Gabrielius Žemkalnis. Neatsisveikinant
2011 m. Nr. 4
In memoriam. Justinas Marcinkevičius 1930.III.10–2011.II.16
Kuo skiriasi didis poetas nuo eilinio žmogaus, nuo manęs? Poetas pasako tai, kai kitas žmogus nori, bet nesugeba pasakyti.
„Pargriuvo, nešdamas dangų.“
Atnešė man Justinas Marcinkevičius atvertą langą, pro kurį švietė tėvynės meilė, jos istorija, jos kančios ir pergalės. Pro tą atvertą langą matėme dangų.
Negaliu pasakyti, kada susipažinau su Justino kūryba, atrodo, lyg kad visada ji buvo kartu: dainomis, žodžiais, eilėmis, tėvynės meile. Lietuva gi visada buvo mūsų širdyse ir turbūt „Mindaugas“ man buvo pirmasis žingsnis į Justino pasaulį: „Esu valdovas ir darysiu viską, kas mano dievui – Lietuvai – naudinga.“ O Justino Mažvydas išmokė mus tarti tą žodį „Lietuva“ ne kaip kasdieninį: „Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų pajusite medaus ir kraujo skonį.“
Turėjome laimę ir privilegiją susipažinti su Justinu per aktorių ir skaitovą Laimoną Noreiką. Laimonas atliko svarbius vaidmenis Justino dramose, o sovietinės okupacijos laikais juodu važinėjo po Lietuvą, lankydami miestelius ir kaimus, skaitydami Justino patriotinę meilės Lietuvai išpažinimo kūrybą, paliesdami ir budindami prispaustus, daugelio užmirštus, žmones. Kartą Vilniuje 1976 metais vieną vėlyvą vakarą ilgai bendravome su Laimonu, jis mums skaitė ir aiškino Justino „Mažąją trilogiją“ ir keletą kitų eilėraščių, dar tuo metu rankraštyje. Neišblėstantis prisiminimas: „Vakarinio dangaus šviesoje koks gražus tavo veidas, gimtine!“
Netrukus su Justinu susipažinome asmeniškai ir toji pažintis su šiuo nuostabiu kukliu žmogumi, pagrįsta draugiškumu ir pagarba, tęsėsi iki… Galiu tik sakyti Justino parašytus žodžius: „Neištarsiu Tavo mirties. Nenoriu girdėti jos vardo.“
Prezidentė Dalia Grybauskaitė savo užuojautos žodyje, turėdama omenyje Joną Basanavičių ir Justiną Marcinkevičių, sakė: „Dvi iškiliausios asmenybės – Tautos Patriarchas ir Tautos Poetas – mirę Valstybės atkūrimo dieną, suriša ir įprasmina Lietuvos valstybingumo istoriją.“
Skaitydavau Justiną radijo laidose, minėjimuose, cituodamas ir straipsniuose, ir kalbose, ir Australijoje, ir Lietuvoje, ir kituose kraštuose. Suaugau su juo lyg jo „Septintojoje meilės elegijoje“:
Čia būta mano lūpų ir akių.
Čia mano rankų klaidžiota. Po žodžiais
ir po tyla gyventa. Atminties
gyva žieve priaugau aš prie jūsų.
Nešė Justinas trispalvę su Sąjūdžiu į Kovo 11-ąją. Siekdamas laisvės Lietuvai jis suprato, kad „gyventi laisvėje nėra lengva, nes tada pats esi už viską j atsakingas“. Atkurtos nepriklausomybės pradžioje pasitraukęs iš politikos išsaugojo savo moralinį autoritetą. Neabejoju, jeigu Justinas Marcinkevičius būtų kandidatavęs į Lietuvos prezidentus (apie tai visuomenė ne kartą kalbėjo), tauta būtų jį išrinkusi absoliučia balsų dauguma. Dabar Justinas Marcinkevičius nėra „buvęs prezidentas“ ar dar koks nors „buvęs“, bet turi aukščiausią pagarbos epitetą: „Tautos Poetas, Tautos Dvasia.“
Šiandien verkiu su visa Lietuva, bet tik laikinai. Neseniai, dar turint vilčių, kad Justinas pasveiks, girdėjau sakant, jog negalima įsivaizduoti Lietuvos be Marcinkevičiaus. Taip niekada nebus, nes jis yra Lietuva.
„Iškirskite langelį karste, kad visus jus matyti galėčiau.“ Tegul jis mus mato savo įvaizdyje – gerus, sąžiningus, teisingus, tėvynę ir laisvę mylinčius.