Proza
Jurga Tumasonytė. Romanas
2013 m. Nr. 4
Ištrauka iš rašomo romano
Ryte žvėrys nerimauja: žino, kad aplink jų narvus rieda vežimaičiai su papuvusiomis daržovėmis, kraujuotais kaulais, grūdais, žolių granulėmis ir kitu pašaru. Šįryt, kaip ir dieną prieš, Dagnė šluoja nutrupėjusias grindų plyteles, apskretusias baltojo lokio Tirpuko plaukais, maisto likučiais ir išmatomis. Meškis ramiai tūno savo vidiniame garde ir žiaumoja batoną. Lauke pradeda lengvai krapnoti. „Nu tu blecha mucha – pats birželio vidurys, o oras kaip šiknoj“, – bamba Aldona, gumine žarnele plaudama lokio vandens tunelį. Baigusios tvarkytis, jos šūkteli prižiūrėtojui Zigmui, kuris išleidžia jas iš aptvaro ir atidaro vidines lokio narvo grotas. Tada reikia pasirūpinti ruoniu – slidžiu šuneliu. „Geras, geras Kajus, geras geras“, – tapšnoja du šimtus kilogramų sveriančio padaro galvą Aldona.
Kajus, prieš dvylika metų pagautas Rygos įlankoje, silkes praryja kaip tabletes ir sekioja su šepečiu vaikštančią moterį. Į Dagnę nereaguoja. Sutvarkius ruonį, reikia nueiti iki vilkų, o tada iki smulkesnių plėšrūnų. Dagnei labiausiai gaila rudosios lapės, uždarytos surūdijusiame spintos dydžio narve. Rudė baikšti – iš padilbų žiūri į nematytą žmogų, kuris atneša jai vištienos sparnelių.
Pašerti ir sutvarkyti vilkus padeda Tadas: reikia labai gerai uždaryti grotas, taip pat nelįsti per arti aptvaro, nes vilkams dabar ruja ir jie pikti. Kol visus pašeria, zoologijos sode pradeda rinktis pirmieji lankytojai. „Ė, Dagne, prisijunk prie mūsų“, – pavadina ją Eglė iš roplių skyriaus. Papietauti galima tada, kai sotūs tavo šeriami žvėrys, tačiau nuo aitraus jų mėšlo ir šlapimo kvapo, kuriuo persigeria plaukai bei rūbai, Dagnei apie maistą galvoti nesinori.
Zoologijos sode dirba daugiau nei šimtas žmonių – daugelis jų gerokai vyresni, beveik vien moterys. Jaunų čia nedaug: Dagnė jau susipažino su keliomis mergaitėmis. Rasytė – biologijos magistrantė – dažniausiai sėdi rūsyje ir rūpinasi terariumo gyventojų maistu: šeria žiurkes, daugina tarakonus. „O kodėl jūs šiame skyriuje šalia vėžlių, vorų ir gyvačių laikote šinšilas?“ – paklausia Dagnė sėdėdama tarnybiniame kambaryje su Rasyte ir Egle. Mergaitės atsinešė kelis sausainių „Selga“ pakelius ir jais užsikąsdamos maišosi tirpią kavą. „Tai kad šinčikų nėra kur dėt. Kaip ir degu“, – paaiškina ir nusivalo nuo liemenės trupinius Rasytė. Jos kolegė Eglė varto „Cosmopolitan“ puslapius savo keturkampiais, raštuotais kaip žalčių nugaros nagais. „Bet kai prikols, kad daba į madą grįžt odines kelnes“, – stebisi ji. Dagnė ilgai su mergaitėmis nesėdi – išeina ravėti gėlių, pasodintų netoli tvenkinio, kuriame gyvena antys ir flamingai. Pakeliui susitinka Beatą – žvairą moterytę, dirbančią žuvų skyriuje. Beata į vidų nešasi tinklelį. „pastipo mūsų šamukas“, – paaiškina.
Dirbti reikia iki trečios valandos – nebent koks nors gyvūnas susirgtų arba atsivestų jauniklių – tada darbo valandos priklausytų nuo aplinkybių. Atrodo, kad visi čia dirbantys studijavo kažkokį mokslą, susijusį su chemija arba biologija. Štai Dagnė turi tik leisgyvių senelių slaugymo patirties. Slaugykloje reikia mokėti vikriai pakeisti jiems sauskelnes, laiku sugirdyti vaistus, kantriai kalbėtis ir dar kantriau jų klausytis. Apskritai įdomu, kodėl direktorius nusprendė, kad ji tinka į pagalbines šėrėjas? Nejaugi nebuvo vertesnių pretendentų? Pati Dagnė įsidarbino tik dėl motinos. Nebenorėjo pyktis, nes jos tokia silpna širdis.
Trečią valandą Dagnė baigia darbą, tarnybiniame kambaryje persirengia švariais drabužiais ir persibraukia plaukus šepečiu: kai turės laisvo laiko – apsikirps. Grįžusi namo, išsitraukia iš šaldytuvo skardinę giros ir išsidrebia ant nusitrynusios svetainės sofos. Vakare eis į susitikimą su senu paauglystės laikų draugu Jurgiu, o iki tol reikia paskambinti Kirai ir numigti. Motina iš balso atrodo suirzusi: „Ne, aš nemiegojau, Dagne. Negalvok, kad ten išsidrėbus guliu, aš dirbu, rašau straipsnius. Be to, taip ir nesulaukiau savo masažistės – sakė, kad vėluos visą valandą. Dabar ruošiuosi išeiti pasivaikščioti. Taip, viena.“ Šįryt Kiros nuotaika sugedusi: pyksta ant savęs, kad niekaip neprisiverčia parašyti straipsnio, niekaip negali pradėti rašyti knygos, nervina eilės prie procedūrų kabinetų, kalbos apie ligas ir kvaili poilsiautojai.
Sustreikavus širdžiai, gydytojai patarė Kirai nepersidirbti ir pasiūlė kelialapį į sanatoriją Palangoje – taigi ji išvažiavo mėnesiui į pajūrį. Dagnė nuspaudžia telefono mygtuką, pastato skardinę ant grindų, paleidžia groti „Dirty Beaches“, padeda galvą ant pagalvėlės – prieš užmigdama visu kūnu krūpteli.
Tuo metu Kira išeina į klegančią Neringos gatvę ir pėdina „Cento“ parduotuvės link. Nors sanatorijoje ir gauna maitinimą tris kartus per dieną, kai kurių produktų vis tiek prireikia. Krautuvėje ilga poilsiautojų eilė – štai ką jie veikia subjurus orui. Kira nenoriai padeda ant kasos takelio savo prekes ir nužvelgia prieš ją judančius žmonių vaisvandenius, bulvių traškučius, pleistrus ir prezervatyvus. Šioje parduotuvėje dažniausiai apsiperka tie vasarotojai, kurie nuomojasi mažytėlaičius, naftalinu dvokiančius kambarėlius miesto pakraštyje, o vakarais mina pagrindine Basanavičiaus gatve, sustodami ties lauko kavinių staleliais. Į kavinių vidų neina, nes reikia mokėti – tikisi, kad pavyks iš tolo nugirsti kokį nors šlagerius traukiantį dainininką.
Kiros sanatorija įsikūrusi atokiau nuo šurmulio. Pastatas, sovietmečiu atrodęs kaip moderni degtukų dėžutė, dabar išklotas naujomis medinėmis trinkelėmis, praplatinti balkonai. Kambariukai, kuriuose ilsisi ligoniai, asketiški, tačiau bendra aplinka jauki – žydinčios gėlės, neapsitrynusios citrinos spalvos sienos ir minimalistiniai baldai. Padėjusi pirkinius į mažytį šaldytuvėlį savo kambaryje, Kira eina į masažo kabinetą – reikia palaukti dar dešimt minučių. Šalia jos sėdi rūpužę primenanti moteris: „Aš tai ne pas masažistą – laukiu, kol vyras išeis“, – parodo į kitą procedūrinę. Kira linkteli. Už poros minučių pro duris išeina atletiškas vyras žilstelėjusiais smilkiniais, baisioji moteris atsistoja ir, įsitvėrusi vyriškiui į parankę, nušlepsi tolyn.
Pagaliau ateina Kiros eilė: akimirksniu nusivelka suknelę ir nusisegusi liemenėlę jau guli ant stalo kaip paruoštas darinėti eršketas. Svetimos rankos maigo jos suglebusius raumenis, pirštais nuo stuburo stumia apgamais nubertą odą. Tada Kira atsiverčia ant nugaros – laukia veidas ir kaklas. „O kas nutiko jūsų kaktytei, atrodo patinus?“ – klausia masažuotoja, pirštų pagalvėlėmis maigydama pagurklį. „Aha, čia kažkada nusimušiau karpą. Ligoninėje per tuos stresus pamiršau pasakyt, kad turiu šitą bėdą. Bet tepu dabar „Levomekoliu“ ir geriau – nebeperšti beveik.“ Masažuotoja pereina prie Kiros nosies. „Oi, su karpomis ir apgamukais geriau nejuokauti – nueikite pasitikrinti pas onkologą – maža kas. Aš anksčiau pažastyje du didžiulius kaip avietės apgamus turėjau – nusioperavau ir rami galva.“ – „Nu nu, reikės.“
Išmasažuota ji grįžta į savo kambarį ir, užsiplikiusi žalios arbatos, atsisėda prie kompiuterio. Labiau norėtųsi imtis romano, tačiau yra svarbesnių reikalų, todėl pareigingai užrašo antraštę: EDVINO LUCKAUS KŪRYBA: EGZISTUOTI AUKŠČIAU NEI SCENA.
Penktą Dagnė pabunda, pasišildo makaronų, pavalgiusi lenda po dušu, tada ieško skėčio, nes ir vėl pradėjo lyti. Su Jurgiu sutarė susitikti prie „Boškės“. Priešais tą skylę anksčiau stovėjo psichiatrinė ligoninė, vėliau jos patalpas gavo dailės akademijos studentai, kurie mėgdavo po paskaitų užeiti į barą alaus. Vakarais „Boškėje“, sapaliojant dvasingas nesąmones su panašios išvaizdos draugais, bėgo gotiška subkultūra pažymėta Dagnės paauglystė. Dar buvo tokia vieta „Galera“, kurioje vykdavo koncertai, rinkdavosi pradedantieji ir visai rimti černomazai.
Dagnė tingi pėdinti per visą centrą iki taško, tad nueina į stotelę ir laukia troleibuso. Ant suolelio sėdi dvi močiutės, greitai prie jų, nešina rausvu skėtuku, prisijungia trečioji. Viena senutė su netikrų perlų bumbulais ant kaklo ir taškuota suknele, kitos dvi – paprastesnės. Toji viena, kuri labiausiai apsmukusi, pradeda močiutes girti sakydama, kad jų veidai beveik be raukšlių: išskyrus čia –> ir čia <–. ir figūros dar labai neblogos, stangriai laikosi. Kitos jai atsako tuo pačiu: „O jūsų dar labai geri plaukai, ponia.“ – „Ką jūs, ponia, visai tie mano plaukai paprasti. Bet užtai jūsų kaklas labai gerai išsilaikęs, aš jums sakau.“ – „Oi, ponia, ačiū. O jūsų labai sijonas gražus.“ Atrodo, kad visos trys ką tik įsimylėjo ir dalyvauja mūšyje, kuri suskels geresnį komplimentą. Atvažiuoja Dagnės troleibusas ir tenka vis garsiau įsisiautėjančias močiutes palikti be liudininkų.
Kai ji ateina, Jurgis jau laukia: rūko lauke, žiūrėdamas į apgriuvusią sieną. Visi jo du metrai, kuriuos sudaro jauni kaulai ir oda, susitelkę į beprasmišką sienos nužiūrinėjimą. „Jurgi!“ – neiškentusi šūkteli. Tik dabar Jurgis nuleidžia akis link draugės, veidas nušvinta: „Taip ir maniau, kad kažkaip keistai atrodysi.“ Jie apsikabina kaip senovėje ir brukasi pro siauras baro dureles vidun. „Eik tu sau, kaip čia niekas nepasikeitę“, – kraipo galvą Dagnė, o Jurgis užsako tamsaus alaus. Jie atsisėda vidurinėje „Boškės“ salėje, kurioje anksčiau buvo leidžiama rūkyti. Garsiai groja kažkokia eksperimentinė elektronika, todėl tenka kone susiglausti pečiais, kad galėtų vienas kitą girdėti. „Nu, aš du metus gyvenau Berlyne – ten dirbau tokioje senelių prieglaudoje, teko pagyvent skvote. Tik, va, mokslus susiknisau – nebaigiau dviejų kursų ir mečiau. Dabar, nepatikėsi, dirbu zoologijos sode.“ – „Eik tu šikt, rimtai?“ – per stalą nugriaudėja gerklingas Jurgio juokas. „Nu, nes grįžau pas mamą ir kažkoks jos draugelis prakišo mane į tą sodą.“ – „Pala, o kur tavo seneliai?“ – „Žuvo. Tada praktiškai iškart mečiau univerą ir išvariau į Angliją, o paskui į Vokietiją tiesiai.“ – „O, užjaučiu.“
Jurgis paauglystėje buvo vienas iš jos juodųjų draugų. Baigęs mokyklą, pradėjo draugauti su kažkokia atsilupusia merga, susirado naujų draugų universitete. Jų interesai nutolo, bendras draugų ratas iširo, ir galbūt jie niekada nebebūtų susitikę, jei ne facebookas, kuriame Dagnė ieškojo savo praeities žmonių. Dabar Jurgis jau baigęs istorijos studijas, dirba vadybininku tėvų viešbutyje, nuomojasi butą Šilainiuose ir yra viengungis. „Galvoju, gal į magistrą varyt šį rudenį, nes vis tiek laiko turiu.“ – „O nenori varyt geriau į užsienį?“ – „Ai, kad man ir čia vietos užtenka.“
Juodu išgeria alų, Jurgis pasisiūlo Dagnę palydėti: „Nereikia, tau vis tiek visai į kitą pusę, Jurgi. Susiskambinsim, susirašysim – smagu buvo pakalbėt.“ Dagnė žirglioja nelygiomis senamiesčio plytelėmis Vilniaus gatve, tada praneria pro požeminę perėją, kurioje vis dar stovi įkaušęs vyrutis, laikydamas rankoje didelę puokštę laukuose priskintų gėlių – parduoda. Laisvės alėja tuštėja – o dar tik devynios. Ties paštu ji prisimena, kad reikėtų nusipirkti pieno – rytoj prieš darbą išsivirs košės. Užeina į parduotuvę, tuo metu kaip tik paskambina Tesa. Jeigu dabar neatsilieptų, tai būtų trečias jos skambutis šią savaitę, į kurį Dagnė neatsišaukė. Akimirką pasvarsčiusi, ji spusteli mygtuką: „Sorry, I was very busy, my mother is ill, you know, and I’m working a lot – depressing time, darling.“ Tesa norėtų nusipirkti lėktuvo bilietus į Kauną – pabūtų su Dagne per atostogas, tai yra šešias dienas. „So, should I buy those tickets, or should I wait till… another time?“ – gaižus balsas įsitempia it lynas. Dagnė sutaria, kad kitą savaitę jau lauks jos. Kaip gerai, kad mama už dviejų šimtų kilometrų ir parvyks tik už poros savaičių.
Ji grįžta į tuščią ir šiek tiek baugų namą: be Kiros ir senelių jis atrodo niaurus. Įsijungia kompiuterį: šviečiant ekranui sėdėti vienai šiek tiek žmoniškiau. Jurgis facebooke klausia, ar Dagnė laimingai grįžo, – „Kuo puikiausiai.“ Draugo profilis tik su viena nuotrauka – toks vyrutis smulkiais šereliais apaugusiu smakru, nubirzgusia plaukų kasele, nuleista ant peties, pakėlęs akis į viršų.
Kai išjungia kompiuterį, užgesina šviesą ir atsigula į lovą, Dagnė įsiklauso į duslius žingsnius viršuje – negyvenamoje palėpėje. O durys į ją juk užkaltos! Jau nebe pirmą kartą girdi, anksčiau kažkaip nesureikšmindavo. Taigi čia patys tikriausi žmogaus žingsniai! Va, ir vėl. Nejauku. Taigi ten nėra ko vogti. Tik vaidentis, taip, pati tinkamiausia vieta vaidenimuisi. Dagnė prisimena sceną iš vieno siaubo filmo su Nikole Kidman. Baisiausios siaubo filmuose yra moterys – tiek senos, tiek jaunos, tiek mažos – svarbiausia, kad išprotėjusios. Jai pradeda daužytis širdis – sunku įkvėpti oro, rankas kojas surakina baimė. Taip baisu, kad norisi rėkti, šauktis pagalbos arba išlėkti į kiemą, bet neįmanoma pajudinti net kojos nykščio. Įžūlūs žingsniai viršuje įsismagina – netgi atrodo, kad ant grindų prisijungė dar daugiau trepsinčių kojų, Dagnės širdis plaka taip garsiai, kad beveik įsilieja į bendrą daužymo garsą. „Ką daryti? Ką tokiu atveju darytų senelis?“
O Dagnės senelis juk netikėjo burtais, magija ir pomirtiniu gyvenimu – tikėjo močiutė. Severija netgi turėjo nuolatinę savo „varažytoją“. Onutė gyveno Šančiuose ir priimdavo močiutę savo švariame kambarėlyje, kuriame buvo tik žemas stalelis, pufikai ir uždara sekcija. Kartais Severija drauge pasiimdavo anūkę: Dagnė prisimena, kaip sėdėdavo šalia močiutės, o būrėja Onutė trumpais, burokėlių spalva dažytais nagais vartydavo spalvotus paveikslėlius – kortas, paskui ilgai apie tas atverstąsias kalbėdavo. Pro jos kambarėlio langą matydavai Nemunu plaukiančias ledo lytis. Paskutinį kartą buvo ten su Severija kaip tik tada, kai įstojo į pirmą kursą. Onutė baksnojo pirštu į juokdarį ir pranašavo kelionę. Kažin ar močiutė lankėsi ten ir prieš savo mirtį, ar būrėja ją perspėjo? Blogiausia, kad žingsniai nenutyla – netgi atrodo, kad apačioje kažkas varsto virtuvės duris.
Kai nuskamba žadintuvas, Dagnė nustemba – atrodė, kad visą naktį įtemptai klausėsi ir galvojo apie senelius, o čia, pasirodo, miegojo. Gal ir garsai buvo tik vienas ilgas sapnas?
Šiandien bus saulėta diena.
Zoologijos sode lokys Tirpukas įsigudrino pagauti varną ir nugraužti jai pilvą – Dagnė randa paukščio liekanas, šluodama žvėrimi dvokiantį meškos gultą. Vilkai dar pikčiau žiūri pro grotų tarpelius, Zigmas, sukdamas spynų raktelius ant piršto, laido anekdotus, linksmina savo porininkes Aldoną ir Dagnę: „Žmona pildo įsidarbinimo anketą ir klausia vyro: „Gimimo vietą rašyti?“ Vyras, gulėdamas ant sofos ir gurkšnodamas alutį: „Geriau nupiešk!“ Aldona prunkščia ir giria Zigmą už gerą humorą. Dagnė eina pasiimti kibirėlio su žalia mėsa. Lapė nedrąsiai pritipena prie savo dubenėlio ir kepšteli kraujuotą vištos sparnelį.
Per pietų pertrauką Dagnė vėl sėdi roplių skyriuje su Rasyte ir Egle, prie jų dar prisijungia Marija – moteris didelėmis, ant pilvo gulinčiomis krūtimis ir bulvės formos nosimi. Ji prižiūri kanopinius. „Oi, mergaitės, kokį gerą receptą išmokau, tiksliau, uošvienė persakė. Va taip va: imi parmezano, aš paprastai perku gabaliuką už dvylika pem iš maksės, tada pakepi smulkintų česnakų…“ Kiek teko pastebėti, Marija yra lytį pakeitęs supermenas: augina keturis pametinukus, daro remontus, apskalbia vyrą ir vaikus, gamina jiems maistą, o savo nepaprastų patiekalų nuotraukas deda į tam reikalui rašomą tinklaraštį. Laisvalaikiu velia vaikams šlepetaites ir stilingus žaislelius, kas sezoną pakeičia šukuoseną, kad neatsibostų vyrui. Žinoma, be viso to, dar aštuonias valandas per parą rūpinasi kupranugariais, stumbrais ir kitais galiūnais – ji vyriausioji kanopinių veterinarė, kitaip nei kitos, mėgstanti bendrauti su visais zoologijos sodo darbuotojais. Per tą laiką, kai Dagnė čia dirba, Marija spėjo ir jai duoti patarimą dėl geriausios bei pigiausios kirpėjos Kaune, taip pat padiktuoti naminės kaukės, skirtos sausai veido odai, receptą. „Marija, tu tikriausiai per parą miegi dvi valandas“, – negali atsistebėti veikliąja moterimi Rasytė. „Oi, išsimiegu aš normaliai, mergaitės, čia mitas – mitas, kad para turi dvidešimt keturias valandas – valandų yra kur kas daugiau“, – patenkinta savo kuriamu veiklios moters įspūdžiu, Marija susikiša į burną pačios keptą pyragėlį su lašiša.
„Ar galima?“ – paklausia įkišusi galvą pro duris kaip visada drovi Beata, laikydama sumuštinių dėželę. Bobinčius pritariamai sučepsi. Dagnei nelabai patinka toks moterų klegesys – smagiau pietauti vienumoje.
Trečią paskambina Kira, Dagnė išsitraukia iš džinsų kišenės telefoną. „Dagne, klausyk, reikia sumokėt už komunalines, ar tau liko pinigų?“ Dagnė pažada sumokėti. „Mama, palauk dar, nedėk ragelio. Man atrodo, kad pas mus namie kažkas vaidenasi – šiąnakt girdėjau. Klaikiai baisu, bijau ten viena miegot.“ – „Naktį dideliuose namuose visada galima prisiklausyti visokių neva protu nepaaiškinamų garsų. Paskui įpranti, ir tiek. Prieš miegą išgerk valerijonų. Oi, man jau reikia eit į terapiją. Susiskambinsim“.
Po darbo Dagnė vaikštinėja dėvėtų drabužių parduotuvėse – ieško kažko vasariško. Pinigai, kuriuos buvo gavusi iš lombardo, dar nesibaigė, o ir motina nepašykštėjo tūkstančio, kad Dagnė tą mėnesį turėtų ką valgyti iki gaus pirmąjį atlyginimą, perspėjusi: „Tik elkis kaip suaugusi, Dagne, gerai?“ Lyg suaugę elgtųsi teisingai.
Išsirenka džinsinius šortus ir dryžuotą palaidinę – trūksta tik sandalų. Žinutė, Jurgis: „Ka veiki? Gal nori susimatyt? Rodys vakare kashi.“ Dagnė sutinka, visai nenori lindėti namuose, kuriuose vaidenasi.
Jie susitinka prie fontano, krepšyje Dagnė nešasi didelį pakelį traškučių, abu kyla liftu į viršų – žiūrės krepšinį „Džem pube“. Jurgis šiandien plepesnis nei anądien. Vokiečiai prakiša lietuviams – nuotaika puiki. Jie taip ir neatplėšia Dagnės traškučių maišo, todėl nutaria nueiti iki salos ir sukrimsti juos užsigerdami alumi. Jurgis pasakoja juokelius apie savo buvusius dėstytojus. Pripažįsta, kad jo gyvenime šiuo metu trūksta draivo: dirba, žiūri filmus ir susitinka su draugais – o jie visi su poromis. Mažai bendraminčių. Dagnė priduria, kad pati čia apskritai nebeturi draugų ir dažniausiai tiesiog sėdi namuose, ką nors skaito arba žaidžia kompiuterinius žaidimus. Bent jau taip būdavo, kol nepradėjo dirbti. Jurgis mesteli, kad jo eks irgi mėgdavo kompiuterinius žaidimus: buvo pakvaišusi dėl „Civilization“. „O kaip tavo meilės?“ – užklausia jis. „Ai, ką aš žinau, niekaip.“
Ūmai Dagnė prisimena tą gėdingą įvykį, kai ėmė ir apsivogė tėvo namuose. Pasielgė spontaniškai – tą vibratorių vis dar slepia savo kuprinėje. Daiktą buvo išsitraukusi tik kartą: visą naktį laikė priglaudusi prie šlaunies – lyg miegotų su amputuota Odetos dalimi. Tačiau pati juo pasinaudoti neišdrįso – nenorėjo nuvalyti nuo jo dangiškos Odės paslapties. Neaišku, ar tai dėl meilės, nes Dagnė nebuvo tikra, ar per savo gyvenimą apskritai kam nors jautė tą ypatingą jausmą, apie kurį visi kalba. Tačiau jausmas tai nepaprastai patraukliai ir nepaprastai abejingai moteriai gali prasiveržti net ir dabar. Štai, tik prisimins jos vardą – pilvu nueis pagaugai. O Tesa? Čia visai kitas atvejis.
„Jurgi, mano namuose, žinok, vaidenasi, – lengvai įkaušusi nuo alaus, sako Dagnė. – Gali būt, kad vaidenosi ir anksčiau, bet aš kažkaip niekada neįsiklausydavau arba užmigdavau su muzika.“ – „Tipo tavo seneliai?“ – „Nu gal, aš nežinau. Bet kažkaip nejauku.“ – „Tai tau reikia išsikviest kunigą, kiek žinau, žmonės paprastai taip ir elgiasi tokiais atvejais.“ – „O gal gali pas mane šiąnakt nakvot?“ – „Bet ryt man anksti į darbą.“ – „Man irgi – galėsim kartu papusryčiaut: turiu žiauriai skanių dribsnių.“ – „Nu gerai.“
Temstant jie grįžta į Dagnės namus. Mergina uždega prieškambaryje šviesą. „Gersi dar kokios nors arbatos?“ Jurgis paprašo padaryti kavos: „Man kava netrukdo užmigti“. Ji užkaičia virdulį, nueina į kambarį, iš po savo lovos ištraukia sulankstomą lovelę – tegul Jurgis miega jos lovoje, o ji gulės netoliese – tada nebus taip baisu. „Nu nebesvaik, negalima gulėt svetimoj lovoj, man labai tiks ir raskladuškė – girgždėdamas galėsiu visus vaiduoklius nubaidyt“, – džentelmeniškai ginasi Jurgis. Suruošus patalus, Dagnė įduoda Jurgiui kavos puodelį – pati geria ramunėlių arbatą. Jie kiurkso virtuvėje ir beveik tylomis susiurbčioja savo gėrimus, tada grįžta į Dagnės kambarį. Jurgis išlenda iš savo juodų kelnių – jo kojos plonos kaip pagaliukai, apžėlusios tamsiu kailiuku, krūtinė siaura, o balkšvas pilvas įdubęs. Dagnė taip pat nusimauna kelnes ir atsigula į lovą. Jurgis išjungia šviesą. Juodu guli tylėdami, tarp jų įsiterpia nesmagus drovumas. Gal reikėtų palinkėti labos nakties? Atrodo, kad kažkas vėl dunkstelėjo ten, viršuje. „Girdėjai?“ – klausia Dagnė. „Ne-a.“ – „Va, ir vėl. Girdi?“ Jurgis nieko negirdi, Dagnė paprašo, kad įjungtų stalinę lempelę, stovinčią netoli jo migio. „Tai gal man važiuoja stogas?“ – klausia Jurgio. „Va, dabar girdėjau ir aš“, – džentelmeniškai pritaria. „O gal tu norėtum atsigult prie manęs? Mano lova plati, vietos užteks. Nebus taip baisu.“ Jurgis akimirksniu sutinka ir persineša patalus pas Dagnę. Ji užleidžia jam vietą prie krašto, o pati susivynioja į antklodę kaip vikšras. „Duok man savo ranką“, – paprašo ji, kišdama iš patalynės tumulų saviškę. Draugai guli atsisukę vienas į kitą, silpna švieselė sušvelnina jų kontūrus, išlieja spalvas. Kai Jurgio liežuvis atsiduria jos burnoje, Dagnė pagalvoja, kad pati dėl to kalta. Ji stoiškai laižosi, ryja jo seiles ir leidžiasi bučiuojama į tarpkrūtį, bet kai Jurgis pradeda traukti jos ranką savo įdubusiu pilvu ir Dagnės pirštai užkliudo jo išpampusį klyną, ji atšlyja. „Ne, Jurgi, baik. Aš nenoriu.“ Jurgis kažką numykia ir atsigula ant nugaros. Ji jaučiasi nesmagiai, toks kvailas nesusipratimas. „Tai tu taip ir neišaugai?“ – staiga paklausia. „Neišaugau?“ – „Tau vis dar patinka panos?“ – „Ta prasme?“ – piktai perklausia ji. „Nesvarbu“, – burbteli Jurgis ir nusisuka – nuo jos. Dagnė guli plačiai atsimerkusi ir niršta. Netgi pamiršta besidaužančius vaiduoklius ir baimę. Nekenčia Jurgio – norėtų, kad jis nešdintųsi lauk į savo Šilainius. Galbūt jis irgi apie tai mąsto: gailisi, kad sutiko nakvot. Daugiau tikriausiai niekada su ja nebenorės susitikti. Ot, draugas – bybys mat kelnėse netelpa.
Jurgis giliai atsidūsta: „Atsiprašau.“ Dagnei ūmai sukyla gailestis, ji prisiglaudžia skruostu prie nušiurusios jo uodegėlės, nusvirusios ant nugaros: „Viskas gerai, Jurgi.“ Jo nugara lengvai sutrūkčioja – atrodo, kad jis kūkčioja. Po minutėlės įtraukia snarglį ir atsisuka į ją. „Jurgi, tu verki?“ – „Ne-a. Sloga užėjo.“ Jurgis apkabina Dagnę ir pakšteli į viršugalvį. Miegoti karšta ir nepatogu, bet Dagnė kenčia ir tuo pačiu džiaugiasi, kad viskas baigėsi laimingai.
Šįryt Marija verkė, nes nugaišo žirafa. Verkė ne tik ji, galbūt kalta, kad jaunas ir sveikas gyvūnas dabar gulėjo savo vidiniame narve, padėjęs ilgakaklę galvą su žemėn išdribusiu šviesiai violetiniu liežuviu, – verkė beždžionių prižiūrėtoja Vaiva, tarakonų auklė Rasytė, šėrėjas Jonas. Šniurkščiojo ir daugiau darbuotojų. Dagnė su Aldona taip pat žiūrėjo, kaip kitos dvi žirafos neramiai kaišiojo snukius pro grotas. Galbūt jautė, kad žmonių pulkelis vynioja jų draugę į šviesų skudurą ir pasipūškuodamas išneša. „Kur jie galvoja ją padėti?“ – paklausė Dagnė Aldonos, stovinčios šalia su tuščiu kibiru. „Nu, tai pirma išskros, pažiūrės, nuo ko nustipo, o po to gal į iškamšas atiduos, gaila gi pakast – tokia graži žirafa buvo.“
Pietūs terariumo kambarėlyje šiandien liūdni. Rasytė niūriai kramto sumuštinį, Eglė maigo telefoną, o Žaneta, dirbanti paukščių skyriuje, maišo indelyje vaisių salotas. Dagnė žiūri į jos laibus pirštus, meistriškai vartančius šaukštą tarp obuolių ir kriaušių skiltelių. „Bulkas kepdama žirafos nesužiūrėjo“, – burbteli Eglė. „Egle, baik. Marija tikrai labai rūpinosi savo gyvūnais. Gal pati Kamanė kokią nesąmonę prarijo, o gal kokia nors staigia liga susirgo“, – gina prasikaltusiąją Rasytė. „Yr kaip yr, bet pasiaiškint prieš žmones tai ana turės kaip reikals“, – Eglė įsikiša telefoną į kišenę. „Mielosios, nebekalbėkim ta tema, gerai?“ – sako Žaneta.
Kai darbas baigiasi, Dagnė užsuka į parduotuvę. Paima šaldytos žuvies luitų, po skardinę žirnelių ir kukurūzų, saulės spalvos sūrio, nupiginto vyno. Pati tokių dalykų nepirktų, tačiau rytoj ryte į Kauną atskrenda Tesa. Nors bendrauja per atstumą, jos vis tiek sugeba susipykti dėl visokiausių smulkmenų. Tarkim, vakar abi susirašinėjo skaipe ir susikibo dėl to, kad Tesai pasirodė, jog Dagnė jos nepasiilgo. Absurdas! Dėl to Tesa paskutiniu metu taip ir užknisa. Rodos, specialiai laukia, kol Dagnė susimaus.
Grįžusi ji nuraško sode jazmino šakelių ir pamerkia į močiutės lipdytą vazą svetainėje – kvepės. Dar reikia iššveisti tualetą ir nuvalyti dulkes nuo baldų, atšildyti žuvį. Šiuose namuose jai neįprasta sukiotis kaip svetingai šeimininkei – paprastai tuo užsiimdavo močiutė. Severija tobulai atitiko pasitempusios žmonos, gastronomo ir rūpestingos mamulės vaidmenį. Ji apglobė šiluma ir meile savo anūkę – tarsi didelis, nukaršęs paukštis laikė suspaudusi tarp kretančių plunksnų ir manė, jog nieko geresnio ir būti negali. Kartais Dagnė nekęsdavo jos ir mintyse išvadindavo pačiais šlykščiausiais žodžiais, kuriuos žinojo. Bet į akis niekada nesakė, jų santykiai buvo per daug rafinuoti. „Vargšė Agnytė“, – toks buvo mėgstamiausias senės kreipinys. Pamena, kaip vaikystėje slėpdavo nuo jos mėlynes ir nubrozdinimus. Tačiau močiutė tiesiog užuosdavo pradrėkstą odą ir kaipmat surasdavo pro šviesas pėdkelnes prasišviečiančią žaizdelę arba ant veido kylantį pūlingą spuogą. „Oi, Agnyte, tau būtinai reikia pasitepti vandeniliu. Einam, aš tau užtepsiu. Vargšė mano Agnytė, nesakei – kentėjai. Ot, vaikas, ne vaikas, o tikras Golgotos kalnas“, – patenkinta murmėdavo. Visada su žilę slepiančiais, rusvai dažytais plaukais, išlygintu sijonu ir karoliais, tįstančiais nuo vystančio kaklo. Senelis buvo visai kitoks – istorijų pasakotojas, paniręs į savo knygas, nutolęs nuo šeimos realybės, tikras teoretikas, ne praktikas.
Senelis Dagnę apdovanodavo šiurpiomis istorijomis apie stebuklingas žąsis, turtingus ponus, prakiurusiais nuo godumo pilvais, aštriadančius kaukus bei aitvarus. Pasakojimai brendo kartu su Dagne, darėsi vis realistiškesni ir atviresni. Tiesa, paauglystėje senelio įprotis ateiti nesibeldus į jos kambarį ir kirmyti ant kėdės pasakojant jau nebe pirmą kartą girdėtas istorijas ją erzindavo. Be to, tos istorijos išnirdavo iš jos sąmonės jau kaip prisiminimai. Senelis ją prikimšo dirbtine praeitimi, kurios realiai Dagnė niekada nepatyrė.
Tarkim, dabar, kai po nusitrynusios odos minkštasuoliu pakiša šepetį su kempine, prisisunkusia vandens, ji prisimena istoriją apie Juodąjį smaką, iš kurio odos tas minkštasuolis buvo padirbtas. Senelis pasakojo, kad senais laikais, kai jis eidavo į mokyklą su aptrintu žiponėliu ir gyveno rąstinėje trobelėje Balsių kaime, jų rajono miškuose ėmė veistis smakai. Smakas – tai toks žmogaus ir šlykštynės hibridas. Visą šio žmogaus vidų sudaro minkšta, sraigės mėsą primenanti tekstūra. Smako forma ir veidas panašus į žmonių, todėl paprasta jį supainioti su saviškiu. Tačiau smakus gali atpažinti iš juodų liežuvių, kuriais jie prisiliečia prie žmonių ir kaipmat užkrečia proto liga, ilgam atimančia nuovoką. Smakai gyvena miškuose, įsirausę į mėšlu ir puvėsiais dvokiančią žemę. Kaip askaridės milžiniškuose miško viduriuose, smakai parazituoja tarp medžių šaknų, paskui save nešdami ligas ir šleikštulį. Ir minta jie ne miško uogomis ar šaknelėmis, o žmonių krauju.
„Kostai, ar tau viskas galvoje gerai? Tokias istorijas vargšui vaikeliui pasakoti?“ – išgirdusi senelį, drausmindavo močiutė. Dagnei patiko pasaka apie smakus, todėl senelis jai pasakodavo paslapčia – kad negirdėtų Severija.
Buvo manoma, kad smakų kiaušinių užnešė vokiečių kareiviai – tyčia išmėtė po miško samanas, kai bėgo vejami rusų. Smakai greitai išsivystė ir pradėjo daugintis. Dienomis slėpdavosi miško tankumynuose, o naktimis išlįsdavo į kaimus, belsdavosi į trobų langus, šaukdavo žmonių balsais. Kaimiečiai, žiopli ir patiklūs, atverdavo namų duris, o smakai kaipmat įsmukdavo ir atimdavo žmogui nuovoką, jį pražudydavo. Kartą du smakai buvo įlindę ir į Dagnės senelio namus. Jie aplaižė visas ten buvusias lėkštės, prasmardino kambarius ir pasivogė vyriausiąją senelio seserį Genovaitę. Kai šeimynykščiai pagaliau atsipeikėjo – smakų ir sesers nebebuvo. Veltui jie vaikščiojo po mišką, šaukdami josios vardą – niekas neatsišaukė.
Kadangi smakų vis daugėjo, o žmonėms ėmė kilti pavojus, valdžia pradėjo gaudyti parazitus. Pagavus smaką, tereikėjo pykštelti šautuvu – ir baigta. Ilgai, bene dešimt metų tęsėsi kova tarp žmonių ir miško baidyklių. Senelis išvažiavo į Vilnių, mokėsi, susirado žmoną. O Genovaitė taip niekada ir nebegrįžo namo. Tėvai jos liūdėjo, bet žinojo, kad toks jau tas likimas.
„Man nepatinka šitas fotelis, seneli. Kam jūs laikot smaką namuose?“ – pirmą kartą išgirdusi istoriją paklausė Dagnė. Senelis paaiškino, kad tai paskutiniojo smako oda, kurią gerai išdirbo ir užtempė ant baldo jo vaikystės draugas Jonas. „Ar prisimeni pasaką apie karalaitę, kuriai pasiuvo batelius iš blusos odos? Tai čia irgi panašiai. Tik oda – smako, o tu – ne karalaitė.“ – „Aš karalaitė!“ – „Gerai, karalaitė, karalaitė.“ Senelių namuose buvo ne vienas daiktas, gautas iš tremtinių namų.
Šeštadienis Dagnei prasideda penktą, kai saulė jau pakilusi, gatvėmis pradeda zuiti pirmieji autobusai. Tesa atrieda į Sopranų gatvę taksi – jos susirakina prie rūdžių nuėstų vartelių ir ilgai viena nuo kitos neatsitraukia.
Ekrano dešinėje rodo: 19:51. Kira žiūri į baltą foną, kuriame lyg akelės ant virbalo mezgasi žodžiai, gula į sakinius ir vyniojasi į pastraipas. Šiandien Kira praleido procedūras, nebuvo išėjusi į miestą. Minta tik džiovintomis slyvomis, kurių vakar prisipirko turguje: sako, gerina virškinimą. Rašo nervingai, dažnai ištrina ir perrašo.
Suskamba mobilusis. „Nu, kas yra, Dagne?“ – „Mama, užsėmė mūsų vonią – gal koks vamzdis trūko.“ – „O tai kuo aš tau galiu padėt? Skambink santechnikui. Pinigų dar turi?“ Kira pikta. Dukra kaip visada ne laiku ir ne vietoje.
Dagnė pjausto kietąjį sūrį ir deda į lėkštelę – neš Tesai, kuri tyso jos lovoje kaip persiškas katinas. Buvo atėjęs santechnikas: gal valandą taisė vamzdžius, paėmė penkiasdešimt litų ir pasakė, kad vamzdis buvo užkimštas plaukų. Ištekėjęs vanduo prasisunkė per pirmojo aukšto lubas – dabar jos atrodo lyg apmyžtos. Avarija įvyko kaip tik po to, kai Tesa pasiūlė kartu išsimaudyti vonioje. Jos mirko karštame vandenyje, kol susigarankščiavo pėdos, Tesa išsiplovė savo dreduotą galvą. Kai atkimšo vonią – visas vanduo išbėgo ant grindų.
„Darling, your house is… interesting. Does your mother plan to do any repairement work here?“ Aha, remontai, kurgi ne – lyg Dagnės mama turėtų pinigų. Lauke pradeda svirpti žiogai, tolumoje sugriaudėja. Jos nutaria pasižiūrėti filmą. Dagnė pasideda kompiuterį ant kelių, Tesa nunarina galvą jai ant peties – plaukai kvepia Kiros šampūnu. Šiandien jos beveik nieko gero nenuveikė. Bet su Tesa visada taip – tingiai ir lėtai. Rytoj sekmadienis, todėl reikia išvilkti ją į lauką, pasivaikščioti, aprodyti Kauną.
Laipteliai, kuriais lipa Tesa ir Dagnė, aplipę dideliais rudais šliužais. „Nooo, it’s a shit“, – rimtai tikina Tesa, kai Dagnė pirmą kartą stabteli ties pirmuoju sutiktu gigantu. Gyvoji fekalija turi burnytę ir lėtai iš minkšto kūno lendančias antenas. Jeigu būtų su kiaukutu ant nugaros, šliužas tikrai neatrodytų toks šlykštus. Vargšas benamis, pilvakojų pasaulio bomžas. Šliužų vis daugėja ir reikia atsargiai statyti kojas, kad kurio nors nesumindytum. Pagaliau užlipa ant kalno ir pasiekia Vytauto parką. Žmonių šią ankstyvą popietę nedaug – vos viena kita šeimynėlė, sumaniusi drausminti bliaunančius vaikus, laižyti ledus ir zuiti aplink karuseles.
Tesa išsitraukia fotoaparatą ir pleškina apdaužytas, devyniasdešimtųjų kostiumu pasipuošusias sūpynes. Dagnė vaikšto iš paskos ir pasakoja apie tai, kaip vaikystėje čia ateidavo su mama. „This carousel looks better than others – can we try?“ – duria pirštu į konstrukciją Tesa. Dagnė kone susigraudina – kai ateidavo čia su Kira, ji, kitaip nei Severija, leisdavo pasisupti ant šitos „centrifugos“ – pačių baisiausių parko sūpynių – paskui visą dieną svaigdavo galva, o užsimerkus atrodydavo, kad skrendi.
Vyrutis su gelsva mėlyne po akimi maloniai paima dešimt litų ir pasodina jas atskirai vieną nuo kitos: „Kad svoris gerai pasiskirstytų“, – paaiškina. Daugiau niekas nesisupa – tik jos. Dagnė sėdi po mėlynu skėtuku – mėlyna spalva vaikystėje buvo jos mėgstamiausia. Įsijungia variklis, ratas pradeda suktis. Dagnė mato po kojomis pasirodančias aukštas medžių viršūnes, parko suolelius, kurie taip pat išnyra sūpynėms staigiai krentant žemyn. Dabar supimosi baimę kelia nebent gailiai girgždančios ir cypiančios karuselės dalys. „Fuck, dude, it was scary!“ – sako Tesa. Dagnei nepavyksta jos įkalbėti pasisupti ant laivelių arba pavažinėti elektrinėmis mašinėlėmis, Tesa tikina, kad šios karuselės turėtų būti muziejuje, o ne po turistų šiknomis.
Baltasis caro soboras ir Žilinsko galerija dešinėje Tesai nepadaro jokio įspūdžio – jos prisėda priešais kavinę, Tesa susisuka cigaretę ir užsirūko, iš Soboro koja už kojos išeina žmonės: tikriausiai po mišių. Lyg kunigui užsimojus, pradeda krapnoti lengvas lietus.
Jos tipena Laisvės alėja, kurios pradžioje trykšta fontanas, o viduryje auga vešlios liepos. „Look, that’s my school, where I was going since twelve“, – jos praeina pro neišvaizdžią, apsilupusią gimnaziją.
Vilniaus gatvė šurmuliuoja – kavinės nusėstos žmonių. Jausmas toks, lyg už penkiasdešimties metrų jos turėtų praeiti pro dieduką jūreiviška kepurike ir beždžionike ant kupros. Šalia būtų padėtas užrašas: „nuotrauka su Čika TIK 15 Lt“. Už vyro, gatvės gale prasidėtų Tiškevičiaus tiltas ir purslota, su dangumi susiliejanti jūra.
Aplenkdama įsivaizduojamą smėlį bei šlapius rankšluosčius, Dagnė nusiveda Tesą į „Fluxus ministeriją“. „Jurgis Mačiūnas buvo Kaunietis!!!“ – rašoma prie įėjimo. Vieta, kurią kostiumuoti politikai paskolino menininkams pasižaisti, erdvi. Ant sienų prikabinėta visokiausių plakačiukų, ant išdaužytų grindų pristatyta instaliacijų. Keli žmonės, šmėkščiojantys viduje, ištirpsta patalpos platybėje ir atrodo, kad čia esi vienui vienas. Jos užlipa ant smala aptepto, medžių ūgleliais apsodinto stogo. „Dagne, ką veiki?“ – klausia Jurgis, paskambinęs į mobilųjį. Sako, kad jis irgi nėra buvęs „Fluxus ministerijoje“, – tai tau ir kaunietis. Susitaria, kad kitą savaitę čia abu ateis. „Ne, dabar aš užsiėmusi“, – išsigina nuo susitikimo Dagnė, laikydama prakaituotą Tesos rankutę.
Pavalgyti jos važiuoja į Dagnės internete surastą indiško maisto restoranėlį Vilijampolėje. Anksčiau žydų tankiai apgyventa Slabada apstatyta neaukštais mediniais namais, joje nutiesti keliai, į kurių duobeles dunksi autobuso „Solaris“ padangos. „You know, this bus is like Solaris from Lemas – we are going through your memory“, – sako Tesa. Bet atmintis, kuria persismelkęs šis miestas, nėra Dagnės.
„Didelės ir skanios samosos“, – plevėsuoja užrašas prie gyvenamojo namo tipo restoranėlio. Jas pasveikina sariu apsisiautusi moteris ir paduoda į peršviečiamas įmautes įkištus meniu lapus. „Oooo, Rama Rama Krišna Krišna“, – plyšauja magnetofonas. „In Holland there are a lot of such restaurants, you know“, – pilna burna panyro sako Tesa. Dagnė lyžteli naminių ledų, kurių skonis primena sušalusį sviestą.
Kai grįžta į Sopranų gatvę, Tesai paleidžia vidurius – ji sėdi ant unitazo, o jos žarnose, kaip senuose vamzdžiuose, gurgia oras. Dagnė verda draugei kmynų arbatėlę. Diena buvo ilga, už lango iš lėto vakarėja.
Kažkuriame kitame, nesusisiekiančiame laike, Laisvės alėjos grindiniu kaukši arklių kanopos, birbia turčių automobiliai. Trisdešimtmetis Kauno žydas Jeržis tvarkingai išlyginta eilute taip pat žvelgia pro langą į birželio vakarą. Nežino, kad jo ir visų aplinkui esančių žmonių laukia netikėtumai. Nenutuokia, koks aitrus skausmas įsismelks į jo kūną, ir kaip sušalusias bulvių lupenas kramtys jo būsimi vaikai, kuriuos jis greitai pasės savo teisėtos žmonos gimdoje. Jo lovoje guli gražus gimnazistas, kuriam neseniai taip pat paleido vidurius, – dabar jis įšventintas į vyrus. Tegul pabūna čia iki ryto – tėvai supras, kad išgėręs, jeigu grįš dabar. Jeržis paglosto mielojo vaikino galvą: „Simonai, palik raktus pas budintįjį.“ Eina rimstančia Laisvės alėja, jaučia lengvą nerimą – mieste temstant vaikštinėti baugu.
Laimonas Inis. Trys novelės
2013 m. Nr. 4
Laisvės alėja
I
– Sakyk ką nori, vis dėlto jis kažkuo ypatingas… Tikrai. Va, žiūrėk, žili plaukai ant surduto apykaklės juda lyg gyvi… ir ne visi iš karto… pavieniui… tarsi kas juos atskirai tampytų… veidas persišviečiantis, permatomas, atmušantis net raudoną šviesą ar ją sugeriantis… O akys… kaip veria jo akys! Mane krečia lyg elektra. Jis šėtonas, tas Profesorius tikras šėtonas, sakau tau!
Po staleliu ji stipriai suspaudė mano drėgną ranką, tiesiog įsikirto aštriais nageliais į delną ir suaimanavo:
– Jaučiu… jaučiu… į mano kūną, ne – į dvasią plūsta kažkokia gaivališka srovė… jau visą persmelkė… iki kojų pirštų nagiukų… Va, jis ateina prie mūsų… tiesia savo neįtikėtinai liesą ranką…
– Panele!
Giliai paširdžiuose pajutau kylantį kartėlį. Nemalonus pojūtis kilo vis aukštyn, užgniauždamas gerklę, aitrino liežuvį, ir jau ketinau sušukti: „Tai apsimetėlis! Netikėk juo! Jis nieko negali!“ – bet liežuvis sustingo. Baltos, truputį virpančios to keistojo Profesoriaus rankos tiesėsi į ją ir ji paklusniai ištiesė savąją. Jis nutvėrė ją lyg išalkęs šuva, įsmeigė žlibes, pasilenkė ir lėtai pasimėgaudamas buku pirštu ėmė vedžioti delno linijomis, kurios virpčiojančios žvakės šviesoje priminė išdrikusį voratinklį. Aš sekiau jo pirštą ir man pasirodė, kad mes abu su panele esame menki voriukai, pakliuvę į gudriai ištemptą tinklą, ir jau niekada nebepajėgsime iš jo išsinarplioti… O gal tyčia, gal iš tikrųjų tyčia akutėmis mirksėdama, gundančiu žvilgsniu prisišaukė tą magą, tą burtininką Juozapą Albiną Her… Her… bačiauską, kad galutinai mane pavergtų, užburtų ir aš amžinai likčiau jos vergas?
Ši mintis mane apsvaigino labiau nei išlenkta krupniko taurelė. Aš negirdėjau nė vieno mago žodžio, tik mačiau, kaip voratinklis plečiasi, apgaubia stalelį, užmeta padrikas gijas ant šalia esančių, pamažu, neskubėdamas įtraukia binkius, švaistus, kazokus, vienožinskius ir ryškiai dažytas poniutes, ne pirmos jaunystės paneles, nusmurgusius teatro aktorius ir užkimusius bebalsius dainininkus, įmitusius kaimo bernus, vos vos apšilusius mieste ir jau išmokusius užsirišti kaklaraištį, ir perkarusius nepripažintus visokio plauko genijus – visą Konrado cukrainės margumyną. Tik vienas lyg koks dievas ant pakylos stovėjo Pomerancas su smuiku po smakru. Staiga jo dešinioji ranka perrėžė orą ir strykas akimirksniu įsikirto į stygas. Tarsi aštrus skalpelis būtų perrėžęs tylą, ir tada… salė atsiduso, sakytum, viena krūtine, žmonės atgavo žadą, šypsenos bemat sužibo veiduose, nuvilnijo palengvėjimą atnešusi banga ir vėl visi pasijuto esantys ne kur nors danguje, bet toje pačioje dūmų dvoko ir virtuvės kvapų pritvinkusioje cukrainėje, kurioje be perstojo cinksėjo šakutės ir peiliai, stiklinės ir taurės, vis kažkas šnibždėjosi, keikėsi, bučiavosi, barėsi, verkė ir juokėsi.
– Čigonišką! Čigonišką! – šaukiau išsivadavęs iš lipnaus voratinklio ir vėl pasijutęs laisvas.
– Ne, ispanišką! Panele, aš jums užsakau ispanišką! Danieliau, griežk! – pareikalavo magas, tas Profesorius Her… Her… bačiauskas, jau baigęs savo apeigas.
Pomerancas, ant smuiko pastatęs sklidiną šampano taurę, kuri laikėsi lyg užburta, priėjo prie mūsų stalelio ir nežymiai krestelėjo juodas garbanas.
– Tik jums, panele, tik jums…
– Aš nemokėsiu, – šokausi.
– Jau užmokėta. Jau! Žiūrėk, mielasis, – šypsodamasi ji atkišo delną. Jokios linijos, jokio lemties ženklo! Delnas buvo lygus kaip stalas. – Jis man pasakė… pasakė…
– Dieve, ką padarė Profesorius! Tu jau nebe ta! – sudejavau.
– Aš eisiu su juo!
Dar labiau įsispitrinau į jos delną. Tarp nykščio ir smiliaus išvydau keistą juodulį. Ne, tai buvo ne juodulys, o nei šioks, nei toks mažas žmogeliukas, labai panašus į vorą su kryžiumi ant nugaros. Plaukai, apkritę surduto apykaklę, judėjo lyg gyvi… ne visi iš karto… pavieniui… lyg kas juos atskirai tampytų… O akys… veriančios, krečiančios kaip elektra, skverbėsi tarsi kokie čiuptuvai man į galvą.
Mane ėmė krėsti šiurpas. Žvalgiausi, kur dingo Profesorius, tas magas ar burtininkas, tas Her… Her…, norėdamas suprasti, kas iš tikrųjų dedasi… bet pajutau kažką įsikimbant į mano švarko apykaklę. Tvirta ranka pakėlė nuo kėdės lyg šapelį ir stumtelėjo pro duris.
II
Kūlvirsčiom išsiritau iš Konrado cukrainės. Ausyse dar skambėjo svaigi smuiko melodija. Danguje spindėjo tik kelios žvaigždės. Vadinasi, dar anksti. Kaip tik nuo rotušės atbilda konkė.
– Ei, ei! Sustok!
Įsiritau vidun ir pareikalavau:
– Į stotį!
– Tai jau ne, mielasis. Aš važiuoju tik į praeitį.
– Į kokią praeitį? Aš noriu išvažiuoti iš čia visiems laikams ir niekada negrįžti. Štai, imk litą ir vežk.
– Tai neįmanoma, mielasis! Neįmanoma iš čia pabėgti. Kas jau vieną kartą užėjo pas Konradą, tas – žuvęs. Visiems laikams. Tikėk manimi. Kas jau kas, o aš žinau!
Vežikas mikliai paėmė litą, pavartė ir lyg niekam tikusį daiktą įmetė į dėžutę. Prie Soboro apsuko vežimą ir nurūko atgal.
– Tu nesukalbamas! Sakiau – į stotį!
– Suskubsi. Į ateitį visuomet suskubsi, mielasis. O į praeitį… į praeitį galiu nuvežti tik aš. Paklausyk, Dolskis gieda!
– Dolskis niekada negieda. Tik bliauna.
– O šiandien gieda. Žiūrėk, antai stovi lyg įbestas prie „Metropolio“ ir gieda.
Juk tikrai gieda!
Elyt, tu graži.
Gražias kojas tu turi!
Kur aš mačiau tą padarą, judantį į Dolskio dainos taktą? Ar tik ne pas Konradą? Nejaugi tai jis? Magas? Taip greitai persikūnijo? Ir grakščioji panelytė jau čia! Į mane net nežvilgtelėjo! Kam aš jai – kai turi kitą! Va, jau pasileido šokti ant fontano ledo. Iš apačios tryško mėlynos, raudonos, žalios šviesos, ir nuo tų šviesų nušvito „Pieno centras“, net „Versalis“, o pro „Metropolio“ langus sklido švelni Hofmekerio orkestro melodija.
Nė nepajutau, kaip ėmė kilnotis ir mano kojos. Po valandėlės jau sukausi su gražuole Elyte ir magu, po kojomis braškėjo fontano ledas, danguje sumirguliavo dar daugiau žvaigždžių ir Laisvės alėja virto iliuminuota vizija, pro nuogas styrančias liepų šakas nusitęsusia iki pat dangaus. Mūsų būrys vis didėjo – čia buvo tie patys poetai ir artistai, visa pažįstama Konrado cukrainės šutvė, ir visi sukosi pragariškame siautulyje, trinksint konkei ir verkiant smuikui.
– Atsigaivink, šaunuoli! – pajutau ant peties kažkieno ranką.
– A, ponas magas! – apsidžiaugiau pamanęs, kad atnešė nebaigtą gerti stiklą, ir nusivyliau pamatęs tuščias rankas. – Vis renkate paklydusias sielas?
– O kas man lieka? Štai jau gerą pusmaišį turiu. Dar porą naktelių ir vėl atsigausiu.
– Tai laikai! – keikėsi vežikas. – Nė vieno keleivio. Vienas buvo, bet ir tas…
III
– Nenusimink, žmogau, ir aš vienas.
– Tu? Bet juk tu iš bronzos! Nei tau šilta, nei šalta, nors ir bekepuris, bet dar ne plikas ir gali pašiaušti likusius plaukus. Kad ir siauros kelnės, bet kreivas kojas vis ne taip baisiai gelia. Švarkelis, kad ir apspuręs, bet irgi vėją sulaiko. O aš…
– Nenusimink, žmogau. Kiekvienam ateina savas laikas. Ir aš kadaise buvau visagalis, tik dabar subronzėjau, bet matai – šypsausi.
– O, Danilai… O, Danieliau! – prie bronzinio stabuko glaudėsi daili panelytė ir, mėnuliui žvilgtelėjus iš už debesies, mano širdis nukaito: ta pati Elytė! – O, Danilai, tai yra Danieliau, – tą vardą ji tarė taip meiliai, taip paslaptingai, vien lūpomis – kaip maldą. Niekada šitaip nesakydavo net man Konrado cukrainėje, kai po stalu spausdavau ir glostydavau jos kelį. – Ak, Danilai, dar padainuok! Pažvelk į mane, pamatyk, kokia aš, patirk mano laimę ir džiaugsmą, bent plačiau nusišypsok, o jei nori… jei nori…
Bronzinis „Metropolio“ dievas ėmė pūstis, kilti į viršų, štai jau sulig liepų viršūnėmis, štai virš „Pieno centro“, štai dar aukščiau, o Elytė, ta daili ir be galo meilės ištroškusi būtybė, tiesė aukštyn rankas, nesiliaudama siūlėsi ir žadėjo rojų, o jis tapo toks nepaprastai išdidus, toks arogantiškas – tikras demonas – jaudino, viliojo ir tolo išsižadėdamas. Iš jo ėmė aidėti kažkoks keistas, baugulį keliantis balsas – nesupratau, ar jis dainavo, ar raudojo, bet iš jo didelio kūno sklido aštrūs kaip skalda fluidai, jie raižė kūną ir žeidė sielą.
– Pasitrauk, mano duobkase!
– Ką pasakei? Danilai, Danieliau… tikriausiai man pasigirdo?
– Ne, tu gerai supratai, moterie, – jo įniršis lyg laukinio žvėries staugsmas supančiojo Elytės kojas ir rankas. Ji sustingo tarsi šventoji ar vizija – bejėgė, atstumta, sugniuždyta.
– Ir vėl tu elgiesi kaip visada. Buvau reikalinga, kol… O paskui…
– Tokia mano meilė.
– Tik tokia?
– Tokia mano meilė, kaip ir jūsų visų. Aš irgi buvau reikalingas, kol užkimau. O dabar… Štai turiu čia stovėti lyg stabas, šunys, pakėlę koją, kas rytą mane pasveikina ir palaisto, pusmergės žvilgteli ir prunkščia, o štai tas nevėkšla prasigėrėlis šalia tavęs stypso ir stebisi, kaip galėjai mane mylėti ir glaustis lyg katė.
– Bet juk aš tokia pati, kokia buvau. Tu mane užkeikei savo dainomis ir šokiais, o dabar atstumi.
– Elyt, – nebeiškentęs pasakiau, – jeigu tu iš tikrųjų Elytė, tai eik su manimi. Juk mums buvo taip gera, atsimeni?
– Niekur aš neisiu. Liksiu prie jo kojų ir kauksiu lyg šunelis.
– Vežike, čionai! – tarpliepy pasigirdo gergždžiantis balsas. Mėnuo pamažu slinko už debesies, o gal debesis slinko už mėnulio, tamsa maišėsi su šviesa, šešėliai plaukė šuorais Laisvės alėjos plokštėmis ir skandinosi tuščioje fontano duobėje.
Konkė bemat atbildėjo ir Danilas ar Danielius, per tą laiką susitraukęs iki mažiausio dolskio, įšoko vežiman ir nubildėjo. Gal į ateitį, gal į žydų kapines ar pragaran.
O netoli tos vietos, kur buvo jo paminklas, garavo šiltų arklio obuolių krūvelė.
EPILOGAS
Laisvės alėjoj, lietui pliaupiant, stovėjo du skėčiai suglaustais sparnais, vienas labai panašus į moterį, kitas – į valkatą.
– Graži dienelė išpuolė, – džiaugėsi valkata skėtis, stengdamasis kulnu dar giliau į grindinį įspausti plytą su Konrado cukrainės ženklu.
– Geresnės nė nenorėk, – pritarė skėtis moteris ir, žvelgdama į užrakintas duris, pasikaišė apspurusį skaros kutą.
– Kur tas Konradas prapuolė? Taip ilgai negrįžta, – nekantravo valkata, apsilaižydamas susproginėjusias lūpas.
– Kol sulauksim, galim užeiti pas mane. Krupnikėliu pavaišinsiu.
– Tuomet aš dar pastovėsiu, kad labiau sulyčiau. Tada galėsiu ilgiau džiūti, – apsidžiaugė valkata.
Seniai Laisvės alėjoje nelijo toks geras lietus.
Ir nė vieno žmogaus.
Žaidimų namai
I SCENA
Grakšti moteriškaitė atitraukia užuolaidą, ir prieš mūsų akis atsiveria prieblandoje skendinčio skliautuoto kambario vaizdas. Tolimame kampe – plati ąžuolinė lova. Joje, užklota balta pūkų antklode, guli laiminga moteris. Tai Brigita, miesto vaito Alberto Beinarto duktė, prieš kelias valandas gana lengvai pagimdžiusi stamboką berniuką. Jaunosios moters akys, nors ir pavargusios, bet žvitrios. Lūpos vos vos praviros – ji šypsosi. Veidas ramus, šviečiantis palaima. Brigita netaria nė žodžio, bet kalba visa savo esybe, ramybe ir laime.
Kitame kambario kampe prie židinio plačioje kailiais dengtoje kėdėje sėdi vyras. Tai bajoras, Vijūkų dvarelio savininkas, jaunosios moters vyras. Truputį prisimerkęs, jis žiūri į besiplaikstančius ugnies liežuvius, retkarčiais pasilenkia, paima beržinę pliauską, įmeta į kaitrią židinio ryklę, vėl atsišlieja, pamažu supasi ir kažką mąsto. Iš neramiai krustelinčių antakių, galvos papurtymo, rankų virptelėjimo galima suvokti – jo širdis kažko nekantrauja, baugšti ar įbauginta, ir statmena nerimo, rūpesčių ar jaudulio raukšlė vis giliau rėžiasi plačion kakton.
Tarp lovos ir židinio – gražiai išpuoštas lopšys. Truputį pakrypęs ar tyčia pakreiptas – kad ir motina, ir tėvas matytų jame ramiai miegantį kūdikį.
– Reikėtų jį pakrikštyti, kaip manai, Brigita?
Lopšys staiga sujuda, tarsi kažkas būtų jį papurtęs, ir vyras pašoka.
– Iš kur ta svetima moteris? – išsigandusi sušunka motina, tik dabar išvydusi grakščiąją moteriškaitę. – Gal pasamdei žindyvę?
– Ne, Brigita, aš jos nesamdžiau. Pati iš kažkur atsirado. Neprašyta įėjo ir štai…
– Ji supa mūsų vaiką! – dar labiau išsigąsta motina ir mėgina pasikelti ant alkūnės, bet stinga jėgų. Ji vėl atsigula, sunerimusi būdrauja ir blyksi akimis.
– Sakau, reikia kuo skubiau pakrikštyti. Jeigu kartais…
– Pabusk, Albertėli, pabusk!
– Moterie, tu jau šauki jį vardu? Ir drįsti žadinti pirmo miego nemigusį?
– Diena bunda… Žiūrėkit! – sušapena grakščioji moteriškaitė ir su tais žodžiais praveria langą.
II SCENA
Toji pati grakšti moteriškaitė atitraukia uždangą, ir mes išvystame prie puošnaus židinio sėdintį žilą vyrą. Jis kartais tingiai pasilenkia, paima pliauską, įmeta žaižaruojančion ugnin ir ilgai žiūri į kibirkščiuojantį verpetą. Liepsnos atšvaitai blyksi neramiose žmogaus akyse. Židinio kūrentojas čia visai užsimerkia, tarsi išnykdamas, iškeliaudamas į nebūtį ar kitus pasaulius, čia vėl plačiai atsimerkia – džiaugsmas, nuostaba, sumaištis, abejonės, sielvartas ir baimė – viskas sumyšta, susilieja į vieną sunkų rūpestį, ir žmogaus veidas, blyškus ir pavargęs, giliausių gunkšlių išvagotas, primena ilgos sausros iškankintą suskeldėjusį žemės veidą.
– Kamuojies ir graužies, Albertai? – tvarkydama uždangos klostes, maloniu balsu tarsi įsiteikdama klausia moteriškaitė.
– A, čia tu! Nejutau, kada atėjai.
– Aš visada šalia. Dieną naktį, rytą vakarą. Visą laiką šalia. O gal jau panūdai manęs išsižadėti?
– Netaukšk niekų! Niekada! Nė už aukso kalnus! Tu juk vienintelė… nepakeičiama… su niekuo nesulyginama…
– Vertinu tavo ištikimybę.
– Nuo tos akimirkos, kai lemtinga rankele palietei mano lopšį ir švelniai jį pasupai. Nuo tos pačios akimirkos, kai slapta, mano motinai Brigitai nematant ir tėvui kurstant židinį, pakišai po mano pagalvėle lotynišką Aleksandro Gvanjinio „Europos Sarmatijos aprašymą“ ir lenkišką Motiejaus Strijkovskio „Kroniką“. Aš dar nė raidžių gerai nepažinau, o ėmiau jas skaityti – su begaliniu džiaugsmu ir didžiausiu nerimu, baisiai pykdamas ir be galo džiaugdamasis. Kai aprašytos istorijos patikdavo, juokdavaus ir krykštaudavau, kai nepatikdavo – verkdavau ir spurdėdavau kaip užkeikta dvasia, ir visi persigandę bemat puldavo prie manęs ir klausinėdavo – kas tau, mažyti, ką skauda, kas atsitiko, ko išsigandai? Niekas nesuprasdavo, o gal niekam ir nerūpėdavo mano nerimas ir krūtinę sprogdinantis baisus karštis, tik tu viena…
– O, puikiai pamenu tas akimirkas. Juk nematoma ranka bukštinau tavo išmonę, skaitydama tau tas stebuklingas knygas, kurias vertinai labiau už lopšines ir pasakas. Man patiko žaisti su tavimi, nes mačiau nerimstantį guvų protą, tyrinėtojo aistrą ir begalinę kantrybę, kuria tave apdovanojo ne tik motina, bet ir Dievas. Panūdau su tavimi paišdykauti. Išdykauju su visais žmonėmis, kurie tik išvysta šio pasaulio šviesą. Bet vienais greitai nusiviliu, o kitus pamilstu ir juos saugau, glaudžiu po savo sparnu, glostau, myluoju ir palieku kartų kartoms.
– Kuo labiau augau, tuo karštesnėm akim į tave žiūrėjau. Mano širdis sakyte sakė – štai ji, tavo išrinktoji! Ji tave pabudino iš pirmojo miego, ji supo tavo lopšį, ji sekė ir skatino pirmuosius tavo žingsnius, ji privertė karščiau daužytis tavo širdį – neturi teisės likti jai abejingas. Aš bijojau tave imti už rankų – pirma tik akies kampeliu tyrinėjau – kokia tu, su kuo tu dar išdaigauji ir žaidi savo nepaprastuosius žaidimėlius, kas tavo ištikimi draugai ir kas apsišaukėliai ar priešai? krimsdamas knygas, trindamas mokyklų suolus ir augdamas tavo akyse, vis aiškiau supratau – neatsižadėsiu tavęs: jeigu jau mane sugundei, pakerėjai, užbūrei, tai ir eisiu su tavimi visą gyvenimą. Mano protas tarsi sakė: išsižadėk kūno ir sielos malonumų, kurie sekina žmogų, išsižadėk garbės troškimo, nes tai tuščias dalykas, suk išminties keliu, prie tikrojo ramybės ir galios šaltinio, rieškučiomis semk, gerk jo vandenį, imkis stiprybės iš gimtosios žemės, iš karūnuotų ir be vainiko likusių karalių ir didžiųjų kunigaikščių, iš plačiųjų girių ir vėjų pustomų plynių, nuožmių karų ir džiaugsmingų pergalių, skaudžių pralaimėjimų ir baisių nelaimių ir visą gyvenimą klupdamas, kojas atmušdamas, krumplius kruvinai nusidaužydamas, paskutinių jėgų netekdamas, atsižadėdamas ir vėl dvasios jėgas pasitelkdamas kopk į tą kalną, kurį vadini šventąja Lietuva.
– O, tu poetas kaip ir tavo brolis! Bet puikiai žinai – aš nemėgstu saldžių sentimentų ir visokių vizijų. Man mielesnis faktas, įvykis, data, žmogus, nors jūs dažnai…
– Žinau, žinau, faktus reikia skirti nuo išmonės, griežtos dokumentų kalbos negalima apkaišyti autoriaus vaizduotės puošmenomis. Taip sakydavau ir savo vilniškiams studentams. Labai lengva mokyti ir patarinėti, bet labai sunku pačiam šito laikytis! Vienas gudrus, o gal gudriu dėjęsis žmogus per galvą versdamasis įtikinėjo: lietuviai neturėjo savo valstybės, jie gyveno kaip laukiniai ir priklauso gamtos, o ne visuomenės istorijai. Kitas sumanus, o gal tik tokiu apsimetęs žmogus man sakė: senovės Rytai, antika – štai tikroji istorija, žmonijos šaknys, o lietuviai… O trečias man įrodinėjo, kad apskritai mes esame niekam neįdomūs, gal tik mūsų senolių pagoniški dievai ir auginti žalčiai…
– Ir tu, nieko nepaisydamas, drąsiai stojai su jais į dvikovą…
– Aš per menkas mosuoti špaga, o parakui ir kulkai nusipirkti neturiu pinigų, be to, ir šaudytis nemėgstu. mano artilerija – protas, mano durklas – plunksna. Ir aš įrodžiau…
– Manai įrodęs.
– Taip, manau…
– Kas tiesa, tas tiesa – tu be galo kantriai, nepaisydamas apkalbų, negalios, ujimo, sekiojai mano gerokai išblukusiomis, laiko vėjų ir smilčių užneštomis pėdomis. Retai sutinku tokius nuovokius, sumanius pasišventėlius. Tu mane negailestingai apnuoginai, tarsi išrengei ir visų akims parodei, kokia buvau ir esu, nepalikdamas jokios paslapties. Atvirai prisipažinsiu, iš pradžių net sutrikau dėl tokios tavo drąsos – žiūrėk tu man, kaip įsismarkavo tas Albertas Vijūkas, tas nusmurgęs bajorėlis, tas niekur nepritapęs ir iš visų postų išmestas mokslininkas, tas užsispyrėlis jėzuitas, bet man patiko tavo drąsa ir išmanymas, ir aš nuo tavęs nebeatstojau, tiesiog negalėjau palikti likimo valiai. Visaip drąsindama, gundydama, versdama per dienas naktis triūsti, atidžiai sekiau tavo proto tvinksnius ir plunksnos vingius ir, prisipažinsiu, pamilau tave.
– O…
– Pamilau už drąsą ir ryžtą. Vieni, giliau į mano akis pažvelgę, suklumpa. Kiti, svetimtaučių paniekinti ir išpeikti, nuleidžia rankas. Treti rašo viršesniems įtikti norėdami, ir jie pasmerkti amžinai užmarščiai. Daug kam šventi tik garbė ir pinigai. Net ir labai norėdama, tau šitų silpnybių negaliu prikišti. Kol kas tu neturi nei vieno, nei kito.
– Man nieko ir nereikia. Tik noriu suprasti… Noriu suprasti, savo akimis pamatyti, savo kūnu pajusti, kaip viskas buvo. Kokiomis jūromis ir upėmis senų senovėje atplaukė mūsų protėviai į šį Dievo užmirštą pasaulio pakraštį ir kodėl mes čia apsistojome? Kodėl puolėme girių kirsti, žemės arti, sėti, javų auginti, puodų žiesti, kalavijų kalti? Kodėl šį žemės kampą, tokį nuošalų, nepatrauklų, net atšiaurų, pasirinkome savo Tėvyne? Kodėl tokia brangi mums tapo akmenuota, medžių šaknimis išraizgyta žemė? Kodėl galvas guldydami, kraują liedami šokome jos ginti, pilių statyti, miestų puošti ir Didžiosios Kunigaikštystės nuo jūros iki jūros kurti? Iš kur tokia mūsų karalių, kunigaikščių drąsa ir užmojai? Sakau, gal jie tokios padūkusios, kilnios dvasios, kad patys kilę iš dievų? Žinoma, kartais jiems trūko teisingumo, susivaldymo, jų rankos irgi suteptos krauju. Jie nežinojo, kas yra gailestis, prireikus – išduodavo, pameluodavo, apgaudavo. Jie visomis dvasios ir išminties pastangomis kūrė Lietuvą. Ne visuomet išmanė, ką daryti su garbe, kuri juos tarsi iš dangaus užgriūdavo ir apgaubdavo. Iš viso to, ką patyriau aprašydamas savo krašto praeitį ir jo žmones, supratau vieną paprastą tiesą: laimingiausias tas, kuriam nereikia laimės, o galingiausias tas, kuris valdo pats save.
– Keistai kalbi. Ar tik nepavargai mane mylėdamas?
– O, atleisk, visai pamiršau, kad čia esi ir šildais prie mano židinio.
– O gal tu šildais prie mano?
– Peiki mane, kad kartais esu poetas, bet ir tau, regiu, nesvetima poezija.
– Aš esu išminties mokytoja ir visuomet mokiau ir mokau: pasmerk ir ieškok pateisinimo, neapkęsk ir mylėk, kilk į padebesius ir rauskis po žemėmis – teisybė šalia, visur, ieškok jos ir rasi. Nes nieko nėra svarbesnio už teisybę.
– Argi Aleksandras Gvanjinis ir Motiejus Strijkovskis ne teisybės ieškotojai?
– Pats sakei – jie labiau rūpinosi savimi.
– Bet su jais irgi žaidei?
– Jie žaidė su manimi.
– Ar juos išdavei?
– Ne, aš kantri ir kantriai pakeliu kiekvieną žodį kaip neišvengiamą naštą. Aš leidžiu gyventi visiems – karaliams ir vargšams, turtuoliams ir elgetoms. Vieni rašo valdovų ir karų knygas. Kiti – pasaulio dvasios istoriją.
– Į kokią išvažą aš pasukau? Ką aš sukūriau?
– Argi jau baigei savo darbą? Ar iš tikrųjų nesveikuoji, ar taip baisiai nusilpo tavo galva ir rankos?
– Kuo ilgiau sėdžiu prie šito židinio ir galvoju, tuo aršiau mane drasko prieštaravimai ir nerimas.
– Vadinasi, dar esi gyvas žmogus.
– Aš pavargau ir vienas nepajėgiu pakelti nešmenės, kurią užvertei ant mano pečių.
– Argi meilės našta kada buvo lengva?
– Ne apie tai kalbu. Vis labiau ir labiau, lyg kirvarpa medį, mane ėda mintis – kas bus rytoj, po metų, šimtmečio?..
– Gailiesi esąs ne astrologas, bet istorikas? Tau nebeįdomus buvęs ir esamas pasaulis, nes jį pažinai iki paskutinio siūlelio. Dabar, blėstant nakčiai ir auštant naujai dienai, tau parūpo, kas sėdės prie šito židinio? Kieno lopšys supsis šiame kambaryje?
– Taip, taip, taip!
– Bet šito ir aš nežinau!
– Vadinasi, aš mylėjau vien praeitį? Aš…
Žmogus giliai atsidūsta, krūpteli ir nurimsta. Žila galva bejėgiškai nusvyra ant krūtinės. Židinyje spragteli paskutinė žiežirba. Dar neaušta, bet dangus už lango po truputį blykšta.
Žvitrioji moteriškaitė prieina prie supamojo krėslo ir grakščiais pirštais užspaudžia Alberto Vijūko akis.
III SCENA
Jau gerai mums pažįstama grakščioji moteriškaitė atitraukia užuolaidą. Tas pats kambarys, židinys, lova, lopšys, stalas, kėdės. Viskas tas pats, tik žmonės kiti. Jų veidus sunku įžiūrėti, rodosi, po kambarį slankioja vien siluetai – šešėliai: vieni skaidrūs, net permatomi, kiti pilki, niūrūs ir baugūs. Šešėliai be galo neramūs, visą laiką bruzda, juda, tarpusavy šnibždasi, kikena, garsiai juokiasi. Byra žodžiai, sakinių nuotrupos, girgžteli kėdė, subraška stalas, cypteli durų vyriai, spragteli pliauska židiny ir visa tai liejasi į vieną paslaptingą, vis labiau įsismarkaujantį gausmą, stingdantį kūną ir keliantį baugų nerimą.
– Štai ir Teodoras! Dėmesio, ponai! – grakščioji moteriškaitė pliaukšteli delnais ir visi suklūsta, apmiršta.
– Kalbėk, Teodorai!
– Aš ją radau!
Moteriškaitė šypteli, bet nieko nesako, tik padrąsindama linkteli.
– Štai ji! Šito namo dvasia. Atkreipkite dėmesį į galvą. Tai ne šiaip sau galva, o paslaptinga, tarsi atgaivinta ir įasmeninta Miesto panorama. Pažvelkite, kokie bokštai! Vienas už kitą aukštesni, vienas už kitą grakštesni, saulės nutvieksti spindi, žavi, buria. Tai mūsų buvęs ir esamas gyvenimas.
– O kas jos rankose?
– Trys nuostabiai žvilgančios žuvys. Tai Nemunas, Neris ir Nevėžis. Šventos mūsų upės, priešų kraują nuplukdžiusios, neiš…
– Bet kodėl jos kojos supančiotos?
– Ne supančiotos, o sukryžiuotos. Jos kojos sukryžiuotos todėl… todėl…
– Sakyk, Teodorai Narbutai! Juk tu istorikas!
– Palaukit, palaukit! O iš tikrųjų – kodėl sukryžiuotos jos kojos?
– Cha cha cha! Dvasia sukryžiuotomis kojomis. Nukryžiuotoji Lietuva! Nieko sau!
– Mums nereikia tokių dvasių! Mums reikia pinigų!
– Žaidimų!
– Vyno!
– Aukso, štai ko mums reikia!
– Baikit su tais visais teatrais! Leiskit man ramiai pasnausti.
– Žmonės! Miestiečiai! Pirkliai ir aktoriai! Kunigai ir klapčiukai! Bajorai ir nugaišėliai! Ponai ir tarnai! Visi, kurie čia gimėte, augote, gyvenote, statėte, griovėte ir vėl statėte šį namą! Juk tai jūsų dvasia!
– Cha cha cha! Irgi pasakė! Mūsų dvasia arba danguj, arba pragare, o čia…
– A, niekai… tik šešėliai, niaurūs šešėliai… tik tiek ir liko iš visų. O ką pasakysi tu, gerbiama, nesenstanti, visuomet budri ir žvali, negailestinga ir teisinga, nieko pro savo budrias akis nepraleidžianti, viską matanti ir atsimenanti uždangos traukytoja, lopšių supėja, žindyvė ir nešiotė, motina ir ištvirkėlė? Ką pasakysi tu, gerbiamoji Istorija, kad galėčiau aprašyti ir pratęsti, ko nebaigė tavo mylimasis Albertas? Ar duosi man savo ranką?
– Aš myliu ištikimus ir drąsius riterius, Teodorai Narbutai. Matai, kaip nyksta, kaip traukiasi šešėliai? Jie išsigando ne laiko dvasios, jie išsigando mūsų. Tuoj liksime dviese. Aš mėgstu sėdėti prie šito židinio. Štai kokia gera, nors ir kieta kėdė. Įsitaisyk patogiau ir imk plunksną. Tau išpuolė didelė laimė – parašyti tai, kas buvo po jo… po Alberto. Pradėk nuo šio vakaro. Nuo Namų dvasios.
– Ar pasitiki manimi?
– Aš neturiu kito pasirinkimo. Žvelk, židinys jau liepsnoja. Įmesk sausų pagalių ir imkis darbo.
Teodoras paklusniai atsisėda. Jo rankoje – Žaidimų namų nišoje netyčia užtikta skulptūrėlė. Ūmai spindintys bokštai dar labiau sužvilga, sukruta žuvys-rankos, išsipančioja kojos…
– Ji gyva, gyva! – nudžiunga ir išsigąsta Teodoras Narbutas.
Moteriškaitė tik šypteli ir grakščiu rankos judesiu pasitaiso plaukus.
Stebuklingas tiltas tarp „Žaliosios gebenės“ smuklės ir Baltojo dvaro
Ji buvo gyva paslaptis. Kažkokia efemeriška, nežemiška būtybė, kartais atrodydavo – paties išgalvota, čia išnykstanti lyg lengvas vasaros ryto rūkas, čia atlekianti su saulės spinduliu, čia išplaukianti iš gilužės šešėlio ar aukšta žole prižėlusios Vokės paupio lankos, akimoju akyse gimstanti ir vėl prapuolanti. Bet ji buvo! Ir ši paslaptis jį žavėjo, viliojo ir gundė. Kartais mintys taip susivinkliuodavo, kad architektas Markonis nebeišmanydavo, ar gyvena realiame, ar svajonių pasaulyje – viskas kažkaip keistai susipindavo – kaip vijoklio ūgliai apveja medžio kamieną, taip jį apraizgydavo neišnarpliojamų svajonių ir vizijų raizgalynė.
Va, antai vėl lyg lengvas sniego debesėlis subolavo jos suknelė. Saulės spindulys, prasimušęs pro tirštą aukštų užupio medžių lapiją, tvykstelėjo lyg dangiška šviesa, ir ji tapo permatoma, kaip tampa permatomas popieriaus lapas prieš lempos šviesą – tada gali įžvelgti, net perskaityti jame slypinčius paslaptingus vandens ženklus ir suvokti jų prasmę. Aukštai keldama basas kojas, ji skriete skriejo į pakalnę – medžių šakos, supamos lengvo vėjelio, šnarėjo paslaptingą giesmę, paukščiai, sutūpę į tankius krūmokšnius ir pievos žolę, užsimiršę ir apsvaigę čireno rytmečio giesmes, siūravo bičių nulenktos raudonųjų dobiliukų galvos, per akmenis srūdamas nerimastingai gurgėjo Vokės vanduo… Visi tie iš pačių žemės gelmių ar iš dangaus sklindantys garsai, spalvos, pajautos susiliejo į idilišką ankstyvo vasaros ryto palaimą, paslaptingos gamtos jėgos kūrė nuotaiką, prisodrintą nerimo, džiaugsmo, širdį svaiginančio laukimo ir vilties. Jis instinktyviai palinko į priekį, jau nebesislapstydamas ir nebijodamas išsiduoti palenkė medžio šaką ir išplėtė rudas akis – ji akimirksniu dingo, išnyko, tarsi išgaravo, ir architektas Markonis vėl – jau kelintą kartą! – skaudžiai pagalvojo: tai mano įkaitusios vaizduotės padarinys! Ir dar pagalvojo: „Kas čia dedasi? Kodėl aš toks? Užuot rūpinęsis dvaro rūmų statyba, parko įveisimu, tvenkinių kasimu, štai slankioju paupiu ir akimis seku, žvilgsniu gaudau gal tik savo svajonę? Kaip kartais žmogų apima paslaptinga idée fixe, taip ir mane… ir mane pavergė efemeriška balta suknelė, gal tiesiog kokia klajojanti dvasia ar legendinė Vokės būtybė, ir aš pamečiau galvą.“ Ir jau kone piktai klausė savęs: „Kas tau darosi, architekte Markoni?“ Klausė jau ne pirmą kartą ir į šį sunkų klausimą negalėjo atsakyti. Teisingiau kalbant, nenorėjo atsakyti, nes jeigu viskas pasirodytų esant tik vizija, jis tikriausiai taptų kitu žmogumi ir vargu ar įstengtų baigti tuos darbus, kuriuos buvo pradėjęs. Kažin ar apskritai įstengtų čia likti. Nežinia, ar apskritai norėtų gyventi. Vien apie tai pagalvojus, jį apimdavo liūdesys, sunkiai pakeliamas net stipriam vyrui.
Nuo tų baisingų minčių net krūptelėjo, staiga sustingo ir išplėtė akis. Nejaugi ji? Nejaugi iš tikrųjų? Taip aiškiai ją regėjo tik kartą – aiškių aiškiausiai regėjo, o ne matė savo vaizduotėje! – akmenimis bėgančią į šią upės pusę, į būsimos Tiškevičiaus dvarvietės kalnelį. Matė iš labai toli, nuo statomų rūmų stogo – ji buvo tokia pat skaisti, perregima, vikri lyg stirna. Šokčiodama nuo akmens ant akmens, perbėgo Vokę ir čia, regis, prie pat Markonio kojų, išnyko.
Krūtinėje sunkiai telpančia širdimi architektas Markonis prislinko prie pat upelio ir apmirė. Štai ji užšoko ant pirmojo pakrantės akmens. Sušvitravo ilgos baltos kojos – ji jau ant kito. Valandėlę stabtelėjo, susikaupė, truputį pritūpė – strykt! Suknelė, vėjo išpūsta, šoktelėjo virš kelių – akinanti baltuma pervėrė architekto akis. Lyg koks plėšrūnas žvėris sekė jos šuoliukus ir kai paslaptingoji atsidūrė jau kone upės viduryje, akimoju išpuolė iš slėptuvės ir pasileido jai priešais. Mergina išsigandusi net aiktelėjo ir neišmanydama, ką daryti, sustingo lyg užburta. Dar vienas šuolis ir Markonis atsidūrė priešais ją. Juodu skyrė tik neplatus gurguliuojančio vandens tarpelis. Lyg du ožiai ant siauro tilto… Nei prasilenkti, nei atgal kuriam bėgti.
Jis neištarė nė žodžio, tik žiūrėjo į ją ir negalėjo nusukti akių. Ilgos tamsios sruogos užkritusios ant akių, kurios pro tą plaukų šydą vis dėlto žiburiavo gana drąsiai. Vis mainėsi – čia degė, čia žaibavo, čia paniurusios gnaibė – paslaptingi šviesuliai, nutvieksti vandens skaidrumo, saulės blyksnio, lapijos mirgėjimo, bičių sparnelių virpinamo oro, – akys keitėsi, svaigino ir galutinai užbūrė. Jose tarsi buvo sukauptos visų moterų gyvenimo viltys ir abejonės.
Ji taikėsi ir vėl šoktelti. Nedidukas, beveik visai vandeny nugrimzdęs akmuo gulėjo šalia didžiojo, ant kurio stovėjo jis, ir jeigu mergina sugebėtų ant mažojo atsistoti, gal pasisektų apeiti tą gyvą, netikėtai iškilusią kliūtį. Ryžosi. Vėl truputį pritūpė ir, stipriai atsispyrusi, šoko. Koja paslydo ir ji pliumptelėjo į vandenį.
– Dieve mano! – aimana išsiveržė pro sukąstus Markonio dantis ir jis nesvarstydamas irgi puolė upėn ir akimoju pakėlė ją ant rankų.
Riba, skyrusi realybę nuo svajonės, išnyko. Ne efemeriška būtybė, ne, apsidžiaugė architektas Markonis. Ji tikra kaip ši upė, medžiai, gebenėmis apaugusi smuklė, koplyčia, statomi grafo Tiškevičiaus rūmai. Ji pati tikriausia, kokia tikra gali būti tik išsvajota moteris. Kiaurai permirkusi suknelė neįstengė paslėpti jos kūno, stangraus, jauno ir paslaptingo, ir tas kūnas dabar buvo jo glėbyje. Instinktyviai abiem rankom, kaulėtom, ilgais juodais plaukais apžėlusiom, spaudė prie savęs kaip didžiausią brangenybę, bijodamas, kad tik neišslystų, kad tik nedingtų. Štai šitaip stovėtų ir stovėtų Vokės vidury kaip koks Kristoforas ir laikytų ją, ir jam būtų be galo gera šitaip stovėti. Nuo jos drabužių, tarsi iš mėnesienos siūlų išausto apdaro, ilgų kaštoninių plaukų varvėjo lašėjo vanduo, ir kiekvienas lašelis tarsi sidabro grūdas spinduliuodamas sužėrėdavo sraumėje, atsimušęs į akmenis ištikšdavo į šimtus kibirkštėlių ir nulėkdavo į neužmatomus tolius.
– Kas tu? – pagaliau tyliai į šlapius jos plaukus sušnibždėjo Markonis, labiausiai bijodamas, kad ji staiga nedingtų nuo menkiausio judesio, nevalingai trokšdamas, kad šitas susitikimas upės viduryje nevirstų banalia kasdienybe, o liktų apgaubtas saldžios paslapties.
Ji spurdėjo tarsi norėdama ištrūkti iš vyro glėbio, bet architektas Markonis jautė – tos pastangos apsimestinės, ji tik patogiau glaudžiasi prie jo krūtinės, nes gal ir ji jau seniai akimis jį sekė ir laukė to susitikimo.
– Aš – Vokė, – ji nusišypsojo nuostabiai kerinčiai ir gundančiai, viliodama į savo paslaptį, kurią vargu ar kam jau buvo pavykę įminti.
– Vokė? – jis tarėsi esąs atsikratęs visokiausių prietarų, kaip ir dera mokytam žmogui, gyvenančiam XIX amžiaus pabaigoje, bet jam patiko tas prasidėjęs žaidimas. – Ar toji, kuri Papiškių ežere apvertė mano valtį, kai grįžau pilną krepšį prisivertęs vėžių?
– Gal…
– O gal tu toji, kuri slapta nubėga į Vilnių ir, pasivertusi meška, gąsdina žmones?
– Gal…
– O gal esi Juodoji Vokė, gyvenanti apleistuose namuose ir piliakalniuose?
– Gal…
– Ar Mūrinės Vokės dvasia, vis atgyjanti jau nuo Kristaus laikų?
– Gal…
– Tai kas tu iš tikrųjų?
– Aš ir šiokia, ir anokia. Ir Mūrinė, ir Juodoji, ir Meškavokė, ir Papiškinė, Vaidotinė ir dar kitokia. Aš turiu šimtus vardų, bet dar niekas neįspėjo mano tikrojo.
– Aš įspėsiu.
– Tu?
– Aš! – jis jautė kiekvieną jos kūno linkį ir krūptelėjimą ir šventai tikėjo savo galiomis.
– Ne ne, geriau palik mane ramybėje ar paskandink, nes kuo ilgiau laikysi prie savęs, tuo labiau atsiduosi mano valiai. Tu daug gali, architekte Markoni, ir aš žinau, kad grafo Tiškevičiaus Baltieji rūmai bus patys gražiausi visoje apylinkėje ir jie primins Varšuvos Lizenkų rūmus. Mačiau, kaip dailiai sodini parko medžius, kokius didelius kasi tvenkinius ir kaip kruopščiai atlieki kitus darbus. Bet tu aptveri dvarą aukšta tvora ir ją peršokti ne mano jėgoms.
– Kada panorėjusi įeik pro aukštuosius vartus.
– Prie jų los pikti šunys.
– Tada atbėk iš šiaurvakarių – lauksiu tavęs prie upės.
– Kaip aš atbėgsiu, jei ten gilios sietuvos ir nė vieno akmenėlio kojai padėti?
– Pastatysiu tau tiltą, mes susitiksime jo viduryje ir aš tave nunešiu į Baltąjį dvarą.
– Ak, daug žadi. Nebūtum italas. Nebūtum vyras, – rankos, apaugusios švelniais pūkeliais, kaip gebenės lapai apsivijo jo kaklą, o putlios lūpytės žvilgėjo lyg vyšnios. – Bet man gražūs tavo žodžiai. Ir man patinka būti tavo glėbyje. Man patinka matyti tave susijaudinusį, man gražus tavo kilnumas ir pasiaukojimas. Štai nepabijojai sušlapti savo dryžuotų kelnių ir languotų marškinių, pulti į šaltą vandenį ir išgelbėti vargšę mergaitę. O dabar neskubėdamas išnešk mane į krantą. Aš dar noriu pabūti su tavimi.
– Aš išnešiu tave į savąjį krantą, Baltoji Voke.
– Ne, nešk į manąjį. O kai prie smuklės pražys gebenė, tada…
– Ar gebenės žydi?
– Kai prie smuklės pražys gebenė, tada aš vėl būsiu čia ir atbėgsiu akmenų lieptu…
– Akmenų tiltu.
– …akmenų lieptu pas tave. Jeigu paslysiu, o aš tikriausiai paslysiu ir įkrisiu į vandenį, – tikriausiai įkrisiu, – tada tu vėl mane paimsi ant rankų, žiūrėsi, kaip keičiasi mano akių spalva ir kaip nuo plaukų laša sidabru kibirkščiuodamas vanduo, ir laikysi prispaudęs prie savo krūtinės. Laikysi ir tau bus gera taip stovėti ir manimi džiaugtis, o kai paklausi, į kurį krantą nešti, aš tikriausiai pasakysiu: į tą, kur Baltasis dvaras. Tik prisimink: gebenė žydi vieną kartą, ir labai trumpai. Jeigu praleisi tą akimirką, aš amžinai liksiu Papiškių, Krempės, Asdrės, Rudaminos, Mūrine ar Juodąja Voke…
Kuo ilgiau ji kalbėjo, tuo labiau jos žvilgsnis skendo paslaptyje, o gyvi veido bruožai tarsi nyko, liejosi, skruostai blyško ir akys miglojosi, ir per tas keliolika akimirkų ji tarsi pasikeitė keletą kartų, čia blykstelėdama užburiančiu grožiu, čia padvelkdama lediniu šalčiu, čia ir vėl nudegindama valiūkišku žvilgsniu.
Staiga lyg vijurkas išsprūdo iš vyriškio glėbio ir mažais šuoliukais lengva lyg pūkas nustriksėjo į savąjį krantą. Kiek pabėgėjusi į kalvelę atsigręžė, prispaudė prie šypsančių lūpų pirštelius ir pasiuntė vis dar upės vidury stovinčiam architektui Markoniui oro bučinį. Jis ištiesė ranką, trokšdamas sugauti stebuklingą dovaną, bet nesugavo – oro bučinys pliumptelėjo prie kojų akmenėliu, išbaidydamas gružlių pulkelį. Beregint ir kitas, trečias, ketvirtas, ir taip be galo. Štai jau susidarė brasta, vanduo šniokšdamas, putodamas veržėsi per užtvarą. Architektas Markonis, paslaptingos jėgos veikiamas, kilo į viršų – po valandėlės vanduo sėmė tik kelius, dar kiek – tik kulkšnis, tik kojų pirštus, o štai jis jau visas sausoje salelėje. Kur toji stebukladarė, sugebėjusi padaryti tokį brydį? Ketino pastatyti tiltą jai, o ji pastatė jam…
Priblokštas architektas Markonis žiūrėjo į kitą krantą. Už žaliuojančių medžių, prie sugurusios „Žaliosios gebenės“ smuklės akimirką sušmėžavo balkšvas siluetas ir išnyko…
Henrikas Algis Čigriejus. Du apsakymai
2013 m. Nr. 4
Važiuokim namo
Šlapdriba drėbė nuo pat ryto. Medžių šakos apsunkusios, krūmokšniai ir gyvatvorės prisižardžiusios baltos šaltos putros. Tokią putrą, tik jau ne baltą, o pilką ir purviną plačiom paklodėm švaistė automobiliai. Tos ypač plačios, jei netoliese pasitaikydavo užsižiopsojęs praeivis.
Tik jau nekelk iš namų kojos.
Bet vakarop prasiblaivė, žvarbus vėjas tik grūdo tolyn debesis, o jau visai vakare pro jų properšas išdrįso žvilgtelt nors ir tolimas, nors ir poblyškis, bet savas saulėlydis. Tik sušvytavo languos.
Ėmė šalti. Ir gana smarkiai, šlapiasis sniegas greit virto dideliais kietais gurvuoliais, po pėsčiųjų kojomis klojosi ledas.
Visos galimybės susižaloti.
Na, kad ir kaip čia būtų, už sužvarbusių medžių, ten, prie saulėlydžio, rodos, jau sukinėjosi ne kas kitas, o pats pavasaris. Kodėl ne? Sausis jau baigiasi, žiūrėk, kokia ilga jau diena.
Apledėjusiu šaligatviu iš lėto iš lėto stumiasi senis Butka. Jis grįžta iš parduotuvės ir maišely nešasi pieno paką, du pakelius varškės ir porą batonų. Taip į parduotuvę tų smulkesnių produktų jis vis komandiruojamas. Kad bent nosį iš savo kambarėlio iškištų, gryno (koks tau čia grynas?) oro įkvėptų, kad nesijaustų kaip kalėjime uždarytas. Seniui tos komandiruotės labai patinka, nes prie dukters į popierėlį surašytų produktų jis dar prisideda ir skardinėlę ar porą pigaus alaus. O parduotuvė visai arti.
Bet šiandien senis Juozapas Butka juda sunkiai. Gal kad slidu – seni kaulai, kaip žinom, lūžta gan greitai, bet gal ir ne todėl. šitas žmogus dabar atrodo labai pavargęs.
Vis dėlto jis vargais negalais, aikštelėse sustodamas atsipūsti, užkopė į penktą aukštą. Ir kai tik įžengė pro duris, maišelį skubiai atidavė dukteriai, o pats, tik nusispyręs batus, nusimetęs striukę ir nusimovęs kelnes, virto į lovą.
Senioką smarkiai purtė šaltis. Priėjusi duktė net sunerimo:
– Tau bloga, tėte?
– Nieko, vaikeli, nieko, tik labai šalta, matai, kaip drebu aš visas. Užklok mane dar kuo nors.
– Taip, tėte, žinoma, aš tuoj užpilsiu kokių žolelių. Liepžiedžių. Labai gerai liepžiedžiai.
Duktė sukosi greitai, bet ir labai apklotas tėvas vis dar drebėjo. O arbatos gert atsisakė:
– Paskiau paskiau, Albinute, paskiau…
Senis norėjo kuo greičiau užmigti.
Netrukus, dar tarpdury keikdamas orą ir savivaldybę, nespėjusią visur pabarstyt smėlio („Išgirsim per „Panoramą“, kiek traumų“), iš darbo parėjo žentas. Galingas vyriškis su polinkiu į dukslumą ir noru vis apmalšinti savotiškos rūšies troškulį.
– Ne taip garsiai, Beniuk, tėtė susirgo.
– Eik tu. Galgi nesmarkiai? – žentas palieka žentas, jam tik svarbiausia, kad nereiktų gaišt prie ligonio, prasidėti su daktarais.
Jie tyliai praveria Juozapo kambario duris, seniokas, rodos, šnopuoja ramiai, ir duktė su žentu su palengvėjimu susižvalgo.
Prie durų su jais ir Jurgiukas, jis jau supranta, kad dieną jo suplanuotas grandiozinis žaidimas, į kurį turėjo įsitraukt ir senelis, žlugo. Ir, ko gero, ilgam.
Neblogai čia tam Juozapui Butkai, turi jis čia savo kampą – nedidelį, bet jaukų kambarėlį į pietų pusę. Ten jo lova, staliukas, televizorius.
Ant staliuko jo Milės storoji maldaknygė. Ne, Juozapas nėr labai pamaldus, greičiau atvirkščiai, seniau, kol dar Milė buvo gyva, jis, pamatęs, kaip toji po sunkių darbų nusiplūkusi dar skaito ir kokią litaniją, rasdavo jai ir nelabai palankų žodelį. Dabar maldaknygė – Milės prisiminimas ir palikimas. Juozapas ją kai kada paliečia, paglosto, pavarto. Žvilgtelėjęs į senį, vis iškrenta koks paveikslėlis. Skirtukas. Žmogus pakraipo galvą. „Tai kažin, Miliute, susitiksim tenai ar nebesusitiksim? Būtų gerai susitikti. Būtų gerai. Gyvenime gi labai nesipjovėm, kartais tik pasibardavom, kur tu čia žmogus išgyvensi baisingai šventai. Kas jau buvo, tai buvo. Tau sunkiau nei man. Kaip jau visom moteriškom… Galėjom gal ir geriau – negi nežinojom, kad iš dviejų vienas visada išeina pirmiau. O tam, katras pasilieka, tai tik mislys – reikėjo ne šitaip, reikėjo kitaip… Reikėjo reikėjo… Dabar šaukštai popiet, bet ką padarysi, kaip jau buvo, taip.“
Jis vis pasižiūri į savo rankas, jam taip lyg ir nei šis, nei tas: „Kaip kunigėlio ar kokio profesoriaus.“ O seniau būdavo tokios savos – įdiržusios, apibrozdintos, nuo tepalų pajuodusios.
Ant stalelio visada ir šiaip kokia knyga, Albinutė vis parenka, atneša ir padeda. Dabar ten Žemaitė, Juozapui ji patinka, ją skaitydamas vis nusijuokia: „Še – nei jai didelių mokslų, nei ko…“
Yra ten ir laikraščių, šitų parūpina žentas. Grįždamas iš darbo, tų jis parsineša glėbius.
O uošvis į šituos skaitymus žiūri savotiškai. Dažnai Juozapas su Benu, pasistatę po skardinėlę, gana intensyviai pasikeičia nuomonėm. Seniokas seniokas, bet kietas:
– Čiagi, Beniuk, vieni pliuškiai.
– Eik jau, tėte, kokie pliuškiai?
– Patys pliuškiausi, aš tau sakau. Kaip tos kaimo bobos – lekia ir rėkia, lekia ir rėkia: „Sudaučius ar ten Petraučius pačią baigia prismaugti!.. Dar negirdėjot, sesytės?..“
– Na taip – čia juk žiniasklaida.
– Žiniasklaida? Plepalynė. Štai kas čia.
– O ką padarysi – toks yra gyvenimas, visko jis pilnas. Žmonės tai nori žinoti, kas apie juos dedasi. Reikia žinoti, žmogus ne koks strutis, kur kiša galvą į smėlį, kad tik ko nepamatytų, kas jam nepatinka. Žmogus, tet, ne strutis. Negali juk gyventi užsidaręs ir užsirakinęs. Taip sakant – tarp savo bėdų ir ligų. Pasaulis verda, aplinkui tave knibždėlynas. Ir turi, taip sakant, orientuotis – kur, kas, kaip. Yra ten ir pletkų, žinoma, kad yra, bet yra ir daug teisybės. Gyventum sau vienas kaip pirštas, betgi taip tai negyveni…
– Taip, vaikeli, taip, ir mes kolkoze ar pieninėj suėję, ar ten brigadoj, visko prišnekėdavom. Kur, kaip, kas. Vyrai daugiau apie darbus, techniką. O ir apie politiką. Ir žinojom mes viską, ir supratom, ir nebijojom pasakyt tiesiai. Jums, inteligentams, gal ir baisiau, o mums kas? Ką tu mums labai padarysi? Reikia žinoti, bet ne taip, kaip čia tau pasakius, ne taip šokinėjant. Šitiems, rodos, tik ir geriau, kai kam blogiau. Tik ir uodžia, tik ir džiaugias. Tik ir ieško nelaimių, visokių apsiskandalinimų. Ai, kas pirmutinis pamatys, kas pirmutinis pasakys… Va ir per televizorių – jei tik koks valdžios vyras kiek pasismardino, tai tuoj su visokiais ten aparatais net griūdami vienas per kitą, vienas per kitą.
– Nereikia, tet, pasismardinti, gerai tu sakai. Nereikia, nieks paskui su aparatais ir nelakstys.
– Taip taip, pasismardinti tikrai nereikia, bet jei jau taip išėjo, tai nereikia ir džiaugtis, kad pasismardino.
– Gal jie ir nesidžiaugia, tiesiog tokia jau jų duona.
– Kad, man atrodo, džiaugias. Jei tik ne tos partijos, kuri jo, tai tik šypsos, tik šypsos. Ylos, matai, terboj nepaslėpsi.
– Nebūtų, tėte, tų žurnalistų, kiek ant mūsų galvų prisigrūstų visokių šmugelnikų.
– O dabar nesigrūda?
– Grūdas, bet ne tiek. Ir va, tėte, imam ir sužinom. Kas ten dedas paskiau, tai paskiau, bet mes va sužinom ir mūsų už nosies nebepavedžiosi. Bent jau tiek.
– Je. Žiūrėk, Benai, buvo čia taip jau gerai anksčiau – toks vienas, mano galva, razumnas vyras sako (girdėjau per televizorių), kad kitas vyras, didelis vyras, ne koks ten kaimelio seniūnas, turi išeiti su antrankiais… Stipriai pasakė?
– Labai stipriai.
– Ir ką? Nei tas išėjo su antrankiais, nei tas atsisėdo kur reikia. Už apšmeižimą. Tokiais, bra, žodžiais mėtytis gi negalima. Čia tau ne kokios bobos – tos seniau darže, būdavo, jei tik susipjaus dėl kokios vištos, tuoj andarokus atsiplėšia ir vienos kitom subines rodo. Še! Čia tau ne bobos, o valstybės vyrai. Kad ir kokie jau jie būtų, mes patys juos išsirinkom. Žodeliais, Beniuk, mėtytis negalima.
– Čia, tėte, jie taip reiškia tik savo nuomones. Taip jiems atrodo, taip pagal juos turėtų būti.
– Gal ir taip, bet vis tiek. Bet vis tiek… Oi lapės, oi lapės…
– O žurnalistai ir pamato… Ir mums parodo. Blogai?
– Kas čia galų gale bežino.
Jie gurkšteli iš skardinėlių.
– Aš, tėte, atnešiu dar sūrio.
– Atnešk.
Kai jie po savo aptarinėjimų kiek atsipalaiduoja, senis vėl pradeda:
– Man, žente, dar labai nepatinka, kad jie ieško visokių baisybių, visokių kriminališkų nusikaltimų, tegul apie tai žino policija, jos ten reikalas, kam žmonėms galvas sukti. Gąsdina tik moterėles, tos paskiau nemiega, duris visokiais brūkliais užsikišinėja, dreba.
– Ir gerai daro, kad perspėjinėja. Taip jau pasidarė, kad dabar priviso visokio brudo, oi, priviso.
– Na je.
– Ir dar žiūrėk – atsimeni, kai dar buvom vaikai, tik ir laukdavom, kad kas nors apie kokį baisų nuotykį papasakotų. Kuo baisiau, tuo būdavo gražiau. Ar ne? Jei nieko neatsitiko, tai ko čia klausytis?
– Tai vaikai. Reikia jau iš vaiko amžiaus galų gale ir išaugti.
– Kuo jau mes čia nuo tų vaikų labai skiriamės? Be to, gi visam pasauly tik šitaip. Prie sovietų tai tik apie planus, apie melžėjas, na, kartais kokį bazės vedėją patraukdavo per dantį.
– Be melžėjų, vaikeli, nė iš vietos, va ir aš kasdien einu parnešti, ko primelžė melžėjos.
– Ne, tet, melžėjų aš neniekinu, mano teta už melžimą net ordiną gavo. Ne ne, bet apie jas skaityti neįdomu, ir baigta.
– O kur ką prismaugė?
– Tai jau taip…
Jie šitaip šnekasi, vis patraukdami iš skardinėlių, ir apie valdžią, kuri dabar jau sava, o ne iš kokio ten kremliaus nuleista, ir apie turčius, ir ubagus, kurių dabar šitokia daugybė, ir vienas kitam paprieštaraudami, ir vienas kitam pritardami. Dažniausiai tai, kaip dabar sakoma, smūgiuodami į tuos pačius vartus. Toks variantas ar tik nebus geriausias.
– Kaip tau, Beniuk, tie paparčiai?
– A, paparacai. Ne, ir man jie labai nepatinka. Nepatinka.
– Ar tik ne nuo jų ta graži Anglijos princesė, ar kaip ji ten, bėgo ir užsimušė?
– Nuo jų.
– Mat kas daros.
– Chruščiovas kažkur ten užsieny srėbė sriubą, ir lašas jam išlašėjo iš šaukšto. Sako, paparacas tik cikt tą lašą ir nufotografavo. Gero pinigo už tokią nuotrauką, sako, susišlavė.
– Chruščiovui nieko blogo nereik sakyti. Mužikas jis jau buvo, kas teisybė, tai teisybė, bet va Stalinui kepurę ėmė ir numušė. O paparacas – kiaulė.
– Kaip čia pasakius – nei jūsų, nei manęs, kai srebiam barščius, nieks netyko. O jei kas nori būti aukštai, tai tegul ir būna, kaip aukštai būt pridera.
Bet šį vakarą jie nei diskutavo, nei politikavo. Senis miegojo, duktė vis praverdavo duris ir pasiklausydavo, prieidavo, pridėdavo delną prie kaktos. Lyg ir nėra labai karšta. Šilta tai šilta – gyvo žmogaus tokia ir turi būti. Kartą išgirdusi, kad jis subrazdėjo, greit įlėkė. Blausioje šviesoje, sklindančioje iš kito kambario, Albinutė pamatė, kad tėvas guli jau atsimerkęs.
– Na, tėte, kaip tu jauties?
– Nieko, vaikeli, neblogai, jau nebešalta man.
– Užplikysiu aš tau liepžiedžių, gerai? Ir ko tu norėtum valgyti? Atnešiu.
– Kad nori, atnešk. Bet gal ir ne. Tik tu man geriau pasakyk, kada mes važiuosim namo?
Ak štai kas. Jau nebe pirmas kartas, kai tėvas taip klausia. Prieina, būdavo, ir klausia: „O kada mes važiuosim namo?“ Tik tais kartais nė kiek nepasiligojęs. Albinutė ramiai jam atsakydavo, kad tokių namų, kur jis nori, jau nebėra, kad jau treti metai jo namai čia.
Bet šį vakarą ji nesiryžo jam taip atsakyti.
– Važiuosim, tėte, važiuosim, tik ne dabar tuoj, jau naktis, palauk, gerai išsimiegok.
– A, tai gerai.
– Ko tu, sakyk, norėtum?
– Tu pati pasižiūrėk ko nors, tu jau žinai. A, tai važiuosim… Balto sūrio atnešk. Ar Benas jau grįžęs?
Apie alaus skardinėlę jisai neklausė, bet buvo aišku, kodėl jam įdomu, ar jau parėjo žentas. Senis staiga pasirodė visai atkutęs. Tik dar gulėjo.
Vakarykštė diena pasibaigė blyškiu saulėlydžiu, o šios dienos rytas prasidėjo ryškiu saulėtekiu. Vis dėlto jau sausis, vėl viską tarsi pradedam, vėl naujos viltys, nauji sumanymai. Tai kas, kad metai mus vėl pastūmėję link tos neišvengiamos ribos. Juk šiandien tai dar gyvenam, ai, koks mielas yra sausis, kokia jau ilga diena.
Albina nuėjo pasižiūrėti tėvo. Kambarėly buvo tylu. Tylu kaip po laimingos mirties, kai dar spėji ką nors susapnuot. Na, kad ir savo kiemą.
2011 09 12
Sveikinimų koncertas
– Sauliau, ė, Sauliau, – Jurgita, sukračiusi į kibirą bulvių lupenas, atsistoja prieš vyrą.
– Na kas?
– Ar tau neatrodo, kad mamai per gimtadienį reikėtų siupryzo?
– Siurprizo, o ne siupryzo.
– Žinau žinau, aš čia taip tyčia.
– O kokio jau?
– Kokio? Žiūrėk, kaip gražiai Valeckienę vaikai pasveikino per televizorių. Ir nuotraukas gražiausias parodė – ir prie namo, ir kai Zosė dar jauna buvo. Daržely prie jazminų. Eik tu – kaip gražu. O paskui ir Paltinienė… Kaip apie mamą ir Mariją. Kaip kokią giesmę. Tai ar čia sunku, tu gi gal žinai, kaip tai reik padaryti? Kur, kas, kaip…
– A kol ne? Galima. O kaip reikia siupryzą šitokį suorganizuoti, tai jei dabar dar ir nežinau, tai sužinosiu. Kas jau čia? Valeckienės vaikai už mane galgi nėr labai gudresni.
Tik Valeckienės tai vaikai, o čia žentas.
– A kol ne? Galima, – Saulius tai pasako be didelio entuziazmo, bet ir neprieštaraudamas. – A kol ne?
Čia dar pasirodysi, kad uošvei esi ne tik lojalus, bet ir gerbi. Su tom uošvėm visiems ne pyragai. Iš kur tie visi anekdotai apie žentus ir uošves. Anekdotai tokie ne iš piršto laužti.
– Bet, Sauliuk, reikėtų gal ir pasiskubint, gal ten, televizijoj, eilės.
– Žinoma, eilės. Palauk, kas dabar? Vasaris. Eik tu, lig birželio suspėsim be vargo. Kada iš tiesų jubiliejus?
– Birželio dvidešimt antrąją. Mama vis prisimena, kaip tik tą dieną prasidėjo ruskių ir vokiečių karas. O jai tądien suėjo kaip tik dešimti, kai prasidėjo. Akurat. Ji sako, kad visi tada labai džiaugės.
– Neilgai.
– Tai kas, bet mama va taip sako. Aha, tai susitariam?
– Susitariam susitariam, koks čia susitarimas? Kaip jau tu pasakai, taip ir būna. Tu gi nesitari, tu pasakai.
– Ką jau čia pasakau – kada aš kaip blogai pasakiau?
– Niekad. Sakykim, kad niekad.
– Reikia kokią labai gražią dainą išrinkti.
– Paltinienės?
– Paltinienės. Mamai labai gražu, kai ji dainuoja.
– Gerai.
– Palauk, Sauliuk, o gal dar reikėtų ir kokio eilėraščio? Gal kas parašytų? Daug kas sveikina su eilėraščiu.
– O kas parašys. Aš nemoku.
– Pagalvok, gal ką pažįsti.
– Nieko aš nepažįstu.
– Va Šimonėliokas tai mokos būt žurnalistu, kažkokiam čia laikrašty matėm ir kelis jo eilėraščius. Gal jis?
– Kur tu Audrių dabar sugausi? O ir šiaip, negi jis imsis rašyt apie svetimą žmogų. Ir dar eilėraštį. Savo mamai gal dar, bet šičia, ką jau tu. Ne. Pagaliau jie ten patys toj televizijoj tikriausiai kokių sueiliavimų turi, parinks patys. Kaip laidotuvių kontorose – visokių gali pasirinkt užrašų ant kaspinų. Seniau, žinau, taip būdavo.
– Ir pasakei – kaip kokiose laidotuvių. Eik jau, eik. Ir juk reikėtų, kad būtų pritaikyta mūsų mamai, ne šiaip kokiai kitai moteriškei.
– Kas tau ten taip pritaikys? Kas jiems ta mūsų… – Sauliui vos neišsprūdo „boba“, – nepažįsta jie jos, nes ir negali pažinti. Baik tu, padainuos Paltinienė, ir užteks.
Jurgita kiek nusimena, bet erzinti vyro, bent jau kol kas, ji nedrįsta. Laiko dar bus.
O Saulius tik mosteli ranka ir pasuka į pašiūrę, kuri ir jo pežo garažas. Ten atsikelia automobilio variklio dangtį ir pradeda naršytis. Vis išmesdamas po stipresnį žodelį ir techninius samprotavimus pamaišydamas su muzikiniais. Kadangi, kaip tas sako, išėjo iš kalbos. „Dainuoja dainuoja, patys sau muzikas rašo, patys žodžius. Kartais vobolioja net angliškai. Bet man tada dar gražiau, kai nieko nesuprantu. Kad jį kur biesas – be Vido pagalbos aš jau neapsieisiu. Pasiutę prancūzai, kai tik jų mašinos, tai atsarginių dalių, nors tu pasikark, negausi. Paprašysiu aš jai Paltinienės, ji nedideliems ponams dainuoja. O tie visi kiti. Vidas sakė, poryt važiuos į Vilnių, tenai gal gaus. Man tai gražiau, kai dainuoja kokias mūsų dainas, kad ir tas senesnes. Turi juk jie prisirašę, ko neduoda. Ar tie gimtadienininkai neprašo?“
Vasaris jau eina į pabaigą, šiandien tai jau tikras pavasaris. Tiksi lašai nuo stogų, gaidys netoliese stovi ir žiūri į Saulių. Kiek galvą pakreipęs, gal ir klausos, gal ir supranta, ką tas žmogus ten balsiai su savim kalbasi. Kaip koks „mišiugenas“.
Laukai ligi miškų pamažu budinas. Kaip jie ten budinas, aiškiai nepasakysi, bet jauti, kad po sniegu kažkas daros. Kaip ir mums po marškiniais, kai jau esam ką geresnio sumanę. Ak, ateina laikas ir vėl praeis, pasižiūrės tik į mus, ar dar esam, ar dar krutam, ar jau visai…
Baisiai greitai, kaip žinom, laikas prašvilpia prie stalo – na, ne tuščio – nebent prasideda kalbos apie ligas – taip staiga pasijutau iš ryto, taip vakare, taip paskui kitą dieną, taip dar ir dar… Taip pas vieną daktarą, kitaip pas kitą. Vienas taip sakęs, kitas kitaip… „Anas, – sako, – tavęs visai nė negydęs, galėjo nugydyt, kaip tu dar gyvas?..“ Visai nebežinai, kuriam duot, kuriam neduot… Visai neduot neišeina… Nors susiimk už galvos ir kilk tik greičiau nuo stalo, ir mauk kuo toliau.
Bet didysis uošvienės balius dar už kelių mėnesių. Kaip ten dėl jo užsakymą į televiziją siųsti, kaip užsimokėti, bus dar laiko. Bus. O gal tuo internetu? Saulius kol kas nelabai juo moka naudotis, bet jo dvyniai – Egidijus su Aristidu – tai prie to vaidinuoklio tiesiog prisirakinę. Reiks kreiptis į juos. Jie, varliūzai, dar tik šeštokai, o kas bus toliau.
Praėjo ir tie keli mėnesiai. Ir viskas savo vietose – ir triobos nesugriuvo, nesudegė, ir uošvienė sveika gyva. Uošvienės ilgai traukia. Na, apie Jurgitos motiną Saulius nieko bloga negal pasakyti – gera jinai jam, gera jo vaikams. Gera, nes nei ji jam, nei jis jai per daug po kojomis nesimaišė. Ir turėjo moterytė protelio nekišt, kur nereikia, liežuvio. Ir neapuostinėt iš kur nors grįžtančio su tam tikrais kvapais. Ir, o tai gal svarbiausia, žento kišenėje neskaičiuot pinigo. Va štai šitaip gyvenant, galima ir sugyventi.
Ir pasirūpinti šventišku muzikiniu pasveikinimu per respublikos televiziją.
Šiaip visokių filmelių ar koncertėlių prifilmuoja kas tik netingi. Visokiausios aparatūros dabar per akis, laksto žmoneliai po platų pasaulį kaip po savo kiemą, prisiperka visko. Rodo filmuotas medžiagas susirinkimuose, rodo namie. Bet va – per respublikos. Per respublikos! Girdės ir matys visa Lietuva. Televizoriai įjungti, kur tik yra vienokio ar kitokio rango ar amžiaus sukaktuvininkų. Kur ant stalų buteliai, tortai, gėlės.
Visiems visiems: štai gyvena, sakysim, tokia Kazilionienė – plaukai jos šarma nubarstyti, bet tai visai nesvarbu, nes širdis, o tai jau svarbu pašėliškai – jos dar jauna. Visa tai palydi vaikų ar kitų artimųjų atsidusimai – ai, kaip jie ligi šiol nematę, nemokėję tos žilgalvėlės įvertinti, pagloboti, atjausti, užvaduoti…
Ar ne bestijos, po teisybei?
O vis tiek geriau vėliau, kaip sakoma, negu niekad.
Po plačiašake obelim netoli lango šonais sustatyti du dideli stalai. Be namiškių – pačios Agatos, Jurgitos, Sauliaus ir dvynių – bus dar ir svečių – dar viena Agatos duktė su vyru, sūnus, bet tas be žmonos, nes Agata šitos prielipos nenori matyti, dar šeši vaikaičiai, du jau kaip reik briedžiai. Ateis dėdė Ambrazas, vadinantis save Žirnių Dėde, ne Pupų, nes toks jau buvo gerokai seniau ir kitur; kaimynės, porą kaimynų. Vietos turėtų užtekti – Saulius su Vidmantu ir Pranu tai tik iš pradžių prisės, paskui jie vaikštinės šen ir ten, lyg tik pakildami parūkyti, lyg šiaip nei iš šio, nei iš to. Vis užeidinės už pirties. Mat iš stipriųjų lašelių ant stalo stovės tik vienas butelis brendžio. Labai brangaus ir gero. Bet tik vienas – toks sukaktuvininkės ir jos dukterų nuosprendis. Tą brangųjį savo žinion, be abejo, perims Žirninis. O šampano tai jau šampano – galėsi praustis. Pranas, jis didelis storžievis, šitą gėrimą vadina plirškalu, tinkamu tik nuo vidurių užkietėjimo.
Ir štai jie kaip tik jau prie to dvigubo stalo, kuris nuo gardėsių net lūžta. Ant atidaryto lango palangės televizorius. Labai netoli nuo susirinkusių – viskas čia gerai apgalvota. Agata pasodinta taip, kad matytų ir girdėtų geriausiai. Viskas čia šiandien dėl jos. Jai čia atnešti ir visi jos akiniai – ir skaitymo, ir mezgimo, ir į keliuką žiūrėjimo. Garsas paleistas kiek tik galima stipresnis.
Ilgoka laukti, kol pasirodys raudona rožė, kol pasigirs „Sveikinimų koncerto“ pradinė melodija.
Sauliui, Vidmantui ir Pranui – tai nieko. Jie jau. Jie jau pasivaikščioję, jau, taip sakyt, su avansu.
Pagaliau prasidėjo. Kažkokiai močiutei Elvyrai po priminimų apie žilus plaukus ir jauną širdį dailusis „Lietuvos“ ansamblis, žengdamas skersnu žingsneliu, padainavo „Lietuvą brangią“. Parodyta, žinoma, ir pati močiutė su gražia kompanija. Ir dar – kokia pana ji buvo kadaise. Kadaise kadaise.
Sauliui dabar po širdim tik dilgt: jaunos Agatos nuotraukos tai jie į televiziją nenusiuntė. Paprasčiausiai užmiršo. Užmiršo šitokį dalyką! Nusiuntė tik sėdinčią gėlyne.
Tada savo dainas dainavo gražus aukštas dainininkas. Gal kokias tris.
– Tas kai jau įlenda, tai nebeišlenda, – sako Pranas. Pranas yra žinomas storžievis. Ypač jei dar užsilašinęs.
– Ką jis kaltas, kad jį prašo. Kad prašo, tai gal patinka. Koks čia kieno reikalas? Ir ne įlenda, gal įkiša? Čiagi redakcijos įrašai.
Po ilgų reklamų – apie moteriškus įklotus (Pranas šitoj vietoj irgi mestelėjo žodelį), apie lūpdažius, apie visokius vaistus, prieš kurių vartojimą būtina įdėmiai perskaityti pakuotės lapelį, o paskui pasitarti su gydytoju arba vaistininku, ekrane pasirodė ir Nelė Paltinienė. Pagaliau. Ir daina kaip tik apie mamą.
– Pala pala! – šūktelėjo Jurgita. – Sveikinimas buvo dabar ne mūsų mamai. Kitai – kažkokiai Povilionienei. Kaip čia dabar taip? Kaip tu ten prašei?
– Kaip kaip? Kaip buvom sutarę. O ką aš dabar žinau. Gal dar dainuos.
– Gal…
Bet savotiškas šešėlis jau perčiuožė per stalą. Ypač kai, laikui užtikrintai bėgant, dar dainavo ir kiti, visiems žinomi dainininkai.
Ak, pranešėja jau pradėjo skaityti pagiriamąjį bei padėkos žodį ir Agatai Šimkuvienei. Apie jos atsidavimą, pasiaukojimą, žinoma, apie žilus plaukus, bet jauną širdį. Štai ir ji pati savo gėlių karalystėje.
– Mama, matai?
– Matau matau, išdykėliai jūs, išdykėliai…
Ir tada kad sutrenks būgnai. Energingai trypdami vietoje, gražias gitaras draskyte draskė ir baisiai garsiai pradėjo dainą keli gauruoti vyrukai.
Agatai Šimkuvienei aštuoniasdešimtmečio dieną.
Storžievis Pranas, baisiai „susižavėjęs“, tiktai pašoko ir parodė, kad yra didelis specifiško žodžio meistras:
– A…
Senoji sėdi ir nieko negali suprasti.
Pašoko ir Jurgita:
– Ką tu pridirbai? Ką tu, sakyk, čia pridirbai? – puolė ji suglumusį vyrą. – Gal tau jau visai nebe visi namie? Ką tu čia ištaisei?
– Ką pridirbau, ką pridirbau? Aš pats nieko čia nesuprantu…
Televizoriuje peklos triukšmas, o prie stalo kapų tyla.
Tik pro sodo medžius į laukus pažvelgę, galėjo jie visi užmatyti, kaip iš vasarojaus vis išlenda ir pasislepia, vis išlenda ir pasislepia dviejų drąsių zuikių galvelės.
2012 02 22
Daina Opolskaitė. Iškyla
2013 m. Nr. 3
Apsakymas
Mano tėvas kalba per miegus. Kartais naktį staiga pabundu nuo jo juoko ar kvailo krizenimo gretimame kambaryje – tik jam vienam žinoma, iš ko. Kartais aiškiai girdžiu, kaip jis garsiai kviečia kažką užeiti, plodamas delnais ir klausdamas, kaip kelionė, koks oras ir nuotaika. kurčioje nakties tyloje jo žodžiai skamba taip tikroviškai, kad iš netikėtumo aš net atsisėdu lovoje pakreipdamas galvą durų pusėn – ar neužgriuvo svečiai. Būna naktų, kada jis ramesnis, išvien murma ir vangiai dūsauja, skundžiasi, kad yra labai pavargęs, siaubingai pavargęs nuo visko ir negalįs net pagalvoti apie Ruslaną. Kokį Ruslaną? Rytais nubudęs jis nieko neprisimena, klausinėjamas kategoriškai atmeta savo kalbas ir galop netekęs kantrybės sako, kad reikia tiesiog miegoti, o jei pačiam galvoj negerai, tai nereikia kabinėtis prie aplinkinių. Tada deda kavos puodelį į plautuvę, meta cigaretę pro langą ir išeina į darbą. O naktį vėl ploja delnais, džiaugsmingai sveikina atvykusiuosius, siūlosi paimti šlapius jų lietpalčius ir susijaudinęs aikčioja, kaip visi pasikeitė per tą laiką, kol nesimatė.
Kartais man atrodo, kad jis linkęs iš kitų tyčiotis.
Kartais man baisu, kad jis serga – baisia ir nežinoma liga, bet to nepripažįsta.
O kartais aš visai rimtai galvoju, kad jis tikras laimės kūdikis, taip stebuklingai lengvai gebantis žengti iš vieno pasaulio į kitą, taip stulbinamai natūraliai pasinerdamas į kiekvieno iš tų pasaulių rūpesčius, išrinktasis, galintis gyventi ne vieną gyvenimą vienu metu, ne kelis. Daugybę. Niekas nežino kiek. Ko gero, pavydžiu jam.
Aš – visai kitoks. Nė iš tolo negalėčiau lygintis su tėvu. Mudu tolimi kaip dvi planetos. Aš niekada nesapnuoju, neturiu dėl ko jaudintis, nesu linkęs kaupti jokių prisiminimų. Mano gyvenimas – vienas vienintelis, toks paprastas ir neįdomus, kad net neturiu ką papasakoti. Jame viso labo trys dalykai: prasti pusmečio mokymosi rezultatai, šeštadieniai kėglių klube ir Eva. Viskas labai aišku. Apie juos pasakodamas nesugaiščiau nė trijų minučių. Tiesą sakant, apie pirmuosius du apskritai neturiu nė menkiausio noro kalbėti, nes niekas nesikeičia jau keletą metų. Tik mano santykiai su Eva kur kas įdomesni.
Tėvas jau kurį laiką stebi mane ir sako, kad kiekvienas gyvenime yra linkęs į priklausomybes. Tiesiog pasmerktas joms. Kiekvienas tik ir ieško, nuo ko galėtų priklausyti, o paskui nepaliaujamai vaduojasi iš įvairiausių priklausomybių. Jis filosofuoja ilgai ir nuobodžiai, kalba kaip sfinksas, didžiausiomis mįslėmis, nesuprantu jo. Galbūt šitaip jis užsimena man, kad norėtų pasikalbėti apie mano vis labiau vyriškėjantį gyvenimo būdą, nes nėra aklas, o aš nieko nuo jo ir neslepiu, gal taip bando man kažką pasakyti apie Evą, bet, tiesą sakant, man nelabai įdomu.
Man patinka Eva, ji metais už mane jaunesnė, bet labai protinga. Ir graži. Džiaugiuosi, kad ją turiu. Prisimenu, kaip vis nedrįsau žengti pirmo žingsnio. Jau tūkstančius kartų kalbėjomės, o tą kartą ji net lankėsi mano namuose. Kaip gyvas neužmiršiu to vakaro. Ji sėdėjo mano kambaryje, pagaliau mudu buvome dviese, nors ir ne visai vieni, nes tėvas svetainėje žiūrėjo televizorių, o motina niekaip neišėjo iš virtuvės – orkaitėje dvi valandas troškino antį, nuo kurios nesitraukė nė per žingsnį. Po kiek laiko paaiškėjo, kad tėvas irgi niekur nesiruošia eiti, nes laukia anties. O Eva sėdėjo ant mano sofos gražiai parietusi kojas po savimi, dairėsi aplinkui, valgė ledus, kuriais ją vaišinau, ir čiulpė cukruotas raudonas vyšnias. Nepajėgiau ištarti nė žodžio, tik šypsojausi jai kaip beprotis. Vyšnios varė mane iš proto. Tą akimirką aiškiai supratau, kad jos geidžiu. Prakeikiau tą antį.
Tas nelaimingas vakaras taip ir baigėsi, bet jau kitą dieną po pamokų aš patykojau jos mokyklos rūbinėje, prispaudžiau prie sienos ir bučiavau, bučiavau kaip pašėlęs. Kažkas susikaupė many per tą vakarą ir to užteko, kad išgaruotų visos baimės. Laimei, ji, atrodo, kažko panašaus ir tikėjosi, nes nesipriešino man, kaip tūkstančius kartų vaizdavausi, o pati apkabino mano kaklą ir prigludo savo šiltu ir kvapniu kaip vanilė kūnu. Štai koks paprastas dalykas yra toji meilė.
Jau kurį laiką tėvas iš kažkur įsikalė į galvą, kad mudu per mažai bendraujame, nežinau, ką jis turi omeny. Juk matomės kiekvieną dieną. Nuperku jam cigarečių, netgi šnekučiuojamės vakarais, kol rūko balkone. Jis nuolat klausinėja, kaip man sekasi. Mokytis ir šiaip. Atsakau, kad gerai. Kas gerai? – klausia jis. Viskas gerai, gūžteliu pečiais, absoliučiai viskas. Tėvas užsitraukia dūmą, o aš galvoju, ką jis norėjo sužinoti: ar aš naudoju prezervatyvus, ar išmušti kultūros centro langai prie autobusų stoties – mano darbas? Tačiau jis tylėdamas surūko cigaretę, o paskui teiraujasi, ar neskambino motina iš užsienio. Dažniausiai atsakau, kad kalbėjausi su ja prieš kelias dienas. Paryžiuje lyja ir lyja, oras baisus. Lyja, sakai, tėvas krūpteli tarsi pabudęs iš ilgo letargo, lyja, taigi.
Jam, matyt, jau seniai kažko trūko, nes atrodė kaip nesavas. Gal jį kankino kažkokios baimės ar jautėsi dėl ko nors kaltas. Gal jį ištiko kokia vidutinio amžiaus krizė. Gal. Gal. Gal. Greičiausiai dėl to vieną dieną jis ėmė įkyriai man varyti nuobodžią litaniją apie kažkokią kelionę, neva iškylą, sakėsi suplanavęs ją jau seniai, visad apie tokią svajojęs: jis, aš, pajūris, palapinė. Nieko daugiau. Žinojau, kad jo neatsikratysiu. Tiesiog nemokėsiu pasakyti „ne“. Žinojau, kad bus žiauriai nuobodu, žinojau, kad jis būtinai viską suplanuos šeštadieniui, o praneš ne anksčiau kaip iš vakaro, ir žinojau, kad tą savaitgalį nežaisiu kėgliais priemiesčio klube, kur visada leidžiame laiką šeštadieniais, praleisiu svaigius pokalbius cigarečių migloje ir drėgnus Evos bučinius, dvelkiančius karamele, nes taip kvepia jos lūpų dažai. Karamele tuomet kvepia visas gyvenimas, visas mano pasaulis, aš klimpstu ir skęstu jame, kai siurbiu jos lūpas, rodos, valgau ją visą ir niekaip negaliu pasisotinti. Tada Eva nusimeta švarkelį, telieka su palaidinuke, po kuria nedėvi jokios liemenėlės, ir aš nebesivaldau. Ištempiu ją į naktį, šaltas oras skverbiasi mums į burnas, srūva kraujagyslėmis kaip opijus, šalta naktis, o mūsų kūnai nuo daugybės prisilietimų sproginėja ir virsta žvaigždžių dulkėmis. Mudu nyrame į netoliese esančius sandėlius, aš priremiu Evą prie sienos, nuplėšiu jos palaidinę ir sijonėlį, sugniaužiu delnuose jos apvalias mažutes krūtis ir akimirksniu nyru į patį tikriausią rojų. Kada nors mudu susituoksime ir susilauksime sūnaus.
Kaip sakiau, taip ir nutiko: buvo penktadienio vakaras, tėvas staiga pasakė, kad susiruoščiau kelionmaišį rytojui ir laukčiau staigmenos. Jis tai pranešė slėpiningai šypsodamasis ir primerkęs akis, tokiu pat balsu ir veido išraiška, kaip darydavo prieš devynerius ar dešimt metų pasakodamas man apie Kalėdų senelį. Atrodė žiauriai juokingai. Juk mačiau, kaip jis parsitempė iš rūsio suvyniotus miegmaišius ir mūsų senutėlę žalią palapinę. Visi tie rakandai stūksojo sukrauti koridoriuje. Žinojau tą jo staigmeną ir ji manęs visai nežavėjo. Iš tikrųjų laukė tikra kankynė. Keliasdešimties kilometrų kratymasis automobiliu į nuošalią vietovę, karštis, uodai, svetimi žmonės ir pokalbiai apie nieką ilgų ilgiausias valandas, kol užmigsim. Tada rytas, klykiančios žuvėdros ir sunki galva nuo neišmiegotos nakties palapinėje. Tėvas dar priminė, kad nepamirščiau glaudžių. Ir dviejų didelių rankšluosčių.
Išvažiavome šeštadienį iš ryto, vos tik pradėjus aušti. Dangaus pakraščiuose keistai vėrėsi šviesios dėmės. Jos augo ir plėtėsi, didžiuliai balti artėjančios dienos vyzdžiai skverbte skverbėsi į žemę. Aušo ankstyvas rytas, automobilyje buvo šalta, o aš tevilkėjau plonus kasdienius marškinėlius, galbūt dėl to visas drebėjau kaip lapas. Gal tai buvo ne šaltis, o kažkas, ko nepajėgiau suvokti. Medžiai, žolė ir besiskleidžiančios gėlės buvo tokių sodrių ir ryškių spalvų, kad net žeidė akis. Prisipažinsiu, atrodė, lyg viską: medžius, gėles, visą pasaulį, matyčiau pirmą kartą. Viskas buvo labai tikra, tikriau ir būti negalėjo.
Aš nemiegojau ir net nesnūduriavau. Beveik visą kelionę tėvas man pasakojo apie savo jaunas dienas. Iš pradžių aš jo beveik nesiklausiau. Kam gali pasirodyti įdomi tėvo jaunystė? Juk tai tamsūs laikai, beveik akmens amžius. Nespalvotas vaizdas televizoriaus ekrane ir laikraščių prenumeratos. Tačiau jis buvo nusiteikęs ypatingai. Iš tikrųjų įsijautė į savo prisiminimus, kalbėjo apie žmones, apie kuriuos nieko nebuvau girdėjęs. Pagaliau ėmė pasakoti tokius neįtikėtinus dalykus, kad vargiai galėjau patikėti, jog mano tėvas, kuris visą gyvenimą nieko daugiau neveikė, tik ėjo į darbą, važiavo į turgų pirkti bulvių, žiūrėjo per dienų dienas televizorių, nešė šiukšles ir kuriam greitai turėjo sukakti keturiasdešimt šešeri, kada nors taip būtų galėjęs gyventi.
Tėvas pasakojo, kad jų buvę penketas, visi karštakošiai vaikėzai penkiolikos šešiolikos metų ir visiems jūra buvusi iki kelių. Šėlionės iki paryčių, retkarčiais muštynės su nepažįstamais vaikėzais iš gretimų daugiaaukščių, prakirstos nosys ir lūpos. Dar – turistiniai žygiai su palapinėmis ir degtine, juostiniai magnetofonai ir kolonėlės. Amžinai įpykę kaimynai ir įbaugintos viso kvartalo katės. Gyvenimas buvo kažkuo panašus į vėją, nešte nešantį per vietas ir žmones. Ne, jie nebuvo blogi. Tik už įžeistą garbę ir berniokišką išdidumą būtų vienas už kitą kovoję iki galo. Rodos, viskas praėjo, liko tik anų dienų randai, bet net po tiekos metų jis niekaip negali pamiršti Ruslano. Ruslano nepamirš niekada. Kartais net einant gatve nelauktai kažkuriame veide šmėkšteli jo antakiai – tankūs, vešlūs, ir šypsena – kreiva, išspausta puse lūpų – taip jis vienas temokėjo šypsotis.
Ruslanas, Ruslanas, čia tėvas atsiduso ir įbedė akis į tolį. Apsimetė, kad žiūri į kelią. Tačiau jo vyzdžiai nejudėjo – jis nieko nematė. Žinai, sūnau, staiga pasakė jis, žinai, nutinka tokių dalykų, dėl kurių jautiesi klaikiai kaltas visą gyvenimą ir nepaaiškinsi kodėl.
Aš laukiau. Man reikėjo paaiškinimo.
Ruslanas, kaip ir jie visi, neturėjo tokių namų, į kuriuos norisi sugrįžti. Todėl kartu su kompanija daugiaaukščių rūsiuose suko magnetofono juosteles ir vieną po kito aliumininius dangtelius nuo degtinės butelių. Įgėręs būdavo ramus kaip mergaitė, net nekalbėdavo, iškart pasvirdavo prie sienos ir užmigdavo. Rūsiuose jie buvo įsirengę gerus gultus su tikrais čiužiniais, taigi Ruslanas likdavo nakvoti. Tą lemtingą vakarą jie visi gerokai padaugino ir apsvaigę nusibeldė net iki geležinkelio stoties. Ten stūgavo kaip laukiniai ir taip šėlo, kad išnėręs iš savo būdelės sargas pagrasino iškviesiąs miliciją, jeigu jie kuo greičiau neišsinešdins velniop. Naktis buvo tamsi ir ūkanota, nes prieš tai visą dieną lijo, ir jie stumdėsi patamsyje rėkaudami ir žvengdami, kibdamiesi į parankes ir kliūdami vienas už kito kojų. Visus juos buvo apėmęs svaigus siautulys, pavergiantis jaunus kūnus, nevaldomas ir pavojingas, aiškiai supranti jo keliamą grėsmę, bet žinai, kad pasipriešinti jai niekaip nepajėgsi. Tik Ruslano nebuvo girdėti, jis kaip visada tylėjo, tikriausiai eidamas miegojo, sunku buvo ką nors įžiūrėti. Kad jo nėra, jie pamatė tik parsiradę į savo landynę. Svaičiojo, kad jį pametė ir juokėsi. Paskui visi sukrito ir užmigo. Ryte Ruslanas nepasirodė. Tada visi patraukė į stotį. Ne ėjo, o lėkė, kaip vėjas. To, ką pamatė, neįstengs pamiršti per visą likusį gyvenimą. Kad ten būta Ruslano, jie atpažino tik iš drabužių – džinsinio švarkelio rankovės ir mėlynų treningo kelnių. Daugiau nieko nebuvo galima įžiūrėti. Jie ėmė rėkti visi vienu balsu, iš siaubo, kažkuris net apsivėmė. Pasirodo, kol jie kvailiojo tamsoje, Ruslanas užsnūdo ant bėgių. Jis nieko negirdėjo ir nepabudo. O jie nuėjo sau, palikę jį gaudžiančiam nakties traukiniui.
Tėvas tylėjo iki kelionės pabaigos. Vos vieną kartą pažvelgė į mane ir mirktelėjo – šelmiškai, tarytum norėdamas pralinksminti – ir aš nustebau supratęs, kad ir pats taip dariau daugybę kartų bendraudamas su žmonėmis. Tame vieninteliame paprastame judesy, tame mirksnyje buvo kažkas magiško – netikėtai atpažinęs save pajutau keistą, ugningą šilumą ir lioviausi drebėjęs. Tolumoje švytuliavo baltos pavienių žuvėdrų salelės, įkaitusio smėlio ir vandens kvapas tvilkė odą ir šnerves.
Mudu sustojome ir įsikūrėme jaukiame pušynėlyje, visai netoli jūros. Poilsiautojų, nors buvo savaitgalis, šmėkščiojo vos vienas kitas ir ne arčiau kaip už šimto metrų – jie vaikščiojo tylūs, pavieniui, tarytum dvasios tarp išlakių pušų kamienų. Buvo labai tylu. Dairiausi aplink – bandžiau prisiminti, ar kada nors man teko šioje vietoje būti iš tų retų kartų, kada vaikystėje vykdavome visi trys atostogauti. Prisiminiau, kaip motina imdavo iš mašinos krepšius, pjaustydavo duoną, lašinius ir lupdavo kietai virtus kiaušinius, o jos maudymosi kostiumėlis buvo su plačiomis petnešomis ir nusėtas raudonais žirniukais. Aš lakstydavau aplink pušis, rinkdavau nukritusius kankorėžius ir mėtydavau juos į laužą. Gal visa tai vyko šiame pušyne, o gal net žvelgdamas į laužo liepsną sėdėjau toje pačioje vietoje, kurioje sėdžiu dabar, klausiau atminties. Atmintis atsakė: ne, neteko. Arba aš paprasčiausiai ničnieko neatpažinau, neprisiminiau. Jau sakiau, kad niekada nebuvau linkęs visko kaupti atmintyje. Visada galvojau, kad taip gyventi kur kas paprasčiau. Kam beprasmiškai laikytis įsikibus dalykų, kurie praėjo ir nebegrįš. Tačiau kaip tik dėl to, kad neturėjau prisiminimų, aš pirmą kartą gyvenime pasijaučiau toks nesaugus. Būtent dėl to nesaugumo pajutau neaiškią baimę, tarytum būčiau pakliuvęs į kažkokius spąstus. Gal čia buvo kaltas tėvo pasakojimas, kaltas Ruslanas, kurio net nepažinojau, bet kurį aiškiai regėjau kaip gyvą – lyg pats būčiau buvęs jis, lyg visa tai būtų nutikę man. Praeitis iškilo prieš mane kaip galingas demonas, grasindamas niekais paversti mano abejingumą, kurį ilgus metus puoselėjau, ir sugriauti mano šiandieną. Net tėvas man rodėsi kažkoks kitoks, svetimas, kokio niekada nemačiau.
– Tu atrodai išbalęs, – tarstelėjo jis, tempdamas paskui save geležinius palapinės įtvarus.
Žvelgiau į jį, į jo rankas, į tai, ką jis darė – tempė audeklą ir smeigė į žemę laikiklius – ir regėjau jaunuolį, mačiau save, kupiną gyvenimo džiaugsmo ir nežinomybės, ateities, kuri dar tik laukia, ir dabarties, kuri kartais tampa tokia panaši į praeitį, kad net neatskirsi. Tai mano tėvas, tai aš pats kiaurą naktį ošiu su draugais prie laužo, ir mūsų jaunos galvos svaigte apsvaigs nuo didžiulio žvaigždėlapio tamsiame danguje. Mes visi šešiolikmečiai ir visi dievai, herojai, galintys pasipriešinti lemčiai. Jaunystė putos kaip amžinybės gėrimas, liesis per kraštus iš mūsų jaunų kūnų ir širdžių. O Ruslanas kaskart surauks savo tankius antakius ir lėtai nusišieps kreiva šypsena, laužo šviesoje pažvelgdamas kiekvienam į veidą – memento mori.
Tėvas garsiai kalė palapinės strypus į žemę. Aidas kraupiai kvatojo visame pušyne. Smūgiai negailestingai čaižė tylą, kaskart priversdami mane krūptelti. Norėjau rėkti. Jaučiau, kad tuoj išprotėsiu. Paklausiau, kada eisime maudytis. Sumečiau, kad noriu kuo greičiau pasinerti į vandenį, kad jis pagaliau apsemtų ir atvėsintų mano mintis, įsiaudrinusią vaizduotę, grasinančią išsprogdinti smegenis.
– Galime kad ir dabar, – pasakė tėvas. Padėjo plaktuką. – Viskas palauks. Eime, vanduo tave atgaivins.
Jis nusišypsojo ir suspaudė man petį: eime, sūnau, tau patiks, aš žinau.
Aš nieko nežinojau. Drebėdamas nusimečiau drabužius ir įbridau į vandenį. Karštligiškai bridau ir bridau gilyn, vanduo keistai tamsėjo ir vilnijo, godžiai traukė į save, bet ir traukėsi pats, gaudė ausyse tarytum didžiulis artėjantis traukinys. Mano plaukų šaknis ir akių įdubas apsėmė ledinė tamsa, tarytum šaltas geležinis lankas suspaudė kaktą ir aš ėmiau dusti. Pasiekęs kojomis dugną atsispyriau jo ir kaip galėdamas greičiau išplaukiau į krantą. Atsisėdau smėlyje ir apsikabinau kelius.
Vakare ugniavietėje įkūrėme laužą. Aš gerokai atsigavau. Sušilau ir nusiraminau. Užkandome atsivežtinio maisto: šaltos mėsos, dešros, duonos, dar sūrio, daržovių. Sėdėjome iki vėlumos, kol į kūnus ėmė smelktis vėsa. Išsitraukėme miegmaišius. Tėvas paragino mane gulti, o pats sakėsi dar pažiopsosiąs į laužą, pažarstysiąs baigiančias smilkti žarijas, kad išblėstų.
Įlindau palapinėn. Susirangiau miegmaišyje ir pabandžiau snausti. Maniau, kad užmigti niekaip nepavyks ir, kaip įprastai nutinka panašiose vietose, prasikankinsiu visą naktį, tačiau, mano nuostabai, akis iš karto ėmė merkti lipni migla. nubudau taip pat veikiai, kaip ir užmigau, lyg kas būtų papurtęs už peties. Pajutau, kad tėvo palapinėje nėra. Greičiausiai jis net nėjo gulti. Keistas jausmas nutvilkė: atrodė, kad vyksta kažin kas nenuspėjama, nesuprantama. Sugrabaliojęs tamsoje atsegiau miegmaišį ir keturpėsčia išropojau iš palapinės.
Oras buvo tvankus, beveik neturėjau kuo kvėpuoti. Tačiau naktis spindėjo giedra – akinamai pro pušis švietė mėnulis, jo pilnatis jau dilo. Pušys tyliai braškėjo savo liaunais kamienais siūruojamos vėjo. Atrodė, tarytum kas bando atverti tūkstančius nematomų durų. Už palapinės švytuliavo blausi šviesa ir šokčiojo atšvaitai – spėjau, laužas taip ir nebuvo užgesęs. Veikiau – neužgesintas. Tikriausiai tėvas tebesėdėjo žiūrėdamas į jo liepsną – aiškiai jaučiau, kad prie ugnies kažin kas yra. Girgžtelėjo pušis. Aš pasukau į šviesą.
Ugnis – kaitri ir didelė – aukštu stulpu kilo į dangų ir tvankioje naktyje degė lygiai ir gražiai. Sunku buvo pasakyti, kas sėdėjo prie jos. neaiškiai mačiau žmogų, žmones, o kai pavidalai, apgaubti banguojančios kaitros, sujudėjo, galutinai įsitikinau, kad tai ne vienas, bet du kūnai, du žmonės. Dėl susiliejusio vaizdo buvo kalta liepsna. Įkaitęs oras virpėjo ir skleidė bangas, kurios ritosi vis tolyn ir tolyn, lydydamos ir tirpdydamos visą pasaulio vaizdą. Oras plazdeno ir raibuliavo prieš akis. Liepsna godžiai grobė nakties orą, sukurdama keisčiausią iliuziją. Staiga pro ugnies liežuvius visai aiškiai įžvelgiau du nuogus kūnus. Mačiau raumeningas vyro rankas ir masyvų skeltą smakrą su gilia duobute, trikampio moters veido kontūrus, lanksčias kojas ir platų dubenį. Aš juos pažinau. Stebeilijausi į savo tėvą ir motiną netekęs žado, negalėdamas nė šūktelti, kad čia esu aš ir kad jie baigtų savo orgiją. Mačiau, kaip jie aistringai glamonėja vienas kitą, ir tas reginys keistai atsiliepė mano sąmonėje. Jų jauni kūnai persipynė, virpėjo tarytum krečiami drugio nuo šokančios ugnies ir štai pagaliau mano tėvas atmetė galvą aukštyn, išplėstomis akimis žvelgdamas į pušų viršūnes, o motina dusliai alsuodama prigludo prie jo krūtinės. Aš stovėjau kaip įkirstas ir jaučiau, kaip ima gelti rankų ir kojų kaulus, visus sąnarius, plyšte plyšta galva, lyg pašėlęs gyslose tvinksi kraujas, kaip skausmas ištirpdo nuovoką ir sąmonę, kaip grįžtu į būvį, kai buvau pradėtas, seniai seniai, o ugnies liepsna išdegina man akis.
– Kaip gerai, kad atsibudai, nežinau, ką daryti.
Krūptelėjęs atsimerkiau. Ir dar kartą krūptelėjau. Prie manęs stovėjo Eva, taip, Eva, pati tikriausia, aiškiausiai matoma ir paliečiama, nors jos plaukų sruogos taip pat raibuliavo nuo laužo šviesos. Pažvelgiau į ugnį – prie jos nieko nebuvo. Nieko ir negalėjo būti, juk tai tebuvo košmaras, mano vaizduotės kūrinys. Mano motina stažuotėje Paryžiuje, grįš mėnesio pabaigoje, o tėvas…
– Eva, čia tu?! Čia tu, tikrai?! – springau savo balsu. – Kaip, iš kur tu čia? Tu atvažiavai?
Kas čia, kas ji – dar viena beprotybė, saldi haliucinacija ar gyvas žmogus?! Kaip ji čia atsirado? Net paliečiau jos palaidinę, trumparankovę, žalią su juodais apskritimais.
– Liaukis elgtis kaip išprotėjęs. Nerėk. Susapnavai ką nors ar ką? Kaip tik ėjau tavęs žadinti, – pavargusi pasitrynė kaktą ir aš pamaniau, kad ji visai nemigo. – Nežinau, kas Rapukui. Klykia kaip pamišęs. Gal pilvelį pučia, žvėriškai pavargau.
Spoksojau į ją kaip negyvas. Norėjosi rėkti ir griebus ją už pečių smarkiai, kone žiauriai supurtyti – kokia čia velniava, kas čia per žaidimas, nejau ji iš manęs tyčiojasi?! Liaukis, norėjau išrėkti jai, bet kaip tik tada mano ausys pagavo kažkokį niurzgimą ir pratisus garsus, panašius į katino kniaukimą. Kas čia? Kas tai buvo?
Eva pakėlė akis (prieš tai tupėjo jas užsidengusi delnais), atsiduso.
– Sakiau, visai nemiega. Nežinau, kas jam. Nueik, aš pavargau.
– Ką? Eva, ką tu kalbi? – šnabždėjau negalėdamas atsitokėti. – Eva, brangioji, tu išprotėjai, apie ką tu kalbi? Čia buvo mano tėvas. Kur jis? Būk gera… – suėmiau ją už pečių ir papurčiau. Akimis jos maldavau stebuklo – realybės pojūčio, kurį beviltiškai buvau praradęs ir žūtbūt norėjau susigrąžinti. Jos akys išsiplėtė. Supratau, kad ją gąsdinu.
Ji atsistojo, nėrė į mūsų palapinę ir grįžo su kūdikiu ant rankų. Žiūrėjau į jį išpūtęs akis. Eva visaip šnekino ir ramino mažiuką. Vadino Rapu, Rapuku. Paskui atsisagstė palaidinę ir čia pat pritūpusi ėmė žindyti. Savo akimis mačiau, kaip iš jos krūties į kūdikio burnytę liejasi pienas, o kūdikis traukia jį ir čepsi lūpytėmis.
– Imk, panešiok savo sūnų, o aš einu nors kiek nusnūsti, – baigusi maitinti tarė Eva, įbruko man kūdikį ir šmurkštelėjo į palapinę.
Norėjau sušukti, kad ji grįžtų, kad liautųsi žaisti! Kas tai – haliucinacijos, sapnas? Ar aš išprotėjau? Dieve, kaip sugrįžti į savo gyvenimą? O, žinau, ko gero, aš pernelyg padauginau žolės, nusprendžiau. dabar juk šeštadienio vakaras, sėdžiu miestelio klube, į ausis liejasi svaigi muzika, ji užtvindo visą protą ir aš atsijungiu. Viskas praeis, nes nebuvo nei iškylos, nei jūros, nei girgždančių pušų, nei tėvo, nei Evos, nei kūdikio.
Tačiau kūdikis staiga sukliegė mano glėbyje išžiojęs bedantę burnytę, tarsi norėdamas priversti patikėti tuo, kas vyko. Neišmaniau, ką daryti. Niekada nebuvau laikęs kūdikio. Mane apėmė siaubas. Nejaugi čia mano sūnus? Iš kur jis atsirado? Kada ir kaip jis gimė? Ar aš turiu šeimą, esu susituokęs su Eva? Jei taip, tai kada? Man buvo baisu, kad neprisimenu nieko, neprisimenu tokių svarbių dalykų, kurie man nutiko.
Pagaliau kūdikis ant mano rankų užmigo. Laužo šviesoje aiškiai mačiau jo mažą veiduką – išsipūtusius žandukus, mažą kaip sagutę nosį ir akių brūkšnelius. Prisiminiau savo kūdikystės nuotraukas, kurias mama rūpestingai klijavo į didžiulį rudą albumą. Kūdikis iš tikrųjų buvo nepaprastai panašus į mane. Ko gero, jis iš tikrųjų mano sūnus. Netikėtai pajutau, kad myliu jį, tą šiltą kamuolėlį savo rankose, ir nustebau supratęs, ką reiškia būti tėvu. Juk tai Rapolas, mano sūnus. Eva jį vadino Rapu, Rapuku. Juk mes abu sutarėme dėl šio vardo. Nesuprantu, kaip galėjau tai pamiršti. Aš turiu sūnų. Tai nuostabu.
Sėdėjau prie laužo su kūdikiu ir žiūrėjau į skaisčią liepsną. Eva miegojo palapinėje. Gal jos ten nė nebuvo. Aš nežinojau, nešaukiau jos. Buvo tylu, tik pušys girgždėjo kaip senos veriamos durys. Kvepėjo jūra ir samanos. Nežinojau, kiek dar buvo likę iki aušros. Nežinojau valandų. Staiga susigriebiau, kad nežinau, kiek man metų. Kadaise tėvas buvo teisus sakydamas, kad manęs laukia daugybė staigmenų. O gal jis to net nesakė, gal tai suvokiau pats? Ką pamatysiu išaušus rytui? Ar jau keliausiu namo? Kur mano namai? Mano tėvas sapnuodamas gyveno daugybę gyvenimų ir nė vieno iš jų neprisiminė. Laikiau jį laimės kūdikiu. Niekada nemaniau, kad taip sugebėčiau, negalvojau, kad kada nors būsiu į jį panašus. Žinai, sūnau, kartą pasakė man tėvas, žmogus sutvertas priklausomybėms. Gyvenime daug ko negali paaiškinti, nes paprasčiausiai nesuvoki. Taip jis kalbėjo apie save. Kalbėjo apie Ruslaną. Ir tie žodžiai buvo skirti man. Girdėjau juos pats, savo ausimis, aš jų klausiausi. O gal tai buvo žodžiai, kuriuos aš pats kada nors ištarsiu savo sūnui? O gal juos jau ištariau jam?
– Tėte, tu rėki! Kalbi per miegus, ei, ar girdi?
Atsimerkiu. Apsidairau. Esu namuose, savo lovoje. Tarpduryje vienomis trumpikėmis stovi išstypęs paauglys – ilgomis kojomis, susivėlusiais garbanotais plaukais, kokių penkiolikos šešiolikos metų – ir priekaištingai žiūri į mane. Aiškiai matyti, kad jis ką tik pakirdęs iš miego.
– Tu kalbi per miegus, – pakartoja jis žiovaudamas. – Visokiausias nesąmones. Ir šauki kažkokį Ruslaną. Aš noriu miego, tėti, vėlai grįžau.
– Aš ne…
– Būk geras, liaukis, – jau piktai sako vaikėzas, duodamas aiškiai suprasti, kad man ne visi namie, ir užveria kambario duris.
Henrikas Gudavičius. Žmonės, kas gi čia darosi?..
2013 m. Nr. 2
Poringės
Tas, apie kurį nieko nežinau
Sergu. Radikulitas prispaudė, bet ne per juosmenį, o gerokai aukščiau. Nežmoniškas skausmas tarp menčių, kartais taip spusteli, kad oro pritrūksta. Guliu ir bijau pajudėti, tik dejuoju. Vakar ilgokai dirbau retųjų augalų sklype, lyg tyčia vis prisimindamas, ką man kadaise buvo sakęs meistras Stasys Plutulevičius iš Mardasavo: darbas taip pat yra malda.
Supypsi telefonas. Žmona perskaito mūsų vyresniosios dukros žinutę ir sako:
– Aušra bus rytoj vakare.
– Gal jau nei aušros, nei vakaro nebus, – dejuoju ir stengiuosi apsiversti ant kito šono.
– Dievas tave baudžia. Vakar plušėjai visą dieną murzinas ir piktas, kai žmonės ėjo su gėlėmis prie kryžiaus… Galvojai, kad tavo puoselėjamų žolynų bendrija svarbiau už šventą žmonių susiėjimą per Žolinę…
– Bet darbas taip pat yra malda.
– Dievas tave baudžia ne už darbą, o už puikybę. Jeigu sodininkui atrodo, kad jo darbas ar jo būsimas derlius yra svarbesnis už Pasaulio sukūrėjo darbą, tai jis klysta, juk mirtis visą šitą žemišką svarbą nubrauks… Nevalia dirbti, kai visi švenčia.
– Ne visi, o tik krikščionys.
– Netiesa. Dievas yra vienas. Visiems yra vienas. Tik jo apraiškos skiriasi. Indų mituose pasiskaityk, kaip kantriausias išminčius dvylika metų išstovėjo upėje ant vienos kojos laukdamas, kol jam pasirodys Dievas. Tas pats Dievas, kuris ir čia, ąžuolų žemėje, mūsų kunigaikščiams pasirodydavo. O ir dabar žmonėms pasirodo. Labai retai, bet pasirodo. Kartais kaip pavargėlis senelis. Kartais švytintis raitelis ant balto žirgo. O kartais ir kaip dzūkelis grybautojas ant surūdijusio dviračio…
…Nieko nebesakau, nesiginčiju. Tyliai dejuoju. Nėra ko gamtininkui šiauštis prieš nepaneigiamus filologinius ar teologinius stebuklus. Guliu apmiręs tarsi koks vikšras, kurį stebi paukščio akis. Vikšras bijo krustelėti, apsimeta, kad yra nelesamas ir kartais lieka gyvas. Bet kodėl man dabar kaip tik šitoks palyginimas į galvą smilktelėjo? Gal iš tiesų Dievo akis mato, kad esu visiškas netikėlis. Saulė šviečia pro langą, greitai bus beveik trisdešimt laipsnių karščio, o aš guliu lovoje su megztiniu ir retkarčiais pajuntu, kaip šaltas drebulys perbėga nugara. Bijau net pajudėti. Nors vargu ar šitaip savęs vis labiau bijodamas tapsiu doresniu krikščionimi. Vargu. Man vis tiek artimesnis yra Alfonso Nykos-Niliūno atviras atsargumas: „Dievas yra tas, apie kurį aš nieko nežinau.“ Ir savo prižiūrimus laukinius augalus prie Krūčiaus upelio aš tikrai kartais geriau suprantu negu per radiją kruopščiai komentuojamas šventraščių eilutes.
Gal jau tikrai mane koks nelabasis kibina, kad retkarčiais, apsilankęs tikinčiųjų šventėse, pastebiu tai, ko nereikėtų pastebėti. Ar galima nematyti? Štai iškėlė apylinkės bendruomenė naują skulptūrinį kryžių prie kelio. Pasodino plačialapių bergenijų, tujų ir net šešis didokus ąžuolėlius. Ir, žinoma, iki kryžiaus šventinimo dienos nudžiūvo tie ąžuolėliai. Kas gi sodina jau žaliuojantį medelį rugpjūčio mėnesį? Žiūrėk dabar ir graudinkis, – va, kaip šiugžda sausi, parudę lapeliai… – jau savaitę stypso mirę ąžuoliukai prie kryžiaus, ir niekas nesusiprotės išrauti, tegul visi mato jų nukankinimą. Ir vakar, per pačią Žolinę, tą kryžių šventino. Todėl ir nesiskubinau ten. Nenorėjau matyti viešai paniekintų ąžuolėlių. Nuvažiavo žmona, o vakare atsidūsėdama be didelio džiaugsmo pasakojo apie naują lietuvišką medinio kryžiaus misteriją paplentės pakilumoje priešais parduotuvę. Sakė, kad susirinko daug žmonių: kostiumuoti vyrai beveik užstojo tuos nudžiūvusius ąžuolėlius; moteriškės su margais žolynais rankose giedojo kaip pridera ir fotografas fotografavęs iš visų pusių. Tiesa, klebonas vėlavo, todėl visi jo laukė pusę valandos, bet nuobodu nebuvo, nes visai netikėtai atsvirduliavęs plentu girtutėlis lentpjūvininkas, stumte stumdamas dviratį, pats vos laikydamasis ant kojų, ir jau iš tolo visi regėjo, kad grius. Taip ir buvo. Sumostagavo nuo grybų pajuodusiomis rankomis, paleido dviratį į šoną, o pats stebėtinu atsargumu tik persikreipė visas ir iš lėto kaip sulėtintame kino kadre kniubo tiesiai į šviečiantį gėlyną prie pat kryžiaus. Visi tylėjo, lyg nežinotų, ką reikės toliau daryt. Bet atsirado gerasis samarietis. Vienas giedotojas pakėlė sukniubusįjį, užsodino ant dviračio ir liepė važiuoti namo. Šis ir nuvažiavo lyg sapnuodamas, tik ne namo, o atgal į lentpjūvės pusę, bet po kelių minučių vėl sugrįžo ir išgąsčio perkreipta burna paklausęs: „Žmonės, kas gi čia darosi?..“
…Guliu dabar ir galvoju, kad kartais toks girtas prastuolėlis viską suvokia žymiai aiškiau ir dievobaimingiau nei blaivas ir kostiumuotas parapijietis. Tikintieji laukė šventės, pagarbiai šnibždėjosi, kad klebonas ligonį lanko, todėl vėluoja, ir kurį laiką niekas tartum nė nesiruošė gelbėti ano bedievio, parpuolusio prie žydinčių gėlių visai šalia kryžiaus. O jis, tas dvidešimt pirmojo amžiaus varguolis, staiga tik nusipurtė bjaurų savo girtumą ir atsitokėjęs, ano griežto geradėjo paragintas nuvažiavo šalin, bet apsisukęs ir vėl sugrįžo, ir visiems į akis priekaištingai nusistebėjo, tarsi nieko nebijantis, visiems lygus saviškis.
Prieš porą savaičių važiavau pro tą kryžių, kai buvo ką tik pastatytas. Dar nežydėjo skaisčiai geltoni serenčiai, ir tie šviežiai pasodintieji ąžuolėliai dar nestirksojo nudžiūvę. Dar pamatinis cementas nebuvo sustingęs, todėl naująjį kryžių iš šonų prilaikė trys ilgos kartys – tartum Dievo sūnų į Golgotą atlydėjusių sargybinių ietys. O kitoje kelio pusėje prie parduotuvės šlitiniavo pulkelis talkininkų. Paplentės griovyje miegojo dar du. Jau atidirbę ir iki nugriuvimo prisigėrę. Tokia buvo kryžiaus statymo talka. Tai ir galvoju dabar, sopulingo radikulito žaibais ketvirčiuojamas, kad kiekvienas vis savaip keliame savo kryžių. Ir nešam jį kiekvienas taip, kaip įstengiam. Ir niekas čia man nepasakys geriau už natūralistą Voltą Vitmeną: „Aš matau tave kiaurai – už mane geresnis tu nesi.“ Bet iš pat ryto gana griežtai žmonos išsakyti šventosios evangelijos žodžiai apie puikybę, žinoma, yra teisingi. Aš žinau, kad žmogiškoji puikybė ir godumas yra dvi pačios peiktiniausios nuodėmės. Todėl neduok Dieve nors per krislelį pasijusti pranašesniu už savo gentainį. Kad ir už tą nelaimingą Vytautą, staiga visų akivaizdoje parpuolusį tiesiog po nukryžiuoto Viešpaties kojomis.
Neteisingas liudijimas
Guldau dviratį prie nemaloniai ryškiai nudažytos, šlykščiu kvapu nosį badančios tvoros. Stabteliu šalia akinamai baltos mašinikės ir dairausi. Na, ir kiekgi čia tų natūralesnių istorinio panemunės kaimo spalvų dar įžvelgtum, dėl šitokio menkniekio nei iš šio, nei iš to susierzinęs tamsta, kai taip gražiai per samanotus kalnus, per šilus, žiūrėk, jau ir atklysta dar viena bobų vasara. Nesiskubinu kilti į mažutę paplentės parduotuvėlę, nes ten kažin kas itin dalykiškai ir atkakliai prieš pardavėją rankomis mosuoja. Aišku, kad ne kas kitas, o išlipęs iš tos prabangios mašinikės Vadybininkas, todėl teks luktelėti. Vietiniams visai nesunku bet kurį atvykėlį vienu žodžiu įvardyti. Todėl ir Vadybininkas – čia jau įprastas to žmogaus apibūdinimas. Ir taip guviai jis ten kalba su pardavėja, vis į savo leistrus pažvelgdamas, taip nuoširdžiai agituoja, tačiau pardavėja vis atsisako: „Ne, nereikia…“ Bet jis nesiliauja siūlęs, greit neatstos, juk šitokio atkaklaus įtaigumo dabar ypatingai populiariose privačiose vadybininkų kolegijose ir moko. Negirdžiu, ką jie kalba, bet gestai ir šypsenos viską pasako: gyva komercija, ir tiek.
O ant suolelio prie parduotuvės slūgso visai jau suglebęs Jurgis Šimelionis smarkiai išpurtusiu veidu. Sakytum pūzras koks – nebe žmogus. Prie jo glaudžiasi apygirtis bernaitis, dar visai jaunas, bet jau gerokai paliegęs. Irgi nebūtina girdėti, ką jiedu šneka – aiškiai matyti, kad Jurgis gavęs pensiją, todėl jau gerokai abu paėmę, bet tasai jaunasis norėtų dar. Nenustebčiau, jeigu netrukus čia pasirodytų ir Gaidulyno Algis, ir Rimas Raiciekiūtis. Ana, vos tik pagalvojau, Rimo galvukė iš už baltų plytų mūro jau ir kyščioja, jisai irgi stebi, kas čia toliau dėsis. Ir jeigu Jurgis, vargais negalais pakilęs nuo to svaigiai liūliuojančio suolelio, vis dėlto pakartotinai dar įkūprins į parduotuvę, tai būtinai atsiras čia ir Rimas. Bet aš dabar labiausiai norėčiau, kad atlinguotų į parduotuvę abudu broliai Baubinai, tai bent atsiprašyčiau aš jų čia pat, visiems girdint, ir kad būtent Jurgis Šimelionis viską aiškiausiai girdėtų. Juk ne Baubinai prieš dvi savaites slapčiomis nutykoję supjovė Smalinių miško pakrašty vėtros išverstas pušis ir išsivežė, o šitas, va, tikrai jau ne šventas Jurgis su savo abiem sūnais. O ir kaip aš taip kvailai nesusigaudydamas anądien užsipuoliau savo kaimynus, brolius Baubinus, net nesmagu prisiminti! kiek pagrybavęs leidausi pušyno šlaitu, su lazdyno lazduke krūmokšnius lengvai prasiskirdamas. O jiedu, iš tolo pamačiau, sliūkina savo keliuku palei Balas ir garsiai vis kalbasi tarpusavy. Vienas tik užrėks – ir nutyla, paskui jau kitas kad užbaubs – ir nusiramina. Tiesiog kažką šūkalioja vienas kitam, nes tas, kuris visada niūresnis, gerokai sparčiau žengia, alksnine lazda pasiremdamas, o kitas, rudaplaukis, klibikščiuoja atsilikęs. Jie visada taip keliauja iš savo ūkio į Ramutės parduotuvę alaus atsigerti. Eina ir šaukia, tarsi norėdami kažką svarbaus pasakyti, bet vienas kito ne per daug klausydami. Jiems gal labiau rūpi, kad miško žvėrys tokia proga abu pamatytų, išgirstų – va, žiūrėkit, kaip sutartinai broliai ir šiandien iš savo kiemo neatidėliotinu reikalu išėjo. Taigi, žirgčioja rėkaudami palei savo balas, o aš, nesislėpdamas už kadagių, mikliai išneriu į taką prieš pat vyresnįjį Baubiną ir tiesiai klausiu: „Tai kam pardavėt Smalinių pušis? Supjovėt, išvežėt ir pardavėt?“ Niūrusis Baubinas net loštelėjo atgal visu savo stambiu kūnu. Žiūri, iš kur čia aš kaip koks ilgakiškis iššokau ir ko čia dabar taip netikėtai jį užsipuoliau. Ir tuoj pat pradeda teisintis, savo alksnine lazda mojuodamas, kad šį kartą ne jie į Smalinių mišką lindo, ir jeigu aš nežinąs, tai galiu susikišti tokius kaltinimus savo siauron šiknon. Tuo tarpu prisiartina rudaplaukis Baubinas, o jis visada tylesnis ir taikesnis už brolį, todėl bando mus sutaikyti, nes taip ir stypsom abu su tom nevienodo storumo lazdomis vienas prieš kitą. O dar ir šiaušiamės lyg širšuonai. Visa tai nutiko gal prieš porą savaičių, o šiandien, kai jau viskas paaiškėjo, tikrai norėčiau brolių Baubinų atsiprašyti. Ai, kaip gerai būtų, jeigu jie negaišdami atžirgliotų čionai pasiilgę alaus. Svarbiausia, kad tas paliegėlis našlys Jurgis dabar galų gale susiprotėtų, koks yra velniškas provokatorius. Juk tai jis ir aną, ir šitą kartą… taigi, jis jau du kartus susiglobė lyg niekur nieko Smalinių miško malkas. To antrojo reiso priekaba su pušies ir juodalksnio trinkomis tebestovi mano kieme, teisingiau pasakius – Smalinių vienkiemyje, kuris man, kaip tikram „apleisto dvaro“ nuomininkui, ne juokais patikėtas. Kaip ten kadaise kalbėjo Albinas Kaupinis iš Avyrės apie seseris Smalinytes: „Gražios buvo Smalinių mergos, navet, ir visai nebritkios, nu, pravda, visos ir ištekėjo…“ Jų buvo daug, net septynios seserys, bet amžiną atilsį senųjų Smalinių vienkiemis dabar pagal testamentą priklauso vienai vienintelei paveldėtojai Rožei. O plati Smalinių gentis, ko gero, tik ir taikosi, kaip čia tai poniai Rožei vis priminti tokią baisią neteisybę, ir aš, būdamas padorus nuomininkas, tikriausiai privalėčiau viską apsaugoti – žuvis tvenkiny, bites po ąžuolais, seną kerpėtą sodą, didelį trobesį be perkūnsargio ir mišką, ypač tą, kur prie Baubinų keliuko. Toks tas ir saugojimas. Labai čia prieš ką su plona lazduke pamojuosi. Negaliu gi su tais senberniais broliais be didelio reikalo susipykti, nes jie čia pat gyvena, o savininkė Smalinytė gerokai toliau, net Pavaros kaime. Bet paini nelemtų malkų istorija dievaži absurdiška. Taip sparčiai šitas jos giminietis Jurgis, tikras jos amžiną atilsį sesers vyras, suspėjo nusipjauti vėtros išverstas pušis ir taip greit išsivežė, kad aš nieko pamatyt ar išgirst nesuspėjau, nieko nepajutau, o dar ir kaimynus nekaltai užsipuoliau. Kiek palaukęs tas pats Jurgis su sparčiais talkininkais vėl sudorojo dar likusias išvartas ir vežėsi jau antrą kartą. Tada jau ir aš juos iš karto pažinau. Bet jiems labai nepasisekė – sprogo traktoriaus rato kamera. Ir tada jau tas baisus, dvokiančiais tepalais apvarvėjęs Jurgio traktorius su vogtomis malkomis, baisiausiai kriokdamas ir dūmydamas, įropojo visais trim ratais į mano skiedryną. Negana to, kad įropojo, bet ir ilgam liko riogsoti, išleidęs kvapą. Šitoks milžiniškas įkaltis – visą kiemą apsmardinęs ir dūmais, ir Jurgio Šimelionio talkininkų keiksmažodžiais. Po kelių dienų nebeiškentęs nuvažiavau į Pavarą ir papasakojau apie tai sodybos savininkei Smalinytei, kurią pagarbiai derėtų vadinti ponia Rože, nes leidžia man gyventi senoje Smalinių sodyboje ir net visokių daržovių iki valiai užsiauginti. Ir ką gi – Rožė jau pati viską žinanti, kaimynai jau istoriją jai išdėstė, o jos svainis Jurgis su savo vyriausiu sūnum irgi spėjo pasisakyt, mat buvo atsigrūdę ir reikalavo atsarginio rato, nes Smalinytės vyras Algis irgi buvęs kolūkio traktorininkas. Tai aš, sako Rožė Smalinytė, taip gražiai juos išlydėjau, kad išdumdami vos keliuką surado… Štai kodėl tas smirdintis ir visas tepaluotas Jurgio traktorius vis dar tebestovi ant mano skiedryno, tai yra buvusioje uošvijoje. Žinoma, kiemas – tai Smalinių, tų septynių dukterų ir žentų, ir daugybės anūkų kadaise mindytas kiemas, bet skiedrynas tikrai mano, nes jau penkerius metus čia gyvenu kaip padorus nuomininkas, ir tų skiedrų prisirinko, nes tai mano kirvelis ir mano rankinis pjūklas čia po truputį nepigiomis malkaitėmis rūpinasi. Gal jau ir pats Šliogeris nepaaiškintų įtikinamiau – skiedrynas tikrai mano. Bet vogtų malkų priekaba – atitolink ją, Viešpatie, nuo šito ramaus ir tylaus skiedryno!
Ne, šiandien jau neatpėdins broliai Baubinai iki Ramutės parduotuvės. Jie dar savo bulvių nenusikasė, ir kažkodėl jų puskarvė be perstojo vis baubia lyg mirtinai ištroškusi, kažkas ten negerai, ir ožka buvo pabėgusi. Neateis, nes šitokį ūkį sužiūrėti – dažnokai pasiligojantiems seniems kavalieriams ne juokas. Ir viso to bjauraus nesusipratimo dėl malkų istorija lieka tarsi nebaigta. Ko gi dar trūksta, kad nepergudraujamai naivi dzūkų buitinė akistata, perpasakota paprastai ir tiksliai, virstų savotiška novele? Juk, pavyzdžiui, Antano Čalnario apsakymai tokie ir yra – vieną absurdą vejasi kitas, dar kvailesnis, nes kaimo žmogus pasmerktas be paliovos niurkdytis panašiose kvailystėse. Nieko daugiau tuose apsakymuose ir nerasi, gyvi nesusipratimai, o skaityti įdomu, nes gyvybingo pasakojimo detalės stebėtinai ryškios. nesvarbu, kad ten Pakruojo lygumos. O čia dabar, tik pasidairyk, – aplinkui ir kalnai, ir Nemunas, ir miškai – tų ryškių nuotykių galėtų rastis žymiai daugiau. Na, tai ko trūksta, kad ir šitokia dzūkiška malkų istorija įgytų bent kokios meninės vertės? Prieiti prie to suolelio ir paminkyti kumščiu tam malkų vagiui ir taip jau sutinusį žandą? Bet jis vyresnis už mane. Kažin ar jaunasis jo sugėrovas, toks gailus bernaitis, staiga šoktų priešais ir apgintų savo geradarį? Pats Jurgis tai jau tikrai nepakils, ir taip vos nusėdi, tuojau dribs nuo žemo suoliuko. Gavo pensiją ir tik pila, ir pila sau į gerklę juodžiausią tepalą, dar kažkokį pusbernį girdo. Tas nuo kolūkio laikų Jurgiui atitekęs traktorius „Belarus“, iš visų pusių kūjais apdaužytas, smirdi vienkiemyje ant mano skiedryno, prie pat šulinio. O aš negaliu pakęsti tos smarvės. Esu alergiškas. Net ir naujai perdažyta kaimo parduotuvės tvora mane gerokai erzina bjauriu kvapu, o ką jau kalbėt apie spalvą. Tai ką daryti? Kaip tą Jurgio traktorių iš man patikėtos sodybos iškrapštyti? Lyg tyčia saulutė taip maloniai šildo, rodos, galėčiau ramiausiai kapstytis darže, pasižvalgydamas ir džiaugdamasis šiemet jau antrąja, gal ir trečiąja bobų vasara, o čia – ta absurdiška istorija be pabaigos neduoda ramybės. Juk jeigu dabar pasirodytų abudu broliai Baubinai, tai tikrai pakeltume aliarmą. Atskubėtų Vytaras, pardavėjos Ramutės vyras, ir kaip visada tokiais atvejais paspartintų veiksmą: „Kas čia darosi – šitoks triukšmas, o nėra kraujo?“ Gerokai papurtytume tokį mirtino miego apimtą niekdarį – kelkis, Šimelioni, ir susigrumk su savo traktorium kaip šventas Jurgis su slibinu. Bet nesikels, veikiau driokstels toks išsiskėtęs kelmas, ir baigtas kriukis.
Pagaliau atkaklus Vadybininkas vis dėlto atsisveikino su pardavėja Ramute, sėdo į dailią mašinytę ir nurūko, tik pabezdėjo mėlynai – ir nėr… O kas gi ten vidury plento guli? Didelis ir baltas. Taigi katinas – prisiplojęs prie asfalto ir nė krust. Skersai guli. Ne išilgai plento. O letenos, matyk, jau į šiaurę, jau niekada nepakils. Iš lėto prieina senasis Rauluševičius su kastuvu – pažiūri, pažiūri, dar kiek paspiria – šiaip ne taip užvolioja katinėlį ant kastuvo ir nešasi. Aišku, kad užkas jį po obelim, geras daiktas neturi prapulti be naudos. Ir čia ne koks nors lyrinis nukrypimas, o paprastas kaimietiškas senio tvarkingumas. Bet negyvas katinas visų mano nesusipratimų neišspręs. Ot, nusipirksiu juodos duonos, grikių, margarino, kavos ir nepamiršiu pasiimt šeštadieninį „Valstiečių laikraštį“.
Bet vis dar kažko trūksta šitoje malkų vagystės istorijoje, ir gana. O situacija nė kiek nesikeičia. Smalsaujančio Rimo kukšteros nebematyti iš už balto mūro sienos, nors apygirtis bernaitis vis dar kužda ištikimybės priesaiką seniui Jurgiui į ausį, o tas nė kiek nejuda lyg mirtinai nudobtas katinas. Gal vis dėlto bent rytoj prisimins ir pagalvos, kaip paskubinti ne vietoj palikto traktoriaus remontą? Apie savo skubų žygį į Pavarą ir pokalbį su žmonos seseria jis čia visiems atvirai išsipasakojo nieko nemeluodamas: „Švogrius man būtų dykai davęs ratą, mes su juo sutariam, ale toj gyvatė kap dvarponė šoko, kap pasiuto šaukt – vagys jūs, vagys, marš iš kiemo…“
Galiu sau dabar nervintis kiek tik noriu, iš lėto dviračiu grįždamas į vienkiemį, o šitokia Smalinių šilo poringė vis tiek liks be pabaigos. Reikės palaukti ligi Kalėdų ar net iki Velykų – žiūrėk, ir vėl kas nors panašaus atsitiks, gal tada ir pabaiga atsiras. Bet naktį ryškiai prisisapnuoja man tas rudasis, gerasis Baubinas, neša jis man tiesiai per skiedryną juodalksnio pliauskos storumo knygą. Matau, kaip pagarbiai deda ant varstoto, o tai reiškia, kad dovanoja man savo prosenelio jam dar vaikystėje paliktą Senąjį Testamentą ir paglostydamas sueižėjusį odinį viršelį prabyla: „Geri apsakymai. Neskaitei? Čia Dievo pirštu parašyta – nekalbėsi neteisingo liudijimo prieš artimą savo.“
Šernas geras tada, kai puode
Šį pasakojimą reikėtų pradėti tokiu pamokymu: jeigu prie kaimo parduotuvės tave užkalbins keli nepažįstami vyrai, būk budrus, nes jie visada paruošę gudrių klausimų, ir jei pasistengsi atsakyti nuoširdžiai, tuojau pat pasijusi apkvailintas. To mažo nesusikalbėjimo atomazga bus visai paprasta – tau teks duoti jiems du litus. Tai nėra daug. Juk didmiesčio turguje labai greitai ir be jokių klausimų iš tavęs gali ištraukti visus, kiek tik turi. Bet čia nesunku išsaugoti ir tuos du litus, jei įtarsi tų kalbintojų klastą. O klausimas kartais gali būti labai paprastas: „Klausykit, antiligentas, mes čia nesusigaudom… Ar deda špokai kiaušinius?“ Net prisimerkdamas užklaus vienas kuris, bent kiek įžūlesnis, gal tasai buvęs kolūkio veterinaras ar brigadininkas, bet ne tai svarbu, dabar jau visi lygūs. Juk net veterinaras, prekiaujantis baužais veršeliais, pagydo ir gyvulius, ir žmones – nelėks gi kaimynas į rajono centrą, jeigu jam į nepatogią vietą įsisegė erkė. Taigi, užklausia vienas, prišokęs arčiau ir atsiprašęs, toks labai mandagus, bet akyse klasta jau matyti, o kiti stebi iš toliau – suprask, teatras prasideda. Ir jeigu tu nesuprasi, kas čia vyksta, teks duoti, kaip jau sakyta, „ant alaus“. Tai kaipgi atsakysi į tokį paprastą klausimą? Jeigu rimtai jiems tarsi – taip, deda kiaušinius, tik ne špokai, o špokės – pokalbis vis tiek pakryps klausiančiam palankia linkme. Antras ar trečias klausimas vis tiek tave įvarys į kampą, nes, pirmą kartą atsakęs rimtai, nebegalėsi pokalbio juokais paleisti. Todėl geriau jau iš karto sakyk: „Ne, tikrai nededa…“ ir smuk į parduotuvę, o jiems teks palaukti kito „antiligento“.
Gal šitas pamokymas pravers tiems, kurie prie kaimo parduotuvės pateko atsitiktinai. O jeigu esi vietinis, tai visi tie čiabuviai atrodo pakankamai geri. Tikrai neblogi, kai sutinki juos po vieną. Tada galima pasikalbėti ir apie žvejybos naujienas, ir apie oro permainas. Bet vos tik jie vieningai susiburia prie parduotuvės, kaipmat įgyja perdėtai paslaugios drąsos, nes visų jų tikslas tas pats – gauti monetą dar vienam bambaliui. Kai gaus, taps dar geresni. O jeigu atsiras du bambaliai – bus galima juos į pačią peklą nuvesti. Todėl, kad jie tikrai yra ir geri, ir paslaugūs. Kol išgers, visko tau prižadės. Gal ir negerai sakyti, kad tai yra gyvoji liaudis, bet, ko gero, kiekvienas žmogus gali būti užsikrėtęs inertiškos liaudies bacila. O liaudis, kaip žinome, yra valdoma, šito juk moko visokiausi vadybininkų kursai: mokėk pagudrauti su rimtu verslininku, sudomink inertišką burliungį, apsimesk, kad neapgaudinėji, o tikrai gerbi liaudį – ir būsi pirmas valdymierius visuose rinkimuose. Pamoka baigta, o dabar – tikras atsitikimas.
Prie pat parduotuvės, glausdamiesi dar sovietmečiu sodintų dygiųjų eglių užuolandoje, sutūpę gal keturi ar penki vyrai geria alų. Kalba jie apie nepaaiškinamai keistą šių metų žiemą. Pati gruodžio pabaiga, o sakytum vėlyvas ruduo užsitęsė. Vienas radęs šviežių lepeškų, kitas regėjęs, kad žibutės pražydo. O trečias džiaugiasi, kad vis dar gano savo karvę. Bet jų šneka ne itin linksma, mat alus bambaliuose baigiasi. Narsiausias iš tų šveičia tuščią, barškančią pūslę po egle ir staiga kažką sumanęs ryžtingai žengia į parduotuvę. Tarsi didelę paslaptį ilgokai šnibžda į ausį pardavėjai, ir ji tylėdama atneša jam nemažą rudo skysčio butelį. Negana to, ji tučtuojau atsiverčia skolų knygelę ir užrašo be jokio gailesčio:
– Du ir devyniasdešimt devyni.
– Rašyk tris, vis tiek neatiduosiu, – priduria nuolatinis skolininkas ir patenkintas išsišiepia.
– Nu, palauk, tu man dar pasivaipysi, aš tuoj pasakysiu Jadvygai, kad tau neduotų Kūčių kleckelių.
– Ir tegu neduoda, aš savo turiu du klecku.
– Ir dešra da kap raikia, – prideda iš kažin kur išlindęs kitas narsuolis, – tai ne tavo lenkiškos sasyskos…
Visi vyrai po eglėmis jau linksmesni, todėl ir mane, su drobiniu pirkinių maišeliu einantį iš parduotuvės, vienas taip apibūdina:
– Antiligentas, vis per radiją kalba, o mes užkandos neturim…
Taip staiga užkluptas nesumoju, kokia čia dabar užkanda jiems pritiktų, nors žinau, kad geriausia būtų netikėtai atsikirsti kokiu galvosūkišku klausimu, pavyzdžiui, ar tikrai keturias kojas turi voveraitė, bet kad iš tikrųjų tos vienakojės voveraitės šiemet per patį gruodį šilų samanose geltonuoja, ir ką tik jie patys apie tai stebėdamiesi kalbėjo, o tikras dzūkelis nepavadins vienakojės voveruškaitės kitaip, tik lepeška. Mano klausimas kaipmat būtų nuvertintas. Imu tylomis savo dviratį, stipriai pririšu maišelį su kalėdiniais obuoliais ir duona. Be žodžių kiūtinu į plentą. O kaip tik prieš mane atbėga šuva – didelis, gauruotas, kruvinu snukiu. Jis atšuoliuoja tiesiai prie savo šeimininko, kuris ką tik skolon ėmė alų. Šuo liuoksi, inkščia ir loja, lyg norėdamas ką svarbaus pranešti. Šeimininkas žiūri, žiūri ir susiprotėja:
– Vyrai, atrodo, kad užkandos bus! Barsai, pirmyn!
Jie bematant pasiveja ir pralenkia mane – Barsas smagiai prašuoliuoja, o tas uolus alaus gėrėjas, jo šeimininkas, iš paskos baisiai pragirgžda mindamas savo surūdijusio dviračio pedalus. Tuo tarpu per dangų nueina kaip niekad garsus vietinių juodvarnių signalas – karrr… karrr… karrr… Taigi, prasideda tikra medžioklė. Tokia mūsų trijulė kaimo plente iš šalies tikriausiai efektingai atrodo: Barsas, kaip vedlys, neatsigręždamas skuodžia pirmas, jo šeimininkas vejasi iš paskos, baisiausiai pūškuodamas ir girgždėdamas, o aš vis dėlto jau gerokai nuo jų atsiliekantis, pastebimai pasenęs ir niekam tikęs varovas, kuriam užteks ir iš toliau pasižiūrėti, kas gi ten priekyje dedasi. O tenai jau tiesiai iš griovio prie transformatorinės būdelės staiga aukštyn pakyla du juodvarniai, jie nepatenkinti sukrankia, nes neprisišaukė saviškių, bet laimikį iškart užleidžia Barsui, čia pat jau ir galingas šuns šeimininkas. Dabar viskas aiškėja: griovyje guli šernas. Matyt, naktį nuo plento jį negyvai nutrenkė mašina, o iš labo ryto prabėgdamas surado alkanas šuva ir tiedu juodvarniai. Kai aš pagaliau pravažiuoju pro šiurpoką šuns ir juodvarnių puotos vietą, vyras jau kelia šerno kumpį ant dviračio bagažinės. Ir sako man kaip tikras Heraklis:
– Geriausias šernas – tada, kai puode.
Aš nežymiai linkteliu galva ir nuvažiuoju tolyn, neketinu to smagaus narsuolio nei auklėti, nei mokyti. Juk jis teisus – tas šernas dar visai tinkamas, nes vakar čia jo dar nebuvo, o per naktį nespėjo sugesti. kuo gi ne užkanda? Tą patį liudija ir juodvarniai, jų tai niekas nepamokys, kaip pramisti šitokią nenormalią žiemą. Varnai gyvena ilgiau nei žmonės. Žmogus savo gyvenimą trumpina kaip sugeba. Jeigu koks sveikuolis pradėtų aiškinti per radiją, kad niūriausią rudens vakarą po darbo reikėtų supratingai vyriškai pagurkšnoti žolelių arbatos, tai šitas stragus Barso šeimininkas tik nusiprunkštų į saują, nes jis, persidirbęs po kokios nesavanaudiškos talkos, tikriausiai atsigauna tik tada, kai išgeria butelį pačio prasčiausio vynelio. Jam iš karto prašviesėja akys, ir pabandyk tada su juo pasiginčyti. Ir pabandyk, pardavėja, neduoti jam dar vieno bambalio. Žinoma, kai pasitaiko stipresnė užkanda, tada ir gėrimas jau kitas. Prie tos šernienos vyrai tikrai užsisakys degtinėlės. Tada ir Barsas būtinai dar gaus kokią šerno gyslą. O šuns seilės taigi viską savotiškai nukenksmina, dezinfekuoja. Žinovai tvirtina, kad jeigu šuva išlaižo lėkštę, tai plauti jos nebereikia. Vandenyje iš krano gali pasitaikyti kenksmingų bakterijų, o šuns seilėse nieko pavojingo nėra. Nors imk ir pabučiuok tokį šunį.
Šį kartą Barsas suteikė šeimininkui netikėtą laukinį jaudulį. Kiek jie ten tupinės prie skelbimų lentos po tomis dygiomis eglėmis? Galėtų visi krūvoj dabar tą šerną ir išsivirti, kad ir apleisto vaikų darželio dirvone, dideliame skalbinių šutinimo katile, o tą skolon išreikalautą degtinę jau gertų ne iš vienkartinių plastmasinių, o iš aliumininių savo kolūkinės vaikystės puodelių, kurių ten primėtyta pasieniuose. Ko gero, taip ir bus. Tikras laimikis prieš Kalėdas. Aš jau seniai pastebėjau, kad šita graudžioji liaudis nemirtinga. Jeigu reikia, jie ir dirbti sugeba. Nusvilinti šerną tokiems – vienas malonumas. Užsimanę jie galėtų net ir kokią revoliuciją įvykdyti. Ir nėra jų taip mažai. Net ir santvarkai pasikeitus, jų tikriausiai išlieka tiek pat. Kaip, beje, ir poezijos gerbėjų ar prozos skaitytojų – jų irgi nei daugėja, nei mažėja. O tie miestai, kurie jau pradėjo drausti žmonėms elgetauti gatvėse, nelabai išmintingai daro. Elgetos irgi yra jėga – nesvarbu, ar jie tikri, ar apsimetę. Dievo akis mato. Liaudis amžinai budi. gal kiek per jauni miestų merai nė įsivaizduoti negali, kaip septynioliktųjų metų spalį revoliuciją Piteryje sukėlė panašūs vyno gėrėjai: buvo paskleistas gandas, kad Žiemos rūmų rūsiuose yra daugybė statinių geriausio vyno, todėl puolimas ir buvo stulbinamai staigus, be šūvio ir be kraujo. O ar kitaip dėjosi Prancūzijoje? Ir netgi ne kartą. Viktoro Hugo romanuose apie tai liudijama. kur kas vaizdingiau nei Lenino raštuose.
Kas ten guli skersai kelio?..
Šį rudenį ant kelių radau net keturis mašinų partrenktus mangutus. Ir visi jie dryksojo skersai kelio. Ar čia atsitiktinumas, ar dėsnis? Barsukas, paslaptingas miškų naktinėtojas, kažkodėl tyso pakelės griovy išilgai, prigludęs prie žolės, gal kaip tik dėl to, kad ir stropūs saviškiai maitvabaliai, ir spartūs vabalai duobkasiai nedelsdami jį surastų ir pradėtų savo gedulingą darbą, o šitie usūriniai atėjūnai vis drykso vidury plento skersi, saulės kepinami, todėl kai mašinų ratai negailestingai juos suploja, pamatai, kokie aštrūs mangutų dantys. visas to svetimšalio šuns snukis pasirodo mirtinai aršus. Labai daug dantų ir iltys baisios, ir akys šiurpiai niūrios. kodėl nė vienas kitas gyvūnas, pakliuvęs po ratais, neatrodo toks piktas kaip tas varguolis mangutas?
Žmonės irgi pikti. Pasakyk pagyvenusiam ornitologui, kad ant kelio matei dar vieną priplotą šunį, tai jis apsidžiaugęs tik rankas pasitrins. O kurgi tu, gamtininkas profesionalas, buvai, kai tuos nelaimingus šunis skraidino iš Usūrijos taigos į Lietuvą? Reikėjo protestuoti, gulti kryžium prie Gamtos apsaugos komiteto. Dabar gi toksai džiugus rankų trynimas nieko vertas. Šitaip gamtos nesureguliuosi.
Kiekvienas skersai kelio gulintis negyvas padaras man primena liūdną istoriją: kadaise panašiai drybsojo ant kelio girtutėlis vieno kolūkio gyvulių daktaras, o traktorius taip jam begulinčiam ir sutrupino kojos kaulą. Traktorių vairavo pakaušęs kaimynas, buvo labai tamsu, o gerbiamas veterinaras lyg tyčia gulėjo skersai kelio. Istorija, žinoma, visai banali, tartum tarybiniuose laikraščiuose nutylėtas faktas. Panašių atsitikimų galima būdavo išgirsti kiekviename miestelyje. Netgi Romualdo Granausko apysakos „Gyvenimas po klevu“ finalinis epizodas paimtas iš gyvenimo. Žemaitijoje ir man teko girdėti pasakojimą, kaip moteris bandė su šluota apsiginti nuo girto traktoriaus, ropojančio tiesiai ant jos. O šitą veterinarijos gydytojo invalidumo istoriją lyg tyčia išgirdau trečią kartą įsiskaitydamas ir įsigyvendamas į Akselio Miuntės „Knygą apie San Mikelę“. netikėtai susimąsčiau, kad tikriausiai senstu, nes taip gyvai lyg jaunystėje staiga vėl pajutau stebuklingą tos knygos įtaigą. Ir negalėjau atsistebėti, su kokia meile Akselis Miuntė rašo ir apie sergantį italą berniuką, ir apie negaluojantį Paryžiaus šunelį. Jis visiems trokšta padėti, ir tas tylus, kantrus gydytojo nuoširdumas, matyt, yra jam Dievo duotas. Skaičiau ilgai, tarsi laukdamas, kad galbūt pats gyvenimas štai ims ir vis dėlto paaiškins, kas gi yra ta neišsenkanti žmogaus kilnumo jėga. Pats gyvenimas juk privalėtų patikrinti šitokį kiekvienos stiprios knygos liudijimą apie tos ar kitos profesijos žmogaus atsakomybę – patvirtinti arba paneigti. Tai ir patikrino. Pasigyriau draugui, kad vėl įninku skaityti tas gerąsias knygas, kuriomis žavėjausi jaunystėje. Gal, sakau, jau visiška senatvė, kad šitaip stebuklingai sugrįžta prabėgusių dienų romantika ir seniai perskaitytų knygų jaudulys. Ir pasiūlė man draugas aplankyti tikrą gyvulių daktarą, dabar jau pensininką, tikriausiai jaunystėje irgi perskaičiusį ne vieną įspūdingą knygą.
Nedelsdami nuvažiavome pas tą seną veterinarą. Ir ne apie šventą silpnesniųjų globojimo kilnumą šnekėjomės, ne apie profesinį senosios veterinarijos paveldą ir ne apie gyvulėlių dainavimą. Tiktai įsiklausėme į beviltiškai skaudų monologą. Nuotaika buvo gaiži, ir nukentėjusio inteligento piktumas bei susierzinimas likęs toks pat, kaip ir prieš daugelį metų: ir kolūkio gyvuliai kalti, ir kaimynas puskvailis, ir traktorius be žibintų, tiktai ne jis. O jis pats tada likęs prieš visus kaltas tik todėl, kad gulėjęs skersai kelio, o ne išilgai. Girtam nugriūti pusiaukelėje tada būdavo ne naujiena. Pakalbėk su bet kuriuo ano meto kolūkio ar tarybinio ūkio veterinaru, ir jis tau pasakys tą patį – išgerti po darbo žūtbūt reikėjo. Ne dėl atpildo ar kokios pramogos, o iš paprasčiausios fiziologinės būtinybės užmigti ir pailsėti per naktį, nes rytoj vėl laukdavo ta pati katorga. Kodėl katorga? Mes ne iš karto supratome senąjį kolūkio veterinarą, bet pamažu pradėjome įsivaizduoti, ką tas raišas, pavargęs žmogus mums porina. Prisimena nutolusius metus gana draugiškai, pasakoja lyg ir ramiai, bet staiga kažkaip nežmoniškai aršiai susijaudina, ir mums jau atrodo, kad juodomis nesulaikomo apmaudo srutomis tuoj pervirš pradės veržtis anų sunkių dienų ir naktų neapykanta: „Pabandyk per vieną dieną paskiepyti du šimtus karvių. Skiepai nuo bruceliozės ir visokių kitokių ligų buvo privalomi, o kolūky beveik tūkstantis karvių. O kur dar kiaulės ir avys, o dar ir arkliai, ir visi žmonių tvartuose laikomi gyvuliai. Koks ten dar gailestis? Užuosdamos viena kitos kraują, karvės beveik pasiunta, mūroja liežuvius iškišusios, fermos gardus išverčia, o padėjėjai nenulaiko… Ir ką tau, draugas veterinare, būdavo, atsiunčia pagalbon – tik tokius ultojus, kurie padoresniam darbui netinka. Šunis taip pat reikėdavo skiepyt nuo pasiutligės, taigi šunų maras visais laikais buvo. Ai… nesakyk… Jokio ten žmogiškumo. Tuščia kalba. Jeigu po tokio darbo vakare neišgersi – iš galvos išsikraustysi, visą naktį karvių baubimą girdėsi. Penkias minutes pamiegi, šoki iš lovos – ir vėl tau prieš akis tiktai kraujas ir mėšlas…“
Kuliešiaus smarvę kels į viršų
Kuliešius yra netikęs žmogus. Bet garsiai šito niekas nesako – vis tiek reikia gyventi kartu, kad ir koks jis būtų. Galėčiau prisiminti gal penkias nemažas kiaulystes, galėčiau įrodyti, kad Kuliešius yra kenkėjas ir žaladarys, ir tik patyliukais kartoju sau: „Kuliešius yra kiaulė, Kuliešius yra kiaulė…“ Kartais tas jo kiauliškumas aiškiai matomas, nė kiek neslepiamas. Tada ir pasakau, kad negražu šitaip daryti, tai jis visada marma tą patį: „Ponuli, šį kartą dovanok, nežinojau, dovanok, ponuli…“ Jis, matyk, nežinojo, kad negalima karvės Murzos rišti prie pat retųjų augalų sklypo tvoros, jis nežinojo, kad negražu žaliuojančius beržus pjauti amžiną atilsį Sabaliausko miške, kad nevalia rauti samanų nuo žydkapių ir nepadoru versti šiukšles prie buvusios sinagogos pamatų. Nieko jis nežino ir nieko nesupranta, lyg vaikas. O kai pradeda liežuviu baladoti, kaip jis kolūkyje brigadininku dirbo, tai tiktai stebėkis, kiek viršininkų apgavo, kiek rugių nakčia pavogė, kiek šiaudų prisivežė, kai niekas nematė. Tada tai jis gudrus buvo, viską žinojo ir viską suprato, o dabar – ne. Pačiais pirmaisiais metais, kai pamačiau prie Krūčiaus upelio šviežius pušų kelmus, paklausiau Vytaro Kleponio, kas ten galėjo pjauti – ant kelmų nebuvo girininko žymeklio. Tiktai Kuliešius, daugiau niekas, – atsakė Vytaras. Praėjo aštuoneri metai, ir man vis tiek neaišku, kaip žmogus, visiems po truputį prikiaulindamas, gyvena sau laimingas, kasdien mala liežuviu, vis ką nors pameluodamas, kvaileliu apsimesdamas. Ir visi tylūs žmonių paburnojimai jo ausų nepasiekia. Darbštus jis, ne tinginys. Pėdina greitai, lazdos iš rankų nepaleidžia, bet ta lazda, rodos, irgi tiktai žmogaus piktumą palaiko. Karvei Murzai, kurią jis stropiai prižiūri, tos lazdos tikrai nereikia, nebejauna karvė, rami, nebėgioja. Jau du kartus pjoviau jai ragą, į kaktą lendantį. Sako Kuliešius man: „Taigi, ponuli, tu sodininkas, tu valdiškų pjūklelių gauni, tai nupjauk ragą, bo man Perkūnseno liga, rankos dreba, negaliu…“ Tai aš ir pjaunu. Karvė supranta, kad reikia kentėti, iš pradžių pasimuisto, pamosuoja galva, o kai pradeda byrėti pjuvenos, nustebusi apsiramina ir kenčia. Neturėtų jai skaudėti, bet, matyt, nemalonu. Kuliešius laiko Murzą už kito rago, kaso jai paausius ir kalbina, o aš pjaunu. Suprakaituoju, kol nupjaunu, ragas kietas, ne tuščiaviduris, be to, reikia žiūrėti, kad džyrinamo rago pjuvenos karvei į akį nebyrėtų. O koks nemalonus pasklinda kvapas, primenantis svylančią mėsą!.. Kaime daug tokių nemalonių darbų, ir tu, žmogeli, niekur nuo jų nepabėgsi, turi dirbti. Bet ir čia Kuliešius atrodo lyg koks brigadininkas, kurio kiti turi klausyti nesipriešindami. Bet keisčiausia, kad abu kartus, kai visas įsiręždamas ir prakaituodamas taip klusniai ir kantriai pjoviau Murzos ragą, aš atsargiai vis dirstelėdavau Kuliešiui į akis ir ne juokais prisimindavau piktą, susivėlusią jo kalę Naginę. Labai bjauraus būdo buvo, tikra naginė, visus puldavo be reikalo, kol pateko po ratais. Maža atrodė, o bjauri. Būdavo, paslepia Naginė savo kaulą ant keliuko, apkasa jį smėliu ir guli šalia. Važiuoji dviračiu ir saugok kojas, nes ji labai pyksta, kai artiniesi prie kaulo. O tuo keliuku dažnai reikia važiuoti. Visiems, ne tiktai man, ir visi saugosi tos Naginės. buvo labai panaši į savo šeimininką. Dabar Kuliešius visur eina su Diku. Šuo visai prastas, pririštas nepabūna, staugia, o palaidas tik vemia, daugiau nieko. Ir visai neturi charakterio. Kai susipeša pulkelis palaidų šunėkų, tai Dikas visada padeda stipresniam, kuris ir be jo pagalbos visus nugalėtų. Kai sutinku Diką, visada tiktai taip su juo sveikinuosi: „Sveikas, Dikai, ar šiandien vėmei?..“ Jis nei pyksta, nei džiaugiasi, net uodegos nepajudina, tik dėbteli blausiom akim ir kiūtina sau. Sykį karštą vasaros dieną atėjo Kuliešius su Diku pasidairyt į mano retųjų augalų sklypą, o Dikas tuoj brinkt ir guli ant porinių česnakų – pačių rečiausių mano augalų – mat jam pavėsis, jam gerai, bet aš, žinoma, labai supykau, o Kuliešius taip rėžė savo šuniui lazda, kad tam net šonkauliai subarškėjo. Reikėjo šunį sudrausti, bet ar šitaip? Jeigu kasdien jokios tvarkos nemokei, jei neaiškinai, kas galima, o kas ne, tai tuo vienu smūgiu nieko ir nepaaiškinsi. Čia kaip tame pamoksle, kurį atpasakojo poetas Gintaras Grajauskas, kaip toje paskutinėje klebono ištarmėje bedieviui oponentui prie jo kapo duobės: durnas buvai, durnas ir numirei. Nieko nesakiau tada Kuliešiui, bet prisiminiau, ką neseniai porino vieniša senutė, gyvenanti miškuose. Glostydama savo Mopsiuką, ji kalbėjo: „Tu vargsti, šuneli, ir aš vargstu, abu vargstam…“ Oi, kaip toli Kuliešiui iki tokios paprastos gyvenimo išminties. Atrodo, kad jis visur, kur eina, tiktai tyčia kenkia ir niekam jokio gero žodžio nepasako. Niekada nepamiršiu, kaip jis savo senąją karvę išvežė. Buvo labai slidu, vos vos pasnigę, sunkvežimis senas, baisiausiai „šaudė“ važiuodamas, o į kalną ir visai liovėsi traukti, tai Kuliešius, stačiomis kėbule svirduliuodamas, žiūrėk, ištraukia mėšlinų šiaudų kuokštą karvei iš po kojų ir persisverdamas per bortą meta po sunkvežimio ratais, ištraukia ir meta, taip po truputį ir judėjo mašina, lėtai lėtai, lyg į amžiną prapultį. Liūdnas buvo vaizdelis, ir jo karvė mėšlinais šonais, apskretusi varguolė, o liesa liesa – vieni kaulai ir tumulais sukibę mėšlini šiaudai ant subinkaulių. Ir kur jis tada ją išvežė? Turbūt į nelegalią Butrimonio skerdyklą, turbūt šašlykams. Miesčionys, žinoma, sugromuliuos ir tokius šašlykus, bet blogiausia, kad kaimo kelias liko gerokai mėšlinas. Ir visi matė, kas primėšlino, bet argi Kuliešiui ką pasakysi.
Ana, ir atsiskubina jisai. Greitai leidžiasi į pakalnę, tarsi už ko užkliūdamas, tarsi iš susirūpinimo klupinėdamas, bet eina greitai, švarko skvernai tik plaikstosi, ir iš tolo labai gerai matyti, kad lazda jam tikrai reikalinga – baksteli ji žemėn retokai, bet tada, kada iš tikrųjų reikia. Murza tyliai mūkia, šeimininką pamačiusi. Toks ir yra jos džiugesys – tylus mūkimas. Mane pamačiusi ji nemūroja, žino, kad nieko neduosiu. O Kuliešius ištraukia grandinės kuolą, baksteli Murzai lazda į užpakalį – pavaro atsigerti į Vaikšnoro Ravo šaltinį, o pats paknopstom jau artinasi prie manęs ir iš tolo šaukia:
– Ar da nenupirko šito jūsų švento sklypo toji Kauno mafija, ne? Sakė, viską čia pirks, Vaikšnoro mišką jau nupirko… Sakė, statys čia rūmus, visą tą pakraštį pirks ir kels aukštyn. Jau pradėjo kanalizaciją vesti. Baisi mafija iš Kauno…
Šneka Kuliešius lyg pasamdytas ir piktdžiugiškai šypsosi. Nedraugiška jo šypsena, net klastinga, rodos, tyčiojasi iš manęs, ir būtent todėl, kad esu šito kaimo atėjūnas. O jis tai, matyk, senbuvis, tuoj po karo į ištuštėjusius žydų namus atsikraustė. Todėl aš dabar negaliu likti skolingas ir tiesiai klausiu:
– Ar tamstos šūdą irgi kels į viršų?
– Kels! Matei, kaip išrausta? Kels, visų kels, tiktai Rimkonies nekels, per toli, sako, nėr tokio siurblio, kad iš jų kiemo paimtų. Rimkonienė ir nepateko į projektą, visiems dykai padarys ir vandenį, ir kanalizaciją, o ji nepateko, tai dabar skundžiasi, bet tu su jais nepasirokuosi…
– Tai argi negaila? Trąša juk sava būtų, savas mėšlas, o dabar kels kažkur… Kodėl jie tuos valymo įrenginius suplanavo taip aukštai? Kas bus, kai tie vamzdžiai užsikiš? Ar manot, čia – kultūra ir ekologija? Jiems ne tą mėšlą išvalyt rūpi, o pinigus paimt už griovius ir vamzdžius.
– Nu ne, sakė, padarys gerai! Tikra mafija…
– Aš mačiau, kaip gerai jie daro, ana, per pievą Bubnelio link toks gilus griovys, ir visą velėną, patį juodžiausią dirvožemį, nustūmė buldozeriu į tą griovį. Argi negaila? Buvo graži pievelė, o dabar bus piktžolynas ant to žvyro… Aš jūsų vietoj vyčiau juos iš kiemo.
Nieko nesako Kuliešius. Tyli, galvoja. Gal jau ir abejoja, ar bus naudos iš tos viso kaimo kanalizacijos. Čia ir kvailam turėtų būti aišku, kad kažkas plauna pinigus. Bet pabandyk išknisti, kur čia šaknys – tuoj būsi apšauktas priešu. Geriau tylėti. Tylim abu, kol Murza atsigers iš upelio. Ana, ji jau kyla siauru takeliu, sunkiai neša išpampusį pilvą. Pakyla ir Kuliešius, eina sulinkęs, lazda kapodamas žoles, nebėra to pikto džiaugsmo, su kuriuo čia atbėgo blogą žinią nešdamas. Ir gerai. Gaila, vėl pamiršau paklausti, kas išrovė mano baravyką. Prie pat keliuko buvo išdygęs toks gražuolis, juodagalvis, aš jį pamatavau, įsmeigiau du baltai nudrožtus kuoliukus iš abiejų pusių ir galvojau, kad stebėsiu jo augimą tol, kol drūtas grybas pasens ir sugrius. Deja, tiktai kuoliukai liko. O juk niekas čia daugiau nevaikšto, tiktai Kuliešius su savo Murza. Tai ar galiu apie jį gerai galvoti? Kodėl jis visada turi būti už mane gudresnis? Ar todėl, kad buvo kolūkio brigadininkas? Žinoma, kolūkis jį ir išmokė gudrumo. Vienas žmogelis kolūkio laikais už menką vagystę atsėdėjo keturiolika metų, o niekieno nesučiuptas Kuliešius išmoko tokios ypatingos diplomatijos ir taktikos, kurios niekada nepamirš. Velniškas jo gudrumas. Bet ar tiktai nebus jau atsiradę ir už jį gudresnių? Argi tie, kurie viso kaimo smarvę „kels į viršų“, čia dovanai dirba, argi jie čia dorą labdarą atvežė į Kuliešiaus kiemą? Šit, ko gero, ir pasitvirtins grynai biblinė Sergejaus Lazarevo teorija: niekada niekam nedaryk blogo, nes tas blogis anksčiau ar vėliau sugrįš tau pačiam.
Herkus Kunčius. Tapti savimi. Pasakiški Bordo memuarai (Pabaiga)
2013 m. Nr. 2
X. SUNKŪS LAIKAI, ATEIS DAR SUNKESNI
Jei tik Tėtukas būtų žinojęs, kokias kiaulystes jam ruošia ponas Kuvalda…
Ponas Kuvalda kažkada buvo ne tik Tėtuko bendras, bet ir geriausias vaikystės draugas. Abu gyveno Akropolio priemiesčio kaimynystėje, Gėlių gatvėje, užaugo vienoje smėlio dėžėje.
Gėlėmis nesusiviliojo, tad Tėtukas ir Kuvalda nutarė užsiimti rimtesniais dalykais, tapo verslo žmonėmis. Tai buvo prasminga, nes, sulaukęs panašaus amžiaus kaip Tėtukas, ponas Kuvalda galėjo pasigirti turintis – nors ir ne Akropolį – tačiau solidžią Senukų Panoramą, kurioje galėjai pamatyti ir keletą jam priklausančių ozų.
Ponas Kuvalda buvo panašus į neišsimiegojusį boksininką – gerokai patinęs, gudriai prisimerkęs, vaikščiojo krypuodamas, per gyvenimą yrėsi ližes primenančiomis letenomis. Tačiau išorė apgaulinga, Kuvalda nebuvo toks grėsmingas, kaip atrodė. Be to, turėjo aistrą – pirkti žinias.
Sulaukęs šešiasdešimtmečio – jį šventė su Tėtuku ištisą mėnesį – Kuvalda (juoko dėlei) internete nusipirko pažymėjimą apie išlaikytą aukščiausio laipsnio užsienio kalbos egzaminą, kurio pagalbinėje mokykloje net ir nebandė įveikti. Ir štai pasekmė – žinios Kuvaldai taip patiko, kad, nepasibaigus gimtadienio daugiadienėms, jis galėjo pasigirti turįs ne tik pradinio mokslo, bet ir tvarkingus abitūros dokumentus.
Sakoma, kad, kartą paragavęs, negali sustoti. Kuvaldai šis posakis ypatingai tiko. Po abitūros sekė bakalauro studijų diplomas, vėliau magistrantūra garsiojoje Plechanovo žemės ūkio akademijoje, Koperniko universitetas Krokuvoje, Lomonosovo profesinės technikos mokykla…
Nuo to laiko, it apsėstas, Kuvalda ėmė kolekcionuoti žinias. Pirko viską paeiliui geriausiuose koledžuose, universitetuose ir tempė maišais, vežė vežimais.
Pono Kuvaldos rinkinyje buvo išlaikytų ir Lobačevskio geometrijos, ir aukštosios matematikos, ir kvantinės fizikos, ir angelų anatomijos, ir net keliolika organinės chemijos egzaminų, profesorių įvertintų aukščiausiais balais.
Kuvalda, žinoma, nusipirko ir didmeninės prekybos, ir visų kitų – įskaitant kultūros – sričių daktaro laipsnius. Dar kelias – dėl visa pikta – teologijos garbės daktarų regalijas, kurias jam Panoramoje – tuo metu Kuvalda negalavo, nes buvo stipriai gavęs į galvą – įteikė kunigų seminarijų rektoriai.
Jei ne brangiai kainuojanti aistra žinioms, ponas Kuvalda galbūt būtų buvęs net šiek tiek turtingesnis už Tėtuką. Tačiau taip niekada nebus, nes Kuvalda kaip tik ketino nusipirkti keliolika akademikų bei tuziną nario korespondento vardų. Be to, į jo valdomą Panoramą persikėlė gyventi mano Mamytė, kuri jau nebuvo mano mamytė, o tikrų tikriausia barakuda, reikalaujanti ne tik dėmesio, bet ir fantastinių – taip žmonėms guodėsi Kuvalda – lėšų.
– Duok man šiąnakt…
– Atstok. Negausi.
– Na, duok… Argi tau gaila…
– O kodėl turėčiau?
– Nors kartelį…
– Susimokėk.
– Ir vėl?! – stebėdavosi Kuvalda, bet visada mokėdavo.
Visa tai būtų nesvarbu, tačiau ponas Kuvalda įsikalė į galvą, kad Mamytės meilės jam per maža, todėl jis – širdžiai nuraminti – susigrąžins velionį Makako, t. y. mane, nes tas padaras, nors ir bukas, kadaise buvo kimšte prikimštas žinių.
Mamytė, kuri jau nebebuvo mano mamytė, šiai Kuvaldos idėjai pritarė. Be to, visaip jį kurstė, mat Tėtukui nuo šiol linkėjo tik blogo. Tad Kuvaldos ir Mamytės, kuri jau nebebuvo mano mamytė, galvose subrendo nusikalstama mintis.
Viešpatie… Jų planas buvo įžūliai paprastas – slapta įsigauti į daktarų stebimą Akropolį ir mane pagrobti. Taškas. Vėliau, anot pono Kuvaldos, lai stūgauja vaikų, žvėrių ar gyvūnų teisių apsaugos tarnybos, lai inkščioja prie durų anstoliai, mosuojantys aukščiausiųjų teismų nutartimis. Nes kitaip ir negali būti: vaikas privalo(!) gyventi su motina. Basta.
O tariami tėtukai… Jų artimiausioje ateityje nebeprireiks. Atseit vaiką galima pasidaryt ir be jų pagalbos… Šioje vietoje turėčiau stabtelti ir mieliems skaitytojams priminti, kad mano šuniški įpročiai po lemtingos kovos su Makako buvo negrįžtamai prarasti. Aš mielai karsčiausi po medžius, šokinėjau nuo šakos ant šakos ir, užuot graužusi kaulą, kimšau žalias daržoves ar vaisius.
Žiemos viduryje Akropolio parke, įsikorusi į smulkias akcijas brandinantį medelį, staiga išvydau viršūnėje auksinį bananą. Jis gundomai spindėjo, buvo dailiai išlinkęs ir pasakiškai didelis. Nepajėgiau susivaldyti. Nuplėšusi puoliau godžiai ryti.
Žiemą sunokęs bananas buvo svaiginamai saldus, sakyčiau, įstabiai mėsingas, sklidinas kalcio, fosforo ir kitų organizmui būtinų mineralų. Neteko panašaus ragauti. Jei tik kas būtų pasakęs, kad šis vaisius – pražūtingas, niekada nebūčiau lietusi.
– Tėveli, – kartą Froido paklausė dukra, – šiąnakt sapnavau tave ir bananą. Tu man jį siūlei. Ką tai galėtų reikšti?
– Na, dukrele… – pagalvojęs atsakė psichoanalitikas. – Kartais pasitaiko nieko nereiškiančių sapnų.
Tai štai…
Kada užhipnotizuota po nudžiūvusiu obligacijų medžiu šlamščiau gardėsį, lyg iš dangaus nukritęs Domkratas iš pradžių man vožtelėjo laužtuvu, o paskui – snūduriavusiam Mongoliukui. Pastvėrė už ausies ir privertė pauostyti nešvarią nosinę…
Kaip ir kada atsidūriau pono Kuvaldos Senukų Panoramoje, užmuškit, neprisimenu. Galbūt Domkratas mane atgabeno automobilio bagažinėje, galbūt atskraidino ant sparnų… Pamenu, kad Panoramoje, kai apspangusi nuo chloroformo nubudau, kur tik akys užmato, visur plevėsavo pono Kuvaldos diplomai, o per garsiakalbius nepakenčiamai garsiai birbė „Žinių“ radijas. Aplink tvyrojo čeburekų, beliašų ir kibinų kvapas. Ant kiekvieno kampo buvo kepami šašlykai, siūlomi kebabai.
Nieko nepaaiškinęs, Domkratas mane švystelėjo į nykią ozo įgriuvą. Ten įkalino pašaipiai padeklamavęs savo keistą ekspromtą:
Kas pirmas atsirado –
Pienas ar mėsa,
T. y. sūris ar dešra?..
Į partizanų bunkerį panaši įgriuva buvo sena kaip Moljero teatras ar prancūzų literatūra. Išsikapstyti iš jos neturėjau nė menkiausių galimybių. Ne kartą, iš anapus telepatiškai išgirdusi Tėtuko raudą, pasiryždavau bėgti. Deja, vos paropojusi aukštyn, krisdavau apačion.
Tupėdama susitaikiau su likimu. Ant virvelės Domkratas kasdien nuleisdavo pintinę prisirpusių ananasų, išmirkytų čeburekų sultiny, kriaušių, įdarytų beliašų mėsyte. Meluočiau, kad badavau, vegetariškas Senukų Panoramos maistas man tiko.
Kai apsipratau, ponas Kuvalda – matyt, ilgėdamasis Makako – įniko mane lankyti. Prisėdęs ant duobės krašto, nuleisdavo kojas ir demonstruodavo – daugiau neturėjo kam – savo naujausias žinias.
Nusipirkęs šūsnį filosofijos knygų, Kuvalda šūkaliodavo, kad visi geri dalykai pasiekiami tik kreivais keliais(!); moteris vaikus supranta geriau nei vyras, bet vyras – jis už moterį didesnis vaikas(!); nors žemėje netrūksta pelkių ir sielvarto didžiulio, tačiau kieno lengvos kojos, tas bėga per dumblyną ir šoka lyg ant nuvalyto ledo…
Nedaug ką iš pirktinės Kuvaldos išminties supratau. Viena buvo aišku: mano karantinas amžinai nesitęs.
O ką aš nelaisvėj kitu metu veikdavau?.. Laukiau pavasario, blusinėjausi ir galvojau apie prancūzus.
Anuomet Akropolyje Francuaza Sagan man įkalė – kad ir ką tik prancūzas paliečia, viskas tampa kilnu. Tai buvo neginčytina tiesa. Juk doros mintys iki šiol kyla išimtinai prancūzų galvose. Jei reiktų išvardyti tų didžiagalvių pavardes, neužtektų ir metų! O kur dar šaunios prancūzų mintys apie laisvę, lygybę ir brolybę?! Juk visa tai sugalvojo ne papuasai ir ne lenkai, o – įsidėmėkite! – prancūzai.
Tik Prancūzijoje, nepakartojamoje ile-de-France gamtoje, galėjo subręsti drąsiausios idėjos. Ir, žinoma, diktatūra, jos sūnelis teroras.
Pavargo galvos, nebegali kalbėti
Ak, leiskite, leiskite joms pailsėti!
Francuaza vakarais man vis pasakodavo apie svaigulingą laiką, kai damos vilkėjo žemę šluojančias sukneles, vyrai nešiojo pintas kaseles, o mirtis ant ešafoto būdavo staigi ir neskausminga. Nes kaipgi kitaip, juk sumanūs prancūzai sugalvojo ne kirvį ar grąžtą, o giljotiną, pavadintą ją sumeistravusio humanisto vardu.
Giljotina… Kiekvienam prancūzui tai šventas daiktas, panašiai kaip armėnui Ararato kalnas ar krikščioniui Biblija. Tereikia įsivaizduoti, koks skurdus būtų žmonijos gyvenimas be giljotinos ar Prancūzijos revoliucijos! Apie ką šiandien kalbėtų žmonės?.. Jiems būtų likusios vos dvi temos: orai ir pinigai.
Tėtuko ir pono Kuvaldos konfliktas netrukus peraugo į brolžudišką Akropolio ir Senukų Panoramos karą. Nei vienas, nei kitas neketino nusileisti, todėl šiame kare nesirinko priemonių.
Pažemintas Tėtukas, nepraėjus ir savaitei po mano pagrobimo, vienašališkai užtvenkė pono Kuvaldos pinigų upę, skiriančią Panoramą ir Senukus. Upės aukštupyje pastatęs galingus kontrolės filtrus, nebeleido laisvai tekėti pinigų srautams, todėl Senukus netrukus ėmė krėsti finansinės krizės karštinė. Vis dažniau Panoramoje buvo girdėti kalbant apie fiskalinį deficitą, atsivėrusią biudžeto skylę, energetikos koroziją, finansų sektoriaus bankrotą ir neišvengiamą defoltą.
Prasidėjus neramumams, kaip ir tikėjausi, mane perkėlė į kitą vietą, atseit saugesnę.
Apsigyvenau Panoramos pusėje – narve šalia Bankomato šventyklos. Greta – Itin Blogų paskolų slėnyje – stovėjo rūdijančios užstatų saugyklos, saldo koplytėlės, nuvertėjusių akcijų ir obligacijų sandėliai bei tuščios nekilnojamojo turto kontoros.
Vis rečiau matydavau poną Kuvaldą. Jis it pasišventėlis siuvėjas vis lopė Senukų Panoramos biudžeto skylę, įvedinėjo naujus mokesčius ir ėjo – ne paslaptis – iš proto.
Apie Mamytę, kuri jau nebebuvo mano mamytė, beveik nieko negirdėjau. Tik Domkratas prasitarė – kad ji gyvena iš svetimų santaupų ir vis dažniau vograuja apie ekonominę emigraciją.
Gyvendama narve šalia Bankomato šventyklos – ne menkesnės už Hačepsutės Egipte – buvau priversta bendrauti su Domkratu. Jį ponas Kuvalda paskyrė mane prižiūrėti.
Domkratas – poetiškos sielos strazdanotas vaikinas. Keturis kartus teistas, jis nesiskyrė su Baudžiamojo kodekso tomeliu, o jo parankinė knyga – mano Tėtuko „Išlikti žmogumi“:
Vaikystė prabėgo kompozitoriaus vardu pavadintoje gatvėje, bet nieko poetiško ten nevyko… Tik nuolatinė kova už būvį… Dabar, kai esu suaugęs ir susitaikęs su praeitimi, o mano sieloje įsiviešpatavo ramybė, galiu gyventi, nors ir sunkiai, bet gyventi…
Svarbiausia – tiesa… Aš dėliosiu žodžius ir laiką… Nežinojau, kad atmintis, kupina tylos ir prisiminimų, gali virsti sunkiu smėlio maišu, slegiančiu pečius, su kuriuo taip sunku žingsniuoti… Slegia ne prabėgę metai, o visa, kas nepasakyta, visa, ko nežino žmonės, todėl pabandysiu aprašyti savo gyvenimo istoriją…
Iš šios knygos, kurią man balsu skaitydavo Domkratas, aš daug sužinojau apie Tėtuką. O sužinojusi dar labiau jį pamilau. Jis buvo itin įdomus žmogus, be to, apdovanotas ne tik verslininko, bet ir literato talentu.
Kaip nieką kitą pamilusi Tėtuką, ėmiau jo ilgėtis. Vis inkščiodavau, kad Domkratas dar ir dar paskaitytų iš jo įstabios knygos:
Tėvo auklėjimas – ne liežuvis, o jėga ir diržas… Bet lazda, kaip ir šluotkotis, turi du galus… Nors ir negražu prisiminti, bet mano poetiškoje širdelėje kildavo pasitenkinimo jausmas, kai motina užvoždavo tėvui per galvą…
Labiausiai man ir Domkratui patiko ši istorija. Ją Domkratas skaitydavo dešimtis kartų:
Kaimynystėje gyveno baisūs žmonės. Jų namuose rinkdavosi plėšikai, čia paleistuvės atsivesdavo savo klientus. Dieną naktį tęsdavosi baliai. Lankytojai keisdavosi kaip turguje, vieni ateidavo, kiti išeidavo. Kartą ten užsuko mano tėvas…
Šioje vietoje Domkratas padarydavo iškalbingą pauzę, po kurios tęsdavo:
Gal velnias sugundė, o gal pats neatsilaikė, bet pasisodino ant kelių ir ėmė tyrinėti paleistuvę…
Padėjęs knygą į šalį Domkratas nepamiršdavo rankomis ore nupiešti gražuolės apvalumų ir tik tada vėl imdavo knygą.
Staiga trenkė perkūnas. Lyg iš po žemių išdygo motina ir plytgaliu vožė tėvui per galvą. Tėvas, susiėmęs už galvos, kartojo motinos vardą: Aniuta… Aniuta…
Kad ir kaip motina su tėvu mušdavosi, tačiau mylėjo vienas kitą tikra meile.
XI. VARGAS DĖL PROTO
Ponas Kuvalda, įsivėlęs į ekonominį karą su Tėtuku, neretai būdavo liūdnas, vis dažniau jautėsi vienišas, nesuprastas. Galbūt todėl nutarė padaryti mane laimingą – laimingesnę už jo laikytą Makako. Žinoma, jo laimės supratimas skyrėsi nuo manojo, bet čia nieko nepakeisi.
Didmeniniuose prekybos tinkluose prisipirkęs tonas žinių, ponas Kuvalda vis dažniau pasirodydavo mano narve pamišėliškai blizgančiomis akimis ir šūkaliojantis dviprasmį šūkį:
MOKĖTI, MOKĖTI IR DAR KARTĄ MOKĖTI!
Šias pono Kuvaldos proto permainas netruko patirti ir Senukų Panoramos gyventojai. Dabar ryte, užuot dar valandėlę pamiegoję, visi susirinkdavo Bankomato šventykloje, kur prieš pamaldas vykdavo kvalifikacijos kėlimo kursai, seminarai, paskaitos, pratybos, koliokviumai.
Ponas Kuvalda buvo šventai įsitikinęs, kad tik žinios pajėgios pasaulį padaryti turtingesnį, todėl desperatiškai grūdo pavaldiniams į galvas viską paeiliui: kreives, lenteles, suvestines, prognozes ir paslaptingus grafikus.
Pakrauti tokiomis žiniomis Senukų Panoramos gyventojai vaikščiodavo keistai svirduliuodami, it apduję.
Vakare, pasibaigus penkiolikos valandų darbo dienai, niekas nesiskirstydavo namolio. Po privalomų vakarinių pamaldų šventykloje kiekvienas turėjo pasisakyti, kaip jam pavyko pritaikyti ryte gautas žinias ir ką jis dar ketina išmokti, kad Panoramos darbo našumas būtų pakeltas ne procentu, o visais dviem. Neretai samdinių pasisakymai užsitęsdavo iki vidurnakčio.
Tada ponas Kuvalda it fontanas trykšdavo beprotiška energija. O ryte nemiegojęs, lyg niekur nieko, vietoj kavos siurbčiodavo painius balansus ir monitoringus.
Be to, jį ištikdavo madingiausių žinių paieškos priepuoliai. Tada vėl nesiskaitydavo su lėšomis, pirkdavo nesiderėjęs. Ir nors urmu gautos žinios Senukų Panoramai būdavo niekinės, ponas Kuvalda pernelyg nesikrimto. Kartojo, kad ir sekliausia mintelė gali kada nors praversti versle.
Galiausiai ponui Kuvaldai kilo sumanymas ir man užkrauti vieną kitą maišą žinių. Tam reikalui jis nupirko baltą fortepijoną ir mokslo vaidilų. Mokslinčiai turėjo mane išmokyti to, ko ponas Kuvalda dar pats nemokėjo.
Francuaza Sagan kartą man yra sakiusi, kad raštą sugalvojo moterys, o skaičius – vyrai. Todėl pirmosios mieliau skaito, o antrieji – skaičiuoja.
Pirmasis mano mokytojas buvo matematikas – pilkas, niekuo neišsiskiriantis senolis žilu peruku. per keletą savaičių jis įkalė man Lopitalio taisyklę, kurios formulę netrukus užsimerkusi ar pažadinta naktį galėjau pirštu išvedžioti ant tualeto sienos:
Antrasis mokytojas buvo fizikas. Jis vis svaidėsi aforizmais: Dievas yra piktavalis, bet ne ekstravagantiškas; džiaugsmas matyti ir suprasti yra puikiausia gamtos dovana…
Prisipažinsiu, jam teko gerokai pavargti, kol įrodė, kad beždžionei būtina žinoti Niutono dėsnius – visus tris!
Trečiąja mokytoja tapo muzikė – tarptautinių konkursų laureatė Mūza; moteris su rožiniu kaspinu ir 5 kg šinjonu ant pakaušio.
Mūza buvo garsi pianistė. Panaši į senutę lėlę, vaizdavo neįperkamą menininkę ir vis skleidė apie save gandus, kad jos gyvenimas suplanuotas dešimčiai metų į priekį. Tačiau kada ponas Kuvalda pamojo pirštu ir pasiūlė kelis maisto talonus, Mūza nedelsdama atlėkė į Senukų Panoramą pamokyti makakos, t. y. manęs.
Mūza, išugdyta Maskvos Piotro Čaikovskio konservatorijoje, buvo labai ambicinga pedagogė, perfekcionistė. Jau pirmąją pamoką apšaukusi kvaile, ėmė iš manęs reikalauti visokių arpedžių.
Ji man iškart nepatiko. Nors buvo Coliukės ūgio, tačiau tvirta kaip Akropolio torpeda. Netekusi kantrybės, jei tobulai nesugrodavau akordo, Mūza pastverdavo mano plaštaką ir iš visų jėgų daužydavo į klaviatūrą. O jei nepasisekdavo gama, lauždavo riešą. Kartą, pakėlusi kartu su taburete, jau norėjo tėkšti žemėn…
Žodžiu, Mūza buvo labai nekantri mokytoja. Įsivaizdavo, kad jau per antrą pamoką turėčiau groti kaip jos dievinamas Frederikas Šopenas. Be to, Mūza reikalavo – jei tu, makaka, nori būti pianiste! – kasdien po aštuonias valandas skambinti, o naktimis it šamanė įniko hipnotizuoti užkeikimais:
Gamos visos – ir chromatinės
tercijomis bei decimomis
per 4 oktavas išskiriant
SUMAŽINTO SEPTAKORDO
arpeggio – trumpi ir ilgi
su apvertimais griežtosios (pasirinktinai)
ornamentinės variacijos…
Mūza ėmė mane labai nervinti. Mieliau kimščiau galvon Paskalį ar Einšteino reliatyvumą nei tokatas ar preliudus. Ir nors Mūza kartodavo, kad „muzikos ant kupros neišnešiosi“, ėmiau regzti planus, kaip jos atsikratyti.
Ir čia pravertė chemijos žinios. Tarnaudama degustatore Hipokrato laboratorijoje, mačiau, iš ko daromi ne tik miltukai, bet ir kaukolinis, nuo kurio išgriūdavo net kiečiausi Akropolio daktarai. Receptas, kaip ir visa, kas genialu, paprastas, o šio gėrimo bidonai keliaudavo tiesiai iš laboratorijos į Šiaurės Atėnų prekyvietes.
Šiam mirtinam nuodui pagaminti reikėjo pigaus langų ploviklio ir šiek tiek obuolių acto. Šių komponentų buvo galima nesunkiai susiveikti Senukuose. Be to, su Domkratu per pertraukėles vaikštinėdama po ozus, pastebėjau, kad ten apstu mėlynųjų kurpelių…
Prisirinkau saują žiedų. Padėjusi šiek tiek pastangų, atliekų konteineryje susiveikiau ir E 621 – natrio gliutomato, populiariai vadinamo skonio stiprikliu.
Pakrovėja Mūza į pamoką narve visada ateidavo su aštuoniais (gautais už talonus) sumuštiniais ir blizgančiu kavos termosu. Minėjo, kad yra priklausoma ne tik nuo maisto, bet ir nuo vandens.
Kai Mūza, prarandanti viltį mane pasiųsti į Šopeno pianistų konkursą, dumdavo iš narvo atgauti dvasinės pusiausvyros, aš paslapčia šliūkšteldavau tirpalo jai į termosą…
Po kelių pamokų Mūza ėmė svirduliuoti, skųstis galvos skausmais, jai sutriko širdies ritmas, nusilpo raumenys. Ji tapo mieguista, mažiau reikli.
Dabar Mūza vis dažniau žiopčiodama gaudė orą ir vis mažiau domėjosi mano barbenimu. Netrukus Mūza pamiršo Frederiko Šopeno pianistų konkursą.
Po visų vargų atėjo tikra atgaiva. Dabar galėjau lieti jausmus kaip noriu, todėl fortepijono pamokos man neprailgdavo. Jos tapo įdomios ir prasmingos.
Ypač patikdavo baksnoti vis tą patį klavišą. Išgaudavau įvairiausių niuansų, atverdavau nuotaikų gamą. Bet svarbiausia, Mūza manęs nepertraukdavo, nelaužydavo riešo ir pastvėrusi netrankydavo galvos į klaviatūrą. Kartais atlaidžiai pažvelgdavo, karčiai nusišypsodavo, tačiau netrukus vėl nugrimzdavo į stingdančią melancholiją.
Narve susikūrusi palankias sąlygas, ėmiau eksperimentuoti su šio pasaulio garsais. Tapo smalsu, ar pajėgčiau kėde smogti per klavišus taip stipriai, kad sudrebėtų narvo virbai, išvirstų metaliniai vartai… smagu būdavo klykčiojant šokinėti ant klaviatūros, nagais draskyti stygas, o kartelį, kai sulindau į instrumento dėžę, išstūmusi ten palikau suvenyrą.
Kaip ir reikėjo tikėtis, po savaitėlės Mūza palūžo. Jos šinjonas nusmuko, jėgos išseko, grožio likučiai nublanko. Pažvelgęs į šią muzikos mokytoją negalėjai nė įtarti, kad prieš mėnesį ji grasino iš manęs padaryti žymiausią visų laikų pianistę. Dabar pajuodusi Mūza rymojo šalia virbų, stiklinėmis akimis žvelgė į Senukų Panoramą ir monotoniškai murmėjo tuos pačius žodžius:
Dailus namelis stovi
Ant kalno ten aukštai.
Miškus, laukus ir pievas
Pro grotas jo matai…
XII. DOMKRATAS IR KNYGA
Nesantaika tarp pono Kuvaldos ir Tėtuko dramatiškai užsitęsė, kovai iššvaistytos milijardinės lėšos.
Jau ne tik Šiaurės Atėnų kuluaruose, bet ir viešai imta kalbėti, kad Akropolis su Senukų Panorama žengia ant prapulties slenksčio. Tačiau net tada, kai, regis, nėra išeities, ji ima ir atsiranda.
Mano Tėtukas, nors ir neturėjo prisipirkęs tiek žinių, kiek ponas Kuvalda, garsėjo jautria uosle ir laukinio žvėries instinktais. dabar šie jam pravertė.
Nuo senų laikų, anot Francuazos Sagan, Prancūzijoje, Kanadoje ir net Afrikos Konge buvo žinoma, kad karas – labai brangus malonumas. Be to, pergalės džiaugsmo neretai tenka laukti ištisus dešimtmečius, o kai kada ir nesulaukti. Tokia galimybė netenkino Tėtuko. Jis užsimanė nugalėti priešą kuo pigiau.
Didi ši kova – dieviškas šis reikalas –
Už valdžią, už garbę, už pinigus!
Laikydamasis principo „staigiai ir dykai“, Tėtukas sumetė, kad senoviškai kariauti neverta. Išsikasti apkasus, apsistatyti patrankomis ir drabstytis sviediniais – tai kvailių užsiėmimas. Juk, logiškai svarstė Tėtukas, yra įvairių būdų pasiekti tikslą. Pavyzdžiui, priešo stovykloje galima sukelti moralinę krizę arba surengti kruviną sąmokslą. Galima priešą – atseit susitaikymo vardan – pasikviesti į svečius. O tada jį nudobti, išversti kiaulės akis ir apsimetus silpnapročiu veblenti, kad įvyko – pardon! – nelaimingas atsitikimas… Prasminga pasiųsti laiške miltukų… Pavyzdžiui, tokiam reikalui tiktų koks polonijus. Tėtukas buvo teisus. Yra tūkstančiai būdų nugalėti priešą.
Vienas pigesnių – nupirkti.
Nupirkti priešą galima ne tik pinigais, bet ir paslauga, dėmesiu. Šią išvadą Tėtukas padarė laukiniais Šiaurės Atėnų laikais, tuomet jam ne visada pavykdavo akimirksniu gauti tai, ko užsigeidė. Didelės išminties ir žinių tam nereikėjo. O sąnaudos – palyginimui – buvo tūkstanteriopai mažesnės.
Tėtukas – visi su tuo sutiko – turėjo pavydėtinai aštrų protą, tačiau buvo be galo naivus. Jis taip ir nesuprato, kad kiekviena pergalė slepia pralaimėjimo užuomazgą.
Tėtukas, nusprendęs įveikti Kuvaldą ir susigrąžinti mane, savo taikiniu pasirinko silpniausiąją Senukų Panoramos grandį – poetiškos sielos Domkratą.
Suuodęs, kad Senukų kamerheras Domkratas (mano liokajus) yra aistringas memuarų mėgėjas, Tėtukas pasiuntė jam – per tarpininkus – prašmatnų „Išlikti žmogumi“ leidimą. Su riebiu autoriaus parašu.
Viešpatie, kaip gavęs knygą naivusis Domkratas krykštavo, kaip strykčiojo po Senukų Panoramą, kaip jis džiaugėsi netikėta dovana. Kaip it vaikas baksnojo pirštu į autoriaus parašą, virš kurio buvo pakeverzota:
Mielam Domkratui
Ieškok tiesos! Įsigilink, žmogau, į save; ten slypi gėrio šaltinis, ir jis niekada neišseks, jeigu tu skverbsiesi gilyn!
Autorius
P. S. Laukite knygos tęsinio; ji – mūsų gyvenimas.
Tėtuko taktika pasiteisino. Palinkėjimas knygoje taip stipriai paveikė jautrios sielos Domkratą, kad šis iš tiesų ėmė „gilintis į save“.
Seniausiai žinoma, tokios savęs paieškos prie gero neveda. Kartais jos baigiasi fatališkai – beprotnamiu arba savižudybe. Francuaza Sagan man sakydavo, kad, anot Deridos, kuo žmogus kvailesnis, tuo aršiau jis ieško tiesos.
Graudu buvo stebėti, kaip Domkratas, pasišovęs surasti gėrio šaltinį, ėmė grimzti ne į save, o į nevilties liūną.
Domkratas jau po pirmųjų savęs paieškų tapo itin uždaras. Nebesirūpino higiena. Įtariu, kad užgyveno utėlių. Šiaip ar taip, parazitai jo nedomino, nes dienų dienomis gilinosi tik į save. Naktį herojiškai nesudėdavo bluosto ir, laukdamas tęsinio, it Šventąjį Raštą skaitydavo „Išlikti žmogumi“.
Vienu metu Domkratui vaidenosi, kad jo ieškomas gėrio šaltinis ranka pasiekiamas, ir jis akimirkai nušvisdavo. Užvertęs galvą žiūrėdavo į įsivaizduojamą visuotinio gėrio saulę ir lyg Mefistofelis kvatodavo.
Laikui bėgant žvengdavo vis rečiau. Kur kas dažniau, pritūpęs šalia Bankomato šventyklos, Domkratas užkaukdavo. Vanodavo save ir klykdavo, kad yra netobulas, seklus, svetimas…
Po mėnesio Domkratas galutinai prarado dvasinę pusiausvyrą, nevalingai, ieškodamas tiesos, ėmė vagiliauti iš Senukų Panoramos iždo. Savigrauža dėl neatrasto gėrio šaltinio naikino jo asmenybę ir pono Kuvaldos turtą.
Negrįžtamai nuėjęs pragaištingu savęs pažinimo keliu, Domkratas netrukus įsikalė į galvą, kad tiesą bei gėrio šaltinį galės atrasti ne tik išvogęs visą Senukų Panoramos turtą, bet ir gavęs „Išlikti žmogumi“ tęsinį. Užsimanė jį kuo greičiau perskaityti, o perskaitęs tikėjosi stebuklingai nušvisti – įsiskverbti į save taip giliai, kad…
Kartą žiūrėdamas Akropolio televiziją – ji Senukų Panoramoje nebuvo uždrausta – Domkratas ekrane išvydo Tėtuką. Šis porino apie Šiaurės Atėnų ateitį, vardijo sunkumus, užgriuvusius Akropolį, minėjo skaičius, dalijosi pranašystėmis.
Laida Domkratui pasirodė ne itin įdomi, panašios „Žinios“ buvo rodomos ir Panoramoje, tik ten pamokslaudavo ponas Kuvalda. Tačiau laidos pabaigoje, lyg šiaip sau, Tėtukas gudriai užsiminė, kad neseniai pabaigė „Išlikti žmogumi“ antrąją dalį. Norintys ją įsigyti jau gali rinktis prie Akropolio vartų su pinigais. Be to, kalbėjo Tėtukas, tiražas ribotas, o knygą jis paskyręs savo mylimajai dukrelei Bordo, kurią labai norėtų pamatyti ir, žinoma, susigrąžinti iš Senukų Panoramos nelaisvės.
Nežinau, kokios audros pašėlo Domkrato sieloje, įtariu, kad čia neišvengta romantiškos dilemos: kas svarbiau – pareiga Senukams ar jausmai?
Vakare, kai Kuvaldos pasamdytas šaltkalvis mane mokė traktorių ir kombainų anatomijos, narve pasirodė įsiaudrinęs Domkratas susitaršiusiais plaukais, išsprogusiomis akimis.
– Supranti, makaka, – prabilo Domkratas, – tik atsiradę nesuvokiame, kas esame. Tai kiti pavadina mus žmonėmis ar nelaime. Bet tai ne tikrieji mūsų vardai.
Domkratas nutilo ir susimąstė.
– Būtis – tai tapsmas, – po pauzės tęsė. – Gerai, jei akušerė neapsiriko ir mergaitę pavadino mergaite, o berniuką berniuku. O jeigu suklydo…
Domkratas ir vėl nutilo.
– Klaidžiojame klystkeliais, – padarė išvadą. – Priskirti svetimai lyčiai ar rūšiai, gyvename nesuprasdami, kodėl mums taip bloga. Tik pagalvok, – vis audringiau kalbėjo Domkratas, – jei atėjęs į šį pasaulį būčiau pavadintas vamzdžiu…
Turbūt Domkratas iš manęs laukė atsakymo, tačiau veltui.
– Vamzdžiui būtų paprasčiau ieškoti tiesos. Norėdamas susigrąžinti žmogiškumą, būčiau kitaip gyvenęs… – Domkratas atsiduso. – Mes kankinamės, ieškome savo tapatybės. O kaip ją rasti, jei dar nesi žmogus! atsakyk man, – vis paslaptingiau kalbėjo Domkratas, – kuo manosi esąs antilopės jauniklis, kurį žindo lašiša?.. Ir kaip pavadinti lašišą, jei ji atsisako neršti?..
Nespėjau apie tai pagalvoti, nes Domkratas kalbėjo toliau.
– Mes klaidingai vadinamės. Po šventuolio oda ar žuvies žvynais slepiasi kiti padarai. Galbūt prieš tave dabar stovi ne Domkratas, o etažerė ar šulinys. O ir tu, makaka, jau seniausiai tapai kažkuo kitu.
Domkratas priėjo arčiau.
– Knyga „Išlikti žmogumi“ man atvėrė akis. Aš praregėjau, – paskelbė Domkratas. – Tėtuko kelias yra sektinas. Jis rado drąsos pasakyti pasauliui, kad yra žmogus!
Domkratas stvėrė mano ranką.
– Pamynęs žmogiškumą, jis išliko žmogus! Tai naujųjų laikų stebuklas! Man būtina sužinoti, kur slepiasi tikrasis mūsų pavidalas! Matai, – trenkė kumščiu sau į krūtinę, – aš dūstu žmogaus kailyje! Jis ankštas, nepatogus! Ir tik Tėtukas pajėgs mane išgelbėti. Jis žino, kaip išlikti žmogumi. Ir tu, makaka, man padėsi…
XIII. ILGA KAIP ŠIMTMEČIAI
Senukų Panorama, ne be Domkrato pagalbos, tą naktį skendėjo tamsoje.
Apsidairęs, ar ramu, Domkratas paslapčia atrakino narvą.
Vogtu turtu papirkę sargybinius, mes atsidūrėme už Senukų Panoramos vartų. Žvaigždės mums rodė kelią. Ėjome Akropolio link.
Pakeliui aš mačiau gūdžius kaimus, ištuštėjusius bažnytkaimius, griuvėsiais virtusias Maksimų gyvenvietes. Šalikelėse stovėjusios bankomatų koplytėlės buvo išniekintos. Prašmatnios greitojo kredito kontoros – sugriautos. Iš bankų likę tik griaučiai, jie stovėjo išdaužytais langais, o biržose karaliavo žiurkės.
Keista buvo regėti nuniokotą kraštą. Atrodė, kad čia siautė ne krizė, o giltinė. Žudikas defoltas jau buvo visai greta Senukų Panoramos vartų.
Su Domkratu mes ėjome ne dieną ir ne dvi. Nakvodavome terminaluose, nuo Kuvaldos seklių slėpdavomės apleistose pinigų saugyklų šachtose.
Nuotaika buvo šiaip sau. Jaučiausi pavargusi.
Įsisvajojau apie bananus, užsimaniau gerti. Tačiau Domkratui mano norai buvo nė motais. Viena ranka prispaudęs prie širdies knygą, o kita nepaleisdamas manęs, jis it šventas Kristoforas brido per pelkes, kopė į šiukšlių kalnus, pasiryžęs pasiekti tikslą – gauti iš Tėtuko antrąją prisiminimų dalį ir sužinoti, kaip išlikti žmogumi.
Vieną naktį nakvojome išsprogdintoje degalinėje. Įsitaisę guolį tarp metalo laužo, ketinome valandėlę nusnūsti, kad prašvitus vėl patrauktume link Akropolio. Tačiau sumerkti akių nepavyko.
Šalimais išgirdau paslaptingus balsus. Šnabždėjosi vyrai. Atidžiau įsiklausiusi, atpažinau viršilos Vertelkos baritoną.
Vertelka savo bendrams bubeno, kad taip gyventi tapo nepakeliama. Atseit Tėtukas pamišo, todėl likti Akropolyje nėra prasmės, verčiau plėšikauti.
Įsikalbėjęs Vertelka dėstė apie nesumokėtus mokesčius, skolas, Tėtuko paslėptą pelną, beprasmes ambicijas. Minėjo nuoskaudas, kurias patyrė ištikimai tarnaudamas apsaugos vadovu.
– Jis tik reikalaudavo, bet nieko neduodavo, – šnekėjo Vertelka. – O ką tas pirdžius gali duoti, jei pats plikas? Tas karas su Senukais visus mus nuskurdino…
– Gyveno apšašęs trofėjais, bet su mumis nesidalijo, – antrino Vertelkai jo bendras, tai buvo vienas iš daktarų. – Pusę metų tas senis nemoka atlyginimų. Kaip gyventi? Kaip išmaitinti šeimą?.. – neslėpė nuoskaudų.
– Vos galą su galu suduriu. Aš nuėjau pas jį į kontorą ir sakau, – prisijungė prie pokalbio trečias, – sumokėk. Tai, žinai, ką man atsakė?.. Nereikia tiek išlaidauti.
– Nepasotinamas. Labai godus pinigams, – įsijungė dar vienas daktaras. – Jam nėra nieko šventa. Žmogus jam – tuščia vieta.
– Kapitalistas, – iškošė pro dantis kažkuris daktaras. – Banditų banditas.
– Paprašė manęs užversti dėdę iš Norfos. Gerai, sakau, duok, Tėtuk, avansą. Jis išsitraukė piniginę, rodo – tuščia. Matai, atseit nieko šiandien neturiu, rytoj sumokėsiu. Po savaitės ateinu atlikęs darbą, sakau: tu man, Tėtuk, skolingas tiek ir tiek. O jis: nieko nežinau, nieko nežinau…
– Blogai baigs. Kuvalda jį sunaikins.
– Mes patys jį pakasim.
– Na, užteks, vyrai, karščiuotis, – pertraukė Vertelka daktarus, – pakalbėkime verčiau apie mergas…
Užsnūdęs Domkratas apsivertė ant kito šono.
Išgirdę gelžgalių bildesį, daktarai staiga liovėsi kalbėję. Minutėlę gulėjau sustingusi, iš baimės meldžiausi.
– Kas čia?.. – apšvietęs mane žibintuvėliu nustebo Vertelka. – Ateik čia, bjaurybe!.. – įsakmiai riktelėjo.
Išgirdusi komandą, instinktyviai pašokau. Pasimaišius proteliui, ketinau stačia galva pulti prie Vertelkos kojų, tačiau staiga susivokiau, kad nebesu jo dresuojama kalė. Prisimindama senas nuoskaudas, pasirengiau kovai ir karingai iššiepiau dantis.
Pajutęs pavojų, prabudo Domkratas. Prisidengęs knyga, atlaikė netikėtą lazdos smūgį per galvą.
Kad ir užklupti Vertelkos smogikų, netrukus perėjome į kontrpuolimą. Domkratas, iš pradžių it skydu gynęsis „Išlikti žmogumi“, keletą kartų taikliai įspyrė vienam daktarui.
O aš darbavausi šarvuota žiniomis galva. Negaliu paaiškinti, iš kur atsirado jėgų. Turbūt turėčiau būti dėkinga Makako genams, nes, pajutusi pavojų, virtau bebaime kovotoja, o Vertelka man ėmė rodytis kaip apgailėtinas menkysta, su kuriuo žaidžiau it katė su pele.
Smogusi gal penktą kartą Vertelkai į pasmakrę, su pasigėrėjimu stebėjau, kaip jis susmunka. Vargšas turbūt pagalvojo, kad tuo jo kančios baigsis, tačiau aš – magaryčioms – atsakančiai pliaukštelėjau jam delnais per ausis.
Sprogus būgneliams, Vertelka apkurto. Apsiseilėjęs meldė manęs pasigailėti. Bet pasigailėjimo – mano širdis buvo kieta it titnagas – nesulaukė.
Domkratas, ką tik išvertęs iš kojų kelis daktarus, nusprendė Vertelką pribaigti. Pačiupęs gelžgalį, vanojo jį per pečius, strėnas, pasiryžęs sumalti kaulus.
Tai buvo saldi pergalė. Tačiau neilgai ja džiaugėmės. Išguldę smogikus, degalinėje pasilikti neketinome. Kol šie neatsitokėjo, patraukėme tolyn, ieškodami saugesnės vietelės.
Naktį tvyrojo rūkas. Žvaigždžių danguje nesimatė. Ėjome, kur akys vedė. Paryčiais, susiradę apleistą dujų terminalą, nutarėme dustelti, nusiraminti.
Vos pritūpiau, terminale išgirdau verksmą. Raudojo didelis vaikas. Nei Domkratas, nei aš negalėjome likti abejingi.
Priėjusi arčiau, pažinau Mongoliuką. Šis, anuomet tvirtas – panašus į graikų Apoloną vyrukas – buvo įsisupęs į skarmalus, susitraukęs. Ašarų išgraužtomis akimis žiūrėjo į mus, nepajėgdamas prisiminti, kur paskutinį sykį matėmės.
Mongoliukas draskė savo ligotą kūną ir vis raudojo.
Kad ir kaip guodėme Mongoliuką, nepajėgėme jo nuraminti. Tik tada, kai Domkratas, nebežinodamas, ko griebtis, balsu perskaitė ilgoką ištrauką iš Tėtuko „Išlikti žmogumi“, Mongoliukas šiek tiek apsiramino ir netrukus mane atpažino. Po kurio laiko – Domkratą. Jis nepyko dėl kadaise suknežintos kaukolės. Atvirkščiai, Mongoliukas šypsojosi geraširde idioto šypsena.
Ir nors vargšeliui buvo gerokai pasimaišę, iš nerišlaus pasakojimo supratau, kad Mongoliukas jau ne pirmą mėnesį valkatauja. Užgriuvus sunkiems laikams, buvo priverstas palikti Akropolį – Tėtukui nebereikėjo neįgalaus pagalbininko.
– Jis davė pinigėlį… – vebleno Mongoliukas. – …Mongoliukas pinigėlį pametė… Pinigėlis cvankt… Negeras… negeras Mongoliukas… Mongoliukas kaka… Tėtukas caca… – nekaltino nei dievų, nei pasaulio dėl jį ištikusių negandų kvaišelis.
Staiga jis vėl įsiaudrino. Bijodamas, kad nesusižalotų, Domkratas jam leido atversti kurį tik panorės „Išlikti žmogumi“ knygos puslapį.
Mongoliukas atvertė:
Kalėjimo kameroje likome dviese: aš ir mano pelytė.
Po dviejų parų suradau ir trečią gyventoją – stambų vorą. Maitinau pelytę duonele, o ji atsidėkodama nekeldavo triukšmo, bet jei pamiršdavau padėti prie urvelio duonos, tai naktį grauždavo lentą, kol galų gale prabusdavau…
Mongoliukas aprimo, paprašė dar paskaityti.
Pasakų senelio balsu Domkratas tęsė:
Voras kėlė mažiau rūpesčių. Jis tylėdavo. Jo tinklas – ištemptas kampe, bet jo paties tinkle nesimatė. Tūnodavo sienos skylėje ir stebėdavo. Vos tik įmesdavau į tinklą musytę ar kirkšnutę, voras puldavo iš slėptuvės auką. Suleisdavo mirtiną dozę nuodų… apipindavo auką tinklu… ir vėl grįždavo į slėptuvę.
Vėliau juos abu sutraiškiau.
Smagi Tėtuko istorija apie pelytę ir vorą Mongoliuką paveikė migdančiai, jis užsnūdo. Netrukus palaimingai užkriokė ir turbūt ėmė sapnuoti kažką malonaus.
Nutarėme Mongoliukui netrukdyti. Apkamšėme, kad nesušaltų, skarmalais ir pakilome eiti. Kelias link Akropolio buvo tolimas.
Visur, kur tik mynėme pėdas, regėjome nualintą žemę, sudegintus miškus, išvogtus gamtos turtus. Šalikelėse it priekaištai mėtėsi pamesti daiktai. Grioviuose gulėjo pašauti traktoriai, išniekintos valtys, suniokoti automobiliai. akligatviuose it dinozaurai amžiams sustojo tralai ir savaeigiai kranai.
Geležinkeliai buvo išardyti, autostrados – išraustos, oro uostai – virtę šiukšlynais. Turtingos sodybos ištuštėjusios.
Mes ėjome per negyvenamą žemę. Stepių tolybėse, susimetę į gaujas, skalijo benamiais virtę šunys.
Domkratas vos tramdė ašaras, klibinkščiavo tylėdamas. Aš taip pat neturėjau ką pasakyti.
Priėjome šulinį. Čia stabtelėję ketinome numalšinti troškulį.
– Nežudykite manęs!.. – atsklido iš dugno riksmas, kai Domkratas paleido šulinin kibirą. – Nereikia!.. – meldė balsas kibirui atsitrenkus į kažką kieta.
– Kas ten? – palinko prie šulinio Domkratas.
– Tik nežudykit! – maldavo. – Aš pats išlipsiu…
Domkratas iškėlė žmogystą. Priešais mus tirtėjo nuogut nuogutėlis pamėlęs vyras. Tačiau užuot pirma pridengęs savo gėdą, puolė ant kelių atgailauti.
– Niekam, nors ir labiausiai prašytų, nebeduosiu mirtinų nuodų… Gyvensiu dorai… Visa, ką čia matysiu ir girdėsiu, laikysiu paslaptyje, nes nėra reikalo viešai paskelbti…
Juk tai Hipokratas, senas mano pažįstamas!
Domkratas padėjo jam atsistoti, atsuko į saulutę, kad sušiltų. Po valandėlės Hipokratas liovėsi tirtėjęs, jo kūnas įgavo rausvą atspalvį.
– Ar manęs nemušite?.. Ar nekankinsite?.. Ar nenužudysite?.. – vis klausinėjo baikščiai dairydamasis į šalis.
– Mes juk žmonės… visada susitarsime… – patikino Domkratas.
– Negeri, labai negeri dalykai darosi, – paklaustas apie naujienas Akropolyje ėmė pasakoti Hipokratas. – Tėtukas visai pasikeitė. Neadekvačiai suvokia realybę. Prarado motyvaciją. Tėtukas griebiasi visko vienu metu, tačiau stojęs akistaton su tikrove tuoj pat išsigandęs pabėga. Su juo nebeįmanoma dirbti. Jau verčiau gyventi šuliny. Tai nebe tas Tėtukas. Mes jo neatpažįstam.
– Bet juk jis žmogus?.. – sunerimo Domkratas.
– Visi mes bent iš dalies esame žmonės. Diogenas statinėje buvo žmogus… Baronas medyje… Aristotelis – kalbėta – žmogus… Sokratas… Hipokratas… Tėtukas iš jų buvo pirmas. Užprogramuotas Akropolio lyderis. Jo pašaukti Atėnai galėjo eiti nors ir į krosnį… Tačiau pažvelkite, kuo virto mūsų šalis… Ir kas už tai atsakingas?.. – baikščiai apsidairė Hipokratas. – Nemuškit… – susigūžė, bet atsitiesęs vėl kalbėjo. – Atėjo laikas pripažinti mūsų vadų klaidas! Laisvieji Šiaurės Atėnai, ar jūs mane girdite?!. – it orakulas prabilo laboratorijos vedėjas, o po minutėlės vėl kasdieniškai tęsė: – Tėtukui aš pasakiau: mes galime turėti nerealius įkainius… kietus principus… tačiau sintetindami šūdą be Mendelejevo neišsiversime. O jis man: nieko, milijonus metų gyvenome be Mendelejevo… Bet aš pasakiau, kad šūdo gamyba – tai ne šūdo malimas, ir mes taip nesitarėm… O jis man atsakė… Bet tada aš jam vėl pasakiau… O jis man… Bet kai parodžiau šūdiną gaminį…
Nesiklausėme Hipokrato. Jo nuoskaudos buvo tokios smulkmeniškos, kad man ir vėl suspaudė širdį dėl žmonijos, užauginusios brolius Liumjerus ir neprilygstamą pantomimos meistrą Marselį Marso, nepranokstamą kompozitorių Guno ir žavųjį Batuoto Katino personažą. Tada pagalvojau, kad Akropolio žmogeliui tereikia patirti menkutę nesėkmę ir jis staiga subliūkšta. Taip atsitiko ir Hipokratui. Gėda.
…Bet juk norint gyventi pagal pašaukimą, svarsčiau, nereikia nei Mendelejevo, nei turtų ar brangių mėgintuvėlių; didžiausias malonumas – džiaugtis darbo vaisiais ir žinoti, kad esi reikalinga…
Hipokratas toliau niurzgėjo, kad gailisi dėl bergždžiai praleistų Akropolio laboratorijoje metų, palaidoto gydytojo talento ir visos tos kriminalinės nesąmonės, į kurią tariamai Tėtukas jį buvo įpainiojęs.
Man pasidarė pikta, norėjau sušerti Hipokratui, užsikimšti ausis.
Domkratui tas inkštimas taip pat pabodo. Pačiupęs akmenį, jis vožtelėjo Hipokratui per galvą, kad užsičiauptų.
Kada nutilęs daktaras susmuko, Domkratas ėmė teirautis, ar toli dar Akropolis.
– Nemuškite… – it menkysta vėl ėmė melsti Hipokratas. – Jei eisite pagal saulę – sugaišite… Jei pagal mėnulį – užtruksite… O pagal žvaigždes – Akropolis yra visada mumyse… – kliedėjo senolis.
– Šlykštus tipas, – užsimojo akmeniu Domkratas. – Miegok ramiai… – palinkėjo įversdamas atgal į šulinį. – Eisime, makaka, pagal žvaigždes… – nusprendė.
XIV. IŠ SKAUSMO MAN VERKĖ ŠIRDIS
Dangumi plaukė liūdesio pritvinkę debesys. Vos kirtome administracinę sieną, Akropolis man atsivėrė kaip merdėjantis pasaulio užkampis, pati gūdžiausia skylė.
Sodai, brandinę „Wrangler“ džinsus ir „Versaci“ palaidines, – iškirsti. Vertybinių popierių tvenkiniai – užakę. Dujotiekiai – išardyti. Naftos gręžinių bokštai – sugriuvę.
Turgaus vėliavos buvo gedulingai nuleistos. Akropolio vartai – išversti. Išsekusiose paskolų jūrose – nė vieno tanklaivio. Visur buvo pridygę apgailėtinų emigracijos agentūrų.
Aukštuomenės – torpedų, daktarų ir panašiai – Šiaurės Atėnuose nebeliko. Kažkada orūs Akropolio piliečiai po ištuštėjusią turgavietę tipeno it pridėję į kelnes. Visur, kur tik ėjome, girdėjosi aimanos, sklido dejonės.
Akropolyje niekas nieko nebepirko. Pirkėjai išnyko. Praeityje apsukrūs ekspeditoriai, sumaniausi prekių žinovai it vaiduokliai slankiojo užžėlusiais takais, praradę viltį sugundyti kokį kvailį, kad šis įsigytų užsigulėjusią griovyje šiukšlę.
Tėtuką aptikome sėdintį varganoje pašiūrėje. Jis, nustekentas garažo dėdžių, nusigyvenęs, atrodė dramatiškai. Pirma, kas krito man į akis, tai nudraskyti šašai, iškritę dantys ir gedulingai nukabinta nosis. Išbadėjęs, įsisupęs į draiskalus, jis kažką vogravo apie kerštą Senukų Panoramai, minėjo pasaulio pabaigą ir piktavalius prancūzus, kurie atseit kalčiausi dėl užgriuvusių bėdų…
Norėčiau tarnauti Akropolyje
Dabotoju
Sėdėčiau pasnausdamas kamputyje
Melsvu švarkeliu aprengtas
Žmonija eitų
Ir aš nebeturėčiau rūpesčių…
Bet vos tik Tėtukas išvydo mane, pritilo deklamuoti. Suspindėjo traiškanotos jo akys. Staiga čiupo mane į glėbį, šūktelėjo iš laimės ir nedelsdamas ėmė kurti drąsius planus, kaip galėtų išbristi iš jį užklupusio skurdo.
Beverčių akcijų ir obligacijų šiukšlyne susirado nušiurusį žurnalą. Paseilinęs vertė puslapius, braukė pirštu žemyn per sąrašą, murmėdamas it beprotis keistus vardus: Giunteris Ketvirtasis… Maksimiljanas… Dorkas… Tobis Rysas…
Pamatęs ne tokį Tėtuką, kokį įsivaizdavo, Domkratas įsidrąsino nutraukti jo veblenimą, mat jam vis dar rūpėjo išlikti žmogumi. Deja, Tėtukas buvo kurčias Domkrato klausimams. Jis ir toliau paslaptingai šnabždėjo: žiurkėnas Rolandas… šnauceris Šulcas… asiliukas Benas… avinėlis Frančeskas… briedis Eugenijus…
Supratau, kad su Tėtuku deramai nepasišnekėsiu. Pritūpiau prie jo, prisiglaudžiau. Norėjau šiek tiek pradžiuginti, todėl ėmiau blusinėti.
Viešpatie, ko tik ten po skarmalais neaptikau! Ten buvo ir aptingusių blusų, ir riebių utėlių, judrių kirkšnučių ir net blakių. Įtariau, kad atidžiau pasiraususi netrukus aptiksiu ne tik kaltūnų giraites, bet ir išalkusių kraujasiurbių koloniją.
– Dabar viskas pasikeis, – kalbėjo apėjęs niežais Tėtukas. – Tu sugrįžai… O dviese mes – neįveikiama jėga. Mūsų nenugalės nei Kuvalda, nei tas prancūzų lėktuvnešis „Mistralis“, nei kiti Akropolio priešai.
Nesiginčijau. Džiugu buvo, kad Tėtukas atgauna viltį.
– Visada galvok apie Akropolį kaip apie gyvą būtybę, turinčią ne tik kūną, bet ir sielą, – patriotiškai man aiškino Tėtukas. – Stebėk, kaip Akropolyje viskas sukasi. Žiūrėk, kaip įvykiai lemia vienas kitą. Kaip viskas susiję ir susipynę. Laisva valia atsiduok Akropoliui. Tegu Šiaurės Atėnai verpia tavo likimo siūlą, kaip tik nori…
– Bet kaip išlikti žmogumi? – įsidrąsinęs vėl ėmė klausinėti Domkratas. – Jūs savo nemirtingoje memuarų knygoje taikliai rašote, kad… – ėmė ieškoti citatos. – Ar jūs žmogus?.. Kada supratote, kad juo tampate?.. Kaip išliekate?.. Kiek tam reikia valios?.. O kur žadėtas tęsinys?.. Kur knygos tęsinys?!.
– Manau, jei ne Tobis, tai tinkamiausias bus avinėlis Frančeskas, – nesiklausydamas Domkrato vienašališkai nusprendė Tėtukas. – Taip, nekaltas… avinėlis Frančeskas, – pakartojo ir užsimerkęs ėmė it Homeras deklamuoti:
Liūdnas sodas žiemą
Žvėrys išslapstyti, narvai ištuštėję
Tik lokys duobėj rąstą drasko
Tigrė už grotų…
Pašiūrėj papūgėlės glaudžiasi
Viena ant kitos sušokusios, sparnais muša
Smagiai čirškia giminę tęsdamos
Kaip jums… Ir kaip jums, bl…, negėda!
Negirdi
Kai pamėlęs nuo šalčio Tėtukas
Papūgėlėms papila lesalo…
Nei aš, nei Domkratas – tą akimirką nieko nesupratome.
XV. TĖTUKO PLANAS
Naktį miegojau itin prastai. Įsitaisiusi apleistame žiurkių lizde, sapnavau košmarą: labai piktą generolą de Golį ir klastingą Dantoną, pasileidusį Maratą ir velionį Pompidu. Visi jie iš manęs kažko norėjo, gundė ananasais, jerubėmis…
Ryte, kai pabudau išpilta šalto prakaito, Domkratas karštligiškai vartė „Išlikti žmogumi“, o Tėtuko galvoje jau buvo susiklostęs planas. Jis – nepatikėsit – sugalvojo mane ištekinti!
Sumąstęs, kaip išbristi iš skurdo, ėmė saldžiai kalbėti apie avinėlį Frančeską. Anot Tėtuko, tai būtų puiki partija – paskutinis šansas.
Avinėlis Frančeskas, iš turtuolės paveldėjęs kelias aukso kasyklas, tuziną naftos gręžinių bei monetų kalyklą, valdė didžiulį turtą. Gyveno atsiskyręs, vienišas, nevedęs. Ir nors pretendenčių į nuotakas jam nestigo, Tėtukas buvo įsitikinęs, kad išvydęs mane Frančeskas neatsispirs.
Nenorėčiau tvirtinti, kad Tėtuko planas mane sužavėjo. mieliau tekėčiau už asilėlio Beno ar karoso Motiejaus. Bet nedrįsau Tėtuko liūdinti, mat šie kartu sudėjus nebuvo tokie turtingi kaip Frančeskas.
Frančeskas… Tikras aristokratas. „Aukštuomenės žiniose“ rašyta, kad jo protėviai priklausė Betliejaus bandai. Geltonoji spauda teigė, kad Frančesko protėvis net stovėjo prakartėlėje, šalia kūdikėlio Jėzaus. Aš, žinoma, šiais gandais netikiu, tačiau ir negaliu paneigti.
– Pažiūrėk, argi jis ne dailus, – Tėtukas rodė Frančesko nuotrauką „Gyvulių ir žvėrių“ žurnale; Frančeskas, išpuoštas įvairiaspalviais kaspinėliais, stovėjo šalia klonuotos avelės Doli. – Tai svajonių jaunikis. Bukas. Nieko neišmanantis apie verslą, mūsų Akropolio ekonomiką. Jis sugeba tik bliauti. Jei išdegs, mes netrukus ir vėl suklestėsime. Tu tapsi mano karaliene.
Besąlygiškai tikėjau Tėtuku, nes jis man visada linkėjo tik gera. Be to, tapti karaliene man neatrodė paika. Juk karalienės yra gerbiamos. Ir nors prisiminusi Mariją Antuanetę kiek sudvejojau, tačiau pritariamai linktelėjau, leisdama suprasti, kad neprieštarausiu Tėtuko valiai.
Tėtukas, ne paslaptis, visada veikdavo itin apgalvotai. Ir nors šachmatų žaidimo subtilybių neišmanė, tačiau gyvenime numatydavo keliolika ėjimų į priekį.
Pasiknisęs skuduruose,Tėtukas susirado juodai dienai saugotą „auksinę“ dujotiekio akciją. Ją užstatęs lombarde, tikėjosi gauti šiek tiek grynųjų. Už juos sumąstė pasamdyti daktarą Frankenšteiną – garsiausią pasaulyje plastikos chirurgą, kuluaruose vadintą Mėsininku. Jis turėjo mane išdailinti, kad Frančeskui nekiltų dvejonių, jog esu jo išrinktoji.
Užsikrėtęs Tėtuko entuziazmu, Domkratas taip pat prisidėjo prie šio reikalo – išvertęs kišenes, iškrapštė ką pavogęs iš Senukų Panoramos iždo.
Daktaras Frankenšteinas, ritualinis skerdikas, garsėjo kaip auksinių rankų specialistas. Sklido gandai, kad jo pacientės – princesė Diana, valstybės sekretorė Madlena, kanclerė Angelė ir net karalienė Margo.
Daktaras Frankenšteinas buvo itin populiarus žmogus. Visos pasaulio gražuolės ir negražuolės jo geidė. Jį kviesdavo į prašmatniausius namus, jo draugija didžiavosi ne viena oligarchų šeima ar aristokratų giminė. Sakoma, kad daktaro Frankenšteino gyvenimas suplanuotas net iki pasaulio pabaigos, ir jis niekada neturės laisvo laiko… Vis dėlto Tėtukas, pasitelkęs klastingus ryšius ir senas pažintis, jį pasikvietė į Akropolį.
Daktaras Frankenšteinas, prieš dešimtmetį įtikėjęs, kad yra neprilygstamas plastikos chirurgas, elgėsi ypač arogantiškai. Mūvėjo smailianosius kaubojaus batus su sidabriniais pentinais, demonstratyviai rūkė cigarus draudžiamose vietose, niekada nesiskyrė su „Jegermeisterio“ buteliuku ir buvo kaip du vandens lašai panašus į vokiečių filosofą Martiną Haidegerį.
Frankenšteinas, atskridęs asmeniniu lėktuvu, kuriame įrengta operacinė, iš pradžių spjaudėsi ir raukėsi, išvydęs mūsų skurstantį kraštą. Tačiau Tėtukas, atgavęs dvasinę pusiausvyrą, atgaivintas vilties įveikti skurdą, parodė daktarui jo vietą. Priminė, kad ne laikas pūstis, todėl lai valso ritmu traukia savo sumautus grąžtus, pjūklus ir imasi darbo.
– Aš reikalauju šiek tiek pagarbos, – burbtelėjo prieš užsiversdamas „Jegermeisterį“ Frankenšteinas. – Nesu pratęs, kad su manimi taip kalbėtų. Per savo praktiką nesulaukiau nė vieno nusiskundimo, todėl malonėkite pakeisti toną.
– Kalbėsiu, kaip noriu, nes aš tau moku grynais, – atkirto Tėtukas ir atskaitęs apvalią sumelę pareikalavo, kad ne vėliau kaip po savaitės mano išvaizda būtų sutvarkyta. – Jei musių nutupėtas Snieguolės ir septynių nykštukų veidrodis neprabils žmogaus balsu ir nepasakys, kad Bordo gražiausia pasaulyje, aš nusuksiu tau sprandą, o išrautus pautus suplaksiu ir paversiu omletu, – pagrasė operacinėje, kai daktaras Frankenšteinas ėmė mane ruošti operacijai.
– Bus padaryta, – supratęs, kad turi reikalą ne su Velso princu, patikino Frankenšteinas.
– Judinkis, – profilaktiškai niuktelėjo keliu į subinę daktarui Tėtukas. – Antraip… – pabėrė vėrinį nevartotinų žodžių.
Daktarui Frankenšteinui ėmė virpėti rankos, jo riebus Haidegerio sprandas paraudo. Šiaip ne taip uždėjęs kaukę, jis nugramzdino mane į narkozę.
XVI. IEŠKAU VEIDO
– Ar jau viskas baigta? – nubudusi išgirdau pabrėžtinai griežtą Tėtuko balsą. – Pasakok.
– Padidinom smakrą. Atlikom veido tempimą. Įstatėm keletą skruostų implantų, – vardijo išrasojęs Frankenšteinas. Jo veidas buvo išmuštas pilkomis dėmėmis, o kelnės – pilnos iš baimės.
– O ausys? Nosis? Kaukolė?..
– Jos kruopščiai pakoreguotos, – patikino chirurgas. – Be to, operacijos metu pastebėjau nemenką krūtų asimetriją, tai štai – ji dabar pašalinta.
– Ką?! – sunerimo Tėtukas. – Tu nupjovei jai papą?!
– Klaidingai supratote, – saldžiai užčiulbėjo Frankenšteinas. – Abi merginos krūtys liko savo vietoje. Likviduota tik asimetrija.
– Už asimetriją aš tau nemokėsiu. Jei nebus papo, nebus ir tavo galvos. Nusukęs spardysiu kaip kamuolį, o kai atsibos, pamausiu ant kuolo, – pažadėjo Tėtukas. – Supratai?..
– Bet, gerbiamasai, krūtys yra moters seksualumo simbolis, – nepabijojo leistis į svarstymus daktaras Frankenšteinas. – Jos, kaip ir gyvybė žemėje, būna keisčiausių formų ir dar įvairesnių dydžių. Jos skirtingai kvepia, nevienodai liūliuoja, kitos net moka kalbėti ar netgi kažką mąsto. Mūsų planetoje nerasit dviejų vienodų krūtų. Jos visada unikalios, gali būti netikėčiausiose vietose. Ir net ten, kur atrodytų, kad jų nėra, krūtis galima surasti. Įsivaizduokite, kada mirtinai troškina, jos iškyla dykumos horizonte, kitą kartą – bežemio valstiečio trobos ornamente, jų apstu bedugnėse, o ir danguje tarp žvaigždžių galima įžvelgti ne vieną krūtį. Žinoma, šiuolaikiniai žmonės gyvena, deja, ne su krūtimis ar subinėm, o su internetu, todėl – neišvengiamai – jiems trūksta dvasingumo. Tačiau mūsų pareiga padaryti taip, kad šios kūno dalys džiugintų ne mažiau nei internetas ir negramzdintų į neviltį. Kartą, būdamas Šiaurės Atėnų pasienyje, aš operavau…
– Užteks, – pertraukė Frankenšteiną Tėtukas. – Tu nori pasakyti, kad su Bordo papais viskas O. K.?
– Žinoma!
– O visa kita?
Frankenšteinas demonstratyviai atsiduso.
– Ten, kur galėjome, nusiurbėme riebalus, – lenkė pirštus daktaras. – Pašalinome uodegikaulį. Depiliavome nereikalingus plaukus. Siekdami kuo didesnio vizualinio efekto, į sėdmenis suleidome parafino. Pakoregavome gomurį. Pakeitėme balso stygas. Panaikinome tuos nelemtus tris DNR procentus, skyrusius šimpanzę nuo žmogaus. Bet svarbiausia, kad beždžionės dvasią pavertėme žmogaus siela! – atliktu darbu puikavosi Frankenšteinas.
– Rodyk, – įsakė Tėtukas.
Daktaras Frankenšteinas, tarsi atidengdamas kokį paminklą, timptelėjo virvelę. Nuo manęs nukrito balta paklodė.
Įsivyravo nejauki tyla.
Stovėjau sustingusi kaip statula. Tėtukas taip pat nejudėjo.
Pagaliau Tėtukas atsargiai apėjo patyliukais aplink mane keliolika ratų. Vėliau įsidrąsino – pauostė, pažnaibė šlaunį, pliaukštelėjo delnu per sėdmenis, pagraibė papus. Įsitikinęs, kad pakankamai stangrūs, timptelėjo už spenelių. Nepasakyčiau, kad man tai patiko, tačiau šiomis aplinkybėmis pasiklioviau Tėtuku.
– O čia kas prisiūta? – susidomėjo Tėtukas.
– Kur?
– Ogi čia, – bedė pirštu į papilvę.
Daktaras Frankenšteinas gerokai truktelėjo savo „Jegermeisterio“. Kad būtų drąsiau, užsirūkė cigarą.
– Kas čia? – pakartojo klausimą Tėtukas.
– Tai papildas. Jis nemokamai… – išpūtė dūmų debesį Frankenšteinas.
– Aš čia matau ne vieną.
– Vienas ilgas ir du apvalūs – klasikinė forma, – ore nupiešė Frankenšteinas. – Tai mano firminis ženklas, kokybės garantas, – vėl gurkštelėjęs „Jegermeisterio“ prisėdo ant operacinės stalo. – Visoms pacientėms jį palieku. Panašų turėjo ir premjerė Indira Gandi, ir Tailando princesė, ir žymi prancūzų rašytoja… O dar Europos komisarė, valstybės sekretorė ir net kanclerė…
– Nedelsdamas pašalink, – pareikalavo Tėtukas.
– Tai neįmanoma. Audinius jungia gyvybiniai saitai. Vos paliesiu, pacientė mirs. Tai mano autorinių teisių apsauga. Šį kartą – įvertinkite – nepagailėjau medžiagos – dvidešimt centimetrų! Žinote, kokie dabar sunkūs laikai, – nuo „Jegermeisterio“ daktaras Frankenšteinas pasijuto laisviau. – Be to, kiekvienas apsišaukėlis taikosi tobulesnį kūrinį pavogti arba sugadinti. Pluši, prakaituoji operacinėje, o koks šundaktaris – laba diena, kvietėte? – skalpelio pjūviu ima ir nurėžia tavo triūsą. Ne, brangieji, taip nebus, mano kūrinių nepaliesit. Ir jūs, gerbiamasai Tėtuk, tai atminkite, jei norite turėti savo padarėlį gyvą.
– Aš tave užmušiu! – neteko savitvardos Tėtukas.
– Gąsdinkite, kiek tik norite, – užsikėlęs koją ant kojos vis ramiau kalbėjo daktaras Frankenšteinas. – Iš Jungtinių Tautų Asamblėjos pirmininkės meilužio – dėl kažkokių niekingų penkių centimetrų – esu ir ne tokių žodžių girdėjęs. Išvadino mane smirdančiu ožiu, ir ką – bobelė nesiskundžia… dažnai kalba per televizorių… moko pasaulį išminties…
– Dink man iš akių! – užriko Tėtukas. – Prasmek skradžiai žemę! Mėsininkas!!!
– Tik be rankų! Valdykitės!
Tėtukas čiupo mane. Išeidamas stengėsi kuo garsiau trenkti lėktuvo durimis. Deja, užsispyrusios durys nepakluso.
Kiek vėliau, kai lietui pliaupiant sėdėjome pašiūrėje, jis ėmė gailiai raudoti. Po valandėlės Tėtuko raudą nustelbė perkūnija. Aš – naujai gimusi – užverčiau galvą ir pažvelgiau į dangų. Daktaro Frankenšteino lėktuvas kilo aukštyn. Apsukęs kelis ratus aplink Akropolį, pagaliau dingo iš akiračio.
Tą minutę, prisipažinsiu, buvau pasiruošusi daug ką atiduoti, kad sužinočiau, kas taps kita daktaro Frankenšteino paciente.
XVII. ŽLUGUSIOS VILTYS
Jei ne tie papildomi centimetrai, daktaro Frankenšteino atliktas darbas būtų buvęs nepriekaištingas. mano oda tapo skaisti, glotni ir švelni, kūno linijos – geidulingos, o dailaus veido galėjo pavydėti ne vienas garsiausias Prancūzijos modelis.
Pasvarstęs Tėtukas apsiramino. Nusprendė, kad į prisiūtas „detales“ nekreipsime dėmesio.
Nieko nepaaiškinęs, čiupo iš Domkrato „Išlikti žmogumi“ ir išplėšė knygos puslapį. Pasisodinęs mane priešais, ėmėsi piešti. Pertraukėlės metu prasitarė, kad portretu ketina sugundyti Frančeską ir jo turto valdytojus. Prisipažinsiu, nustebau supratusi, kad Tėtukas turi dailininko talentą.
Piešė Tėtukas kaip tikras meistras. Susiradęs Akropolio aukure anglių, zulino ir trynė, brūžino ir skuto. Nepavykusius piešinius draskė ir plėšė vis kitą knygos puslapį.
Po valandėlės liko patenkintas darbu, nors portreto man taip ir neparodė. Paslėpęs skarmaluose, burbtelėjo, kad lauktume jo po savaitės kitos, o pats nedelsiant leidosi pėsčiomis link avinėlio Frančesko rezidencijos. Atsisveikindamas sušuko:
PAVARGAI BŪTI PRIEKALU, TAPK KŪJU!
Likusi su Domkratu, kuris, praradęs knygą „Išlikti savimi“, puolė į neviltį ir todėl lyg apsėstas viduriavo, neturėjau, ką veikti. Mintyse vis skaičiuodavau aveles. Po tūkstančio kito užsnūsdavau. Prabusdavau ir vėl skaičiuodavau. Net nepastebėjau, kaip praslinko laikas.
Pagaliau Tėtukas grįžo. Nors ir mirtinai nusikamavęs, tačiau gero ūpo. Prisėdęs pašiūrėje, ėmė pasakoti apie nuveiktus darbus.
Tėtukas dėstė, kad kelionė nebuvo tokia paprasta, kaip mes su Domkratu galėjome įsivaizduoti. Neturėdamas kompaso, stepėje ne kartą paklydo. Klaidžiojo po plėšinius. Ėjo per taigą iš pradžių pagal saulę, vėliau džiunglėse orientavosi pagal žvaigždes. Pritrynęs pūsles, kruvinomis kojomis silpnumo akimirkomis neretai pagalvodavo, kad nesuras Frančesko.
Vieną dieną, saulei pasiekus zenitą, staiga dykumoje išvydo įstabaus grožio miražą. Tėtukas matė kupolus ir raketas primenančius minaretus, ten buvo daug dramblių ir žalumos, tekėjo žalio vyno upės, o iš žemės gelmių tryško aukso šaltiniai. Sukaupęs paskutines jėgas jis prišliaužė prie miesto, kuriame rezidavo Frančeskas.
Iš pradžių Tėtuko nenorėjo įleisti pro vartus. Sargybiniai, pamatę jo apgailėtiną išvaizdą, piktai šaipėsi, manė, kad tai ne Tėtukas, o valkata. Bet Tėtukas buvo atkaklus. Parodęs keletą iškalbingų tatuiruočių ant krūtinės, nedelsiant buvo palydėtas pas reikiamus žmones.
Gėrė Tėtukas su avinėlio Frančesko vadybininku ne dieną ir ne dvi. Iš pradžių anyžių degtinę, čiobrelių likerį, vėliau brendį, alų, galop samanę, absentą… Vis rodė mano portretą, o kada sugėrovą aplankė baltieji arkliai, sukirto dėl būsimų sužadėtuvių.
Nespėjęs išsiblaivyti patraukė atgalios. Ir štai jis vėl Akropolyje – su puikiomis naujienomis.
– O ar teko sutikti Frančeską? – pasidomėjau.
– Tariausi su Gibonu, – atkirto Tėtukas. – Avinai – verslo balastas. Tai žemės piktžolės, – šiek tiek pagalvojęs papildė mintį.
Gibonas – Frančesko turto valdytojas – buvo nedidukas žmogeliukas, smulkaus sudėjimo kupriukas; anksčiau jis dirbo Frančesko šeimininkės – milijardierės Flioros liokajumi. Po trečios taurelės Gibonas dažniausiai lūždavo, o iki tol vapėdavo nesąmones, tad nesunku suprasti, kodėl Tėtukas taip šauniai pasirodė sužadėtuvių derybose.
Gibonas, be visų Frančesko turto valdymo pareigų, turėjo aistrą – jis buvo fanatiškas grybautojas. Grybaudavo ne tik rudenį, bet ir žiemą, ankstyvą pavasarį. Panašiai kaip šiuolaikiniai žvejai, jei rasdavo miške grybą, neraudavo jo, bet nufotografuodavo, o tada atsiklaupęs pabučiuodavo ir palikdavo kirmyti.
Kai atvykome su Tėtuku į Frančesko rezidenciją, mus pasitiko nesvetingai nusiteikęs Gibonas. Sunku suprasti, kas dėjosi kupriuko galvelėje ir ką jis prisiminė apie derybas, tačiau kai Tėtukas pamosavo painiu kontraktu, kur buvo jų abiejų kruvini parašai, Gibonui nebebuvo kur trauktis.
Tėtukui ir Gibonui audringai pasitarus, buvo nutarta, kad prieš iškilmingą sužadėtuvių ceremoniją man ir Frančeskui vertėtų apsiuostyti.
Neslėpsiu, atrodžiau atsakančiai: po pedikiūro, manikiūro, cheminio sušukavimo, burnos higienos… O dar efektinga šukuosena, išmarginta vaivorykštės spalvomis. Be to, pas Frančeską atėjau nuoga…
Avinėlis Frančeskas buvo laikomas paauksuotame garde, po didingu dangaus skliautu. Čia jam nieko nestigo: turėjo dailias ėdžias, bevielį interneto ryšį, dešimtis mobiliųjų telefonų, kabelinę ir palydovinę televiziją, daugybę gražuolių avelių nuotraukų ir pavydėtinai puikias aptarnavimo paslaugas. Tiesos dėlei reiktų pastebėti, kad patogiai gyvendamas nesivargino gamtinių reikalų atlikti tam skirtoje vietoje, todėl garde buvo pilna Frančesko spirų.
Kai įžengiau į gardą, Frančeskas savo skelta naga kapstė spirų kalnelį. Taip buvo įsijautęs, kad nepastebėjo, kaip atsidarė ir užsivėrė gardo varteliai. Stypsojau valandėlę suglumusi, nežinodama, kaip elgtis. Laukiau, kol mane pastebės. Deja, Frančeskas nekreipė jokio dėmesio.
Turėdama laiko, ėmiau atidžiau apžiūrinėti būsimą sužadėtinį.
Frančeskas… Tai buvo ne vakar ar užvakar subrendęs avinas, jei atvirai – nupirdęs senis. Akivaizdu, kad „Gyvulių ir žvėrių“ žurnale, kuriame mačiau jo portretą, nemažai padirbėta „fotošopu“.
Žodžiu, Frančeskas buvo nusikalstamai senesnis nei nuotraukoje, o jo praretėjusi vilna, kitaip nei fotografijoje, neatrodė auksinė ir patraukli. Be to, avinas buvo vienaragis. O ir tas ragas, būkim atviri – jei tai pasididžiavimas – stirksojo apsilaupęs ir menkas. Kojos taip pat atrodė kažkokios kreivos, tikėtina, ligotos. Po kaklu turėjo pasikabinęs kryželį ir kvailą varpelį, kuris retkarčiais sutilindžiuodavo.
Pailgas Frančesko snukis, mano nuostabai, neturėjo nė krislelio intelekto. Tai buvo ne svajonių jaunikis, o paprastų paprasčiausias avinas, kokių visais laikais pilna bandose. Ėmiau abejoti, ar išties jo protėviai stovėjo prakartėlėje, kurioje gimė Išganytojas…
Neapsikentusi sukosėjau. Frančeskas vis kapstė savo spirų krūvą. Matyt, turėdamas tiek trūkumų, buvo dar ir kurčias. Neketinau ilgiau laukti, priėjau arčiau. Nestipriai sušėrusi per kuprą, vyliausi sulaukti dėmesio.
Kai Frančeskas į mane atsisuko, supratau, kad jis žabalas. Be to, žvairas, todėl buvo sunku atspėti, į kurią pusę žiūri ir ką mato.
– Labas, Frančeskai, – pasisveikinau. – Aš tavo sužadėtinė.
Avinas nesuprato. Ir vis dėlto susidomėjo manimi, bakstelėjo snukiu į pilvą.
Kai Frančeskas mane palietė, kažkas dilgtelėjo po krūtine. Kūnu perbėgo virpuliukai. Antrą kartą paliesta, pajutau, kaip užkaista skruostai, ima drebėti keliai, kažkas manyje tvenkiasi, auga, stojasi…
– Na, ką tu, Frančeskai, baik… – susidrovėjusi perspėjau, tačiau jis ir vėl manęs nesuprato. Pamokyta Tėtuko, ėmiau deklamuoti:
Tai ne lego, ne sudoku
Auksiniame garde
Tarp krūvos spirų
Mano vardas: Bordo!
Ir tada Frančeskas įžūliai įsispoksojo į papilvėj Frankenšteino prisiūtą „suvenyrą“. Prigludęs be ceremonijų lyžtelėjo ir staiga – negaliu nutylėti – ėmė po savimi šlapintis.
Kokios mintys sukosi avino smegeninėje, aš nepasakysiu. Bet garsiai nusičiurškęs jis it skerdžiamas užbliovė. Tada, klaikiai išsproginęs akis, lyg būtų išvydęs pasaulio pabaigą, metėsi stačia galva į šalį. Bliaudamas žemiausiais registrais puolė vartų link. Su neįtikėtina jėga juos išlaužęs, pasileido tolyn, skimbčiodamas varpeliu ir begėdiškai barstydamas spirų karoliukus.
XVIII. IR VĖL SVEIKAS, LIŪDESY…
Išgirdę gyvulio sukeltą triukšmą, į gardą atbėgo Tėtukas, Gibonas ir jo Co. Supratę, kas čia įvyko, Tėtukas griebėsi už galvos, o Gibonas ėmė trypti kojomis.
Nedelsiant pasiuntęs savo Co paskui spiras barstantį Frančeską, Gibonas ėmė garde siautėti ir priekaištauti mano Tėtukui, atseit dėl šio paikos užgaidos – sutuokti aviną ir Bordo – jis prarado brangų globotinį, o drauge su juo ir ponios Flioros palikimą.
– Naftos gręžiniai… Vamzdynai… Vynuogynai… Bankų aktyvai… Įskaitiniai kapitalai… – niršo Gibonas vardydamas, ko gali netekti. – Jei mano avinas nusilauš koją, aš prarasiu trečdalį, jei dvi – pusę turto! O jei jis griovy nusisuks sprandą – mes tapsime elgetomis!!!
– Nereikia panikuoti, – ramino Tėtukas. – Sužadėtiniams neretai taip atsitinka. Jie apsipras, susitupės. Argi pačiam neteko užsienio filmuose matyti, kaip mergina pabėga iš tuoktuvių? O ir jaunikiai panašiai elgiasi. Bet svarbiausia – pasilakstę visada sugrįžta.
– Nemalk man šūdo! – užstaugė kupriukas. – Niekada taip nebūna! Koks kvailys norės tuoktis su tavo Bordo! Pažiūrėk į jos klyną, tu mane apgavai!
– Nereikia karščiuotis, – ramino Tėtukas. – Niekas jūsų neketino apgauti.
– O tas pakabukas… Jis viso metro!.. Portrete jo nebuvo.
– Dvidešimties centimetrų, – patikslino Tėtukas. – Supraskit, šeimos gyvenime – tai smulkmena. Juk svarbiausia – širdžių kalba.
– Susikišk tą širdžių kalbą! – nesivaldė nykštukas. – Vargšas… Nelaimingas mano Frančeskas… Jis tyras, jautrus, nekaltas, – graudenosi Gibonas. – Ponios namuose jis miegodavo apkamšytas pagalvėlėmis, tarp pliušinių avelių, apsuptas švelnumo ir meilės. Juk mano avinėlis Frančeskas, skirtingai nei kiti gyvuliai, buvo saugomas nuo blogio. Jis išmokytas doros. Religingas. Frančeskas nepažįsta mūsų baisaus pasaulio. Jis tyras kaip krištolas. Tai kūdikio ašara. Pasiklydęs jis pražus gyvenimo labirintuose.
– Tik be panikos, – Tėtukas bandė išlaikyti šaltą protą. – Praalkęs susiras žolės, atsigers iš balos. Grįš sutvirtėjęs, įgavęs gyvenimiškos patirties.
– Nešnekėk nesąmonių! – pertraukė Gibonas Tėtuką. – Frančeskas minta vien triufeliais. Mes jį girdome švęstu vandeniu, kuris atskraidinamas tiesiai iš šv. Petro bazilikos Vatikane! Vietiniai burokai ir runkeliai jam kenksmingi, o nuo paprasto vandens jis mirtinai suviduriuos.
– Išsivalys organizmą…
– Esi beširdis, – piktai iškošė Gibonas. – Tu demonas! – Gibono akyse susitvenkė pykčio ašaros. – Tai vis per degtinę… Per ją, anyžinę, kvietinę… Koks buvau neatsakingas – pasirašiau atiduoti mano mažylį Frančeską… Esu kaltas… neatleistinai nusidėjau… – mušėsi į krūtinę Gibonas. – Daugiau to nebebus, aš nutraukiu kontraktą, – netikėtai nusprendė kupriukas.
– Kaip tai?!
– Dink iš mūsų valdų! – įsistaugė sužvėrėjęs. – Varyk su savo Bordo ir jos stačiu papildu, kad daugiau jūsų nematyčiau, antraip…
– Kas antraip? – įžūliai pasiteiravo Tėtukas.
– Antraip… – Gibonas iššiepė slėptus pabaisos dantis. Pakėlė nuo žemės strypą. Užsimojo. – Žiūrėk… – atsivedėjęs parodė.
Stovėjau it nesava, mirtinai sukaustyta baimės. Niekuo negalėjau Tėtukui padėti.
Nuleistomis rankomis stebėjau, kaip Gibonas – tas urzgiantis pabaisa nykštukas – talžė seną Tėtuką valandą, gal dvi… kol sutemo. Neįtikėtina, kad taikūs grybautojai tokie stiprūs.
Iš pradžių suklykęs, Gibonas keletą kartų pašventino Tėtuką per juosmenį. Vėliau strypu smogė per pečius, pakaušį, kelius. Tėtukas sunkiai išsilaikė ant kojų, stumteltas susmuko prie ėdžių. Bejėgiškai bandydamas prisidengti kiaušus, jis praleido keletą smūgių į krūtinę, o tada virto apgailėtina daržove, su kuria kupriukas darė, ką tik panorėjęs.
Matydama pasibaisėtiną egzekuciją, negalėjau patikėti, kad antai ten – pasruvęs krauju, tarp avino spirų – guli mano gerasis Tėtukas, prieš kurį Šiaurės Atėnuose drebėjo galvažudys Vertelka ir chemikas Mendelejevas, daktaras Hipokratas ir broliukas Mongoliukas, Kuvalda ir Domkratas, Atėnų brigadininkai, Senukų Panoramos torpedos… Juk jis, Tėtukas, kaip ir visi kiti, kažkada buvo supamas į vystyklus, ramiai miegojo lopšyje, žindė krūtį, buvo apgobtas švelniausių jausmų. Jis irgi buvo žmogaus kūdikis!
Gibonas šokinėjo ant Tėtuko krūtinės kaip ant batuto. Kai atsibodo, piktdžiugiškai beveik nusuko jam sprandą, sutrupino kaulus. Kikendamas lyg pragaro šmėkla, lupo odą nuo veido, rovė ausis, liepsna naikino svarbias tatuiruotes.
Temstant Gibonas išrėžė Tėtuko nugaroje keletą diržų, buvo pasiryžęs nuimti ir skalpą, tačiau tą akimirką pasigirdo Frančesko bliovimas – Co grįžo su tyruose pagautu avinu.
Gibonas, išgirdęs globotinio balsą, staiga nutraukė egzekuciją. Palikęs Tėtuką merdėti, kaip išsiilgęs tėvas metėsi prie garde pasirodžiusio Frančesko. Apkabinęs glostė vilną, ašarodamas bučiavo ragą, kažką meiliai šnabždėjo į ausį. Tada, baigęs glamonėti ir nieko nepaaiškinęs, avinėlį nusitempė tamson. netrukus pasigirdo geidulingos Gibono dejonės.
Tėtukas žlugo. Merdėdamas murmėjo savo katastrofistines eiles:
Pasikabinti gali ant eglės, klevo šakos
Rečiau ant erškėčių gyvatvorės
Ir niekada – ant alijošiaus, palmės lapo
Alyvos šakelės…
– Mes pasmerkti… – trumpam atgaudamas sąmonę šnabždėjo Tėtukas. Vilkau jį link Akropolio užsimetusi ant pečių. – Mes neverti gyventi… Pasaulis Akropoliui neteisingas… – šnekėjo nuotrupomis, o aš ėjau nesidairydama pirmyn. – Jei mane dabar pamatytų tėveliai… Senelei iš skausmo plyštų širdis… Juk kai atsiradau – buvau angelėlis… Dabar – mėšlo krūva… Kuo esame?.. Kuo virstame šiame pasaulyje?.. – seilėjosi Tėtukas. – Nunešk mane, dukrele, į štabą… Aš privalau žmonėms pranešti svarbią žinią… – kliedėjo. – Palik čia… – silpstančiu balsu vis reikalavo. – Laukiniai Šiaurės… Vilijampolės… Atėnų žvėrys pasisotins mano kūnu… Akropolio paukščiai sules širdį… Supūsiu… Virsiu mineralu… Ištirpsiu dirvoje… Tapsiu jūra… Sūriomis ašaromis…
Aš klausiausi Tėtuko ir galvojau, o kas esu aš? Gal Bordo dogų veislės kalė?.. Tėtuko gėlelė?.. Miltukų žinovė?.. Vaidilutė?.. Vertelkos pėdsekė?.. Frančesko sužadėtinė?.. O gal – padaras žmogaus pavidalu?..
Staiga Tėtukas nutilo. Tą akimirką pajutau, kad jis nepaprastai sunkus. Nepajėgiau toliau eiti. Nukėlusi nuo pečių, atsargiai paguldžiau jį ant žemės. Tėtukas buvo miręs.
XIX. PLAUKIA SAU LAIVELIS
Vykdydama Tėtuko valią, palikau jį plėšriems paukščiams ir alkaniems Šiaurės Atėnų žvėrims. Ėjau neatsigręždama – nežinomybės link.
Dvilypiai jausmai užplūdo sielą. Gedėjau brangaus žmogaus, kita vertus – jaučiausi nesuvaržyta, laisva ir laiminga.
PER DIDELIS DŽIAUGSMAS PAGIMDYS LIŪDESĮ!
Galvojau apie šį išmintingą Tėtuko posakį, kai išsekusioje pinigų jūroje, tarp pasvirusių naftos gręžinių bokštų tolumoje pamačiau laivą. Tai buvo „Mistralis“.
It būtų bebaimio Nojaus vedamas, „Mistralis“ galynėjosi su įsisiautusiomis Šiaurės Atėnuose stichijomis. Norėdamas įrodyti, kad yra stipresnis, yrėsi prieš vėją, prieš pasaulio beprasmybę, be pasigailėjimo laužė įtarumo bangas.
Artėdamas link kranto „Mistralis“ Šiaurės Atėnus pasveikino keliomis patrankų salvėmis. Įsižiūrėjusi pamačiau ant tiltelio kapitoną. Jis vilkėjo balta it nekaltybė uniforma, o šalia jo spietėsi margaspalvė įgula. Visi jie – mano pažįstami Domkratas ir Hipokratas, Mendelejevas ir Vertelka, Mongoliukas ir Kuvalda, Frankenšteinas ir Barakuda, zebras ir papūga, driežas ir varlė etc. – atrodė kaip tikri prancūzai – elegantiški, nepriekaištingos išvaizdos.
Ant laivo denio suskaičiavau 100 galingų torpedų, 20 neįveikiamų brigadų, 16 nedūžtančių sraigtasparnių, 13 neperšaunamų tankų, tuziną Frankenšteino operacinių, begalybę naikintuvų, amunicijos…
Nebaigusi skaičiuoti branduolinių galvučių supratau, kad dailus kapitonas moja ranka. Jis kvietė mane į savo laivą! Rodė drąsinančius ženklus, ragino nedvejoti – stačia galva pulti į patvinusią pinigais jūrą ir plaukti jų link.
– Bordo!.. – čiupo mane į glėbį, kai atsidūriau laivo denyje. – Mano Bordo… – ašarodamas spaudė prie savęs „Mistralio“ kapitonas.
– Kas jūs? – nieko nesuprasdama paklausiau.
– Pažinau tave… iš antkaklio, – susijaudinęs kalbėjo jūrų vilkas. Jis vos tramdė ašaras. – Argi tu manęs neprisimeni?
Žiūrėjau į vešlius antakius, rudus ūsus, storas lūpas, išpuoselėtą stačiatikio barzdą.
„Mistralio“ kapitono veidas buvo it brangakmenis, nugairintas vėjo, o akys… akys spinduliavo beribį gerumą.
Ir tada man dilgtelėjo, kad pažįstu šį žvilgsnį. Negalėjau apsirikti. Taip, tai buvo ji… mano guvernantė Francuaza, kuri anuomet Akropolyje, kada buvau baikšti kalytė, deklamavo „Apie gramatologiją“, „Apie dievus ir žmones“, „Apie netobulumą“. Tai buvo mano mylimoji guvernantė, kurios šviesus atvaizdas guosdavo sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis!
– Francuaza… – ieškojau deramų žodžių, tačiau neradau. – Iš kur tu?..
– Nusiramink, Bordo, – švelniai kalbėjo man Sagan. – Mylėk tik tai, kas tau atsitinka ir kas skirta likimo.
– Tu mano išgelbėtoja…
– O taip…
– Tu mane suradai… – virpėjau iš laimės, kai Francuaza, nepaisydama išsirikiavusios įgulos, davė valią jausmams.
– Aš tave myliu, – sušnabždėjo.
– Myliu… – nerausdama kartojau.
Mes plaukiame aplink pasaulį. Lėktuvnešis – mūsų namai. Okeanas – Tėvynė.
Patikėkit, meilė niekada nesudeda ginklų. Meilė visada kitais rūpinasi labiau nei savimi. Meilė negeidžia to, ko neturi. Meilė neveidmainiauja. Meilė niekada neišpuiksta. Meilė nebaksnoja pirštu į nuodėmes.
Meilė džiaugiasi tiesa. Ji viską ištveria. Meilė siekia to, kas geriausia. Meilė – tai žmogiškumo tėvynė, jo Akropolis. Meilė yra grožis. Ji nesižvalgo atgal. Meilė eina į priekį. Iki pat pabaigos.
P. S. Kai memuarai buvo baigti, mūsų vestuvių naktį Francuaza prisipažino, kad ji, deja, ne prancūzė ir net ne Kvebeko kanadietė, o… – atleisk man, Bordo, – rusė.
Todėl šiame tekste, kur paminėtas filosofas Derida – turėtas galvoje Zamiatinas, kur Guno – popas Gaponas, kur Volteras – Surkovas, kur Didro – dekabristas Nemcovas, kur Hugo – admirolas Ragozinas, kur Orleano Mergelė – Furceva, kur Kamiu – Ivanovas, Sartras – Petrovas ir taip toliau, ir visa kita, ir panašiai.
Vilnius, 2012
Jonas Minkevičius. Novelės
2013 m. Nr. 1
Jurgiškio mokytoja
Ir kas per pasiutlaikis! Praėjo jau šeši dešimtmečiai – ar kas dar atmena Jurgiškio mokytoją? Gal kur ir dulka kokie popieriai, bet šiaip apie ją, kad ir kiek klausiau, jau niekas nebėra girdėjęs. O mano atmintyje mokytoja išliko taip aiškiai, tarsi tik vakar ją būčiau sutikęs. Ir norėdamas jos neužmirščiau, nors mačiau vos kelias valandas.
…Dardėjau traukiniu iš Kauno Kupiškin. O nuo ten jau vieni juokai iki namų. Ką čia reiškia jaunam studentui koks aštuonetas kilometrų kiauliarisčia, kaip sakydavo mano šmaikštuolis pusbrolis Levukas, iš Kupiškio Ožkiniuosna. Bet tais pokario metais nieko tikro ir pastovaus, išskyrus nerimą, nebuvo. Traukiniai taip pat važiuodavo savotiškai. Štai ir dabar – ėmė ir sustojo Subačiaus stotyje. Pati pusiaukelė tarp Panevėžio ir Kupiškio. Stovi sau, ir nė iš vietos. Kažkas pasakė, kad toliau nevažiuos – viskas, atvažiavom, „konečnaja stancija“. Nori nenori reikia išlipti.
Po karo iš Subačiaus stoties buvo likęs vien tik pavadinimas. Centrinis pastatas susprogdintas, plytos išnešiotos, prie pamatų styrojo nykus, lentinis, kiaurai vėjo košiamas barakas.
Vėlus vakaras. Sutemo. Teškėjo smulkus rudeninis lietus. Keleiviai vienas po kito kažkur išsisklaidė, išsivaikščiojo. Man nebuvo kur dėtis. Čia neturėjau nei draugų, nei pažįstamų. Užėjo mintis – gal patraukti per naktį namo, apie dvidešimt kilometrų, bet pasvarstęs susilaikiau. Naktis yra naktis, o tuomet ne tik naktys, bet ir dienos buvo pilnos visokių pavojų ir netikėtumų: miškuose – miškiniai, pamiškėse – rusų garnizonai ir stribai. Kulkos nebuvo deficitas.
Įsmukau barakan. Jokios šviesos, tamsu, tik pro atvirą durų angą sklido blausi naktinė prieblanda. Patamsyje akys pagavo lentinio suolo kontūrą ir ant jo tūnančios kažkokios esybės siluetą. Prisėdau ir aš ant to suolo. Tiesą sakant, kito ir nebuvo. Kai tamsoje bent kiek apsipratau, pamačiau, kad mano kaimynė – moteris. Jauna, bet ne mergiūkštė, tamsiaplaukė, apsivilkusi paprastu juodu palteliu, be skarelės, ant kaklo šalikėlį apsivyniojusi. Pasilabinau, patylėjome, paskui po vieno kito žodžio tapo aišku, kad man reikia nuo Kupiškio vienon pusėn, o jai priešingai – Jurgiškin, savo mokyklon. Geri dvidešimt kilometrų, jeigu ne daugiau, Viešintų keliu. Pašonėj dunkso Šimonių giria, pakalnėj spindi Suosos ežeras, – graži, vaizdinga vieta, čia ir Strazdelis kunigaudamas gėrėjosi: „Pasvydo, pasvydo, aušros žvaigždė pasvydo…“ Gal Dievas duos, kas nors iš Subačiaus pavėžės.
Pokario kaimo mokytojai… Daugiausia mokytojos. Moterys, merginos. Kartais dar visai jaunutės, vakarykštės gimnazistės. Vienos. Tolimose gyvenvietėse, atokiausiuose rajonų užkampiuose. Keliaudavo su krepšiais, pėsčiomis, vasarą dulkėtais, duobėtais, rudenį purvinais klampiais žvyrkeliais. Jei pasiseks – atviruose sunkvežimių – „gruzovikų“ – kėbuluose. Kas jas dabar suprastų – jų ištvermę, vargą, drąsą. Ir, žinoma, pavojus. Nuolatinius, nepraeinančius nei dieną, nei naktį. Metų metais. Fronte be linijų, tarp dviejų ugnių, tarp mirtinų, nesutaikomų priešų. Kur aukšti idealai ir žmogiškumas maišėsi su niekšiškiausiu, jokios tikybos ir ideologijos nesaistomu žiaurumu ir savivale.
…Trinksėdamas auliniais batais barakan įkėblino kareivis. Jo antpečių laipsnio tamsoje nebuvo galima įžiūrėti. Pastoviniavo, pažingsniavo pirmyn atgal ir staiga klestelėjo priešais mus ant kažkokio neaiškaus daikto – dėžės ne dėžės, paverstos spintelės ar tiesiog ant numestos kaladės. Užkalbino, žinoma, rusiškai. Moteris susigūžė ir nieko neatsakė. Aš, kažką burbtelėjęs, taip pat tylėjau.
– Ir kas per žmonės tie lietuviai, – kiek palaukęs, tarsi sau, nepiktai, bet su aiškiu apmaudu ėmė postringauti kareivis. – Kiek mes kariavom, už juos kraują liejom, išvadavom, o jie vis prieš ir prieš, net kalbėtis nenori…
Mokytoja sunerimusi pasislinko arčiau manęs.
– O kas jus prašė pas mus? – pusbalsiu, pro dantis pratarė ji kareivio pusėn. Lietuviškai. Jos balsas buvo aiškiai persmelktas pagieža, panieka ir kažkokiu giliu vidiniu skausmu. Iš karto tapo aišku – sava. Ne kiekvienas, nepaisydamas nepažįstamų žmonių, išdrįstų lyg purvina pašluoste tėkšti tokius žodžius uniformuotam rusų kareivai. Klausimas, žinoma, buvo tik retorinė figūra su joje pačioje slypinčiu teiginiu, į kurį niekas nelaukė jokio atsakymo.
Rusas, matyt, to nesuprato ir, čia patylėdamas, čia vėl tęsdamas, varė savo monologą toliau – apie mūsų keistą, nedėkingą gentį ir laimės, kad gyvename pačioje geriausioje ir galingiausioje šalyje, nesuvokimą. Panašios lėkštos tirados buvo jau seniai įkyrėjusios iki koktumo, bet šis kareivis apsiėjo be įprastinių rusiškų keiksmažodžių ir tiesmukų laikraštinių štampų, netgi be tuo metu visur kišamo „tėvo, mokytojo, vado ir generalisimo“ Stalino vardo. Jo žodžiai buvo aiškiai savi, ėjo iš vidinio įsitikinimo, buvo paties išgyventi. Bauginantis, apgailėtinas, bet tikras kriterijus, kad prieš mus – autentiškas pavergtos sąmonės tipas, grėsmingas janyčaras, galintis dėl savo Sovietijos padaryti bet ką.
Nupurtė šaltis.
Kareivis pagaliau nutilo. Dar kiek pasėdėjo nuleidęs galvą ir neatsisveikinęs išėjo oran.
Įtampa barake kiek atlėgo – argi kam neaišku, kokio plauko kariškiai čia slankioja naktimis.
Išaušo rytas. Mokytojai iš tikrųjų pasisekė – ją pavežėjo sunkvežimis iš Subačiaus, o aš, kaip ir buvau ketinęs, patraukiau pėsčias namo.
Po kiek laiko vartau laikraštį ir nustėrstu: akyse šokinėjančios raidės skelbia, kad žuvo Jurgiškio kaimo pradžios mokyklos mokytoja. Atėjo naktį Šimonių girios miškiniai ir nušovė kambaryje, už stalo. Taip ir rado ją žmonės sėdinčią, kertėn atsirėmusią.
Persižegnojau. Amžiną atilsį.
Kaipgi šitaip? Nejaugi? Paskui lyg ir ėmė šis tas aiškėti. Kai kas net pavardę pašnibždomis paminėdavo…
Neseniai pravažiuodamas Jurgiškį stabtelėjau. Nieko nebėr. Nei to namo, nei mokyklos, nei jokio ženklo, kad kas čia buvo. Tik senų, aplūžusių uosių šakose įsipynęs vėjas kažką nesuprantamai švokštė.
Čigono šienapjūtė
Dar anais „cariniais“ laikais iš netoliese įsikūrusio taboro sodžiun atėjęs jaunas čigonas per patį šienapjūtės įkarštį, kai visiems reikia darbininkų, įsisiūlė stipriam Migonių gaspadoriui padėti pievą pjauti. Sumušė rankomis – jei čigonas neatsiliks nuo šeimininko, tai ne tik gerai pavalgyti, bet dar ir po pusrublį – tai buvo pinigas! – už dieną gaus. O jei nespės – pats kaltas, dirbs tik už duoną.
Pieva – plati, žolė – sodri, dienelė – Dieve duok. Vyrai, nusivilkę marškinius, suka dalgius, prie šeimininko dar prisidėjo keli talkininkai, ir čigonas kartu su visais. Šienapjūtė įsibėgėjo. Šeimininkas pasipustydamas varo pradalges iš peties, čigonas – iš paskos. Saulutė vis aukštyn, tuoj įdienos, artėja ir pietų metas – čigonas neatsilieka nė per žingsnį. Žiūri gaspadorius, kad čia nebe juokai – reikės čigonui duoti kaip suderėta. O nesinori, gaila, – oho, pusrublis! – argi kas galėjo nuspėti, kad jis taip mitriai pjaus. Ką čia dabar padarius? Ūmai topt galvon senas kaimo „daktarų“ mokslas: šnipštelėjo vyras priešpiečius atnešusiai pačiai, kad čigonui skyrium paruoštų, kaip žadėta, itin stiprius ir sočius pietus – pridėtų visą dubenį vandeny mirkytų žalių lašinių.
Netruko ateit ir vidudienis. Visi pavalgė, papietavo, užgėrė giros, ir vėl – lankon. Šeimininkas veda, eina priekyje, rėžia pradalgę po pradalgės, net žolė čirškia. Čigonas – taip pat. Praslinko gal pusvalandis, gal dar kiek, staiga čigonas stabteli, meta dalgį ir – šast už krūmo. Gaspadorius tik šypt ir dar labiau užgula dalgį. Čigonas grįžta, skuba prisivyti kiek atsiliko, bet ir vėl – už krūmo. Šeimininkas spaudžia neatlyždamas, tarpas tarp jo ir čigono akyse auga.
Atbėgo vėl čigonas pievon, mato – praloš. Na, jeigu jau šitaip! – nusimovė kelnes, tėškė jas ant pradalgės, ir – niekur daugiau nebelaksto… Įnirtingai švytruodamas dalgiu pasivijo šeimininką ir plikas kaip tilvikas, nė per žingsnį neatitrūkdamas, sėdo jam ant kulnų.
Talkininkai, leipdami juokais, movė iš pievos tolyn. Atėjusios grėbėjos taip pat spygaudamos išsilakstė. Net gandrai, lig tol oriai stiblinėję paskui pjovėjus, išsigandę nuplasnojo. O gaspadoriui – nė kur akių dėti: ir pieva „apšniūruota“, ir, nori nenori, – teks kapšą pakratyti. O kur dar „šlovė“ per visą sodžių!
Čigonas, nelauktai paneigdamas visiems žinomą saviškių reputaciją, iš tikrųjų teisingai, sąžiningai, pagal sandėrį, užbaigė darbą, atsiėmė kas priklauso, persimetė per petį kelnes ir linksmai pasišvilpaudamas patraukė sodžiaus viduriu į savo taborą, palikęs šeimininkui netikėtą, neprašytą, asmeninį „autografą“ – ilgam ir neužmirštamam prisiminimui.
Kiek kainuoja svaras ruginės duonos?
Duona… Mūsų tėvai ir seneliai duonelę šventa laikė – ant kiekvieno kepalo viršaus delno šonu kryžiaus ženklą įspausdavo. Ir prieš valgį, nors iš nuovargio kartais net rankų nebepakeldavo, netingėjo persižegnoti. O kaipgi galėjo būti kitaip – duona amžiais, sunkmečiais, badmečiais buvo gyvasties matas. Kiek į ją sunkaus rankų darbo, kantrybės, prakaito, rūpesčių ir meilės sudėta. Gal bent muziejuose matėte noraginius arklus, šiaudines sėtuves, dantytus pjautuvus, vienarankes dalgeles, ilgakočius spragilus, duobtas vėtykles, akmeninius lovius ir piestas grūdams trinti, rankines girnas miltams malti, medinius kubilus duonai raugti, ližes kepalams krosnin pašauti. Viskas rankomis! Ir aš pats tuos padargus bei neprilygstamą duonelės vertę patyriau ne iš knygų. Bet dažniausiai, kada tik apie ją pagalvoju, prisimenu savo senelį, Joną Juodviršį iš Migonių. Deja, paties senelio nemačiau. Kai gimiau, jo jau seniai nebebuvo. Neliko nei jo nuotraukos, nei kokio nors daikto prisiminimui. Nežinau nei jo veido, nei kaip jis atrodė, tik iš savo motutės žodžių vaizduojuosi jį neaukštą, sausą, sunkios kaimo buities ir darbų užgrūdintą, nuo arklo, dalgio ir spragilų kietomis, sudiržusiomis, gyslų tinklu išmuštomis rankomis. Kaip protėviai nuo seno buvo įpratę, vasarą vaikščiojo su paties pinta šiaudine skrybėle, baltais drobiniais marškiniais, rinktine rainuota juosta susijuosęs, basas, rudenį ar žiemą su kepure, pilką rudinę užsivilkęs, naginėm ar knatais pamuštom vyžom apsiavęs. Lietuviško rašto, slėpdamasis nuo caro žandarų, išmoko pas „daraktorius“. Niekas, nei savi, nei kaimynai, neturėjo ko bloga apie jį pasakyti.
Seneliai gyveno vešliais uosiais, medžliepiais ir liepomis apaugusiame, didžiosios vinkšnos saugomame rėžiniame sodžiuje, ant kalvos, antras kiemas nuo galo, dešinėj, pašepečio pusėn. Augino penketą vaikų – keturias dukteris – Adelę, Anelę, Oną – mano būsimąją mamą, mažiausiąją Elzbietytę ir sūnų Joną. Ne visiems buvo lemta užaugti. Elzbietytę, gal tik kokių šešerių sulaukusią, nutrenkė staiga gryčion įsiveržęs kamuolinis žaibas – palakstė, paskraidė kibirkščiuojantis rutulys ir, tarsi radęs ko ieškojo, grybštelėjo ant aslos bežaidžiantį vaiką.
Tų metų rugiapjūtė kėlė džiaugsmą ir viltį – graži, sausa, saulėta, rugių laukai stovėjo išdžiūvę, auksu pageltę. Nupjauti pėdai buvo stropiai gubosna sustatyti, gubų eilės nutįsę per visus sklypus. Beliko klojiman suvežti, po dangčiu sukrauti, derlium pasidžiaugti ir pradėti kulti. Senelis per dieną jau kelintą vežimą iš lauko vežė. Vakarop priėjo eilė ir paskutiniam. Koros buvo didelės, aukštai pakrautos, rugių pėdai klodais sudėti, varpomis vidun atsukti, kad vežant laukan neišsikratytų. O dirvos kelias nelygus, kratus, kupstuotas, vežimas tik – krypt, ir pavirto ant šono. Laimei, pėdai dar neiškrito, susispaudė ir virpėdami laikėsi. Bet kiekvieną minutę ši trapi pusiausvyra galėjo kaipmat suirti, pėdai nuslinks ir pilnos, išdžiūvę grūdų varpos, tarsi bloškiamos, išbyrėtų ant žemės. Argi galėjo senelis tai leisti – Dievo dovaną – kažin kiek svarų, o gal net pūdų! – perniek išbarstyti? Nebūtų pats sau ramybės radęs. Nuo mažumės buvo širdin ir maldon įaugę: „Nuo bado, maro, ugnies ir karo…“
Senelis puolė prie vežimo – greičiau! suspėt! pakelt! atitiesti! – kol dar pėdai laikosi, kol žemėn neišvirto. Jis tvirtai įsirėmė nugara į korų šoną, giliai įtraukė krūtinėn oro ir ėmė kelti. Šimtapūdis vežimas įsirėžė į kaulus, kojos susmigo dirvon, karštis mušė veidan, užliedamas jį sūriu prakaitu, bet senelis negalėjo pasiduoti. Jis atkakliai, neatleisdamas vis kėlė, kėlė ir, atrodė, kad dar kiek, dar truputėlį, ir būtų visai atkėlęs, bet gniuždantis svoris pasiutusiai spaudė, gerklė išdžiūvo, krūtinėj pritrūko kvapo ir vežimas, visas braškėdamas, vėl ūžtelėjo žemyn. Senelis paskui sakęs – kad kas nors būtų bent pirštą pridėjęs, nors mažas vaikas, nors vienai akimirkai, tik tiek ir betrūkę, bet, kaip tyčia, nieko daugiau nebuvo, tik tylus laukas, nuvargęs vyras, prunkščiojantys arkliai ir pavirtęs rugių vežimas.
Senelis dar kartą apmetė akimis rausvą saulėlydžio horizontą – gal koks žmogus netyčia pasirodys – ryžtingai persižegnojo ir kaip kokį baisiausią priešą, besigviešiantį jo duonos, puolė vežimą. Sutelkęs visą įtūžį, visas jėgas, iš paskutiniųjų kilstelėjo, ir vežimas neatsilaikė – pasidavė, atsitiesė! Tiktai kartu su trumpa pergalingo džiaugsmo banga seneliui kažkas baisiai po širdim nudiegė, ir akyse aptemo…
Parvežė senelis paskutinį rugių vežimą klojiman, pilną, sveiką, nieko lauke nepalikęs, neišbarstęs, iki galo atlikęs viską, ką galėjo ir kas reikia. Paskui pasirgo gal kokią savaitę ir mirė. Be skundų, aimanų, be daktarų. Kas čia juos kvies! Ir toli, ir brangu, ir nebuvo tuomet tokios mados – iš miestų daktarų šauktis. O ką gi jie būtų ir padėję.
Žmonės pasimeldė, pakalbėjo, apgailėjo gerą kaimyną ir, iškaišę berželiais vežėčias, nugiedojo Šimonių kapuosna.
Vėtromis nuūžė dvidešimtas amžius. Pervirtom ir į trečiąjį tūkstantmetį. Senelį jau visi užmiršo. Ir Juodviršių giminės Migonyse nebeliko. O man vis nebuvo ramybės – nuolat kirbėjo mintis palikti nors kelias eilutes, nors trumputį žodį apie savo senelį Joną. Kaip atminties ženklą ant jo kapo grumsto, kaip padėkos grūdą ant jo rugių lauko.
Petrylienės gaidys
Paukščių hierarchijoje gaidys, tegul ir nepaskrendantis, tupi tikrai ne ant žemiausios laktos. Jo balsas, grožis, drąsa ir ori povyza žmonių sąmonėje iškilo net iki metafizinio lygmens – dar tuo metu, kai nebuvo nei apaštalo Petro, nei jam triskart sugiedojusio gaidžio, nei garsiosios Rygos bažnyčios su variniu gaidžiu ant smailės, kuriuo visada gėrėjosi ten nuvykę mūsų prekeiviai protėviai.
Ir kokių tik gaidžių nebūta! Vienas mūsų kaimynas nutarė savo gaidį kiemsargiu įdarbinti. Kasryt treniravo, ugdė, pykdė, šokdino, koja pastumdydamas, paerzindamas, kol tas pasidarė piktesnis už šunį. Savo šeimininkų dar privengdavo, bet jau pamatys prie kiemo kokį svetimą žmogų – puls kudakuodamas ant galvos, net per tvorą. Atbaidė visus kaimynus. Galų gale, kartą įsidrąsinęs, net pačiam „treneriui“ aulinį batą kruvinai prakirto. Tai ir buvo jo paskutinis žygdarbis prieš patenkant į užpykusio šeimininko puodą.
Taigi gaidžiu lietuvio nenustebinsi.
O vis dėlto Petrylienės gaidys prašoko visus. Taip išgarsėjo, kad apie jį išgirdo ne tik Migonys ir Šimonys, bet ir toli už Kupiškio. Ir anaiptol ne dėl balso skardumo, nepaprastos narsos ar išskirtinių šilkinių plunksnų raibulių.
Migonių Petrylos buvo tvirti valakininkai, gyveno pasiturimai, niekam nė galvon nebūtų atėję laikyti juos kokiais valdžios ar pono Dievo nuskriaustaisiais. Bet tuo metu, dar „prie caro“, prieš Pirmąjį pasaulinį karą – kada ir nutiko ši skandalinga gaidžio istorija, jie kažkaip ėmė ir užsikrėtė iš miestų sklindančiomis „cicilikų“ idėjomis: kur tai matyta – nei jiems Dievo, nei bažnyčios, nei kryžių, nei kunigų!
Ir atsitiko taip, kad vieną snieguotą advento dieną, atlikdamas savo ganytojišką pareigą, kalėdodamas pas Petrylas užsuko visų gerbiamas Šimonių klebonas su palyda – vargonininku, zakristijonu ir dar vienu kitu bažnyčios tarnu.
Petrylų kiemas, aišku, tokių svečių nei kvietė, nei laukė ir nė nemanė jų sutikti. Gaspadorius buvo ar nebuvo, o Petrylienės be replių nepaimsi. Kad ir staigiai, kad ir netikėtai užklupta, nė kiek nepasimetė – puolė priemenėn, griebė vištas rikiuojantį raudonplunksnį gaidį ir – trinkt prieš kunigą ant stalo! – še tau kalėda! Gaidys išsigandęs kad šoks, kad suriks nesavu balsu ant visos gryčios – kalėdotojai kaipmat išsilakstė.
To dievobaimingi Migonys dar nebuvo matę! Kam juoko, kam pykčio, o jau kalbų apkalbų – per tris kartas neužmiršo.
Ir iš tiesų – argi ne pasaulinio semantinio lygio istorinis įvykis? Per Migonių Petrylienę gaidžio prasminis potencialas esmingai pasipildė dar viena nebūta, negirdėta integraline funkcija – gaidišku ateizmu.
Domantas Tamošaitis. Kai nėra klausimo
2013 m. Nr. 1
Domantas Tamošaitis gimė 1991 m. Vilniuje, 2010 m. baigė J. Basanavičiaus vidurinę mokyklą, šiuo metu Vilniaus universitete studijuoja lietuvių filologiją. Apsakymai publikuoti „Pašvaistėje“, „Šiaurės Atėnuose“, „Nemune“.
2125 m. birželio 16 d.
Motina nusiuntė mane pas psichologą dėl depresijos. Kol ji dalyvavo pokalbyje, psichologas atrodė labai rimtas ir susirūpinęs mano gerove, bet vos mes likome dviese, jo laikysena pasikeitė. Jis man pareiškė, kad šiais laikais vadinamąja depresija serga beveik visi – tik kai kurie tikrai sunkiomis formomis. Manoji anaiptol tokia nėra, todėl jis nemato priežasties mane gydyti. Žmonėms reikia jų sielvarto, kitaip jie neišmoks vertinti gerų dalykų, pasakė jis. Seniai nemačiau tokio protingo žmogaus. Gailiuosi, kad jo akyse tikriausiai pasirodžiau egocentriškas kvailys. Dar jis pasakė nenorįs man skirti jokių medikamentų, todėl būtų gerai, jei pradėčiau rašyti dienoraštį – taip pasiekiame kur kas geresnį efektą, ir be jokio šalutinio poveikio. Nesuprantu, kaip dienoraštis man padėtų įveikti depresiją, bet vis dėlto nusprendžiau pamėginti. Nemanau, kad galėsiu rašyti kiekvieną dieną – tikriausiai šį sumanymą greitai išvis pamiršiu, bet…
2131 m. sausio 13 d.
Tvarkydamasis radau savo dienoraštį. Pačiu laiku. Šiandien žmonijai – didi diena. Mokslininkai sukūrė tobulą skaitmeninę sistemą, kuri gali pati viena išlaikyti visą metropoliją: sistema automatiškai gamins maistą, daiktus, perdirbs atliekas ir taip toliau. Ji netgi fiksuos ir tirs įvykdytus nusikaltimus. Nuo šios dienos, skelbė ministras entuziastingai mosikuodamas rankomis, mums nebereikės pardavėjų, statybininkų, valytojų, kasininkų, gaisrininkų ir net policininkų. Užteks grupės žmonių, kurie stebės sistemą. Jie tik stebės, ir nieko daugiau. Tos aštuonios valandos, kurias vergaudavome už menkus pinigus, dabar bus mūsų – galėsime laiką skirti tik sau ir tobulėti dvasiškai. Ministras net apsiašarojo tardamas šiuos prakilnius žodžius. Nemanau, kad jis buvo nuoširdžiai susijaudinęs, bet įspūdį padarė visiems. Žmonės šaukė ir karštai plojo. Prezidentas neatrodė toks laimingas: sunėręs rankas jis rimtai žiūrėjo į minią ir, regis, norėjo kažką pasakyti, bet vis dėlto nutylėjo. Tik paspaudė ranką vyriausiam iš mokslininkų, išradusių šitą sistemą, ir pasišalino. Kažkoks žurnalistas pusiau juokais paklausė, ar sistema nesukils prieš jos kūrėjus ir nepradės pati už mus daryti sprendimų. Mokslininkas nusijuokė – man jis pasirodė kažkoks nesubrendęs, antisocialus, tarsi pirmąsyk bendrautų su gyvais žmonėmis – ir pareiškė, kad nėra ko bijoti, sistemos intelektas labai paprastas ir neskirtas imituoti žmogaus mąstysenos. Sistema veiks tiesiog kaip šuo, mokantis daug komandų. Ji nesugalvos sujungti „op“ ir „atnešk“ į komandą „žudyk“. Kche kche kche. Žmonės juokėsi drauge su juo. Taigi, pašoko ministras, nuo rytojaus pradėsime vykdyti sistemos įgyvendinimo planą. Visiškai pritaikyta ji bus per savaitę – labai, labai greitai. Kokia didi diena!
Man skauda galvą. Gatvės pilnos triukšmo.
2131 m. sausio 24 d.
Sistemos „Overseer“ įdiegimas užtruko kiek ilgiau nei savaitę – vis dėlto metropolija yra milžiniška. Na, bet ministras mėgsta pagražinti. Svarbu, kad tai jau padaryta. Turiu pripažinti, šį „stebuklą“ vertinau skeptiškai, bet dabar imu manyti, kad be reikalo. Žmonėms tikrai nebereikia nieko daryti – jokio sunkaus fizinio darbo. Elektra, vanduo, šildymas, transportas, maisto ir higienos prekės, medikamentai – viskuo rūpinasi „Overseer“. Viską gauname laiku ir aukščiausios kokybės. Jau trys dienos, kai sistema efektyviai veikia – per tą laiką oro ir vandens tarša sumažėjo… Nepamenu, kiek procentų, bet labai įspūdinga. Transportas nebevėluoja. Visos operacijos atliekamos automatiškai. Iš pradžių kai kurios moterys protestavo, jos nenorėjo patikėti žmonių gyvybės „šaltai, plieninei mašinai be širdies ir be sielos“, bet „Overseer“ jau atliko keliolika tūkstančių operacijų be jokių klaidų ir komplikacijų. Moterėlės nutilo ir daugiau neprotestavo. Visas internetas užverstas teigiamais atsiliepimais apie šį „neklystantį žmonijos sargybinį“. Tai gal skamba ironiškai, bet nieko nepridursi. Taip pat sumažėjo nusikalstamumas – tiesą sakant, beveik išnyko. „Overseer“ aptinka nusikaltėlius dar prieš jiems įvykdant nusikaltimą ir kaipmat su jais susidoroja. Turiu pasakyti, gana griežtai susidoroja, bet antisocialusis mokslininkas paaiškino, jog taip reikia, kad nusikaltimo prevencija būtų reali. Jei „Overseer“ taikytų humaniškesnes priemones, nukentėtų nekalti žmonės, o dabar kenčia tik potencialūs nusikaltėliai. Žmonės pritarė mokslininkui ir trynė rankomis, tik prezidentas pirštu vedžiojo per stalą, kita ranka parėmęs galvą. Jis atrodė nepatenkintas, bet nieko nekomentavo, o ir niekas į jį nekreipė dėmesio. Girdėjau, kaip jis pasakė savo dukteriai, stovėjusiai šalia jo ant pakylos: mums reikia mūsų trūkumų, jie padaro mus tobulus. Žinojau, kad kitos dienos naujienose žurnalistai kabinėsis prie šio sakinio, bet man jis pasirodė gana protingas.
Kažkoks žmogaus teisių gynėjas prisispyręs klausinėjo, kaip „Overseer“ taip greitai randa nusikaltėlius? Negi mes esame taip griežtai sekami? O jei taip, ar nekyla grėsmė žmogaus privatumui? Į tai antisocialusis mokslininkas atsakė „paukščių kalba“ – jis postringavo apie nervinius organizmo impulsus, kūno temperatūrą ir hormonus. Nieko nesupratau, bet man ir nerūpi. Žmogaus teisių gynėjui tokių argumentų nepakako, bet tada mokslininkas neteko kantrybės ir pareiškė, kad jei šis taip nori savo žmogiškų teisių, tai tegul prisiima atsakomybę už visas tas aukas, kurių „Overseer“ padėjo išvengti.
Man vėl skauda galvą. Kas per velniava!
2131 m. gegužės 8 d.
Praėjo keli Naujosios eros mėnesiai. Tai jau tampa oficialiu mūsų amžiaus pavadinimu, ir jis gana tinkamas. „Overseer“ tikrai suteikė mums daugiau laisvių ir galimybių, nei garantavo konstitucija. Žmonės nebežino, kas yra darbas. Kur pažvelgsi – šventės, pokyliai, vaidinimai, festivaliai, visokios eisenos ir kitos nesąmonės. Piliečiai pagaliau leido prasiveržti savo „kūrybinei prigimčiai“. Daug triukšmo ir visokių apsimetėlių – net be menkiausios talento užuominos. Kita vertus, Naujojoje eroje pasirodė daug nuostabių reiškinių. Nors didžiumą laiko praleidžiu dėkodamas „Overseer“ už naują garso nepraleidžiantį langą, kartais išeinu pasižmonėti ir aš. Teko regėti tikrai įspūdingų dalykų. Panašiai įsivaizduodavau senovės Romą: visi vaikšto apsirengę spalvingais drabužiais, džiaugiasi savo gyvenimu ir be perstojo tauškia niekus. Tiesa, pas mus nėra išsidažiusių tešlių… ne, gal klystu. Taigi Metropolis patapo Naująja Roma. Keista, bet „Overseer“ gana gudriai sugeba atskirti tikrą kultūrą nuo kenksmingo triukšmo. Triukšmadarius ji kaipmat išvaiko. Žinoma, kai kurie vėl įsigudrina skųstis dėl žmogaus teisių pažeidimo, bet tokie reikalai jau seniai niekam nerūpi. Kuo nors skųstis turint tokias gyvenimo sąlygas yra tiesiog nedora.
Ministras tai vadina tikruoju rojumi – žmonių užsitarnautu rojumi, aukščiausia laisvės ir laimės išraiška. Ir tai ne kažkokios mitinės būtybės dovana, tai mūsų pačių darbas ir neabejotinas mūsų dieviškumo įrodymas. Prezidentas vėl susilaukė žurnalistų pašaipos pasakęs, kad šiame rojuje per daug neveiklos. Be to, prezidentui nepatinka mintis, kad mus visus pergyvens skaitmeninis organizmas. Į tai ministras nesumojo, ką atsakyti. Taip, pritarė jis, mes negyvename amžinai, bet netolimoje ateityje viskas bus įmanoma, o juk dabar turime tiek laiko! Kas nors ką nors tikrai sugalvos.
2132 m. vasario 22 d.
Žiema. Visus apėmė depresija. Žmonės neturi ką veikti. Jie ieško savęs ir gyvenimo prasmės. Gatvėse pilna protestuotojų, bet niekas gerai nežino, prieš ką protestuoja. Aš sėdžiu namuose. Jei atvirai, tai niekada nebuvau pernelyg užsiėmęs, taigi ir dabar nesijaučiu priblokštas laisvo laiko pertekliaus. Tai viso labo žiema. Ji praeis, kaip ir bloga nuotaika.
2132 m. balandžio 30 d.
Šiandien atšventėme mano vestuves. Mano tėvai norėjo didingos ceremonijos. Aš norėjau ramiai susituokti, bet nusileidau. Per visą ceremoniją negalėjau susikaupti. Galvojau tik apie tai, kodėl žmonės perrinko prezidentą, kuris užuominomis nuolat reiškė nepasitenkinimą esama padėtimi. Gal kaip tik dėl to jį ir perrinko? Žmonės amžinai nepatenkinti savo gyvenimu, tai gal tokia prezidento pozicija jiems pasirodė psichologiškai artima? Vakare taip norėjau miego, kad vos neišsitiesiau ant grindų.
2134 m. lapkričio 11 d.
Dar viena didi mokslinė naujiena – mokslininkai išrado aparatą, prailginantį žmonių gyvenimą. Jiems miegant, šis daiktas stimuliuoja visą organizmą… Nesuprantu, kaip jis veikia. Pasak aparato kūrėjų, tai turėtų prailginti mūsų gyvenimus bent dvidešimčia metų. Vėl visi šokinėja iš džiaugsmo ir mėto kepures į orą. Dabar daug miegosime, pasakė storulis, stovėjęs man iš dešinės. Manau, jis ir anksčiau daug miegodavo. Kažkodėl į jį žiūrint apėmė pasiutimas. Norėjau ištaškyti jam smegenis. Susilaikiau supratęs, kad „Overseer“ mane sustabdytų dar prieš įvykdant nusikaltimą. Smagu būtų tą „Overseer“ perprogramuoti, kad traktuotų storumą kaip nusikaltimą. Galvojau apie tai kimšdamas javainius.
2134 m. lapkričio 13 d.
Kažkas tarytum perskaitė mano mintis. Naujienų puslapyje parašyta, kad nepaprastai talentingas vyrukas pabandė nulaužti „Overseer“. Esą jam anksčiau pavykdavo įsilaužti pro bet kokią apsaugą ar apeiti bet kokią sistemą. Valdžia jo jau senokai ieškojo, bet net „Overseer“ nepavyko jo rasti. Tačiau vyrukas persistengė. „Overseer“ kaipmat nustatė, kur jis yra. Pasak žurnalistės, programišių teko gramdyti nuo sienų. Tebūnie tai visiems gera pamoka.
2135 m. vasario 15 d.
Vėl žiema, bet šįsyk niekas neprotestuoja ir neieško gyvenimo prasmės. Vietoj to visi miega, tikėdamiesi kuo labiau prailginti gyvenimą. Miega ir mano žmona. Dažnai nueinu prie jos lovos su dviem puodeliais kakavos ir abu juos išgeriu, žiūrėdamas į jos nugarą. Tai man teikia pasitenkinimą, nors kartu ir liūdina. Mums nereikia „Overseer“, kad gyvenimas atrodytų beprasmis.
2135 m. birželio 28 d.
Šiandien buvau Gamtos parke – visame pasaulyje didžiausiame išlikusiame miške. Net ir čia teko ilgokai brautis į tankmę, kad nematyčiau ir negirdėčiau žmonių. Anksčiau paniškai bijojau erkių, bet dabar jos nerūpi. Šiek tiek sunerimau tik tada, kai man ant galvos užkrito didelis voras ir įsivėlė į plaukus. Širdis ėmė skausmingai daužytis, panorau grįžti, bet paskui nusiraminau ir tęsiau kelionę, kol priėjau upę. Pamenu, kažkada čia buvau su seneliu. Sėdėjome ant kranto ir jis ilgai pasakojo apie savo gyvenimą. Buvau per mažas, kad suprasčiau, ką jis man kalbėjo, bet suvokiau viena – jis retai gauna progą taip išsišnekėti, taigi kantriai klausiausi. Trumpam net susidomėjau, kai jis prabilo apie karą. Karas – tai baisiausia liga, kartojo. Baisiausias narkotikas. Neapsigauk, klausydamasis propagandos.
Atsisėdau ant kupsto prie upės ir ilgai žiūrėjau į tėkmę. Akimirką norėjosi verkti, bet nusiraminau, kai ant rankos užropojo dar vienas voras.
2135 m. gruodžio 30 d.
Išrastas dar vienas technologijos stebuklas. Gyvenimo ilgintojai sukūrė tikrai įdomų dalykėlį – galimybę užsirakinti sapne. Miegant sapno kapsulėje, aiškino jie, jūsų sapnai yra užfiksuojami – ir jūs galite pasilikti juose amžinai. Galite amžinai sapnuoti fantastiškiausius dalykus, tūkstančius kartų pranokstančius realybę. Anksčiau tai būtų buvę neįmanoma, bet dabar „Overseer“ miegančiuosius geba aprūpinti energija, o naujoji nemirtingumo technologija užtikrina, kad žmonės niekada nemirs. Pasak išradėjų, tai jau tikrasis rojus, už kurį tikresnio ir nebus – juk kiekvienas galiausiai turime unikalų pasaulio suvokimą ir kiekvieno rojaus vaizdinys neišvengiamai skiriasi. Na, o šis išradimas užtikrina, kad unikaliame savo rojuje galėsime gyventi amžinai.
Iš pradžių žmonės juokėsi. Kas iškeis tikrą gyvenimą į sapnus?
Bet man nebuvo juokinga. Man buvo baugu.
2135 m. gruodžio 31 d.
Prisiminiau, tėvas man sakė, kad rašyčiau apie įvykius, o ne užrašinėčiau mintis. Esą negalima kūriniais pamokslauti.
Tą dieną nustojau siekti rašytojo karjeros. Man atrodo, kad įvykiai nieko nereiškia.
2136 m. kovo 12 d.
Virtuvėje ant stalo radau žmonos laišką, pilną atsiprašymų. Apačioje popierius dar buvo drėgnas, rašalas išsiliejęs. Perbraukiau ta vieta sau per skruostą. Ašaros.
Kol jį perskaičiau, viskas išgaravo iš galvos, tad teko skaityti dar kartą.
Ji susapnavo tą dieną, kai mes pirmąsyk susitikom. Buvo šilta vasaros diena. Ji ėjo pasivaikščioti su draugėmis į parką ir ten pamatė mane. Aš stovėjau vienas prie upės ir žiūrėjau į tolį. Atrodžiau svajingas ir nepaprastas, tad ji iš karto manimi susidomėjo. Eidama toliau, negalėjo nustoti apie mane galvojusi. Pagaliau atsiskyrė nuo draugių, sugalvojusi kažkokią dingstį – neva reikia aplankyti sergančią senelę, niekas kitas negali, o senelė pasijus labai vieniša. Apsisukusi pasileido atgal prie upės, širdis, rodės, iššoks iš krūtinės. Tikriausiai bus prisižiūrėjusi per daug melodramų, nes visai nesugebėjo blaiviai galvoti. Tik meldė, kad aš dar būčiau ten. Aš tebebuvau. Sėdėjau ant pasvirusio į upę medžio ir žiūrėjau žemyn.
Pamenu tą medį. Ant jo kažkada su draugu žaidėme kortomis. Seniai, prieš daugelį gyvenimų. Dabar bet koks prisiminimas apie tai atrodo lyg pro rūką. Tik pamenu, kaip šilta buvo tomis dienomis ir kaip skaisčiai švietė saulė.
Skaičiau toliau.
Ji nedrąsiai priėjo prie manęs ir užkalbino. Kai aš į ją atsisukau, mano akys buvo tokios gilios… Tokios liūdnos. Ji paklausė, ką čia veikiu. Atsakiau, kad nieko, šiaip vaikštau.
Ji labai tiksliai atpasakojo mūsų susitikimą. Vietomis buvo sunku skaityti jos drebančia ranka parašytus žodžius. Ji nesitikėjo, kad iš tikrųjų būsiu toks šaltas. Toks nuobodus. Kad taip jos nemylėsiu. Kad galvosiu vien apie save. Kad mūsų namuose tvyros tokia įtampa. Po tos akimirkos prie upės viskas ėjo tik blogyn. Kai užmigau mūsų vestuvių naktį, jos širdis sudužo. Ir taip toliau. Ji nori sugrįžti į tą laiką, kai dar buvo laiminga. Ji nori vis iš naujo sutikti mane prie upės. Tą mane, kurį mylėjo. Atsiprašau. Ir sudie.
Padėjau laišką ant stalo ir apsidairiau. Visur taip švaru ir tvarkinga – tarsi čia negyventų žmonės.
2136 m. balandžio 2 d.
Vis daugiau ir daugiau žmonių pasitraukia į savo sapnus. Gatvės, anksčiau mirgėjusios nuo eitynių ir vaidinimų, vis tuštėja. Miestas apmirė, įsigalėjo tyla. Visi vaikšto kaip nusikaltėliai, pamatę vienas kitą, kuo greičiau nuskuba priešingomis kryptimis. „Overseer“ dirba tyliai, beveik be garso.
Susibūrė žmonių judėjimas „Už tikrą gyvenimą“. Jie atsisako gyventi iliuzijose ir skatina kitus daryti tą patį. Kam pasinerti į melą? Tegu jis ir amžinas, bet vis tiek netikras. Gyvenkime tikrą gyvenimą, kaip ir turėtų būti. Jie liaupsina prezidentą kaip šventąjį ir stebisi, kaip anksčiau niekas jo neklausė – juk jis numatė šį pavojų pačioje pradžioje. Dabar prezidentas tik sėdi prie stalo ir žiūri žemyn. Jo dukra neseniai pasiliko sapne. Jis norėjo sudaužyti sapno kapsulę ir ją ištraukti, bet įsikišo „Overseer“. Tai būtų žmogaus teisių pažeidimas. Prezidentas sėdi ir barbena pirštais į stalą. Kartais persibraukia žilus plaukus. Dažnai stebiu jį miesto aikštėje per visuomenės susibūrimus. Anksčiau nemėgdavau čia eiti, bet dabar, kai gatvėse tiek mažai žmonių, ėmiau lankytis.
2136 m. balandžio 30 d.
Prezidentas pasiliko sapne. Užsirakino jame. Visi judėjimo „Už tikrą gyvenimą“ dalyviai pametė galvas. Be jų, nedaug kas čia ir liko. Net aš prisijungiau prie šio judėjimo – tiesiog todėl, kad neturėjau priežasties atsisakyti. Čia turime ir prezidento brolį. Visi puolė jį klausinėti. Liūdnas ir pavargęs, jis purtė galvą ir tepasakė, kad prezidentas neseniai susapnavo savo žmoną. Atėjo visas drebėdamas pas brolį, karštligiškai žibančiomis akimis. Gal visa tai ne melas? Ar kartais negyvenome melu jau ilgą laiką? Visi atsakymai atrodo klaidingi, o bet kokia prasmė, rodos, amžiams dingo – dabar jau net šis žodis nieko nebesako.
Prasmė. Ką tai reiškia? Ir aš sykį mačiau savo Samantą, tarsi ji dar būtų gyva. Negalėjau patikėti, kad sapnas gali būti toks tikroviškas. Tiesiog negaliu patikėti. Gal tai ženklas? Aš pavargau. Labai pavargau. Ar pastaruoju metu padariau kažką svarbaus? Ar mano gyvenimas turi prasmę? Nežinau. Nieko nežinau. Einu miegoti.
Skelbiama visuotinė panika, bet nėra kam panikuoti. Aš pamelavau, kad blogai jaučiuosi ir nuėjau namo.
Vėliau: guliu ant sofos. Norėjau nusnūsti, bet staiga kai ką supratau – iš tikrųjų aš nesapnuoju. Niekada nesapnavau. Gal tik keletą kartų, kai buvau mažas, bet nesu tikras. Kartais man atrodo, kad tiesiog įsikalbėjau, jog kažką sapnavau, kad jausčiausi visavertiškesnis – kiti vaikai darželyje pasakodavo apie savo sapnus, aš nenorėjau išsiskirti – o ypač šitaip, nesapnuodamas. Mano miegas visada buvo tylus ir tamsus – tiesiog nebūtis. Aš daugiau nieko ir nenorėjau. Tiesiog ramybės. Nusišypsojau supratęs, kad visuotinė krizė manęs neliečia – bent jau tiesiogiai. Aš šiai epidemijai atsparus. Turiu imunitetą zombių apokalipsei.
2137 m. kovo 12 d.
Perverčiau savo dienoraštį. Per dvylika metų parašiau vos kelis puslapius. Įdomu, ar anas psichologas būtų tuo patenkintas. Įdomu, ar jis dar gyvas. Tuomet jam būčiau davęs kokius trisdešimt metų, taigi tikriausiai gyvas. Bet, kaip ir kiti, dabar turbūt miega. Sapnuoja.
2137 m. kovo 17 d.
Metropolyje liko vos keli tūkstančiai atsibudusiųjų. Retai kada išėjęs laukan sutiksi kitą žmogų. Todėl kažkas pasiūlė visiems persikraustyti į vieną vietą, bet tai pasirodė neįmanoma. Sapnuojantieji vis dėlto yra gyvi žmonės – bent teoriškai – ir į jų gyvenamąją erdvę negalima brautis – to neleidžia „Overseer“. Taigi tam, kad jaustume vienas kito egzistavimą, kartą per savaitę visi, kas dar gali, kur nors susitinkame. Vaikštinėjame po miestą, šnekučiuojamės, lankome parodas. Kartais rengiame renginius, eitynes ar kažką panašaus – tik kad žiūrovų nėra. Skatinami romantiški žmonių santykiai, bet aš apie tokius dalykus kažkaip nustojau galvoti. Seniai. Dar prieš sutikdamas savo žmoną. Viskas įvyko man nepakrutinus nė piršto. Vyresni atsibudusieji – kodėl jie save taip vadina? Nemiegantieji labiau tiktų. Gal jiems patinka užuomina į dvasinį atbudimą ar kažkas panašaus. Taigi, vyresni atsibudusieji mėgsta filosofuoti su jaunesniais atsibudusiaisiais. Keista būsena verčia juos visus atitrūkti nuo realybės. Žiūrint iš šalies – o aš kažkodėl visada taip ir darau – mūsų susitikimai atrodo be galo keisti. Tarsi mes būtume pamiršę, ką reiškia būti žmonėmis. Ką reiškia gyventi.
2137 m. balandžio 23 d.
Mūsų liko vos keli šimtai. Gal dar mažiau, nežinau. Į susitikimus susirenka iki šimto žmonių. Vaikštome ištuštėjusiomis gatvėmis. Dabar, kai tiek daug miegančiųjų, „Overseer“ kiekvienam leidžia daug daugiau – tai, kuo anksčiau buvo aprūpinami milijonai, atitenka keliems šimtams. Mes galime ateiti į parduotuvę ir imti viską iš eilės. Net ir toks elgesys primena sapną, svajonę. Manau, daugelis yra svajoję, kad visi žmonės staiga dingtų, o tu liktum vienui vienas visame pasaulyje ir galėtum daryti, ką tik panorėjęs. Visada apie tai galvodavau eidamas į parduotuvę. Norėdavau tokio stebuklo. Visi saldumynai – man vienam. Na, dabar gavau, ko norėjau. Kiti irgi taip galvoja. Kai kurie net pradėjo svarstyti, gal ir tai yra sapnas? Juk prieš keletą metų nieko panašaus nebuvo – nei „Overseer“, nei Naujosios Romos, nei gyvenimą ilginančių technologijų, nei amžinųjų sapnų, nei šios begalinės laisvės. Bet man ganėtinai aišku, kad visa tai – tikra. Suleidau dantis į kriaušę (niekada jų nemėgau) ir realybė smogė visu smarkumu. Lėtai kramčiau. Jaučiausi kaip filmo veikėjas. Viskas, ką darau, yra žavu ir didinga.
Visi kažko bijo. Aš nebijau, ir todėl jie bijo manęs. Net ir būryje einu vienas. Su manimi niekas nesišneka.
2137 m. balandžio 30 d.
Į šį susitikimą, be manęs, atvyko du žmonės. Pamatę mane ateinant, jie nervingai pašoko. Visą kelią niekas neištarė nė žodžio, paskui jie greitai atsiprašė ir patraukė namo. Toliau ėjau vienas. Norėjau išgirsti paukščių čiulbėjimą, bet nepasisekė.
2137 m. birželio 18 d.
Jau keletą savaičių į susitikimus atvykstu tik aš vienas. Ilgai į tai nekreipiau dėmesio – kiti manęs vengė, nes prie jų nepritapau. Bet paskui, pareigos skatinamas, pabandžiau su jais susisiekti. Nepavyko, tik internete radau kažkieno parašyta: „Tai viskas.“
Šiandien atėjau į sutartą vietą ir laukiau kitų. Paprastai, jei niekas neateidavo, grįždavau namo, bet šįsyk supratau – niekas daugiau ir neateis. Patraukiau į miestą.
Žiūrėjau į mane supančius pastatus. Buvo šilta, pūtė gaivus vasaros vėjas. „Overseer“ kiek pakeitė miesto realybę ir leido maloniems metų laikų elementams integruotis į mūsų gyvenimus. Anksčiau tokį malonų vėją galėjai pajusti tik užmiestyje, kur jo neužstoja pastatai. Jaučiau pareigą galvoti apie savo gyvenimą, viską prisiminti. Mano prisiminimai tarytum kalbėjo su manimi ir bent kiek praskaidrino tylą, slėgusią Metropolį. Man likus vieninteliu aktyviu jo gyventoju, „Overseer“ visai nutilo – tarsi ir jis būtų nugrimzdęs į miegą.
Prisiminiau, kaip iš pradžių žmonės bijojo, kad „Overseer“ susiformuos nepriklausomą nuo žmonių sąmonę ir pradės valdyti mūsų gyvenimus. Turbūt taip būtų buvę geriau, nei dabar yra. Nors ką gali žinoti. Niekada pasaulis man neatrodė toks skaidrus ir tyras kaip dabar.
Priėjau miesto parką ir atsisėdau ant žolės. Po ją bėgiojo skruzdėlės. Paėmiau šakelę ir pradėjau su jomis žaisti. Viskas atrodė taip svarbu. Jaučiausi taip, tarsi būčiau daręs kažką neišpasakytai didingo.
Ar malonu sapnuoti? Sunku įsivaizduoti. Kai prisipažinau žmonėms, kad visai nesapnuoju, jie bandė man papasakoti savo sapnus, stengėsi juos apibūdinti. Visa, kas vyksta sapne, atrodo logiška, net ir didžiausios nesąmonės, bet tik tol, kol visa tai sapnuoji. Kartais tą patį sapną galima susapnuoti kelis kartus. Tada jis kažką reiškia. Kai kuriems žmonėms visi sapnai ką nors reiškia. Kai kuriems viskas visada ką nors reiškia. Tais laikais, kai man dar kažkas rūpėjo, nekenčiau tokių žmonių.
Man atrodo, kad užsidarymas viename sapne paneigia sapnų esmę – bent kaip aš tą sapnavimą suprantu. Sapnai turėtų būti unikalūs ir nepamirštami, visiškai kitokie nei gyvenimo monotonija. O jei amžinai esi tame pačiame sapne, ar jis bent kuo skiriasi nuo tavo gyvenimo? Ar amžinasis sapnas kažkaip vystosi, juda į priekį, ar tiesiog amžinai kartojasi? Jeigu jis kartojasi, gal sapnuojantysis gali kada nors suvokti, kad jis negyvena, o tiesiog sapnuoja? O jei taip, ar tada jis gali pabusti? Jei teisingai supratau, pasilikusieji sapnuose be kitų pagalbos iš jų ištrūkti negali. O juk jokių kitų nebeliko. Net jei tokių ir būtų, „Overseer“ neleistų sapnuojančiųjų budinti, mat tai pažeistų žmogaus teises.
Norėjusieji gyventi tikrąjį gyvenimą, kol tokių dar buvo, mėgindavo įtikinti kitus atsižadėti sapnų, bandydavo išreikšti kapsulės būsenas mimika. Jie vaizduodavo miegančiuosius surauktais antakiais ir kietai suspaustomis lūpomis. Tarsi tie norėtų ištrūkti iš savo sapnų, bet negalėtų.
Nemanau, kad tai tiesa. Užsinorėjau pasižiūrėti į sapnuojančiuosius. Gal net pamatyti savo žmoną. Gal, išvydęs ją ramiai ir taikiai miegančią, pagaliau pamilčiau. Kas žino?
Šakele braižiau ženklus smėlyje ir stebėjau, kaip jais bėgioja skruzdėlės. Prisiminiau, kaip vaikystėje drauge su seseria čia žaisdavome su vabalais. Nusišypsojau, bet greit supratau, kad mano emocija nenuoširdi.
Nebežinau, ką rašyti. Atrodo, viskas jau pasakyta.
Kol dar buvo žmonių, jaučiausi vienišas. Dabar nebejaučiu nieko. Kai nėra klausimo, koks gali būti atsakymas?
Nežinau.
Dienoraščio pabaiga.
Herkus Kunčius. Tapti savimi. Pasakiški Bordo memuarai (Pradžia)
2013 m. Nr. 1
Galime pasakyti tik tiek: žmogus iš
prigimties yra stabų garbintojas, reginių
garbintojas, nes yra be galo jausmingas
ir lakios vaizduotės, be to, jame esama
daug beždžioniškos prigimties.
Thomas Carlyle
I. MANO KELIO PRADŽIA
Neprisimenu pradžios… Pamenu, kad girdėjau, kaip vasaros naktį – šviečiant mėnesienai – ta moteris ir tas vyras nutarė mane padaryti. Taip ir pasakė: „Mes iš jos padarysime… žmogų.“
Kada iš veislyno parsinešė namo, nieko bloga neįtariau. Juk padaryti iš manęs žmogų nebuvo mirtina nuodėmė, o – sakyčiau – labai geras, netgi kilnus darbas.
O ir kodėl, leiskite paklausti, turėjau kažin ką pikta įtarti, jei ta ilgakojė, dailiai išsidažiusi dvidešimtmetė, kuri pasivadino Mamyte, visą naktį kikeno, šoko ant stalo, rodė juokingas grimasas, gurkšnojo šampaną ir vis kuteno man paausius.
O ir tas neandertaliečio bruožų vyrukas didele galva, kuris vadino save laimingiausiu pasaulyje Tėtuku… Tas išsišiepęs iki pakaušio drimba su nuleistomis kelnėmis ir auksine grandine ant kaklo – jam buvo apie septyniasdešimt – smagiai spragsėjo pirštais, deklamavo eiles, apsimetęs kengūra striksėjo aplink sofą, bliovė asilu, bučiavo man pilvuką ir neketino skriausti. Atvirkščiai, su manimi kalbėjo trumpais, išmintingais pamokymais:
UŽ TAVE, BORDO, VERTINGESNĖ TIK MANO GARBĖ!
KADA LAIKAS LAKTI, VALGIS PALAUKS!
Ir dar atsimenu, kad tą naktį, kada prunkščianti Mamytė užmaukšlino man kūdikio kepuraitę ir užmovė rožines sauskelnes, o Tėtukas pasiūbavęs švystelėjo į patalus, iš kažin kur atsirado elektrinė burtų lazdelė… Ir tada Tėtukas taip smagiai Mamytę pakratė, kad aš, iš nuostabos pamiršusi viską pasaulyje, tuoj pat užmigau.
II. NAMAI
Saugiai išsimiegojusi baltuose pataluose, iš lovos išropojau apie vidurdienį. Naujuosiuose mano namuose – kažkur rytų Europoje – buvo tuščia. Nė gyvos dvasios.
A-Ū-Ū!!!
Pirma, kas mane nustebino iki uodegikaulio, tai ant tvirtovės sienų – nuo lubų iki grindų – sukabintos skaudulingai liūdnų briedžių, nustėrusių šernų, pavėpusių liūtų, susikrimtusių dramblių ir dar velniai žino kokių padarų iškimštos galvos; šalia jų lyg grifai suko ratus besočių kandžių spiečiai. Po kiekviena galva pritvirtinta išblizginta lentelė su nuoroda, kur ir kada šį gyvį Tėtukas nušovė.
Atskirame begalinės ekspozicijos kampe – virš neįveikiamos Tėtuko ir Mamytės svaigalų bastėjos – buvo keistokų ginklų kolekcija: originalūs laiviniai kirviai, elektros trišakiai, ūsuoti vibratoriai ir šnypščianti it gyvatė baterija su tviskančia branduoline galvute.
Žinoma, niekur nesimatė nė vienos knygos, tačiau puikavosi gausybė portretų, vaizduojančių Tėtuką su šautuvu.
Iš prigimties būdama nuovoki, supratau, kad šie namai gyvuliavo nepamiršdami dvasinių vertybių. Harmonija ir elegancija čia taip pat nebuvo retas svečias. Vaškuotą juodmedžio parketą dengė persiški kilimai; sienas ramstė šventieji paveikslai; po kupolu – ne mažiau dešimties metrų aukštyje – suposi trylika auksinių angelų ir kabojo iš muziejų – labai tikėtina – pavogtos deimantų girliandos; ant spyruoklinių sofų pilna dailių – atseit Italijos Renesanso meistrų – marmurinių pagalvėlių.
Išsivadavusi iš ankštos kūdikio kepuraitės, sauskelnių ir dėl visa pikta dar kartelį dantimis iškalenusi „Ar čia kas nors yra?!“, nutariau netrukdoma plačiau pasidairyti po Tėtuko ir Mamytės valdas.
Iki pavakario apėjusi begalę salių, eskalatoriais pakilusi į gausybę aukštų – kiekvienas jų buvo įrengtas vis pagal kitą stilių – pamačiau į Balatono ežerą panašų baseiną. Jis pavadinimo neturėjo, buvo įkurtas ant plokščio stogo, kur didžiulėmis raidėmis viliojamai švietė:
A K R O P O L I S
Mozaikomis ir piešiniais išpuoštame baseine – lyg tai būtų įprastas dalykas – burbuliavo ne vanduo, o šampanas. Ant šalia augančių palmių ir beržų – skirtingai nei kitur pasaulyje – žaliavo ne lapai, o doleriai, džinsai, „Dresdner Banko“ ir Volstryto obligacijos, „Gazpromo“ akcijos ir madingiausios „Versaci“ palaidinės.
Aplinka alsavo turtu ir prabanga. Čia tvyrojo beribės laimės atmosfera. Buvo amžina vasara. Vieni kitiems nerūpestingai šypsojosi pirkėjai ir pardavėjai, grioviakasiai ir valytojos, kontrolieriai ir keleiviai.
Ant stogo kiaurą parą veikė lažybų punktai, kultūros barai, pinigų plovyklos ir melžyklos. Čia buvo ir sidabrinių bambukų giraitė, ir „Dolce & Gabbana“ apelsinmedžiai, ir net iš Sibiro skubiuoju paštu atskraidinti kedrai, brandinantys ne riešutus, o brangakmenius.
Žemumoje – nuo stogo žvelgiant į rytų pusę – apsupti lapijos ir skaidrių it šventųjų sąžinė tvenkinių, stūksojo prašmatnūs mūriniai ermitažai, stiklinės rezidencijos, šventyklos, pramogų ir sporto arenos bei pardavimui skirti gelžbetonio dangoraižiai. Šiek tiek atokiau – rūstūs urano rūdynai, aliuminio kalnai, cinko kalvos, nikelio kopos ir nesuskaičiuojamos titano sopkos.
Kažin kur tolumoje – jei tik gerai įsižiūrėtum – tyvuliavo hipnotizuojamai šlamantis visagalis pinigų okeanas. Ten plūduriavo daug žvejų, nardė povandeninės valtys, bangas skrodė grakštūs burlaiviai ir begalybė didingų tanklaivių.
Padūmavusiame horizonte it miraže vaidenosi susirangęs kaip angis dujotiekis, keistai pasvirę naftos gręžinių bokštai ir gigantiška metalo platforma, stebėtinai panaši į biblinį Nojaus laivą. Virš jos plevėsuojančioje vėliavoje buvo galima įskaityti:
TĖVYNĖ TEN, KUR PRIEŠUI PRAGARAS!
Vakaruose pamačiau kitą vaizdą – skaudžiai išdegintą, nederlingą lygumą, nuo sausros mirštančią žemę. Per ją – graudu buvo žiūrėti – tekėjo vos keli aukso šaltinėliai. Jie netrukus turėjo išsekti.
Laimingų žmonių vakaruose nesimatė. Pasitenkinimo, vilties, gamtos turtų – taip pat. Spalvos nykios, išblukusios, žudančiai panašios viena į kitą.
Šiapus šaltinio it priekaištas stūksojo pilka tvora, skyrusi vakarus nuo rytų. Ji atrodė kaip geležinė uždanga. Kas keliolika žingsnių prie tvoros stovėjo į koplytėles panašūs stikliniai narveliai. Juose, apsikarstę šautuvais, nuobodžiavo tvirtasprandžiai sargybiniai.
Prisižiūrėjusi į vakaruose senkančius aukso šaltinius, jaučiausi vis dar nepatenkinusi smalsumo.
Neilgai paklaidžiojusi po rūmus, nusileidau – stebuklas! – į žydintį sodą. Čia takai, panašūs į autostradas, buvo grįsti marmuru. Viskas apšviesta. Išlaižyta. Šalikelėse čiulbėjo į cherubinus panašių paukščių chorai, ganėsi riebių fazanų kaimenės, vaikštinėjo pasipūtusių povų bandos, magiškai dvelkė lotosai, „Hugo Boss“ ir „Calvin Klein“ kvepalai.
Prisiuosčiusi nusišlapinau. Maloniai apsvaigusi nuo įspūdžių, ėmiau įtarti, kad Mamytės ir Tėtuko namai – tai ne paprasti mūrai ant kalno, o žmonių pažadėtoji žemė – Šiaurės Atėnai ir jų dvasinis centras Akropolis – didingiausias pasaulio turgus. Visi čia šypsojosi, glostė mane.
Akropolyje, Partenono vietoje, stovėjo ištaigingas Prekybos centras; vietoj Atėnės altoriaus – Monetų kalykla; Dzeuso šventykloje – Finansų birža. Ten, kur kadaise buvo Akropolio propilėjai, stovėjo į kartuves panašūs Gedimino stulpai, o kur Nikės šventykla – Mažasis Ermitažas. Greta jo, šalia Periklio odeono griuvėsių, spindėjo Pramogų arena, Ledo rūmai…
Buvo miela. Gražu. Ir viskas – man! – nemokama.
Akropolyje vietoj granito kolonų stogus laikė šimtai gyvų atlantų ir kariatidžių. Pirmieji buvo garbūs Kembridžo profesoriai, o antrosios – pačios aršiausios Skandinavijos feministės.
Dar ilgai tą dieną būčiau klaidžiojusi po neaprėpiamą Akropolį, tačiau danguje pamačiau blykčiojantį švyturėlį. Iš tolybių išgirdau atklystančią sireną. Jos kauksmas priminė Orfėjo klyksmą pragare…
Staiga dangus tapo juodas it sukčiaus sąžinė, medeliai palinko. Ir tada šalia manęs nutūpė birbiantis – labai panašus į ateivių laivą – sraigtasparnis.
Pasigirdus kariniam maršui, pirmasis iš keistos skraidyklės išsiropštė Tėtukas – neperšaunamu dramblio odos chalatu ir su knyga „Išlikti žmogumi“ užantyje. Iš paskos mano Mamytė… Abu gerokai įkaušę nuo laimės, bet nepaleisdami dovanėlių.
Iš Tėtuko tada gavau į valdovo karūną panašų antkaklį, o iš Mamytės – smagią Šiaurės Atėnų liaudies dainą:
Tai gera degtinė,
Kai džiaugsmai užpuola.
Nukelia į dangų,
Sielą užliūliuoja.
Akropoli – Tėvyne mūsų,
Tu pirkėjų žeme,
Nori gerti, ieškok taurės
Tram pam pam…
Vos įteikė dovanas, Tėtukas suuodė, kad ištisą dieną po Akropolį klaidžiojau vienui viena. Be to, „viduriuojančiu vaikeliu“ niekas nesirūpino.
Ir tada Tėtukas baisiai – lyg būtų jau ne Tėtukas, o piktasis pagonių Perkūnas – užpyko. Prisvaidęs žudančių žaibų ir pavojingai įsiutęs, įsakė nedelsiant sukviesti visus, kad šie pasiaiškintų.
Nepraėjus akimirkai, didžiojoje Akropolio aikštėje – iškilmių, finansinių sandėrių, bausmių ir sraigtasparnių nusileidimo vietoje – išsirikiavo ne mažiau kaip tūkstantis žmonių.
Išgirdę komandą „Ramiai!“, sustingo kiemsargiais Akropolyje tarnaujantys akademikai ir pečkuriai – Alfredo Nobelio premijų laureatai; šveicarai arklininkai ir persai kiaulininkai; kardinolai vairuotojai, beteisiai kasininkai ir muzikai, dėl visa pikta rankose laikantys savo konservatorijų baigimo diplomus. Buvo ir daugiau garsių žmonių, tačiau tada aš jų dar nepažinojau.
Atsimenu, kad Tėtukas trypė kojomis, rėkė ir šaudė į dangų. Kai baigėsi šoviniai, išrėžė trumpą pamokymą:
ESAT GYVULIAI, ELKITĖS ŽMONIŠKAI!
Tada kirto antausį apsaugos viršininkui. Kliuvo ir Akropolio aikštės valytojai, Jogailos universiteto docentei. Ji buvo itin riebiai išvadinta. Ir dar pamenu, kad, Tėtukui stūgaujant, Mamytė labai juokėsi. Ji svirduliavo ant ortopedinių aukštakulnių, vėdinosi savo striuku sijonėliu ir nepaleisdama taurės vis juokėsi, juokėsi…
Tėtukas išsirėkęs, prismaugęs keletą padavėjų nusprendė, kad nuo šiol Akropolyje bus kitokia tvarka. Ta proga paskyrė man guvernantę, kuri turėjo globoti, lydėti ir pamokyti pačių geriausių manierų.
III. GUVERNANTĖ FRANCUAZA, ARBA SVEIKAS, LIŪDESY
Mano guvernantė buvo šešiasdešimt penkerių metų prancūzė, kaip darbdaviams anketoje prisipažino – bauginamai kilminga Sorbonos universiteto auklėtinė, šiandien užmiršto filosofo Žako Deridos doktorantė. Nelaiminga meilė ją nubloškė į Rytus. Akropolyje dirbdama žeminantį darbą, tikėjosi atgauti dvasinę pusiausvyrą ir rasti paguodą.
Iš pradžių nesupratau, ką guvernantė Francuaza gargaliavo apie tą Deridą ir ko iš manęs norėjo. Tačiau netrukus įpratau prie jos keistokos tarties.
Nuo pirmųjų minučių guvernantė – jos panosėje kalėsi rudi ūsiukai – su manimi elgėsi pagarbiai, sakyčiau, elegantiškai. Jei dėdavo antkaklį, visada pakasydavo paausį, bičiuliškai keliskart pūsteldavo į nosį. Kasdien neprašyta išvesdavo į Akropolio sodą, kad įkvėpčiau gryno oro ir iki valiai išsilakstyčiau. Be to, uoliai rūpinosi higiena – šukavo kailį, valė ausis, karpė nagus. O vakarais, kad nešvaistyčiau brangaus laiko – sakydavo, suprask, mieloji, gyvenimas tau tik kartą duotas! – balsu skaitė prancūzų klasikus.
Kaip miela būdavo lietingais rudens vakarais, kai guvernantė Francuaza atsiversdavo Voltero „Kandidą“, Didro „Išpažintį“, Hugo „Vargdienius“, Balzako „Tėvą Gorijo“…
Tai iš gerosios guvernantės aš sužinojau apie geležinės valios Žaną Arkietę, šelmį Rablė, markizą Karabasą, švietėjus, romantizmą, nepranokstamą prancūzų kritinį realizmą.
Pamenu, kaip artistiškai, pasikūkčiodama Francuaza man skaitydavo Flobero „Madam Bovari“, vėliau – „Jausmų ugdymą“. Tada išrausdavo jos skruostai, geidulingai kilnodavosi krūtinė, o ir aš nejučiomis imdavau vis giliau lekuoti.
Po mėnesio kito, supažindinusi su senąja prancūzų literatūros klasika, guvernantė Francuaza perėjo prie natūralisto Emilio Zola „Spąstų“, siurrealisto Andrė Bretono „Manifesto“, kriminalisto Žano Ženė „Vagies dienoraščio“, egzistencialisto Albero Kamiu „Kryčio“ ir – neslėpsiu – maoisto Žano Polio Sartro „Šleikštulio“.
Francuaza, įsitaisiusi šalia manęs ant pagalvės, ištisas valandas galėdavo dūsauti rodydama senas nuotraukas ir pasakoti apie 1968 metų studentų revoliuciją Paryžiuje, kurioje ir pati dalyvavo:
MES NIEKO NEREIKALAUSIME IR NEPRAŠYSIME, MES PAIMSIME IR UŽGROBSIME!
Tai iš jos, gerosios guvernantės, pirmą kartą išgirdau apie Paryžių – meilės miestą, kuriame gali ne tik įlipti į šūdą, bet ir visam laikui įsimylėti. Taip, Paryžius – meilės jūra…
Tėtukas, atrodo, buvo manimi patenkintas. Mamytė – galvojau – taip pat.
Po pusmečio jau pajėgiau loti ištisas Mopasano „Mielo draugo“ ir Žorž Sand kūrinių pastraipas. Buvau gerai susipažinusi su „Grafiene de Monsoro“ ir Žiuliu Vernu, o Robespjeras ir jakobinų diktatūra jau neatrodė tokie baisūs:
Drebėkit, išdavikai ir tironai,
Gėda visų žmonių,
Drebėkit, jūsų tėvažudystės planai|
Bus atlyginti teisingai!
Kas vakarą, sugrįžęs po darbo savo Akropolio įmonėje, Tėtukas pasišaukdavo į miegamąjį, kad galėtų pasidžiaugti mano pasiekimais.
Prisipažinsiu, urgzdavau iš malonumo, nes žinojau šiek tiek daugiau už Tėtuką apie nepaprastus prancūzų tapytojus Engrą ir Vato, Delakrua ir Kurbė, nepranokstamus realistus ir impresionistus, o šiuolaikinių – ryžtingai amtelėdavau – aš nevertinu.
Pakurstyta doktorantės Francuazos, įsijautusi Tėtukui lodavau, kad kardinolas Rišeljė buvo tikras valstybininkas, o dabartinėje prancūzų politikoje ir kultūroje, deja, regiu didžiulį nuosmukį, todėl ir Gonkūrų premijos bei kiti blizgalai tėra klastingas miražas, skirtas apdumti kvailus skaitytojus, beje, kaip ir visa Prancūzijos knygų leidybos industrija, nes – pabrėžtinai amteldavau ir iškalbingai patylėjusi tęsdavau – popierinės knygos klestėjimo laikai praėjo, šiuolaikiniai plunksnagraužiai temoka imituoti arba klastoti, nepajėgia sukrėsti sielos ir pažadinti dvasios, nors kitaip ir negali būti, nes senukas Paryžius jau nebėra pasaulio sostinė kaip anuomet, istorija tveriasi kitose geografinėse platumose, nes tik ten – artimuosiuose ir tolimuosiuose rytuose, kur apstu trinties, dar gali įsižiebti kibirkštis ir rastis liepsna, apšviesianti, taip sakant, pavergtus vakarų protus…
Tėtukas klausydavosi mano amsėjimo, pritariamai linkčiodavo ir vis labiau didžiavosi mažąja dukrele. Geroji Mamytė, įtariu, nedaug ką iš to lojimo suprasdavo, bet nuoširdžiai šypsodavosi ir niekada nepertraukdavo.
Siurbiau iš doktorantės geras manieras. Man dar daug ko, kaip sakydavo kedendamas kailiuką Tėtukas, reikėjo išmokti.
Netrukus išmokau elegantiškai lakti, galantiškai ėsti. Ir nuolat troškau žinių. Įsikibdavau į prijuostę ir nepaleisdavau Francuazos. Jei minutėlei, įviliojusi į kambarį ar pririšusi prie atlanto – Oksfordo universiteto prorektoriaus ūkio reikalams – kažkur dingdavo, gailiai inkšdavau. Po akimirkos kitos draskydavausi, kaukdavau, net Akropolio stogai kilnodavosi, todėl neapsikentusi Sagan netrukus atlėkdavo.
Ir tada, lyg atsiprašydama, lyžteldavau guvernantei ranką, kuo meiliau prisiglausdavau ir pareikalaudavau dar ką nors smagaus paskaityti iš hermeneutikos ar prancūzų semiotikų darbų.
Francuaza man skaitydavo balsu. Slopino žemuosius instinktus ir žadino – kaip pati kartodavo gesindama į delną cigaretę – žmogišką intelektą.
Liedama ašaras dėl nesusiklosčiusio gyvenimo, Francuaza kūkčiodama deklamuodavo „Apie gramatologiją“, „Apie dievus ir žmones“, „Apie netobulumą“, „Gyvenimą ir galvojimą“… Mirtinai nusikamavusi, paleisdavo įrašą ar, pasiėmusi gitarą, grodavo man Berliozo, Bizė, Pulenko ir Sati šedevrus.
Klausydamasi dvasią raminančios muzikos ar žiūrėdama įstabiai pamokančius prancūzų šedevrus – ten vaidindavo nepakartojamas Lui de Fiunesas ir šunų draugė Bridžita Bardo, Pjeras Rišaras ir Žanas Marė, moterų numylėtinis Burvilis ir daugiavaikis Delonas, neprilygstamasis Belmondo ir rūstusis Žanas Reno, seksualioji Deniov ir ekscentriškasis Depardjė… – aš pagalvodavau, kad šis pasaulis, anot Voltero Kandido, yra visų geriausias, o mano gyvenimas – nuostabiausias iš nuostabiausiųjų. Ir išties, šioje žemėje – guvernantės ašarų pakalnėje – man nieko nestigo. Gyvenau kaip inkstas taukuose – apgaubta meilės ir nesavanaudžio Francuazos Sagan rūpesčio.
Vieną vakarą Tėtukas sugrįžo beveik mėlynas, nežmoniškai įtūžęs. Jis plaikstėsi ir labai pyko… ant prancūzų. Taip, ant visų prancūzų. Išlojo trumpą pamokymą:
TOKS DARBAS – KANČIA!
Mojuodamas laikraščiu, Tėtukas išvadino prancūzus pasipūtusiais šikniais, skystaklyniais, benkartais ir panašiai. Pastvėręs nuo sienos šautuvą, blaškėsi ir staugė it pasiutęs vilkas, kad veidmainiai prancūzai ketina jį apgauti. Be to, nepadoriu žodžiu minėjo savanaudžių prancūzų klastą ir paslaptingąjį lėktuvnešį „Mistralis“, kurį niekšeliai delsia Tėtukui parduoti, todėl netrukus pinigų jūrose mums atseit „pareis šakės“.
Tėtukas it koks Periklis vis šaukė:
16 SRAIGTASPARNIŲ!
13 TANKŲ!
450 GALVAŽUDŽIŲ!
JIE KĄ, IŠPROTĖJO, NORI 750 MILIJONŲ?!
Prisipažinsiu, nieko iš to lojimo nesupratau – nei apie prancūzų klastą, nei apie „Mistralį“. Tupėjau kamputyje suglaudusi ausis. O kada įsidrąsinau ir – norėdama pakelti Tėtukui nuotaiką – ėmiau loti Editos Piaf dainų popuri – jis galutinai pasiuto.
Nebežinodamas, ko griebtis, patrankos šūviu pašaukė Francuazą ir, užstaugęs kaip geležinis vilkas, įsakė kuo greičiau nedėkingai prancūzei susirinkti savo varles ir paieškoti kitur sumautos – taip ir pasakė: „sumautos“ – guvernantės vietos.
Mirtinai išbalusi Francuaza Sagan lyg kamštis šovė iš svetainės. Palėpėje susikrovė mantą ir tą pačią naktį dingo iš Akropolio. Daugiau aš jos nemačiau.
Kliuvo, beje, ir man. Nepraėjus ir kelioms valandoms, patekau į viršilos Vertelkos letenas.
IV. PAS VIRŠILĄ VERTELKĄ
Viršila Vertelka – viršilos laipsnis Šiaurės Atėnuose prilygo viercho rangui – buvo Akropolio ir asmeninės Tėtuko apsaugos viršininkas. Jau įkopęs į ketvirtą dešimtį, bulvianosis viršila niekada nenusivilkdavo milinės ir nenusismaukdavo šalmo. Taip ir miegodavo.
Po Akropolį viršila vaikštinėdavo avėdamas išblizgintus aulinius ir nešinas lazda. Buvo prakaulus, trumparegis, kalbėjo tyliai, tačiau vos prasižiodavo, jam pavaldiems brigadininkams per nugarą bėgdavo šalto prakaito upeliai. Visi jo besąlygiškai klausė ir labai bijojo.
Vertelka Akropolyje buvo žmogus legenda, tiesa, abejotinos reputacijos. Tarp kasininkių ir valytojų sklido negeros kalbos, kad viršila itin žavisi smurtu lovoje, gyvena be sąžinės ir neturi pilietybės.
Prieš keletą metų, kai Vertelka su savo smogikų armija plėšikavo Šiaurės Atėnų pasienyje, ketinta jį – vardan šventos ramybės – likviduoti. Bet kilniaširdis Tėtukas pasigailėjo akiniuočio, priglaudė, davė darbo. Kaip kalbėta – itin juodo.
Tėtuko valia viršila Vertelka tapo mano auklėtoju. Todėl vietoj Onorės de Balzako romanų ar prancūzų semiotikų knygų dabar dažniau įsitverdavau pagalį.
Gerkliniu balsu riktelėjęs „Auf, suka!“, viršila mane prikeldavo šeštą valandą ryto. Apliejęs lediniu vandeniu ir paraginęs „Davaj, suka, davaj“, išspirdavo laukan; jam nesvarbu – pliaupia lietus, siaučia pūga ar žaibuoja. Nesupratau, kuo ketino paversti, gal kiemsarge…
Nulis pramogų. Jokio laisvalaikio. Be naujienų, televizoriaus, radijo, DVD, MP3, žinių iš Prancūzijos… Ištisomis dienomis šliaužiojau – „Davaj davaj, suka“ – po balas, šokinėjau per tvoras, laksčiau kaip išprotėjusi po kliūčių ruožus. Tai buvo siaubinga! Vertelka reikalaudavo pulti, kandžioti, tampyti ir loti, kažkodėl žiūrint į iškeltą beisbolo lazdą.
Viršilos paskirti fiziniai krūviai buvo drakoniški. bejausmis sadistas. Jo žodyne žodžio „myliu“ nebuvo.
Tik įsivaizduokit, kaip aš, gležna Tėtuko ir Mamytės dukrytė, be to, elegantiškų prancūziškų manierų, – ištisus dvidešimt kilometrų, apkarstyta granatų nešuliais, dumdavau purvynais su dujokauke ant snukio. Kitą kartą it beteisė Rusijos baudžiauninkė vilkdavau vežimą ar net vagoną, į kurį viršila prikraudavo tiek amunicijos, kad šios būtų užtekę kelioms afrikoms įveikti. Per tokias, atsiprašant, „valios pratybas“ mano širdis baudėsi iššokti per gerklę.
Akropolyje gyvendama kareivinėse tarp Vertelkos smogikų pasijutau vieniša. Vakarais išsilaižiusi nebeturėjau nei kam pasiskųsti, nei kam pasiguosti, nei prie ko prisiglausti.
Mamytės namuose nebūdavo. O jei ir būdavo, tai ji, visu garsu paleidusi pykčio persmelktą muziką, mieliau gurkšnodavo šampaną, nei bendravo su manimi.
Tėtukas… Gerasis Tėtukas vis dažniau užtrukdavo Akropolio direkcijoje. Nusivaręs po darbų, neretai kruvinais krumpliais, grįždavo tik paryčiais ar savaitgaliais. Tarp brigadininkų ir torpedų sklido gandai, kad jį labai neramino pakilę kursai, kritę indeksai, svyruojantys koeficientai ir pragaištingas prancūzų laivas „Mistralis“, kurį kažkoks prancūzas vis delsė parduoti.
Kad ir kaip stengiausi susivaldyti, neretai naktimis užkaukdavau. Man taip ilgu, taip sunku būdavo ant širdelės…
Vos Vertelka naktį išgirsdavo mane gailiau inkščiojant, atlėkdavo iš savo kaptiorkės su beisbolo lazda. Kur pakliuvo aptalžęs, grūsdavo į gūdų sandėlį, kurį jis – iš malonumo apsilaižęs – vadindavo valios mokykla.
Toks gyvenimas įgriso. Aiškiai tą pajutau tada, kai Vertelka užsiundė mirtinai sukandžioti – žinoma, buvo už ką – prasikaltusį torpedą. Kai nepaklusau, privertė mintinai kalti Akropolio karinį statutą: „Tas padaras turi…; Tas padaras privalo…; Tas apsauginis visada…“ Koktu ir prisiminti.
Patikėkite, Akropolio karinis statutas neturėjo nieko bendra nei su elegantiškąja Verleno poezija, nei su Rembo eilėmis, nei su žaviomis Oskaro Milašiaus pranašystėmis.
Ėmiau simuliuoti. Apsimetinėjau esanti itin negabi. Todėl kai tik viršila liepdavo loti – inkšdavau, kai įsakydavo urgzti – seilėdavausi, o kada sėsti – begėdiškai apsišlapindavau. Tai jį vedė iš proto.
Kartą, kai savaitgaliui pasirodęs Tėtukas norėjo pasidžiaugti mano naujausiais pasiekimais, sumečiau, kad pribrendo laikas suvaidinti lemtingą priepuoliuką. Užuot smagiai bėgusi atnešti lazdos, kritau Tėtukui po kojomis ir ėmiau it pakvaišusi tąsytis.
Rezultatas pranoko drąsiausius lūkesčius. Tėtukas Vertelkai pasakė pamokslą:
NORI NUBAUSTI, NEIEŠKOK PRIEŽASTIES!
Nuplėšęs antpečius, Tėtukas nušalino Vertelką nuo mano auklėjimo ir nedelsiant iškvietė daktarą – mielą senuką Hipokratą, kuris – kiek teko regėti – po Akropolio sodus slankiodavo susisiautęs į baltą paklodę.
V. HIPOKRATAS IR JO LABORATORIJA
Hipokratas buvo senas graikas, kalbėta, labai išmintingas žmogus, garsėjantis širdies gerumu. Akropolyje sklido gandai, kad, dar iki tapdamas garsiu daktaru, niekada nežudydavo gyvūnų, prieš tai jų neapsvaiginęs lazda ar narkotikais.
Kasdien ryte prieš saulę, o vakare ir mėnuliui senolis Hipokratas prisiekdavo: „Niekam, nors ir labiausiai prašytų, neduosiu mirtinų nuodų, taip pat panašių jų sumanymų patarimu neparemsiu; gyvensiu nesavanaudiškai ir dorai; visa, ką čia matysiu ir girdėsiu, laikysiu paslaptyje, nes nėra reikalo to viešai paskelbti.“
Tad Hipokratas, gerojo Tėtuko paragintas, ėmėsi mane gydyti… miltukais.
Mažajame Ermitaže – šis elegantiškas mūrinukas stovėjo atokiau nuo Tėtuko ir Mamytės tvirtovės – daktaras Hipokratas gyveno. Čia buvo ir jo laboratorija, kurią saugojo tuzinas Vertelkos sargybinių. Virš įėjimo į laboratoriją kabėjo Tėtuko sugalvotas šūkis:
ŽUDO GYVENIMAS?.. VARTOK MILTUS!
O viduje, po dailiu Tėtuko portretu, kitas:
KAS TĖTUKO – TĖTUKUI!
Kai Hipokratas atsivedė į Mažąjį Ermitažą, apstulbau išvydusi šimtus kolbų ir tūkstančius mėgintuvėlių, gausybę žarnelių ir begalę susiraizgiusių it gyvatės laidų. Čia kažkas virė, garavo, burbuliavo.
Iš pradžių, kada man pakišo dubenėlį, neketinau uostyti miltukų. Bet Hipokratas, pridėjęs ranką prie širdies, šventai prisiekė, kad man patiks, todėl galiu nesijaudinti ir drąsiai ragauti.
Pirmąjį kartą pauosčius, lyg ir nieko neatsitiko, kvapas kaip kvapas. Tačiau po antrojo, jau gerokai sodresnio įkvėpimo pajutau jėgų antplūdį, stačiai palaimingą nušvitimą ir staiga patikėjau, kad nuo šiol ne tik Akropolis, bet ir likęs pasaulis taps man pavaldus.
Galvoje lyg paukščiai sukilo begalybė prasmingų sumanymų. Negaliu paaiškinti kodėl, tačiau jaučiausi pajėgi į nežinomą kalbą – čia ir dabar! – išversti ne tik Stendalio „Raudona ir juoda“ ar Rablė „Gargantiua ir Pantagriuelį“, bet ir visus prancūzų klasikus, kadaise pelnytai ar ne visai gavusius Nobelio premijas.
Netrukus mintys ėmė suktis apie tai, kaip dailiai išversiu Prudoną ir Mistralį, Meterlinką ir Rolaną, Fransą ir Bergsoną, Židą, Moriaką, Kamiu, Beketą, Le Klezio…
Mano galvoje driekėsi sakiniai ir pastraipos, puslapiai ir net ištisi girdėtų knygų skyriai.
Bet vos ėmiau mąstyti apie egzistencialistą Sartrą – pragaras – tai kiti – pajutau, kad mano pasiryžimas blėsta. Apniko keista būsena. Nebepasitikėjau savimi. Jaučiausi dvasiškai nestabili, neprotinga, nepakankamai intelektuali ir baustinai pamiršusi ką tik mokėtą kalbą.
Bet ir vėl – stebuklas! – radau išeitį. Prisigretinusi prie Hipokrato, smagiai pavizginusi uodegą paprašiau – tonusui – dar… Ir dar šiek tiek stebuklingų gydytojo miltukų…
Gerasis Hipokratas, atidėjęs savo sintezes, nepagailėjęs pabėrė. Nesikuklindama šniaukštelėjau. Ir vėl tapau savimi.
Dabar absoliučiai – absoliučiai! – viskas rodėsi realu. Tobulai galėjau ne tik išversti į paukščių ar žuvų kalbą žodžius, bet ir interpretuoti Sagan anuomet man skaitytus prancūzus.
Po akimirkos jau žinojau atsakymus į visus šios žemės klausimus. Tariausi įminusi visatos kilmės mįslę. Galėjau išvardyti „Clive Christian“ ir „Ralph Lauren Notorious“ kvepalų komponentus. Kiaurai permačiau atomą. Regėjau neigiamus jonus. Izotopus. Protonus, elektronus ir neutronus. Dalelių greitintuvo idėja bei aukštosios nanotechnologijos man rodėsi ne ką sudėtingesnės už paprastą aritmetikos veiksmą, o to pamišėlio reliatyvumo teorija – leiskite nusijuokti – beviltiškai naivi ir pasenusi.
Tą akimirką, kai trečią kartą pauosčiau Hipokrato miltukų, man tapo vieni niekai tūkstančiais būdų išspręsti Puankarė teoremą, o didieji būties slėpiniai vaizduotėje iškilo tokie menki, kad nesinorėjo dėl tokių niekų gaišti laiko. Viską permačiau kiaurai. Žinojau, kur slypi blogis, klasta ir apgaulė. Bet svarbiausia – nesunkiai galėjau surasti visuotinio gėrio ir amžinosios meilės šaltinį!
Nuo tos dienos įnikau šniaukšti Hipokrato miltus.
Apsigyvenusi Mažajame Ermitaže, laboratorijoje nesunkiai atskirdavau, kurie miltukai yra geri, o kurie tik šiaip sau. Gydytojas, pagaminęs eilinę stebuklingų miltų partiją, man pirmajai pakišdavo ją išbandyti. Jei būdavo sėkminga – palaimingai tylėdavau, jei ne – urgzdavau ar pašėlusiai lodavau. Niekada neapsirikdavau. Todėl netrukus pelniau Hipokrato pasitikėjimą ir jo laborantų pagarbą.
Išuosčiusi ne vieną kilogramą Hipokrato miltukų, padariau stulbinamą karjerą Mažojo Ermitažo laboratorijoje – tapau pagrindine eksperte.
Mane ėmė vežioti į prašmatnias degustacijas, kur susirinkdavo gausybė solidžių dėdžių. Visi buvo tvirtakakčiai, pabrėžtinai elegantiški – auksiniais dantimis, tamsiais akiniais, pasidabinę grandinėmis ir blizgančiais ginklais.
Dažniausiai Akropolio požeminiame garaže, kur suvažiuodavo į tanketes panašios mašinos, Hipokratas iš konteinerio iškeldavo lagaminėlį. Jį atrakindavo ir dėdulės išvysdavo it silkes suguldytas pakuotes su stebuklingais miltukais. Tada atvesdavo mane, aš pauostydavau ir arba sulodavau, arba ne.
Nekantriai laukdavau degustacijų. Pamėgau aukštyn žemyn važinėtis greitaeigiu liftu. Jaučiausi reikalinga. Žmonių pasaulis man nusidažė tikrosiomis – rožinėmis – spalvomis.
Keldavausi Mažajame Ermitaže kuo vėliau. Pasirąžiusi ir šio to skanaus užkrimtusi, dykinėdavau, bet apie vidudienį jau seilėdavausi laukdama, kol Hipokratas mane pasišauks.
Lūkuriuodama kartais būdavau šiek tiek nervinga – vaikydavausi uodegą, pasišovusi ją iki kraujų sukandžioti. Rodėsi, kad sekundės virsta minutėmis, o valandos – ištisomis epochomis. Tačiau ir vėl, vos gavusi pauostyti šviežių miltukų, aprimdavau ir tapdavau žvali bei darbinga.
Daktaras Hipokratas buvo patenkintas. Ne kartą savo laborantams – garbiems pasaulio chemikams Šelė, Kekulė ir Lamazjė – užsiminė, kad aš turiu didžiulį talentą. Ir išties ne kiekviena kalė – anot viršilos Vertelkos – sugebėtų atskirti kokybišką prekę nuo pavojingo gyvybei nuodo.
Mano Tėtukas vaikystę praleido gatvėje. Kaip savo memuaruose prisipažino, baisiame skurde. Dažnai badavo, niekada neturėjo nei triušio, nei dviračio, o apie laikrodį ar „LG“ telefoną galėjo tik pasvajoti. Tačiau Tėtukas nepalūžo, tapo gerbiamu žmogumi, išsiugdė tvirtą charakterį, kurį metams bėgant papildė griežta dorovė.
Tėtukas gyveno tik pagal principą „gerai arba niekaip“. Už savo žodžius – bazarą – visada atsakydavo. Jo žodyne nebuvo „palūkėkit“, „atsiprašau“, „įvyko nesusipratimas“ ir panašių beprasmybių. Ką tik darydavo, Tėtukas atlikdavo laiku ir kruopščiai. Galbūt todėl nekentė – tai dažnai kartodavo įsilinksminusiai Mamytei – nusikalstamo naivumo.
Neatsakingi aplinkinių poelgiai Tėtuką versdavo iš koto. Tomis akimirkomis, kai išgirsdavo, kad bendras pamiršo ar atliko užduotį atsainiai, Tėtukas galėdavo šipuliais paversti baldą ar tėkšti į sieną servizą. Tada, žinoma, nurimdavo ir niekada neaimanuodavo, jei įniršio akimirką – manau, absoliučiai pateisinamo, – skutais pavertė negrabiai padirbtą obligaciją ar visam gyvenimui suluošino žmogų. Kartodavo, kad visa, kas mūsų nenužudo, tik sustiprina.
Francuaza Sagan man kartodavo, kad, anot Deridos, aukšti dalykai akimirksniu gali virsti žemais, juoda spalva – balta, įniršis – meile, blogis – gėriu ir panašiai. Atseit viskas priklauso nuo konteksto – ne tik nuo mėnulio fazių, ne tik nuo objektyvių, bet ir subjektyvių priežasčių. Tačiau aš šiandien galvoju, kad verčiau Derida būtų rūpinęsis savo prancūzais, užuot reiškęs nuomonę panašiais klausimais.
Tą dieną, kai mane vedė į iškilmingą – taip Akropolyje kalbėta – dešimtmečio miltukų degustaciją, liftu leidosi ir Tėtukas.
Laboratorijoje išuosčiusi dozę, likau patenkinta gaminiu, todėl jį įvertinau iškalbingu tylėjimu. Palaimingai atsijungusi – tai vėliau Tėtukui pasakojo Hipokratas – išgulėjau gerą pusdienį.
Nusileidus liftu į Akropolio garažą, daktaras Hipokratas, kaip visada, iš konteinerio ištraukė vieną lagaminėlį, o vėliau ir visą tuziną.
Tėtukas švytėte švytėjo, paspjaudęs trynė rankas. Jautėsi nudirbęs didelį ir akivaizdžiai kilnų darbą. Solidūs dėdulės taip pat atrodė pakiliai. Ne vienus metus bendradarbiaudami, jie pasitikėjo Tėtuku, nes vertino jo triūsą ir žinojo, kokia Tėtukui svarbi jo nepriekaištinga – autoriteto – reputacija.
Kada turėjau patvirtinti, kad pakuotėse guli ne žiurkių nuodai, o kokybiškas daiktas, ėmiau urgzti. Vėliau – net nežinau, kas man nutiko, – taip įsilojau, kad dėdės ėmė baikščiai dairytis, ar garaže nepasirodys nekviesti svečiai.
Tėtukui iš pradžių toptelėjo, kad negaluoja. Tačiau, lyžtelėjęs miltų, pats ėmė loti. Iš pradžių ant Hipokrato, o vėliau – ir visų kitų.
Hipokratas, ne iš nuogirdų pažinodamas ūmų Tėtuko būdą, traukėsi ir tirtėdamas teisinosi, kad nieko čia nesupranta, mat prekė Mažojo Ermitažo laboratorijoje buvo patikrinta ir užplombuota, o ekspertė – turėjo galvoje mane – ją įvertino aukščiausiais balais.
Tėtukas neketino klausytis Hipokrato. Laimei, pats buvo su neperšaunama liemene, nes kai dėdulės šovė, kulkos nuo jo atšoko.
mūsų delegacijai teko sprukti.
Sušokę į liftą, kol Vertelkos smogikai pleškino ir guldė dėdes, švilpėme aukštyn. Tėtukas vis mosavo kumščiais ir grasino tą reikalą išsiaiškinti. Staugė, kad prisiekia nusukti visiems sprandus:
JEI TIK ŽMOGUS YRA KALTAS, AMŽINAI NEGYVENS!
Į Akropolį pakilome – mūsų laimei – gyvi, kupini įspūdžių ir, žinoma, adrenalino. Tėtukas nedelsdamas visus sušaukė aikštėn. Vertelka išrikiavo.
Po trejeto valandų, keliolika kartų atidžiai perskaičiavęs, Tėtukas išsiaiškino, kad trūksta vieno laboranto. Jo vardas buvo Mendelis, bet Hipokratas jį šaukdavo Mendelejevu.
VI. MENDELEJEVO MEDŽIOKLĖ
Net baisiausiame sapne nebūtume susapnavę, kad tylenis Mendelejevas dings ne tik su miltais, bet prigriebs ir periodinę cheminių elementų lentelę, kurią Hipokratas (savo malonumui) dėliojo Mažojo Ermitažo laboratorijoje.
Mendelejevas buvo hipis, turbūt vienas pirmųjų savo kraštuose. Jis klausėsi išimtinai Džanis Džoplin dainų ir Saimono & Garfunkelio muzikos. Nesiskirdavo su rusvai žalsvos spalvos brezentinėmis kelnėmis, languotais marškiniais ir stačiatikių kryžiumi, kurį it svarmenį nešiojo po kaklu.
Mendelejevas niekada nesiskuto ir nesikirpo. Jo plaukai siekė pečius, o barzda buvo visuomet susitaršiusi. Kai užkandžiaudavo, į ją pribyrėdavo gausybė trupinių, kuriuos vėliau išlesdavo alkani paukščiai. Buvo nevalyvas, vengdavo praustis, valytis dantis, o jo suragėję kojų nagai buvo it pjautuvai riesti ir įaugę į paodį. Tačiau, kaip sakydavo Hipokratas, Mendelejevas buvo drąsus eksperimentatorius, darbštus chemikas, todėl Akropolio vadovai jam atleisdavo panašias keistenybes. Be to, kai kurie Mendelejevą vadino genijumi. Į tai mokslininkas kukliai atsakydavo: „Koks gi aš genijus? Kaip ir kiekvienas chemikas, vagiliauju laboratorijai skirtą spiritą ir jį atskiedęs geriu; kibinu laborantes ir, tingėdamas eiti į tualetą, šlapinuosi į laboratorijos kriauklę.“
Kada po kvotų Tėtukas įsitikino, kad dėl užklupusios Akropolį gėdos kalčiausias Mendelejevas, užgaudė medžioklės ragas. Visi, kurie pajėgė rankose laikyti deglą ar beisbolo lazdą, buvo mobilizuoti Mendelejevo paieškoms. Aš, žinoma, taip pat.
Mendelejevo medžioklėje norėjau kuo šauniau pasirodyti. Apimta pėdsekės azarto, pasileidau Tėtuko aguonų laukais. naršiau po tankius kanapių krūmus ir pavojingus tarpeklius, landžiojau po slaptus urvus, nardžiau po tvenkinius ir keliskart apibėgau Akropolio rezervatą. Tačiau nei po šaltinių kriokliais, nei liūne Mendelejevo neaptikau.
Vienu metu, kai liežuviu jau šlaviau sau po kojomis, pasidingojo, kad pastebėjau Mendelejevo nugarą. Deja, tai buvo kelmas.
Turbūt Mendelejevo būta itin gudraus hipio. Nes vos užuosdavau chemiko pėdsaką, takelis mane nuvesdavo klaidinga kryptimi. Tad vakarop pasiklydau. Nusivariau uostinėdama šaknis, stiebelius ir kitokią bjaurastį. Jaučiausi bejėgė, nepateisinusi Tėtuko pasitikėjimo kalė.
Vos pasivelkančią mane užklupo naktis. Prislėgta sutemusio dangaus, nebegirdėjau nei medžioklės rago, nei balsų, raginančių kuo greičiau surasti Mendelejevą ir jį sudraskyti.
Atsidūrusi gūdžioje pelkėje, kur ūbavo pabaisos ir gargaliavo rąstai skenduoliai, pabandžiau save guosti. Drąsinau: atsitokėk, Bordo, ir įsitikinusi, kad tave kankino sapnai, be baimės žiūrėk į tai, kas tave supa; nesiblaškyk, Bordo, tavo troškimas tebūnie teisingas, o vaizdiniai – pagaulūs; viskas, Bordo, yra tik tavo įsitikinimas; pašalink, Bordo, įsitikinimą ir aplenkusi kliūtis patek į ramų užutekį…
Deja, burtažodžiai man nepadėjo.
Buvo ankstyvas pavasaris, nepakenčiamai spaudė šaltis. Susisukusi į kamuoliuką šalia vargano krūmelio, ketinau užsimerkti ir ryte nebeprabusti.
Betgi nespėjusi sudėti akių – o, laime! – tolumoje išvydau žiburėlį. Atidžiau įsižiūrėjusi, negyvenamoje salelėje pamačiau blausią liepsnelę. Užuodžiau dūmų ir pažįstamų miltukų kvapą.
Sukaupusi dar likusias jėgas, pakilau iš guolio. Nesibaidydama tykančių grėsmių, pasileidau link išganingos šviesos.
Tyliai prišliaužusi, aptikau prie laužo besišildantį Mendelejevą. Jis atrodė panašus į sniego žmogų. Apšviestas paslaptingos laužo šviesos, Mendelejevas ant pagalio pamovęs čirškino pelkėj nutvertą gyvį. Įsitaisęs ant apversto karučio ir apsitvėręs lyg Kinų siena Tėtuko lagaminais, ilgaplaukis naktį jautėsi saugus ir persekiotojams nepasiekiamas.
Apmiriau. Ėmiau svarstyti, kaip turėčiau pasielgti. Iš pasalų užpulti ir sudraskyti tą gaurų kalną Mendelejevą – neturėjau jėgų. Laukti tinkamos progos… Budėti iki ryto… Nemačiom pasistiprinti jo pavogtais iš Tėtuko miltukais…
Kol galvojau, Mendelejevas – stipriai šėręs delnu sau per skruostą – ėmė kalbėtis su savimi:
– Jei mane, Dima, gerbi, aš tau pasakysiu: svetimos tiesos yra tokios aiškios mano protui, jog pakanka atmerkti akis, kad jas pamatytum. Ir aš, Dima, matau: svarbiausioji tiesa – nutryptas hipių Vudstokas, rokenrolas, Džimas Morisonas iš „Dorsų“, dangaus skliautas ir žemės sąranga – visi kūnai, sudarantys didingąją visatą – neegzistuoja be proto!
Tai, ką Mendelejevas pasakė apie protą, man pasirodė įdomu. Užuodžiau giminingą sielą. Užuot puolusi ir mirtinai sukandžiojusi, klausiausi hipio toliau.
– Kol nesuvokiu, – šūkaliojo Mendelejevas, – laisvė neegzistuoja mano prote arba apskritai neegzistuoja, arba egzistuoja tik amžinosios dvasios prote! Laisvos meilės idėja negali būti panaši į nieką kitą, tik į laisvos meilės idėją!
Pastačiau ausis. Vakar niekaip nebūčiau patikėjusi, kad senas hipis Mendelejevas pajėgia ne tik žaloti save, bet ir giliai pasikapstyti po žmogaus protą.
Kasdien matydavau Mendelejevą laboratorijoje. Jei ne suragėję kojų nagai, nedaug kuo skyrėsi nuo kitų laborantų – kuklių chemikų Fišerio, Prystlio, Kiuri… Tiesa, Mendelejevas dažniausiai būdavo aklinai užsikimšęs ausis sandariomis „Panasonic“ ausinėmis. Vaikščiojo, skirtingai nei kiti, visais metų laikais basas.
Pasislėpęs už garuojančių kolbų ir drumzlinų mėgintuvėlių, Mendelejevas darbavosi Ermitaže kaip ir likusieji – ypatingai nepersistengdavo, pertraukėlės metu pešdavo kanapių suktinę, savaitgaliais Akropolio barake brazdino gitarą, o į gydytojo – laboratorijos vadovo Hipokrato – pastabas dėl pastebėto miltukų trūkumo atsakydavo kvailai šypsodamasis arba atkakliai tylėdamas.
– Ką turime manyti apie Mozės lazdą?! – klausinėjo kumščiais vanodamas save Mendelejevas, ir man darėsi vis įdomiau jį stebėti. – Argi nepavirto ji nuodinga gyvate?! O mūsų stebuklai?! Nejau tai tik vaizduotės iliuzija?! Atsakau jums: lazda – išgirsk, Džonai Lenonai!!! – buvo paversta tikra gyvate! Vanduo – tikru vynu! O dulkės – įsiklausyk! – palaimą tveriančiais miltais, iš kurių mes naujai nusilipdysim! Išuostykime, draugai, mūsų Akropolio pasaulį! Visus miltus ir visa, kas balta!
Įsūnytas aš rūsčiojo šešėlio,
Hipiu mane paskelbė jis.
Iš kapo kokainas kėlė
Ir lėmė – man auka – Tėtukas kris!
Po žodžio „kris“ Mendelejevas smogė sau keliu į pasmakrę, tada, pasipurtęs ir sušukęs „Uraaa!“, pastvėrė vieną lagaminą ir plėšydamas pakuotes ėmė kaip pamišęs uostyti miltukus, netrukus jau bėrė juos sau ant galvos.
Pabalusio lyg besmegenis Mendelejevo vaizdelis, prisipažinsiu, buvo koktus. Sveiku protu nesuvokiama, kad antai šis žmogus – iškilus Šiaurės Atėnų chemikas, hipių judėjimo veteranas, mokslų daktaras, profesorius Mendelejevas, – ką tik dėstęs apie žmogaus teises, protą, pasaulio sąrangą ir deklamavęs poezijos klasikus, staiga virto apgailėtinu laukiniu, kuris ne tik naikino svetimą turtą, bet ir begėdiškai nusišlapino ant laužo.
Po Mendelejevo dvasios permainų norėjau prasmegti skradžiai žemę. Nebesinorėjo gyventi tarp žmonių. Buvo nepakeliamai gėda dėl panašių į Mendelejevą padarų.
Nors ir ketinau, tačiau tą naktį nepajėgiau pabėgėlio sutramdyti. Lemtingai nusičiaudėjęs, jis stačia galva vožėsi į laužą ir ėmė rūkti kaip pliauska, nebepajėgdamas atsikelti.
VII. PELNYTAS ATPILDAS
Kitą parą mus aptiko Vertelkos torpedos. Kaip vėliau Akropolyje pasakojo daktarai, gulėjau pelkėje be gyvybės ženklų – pavojingai sušalusi ir įsikibusi į Mendelejevo marškinių skverną. Šalia matėsi kovos ženklai – prie laužavietės mėtėsi sumaitoti lagaminėliai, išdraskytų pakuočių skutai.
Mane paguldė į ambulatoriją, šalia pinigų skalbyklos. Persiutęs Tėtukas, vos Mendelejevas atgavo sąmonę, ėmėsi kvotos.
Kai Akropolio pramogų arenoje Mendelejevą pakabino ant metalinio kablio, šis tik mykė, bet nepajėgė paaiškinti, kodėl pasielgė negarbingai. Kažką lyg sapnuodamas murmėjo, atseit miltukų vogti neketino, tik pasiskolinti. Paėjęs nuošaliau į vakarus, kad kitiems nepridarytų bėdos, norėjęs praplėsti sąmonės ribas ir patirti tai, ko joks hipis dar nepatyrė. Tariamai todėl, būdamas seniai nepakaltinamas ir neveiksnus, trumpam pasiskolino garbiems dėdulėms paruoštą siuntą. O kad trūkumas neišaiškėtų, pakišo cukraus, o gal druskos, žodžiu, neatsimena.
Tėtuko tokie Mendelejevo paistalai neįtikino.
Iš pradžių Tėtukas geranoriškai priminė, kad prieš dvidešimt metų, baisiu sunkmečiu, kada Dmitrijus Mendelejevas buvo išspirtas lauk iš Mokslų akademijos ir visų kitų prestižinių tarnybų, Tėtukas jį pasikvietė, davė Akropolyje švarų darbą, nors ir menkai apmokamą, tačiau pagal specialybę – Mažajame Ermitaže sintetinti miltukus. Ir štai – kalbėjo Tėtukas – koks rezultatas:
GALI APSIMESTI PROTINGAS, BET NEGALI APSIMESTI NEKALTAS!
Supdamasis ant kablio, Mendelejevas bandė Tėtukui oponuoti. Stenėjo, kad gerai apmokamą darbą pagal specialybę būtų susiradęs ir kitur. Aiškino, kad jį kvietė į užsienį, ir jau buvo susikrovęs lagaminus vykti į Venesuelą, tačiau Vertelkos smogikai jį pagrobė pasienyje ir bagažinėje atgabeno į Akropolį, kur ilgus metus buvo vergas.
Vergas?!. Išgirdęs įžūlų melą Tėtukas ne juokais įsiuto. Ėmė mosuoti beisbolo lazda ir pažadėjo, kad jei Mendelejevas tik šitaip atsilygina už gerumą, tai netrukus išties patirs beteisio vergo dalią.
– Tu nemirsi. Tu dirbsi, – grasino Mendelejevui Tėtukas. – Tu dirbsi kaip Akropolio kasininkė – po dvidešim keturias valandas per parą! Nusišlapinti eisi tik kartą per savaitę! Pietausi penkias minutes per mėnesį! Daugiau nematysi dienos šviesos! Negalvok, – vis siuto tvatindamas lazda Tėtukas, – kad sėdėsi šiltai Ermitaže! Tu pūsi drėgno rūsio kampe šalia parašos! Ten, surakintas grandinėmis, dirbsi man be atlygio ir maišysi ne amfetaminus, o pilstysi iš tuščio į kiaurą dvokiantį pilstuką!
Išgirdęs, kad gyvenimą praleis gūdžiausiame Akropolio rūsyje ir nedirbs pagal pašaukimą, Mendelejevas nuliūdo. Jau nebuvo toks įžūlus. Ėmė verkšlenti it skystaklynis. Netrukus maldavo, kad Tėtukas verčiau jį tuoj pat nušautų. Tačiau Tėtukas – gelžbetoninio žodžio žmogus – liko kaip uola, neperkalbamas.
Taip Akropolyje žlugo itin perspektyvaus laboranto karjera.
Kada rūsyje Mendelejevas iš nevilties rijo cheminių elementų lentelę, aš gydžiausi Akropolio ambulatorijoje. Diagnozė: ūmus apsinuodijimas psichotropinėmis medžiagomis.
Savaitę mane pykino. Mėnesį purtė šaltis. Be to, nuolat vėmiau, o kojūgalyje vis baudėsi pasirodyti haliucinacijos: Mirabo, Sen Žiustas, Dantonas nukirstomis galvomis… Bet geri žmonės juos nuvijo.
Sirgdama ambulatorijoje turėjau karališkas sąlygas: kvapnių kaulų, žaislinę antelę, geltoną basoną… Manimi rūpinosi žavūs broliukai, kurie išdidžiai vadino save Akropolio daktarais.
Švariai skustų galvų daktarai buvo itin mieli, pavydėtinai apsišvietę vaikinai. Ypač siaurakaktis Mongoliukas – torpedos Japončiko brolis. Iš Francuazos Sagan jis buvo pramokęs prancūziškai, todėl sutikęs draugus sakydavo:
Zdrastvui, žopa, – Novyj God…
Nie poslat’ li nam gonca
Za butylkoju vinca?..
Atėjus metui lašinti vaistukus ar pastatyti klizmą, Mongoliukas prisėsdavo ant lovelės ir nuobodžiai skaitydavo man laikraščių naujienas:
Aukštuomenės žinios
* Velionės milijardierės kalaitė Etažerė neteko 10 milijonų dolerių palikimo, tačiau vis tiek turėtų likusį gyvenimą praleisti prabangoje…
* Palikimo ir globos bylų teismo teisėja patvirtino milijardierės įpėdinių ir Generalinės prokuratūros susitarimą, pagal kurį kalaitės Bėdos palikimas sumažinamas nuo 12 iki 2 milijonų, remiantis tuo, kad milijardierė surašė testamentą būdama protiškai neįgali…
* Turtingiausiu gyvūnėliu pasaulyje šiandien laikomas šuo Giunteris Ketvirtasis, savo sąskaitoje turintis 324 milijonus dolerių…
Giunteris Ketvirtasis turi nuosavą namą užmiestyje, BMW kabrioletą, juodaodį vairuotoją, tają virėją ir būrį vietnamiečių tarnų.
Pinigus Giunteris Ketvirtasis paveldėjo iš savo tėvo Giunterio Trečiojo. O šis savo ruožtu – iš šeimininkės, milijonierės Karlotės fon Linenštein…
Sklando gandai, kad patikėtiniai dabar ieško Giunteriui Ketvirtajam nuotakos, kuriai teks pasirašyti vedybų sutartį…
* Dėl apgailėtino Holivudo kino prodiuserio Antano Juozėno juridinio neišprusimo šuo Maksimiljanas neteko viso 65 milijonų dolerių palikimo…
Kino prodiuserio našlė pasinaudojo tuo, kad dokumentai buvo įforminti šuniui kaip žmogui, ir ištekėjo už jo. Paskui pasiekė, kad jos „sutuoktinį“ Maksimiljaną teismas pripažintų neveiksniu ir tapo turto globėja…
Netrukus ponia Juozėnas antrą kartą tapo našle…
* Labai nepasisekė ponios Merfės mylimai kalaitei Džeinei…
Ponia Merfė nurodė po savo mirties užmigdyti ir ją, „kad išvaduotų Džeinę nuo moralinių kančių, susijusių su šeimininkės netektimi“…
Laimei, kalaitę Džeinę užstojo Kovos prieš žiaurų elgesį su gyvūnais draugija, kuri teisme įrodė, kad sveiko ir jauno šuns numarinimas prieštarauja įstatymams…
Nuo baisių žinių įsiraudojęs Mongoliukas tęsė:
Žinomiausi mūsų milijonieriai
1. Keturiolika Rišeljė kačių.
Kardinolas Rišeljė paskyrė joms visą savo turtą…
2. Zebras Tobis Rysas.
Milijonierė Odetė Vendel jam paliko 15 milijonų dolerių…
3. Papūga Sandra.
Politikas Radislavas Sikorskis jai paliko 500 tūkstančių dolerių ir deimantų kasyklą Jakutijoje…
4. Katė Tinker.
Rasta šiukšlyne, vėliau tapo namo savininke Londone…
5. Lydekaitė Linda.
Bankininkas Orhanas Beigbederis jai paliko 3 milijonus dolerių ir visus jam priklausiusius tvenkinius…
6. Persiškos katės.
Gavo palikimą iš roko dainininko Fredžio Merkurio…
7. Jorkšyro terjeras Robespjeras.
Artistas Žanas Polis Belmondo testamente nepamiršo ir savo šunelio…
8. Palmė Flosė.
Turtuolis Liudvikas Ševčenka paliko jai trijų milijonų vertės turtą…
Kaip visada pasipiktinęs ir išsirėkęs – „Jie ten gyvena išpendėję!!!“ – Mongoliukas nepamiršo man dar kartelį perskaityti:
Įdomu
Pirmą kartą per visą žmonijos istoriją palikimas keturkojui draugui buvo skirtas XIX a. Rusijos imperijoje…
Netekėjusi pirklė Marija Leontjeva paliko daugiau kaip 100 tūkstančių rublių šuniui Serko. Šiek tiek vėliau netradicinės orientacijos baronas de Zuarė paliko 150 tūkstančių frankų danų dogui Tigrui…
Jungtinėse Amerikos Valstijose pirmu žmogumi, užrašiusiu visą savo turtą gyvūnams, laikomas Džonatanas Džeksonas, nurodęs savo paveldėtojams pastatyti bendrabutį su patogiais miegamaisiais, valgykla, biblioteka, koncertų sale bei aikštele pasivaikščiojimams ant stogo…
Šiandien ne tik Jungtinėse Amerikos Valstijose, bet ir Rytų Europoje yra iki milijono testamentų, kuriuose minimi augintiniai…
Panašios žinios, nors turtui godi nebuvau, mane skatino kuo greičiau atsistoti ant kojų.
Nepraėjo pusmetis, ir vėl jaučiausi kupina jėgų, sklidina drąsių sumanymų, pasiruošusi pavojingiausiems iššūkiams. Mano fizinė forma – tai aplankiusiam Tėtukui patvirtino broliukas Mongoliukas – vėl buvo puiki. Galūnės – pavydėtinai lanksčios, kakta kieta kaip titnagas, nagai aštrūs, dantys sveiki, o sukandimas – nutarė odontologų konsiliumas – mirtinas.
Artėjant šventėms nebejaučiau ir pošlykščio sniego skonio gerklėje. Mintys buvo šviesios, o jei kas primindavo Mendelejevo miltukus – piktai urgzdavau. Nuo šiol galėjau gyventi be jų, nesukdama galvos nei apie virstančią gyvate Mozės lazdą, nei apie kvaišalų sujauktą amžinosios dvasios protą.
VIII. PRAMOGŲ ARENOJE
Akropolyje neretai vykdavo įspūdingos šventės – nuolaidų, išpardavimų ir begalybė kitų. Joms užsitęsus ne vieną savaitę, prabudusi nebesuprasdavau, ar tai dar nukainojimo šventė, ar jau daktarų išgertuvės.
Žinau – esu įsitikinusi! – švenčių vaikams ir daktarams visada reikia. Pirmiesiems – gimtadienių, Velykų ir Kalėdų, antriesiems – duonos ir žaidimų. Ir išties, sutinku su Mongoliuku, be švenčių ir pramogų gyvenimas ne tik Akropolyje, bet ir Senukų Panoramoje būtų nuobodus.
Akropolyje šventes švęsdavo nuo seniausių laikų, o Ermitažo kaukių balius garsėjo toli už Šiaurės Atėnų sienų. Ir vis dėlto mums buvo toli iki legendinių San Francisko, Venecijos ar Šiaurės Reino Vestfalijos žemės karnavalų.
Karnavalas…
Žmonių brolijai, – išmintingai postringaudavo Mongoliukas, – reikia nors kartą per metus nuleisti garą, kitaip užvaldys piktos mintys ir sukils tušti geismai. Miestų ir valstybių galvos tai seniausiai žinojo, todėl saviškiams rengdavo siautulingus karnavalus. Tada persirengę vargetos virsdavo ponais, vyrai – moterimis, galingieji – viščiukais, o įstatymo saugotojai – žąsinais.
Šiaurės Reino Vestfalijos žemėje – iš ten Mongoliukas kadaise varydavo vogtas mašinas – ir šiandien vyksta viduramžiškas karnavalas.
Baigiantis žiemai, kada Vokietijoje naktys trumpesnės, Diuseldorfo bankininkai apsirengia kaminkrėčių kostiumais, Duisburgo merginos tampa vienuolėmis, Dortmundo sifilitikai – gydytojais, Hamo nusikaltėliai – advokatais, Miunsterio politikai – kaliniais, o Kelno šventuoliai – kraujo ištroškusiais vampyrais. Tirštai užplūdę miestus, jie slankioja gatvėmis, broliaujasi, krečia išdaigas ir, žinoma, atsakančiai pila.
Alaus ir „Jagermeisterio“ jūra Šiaurės Reino Vestfalijos žemėje, – rydamas seiles pasakodavo Mongoliukas, – liejasi ne dieną ir ne dvi. Tada Achenas, Bona, Esenas ir Vupertalis įsisiūbuoja, Reinas patvinsta.
Susisukusioms praskeltoms galvoms gelbėti – kiaurą parą ten budi medikų brigados. sanitarai, užvertę ant neštuvų, pavargėlį velka ne į nuovadą užmušti, o į karnavalo dalyviams pastatytas palapines, kur gydytojai imasi juos gaivinti.
O paryčiais, – toliau pasakojo Mongoliukas, – kada Vestfalijos miestai paskęsta šiukšlių jūroje, it vaiduokliai namolio patraukia apdraskyti kačiukai, apipešioti viščiukai, pametusios gobtuvus vienuolės ir kas žingsnis klumpantys žąsinai – vakarykščiai lėbautojai, po karnavalo ir vėl tapsiantys padoriais savo miestų piliečiais.
Bet aš, mielieji, nukrypau.
Įspūdingiausia metų šventė – be Mažojo Ermitažo kaukių baliaus – Akropolio gimtadienis. Tą dieną – ją Tėtukas parinkdavo pagal nuotaiką – buvo rengiami ne tik oro bučinių festivaliai ar rusiškų rulečių turnyrai, bet ir žūtbūtinės kovos – be taisyklių.
Į Akropolio pramogų areną sueidavo visi miestelėnai, suvažiuodavo apylinkių žmonės, atskrisdavo emigrantai. Šie, išsiilgę Šiaurės Atėnų, atvykdavo ne vieni – atsiveždavo pasižmonėti ir savo augintinius. Čia, Akropolio gimtadienio proga, galėjai pamatyti keisčiausių padarų – barzdotų reptilijų ir pamišusių orangutanų, vegetarių piranijų ir religingų jūros ežių, psichopatų delfinų ir dramblio dydžio papūgėlių.
Kai Mongoliukas man pranešė, kad dalyvausiu šventėje, nustebau. Tariausi nepasiruošusi debiutuoti. Tačiau Mongoliukas patikino, atseit tokia Tėtuko valia. Be to, Tėtukas į mane dėjo daug vilčių, todėl kovų be taisyklių totalizatoriuje pastatė nemenką sumą – 1:1000 santykiu. Jis tikėjo, kad mastifams šios dienos horoskopas ypač palankus:
Šiandien jūsų laukia šlovė. Jūs puikios fizinės formos. Sunkiai valdomas aistras kaitins priešingos lyties atstovas. Pasistenkite, kad tai būtų ne santykių nutraukimo, o jų plėtojimo ir sustiprinimo metas. Nusimato įspūdingas renginys.
Sužinojusi savo horoskopą, trauktis neturėjau kur. Ir nors jaudinausi, susitaikiau su mintimi, kad teks dalyvauti šventės programoje.
Kai Akropolio pramogų arenoje, kylant vėliavoms su Tėtuko atvaizdu, minia sugiedojo himną ir sukalbėjo Šiaurės Atėnus šlovinančią maldą, Tėtukas pasveikino visus su „mūsų“ gimtadieniu ir palinkėjo atsakančiai pasilinksminti. Sugrįžęs į ložę, davė ženklą pradėti šventę.
Iš pradžių buvo surengtas vadinamasis Viliaus Telio turnyras. Savanoriai galėjo išbandyti taiklumą. Atsivedę augintinius ir jiems ant galvų pastatę ananasą ar kriaušę, pataikydavo į taikinį arba ne. Drįsiu pastebėti, kad ne visi dalyviai buvo taiklūs. Dėl šios priežasties ženkliai sumažėjo dalyvausiančių kovose be taisyklių gretos.
Man, beje, pasisekė. Tėtukas, niekada nepraleidžiantis progos parodyti sektiną pavyzdį, turėjo taiklią akį ir tvirtą ranką. Pirmuoju bandymu montiruote numušė riešutą, o antruoju kliudė granatą, kuris įspūdingai ištiško raudonai išmargindamas arčiausiai sėdėjusius svečius. Niekas dėl šios smulkmenos neužpyko. Aš – taip pat. Kaip tupėjau, taip ir likau tupėti tarnaudama – nuolankiai pakabintomis letenomis.
Už tai, kad pasirodžiau šaltakraujė, Mangoliukas man davė gabalėlį cukraus.
Po Telio turnyro arenoje vyko rusiškos ruletės varžytuvės. Susėdusiems aplink paskutinės vakarienės stalą šauliams Tėtukas duodavo ženklą, tada jie, pasukę revolverio būgną, nusišaudavo arba ne. Šiose varžytuvėse nugalėjo sėkmingiausias.
Paskelbus pusvalandžio pertrauką, jautresni žiūrovai galėjo atsipūsti arenos fojė. Be nemokamų Akropolio daktarų paslaugų, gaiviųjų gėrimų ir lengvų užkandžių, jiems buvo pasiūlyta ir keletas virtualių žaidimėlių:
a) „Rojaus išvalymas“ – siūloma šaudyti į Akropolio administracijos darbuotojus arba juos pjaustyti benzininiu pjūklu;
b) „Kasininkės kerštas“ – jūs – įniršusi kasininkė, šiandien norinti atkeršyti darbdaviams už nepakeliamas darbo sąlygas ir orumą žeminantį atlyginimą. Jūsų tikslas – pakloti kuo daugiau darbdavių;
c) „Odisėjo kelionė“ – plaukia upe nekenčiamas darbdavys, jūs privalote jį baksnoti lazda, kad sužeistumėt, sumuštumėt ir paskandintumėt.
Po pertraukos iki valiai prisižaidę žiūrovai sugrįžo į areną. Ten jau dundėjo būgnai, gaudė trimitai, o centre stovėjo didžiulis metalinis narvas. Virš jo, po įspūdingu besišypsančio Tėtuko portretu, švietė taiklus Tėtuko šventinis pamokymas:
IŠMOK PRIEŠŲ TAISYKLES, KAD GALĖTUM JAS SULAUŽYTI!
Prie narvo mane atvedęs Mongoliukas davė kažko pauostyti. Vos įkvėpiau to šleikštalo, atbudo tamsiausi Vertelkos išugdyti įgūdžiai. Po akimirkos – neįtikėtina! – tariausi pajėgi užpulti lokį, sukandžioti dramblį ir į skutelius sudraskyti banginį.
Pirmojoje kovoje man kliuvo barsukas iš Dublino. Jį, žvilgantį metaliniais šarvais, įveikiau per kelias sekundes. Parvertusi ant menčių, smogiau galva ir priverčiau gėdingai pasiduoti – nuolankiai vizginti uodegikaulį ir rodyti, kad ateityje man besąlygiškai paklus. Kad suteikčiau žiūrovams dar daugiau džiaugsmo, apšlapinau ir apdrabsčiau purvais.
Antrojoje kovoje teko paplušėti. Ispanijos buliaus, lenkiško mopedo ir Jorkšyro terjero mišrūnė, atvykusi iš Londono, buvo šiek tiek nerangi, tačiau fiziškai tvirta. Jau dalyvavusi ne vienose varžybose, žinojo, kaip paskirstyti jėgas, todėl antrąją kovos minutę man teko gintis. Tačiau kai mišrūnė nasrais įsikibo į čiuprą, atradau savy jėgų ir taip galingai pasipurčiau, kad, palikusi savo dantis ir motorą, ji tėškėsi į narvo virbus, o susmukusi jau nepakilo. Užtvirtindama pergalę, perkandau tam padarui gerklę.
Mišrūnę sanitarams išvilkus, manęs laukė trečioji kova – atviro Akropolio turnyro finalas.
Mačiau, kad Tėtukas labai jaudinasi. Mamytei kažką pašnabždėjus, piktai stumtelėjo ją laiptais žemyn, taip davęs suprasti, kad dabar netrukdytų. Tėtukas – mačiau iš akių – norėjo susikaupti prieš finalinę kovą.
Ir iš tikrųjų mano priešininkas darė įspūdį savo galingumu. Laimėjęs dvidešimt mirtinų kovų, raumeningas patinas vardu Makako buvo publikos numylėtinis. Be to, Makako – tai ne asilas ar briedis, o pats tikriausias beždžionšunis. Jis priklausė Tėtuko bendrui, kurį net daktarai vadino geležiniu autoritetu, – ponui Kuvaldai.
Pasigirdus švilpimui ir ovacijoms, Makako į ringą žengė taip, tarsi jau būtų laimėjęs kovą. Iškėlęs letenas, jis lankstėsi į kairę ir dešinę, prieš menamą priešininką atliko keletą apgaulingų veiksmų, apsimetė smūgiuojantis į jį.
Nenustygstančiam Makako sekundantas Domkratas vargais negalais nuvilko chalatą, tada, paplekšnojęs per snukį, alkūne liuobė į kaktą.
Makako užsivedė. Iššiepęs dantis, kovai dar neprasidėjus, puolė mane spardyti, kumščiuoti, kandžioti. Parvertęs ringe, lyg baslį įrėmė kelią į krūtinę, ėmė daužyti galvą į betoną.
Iki ausų išsišiepęs ir beprotiškai spygaudamas, publikai pareikalavus kraujo, Makako nudyrė man kailį, sulaužė letenas, išrovė nagus, susuko uodegą ir padarė iš manęs siaubingą Bostono krabą, kurį, matyt, nusižiūrėjo iš bušido meistrų.
Nespėjusi apsiginti supratau, kad netrukus mirsiu. Galvoje prabėgo vos prasidėjęs gyvenimas: Bordo dogų veislynas provincijoje, Akropolio turtai, klestintys Šiaurės Atėnai… Mamytės elektrinis barškutis… Prancūzų literatūros klasikai… Daktarai… Torpedos…
Supratęs, kad man „šakės“, Mongoliukas metė į ringą baltą rankšluostį. Tai turėjo būti ženklas, kad sekundantas reikalauja kovą nutraukti. Tačiau įsisiautėjusiam Makako buvo nė motais. Tas beždžionšunis ir toliau mane dorojo, pasišovęs paversti maltiniu, kurį čia pat ir suris.
Ir tada Tėtukas neištvėrė. Pašokęs iš vietos, puolė į ringą ir taikliu smūgiu patiesė Makako ant grindų. Supykęs, kad šis padaras taip negarbingai kovojo, ėmė jį talžyti montiruote ir rėkti:
TĖTUKAS YRA ŽMOGUS, KURIS MOKA GRIEŽTI SMUIKU, BET NEGRIEŽIA!
Makako globėjas Kuvalda taip pat neliko sėdėti rankų sudėjęs. Juodu su Domkratu šoko į narvą ir užpuolė Tėtuką.
Užvirė kvapą gniaužianti kova. Tiško kraujai, byrėjo auksiniai dantys, trūkinėjo kilograminės grandinės. Ir nors kiekybinė persvara buvo Tėtuko šalininkų pusėje, tačiau geležinis Kuvalda ir jo komanda taip pat buvo nepėsti. Sukritę jie spaudė iš Mongoliuko sūrį, vėliau daktarams badė akis.
Kai mano Tėtukas prirėmė Kuvaldą prie ringo virbų, šis, nežinia kokiu būdu vieną išsirovęs, ėmėsi darbuotis it gladiatorius ietimi. Kliuvo ir Tėtukui, ir Mamytei, ir Vertelkos torpedoms.
Tuo metu gulėjau be amo. Šalia voliojosi nurautos ausys, vos laikėsi išsuktos uodegos, paplūdęs kraujais tysojo Makako…
O Akropolio žiūrovai klykė, ragindami tratino būgnus, trimitavo. Netrukus į ringą ėmė skrieti alaus skardinės ir lentgaliai, kėdės ir suolai. Padėtis tapo nevaldoma. Kažkas turėjo nutraukti riaušes, tačiau kur tau.
Valandėlę dvejojusi, publika pakilo iš savo vietų. Pasidalijusi iš pradžių į dvi, o vėliau į keturias priešiškas stovyklas, daužė snukius, trankė galvas, maitojo šonkaulius. Atrodė, kad visi drauge ir kiekvienas atskirai norėjo atsilyginti už pažeminimą ir tariamas skriaudas, kurias patyrė ne tik Akropolyje, bet ir šioje žemėje.
Nuo tos akimirkos, kada atitrūkę nuo lubų žnektelėjo reginį transliavę ekranai, nieko nebeprisimenu.
IX. PO DIDŽIOJO SPROGIMO
Šiaurės Atėnų metraštininkai tai pavadino didžiuoju Akropolio sprogimu. Tėtuko Pramogų arena per pusvalandį virto nuolaužų krūva. Nuostoliai – milžiniški, neatitaisomi.
Ir kvailiui aišku, kad tai buvo piktavalių dėdžių iš garažo sąmokslas, kurio tikslas – sužlugdyti Akropolį ir išskirti Tėtuką su bendru Kuvalda; o jie mėgdavo jaunystėje iš širdies prie butelaičio pasikalbėti:
TĖTUKAS: Nu…
KUVALDA: Aha…
Tada unisonu uždainuodavo:
Koks čia rytas… Koks čia rytas…
Jei pachmielas – nedarytas!
Laimei, Tėtukas per riaušes stipriai nenukentėjo. Vertelką išgelbėjo geležinis šalmas. Mongoliukas liko lengvai kontūzytas. Domkratas – nulaužtu pirštu. Ponas Kuvalda – beveik sveikas.
Dar tą pačią dieną Tėtukas ir Kuvalda galėjo susitaikyti, deja, buvo kvailai ambicingi.
Po nuolaužomis, kad ir kaip uoliai ieškojo, gelbėtojai nesurado Makako – pono Kuvaldos augintinio, jo sėkmės talismano. Mane šiaip ne taip surinko iš kąsnelių. Kastuvu nugramdęs nuo grindų likučius ir Tėtukui priminęs, kad jis ne daktaras Frankenšteinas, Hipokratas kaip pajėgė, taip suklijavo, susiuvo, aplopė.
Ilgus mėnesius it kokonas gulėjau sutvarstyta. Nepajėgiau pasijudinti, pasikasyti. Leido hormonus, maitino per šiaudelį. Na, ir visa kita…
Mane slaugęs Mongoliukas vis padejuodavo, kad Akropolį dabar užgriuvo tamsūs laikai. Anksčiau atseit buvo kitaip – ir doleris žalesnis, ir euras žydresnis, o bankų obligacijos augo kur tik pakliuvo. Bendrai vieni kitiems nebuvo žiaurūs, rodydavo pagarbą. Jei bėda užgriūdavo, ateidavo į pagalbą. Jei staiga ištikdavo laimė, atsirasdavo, su kuo ja pasidalyti.
Pasak Mongoliuko, lochai tada glaudėsi ne Akropolyje, o metaliniuose kioskeliuose. Jų buvo pilna, stovėjo ištisi kioskų miestai. Kiekviename kioskelyje galėdavai gauti ko tik širdis geidžia – nuo limonado iki klijų. Ir niekas kioskelių laikais nesiskųsdavo, kad kažko yra per daug ar stinga. Užtekdavo to, ką galėdavai tą dieną gauti.
Nei bananų, nei kumščių, nei beisbolo lazdų neprireikdavo. Jei ateidavai, – pasakodavo Mongoliukas, – šeimininkas džiugiai pasitikdavo – išalkusį pamaitindavo, ištroškusį pagirdydavo ir pinigėlį delnan įbrukdavo, kad parneštum savo broleliams.
Mongoliuko prisiminimai apie Šiaurės Atėnų aukso amžių mane gydė it balzamas. Įsivaizduodavau tuos nugrimzdusius praeitin kioskelių laikus, kada visi padarai buvo laimingi, viskuo dalijosi, nes žinojo, kad tik atidavęs liksi gyvas.
Klausydamasi Mongoliuko pasakojimo aš įsisvajodavau.
Mintyse kūriau tobulą ateities Akropolį, kuriame nebus nei lochų krovikų, nei lochių kasininkių, o tik sulydyta į kumštį bendruomenė, bendra visų turto nuosavybė ir visiška lygybė.
Ir tada, įkūrus rojų žemėje, Akropolio turtai pasipiltų kaip iš gausybės rago ne tik man, bet ir kitiems. Ir būtų įgyvendintas didysis principas „iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam – pagal poreikius“. Akropolis virstų didžiai sąmoninga visuomene, kurioje įsigalėtų savivalda ir darbas. Visi padarai pluštų ne sau, o tik Akropolio, mūsų Šiaurės Atėnų labui.
Ne laisvė, ne šeima, o darbas taptų pirmuoju gyvybiniu poreikiu ir įsisąmoninta būtinybe. Ir net paskutinio runkelio ar beviltiškos daržovės sugebėjimai būtų pritaikomi su didžiausia nauda Akropoliui. Ir tada garui nuleisti neprireiktų kovų be taisyklių, atnešusių Tėtukui karčius nuostolius.
Kai išaušo diena nuimti tvarsčius, šiek tiek nerimavau. Mongoliukas taip pat baikščiai virpčiojo, vis glostė man kaktą, o Hipokratas drąsindamas kartojo, jog gyvenimas, kad ir koks sumautas, dar prieš akis.
Nuvyniojus tvarsčius, išgyvenau lauktą palaimą – galėjau po ilgų mėnesių pasijudinti, pasikasyti ir – atleiskite – pirstelėti.
Gerokai pagadinusi orą pasipurčiau ir lango stikle išvydau savo atvaizdą.
Valandėlę tylėjau apstulbusi – lange atsispindėjau ne aš, o tik mano bruožų makaka! Ji nuo galvos iki kojų buvo apaugusi gyvaplaukiais, su lyg priekaištas nukarusiais papais, atrodė nedorų akių. Viena tos šlykščios šunbeždžionės ausis buvo stačia, kita – beviltiškai nuleipusi. Tas padaras atrodė nepataisomai apsiglamžęs ir visiškai svetimas.
Krūtinę ėmė graužti kartėlio kirminas, suspaudė svetimą širdį. Galvoje buvo bauginamai erdvu, nepateisinamai daug tuščios vietos. Ir nė vienos minties!
Pabandžiau užkaukti. Deja, iš burna virtusių nasrų sklido tik apgailėtinas švokštimas. Aploti savo likimo taip pat nepajėgiau.
Spiegdama lyg pamišėlė puoliau į vieną, į kitą pusę. Atsistojusi ant užpakalinių galūnių staiga supratau, kad nebeturiu letenų, jos virtusios pasibaisėtinomis pėdomis!
Fizinės permainos mane labai nuliūdino. Buvau panaši, anot įžvalgiosios Francuazos Sagan, į literatūros mokytoją, trūko tik megzto sijono.
Susivokiau netekusi itin svarbios asmenybės dalies. Nepajėgiau elgtis kaip anksčiau – smagiai vizginti uodegos, pašiaušti kailio keteros, gailiai inkščioti, bauginamai urgzti, uostinėti pakampes. Viena, kas liko iš šuniškos praeities – tai sugebėjimas gąsdinamai šiepti dantis.
Dar neatsitokėjau nuo permainų, o manyje staiga sukilo keisti geiduliai. Užsimaniau vaipytis, beždžioniauti.
Išvydęs mane Tėtukas susvyravo, jam ėmė drebėti rankos, atvipo apatinė lūpa. Čiupinėdamas striuką uodegikaulį vis kartojo, jog negali patikėti, kad tai jo mieloji dukrytė, tas žavusis vaikelis, kuris lakstydavo nuogas po Akropolį, o paprašytas atvilkdavo pagalį ar atkapstydavo paslėptą kamuoliuką su miltukais.
Gydytojas Hipokratas, supratęs, kad operacija nepavyko, puolė Tėtukui teisintis, kad kitos išeities nebuvo, tik tokią – makaką – galėjo prikelti gyvenimui. Tačiau man tai buvo menka paguoda.
Nežinodamas, kaip paguosti, Tėtukas – Mongoliukui ir Hipokratui dėl viso pikto išėjus – ėmė užuolankomis kalbėti apie nenuspėjamą gyvenimą. Jis buvo šventai įsitikinęs, kad šia diena pasaulis nei prasideda, nei baigiasi. Todėl, kad ir kokia nepakeliama būtis atrodytų, svarbu žvelgti pirmyn, kabintis už šiaudo, kibti į plaukus ir ieškoti išeities.
Iškalbingai nutilęs, po valandėlės Tėtukas prasitarė, kad ir jam šiandien nėra saldu. Mūsų Mamytė atseit buvusi ne mamytė, o tikra pabaisa – barakuda.
– Patvorio padugnė, savanaudė piranija, – vardijo panarinęs galvą Tėtukas.
Ta negyva plekšnė, pliauska su papais, vos tik Akropolio reikalai pasviro nepalankia linkme, paliko mus ir dabar melžia ožį Kuvaldą – buvusį bendrą, o šiuo metu pikčiausią Tėtuko priešą.
Iš pradžių nesupratau: Mamytė? Ta kilni moteris?.. Ta ilgakojė gražuolė?.. Ar jis kalba apie tą, kuri vis svyruodavo ant ortopedinių aukštakulnių, užmaukšlindavo man kepuraites, keisdavo sauskelnes, užmigdydavo barškučiu?..
Taip, tai ta Mamytė. Mūsų Mamytė.
Ir tada Tėtukas, lyg būtų pagautas įkvėpimo, įsikalbėjo apie visas pasaulio mamytes. Atseit tai ne šiaip sau mamytės, o šlykščios apsimetėlės – besotės siurbėlės, kvarkiančios rupūžės, nuodingos gyvatės, bedvasės amebos.
Nesvarbu, ar merga, ar sena boba, visos jos neša tik klaikias nelaimes, o jų pagrindinis tikslas – išsiurbti Tėtukui kraują. Atseit besotėms vampyrėms rūpi vien Tėtuko turtai ir šampanas, o bėdai ištikus jos it velnias kryžiaus kratosi pilietinės atsakomybės ir puola į lovą pas kitą.
Nejau turėjo galvoje Mamytę?..
– Tai žmonijos prakeiksmas, – neketino vynioti į vatą žodžių užsivedęs Tėtukas. – Ir už ką?! Už kokias nuodėmes?! – klausinėjo manęs, bet aš nepajėgiau jam atsakyti. – Tos lervos tik gadina, bet nieko nepataiso! – įsirėkė Tėtukas. – Kada joms šešiolika ar mažiau, atrodo pakenčiamai. Bet nespėk apsidairyti, jau drimba nuo šonų taukai, panosėje kalasi ūsai, o ant smakro suželia toks plaukų miškas, kad kalėdų seneliams slėptis! Ir su tokiomis, atsiprašant, gorilomis tenka vyrams gyventi?!
Vis tiek kol kas nieko nesupratau.
– Prilimpa it lapas prie subinės ir nebežino, kuo užsiimti, tik melžia, grobia pinigus, – rūsčiai kalbėjo Tėtukas. – Išsipučia nežinia nuo ko, o paskui reikalauja ją vesti… Slankioja po Akropolį išpampusios kaip cepelinai, su nukarusiais iki kelių pagurkliais, kitos – nuplikusios it kulnai. Gyvena ilgiau už ištvermingiausius vyrus… Ir antai tokie padarai mums gimdo vaikus! – piktinosi Tėtukas.
MEILĖ ATEINA IR PRAEINA, O PINIGAI TURI LIKTI!
Dabar supratau, kad jis kalba ne tik apie Mamytę.
– Nieko nėra šlykščiau už bobą! – baisėjosi Tėtukas. – Jos perka, bet niekada neparduoda!
O kaip – tik pažiūrėkit – Tėtukui sunku parduoti! Kiek jėgų, energijos prireikia, jei nori lochui iškišti miltus ar kitą bjaurastį.
– Tai gamtos klaida! – stūgavo mano Tėtukas. – Dievą reikia nubausti, nes jis kalčiausias, kad sukūrė šią nesąmonę!
Visos – be išimties! – kvailos. Bet pirmoji iš jų – Mamytė. Ji net torpedą vadindavo torpeda, o strielka jai rodėsi kalės vardas! Ta Mamytė galėdavo valandų valandas groti nervais. O jei nuo jos snukio nugramdytum dažus, būtų pilnas kibiras!
– Taip, Mamytės dailios kojos, dideli papai, kieta šikna, – vardijo Tėtukas. – Betgi gyveni ne su kojomis ir papais, o su žmogumi! Kur, leiskite paklausti, ten rasti žmogų, jei ta barakuda visa silikoninė?!
Ryte šalia Kuvaldos nubudusi
Ji išdainuos:
Pamačiau Senukų rojų –
Kas vasarą žiemą –
Į patvorius, krūmus, koplyčias –
Pas kunigus!!!
Klausiausi Tėtuko ir nedrįsau pertraukti. Supratau, kad jis labai įniršęs ant Mamytės, kuri, tiesą pasakius, jau nebuvo mano mamytė, o tik paleistuvė, šliundra, ištvirkėlė…
O ką ji atseit išdarinėdavusi naktimis, Tėtukui baisu ir prisiminti…
Tėtukas iki šiol išgyvena psichologinę traumą, naktimis sapnuoja košmarus. Vaikščiojo pas gydytojus ir burtininkus. Didžiulius pinigus paklojo tiems apsišaukėliams – nieko!
Iš pradžių Tėtukas manęs, kad taip turi būti, nes neturėjo gyvenimo su barakuda patirties. Tačiau kai naktimis tai ėmė kartotis, Tėtukas suvokė, kad negali sveikas žmogus taip elgtis. Tėtukas gėdinęs, įtikinėjęs, maldavęs liautis, tačiau Mamytė vis tiek nepaleisdavo iš rankų barškučio. Ir ne bet kokio – elektrinio!
Tėtukas niekaip nepajėgė išgydyti ligos. Apibarstė stiklo duženom, tepė karvašūdžiais, tačiau ir tai nepadėjo. Ir kaip toliau, – klausė manęs Tėtukas, – su tokiu žmogumi gyventi? Ar galima juo pasitikėti? Ar verta su juo sieti ateitį?!
Nežinau kodėl, tačiau buvau Tėtuko pusėje. Ir nors Tėtukas nepateisinamai karščiavosi – vis trankė galvą į sieną – jo lūpomis kalbėjo tiesa.
Čia leisiu sau šiek tiek praplėsti mintį apie mamytes.
Visi mes žinome, kad mamytė – šventas žmogus. Ir net tada, kai mamytė akivaizdžiai neteisi ar labai žemai puolusi, vaikas vis tiek prie jos linksta. Aš, deja, iš Mamytės nesu girdėjusi nė vieno gero žodžio. Tik kartą yra prieš plauką paglosčiusi.
Mamytė Akropolyje mėgo laiką leisti viena – šampano baseine (su miltukų kokteiliu), jos vardu pavadintame soliariume (su burtų lazdele) arba su viršila Vertelka. Net kada gailiai – pajėgdama tą akimirką sugraudinti bedvasį akmenį – inkščiodavau prie miegamojo, neįleisdavo vidun. Ir su Fišeriu užsidariusi panašiai elgdavosi, ir su Prystliu, Kiuri, kitais Mažojo Ermitažo laborantais.
Nors ir mylėjau Mamytę, Tėtukas visada man buvo artimesnis. Prisimindavau ir vertinau, kad ne Mamytė, o Tėtukas surado man įstabiąją „Sveikas, liūdesy…“ guvernantę Sagan, kurios dėka pamilau eleganciją ir pasaulio išrinktuosius prancūzus – Guno ir Mopasaną, Bomaršė ir generolą de Golį, brolius Liumjerus ir legendinę Paryžiaus „San Žermeno“ futbolo komandą.
Juk ne Mamytė, o gerasis Tėtukas pastūmėjo mane pasimokyti pulti ir laiku apsiginti. Tai geranorio Tėtuko, o ne Mamytės valia padariau stulbinamą karjerą ir tapau pagrindine miltukų žinove laboratorijoje. Tai su šauniuoju Tėtuku medžiojau bėglį Mendelejevą, tai dėl Tėtuko garbės kovojau Akropolio arenoje.
Kol apie Tėtuką tik gerai ir labai gerai galvojau, jis pastvėrė mane už sprando. Surikęs „Kalė!“ iškėlė virš galvos… Po akimirkos, lyg būtų angelo sargo patartas, prispaudė mane prie krūtinės ir ėmė švelniausiai šnabždėti, kad dabar aš jo vienintelė, mylimiausioji mergaitė, pati brangiausia ir gražiausia pasaulio beždžionėlė, su niekuo manimi nesidalins, nieko dėl manęs nepagailės, nes savojo Tėtuko aš neišduosiu, būsiu kartu džiaugsme ir varge, laimėje ir…
Violeta Šoblinskaitė Aleksa. Katės neturi skėčių
2012 m. Nr. 12
Romano ištrauka
(I)
Levutė Vaičkienė – ne vienintelė, ėjusi išilgai sąstato. Visokiu geru pamaloninti kareiviai jai, o ir visam būriui moterų netrukdė. Leido stuksenti lentų sienas ir klausinėti: „Ar nėra čia Poškaus? Dagienės? Rimeikio?“ Kareiviai rūkė. Godžiai traukė iš tolo dvokiančias suktines. Veidais atsisukę į caro laikais statytą stoties mūrinuką, nugaromis – į traukinį. Jie lyg buvo čia, bet lyg ir nebuvo, prie tų žmonių, suvarytų į vagonus ir uždarytų. Užplombuotų. Jau parengtų kelionei.
Tuomet Vaičkienė nesvarstė, kodėl tie visi svetimkalbiai – mūvintys galifė kelnėmis, vilkintys gelsvai žalsvomis palaidinėmis, suveržtomis diržais, o ant skustų galvų užsivožę pilotę su penkiakampe žvaigžde – net nevaidina, kad saugo traukinį. Vaičkienė svarstys vėliau, skrupulingai apmąstydama kiekvieną nelemtojo rugsėjo rytmečio smulkmeną. Klaus savęs: o gal kareiviukams duotas toks ukazas1, kad netrukdytų. Tegul supa moterys, tegul siaučia savo sijonais sąstatą, tegul kiša pro langų grotas kuri ką turėdama – lašinių palties galą, rūkytą dešrą, sūrį ar duonos žiauberę: potom razberiomsia2.
Levutė Vaičkienė neturėjo lašinių, dešrų anei sūrių. Iš kur turės, kad laikė tik kelias vištas. Paršelį jai su Vaičkumi ir Adomėliu rudeniop nupenėdavo Palionė, sesuo, nutekėjusi į Viensodę. Palionės priesaikinis Untonas neprieštaravo, kad „suvargę inteligentai“, Dumsių miestelio Vaičkai, padėję Viensodės molynuose atarinėtas bulveles surankioti, grįžtų namo ratuoti – su trimis maišiukais ne pačių didžiausiųjų šviežiai kastų bulvikių ir, žinoma, su vakarykščiai nugnybtu meitėliuku ratų gale. Pats Untonas žmonos seserį su šeima į Dumsius ir parveždavo – Širmė tada dar nebuvo atiduota į kolchozą3.
– Ko nepavežėti, – sakydavo. – Didieji darbai juk baigti. Ką žemelė atiduoti galėjo, viskas po stogu, – kas klėty, kas daržinėj. Belikę batviniai dar raunami. Bet šitie – jau vien tik jūsų, bobų, reikalas. Kai nusirausit, nuplėšysit lapus, nudrošit žemes nuo šaknų, sumėtysit į krūvas, va tuomet jau atlėksiu ir aš į lauką pasikinkęs Širmę, parlakdinsiu, kas jūsų vagose sugrobta, į kiemą.
Pašariniams burokams ir kitiems šakniavaisiams žiemoti Rimkus turėjo gilų požemį, šiuose kraštuose sklepu vadinamą. Išsikasė tolokai, pačiame aukščiausiame sodybos kampe, kad ištvinę Indrajos vandenys pavasarį dar likusių žemės vaisių polaidžio puvėsiu neužgautų.
Taip būdavo prieš karą. Taip – ir dabar, kai karas jau pasibaigęs. Tik bulvių nebe trys, o du maišeliai. Ir meitėliukas ne visas – mentė su naga ir pusgalvė, tik be ausies, kad išvirtų Levutė gardžios košelienos savo seniui, ir du lašinių diržai iš papilvės, kad būtų kuo bulvienę užspirginti.
– Matai, Vaičkau, – vis tą patį sakydavo Untonas kiekvieną rudenį, – atplūkėt iki Viensodės pėsti, tušti, o parvežu tave namo kaip kokį dvarponį, su jauna pačia ir su geru kraičiu.
Vaičkienės jaunumą Rimkus pabrėždavo kažkaip ypatingai. Gal kiek pavyduliavo: Palionė juk – Untono vienmetė, o Levutė už savąjį bene trisdešimčia jaunesnė. Matyt, dėl to Untonas svainio niekaip kitaip nevadino, tik pavarde. Vis Vaičkau ir Vaičkau. Net prie molinio ąsočio, sklidino Palionės virto kvaso susėdus. Besipasakojant, kaip jisai, Rimkus Untonas, kilimo iš Sedos parapijos Viensodės kaimo, fašistą mušė. Ar ne stebuklas: ketveri metai apkasuos, o nė vieno įbrėžimo? Gyvas ir sveikas parsirado Untonas namo. Mažumėlę kitoks, nei išėjo – tas tiesa, bet ne Vaičkaus nosiai suprasti, kodėl Untonas kitoks: Vaičkaus dėl nebetinkamo amžiaus juk nemobilizavo. Ir fašisto Vaičkus nemušė. Vaičkus ramus po savo jaunos bobos sijonu lindėjo, kol jisai, nors ne ruskis, bet ruskio kareivis, apkasuose šąlo ar devyniais prakaitais žliaugė, atakon kilo… Et, ką čia ir lyginti – kareivį su valerijonais prakvipusiu aptiekoriumi!
– Ar ne taip, švogeriau? Verčiau išgeriam kvaso! Palione! Sukis greičiau! Jau ir šito uzbono dugnas matyt…
Po ketvirto ar penkto giros ąsočio kviesdavosi Untonas jau nemenkai prakutusį Vaičkų Adomėlį ant kelių – pasisupti. Įraudęs visas, sklidinu gūžiu giros, kurią kaime ne vien kvasu, bet retsykiais dar ir braške pavadina, Rimkus glamžuodavo vaiką ir gana piktokai košdavo per sukąstus dantis:
– Kad ne šitas mėlynakis vabalas, šunšūdį tu iš Rimkaus gautumei, Vaičkau, va ką tau pasakysiu…
Bet netiesą Untonas kalbėjo. Vien savo skausmą išliedavo, kad Vaičkus, nors senis, turi sūnų, o juodu su Palione – be jokio knirklio. Juk pernai rudenį, nors Adomėlio ir neberado iš apkasų sugrįžęs, vis viena parlakdino abudu Vaičkus po bulviakasio pilnu vežimu – kaip tikras kraitvežys. Ir atlygį pasiėmė tokį, kaip visados. Nei mažiau, nei daugiau užsiprašė: du buteliukai baltosios ir dvi dešimtys popieriniais.
Ir pinigu, ir degtine, tokia reikalinga brangiam švogerėliui, o teisingiau sakant, svainiui, Levutė pasirūpindavo iš anksto. Pastarąją, supilstytą į aukštus žalio stiklo butelius užlakuotais gurkliais, dailiai į avikailį įsukusi, laikydavo ne troboje, o tik jai vienai žinomoje slaptavietėje, vištininke. Nors Vaičkus ir nebuvo iš tų, kurie tučtuojau tyko namuose atsiradusio lašelio kaulyti, bet atsarga, kaip sakoma, gėdos nedaro. Troboje bet kas bus greitas kratą padaryti – tiek savas, tiek svetimas. O po vištašūdžiais bene tu, žmogau, ką rasi? Nė neįtarsi, kad mėšlas – tik viršuj, o degtinėlė į žemę įkasta, ąžuolo statinaitės dangčiu nuo dergiančių paukščių apsaugota. Prireiks Levutei to gero, trūktelės už jai vienai tematomo virvagalio – ir nusivoš į šoną palšais vištašūdžiais apkrekėję šiaudai, ir atsivers švariausia skylė priešais akis: imkis, moterie, kas tavo, duok į stalą, jeigu prispyrė, arba nešk po skvernu pasikišusi, kam bereikėję, – juk šitas skystimėlis su laipsniais seniai jau tapo patikimiausia valiuta šituos kraštuos. Kalvose ir kloniuose, kurie, nors ir antrusyk tarybiniai tapę, vis dar Lietuva vadinas… Už popiergalius ką tu, žmogeli, peši? O už degtinėlę, maskviškės valdžios atsiųstųjų vadinamą vodočka, vokiečių – šnapsu, o vietos žemaičių – arielka, gausi ko beįsigeidęs. Tik nereikia paukščių pieno geisti, suprantama. Paukščių pieno niekur nėra. Ir nebuvo niekados. Nebent rojuje – iš kurgi kitur žmonės tą posakį būtų žemyn parsinešę?
Svainio Untono stavkę4 – du žaliapilvius užlakuotais gurkliais – Levutė prieš bulviakasį parsigarbindavo į trobos priešininką dar prietemėle, Vaičkui virtuvėje karšto vandens dubenėlį ir muilą padavusi, kad pasmakrės šerius prieš kelionę nusigramdytų. Kol jos Pranciškus, metalo kojele remiamą veidrodėlį ant stalo pasistatęs ir žibalinę užsižibinęs, skustuvu darbuodavosi, Levutė, žiūrėk, jau ir apsisukusi: tėvai, ar tu dar ilgai? Vištoms pabėriau, vandens pripyliau, vaikas apautas aprengtas, galim spyną rakinti!
Vien tik vokietis laibagurklių žaliapilvių atsisakė – toks aukštas, baltomis rankomis ir baltais krakmolytais marškiniais. Uniforma ant jo gulėjo kaip nulieta, kaip prieš adyną išprosyta, pasakytų Levutės motina. Deja, mama Adelė Laumžirgienė niekados jau taip nepasakys, nes Levutės motiną ir tėvą, Feliksą Laumžirgį, o podraug – du jaunylius brolius, pamečiui gimusius pagrandukus Laumžirgiukus, ruso valdžia pirmuoju vežimu ištrėmė. Dar prieš karo pradžią. Levutė tik po gero mėnesio sužinojo, kas Rietave dėjosi. Per žmones atsigirdo. Iš pradžių netikėjo, ėjo tėviškėn slapčiomis, pasitikrino. Bet žmonės teisybę kalbėjo: buvusio tėvų gyvenimo pačiame Rietavo centre – nė ženklo. Mediniame dviejų aukštų name – nei bakalėjos, nei krautuvės savininko, Felikso Laumžirgio, apartamentų. Kieme vien tik ruso kareiviai – rūko, spjaudosi, marmaliuoja savaip…
Nei gyva, nei mirusi grįžo Levutė atgal į Dumsius. Tolimos kelionės pėsčiomis, o dar labiau savosios širdies sopulio permušta. Kaip suvargusi katė po morčiaus. Nors tuo kartu nė neįtarė, kad jaunoje gimdoje antrasis jos vaikelis – gal sesė, o gal broliukas Adomėliui – pumpuruoja. Vien meldėsi rytą vakarą ir klausė savęs, ar gyvi jie, visi keturi – motutė, tėvas, Albinukas su Alyzėliu? Per tuos nelabus klausimus, matyt, ir pumpurą savo įsčiose prarado. Iškraujavo, tartum nebūta. Bet krešuliais plūdusi gimda susitraukė, užgijo. O krauju apsiliejusi širdis klaksėjo ir klaksėjo. Tiktai kas Levutei būtų į nerimastingus širdies klausimus atsakęs? Juk nė dabar dar nežinojo, kur jos šeima atsidūrusi, į kokias tolybes traukinys visus nudangino. Veikiausiai toks pat traukinys, palei kokį – sykiu su kitų žemaičių moterų tuntu – Levutė dabar labai iš lėto slinko. Palauks, kol bobos išsiteiraus saviškių, o paskui jau ir pati beldžia: ar nėra šitame vagone pono Dapkūno?
Ponas Dapkūnas, žmogus, naujosios valdžios ne per seniausiai kilstelėtas į Dumsių mokyklos direktorius, į palutarkę5 sėdo šiąnakt. Levutė visa matė ir girdėjo. Kur nematys negirdės, juk Vaičkaus langai – tiesiai į buvusios gimnazijos kiemą. Dapkūnai apsigyveno kairiajame mokyklos fligelyje. Tame kambaryje, kur Levutė numanė direktoriaus rašomąjį stalą stovintį, net ir tuomet, kai Dapkūnas parsivežė žmoną, kiek keistoką iš pažiūros, bet gražią ir mokančią prisižiūrėti moterį, ilgai degdavo žiburys. Levutė, seniausiai užpūtusi savo žibalinę, nevengdavo pastovėti tamsoje. Vasarą, kilusi apkamšyti Adomėlio, kartais likdavosi palei langą kone iki aušros. O rudenį ir ypač žiemos pradžioje, kai moterų širdys, užsilaukusios saulės grąžos, pačios nebežino, ko ilgėtis, įtūpdavo Levutė langan dar nė berankovės liemenės neatsisegiojusi ir tūnodavo tyliai, kad tiktai Vaičkus, seniausiai skaniai knarkiantis, nepabustų krunkšėdamas: ar neisi gultis, mama? Ko ten šali dabar?
Vaičkus kietai miegojo ir šiąnakt, kai prie kairiojo mokyklos fligelio sustojo ginkluoti vyrai. Į akmenį sušokusia širdimi nulydėjo Levutė iš mokyklos kiemo iščiaudintį kledarą. O paskui apsisuko tekina, bet labai tylutėliai: atsargiai nuvožusi kraitskrynės dangtį išsikėlė languotą austinę skarą, tikros vilnos, su kutais – juk matė direktorių į kuzavą6 be nieko lipantį! – o tada jau kaip akis išdegusi į vištidę, dar tekinesnė – rasotais pavenčiais. Nesvarbu, kad jaunos kojos eiklios, iki Mažeikių – geras kelio galas: nepasiskubinsi, ir pajudės traukinys…
Vieną žaliagurklį teko paaukoti ginkluotam kareivukui, tiltą per Ventą saugančiam.
– Mama apsirgo, – melavo išsijuosusi, – vaistų nešu. Matai? Liekarstai čia, vienintelis tikras vaistas, kurio dar įmanu gauti…
– Lekarstvo – eto chorošo! – išsiviepė kareiviukas, visai dar piemuo. – Tol’ko guliat’ nočju babie odnoj, vot što vredno!
Bet Levutė nesiklausė. Negirdėjo apniukusio rugsėjo priešaušrio žvarbą kenčiančio kareivio perspėjimo, nors veikiau – pašaipos, kad moteriškei, o dar vienai pačiai, naktį pavenčiuose gali nekaip baigtis… Levutė bėgo – vis tolyn nuo upės, nuo medinių sargybos bokštelių viename ir kitame Ventos krante, nuo stiprių baltų dantų, traiškančių laką ant žalio butelio gurklio kaip pernokusį riešutą.
Atsikvėpė tik stotyje. Supratusi, kad nėra vienintelė, ketinanti eiti išilgai sąstato, kurio vagonai jau parengti kelionei, užrakinėti ir užplombuoti. Stukseno moterys į aklas lentas: ar nėra čia Poškaus? Dagienės? Rimeikio? Stukseno ir Levutė: gal kartais su jumis ponas Dapkūnas? O svetimšaliai ir svetimkalbiai kareiviai rūkė. Godžiai traukė dvokiančias suktines. Veidais atsisukę į stoties mūrinuką, nugaromis – į traukinį.
– Ponia Vaičkiene, tamsta? – staiga išgirdo Levutė.
Ne, tai ne Dapkūno balsas. Tai čirpiantis sopranas jaunosios Dapkūnienės, kuri kas trys keturi mėnesiai išsiruošdavo pas geriausią Mažeikių kirpėją plaukų susifryzuoti.
Geležiniais virbais apkaltame lange vagono paluby subolavo liauna ranka, žieduota tikru smetonišku auksu. Anaiptol ne kiekviena moteris Žemaitijoje būtų galėjusi tokiu vestuviniu žiedu pasigirti. O kad ir turėjo, dažniausiai laikydavo skrynioje paslėptą. Juk pūstas, Smetonos laikus menantis, veikiausiai iš tolimos Šveicarijos parkeliavęs auksas – ne kasdienio nešiojimo daiktas. Levutė Vaičkaus jai užmautąjį, nors gerokai plonesnį, menkiau žvilgantį, irgi patikimai slėpė: pradinių klasių mokytojai nedera puikuotis auksais ant pirštų ir rodyti nekuklumo pavyzdį savo auklėtinėms.
Tačiau nemanykime, kad grotuotame lange sužibęs pūstašonis Dapkūnienės vestuvių žiedas pakirto Levutės jėgas, ir jinai atsišliejo lentinės vagono sienos. Nors žiedas irgi nuslydo žemyn, į Vaičkienės skreitą. Bet pirmiau į jį nuslydo kažkas kita – mažas ir minkštas gumuliukas, kietai susuptas į baltą apatinį sijoną.
– Apsivaikavau aš netyčia, ponia Vaičkiene. Paimk mano kūdikį… Palaidok katalikiškai…
Ir girdėjo, ir negirdėjo Levutė, ką jai Dapkūnienė sakė. Veikiau negirdėjo, nei girdėjo. Tik kilstelėjo aukštyn paskutinįjį žaliagurklį: stiprumui! Po gimdymo nekenks jėgas atgauti… O pati – baltąjį ryšuliuką į languotą skarą, austinę, tikros vilnos, su kutais – ir tolyn nuo traukinio, kad tik kuo greičiau ir kuo toliau.
Atsikvošėjo pavenčiuose, prieš pat Ventos tilto sargybą. Drebančiomis rankomis pravystė nešulį. Mergytė. Dar gyva. Tik labai maža. Lėlė – ne naujagimė. Juodais, nelyginant kambarinės radijo antenos vieliukės susiraičiusiais plaukais pakaušėlyje, kur taip ryškiai pulsavo momuo. Bus gerokai anksčiau laiko į šitą pasaulį parėjusi, – pagalvojo. Ar ištvers iki Dumsių? Ne vien tik mažoji. Levutė – irgi. Levutei Vaičkienei buvo baugu, kad nesprogtų baisaus nerimo iškankinta jos širdis.
Laimei, nesprogo putotas karšto kraujo gumulas Levutės krūtinėje. Nenuvožė pakaušio, tvinksėdamas į kiekvieno moters krustelėjimo aidą smilkiniuose. Įveikė Vaičkienė septynis kilometrus baimės, kuri ją vijo pirmyn kaip kulką. Net ir degtinėle sušilusio Ventos tilto sargybinio palinkėjimą da katis’ ty s Bogom, matuška7, ištvėrė. Nors ir ginčijosi širdy: durniau tu, durniau, visai juk ne aklas katytis mano glėby, o vaikiukas, vis dar gyvas, nors jau sunkiai kvėpsintis, o vis dėlto žmogaus vaikas, pono direktoriaus Dapkūno pirmagimė mergelė… Garsiai šito nebūtų ištarusi nė ketvirčiuojama, nė ant kuolo sodinama ar prie kryžiaus kalama. Garsiai pasakė lygiai kaip ir Dapkūnienė: apsivaikavau aš netyčia… O paskui pasitaisė, kad žmoniškiau skambėtų:
– Duktė tau šį rytą gimė, Pranciškau Vaičkau. Tik silpna labai, per ankstyva… Turim pasiskubinti su krikštu, kad nebūtų per vėlu…
Vaičkus, sumitęs vyriškis, o kitomis akimis žvelgiant, gal jau net ir senis – tikrai ne koksai spaigliuotas pirmojo rudens gaidžiukas, naujieną išgirdęs per nago juodymą nenustebo. Ir sunerimo anaiptol ne kaip kiti vyrai: iš kur? kaip? kodėl nieko ligi šiol nežinojau? Pranciškui didį nerimą kėlė vien keturi žodžiai po kablelio, tas žmonos atsidūsėjimas, kad nebūtų per vėlu, ištartas gal ir ne burna, gal tik akimis. Vaičkaus nereikėjo mokyti, ką tokiu atveju daryti, – penkiolikai minučių neprabėgus kunigas Petras Jokūbauskis, Dumsių parapijos klebonas, jau tepė šventaisiais aliejais surauktą kaktelę ir siaurą kūdikio žioplę, tokią mažą, kad atrodė mažesnė net už skruzdžių urvelį, išraktą žemėje prieš būsimą lietų. Patepta buvo ir vos ne vos kilsuojanti širdelė, o ant juodų susigarbiniavusių plaukiukų pasruvo švęstas vanduo: aš krikštiju tave Ievos vardu, vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, amen.
Išminties bokštas kunigas Petras Jokūbauskis visa ką atliko be ilgo poteriavimo, be iškilmei skirtų mezginiuotų marškinėlių, perjuostų rožiniu kaspinu, be nieko. Tik iš savo paties podėlių ištrauktą vaškinę žvakę – atminčiai ir ilgam saugojimui! – užžibino. Bažnyčios metrikų knygose Ievutės krikštamote buvo įrašyta aštuoniasdešimtmetė parapijos išlaikytinė Antosė Škrabalaitė, o tėvu – apyjaunis dar zakristijonas, klebono bendravardis Petras Augutis, dėl vis pasikartojančių epilepsijos priepuolių netinkamas nei kariuomenei, nei kokiai kitai tarnystei, vien tiktai Dievo namams.
Dabar Vaičkus galėjo ramiai atsipūtuoti: ačiūdie, suspėjom, Levute. Bet Levutės Vaičkienės šalia – jau nė kvapo. Levutė Vaičkienė – su naująja katalike įkaitusiame glėbyje – kaip žebenkštis brazdėjo pas Jūzapo ir Petronėlės Girkų duris. Girkai gyveno per trejetą daržų nuo bažnyčios. Du jų berniukus Levutė mokino – skaityti, rašyti, skaičiuoti, dainas dainuoti, – kiti du keturis pradžios mokyklos skyrius jau buvo baigę. Dabar Levutė žinojo Petronėlę ir vėl subyrėjusią. Tik nebesuskaičiavo – septintuoju ar aštuntuoju.
– Ponia Vaičkienė? Tamsta mokytoja! – grobstė nuo virtuvės stalo neplautus indus Girkienė.
Bet Levutė neleido būsimai žindyvei kruvina gėda dėl netvarkos troboje degti:
– Vaičkienė, ta pati! Pieno neturiu nė lašo, o mano dukrelė iš bado mirtimi vaduojasi! Gelbėk, Petronėle, nelaimingą savo vaikų mokytoją!
Ir Petronėlė Girkienė, niekados nesiskundusi išganingojo nektaro stygiumi savo nedidukėse, iš pažiūros, pasakytume, netgi bliuškiose krūtyse, tučtuojau bėdą suprato, marškinius atsisagstė, kad išalkusią naujagimę gelbėtų. Naujoji Dumsių parapijos katalikė įsisiurbė į priglaustą krūtį dusdama, pašnypštaudama, o naujoji jos motina sėdėjo ant suklerusios kėdės vidur prišnerkštos aslos, negalėdama akių nuo žindyvės atitraukti – anaiptol ne kaltūnuota, pasišiaušusi, nusigandusi Petronėlė Girkienė į lovos kraštą priešais jos akis su kūdikiu glėbyje glaudėsi, o pati Pana Marija Sopulingoji iš didžiojo Dumsių bažnyčios altoriaus švietė, tikro aukso vainiku vainikuota. Ir pradėjo Levutės smilkiniuose tiksėti jau nebe baimė, o viltingas, jėgas grąžinantis nerimas: čiulpti mergytė moka, tai – gal? Gal? Gal?
Sveika, Marija, malonės pilnoji, Viešpats su tavimi… – ne balsu, ne lūpomis, vien širdimi meldėsi Levutė Vaičkienė, Pranciškaus Vaičkaus, buvusio Dumsių aptiekoriaus, o kitaip tariant, miestelio vaistininko žmona, gimimo Laumžirgytė, kilimo iš Plungės, kol kas – vis dar pradinių klasių mokytoja, vėliau – jau tik sargienė, kaip šiuose kraštuose vadina mokyklų budėtojas… O melsdamasi ir akylai į Petronėlę Girkienę spitrydama, karštus įžadus Švenčiausiajai Mergelei Marijai, didžiajame Dumsių altoriuje kūdikėlį prie širdies glaudžiančiai, davė. Prisižadėjo aštuoniasdešimtmetę pročkelę Antosę, Ievutės krikšto motiną, savo globon pasiimti, visus Antosės darbus, tokius svarbius klebonui Petrui, tokius reikalingus bažnyčioje ir klebonijoje, nudirbti ir jau kitą sekmadienį šventas Mišias užpirkti – už laimingą pono Dapkūno ir ponios Dapkūnienės sugrįžimą į tėvynę. Tegul ne dabar. Tegul kada nors…
O dar Levutė nutarė nebebūsianti nuo šiol Levute. Jos Pranciškus juk ne vien tik Palionės Rimkui – Vaičkus, visiems. Vaičkus ir Vaičkus. Lyg neturėtų vardo… O kad vyras, kuriam prie altoriaus prisiekta, žmonėse vardo neturi, tai ir jinai, Levutė, išsivers be vardo. Gana bus Levutei ir pavardės. Motina – Levutė, dukrelė – Ievutė? Nei šis, nei tas… Tartum pasijuokimas kažkoks… O juoktis nėra juk nei iš ko, nei dėl ko. Juokui dabar – labai netinkamas laikas. Todėl prašau tavęs, švenčiausioji Mergele Marija, Dievo motina, melsk už mus, nusidėjėlius, ir laimink mano apsisprendimus, amen…
Lygiai po šešiolikos vasarų Ieva Vaičkutė, pirmą kartą pagaliau išgirdusi šitą istoriją, – tikrą pasaką apie Dapkūnų pirmagimės atsiradimą pasaulyje ir apie skubų ne laiku gimusios mergelės krikštą Dumsių bažnyčioje – nelabai tesuprato, kad toji Ievutė juodais garbiniuotais plaukeliais ant pakaušio ir nesusivėrusiu momeniu, su kuria motina skriste skrido namo iš Mažeikių, net ir savo vardo, tarytum kažkokios prabangos išsižadėdama, yra ne kuri nors kita kaimynų ar giminaičių auginama į Sibirą išvežtų tėvų našlaitė, bet ji pati.
Motinai nieko nesakė nei pavakariukais, kai susėdusios ant taburečių virtuvėje jau laukė Kaminskų Zigmio, prižadėjusio raz dva8 savuoju motociklu abidvi nubirbinti į Mažeikių stotį, nei tuomet, kai spausdamos rankose pailgus kartono keturkampėlius, kitaip tariant, ką tik nusipirktus bilietus, leidžiančius lipti į traukinį, pagaliau lengviau atsiduso. Tačiau naktį, klausydamasi iki tol nepatirto čiuksenimo ir dundėjimo po kojomis, po visa savimi, nors ir migdoma ratų melodikos, mergaitė negalėjo sumerkti akių. Teisinosi, kad užmigti neleidžia lengvutis vidinis drebulys laukiant rytdienos – jiedvi su motina slapta keliavo toli nuo namų, kad Ievutė iš paties Žemaičių vyskupo rankų gautų Sutvirtinimo sakramentą, tačiau tikrai ne vien apeigų, žemaičiuose vadinamų dermavone, baimė vertė kone jau subrendusią Ievos Vaičkutės krūtinę taip stipriai kilnotis…
Motina neištvėrė pirmoji:
– Juk supranti, kad negali niekam prasitarti, Ievute?
– Suprantu, mama.
– Ir nesugalvosi tos istorijos aprašyti dienoraštyje?
– Neberašau dienoraščio.
– Nuo tada?
– Nuo tada… – linktelėjo. Ir abi suprato, apie ką kalba. – Dabar tik dainų sąsiuvinį turiu. Ir žodžių…
– Kokių žodžių?
– Visokių. Tų, kurių nesuprantu.
– Rusiškų?
– Nebūtinai. Kartais ir žemaitiškų.
– Na, pavyzdžiui?
– Pavyzdžiui, nežinau, ką iš tikrųjų reiškia „pročkelė“.
– Paprasčiausią skalbėją, vaikeli. Per lenkus pas mus tas žodis atėjo, per dvarų kultūrą…
– Kai grįšime namo, būtinai užsirašysiu.
Daugiau ką viena kitai pasakyti nespėjo: traukinys lėtino greitį ir galiausiai sustojo. Ir abidvi baisiausiai skubėjo išlipti, nes jau atvažiavo, kur joms reikėjo. Traukinyje reikia skubėti. Traukinys tau – ne pakeleivinga mašiniu-kė, nepaprašysi vairuotojo, kad stabtelėtų, jei supykino ar netyčia užsižiopsojęs pravažiavai keliuką, prie kurio tau reikia. Traukinys yra traukinys, tikras pabaisa.
(II)
Viktorija Šimulienė, naujai įsteigtos ambulatorijos vedėja, pas kurią, pirmąsyk ligi soties pamaitinusi peralkusią Ievutę, netrukus išskubėjo Vaičkienė, nebuvo tokia supratinga kaip Dumsių klebonas ar Girkaus Petronė, nors pajodžarga, kokių reta. Anokia čia paslaptis: toji moteriškutė, kone kiaurus metus į darbą iš Retenių minanti trofėjiniu vokišku dviračiu, nei į burnelę spjaudavo, nei į suktinukę. Vėliau, kai susikūrė kooperatyvas ir Dumsiuose pradėjo rastis įvairesnių prekių, felčerė pirkdavosi „Kazbek“ ir „Belomorkanal“, tokius papirosus su tuščia popieriaus gilze, kuri dūmą bent kiek atšaldo. O dar jinai pirkdavo „Kristalinę“ ir garsiai teisindavosi: Šimuliui, nors niekam, juoba pardavėjoms – Vandelei su Birute kvailoko teisinimosi ir nereikėjo.
Tačiau teisintis Viktorija pradėjo gerokai vėliau, kai trofėjinis dviratis jau buvo praradęs visą būtąjį nikelio žvilgumą – ilgainiui net ir patys drūčiausi daiktai, net vokiško standarto gaminiai susidėvi, ir nieko tu čia, žmogau, nepadarysi. Juk ne po stiklu buvo dviratis laikomas: pailsėti jo ratai gaudavo tik tuomet, kai laukus užklodavo gilus sniegas, o šiaip riedėdavo kasdien – vasarą dulkėmis springdami, o rudenį ir pavasarį šunkelių dumblus į šonus taškydami. Viktorijai juk reikėjo ne vien į Dumsius, bet ir į kaimus aplinkui miestelį – patronažas, dar vienas su naująja valdžia į Žemaitiją atėjęs žodis, felčerę akušerę po apylinkes vaikė…
Vaičkienė, tegul ir smetoninės mokytojų seminarijos auklėtinė, vadinasi, buržuazinio lavinimo žmogus, puikiausiai suvokė: klebono Petro Jokūbauskio paliudijimo, kad į pasaulį tikrai atėjo nauja LTSR pilietė, nepakaks. Todėl ir kulniavo nedelsdama – su Ievute glėby ir su nepakeičiamuoju žaliagurkliu talpioje rankinėje – pas Viktoriją Šimulienę.
Apžiūrėjusi naujagimę, patrakėlė ambulatorijos vedėja vien liūdnai sudūsavo: kažin, drauge Vaičkiene, kaip čia bus? Septynių mėnesėlių ta tamstos mažoji, ne didesnė… Reikia tamstai į Mažeikių ligoninę… Ten naujagimę šiltomis pūslėmis apdės, į vatas suvynios…
– Pūslių su pašildytu vandeniu jau kaip nors ir Dumsiuose rasime, o mano mergautinė languotė už visas vatas šiltesnė, – maldydama įsiklykusią Ievutę ištarė Vaičkienė. Šnekėjo ramiai, bet labai įtaigiai – tarsi savo vaikams klasėje.
Felčerė trūktelėjo pečiais:
– Pieno bent nestigsit?
– To gero, manau, pakaks, – Vaičkienė šyptelėjo, nors ir dantis sukandusi. O paskui dar vieną įžadą pati sau davė, jau pasaulietinį: zyle pelėda versiuosi, verčiau galą gausiu, bet Ievutė gyvens! Gyvens ir užaugs – sveika, graži, protinga!
Laibą žalio stiklo buteliuką ruda smalka užlietu kakleliu ji atsiminė tik tada, kai felčerė pareiškė dabar jau norėsianti ir pačią gimdyvę apžiūrėti. Lygiai tokiu laku anuomet būdavo antspauduojami siuntiniai ir banderolės. Gyvas akių dūmimas: ne per seniausiai iškeptam Tarybų Lietuvos žemaičiui atrodo, kad smalka, kurią pats pašto viršininkas uždrebia ant siuntinio siūlės ir dar prispaudžia geležiniu spaudu, patikimai saugo vyturo turinį nuo negerosios… O juk nė velnio nesaugojo! Juk laužydavo smalką tartum minkštą vašką ir antpečiuoti, ir civiliai vilkintys pareigūnai… Nieko dora neradę, antspauduodavo iš naujo – ir siuntinys, savaitę ar dvi „nepaliestas“ keliavęs per kraštą, pasiekdavo adresatą. Bet jeigu antpečiuotieji, juoba civiliais apsimetę šėtono vaikai užtikdavo menkiausią nieką, „keliantį grėsmę“ naujajai darbininkų ir valstiečių diktatūrai, laukti reikėjo jau nebe siuntinių, o palutarkių…
Ponas Dapkūnas, kiek pliktelėjęs, su pensnė, rūstokas, bet maloniausias iš žmonių, net ir karštą vasaros dieną vilkintis vizitinį kostiumą, avintis lakuotais pusbačiais, po kaklu pasirišęs tautinę juostelę, matyt, bus šito fakto deramai neįvertinęs. Todėl valdžia ir pasirūpino, kad erdvus Dumsių mokyklos direktoriaus butas aukštomis lubomis ir su patvariais, tikro ąžuolo baldais, su geromis balto koklio krosnimis atitektų patikimesniam, buržuazinio raugo nespėjusiam prisigerti piliečiui.
Garsiai Vaičkienė nieko to, žinoma, nepasakė. Tą dieną ji apskritai nebuvo nusiteikusi šnekėti garsiai – ir ne vien todėl, kad ambulatorijoje, nacionalizuotame namelyje, kuris anksčiau priklausė netolimiems kaimynams Jomantams, lig valiai išsiklykusi nuo svetimos rankos ir šalto stetoskopo prisilietimų, pagaliau užsnūdo Ievutė. Atsargiai paguldžiusi savo glėbio brangenybę ant dermantinu trauktos ambulatorijos kušetės, moteris dar atsargiau spragtelėjo rankinės užraktą ir ištiesė Viktorijai Šimulienei lauktuves:
– Manęs žiūrėt nereikia, aš sveika!
– Bet privalau užpildyti kortelę ir išduoti raštelį apylinkės pirmininkui! – skėstelėjo rankomis Viktorija, jau spėjusi uždaryti atneštąjį žaliagurklį baltais aliejiniais dažais nudažytoje spintoje.
– Kas draustų, ponia Viktorija?! Pildykit! Surašykit viską, kaip ir priklauso… Parašykit, kad naujagimė sveika, nors atėjo sunkiai… Kad virkštelė buvo apie kaklą apsivijusi… Kad gimdyvė suplyšo, o tamsta sėkmingai sustabdėt kraujavimą ir sukabinot įplyšimą… Viskas – pagal taisykles… Žaizda nepūliuoja… Po geros savaitės jau bus galima siūlus išimti…
– Drauge Vaičkiene…
– Na, argi man tamstą, ponia Viktorija, mokyti, nors ir mokytoja esu, ką dera parašyti kortelėje?
Felčerė net nubalo visa, išsamių Vaičkienės instrukcijų klausydamasi. Bet nepasidavė:
– O jeigu kas netyčia liežuvį įkiš?
– Bene jau mudvi, mano namuose vargstančias, dar kas nors trečias matė?
– O draugas Vaičkus?
– Ar tamstai mano Vaičkus atrodo toks suvaikėjęs, kad niekus plepėtų? Bene būtų kur dėl Adomėlio pasiskundęs?
– Nesakau aš nieko, bet…
– Taigi, kad nesiskundė! Net ant manęs nepakėlė balso. O juk aš kalčiausia! Vaičkus, kad ir ką sakytum, – pusė daktaro. Jis iš sykio įtarė Adomėliui meningitą. Bet kur aš tau, višta ir žioplė nelaimingoji, klausysiu žilo žmogaus… Aš tamsta pasiklioviau – jauna specialiste!
Vaičkienė, suprantama, nepridūrė, kad Adomėliui juk buvo dar ir vokietis daktaras kviestas. Tas, kurio uniforma gulėjo kaip nulieta, kaip prieš adyną išprosyta. Tas, kuris jokio atlygio iš Vaičkų neėmė ir net išganingojo žaliagurklio atsisakė, nes aiškiai matė, kad žemaitės moters viengimiui sūnui staiga užsidegusiomis smegenimis net ir jis, vokietis daktaras, jau niekuo nepadės…
Viktorija Šimulienė, Vaičkienei priminus Adomėlį, neužraudojo, bet jos akys staiga sutemo, kaip sutemsta dangus prieš nenumaldomai artėjančią vasaros liūtį. Ji vien guktelėjo – dusliai, bet skaudžiai – ir pasilenkė prie popierėlio, paženklinto trikampiu violetinės spalvos spaudu. O tai reiškė, kad Ieva Vaičkutė, vos tik jos tėvas, Pranciškus Vaičkus, pristatys lapelį į apylinkę, gaus gimimo liudijimą – su kūju ir pjautuvu, ne vien su laiminančio Kristaus litografija ir klebono Petro Jokūbauskio parašu gerame kreidiniame popieriuje.
– Tiktai turite dukrelę baisiai šiltai laikyti, pūslėmis su karštu vandeniu ant patalų apdėjusi… – priminė felčerė, išlydėdama Vaičkienę. – Ant patalų, kad nenušutintumėt – pati juk suprantat, koks jos odelės skystumas… Maudykit kasdien, laukinio šermukšnio brazdų prišutinusi, kad infekcija neįsimestų. Duočiau margancovkės9, bet nėra tuo tarpu…
– Dėkui tamstai. Manysimės kaip nors… – pažadėjo. Jau nebe pirmkartėlė, jau dviejų vaikų motina Vaičkienė. O į atlapus Jomanto gonkelius, kaip Dumsiuose kad sakoma, kitaip tariant, į verandžiukę, atstojančią ambulatorijos priemenę, išėjusi dar šūktelėjo, pilna dėkingumo. Garsiai sušuko, kad Dumsiai kiaurai per sienas girdėtų:
– Po savaitės vėl ateisim, kaip ir liepėt, daktaryt!
Ir nuskriejo spėriu aidu per visai nemenką Dumsių bažnytkaimį – nuo krašto iki krašto – geroji žinia: tamstai mokytojai Vaičkienei dukrelė užkrito!
– Girdėjai? Pasigailėjo jaunos žmonelės mūsų aptiekorius! Pasistorojo, kad nebereiktų jai rytas vakaras į kapelius lakstyti, Adomėlio virkauti!
– Alegi nė regėt nebuvo!
– Nesuveizėsi, susiedėle, kūdųjų… Tokios iš pažasties pasigimdo… Juk nė pieno nabagė neturi! Pas Girkaus Petronę laksto…
– Na, teisybė, tos mokytosios – tai ne mes, kaimo bobos pritvinkusios…
Mažoji, kuri, kaip jau sakyta, vystykluose spardėsi tarsi suprasdama didžią savo gyvybės kainą, iki šventų Kalėdų spėjo iš lėlės tikra mergele pavirsti – numetė juodus, susiraičiusius čigonėlės plaukus, užsiaugino netgi keletą rausvų rumbelių ant putlių šlaunyčių… Ko neužsiaugins, kasdien ligi valiai Petronėlės Girkienės pienu girdoma? Tad prieš naujametinį karnavalą mokykloje, kuriam reikėjo „idėjiškai“ pasiruošti, jau niekas nebūtų drįsęs sukinkuoti galva, kad mažoji Vaičkutė ilgai negyvens.
Vis dėlto rytas, kai Dumsių mokytojai susirinko pasitarti, ką kuri klasė pasitikdama 1946-uosius parodys rajono valdžiai, Vaičkienei prasidėjo ne itin džiugiai. Didžiojo bažnyčios altoriaus Pana Marija Sopulingoji, nieko neprikiši, buvo tobulai išgirdusi iš baimės kone mirštančios moters maldas ir įžadus. Bet keistu būdu, nors dangaus čia, žinoma, ir neapkaltinsi. Visa, ko Vaičkienė taip karštai Panos Marijos Sopulingosios meldė, atsigirdo ir direktorius, paskirtas į pono Dapkūno vietą ir sykiu su pastirusia pūsle, savo pačia, atsikraustęs į gražųjį butą šoniniame mokyklos fligelyje, blizginantį aukštais langais į nedidukus Vaičkaus langus tiesiausiu taikymu.
Po trumpo pasitarimo, vyrams jau susimirkčiojus, kad reikėtų, taisant sveikatėlę po slapta atšvęstų Kalėdų, gal ir kokio kvaso gurkštelėti, draugas Feliksas Liauba, visas kažkoks dermantininis – kaip enkavedistas! – ir, suprantama, be jokių tautinių juostelių po kaklu, pasikvietė pradinių klasių mokytoją Vaičkienę į raštinę.
Feliksas Liauba buvo iš tų žmonių, kurie kalba trumpai ir aiškiai:
– Visokias kamžas ir stulas skalbi, drauge?
– Skalbiu.
– Dukterį bažnyčioje krikštijai?
– Krikštijau.
– Kūčias klebonijoje valgei?
– Valgiau.
– Ar supranti, drauge, kad tai nesuderinama su tarybinio mokytojo vardu?
– Aš seną moterį vaduoju, tamsta direktoriau. Pročkelę Antosę Škrabalaitę. Jinai jau į devintą dešimtį pasilypėjo…
– Motina tau Škrabalaitė, drauge mokytoja? Giminaitė kokia, vot?
– Ne motina…
– Tai ko svetimas žmogus tau taip stipriai rūpi? Sakyk man, drauge Vaičkiene, tiesą – atvirai, kaip per išpažintį.
Atvirai, kaip per išpažintį, Vaičkienė negalėjo. Ko jau ne, tai ne. Gana bus, kad naujasis direktorius ir taip nemažai žino. Tačiau tiesą – prašom:
– Ji krikšto motina. Mano Ievutės krikštamotė…
– Supratau. Ir žinai, ką patarsiu, vot?
– Nežinau.
– Parašyk tu man, drauge, pareiškimą! Savo ranka. Kad apsieitume be kitokių įsakymų…
– Kokį pareiškimą?
– Neaiškiai šneku? Kad savo noru… Kad mažai dukrytei didesnio motinos rūpesčio reikia, vot…
– Bet jūs negalite atleisti iš darbo motinos su mažu vaiku!
– O aš ir nesakiau „atleisti“! Pervedama į sargienes pasiprašyk, drauge! Pati… Kaip laiku susipratęs elementas… Smulkiaburžuazinis raugas ir tarybinio pedagogo pašaukimas – nesuderinami dalykai. O iš budėtojos – ko galėtų švietimo skyrius pareikalauti? Tik tvarkos, daugiau nieko. Kad laiku į darbą ateitų, kad iškūrentų pečių, juškas klasėse užstumdytų, skambalu paskambintų – iš pamokos į pamoką, vot…
– Ačiū.
– Ačiū vėliau pasakysi, vot. Rašyk! Ir jau tuomet tavęs niekas nekliudys.
Feliksas Liauba, nors ir buvo linkęs su žmonėmis kalbėtis tiesiai šviesiai, miglos į akis nepūsdamas, tikrai nesuprato ką tiktai ištaręs burtažodį.
– Malonėkite popieriaus lapą, – paprašė Vaičkienė, visa net nušvitusi.
Direktorius įdėmiai stebėjo ją, rašančią nelemtąjį pareiškimą, lyg įtardamas kokią nors didelę klastą. Bet Vaičkienės galvoje jokios klastos nebuvo. Tik smilkiniai bilsnojo. Bilsnojo ir bilsnojo, kaip užkeikimą kartodami: niekas nekliudys, niekas nekliudys, niekas nekliudys! – ir tas dviejų paprastų žodžių pasikartojimas labai priminė į tolių tolius nudundančio traukinio ratų melodiją…
Kelis žingsnius nuo mokyklos iki namų Vaičkienė parskrido žvitri kaip kregždė, nors kur tu, žmogeli, jau po šventų Kalėdų vidury Žemaitijos kregždę berasi? Nebent šarka juodais skvernais, o baltais pasparniais viduržiemį galėtų kregždę priminti, kurių šiltuoju laiku Dumsiuose tikrai netrūko. Bėda, kad rugsėjį susibūrusios lėkti į šiltuosius kraštus kregždės šiame miestelyje visai neturėdavo kur nutūpti, nes mediniai elektros stulpai, gražiai įdervėję gintaro sakais, vis dar žaliavo pušyne. Elektros stulpais išlakiniai medžiai bus pavadinti tik tada, kai surems pečius du dar apyjauniai vyrai – naujasis mokyklos direktorius Feliksas Liauba ir tarybų valdžiai plius elektrifikacijai itin pritariantis kolchozo „Jaunoji gvardija“ pirmininkas Jonas Jonaitis.
O kol nėra stulpų anei vielinių laidų, juos jungiančių, ištampytų per visą miestelį, tai kur, sakykite, kad malonūs, sparnus jau pakėlusioms kregždėms būriuotis? Kregždės – ne gandrai, kuriems ražienose ir pabaliais baltu pulku staipytis. Ir netgi ne žąsys. Šitos prieš išlėkdamos visada apsukdavo padangėje viršum Dumsių platų ratą – ir atsitiesdavo bulvių vagose suklupusios moterys, kad palydėtų akimis žiemoti girksintį trikampį, ir sukdavo kepures viršum galvų vaikigaliai atsisveikindami: sudie sudie, laimingo kelio, iki pavasario!
Žąsų trikampius labai mėgo piešti Dumsių pradinukai. Tačiau ne tuos, kurie išskrenda, o jau atgal grįžtančius, pavasarinius. Šūsnį vienas į kitą panašių savo auklėtinių piešinių dabar jau buvusi mokytoja Vaičkienė laikė kraitskrynės dugne: molio drėgme raustelėjusi žemė, išmarginta baltais lopais – dar nespėjusiu į nieką pavirsti sniegu, palei tą baltą lopą – būtinai snieguolės varpelis ar mėlyna žibutės akis, viršum lopo – kačiukais apsipylusio karklo šakelė, o dar aukščiau, kur linksmas pavasario vėjas verčia laigyti debesis nelyginant mažus garbiniuotus avinėlius, – žąsų trikampis. Arba du. Pasitinkantys vienas kitą. Susitinkantys. Besisveikinantys. Ir sveikinantys žmogų, stipriai pasiilgusį šviesos ir šilumos.
Viena tiktai ūgtelėjusi Ievutė nupiešė visiškai kitokį pavasarį, ir tas labai maloniai nustebino dvi moteris – Ievutės mokytoją ir, žinoma, mamą Vaičkienę. Ievutės piešinyje taip pat atsirado vietos ir nuskaistėjusiai padangei, – nors veikiau Viensodės nei Dumsių! – ir pabaliams, tačiau žydėjo tuose pabaliuose ne karklai ir ne žibuoklės, bet purienos – aukso tryniais ant šlapių kupstų pasilieję žąsbambiai, kartais dar puronais ar lapūkiais pavadinami, o piešinio vidury labai išdidi tupėjo pempė, išrietusi savo kuodą kaip lenktą kardą, kad niekas nedrįstų artintis prie jos lizdo su šešiais kregždėtais kiaušinėliais jame.
– Gabi mergaitė, – Ievutės piešiniu atsigėrėti negalėdama garsiai konstatavo Salomėja Urbaitė, pirmokų mokytoja.
– Gabi, – Vaičkienė tylomis pritarė Urbaitei. O paskui – dar tyliau, net burnos nepražiodama, vien linksėdama – pridūrė: iš akies luptas tėvas. Garsiai tą sakyti nebūtų buvę jokios prasmės, juk Salomėja, lietuvių poetės lakštingalos kraštietė ir bendravardė, nė neįtarė, kad klasikinės filologijos mokslus Kauno Vytauto Didžiojo universitete krimtęs, graikų ir lotynų, vokiečių ir lenkų kalbas puikiai mokėjęs ponas Dapkūnas laisvalaikiu ne vien šachmatais žaidė, bet ir akvareles liejo. Neką prastesnes nei garsiojo Šklėriaus. Iš kur Salomėja Urbaitė tokius dalykus būtų įtarusi? Juk Felikso Liaubos pūslė, visa pastirusi kaip iškrakmolyta Veronika Liaubienė, puikiąsias pono Dapkūno akvareles, vos tik į buvusį jo butą įsikrausčiusi, tuojau pat nuo sienų nukabino ir daug nemąstydama paleido per kaminą. O kur kitur, atsiprašant, tokias tepliones – be jokios idėjos ir be menkiausio revoliucinio pamušalo – dėti? Teisybės dėlei turėtume pridurti, kad akvarelėms pasisekė labiau nei, tarkime, Sofoklio ar Euripido veikalams, Gėtei ar Šileriui, ar kad ir tam pačiam Adomui Mickevičiui… „Fausto“ ir „Vėlinių“ tik viršeliai ėjo į ugnį, o vidus – į vieną iš trijų būdelių, stovėjusių atokiau, tuojau už pažvyruotos mokyklos aikštės, išdidžiai vadinamos stadionu. Direktorienė, nors ir namų šeimininkė be jokio išsilavinimo, vis dėlto buvo itin susipratusi moteris – respublikinės „Tiesos“ ar rajoninio „Komunizmo rytojaus“ ji neplėšydavo tam svarbiam reikalui, kuris būdelėje atliekamas. Gana jau, kad kiti dumsiškiai, ne tokie susipratę, visą naujųjų laikų idėjinę spaudą dailiai į nedidelius keturkampėlius supjaustę ant vinies savo špokinyčiose pasmeigdavo… Direktorienei dėmesio verti pasirodė vien įstiklinti pono Dapkūno akvarelių rėmai. Ažuoliniai. Kaip ir visas kitas geras tuose namuose – lovos, spintos, komodos, knygų lentynos, kėdės ir stalai, ir net virtuvės spintelės. Ne ąžuolo, o riešutmedžio – irgi tauraus medžio – buvo tik „Telefunkeno“, kitaip tariant, lempinio radijo aparato, apsodinė dėžė. „Telefunkenas“, sykiu su jau minėtomis lovomis ir komodomis, su Bohemijos stiklo taurėmis ir grafinėliais, pono Dapkūno laikais nuolat skleisdavusiais taurius benediktino arba vyšnių vyno kvapus, o taipgi ir Meiseno porcelianas, kuriuo taip didžiavosi jaunoji Dapkūnienė, kiek vėliau išvažiuos į Vilnių. Bet dar negreit. Iki tol Dumsiuose dar turės atsirasti elektros stulpai, ant vieno iš kurių kabos netgi garsiakalbis, čionai prasčiokiškai vadinamas gavarilka.
Bet Salomėjai Urbaitei viso to žinoti nebūtina, nors, kaip vėliau pasirodys, ir neblogas jinai žmogus – ponui Dapkūnui netikėtai pražuvus, vienintelė kol kas nauja Dumsių „aukštaitė“. Kiti mokytojai lietuviškai su vaikais bendraudavo tik per pamokas, nors anaiptol ne visi taisyklinga ir gražia literatūrine tartimi. Savaip artikuliuotos priegaidės ir svetimybės išduodavo, kad gimę ir augę visi Žemaitijoje, tegul ir ne Dumsių pašonėje, tegul kur nors palei Viduklę, Rietavą ar Telšius, o vis dėlto ne per toliausiai. Tuo tarpu Salomėją Urbaitę į Dumsius vėjas atbloškė net iš Vilkaviškio ir žemaitiškai ji neišmoko ligi mirties. Nors tuomet, kai gyrė Ievutės piešinį, mirti tikrai nesirengė – baudėsi ištekėti. Už Jono Jonaičio, labai nešpėtno, o ir nekvailo vyro – mechanikos studento neakivaizdininko, važinėjančio į sesijas neseniai pertvarkytame Vytauto Didžiojo universitete, kurio vienas padalinys buvo pavadintas Kauno politechnikos institutu. Ne veltui visuotinis kolūkiečių susirinkimas „išsirinko“ Joną Jonaitį „Jaunosios gvardijos“ pirmininku. Kolchozo vardas, pasiskolintas iš anuomet visų skaityto suskaityto Aleksandro Fadejevo romano pavadinimo, irgi atsirado neatsitiktinai: Dumsiuose valdžią tuomet jau ėmė ne atkeltiniai svetimšaliai, o jaunimas, kilęs iš savų bežemių ar mažažemių.
– Mama, ir kaip tu viską taip gerai atsimeni – vardus, pavardes, kas iš kur kilęs? – paklaus Vaičkienės kiek vėliau Ievutė, jau suaugusi, jau visa Ieva.
O motina, seniai net nebe Vaičkienė, jai atsakys:
– Kaip čia neatsiminsi, vaikeli? Juk visą gyvenimą kartu gyvenome… Vieni šalia kitų.
Vieno tik motina Ievutei kažkodėl nepasakojo: kaip įvyko paskutinis jos padėties pasikeitimas. Gal todėl, kad nemanė čia jokio ypatingo pasikeitimo esant? Gal tikėjo, kad taip ir turėję nutikti tuojau po šventų Kalėdų, prieš pat Naujuosius, kai iš tamstos mokytojos tapo paprasta sargiene. Kita vertus, juk tą dieną, jau parašiusi išganingąjį pareiškimą ir klausydama smilkiniuose bilsnojančio traukinio ratų aido: niekas nekliudys, niekas nekliudys, niekas nekliudys! – Vaičkienė gal dar nė nesuvokė, kad nuo šiol ją – išsilavinusią, kultūringą, nuolankią ir malonią Dumsių vidurinės mokyklos sargienę visi meiliai vadins tik Vaičkienėle. Ir niekaip kitaip.
Gimimą įrodančius liudijimus, kurie tikrai nemenkai kainavo Levutei Vaičkienei, Ieva išsaugojo. Abu. Tiek Švenčiausiosios Mergelės Marijos Sopulingosios parapijos klebono Petro Jokūbauskio pasirašytąjį – gerame popieriuje, su laiminančio Kristaus litografija, tiek ir negrabiomis raidėmis išvedžiotąjį – su kūju, pjautuvu bei rugių varpomis. Antrasis Ievai atrodė netgi svarbesnis. Ir tikrai ne todėl, kad Ieva kone iki pensijos „laiminga“ gyveno „tarybiniame rojuje“. Vien todėl, kad tame antrajame buvo įrašas: lietuvė. Netgi primygtinai pakartojant: Ева Пранцишковна Вайчкуте, литовка.
Bent jau tą svetimieji jai paliko. Nes visa kita atėmė. Negrįžtamai.
Ir nors vėliau Ieva kartais mėgdavo pajuokauti: žemaitė aš, kokia iš manęs lietuvė? – vis dėlto violetiniu rašalu išvedžiotoji литовка, vienintelis jau nebe motinos Vaičkienėlės, o jos pačios tapatybės įrodymas, per laiką virtęs aptriušusiu popierėliu, Ievai buvo itin svarbus dokumentas.
(III)
Аukso medaliu baigusi Dumsių vidurinę, toliau mokytis Ieva išvažiavo į Vilnių. Pasirinko, deja, ne Dailės institutą, kas būtų buvę taip malonu jos pirmajai mokytojai Salomėjai Jonaitienei, o filfaką, lietuvių kalbą ir literatūrą. Apsisprendė iš pagarbos tėvams, kurių nepažinojo, tokiu pasirinkimu labai nudžiugindama motiną Vaičkienėlę. Vaičkaus nudžiuginti ar nuliūdinti nebegalėjo. Jis atsisveikino su šiuo pasauliu, kai Ievutei buvo vos penkeri. Ieva lyg per miglą atsiminė savo papūnėlio laidotuves. O patį Vaičkų – nelabai. Tiktai kartais atmintyje iškildavo keistos nuotrupos – veikiau garsai ar kvapai nei konkretūs įvykiai. Ilgainiui apskritai viskas susipynė – Ievai vaidenosi, kad tą ar kitą kažkada darė amžiną atilsį Vaičkus, bet motina patikslindavo: ne, vaikeli, tų spalvotų saldainių iš Ežerės tau visai ne Vaičkus nabaštikas, o dėdė Untonas parvežė… Ievutė su mama nesiginčydavo. Be kitų svarbių priežasčių, buvo viena, pati svarbiausioji: Ieva Vaičkutė, tegul ir gabi mergaitė, tegul „baisiai sumani vaikas“, niekados neturėjo nepriekaištingos, gal net fenomenalia vadintinos atminties. Ko nepaveldėjo iš Vaičkienėlės, to jau tikrai ne…
O štai kodėl žemaičių vaikai niekados neturi tetėno, kitaip tariant, tetos vyro, kodėl žemaičių vaikams visi giminaičiai vyrai yra dėdės, Ievutė bandys aiškintis vėliau, jau rašydama diplominį, universiteto baigimą įrodantį darbą. Tam darbui ji pasirinko kiek neįprastą temą: „Barbarizmų kilmė žemaičių leksikoje“. Dekanatas ir universiteto partinės organizacijos sekretorius darbą „palaimino“ vien todėl, kad kurso vadovas diplomatiškai apgynė sumanymą. Jis įrodė, esą viskas čia „labai gerai“: studentė, girdi, ketinanti nagrinėti didžiųjų broliškų kalbų įtaką vienai iš tarmių, o tai, kolegos, ir tikslinga, ir reikalinga, ir tarybiška.
Ievai Vaičkutei į „brolystę“, suprantama, buvo nusispjauti, nors niekur to viešai, saugokdie, nesakė. Motinos Vaičkienėlės ji buvo gerai išmokyta liežuvį veikiau už dantų laikyti, negu palaidą kaip šunį laidyti. Svetimybių kilme uoliai domėtis Ievutę skatino išsiugdyta Didžioji baimė. Didžioji baimė – ne tas pats, kas bijoti tamsos ar svetimo šuns, aukščio ar vėsios varlelės, netyčia užšokusios tau ant kojos. Didžioji baimė – ne egzistencinis kinkų drebinimas, kuomet žmogus, kad tik išsaugotų sveiką kailį, renkasi išdavystę, tarnavimą – laižo kažkam, stipresniam, padus, stengiasi trilinkas, tampa nuolankiausiu vergu. Ievos Vaičkutės Didžiąją baimę visą gyvenimą lydėjo praradimų siaubas. Jos diplominis buvo tam tikras galynėjimasis su nunykimais. Ieva baiminosi, kad visuotinės ateizmo propagandos laikais iš tarybinių žmonių atminties pamažėle išdils žodžiai, kataliką turintys lydėti nuo kūdikystės: bažnyčia, zakristija, špitolė, gavėnia, Kūčios, Kalėdos, krikštas, Velykos, o taip pat ir daugybė kitokios bažnytinės terminijos, kurią į Lietuvą atnešė rytiniai slavai, krikštą priėmę gerokai anksčiau nei baltų gentys. Kryžiuočių Kristaus, peršamo vergyste ir kalaviju, tauta kurį laiką aršiai gynėsi, o stačiatikių krikščionybė, siekianti kraštą iš Rytų nuo Konstantinopolio, matyt, neatrodė tokia bauginanti. Gal todėl, kad kunigaikščiai, tiek baltams, tiek gudams ir ukrainams priklausančias sritis pagaliau į vienį – į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę – atvedę, ne kur nors Žemaitijoje Atpirkėjui lankstėsi, o tik Vilniuje arba tose srityse, kurias valdė, „anoj pusėj Dunojėlio“, kaip dainose dainuojama? Pakaktų prisiminti Nalšios kunigaikštį Daumantą, po karaliaus Mindaugo nužudymo pasitraukusį į Pskovą ir netgi tapusį Rytų Bažnyčios šventuoju. Arba Girdenio sūnų Andrių, kuris tapo Tverės vyskupu…
Į savo diplominį darbą Ievutė būtų norėjusi įterpti dar vieną, jai labai svarbią mintį, kad senoji baltų religija buvo monoteistinė, o daugybė visokiausių vaižgantų, gabijų, pykuolių su patrimpais, mildų ir nijolių anaiptol nerodo protėvius buvus pagoniais. Visos šios deivės ir dievai – tik Dievulio pagalbininkai, atsakingi už vieną ar kitą sritį, globojantys – kaip ir katalikų šventieji. Juk senosiose pasakose po pasaulį žvalgytis eina ne kuris nors iš minėtųjų, o Patsai – elgeta persivilkęs Dievulis. Net ir Perkūno dominavimą panteone Ieva aiškinosi savaip. Perkūnas Ievai regėjosi buvęs Vyriausiasis Dangaus Baudėjas, kitaip tariant, Dievo budelis, bet ir tas – tik dievaitis. Ne veltui juk sakyta: „Perkūne, dievaiti, nemušk žemaičio, bet muški gudą, kaip šunį rudą“? Tačiau ši „teorija“ tikrai jau niekaip nesisiejo su Ievos diplominio darbo tema. „Į temą“ būtų buvęs nebent raginimas atsisakyti definicijų „pagonys“, „pagonybė“, mat jie yra slaviškos kilmės, o reiškia… paprasčiausius netikėlius. Rusai net ir šungrybius vadina „pagankomis“…
Laimei, protelio Dievas Ievai Vaičkutei nepagailėjo. Tad visų šių minčių savo diplominiame darbe ji, suprantama, neišdėstė. Vis dėlto skirsnyje, pavadintame „Religiniai skoliniai“, rašė: „Vėliau įsitvirtinusi Vakarų krikščionybė iš slavų paveldėtų bažnytinių terminų neatmetė. Šį faktą liudija iki pat XVII a. vidurio oficialiai krašte naudota slaviškoji raštinių kalba, kilusi iš senosios bažnytinės slavų kalbos.“
Kad šitas skirsnis diplominiame darbe galėtų atsirasti, Ieva, suprantama, prieš tai privalėjo pacituoti ir marksizmo klasikus. Citavo. Tyliai, ramiai, be isterijų. Prisitaikydama. Atsimindama, kas mamos Vaičkienėlės į galvą kalta: „Susitaikymas ir prisitaikymas – ne vienas ir tas pats, mano vaikeli!“ Privalomosios citatos, atskirtos nuo teksto esmės, neinfiltruotos į vientisą temos audinį, kas? Razinos, kurias lengva nagiuku iškrapštyti iš atriektos pyrago riekės! O pabandyk iš tos pačios riekės atskirai „iškrapštyti“ miltus, mieles, kiaušinius, cukrų…
Tokiomis mintimis Ieva guodėsi Vilniuje, stengdamasi atmintinai iškalti istorinį materializmą ir kitą tarybiniam studentui privalomą marmalą: iškalei – ir tuojau pat užmiršai, vos tik dėstytojas pasirašė tavo studijų knygelėje, vos tik užvėrei auditorijos duris.
Bet ne visiems bendramoksliams taip gerai sekėsi užmiršti, ko nereikia, ir atsiminti, kas būtina. Ieva tą puikiausiai matė. Gal todėl nesusirado bičiulių, neįgijo draugių. Net nesistengė ieškoti. Tos penkios septynios merginos, su kuriomis studijuojančiai Ievai teko sykiu gyventi, buvo kitokios. Jos džiūgavo iš provincijos pagaliau patekusios į sostinės šurmulį, bėgdavo vakarais į kiną, lakstė į šokius, puoselėjo viltį jau rytoj susitiksiančios išsvajotąjį ir vienintelį. Ievutė Vilniaus teikiamomis linksmybėmis ir šansais nesigundė. Kad ir eidavo kur nors, vis viena. Nors gal ir ne visai…
1 Įsakymas (rus.).
2 Paskui išsiaiškinsim (rus.).
3 Kolūkis – iš sudurtinio kolektyvnoje choziajstvo (rus.).
4 Šiuo atveju – norma (rus.).
5 Lengvas, bortinis pokario laikų sunkvežimis (rus.).
6 Sunkvežimio krovinių skyrius (rus.).
7 Varyk, Dievo padedama, motuše (rus.).
8 Viens du (rus.).
9 Kalio permanganatas (rus.).