Mindaugas Kvietkauskas. Meistrystė, iš kurios neišsivaduosim

2000 m. Nr. 8–9

Justinas Marcinkevičius. Carmina minora. – Vilnius: Tyto alba, 2000. – 168 p.

Šiame dešimtmetyje Justino Mar­cinkevičiaus kūrybos vertinimas bu­vo kaip reta ilgalaikės, itin daug pa­sisakymų ir atsakymų, tezių ir anti­tezių pagimdžiusios literatūrinės (pradžioje dar ir politizuotos) disku­sijos tema. Tiesa, dabartinę nuomo­nių pynę dar anksčiau – prieš ko­kius penkiolika metų – bus pradėję vyti Rimvydas Šilbajoris ir Vytau­tas Kavolis, jau tuomet su savai­siais pro et contra rimtai susirėmę dėl Just. Marcinkevičiaus viename lituanistikos seminare JAV (šį kri­tikų galynėjimąsi knygoje „Vytautas Kavolis: asmuo ir idėjos“ atsimena Mykolas Drunga). Po penkiolikos metų priešingų pusių poleminės nuostatos atrodo galutinai susikris­talizavusios, jau priimtos ir pradėtos abejaip reikšti jaunesniosios kartos, bet – tai kartu ir stebina, ir kelia nerimą – jos liko lygiai tiek pat ne­suderinamos, kaip ir anksčiau, po­litizuotos sankirtos metu. Per de­šimtmetį Lietuvoje vykę kultūros procesai dar nepajėgė subalansuoti šitos nuomonių dėl Just. Marcinke­vičiaus disharmonijos. Tą, be kita ko, liudija antpuoliai dviejuose nau­jausiuose „Knygų aidų“ numeriuose, savo įžeidžiu tonu ir teiginiais tepatvirtinantys tai, kad būti Just. Marcin­kevičiaus priešininku tebėra madin­ga. Tuo tarpu manding įžvalgiau­siuose pastarojo meto straipsniuose: Rimos Pociūtės ir Audingos Peluritytės („Poezijos pavasaris’99; „Lite­ratūra ir menas“, 2000 m. gegužės 5 d.) – pastangos reabilituoti ir iš nau­jo analitiškai įsiskaityti veda prie kito tradicinio poliaus – prie litera­tūrinio kanonizavimo, prie pačių aukščiausių meno įvertinimų taiky­mo (abi autorės vartoja iškalbias „auksinės klasikos“, „poezijos nekta­ro“ metaforas). Priešininkų, laikan­čių šios poezijos poveikį vien būto­jo (tarybinio) laiko reiškiniu, ir šali­ninkų, neabejojančių Just. Marcin­kevičiaus menine meistryste bei „absoliučia muzikine klausa“ (V. Daunys), nesutarimas tikrai perša mintį apie amžiną klasiko ir audi­torijos susvetimėjimo dramą, apie konfliktus, kurie visados kyla dėl didžiųjų, išliekamųjų vertybių. De­ja, šitaip mąstydamas jaučiu šiokį tokį netikrumą: ano, tarybinio, me­to oficialiosios kultūros niekaip ne­pavyktų visiškai reabilituoti, o tuo metu populiariausią poeziją? Teisy­bė, ginčijamasi dėl visų pripažįsta­mos mūsų literatūros tradicijos, tačiau kokios? Kaip ją apibūdinti ne­pervertinant ir nenuvertinant? Ką iš tiesų ji mums reiškia? Naujausią Just. Marcinkevičiaus knygą labai įdomu skaityti su tokiais klausimais ir su tebevykstančios diskusijos at­mintimi.

Knyga „Carmina minora“ auto­riaus pavadinta miniatiūrų, segmen­tų poema. Žanro apibrėžtis šiuo at­veju turi ypatingą svarbą – anks­čiau poetas yra pabrėžęs, jog būtent jį laiko svarbiausiu. Kad ir kokie sąlygiški šiandien yra tapę visi kla­sikiniai literatūros formų apibrėži­mai, nėra beprasmiška ir pačiuose laisviausiuose tekstuose ieškoti žan­ro rudimentų, užsiimti žanro ar­cheologija. Juo labiau kad Just. Marcinkevičius sukūrė ir klasikinės, epinės, ir sąlygiškos, lyrinės, struk­tūros poemų (pvz., baladžių poemą „Devyni broliai“), vertė didžiąsias Mickevičiaus, Lermontovo ir Puški­no poemas, epą „Kalevala“. Sąmo­ningas įsipareigojimas epinei poezi­jai buvo jo literatūrinės programos dalis. Todėl apibūdinimas „segmen­tų poema“ nėra vien elegantišką laisvumą, žanrinį neįpareigotumą reiškiantis gražių žodžių derinys. Net ir modernios poemos, sutrau­kančios logiško siužeto grandis, re­miasi į istorijos ar mito pagrindą, jose vis tiek galima atpažinti didelio masto įvykių raidą, ilgos eilutės rei­kalaujantį vyksmą. Tuo tarpu „Carmina minora“ segmentai yra beveik minimalūs (nuo trijų iki šešių eilu­čių po vieną – keturis žodžius), o asociatyvūs ryšiai tarp jų atsiranda tik protarpiais ir visai nedėsningai. Žinoma, poemą vienija pasivaikščio­jimo gamtoje, metų laikų, peizažo stebėjimo tema, bet ji yra besiužetė. Pasivaikščiojimas tėra mažas ir kas­dieniškas miestiečio ritualas, visos vietos, į kurias per jį užklystama, yra vienodos reikšmės – tiesiog „gry­nas oras“. Poema kaip žanras rei­kalauja ne pasivaikščiojimo, o ilgos kelionės, ėjimo, kryptingo veiksmo. Tačiau mažieji „Carmina minora“ nutikimai gamtoje šio reikalavimo niekaip neatitinka: „ėjau prie me­džio / apsisukęs / prie kito nuėjau / tik nežinia kodėl / Ir vėl grįžau prie pirmojo“ (skyrius „Pasivaikščiojimas rudenį“ (toliau – PR), 42 segmen­tas).

Ar Just. Marcinkevičius, rašyda­mas atpalaiduota ranka, nuspren­dė lengvai pažaisti su savo svar­biausiuoju žanru? Netiktų šitaip sa­kyti – pernelyg daug šioje knygoje atviro, nežaidybiško egzistencinio skaudulio eilių. Problema kur kas sudėtingesnė – rašydamas „Carmina minora“, Just. Marcinkevičius sava ranka atliko poemos kaip žanro dekonstrukciją. Jei prisiminsime, kad ankstesnieji jo epiniai kūriniai – po­emos ir poetinės dramos – buvo et­ninės atminties, istorinio likimo vi­zijų, atsakomybės už tautą ir etinių dėsnių įkūnijimai, tai suprasime, kad šitokios dekonstrukcijos suma­nymas siekia labai toli – iš esmės Just. Marcinkevičius lėtai ir liūdnai ardo visą savo paties pasaulėvaiz­dį. Jei šioje knygoje ir yra koks epi­nis vyksmas, tai tik liūdno, slegian­čio, kartais – delsiamo nuospren­džio vykdymas savo paties įtvirtin­tai literatūros (ir tautinės savivokos) tradicijai. Skaudžiausiuose segmen­tuose ne objektyviai kalbama apie stebimą gamtą, o apie savo tekstuo­se anksčiau sukurtų kaimo ir gam­tos vaizdinių likimą:

pagaliau mane
paliko žemdirbys
pametė išvyko
emigravo jo vietoje
apsigyveno cinikas
kažkoks („Pasivaikščiojimas pavasarį“, 93)

Žmogus, bendruomenė ir gamta ankstesnėje poezijoje buvo suvienyti archajiškos gyvybės – mirties mis­terijos, kasdieninių meilės, aukos ir bendrystės ritualų, visus daiktus ir visų gyvastis globojančios kalbos: „Augink tą medį, po kuriuo / susė­dę žmonės meiliai šneka“ – siekis iš rinkinio „Gyvenimo švelnus prisi­glaudimas“ (1978), Tos vienybės apeigos buvo nepažeidžiama, visų gi­liausia tikrovė, didžiąsias buvimo prieštaras paverčianti derme. Jei prasminga būti – tai tik būti kartu su kitais, susikalbant. Atvirai, bet nuolankiai. Nebuvo jokio neatpažįs­tamai svetimo balso, baugios sveti­mumo grėsmės – ir jei atitolstama nuo bendrystės ritualo, tai tik to­dėl, „kad, būdamas vienas, .Supras­tum: ne vienas!“ Misterinio bend­ravimo su gamta būsenų lieka ir poemoje „Carmina minora“. Pavyz­džiui, kelis gretimus „Pasivaikščioji­mo rudenį“ segmentus (44–48) vieną su kitu susieja religiniai atnašavi­mo ir apreiškimo įvaizdžiai: pelyno smilkalas, liepsnojantis krūmas, rū­ko šventykla. Jaukus tapatumas su savąja aplinka, globa ir palaikymas, dvasinis nuskaidrėjimas, ta senoji visuotinė Bendrystė sušvinta dar ne vienoje strofoje, ir pasivaikščioji­mas, rodos, įgyja senosios kelionės orientyrus: „netikėtai lyg pumpuras / saulės spindulys / išsprogęs pusny­ne / klampok su manim / ilgesy ir viltie/ klampok“ („Pasivaikščiojimas žiemą“, 79); „koks geras baltas / ty­lėjimas komunija / ištirpstanti go­mury / nieko neišleidau / nepri­ėmiau bet pilnas“ (PŽ, 103). Tačiau šioje poemoje visi erdviniai ir vertybi­niai orientyrai yra laikini kaip aki­mirkos būsenos, tuojau keičiamos kitų, dažnai – drastiško žemojo sti­liaus: „nusispjoviau / į šitą baltu­mą / ir ką tu man padarysi / atviru­mas už atvirumą“ (PŽ, 75). Įpras­tesnės Just. Marcinkevičiui „darniosios“ strofos nesudaro aiškesnės struk­tūros, jos neatskirtos nuo „destruk­tyviųjų“ segmentų, priešingi kalbė­jimo būdai kaitaliojami pramaišiui. Todėl atrodo, kad Jauki gamtos dar­na kartais yra tiesiog literatūrinė ci­tata – poetas cituoja savo paties ankstesnę kūrybą, įskiepydamas tas citatas į neįprastą reikšminę aplin­ką, Just. Marcinkevičius nuolat reliatyvina savo tradicinio pasaulė­vaizdžio vertę ir patikimumą. Ne­maža segmentų, sukrečiančių skai­tytoją staigiu vaizdo apvertimu: gamta juose parodoma kaip optinė iliuzija, pojūčių apgaulė („be pabai­gos / šviesu ir balta / kur dar kitur / galėtų slėptis melas“ – PŽ, 11). Todėl darni būsena su ja yra tik sutartinė, visiškai reliatyvi. Iliuzijos uždanga nuleidžiama kaip laikinas prieglobs­tis – tai mirksnį trunkanti globos ir gerumo apgaulė („lyg būčiau baltas/ taip tik pasirodė / bet buvo gera / būti lyg“ – PŽ, 1). Ankstesnė poezi­ja žmogaus buitį ir gamtą siekė su­lydyti į amžiną ritualą, o „Carmina minora“ net pats savaime pasiro­dantis ritualinis gamtos pakilumas ir grožis ne kartą tyčia subuitinamas, suprofaninamas. Užsimezgan­čią nuostabą jau galima visai atsai­niai sustabdyti ir nurašyti bereikš­miu kanceliariniu trumpiniu: „balta/ balta / ir t. t.“ (PŽ, 7). Kalbančiojo rezignacija, lydinti savojo pasaulė­vaizdžio dekonstravimą, ypač išryš­kėja, kai prisimeni, ką kadaise min­tinai mokeisi vidurinėje mokykloje:

Koks baltumas, neapsakomas baltumas!
Kur dangus, kur žemė – neatskirsi.
Krinta sniegas – baltas nerūpestingumas.
Rodos, šūktelsi iš džiaugsmo ir numirsi. („Baltas nerūpestingumas“, 1958)

Gamta, kaip teigia Just. Marcin­kevičius palydimajame knygos žo­dyje, „labiau tinka gyvenimui nei žmogus“. Turint omenyje ankstes­nįjį pasaulėvaizdį, tokie žodžiai ga­lėtų reikšti globos ir saugumo pa­jautą, sutapimą su jau nulemta, nors ir kuklia, žmogaus buvimo vie­ta gamtoje. Peizažas ir žemė turėtų tapti tikrąja ir ištikimąja bendruo­mene, kurios negalima pasirinku – ji įgimta („čia nukrenti – ir čia pasi­lieki“, sakoma 1974 m. eil. „Žemė“). Tačiau „Carmina minora“ gamta kaip žmogų supanti bendruomenė ima atspindėti (o gal – ir daryti įta­ką?) iškreiptas žmogiško bendrabū­vio formas, pradedama vertinti poli­tiniais ir teisiniais terminais, atai­dinčiais iš totalitarizmo ir prievartinės, imperinės valdžios patirties: vakaro diktatūra / bežvaigždė / už­guli (PR, 106). Vienas iš įdomiau­sių intertekstualiųjų šios knygos ry­šių (o jų yra labai įvairių, neminint jau paties Just. Marcinkevičiaus intertekstų) – netikėtas priartėjimas prie vėlyvojo Alfonso Nykos-Niliūno abstrakčiųjų terminų, šaltokos žodyninės leksikos: „nesuvokiau / žie­mos tiesų ir teisių / aistros abso­liutizmo / jai atsiduoti nemokėjau…“ (PŽ, 106). Einant nuo vieno prie ki­to poemos segmento, gilumoje gali­ma užčiuopti dilemą, panašią į „Žie­mos teologijos“ autoriaus: individu­alus, atskiras nuo gamtos buvimas yra niekinis, tačiau susvetimėjimo su savąja žeme būsena darosi vis neįveikiamesnė, mat visur prašyta ar neprašyta jau tarpininkauja iro­niška, skeptiška, analitiška sąmo­nė. Nemaža intriga būtų pažvelgti į vėlyvąsias Just. Marcinkevičiaus po­ezijos transformacijas per žeminin­kų pasaulėžiūrinės kaitos emigra­cijoje kontekstą.

Žmogaus ir gamtos tarpusavio santykių šaltis, atsainus abipusis egoizmas retkarčiais dar įveikiamas nemąstomo estetinio įspūdžio („ata­brade karvės gėrė/ tingiai pakeldamos galvas / į saulėlydį žvelgė / nuo lūpų varvėjo / auksiniai lašai“ – PP, 69) arba netikėtai gailestingo žmogaus ir gamtos palinkimo vie­nas į kitą. Tačiau, kaip minėta, ati­tikimo ir palaikymo malonė yra lai­kina, apgaulinga, o daug dažniau galiojanti taisyklė – šios malonės nebuvimas. Kaip tik todėl Just. Marcin­kevičius po savųjų pasivaikščiojimų užrašo ir tokių segmentų, kurie ne­lauktai skamba lyg vienišiaus irz­lumo ar nepasitenkinimo proveržiai. Tikėjimą meilės ir bendrystės ritua­lo visuotinumu poetas labai sureliatyvina ar net nubraukia. Kas pa­lieka? Betikslis buvimas, dienos, va­karo ir vaikštinėtojo dykinėjimas ar, kaip sako pats autorius, slampinėjimas. Viena vertus, ši betikslė gam­tos ir žmogaus būsena dar gali bū­ti suvokta kaip tobulas, savarankiškas gražumas, estezis. Kita vertus – kaip buitiškas menkumas, niekis, beprasmybė, padrikas judėjimas, mažas kasdienybės chaosas su trumpais atokvėpiais ir apsidairy­mais: „purvas ir šlapdriba / lietus ir sniegas / jausmų ir protų maišaly­nė / pliurzė“ (PR, 65). Ritualinis bu­vimas kartu išsisklaido tarp visokių neskaidrių šiaip būsenų („tik šiaip esu joje“ – pasakoma apie gamtą). O tos eilės, kuriose skaidriai su­skamba ankstesnis tikėjimas visų gyvenimo sugiminiuotųjų bendrys­te, jau nebegali apsimesti, kad sako kokią nors tikrą, vienintelę, nereliatyvią tiesą.

Baugu sakyti, bet „Carmina minora“ skamba ir kaip rezignacija anks­tesnės kalbėsenos atžvilgiu, ir kaip pasiteisinimas auditorijai, dešimt­metį priekaištavusiai dėl praeities kūrybos nekritiškumo, nuolanku­mo. Just. Marcinkevičiaus kūryba ir šioje knygoje išlieka komunikatyvi, ieškanti skaitytojo, neslepianti savo retorinių tikslų. Yra tokių ei­lėraščių, kuriuose tiesiogiai kreipia­masi į adresatą, atpažįstant! istori­nes potekstes, aktualią kalbėtojo užuominą („skardžio nuošliauža / atidengė apnuogino / kreivą išsirai­čiusią šaknį / kur buvo tavo / prin­cipingumas klausiu / aš laikiau me­dį atsakė“ – PP, 81). Just. Marcinke­vičius sovietmečiu savo poetine mi­tologija tikrai palaikė ir kūrė tautos bendrystę, kolektyvinę sąmonę. Kad ši kultūrinė pastanga – išlaikyti lie­tuvių tautinio mentaliteto bendrys­tę – tuomet buvo labai prasminga, galime suvokti pažvelgę į tuos so­vietinės nacijų erozijos procesus, kurie vyko gretimuose kraštuose. Juk tuo metu į dvi priešiškas tau­tas – visiškai sovietizuotą ir etninę tradiciją išlaikiusią – pasidalijo Uk­raina, Baltarusija, Moldavija. Just. Marcinkevičiaus bendrystės mitas didelei daliai žmonių tikrai buvo at­silaikymo prieš asimiliaciją būdas (tačiau dauguma jų dabar labai gė­dijasi pripažinti anuometinę savo baimę ir menkumą). Tai ir šio poeto dėka šiandien nėra dvigubos – sovietizuoto Vilniaus ir lietuviško Kau­no Lietuvos, tokios kaip Charkivo ir Lvivo Ukraina. Svarbi pastanga išlaikyti bendruomenės ryšį lėmė, kad šio poeto estetika visuomet bu­vo susikalbėjimo, susipratimo ir po­veikio skaitytojui estetika.

Galima pamanyti, kad sureliatyvindamas, net dekonstruodamąs seną]i pasaulėvaizdį Just. Marcinkevičius šiandien atsitraukia nuo savo tradici­nės poetinės tarnystės. Kita vertus, tai yra ir žingsnis naujo susikalbėji­mo link – poetas mito pasaulyje įkur­dina analitišką skepsį, t. y. pats atlie­ka tą sunkų dekonstrukcinį mostą, kuriuo grasė ir tebegraso jo kritikai. Tačiau keisčiausias pojūtis apima, kai supranti, kad „Carmina minora“ fiksuoja ne vieno žmogaus emocines būsenas ir sąmonės procesus. Nega­liu atsikratyti minties, kad Just. Mar­cinkevičius rašė šią poemą kaip met­raštininkas, geriausiai žinantis liki­mą tų kolektyvinės sąmonės formų, kurių atsiradimą jis pats lėmė savo kūryba. Ar gali būti, kad „Carmina minora“ segmentai yra itin meistriš­kos pinklės šiandieniniam lietuviui skaitytojui, puikiai žinant, kaip kalbė­ti, kad jis ir vėl atpažintų dabartines, subirusias savo sąmonės būsenas – ir vėl Just. Marcinkevičiaus kūryboje?..

Gal tai išties tokia sumani meist­rystė, iš kurios mes niekad neišsivaduosim?