2020 m. Nr. 11

Iš anglų k. vertė Artūras Povilaitis

Nathanielis Hawthorne’as (1804–1864) – amerikiečių rašytojas, vienas reikšmingiausių romantinės prozos kūrėjų JAV literatūros istorijoje. Svarbiausi kūriniai: apsakymų rinkiniai „Dukart papasakotos istorijos“ (1837), „Senosios sodybos samanos“ (1846), „Sniego fantazija ir kitos dukart papasakotos istorijos“ (1851), romanai „Purpurinė raidė“ (1850), „Namas su septyniais frontonais“ (1851, lietuviškai 1982), „Blaitdeilio romansas“ (1852), „Marmurinis faunas“ (1860), knygos vaikams, kelionių apybraižos, dienoraščiai. N. Hawthorne’o kūrybą aukštai vertino tokie rašytojai kaip Edgaras Allanas Poe, Hermanas Melville’is, Ivanas Turgenevas, Henry’is Jamesas, Davidas Herbertas Lawrence’as; H. Melville’is dedikavo jam savo romaną „Mobis Dikas“.

Mirusiųjų žmonos

Ši istorija, kurios paprasti ir šeimyniški įvykiai gali pasirodyti neverti, kad atskleistume juos po tiek laiko, prieš šimtą metų sukėlė tam tikrą susidomėjimą pagrindiniame Masačusetso įlankos provincijos¹ uoste. Lietinga rudens dienos prieblanda, svetainė antrajame nedidelio namo aukšte, apstatyta paprastais baldais, atitinkančiais namo gyventojų vidutinišką materialinę padėtį, tačiau papuošta iš užjūrio atgabentais egzotiškais niekučiais ir keliais rafinuotais Indijos pramonės gaminiais, – štai ir viskas, ką dera pasakyti apie šios istorijos veiksmo vietą ir laiką. Dvi jaunos ir dailios moterys sėdėjo drauge prie židinio, pasinėrusios į savo bendrus ir nekasdieniškus sielvartus. Jos buvo neseniai ištekėjusios už dviejų brolių, jūreivio ir sausumos gyventojo, ir per dvi pastarąsias dienas sužinojo apie jų abiejų mirtį: vieną pasiglemžė karas Kanadoje, kitą – audringasis Atlantas. Visuotinis gailestis, kurį sukėlė ši netektis, į našlėmis tapusių brolienių būstą atvedė gausybę svečių, norinčių pareikšti savo užuojautą. Keletas jų, tarp kurių buvo ir pastorius, išbuvo name iki pat vakaro; ir tik tuomet, vienas po kito, pašnibždomis cituodami daugybę paguodžiančių Šventojo Rašto eilučių, į kurias jiems buvo atsakoma dar gausiau srūvančiomis ašaromis, jie atsisveikino ir išsivaikščiojo po savo pačių laimingesnius namus. Gedėtojos, nors ir neliko abejingos draugų parodytai užuojautai, vis dėlto troško pabūti vienos. Būdamos susietos gyvųjų, o dabar, dar stipriau, ir mirusiųjų pasaulio giminystės ryšiais, jos abi nujautė vienintelę paguodą tokiame sielvarte galėsiančios rasti tik viena kitos draugijoje. Ir dabar, sujungusios į vieną savo širdis, jos drauge verkė, netardamos nė žodžio. Bet praėjus kokiai valandai tokio pataikavimo savo silpnybėms viena iš brolienių, kurios jausmai visada paklusdavo jos romiam ir švelniam, tegu anaiptol ne bevaliam būdui, pirmoji prisiminė apie kantrybę ir nuolankumą, kurių buvo išmokyta dar tomis dienomis, kai nė neįtarė, kad jai kada nors prireiks šių dievobaimingų dorybių. Be to, žinia apie ištikusį sielvartą pasiekė ją pirmąją, tad jai pirmai ir derėjo nugalėti tą sielvartą bei sugrįžti prie įprastų pareigų atlikimo; todėl, pristūmusi stalą arčiau židinio ir padėjusi ant jo kuklią vakarienę, ji paėmė draugę už rankos.

– Brangioji sese, tu visą dieną neturėjai burnoje nė trupinėlio, – pasakė. – Meldžiu, atsistok ir kartu su manimi pasimelsk Viešpačiui, kad jis palaimintų tai, ką mums davė.

Jos brolienė pasižymėjo gyvu ir liguistai jautriu charakteriu, todėl pirmieji jos sielvarto priepuoliai pasireiškė riksmais ir aistringais skundais. Dabar ji visa net susigūžė nuo Merės žodžių, kaip sužeistas žmogus, paliestas rankos, vėl dirginančios jo žaizdą.

– Nebėra man palaiminimo, ir aš jo neprašysiu! – sušuko Margareta, vėl apsipildama ašaromis. – Ak, kad Jis padarytų taip, jog man jau niekada nebetektų prisiliesti prie maisto!

Ir vis dėlto ji sudrebėjo, vos ištarusi šiuos maištingus žodžius, o Merei pamažu pavyko ją šiek tiek apraminti ir priartinti jos dvasią prie savo pačios būsenos. Laikas bėgo, tad atėjo ir valanda, kai jos paprastai eidavo miegoti. Vesdami savo nuotakas, broliai buvo visai neturtingi ir turėjo tik tiek lėšų, kiek tuomet buvo būtina norint žengti tokį žingsnį, todėl nusprendė gyventi kartu, kaip viena šeima, lygiomis teisėmis naudodamiesi svetaine, tačiau turėdami išimtines teises į du iš abiejų pusių prie jos prisiglaudusius miegamuosius. Į juos ir pasuko našlėmis tapusios moterys, prieš tai užžėrusios pelenais baigiančias gesti anglis ir pastačiusios ant židinio uždegtą lempą. Abiejų kambarių duris jos paliko atidarytas, todėl, žvelgiant iš bet kurio miegamojo, galima buvo matyti kitame miegamajame stovinčią lovą su neužtrauktomis užuolaidomis. Užmigo jos ne vienu metu. Merė buvo tos būklės, kuri dažnai apima žmones po kantriai iškęsto gilaus sielvarto, ir netrukus nugrimzdo į laikiną užsimiršimą; Margareta, atvirkščiai, tuo labiau kentėjo ir sielvartavo, kuo labiau artėjo gili naktis, nešdama ramybę ir tylą. Ji gulėjo klausydamasi monotoniškai teškančio lietaus, kurio nepertraukdavo vėjo alsavimas, ir nesąmoningas impulsas vertė ją nuolat pakelti galvą nuo pagalvio ir pažvelgti į Merės kambarį bei į miegamuosius skiriančią svetainę. Šaltos lempos šviesos apšviesti baldai įspaudė sienoje nejudančius šešėlius, kurie tik retkarčiais sudrebėdavo nuo netikėto liepsnos virptelėjimo. Iš abiejų židinio pusių, kaip visada, stovėjo du tušti krėslai, kuriuose dar taip neseniai mėgdavo sėdėti abu broliai, su jaunatvišku ir juokaujamu išdidumu vaizduodami savo šeimų galvas; šalia tų krėslų stovėjo dvi kuklesnės kėdės, tikrieji šios mažos imperijos sostai, į kuriuos atsisėdusios Merė ir ji pati su meile naudodavosi ta valdžia, kurią pačios buvo gavusios dėl meilės. Anksčiau ryški židinio liepsna apšviesdavo tas dvi laimingas poras, o dabar blausus lempos mirgėjimas savo nuotaika gerai atspindėjo tai, kas iš jų beliko. Margareta vis dar dejavo iš sielvarto, kai išgirdo beldimą į paradines duris.

„Kaip dar vakar nuo šio garso būtų pradėjusi daužytis mano širdis! – pagalvojo prisimindama, su kokiu jauduliu taip ilgai laukė naujienų iš savo vyro. – Dabar gi man jau vis tiek; tegu eina savo keliais, aš nesikelsiu.“

Bet nors kone vaikiškas susierzinimas ir privertė ją šitaip pagalvoti, ji tankiai kvėpavo, įtempusi klausą, kad išgirstų, ar nepasikartos tas beldimas. Labai sunku patikėti mirtimi žmogaus, su kuriuo mes manėme esą neperskiriamai sujungti. Neskubus, lygus beldimas pasikartojo – iš visko sprendžiant, kažkas beldėsi į duris sugniaužtu kumščiu, palydėdamas savo beldimą žodžiais, vos girdimais per storas namo sienas. Margareta pažvelgė į brolienės kambarį ir pamatė, kad toji vis dar nugrimzdusi į gilų miegą. Ji pakilo, nuleido kojas ant grindų ir spėriai apsirengė, drebėdama tiek iš baimės, tiek iš viltingo susijaudinimo.

– Padėk man, Viešpatie, – atsiduso. – Man jau nebėra ko bijoti, o aš, regis, bijau dešimt kartų labiau nei kada nors anksčiau gyvenime.

Paėmusi nuo židinio lempą, nuskubėjo prie lango virš paradinių namo durų. Langas buvo su grotuotais rėmais, pakabintais ant vyrių; jį atvėrusi, ji iškišo galvą į drėgną nakties orą. Raudona žibinto šviesa apšvietė namo fasadą ir blausiai atsispindėjo šalia jo telkšančiose balose; visą likusį pasaulį kaip tvanas buvo užliejusi neperžvelgiama tamsa. Lango vyriams sugirgždėjus, iš priedangos, teikiamos antrojo namo aukšto, išsikišusio viršum pirmojo, išėjo žmogus plačiakrašte skrybėle bei gelumbine striuke ir pažvelgė aukštyn, kad sužinotų, ką jis pakėlė iš patalo. Margareta jį pažino: tai buvo jų miesto viešbučio savininkas, draugiškas žmogus.

– Kas nutiko, šeimininke² Parkeri? – šūktelėjo našlė.

– Kokia laimė, kad tai jūs, ponia Margareta! – atsakė jai vyras. – Aš bijojau, kad tai gali būti jūsų brolienė Merė; labai nemėgstu žiūrėti į kenčiančią jauną moterį, kai negaliu jai pasakyti nė vieno paguodos žodžio.

– Dėl Dievo meilės, kokias naujienas jūs atnešėte? – sušuko Margareta.

– Prieš pusvalandį per mūsų miestą pravažiavo iš rytų srities keliaujantis pašto kurjeris, – toliau kalbėjo šeimininkas Parkeris, – gabenantis provincijos gubernatoriaus ir parlamento laiškus. Jis sustojo pas mane išgerti bei užkąsti, ir aš jo paklausiau, kas naujo girdėti mūsų pasienyje. Jis man pasakė, kad mes iškovojome pergalę tame susidūrime, apie kurį jūs žinote, ir kad trylika mūsiškių, kurie buvo laikomi žuvusiais, iš tiesų yra gyvi ir sveiki, taip pat ir jūsų vyras. Be to, jis yra vienas iš tų, kuriems pavesta pristatyti į nelaisvę paimtus prancūzus ir indėnus į provincijos kalėjimą. Pamaniau, kad jūs nesiskųsite, kam sutrukdžiau jūsų miegą, todėl ir atėjau, kad praneščiau jums šią žinią. Labos nakties!

Tai pasakęs, garbusis žmogus patraukė gatve namo; mirganti jo žibinto šviesa toldama išplėšdavo iš tamsos kažkokius neaiškius daiktų kontūrus, paskirus į sutemas nugrimzdusio pasaulio fragmentus – taip atrodo tvarka, kurią galima įžvelgti pro chaosą, ar atminties nušviestos praėjusių dienų nuotrupos. Tačiau Margareta stovėjo nekreipdama jokio dėmesio į tą vaizdingą šviesos ir šešėlių žaismą. Džiaugsmas plūstelėjo į jos širdį ir tučtuojau perpildė ją visą; ir dusdama, tačiau lyg ant sparnų, ji nuskubėjo prie brolienės lovos. Bet ant jos miegamojo slenksčio sustojo – į galvą jai šovė skaudi mintis.

„Vargšė Merė! – pasakė sau. – Ar verta kelti ją iš miego vien tam, kad ji dar aštriau pajustų savo sielvartą pamačiusi, kokia aš laiminga? Ne. Verčiau pasilaikysiu šią laimę sau iki pat ryto.“

Ji priėjo prie lovos pasižiūrėti, ar Merė miega ramiai. Šios veidą pusiau dengė pagalvė, nes prieš užmigdama nelaimingoji įsikniaubė į ją, kad išsiverktų; tačiau dabar jame buvo sustingusi ramaus pasitenkinimo išraiška, tarsi jos širdis būtų nurimusi kaip gilus ežeras, palaidojęs dugne visus mirusiuosius. Kaip gerai, nors ir keista, kad mūsų sapnai dažniausiai gimsta visai ne iš pačių giliausių mūsų sielvartų. Margaretai visai nesinorėjo pažadinti brolienę; ji jautėsi taip, tarsi dėl laimingesnio savo likimo kaltės būtų netyčiomis išdavusi Merę, ir jai atrodė, kad po neišvengiamo jos prisipažinimo brolienei jų tarpusavio prisirišimas taps kitoks ir silpnesnis nei dabar. Margareta skubiai pasitraukė nuo lovos. Bet džiaugsmo negalima ilgam nuslopinti net ir esant tokioms aplinkybėms, kurios kitu metu sukeltų gilų sielvartą. Jos sąmonėje spietėsi džiugios svajonės, kol atsėlino miegas ir pavertė jas dar nuostabesniais ir įmantresniais regėjimais nei tie fantastiški ornamentai, kuriuos žiemos alsavimas (bet koks šaltas palyginimas!) išbraižo ant mūsų langų.

Nakties gelmėje Merė, netikėtai krūptelėjusi, pabudo. Ką tik ji sapnavo ryškų ir fantastišką sapną, apie kurį, deja, dabar pajėgė prisiminti tik tiek, kad jis nutrūko pačioje įdomiausioje vietoje. Kurį laiką sapnas vis dar gaubė ją tarsi ryto rūkas, trukdydamas aiškiai suprasti, kas jai atsitiko ir kas dedasi aplinkui. Pusiaumiega ji girdėjo, kaip porą ar trejetą kartų kažkas ėmė greitai ir atkakliai belstis; iš pradžių jai pasirodė, kad tas triukšmas toks pat savaime suprantamas, kaip ir jos alsavimo garsas, paskui pamanė, kad jis neturi nieko bendra su ja pačia, ir tik galiausiai suprato, kad tai kvietimas, į kurį ji privalo atsiliepti. Tą pačią akimirką jos protą pervėrė prisiminimo skausmas; nuo sielvarto veido nukrito miego šydas; blausiai apšviestas miegamasis ir visi supantys daiktai sugrąžino ją į tikrovę – viskas buvo lygiai taip, kaip ir prieš jai sumerkiant akis. Vėl pasigirdo skubrus beldimas į paradines namo duris. Nerimaudama, kad tas beldimas nepažadintų ir jos brolienės, Merė užsimetė apsiaustą su gobtuvu, paėmė nuo židinio lempą ir nuskubėjo prie lango. Jis kažkodėl buvo neužkabintas kabliu ir lengvai atsivėrė, jai pastūmus ranka.

– Kas čia? – drebėdama paklausė Merė, iškišusi galvą pro langą.

Liūtis jau buvo praėjusi, o danguje pasirodė mėnulis; jis mirgėjo pro debesų properšas, apšviesdamas apačioje nuo drėgmės patamsėjusius namus ir atsiradusius mažus ežerėlius, kurie suribuliuodavo sidabru netikėtai pūstelėjus lengvam vėjeliui. Po langu vienišas stovėjo jaunuolis jūrininko drabužiais, tokiais šlapiais, tarsi ką tik išniręs iš jūros gelmių. Merė jį pažino – tai buvo vienas tų žmonių, kurie užsidirbdavo pragyvenimui leisdamiesi į trumpus plaukiojimus palei jūros krantą; ji nepamiršo ir to, kad, prieš jai ištekant, šis žmogus buvo vienas iš atsako nesulaukusių jos gerbėjų.

– Ko jums čia reikia, Stivenai? – paklausė ji.

– Pralinksmėkite, Mere, nes aš atėjau jūsų paguosti, – atsakė atstumtas įsimylėjėlis. – Nepraėjo nė dešimties minučių, kaip sugrįžau namo, ir žinia apie jūsų vyrą buvo pirmasis dalykas, kurį man pasakė geroji mano motina. Todėl, netaręs jai nė žodžio, aš pagriebiau skrybėlę ir išbėgau iš namų. Nebūčiau galėjęs nė akių sumerkti nepasikalbėjęs su jumis, Mere, – dėl visko, kas buvo tarp mūsų senais laikais.

– Stivenai, aš buvau apie jus geresnės nuomonės! – sušuko našlė, pratrūkusi raudoti, ir jau baudėsi uždaryti langą, nes visai neketino sekti pirmosios Zadigo žmonos³ pavyzdžiu.

– Bet palaukit, išklausykit mane! – sušuko jaunasis jūreivis. – Aš jums sakau, kad vakar po pusiaudienio mes sutikome brigą, plaukiantį iš Senosios Anglijos. Ir kaip jūs manote, ką tokį aš pamačiau stovintį ant jo denio, gyvą ir sveiką, tik truputį sublogusį, palyginus su tuo, koks jis buvo prieš penkis mėnesius?

Merė vėl iškišo galvą pro langą, bet nepajėgė ištarti nė žodžio.

– Juk tai buvo jūsų vyras, – toliau kalbėjo šaunusis jūreivis. – Kai „Palaiminimas“ apsivertė, jis ir dar trejetas jo draugų išsigelbėjo įsitvėrę stiebo nuolaužų. Jei ir toliau pūs toks vėjas, tai saulei tekant brigas jau pasieks įlanką ir rytoj jūs išvysite čia savo vyrą. Štai toji paguoda, kurią atnešiau jums, Mere, o dabar – labos nakties!

Jis nuskubėjo savo keliais, o Merė žvelgė jam įkandin, bijodama patikėti tuo, ką iš jo išgirdo; jos abejonės tai sustiprėdavo, tai nusilpdavo, priklausomai nuo to, ar jaunuolis išnykdavo namų šešėliuose, ar vėl pasirodydavo plačiuose mėnesienos ruožuose. Tačiau pamažu tikrumas džiaugsmingu srautu užplūdo jos širdį su tokia jėga, kad būtų galėjęs ją sugniuždyti, jeigu jo stiprėjimas būtų buvęs staigesnis. Pirmoji jos mintis buvo pažadinti brolienę ir pranešti jai ką tik išgirstą džiugią naujieną. Ji atvėrė miegamojo duris, kurios kažkuriuo metu naktį buvo uždarytos, bet neužrakintos, priėjo prie lovos ir jau ketino uždėti ranką miegančiajai ant peties. Tačiau tuomet jai dingtelėjo, kad Margareta, jei būtų dabar pažadinta iš miego, vėl grįžtų prie minčių apie mirtį ir sielvartą, kurios jai netaptų nė trupučio ne tokios karčios žvelgiant į brolienės laimę. Ji leido lempos spinduliams apšviesti miegančią nelaimingąją. Margaretos miegas nebuvo ramus: jos patalas buvo sujauktas, jauni skruostai paraudę, o praviros lūpos švietė palaiminga šypsena; atrodė, kad džiaugsmas, tarsi smilkalai, sklinda iš viso jos veido, išskyrus kietai sumerktas akis.

„Vargše mano sese! Jau netrukus tu prabusi iš to palaimingo sapno“, – pagalvojo Merė.

Prieš išeidama iš kambario ji pastatė lempą ir pabandė sutvarkyti sujauktus patalus, kad į neramų miegą nugrimzdusi brolienė nepersišaldytų nuo šalto vėjelio. Bet ranka sudrebėjo ir palietė Margaretos kaklą, ašara nukrito ant jos skruosto, ir ši nelauktai pabudo.

1832

Šaltinio vizija

Kartą, kai man buvo penkiolika metų, aš svečiavausi kaime už daugiau nei pusantro šimto kilometrų nuo savo namų. Atvykęs jau kitą rytą – rugsėjo rytą, kuris tačiau buvo toks šiltas ir šviesus, kaip liepos mėnesį, – išėjau pasivaikščioti ir atklydau į ąžuolų giraitę, kurioje augo ir keletas riešutmedžių; jų šakos sudarė žemai virš galvos kabančias pavėsines. Žemė čia buvo akmenuota, nelygi, apaugusi krūmynais ir jaunų medelių atvašynais, nemačiusi jokių takų, išskyrus galvijų pramintus. Netyčia aptiktas takelis nuvedė mane prie krištolo skaidrumo šaltinio, kurį supo žolė, tokia gaiviai žalia, tarsi gegužės rytą, ir dengė didelio ąžuolo lajos metamas šešėlis. Tik vienišas saulės spindulys, sugebėjęs prasibrauti žemyn pro lapus, žaidė vandenyje tarsi auksinė žuvelė.

Nuo pat vaikystės aš mėgau žiūrėti į šaltinius. Vanduo pripildė apskritą baseinėlį, mažą, bet gilų, padabintą akmenų vėriniais; dalis tų akmenų buvo apaugę gleivėtais maurais, likusieji gulėjo pliki, išmarginti įvairiais rausvais, rudais ir baltais atspalviais. Šaltinio dugną dengė stambiagrūdis smėlis, kuris žėrėjo vienišo saulės spindulio šviesoje taip, kad atrodė, jog jis apšviečia šaltinį savo paties švytėjimu. Vienoje dugno vietoje vandens srovė įnirtingai plakė ir judino smėlį, tačiau nesudrumsdama nei paties šaltinio, nei skaidraus kaip stiklas jo paviršiaus. Atrodė, tarsi iš dugno tuojau turėtų išnirti kokia nors gyva būtybė, galbūt to šaltinio najadė – žavingos jaunos moters pavidalu, vilkėdama iš plonyčių vandens žolių pasiūtais naktiniais marškiniais, susijuosusi diržu iš vaivorykštės lašelių, šalta, tyra, bejausme veido išraiška. Kaip suvirpėtų stebėtojas – iš malonumo, bet ir su baime, – išvydęs ją sėdinčią ant vieno iš tų akmenų, pleškenančią balta kojele per ribuliuojantį šaltinio paviršių ir taškančią vandens purslus, kad šie žėrėtų saulėje! Kur ji bepadėtų savo rankas ant žolės ir gėlių, jos beregint sudrėktų, tarsi nuo ryto rasos. O tuomet ji imtųsi savo darbų, kaip rūpestinga namų šeimininkė – išvalyti šaltinį nuo nuvytusių lapų ir gleivėtų šakelių, ir senų gilių, nukritusių nuo virš jo augančių ąžuolų, ir kukurūzų grūdų, kuriuos paliko iš jo gėrę galvijai, kol blizgantis smėlis skaidriame vandenyje imtų švytėti kaip deimantų lobis. Bet jei nekviestas svečias prieitų pernelyg arti, jis berastų tik vasaros lietučio lašus, žibančius toje vietoje, kurioje ką tik ją matė.

Prigulęs ant šaltinį supančios žolės, ten, kur būtų sėdėjusi toji rasos deivė, aš pasilenkiau į priekį ir išvydau, kaip vandens veidrodyje mano žvilgsnį pasitiko pora akių. Tai buvo mano paties akių atspindys. Pažvelgiau dar kartą ir staiga pamačiau kitą veidą – gilesniame vandens sluoksnyje nei mano atvaizdas, žymiai ryškesnį ir aiškesnį, tačiau tuo pat metu blausų kaip mintis. Ta vizija, sprendžiant iš jos išvaizdos, buvo jauna skaisčiaveidė mergina blyškiai auksiniais plaukais. Džiaugsminga išraiška spindėjo jos akyse ir sklido po visą neryškų veidą, kol šis ėmė atrodyti taip, kaip atrodytų šaltinis, jei tik, linksmai šokdamas saulės spinduliuose, jis imtų ir įgautų moters pavidalą. Pro blausų jos skruostų rausvumą aš galėjau matyti rudus lapus, gleivėtas medžių šakeles, giles ir žėrintį smėlį. Vienišas saulės spindulys išsisklaidė tarp auksinių plaukų, kurie ištirpo silpname jo spindėjime ir pavirto aureole aplink jos tokią nuostabią galvą.

Mano aprašymas nepadės jums suprasti, kaip netikėtai šaltinyje apsigyveno toji būtybė ir kaip greitai jis vėl tapo tuščias ir apleistas. Įkvėpiau oro – ir išvydau jos veidą; užgniaužiau kvapą – ir jo neliko. Ji iškeliavo iš šio pasaulio, o gal ištirpo nebūtyje? Nebuvau tikras net tuo, kad apskritai kada nors egzistavo.

Kad jūs žinotumėte, mielieji skaitytojai, kokią svajingą ir nuostabią valandą aš praleidau vietoje, kurioje mane rado ir paliko toji vizija! Ilgą laiką sėdėjau kaip suakmenėjęs, laukdamas jos sugrįžtant ir bijodamas, kad menkiausias mano judesys ar net kvėpavimo skleidžiamas virpėjimas gali ją išgąsdinti ir nubaidyti šalin. Taip aš dažnai, nubudęs iš malonaus sapno, gulėdavau nejudėdamas, vildamasis prisivilioti jį atgal. Be to, pasinėriau į gilius apmąstymus apie tos padangių būtybės prigimtį ir savybes. Gal aš pats ją sukūriau? Gal ji tebuvo mano fantazijos duktė, kaip tie keisti pavidalai, gimstantys po vaikiškų akių vokais? Ir jos grožis džiugino mane trumpą akimirką, kad paskui mirtų ir išnyktų? O gal ji buvo šiame šaltinyje gyvenanti vandens nimfa ar fėja, ar per mano petį pažvelgusi miškų deivė, ar kokios nors pamestos ir iš meilės nusiskandinusios mergelės šmėkla? O gal, paprasčiausiai, kokia nors graži mergina, turinti šiltą širdį ir bučinio nebijančias lūpas, tykiai prisėlino man už nugaros ir pasiuntė į šaltinį savo atspindį?

Aš žiūrėjau ir laukiau, bet vizija nebegrįžo. Nuėjau savo keliais, bet kaip apkerėtas, ir tie kerai tą pačią popietę parvijo mane atgal prie užburtojo šaltinio. Čia aš vėl radau trykštantį vandenį, žėrintį smėlį ir mirgantį saulės spindulį. Tačiau vizijos neberadau – tik didelį varliną, to užkampio atsiskyrėlį, kuris tučtuojau atitraukė savo dėmėtą snukutį ir palindo po akmeniu, tapdamas nematomu, jei neskaitysime poros ilgų kojyčių. Man pasirodė, kad jo išvaizdoje buvo kažkas velniško. Būčiau galėjęs jį užmušti, tarsi kokį burtininką, laikantį tą paslaptingą gražuolę įkalintą šaltinyje.

Liūdnas ir apniukęs pasukau atgal į kaimą. Pakeliui link bažnyčios špilio dunksojo nedidelė kalva, kurios viršūnėje augo medžių gojelis – atskirtas nuo viso likusio miško, gaunantis savąją iš vakarų sklindančio spindėjimo dalį ir metantis į rytus vienišą savo paties šešėlį. Popietė jau seniai ėjo vakarop, todėl saulės spindesys atrodė beveik sielvartingas, o šešėliai – beveik linksmi; ramioje šviesoje maišėsi ir pynėsi švytėjimas ir sutemos, tarsi Dienos ir Vakaro dvasios būtų susitikusios po šiais medžiais draugiškam pašnekesiui ir supratusios esą tikros seserys. Man besigrožint tuo vaizdu, iš už ąžuolų masyvo staiga pasirodė jaunos merginos siluetas. Širdis ją pažino: tai buvo vizija; tačiau ji atrodė tokia tolima ir padangiška, tokia nepaliesta žemės, tokia prisipildžiusi melancholiško tos vietos, kurioje ji dabar stovėjo, švytėjimo, kad aš tik dar labiau nusiminiau ir nuliūdau. Ak, man ji buvo amžinai nepasiekiama!

Bežiūrint jai įkandin, į medžių lapus netikėtai subarbeno smulkus lietus. Oras akimirksniu prisipildė spindesio: kiekvienas lietaus lašas, krisdamas žemyn, pasigriebdavo dalelę saulės šviesos, kol visa ta švelnaus lietučio uždanga ėmė atrodyti tarsi migla – bet pakankamai tanki ir tvirta, kad galėtų pakelti spindėjimo naštą. Danguje pasirodė nematomos rankos nutapyta vaivorykštė, tokia ryški, kaip tos, kurios spindi Niagaroje. Jos pietinis galas leidosi ant žemės priešais medžių gojų ir taip apgaubė žaviąją viziją, kad atrodė, jog dangaus spalvos tapo vieninteliu jos grožį dengiančiu drabužiu. Vaivorykštei išnykus niekur nebebuvo matyti nė jos, atrodžiusios kaip tos vaivorykštės dalis. Gal jos būtis įsiliejo į tą gražiausiąjį gamtos reiškinį, o tyras kūnas išsisklaidė daugiaspalvėje šviesoje? Bet aš jau nebetroškau taip desperatiškai, kad ji sugrįžtų – nes, pagrobta vaivorykštės, ji tapo Vilties simboliu.

Nuo tada vizija mane apleido, ir nuo tos išsiskyrimo akimirkos manęs laukė daug sielvartingų dienų. Ieškojau jos aplink šaltinį ir jį supančiame miškelyje, ant kalvos ir po visą kaimą, rasotą saulėtekį, kepinantį vidurdienį ir tą magišką saulėlydžio valandą, kai ji dingo man iš akių – ieškojau jos visur, bet veltui. Ėjo savaitės, grimzdo į praeitį mėnesiai, tačiau jos neradau. Su niekuo nepasidalinau savo paslaptimi, tik vis klaidžiojau, nerasdamas vietos, arba sėdėdavau vienišas, kaip žmogus, akies krašteliu išvydęs dangaus karalystę ir jau nebegalintis rasti džiaugsmo šioje žemėje. Aš pasitraukiau į savo vidinį pasaulį, kuriame gyveno mano mintys, o jų gelmėje – ir toji vizija. Visai neketindamas, tapau romantinės istorijos autoriumi ir tuo pat metu – jos herojumi, savo vaizduotėje kūriau piktadarius, išgalvodavau įvykius, kitų herojų ir savo paties poelgius, ir išgyvendavau kiekvieną aistrų pokytį, kol galiausiai pavydas ir neviltis išnyko palaimos kupiname finale. Ak, jei tebeturėčiau liepsningą savo ankstyvosios jaunystės dienų fantaziją, sujungtą su šaltesne brandaus amžiaus atnešama dovana, su išraiškos jėga – jūsų širdys, mielosios ponios, dabar virpėtų besiklausant mano pasakojimo!

Sausio viduryje mane pakvietė grįžti namo. Išvykimo dienos išvakarėse lankydamas vietas, kurios dėl vizijos tapo man šventomis, šaltinio gelmes aptikau užšalusias, o ant vaivorykštės kalvos radau tik žiemos saulėje spindintį sniegą. „Privalau išsaugoti viltį, – pagalvojau, – nes kitaip mano širdis apledės kaip tas šaltinis, o visas pasaulis taps tuščias ir apleistas, kaip ši apsnigta kalva.“ Didžiąją dienos dalį praleidau besirengdamas kelionei, kuri turėjo prasidėti rytoj ketvirtą ryto. Maždaug valanda po vakarienės, kai visi pasiruošimai jau buvo baigti, nulipau iš savo kambario į svetainę atsisveikinti su senuoju dvasininku ir jo šeima, kurių namuose gyvenau visą tą laiką. Einant priemene stiprus vėjo gūsis užgesino mano lempą.

Dvasininko šeima jau sėdėjo svetainėje, pagal nusistovėjusį savo paprotį – tokį malonų, kai linksmai liepsnoja ugnis – nedegdama kambaryje jokios šviesos, išskyrus besikūrenantį židinį. Kadangi skurdi gerojo pastoriaus alga vertė jį taupyti visais įmanomais būdais, židinį jis visada kūrendavo didele smulkintos medžių žievės krūva, kuri lėtai smilkdavo nuo ryto iki vakaro, skleisdama menką šilumą ir visai neliepsnodama. Šįvakar į židinį buvo įdėta šviežia žievės krūva, o ant jos viršaus gulėjo trys drėgmės prisisunkusios raudonojo ąžuolo pliauskos ir keli sausi pušiniai pagaliai, kurių dar nebuvo pasiekusi ugnis. Kambaryje nebuvo jokios šviesos, išskyrus tą truputį, kurį blausiai skleidė du pusiau sudegę nuodėguliai; net ant geležinių atramėlių malkoms židinyje nemirgėjo ugnies atšvaitai. Bet aš žinojau, kur stovi senojo pastoriaus krėslas ir kur sėdi jo žmona su mezginiu rankose, ir kaip reikia praeiti neužkliudžius dviejų jo dukterų – kūningos kaimo merginos ir jos sesers džiovininkės. Apgraibomis keliaudamas tamsa susiradau savo paties vietą šalia pastoriaus sūnaus, mokyto studento, kuris parvyko namo, kad žiemos atostogų metu galėtų vadovauti kaimo mokyklai. Pastebėjau, kad šįvakar tarp studento kėdės ir manosios buvo mažiau laisvos vietos nei paprastai.

Kadangi žmonės tamsoje visuomet būna nekalbūs, man įėjus dar kurį laiką nė vienas nepratarė nė žodžio. Tylos netrikdė niekas, išskyrus ritmingą matronos mezgimo virbalų skimbčiojimą. Kartkartėm židinio ugnis imdavo trumpam skleisti blankią, silpną šviesą, kurios atšvaitai virpėdavo ant senuko akinių stiklų ir neryžtingai sukiodavosi aplink mūsų ratelį, tačiau ji būdavo pernelyg menka, kad pajėgtų išplėšti iš tamsos žmones, kurie tą ratelį sudarė. Argi mes nebuvome panašūs į šmėklas? Argi toji vaiduokliška scena negalėjo būti pavyzdys to, kaip amžinybėje bendraus sielos žmonių, kurie pažinojo ir mylėjo vienas kitą šioje žemėje? Mes žinojome vienas kitą čia esant – ne rega, klausa ar lytėjimu, bet vidiniu suvokimu. Ar ne taip bus ir mirusiųjų pasaulyje?

Tylą nutraukė džiova serganti pastoriaus duktė, ji kreipėsi į vieną iš mūsų ratelio, pavadindama ją Reičele. Į jos virpančiu, išsekusiu balsu ištartą repliką buvo atsakyta vieninteliu žodžiu, kuris tačiau privertė mane sudrebėti ir atsisukti į tą pusę, iš kurios atsklido. Nejau aš niekada nebuvau girdėjęs to švelnaus, žemo balso? Kodėl tuomet jis pažadino manyje tiek daug senų prisiminimų, net jei, galbūt, tik parodijos forma, tiek daug kadaise puikiai žinotų, bet dabar paslėptų dalykų šešėlių, kodėl jis užtvindė protą chaotiškais jos bruožų vaizdiniais, staiga išsiveržusiais į dienos šviesą, nors šią akimirką svetainėje juos dengė tamsa? Ką atpažino mano širdis, kad pradėjo taip daužytis? Suklusau, trokšdamas išgirsti švelnų jos kvėpavimą ir nežmoniškai įtempiau žvilgsnį, stengdamasis išvysti neįžiūrimą jos pavidalą.

Staiga įsidegė sausa pušinė pliauska; skaisčiai raudona šviesa suliepsnojo ugnis; ir ten, kur ką tik tvyrojo tamsa, atsirado ji – šaltinio vizija! Bekūnė spindesio dvasia, ji buvo išnykusi kartu su vaivorykšte ir vėl pasirodė ugnies šviesoje, galbūt vien tam, kad švystelėtų kartu su liepsna ir vėl dingtų be pėdsako. Tačiau jos skruostas buvo rausvas ir tikroviškas, o veido bruožai šviesioje kambario šilumoje atrodė dar mielesni ir švelnesni nei mano prisiminimuose. Ji mane atpažino! Džiaugsminga išraiška, kuri spindėjo jos akyse ir nutvieskė veidą, kai žvelgiau į jos grožio atspindį šaltinyje, dabar vėl švytėjo man prieš akis. Vieną akimirką mūsų žvilgsniai susijungė; o kitą akimirką deganti pliauska nuslydo žemyn, prasmegdama medžių žievės krūvoje, ir tamsa pagriebusi nusinešė tą šviesos dukrą, ir jau nebegrąžino jos man!

Gražiosios ponios, daugiau nebėra ko pridurti. Ar būtina atskleisti naivią paslaptį, kad Reičelė buvo kaimo skvairo duktė, išvykusi į mergaičių pensioną kitą rytą po mano atvykimo ir sugrįžusi namo dieną prieš man išvykstant? Jei ir paverčiau ją angelu, tai juk kiekvienas jaunas įsimylėjėlis taip daro su savo mylimąja. Čia ir glūdi mano pasakojimo esmė. Bet juk mažai ką tereikia pakeisti, mielosios merginos, kad jūs pavirstumėte angelais!

1837

Jaunasis šeimininkas Braunas

Jaunasis šeimininkas Braunas išėjo saulėlydžio valandą į Salemo gatvę, bet peržengęs slenkstį atsigręžė, kad atsisveikindamas pabučiuotų savo jaunąją žmoną. Feitė – taip vadino jo žmoną, ir šis vardas labai jai tiko⁴, – iškišo pro duris gražią galvutę, leisdama vėjui žaisti rožiniais jos kepuraitės kaspinais, ir pasilenkė prie vyro.

– Mielasis, – sušnabždėjo ji švelniu ir gana liūdnu balsu, prikišusi lūpas prie pat jo ausies, – būk geras, atidėk kelionę iki saulėtekio ir praleisk šią naktį savo patale. Kai moteris pasilieka viena, ją užpuola tokie sapnai ir tokios mintys, kad kartais ji pradeda bijoti savęs pačios. Meldžiu, mielas mano vyre, pasilik su manimi – bent jau šiąnakt, vienintelę šių metų naktį.

– Mano meile, mano Feite, – paprieštaravo jaunasis šeimininkas Braunas. – Iš visų šių metų naktų būtent šiąnakt negaliu pasilikti su tavimi. Mano kelionė, kaip ją vadini, būtinai turi įvykti tarp šio saulėlydžio ir saulėtekio. Nejaugi tu, mano mieloji, brangioji žmonele, jau nebepasitiki manimi, nors nuo mūsų vestuvių praėjo vos trys mėnesiai?

– Jei taip, tai keliauk, ir telaimina tave Dievas, – pasakė Feitė, pritariamai krestelėjusi rožinius kaspinus. – Ir tepadaro Jis taip, kad sugrįžęs viską rastum taip pat, kaip palikai.

– Amen! – sušuko šeimininkas Braunas. – Pasimelsk, brangioji Feite, ir gulkis miegoti vos tik sutemus – tuomet tau nenutiks nieko blogo.

Taip jiedu išsiskyrė, ir jaunuolis nuėjo tiesiai kaimo gatve; tik pasiekęs maldos namus, prieš pasukdamas už jų kampo, jis atsigręžė ir išvydo, kad Feitė vis dar žiūri jam įkandin, iškišusi galvą į gatvę, ir kad jos veidas, nepaisant visų tų rožinių kaspinų, kupinas liūdesio.

„Vargšė mažoji Feitė!“ – pagalvojo jis, ir jo širdis suvirpėjo. „Argi aš ne piktadarys, kad palieku ją dėl tokio reikalo? Maža to, ji kalbėjo apie sapnus! Man pasirodė, kad tariant tuos žodžius jos veidas buvo nerimastingas, tarsi iš tiesų būtų susapnavusi pranašišką sapną apie tai, kas turi įvykti šiąnakt. Bet ne, ne! Ji mirtų vien nuo tokios minties. Juk ji – į žemę nužengęs angelas; po šios nakties niekada daugiau su ja nesiskirsiu ir seksiu paskui ją į dangaus karalystę.“

Priėmęs tokį pagirtiną sprendimą, šeimininkas Braunas manė dabar turįs teisę pasiskubinti link nedoro savo kelionės tikslo. Jis ėjo niūriu ir tuščiu keliu pačių gūdžiausių miško medžių šešėlyje, kurie tik vos vos prasiskirdavo į šalis, praleisdami į priekį siaurą takelį, ir tučtuojau vėl susiglausdavo jam už nugaros. Sunku būtų įsivaizduoti nuošalesnę vietą; tačiau tokios rūšies nuošalumas turi vieną ypatybę – keliauninkas niekada nežino, kas gali slėptis už tų nesuskaitomų kamienų ar tankių šakų raizgalynėje virš jo galvos, galbūt, skindamasis vienužio kelią, jis iš tiesų keliauja apsuptas nematomų būtybių.

„Juk už bet kurio medžio gali tykoti koks nors į velnią panašus indėnas“, – pasakė sau šeimininkas Braunas ir, baimingai apsidairęs, pridūrė: „O kas, jei pats šėtonas su manimi eina petys į petį?“

Tebežvilgčiodamas atgalios, jis įveikė kelio vingį, vėl įsižiūrėjo į priekį ir išvydo kukliais tamsiais drabužiais vilkintį žmogų, sėdintį po senu medžiu. Vos tik šeimininkas Braunas prisiartino prie jo, šis pakilo ir ėmė žingsniuoti greta.

– Jūs vėluojate, šeimininke Braunai, – pasakė žmogus. – Senosios Pietinės bažnyčios laikrodis mušė valandas, kai ėjau per Bostoną, o nuo tada jau prabėgo ne mažiau penkiolikos minučių.

– Mane sulaikė Feitė, – atsakė jaunuolis vos virpančiu balsu; tą virpulį sukėlė netikėtas pakeleivio pasirodymas, nors, tiesą sakant, ne toks jau ir nelauktas.

Miške pasidarė visai tamsu, ypač ten, kur jiems teko eiti. Vis dėlto net ir tamsoje buvo galima įžiūrėti, kad antrasis keleivis yra žmogus kokių penkiasdešimties metų amžiaus, iš visko sprendžiant, priklausantis tam pačiam visuomenės luomui, kaip ir šeimininkas Braunas, ir labai į jį panašus, nors veikiau ne tiek veido bruožais, kiek išraiška. Juos lengvai galėjai palaikyti tėvu ir sūnumi. Ir vis dėlto, nors senasis pakeleivis buvo apsirengęs taip pat paprastai, kaip jaunasis, ir tokių pat paprastų manierų, jame galėjai justi slypint kažkokį nepaaiškinamą pasitikėjimą savimi, būdingą pasaulio mačiusiam žmogui, kuris nesutriktų net atsidūręs prie gubernatoriaus pietų stalo ar karaliaus Viljamo dvare, jei tik aplinkybės nuvestų jį į tokią vietą. Tačiau vienintelis dalykas, kuris prikaustydavo dėmesį į jį pažvelgus, buvo jo lazda, panaši į didelę juodą gyvatę ir taip įmantriai išdrožta, kad beveik atrodė, jog ji rangosi ir raitosi kaip gyvas roplys. Savaime suprantama, tai buvo tik regėjimo iliuzija, kuriai atsirasti padėjo prastas apšvietimas.

– Paklausykite, šeimininke Braunai! – sušuko senasis pakeleivis. – Mūsų žingsnis per lėtas tokios kelionės pradžiai. Imkite mano lazdą, jei jau spėjote pavargti.

– Bičiuli, – paprieštaravo jaunuolis ir, užuot paspartinęs žingsnį, visai sustojo, – aš išpildžiau mūsų susitarimą, susitikdamas su tavimi šioje vietoje, tačiau dabar norėčiau grįžti ten, iš kur atėjau. Man iškilo abejonių dėl tau žinomo reikalo.

– Štai kaip? – paslapčiomis nusišypsojęs atsiliepė gyvatiškos lazdos savininkas. – Gerai, bet diskutuodami šia tema vis dėlto tęskime savo kelionę, o jei man nepavyks tavęs įtikinti, tuomet ir pasuksi atgal. Juk mudu dar visai netoli nuėjome.

– Pernelyg toli, pernelyg! – sušuko Braunas ir, pats to nepastebėdamas, vėl ėmė žingsniuoti pirmyn. – Nei mano tėvas, nei mano tėvo tėvas niekuomet nesileido į mišką tokiu reikalu. Nuo pat kankinių dienų mūsų giminėje visi buvo dori žmonės ir geri krikščionys. Bene man, pirmajam iš Brauno pavardę nešiojančiųjų, dera eiti šiuo keliu ir megzti…

– …tokios rūšies pažintis, štai ką norėjai pasakyti, – įsiterpė vyresnis pakeleivis, užbaigdamas pašnekovo mintį ir tuo nutraukdamas trumpam stojusią tylą. – Gerai pasakyta, šeimininke Braunai! Nė su vienu puritonu nedraugavau taip artimai, kaip su jūsų šeima; o tai vis dėlto šį tą reiškia. Aš padėjau tavo seneliui, konstebliui, kai jis varėsi tą kvakerių⁵ tikėjimo moteriškę Salemo gatvėmis, meistriškai pliekdamas ją rimbu. Ir ne kas kitas, o aš, ištraukęs iš savo paties židinio, padaviau tavo tėvui tą pušinį nuodėgulį, kuriuo jis padegė indėnų kaimelį Karaliaus Filipo karo⁶ metais. Abu jie buvo geri mano draugai; ne kartą, maloniai pasivaikščioję tuo pačiu keliu, kuriuo dabar einame, jau po vidurnakčio linksmi grįždavome namo. Jų labui mielai susidraugaučiau ir su tavimi.

– Jeigu tai, ką kalbi, yra tiesa, – atkirto šeimininkas Braunas, – tuomet labai stebiuosi, kodėl jie niekada niekam apie tai neužsiminė. Nors ne, tiesą sakant, visai nesistebiu, nes jiems būtų tekę sprukti iš Naujosios Anglijos vos pasklidus gandui, kad įsivėlė į panašius dalykus. Mes esame dorovingos ir pamaldžios tautos žmonės, ir nepakęstume tokios nuodėmės.

– Nuodėmė tai ar ne, – pasakė pakeleivis su gyvatiška lazda, – tačiau, kaip bebūtų, galiu pasigirti turįs Naujojoje Anglijoje platų pažinčių ratą. Daugelio parapijų diakonai gėrė su manimi Komunijai skirtą vyną, įvairių miestų valdybos išsirinko mane savo pirmininku, o tarp provincijos parlamento narių dauguma yra ištikimi mano interesų sergėtojai. Beje, ir su pačiu gubernatoriumi… Bet tai jau valstybės paslaptys.

– Argi gali taip būti! – suriko šeimininkas Braunas, su nuostaba įsispoksodamas į visiškai abejingą pakeleivį. – Nors, tiesą sakant, kas man rūpi gubernatoriaus ir parlamento narių reikalai! Jie gyvena savo gyvenimus, ir jie visai ne pavyzdys kukliam artojui kaip aš. Bet jeigu eisiu su tavimi, kaip man paskui, grįžus į Salemą, reikės pažvelgti į akis gerajam seneliui, mūsų pastoriui? Ak, juk pradėčiau visas drebėti, vos išgirdęs jo balsą sekmadienį per pamokslą!

Iki šios akimirkos vyresnysis pakeleivis klausėsi jaunojo Brauno žodžių su deramu rimtumu, tačiau dabar jį apėmė toks nesuvaldomo linksmumo priepuolis, kad pradėjo visas purtytis iš juoko, rodės, net gyvatiška lazda jo rankoje raitosi kaip gyva, juokdamasi kartu.

– Cha cha cha! – kvatojo jis niekaip nesiliaudamas; paskui, apsiraminęs, ištarė: – Puiku, šeimininke Braunai, kalbėk, kalbėk toliau; tik, meldžiu, nebejuokink!

– Tai va, kad iš karto užbaigtume visą šį reikalą, – pasakė aiškiai suirzęs šeimininkas Braunas, – aš turiu žmoną, vardu Feitė. Tai sudaužytų jos mažą brangią širdį – o aš verčiau jau sudaužyčiau savąją!

– Na, jeigu taip, – atsakė jam pašnekovas, – tuomet keliauk sau, šeimininke Braunai. Nenorėčiau įskaudinti Feitės net ir dėl dvidešimties tokių senučių, kaip toji, kuri kėblina priešais.

Tai sakydamas, jis lazda parodė priekyje tuo pačiu miško keliuku tapenančią moterį, kurią šeimininkas Braunas atpažino kaip vieną didžiai dievobaimingą ir dorybingą damą, vaikystėje mokiusią jį katekizmo, į kurią jis iki šiol kreipdavosi patarimo moraliniais ir dvasiniais klausimais, kaip ir į savo pastorių bei į diakoną Gukiną.

– Iš tiesų keista, kokiu būdu šeimininkė Kloiz atsidūrė viena tokioje gūdžioje vietoje tokią vėlyvą valandą, – nusistebėjo Braunas. – Tačiau jums leidus, bičiuli, aš eisiu tiesiai per mišką ir nepastebėtas aplenksiu šią gerąją krikščionę. Juk ji nepažįsta jūsų, todėl bijau, kad nepradėtų kamantinėti, su kuo aš čia kalbuosi ir kur einu.

– Tegu bus taip, – atsakė pakeleivis. – Jūs eikite per mišką, o aš ir toliau keliausiu taku.

Taip jiedu ir pasielgė: jaunuolis pasuko į šalį, tačiau stengdamasis neišleisti iš akių savo palydovo, kuris tyliai žengė takeliu, kol atstumas, skiriantis jį nuo senosios damos, sumažėjo iki lazdos ilgio. Tuo tarpu senutė toliau tęsė savo kelionę, eidama taip sparčiai, kad jos metų moteriškei tai atrodė tiesiog stebėtina, ir nesiliaudama murmėti kažką sau po nosimi – be abejo, maldą. Jaunojo Brauno pakeleivis ištiesė savo lazdą ir tuo jos galu, kuris atrodė kaip gyvatės uodega, palietė raukšlėtą senutės kaklą.

– Ai, velnias! – sužviegė dievobaimingoji dama.

– Vadinasi, šeimininkė Kloiz atpažino savo senąjį draugą? – paklausė pakeleivis, atsistojęs priešais ir atsirėmęs į besirangančią lazdą.

– Vaje, o juk čia iš tiesų jūsų malonybė! – sušuko geroji senutė. – Ak, žinoma, kad jūs pats, ir dar pavidalu ne kieno nors kito, o senojo mano kūmučio šeimininko Brauno – senelio to jaunojo kvėšos, kuris nūnai nešioja šią pavardę. Ar patikėsite, jūsų malonybe, – nežinia kur dingo mano šluota; įtariu, kad ją bus nugvelbusi toji vis dar nepakarta ragana, šeimininkė Kori; o aš, kaip tyčia, ką tik visa išsitepiau tepalu iš valgomojo saliero, sidabražolės ir kurpelės antpilo.

– Sumaišyto su paprastaisiais kviečiais ir naujagimio taukais, – pasakė senojo šeimininko Brauno antrininkas.

– Ak, jūsų malonybė žino šį receptą! – garsiai sukikenusi sušuko senoji dama. – Tai štai, kaip sakiau, būdama visiškai pasirengusi vykti į sueigą ir niekur nerasdama savo žirgo, nusprendžiau keliauti pėsčiomis; man sakė, kad šiąnakt į mūsų bendruomenę turi priimti naujoką, vieną šaunų jaunuolį. Bet dabar jūsų malonybė juk pasiūlys man savo parankę, ir mes akimirksniu atsidursime vietoje.

– Na, vargu ar taip nutiks, – atsakė jos draugas. – Negaliu pasiūlyti jums parankės, šeimininke Kloiz; bet, jei tik norite, štai jums mano lazda.

Tardamas šiuos žodžius, jis metė lazdą jai po kojomis ir, galimas daiktas, vos nukritusi ant žemės toji tapo gyva, nes buvo iš tų lazdų, kuriomis jų savininkas kadaise aprūpino Egipto burtininkus. Tiesa, šeimininkas Braunas nebuvo tikras dėl šio fakto. Jis apstulbęs pakėlė akis į dangų, o kai vėl jas nuleido, jau nebeišvydo nei šeimininkės Kloiz, nei gyvatiškosios lazdos – tik jo pakeleivis tebestovėjo vienišas ant takelio, laukdamas jo prieinant, ir atrodė toks abejingas, tarsi nieko nebūtų nutikę.

– Toji senutė mokė mane katekizmo, – pasakė jaunuolis, ir šie paprasti žodžiai jo lūpose nuskambėjo itin reikšmingai.

Jiedu tęsė savo kelionę ir vyresnysis pakeleivis vis įkalbinėjo jaunuolį paspartinti žingsnį ir nesigręžioti atgal, taip meistriškai parinkdamas argumentus, kad atrodydavo, jog ne jis tai pasakė, o žodžiai patys savaime užgimė jo klausytojo galvoje. Beeidamas jis nusilaužė klevo šaką, kad pasidarytų iš jos naują lazdą, ir ėmėsi skabyti nuo jos šakeles bei lapus, vis dar drėgnus nuo vakaro rasos. Vos tik paliesdavo juos pirštais, lapai akimirksniu keistai suvysdavo ir sudžiūdavo, tarsi visą savaitę išgulėję po saulės spinduliais. Taip jiedu ir žengė pirmyn plačiu energingu žingsniu, kol priėjo gūdžią daubą; čia šeimininkas Braunas ūmai atsisėdo ant pakelėje riogsančio kelmo ir atsisakė eiti toliau.

– Bičiuli, – tvirtai pareiškė jis, – aš galutinai apsisprendžiau. Šiuo keliu nebežengsiu daugiau nė žingsnio. Kas iš to, kad kažkokia kvaila senė užsimanė keliauti velniop, nors aš ir maniau, kad ji yra pakeliui į dangaus karalystę? Argi tai priežastis palikti savo mieląją Feitę ir nuskubėti senei iš paskos?

– Netrukus jūs pakeisite savo nuomonę, – šaltakraujiškai atsiliepė pakeleivis. – Pasėdėkite čia ir truputį pailsėkite; o kai vėl panorėsite tęsti kelionę – štai jums mano lazda, ji bus jūsų paspirtis.

Netardamas daugiau nė žodžio, jis numetė savo pakeleiviui po kojomis klevo šaką ir taip greitai dingo iš akių, tartum būtų ištirpęs tirštėjančioje tamsoje. Jaunuolis dar kurį laiką pasėdėjo šalikelėje, labai patenkintas savimi ir galvodamas apie tai, kaip rytoj ryte jis ramia sąžine susitiks pastorių, šiam išėjus pasivaikščioti, ir kaip jam nereikės slėpti akių nuo gerojo diakono Gukino. Ir apie tai, kaip saldžiai jis miegos jau netrukus, tą pačią naktį, kurią pradėjo taip nedorai, bet kurią dabar užbaigs tyrai ir maloniai, savo Feitės glėbyje! Bemąstydamas apie šiuos malonius ir pagirtinus dalykus, šeimininkas Braunas ūmai išgirdo keliu atlekiant arklius ir atmindamas, koks nedoras, nors dabar, laimei, jau atmestas sumanymas atvedė jį į šią vietą, nusprendė, kad jam bus išmintingiausia pasislėpti miško tankmėje.

Kanopų bildesys garsėjo, o kartu su juo artėjo raitelių balsai – du orūs seniokiški balsai rimtai šnekučiavosi tarpusavyje. Iš tų garsų galėjai suprasti, kad raiteliai joja taku vos už kelių metrų nuo vietos, kurioje slėpėsi jaunuolis; bet, reikia manyti, tamsa ten buvo itin tiršta, nes nesimatė nei žmonių, nei jų žirgų. Šlamėjo užkliudytos medžių šakos, bet patys raiteliai nė karto neužstojo silpnos šviesos ruoželio toje vietoje, kurioje pro medžių tankmę matėsi giedras nakties dangus, nors, keliaudami taku, tą vietą jie būtinai turėjo prajoti. Šeimininkas Braunas tai pritūpdavo, tai pasistiebdavo ant pirštų galų ir, praskleidęs šakas, iškišdavo pro plyšį galvą, kiek leisdavo atsargumas, bet visiškai nieko nesugebėjo įžiūrėti. Tai buvo ypač apmaudu todėl, kad balsai jam pasirodė girdėti ir, jei tik būtų buvę įmanoma pagalvoti ką nors panašaus, jis būtų galėjęs prisiekti, kad tai jo parapijos pastorius ir diakonas Gukinas ramiai risnoja raiti vienas šalia kito, kaip paprastai ir būdavo jiems jojant į naujo dvasininko įšventinimo ceremoniją ar bažnytinės tarybos posėdį. Jiems prajojus pro šalį, vienas raitelis sustojo nusilaužti nuo medžio rykštės.

– Galiu jums pasakyti, garbusis sere, – pasigirdo į diakono panašus balsas, – kad verčiau sutikčiau praleisti įšventinimo iškilmių pietus nei šios nakties sueigą. Man sakė, kad kai kurie mūsiškiai šiąnakt atvyks iš Falmuto ir jo apylinkių, o dar kiti – iš Konektikuto bei Rod Ailedo, o be jų dar dalyvaus ir keli indėnų šamanai, kurie, nors ir savaip, yra įvaldę juodąją magiją ne ką blogiau už pačius geriausius iš mūsiškių. Maža to, šiąnakt į mūsų bendruomenę turi priimti vieną naujokę, didžiai dievobaimingą jauną moterį.

– Visa tai puiku, diakone Gukinai, – atkirto išdidus seniokiškas pastoriaus balsas. – Bet paraginkite savo žirgą, nes mes pavėluosime. Juk žinote, kad be manęs jie nieko negali pradėti.

Vėl subildėjo kanopos ir balsai, taip keistai skardėję tuščioje erdvėje, išnyko miško tankynėje, kurioje niekuomet nesirinko jokios bažnyčios tikintieji ir nesimeldė joks vienišas krikščionis. Ką gi veikė tiedu šventi žmonės šito pagoniško miško gilumoje? Jaunasis šeimininkas Braunas įsitvėrė į artimiausią medį, kad nepargriūtų ant žemės, nes jam pakirto kojas ir prislėgė pečius sunkumas, skausmingai suspaudęs širdį. Jis pakėlė akis į viršų, abejodamas, ar virš galvos vis dar plyti dangus. Tačiau mėlynas skliautas tebebuvo ir jame jau blykčiojo žvaigždės.

– Viešpats danguje ir Feitė šioje žemėje vis tiek padės man atsilaikyti prieš velnią! – sušuko šeimininkas Braunas.

Tebežvelgdamas aukštyn, į dangaus skliauto gelmę, jis pakėlė rankas, kad sukalbėtų maldą, bet staiga, nors visai nepūtė vėjas, iš kažkur užslinko debesis ir paslėpė spindinčias žvaigždes. Visur kitur dangus vis dar buvo giedras, tik tiesiai virš jo galvos juodavo debesis, greitai plaukiąs tolyn į šiaurę. Oras staiga prisipildė nedarnaus ir neaiškaus žmonių balsų gaudesio, sklindančio kažkur iš aukštai, sakytum iš to debesies gelmių. Ūmai jam pasirodė, kad tame gaudesyje jis atpažįsta savo kaimo žmonių balsus – balsus vyrų ir moterų, teisuolių ir nusidėjėlių, tų, kuriuos buvo sutikęs prie bažnyčios altoriaus ir tų, kuriuos buvo matęs keliant riaušes prie smuklės. Tačiau tie garsai buvo tokie neaiškūs, kad jau kitą akimirką jį apniko abejonės, ar tik ne senas miškas čia bus sušlamėjęs, be vėjo, vien medžių lapais. Netrukus vėl atsklido nauja ir jau garsesnė pažįstamų balsų banga – balsų, kuriuos jis kasdien girdėdavo Salemo kaimo gatvėse šviečiant saulei, bet dar niekuomet nebuvo girdėjęs sklindant iš nakties dangumi plaukiančio debesies. Iš viso to triukšmo išsiskyrė vienas, jaunos moters balsas; ji tarsi kažkuo skundėsi, tačiau ne itin sielvartingai, ir meldė kažkokios malonės, kurios ji, galimas daiktas, ne tiek troško, kiek bijojo sulaukti. O visas tas nematomas šventųjų ir nusidėjėlių spiečius ją drąsino bei ragino paskubėti.

– Feite! – suriko šeimininkas Braunas siaubo ir nevilties kupinu balsu; ir aplinkui iš visų pusių pasipylė pašaipūs aidai: „Feite! Feite!“, tartum jo riksmo suklaidinti nedorėliai būtų puolę jos ieškoti po visą mišką.

Dar nespėjo nutilti tas nakties tylą perskrodęs sielvarto, rūstybės ir siaubo šauksmas, o nelaimingasis jau užgniaužė kvapą, laukdamas atsakymo. Pasigirdo vienišas riksmas, bet jis tučtuojau paskendo daugybės balsų klegesyje, pavirtusiame vis labiau tolstančiu kvatojimu ir jau netrukus išnykusiame tolybėse – tamsusis debesis pralėkė pro šalį ir virš jaunojo Brauno galvos vėl suspindo tyras, nebylus dangus. Tik kažkas lengvai nusileido iš viršaus ir pakibo ore, užsikabinęs už medžio šakos. Jaunuolis ištiesė ranką į tą daiktą ir išvydo priešais save rožinį kaspiną.

– Mano Feitė pražuvo! – suriko jis, praslinkus akimirką trukusiam suakmenėjimui. – Nėra gėrio šioje žemėje, o nuodėmė – tik tuščias žodis. Eikš čia, šėtone! Nes tu esi šio pasaulio valdovas.

Ir šeimininkas Braunas prapliupo taip ilgai ir garsiai kvatoti, tartum būtų pamišęs iš nevilties, o paskui pasičiupo klevo lazdą ir vėl pradėjo žingsniuoti ankstesne kryptimi, tačiau taip sparčiai, kad rodėsi, jog jis ne eina ar bėga miško taku, o skrenda virš jo. Kelias darėsi vis niūresnis ir vis labiau laukinis, vis mažiau pastebimas takelis galiausiai visiškai išnyko miško tankmėje, tačiau jis ir toliau brovėsi tiesiai į priekį, paklusdamas instinktui, kuris neklysdamas veda mirtinguosius į blogį. Iš visų miško pusių skambėjo šiurpą keliantys garsai – šakų traškesys, laukinių žvėrių kauksmas, indėnų šūksniai; vėjas tai aidėjo lyg bažnyčios varpas tolumoje, tai sukeldavo aplink keliauninką tokį laukinį triukšmą, tarsi pati Gamta būtų sumaniusi iš jo pasijuokti. Tačiau visų baisiausias atrodė pats šeimininkas Braunas, ir jokie miško siaubai jau nebegalėjo jo išgąsdinti.

– Cha cha cha! – riaumojančiu balsu atsiliepdavo jis į pašaipų vėjo kvatojimą. – Nagi, pažiūrėsim, katras iš mūsų moka garsiau juoktis. Nė nesvajokite, kad jums pavyks išgąsdinti mane savo burtais! Eikš čia, ragana, eikš čia, raganiau, eikš čia, indėnų šamane, eikš čia, nors ir pats velnie, – pažvelkite, štai ateina šeimininkas Braunas! Bijokite jo taip, kaip jis bijo jūsų!

Ir iš tiesų, visame tame šmėklų pilname miške nebūtų atsiradę nieko baisesnio už šeimininką Brauną, koks jis buvo tą valandą. Jis ryžtingai skriejo į priekį tarp juodų pušų, pašėlusiai mosuodamas lazda ir tai žerdamas siaubingiausių šventvagysčių srautus, tai prapliupdamas taip juoktis, kad nuo to juoko visas jį supantis miškas suskambėdavo demoniškais aidais. Velnias tikruoju savo pavidalu būna ne toks baisus kaip tuomet, kai jis ima siautėti žmogaus širdyje. Taip ir skubėjo šis apsėstasis link savo kelionės tikslo, kol išvydo priekyje, tarp medžių, blyksint raudoną šviesą – tokį reginį galima pamatyti kelmavietėje, kuomet medkirčiai degina nukirstus medžių kamienus bei šakas ir šiurpūs tos liepsnos atšvaitai šoka vidurnakčio danguje. Audra, vijusi jį pirmyn, šiek tiek aprimo, jis sulėtino žingsnį ir išgirdo, kaip iš kažkur toli bangomis atskrieja iškilmingi garsai, panašūs į daugybės balsų giedamą bažnytinę giesmę. Jis atpažino melodiją – tai buvo himnas, kurį dažnai giedodavo jų kaimo maldos namuose. Paskutinė giesmės nata slogiai nutilo tolumoje, tačiau ją tučtuojau pasičiupo choras, kurį šįkart sudarė ne žmonių balsai, o visi tie garsai, kuriuos galima išgirsti miške vidurnaktį, – visi jie susiliejo į kažkokią kraupią laukinę harmoniją. Šeimininkas Braunas sušuko, tačiau net ir pats neišgirdo savo balso, nuskambėjusio unisonu su miško tankmių riksmu.

Paskui kuriam laikui stojusioje tyloje jis ėmė atsargiai sėlinti pirmyn, kol netrukus toji raudona šviesa tvykstelėjo tiesiai jam į akis. Miško aikštelės, kurią kaip tamsi siena supo miškas, pakraštyje į viršų kilo uola, kuriai gamta buvo suteikusi šiokio tokio panašumo į altorių ar sakyklą, o aplinkui ją stovėjo keturios degančios pušys, tartum žvakės per vakarines pamaldas – jų lajos skendėjo liepsnose, nors kamienai buvo nepaliesti ugnies. Uolos viršūnę nuo žvilgsnio slėpusi tanki lapija irgi visa liepsnojo, o tos ugnies liežuviai veržėsi aukštai į naktį, netolydžiai nušviesdami viską aplinkui. Kiekviena šakelė, kiekviena lapų girlianda buvo apimta ugnies. Plykstelėjant ir vėl užgęstant raudonos liepsnos atšvaitams, didelė žmonių minia, susirinkusi toje pievelėje, tai sužėrėdavo ryškia šviesa, tai nugrimzdavo į šešėlį ir paskui vėl iškildavo iš tamsos, akimirksniu pripildydama gyvybės nuošalų miško užkampį.

– Įtakingi žmonės tamsiais drabužiais, – sušnibždėjo šeimininkas Braunas.

Ir tai buvo tikra tiesa. Tamsai ir šviesai sparčiai keičiantis minioje šmėkščiojo veidai, kuriuos jau rytojaus dieną galėjai išvysti provincijos parlamento posėdžių salėje, ir akys, kurios kiekvieną sekmadienį pamaldžiai kildavo į dangų arba geraširdiškai žvelgdavo į gausiai susirinkusius tikinčiuosius iš pačių švenčiausių visame krašte sakyklų. Kai kas tvirtina toje minioje buvus paties gubernatoriaus žmoną. Kaip bebūtų, ten tikrai buvo ir jai gerai pažįstamos kilmingos damos, ir visuomenėje gerbiamų vyrų žmonos, ir našlės, ištisas našlių spiečius, ir senos netekėjusios moterys, visos kaip viena pasižyminčios nepriekaištinga reputacija, ir jaunos gražuolės, drebančios iš baimės, kad tik jų nepamatytų motinos. Arba šeimininką Brauną apakino akį rėžiantys netikėti šviesos blyksniai toje tamsos gaubiamoje laukymėje, arba tarp susirinkusiųjų jis iš tiesų atpažino geras dvi dešimtis Salemo bažnyčios parapijiečių, garsėjančių savo neprilygstamu dievobaimingumu. Gerasis diakonas Gukinas jau irgi buvo čia atvykęs ir dabar nesitraukė nuo to pagarbos verto švento žmogaus, savo garbiojo pastoriaus. Betgi visai čia pat, nederamai arti visų tų įtakingų, gerbiamų ir dievobaimingų žmonių, visų tų bažnyčios lyderių, dorybingų damų ir skaisčių mergelių, stovėjo vyrai, pagarsėję savo gyvenimo nedorovingumu, ir moterys, užsitarnavusios gėdingą šlovę, piktadariai, susitepę visomis įmanomomis bjauriomis ydomis ir įtariami pačiais baisiausiais nusikaltimais. Net keista buvo matyti, kad dorieji visai nesišalino nedorėlių, o nusidėjėlių nė trupučio netrikdė šventųjų kaimynystė. Išsibarstę tarp savo blyškiaveidžių priešų minioje stovėjo ir indėnų dvasininkai, arba šamanai, mokantys laikyti gimtuosius miškus baimėje naudodamiesi tokiais kraupiais užkeikimais, kokių nežino nė vienas anglų burtininkas.

„Bet kurgi Feitė?“ – pagalvojo šeimininkas Braunas, ir širdyje pradėjusi rusenti viltis privertė jį sudrebėti.

Suskambo nauja to paties himno eilutė – lėta ir sielvartinga melodija, viena iš tų, kokias mėgsta dievobaimingos sielos, tačiau lydima žodžių, šlovinančių visas nuodėmės rūšis, kokias tik pajėgia suprasti žmogaus protas, su neaiškiomis užuominomis į kažką daug kraupesnio. Velnių išmintis juk nesuvokiama paprastam mirtingajam. Skambėjo eilutė po eilutės, ir kiekvieną iš jų vis taip pat palydėdavo miško balsų choras, tarsi galingas milžiniškų vargonų bosas; o paskutinis to šiurpą keliančio himno pliūpsnis nuskambėjo taip, tarsi vėjo kauksmas, srauniai tekančių upelių čiurlenimas, žvėrių riaumojimas ir visi kiti žmogaus neliesto miško tankmės garsai būtų pritariamai susilieję su nusidėjėlio žmogaus balsu, kartu su juo šlovindami visos kūrinijos kunigaikštį. Keturios liepsnojančios pušys įsidegė dar ryškiau, tad virš bedieviškojo sambūrio kylančių dūmų kamuoliuose dabar galėjai įžiūrėti neaiškius siaubingų šmėklų šešėlius. Tą pačią akimirką ant uolos degusi liepsna šovė į priekį savo ryškiai raudonais liežuviais ir pavirto virš uolos papėdės iškilusiu ugniniu skliautu, po kuriuo pasirodė žmogaus figūra. Mes tai sakome su visa derama pagarba, tačiau tas vaiduoklis ir savo drabužiais, ir manieromis buvo labai panašus į kokį nors itin autoritetingą Naujosios Anglijos bažnyčių dvasininką.

– Veskite čia atsivertėlius! – sušuko balsas, ir jo aidas skambėjo per visą laukymę, kol išnyko miške.

Išgirdęs šiuos žodžius, šeimininkas Braunas išlindo iš medžių paunksnio ir prisiartino prie tos minios, su kuria jis nesąmoningai jautė pasibjaurėtiną brolystę dėl viso blogio, kuris tik rado atgarsį jo širdyje. Jis būtų galėjęs prisiekti, kad matė, kaip iš dūmų debesies pasirodė jo velionio tėvo šmėkla ir, žvelgdama žemyn, pakvietė jį prieiti arčiau, o kažkokia moteris nevilties aptemdytu, aiškiai neįžiūrimu veidu ištiesė ranką, perspėdama jį trauktis atgal. Gal tai buvo jo motina? Bet jis neturėjo jėgų atsitraukti nė per žingsnį, kaip ir neturėjo jėgų pasipriešinti, bent jau mintyse, kai pastorius ir gerasis diakonas Gukinas pačiupo jį už parankių ir nusivedė prie liepsnojančios uolos. Ta pačia kryptimi nuėjo ir grakšti moteris šydu uždengtu veidu, kurią už parankių vedė šeimininkė Kloiz, pamaldžioji katekizmo mokytoja, ir Marta Kerier, kuriai pats velnias buvo pažadėjęs pragaro karalienės karūną. Ir baisi gi buvo ta sena ragana! Ir štai abu prozelitai, atsidūrę uolos papėdėje, atsistojo po ugniniu baldakimu.

– Sveiki atvykę, – pasakė tamsusis vaiduoklis, – prisijungti prie savo giminės, mano vaikai! Jau pačioje jaunystėje pažinote savo prigimtį ir savo likimą. Mano vaikai, atsigręžkite atgal!

Jie atsigręžė – ir ryškiame šviesos pliūpsnyje, tarsi pro liepsnos miglą, išvydo velnio garbintojų minią; kiekvieno iš jų veide šiurpiai švietė juos sveikinanti šypsena.

– Čia, – tęsė juodoji šmėkla, – jūs regite visus tuos, kuriems nuo pat savo jaunų dienų jautėte gilią pagarbą. Jūs laikėte juos šventesniais už save ir gėdijotės savųjų nuodėmių, lygindami jas su šių žmonių gyvenimais, kupinais dorybingų poelgių ir pamaldžių nežemiškų troškimų. Ir štai, dabar sutikote juos visus čia, susirinkusius manęs garbinti! Šiąnakt jūs išvysite visus slaptus jų darbus; sužinosite, kaip žilabarzdžiai bažnyčios aukščiausieji šnibždėjo gašlius žodžius jaunoms savo tarnaitėms; kaip ne viena gerbiama moteris, trokšdama greičiau pasipuošti gedulingais našlės rūbais, prieš einant gulti pavaišino savo vyrą gėrimu, nuo kurio jis užmigo paskutiniuoju miegu ant jos krūtinės; kaip bebarzdžiai jaunuoliai skubėjo greičiau paveldėti savo tėvų palikimą; ir kaip žavios panelės – neraudonuokite taip, mielosios gražuolės! – kasė savo soduose mažyčius kapelius ir tik mane vieną kvietė į savo kūdikių laidotuves. Natūralus žmogaus širdies polinkis į nuodėmę padės jums užuosti nusikaltimą visur, kur tik jis kada nors buvo įvykdytas – bažnyčiose, miegamuosiuose, gatvėse, laukuose ar miškuose – ir, apimti ekstazės, jūs suprasite, kad visa ši žemė tėra vientisas nuodėmės įspaudas, viena milžiniška kraujo dėmė. Maža to! Jums bus duotas sugebėjimas kiaurai permatyti žmonių širdis, tas giliąsias nuodėmės paslapties buveines, tuos neišsenkančius bet kokio blogio šaltinius, kuriuose be atvangos gimsta daug daugiau piktų ketinimų, nei žmogaus galioje – nei mano paties galioje, kad ir kokia didelė ji būtų, – yra padaryti juos regimus piktuose darbuose. O dabar, mano vaikai, pažvelkite vienas į kitą.

Jie pažvelgė – ir pragaro fakelų šviesoje nelaimingasis pažino savo Feitę, o ši išvydo savo vyrą: jie abu pamatė vienas kitą drebančius priešais tą nešventintą altorių.

– Štai jūs stovite, mano vaikai, – ištarė vaiduoklis, ir jo balsas, gilus ir iškilmingas, buvo kupinas tokios baisios nevilties, kad nuskambėjo kone liūdnai, taip, tarsi tas, kuris kadaise buvo angelas, vis dar būtų sugebėjęs sielvartauti dėl varganos mūsų giminės. – Širdyse išsaugoję tikėjimą vienas kitu, jūs vis dar vylėtės, kad dorybė nėra tik bergždžia svajonė. Dabar matote, kad visa tai buvo apgaulė! Blogis yra žmogaus prigimties esmė. Blogis turi tapti vieninteliu jūsų džiaugsmu. Todėl dar kartą sakau jums, mano vaikai, – sveiki atvykę prisijungti prie savo giminės!

– Sveiki atvykę! – pakartojo visa velnio garbintojų minia, ir tame riksme neviltis susiliejo su triumfu.

O jiedu stovėjo kaip stovėję, vienintelės dvi sielos, kurios, regis, vis dar dvejojo, atsidūrusios ant blogio slenksčio šiame tamsiame pasaulyje. Uoloje buvo gamtos jėgų sukurta įduba, panaši į plokščią taurę. Ar joje tyvuliavo vanduo, paraudonavęs nuo liepsnojančios ugnies atšvaitų? Ar kraujas? Ar, galbūt, skysta liepsna? Į tą taurę piktoji dvasia panardino pirštus ir pasiruošė paženklinti jų kaktas krikšto ženklu, pašvęsdama juos į nuodėmės paslaptį, kad jie gerai pažintų slaptas svetimas kaltes, tiek darbų, tiek ir minčių pavidalu, geriau, nei lig šiol pažino savąsias. Vyras žvilgtelėjo į išblyškusį žmonos veidą, o ši pažiūrėjo į savo vyrą. Dar akimirka, ir vienas kito akyse jiedu taps neapsakomai šlykščiais sutvėrimais, drebančiais ir nuo to, ko nebegalėjo ilgiau nuslėpti, ir nuo to, ką išvydo patys!

– Feite! Feite! – suriko vyras. – Nukreipk savo žvilgsnį į dangų ir priešinkis nelabajam!

Ar Feitė pakluso jo riksmui, jis taip ir nesužinojo. Nespėjęs iki galo ištarti savo žodžių, jis pasijuto bestovįs vienišas nakties tyloje, kurią drumstė tik įsismarkavusio vėjo kauksmas, nuščiūvantis kažkur toli miško tankynėje. Susvyravęs, jis įsitvėrė uolos ir pajuto, kad ši buvo šalta ir drėgna, o virš jos kybanti medžio šaka, kurią jis ką tik regėjo visą apimtą liepsnos, apšlakstė jo skruostą lediniais rasos lašais.

Kitą rytą jaunasis šeimininkas Braunas lėtai žingsniavo Salemo gatvėmis, dairydamasis aplinkui sutrikusiu žvilgsniu. Gerasis senukas pastorius vaikštinėjo po kapines, apmąstydamas naują pamokslą ir norėdamas prieš pusryčius pagerinti apetitą; jis palaimino šeimininką Brauną, kai šis ėjo pro šalį. Bet jaunuolis atšlijo nuo to gerbiamo švento žmogaus, tarsi šis būtų ketinęs atskirti jį nuo bažnyčios. Senasis diakonas Gukinas balsiai meldėsi su šeima, ir pro atvirą langą gatvėje buvo girdėti šventi jo maldos žodžiai. „Kokiam gi dievui meldžiasi tas raganius?“ – sušnibždėjo šeimininkas Braunas. Senoji šeimininkė Kloiz, pavyzdingoji krikščionė, stovėjo savo namo prieangyje šildydamasi ryto saulės spinduliuose ir kažką pamokslavo mažai mergaitei, atnešusiai jai puodelį ką tik pamelžto pieno. Šeimininkas Braunas nusitempė mergaitę šalin, tarsi išplėšęs iš paties velnio nagų. Pasukęs už maldos namų kampo, jis pastebėjo rožiniais kaspinais padabintą Feitės galvą – ji nerimastingai žvelgė į tolį ir taip apsidžiaugė, išvydusi vyrą, kad pasišokėdama pasileido gatve ir vos jo nepabučiavo viso kaimo akyse. Tačiau šeimininkas Braunas griežtai, sielvartingai pažvelgė jai į akis ir praėjo pro šalį net nepasisveikinęs.

Galbūt jis užmigo miške ir tiesiog susapnavo košmarišką raganų puotą?

Gal ir taip, jeigu norite; tačiau, deja, jaunajam šeimininkui Braunui tas sapnas nulėmė pikta. Nuo tos nakties jis tapo rūsčiu, liūdnu, rūškanose mintyse paskendusiu žmogumi, praradusiu gal ir ne viltį, bet pasitikėjimą kitais. Kai per sekmadienines pamaldas bažnyčioje visi užgiedodavo šventą psalmę, negalėdavo jos klausytis – nustelbdamas dievobaimingą psalmės melodiją jo ausyse garsiai skambėdavo himnas nuodėmei. Kai dvasininkas, padėjęs ranką ant atverstos Biblijos, karštai ir iškalbiai pamokslaudavo iš sakyklos apie šventas mūsų tikėjimo tiesas, apie tobulai dorybingus gyvenimus ir triumfo kupinas mirtis, apie būsimą palaimą arba neišpasakytas kančias, šeimininkas Braunas blykšdavo, išgąstingai laukdamas, kad bažnyčios stogas tuoj su trenksmu užvirs ant žilojo piktžodžiautojo ir jo klausytojų galvų. Dažną vidurnaktį jis netikėtai nubusdavo ir virpėdamas pasislinkdavo tolyn nuo Feitės; o kai visi šeimynykščiai klaupdavosi ant kelių rytinei ar vakarinei maldai, jis paniurdavo, sumurmėdavo kažką sau po nosimi ir, rūsčiai pažvelgęs į žmoną, nusigręždavo. Ir kai nugyvenęs ilgą amžių, būdamas jau žilagalvis senukas, nužengė jis į kapą, kai senoji Feitė, visi jų vaikai bei anūkai ir daugybė kaimynų laidotuvių procesija nulydėjo jį į paskutinę kelionę, jo antkapyje niekas neiškirto vilties žodžių, nes niūri buvo jo mirties valanda.

1835

Versta iš: THE COMPLETE WORKS OF NATHANIEL HAWTHORNE. Hastings: Delphi Publishing Ltd, 2016.

1 Masačusetso įlankos provincija – viena iš Didžiosios Britanijos kolonijų Šiaurės Amerikoje (1691–1783). Po JAV nepriklausomybės paskelbimo provincijos branduolys kartu su sostine Bostonu tapo Masačusetso valstija (čia ir toliau – vertėjo pastabos).
2 Istorinis angliškas kreipinys „goodman“ neturi tikslaus lietuviško atitikmens. Feodalizmo laikais taip buvo kreipiamasi į nekilmingą laisvąjį žmogų, sukūrusį savo šeimą ir valdantį kokią nors nuosavybę, kuris jau turėjo teisę į aplinkinių pagarbą, tačiau dar ne teisę būti vadinamas „ponu“ tuometine šio žodžio reikšme. Kreipinys turėtų būti verčiamas „šeimos galva“, bet įprasčiau vis dėlto skamba „šeimininke“.
3 Turima omenyje Voltaire’o apysaka „Zadigas, arba Likimas“ (1748). Pirmoji Zadigo žmona Azora, kuriai, siekiant išbandyti jos meilę ir ištikimybę, buvo melagingai pranešta apie Zadigo mirtį, jau kitą dieną ima meilintis tariamam jo turtų paveldėtojui.
4 Faith – angliškai „tikėjimas“. Be to, tai moteriškas vardas, iki šiol populiarus tarp angliškai kalbančių protestantų.
5 Kvakeriai (patys save jie vadina „draugais“) – XVII amžiuje Anglijoje atsiradusi spiritualistinė puritonų šaka. Už savo radikalias teologines ir socialines pažiūras buvo persekiojami, taip pat ir Naujosios Anglijos puritonų.
6 Karaliaus Filipo karu istoriografijoje vadinamas 1675–1676 metais vykęs Naujosios Anglijos kolonistų karas su vietinėmis indėnų algonkinų gentimis, vienas didžiausių ir žiauriausių karų su indėnais JAV istorijoje.