Proza verstinė
Inga Ābele. Margarita
2021 m. Nr. 11
Iš latvių k. vertė Laura Laurušaitė
Inga Abelė (g. 1972) – latvių dramaturgė, prozininkė ir poetė, keturių romanų ir trijų apsakymų knygų autorė. Debiutavusi 1999 m., I. Abelė tapo viena ryškiausių ir produktyviausių XXI a. latvių rašytojų. Ji turi retą talentą užčiuopti egzistencines situacijas, kurios pakyla virš trivialios būties. I. Abelei būdingas unikalus stilius, užčiuopiantis kalbos ir žmogaus psichologijos niuansuotumą, o chronologinės kūrybos ribos apima visą spektrą nuo istorinių iki dabartinių laikų. Proza pasižymi vaizdingumu ir savita atmosfera.
Apsakymų knyga „Balta suknelė“ („Balta kleita“) – tai devynios istorijos, pavadintos moteriškais vardais, viena jų – „Margarita“.
Kai pranyks tamsa, sužinosiu, kur aš gyvenu. Rudenį nieko neįmanoma suprasti – namas kaip namas. Kažkur rūke prie žemės priplotas mano dygliuotas, nuogas rožių sodas, už jo du šiltnamiai išsišovusiais šonkauliais, prigrūsti laukinukų, kuriuos privalau šią žiemą paskiepyti. Už šiltnamių – miškas. Tyloje retsykiais išgirstu pradundant traukinį. Taigi už miško yra geležinkelio stotis.
Kaimynai geri, kartais atneša kokį nukirsdintą broilerį, tvarte užaugintą, ir nori visai nebrangiai. Jų medžioklinis taksas plonu balseliu švelniai skalija ant kalno, iš ten kartais atsklinda prožektoriaus šviesa.
Aš lyg ir neturiu nė vieno artimojo, bet dar paaiškės, su kuo gyvenu. Kartkartėm į svečius užsuka kaimynų vaikas.
Tamsoje vis išeinu ant slenksčio, nes lyg ir taikosi snigti. Ant kaktos nusileidžia kelios ledinės bitės. Išpučiu garą ir matau, kad jis baltas. Tada einu pridengti rožių. Ant mano kaktos prožektorius, ant rožių kaktų – žvaigždės. Mes susiimam rankomis apšarmojusioje pievoje, kur virš galvos kybo nejudrūs žvaigždynai. Tada aš dengiu, o jos nė už ką nenori lenktis. Negaliu pasiduoti jų užgaidoms, privalau uždengti. Aš lenkiu jų išdidumą mediniais kuoliukais, dėžėm ir maišais, o jos visaip išsisukinėja ir stumia mane į tamsą, bado plaštakas, kurios karštai kraujuoja. Vadinasi, dar esu gyvas, bet ir tuo nesu iki galo tikras. Paaiškės, kai nukris rūkas.
Žada šalną, bet kol kas tiktai žada. Rūkas neatsitraukia. Tad rytais esu priverstas rožes pravėdinti. Kartais jos taikosi nulūžti, ir jų stiebai trenkia man kaip priekaištas.
Aš įsigijau šunį, bet kokį, paaiškės, kai pranyks tamsa.
Už dviejų kalvelių miega miestas kaip šviesos klanas. Kartais aš į jį įbrendu. Nuvažiuoju, pastatau mašiną prie parduotuvės, bet vidun neinu, nes ką gi žmogus pirksi, kai tiksliai nežinai, ko tau reikia. Taip pat ir šįvakar, kaip kiekvienąsyk, einu į kavinę susitikti su Albinu. Albinas fotografas, vasarą jis aplanko mane ir gulasi priešais mano rožes, už tai aš jį myliu. Dėl geros nuotraukos jis pasirengęs pulti į purvą. Apskritai Albinas toks jautrus, kad dėl savo jautrumo pastaruosius dvejus metus nebeužmiega. Jis snaudžia dieną, sėdėdamas kavinės kėdėje. Po to visada pasipasakoja savo sapnus. Tie sapnai keisti, sudėtingi, nes tai dienos, o ne nakties sapnai. Negana to – fotografo sapnai. Galima sakyti – aiškiaregio sapnai, pilni ateities nuojautų kaip sidabro spalvos šešėlių. Mes geriam vyną arba balzamą, arbatą ir kavą, neatsisakom ir sulčių. Ko tik neprarysi, kai žinai, kad lauke šitokia tamsa.
– Mažu tas Maurinis ti ir vėl pjauna, visų dienų eglės braška, – vienas kaimietis sako kitam, praeidamas gatve.
– Šuo drasko bebreną, – pasakoju Albinui. – Sunku įsivaizduoti, kad odai gali neskaudėti.
– Bet taip jau yra, – patvirtina Albinas. – Gyvybė išeina, ir tada mėsą galima ramiai dėti į lėkštę kitos gyvybės labui. Gyvybė išeina kartu išsinešdama skausmą. Po to odą gali draskyti kas tik nori.
– Bet kodėl aš nieko nejaučiu?
Rodau jam savo kruvinas, supūliavusias rankas, pilnas rožių dyglių. Albinas raukosi ir nenori net žiūrėti į tokią beprotybę, jis ir vėl pasakoja apie savo motiną, kuri ilgus metus gulėjo ant patalo. Jis su motina savotiškai suaugo kaip petys su ranka, kaip senas sieninis laikrodis su ąžuoline spinta gyvenamojo kambario tamsoj, bet ar jis žino, ką daryti su savo gyvenimu?
Staiga žibintų šviesa perskrodžia tamsą ir pasigirsta juokas. Plėvelė, skirianti lauko kavinę, blyksteli kaip pradėję tirpti stalaktitai. Atrodo, lyg būčiau prisilietęs prie elektrinio piemens, nustoju girdėti kitus balsus ir jausti šaltį.
Kaip ji drįsta šitaip juoktis!
Šiaip jau ji siaubingai erzina, visais savo pavidalais. Kartais apsimetu bėgiku – apsirengiu treningus, įsikišu į ausis ausines ir bidzenu pro ją pirmyn ir atgal, kartu įdėmiai patyrinėdamas. Jos pailgas veidas atrodo kaip nejudri bronzinė kaukė, plaukai palei jį tįsta rusvi kaip raisto medus. Ant drabužių nė dulkelės, ant rankos – spindintis išmanusis laikrodis plačia odine apyranke. Jos striukė erzinamai tvarkingai priglunda prie laibo kaklo, o to, kad kojos aptemptos mėlynais džinsais ir taip jau ilgos kaip telefono stulpai, ji apsimeta nežinanti, nes kulniukai tokio aukščio, koks tik įmanomas šioje mažoje planetoje. Taip ji žingsniuoja gatve, žarstydama aplinkui juoką lyg švyturys šviesą ant uolų prie Šiaurės jūros, kažką čiepsi savo vaikišku balsu, visi žodžiai skamba lyg su rusišku akcentu, bet jos juokas – be akcento ir be povandeninių srovių. O tai tikriausiai jos dukra – liesa, kreivakojė mergaitė, kuri stypina priekyje išvertus pilvą ir atvirai demonstruoja savo užgaidas. Kaskart, kai mergaitę palieka vieną, ji puola krapštyti nosį. Iš paskos velkasi vyras nutrintu kombinezonu, mačiau, kad kartais jo rankos būna išterliotos dažais. Jis iš remonto brigados, aišku kaip dieną. Vyro veidas uždaras, jis stengiasi atrodyti mieguistas ar nuobodžiaujantis, tačiau užtenka į jį pažvelgti, ir nupurto drebulys, kaip baisu vaikščioti žeme moters galioje.
Atsisveikinu su Albinu ir lėtai vairuoju savo automobilį vienintele miesto pagrindine gatve, nes niekur jos nebematau. Ir staiga krūpteliu – ji stovi prie bėgių iškėlus ranką.
Ar aš negalėčiau pavežti iki autobusų stotelės, teiraujasi.
Žinoma, kad galiu.
Ji įsėda ir kvepia santūriai ir subtiliai. Pagarsinu muziką. Gėriau vyno ir stovėdamas ilgoje eilėje prie pervažos galvoju, kad norėčiau išgirsti jos juoką. Kaip ją prajuokinti, neišmanau, ir pamažu apima amžinas nepasitikėjimas ir menkavertiškumas. Pačioje rūko ir tamsos širdyje jos kvapas staiga primena rožes ankstyvą rytą. Taip ryškiai įsivaizduoju, kaip lapuose dega rasa ir švelnus vėjas glosto šiltą žemę ten, kur saulė ir pavasaris. Kur auga mano pelenų spalvos Novalis ir melsvosios Mainzer Fastnacht, kur pusiaunaktį palei langą praslysta sparnuotosios Lichfield Angel, milžiniškas krūmas, kaip spygliuotose šakose rymo blyškūs auksaspalviai, iš vidaus nutvieksti žiedai lyg snaudžiančios dramblio kaulo liepsnos, kur sunkiomis žiedų taurėmis, pripildytomis arterinio kraujo, svyra Nina Weibull, ir Olivia, taip, žinoma, Olivia, nes tai pagaliau rožė, kurią verta sodinti, pakanka tik įsivaizduoti jos perlamutrinėmis dulkėmis nuklotus smilkinius, kai vėjas jaunas, diena dar nepaliesta ir aplinkui daug, daug šviesos…
Pro šalį pralekia traukinys, ištirpsta tamsoje išdegdamas kaip stebuklinga žvakė, užkardai atsiveria, ir mašinų srautas ima slinkti, bet aš nepajudu iš vietos, mėgindamas išsivaduoti iš savo vizijos.
Ji kumšteli man į petį – važiuojam.
Aš pašoku, šitas brutalus grąžinimas į nuosavą kailį kone sukelia skausmą. Ir negaliu patikėti savo ausimis – ji ima juoktis! Jos juokas laisvas ir lengvai pursloja ankštoje erdvėje, tarsi tamsoje tarp mūsų šniokštų kalnų upokšnis, ir ji klausia:
– Kam tau tiek daug rožių?
Elektra pereina per gyslas, tūkstančiai greitųjų traukinių virpėdami laksto mano kūnu. Mėgindamas paslėpti jaudulį, sušunku:
– Iš kur žinai, kad kaip tik dabar galvoju apie rožes?
Ji išsigąsta ir užkerta juoko šliuzus, į balsą vėl įsisuka lapės atsargumas, suskamba pigūs plastmasiniai suvaidinto linksmumo pakabučiai ir spalvoti karoliukai, kuriuos ji paprastai nešioja kaip šleifą, per šlapdribą eidama gatve.
– Tu nori vis daugiau ir daugiau rožių, bet visi pakraščiai jau pilni prisodinti, – samprotauja ji. – Gal rožės tavo svajonė, gal jos išpildo tavo svajones? O gal tu gyveni ne savo gyvenimą?
Jai išlipus paklausiu:
– Kuo tu vardu?
– Margarita. – Ji staiga pagyvėja ir pamoja pirštinėta ranka. – Aš pabėgau iš namų! Aišku, juokauju. Kurgi gali pabėgti žmogus, gyvenantis ne savo gyvenimą?
Ji užtrenkia dureles kaip barbė, kurios judesį kontroliuoja ne peties raumenys, o grynas apsimetinėjimas. Tamsa ją iškart praryja. Tamsoje taip gera pradingti vienam.
Margarita, prisimenu. Subtilus liaunas krūmas, kurio į arkas panašios šakos laiko sunkius blyškios abrikosų spalvos spurgus su švelniomis žiedų rozetėmis. Laipiojanti rožė, vijoklinė rožė, rausvi vario spalvos apgamai ant žiedlapių… Jos dar neturiu. Seniai jau norėjau, bet vis atidėliodavau. Vienas pažįstamas pasakė – Margarita, ach, turėjau šitą, bet greitai supratau, kad man jos nereikia, ir patikėk, mano drauge, – tau irgi ne!.. Aš juo patikėjau. Bet dabar niekas manęs nebesustabdys. Jau įsivaizduoju savo rašomąjį stalą ir užsakymo lapą, tuojau pat parašysiu Ostinui į Londoną ir paprašysiu atsiųsti sodinuką, ne, geriau iš karto visus tris! Nebekliudo nei tamsa, nei rūkas, nei kaitra ar lietus, aš tiksliai žinau, kad noriu.
Ir grįžtu į miesto centrą pastovėti ant savo laiptelių priešais raguvą. Kokie begaliniai į tamsą nusitęsia mediniai laiptai, kaip čia vieniša! Bet man beveik vis vien, Margarita, kas ten iš tamsos į mane kvėpuoja, ar tai upė, ar jūra, ar tiesiog slėnis, iš miglos link manęs stiebiasi nuogos medžių viršūnės, šakų galuose virpa lašai, užnugary ugnyse skęsta miestas, ir manęs nebejaudina, ar gyvenu savo gyvenimą, ar ne savo, gatvėje dešimtys, šimtai žmonių prasilenkia vieni su kitais, ar mes sugebam įsisąmonint, kad kiekvieno iš jų gyvenimai sudėtingi kaip ir mūsų, kad jie tarsi mažos visatos, ir argi ne vis vien, gyvena jie savo gyvenimus ar ne savo, nejau negana to, kad kiekvienas turi savo veidą, savo pokalbius, draugus ir juoką, ir visi kartu šie traukiniai, kertantys pervažas ir nudundantys į tamsą gaubiami ugnies vainikų, traukiniai, į kuriuos mamytės stumia vežimėlius ir kartu tempia ant pečių didesnius vaikus, ir suprask, kad nori – jos gyvena savo gyvenimą ar ne savo, ir tas vyras kavinėje prie gretimo staliuko, kuris prieš tai neatsitraukdamas stebeilijo į savo telefoną ar kompiuterį ir dorojo tai, ką buvo užsisakęs, surijo milžinišką porciją, prisikimšo skrandį, į maistą nė nepažvelgęs, jis gyvena savo gyvenimą ar ne savo, ką čia supaisysi, milžiniška minia klaidžioja tamsoje, prilipusi prie savo ekranų, savo kontaktų, iš paskos velkasi šunys su paltukais ir apšlapina stulpus, jie gyvena savo gyvenimą, o kur jų šeimininkai – tamsoj ar bala žino kur, man atrodo, mes nebegyvenam, Margarita, mes esam paruošti žiemoti vienatvėje, žiedlapiai dar byra, lūžta išorinis skeletas, krenta tušti lukštai, ar tai liudija apie sielos buvimą, – kai lauke toks šaltas rūkas ir tamsa, ar tu tikrai nori būti čia ir dabar?
– Margarita, – šnibždu, vis garsiau ir garsiau atveriu savo paslaptį raguvai ir nakčiai, aimanuoju, kol mano trūkinėjantis kvėpavimas jau primena šūksnius: – Mar… ga… ri… ta…
Vėl sustabdau automobilį prie kavinės ir ilgai pro nukarusias, peršviečiamas plėvelių odas spoksau į Albiną, kuris susisupęs į pledą vis dar nejudėdamas kiurkso prie balzamo taurelės terasos kampe. Mane pastebėjęs jis apsidžiaugia, nori papasakoti savo paskutinį sapną.
– Ir iš kur ji galėjo žinoti apie rožes?! – klausiu.
Albinas apatiškai ištuština taurelę iki dugno ir nusibraukia nuo veido nepaklusnią sruogą.
– Kas gi mūsų miestelyje nežino, kad tu augini rožes?
Paprastas jo klausimas mane apstulbina.
– Šitokioj tamsoj auginti rožes gali tik sadistai arba mazochistai, – priduria jis. – Klausyk, aš čia pagalvojau… Būtų svarbu paisyti žodžių tvarkos, bet to tikriausiai nebeatsiminsiu. Mintis buvo tokia, kad pats gimimas, jau pats atėjimas šitoje tamsoje buvo didžiai drąsus žygdarbis, prilygintinas karo žygiams ar sunkiai sportinei pergalei. Gal nieko ir nereikia nuveikti, nieko ypatingo nereikia atlikti, užtenka gimti, įkvėpti oro į plaučius, atmerkti akis ir visa tai išvysti… Leisti, kad gyvenimas vyktų. Tiesiog patirti… Patirti, kaip veikia laikas, gal tai ir yra didžiausia drąsa. Norėčiau vėl pradingti tamsoje patenkintas, galbūt pirmą kartą gyvenime toks drąsus ir išdidus. Tu verki? Atleisk, nenorėjau tavęs pravirkdyti.
– Ta moteris išvarys mane iš proto!
– Kuri? – teiraujasi Albinas pernelyg mandagiai, tarsi tai jį iš tikrųjų domintų.
– Po daugelio metų aš sėdžiu šalia jos ir jaučiu, kad esu gyvas, supranti? Man kvėpavimą užgniaužia greta jos, elektra mane persmelkia.
– Na tai kuri, kuri gi.
– Margarita, – tyliai sakau.
Jis nusivaipo kaip visažinis. Ko tu vaipaisi, kurių velnių vaipaisi, tu, nevidone? Esu pasirengęs kibti jam į atlapus. Šituos mažus miestelius reikėtų nušluoti nuo žemės paviršiaus, jie tiesiog nepakenčiami, nes čia visi apie visus turi savo nuomonę.
Iš kavinės išeina mažoji padavėja Ana ir įpila Albinui dar. Aš paprašau vyno. Ana greitai turės vaiką nuo italo, jos šypsena jau dangiška, aukštai virš šios žemės rūpesčių.
– Rožės pasakoja mūsų pačių istorijas, – pavargęs sako Albinas. – Mes pažįstam save. Mes visą laiką pažįstam patys save.
Virpanti dujinio žibinto liepsna meta raudoną atspindį ant jo plaukų ir į juodą taurelės properšą. Mama juk jau seniai mirusi, bet nutrinta aksominė liemenė vis dar susagstyta kaip pirmokėlio, pagalvoju.
– Tai ne jos elektra, o tavo.
– Iš kur žinai?
– Ji juk Dievo duota1… Trisdešimt metų, o protelis kaip vaiko.
– O jos šeima?
– Šeima… Motina pabėgo su kažkokiu vokiečiu, tėvas, dažytojas, dabar prižiūri abi dukras… mažoji sesuo, ta tai bjauri, o Margarita… kažkokia įgimta liga, supranti, truputį kukū, todėl jai nesusiklostė asmeninis gyvenimas. Mažuose miesteliuose visi apie visus viską žino. Deja.
Albinas tikriausiai yra šio miestelio siela, pagalvoju.
Bet tai paaiškės, kai pradings tamsa.
Versta iš: Inga Ābele. BALTA KLEITA. Rīga: Dienas grāmata, 2020.
1 Dievadots – kuoktelėjęs, pakvaišęs (latv.).
Kelly Link. Specialisto kepurė
2021 m. Nr. 10
Iš anglų k. vertė Ignas Beitsas
Kelly Link (g. 1969) – amerikiečių rašytoja, išleidusi keturis apsakymų rinkinius. Jos kūryba dažniausiai priskiriama slipstream (mokslinės fantastikos ir fantasy mišinys, turintis aukštosios literatūros požymių) arba magiškojo realizmo žanrams, apsakymuose sumišę siaubo, detektyvo ir realizmo elementai. Nors K. Link kūryba nepaklūsta kurio nors vieno žanro taisyklėms, ji yra mėgstama mokslinės fantastikos ir maginės fantastikos skaitytojų, yra įvertinta Hugo, Nebula premijomis, apdovanota World Fantasy Award.
Apsakymas „Specialisto kepurė“ („The Specialist’s Hat“) taip pat žlugdo žanrinius lūkesčius. Jį būtų galima įvardyti kaip pasakojimą apie vaiduoklius, kurį gaiviai pertraukia netikėtumo skersvėjis.
– Kai esi Mirus, – sako Samanta, – nereikia valytis dantų…
– Kai esi Mirus, – atsako Kler, – gyveni dėžėje, kur tamsu, bet tau niekad nebebūna baisu.
Kler ir Samanta yra identiškos dvynės. Bendras jų amžius būtų dvidešimt metų, keturi mėnesiai ir šešios dienos. Kler geriau sekasi būti Mirusiai nei Samantai.
Auklė nusižiovauja, prisidengdama burną liauna balta ranka.
– Liepiau išsivalyti dantis ir eiti gulti, – primena.
Ji sėdi tarp jų, sukryžiavusi kojas ant gėlėto lovos užtiesalo. Mokė jas kortų žaidimo, panašaus į pasjansą, bet žaidžiamo keliese, jam reikėjo trijų kortų komplektų – po malką kiekvienai. Samantos malkoje trūksta vynų valeto ir širdžių dviakės, o Kler vis sukčiauja. Vis tiek laimi auklė. Ant jos rankų dar matyti pridžiūvusių skutimosi putų ir tualetinio popieriaus likučių. Sunku pasakyti, kiek jai metų – iš pradžių rodėsi, kad yra suaugusi, tačiau dabar neatrodo vyresnė už jas. Samanta pamiršo auklės vardą.
Kler nutaisė užsispyrėlišką miną.
– Kai esi Mirus, – pakartoja ji, – gali nemiegoti visą naktį.
– Kai esi Mirus, – atrėžia auklė, – nuolatos labai šalta ir drėgna, ir visą laiką turi būti labai tyliai, kad tavęs nepačiuptų Specialistas.
– Šiuose namuose vaidenasi, – išduoda Kler.
– Žinau, kad vaidenasi, – atsako auklė. – Man čia teko gyventi.
Kažkas sėlina laiptais,
Kažkas stovi už durų,
Kažkas kūkčioja, kūkčioja tamsoj,
Kažkas atsidūsta palei grindis.
Kler ir Samanta su savo tėvu vasaroja name, kuris vadinasi Aštuoni kaminai. Jų motina mirusi. Ji mirusi jau lygiai du šimtus aštuoniasdešimt dvi dienas.
Jų tėvas rašo Aštuonių kaminų ir poeto Čarlzo Čithemo Rašo istoriją, poetas čia gyveno amžių sandūroje, trylikos pabėgo į jūrą ir sugrįžo trisdešimt aštuonerių. Vedė, susilaukė vaiko, parašė tris tomus prastos, nesuprantamos poezijos ir dar prastesnį bei nesuprantamesnį romaną „Tas, kuris stebi mane pro langą“, o tada, 1907-aisiais, dingo visam laikui. Samantos ir Kler tėvas tvirtina, kad dalis jo poezijos visai paskaitoma, o romanas bent jau nėra per daug ilgas.
Samantai paklausus, kodėl jis nusprendė rašyti apie Rašą, tėvas atsakė, kad niekas apie jį dar nerašė ir kodėl gi jai su Samanta neišėjus pažaisti į lauką. Kai ji paaiškino, kad ir esanti Samanta, jis tik piktai suraukė antakius ir atrėžė, kaip galima tikėtis, kad jas atskirs, jei abi dėvi mėlynus džinsus ir flanelinius marškinius, ir kodėl gi viena negalėtų rengtis žaliai, o kita – rausvai?
Kler ir Samantai labiau patinka žaisti namuose. Aštuonių kaminų namas yra didžiulis it pilis, bet jame tamsiau ir labiau apdulkėję nei, Samantos įsivaizdavimu, turėtų būti pilyje. Čia daug daugiau sofų, porcelianinių piemenaičių nuskilusiais pirštais, bet mažiau šarvų. Ir nėra pilį juosiančio griovio su vandeniu.
Namas atviras visuomenei, tad dienos metu žmonės, daugiausia šeimos, pervažiavę Mėlynosios keteros parką sustoja pasidairyti po valdas ir pirmąjį aukštą; trečiasis priklauso Kler ir Samantai. Kartais jos žaidžia tyrinėtojas, o kartais sekioja prižiūrėtoją, vedžiojantį po namą ekskursijas. Per keletą savaičių jo paskaitą išmoko atmintinai ir žiopčiodavo kartu su juo. Jos padeda prižiūrėtojui pardavinėti atvirukus ir Rašo poeziją turistų šeimoms, užsukusioms į suvenyrų krautuvėlę.
Kai motinos joms nusišypso, sakydamos, kokios jos mielos, jos tik dėbso į jas ir tyli. Nuo blausios šviesos motinos atrodo pablyškusios, virpančios ir pavargusios. Iš Aštuonių kaminų jie, motinos ir šeimos, išvažiuoja jau ne tokie tikroviški, kokie atrodė pirkdami bilietus, ir, savaime suprantama, Kler su Samanta daugiau niekada jų nebepamatys, tad gal jie nė nebuvo tikri. Geriau likti namuose, norėdavo pasakyti jos šeimoms, o jei jau reikia išeiti, traukite tiesiai prie mašinos.
Prižiūrėtojas sako, kad miške nėra saugu.
Tėvas visą rytą praleidžia antrajame aukšte esančioje bibliotekoje rašydamas, o popiet išeina ir ilgai vaikštinėja. Su savimi pasiima kišeninį diktofoną ir nedidelę gertuvę „Getleman Jack“, bet tik ne Samantą ir Kler.
Aštuonių kaminų prižiūrėtojas yra ponas Kouslekas. Kairė jo koja pastebimai trumpesnė už dešinę. Vieno bato kulnas gerokai pastorintas. Jam iš ausų ir šnervių auga juodi, trumpi plaukai, o ant galvos nėra nė vieno, tačiau jis leido Samantai ir Kler tyrinėti visą namą. Tai ponas Kouslekas joms papasakojo, kad miške yra variagalvių gyvačių ir kad namuose vaidenasi. Jis tvirtina, kad visi jie, gyvatės ir vaiduokliai, yra labai nedraugiški, tad Samantai su Kler reiktų laikytis nužymėtų takų ir nelįsti į palėpę.
Ponas Kouslekas skiria dvynes, nors jų neskiria tėvas; Kler akys pilkos, kaip katino kailis, o Samantos – pilkšvos, lyg vandenynas per lietų.
Antrą gyvenimo Aštuoniuose kaminuose dieną Samanta ir Kler išėjo į mišką. Jos kai ką pamatė. Samantai dingojosi, kad ten buvo moteris, tačiau Kler tvirtino, kad gyvatė. Laiptai, vedantys į palėpę, pasirodė esą užrakinti. Jos pažiūrėjo pro rakto skylutę, tačiau ten buvo tamsu ir nieko nesimatė.
Tad jis turėjo žmoną, sako, labai dailią. Su ja sueiti troško kitas vyras, ir ji iš pradžių jį atstūmė, nes bijojo savo vyro, bet paskui sutiko. Vyras apie tai sužinojo ir, sako, nudobė gyvatę, nuleido jos kraujo, įmaišė į viskį ir davė žmonai išgerti. Išmoko iš vienos salos gyventojo, su kuriuo plaukiojo laivu. Ir maždaug po šešių mėnesių joje ėmė veistis gyvatės, jos apsigyveno tarp mėsos ir odos. Sako, kad matydavosi, kaip šliaužioja jos kojomis aukštyn žemyn. Sako, kad jos kūnas ėmė darytis tuščiaviduris, ir taip tęsėsi, kol ji mirė. Tėtis sakė, kad pats matė.
(Iš Aštuonių kaminų istorijos folkloro)
Aštuoniems kaminams daugiau nei du šimtai metų. Namas taip pavadintas dėl aštuonių kaminų, kurie tokie dideli, kad Samanta ir Kler abi telpa į vieną židinį. Kaminai sumūryti iš raudonų plytų, o kiekviename aukšte yra po aštuonis židinius, tad iš viso jų dvidešimt keturi. Samanta įsivaizduoja kaminus kylančius į viršų kaip drūtus, raudonus medžių kamienus, pramušančius skalūno stogą. Prie kiekvieno židinio stovi malkų stovelis ir gyvatės pavidalo geležinių žarsteklių rinkinys. Kler ir Samanta žaidžia dvikovą, kaudamosi su gyvatiniais žarstekliais priešais židinį savo miegamajame, trečiame aukšte. Kamino gilumoje sukyla vėjas. Įkišusios galvas pajunta, kaip drėgnas oras srūva į viršų, visai kaip upė. Dūmtakis kvepia senove, suodžiais ir drėgme – lyg upės akmenys.
Jų miegamasis kadaise buvo vaikų kambarys. Abi jos miega lovoje su baldakimu, panašioje į laivą su keturiais stiebais. Ji kvepia naftalinu, o Kler miegodama spardosi. Čia vaikystėje miegojo Čarlzas Čithemas Rašas, vėliau jo duktė. Ji dingo drauge su tėvu. Galbūt dėl lošimo skolų. Galbūt jie persikėlė į Naująjį Orleaną. Jai buvo keturiolika metų, pasakė ponas Kouslekas. Koks buvo jos vardas, paklausė Kler. Kas nutiko jos motinai, norėjo sužinoti Samanta. Pono Koulseko akių vokai nusileido, ir jis kone mirktelėjo. Ponia Raš mirė likus metams iki vyro ir dukters dingimo, atsakė jis, nualinta paslaptingos ligos. Vargšės mergaitės vardo neprisimenąs.
Aštuoniuose kaminuose buvo lygiai šimtas langų, visi su originaliais, banguotais rankų darbo stiklais. Turėdami tiek daug langų, galvoja Samanta, Aštuoni kaminai turėtų būti pilni šviesos, bet prie namo glaudžiasi medžiai, todėl kambariai pirmajame ir antrajame aukšte – ir netgi trečiajame – žalsvi ir blausūs, tarsi Samanta ir Kler gyventų jūros gelmėse. Tokia šviesa ir paverčia turistus vaiduokliais. Rytą, o vėliau ir vakarėjant, prie namo pakyla rūkas. Kartais jis pilkas kaip Kler akys, o kartais pilkšvas kaip Samantos.
Aš girioj moterį mačiau
Angių raudonų lūpomis.
Ji šyptelėjo man, gašliau
Akių liepsna jos plykstelėjo.
Prieš porą naktų vaikų kambario kamine dūsavo vėjas. Tėvas jau buvo jas apkamšęs ir išjungęs šviesą. Kler įkalbėjo Samantą įkišti galvą į židinį, tamsoje, ir ji pakluso. Jos veidą lyžtelėjo šaltas, drėgnas oras, ir tarytum sumurmėjo tylūs balsai. Jai nepavyko įsiklausyti, ką jie sako.
Nuo pat atvykimo į Aštuonis kaminus tėvas ignoruoja Samantą su Kler. Niekad neužsimena apie jų motiną. Vieną vakarą jos išgirdo, kaip tėvas rėkia bibliotekoje, o nusileidusios laiptais, ant stalo, ten, kur buvo nuverstas viskio stiklas, išvydo didelę lipnią dėmę. Jis žiūrėjo į mane, kartojo tėvas, pro langą. Jo akys buvo oranžinės.
Samanta ir Kler susilaikė nepriminusios, kad biblioteka yra antrajame aukšte.
Naktį iš tėvo burnos sklisdavo salsvas gėrimo kvapas, jis vis daugiau laiko praleisdavo miške, ir vis mažiau bibliotekoje. Vakarieniaujant pirmojo aukšto valgomajame po austrišku sietynu (kurį sudarė lygiai šeši šimtai trisdešimt du krištolo lašai švino apvadais), valgant iš popierinių lėkštučių dešreles ir konservuotas keptas pupeles, tėvas deklamuodavo Čarlzo Čithemo Rašo poeziją, bet ji nerūpėjo nei Kler, nei Samantai.
Jis skaitė dienoraščius, kuriuos Rašas rašė būdamas jūroje, ir teigė radęs įrodymų, kad žymiausias Rašo eilėraštis „Specialisto kepurė“ yra visai ne eilėraštis ir jo autorius tikrai ne Rašas. Vienas vyras banginių medžioklės laive juo prisikviesdavo banginį. Rašas tiesiog jį užrašė, pridėjo savo pabaigą ir prisiėmė autorystę.
Vyras buvo iš Malatupu, bet nei Samanta, nei Kler apie tokią vietą nebuvo girdėjusios. Tėvas tvirtino, kad tas vyras turėjo būti koks nors burtininkas, tik jis nuskendo prieš pat Rašui sugrįžtant į Aštuonis kaminus. Tėvas pasakojo, kad kiti jūrininkai norėjo išmesti burtininko skrynią per bortą, tačiau Rašas įkalbėjo atiduoti jam, ir su skrynia išsilaipino netoli Šiaurės Karolinos kranto.
Specialisto kepurė skleidžia garsą kaip agutis,
Specialisto kepurė skleidžia garsą kaip apykaklėtasis pekaris,
Specialisto kepurė skleidžia garsą kaip baltabarzdis pekaris,
Specialisto kepurė skleidžia garsą kaip tapyras,
Specialisto kepurė skleidžia garsą kaip kiškis,
Specialisto kepurė skleidžia garsą kaip voverė,
Specialisto kepurė skleidžia garsą kaip kraksas,
Specialisto kepurė vaitoja kaip banginis vandenyje,
Specialisto kepurė vaitoja kaip vėjas mano žmonos plaukuose,
Specialisto kepurė skleidžia garsą kaip gyvatė;
Pasikabinau Specialisto kepurę namuose ant sienos.
Kler ir Samanta dabar turi auklę, nes tėvas miške susipažino su moterimi. Šį vakarą su ja susitiks, jie surengs iškylą ir žiūrės į žvaigždes. Šiuo metų laiku matyti perseidai, giedrą naktį krentantys dangaus skliaute. Su ta moterimi jis vaikščiojąs kiekvieną popietę, pasakė tėvas. Ji yra tolima Rašo giminaitė, be to, pridūrė jis, jam reikia bent vieną naktį atsipūsti ir pasikalbėti su suaugusiu žmogumi.
Ponas Kouslekas sutemus name nepasilieka, tačiau sutiko paieškoti, kas galėtų prižiūrėti Samantą su Kler. Po to tėvas pono Kousleko nebematė, bet lygiai septintą pasirodė auklė. Auklė, kurios vardo dvynės nenugirdo, vilki mėlyną medvilninę suknelę trumpomis laisvomis rankovėmis. Samantai ir Kler ji atrodo senamadiškai graži.
Jos su tėvu buvo bibliotekoje, ieškojo Malatupu raudona oda aptrauktame atlase, kai ji pasirodė. Ji nepasibeldė į paradines duris, tiesiog įėjo ir pakilo laiptais, lyg žinodama, kur jų ieškoti.
Atsisveikindamas tėvas jas pabučiavo, liepė gražiai elgtis ir pažadėjo savaitgalį nuvežti į miestą pasižiūrėti Disnėjaus filmo. Sustojusios prie lango jos stebėjo, kaip jis pasuka į mišką. Jau temo, ir ore skrajojo jonvabaliai – smulkios, karštos, skaisčios žiežirbos. Kai tėvas pranyko miške, jos atsisuko ir sužiuro į auklę. Ši kilstelėjo antakį.
– Na, – tarė, – kokius žaidimus mėgstate žaisti?
Atbulai apsukim kaminus,
Vieną, dukart, vėl.
Dviračio stipinai tiksi it laikrodis,
Skaičiuodami žmogaus dienas.
Iš pradžių jos sužaidė „Eik žvejoti!“, tada – aštuoniukes, o paskui padarė iš auklės mumiją, ištepė ją skutimosi putomis iš tėvo vonios kambario ir apvyniojo rankas bei kojas tualetiniu popieriumi. Tokios geros auklės dar neturėjo.
Pusę dešimtos ji pamėgino paguldyti jas į lovą. Nei Kler, nei Samanta nenorėjo miego, tad jos ėmė žaisti Mirusių žaidimą. Žaidžiant Mirusias, reikia tokiomis apsimesti, ir šį žaidimą jos žaisdavo kasdien, visas du šimtai septyniasdešimt keturias dienas, tačiau niekada tėvo ar kito suaugusio žmogaus akivaizdoje. Būdamos Mirusios, jos gali daryti viską, ko tik užsimano. Gali net skraidyti, pakilusios nuo vaikų kambario lovos ir plasnodamos rankomis. Jei daug treniruosis, vieną dieną pavyks.
Mirusių žaidimas turėjo tris taisykles.
Pirma. Skaičiai labai svarbūs. Dvynės užsirašinėja reikšmingus skaičius į žalią adresų knygutę, kadaise priklausiusią jų motinai. Pono Kousleko ekskursijos buvo geras kiekių ir duomenų šaltinis: jos rašo tragišką skaičių istoriją.
Antra. Dvynės nežaidžia Mirusių suaugusiųjų akivaizdoje. Įvertinusios auklę, nusprendė, kad ji nepriklauso suaugusiesiems. Jos išaiškins jai taisykles.
Trečia yra pati geriausia ir svarbiausia taisyklė. Kai esi Mirus, tu nieko nebijai. Samanta ir Kler nežino, kas toks tas Specialistas, bet jo nebijo.
Kad taptum Mirusi, turi sulaikyti kvėpavimą, kol suskaičiuosi iki trisdešimt penkių – tiek metų, neskaitant kelių dienų, pragyveno jų motina.
– Tu niekad čia negyvenai, – pasako Kler. – Čia gyvena ponas Kouslekas.
– Naktį negyvena, – atsako auklė. – Kai buvau maža, čia buvo mano miegamasis.
– Rimtai? – paklausia Samanta. Kler paliepia: – Įrodyk!
Auklė dėbteli į Samantą ir Kler, lyg vertindama jas: ar jos pakankamai didelės, pakankamai protingos, pakankamai drąsios, pakankamai aukštos. Tada linkteli. Dūmtakyje traukia vėjas, ir vaikų kambario prieblandoje regėti balkšvos rūko draiskanos, atslenkančios iš židinio.
– Atsistokite židinyje, – paliepia ji. – Iškelkite rankas taip aukštai, kaip tik galite, ir kairėje pusėje apčiuopsite mažą įdubą, kurioje guli raktas.
Samanta pasižiūri į Kler, o ši sako:
– Eik.
Kler yra penkiolika minučių ir keliomis neapskaičiuotomis sekundėmis vyresnė už Samantą, dėl to ir gali aiškinti Samantai, ką daryti. Samanta prisimena murmančius balsus, bet sako sau, kad yra Mirusi. Ji prieina prie židinio ir pasilenkusi įlenda į vidų.
Atsistojusi kamine, Samanta mato tik nedidelį kambario plotelį. Ji mato mėlyno kandžių sukapoto kilimo kutus, vieną lovos koją, o prie jos – Kler koją, siūbuojančią pirmyn atgal it metronomas. Kler batraištis atsirišęs, o kelis užklijuotas pleistru. Iš židinio viskas atrodo labai maloniai ir ramiai, lyg sapnas, ir jai jau beveik kyla noras nebebūti Mirusiai. Tačiau iš tiesų taip saugiau.
Ji kiek galėdama iškelia kairę ranką į viršų, čiupinėja trupantį mūrą, kol galiausiai suranda įdubimą. Pagalvoja apie vorus ir nupjautus pirštus, surūdijusius skutimosi peiliukus ir kyšteli ranką gilyn. Stovi nuleidusi akis, susitelkusi į kambario kampą ir į mataruojančią Kler koją.
Duobutėje guli šaltas metalinis raktas, atkišęs į išorę dantis. Pačiumpa jį ir pritūpusi išlenda į kambarį.
– Ji nemelavo, – praneša ji Kler.
– Aišku, kad nemelavau, – atsako auklė. – Kai esi Mirusi, negali meluoti.
– Nebent nori, – taria Kler.
Gūdžios ir šiurpios į krantą daužosi bangos.
Klaikus ir drėgnas rūkas, pritvinkęs darganos.
Viena, dvi, trys, keturios – nuaidi dūžiais valandos.
Rytas nebeišauš, nesugrįš daugiau niekados.
Nuo septynerių metų Samanta ir Kler kiekvieną vasarą trims savaitėms išvykdavo į stovyklą. Šiemet tėvas nepaklausė, ar norėtų ten sugrįžti, ir pasitarusios jos nusprendė, kad gerai ir taip. Nenorėjo visiems draugams aiškinti, kad dabar yra tapusios pusiau našlaitėmis. Buvo pratusios, kad visi joms pavydi, nes yra identiškos dvynės. Užuojautos joms nereikia.
Nepraėjo nė metai, kai Samanta ėmė suprasti, kad po truputį pamiršta, kaip atrodė jos mama. Ne tiek veidą, kiek jos kvapą, panašų ir į sauso šieno, ir į „Chanel N° 5“, ir į dar kažką. Nebeprisiminė, ar mamos akys buvo pilkšvos kaip jos, ar pilkos kaip Kler. Mamos ji nebesapnuoja, tačiau sapnuoja Pasakų Princą – bėrį, kuriuo kadaise jodinėjo per žirgų pasirodymą stovykloje. Sapne Pasakų Princas kvepėjo visai ne kaip žirgas. Jis kvepėjo „Chanel N° 5“. Kai bus Mirusi, galės turėti visus pasaulio žirgus, ir jie visi kvepės „Chanel N° 5“.
– Nuo ko šitas raktas? – rūpi Samantai.
Auklė ištiesia ranką:
– Nuo palėpės. Iš tiesų jis nebūtinas, bet laiptais ten patekti patogiau nei kaminu. Bent jau pirmą kartą.
– Tai tu neversi mūsų gulti? – nustemba Kler.
Auklė nekreipia į Kler dėmesio:
– Kai buvau maža, tėvas mane užrakindavo palėpėje, bet aš neimdavau į galvą. Ten turėjau dviratį, tai vis sukdavau ratus aplink kaminus, kol mama išleisdavo. Ar mokate važinėti dviračiu?
– Žinoma, – linkteli Kler.
– Jei važiuosi greitai, Specialistas tavęs nepagaus.
– Kas tas specialistas? – paklausia Samanta. Dviračiai visai nieko, bet žirgai bėga greičiau.
– Specialistas būna su kepure, – atsako auklė. – Kuri skleidžia garsus.
Daugiau ji nepasako nieko.
Kai esi miręs, žolė dar žaliau|
Užkloja tavo kapą. Ir vėjas pakyla ūmiau.
Akys sukrinta, kūnas sudyla. O tu
Pripranti prie lėtumo, susitaikai su delsimu.
Palėpė didesnė ir liūdnesnė, nei tikėjosi Samanta su Kler. Auklės raktas koridoriaus gale atveria užrakintas duris į siaurus laiptus. Ji pamoja lipti viršun.
Palėpėje ne taip tamsu, kaip jos galvojo. Ąžuolai, kurie užstoja šviesą ir paskandina tris pirmuosius aukštus žalioje ir paslaptingoje prieblandoje, iki čia nesiekia. Pro stoglangius liete liejasi dulkėta ir blyški mėnesiena. Ji apšviečia visą palėpės, kurioje išeitų žaisti beisbolą, plotą, toliau stovi skrynios, ant kurių galėtų sėdėti žmonės, įsivaizduoja Samanta, jie ten galėtų slėptis ir stebėti. Stogo skliautas persmeigtas aštuonių storų kaminų. Kažkodėl kaminai rodosi gyvi, ir taip, lyg nenorėtų stūksoti čia, šioje tuščioje, apleistoje erdvėje; jie kone įniršę skrodžia palėpę ir stogą. Mėnesienoje rodosi, tarsi jie kvėpuotų.
– Kokie jie gražūs, – ištaria ji.
– Kuris kaminas priklauso vaikų kambariui? – klausia Kler.
Auklė parodo į arčiausiai dešinėje pusėje kylantį kaminą.
– Šitas, – atsako. – Jis eina per pirmo aukšto pokylių salę, per biblioteką, per vaikų kambarį.
Ant vinies, įkalto į vaikų kambario kaminą, kabo ilgas, juodas daiktas. Jis atrodo gumbuotas ir sunkus, lyg ko prikrautas. Auklė jį nusikabina ir ima sukti ant piršto. Juodame daikte yra skylių, tad besisukdamas jis ima gedulingai švilpti.
– Specialisto kepurė, – paaiškina.
– Nepanašu į kepurę, – nesutinka Kler. – Išvis į nieką nepanašu.
Ji nueina apžiūrėti dėžių ir skrynių, sukrautų palei galinę sieną.
– Čia speciali kepurė, – atsako auklė. – Ji ir neturi būti į ką nors panaši. Tačiau gali išgauti bet kokį tavo įsivaizduojamą garsą. Ją padarė mano tėvas.
– Mūsų tėvas rašo knygas, – praneša Samanta.
– Ir mano tėvas rašė, – auklė ir vėl pakabina kepurę ant vinies. Ji juoduliu susiraito prie kamino. Samanta įbeda į ją akis. Kepurė iš jos nusijuokia.
– Jis buvo prastas poetas, bet su magija jam sekėsi dar prasčiau.
Praėjusią vasarą Samantą labiau už viską troško turėti žirgą. Manė, kad gali dėl jo paaukoti bet ką – žirgui neprilygo net ir buvimas dvyne. Žirgo ji vis dar neturi, bet nebeturi ir motinos, ir niekaip neapsisprendžia, ar tai tik nebus jos kaltė. Kepurė ir vėl sukrizena, o gal tai tik vėjas kamine.
– Kas jam nutiko? – klausia Kler.
– Po to, kai padarė kepurę, atėjo Specialistas ir jį pasiėmė. Pasislėpiau vaikų kambario kamine, kol jis ieškojo tėvo, ir jis manęs nerado.
– O tu nebijojai?
Pasigirsta tarškėjimas, girgždėjimas, caksėjimas. Kler surado auklės dviratį ir dabar atitempia link jų, laikydama už vairo. Auklė patraukia pečiais.
– Trečia taisyklė, – atsako.
Kler pačiumpa kepurę nuo vinies.
– Aš – Specialistas! – šūkteli dėdamasi kepurę ant galvos. Ji užsmunka jai ant akių, suglebęs, beformis kraštas nusagstytas asimetriškomis sagutėmis, kurios žybsi ir atsispindi mėnesienoje it dantys. Samanta įsižiūri atidžiau ir pamato, kad ten iš tiesų dantys. Neskaičiuodama iškart supranta, kad ant kepurės yra lygiai penkiasdešimt du dantys, ir kad tai – agučių, krakso, baltabarzdžių pekarių ir Čarlzo Čithemo Rašo žmonos dantys. Kaminai vaitoja, o Kler balsas dusliai dunda po kepure:
– Bėk, kitaip sugausiu ir suvalgysiu!
Samanta ir auklė pasileidžia juokdamosi bėgti, o Kler užsėda ant surūdijusio, tarškančio dviračio ir kaip pasiutusi ima minti joms įkandin. Važiuodama ji skimbčioja dviračio skambučiu, o Specialisto kepurė šokinėja jai ant galvos ir šnypščia kaip katė. Skambučio garsas šaižus ir plonas, o dviratis aimanuoja ir cypauja. Jis krivuliuoja tai kairėn, tai dešinėn. Kaulėti Kler keliai kyšo iš abiejų pusių lyg savadarbės atsvaros.
Kler sukiojasi tarp kaminų, vaikydamasi Samantą su aukle. Samanta bėga nelabai greitai, vis grįžteli pažiūrėti per petį. Artėdama Kler viena ranka įsikimba dviračio vairo, o kitą ištiesia Samantos link. Jau ruošiasi nutverti Samantą, kai auklė atsisuka ir nutraukia kepurę Kler nuo galvos.
– Šūdas! – aikteli auklė ir numeta kepurę. Ant auklės plaštakos plaštakos minkštosios dalies ištrykšta kraujo lašas, ten, kur jai įkando Specialisto kepurė.
Kler kikendama nulipa nuo dviračio. Samanta žiūri, kaip Specialisto kepurė nusiridena į šoną. Ji įgauna pagreitį, nurieda palėpės grindimis ir dingsta, nubilda laiptais žemyn.
– Eik paimt, – paliepia Kler. – Dabar tu galėsi būti Specialistu.
– Ne, – atsako auklė, čiulpdama delną. – Laikas gulti.
Nulipus žemyn, Specialisto kepurės nesimato nė ženklo. Jos išsivalo dantis, atsigula į laivą-lovą ir iki smakro užsitraukia antklodę. Auklė sėdi tarp jų kojų.
– Kai esi Mirusi, – prabyla Samanta, – ar irgi pavargsti ir turi eiti miegoti? Ar ką nors sapnuoji?
– Kai esi Mirusi, – atsako auklė, – viskas daug paprasčiau. Neprivalai daryti nieko, kas tau nepatinka. Neprivalai turėti vardo, neprivalai nieko prisiminti. Nereikia net kvėpuoti.
Ir ji parodo, ką būtent turi omeny.
Kai randa laiko pamąstyti (o dabar ji turi laiko lig valiai), Samanta suvokia, kad ji neaišku kuriam laikui įstrigo tarp dešimties ir vienuolikos metų amžiaus, įstrigo drauge su Kler ir aukle. Ji mąsto štai ką. Skaičius dešimt yra malonus ir apvalus, kaip paplūdimio kamuolys, tačiau, bendrai paėmus, metai nebuvo lengvi. Jai įdomu, kaip būtų buvę sulaukti vienuolikos. Galbūt jie būtų buvę aštresni, kaip adatos. Tačiau ji pasirinko tapti Mirusi. Viliasi, kad nusprendė teisingai. Ji svarsto, ar mama irgi būtų nusprendusi geriau tapti Mirusi nei mirusi, jei būtų turėjusi tokią galimybę.
Pernai mokykloje, kai mirė jos mama, jie mokėsi sveikuosius skaičius. Sveikieji skaičiai Samantai priminė laukinių žirgų bandas – keršius, obuolmušius ir sarčius. Jų tiek daug ir visi jie, na, yra sveiki ir nesuvaldomi. Kai jau galvoji, kad kurį pažabojai, jis atkragina galvą ir numeta tave ant žemės. Mėgstamiausias Kler skaitmuo yra keturi, kuris, jos nuomone, yra aukštas, liesas berniukas. Samantai berniukai per daug nerūpi. Jai rūpi skaičiai. Pavyzdžiui, paimkime skaitmenį aštuoni, kuris vienu metu gali būti net keli dalykai. Jei pažiūrėsi vienaip, aštuoni primena pasilenkusią moterį banguotais plaukais. Tačiau jei paguldysi jį ant šono, jis panašus į gyvatę, ryjančią savo uodegą. Panašiai ir su skirtumu tarp buvimo Mirusiai ir buvimo mirusiai. Galbūt, kai Samantai atsibos viena, ji išbandys kita.
Ji išgirsta, kaip kažkas pievoje, po ąžuolais, šūkteli jos vardą. Samanta išlipa iš lovos ir prieina prie vaikų kambario lango. Pažvelgia pro banguotą stiklą. Ten ponas Kouslekas.
– Samanta, Kler! – šaukia jis. – Ar jums viskas gerai? Ar tėvas namie?
Samanta beveik mato, kaip jis persišviečia mėnesienoje.
– Jie nuolat mane užrakina dirbtuvėje. Prakeikimas, kokie jie šiurpūs, – tęsia. – Samanta, ar tu ten? Kler? Mergaitės?
Auklė ateina ir atsistoja prie Samantos. Auklė prisideda pirštą prie lūpų. Kler akys žybčioja jų pusėn nuo tamsios lovos. Samanta nieko nepasako, bet pamoja ponui Kouslekui. Pamojuoja ir auklė. Galbūt jis pamato, kaip jos mojuoja, nes po kurio laiko nustoja šūkavęs ir nueina.
– Atsargiai, – sako auklė. – Jis netrukus sugrįš. Kaip ir jis.
Ji paima Samantą už rankos ir nuveda į lovą, kur laukia Kler. Jos sėdi ir laukia. Bėga laikas, bet jos nepavargsta, nė kiek nepasensta.
Kas toks būsi?
Tik oro gūsis.
Atsidaro paradinės pirmo aukšto durys, Samanta, Kler ir auklė išgirsta, kaip kažkas pamažu sėlina laiptais į viršų.
– Būkit tyliai, – kužda auklė. – Čia Specialistas.
Samanta ir Kler tyli. Vaikų kambaryje tamsu, o židinyje it ugnis trakši vėjas.
– Kler, Samanta, Samanta, Kler?
Specialisto balsas apsivėlęs ir drėgnas. Primena tėvo balsą, bet tik dėl to, kad kepurė gali pamėgdžioti bet kokį garsą, bet kokį balsą.
– Ar jūs dar nemiegate?
– Greitai, – paragina auklė. – Laikas keliauti į palėpę ir pasislėpti.
Kler ir Samanta išlenda iš po antklodės, greitai ir tyliai apsirengia. Nuseka paskui ją. Netardama nė žodžio, nekvėpuodama, ji įsitraukia jas į kamino slaptavietę. Taip tamsu, kad nieko negali įžiūrėti, tačiau jos puikiai supranta auklę, kai ši sužiopčioja „viršun“. Ji ima kopti pirmoji, kad jos pamatytų, už ko galima įsikibti, kur kyšo plytos, ant kurių patogu pastatyti kojas. Tada lipa Kler. Samanta stebi, kaip sesers kojos kyla it dūmai su vis dar neužrištu batraiščiu.
– Kler? Samanta? Po velnių, gąsdinate mane. Kur jūs?
Specialistas stovi prie pat pravirų durų.
– Samanta? Man, rodos, kažkas įkando. Manau, kad man įkando prakeikta gyvatė.
Samanta sudvejoja tik akimirką. O tada ima kilti vaikų kambario kaminu aukštyn, aukštyn, aukštyn.
Versta iš: Kelly Link. STRANGER THINGS HAPPEN. Easthampton: Small Beer Press, 2001.
Bruno Schulz. Kometa
2021 m. Nr. 7
Iš lenkų k. vertė Rimvydas Strielkūnas
Bruno Schulzo (1892–1942) „Kometa“ periodinėje spaudoje pasirodė 1938 m., jau išėjus abiem jo apsakymų rinkiniams „Cinamoninės krautuvės“ (1933) ir „Klepsidros sanatorija“ (1937). Tai vienas iš keturių išlikusių rašytojo grožinių kūrinių, kurie nepateko į knygas. Tačiau daugelį jo veikėjų galime rasti ir kituose apsakymuose, o B. Schulzo kūrybos ir gyvenimo tyrinėtojas Jerzis Ficowskis išsiaiškino, kad nemažai jų iš tiesų gyveno autoriaus gimtajame Drohobyče, kad ir, pavyzdžiui, pamišėlė Tluja, minima ir apsakyme „Rugpjūtis“ („Cinamoninės krautuvės“).
Beje, J. Ficowskis pasiūlė B. Schulzo kūrybą vadinti mitologika, kadangi autorius kuria mitą, gerokai nutolusį nuo įprastinio pasaulio suvokimo, bet ne siurrealistiškai alogišką.
1
Šiųmetė žiemos pabaiga buvo paženklinta itin palankios astronominės konjunktūros. Apyaušriu spalvotos kalendoriaus pranašystės sniege pražysdavo raudonai. Sekmadienio ir švenčių liepsnojančio raudonio atspindys krito iki savaitės vidurio, ir tos dienos degė šalta, melaginga, šiaudine ugnimi, apgautos širdys akimirką plakė gyviau, apžavėtos to žadančio raudonio, kuris nieko nežadėjo, tebuvo priešlaikis signalas, spalvota kalendoriaus melagystė, akinančiu cinoberiu nupiešta savaitės pradžioje. Pradėję nuo Trijų karalių, naktis po nakties sėdinėjome prie žvakidėmis ir sidabru žibančio balto stalo, be perstojo dėliodami pasjansą. Valanda po valandos naktis už lango šviesėjo, aplieta glajumi ir spindinti, suvarpyta galybės dygstančių migdolų ir cukrainių. Mėnulis, neišsisemiantis transformatorius1, nepaprastai įsijautęs į vėlyvąsias mėnulines praktikas, eilinį kartą demonstravo savo fazes, vis atviriau ir atviriau, vertėsi visomis preferanso poninėmis kortomis, dubliavosi visomis spalvomis. O dieną dažnai pavirsdavo ant šono, iš anksto pasirengęs, žalvarinis ir nešvytintis, – melancholiškas valetas su ryškiu kryžiumi – ir laukdavo, kol ateis jo eilė. Tuo metu pro jo vienišą profilį per visą žydrynę balta, tylia, plačia virtine slinko avinėliai, vos vos uždengdami jį mirguliuojančiais perlamutriniais žuvų žvynais, į kuriuos pavakary sustingdavo spalvingas dangaus skliautas. Paskui dienos jau versdavosi tuščiai. Viesulas kaukdamas perlėkdavo stogus, iki pat apačios prapūsdavo atvėsusius kaminus, virš miesto keldavo įsivaizduojamus pastolius ir antstatus ir sugriaudavo tas griausmingas ore kybančias konstrukcijas bildant gegnėms ir sijoms. Retkarčiais tolimame priemiestyje kildavo gaisras. Kaminkrėčiai apibėgdavo miestą stogais ir galerijomis po perplėštu vario žalumos dangumi. Lipdami nuo fasado ant fasado, palei iškyšulius ir miesto vėliavėles, iš aukštumų perspektyvos regėdavo sapną, kad viesulas akimirkai atveria stogų dangčius virš merginų alkovų ir tuoj pat juos užtrenkia virš didžiulės audringos miesto knygos – stulbinančios daugybės dienų ir naktų lektūros. Paskui vėjai pavargo ir nurimo. Krautuvės lange pardavėjai iškabino pavasarinius audinius, ir nuo lengvų vilnos tonų atmosfera tuoj pat sušvelnėjo – nusidažė levandos spalva, sužydėjo blankia razeta. Sniegas sukiužo, susiraitė kūdikio garbanėlėmis, sausai susigėrė į orą, susiurbtas kobaltinio dvelksmo, įtrauktas atgal neaprėpiamo įgaubto dangaus be saulės ir be debesų. Kur ne kur butuose jau sužydo oleandrai, vėrėsi langai ir, žydrai dienai apatiškai nugrimzdus į savo mintis, kambarius užpildė paikas žvirblių čirškimas. Audringoms peštynėms virš švarių aikščių klaikiai spiegdami sulėkdavo kikiliai, sniegenos ir zylės, ir išsisklaidydavo į visas puses nušluoti gūsio, ištikšdavo, išnykdavo tuščioje žydrynėje. Akimirką iš jų likdavo spalvoti šlakeliai – sauja aklai į šviesią erdvę mestų konfeti – ir ištirpdavo neutraliame akies dugno mėlyje.
Pavasario sezonas prasidėjo neįprastai anksti. Advokatų referentai spiralėmis užriestais ūsiukais, aukštomis standžiomis apykaklėmis rodė elegancijos bei skoningumo pavyzdį. Vėtros tarsi potvynio išplautomis dienomis, kai viesulas triukšmingai daužėsi virš miesto, jie, atsirėmę nugaromis į vėją, besiplaikstant skvernams, iš tolo keldavo spalvotus katiliukus pažįstamoms damoms ir nusukdavo paslaugumo ir takto kupinus žvilgsnius, kad jų simpatija netaptų apkalbų objektu. Damos akimirkai prarasdavo pagrindą po kojomis, aiktelėdavo išsigandusios, apiplaktos suknių vėl atgaudavo pusiausvyrą ir į pasisveikinimą atsakydavo šypsena.
Po vidudienio, būdavo, vėjas nutildavo, Adelė prieangyje šveisdavo didelius varinius, nuo jos prisilietimo metališkai džerškančius puodus. Dangus virš malksninių stogų stovėjo sustingęs, uždusęs, išvagotas dangiškų kelių. Iš parduotuvės su kažin kokia užduotimi atsiųsti pardavėjai ilgai prastovėdavo šalia jos prie virtuvės slenksčio, atsirėmę į prieangio baliustradą, nuo kasdienio vėjo apgirtę, nuo kurtinančio žvirblių čirškesio chaotiškomis mintimis. Iš tolybių gūsis atnešdavo paklydusį rylos refreną. Nesigirdėdavo tylių jų žodžių, tariamų pusbalsiu tarsi nenorom – nekalta veido išraiška – ir iš tiesų skirtų Adelei pakirkinti. Palietus jautrią vietą, ji reaguodavo audringai, koneveikdavo juos aistringai, nepaprastai karščiuodamasi, o jos veidas, pilkas ir drumstas nuo pavasarinių svajų, nukaisdavo rūstybės ir smagybės raudoniu. Jie šventeiviškai nuleisdavo akis kupini piktdžiugos, kad pavyko išvesti ją iš pusiausvyros.
Slinko dienos ir popietės, virš stebimo iš mūsų priemenės aukštumų miesto, virš blausiai tų pilkų savaičių nušviesto stogų ir namų labirinto plaukė padriki kasdieniai įvykiai. Alavuotojai garsiai skelbė apie savo paslaugas, retkarčiais iš toli atsklidęs galingas Šliomos čiaudulys ironiškai išreikšdavo po miestą išsibarsčiusio klegesio esmę; kažkurioje atokioje aikštėje vaikėzų dygių žodžių į neviltį įstumta pamišėlė Tluja pradėdavo šokti savo laukinę sarabandą, minios džiaugsmui aukštai pakeldama sijoną. Vėjo gūsis užglostydavo, užlygindavo šiuos pliūpsnius, išsklaidydavo į monotonišką, pilką šurmulį ir tolygiai paskleisdavo virš malksninių stogų jūros pieniškame, padūmavusiame popietės ore. Adelė, atsirėmusi į prieangio baliustradą, palinkusi virš miesto tolumoje kunkuliuojančio triukšmo, iš jo išgaudydavo visus garsesnius akcentus, šypsodamasi tuos pasimetusius skiemenis sudėliodavo stengdamasi juos sujungti, įskaityti kokią nors tos didelės pilkos, kylančios ir besileidžiančios dienos monotonijos prasmę.
Epocha buvo paženklinta mechanikos ir elektros. Begales išradimų pasauliui iš po savo sparnų žėrė žmogaus genijus. Miestiečių namuose atsirado rinkiniai cigarams su elektriniu žiebtuvėliu. Reikėjo pasukti kontaktą, ir elektrinių kibirkščių spiečius uždegdavo benzinu įmirkusią dagtį. Tai žadino negirdėtas viltis. Kiniškos pagodos formos muzikinė dėžutė, prisukta raktu, tuoj pat imdavo groti miniatiūrinį rondo, judėdama ratu kaip karuselė. Sukdamiesi varpeliai treliavo, durelių sąvaros atsilapodavo, parodydamos rylos vidurius, tabakinės trioletą. Visuose namuose įrengti elektriniai skambučiai. Namų gyvenimas buvo paženklintas galvanizmo. Izoliuoto laido ritė tapo laiko simboliu. Salonuose elegantiški jaunuoliai demonstravo Galvanio reiškinį ir sulaukdavo damų švytinčių žvilgsnių. Elektrinis konduktorius atverdavo kelią į moterų širdis. Dienos didvyriai po pavykusio eksperimento siuntė oro bučinius skambant saloniniams aplodismentams.
Netrukus miestas jau knibždėte knibždėjo įvairių dydžių ir formų velocipedais. Įpareigojo filosofinis požiūris į pasaulį. Kiekvienas, pripažinęs progreso idėją, padarydavo išvadas ir sėsdavo ant velocipedo. Pirmieji buvo, suprantama, advokatų referentai, tas naujų idėjų avangardas užriestais ūsiukais ir spalvotais katiliukais, mūsų jaunimo viltis ir žiedas. Išsklaidydami triukšmingus žioplius, įvažiuodavo į minią didžiuliais dviračiais, triračiais, tvyksčiodami vieliniais stipinais. Į platų vairą įrėmę rankas, nuo aukšto balnelio manevravo didžiulį ratlankį, besibraunantį per besilinksminančią prastuomenę nelygia, vingria linija. Kai kuriuos jų apsėsdavo apaštališkumas. Atsistoję ant girgždančių pedalų tarsi į balnakilpes, iš aukštybių liaudžiai pranašavo naują, džiaugsmingą žmonijos erą – išganymą per dviratį… Ir riedėdavo toliau, lydimi publikos plojimų, lankstydamiesi į visas puses.
Bet vis dėlto kažin kas šiuos šaunius, šlovingus pasivažinėjimus liūdnai kompromituodavo, kažin koks skaudus, nemalonus disonansas, sudarkydavęs juos triumfo viršūnėje ir nuritindavęs iki parodijos. Pakibę kaip vorai ant tinkliško aparato, išsižergę ant pedalų kaip didelės šokinėjančios varlės, antiškai krypuodami tarp laisvai riedančių ratų, patys turėjo tai jausti. Tik žingsnis juos skyrė nuo pajuokos, ir jie desperatiškai jį žengdavo palinkdami virš vairo ir padvigubindami važiavimo greitį – treniruotas, įmantriai susiraitęs, į kuprą susimetęs kamuolys. Negi keista? Žmogus, pasitelkęs neleistiną sąmojį, įsibraudavo į negirdėtų, per pigiai, net ne už savikainą, beveik už dyką įsigytų nuolaidų sritį, ir šią indėlio ir efekto disproporciją, šį akivaizdų gamtos apgaudinėjimą, šį pernelyg pelningą genialų triuką išlygindavo autoparodija. Todėl tie apverktini nugalėtojai, savo genialumo kankiniai važiavo lydimi gaivališkų juoko pliūpsnių – tokia stipri buvo technikos stebuklų komiškumo galia.
Kai mano brolis pirmą kartą iš mokyklos parsinešė elektromagnetą, kai apimti vidinio virpulio visi prisilietėme prie slapta vibruojančio gyvenimo, vykstančio elektros grandinėje, tėvas šypsojosi iš aukšto. Jo galvoje brendo toliasiekė mintis, jis susikaupė ir uždarė seniai kilusių įtarimų grandinę. Kodėl tėvas pats sau šypsojosi, kodėl jis užvertė sudrėkusias akis, tarsi pašaipiai mėgdžiotų pamaldumą? Kas gali atsakyti? Ar jis stulbinančiose paslaptingos jėgos apraiškose įžvelgė pigų triuką, eilinę intrigą, neslepiamą machinaciją? Nuo tos akimirkos datuojamas tėvo grįžimas prie laboratorinių bandymų.
Tėvo laboratorija buvo paprasta: keli vielos gabalai, susukti į rites, pora rūgšties indų, cinkas, švinas ir anglis – tai sudarė visą įstabaus ezoteriko dirbtuvę. „Materija, – sakydavo droviai nudurdamas akis, drauge slopindamas prunkštimą, – materija, mieli ponai…“ Nebaigdavo sakinio, duodavo suprasti, kad aptiko pigaus pokšto pėdsakus, kad mes visi, čia sėdintys, esame įkišti į maišą. Nuleidęs akis tėvas tyliai kikendavo iš šito praamžių fetišo. „Panta rei“, – šaukdavo ir rankų judesiais vaizduodavo amžiną substancijos apytaką. Nuo seno troško sutelkti joje besisukančias paslaptingas jėgas, suskystinti jos standumą, skynė jai kelius į visuotinį skvarbumą, į transfuziją, į visuotinę cirkuliaciją, būdingą vien tik jos prigimčiai. „Principium individuationis – niekai“, – sakydavo, taip išreikšdamas begalinę panieką šiam pamatiniam žmonijos principui. Mesteldavo tai tarp kitko, bėgdamas palei laidą, prisimerkdavo ir delikačiai pačiupinėdavo įvairias grandinės vietas, bandydamas pajusti menkiausią potencialų skirtumą. Padarydavo įrantą laide, pasilenkdavo įsiklausydamas, ir jau būdavo dešimčia žingsnių toliau, kad pakartotų tuos pačius veiksmus kitoje grandinės vietoje. Atrodydavo, kad turi dešimt rankų ir dvidešimt juslių. Jo padalintas dėmesys dirbo šimte vietų vienu metu. Nebuvo nė vieno erdvės taško, kuris nebūtų sukėlęs jam įtarimo. Pasilenkdavo, durdavo į laidą kuriame nors grandinės taške ir staigiu šuoliu tarsi katinas puldavo už nugaros nužiūrėtą vietą, prašovęs susigėsdavo. „Atsiprašau, – sakydavo tuoj pat kreipdamasis į apstulbusį, jo manipuliacijas stebintį žiūrovą, – atsiprašau, man dabar rūpi būtent ši erdvės dalis, kurią užima jūsų esybė, ar nenorėtumėte minutėlei persikelti kitur?“ Ir paskubomis atlikdavo savo akimirksniškus matavimus, mikliai ir nuosekliai kaip kanarėlė, trūkčiodamas tiksliai pagal atitinkamų nervų traukulius.
Rūgščių tirpaluose panardinti metalai, sūrūs, rūgščioje vonioje pasidengiantys patina, tamsoje imdavo gaminti elektrą. Atsibudę iš numirėliško sąstingio, monotoniškai niūniuodavo, metališkai dainuodavo, intramolekuliškai švytėdavo tų gedulingų vėlyvų dienų nenuilstančioje prietemoje. Nematomi krūviai susikaupdavo ties poliais ir juos palikdavo nuslinkdami į sūkuriuojančią tamsą. Vos juntamas niežulys, aklų srovių knibždėlynas kirbėjo po poliarizuotą erdvę koncentrinėmis jėgų linijomis, magnetinio lauko ratais ir spiralėmis. Tai vienur, tai kitur miegūsti aparatai siųsdavo signalą, atsakydavo patys sau vėluodami, po laiko, beviltiškai lakoniškai, brūkšnys, taškas, per kurtaus letargo pauzes. Tėvas stovėdavo tarp tų klajojančių srovių karčiai šypsodamasis, sukrėstas tos mikčiojančios artikuliacijos, kartą ir visiems laikams sujungtos beviltiškos, luošais pusskiemeniais monotoniškai signalizuojančios iš neišvaduotų gelmių nesėkmės.
Šiais bandymais tėvas pasiekė stulbinamų rezultatų. Pavyzdžiui, įrodė, kad elektrinis skambutis, veikiantis vadinamojo Neefo plaktuko principu, yra paprasčiausia mistifikacija. Ne žmogus įsilaužė į gamtos laboratoriją, o gamta jį įtraukė į savo machinacijas, jo eksperimentais siekdama asmeninių nežinia kur nuvesiančių tikslų. Mano tėvas pietaudamas į sriubą panardinto šaukšto kotu paliesdavo didžiojo piršto nagą, ir lempoje pasigirsdavo Neefo skambučio traškesys. Visa aparatūra tebuvo nereikalingas pretekstas, nepriklausė esmei, Neefo skambutis tebuvo vieta, kurioje kaupiasi tam tikri substancijos impulsai, ieškantys savojo kelio per žmogaus išmonę. Gamta norėdavo ir padarydavo, o žmogus svyravo kaip rodyklė, kaip audimo staklių šaudyklė, pagal gamtos valią šaudanti tai vienur, tai kitur. Jis pats tebuvo Neefo plaktuko komponentas, dalis.
Kažkas mestelėjo žodį „mesmerizmas“, ir tėvas jį tuoj pasigavo. Jo teorijos ratas užsidarė, rado paskutinę savo grandį. Anot šios teorijos, žmogus – tik tarpinė stotis, laikinas mesmerizmo srovių mazgas, susipinantis vienur ar kitur amžinosios materijos gelmėse. Visi jo šlovingi išradimai tebuvo pinklės, į kurias jį įviliodavo gamta, nežinomybės spąstai. Tėvo eksperimentai ėmė įgauti magijos ir kerų pobūdį, žongliravimo parodijos prieskonį. Nepasakosiu apie įvairius eksperimentus su balandžiais, kai manipuliuodamas lazdele išmanipuliuodavo du, tris, dešimt, kad paskui palengva, nepaprastai stengdamasis, įmanipuliuotų juos atgal į lazdelę. Nusikeldavo skrybėlę, ir jie išskrisdavo vienas paskui kitą plazdėdami, į realybę grįždavo ankstesnė jų kiekybė, nutūpdavo stalą banguojančiu, judriu, burkuojančiu pulkeliu. Kartais jis netikėtai nutraukdavo eksperimentą, stovėdavo neapsisprendęs primerktomis akimis, po minutėlės smulkiais žingsneliais išbėgdavo į prieangį ir įkišdavo galvą į kamino angą. Ten buvo tamsu, nebylu nuo suodžių ir palaiminga nelyginant pačioje nebūties šerdyje, šiltos srovės klaidžiojo aukštyn žemyn. Tėvas užsimerkdavo ir taip kurį laiką stovėdavo šiltoje, juodoje nebūtyje. Visi jusdavome, kad šis incidentas nebepriklauso esmei, kad jis kažin kaip išėjo į užkulisius, ir prieš tokį šalutinį, visiškai kitokio pobūdžio faktą užmerkdavome akis.
Mano tėvas savo repertuare turėjo tikrai slegiančių, į gryną melancholiją gramzdinančių burtų. Mūsų valgomajame stovėjo kėdės aukštomis gražiomis drožtinėmis atkaltėmis. Ant jų buvo kažin kokios realistinės lapų ir gėlių girliandos, bet pakako tėvui spragtelėti pirštais, ir jų raižinys staiga įgavo nepaprastai juokingą – nežinia kodėl – fizionomiją, besimainančią ir suokalbiškai merkiančią akį, ir tai atrodė nepaprastai gėdinga, beveik neįmanoma iškęsti, kol mirksėjimas įgavo aiškų, nepaneigiamą pavidalą, o vienas kitas iš ten esančiųjų šūktelėjo: „Teta Vanda, kaip Dievą myliu, teta Vanda!“ Damos net spygtelėjo, nes ten buvo teta Vanda, kaip gyva, ne – iš tiesų besisvečiuojanti, iš tiesų sėdinti ir dėstanti savo begalinius samprotavimus, niekam neleisdama išsižioti. Tėvo stebuklai išsisklaidydavo patys, nes ten būdavo visai ne kokia nors šmėkla, ten buvo tikrų tikriausia, paprastų paprasčiausia ir banalių banaliausia teta Vanda, kuri neleido nė pagalvoti apie kokį nors stebuklą.
Prieš pereinant prie kitų tos įsimintinos žiemos įvykių, dera dar trumpai užsiminti apie vieną incidentą, kuris mūsų šeimos kronikoje iš gėdos visad užtušuojamas. Kas nutiko dėdei Edvardui? Tuomet jis atvyko pas mus pasisvečiuoti, nieko nenujausdamas, trykštantis sveikata ir verslumu, žmoną ir dukrelę palikęs provincijoje ilgesingai laukti jo grįžtant, – atvyko geriausios nuotaikos, kad šiek tiek prasiblaškytų, papramogautų toliau nuo šeimos. Ir kas nutiko? Tėvo eksperimentai pavergė jo širdį. Po pirmųjų triukų iškart atsistojo, nusivilko paltą ir visiškai atsidavė tėvo žinion. Besąlygiškai! Šį žodį ištarė atkakliai žvelgdamas tėvui į akis ir stipriai spausdamas jo delną. Mano tėvas suprato. Patikrino, ar dėdė neturi tradicinių išankstinių nuostatų dėl principium individuationis. Įsitikino, kad neturi, jokių, visiškai jokių. Dėdė buvo liberalus ir neprietaringas. Turėjo vienintelę aistrą – tarnauti mokslui.
Iš pradžių tėvas jam dar paliko truputį laisvės. Ruošėsi pagrindiniam eksperimentui. Dėdė Edvardas naudojosi savo laisve dairydamasis po miestą. Nusipirko įspūdingo dydžio velocipedą ir ant jo milžiniško rato važinėjo aplink turgų, iš savo balnelio aukštybių dirsčiodamas į antro aukšto langus. Pravažiuodamas pro mūsų namą, languose stovinčioms damoms elegantiškai nukeldavo skrybėlę. Jis nešiojo spirališkai susuktus ūsus ir smailą barzdelę. Vis dėlto netrukus suprato, kad velocipedas neatskleis jam didesnių mechanikos paslapčių, kad šis genialus aparatas negali nuolat kelti metafizinio virpulio. Ir tuomet prasidėjo eksperimentai, kuriems dėdės išankstinių nuostatų dėl principium individuationis neturėjimas pasirodė esąs toks reikalingas. Dėdė Edvardas visai neprieštaravo, kad mokslo labui būtų fiziškai redukuotas iki pliko Neefo plaktuko principo. Nesigailėdamas sutiko su laipsniška visų savybių redukcija, kad apsinuogintų giliausia jo esybė, identiška, kaip juto nuo seno, minėtam principui.
Užsirakinęs savo kabinete tėvas pradėjo laipsnišką painios dėdės Edvardo esybės narstymą, per dienas ir naktis išsitęsusią sekinančią psichoanalizę. Ant kabineto stalo daugėjo išskaidytų jo asmenybės kompleksų. Iš pradžių dėdė dar valgydavo su mumis, stipriai redukuotas mėgino dalyvauti mūsų pokalbiuose, pasivėžino dar sykį velocipedu. Paskui viso to atsisakė matydamas save vis labiau ir labiau išardytą. Ėmė justi savotišką gėdą, būdingą tokiai stadijai, kurią buvo pasiekęs. Vengė žmonių. Tuo metu tėvas artėjo prie trokštamo tikslo. Redukavo jį iki būtino minimumo, vieną po kito pašalinęs viską, kas nereikalinga. Pastatė jį aukštai laiptinės nišoje, sujungęs jo dalis Leclanché elemento principu. Siena toje vietoje buvo apipelijusi, apaugusi balsvais grybų raštais. Tėvas be skrupulų naudojosi dėdės entuziazmo kapitalu, jo giją tiesė per visą prieangio ir kairiojo fligelio ilgį. Stumdamas kopėčias koridoriaus prieblandoje palei sieną, į ją kalė mažas vinutes per visą dabartinio jo gyvenimo kelią. Šios padūmavusios gelsvos popietės buvo beveik tamsios. Tėvas uždegta žvakele iš arti pasišviesdavo sutrūnijusią sieną sprindis po sprindžio. Sklando kalbos, kad paskutinę akimirką dėdė Edvardas, iki tol buvęs toks didvyriškai santūrus, vis dėlto neišlaikė. Netgi pasakojama, kad įvyko audringas, nors pavėluotas išsišokimas, kone užbaigto darbo vos nepavertęs niekais. Tačiau instaliacija pagaliau buvo baigta, ir dėdė Edvardas, visą gyvenimą nugyvenęs kaip pavyzdingas vyras, tėvas ir verslo žmogus, ir atlikdamas paskutinį savo vaidmenį galų gale pasidavė būtinajam reikalingumui.
Dėdė funkcionavo puikiai. Nebuvo atvejų, kad nepaklustų. Išsinarpliojęs iš savo painių komplikacijų, į kurias anksčiau daugsyk įpuldavo ir įsiveldavo, pagaliau atrado skaidrų vieningą linijinį principą, kurio dabar turėjo tvirtai laikytis. Savo sunkiai administruojamo įvairiopumo kaina dabar įgijo paprastą, neproblemišką nemirtingumą. Ar buvo laimingas? Bergždžias reikalas to klausti. Šis klausimas prasmingas kalbant vien apie esybes, kuriose glūdi alternatyvų ir galimybių turtai, dėl ko aktualioji tikrovė gali priešpriešintis pusiau realioms galimybėms ir jose atsispindėti. Bet dėdė Edvardas neturėjo alternatyvų, priešprieša laimingas–nelaimingas jam neegzistavo, kadangi buvo nuo galvos iki užupenčio identiškas sau. Negalėjai nejausti pagarbos, matydamas jį taip nepriekaištingai, taip tiksliai funkcionuojantį. Netgi jo žmona, teta Teresa, po kurio laiko atvykusi ieškoti savo vyro, negalėjo kas akimirką nespaudinėti mygtuko, kad išgirstų tą skambų, rėksmingą balsą, atpažindama senąjį jo balso timbre, kai būdavo susierzinęs. Kalbant apie dukrelę Edzę, galima sakyti, kad ją sužavėjo tėvo karjera. Vėliau, žinoma, ėmėsi man savotiškai keršyti už mano tėvo darbus, bet tai jau kita istorija.
2
Slinko dienos, popietės ilgėjo. Nebuvo kur jų kišti. Dar neapdoroto, dar bergždžio ir nepanaudojamo laiko perviršis ilgino vakarus tuščiomis sutemomis. Adelė, anksti sumazgojusi indus ir sutvarkiusi virtuvę, priemenėje stovėjo be jėgų ir apatiškai žvelgė į raustantį vakaro tolį. Jos gražiosios akys, kitą kartą labai iškalbingos, išvirto nuo abejingo mąstymo – išsprogusios, didelės ir blizgančios. Jos veido oda, žiemos pabaigoje tapusi blausi ir pilka nuo virtuvės tvaiko, dabar jaunėjo veikiama augančio kvadra po kvadros mėnulio pavasarinės gravitacijos, įgaudama pieniškų atspindžių, opalinių atspalvių, emalinio blizgesio. Dabar ji triumfavo prieš pardavėjus, kurie nuo jos tamsių žvilgsnių prarado savikliovą, iškrito iš daug mačiusių užeigų ir lupanarų lankytojų vaidmens ir, sukrėsti jos naujojo grožio, ieškojo kito kelio suartėti, naujų santykių labui pasirengę nuolaidžiauti, pripažinti parankius faktus.
Tėvo eksperimentai, nepaisant visų lūkesčių, nepadarė perversmo kasdieniame gyvenime. Mesmerizmo įskiepis į šiuolaikinės fizikos kūną nebuvo vaisingas. Nepasakyčiau, kad tėvo atradimuose nebuvo nė kruopelės teisybės. Bet tiesa neužtikrina idėjos sėkmės. Mūsų metafizinis alkis yra ribotas ir greitai pasotinamas. Kai į mus visus, į jo sekėjų ir adeptų gretas, ėmė brautis priešiškumas ir suirutė, tėvas kaip tik stovėjo ant naujų stulbinamų atradimų slenksčio. Mūsų prigimtis maištavo prieš fundamentalių dėsnių sumenkinimą, mums pakako stebuklų, troškome grįžti prie senosios, nepaprastai patikimos ir solidžios amžinųjų taisyklių prozos. Ir tėvas tai suprato. Suprato, kad nuėjo per toli, ir sustabdė savo idėjų polėkį. Elegantiškų adepčių ir adeptų riestais ūsais ratas diena po dienos tirpo. Tėvas, norėdamas garbingai pasitraukti, kaip tik rengėsi paskelbti paskutinę, baigiamąją viešą paskaitą, kai staiga nauji įvykiai visų dėmesį pakreipė labai netikėta linkme.
Vieną dieną mano brolis, grįžęs iš mokyklos, parsinešė neįtikimą, bet vis dėlto tikrą žinią apie artėjančią pasaulio pabaigą. Liepėme pakartoti manydami, kad nenugirdome. Bet ne. Būtent taip skambėjo toji neįtikėtina, toji visais atžvilgiais nesuprantama žinia. Taip, toks kaip stovi, nepasirengęs ir neužsibaigęs, esantis atsitiktiniame laiko ir erdvės taške, neatsiskaitęs, nenubėgęs iki jokio finišo, kažin kaip vidury sakinio, be taško ir šauktuko, be Dievo teismo ir rūstybės – kažin kaip draugiškai sugyvenantis, lojalus, besilaikantis dvišalės sutarties ir abipusiai pripažintų sąlygų – pasaulis turėjo nueiti šuniui ant uodegos, tiesiai ir negrįžtamai. Ne, nebuvo tai eschatologinis, nuo senų senovės pranašų spėtas, dieviškosios komedijos paskutinis aktas, tragiškas finalas. Ne, tai veikiau buvo dviratinis-cirkinis, oplia-burtininkiškas, nepriekaištingai fokusiškas pokusiškas ir pamokančiai eksperimentinis pasaulio galas – skambant visų progreso dvasių ovacijoms. Neatsirado beveik nė vieno, kuris iš karto nebūtų juo įtikėjęs. Siaubo apimtieji ir protestuojantieji tučtuojau pradėjo klykti. Kodėl jie nesuvokė, kad tai nematyta galimybė, pats progresiškiausias, laisvamaniškiausias, neatsiliekantis nuo laiko, paprasčiausiai šlovingas ir Aukščiausiajai Išminčiai teikiantis šlovę pasaulio galas? Aistringai įtikinėta, piešta ad oculos išplėštuose iš bloknoto lapuose, nenuginčijamai demonstruota, oponentus ir skeptikus trinta į dulkes. Iliustruotuose žurnaluose pasirodė piešiniai per visą puslapį, spėjami katastrofos paveikslai, jos įspūdingos inscenizacijos. Ten vaizduoti žmonių pilni miestai, apimti naktinės panikos po šviesos signalų ir fenomenų nutviekstu dangumi. Jau jutome stebinamą poveikį to tolimo bolido, kurio paraboliška, nuolat nusitaikiusi į Žemės rutulį viršūnė kabėjo danguje sustingusi skrydyje, artėdama tiek ir tiek mylių per sekundę greičiu. Kaip cirko farse į orą skrido skrybėlaitės ir katiliukai, plaukai stojosi piestu, patys skleidėsi skėčiai, o plikės apsinuogindavo nusimesdamos perukus – po juodu didžiuliu dangumi, žybsinčiu vienalaikiu visų žvaigždžių aliarmu.
Kažin kas šventiška įsiliejo į mūsų gyvenimą, kažin koks entuziazmas ir uolumas, kažin koks svarbumas ir iškilmingumas atsirado mūsų judesiuose, mūsų krūtines išplėtė kosminis įkvėpimas. Žemės rutulys naktimis kunkuliavo šventiniu klegesiu, solidaria tūkstantine ekstaze. Naktys tapo juodos ir didžiulės. Žvaigždžių ūkai aplink Žemę tirštėjo nesuskaitomais spiečiais. Juodose planetinėse erdvėse tie spiečiai buvo įvairiai išsidėstę, nuo prarajos iki prarajos juos dengė meteorų dulkės. Paklydę begalinėje erdvėje beveik netekome Žemės po kojomis, dezorientuoti, nebeskiriantys krypčių kybojome nelyginant antipodai žemyn galva virš apversto horizonto ir klaidžiojome žvaigždžių spiečiais, paseilintu pirštu vedžiodami šviesmečių šviesmečius nuo žvaigždės prie žvaigždės. Taip klaidžiojome per dangų nusidriekusia netvarkinga vora, išsisklaidėme į visas puses nesibaigiančiomis nakties pakopomis – apleisto rutulio emigrantai, plėšikaujantys nesuskaitomuose žvaigždžių skruzdėlynuose. Atsivėrė paskutiniai užtvarai ir dviratininkai įvažiavo į juodą žvaigždžių erdvę, piestu pastatę savo velocipedus, nejudėdami skriejo planetine tuštuma, atveriančia vis naujus žvaigždynus. Taip skrisdami uždara trajektorija, tiesė bemiegės kosmologijos kelius ir takus, bet iš tiesų buvo pasinėrę į planetinį letargą, juodi lyg suodžiai, tarsi būtų įkišę galvas į kamino angą, visų šių aklų skrydžių galutinį tašką ir tikslą.
Po trumpos, netvarkingos, pusiau pramiegotos dienos vėrėsi naktis tarsi didžiulė dūzgianti tėvynė. Minios pasipylė į gatves, pabiro į aikštes, vieni kitiems per galvas, tarsi būtų atmuštos statinės ikrų, riedančių spindinčių šratų srove, plaukiančių upėmis per naktį, juodą it degutas ir kupiną žvaigždžių triukšmo. Laiptai lūžo nuo tūkstančių svorio, visuose languose dygo nevilties apimtos figūrėlės, žmonės-degtukai ant kojūkų peržengdavo palanges lunatiškai užsidegę, sudarė nelyginant skruzdės gyvą grandinę, judančias sangrūdas ir kolonas – vienas ant kito pečių – nuo langų nutekančias į aikščių platformas, šviesias nuo deguto statinių blizgesio.
Prašau atleisti, jeigu aprašydamas šias didžiulių grūsčių ir sąmyšio scenas persūdau nevalingai sekdamas žmonių giminės nelaimių ir katastrofų didžiosios knygos ofortais. Vis dėlto jos veda į vieną pirmavaizdį, ir šis megalomaniškas persūdymas, didžiulis šių scenų patosas rodo, kad išmušėme amžinosios prisiminimų statinės, kažin kokios pirmapradės mito statinės dugną ir įsilaužėme į ikižmogiškąją naktį, pritvinkusią murmančio gaivalo, burbuliuojančios anamnezės, ir nebegalime sulaikyti kilusio potvynio. Ak, tos žuvingos, gaudžiančios naktys, įžuvintos žvaigždėmis ir spindinčios žvynais, ak, tie guotai žiomenų, be atvangos mažais gurkšneliais, nepasotinamais maukais ryjančių visas pakilusias tų juodų, liūtingų naktų sroves! Į kokius mirtinus bučius, į kokius niekingus tinklus traukė tos tūkstantįsyk pasidauginusios tamsios kartos?
O, tų dienų dangūs, išmarginti šviesos signalų ir meteorų, nukloti astronomų skaičiavimais, tūkstantįsyk perskaičiuoti, sunumeruoti, pažymėti algebros vandens ženklais. Mėlynais nuo tų naktų šlovės veidais klajojome po tolimų saulių sprogimais pulsuojantį dangų sideriškai nušvisdami – žmonių spiečius, plačia arterija plaukiantis per visą dangų nulieto via lactea sekluma, žmonių srovė, virš kurios lėkė dviratininkai su savo voriškais aparatais. O, žvaigždėta nakties arena, iki tolimiausių pakraščių išbraižyta evoliucijų, spiralių, tų elastingų važiavimų arkanų ir kilpų cikloidėmis ir epicikloidėmis, su įkvėpimu atliktomis per dangaus įstrižaines, pranykstantys vieliniai stipinai, abejingai dingstantys žėrintys ratlankiai, jau nuogi, jau tik ant grynosios dviratinės idėjos pasiekiantys spindulingą finišą! Tomis dienomis datuojama nauja konsteliacija, tryliktas į Zodiako gretas visiems laikams priimtas žvaigždynas, nuo tada spindintis mūsų naktų danguje – Dviratininkas.
Tomis naktimis visu platumu atverti butai stipriai dūmijančių lempų šviesoje stovėjo tušti. Į naktį išsprūdusios langų užuolaidėlės bangavo, ir anfilados buvo košiamos nuolatinio, visur traukiančio skersvėjo, kuris jas pervėrė kiaurai vienu nenuilstamu galingu signalu. Tai dėdė Edvardas aliarmavo. Taip, pagaliau neteko kantrybės, nutraukė visus pančius, pamynė kategorinį imperatyvą, ištrūko iš savo aukštos moralės režimo ir aliarmavo. Skubiai buvo užčiauptas virtuviniais skudurais ant ilgos karties, stengiantis neleisti įvykti galingam sprogimui. Bet net taip užkimšta burna siautėjo tarsi laukinis, tarškėjo nesąmoningai, tarškėjo nesivaldydamas, jam jau buvo vienas ir tas pats, ir gyvybė iš jo slydo su šiuo tarškėjimu, jis beviltiškai kraujavo visų akyse mirtinai įniršęs.
Retkarčiais kas nors trumpam užsukdavo į tuščius, to galingo signalo pervertus kambarius, tarp aukšta liepsna degančių lempų pabėgėdavo ant pirštų galų porą žingsnių nuo slenksčio ir dvejodamas sustodavo, tarytum kažko ieškotų. Veidrodžiai, netarę nė žodžio, pasigriebdavo jį į savo permatomą gilumą, slapta pasidalindavo tarpusavyje. Dėdė Edvardas griausmingai rėkalojo per visus tuos šviesius, tuščius kambarius, ir vienišas žvaigždžių dezertyras nešvaria sąžine, tarsi atėjęs nedorai pasielgti, apkurtintas aliarmo traukėsi patyliukais iš kambario, slinko durų link, lydimas jautrių veidrodžių, kurie jį praleido pro savo spindinčius špalerius, o į jų gilumą ant pirštų galų skirtingomis kryptimis išsilakstė spiečius išgąsdintų, pirštą prie lūpų prispaudusių antrininkų.
Vėl virš mūsų vėrėsi dangus ir žvaigždžių dulkėmis nusėtos jo bekraštybės. Naktis po nakties ankstyvą valandą danguje pasirodydavo tas lemties bolidas, skersai pakrypęs, pakibęs ties savo parabolės viršūne, nejudamai nusitaikęs į Žemę, be pasekmių suryjantis tiek ir tiek tūkstančių mylių per sekundę. Visų žvilgsniai krypo į jį, o jis, metališkai žvilgantis, apvalainos formos, kiek šviesesniu ištinusiu branduoliu, kasdien matematiškai tiksliai atliko jam priskirtą darbą. Nieku gyvu negalėjome patikėti, kad šis mažas kirminėlis, nekaltai spindintis tarp nesuskaičiuojamų žvaigždžių spiečių, – tai Baltazaro ugninis pirštas, dangaus plokštėje piešiantis mūsų planetos pragaištį. Bet kiekvienas vaikas mintinai mokėjo tą su daugialypio integralo pypke vaizduojamą lemties formulę, į kurią įstačius rėžius seks neišvengiama mūsų žūtis. Ar dar kas galėjo mus išgelbėti?
Kai didžiąją naktį žioplių minios išsilakstė pranykdamos tarp žvaigždžių blyksnių ir fenomenų, tėvas tykiai lindėjo namie. Jis vienas žinojo slaptą išeitį iš šios aklavietės, kosmologijos užkulisius, ir vogčia šypsojosi. Kol dėdė Edvardas beviltiškai signalizavo užkimštas skudurais, tėvas tyliai įkišo galvą į kamino angą. Ten buvo kurtu ir juoda, nors į akį durk. Dvelkė šiltu oru, suodžiais, užuovėja ir prieglobsčiu. Tėvas patogiai įsitaisė, palaimingai primerkė akis. Į tą juodą namo skafandrą, virš stogo išnirusį į žvaigždėtą naktį, krito menkas žvaigždės spindulėlis ir, lūždamas nelyginant žiūrono lęšyje, kalėsi šviesa ugniavietėje, mezgėsi daigu tamsioje kamino retortoje. Tėvas atsargiai suko mikrometro būgnelį, ir štai iš lėto žiūrono matymo lauke išniro tas lemtingas padaras, šviesus it mėnulis, lęšių priartintas ištiestos rankos atstumu, tarytum kalkakmenio skulptūra reljefinis ir šviečiantis nebylioje planetinės tuštumos juodybėje. Šiek tiek pažeistas skrupulo, nusėtas raupų – gimtasis mėnulio brolis, prapuolęs antrininkas, po tūkstantmečių klajonių grįžtantis į motininę planetą. Tėvas traukė artyn jį savo išpūsta akimi nelyginant šveicariško sūrio ritinį, gausiai skylėtą, blyškiai geltoną, ryškiai apšviestą, padengtą baltais tarytum raupsų šašais. Ant mikrometro būgnelio uždėta ranka ir skaisčiai okuliaro šviesos nutvieksta akimi tėvas vedžiojo šaltą žvilgsnį po kalkakmeninį rutulį, jo paviršiuje matė painų iš vidaus jį sekinančios ligos piešinį, sūrišką ir kirmėlėtą paviršių rausiančio žievėgraužio tipografo vingiuotus kanaliukus. Tėvas krūptelėjo pastebėjęs savo klaidą, ne, ten nebuvo šveicariškas sūris, akivaizdžiausiai ten buvo žmogaus smegenys, sudėtingos struktūros anatominis smegenų preparatas. Tėvas aiškiai matė skilčių ribas, pilkosios masės gumulus. Dar labiau įtempęs žvilgsnį netgi įskaitė painiame pusrutulio žemėlapyje įvairiomis kryptimis išdėstytų užrašų menkutes raideles. Smegenys, rodės, buvo chloroformuotos, giliai įmigusios ir per sapną palaimingai besišypsančios. Gilindamasis į šią šypseną, tėvas per painų paviršiaus piešinį išvydo reiškinio esmę ir pats sau nusišypsojo. Ko tik mums neatskleidžia savas patikimas kaminas, juodas kaip tabokos ragelis! Per pilkos masės gumulus, per smulkią infiltratų granuliaciją tėvas aiškiai pamatė persišviečiančius būdingoje kūliavirsčio padėtyje esančio, kumštukus prie veido laikančio, palaimingai šviesiame amniono vandenyje miegančio embriono kontūrus. Šioje padėtyje jį tėvas ir paliko. Pakilo su palengvėjimu ir uždarė angos vožtuvą.
Iki čia teeisi ir nežengsi toliau. Kaip tai, o kas nutiko pasaulio pabaigai, kur tas nuostabusis finalas po taip puikiai išplėtotos introdukcijos? Nuleistos akys ir šypsena. Ar skaičiavimuose įsipynė klaida, mažytė klaidelė sudedant, spaudos velniukas pasidarbavo perrašant skaičius? Nieko panašaus. Skaičiavimai tikslūs, nė viena klaida neįsipynė į skaičių stulpelius. Tai kas gi nutiko? Tuojau papasakosiu. Bolidas lėkė ryžtingai, dūmė galvotrūkčiais lyg ambicingas žirgas, kad kuo greičiau pasiektų finišą. Sezoninė mada bėgo drauge su juo. Kurį laiką jis skuodė epochos, kuriai suteikė formą ir vardą, priekyje. Paskui šiuodu ryžtingi ristūnai susilygino ir įtempę jėgas šuoliavo lygiagrečiai, mūsų širdys plakė solidariai su jais. Vis dėlto paskui mada po truputį išsiveržė per nosies ilgį, aplenkė nenuilstantį bolidą. Tas milimetras lėmė kometos likimą. Ji jau buvo pasmerkta, kartą ir visiems laikams aplenkta. Mūsų širdys jau bėgo paskui madą, iš lėto paliko nuostabųjį bolidą užpakalyje, abejingai žiūrėjome, kaip jis blanko, mažėjo ir galų gale pasidavęs stovėjo palei horizontą, pasviręs į šoną, jau veltui bandydamas įveikti savo kreivos trajektorijos paskutinį posūkį, tolimas, mėlynas, niekados nebepakenksiantis. Bejėgis iškrito iš varžybų, išseko aktualumo galios, aplenktasis niekam neberūpėjo. Vienas paliktas geso visuotinio abejingumo jūroje.
Prie kasdienių darbų grįžome nuleidę galvas, vienu nusivylimu turtingesni. Paskubomis atsisakyta kosminių perspektyvų, gyvenimas pasuko į įprastas vėžes. Tuo metu neprabusdami į ūsą pūtėme dieną ir naktį, stengėmės atsimiegoti už prarastą laiką. Gulėjome sugriuvę vienas greta kito jau tamsiuose namuose, įveikti nuovargio, savo pačių kvėpavimo nešami bežvaigždžių sapnų uždara trajektorija. Taip plaukdami bangavome – spyglūs pilvai, kobzos ir dūdmaišiai, dainingu knarkimu įveikdami jau užvertų bežvaigždžių naktų bekelę. Dėdė Edvardas nutilo amžiams. Ore dar galėjai pagauti jo aliarmuojančios nevilties atgarsį, bet jis pats jau buvo miręs, gyvybė jį paliko su tuo barškančiu paroksizmu, grandinė nutrūko, bet jis pats netrukdomas lipo nemirtingumo laiptais vis aukščiau ir aukščiau. Tamsiame bute tėvas vienintelis nesudėjo bluosto, tyliai slampinėjo po kambarius, pripildytus dainingo miego. Retkarčiais atverdavo kamino angą ir šypsodamasis pažvelgdavo į tamsią pragarmę, kurioje nežemišku miegu miegojo amžinai besišypsantis Homunkulas, uždarytas į stiklinę ampulę, apsuptas šviesos tarsi neono, iš anksto pasmerktas, išbrauktas, atiduotas saugoti – didžiosios dangaus registratūros archyvinis vienetas.
Versta iš: „Wiadomości Literackie“, 1938 08 21, Nr. 35.
1 Aktorius, pakaitomis vaidinantis kelis vaidmenis, greitai keičiantis išvaizdą ir balsą (vert. past.).
Valerij Briusov. Paskutiniai moters dienoraščio puslapiai
2021 m. Nr. 5–6
Iš rusų k. vertė Gytis Lukšas
Valerijus Briusovas (1873–1924) – rusų literatūros klasikas, vienas iš simbolizmo pradininkų, poetas, prozininkas, dramaturgas, vertėjas, kritikas bei istorikas.
Jo apysaką „Paskutiniai moters dienoraščio puslapiai“ pirmą kartą atspausdino žurnalas „Русская мысль“ 1910 metų 12 numeryje. Kūrinys buvo apkaltintas „amoralumu“, žurnalo numeris areštuotas, skandalas pasiekė teismą.
V. Briusovas įnirtingai ir įtikinamai paneigė kaltinimus ir žurnalas buvo platinamas.
Apysaka sklidina švelnaus erotizmo („aistros religijos“ – taip vadina autorius), detektyvinių elementų, persunkta „akimirkos filosofijos“ (vėl V. Briusovo terminas), parašyta reto grožio poetine kalba.
Rugsėjo 15
Įvykis visiškai nelauktas. Vyrą rado užmuštą jo kabinete. Nežinomas žudikas sutriuškino Viktorui kaukolę gimnastikos svarsčiu, kuris paprastai stovėdavo ant etažerės. Kruvinas svarstis mėtosi čia pat ant grindų. Sekretero stalčiai išlaužti. Kada Viktorą surado, jo kūnas buvo dar šiltas. Žmogžudystė įvykdyta paryčiais.
Namuose kažkoks kaustantis pakrikimas. Lidočka rauda ir vaikšto iš kambario į kambarį. Auklė bėgioja šen bei ten ir niekam neleidžia nieko daryti. Tarnai mano, kad jų pareiga tylėti. O kai paprašiau kavos, į mane pažiūrėjo kaip į priesaikos laužytoją. Dieve mano! Kokia kankinančių dienų virtinė laukia! Sako, atėjo policija.
Tą pačią dieną
Kas tik nekankino manęs šiandien!
Svetimi žmonės vaikščiojo po mūsų kambarius, stumdė mūsų baldus, rašė ant mano stalo, ant mano popieriaus…
Buvo tardytojas, kamantinėjo visus, ir mane taip pat. Ponas su žile, su akiniais, toks plonas, kad panašus į savo šešėlį. Prie kiekvienos frazės prideda „teip-s“. Man pasirodė, kad žmogžudyste įtaria mane.
– Kiek jūsų vyras laikė namuose pinigų?
– Nežinau.
– Kur jūsų vyras buvo vakar vakare prieš sugrįždamas namo?
– Nežinau.
– Su kuo jūsų vyras pastaruoju metu dažniausiai susitikdavo?
– Nežinau.
– Teip-s.
Iš kur galėčiau visa tai žinoti? Į vyro reikalus nesikišau. Stengėmės gyventi taip, kad nekliudytume vienas kitam.
Tardytojas dar paklausė, ar neįtariu ko nors.
Atsakiau, kad ne, nebent vyro politinius priešus. Viktoras pagal įsitikinimus buvo kraštutinis dešinysis, revoliucijos metu, kai streikavo farmacininkai, jis eidavo dirbti į vaistinę. Būtent tada mums atsiuntė anoniminį laišką, kuriame grasino Viktorą nužudyti.
Mano spėlionė, atrodo, protinga, bet tardytojas drįsdamas nesutikti papurtė galvą. Davė pasirašyti popierių su mano parodymais ir pasakė, kad dar išsikvies mane į savo kabinetą.
Po tardytojo atvažiavo maman.
Įėjusi ji pajuto pareigą perbraukti nosinaite akis ir išskėsti apkabinimui rankas. Teko suvaidinti, kad krentu į jos glėbį.
– Oi, Nathalie, koks siaubingas įvykis.
– Taip, maman, siaubingas.
– Baisu pagalvoti, kaip mes visi arti mirties. Žmogus kartais ir nenumano, kad gyvena savo paskutinę dieną. Dar sekmadienį mačiau Viktorą Valerianovičių gyvą ir sveiką!
Paaikčiojusi dar tiek kartų, kiek derėjo, maman ėmėsi reikalų.
– Pasakyk man, Nathalie, tikriausiai turtingi esate? Velionis uždirbdavo ne mažiau kaip dvidešimt tūkstančių per metus. Be to, užpernai gavo motinos palikimą.
– Nieko nežinau, maman. Imdavau tuos pinigus, kuriuos Viktoras duodavo namų reikalams ir mano asmeninėms išlaidoms, ir daugiau į nieką nesikišau.
– Ar velionis paliko testamentą?
– Nežinau.
– Kodėl nepaklausei? Pirmoji padoraus žmogaus pareiga – sureguliuoti piniginius reikalus.
– Bet galbūt ir palikti nebuvo ko.
– Kaip tai? Gyvenote kur kas kukliau, nei leido lėšos. Kam gi Viktoras Valerianovičius galėjo panaudoti gaunamas sumas?
– Gal turėjo kitą šeimą.
– Nathalie! Kaip gali šitaip kalbėti, kai velionio kūnas dar čia, namuose!
Galų gale man pavyko įtikinti maman, kad pavargau, visiškai išsekau. Maman vėl ėmė trinti nosinaite akis ir atsisveikindama pasakė:
– Tokius išbandymus dangus mums siunčia kaip perspėjimą. Apie tave pastaruoju metu sklido blogos kalbos, Nathalie. Dabar turi progą pakeisti savo elgesį ir pasirodyti visuomenėje visai kitaip. Aš, tavo motina, patariu šituo pasinaudoti.
Ak, iš viso to, ką man teks išgyventi artimiausiomis dienomis, sunkiausi bus giminių ir pažįstamų, kurie pasirodys, kad paguostų ir užjaustų mane, vizitai. Bet juk „negalima pažeisti nustatytų bendrabūvio normų“, kaip pareikštų šiuo atveju mano motina.
Dar tą pačią dieną
Vėlai vakare atvažiavo Modestas. Buvau liepusi nieko nepriiminėti, bet jis įsiveržė beveik per jėgą, – arba Glaša nedrįso jo neįleisti.
Modestas, atrodo, buvo susijaudinęs, kalbėjo daug ir aistringai. Nepatiko man jo tonas, o pati jau ir be to buvau iškankinta, ir mes vos nesusipykome.
Prasidėjo nuo to, kad Modestas ėmė kreiptis į mane „tu“. Mūsų namuose niekados vienas kitam „tu“ nesakėme. Perspėjau Modestą, kad šitaip pasinaudoti mirtimi nedora, kad mirtyje visados slypi paslaptis, o paslaptyje – šventumas. Paskui Modestas ėmė kalbėti, kad dabar tarp mūsų nebėra daugiau kliūčių ir kad galime atvirai priklausyti vienas kitam.
Labai griežtai paprieštaravau:
– Visų pirma noriu priklausyti pati sau.
Pokalbio pabaigoje Modestas, visai užsimiršęs, ėmė vos ne šaukti, kad dabar arba niekados turiu įrodyti jam savo meilę, kad niekada neslėpė neapykantos mano vyrui, ir dar daug kitų, tokių pat vaikiškų žodžių. Tada tiesiog jam priminiau, kad jau vėlu ir kad šiandien pratęsti jo vizito visiškai nederėtų.
Pakankamai pažįstu Modestą ir mačiau, kad atsisveikino su manimi įsiutęs. Jo skruostai buvo išbalę kaip statulos, akys degė, ir tai darė jo veidą be galo gražų. Man norėjosi jį čia pat išbučiuoti, bet išlaikiau griežtą miną ir šaltai atkišau ranką pabučiavimui.
Žinoma, mūsų kivirčas netruks ilgai; kitą kartą susitiksim kaip niekur nieko, tarsi jokio nesutarimo nė nebuvo. Yra Modesto esybėje kažkas man nenusakomai patrauklaus, ir nemoku geriau įvardinti to „kažin ko“ kitaip nei žodžiais: ledinė aistra… Jo sieloje keistai susipina temperamento kraštutinumai.
Rugsėjo 18
Tris dienas prisimenu kaip patį baisiausią košmarą.
Tardytojas, teismo pristavas, apylinkės pristavas, užjaučiantys giminaičiai, notaras, laidotuvių biuras, važinėjimai į banką, važinėjimai pas šventiką, beprasmiški laukimai priėmimo kambariuose, ne mažiau beprasmiški pokalbiai, svetimi veidai, laiko sau nebuvimas, – o, kad tik greičiau užmirščiau tas tris dienas!
Paaiškėjo du dalykai. Visų pirma, susiprotėjo, kad nužudyta buvo iš keršto, kadangi vyras niekuomet pinigų namuose nelaikė (dabar ir aš tai prisiminiau). Beje, ir jo piniginė, kurią nešiodavosi kišenėje, liko nepaliesta. Bet kaip žudikas įsigavo į mūsų butą, į beletažą, suprasti niekas negali.
Antra, paaiškėjo, kad egzistuoja vyro testamentas. Pas mane atvažiavo notaras, kad tai praneštų. Jis leido suprasti, kad pagrindinė paveldėtoja – aš, ir kad atiteks man nemažai.
Laidotuvės, kadangi būtina atlikti skrodimą, atidėtos. Įpareigojau dėdę užsiimti visais reikalais. Akivaizdu, kad jis pelnys iš viso šito ne mažiau kaip pusantro tūkstančio, bet, tiesą sakant, tai ne tokia jau didelė kaina, kad išvengčiau panašių rūpesčių.
Modestas neužsuko pas mane nė karto, bet nedera gi man pirmai į jį kreiptis!
Užtat neatsisakiau mažučio malonumo ir valandėlei nuvažiavau pas Volodią.
Mielas berniukas baisiai manimi apsidžiaugė. Puolė prieš mane ant kelių, bučiavo kojas, verkė, juokėsi, lemeno.
– Maniau, – kalbėjo jis, – kad nepamatysiu tavęs daug, daug dienų. Kokia tu gera, kad atėjai. Tai tu iš tikrųjų mane myli!
Prisiekinėjau jam, kad myliu, ir tikrai tą minutę mylėjau už jo džiaugsmo naivumą, už tikras ašaras akyse, už tai, kad visas jis – silpnas, liaunas, lankstus, kaip stiebelis.
Senokai nebuvau buvusi pas Volodią, ir mane nustebino, kaip jis sutvarkė savo būstą. Viskas dabar buvo parinkta pagal mano skonį. Tamsios portjeros, griežtų formų baldai, jokių niekučių niekur, Rembranto graviūrų kopijos ant sienų.
– Tu pakeitei baldus, – pasakiau. Rausdamas atsakė:
– Praeitą sykį, kai išėjai, vėl radau šimtą rublių. Juk buvau davęs žodį, kad nepaimsiu nė kapeikos tavo pinigų. Išleidau juos visus tam, kad tau būtų gera pas mane.
Argi tai nejaudina?
Žinoma, jis ėmė kalbėti ir apie mano gyvenimo permainas, bet nedrąsiai, pats savo žodžių bijodamas.
– Tu dabar laisva… Galbūt mudu dažniau matysimės?
– Kvaileli, – paprieštaravau, – argi laikas dabar apie tai galvoti? Mano vyras dar nepalaidotas.
Volodia turėjo vaisių ir likerio. Atsisėdau ant sofos, o jis atsiklaupė šalia, žiūrėjo man į akis ir šnekėjo:
– Tu nuostabi. Negaliu įsivaizduoti gražesnio veido. Norisi bučiuoti kiekvieną tavo judesį. Tu iš naujo mane sukūrei. Tik pažinęs tave išmokau matyti. Tik pamilęs tave išmokau jausti. Laimingas, kad save tau atidaviau – visiškai, nedalijamai. Tai ir yra laimė – kad visi mano poelgiai, visos mano mintys ir visi troškimai, visas mano gyvenimas priklauso tau. Be tavęs – nėra ir manęs…
Tokie žodžiai malonina kaip mėgstamos pūkuotos katės glaustymasis. Jis kalbėjo ilgai, aš ilgai klausiausi. Vaikiškos jo balso intonacijos hipnotizavo mane, liūliavo.
Staiga prisiminiau, kad laikas važiuoti. Bet Volodią apėmė tokia neviltis, taip maldavo mane, taip grąžė rankas, kad neturėjau jėgų jam atsakyti…
Galbūt nedora, kad esu neištikima savo vyro palaikams…
Mano sieloje pasiliko kažkoks tamsus nesmagumo jausmas. Niekada nejutau šito, būdama neištikima gyvam. Mirtis turi paslaptingą galią.
Rugsėjo 19
Ar myliu Volodią?
Kažin. Patinka jis tuo, ką pati sukūriau. Koks jis buvo laukinis, kada susitikom Venecijoj. Apie nieką daugiau nemokėjo nei galvoti, nei kalbėti, tik apie tuos politinius klausimus ir reikalus, dėl kurių ir turėjo slapstytis užsienyje. Jo sieloje įžvelgiau kitą pavidalą, lygiai kaip skulptorius, kuris neapdorotame marmuro luite įžvelgia savo skulptūrą.
O, nemažai padirbėjau, kurdama Volodią! Tarkim, tai ir buvo vienintelė vieta, tinkama sielos ugdymui: auksinis-marmurinis Belinio ir Sansovino, Ticiano ir Tintoreto miesto labirintas! Mudu kartu, sėdėdami gondoloje, klausėmės gegužės „serenadų“, važiavome į „pamišėlių namus“, amžiams pašventintus Bairono ir Šelio vardais, mudu tamsiose bažnyčiose galėjome iki valios pasotinti akis Renesanso meistrų spalvų simfonijomis. O paskui skaičiau Volodiai Feto ir Tiutčevo eilėraščius.
Kalbama, kad gali matyti, kaip auga žolė. Savo akimis mačiau, kaip keičiasi jaunuolio siela, o kartu keitėsi ir jo veidas. Jo jausmai darėsi sudėtingesni, mintys – subtilesnės, bet pasikeitė ir jo kalba, ir akys, ir balsas! Iki manęs buvo „draugas Piotras“ (kaip jį vadindavo „partijoje“), nerangus, šiurkštus; sukūriau Volodią, savo Volodią, išpuoselėtą, gražų, panašų į jaunuolį iš van Deiko paveikslo.
O paskui! Juk jis man prisipažino, – bet nesunku buvo ir atspėti, – kad buvau pirmoji moteris, kuriai jis atsidavė. Paėmiau, išgėriau jo nekaltybę. Aš jam – moters simbolis; aš jam – aistros įsikūnijimas. Meilę jis gali įsivaizduoti tik mano pavidalu. Vien mano prisiartinimas, mano kvepalų dvelktelėjimas jį apsvaigina. Jeigu pasakysiu jam – „nueik – užmušk“ arba „eik – numirk“, jis padarys viską, net negalvodamas.
Kaipgi galėčiau Volodią kam nors atiduoti? Jis – mano, jis – mano nuosavybė, sukūriau jį ir visos teisės į jį priklauso man…
Jame myliu pavojų. Mūsų meilė – ta „lemtinga dvikova“, apie kurią kalba Tiutčevas. Dar nelaimėjo nė vienas iš mūsų. Bet žinau, kad gali laimėti jis. Tada tapsiu jo verge. Tai – baisu, ir tai – gundo, vilioja, lyg bedugnė. Ir gėda pasitraukti, nes tai jau būtų bailumas.
Modestas man mįslė, dar neišpainiojau jo sielos gijų, o ir ar buvo kas juos išpainiojęs iki galo? Kaip jam charakteringa, kad, būdamas dailininkas, ir geras dailininkas, – niekados viešai nerodė savo darbų. Jam pakanka suvokimo, kad po jo mirties gerbėjai mokės beprotiškus pinigus už jo drobes ir ieškos kiekvieno jo pieštuku daryto eskizo. Toks jis visame kame: pasitenkina tuo, ką pats apie save žino, ir jam nereikia, kad tą apie jį žinotų kiti. Jis iš tikrųjų niekina žmones, visus žmones, galbūt ir mane, nors prisiekinėja man meilę.
Volodios asmenyje myliu jo meilę man. Modesto – mano meilės jam galimybę. Tik galimybę, nes iš visų jėgų stengiuosi, kad ta meilė mano širdyje neįsiliepsnotų.
Rugsėjo 23
Laidotuvės įvyko vakar. Aprašinėti jas būtų nuobodu. Visi kalbėjo, kad gedinti atrodžiau labai efektingai.
Paskutinių gedulingų pamaldų metu Glašą ištiko isterijos priepuolis. Keistas toks jausmingumas. Ar tik nebuvo ji Viktoro įsimylėjusi, o gal net artimi santykiai juodu siejo? Visados stengiausi nesigilinti į šituos dalykus.
Buvo perskaitytas ir Viktoro testamentas. Viktoras buvo labai malonus ir, išskyrus smulkias sumas, paskirtas giminaičiams, viską paliko man. Paaiškėjo, kad įvairių įmonių procentiniais popieriais ir akcijomis jis turėjo apie du šimtus penkiasdešimt tūkstančių rublių. Nenumaniau, kad turime tiek daug pinigų.
Prisipažinsiu, jaustis moterimi jeigu ir ne turtinga, tai bent pasiturinčia, man labai malonu. Pinigai turi jėgos, ir, sužinojusi palikimo apimtis, pajutau, tarsi kokia man pavaldi kariauna būtų ėmusi mane ginti. Kad ir kaip tai būtų juokinga ir net gėdinga, širdį užplūdo pasitikėjimas savimi ir išdidumas… Prieš pat laidotuves išsiaiškinome su Modestu. Jis nuolankiai prašė atleidimo už netinkamą elgesį žmogžudystės dieną ir prašė praleisti su juo visą šiandieną. Prasitarė turįs pasakyti man kai ką labai svarbaus ir nepajėgiąs to padaryti įprastomis aplinkybėmis. Važiuosim už miesto.
Kaip galėjau atsisakyti? O ir man pačiai po ištisos savaitės visokiausių sunkumų, pasibaigusių begalinio ilgumo gedulingais pietumis, taip smagu bus pakliūti į kitą pasaulį. Pažadėjau.
Tą pačią dieną
Kur tik pinigai, ten visuomet pasirodo įvairios tamsios asmenybės. Štai kodėl šiandieninis apsilankymas manęs visiškai nenustebino.
Glaša pranešė, kad mane svarbiu reikalu nori matyti kažin koks Sergejus Aleksandrovičius Chmyliovas, – „labai jau veržiasi“. Liepiau įleisti.
Įėjo bjauraus tipo žmogelis, liesas ir žemaūgis, bebarzdis, su pilku švarku. Nusilenkė su perdėta pagarba, atsisėdo ant paties kėdės kraštelio ir ilgai nemaloniu, sniaukrojančiu balsu šnekėjo kažkokias nesąmones. Kai mano kantrybė ėmė sekti, jis prašneko suprantamiau.
– Jums, ponia, taip bus ramiau. Kur jau ten pačiai viskuo rūpintis: tai ne moteriški reikalai. Aš tik todėl, kad pažinojau dar ir velionį jūsų tėvą; visados malonu jums pasitarnauti. Duosite man tuos dvidešimt tūkstančių, ir viskas paliks ganėtinai kilnu. Su manim, jūs galite patikėti, bet kokia paslaptis – tarsi raktas į šulinį.
Paklausiau jo:
– Tai jums turėčiau duoti dvidešimt tūkstančių rublių? Dėl kokios gi priežasties?
– Ogi dėl jūsų velionio vyro nužudymo.
– Ką gi, ar tai jūs jį nužudėte?
Paklausiau tyčia, kad priversčiau savo pašnekovą kalbėti apie esmę, bet jo mano klausimas nė kiek nenustebino.
– Tikrai ne, aš nežudžiau. Tik jūs pati žinote, kiek bus rūpesčių, jeigu tyrimas užsitęs, prasidės tardymai – kas, kodėl, kaip. Vėlgi, kartais kaip kardomoji priemonė – kalėjimas… Pagaliau, jeigu labai knisis, maža ką gali sužinoti…
Man nusibodo užuominos ir nutylėjimai, tad pasakiau:
– Paklausykite, aš neturiu laiko. Sakykit tiesiai, ko jums reikia. Ne blogiau už mane žinote, kad veltui pinigų niekas niekam neduoda. Paaiškinkite, ką man siūlote ir už ką, jūsų manymu, turėčiau sumokėti jums dvidešimt tūkstančių.
Ar man tik pasirodė, ar iš tiesų Chmyliovo veidas pasidarė nepaprastai įžūlus? Jis atsakė man žiūrėdamas į šoną, bet jau apsisprendęs:
– Aš, ponia, siūlau jums šitą reikalą užbaigti. Jūs nieko nežinosite, iš jūsų nieko nereikalaus, o viskas bus padaryta. Žudikas pats apsireikš ir pasiduos, ir tyrimas bus nutrauktas. Jokios aplinkybės daugiau nepaaiškės. Neprašau iš jūsų nei kapeikos daugiau, nei reikėtų. Į šią sumą viskas įtraukta: ir ką „patepti“ reikia, ir kiek svarbiausiam asmeniui sumokėti, ir atlygis mums…
Po tokių žodžių pasakiau:
– Taigi, jūs mane šantažuojate?
– Patikėkite, ponia, – nesutiko Chmyliovas, – kad man teks pati mažiausia dalelė. Mes maži žmonės. Dirbam keturiese, ir aš, supraskit, viską kitiems turėsiu atiduoti. Argi išdrįsčiau iš jūsų tokių pinigų reikalauti? Juolab kad turėjau garbės jūsų velionį tėtušį pažinti…
Paskambinau varpeliu ir paliepiau Glašai:
– Išlydėkite šitą poną.
Chmyliovas irgi atsistojo ir be jokio sumišimo pridūrė:
– Tūkstantėlį kokį mes galbūt ir nuleistume.
– Eime, dėdule, negražu, – pasakė Glaša. Kai durys po Chmyliovo buvo užvertos, paklausiau Glašos:
– Ar pažįstate šitą Chmyliovą?
– Žinoma, jis mano dėdė…
– Na, Glaša, atsiprašau, bet jūsų giminės niekam tikę. Pasistenkit niekados daugiau jo pas mane neįleisti.
– Atleiskite, ponia, – pasakė Glaša, – jis iš tikrųjų ne itin garbingas žmogus…
Atrodo, gana tiksliai užrašiau Chmyliovo postringavimus. Manau, kad jis tyčia maivėsi, nes nenorėjo tiesos pasakyti. Bet kas slypi už jo dviprasmiškų žodžių? Vien grasinimas demaskuoti mano santykius su Modestu ar kas nors daugiau?
Rugsėjo 25
Turiu aprašyti mūsų išvyką su Modestu.
Pirmiausia kažkodėl pristojo Lidočka.
Kai įsakiau pakinkyti arklį ir pareiškiau, kad važiuoju į Liubimovką, Lidočka ėmė įkalbinėti, kad pasiimčiau ją su savim.
– Mieloji, geroji Nataša, leisk man irgi važiuoti. Taip noriu. Su tavim būsiu tokia laiminga.
Atsakiau, kad noriu pailsėti, noriu pabūti viena. Tada Lidočka staiga surimtėjo, suraukė mažus antakius, net išbalo, ir pasakė:
– Tu gedi, nepadoru tau vienai visai dienai išvažiuoti iš namų.
– Ar tu išprotėjai, Lidočka? Ne tavo reikalas.
– Ne, mano! Tu – mano sesuo, ir aš nenoriu, kad apie tave blogai kalbėtų.
Aišku, išbariau Lidočką, kad kišasi kur nereikia, ji apsiverkė ir išėjo į savo kambarį. Bet tikriausiai maman buvo teisi ir apie mane tikrai „negražiai kalba“, jeigu jau net vaikai pastebi…
Kita vertus, visi convenances1 buvo išlaikyti, nes mudu su Modestu važiavome skirtingais traukiniais. Dvi valandas nuobodžiavau tuščiame vagone, ir Modestas pasitiko mane jau ant mūsų medinės platformos. Jis buvo su medžiotojo striuke ir maža kepuraite, kuri jam labai tiko.
Po dviejų valandų tylėjimo man norėjosi kalbėti ir juoktis, ir atsivėrusių tuščių laukų gaivus oras apsvaigino mane lyg šampanas. Bet Modestas, kaip, beje, visas pastarąsias dienas, buvo nešnekus, santūrus. Tylėjo beveik visą kelią nuo stoties iki dvaro, ir man beliko tik grožėtis rudeniniais toliais ir mėlynu, mėlynu, mėlynu dangumi.
Dvare Nikiforas pasitiko mane pagarbiai: matyt, jau žinojo, kad aš Viktoro turto paveldėtoja.
Kai pasilikome prie virdulio vieni du, Modestas pareiškė:
– Turiu pasakyti tau, Talija, šį tą labai svarbaus. Patį svarbiausią dalyką iš visko, ką gyvenime esu sakęs.
– Sakyk.
– Ne čia. Paskiau. Miške.
Po arbatos išėjome į mišką. Diena buvo skaisti. „Tiutčeviška“, „lyg krištolinė“. Tyrame danguje tvyrojo nenugalima ramybė. Atrodė, gamta sako artėjančiai žiemai: nukryžiuok mane, nužudyk, nuolankiai priimsiu kančias, numirsiu nesigailėdama…
Laigiau per nublankusią žolę lyg Marija Stiuart Šilerio tragedijos trečiajame veiksme. Dainavau daineles, kaip tada, kai būdama penkiolikos vaikščiodavau su mane įsimylėjusiais gimnazistais. Pamačiusi voverę, kuri, sprukdama nuo manęs, užliuoksėjo į pačią pušies viršūnę, apsidžiaugiau tarsi vaikas. Ak, kiekviename žmoguje slypi pirmapradžio gyvenimo troškimas, ir pro trumpus sukultūrinto gyvenimo tūkstantmečius kartais prasiskverbia ilgų milijonų metų dvasia, kai žmogus klajojo kartu su žvėrimis po laukinius miškus ir slapstėsi olose kartu su meškomis!
Mes priėjome prie Marjos skardžio ir atsisėdome ant suolelio virš upės. Laukiau pažadėto svarbaus pokalbio. Modestas, atrodo, nerado žodžių, kas buvo labai neįprasta. Paskui, kažkaip vargais negalais išspausdamas žodžius, paklausė:
– Atsakyk man visiškai atvirai ir galutinai: ar tu myli mane ir ar myli mane vieną?
Šitie žodžiai taip disonavo su rudens dienos harmonija ir mano džiaugsmu! Bet seniai žinojau, kad vyrams sakyti tiesos negalima, ir nuolankiai patikinau:
– Taip, Modestai, aš myliu tave vieną.
Vėl patylėjęs, Modestas dar sykį paklausė manęs kažko panašaus, ir vėl, nesiginčydama, aptakiai ir kaip priimta jam atsakiau.
Man atrodė, kad Modestas neišdrįsta pasakyti, dėl ko mane čia pasikvietė.
Kai jau sušalau ir laikas buvo eiti atgal, Modestas, tarsi apsisprendęs, prabilo:
– Talija! Kai tądien pradėjau su tavim kalbėti apie mūsų gyvenime įvykusią permainą, liepei man nutilti. Bet privalau tau pasakyti, ką galvoju, nes nuo to man priklauso viskas. Žinau, kad iki manęs mylėjai daugelį ir kad aš buvau tau tiesiog naujas įdomus žaislas. (Norėjau paprieštarauti, bet Modestas ženklu parodė man, kad tylėčiau.) Bet aš tave myliu ne taip, o iš tikrųjų, aršia ir nežabota meile. Net jei mano jausmai laukiniai ir primityvūs, neatsisakysiu jų. Myliu tave, kaip myli paprastas žmogus, negudraudamas; kaip mylėjo ankstesniais laikais ir kaip myli dabar visur, išskyrus mūsų vadinamąją kultūringą visuomenę, kuri meile tik žaidžia. Absoliučiai naiviai noriu, kad priklausytum man visiškai, noriu turėti tavo atžvilgiu visas teises, kokias tik galima. Iki šiol mintis, kad mus kažkas skiria, kad tave liečia kitas vyriškis, kad savo meilę esame priversti slėpti, sukeldavo man pyktį ir neviltį. Dabar, kai staiga viskas pasikeitė, neturiu jokio kito troškimo, kaip pasiimti tave visiškai, įsitikinti, kad nuo šiol tu – mano, ir mano amžinai. Ir jeigu tu, kaip ką tik pasakei, mane myli (jis akcentavo šį žodį), tai negali turėti kito noro, kaip pasakyti man: noriu būti tava amžinai, imk mane.
– Tu man peršiesi, Modestai?– paklausiau.
– Taip, siūlau tau būti mano žmona.
– Ar ne per anksti – po dešimties dienų nuo vyro mirties?
Modestas atsistojo ir griežtai, šiurkščiai, beveik dalykišku tonu pasakė:
– Jeigu visa tai tebuvo meilės žaidimas, pasakyk man atvirai, Talija. Aš pasitrauksiu. Jeigu tu nori mano meilės, reikalauju – girdi – reikalauju, kad taptum mano žmona…
Pabandžiau paversti pokalbį pokštu. Modestas reikalavo atsakyti. Paprašiau kelių dienų, kad galėčiau apgalvoti atsakymą. Modestas užkibo už mano žodžių ir formaliai pasiūlė man mėnesį… Juokdamasi (bet, prisipažinsiu, dirbtinai) sutikau.
Kai ėjome atgal į dvarą, stengdamasi juokauti, paklausiau:
– Kokia tau nauda, Modestai, kad tapsiu tavo žmona? Jeigu apgaudinėjau Viktorą su tavimi, kodėl negalėčiau apgaudinėti tavęs su kitu?
– Tada nužudysiu tave, – pasakė Modestas.
– Liaukis! – paprieštaravau. – Nužudyti gali laukinis, girtas mužikas, anksčiau dar galėjo riteriai ir italų senjorai. Tu žudyti negali.
– Šiuolaikinis žmogus, – atsakė Modestas labai rimtai, – privalo viską mokėti daryti: rašyti eilėraščius, valdyti elektrinę mašiną, vaidinti scenoje ir žudyti.
Daugiau apie nieką svarbaus nekalbėjom. Man vis dėlto pasirodė, kad Modesto pasipiršimas buvo ne viskas, dėl ko kvietė mane praleisti su juo dieną užmiestyje. Kažko jis taip ir nepasakė.
Grįžau namo paskutiniu traukiniu, vėlai naktį. Duryse šmėkštelėjo užverktas ir piktas Lidočkos veidelis. Nebuvau linkusi su ja aiškintis ir nuėjau tiesiai į savo kambarį.
Rugsėjo 26
Išvyka su Modestu paliko sieloje nemalonų įspūdį. Šiandien jau galvoju, kad jo reikalavimai arba įžūlūs, arba juokingi. Gailiuosi, kad nepasakiau jam šito dar tada. Bet man buvo pernelyg gera atviram ore, miške, todėl elgiausi su juo maloniau, nei derėjo.
Kai šiandien pas mane atėjo Volodia, nuoširdžiai apsidžiaugiau. Kur kas mielesnis, pagalvojau, šis švelnus berniukas, kuriam suteikia palaimą vienas mano bučinys ir kuris atiduoda save visą, nereikalaudamas nieko. Kam man Modestas, rimtai kalbantis apie tai, kad nužudys mane, jeigu galima taip lengvai, taip paprastai būti laimingai su Volodia! Tragedijos nuostabios scenoje ir knygose, bet gyvenime Maribo2 kur kas malonesnis už Eschilą!
Tačiau pasirodė, kad Volodia – irgi vyras, ir kad visi vyrai vienodi. (Seniai jau galėjau tuo įsitikinti!)
Vien iš to, kad Volodia išdrįso pas mane ateiti, galėjau suvokti, kad įvyko kažkas ypatingo. Vyrui esant gyvam Volodia niekuomet nesilankė mūsų namuose. Kai Volodia įžengė į svetainę, pamačiau, kad jis pavojingai susijaudinęs. Toks liūdnas ir keliantis gailestį, kad, jeigu nebūčiau bijojus, jog Lidočka mane seka, tuoj pat būčiau nustvėrus jį už smakro ir išbučiavus užverktas akis.
Iš pradžių Volodia įtikinėjo, kad nieko nenutiko.
– Tiesiog pernelyg ilgai nemačiau tavęs (iš tikrųjų nebuvau pas jį visą savaitę!). Man ėmė trūkti tavęs, kaip požemyje trūksta oro. Leisk man tavim pakvėpuoti.
Pasistengiau taip pamyluoti jį, kad pagaliau prisipažino. Beje, jis visuomet galų gale viską man prisipažįsta.
Paaiškėjo, kad jis gavo anoniminį laišką, parašytą su gramatinėmis klaidomis (galbūt padarytomis tyčia?), kuriame pranešama, kad aš – Modesto meilužė. Atidavęs man voką, Volodia, žinoma, pradėjo raudoti ir įtikinėti mane, kad tuoj eis ir nusižudys, nes egzistuoti galįs tik tokiu atveju, jei priklausau jam vienam.
– Kvaily! – pasakiau jam, – kaipgi tu egzistavai iki šiol, kol mano vyras buvo gyvas?
– Bet juk tu jo nemylėjai, tai tik atsitiktinumas, kad jį sutikai anksčiau už mane.
Ką turėjau daryti? Po Modesto griežtumo taip norėjau vėl matyti laimingą Volodios veidą, išgirsti jo vaikiškas, susižavėjimo kupinas priesaikas, kad pasakiau visa tai, ko jis slapta iš manęs tikėjosi. Pasakiau, kad laiškas – niekingas šmeižtas, kad myliu tik jį vieną, kad iki susitikimo su juo nežinojau, kas yra tikra meilė, kad po susitikimo atgimiau, savo sielos gilumoje suradau save kitą, kad nebūti jam ištikimai man lygiai taip pat neįmanoma, kaip nebūti ištikimai pačiai sau, kad tai ne mano pareiga, o mano troškimas, ir taip toliau, be paliovos…
Volodia aprimo greitai, visiškai patikėjo ir nedrąsiai prakalbo apie ateitį.
– Dabar tu laisva. Kodėl gi mums neišvažiavus į užsienį? Čia turi tiek daug reikalų, ryšių, santykių. Suprantu, kad čia tau neįmanoma atvirai prisipažinti meilės man. Aš – dar vaikas, tave galėtų pasmerkti (šitą jis pasakė visiškai naiviai). Bet kur nors Italijoje, kur mūsų niekas nepažįsta, galėtume gyventi vienas dėl kito. Mūsų gyvenimas virstų įkūnyta pasaka. Diena, naktis, lietus, saulė – viskas mums laime būtų…
O, kvailas, kvailas! Jis labai mielas, kaip maža gyvenimo smulkmena, bet jeigu man vėl tektų praleisti dviese su juo keletą savaičių, sudžiūčiau iš ilgesio ir nuobodulio. Užkankintų mane ir savo nekaltumu, ir savo egzaltacija. Limonadas ir šnypščiantis narzanas malonūs tarp dviejų patiekalų, bet prasmę vakarienei suteikia tirštas Nuits ir atšaldytas Viura.
Atsisakiau, pasiteisindama tuo, kad pusę metų turėsiu rūpesčių dėl palikimo. Mėnesis – Modestui, šeši mėnesiai – Volodiai; ką atsakysiu, kai terminai baigsis? Ar tik nemesiu paprasčiausiai ir mažojo pavyduolio, ir dailininko šėtono3? Meilė ir aistra nuostabios, bet laisvė – dvigubai geriau!
Vis dėlto turėjau Volodiai prižadėti, kad atvažiuosiu pas jį šį vakarą.
Tą pačią dieną
Ką tik buvo keistas susitikimas.
Sugrįžau iš Volodios (kuris tikrai sujaudino mane susižavėjimo kupinu švelnumu) gana vėlai, jau po vidurnakčio. Man pasirodė, kad durys buvo atrakinamos kažkaip delsiant ir kad Glašos veidas labai užverktas. Nespėjau paklausti, kas jai, o ji jau pranešė:
– Modestas Nikandrovičius jūsų laukia.
Iš tikrųjų, Modestas pasitiko mane tarpduryje.
– Excusez-moi, mon ami, – pasakiau jam, – mais jugez vous tete: est ce qu’il convient de recevoir des visites, le premier mois veuvage, apres minuit. Vous me mettez dans une fausse position4.
Modestas atsiprašė ir ėmė aiškinti, kodėl jam reikėjo pamatyti mane būtent šiandien. Pas jį buvo atėjęs Chmyliovas, reikalavo pinigų ir grasino mums iškelti kažkokį skandalą. Nuogąstaudamas, kad rytoj Chmyliovas veršis pas mane, Modestas skubėjo perspėti, kad nepasiduočiau šito sukčiaus šantažui.
– Jūs pavėlavote, – atsakiau. – Chmyliovas jau buvo pas mane, ir aš parodžiau jam duris.
– Pasielgėt protingai, kaip visados, – pasakė Modestas.
– Bet visiškai nesuprantu, kuo jis mums grasina, – tęsiau aš. – Viktorui gyvam esant jis dar galėjo sukelti mums šiokių tokių smulkių nemalonumų. Bet dabar…
– Žinoma, žinoma! Matau, kad perspėti jūsų nereikėjo. Pati viską suprantate.
Modestas pabučiavo man ranką ir išvažiavo.
Jis buvo akivaizdžiai sumišęs. Gal todėl nepaklausė manęs, iš kur taip vėlai sugrįžau. Apskritai jo naktinio vizito pretekstas nepasirodė man įtikinamas.
Stebinantis žmogus! Visi jo poelgiai, maži ir dideli, nepaaiškinami. Niekados nežinai, kodėl jis daro tą ar kitą. Būti jo žmona! Bet juk tai lygiai taip pat baisu, kaip būti markizo Mėlynbarzdžio žmona!
Rugsėjo 29
Modestas, atrodo, suprato, kad kaime padarė man nemalonų įspūdį, ir nusprendė jį užglaistyti. Įkalbėjo mane pas jį apsilankyti.
Pirmą kartą važiavau pas Modestą be melagingo preteksto, atvirai, tik ne su savo ekipažu, o nusisamdžiusi vežiką. Kol buvo gyvas Viktoras, išvykdama į pasimatymus su Modestu, Volodia ar dar su kuo nors, turėdavau kaip nors paaiškinti, kodėl taip ilgai nebūsiu namuose. Viktoras, be abejo, žinojo, kad esu jam neištikima, ir tyliu pritarimu leido, kad tai vyktų; kai sugrįžusi kartais sakydavau jam, kad lankiausi pas siuvėją ar gydytoją, jis būdavo įsitikinęs, kad meluoju. Vis dėlto mudu manėme, kad reikia laikytis šito sąlygiško melo, ir būtume pasijutę labai nesmagiai, jeigu tas melas būtų išaiškėjęs… Dabar gi niekam neprivalėjau atsiskaityti – nebent Lidočkai, kuri pastaruoju metu pavydžiai stebi mano elgesį.
Modesto butas atrodė visai pasikeitęs, vien dėl to, kad ant sienų pakabino savo paveikslus, anksčiau jie buvo studijoje, į kurią net mane įleisdavo labai nenoriai. Dabar į atėjusįjį iš visų pusių žvelgia keistos Modesto sukurtos moterys: susitaršiusiais šviesiais plaukais, Gizos sfinkso akimis, raudonomis vampyrių lūpomis. Jos tai šoka aplink medžius su granatų vaisiais, tai guli netekusios jėgų ant gigantiškų marmurinių laiptų kiparisų šešėlyje, tai, begėdės, plačiuose begėdiškuose guoliuose laukia savo aukų… ir šitų moterų ar šmėklų (nežinau, kaip tiksliau pavadinti) žvilgsniai, iš visų pusių nukreipti į lankytoją, fiksuoja, hipnotizuoja jį.
Modestas iš karto apipylė mane garbinančiomis glamonėmis. Atidaręs duris, jis atsiklaupė prieš mane; pusiau juokais pabučiavo mano suknelės apačią. Žiūrėjo įsimylėjusiomis akimis ir vadino savo valdove. Meilikaujamu balsu skaitė kažkokių Provanso poetų meilės eilėraščius: eilių prasmės nesuvokiau, bet jaučiau, kad visus tuos trubadūrų garbinimus damoms Modestas skyrė man.
Modestas, kai nori, moka būti švelnus kaip niekas kitas. Jo pirštai liečia dieviškai meiliai; jo pabučiavimai tampa pamaldžiai aistringi; žodžiams, beveik nepadoriems, jis suteikia maldingumo… Bent jau toks jis man atrodo… Galų gale aš juk moteris, ir kai man siautulingai prisiekia meilę, kai mane egzaltuotai bučiuoja, kai kas nors sužadina manyje aistrą, – nebegaliu samprotauti ir analizuoti. Kiekvienai moteriai, vis vien – ypatingai ar paprastai, subtiliai ar prasčiokei, mūsų dienomis ar prieš dešimtis tūkstančių metų, – vyras, turintis ją, aistros minutę atrodo valdovas, vertas nuostabos ir garbinimo…
Modestas, kol buvau pas jį, nė karto nepriminė man pokalbio Liubimovkoje. Vien todėl, kad jis atkakliai vengė kad ir mažiausios užuominos apie mano gyvenimo permainą, buvo aišku, kad jo sieloje nuo tos dienos niekas nepasikeitė. Bet kai atėjo laikas man išvažiuoti, Modestas ištraukė iš knygų spintos nuostabų geografinį atlasą ir ėmė jį vartyti. Šiek tiek sutrikusi žiūrinėjau puikiai atspausdintus žemėlapius…
Suradęs pietinės Italijos žemėlapį, Modestas parodė man mažytę salelę, atplėštą nuo žemyno, Ustiką, ir pasakė:
– Jeigu po mėnesio pasakysi, kad būti su manimi nenori, keliausiu čia ir būsiu iki gyvenimo pabaigos.
– Kokia kvaila mintis, Modestai! – paprieštaravau. – Kam tau gyventi kažkokioj Ustikoj! Kodėl ne Šv. Elenos saloje arba Javoje, arba tiesiog Paryžiuje?
– Dar vaikas būdamas skaičiau apie šitą Ustiką, neatsimenu jau kur. Aprašymas pribloškė mane, ir vaikystėje dažnai svajodavau, kad važiuosiu į Ustiką. Nepastebimai Ustika pavirto man simboline grožio ir laimės šalimi, tokiais Hesperidės sodais… Vėliau daug kartų keliavau po Italiją, bet niekad nesilankiau Ustikoje; turistams ten nėra ką veikti, o ir man nesinorėjo sugriauti savo vaikiškų iliuzijų. Bet dabar, kai pagalvojau, kad man galbūt teks žemės rutulyje pasirinkti vieną tašką, kuriame baigsiu savo nevykusį gyvenimą, galutinai nusprendžiau, kad geriau už Ustiką nieko nerasiu. Ten, žinoma, žydras dangus, triukšminga bangų mūša, gražios uolos, grakštūs žmonės; man nieko daugiau ir nereikės.
Man buvo apmaudu, kad Modestas nori išgąsdinti mane lyg šešiolikametę panelę, ir sausai nutraukiau:
– Užteks, Modestai! Tavo meilikavimas išradingas, bet neįtikinsi manęs, kad užimu tavo gyvenime svarbią vietą. Jei iš tikrųjų pasitrauksiu, mesiu tave, kaip kad sakoma, tu ramiausiai išvažiuosi į Paryžių, tapysi savo paveikslus ir išgyvensi dar dešimtis romanų. Tik nekartok savo būsimoms mylimosioms tų pačių žodžių, kuriuos pasakei man: jos irgi nepatikės.
Modestas staiga labai surimtėjo ir pasakė:
– Mieloji Talija! Aš žmogus šiek tiek kitoks nei visi. Ir turiu teisę mylėti kitaip nei visi. Man reikia, kad mano meilė tau gautų viską, ko ji nori. Be šito gyventi nenoriu ir negaliu. Sudeginsiu visus savo paveikslus, išdalinsiu biblioteką, nepaimsiu daugiau į rankas teptuko ir, jei dar gyvensiu, tai tik todėl, kad niekinu savižudybę. Ar tu supranti stambaus lošimo saldumą, kai lošėjas rizikuoja visu savo turtu? Tai štai ir aš ant meilės tau kortos pastačiau visą savo gyvenimą…
Ar pats Modestas tikėjo savo žodžiais? Abejoju. Jis – pernelyg stiprus, įvairiapusis žmogus, kad meilę matytų kaip viso gyvenimo prasmę. Grasinimais ir meilikavimais jis tiesiog ketino išplėšti mano sutikimą…
Bet net ir jeigu tai, ką Modestas kalbėjo, buvo tiesa! Nejaugi vien tik dėl to, kad jis neįvykdytų „meninės savižudybės“ (šitaip teks tai pavadinti?), turėčiau ištekėti už jo? Dieve mano! Aš jauna, graži, turtinga – kodėl turėčiau atiduoti visa tai į svetimas rankas? Kodėl apie Modestą turiu galvoti daugiau nei apie pačią save?
Na taip, Modestas man patinka; tiksliau, mane žavi jame retas proto ir talento, jėgos ir subtilumo derinys. Bet ar galiu būti tikra, kad jis man patiks visados, kad nepasikeis jis arba nepasikeisiu aš? Patyriau, ką reiškia gyventi su vyru, kurio nekenti. Bet Viktoras bent jau palikdavo man visišką laisvę, o Modestas reiklus, žiaurus, pavydus…
Noriu išsaugoti Volodią ilgam, keliems mėnesiams, kas žino, o gal ir keliems metams. Noriu turėti ir teisę, ir visas galimybes mylėti tą, kuris man dar patiks ir kuriam aš patiksiu. Kad ir kokia būtų gili ir įvairiapusė vieno žmogaus meilė, ji niekados neatstos to, ką gali duoti kitas. Kartais vienas gestas, vienas žodis, viena balso intonacija verti to, kad dėl jų kam nors „atsiduotum“.
Tą pačią dieną
Ką tik gavau anoniminį laišką. Nežinomas autorius, pasirašęs, kaip įprasta, „gero jums linkintis“, teigia, kad žino, kas nužudė mano vyrą, ir siūlo man, jeigu noriu „įsigilinti į šią paslaptį“, pradėti su juo „atitinkamas derybas“. Adresas nurodytas poste-restante, kažkokios raidės. Pradžioje galvojau atiduoti laišką tardytojui, bet vėliau nusprendžiau suplėšyti ir išmesti į šiukšlių krepšį. Be abejonės, šitą laišką rašė ta pati ranka, kaip ir įskundimą Volodiai.
Keista vis dėlto, kad manęs visai nedomina, kas nužudė mano vyrą. Viktoras kažkaip visiškai be pėdsakų pradingo iš mano sielos. Tarsi kažkas nuo grifelinės lentos kruopščiai drėgna kempine nutrynė tai, kas laikinai ten buvo užrašyta. Kartais, užsigalvojusi, visiškai pamirštu, kad beveik šešerius metus gyvenau su vyru, kad turėjome vaiką, kad keletą sykių kartu važiavome į užsienį, kad apskritai daugelis mano prisiminimų turėtų būti glaudžiai susiję su Viktoru. Sakykim, jo nemylėjau, bet koks menkysta vis dėlto jis buvo, jei taip lengva, pasirodo, pašalinti jį ir iš mano dabarties, ir iš atminties apie praeitį, ir iš svajonių apie ateitį! Beje, šitas Viktoro menkumas, jam gyvam esant, buvo man malonė!
Buvo atvažiavusi maman, kad, jos žodžiais, „rimtai su manimi pasikalbėtų“. Pasiaiškinimas išėjo sunkus ir nuobodus, bet tenka atkreipti į jį dėmesį.
Štai apytiksliai mūsų pokalbis:
– Elgiesi neleistinai, Nathalie! Mėnuo nepraėjo nuo tavo vyro, garbingiausio žmogaus, kuris tave dievino, mirties, o jau verti visą Maskvą apie tave šnekėti. Tavęs ištisas dienas nėra namuose. Priiminėji vyrus pirmą valandą nakties. Dievas žino kur važinėji atvirose samdytose vežėčiose, kai turite savąsias. Visa tai tiesiog negirdėta.
– Iš kur visa tai žinote, maman?
– Įsidėmėk, kad visados žinoma daugiau, nei tu manai.
– Kaip ten bebūtų, jau išaugau iš to amžiaus, kai už rankos vedžioja. Esu pilnametė ir galiu gyventi kaip man patinka.
– Aš – motina. Perspėti tave – mano pareiga. Tu dabar braviruoji visuomenės nuomone. Vėliau labai pasigailėsi, kad nuteikei ją prieš save. Manai, kad visa šviesa viename langelyje, kad visą gyvenimą galima pragyventi matant vieną dailininką…
– Maman, jūs leidotės į asmeniškumus, tai netinkamas elgesys.
– Kai motina kalba su dukra, viskas tinkama. Manai, kad apie tavo ryšį aplinkiniai nešneka. Visiškai nesuprantu, kodėl tu jį afišuoji. Niekas nereikalauja iš tavęs angeliškos dorovės, bet visi turi teisę tikėtis, kad bus laikomasi padorumo.
Galų gale, kad pabaigtume, pasakiau:
– Leiskite, maman, jums pranešti, kad, gedulo metams pasibaigus, aš išteku už Modesto Nikandrovičiaus Ileckio.
Maman, atrodo, neapsimesdama išbalo.
– Tu išprotėjai, Nathalie! Jis Dievas žino iš kokios šeimos, be kilmės, be giminės, be jokio turto, be to, jis beprotis!
Paskutinį žodį ji ištarė skiemenimis: be-pro-tis!
– Nejaugi jums labiau patiktų, kad mes gyventume neteisėtame ryšyje?
– Tu manęs nesupranti. Tai galėčiau vertinti atlaidžiai. Laikau galimais jaunystės protrūkiais. Bet yra nepataisomų klaidų. Niekados nereikia žengti paskutinio žingsnio. Kam privesti ką nors iki paskutinės ribos? Gerai elgiesi tada, kai niekuo neišsiskiri iš kitų.
Maman dėstė savo pamokymus kokias dvi valandas. Kai ji pagaliau išvažiavo, man prasidėjo migrena. Kankino lyg mintys, lyg sapnai, lyg regėjimai. Man atrodė, kad mudu su Modestu kažkokiame parke, vos ne Bulonės miške, ieškom kampelio, kur laisvai galėtume pabūti dviese. Bet vos tik jis mane apkabina, pasirodo maman vadovaujama minia pažįstamų ir visi juokdamiesi rodo į mus. Pabėgame į kitą parko galą, bet ir ten atsitinka tas pat. Tai kartojasi daugybę sykių, beje, visados mus užklumpa ypač netikėtose, gėdingose pozose. Šitas košmaras mirtinai mane iškankino.
Maman – blogasis mūsų šeimos genijus. Nuo ankstyvos vaikystės ji mokė mane ir seseris veidmainiauti. Išauklėjo labai paviršutiniškai. Ištvirkino nuo pačių jaunų dienų, kaišiodama nepadorius prancūziškus romanus, bet reikalavo, kad apsimestume naiviomis kvailėmis. Ji pati pagal savo mergautinį pasą yra Kolomnos miestiečio dukra, o ištekėjusi už mano tėvo, smulkaus valdininko iš nusigyvenusių bajorų šeimos, ėmė vaidinti aristokratę ir mokė mus bjaurėtis „žemos“ kilmės žmonėmis. Nuo penkiolikos metų pradėjo mus treniruoti ir dresuoti (kitaip nemoku pasakyti), kaip pasigauti jaunikius, ir dvi vyresniąsias įtaisė kuo puikiausiai; įtaisys ir Lidočką…
Jeigu maman dabar ateina pas mane ir rūpinasi mano dorovingumu, tai tik todėl, kad man atiteko Viktoro palikimas. Motina bijosi, kad šitie pinigai paklius į kokio nors stipraus vyro rankas. Ji labiau nori, kad pinigus valdyčiau aš, iš kurios, akivaizdu, sugebės išvilioti ir išreikalauti tiek, kiek jai norėsis gauti. Ji mieliau sutiks, kad turėčiau dešimtis meilužių, kad tik neištekėčiau už Modesto.
O, man nėra nieko nekenčiamesnio už sąvoką – motina! Prakeikiu savo vaikystę, prakeikiu pirmuosius gyvenimo įspūdžius, prakeikiu visą savo mergystę – balius, pramogas, vasarvietės romanus, pasikeitimus meilės laiškeliais! Visa tai buvo arba motinos surengta apgaulė, arba užnuodyta jos apkalbomis apie gyvenimą ir žmones. Motina ruošė mane vienam: ištvirkavimui ir prekybai savimi. O, kaip aš dar neužspringau tame purve, į kurį jūs, mama, rūpestingai įmetėte mane, kad vaikyčiausi gyvenimo gerovės!..
O vis dėlto apie motinos žodžius reikia pagalvoti. Atrodo, kad savanorių šnipų daugiau, nei mes manome, ir mūsų gerieji pažįstami turi užtektinai laisvo laiko, kad sektų, kur ir su kokiu vežėju mes keliaujame. Teks, ko gero, suspausta širdimi užsidaryti gedulo laikui lyg kokiame vienuolyne; visai nenoriu, kad į mane pirštais rodytų. Tik ar ne geriau, kaip kad pataria Volodia, išvažiuoti į Italiją, kartu pasičiupus ir jį?
Spalio 6
Beveik savaitę prasėdėjau namuose ir vos neišprotėjau iš nuobodulio. Neturiu daugiau jėgų atlaikyti šitam gedului.
Iš pradžių užsiėmiau tuo, kad aplankiau gimines ir artimus pažįstamus, kurie anksčiau buvo pas mane, kad pareikštų užuojautą. Pokalbis apie kito sezono madas sudomino mane pirmuosiuose namuose, pas Meri, jau kėlė nuobodulį antruosiuose, pas Kateriną Ivanovną, ir sunervino, kada apie tai prakalbo perdžiūvusi Nina, nuoširdžiai laikanti save gražuole ir naiviai sakanti: „Mums, gražioms moterims…“
Paskui pamėginau susigaudyti reikaluose, kurie pasiliko po vyro mirties. Man perdavė krūvas sąskaitų, memorandumų, pareiškimų, oficialių raštų ir Dievas žino dar ko. Reikėjo susivokti, kurie popieriai išmainyti, kurie ne, pagal kuriuos procentai gauti, pagal kuriuos ne, kurie apdrausti, kurie paleisti į tiražą, kiek rublių guli naudojamojoje sąskaitoje ir kiek taupomojoje. Beviltiškai visame tame susipainiojau. Galų gale visiškai patikėjau tuos reikalus dėdulei Platonui: tegul jis dar sykį pasipelnys iš manęs…
Vakarais, kai veikti nebuvo ko, versdavau Lidočką garsiai skaityti man romanus, kuriuos jau tinka skaityti ir jai (nors slapčiomis ji, be abejonės, jau seniai perskaitė ir Mopasaną, ir Katulą Mendesą, ir Vilį, ir, tikriausiai, dar kai ką stipresnio). Skaito ji plonučiu balseliu, retkarčiais žvilgčiodama į mane įsimylėjusiomis akimis (ji mane labai myli), o aš galvoju apie Volodią ir gailiuosi, kad ne jis man skaito. Taip perskaitėme ilgiausią Trolopo romaną „Namelis“, surastą mūsų bibliotekoje, už kurį teatleidžia jam Dievas, kaip ir už kitus jo nusidėjimus!
Vienintelė nauda, kurią patyriau dėl tokio įsikalinimo, yra ta, kad atsirado pakankamai laisvo laiko savo padėčiai apmąstyti. Pirmas dienas po Viktoro mirties gyvenau kaip beprotė, visai negalvodama, kad reikia pradėti naują gyvenimo etapą. Dabar gi apsvarsčiau viską atidžiai ir rūpestingai, ir štai mano galutinė išvada: už Modesto netekėsiu jokiu būdu. Nusižudys jis po mano atsisakymo ar ne, man tai visai nerūpi. Modestas – pavojingas žvėris, iš jo visko galima laukti, ir aš nenoriu kiekvieną vakarą kišti galvos tigrui į nasrus, nors jis kol kas ir meilus. Bet kai tik pasibaigs paveldėjimo perėmimo rūpesčiai, išvažiuosiu į užsienį, į Rivjerą arba Šveicariją, ir metus kitus pailsėsiu nuo savo vedybinio gyvenimo. Man reikia nusikratyti ir nusiplauti nuo savęs visą tą purvą, kuriuo apkibau priverstinio ištvirkavimo metais… Ką toliau daryti, nuspręsiu vėliau.
Spalio 7
Šiandien manęs laukė visai netikėtas prisipažinimas.
Seniai pastebėjau, kad Lidočka kažkokia nelinksma, susijaudinusi, išblyškusi. Bet per visus savo rūpesčius, susijusius su pinigais ir asmeniniais reikalais, neturėjau laiko įsigilinti į jos gyvenimą. O ir kuo čia stebėtis, jei aštuoniolikos metų mergina išblyškus ir liūdna: tame amžiuje jai ir dera tokiai būti.
Bet šiandien, netyčia įžengusi į Lidočkos kambarį, užtikau ją apsiverkusią, bevartančią kažkokį albumą. Visai nesiruošiau pasinaudoti savo, kaip vyresnės, teisėmis ir tikriausiai tylėdama būčiau išėjus iš kambario, jeigu Lidočka, mane pamačiusi, nebūtų ėmusi beviltiškai raudoti, o netrukus tai jau pavirto isterija. Lidočka nukrito nuo kėdės, o kai paguldžiau ant kušetės, ją tampė mėšlungis, ji juokėsi ir verkė vienu metu, ir jos veidas buvo iškreiptas traukulių.
Kai tik atsigavo, Lidočka su siaubu ėmė manęs klausinėti:
– Tu perskaitei? Perskaitei?
– Nusiramink, – atkirtau aš, – niekados neskaitau nei svetimų laiškų, nei svetimų popierių. Nieko neperskaičiau.
Lidočka vis tvirtino: „Ne, tu perskaitei, perskaitei“, ir beviltiškai raudojo. Pagaliau, sugirdžiusi įvairių lašų ir vandens, šiek tiek ją nuraminau. Neketinau jos apie nieką klausinėti, bet visu savo elgesiu ji tarsi sakė man: išklausinėk mane. Nenoriai paklusau, reikalavau prieš savo valią, o Lidočka priešinosi mano reikalavimams, nors širdies gilumoje norėjo nusileisti. Beje, esu įsitikinusi, kad savo vaidmenį ji vaidino nesąmoningai, kad jai pačiai atrodė, jog nieko nenori man sakyti…
– Tu įsimylėjai, Lidočka, juk taip? – klausiu. – Prisipažink man, aš tavo sesuo.
– Taip, taip, taip! – rauda Lidočka.
– Kas gi čia baisaus? Meilė visados laimė. Jeigu tas, kurį myli, irgi pamils tave – tai džiaugsminga laimė. Jeigu ne – tai skausminga laimė. Ir nežinau, kuri iš jų tauresnė, nuostabesnė, kilnesnė… Antroji – gilesnė ir aštresnė, bet pirmoji – platesnė ir labiau spinduliuojanti…
Lidočka rauda.
– Tau tik aštuoniolika metų, Lidočka. „Pakeis ne kartą dar mergaitė lengvas svajones kitomis“5. Tu dabar netiki, kad svajonės tavo – „lengvos“, tau atrodo, kad jos sunkesnės už visatą ir sutraiškys tave. Ir man taip atrodė, kai mylėjau pirmą kartą. Bet patikėk gyvenimo patirtimi: visos meilės praeina, vieną jausmą pakeičia kitas…
Lidočka rauda.
– Na, pasakyk man, mergaite mano, ką tu myli?
Lidočka tyli.
Atitraukiu jos mažas rankas nuo užverktų akių. Bučiuoju į lūpas ir sakau, stengdamasi kiek galima švelniau:
– Pasakyk man, savo seseriai, ką tu myli.
Ir staiga Lidočka sušunka:
– Tave!
Ir vėl griūva kniūbsčia ant kušetės, atmetusi rankas kaip vyteles, ir vėl rauda.
– Atsipeikėk, Lidočka! – sakau aš. – Kaip tu gali verkti iš meilės man? Aš tavo sesuo, aš irgi myliu tave, mums niekas netrukdo mylėti vienai kitą. Dėl ko gi verkti?
– Aš myliu tave kitaip, kitaip, – šaukia Lidočka. – Aš įsimylėjau tave. Negaliu be tavęs gyventi! Noriu tave bučiuoti! Nenoriu, kad kas nors turėtų tave! Tu privalai būti mano!
– Pagalvok, – raminu, stengdamasi viską paversti juokais. – Seserims draudžiama tekėti už brolių. O tu reikalauji, kad aš, tavo sesuo, vesčiau tave. Ar tu šito nori, kvailute?
Lidočka nusirita nuo kušetės ant kilimo ir šaukia:
– Nieko nežinau! Žinau tik kad myliu tave! Myliu tavo veidą, tavo balsą, tavo kūną, tavo kojas. Neapkenčiu visų, kurių leidiesi bučiuojama! Neapkenčiu Modesto. Sutrypk mane mirtinai, man bus malonu. Nužudyk mane, pasmauk, negaliu daugiau gyventi!
Gulėdama ant žemės, ji čiumpa mane už kelių, bučiuoja per kojines mano kojas, verkia, šaukia, daužosi.
Prasikamavau su Lidočka apie dvi valandas. Kad nuraminčiau, prisiekiau jai dešimtis kartų ir prižadėjau viską, ko tik manęs prašė. Prisiekiau tarp kitko, kad po Viktoro mirties nieko nemyliu, ir jau tikrai nemyliu Modesto.
– Jis bjaurus, jis piktas, – tvirtino Lidočka pro ašaras. – Tu neturi jo mylėti. Jeigu jį bučiuosi, aš pulsiu pro langą į gatvę.
Prisiekiau, kad nebučiuosiu Modesto.
Iš viso, kvailas nuotykis! Būti savo gimtosios sesers aistros objektu – neįprasta situacija. Atsakyti į tokią meilę niekaip negaliu. Visados ryšiai tarp moterų man buvo šlykštūs.
Spalio 11
Ką tik sugrįžau iš tardytojo kabineto, kur buvau iškviesta raštišku šaukimu. Iki šiol visa drebu iš pykčio. Tai buvo ne tardymas, o visiškas pasityčiojimas. Nežinau, kaip man elgtis.
Pirmiausia mane suerzino pati šito pono tardytojo išvaizda. Vos įėjusi į kabinetą pajutau, kad neapkenčiu jo. Jis toks liesas, kad galėtų būti Anderseno pasakos „Šešėlis“ iliustracija. Veidas jo žemės spalvos ir balsas trūkčiojantis: jis daro gyvos parodijos įspūdį. Negana to, jis įžūlus ir šiurkštus.
Iš pradžių tardytojas siekė, kad apibūdinčiau jam mūsų tarnų charakterius. Bet, tiesą sakant, jei ir žinau šį tą apie Glašą, Marją Stepanovną, tai nieko negaliu pasakyti apie juodukę kambarinę, virėją, vežiką; net jų vardų gerai nežinau.
– Sakykit, jūsų kambarinė Glafyra Bočiarova turi meilužių?
– Šito jos paklauskit. Tai jos asmeninis reikalas, į kurį nesikišu.
– Teip-s.
Po daugybės tokių tuščių klausimų, labai mane nuvarginusių, tardytojas staiga, tarsi norėdamas priblokšti netikėtumu, paklausė:
– Sa-akykit, o jūs ar priimdavot ką nors savo namuose naktį be vyro žinios?
Kaip sakoma, kraujas trenkė man į galvą nuo tokio klausimo. Atsakiau beveik dusdama:
– Nežinau, ar turite teisę užduoti man tokius klausimus. Neatsakinėsiu į juos.
Tardytojas ėmė vartyti kažkokius popierius, o tuo metu, į mane nežiūrėdamas, dalykišku tonu dėstė maždaug taip:
– Atleiskite, ponia. Teisingumui turi būti viskas žinoma. Mums ypač svarbu išsiaiškinti, kaip žudikas galėjo pakliūti į jūsų butą. Štai čia turiu parodymų, kad praeitais metais jūs artimai bendravote su poručiku Aleksandru Vorsinskiu ir, jūsų vyrui būnant Varšuvoje, ne kartą priėmėt p. Vorsinskį pas save, be to, jis pasilikdavo jūsų namuose iki vėlumos. Paskui, suartėjusi su laisvu menininku Modestu Nikandrovičium Ileckiu, jūs irgi…
Čia aš neišlaikiau, pašokau, atrodo, net apsiverkiau, pasakiau tardytojui, kad nedrįstų taip su manim elgtis, kad skųsiuosi ir panašiai. Jis gi šaltakraujiškai paprašė manęs nusiraminti, padavė nešvariomis rankomis stiklinę vandens, kurio, žinoma, negėriau, ir, išlaukęs keletą sekundžių, tęsė toliau:
– Tai štai, ponia, teisingumui labai svarbu žinoti, ar kam nors iš jūsų, hmm… iš jūsų gerų pažįstamų buvo detaliai žinomas buto išdėstymas.
– Ar jūs manote, kad vyrą nužudė mano meilužis?– paklausiau įveikdama pasišlykštėjimą.
– Mes nieko nemanom – mes ieškom.
Po šito jis tardė mane dar pusvalandį, bet jau neatsimenu, ką jam atsakinėjau; dažniau atsisakinėjau kalbėti. Iš to familiarumo, su kuriuo tardytojas užduodavo man savo įžūlius klausimus, matau, kad jis įtaria mane padarius jei ir ne patį nusikaltimą, tai buvus bendrininke. Betrūksta tik, kad mane areštuotų ir pasodintų į kalėjimą: tai netikėta būtų visų mano susipynusių santykių atomazga!
Pastaruoju metu Modestas arba asmeniškai, arba telefonu kasdien domėjosi mano sveikata, ir Glaša, mano nurodymu, kasdien atsakinėjo jam, kad aš ne visai sveika. Nenorėjau Modesto matyti, bijodama, kad susitikusi vėl pasiduosiu jo įtakai. Šiandien Glaša perdavė man Modesto kortelę, kurioje buvo parašyta:
J’ai a vous dire des choses tres importantes. Je vous supplie de m’accorder quelques minutes d’entretien. M 6.
Nusprendžiau pagaliau Modestą priimti.
Jis įėjo paniuręs, pabučiavo man ranką, kurį laiką vaikščiojo pirmyn atgal po kambarį tylėdamas, paskui paklausė:
– Talija, ar tu atsimeni, ką sako Šekspyro Antonijus Kleopatrai po jos pabėgimo iš mūšio?
Kai atvirai prisipažinau, kad šiuo atveju atmintis mane apgauna, Modestas padeklamavo angliškai:
I found you as a morsel, cold upon
Dead Caesar’s trencher! Nay,
You were a fragment
Of Gneius Pompey’s!7
Šių eilučių prasmę visiškai supratau tik vėliau, suradusi jas Šekspyro tragedijoje (beje, mūsų gyvenime ne taip jau daug cezarių ir pompėjų!), bet ir tuomet iš Modesto tono supratau, kad jis mane įžeidinėja. Mano širdis ėmė daužytis, sugniaužiau rankas ir išrėžiau:
– Sakykit atvirai, kuo mane kaltinate?
– Visada žinojau, – kalbėjo toliau Modestas, tarsi neišgirdęs mano klausimo, – kad tikroji meilė moteriai nesuvokiama. Vyras gali paaukoti meilei visą savo gyvenimą, gali dėl meilės žūti ir bus laimingas pražuvęs. O moteris arba ieško meilėje pramogos (ir tai dar geriausia), arba beprasmiškai prisiriša prie žmogaus, tarnauja jam kaip vergė ir yra laiminga šituo savo šunišku prieraišumu. Vyras meilėje – herojus arba auka. Moteris meilėje – arba prostitutė, arba motina. Dėl meilės nusižudo vyrai, tikri vyrai, subrendę žmonės, suprantantys, ką daro, arba šešiolikametės mergiūkštės, įsivaizduojančios, kad įsimylėjo. Apie tai byloja savižudybių statistika. Reikalauti iš moters meilės lygiai taip pat juokinga, kaip iš kurmio akylumo!
Pakartojau savo klausimą. Modestas atsisuko į mane ir, kapodamas žodžius, ištarė:
– Kaltinu jus tuo, kad esate veidmainė. Prisiekinėjot man meilę ir su manim apgaudinėjot savo vyrą. O aš turiu neabejotinų įrodymų, kad mane apgaudinėjot su kitu. Kodėl tą darėte?
Kai mane atvirai puola, pajuntu savyje neįveikiamą jėgą ir būnu pasiruošusi padaryti bet ką. Tą minutę dingtelėjo, kad trokštamas išsiskyrimas su Modestu, išsiskyrimas, kuris išpainiotų visus mano santykius, čia pat. Ir išdidžiai pasakiau Modestui:
– Nenoriu jums atsakyti. Savigarba neleidžia.
Dar minutę galvojau, kad Modestas, nepasakęs nė žodžio, pasisuks ir išeis iš kambario. Jis baisiai išbalo. Staiga labai pasikeitė, kažkaip susigūžė, susmuko ant kėdės ir prakalbo visai kitokiu, palūžusiu balsu:
– Talija! Talija! Kodėl tą padarei! Pažinojau daug moterų, daugelis beprotiškai mylėjo mane su tuo šunišku atsidavimu, apie kurį ką tik kalbėjau. Bet tik tavyje, tavo parsidavėliškame kūne, tavo egocentriškoje sieloje (užrašau žodis į žodį) suradau kažką, be ko jau negaliu gyventi! Talija! Esu pasiruošęs tau visiškai atsiduoti, tau vienai; tik ir tu atsiduok man! Išvažiuosim iš čia kur nors į pasaulio kraštą – į Kapštatą, Melburną, į Labradorą. Gyvensim tik vienas dėl kito, aš garbinsiu tave kaip dievybę, ir būsiu laimingas, nes būsiu su tavimi.
– Modestai, – atsikirtau, – svarbiausia juk ne vien tai, kad tu būtum laimingas, bet kad ir aš būčiau laiminga.
Po šitų mano žodžių Modestas nuleido galvą ir jau visai tyliu balsu užbaigė savo kalbą:
– Viskas baigta. Tu nemyli manęs. Vadinasi, aš nugalėtas. Ak, per daug pasitikėjau savo jėgomis. Maniau, kad viską galiu ištverti, net išsiskyrimą su tavimi! Ne, yra dalykai, kurie laužo mane kaip vėjas sausus stiebus… Ką gi, paskelbk man nuosprendį!
Tardamas paskutinius žodžius, Modestas žemai nunarino galvą, ir man pasirodė, kad jis verkia. Buvo taip neįprasta matyti Modestą susijaudinusį, o dar iki ašarų, kad visas mano pyktis prapuolė. Ištirpo mano tvirtumas ir pavirto švelniu nuolaidumu. Atsisėdau šalia Modesto ir meiliu balsu ėmiau jį raminti…
Toks buvo mano pasimatymas su Modestu, kurio labai bijojau. Modestas įėjo pas mane kaip teisėjas, kaip ponas, o išėjo iš manęs kaip vaikas, kurį pamylavo vyresnioji sesuo. Jis net dėkojo man už visas priesaikas ir pažadus, kuriuos daviau, nepastebėjęs, kad už jų – tuštuma!
Ak! Jaučiu, tarsi kažkokie pančiai nukrito nuo mano kūno! Verkiantis, prašantis paguodos Modestas man nebaisus. Aš laimėjau. Aš laisva. Norisi džiūgauti ir giedoti peonus – taip, regis, vadinamos pergalės giesmės?
Spalio 16
Pajutusi naują vidinę laisvę, nuvažiavau šiandien pas Volodią, kurį pastaruoju metu apleidžiu ištisom savaitėm. Maniau, kad šis mano apsilankymas bus jam netikėta dovana, kuria beprotiškai apsidžiaugs. Išėjo visai ne taip.
Pasitiko mane Volodia niūriai, iš pradžių visai nenorėjo kalbėti, paskui verkė, dar paskui apipylė priekaištais, visai kaip Modestas. Priežastis? Pirmiausia vaikas prisigalvojo įvairių priežasčių savo pykčiui pateisinti, kaip antai, kodėl rausvinu skruostus (kvailys, įsivaizdavo, kad mes naudojam raudonį taip, kaip mūsų bobutės!), bet pagaliau prisipažino: jis gavo naują mūsų su Modestu ryšio patvirtinimą.
Kaip nuobodu! Vyrams nepakanka to, kad mes jiems atsiduodam, ir netgi to, kad mes juos mylim. Kiekvienam iš jų reikia, kad atsiduotume tik jam vienam ir mylėtume jį taip, kaip jam norisi. Volodia nesupranta, kad neturi savybių, kurios leistų jam paimti tai, ką atiduodu (dvasiškai ir kūniškai) Modestui, kaip ir Modestas neturi tokių, kokios leistų jam paimti tai, ką atiduodu Volodiai. Visi tvirtina: noriu tavęs visos, bet nė vienas nepagalvoja, ar pakankamai gili ir plati šitam jo siela!
Labai griežtai išsakiau visa tai Volodiai, – žinoma, nepripažindama savo artumo Modestui, – ir išėjau net skrybėlės nenusiėmusi. Man labai patinka šitas vaikas, jo lūpos kvepia kaip žemuogės liepą, ir norisi visą jį sukandžioti iki kraujo, bet daugiau nebus jokių nuolaidžiavimų! Įveikiau savo sieloje jausmus Modestui, įveiksiu ir švelnumą Volodiai. Jeigu jie abu nori, kad mesčiau juos, tuo geriau: neišsigąsiu likusi viena!
Iš Volodios užsukau pas Verą. Visi ją vadina mano drauge, ir aš iš tiesų myliu ją labiau už kitas. Man tik nepatinka, kad rengiasi ji pernelyg brangiai ir rėksmingai, – tai išduoda blogą skonį. Maniau, kad šitas vizitas nuramins mane, bet gavosi visai priešingai.
Visų pirma, Vera vėl aplipdė mane, lyg saldainių popierėliais, banalių užuojautų pareiškimais. Paskui nuvedė pažiūrėti sūnaus, rodė jo naujus žaislus ir visai nuoširdžiai džiaugėsi, kai abejingai gyriau ir žaislus, ir sūnų. Dar vėliau, geriant kavą, perpasakojo visas to meto, kol nebuvau mūsų „aukštuomenėje“, paskalas. Sužinojau, kurios iš damų pakeitė meilužius, bet kadangi veikiantieji asmenys vis tie patys, tai galima pagal formulę, kurią sužinojome per algebros pamokas, iš anksto paskaičiuoti galimų combinaisions skaičių iš turimo kiekio vyrų ir moterų.
Pagaliau Vera perėjo prie intymių prisipažinimų ir papasakojo, kaip ją metė jos prancūzas, apie ką žinojau tik miglotai. Pasakojant Veros veidas persikreipė, ji pasidarė negraži, ėmė vartoti šiurkščius žodžius ir apskritai paliko man bjaurų įspūdį. Kalbėdama apie Lidočką Veretenevą, kuri tapo laiminga jos varžove, ji pasakė man tiesiogine prasme taip:
– Žinai, Nathalie, negaliu laiduoti už save, kad kada nors teatre, fojė, neužpulsiu jos ir neprimušiu kaip paprasta skalbėja.
Esu tikra, prisipažino ji nuoširdžiai. O, pavydas, „pabaisa akimis žaliom“, sakė Šekspyras. Ne, aklas žvėris!
Spalio 18. Vėlai naktį
Sako, kad būna nesąmoningi sprendimai. Smegenys, mums nepastebint, suranda sprendimus, kurie nulemia mūsų poelgius. Be abejonės, šiandien paklusau tokiam nesąmoningam sprendimui.
Pačiai atrodė, kad paprasčiausiai noriu vakare pasivaikščioti gatvėmis. Bet kodėl apsirengiau kaip galima prasčiau, užsivilkau savo seną, iš mados išėjusį kostiumą, praėjusių metų skrybėlaitę, nuleidau ant veido baltą vualį, pasirūpinau, kad manęs nepažintų? Lidočka, matydama, kad išeinu vakare, atbėgo pas mane išsigandusiomis, plačiai atvertomis akimis: ko gero, ji pagalvojo, kad susiruošiau pas Modestą.
– Mieloji mergyte, aš pavargau, noriu pasivaikščioti.
– Pasiimk mane kartu.
– Ne, noriu pabūti viena.
– Leisk pakinkyt arklį į brikelę.
– Nereikia.
Išėjau. Buvo sutemos metas. Uždegė žibintus. Gatvėje pilka, baisu, nejauku. Žmonės ėjo pro šalį skubėdami, užsiėmę savais reikalais.
Vaikščiojau be tikslo, tiksliau, be sąmoningo tikslo, ir nejučiomis išėjau į bulvarus.
Prie manęs „pristojo“ kažkoks seneliukas, siūlydamas „pasivažinėti“. Buvo mažo ūgio ir bjaurus. Perėjau į kitą pusę.
Paskui užkalbino dar keli nuolatiniai gatvės lankytojai, vienas iš jų viliojo mane penkiais rubliais. Aš tylėjau, jie atstodavo.
Taip atėjau iki Kristaus Gelbėtojo šventovės. Baisiai pavargau. Prie šventovės atsivėrė keistas vaizdas. Akmeninis statinys, baltas, tarsi permatomas tarp šešėlių, atrodė vaiduokliškai. O siūbuojantys elektrinių žibintų šešėliai – realūs ir gyvi.
Stabtelėjau prie akmeninio sodo parapeto; paskui leidausi atgal. Vis labiau norėjosi pasisamdyti vežiką ir važiuoti namo. Po ketvirčio valandos, žinoma, taip ir būčiau pasielgusi.
Nikitskio bulvare mane pasivijo kažkoks jaunuolis. Jis buvo su plačiakrašte skrybėle ir gerai apsirengęs. Akivaizdžiai girtas.
Jis man pasakė:
– Madona! Leiskite būti jūsų pažu.
Pažiūrėjau į jo veidą su rusva barzdele ir atsakiau:
– Pažui jūs per senas.
– Tada jūsų riteriu.
– O ar jūs įšventintas į riterius?
– Mane įšventino garbingas riteris Don Kichotas iš Lamančos.
Visa tai buvo kvaila, bet argi galima tikėtis, kad gatvėje sutiksi Pompėjų arba Cezarį.
Nuolankiai ėjau šalia nepažįstamojo, o jis toliau girtai tauškė:
– Madona! Išsirenku jus savo širdies dama šiai nakčiai. Ir savam portmonė, jeigu jums norisi. Argi jausmai išmatuojami svarais ir aršinais? Būsiu jums ištikimas vieną naktį, bet mano ištikimybė bus tvirtesnė nei riterio Togenburgo. Neturėsiu laiko jūsų vardo pašlovinimui iškviesti į kovą milžinų ir burtininkų, bet kviečiu miegą, viską nugalintį miegą ir bet kokį nuovargį, ir prisiekiu įveikti šiuos demonus tol, kol jūs malonėsite dalintis su manimi savo laiku. Kad pašlovinčiau jūsų vardą, pasakiau, bet aš dar jo nežinau.
– Kaip ir aš jūsų.
– Mane vadina don Chuanu Ferdinandu Kortecu, markizu dela Balė Oachaki. Aš – naujasis Meksikos užkariautojo įsikūnijimas. Jeigu mano vardas atrodo jums pernelyg ilgas, galite vadinti mane tiesiog Chuanu.
– Leiskite vadinti jus Žuanu, nes mano vardas dona Ana.
– O, madona! Važiuokime į mūsų puotą, ir tepasirodo savo laiku jūsų velionio vyro statula. Komandore! Kviečiu tave, ateik ir stok į sargybą prie mūsų miegamojo durų.
– Jums tenka kviesti pačiam, nes neturite Leporelo?
– Leporelas laukia mūsų. Bet, panašiai kaip dieviškoji Dulsinėja paversta Aldonsa, taip ir jis piktais kerais paverstas restorano oficiantu. Važiuojam ir jį pamatysite!
Nepažįstamasis davė ženklą šauniam vežikui ir pasiūlė man sėsti į brikelę. Paklusau. Lėkėme bulvaru, tęsdami juokingą pokalbį.
Už kelių minučių buvome atskirame viešbučio kambaryje. Ant stalo stovėjo šampanas. Kadangi paaiškėjo, jog mano palydovas prašmatniai apsirengęs ir, sprendžiant iš visko, priklauso aukštuomenei, ėmiau nuogąstauti, kad vėliau jis mane kur nors sutiks ir atpažins. Uoliai pyliau jam vyno, ir jis apgirto.
Labai gundė tai, kad mudu nepažinojom vienas kito, kad vienas kitam išnirom iš paslapties ir turėsim vėl į ją sugrįžti.
Nepažįstamasis atsiklaupė prieš mane ant kelių ir ėmė kalbėti:
– Dona Ana! Tu nuostabi. Nuostabesnė už visas moteris, kokias tik mačiau pasaulyje. Nori, nuo šio vakaro perplėšiu savo gyvenimą per pusę ir visam laikui pasiliksiu su tavimi. Būsiu tavo riteris, pažas, tavo tarnas. Išvažiuosime į tikrąją tavo tėvynę, į Seviliją, arba kur tik nori. Atsisakyk savo gyvenimo, atsiduok man, ir garbinsiu tave kaip dievybę.
Nepažįstamojo žodžiuose buvo tiek panašumo į Modesto kalbas, kad mane apėmė siaubas. Pasistengiau atsikratyti šio košmaro ir pakreipti mūsų pasimatymą kita linkme. Padaryti tai buvo nesunku…
Bet kai šiek tiek vėliau nepažįstamasis egzaltuotai bučiavo mano kelius, baisus jausmas antrą kartą užvaldė mane: man pasirodė, kad mane bučiuoja Volodia.
Išsiskyrėme paryčiais. Nepažįstamasis atkakliai reikalavo, kad duočiau jam savo adresą. Ištariau kažkokias fiktyvias raides, siūlydama rašyti poste-restante.
Bet gyvenime niekuomet daugiau nenoriu matyti savo Don Žuano.
Atsisveikinant jis, šiek tiek dvejodamas, įdėjo man į ranką dvidešimt penkių rublių banknotą. Paėmiau. Štai pirmas užmokestis, kurį gavau pardavusi savo kūną.
Nors ne: anksčiau man už tą patį mokėdavo mano vyras.
Spalio 19
Galva sukasi nuo atradimų, kuriuos padariau. Pirmą kartą gyvenime bijau galutinių išvadų. Baisu galvoti.
Šiandien pabudau vėlai ir delsiau keltis. Prisipažįstu, bijau susitikti su Lidočka. Lidočka žinojo, kad namo sugrįžau vėlai naktį, ir galėjo pamanyti, kad buvau pas Modestą.
Štai kodėl pasijutau labai nesmagiai, kai virtuvėje, kur gėriau kavą, prie manęs priėjo Lidočka.
– Nataša, man reikia su tavimi pasikalbėti.
– Vėliau, mano vaikeli, aš labai pavargus, man skauda galvą.
– Ne, ne, dabar.
Baigdama gerti kavą, stebėjau Lidočką. Veidas jos buvo išbalęs, be ašarų pėdsakų, akys sausos ir ryžtingos.
Mes perėjome į mažąją svetainę, ir čia Lidočka manęs paklausė:
– Žinai, kas vakar čia buvo?
– Kur čia?
– Pas mus.
– Ir kas gi?
– Modestas Nikandrovičius.
– Kas čia tokio? Nerado manęs namuose. Ateis kitą kartą.
Šovė į galvą mintis, ar tik nenori Lidočka leisti man suprasti, kad Modestas, neradęs manęs namuose, taip sakant, įrodė, kad esu jam neištikima. Bet Lidočka triumfuodama kalbėjo toliau ir žiūrėjo tiesiai man į akis:
– Jis buvo ne pas tave. Jis buvo mūsų namuose paslapčia.
– Kalbi kvailystes. Pas ką gi jis buvo?
– Pas Glašą.
Tai absurdas. Ėmiau klausinėti. Lidočka papasakojo, kad seniai pastebėjo kažkokius keistus Modesto ir Glašos santykius. Vakar, kai manęs nebuvo namuose, Lidočka iš visokių požymių suprato, kad Glaša savo kambaryje ne viena. Lidočka ėmė stebėti ir apie vidurnaktį matė, kaip Glaša pro užpakalines duris išleido Modestą. Jie pusbalsiu labai gyvai kažką aptarinėjo, ir išeidamas Modestas pabučiavo Glašą į lūpas.
– Matai, – nenoromis pasakė Lidočka, – tu jį myli… o jis… apgaudinėja tave… su kambarine.
Lidočkos pasakojimas mane labai sujaudino, širdis krūtinėje ėmė daužytis, lyg būtų nuo spyruoklės nutrūkusi. Šiaip taip nuraminusi Lidočką, išlydėjau ją ir pasišaukiau Glašą.
Su Glaša neilgai tekalbėjom. Po pirmų klausimų ji prisipažino ir, kažkokio atavistinio polinkio apimta, puolė man į kojas.
Taip, ji Modesto meilužė. Jis įtikino, kad myli ją, o aplink mane sukasi tik iš pagarbos (kaip ne gėda jam buvo kartoti Molčalino žodžius!)8. Žadėjo priimti ją pas save gyventi ir apipylė brangiomis dovanomis. Vežiojo už miesto, girdė šampanu, o tada „naudojosi jos silpnumu ir patiklumu“. O aš nieko nežinojau ir nepastebėjau!
Bet štai kas svarbiausia. Modestas buvo pas Glašą rugsėjo 15-osios naktį, t. y. žmogžudystės naktį. Tiesa, ji pati išlydėjo Modestą ir uždarė duris dar prieš vidurnaktį ir, grįždama pas save, girdėjo Viktoro Valerijanovičiaus žingsnius, jis vaikščiojo pirmyn atgal po savo kabinetą. Vadinasi, žmogžudystė buvo įvykdyta po to, kai Modestas išėjo iš mūsų buto. Bet argi negalėjo jis kažkiek palaukti laiptinėje ir sugrįžti turėdamas iš anksto paruoštą raktą? Iš karto apie tai pagalvojau, ši mintis įstrigo galvoje lyg apnuodyta strėlė.
„Šiuolaikinis žmogus turi mokėti viską: rašyti eilėraščius ir valdyti elektrinę mašiną, vaidinti scenoje ir žudyti“, – prisiminiau Modesto žodžius, kuriuos užrašiau šiame dienoraštyje.
Glašai, atrodo, tokie įtarimai į galvą neatėjo. Bet, jos žodžiais tariant, Modestas labai išsigando, sužinojęs apie žmogžudystę, tuoj pat išsikvietė ją ir griežtai uždraudė kam nors kalbėti apie tai, kad išvakarėse pas ją buvo… Glaša įvykdė jo prašymą, bet ją kankina sąžinė ir ji nori viską „atskleisti“ tardytojui.
Žinoma, Glaša lemeno man visa tai ilgai ir užsikirsdama, pertraukdama savo žodžius kūkčiojimu ir raudomis. Dabar supratau, kodėl Glaša visą laiką nuo žmogžudystės dienos vaikšto susikrimtusi ir prislėgta. Kad galėtum saugoti didžią paslaptį, reikia turėti išpuoselėtą sielą: paprastiems sutvėrimams tam neužtenka jėgų.
Ką galėjau Glašai atsakyti? Tariau, kad skųsti Modesto nereikia. Kad, suvedžiodamas vargšę mergaitę, jis pasielgė bjauriai, bet su žmogžudyste, kaip ten bebūtų, jis nesusijęs, ir ji pasielgtų blogai, įpainiodama jį į šitą reikalą. Pabaigoje pažadėjau Glašai, kad pakalbėsiu apie ją su Modestu ir priversiu deramai ja pasirūpinti. Su Glaša išsiskyrėme draugiškai.
Apie Modestą man dar reikės galvoti, ir daug galvoti. Ko dabar verti visi jo žodžiai apie ištikimybes ir išdavystes? Kaip išgyveno jis, kad esu jam „neištikima“. Ak, žmonės!
Tie, kas gyveno ir galvojo,
Negali sieloje neniekinti žmonių!9
Spalio 21
Gavau iš Volodios baisų laišką. Jo žodžiuose buvo tiek nevilties, kad tuojau pat nuvažiavau pas jį. Bet pastaruoju metu visi mano pasimatymai baigiasi blogai.
Nesėkmės ėmė persekioti mane dar gatvėje.
Akivaizdu, kad negalėjau pasinaudoti mūsų arkliu ir išėjau pėsčia. Po kelių žingsnių pasivijo mane nežinia koks žmogelis ir lankstydamasis ėmė kažką kalbėti.
– Nepažįstu jūsų, – pasakiau, – ko jums reikia?
– Kaipgi šitaip-s, – papriekaištavo žmogelis, – aš jūsų kambarinės Glašos dėdė Sergejus Chmyliovas, gal teiksitės prisiminti?
Sužinojusi, su kuo turiu reikalą, tvirtai pasakiau:
– Prašiau jūsų palikti mane ramybėje. Jei neatstosite, iškviesiu budintį policininką.
– Kam ta policija, – atkirto Chmyliovas, – čia delikatus reikalas, jį reikia aptarti be pašalinių liudininkų.
Jaučiau, kad to žmogaus rankose supinto įvykių kamuolio siūlo galas. Ar daug jam žinoma, nesuvokiau, bet buvau įsitikinusi, kad kažką žino. Lėtai ėjau šaligatviu, o Chmyliovas turseno iš paskos ir bėrė:
– Be reikalo jūs mus niekinate, Natalja Glebovna. Mes maži žmonės, bet ant mažų žmonių pasaulis laikosi. Ko jūsų prašau: leidimo ateiti ir pateikti kai kuriuos dokumentėlius ir samprotavimus, – tik tiek. Jūs pažiūrėsite, išklausysite ir nuspręsite, ar verta sumokėti priklausančią mums sumą.
– Vieną kartą jau kategoriškai jums atsakiau, – pabrėžtinai ištariau. – Kodėl nepateikėt savo dokumentų kitoje vietoje? Matyt, nedaug ko jie teverti!
– Ech, panele! Pateikti dokumentėlius ilgai netruktų. Ir tai kai kam būtų galbūt labai nemalonu. Bet man iš to jokios naudos, arba pati mažiausia… O ko iš jūsų prašau? Turint galvoje jūsų kapitalą, tai dvidešimt tūkstančių jums vieni grašiai, net nepastebėsite, kad atidavėt…
Neskubėdama pasakiau:
– Gerai, aš pagalvosiu. Ateikite už savaitės.
– Ne, – paprieštaravo Chmyliovas, – už savaitės bus vėlu. Ilgiau nei tris dienas neturiu jokios galimybės laukti.
– Kaip sau norit, – gūžtelėjau.
Tuoj pat įlipau į artimiausio vežiko brikelę ir liepiau važiuoti, neklausydama, ką dar aiškina Chmyliovas. Bet širdyje pykau pati ant savęs ir nežinojau, ar gerai pasielgiau, atsisakydama Chmyliovo siūlymų. Gal reikėjo peržiūrėti tuos „dokumentėlius“. Kas be ko, tikėjausi, kad jis pasirodys dar sykį.
Staiga, išsukant iš Nastasijos skersgatvio, kažkoks žmogus nušoko nuo šaligatvio, sumosavo rankomis ir sustabdė mano vežiką. Pažinau savo rudaplaukį Don Žuaną.
– Dona Ana! Dona Ana! – šaukė jis. – Pulsiu po ratais, jei neatsiliepsite. Išprotėjau nuo tos dienos, kai jus sutikau. Negaliu be jūsų gyventi.
Vienas kitas praeivis sustojo ir stebėjo skandalingą sceną.
– Etez-vous fou, monsieur, je ne vous connais pas10, – pasakiau kažkodėl prancūziškai.
Vežikas sukirto arkliui. Nepažįstamasis porą minučių bėgo paskui mano brikelę, paskui atsiliko.
Mano nuotaika galutinai subjuro. Tai buvo jau ne apmaudas, o kažkoks įtūžis ant savęs ir ant viso pasaulio…
Tą pačią dieną
Buvo atvažiavusi Vera, pertraukė mane, sėdėjo valandą, kalbėjo kvailystes. Tęsiu toliau.
Volodią užtikau labai susijaudinusį. Jis sublogo, lyg po sunkios ligos. Savo degančiomis akimis jis buvo panašus į mažą pranašą. Kas atsitiko? Ak, jis sužinojo viską ir galutinai apie mano ir Modesto santykius; jam net perdavė mano laišką Modestui, kurį tas įsigudrino kažkur pamesti.
Šį kartą Volodios žinios buvo tokios tikslios, kad man beliko tik stebėtis, kas galėjo jam pranešti. Galiu tik spėlioti, kad įskundė pats Modestas. Kad atsikratytų varžovo, jis pranešė apie patį save ir pats pasiuntė jam vieną iš mano laiškų (negaliu patikėti, kad Modestas būtų jį „pametęs“!). Toks šėtoniškas planas vertas juodos Modesto sielos.
Kad ir kaip ten būtų, išsiginti buvo neįmanoma. Pasakiau Volodiai tiesiai, kad jis man patinka, bet jo mažos sielos man neužtenka. Kad pernelyg daug ko manyje jis negali suprasti. Kad daug kame negali būti mano bendraminčiu. Jis švelnus, baikštus, teisingas, dorybingas. Visa tai man patinka. Bet, be viso šito, mėgstu vyrišką jėgą, mėgstu aistrą, mėgstu išlavintus ir rafinuotus jausmus. Jeigu jis nori sudėti ant i taškus, aš – ištvirkusi. Tokią mane sukūrė Dievas, arba gyvenimas, ir noriu likti pačia savim. Man kaip palydovas, kaip draugas, kaip meilužis reikalingas žmogus, kuris sugebėtų suprasti mane visą, atsiliepti į visus mano sielos poreikius. Jei nėra tokio vieno, man reikia dviejų, trijų, penkių, iš kur žinau kiek! Tegul jis, Vladimiras, tobulina ir aukština savo sielą, tegul priauga iki manęs, tegul įveikia mane meilės dvikovoje – ir aš džiaugsiuosi, būdama nugalėta. Bet pasiduoti arba apsimesti nugalėta nenoriu.
Maždaug taip kalbėjau Volodiai. Jis tyliai raudojo. Man buvo jo labai gaila ir norėjosi pabučiuoti tamsią galvą, mielą, mylimą pakaušį. Bet įveikiau save, pasiryžusi pasakyti visą tiesą.
– Taigi, jūs žaidėte su manimi, – verkdamas ištarė Volodia, – žaidėte, kaip vaikai kad žaidžia su pliušiniu meškiuku…
– Aš mylėjau tave, vaikeli!
Vos tik šitai pasakiau, Volodiai prasidėjo tikras įsiūčio priepuolis. Jis pašoko ir ėmė man šaukti:
– Meluoji! Visas pasaulis žino, kas yra meilė, o jūs ir į jus panašūs iškreipėte šio žodžio prasmę! Jūs pavertėte meilę kažkokiu tuščiu laiko leidimu. Nuolat kalbate apie meilę, tik tuo ir užsiimate, kad analizuojate savo jausmą, bet visa tai tik jūsų galvoje, o ne sieloje! Jums meilė – arba paleistuvavimas, arba matematikos uždavinys. O meilės kaip meilės, kaip vieno žmogaus jausmo kitam jūs nežinote.
– Tavo žodžiai, – pasakiau šaltai, bet švelniai, – tik dar kartą įrodo, koks tu man tolimas. Kaip gali reikalauti, kad visą save tau atiduočiau, jei net nesupranti manęs? O jei aš tokia niekinga, kaip kad tu sakai, kodėl reikalauji, kad tave mylėčiau?
Stengiausi kalbėti santūriai ir per visą pasimatymą neleidau sau ištarti nė vieno aštresnio ar griežtesnio žodžio. Bet Volodią tikrai buvo užvaldęs kažkoks demonas, todėl, neklausydamas mano argumentų, jis vėl ėmė ant manęs šaukti. Tikriausiai paskutinių dienų vienatvėj daug ką permąstė ir dabar visos tos mintys veržėsi iš jo sielos nesuvaldomu srautu.
– Turėjau savo uždavinį, – tęsė Volodia. – Buvau mažas sraigtelis, bet dideliame mechanizme, kuris dirbo visos liaudies ir žmonijos labui. Buvau patenkintas savo darbu, ir sąmonėje jutau pasitenkinimą, kad mano gyvenimas kažkam reikalingas. Tu išplėšei mane iš šito pasaulio, tu mane, kaip sirena, užkerėjai savo balsu ir privertei palikti laivą. Ką gi davei mainais? Gyvenimą, kuris meilę daro pasaulio centru, kaip dievybę, o paskui tą pačią meilę pakeičia veidmainiavimu, apgavyste, apsimetinėjimu! Tu išmokei mane gyventi vienu jausmu, o pati vietoj jausmo duodavai man įmantrų melą! Tu palengva klasta ir glamonėmis padarei mane savo alfonsu. Man baisu susitikti su ankstesniais draugais. Aš gėdijuosi savo gyvenimo, savo veido, savo rankų!
Volodia šaukė ilgai, siautėdamas. Mėginau prieštarauti, jis neleido ištarti nė žodžio. Sudėjau rankas ir tylėdama žiūrėjau į jį. Pagaliau, apimtas aklo įniršio, Volodia stvėrė nuo lentynos Tiutčevo tomelį, numetė jį ant žemės ir ėmė trypti kojomis. Man pavyko įsiterpti:
– Išmok bent to, kad pirmas kultūringo žmogaus požymis – pagarba knygai.
– Prakeikiu jūsų knygas, – sušuko Volodia. – Visi jūs iš knygų, ir jūsų jausmai, ir poelgiai – kaip knygose, ir kalbate taip, tarsi knygą skaitytumėte. Nenoriu jūsų daugiau! Noriu į laisvę, gyventi, dirbti!
Žinoma, tame, ką Volodia sakė, buvo nemažai tiesos (todėl ir užrašau čia jo žodžius), bet negalėjau jam nusileisti. Reikėjo kartą ir visam laikui apginti savo laisvę. Atsakiau Volodiai su pirmykščiu šaltumu:
– Tu jaunas. Tau visas gyvenimas prieš akis. Grįžk pas savo draugus, revoliucionierius. Tikriausiai jie priims atgal į partiją paklydusį draugą.
Pasitaisiusi skrybėlaitę, nuėjau durų link.
Matydamas, kad išeinu, Volodia mirtinai išblyško, užtvėrė man kelią, atsiklaupė.
Dusdamas, pusę žodžių teištardamas, ėmė maldauti, kad nepalikčiau jo. Atsiprašė už viską, ko prikalbėjo, išvadino save bepročiu.
Buvau pasiruošusi susitaikyti. Bet kai po truputį mūsų bendravimas ėmė gerėti, Volodia staiga pareikalavo:
– Ar tu prisieksi, kad nuo šiol priklausysi tik man vienam? Ar pasiųsi tuojau pat anam laišką, kad tarp jūsų viskas baigta?
– Tu vėl elgiesi lyg beprotis, – perspėjau.
– Aš reikalauju, – pakartojo Volodia, vėl išbaldamas. Tada atsakiau ryžtingai:
– Savo poelgius noriu valdyti pati. Negaliu leisti, kad kas nors ko nors iš manęs reikalautų. Priimk mane tokią, kokia esu, arba neturėsi manęs visai.
Vėl žengiau durų link. Volodia vėl užstojo man kelią. Visas išbalęs, jis stovėjo išskėstomis rankomis, lyg nukryžiuotas.
– Tu neišeisi, – pakartojo ne jis, tik jo lūpos. Papurčiusi galvą, pamėginau atitraukti jį nuo durų. Volodia krito ant grindų ir apkabino mano kojas.
– Jeigu išeisi, aš nusižudysiu.
Per jėgą atidariau duris ir išėjau.
Nieko nuostabaus, kad po tokio vakaro Verai šiandien pasirodžiau neįdomi. Mat ji pasakė, kad atrodau nesveikai. Žinau, ką tas žodis reiškia moters lūpose.
Spalio 23
Taigi, įvyko.
Mano likimas išspręstas, ir išspręstas netikėtai.
Visą naktį mane persekiojo nukryžiuoto prie durų jaunuolio vaizdas. Prabusdavau nuo košmarų ir girdėdavau Volodios žodžius: „Jei tu išeisi, nusižudysiu.“ Rytą atsikėliau tokioj nevilty, kad nepajėgiau jos atlaikyti.
– Bet juk tai meilė! – staiga pasakiau pati sau. – Tu myli šitą liauną kaip žolės stiebelis berniuką. Kodėl gi atsisakai meilės: argi čia slypi laisvė?
Vos tik taip pagalvojau, ėmė atrodyti, kad viskas išsisprendžia labai lengvai. Tuojau pat sėdau prie stalo ir be pataisymų vienu ypu parašiau du laiškus: Volodiai ir Modestui.
Volodios pirmiausia prašiau man atleisti. Rašiau jam, kad vakar atsisakiau pasiųsti tą laišką, kurio jis reikalavo, vien dėl abstraktaus principo, norėdama išsaugoti savo laisvę. Bet iš tikrųjų visiškai ir galutinai nutraukiau viską su „tuo kitu“ (t. y. su Modestu). Dar rašiau, kad tvirtai nusprendžiau artimiausiu laiku ilgam, keleriems metams, išvažiuoti į Italiją ir noriu, kad jis, Volodia, važiuotų su manimi…
Modestui brūkštelėjau kur kas trumpesnį ir sausesnį laišką, viso labo keletą frazių. Priminiau, kad jis davė mėnesį laiko, kad atsakyčiau į jo pasiūlymą. Bet, rašiau, atsakymas jau dabar man žinomas, ir galiu jam pasakyti, kad niekados nebūsiu jo žmona. Užbaigiau, kad, pritardama Modesto žodžiams, manau, jog po mano laiško visi mūsų santykiai baigti, ir prašau daugiau nemėginti su manimi matytis. Norėjau pridėti prašymą sugrąžinti mano laiškus, kurių Modestas, atrodo, nebrangina, nes jie pakliūva į svetimas rankas, bet tai pasirodė man pernelyg banalu.
Iš pradžių norėjau pasiųsti abu laiškus vienu metu, bet kažkoks savisaugos instinktas sulaikė mane. Išsiunčiau tik vieną laišką – Modestui.
Tuoj pat gavau ir atsakymą. Modestas paklūstąs mano valiai, bet prašo paskutinės malonės: atvažiuoti pas jį atsisveikinti. Šiek tiek padvejojusi sutikau.
Visa, kas įvyko šio susitikimo metu, pasirodė man netikėta ir nuostabu. Ir jausmai, kurie užplūdo mane per tas su Modestu praleistas valandas, buvo patys stipriausi, kokius kada nors patyriau.
Netikėtumas laukė manęs išsyk už Modesto buto durų. Jis pasitiko mane apsivilkęs ne savo įprastu kostiumu, bet keista rytietiška auksu išsiuvinėta chlamida. Kambariai irgi buvo dekoruoti rytietiškai, senovės chaldėjų stiliumi. Paveikslai nuo sienų nukabinti.
Prisiminiau maman žodžius, kad Modestas beprotis, ir išsigandau:
– Modestai, tu neišprotėjai? – paklausiau.
– Ne, valdove! Bet šias šventas mudviejų atsisveikinimo valandas noriu praleisti už nekenčiamos ir nepakenčiamos dabarties stichijos ribų. Tave, kaip ir mane, kankina mūsų gyvenimo banalybė, ir nenoriu, kad į mūsų paskutiniuosius prisiminimus įsiveržtų kas nors iš jos: telefono skambučiai ar automobilio signalai. Noriu kelioms valandoms panardinti tave ir save į kilnesnę atmosferą.
Modesto kambariai atrodė kitaip: visi jie buvo papuošti senovės asirų stiliumi. Modestas iš kažkur gavo daugybę statulų ir bareljefų, vaizduojančių asirų dievus ir valdovus, iškabinėjo ant sienų senus, keistus ginklus, lemputes pavertė fakelais, visą orą prisotino kažkokių stiprių, aštrių kvapų ir smilkalų. Jaučiausi tarsi muziejuje, tarsi šventykloje, man buvo keista ir nejauku, bet tikrovė atsitraukė, ir aš beveik užmiršau, kodėl čia esu.
Modestas ilgai nė žodžiu neužsiminė nei apie mano, nei apie savo laišką. Visai rimtu tonu, tarsi vien dėl to būtų mane pakvietęs, pasakojo mitus apie didvyrį Izdubarą ir apie deivės Ištartės nusileidimą į pragarą. Kažkokia keista dūdele jis grojo man paprastą, bet savotišką melodiją, kurią vadino Mėnulio himnu. Paskui šnibždėjo švelnius meilės prisipažinimus, paversdamas juos beveik psalmėmis, kalbėdamas ritmuotais sakiniais, rinkdamasis įmantrius rytietiškus posakius…
Nuo smilkalų aromato man sukosi galva. Vargiai besuvokiau, ką darau ir kalbu. Ir savo atvykimo priežastį beveik pamiršau. Su Modestu man buvo gera ir neskubėjau išvažiuoti.
Perėjome į miegamąjį. Vietoj lovos jame buvo įrengtas aukštas guolis, kurį laikė keturi sparnuoti liūtai. Kambario gilumoje nuo trikojo lengvu dūmeliu smilko stipriai kvepiančios žolės.
– Gal tu nori užmigdyti mane ir nužudyti? – paklausiau.
– Ne, mano valdove, – paprieštaravo Modestas, – noriu nužudyti tik prisiminimus. Ši auka bekraujė. Ir dar noriu melsti, kad senieji dievai padovanotų mums tą aistros pilnatvę ir tą užsimiršimą, kuris buvo pažįstamas jų laikų žmonėms. Noriu melsti, kad man pritartų didvyris Mardukas11, o tau jėgų suteiktų deivė Ea12.
Nė ženklu neišsiduodamas, kad pokštauja ar žaidžia, Modestas įmetė į aukurą kažkokių grūdų ir sukniubo. Ilgas jo rūbas pasklido ant grindų, ir juoda galva palietė grindis. Jam taip tiko ši žynio poza, kad pasijutau beveik kaip paauglė senajam Babilone, naktį, bokšte, laukianti dievo Belio nužengimo… Laikinai užmiršau visas kankinančias mintis ir visą savo gyvenimą, galvojau tik apie tai, kad esu kartu su juo, su vyru, su tuo, kuriam turiu priklausyti…
Paprastai kiekvieną minutę, net pačią intymiausią, visiškai valdau savo sąmonę. Šį kartą valanda, praleista asirietiškame guolyje, pritemdytame kambaryje, aštrių smilkalų kvapuose, pasirodė man kaip tikrovės ir sapno mišinys, kažkas, esantis ties realybės ir svajonės riba. Kalbėjau kažin ką, klausiausi kažin kokių kalbų, bet nesugebėčiau čia jų užrašyti, plunksna ant popieriaus, gramatiškai taisyklingais sakiniais: tai buvo kažkas kita…
Po truputį, tarsi išsisklaidančiam rūke, ėmė aiškėti Modesto žodžiai:
– Vis dėlto aš mylėjau tave, valdove, mylėjau visu pilnumu jausmo, kuris nežino ribų ir nepripažįsta saiko. Ko tik nedarei tu, ko tik nedariau aš, atsiliepdavai į mano meilę ar įžeidinėdavai mane, ryždavausi aš didžiam žygdarbiui ar niekingam nusikaltimui, ši meilė likdavo nepasikeitusi. Ir kas belauktų mūsų ateityje, gyvenimas ar mirtis, egzistavimas ar nebūtis, šiame pasaulyje ir kituose, aš mylėsiu tave. Ar išvažiuosiu į savo tolimą Italijos salą, ar įsmeigsiu tiesiai sau į širdį asirietišką durklą, mylėsiu tave. Kankinsiuosi beprasmiškai gyvendamas, laimindamas tavo vardą, ir mirties valandą pašauksiu tave, nes, išskyrus meilę tau, nėra, nebuvo ir nebus man kitos dievybės!
Ilgai klausiau tų glamonėjančių kalbų, pusiau užmerkusi akis, liūliuojama švelnių žodžių kaip mielos muzikos, bet staiga atsisėdau guolyje ir, žiūrėdama Modestui į akis, paklausiau:
– Modestai, ar tai tu nužudei mano vyrą Viktorą?
Niekados neregėjau, kad žmonės taip išbaltų, kaip išbalo Modestas. Silpnoje pridengtų elektros lempučių, vaizduojančių fakelus, šviesoje Modesto veidas atrodė baltesnis už baltą. Jo akys žvelgė į mane su tokiu siaubu, kokį galima pamatyti tik paveiksluose. Turbūt kokią minutę tęsėsi mudviejų tylėjimas, ir šiame į rūsį panašiame kambaryje buvo taip tylu, kad liepsnos traškesys trikojyje aukure kėlė baisaus griaudėjimo įspūdį.
Modestas irgi lėtai atsisėdo šalia manęs ir tyliai ištarė:
– Aš.
Ir vėl mudu tylėjome nežinia kiek laiko. Tada vėl paklausiau:
– Kodėl tai padarei?
– Aš myliu tave, – atsakė Modestas.
– Netiesa, – šiurkščiai atkirtau, – tu vis reikalavai, kad ištekėčiau už tavęs. Norėjai tų pinigų, kurie atiteko man po vyro mirties!
Modestas labai susijaudino:
– Prisiekiu viskuo, kas mums šventa, prisiekiu Menu, prisiekiu Meile, prisiekiu Mirtimi (šios didžiosios raidės skambėjo jo balse) – tai netiesa! Padariau tai, kad turėčiau tave nedalomai. Jei pažįsti mano sielą, turi suprasti, kad patys pinigai nėra man jokia pagunda. Taip, aš nužudžiau. Nužudžiau todėl, kad savo meilėje pasiekčiau paskutinę ribą. Nužudžiau norėdamas suvokti, kad iš meilės tau paaukojau viską: savo vardą, savo gyvenimą, savo sąžinę. Norėjau įsitikinti savo stiprybe ir sužinoti, ar esu vertas tave turėti. Ir štai aš nugalėtas, pamačiau, kad esu bejėgis, kaip visi kiti, pamačiau, kad nesu tavęs vertas, ir tu atstūmei mane – ir aš nuolankiai priimu tavo nuosprendį. Dabar nubausk mane – turi tam teisę, bet neįžeidinėk įtarimais, kurių nenusipelniau.
Sakydamas šiuos žodžius, Modestas buvo nuostabus. Su apnuoginta krūtine ir kaklu jis buvo panašus į asirų didvyrį. Ir staiga mano sieloje išaugo kažkoks visiškai naujas jausmas, iš karto, per vieną minutę, kaip, sako, fakyrų rankose išauga stebuklingas medelis. Staiga Modestas pasirodė man visu savo ūgiu, ir aš pagaliau supratau, kokia jame slypi jėga, sugriebiau jį už pečių, priglaudžiau savo veidą prie jo veido ir sušukau iš visos širdies:
– Ne, Modestai, ne! Nevadink savęs nugalėtu! Viskas, ką kalbėjau ir rašiau tau, – netiesa. Myliu tave ir būsiu tavo – tavo žmona, verge, kuo tik nori. Ir tu gyvensi, ir mes būsime laimingi!
Modestas žiūrėjo į mane, tarsi nesuprasdamas mano žodžių, paskui niūriai tarė:
– Taigi, tu man atleidi… Bet ar žinai, kad aš pats negaliu sau atleisti? Neturiu daugiau ko nuo tavęs slėpti ir prisipažįstu: man baisu to, ką padariau. Galvojau, kad mano siela atlaikys išbandymą, kad ji – kitokia nei visų. Ką gi! Kankinuosi, kaip pats paprasčiausias nusikaltėlis, vos ne sąžinės graužatim! Man būna baisu pasilikti vienam kambaryje! Štai kodėl sakau, kad aš nugalėtas. Ir tu, Talija, privalai mane palikti, nes pasirodžiau nevertas tavęs… Tu buvai teisi savo laiške…
Bet manyje jau gyveno tik vienas jausmas – begalinis, neįveikiamas susižavėjimas šiuo žmogumi, kuris išdrįso ir padarė tai, kam dabartinis žmogus nedrįstų pasiryžti. Tą minutę Modestas man atrodė tikras ubermensch13 ir norėjau tik vieno – išgelbėti jį. Nutraukiau jo žodžius:
– Užteks, Modestai! Tavo baimės – laikinas nervų sutrikimas, kurį įveiksi. Jei jau žengei ryžtingą žingsnį, tai eik iki galo. Dabar kalbėti apie atsitraukimą, apie pabėgimą – gėda. Būk toks, kokį noriu tave matyti, – ir atsidėkodama atiduodu save visą, visiškai, ko tu visada ir norėjai.
Nemelavau, tomis minutėmis būtent tą jaučiau. Drąsinau Modestą, priminiau ankstesnius jo žodžius, apeliavau į jo protą ir išdidumą… Po truputį niūri išraiška Modesto veide išnyko, jis pasidavė mano įtakai, vėl tapo pačiu savimi, stipriu, ryžtingu…
Ir dingo du meilužiai, kurie dar prieš pusvalandį buvo šiame kambaryje: jų vietoje atsirado du bendrininkai. Mes nebesiginčijome apie meilę ir laisvę meilėje, kas dar visai neseniai atrodė mums svarbiau už viską pasaulyje. Dalykišku tonu ėmėme tartis, ką reikėtų dabar daryti.
Įrodžiau Modestui, kad be reikalo taip pasitiki savo saugumu. Per daug žmonių įsivėlę į šį reikalą. Priminiau jam Glašą ir papasakojau apie savo paskutinį susitikimą su Chmyliovu. Papasakojau, kaip pati atspėjau baisią paslaptį. Dabar pakanka vieno neatsargaus žodžio, kad jis sukeltų įtarimą tam, kam nereikia…
Galų gale nusprendėme, kad Modestas nedelsdamas turi išvažiuoti į užsienį ir gyventi ten, prisidengęs svetimu vardu. Aš gi turiu sulaukti paveldėjimo įteisinimo ir tuoj pat paversti visą savo turtą grynaisiais pinigais. Tada prisidėsiu prie Modesto, ir keliems metams iškeliausime kur nors toli, kad ir į Buenos Aires…
Iš Modesto išėjau anksti: nereikia suteikti pagrindo nereikalingoms šnekoms. Sugrįžusi namo, suplėšiau laišką, kurį buvau parašiusi Volodiai.
Dieve mano! O ką, jei šios eilutės paklius kam nors į akis? Kas iš to, kad laikau savo dienoraštį slaptame stalčiuje. Yra rankų, kurios įlenda visur.
Šituos puslapius reikia iškirpti.
Spalio 24
Kai čia užrašiau Modesto prisipažinimą, ryžtuosi paimti dienoraštį į rankas tik užrakinusi kambario duris. Bet turiu išsaugoti sau pačiai tai, ką išgyvenau šiandien.
Iš ryto gavau Volodios laišką. Jis atsisveikino su manimi ir rašė, kad po to, kai aš, jo šventybė, išniekinta, jis nebegali ilgiau gyventi… Tuoj pat nuvažiavau pas jį, bet buvo jau per vėlu. Laišką jis liepė nunešti man tik ryte, o pats vidurnaktį iššovė sau į širdį. Nuvežė jį greitosios pagalbos karieta į ligoninę, jis mirė.
Žiūrėti Volodios palaikų nevažiavau: tai būtų per žiaurus išbandymas mano nervams.
Nepaisant to, Volodios pavidalas persekioja mane tarsi košmaras. Visur matau jo blyškų veidą, koks buvo, kada, nukryžiuotas, užtvėrė man kelią į duris. Tas pavidalas vaidenasi man ir ant pagalvės, ir ant baltos sienos, ir ant atverstos knygos. Jo lūpos iškreiptos, lyg norėtų prakeikti mane. Reikia susivaldyti, įveikti jaudulį, kitaip išprotėsiu…
Jo paskutiniai žodžiai man buvo: „Jei tu išeisi, aš nusižudysiu.“ Bet kiek kartų anksčiau jis man kalbėjo, kad nusižudys. Išeidavau, nepaisydama jo grasinimų, ir jis nešaudavo į save iš revolverio. Ar galiu sąžiningai prisiimti atsakomybę už jo kraują?
Ir vis dėlto, jei nebūčiau išėjusi, jei dar kartą būčiau jį nuraminusi švelnumu ir glamonėmis, dar kartą apgavusi jį pažadais ir priesaikomis…
Ką gi! Tai tik būtų atidėję tai, kas įvyko…
O jeigu visiškai nebūčiau pasimaišius jo gyvenimo kelyje, negluminus jo naivios širdies, neįtraukus jo į aistrų pasaulį, kurio audroms jis pasirodė per silpnas, per trapus?
Viešpatie! Ar kalta, jei myliu ir mane myli! Niekados nereikalavau meilės. Ieškojau tik vieno: kad tie, kurie man patinka, panorėtų praleisti su manim kiek nors valandų arba dienų, arba savaičių. Jei atsisakydavo, susitaikydavau, daugiau nesiekdavau. Visiems suteikdavau laisvę mylėti mane arba ne, būti man ištikimiems arba palikti mane. Kodėl man nesuteikia tokios laisvės, reikalauja, kad būtinai ką nors mylėčiau, mylėčiau taip, kaip jam norisi, ir tiek laiko, kiek jam norisi, t. y. amžinai? O jei atsisakau, tai jis nusižudo, ir visas pasaulis man šaukia: tu – žmogžudė!
Noriu meilėje laisvės – tos laisvės, apie kurią visi kalbate ir kurios niekam neduodate. Noriu mylėti arba nemylėti, arba liautis mylėjusi sava valia, arba pagal savo užgaidą, o ne pagal jūsų. Visiems, visiems esu pasiruošusi suteikti tokią pat teisę, kokios prašau sau.
Man sako, kad esu graži ir kad grožis įpareigoja. Bet aš ir neslepiu savo grožio, kaip šykštuolis, kaip skrudžas. Grožėkitės manimi, imkite mano grožį! Ar kam nors atsakiau, kas nuoširdžiai norėjo turėti mane? Bet kodėl gi norite padaryti mane savo nuosavybe ir pasisavinti mano grožį? Kada išsilaisvinu iš grandinių, vadinate mane prostitute ir, tarsi panaudodami paskutinį argumentą, šaunate sau į širdį!
Arba esu beviltiškai kvaila, arba išprotėjau, arba tai – didžiausia neteisybė pasaulyje, besitęsianti per amžius. Visi vyrai tiesia į moterį rankas ir šaukia jai: noriu tavęs, bet turi būti tik mano ir niekieno daugiau, kitaip tu nusikaltėlė. Ir kiekvienas įsitikinęs, kad turi visas teises į bet kurią moterį, o ta neturi jokių teisių į pačią save.
Volodia, mylimasis mano Volodia, mielasis berniuk, nužengęs nuo van Deiko portreto! Kaip gera man buvo su tavimi juodoje gondoloje, kanale, kažkur šalia Džiovanio ir Paolo, klausyti venecijietiškų serenadų ir žiūrėti į tavo kuklias akis už ilgų blakstienų! Kaip buvo gera su tavimi mūsų kambaryje, kurį vėliau tu papuošei Rembranto graviūromis, kur tu leisdavai dienas ir savaites, belaukdamas manęs ateinant! Kokios meilios buvo tavo lūpos, kvepiančios kaip žemuogės liepą, kokie švelnūs pečiai, kaip mergaitės, kuriuos norėjosi sukandžioti iki kraujo, kaip mokėdavai tu lementi naivius ir kartu aistringus žodžius… Niekados daugiau tavęs nepabučiuosiu, neapkabinsiu, nepamatysiu, mano berniuk!
Atleisk man, Volodia, nors aš ir nekalta dėl tavo mirties. Atiduodavau tau viską, ką galėjau, o gal ir dar daugiau. To, ko reikalavai, atiduoti negalėjau.
Bet nereikia galvoti, nereikia, nes išprotėsiu. Įveikti susijaudinimą, susivaldyti, užmiršti šitą nukryžiuotą prie durų jaunuolį! Oi, kaip sunku man šiandien!
Maždaug po metų
Su pasibjaurėjimu imu į rankas šitą sąsiuvinį. Mintis, kad svetimos rankos vartė šiuos puslapius, kad svetimos akys skaitė mano pačius intymiausius prisipažinimus, verčia mane jo nekęsti. Bet paprastai ir trumpai vis dėlto parašysiu apie vėlesnius savo gyvenimo įvykius, kad čia pradėtas pasakojimas neliktų be pabaigos.
Kitą dieną po Volodios savižudybės Modestą areštavo. Areštavo stotyje, kai jis ruošėsi išvykti į Suomiją, o iš ten į užsienį. Pasirodo, jį įtarinėjo jau seniai, tik stengėsi surinkti kuo daugiau įkalčių ir todėl kol kas leido gyventi laisvėje. Paskui suėmė ir mane, taigi keletą savaičių praleidau tikrame kalėjime, kol dėdė už užstatą paėmė mane į savo globą.
Mano dienoraštis pirmiausia pakliuvo į rankas policijai, kuri, atlikdama kratą, įsigudrino surasti jį mano rašomojo stalo slaptame stalčiuje. Tačiau dėdei Platonui, kaip mano patikėtiniui, pavyko išreikalauti, kad šis dienoraštis būtų jam grąžintas kartu su kitais „nereikšmingais“ popieriais, o ne perduotas tardytojui ir pridėtas prie „daiktinių įrodymų“. Kitu atveju būtų visi įkalčiai, leidžiantys apkaltinti mane jeigu ir ne bendrininkavimu, tai „nepranešimu“ apie nusikaltėlį, kurį žinojau. Tikriausiai prisiekusieji būtų mane išteisinę, bet būčiau turėjusi patirti visus teismo pažeminimus. Dabar gi išankstinis tardymas išaiškino mano „nedalyvavimą“ nusikaltime, ir man neteko sėstis į kaltinamųjų „suolą“, stebimai pro lornetus buvusių draugių…
Bent jau taip visą įvykių eigą išaiškino dėdė Platonas, kuris už rūpesčius paėmė iš manęs dešimt tūkstančių. Šitie pinigai, jo žodžiais, buvo išleisti „patepant“ tuos, kuriuos reikėjo… Nelabai pasitikiu visu tuo pasakojimu ir labiau linkstu manyti, kad jei mano dienoraštis ir buvo kieno rankose, tai ne policininkų, o paties dėdulės, ir kad visi dešimt tūkstančių rublių pasiliko jo kišenėse. Bet, tiesą sakant, ne tokia buvo mano padėtis, kad derėčiausi arba ginčyčiausi, ir aš su malonumu atiduočiau penkiskart daugiau, kad tik atsikratyčiau gėdos.
Įkalčiai prieš Modestą buvo svarūs. Glaša papasakojo viską ir dar prisiminė, kad po vieno Modesto apsilankymo dingo užpakalinių durų raktas, taigi teko padaryti naują. Tarp daiktų, rastų vyro kambaryje po nužudymo, buvo Modesto kostiumo rankovės saga: Viktoras gindamasis sugriebė Modestą už rankovės ir sagą išplėšė. Išsiaiškino tiksliai, kad žmogžudystės naktį Modestas sugrįžo namo tik paryčiais ir t. t.
Beje, Modestas ir neneigė to, kas akivaizdu. Pamatęs, kad įkalčiai jį demaskuoja, prisipažino ir detaliai papasakojo, kaip įvykdė nusikaltimą. Šalia viso to, jis tvirtino, kad aš nežinojau nieko nei iki nužudymo, nei po, kad jis niekados nė vienu žodžiu neužsiminė man, jog žudikas – jis. Sako, kad tas jo tvirtumas padarė man didelę paslaugą. Jeigu Modestas būtų prasitaręs, kad prisipažino man apie savo poelgį, būčiau neišvengusi suolo su žandarais…
Laikraščių rašeivos gerai užsidirbo iš šitos skandalingos bylos. Pradžioje, kai skaitydavau viską, ką „spaudoje“ rašė apie Modestą, mane ir mano vyrą, mane ištikdavo įsiūčio priepuoliai nuo suvokimo, kad esu bejėgė prieš įžūlius įžeidinėtojus. Norėjosi kur nors bėgti, kam nors spjauti į veidą… Vėliau – vėliau lioviausi skaičiusi laikraščius ir staiga supratau, kad viskas, kas juose parašyta, neturi jokios reikšmės.
Savo nusikaltimo motyvu Modestas įvardijo pavydą. Jo žodžiais, buvo apakintas savo meilės man ir negalėjo pakęsti minties, kad kas nors kitas artimai su manimi bendrauja. Modestas pasakojo, kad naktį, įsibrovęs į Viktoro kabinetą, pareikalavo, kad Viktoras sutiktų geranoriškai su manimi išsiskirti. Kai Viktoras atsisakė, susierzinęs, nesuvokdamas, ką daro, Modestas pagriebė ant etažerės gulintį svarstį ir užmušė priešininką… Žinoma, šitas pasakojimas niekam negalėjo pasirodyti panašus į tiesą, nes liko nesuprantama, kodėl Modestui prireikė ateiti pas Viktorą paslapčia, naktį, pasinaudojus pavogtu raktu… Modestas paaiškino viską savo meniškos prigimties keistumu, bet niekas nemano, kad mūsų dienų žmogui leistina tai, kas žavi mus Benvenuto Čelinio arba Karavadžo elgesy.
Teismo metu Modestas laikėsi oriai. Taip man pasakojo, nes pati nedalyvavau. Mane iškvietė tik kaip liudininkę, bet prieš teismą nuo visų pergyvenimų susirgau nervų sutrikimu, ir buvo rasta galimybė bylą nagrinėti be manęs. Gynėjas, Modestui pareikalavus, visą savo kalbą pagrindė tuo, jog kaltinamasis buvo afekto būsenoje, kurią sukėlė pavydas. Tai negalėjo sugraudinti prisiekusiųjų. Modestą nuteisė dešimčiai metų katorgos darbų. Baisu.
Aš gi esu įsitikinus, kad Modestas – viena ryškiausių mūsų amžiaus asmenybių. Jis prototipas tų žmonių, kurie gyvens būsimais laikais ir suderins savyje vėlyvosios kultūros subtilumą su pirmykščio žmogaus valios stiprybe ir ryžtingumu. Esu taip pat įsitikinus, kad Modestas – didis dailininkas ir kad kitomis gyvenimo aplinkybėmis jo vardas būtų įrašytas į žmonijos aukso knygą ir kartojamas su jaudinančiu susižavėjimu. Bet argi tai rūpi „vidutinybei“ prisiekusiajam, pilkam, įvairiataučiui žmonių likimų sprendėjui, beveidžiui balsuotojui, kadaise nuteisusiam Sokratą cikutos nuodų taurei, o neseniai Vaildą – Redingtono kalėjimui!
Savo „paskutiniame žodyje“ Modestas prašė perduoti jo paveikslus vienam iš dailės muziejų. Vargu ar į jo prašymą bus atsižvelgta.
Iki metų pabaigos negalėjau išvažiuoti iš Rusijos: iš pradžių varžė pasižadėjimas neišvykti, o paskui susirgau. Modestas, prieš išvežant jį iš Maskvos, prašė manęs su juo pasimatyti. Nesiryžau atsisakyti, nors maniau, kad šis pasimatymas taps nereikalinga kančia ir jam, ir man.
Modesto veidas mažai tebuvo pasikeitęs, bet kalinio chalatas labai jį bjaurojo. Prisiminiau jį su asirų žynio mantija ir ėmiau raudoti. Modestas pabučiavo man ranką ir tepasakė:
– Išlaisvinu tave nuo visų tavo priesaikų.
Neatsimenu, ką jam kalbėjau: tikriausiai visokius nereikšmingus niekus.
Už kelių dienų išvažiuoju į Prancūzijos pietus. Neturiu jėgų gyventi Rusijoje, kur mano vardas tapo visko, kas gėdinga, simboliu. Nedrįstu pasirodyti viešoje vietoje, nes į mane pirštais rodys. Bijau sutikti gatvėje pažįstamus, nes nežinau, ar norės pasisveikinti su manimi. Nė viena mano buvusi draugė neatvažiavo pareikšti užuojautos. O dabar man būtų brangūs net jų paguodos žodžiai!
Tvarkyti savo reikalus pavedu dėdei Platonui ir maman. Abu jie ganėtinai tuo patenkinti ir, žinoma, pasinaudos mano pinigais.
Lidočka keliauja su manim. Jos ištikimybė, švelnumas, meilė – paskutinis mano egzistavimo džiaugsmas. O, man taip reikia švelnaus moters rankų ir moters lūpų prisilietimo.
Versta iš: Валерий Брюсов. НОЧИ И ДНИ. ВТОРАЯ КНИГА РАССКАЗОВ И ДРАМАТИЧЕСКИХ СЦЕН. Москва, 1913.
1 Padorumai (pranc.).
2 Prancūzų romanistas ir dramaturgas (čia ir toliau – vert. past.).
3 Konstantinas Balmontas V. Briusovui dedikavo poemą „Dailininkas šėtonas“.
4 Atleiskite, mano drauge… bet pats pagalvokite: argi man dera priiminėti lankytojus po vidurnakčio pirmąjį našlystės mėnesį? Statote mane į keblią padėtį (pranc.).
5 Citata iš Aleksandro Puškino poemos „Eugenijus Oneginas“.
6 Turiu jums pranešti šį tą labai svarbaus. Maldauju, skirkite pokalbiui su manimi kelias minutes. M (pranc.).
7 Radau tave – kąsnelį šaltą
Ant nužudyto Cezario kepurės! Ne,
Dar prieš tai buvai
Pompėjaus Gnėjaus paragauta! (Angl.)
8 Iš Aleksandro Gribojedovo pjesės „Vargas dėl proto“.
9 Citata iš A. Puškino „Eugenijaus Onegino“.
10 Jūs iš proto išsikraustėte, pone, aš jūsų nepažįstu (pranc.).
11 Babilono panteono svarbiausia dievybė.
12 Ea – arkadų mitologijoj, Enki – šumerų: išminties, žmonių likimų valdovas. V. Briusovas suklydo dėl lyties.
13 Antžmogis (vok.).
Georg Trakl. Poetinė proza
2021 m. Nr. 4
Iš vokiečių k. vertė Inga Bartkuvienė
Georgas Traklis (1887–1914), austrų poetas, vienas žymiausių XX a. vokiečių kalba kūrusių lyrikų ekspresionistų, yra parašęs ir keletą trumpų poetinės prozos fragmentų, kuriuos čia pateikiame skaitytojui. Šiuose tekstuose svarbios visoje poeto kūryboje aktualizuotos dievoieškos, gyvenimo praeinamybės, žlugimo, mirtingumo temos, skaistumo ir išganymo ilgesys.
Impresionistine poetika, vaizdinių gausa ir intensyvumu, estetine įtaiga fragmentai priartėja prie lyrikos, juose kuriama jausminga poetinė tikrovė. Pirmajame fragmente ryškėjančiame gamtos ir subjekto susitikime patiriama pilnatvė, prasmė, bet kai subjektą apima kito praradimo nuojauta, pasaulis stoja prieš akis žmogaus mirtingumo akivaizdoje, egzistenciją paženklina nenumaldomas ilgesys.
Pora kitų fragmentų parašyti bibliniais motyvais, juose atsispindi Dievo patyrimo problematika. Ypač įdomiai plėtojama Jėzaus ir Marijos Magdalietės susitikimo tema. Tapybiškai piešiamas eroso persmelktas Marijos Magdalietės ligtolinis gyvenimas, o susitikimas su Jėzumi, pasukimas į tikėjimo kelią nusakomas vienu sakiniu. Pasakojantysis Marcelijus taip pat trokšta dieviškojo žvilgsnio, tačiau pusiaukelėje nustoja juo sekęs: „Aš apsisukau ir manyje liko tamsu.“ Dievo pažinimas jam siejasi su neiš- sprendžiamu klausimu.
Ketvirtajame fragmente reflektuojamas nyksmas, žlugimas ir tai, ką žmogus dar gali išgelbėti, veriasi melancholiškos lyrinio subjekto sielos būsenos.
Svajonių žemė
Epizodas
Kartais turiu vėl prisiminti tas tylias dienas, kurios man yra tarsi stebuklingas, laimingas gyvenimas, kuriuo galėjau mėgautis neklausinėdamas, tarsi dovana iš gerų, nepažįstamų rankų. Ir tas miestelis slėnio apačioje vėl atgyja mano atminty kartu su plačiąja pagrindine gatve, per kurią eina ilga puikių liepų alėja, kartu su klaidžiais šalutiniais skersgatviais, kupinais nematomo smulkiųjų prekeivių ir amatininkų gyvenimo – ir su senuoju fontanu viduryje aikštės, kuris saulės spinduliuose taip svajingai teškeno, ir kur vakarais, tykštant vandeniui, girdėti meilės šnabždesiai. Miestas, regis, svajoja apie buvusį gyvenimą.
Ir švelniai banguojančios kalvos, apaugusios iškilmingais, tyliais eglynais, atskiria slėnį nuo išorinio pasaulio. Kauburiai minkštai remiasi į tolimą, šviesų dangų, o taip besiliečiant dangui ir žemei pats pasaulis rodosi esąs gimtinės dalis. Staiga prisimenu žmones ir prieš mane vėl atgyja jų buvęs gyvenimas, su visais menkais vargais ir džiaugsmais, kuriais šie žmonės be baimės dalinosi vieni su kitais.
Aštuonias savaites pragyvenau šioje atokumoje; šios aštuonios savaitės man tarsi atskira, savarankiška mano gyvenimo dalis – gyvenimas sau – kupinas nenusakomos, jaunos laimės, pilnas stipraus tolimų, gražių daiktų ilgesio.
Vėl matau save mokiniu miesto pakraštyje stovinčiame namelyje, apsuptame sodelio, skendinčiame medžiuose ir krūmuose. Ten gyvenau palėpėje, iš- puoštoje keistai senais, nublukusiais paveikslais, ir retkarčiais vakarais čia tylumoje svajodavau, o tyluma meilingai sugėrė ir išlaikė mano dangų siekiančias, kvailai laimingas berniokiškas svajones, o vėliau jas gan dažnai grąžindavo – vienišomis sutemų valandomis. Tankiai vakarais nusileisdavau pas dėdę, kuris beveik visą dieną praleisdavo prie savo sergančios dukters Marijos. Tada tris valandas tylėdami sėdėdavome kartu. Gaivus vakaro vėjas plūdo pro langą, atnešdamas mums visokių išsklidusių garsų, kurie žadino miglotus vaizdinius. Ore tvyrojo stiprus svaiginantis, prie sodo tvoros žydinčių rožių kvapas. Naktis lėtai sėlino į namą, tada aš pakilau, nuėjau į savo kambarį, kad ten, prie lango, dar valandą pasvajočiau į naktį.
Pradžioje greta mažosios ligonės jaučiausi tarsi baimingai susivaržęs, vėliau ėmiau šventai, pagarbia baime bijoti šio nebylaus, keistai įtraukiančio kentėjimo. Ją matant kildavo tamsus jausmas, kad jai teksią mirti. Ir tada bijodavau į ją pažvelgti.
Kai dienomis klajodavau miškais, vienumoje ir tyloje apimtas džiugesio, kai pavargęs išsitiesdavau samanose ir ištisas valandas žvelgdavau į šviesų, mirguliuojantį dangų, kurį buvo galima regėti taip aukštai, kai mane apsvaigindavo keistai gilus laimės jausmas, tada pagalvodavau apie sergančią Mariją ir pakildavau, ir klaidžiodavau, vejamas nepaaiškinamos minties, o galvą ir širdį spausdavo, lyg būčiau norėjęs verkti.
Ir kai kartais vakarais eidavau dulkina pagrindine gatve, pritvinkusia žydinčių liepų kvapo, o medžių šešėlyje matydavau stovinčias besišnabždančias poras; kai žvelgdavau, kaip prie tyliai teškenančio fontano mėnesienoje du žmonės susiglaudžia ir iš lėto nužingsniuoja tolyn, tarsi būtų viena būtybė, ir mane užplūsdavo nuojautos kupinas karštas virpulys, tada pagalvodavau apie sergančią Mariją; mane apimdavo tylus kažko neaprėpiamo ilgesys ir staiga pamatydavau, kaip laikydamas jos ranką kvepiančių liepų šešėlyje leidžiuosi gatve žemyn. O Marijos didelės, tamsios akys keistai spindi, o mėnulio šviesoje jos liesas veidelis rodosi dar blyškesnis ir dar perregimesnis. Tada vėl pabėgdavau į savo kambarį pastogėje, atsiremdavau į langą, pažiūrėdavau aukštyn į gilų tamsų dangų, kuriame žvaigždės, regis, geso, ir atsiduodavau ilgoms, pinklioms, svaiginančioms svajoms, kol miegas mane įveikdavo.
Ir vis dėlto – ir vis dėlto su sergančia Marija nepersimečiau nė žodžiu. Ji niekad nekalbėjo. Tik ištisas valandas sėdėdavau prie jos ir žvelgdavau į jos ligotą, kenčiantį veidą, neapleidžiamas jausmo, kad jai teksią mirti.
Gulėjau išsitiesęs sodo žolėje ir uodžiau tūkstančio gėlių kvapą; mano akis svaigino švytinčios žiedų spalvos, per juos sklido saulės šviesa, o aš klausiausi tylos danguje, kurią tik kartkartėmis pertraukdavo suklikęs paukštis. Jaučiau vaisingos, įšilusios žemės rūgimą, šį paslaptingą amžinai kuriančio gyvenimo garsą. Tada aš neaiškiai jaučiau gyvenimo dydį ir grožį. Tuokart taip pat atrodė, kad gyvenimas man priklausąs. Bet staiga žvilgsnis nukrypo į verandos langą. Mačiau ten sėdinčią sergančią Mariją – tylią ir nejudrią, užmerkusią akis. Ir tuomet vėl ėmiau mąstyti apie šios būtybės kančias, mintys grįžo prie jos, ėmiau skausmingai, nedrąsiai tai pripažindamas ilgėtis, šis ilgesys man rodės paslaptingas ir vedantis klaidžiais keliais. Ir droviai ir tyliai palikau sodą, tarsi neturėčiau teisės užsibūti šioje šventovėje.
Eidamas pro tvorą, mintyse nulaužiau vieną iš didelių, skaisčiai raudonų sunkiakvapių rožių. Jau norėjau tyliai praslysti palei langą, kai pamačiau virpantį gležną Marijos siluetą, pakylantį nuo žvyrkelio. Ir mano šešėlis palietė jos šešėlį lyg apglėbdamas. Tada aš žengiau, tarsi apimtas efemeriškos minties, prie lango ir ką tik nuskintą rožę padėjau ant Marijos kelių. Tada be garso pasitraukiau, lyg bijodamas, kad mane užklups.
Kiek sykių kartojosi šis menkas, man toks svarbus veiksmas! Aš nežinau. Atrodė, lyg būčiau sergančiai Marijai ant kelių padėjęs tūkstantį rožių, tarsi mūsų šešėliai būtų begalę kartų apsikabinę. Niekad Marija šio epizodo neminėjo, tačiau iš jos didelių spindinčių akių švytėjimo jaučiau, kad dėl to ji buvo laiminga.
Galbūt šios valandos, kai mudu sėdėdavome ir tylomis mėgaudavomės didele, ramia, gilia laime, buvo tokios gražios, kad man net nereikėjo norėti gražesnių. Mano senas dėdė leido mums tyliai būti. Tačiau kartą, mums rymant sode tarp visų švytinčių gėlių, virš kurių svajingai plazdeno dideli geltoni drugiai, jis tyliu, mąsliu balsu man pasakė: „Tavo siela ieško kančios, mano berniuk.“ Ir uždė- jo ranką man ant galvos, ir atrodė, kad nori dar kažką pasakyti. Bet tylėjo. Galbūt ir nenumanė, ką jis taip manyje pažadino ir kas nuo tol stipriai manyje užgimė.
Vieną dieną, priėjęs prie lango, prie kurio paprastai sėdėdavo Marija, pamačiau, kad jos veidas mirtinai išblyškęs ir sustingęs. Saulės spinduliai slydo jos šviesiu, švelniu siluetu, jos palaidus auksinius plaukus kedeno vėjas, man atrodė, kad ne liga ją numarino, o kad ji mirė be regimos priežasties – mįslė. Paskutiniąją rožę įdėjau jai į ranką, o ji pasiėmė ją į kapą.
Netrukus po Marijos mirties išvykau į didmiestį. Tačiau prisiminimas apie tas tylias dienas, kupinas saulės spindulių, ilgai man išliko gyvas, galbūt net gyvesnis nei svaiginanti dabartis. Miestelio slėnyje daugiau nebematysiu – taip, man baisu jį vėl aplankyti. Manau, negalėčiau, net jei mane kartais ir apima stiprus tų amžinai jaunų praeities patyrimų ilgesys. Nes aš žinau, ieškočiau veltui, kas pranyko be pėdsakų; aš ten to nerasčiau, kas gyva tik mano atminty – kaip ir ši diena – ir tai būtų man tik nereikalinga kančia.
Iš auksinės taurės. Barabas
Fantazija
Tai betgi įvyko tą pačią valandą, kai Žmogaus Sūnų jie vedė į Golgotą, vietą, kur mirties bausmę įvykdydavo plėšikams ir žmogžudžiams.
Tai įvyko tą pačią didingą ir švytinčią valandą, kai jis baigė savo darbą.
Buvo taip, kad tą pačią valandą šurmuliuojanti minia plūdo Jeruzalės gatvėmis – o žmonių vidury žengė Barabas, žudikas, pasipūtęs, aukštai iškėlęs galvą.
O aplink jį sukosi išsipusčiusios pasileidusios mergšės raudonai dažytomis lūpomis ir išdažytais veidais, vis taikėsi jį paliesti. Ir aplink jį spietėsi vyrai apdujusiomis akimis – nuo vyno ir nuo ydų. Betgi visose kalbose slypėjo jų kūno nuodėmė, o jų gestų palaidumas buvo jų minčių išraiška.
Daugelis, sutikę apsvaigusią eiseną, prisijungė prie jos ir šaukė: „Tegyvuoja Barabas!“ Ir visi šaukė: „Lai gyvuoja Barabas!“ Kažkas sušuko ir „Osana!“Tačiau tą jie puolė mušti – nes tik prieš keletą dienų kažkam jie šaukė „Osana!“, tam, kuris atvyko į miestą kaip karalius, ir ant kelio jam klojo žalias palmių šakas. Bet šiandien jie metė po kojom raudonas rožes ir krykštavo: „Barabas!“
Minia traukė pro rūmus, kuriuose skambėjo lyros muzika, girdėjosi didelės puotos juokas bei triukšmas. O iš rūmų išėjo jaunuolis puošniu šventiniu apdaru. Jo plaukai spindėjo nuo kvapniųjų aliejų, o kūnas kvepėjo brangiausiomis Arabijos esencijomis. Jo akys švytėjo nuo nesaikingo valgymo ir gėrimo džiaugsmų, o šypsena buvo gosli nuo mylimosios bučinių.
Atpažinęs Barabą, jaunuolis žengė pirmyn ir tarė:
„Įženk į mano namus, o Barabai, ir ilsėkis ant mano minkščiausių pagalvių; įženk, o Barabai, ir mano tarnaitės išteps tave brangiausiais aliejais. Lai prie tavo kojų mergaitė liutnia sugros saldžiausias melodijas, ir aš savo brangiausioje taurėje patieksiu rubinu žėrintį vyną. O į vyną įmesiu puikiausią savo perlų. O Barabai, būk mano svečias šiandien – o mano svečiui šiai dienai priklauso mano mylimoji, gražesnė už aušrą pavasarį. Įženk, Barabai, ir užsidėk rožių vainiką, džiaukis šia diena, kadangi miršta tasai, kuriam ant galvos uždėjo erškėčių vainiką.“
Ir kadangi jaunuolis taip kalbėjo, tauta džiūgavo, o Barabas užkopė marmuriniais laiptais tartum laimėtojas. O jaunuolis nusiėmė savo rožių vainiką ir uždėjo jį žudikui Barabui, nuleisdamas ant smilkinių.
Tada juodu įžengė į namą, kol minia džiūgavo gatvėse.
Barabas ilsėjosi ant minkštųjų pagalvių; tarnaitės įtrynė jo kūną brangiausiais aliejais, o prie jo kojų skambėjo mieli merginos liečiamų stygų garsai, o jam ant kelių sėdėjo jaunuolio mylimoji, gražesnė nei aušra pavasarį. Ir skambėjo juokas – ir negirdėtais džiaugsmais svaigo svečiai, kurie visi buvo Vienintelio priešai ir niekintojai – fariziejai ir kunigų tarnai.
Staiga jaunuolis paprašė tylos, ir triukšmas nutilo.
Tada jaunuolis pripylė savo taurę gardaus vyno, o taurėje vynas liepsnojo tarsi kraujas. Įmetė perlą ir ištiesė taurę Barabui. O pats jaunuolis paėmė kriš- tolinę taurę ir gėrė sveikindamas Barabą:
„Nazarietis mirė! Tegyvuoja Barabas!“
Ir visi salėje krykštavo:
„Nazarietis mirė! Tegyvuoja Barabas!“
O tauta gatvėje šaukė:
„Nazarietis mirė! Tegyvuoja Barabas!“
Tačiau staiga užgeso saulė, visa žemė sudrebėjo ir baisus siaubas apėmė pasaulį. Ir visa kūrinija sudrebėjo.
Tą pačią valandą įvyko išganymas.
Iš auksinės taurės. Marija Magdalena
Dialogas
Prieš Jeruzalės miesto vartus. Vakarėja.
Agatonas: Laikas grįžti į miestą. Saulė nusileido, o virš miesto jau temsta. Pasidarė labai tylu. Bet kodėl tu neatsakai, Marcelijau, kodėl tu toks – žiūri į tolį, tarsi tavęs čia nebūtų?
Marcelijus: Galvojau apie tai, kad ten tolumoje jūra skalauja žemės krantus; galvojau apie tai, kad anapus jūros žvaigždžių link kyla amžinoji, dievams prilygstanti Roma, kur nė viena diena neapsieina be šventės. O aš esu čia, svetimoje žemėje. Apie visa tai galvojau. Tačiau pamiršau. Greičiausiai atėjo laikas tau grįžti į miestą. Jau temsta. O temstant prie miesto vartų Agatono laukia mergaitė. Neleisk jai laukti, Agatonai, neleisk jai laukti, savo mylimajai. Sakau tau, šios šalies moterys labai keistos; žinau, jos kupinos paslapčių. Neleisk jai laukti, savo mylimajai; nes niekada nežinai, kas gali nutikti. Per akimirką gali įvykti siaubingi dalykai. Nereikėtų niekad praleisti tos akimirkos.
Agatonas: Kodėl man tai sakai?
Marcelijus: Manau, jei ji graži, tavo mylimoji, turi neleisti jai laukti. Sakau tau, graži moteriškė yra kažkas nepaaiškinamo. Moters grožis yra paslaptis. Jos negalima perregėti. Niekad nežinai, kas gali būti graži moteriškė, ką ji priversta daryti. Taip ir yra, Agatonai! Ei – aš pažinojau vieną. Pažinojau vieną, mačiau vykstant tai, ko niekada nesuvoksiu. Joks žmogus nesuvoktų. Mes niekada nematome tikrosios įvykių priežasties.
Agatonas: Ką tu matei vykstant? Prašau, papasakok man daugiau apie tai!
Marcelijus: Tai keliaukime. Galbūt išmušė valanda, kai galiu apie tai papasakoti, neišsigąsdamas savo paties žodžių ir minčių. (Ir juodu lėtai pasuka keliu atgal į Jeruzalę. Aplinkui tylu)
Marcelijus: Viskas vyko vaiskią vasaros naktį, kai ore tvyrojo karštis, o mėnulis suklaidino jusles. Tada aš ją pamačiau. Tai vyko mažoje užeigoje. Ji ten šoko, šoko basomis kojomis ant brangaus kilimo. Niekad nemačiau gražiau šokančios moters, niekada labiau apsvaigusios; jos kūno ritmas leido man regėti keistai tamsius vaizdinius, mano kūną užplūdo karščio banga. Man rodės, kad šita moteriškė šokdama žaidžia su neregimais, puikiais, slaptais daiktais, tarsi ji apkabintų dievams lygias būtybes, kurių niekas kitas neregi, tarsi bučiuotų raudonas lūpas, kurios geisdamos siekė jos lūpų; jos judesiuose buvo didžiausio malonumo; rodės, tarsi ji būtų apipilta meilės glamonių. Atrodė, kad ji regi daiktus, kurių mes nematome, ir žaidžia su jais šokdama, mėgaujasi jais apimta negirdėtos ekstazės. Galbūt ji pakėlė savo lūpas link gardžių, saldžių vaisių ir gurkštelėjo kaitinančio vyno, kai ji atmetė galvą, o jos žvilgsnis buvo geidulingai nukreiptas į viršų. Ne! Aš to nesupratau, ir visa dar buvo keistai gyva – visa buvo čia. Ir tada ji nuoga, tik gaubiama plaukų susmuko prie mūsų kojų. Atrodė, kad ji savo plaukuose naktį susuko į tamsų kamuolį ir atitraukė ją nuo mūsų. Tačiau ji atsidavė, atidavė savo puikų kūną, atidavė jį kiekvienam, kuris norėjo jį gauti. Mačiau, kad ją mylėjo elgetos ir gašlūnai, kunigaikščiai ir karaliai. Ji buvo puikiausia hetera. Jos kūnas buvo gardus džiaugsmo indas, pasaulis nebuvo matęs gražesnio. Jos gyvenimas priklausė vien džiaugsmui. Mačiau ją šokančią puotose, ir jos kūnas buvo apipiltas rožėmis. Tačiau ji stovėjo tarp skaisčių rožių kaip ką tik pražydusi, nepaprastai graži gėlė. Ir aš mačiau, kaip ji gėlėmis puošė Dionizo statulos galvą, mačiau, kaip ji apglėbė šaltą marmurą taip, kaip apglėbdavo savo mylimuosius, juos dusino karštais, uždegančiais bučiniais. Ir staiga pasirodė vienas žmogus, jis traukė pro šalį, be žodžių, be gestų, ir buvo apsirengęs ožkos vilnos drabužiu, o jo kojos buvo dulkėtos. Jis ėjo pro šalį ir pažvelgė į ją – ir praėjo. Tačiau ji žvelgė į jį, sustingusi, nekrusteldama, – ir pasileido iš paskos, ėjo, ėjo ir sekė keistą pranašą, kuris galbūt ją pakvietė žvilgsniu, atsiliepė į jo kvietimą ir susmuko prie jo kojų. Ji nusižemino prieš jį – ir žvelgė į jį aukštyn tarsi į Dievą; tarnavo jam, kaip tarnavo ir vyrai, aplink jį buvę.
Agatonas: Tu dar nebaigei. Jaučiu, kad nori dar kažką pasakyti.
Marcelijus: Daugiau nežinau. Ne! Tačiau vieną dieną išgirdau, kad jie tą keistą pranašą nori prikalti prie kryžiaus. Aš tai sužinojau iš mūsų vietininko Piloto. Panorau keliauti į Golgotą, norėjau pamatyti tą Žmogų, norėjau pamatyti, kaip jis miršta. Galbūt man būtų atsivėręs mįslingas įvykis. Norėjau pažvelgti į Jo akis; galbūt Jo akys būtų prabilusios į mane. Manau, jos būtų į mane prabilusios.
Agatonas: Ir tu nėjai?
Marcelijus: Jau buvau pusiaukelėj. Tačiau apsisukau. Nes jaučiau, kad sutiksiu tąją, parklupusią prie kryžiaus, Jam besimeldžiančią, besiklausančią senkančio jo gyvenimo. Susižavėjusią. Ir tada aš apsisukau. Ir manyje liko tamsu.
Agatonas: Bet tas keistuolis? Ne, apie tai nekalbėkime!
Marcelijus: Patylėkime apie tai, Agatonai! Mes negalime daryti nieko kita. Tik pažvelk, Agatonai, kaip debesyse keistai tamsiai liepsnoja. Galima pamanyti, kad už debesų rusena liepsnų okeanas. Dieviška ugnis? O dangus tarsi mėlynas varpas. Atrodo, tarsi girdėtum skambant – gilius, šventiškus garsus. Būtų net galima spėti, kad ten aukštai nepasiekiamose aukštybėse kažkas vyksta, apie ką niekad nesužinosime. Bet kartais galima nujausti, kai ant žemės nusileidusi didžioji tyla. Ir vis dėlto! Visa labai klaidina. Dievai mėgsta, mums, žmonėms, pateikti neišsprendžiamas mįsles. Tačiau žemė mūsų negelbsti nuo dievų pagiežos; nes ir ji pilna svaiginančių dalykų. Mane glumina ir daiktai, ir žmonės. Žinoma! Daiktai yra labai tylūs! O žmogaus siela neatskleidžia savo paslapties. Jei jos klausia, ji tyli.
Agatonas: Norime gyventi, o ne klausti. Gyvenimas kupinas grožio.
Marcelijus: Mes daug ko niekada nesužinosime. Taip! Ir todėl geriau būtų pamiršti tai, ką mes žinome. Gana! Mes greitai pasieksime tikslą. Tik pažvelk, kokios apleistos gatvės. Nematyti nė žmogaus. (Kyla vėjas) Tai balsas, mums sakantis, kad reikia pažvelgti į žvaigždes. Ir tylėti.
Agatonas: Marcelijau, žiūrėk, kokie aukšti dirvoje javai. Kiekvienas stiebas linksta prie žemės, apsunkęs nuo grūdų. Bus puikios derliaus dienos.
Marcelijus: Taip! Šventė! Šventė, mano Agatonai!
Agatonas: Eisiu su Rachele per laukus, nuo grūdų apsunkusias, palaimintas dirvas! O puikusis gyvenime!
Marcelijus: Tu teisus! Džiaukis jaunyste. Pati jaunystė – grožis! Man tenka klajoti tamsoje. Betgi čia išsiskiria mudviejų keliai. Tavęs laukia mylimoji, manęs – nakties tyla! Lik sveikas, Agatonai! Bus puiki naktis. Galima ilgai būti po atviru dangumi.
Agatonas: Ir galima žvelgti į žvaigždes – didžiai ramybei. Noriu linksmai eiti savo keliais ir šlovinti grožį. Taip pagarbini save patį ir dievus.
Marcelijus: Daryk, kaip sakai, ir bus gerai! Lik sveikas, Agatonai!
Agatonas (susimąstęs): Tik vieno dar tebenoriu paklausti. Nepagalvok nieko bloga, kad tavęs to klausiu. Kuo vardu buvo tas keistas pranašas? Pasakyk!
Marcelijus: Kokia tau nauda iš to, kad žinosi? Pamiršau jo vardą. Ne, nepamiršau! Atsimenu. Atsimenu. Jis buvo vardu Jėzus ir buvo iš Nazareto!
Agatonas: Dėkoju tau! Lik sveikas! Lai dievai tau būna palankūs, Marcelijau! (Išeina)
Marcelijus (susimąstęs): Jėzus! Jėzus! Ir buvo iš Nazareto.
Jis iš lėto ir užsigalvojęs tolsta savo keliu. Atėjo naktis ir danguje užsižiebė begalė žvaigždžių.
Apleistumas
1
Niekas daugiau nepertrauks apleistumo tylos. Tamsiomis labai senų medžių viršūnėmis slenka debesys ir atsispindi žaliai mėlynuose tvenkinio, kuris regis bedugnis, vandenyse. Ir sustingęs, lyg būtų persiėmęs gedulingu atsidavimu, plyti paviršius – diena iš dienos.
Tyliojo tvenkinio viduryje į debesis iškyla pilis su smailais, aptrupėjusiais bokštais ir stogais. Piktžolės keroja prie juodų, įtrūkusių sienų, o į apskritus aklus langus atsimuša šviesa. Nykiuose, tamsiuose kiemuose skraido balandžiai ir sienos plyšiuose ieško slėptuvės.
Atrodo, kad jie kažko bijo, nes pro langus visada praskrenda skubiai ir nedrąsiai. Apačioje kieme tyliai ir smulkiai teškena fontanai. Iš bronzinės fontano kriauklės kartkartėm atsigeria ištroškę balandžiai.
Šiauriais dulkinais pilies koridoriais kartais nuvilnija karščio banga, net pakyla išsigandę šikšnosparniai. O šiaip gilios ramybės niekas netrikdo.
Juodos dulkės vis dėlto nugulė menes! Jos aukštos, plikos ir šaltos, ir pilnos mirusių daiktų. Pro aklus langus retkarčiais švysteli menkas spindulėlis, kurį tamsa kaipmat sugeria. Čia mirė praeitis.
Čia ji vieną dieną sustingo į vienatinę kreivakotę rožę. Pro jos siluetą nestabtelėjęs slenka laikas.
Ir visa persmelkia apleistumo tyla.
2
Daugiau niekas negali įsiveržti į parką. Medžių šakos – tūkstanteriopai sukibusios, visas parkas tebėra vientisas, gigantiškas gyvas padaras.
Ir amžinąją naktį slegia milžiniškas lapų stogas. Ir gilus tylėjimas! O visas oras pritvinkęs puvimo kvapų!
Tačiau kartais parkas pabunda iš slogių sapnų. Tada jis ima plūsti prisiminimais, apie vėsias žvaigždėtas naktis, apie slaptas vietas tankmėje, kur klausėsi karštų bučinių ir apsikabinimų, apie vasaros naktis, kupinas švytinčio iškilmingumo ir puikumo, kada mėnulis būrė painius vaizdus ant juodos žemės, apie žmones, kurie dailūs ir galantiški neskubėdami vaikštinėjo po šio parko lajos stogu, kurie šnabždėjo saldžius, beprotiškus žodžius, su švelnia daug žadančia šypsena.
O tada parkas vėl panyra į savo mirtiną miegą.
Vandeny raibuliuoja raudonlapio buko ir eglės šešėliai, o iš tvenkinio gelmės girdėti duslus, liūdnas čiurlenimas.
Gulbės iriasi per žėrinčias bangas, iš lėto, sustingusios, išrietusios lieknus kaklus. Jos traukia ten! Suka ratus aplink merdinčią pilį! Diena iš dienos!
Blyškios lelijos tvenkinio pakraščiuose vidury ryškiaspalvių žolių. O jų šešėliai vandeny blyškesni už jas pačias.
Ir jei vienos numiršta, iš gelmės išnyra kitos. Ir jos panašios į mažas mirusios moters rankas.
Didelės žuvys sustingusiomis, stiklinėmis akimis smalsiai apiplaukia blyškiąsias gėles, ir vėl paneria į gelmę – be garso!
Ir visa persmelkia apleistumo tyla.
3
O viršuje aptrupėjusio bokšto menėje sėdi grafas. Diena iš dienos.
Jis žvelgia į debesis, kurie plaukia virš medžių viršūnių, švytintys ir šviesūs. Jis mėgsta žiūrėti, kaip saulė žėri debesyse, vakare, besileisdama. Jis klausosi garsų aukštybėse: paukščio, praskrendančio pro aprūkusį bokštą, klyksmo arba aidinčio vėjo ūžimo, kai jis šuorais puola pilies sienas.
Jis mato, kaip miega parkas, duslus ir tankus, ir mato, kaip per žėrinčias bangas iriasi gulbės, plaukiančios aplink pilį. Diena iš dienos!
O vandenys raibuliuoja mėlynai ir žaliai. O vandenyse atsispindi debesys, kurie plaukia virš pilies; o jų šešėliai bangose žėri švytinčiai ir šviesiai, kaip ir jie patys. Vandens lelijos jam moja kaip mažos mirusios moters rankos ir linguoja lytimos tylaus vėjo, liūdnai ir svajingai.
Į visa, kas jį čia mirtingai globia, vargšas grafas žiūri tarsi mažas, suglumęs vaikas, virš kurio – lemtis ir kuris nebeturi daugiau jėgų gyventi, kuris nyksta nelyginant priešpiečių šešėlis.
Dabar jis teklauso mažosios, liūdnosios savo sielos melodijos: praeities!
Vakarėjant jis uždega seną, aprūkusią lempą ir didelėse pageltusiose knygose skaito apie praeities didybę ir šlovę.
Jis skaito degančia, aidinčia širdimi, kol pranyksta dabartis, kuriai jis nepriklauso. O praeities šešėliai iškyla – milžiniški. Ir jis ima gyventi puikų savo tėvų gyvenimą.
Naktimis, kai vėtra ūžauja aplink bokštą, kad net sienos su visais pamatais griaudžia, o paukščiai baugiai klykauja prie jo langų, grafą apima bevardis liūdesys.
Jo šimtmečių senumo pavargusią sielą slegia pikta lemtis.
Ir jis prispaudžia veidą prie lango ir žvelgia į naktį. Ir tada jam viskas atrodo it sapne, šmėkliška! Ir baisu. Jis girdi, kaip vėtra siaučia pilyje tarsi norėdama iššluoti visa, kas numirę, ir pravėdinti orą.
Tačiau kai klaidinanti nakties iliuzija išnyksta tarsi šešėlis – visa vėl persmelkia apleistumo tyla.
Versta iš: Georg Trakl. DICHTUNGEN UND BRIEFE. Salzburg: O. Müller, 1970.
Margery Allingham. Trys – laimingas skaičius
2021 m. Nr. 4
Iš anglų k. vertė Gražvydas Kirvaitis
Margery Allingham (1904–1966) – anglų rašytoja, detektyvinės literatūros kūrėja. Šalia Agathos Christie ir Dorothy L. Sayers yra viena iš garsiausių vadinamojo „kas tai padarė“ (angl. Whodunit) žanro rašytojų. Daugelio jos istorijų veikėjas Albertas Kempjonas primena Šerloką Holmsą ir kitus populiarius detektyvus. Paskutinėse knygose rašytoja skiria daugiau dėmesio personažų psichologinei analizei ir išsamesniam jų apibūdinimui. M. Allingham iš viso parašė aštuoniolika romanų ir daugybę apsakymų, vieną jų ir siūlome „Metų“ skaitytojams.
Penktą rugsėjo popietės valandą Ronaldas Frederikas Torbis ruošėsi trečiajai žmogžudystei. Buvo labai atsargus, prisivertė veikti iš lėto, nes buvo visiškai blaivaus proto ir puikiai suvokė nerūpestingumo pavojus.
Žudiko karjera laikui bėgant darosi vis rizikingesnė. Tuo teiginiu jis iškart patikėjo, vos tik perskaitęs jį vieno žurnalo straipsnyje gerokai prieš pirmąją santuoką. Be to, suprato, jog sėkmė gali susukti žmogui galvą, todėl neleido sau atsipalaiduoti. Neabejojo, kad jis kur kas gudresnis už daugelį žmonių, bet to fakto pernelyg nesureikšmino ir, vos tik pajutęs krūtinėje kylantį pranašumo jausmą, ryžtingai jį nuslopindavo.
Valandėlę jis stabtelėjo, atsirėmė į praustuvės kraštą ir susimąstęs pažvelgė į save veidrodėlyje, kabančiame neseniai išsinuomoto priemiesčio namo vonioje.
Į jį žiūrėjo liesas, pusamžis ir pablyškęs veidas. Reti tamsūs plaukai kilo aukštyn nuo siauros kaktos, o simetriškos akys buvo mėlynos ir truputį iškilos. Tik burna atrodė išties neįprasta. Tas siauras plyšys, visiškai lygus, beveik neturėjo lūpų, ir jis nesąmoningai stengėsi jį paversti bent kiek panašiu į šypseną. Netgi Ronaldui Torbiui nepatiko jo paties burna.
Garsas, pasigirdęs iš apačioje esančios virtuvės, jį suneramino, ir jis skubiai atsitiesė. Jeigu Edita jau baigė lyginti, ji užlips čia pasinerti į taip mėgstamą burbulinę vonią, o tai būtų blogai, nes jis dar nespėjo jos paruošti. Palaukė sulaikęs kvapą, bet viskas gerai – ji išėjo į lauką pro užpakalines duris. Priėjęs prie lango, dar spėjo pamatyti ją, sukančią už namo kampo į nedidelį ketvirtainį kiemelį, kaip du vandens lašai panašų į visus kitus kiemelius toje ilgoje priemiesčio gatvėje. Žinojo, jog dabar ji kabins ką tik išlygintą patalynę ant virvės, kad prasivėdintų, ir, gavęs taip reikalingo laiko, jis vis tiek susierzino.
Iš trijų paprastų vidutinio amžiaus moterų, kurias pirma buvo įkalbinęs už jo tekėti, o paskui užrašyti jam savo kuklų turtą, Edita buvo pati įkyriausia. Nors kartą buvo jos paprašęs nepraleisti tiek laiko kieme, per šešias jų vedybinio gyvenimo savaites turėjo tai kartoti tuziną kartų. Jis nenorėjo, kad ji būtų lauke viena. Ji buvo drovi ir santūri, bet dabar, kai į gretimą namą įsikėlė nauji gyventojai, visai galimas daiktas, kad kokia nors pernelyg draugiška moteris užmegs su ja pažintį, o šito mažiausiai reikėjo.
Visos jo ankstesnės žmonos buvo drovios. Jis labai rūpestingai pasirinkdavo tinkamą tipą ir manė, kad kaip tik todėl jam sekasi. Pirmoji, Merė, mirė per „nelaimingą atsitikimą“, į kurį jų gyvenamųjų namų kvartale, labai panašiame į dabartinį, tik ne pietų, o šiaurės Anglijoje, niekas per daug neatkreipė dėmesio. Tuo metu rajonas smarkiai plėtėsi, koroneris labai skubėjo, policija užjautė, bet buvo apsikrovusi darbais, o kaimynai beveik nesidomėjo, išskyrus jauną vietinio laikraščio korespondentą, kuris parašė įmantrų straipsnelį apie džiaugsme ištikusią tragediją, įdėjo jų vestuvių nuotrauką ir pridėjo šiaurietiškai santūrią antraštę: „Medaus mėnesio nesėkmė“.
Trumpas Dorotės pasirodymas jo gyvenime ir staigus jos išėjimas sukėlė kiek daugiau galvos skausmo, bet ne per daugiausiai. Ji apgavo jį sakydama, jog yra vienui viena pasaulyje, o jos priekabus brolis, atsiradęs po laidotuvių ir ėmęs klausinėti apie nedidelį palikimą, būtų pridaręs bėdos, jeigu Ronaldas nebūtų davęs jam griežto atkirčio. Teismas skubiai išnagrinėjo bylą, Ronaldas ją be vargo laimėjo, o draudikai nė nemirktelėję sumokėjo išmoką.
Visa tai buvo prieš ketverius metus. Dabar, pasikeitęs pavardę, susikūręs naują gyvenimo istoriją ir persikraustęs į naują vietą, jis jautėsi kaip niekad saugus.
Tą akimirką, kai pirmąsyk pamatė Editą, sėdinčią vieną prie staliuko po pajūrio viešbučio valgyklos langu, jis suprato, kad ji bus jo kitas objektas. Visada laikė savo žmonas „objektais“. Tas teikė jo užmačioms pseudomoksliško solidumo, kuris jam patiko.
Edita sėdėjo ten nejudėdama, tvarkinga ir kiek rūsti, tačiau jos veide atsispindėjo slepiamas baikštumas, o trumparegės akys išdavė nepasitenkinimą ir kone išgąstį. Kartą, kai padavėjas pasakė kažką malonaus, ji sumišo ir nervingai paraudo. Segėjo sagę su tikru deimantu. Ronaldas pastebėjo ją iš kito salės galo. Jis turėjo akį ant brangakmenių.
Tą vakarą jis priėjo prie jos hole, pradžioje ištvėrė akibrokštą, vėl pabandė ir galiausiai prašnekino. Paskui pažintis klostėsi taip, kaip ir tikėjosi. Jo metodai buvo senamadiški ir itin romantiški, ir po savaitės ji jau buvo aklai įsimylėjusi.
Ronaldui atrodė, kad jos biografija net geresnė, nei galėjo tikėtis. Iki trisde- šimties ji mokytojavo mergaičių internate, paskui turėjo grįžti namo slaugyti vienišo tėvo, kurio ilga liga užpildė visą jos gyvenimą. Dabar, keturiasdešimt trejų, buvo viena, palyginti gerai apsirūpinusi ir tarsi laivas jūroje be vairo.
Ronaldas labai stengėsi, kad ji nenusileistų ant žemės. Skyrė jai visą dėmesį, o praėjus lygiai penkioms savaitėms nuo tos dienos, kai pirmąsyk susitiko, vedė ją miesto, kuriame jų niekas nepažinojo, metrikacijos įstaigoje. Tą pačią popietę abu surašė testamentus vienas kito naudai ir įsikėlė į šį namą, kurį jam pasisekė pigiai išnuomoti, nes baigėsi atostogų sezonas.
Tai buvo pati maloniausia jo pergalė. Merė būdavo blogos nuotaikos ir isteriška, Dorotė pavydi ir įtaringa, tačiau Edita paaiškėjo esanti linksmo būdo, ir, jeigu ne kvaila jos prielaida, kad kas nors gali įsimylėti ją iš pirmo žvilgsnio, būtų buvusi visai protinga moteris. Bet kuris kitas vyras, su pasitenkinimu mąstė Ronaldas, padarytų fatališką klaidą ir pajustų jai gailestį, bet jis, sakė sau, yra „virš“ viso to, todėl jau kūrė, pats sau gana niūriai įvardydamas, jos „ateities“ planą.
Dviem nenumatytais dalykais Edita paskubino savo mirties nuosprendį. Visų pirma – atkakliu nenoru kalbėti apie savo finansinius reikalus, antra – per daug domėjosi jo darbu.
Santuokos liudijime Ronaldas įrašė, kad yra prekybos agentas. Prisistatė esąs kosmetikos gamintojų firmos, išleidusios jį ilgų atostogų, jaunesnysis partneris. Edita išklausė jo pasakojimą neklausinėdama, bet tuoj pat užsigeidė aplankyti firmos kontorą, fabriką ir be perstojo kalbėjo apie naujus drabužius, kurių turi prisipirkti, „kad nepadarytų jam gėdos“. O visus savo dokumentus laikė užrakinusi senoje reikmeninėje ir niekada nesutikdavo jų drauge peržiū- rėti, kad ir kaip atsargiai jis iškeldavo tą klausimą. Galiausiai Ronaldas liovėsi pykti ant jos ir nutarė veikti.
Jis nusisuko nuo lango. Neskubėdamas nusivilko švarką ir ėmė leisti į vonią vandenį. Pajuto, kaip smarkiai plaka širdis, ir susiraukė. Geriau ji taip neplaktų. Jis privalėjo būti visai ramus.
Vonios kambarį jie vienintelį perdažė. Tik įsikėlus Ronaldas tai padarė pats, ir įtaisė virš vonios lentynėlę kvapnių druskų stiklainiui bei nedideliam senoviškam elektriniam šildytuvui su dviem spiralėm, nebrangiam, baltam kaip sienos ir dėl to nekrentančiam į akis. Dabar jis pasilenkė, įjungė jį ir stovėjo laukdamas, kol abi spiralės švelniai paraus. Tada apsigręžė ir, palikęs įjungtą, išėjo į laiptų aikštelę.
Saugiklių dėžutė, jungianti visus namo elektros prietaisus, slypėjo po baltinių komoda laiptinės viršuje. Ronaldas tyliai atidarė dureles ir, apvyniojęs ranką nosine, kad nepaliktų pirštų atspaudų, nuspaudė pagrindinį jungiklį. Šildytuvo raudonis patamsėjo; jam sugrįžus į vonią, spiralės atrodė beveik juodos. Jis patenkintas pažvelgė į tą nedidelį prietaisą, nepaleisdamas iš rankos nosinės nukėlė jį nuo lentynėlės ir atsargiai panardino į vandenį maždaug ties kamščiu, kur jis beveik neužėmė vietos. Baltas laidas driekėsi nuo jo aukštyn per vonios kraštą, palei grindjuostę, po durimis ir iki lizdo laiptinės sienoje.
Kai jis įtaisė šildytuvą, Editai iš pradžių nepatiko toks gana nerūpestingai sukurptas įrenginys, bet kai jis paaiškino, jog vietinė savivaldybė kvailai kabinė- jasi dėl lizdų voniose, nes vanduo esąs laidininkas, ir pažadėjo pakišti laidą po linoleumu, kur jis bus ne toks pastebimas, ji nusileido.
Dabar šildytuvas vonioje buvo aiškiai matyti. Atrodė lyg netyčia įkritęs, kiekvienas viso proto žmogus būtų jį pastebėjęs ir neliptų į vandenį. Ronaldas delsė, jo akys patamsėjo, o negraži burna dar labiau susiaurėjo. Jo planas, toks žavingai paprastas, toks patikimas ir žaibiškai mirtinas ir, svarbiausia, toks saugus jam pačiam, kaip visada kėlė džiaugsmo virpulį. Jis užsuko čiaupą, laukė ir klausėsi. Edita sugrįžo. Girdėjo, kaip ji kažką stumdo ant betoninio tako, vedančio nuo užpakalinių durų. Iš vidinės savo kabančio švarko kišenės išėmė plastikinį paketėlį. Dar kartą paskaitinėjo naudojimo taisykles, kol duslus garsas privertė atsisukti į langą. Savo siaubui, išvydo moterį vos už penkių pėdų nuo savęs. Jos galvutė staiga iškilo kitoje vonios lango pusėje virš plokščio indų plovyklos stogo. Ji valė senus lapus iš nutekamųjų latakų stovėdama ant aukštų kopėčių, kurias paprastai jie laikydavo prie užpakalinių durų.
Kaip įpratęs, vyras nepuolė į paniką. Nepaleisdamas paketėlio, jis atsistojo tarp lango ir vonios ir negarsiai prašneko.
– Ką, po galais, čia veiki, brangioji?
Išgirdusi jo balsą, Edita taip smarkiai krūptelėjo, kad vos nenuvirto nuo kopėčių, o jos įkritę skruostai, lyg ji nujaustų ką bloga, nusidažė rausvai.
– Oi, kaip mane išgąsdinai! Ketinau atlikti šį nedidelį darbelį prieš persirengdama. Kai lyja, vanduo užtvindo laiptų apačią.
– Tu labai rūpestinga, brangioji, – ištarė jis su kandžia pašaipa, kas, kaip jau buvo patyręs, geriausiai slopino jos ir taip menką pasitikėjimą savimi. – Bet ne per gudriausia – juk žinojai, kad ateisiu čia paruošti tau grožio vonios. Argi ne?
Intonacija, kuria ištarė žodį „grožio“, jai neprasprūdo pro ausis. Matė, kaip ji nurijo seilę.
– Turbūt žinojau, – atsakė nežiūrėdama į jį. – Tu toks geras, Ronaldai, kad užsikrovei tą vargą.
– Niekai, – atsiliepė jis vyriškai atsainiai ir nejautriai. – Šįvakar veduosi tave į miestą ir noriu, kad atrodytum kiek įmanoma… ėėė… gražiau. Paskubėk, būk gerutė. Putos netveria amžinai ir, kaip visos aukštos klasės kosmetinės procedūros, kainuoja brangiai. Nusirenk miegamajame, užsimesk chalatą ir negaišdama ateik.
– Gerai, brangusis. – Ji tuojau ėmė leistis žemyn, o jis atsigrę- žė į vonią ir išbėrė paketėlio turinį į vandenį. Persikų spalvos, rožėmis stipriai kvepiantys kristalai plūduriavo paviršiuje, bet paskui, kai jis atsuko čiaupą iki galo, jie ėmė tirpti ir virto tūkstančiais mirguliuojančių burbulų. Valandėlę jis būgštavo, kad tokios maskuotės nepakaks, ir susilenkęs pamaišė juos ranka, tačiau baiminosi be reikalo. Putų debesis augo ir augo, kol pavirto kvapnia plunksnine mase, ne tik uždengusia vonios dugną ir viską, kas jame gulėjo, bet ir užliejusia baltąjį laidą bei išlipusia per kraštą ant kilimėlio. Geriau būti negalėjo.
Jis pasiėmė švarką ir atidarė duris.
– Edita, paskubėk, brangiausioji! – ketino šūktelėti, bet ji buvo greitesnė. Atėjo įsupusi liesą kūną į mėlyną chalatą, o plaukus sukišusi po jai netinkančia maudymosi kepuraite.
– O, Ronaldai! – apstulbo ji. – Kokia netvarka! Dieve mano! Visos grindys šlapios!
Jos delsimas jį įsiutino.
– Tai nesvarbu, – piktai pasakė jis. – Lipk, kol nepradingo burbulai. Greičiau. Tuo tarpu eisiu ir pats persirengsiu. Duodu tau dešimt minučių. Lipk tuoj pat ir atsigulk. Ištrauks tau iš odos šiek tiek gelsvumo.
Jis paėjo ir stabtelėjo klausydamasis. Ji užsisklendė duris, kaip jis ir tikėjosi. Viso gyvenimo įpročių santuoka nepakeičia. Išgirdęs, kaip spragtelėjo skląstis, lėtai nuėjo koridoriumi. Davė jai šešiasdešimt sekundžių. Trisdešimt nusivilkti ir trisdešimt luktelėti prie tos rožinės masės krašto.
– Na, tai kaip? – šūktelėjo nuo baltinių komodos.
Ji atsakė ne iš karto, tad jo kaktą išpylė prakaitas. Paskui išgirdo jos balsą.
– Dar nežinau. Ką tik įlipau. Kvepia nuostabiai.
Jis nebelaukė paskutinio žodžio, apsivyniojo ranką nosine ir vėl susirado pagrindinį jungiklį.
– Vienas, du… trys, – ištarė baisiai kasdieniškai ir nuspaudė jį. Jam už nugaros lizdas sienoje sukibirkščiavo, saugiklis perdegė, o paskui įsivyravo tyla.
Aplinkui Ronaldą buvo taip tylu, kad jis girdėjo savo širdies plakimą, tolimą laikrodžio laiptų apačioje tiksėjimą, įkalintos už lango stiklo musės zirzimą ir iš kaimynų sodo sklindantį žoliapjovės burzgimą. Ten kresnas skaistaus veido vyriškis atidirbinėjo savo kassavaitinę prievolę, pjovė nedidelę žalią veją. Tačiau iš vonios neatsklido nė garso.
Po kurio laiko jis nuslinko atgal koridoriumi ir pabeldė į duris.
– Edita?
Jokio atsakymo, jokio garso, nieko.
– Edita? – pakartojo.
Mirtina tyla. Po valandėlės jis ištiesino nugarą ir giliai atsiduso.
Nedelsdamas nė akimirkos, ėmė rengtis antrajam etapui. Gerai žinojo, kad tai kebli užduotis. Reikėjo aptikti kūną, bet ne per greitai. Padarė tą klaidą po „nelaimingo atsitikimo“ su Dorote – tada policijos inspektoriui parūpo, kodėl jis taip greitai jos pasigedo, bet jis nepametė galvos, ir pavojingas momentas laimingai praslydo. Šį sykį nutarė palaukti pusę valandos ir tik tada imti daužyti vonios duris, pasišaukti kaimyną, galiausiai sulaužyti užraktą. Buvo sumanęs tuo tarpu išeiti ir nusipirkti vakarinį laikraštį, šūktelėjęs Editai apie šį ketinimą nuo priekinių laiptų, kad jį išgirstų koks praeivis, bet eidamas per laiptų aikštelę prisiminė, kad pirma turi atlikti dar kai ką.
Editos reikmeninė, kurioje laikyti visi privatūs dokumentai, buvo pačiame drobinės skrybėlių dėžės dugne. Negi ji iš tiesų manė, kad jis nežino jos slėptuvės, piktai pagalvojo. Anąkart ją suradęs įsitikino, kad reikmeninė užrakinta, tačiau nebandė krapštyti spynelės, bijodamas, kad ji ims jo saugotis. Bet dabar niekas negalėjo jam sutrukdyti.
Jis tyliai įėjo į miegamąjį ir atidarė drabužių spintos duris. Reikmeninė buvo kaip tik ten, kur ją regėjo paskutinį kartą, išsipūtusi ir teikianti vilčių. Su spynele teko pavargti ilgiau, nei tikėjosi, bet pagaliau ją atidaręs išvydo tvarkingai sudėliotą turinį. Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodė labai neblogai, net kur kas geriau, nei manė. Taupomųjų pažymėjimų ryšulėliai, vienas ar du stori vokai su raudonais antspaudais iš advokato kontoros, o ant pačio viršaus pažįstama knygelė melsvais viršeliais, tokias paštas išduoda savo indėlininkams.
Atvertė ją drebančiais pirštais ir pasklaidė puslapius. Du tūkstančiai. Iš nustebimo švilptelėjo. Du tūkstančiai aštuoni šimtai penkiasdešimt. Matyt, gaudavo padorius dividendus. Du tūkstančiai devyni šimtai. Paskui kiek mažiau, nes išsiėmė šimtą svarų kraičiui. Du tūkstančiai aštuoni šimtai. Dingtelėjo, kad tai paskutinis įrašas, bet atvertęs kitą puslapį rado įrašytą dar vieną operaciją. Mažiau nei prieš savaitę. Prisiminė, kad knygelė grįžo paštu ir kad Edita manėsi labai gudriai paslėpusi nuo jo tą voką. Žvilgtelėjo į žodžius ir skaičius, iš pradžių abejingai, paskui, staiga širdį persmelkus panikai, įsistebeilijo išsprogusiomis drumstomis akimis. Ji išėmė beveik viską. Juodu ant balto: „Rugsėjo 4 d. Nurašymas: du tūkstančiai septyni šimtai devyniasdešimt aštuoni svarai.“
Iš pradžių jis spėjo, kad tie pinigai šimtinėmis turėtų būti viename iš vokų. Skubiai išdraskė visus, iš susijaudinimo užmiršęs atsargumą. Popieriai, laiškai, pažymėjimai netvarkingai krito ant grindų. Ūmai jį sustabdė jam adresuotas vokas. Naujas ir užrašytas pačios Editos netikėtai ryžtinga rašysena. „Ponui Ronaldui Torbiui“. Atplėšė jį ir išlygino vienintelį gero popieriaus lapą. Nustebo, kad laiškas parašytas vos prieš dvi dienas.
Gerbiamas Ronaldai,
Jeigu kada gausite šį raštą, bijau, kad patirsite baisų šoką. Gan ilgai tikėjausi, kad neprireiks jo rašyti, bet dabar jūsų elgesys privertė mane apsvarstyti kai kurias labai nemalonias perspektyvas.
Manau, Ronaldai, kad kartais esate labai senamadiškas. Argi jums neatėjo į galvą, kad bet kuri paprasta pusamžė moteris, paskubom ištekėjusi už nepažįstamo žmogaus, jeigu nėra visiška idiotė, bus šiek tiek įtari ir jautriai reaguos į vonių temą? Jūsų pirmtakas Džeimsas Džozefas Smitas1 ir jo nuotakos ne visai pamiršti.
Atvirai kalbant, nenorėjau jūsų įtarinėti. Ilgai galvojau, kad myliu jus, bet kai įtikinote mane sudaryti testamentą mūsų vedybų dieną, norom nenorom ėmiau stebėtis ir, kai pradėjote pernelyg rūpintis šių namų vonia, pamaniau, kad reikia tuoj ką nors daryti. Aš irgi senamadiška, tad nuėjau į policiją.
Argi nepastebėjote, kad žmonės, įsikėlę į gretimą namą, niekada nebandė jūsų prakalbinti? Manėme, kad geriausia bus, jei aš tik persimesiu keliais žodžiais su ta moterim per sodo tvorą, ir kaip tik ji man parodė dvi iškarpas iš senų provincijos laikraščių apie moteris, patyrusias lemtingas nelaimes burbulinėse voniose iškart po vedybų. Abiejose iškarpose buvo vyro nuotraukos, padarytos per laidotuves. Nelabai ryškios, bet vos pamačiusi jas supratau, kad privalau veikti taip, kaip man pasiūlė policijos inspektorius, trejus metus ieškojęs jose pavaizduoto vyro – nuo tada, kai tas nuotraukas jam atnešė jūsų vargšės antrosios žmonos brolis.
Noriu pasakyti štai ką: jei kada pasigesite manęs, Ronaldai, turiu galvoje vonią, tai pamatysite, kad išlipau pro langą ant stogo ir sėdžiu su chalatu virtuvėje. Buvau kvailė, kad tekėjau už jūsų, tačiau ne visai tokia kvailė, kaip manėte. Moterys nestokoja kvailumo, bet jos nėra tokios kvaišos, kaip anksčiau. Mes mokomės, Ronaldai.
Jūsų Edita.
P. S. Perskaičiusi šį laiškelį pastebėjau, kad iš susijaudinimo užmiršau paminėti, jog naujieji gyventojai šalia mūsų nėra sutuoktinių pora, o tik konsteblis detektyvas Batsfordas iš kriminalinių tyrimų skyriaus ir jo padėjėja policininkė Ričards. Policija patikino mane, kad neturės užtektinai įrodymų jus nuteisti, jeigu jums neleisime pasikėsinti padaryti tą nusikaltimą dar kartą. Štai kodėl sukaupiau visą drąsą ir prisiverčiau vaidinti savo vaidmenį, nes man labai gaila tų kitų vargšių jūsų žmonų, Ronaldai. Tu, matyt, jas irgi pakerėjai, kaip mane.
Ronaldo Torbio burnos plyšys virto bjauria „O“, jis pakėlė nuo laiško įdubusias akis.
Name vis dar buvo tylu, net liovėsi žoliapjovės zvimbimas gretimam sode. Toje tyloje jis išgirdo, kaip staiga trinktelėjo užpakalinės durys, sunkūs žingsniai nudundėjo per holą ir ėmė kilti laiptais jo link.
1 Jamesas Josephas Smithas – žinomas žmogžudys, žudęs savo žmonas vonioje.
Vadim Mesiac. Dėdulė Džo. Romanas su Brodskiu
2021 m. Nr. 3
Iš rusų k. vertė Julius Keleras
Vadimas Mesiacas, pasak kritikų, vienas talentingiausių ir energingiausių naujosios kartos rusų rašytojų, poetas, prozininkas, leidėjas, gimė 1964 m. Tomske. 1994–2004 m. vadovavo rusų-amerikiečių kultūrinei programai Stevenso technologijos institute, išleido prestižinę rusų poezijos antologiją anglų kalba „Crossing Centuries“. 2006 m. įnicijavo leidybinį projektą „Russkij Guliver“ („Rusiškasis Guliveris“). Daugybės premijų laureatas. Jo kūrybą vertino Josifas Brodskis, Aleksandras Zinovjevas, Viačeslavas Ivanovas. Šio autoriaus proza, pasak Kolorado universiteto profesoriaus Marko Lipovecky’io, patenka į erdvę tarp „Sergejaus Dovlatovo ir Henry’io Millerio“.
Šis dokumentinis V. Mesiaco romanas, kurio ištrauka pateikiama lietuvių skaitytojams, tai ne tik beletristinis liudijimas apie Josifą Brodskį, 1990-ųjų Niujorką ir kūrybinę to meto inteligentiją, tai romanas apie poezijos ir poeto nereikalingumą, apie beviltiškas poeto vietos šioje žemėje paieškas.
Romano fragmentas
Pasaulio sostinė
– O Jūs parašykite laišką Sovietų Sąjungos vadams ir atvažiuokite pas mus, – pasakė Brodskis. – Taip daugelis daro. Parašykite Rusijoje, o išsiųskite iš Amerikos. Paštas čia puikiai veikia. Ir apskritai – taip saugiau. Geriausias ekspromtas – kruopščiai parengtas ekspromtas.
Užsirūkiau prie atviro lango. Danguje mirgėjo žvaigždės. Jos nesukėlė man jokių minčių. Maža ką gali reikšti šios liepsnelės virš galvos. Naktinis Jekaterinburgas. Šaltis. Cigaretės ugnelė – atsakymas. Mane apstulbino telefoninio ryšio kokybė. Poetą girdėjau taip, tarsi jis būtų buvęs kitame kambaryje, o ne už tūkstančių mylių „žemyne, kuriame viešpatauja kaubojai“.
– Sovietų Sąjungos? – perklausiau. – Pas mus dabar liko tik Rusijos Federacija. Erefija1. Likusios atsiskyrė.
– Jūs tuo tikras? – suabejojo poetas. – Iki šiol negaliu priprasti. – Po akimirkos sukruto. – Jeigu iš tikrųjų taip, tai nuostabu! Svajonė pranokta! Blogio imperija nugalėta!
– Na ir kam turėčiau rašyti? Carui Dodonui? – murmtelėjau aš.
– Laiškai būna demaskuojantys, taikdaringi, konstruktyvūs, nekonstruktyvūs, atgailaujantys, geri, pikti. Galiausiai, būna tiesiog atsisveikinimo laiškų. Parašykite savo vadui atsisveikinimo laišką. Jūs sutariate su valdžia?
Ne, su dabartinio istorinio periodo valdžia aš nesutariau. Vienus partinius snukius pakeitė kiti, Stavropolio klanas perdavė įgaliojimus Uralui. Į politiką atėjo nemokšos laborantai, profai banditai, įvairūs kiemsargiai ir sargai. Daugiausia – vaidingi inteligentai, sugadinti gyvenamojo ploto klausimo. Su goduoliais aš, dvasinga būtybė, bendros kalbos nerasdavau.
– O, – apsidžiaugė Brodskis. – Taip ir parašykit. Aplinkui chamų snukiai, o čia štai aš, švelnusis balandėlis.
Pamaniau, kad jis tyčiojasi.
– O ką, Amerikoje nėra chamiškų snukių?
– Nepasakyčiau. Pakanka. Pas mus jų netgi daugiau. Kitas reikalas, kad Amerikoje į juos galima nekreipti dėmesio.
– Kaip tai?
– Paprasčiausiai. Aš nekreipiu į juos dėmesio. Jie nekreipia dėmesio į mane. Čia įmanomas privatus asmenybės egzistavimas. Privacy. Nuosavybė neliečiama. Tačiau asmenybė neliečiama dvigubai. O Rusijoje – bendrabutis, bandos kolektyvizmas. Ir taip toliau, ir taip toliau.
Susimąsčiau. Kolektyvizmas man buvo prie širdies. Net sakyčiau – patiko mistinis kolektyvizmas. Bažnytinės procesijos. Dvasinė pusiausvyra. Alkūnė prie alkūnės. Bendrystė. Savitarpio pagalba. Proletarinis internacionalizmas. „Mes statėme, statėme ir pagaliau pastatėme.“ Sporte teikdavau pirmenybę komandinėms rūšims, tokioms kaip tinklinis. Gimiau Sibire. Ten neišgyvensi būdamas atsiskyrėlis-individualistas. Sušalsi.
Nepasakojau apie tai poetui. Per tuos metus, praleistus svetimame krašte, jis galėjo užmiršti sovietinio bendrabūvio jausmą.
Prieš kelis mėnesius išsikrausčiau iš studentiško Tomsko į pramoninį Sverdlovską. Priartėjau prie civilizuotos Europos. Mieste buvo kino studija ir kino teatras, kuriame pamačiau Bergmano filmą „Fanni ir Aleksandras“. Iškart nusprendžiau, kad mano gyvenimas susiklostė. Geografija sureguliuoja smegenis pagal landšaftą. Miesto centre buvo Operos ir baleto teatras, pastatytas vokiečių belaisvių. Jo šiuolaikiškiems spektakliams mano draugai rašydavo libretus. Kreivakojis goblinas, stovintis centre ant granito luito, vaizdavo žinomą revoliucionierių, tačiau jo pusėn miestiečiai po demaskuojančių žurnalo „Ogoniok“ publikacijų tik piktai šnairuodavo. Greta buvo zoologijos sodas, kuriame sykį su bičiuliu prisigėrę mėginome išlaisvinti dygliakiaules. Pervomaiskojės gatvėje veikė viešosios pirtys. Gastronome Lenino gatvėje pilstė šampaną. Knygynuose prekiavo knygomis. Ir žmonės jas godžiai pirko. Postžmogiškos visuomenės fazė čia dar nebuvo prasidėjusi.
– Pas mus čia šaudo, – pranešiau Brodskiui. – Šaudo naktimis, kadangi naktį geresnis girdimumas.
– Manote, šaudo tik dėl garso?
– Kaip kada.
Prisipažinau, kad mane taip ir traukia išeiti pasivaikščioti, kai šaudo.
– Kartais paaugliai išrengia moteris. Apsupa gauja, nutraukia kailinius, suknelę, auskarus, vėrinius, palieka kaip motina pagimdė ir – dingsta, šokę į mašinas. Dieną. Miesto centre. Nepasakyčiau, kad tai romantiškas vaizdas.
– Negražu. Čia nieko panašaus nevyko netgi Laukinių Vakarų laikais. Demokratija visada prasideda nuo plėšimų.
– Mane tai užveda, – pasakiau aš. – Į mūsų gyvenimą reikia grąžinti pavojų. Tik tada žmogus vertina, kad jis dar gyvas.
– Jūs pernelyg jaunas, – konstatavo Brodskis. – Tai kvailumo sinonimas. O gal turite iš anksto nulemtą genetinį polinkį iracionaliems poelgiams? Visko būna. Dromomanija – polinkis valkatauti, piromanija – padeginėti. Dar yra didybės manija, tačiau ji, atrodo, Jums negresia…
– Turiu bulimiją, – radau ką pasakyti ir aš, nors nebuvau tikras, ką reiškia tas žodis.
– Na, tai normalu, – sutiko poetas. – Augantis organizmas reikalauja mėsos. Pas jus parduoda mėsą? O sūrį?
Papasakojau apie asortimento, gulinčio ant jaunos valstybės prekystalių, įvairovę. Išdėsčiau apie visame mieste stovinčius kioskelius su grotuotais langais. Spiritą „Royal“, degtinę vienkartinėse stiklinaitėse su folijos dangteliais, kivius, mangus, bananus, kitus egzotinius vaisius.
– Pasirodė amerikietiški batonėliai. Kokakola dideliuose plastikiniuose buteliuose. Neseniai pirkau dūminį viskį. Apsinuodijau.
– Jūs viskio ekspertas?
– Ne, – prisipažinau. – Dėl to ir apsinuodijau.
– Labai, labai įdomu, – kartojo jis po kiekvieno mano papasakojimo. – Labai.
Regis, jį stulbino, kad kažkur dar, be Niujorko, irgi gyvena žmonės.
– Čia viskas keičiasi, – norėjau jį nustebinti. – Dar neseniai nebuvo cigarečių, todėl pardavinėjo sveriamą tabaką. Sykį, stovint eilėje, vietinė televizija paėmė iš manęs interviu.
– Jus atpažįsta gatvėje?
– Ne, jie atsitiktinai į mane kreipėsi.
– Ir ką gi Jūs jiems pasakėt?
– Pasakiau, kad mėgstu rūkyt. Iš kibirkšties įsidegs liepsna.
– Logiška.
– Viskas turi prasmę, – pasakiau. – Moterys atsiduoda už cigarečių pakelį, – aš pateikiau keletą pavyzdžių iš gyvenimo.
– Kaip pas jus gerai, – šūktelėjo Brodskis.
– Dar ir kaip, – atsakiau. – Ir jokios Nobelio premijos nereikia.
– Jums gal ir nereikia, – sutiko jis. – Jums išvis nieko nereikia.
– Va čia ir yra laisvės esmė…
Tais laikais į premijas aš žvelgiau su pagarba. 1990-ųjų pradžioje Nobelio premija buvo laikoma leidimu į nemirtingumą. Leidimų sistema sugedo. Nemirtingumas nebeegzistuoja.
– Čia karštas vanduo dvokia. Nežinau kuo. Gal karbidu, – įsileidau į netolimus prisiminimus. – Tai man irgi patinka. Kai mes čia persikėlėm, tai kol gavom butą, gyvenom viešbutyje. Ten aš išmokau naudotis rašomąja mašinėle, sukūriau keletą neblogų eilėraščių. Tas šlykštus kvapas man primena apie kūrybą. Vos įkvepiu – iškart bėgu prie molberto.
– Jūs čia juokaujat?
– Aš romantikas, Josifai Aleksandrovičiau. Idealistas. Paskutinis herojus. Neseniai drožiau pro cirką ir užlėkiau ant girto vaikino, kakojančio ant šaligatvio. Buvo tamsu. Nieko aplink nesimatė. Ir įlipau į šūdą.
Brodskiui istorija patiko ir jis linksmai nusijuokė.
– Ir kas buvo toliau?
– Nieko. Jie buvo penkiese. Likusieji laukė, kol tas išsituštins. Su paaugliais prasidėti neverta. Nusivaliau batą į sniegą ir nuėjau namo. Ne toks jau aš beprotis, kaip gali pasirodyti.
Jeigu taip nutiktų dabar, susinervinčiau. Susikrimsčiau ir išvažiuočiau. Jaunystėje gi viskas – į gera. Kartą vaikščiojau turguje. Netikėtai atskriejo obuolys – tiesiai į akį. Ir skauda, ir apmaudu. Kišenėje – pistoletas, o į ką šauti – nežinai. Tokie dalykai išvargina.
Neilgai trukus vandentiekio kvapas pasidarė normalus. „Fanni ir Aleksandras“ ėmė varyti nuobodį. Literatai, ypač garsesni, mane gyrė, spausdino vietiniame literatūriniame žurnale, tačiau man viso to neužteko. Su bendraamžiais santykiai buvo įtempti. Jie lyg nesuprato, kuo užsiimu, lyg pavydėjo. Žmogus nėra kaltas nei dėl savo talento, nei dėl negabumo. Mažai kas gali įvertinti save iš šalies.
Prie skubraus ir saldaus vietinio akcento aš jau pripratau. Prie moterų išvaizdos – niekaip. Plačiakaulės, rusvų plaukų, trumpų kojų. Daugelis jų buvo mielos ir patrauklios, tačiau jei tavo moters idealas Juliette Binoche, tau čia ne vieta. Aš galėdavau valandų valandas praleisti mieste šaudydamas akimis, tai nedavė jokių rezultatų. Mano širdis nesušilo. Brodskis teikė pirmenybę blondinėms. Jam čia būtų patikę.
Sibiras – nerami klajoklių žemė. Ją beveik galima palyginti su Naujuoju pasauliu, sudarytu iš vienų migrantų. Ko tik pas mus nepasitaikydavo. Aš mokiausi vokiečių mokykloje kartu su lenkais, latviais, žydais, graikais, armėnais. Mieste galėjai sutikti visą Eurazijos internacionalą. Urale žmonės įsišaknijo dar neandertaliečių laikais. Pasižymėjo unikaliu gyvenimo būdu ir išvaizda. Stovintis vanduo. Užsigulėję akmenys.
– O Jūs iki šiol su ta juodbruva mergina? – paklausė Josifas Aleksandrovičius.
– O ko čia blaškytis?
– Koks pagirtinas pastovumas, – pasakė jis pašaipiai.
– Aš monogamiškas kaip kilnusis erelis, – atsakiau nė kiek nesutrikęs.
– Galima turėti visas pasaulio moteris, o galima tik vieną. Jeigu teisingai pasirenki atskaitos tašką, tai tapatūs dalykai.
Aš uždariau virtuvės langą, nes sušalau. Baigėsi cigaretės. Kažkur netoliese trinksėjo tramvajus. Šaltyje kaukė benamiai šunys.
– Nesvarbu, kas esi, – apibendrinau aš, – svarbu, kuo save laikai.
– Na čia jau pavarėt.
– Iš tikrųjų vis dar esu su ta pačia dama, su kuria buvau atvažiavęs pas Jus į Kongreso biblioteką.
– Aš gi nieko prieš, – nusijuokė jis. – Tiesiog paklausiau.
Prieš metus mudu lankėmės pas Brodskį Vašingtone, jis ten atlikinėjo poeto laureato pareigas. Ksenija dabar įsikūrusi JAV, dirba viename mokslinių tyrimų institute provincijoje. Atskridau pas ją į svečius Pietų Karolinoje, o paskui mudu aplankėme Brodskį sostinėje. Susitikimas buvo prasmingas. Iki tol Brodskis neįtikėtinai gerai atsiliepė apie mano eilėraščius. Rašė, kad pavydi to, kaip jie buvo parašyti, o dar labiau – už jų slypinčiam vidiniam gyvenimui.
Savo vidinio gyvenimo nestebėjau, kaip nestebiu savo inkstų ar kepenų veiklos. Maniau, kad turėti kokį nors ypatingą vidinį gyvenimą yra nepadoru. Prabanga. Perviršis. Buvau įsitikinęs, kad patys įdomiausi dalykai ateina nežinia iš kur. Iš juodosios skylės. Iš kolektyvinės pasąmonės. Iš noosferos. Esmė – kad ne iš vidaus. Ne iš manęs, o kažkur iš išorės. Tokia pozicija man atrodė konstruktyviausia, apsieinanti be susikaupimo į save. Poezija yra išsilaisvinimas iš egoizmo. Mes turime ištirpti: kalboje, vandenyje, šaltame ore.
Tokių pozityvių minčių apimtas sėdau rašyti laiško Jelcinui. Turėjau ką jam pasakyti. Pradėjau kaip pridera:
„Kaip pilietis, rašytojas ir tiesiog kaip žmogus…“
Jelcinas
Jelcinas atsakė po dviejų savaičių. Aš nustebau. Arba laiškas užsigulėjo pašte, arba prezidentas buvo išvykęs. Jo darbo grafiko nesekiau. Stambus jo veidas pačią netinkamiausią akimirką pasirodydavo televizoriaus ekrane, balsas prasiverždavo per radijo eterio trukdžius, poelgiai būdavo aptarinėjami gatvėse. Pasislėpti nuo demokratijos, įgijusios jo veidą, buvo neįmanoma. Jis užpildė virtualią erdvę, įsiskverbė į sielą, kuri tais metais nustojo būti nemirtinga.
Bendrauti pradėjome 1989 metais, kai, patekęs į nemalonę, politikas kandidatavo į liaudies deputatus. Jo sėkmės rinkimuose labiausiai laukė Urale. Dešimt metų jis vadovavo Sverdlovskui, išasfaltavo šiaurėje kažkokius kelius, perkėlė žmones iš vienų barakų į kitus, aprūpino vištiena ir pienu. Jį mylėjo už tai.
Jelcinas sutiko kandidatuoti, ir liaudis pradėjo priešrinkiminę agitaciją. Jo oponentas buvo mano tėvas, mokslininkas fizikas, akademikas. Įsimylėjusi Jelciną, inteligentą liaudis sutraiškė kaip vabzdį. Akiniuočių čia nemėgo. Juo labiau jei akiniuotis – ne vietinis. Mano gimdytojui priminė, kad jo tėvas buvo sėdėjęs pagal 58 straipsnį už kontrrevoliucinę veiklą. Atkapstė giminaitį, artimą partijos viršūnėms ir mitusį sosiskomis iš spec. krautuvių. Mieste paleido gandą, kad mano motina žydė, o pats akademikas uolus antisemitas. Pakišinėjo grasinančius laiškus, skambinėjo reikalaudami, kad dingtų iš Uralo. Buvo prisimintos senos mokslininkų cecho kolegų nuoskaudos. Visi, kuriems jis buvo padėjęs, įsitraukė į kovą su dar didesniu įtūžiu. Žmogui, padariusiam paslaugą, normalūs žmonės neatleidžia.
Priešrinkiminiuose debatuose tėvą persekiojo opozicijos komisarai. Protinio darbo proletarai nutįsusiais megztiniais uždavinėjo jam klastingus klausimus ir rėkaliodavo iš salės balkonų. Darbininkų klasė liko nebyli, tačiau Jelcinas iš Butkos kaimo, Sverdlovsko apskrities, jai buvo artimesnis.
Man tai atrodė visiškai suprantama. Šiuo konkrečiu atveju suvokiau, kas tai yra „valia valdyti“. Ji susieta su neatsakingu įtūžiu ir apkvaitimu. Nietzschės antžmogis nė iš tolo neprilygsta maištininko iš Uralo įvaizdžiui. Jelcinas šlapinosi ant lėktuvų ratų, krito nuo tilto su gėlių puokštėmis, prancūzų televizijoje absurdiškai atsakinėjo filosofui Zinovjevui, vėmė Amerikos universitetų katedrose. Charizma. Brutalumas. Nenusakomybė. Tai negali nepatikti.
Naktimis su draugais ant žibintų stulpų klijavome priešrinkiminius plakatus su mano akademiko portretu, purškėme dažų balionėliais ant sienų agitacinius šūkius. Išaušus rytui mūsų plakatai būdavo išterlioti šūdais, grafičiai užtepti dažais. Uralo kalniečiai mano tėvui išdurdavo akis, pripaišydavo ragus ir barzdą. Mitinguose prie Isetės upės sužinodavau daug naujo apie save ir savo šeimą. Stovėdavau neformalų minioje ir žiūrėdavau į veidus. Beveik jaučiausi ponvaikiu arklidėse. Gėdijausi savęs. Negyvenau harmonijoje su darbo liaudimi. Ji išvien su savo vadu elgėsi pagal prigimtį. O aš tebuvau apgailėtinų niekniekių, vadinamų eilėraščiais ir proza, gamintojas. Prigimčiai tie dalykai jeigu ir nebjaurūs, tai bent jau niekiniai. Prieš gamtą nepapūsi.
Laimingai susiklosčiusios aplinkybės mano akademikui padėjo išeiti iš žaidimo ir nebemyžti prieš vėją. Su prezidentu dabar jie palaikė darbinius santykius. Jelcinas liko įtartinas tipas. Jis atrodė įtartinas visiems jį supantiems ir nesupantiems žmonėms.
Pokalbis su pagonių dievu
– Alio, čia poetas Mesiacas? – paklausė jis lėtu kaip stabčiojanti magnetofono juostelė balsu. – Kalba Jelcinas.
– Sveiki, Borisai Nikolajevičiau, – nustebau. – Ačiū, kad paskambinote. Prisipažinsiu, nesitikėjau.
– Aš gavau Jūsų laišką, – pranešė jis rūsčiu balsu. – Niekus rašote. Rusai mane myli. Jelcinui šiandien alternatyvos nėra.
– Dar ir kaip myli, – paskubėjau atsakyti. – Nieko nepagailėtų. Kūną ir sielą už Jus atiduotų.
– Na ir kodėl tada rašote tuos savo niekalus? – paklausė jis taip pat niauriai. – Rusija niekada nebegrįš į praeitį. Rusija dabar eis tik į priekį. Aš ilgai ir skausmingai apie tai galvojau. Tik į priekį.
– Kelio atgal nėra, – sutikau. – Jūs teisus, Borisai Nikolajevičiau. Bėda ta, kad viskas baigiasi. Po kokių dešimties metų Jus prakeiks. Užmirš kelią prie Jūsų kapo. Ištrins iš atminties kilnius žygius. Vadovėliuose Jelcino pavardė bus įrašyta po kablelio, po Burbulio ir Gaidaro. Akademikui Sacharovui paminklai stovės visoje šalyje. Ir Gorbačiovui.
Jelcinas išleido atodūsį, pereinantį į slopstantį pragaištingą švokštimą.
– O kaip čia taip? Aš pirmasis demokratiškai išrinktas šios šalies prezidentas.
– Istoriją rašo inteligentija, – paskubėjau atsakyti. – Fariziejai ir knygiai. Kol esate su jais vienoje jungtyje, jie jus myli. Pasiryšite savarankiškam žingsniui, jie jus prakeiks. Tai rimtas pavojus kiekvienam valdytojui.
– Aš norėjau, kad žmonės gyventų geriau, – užgriaudėjo prezidentas. – Kitos užduoties neturiu ir neturėjau. Supranti? Ką konkrečiai Jūs siūlote?
– Aš juk parašiau. Galiu įamžinti Jūsų įvaizdį nemariuose kūriniuose. Surimuosiu Jūsų reformas, parašysiu apie jas sagas.
Jelcinas niūriai nutilo. Jo tylėjimas buvo iškalbingesnis už bet kokius žodžius. Pauzė truko kokias trisdešimt sekundžių. Mano kakta spėjo kelis kartus išrasoti prakaitu ir nudžiūti.
– Sagas, sakote? Jūs mokate kurti sagas? – Panašu, kad jis apmąstė sagų perspektyvą arba bandė atsiminti, ką reiškia tas žodis.
– Dar ir kaip, Borisai Nikolajevičiau! „Forsaitų sagas“!
Jelcinas išgirdo žinomą žodžių junginį ir patenkintas atsikvėpė.
– Gerai. Įamžinkite. Skolingas neliksiu.
Jo žodžiai krito tarsi naujagimiai į šulinį. Jiems krintant apimdavo siaubas dėl to, ko jau nesugrąžinsi. Kūdikiui dingus po vandeniu, norėjosi šokt paskui jį.
Aš užsitikrinau prezidento palaikymą mainais į memorialą, kurį galėjau jam pastatyti. Todėl pašvenčiau jam poemą „Verksmas dėl reketininko“, tačiau po Parlamento sušaudymo tankais pasižadėjimą atsiėmiau.
– Poetas Jeriomenka Jūsų draugas? – netikėtai paklausė Jelcinas.
– Taip, Borisai Nikolajevičiau, jis novatorius, avangardistas. Poetai myli jį taip, kaip Jus darbininkai ir kolūkiečiai.
Aš pajutau, kad Jelcinas aname laido gale nusišypsojo. Drebančiu balsu dėliodamas žodžius jis padeklamavo:
Aš vakar vėl buvau Politbiure
Ir išsiaiškinau, kaip Jelciną atleido:
Dujas paleido, daugelis apsvaigo
Toj salėje Georgijaus didžioj.
– Taip, eilės tikroviškos, – paantrinau. – Poetai turi numatymo dovaną.
Šis klausimas neaiškus, bet jį galima išspręst.
Tebūna mūsų kelias priekin – kraujo kelias!
Visus atleisti reikia be kalbų, iškart,
Kad aš užimčiau pagrindinį postą.
– Štai matote, Borisai Nikolajevičiau, Jeriomenka buvo teisus. Jūs tapote Rusijos Federacijos prezidentu, beveik caru.
Aš užsidegęs ėmiau pasakoti apie Jeriomenkos poeziją ir Andrejaus Kozlovo, kuriam šitie ketureiliai buvo paskirti, krišnaizmą, bet Jelcinas leido suprasti, kad pokalbis eina į pabaigą.
– Vadinas, išvažiuojate į Ameriką. Gerai čia užlenkėt! Brodskiui po sparneliu, vadinasi?
– Užlenkiau, Borisai Nikolajevičiau. Žinot, ką galvoju? Pasaulis globalėja. Istorija pasibaigė. Liko tik demokratija. Viena pasaulinė supervalstybė telikus. Ir sostinė šios valstybės kur? Niujorke, Borisai Nikolajevičiau. Žinoma, kad Niujorke. Štai aš ir važiuoju į pasaulio sostinę kaip Lomonosovas, kad užkariaučiau ją mūsų su jumis Rusijos garbei.
– Pagirtina, Vadimai Genadijevičiau, – užbaigė Jelcinas. – Lauksiu rezultatų. O dabar paprašysiu grupės „NA NA“ sukurti dainą Fainai Jiosifovnai.
Nikolajus I globojo Puškiną. Išlaisvino jį iš tremties, pavedė rašyti Petro Pirmojo istoriją. Caras buvo nuoširdus poeto gerbėjas ir nekreipė dėmesio į šmeižikų skundus. Stalinas paskambino Michailui Bulgakovui ir sugrąžino jam pareigas Dailės teatre, o pjesę „Turbinų dienos“ – atgal į repertuarą.
Brodskis du kartus rašė Brežnevui. Pirmasis laiškas buvo moralinis aktas. Poetas, įsitikinęs, kad talentas turi kovoti už teisingumą, pareikalavo mirties bausmės atšaukimo Kuznecovui ir Dymšycui už bandymą užgrobti lėktuvą. Laiškas nebuvo išsiųstas, tačiau pakitimai „subtiliuosiuose pasauliuose“ įvyko. Disidentų nesušaudė, nuosprendis buvo pakeistas į ilgą įkalinimą. Atsisveikinimo laišką Brodskis išsiuntė iš Vienos. Jame rašė, kad jis ir Brežnevas numirs, o žmonės apie juos spręs pagal nuveiktus darbus. Prašė palikti jam vietą rusų literatūroje ir pasirūpinti jo tėvais. Aš irgi paprašiau pasirūpinti tėvais ir Mokslų akademija. Jelcinas pasirodė esąs žodžio žmogus. Akademijos, priešingai nei vėlesni šalies valdytojai, jis nelietė. Pasodino į vadovo kėdę žmogų iš Uralo ir tuo pasitenkino. Į literatūrinį procesą išvis nesikišo. Jelcinas kūrė valstybę be ideologijos, o literatūra joje tebuvo šalutinis dalykas.
Man buvo lengviau nei Brodskiui. Dėl vietos literatūroje nesijaudinau. Į literatūrą – tokią, kokia ji buvo dabar, – nežiūrėjau rimtai. Apskritai aš į nedaug ką žiūrėjau rimtai, todėl neblogai išsilaikiau įkopęs į šeštą dešimtį. Jelcinui rašiau apie supervalstybę, apie pramoninį-karinį kompleksą ir apie poeziją, kurią irgi laikiau militaristinės mašinos dalimi. Poezija turi vesti į mūšį. Senovėje ji apskritai atliko valstybės kūrimo funkciją. Homeras pagražino Trojos pavergties istoriją. Faktiškai išgalvojo. Apie tai senais laikais yra rašęs Dionas Chrizostomas, o šiais – akademikas Gasparovas, kuris, beje, yra gyręs mano eiles. Akademikas rašė: „Galima būti tikram, kad jei Homeras eilėse nebūtų laimėjęs Trojos karo, graikai realybėje nebūtų laimėję karo su persais.“ Kasinėjimai parodė, kad legendinio karo metu Ilionas buvo nereikšmingas miestelis, bastionu tapęs tik 1700–1250 m. pr. m. e. Aklas dainius įvykdė politinį sengraikių tautos užsakymą ir tapo pirmuoju istorijos falsifikatoriumi. Poezija nugalėjo tiesą. Europocentrizmas, pradėtas poeto, atvedė iki to, kad dabar Europos istorija yra centrinė pasaulio istorija, tuo tarpu mūsiškė lieka antrine.
Jeigu meluoti, tai iš peties. Amžiams. Tokia poezija man prie širdies.
Aš paprašiau Boriso Nikolajevičiaus atkurti imperiją, dėl kurios pralietos tonos rusų kraujo. Įvykdyti viską greitai ir netikėtai, kaip kadaise tai padarė bolševikai.
Visaliaudinės šlovės nesitikėjau. Atėjo liberalūs laikai. Lygybės ir žemo interkultūrinio konteksto sąlygomis poetas gavo pagal nuopelnus. Į rėksnio-bandos vado vaidmenį nebepretendavo. Daiktai imti vadinti tikraisiais jų vardais. Kalbėjimas su potekste ir gyvenimas pagal teisingas sąvokas grimzdo į praeitį. Paslaptis pranyko. Jaunimas pradėjo kultivuoti neįžvelgiamą egzistavimo būdą, atrasdamas jame socialinę prasmę. Aš nemačiau kuklumo prasmės. Talentas ir kuklumas – nesuderinami. Brodskio apie kreipimosi turinį neinformavau, nors jis kadaise ir buvo sakęs, kad „teisingumas yra svarbiau nei visi šitie puškinai ir nabokovai“. Aš supratau, kad mes su juo – labai skirtingi žmonės.
Nepasikliaudamas atsitiktinumu, laišką perdaviau per Jelcino motinėlę – Klavdiją Ivanovną, kuri gyveno netoliese, Bažovo gatvėje. Mes su ja turėjome bendrų pažįstamų. Užsukau į svečius, buvau meiliai sutiktas ir pavaišintas arbata. Laišką sūnui Borisui ji išsiuntė faksu. Jie tuo metu tapo madingi.
1 Erefija – paniekinantis Rusijos Federacijos pavadinimas.
Trys kroatų apsakymai
2021 m. Nr. 2
Iš kroatų k. vertė Kristina Tamulevičiūtė
MILJENKO JERGOVIĆIUS (g. 1966) – žymus rašytojas, kurio tautinę priklausomybę įvardyti sunku. Jis gimė Sarajeve, Bosnijoje ir Hercegovinoje, kroatų šeimoje, šiuo metu gyvena Zagrebe, Kroatijoje, kur persikėlė prasidėjus Sarajevo apsiausčiai 1993 metais. Kaip pats yra ne kartą minėjęs, jam sunku pritapti, nes Bosnijoje laikomas kroatu, o Kroatijoje – bosniu. Vis dėlto, atsižvelgdama į tai, jog rašytojas savo darbuose pasitelkia kroatų kalbos rašybos normas, ryžtuosi jį pristatyti kaip kroatų rašytoją, net ir žinodama, kad polemikų šiuo klausimu išvengti neįmanoma. M. Jergovićiaus, kaip kroatų rašytojo, kūrybą studijavau Liublianos universiteto (Slovėnija) Slavistikos katedroje – paskaitose dėstytojai minėjo „Kroatijos literatūros mafiją“, kuriai priskirtini žymiausi rašytojai, darantys didžiausią įtaką šiuolaikinei kroatų literatūrai. M. Jergovićius neabejotinai yra vienas tokių rašytojų. Jo darbai, kuriuose daugiausia dėmesio skiriama karo siaubiamam Sarajevui, Bosnijos istorijai, skausmingam tapatybės ieškojimui, buvusios Jugoslavijos kultūrai ir istorijai, išversti į daugiau nei dvidešimt kalbų. Lietuvių kalba turime jo romaną „Riešutmedžio rūmai“, vertė Laima Masytė (Kronta, 2006).
MAJA HRGOVIĆ (g. 1980) – Splite, Kroatijoje, gimusi rašytoja, scenaristė ir žurnalistė. Zagrebo universitete studijavo kroatistiką ir anglistiką, lankė teatrologijos studiją, mokėsi Moterų studijų centre. Yra Balkanų tiriamosios žurnalistikos tinklo narė, apdovanota už tiriamąjį žurnalistinį darbą. Jos proza ir dramos tekstai ne kartą įvertinti Kroatijoje prestižiniais apdovanojimais, įtraukti į nacionalines ir tarptautines antologijas. Į lietuvių kalbą verčiama pirmą kartą.
Miljenko Jergović
Antrasis Gitos Danon bučinys
Papasakosiu tau apie Lotarą. Nereikės nieko įsidėmėti, nebus jokios gyvenimiškos pamokos, naudos irgi nebus, tokio žmogaus niekada nesutiksi, todėl nė nesuk galvos, kaip su juo bendrautum, – apie Lotarą tau pasakoju dėl vienos moters, kuri jį mylėjo, ji tikrai egzistuoja, galbūt ją netgi sutiksi, ją ar kokią panašią, gal net pamilsi, galbūt nepamirši visą gyvenimą, o gal tik praeisi pro šalį, pamatysi ją parduotuvėje, ištarsi Labas rytas, Gita, kaip laikotės?, o ji tau neatsakys, nes Gita neatsako, Gita niekada nesisveikina.
Kadaise Lotaras buvo stipriausias žmogus mieste. Bent jau taip kalbėta, nes niekam nešovė į galvą patikrinti. Jis gyveno su motina, ponia Edita, kuri turėjo sijonų plisavimo dirbtuvėles. Jo tėvo niekas nepažinojo. Žmonės kalbėjo, kad jis kažkoks vokiečių karininkas, vardu Otas, kad liepsnojusi didelė meilė. Naktimis jis slapta ateidavo pas ponią Editą ir likdavo iki ryto. Jo niekas nematydavo, nes meilė trukdavo tik iki komendanto valandos pabaigos. Pasakojama, kad 1945 metų balandį Otas nenorėjęs prisijungti prie besitraukiančios savo armijos likučių, todėl dezertyravęs ir dar dvejus metus slapstęsis miškuose prie Sarajevo. Ponia Edita kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį eidavo grybauti, rinkti aviečių ir mėlynių, bet visada grįždavo tuščiais krepšiais, na, į kalnus einu tik dėl gero oro ir gražios gamtos, kaimynėms aiškindavo ponia Edita, bet jos žinojo, kad ši einanti Oto aplankyti. Lotaras gimė 1946 metų rudenį, vaiko norėjau, o ne vyro, pareiškė ponia Edita, ir niekas nebeklausinėjo. Nepaisydami smerktino elgesio, kaimynai saugojo jos paslaptį ir nevadino Lotaro benkartu. Gal dėl to, kad buvo ramus ir tylus vaikas, didesnis ir stipresnis už bendraamžius, bet niekada į muštynes nesivėlė, lyg visos karo idėjos jo galvoje būtų užgesusios dar negimus.
Vieną sekmadienį, 1947-ųjų vasaros pradžioje, ponia Edita nusivedė vaiką į kalnus. Tegul pradeda mokintis, pasakė senajai Džemidžičkai, o ši juos pabučiavo, eik, eik, vaikeli, tik neatiduok, kol gali turėti. Jie grįžo vakarėjant. Nuo tada ponia Edita liovėsi eiti į kalnus, ir žmonės šnabždėjosi, kad tą dieną Otas pėsčiomis per Austriją iškeliavęs į Vokietiją. Norėjęs pamatyti sūnų, prieš visam laikui grįždamas namo.
Lotaras baigė Pirmąją gimnaziją, buvo pirmūnas, todėl įstojo į mediciną, ir kai jau atrodė, kad jo gyvenimas eisis kaip per sviestą, trečiame kurse susipažino su Gita Danon, vaistininko dukra – už Lotarą ji buvo vyresnė dvejais metais, kažką bandė studijuoti, bet labiau mėgo daužyti Sarajevo vyrų širdis, kaip girti ir pakvaišę aludėse daužo butelius, kol ateina rytas ir išsiblaivo galvos. Bet Gitai rytas neateidavo niekada, taip keistai besilinksmindama, ji niekada nepavargdavo. Vyrus suviliodavo, pažaisdavo iki pirmojo bučinio, o tada atstumdavo, kad mirtų iš gėdos, o tie, kurie dar nebuvo pajutę Gitos kerų, bet žinojo, kad ateis ir jų eilė, drebėtų iš siaubo. Po kiek laiko vyrai įveikdavo širdies skausmą, apie Gitą kalbėti vengdavo, ir lūpos, pajutusios vienintelį jos bučinį, imdavo vadinti Gitą kale. Vienintelis, niekada neįveikęs širdies skausmo, ir vienintelis, nė vieno blogo žodžio apie Gitą nepasakęs, buvo Lotaras, bet ir viena, ir kita negrįžtamai pakeitė jo gyvenimą.
Aš tavęs lauksiu kiek tik reikės, lauksiu, ir kai pavargsi, pas mane sugrįši, pasakė jai po bučinio, o ji tik nusijuokė, juokėsi ilgai, kaukšėdama naktine Tito gatve, taip juokėsi, kad virpėjo parduotuvių vitrinos, ir moterys ėmė pro langus dairytis, kas taip kvatoja giliausią naktį, pasaulyje, kuriame nėra nieko juokingo ir kuriame niekas taip nesijuokia, tik Gita, kuri ir taip ne iš šio pasaulio, ir nė viena moteris nelaikė jos konkurente, nes ši gyveno dovanotą gyvenimą su tūkstančiu mylimųjų ir vieninteliu bučiniu, todėl jau kitą rytą galėjo gulėti negyva.
Lotaras tikėjo, kad Gita pas jį sugrįš, o iki to sugrįžimo manė turįs ginti jos garbę. Jei draugijoje kas išdrįsdavo ką negražaus apie ją pasakyti, Lotaras atkirsdavo: tylėk, nes viską girdžiu. Visi stebuklingai nutildavo, nors niekam nė į galvą nešovė, kad Lotaras galėtų panaudoti savo baisią jėgą. Bet vieną dieną Gita sudaužė širdį Dinui Bedančiui, tvirtam vaikinui, buvusiam chuliganui, kuris metų metus bastėsi po Italiją ir grįžo į miestą tik pinigų išleisti. Tas Bedantis pasiuto iš pykčio, o dar kažkas jam apie Lotarą užsiminė, galbūt juokais norėdamas įspėti, kad jam girdint negalima apie Gitą negražiai kalbėti, tai išgirdęs Bedantis iš karto nudrožė prie Medicinos fakulteto, riktelėjo: parodykit man tą vaikiną, pralaukė, sako, dvi ar tris valandas, kas jį tik dar labiau įsiutino, ir, pagaliau sulaukęs Lotaro, Dinas Bedantis nesugebėjo įvertinti, su kuo turi reikalą, tik priėjo, griebė Lotarą už apykaklės, pažvelgė į akis ir balsu žmogaus, kuris už diržo turi pistoletą, iškošė: pisau tą tavo žydišką kalę.
Apie tai, kas nutiko vėliau, nėra ko kalbėti – sako, tą akimirką Lotaras sugriebė abi Bedančio ausis ir jas nuplėšė, o kai nelaimėlis pargriuvo, kumščiu puolė trankyti galvą. Kai atvyko milicija, iš Bedančio veido buvo likusi košė. Lotarą sučiupo keturi milicininkai, bet jis visus pargriovė, žengė link gatvės, sustojo, atsisėdo ant šaligatvio, prisidegė cigaretę, už kelių metrų nuo jo sustingo milicininkai su užtaisytais pistoletais, nesiryždami prisiartinti. Dabar jau viskas, ištarė jis, užmušiau žmogų. Tada prie jo sušoko milicininkai, ėmė negailėdami daužyti kumščiais, pistoletų rankenomis ir spardyti. Kažkaip žinojo, kad Lotaras niekada nesigina. Gal turėjo patirties, nors netikiu, kad kada buvo sutikę tokį, kaip Lotaras.
Jį nuteisė kalėti penkiolika metų dėl „itin žiaurios žmogžudystės“. Zenicos kalėjime Lotaras praleido ištisus dvylika metų – tiek užteko, kad miestas apie jį pamirštų ir į gatves išeitų naujoji karta, nieko negirdėjusi nei apie jį, nei apie Dino Bedančio likimą. O Gitos – niekas nepamiršo, jos grožis ir šypsena per tuos metus nė kiek neišblanko, ir ji nesiliovė kaitinti pasaulio vienu vieninteliu bučiniu. Mylimieji jau ir po penkiolika metų už ją jaunesni buvo, bet niekas daugiau nesikeitė, neatsirado vyro, į kurį Gita spindinčiomis akimis žiūrėtų, o ir visame mieste nebuvo tokio gudruolio, kuris žinotų, kaip išvengti jau šimtąjį kartą besikartojančios nelaimingos meilės istorijos.
Tą pačią dieną, kai Lotaras išėjo iš kalėjimo, mirė ponia Edita Burič, turėjusi sijonų plisavimo dirbtuvėles, ir ponas Monis Danonas, seniausias miesto vaistininkas. Porytojaus dieną tuo pačiu metu jie buvo laidojami Barių kapinėse. Viena gedulinga eisena judėjo iš katalikų, kita – iš žydų maldos namų. Vieną karstą lydėjo Lotaras, kitą – Gita. Abi palydos susitiko priešpriešiais ant kryžkelės, skiriančios katalikų ir žydų kapinių plotus. Gita į Lotarą nė nepažvelgė, o Lotaras, atsitraukęs nuo mamos karsto, žengė jos link. Tarp lydėtojų kilo sumaištis. Juodais apdarais vilkinčios senės ėmė žegnotis, kunigas sukalbėjo kelias papildomas maldas, katalikai piktinosi, žydai atrodė išsigandę. Žmonės nežinojo, ką Lotaras gali padaryti Gitai.
Bet jis jai nieko nepadarė, tik ištarė: labas, Gita, o ji į pasisveikinimą neatsakė, tada Lotaras pridūrė: Gita, aš tavęs laukiu, ji žvilgtelėjo su pašaipa, bet jis tik pakartojo: Gita, lauksiu tavęs amžinai, tada ji paėmė Lotarą už rankos ir tarė: mielasis, štai kas manęs laukia amžinai, ir parodė į priešais stovintį karstą.
Grįžęs iš kapinių, Lotaras ėmė gerti. Gerdavo visada tomis pačiomis dienomis, kaip tikras vokiečio sūnus, – taip apie jį ne be pagarbos kalbėjo kaimynai – gerdavo kiekvieno mėnesio septintą dieną. Štai kaip tai vykdavo: įžengdavo Lotaras smuklėn, paprašydavo litro vyno, lankytojai pakildavo eiti lauk, bet, sulaikyti tvirto Lotaro ne, pasilikdavo savo vietose. Visi laukdavo, kas bus toliau, ir tylėdavo, galėjai musę išgirsti skrendant, tylą kas dvi ar tris minutes sudrumsdavo tik į stiklinę kaukštelintis butelio kaklelis. Lotaras litrą vyno išgerdavo lygiai per penkiasdešimt minučių, nė minutės daugiau ir nė minutės mažiau. Tada paprašydavo dar litro, tvarkingai sumokėdavo padavėjui ir surikdavo: visi marš lauk, ir visi dingdavo, įskaitant savininką ir padavėjus, Lotarui nė žodžio neištarę. Po penkiolikos minučių į smuklę atvažiuodavo milicija, Lotaras atsistodavo, suriaumodavo: muškit, pisau tą jūsų Titą ir partiją, ir jie imdavo mušti, o jis nesigindavo, tada milicija jį išveždavo, naktį jis praleisdavo areštinėje ir laukdavo kito mėnesio septintos dienos. Penkerius metus iš eilės kiekvieną mėnesį Lotaras gaudavo lazdų, net imta kalbėti, kiek dar septintų mėnesio dienų prireiks, kol milicija Lotarą visai užmuš.
Tada prasidėjo karas, ir vieną pirmosios apgulties rugsėjo rytą Lotaras prie durų rado raštelį, kuriame buvo parašyta: Jei nori žinoti, esu Madride. Gita. Tikriausiai išsigando karo ir pabėgo, o Lotarui paliko žinutę, tikėdamasi, kad ir Madride kas nors geis jos vienintelio bučinio. Gitai buvo jau penkiasdešimt, sarajeviečių akys to nepastebėdavo, bet Madrido gyventojai galėjo ir pastebėti, o Gita be bučinio nebus Gita, ji nepajėgs gyventi pasaulyje be įskaudintų vyrų.
Nežinia, ar Lotaras patikėjo, kad jo lūkesčiai išsipildė, kad Gita pavargo ir Madride laukia savo meilės, o gal jis tiesiog nebetvėrė mieste be Gitos, sunku pasakyti, bet tą dieną Lotaras ėmė regzti planus, kaip ištrūkti iš Sarajevo ir nukakti į Ispaniją. Neturėjo nei pinigų, nei paso, ir nežinojo, kaip juos gauti. Jautėsi didelis ir vienišas gimtajame mieste, ėmė praleidinėti septintąsias mėnesių dienas, kentė inkstų ir šonkaulių skausmus, ir sulig kiekviena diena nuo Gitos žinutės vis labiau seno. Pabalo jo plaukai, suglebo raumenys, vis daugiau žmonių praeidavo pro Lotarą nepastebėdami jo stoto. Vienintelis dalykas liko nepajudinamas kaip Alpės. Jis vyks į Madridą ieškoti Gitos ir gaus jos antrąjį bučinį.
Po dvejų su puse karo metų Lotaras dingo iš miesto. Pernai dar bandė pasiskolinti pinigų kelionei, bet niekas negalėjo ar nenorėjo skolinti, nes žmonės manė, kad iš tokių kelionių negrįžtama, kartą mėgino gauti pasą, bet nepasisekė, nes dar buvo gana tvirtas kariauti, ir jo meilė neturėjo administracinės galios. Niekas nenustebo, kad, nepaisydamas visų sunkumų, Lotaras išvyko. Žmonės žinojo, kad tarp jo ir Gitos nebėra jokios kliūties, išskyrus Gitos pakvaišusią galvą, nors ji ir Madride.
Niekas niekada nesužinos, kaip Lotaras perėjo Bosniją, kaip pakeliui kirto visas kitas valstybes, kaip nesutiko nė vieno pasieniečio ar policininko, kaip keliavo; žmonės tik nugirdo, kad vienoje policijos nuovadoje kažkuriame Madrido priemiestyje jis pasirodė kaip šmėkla, sudžiūvęs, basas ir šašuotas. Pirmą pasitaikiusį policininką čiupo už rankos ir pasakė: Gita Danon, por favor, žmogus persigando, Lotaras pakartojo: Gita Danon, por favor, ėmė rinktis policininkai, atvyko pastiprinimas, atskubėjo greitosios pagalbos automobilis, o Lotaras užsispyrusiai kartojo: Gita Danon, por favor, ispanams prireikė viso pusdienio, kol suprato, kad Lotaras nė žodžio nemoka ispaniškai, tada pabandė jį prakalbinti kitomis kalbomis, vokiečių, italų, anglų, prancūzų, vienas į Lotarą net vengriškai kreipėsi; Lotaras purtė galvą ir tik maldavo sudėjęs rankas: Gita Danon, por favor.
Žmogus baltu gydytojo chalatu apkabino jį per pažastis ir išsivedė iš policijos nuovados, Gita Danon, por favor, Lotaras spoksojo pro greitosios automobilio langą, žmogus jį laikė už rankos, jis žvelgė į Madridą, lyg žiūrėtų filmą ar būtų kitas žmogus, žvalgėsi į praeivių veidus, tikėdamasis pamatyti Gitą; vietoje jos išvydo labdaros organizacijos plakatą su degančiu Bosnijos parlamento pastatu. Sarajevas, pasakė Lotaras, Sarajevas?, krūptelėjo žmogus baltu chalatu, Sarajevas, patvirtino Lotaras, Gita Danon, por favor, ir maldaujamai sudėjo rankas.
Lotaras gulėjo ligoninės lovoje. Jo kojos kyšojo išlindusios. Atrodė toks liesas ir barzdotas, lyg kokio seniai išnykusio medžio šaka. Prie lovos priėjo malonus senyvas ponas, jį lydėjo policininkas ir gydytojas, ponas prisėdo prie Lotaro šono, Lotaras atsimerkė: Gita Danon, por favor, ponas padėjo ranką ant Lotaro peties: Ar tu iš Sarajevo?.. Taip… Kada čia atvykai?.. Vakar… Iš kur?.. Taigi iš Sarajevo. Ponui iššoko akys, kaip tai nutinka bosniams, kurie dvidešimt metų gyvena kur nors toli, o tada koks nors mirtininkas jiems pasako, kad ką tik atėjo iš Sarajevo. Ieškau Gitos Danon, mėgino paaiškinti Lotaras, ji iš Sarajevo, bet dabar gyvena Madride, privalau rasti Gitą Danon, ji manęs laukia, ir aš jos laukiau daugiau nei dvidešimt metų. Ponas linktelėjo galva, jei reikės, visą Madridą apversiu aukštyn kojom, Lotaras nepatikėjo, bet negalėjo pajudėti, toks buvo pavargęs.
Tą naktį Madride mirtimi galavosi stipriausias mūsų miesto žmogus. Turi tai žinoti, nes tokio žmogaus daugiau niekada nesutiksi. Tokio visame pasaulyje nėra, nei ten, kur pats gyveni, nei Sarajeve, jei atvyktum jo čia ieškoti. Taigi, mirties patale gulėjo Lotaras, vienintelis ir nepakartojamas, Lotaras, kuris nuplėšė abi Dino Bedančio ausis ir jį užtvatino ant šaligatvio prie Medicinos fakulteto; jei ne Gita, to nebūtų įvykę.
Auštant jis neteko sąmonės. Neprabudo, kai į palatą įėjo vakarykštis ponas, kai jam iš paskos įžengė Gita Danon, prisėdo prie lovos ir uždėjo rankas ant nuogo Lotaro dilbio, neprabudo net jai ištarus aš pavargau, manasis Lotarai, nebereikės manęs laukti, atėjau pas tave, neprabudo nė kai ji pabučiavo jį, ilgai bučiavo į papilkėjusias lūpas. Bet klausyk, vaikeli, ką pasakysiu, tik Gitai Danon liko žinoma, ar Lotaro lūpos tada sujudėjo, tik ji viena žino, ar meilei dar buvo ne per vėlu. Jei ją sutiksi, nieko neklausinėk, ji nekalbės, net nepasisveikins, Gita nesisveikina, nes daužė tūkstančius širdžių dėl vieno vienintelio Lotaro.
Tu esi tas angelas
Iš ciklo „Kai gimiau, gimdyklos koridoriuje sulojo šuo“
Kai gimiau, gimdyklos koridoriuje sulojo šuo; daktaras Srečko nuo veido nervingai nusiplėšė kaukę, išlėkė iš palatos ir sušuko: „Dėjau ant valstybės, kurios vaikai gimsta lūšnynuose!“ Tuo metu dar nieko nesupratau, pilnais plaučiais gaudžiau orą ir pirmą kartą susidūriau su gyvenimo paradoksu: Pasaulis, kuriame atsidūriau, buvo siaubingas, nors negalėjau jo palyginti su jokiu kitu pasauliu, bet kažkoks velnias man kuždėjo, kad kvėpuočiau ir laikyčiausi šio Pasaulio, kaip niekada nesilaikysiu jokios moters. Kai vėliau šį įvykį perpasakojau, iš pradžių motinai, paskui tėvui, o paaugęs ir draugams, visi tik mosavo rankomis ir aiškino, kad išsigalvoju, kad nieko negaliu prisiminti, o juo mažiau tikėtina, kad, vos įkvėpęs pirmąjį oro gurkšnį, ėmiausi ontologinių išvedžiojimų. Iš pradžių pykau, kad mane laiko melagiu, net piktai užbliaudavau, trankydavau kumščiais per galvą ir riaumodavau: „Pamatysit ir jūs dievą, kai numirsiu!“ Metams bėgant, dariausi vis ramesnis, nes supratau, kad Pasaulis, apie kurį jau kai ką žinojau ir galėjau palyginti su asmeninėmis patirtimis, o vėliau su sapnais, grindžiamas nepasitikėjimu ir nepaprastu žmonijos gebėjimu jus laikyti kvailiu, vos tik prakalbate tiesą, bet vos tik imate meluoti, į jus žiūrima kuo rimčiausiai. Be to, gana anksti, būdamas penkerių ar šešerių, supratau, kad mirtį supančios aplinkybės yra anaiptol ne malonios, ir lioviausi grasinti mirsiąs, bent jau kol neišsiaiškinsiu, ar Dievas tikrai egzistuoja. Dievas man buvo svarbus kaip atsitiktinis liudininkas, kuris patvirtins mano priešmirtinę patirtį ir žinos, kad nemeluoju kalbėdamas apie aną pirmąją priešmirtinę patirtį gimdykloje.
„Ar yra Dievas?“ – paklausiau savo močiutės Olgos Rejc, nes iš visų žmonių, su kuriais susipažinau per šešerius gyvenimo metus, ji man atrodė patikimiausia. „Kai kuriems žmonėms yra, o kai kuriems nėra“, – ramiai atsakė ji, lyg tai būtų visiškai nesvarbus dalykas, apie kurį galima kalbėti taip lengvabūdiškai. „O ar mums yra Dievas?“ – pabandžiau labai diplomatiškai suformuluoti klausimą; jau buvau pastebėjęs, kad artimieji itin vertina visas mano socializacijos pastangas ir dievina, jei apie visus dalykus kalbu pirmuoju daugiskaitos asmeniu – pavyzdžiui, kada pietausime, kada važiuosime pasivažinėti, kada ir mes susirgsime gripu… Maniau, kad ir klausimą apie tikybą, bent jau pradžioje, reikia pateikti tokiame kontekste. „Man Dievo nėra, – atsakė ji, – o dėl tavęs nežinau.“ Tada supratau, kad yra tiesų, kurias ištari tik sau ir tik savo vardu. Man patiko, kad taip yra, nors visai nedžiugino faktas, jog Dievo klausimo negaliu išspręsti nedelsdamas.
Po dešimties metų dar nebuvau atsakęs į klausimą apie Dievą, bet sužinojau, kada mano močiutė Olga Rajc suprato, kad jo nėra. Buvo ankstyvas pavasaris, visi išvykę, o aš namuose likęs vienas. Pradėjau knistis po spintas, kaip įpratęs. Nežinojau, ko ieškau, bet visada ką nors atrasdavau, ką nors apie savo artimųjų, mamos ir tėčio, močiutės ir senelio, gyvenimus – tai, ką jie dėl skirtingų priežasčių bandė nuo manęs nuslėpti. Jų asmeninės istorijos buvo tokios tamsios arba patys jas laikė tamsiomis, o mano nuotykių ištroškusi dvasia buvo tokia nerimstanti, kad po kelių mėnesių darbo apie jų biografijas iš paslaptingų šaltinių žinojau gerokai daugiau, nei patys buvo pasirengę papasakoti ar pripažinti. Pradinis mano interesas veikiai tapo apsėdimu, o vėliau ir manija. Nusivildavau, jei apie kurį jų nerasdavau ko nors žiauraus ar nešvaraus, ir jau iš anksto vyliausi, jog rasiu įrodymų, kad mano tėvas homoseksualas, mama – buvusi tramvajaus vairuotoja, senelis saugumietis ar bent jau lošėjas, prapylęs pusę Sarajevo. Patikėkite, tuos žmones aš mylėjau, bet dar labiau mylėjau smulkius įrodymus to, ką jie nutylėdavo, kad bent jau savo sūnaus ir anūko akimis būtų verti rojaus.
Taigi tą dieną aptikau, kad didelė drabužių spinta miegamajame turi dvigubą dugną. Pakėliau lentą, o po ja pamačiau drožinėtą medinę dėžę, apskritą stiklinę dėžutę ir žalią dokumentų aplanką. Visa tai padėjau ant kilimo, giliai įkvėpiau ir atidariau dėžę. Ji buvo pilna žemių. Paprastų rudų žemių su akmenukais ir seniai sudžiūvusios žolės lakšteliais, kurie trupėjo tarp pirštų. „Šita žemė tikrai ne gėlėms sodinti“, – pagalvojau, o tada virpėdamas įkišau pirštus iki pat dugno ir iš lėto ėmiau knisti. Ne, nieko ten nebuvo, tik akmenėliai, žolė ir daug, daug žemės. Nepatikėtumėte, kiek žemių telpa į medinę dėžę. Daug daugiau, nei galima įsivaizduoti. Kad suprastumėte, apie ką kalbu, jau rytoj susiraskite kokią kartoninę dėžę, nes įsivaizduoju, kad medinės neturite po ranka, nueikite į parką ir pripilkite į ją žemių. Nepatikėsite savo akimis!
Perėjau prie stiklinės dėžutės. Joje buvo kišeninis laikrodis, žiedas – pabandžiau jį užsimauti ant bevardžio, bet buvo gerokai per didelis, – mažytė metalinė kažkokio šventojo statulėlė, kaklaraiščio segtukas ir mažytė Antono Aškerco knyga, slovėniškas leidimas – mažiausi puslapiai, kokius tik esu matęs. Daugiau nebuvo nieko, tik dvi kariškos uniformos sagos su sparnus išskleidusiais ereliais. Tie ereliai mane išgąsdino, nes kažką priminė.
Prieš atversdamas aplanką, pagalvojau apie dalykus, kuriuos gyvenime turi žinoti žmogus. Pagalvojau apie paslaptis, kurios negali būti atskleistos, nes prarastų prasmę, bet, negalėdamas prisiminti nė vienos tokios paslapties, nusprendžiau segtuvą atversti. Ten gulėjo trys dokumentai. M. R. gimimo liudijimas, M. R. krikšto pažymėjimas ir telegrama, kurioje buvo parašyta: „Pranešame, kad karys M. R. rugsėjo 10 dieną žuvo susirėmime su partizanais.“
M. R. buvo mano dėdė. Žinojau, kad jis žuvo kare, žinojau, kad nebuvo partizanas, bet nė sapne nesapnavau, kad buvo Priešas.
Visus daiktus sudėjau į vietą ir uždariau spintą. Uždarydamas žinojau, kad mano gyvenime niekas niekada nebebus kaip anksčiau, kol nebuvau radęs dvigubo dugno, ir kad daugiau šeimos gyvenimo tyrinėjimas nebeturi prasmės, nes ateina laikas, kai užduodami klausimai, žinoma, tik tiems, kurių tie klausimai neįžeis ir kurie gali atsakyti nepalikdami kruvino pėdsako už nugaros.
Ištisas dienas laukiau progos, bet nesulaukiau. Močiutė niekur nėjo iš namų, o kai išeidavo, nebūdavo mamos – klausti galėjau tik jos. Ji savo brolio nepažinojo. Gimė keturi mėnesiai iki jo mirties, brolis jos taip ir nepamatė. Jis sugalvojo vardą. Senelis norėjo pavadinti Regina, o M. svajojo, kad sesuo vadintųsi kaip vienas Bosnijoje augantis medis. Auga jis ir kitose šalyse, bet kitos šalys mums nerūpėjo, nes į jas senelis, dėdė, tėvas ir visi kiti išvykdavo tik kariauti.
Nuėjau pas mamą į darbą. „Ar galime pusvalandį pasikalbėti akis į akį?“ Ji susiraukė, ir jau žinojau, kas sukasi jos galvoje: „Prisipažins, kad vartoja narkotikus, kad kokiai mergai užstatė vaiką, kad iš matematikos gavo keturioliktą kuolą, kad yra gėjus…“ Sumosavau smiliumi kaip švytuokle, nors dar nieko vienas kitam nebuvome pasakę. Atsisėdau. „Viskas gerai, tik skirk man laiko.“ Užuot nurimusi, mama dar labiau persigando. Turėjau pradėti, kad neiššoktų pro langą ir nesusilaužytų kojos. Aš: „Atidariau spintą.“ Mama: „Kada nors tai turėjo įvykti.“ Aš: „Radau.“ Mama: „Ką?“ Aš: „Viską.“ Mama: „Ir žemę?“ Aš: „Ta žemė nuo kapo?“ Mama: „Tik vieno tavęs prašau. Niekada nieko jai nesakyk.“ Aš: „Žinau. Todėl atėjau pas tave.“
Dalį istorijos, kurią tuoj papasakosiu, tada sužinojau iš mamos. Baigęs gimnaziją, tą pačią, į kurią po penkiasdešimties metų eisiu ir aš, mano dėdė buvo mobilizuotas. Kadangi puikiai kalbėjo vokiškai, o jo senelis buvo vokietis, dėdę paskyrė į dalinį, kuris formaliai priklausė vermachtui, bet ten kariavo mūsiškiai. Pasiuntė juos į Slavoniją, o mano senelis ėmė kaip užsuktas vaikščioti po miestą, iš pažįstamo pas pažįstamą, iš biuro į biurą, bandydamas ištraukti sūnų iš armijos. Bet iš visų jo ryšių naudingiausias pasirodė esąs komunistų partijoje. Vienas draugas, aukštas geležinkelių tarnautojas, partijos nelegalas, sugalvojo, kaip padėti M. pabėgti iš dalinio, ir pažadėjo, kad už dviejų kilometrų nuo bazės jo lauks bosnių partizanai. Seneliui ši mintis pasirodė visai nebloga, bet kai planą išpasakojo močiutei, ji pakraupo. Visų pirma, nepatikėjo, kad partizanai neužmuš jos sūnaus, išvydę vokišką uniformą, o jei ir neužmuš, jis padės galvą apsivilkęs partizano milinę. Taigi jai atrodė, kad saugiau likti Priešu. Senelis mėgino ją perkalbėti, bet niekas negelbėjo. Jis šaukė taip, kad buto sienos drebėjo, netekęs vilties, nes ir pats nežinojo, ką reikia daryti, be to, turėjo tvirtą nuomonę apie tai, kaip viskas baigsis, kurioj pusėj tiesa ir kas laimės karą. Žinoma, mama negirdėjo, ką šūkavo senelis, bet esu tikras, kad ką nors panašaus į tai, ką sušuko man, dar visai mažam berniukui, pasakodamas apie Antrąjį pasaulinį karą: „Hitleris idiotas. Tą jau 1939-aisiais sakiau. Idiotai ne tik pralaimi karus, bet ir nužudo daugiau žmonių, nei gali įsivaizduoti. O tada atėjo Paveličius. Paveličius buvo šiukšlė. Mūsų vaikus jis siuntė į Stalingradą ir darė su mūsų vaikais nusikaltimus. Įkūrė nedidelę dvokiančią valstybę, lindinčią iš didžiulės vokiškos subinės. Štai kas buvo tas Paveličius, aš tą žinau ir visada žinojau, bet iš žinojimo jokios naudos, nes jis nepadės išnešti sveiko kailio.“ Man atrodo, kad tą jis močiutei išrėkė jau 1941-ųjų rudenį, o tada, kai šūkavo man, drebėjo namas, senelio veidas išraudonijo kaip partizanų vėliava, lūpos pamėlynavo, prie jo pribėgo mano mama, paėmė už rankos, purtė ir ramino: „Tėtukai, nusiramink, nusiramink…“ Bet jis nenusiramino – ėmė šūkauti apie Maksą Luburičių, kuris virdavo žmones verdančiame vandenyje ir kuris senelio draugui, geležinkeliečiui, 1945-ųjų kovą gyvam odą nulupo siaubo name Skenderijoje. Tada mama pratrūko verkti ir maldauti: „Tėtukai, prašau, užteks, dėl Dievo, prašau tavęs…“ Galop jis nurimo, dėl ašarų, o ne dėl Dievo, nutaisė linksmą miną ir pareiškė: „Palik mus ramybėj, moteriške, gi matai, kad vyriškai kalbamės.“ Atsisukęs į mane, pridūrė: „Politika neskirta moterims. Iš karto apsibliauna. Išskyrus Goldą Meir.“ Tada nesupratau, kad senelis mane apmulkino – jis man papasakojo kitą istoriją nei ta, kurią maniau jį pasakojant. Mama verkė ne taip, kaip verkia moterys politikoje. Žinojau nuo tada, kai atidariau dėžę.
Liovęsis šaukti ant močiutės ir įkalbinėti ją sutikti su partizanų planu, kurį ji griežtai atmetė, senelis pateko į asmeninį pragarą. Nubusdavo naktį išpiltas prakaito, o galvoje sukosi vienintelė mintis, kad M. negrįš, o jei ir grįš, visi Paveličiaus ir Hitlerio nusikaltimai guls jam ant sąžinės. Močiutei nerūpėjo niekas daugiau, tik kad sūnus liktų gyvas, nesvarbu kaip. Tais mėnesiais ji ėmė melstis Dievui.
Niekada nesužinosiu, ar gavę pranešimą apie dėdės mirtį jie verkė, šaukė, o gal tylėjo. Po Sarajevo išlaisvinimo praėjus keturiems mėnesiams, į duris pasibeldė keturi jaunuoliai su partizanų uniformomis. Močiutė pravirko, o senelis užsidengė veidą delnais, kad šis nesuskiltų it keraminė kaukė. Vienas jaunuolių padėjo ranką močiutei ant peties ir ištarė: „Mama, neverk. Turi dar vieną vaiką. Savo mergaite rūpinkis. M. kasdien apie sesutę kalbėdavo.“ Mano mama, baltapūkis barokinis angelas, sėdėjo kampe ant puoduko.
Visas būrys, kuriam priklausė ir mano dėdė, savaitę iki jo mirties pabėgo pas partizanus. M. vienintelis žuvo. Iki karo pabaigos žuvo dar trys. Bet jie nebebuvo Priešai.
Po sūnaus mirties močiutė ir senelis kartu išgyveno dar trisdešimt metų, bet apie M. niekada neužsiminė. Nekalbėjo apie jį nei kitiems, nei veikiausiai tarpusavyje. Nesitikėkite banalybių – neva močiutė dėl sūnaus mirties kaltinusi save. Daugiau niekada ji neužsuko į bažnyčią, pamiršo Kristų ir kryželius, o senelis kartą per metus šventiškai pasipuošęs naktį nueidavo į Sarajevo katedrą. Klausos neturėjo, bet labai mėgo giedoti apie šventojo Kūdikėlio gimimą.
Močiutė nenusprendė, kad Dievas neegzistuoja, tiesiog jis jai neberūpėjo. Vadinasi, liovėsi jį tikėjusi, net jei jis egzistuoja. Senelis mirė 1972-aisiais, o močiutė ėmė merdėti ankstyvą 1986-ųjų pavasarį. Sirgo gerklės vėžiu ir kasdien vis sunkiau kvėpavo. Kartais pavadindavo mane M. Tai buvo klaidos, kurių netaisydavau. O gal ir ne klaidos. Tomis dienomis buvau jos išgyvenęs sūnus.
Birželio pradžioje atvažiavo greitoji ir išgabeno ją numirt į ligoninę. Ten jos gerklėje suformavo angą, bet ji vis tiek negalėjo kvėpuoti. Stvarstėsi už gerklės, vis apsičiupinėdavo. Juokavau, kad čia nieko tokio, kad rytoj pasveiks. Mirtis artinosi piktybiškai lėtai. Gniaužė močiutei gerklę ir purtė viską, kas iš jos liko. Tie likučiai buvo prisiminimai apie sūnų. Ji mirė naktį, tarp birželio penktosios ir šeštosios.
Kaip ir visi seniai, sveika būdama kalbėdavo apie savo šermenis. Reikalavo, kad jokiu būdu jos nekrologe nebūtų nuotraukos, o apie kunigus nieko nesakė. Žinoma, niekas jos ir neklausė. Būtų buvę kvaila.
Bet į jos šermenis pakvietėme kunigą ir paprašėme sukalbėti maldą. Negaliu paaiškinti kodėl. Gal kad Dievas, jei tikrai egzistuoja, būtų jai malonesnis. Taip pasakė vienas močiutės draugas.
Jos kapo nelankiau net per Vėlines. Nežinau kodėl. Paprasčiausiai neturėjau nuotaikos ten eiti. Man buvo gaila, kad ji mirė, ir dar taip baisiai, maniau, kad, nuėjęs prie kapo, negerbčiau jos mirties. Tuo tarpu kelios dienos iki šio paskutinio karo mirė tėvo draugo Achmedo tėvas. Grįždamas iš apeigų, pasukau ne prie vartų, o į katalikiškąją kapinių dalį. Ant senelio ir močiutės kapo saulėje kaitinosi didžiulis juodas šuo. Prisėdau prie jo, šuo tingiai pakėlė galvą ir pažvelgė į mane mieguistomis akimis. Nebesikrimtau, kad niekas netiki pirmuoju mano prisiminimu, kaip man užgimstant gimdyklos koridoriuje sulojo šuo. Padėjau delną jam ant galvos: „Tu esi tas angelas, ar ne?“ Jis du kartus suvizgino uodega ir vėl užsnūdo.
Maja Hrgović
Prausimas
Nelengva prašyti mamos, kad rūpestį sergančia senute, kurią pastaruosius penkerius metus prižiūrėjo Derutoje, iškeistų į rūpestį kita, dar labiau sergančia močiute, kuri, mamos žodžiais tariant, iš jos jaunystės padarė tai, ką snargliai daro su prezervatyvais, – pripila vandens ir iš balkonų mėto į praeivius. Įsivaizdavau, kaip plonyčiai išpešioti mamos antakiai dramatiškai išsilenks, lyg keisto modernaus viaduko arkos, kai išgirs – valio! – kad galiausiai jai tenka įsipareigojimas rūpintis moterimi, kurią, būdama geros nuotaikos, vadindavo velnio nešta ir pamesta.
Įsivaizdavau jos trankų juoką, lyg nuokalne ristųsi rieduliai, ir nuo rūkymo užkimusį balsą, tvirtai tariantį: „Na jau ne!“ – tai galėjo būti vienintelis atsakymas į pasiūlymą tapti išprotėjusios vyro mamos aukle, dabar, kai į pabaigą ėjo jos emigrantiško darbo stažas. Senutė, kurią prižiūrėjo, merdėjo nuo vėžio. Po jos mirties mama planavo visam laikui grįžti iš Italijos.
– Nagi, vis tiek jos paklausk. Sumokėsiu tau, – įkalbinėjo mane tėvas. Jis paskambino jau po kelių dienų, vos tik močiutę parvežėm namo ir įkurdinom buvusiam mano kambary. – Tarp kitko jai užsimink, kad man tokie dalykai nesiseka.
– Tėti, gi žinai, ką atsakys mama: niekam nesiseka plauti demencijos kankinamų bjaurių senių šūdų. Nereik čia jokio mokslo.
– Iš tavo lūpų tai skamba siaubingai.
Pastaruoju metu mano santuoka su Vjeranu atrodė kaip iš prezervatyvo padaryta vandens bomba, netrukus ištikšianti mums ant galvų. Arba kiaušinis šaukšte – anksčiau ar vėliau kuris nors iš mūsų paslys, kiaušinis nukris ant žemės, trynys išsitėkš, ir tai bus mūsų pabaiga. Jei santuoka būtų kompiuterinis žaidimas, abu jau seniai būtume nuspaudę pauzę ir išėję į lauką įkvėpti gryno oro. O dabar dusinam vienas kitą ankštame miegamojo rajono bute, kuris taip ir netapo namais; jame tvyro tvankuma ir prasta nuotaika – prisilietimai primena šaltus azoto nudeginimus, dantys kaukši negrabiai bučiuojantis.
Todėl, kai jam pranešiau, kad išvykstu į Splitą pagelbėti tėvui rūpintis močiute, nes mama padėti nesutinka, jam akivaizdžiai palengvėjo.
Močiutė savimi pasirūpinti nebegalėjo. Nugrimzdo į prisiminimus apie apsiaustį, į jos šnerves įsisuko pūvančios žmogienos kvapas, tvyrojęs gatvėse, kai po trijų mėnesių pirmą kartą išlindo iš rūsio drauge su dar keliomis to paties daugiabučio šeimomis. Slėptuvėje ji laikėsi puikiai, buvo tvirta („kaip šėtono išpera“, pasakytų mama).
Pirmąsias dvi savaites kasdien eidavau maudytis, radau ramią įlanką, jūros nuskalautą paplūdimio ruoželį, apaugusį laurais ir agavomis: čia maudydavosi nudistai. Ateidavau anksti, iš karto po pusryčių, automobilį palikdavau pakelėje, kipariso šešėlyje, ir pasišokinėdama leisdavausi siauručiu išdžiūvusia žole apaugusiu takeliu, nuo žingsnių žemyn pažirdavo sausos žemės trupiniai.
Apačioje manęs laukė uola, seklumoje bangų nugludintas akmeninis gultas. Atsiguldavau ir kojų pirštais teliūskuodavau vandens paviršių. Skaitydavau meilės romanus iš tėvo bibliotekos, visą Dafnės diu Morjė kolekciją, romanus, kurių pavadinimai dvelkė erotika, pavyzdžiui, „Prancūzų numylėtinė“, o kai kurie skambėjo lyg romantiški bliuzai.
Po Žolinės ėmė siautėti vasaros audros; liūtys atvėsino jūrą, ir aš lioviausi vaikščioti į paplūdimį – perleidau savo vietą vienam tų pilvotų pensininkų, kuriems, išlipus iš vandens, genitalijos susitraukdavo lyg bakstelti vikšrai. Svarsčiau, ar jie manęs pasiilgsta.
Močiutės kambaryje nosį rietė smarvė, iš prijuostės kišenės ji traukiojo šukutes ir braukė per riebaluotus plaukus – jie priminė nutįsusius spagečius, apibarstytus parmezanu – pleiskanomis. Kai užsiminiau, kad reikėtų išsimaudyti, ji nervingai mostelėjo ranka, lyg bandydama šią mintį nuvyti kuo toliau.
Tėvas reagavo panašiai.
– Oi, tik nepradėk! – atšovė jis ir susiraukęs grįžo prie žurnalų apie interjerą.
Tai buvo jo terapija – apžiūrinėti nuostabiai apstatytus kambarius su vaizdu į Ramųjį vandenyną, gyvenimui pritaikytus Niujorko loftus su apgalvotai išdėstytais sendaikčiais. Galėjau jį suprasti; tėvas ieškojo priebėgos svetimuose, tolimuose, skoningai sutvarkytuose gyvenimuose, kaip ir aš bėgau į salsvą Dafnės diu Morjė pasaulį.
– Greitu laiku turėsime ją išmaudyti. Namai dvokia kaip naktinis tramvajus, kuriuo važinėja benamiai, – pareiškiau tėvui. Jis pasiėmė naują žurnalą – kaimo sodyboms skirtą numerį.
Pasitaikė ir sunkių naktų. Vieną ypač bjaurią praleidome klausydamiesi paklaikusios močiutės rėkimo, ji gulėjo susisukusi į patalus kaip tarantulas ir užsidengusi galvą antklode. „Man į širdį grūdą pasodino“, – kartojo. Taip tvirtai įsikibusi laikė antklodės kraštą, kad pabalo krumpliai. Visi mūsų bandymai ją nuraminti baigdavosi dar garsesniu riksmu. Rytą, išblyškusi ir dvokianti, ji stiklinėmis akimis žiūrėjo „Kvizą“ ir šnabždėjo teisingus atsakymus, vedėjui dar nė nespėjus užbaigti klausimų. Ji žinojo, kuriais metais Marija Kiuri gavo Nobelio premiją ir koks Madonos krikšto vardas.
Vienos dienos sunkesnės už kitas.
– Plauk ją kaip mašiną; pasodink ant vonios krašto, nusikabink dušą ir apliek. Paduok kempinę, kad nusitrintų pati, – pasakė mama, kai paprašiau patarimo.
Močiutės kūnas priminė nudvėsusio jūros veršelio mėsą, stipriau paspaudus kempine atsirasdavo mėlynė, kojų oda pleišėjo ir laupėsi – tai buvo purvo ir negyvo epitelio žvynai, kuriuos iš pradžių reikėjo gerai išmuilinti. Močiutė priešinosi ir šaukė („Būkit prakeikti! Šunsnukiai neraliuoti!“ – rėkė ji) kaip didžiulis gremlinas, išsigandęs, kad vanduo nepaverstų jo pabaisa, tarsi ši juokinga metamorfozė dar nebūtų įvykusi. Staiga ji nurimo, griebė mane už rankos ir paprašė: „Pažadėk man, pažadėk, kad mane apsaugosi“, linktelėjau galva, jos akis dengė drumsta balta katarakta, panaši į šilto pieno grienelę. Prausiau ją ne kaip mašiną, prausiau ją kaip vaiką, ant plaukų užpyliau muiluoto vandens, jis lašėjo ant krūtų, liūdnai išretėjusių gaktos gyvaplaukių ir paukščio nagus primenančių pirštų. Vanduo purvinu upeliu tekėjo į kanalizaciją, žiūrėjau į jį ir galvojau apie motiną, kuriai iki pensijos trūksta tik vienos mirties, galvojau apie Vjeraną ir save, apie ateitį – kas man padės suvaldyti niršią beprotystę, kuri, bijau, tyko genuose, kas mane tada praus – kaip vaiką, o gal kaip mašiną.
Dominika Słowik. Žiemonė
2021 m. Nr. 1
Iš lenkų k. vertė Vytas Dekšnys
Dominika Słowik (g. 1988) – lenkų rašytoja, dviejų romanų autorė: „Atlas: Doppelganger“ (2015, nominuota Gdynės literatūros premijai) ir „Žiemonė“ („Zimowla“, 2019, apdovanota žurnalo „Polityka“ kultūros pasu).
Romano ištrauka
36 skyrius
Prieš dvejus metus iki man gimstant mūsų namo tvorą pajudino iš vietos karuokliai. Būtent tada cukruvkiečiai suprato, kad dabar jau komunistų valdžia tikrai žlugs, jei net Sareckos namai pamažu ima byrėti ir trauktis.
Labai ilgai man atrodė, kad karuokliai, kaip ir durtuvas, buvo viena svarbiausių močiutijos dalių. Galbūt todėl taip gerai juos įsiminiau.
Karuokliais žmonės vadino močiutės vištas, tikriausiai dėl joms ant kaklų parištų pančių, o gal ir dėl apetito pakaruoklių kriaušėms, nes jau daug metų niekas kitas, išskyrus paukščius, nedrįso liesti šių medžių vaisių.
Vištų istorija prasidėjo man dar negimus. Močiutė nusipirko paukščius iš keliaujančių prekiautojų, kurie tuo metu dar lankydavosi Cukruvkoje. Aplinkiniai dėl patogumo vadino juos „vengrais“, nors iš tiesų niekas nežinojo, iš kur atvyko ir kas buvo tie žmonės, pasirodydavę mieste visada vasarai baigiantis ir pradingdavę su pirmosiomis šalnomis.
Dažniausiai atsigabendavo daug prekių, geidžiamų ir sunkiai gaunamų dalykų, ypač antroje devintojo dešimtmečio pusėje. Kalbama, kad viską veždavosi iš Bulgarijos, Čekijos, bet daugiausia iš Vengrijos – iš čia ta ypatinga pravardė.
Būtent vienas jų, jaunas įdegęs vaikinas, pardavė močiutei vištas, ir dar, kas svarbu šiai istorijai, pardavė jas du kartus.
Kam apskritai močiutė sumanė nusipirkti paukščių – neįsivaizduoju. Niekad nelaikė namie jokių gyvūnų, net šuns (vėliau atklydo Zojka, bet ji atėjo labiau pas mus, o ne pas močiutę). Galbūt ji išties nujautė, kas artinasi į mūsų Slėnį, ir paukščiai turėjo jai kaip nors padėti? Juk vėliau žmonės bjaurėdamiesi ir kartu nustebę šnabždėjosi, kad draugė Sarecka „apsiginklavo demonais“ (ir veikiausiai jie išties tikėjo savo žodžiais). O gal tiesiog močiutė, visiškai priešingai nei apie ją manoma, buvo šiek tiek sentimentali ir įžiūrėjo vištose tai, ko niekad nepajėgė jose įžiūrėti mano tėvas: painų mūsų Cukruvkos likimo atvaizdą?
Kad ir kas įtikino močiutę du kartus pirkti vištas, reikia pripažinti, kad jos atrodė ypatingos. Buvo didžiulės ir visiškai nepriminė čionykščių naminių paukščių: storomis, kietomis plunksnomis, aštriais kreivais snapais, galingais sparnais, plačiomis krūtinėmis, mėsingomis kojomis, ilgais, stipriais nagais. Dydžio buvo kaip nemaži šunys. Vargiai būtum išlaikęs rankose, tokios buvo sunkios.
Nekalbus vaikinas pilku megztiniu atvežė vištas į vilą daug regėjusio žuko kėbule, „vengrai“ juo vežiodavo prekes. Močiutė viską buvo paruošusi iš anksto: atitvėrė vieną daržo kampą aukštu tinklu, pastatė ten dubenius su vandeniu ir pabėrė storą sluoksnį grūdų.
Užtvare patupdytos vištos iškart įsikibo ilgais nagais į žemę, ir atrodė, tarsi įsitaisė visai ne ant nuplikusio žolyno, o ant aukštos šakos. Tupėjo nejudėdamos, tik kraipė galvas į šalis – saikingai susidomėjusios, be galo oriai ir santūriai apžiūrinėjo naujuosius namus. Visą dieną buvo ramios, net abejingos. Vakare pasikišo galvas po sparnais ir sumigo. Atrodė, kad susitaikė su permaina, ir tik naktį gerbdraugei pasidarė šiek tiek neramu dėl sukilusio švilpiančio vėjo, nes pašiūrė su stogeliu vištoms vis dar nebuvo sukalta.
Ryte išėjusi iš namų, močiutė iškart suprato, kad kažkas ne taip. Nors aukšta tvora stovėjo nenukentėjusi, o ant žemės nebuvo jokių įžiūrimų žmogaus pėdsakų, draugė Sarecka jau nujautė, ką pamatys daržo kampe: aptvaras buvo tuščias. Paukščių – nė kvapo. Tik grūdai švariai išlesti.
Tą naktį vištos paspruko, „vengrai“ irgi išvažiavo. Dresuoti protingi paukščiai parskrisdavo, išgirdę pažįstamą švilpimą. Vėliau įsitikinome, kad neįtikėtino dydžio sparnais be didelių pastangų įveikdavo net keletą kilometrų. Visada neklysdamos rasdavo kelią į žuką ir pas jaunuolį, kai šis švilpdavo taip sudėjęs lūpas širdele, kad darėsi panašios į paukščio snapą.
Taip galėdavo pardavinėti jas be galo.
Kitais metais močiutė buvo gudresnė. Nors lengvai galėjo pranešti apie tą reikalą, padaryti galą sukčiavimui, o sukčius patraukti atsakomybėn, juk vis dar buvo TA draugė Sarecka – kažkodėl to nepadarė. Užsispyrė.
Baimindamasi, kad jos neatpažintų, paprašė kaimynės, kad nupirktų jai būtent tas pačias vištas, kurios pernai paspruko iš vilos. Šį kartą močiutė buvo gerai pasiruošusi: storais pančiais pririšo paukščius už kaklų prie tvoros.
Naktį, išgirdusios pažįstamą švilpimą, visos vištos pakilo skristi. Tačiau pančiai laikė jas pririštas. Paukščiai kilo ir krito, bet virvės buvo pernelyg tvirtos. Vištos tik bejėgiškai mosavo sparnais, talžė jais orą su tokia jėga, kad per daržą aidėjo duslus bildesys. Atrodė, lyg jas neštų didelis sūkurys ir blaškytų jų kūnus, nes niekaip nebūtum patikėjęs, kad jos pačios turi tiek jėgos (kalbama, kad būtent tada mūsų tvora pasistūmė beveik per metrą, nors šiandien man sunku rimtai žiūrėti į tą gandą).
Nors „vengrai“ švilpė visą naktį, vištos nebeatskrido. Prieš auštant jie išvažiavo.
Ryte pasimatė, kad ant kaklų, tose vietose, kur buvo parišti pančiai, vištoms nusitrynė plunksnos, ir liko platūs plikos odos žiedai. Visi paukščiai tupėjo išsirikiavę ant tvoros, išsigandę, įsižeidę, ir tomis kruvinomis akimis bei pusplikiais kaklais priminė maitos laukiančius grifus.
Nusitrynusios plunksnos niekad neataugo.
Nuo tada močiutės vištos ištisas dienas leisdavo visiškai laisvos, nes po to vieno nepavykusio bandymo pabėgti pas švilpautoją tikriausiai nutarė, kad dabar močiutės namai yra jų namai, o močiutė – jų močiutė. Nors įstengdavo pačios nuskristi toli, iki pat Girios ir dar toliau, jos prisirišo prie vilos tarsi šunys (ar dar labiau, nes juk net Zojka nuolat pradingdavo).
Tačiau ateidavo tokia savaitė, dažniausiai maždaug rugpjūčio pabaigoje ar rugsėjo pradžioje, kai močiutė vėl parišdavo joms ant kaklų pančius (galbūt todėl žiedai ant kaklų niekad nepranyko).
Būdavo tokių ženklų, kurių mano tėvas niekad nesugebėdavo nei pastebėti, nei perskaityti, jį klaidino rami jų gyvasties jėga: skvarbus oro skaidrumas, dūmų kvapas kas rytą per šalnas… Laukiniai paukščiai rudenį rinkdavosi tarsi vanduo žemės įdubose; staiga prarasdavo gyvūnų pavidalą, virsdavo tik juodais plyšiais Cukruvkos danguje, pro kuriuos ant mūsų veržėsi visa tai, kas kiekvienais metais vis žemiau tvyrojo virš miesto. Nors skraidydavo jų ištisi debesys, didžiuliai padebesiais ištykštantys spiečiai, čia būta statiškumo, irimo ir lėto užžėlimo, ligą pranašaujantis pirmasis bėrimas. Gyjantys paukščių randai, žiemai suaugantys į storus, blizgius rumbus.
Močiutės vištos irgi stebėdavo tą virš mūsų daržo vykstantį spektaklį, ardydavosi ir čerkšdavo. Rėkdavo, kildamos su visais pančiais, sielvartingai šaukdavo aukštai virš jų, vištų, galvų praskrendančius paukščius. Protingos vištos žinodavo, kad jau metas. Taip įnirtingai plėšdavosi virš Slėnio besitelkiančių paukščių pulkų link, kad vienais metais neišlaikė tvoros sija, ir močiutė, tik paskutinę akimirką išbėgusi į kiemą, paskubomis gaudė ir vyniojo ant kumščių virvių galus, pamažu slystančius nuo išlūžusios lentos. Paskui stovėjo išsižergusi, abiejose rankose laikydama po kelis pančius, o vištos plėšėsi, veriamai kliegdamos ir vis kilstelėdamos močiutę kelis centimetrus virš žemės, nors buvo stipriai įsispyrusi, ir rodėsi, tarsi draugė Sarecka išties mėgintų pakilti į orą, pasikinkiusi į vežimą veriamai kudakuojančius karuoklius, daugiagalvę hidrą.
Tėvas neapkentė gerbdraugės vištų. Jam kėlė siaubą jų grifiška išvaizda, raudonos akys ir milžiniškos skiauterės, tarytum į paukščių kaukoles įsisiurbusios kruvinos jūros pabaisos. Jam atrodė, kad močiutė beria joms ne grūdus, o maitos gabalus.
Tik žiemą, per didžiausius šalčius vištos miegodavo garaže, visais kitais mėnesiais verčiau likdavo lauke. Naktimis dažniausiai tupėdavo ant pamėgtos tvoros, ir tėvas, jei tik trumpam pasikeldavo iš lovos – tada dar miegodavo su mama dabartiniame mano kambaryje – ir šiek tiek atitraukdavo užuolaidą, visada išvysdavo juodus jų kontūrus, plikus kaklus, aštrius kreivus snapus, ir išsyk jį apimdavo smarkus drebulys, nes žinojo, buvo tikras, kad močiutės maitvanagiai kantriai laukia jo kūno. Jų pavidale numanė savo lemtį, regėjo jų snapuose pamažu trupinamus savo paties kaulus.
Tikriausiai todėl galiausiai ėmė skaityti joms Bibliją.
Kartais vištos sklandydavo, didingai sklęsdavo ištiesusios sparnus, bet mokėjo ir kilti stačiai, nors kur kas didesnėmis pastangomis; tada matydavosi, kaip krūtinėje po plunksnomis įsitempia stiprūs raumenys, paukščiams neviltingai mėginant pakelti sunkius savo kūnus, o kuo aukščiau pakildavo, tuo įnirtingiau tekdavo kovoti, tarsi kas trauktų jas prie žemės, nors prie kaklų ir nebūdavo jokių virvių. Niekad joms nepavyko pakilti aukščiau mūsų stogo kraigo.
Sutūpdavo eile ant vilos šelmens ir kraipydamos galvas spoksodavo žemyn. Iš tolo atrodydavo, tarsi viena būtų išaugusi kitai iš šono ar būtų suaugusios kaklais. Raudonos skiauterės švytėdavo saulėje tarsi vynuogių kekės. Tėvelis, žinoma, ir tai priskyrė apokalipsės ženklams (tikriausiai manė, kad geresnio „daugiagalvio žvėries“ jam nebepasitaikys).
Iš tų laikų prisimenu nedaug, bet vienas vaizdinys man įstrigo itin aiškiai, ir ilgai maniau, kad tai ne tikras prisiminimas, o tiesiog vėliau matyta nuotrauka, kurią painioju su atmintimi, juk taip dažnai nutinka ir, jei giliau pamąsčius, niekuo nesiskiria nuo kitų prisiminimų. Tačiau mūsų šeimos albumuose tokios nuotraukos nėra.
Buvo vidurvasaris, ir sodas atrodė pabalęs nuo saulės.
Tėvas sode skaitė vištoms Bibliją, išsitiesęs ant rožinio dryžuoto gulto, su plastikinėm šlepetėm ant basų kojų, nuogu įdubusiu pilvu, į kurį rėmėsi sunki knyga, nuo kieto viršelio krašto odoje ryškėjo tamsus randas. Tėvas skaitė garsiai, stengdamasis nutaisyti kuo žemesnį ir kuo labiau dudenantį balsą, nes įsivaizdavo, kad taip reikia skaityti Šventą Raštą: tarsi per žemę ridentųsi griaustinis, o ne žmogaus balsas.
Susidomėjusios vištos nusileisdavo nuo stogo, įsikurdavo ant žemės aplink tėvo pėdas ir sutūpdavo ant gulto porankių. Tėvas krūpčiodavo ir gūždavosi, kad tik toliau nuo tų baziliskų snapų, bet nesiliaudavo skaitęs, o jos klausydavosi, kraipydamos galvas, paskui vėl purptelėdavo aukštyn, ties mūsų stogu, kol pasiekdavo tašką, kur jų kūnai pasidarydavo joms pačioms per sunkūs, tada smigdavo žemyn, ir taip vėl iš naujo. Tėvas buvo tikras, kad jo klausosi, juk tokie protingi jų žvilgsniai: negeros, piktavalės pabaisos, bet gudrios; matosi, jog supranta, kokie svarbūs tie žodžiai; ne taip kaip močiutė. Ir išties, stebėdamas tuos paukščius, būtum įžiūrėjęs keistą aistrą, slypinčią tose mažose raudonose akyse, kuriomis žiūrėdavo į tėvelį. Taigi tėvas skaitė joms Izaijo knygą, Ezekielio knygą, švento Petro laiškus, švento Pauliaus laiškus, Morkaus evangeliją, Mato evangeliją, skaitė, o kaipgi, ir švento Jono Apokalipsę… Skaitė Bibliją skardžiu balsu, seilindamas pirštą ir juo versdamas plonyčius tarsi kalėdaitis knygos puslapius, o vištos, grifai, karuokliai, puolę angelai, pasmerkti mūsų sodelio pragarui, uoliai kudakuodami, mėgino sugrįžti į dangų, iš kurio buvo nutrenkti neatmenamais laikais. Kai tėvas versdavo trapius lapus, į kiekvieno nuopuolio taktą vištos mosavo sparnais, puslapis, mostas, puslapis, mostas, o galiausiai nukrisdavo ir pačios, lyg užverstos po sunkiais viršeliais.
Ar mano tėvas manė, kad šiame regėjime močiutės sodas yra pragaras?
Tuo metu visko buvo galima tikėtis. Jis išties tikėjo, kad, skaitydamas Raštą įsisiautėjusiems paukščiams tiesiog ant išlankstyto mūsų sode gulto, nors truputį padės sau pačiam. Mažų mažiausia tikėjo tol, kol viena višta pamėgino jį praryti.
Tėvas vėliau pasakojo, kad paukštis ketino jam „išdraskyti akis ir išlesti širdį“. Iš tiesų viena jų, tupėdama ant gulto porankio, susidomėjusi stebėjo tėvo kaklą su dideliu Adomo obuoliu, metančiu nemenką judantį šešėlį. Obuolys krusčiojo, viliojamai slankiojo sulig tėvo žodžiais, nelyg gardžios, sultingos, vapsvų aptūptos kriaušės, kurias močiutės vištos taip mėgo. Pagaliau priėjus svarbų Biblijos epizodą, oratoriaus kulminaciją, kai tėvas rijo seiles, palaimingai virpindamas kakle iššokusį gumbą, aštrus snapas šovė pirmyn, tėvas veriamai suriko, stryktelėjo nuo gulto ir bėgte nuskuodė namo, net pametė šlepetes.
Atsipirko mažyčiu įdrėskiu, bet nuo tada tėvelis niekada nebesiartino prie vištų. Šiaip ar taip, manau, kad jos taip dėmesingai klausydavosi jo tik todėl, kad ištisas savaites drąsinosi paragauti to didžiulio, sultingo uždrausto vaisiaus, pūpsančio balsingo vyro pasmakrėje, tarsi tas vaisius būtų karojęs ant kalkėmis pabalintos šakos.
Vištos pergyveno su močiute komunistų valdžios žlugimą. Neįsivaizduoju, kas paleido gandą, kad močiutės paukščiuose – užkerėtos saugumiečių sielos, bet pasklido jis akimirksniu – neva senoji mūsų Cukruvkos valdovė, žlugusi komunistų viršininkė, nusprendė pasikinkyti visas įmanomas jėgas kovai dėl pamažu griūvančio aplinkinio pasaulio. Negalėjo pakęsti minties apie artėjančias permainas, kurios – taip buvo naiviai manoma – turėjo atimti iš jos viską, o močiutė nė neketino nuolankiai laukti. Apie tai buvo kalbama su baime ir tam tikra santūria pagarba; manau, kad Slėnyje vyravo įsitikinimas, jog jei egzistuoja kas nors, galintis sustabdyti ar bent sulėtinti į mūsų šalį atslenkančias permainas, tai yra būtent draugė Sarecka. Nuo seno ją įtarė bendraujant su piktosiomis galiomis. Taigi, kai komunistų valdžia ėmė byrėti, ir pasaulis grimzdo į vis gilesnį chaosą, vištos karuokliai cukruvkiečių vaizduotėje ilgam pavirto komunistų funkcionieriais, sirenas vairuojančiais buvusiais karininkais, negailestingais saugumo tarnybos valdininkais ir pabėgėliais nuo laukinės liustracijos, užkerėtais paukščių kūnuose; ugnimi spjaudančiais demonais krauju pasruvusiomis akimis ir aštriais snapais, kuriais išplėšia žmogui pirmiausia sielą, o tik paskui širdį. Net gavo valdininkų vardus, kaip antai: draugas Bradleckis, draugas Bžezina, draugas Vereščakas ir visi kiti draugai, kurių šiandien niekas nebeprisimena, bet anuo metu jie lyg slibinai sergėjo draugę Sarecką, jos namus, sodą ir visur aplinkui vaisius barstančias jos kriaušes.
Žmonės mano, kad šuo supanašėja su savo šeimininku, nors aš tikiu, kad tai žmogus tampa panašus į savo šunį. Vištos ir močiutė pasidarė beveik tokios pat.
Gyvendama Cukruvkoje paskutines dienas gerbdraugė nešiojo per patį plaukų vidurį segę, ryškias šukas, tarsi tiesiai iš žmogaus šono ištrauktą didelį šonkaulį. Segėsi ja plaukus, tarytum jai iš kaukolės augtų didžiulis paukščio kuodas. Rėkiančiai ryškiomis spalvomis lakuotus nagus močiutė nusismailindavo, išrodė kaip tikri paukščio nagai, ir sunku buvo jos rankoje neįžiūrėti vištos kojos kontūro.
Kad tos pabaisos mylėjo močiutę, tai jau tikrai. Tupėdavo jai ant peties tarsi papūgos, gerbdraugė vos jas pakeldavo, bet buvo stipri, tik nuo svorio šiek tiek sulinkdavo; glostydavo vištas delnu, o šios net prisimerkdavo iš malonumo, ir atrodydavo, kad močiutės širdyje staiga radosi švelnumas, kuriuo niekas nebūtų jos įtaręs. Rūpinosi paukščiais tarsi vaikais.
Tai buvo velniškai protingi, išties pragariško gudrumo gyvūnai. Pačios atsidarydavo duris, prasiverdavo langus, kartais atrodydavo, kad supranta kiekvieną mūsų žodį, ypač kai taip kraipydavo galvas, o palinkusios raudonos jų skiauterės juokingai mataruodavo į šalis.
Man gimus kaimynai šnibždėjosi: baisu, kad vaikas auga su tokiais padarais, laisvai lakstančiais po sodą, juk močiutės višta gali nusičiupti naujagimį ir suknežinti jo minkštą kaukolę su nesuaugusiu muomenėliu.
Sunku patikėti tokiomis istorijomis, nes vištos rijo beveik vien kriaušes ir akmenis. Taip, jos vienintelės visoje Cukruvkoje lesė pakaruoklių kriaušių vaisius, prie kurių beveik niekas kitas nesiartino, neva dėl vapsvų, kurių spiečiai gaubė medžius, bet iš tiesų visai dėl ko kito.
Vištoms vapsvos nerūpėjo, vabzdžiai nepradurdavo kieto jų plunksnų kiauto, paukščiai aptūpdavo šakas, dar labiau nusvyrančias nuo jų svorio, ir ramiai lesdavo kriaušes tiesiai nuo šakų. Tik paskui imdavosi to, kas nukrito.
Be to, jos lesė akmenis. Buvo kalbama, kad vištos ryja akmenukus, nes tai padeda paukščio skrandžiui virškinti, bet čia būta dar kai ko: jos ieškodavo didelių akmenų, rieduliukų, rydavo juos godžiai, aistringai, išpūtusios akis, tarsi mėgintų numalšinti staiga užplūdusį patį baisiausią mirtiną alkį. Ak, kaip jos rijo! Net gurkliai išsipūsdavo ir dar labiau išvirsdavo akys, beveik dusdavo.
Kartais manau, kad būtent todėl joms niekad nepavyko pakilti aukščiau už mūsų stogą, todėl jos niekada nenutraukė pančių, rudenį mėgindamos išskristi į pietus – prie žemės jas grąžindavo visai ne sparnų silpnumas, jų nebūtų sulaikę nei užsiveržę mazgai, nei virvių įsitvėrę mano močiutės kumščiai. Ne, žemyn jas tempė jų pačių be proto prikimšti pilvai.
Galbūt todėl į dangų nesėkmingai bandančios kilti močiutės vištos buvo ženklas, kurio niekas taip ir neįminė. Magdos atėjimo pranašystė.
Vištos pradingo kartu su močiute, visiškai netikėtai: vieną rytą atsikėliau, o jų tiesiog nebebuvo. Gėda prisipažinti, bet dar ilgai tikėjau, kad draugė Sarecka tikrai išskrido iš Cukruvkos supančiota ir tempiama kudakuojančių saugumiečių sielų iki pat Jungtinių Valstijų. Tik vėliau tėvelis papasakojo man, kas nutiko.
Rodos, prieš išskrisdama į Valstijas močiutė išnaikino visus paukščius. Ji ir taip graužėsi, palikdama mums visą namą, daugiau nenorėjo nieko palikti, paaiškino tėvas; nukapojo joms galvas, taikydama tiesiai į boluojančius nusitrynusius žiedus tarp kaklo plunksnų.
Versta iš: Dominika Słowik. ZIMOWLA. Kraków: Znak, 2019.
Vladimir Tan-Bogoraz. Išmirusioje stovykloje
2020 m. Nr. 12
Iš rusų k. vertė Jurgita Jasponytė
Vladimiras Tanas–Bogorazas (1865–1936) – rusų etnologas ir rašytojas, Šiaurės rytų Sibiro tautų tyrinėtojas. Būdamas Peterburgo universiteto studentas, jis užsidegė revoliucijos idėjomis ir dalyvavo slaptų spaustuvių veikloje. 1886 m. buvo suimtas kaip organizacijos „Narodnaja volia“ narys, 1890 m. ištremtas į Jakutiją. Tremtyje turėjo galimybę stebėti vietos gyventojų buitį ir gyvenimo sanklodą. Jį patraukė etnografija. Studijavo ir aprašinėjo čiukčių bei kaimyninių tautų kalbą, mitologiją, gyvenimo būdą. Šioje veikloje jis taip pasižymėjo, jog Imperatoriškoji mokslų akademija 1894 m. pakvietė jį į žymaus Sibiro tyrinėtojo Aleksandro Sibiriakovo ekspediciją. Trejus metus V. Tanas-Bogorazas klajojo su čiukčiais, tyrinėdamas jų gyvenimą, rinko etnografinius eksponatus. Ekspedicijai pasibaigus Mokslų akademija išrūpino jam leidimą sugrįžti į Peterburgą. 1904 m. grįžęs į Rusiją padėjo organizuoti Rusijos valstiečių I suvažiavimą ir trudovikų grupę Valstybės Dūmoje. 1918 m. tapo Sankt Peterburgo universiteto profesoriumi, dirbo Antropologijos ir etnografijos muziejuje. 1920–1930 m. vadovavo Šiaurės tautų instituto Azijos skyriui. Mirė pakeliui į Rostovą prie Dono.
V. Tanas-Bogorazas yra daugelio mokslinių veikalų (pvz., dvitomio „Čiukčiai“), etnografinių apybraižų, kelionių užrašų, eilėraščių ir grožinės prozos autorius. Išleido čiukčių folkloro rinkinių. Iš viso yra išleidęs daugiau nei šimtą darbų folkloro, lingvistikos ir etninės Eurazijos bei Amerikos tautų kultūros temomis.
Apsakymas
Trečias mėnuo, kaip Užkrato dvasia keliauja per plačiąją tundrą, rinkdama elnių žmonių galvas it iasak1. Niekas nesusidūrė su ja akis į akį, tačiau sakoma, kad naktį, kai paskutinioji prie laužo triūsusi marti pasislepia už užlaidos, ji važiuoja pro stovyklas su savo ilgakojais raudonkailiais elniais, vilkdama begalinę visko prikraulintą gurguolę; josios rogių pavažos raudono vario; drauge su ja važiuoja moterys, serginčios kinkinio elnius; sučiupti piemenys gena iš paskos nesuskaitomas raudonas raguotąsias kaimenes, primenančias skaisčią liepsną; ji grobia jaunas mergeles, kad šios išdaužytų sniegą iš josios užlaidų, ji išsiveda jaunus tvirtus vyrus, kad paverstų šiuos savo vergais, negirdom it poliarinė lapė ji prisėlina naktį, ir gyventojų palapinės jiems miegant ištuštėja ir amžiams lieka apleistos, o likusias be priežiūros kaimenes ji išsiveda su savosiomis.
Niekas nematė jos veido, tačiau žmonės ją vadina Šalies valdove. Sakoma, jog atvykusi iš vakarų. Dar nuo praeitų metų Elnių dievas siuntė savo vaikams blogą lemiančius ženklus. Paaukoti elniai krisdavo tiesiai ant žaizdos; ant sudegintos mentės iš apatinio krašto ryškėjo blogas ženklas, rodantis „Trokštančiojo pagrobti“ kryptį; naktimis kažkas su triukšmu pralėkdavo virš palapinių viršūnių, nužudydamas ugnies dvasią, rusenusią po ugniakuro pelenais; palapinių stulpų apačios prišaldavo prie žemės ir šiuos tekdavo iškirsti kirviu. Bet grobuonies burtai aptemdė elnių žmonių protą ir šie pranašysčių nesuprato. Šioje naujoje žemėje, kurioje apsistojo jų tėvai, persikėlę per didžiąją upę prieš vėją, pučiantį iš vakarų pusės, gyventa taip nevaržomai2. Neliesti samanynai teikė užtektinai erdvės pačioms didžiausioms kaimenėms, elniai dauginosi it uodai drėgną vasarą. Na ir kas, kad tungusų kaimynai ėmė po dvimetį už kiekvieną peiliuką, kad rusai užmušdavo po jauną šiaurinę elnę už plytos ketvirtį, po du rinktinius patinus už spirito butelį, nepaisant to, kaimenės „driekėsi laukais tarsi purvas“, tarsi kiekvieno šėrimosi metu iš iškritusio plaukelio rastųsi po elnią. Visa ko buvo tundroj apstu. Ežerai kūpėjo žuvim, upės užutekių krantai juodavo nuo besišeriančių žąsų išmatų, poliarinės lapės ateidavo gyvenvietėn rinkt trupinių, tarsi šunys. Uodai ir gyliai vėsios tundros bijojo, nuo amžinai drėgno dumblo elnių kanopos niekad nepuvo. Klajoklių rogės nepersikeldavo per kalnagūbrius siaurais kirtimais, iškirstais sunkiais kirviais; tundra buvo lygi it stalas ir atvira kaip vandenynas, atplukdantis pakraštin mišką gyventojų kurui.
Dabar reikėjo atiduoti duoklę už visą tą dovį. Ne veltui seniausieji iš atėjusių šion žemėn paniurę žvelgė į mėsos nebesutalpinančius katilus, į vaikų pilnas palapines; ne veltui jie stebėjosi, kad Dykynių šeimininkė taip širdingai svečius sutinka. Jos tiesiog nebuvo namuose, ji ištisus dvidešimt metų svečiavosi tolimuosiuose vakaruose, karališkoje žemėje, o dabar sugrįžo atgalios, kad susirinktų išpirkas. „Židinio sergėtojos“ atnašavo jai nuliedamos aukojamos sriubos, „kaimenių sargai“ – užmušdami juodus elniukus ir baltas šiaurines elnes be dėmės, bet ji nekentė elnio mėsos, ji mito mažų vaikų sielomis, pagrobtomis jiems miegant, ji prisigerdavo našlėmis likusių senių ašarų, ji ėmė stovinčius vietoje ir vijosi sprunkančius, siekdama paversti šią žemę, kaip kad buvo seniau, dykyne. Jau dešimtys palapinių stovėjo likusios be žmonių, bet ji nepasisotino. Šamanai mėtė ant jos kelio mėsą, nupjautą nuo lavonų, kad priverstų ją pereiti pas kaimynus, tačiau niekas negelbėjo. Ji sukosi tundroje it vilkas išblaškytos kaimenės vidury, vis sugrįždama atgalios, lankė kiekvieną nuošalų ežerą ir visur rinko grobį.
Ant ežero kranto, viename iš retai žmonių apgyventų tundros pakraščių, dunksojo užkrato pakirsta stovykla. Ją sudarė keturios palapinės, išsirikiavusios viena linija, ir iš pirmo žvilgsnio ji niekuo neišsiskyrė. Visokių rakandų prikrautos rogės stovėjo šalia palapinių, viskas atrodė kaip įprastai netvarkinga; elnenų šūsnys gulėjo ant žemės; du elniai braidžiojo tarpu rogių, kanopomis kasdami suslūgusį sniegą. Vis dėlto, įsižiūrėjus iš arčiau, galima buvo pastebėti aplankiusios nelaimės pėdsakus. Mantą ant rogių ir kailius dengė storas šerkšno sluoksnis, priešais palapinės duris niekur neruseno ugnis, iš viršutinių angų nekilo dūmas, liudijantis apie moterų verdamą valgį. Žmonių niekur nebuvo matyti, jie gulėjo viduje, susivynioję į kailinius užtiesalus, tokie pat nejudrūs ir šalti, kaip įšalęs žalio medžio gabalas, besivoliojąs vidur kelio.
Tai buvo senojo Ruljtuvijos stovykla, ir vos prieš tris savaites ant Alazėjos upės kranto jai priklausė trys dešimtys gyventojų, drauge su moterimis ir vaikais. Tada ją sudarė aštuonios palapinės, bet pusę jų prarado gedulingame kelyje nuo Alazėjos iki Gulbių ežero.
Ruljtuvija buvo vienas iš pačių seniausių elnių augintojų, jis turėjo dvi žmonas, keturis sūnus ir tiek pat žentų. Jo vyresniajai žmonai anūkės padėdavo minti odą, o jaunesnioji žmona pirmąjį kartą nešiojo įsčiose gyvybę.
Ant jo galvos nebuvo nė vieno žilo plauko, jis skynė prizus kaip jojikas ir arkanu sugaudavo keturmetį elnią, besivaikantį šiaurines elnes. Jo kaimenės išsunkdavo piemenų jėgas, nuo žaros ligi žaros nuėsdavo samanyną ir traukdavo tolyn.
Piktoji dvasia užklupo Ruljtuviją naktį ir paėmė jo vyriausiąjį anūką. Tada Ruljtuvija patraukė į rytus, tikėdamasis pasislėpti kitame Kolymos krante. Aštuonis sustojimus jis keliavo nuo Alazėjos ir aštuonias galvas pakeliui paliko. Vaikai jo iš vakaro susirgdavo, o paryčiais mirdavo; palikdavo juos su visomis palapinėmis ir išeidavo tolyn. Kiti kamuodavosi kelias dienas, ir jis išveždavo juos rogėmis, užklotus kailiais, kurie pasidengdavo šerkšnu nuo ligonių kvėpavimo, nuo prakaito prišaldavo prie rogių perdangalų.
Netekęs vilties jis nusuko į šoną ir patraukė kur akys veda, bet po trijų dienų buvo priverstas apsistoti ant šito ežero kranto, nes didžioji dalis jo namiškių jau nebepastovėjo ant kojų. Du jaunesnieji žentai pabėgo drauge su žmonomis. Likusieji dalijosi bendra dalia. Senoji Ruljtyna tąnakt, kai mirė jos paskutinysis sūnus, pasikorė viršum savo ugniakuro, kad jį suterštų. Ruljtuvija kitą rytą tik žvilgterėjo iš užlaidos, tada įlindo atgalios, atsigulė prie sienos ir daugiau nebesikėlė. Palapinės buvo pilnos lavonų, kaimenė išsilakstė dievažin kur, tik labiausiai prijunkę elniai dar laikėsi stovyklos. Ugnys užgeso, būstuose nebeliko gyvybės, o terbose valgio, nes paskutinėmis dienomis niekas nebeturėjo jėgų pagauti ir nudurti elnio. Tik viena gyva siela čia liko. Iš po galinės palapinės užlaidos iššliaužė moteris ir nuropojo keturiomis elnių link: tai buvo Ilineut, Ruljtuvijos jaunesnioji žmona, kuri teturėjo aštuoniolika metų ir paskutinį mėnesį laukėsi. Paėmė ją senis iš neturtingos „kaimyninės gyvenvietės“ pavaldinių, kad vergautų senajai Ruljtynai, ir visas jos gyvenimas tekėjo nuolat dirbant, dažnai neleisdamas užmigt net naktį. Pastojus pasidarė lengviau, paskutinį mėnesį jos net nebevertė tampyti sunkių kailinių palapinių ir prikrautų rogių. Tačiau prie Gulbių ežero, moterims vienai po kitos paliekant gyvųjų pasaulį, jai vėl teko vilkti ankstesnįjį jungą. Pastarąsias tris dienas ji tiek išvargo, kad po Ruljtuvijos mirties įšliaužė galinėn palapinėn ir išsitiesė kailiuose, pernelyg nusilpusi, kad galvotų gelbėtis. Užkrato dvasia, praskrisdama viršum stovyklos, matyt, ją vis dėlto užkliudė. Tris dienas išgulėjo palapinėje surakinta miego, per tą laiką dukart tebuvo nubudusi, kad ledmaišyje užsilikusiom ledo nuolaužom numalšintų troškulį. Keli džiovintos mėsos trupiniai, sugraibyti vienoj terboj, buvo visas jos maistas.
Šiandien rytą ji pabudo jausdamasi truputį geriau. Pirmoji mintis buvo bėgti. Pasilikti šioje mirusiųjų karalystėje atrodė pernelyg baisu; be to, juto, kad gimdymo laikas artėja, jeigu nenusigaus iki žmonių, neišvengiamai žus drauge su vaiku.
Jėgų atsistoti ant kojų neužteko, ji šliaužė it primuštas šuva, klimpdama sniege. Nuogąstavo, ar pasiseks pasigauti bent vieną elnią. Jeigu šie baidysis, ji praras paskutinę galimybę palikti stovyklą. Laimei, arčiausias elnias ne tik nepasibaidė, jis sustojo žiūrėdamas į jaunąją moterį. Ilineut lengviau atsikvėpė. Tai buvo jos pačios „pasoginis“ elnias, senas ir romus, kaip rusų karvė. Jis neturėjo apynasrio, išpinkliotas pavadis vilkosi žeme. Ilineut nusičiupo pavadžio galą ir priropojo prie elnio. Vis dėlto praslinko geras pusvalandis, kol uždėjo gyvuliui neįmantrius čiukčiškus pakinktus; ji vis sustodavo pailsėti, iš nusilpimo ir nevilties apsiverkė.
Pagaliau jaunoji moteris įsėdo į nartas ir vos girdimu balsu paragino elnią; šis pasileido risčia kietai išmintu keliu, turinčiu nuvesti į kieno nors stovyklą. Šį grėsmingą metą kaimynai šalinosi kaimynų, ir žmonės Ruljtuvijos stovykloje neturėjo jokio supratimo, kas gyvena šalimais.
Po valandos elnias įtempė kaklą ir ėmė uosti orą. Jis pajuto laužo dūmus. Tolimas šunų lojimas, kuriuo paprastai sutinkami artėjantys svetimi elniai, pranešė apie stovyklą. Ilineut trūktelėjo vadeles, ragindama gyvulį bėgti greičiau.
– Stok!
Toliau kelio posūkyje stovėjo žmogus su ginklu rankose. Jis atstatė vamzdį ir nusitaikė tiesiai į artėjančią moterį.
Ilineut apmirė iš netikėtumo ir baimės, jai trūko jėgų įtempti vadžias. Elnias bėgo kaip bėgęs.
– Stok, arba šausiu!
Ji taip ir neįstengė pakelti rankų su užvyniotomis ant jų vadžiomis, tačiau senas elnias, išvydęs į jį nukreiptą šautuvą, sustojo pats.
– Kas tu? – iš tolo suriko ginkluotas žmogus.
– Ilineut, Ruljtuvijos žmona.
– Kas pas jus?
– Mirtis!
– O tu kaip gyva? – paklausė žmogus.
– Gyva!.. – paprastai atsakė Ilineut. Ji dabar ir pati nusistebėjo, kad dar gyvena.
– Ko tu lendi pas gyvuosius, neužmuštoji? – suriko žmogus. – Keliauk atgal! Nešdinkis pas savo numirėlius, bjauri pabėgėle! Pasismauk, pasismeik! Nerodyk savo veido gyviesiems! Dink, būk prakeikta!
Jis šaukė kaip išprotėjęs. Jo stovykloje dar nepasitaikė nė vienos mirties, ir šiame atokiame užkampyje, į kurį visai nebeužklysdavo prašalaičiai, tikėjosi atsilaikyti it tvirtovėje; maro paliesta atvykėlė jį visai išmušė iš vėžių, jis kovojo su pagunda baigti kalbas ir nuspausti gaiduką. Laimė, kad vėjas pūtė nuo stovyklos ir nenešė jo pusėn užkrėsto kvėpavimo.
– Būk tu prakeikta, dink! – riktelėjo dar kartą, matydamas, kad Ilineut nejuda, ir grasindamas kilstelėjo ginklą.
– Aš laukiuosi, – pasakė moteris.
Žmogus stabtelėjo lyg delsdamas. Rūpestis mažais vaikais tundros gyventojams buvo įaugęs į kūną ir kraują.
– Nereikia, – ištarė pagaliau. – Tebūnie tai išpirka už mano paukštukus!.. Važiuok!
Ilineut trūktelėjo kairiąją vadžią ir apgręžė elnią. Jai neliko nieko kito, kaip tik važiuoti atgal pas mirusiuosius. Baimė išgaravo. Gyvieji joje matė užkrato grobį, Užkrato dvasios auką pabėgėlę, ir ji pati ėmė save regėti tarsi atskirtą nuo gyvenimo. Galva svaigo nuo alkio ir silpnumo. Tarpais prarasdavo tikrovės suvokimą, ir atrodydavo, jog važiuoja amžinose miglose skendinčia dykyne anapusinėje mirusiųjų karalystėje. Pilka rūkana aptraukta tundra tikrai į ją panėšėjo. Ruljtuvijos palapinių viršūnės išniro iš po žemių kaip laivų stiebai vidur jūros, juk ten iš tiesų ir buvo mirties karalystė. Po valandėlės elnias sustojo prie artimiausios palapinės. Nuo nartų nuleidusi kojas Ilineut pamėgino atsikelti, bet tučtuojau vaitodama parkrito ant žemės. Aštrus skausmas sugrąžino tikrovėn. Išaušo jos laikas. Ji buvo viena tarp mirusiųjų, be maisto, be malkų, kad galėtų išsitirpinti vandens, apsupta užkrato, akis į akį su nauju kankinančiu skausmu, pranešančiu apie artėjantį įvykį, kuriam ji neturėjo patirties ir po kurio turėjo tapti visiška bejėgė, kaip pats naujagimis. Po minutės skausmas atlėgo. Mintis apie kūdikį, kuris turėjo gimti, suteikė jai jėgų. Reikėjo ką nors daryti, ir kaip galima greičiau. Ji pakilo ant kelių ir apsidairė aplinkui. Žvilgsnis užkliuvo už elnio, ramiai stovinčio prie įėjimo į palapinę. Jis vienu kartu buvo ir maisto, ir gėrimo šaltinis. Ji paėmė ant žemės gulėjusias vadžias ir pririšo prie palapinės raiščių, tada pasisuko link rogių ir iš dėklo, prikabinto prie jų nugaros, ištraukė didelį peilį. Eiti negalėjo, tad vėl keliais šliaužė aplink roges prie kairiojo elnio šono, o šis draugiškai šnarpšdamas atsisuko į ją. Laikydamasi už gyvulio kailio, ji pagaliau atsistojo ant kojų ir suėmė jo karčius, kad nepargriūtų; tada, kaire ranka prisilaikydama, dešine pridėjo peilį jam prie širdies. Trumpam sieloje krustelėjo apgailestavimas: šį elnią išmaitino nuo mažo elniuko, jis atbėgdavo jos šaukiamas, gerdavo iš rankos.
Tačiau po akimirkos ji stipriai suspaudė peilį ir užgriuvo ant jo visu svoriu. Elnias konvulsiškai suvirpėjo, trūktelėjo visomis keturiomis kojomis, tarsi ruošdamasis bėgti, ir suklupo. Jo akys iššoko ir įgavo laukinę išraišką, kojos smulkiai virpėjo, judėdamos kiekviena sau. Po akimirkos jis nuvirto ant sniego žaizda į viršų ir ėmė blaškytis tampomas priešmirtinės agonijos. Lukterėjusi Ilineut sukaupė paskutines jėgas, prarėžė jam pilvą ir išpjovė gabalą pilvaplėvės, gana platų, kad tilptų ranka. Atsiraitojusi kailinę rankovę ji įkišo ranką ertmėn ir veidu prigludo prie jos kraštų. Atsigėrusi du ar tris gurkšnius, liovėsi, pabūgusi gerti daugiau, nes čiukčiai sakydavo, kad žmogus, į valias prisigėręs šilto kraujo, gali mirti. Ji vėl įkišo ranką gyvulio vidun ir, ištraukusi vieną po kito abu inkstus drauge su riebalais, paslėpė juos užantyje, tada pražiodė elnią ir išpjovė dalį liežuvio.
Išdoroti skerdeną jai stigo jėgų, tad apsirūpino maistu bent jau dienai dviem po gimdymo. Be maisto, jai dar buvo reikalinga lempa, o lydyti taukai buvo likę už užlaidos, kur gulėjo Ruljtuvija. Palikusi elnią, ji nušliaužė prie palapinės angos. Palapinė buvo pilna liūdno graudulio, šalti ugniakuro pelenai apsnigti. Apvirtęs ant šono gulėjo katilas su įšalusiais žalios samanų košės likučiais. Ugniakuro dešinėje tįsojo dviejų moterų lavonai su atidengtais baisiais veidais, išmargintais įšalusio puvimo dėmėmis. Bet Ilineut į juos nežiūrėjo, nulindo už užlaidos. Ten buvo tamsu, apgraibomis naršydama lempos, ji kelissyk užkliuvo už senio galvos, šaltos ir kietos it akmuo. Pagaliau, aptikusi taukus, ji atbula išlindo laukan ir nušliaužė prie galinės palapinės, kurioje neseniai išgulėjo tris dienas. Šitoje palapinėje mirusiųjų nesimatė, bet prie kairės sienos pūpsojo krūsnis, panaši į krūvon sumestas kailiais užklotas skerdenas. Ilineut, sukdamasi nuo šios krūsnies, nusigavo iki užlaidos, kur numirėlių nebuvo. Už užlaidos tvyrojo baisus šaltis, bet patalpa buvo tokia maža, kad net vieno žmogaus kvėpavimas galėjo kiek sušildyti jos įšalusias sienas.
Pakėlusi išorinę užlaidą, kad įsileistų bent truputį šviesos, ji įskėlė ugnį ir uždegė samanų žibę akmens inde, tada uždengė įėjimą, kruopščiai užkamšė visas sieneles ir, nusivilkusi kasdienę suknią, užsivilko ilgą platų drabužį ir susivyniojo į storą kailinį užtiesalą. Nuo šalčio kaleno dantimis. Nebuvo jokios vilties išsigelbėti ir išgyventi, bet ji vis tiek ėmė pagal čiukčių gimdyvių paprotį melstis Mielaširdingos būties dievui3.
– Tu, kurs stebi iš aukštybių kiekvieną elnių genties žingsnį, – kalbėjo ji balsiai vienišoje užlaidoje, – tu matai mano bėdą ir mano baimę! Jei esi gailestingas, susimilk dėl mažo dar negimusiojo, keliančio gailestį žvėrims ir žmonėms. Leisk jam išeiti iš mano pilvo laimingai. Leisk jam laimingai misti mano krūtų pienu, atitrauk ligos ir mirties dvasias, padaryk, kad gulintis sėdėtų, sėdintis vaikščiotų, vaikštantis bėgiotų, būtų greitakojis kaimenių sargas naktį!..
Dar maldos nebaigus sąrėmiai atsinaujino. Tačiau, ištikima savo motinos ir bobutės pamokymams, ji nenorėjo užsitraukti nešlovės riksmais4 ir tik kramtė kailinį užkloto kraštą, kad numaldytų skausmą. Ji išdryko ant kailių, nustūmė šonan užklotą, kūnas rangėsi it prispausto roplio. Pagaliau silpnas riksmas pranešė, kad mirties stovykloje užgimė naujas žmogus. Iš paskutiniųjų jėgų Ilineut pakilo iš vietos ir ėmėsi tvarkyti vaiką. Savo plaukų sruoga, iš anksto tam išpešta iš galvos, ji perrišo bambagyslę ir, suvyniojusi vaiką į savo drabužius, peršliaužė kiton užlaidos pusėn. Tada stojo užmarštis, trukusi keletą ilgų valandų.
Pagaliau Ilineut pakirdo. Galva buvo tokia sunki, kad vos galėjo atplėšti ją nuo skarmalų prigrūsto maišo, atstojančio pagalvę. Jai norėjosi gerti, bet kadangi vandens nebuvo, sugraibė iš priešais lempą stovinčio katiliuko kelis ledo gabalėlius ir ėmė juos čiulpti. Atsargai pasiimti inkstai iškrito ant patalo; vienas kaip tik atsidūrė po ranka, ji pakėlė inkstą prie burnos ir ėmė čiulpti apstingusius riebalus. Vis dėlto to buvo maža; praėjus kelioms valandoms po gimdymo, čiukčiai gimdyvę girdo tirštu mėsos sultiniu, kad šis krūtyse virstų pienu, o čia nebuvo net gurkšnelio tirpsmo vandens, kad numalšintum troškulį. Vaikas tylėjo, tikriausiai miegojo. Ji norėjo pasisukti, kad patrauktų jį arčiau savęs, bet pajuto, kad apatinė kūno dalis apmirusi. Jos kūnas nuo pusiaujo buvo prikaustytas prie guolio. Kojos atrodė visai svetimos, net nejuto, kokioj padėty jos guli ant patalo.
Sielą užplūdo visiška neviltis. Mielaširdingos būties dievas, akivaizdu, buvo kurčias jos maldavimams. Vaikelis knirktelėjo. Ji įsirėmė delnais į kailius ir įsitempusi ėmė versti savo sunkų kūną ant šono. Kojos jai trukdė, pynėsi tarpusavy, bet pagaliau jai pavyko atsigulti kaip reikia. Išvyniojusi vaiką, pridėjo jį prie krūties, tačiau sumenkusioje krūtyje nebuvo nė lašo pieno. Ji paguldė kūdikį ant kailių ir vėl nuvirto ant nugaros, tada desperatišku alkūnių judesiu pakėlė liemenį ir atsisėdo, remdamasi į užlaidos sieną; jos akys degė, lūpos buvo perdžiūvusios, sukepusios. Gerkle kilo kažkas didelis, duriantis, it pelių kailio mutulas, apnuodytos lapės atrytas.
– Piktoji dvasia, – prakalbo ji kimiai šnabždėdama, – tu, prisėlinanti iš užnugario, kaip bailus ernis, kodėl nenužudai iš karto? Ateik ir paimk mane, ir vaiką, visus žmones, visus elnius, kad niekas negalėtų girtis likęs nenubaustas…
Vaikas, kuriam buvo šalta, klykė be perstojo.
– Verk garsiau! – tarė Ilineut. – Mano balso negirdi, mano kūnas – prastas laimikis… Mėgsta šviežieną, minkštą dantims, slystančią gerklėje.
Vaikas, lyg paklusęs, pravirko garsiau. Staiga kieme pasigirdo kaži kieno girgždantys žingsniai per sniegą.
„Elnias!“ – spėjo Ilineut, jausdama, kad įtūžis ima slūgti. Bet žingsniai priartėjo prie palapinės. Kažkieno ranka atsargiai atitraukė įėjimo angos skverną.
Ilineut pajuto, kaip ant galvos šiaušiasi plaukai. „Ateina!“ – pamanė ji ir apmirė, sulaikiusi kvėpavimą ir stengdamasi nekrustelėti. Tačiau kūdikis vis klykė.
– Ar yra kas gyvas? – paklausė balsas iš lauko, rūstus, it vėjo staugsmas.
Ilineut tylėjo.
– Ar yra kas gyvas? – pakartojo balsas.
Ilineut nusprendė atsiliepti, tačiau iš josios gerklės išsiveržė tik dusli aimana. Vaikas plyšote plyšojo. Kažkas išorėje atsiklaupė ant kelių ir trūktelėjo į save užlaidos sienelę. Daugiau gimdyvė nieko negirdėjo ir nematė. Kai ji vėl atsimerkė, ją apakino ryški atvira liepsna degančios lempos šviesa. Ant indo krašto dryksojo baltų šviežiai išlydytų taukų sluoksniai. Už užlaidos buvo šilta, netgi karšta. Priešais lempą stovėjo arbatinukas su karšta arbata, iš jo kilo balti garų kamuoliai, ir katilas su garuojančiu viralu. Vaikas gulėjo prie lempos, užklotas minkštu elniuko kailiu, ir kietai miegojo. Kažkoks žmogus triūsė prie katilo, dėdamas mėsą į švariai iššveistą medinę geldą.
Nieko nesuprasdama Ilineut žvelgė į nepažįstamąjį; ji negalėjo suprasti: aname ar šiame pasaulyje esanti.
– Kas tu? – pagaliau pašnibždomis paklausė.
Nepažįstamasis, užuot atsakęs, pasėmė indą karšto sultinio ir, įmetęs į jį iš šalia geldos stovėjusio kaušo gniūžtelę sniego, ištiesė jai. Moteris godžiai apžiojo indo kraštą ir visą išgėrė nedideliais, bet tankiais gurkšniais; po pirmojo indo gavo dar vieną.
– Kieno mėsa? – staiga paklausė Ilineut, baimingai žvilgčiodama į geldą. Jai dingtelėjo, kad tai gali būti žmogiena.
– Tavo elnio, – atsakė nepažįstamasis, ranka mostelėjęs įėjimo link. – Elnią išdorojau, malkų atnešiau, užkūriau ugnį, mėsą išviriau, užkaičiau arbatą, vaiką apšluosčiau, užlaidą sutvarkiau, – išvardijo jis patenkintas, bet tuojau jo veidas paniuro. – Ir tuos lauk išvilkau, – vėl tarė susiraukdamas ir rodydamas durų link, turėdamas minty numirėlius, dar neseniai gulėjusius palapinėje, po kailiais.
Išvydusi jo veide baimingą išraišką, Ilineut, priešingai, pažvalėjo. Akivaizdu, jog tai ne dvasia, jei jau bijo mirusiųjų. Ji ėmė įdėmiai tyrinėti nepažįstamojo veidą. Vyras buvo aukštas ir petingas, bet dar visai jaunas. Skruostai įraudę, ir net ant kaktos bei smakro matyti sveikai įdegusi rausva oda. Nepaisant slogios padėties, jo žvilgsnis atrodė gyvastingas, o vos pastebimi antakiai juokingai pakelti, tarsi nuolat stebėtųsi.
– Kas tu? – paklausė Ilineut jau tvirtesniu balsu. Šiltas sultinys tekėjo jos gyslomis, ji juto seniai nepatirtą pilnatvę ir ramybę. Į galvą toptelėjo, kad Mielaširdingosios būties dievas vis dėlto atsiuntė jai išsigelbėjimą.
– Aš – Kytlep, – pradėjo nepažįstamasis, – Kaneno sūnus iš gyvenvietės prie Naujosios upės. Tėvo nei motinos nepažinodamas kaip našlaitis gyvenau svetimoje stovykloje.
Čia jis nutilo, atrodo, kad atgautų kvėpavimą.
– Stovyklon įsisuko Dvasia, išnaikino žmones. Brrr! – papurtė galvą. – Nieko nebeliko! Gulėjau šešias naktis šalia numirėlių kaip supuvęs rąstas; tada iššliaužiau iš ten lyg pridaužta kurapka.
Ilineut klausėsi tylėdama. Kytlep likimas buvo toks panašus į jos pačios. Taip, šiuo metu žūtis ir išsigelbėjimas susiliejo į vieną visuose tundros pakraščiuose.
– Kuo tu vardu? – paklausė Kytlep savo ruožtu.
Moteris atsakė.
– Tu irgi viena?
Ilineut tylomis parodė į vaiką.
– Žinau! – linktelėjo Kytlep. – Tas gerai.
Staiga jis nusišypsojo, lyg atsiminęs kažką linksmo.
– Girdi, – tarė jis, – atkeliavau pas Laleną, o šis su ginklu išeina, kaip į laukinį elnią taikosi. „Pasismauk, – sako, – arba pasismeik!“ Negi aš toks kvailys, kad smeigčiausi, jeigu pati Mirties dvasia nepajėgė manęs nudurti?..
Ilineut žvelgė į jį su nuostaba: jis galėjo su šypsena kalbėti apie tokius dalykus.
– Žinai, – tęsė Kytlep, – sẽniai kalba, kad Ligos dvasia niekada dukart nepuola. Kaip lūšis: jeigu prašauna pro šalį, nueina šalin.
Jo žodžiai Ilineut nuskambėjo kaip Ruljtenino5 vaikų dainavimas; jie atnešė išsilaisvinimo iš šito košmaro ir naujo gyvenimo viltį.
– Kur jūsų elniai? – paklausė Kytlep dalykiškai.
Ilineut palingavo galvą.
– Ar daug? – smalsiai paklausė Kytlep.
– Daug, – pakartojo moteris. – Virš skaičiaus!..
– Eisiu ieškot? – tarė Kytlep tarsi klausdamas.
– Neik! – suskubo stabdyti Ilineut. – Bijau viena…
– O kieno bus elniai? – paklausė Kytlep su ankstesniu smalsumu.
– Šito, – parodė Ilineut į vaiką. – Paduok jį! Pažiūrėsiu, berniukas ar mergaitė.
– Berniukas! – tarė Kytlep, paduodamas jai kūdikį. – Sveikas.
Ilineut mėgino pasiversti ant šono.
– Palauk! – sujudo Kytlep. – Aš padėsiu!
Ir savo didžiulėmis rankomis apvertė ją taip mikliai ir lengvai, tarsi visą savo amžių būtų globojęs gimdyves.
– Štai! – pridūrė, pridėdamas prie jos krūtinės nuogutėlį vaiką.
Dabar Ilineut krūtyse buvo šiek tiek pieno, ir kūdikis ėmė žįsti, sukeldamas jai stiprų skausmą, tačiau ji buvo laiminga ir nekreipė į tai dėmesio.
Po kelių minučių maitinimas buvo baigtas, ir Ilineut vėl atvirto ant nugaros, nepaleisdama vaiko iš rankų. Bet po minutėlės iškėlė jį ir padavė Kytlep.
– Paimk jį, – tarė užsikirsdama; paskui netikėtai vienu ypu pridūrė: – Būk jam tėvu, būk man vyru, būk namų ir kaimenės šeimininku, jeigu Dangaus dievas atsiuntė tave mūsų išgelbėti.
– Gerai! – paprastai tarė Kytlep. – O dabar aš valgysiu, nes alkanas…
Po trijų dienų išmirusioje stovykloje tiedu, kurių neužmušė Mirties dvasia, surengė kraujo patepimą išvien vestuvėms ir gimtuvėms. Kytlep triskart apvežė jaunąją motiną ir vaiką aplink palapinę uždaroje kibitkoje, pakinkytoje aukojamu elniu.
Ilineut paralyžius praėjo jau kitą dieną, bet dar dvi savaites ji negalėjo vaikščioti, ir tas dvi savaites naujoji šeima praleido tarp numirėlių pilnų palapinių, tiesą sakant, beveik nekreipdami į juos dėmesio ir gyvendami savo gyvenimą. Pagaliau Ilineut pakilo ant kojų, ir jie paliko mirusiųjų stovyklą.
Kytlep pavyko surinkti didelę išsisklaidžiusios kaimenės dalį. Kitąmet jaunoji pora buvo laikoma viena iš pasiturinčių kaimenių savininkų ir turėjo vargingų kaimynų, keliaujančių paskui jų palapinę ir ganančių jų elnius. Piktoji dvasia apleido tundrą ir nusidangino rytų link, tačiau išsivedė daugiau kaip pusę gyventojų, o išgyvenusiųjų elniai liovėsi dauginęsi kaip anksčiau. Elnių laimė apleido vakarines kaimenes ir persikėlė į pietryčius, į Olojaus upės aukštupį. Kytlep ir Ilineut, beje, ligi šiol gyvena pasiturimai. Jie turi daug sūnų, tačiau labiausiai klesti Ruljtet, gimęs užkrato apsuptyje, greta mirusiųjų. Pilnas jo vardas – Margasis Ruljtet, nes jo veidas ir pečiai nusėti mažom rausvom dėmelėm, panašiom į raupus: šiais ženklais jį pažymėjo Užkrato dvasia, pralėkdama virš tundros.
1899
Versta iš: Тан-Богораз В. ВОСЕМЬ ПЛЕМЕН. ВОСКРЕСШЕЕ ПЛЕМЯ. Иркутск: Вост.-Сиб. кн. изд., 1987.
1 Yasak arba yasaq, kartais iasak, yra tiurkiškas žodis „duoklė“, vartotas Rusijos imperijoje. Jis reiškė kailio duoklę, kuri būdavo renkama iš vietinių Sibiro tautų (vert. past.).
2 Į vakarinę tundrą čiukčiai persikėlė ne daugiau kaip prieš šešiasdešimt metų, XIX a. septintajame dešimtmetyje (aut. past.).
3 Mielaširdingos būties dievas – neapibrėžtas žmonių ir žvėrių globėjo vaizdinys (vert. past.).
4 Anot čiukčių moterų, šaukti gimdymo metu yra gėda (vert. past.).
5 Ruljteninas – Oriono žvaigždynas. Jis įsivaizduojamas kaip dangiškasis šaulys, manoma, kad jo žmonų yra ir tarp žemiškų įkvėptųjų žmonų (šamanių). Jo palikuonys žemėje laikomi melodingų apeiginių motyvų savininkais (aut. past.).