Sigitas Geda. Pirmieji „Balsai“

1995 m. Nr. 10

Maironis. Pavasario balsai. – Vilnius, Baltos lankos, 1995. – 176 p.

Dvidešimt septintasis leidimas. Per šimtmetį. Pirmas – 1895, antras – 1905, trečias – 1909. Paskui – 1913, 1920 metais. Maironis jau nekeitė knygos pavadinimo įdėdavo naujų eilių, taisydavo, kas parašyta. Pirmajame leidinyje buvo 45 eilėraščiai. Dabar vi­si žinos, kad pradžioje buvo „Jo pirmoji meilė“, pabaigoje – „Didžioji subata“. Dar ketu­rių dalių libretas „Kur išganymas?“ Jį autorius labiausiai vertinęs iš visų savo kūrinių ir labiausiai sielojęsis, kad liko nesuprastas.

Šis leidinys parengtas pagal pirmąjį, yra V. Zaborskaitės įvadas „Pradžios knyga“ ir du priedai: A. Nykos-Niliūno „Maironio likimo paraštėje“ bei T. Venclovos „Laimei, Mai­ronis“.

„Metai“, „Anykščių Šilelis“, „Pavasario balsai“… Ką dar galėtume priskirti prie šventųjų mūsų poezijos knygų? Aš pridėčiau J. Kossu-Aleksandravičiaus „Imago mortis“, V. Mačernio „Sonetus“, K. Bradūno „Morenų ugnis“ ir „Sidabrines kamanas“, H. Nagio „Mėlyną sniegą“. Kiti – tegul dar palaukia. Žinoma, plonytį B. Brazdžionį, A. Miškinio „Psalmes“. Tačiau vos pradedi plėsti – galo jau ir nematyt.

Kiekvienas turi savo galvą, tačiau maniškėj niekaip netelpa, kodėl Maironio „Bal­sai“ yra pradžios knyga. Kokios pradžios? Ar lietuviai iki Maironio nemokėjo sudėti ei­lių? Tai jau išties keista tauta esame.

Sunku ginčytis su V. Zaborskaitės cituojamu ano meto kritiku, kad Maironis „pir­mo skaistumo kometa“ lietuvių poezijos danguje, bet sunkoka sutikti su mintimi, kad pirmasis „Pavasario balsų“ leidimas – „tautos Atgimimo manifestas“. Tokiu jis tik ilgainiui tapo. Nežinau, beje, ar pirmasis leidimas „labai daug reiškė žmonių gyvenime“. Kokius tiražu jis išėjo? Kas skaitė? O kiek suprato? Paveldėta retorika mus tebepjauna.

Prieš 33 metus Maironio gyvenimo ir kūrybos paradoksą „Aidų“ žurnale gal kiek ačpiuopė A. Nyka-Niliūnas: „Maironis ir šiandien tebėra nežinomas neįvertintas, neatskleistas ir, iki tam tikro laipsnio, nesuprastas. Ir čia kaltas ne kas kitas, kaip tik tam tikras iš kartos į kartą paveldimas „patriotinis kompleksas“, vis dar fatališkai tebežlugdantis gyvo ir iš anksto neapspręsto kontakto su Maironio poezija galimybę.“

Regis, kad būtent neapspręsto kontakto galimybę ilgam palaidojo ir T. Venclova. 1982 metais rašytame straipsnyje „Laimei, Maironis“. Čia įprastu akademiniu gestu pagal analogiją, kad rusai turi Puškiną, o prancūzai – Hugo, tai mes irgi privalom turėti savo didžiausiąjį, – Maironis dar kartą kanonizuojamas ir paliekamas ant garbingos pa­kylos. Testovie!

Bet ar ne geriau būtų ir jam, ir jo poezijai be šitų privalomų „mis Lietuvos“ rinkimų? Šiandien, skaitydamas pirmus jo eilėraščių variantus, lygindamas juos su vėlesniais, aiškiai žmogus matai, kad poetas „tautiškėjo ir patriotiškėjo“ su visa tauta (A. Nyka-Niliūnas šiuo atveju netgi deda lygybės ženklą tarp minios ir tautos). Grynėjo, lietuviškėjo jo kalba, kristalizavosi Lietuvos vizija, bet tas pats, tik gilesnis ir platesnis tautinių idėjų kompleksas išreikštas ir A. Baranausko poemose. Tad nejau maironiškas optimizmas yra tokia didelė poezijos vertybė? Galop – ar toji aplinkybė, kad Bara­nauskas, Vienažindys ir Strazdas rašė aukštaičių tarme, o Maironis labai nelygia ben­drine kalba, ką nors lemia? Regis, kad nieko. Kaip ir kokių nors naujų eilėdaros formų įvedimas.

Griūva mūsų akyse ir daugelio (ne vien V. Zaborskaitės) kartojama chrestomatinė tiesa apie Maironį kaip modernios poezijos pradininką. Visiškai nesuderinami dalykai – Maironis ir XX amžiaus pradžios ar XIX amžiaus pabaigos europinis modernizmas. O modernumo (naujumo) prasme – kiekvienas geras poetas yra modernus. „<…> kai eilėraštis galutinai atsiskirta nuo tautosakos ir ima byloti individualiu savo autoriaus stiliumi“.

Šį teiginį autorė čia pat ir supainioja:

„Teisybė, dainiškoji poezijos genezė juntama, ji nemaža dalimi lemia net viso rin­kinio pasaulėvaizdį, tačiau jame nėra dainų imitavimo ar stilizacijos – tautosakos dva­sia ištirpsta Maironio stiliuje“.

Visa tai tiesa, bet ne visada. Pavyzdžiui, lyginant Maironį su L. Gira, kuris savo stiliaus niekad neturėjo. Liūdna ar linksma tiesa, kad akademinė lietuvių literatūros periodizacija ir klasifikacija sugriuvo, ir dėl to kaltas ne tik mūsų literatūros mokslas, bet ir istorinė bei estetinė savimonė. Išgyvenome ir tautinį atgimimą, ir pirmąjį Nepri­klausomybės laikotarpį, bet negi dėl to reikia užmiršti arba ignoruoti ir savuosius vi­duramžius, ir folklorą, ir mitologiją?

Ir Strazdas, ir Vienažindys, ir Baranauskas buvo pakankamai atsiplėšę nuo tau­tosakos. Jų poetika ganėtinai individuali. Jeigu kas sakytų, kad „Anykščių šilelis“ ar „Kelionė Petaburkan“ yra poemos, o ne eilėraščiai, tai galima teigti, kad ir į „Pavasario balsus“ galima žiūrėti kaip į lyrinę poemą. Man regis, kad šiandien beveik neturime ar­gumentų, kurie lemtų kokią nors išskirtinę, prioritetinę vietą Maironiui.

Paskaitykime pirmąjį leidimą ir apstulbsime, kiek daug čia knyginių, verstinių pa­lyginimų, klišių ir intonacijų, tiesiog kičo, saloninių banalybių. Ir nebūtina dėl tokio supeikimo „galąsti kirvius, pentinus varinius“ (taip skamba pirminis variantas). Esame pakerėti ne Maironio tekstų, o jo įvaizdžio, poetinės jo legendos. Ne vienas tekstas ke­lia ironiją.

Teip niekas tavęs jau giliai nemylės,
Kaip fano apleistas poėta!
Nieks skausmo jau tiek niekados nekentės,
Kiek jis dėl tavęs, numylėta!

Kiek ašarų kęsdams išliejo graudžių!
Kiekkart kaip žvaigždė sidabrinė
Par kiauras naktis nesumerkė akių,
Kad uždegei jam tu krūtinę!

Yra toks G. Benno straipsnis „Lyrikos problemos“, teisingiau – paskaita, kurią jis skaitė 1951 metais Marburgo universiteto studentams (lietuviškai visas tekstas pa­skelbtas 1990 metų gegužės mėnesio „Krantuose“). Garsus dvidešimto amžiaus lyrikos ir poezijos teoretikas čia išvardija keturis diagnostinius simptomus. Kad ir kaip mes piktintumės, ketvirtasis tinka Maironiui:

„Ketvirtasis dalykas – serafiminis (pakilus, į dangų nukreiptas – vert.) tonas. Jeigu iš pat pradžių arba neilgai trukus imama kalbėti apie šaltinio ošimą, apie arfas, apie nuostabią naktį ir tylą, apie vėrinius be pradžios, troškimų išsipildymą, skrydi į žvaigždes, apie naujo dievo sukūrimą ir panašius bendro pobūdžio jausmus, tas dažniausiai tėra pigi spekuliacija skaitytojo sentimentalumu ir minkštaširdiškumu. Šis serafiminis tonas – tai ne žemiškumo nugalėjimas, tai bėgimas nuo jo. Didelis poetas yra didelis realistas, labai tikroviškas – pats tikroviškiausias, jis labai žemiškas, kai kada, pagal padavimą, gimusį iš žemės, atėniškasis vabzdys. Jis ezoterinius serafiminius vaizdus be galo atsargiai paskirstys ant kieto realistinio pagrindo, – ir tada atkreipkite dėmesį į žodį „kilti“ – tūlas nori aukštai pakilti, bet nepajėgia.“

Man regis, kad Maironio poezijoje šios dvi sferos tarsi atplyšta viena nuo kitos. Arba, švelniau tariant, jo retorikoje tauriausios poetinės dalelytės natūraliai nėra susijungusios su žemesnės prigimties druskomis ir mineralais. Kas įsigilins į eilėraščių tobulinimą, šlifavimą, pajus, kad autorius ieškojo sintezės, tačiau ne visuomet jam tai vyko. Ir ne dėl jo vieno kaltės. Nebuvo aplinkos, terpės, skaitytojo. Daug ko nebuvo, daug ko trūko. Daug kur stabčiojo, atsiprašinėjo ir teisinosi pats poetas. Simptomiškas yra jo atsiprašymas eilėraščio „Dėl išrinktųjų“ pabaigoje:

„Sergėk mane Dieve, kad norėčiau pažeminti ir atstumti diduomenę! Gerai su­prantu jos morališką įtekmę ir gale neesmi iš principo jos priešu. Eilės mano bėgo pačios, nenoroms. Žinau, sukils prieš mane ir mėtys akmenimis, bet ar teisingai? Jei pasakiau tiesą, už ką pykti? Jei netiesą, tai būk ramus: ne apie tave čia sakoma.“

Jeigu Maironį laikome didžiausiu lietuvių poetu, tai – pagal analogiją – ar įsivaiz­duojame dėl tokių dalykų atsiprašinėjantį Puškiną ar Byroną (pastarąjį Eliotas labai supeikė dėl tų pačių serafiminių dalykų).

Atmetęs pritaikomąją (patriotinę) Maironio poezijos vertę, Nyka-Niliūnas palieka jam literatūrinės kalbos ir prozodijos nuopelnus. Iš dalies galima sutikti, kad „iš lenkų paimta silabinė eilėdara pančiojo XIX amžiaus poeziją Lietuvoje“. Bet Baranausko ji vi­sai nepančiojo! Silabotonika čia tik iš paviršiaus. Užtenka paklausyti dainuojamo „Anykščių šilelio“ (tarmiškai, paties autoriaus melodika), perskaityti bent porą S. Valen­to straipsnių, analizuojančių pirminį poemos variantą ir prozodiją, kad suvoktum Ba­ranausko dydį, vietą ir reikšmę.

Taigi Maironis nesuprastas ir neįvertintas dar ir todėl, kad nesuprasti ir neįvertin­ti jo pirmtakai.

Tą pakilųjį, dangop nukreiptą Maironį įžemina lietuviški gamtovaizdžiai ir topo­grafija, galop laiko reikmės. Man Maironis įdomiausias toks, koks jis buvo. o ne toks, koks ilgainiui pasidarė, kokį jį norėjo matyti kiti. Pavyzdžiui, dainuotinis Maironis dar labiau „suapvalėja“. Mat kiekviena žodžio forma ir lytis dainoje praranda išskirtinį in­dividualumą, kas labiausiai brangintina.

Ar tikrai Maironis gerino savo eilėraščius? Viena yra netinkamų ir netikusių žodžių keitimas, susijęs su bendrinės kalbos tendencijomis, ir kita – poetinė ekspresi­ja, asociatyvinis žodžio laukas. Kad ir kaip būtų keista, bet neturime Lietuvoje nė pen­kių gerų poetų, kūrusių bendrine, konvencijų nualinta kalba. Gal todėl, kad to kalba išvis kūrybai ne itin tinka? Norminė (ar literatūrinė) kalba tėra tam tikras vidur­kis, iš kurio veržiasi ištrūkti net geriausiai ją mokantys (Salomėjos Nėries pavyzdys).

Jaunas Maironis turėjo daugelį galimybių ir tik pamažu, ne be atgimimo įtakos, jame nugalėjo kelios tendencijos, savaip jį pakreipusios ir suformavusios. Kas perskaitys libretą „Kur išganymas?“, įsitikins, kad jame esama netgi socialistiškos dvasios, klasinio požiūrio į visuomenę. Jeigu ne savotiškas visuomenės „diktantas“, kažin jo nebūtų išėjęs lietuviškas Verhaerenas – sodrus urbanistas, ekspresionistas:

Terp plačių ulyčių ueršis baubia graudingai
Aukštelnykas ant ratų grynų:
Žydas veža jį pjaut, ir parduoti naudingai
Vien sapnuoja dėl gojmų paikų.

Žemąjį poetinį stilių Maironis, regis, nuolat slopino, – publika įtikėjo esant jį ne iš šito pasaulio. Tuo tarpu tikroji poetinė Įtampa atsiranda tik aukštojo ir žemojo stilių sandūroj. Kitados Rusijoj Puškino aplinkos žmonės pastebėjo, kad jam trūksta žemųjų – bosinių registrų, bet Puškinas juos kompensavo savo proza. Ogi Maironio draminiai veikalai kaip tik to ir stokoja – rupaus žemiškumo, psichologijos ir detalių.

Jeigu trokšti būti didžiausiuoju, privalai pasikelti į nežemišką sritį, o kaipgi ilgai ten gali išbūti?.. Šita liūdna tiesa ir ištiko Maironį. Jis tai gal ir žinojo, bet kas publikai rūpi, kad „tam tikram poezijos lygmeny nėra hierarchijos“ (J. Brodskis)!

Kokias čia išvadas galėtume padaryti? Kad šnekamosios kalbos ujimas dar nie­kam kūryboje neišėjo į naudą? Nedidelė tai naujiena. Būtų gerai kaip nors perskaity­mą visą Maironį kartu, neskaidant jo, neišdalijant. Čia iš romantizmo, čia iš klasicizmo, čia iš realizmo.

Klasicistinis ar neoklasicistinis, renesansiškas Maironis kyla ne tik iš tam tikrų eilėdaros formų. Man pačiam ilgai dingojos, kad senovės Lietuvos vizija jo poezijoje yra lokalinė, daukantiška ir baranauskiška. Įsiskaičius elegišką „Romą“, dingtelėjo, kad tai lygia dalimi ir iš vėlyvojo romantizmo Europoje. Galop koks skirtumas – senovės Roma ar Trakų pilis („Pelėsiais ir kerpe apaugus aukštai…“).

Užmigo ant amžių cezarų galybė;
Nutilo seniai Koliozėjo linksmybė;
„Circenses!“ neklykia balsai;
Jau nieks gladiatorių mirti nevaro,
Nesveikina ten morituri cezaro –
Vien kryžius tik spindi aukštai!

Ir šiuo atveju bus suveikęs Mačernio mėgstamas dėsnis: kiekvienas susilietimas su antika gimdo renesansą.

Tada dainuota žalią rūtą,
Keistučio žirgą ir Birūtą… („Lietuvių dainos“)

Šiaurinis renesansas butų daug patrauklesnis išlaikius pirmykštės kalbos lytis. Keistutis savaime siejasi su keistumu, kitoniškumu (dieviškumo ženklas), o Birūta ir masyvesnė, ir ne tokia išdailinta. Beje, J. Biliūno „Baltajame šešėlyje“ yra vardas Ramūta.

Jeigu turime Rūtą, tai kodėl negali būti Birūtos?

Į kiekvieną Maironio taisymą reikėtų žvelgti ir su įtarimu.

Iškilo į dangų aukštai veversiai,
Čyrena, sparneliais plusnoja… („Pavasaris“)

Ir veversiai, ir plusnoja, regis, daug geriau. Jie įžemina šilerišką patetiką, globa­linį siekį – „Apimti pasaulę, priglaust prie širdies…“ Įspūdis beveik toks, kaip girdint iš scenos Hamletą, kalbanti žemaičių ar aukštaičių tarme!

„Jaunimo giesmė“ gal prarastų savo dainišką plakatiškumą, jeigu grąžintume „Ne taip giedosme, kaip lig šiolei! / Kitas auklęsime dūmas!“

Negaliu šioje vietoje nesuabejoti ir pats savimi. Ar pirminis variantas netraukia dar ir dėl to, kad mumyse jau apsigyveno tam tikra norma, kad norėtųsi ją šiek tiek sugriauti, t. y. pajusti kalbos dinamiką?

Ten, kur Nemonas banguoja
Terp kalnų, lankų… („Mano gimtinė“)

K. Būga Nemuno vardą siejo su nemuoge – šiluoge, pelkių ir raistų uoga. Tada šilas ir raistas sietųsi su kokia nors nema, niema, nemumu, tylumu. Sakoma dar žmonėse: o man net rankos nuniemo, net nuniemau… O Mėmelė iš „mėmė“? Mokslinė, lingvistinė etimologija ir poetinis kalbos lizdas toli gražu ne tas pats. Visa žodžio skalė, savotiškas spektras, gyvoji vaivorykštė – gal tai irgi poezija?

Kad iš pradžių Maironis netaikęs į kokį nors vidurkį, bendrybę, neapibrėžtą formulę, liudytų ir pataisos „Senovės dainoj“ –

Vedė Vytautas ten didžiavyrių pulkus
Ir parlaužė gudo smarkybę…

Čia, kaip ir priekiniam posme, „gudų“ ir „gudo“ išvirto į „priešų“ ir „priešo“. Tai tipiškas pavyzdys, kaip marinami pirminiai vaizdiniai ir poezija virsta ideologija, taikomuoju menu.

Kartais Maironis koreguoja ne tik žodį ar žodelytį. 1895 metais –

Kaip čia tyku, gražu!.. Vien keleivio širdis
Neatranda ramumo ilgai
Ir tą šalį norėtų pasiekti akis,
Kur Šventosios žaliuoja laukai!..

Vėliau vietoj Šventosios atsiranda „Dubysos atkrančiai žali!“ Kodėl? Tikriausiai taip padarė ryškindamas vizijos centrą. Šventoji irgi brangu, bet „Už Raseinių ant Dubysos / Teka saulė, teka…“

Neprisimenu, kas sakė. kad bet kokie poezijos taisymai – skaudi operacija skaity­tojui. Regis, H. Nagys yra prasitaręs, kad jis neįsivaizduoja, kaip galima taisyti eilėrašti. Tačiau ko tik nepasitaiko! Girdėjau pasakojant, kad artimieji į senatvę slėpdavę nuo A. Gudaičio jo paties tapytas drobes, nes dailininkas būtinai norėjęs taisyti ir – sugadin­davęs. Būta atvejų, kai poetas rašydavo keliolika vieno eilėraščio variacijų (G. Traklis), dailininkas piešdavo keliolika to paties paveikslo variantų. Pirmiausia – niekas jiems to negali uždrausti. J. Juškaitis yra kalbėjęs, kad dažnai daugybė pataisų išbandomos tam, kad sugrįžtum prie pirmojo varianto.