Proza
Alvydas Šlepikas. Kelias tolimas
2023 m. Nr. 12
Apsakymas
Buvo 1944-ųjų ruduo.
Frontas artėjo, kas vakarą vis garsiau dunksėjo tolumoje artilerijos kanonada. Raudonoji armija artėjo, bet radijas toliau transliavo karingus maršus ir pasakojo apie gudrų Hitlerio planą atsitraukti, kad vėliau galėtų smogti priešui visa Trečiojo Reicho jėga.
Helmutas buvo našlaitis ir gyveno su senele bei dviem jos dukterimis, savo tetomis, dideliame jų name miestelio pakraštyje, prie į tolį nubėgančio vieškelio.
Teta Lota buvo aukšta, griežta ir valdinga, ji viską šeimoje nuspręsdavo ir viskas vykdavo taip, kaip ji pasakydavo. Jei teta supykdavo, pradėdavo keistai virpėti jos didelė, ilga nosis – tai būtų atrodę juokingai, bet Helmutui kėlė siaubą, nes reiškė, kad teks klūpėti kampe, o gal net gauti vytele per blauzdas. Tetos Lotos didelės, tvirtos rankos sugriebdavo tarsi replės, todėl berniukas stengėsi laikytis nuo jos kiek galima atokiau. Jos sesuo Linda buvo jaunesnė ir linksmesnė, bet kartais ji netikėtai užsiplieksdavo, įsižeisdavo, ir iš pykčio net ašaros ištrykšdavo jai iš akių – tiesą sakant, Helmutas jos bijojo net labiau nei Lotos. Na, o senelę Helmutas mylėjo. Ji sėdėdavo ir šypsodavosi, o tarp pirštų slysdavo rožinio karoliukai. Kartais naktį, išsigandęs baisaus sapno ar tiesiog apimtas klaikios, verkti verčiančios vienatvės, Helmutas įsprūsdavo į senelės miegamąjį ir, palindęs po antklode, apsikabindavo senelę – tada pradingdavo visos baimės, būdavo šilta ir ramu. Senelė nieko nekalbėdavo, tik paglostydavo berniuką raukšlėta sudiržusia ranka. Ji, žinoma, gyveno drauge tame pačiame name, valgė prie to paties stalo, bet kartu buvo tarsi kažkokiame kitame pasaulyje – beveik nekalbėjo, sykiais dainuodavo, visada šypsojosi ir į pasaulį žvelgė iš toli, lyg jau būtų įminusi visas mįsles, viską žinotų, tik nenorėtų niekam nieko sakyti. Helmutas mėgo sėdėti su senele ir žvelgti pro langą į toliuose pradingstantį kelią. Jis stebėdavo kartkarčiais pasirodančius automobilius arba arklių traukiamus vežimus. Jeigu diena būdavo graži, šilta, automobiliai atūždavo keldami dulkių stulpus, pralėkdavo pro šalį ir gelsvos ar pilkos kelio dulkės dar ilgai leisdavosi žemyn, nuguldavo žolę ir medžių lapus. Bet kartais kelias ilgokai būdavo tuščias ir po jį krypinėdavo juodi kapinių paukščiai. Matyt, rinkdavo išbirusius grūdus. Vakarais tie paukščiai didžiuliais pulkais sukdavosi danguje, kol galiausiai sutūpdavo miestelio kapinių medžiuose. Kelias ir tie juodi paukščiai Helmutui kėlė ilgesį, jis norėjo iškeliauti kur nors toli, į nepaprastus kraštus, kur gyvena keisti, bet laimingi žmonės, kur medžiuose noksta paslaptingi vaisiai, kur linksmos beždžionėlės laipioja lianomis ir trimituoja drambliai.
Helmutas daug skaitė, jis gerai mokėsi ir pamokas paruošdavo labai greitai, o tada jau griebdavo knygą ir pamiršdavo viską pasaulyje, negirdėdavo net kai tetos kviesdavo atlikti kokį nors darbą. Didžiulė sena jo senelio spinta buvo pilna knygų. Už stiklinių durų rikiavosi senos ir sunkiai suprantamos knygos įvairiomis kalbomis, bet pasitaikydavo ir romanų, istorijų, taip pat knygų su paveikslėliais: senelis kadaise buvo gydytojas, todėl kai kurie paveikslėliai atrodė labai baisūs, gąsdino. Helmutas neprisiminė savo senelio, bet didelis jo portretas visada nepatikliai žvelgdavo į vaiką ir lydėdavo akimis, kad ir ką šis būtų veikęs svetainėje. Tas portretas, tiksliau, nepatiklus ir net rūstus senelio žvilgsnis iš po vešlių antakių berniukui kėlė keistus jausmus, jis jautėsi tarsi darydamas ką nors negera, kai rausdavosi senelio knygose. Todėl kartais ant jo portreto vaikas užmesdavo kokį šaliką ar senelės skarą. Tiesa, kartą užmiršo tą skarą nuimti ir susilaukė pylos iš įpykusios tetos Lindos. Vėliau niekada nebebuvo toks išsiblaškęs. Suradęs ką įdomaus, Helmutas atsinešdavo knygą į virtuvę, kur dažniausiai prie lango sėdėdavo senelė, ir imdavo jai garsiai skaityti. Senelė šypsojosi ir atidžiai klausėsi, nors teta Lota juokėsi, kad ji neva nieko nesuprantanti, nes yra netekusi vieno šulo.
Ką perskaitęs, Helmutas pasakodavo savo draugams Ernai ir Hansui. Šie buvo dvynukai, tačiau visai nepanašūs vienas į kitą – Erna viską darė greitai, buvo linksma, mėgo šokti ir dainuoti, sugalvodavo visokių išdaigų, o Hansas buvo lėtas, ramus, visada eidavo iš paskos ir paklusdavo Ernai. Ji būtų mielai vadovavusi ir Helmutui, bet jis buvo porą metų vyresnis, jau ėjo į mokyklą ir, žinoma, į Ernos diktatą nekreipė dėmesio. Dvynukai gyveno netoliese, kitoje kelio pusėje, todėl, norint ateiti pas Helmutą į svečius, jiems visada reikėdavo atsiklausti mamos ponios Ellos. Helmutas jau pats galėjo nueiti į svečius ir kada panorėjęs grįžti, juk kasdien pėsčiomis keliaudavo į mokyklą ir išmoko kelyje saugotis automobilių bei arklių.
Tetos nebuvo labai blogos, jos mėgo Helmutą, leisdavo padraugauti, susitikti su bičiuliais, taip pat joms patikdavo, kad berniukas skaito knygas. Tačiau vien knygomis ir draugais gyvas nebūsi, todėl kasdien jos surasdavo Helmutui darbo: palesinti vištas ir žąsis, prirauti triušiams žolės, surinkti krituolius obuolius, skinti serbentus ir vyšnias būsimai uogienei, minti šieną, sunešti į malkinę ir sukrauti suskaldytas malkas, ir panašiai – darbai priklausė nuo metų laiko. Labiausiai Helmutas mėgo didele pjaustykle pjaustyti pašarinius burokus – runkelius mesdavo į platų lovį, o berniukas suko didžiulį ratą su pritvirtintais plačiais peiliais, ir kaskart perpjaunant buroką pasigirsdavo tas garsas – čiakšt. Čiakšt, čiakšt, čiakšt, – čekšėjo mašina, o Helmutas įsivaizduodavo, kad tai plakasi garlaivio ratas upės vandenyje. Erna kartą pasakė, kad jeigu į tą mašiną įkištum žmogaus galvą, tai ji be vargo atsidurtų dubenyje su burokais – čiakšt, ir viskas. Nuo to karto pjaustyti burokus tapo nebe taip smagu.
Vieną dieną Helmutas su dvynukais žaidė klojime, šokinėjo ant šieno krūvos nuo aukšto prėslo, laipiojo ir landžiojo, rausė urvus. Kieme pasigirdo žmonių balsai ir arklių prunkštimas. Kažkas atidarė klojimo duris – tai buvo teta Lota, į vidų plūstelėjo šviesa. Vaikai nulipo nuo prėslo ir kieme pamatė nepažįstamus žmones. Jie kažko prašė, teta Linda nešė jiems atsigerti. Tetos paaiškino, kad tai pabėgėliai, jie traukiasi nuo artėjančio fronto. Pabėgėliai kalbėjo vokiškai, bet su keistu akcentu, atrodė išvargę, o drabužiai jų buvo dulkėti ir paišini. Jauna moteris glaudė prie krūtinės kažkokį ryšulėlį, bet greitai tapo aišku, kad tai ne šiaip sau ryšulėlis, mat iš jo pasigirdo verksmas: ten buvo vaikas, mažytis, visai dar kūdikis. Moteris apnuogino krūtį ir Helmutas nustebęs žiūrėjo, kaip mažylis godžiai ją čiulpia. Netrukus Helmutui per pakaušį skaudžiai trinktelėjo teta Lota, ko žiopsai išsižiojęs, eik šalin, negražu spoksoti, eik namo. Ir jūs bėkit namo, liepė Ernai su Hansu.
Tetos leido pabėgėlių šeimai pernakvoti klojime, tačiau vakare valgant vakarienę teta Lota vis dejavo, kad tik nepadegtų klojimo, ką žinai, kas jie per žmonės.
Klojimo pabėgėliai nepadegė, tik permiegojo naktį, o ryte atsisveikino, padėkoję tetoms. Jaunoji moteris, mažiuko mama, net nusilenkė, pasakė: tesaugo Viešpats jūsų namus, tada sulipo visi į vežimą ir patraukė toliau.
Nuo tos dienos pabėgėlių vis daugėjo. Daugėjo ir karinių automobilių, kartais kareiviai užsukdavo į kiemą, paprašydavo atsigerti, ir važiuodavo toliau savais reikalais.
Danguje vis dažniau ėmė rodytis lėktuvai, jie skrido į vakarus, o paskui į rytus. Žmonės kalbėjo, kad frontas artėja, visą laiką tolumoje tarsi tolimas griaustinis dunksėjo dundėjo artilerijos kanonada.
Vieną naktį berniukas pabudo nuo keisto, gąsdinančio garso, kuris, rodės, sklido iš dangaus – vaikas pribėgo prie lango ir pamatė danguje degančią šviesą, kuri su baisiu žviegimu praskrido virš jų miestelio ir smigo žemyn. Kitą akimirką pasigirdo sprogimas, toks stiprus, kad sudrebėjo langai. Helmutas stovėjo ir žiūrėjo į tamsą, jis sunkiai suprato, kas tai galėtų būti, toji liepsna tamsoje jam priminė skraidantį slibiną. Keista, pagalvojo vaikas, visiškai nebaisu. Tetos taip pat seniai buvo pabudusios ir taip pat žiūrėjo pro svetainės langus. Helmutas įėjo kambarį ir paklausė:
Ar matėt tas ugnis? Ar tai buvo drakonas?
Tai buvo lėktuvas, Helmutai, jie numušė lėktuvą.
Ir tame lėktuve sėdėjo žmonės?
Ten sėdėjo priešai, Helmutai. Mūsiškiai numušė priešų lėktuvą.
Tetos liepė eiti miegoti ir pačios nuėjo gulti. Helmutas įėjo į senelės kambarį ir įsmuko po jos antklode. Apsikabinus senelę jam vėl pasidarė ramu, šilta, jauku. Senelė glostė berniuko galvelę ir tikriausiai šypsojosi tamsoje, matyt, nė kiek nesibaimindama nei numušto lėktuvo, nei tolumoje girdimo fronto dundesio. Vaikas užmigo tebegalvodamas apie tą liepsną ir didvyrius karius, kurie net naktį sugeba nukauti priešų lėktuvą. Atbudo išpiltas prakaito, nes susapnavo baisų sapną. Sapnavo, kad baisūs, į driežus ar gyvates panašūs priešai lenda iš visų plyšių, o jam reikia sukti pjaustymo mašinos ratą ir nukirsti tų bjaurybių galvas, bet visas kūnas tarytum sustingęs, ir jis niekaip negali pajudinti rankų.
Kitą rytą buvo šalta, vėjas svidino skruostus, lindo po drabužiais, o kelias knibždėte knibždėjo žmonių, arklių, mašinų. Pabėgėlių vis daugėjo, pamokos mokykloje nebevyko, joje buvo apgyvendinti sprunkantys nuo karo žmonės. Kiti apsistojo kiemuose, klojimuose, visur, kur įsileido šeimininkai.
Kai kas už nakvynę ima mokestį, pasakė teta Linda.
Teisingai daro, atsakė teta Lota.
Prieš pietus atėjo dvynukų mama ponia Ella. Ji sėdėjo virtuvėje ir rypavo aukštu balsu, kad pasaulis išsikraustė iš proto, frontas artėja, jai baisu, jau pasiryžo trauktis į šalies gilumą, bet kas bus, jeigu sugrįš vyras ir jų neberas? Kaip perduoti žinią? Kur palikti laišką? Be to, ji niekaip nesumojanti, ką reikėtų pasiimti, juk per radiją sako, kad viskas neilgam, kad tuoj vokiečių kariuomenė sugrįš ir nupūs priešus kaip dulkes nuo delno. Jau keletas šeimų išvažiavo, patraukė tolyn susidėję svarbiausius daiktus. Tik kas tie svarbiausi daiktai? Žinoma, maistas ir drabužiai, labai svarbu nesušalti, nes pasigavęs ligą koks bebūsi keleivis. O pavalgyti taip pat svarbu, juk tik pilnu skrandžiu žmogus turi jėgų keliauti toli, gal net keliasdešimt kilometrų. Ir ojojoj, ką daryti su sidabriniais indais, ką daryti su porcelianinėm lėkštelėm ir puodeliais, ką daryti su veidrodėliais. Kai kas sako, kad reikia užkasti, paslėpti, juk kelionėje tie daiktai nereikalingi, nors yra tokie brangūs, už juos sumokėta krauju ir prakaitu uždirbtomis markėmis. Dieve Dieve, aimanavo ponia Ella, kodėl griūva visas pasaulis, kodėl mus apleidai.
Helmutas išėjo į lauką, stovėjo ištuštėjusiame rudeniniame sode ir žiūrėjo į debesis, klausėsi dundėjimo tolumoje ir galvojo apie tolimus kraštus.
Jį pašaukė teta Linda. Berniukas pribėgo, teta liepė eiti ir atsinešti kastuvą.
Kai grįžo su kastuvu, suprato, kad tetos taip pat nusprendė paslėpti brangiausius savo daiktus. Teta Linda atmatavo penkis žingsnius nuo senosios obels ir pasakė:
Penki žingsniai į vakarus nuo obels. Kasti reikia čia. Atsiminkit – penki žingsniai į vakarus.
Helmutas pradėjo kasti, pavargo, tada kastuvą perėmė teta Lota. Duobė vis gilėjo, bet teta nesiliovė kasusi.
Teta Linda atnešė sidabrinius stalo įrankius, suvyniojo į vašku išteptą audeklo gabalą, surišo virvele ir padėjo į duobės dugną. Tada užkasė, žemę išlygino, o ant viršaus atsargiai uždėjo velėnos gabalus ir apibėrė lapais taip, kad neliko nė žymės, jog čia palaidoti šakutės ir peiliai. Helmutas stovėjo, nesumodamas, ką jam toliau daryti. Jau pamažėle temo, jis paklausė, ar gali eiti namo, tetos atsakė, kad gali, o pačios jau kitoje vietoje matavo žingsnius, ruošdamosi slėpti savo turtus molingoje rudens žemėje.
Naktį vėl visus pažadino kauksmas ir staugsmas, vėl virė oro mūšis, degė liepsnos, krito pašautas lėktuvas, o gal bomba, vėl drebino langus sprogimas, ir teta Linda pasakė, kad reikia bėgti, reikia trauktis. Teta Lota patylėjo, o tada atsiduso, kur mes trauksimės su vaiku ir sene?
Aš galiu eiti, aš galiu toli eiti, aš tikrai nepavargsiu, aš būsiu geras keliautojas, susijaudinęs pasakė Helmutas.
Eik miegoti, griežtai nutildė jį teta Lota.
Ryte atbėgo Erna ir Hansas, jie atrodė patenkinti ir susijaudinę – mama su seneliu į vežimą sukrovė viską, kas tilpo, jie išvažiuoja, jie atėjo atsisveikinti. Erna laikė rankoje skudurinę lėlę, kurios Helmutas nebuvo matęs – šią lėlę Ernai padovanojo moteris, kuri buvo pas juos apsistojusi nakčiai, pabėgėlė. Lėlė turėjo tik vieną iš sagutės padarytą akį, toji moteris sakiusi, kad lėlė nukentėjo bėgdama nuo priešų.
Aš dabar su ja niekada nesiskirsiu, pasakė Erna.
Na, viskas, lik sveikas, Helmutai, pasakė Hansas ir vyriškai paspaudė ranką.
Lik sveikas, pasakė ir Erna, o tada abu linksmai straksėdami pasileido namo.
Atsisveikinti su išvažiuojančiais kaimynais nuėjo ir Helmuto tetos. Helmutas ėjo kartu.
Vežimas tikrai buvo prikrautas daiktų, o po savotišku baldakimu buvo padaryta vieta vaikams ir poniai Ellai. Vaikai sėdėjo vežime ir mojavo pasiliekantiems, ponia Ella priėjo prie Lotos ir Lindos, apsikabino jas paeiliui, tada pasilenkusi pabučiavo į skruostą Helmutą. Helmutas nusivalė skruostą rankove, jis nemėgo būti bučiuojamas.
Pasiliekate? paklausė ponia Ella.
Kol kas pasiliekame, atsakė teta Lota. Laimingai, tesaugo jus Dievas.
Sudie.
Ponia Ella skubiai nusisuko, bet Helmutas spėjo pamatyti ašaras jos akyse. Jis pažvelgė į tetas, teta Lota stovėjo aukšta ir rūsti, o teta Linda ašarojo ir šluostėsi nosinaite akis.
Dvynių senelis Fricas pliaukštelėjo botagu ir didelis, svyruojantis bei girgždantis kaimynų vežimas pajudėjo. Helmutas žiūrėjo į tolstančius draugus, kurie sėdėjo vežime ir tą akimirką rodėsi labiau išsigandę negu laimingi. Helmutas pamojavo ir matė, kaip Hansas moja jam atsakydamas, o Erna tiesiog pakėlė vienakę lėlę virš galvos, kad ir ši pamatytų pasiliekančiuosius. Vežimas tolo miestelio gatve, kol galiausiai pradingo už posūkio.
Dienos slinko viena paskui kitą, tokios panašios, beveidės rudens dienos. Tetos dirbo nuleidusios galvas, sukandusios dantis, atrodė piktos ar išsigandusios, prie pietų ar vakarienės stalo niekas nebejuokaudavo kaip anksčiau, niekas nebesipasakojo, tarsi būtų priėmę tylėjimo įžadus. Tik senelė sėdėjo kaip sėdėjusi prie virtuvės lango, žiūrėjo į vis pasirodančius, kad ir retėjančius pabėgėlių pulkelius, leido tarp pirštų rožinio karoliukus ir šypsojosi. Tačiau vieną naktį net ir ji išsigando.
Trenksmas driokstelėjo toks, kad Helmutas kurį laiką jautėsi apkurtęs, bomba sprogo visai prie jų namo, išdužo langų stiklai, nunešė dalį stogo. Tetos išbėgo į lauką vilkėdamos vienais naktiniais, Helmutas išsigandęs verkė, beveik klykė iš baimės, o tada pajuto, kad jį kažkas apkabina – tai buvo senelė. Jos lūpos virpėjo, drebėjo ir visas kūnas, ji pusbalsiu kalbėjo maldą ir žiūrėjo išplėtusi akis, dairėsi tarsi pabudintas paukštis.
Helmutas nutilo, sugrįžo tetos, pasakė, kad kažkas miestelyje dega, o tada pradėjo dangstyti langus brezentu ir viskuo, ką tik surado. Vis tiek namie tapo šalta.
Rytoj iškeliaujam, nebegalim ilgiau čia pasilikti, pasakė teta Lota.
Rytas prasidėjo paukščių gaudymu, teta Erna ir Helmutas gaudė vištas ir žąsis, o teta Lota pasiruošė kaladę ir kirvį. Paukščius reikėjo nukirsdinti, juk gyvų nepasiimsi į kelionę. Helmutas išsigando, supratęs, kad ir jam teks laikyti prispaudus prie trinkos didelio raudono gaidžio kaklą, kol teta Lota nukirs skiauterėtą paukščio galvelę. Niekada anksčiau Helmutui neteko to daryti, ir kai teta Lota kirto, kai gaidžio galva atsiskyrė nuo kūno, Helmutas pajuto, jog begalvis paukštis ima spurdėti, kraujas patiško į šalis, berniukas paleido gaidį, ir šis, nors be galvos, nukūrė per kiemą taškydamasis krauju.
Nevykėli tu, pro sukąstus dantis iškošė teta Lota. Eik dabar, pagauk ir atnešk tą gaidį.
Nors Helmutas jautėsi sutrikęs ir kiek išsigandęs, gaidį pagavo nesunkiai, be galvos jis toli nenubėgo, prie kiemo tvoros parkrito ir kurį laiką spardėsi pentinuotomis kojomis, bet tuojau nurimo. Berniukas paėmė paukštį už kruvinų plunksnų, atnešė ir numetė į didžiulę tam paruoštą praustuvę.
Kur mes dėsim tuos paukščius? O dar triušiai. Suges mums ta mėsa, pasakė teta Linda.
Tai negi paleisim? beviltiškai skėstelėjo rankomis teta Lota.
Paleiskim, paleiskim, paleiskim, su ašarom akyse ėmė maldauti Helmutas.
Darykit kaip išmanot.
Helmutas nubėgo ir atidarė triušių narvus. Tik nė vienas nenorėjo lįsti lauk, tad berniukas traukė triušius už ausų ir nešė laukan. Išsigandę, sutrikę triušiai tupinėjo, strikinėjo, dairėsi po rudeninę sodo žolę. Jų buvo daug, didelių ir visai jauniklių, baltų ir dėmėtų, o kai kurie buvo visiškai juodi.
Vis tiek išgaudys juos šunys, lapės ir vanagai, pasakė teta Lota.
Teta Linda paleido iš tvarto telyčias ir kiaules, tik geriausią, pieningiausią karvę pririšo prie vežimo, jinai keliaus kartu.
Reikėjo išparduoti tuos gyvulius, pražus dabar be naudos. Nenoriu niekur važiuoti, Viešpatie! Kas mūsų laukia? Aš nenoriu niekur važiuoti…
Reikia, Lota, reikia.
Seserys apsikabino, Lota verkė, bet greitai susitvardė, nusišluostė ašaras ir liepė Helmutui: padėk senelei.
Senelę įtaisė vežime: pasodino ant pagalvių, apklojo kojas kailiniais. Vežimas buvo prikrautas visko, ko tik galėtų prisireikti ilgoje kelionėje.
Berniukas taip pat atsisėdo prie močiutės, buvo šilta, o priekyje laukė kelionės nuotykiai, todėl vaikui rūpėjo kuo greičiau iškeliauti.
Pagaliau išvyko – sena kumelė ėjo pamažu, bet ramiai ir vienodai, girgždėjo kelio žvyras po vežimo ratais, iš paskos klepsėjo karvė. Helmutą pradėjo lenkti snaudulys, iš kurio pažadino visai neaukštai praskridęs vokiečių karinis lėktuvas, kažkodėl apsukęs ratą virš besitraukiančiųjų, tarsi tyrinėdamas, kas čia tokie keliauja. Prie vežimo pririšta karvė labai išsigando, ėmė blaškytis, išsigando ir kumelė, leidosi lėkti kiek įkabindama, teta Lota laikė įtempusi vadeles, buvo baisu, kad vežimas įgrius į griovį, bet lėktuvas nuskrido į vakarus ir gyvuliai nurimo, sustojo šalikelėje sunkiai šnopuodami. Teta Lota ramindama glostė kumelei galvą, tada persižegnojo ir vėl sėdo į vežimą – kelionė tęsėsi.
Tolumoje pasigirdo artilerijos dundesys, pradėjo temti. Pabėgėliai sustojo pamiškėje, teta Linda pamelžė karvę, pašėrė gyvulius, Helmutas pririnko sausų šakų, ir teta Lota įkūrė laužą, išvirė maisto. Pavalgę privertė po vežimu eglišakių, ant jų klojo kailinius, antklodes, ir visi kartu sugulė, apsiklojo viskuo, ką tik turėjo, susiglaudė į vieną krūvą: visai nebuvo šalta. Tolumoje šaudė, dangumi vis praskrisdavo lėktuvai, bet miegas įveikė visus ir panardino kiekvieną į jo sapną.
Rytas išaušo šaltas ir skaidrus, išlįsti iš šilto guolio labai nesinorėjo, bet reikėjo keliauti toliau. Teta Lota atsikėlė pirma, įkūrė laužą, išvirė arbatos, ragino visus greičiau prasiplauti šaltu vandeniu akis, valgyti ir keliauti.
Gimtasis miestelis ir namai tolo, Helmutas svarstė, ar kada nors ten sugrįš? Ir kaip jaučiasi paleisti triušeliai? Negi juos tikrai suės lapės? Ne, Helmutui atrodė, kad tai būtų nesąmonė, juk triušiai dabar laisvi, jie gali pabėgti.
Keleiviai pervažiavo mišką, paskui – platų lauką, tolumoje vėl pasirodė giria. Kelionė darėsi nuobodi, jie vienodu tempu stūmėsi į priekį, nieko nesutikdami, kartais tik pamatydami griovyje sulūžusį vežimą, kažkieno pamestus daiktus, matyt, tapusius našta kelionėje. Pervažiavę didelį lauką, netikėtai kelyje išvydo gulintį negyvą arklį – jo snukis atrodė keistai prašieptas, kyšojo geltoni priekiniai dantys, akys atrodė lyg stiklinės, bet apsiblaususios, tarsi aptrauktos migla. Helmutui buvo baisu žiūrėti į arklio maitą, bet ir nusisukti neįstengė, stovėjo ir žiūrėjo į tą mirties kaukę, kol iš keisto sąstingio jį pažadino teta Linda. Ji truktelėjo berniuką už rankos ir pasakė, nespoksok, eime, eime. Jie nusivijo tetos Lotos vadelėjamą vežimą, nenorėjo atsilikti.
Vėl atėjo naktis, dar viena naktis miškuose. Šį kartą miegoti buvo šalčiau, o fronto gaudesys rodėsi esąs garsesnis. Šaudė vis arčiau ir arčiau, miegoti buvo sunku, Helmutas vis prabusdavo, išnirdavo iš neramaus sapno. Jis glaudėsi prie senelės, suposi į kailinius lyg į kokoną, bet niekaip negalėjo sušilti. Ryte pradėjo lynoti. Užkūrė laužą, gėrė karštą arbatą, tapo truputį smagiau, bet vėl reikėjo keliauti.
Kelias išniro iš miško, suko pro dirvas ir neartus laukus, šen bei ten stovėjo sodybos. Žmonių nesimatė, tarsi visi būtų išmirę, tik kažkur tolumoje lojo šunes. Vis dažniau pakelėse rasdavosi sulūžusių ar tiesiog išmestų daiktų, senų, nebereikalingų vežimėlių, ratelių, kažkokių skudurų, buvo akivaizdu, kad čia keliauta didelio būrio žmonių. Vienoje vietoje teko apvažiuoti bombos išmuštą duobę, netoliese buvo supilti ir kryžiais pažymėti kauburėliai.
Važiuoti buvo sunku, nes karvė apšlubo ir tempė virvę, stabdė vežimą, kumelė sunkiai švokštė, kaip dumplės kilnojosi gyvulio šonai. Nesulaukę nakties keliautojai turėjo sustoti, reikėjo nuspręsti, ką daryti toliau. Karvę nutarė palikti. Paskutinį kartą pamelžė, o tada atrišo virvę, karvė buvo laisva eiti kur nori, bet stovėjo ir niekur nėjo. Vežimui pajudėjus, ji tik ištiesė ilgą savo kaklą ir gailiai, tęsiamai sumūkė. Helmutas sėdėjo vežime ir žiūrėjo į pakelėje liekančią karvę, matė, kaip ji tolsta, tolsta, tarytum ištirpsta migloje.
Pamažu leidosi sutemos, keleiviai judėjo lėtai, sunkiai mynė pavargusi kumelė, vėl pasiekė mišką – didžiuliai, šimtamečiai medžiai kilo į dangų ir stovėjo abipus kelio it siena. Tetos surado patogią vietą nakvynei ir įkūrė laužą, iškėlė senelę iš vežimo, ėmė ruošti maistą – katiliuke troškinosi vištiena ir bulvės. Visi tylėdami sėdėjo, žiūrėjo į spragsinčią ugnį, klausėsi tolumoje grumančio fronto.
Netikėtai iš miško pasirodė trys figūros. Tai buvo karinėm uniformom apsirengę vyrai. Jie turėjo ginklus. Vyrai liepė pasitraukti nuo laužo, apžiūrėjo katilėlyje verdantį maistą, ėmė knistis po vežime sudėtus daiktus, tai, kas jiems rodės nereikalinga, metė ant žemėn. Teta Lota bandė neleisti jiems taip elgtis, sakė, kad čia jų visi daiktai, kad traukiasi nuo artėjančio fronto, bet vienas iš plėšikų trenkė ginklu Lotai į veidą. Teta parkrito, iš burnos jai pasipylė kraujas, Helmutas garsiai pravirko, teta Linda puolė maldauti, kad neapvogtų, kad paliktų jiems maisto ir drabužių, ji parklupo ant kelių ir bandė, pagavusi vieno vyriškio ranką, ją pabučiuoti. Užpuolikas pakėlė ginklą ir šovė į viršų. Šūvis buvo nepaprastai garsus, aidėjo, atsimušdamas į medžių kamienus: išgąsdinta senelė krito veidu ant žemės ir gulėjo lyg pakirsta, Linda su Helmutu apsikabino balsu raudančią Lotą.
Pabėgėlių maldavimai užpuolikams nepadarė jokio įspūdžio, plėšikai pasiėmė kumelę, vežimą ir net katiliuką su maistu. Jie susėdo į vežimą, pliaukštelėjo botagu ir nuvažiavo. Po valandėlės nebesigirdėjo nei kumelės prunkštimo, nei kanopų stuksenimo į kelio žvyrą, nei ratų girgždesio.
Dėkui Dievui, plėšikai pasiėmė ne viską, liko antklodė, kailiniai, gaubiantys senelės pečius, liko dar maisto krepšyje, padėtame prie medžio, – todėl ir nerado jo užpuolikai.
Ilgai nedrįso įkurti ugnies, bijojo, kad laužas vėl pritrauks kokius nors piktadarius, bet galiausiai tapo nepakeliamai šalta ir teta Lota įkūrė ugnį. Atsilaužė duonos, išsikepė lauže bulvių – ne kokia buvo vakarienė, bet alkį apmalšino.
Helmutas sėdėjo prisiglaudęs prie senelės, palindęs po kailiniais, o tetos kitoje laužo pusėje kiūtojo įsisupusios į antklodę ir tyliai meldėsi. Grimzdamas į miegą Helmutas girdėjo, kaip tetos susiginčijo, bet galiausiai vyresnioji – teta Lota – lyg nukirsdama kažką pasakė seseriai, ir ginčas nurimo.
Helmutas nubudo anksti ryte, buvo sušalęs, išlindo iš po kailinių ir pradėjo šokinėti, kad sušiltų. Laužas seniai nebedegė, priešais senelę, miegančią ant eglišakių, gulėjo padėtas ryšulėlis su duona. Helmutas nustebo, kad nesimato tetų. Apsidairė – jų tikrai niekur nebuvo. Gal jos miške, renka malkas laužui? Berniukas šūktelėjo keletą kartų, paėjėjo vienon pusėn, kiton – ne, jų nebuvo. Jis lyg ir prisiminė, kad pro miegus girdėjo, o gal sapnavo, kad moteriškas balsas sako, jūs čia pabūkit, o mes surasim pagalbą, surasim vežimą. O gal tik įsivaizdavo, kad girdėjo tą balsą?
Vaikas apsižiūrėjo, rado porą skudurų, ryšulėlyje duonos, kitame bulvių, prie medžio pamatė numestą kirvuką, kuriuo teta Lota vakar kirto šakas guoliui ir malkas laužui. Vaikas paėmė kirvuką, vis šis tas, jeigu užpultų vilkai ar šunys. Jis padėjo atsisėsti senelei, davė jai duonos, kurią ši po truputį čiulpė bedante burna. Berniukas labai norėjo, kad tetos sugrįžtų, kad vėl visi būtų kartu, nes darėsi baugu miške likus tik su senele. Šiaip ne taip įpūtė laužą, liepsna šildė, bet laikas bėgo, o tetos vis negrįžo. Berniukas iškepė lauže bulvių, nulupo, jos minkštos, senelei toks maistas labiau tinka nei sužiedėjusi duona: ją valgys pats.
Laužas spragsėjo, truputėlį ramindamas, bet viltis, kad tetos grįš, blėso. Joms kažkas nutiko. Joms tikrai kažkas nutiko, jos paklydo arba sutiko blogus žmones, o blogi žmonės juk gali padaryti bet ką. O gal jos pabėgo, juos palikusios, vienos nuėjo toliau, nusprendusios, kad vaikas ir senutė yra per didelė našta keliaujant? Ne, šito negali būti, negali.
Miškas ošė, tolumoje vis nusirisdavo duslūs patrankų šūviai. Ir toje ūžiančioje, grėsmingai dundančioje tyloje pasigirdo romus aukštas balselis. Helmutas atsisuko į senelę: ji dainavo.
Paukštele mano, pilka balandėle,
Kodėl mane palikai liūdną valandėlę?
Kodėl palikai mane vieną vienužėlį,
Raiboji paukštele, girios balandėle?
Kur dabar keliausiu, į kokią šalelę,
Kur ašai surasiu savąją mergelę?
Šitą dainą senelė dainuodavo dažnai, sėdėdama prie virtuvės lango ir žiūrėdama į tolin nubėgantį kelią. Visi šilti prisiminimai – senelio knygos, klasės draugai, dvynukai Erna ir Hansas, juokingai graužiantys žolę triušiukai, sieninio laikrodžio tiksėjimas tuščiame kambaryje, vakarienės, kai visa šeima susirinkdavo valgomajame, namų kvapai ir spalvos, rūstus senelio portretas, – visa tai staiga iškilo Helmuto atmintyje ir jis sukūkčiojo, bet tuojau nuslopino verksmą. Dabar jis negali būti silpnas, negali: yra atsakingas už save ir už senelę, nevalia ištižti ir pasiduoti. Helmutas nusprendė, kad ilgiau nebėra ko laukti, reikia judėti toliau. Senelė vos paėjo, todėl berniukas išrinko ilgiausias eglės šakas, sudėjo vienas ant kitų, pagelbėjo senelei atsikelti, pasodino ant šakų, užklojo ją kailiniais ir įsiręžęs ėmė tempti keliu. Keista, bet senelė pasirodė lengvesnė, negu galėjai pamanyti. Berniukas slinko žingsnis po žingsnio atkakliai vilkdamas gyvą naštą, o šimtamečiai girios medžiai žvelgė žemyn į juodu ir stebėjosi. Toli jis taip senelės nenutemps, bet pakeliui tikrai suras visokių paliktų daiktų: vakar matė kažkokius ratelius, gal panašius užeis ir vėl, įsodins į juos senelę ir keliaus toliau. Pamažu pradėjo suktis didelės snaigės, leidosi lėtai ir tyliai vėlyvo rudens miško tamsoje.
Pailsėsiu ir vėl eisiu, pailsėsiu ir eisiu, kur nors turi pasibaigti šitas miškas, o ten juk gyvena žmonės. Surasiu žmonių ir tada nebeprapulsime.
Arminas Bartulis. Mėlynų debesų kvapas
2023 m. Nr. 11
Jaunojo novelisto premija apdovanota publikacija
Apsakymas
Kažkas yra sakęs, kad visi
mes rašom savo vaikystėmis
Romualdas Granauskas
…galbūt ir gyvename
Arminas Bartulis
Du žmonės. Vienas, mažytis, – kitam ant rankų.
– Ar nupieši man namą?
– Štai namas ir sūpynės. O ant sūpynių Uršulytė supasi.
– O nupieši tėtę?
– Va ir tėtė.
– O nupieši Pilkį?
– Va, Pilkis.
– O dabar Rainę.
– Ir Rainė čia.
– O mamą nupieši?
Pieštukas sekundei stabteli popieriaus paviršiuje. Žmogui nėra lengva piešti save.
– Va, mama. Supa Uršulytę.
Dvi mažos akutės žiūri į piešinį. Vienas mažas pirštukas baksnoja į popierių ir vardina:
– Čia aš, čia tėtė, čia mama mane supa. O čia Pilkis ir Rainė. Visi saugo, kad Uršulė nenukristų.
Minutė tylos. O tada:
– O nupieši man…
Uršulė pabudo nuo dieglio krūtinėje. Atrodė, kad ne antklodė, o akėčios užgulusios jos kūną. Greitai apsidairė po kambarį: dar prieblanda, žadintuvo žali skaičiukai rodo beveik šešias. Įsiklausė: kitame kambaryje sekundei sustojo laikrodis, pro orlaidę gūstelėjo gaivus kvepiantis pavasaris. Telefonas koridoriuje. Kažin, ar prireikus pajėgtų, ar spėtų paskambinti?.. Darkart stipriai sudūrė. Viskas bus gerai. Praeis. Vakar praėjo, užvakar praėjo. O Viešpatie, kaip duria. Pabandė atsisėsti, delnu ėmė glostyti krūtinę. Pasisuko į langą, jame brėško dangus. Visad šitaip miegodavo – be užuolaidų ar žaliuzių, kad matytųsi tikroji dangaus spalva. O ir naktį drąsiau. Dangus niekada nebūna visiškai juodas. Net iš baisiausių tamsybių visad kas nors šviečia.
Dabar dangus gelto.
– Tai ar jau šiandien? – paklausė, užsimerkė ir įtempusi sielą ėmė klausytis.
– Aš čia.
Uršulė net krūptelėjo. Ar pasigirdo? Turėjo pasigirsti. Kas gi galėjo atsakyti?
Spragt! Kažkas pokštelėjo. Uršulė vėl pašoko. Bet iškart pradėjo save raminti – tai tik čiužinio spyruoklė kojūgaly. Spragt! Šįkart krūtinėje. Ėmė trūkti oro. Dieve, nenoriu ligoninėn. Ant kelių užšoko Pupsė – Uršulės senolė katė. „Dvi senės, – pagalvojo Uršulė. – Vienos į ligoninę nepriims, o kita nenori.“ Uršulė stipriai užsikosėjo. Katė ėmė galva trintis jai į krūtinę. Akyse raibuliavo. Ar širdis taip vibruoja, ar tai tik murkimas? Ai, kaip duria. Niekur nesidėsi, teks važiuoti. Linkstančiais keliais ir nuo pėdų slystančiom šlepetėm nuslinko koridoriun, surinko numerį.
– Klausom.
– Man reikia greitosios.
Pamena, kaip atrakino duris, o vėliau nieko. Pabudo jau ligoninėj. Gulėjo palatoj su dar trimis panašaus amžiaus moterimis. Užsimerkė ir pabandė pajusti kūną. Krūtinę dar spaudė, bet nebedūrė, kojose buvo silpna, maudė pakaušį. Patalynė – maloniai vėsi. Matyt, neseniai paguldė.
– Uršulė Bagdonavičiūtė?
– Taip, – atsimerkė.
– Kaip jaučiatės?
Prie lovos stovėjo apyjaunė gydytoja baisiai keista šukuosena. Šitaip – bliūdeliu – kirptas Uršulė matydavo tik mažas mergaites, bet ne moteris. Jai už nugaros mindžikavo jaunutė slaugė išsigandusiom akim (matyt, naujokė).
– Aš… nu biški krūtinę… mano katė liko viena namuose, reikia paskambinti…
– Jūsų sūnui jau paskambinta. Jis atvažiuoja. Šiek tiek užtruks iš Vilniaus… Ar ką skauda?
– Čia truputį spaudžia, – uždėjo delną ant krūtinės.
– Sunku kvėpuoti?
– Dabar lyg ir ne… O kas man buvo?
– Infarktas. Ponia Bagdonavičiūte, jūsų sveikatos istorijoje gydytojas Petrašiūnas…
– Ai tas… – atsiduso Uršulė.
– …gydytojas Petrašiūnas įrašė „Didelė miokardo infarkto rizika. Pacientė kategoriškai atsisako gydymo.“
– Jis šundaktaris.
– Prašau?
– Petrašiūnas – šundaktaris. O tablečių aš ir taip daug geriu.
– Ponia, širdis – ne juokas. Jums buvo sunkus infarktas.
– Man jau geriau.
– Bet ne jūsų širdžiai. Nemaža dalis miokardo…
– Miokardo?
– …širdies raumens žuvo. Mes nežinome, ar infarktas nepasikartos. Per ateinančią parą turėtų paaiškėti. Stebėsime jūsų būklę ir… – gydytojos žvilgsnis įsmigo sienon. Ji kurį laiką tylėjo.
Uršulė pažvelgė pro langą ir lyg ten perskaičiusi tarė:
– Tai arba numirsiu per parą, arba pagyvensiu dar porą mėnesių.
Gydytoja linktelėjo:
– Lašinsime jums vaistus ir stebėsime. Jums svarbiausia dabar nesijaudinti ir ilsėtis.
Gydytoja minutę apsimetė, kad reguliuoja lašelinę, tada išėjo. Iš paskos nuskubėjo slaugė.
Nu ir kas? Uršulei buvo vienodai. Numirs, tai numirs. Jau seniai žinojo, seniai maudė krūtinę, o Petrašiūnas grasino ateitimi. Nu ir kas?
– Nu ir viskas.
Uršulės vokai apsunko. Iš po jų išsirito pirmoji ašara. Uršulei atrodė, kad jai tas pats. Nieko panašaus. Staiga plėvė, skirianti ją ir bedugnę, plyšo, ir plūstelėjo tamsa. Nu ir kas? Nu ir kas, kad mirtis prie ausies alsuoja, žmogus vis tiek bijai. Staiga visa Uršulę slėgusi baimė, pyktis, liūdesys išsiliejo ir ėmė tekėti skruostais. Ji dar nenorėjo išeiti.
Apsivertė ant šono, kad „kambariokės“ nematytų verkiančios. Sulenkė kelius, sugniaužė mažus suvytusius kumštukus ir prispaudė prie krūtinės. Šitaip miegodavo vaikystėj. Užsimerkė, kad ašaros taip nebėgtų.
Spragt! Vėl lovos spyruoklė. Tik šįkart kažkas nusvėrė kojūgalį. Uršulė pažiūrėjo į savo kojas. Per ašaras sunku įžiūrėti. Ant lovos krašto kažkas sėdėjo. Jauna moteris.
– Mama?
Siluetas nusišypsojo. Tas žvilgsnis… toks švelnus ir guodžiantis.
– Mama?..
– Uršulyt, – švelniai ir tyliai, kad, rodės, nesuvirpėjo nė ant Uršulės pagalvės nutūpęs pūkas.
– Jau?
Mama paglostė jai koją.
– Jeigu nori, dar gali šiek tiek pamiegoti. O vėliau kelsimės, reikės eiti.
– Kur?
– Kaip tai kur? Uogauti.
Ak, kaip nesinorėjo lįsti iš šilto patalo. Per naktį troba būdavo įšalusi, pridrėkusi. Kas gi kurs pečių vasarą?
Mama pažadindavo Uršulę, keturias jos seseris, o pati eidavo suruošti kuklaus pusryčio. Jį valgys miške, jau po uogavimo. Dabar svarbu kuo tyliau ir greičiau išeiti neprižadinus bernų. Bernai – tai tėvas ir penki Uršulės broliai.
Atsikeldavo, susišukuodavo, apsirengdavo ir iškart laukan. Gyveno miške, bet aplink namus uogų būdavo mažai. Mama nemėgo tupinėti kaip višta prie pavienės uogos. Iki tikrųjų uogaviečių reikėdavo nemažai paėjėti. Eidavo ten, kur uogienojai svirte svirdavo nuo stambių uogų, o jos kaip išbarstyti karoliai ridinėdavosi samanų įdubėlėse. Dažniausiai mėlynės, bruknės, rečiau žemuogės. Kartais ir kokį grybą išraudavo, jeigu rasdavo. Bet specialiai negrybavo. Grybai – tėtės reikalas.
Atveri duris ir krūtinę užlieja sakų, spyglių, samanų, žemės ir pūvančių lapų kvapas. Aikštelėje prie šulinio jau laukia mama ir sesės. Pabaidytas nuskrenda genys, o tau prie kojų papteli jam iš snapo iškritęs pusiau išlukštentas rytas.
Kai penkios dar mieguistos puškuodavo per samanas, Uršulė mėgdavo žiūrėti į viršų – tik į viršų – kur dangus smelkėsi pro šakas, lapus ir spyglius. Šitaip pajusdavo šiandienos orą. Jai labiausiai patiko, kai šakos stipriai siūruodavo braižydamos viena kitą, o jose nelyg plaukai šukose įsiveldavo melsvi debesys. Jų spalva Uršulei primindavo mėlynes. Keistai įkvėpdavo tie vėjai, tie debesys. Ir kartu gąsdino: tokie didingi, galingi. Norėdami galėtų išversti medžius ir nupūsti kartu su Uršule kažkur į pasaulio kraštą. Bet buvo gailestingi: tik iš lėto slinko ir šukavosi medžių viršūnėmis.
Uogas rinkti reikia stropiai: nurenki visas uogytes ir tik tada tūpi prie kito krūmelio. Uogas rinkti reikia greitai: nesipešti dėl uogienojo, o valgyti tik tada, kai darbas baigtas. Ir uogas reikia rinkti atsargiai: nespausti ir netraiškyti, neišbarstyti. Kitaip mama bars. Uogos – pardavimui. Už jas perkamas žibalas lempoms, degtukai, cukrus – viskas, ko miške negalėjai rasti ar susimedžioti. Todėl ir valgyti negalima – surysi šeimos pinigus.
Tąkart jau buvo bebaigiančios rinkti, kai Stasė garsiai aiktelėjo.
– Kur skauda? – pribėgo mama.
– Čia, – parodė į čiurną. – Įsidūriau su pagaliuku.
Mama atsmaukė kelnes ir sustingo. Bet tai truko tik akimirką. Motiniškas instinktas žaibiškai padiktavo, ką daryti: staigiai nusitraukė skarelę, aprišo blauzdą ir taip stipriai užveržė, kad Stasė net suklykė iš skausmo.
– Nerėk, kentėk. Ona, – pašaukė vyriausiąją, – eisi su manim, padėsi nešti. O jūs trys, – smeigė žvilgsnį į likusias dukras, – laukiat čia ir nė krust. Laukiat čia, niekur neinat. Aš grįšiu.
Uršulė (dievaži, jai tada nė aštuonerių metukų nebuvo) ir dvi jos sesės taip ir liko stovėti tarp pusiau nurinktų uogienojų. Stovėjo ir žiūrėjo, kaip įsikibusi į mamą ir Oną šlubuoja Stasė, kaip klumpa, vėl stojasi, tada vėl klumpa. Kaip kažkas žalsvo pasipila jai iš burnos. Stovėjo ir žiūrėjo, kaip jų mama tolsta, o galiausiai ir visai dingsta tarp medžių. Subraška pušų kamienai ir pasidaro labai baisu.
Kelias valandas verkė apsikabinusios. Per pietus baisiausiai išalkusios atsidarė pintinę, pasidalino duoną, lašinius, sugraužė po agurką. Uogų nelietė. Tada dar šiek tiek verkė. Vėlai, jau temstant, išsigandusias ir drebančias parsivedė Ona. Grįžus namo, mama paklausė, ar parnešti krepšiai. Paėmė juos ir nuėjo tvarkyti uogų.
– Mama, kodėl mane palikai?
Ušulė gulėjo ir žiūrėjo į savo mamą: tokią gražią, jauną. Tokią, kokias visi prisimena savo mamas. Mama sėdėjo ant lovos kraštelio ir žiūrėjo pro langą. Palatos langai – didžiuliai, aukšti. Pro vieną jų – atidarytą – gūstelėjo vėsus pavasaris ir vos vos sukrutėjo iš surištų mamos plaukų pabėgusi sruoga.
– Du taškai Staselei ant kojos. Du raudoni taškai.
– Bet…
– Nešėm iki namų nualpusią, apsivėmusią. Tėvas kinkė arklį.
– Bet…
– Gydytojas buvo tik miestely.
– Mama…
– Staselę sugydė, bet jau silpnesnė atliko…
Mama tyliai murmėjo, nelyg kalbėdamasi su savimi, nelyg pasakodama Uršulei. Ji vėl nusisuko į langą. Jų palata, matyt, buvo aukštai – penktame aukšte – nes nesimatė nei pastatų, nei medžių. Grynas dangus. Ir kartais lyg iš niekur išnyrantis paukštis. Horizonte telkėsi debesys.
– Bet tu drąsi. Kartą jau atklydai iš miško. Mano šaunuolė.
Uršulė pyko, nusuko žvilgsnį nuo mamos.
Tą vasarą Uršulytei buvo penkeri. Žaidė pamiškės smėlynėj. Kepė kotletus, virė sriubas, pjaustė agurkus. Staiga atkasė skruzdėlyną. Daugybė skruzdėlių ir jų baltų kiaušinėlių pabiro iš ertmės. Uršulytė pastebėjo, kad skruzdėlės kaip susitarusios bėga nuo jos viena kryptimi – į mišką. Prasidėjo pėdsekystė. Takeliai, tuneliai, spyglių tiltai, negyvų vabalų kroviniai, – ištisi karavanai judėjo miško keliais, kol galiausiai pasiekė sostinę – didžiulį skruzdėlyną. Uršulytė aplaižė pagaliuką ir pakišo skruzdėlėms – kad apsysiotų. Taip ją mokino Ona. Viena bjauri skruzdėlė užbėgo pagaliuku ant rankos ir skaudžiai įkando. Uršulytė supykusi metė pagaliuką skruzdėlynan ir susiėmė už rankos. Pradėjo žvalgytis. Namų nė kvapo. Aplink tik medžiai ir krūmai. Baisiausiai persigandusi bėgo tai į vieną pusę, tai į kitą, šaukėsi mamos, verkė. Niekas nepadėjo. Labai išgąsdino praliuoksėjusios stirnos. Vaikiškas verksmas ir šauksmas tik atsimušdavo į trigubą aido sieną ir grįždavo pas Uršulytės baimę.
Ryškiai atsimena, kaip vakarop sukilo vėjas, apsiniaukė, grasinosi lyti. Mėlynių spalvos dangus vis temo, temo, temo…
Uršulytė rado kelią, bet nežinojo, kur jis veda. O gal ir apskritai nežinojo, kas yra kelias. Mama ir miškas – tai buvo viskas, ką ji pažinojo.
Jau tik gerokai sutemus, vis labiau vėstant kvepiančiam vėjui, ant to paties kelio ją rado dvi moterys. Jos gyveno kaimynystėje, niekas nežinojo jų pavardės, bet spėjo, kad seserys. Uršulytė jų bijojo, bet šiaip ne taip leidosi paimama ant rankų ir parnešama namo. Drebančią į lovą paguldė mama, pabučiavo, apkamšė, pažadėjo, kad skruzdėlės jos niekada nebepagrobs. Mat Uršulytė kaip užsikirtusi vis verkė ir skundėsi piktomis skruzdėlytėmis. Mama išbarė, kad daugiau viena neitų į smėlynę, ir išėjo guldyti seserų.
Į mamą nebežiūrėjo. Žiūrėjo į langą. Paskutinius saulės spindulius sulesė vėjuose nardantys paukščiai. Užslinko debesys. Matyt, lis. Juodvi šitaip – abi suaugusios – sėdėjo nebe pirmą kartą.
Mama ir dukra. Dukra – suaugusi. Mama – sena. Dukra pažįsta mamą, bet nebežino, ar myli. Mama – nebepažįsta. Myli, bet to nežino. Švelni švelni perregima pieno plėvelė skyrė jas. Nei vėjas, nei šiluma, nei garsas negalėjo prasiskverbti, pasiekti jų. Tik vaizdas lyg senas priekaištas dar dirgino vyzdžius, dursčiojo širdį.
Liga į mamos protą atslinko lėtai ir nematomai. Lyg nuodas po trupinėlį, po cukraus krislą su kasdieniu puodeliu arbatos, su duonos kąsniu skverbėsi į galvą. Vis labiau ją žildė ir tuštino. Iš pradžių nebe taip žiūrėjo į savo žmogų. Uršulė tai gerai atsimena: anksčiau akyse sublizgėdavęs sidabras dabar, pažiūrėjus į vyrą, pajuosdavo ir virsdavo paprasčiausiais vyzdžiais. Vėliau mamos akys vis labiau niaukėsi, tuštėjo, o kartu ir piktėjo. Turbūt labiausiai pyko ant savęs: kad neranda, kur pasidėjo, kad nebeprisimena, kad nebeatpažįsta, kad netenka savo žmogaus. Tėtė mamą paliko ne dėl ligos. Bent pats taip sakė. Bet kas ten supaisys, kur baigiasi meilė, o kur prasideda liga.
Seną ir nebegalinčią savimi pasirūpinti mamą namo parsivežė Uršulė. Pirmajai iš seserų pagailo. Pasodino balkone, apklojo kelius savo megztu pledu, užplikė arbatos ir atsisėdo šalia. Oras buvo puikus. Visas dangus – tarsi perskeltas pusiau. Vakaruose: oranžinis giedras saulėlydis. Rytuose: debesų tumulai ir dailios vėjo išpustytos bangelės juose. Aštuntas aukštas, visas miestas kaip ant delno. O kažkur tolumoj ir jos gimtasis namas: apleistas, išvėsęs, medžiais užaugęs. Stačiai per vidurį dviejų dangų.
Mama tylėjo, žiūrėjo į tolį. Po valandėlės vos girdimai sukuždėjo:
– Reikėjo mane palikti.
– Mam… žinai, kad negalėjau.
– Nieko aš nežinau.
Uršulė tylėjo.
– Net tavo vardo nežinau.
Uršulė staigiai nugręžė galvą. Verčiau žiūrėti į rytus. Iš ten pučia šiltas vėjas ir atidunda audra. Tamsi tamsi, mėlyna siena. Gili, bet sutvardyta Uršulės rauda.
Nusisuko nuo mamos. Kad nematytų saulėlydžio. Lėtai lėtai žemyn riedančios raudonos motinos galvos.
Ji atsisuko.
– Mama.
– Taip?
– Kodėl mane palikai?
Mama tylėjo. Uršulė krūtinėje vėl pajuto pažįstamą dieglį. Atsigulė ant nugaros, nuo lašelinės kateterio niežėjo odą.
– Kodėl?
– Kažką sakėt? – atsisuko slaugė, atėjusi uždaryti langų. Matyt, bus rimta audra, – pagalvojo Uršulė, bet slaugei nieko neatsakė.
– Ne, palikit, – ranka mostelėjo mama.
– Aha, palikit. Taip gaiviai tas vėjas pučia, – tyliai paprašė Uršulė.
Slaugė gūžtelėjo pečiais ir vėl atidarė langą. Patvarkė užuolaidas. Kitame palatos gale kažkas užknarkė.
– Kodėl mane palikai?
– Uršulyt, vėl tu pradedi…
– Nepatinka? Gerai, tada paklausiu šitaip: už ką?
Čia Uršulė nutilo ir susiėmė už krūtinės. Dieglys, vėl tas dieglys.
Mokslas sako, kad vaikas negali atsiminti tokių ankstyvų įvykių. Esą, Uršulė negali prisiminti, kaip mama ją atidavė krikšto motinai. O vis dėlto prisiminė, negalėjo pamiršti.
Kai tik atjunko nuo mamos pieno, Uršulytė iškeliavo į savo dėdės – krikšto tėvo ir motinos – namus. Pamena, ten kiekvieną rytą gaudavo ką tik sugautos žuvies ir stiklinę pieno. Pirmą kartą valgant gerklėje užstrigo ašaka. Užtat nuo to laiko išmoko pati išsiimti kaulus. Mažyčiai piršteliai greitai darbavosi – tik atsidūrusi Uršulytės lėkštėje, žuvis kaipmat nusinerdavo nuo stuburo ir baltut baltutėlė mėsytė švelniai garuodavo saulėje.
Daug ką pamiršo Uršulė: kokius žaidimus žaisdavo su didžiaisiais pusbroliais, pavadinimą upelio, kuriame dėdė žvejodavo, o teta skalbdavo jos drabužėlius. Bet rytinės žuvies ir šviežio pieno kvapo nepamirš niekada. Kiekvieną dieną, kiekvieną rytą. Nieko neturėjo savo, viskas skolinta, ji pati buvo paskolinta auginti. Užtat žuvis ir stiklinė pieno – jos ir tik jos.
Ir dar kai ko net norėdama nepamirštų…
Vasaros vakaras, žvyrkelis. Mama neskubėjo. Ėjo lėtai, nešėsi Uršulytę glėbyje. Nuo jos žingsnių kaip maži linkėjimai sklido dulkių debesėliai. Kilo vėjas, spalvos darėsi kaip niekad ryškios. Vasarą visad šitaip: dieną nuo saulės pasislėpusios spalvos jai išeinant pražysdavo ryškiausiais tonais. Uršulė pamena, koks švelnus buvo mamos megztinis, kaip ritmingai ir švelniai kilnojosi jos krūtinė.
Kieme jas pasitiko krikštamotė. Ji ir mama beveik nesikalbėjo. Kilo vėjas. Kieme lakstė pusbroliai, tampė kits kitam už plaukų ir klykavo. Kilo vėjas. Uršulytę pastatė ant žemės – kad ir netvirtai, bet ji jau mokėjo vaikščioti. Eik. Kilo vėjas. Visai prie pat pribėgo pusbroliai. Kilo vėjas. Eik, Uršulyte. Uršulytė nėjo. Kilo vėjas. Mama pasitraukė. Priėjo teta. Kilo vėjas. Uršulyte, ateik pas tetą. Kilo vėjas. Mama atsitraukė. Kilo vėjas. Kvepėjo drėgme.
Uršulytė neverkė. Tik išsigandusi, o gal nesuprasdama, žiūrėjo į žvyrkelį ir juo nueinančią mamą. Kilo vėjas ir sklaidė jos ilgus rudus plaukus. Krikštamotės megztinis buvo dygus, vilnonis, dūrė rankutes. Uršulytė žiūrėjo į mamą, tik į tolstančią mamą. O kai ji visai išnyko už kalnelio, pakėlė akis į dangų. Ten stūksojo didžiulė mėlynų debesų siena. Kilo vėjas.
– Kodėl, mama?
Mama tylėjo, žiūrėjo pro langą.
– Atsakyk.
Tyla.
– Kalbėk su manimi!
Uršulė ant riešo pajuto ranką.
– Ar seniai jai taip? – žiūrėdama į laikrodį Uršulės palatos kaimynės paklausė gydytoja.
– Kokią valandą jau su savim šnekasi.
Uršulė piktai dėbtelėjo į šalimai gulinčią bobšę. Tylėk, paliegėle.
– Jungiam deguonį. Nitroglicerino irgi.
Kol aplink Uršulę zujo slaugės, mama atsitraukė. Nuėjo prie lango ir nerami, sukryžiavusi rankas stebėjo kažką toliuose.
Suleido vaistų, po nosim bjaurus vamzdelis, o geriau nepasidarė. Velniškai spaudžia krūtinę. Mama grįžo prie lovos.
– Ar labai skauda?
– Nea… tik spaudžia.
Kurį laiką sėdėjo žiūrėdamos viena į kitą.
– Kodėl, mama?
– Būčiau galėjusi prašyti tėvo kinkyti arklį…
– Tik nekaltink vėl tėvo.
– Būčiau galėjusi prašyti tavo tėvo kinkyti arklį. Bet visus tuos kilometrus nešiau tave ant rankų. Ar žinai kodėl?
Uršulė papurtė galvą. Net tai buvo nepakeliamai sunku. Dar stipriau suspaudė krūtinę. Supypsėjo virš galvos kabėjęs aparatas.
– Kodėl, mama?
– Galvojau, jeigu eisiu pakankamai ilgai, galbūt apsigalvosiu. Galbūt apsisuksiu ir parsinešiu tave atgal. Po širdim jau buvo tavo broliukas, namai pilni vaikų. Aš tikrai nebūčiau galėjusi jūsų visų sužiūrėti.
Kalbėdama mama tarytum gėdijosi, nežiūrėjo į Uršulę.
– O gal ir būčiau pajėgusi… nebežinau. Galvojau, kad nepajėgsiu. Tavo teta pasisiūlė padėti…
Uršulės dieglys plito ir sunkėjo. Spaudė visą kūną.
– Bet galvojau… Norėjau apsigalvoti.
Vokai tapo sunkūs. Ji vis sunkiau galėjo matyti mamą.
– Uršulyte, aš tikrai norėjau apsigalvoti. Su kiekvienu žingsniu kojos, atrodė, pačios gręžėsi apsisukti.
Uršulė pabandė įkvėpti, bet ašarų gumulas buvo užstrigęs gerklėj. O gal ir ne dėl to… Mėšlungiškai pasuko galvą į langą.
– Uršulyte, aš atsiprašau.
Kokie dideli ir gražūs debesys, – dar spėjo pagalvoti Uršulė. Sugriaudėjo ir prapliupo lyti.
Uršulytė pradėjo muistytis, toks dygus buvo megztinis. Stūmė tetą, spardėsi, kol buvo paleista ant žemės. Netvirtais žingsniukais pasileido žvyrkelio link.
– Mama, mama!
Mama sustojo, sekundę pasižiūrėjo į mėlyną debesų sieną priešais, staiga apsisuko ir bėgte sugrįžo pas Uršulytę. Vėjas plaikstė jos plaukus. Čiupo dukrą, apsikabino, pabučiavo.
– Einam namo.
Švelnus mamos megztinis, tik baisiai šlapias. Juodvi ėjo namo. Šlapios iki paskutinio siūlelio, bet ėjo namo. Su mama.
Slaugė Anastasija parodė sanitarams lovą. Pati uždarė langus. Už jų plieskė kepinanti saulė. Visoje ligoninėje nebuvo kuo kvėpuoti. Koridoriuje iš paskutiniųjų burzgė vienintelis oro kondicionierius. Vienam diedui lašelinę, kitam tabletę, iš septintos ponią palydėti į tualetą, prašė jau prieš dešimt minučių. Gerai, kad pamaina į pabaigą. Baigusi nusiplovė rankas, alkūne pastūmė poilsio kambario duris.
– Ivanovai padidino dozę, po valandos dar suleisk, – tarstelėjo ant sofos į žurnalą įnikusiai kolegei.
– Gerai, – numykė.
Tad štai. Ji nusivilko chalatą, pasidažė lūpas ir išėjo laukan. Kada gi liausis tas karštis… Jau vakaras, o žmonės net lauke lekuoja kaip šunys. Išsitraukė telefoną. Dukra skambino. Matyt, vėl prašys pasiimti iš treniruotės.
Agnė Žagrakalytė. Tautosakos praktika
2023 m. Nr. 11
Novelė
Renku va būdavo nuo vyro šlepečių šuns plaukus po vieną ir galvoju, gal ir šitaip artimo meilės darbas užsiskaičiuoja. Pešu, girdžiu, kaip zyzia, silpnai taip, kameros jų geros, bet zyzia, – vadinas, filmuoja. Tad toliau tuos šuns plaukus traukioju, kibūs kaip spygliai, bet šypsaus ir niūniuoju.
Vaikas dar buvau, tokį kiną rodė. Tam kine moteris vaikščiojo po kambarį ir taisėsi plaukus prieš veidrodį, grojo muzika, bet ta muzika – mūsų kaimo vargonininkas su klavesinu, moteris ta vaikščiojo po kambarį, tarpais atrodė, kad jau apsiverks ar pradės juoktis, muzika ta tokia prim prim prim prim, – tuoj apsiverks ir net nenutuokia, kad mes į ją žiūrim, supranti? Susirinko visi ir žiūri į verkiančią moterį. Tada man ir susirodė, kad ir mane šitaip. O tai kur, tu man pasakyk, garantija, kad, nežinau, angelas, ar kas ten, prižiūrėti priskirtas, nefilmuoja? Tai kaip kitaip jie mūsų veiksmus sužiūrėtų?
Šitą malkelę gali pasmulkint, ko tais neužsikuria.
Va, obuolius pjaustau, su tavim kalbu – filmuoja. Zyzia plonai taip, negirdi?
Tai miestas tau ausis atmušė.
Aš tai tikras miško paukštis. Matei, dešimt slovikėlių. Šio ryto kelmučiai. Žodžius renki, grybus rink, bent pilvas bus pilnas, o iš tavo rinkimo kas. Kelmučiai, trijų seserų juodalksnyno. Trijų seserų, nes ten trys seserys upelin kas vakarą eidavo kojų mazgotis. Nusimazgoja vakare kojas, žolių gniužulu kulnus nusišveičia ir pareina dainuodamos.
Kur man grįžti? Ar šitą pasakot? Čia jau bus ta tautosaka tavo?
Nu gyveno vienoj sodyboj trys seserys. Trys seserys vienos gyveno vienkiemyje tam. Kaip gali sakyti, kad gyveno vienos, jeigu gyveno toj sodyboj visos trys?
Pabandyk kada su trimis seserimis pagyventi, žiūrėčiau tada tavo vienatvės. Kaukdama tos vienatvės neprisikauksi. Tu kauki, seserys kaukia. Anoks čia džiaugsmas.
Viena aria, kita sėja, trečia akėja. Viena pjauna, kita varto, trečia suglobia sukrauna. Viena sugauna vištą, antra galvą nukerta, trečia plunksnas nupeša.
Vienos sau šitaip gyvena ir nė viena netekėjusi.
Ar susitarusios taip buvo, žemės nedalinti, ar viena kitą saugojo, ar viena kitai draudė, – kas ten bežino. Piršliai važiavo, nes žemė gera, seserys priedo vištų daug laikė, kiaušinius medinėse dėžutėse traukiniu pardavimui išsiųsdavo. Turėjo gi turėti to pinigo. Spaudė spaudikės.
Suknelė va nauja perkama tik viena, vyresniajai. Pernykštė naujiena atitenka antrai seseriai, ir taip toliau, viskas ir visada griežtai iš eilės, pagal amžių.
Vadinas, jaunylė visad pablukus ir seno fasono sukniom. O kur tu jau taip eisi? Kas tave čia, vienkiemy, matys?
Piršliai atvažiuoja, jaunylės ar viduriniosios nori, bet tvarka yra tvarka, ir tvarka turi būti tvarka, pagal amžių turi pirma tekėti pirmagimė, taškas.
O pirmagimei vidury kaktos tikrai taškas: apgamas kaip vabalas šviečia. Dabar gal sakytum, kad gal ir gražu, trečia akis sakytum.
Ką, ragana. Vienkiemy prie juodalksnyno visos suraganėja. Ar pelkėtas vanduo, ar ta triguba vienatvė, ar tyla, kurią tik vištų karkimas kudakavimas paplėšo lapei įsisukus.
Suko akis jaunikiai nuo triakės ir vis tas akis į kitas seseris nusukdavo.
Va tau greitakalbė, pasakyk greitai: „Kaip pažiūrėtajai į akis pražiūrėtosioms paskui pažiūrėti?“
Apsižiūrėjusios, kuo jų gyvenimas virsta, sutarė jos nebesibarti ir nebesitylėti, gyventi ir tiek. Gražiai gyventi.
Domino vakarais lošdavo. Vis tiek va tas sau taškų rinkimas rungtyniaujant rado pro kur prasimušti.
Tau pyragą kepu.
Valgysi, matysi.
Glitimai šutimai, pusę stiklinės samagono tešlon įmaišiau, panaikins viską, kur tu matei obuolių pyrage ką blogo, išsimislija nesąmonių. Tatai yra, aš tau pasakysiu, gryniausias išpindėjimas ir ne kitaip.
Tai miltų neėda, tai mėsos baidosi, tai vištų plunksnos, tai šunų plaukai jiem negerai.
Juzis, va, – šunų iš tolo vengdavo, kur tu kaime išvengsi. Rodos, ir nebijo, ir neįkąstas, bet nėr meilės tarp Juzės ir šunų, ir gana.
Samdinys, našlaitis.
Šeimininkų, pas kuriuos anas bernavo, duktė, panytė jauna ir bistri, šeškas.
Kur Juzė beeitų, vis jam prieš akis vizga, vis čiauška, vis čiurlena pro šalį.
Užgriuvo meilė Juzę kaip bėda, kaip dideli vandenys ant Juzės užvirto, šok ant bangos ir šiaušk, marškinių burėm, glušiteliau, kuo tolyn nuo šitos nelygios svajonės.
Namų ponia akyloji jau seniai viską pamačiusi, numačiusi ir sužiūrėjusi.
Namų poniai gailu darbininką paleisti.
Jei už šitokio dukterį leidi, ir darbai nudirbti bus, ir algos nebereiks mokėti.
Apsiženyti Juzei leido, o pati ponia motina jau nuo šeštos vakaro verpstę prie jaunųjų lovos galvūgalio pasistato, žiburį užsižiebia ir verpia.
Jauna dar mano duktė.
Sako ji ir žibina žiburį iki ryto ir verpia.
Tu žinai, kiek ji visko priverpė per tuos metus?
Čia ir kaimo šunis galėjo suverpti, ne tik ką.
Su visom žarnom, ragana boba.
Tai būna būna, ir megztinių, ir visko, – šuns vilna, ale vis tiek vilna.
Atnešė kartą kaimynė, kai dar ne vienkiemy, kaime su vyru gyvenom. Šuns vilnos atnešė.
Atnešė, sako, televizoriuj matė šildančias juostas nuo radikulito, ji pati jau tokią nusimezgus ir apsijuosus, patogu burokus raunant, vėjas po marškiniais nelenda lankstantis.
O tas šuo jos tikrai labai gauruotas buvo, ui kaip aš jo nekenčiau, jis, padla, man diemedį numyžo ir tują prie vartelių: kasdien ateina ir myža, nugelto nurudo viskas, reikėj nukirst.
Iš tų šuns vilnų, špagato gyslelę pridėjus, kojines nusimezgiau.
Šiltos buvo kojinės, o ir nesunešiojamos: plaukai šuns biro ir išbiro, liko, va, tinklelis špagatinis, ano nesudilinsi, tai jau paprasta vilna paskum apadžiau.
Vyras mano baisiai nemėgo tų kojinių, sakė, šlapiu šunim smirda kas kambary, negali anas tvert šuns kvapo, eina laukan. Gryno oro įkvėpt. Nuo šuns plaukų jis dusti pradėdavo, už gerklės stveriasi, ūsai tik pasišiaušia, ir jau lekia lauk pro duris, urgzdamas.
Vilkolakis, ką sakai. Sakai, tokiem šunys nepatinka?
Juokdavaus, sakiau, tau ne prie žemės reikėjo pristoti, o eiguliu būti, medžių žymėtoju, ar nusakintoju, ar sielininku, – nereikėjo man vardinti dalykų, niekad negalima grasinančiai vardinti, nes išpuls žodis lemiamą valandą, kai žodis stipriausias, ir išsipildys žodis, ir nebesugrąžinsi paleisto žodžio atgal burnon ir nebenurysi kaip upės moliusko, bus jau žodis įsikūnijęs įsigrybinęs įsimiškinęs, sakais varvantis.
Paduok tą stiklainėlį. Porą šaukštelių šitų granulių sučiulpiu, ir vėl kaip nauja. Bandysi? Galiu ir arbatos padaryti. Šitas granules karštu vandeniu užpylus bus geltona arbata, o šitas – raudona, nu?
Apie Juzę, sakai, nustojau pasakojus?
Tai kad nenustojau.
Kiek kantrybės Juzei reikėjo perdien darbus dirbti, pernakt su žibančia uošviene, tu man pasakyk.
Tad saulė vakarop, uošvienė žiburį žiebia, o Juzė ir miškan.
Švarką per petį, skersai kiemą pro šunį – ir miškan.
O šuo kaukia. Kaip tik vakaras, taip šuo kaukia, taip Juzė miško šakeles treškina, ir niurna ir murma ir urzgia, lėtai juda, už krūmo neužklius, medžio šaka nešvystels užkabinęs.
Aš gi tai tikras miško paukštis. Miško paukštis, čia taip tau sakau, bet ir kiti šitaip apie mane pasakydavo.
Miško lakūdra.
Ar miško paukštis vilkolakį prisipratino, ar vilkolakis, šakeles treškindamas, smalsų paukštį artyn prisitrupino.
Vienai reikėjo meilės bent trupinių, kitam labai trūko švelnių plunksnų poilsiui.
Miške ne amžinai slėpsies, samanom nesidengsi, driežų prisigaudęs neprisikepsi.
Tai spjovė kartą Juzė su visam į uošvienės žiburį ir išvažiavo.
Nusispjovė ir išplaukė, Argentinon. Kai grįžo, ta jo žmona gal jau už kito buvo išėjus, gal jie kažkaip per laikraščius susižinojo ar susirašė.
Grįžo tad Juzė, žemės kiek nusipirko. Mane susirado.
Mane tai tikrai per laikraščius, skelbimus vis rašė, kol atsiradau vieną dieną, stoties bufete, laikraštį su skelbimu susukus tūtele dairiausi. Nauja suknelė, kvepalai, pro žiūroną žiūriu, graži ir išsišiepus, o tada man prie ausies, iš nugaros, suurzgė, toks pasiilgtas, visi kaulai į vašką, negalėjau nė prasižioti.
Uošvienei buvusiai visgi ant kapo metalinį kryžių pastatė, naujobišką, šituos kraštuos nematytą.
Vis sakau, mano vyras, bet ženytis tai taip ir nesusiženijom.
Paskui, jau iš tremties kai Juzė laiškus rašydavo, tai vis „kaip ten mamutės kapelis, kaip kryželis“, – vis klausia.
Kapuos ten, pradžioj vartų, dešinėj, matysi – metalinis kryžius, žiba, varžtais prie pagrindo priveržtas.
Pargrįžęs, Juzė tuoj pat į kapus nupuolė. Kryžiuje gi buvo slėptuvė su pinigais.
Kas tau išteš, auksas gi, tam nieko neatsitiks, ar tu jį užkasi, ar skandinsi – nepagadinsi.
Apie seseris nepabaigiau? Kaip tai nepabaigiau.
Antra galvą kirto, trečia plunksnas pešė, ketvirta žarnas išvalo, vidurius išmazgoja, vakarykščių kopūstų prikemša ir kepti krosnin įkiša.
Va šiton, kur dabar tavo pyragas.
Aš ta ketvirta.
Buvo trys seserys ir ketvirtoji, jaunėlė.
Pabėgau nuo jų, nebeapsikenčiau.
Skriaust neskriaudė, tik tos akys visur: kur beeitum, viena nepabūsi, – o dar kiek akių nuo sienų, kiek šventųjų paveiksluos tų akių: kad ir skersai virtuvės eini, – į tave žiūri.
Pas seseris nudyžusia suknele beveik vien tik viriau, mazgojau, iš virtuvės tik vakarop miškan, tad ir mieste susiradau darbą virtuvėje.
Kai pabėgusi ant iš amerikų alkano grįžusio Juzės užšokau, nepabėgau nuo seserų žvilgsnių ir nuo šnypštimo, galvoj kaip radija sugedusi.
Nors Juzė ir užsimerkęs kartodavo, kokia aš soti, kokia šviečianti.
Gal aš jau buvau besotyste persigėrus nebeišskalbiamai.
Nežinau, nesuprantu, neatsimenu.
Kai visus vežt pradėjo, tai ir išvežė visus.
Juzė iš už jūrų pinigų parsivežęs – išvežė Juzę, seserys trys paukštyno karalienės – išvežė karalienes. Vištas išpjovė. Gaudė jas, nelesintas, leisgyves, kurkiančias, ir tie, ir anie, ir šunys, ir lapėms teko, aplink sodybą kaip prisnigta, plunksnos sukosi, klimpo žolėj, leidosi upelin, plaukė akmenis aplipdamos, mačiau.
Manęs ne, aš gi tarnaitė ponų virtuvėje, ujamasis darbininkų klasės elementas, mane derėjo pasilaikyti.
Su anais susidėjus, kažkodėl tikėjausi už tai sesers žiedo, žalia akelė, nesuprantu, kaip aš tą žiedą: visąlaik ta akis žaliai ant jos rankų šviesdavo ir aš susigalvojau, kad dabar, kai lygiava bus atstatyta ir visiem visko padalinta, tas žiedas bus mano.
Vat susigalvojau, ir viskas.
Tikėjaus, kad įteiks man jį, ar jis pats oru atskris ir kišenėj atsiras. Migla galvą apniaukus, rūkas, pūkai akis lipdo, garai, dūmai, judu lėtai, kaip šeško nusmaugta višta, kažką apie žiedo akį karkianti.
Kai Juzė vėl grįžo, apsigyvenom kartu, nebuvo jam kur pasidėti.
Nebelabai norėjo su manim kalbėtis, gal kalbų tų jau buvo prisiklausęs.
Gal jam visų tų kalbų jau buvo gana.
Seserys trys negrįžo, sakė, kad visos trys, susikibusios, prapuolė tarp sielių.
Melioracija seserų vienkiemį aplenkė, pinigais kryžiaus išsipirkau.
Deimantė Blusevičiūtė. Atsisveikinimas
2023 m. Nr. 11
Apsakymas
„Aš mylėjau tave man nežinant.“ Ernesta abiem alkūnėmis rėmėsi į stalą. Alkūnes kone nepakeliamai skaudėjo. Ypač tą vieną, kuri kartą jau buvo lūžusi, kai Ernestą kliudė automobilis. Tuo metu Tomas pamanė, kad Ernestos kalbos apie nelaimingą atsitikimą yra tik mėginimas papokštauti. O ir apžiūrinėdamas jos įtvarą jis nesiliovė juoktis ir stebėtis, kad, Ernestai norint sulenkti ranką per alkūnę, ši, suvaržyta gipso, linko tarsi visai per kitą vietą, kiek žemiau peties. Kiti irgi juokėsi, o Aušrinė būsimos gydytojos žvilgsniu tyrinėjo suluošintą Ernestos ranką. Tada jie visi dar buvo draugai…
Dabar, skaitant užrašytą sakinį, Ernestai rodėsi, kad sąnarys neatlaikys spaudimo ir lūš iš naujo. Ir tegul, kas jai darbo! Bet ne, tai buvo ne tai, vis ne tai. Ernesta įnirtingai papurtė galvą, lyg kas nors būtų galėjęs ją čia matyti, lyg šis judesys ką nors reikštų. Paskui ne mažiau įnirtingai užbraukė sakinį. Vienu brūkšniu, dviem, trimis… Pabarbeno tušinuko galu į popieriaus lapą, kuris taip daug žadėjo, kol dar buvo visai tuščias. Subraukytas jis nieko nebežadėjo, bet Ernesta nenorėjo taip lengvai pasiduoti. Ji jautė, kad tuoj, tuoj turės ką pasakyti. Kol galvojo, įsipylė dar vyno. Na kada gi, kada…
Nieko nevyko. Ernesta prisėdo. Paskui vėl pašoko ant kojų, atsinešė lėkštutę. Apžiūrėjusi ją pastebėjo, kad ši vis dar sutepta menkių kepenėlių taukais. Nelabai galvodama, ką daranti, nunešė ją plauti, nes lėkštutė turėjo būti švari. Kodėl visa tai buvo taip sunku? Atrodė, kad buitis slegia Ernestą. Štai medinė lentelė ant virtuvės stalo, į kurią taip neseniai susigėrė pjaunamo apelsino sultys, dabar ant jos guli pusė nenulupto apelsino ir peilis. Štai riebaluota lėkštelė jos rankoje, o ten tolėliau subraukytas popieriaus lapas ir atvėsęs vynas paprastame arbatos puodelyje, kurį vėl teks kišti į mikrobangų krosnelę. Ar viskas dabar taip ir bus?
O juk neatrodė, kad šis vakaras labai skirtųsi nuo praeitų metų Kalėdų nakties. Tuomet, kaip visada, šventė baigėsi dar neprasidėjusi. Ernestos tėvai atsisėdo žiūrėti televizoriaus, o sesuo išvažiavo pasveikinti draugių. Ernestai beliko žvelgti pro langą ir įsivaizduoti save esant kur nors kitur, arba skaityti knygą, arba daryti tai, kas jai visada sekėsi geriausiai – verkti ir dėl savo ašarų slapčia kaltinti kitus. Bet tą vakarą ji sugalvojo visiškai naują planą. Stvėrusi už kaklelio butelį, kuriame suteliūskavo vienas iš tų gėrimų, pradedamų gerti per šventes ir retai kada pabaigiamų, ji greitai, kol niekas to nepastebėjo ir nepradėjo reikalauti iš jos kokių nors paaiškinimų, užsirakino savo kambaryje. Paskui užsikimšo ausis ausinėmis, ir po keleto akimirkų jos klausą pasiekė pažįstami vieno muzikos grojaraščio garsai. Ernesta tik klausėsi ir gėrė, o Tomas, jos Tomas, sėdėjo priešais ją ir gėrė kartu. Būdama apsvaigusi ji nelabai galėjo suvokti, kaip šitai nutiko, bet jautė, kad jo esybė tuomet iš tikrųjų buvo ne kažkur ten, drauge su nuobodžiais giminaičiais, bet kartu su ja, jos kambaryje. Jis pažinojo tą kambarį. Jau buvo jame lankęsis.
Po išsiskyrimo vos keletą kartų ji taip aiškiai juto Tomą esant šalia. Kartą tai nutiko prie upės. Ji buvo įpusėjusi vieną iš savo ilgų pasivaikščiojimų, į kuriuos išsiruošdavo bent kelis sykius per savaitę, kai gyvenimas su tėvais pasidarydavo nebepakeliamas. Tuomet žingsniavo paupiu. Krantinė buvo pradėta naujai tvarkyti, bet dar nebaigta. Ernesta stabtelėjo, apėjo statybų tvorą ir per išverstą juodžemį nuklampojo iki cementinės atbrailos, kuri vėliau turėjo virsti lyg ir plytelėmis grįsto tako pakraščiu. Šių pasivaikščiojimų metu Ernestos niekada neužklupdavo nuovargis, tačiau tą kartą ji panoro prisėsti. „Vėlų vakarą, rudenį pilką…“ – skambėjo mintyse. Temo. Atrodė, kad vakaras juosvais pluoštais gula ant upės ir uždengia jos paviršiuje mirkstančius miesto žiburėlių atspindžius. Paskui priėjo Tomas, ir Ernesta, nė nepasisukusi pasižiūrėti, ar tai tikrai jis, pakvietė prisėsti šalia. Pakvietė labai paprastai, tarsi galvodama visai ką kita:
– Sėskis. Ko čia stovėti.
Ji juto, kaip Tomas atsisėdo šalia. Tiesą pasakius, jau kurį laiką nujautė, kad dar jį sutiks, nes ne viską, toli gražu ne viską buvo vienas kitam išsakę. Ir štai jis sėdėjo čia pat, toks tikras, kad jo artumas kone fiziškai ją slėgė. Bet Ernesta tylėjo. Viskas, ką norėjo jam pasakyti, pavirto į niekį, o paskui ir visai pasimiršo, kai Tomas atsirado šalia. Ji tik žvelgė į upę ir juto, kad Tomas irgi žvelgia ten pat. Ernesta žinojo, kad Tomas moka justi grožį taip pat, kaip ir ji. „Jeigu tai buvo atsisveikinimas, – vėliau sakė ji sau, – tai buvo vienas gražiausių atsisveikinimų mano gyvenime.“
Šitaip nerūpestingai pakviesti ką nors prisėsti šalia Ernesta išmoko iš paties Tomo, kai jiedu dar buvo kartu. Tai įvyko sodyboje, per vieno jų draugo gimtadienį. Ernesta priglaudusi prie ausies telefoną vaikštinėjo tinklinio aikštelės smėliu, labiau klausydamasi tylaus gurgždesio po kojomis nei to, kas jai buvo sakoma ragelyje… Tomas sėdėjo ant sūpuoklių, jos truputį lingavo, jis vis kilstelėdavo kulnus nuo žemės ir vėl juos nuleisdavo. Aplinkui buvo tuščia, visi linksminosi name. Tomui dažnai pasidarydavo nuobodu didelėse kompanijose. Ernestai dažnai ne laiku suskambėdavo telefonas.
Baigusi pokalbį Ernesta nesiskubindama priėjo prie sūpuoklių. Galėjo iš karto traukti atgal į vidų, juk ten buvo gėrimai ir juokas, triukšmas ir šokiai, viskas, kuo ji tuo metu gyveno. Bet ji priėjo prie Tomo.
– Sėskis, – murmtelėjo jis pasislinkęs.
Negalėjai suprasti, ar, užkluptas vienas ir nebeturėdamas kur dingti, jis tuos žodžius išstenėjo kone per prievartą, ar paprasčiausiai šitaip pasveikino seną draugę.
„Sėskis, ko čia stovėti…“
Tačiau keistas dalykas nutiko Ernestai įsitaisius Tomui prie šono. Ji staiga pasijuto tarsi sugrįžusi namo. Nors ir nepažinojo šio jausmo, bet būtent taip įsivaizdavo, ką reiškia grįžti į namus, kur esi savas ir laukiamas.
– Su kuo kalbėjai? – paklausė Tomas, atsispirdamas tai viena, tai kita koja.
Ernesta kojas laikė pakėlusi, kad nesutrikdytų jo ritmo.
– Su Gabriele, – atsakė nieko negalvodama, – ji turi bėdų su vaikinais.
– Hm.
Tomas, matyt, spėjo, jog Ernestai skambino kavalierius, su kuriuo ji susitikinėjo tą vasarą, kad mokslams pertrūkus turėtų kuo užsiimti. Bet Tomas nenumanė, kad nuo to laiko, kai jie atvažiavo į sodybą, Ernesta nebeatsakinėjo į savo kavalieriaus žinutes ir jau buvo bepradedanti galvoti apie gražiausius būdus, kuriais būtų galima jo nusikratyti. Gražiausio būdo ji vėliau taip ir neišsirinko. Išsirinko patogiausią, o visai atsitiktinai dar ir tokį, kuriuo užgavo gilų vargšo nelaimėlio randą, paliktą jo ankstesnės ilgametės draugės. Šitai jį visiškai sužlugdė.
Tomas taip pat nežinojo, kad name drauge su visais linksminosi ir labiausiai iki šiol Ernestos mylėtas vaikinas. Kad, vos prieš jai išlekiant laukan, jis, girtas ir svajingas, ją šokdino, o jai atsisėdus šalia Tomo, matyt, šokdino jau kitas merginas. Ernesta niekada nepuoselėjo vilčių, kad galėtų būti kartu su šiuo savo meilės objektu. Jai tik patiko paslapčia juo gėrėtis, retsykiais vėl prie jo priglusti, paprasčiausiai kalbėtis apie užgrojusią dainą ir apie tai, kokiame filme ją girdėjo. Prisiminti, kaip kartu jį žiūrėjo… Ji niekada neatskleidė Tomui, kuriuo iš jo draugų šitaip žavėjosi. Bet tai ir neatrodė labai reikšminga. Niekas Ernestai neatrodė reikšminga, nes ji žinojo, kad, kol šalia jos bus Tomas, nieko nereikš, kelių vaikinų širdis ji dar įmins į purvą ir kiek iš jų pavadins ją mirtina savo klaida, arba kiek kartų Gabrielė dar sutrukdys ją vidury vakarėlio, verkšlendama į ragelį. Nes Tomas visada bus pasiruošęs vėliau apie visa tai iš Ernestos išgirsti. Arba pasiklausyti jos tylos. Arba paklausti jos, kodėl dangus mėlynas, nors ežeras prie sodybos bespalvis, ir kodėl taip sunku ką nors mylėti, kai nežinai, kur eini ir kur nori nueiti.
„Sunku ne mylėti, sunku suprasti, kad myli.“
Ernesta taip pat žinojo, kad Tomas nusijuoks iš to teiginio ir pasakys, kad jis pats tikrai dar niekada nieko nemylėjo ir vargu ar kada mylės. Jis taip pat užsimins, kad pavydi Ernestai, nors jos nesupranta. Ji žinojo ir tai, kad jiedu dar ne kartą tąnakt eis parūkyti už sodybos teritorijos, slėpdami savo cigarečių atsargas ir patys slapstydamiesi nuo kitų gūdžioje girios tamsoje. Jie baidys nuo savęs vilkus, tamsoje brėždami plačius begalybės simbolius rausvais smilkstančių cigarečių galiukais, ir kalbėsis apie savo vaikystę, apie pažįstamus, ir apie tai, kad dauguma žmonių linkę tave laikyti draugu tik tol, kol esi jiems geras. Bet vos suklupęs pastebi, kaip jie tavimi nusivilia ir tavęs išsižada. Besąlygiška meilė neegzistuoja, sakė Tomas. Tik ne šioje srityje, ir šiaip retai kada pasitaiko. Taip pat Ernesta žinojo, kad jiedviem grįžus į namą Tomas išgers keliomis stiklinėmis per daug, kol Ernestos draugės, parsivertusios ją ant žemės, mokysis šokti viliotinį. O paskui visko persisotinusi ji tiesiog žvelgs į tykų, rytmečio brėkšmoje išsklidusį ežero paviršių, klausydamasi, kaip Tomas vemia kitame suoliuko gale, ir paprašyta nubėgs atnešti jam atsigerti. Nes draugas draugui padeda.
Tačiau tą praėjusių Kalėdų vakarą, kai jau nutraukusi ryšius su Tomu ji kažkokiu būdu sugebėjo išsikviesti jį į savo kambarį, Tomui bloga nepasidarė, nors jiedu ir gėrė kartu. Bloga pasidarė jai. Pravėrusi kambario duris išsmuko į svetainę, o iš jos, apdairomis, į virtuvę, dėl visa pikta nugvelbti kokio gilesnio dubens. Ir vos apsigręžusi kaktomuša susidūrė su motina, kuri paragino valgyti baltą mišrainę, kol ši dar nesugedo. Ernesta kažką numykė, nuleidusi žvilgsnį į grindis, ir nevikriai slėpdama dubenį už nugaros šmurkštelėjo pro motiną atgal į svetainę ir, jau nieko nebežiūrėdama, nudrožė tiesiai į savo kambarį. Nežinia, ar motina pastebėjo, kad tą vakarą ji elgėsi keistai. Retkarčiais Ernesta vis pagalvodavo, kaip joms sektųsi bendrauti, jeigu abi viena kitą suprastų ir iš tikrųjų galėtų susišnekėti.
Kai Ernesta kišo gleivėtus pirštus į burną ir žiaugčiojo susirietusi viršum atsinešto dubens, manydama, kad jai nuo to pasidarys lengviau, Tomo prie jos nebebuvo. Bet jis buvo, tikrai buvo tada, kai ji dainavo ir juokėsi, kai, siekdama įsipilti daugiau gėrimo, klupinėjo, kabindamasi į stalo kraštą, ir kai šoko viena. Tomas niekada nešokdavo kartu su ja, nebent kai būdavo visiškai girtas, nors ir tuomet jo kraipymosi negalėdavai pavadinti šokiu. Bet jos gebėjimas šokti, jos laisvė visada jį pralinksmindavo. Todėl ir tą vakarą jis praleido ant jos rašomojo stalo kėdės, toli gražu ne patogiausiai įsitaisęs, bet negalėdamas liautis šypsotis. Ernesta jautėsi taip, tarsi kalbėtųsi su juo, tarsi po ilgo laiko vėl būtų jam išsipasakojusi, nors nė vienas nepratarė nė žodžio. Jai tik darėsi nepaprastai ramu vien nuo minties, kad galėtų pasakyti jam bet ką, visiškai bet ką, ir jis tai suprastų. O jei nesuprastų, prisipažintų nesuprantąs. Paprašytų paaiškinti. Jeigu jis jos nesuprastų, ji atrodytų jam ypatinga ir keista, lyg kokia šiek tiek nežemiška būtybė, kalbanti nežemiškus dalykus. Ji žadintų jo smalsumą ir masintų mąstyti kitaip, negu jam įprasta, kitaip, nei mąstyti jį buvo išmokęs jo tėvas. Kartais, mėgindamas nuo to apsisaugoti, jis iš jos pasijuoktų. Bet niekada niekada giliai širdyje jos nesmerktų.
Tačiau kai praėjus maždaug valandai grojaraštis persimainė į smagesnį ir Ernesta nebeištvėrusi prapliupo bemaž balsu raudoti, Tomo jos kambaryje nebebuvo. Jis nebuvo pratęs matyti jos ašarų, neturėjo jų išvysti ir tą vakarą. Ernestos ašaros – tik šioks toks nesmagumas, pasitaikantis jos gyvenime kiek dažniau, negu reiktų. Neverta dėl jų kelti sumaišties kitiems. Ji niekam niekada savo ašarų ir nerodė, nebent motinai keletą kartų, kai visiškai nebegalėjo jos pakęsti.
Ernesta liovėsi trynusi lėkštelę. Ir vėl neskubėdama perliejo ją vandeniu. Riebių žymių ant indo nebesimatė jau po pirmo plovimo. Tačiau Ernesta išmuilino ir nuskalavo lėkštę dar bent šešetą sykių. Galiausiai, atsitokėjusi, ją nušluostė. Pagalvojo, kad, matyt, toji slegianti buitis verčia ją šitaip elgtis, todėl, atsispyrusi pagundai dar kartą indą išplauti, nunešė jį ant virtuvės stalo ir padėjo apverstą. Ernesta nenorėjo, kad buitis ją slėgtų. Niekam nepatinka lyg verčiamam kartoti tuos pačius veiksmus vėl, vėl ir vėl, be jokio aiškaus tikslo. Šluostyti dulkes, šluoti grindis, suplauti indus, retkarčiais perdėlioti produktus šaldytuve ir dar bent keletą kartų per dieną sugalvoti, kuo save pamaitinti! Įdomu, ar visų suaugusiųjų gyvenimas praranda skonį? O gal tai tik fazė.
Atsisėdusi prie stalo Ernesta ištiesė kojas. Tik dabar pajuto, kaip jas įskaudo nuo ilgo stovėjimo prie virtuvės kriauklės. Ji daug ko nebepajusdavo. Reikėjo skirti vis daugiau laiko norint įsigilinti į dalykus, kurie anksčiau atrodė tarsi savaime aiškūs. O laiko… Laiko ji jau retai kada turėjo. Pataisiusi popieriaus lapo padėtį taip, kad kraštinės būtų lygiagrečios su stalo kraštais, Ernesta permetė jį akimis. Nužvelgė visą ilgį, paskui – plotį, tarsi matuodama. Tik tada apsidairė, ieškodama tušinuko, ir labai iš lėto, lyg pirmą kartą suabejojusi tuo, ką ketino daryti, pasilenkė pakelti jį nuo žemės. Ir po išraityta ant lapo fraze „Aš mylėjau tave man nežinant“, kuri jau nieko nebereiškė, nes buvo nubraukta, ėmė įnirtingai rašyti „A Ą B C Č D…“ Surašė iš eilės visas abėcėlės raides, o ant apverstos lėkštelės nusipiešė stambią rodyklę. Iš tiesų buvo neįmanoma ką nors tikresnio nupiešti tušinuku ant maistui skirto indo paviršiaus. Todėl Ernesta nupiešė rodyklę ant lapo su abėcėle kampo, paskui šį kampą nuplėšė ir uždėjo ant lėkštelės dugno. „Laikysis“, – pagalvojo. Atstūmusi kėdę pakilo ir apžvelgė savo susikurtą įrankį. Kurį laiką jai atrodė, kad yra juo visai patenkinta.
Štai taip! Jeigu mūsų praeities demonai nenori pasirodyti patys, mes juos išsikviečiame! Ir darome tai visais įmanomais būdais, iš visų jėgų šaukiame, kol tie niekšai susimyli mus aplankyti. Juk mums, pagaliau, priklauso juos pamatyti, ar ne? Mes priklausome savo praeičiai taip pat, kaip ir ji priklauso mums, esame atsakingi už savuosius demonus, kaip ir jie atsakingi už mus, už tai, kuo mes esame ar kuo nesugebame tapti. Visa tai yra nepertraukiamas, kone erotinis ryšys… Nors ne, fui… Ernestai buvo neįprasta šitaip galvoti apie Tomą. Tarp jųdviejų viskas buvo kiek kitaip. Ką tokio ji patyliukais žadėjo jam, apsisprendusi visam laikui jį palikti, kai jiedu vienas su kitu nebesikalbėjo? Ką ji murmėjo sau po nosimi, prieš pradėdama balsu šaukti, kad nebenori daugiau niekada jo matyti? „Vieną dieną tavęs nebebus, – sakė ji jam negirdint, – kažkur tenai tavęs nebebus, ir tu atgimsi, tu gyvensi, būsi ir keisies tik manyje. Tu visada išliksi toks, koks buvai su manimi, o aš tik kalbėdamasi su tavimi išsaugosiu gražiausią dalį savęs, kurios jau niekaip kitaip nebeatgausiu.“ Tuomet ji iš tikrųjų tuo tikėjo. Tikėjo, kad jiedviem pavyks palaikyti ryšį, iš tiesų jo nepalaikant, kad ji mintyse vis dar galės kalbėtis su Tomu, iš tiesų su juo nesikalbėdama. Ir kad dėl to viskas bus bemaž taip pat, kaip buvo jiems draugaujant, o gal net geriau. Ji tikėjo, kad išsaugos Tomą savyje, išlaikydama atsiminimus apie jį, pamažu apipindama juos apmąstymais ir vaizduote, pagražindama mitais ir legendomis, ir šitaip leisdama Tomui augti joje bei kartu su ja. Ji žinojo, kad gyvendamas išorėje Tomas galės augti ir keistis pats vienas, nekontroliuojamai, todėl vieną dieną ji galbūt jo ir visai nebeatpažins. Tačiau jos viduje Tomas augs tik jos prižiūrimas ir keisis tiek, kiek būtinai reikės, ir skaudins ją tik tokiais būdais, kokiais jau anksčiau buvo įskaudinęs. O gal ji taip daug apie visa tai negalvojo. Gal ji tiesiog nelabai galėjo įsivaizduoti, kaip reikės toliau gyventi nesikalbant su Tomu. Ji nujautė, kad iki išsiskyrimo jiedu jau buvo pasakę vienas kitam tiek, jog nuolat kartojant jų žodžius, sujungiant pavienius sakinius, keičiant aplinkybes būtų galima kurti vis naujus dialogus ir naujas prasmes kad ir visą likusį gyvenimą.
Kaip galima mylėti kitą, kai nežinai, kur pats eini ir kur nori nueiti?
„Eisiu eisiu… Į tave, kaip lig šiolei ėjau…“
Va šitaip. Nes eiti, pasirodo, galima ne tik į kokią nors vietą, bet ir į kitą žmogų.
Bet dabar Ernesta tyrinėjo savo surašytas raides, stebėjo, kaip menkiausių jos judesių sukeltas vėjelis krutina popierinę rodyklę ant apverstos lėkštės, ir negalėjo suprasti, kodėl šįkart iškviesti Tomą sekėsi daug sunkiau nei aną Kalėdų naktį. Juk šį vakarą ji jau buvo tam pasiruošusi, nuodugniai viską suplanavusi. Laukė, kol baigsis darbo laikas. Paskui nulėkė į parduotuvę nusipirkti vyno. Dėl viso pikto pasiėmė su savimi asmens dokumentą, mat perkant svaigalus jai retkarčiais dar neramiai daužydavosi širdis. Bet kasininkas nepaprašė jos įrodyti savo amžių, jau kurį laiką jos niekas to nebuvo prašęs. Išėjusi iš parduotuvės ji dar kiek pasivaikščiojo gatve, norėdama prasiblaškyti ir pailsinti akis, vėlų vakarą, tik jau nebe rudenį pilką. Grįžusi nebesijuto tokia alkana, kaip prieš išeidama, todėl, kaip buvo numačiusi, prisipylė į puodelį vyno ir, susiradusi internete tą patį seną grojaraštį, paleido muziką. Nurijusi pirmą vyno gurkšnį ėmė laukti. Tačiau nieko neįvyko. Kuo ilgiau Ernesta gėrė, tuo labiau ją sėmė neviltis, atrodė, lyg kas tyčia būtų sumanęs pasijuokti iš jos ketinimų, jai darėsi pikta, grojaraštis erzino. Kažkas nepaliovė jos slėgti, matyt, kad buitis, bet Ernesta nenorėjo to pripažinti. Ji pritildė muziką ir paleido kitą, ne tokią įkyrėjusią dainą, bet nuo to niekas nepasikeitė. Išgurkšnojusi pusę puodelio Ernesta išėjo į balkoną parūkyti, nors buvo prisiekusi sau, kad daugiau to nebedarys. Besiraivantys ir lyg klaikiais pabaisos pirštais rūkantįjį apgobiantys cigarečių dūmai, kuriuos paauglystėje taip romantizavo, jau seniai nebereiškė jai nei laisvės, nei maišto, nei ramios priebėgos. Atsiradus galimybei bet kada jų įkvėpti, jie staiga pavirto tik gerklę graužiančiais nuodais. Pačiai keista, kad, pagaliau galėdama rūkyti laisvai ir kada panorėjusi, rūkė daug rečiau.
Koridoriuje Ernestai kiek apsvaigo galva, ir ji tai palaikė ženklu, kad Tomas jau tuoj ateis. Grįžusi prie virtuvės stalo nurijo dar kelis gurkšnius vyno, norėdama kuo ilgiau išlikti apsvaigusi. Paskui, ėmusi nuobodžiauti, vėl nukreipė dėmesį į muziką, ilgai rinkosi dainą, kurią iš tiesų būtų norėjusi išgirsti, bet taip ir neišsirinkusi pakilo šokti. Sušilusi atsisėdo, palietė puodelį ranka, bet iš jo nebegėrė. Pamėgino įsivaizduoti, kad Tomas sėdi priešais ją ir kad ji gali su juo kalbėtis, nors puikiausiai jautė, kad jo nėra, vis dar nėra… Kad jį kur! Praeities demonas nepanoro būti iškviestas.
Bet jeigu nepanoro dabar, kai visos aplinkybės kruopščiai apgalvotos ir teisingai sustyguotos, dabar, kai jam pačiam, atrodė, beliko tik parsirasti pas ją… Jeigu nepanoro dabar… kas galėjo užtikrinti, kad norės kokį kitą sykį?.. Ernesta jautė, kaip viduj ją stingdo neviltis. Pasirodo, viskas vien nuo jos nepriklausė. Pasirodo, demonai gali turėti savo valią, net ir tūnodami mumyse. Tuo labiau kad ir mes patys norime išlaikyti nuo jų nepriklausomą valią. Sava valia atitolina, skaldo ir skatina konfliktus. Kai tavyje yra ne vienas jos šaltinis, ilgainiui imi pats su savimi nebesusikalbėti.
O gal Ernesta paprasčiausiai… gijo? Šitaip pagalvojusi ji susiraukė labiau negu išgėrusi vyno. Ne, ji negali gyti. Gyja tik nuobodos! Ir tik nuobodos tiki, kad juos kaip nors paveiks laiko tėkmė. „Man tik reikia laiko, – sako jie, – laikas užgydys visas žaizdas.“ Na, o kas tada, kai žaizdos užgyja? Tada sėdi vienas namie ir gurkšnoji vyną arba šluostai dulkes, šluoji grindis, šildai mikrobangų krosnelėje maistą… Ir nieko, nieko nejauti. Tada jau, matyt, iš tikrųjų gali laikyti save suaugusiu. O ką Ernesta žadėjo Tomui, kai jo nebebuvo šalia? Ji pasilenkė prie popieriaus lapo. Akimirką patikėjo, kad jai vėl svaigsta galva, bet taip pasirodė tik dėl sujudėjimo. Ji nekentė tokių vakarų, kai gėrė, bet negalėjo apsvaigti. O šis vakaras pasirodė esąs kaip tik toks.
Po surašytomis ant lapo raidėmis tušinuku suraitė:
„Jei gyti reiškia pamiršti tave, aš gyti nenoriu.“
Permetusi frazę akimis, vienu tiesiu brūkšniu ją užbraukė. Po ja parašė:
„Jei gyti reiškia paminti tave, aš gyti nenoriu.“
Užbraukė ir šią.
„Jei gyti reiškia pamiršti tave, aš gyti nenoriu.“
Ir vėl užbraukė. Pavargusi susimąstė. Prisiminė, kad visai neseniai, išsiruošusi su draugėmis papramogauti naktiniame klube, sutiko vieną kavalierių. Jis kvietė Ernestą į savo kambarį viešbutyje. Buvo Norvegijos kariškis, todėl kur nors kitur nelabai galėjo ją pasikviesti. Žadėjo pusryčius ir visa kita. Ką ji tada jam atsakė? Sakė, kad jai labai gaila, bet kvietimo priimti negalinti, nes ką tik patyrė itin skaudų išsiskyrimą. Ir kurį laiką pati tuo tikėjo. Kol susivokė, kad tas „ką tik“ buvo prieš trejus metus. Drausdami sau pagyti, matyt, išvis prarandame galimybę pajudėti iš vietos. Atsisakę pripažinti, kad esame iš dalies pavaldūs laikui, atsimetame ir nuo visuotinio kaitos dėsnio, leidžiančio mums išlikti. Ernesta buvo įsitikinusi, kad jai niekada niekur kitur nereikės judėti, tik…
„Į tave, kaip lig šiolei…“
Bet trumpa pažintis su norvegu leido jai suprasti, kaip ji troško pabučiuoti ką nors kitą. Keista ir nejauku pripažinti, kad ilgą laiką paskutinis jos bučiuotas vaikinas buvo Tomas…
Tačiau šį vakarą jos pokalbis su Tomu turėjo būti visiškai nekaltas. Ji tik norėjo dar kartą pasijusti jam artima, įsitikinti, kad tai vis dar įmanoma. Norėjo pasikviesti jį pas save, nors svečių nemėgo. Jie tik prinešdavo purvo ant kilimo ir padidindavo komunalines sąnaudas… Bet Tomui ji visada būdavo pasiruošusi padaryti išimtį. Iš pradžių jis nesuprastų, kur atsidūrė, svečiuotųsi čia pirmą kartą. Ernesta pasigirtų jam, kad dabar ji jau išgali nuomotis butą. Rado nuolatinį darbą, kurį gali atlikti namuose, jeigu bendraudama su kitais žmonėmis pradeda per daug erzintis, bet taip pat turi kur išeiti, kai jos pačios praeitis tampa pernelyg slegianti. Tik neužsimintų jam apie buitį, kuri, išblukus prisiminimams apie praeitį, slegia žymiai labiau. Jis ir pats susipras, jei yra tai patyręs. Aprodytų jam savo nedidelius apartamentus, jei tik jam būtų įdomu juos pamatyti. Pirmiau už jį pastebėtų, kad jie visiškai neištaigingi, ir iš karto pridurtų, kad svarbiausia, jog tai jos asmeninė erdvė, kurioje ji gali kada tik panorėjusi gurkšnoti vyną ir rūkyti, ir kalbinti praeities vaiduoklius. Tomui, aišku, nepatiktų, kad ši erdvė daugiabutyje, bet Ernesta patikintų jį, kad tai nėra taip blogai, tikrai, ir kaimynai visai ramūs. Nepalyginti daugiau ramybės nei gyvenant kartu su namiškiais. Paskui ji išklausinėtų jo, kaip jam pavyksta derinti darbą su studijomis ir ar jau baigė išmokėti pinigus už savo naują automobilį. Du suaugę žmonės kalbėtųsi apie tai, kaip jiems sekasi įgyvendinti savo svajones, kurios atrodė tokios neįtikimos, kai jie dalindavosi jomis girtaudami miškuose. Būdami tik… vaikai.
Ernesta giliai atsiduso ir leido mintims išsisklaidyti. Ji juto, kad nedidelis jos spiritizmo seansas tuojau prasidės. Paskutinį kartą nužvelgė paeiliui surašytas raides, tarsi tikrindama, ar viskas savo vietoje. Abėcėlę buvo parinkusi lietuvišką, nes pamanė, kad jos lietuviai demonai greičiausiai norės ką nors pasakyti sava kalba. Paskui, kad lietuviams demonams būtų dar lengviau atsakinėti į trumpus ir ne tokius reikšmingus klausimus, ji abiejose lapo paraštėse užrašė po žodelį „Taip“ ir „Ne“. Nelabai žinojo, kurioje pusėje kuris žodis labiau pritiktų. Užrašė „Taip“ lapo dešinėje, o „Ne“ kairėje, nes pagalvojo, kad „Ne“ yra demoniškesnis žodis už „Taip“. Bet neilgai trukus susimąstė, kad, matyt, būsią priešingai. Juk žodis „Ne“ siejamas su susilaikymu ir neretai duoda pradžią visokiausioms dorybėms. Ernesta prisiminė, kaip ji kadaise vienam kavalieriui Vengrijoje aiškino, kad „Ne“ yra jos pats mėgstamiausias žodis ir kad dauguma žmonių turėtų išmokti dažniau pasakyti „Ne“. Ir vėliau atsisakė palydėti jį namo, nes šitai atrodė teisinga. O dėl žodžio „Taip“ visada kyla daugiau keblumų. „Taip“ gali gerokai apsukti galvą. Pavyzdžiui, vieną kartą surimtėji ir paklausi: „Tomai, ar tu mane myli?“ O jis svaigsta nuo alkoholio, švelniai šypsosi ir žvelgdamas tiesiai į akis sako: „Taip.“ Ir staiga tu užmiršti, kaip vaikščioti žeme, nes vaikščioja, pasirodo, tik nuobodos, kurių niekas nemyli, o tikrieji taurūs žmonės šokinėja, strykčioja gatve, įsikibę Tomui į parankę, jo prilaikomi kyla iki pat vakaro nurausvintos padangės. Bet paskui Tomas ima ir pamažu užmiršta su tavimi kalbėtis… Jeigu tik Tomas būtų turėjęs priešais akis visą lietuvių kalbos abėcėlę tuo metu, kai Ernesta klausė jo, ar jis ją mylįs, abiem viskas būtų buvę daug aiškiau. Gebėdamas ne tik parinkti savo atsakymui trumpus žodžius, bet ir sudėti ištisus sakinius, jis būtų ištaręs ką nors panašaus į: „Taip, Ernesta, aš tave myliu, bet negaliu prisiversti tavimi pasitikėti. Vieną dieną tu mane paliksi.“ Arba: „Taip, aš myliu tave, bet mano tėvas niekada nepritartų mudviejų draugystei.“ O gal net ir: „Taip, aš tave myliu, bet aplinkui juk tiek merginų, o mes tokie jauni. Kas, jeigu būdamas su tavimi praleisiu progą sutikti ką nors geresnio?“
Ernesta nejučia vėl susimąstė. Jeigu ji jau žino šiuos atsakymus, ko dar galėtų pasiteirauti savo demonų? Ji prisiminė, kad visai neseniai tėvų namuose aptiko užrašų knygutę, kurią per vieną iš daugybės praėjusių gimtadienių jai padovanojo Gabrielė. Knygutė buvo visiškai tuščia, tik pirmame puslapyje likęs įrašas, suraitytas Gabrielės ranka: „Žinau, kad taip neatrodo, bet aš vis dar tavimi tikiu. Tik paskambink man ir aš atlėksiu pas tave.“ Tuomet Gabrielė į knygutę buvo prirašiusi daug daugiau. Atrodė, kad pirmieji puslapiai juos verčiant pasvyra į šoną dėl kreivos jos rašysenos. Ji meldė Ernestą nepasiduoti Tomo įtakai ir nepradėti rūkyti, nes tai gali labai pakenkti plaučiams. Taip pat ji rašė visą laiką maniusi, kad rūko tik tie žmonės, kurie visiškai savimi nesirūpina, o Ernestos ji toli gražu nelaikė tokiu žmogumi. Ernestai tuo metu nerūpėjo, ką Gabrielė parašė. Ji išplėšė puslapius apie rūkymą ir sudegino juos židinyje, kad jos mamai nekiltų pagunda jų skaityti, o įrašą apie Gabrielės norą sulaukti skambučio paliko, nes jis atrodė nekenksmingas. Bet dabar Ernestai pasidarė įdomu, ar tikrai, gavusi iš jos žinią, Gabrielė atvažiuotų? Ar ji trauktų iš vieno miesto pakraščio į kitą bet kuriuo paros metu, jeigu Ernesta jos paprašytų? Nors tarp jųdviejų tiek daug visko įvyko? Nors Gabrielė neapsikentusi kartą tiesiai šviesiai išdrožė Ernestai, kad ši galinti eiti į visas keturias puses, užuot ir toliau mėginusi apsimetinėti jos drauge. Nors ji iš visos širdies linkėjo Ernestai supūti po žemėmis, įsitikinusi, kad Ernesta ją nejučia pastūmėjo į depresiją, o Tomą paskui save nusitempė į alkoholizmo liūną… O gal tada atvažiuotų ir Aušrinė? Nors jai kartą taip įgriso Tomo draugija, kad pasiryžo nedelsdama nutraukti su juo visus ryšius ir ragino Ernestą pasielgti taip pat, kol dar nevėlu. Nors ji aiškiai leido Ernestai suprasti, kokia atgrasi ši tampa, perimdama Tomo manieras ir bendravimo būdą, ir įspėjo ją, kad jeigu taip bus ir toliau, juodvi nebegalės likti draugėmis. Ernesta jai nieko į tai neatsakė. Niekada.
Keista. Ernesta visą laiką tikėjo, kad ji tokia vienintelė. Prisimindama savo pokalbį su Tomu apie besąlygišką meilę ir draugystės sąlygiškumą, manė, kad tik ji geba išlaikyti nepakitusį santykį su buvusiais draugais ir kad šis sugebėjimas iškelia ją aukščiau kitų žmonių. Mat, galvojo ji, visi kiti nenusisekus santykiams siekia kuo greičiau juos užmiršti, o ji… ji buvo pasiruošusi ne tik per galvą verstis, bet ir sprandą nusisukti, kad tik viską prisimintų. Ji buvo šventai įtikėjusi, kad yra kilni ir pasirengusi aukotis dėl gerovės žmonių, kuriuos kadaise laikė sau brangiais. Ne kartą žadėjo sau, kad, jeigu vieną dieną sulauktų Gabrielės ar Aušrinės skambučio, ar kaip nors kitaip sužinotų, kad joms labai reikia jos pagalbos… arba trūksta jos artumos… ji nieko nelaukusi važiuotų pas jas, tikrai važiuotų. Bet… jeigu taip pat elgtųsi Gabrielė arba Aušrinė, Ernestai paskambinus kuriai nors iš jų? Tai jau būtų nebe taip gerai… Kai draugystė yra besąlygiška iš abiejų pusių, ji atrodo kažkokia idealistiška, tarsi dirbtinė… Ir pačios Ernestos įsipareigojimas tesėti senus pažadus buvusiems draugams tokiu atveju netektų bent dalies savo kilnumo. Ji pasirodytų besielgianti kaip paprastas žmogus, kaip vienas iš dviejų, tikra nuoboda… Bet, matyt, svarbiausia yra suprasti, kad nei Gabrielė, nei Aušrinė nebepaskambins Ernestai, kaip ir ji joms.
Ernesta ištraukė ranką iš po smakro ir tyčia stipriai trenkė ją į stalą. Paskui ta pačia ranka jį prilaikė, kad labai nedrebėtų, nes butas vis dėlto buvo išsinuomotas, stalas taip pat. Įsirėmusi delnu į stalo paviršių atsistojo ir nuėjo į koridorių prie veidrodžio. Keista buvo slinkti prietemoje svetimame bute, laikinoje visatoje, ir apsvaigus spėlioti, kuris iš aplinkui regimų daiktų iš tiesų yra tikras. Kuris iš jų galbūt čia buvo anksčiau, bet dabar jo nebėra, kuriam galas galbūt ateis drauge su šviesa, o kuris išnyks tik išnykus pačiai Ernestai… Tikriausiai šios paskutinės rūšies daiktų nebus labai daug, jeigu išvis pasitaikys. Ernesta pabandė prisiminti, ar kada nors kam nors buvo ką nors suteikusi, ką nors tokio, ką galėtų pasiimti išeidama. Bet jai tai nekaip sekėsi. Ji žinojo, kad visi jos draugai dar ne kartą juokėsi ir šventė, ir patyrė daug laimės, net ir nutraukę su ja ryšius. Taip pat ir ji pati vėliau dar buvo laiminga. Bet ar ji kada nors kam nors suteikė laimės vien tik būdama šalia, vien būdama savimi? Ar galėjo duoti kam nors tai, ko nebūtų davęs niekas kitas? Greičiausiai ne. Mes visi apie tai kartais pasvajojame, bet iš tikrųjų taip labai retai nutinka.
Ernesta uždegė šviesą, kad apgaulingi šešėliai išsivaikščiotų ir teliktų tikrieji daiktų pavidalai. Tačiau negalėjo pasakyti, ar tai pasiteisino. Pažvelgė į veidrodį, bet nežinojo, ar regi jame atsispindint tiesą. Tai atrodė lyg koks užkeikimas. Kiekvieną kartą veidrodyje Ernesta save matydavo kiek kitokią ir niekada savo atspindžio neatpažindavo. Tačiau šį kartą ji net nusigando šviesos suraižytame stikle regimo vaizdo. Tarsi veidas buvo visiškai nebe jos, o kažkieno… o kažkokio… Ji pamėgino skubiai prisiminti visus kada nors matytus siaubo filmus. Ar visi be išimties demonai turi tokias tamsias akis?.. Ernestai darėsi keista pagalvojus, kad visų jos kada nors pažinotų, ją mylėjusių ir ilgainiui jos išsižadėjusių žmonių, visų iki vieno akys buvo šviesios, ir tik jos… tik jos vienos…
Nebeįstengdama žiūrėti į veidrodį Ernesta nusisuko, bet juto, kad atspindys ir toliau žvelgia į ją. Jai buvo sunku patikėti, kad galbūt jokie demonai niekada jos nelankė ir kad šiame bute dabar buvo tik ji… tik ji viena su savo mažuoju spiritizmo įrankiu. Ir net jeigu demonams lemta gyvuoti iš tikrųjų, tai juk Ernestai… juk jai ne mažiau nei kam kitam pritinka vadintis bent keleto žmonių praeities demonu… Ir išnyra ji iš atminties ūkų štai tokia, taip, tokia pat, į kokią save jai pačiai nesmagu pažvelgti, būtent tokia šiurpi ateina į jų sapnus. Ernesta prisivertė šyptelėti. Jos pačios demonai bent nebaisūs, tik liūdni ir ne visad paklusnūs.
Na, kaip išvis įmanoma likti neigiamu veikėju kiekvieno tau bent kiek brangaus žmogaus gyvenimo istorijoje?! Ernestai šis jos gebėjimas dar nebuvo visiškai suprantamas. Ar tuo metu, kai ji įsisiautėjusi šaukė Tomui, kad jo nekenčia ir trokšta daugiau niekada nematyti, iš tikrųjų tikėjo, kad viskas taip pasibaigs? Ne, ji tik laukė, kol Tomas jos atsiprašys. Kol pažadės, kad taps jai geresniu draugu ir kitą sykį ją įskaudinęs nebenumos į tai ranka. O pabučiavęs ją kitų akivaizdoje, nelieps jai iš karto bučiuotis su savo draugėmis ir pats prie jų nebelįs. Bet Tomas po šio Ernestos pareiškimo nutilo ir atkakliai tylėjo. Paskui, žinoma, jie dar keletą kartų mėgino kalbėtis, bet jų ištartuose sakiniuose pasitaikydavo vis daugiau tylos. Kiekvienas toks vėlesnis nerišlus jųdviejų pokalbis buvo pradėtas Ernestos. Tomas galėjo sau leisti tylėti. Jis turėjo kuo Ernestą pakeisti, buvo sutikęs žmonių, kuriuos galėjo vadinti savo draugais nesijaudindamas, kad jie pareikalaus iš jo kokių nors draugystės įrodymų. Be to, Tomas turėjo namus. Pernelyg vėlai ir vis tiek kažkaip netikusiai Ernesta susiprato, kad Tomas visą laiką turėjo kitus namus, be jos…
Šiame pasaulyje daugėja žmonių, kurie mano, kad jeigu norime būti pajėgūs ištverti gyvenimą ir toliau jį tęsti, turėtume susitelkti tik į gerus mums nutinkančius dalykus ir stengtis užmiršti blogus. Ernesta su tuo nesutiktų. Jos manymu, užmerkdami akis prieš mažiau mums patikusius asmenis, vaizdus ar įvykius, mes prarastume bent pusę, o greičiausiai ir dar didesnę dalį savo gyvenimo. Ji pati siekia išlaikyti savo atmintyje kiek įmanoma daugiau vaizdinių, tų, kurie verčia ją šypsotis abejingiems praeiviams gatvėje, ir tų, kurie ją pravirkdo, arba neleidžia miegoti užgesus šviesai. Ji sakosi šitokiu būdu išsauganti pati save. Negana to, brangindama tai, kas jai kada nors nutiko arba galėjo nutikti, išlaikydama savyje atvaizdus žmonių, kurie kadaise atidavė jai dalelę savęs mainais į jos pačios dalį, ji tarsi saugo visą pasaulį, tokį, kokį jį mato aplinkui save. Kartais jai atrodo, kad jei ką nors užmirštų arba praleistų pro akis, pažįstamas pasaulis subyrėtų į šipulius, kartu prapuldydamas ir ją pačią. Be to, ji po truputį mokosi įžvelgti skausmo, neapykantos ir netgi didžiausio siaubo prasmę bei grožį. Šiuo atžvilgiu ji panaši į savo motiną. Jos abi negali atsispirti gerai tragedijai.
Tačiau tik visiškai neseniai Ernesta suprato, kad nuo kaitos nėra apsaugotas niekas. Kad ir kaip stipriai užgniauši savyje skausmą, neapykantą ar didžiausią siaubą, palengva jie vis tiek pradės blankti. Galų gale prisiminsi tik tai, kad kadaise juos jautei, bet nebeįstengsi dar kartą tokiu pat būdu jų patirti. Paskui galbūt visai apie juos užmirši. Vadinasi, žmonės, kurie tiki laiko gydomosiomis galiomis, tam tikra prasme yra teisūs. Nors nėra malonu tai pripažinti. Ernestai atrodė teisinga, kad augdama ji turės prarasti dalį savęs. Bet jai niekada neatėjo į galvą, kad šitaip ji praras ir dalį Tomo. Galbūt per praeitų metų Kalėdas ji dar buvo vaikas, nes tuomet jos paprašė parodyti asmens dokumentą perkant alkoholį. Galbūt dėl to jai šitaip lengvai tada pavyko prisikviesti Tomą, kurį pažinojo anksčiau. Tačiau dabar ankstesnio Tomo nebeliko ir neįmanoma buvo su juo užmegzti ryšio nei vartojant alkoholį, nei tariamai užsiiminėjant spiritizmu. Tomo kalbėjimo maniera, žalių akių žvilgsnis, rankų mostai, šilti jo pirštai vėstančiame Ernestos delne – visa tai dilo iš jos atminties, kad ir kaip jai nesinorėjo to prarasti. Ji nebeprisiminė, kaip jausdavosi būdama šalia Tomo, nebemokėjo prisileisti jo prie savęs. Įstengė tik įsivaizduoti, koks jis galėtų būti dabar, jai pačiai pasikeitus.
Ernestai ūmai pasidarė liūdna pagalvojus, kad Tomas jau seniai kitoks, kažkur ten jis kitoks, o dabar ir tas Tomas, kurį saugojo savo atmintyje, tapo kitoks. Vadinasi, ankstesnis Tomas, kurį ji taip gerai pažinojo ir mylėjo, šį vakarą mirė amžiams. Bet ne tai buvo blogiausia. Labiausiai Ernestą slėgė mintis, kad tik ji vienintelė galėjo išsaugoti atsiminimą apie ankstesnį Tomą ir šitaip jį prikelti, atgaivinti, išgelbėti nuo nepelnytos mirties. Ne tik galėjo, bet buvo žadėjusi taip pasielgti. O dabar, nukreipusi nuo veidrodžio savo demonišką žvilgsnį, kone jautė, kaip sulaužo dar vieną iš daugelio kadaise pačios duotų pažadų. Svarbiausią iš jų. Ką gi jai reiškė šis lūžis? Prasmę ir grožį?..
Ernesta staiga susiėmė už alkūnės, nors ši jau kurį laiką buvo sugijusi. Iš lėto sulenkė ranką. Paskui taip pat lėtai grįžo prie stalo su lėkštele, klestelėjo ant kėdės. Nors žvelgė į tuščią erdvę tarp savęs ir prie sienos išrikiuotų virtuvės atributų – orkaitės, kriauklės, spintelių – pabandė įsivaizduoti, kad būtent čia atsisukę į ją veidais stovi visi jos demonai. O paskui stebėjo, kaip jie po truputį nyksta, jų veidų bruožai tampa švelnesni ir žvilgsniai ne tokie aštrūs, o už jų nugarų ryškėja viryklės ir spintelių kontūrai. Jeigu jai dar būtų leista pristabdyti bėgantį laiką ir tarti po žodį kiekvienam, prieš jiems visiškai pradingstant, ką ji pasakytų?
Ernesta atsikrenkštė priešais savo publiką.
– Mama, – pradėjo ji, – atsiprašau, kad negalėjau pakelti gyvenimo su tavimi.
– Gabriele, atleisk, kad šitaip tave apleidau. Ir Tomas nėra alkoholikas. Pats man tai sakė.
– Aušrine, aš noriu būti tavo draugė, noriu to labiau už viską. Tu net įsivaizduoti negali, kaip tavimi gėriuosi. Turbūt regėti tave kaip savotišką idealą esu išmokusi iš Tomo. Bet aš pernelyg jį myliu, Aušrine, negaliu nuo jo atsiskirti. Prašau, suprask tai.
– Tomai, „aš mylėjau tave…“
Ernesta vėl papurtė galvą. Ne, ne tai, vis dar ne tai… Daug negalvojusi griebė tušinuką, išlygino ranka popieriaus lapą, pataisė rodyklę ant apverstos lėkštelės. Ir pačiame lapo kampe kaip galėdama smulkesnėmis raidėmis užrašė: „Ar sugebėsi kada nors man atleisti?“
Jaroslavas Melnikas. Trys apsakymai
2023 m. Nr. 10
39 butas
– Prakeikiu tą dieną, kai tave sutikau! Niekada nebuvau laiminga su tavimi! Būk prakeiktas! Impotentas!
– Ko tu nori iš manęs, kale! Kaip drįsti šmeižti? O Alpės, o Žydrasis Krantas, o Monakas?!
Simaitis pastūmė Margaritą. Ši, praradusi pusiausvyrą, aukštielninka visu svoriu griuvo ant lovos. Galva trenkėsi į galvūgalį. Jos stora kasa šmėkštelėjo prieš Simaičio akis ir nusidriekė skersai patalų.
Bet ji iškart pašoko ant kojų, apimta įsiūčio.
– Tu pakėlei prieš mane ranką? Tuojau paskambinsiu į policiją! Nedrįsk manęs mušti! Paskambinsiu tavo mamai!
Ji nubėgo prie telefono, kurį buvo palikusi virtuvėje.
Simaitis ėmė blaškytis miegamajame. Jis nežinojo, ką daryti. Jis mylėjo Margaritą. Ir jinai jį mylėjo, kai pagalvoji. Bet…
Margarita, apimta isterijos ir nesuvokdama, ką daro, jau skambino į policiją
– Alio?! Policija?!
Staiga Simaitis suprato, kad tai ne visai tikra. Kas vyksta dabar. Tai buvo tikra, kai vyko. Bet dabar…
Jis tyliai, atsargiai žengdamas koridoriumi pasiekė buto duris, jas tykiai atidarė ir uždarė, beveik nesukeldamas jokio garso.
Laiptų aikštelėje tvyrojo prieblanda, silpna šviesa krito iš viršaus pro aukščiau esančios aikštelės langą. Buvo stebėtinai tylu. Simaitis ūmai suprato, kad jis kitoks. Jis jau kitoks nei tas, buvęs ten, už 39 buto durų. Jis visiškai kitoks žmogus.
Nusprendė nesikviesti lifto. Jis išsigando to triukšmo, kurį keltų atvažiuojantis liftas. Atsargiai nulipo į pirmą aukštą ir išėjo iš namo.
Ten kažkieno vaikai žaidė žaidimų aikštelėje. Mergaitė trumpu raudonu sijonėliu, vos dengiančiu dubenį, nailoninėmis juodomis pėdkelnėmis, bylojančiomis, kad ji maža, bet moteris (kodėl vaikams mauna moteriškas pėdkelnes?), suposi ant sūpynių, o berniukas su šortais laipiojo ant tobogano, taip vaikų čiuožynes vadina prancūzai (Simaičiui kartą teko – ar iš tikrųjų tai buvo? – pagyventi Prancūzijoje). Berniukas vis užsikardavo ant čiuožynės, nučiuoždavo žemyn ir vėl bėgdavo prie kopėtėlių, kuriomis užsiropšdavo į viršų. Simaitis kaip užburtas žvelgė į berniuką. Šis kartojo ir kartojo tuos pačius veiksmus, judėdamas tuo pačiu maršrutu – nučiuožia, pasileidžia tekinomis prie kopėtėlių, lipa jomis, nučiuožia žemyn ir iškart vėl grįžta prie čiuožynės kopėtėlių… Tarsi vis iš naujo prasuktų tą patį filmo kadrą… Mergaitė raudonu sijonėliu ir juodomis pėdkelnėmis lygiai taip pat vienodai suposi, tai skriedama aukštyn, tiesiomis kojomis į dangų, tai leisdamasi žemyn veidu į žemę. Kojytėmis į dangų, veidu žemyn, kojytėmis į dangų, veidu žemyn…
Visa tai nepaliaujamai tęsėsi. Simaičiui net pasirodė, kad moteris, ką tik priartėjusi prie namo ir įėjusi pro duris, vėl praėjo tuo pačiu keliu ir vėl įėjo pro duris. Galbūt tai jau buvo kita praeivė. Bet kažkodėl Simaičiui atrodė, kad tai ta pati moteris.
„Ką aš čia veikiu? Kas aš?“ – svarstė Simaitis. Jis nežinojo, ką jam daryti.
Jis negalėjo pasakyti, kiek laiko taip stovėjo po kieme ošiančiu klevu. Bet staiga apsisuko ir taip pat nuėjo prie durų. „Eisiu ir atsiprašysiu už viską, viską prisiimsiu sau, nes myliu ją, – pagalvojo Simaitis. – Ir ji mane myli. Mus tarsi kas apsėdo.“
Atrodė, kad laiptais jis lipo amžinybę. Tarsi tai būtų ne trečias, o trisdešimt trečias aukštas. Sustojo priešais 39 butą ir ilgai žiūrėjo į numerį. „Trys kart trys bus devyni.“ Niekada anksčiau apie tai nebuvo pagalvojęs. Kodėl būtent tokie skaičiai. Kodėl ne 37, be jokios logikos. Ką tas reiškia, kad jie atitinka daugybos lentelę.
Dabar viskas Simaičiui įgavo reikšmę. Visame kame slypėjo prasmė, viskas virto ženklais. To jam anksčiau dar nebuvo nutikę.
Simaitis pakėlė ranką ir paskambino. Palaukė. Niekas nepriėjo, neatidarė. Tada jis paskambino dar kartą, dar.
Pasigirdo žingsniai ir tarpduryje pasirodė nesvetingas senos moters veidas.
– Ko jums?
– Aš…
– Ko jums reikia?
– Mmm… Ieškau… Margaritos. Margaritos Simaitienės.
– Kokios dar Simaitienės? Čia tokios nėra.
Ji užtrenkė jam prieš nosį duris.
Kurį laiką Simaitis stovėjo nieko nedarydamas. Tada nusileido žemyn. Berniuko ir mergaitės kieme nebesimatė. Gal jie buvo brolis ir sesuo, o mama pakvietė juos pietauti?
Kažkodėl norėjosi galvoti apie šiuos vaikus. Apie nieką daugiau.
Toji moteris, kurią pirmiau matė vis įeinančią pro duris, vėl artėjo prie jų.
– Atleiskite, – kreipėsi į ją Simaitis. – Aš ieškau Margaritos Simaitienės. Ji gyveno šiame name.
Moteris buvo daug vyresnė už Simaitį. Ji susidomėjusi pažvelgė į jį.
– Ji gyvena… Ji gyveno 39 bute.
– Ten gyvena Kubiliai, – atsakė moteris.
– Na, taip, Kubiliai.
– Jie jau seniai čia gyvena.
– Supratau, atleiskite.
Simaitis ruošėsi eiti šalin, bet jinai jį sustabdė.
– Lukterėkite. Regis, iš tiesų kažkada ten, iki jų, gyveno viena šeima… Tikrai, jos vardas buvo Margarita. Dar jos šukuosena buvo tokia keista, neretai plaukus į kasą pindavo. Jau seniai niekas kasų nepina. O ji pynė. Man patiko.
– Kas jai nutiko?
– Tai juk ji seniai mirė. Ir jos vyras mirė. Iškart po jos. Draugiška buvo šeima. Visiems pavyzdys. Tik Dievas vaikučių nedavė. Geri buvo kaimynai. Ne taip, kaip šitie Kubiliai. O kas jūs būsit Simaičiams?
– Aš? Mmm… Taigi niekas… Pažįstamas. Atvykau į šį miestą komandiruotėn ir nusprendžiau aplankyti.
– Jų jau seniai nebėra. Toks jau mūsų gyvenimas…
Moteris atsiduso. Tarsi būtų jam artimas žmogus.
– Taip, jūs teisi. Viso gero.
– Sudiev.
Simaitis pasuko link gatvės ir ilgai stovėjo, žiūrėdamas į automobilių srautus ir žmones, bėgiojančius ten ir atgal, neaišku kur ir kam. Šiame judėjime jis neįžvelgė jokios prasmės. Jam atrodė, kad vieni ir tie patys žmonės nueina iki kampo, dingsta už jo, paskui apsisuka ir vėl sugrįžta pro jį. Štai toji mergina žydra suknele su lengvu geltonu šalikėliu ant kaklo, juk ji ką tik praėjo pro šalį, o dabar vėl jį aplenkė, tik priešinga kryptimi.
Privažiavo baltas „Porsche“, atsidarė durelės.
– Kur buvai? – jis išgirdo balsą.
Už vairo sėdėjo nebejauna, bet dar nepraradusi grožio moteris.
– Aš tavęs visur ieškau. Mes juk buvome sutarę susitikti prie Triumfo arkos. Kodėl neatsiliepei į skambučius?
– Negirdėjau.
– Aš tris kartus skambinau. Jau nebežinojau, ką galvoti. Kur buvai?
– Tiesiog vaikščiojau.
– Kur čia galima vaikščioti. Aplinkui seni apšiurę namai. Nesuprantu, kaip žmonės čia gali gyventi. Sėskis.
Simaitis įsisėdo į automobilį ir jie nuvažiavo.
Kitą dieną Simaitis sėdėjo savo kabinete, ant kurio durų kabėjo lentelė su užrašu „Generalinis direktorius“, ir vadovavo posėdžiui. Jam pasibaigus liko vienas ir staiga atsiminė praėjusią dieną. Tą namą ir vaikus žaidimų aikštelėje. 39 butą. Tą siaubingą pokalbį miegamajame… Kas tai buvo? Sapnas ar tiesiog sena sena praeitis? Praskrieję dešimtmečiai? Persistūmę laikai? Kodėl toji moteris pasakė, kad jis miręs? Juk jis gyvena, štai, sėdi savo kabinete. O gal čia jau nebe jis sėdi? Toji moteris, ji galėjo apsirikti. Gal kas nors jai pasakė, kad jis mirė, ir ji patikėjo. Bet Margarita? Juk ji buvo. Buvo jo meilė, jo siela…
„Kaip aš toliau gyvensiu? – pagalvojo jis. – Nežinau, kas aš toks.“
Jam atrodė, kad eina iš proto.
Po savaitės Simaitis viską pamiršo ir gyveno toliau.
Tačiau retkarčiais, dažniausiai būdamas namuose vienas, ypač kai tekdavo vėlai gultis, valydamasis dantis jis miglotai suprasdavo, kad kažkas gyvena vietoje jo.
Ir tada jį apimdavo kosminis siaubas.
Tokiomis akimirkomis jis bijodavo pažvelgti į save veidrodyje, nujausdamas (tai bent nesąmonė), kad nieko jame nepamatys.
Į parduotuvę ryžių
Žmona pasiuntė Chodzkį ryžių, bet kai jis ėjo per skverą, pamatė pirmąją šiais metais plaštakę (buvo balandžio vidurys). Ji plazdeno virš ankstyvųjų gėlyčių. O juk, pagalvojo Chodzkis, štai aš – didžiulis, protingas, sąmoningas, o štai plaštakė – maža, nieko nesuprantanti – neturinti sąmonės. Bet mes abu esame gyvenimas. Tačiau prabėgs metai, ir manęs nebebus, o kokia nors panaši į šią plaštakė plazdens virš gėlyčių, gal net virš to paties gėlyno. Ir kas iš to, kad esu didžiulis, protingas, sąmoningas, o ji, plaštakė, maža ir neprotinga. Ji yra gyvenimas, ji egzistuoja, o manęs nebebus. Jau nebegalėsiu nuolaidžiai pasakyti: tiek to, esi maža, kvaila, nesąmoninga, bet mes abu esame gyvybė. Ji, ta plaštakė, bus gyvenimas, o manęs apskritai nebebus kaip gyvenimo. Tai bus plaštakės pergalė prieš žmogų, prieš mane…
– Žiūrėkit, kur einat!
Chodzkis krūptelėjo ir pamatė perkreiptą moters, kuri taip pat buvo (kol kas) gyvenimas, veidą.
– Atsitrenkėte į mane!
Ji pasitaisė šaliką ant kaklo. Vilkėjo mėlyną demisezoninį lietpaltį. Saulė švietė, bet dar nebuvo itin šilta
– Atsiprašau, – pasakė Chodzkis.
Tačiau ponia nesiteikė sureaguoti į jo atsiprašymą ir išdidžiai pakėlusi galvą nuėjo savo keliu.
Štai ir jos nebebus, kai manęs nebebus, pagalvojo Chodzkis, žiūrėdamas jai pavymui. Nei jos, nei jos viduje esančios gimdos, kurią ji dabar turi. Nieko nebus. Nei manęs, nei jos kaip gyvenimo. O plaštakė kaip gyvenimas bus. Ir šia prasme ji yra nugalėtoja. Bet kas tai supras? Kiek žmonių praeina pro šį gėlyną, ar bent vienam į galvą šauna panašios mintys? Gal aš nenormalus, o jie – normalūs? O gal aš normalus, o jie nenormalūs? Priklauso nuo to, ką laikysime norma. Jei matyti tiesą yra norma, tai aš kaip tik normalus, o jie visi nenormalūs. Bet jei nematyti tiesos laikoma norma, tai aš esu nenormalus, o jie normalūs.
Mąstydamas toliau, Chodzkis netyčia užmynė ant per kelią ropojančio vabalo ir jį sutraiškė. Per vėlai pastebėjo.
Chodzkiui pagailo vabalo, ir mintyse jo paprašė atleidimo. Juk nežinia, ar tai vabalas, ar kažkas, kas praeitame gyvenime buvo žmogus, o dabar tapo vabalu. Ir net jei netiki Rytų mokymais, vis tiek reikia prašyti gyvos būtybės atleidimo, atėmus iš jos gyvybę. Net jei ir padarai tai netyčia.
Pasirodo, ėjo toliau mąstydamas Chodzkis, aš tapau jo, vabalo, likimu. Mūsų likimai persipynė. Ar šito norėjau? Ne, taip panoro atsitiktinumas. Ar atsitiktinumas yra Dievas?
Kai Chodzkis grįžo namo, jį užsipuolė žmona:
– Kur tiek buvai?! Man visos bulvės pervirė!
– Ėjau į parduotuvę.
– Iki parduotuvės dešimt minučių pėsčiomis, o praėjo jau valanda! Žinau, kaip ėjai.
– Kaip?
– Kaip sraigė! A-ū, nubusk! Žiūri į mane ir tarsi miegi. Ar mane bent matai?
– Matau.
Jis žvelgė į priešais stovintį žmogų ir galvojo: šis žmogus – patelė, jos pilve yra gimda. Ji mano žmona. Kaip keista. Keistas žodis „žmona“. Ir „vyras“. Viskas keista. Ji man kažką sako. Kam? Kam paukštis gieda už lango? Kodėl šviečia saulė? Kam visa tai? Kam ji, kam aš? Kam pasaulis?
Supratusi, kad iš pokalbio nebus jokios naudos, žmona iš Chodzkio rankų ištraukė plastikinį maišelį, išsiėmė ryžių pakuotę, prakirpo ir dalį ryžių subėrė į verdantį puodą.
Pastovėjęs tarpduryje, Chodzkis nuėjo į balkoną, atsisėdo ir ilgai sėdėjo minkštoje kėdėje, žiūrėdamas į žydru dangumi lėtai it pasakoje plaukiančius baltus debesis. Aš vis dar gyvenu, kvėpuoju, pagalvojo jis, širdis vis dar plaka, sėkla vis dar bręsta sėklidėse, nepaisydama mano valios ir noro, aš vis dar galiu apvaisinti savo žmoną ar bet kurią kitą (teoriškai) moterį, aš vis dar šiltas, mano kraujas, vis dar 36,6 laipsnio Celsijaus, teka gyslomis. Bet tai nėra amžina, tai laikina. Viskas laikina. Tik šis dangus su debesimis, ko gero, amžinas. Po tūkstančio metų kiti žmonės štai taip sėdės ir žiūrės į jį. O aš… Kur aš būsiu? Ar būsiu? Nors… ir saulė neamžina, kada nors ji užges ir žydras dangus išnyks kartu su debesimis…
Kai žmona išvirusi sriubą atėjo į balkoną kviesti Chodzkio pietų, jis, palenkęs galvą į šoną, pusiau sėdomis miegojo kėdėje giliai kvėpuodamas.
O juk aš jį myliu, pagalvojo ji, žiūrėdama į brangų, iki skausmo pažįstamą veidą, myliu jį tokį, koks yra.
Ir nuėjo į virtuvę pietauti viena. Pagailo jį žadinti.
Sušildysiu, kai nubus, pagalvojo valgydama ir žiūrėdama pro langą į kažkokią kvaišą apačioje, kuri staugė ant savo vaiko. Kam gimdyti, galvojo ji, jei paskui taip staugi ant savo vaiko.
Kažkas kitas
Petkus ką tik grįžo iš reanimacijos, kur vos nenumirė. Dar ne visai pasveikęs, bet blogiausia jau praeityje. O čia Miglė, Petkaus žmona, staiga pratrūko: jai kaip tik mėnesinės, o dar kiti stresai, darbe ir apskritai (nors, pagalvojus, kokie ten, iš esmės, stresai). Dėl kažkokios smulkmenos užsipuolė Petkų, o jis taip pat su charakteriu, dar po reanimacijos nusilpusiais nervais. Ir užsisuko… Vieną akimirką jį apėmė pyktis – grįžo gyvas, o žmona tarsi pamiršo, kaip nemiegojo naktimis, apimta siaubo, kad jis neišgyvens. Kaip meldėsi… Viską pamiršo, visai nesivaldė. Kažkas (kas?) laikinai atėmė jai atmintį.
Taigi jis jai ir sako, praradęs kantrybę: „Gyvas grįžau, o tu!“
Ir čia Miglė, įsiūčio apimta, suriko: „Jau geriau būtum negrįžęs!“
Petkų tarsi žaibas pervėrė: juk ji myli, jis žino. Kaip galėjo taip pasakyti?! Kaip?! Kaip galėjo pamiršti, kas priešais ją stovi? Jo veidas išbalo kaip kreida. Nieko netaręs apsisuko ir nuėjo į savo kambarį. Miglės nervai atlėgo, ją apėmė noras bėgti iš paskos, atsiprašyti už šiuos baisius žodžius. Bet kažkas sustabdė. Šviežios „sąskaitos“, nuoskaudos, įžeista savimeilė užblokavo jausmus vyrui ir neleido jai to padaryti.
Po dešimties sekundžių išgirdo šūvį.
Miglė galvotrūkčiais puolė į kambarį, kuriame užsidarė Pekus, ir pamatė jį gulintį ant grindų, iš smilkinio sroveno kraujas, po galva plėtėsi raudonas klanas.
Ir staiga… Staiga ji išvydo visą savo likusį gyvenimą. Kaip gyventi su tokia nepakeliama našta? Su kaltės jausmu dėl pražudytos gyvybės, nes būtent ji taip stipriai sužeidė mylimojo širdį, kad jis nepakėlė skausmo ir, norėdamas iš jo išsilaisvinti, puolė prie pistoleto, gulinčio apatiniame stalo stalčiuje (Ji apie tai žinojo! Bet pamiršo.) Kaip gyventi! Kaip?!
Kaip ji drįso taip pasakyti nepagalvojusi? Nepagalvojusi, kad žodžiai gali suveikti kaip atominė bomba, žudymo įrankis?
– Atleisk man, Juozai, atleisk kvailei, atleisk man!!! – Miglė ne verkė – raudojo, glostydama mylimus pečius, mylimą veidą, mylimas rankas.
Bet Petkus nekvėpavo, nebekvėpuos niekada. Jis gulėjo kaip amžinas priekaištas, kaip amžina – šiame ir kitame gyvenime – jos kaltė. Niekada daugiau jos neapkabins, nenuramins, nepagailės, niekada! Ji nužudė savo laimę.
Ir staiga ji suprato – viską suprato, suvokė. Suprato, kas privertė ją išrėkti tuos siaubingus žodžius (ištikta įžeistos savimeilės priepuolio, ji kirto taip, kad kuo labiau įskaudintų vyrą, pataikytų į pačią jautriausią vietą). Juk buvo akimirka, kai kažkas ją sustabdė, žodžiai įstrigo ant liežuvio galo, – bet staiga kažkas kitas, tai jau nebuvo JI, privertė šiuos žodžius išsprūsti. Ir paskui, kai kažkas pastūmėjo ją bėgti paskui vyrą, atsiprašyti už tą siaubingą frazę, tas kitas – ją sustabdė. Tas kitas veikė labai nuosekliai, siekdamas savo tikslo.
Tas kitas dabar triumfavo. Jis nugalėjo.
Pergalingi jo trimitų garsai apkurtino visatą, nešdami žinią apie naujas pražudytas sielas.
O angelai, sparnais siekdami žemę, stovėjo nuleidę galvas, išgyvendami pralaimėjimą. Nes būtent jie mėgino sulaikyti baisius žodžius. Jie pastūmėjo Miglę bėgti – bėgti paskui savo mylimą vyrą, kuriam ji dar vakar išmeldė gyvenimą. Jie bandė priversti ją atsipeikėti, prisiminti, kas ji tokia ir kas jai yra tas, kuris, nepaisant prognozių, namo grįžo gyvas.
Bet jiems nepavyko. Nors buvo akimirka, kai atrodė – kad kiek, ir bus galima tuos baisius žodžius sulaikyti. Kad kiek, ir bus galima pastūmėti Miglę bėgti paskui žaibo pervertą vyrą, kurio veidas išbalo kaip kreida.
Bet ne. Ją sustabdė kiti. Uždengė jai akis, atėmė atmintį, užleido proto miglą.
Pragaras (kuriame dabar gyvens Miglė) triumfavo.
O rojus, meilės rojus… Jis jau niekados neatgims.
– Kodėl aš klausiausi to kažko kito? Kur mane nešė? Kodėl nesustojau? Neatsitokėjau? – jau neberėkė, šnabždėjo sugniuždyta, staiga praradusi visą savimeilę (tai dėl ko visa tai įvyko?). Akimirksniu ji suvokė tiesą, kad gėrio ir blogio riba eina per ją, per jos širdį. Kad pragaro jėgos gyvena, bandydamos įgyti pranašumą, ne kažkur toli, o čia… Jos širdyje. „Kaip aš galėjau jų neatpažinti, kaip?“
– Ne, tai negali būti tiesa, – šnabždėjo ji kaip beprotė, gulėdama ant savo nebylaus vyro. – Tai sapnas. Aš miegu.
Ji taip norėjo, kad tai būtų sapnas.
Ir iš tiesų tai buvo sapnas. Nes iš tikrųjų Miglei pavyko sulaikyti tuos baisius žodžius ant liežuvio galo. O gal jie ir išsprūdo, bet ji iškart puolė paskui mylimąjį ir susigrąžino juos atgal nuoširdžiai atgailaudama („Atleisk man, kvailei, šiandien tokia sunki diena…“).
Petkus, girdėdamas šiuos žodžius, matydamas nuoširdžią atgailą, vėl išvydo prieš save tą, kurią mylėjo. Jis padėjo ginklą ant stalo ir švelniai apglėbė jos pečius, priglaudė prie savęs. Karšta ašara kaptelėjo jai ant skruosto. „Atleisk man!“ – ji dar stipriau prigludo prie jo.
Jis nepasakė, kad atleido, tiesiog suspaudė glėbyje. Ėmė glostyti jos pečius (kokių dar atleidimo žodžių reikia?). Pagalvojo: „Tai nervai, tai ne ji, štai juk ji tikroji, štai…“
Ir pragaro jėgos liko sugėdintos.
O angelai, savo sparnais siekdami žemę, pūtė aukštyn, link Dievo, pakeltus trimitus, skelbdami šviesos pergalę prieš tamsą.
Ir saulė – amžinai jauna, ryški, nešanti šilumą ir gyvybę – pakilo virš žemės. Nauja diena džiaugėsi apsėti laukai. Paukščiai pragydo miškuose. Pasitikdamos dangaus šviesulį, prasiskleidė nuostabios gėlės.
Diana Latvė. Sapnuoti ungurius
2023 m. Nr. 10
Novelė
Naktį už lango tūžo vėjas, klebeno atsiknojusią palangės skardą, stiklą garsiai gremžė pušies šaka. Pabudau ne nuo audros šėlsmo, pažadino sapnas, kasnakt tas pats, tarsi užstrigusi švilpiko diena staiga būtų virtusi ilga mano naktimi. Sapnavau dieną lygiai prieš metus vienoje tų nedidukių Preilos kavinių prie marių, kai abu atėjome iš priešingų pusių prie to paties staliuko, atitraukėme kėdes ir pažvelgėme vienas kitam į akis. Šiąnakt meldžiausi jūrai, kad ilgoji švilpiko naktis grąžintų mus atgal į tą pačią Preilos kavinę, kad abu ateitume iš skirtingų pusių prasilenkdami laike kaip du paprasčiausi gatvės praeiviai. Tuomet mano naktys vėl taptų naktimis, o dienos – dienomis. Sukdamasi apie ašį Žemė kartais nutaria pažaisti ruletę su manimi, akimirkai stabteli, ir aš kaip kvailė svarstau, išlošiau ar pralošiau. Dėl to dabar tu lauki manęs sapne, o aš nekantrauju, kada tas sapnas baigsis. Dėl to miegu dieną, o naktimis būdrauju.
Sėsdamasi ranka užkliudau vandens stiklinę. Lietaus šiūruojamo lango prieblandoje grindimis nuslysta tamsi drūžlė. Man reikia šios audros, vėjo sūkuriuose klykiančių kirų, kvapą užgniaužiančių gūsių ir stingdančios žvarbos. Paskubomis įšoku į guminius batus, užsitempiu žvejybinę striukę, užsimerkiu ir giliai įkvėpusi neriu į balzganą tamsą po lietumi – į sūrią drėgmę, jūros gelmėn tarp pakrikusių žuvų guotų, siūruojančių medūzų ten, kur dugninė plekšnė markstosi vienintele akimi tingiai kviesdama – eikš, įsirausime į smėlį, mudviem bus gera ir ramu, tik palik savo bjaurųjį žveją krante, viena ateik… Valdelis plekšnei nepatinka. Be reikalo. Jis geras, tik nekalbus. Įpratau prie vietinių mažakalbystės ir uždarumo. Žiūri nepatikliai, nesuprasi, ką mąsto, galiausiai nusisuka, paima irklus ir nieko nepasakę nueina. Pasikalbėti su jūra. Nejauku. Vakar mačiau Valdelį stovintį ant kranto veidu į vandenį, virpantį jo smakrą, skruostu nuriedančią ašarą… Visi čia tokie – atsiveria tik jūrai.
Kartais atrodo, kad nerangus mano kūnas atsitrenkia į užtvaras, užkliūva už slenksčių, slysta į prarajas – tai akimirkos, kuriose pastringu ir viską sugadinu. Pabėgau ne nuo tavęs, o nuo sumautų savo akimirkų tam, kad perkraučiau gyvenimą vienu spustelėjimu – escape – ir viską pradėčiau nuo pradžių. Galbūt vertėjo užsidaryti vienuolyne ir priimti tylos įžadus, tuomet garantuotai nekenkčiau pati sau? „Užsimūryk bokšte, o aš užkopsiu pas tave“, – nusijuoksi kerinčiomis akimis ir aš pasiduosiu. Escape, escape. Kvailos sumautos akimirkos sluoksniais kloja prisiminimus galvoje, bet jos yra mano gyvenimas. Norėčiau išmokti kurti tobulus prisiminimus, dėl kurių nereiktų gailėtis. Kiekviena akimirka tada būtų kaip drugys, išsiritęs iš vikšro (kaip graži vikšro siela). Escape, escape. Esu savo sielos graužikas, nuolat kremtuosi, vildamasi, kad būsiu išteisinta, ir ieškau, kas išteisintų atsiminimus mano pačios galvoje. Jie graužia mane lyg kirminai obuolį, kol vieną dieną iš mano sielos liks apgailėtina nuograuža, bet kas galės nuspirti ją į šalikelę. Escape, escape. Negalvok, negalvok apie tai…
Turiu įkvėpti oro.
Rytais einu į pajūrį. Spardau akmenukus. Nežinia ko ieškau. Valdelis nepraveria burnos, narsto tinklus. Nežiūrėdamas numeta man tinklo kraštą. Mokausi žodžius išskaityti iš akių, iš kriauklelių pajūryje, nuskalautų medžio gabalėlių, smilčių srovenimo pakrantėje – paprasčiausių mažmožių, užgrūdintų vėju ir vandeniu. Kaip daro vietiniai. Pirštais sugniaužiu tinklą, klausausi bangų mūšos. Valdeliui jos šneka apie žuvis. Atplaukia strimelės. Aš bangų nesuprantu, tik klausausi.
Valdelį sutikau pajūryje prie senos žvejų valties. Praeidama pamojavau, jis šyptelėjo, pasisveikindamas kilstelėjo ranką. Po savaitės spėjau visus pažinti iš matymo. Padėjo kambario šeimininkė. Tarški moteriškaitė. Jau pirmąją dieną kuo nuoširdžiausiai išklojo visą savo gyvenimą.
– Kad nedaug to gyvenimo, – kuklinosi dantimis nukąsdama siuvinio siūlą, – nėra ką papasakoti.
Kilimo ji iš Drevernos, ištekėjo už vietinio žvejo, štai čia ji stovi viduryje, apskritutė, visa balta tarp pulko merginų ir vaikinų – bakstelėjo pirštu į vestuvių nuotrauką. Akimirką pasirodė, kad nuotraukoje rimtaveidžių vyrukų rankos šelmiškai lindi po merginų palaidinėmis.
– Atspėjai, – nusišypsojo šeimininkė.
Bet kurį galėjusi turėti, bet pasipainiojo Nidos Liudvikas, aukštas, išlakus, juodais ūsais, žibančiomis akimis, su cigarete dantyse, amžiną jam atilsį, praeitą žiemą liko jūroje. Ilgai gyvenu šiame žemės pakraštyje ir iki šiolei nesuprantu, kodėl čia visi nori likti jūroje? Tarsi būtų ne žmonės. Gailiai šyptelėjusi šeimininkė mostelėjo ranka vydama nuo veido nematomą musę. Štai jau trisdešimt metelių vargstanti šioje vėjų pagairėje. Vienoje pusėje vanduo, kitoje – vanduo. Nei nueisi kur, nei pabėgsi. Kaip spąstuose. Jei neturėtų kuo užsiimti, mirtų iš pasiutimo, ana, kaip Sidabrinė Morta iš užpustyto Pilkopės kaimo, atklydusi į Nidą visa balzgana, mažutė, kupron susitraukusi. Niekas nežinojo, kiek jai metų: aštuoniasdešimt ar penki šimtai. Juokdamasi atrodė lyg jauna mergaitė. Akių kampučiuose spinduliuodavo smulkios raukšlelės. Bet Morta juokdavosi retai. Gyvenimas jai buvo užkartęs, vaikščiodama burnodavo ant Dievo, nes šis ją užmiršęs žemėje, pas save nepaima – per ilgai užsibuvo, nei artimo žmogaus, nei saviškių. Vieną audrotą naktį siaučiant žaibams Morta išbėgo laukan basa, vienmarškinė, ir užvertusi galvą šaukė kumščiu grūmodama į dangų. Vėjas jos žodžius akimirksniu nunešė į jūrą. Blykstelėjo dangus, žaibas smigo tiesiai į Mortą, šviesa pervėrė kiaurai, trenksmas supurtė žemę, net dvi artimiausias trobas sugriovė. Iki aušros žmonės bijojo išeiti iš namų, baiminosi artintis prie senolės – visas jos kūnas švytėjo sidabru. Velnio sidabru. Kalbėjo, jog senukė buvo sudariusi suktą sutartį su velniu, dėl to jos nei Dievas, nei nelabasis nenorėjo.
– Vasaromis dar nieko, bet kitu metu… – dūsavo šeimininkė, kišdama nuompinigius į tuščiavidurį diržą. – Nori, pasiūsiu panašų? – sugavo mano žvilgsnį. – Užmirši vagišius. Jei pajusi grabaliojant apie juosmenį, vožk neatsigręžusi arba rėk. Kartais čia tiesiog būtina išsirėkti.
Stabteliu pasikalbėti su Valdeliu. Kalbu aš. Valdelis nesiklauso. Žodžiais krapštau savo žaizdą, kad maustų labiau, kad skausmas, kurį jaučiu, išlįstų į paviršių, apaugtų dumbliais, kriauklelėmis, impregnuotųsi vandeniu ir druska, kad vėjas apgludintų smiltimis, kol skausmas virs bevardžiu, perregimu ar nematomu, kol galėsiu praeiti pro tave nepastebimai, kaip viena gatvės praeivių… Kalbu daug. Valdelis tyli, atrodo, šnekuosi su priekurčiu žmogumi, kartais į mano klausimus jis atsako vien atlaidžia šypsena arba nesuprantamu burbtelėjimu.
Vieną miglotą rytą Valdelis pakvietė drauge plaukti jūron. Dulksnoje vos įžiūrėjau valties galą, kuriame sėdėjo. „Lipk, – pasakė. – Migla tik laikinas nepatogumas, greitai praauš, pakils saulė, oras pamažu įšils, o nueinant rūko bangai parodysiu, kaip žuvys vaikšto dugne. Dičkės išdidžios, ramiai skabo jūros žoles, visai kaip karvės pievoje, ir nebijo nieko, išskyrus mano tinklo. Mažosios – pažiūrėti ramios, plūkauja tuntais, staiga tik šast į šoną ir dingsta vienu metu, visos kartu, lyg susitariusios. Kaip joms taip pavyksta? Kuri iš pulko davė ženklą sprukti? Klausiau atostogavusio zoologo, keistuolio, lakstančio po kopas su sieteliu, tas tik gūžtelėjo pečiais. Žuvys gali kibti, gali nekibti, žūklės sėkmė priklauso nuo jos didenybės jūros įgeidžio. Ji vadovauja žuvims. Zoologui to nesakiau, žuvų jis nesupranta, dar tyrinėja. Bala iš jo tyrimo. Su žuvimis turi susigyventi, kad suprastum jų paslaptį.“ Sėdėjau apsiausta sodrios mėlynos miglos valties linguojama ir klausiausi. Pasaulis nutolo, ištirpo tarsi niekada nebuvęs. Žiūrėjau į primerktas Valdelio akis, mįslingai stebinčias lygų vandens paviršių, į raukšlėmis išvagotą veidą, baltos barzdos slepiamą šypseną, kurios nepastebėdavau krante. Vieną akimirką pasirodė, kad valties gale sėdi tu ir šypsaisi. Pradžiugusi vos neišsižiojau. Laiku susitvardžiau, pirštų galiukais brūkštelėjau vandens paviršių – kvailė, kvailė, verčiau patylėsiu. Baugu prisiimti atsakomybę už kitą būtybę, nugyventi svetimą gyvenimą taip, kad jis būtų sėkmingesnis už mano pačios, už tėvų, senolių, prosenolių… Ar pajėgsiu kam nors kitam sukurti gražias akimirkas, saugoti nuo pavojų, žaizdų, epidemijų… Ar sugebėsiu pamilti…
Jūra Valdelį tarsi atvėrė, išlydė ką viduje, jis papasakojo man apie savo pirmąją meškerę ir savadarbiu kabliuku sužvejotą vaikystės žuvį žaliais aštriais žvyneliais, mirštančių jos akių geltonį, apie antrąją žuvį, kuri iki kraujo įsitvėrė didžiojo piršto, vos pavyko atplėšti, apie trečiąją, ketvirtąją ir penktąją… Valdelis skaičiavo savo gyvenimo žuvis-prisiminimus, aš pamečiau skaičių, jis vis pasakojo, laidė juokelius, paskanintus sodriu žvejišku humoru, žemas Valdelio balsas liūliavo ir ramino:
– Užėjo rūkas, prasidėjo lijundra, staiga nei iš šio, nei iš to pakilo škvalas, bangos – gal keturių metrų aukščio, iš visų jėgų yrėmės į krantą su Galulaukės Virgaliu, pasidariau semtuvą iš plastikinio butelio, viena ranka sėmiau vandenį, kita – laikiausi valties borto (bangos stipriai mėtė valtį), tik staiga rūke išgirdau prislopusį šūktelėjimą „gaudyk“. Instinktyviai griebiau ir pajutau pro tarpupirščius kažką šiltą tekant. „Šūdas, mėšlas, po galais“, – Virgalis panėrė abi rankas į vandenį. Bangos blaškė valtį, nebuvo kada jaudintis dėl niekniekių – dugnas pilnas vandens – priburbuliuosim. Nubraukiau delnus į apsiaustą ir sėmiau sėmiau… po dviejų valandų parsikapstėme į krantą. Parsigrūdau namo, apsiaustą pakabinau ant vinies džiūti ir pusgyvis kritau guolin. Ryte žiūriu – apsiaustas auksu žėri. Paliečiau, ir nubyrėjo lyg rasos lašai. Šėtono auksas, kurio nei turėjau, nei neturėjau. Vyliai, ir tiek. Tu, mergyt, lengvais pinigais nesusigundyk, laimės jie neatneša. Kooperatyvų laikais vertėmės siuvimu. Siuvome džinsines kelnes, vežėme parduoti į Kaliningradą, pinigų neskaičiavome. Senatvei nesusitaupiau. Anie pinigai buvo velnio nešti ir pamesti – žmona su meilužiu ir visomis mūsų santaupomis į Didžiąją žemę paspruko. Taip man ir reikia. Dieną naktį iš baro neišlįsdavau. Žuvys pamiršo mano tinklus ir aš jas pamiršau – taip man pašlemėkui ir reikia. Dešimtmečiai praėjo, kol vėl išdrįsau eiti į jūrą.
Aš jūros nesuprantu, išskaitau ją iš spalvos. Kartais jūra būna dumblių žalumo, kartais pilka ir lygi lyg asfaltas, gelsva ar sidabrinė. Prieš audrą ji tampa grėsmingai graži – dažosi aitriomis spalvomis. Rytais jūra apsigaubia žydru mėliu, brendu į vandenį ir mane pagauna bangos. Apsiverčiu ant nugaros, garsiai skaičiuoju sunkiai įžiūrimus taškelius – mirštančių žvaigždžių pėdsakus blyškiame danguje… jaučiu jūros glėbį… šiltą tavo kūną… glembu kaip vystantis žiedas… gera pasinerti į vandens mirgėjimą, jausti smilčių kruopelytes šiurenant plaukuose, lūpose, ant skruostų…
Taikausi ropštis į valtį. Valdelis nelaukia manęs, paima irklą.
– Sapnavau ungurius, – sumurmu plėšydama tylos nejaukumą.
Valdelis pakelia galvą – nei jis kurčias, nei aklas – įdėmiai nužvelgia mane nuo galvos iki kojų, papurto galvą – ne, šiandieną tu neplauksi.
– Kodėl? – paprieštarauju stovėdama vandenyje.
Valdelis irklu atsistumia nuo dugno, srovė pagauna valtį ir sparčiai nuneša tolyn.
– Kodėėėėl?– rėkiu pavymui.
Praskrisdama klykteli žuvėdra. Turiu išsirėkti kartu su ja. Jūra ištveria viską.
Pasakoju Valdeliui apie naktinius pasivaikščiojimus prie jūros. Apie pirmąjį virpulį – akimirką be žodžių, be prisilietimų, aurų susiliejimą iki beprotiško lengvumo, nirvanos, levitacijos, kūnų virsmą sielomis prieš sklendžiant į vientisą ir nekaltą sapną. Dabar žinai, kodėl aš čia. Iš baimės. Bijojau prarasti šį jausmą. Ir tik atsidūrusi prie jūros supratau, kad praradau. Valdelis tyli. Krante sunku jį prakalbinti. Pamažu virstu jūros dalimi, būtybe, kurios niekas nebesužeis, neįskaudins, nepravirkdys. Jūra gludina mane smiltimis, druska ir vėju. Vakarais, kai vėjas nurimsta, aš klausausi, jūra šneka istorijas, kurios dabar yra mano.
– Girdėjau tavo bėdą, – vakarieniaujant ištarė šeimininkė. – Jokia čia ne bėda.
Nustebusi vos neužspringau.
– Nesistebėk, ne vėjas gandus atnešė. Pati susigaudžiau. Čia nenutinka nieko, ko pats nesuprastum, o džiaugsmas ir skausmas nei kur išeina, nei išbėga. Kaip spąstuose. Patys kapanojamės savo tinkluose, kol išsipainiojame. Šiąnakt susapnavau ungurius. Jie raitėsi tarp kojų garsiai kvatodami ir akimis šaudė į mane. Vakar mačiau, kaip Valdelis paliko tave ant kranto, vienas išplaukė. Nelįsk prie jo, užrūstinsi vietinius, besilaukianti moteris jūroje žvejui prišaukia nelaimę. Stebėjau tave vienišą besiblaškančią nuošaliomis pakrantėmis, plūkaujančią jūroje naktimis, tuo metu kiti nuomininkai dūzginosi kopose ar pliurpė alų didžiojoje palapinėje iki paryčių, kol nusitašę krisdavo po pušimis. Ko tu negali kaip jie? Ko susidėjai su tuo kurčiu prietranka Valdeliu? Žodžio iš jo neišpeši. Vakar bandė nepastebėtas prasmukti pro mane, spėjau perskaityti jo mintis. Sako, praeitame gyvenime buvau ragana, – prajuko šeimininkė. – Po vedybų blaškiausi kaip žuvis akvariume, nei išbėgti, nei išplaukti, nors galvą į stiklą daužyk. Pirmiausia ši vieta nulupa kiautą, vidus suskystėja, prapliumpa ašaromis, eik, išsiverk, palengvės. Ilgainiui nurimau. Nurimsi ir tu, kai siutas praeis… Šioje vietoje turi susigyventi su sunkumais ir skausmu, tik tuomet jausiesi gyva. Tikriausiai dėl jūros. Tas telefonas… palikai… skambėjo, skambėjo… neiškenčiau, užmečiau akį į ekraną… Audrius… Atkaklus, pusvalandį neatlyžo, atleisk man, neištvėriau, atsiliepiau… Mačiau, kaip kankiniesi, kadaise pati anapus marių palikau savo Aleksą (abiem pristigo atkaklumo), nemanyk, nesiskundžiu, Liudvikas buvo geras, mylėjo mane ir mano pirmagimį. Jei tik žmogus žinotų, kas laukia ateityje, kas jam geriau – akvariumas ar vandenynas, – atsiduso šeimininkė. – Motinystė – didelė jėga, sutramdo visas nirtuoles, pagimdysi, bus lengviau, problemos atrodys menkutės ir aiškios kaip šviesi diena… Audriui dar nesakei? Jis apsidžiaugė, patikėk sena mano patirtimi, retas vyras džiūgauja išgirdęs tokią naujieną (man nepasisekė, o gal priešingai), sakė, rytoj atvažiuos.
Galynėjuosi su vėju – šalti šuorai grūdina skruostus, jūra tarsi milžiniškas žvėris alsuoja man į veidą: girdžiu ir jaučiu vandens, smėlio ir dumblių ritmingą girgždėjimą. Glaudžiuosi prie drėgnos krūtinės, neriu į širdulingus bangų dūžius. Audra mane užkrečia. Valdelis nemėgsta audros, ji išbaido žuvis ir įprastas sroves. Žuvys neria į dugną, užsikasa giliai smiltyse, nė vienos nerasi. Tik ne uotai. Valdelis papurto kekę su plokščiašonėmis žuvimis, virve suvertomis per žiaunas – šiandienos laimikis.
– Še, nunešk savo bambeklei Onai, teiškepa, pirštus apsilaižysi. Girdėjau, išvažiuoji.
– Valgysi drauge? – klausiu žiūrėdama į žaižaruojantį saulės blyksnį žuvų žvynuose. – Dar spurda.
Sidabrinis jūros atspindys atsimuša mudviejų veiduose.
– Žuvų aš nevalgau, – Valdelis virpančia ranka perbraukia per drėgną skruostą.
Vytautas Martinkus. 2022 metų Didįjį penktadienį
2023 m. Nr. 10
Šventyklos uždanga perplyšo pusiau.
(Lk 23, 45)
┼
Sapnas1 toks aiškus, visi vaizdai – ryškūs, sakyčiau, netgi labai tikroviški, bent jau tuo, kad, sėdėdamas lėktuvo krėsle, prastai jaučiausi, nes nuo priekyje sėdinčios moters esu beveik aklinai atskirtas priešais mano veidą įtaisyto krėslo nugarėle, aukšta, daug aukštesne už į ją atloštą keleivės galvą. Užuodžiau jos kūno kremą, galėjau lažintis, kad jis buvo toks pat, kaip ir Violetos Kamilės, mano žmonos, esu jį ne sykį jai pirkęs, pavadinimas ir nemaža kaina išvaduodavo mane nuo dvejonių, ar gerai pasirinkau, tai – kvepalų „Chanel N° 5“ „izotopas“, „Gabrielle Chanel“, rožių ir jazminų mišrus aromatas, viešai neskelbiamas receptas, suteikiantis odai tamprumo, švelnumo ir spindesio. Atsigręžtų, įsitikinčiau, bet ir be šito buvau tikras, kad įsivaizduoju ir atpažįstu spindintį, taisyklingų bruožų, gal kaip Minervos gražų keleivės veidą. Netgi žinojau, kad ji – dainininkė, sopranas. Juk ir ji skrido ne ilsėtis, o dainuoti, ir ne kokį Čaikovskio romansą, o gal ir Mozarto „Requiem“. Minerva visoms mūzoms padovanojo Pegasą, štai ir kelionė dangun. Tai vyko ne sapne, tikrai skridau į Tbilisį, o gal Baku, kaip Lietuvos pasiuntinys, Rašytojų sąjungos siųstas skaityti (!) paskaitų, sėdėjau lėktuvo „Jak-40“ salone, su manimi skrido pora mokslo daktarų, istorikas ir ekonomistas, tik dabar, sapnuodamas, neprisiminiau jų vardų. Mačiau moters plaukus, šviesius, lengvai garbanotus, lyg viename Marijos Magdalietės paveikslų, sušukuotus į dešinę, siekiančius petį, plona garbana įsprūdusius tarp abiejų priekinių krėslų atlošų. Pažvelgiau pro iliuminatorių. Stiklas buvo matinis, tarsi lėktuvas skristų per debesį. Ir vis tamsėjo. Pagalvojau, kad iliuminatorius virsta to moters kūno kremo indu, jis jau ne iš stiklo, o neperregimo, pilkai žalio akmens, tokia ir buvo Šventojo Gralio taurė, į kurią Marija Magdalietė iš Jėzaus žaizdos rinko kraują. Pagalvojau, kad gerai žinau, kur skrenda toji į deivę panaši moteris, juk skrendu ne dabar, o prieš penkiasdešimt metų, 1972-aisiais, kai TSRS šventė savo 50-metį, ir buvau išsiųstas, net įpareigotas, atstovauti Lietuvai Kaukaze, ledu žibančiam imperijos pakrašty.
&
Jau grįžtu. Geras jausmas. Tiek lauktas! Taip sutapo, kad grįžtu dar iki šv. Velykų – jau balandžio 15-oji, Didysis penktadienis, Kristaus mirties ir palaidojimo diena, taipogi ir atgailos diena. Evangelistų bene labiausiai aptarta, visų geriausiai įsiminta. Krikščionims – šventykla, durys iš gyvenimo į save, į tikruosius, Dievo namus. (Ar šventovė, – vis neapsisprendžiu, katras iš dviejų lietuviškų žodžių man labiau tinka.) Kol kas linkstu prie šventyklos, ji daugiau primena pastatą, bet kokį statinį, būstą, namą, bažnyčią, gal parodoms skirtą patalpą, kur medžiaga visada kiek pridengia, net slepia dvasingumą. Ar tik neapgaudinėju savęs, – juk netikiu į Dievą, kas man tos šv. Velykos, jei ne tėviškėje įsiminta būsena?
Kas tai – sugrįžti namo? Esu parašęs tokiu pavadinimu esė, bet tema neišsemta. Be Dievo nesu krikščionis, kodėl panašu, kad šiandien, Didįjį penktadienį, ir aš sugrįžtu į save? Jei kažkas išgalvojo Kristų, kas gyveno Jėzaus vardu? Kas ir kaip keliavo į Indiją? Kas kalbėjo už jį? Kas ir ką nuteisė mirti ant kryžiaus? Kas prisikėlė? Kas maištavo prieš romiečius? Apie ką rašė Lukas, juk pats man, bent sapne, pasakojo? Sutapimas beveik istorinis, tiesa, kitoks negu pirmasis, ištikęs mane prieš porą mėnesių, vasario 22-ąją, Rusijos karo (!) prieš Ukrainą išvakarėse, kai lūžo čiurna, ir aną ankstų rytą, pernakt vėl prisnigtoje Liepiškių gatvelėje, šalimais manęs, įsitvėrusio vielinės tvoros kuolo, čiuožtelėjo ir, ačiū Dievui, sustojo leksusas, vairuojamas jauno vyro, pirmąsyk matomo, kaip paaiškėjo, man mielu ar (vaikystėje itin) geidžiamu Aleksandro vardu.
Toks atsitiktinumas ar kitoks – kasdienis, tavo paties, vieno, ar daugybės tautų ir valstybių istorijos inkarais pririštas, jo nepasirenki, kitaip nei šiandienio sutapimo, panašaus į astronominį būtinumą: grįžtu istorinės krikščionių Šventovės keliu, arba ypatingą dieną, tai yra, kaip sakiau, Didįjį penktadienį, pro gyvenimo duris spraudžiuosi į save. Norėjau to, meldžiau gydytojų, sakiau, kad noriu grįžti šiandien. Pradedu, kaip vaikystėje, manyti, kad Jėzaus gyvenimo pasakojimai neišgalvoti.
Giminaičio Laimio nisanas sklendžia nuo Vilkpėdės kalvos, Tūkstantmečio gatve išnyra anapus plataus geležinkelio tilto, dešinėje matau Burbiškių (kaimo?) šlaitus, jais aukštyn lipa retos pušelės, neseniai užsodinti, nuo dirvos erozijos saugantys krūmai, aukščiau – gal net per kelių tiesimą išlikusios eglės ir kitokie, mano akiai neatpažįstami, medžiai, slėnio protarpiais dar boluoja vienas kitas sniego lopas. Tuoj prasideda kita, tokia pat plati, Žirnių gatvė, tad dideliu greičiu dumiame į Aukštąjį Pavilnį. Ten mano namai. Tegu ir mažas vienbutis. Norėjo Violeta tokio – žemo, gerai, tegu su mansarda, veliuksais į debesėtą dangų, knygų spintomis tarp jų, rašomuoju stalu. Ant jo, didelio, antikvarinio, irgi antikvarinis mano PC, kiek naujesnis nešiojamas PC, iš studijų laikų palikusi lempa su žaliu abažūru (senokai pakeistu į mano paties darbo varinį), o svarbiausia – skulptoriaus Vytauto Juzikėno „Pegasas“. Jo originalas saugomas, regis, Kaune, Čiurlionio muziejuje, čia tik replika, po autoriaus žūties 1983 metų gegužę jo bičiulio Stasio Žirgulio iš bronzos masteliu 1:1 man išlieta. Dėkui abiem skulptoriams.
Panašaus sparnuoto žirgo nesu matęs. Dažniausiai piešiami / lipdomi gerai įmitę dangaus ristūnai. O čia toks į debesį žvengiantis. Galvą iškėlęs, žabtus pražiojęs, sušiauštais karčiais, ganyklą užmiršęs, sulysęs kuinas, nelyginant koks Rosinantas. Jo sparnai – iliuzijų ar minčių bokštai, aukštesni ir smailesni net už Liūdnojo Vaizdo riterio ietį. Jūrininkams, kas be ko, primintų ne tiek žirgą, kiek valtį – porą trikampių jos burių. Taip gal ir sakytų: va, tos dvi, groto ir stakselio, smailės – kaip viena. Architektai taip pat regėtų savo akims mielą formą: neįtikėtinas, sakytų, „erkeris“ virš žirgo strėnų! Lyg Šv. Onos bažnyčios ar Ulmo katedros bokštas. Kai glostau Pegasą, liečiu delnu jo raudą plauką, šaltoje bronzoje tvinksi šiluma. Žirgo sparnai, jo slėsnos ima šiauštis aštriomis adatomis, po pirštais lyg po pėdomis sugurgžda stiklo duženos. Nežinau, iš kur tai. Kažkas mane įkrauna elektra. Tarsi stotelė elektromobilį, tarsi audra debesį. Turiu palikti ramybėje raudbėrį, įjungiu kompiuterį. Rašau. Ir pirštai įsibėgėja plastikiniais, juodais klaviatūros ženklais. Tikrai rašau.
Šitaip, viliuosi, ir vėl bus, kai tik sugrįšiu, tuoj, po šv. Velykų.
Važiuodamas pro Laimio kalną, jau nutykusį, užmirštą po žiemos atrakcijų, įsivaizduoju, kaip tuščiame name ant grindų gulinėja Mildos šuo, mano šuo, vokiečių aviganis Regentas. Tas vardas jam, ko gero, giliai neprigijo, vikriau pribėga pašauktas Regiu. Ko iš jo norėt, jau išvis retai laksto, sensta. Tryliktus baigia, pasiligojo: klubo displazija, ir oda lopais nuplikusi, puola dermatitas, lietuviškai – šlapiuotė. Tai ir dėl to, kad buvau prastas slaugytojas. Ir štai net du mėnesius Regis vertėsi be manęs. Gerai, raminuosi, bent nebadavo; tą laiką anūkai, Džiugas su Fredu, juk rūpinosi aviganiu, pamaitindavo jį, sugirdydavo vaistus, išvesdavo pasivaikščioti. Nebuvo gal per sunku, kai gyvenama šalimais.
O ką Regentas galvoja apie mane, juk jau amžinybę esu prapuolęs iš namų? Ir ką jis gali galvoti? Ogi viską, kas tik į galvą jam šauna. Ne pačios geriausios mintys, kai niežti kailį, skauda kaulus. Žinau, Regentas moka laukti. Jis tikrai kantrus, tiesa, ne tada, kai šlapias žaizdas reikia dezinfekuoti. Ginasi nuo slaugytojo dantimis. Pagaliau ir laukti pabosta. Prapuolė Milda, dabar dingau ir aš. Žinau, nesu toks svarbus, jis, Regis, niekada taip manęs nelaukdavo – prie vartų ar durų, jis niekada taip nesidžiaugdavo, kai pašaukdavau. Tad gal jis ir nenujaučia, kad sugrįžtu. Kas žino? Apie šunų (juolab aviganių) protą visi daug ir gražiai pašneka, net parašo, bet juk niekas tikrai nežino, ar šunys galvoja. Mįslė, ir tiek, verta konsultacijos su Arvydu Šliogeriu, jis – galvojimo filosofas. Jeigu šuo, kaip rašo kinologai, supranta per du šimtus žodžių, tai kodėl Regis negalėtų galvoti? Vaikai prakalba mokėdami mažiau žodžių, ar ne? Tik todėl, kad aviganis – ne žmogus? Taip, o jeigu galvoja tik žmonės, toliau ginčytis nėra ko. Juo labiau jeigu galvoja tik lietuviai, kaip atrodydavo iš Šliogerio įžvalgų. Šunys negalvoja, mat manome, kad jie negali galvoti! Tik lieka neaišku kodėl. Žodžių reikšmes permano, tačiau negalvoja? Nieko sau. Miglose ir tai, kaip Regentas padeda man rašyti. Nesakau, kad rašo už mane. Ne, bet kodėl jis guli prie mano kojų, kai skaitau, kai snūduriuoju krėsle ar sėdžiu prie kompiuterio? Anksčiau gulėdavo. Apmaudu, kad dėl osteoartrito jam per sunku užsiropšti į mansardą, kur rašomasis stalas ir PC.
Būtų puiku, svajoju, įrengti Regentui liftą. Juk neįtikėtinų technologijų laikai! Antanas Sutkus sau įsirengė, dabar iš rūsio į miegamąjį ant tokios sėdynės sliuogia laiptais kaip voverė. Gerai, kad Regentas laukia. Ne turbūt, o tikrai vėl rašysiu. Ir aviganis, kaip anksčiau, tikrai gulės prie kojų mansardoje po stalu. Rašydamas stiprėsiu. Gydysiu ne tik čiurną, bet ir sielą. Raminsiu protą ir širdį. Gausiu energijos. Vėl bus nesvarbu, iš kur toks įsipareigojimas: „rašyti“ yra „gyventi“. Nesijausiu užkietėjęs, kitų niekinamas grafomanas. Nesvarbu, ką parašiau iki šiol.
Na, taip, 1990-aisiais sakiau, kad niekad daugiau nerašysiu. Nuo 1988-ųjų gal penkerius metus nieko ir nerašiau, išskyrus kalbas, pranešimus, straipsnius, politines esė. Kol nerašiau, laikas irgi bėgo, dargi greičiau nei rašant sovietmety, kai reta diena prabėgdavo „be eilutės“. Rašytojas, kuris nerašo, – nesusipratimas, juodas humoras. Nesvarbu, pasirodė, kad abejojau savo talentu, nesvarbu, kad Sąjūdžio metais nemačiau literatūros prasmės. Tiktai 1995-aisiais, kai jau vėl rašiau (romaną „Simonija“), pasijutau geriau. Maniau, štai, čiupau už uodegos tikrai savą stilių ar pasakojimo būdą. Nereikės pavydėti Granauskui, sekant jo jaučio uodegą. Deja, iliuzija. Kerai išsisklaidė, kai tik tą knygą išleidau. „Simonija“ – narstiniai, pagal skulptorių Vaclovą Krutinį, ne, juk daug prasčiau, tik – skiautiniai. Pagal skiautininkų vaizdų perspektyvą.
Gal tik prieš trejus, gal penkerius metus ėmiau rašyti sau, be jokių įsipareigojimų kitiems. Jokių (darbo) sutarčių, jokių atlygių. Honorarai vis retesni ir skystesni. Iš jų neišgyvenu, tad ir nepasigendu. Verčiuosi pagal seno žmogaus galimybes, jos, aišku, minimalios, bet raminuosi – kur kas svarbiau, kad esu parašyto / rašomo teksto autorius, joks dailiosios literatūros įkaitas. Išmetęs iš galvos kanoninius žanrus, istorines jų formas. Argi bloga nuostata, paprasta ir labai aiški, palanki tiek autoriams, tiek skaitytojams, ypač ištikimiems tradicijai. Aiškis neatėjo savaime. Brangiai artimųjų gyvybėmis sumokėjau už jį.
Taigi ne šiandien tai nutiko. Jau bent prieš trisdešimt metų. Dar iki „Simonijos“, juk ir ją atidaviau kaip mokestį už laisvę rašyti kitaip. Juk nebuvo aišku – kaip? Jau 1989-aisiais jaunalietuviai pasišovė tarybmečio autorius uždrausti. Nutildyti be išlygų. Nieko nelaukus, vienus prakeikti, kitus išgarbinti. Jie klijavo savo atsišaukimus ant rašytnamio sienų ir medžių kamienų prie Šv. Jurgio bažnyčios – reikalavo išvaikyti sovietinę Rašytojų sąjungą, nuplakti Rotušės aikštėje prie gėdos stulpo ne tik Baltušį, bet ir Justiną Marcinkevičių. Visus rašytojus komunistus, kolaborantus, išdavikus. Vienaip ar kitaip viešai ir veidmainiškai pagarbinusius, nusilenkusius bolševikams. Prisegant tokias ar panašias etiketes, painiavos, be abejonės, sunku išvengti, ypač veidmainystės požiūriu. Ak, Stanislovai, prisipažinau tau, pasiuntėm laišką į Švediją, gavom teisę nominuoti Marcinkevičių kandidatu į Nobelio premiją. Ne visi, kas garbino Staliną ar jo atsiųstus okupantus, kaip ir vietinius valdžios šulus, netgi kas tik pataikavo jiems, kas prisitaikė, apsimetinėjo ar veidmainiavo, tuo labiau kas bijojo jų, rašė nebūtinai tik talentingai. Ar blogai padarėm? Kiekvienas galėjo turėti arba neturėti talento, rašyti su juo ar be jo. Deja, knygos galėjo nesiskirti, būti labai panašios. Tad tuos jaunalietuvius, bent jų vadą Stanislovą Buškevičių, puikiai supratau. Nesutikau tik su priemonėmis, pasiūlytomis kaip greitas būdas pakeisti literatūrą. Jeigu aš pats nežinau, kaip rašyti, ar padėtų man jaunalietuvių rykštės?
Ir iš tikrųjų, užteko Stanislovą pasikviesti puodelio kavos, šnektelėti akis į akį, ir jis pripažino, kad dalis įvardytų nuodėmių – ne iš pačių tarybinių rašytojų kaltės. Priviso tų nau(uo)dingų idiotų. Ypač keblu apie kaltes, atgailą ir naują rašymą kalbėti su žmogumi, jau gimusiu, užaugusiu, pradėjusiu senti ir nemačiusiu kitokios – neokupuotos – Lietuvos. Kebliau, kai kolegų akys priekaištauja. Ir jos panašiai klausinėja: kam rašei, kodėl teberašai, kam tau ta niša, Rašytojų sąjunga? Ar ji tavo? Ko užsidarei joje? Donelaitis tūno nišoje prie universiteto, savo vietoje, gražiai sėdi. O tu? Atėjai į nacionalizuotus kunigaikštienės Marijos Oginskienės rūmus, Cvirkos iš sovietinės valdžios išprašytus partinio meno alaviniams kareivėliams, rikiuoji juos auksu spindinčioje laiptinėje ant juodų marmurinių pakopų. Kiek jų ten, ar ne keturiasdešimt? O gal keturiasdešimt viena? Net keturiasdešimt dvi? Nesuskaičiavai? Juk tiek kartų kasdien lipai ir leidaisi jais! Esi lapinas, sako akys, vištidėje! Ką joje veiki? Dalini licencijas premijoms ir garbės vardams? Juk pats neturi tiek talento, kad galėtum juo dalytis su kitais! Vadinasi, dalini ne savus turtus. Apsimeti kitu, užimi kito, gabesnio vietą, apgaudinėji kritikus ir skaitytojus. Ne tu, o kiti, sako tos akys, lyg Pegasas nešė dangaus kibirkštis, jie buvo tokių, kaip tu, sustabdyti, nerado sau vietos, bet neprisitaikė ir nesusitaikė, kai kurie gal ir nusižudė iš nevilties, o tu tik žaidei patogią literatūrą ir siekei karjeros. Tikėtina, žinojai, kad ir sovietmečiu literatūra nemėgsta tuštumos, ir tu įsikraustei į neužimtą vietą. O juk nežinojai, kur brauniesi, kas toji tikra literatūra. Per okupacijas pripratai gyventi kreivų veidrodžių karalystėje. Tavo indėlis – joks nuopelnas. 1989–1990-ais nutiko iš tikrųjų ne tai, ko dvidešimt metų, nuo 1969-ųjų, kai išleidau pirmą knygelę, troškau: ieškojau kelio į literatūrinį pripažinimą, ir kai atrodė, kad jį suradau, mečiau jį. Nebenorėjau būti literatu. Paradoksas: juk tada jau netgi ėjau Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko pareigas. Tai kas aš buvau? Jaučiausi išdavęs inžineriją, pasiklydęs humanistikoje, netyčia, o gal ir sąmoningai, atsitraukiu nuo literatūros, išsižadu jos literatūriškumo. Nemanau, kad buvau / esu pirmas. Atvira literatūra kasdien / kas valandą priima ir išlydi ištikimiausius savo riterius. Taip pat ir nuotykių ieškotojus, apsinuodijusius laisve, vis kitokios spalvos vėliavas rišusius prie savo iečių. Vis daugiau abejonių, ar literatūra ir sąžinė, literatūra ir žmogaus siela priklauso tai pačiai genomai. Svetimas ir savas / giminiškas apsimeta, simuliuoja vienas kitą. Nereikėtų nei stebėtis, nei graužtis, kad santuokų prie literatūros altoriaus Lietuvoje mažėja, arba jos tik suvaidinamos, o ištuokoms jau senokai nereikia jokių leidimų.
Manęs, 1990-aisiais spūdinusio į patamsius, niekas ir nebūtų pastebėjęs, – nebuvau pirmas matomas. Literatūros padangėje netrūko ryškių žvaigždžių. Šiandien kiek kitaip, ir Martinkaus pavardė kiek daugiau žinoma, bet kita bėda – pasenau, ir ambicijos, kaip ir jėgos, kitokios. Tad jau per vėlu klausti savęs, ko ieškojau literatūroje. Pavargau? Niekas nedraudžia stabtelėti, pailsėti, kurį laiką, kaip ir vakar, užsiglausti anapus platesnių pečių ar visa galva aukštesnių. Be pavydo galvoti apie sėkmės autorius, net Nobelio laureatus. Jų būrys nemažas, galima rinktis sau artimesnius. Juos taip pat ištinka literatūros krizės. Štai, Czesławas Miłoszas romane „Ulro žemė“ prisipažino, kad jį vis mažiau traukia „literatūriška literatūra“2. Svarbesnis esąs rašytojo įkarštis, su kuriuo jis atsiliepiąs į „būties klausimus“. Matyt, turima galvoje šis tas daugiau nei Danijos princo tėvo šešėlis. Visuose geruose romanuose daug panašių klausimų – filosofijos. Tad neaišku, ar Miłoszas tikrai „atsitraukė“ nuo literatūros, kol rašė „Ulro žemę“. Kas kita – „Pavergtas protas“. Esė nesumaišysi su romanu, ir joje filosofijos daugiau negu romane. Charles Louis de Montesquieu (jį daug kas vadina eseistikos tėvu) esė rašė vietoje filosofijos tekstų, tad rezultatas, sakyčiau, ir buvo toks, kokio siekė.
Kokios literatūros reikėjo Lietuvai?
Mano bibliografijoje naujas (galimas) romanas būtų jau septintas ar aštuntas, mat pasakojimo apie „žemaičio garlėkio“ išradėją Aleksandrą Griškevičių parašiau porą versijų. Ar abi kaip vieną, ar kiekvieną matyti? Dar sykį viską pasvėrus, akivaizdu: skaičiuoti galima visaip, bet – kam? Tikrai nėra prasmės, juk net „palaidas“, net pagal labai prastus žanro pavyzdžius tesutvarkytas romano tekstas vis vien yra literatūra. Romanas. Tas gyvenimo veidrodis ar jo simbolis, metafora, alegorija etc. Galima tik pasiginčyti, – geras, prastas, ar visai niekam tikęs. Iš gyvenimo radęsis romanas. Tad ir kritika pro jį nepraeina, ir visada randa, prie ko kibti. Šiandien rašomo teksto atveju galime kalbėti tik apie paskutinę savo rašymo atramą – at/minties gyvastis, – vėliau kiek išsamiau jas apibūdinsiu. Džiaugiuosi, kad jas, beveik nesamas, užtinku ir užrašau. Jau keletą sykių buvau paliovęs rašęs, bet ir vėl sugrįžau prie jų. Šįmet net porą mėnesių, kol varčiausi ligoninėse, neatsidariau at/minties gyvastimis pavadintų užrašų laikmenos kompiuteryje. Neprisiliečiau ir prie parkerio, kad popieriaus lapeliuose užsirašyčiau mintis, tinkamas šitiems užrašams.
Ligoninėje retai prisimindavau evangelistą Luką. Nei sapnuodavau jį, nei sklaidydavau jo evangeliją. Internete susiradau apokrifinių pasakojimų apie Jėzaus gyvenimą. Paprašiau namiškių surasti lentynoje ir atnešti į palatą Rėzos Aslano knygą „Maištininkas“. Lyg iš pasakos ar distopijos ten Jėzaus Nazariečio gyvenimas. Izraelio valstybės, Judėjos žemės išlaisvinimas kaip kinah – tikėjimo ir politikos aistra. Buvusį ar būsimą maištą prieš romėnų valdžią, zelotų sukilimą pranašauja Jėzaus mirtis ant kryžiaus tarp dviejų maištininkų, tokių pat „zelotų“, kaip ir jis. O iki savo nelaimės – 2022-ųjų vasario 22-ąją lūžusios čiurnos – dažnai atsiversdavau ir skaitydavau, net sapnuodavau barzdylą žydą su plunksna dešinėje rankoje prie atverstos storos knygos. Niekada nebuvau jo sutikęs. Panašus į nuotraukose regėtą Heidelbergo universiteto matematikos profesorių, melamedo3 iš Eržvilko sūnų Hermaną Šapirą, sionistą, pasiūliusį įsteigti Žydų nacionalinį fondą ir nacionalinį banką, kuris kauptų lėšas žemei Palestinoje pirkti. Tik vėliau mano sapne jis virto evangelistu Luku. Kodėl Luku? Iš kažkur žinojau, kad tai ne Šapira, o evangelijos pasakotojas Lukas. Sapnas kartodavosi: pro arką saulės šviesos nutviekstoje celėje jogos poza įsitaisęs prie plokščio akmens, panašaus į girnapusę, ne Šapira iš Eržvilko, o kažkas su jaučio veidu4, tikriausiai apaštalo Pauliaus bendražygis Lukas akmeniniame Cezarėjos kalėjime rašydavo. Man įėjus, Lukas alkūne ar tunikos kloste uždengdavo kodeksą. Labai rūpėdavo perskaityti, bet rašmenų neįžiūrėdavau. Ne Luko braižas ar man nesuprantama kalba trukdė, – matydavau, kad pats rašėjas slepia nuo manęs ką užrašęs. Nubusdavau vis dar regėdamas po tunika pakištą kodeksą su užrašytais (graikų kalba?) rašmenimis, vis dar spėliodamas, ar nuo manęs slėpti žodžiai tikrai liko neišbraukti. Vilkpėdės ligoninėje evangelistą sapnavau gal porą sykių, nuo manęs pridengti jo sakiniai (ar tik vienas) neatrodė svarbūs. Šiandien spėčiau, kad tai buvo jo pasakojimo apie Jėzų 23-iojo perskyrimo 46-oji eilutė5. Nebūtinai toji, kurią dabar Naujajame Testamente visi perskaitome. Kažkas mane provokuoja: juk gali būti, kad (galvokim apie sapną, mitą, istoriją) Lukas ją iš tikrųjų išbraukė, paslėpė ne tik nuo manęs, bet ir nuo visų žmonių. Galbūt jis kažką buvo parašęs ne apie Jėzaus, o apie savo paties, mūsų visų mirtį.
Ak Marija Magdaliete, kai tave sapnuoju, tai irgi susitinku su Mirtimi. Ne savo, Viešpaties, juk Šventajame Gralyje Tavo kraujas. Mirtis visada šalia, ji lydi gyvenimą, galbūt, kaip rašė vienas prancūzų poetas, ji – kitame kambaryje. Anapus Šventyklos uždangos. Tai jau tikrai. Įsigeisi pasimatyti – belsk į sieną ar duris.
Sapnas laiką paverčia mitu: amžiai ir sekundės teka vienodai, nors neša labai skirtingus dalykus – ligą, mirties laukimą ir pačią Mirtį. Mano atveju (evangelisto Luko mite) nėra ko ieškoti valandų, dienų ar mėnesių, juo labiau – metų, bet šiandien mane išrašė iš ligoninės, ir kalendorinis galvojimas vėl svarbus. Lygiai tiek (pat) laiko – trejetą mėnesių – vyksta karas Ukrainoje, mat jau kitą dieną, kai po šv. Kalėdas priminusio vasario sniego vienoje Pavilnio sodų gatvelėje susilaužiau dešinę čiurną, Rusija užpuolė Ukrainą. Abu įvykiai labai tolimi ir juokingai nepanašūs, bet kalendoriuje juodu susieja, kaip sakyta, beveik ta pati data ir toks pat drumstas, lyg automobiliu pervažiuota bala, apmaudas, paprastai sukyląs iš atsitiktinumu apsimetusio būtinumo.
Tik palyginkime: gydytojai sako, mano sąnarys (ar tik ne iš septynių kaulų) aną dieną ir anoje gatvelėje, ledokšniais skambančiame ryto ore, dar neparpuolus ant snygio nubalinto smėlio ar molio, būtinai turėjo lūžti, o Rusijos ir Ukrainos karas, pasak politikos analitikų, galėjo neprasidėti, arba baigtis neprasidėjęs, jeigu tiktai Penktoji kolona, Kyjivo kolaborantai, laiku būtų padavę ranką Maskvos pulkams. Nesuprantu. Kodėl ne atvirkščiai? Negi dėl to, kad čiurnos trauma, anot filosofų, tik laikinas, o karas – amžinas blogis?
Beveik kaip Evangelijoje: „Kelkis, pasiimk neštuvus [ramentus] ir eik namo!“6 Du mėnesius laukiau stebuklo. Ir – nieko. Su ramentais, bet pats vienas, išklibikščiavau pro laukujes Vilkpėdės ligoninės duris. Ne pati prasčiausia slaugos vieta klipatoms Vilniuje, bet įgriso čia sirgti, džiaugiuosi palikdamas ją. Pagaliau – namõ. Sėdu į privažiavusį nisaną. Ačiū geriems, bėdoje man padedantiems, žmonėms, ačiū tau, Jonai Laimuti, už automobilį. Kol jį vairuoji, esi vyresnis, bet stipresnis už mane, luošį. Simboliška: Didįjį penktadienį sutiksiu namuose, kur (žinau!) manęs laukia paliegęs, šlapiuotės, bjaurios ligos, iškamuotas vokiečių aviganis Regentas, laukia ir sveiki, ir jauni, jau visa galva mane praaugę anūkai Fredas su Džiugu, tik seneliui, ar ne keista, vis dar mažutėliais atrodantys. Mano movistinių apysakų personažai iš knygos „Šuns mazgas“ (2005).
&
Įlekiame po Liepkalnio viaduku. Nuo jo, regis, jau prasideda Minsko plentas, plakatas praneša: Minsk 187 km. Occupied by Kremlin. Na, ten nevažiuosime, iš to plento tuoj sukame į Gurių gatvę, greitis nesiekia 40 km/h, bet nisanas nuo Kalnėnų netrunka nukakti iki Aukštojo Pavilnio. Pravažiuojame Liepiškių gatvelę, kur vasario 22-ąją paslydau ir ne itin laimingai parpuoliau. Nusuku akis. Nelaiminga vieta. Noriu į Gurių sodų 16-ąją gatvę. Įsivaizduoju tuščius namus, neužrakintus, sergimus Regento. Tikriausiai tupi prie laukujų durų ir žiūri pro jų stiklą. Laukia manęs. Abu išmokome laukti. Jis – manęs, o aš? Per šv. Velykas atvažiuos iš Panevėžio Lina. Po Mamos ji palaidojo vėžį pasigavusį vyrą, o ir pati jau įkopė į šeštąją dešimtį, ganėtinai nuvarginta muzikos mokytojos vargų ir, laimei, kol kas ne itin sunkių ligų, tad kartais pasvajoja apie lėtai artėjančią pensiją. Jau senokai esu pensijos gavėjas (taip įrašyta pensininko pažymėjime), suprantu dukrą, norėčiau paguosti ją, sakau kad ir šitaip: „Tavo sesuo Milda buvo jaunesnė, ir nesulaukė pensijos.“ Keista paguoda. Lina tyli. Įsiklausęs į stojusią tylą, išgirstu turbūt laikrodžio dantračių barškėjimą. Nežinau, iš ko jie pagaminti, panašu, kad ne iš geležies, laikas yra jo tyrėjų neapibūdinta medžiaga, toks amžinas – Anaksimandro – apeironas. Greičiausia girdžiu medinių krumplių, išdrožtų strujaus Juknevičiaus, tarškėjimą, stoviu, lyg Kazio Borutos Baltaragis, vėjo malūne. Mano svajonių svajonė. Kas suka jo sparnus? Nesakykit, kad Pinčiukas. Visus čia mala amžiaus vėjų įsuktos girnos, vienus – rupiai, kitus pikliavoja.
Laiko, amžiaus, vėjas. Gali būti. Kai kurios metaforos nepasimiršta. Įsikimba į atmintį stipriau nei košmariški sapnai. Šįmet šv. Velykos – vėlyvos, o pavasaris atėjo įprastai, jau prieš savaitę sprogo beržų pumpurai, vakar (pamačiau) kelio atšlaitėje pageltonijo blindės. Tos blondinės iš vidurvasario žiedų podiumo. Besidairant pro istorinės, Rusijos carų laikais statytos, ligoninės langą, lyg be manęs įsibėgėja šitas pavasaris. Nebe pirmas, gal ir ne paskutinis, tačiau tikrai gražiausias (bent aš taip manau) metų laikas. Kur bebūtum, ką beveiktum, savaime, aukštybėse, virš mūsų galvų, net akių nė vienam nepakėlus į dangų, darsyk persirikiavo žvaigždės, – po senoviniu jų spiečiumi, nedideliu ir paprastu, pavadintu Dvyniais, ir aš esu gimęs. Kodėl Dvyniai? Kodėl gimiau po jais, o ne, tarkim, po Jaučiu ar Vėžiu? Visi trys žvaigždynai gretimais. Nežinau, bet tikiu, kad žvaigždynai skirtingi, o senovėje sugalvoti jų pavadinimai yra bent užuominos į Dangaus tvarką. Ji paveikia žmones Žemėje.
Kiemo vartai, įtverti tarp akmeninių atramų ir šalia jų prie gatvės pasodintais žagreniais, mirksėdami geltonu švyturėliu, pradeda vertis tik dar sykį paspaudus valdymo pultelį. Į dangų nukreiptos jų ietys juda nenoromis, lėtai, tarsi bando mūsų, automobilyje tebesėdinčių keleivių, kantrybę. Lyg pavaros motorėlis būtų per silpnas, ar šalčiai būtų jį surakinę. Nei viena, nei kita, toks jau šitų vartų būdas, gamyklos ar meistro užprogramuotas, jie neskuba, atrodo, kad tyčia delsia – erzina, ir šiandien man tikrai pikta – nenoriu laukti, juk stovime ne prie Dangaus, ne kokios svetimšalių pilies, o savo namų kiemo vartų. Tik dabar pagalvoju: iš geležies nukalti ar išlieti savo forma jie primena mažuosius Eržvilko šventoriaus vartelius nuo Šaltuonos gatvės, kur vaistinė. Medinis jos namas buvo nudažytas geltonai, kaip ir švyturėlis virš mano kiemo vartų.
Introitus7 – geležinės vartų ietys praleidžia ir sustingsta prie žagrenių su peržiemojusių žiedų tamsraudonėmis žvakėmis abiejose nisano pusėse. Jos nukris tik skleidžiantis naujiems medžio lapams, gal gegužę. Žodžio tarnai (prisimenu tave, Lukai) sveikinasi. Vartai čia dėl šventos ramybės. Savo namuose, kaip ir Dievo šventovėje, bažnyčioje, kiekvienas paklydėlis laukiamas.
Joks kunigas Gurių sodų gatvelėje mūsų nepasitinka, juk anapus poros žagrenių – kiemas, nėra čia altoriaus, bet kadaise, menu, tėvas Julius pašlakstė krapylu namus, ir tai kiek ramina, kai vasarą aplinkui trankosi, žaibais svaidosi perkūnas. Greit gegužė, tada kieme, į kurį nisanas pagaliau įrieda, sužaliuos sniego išgulėta, daiktais pažliugusi veja, vaivorykšte sužydės tvorų pašaliai. Kol kas po žaliu ažūru tik Violetos berželis, anapus jo aukso žiedais šviečia narcizai ir forsitijos. Boluoja hiacintai, lyg ametistai tarp jų violetiniai krokai. Žaliomis siaurų lapų taurėmis stiebiasi tulpės. Kai jos pražys, tarp raudonų, geltonų ir margų, žinau, bus ir tamsių žiedų. Beveik juodų. Vėlinasi tos brunetės, jos labiau mėgsta vasarą, nieko, lauksiu sulauksiu ir jų pražystant. Obels šakos prie inkilo lyg žiemą dar visai plikos ir pilkos, bet slyva jau sprogsta žalsvai oranžiniais pumpurais – smulkesnės jos šakos siaustosi įspūdingai puošniu tiuliu.
Ir nė kiek nepavėlavau sugrįžti! Namo, net vėluodami, pareiname laiku. Pavasaris, prieš dieną kitą užkilęs į Vilkpėdę, tebelaukia manęs ir čia, Aukštajame Pavilnyje, Gurių soduose. Didysis žydėjimas dar tik prasideda. Jis tęsis visą vasarą, rudenį, gal ir žiemą, tik tada jau savaip, bet irgi žydės. Štai, apšerkšnys kalninės pušys ir smaragdinių tujų gyvatvorės, pro baltą sniego maršką lįs į saulę juodos gelsvų erškėtuogių karūnėlės, o žagrenis iki pat vasaros degins violetines žvakes.
1 Fragmentai iš eseistinių memuarų „Requiem nuogam karaliui, arba Gyvenimas prie šventyklos uždangos: at/minties gyvastys“.
2 Miłosz Cz. Ulro žemė. – Vilnius: Baltos lankos, 1996. – P. 111–112.
3 Melamedas (hebr. melammed) – chederio, t. y. žydų religinės pradinės mokyklos, mokytojas.
4 Štai visiems žinomas apokaliptinis Šv. Rašto liudijimas: „Pakėliau akis, ir štai iš šiaurės, pašvaistės apsuptas, su žaibuojančia ugnimi, artėjo viesulas, didžiulis debesis, kurio viduryje iš ugnies šerdies spindėjo lyg gintaras. Jos viduryje rodėsi esą lyg keturi gyvūnai: jie turėjo žmogaus išvaizdą, bet kiekvienas jų su keturiais veidais ir kiekvienas jų su keturiais sparnais. Jų kojos buvo tiesios, o kojų padai tarsi veršio nagos; jos žibėjo, kaip žiba šveistas žalvaris. Žmogaus rankos buvo po jų sparnais keturiuose šonuose. Visi keturi gyvūnai turėjo veidus ir sparnus. Jų sparnai lietė vienas kitą. Eidami jie nesigręžiojo, – kiekvienas gyvūnas ėjo tiesiai į priekį. Jų veidai atrodė šitaip: visi keturi turėjo žmogaus veidą {iš priekio}, visi keturi turėjo liūto veidą dešinėje, visi keturi turėjo jaučio veidą kairėje ir visi keturi turėjo aro veidą {iš užpakalio}“ (Ez 1, 5–10).
5 „O Jėzus galingu balsu sušuko: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią.“ Ir su tais žodžiais numirė“ (Lk 23, 46).
6 Mt 9, 8.
7 Įėjimas, pradžia (lot.).
Beatričė Beliavciv. Laimingas atsitikimas
2023 m. Nr. 8–9
Gimiau Kaune, bet jau daug metų gyvenu ir dirbu Ukrainoje, Lvive. Esu vertėja iš ukrainiečių ir lietuvių k., visuomenės veikėja, įgyvendinusi ne vieną projektą, skirtą Lietuvos kultūros paveldo Ukrainoje išsaugojimui, Ukrainos lietuvių bendruomenės valdybos narė.
Iš ukrainiečių į lietuvių k. išverčiau Ihorio Mychailyšyno romaną „Mirties šokis. Donbaso bataliono kario savanorio dienoraštis“ (2021), Haskos Šyjan romaną „Už nugaros“ (2022); į ukrainiečių k. – Alvydo Šlepiko romaną „Mano vardas – Marytė“ (2016), Icchoko Mero romaną „Lygiosios trunka akimirką“ (2017), Rimanto Kmitos romaną „Pietinia kronikas“ (2019), Jurgos Vilės ir Linos Itagaki komiksų knygą „Sibiro haiku“ (2021).
Prasidėjus plataus masto rusijos agresijai prieš Ukrainą, iš Lvivo nepasitraukiau, aktyviai dirbome, daug padėjome Lietuvos savanoriams, kurie vyko į Ukrainą su humanitarine ir kita pagalba. Priiminėjome pabėgėlius iš fronto zonos, padėjome jiems išvykti į Lietuvą. Per visą tą neramų laikotarpį rašiau dienoraštį, surinkau nemažai įdomios, vertingos medžiagos – tai ir mano pačios patirtys, ir draugų bei pažįstamų, išgyvenusių bombardavimą, rusų okupaciją, istorijos. Galvoju, kad kada nors parašysiu apie tai knygą, todėl pradėjau mokytis „rašyti“ – kol kas noveles.
Novelė
Marija paskubomis rinko daiktus, viena ranka kišo juos į krepšį, kita – vilkosi striukę. Prieš ketvirtį valandos mobilusis telefonas pagavo ryšį, ir pasipylė pranešimai, kad Snihurivkoje jau plevėsuoja Ukrainos vėliava. Tapo aišku, kad Chersono išvadavimas – jau nebe dienų, o valandų klausimas. Tarp begalės viltingų pranešimų apie tai, kad Ukrainos kariuomenė tuoj, tuoj bus čia, Marija rado Olios žinutę: „Bėk. Orkai suėmė Toliką. Jo telefone rado jūsų susirašinėjimą. Kolobokai pasakė jiems tavo adresą!“ Kolobokais chersoniečiai vadino vietinius kolaborantus, kurie tarnavo okupantams. Su Olia jos kartu savanoriavo padėdamos rinkti paramą vietiniams ukrainiečių pasipriešinimo partizanams, o Tolikas buvo jų ryšininkas. Taigi Marija net neabejojo, kad, perskaitę susirašinėjimą apie pagalbą partizaniniam pogrindžiui, orkai, net ir sprukdami iš Chersono, tikrai pas ją ateis.
Marija iššlėkė iš buto, kurio net neužrakino – vis vien išlauš, ir peršokdama laiptus pasileido bėgti. Nusileidusi aukštu žemyn išgirdo, kaip pokštelėjo laukujės durys ir kažkas įvirto į laiptinę. Ką gi, „svečiai“ nesusivėlino. Užgniaužusi kvapą ant pirštų galiukų ji ėmė trauktis atatupsta. Praėjusi savo butą pakilo aukštu aukščiau, paskui dar aukščiau ir sustojo penkto aukšto laiptų aikštelėje. Toliau eiti nėra kur, nebent kopėčiomis ropštis ant namo stogo. Tačiau orkai išgirs liuko trenksmą. Per tą laiką jie jau spėjo pakilti į trečią aukštą ir kumščiais daužė jos buto duris.
Netikėtai už merginos nugaros atsilapojo durys ir iš buto išėjo dėdė Vasilis. Jis buvo senas atsiskyrėlis, kurio prisibijojo visa laiptinė. Dėl tuščios akiduobės jo ir taip rūstus raukšlėtas veidas atrodė kraupiai. Gyveno jis vienas, su niekuo nesibičiuliavo, o su naujaisiais namo gyventojais net ir nesisveikindavo. Tik teta Valia iš kaimyninės laiptinės ateidavo jam pamatuoti spaudimo ir suleisti vaistų. Ji buvo jo velionės žmonos draugė, kaimynai pasakojo, kad jos kartu dirbo sesutėmis miesto ligoninėje, tai teta Valia senolį dabar paglobodavo. Dėbtelėjęs į merginą ir neprataręs nė žodžio, senis vilkdamas koją nuklibikščiavo laiptais žemyn.
– Ei, seni, ar Marijos, kaimynės iš trečio aukšto, nematei? – netrukus pasigirdo iš apačios.
Dėdė Vasilis nieko neatsakė.
– Seni, tu kurčias? Tavęs klausiu: ar savo kaimynės nematei?
– Ei, kur dabar brukiesi? Bl.., nenervuok manęs!
– Velniai jo nematė, tegul nešdinasi na…, matai, kad jis glušas. O mes dar kitus butus pašukuosime…
Marija išgirdo pažįstamus žingsnius ir laiptų aikštelėje vėl pasirodė dėdė Vasilis. Atidaręs buto duris jis galvos mostu pakvietė merginą užeiti. Ši nedvejodama šmurkštelėjo vidun.
Vieninteliame kambaryje, be spintos ir sofos, stovėjo tik etažerė su knygomis ir televizoriumi. Per jį turbūt dar Stalino laidotuves žiūrėjo.
– Jie atėjo tavęs? – paklausė seniokas ir sunkiai kvėpuodamas atsisėdo ant sofos.
Marija linktelėjo ir atsisėdo greta.
– Bijai? Nebijok, tai tik iš pradžių būna baisu.
Marija neatsakė. Taip jie ir laukė tylėdami, kol išgirdo trankų beldimą į buto duris.
– Pasislėpk balkone, – liepė dėdė Vasilis, o pats neskubom nulingavo į koridorių.
Marija šastelėjo į balkoną ir atsitūpusi pro durų plyšį stebėjo, kaip įgriuvo „svečiai“. Pirmasis į kambarį įvirto spuoguotas čmobikas su karančia dumblo spalvos uniforma. Jis permetė žvilgsniu tuščią kambarį ir nusivylęs iškošė įžengusiam bendrui: „Telikas – šūdas. Sakiau gi, kad ir čia nieko gero nebus. Laiko neliko, varom!“ Su šiais žodžiais apsisuko ir išėjo. Antrasis orkas – buriatas – nesiskubino, priėjo prie etažerės, lėtai perbraukė delnu per išgaubtą seno televizoriaus ekraną, o tuomet nušveitė jį ant žemės. Vėl užsimojo, ketindamas viską versti nuo lentynų, bet tą pačią akimirką dėdė Vasilis tvirtai tarsi replėmis sugriebė jį už rankos. Buriato ranka pakibo, jo trumpi pirštai mėšlungiškai graibė orą vis dar bandydami pasiekti lentyną.
– Paleisk! – sukriokė orkas iš visų jėgų pastumdamas senį.
Tas krisdamas užkliudė etažerę ir kartu su ja nuvirto ant žemės. Ant grindų pabiro knygos, sąsiuviniai, seni popieriai, dokumentai, išblukusios nuotraukos. Buriatas nusikeikęs spyrė atsivedėjęs gulinčiam ir išlėkė paskui savo bendrininką.
– Dėde Vasili! Dėde Vasili, kaip jūs? Leiskite, aš jums padėsiu. Na, ir už ką jie taip? – ašarodama šniurkščiojo nosimi mergina padėdama jam atsikelti.
– Nieko, nieko… neverk, – dejavo senolis graibydamasis už širdies, – pakviesk tetą Valią, nes man tamsu akyse.
Teta Valia atbėgo nedelsdama ir suleido senukui vaistų nuo širdies.
– Oi, Vasili, kaipgi pasisekė tau, kad Marija buvo šalia! Nes antraip būtum dūšią išleidęs po ta etažere, – aikčiojo moteriškė, padėjusi atsigulti jam ant sofos.
– Taip, tai tikrai laimingas atsitikimas, – sutiko šis.
Tuomet paėmė merginą už rankos ir ilgai žiūrėjo į ją apdujusiu žvilgsniu murmėdamas:
– Marija… tu vėl man padėjai… Ech, kad taip į jaunystę sugrįžus… – šyptelėjęs giliai atsiduso ir užmigo.
– Ką ten tau Vasilis pasakė, – pasidomėjo teta Valia, kai jos abidvi su Marija tyliai rinko nuo žemės išmėtytas knygas ir popierius.
– Nieko, tiesiog savo jaunystės gailėjosi.
– Tai kad jaunystė jo Gulage prabėgo! – nusistebėjo moteris. – Jis už pagalbą partizanams kaip liaudies priešas dešimt metų Vorkutos lageryje kalėjo. Ten enkavėdistai jį ir sužalojo. Jei ne Marija, ten irgi patekusi, nebūtų išgyvenęs. Ji felčere buvo, išslaugė jį, ten jie ir susituokė.
Pakėlusi nuo žemės nespalvotą nuotrauką, teta Valia įbedė į ją akis, tada į Mariją, vėl į popieriaus lakštelį ir pakraipiusi galvą pratarė:
– O tu panaši į ją… Va, žiūrėk, čia jie kartu.
Ir padavė merginai mažą išblukusią nuotrauką, iš kurios lyg iš drumzlino veidrodžio į Mariją žvelgė jos pačios atvaizdas. Mergina, kaip du vandens lašai panaši į ją, stovėjo greta aukšto jauno vyro anglies šachtos fone, o nuotraukos kamputyje buvo užrašyta ranka: „Vorkuta, 1959 m.“
Jonas Mekas. Dešimt skausmo grandinių
2023 m. Nr. 7
Tekstas iš leidyklos „Odilė“ spaudai rengiamo Jono Meko „Raštų“ IV tomo „Spirgai“. „Raštus“ sudarė režisierius, poetas, J. Meko bendražygis Julius Ziz.
Impresija
Jums, kurie tai tik skaitysite, kuriems tai nebuvo gyvenimas, – jums bus tai tik nedidelė užuomina, kuri vėl tuoj išblanks ir išsitrins, su pirmom naujom dienos smulkmenom. Mums tai yra gyvenimas. Gyvenimas, kurio niekas mūsų negeidė ir kuris kaip sunki ranka krito ant mūsų dienų, traiškydamas ir suleisdamas pirštus iki kraujo.
Ir mūsų yra daug, kaip lietaus. Ir jo vis daugiau, jo vis ir vis daugiau. Mes dažnai neturim net jokio vardo, mes neturime jokių namų, nei tėvų ir motinų. Bevardžiai, karo ir siaubo pabėgėliai, persekiojami ir genamieji ligi mūsų mirties valandos. Pilna Europa, pilna Azija neramių nakčių, ir mes bėgame ir žvilgčiojame atgal, ir vėl bėgame, ir visą kelią matome kruvinus pirštus už savo nugarų, ir mes šaukiame, šaukiame iš siaubo.
Bet žemė yra akmeninė. Ji skamba kaip akmuo po mūsų kojomis, ir akmuo atsiskamba žmonių veiduose, ir niekas netiki nei mūsų ašarai, nei mūsų baimei, nei mūsų skausmui.
Mes turėjom namus, mes visi turėjom savo tėvynes, ir savo darbo, ir savo švenčių dienas. Mes turėjom rudenį ir žiemą, vasaras ir pavasarius. Mes gyvenom nuo neatmenamų laikų kartu su upėmis, miškais, dirvomis, su oru ir su saule. Mūsų rankomis suręstos gryčios ir įmūrytos krosnys, ir kai mes po darbo sėdėdavom aplink medinį, sunkų stalą, šimtai šeimų Pabaltijy, Balkanuos, plačiojoj Rusijoj, – mes sienose jausdavom savo protėvių dvasią ir kiekvienam daikte ją esant, ir išeidami palikdavom savąją. Čia viskas mūsų rankom apčiupinėta ir iškilota, čia niekas kitas nieko nedarė, čia nebuvo svetimo rankos. Ir kai mes per lauką eidavom, su sunkia rugių sėtuve ant pečių, ar paskui plūgą, su mėšlo vežėtimis ar šieno uore, – visur kartu ėjo mūsų tėvų dvasia, ir kiekvienoj pėdoj, kiekvienam savo ranka paliestam grumste mes palikdavom savo. Kiekvienoj pėdoj, išmintoj minkštom vaiko kojytėm, ir tos pusbernio metų pėdos, nužingsniuotos skersai ir išilgai paskui pradalgius, ir mūsų moterų išklūpotos daržų lysėse ir išvaikščiotos bekratant mėšlą, ir artojo vaga lėtai išmintos – visa ta žemė išvaikščiota mūsų kojomis.
Ir visa staiga buvo nutraukta, atplėšta, ir mes, kaip lietaus lašai į rudenį išsviesti, krintame ir nykstame, kaip lašai, į rudenį išsviesti.
Mūsų namai yra plikas dangus, mūsų prieglauda yra šalta žemė. Nieko mes nepasiėmėm išbėgdami, ir daiktai pakeliui išbiro, po bombomis ir siaubu. Mes bėgome, visais keliais dardėjo ir trinksėjo ratai. Ir kai žiūrėjom atgal – mūsų šis siaubas buvo didesnis užu prisirišimą. Menki mes ir silpni, ir mes saugom ir nešamės savo gyvybę, vieną ją teturim – nes maras eina didelis, maras viską šluojantis ir deginantis. Kūdikių verkimas, gyvulių bliūvojimas, ir vyrų šūkavimai – ir lėktuvų ūžesys, ir bombų sproginėjimas. Ir kurie lieka, tie nebepasiveja.
Mūsų veidai įdubę, mūsų krūtinės, akys, viena karštligė. Kas mums duos duonos, kas duos pieno mūsų kūdikiams? Šiltinė ir bronchitas, badas ir karštinė, troškulys. Vyrai laidojo savo vaikus ir niūrūs traukė toliau, tempė savo moteris. Ir kai jau manė, kad saugu – vėl turėjo stotis vidury nakties ir bėgti, o ugnis sekė iš paskos. O žmonės nesuprato mūsų. Žmonės juokėsi ir sakė: jie bijo.
Mūsų lūpos sukepė, mūsų lūpos juda tvankos ir troškulio gleivėse. Ir kai vandens kranas – šimtai rankų, veidų ištįsta ir palinksta prie vandens srovės. Vienos kitą stumdamos, grūsdamos ir verždamosios. Mūsų lūpos pamišusios, mūsų rankos pamišusios. Jos jaučia vandenį ir jos grūdas ir puola, jos stumia ir veržias. Kad tik, kad tik. Štai puodukas. Jis eina iš lūpų į lūpas, kaip relikvija. Jis yra žmonių gėrimas. Šie visi yra žmonės. Šitas šimtas rankų, ištįsusių į puoduką, plėšiančių jį kitam iš lūpų, yra žmonių rankos. Jie dabar nežiūri, kas gėrė iš jo, kad tik greičiau gautų vandens. Tvanka iki alpesio. Rankos tiesias į puoduką ir stveria jį iš lūpų, ir godžiai geria ano nebaigtą vandenį, jis jau burnoj, jis jau burnoj, šaltas, gyvas vanduo. Ir dar nebaigus, jį išplėšia kitas, ir jis geria, geria.
Ir vėl eina traukiniai, vėl rieda vežimai, per nepažįstamus laukus, pro sugriautus ir išdegintus miestus, sustodami ir vėl riedėdami. Jų viduj dega tvanka ir dusnumas, ir lūpos, ir kūnai, prakaito ir kūnų kvapas.
Tėvas nežino, kur jo vaikas, o žmona – kur jos vyras. Mes išbarstyti, mes kaip vėjo išpustyti po visą Europą. Mes keliamės anksti rytą, anksti, pirmiem traukiniam švilpojant, ir važiuojam. Mes seniai ieškom savo vaikų, jau seniai. Šimtai kelias anksti rytą ir važiuoja, per visas pabėgėlių stovyklas. Mes ilgai stovim prie skelbimų lentų, kur ilgi pasimetusių sąrašai, ir žiūrim, ir godžiom rankom griebiam užu lapelio, ar įtempę klausą ir karščiuojančiom akim žiūrim į kitų lapelius: ar negirdėjo kas, ar nežino. Vienas tas vaikas buvo, žmona pakeliui mirė. Ar negirdėjo kas, ar nematė vaiko su pilku vilnoniu švarkiuku, juodais plaukais? Ar nematė kas mergaitės, ketverių metų, Otilijos, mėlynom akim, geltona skarele? – Ne. Niekas. Ir jie vėl sėda ir važiuoja, jie žiūri žmonėms į veidus, į susikūprinusius, ankštam snauduly sukumpusius kūnus. Kas šie žmonės? Kur jie? Dieną naktį, dieną naktį. Iš stovyklos į stovyklą, iš stoties į stotį, iš miesto į miestą. Tvankoj ir dušnume. Kūnai, karšti kūnai, prisispaudę vienas prie kito. Per drabužius persispaudžia žmogaus kūnas. Žmonės, žmonės, nesuskaičiuojami jie. Kūnai jauni, sultingi ir traškūs, akys, rankos, ir įsikibę pirštai. Ir kūnai išlengvę ir suvytę: kūnai sausi ir šalti. Kūnai sukiužę, stori ir išpurtę, garuojantys, kūnai paslėpti ir kūnai atidengti, kūnai išnuoginti ir įrasoję. Ir lūpos – raudonos, vyšninės, įsirpusios ir sausos, gudrios ir išmintingos. Ir lūpos ištroškusios, supleišėjusios, judančios tvankos gleivėse, paskutinėse seilėse, lūpos sučiauptos ir lūpos nustebusios ir nusigandusios, kažko ieškančios ir sunerimusios.
Taip dieną naktį, dieną naktį.
Šitie žmonės – žiūrėkite, kaip ant jų lūpų žodžiai juda – visur, visada. Jie eina ir kalba – jie kalba patys su savim – jie kalbas su visais prarastais ir mirusiais, jų lūpose anie. Eina, vienas gatve, kaip lunatikas, ir ant jo lūpų žodžiai – jis kalba ir jis nežino, jam nesvarbu, kad kas jo žodžius, jo palaidas mintis nugirdęs stabteli ir žiūri. Ne, jis net nejaučia to, kad jis kalba, kad jo viduj tiek daug kiekvieną minutę prisikaupia, kad nebenusilaiko. Nesveikas? Ne, jis tai tik rūpestis, tai tik baimė, tik badas – tik siaubas dideliais žingsniais milžino šimtamyliais žengia ir bėga iš paskos – mažučiam, išbadėjusiam ir sukritusiam žmogeliui iš paskos.
Vidurnaktį jis staiga girdi balsą: vaikas verkia. Kai pašoka geležinėj lovoj ir įremia tamson akis – visur tyla. Jis vartosi, jis ilgai vartosi, ir kai vėl užmiega, jis vėl girdi balsą. Sirenos kaukia, baugiai kaukia. Ir kai prabunda ir atsisėda lovoj, išsigandusiom akim žiūri į langus, jis girdi milžinišką tylą. Visa stovykla miega, visas kiemas. Net šunų nėra ir traukiniai nebevaikšto. Priešais barakuos šviesos išgesę, ir tik tamsa juoduoja įdubus. Jis užsitraukia ant galvos antklodę ir bando užmigti, ir užmigti yra taip sunku, taip sunku. Ir kai jis jau yra beužmiegąs, jis vėl girdi ir vėl klausos, jis vėl gula ir vėl klausos – ir visą naktį nenutyla balsai, visą naktį jie kužda ir šaukia kambary, ir verčia išbust ir išbust. Balsai tylūs ir su prislėgtu skausmu, motinų, išleidžiančių savo vaikus; balsai pilni išgąsčio ir balsai neišsakomo skausmo – balsai mušamų žmonių ir balsai vaikų, pasimetusių ir vienų, nieko nebejaučiančių, tik išgąstingai beverkiančių. Ir kartais juokas – visą naktį perveriantis, tylus pamišęs juokas iš būrio sušaudyti vedamų žmonių. Ir kai jis vėl užmiega – jis girdi gatvėje vienodą žingsnių dunksėjimą, grandines žvangant ir žydus giedant, prislėgtais ir monotoniškais balsais, ir tada jis girdi šūvius, ilgą šūvių virtinę, nesibaigiančias šūvių virtines, ir vėl žingsnius, žingsnius pasmerktų, ankstyvą rytą varomų miesto gatvėmis. Balsai fronto įkaršty, ir balsas jaunuolio, kuriam sviedinys nutraukė abi kojas, ir balsas, tvirtas ir aiškus, karininko, siunčiančio mirtin.
Tada jis girdi vežimų dardėjimą ir arklių švokštimą, girdi botagus pliaukšint ir moteris verkiant – ir balsas sako: greičiau. Greičiau. – Ir visi keliai trinksi nuo pabėgėlių žingsnių. Ir ateina kiti garsai – garsai monotoniškų fabrikų mašinų ir balsai išvargusių darbininkų, suvežtų iš visų kraštų, ir balsai ilgesio, tylūs ilgesio balsai iš fronte mirštančių, dar vaikų, lūpų, motinos ilgesio, meilės ilgesio, namų ilgesio. Balsai šnibžda pamiltos mergaitės vardą, ir tada balsas kareivio, kuris nori naktį užslopint mergaitės verksmą lovoje, ir durų girgždėjimas, ir bučinių garsas. Ir trumpas, nervingas juokas parsiduodančios moters, kai ją apkabina pirmą kartą sutiktos rankos, ir kai ji godžiai, alkanom lūpom siekia duonos kąsnio, duonos užu naktį.
Balsai, visą naktį balsai ateina ir keičias, vis kiti, balsai iš visų praėjusių dienų. Balsai nepažįstamų ir nematytų, ir nebematysimų, kurių tik balsai pasiliko; garsai iš seniai gyventų dienų ir garsai tik iš vakar – garsai tylių vakaronių, su kurklelių prislopintu gausmu, tolimu paskutinių piemenų šūkavimu ir trumulių skambėjimu, su gailiu armonikos atskambiu ir gegužinių juoku, ir svirčių girgždėjimu, ir žingsniais ką tik išplautoj troboj, vėjo čežinamų miežių viršūnėm, ir vėjo švilpimu vakaro langinėse, – visi garsai ateina ir maišosi, ir visą naktį jis girdi, ir dažnai nubudęs klausos. Ir kai jis naktim klausos, jis negirdi tylos, jo ausyse skamba ką tik girdėtas juokas, ką tik girdėtas žemių, krintančių ant masinių karstų, bildėjimas, ir balsai žmonių, tyliai prieinančių ir savo rankos padėjimu ant tavo peties klausiančių: ar greit grįšim namo? Ir garsai nusivylimo, šūktelėjimas, kai, atėjus eilei prie duonos, pardavėjas taria: viskas. Garsai bombų dunksėjimo, garsai sargybinių žingsnių, ūžimas nutolstančio sunkvežimio su broliu ar tėvu, balsai nueinančių traukinių.
Ir taip visą naktį. Visą naktį jis bunda ir vėl įminga, keliasi ir klausosi, ir vėl minga, ir ilgai vartosi, ir užmigti negali. Taip sunku, taip sunku užmigti, o balsai vis ateina, garsai vis nauji ir tie patys, kartais visą naktį tas pats košmaras, ranka pro miegus mosteli, bet tas neprapuola, vėl kartojas ir skamba visam kambary.
Ir kai kartais vidurnaktį viskas nutyla, visi garsai staiga numiršta – tada jis prabunda ir išplėtęs akis žiūri, klausos nakties: tyla yra nepakeliama, ji taip baisiai šaukia, toji kraupi tyla, taip baisiai šaukia. – Tyla.
Šitie drabužiai, dengiantys mūsų kūnus – nėra mūsų. Ir duona, kurią valgome pusryčiams – ne mūsų. Ant drabužių pamušalų tebėra nenuplėšti tolimų miestų adresai, nepažįstamų kraštų, kuriuose gal niekados ir nebūsime. Juose tebesijaučia prakaitas žmonių, kurie juos anksčiau dėvėjo. Šitas pilkas švarkas, kieno jis? Galbūt darbininkas, grįžęs iš murzino fabriko, juo vilkėjo liūdnai vaikštinėdamas po sunkaus darbo, gal šitomis apdilusiomis alkūnėmis atsirėmęs stalo gėrė kur tolimo miesto landynėse alų. O gal turtingas valdininkas numetė vos pradėtą nešioti, nes įsitaisė geresnį, naujesnį, kokį praeidamas su savo sekretore matė išstatytą pas Miller and Co. Ir šitie marškiniai – įsivaizduoju, kaip sunkiai juos trynė plovimo velenai, kol išėdė angliakasio ar miškų darbininko prakaitą. O kartais, naktį, aš jaučiu lyg mirusiojo kvapą. Tuos drabužius jo giminės atidavė Europos bėgliams. Eini, ir kartu seka mirusiojo kvapas, ir tarsi koks draugas visur būna kartu su tavimi, mirusysis savo daiktuose. Nepažįstamas, niekados nesutiktas – toli, kitame kontinente gyvenęs ir miręs žmogus tampa tavo draugu ir eina kartu su tavimi.
Jums leista, jūs laisvai paliekate savo namus ir išeinate svetimose, toliose šalyse laimės ieškoti. Mes su ašarom akyse, mes klūpstom pareitume į savuosius. Mums daugiau nieko nereikia, mes jokios laimės svetimose šalyse netrokštam ir mūsų tėvai ta pačia duona mito kaip jų tėvai. Mes norim tiek mažai: mes norime namo. Bet mūsų keliai uždaryti, mūsų žemėje svetimos kojos.
Jūsų širdžių niekas nesujaudina. Mūsų akys paplūsta nuo vieno tėvynės vėjo kvapo, mes ilgimės, mūsų ilgesys yra didelis ir iš mūsų veidų išskaitomas, iš mūsų rankų, iš mūsų viso kūno. Ir mes nesigėdinam savo ilgesio, nes vieną ilgesį teturim – savo tėvynės, savo žemės ilgesį, savo trobos laito kvapo, ir baltų darželio akmenėlių, sniego vėpūtinių. Mes keliamės su ilgesiu ir gulame su juo. Ir kai rytą čiumpame šaukštus ir laužiame duoną, mes jaučiame: ne klevo tai medis, ne ant medžlapių kepta toji duona, ir ne tų laukų kvapas. Ir ne taip sienos skamba, ne tas krėslų medis, viskas yra svetima. Ir kai koja ant žemės – žemė ne tai, ne mūsų tėvų kojų, ne mūsų mažų kojyčių kvapas iš juodžemio. Ir kai žiūrim pagiriuosna, pakrūmėsna – ne tie žirginėliai, ne tas karklų šakelių geltonumas. Ir mūsų ilgesys kyla ir graužias, ir mes jo nesigėdiname; jo neslepiam: kaip mes galėtume gėdytis savo žemės?
Stovi kur žmogus, įdegusiame raudoname Australijos smėlyje, ir stebis: ne, ne berželiai, ne, ne gluosniai. Ir iškėlęs galvą žiūri jis į dangun įsirėmusius dangoraižius, mažas mažas, skurdus rūpintojėlis vidury plieno raizginių – ir nežino, kur viso galas, kur pradžia. Atsisėda jis kur bare ir klausos keistos muzikos, ir žiūri pro dulkes į veidus. Ak ne tie veidai, ir ne vakaronių tai dainavimai, toji muzika. Ir kai kirpdamas neaprėpiamas avių bandas žiūrės į blizgantį sniegą ant tolimų kalnų – jis svajos apie šarmotus žiemos rytus, apie baltas sniego pusnis aplinkui trobas, ir apie pūgų dienas, apie speiguotoj nakty traškančias tvoras.
Prie mašinos, kur fabrike, sėdi moterys, margom dar skarelėm su mazgu pakaklėj – ir žiūri į nesuprantamus mašinos judesius, sėdi ir dirba, o jų akys kažkur į tuštumą pasinėrusios, o jų rankos juda kaip maldoj, ir jos sėdi kaip skausmo madonos. Kas išskaitys iš akių visą skausmą, kas jį į vieną skausmo grandinę suvers. Jis nesuskaičiuojamas, begalinis.
Niekur neužsimirši, giliausioj šachtoj atbunda ilgesys ir akyse stovi namai. Ir taip sunkiai juda rankos ir sunkiai žengia kojos.
Kas iš viso to, kam mes anglis savo pirštais lupsime, kam girios virs nuo mūsų smūgių – jei niekados neišvysime savo žemės?
Žiūrėkite, kokios mano dukrelės rankos, žiūrėkit, kokis veidas, koks jis blyškanas. Ir kaip šaltis nuo lubų krinta, ir nuo durų, langų, ir nuo žmonių širdžių. Mano dukrelė, mano mažoji miršta. Ką aš turiu daryti, ką aš?
Tai mūsų prakaitas varva anglių kasyklose, mūsų rankomis genamos Australijos bandos, mūsų nugaromis ir mūsų kaklais tempiami laivai šaltomis šiaurės upėmis, ir kroviniai, ir naštos. Ir Kanados girių platumoj mūsų kirvių smūgiai.
O Domine, o Domine, o Domine.
Vytautas Almanis. Gyvenimas ant žemės
2023 m. Nr. 7
Užrašai
Kadaise skaičiau žinomo autoriaus knygą, parašytą lyg pakilus ant lengvo literatūrinio debesiuko, kaip vienas girininkas saugojo papartį. Tai pasisekė žmogui! Mums, gyvenantiems ant šaltos miško žemės, nė vienam neteko saugoti paparčio. Deja…
Autorius ten rašo, kaip anam paparčio saugotojui buvę nelengva, kaip dėl to paparčio kovojęs, kai kur ėjęs, kai ką rašęs… Vajetau, su didžiausiu malonumu tą knyginį paparčio saugotoją priimtume pas save, kad pamatytų tikrą girininko kasdienybę. Tegu per dvi dienas nukerta ir ištraukia septynis šimtus kietmetrių miško, pasiaiškina vyresnybei, kokiu būdu suremontuota sukiužusi sodyba atrodo visai kaip nauja ir dar stovi visai kitoje vietoje. Ir kaip iki darbininko trobos miško glūdumoje patys „nusitiesė“ du kilometrai elektros linijos?
Apie tokius žemiškus dalykus toliau ir bus mano pasakojimas.
Koks durnius tai rašė?
Kartą dėl vieno reikalo užvažiavau į girininkiją, kurioje prieš daugelį metų dirbau girininko padėjėju. Viskas buvo pasikeitę, baldai nauji, ant žvilgančių stalų stovėjo kompiuteriai, į kuriuos sukišę nosis spoksojo lyg medvaržčiais prie kėdžių prisukti du uniformuoti vyrai.
Seniau čia stovėjo trys nutrinti ir rašalu aptaškyti stalai – girininko, jo padėjėjo ir buhalterio, o meistras su dešimtininkais prisėsdavo prie kurio nors jų kampo, kur jam atrodydavo patogiau. Fanerinė spinta būdavo prigrūsta bylų, ten pat gulėdavo kelis kartus sukniedyta ilga matavimo juosta, žerglės medžio storiui matuoti, metrinė lazda, nemaža keturkampė dėžė su brezentiniu diržu – goniometras, sunkus špižinis numeratorius, skardinė juodo, degutu atsiduodančio marmalo kleimui – žymekliui tepti. Už spintos, toliau nuo pašalinių akių, slėpdavosi vienas kitas tuščias butelaitis ir kerzo batai…
Laiko yra, vyrai nekrutėdami, lyg išlieti iš cemento, vis žiūri į kompiuterius – dirba. Aš išeinu į koridorių ir jo gale kaip tik išvystu seną anų laikų spintą.
Praveriu jos duris ir randu pilnas lentynas paskyrų-aktų, į kuriuos reikėdavo surašyti visus nuveiktus miško darbus. Atsiverčiu vieną – o jau prirašyta… Kiekvienas žingsnis, kiekvienas menkiausias krustelėjimas užfiksuotas, nurodyti paragrafai, puslapiai, kas, kaip, iš kur, kada. Štai įrašas, kad paruošti du metrai alksninių malkų. Šio darbo aprašymui turbūt sugaišta daugiau laiko negu pačiam darbui: nukirsti, nugenėti medžius, supjaustyti dalimis, išvežti į palaukę ir sukrauti į rietuvę.
„Koks durnius tai rašė?“ – stebiuosi vartydamas paskyrą-aktą, bet staiga mane persmelkia. Ogi tai rašyta ne kokio nors durniaus, o mano paties ranka!
Girininkijos miškai ir miškeliai išmėtyti po visą plačią apylinkę, kai kurie už dvidešimties–trisdešimties kilometrų. Išmatavęs rąstus bei malkas, grįždavau dviračiu vėlai, ataskaitą dažnai tekdavo rašyti per naktį, ligi aušros. Skaičiuodavome mediniais skaitytuvais ar ant kokio nors popiergalio. Girininkas nervindavosi – kodėl reikia dviejų ataskaitų: ūkiskaitos ir biudžeto? Rubliai juk visi vienodi. Po valandėlės raštinėje jau plaukiodavo tirštas girininko ir buhalterio cigarečių dūmų debesis, pro kurį vos beprasiskverbdavo elektros lemputės šviesa.
Buhalteris aptingsta ir, atsilošęs kėdėje, ima pasakoti, kaip kadaise turėjęs mėrgę. Girininkas nenusileidžia, sako turėjęs dvi vienu metu, tada buhalteris – tris, girininkas – keturias. Kol jiedu giriasi kadaise turėtomis mergomis, aš toliau spaudžiu cheminį pieštuką (ataskaitą reikia rašyti tik cheminiu pieštuku per kalkę), iki pabąla krumpliai. Jau po pusiaunakčio, buhalteriui įsiskauda galva, ir jis važiuoja namo. Girininką išsikviečia žmona valgyti lašiniuočių su grietine. Po lašiniuočių jis nebegrįžta.
Prirašytų lapų krūva stora kaip koks romanas. Visi ataskaitos skaičiai turi sutapti skersai, išilgai ir dar įstrižai, neturi trūkti ar perviršyti nė vienos kapeikos. Kitaip – vėl teks tą popierių kalną versti ir perskaičiuoti iš naujo, o jau aušta, ir pirmieji saulės spinduliai prasimuša pro pageltusias nuo tabako dūmų užuolaidas…
„Eiguly, liktarną!“
– Tūkstantis du šimtai septyniasdešimt keturi, tūkstantis du šimtai septyniasdešimt penki, tūkstantis… – jau visai stingstančiu liežuviu skaičiuoja eigulys. Jis vienoje rankoje laiko gana sunkų prietaisą – numeratorių, kuriuo ženklina medžius krūtinės aukštyje ir prie kelmo, kitoje laiko kirvį medžių pratašymui, o ant bato turi prisirišęs avikailio skiautę, permerktą juodais nenuplaunamais dažais. Girininko padėjėjas dar neša žymeklį ir žergles medžio storio matavimui.
– Stok, stok! – rėkia girininko padėjėjas, – praleidome vieną numerį!
Tankiame medyne ir taip šviesos trūksta, diena eina į pabaigą, o čia reikės grįžti, ieškoti to prapuolusio numerio. Girininko padėjėjas ir eigulys lyg kokie indėnai grįžta atgal savo pėdsakais, apžiūri kiekvieną medį, kol užtinka, kad vienu ir tuo pačiu numeriu paženklino du medžius. Dabar teks nuo visų medžių iki tos nelemtos klaidos nutašyti numerius ir „įmušti“ juos iš naujo.
Kiekvieną numatytą kirsti medį reikia matuoti iš abiejų pusių, nes gali būti ne visai apvalus, truputį paplokščias, reikia užmesti akį į aukštį, nuspręsti, kam jį priskirti – padariniams, pusiau padariniams ar malkiniams?
Beje, negana numerį ant medžio liemens ir kelmo įmušti, dar reikia paženklinti („kleimuoti“). Ženklinamas tas medis, kurį jau tikrai galima kirsti, todėl prieš kertant reikia gerai pagalvoti. Gal jis dar reikalingas greta augančiam medžiui ar krūmui, gal šie blogai jausis likę vieni, o gal atvirkščiai, geriau augs ir vešės. Privalu pastebėti lajose paukščio lizdą, drevėje gyvenančią voverę ar kitą nestambų miško gyventoją. Ir tik tada medis ženklinamas, kad miško darbininkai jį galėtų nukirsti.
Jau beveik sutemo, o iki namų pažliugusiu molio keliuku bus apie penkiolika kilometrų, kurių pusę dar šiaip taip mini leisgyviu dviračiu, o kitą pusę nešiesi jį užsikabinęs ant peties…
Kartą į girininkiją atvyko pats ministro pavaduotojas ir, pasiėmęs girininko padėjėją su eiguliu, ėmėsi tikrinti, kaip anie atliko savo didžiai atsakingą darbą. Klausimų gausybė: kodėl buvo ženklinamas būtent šis medis, o ne anas, gal tas sausuolis nėra galutinai sutręšęs, tad jį reikėjo priskirti ne malkinių, o pusiau padarinių grupei. Vyrams nuo klausimų darosi karšta (nors jau buvo vėlyvas ruduo), o čia dar ėmė ir sutemo. Ministro pavaduotojas įsako:
– Eiguly, liktarną!
Eigulys per miško tankmę nuplumpino iki eiguvos, atsinešė liktarną, ir patikrinimas tęsėsi. Tąkart viskas baigėsi sėkmingai. Iki gilios nakties pavyko patikrinti visus suženklintus medžius, niekas neišsibadė akių, o barti gavome visai nedaug. Geriau ir nebūna…
…Praėjo nemažai metų. Važiuoju kartą autobusu kaip tik tom pačiom vietom, kur kadaise čiupinėjome kiekvieną medį, ilgai spręsdami ir neapsispręsdami – kirsti jį ar palikti augti. Dabar šioje vietoje turėtų stūksoti graži ir tanki giria. Ogi nėra girios. Jokios. Praeito amžiaus dešimtajame dešimtmetyje užėjo didelių, koncentruotų plynų biržių vajus, kokių jau nebekirsdavo net Sibire, ir dabar pravažiuodamas regiu plynių plynę, tarsi miško čia niekada nė nebūta…
Sodinimas
Kruopių valsčiaus Laumėnų kaimo gyventojas Mituzas turėjo trisdešimt hektarų žemės, už tai jį po karo ir ištrėmė. Iš tikrųjų geresnės žemės ten buvo kokie dešimt hektarų, o likusioji gryna plengė – krūmynai, kupstynai, liesu ir aštriu vikšriu apžėlę raistai. „Dabar Mituzas visam laikui pražus kur nors Sibiro sniegynuose“, – nusprendė skundikai, sodintojai ir trėmėjai, o vis tiek liko nepatenkinti. Žemė! Reikia padaryti taip, kad jos ir prisiminimo neliktų. Tada visus tuos trisdešimt hektarų atidavė miškų ūkiui, o šis juose pasodino eglės daigus. Išėjo kaip ir dvigubas sodinimas – žmogaus ir žemės, geriau tikrai nesugalvosi!
Kol Mituzų šeimyna vargo Sibiro platybėse, eglių daigeliai jų žemėje prigijo, stiebėsi į viršų, kol užaugo ne šiaip paprastos eglės, bet pirmo boniteto aukštumo (su raide „A“), tikri miško „saboniai“, pažiūrėjus į jų viršūnes, kepurė nuo galvos krisdavo.
Negana to, kad Mituzų žemėje aukštos eglės užaugo, bet ir jie patys sugrįžo. Tėvai nesulaukė, o vaikai ir anūkai atsiėmė mišką, viskas įvyko kaip kokiame amerikietiškame filme su laiminga pabaiga.
Kai kuriems tremtiniams išėjo kitaip. Sklido gandai, kad atgavusiems žemę nemokės pensijų, ateis rusai ir vėl atims, valdžia uždės didelius mokesčius. Jeigu jau šitaip, tai daugelis žemės ir miško kuo greičiau atsikratė – vieni savo valia, kitus paspaudė tie, kam žemės visąlaik trūksta, o dar kiti nė nepajuto, kaip tai atsitiko – lyg tai buvo žemė, miškas, o dingo, išnyko, ištirpo.
…Laidotuvės. Pašarvotas ūkio šeimininkas, tvyro vainikų ir tyloje spragsinčių žvakių kvapas, namiškiai, susirinkę iš visų svieto pakraščių, žvelgia į velionį – dar visai neseniai čia gyvenimas klojosi puikiai, darbai vyko, viskas augo, kerojo, stiepėsi į viršų – ir še tau! Ką reikės daryti, kaip toliau tvarkytis, kas padės, patars?..
Į kiemą įčiuožia graži mašinėlė. Iš jos išlipa blizgančiu ilgu prasagstytu paltu moteriškė su didžiule baltų gėlių puokšte. „Kas tai, – žiūri pro langą velionio pati, – savi visi jau susirinko?“ Moteriškė stato gėles matomiausioje vietoje prie karsto, ilgai meldžiasi, apkabina šeimininkę, bučiuoja, glosto nugarą. Paskui ūkiškai apžvelgia viską aplinkui, pataiso vainikų kaspinus, nugnybia žvakių dagtis, vėl sėdasi greta šeimininkės, guodžia, ramina. Pasirodo, toji gailestinga guodėja, mokanti apsieiti sunkią valandą, yra velionio tolima giminaitė, kurios iki šiol čia niekas nematė ir nė nežinojo tokią esant.
Pagaliau tolima giminaitė klausia:
– Tai kaip dabar toliau gyvensi?
– Nieko nebeišmanau ir nežinau, kaip gyvensiu, – šniurkščioja velionio pati, – nebėra mano žmogaus, kuris viskuo rūpinosi, dirbo, ką jau aš čia viena likusi…
– Galiu tau pagelbėti, nepaliksiu bėdoje, – sako pačiu laiku atsiradusi tolima giminaitė.
Nors buvo išverktos visos ašaros, velionio pati vėl verkia, dabar jau iš dėkingumo, sakydama – imk tą žemę, nors ir veltui, tik išvaduok mane nuo vargo ir rūpesčių…
…Iš pradžių maniau baigsiąs pasakojimą iš tremties grįžusiais Mituzais, radusiais savo žemėje užaugusį gražų eglyną. Tik apėmė neramumas, kad kažkas čia ne taip, kažko trūksta. Todėl ir prisiminiau „tolimą giminaitę“, daugiau nei tūkstančio hektarų žemės ir miško šeimininkę…
Ponadievas nori radijo
Beržėnų girininkijos miško aikštelės viduryje stovėjo apvalių rąstų senoviška troba su kitais tokiais pat statiniais. Ten gyveno Ponadievas, mūsų girininkijos miško darbininkas su savo pačia. Nors algalapyje jis pasirašydavo tikrąja pavarde, bet visi aplinkui jį vadino Ponadievu ir tikrą jo vardą mažai kas žinojo. Dėl tokios pravardės kalta buvo jo žmona. Žmogelis kerta medžius, genėja šakas, arkliu traukia rąstus į rietuves. Kad to užtektų! Ponadievas dar triūsia darže, pievoje, tvarte, tvarkosi troboje, šeštadieniais maudo žmoną mediniame kubile. Kol vieną dieną liaujasi dirbęs, užsižiūri į tolių tolius, staiga įkerta kirvį į kelmą ir išeina sau į laukus.
Ponadievo pati laukia dieną, dvi, kartais savaitę, ir, pasikinkiusi arkliuką, išvyksta jo ieškoti po aplinkinius vienkiemius, sutiktiems vis paaimanuodama:
– Ponadieve, ponadieve! Juk yra prižiūrėtas, apglostytas, apgerbtas, ir ko jam dar trūksta?
Antroje Tyrelio pusėje, prie pat pelkės, krautuvininke dirbo tvirto stoto, stingri ir plačių strėnų moteriškė. Ten rasdavo užuovėją nuo sunkaus gyvenimo pabėgę vyrai.
Ponadievas buvo greitai surastas. Jo pati, užėmusi beveik visą ratų pasostę, savo žmogų, nors ir ne visai mažo ūgio, pasodino ant paties kraštelio, tokį sumenkusį, sumažėjusį, telpantį beveik savo žmonos pažastyje, ir parvežė atgal į mišką.
Buvo laikai, kai žmonės iš kolūkių visokiais būdais stengdavosi pakliūti į mišką, kur gaudavo daugiau žemės daržui, pievos antrai karvei išlaikyti, vieną kitą laisvesnę dieną savo ūkio darbams. Atkutus kolūkiams, viskas pasidarė atvirkščiai – miško darbininkai patraukė atgal į laukus ir kaimus.
Jau ne vienas girininkas ėmė kirvį į rankas ar sėdo į traktoriaus kabiną. Kartą kalbinu gretimos girininkijos darbininką:
– Tai jums geriau, kad kartu girininkas dirba?
– Ką ten, – numoja ranka šis, – toks ten ir gerumas, tik painiojasi po kojom ir dirbti trukdo…
Vieną dieną Ponadievas ir sako:
– Noriu klausytis radijo!
Pasirodo, jam dar reikia ir elektros. Jeigu nebus elektros ir radijo, išeisiąs į kolūkį.
Artimiausia elektros pastotė buvo gal už dviejų kilometrų. Be jokių projektų (ir mintis tokia nekilo), leidimų, derinimų ir konkursų atvedėme elektrą iki miško aikštelės, kurioje gyveno Ponadievas.
Jis tuoj pat įsisuko ryškiausias elektros lemputes ir visu garsu paleido radiją, kuris be paliovos kriokė dieną naktį.
Miško pakraštyje baigė savo amžių sena eigulio sodyba. Gavę pinigų jos remontui pastatėme naują namą visai kitoje, patogesnėje vietoje, jame apsigyveno dar vienas darbininkas su šeima.
Vyresnybė už tokius darbus bardavosi: iš pradžių smarkiai, vėliau mažiau, o metų gale, matydama, kad girininkijoje visi darbai vyksta laiku ir pagal planą, net premiją duodavo. Atrodo, dešimt rublių. O vieną kartą, tik pamanykit, gavome visus keturiasdešimt.
Ar neišmes iš girininkų?
Iš ministerijos atėjo įsakymas, griežčiausiai reikalaujantis miškuose iškirsti visas blindes, esą jos užima daug vietos. Kaip tik tuo metu „Tiesa“ publikavo mano straipsnį, kuriame rašiau, kad blindė labai naudinga miškui ir bitėms. Ankstyvą pavasarį blindžių žydėjimas (jų žiedadulkės) nuo bado mirties gelbsti bites ir jų vaikus – perus. Negana to, ten, kur auga blindės, neužtiksi nudžiūvusių eglių, nes blindžių žiedai pritraukia vabzdžius – didžiausius žievėgraužių priešus.
Daug blogo padarė vėtros ir uraganai, išvertę ištisus eglynus, o uraganas vardu Anatolijus pribaigė juos visiškai. Tik vietomis per stebuklą išsilaikė eglynų likučiai – juos apsaugojo ujamos, nespėtos išnaikinti blindės. Blindė – šviesiamėgis medis, auga tik miško pakraščiuose ir yra lyg tvirta, neįveikiama siena, pastojanti kelią vėtrai.
Straipsnį perskaitė mano kaimynai girininkai ir pakraupo. „Ar neišmes tavęs iš girininkų, juk buvo įsakyta blindes naikinti visas iki vienos!“
Netrukus gavome dar griežtesnį įsakymą – kirsti visus senus ąžuolus, nes šitie per daug naudingo miško ploto užima, o savo jau atgyveno…
Tuoj girininkai, baimės ir iš jos kilusio entuziazmo pagauti, puolė galabyti senolių ąžuolų. Su liaunomis blindėmis susitvarkė kaipmat, o su ąžuolais teko pasigalynėti – šie nenorėjo lengvai pasiduoti. Lūžo pjūklai, trūko grandinės, vyrai šokinėjo apie tūkstantmetį galiūną keikdamiesi ir niršdami. Traktorius T-40 stojo piestu kaip koks ožys, smirdėdamas dyzeliu ir leisdamas kamuoliais tirštus dūmus, o ąžuolas – nė iš vietos. Nejuda į priekį nė per sprindį, iš paskutiniųjų laikosi įsikibęs savo žemės, ir nieko tu jam nepadarysi.
Aš net nemėginau ąžuolų kirsti, gavau papeikimą, tuo viskas ir pasibaigė. O nukirsti ilgaamžiai, vis labiau smigdami į žemę, taip ir liko gulėti miške…
Kas ir kur gyvena
Visi gyvi padarai turi savo būstą. Žmonės pasistatė įmantriausius ir išradingiausius namus, po jų – bebrai, kurių trobelės ne ką prastesnės už žmonių, barsukai išsikasa šiltus ir sausus urvus, į kuriuos kartais sulenda klastingos lapės. Pelėnai, miško pelės taip pat rengia sau guolius, juos išklodami lapais ir sausa žole, dar prikaupia savo urvelyje užtektinai maisto. Gali viršuje siausti pūgos, medžiai poškėti nuo speigų, o apačioje šilta, jauku, net tokiu rūsčiu metu atsiranda naujų gyventojų – peliukų ar pelėniukų.
Didieji miško gyventojai, nors nėra tokie išradingi, bet irgi nesiglaudžia kur pakliuvo. Šernai susismulkina eglės šakeles, iškloja jomis sušalusią žemę kur nors tankumyne ar po sena skarota egle. Nepatogumų nemėgsta ir bastūno vardą pelnęs vilkas. Kiek pasitaikė sekti jo pėdomis, jei niekas pilkojo negąsdina, jis nė už ką nekiš savo letenos į vandens klaną, purvą, nesibraus be reikalo per kerotus brūzgynus.
Turi savo namus, nors ir visai neišradingus, briedžiai, stirnos, elniai. Kiškis taip pat nemėgsta lietaus, šlapdribos, raižančių vėjų, tad ir jo guolis, kiek leidžia jėgos bei sumanumas, yra patogus.
Pro trobelės langą
Ak, kur dingo tie senoviški kalėdiniai ir naujametiniai sveikinimų atvirukai, vaizduojantys pusnyne stovintį namelį, iš kurio kamino tyliai kyla į nakties dangų dūmas, o pro langą krentanti jauki šviesa apšviečia sniegą… Už keleto žingsnių tupi koks nors zuikelis ar trypčioja stirniukas su Kalėdų dovanom…
Mūsų etnologai yra prirašę visą kalną knygų apie tai, kaip senovėje žmonės šventė šventes, apie įvairius burtus, apžavus ir kitokius dalykus. Jose smulkiai išdėstytos burtų technologijos – kaip burti vašku, deginant pakulas, vaikštant apie trobą, liejant į vandenį šviną. Jeigu žvėreliai – tikri, ne iš atviruko, prieitų prie lango ir pažvelgtų vidun, tai išvystų, kaip trobelės viduje žmogus, pasilenkęs virš dubenio su vandeniu, šį prieššventinį vakarą lieja šviną…
Saldus miegas
Nėra Žemėje tokio gyvo padaro, kuris nemiegotų. Tik bitės beveik nemiega, todėl jos trumpai gyvena, net jaunų bičių smegenys yra pervargusios ir senos.
Visi žvėrys, žvėreliai, paukščiai, ropliai ir žuvys miega. Kiti net sugeba išmiegoti visą žiemą neprabusdami, ko jiems pavydi nemažai žmonių. Atsipalaiduoja nuvargę raumenys, širdis plaka lėčiau, plaučiai kvėpuoja ramiau, prigęsta smegenys, ramybė apima visą kūną – nuo pakaušio iki uodegos galiuko.
Užmigę žvėreliai sapnuoja. Būtų gerai, kad sapnuotųsi ramūs, be siaubo ir košmarų sapnai, kad visi žvėrys ir žvėreliai miegotų be baimės ir įtampos. Jeigu jūsų šuo audringai praleido dieną, pešėsi su kitais šunimis ar buvo jų apkandžiotas, pasekite jo miegą. Šunelis inkščia, trūkčioja, niurzgia, stena ir cypia. Dienos košmaras virsta nakties košmaru.
Miegas ir sapnai reikalingi visiems – kiškiams, elniams, briedžiams, stirnoms. Vilkams taip pat.
Tegu tad niekas nedrumsčia ramaus miego dideliam briedžiui ir mažam pelėnui.
Visiems saldžių sapnų!
Košmariškas nubudimas
Miega ir sapnuoja gerus sapnus (gal net spalvotus) nedidelio miško gyventojai. Aš juos beveik visus pažįstu, net porą vilkiukų, kurie, jei pasiseks, išaugs į tvirtus ir protingus vilkus. Prieš kelerius metus vienas jaunas ir negudrus barsukas norėjo „muštis“, tai vos atsigyniau, prieš jo nosį pastatydamas dviratį. Dabar jis išaugo į rimtą, tvarkingą barsuką, šeimos tėvą, ir manęs nebeužkabina. Labai sumanus – net įsirengė atokiau nuo savo urvo po tankiašake egle tualetą, kad neužlytų…
Vieną dieną, vos išaušus, kai žvėrys dar tingiai rąžėsi savo guoliuose, tarsi sprogo tykus, į miglas susisupstęs priešaušrio rytas. Visai čia pat, iš visų pusių, pasigirdo šūviai, įniršusių šunų (lyg jiems skaudėtų!) skalijimas, išverstagerklių varovų šūksniai.
Žvėrys, tėvai ir vaikai, broliai ir seserys, spruko kas sau, nesirinkdami kelio, tiesiai pataikydami ant švino lietaus. Tas švinas prieššventinę naktį buvo liejamas visai ne būrimui, o šratams, medžiokliniams šautuvams užtaisyti!
Per penkiolika minučių žvėrių miškelis buvo šluote iššluotas. Likę gyvi, paklaikę iš siaubo, puolė į visas puses, kad tik išneštų sveiką kailį. Vienas elnias atbėgo net iki manęs, kur rinkimams skirtu storu popieriumi raišiojau obelaites.
Visą dieną, nuo aušros iki sutemų, tratėjo šūviai, isteriškai, iki visiško užkimimo draskėsi šunys, bliovė ir keiksmais drebino pilkos prieššventinės dienos orą varovai. Tai buvo „naujametinė dovanėlė“ žvėrims ir žvėreliams.
Tremtis iš sutryptų namų
Tą priešnaujametę dieną miško gyventojai išgyveno tą patį, ką žmonės per karą – trėmimai, šūviai, čia pat, prie akių, turto plėšimas. Arba per melioraciją – trobesių griovimas ir deginimas, žydinčių obelų kirtimas. Vargu ar besugrįš į šias vietas miško gyventojai, jeigu dar bus kam sugrįžti. Beje, žvėrys yra labai sėslūs, net vilkas, jeigu tik gali, laikosi savo namų. Kur reikės pasidėti tam iš baimės pakvaišusiam elniui, kuris atbėgo pagalbos net iki manęs? Mačiau, kaip pastovėjo mažumėlę, pakratė galvą ir nurūko Latvijos link. Ar pritaps jis prie svetimų elnių bandos? Kokie sapnai jam sapnuosis? O gal liks vienišas ir benamis?
Mažesnių ir visai mažų miško gyventojų būstai per tokias „ablavas“ yra sutraiškomi, po jų randi sunkių medžiotojų batų iki juodumo sutryptą žemę, lyg toje vietoje būtų vykusi kokia velnių diskoteka.
Paskui tie patys medžiotojai prie medžioklės bokšto atveš šieno, burokų, grūdų, pabirų žvėrims pamaitinti. Ir dar parašys spaudoje, kokie jie gamtos ir žvėrelių mylėtojai. Įdės nuotrauką, kurioje medžiotojas stovi prie nušauto šerno, o jam tarp dantų (būtinai!) įkišta eglės šakelė.
Vėliau sniegas paslėps visus pėdsakus.
Pirmyn į praeitį
…Kadaise buvo tokie lengvi arkliniai dvirãčiai vežimėliai miškui traukti. Arkliukas lengvai pajėgdavo iš miško išvilkti nors ir metro storumo rąstą, ir ne vieną kitą, o visus dvidešimt kietmetrių per dieną. Visa, kas buvo gyva ir naudinga ant miško paklotės, nepražūdavo.
Mėginau paskaičiuoti, kiek pigesnis būtų miško traukimas arkliniu vežimėliu, lyginant su modernia technika. Skaičiuok neskaičiavęs, bet išeina daug kartų pigiau, neskaitant visiškai išsaugotos miško paklotės, kartu su grybais, uogomis, mažais ir didesniais požemio gyventojais, dirva, kuriai iš naujo atsirasti reikia labai daug metų.
Dabar sakoma, kad visai Lietuvai užtektų vieno daigyno-medelyno. Sodinukai būtų auginami šiltai apvynioti (tokia auginimo technologija) plastiku, maitinami, sočiai girdomi, o vėliau šitie lepūnėliai, nematę saulės, sausros, lietų, vėjo ir sniego, staiga atsidurtų jiems svetimoje dirvoje.
Matau (o seniau taip ir buvo!) mūsų mišką suskirstytą į nedideles girininkijas. Eiguliai, kaip būdavo nuo seniausių laikų, gyvena savo eiguvose ir pažįsta kiekvieną medį. Čia pat žaliuoja maži daigynėliai, išauginti iš greta stovinčios sveikos ir aukštos mamos – eglės – sėklų. Beveik nepamatysi kertamo miško, nes arkliniai vežimėliai nepalieka pėdsakų. Plyni kirtimai – senų laikų prisiminimas.
Visais nuožmiausiais laikais miškas mus saugojo ir globojo. Jeigu nustotume kurį laiką inkšti ir dejuoti, tai pamatytume, ką turime. Svetima nafta bei dujos vieną kartą vis tiek išsibaigs, o mes turime savo amžiną mišką, kuriame auga toks pilkas, paprastutis, beveik nepastebimas baltalksnis. Jis auga pats, nesodinamas, neprižiūrimas kaip kiti, nieko nereikalaudamas, o jau po penkiolikos–dvidešimties metų gali atiduoti savo šilumą, gelbsti mus nuo atšiaurių pasaulio vėjų. Be baltalksnio dar yra daugybė jo brolių, pasiruošusių padėti.
Ir visa tai čia pat, greta mūsų, tereikia ištiesti ranką…