Proza verstinė
Jevhen Položij. Jei skruzdės būtų didelės
2023 m. Nr. 8–9
Iš ukrainiečių k. vertė Beatričė Beliavciv
Tragiškų įvykių prie Ilovaisko 2014 m. rugpjūčio 10–rugsėjo 3 d., žinomų kaip „Ilovaisko katilas“, metinių proga buvo išleistas ukrainiečių rašytojo, žurnalisto, visuomenės veikėjo ir redaktoriaus Jevheno Položijaus (g. 1968) romanas „Ilovaiskas“ (2015), iškart tapęs bestseleriu. Tai knyga apie Ukrainos karių ir karininkų, savanorių ir teritorinės gynybos batalionų kovotojų drąsą, neįtikėtiną didvyriškumą ir žmogiškumą. Knyga paremta tikrais įvykiais, rašytojas išklausė apie šimtą Ilovaisko tragedijos – didžiausio Ukrainos kariuomenės pralaimėjimo šalies rytuose – dalyvių pasakojimų.
„Ilovaiskas“ įtrauktas į reikšmingiausių knygų trisdešimtuką, skirtą Ukrainos nepriklausomybės 30-mečiui, o šiuo metu pagal J. Položijaus scenarijų ir šį romaną Ukrainoje statomas filmas „Pasienis“.
Publikuojame vieną romano fragmentą.
Daryti reikia taip: perbraukti liežuviu nuo pirštų galiukų iki alkūnės, tada padėti ranką ant skruzdžių tako ir laukti. Jei bus seilių ir pasiseks, po kurio laiko skruzdės ims bėgioti apseilėtu takeliu ir galima bus jas nulaižyti. Jeigu labai pasiseks, tai į spąstus pateks rudosios skruzdės – jos didesnės ir rūgštesnės. Nuo rudųjų kuriam laikui dingsta troškulys. O jeigu nepasiseks, pavyzdžiui, gerklė perdžius taip, kad seilių išvis nebus, teks pirštais gaudyti skruzdes ant žemės, o jos mitrios, gerai pažįsta vietovę, ypač juodosios. Tačiau kai trečią dieną guli jaunuolyne su nutraukta pėda ir sužeista ranka, be vandens ir maisto, senkant paskutinėms jėgoms, išrankus valgiui nebūsi: juodoji skruzdė, rudoji skruzdė. Svarbu neskubėti praryti, nes alkio ir taip nenumarinsi, tad tenka susikurti iliuziją ir pamažu, kantriai sutrinti skruzdėles dantimis.
Skruzdžių medžioklė užima keletą valandų, bet kito užsiėmimo, išskyrus pastangas nenumirti, čia nėra. Pirmomis dienomis, kol dar buvo jėgų, sekėsi lengviau – sugebėjo išsikasti duobę ir į ją įsliuogti. Žemė atgaivino degantį tarsi fakelas kūną, o kol rausė duobę, pagavo pritrėškęs pagaliu keletą sliekų. Valgyti gyvus sliekus be prieskonių nelabai skanu – žemės grikši tarp dantų, bet maistinga. Viskas, kas čia aplinkui šliaužioja ir skraido, ir ką galima suvalgyti, yra neskanu, bet maistinga. Labai naudinga šlapintis, kol turi kuo: šlapimą galima gerti, šlapimu galima apdoroti žaizdą nuo užkrėtimo. Jeigu šlapimas pasibaigė – blogas ženklas. Todėl šlapimą geriau pataupyti. O štai su musėmis – visiškai kita istorija. Musių – stambių ir riebių – čia skraido daug. Jos spiečiasi į dideles judrias dėmes, zvimbia ant sudarkytų žuvusiųjų kūnų, kurie guli šalimais. Musėms maisto čia – kelioms savaitėms.
Kol sekėsi gaudyti skruzdes ir organizmas dar išskirdavo šiek tiek skysčių, pati mintis apie galimybę suvalgyti musę, ką tik mitusią tavo mirusio draugo kūnu, atrodė šventvagiška. Bet vėliau pradėjo galvoti, kaip įrengti joms pasalą. Musė pamažu nustoja būti šlykščia gauruota lavonų ėdike ir tampa tik išgyvenimo priemone. Ir vis dėlto įdomu tai, kaip greitai ir neskausmingai žmogui mirties akistatoje išsitrina tabu – organizmui reikia skysčių ir baltymų, kad atkurtų prarasto kraujo kiekį – ir žmogus pasiryžęs bet kokia kaina pavirsti voru bei nuausti tinklą. Bet kaipgi jį nuausti?
Pagauti musę rankomis neįmanoma, nes kairė – sužeista ir nejudri, o dešinė prarado judesių vikrumą. Ant dešinės rankos mėlynu flomasteriu užrašyta kraujo grupė, pavardė, vardas, namų telefono numeris. Kad galėtų užrašyti, teko flomasterį sukąsti dantimis. Žinoma, kad šleivai išėjo, bet perskaityti galima. Kai kurių žmonių ir sveikos rankos rašysena daug prastesnė. Ir ne taip jau buvo sunku, kaip galima pagalvoti – sukąsti flomasterį dantimis ir iškeverzoti keletą žodžių bei skaičių ant vidinės dilbio pusės. Tiesiog reikia turėti keletą valandų laisvo laiko pasitreniravimui.
Tad kaipgi pagauti musę? Skaudus klausimas, kylantis iš tamsiųjų pasąmonės gelmių, kai nebesuvoki – miegi ar nemiegi, kvėpuoji ar ne, regi ar vaidenasi. Viena, kuo neabejoji, – ant kojos pūva žaizda. Pėda vos laikosi ant odos skivyto, o viską, kas buvo tarpe – kulkšnį ir blauzdą – nutraukė didelio kalibro kulka. Žaizdoje raitosi kirmėlės, tokie iš pažiūros šlykštūs šliužai, dideli, tačiau bus suvartoti maistui tik po musių. Kirmėlė – gyvis naudingas, jis naikina mikrobus ir pristabdo užkrėtimą. Šventasis Simonas Stulpininkas, prastovėjęs ant stulpo Sirijos vienuolyne netoli Alepo keletą dešimtmečių, aplipo kirmėlėmis, kurios krito žemėn iš jo pūvančių žaizdų, jis jas surinkdavo ir grąžindavo atgal į puotą sakydamas: „Ėskit, ėskit nuodėmingą kūną!“ Tik, kaip dabar išaiškėjo, ne kirmėlėmis Simonas rūpinosi ir ne save kankino, o gelbėjo nuo užkrėtimo organizmą. Taigi, kirmėlės – tiktai po musių. Ėskit, ėskit nuodėmingą kūną!
Gerai, kai guli be sąmonės – nesinori nei gerti, nei valgyti. Skauda žaizdas, bet lyg tau, lyg ir ne tau. Apsilanko šv. Simonas Stulpininkas – aršus pamokslininkas, ir šv. Mykolas – angelas gynėjas, galima su jais pasikalbėti. Kada dar taip nuskils? Retkarčiais ateina vadai paklausti, kaip sekasi. Dažniausiai pasikartojantis epizodas: pirmas ir paskutinis mūšis, po kurio jis atsidūrė čia, miškelyje.
Mūšį rodo per šlamančias šakas ir saulės šviesoje mirgančius šešėlius. Už garso efektus atsakingas pėkėemas – pėstininkų kovos mašina – stovinti už keleto metrų ir iki šiol išprotėjusiai burzgianti. Tai tas pats pėkėemas, ant kurio jie užšoko po to, kai sukėlė į sunkvežimį sužeistuosius. Jiems nepasisekė – jau pirmieji šūviai suvarstė pėkėemą kiaurai. Kariai iš šarvuočio šaudo duodami atsaką, bet nespėja priimti teisingo sprendimo. Likti gyvam tokioje ugnies košėje – tas pats, kaip ištraukti laimingą bilietą loterijoje. Aštrus skausmas perveria kairę ranką, tenka kristi ant dešinio šono ir slėptis už bokštelio. Už nugaros girdėti keisti pokšėjimai, lyg sproginėtų dideli muilo burbulai. O vėliau – pragaro kronika, kurioje į kelias sekundes sutilpo kilometrai ir megabaitai įvykių. Akys, paprastos žmogaus akys, gulinčios ant šarvuočio ir gęstančios tarsi parafininės žvakės; greta ritasi tamsiaplaukė galva, ir pirma jam kilusi mintis: „Kodėl galva be šalmo? Šaudo gi!“ Paskui susivokia: galva ne tik be šalmo, galva – be kūno, ramiu lyg iš vaško, taikiu, baltu tarsi popierius veidu. Tik akys išsaugojo spalvą – skaisčiai žalios su nebyliu klausimu vyzdžiuose.
„Keista! – apžiūrinėja savo šarvuotąją liemenę, aplipusią mėsos gabalais. – Kodėl mėsa be kraujo? Ar tai mano mėsa? Kodėl man neskauda? Kur kraujas? Kine, kai žmones sudrasko kulkomis į gabalus, visada daug kraujo.“ Smūgis į koją: „O kur batas? Kodėl nėra bato? Aš gi jį gerai suvarsčiau ryte!“ Pakelia koją ir neįtikėtinai nustemba – pėda kabo ant odos skiautės. Instinktyviai ištraukia iš sanitarinio krepšio varžtį ir suveržia jausdamas, kad kairė ranka praktiškai neveikia. Dar vieno sunkiojo sviedinio taiklus smūgis ir kurtinanti tamsa apgaubia pasaulį, tik padriki, patys skambiausi mūšio garsai pasiekia sąmonę.
– Ar yra dar kas nors gyvas? – išsklaido tamsą nepažįstamas balsas. Balso savininkas nemokšiškai nutempia nuo šarvuočio sužeistąjį.
– Atsargiau! Guldyk ant pilvo!
Užlaužęs galvą jis apsidairo – aplink jaunuolynas: aukšti tankūs medžiai ir krūmai. Graži vieta. Pėkėemas stovi įsirėmęs į medžius su įnirtingai riaumojančiu varikliu. Kovos mašina panaši į didžiulę nelaimingą seną vėžlę, kurios vaikus išžudė.
– Viduj žiūrėjai?
– Visas ekipažas – visi iki vieno… Ant šarvuočio gal penki–šeši vyrai – visi į gabalus, o tuos, kurie daugmaž sveiki liko, aš surinkau… – rodo į žmonių mėsos krūvą, iš kurios kyšo kojos kariškais batais. – Iš likusių gyvų – vienas sužeistas į petį, kitam žandą nuplėšė. Kaip sugebėjau, taip juos sutvarsčiau.
– O tu, ar sveikas?
– Anei įbrėžimo.
– А-а-а… – pabandė apsiversti ant nugaros ir išsijungė su mintimi, kad būtent taip ir miršta dauguma sunkiai sužeistų, nes praranda sąmonę nuo trauminio šoko.
Laiko suvokimas išnyksta kartu su tikrove. Sąmonė grįžta pamažu. Gretimais – vis tas pats karys. Jis taip ir sėdi susirietęs, nugara atsirėmęs į medį, rankomis parėmęs šviesiaplaukę galvą, stipriai suspaudęs automatą tarp kojų.
– Aūūū!
Tam kariui apie trisdešimt metų. Sanitaras pirmąkart pamatė jo pajuodusį veidą. Pavargusiomis pilkomis akimis karys žiūrėjo į jį ir nematė. Turbūt stipri kontūzija.
– Tai aš, Sanitaras!
– A… Taip.
– Kodėl neini?
– Aš tavęs nepaliksiu. Mes tave nutempsime.
– Kas nutemps? Du sužeistieji guli netoli nejudėdami.
– Aš nutempsiu! Aš – Goriničius. Aš tave ant sparno pasisodinsiu!
– Šitaip mes iš čia neišeisime. Aš sunkus, devyniasdešimt kilogramų! Tu išvesk tuos du, o paskui grįšite manęs paimti. Nes šitaip tik patrauksite, užkabinsite arteriją, ir viskas, sudie, Volodia. Geriau aš čia pagulėsiu. Tik sutvarstyk mane, aš tau paaiškinsiu, kaip teisingai. Tu mobilųjį turi?
Goriničius papurtė galvą:
– Ei! – pašaukė sužeistus karius, – ar telefonus turite?
Tie papurtė galvas. Tada iš medicininio krepšio jis išsitraukė mobilųjį ir įdėjo bateriją. „Ryšys“ mirksėjo paskutine padala. Parašė žinutę žmonai: „Guliu sužeistas miškelyje. Skambink į šį numerį.“ Paspaudė „išsiųsti“ ir iš visų jėgų sviedė telefoną kaip įmanoma aukščiau, beveik iki pat medžių šakų. Telefonas apsivertė ore ir nukrito už poros metrų nuo Sanitaro.
– Paduok telefoną.
Goriničius atnešė.
– O! – nudžiugo Sanitaras, – žinutė išsisiuntė. Pasilik jį sau. Vis tiek čia ryšio nėra, – atidavė be gailesčio. – Kai tik galėsi, pranešk, kur aš esu.
Sanitaras neskubėdamas atliko reviziją: vandens nėra, maisto nėra, medikamentų, be bintų, varžčių ir poros pakuočių aktyviosios anglies, irgi nėra. Užtat yra žiebtuvėlis ir pusė pakelio cigarečių – puiku. Rūkė pamažu, po keletą užsitraukimų. Nežinia, kiek laiko teks laukti: parą, dvi?
Netrukus pradėjo lyti ir Sanitaras pamanė, kad tai gerai, nes dings dronai ir jo draugai spės pasprukti nuo minosvaidžių apšaudymo, gal, Dievas duos, ir iš apsupties. Galima į šalmą vandens pririnkti. Pritekėjo pusė šalmo, atsigėrė, ir jam palengvėjo. Paskui teko spręsti dilemą su varžčiais: jei nenuims, koja apmirs ir teks nupjauti, o jeigu nuims, gali nukraujuoti ir mirti. Nusprendė surizikuoti ir atpalaiduoti varžtį. Šiek tiek sveikąja ranka atsispaudęs nuo žemės (dar buvo jėgų) pažvelgė į žaizdą. Ji beveik nekraujavo, miego nesinorėjo, taigi atlaisvino varžtį sudarydamas galimybę kraujui cirkuliuoti. Po lietaus drabužiai permirko iki paskutinio siūlo. Tačiau tai, kol dar neatėjo nakties šaltis, turėjo privalumų – galima įsikišti į burną šlapią audinį ir čiulpti iš jo vandenį. Ar suras jį saviškiai? Ir kaip tie, kurie nuėjo, sugebės paaiškinti, kur jis yra? Nei žemėlapio, nei ryšio, nieko… O svetimi? Jei ir suras, tai tik pagal įjungto pėkėemo triukšmą, ne traktorius gi burzgia miškelyje. Kurį laiką gyventi dar galima: vanduo šalme yra, žaizda beveik nekraujuoja, vieta patogi – Goriničius nutempė jį į pavėsį, kur saulę uždengė lapai. Sanitaras stengėsi nemiegoti, kad per variklio gausmą išgirstų, ar niekas neina, nevažiuoja. O jei ir eina, važiuoja, tai kas? Tačiau niekas nėjo ir nevažiavo, nei savi, nei svetimi. Tik skruzdės zujo aplink amžinai susirūpinusios dėl savo bendruomenės, rudosios ir juodosios, ir riebios musės spietėsi prie lavonų.
Per glitų sapną ir nakties šaltį Sanitaras išgirdo, kaip suveikė „Gradai“, pajuto, kaip atlėkė ir jį apibėrė žemių grumstai, kaip krenta medžių šakos ir piktai šlama lapai, nesulaukę spalio geltonio. Ranka paieškojo nulaužtų šakų, pasiekė vieną, antrą, užtempė ant savęs, užsiklojo, prigraibęs pasikišo po pilvu lapų, taip bandydamas apsiginti nuo šalčio. Krėtė drebulys, ir Sanitaras niekaip nepajėgė suvaldyti neklusnaus kūno, kuris dėl karštinės kone šokinėjo ant žemės. Jis pamanė, kad reiktų persijungti į kitą bangą, ištraukti iš atminties ką nors artimo ir brangaus, pasukti atsiminimų anteną į priešingą karui pusę. Jis stengėsi teisingai kvėpuoti, galvoti apie ką nors malonaus, prisiminti žmoną ir namą, vaikus ir mamą. Prisiminė savo mokyklą ir mėgstamas klases, fizinio lavinimo mokytojo kambarėlį, geriausius mokinius, Sporto ir kūno kultūros institutą, kuriame, be kita ko, jis studijavo mediciną, mylimus dėstytojus ir trenerius. Dar sykį dalyvavo bėgimo ir plaukimo varžybose, kuriose kažkada užėmė pirmąsias vietas ir gavo sportinius laipsnius. Prisiminė viską, ryškiai ir aiškiai, ir jam pasidarė gera, nes prisiminimai leido užsimiršti. Kartais atsiminimų vaizdiniai išsikreipdavo, tarytum nuo stipraus vėjo bei skausmo antena palinkdavo į šoną, ir tuomet tarp juodų ir baltų žaibų ir spalvotų ekrano šukių iškildavo tie, kurių savo noru matyti jis negalėjo. Pavyzdžiui, beveik paryčiui iš už šarvuočio išėjo šv. Mykolas, aukštas, liesas žilagalvis vyras, apsirengęs kaip iš ikonos. Už pavadėlio tarsi šunis jis laikė dvi didžiules skruzdes su apynasriais – rudąją ir juodąją. Trijulė artėjo link Sanitaro, kuris sapne sugebėjo nesunkiai atsistoti ant abiejų kojų ir paskubom mąstė, kaipgi teisingai kreiptis į šv. Mykolą: Jūsų Šventenybe ar Jūsų Prakilnybe? Šioje vietoje antena, matyt, nulūžo galutinai, ir galvoje įsiviešpatavo tamsa.
Atsipeikėjęs vietoj vandens jis aptiko šalme klampų purvą, nes nuo naktinių sprogimų šalmas apibiro žemėmis. Iš nusivylimo vos neplyšo krūtinė, taip norėjosi gerti. Neapsikentęs Sanitaras pasėmė saują dumblo ir išspaudė burnon keletą lašų purvino vandens. Kažkur visai netoli, tarsi Liuciferio valia iš pragaro prisikėlę Antrojo pasaulinio karo demonai, vėl riaumojo tankai, tratėjo automatai ir bumbsėjo patrankos. Mūšio triukšmas tai tolo, tai vėl artėjo. Sanitaras suvokė, kad, kol šaudo, niekas negrįš jo paimti. O jėgų nebeliko net tam, kad nupurtytų nuo savęs žemes, kuriomis lyg vėjaraupių spuogais jį apibėrė per apšaudymą. Skubiai reikia vandens ir maisto, reikia baltymų, kitaip jis apalps, o netrukus ir mirs.
Visai šalimais, pro jo ranką, besibraudamos per žoles ir žemių krūvas skruzdės vėl tempė ant nugarų šapelius, lapelius, zujo, skubėdamos savo skruzdiškais reikalais. Paprastos mažos skruzdėlės be jokių apynasrių. Taikūs vabzdžiai, nenutuokiantys, kas yra salvinės ugnies sistema „Uragan“, gamtiškai sprendė savas problemas. Gerti. Sanitaras prisitraukė šalmą ir įkišo ranką – vien tik išdžiūvęs purvas. Kodėl šitaip karšta? Vakar jis gulėjo pavėsy. Pasuko kaklą ir pažvelgė aukštyn – a, štai kas nutiko: aukštumoje švietė žydro dangaus lopinėlis, iš kurio be gailesčio svilino saulė. Medžiai, vakar tankiais lapais slėpę nuo saulės spindulių, dabar stovėjo nuogi lyg našlaičiai. Šakas kruopščiai tarsi benzininiu pjūklu nukapojo šūviai. „Kodėl tokios didelės skruzdės?“ – jis prisiminė sapną, nesistebėdamas nei šv. Mykolu, per kurio vardines buvo gimęs, nei apynasriais ant vabzdžių snukių. Pajuto, kaip kažkas bėgioja ant rankos. Rūgštaus skonio, bet, kai pagalvoji, koks skirtumas? Jeigu jam reikia baltymų, tai štai – baltymai bėgioja greta, juos reikia tiktai pagauti. Taigi, daryti reiks taip: lyžtelti odą nuo pirštų galiukų kaip įmanoma aukščiau link alkūnės, padėti ranką ant skruzdžių tako ir laukti.
Krepšyje, be bintų, varžčių ir flomasterio, Sanitaras aptiko užrašų knygutę. Pabandė užrašyti pirmuosius žodžius: „Rugpjūčio 29 rytas. Aš dar gyvas“, – išėjo visai neblogai. Paskui, kad neprarastų realybės pojūčio, bandė prisiminti ir rašyti dienoraštį, gaudyti skruzdes, išsikasti sliekų. Naktį pakilo karštis, ir šakas panaudojęs kaip trumpas lopetėles jis vėl išsirausė duobę, sustūmė aplink save šūvių išdraskytą žemę – taip numušė degančio kūno karštį.
Iš Sanitaro dienoraščio: „Dislokacijos vieta nežinoma. Laikrodis sustojo 8.06. Laikas apytikslis – po pietų. Nulijo, bijau, kad naktį sušalsiu. Ant manęs visur mėsa – vaikinus sudraskė. Jau atlekia musės. Štai kam karas – gimtoji motina. Skauda kojų pirštus ir pėdą, kurios nėra. Sūnui – mokykis, mamai – didžiuokis, žmonai – nenusivilk, o dukrai – būk tvirta. Vėl lyja. Jei iki vakaro neišdžiūsiu, sušalsiu. Atsistoti negaliu. Nuo skausmo alpstu, galiu judinti tiktai kairę ranką ir dešinę koją. Iš blauzdos styro kaulai kaip iš kiaulės kojos – balti ir apvalūs, daug atplaišų. Saulė leidžiasi 19.30, dabar maždaug 16–17. Pilvas šlapias, apsiversti negaliu. Nusilpau, painiojasi mintys. Kairė ranka šalta – blogai, mane visą krečia. Kraujo užkrėtimas? Kad taip apsiversčiau ant šono ar ant nugaros. Pabandžiau – išsijungiau. Ar ilgam? Noriu miego… Kiek mūsiškių suplėšė į gabalus? Du, tris, keturis? Nugara šąla. Norisi į saulutę. Gretimais sprogo mina, taiklus apskaičiavimas. Skauda koją. Kiek nupjaus tos kojos, jei mane suras? Šaudo. Vėjas šaltas, gal apdžiūsiu. Kas suras vaikinus? Kas suras mane? Išsiųs namo, ar mes būsime dingę be žinios? O aš neturiu kapinėse vietos. Kada ant mano kojos pradės ganytis musės? Kada ji pradės pūti? Man ne tik koją, bet ir kojinę su batu nutraukė. Dar liko pusė pakelio cigarečių. Naktį rūkyti nevalia – apšaudys. Gerti. Saulė leidžiasi. Vargu ar pratrauksiu iki ryto. Visada stengiausi elgtis teisingai, jei ką nors kada nors ir įžeidžiau, prašau atleisti. Šarvuotis dar dirba. Rytoj jau ims dvokti lavonai ir mano pėda. O dar už poros dienų ir aš. Gaudau skruzdes. Aplinkui kanonada. O virš manęs gieda paukšteliai. Noriu užmigti saunoje. Šaudo iš minosvaidžių, kas kur – nesuprasi. Juokinga girdėti, kaip virš tavęs pralekia minos. Jei bent viena pataikys į medį ir sprogs, man galas. Žaizdos beveik neskauda. O pėda tuoj susprogs iš vidaus. Rankų oda susiraukšlėjo – dehidratacija. Šarvuotis pagaliau nutilo. Nėra jėgų pridengti žaizdą. Jau nepajėgiu pagauti skruzdės. Nusigyvenau. Mirštu kaip pasakoj: guli bernelis plyname lauke, o virš jo varnai ratus suka. Ir musės.“
Atsargiai, lyg brangų gėrimą, Sanitaras išspaudė iš nosies skystį, sutepė juo sausą liežuvį bei suskeldėjusias lūpas, ir ėmė laukti. Pirmoji musė ilgai ir įkyriai kuteno ropinėdama ant lūpų, nuskrisdavo, kai tik jis sumirksėdavo, todėl teko užsimerkti ir dirbti aklai. Galiausiai ji užropojo ant liežuvio ir Sanitaras staigiai užčiaupė burną nurydamas laimikį. „Neverta skubėti. Reikia kramtyti, stropiai judinti žandikaulius“, – pabarė save. Kita musė atlėkė už kokių penkių minučių. Ją Sanitaras pagavo išsyk ir, švelniai sutraiškęs dantimis, sukramtė. Jokio pasibjaurėjimo nepajuto. Tiesiog trekštelėjo burnoje kūnelis, ir viskas. „Gaila, kad negaliu nurauti sparnų. Iš jų jokios naudos.“ Naktį jį taip krėtė šaltis, kad išsigando, jog nutrūks pėda.
Sanitaras atsipeikėjo nuo vyriškų balsų. Ne savi ir ne svetimi – trys vietiniai vyrukai. Jis nepatikėjo savo ausimis – ne šventieji, ne skruzdės ir ne kirmėlės, o paprasti gyvi žmonės iš kūno ir kraujo stovėjo ties juo ir kalbėjosi. Širdis suspurdo iš džiaugsmo, norėjosi sušukti: „Aš čia“, – bet jam užgniaužė kvapą, ir jis tik tyliai sugargė išspausdamas iš savęs nelabai panašius į žmogaus garsus.
– Žiūrėk, sumaitota snaiperė guli! Mychalyčiau, ten šoviniai, surink. Ė, čia žmogus po šakomis! Gyvas? – virš Sanitaro pakibo galva.
– Ne, miręs, – dusliai pajuokavo į sumintą žolę. Skruzdės žolėje ėmė juoktis ir sugriebusios kojytėmis pilvus numetė savo naštas.
Vyrukai nurinko šakas, pažvelgė į žaizdą ir tyliai nusikeikė.
– Čia ant kojos jau viskas supuvo, bl…!
– Gerti.
– Neturime su savimi.
– Pažiūrėkite pėkėeme.
– Ten nieko nėra, mes žiūrėjome. Tu pagulėk čia truputį, mes tuoj, – ir greitai nuėjo.
Sanitaras užsimerkė ir vėl atsimerkė – nieko nėra, bet šakos išmėtytos. Vadinasi, tikrai kažkas buvo atėjęs ir šnekėjo. O gal jis kliedėdamas pats nusimetė savo priedangą bandydamas išsiveržti iš liepsningo karščio? Ir kalbėjo pats su savimi? Iki vakaro Sanitaras dar keletą kartų nusnūdo, pabusdavo, prarasdavo sąmonę. Jo gyvastis kabinosi į trapų jausmą, kad dar egzistuoja. Gulėjo žvelgdamas į vieną tašką – kaip ant jo rankos nusitiesusios taką nenuilstančios skruzdės, nesustodamos nė akimirkai, tempė ant kuprų visas detales, būtinas skruzdiško pasaulio tvarkai palaikyti: šapelius, voratinklius, musių sparnelius, žoleles, lerveles ir dar daug ką, ko Sanitaras neįžiūrėjo arba neįsiminė. Kai sutemo, skruzdės dingo, o vietoj jų atsirado liūdni vyrai ir moteris, kuri suleido jam dimedrolio ir apibarstė žaizdą milteliais nuo užkrėtimo. Vyrai pakišo jam mažyti puodelį šaltų barščių, bet Sanitaras pirmiausiai pripuolė prie plastikinio butelio su vandeniu. Kiek numalšinęs troškulį, bandė valgyti, bet sugebėjo tik skystimą išsrėbti, kramtyti tirščių neturėjo jėgų.
– Na, kaip tu? Geriau? Tai šliaužk čionai… – ir ištraukė platų gėlėtą lovos apklotą.
Vyrai nunešė Sanitarą į seną „Moskvičių 412“ ir paguldė ant galinės sėdynės. Pakeliui užšoko į kaimą prisipilti vandens. Jis nugirdo pokalbio nuotrupą: „Po apšaudymo niekas neveikia, vanduo tik iš šulinio…“ Švarus, šaltas, nieko skanesnio Sanitaras negėrė per pastaruosius šimtą metų. Jį perpildė džiaugsmas, pergalės prieš mirtį jausmas, jis suvokė, kad pirmąją savo užduotį – išgyventi – jis, turbūt, įvykdė.
– Kuo tu vardu, bent pasakyk.
– Volodia.
– Iš kur būsi?
– Iš Poltavos srities.
Ligoninėje viskas buvo kaip tame miškelyje, tik su sienomis ir stogu: šviesos nėra, medikamentų nėra, gydytojo nėra, maisto nėra. Seselės paguldė Sanitarą ant stalo ir apžiūrėdamos skėsčiojo rankomis bei aikčiojo, kaip išvydusios raupsuotąjį. Kai atlupo pridžiūvusius bintus, patalpoje pasklido salstelėjęs pūvančio kūno kvapas. Viena sesutė išbėgo raudodama, užsispaudusi ranka burną, kad nesusivemtų. Iš aliumininių ąsočių pylė peroksidą tiesiai ant žaizdos, nuplaudamos kirmėles į kibirą. Sanitaras matė, kaip gyviai vienas po kito ne savo valia krito žemyn iš jaukių duobučių jo kojoje. „Taip ir nespėjau paragauti“, – pagalvojo be apgailestavimo.
– Gal galėtumėte paskambinti mano žmonai? – paklausė. – Į namų numerį, štai ant mano rankos parašytas.
Apie ką kalbėjo su žmona, Sanitaras nepamena, nebent tai, kad paprašė, kai jį išrašys, atvežti raugintų obuolių ir arbūzą – mėgstamų skanėstų.
Į Donecką jie važiavo ilgai. Jį greitai užsupo ir viską, kas ten vyko, jis matė per baltai rausvą dalinės užmaršties marginį. Jaunas chirurgas, greičiausiai budintis, susiraukęs apžiūrėjo žaizdą. Sužinojęs, kiek Sanitaras pragulėjo jaunuolyne, pasidomėjo:
– Kodėl nenumirei?
Sanitaras klausimą ignoravo, tik paklausė, apie ką įtemptai mąstė paskutines kelias valandas:
– Jūs man koją iki kelio nupjausite ar aukščiau?
– Pažiūrėsim. Pasistengsiu žemiau, bet nieko nepažadu.
– Bendroji narkozė?
– Suleisime į nugarą. Nors tau ir tokią narkozę leisti rizikinga – visiškai nusilpęs. Bet surizikuosim.
Su šiais žodžiais Sanitaras iškrito iš realybės. Atsipeikėjo jau palatoje, palietė ten, kur turėjo būti koja – tuščia. Beveik iki pat kirkšnies. Sukandęs dantis atsigulė ant pagalvės, kakta išrasojo stambiais prakaito lašais.
Pirmąsias dienas po operacijos Sanitaras prisiminė prastai. Pasaulis paniro į sutemas ir chaosą. Jis gulėjo ligoninėje nupjauta beveik iki liemens koja niekšų okupuotame svetimame mieste; atmintis dirbti atsisakė, mintys šokinėjo punktyru, nenuosekliai. Jis atsidūrė nelaisvėje ir perspektyva iš čia išeiti buvo labai miglota.
Po keturių dienų jį perkėlė į karo ligoninę, paguldė į rūsį kartu su dar keliais ukrainiečių belaisviais – kariais. Maitino kartais koše ir duona su vandeniu, o kartais išvis užmiršdavo, arba tiesiog nenorėdavo atnešti net šio kuklaus davinio, tačiau Sanitaras slėpė duonos atsargas po marškinėliais ir taip gelbėjosi alkanomis dienomis. Keletą kartų buvo atėję žmonės iš įvairių separatistų žinybų ir saugumo tarnybos, klausinėjo: kas jis toks, koks dalinio numeris, kas vadas, kokia užduotis? Nieko ypatingo, gal tiesiog netikėjo, kad jis – paprastas sanitaras, nes negali gi nepasiruošęs žmogus išgyventi tokiomis sąlygomis ir dar su tokiomis žaizdomis. Vadinasi, jis – specialiųjų pajėgų karys, žvalgas, taigi, pasakok, kur gavai spec. paruošimą. Sanitaras galėjo nebent nusijuokti, bet nesijuokė – geriau nereikia. Atsakinėjo išsamiai, daug ir apie nieką, bendrai. O ir ką jis galėjo žinoti? Jiems įsakė, jie ir važiavo. Pasiklydo, pakliuvo į pasalą, juos apšaudė. Pusė bataliono – lavonai. Štai ir visas jo karas.
Rugsėjo 19-ąją Sanitarui neįtikėtinai pasisekė – artėjant pietums jį ir dar du kitus karo belaisvius apkeitė.
Dnipropetrovsko ligoninėje žmona jį surado palatoje su lašeline: pageltusį, liesą, išsekusį. Volodia ištiesė jai ranką, ji pabučiavo ją ir atsiklaupė prie lovos. Kol žmona verkė, jis norėjo ką nors linksmesnio pasakyti, ilgai rinko žodžius, bet juokauti kažkaip nesisekė. Po teisybei, jis tik norėjo nukreipti dėmesį, kad pats neapsiverktų. Paskiau ilgai pasimėgaudamas valgė raugintus obuolius, kepenėles, mėsą, arbūzus, vėl obuolius, kol žmona nurinko nuo taburetės plastikines dėžutes ir lėkštes su maistu, išsigandusi žarnų nepraeinamumo.
Kitą dieną Sanitaras rimtai nustebo. Į palatą nedrąsiai užėjo karys su ligoninės drabužiais, ir Sanitarui pasirodė, kad kažkur jau jį matė, tarsi atsitiktinai, gal akimirksnį, bet šis susitikimas buvo labai reikšmingas, svarbus. Karys ramiai stovėjo ir šypsojosi jam lyg geram bičiuliui:
– Te, – pasakė ir ištiesė jo senąjį telefoną.
Ir tada Sanitaras jį atpažino, nors plaukai buvo trumpesni, veidas šviesesnis, ir, svarbiausia, akys visai kitos – žmogaus, kuris atsigavo. Goriničius – galų gale Volodia prisiminė jo šaukinį – papasakojo, kaip išvedė iš apsupties du sužeistuosius, kaip grupė karių ėjo gelbėti iš apsupties Sanitaro bei kitų, ir juos apšaudė minosvaidžiai, palikę lauke vieną „du šimtąjį“. Tai buvo neilgas pasakojimas, tačiau labai reikšmingas Sanitarui. Dabar, atsidūrus tokioje prastoje situacijoje, jam buvo itin svarbu išgirsti, kad jo tenai nepaliko, nepamiršo ir, kaip bekeiktų jie vadus ir štabus, vis dėlto bandė jį išgelbėti, netgi kito kario gyvybės kaina. Ir Sanitarui pasidarė labai liūdna ir gaila to vyruko, kuris padėjo galvą, kad surastų nepažįstamą vaikiną iš Poltavos srities, gulintį kažkokiame miškelyje su nutraukta pėda, gyvą arba mirusį.
Sanitaras papasakojo Goriničiui viską, kas su juo atsitiko, su visom smulkmenom, nieko nenuslėpdamas, taip, kaip net savo žmonai nepasakojo, netgi apie muses ir šv. Mykolą. Pasijuokė. Vėliau suvalgė kepenėles užsikąsdami raugintais obuoliais.
– Labai skanu, – pasakė Goriničius, – dėkui tau, drauge!
– Tai nėr už ką. Niekaip negaliu prisivalgyti.
– Tiesą sakant, – pratarė Goriničius, – netikėjau, kad tu išgyvensi, – ir su gailesčiu pažvelgė į nesančią koją. – Jei ne tie minosvaidžiai, būtume suradę tave. Ar labai gaila kojos?
– Gaila, kad skruzdės labai mažos, – pajuokavo Sanitaras.
– Nesupratau, – nustebo Goriničius, – paaiškink.
– Jei skruzdės būtų didelės, – pakartojo šyptelėjęs Sanitaras, – nebūtų tekę valgyti musių. Aišku tau?
Jon Fosse. O tada lai ateina šuo
2014 m. Nr. 10
Iš norvegų k. vertė Titas Satkūnas
Šuo stovi svetainėje ir žiūri į mane. Ima neramiai eiti ratu, suinkščia. Suprantu, kad šuo nori į lauką. Atidarau svetainės duris ir šuo vizgindamas uodegą išlekia į prieangį. Kol einu iki lauko durų, šuo šokinėja aplink kojas. Atidarau lauko duris ir šuo išbėga. Matau, kaip jis kieme sukasi ratu prieš pradingdamas už kampo. Dabar šuo bėgs žemyn į sodą. Ten jis paprastai ir susitvarko reikalus. Aš stoviu tarpduryje ir žvelgiu laukan. Tariu: „Koks puikus vasaros vakaras.“ Išeinu ant kiemo grindinio, pažvelgiu į dangų – šis žydras ir be mažiausio debesėlio. „Taip, – sakau, – puikus vasaros vakaras.“ Grįžtu į vidų, apsiaunu batus, išeinu į kiemą, pasuku už kampo. Dairausi šuns, bet sode šuns nėra. Kur tas šuo galėjo pasidėti? Negi šuo bus pabėgęs? Aš einu į sodą, iki kito kampo, dairausi šuns, bet šuns nematyti. Po velnių, vadinasi, šuo pabėgo. Dabar reikės eiti ieškoti šuns. Prakeiktas šuo. Kokį velnią tas šuo nusivijo? Kodėl jis pabėgo? Bet aš turiu eiti ieškoti šuns, negaliu gi jam leisti taip imti ir pabėgti. Sakau: „Prakeiktas šuo.“ Sakau: „Kokį velnią tas šuo nusivijo?“ Einu iš sodo, grįžtu į kiemą, žvalgausi aplink, į kalvas viršuj, į pagrindinį kelią apačioje, į vieną pusę, į kitą, bet šuns nematyti. Tariu: „Šuo pabėgo.“ Leidžiuosi žemyn keliuku. O tas pragaro šuo pabėgo, kokį velnią jis čia išdarinėja. Išeinu į pagrindinį kelią. Eiti tolyn palei fiordą ar link vandens? Žvilgteliu tolyn, šuns nesimato, tada pažvelgiu link vandens, ten šuns irgi nematyti. Keliauju tolyn. Einu greitai. Tas prakeiktas pabėgęs šuo. Kokio velnio tas šuo taip pasielgė? Šuo negali šitaip imti ir pabėgti, o aš irgi negaliu taip sau vaikščioti ir ieškoti šuns. Aš einu greitai. Velniai mane griebtų, aš negaliu taip eiti ir ieškoti šuns. Sustoju. Apsižvalgau, bet šuns niekur nematyti. Einu toliau. Sakau: „Kokį velnią tas šuo veikia.“ Einu toliau palei fiordą. Sustoju. Turbūt turėčiau pašaukti šunį, bet aš negaliu eiti pagrindiniu keliu ir šūkauti, būtų per daug keista, taip negalima. Einu prie bortelio ir atsisėdu. Prakeiktas šuo. Kokio velnio tas šuo pabėgo? Ką jis veikia? Išgirstu atvažiuojant automobilį, matau, kad ten tas, kuris gyvena prie posūkio, jis žvilgteli į mane ir nusuka akis šalin, o aš toliau žiūriu į jį. Šito tipo niekada nemėgau, tie jo auksiniai žiedai, auksinis laikrodis, klastingas snukis. Žiūriu į jo naują blizgantį automobilį. Ir dar tas prakeiktas dingęs šuo, ėmė ir pabėgo, lyg niekur nieko. Atsistoju, einu toliau palei fiordą. Aš gi negaliu taip tiesiog eiti, negalima taip. Turiu bent jau pašaukti šunį, bet ir šaukti negaliu. Matau dviračiu atvažiuojant tą, kuri gyvena už posūkio. Niekada nesu su ja kalbėjęs, bet ji sustoja ir nulipa nuo dviračio. Žiūri į mane ir beveik atrodo, kad norėtų užkalbinti. Aš žiūriu į ją, ji žiūri į mane. Einu link jos. Matau, kad ji viena koja stovi ant kelio, kita ant kelkraščio. Einu link jos.
– Man atrodo, tas, kuris gyvena prie posūkio, nušovė tavo šunį, – sako ji.
Aš girdžiu ją sakant, kad ji mano, jog tas, kuris gyvena prie posūkio, nušovė mano šunį. Ką ji sako? Nušovė šunį? Ką ji sako? Nušovė šunį? Ką ji turi omeny? Kodėl ji taip sako? Negalima gi sakyti, kad kažkas nušovė šunį.
– Aš mačiau šunį ir girdėjau šūvį.
Kokį velnią ji čia šneka? Nušovė šunį? Kokio velnio ji nori?
– Ką tik, – priduria ji.
– Nušovė šunį? – klausiu.
– Taip. Aš mačiau šunį, – sako ji. – Mačiau, kaip šuo nubėgo link jo namo, o tada išgirdau šūvį, tikrai buvo šūvis.
Aš žiūriu į ją ir žinau, kad jei kažkas užmušė mano šunį, tas, kuris tai padarė, mirs.
– Ką tik? – klausiu.
Ji linkteli.
– Tas prie posūkio?
Ji linkteli.
– Pamaniau, reikėtų tau pasakyti, – taria ji.
– Tu tikra, – sakau aš.
Ji vėl linkteli.
– Nušovė šunį, – sakau aš.
Matau, kad ji žiūri žemyn. Šuo negali būti užmuštas, negalima žudyti šunų. Niekas nežudo šunų. Ji sako, kad šuo nušautas. Kažkas užmušė šunį. Jis nušovė šunį ir jis mirs. Šįvakar jis mirs.
– Aš ką tik mačiau jį nuvažiuojant, – sakau.
Jis negalėjo užmušti šuns. Neįmanoma užmušti šuns. Bet jei jis užmušė šunį, jis mirs.
– Manau, kad jis tai padarė, – sako ji, – anksčiau jis šaudė kates.
Ji sako, kad jis šaudė kates. Šitą aš girdėjau. Aš girdėjau, kad jis šaudė kates. O jei jis nušovė mano šunį, jį reikia užmušti. Aš jį užmušiu, bet jis negalėjo nušauti šuns. Jeigu taip, tai turiu parsinešti šunį, turiu juk palaidoti šunį. O tada turiu jį užmušti.
– Jis nušovė mano katę, – sako ji.
– Tu tikra?
Ji linkteli.
– Ačiū, kad pasakei, – tariu aš.
– Tai siaubinga, – sako ji.
Jis negalėjo nušauti mano šuns, bet jei jis tai padarė, jį reikia užmušti. Jis mirs. Žiūriu žemyn į kelią, tas pragaro išpera, ištariu tyliai, tada papurtau galvą, bet jis negalėjo užmušti mano šuns, jis negalėjo to padaryti, tada pasakau, kad tą nelabąjį aš, po velnių, dar prigriebsiu.
– Ką tu darysi? – klausia ji.
– Ieškosiu šuns, – atsakau.
– Bet šuo nušautas, – sako ji.
– Tada surasiu nušautą šunį.
Pajuntu, kad ji žiūri į mane, aš irgi pakeliu akis į ją.
– Dėkui, – sakau.
Ir imu sparčiai eiti toliau palei fiordą. Aš turiu išsiaiškinti, ar jis tikrai nušovė mano šunį, jei taip, turiu surasti negyvą šunį. Turiu nueiti prie jo namo ir pažiūrėti. Sparčiai einu toliau. Girdžiu, kad ji važiuoja dviračiu iš paskos. Pasiekiu posūkį, vėl einu palei fiordą. Jau matau keliuką link jo namo. Girdžiu ją važiuojant dviračiu visai šalia man už nugaros. Sparčiai einu toliau. Aš jau prie jo keliuko. Žiūriu į jo namą, naujas baltas namas. Viduje tamsu. Einu aukštyn keliuku. Prieinu prie namo. Apsižvalgau kieme, bet šuns nematau. Prieinu prie pat namo, apsižvalgau, šuns nematyti. Žvilgteliu žemyn, ji stovi prie pagrindinio kelio, laiko dviračio vairą, žiūri į mane. Jis juk negalėjo užmušti šuns, negalima gi taip. Jis negalėjo užmušti šuns. Nueinu ten, kur kalniukas ima leistis link pagrindinio kelio. Pamatau kraują. Pamatau raudoną kraują ant žalios žolės. Ir kelis kuokštus plaukų. Jis užmušė šunį. Taip ir žinojau. Jis užmušė šunį ir jis bus užmuštas pats. Jei jau nieko kito gyvenime nenuveikiau, padarysiu bent tai. Jį reikia užmušti. Jis mirs. Sakau: „Tas velnias.“ Sakau: „Tą velnią reikia užmušti.“ Pasilenkiu, paliečiu kraują, jis lieka ant mano pirštų. Paimu kruviną plaukų kuokštą, pauostau. Atpažįstu savo šuns kvapą. Jis užmušė mano šunį ir jį reikia užmušti. Aš atsitiesiu, įsidedu kuokštą į kelnių kišenę. Bet kur jis padėjo šunį? Nes šuns čia nėra. O aš gi mačiau jį nuvažiuojant. Negaliu čia stovėti. Teks grįžti vėliau ir paklausti, kur šuo, nes aš juk turiu palaidoti šunį. Tas velnias užmušė mano šunį ir aš jį užmušiu. Einu į kiemą, žemyn keliuku. Matau ją stovint pasirėmus į dviratį šalikelėje. Žiūri į mane. Einu žemyn keliuku, išeinu į pagrindinį kelią, sustoju prie jos.
– Jis užmušė šunį, – sakau.
Ji žiūri į mane, pakeliu ranką ir parodau kraują ant pirštų. Ji linkteli.
– Bet šuns ten nebuvo, – sakau.
– Tik truputis kraujo, – sako ji.
Aš linkteliu.
– Vėliau paklausiu, kur jis padėjo šunį, – sakau.
Ji žiūri į mane.
– Jis taip daro, – sako ji.
– Ačiū, kad pasakei.
Aš einu atgal, atsisuku, matau, kaip ji sėda ant dviračio ir nuvažiuoja. Einu atgal. Jis užmušė mano šunį ir jis mirs. Sakau: „Šįvakar tas velnias mirs.“ Sakau: „Aš atimsiu jam gyvybę.“ Sakau: „Tas velnias mirs.“ O aš juk girdėjau kažką panašaus į šūvį, tik nenorėjau suprasti. Einu atgal. O tas velnias juk pravažiavo pro mane, kai ėjau ieškoti šuns. Tas velnias. Tariu: „Šįvakar tas velnias mirs.“ Einu atgal. Šiandien vakare, kai sutems, aš jį prigriebsiu. Aš persmeigsiu jam širdį. Šįvakar, kai jis miegos, aš atimsiu jam gyvybę. Padarysiu viską paprastai. Aš nusmeigsiu jį, kai jis miegos savo lovoje. Aš nusmeigsiu jį. Aš nusiirsiu valtimi į jo įlankėlę, nueisiu prie namo, įeisiu vidun ir nusmeigsiu jį. Bent vienas langas jo name tikrai bus atidarytas, pro jį ir pateksiu vidun, arba gal jis net nerakina rūsio durų. Aš atimsiu jam gyvybę. Bet pirmiausia turiu surasti šunį, nes šunį reikia palaidoti. Aš einu atgal. „Aš atimsiu velniui gyvybę“, – sakau. „Tai bus šįvakar“, – sakau. Reikia persmeigti jam širdį. Aš jį nužudysiu. Matau savo keliuką, einu greitai, einu aukštyn keliuku. Dabar palauksiu ir pažiūrėsiu, kol jis parvažiuos, tada nueisiu pas jį ir sužinosiu, kur padėjo šunį, tada palaidosiu šunį. O vakare turėsiu jį užmušti. Aš einu savo keliuku. Pasuku už kampo. Ir pamatau šunį. Aš pamatau šunį. Matau šunį, gulintį ant kiemo grindinio, šuo guli išsitiesęs ant grindinio, galva peršauta, kruvina. Jaučiu, kaip kūnas suakmenėja, man užgniaužia kvapą. Jaučiu tuštumą. Aš sustingstu. Šuo guli ant grindinio. Prišoku prie šuns, pakišu po juo rankas, pakeliu ir prispaudžiu prie krūtinės, priglaudžiu skruostą prie kailio. Stoviu priglaudęs skruostą prie šuns kailio. Sakau: „Vargšas mažylis.“ Suleidžiu pirštus į kailį. Sakau: „Vargšas mažylis.“ Spaudžiu šunį prie krūtinės. Tariu: „Vargšas mažyli, ką jie tau padarė, mano vargšas mažyli.“ Matau kraują ant grindinio. Ne, man negalima žiūrėti į grindinį. Prieinu prie lauko durų, viena ranka spausdamas šunį prie krūtinės, kita šiaip ne taip atidarau duris ir vėl prispaudžiu šunį prie krūtinės abiem rankomis. Įeinu į prieškambarį. Stoviu prieškambaryje ir spaudžiu šunį prie krūtinės. Pasuku prie svetainės durų, atidarau jas, sakau „vargšas mažylis“ ir įeinu į svetainę, prie lango, žvilgteliu laukan. Stoviu spausdamas šunį prie krūtinės ir žiūriu pro langą, žemyn į sodą. Palaidosiu šunį vidury sodo, palaidosiu taip, kad matyčiau jo kapą pro langą. Taip, šuo ilsėsis sode. O kodėl man jo nepalaidojus dabar pat? Nes šunį reikia palaidoti. Turiu užkasti šunį po žeme. Turiu palaidoti šunį. Juk galiu dabar pat ir palaidoti? Nėra čia ko laukti. Reikia imti ir palaidoti. Žiūriu žemyn į sodą, palaidosiu šunį pačiam vidury. Spaudžiu šunį prie krūtinės. Išgirstu atvažiuojant automobilį, pažvelgiu pagrindinio kelio link, tai jo automobilis, to gyvenančio prie posūkio. Žiūriu į jo automobilį. Šiandien vakare aš jį užmušiu, o dabar tegul sau važiuoja. Šiandien tai jau tikrai tegul sau važiuoja. Vakare aš jį užmušiu. Atimsiu jam gyvybę. Žiūriu į kelią, mėginu įžiūrėti jo veidą, o jis važiuoja lėtai, žiūri į mano namą, tada pastebi mane, pamato mane stovintį prie lango su šuniu prie krūtinės ir nusuka akis. Aš žiūriu į jį. Pastebiu, kad padidina greitį prieš pradingdamas už posūkio. „Aš atimsiu tam velniui gyvybę“, – pasakau. Sakau: „Šįvakar aš jį užmušiu.“ Kai jis miegos, aš jį nusmeigsiu, persmeigsiu jam širdį. Užmušiu jį. Šiandien vakare jį užmušiu. Atimsiu jam gyvybę. Nes jį reikia užmušti. Spaudžiu šunį prie krūtinės, suleidžiu pirštus į jo kailį. Bet turiu padėti šunį, negaliu šitaip stovėti su negyvu šunimi. Turiu kur nors padėti šunį. Gal paguldyti jį į lovą? Reikia paguldyti šunį į savo lovą. Reikia iš pradžių paguldyti šunį į lovą, o tada paruošti kapą, štai kaip reikia padaryti. Spaudžiu šunį prie krūtinės ir sakau: „Vargšas mažylis.“ Išeinu į prieškambarį, imu lipti laiptais, sakau „vargšas mažylis“ ir spaudžiu šunį prie krūtinės, sakau „vargšas mažylis“ ir lipu laiptais, einu per palėpę, atidarau miegamojo duris. Įeinu, einu prie lovos, padedu šunį. Padedu jį ant antklodės, galvą ant pagalvės. Stengiuosi nežiūrėti į kulkos perskeltą galvą. Negalima. Perbraukiu ranka jam per nugarą, truputį pašiaušiu kailį. „Vargšas mažylis“, – pasakau. Stengiuosi nežiūrėti į peršautą galvą. Dar kartą jį paglostau, suleidžiu pirštus į kailį, atitraukiu ranką, išeinu, uždarau miegamojo duris, nusileidžiu žemyn, įeinu į svetainę. Atsisėdu į krėslą, kuris stovi įkypai priešais langą. Pažvelgiu laukan, fiordas ramus, nematyti nė bangelės. Matau kalną anapus fiordo. Matau, kad mano valtis ramiai stovi prieplaukoje. O vakare aš jį užmušiu. Kai sutems, nusiirsiu pas jį, tada prieisiu prie namo, įeisiu vidun ir nusmeigsiu jį miegantį. Šįvakar aš žudysiu. Jei bandysiu jį nudurti peiliu, reikės prieiti labai arti, gal geriau kuo nors kitu, gal šakėmis, juk turiu rūsyje šakes. Galiu pabandyti nusmeigti jį šakėmis, o jei neišeis, pribaigsiu peiliu. Turiu ir peilį ilga aštria geležte. Galiu jį nudurti ir tuo peiliu. Šįvakar jį užmušiu. Velniai mane griebtų, užmušiu tą bjaurybę. „Šįvakar jam ateis galas“, – pasakau. „Atimsiu jam gyvybę“, – sakau. Bet iš pradžių reikia palaukti, kol visai sutems, na, ar bent kiek sutems. O tada tai ir padarysiu. Aš jį užmušiu. Atsistoju, prieinu prie lango, pažvelgiu į pagrindinį kelią. Matau atvažiuojant dviračiu tą, kuri papasakojo, kad šuo nušautas, ji sustoja, nulipa nuo dviračio, palieka dviratį prie pagrindinio kelio. Matau, kaip ji ateina keliuku. Vis dėlto eina pas mane, matyt, nori pasikalbėti. Turbūt reikia išeiti, pasitikti ją. Ji nori su manimi pasikalbėti. Išeinu, sustoju ant grindinio ir atsigręžiu į namo kampą, iš už kurio ji ateina. Žiūriu žemyn į kraują ant grindinio. Negalima žiūrėti į kraują. Pakeliu akis, linkteliu jai.
– Ar radai šunį? – klausia ji.
Aš linkteliu.
– Kur?
Parodau į grindinį, ant kurio stoviu.
– Šuo gulėjo prie tavo durų, – sako ji.
Aš linkteliu.
– Matai kraują, – sakau.
Ji pažvelgia žemyn.
– Aš tik norėjau pasakyti, kad jis jau grįžo namo, – sako ji.
– Mačiau, kaip važiavo pro šalį, – atsakau.
– Tiek ir norėjau, – sako ji.
– Ačiū, kad norėjai pranešti.
– Tai siaubinga, – sako ji. – Štai taip padėti negyvą šunį prie durų.
Aš žiūriu į ją, tada nuleidžiu akis.
– Tik norėjau pranešti, – sako ji.
Aš pakeliu akis, linkteliu jai.
– Viso, – sako ji.
Aš dar kartą linkteliu jai ir žiūriu, kaip ji nusisuka ir pradingsta už namo kampo. Einu į prieškambarį, uždarau lauko duris, einu atgal į svetainę. Atsistoju prie lango, žiūriu, kaip ji lipa ant dviračio. Staiga pažvelgia į mane, aš linkteliu, bet ji nuleidžia akis. Nuvažiuoja. Atsisėdu į krėslą. Šįvakar jį užmušiu, gal jau būtų ir laikas pradėti ruoštis. Juk jau vakaras, jau net gana vėlu. Jau netrukus tai įvyks. Nes šįvakar jis bus nužudytas. Aš nužudysiu jį mėšlu, šūdu ir myžalais, padarysiu tai labai paprastai. Aš nudursiu jį, persmeigsiu jo prakeiktą širdį ir jo kraujas maišysis su mėšlu ir šlapimu. Nužudysiu jį šakėmis. Iš pradžių gerai pamaišai šakėmis mėšlą, tada persmeigi jam širdį. Aš jį užmušiu. Pakylu nuo krėslo, atsistoju prie lango ir žiūriu į sodą. O vidury sodo palaidosiu šunį. Einu prie suolo, kuris stovi palei sieną, atsigulu ant jo. Suneriu rankas po galva. Žiūriu tiesiai priešais save. „Šįvakar užmušiu tą velnio išperą“, – sakau. Nusmeigsiu jį. Nusiirsiu į įlankėlę prie jo namo, užlipsiu takeliu. Pateksiu į vidų, koks langas tikrai bus atidarytas, pro jį ir įlipsiu. Nueisiu į jo miegamąjį, kur jis ramiai miegos, ir nusmeigsiu jį. Persmeigsiu jam širdį. Užmušiu jį. Reikia susirasti šakes. Apsirengsiu tą seną didelį lietpaltį, užsitempsiu gobtuvą kiek galima labiau ant veido. Nes galimas daiktas, kad jo žmona nubus ir pamatys mane, ir vaikai gali. O apsiausiu senus guminius batus. Kai pabaigsiu, paskandinsiu fiorde ir šakes, ir lietpaltį, ir batus. Aš jį užmušiu. Pakylu nuo suolo, prieinu prie lango ir matau, kad temsta. Sakau: „Na, tada reikia pradėti.“ – „Tą velnią reikia užmušti“, – pasakau. Išeinu iš svetainės, leidžiuosi į rūsį. Pamatau kampe šakes. Einu ir paimu jas, apverčiu, apžiūriu. Šakių dantys blizga. Patikrinu pirštu vidurinį, ilgiausią dantį, atrodo aštrus, patikrinu ir antrą, trečią, visų smaigaliai aštrūs. Sakau: „Šįvakar jį užmušiu.“ Pastatau šakes atgal. Šįvakar užmušiu velnią, man jau gana, šįvakar jį užmušiu. O dabar reikia, kad niekas manęs nepamatytų, nes kitaip įtars dėl žmogžudystės. Dabar svarbiausia, kad niekas nepamatytų. Pastebiu lietpaltį, gulintį ant guminių batų. Apsirengiu lietpaltį, užsisagstau. Gobtuvą galiu ir vėliau užsidėti. Nusiaunu batus, apsiaunu guminiais. Kiek kresteliu vieną koją, guminis laisvai kabo ant jos. Einu prie darbastalio, pasiimu mažąjį žibintuvėlį ir įsikišu į lietpalčio kišenę. Paimu šakes. Ir pradedu juoktis. Šuo negyvas ir aš turiu juoktis. Stoviu rūsyje ir juokiuosi. Aš stoviu ir juokiuosi rūsyje, bet šuo negyvas, o tą, kuris užmušė šunį, aš užmušiu. Stoviu ir juokiuosi. Šuo negyvas ir aš nebegaliu daugiau juoktis. Nustoju juoktis. Išeinu, uždarau rūsio duris. Imu leistis žemyn keliuku. Dabar niekam negalima manęs pamatyti, nes jei dabar kas pamatys, vėliau įtars dėl žmogžudystės. Dabar niekas neturi manęs pamatyti. Greitai einu žemyn keliuku, sustoju, pažiūriu į kairę, į dešinę, tačiau nematyti nė gyvos dvasios, automobilių irgi nesigirdi. Beveik visai tamsu. Einu pagrindiniu keliu, leidžiuosi takeliu nuo šlaito, kranto link. Dabar aš jį užmušiu, jis mirs greitai, jis užmušė mano šunį ir dabar aš jį užmušiu. Matau, kad fiordas ramus. Matau valtį, kuri stovi pririšta ir beveik nejuda. Išeinu ant prieplaukos. Prisitraukiu valtį ir atsargiai paguldau šakes į valties priekį taip, kad smaigalys kyšotų už borto. Įlipu į valtį, atrišu ją, atsistumiu nuo prieplaukos. Atsisėdu ant vidurinio suoliuko, pritaisau irklus. Imu irkluoti. Dabar aš turiu nebijoti, privalau neabejoti, turiu tiesiog padaryti tai, ką suplanavau, tada parsiirti namo ir atsigulti į lovą. Iriuosi palei krantą. Dabar niekas neturi manęs pamatyti. Iriuosi palei krantą. Tyliai sau pasakau, kad jis užmušė mano šunį ir dabar aš turiu jį užmušti. Aš irkluoju. Dabar reikia tiesiog laikytis plano. Nieko daugiau nereikia daryti. Ir reikia, kad niekas manęs nepamatytų. Turiu nedvejoti, neišsigąsti. Automobilių negirdėti, visiškai tylu. Aš irkluoju. Atsigręžiu sėdėdamas ant suoliuko, pažiūriu, ar šakės guli pirmagalyje. Žinojau, kad šakės guli pirmagalyje, bet vis tiek turėjau patikrinti. Kai padarysiu tai, ką privalau, nusiirsiu toli į fiordą, pririšiu prie šakių inkarą ir jos pradings fiordo vandenyje. Aš ramiai irkluoju palei krantą. Pažvelgiu į namus ant kranto, dauguma tamsūs, tik poroje miegamųjų dega šviesa. Aš irkluoju. Ir niekas manęs nemato. Dabar turiu būti ramus, padaryti tai, tada grįžti namo. O tada turiu palaidoti šunį. Iriuosi aplink iškyšulį. Dabar liko tik dar truputį nuplaukti, tada nusiirti į įlankėlę prie jo namo, o tada tai įvyks. Pakeliu irklus, valtis slysta pirmyn. Pasisuku ant suolelio, pažiūriu į namą, kur gyvena tas velnias, visi langai tamsūs. Dabar svarbu išsiaiškinti, kur jo miegamasis, o tada patekti į namą. Bet man pavyks. Nes šįvakar aš užmušiu tą velnią. Žiūriu į jo namą, visur tamsu. Nuleidžiu irklus, irkluoju toliau. Irkluoju. Dabar turiu būti ramus, nesutrikti, ne, turiu būti ramus. Įplaukiu į įlanką prie jo namo, imu irtis kranto link. Dabar niekas neturi manęs pamatyti. O aš dabar turiu nebijoti. Pakeliu irklus, atsisuku, pažiūriu į pirmagalį, ten guli šakės. Vėl nuleidžiu irklus, iriuosi toliau, kranto link. Aš irkluoju. Dabar reikia apie nieką negalvoti, reikia tiesiog irkluoti. Aš irkluoju, dabar irkluoju ramiai. O dar dabar reikia, kad rūsio durys būtų neužrakintos. Iriuosi kranto link. Irkluoju. Atsisuku, pamatau, kad beveik pasiekiau krantą. Nustoju irkluoti, palieku irklus vandenyje, valtis toliau slysta į priekį. Valtis lėtai plaukia kranto link, tada dugnu nubraukia žvyrą, valtis sustoja. Įkeliu vieną irklą į vidų, paimu kitą ir atsargiai einu į valties, laisvai siūbuojančios ant vandens, galą. Įremiu irklą į dugną ir stumiuosi kranto link, valtis slysta pirmyn, tada priekis vėl atsiremia į dugną ir ji sustoja. Einu į valties priekį, paguldau irklą ir lipu į vandenį. Kai batas pasiekia vandens paviršių, pasigirsta tekštelėjimas. Dabar niekas neturi manęs išgirsti. Bet netrukus vėl girdėti tik tyla. Antrą batą panardinu į vandenį beveik be garso. Viena koja lėtai žengiu į priekį, beveik nieko nesigirdi, tada kita koja. Viena ranka paimu už valties priekio. Lėtai, žingsnis po žingsnio einu kranto link tempdamas valtį paskui save. Lėtai traukiu valtį ant pakrantės žvyro, jis gurgžda po valties dugnu. Paleidžiu valties priekį, pasilenkiu per bortą, paimu šakes už koto. Stoviu su šakėmis rankoje, laikau jas maždaug už vidurio. O dabar reikia jį užmušti. Aš jį užmušiu. Aš jį užmušiu. Išlipu į krantą ir einu. Ieškau takelio, kuris veda link pagrindinio kelio, takelis eina palei upelį, o už kelio yra keliukas iki jo namo, garažo ir kiemo. Dabar aš jį užmušiu. Šiandien jis bus nužudytas. Tai vienintelis teisingas pasirinkimas. Aš užmušiu tą velnią. Blogiausia, kas gali nutikti – jei nesugebėčiau jo užmušti. Aš privalau tai padaryti. Tą velnią reikia užmušti. Nenorėčiau, kad mane pagautų, bet geriau tegu pagauna, negu kad man nepavyktų. Aš galiu ir kalėjime pasėdėti. Nieko čia tokio. Labai aš nebijau. Nieko nebijau. Einu toliau, šiaip ne taip įžiūriu upelio vagą, vandens beveik nėra, tik vos vos čiurlena, toliau reikia eiti tiesiai į priekį ir rasiu taką. Einu upelio vagos link, įžiūriu taką. Imu juo kilti į viršų. Pasakau: „Tą velnią reikia užmušti.“ Einu aukštyn takeliu, palei upelio vagą. Nešuosi šakes. Nešuosi šakes paėmęs už vidurio, dantimis atgal, aš užmušiu velnią. Užmušiu jį. Aš įvykdysiu teisingumą. Einu lygiu žingsniu, nei lėtai, nei greitai, nei per garsiai, nei be garso, einu taip gana paprastai. Sakau: „Aš užmušiu tą velnią.“ Jau matau pagrindinį kelią. Sustoju. Turiu likti nepastebėtas. Stoviu ir klausausi, bet nieko negirdėti. „Tada reikia eiti, ir viskas“, – pasakau. Išeinu į pagrindinį kelią. Einu kiek galėdamas greičiau ir kiek galėdamas tyliau, einu link jo keliuko. Sakau: „Aš užmušiu jį.“ Einu keliuku. Dabar reikia padaryti viską kaip suplanavau. Žiūriu į jo namą. Namas gana naujas, baltas. Su terasa ir daug langų. „Prakeiktas velnias“, – pasakau tyliai. „Aš užmušiu tą prakeiktą velnią.“ Einu lygiais, įprastais žingsniais. Į mane atsigręžusioje stogo pusėje pamatau atvirą palėpės langą, ten ir turėtų būti jo miegamasis, tame kambaryje dabar jis guli ir miega, tame kambaryje jis bus ir nužudytas. Dabar reikia, kad rūsio durys būtų neužrakintos. Einu keliuku ir sakau: „Pragaro išpera.“ Ateinu į kiemą ir sakau „Prakeiktas velnias.“ Matau jo automobilį, stovintį kieme, naują, didelį automobilį. Sustoju kieme. Pasakau: „Dabar aš žudysiu.“ Einu pro automobilį. Aš jau visai čia pat. Sakau: „Aš jį užmušiu.“ Priartėju prie namo, apeinu jį, prieinu prie pat sienos. Dabar manęs nebesimato nuo pagrindinio kelio. Bet aš irgi niekada nemačiau namo iš šitos pusės. Ir aišku, pagrindinis įėjimas juk taip pat šitoje pusėje. Kodėl aš anksčiau nepagalvojau? Galvojau tik apie tai, kur jo miegamasis. Aš atimsiu jam gyvybę. Pribaigsiu jį. Nužudysiu jį. Užversiu jį. Prigriebsiu. Man jau gana. Jis yra velnias. Einu toliau palei namą, prie pat sienos, praeinu verandą, einu toliau palei sieną, prieinu kampą, einu palei kitą sieną, einu ramiai, lygiais žingsniais. Aš nė kiek nebijau, nebijau nė trupučio. Aš nebijau, dabar aš tiesiog ramus. Einu palei namą, prie pat sienos. Einu palei namą link rūsio durų. Jau matau rūsio duris. Einu palei namą, prie pat sienos, link rūsio durų. Prieinu rūsio duris. Mano kvėpavimas pagreitėja. Nuspaudžiu durų rankeną, atsargiai trukteliu. Ir durys atsidaro. Durys atsidaro. Labai pamažu atveriu jas iki galo. Man pavyko. Aš prigriebsiu tą prakeiktą velnią. Prigriebsiu jį. Atimsiu tam prakeiktam velniui gyvybę. Užmušiu jį. Velniai mane griebtų, dabar tai jau tikrai atimsiu jam gyvybę. Įeinu į rūsį, pridarau duris, bet palieku kiek pravertas. Stoviu rūsyje prie durų. Tamsu. Pajuntu, kad širdis daužosi smarkiai ir kvėpuoju greičiau nei visada. Privalau negalvoti. Juk viskas suplanuota, dabar reikia tik užlipti laiptais, tada į dešinę, nes jo miegamasis ten viršuje, dešinėje, o ten kambaryje jis guli savo lovoje ir aš jį užmušiu, o šalia guli jo žmona, ji ims klykti, bet nieko nedarys, tik klyks, tada pabus vaikai, jie irgi ims klykti, taip ir bus, taip viskas ir bus. Jis ten gulės, paklodė bus raudona ir jį apsups klyksmas. Aš jį nužudysiu. Taip ir bus. Imu lipti laiptais. Einu lėtai. Sustoju, atremiu šakes į sieną. Užsismaukiu ant galvos gobtuvą, užtraukiu raištelius ir jis dengia beveik visą veidą, užveržiu raištelius abiem rankomis, jis turi uždengti veidą, taip, dabar kyšo tik nosis ir akys. Vėl paimu šakes, toliau lipu laiptais ir štai aš jau stoviu viršuje, dabar eisiu į dešinę, atidarysiu jo miegamojo duris, jis čia pat, tiesiai į dešinę, ten jo miegamasis, ten jis guli, ten jis guli, storas kaip velnias, klastingas nelabasis, ten jis guli ir švokščia, su savo auksiniu laikrodžiu ir auksiniais žiedais, bet dabar jau viskas, dabar jam galas, dabar jam galas. Dešine ranka paimu šakes už koto galo, dabar laikau jas smaigaliu į priekį ir dantimis žemyn, pajuntu, kad tuoj imsiu juoktis, bet dabar man negalima juoktis. Laisva ranka paimu žibintuvėlį, įjungiu, siaura šviesos juosta nusidriekia koridoriaus grindimis, pakeliu žibintuvėlį, spindulys apšviečia miegamojo duris. Užgesinu žibintuvėlį. Einu pirmyn. Žiūriu į duris. Dabar reikia eiti, ir viskas. Aš einu. Stoviu priešais miegamojo duris. Nuspaudžiu rankeną. Lengvai ir greitai atveriu duris, visai be garso, iš pradžių matau tik tamsų kambarį, tada įžiūriu užtrauktas užuolaidas ir lovą prie lango. Einu link lovos. Pakeliu žibintuvėlį, uždegu, ta pati plona šviesos juosta nuslysta per lovą ir apšviečia jį, jis guli lovoje, guli ant nugaros, prasižiojęs, ir sunkiai kvėpuoja. Išjungiu žibintuvėlį, įsikišu jį į lietpalčio kišenę, tada prieinu prie lovos, atsistoju prie pat, paimu už antklodės krašto, staigiai nukloju jo krūtinę, jis sumurma „ne-e“, įžiūriu, kaip jo galva ima blaškytis, o rankos apgraibomis ieško antklodės, sumurma „ne-e“ dar kartą. Aš suimu šakių kotą ir antra ranka, stoviu ir spaudžiu šakes abiem rankomis, tada pakeliu jas virš galvos. Jis žiopčioja, gaudo orą. Smakras truputį dreba. Žiūriu į kairę jo storos, plaukuotos krūtinės pusę, suspaudžiu šakių kotą iš visų jėgų, įsiręžiu, giliai įkvepiu, įtempiu rankų raumenis. Nusitaikau į kairę jo krūtinės pusę ir smeigiu. Pajuntu, kad šakės susminga lengvai. Girdžiu, kaip jo kvėpavimas virsta cypimu. Apie vieną dantį ima sunktis kraujas. Aš trukteliu atgal, šakės lengvai slysta iš jo kūno. Ištraukiu iki galo. Jis atsimerkia, žiūri į mane. Jo akys, apvalios, klastingos, velniškos akys. Jis bando pasikelti lovoje, o aš apsisuku ir neatsigręždamas dingstu iš kambario. Girdžiu, kad jis bando kažką sušukti, bet išleidžia tik neaiškų garsą, kuris greit nutyla. Uždarau miegamojo duris. Lipu laiptais žemyn, išeinu į lauką, uždarau rūsio duris, bėgu iki namo kampo, einu palei namą, prie pat sienos, grįžtu tuo pačiu keliu, kuriuo atėjau, einu pasilenkęs, praeinu verandą, įžiūriu automobilį kieme. Prabėgu pro jį. Dabar reikia, kad niekas manęs nepamatytų. Reikia tik nusileisti keliuku. Sustoju ir klausausi, bet nieko negirdėti, nei automobilių, nei žingsnių. Imu eiti žemyn keliuku. O buvo daug lengviau, nei tikėjausi, tikrai, reikia tik apie nieką per daug negalvoti, tada viskas klojasi puikiai, svarbiausia laikytis plano, nenukrypti nuo jo nė trupučio, nes jei tik nukrypsti, būna blogai. Lygiu, įprastu žingsniu leidžiuosi keliuku, prieinu pagrindinį kelią, sustoju, vėl klausausi, bet nieko negirdėti. Atsigręžiu, pažvelgiu į jo namą, miegamajame dega šviesa. Aš krūpteliu. Negi nesugebėjau pribaigti to velnio? O žmona, juk jos ten nebuvo? Jis gulėjo lovoje vienas. Man pasisekė, nes lovoje jis gulėjo vienas, taigi greičiausiai šviesą dabar uždegė žmona, turbūt taip ir bus, bet man dabar jau reikia paskubėti. Imu bėgti keliu. Man turėjo pavykti, nes kitaip jau būtų visai velniava, man turėjo pavykti. Pakelėje įžiūriu vietą, kur prasideda takelis. Imu leistis takeliu. Tolygiai einu takeliu, tada sustoju, noriu padėti šakes, bet susiprantu, kad negalima, reikia nepalikti pėdsakų, todėl pasikišu šakes po pažastim ir prispaudžiu, tada atlaisvinu gobtuvo raištelius ir nusitraukiu jį nuo galvos. Papurtau galvą. Paimu šakes į kairę ranką ir toliau leidžiuosi takeliu. Aš pavargęs, norisi atsisėsti, bet negalima, todėl einu toliau, einu lėtai, bet tolygiai. Matau, kad upelyje teka vanduo, jo nedaug, bet vis tiek girdėti čiurlenimas. Einu žemyn palei upelio vagą, pasiekiu pakrantę. Aš tai padariau. Dabar jis negyvas, tas prakeiktas klastūnas, tas pragaro išpera, dabar jis negyvas. Dabar jis guli savo kraujo baloje ir jis negyvas. Aš tai padariau. Jau tuoj užbaigsiu viską iki galo. Liko tik pabaigti vieną dalyką, ir bus viskas. O buvo visai paprasta tai padaryti. Ir dabar jau padaryta. Einu pakrante, įžiūriu savo valtį. Dabar reikia nuvalyti šakes, nuvalyti visą kraują. Aš įbrendu į vandenį ir susmeigiu šakes į dugno smėlį, ištraukiu, įsmeigiu dar kartą, tada paguldau į valties priekį taip, kad šakė kyšotų už borto, paimu valtį už priekio, stumteliu ir ji lengvai nuslysta tolyn, vanduo turbūt truputį pakilo, nes taip lengvai išstūmiau valtį, atrodė, lyg ji būtų plūduriavusi visai palaida. Brendu gilyn į fiordą, dar truputį pastumiu valtį, tada perkeliu vieną koją per bortą, pasispiriu kita ir valtis slysta tolyn į fiordą, įkeliu ir kitą koją, aš jau valtyje, tada paimu vieną irklą, panardinu į vandenį, įremiu į dugną ir atsistumiu, ištraukiu irklą. Valtis atbula plaukia tolyn nuo kranto, gilyn į fiordą. Atsisėdu ant vidurinio suolelio, paimu ir antrą irklą, apsuku valtį ir imu irtis statmenai nuo kranto, tolyn į fiordą. Žvelgiu tiesiai priešais save, į tamsą, nes dabar dar tamsiau nei prieš tai ir jau tuoj ims švisti, o aš prieš švintant jau turiu būti namie, savo lovoje. Žvelgiu tiesiai priešais save, į tamsą. Nenoriu žiūrėti į jo namą. Aš irkluoju. Sakau: „Na va ir viskas.“ Stipriais yriais vedu valtį tolyn į fiordą. O velnias dabar pragare, aš jį pribaigiau, jo nebėra, dabar velnias jau nebegyvas. Irkluoju toliau ir sakau, kad dabar šėtonas nebegyvas, aš jį pribaigiau, nusmeigiau jį, dabar tas pragaro išpera negyvas. Iriuosi tolyn į fiordą stipriais grybšniais. Iriuosi tolyn nuo kranto, gilyn į fiordą, irkluoju, tiesiai pirmyn, tiesiai į fiordą, irkluoju toliau. Sakau, kad dabar velnias pragare, taip jam ir reikia, pats prisiprašė, tas suktas velnias, tas šėtonas, tas velnio išpera, dabar tas šėtonas pragare, velniai jį griebtų. Žvelgiu tiesiai priešais save, į tamsą. Tada pabandau surasti jo namą, įžiūriu jį, miegamajame dega šviesa. O jis dabar negyvas. Velnias jau negyvas. Iriuosi statmenai krantui, gilyn į fiordą. O jo miegamajame dega šviesa. Sakau: „Jis šlykštus velnias, bet dabar jis negyvas, dabar jis jau negyvas.“ Žiūriu tiesiai priešais save, į tamsą. Bet dabar jau turėčiau būti nuplaukęs gana toli į fiordą? Tiek turėtų jau ir užtekti, ar ne? Galiu daugiau neirkluoti, jau gana. Padedu irklus ir leidžiu valčiai slysti vandens paviršiumi, kol sustoja, kol beveik visai nebejuda. Oras pasitaikė geras, galima sakyti, nėra bangų, vanduo vos raibuliuoja, o valtis visai rami. Atsistoju, lietpalčio kišenėje susirandu žibintuvėlį, įjungiu, pašviečiu į valties priekį ir matau šakes, gulinčias pirmagaly, smaigaliu už borto. Ir imu juoktis, stoviu valtyje, šviečiu į šakes, kurios guli smaigaliu už borto, tada apsisuku, pašviečiu į inkarą ir ritinį virvės, kurie guli valties gale, ir juokiuosi, vėl atsisuku į priekį, žiūriu į šakes ir juokiuosi. Nustoju juoktis, einu į valties priekį, paimu šakes, einu į galą, atsisėdu ant paskutinio suolelio, padedu šakes. Vis tiek reikia guldyti taip, kad smaigalys kyšotų už borto, nes negalima palikti valtyje jokių pėdsakų. Pasidedu žibintuvėlį šalia ant suolelio, nusivelku lietpaltį, tada nusitraukiu guminius batus, paguldau šakes ant lietpalčio, ant viršaus pastatau batus, tada pakeliu inkarą – didelį, sunkų akmenį, siaurėjantį per vidurį, kad būtų patogu pririšti virvę, dedu akmenį į lietpaltį, surišu lietpaltį, apvynioju visą gniutulą virve, kuri buvo pririšta prie inkaro, stipriai surišu, dar apvynioju likusia virve iš visų pusių, vėl surišu, kabėti palaidas lieka tik visai trumpas virvės galiukas. Paimu žibintuvėlį ir pašviečiu į gniutulą, matau iš jo kyšantį šakių kotą. Atsistoju valtyje ir žvelgiu link kranto, į tamsą. Žiūriu į jo namą, miegamajame dega šviesa. Pasilenkiu, pakeliu gniutulą. Stoviu ir laikau jį, toks sunkus, kad vos išlaikau, pasilenkiu per bortą ir paleidžiu. Krisdamas į vandenį gniutulas smarkiai tėkšteli. Paimu žibintuvėlį, pašviečiu į gniutulą, jis plūduriuoja po vandeniu, o šakių kotas įkypai kyšo virš vandens, bet jis ima grimzti, grimzta gilyn į vandenį, kotas irgi grimzta vis giliau ir giliau, tada visas panyra po vandeniu, paviršiuje lieka tik ratilai, o kotas nugrimzta gilyn ir aš jo nebematau. Einu pirmyn, atsisėdu ant vidurinio suolelio, išjungiu žibintuvėlį. Sėdžiu su žibintuvėliu rankoje, tada pakeliu ranką virš galvos, sukaupiu visas jėgas ir sviedžiu žibintuvėlį į vandenį. Nuleidžiu irklus ir imu irtis link kranto. Dabar jau viskas padaryta, liko tik grįžti namo. Iriuosi link kranto. Reikia, kad niekas manęs nepamatytų. Dabar reikia grįžti namo, o tada reikia palaidoti šunį. Irkluoju stipriai, valtis slysta vandens paviršiumi. Dabar jau viskas. Ir bent jau oras man tikrai pasitaikė geras. Dabar tik reikia, kad niekas nepamatytų. Nes viskas praėjo puikiai. Svarbiausia yra suplanuoti, o tada padaryti, ką suplanavai. Žiūriu priešais save, į tamsą. Iriuosi toliau. Pasisuku ant suolelio, žvilgteliu į krantą, matau, kad jau artėju, ir imu irtis palei krantą. Pasakau: „Atėmiau tam velniui gyvybę, velniai mane griebtų.“ Irkluoju. Atsisuku, įžiūriu savo prieplauką, imu irtis link jos. Pasakau: „Atėmiau tam velniui gyvybę.“ Atsargiai iriuosi prieplaukos link, pristabdau irklais, pakeliu juos, guldau į valtį, tada einu į valties, slystančios link prieplaukos, priekį ir stoviu pirmagalyje, pasiruošęs ranka sugriebti prieplaukos kraštą. Valtis pasiekia prieplauką, aš prisitraukiu. Pririšu valtį, ištraukiu ant kranto. Einu per prieplauką. Pasakau, kad viskas juk praėjo puikiai, dabar jau viskas padaryta. Imu kilti aukštyn takeliu, pagrindinio kelio link, einu vienomis kojinėmis, sakau, kad tai visai juokinga, juk niekas taip nevaikšto, vienomis kojinėmis, palinguoju galva. Pasiekiu pagrindinį kelią. Turiu likti nepastebėtas. Pažiūriu į vieną pusę, į kitą, bet nieko nematyti, negirdėti jokių automobilių. Sakau: „Dabar velnias nebegyvas.“ Einu pagrindiniu keliu, link savo keliuko. Žiūriu į savo namą. Greitai einu keliuku, į kiemą, pastoviu valandėlę kieme, bandau nukratyti nuo kojinių rasą. Atidarau duris, įeinu vidun. Prieangyje sustoju, apsisuku, užrakinu duris. Einu į svetainę, nusitraukiu šlapias kojines, einu į virtuvę ir metu jas tiesiai į šiukšliadėžę. Prieškambario komodoje susirandu kitas kojines. Grįžtu į virtuvę, paleidžiu vandenį, iš pradžių šaltą, paskui karštą, susirandu muilo ir nusiplaunu rankas virtuvės kriauklėje, tada nusiprausiu ir veidą, o tada susirandu švarų rankšluostį viename virtuvės stalčių, nusišluostau veidą ir rankas. Pasakau: „Dabar jau viskas padaryta.“ Sakau: „Buvo lengva.“ Užkaičiu kavinuką, atsisėdu virtuvėje ant kėdės ir sakau, kad štai tas velnias ir pribaigtas, pagaliau aš jį prigriebiau. Žiūriu tiesiai priešais save. Sakau: „Pagaliau tas velnias pribaigtas.“ Girdžiu, kad kava jau išvirė. Atsistoju, susirandu puodelį, termosą, prisipilu puodelį kavos, o likusią supilu į termosą. Pasiimu puodelį, einu į svetainę, atsisėdu į krėslą, stovintį prie lango. Gurkšteliu kavos ir pastatau puodelį ant mažo apvalaus staliuko, kuris stovi šalia krėslo. Žiūriu į tamsų langą. Viskas praėjo puikiai. Niekas manęs nematė. O velnią aš pagaliau užmušiau. Dabar reikia palaidoti šunį ir viskas baigsis gerai. Viskas eina pagal planą. Viskas sekasi puikiai. Aš užmušiau tą velnią. Viskas praėjo puikiai. Aš užmušiau ta velnią. Dabar liko palaidoti šunį. Tik tiek ir liko. Reikia jau imtis laidojimo, turiu pabaigti, kol dar tamsu. Nes niekam negalima pamatyti. Reikia imtis tuojau pat. Turiu palaidoti šunį dabar, kol dar tamsu. Atsistoju, prieinu prie lango ir žiūriu į sodą. Kapas bus pačiam sodo vidury, kad galėčiau matyti jį pro langą. Turiu palaidoti šunį, reikia tuojau pat imti ir palaidoti. Einu į prieškambarį ir sakau, kad dabar teks palaidoti šunį, tada apsiaunu batus, einu į lauką, uždarau duris, leidžiuosi į rūsį, susirandu kastuvą. Einu į sodą, į tą vietą, kurią nužiūrėjau palaidoti šuniui. Pastebiu, kad jau ima švisti. Įremiu kastuvą į žemę, paspaudžiu koja, dar trypteliu. Pirmas kastuvas žemių, tada kitas. Žemė minkšta ir kasti ne taip jau sunku. Iškasiu ne šiaip duobę, bet tvarkingą keturkampį, padarysiu gražų kapą. Aš kasu. Iš pradžių nuo keturkampio plotelio nuimu velėną, tada kasu gilyn. Vienas kastuvo mostas po kito. Susidaro krūva žemių, prietemoje jos atrodo visiškai juodos. Aš kasu. Turiu baigti prieš švintant, prieš pradedant važinėti automobiliams, prieš žmonėms išsiruošiant į parduotuves. Aš kasu. Prakaituoju. Aš kasu, stengiuosi, kad būtų ne šiaip duobė, o keturkampis, ir ne tik paviršiuje, kasdamas vis giliau ir giliau vis tiek stengiuosi išlaikyti keturkampio formą. Aš kasu ir sakau, kad mažylis gaus padorų kapą. Matau, kad vis labiau švinta. Tuoj negalėsiu kasti, bet duobė jau turėtų būti pakankamai gili. Įbedu kastuvą į žemių krūvą, rankove nusivalau prakaitą nuo kaktos. Žiūriu į kapą, išėjo gražus mažas kapelis. Teks baigti, nes jau per šviesu. Išgirstu keliu važiuojant automobilį, pasiimu kastuvą, einu į rūsį, padedu jį ten. Grįžtu į namą, uždarau duris, užrakinu jas, patikrinu, ar tikrai užrakintos, tada einu į virtuvę. Paleidžiu vandenį, karštą, šaltą. Nusiplaunu rankas ir nusiprausiu veidą virtuvės kriauklėje, nusišluostau. Pamatau termosą ant spintelės, paimu jį ir einu į svetainę, puodelis tebestovi ant apvalaus staliuko, įsipilu truputį kavos ir atsisėdu į krėslą. Žiūriu pro langą, švinta vis labiau ir labiau, jau galiu įžiūrėti kalną anapus fiordo. Atsigeriu kavos. Atsistoju, prieinu prie lango, pažiūriu į krūvą iškastų žemių. Stoviu ir žiūriu į žemių krūvą, pasakau, kad pribaigiau po galais tą velnią, nebuvo taip jau ir sunku, prigriebiau jį, po velnių, buvo visai paprasta, reikėjo tik laikytis plano, o tada pajuntu, kad pavargau. Einu prie sofos, paimu pledą, gulintį ant krašto, atsigulu ir užsikloju pledu. Spoksau priešais save. Pavargau. Pasakau, kad pribaigiau tą velnią ir viskas praėjo puikiai, žiūriu į svetainę prietemoje ir jaučiu, koks aš pavargęs. Užmerkiu akis. Dabar reikia negalvoti, reikia miegoti, ir viskas. Negalvoti. Miegoti, ir tiek. Aš toks pavargęs, tuoj užmigsiu. Ir užmiegu, lėtai. Užmiegu. Ir pabundu nuo beldimo į duris. Atsisėdu sofoje, apsidairau aplink. Matau, kad kambaryje tvyro pilkšva šviesa. Girdžiu, kad beldžia į duris. Atsistoju. Atrodo, jau rytas ir beldžia į duris. Stoviu svetainėje. Einu į prieškambarį. Girdžiu, kad vėl beldžia. Prieinu prie lauko durų, nuspaudžiu rankeną, trukteliu duris. Durys užrakintos. Paleidžiu rankeną, pasuku raktą. Atidarau duris. Pamatau kaimyną, jis stovi pasirėmęs į durų staktą ir gaudo kvapą. Žiūriu į kaimyną, girdžiu, kad bando kažką pasakyti, bet jis toks uždusęs, kad negali prašnekėti. Žiūriu į kaimyną, jo veidas išraudęs, o didžiulis pilvas jam kvėpuojant kilnojasi aukštyn žemyn. Jis vėl bando kažką pasakyti, bet žodžiai paskęsta švokštime.
– Kas nutiko? – klausiu.
Žiūriu į kaimyną, bet jis tik papurto galvą ir mosteli ranka. Matau, kad jo akys išsprogusios ant kaktos.
– Užeik.
Pasitraukiu iš tarpdurio į prieangį. Kaimynas įeina vidun, bet neuždaro durų, todėl grįžtu uždaryti pats. Žiūriu į kaimyną, kuris stovi prieškambaryje ir vis dar bando atgauti kvapą, girdžiu, kad bando kažką pasakyti, bet jam taip trūksta oro, kad per šniokštavimą girdisi tik „Tai…“ Einu gilyn į prieškambarį, atidarau svetainės duris, einu ir atsisėdu į krėslą. Matau, kad kaimynas irgi ateina, neuždaro durų ir pasuka tiesiai prie stalo, išsitraukia kėdę ir atsisėda. Turiu ką nors pasakyti.
– Smagu, kad užsukai.
Žiūriu į kaimyną, jis man linkteli, sėdi ant kėdės ir šnopuoja, vėl kažką sako, bet kvėpavimas užgožia žodžius, išgirstu tik „velniava“.
– Kas atsitiko? – klausiu.
Kaimynas papurto galvą.
– Velniava, – sako.
– Tai kas gi atsitiko?
– Palauk truputį, – sako kaimynas.
– Jau greitai atsigausi?
Kaimynas linkteli.
– Gal kavos?
Žiūriu į kaimyną, jis linkteli, taigi atsistoju, einu į virtuvę, paimu puodelį, grįžtu į svetainę ir pastatau puodelį priešais kaimyną. Termosas stovi ant apvaliojo staliuko, bet kava jame turbūt jau ataušo, bus nekokia, teks virti iš naujo. Paimu termosą ir vėl einu į virtuvę. Išpilu atšalusią kavą. Užkaičiu kavinuką. Atsisėdu ant kėdės virtuvėje, nenoriu eiti į svetainę, kol kava neišvirė. Ir ko gi tas kaimynas atėjo? Anksčiau jis niekada taip anksti neateidavo. Kodėl jis atėjo? Jis sako, kad tai velniava. Apie ką jis čia šneka? Ko jis nori? Atsistoju, prieinu prie lango, pažiūriu laukan. Gali būti visai graži vasaros diena, saulės nesimato, bet ir nelyja. Dabar rytas. O šiandien turiu palaidoti šunį. Negalima daugiau atidėlioti. Ir kaip tik puiki diena, ir saulė nekaitina, ir nelyja, puiki diena. Šiandien nieko neveiksiu. Šiąnakt gerai miegojau. Gerai miegojau, esu puikiai pailsėjęs. Išgirstu, kad kava jau išvirė, ir supilu ją į termosą, einu į svetainę, matau kaimyną stypsant prie lango ir žiūrint žemyn į sodą, einu ir įpilu kavos į puodelį, kuris stovi ant stalo priešais ištrauktą kėdę, girdžiu kaimyną sakant „kasei“ ir į šitai jau nieko negaliu atsakyti. Žiūriu į kaimyną, einu prie krėslo, įsipilu kavos ir į savo puodelį, pastatau termosą ant staliuko, atsisėdu, žiūriu, kaip kaimynas apsisuka ir mažais žingsneliais eina per svetainę. Kaimynas atsisėda ant kėdės ir girdžiu jį sakant „tai kasei“.
– Taip, – sakau.
– Panašu į kapą, – sako kaimynas.
– Panašu.
– Tai kas ten yra?
– Nieko ypatingo.
– Aš tave pažadinau?
– Ne.
– Taip atrodė.
– Aš šiąnakt miegojau čia, svetainėje, ant sofos, – sakau.
– Kodėl gi?
– Šiaip sau.
– Dažnai čia miegi?
– Ne.
– Ar kada nors anksčiau miegojai?
Kaimynas manęs klausia, ar kada nors anksčiau miegojau svetainėje, ir aš neturiu ką atsakyti, nemiegojau, turbūt, bet čia ne jo reikalas, reikia tiesiog ką nors pasakyti.
– O kaip tau sekasi? – klausiu.
– Gerai.
– Puiki vasara, – sakau.
Juk turiu ką nors kalbėti, negaliu leisti kaimynui sėdėti ir klausinėti mane apie viską iš eilės. Matau, kad kaimynas sėdi ir žiūri tiesiai priešais save. Pakelia akis į mane.
– Taip, taip, – sako.
Girdžiu, kad jau atgavo kvapą.
– Kai kas atsitiko, – sako kaimynas.
Žiūriu į jį.
– Atsitiko?
– Taip.
Kaimynas sėdi ir žiūri priešais save.
– Man paskambino, – sako.
– Taip.
– Tu neturi telefono, tai pagalvojau, reikia užeiti pas tave ir pasakyti.
– Taip.
– Baisus dalykas atsitiko.
– Taip.
– Tą prie posūkio nužudė.
Girdžiu kaimyną sakant, kad tą prie posūkio nužudė, ir mano viduje kažkas krūpteli, nes jeigu aš ko nors norėčiau, tai kad jį kas pribaigtų, užverstų, kad jis išnyktų nuo žemės paviršiaus, bet kad taip iš tikrųjų ir atsitiko, šito aš kažkaip nesuvokiu, kaip taip gali būti. Aš žiūriu į kaimyną, jis žiūri į mane. Sukikenu, papurtau galvą.
– Taip jam ir reikia, – sakau.
– Nekalbėk taip, – sako kaimynas.
– Jis gi buvo tikras velnias.
– Dabar jis miręs.
– Taip.
– Negalima taip kalbėti apie mirusius.
– Negalima.
Matau kaimyną sėdint ir žiūrint priešais save. Kaimynas pasakė, kad tas prie posūkio nužudytas. Kaip tik taip jam ir reikia. Nieko geresnio jis neužsitarnavo. Taip jam ir reikia. Neužsitarnavo nieko kita. Bet juk turiu paklausti kaimyno, kaip tai atsitiko, turiu paklausti.
– Tai užmušė jį, – sakau.
– Taip, – sako kaimynas.
– Kaip?
– Tikriausiai šiąnakt, nudūrė jį, kažkokiu smaigu tiesiai į širdį.
– Taip.
– Žmonos nebuvo namie, tai jį rado vaikas, dukra jį rado. Dukra pranešė tai senai moteriškei, kur iškyšuly gyvena, o ji paskambino gydytojui ir policijos viršininkui. Bet jis jau tada seniai negyvas buvo.
– Taip. Tai kažkas jį užmušė?
– Taip atrodo.
– Kas tai galėtų būti?
– Šneka, kad jį galėjo nudurti šakėmis.
– Šakėmis?
– Taip.
– Galimas daiktas, taip, galimas daiktas, – sakau.
Pažvelgiu į kaimyną. Girdžiu, kad jis atsidūsta, tada pažiūri į mane, matau, kaip papurto galvą, pakelia kavos puodelį ir gurkšteli. Aš irgi pakeliu puodelį, atsigeriu kavos, girdžiu kaimyną murmant, kad čia jau visai velniava, ir matau, kad jis linguoja galva. Aš nuleidžiu akis ir taip pat pasakau, kad tikrai velniava. Atsidūstu.
– Kur tu padėjai savo šunį?
Girdžiu, kad kaimynas klausia, kur padėjau šunį. Ir ko gi jis čia dabar klausinėja apie šunį? Kodėl jis klausia apie mano šunį? Šuo taigi ne jo, visai ne jo, mano šuo – ne jo reikalas. Neprivalau atsakyti, nutylėsiu, ir tiek. Kokio velnio jis čia dabar klausinėja apie šunį?
– Ne, – sakau.
– Jis visada taip siaučia, kai ateinu, – sako kaimynas.
– Taip, toks jau jis yra.
– Kartais gal net ir per daug siaučia, bet kai jo nėra, kažkaip lyg ir trūksta.
– Taip.
Žiūriu pro langą, į fiordą, vanduo šiandien truputį banguoja. Ir dangus niaukiasi. Gali ir nulyti.
– Atrodo, gali lyti, – sakau.
– Taip.
– Niaukiasi.
– Turbūt reikia eiti namo.
Žiūriu į kaimyną, jis atsistoja ir stovi svetainėje su savo didžiuliu pūpsančiu pilvu, tada nuleidžia akis, pasako, kad visai jau velniava, ir eina prie durų. Kaimynas žiūri į mane. Aš žiūriu žemyn, o jis žiūri į mane, ilgai žiūri.
– Na, tai ačiū už kavą ir iki pasimatymo, – sako jis.
– Iki, – atsakau.
– Sudie.
Girdžiu, kad kaimynas pasako sudie, tada atidaro svetainės duris, išeina į prieškambarį, uždaro duris. Girdžiu, kaip jis eina per prieškambarį, atidaro ir uždaro lauko duris. Atsistoju iš krėslo, prieinu prie lango, pamatau krūvą žemių sode ir sakau „po velnių“, tikrai, taip tam velniui ir reikia, taip jam ir reikia, tada pažvelgiu link keliuko ir matau, kaip kaimynas sustoja, stovi pasilenkęs, pasirėmęs rankomis į šlaunis ir purto galvą, iš lūpų matau, kad kažką pats sau šneka. Kaimynas išsitiesia, pažvelgia į žemių krūvą ir papurto galvą. Ima eiti žemyn keliuku, o aš vėl atsisėdu į krėslą. „Taip jam ir reikia, kaip tik taip jam ir turėjo baigtis“, – sakau. O ką man dabar veikti, kasti, kai taip šviesu, negaliu, gal reikia ir man pasivaikščioti, pažiūrėti, kaip ir kas, kaimynas juk sakė, kad tą prie posūkio šiąnakt nužudė, gal tada tikrai reikia nueiti iki jo, pažiūrėti, kaip ten viskas atrodo. Atsistoju, einu į prieangį, nusikabinu švarką, apsiaunu batus. Einu į lauką, uždarau duris, bet nerakinu. Einu žemyn keliuku, pamatau kaimyną, jis stovi šalikelėje prie pagrindinio kelio ir žiūri priešais save. Einu prie kaimyno, sustoju šalia, jis pažvelgia į mane.
– Eini pasivaikščioti, – sako.
Linkteliu.
– Į tą pusę?
– Taip.
– Manai, gal pavyks ką pamatyti? – klausia kaimynas.
– Šiaip, pasivaikščiot, – sakau.
– Tu be šuns.
– Be.
– Keista tave matyti be šuns.
– O tu eisi namo? – klausiu.
– Lyg ir planavau.
– Aišku.
– Bet jeigu eisi lėtai, galiu prisijungti, – sako kaimynas.
Linkteliu. Imame eiti, einame vienas šalia kito, lėtai, tylėdami. Aš juk turiu nueiti pasižiūrėti, kas ten nutiko. Nes tas prie posūkio nužudytas, bet taip jam ir reikia. Reikia nueiti pažiūrėti. Nes tą prie posūkio nužudė. Taip jam ir reikia. Po paraliais, jis buvo tikras velnias. Taigi, o dabar jis nebegyvas. Einame su kaimynu vienas šalia kito, nieko nekalbame, einame lėtai. O tas prie posūkio dabar negyvas. Aš ir pats būčiau galėjęs jį užmušti, tikrai būčiau buvęs nieko prieš, bet dabar jis negyvas. Einame vienas šalia kito su kaimynu. Einame posūkiu ir jau matau jo namą. Matau nužudytojo namą. Vienas langas atviras. Jo automobilis stovi kieme. O palei pagrindinį kelią prie jo namo stovi dar keletas automobilių. Sena moteriškė, ta, kuri gyvena iškyšuly, stovi sau viena prie automobilių. Su kaimynu einame link jos. Ji pamato mus ir taip pat ima eiti link mūsų.
– Na, argi ne velniava, – sako ji.
– Taip, – sako kaimynas.
– Jie sako, kad jį galėjo nudurti šakėmis, – sako ji.
– Tikrai? – klausiu.
Senoji moteriškė žiūri į mane, palinksi.
– Ką jie įtaria? – klausiu.
– Nieko nežino, – sako ji.
– Visai nieko? – klausiu.
– Na, žmonės taip šneka, – atsako ji.
Senoji moteriškė žiūri į mane, aš žiūriu į ją.
– Taip, – sakau.
– Visai velniava, – sako kaimynas.
– Kaip šitaip galima, – sako senoji moteriškė.
– Pirmąkart čia ką nors nužudo, – priduria ji.
– Tai jau tikrai, – sako kaimynas.
– Žmogus niekada negali jaustis saugus, – sako ji.
Pažiūriu į kaimyną, jis papurto galvą.
– Aš naktimis po šito nemiegosiu, – sako senoji moteriškė.
– Nagi, gal nebus taip blogai… – sako kaimynas.
– Dabar tai atrodo, kad bus.
– Na, jį ir mėgo nelabai kas, – sako kaimynas.
– Taip, – sako moteriškė.
– Visai nemėgo, – sakau aš.
Pastebiu, kad senoji moteriškė žiūri į mane. Nuleidžiu akis.
– Taip žmonės kalba, – sako ji.
Žiūriu į kaimyną, jis ima eiti prie stovinčių automobilių. Seku iš paskos, einu šalia senosios moteriškės.
– Kaipgi šitaip galima, – sako ji.
– Baisu, – sakau aš.
– Galėjo gi lygiai taip pat ir mane, – sako ji.
Aš neatsakau, prieinu prie kaimyno, jis stovi ir žiūri į namą. Pakeliu akis į namą ir aš, miegamojo, kuriame tas velnias miegodavo, langas atviras, užuolaida lengvai plazdena vėjyje. Matau, kad kaimynas žiūri į namą prisimerkęs, tada pažvelgia į vieną iš automobilių.
– Atrodo, šitas policijos viršininko, – sako jis.
– Sako, jam darys skrodimą, – sako senoji moteriškė.
– Taigi, – sako kaimynas.
– O vaikai jo, o žmona… – sako moteriškė.
– Atrodo, jį rado vienas iš vaikų, – sakau.
– Žmona išvažiavus, – sako moteriškė.
– Taip, – sakau.
– Vaikus greičiausiai pasiėmė gydytojas, – sako ji.
Žiūriu į namą, rūsio durys irgi atviros. Pažvelgiu į kaimyną, jis stovi šalikelėje ten, kur kiemo keliukas išeina į pagrindinį kelią. Prieinu prie kaimyno, atsistoju šalia. Išgirstu atvažiuojant automobilį, atsisuku, pamatau, kad tai greitoji pagalba, ji sustoja, atbulomis įvažiuoja į keliuką, sustoja kieme, išlipa du vyrai, atidaro duris gale, ištraukia neštuvus, neša juos prie rūsio durų ir pranyksta name. O gal jis vis dėlto nemirė, tas velnias? Gal dūriau per silpnai. Reikėjo smeigti dar kartą. Reikėjo daugiau pabadyti.
– Dabar jį išveš, – sako kaimynas.
– Išveš?
– Na, turi gi skrodimą padaryti, – sako kaimynas.
Pažvelgiu į senąją moteriškę.
– Baisu, – sako ji.
– Taip, – sutinku.
– Ir tokiam mažam kaimely, – sako ji.
Pažiūriu į kaimyną.
– Na, mums, matyt, jau reiktų traukti namo, – sakau.
Kaimynas linkteli. Imu eiti. Sustoju. Bet tai tikrai baisu. Taip, jis buvo tikras velnias, bet nenusipelnė būti nužudytas. Ir kas gi galėjo tai padaryti? Kam to reikėjo? O man jau reikia eiti namo pas šunį, nes šuo negali ilgiau laukti, jis šiandien dar net nevedžiotas. Ko tas kaimynas neina. Atsisuku, žvilgteliu į jį.
– Štai, visi išeina, – sako kaimynas.
Aš grįžtu, atsistoju šalia kaimyno, žiūriu į namą, tie patys du vyrai išeina su neštuvais, o ant neštuvų guli jis, bet veidas uždengtas, ant veido lyg ir paklodė, ar kažkas panašaus. Žiūriu, kaip jie pakrauna neštuvus į automobilį, vienas uždaro duris, tada abu eina į priekį ir sulipa į mašiną, užveda variklį, ima leistis keliuku, pasuka, ima važiuoti link mūsų. Žiūriu į greitosios pagalbos automobilį, jis artėja, pravažiuoja pro pat mane ir nuvažiuoja tolyn. Žiūriu į tolstantį automobilį, tada pažvelgiu į kaimyną.
– Na, reikia eiti, – sako jis.
Imu eiti atgal. Jis tikrai negyvas, negyvas. Kitaip negali būti. Negyvas jis, po velnių. Tyliai sau sumurmu, kad negyvas jis, po velnių, tikrai negyvas, negyvas jis, po velnių.
– Ką sakei?
Pažiūriu į kaimyną.
– Ne, nieko.
Einame atgal, aš pirmas, kaimynas už manęs. Negyvas jis, po paraliais, nebegyvas. Velnias negyvas. Jis negyvas. Velnias jau negyvas, po paraliais. Jo širdis persmeigta, negyvas jis. Negyvas. Negyvas kaip akmuo. Sakau, kad dabar jis jau negyvas, tas velnias, jo širdis persmeigta, negyvas jis, negyvas kaip akmuo. Sustoju, atsisuku, laukiu kaimyno. Matau, kaip jis eina nedideliais žingsniais. Greitai kvėpuoja.
– Atrodo, man reikia prisėsti, truputį pailsėti, – sako kaimynas.
– Gali, – sakau.
Matau, kad kaimynas stovi visai uždusęs.
– Tai tu eik, – sako jis.
– Gerai, – atsakau.
– Aš prisėsiu truputį ant bortelio, – sako kaimynas.
Linkteliu jam ir imu greitai eiti. Dabar reikia grįžti namo. Reikia pabaigti kapą. Reikia greičiau pabaigti. Turiu paskubėti. Einu namo, einu greitai. Bet tikrai baisu, kad tas prie posūkio nužudytas. Aišku, jis buvo tikras velnias, bet šitaip vis tiek negalima. O mano šuo. Jį jau tikrai laikas išvesti į lauką. Reikia pasiskubinti. Šuo vienas namie, o lauke šiandien išvis nebuvo. Greitai einu link namų. Reikia grįžti namo pas šunį. Jau matau savo keliuką. Einu greitai, jau kylu keliuku link namų. Sustoju, pažvelgiu į žemių krūvą sode. Reikia greičiau palaidoti šunį. Negalima ilgiau laukti. Reikia palaidoti šunį, dabar reikia. Einu į sodą, prieinu prie kapo, stoviu ir žiūriu žemyn į duobę. Turėtų būti pakankamai gili. Vis dėlto turiu palaukti. Vis dėlto reikės dar truputį palaukti. O kapas pakankamai gilus. Bet laidojimą reikia atidėti iki sutems, negaliu gi laidoti šuns, kai taip šviesu. Nes kas nors gali mane pamatyti. Apsidairau sode, pamatau raudonus žiedus ant rožių krūmo, prieinu prie jo ir imu skinti rožes, priskinu daug, tada einu prie kapo ir žiedą po žiedo dedu į kapą, beveik visą dugną padengiu rožėmis. Atsistoju, žiūriu į kapą. „Geras kapas“, – sakau. „Geriausias, kokį tik galėjau padaryti“, – sakau. Bet dabar jau reikia eiti vidun. Atsigerti kavos. Reikia eiti. Nieko daugiau nepadarysi. Einu iš sodo į namą, pakabinu švarką, einu į svetainę. Atsisėdu į krėslą ir pažvelgiu pro langą. Sėdžiu ir žiūriu pro langą. Dabar jis negyvas, jau negyvas. Nieko geresnio jis nenusipelnė ir dabar jis negyvas. Jis nebegyvas. Sėdžiu ir žiūriu pro langą, matau pro šalį einantį kaimyną, jis eina lėtai, sustoja šalikelėje atsikvėpti. Eina toliau. Atsistoju, paimu termosą, įsipilu truputį kavos. Atsistoju prie lango ir žiūriu į kapą. „Puikus kapas, tikrai puikus kapas, man dar niekada neteko matyti tokio puikaus kapo“, – sakau. Gal reikėtų palaidoti šunį dabar, nes juk ne taip ir svarbu, kad būtų tamsu, turbūt, gal nieko tokio, jei bus šviesu, manau, nieko baisaus, turbūt reikia imti ir palaidoti jau dabar. Stoviu ir žiūriu žemyn į kapą. Ir šuo juk negali gulėti mano lovoje, taip irgi negerai. Ir jis jau seniai ten vienas guli. Negaliu gi lovoje laikyti negyvo šuns. Negalima taip. Vėl atsisėdu į krėslą. Dabar tik tai ir liko padaryti. Visa kita jau padaryta. Liko tik palaidoti šunį, ir viskas bus sutvarkyta. Sėdžiu krėsle, tada atsistoju, einu į prieangį, lipu laiptais. Stoviu priešais miegamojo duris, nusprendžiu įėjęs užsimerkti, nes taip baisu pamatyti šunį, jis ten guli sau va taip, ir viskas, nepakelsiu to, velniškai baisu. Užsimerkiu, tada atidarau duris ir įeinu į miegamąjį. Bet juk negaliu būti toks skystablauzdis, eiti į miegamąjį paimti šuns ir net nesugebėti atsimerkti. Turiu prisiversti žvilgtelti į šunį. Aš atsimerkiu. Pamatau šunį savo lovoje, ir atrodo, lyg jis miegotų. Žiūriu į šunį, jis guli ant šono, bet galva padėta ant mano pagalvės. Prieinu prie lovos, stoviu ir žiūriu į šunį. „Velniškai puikus šuo“, – sakau. „Bet dabar tu nebegyvas“, – sakau. „Tu buvai geras šuo“, – sakau. „Neįsivaizduoju, kodėl kažkam parūpo tave užmušti“, – sakau. Atsisėdu ant lovos krašto, stengiuosi nežiūrėti į peršautą galvą. „Bet dabar šuo negyvas“, – sakau ir padedu ant jo ranką, pakedenu kailį. Sakau: „Dabar galėsi pailsėti.“ Sakau: „Tu velniškai puikus šuo ir daug metų buvai geras draugas, bet dabar tau laikas ilsėtis.“ Atitraukiu ranką, dabar turiu paimti šunį, turiu jį palaidoti, nėra prasmės laukti iki vakaro, reikia imtis dabar, nes šuo juk irgi negali šitaip gulėti, negyvas šuo, peršauta galva, negali juk jis gulėti mano lovoje, ne, negalima taip, negalima. Sakau: „Na ką, keliausim.“ Žiūriu į šunį ir sakau, kad tu buvai toks geras draugas, ir aš už tave jau atlyginau, padariau tai, kas buvo teisinga. Vėl padedu ranką ant jo, pakedenu kailį ir sakau, kad dabar tau jau laikas keliauti, o tada palauksi manęs, tu būsi ten, kai aš ateisiu, o tada galėsi džiaugtis ir kaip reikalas pavizginti uodegą. Sakau: „Jau tuoj ateis ir mano eilė.“ Pasilenkiu virš lovos, patraukiu šunį prie savęs, pakeliu jį ir stoviu su šunimi ant rankų, sūpuoju jį pirmyn atgal kaip vaiką ir sakau, kad dabar tu keliausi, toli toli, bet nebus šalta, visai nesušalsi, dabar tu keliausi, o aš jau turiu eiti, negaliu šitaip stovėti, reikia eiti, ir viskas, jau reikia, tu lauksi manęs, aš ateisiu tuo pačiu keliu, o tu tada džiaugsies ir vizginsi uodegą, nes jau netrukus ateisiu ir aš, sakau, tada sustoju, padedu šunį atgal į lovą, einu prie spintos ir paimu vilnonį apklotą, išskleidžiu jį, padedu perlenktą ant lovos ir užkeliu ant jo šunį, tada dar jį paglostau, pasilenkiu, priglaudžiu skruostą prie kailio ir sakau, nagi, viskas bus gerai, sakau, tu sugebėsi ir šįkart. Atsistoju ir tvirtai suvynioju šunį į apklotą. Jo net nesimato. Pakeliu ryšulį ir laikau ant rankų. Einu prie atvirų miegamojo durų, į koridorių, prie laiptų. Reikia imti ir padaryti. Nėra reikalo laukti, kol sutems. Niekas man neuždraus palaidoti savo šuns. Leidžiuosi laiptais, lėtai, laiptelis po laiptelio. Stoviu prieškambaryje. Viena ranka spausdamas šunį prie krūtinės, kita atidarau duris, išeinu į lauką. Einu per kiemą, žemyn į sodą. Matau žemių krūvą. Išgirstu automobilį, pakeliu akis, automobilis važiuoja pro šalį pagrindiniu keliu. Einu į sodą. Prieinu prie kapo, pasilenkiu, atsargiai padedu šunį į kapą, ant raudonų rožių. Atsitiesiu, žiūriu žemyn į kapą, bet šuns nesimato, matau tik apklotą. Nusisuku. Stovėdamas nugara į kapą pamatau, kaip nukrinta lietaus lašas. Sakau: „Atrodo, pradeda lyti.“ Pažvelgiu į dangų, jis apsiniaukęs, fiordo vanduo taip pat tamsus ir neramus. Na, reikia užkasti kapą, kol nepradėjo lyti. Reikia užkasti. Negaliu gi daugiau atidėlioti? Reikia imti ir užkasti. Einu į rūsį, pasiimu kastuvą. Prieinu prie žemių krūvos, įbedu kastuvą į žemes, pažvelgiu žemyn į kapą, į apklotą ir sakau, kad taip reikia, taip jau yra, tada pakeliu kastuvą, beriu žemes ant apkloto ir sakau, kad tu nenusipelnei šito, tada vėl bedu kastuvą į žemes, pakeliu, metu žemes į kapą. Įverčiu dar kastuvą žemių. Sakau: „Aš tikras, kad mes dar susitiksim.“ Pastebiu daugiau lietaus lašų, jų daugėja ir daugėja, aš mosteliu kastuvu dar kartą, ir dar vieną. Aš kasu ir dabar jau smarkiai lyja. Reikia greičiau užkasti. Negaliu taip sau kasti, kai šitaip lyja. Aš kasu ir kasu. Pažiūriu į kapą, matau tik žemes. Ir lietaus lašus, krentančius ant jų. Kasu toliau. Matau, kad žemių krūva vis mažėja. Čia juk nedidelis kapelis, ne tiek daug ir kasti. Kasu toliau. Matau, kad ant kapo susidaro nedidelė žemių krūvelė. Sukasiau visas žemes. „Na va, kaip greitai apsisukau“, – tariu. „Ir atrodo, niekas manęs nepamatė“, – sakau. Pamėginu nubraukti nuo žolės likusias žemes, paskleidžiu jas ant kauburėlio, susidariusio kapo vietoje. Ištiesiu nugarą, pasiremiu į kastuvą ir žiūriu į kapą. Sakau: „Štai ir viskas.“ Pakeliu ranką, nubraukiu plaukus nuo kaktos ir pajuntu, kad visa galva šlapia. Sakau: „Tai tiek.“ Pažvelgiu žemyn į pagrindinį kelią, o ten stovi kaimynas. Kaimynas stovi šalikelėje ir žiūri į mane. Nepastebėjau, kada jis atėjo, bet dabar štai vėl stovi šalikelėje. Paprastai mes taip dažnai nesimatome, kartais kelias savaites jo nematau, bet dabar štai jis vėl stovi šalikelėje ir žiūri į mane. Linkteliu jam, jis linkteli atgal. Smarkiai lyja, o kaimynas stovi lietuje apsirengęs tik paprastą švarką. Negalime gi stovėti sau lauke tokiu oru. Negalima taip. Negaliu stovėti lauke tokiu oru, reikia tik padėti kastuvą į vietą ir eisiu į vidų. Einu į rūsį, gera atsidurti po stogu, pastatau kastuvą ir tyliai sakau pats sau, kad dabar jau viskas padaryta, daugiau nėra ko daryti, tada einu iš rūsio, mano veidą pasitinka lietus. Stoviu lietuje prie rūsio durų ir žiūriu į pagrindinį kelią, kaimynas ateina keliuku, jis eina lėtai, mažais žingsneliais, sunkiai. Vėl ateina kaimynas. Ir ko jis čia dabar atėjo? Jis gi ką tik čia buvo, mes kartu ėjome, juk šiandien jau matėmės. Ko jis nori? Reikia jo čia palaukti, negaliu dabar imti ir nueiti. Matau kaimyną lėtai artinantis. Matau, kad jis uždusęs, jam reikia didelių pastangų kilti keliuku, bet po truputį artėja. Tuoj reikės jam kažką pasakyti, juk negaliu čia stovėti, ir viskas. Žiūriu į kaimyną.
– Vėl užsukai, – sakau.
Girdžiu kaimyną greitai kvėpuojant, jis palinksi.
– Keista šiandien diena, – sakau.
Kaimynas sustoja šalia manęs ir gaudo kvapą.
– Ir lyti pradėjo, – sakau.
Kaimynas linkteli, jis stovi ir giliai traukia orą.
– Užeikim vidun, – sakau.
Kaimynas linkteli, bet nejuda. Matau, kad jis spokso į kapą. Kaimynas jau senas, netrukus ir jis mirs, turbūt tikrai nedaug jam liko, kad taip sunkiai kvėpuoja. Žiūriu į kaimyną.
– Kasei, – sako jis.
Niekas neturi žinoti, kad aš kasiau, bet kaimynas mane matė ir turiu jam atsakyti. Kodėl jis klausia? Bet turiu gi kažką atsakyti, jei jau klausia, nes aišku, kad kasiau. Juk turėjau kasti.
– Taip, – sakau.
– Panašu į kapą, – sako kaimynas.
Girdžiu kaimyną sakant, kad panašu į kapą, o čia juk ir yra kapas, bet šito aš jam negaliu sakyti, negaliu jam sakyti, kad čia kapas, nes jis gali ne taip suprasti, gali, dar ką gali pagalvoti, todėl šito negaliu jam sakyti, negaliu sakyti, kad čia kapas. Girdžiu kaimyną sunkiai kvėpuojant, bet jau nebe taip sunkiai, kiek atgavo kvapą.
– Tai gal užeikim, – sakau.
Kaimynas linkteli.
– Lyja smarkiai, – sakau.
Kaimynas vėl linksi. Einu prie lauko durų, atidarau, palieku atviras ir užeinu į prieškambarį. Matau, kaip kaimynas irgi įeina vidun, apsisuka, uždaro duris. Aš einu į svetainę, duris už savęs palieku atviras. Einu, atsistoju prie lango ir žvilgteliu į kapą. Na štai ir padaryta, nebuvo taip jau blogai. Niekas neturėjo manęs pamatyti, o kad kaimynas ir pamatė, tai nieko baisaus, jei tik jis vienas matė. Žiūriu į kapą, keturkampis vidury sodo, o ant jo nedidelis žemių kauburėlis. Matau, kaip lietaus lašai plaka žemę.
– Žiūri, kaip lyja, – sako kaimynas.
Girdžiu, kaip jis sunkiais žingsniais eina per kambarį, atsistoja šalia manęs.
– Taip, – sakau.
– Greitai oras keičiasi, – sako kaimynas.
Aš linkteliu.
– Vakar fiordas buvo lygus kaip veidrodis, šiandien ryte irgi nieko, o dabar štai jau kaip smarkiai banguoja, – sako kaimynas.
– Taip, greitai keičiasi.
Girdžiu, kaip kaimynas giliai įkvepia ir lėtai iškvepia.
– Taip keista, kad šuns nėra, – sako jis.
Matau, kad kaimynas stovi nuleidęs akis. Jis paklausė manęs apie šunį, bet jis neturi teisės klausinėti manęs apie šunį. Jis negali taip sau stovėti ir klausinėti manęs apie šunį. Nes mano šuo yra tik mano ir kaimynas neklausinės manęs apie mano šunį. Mano šuo – ne kaimyno reikalas. Jam negalima klausinėti apie mano šunį.
– Kiek tave prisimenu, visada būdavai su šunim, – sako jis.
– Taip, – sakau.
– Visada namuose būdavo šuo.
Kaimynas šneka ir šneka apie mano šunį, bet mano šuo visai ne jo reikalas. Jam negalima taip kalbėti apie mano šunį. Kaimynui negalima taip kalbėti.
– Gal norėsi kavos? – klausiu.
Matau, kad kaimynas linksi.
– Tavo puodelis, beje, dar stovi ant stalo, – sakau.
Kaimynas atsisuka, matau, kad žiūri į puodelį ant stalo. Kėdė, ant kurios jis prieš tai sėdėjo, irgi vis dar ištraukta. Kaimynas eina mažais, sunkiais žingsniais per kambarį, atsisėda. Girdžiu, kaip atsidūsta. Pamatau termosą ant mažojo apvalaus staliuko, paimu jį, einu ir įpilu kaimynui kavos. Kai pripilu pusę puodelio, kaimynas sako „ačiū“. Einu prie savo puodelio, girdžiu kaimyną sakant „taigi taigi“, įsipilu kavos. Bet kokio velnio tas kaimynas vis klausinėja apie mano šunį? Ko jis nori? Ar negali jis manęs palikt ramybėje. Ko tas kaimynas nori? Reikia gi žmonėms duoti ramybę. Negalima taip elgtis. Pastatau termosą, paragauju kavos, ji atšalusi, sakau „eina peklon, taip jam ir reikia“, padedu puodelį ir sakau „velniai griebtų, velniai griebtų“.
– Taip, taip, – sako kaimynas.
– Aš tik šiaip, su savimi šnekuosi, – sakau.
– A, tu irgi, – sako kaimynas. – Kaip keista, kai šuns nėra.
Žiūriu į langą, lietaus lašai teka per stiklą.
– Taip, – sakau.
– Paprastai visada aplink tave lakstydavo šuo.
Atsistoju, prieinu prie lango, pažvelgiu laukan. Kaimynas visąlaik šneka apie šunį, kodėl jis taip daro, ko jis nori? Kodėl kaimynas visąlaik šneka apie šunį? Jis atėjo pas mane jau antrąkart per dieną, sėdi ten ir šneka apie šunį. Ko jis nori? Kodėl kaimynas visąlaik šneka apie šunį? Reikia jam ką nors pasakyti.
– Bjaurus oras, – sakau.
Atsisuku, matau, kad kaimynas sėdi sunėręs pirštus ant kelių ir žiūri į savo rankas.
– Man trūksta šuns, – sako kaimynas.
– Jis išėjo palakstyti, – sakau.
– Taip.
– Jis kartais taip daro.
– Ar nesijaudini dėl jo?
Kaimynas klausia, ar nesijaudinu dėl šuns. Na, reikia ką nors atsakyti. Galiu pasakyti, kad taip, jaudinuosi dėl šuns, reikia pasakyti. Negaliu stovėti čia ir tylėti.
– Ne, – sakau, – šunys kartais išbėga palakstyti.
– O taviškis „jis“? – klausia kaimynas.
Aš linkteliu.
– Bet kalės irgi kartais palaksto, – sakau.
– Bet tu kasei, – sako kaimynas.
Vėl atsisuku į langą, matau, kaip lietus stipriai plaka žemes.
– Mačiau, kad kasei, – sako kaimynas.
Kodėl jis taip sako? Kodėl jam prireikė du kartus pasakyti, kad aš kasiau? Ko tas kaimynas nori? Kodėl jis pas mane antrąkart atėjo ir šneka apie šunį, apie tai, kad aš kasiau?
– Dabar jau visai smarkiai lyja, – sakau.
– Taip, na ir diena, – sako kaimynas.
Stoviu prie lango, žiūriu į savo valtį, ji tamposi pririšta virve, šokinėja aukštyn ir žemyn. Matau, kaip lietus stipriai plaka žemes.
– Oras greitai keičiasi, – sakau.
– Vakar buvo puikiausia diena, – sako kaimynas.
Kodėl kaimynas taip sako? Kodėl jis atėjo pas mane dukart tą pačią dieną? Ko tas kaimynas nori?
– O ieškoti šuns neisi? – klausia kaimynas.
– Pats pareis, – sakau.
– Taip, jūs tikrai dar susitiksit, – sako kaimynas.
Atsisuku, pažvelgiu į jį.
– Dar kavos? – klausiu.
Kaimynas papurto galvą.
– Man turbūt jau laikas namo, – sako jis. – Mus netrukus irgi turėtų aplankyti policija.
Žiūriu į kaimyną. Jis pasakė, kad mus netrukus aplankys policija. Negi jie tikrai ateis, negi belsis į kiekvieną namą iš eilės ir klausinės? Turbūt taip ir darys. Taip, policija turbūt ateis. Gal todėl kaimynas čia ir sėdi, todėl, kad ateis policija? Bet policija pamatys kapą, jie pamatys, kad mano sode kapas. Reikia jį uždengti, reikia ant jo padėti kokį maišą, ar ką, reikia būtinai uždengti kapą, nes kapo policijai negalima pamatyti. Reikia kuo greičiau uždengti kapą.
– Manai, ateis policija, – sakau.
– Tai turbūt, kad ateis, – sako kaimynas.
Matau, kad kaimynas stojasi, nuleidžiu akis, einu ir atsisėdu į krėslą, žiūriu priešais save.
– Na, tai aš trauksiu namo, – sako kaimynas.
Girdžiu, kaip jis eina per kambarį, atidaro svetainės duris, išeina į prieškambarį.
– Tai iki pasimatymo, – sako kaimynas.
– Taip, iki, – atsakau.
Girdžiu, kaip kaimynas uždaro svetainės duris, eina per prieškambarį, atidaro lauko duris, uždaro lauko duris. Atsistoju, einu į virtuvę, atidarau duoninę, atsipjaunu riekę duonos. Jau seniai nevalgiau ir aš alkanas. Einu prie šaldytuvo, pasiimu sviesto ir sūrio. Užtepu duoną sviestu, atsipjaunu sūrio. Stoviu virtuvėje ir valgau. Žiūriu pro langą, per stiklą varva lietus. Reikia ko nors imtis. Bet ką gi veikti? Tai jau padariau. Daugiau nebėra ką daryti. Dabar jau nieko daugiau negaliu padaryti. Žiūriu pro langą, lietus teka per stiklą. Pasiimu stiklinę, einu prie šaldytuvo, įsipilu pieno. Išgeriu pieną dviem gurkšniais, pastatau stiklinę ant spintelės. Einu į svetainę, paimu puodelius, nunešu į virtuvę, pastatau ant spintelės. Galiu išplauti indus. Nedaug čia to plovimo, bet vis tiek galiu išsiplauti. O tada juk reikia uždengti kapą. Nes kapas negali būti atidengtas, kai ateis policija. Turiu šitai sutvarkyti, turiu uždengti kapą. Reikia pirma uždengti, o indus išplausiu vėliau. O gal nereikia dengti to kapo. Juk vis tiek niekas jo nepastebės, ten juk tik mažytis kauburėlis žemių visoj toj žalumoj. Nereikia jo dengti. Iš tikrųjų, kodėl gi aš tą kapą turėčiau dengti. Nereikia jo dengti. Bet galiu tada išplauti indus, nes ką nors juk reikia veikti. Jau reikia ką nors veikti. Dabar rytas ir man reikia ką nors veikti. O kur mano šuo? Kur aš padėjau savo šunį? Jis juk turi kur nors būti. Kur mano šuo? Reikia susirasti šunį. Aš visada turėjau šunį. Turiu rasti šunį. Stoviu prie lango, šuns niekur nematyti. Atsiremiu į virtuvės spintelę, pasilenkiu prie pat lango, apsižvalgau, lietus varva per stiklą, bet šuns niekur nematyti. Ir kur tas šuo pasidėjo? Negali gi šuo taip imti ir pradingti. Turiu rasti savo šunį. Pažvelgiu laukan, lietus teka per stiklą, kur tas šuo? Žvelgiu laukan ir pamatau, kaip kažkas praeina už lango. Ką tik pamačiau kažką praeinant, ten, kieme. Ten tikrai kažkas buvo? Kažkas praėjo per kiemą. Mačiau kažką praeinant, mačiau lietpaltį. Mačiau už lango kažką praeinant, kažkas praėjo už lango. Bet niekam negalima ateiti. Kodėl kas nors turėtų ateiti? Tada pabeldžia į duris. Beldžia į duris. Ir aš turiu atidaryti, įleisti tą, kuris beldžia. Nes kažkas praėjo už lango, kažkas su lietpalčiu. Kažkas atėjo. Ir beldžia į duris. Aš dar stoviu prie lango. Bet kažkas beldė į duris. Vėl beldžia. Aš stoviu ir žiūriu laukan, lietus varva per stiklą. Kažkas praėjo už lango. Matau, kaip kažkas eina per kiemą, sustoja. Ji stovi už lango ir žiūri į mane. Tai ji, ji papasakojo apie šunį, pasakė, kad šuo nušautas. Ji stovi kieme ir žiūri į mane pro langą. Kodėl ji stovi kieme? Ji pažvelgia man į akis, tada nuleidžia žvilgsnį. Ji nori su manimi pasikalbėti, turiu išeiti laukan. Tai ji, ji papasakojo, kad jis nušovė mano šunį, ji stovi ten kieme, lietuje, aš turiu ją įsileisti, aišku, kad turiu. Bet ko ji atėjo? Einu į prieškambarį, atidarau lauko duris. Matau ją stovinčią kieme, matau lietpaltį vidury kiemo. Stoviu tarpduryje, žiūriu į ją.
– Neįsileidi žmonių, – sako ji.
– Čia tu, – sakau.
– Laukei ko nors kito? – klausia ji.
– Užeik, – sakau, – taip lyja, užeik bent į prieškambarį.
– Jei įsileisi, – sako ji.
– Taip.
– Bet tu neatidarei, kai beldžiau. Tu stovėjai ten prie lango ir tik žiūrėjai, žiūrėjai.
– Taip. Bet dabar užeisi?
Ji linkteli. Įsispiriu į batus, išeinu į kiemą ir lietus ima merkti mano plaukus ir veidą. Tikrai smarkiai lyja. Pakeliu akis į dangų, lietus krenta tiesiai man į veidą. Pakeliu ranką, perbraukiu sau per veidą, nubraukiu vandenį. Ji praeina pro mane, eina į prieškambarį. Įeinu ir aš, uždarau duris, nusispiriu batus. Ji stovi prieškambaryje ir žiūri žemyn.
– Užeik į svetainę, – sakau.
– Nežinau, – sako ji.
Pasuku gilyn į prieškambarį, atidarau svetainės duris, einu ir atsisėdu į krėslą. Žiūriu į langą, lietus teka per stiklą. Girdžiu, kaip ji ateina į svetainę, uždaro duris. Ji eina per kambarį, atsisėda ant kėdės, kuri tebestovi ištraukta prie stalo. Ko ji nori? Kodėl ji atėjo? Žiūriu žemyn. Gal ji rado mano šunį? Ko ji nori?
– Turbūt girdėjai, – sako ji.
Pažvelgiu į ją.
– Apie žmogžudystę, – sako ji.
Žiūriu į ją ir tyliu.
– Girdėjai, kad tas prie posūkio nužudytas, tas, kuris užmušė tavo šunį.
Žiūriu į ją.
– Ar girdėjai? – klausia ji.
Nuleidžiu akis. Ji pasakė, kad tą prie posūkio nužudė, tą, kuris užmušė mano šunį. Kodėl ji manęs apie tai klausinėja? Ir kodėl jį nužudė?
– Taip, nužudė jį, – sakau.
– Šiąnakt, – sako ji. – Žmonos nebuvo namie, jį rado vienas iš vaikų.
Aš žiūriu žemyn.
– Tai baisu, – sako ji.
Aš girdžiu, kaip ji sako, kad baisu, jog nužudė tą prie posūkio. Bet kodėl ji man tai sako? Ko ji nori? Kodėl ji tai sako? Juk nėra nieko, dėl ko ji turėtų man tai sakyti. Aš su tuo neturiu nieko bendro. Ji neturi man to sakyti.
– Tau nereikia taip sakyti.
– Ką sakai?
Girdžiu, kad ji klausia, ką aš pasakiau.
– Tai baisu, – sako ji.
– Taip.
– Ir dar dukra jį rado. Jis tikrai turėjo atrodyti baisiai. Persmeigta širdim. Turėjo būti daug kraujo.
– Tai jis užmušė mano šunį.
– Taip, vienas iš paskutinių jo darbų.
– Taip.
– Tai tu nežinojai? – klausia ji.
Aš žiūriu į ją, ji žiūri į mane. Papurtau galvą.
– Bet aš girdėjau, kad šiandien ryte ten buvai, – sako ji.
Linkteliu.
– Tai tada žinojai, – sako ji.
– Kas tau pasakė, kad aš ten buvau? – klausiu.
– Kaimynas.
Nuleidžiu akis.
– O ne tu jį nužudei?
Žiūriu žemyn. Ji klausia, ar ne aš jį nužudžiau, o aš nieko nežudžiau. Kodėl ji klausia, ar ne aš jį nužudžiau? Ką ji tuo nori pasakyti? Ne veltui gi klausia?
– Ar tai tu jį nužudei?
Ir vėl ji klausia, ar aš jį nužudžiau. Jai negalima taip elgtis. Kodėl ji klausinėja? Ko ji nori? Aš juk nežudžiau jo.
– Policija vaikščios po namus, – sako ji. – Ateis ir pas tave.
– Taigi, tai tas prie posūkio nužudytas, – sakau aš.
– O tai ne tavo darbas?
Ji vis kartoja, kad aš nužudžiau tą prie posūkio. Jam persmeigė širdį, daug kraujo, tai nutiko šiąnakt, o jį rado dukra.
– Ne, – sakau.
– Sakai tiesą? – klausia ji.
Linkteliu.
– Nes aš jo nežudžiau, – sakau.
– Žudei, – sako ji.
Atsistoju, prieinu prie lango, matau, kaip lietus teka per stiklą. Stoviu prie lango, lietus plaka žemes. Lietus, lietus į žemę. Mano valtis blaškosi pririšta, šokčioja aukštyn žemyn. Kalnas anapus fiordo, pilkas per lietų. Lietus, lietus į žemę. Girdžiu, kaip ji pakyla nuo kėdės, prieina prie manęs, atsistoja šalia. Fiordas šėlsta.
– Ar tai šunį palaidojai sode, – sako ji.
Girdžiu, kad ji klausia, ar tai šunį aš palaidojau. Lietus, lietus į žemę. O kur mano šuo? Dabar jis jau netrukus turėtų ateiti. Kur mano šuo?
– Nereikėjo man sakyti, kad jis nušovė tavo šunį, – sako ji.
Lietus teka per stiklą. Lietus, lietus į žemę.
– Juk tikrai tu tai padarei.
Pažvelgiu į ją, papurtau galvą.
– Aš matau, – sako ji.
Einu ir atsisėdu į krėslą. Žiūriu į ją, ji dar stovi prie lango ir žvelgia laukan.
– Ne aš, – sakau.
– Bet tu žinojai, kad jis nužudytas? – klausia ji.
– Taip.
– Kodėl sakei, kad nežinojai?
– Nes kažkaip lyg ir nežinojau.
Ji atsisuka į mane.
– Kažkaip lyg ir nežinojai? – sako ji. – Arba žinojai, arba nežinojai.
– Taip.
– Tai tu jį nužudei?
Ji prieina, atsistoja priešais ir žiūri žemyn į mane.
– Tu tai padarei, – sako ji.
Žiūriu žemyn, priešais save.
– Prisipažink, aš niekam daugiau nesakysiu.
Linkteliu.
– Tai tu jį nužudei?
– Taip.
Girdžiu, kaip ji eina per kambarį, atidaro svetainės duris, išeina, uždaro duris. Aš atsistoju, prieinu prie lango, lietus teka per stiklą. Matau ją einant keliuku. Eina greitai. Net neatsigręžia. Matau jos dviratį pagrindinio kelio šalikelėje, ji paima dviratį, ima vestis. Vedasi dviratį keliu. Žiūriu į ją, ji vedasi dviratį keliu, neatsisuka į mane, tik eina tolyn. Bet ji niekaip neatstojo, taigi aš turėjau pasakyti „taip“, turėjau pasakyti, kad tai aš jį nužudžiau. Bet iš tiesų tai juk nežudžiau. Aš turėjau pasakyti „taip“, ji niekaip neatstojo. Ką aš galėjau padaryti? Ji vis klausinėjo ir klausinėjo. Nieko negalėjau padaryti. Bet aš nieko nežudžiau ir kur mano šuo? Dabar šuo jau turėtų pareiti. O man reikia sutvarkyti namus. Turiu išskalbti patalynę, ji kruvina, o aš juk negaliu miegoti kruvinoje patalynėje. Negalima taip. Reikia pakeisti patalynę, o tada išplausiu indus. Reikia paimti šuns vandens dubenėlį, ir maisto. Pavadį irgi reikia paslėpti. Reikia susitvarkyti. Atsistoju, einu prie stalo, pristumiu kėdę. Paimu kavos puodelį nuo stalo, nunešu į virtuvę. Paimu termosą ir puodelį nuo mažojo apvalaus staliuko, nunešu į virtuvę. Einu į svetainę, apsidairau, ant sofos guli numestas pledas, aš prieinu prie sofos, gražiai jį sulankstau, padedu ant sofos krašto. Apsidairau svetainėje, viskas tvarkinga. Einu į prieškambarį, užlipu į palėpę. Įeinu į savo miegamąjį. O šuns čia jau nebėra, šuns jau nebėra. Miegamajame šuns nėra, čia tik mano lova, nėra jokio šuns. Bet šuo jau netrukus turi pareiti. Jis negali būti ilgiau pradingęs. Negali šuo taip imti ir pabėgti. Pažvelgiu į pagalvę, ant jos truputis kraujo ir keli kuokštai plaukų. Paimu pagalvę, nurengiu užvalkalą, atsargiai, kad plaukai nenukristų į lovą. Nutraukiu paklodę. Suvynioju pagalvės užvalkalą į paklodę, padedu prie sienos, už durų. Einu atgal prie lovos, paimu antklodę, atsegu užvalkalą ir nutraukiu jį, padedu prie sienos kartu su paklode, už durų. Atsitraukiu kelis žingsnius, sustoju, pažiūriu į lovą, einu atgal prie jos, padedu pagalvę į vietą, užkloju antklodę. Einu prie miegamojo durų, sustoju tarpdury, apžvelgiu miegamąjį, atrodo tvarkingai. Einu iš miegamojo, uždarau duris, nusileidžiu laiptais. Dabar jau tuoj turi pareiti šuo. Bet kas čia darosi? Šuo jau turi pareiti. Kur tas šuo pasidėjo? Pajuntu, kad aš pavargęs. Jau reikia paieškoti šuns. Įsispiriu į batus, išeinu į kiemą. Žvalgausi šuns, bet šuns niekur nematyti. Gal šuo pradingo. O tą velnią reikėtų užmušti, aš turėčiau jį užmušti, tad šįvakar taip ir padarysiu. Aš jį nužudysiu. Aš turiu užmušti jį, tą velnią. Aš esu priverstas jį nužudyti. Einu į vidų, uždarau duris, pasuku raktą, nusispiriu batus. Einu į virtuvę, pamatau kelis puodelius ant spintelės. Taip, dabar reikia išplauti indus. Nedaug čia to plovimo, bet vis tiek reikia išplauti. Reikia. Imu leisti vandenį į kriauklę. Žiūriu, kaip teka vanduo, įpilu indų ploviklio, dedu puodelius ir stiklinę į kriauklę, tada pamatau šuns vandens ir maisto dubenėlius kampe prie šaldytuvo, pasilenkiu, paimu juos, dedu į kriauklę. Išplaunu puodelius ir stiklinę, pastatau ant spintelės. Išplaunu vandens dubenėlį, padedu ant spintelės, išplaunu maisto dubenėlį, dedu ant spintelės. Matau indus ant spintelės, tegu sau džiūsta, nereikia šluostyti, tikrai nebūtina, nudžius. Indai gali patys nudžiūti. O dabar šuo jau tuoj turi pareiti. Einu į prieškambarį, nukabinu jo pavadį nuo kablio, kur jis visada kabo, įsidedu į užpakalinę kelnių kišenę. Grįžtu į virtuvę. Ištraukiu kamštį kriauklėje, vanduo išbėga, aš atsuku čiaupą, išplaunu kriauklę. Susirandu muilo, nusiplaunu rankas, sudrėkinu veidą, nusiprausiu veidą, nusišluostau. Apsižvalgau virtuvėje, atrodo tvarkingai. Pajuntu, kad aš pavargęs, gal reikėtų trumpam prigulti, truputį pamiegoti. Turbūt reikėtų. Ir namus jau sutvarkiau. Einu į svetainę, prie sofos, paimu pledą, atsigulu, užsikloju pledu. Išsitraukiu iš kišenės pavadį, suspaudžiu delne, perbraukiu jį ranka, pakeliu prie skruosto, glaudžiu pavadį prie skruosto, tada pasidedu jį šalia, po pledu. Guliu nejudėdamas. Įkišu ranką į kelnių kišenę, ištraukiu kruviną kuokštą plaukų, paglostau pirštais. Girdžiu lietų barbenant į stogą, į langus. O dabar šuo jau tuoj turi pareiti. Girdžiu lietų. Pajuntu, kad aš pavargęs. Lietus, lietus į žemę. Dabar reikia truputį pamiegoti. O tada turi pareiti šuo.
Versta iš: http://www.aoiagency.com/2013/03/jon-fosse/
Fay Weldon. Kelio siaubai
2023 m. Nr. 7
Iš anglų k. vertė Gražvydas Kirvaitis
Fay Weldon (1931–2023) – anglų rašytoja, gimusi Vusteryje, tačiau augusi Naujojoje Zelandijoje. Grįžusi į Britaniją, studijavo ekonomiką ir psichologiją, prieš pradėdama rašyti, dirbo reklamos srityje. Parašė pjesių radijui ir televizijai, pritaikė scenai Jane Austen romaną „Puikybė ir prietarai“. Išleido keliolika romanų, keletą apsakymų rinkinių. Jos kūryboje atsispindi šiuolaikinė feministinė sąmonė ir dažnai satyriškai vaizduojama vyrų valdoma visuomenė.
Apsakymas
Panele Džeikobs, aš netikiu psichoterapija. Tikrai manau, jog tai visiška nesąmonė. Šitaip teigti man prireikė nemaža drąsos – iš prigimties esu nuolaidus žmogus ir nenoriu, kad mane laikytų šiurkštuole. Man tik nepatinka apsimetinėti: tai būtų negražu jūsų atžvilgiu, ar ne?
Bet Pirsas nori, kad lankyčiausi pas jus, ką, žinoma, ir padarysiu. Jis laukia gražioje jūsų svetainėje: patariau jam išeiti ir sugrįžti, kai priėmimas baigsis, aš juk puikiai susitvarkysiu ir viena, bet jis nori būti arti, jeigu man kas nors atsitiktų. Mat kartais krintu į priekį iš vežimėlio, tačiau kol kas nė sykio neužsigavau. Sykį virtau veidu ant minkštos sofos, antrąjį kartą smarkiau – buvau su Martinu, jis mano anūkėlis, Deivido sūnus, žinote, kol kas vienintelis, – griuvau į smėlio dėžę parke ir pataikiau tiesiai į smėlį. Kažkas iškvietė greitąją pagalbą, bet iš tikrųjų jos nereikėjo – aš iškart atsigavau. Na, išskyrus tą vienintelę nuolatinę negalią – neveikiančias mano kojas.
Daktarams esu didelė paslaptis. Pirsas vežiojo mane visur – į Paryžių, Niujorką, Tokiją, bet išvada tokia pat – viskas mano galvoje. Tai isterinis paralyžius. Mane tai žemina, tarsi daryčiau tai tyčia, kad visiems įkyrėčiau. Visame pasaulyje nerasite tokios įkyruolės!
Ar matėte Pirsą? Argi ne gražus vyras? Jau įpusėjęs šeštą dešimtį, bet puikiai išsilaikęs. Aišku, turi nuostabų protą – na, visas pasaulis tai žino, – manau, protas padeda žmonėms išsilaikyti jauniems. Aš pati turiu mokslinį ekonomikos laipsnį – neįprasta mano amžiaus namų šeimininkei – bet, žinoma, likau namie, kad pasišvęsčiau Pirsui ir vaikams. Manyčiau, taip turėtų elgtis visos moterys. Argi ne? Kodėl neatsakote į mano klausimus? Juk tai jūsų darbas. Aiškinti man apie mane, a?
Turiu aiškinti sau apie save! Ak!
Už kiekvieno didžiavyrio stovi moteris. Esu tuo įsitikinusi. Pirsas yra Nobelio premijos laureatas. Ar būtų to pasiekęs be manęs? Galbūt. Bet nebūtų turėjęs manęs nei keturių vaikų. Visiems jiems gerai sekasi. Pirso dažnai nebūdavo, kai vaikai buvo maži – jis, kaip girdėjote, yra atomo dalelių fizikas. Jam reikėdavo išvykti. Juk ciklotronų neįrengsi namie, o kaip nors reikėjo užsidirbti pinigų. Bet mes visi visada atostogaudavome Prancūzijoje. Kaip mums patiko Prancūzija! Kaip gerai ją pažinome. Pirsas vairuodavo, aš rodydavau kelią. Keturi vaikai susigrūdę užpakaly. Žinoma, šiais laikais mes skrendame – tik Pirsas ir aš. Tai tokia kerinti patirtis, tokia jaudinanti, žmonės žino, kas jis, tad aptarnavimas geras. Padavėjai nieko prieš… Nieko prieš ką?.. Maniau, jūs neketinate užduoti klausimų. Kalbėjau apie atostogas, praeityje, seniai seniai. Na, gal ne taip jau ir seniai. Važiuodavom, iki jauniausiajam suėjo penkiolika. Tai Brutas, ir jam tik dvidešimt dabar. Argi prabėgo tik penkeri metai?
Kaip pasiilgstu tų vasarinių perkėlos vaizdų: automobilių eilės, laukiančios kelto vakaro prieblandoje ar auštant; įdegusios šeimos, nerūpestingos ir atsipūtusios po ištisų savaičių, praleistų saulėje. Sakydama „nerūpestingos“, neturiu galvoje „be rūpesčių“, tiesiog atsipalaidavusios. Miegos visą naktį mašinose, kad būtų pirmosios eilėje į keltą, ir nė kiek nesijaudins; pirmyn važiuodamos kraustytųsi iš proto. Įrudę veidai, lūžinėjantys gelsvi plaukai, murzini vaikai; ir bagažinės ant stogų su palapinėm, vandens skardinėm, vyno dėžėm ir česnakų kasom; furgonėliai – volvai, kortinos ir folksvagenai. Žinoma, mūsų automobiliai neatrodė prašmatnūs: kartą išvažiavom netgi su nauju, bet grįžom su aplamdytu, apdaužytu, apgadintu. Prancūzai vairuoja pasibaisėtinai, o jų kelio ženklai nesuvokiami.
Kaipgi prasidėjo paralyžius? Visiškai netikėtai. Nebuvo jokių perspėjimo ženklų – niekas nenutirpo, galva nesvaigo, nieko panašaus. Tai buvo trisdešimtosios mūsų vestuvių metinės. Jas atšvęsti ketinome pasivažinėdami po Prancūziją naujuoju Pirso MG. Jis traukia šimtą dešimt mylių per valandą, bet, žinote, Pirsas dažniausiai neviršija penkiasdešimt penkių. Tokia greičio riba Jungtinėse Valstijose, ir, anot Pirso, jie žino, ką daro. Toks greitis pats saugiausias, bet jam patinka greiti automobiliai – prireikus, sako Pirsas, pabėgti nuo bėdos. Važiuodavom Veimuto–Šerburo plentu. Man labiau patinka Duvro–Kalė kelias – viena, kelionė jūra trumpesnė, antra, kuo ilgesnė kelionė per Angliją, tuo labiau Pirsas linkęs pamiršti, kad Prancūzijoje reikia važiuoti dešine puse. Pastebėjau tai. Bet dėl tokių dalykų nesiginčiju. Pirsas žino, ką daro, – niekada nekomanduoju nuo užpakalinės sėdynės. Aš jo žmona, jis mano vyras. Mes mylim viens kitą.
Taigi rengėmės vykti į Veimutą, krepšiai buvo sukrauti, automobilių kelių žemėlapiai daiktadėžėje (nors kartą atsiųsti laiku); iš anksto buvau išgėrusi valiumo – mano širdis plaka gan smarkiai, kone virpa, kai naviguoju. Apsivilkau praktiškai nesiglamžančia suknele – juk žinote, kokios tos ilgos kelionės, visada šiek tiek išsitepi. Pirsas mėgsta melionus, jam patinka, kai važiuojant vaišinu jį riekėmis, prisirpusiomis taip, kaip tik prancūzų melionai būna prisirpę. Pirsas ištisas valandas renkasi juos turgeliuose. Išbando kiekvieną siūlomą, uosto ir spaudinėja jų galus, kad būtų tokio, kokio reikia minkštumo, kol suranda visiškai tobulą. Kartais nepasitenkindamas apžiūri ir tuos, kurie sukrauti dėžėse už prekystalių. Pasak Pirso, prancūzai smulkmeniški, jie niekina jus, jeigu priimate bet ką. O tada, jeigu nenorim, kad melionas persprogtų, jį reikia kuo greičiau suvalgyti – dažniausiai mašinoje…
Šiaip ar taip, kaip jau sakiau, ketinau lipti į automobilį, tik mano kojos lyg ir sulinko, ir aš susmukau ant šaligatvio. Tai atsitiko prieš šešis mėnesius, ir nuo to laiko nebevaikštau. Ne, nebuvo jokių širdies virpesių. Neprisimenu, ar kenčiau nuo jų prieš ištekėdama, – ištekėjau visiems laikams!
Nebeliko atostogų. Tik likau paralyžiuota. Dingo turnė po Prancūziją. Gražiąją Prancūziją. Žaviuosi Luaros upe ir pilimis. O jūs? Vaikams patiko vakarinė pakrantė: spygliuočių miškų juostos, ilgi ilgi paplūdimiai ir didžiulės Atlanto bangos. Betgi įpusėjus rugpjūčiui vėjai pasikeisdavo, viskas apsinešdavo dulkėmis, net papilkėdavo. Kai vaikai buvo maži, mes stovyklaudavom, bet kasmet vis kebliau būdavo išsinuomoti vietą, vis daugėjo žmonių ir kepsninių, o Pirsui tai nepatiko. Jis mėgavosi tuo, ką vadino laukiniu turizmu. Kempingų vadovuose, kur aprašomos stovyklavietės, visada nurodoma, koks plotas priklauso vienai palapinei. Pusė hektaro – visi susigrūdę; du hektarai – visiškai įmanoma. Pirsui patiko dešimties hektarų sklypai kur nors kalvos šlaite, kur nerasi nei televizijos kambario vaikams, nei keptų bulvyčių. Tai reiškė daugiau darbo man, bet aš nemurmėjau. Kas, kad pasikeitė virimo vieta – turėjom nuostabias nešiojamąsias dujines virykles; įsigudrindavom pasigaminti trijų patiekalų pietus ant dviejų degiklių, jeigu tik nepūsdavo smarkus vėjas – tada pailsėdavau nuo virimo. Tik vaikams labiau patikdavo tankiai apgyventos vietos, ir aš kartais pagalvodavau, kad jose jie turėtų progų geriau pramokti prancūzų kalbą. Anglų žvirblis ir prancūzų žvirblis čiulba panašią giesmelę. Bet va – Pirsui patiko tyrlaukiai. Jis visada išmatuodavo mūsų palapinei priklausantį plotą, ir, jeigu šis nesutapdavo su nurodytu vadove, kreipdavosi į administraciją. Prisimenu, kaip kartą žmonės turėjo perkelti savo palapines dešimtą valandą vakaro, kad padarytų pakankamai vietos mūsiškėms, – mes tą dieną buvom sukorę tris šimtus mylių, o Brutui buvo tik dveji metukai: tai buvo ne Pirso kaltė, o kempingo savininko. Pirsas tik prikišo jam, kad mūsų plotas ne tokio dydžio, kokio turėtų būti, o jis pernelyg jautriai reagavo. Pasakysiu, jog džiaugiausi rytojaus dieną iš ten išvažiuodama. Tai tikrai buvo ne Pirso kaltė, tiesiog mažas nesusipratimas, kurių visiems pasitaiko. Kiti stovyklautojai žiūrėjo, kaip mes išvažiuojam, tylėdami. Buvo nei šis, nei tas. O Fanė verkė visą kelią iki Puatjė.
Tokia ašaringa mažylė, ta Fanė. Pirsui patikdavo pietauti gryname ore apie trečią valandą – Prancūzijos keliai ištuštėja vidurdienį, kai visi sustoja skaniai papietauti, taigi gali greitai nuvažiuoti ten, kur tau reikia. Kartais aš pagalvodavau, o kurgi mes važiuojam, arba kodėl reikia būti ten po tiek ir tiek laiko. Kita vertus, tie nuostabūs balti ir tušti kaimų keliai, aprėminti tuopų, tas nuolatinis penkiasdešimt penkių mylių greitis… Kaip buvę, kaip nebuvę, vidurdienį nusipirkdavom pietus – vyno ir pašteto, ir ilgų prancūziškų batonų bei oranžado vaikams, ir tada trečią valandą pradėdavom ieškoti tinkamos vietos piknikui. Lengva pasakyti! Jeigu vieta būdavo gera, tai eismas netikęs. Kas nors užsėsdavo mums ant uodegos ir kaukdavo – kaip tik prancūzų vairuotojai moka kaukti – pamato GB numerius ir žino, kad vairuotojas gali užsimiršti ir važiuoti žiedinėje sankryžoje priešinga kryptimi ir nepajusti, kaip pravažiuoja idealią vietą. Ideali vieta – tai puikus vaizdas, jokių gyvačių, be to, ir saulėta, ir pavėsinga. Man patikdavo, kai mašina išsukdavo iš autostrados, ypač jeigu tai magistralinis kelias, nors Pirsas dėl to nelabai rūpindavosi. Kartą išties kažkoks idiotas įvažiavo į mus – laiku nepristabdė – bet kadangi Pirsas buvo neišjungęs pavaros, neužtraukęs rankinio stabdžio ir nepadaręs kitokių kvailysčių, tai jis šovė į priekį, nepatyręs didesnės žalos. Įdomu, kodėl kiti automobiliai atrodo tokie glotnūs ir netgi nauji. Turbūt jų savininkai laiko juos garažuose ir nuolat glaisto bei purškia nubraižytas vietas. Pasak Pirso, kvailiai ir jų pinigai dažnai išsiskiria.
Apie ką čia kalbėjau? Apie pietų pertrauką. Kartais tikrai puikią vietą rasdavom tik pusę penkių, o Fanė pradėdavo žliumbti ketvirtą. Duodavau jai atsigerti „Pšit“1 iš butelio – kaip vaikai kikendavo! – kasmet vis toks pat ritualas – smagus kikenimas, duona, jai atlaužiama iš kepalo, nors vis tiek ji verkšlendavo; o tėtis sustodavo, žvelgdavo už gyvatvorių, šiek tiek pavažiuodavo šoniniais keliukais, niekam tikusiais, ir vėl sugrįždavo į pagrindinį kelią. Vaikai nuščiūdavo, išskyrus Fanę. Bet kokie nemandagūs tie prancūzų vairuotojai! Argi nepastebėjote? Pažiūriu į lenkiantį mus automobilį, o jo vairuotojas spokso į mus sukiodamas nykštį prie smilkinio ar vaizduodamas, jog pjauna pirštu Pirsui gerklę, ir be perstojo tūtuodamas ir dūduodamas; kartą vienas užsuko mums prieš pat nosį, privertė sustoti ir pabandė ištempti vargšą Pirsą iš mašinos, dievaižin kodėl. Tiesiog galams būdingas nesusitvardymas. Pirsas nuostabiai saugiai vairuoja. Be abejo, jis kartais trukdo kitiems, stabtelėdamas prie sankryžų – juk žinote, kokie klaidūs jų kelio ženklai, ypač miestų žiedinės sankryžos, ir kaip jos lyg ir ragina važiuoti į dešinę ar į kairę, kai iš tikrųjų rodo tiesiai. O Pirsas yra mokslininkas – jis nori įsitikinti, jog elgiasi teisingai. Aš turiu žemėlapius ir stengiuos įsiminti visas šalies vietoves, pro kurias žinau, kad važiuosim, pavyzdžiui, Limožą, pakeliui iš Perigė į Isoduną, ir turėsiu žaibiškai spręsti, nes miestuose Pirsas, regis, spaudžia greičiau. Ne! Ne Tulės kelias, ne Klermono, ne Montlusono, o Šatoru. Betgi Šatoru kelias nepažymėtas! Gelbėkit! Koks jo numeris? Dieve mano, tai N20! Nors mirk! Paskui N147-uoju į Beliaką. Tada šoniniais keliukais kertame į Argentoną, La Šartrą… Dairomės Puatjė ženklo. Beliakas yra pakeliui į Puatjė…
Jei nėra tikras, kad aš teisi, jis sustoja, pats pasiima žemėlapį ir prieš pajudėdamas jį tyrinėja. Pastaraisiais metais jam prireikia didinamojo stiklo. Jis nekenčia akinių! O žinote, tuose mažuose kaimeliuose viršutinių šviesoforų neįmanoma įžiūrėti, tai niekas ir nekreipia į juos dėmesio! Dievas žino, kaip tie prancūzai išvis lieka gyvi. Per kiekvienas atostogas mums pasitaikydavo vienas ar pora tokių bjaurių akibrokštų ne dėl mūsų kaltės; galiausiai pasijusdavau geriau, kai paimdavau valiumo. Nenorėjau, kad Pirsas apie tai sužinotų – tai būtų lyg ir nepasitikėjimo išraiška – kas būtų netiesa. Tik prisiminkit, kaip jis nešė mane, apglėbęs tarsi kūdikį, ir paguldė ant šios sofos. Pasitikiu juo be galo. Aš jo žmona. Jis mano vyras.
Apie ką šnekėjau? Apie verkšlenančią Fanę. Ji nusikėlė į Naująją Zelandiją, kai tik baigė koledžą. Tolokai. Toliau negalėjo, taip sakydavau, nežinau kodėl. Žinau, kad ji myli mus ir, žinoma, mes mylim ją. Ji dažnai rašo. Deividas vairuoja lenktyninius automobilius. Ir Pirsas, ir aš dėl to labai sielojamės. Tokia pavojinga profesija. Tie automobiliai traukia iki dviejų šimtų mylių per valandą, o Pirsas taip nekenčia greičio. Angela slaugo psichinius ligonius. Sako, ji tiesiog sutverta tam darbui.
Prisimenu, kartą pasakiau Pirsui – važiavom žiediniu keliu aplink Anžerą – suk čia į kairę, turėdama galvoje artėjančią T sankryžą, bet jis movė tiesiai į kitą eismo juostą, pamatęs ten nedidelį keliuką – tuščią, nes visas eismas buvo už kampo, sulaikytas šviesoforo ir pasirengęs šokti į priekį. Jis suprato, ką padarė, ir sustojo pastatęs mus visu ilgiu skersai pagrindinio kelio. „Atgal!“ – suklykiau pažeisdama savo nuostatą nediriguoti nuo užpakalinės sėdynės. Jis pakluso, ir mes vos spėjome pasitraukti iš kelio, kai ta eismo banga plūstelėjo link mūsų. „Tau reikėjo pasakyti „antras į kairę“, – papriekaištavo jis. – Juk vos neįvyko masinis susidūrimas.“ Prancūzijoje nereikia žiopsoti. Jie pasiutę vairuotojai, visi tai žino. Netgi su vaikais mašinoje…
Bet kokia tai būdavo pramoga. Pirsas visada žinodavo, kaip išsireikalauti iš padavėjų ir virėjų tai, kas geriausia. Jis skaitydavo meniu kartu su padavėju ir prašydavo paaiškinti kiekvieną patiekalą. Jeigu padavėjas nesugebėdavo to padaryti – nuostabu, kiek padavėjų to nesugeba, – jis iškviesdavo vyriausią virėją ir klausdavo jo. Kartais tai sudarydavo šiek tiek keblumų, jeigu restoranas būdavo pilnas svečių, bet, anot Pirso, prancūzai išmano apie maistą ir labai vertina tavo skonį. Aš galiu apsispręsti žaibiškai, ko noriu valgyti, o Pirsui tai užima amžius. Kaip jau sakiau, jis bijo apsirikti. Paprastai iš restorano, kuriame valgom, mes išeinam paskutiniai, bet Pirsas nemėgsta skubėti. Pasak jo, a) tai kenkia virškinimui, b) prancūzai nepyksta: jie džiaugiasi, kad mums patinka tai, ką jie gali pasiūlyti. Juk daugelis žmonių to nevertina. Ar nemanot, kad prancūzų padavėjai kaip reta šiurkštūs? Visada atrodo, kad jų akys sustiklėjusios. Dievas žino, ką jie iškirstų, jeigu tau nepatiktų, ką jie siūlo!
O paskui vynas. Pirsas siunčia atgal ne tik maistą, bet ir vyną. Juk reikia išlaikyti lygį. Jam nepatinka, kai pagal dabartinę madą raudonieji vynai paduodami atšaldyti, kad ir koks jų amžius. O butelį vyno už aštuonis frankus taip pat dera aptarti, kaip ir tą už trisdešimt. Jis visada labai mandagus: tiesiog paprašo atsiųsti vynų padavėją svarstyti to reikalo, bet, žinoma, jis nekalba prancūziškai, tad kartais kyla keblumų. Netgi susierzinimo. Ir ta keista tyla, kai išvažiuojam.
Ir visada, kai išvažiuodami iš viešbučio apmokam sąskaitą, Pirsas tikrina ir patikrina kiekvieną jos punktą. Bėgant metams jis tapo trumparegis: jam jau prireikdavo didinamojo stiklo. Aš su vaikais sėdėdavau mašinoje ir laukdavau visą valandą, kol jie nagrinėdavo karšto vandens kainą ir kokia suma būtų pateisinama, ir kodėl per šventines dienas ji kitokia. Aš išties kartais galvoju, kad Pirsas ir myli Prancūziją, ir nekenčia jos. Jam patinka šalis; jis nenori atostogauti Italijoje ar Ispanijoje, tik Prancūzijoje, kur visur paplito tos Dégustation-Libres – „nemokamos šlykštynės“, kaip jas vadino vaikai, kur ragaujate vyną prieš užsakydami. Pirsas nueina, išragauja viską, ir jeigu jam niekas nepatinka, o tai dažnai atsitinka – nieko ir neperka. Juk jie tą ir siūlo – nemokamą vyno ragavimą. Jis nori, kad eičiau su juo ir taip pat ragaučiau, kad paskui galėtume sulyginti mūsų užrašus, ir aš matau, kaip blėsta entuziazmas krautuvininko akyse, kai jį prašom atnešti pirma šitą, paskui aną, vėliau nukelti iš viršutinės lentynos dar vieną, o Pirsas gurkšteli, kilsteli antakius ir papurto galvą, o savininko akyse įsižiebia pirmiausia priešiškumas, paskui nuobodulys, o tada dar kažkas, kas man rodos panašu į patyčias, ir turiu jums pasakyti, panele Džeikobs, man tai nepatikdavo, ir kai mes pabaigdavom Dégustation-Libre ir išvysdavau žiburėlius Pirso akyse, o jo pėda nuspausdavo stabdį – jis niekad nežiūrėdavo į veidrodėlį – o kam, nes tas visada būdavo nukreiptas į mašinos stogą, aš prarydavau dar vieną valiumo tabletę, nes bijodavau, kad nesusivaldysiu ir imsiu klykti. Ne todėl, kad nemylėjau, nepasitikėjau ir nesižavėjau Pirsu, o dėl to prancūzo žvilgsnio…
Kodėl neklykiu? Ką turite galvoje? Mano reakciją? Žinau tuos terminus – kaip minėjau, mano dukra Angela dirba slauge psichiatrinėje ligoninėje, ir gerai dirba. Manote, kad galiausiai patyriau traumą per paskutinį Dégustation? Ir todėl negaliu vaikščioti? Jūs linkusi taip galvoti, ar ne? Tikriausiai jūs feministė – pastebėjau, kad dėvite kostiumėlį su kelnėm, ir manote, kad viskas, kas dedasi pasaulyje, yra vyrų kaltė. Norite, kad išrėkčiau įtampą ir įniršį, išgąstį ir siaubą? Nerėksiu. Pasakysiu jums, kad Prancūzija yra smagi vieta, ir mes visi džiaugėmės tomis atostogomis ir skaniais valgiais ir, Pirso rūpesčiu, puikiais vynais; na, o jo vairavimas – juk mes visi gyvi, a? Pirsas, aš, Deividas, Angela, Fanė, Brutas. Visi gyvi! Juk tai šį tą reiškia. Aš tiesiog neįstengiu vaikščioti, tad būkit maloni, pakvieskit Pirsą, jis perkels mane nuo jūsų sofos į vežimėlį ir nuveš namo. Kalbos čia nieko nepadės. Aš tikrai myliu savo vyrą.
Versta iš: Oxford Bookworms Collection „And All for Love“. – Oxford University Press, 2001.
1 Pschitt – putojantis gėrimas, ištariamas be „p“, todėl panašus į anglų kalbos keiksmažodį (vert. past.).
Lucy Clifford. Naujoji motina
2023 m. Nr. 5–6
Iš anglų k. vertė Ignas Beitsas
Karalienės Viktorijos epochos rašytoja Lucy Clifford (1846–1929), dar žinoma ponios W. K. Clifford vardu, dabar pažįstama retam skaitytojui, nors savo laiku buvo garsi britų literatė. Aktyviai kūrė, nes kai liko našlė, rašymas tapo pragyvenimo šaltiniu. Kūrybos palikimą sudaro publicistika, pjesės ir proza, žinomiausias iš kūrinių – pripažinimą pelnęs romanas „Mrs. Keith’s Crime“ („Ponios Kyt nusikaltimas“), kuriame nagrinėjama eutanazijos tema. L. Clifford parašė ir vaikams skirtą apsakymų rinkinį, pavadinimu „Anyhow Stories“ („Tūlos pasakaitės“). Susipažinimui su autore lietuvių kalba siūlomas šio 1882 m. išleisto rinkinio apsakymas „The New Mother“ („Naujoji motina“) – pasakinės struktūros kūrinys su meistriškai personifikuota pagunda, kuri suteikia tekstui šėtonišką matmenį.
Apsakymas
1
Mergaičių niekad kitaip nevadino, tik Mėlynake ir Kurkute, o šiuos vardus jos gavo štai kaip. Vyresnėlė buvo labai panaši į savo brangųjį tėvą, kuris šiuo metu buvo išplaukęs į tolimas jūras, ir mama, pažvelgusi į ją, neretai ištardavo: „Dukrele, paveldėjai tėvo akis“, nes jo akys buvo mėlynos mėlynos, todėl pagal jas buvo pavadinta ir dukra. O jaunėlė, būdama dar beveik kūdikis, kartą graudžiai apsiverkė dėl viduržiemį ūmai pradingusios kurkės, kuri gyveno netoli jų namelio ir retkarčiais nuklysdavo į mišką; šis vardas buvo suteiktas mergaitei kaip paguoda.
Tad motina, Mėlynakė, Kurkutė ir kūdikis gyveno nuošaliame pamiškės namelyje. Miškas buvo visai greta, todėl už namo esantis sodas rodėsi it jo dalis, o aukštos eglės augo taip arti, jog juodos, didelės jų rankos kybojo tiesiai virš šiaudais dengto stogelio, mėnesienoje mesdamos raizgius šešėlius ant kalkėmis balintų sienų.
Iki miestelio buvo ilgas kelias, beveik pusantros mylios, o motina turėjo sunkiai dirbti ir vis pritrūkdavo laiko nueiti iki pašto pasižiūrėti, ar neatėjęs laiškas nuo brangiojo tėvo, tad dažnai popiet išsiųsdavo ten dukreles. Šios labai didžiavosi išleidžiamos vienos ir pusę kelio iki pašto kone visada bėgte nubėgdavo. Kai pavargusios po ilgos kelionės grįždavo namo, jų jau laukdavo į kelią žiūrinti motina, paruošta vakarienė ir palaimingai krykščiantis kūdikis; o jei išties gaudavo laišką iš jūros, apimdavo tikras džiaugsmas. Namelio viduje buvo labai jauku: sienos buvo baltos it sniegas, visai kaip išorėje, ant jų kabėjo metalinė pyrago forma ir apkepo indas, ir dangtis didelės keptuvės, susidėvėjusios seniau, nei siekė mergaičių atmintis, ir mentelė, visa nusvidinta ir skaisčiai spindinti it sidabras. Vienoje židinio pusėje, virš dumplių, kabėjo kalendorius, kitoje – laikrodis, kuris visada klaidingai mušdavo laiką, o prisuktas netrukus imdavo vėluoti, tačiau tai buvo geras laikrodis, su paveikslėliu ant ciferblato, galintis eiti visą savaitę be sustojimo. Viename kampe stovėjo aukšta kūdikio kėdutė, kitame ant sienos kabėjo spintelė, joje motina laikė visokiausias staigmenėles. Mergaitės dažnai susimąstydavo, kaip iš spintelės išimami daiktai į ją patenka, nes beveik niekad nematydavo, kaip į ją kas nors dedama.
– Brangios dukrelės, – vieną įrudenėjusią popietę tarė motina, – keliauti į kaimą jau šaltoka, tačiau nubėkite ten, nes ką gali žinoti, galbūt parnešite laišką, kuriame bus rašoma, jog brangusis tėvelis jau keliauja link Anglijos.
Tad Mėlynakė ir Kurkutė nedelsdamos išsiruošė.
– Neužtrukite, – paprašė motina, kaip ir visada prieš joms išbėgant. – Eikite trumpiausiu keliu, nesidairykite į jokius sutiktus svetimus žmones ir jau tiktai su jais nekalbėkite.
– Gerai, mama, – atsakė jos, o tada mama jas pabučiavo, pavadino brangiomis, geromis dukrelėmis, ir jos džiugiai leidosi į kelią.
Kaimelyje buvo linksmiau nei įprastai, nes vakar čia vyko mugė, ir joje besilinksminę žmonės vis dar būriavosi gatvėje, tarsi nenorėdami pripažinti, kad šventė jau baigėsi.
– Kaip būtų buvę smagu, jei būtume atėjusios vakar, – tarė Mėlynakė Kurkutei, – tuomet būtume ką nors pamačiusios.
– Pažiūrėk, – pasakė Kurkutė, rodydama į prekystalį, nukrautą imbieriniais meduoliais, tačiau mergaitės neturėjo pinigų. Gatvės gale, prie „Mėlynojo liūto“, ten, kur sustodavo vežimai, ant žemės, atsirėmęs nugara į namo sieną, sėdėjo senukas, o greta jo tupėjo du šunys puošniais antkakliais. Greičiausiai tai buvo šokantys šunys, pamanė sesutės, trokšdamos išvysti jų pasirodymą, tačiau jie atrodė tokie pat pavargę, kaip ir šeimininkas, tad tyliai tupėjo greta, nė nemėgindami vikstelėti uodega.
– Ak, kaip būtų buvę smagu, jei būtume atėjusios čia vakar, – pakartojo Mėlynakė, sukdama į parduotuvę, kurioje buvo ir paštas. Paštininkė, užsiėmusi kavos svėrimu, radusi laisvą minutėlę tepasakė mergaitėms: „Šiandien jums laiškų nėra“, ir vėl grįžo prie darbo. Mėlynakė ir Kurkutė apsisuko keliauti namo. Jos lėtai pėdino kaimelio gatve atgal, pro senuką su šunimis. Vienas jų pakilo, atsisėdo pasikreipęs, palenkęs galvą ant šono, labai melancholiškai ir truputį juokingai, tačiau mergaitės traukė tolyn, link tilto ir laukų, besidriekiančių iki miško.
Gerokai nutolusios nuo kaimelio ir jau beveik priėjusios tiltą, šalikelėje pastebėjo keistą tamsią žmogystą, atsirėmusią į akmenų krūsnį. Iš pradžių pamanė, kad ten kažkas miega, kokia nors paliegusi ir alkana vargeta, bet tada pamatė, kad ten keista, į laukinę panaši mergaitė, ji atrodė labai susikrimtusi, tad buvo aišku, jog kažkas nutiko. Sesutės pasuko link jos, ketindamos pasiteirauti, ar negalėtų kuo nors padėti, nes jos buvo geros ir nuoširdžiai gailėjosi į bėdą papuolusių žmonių.
Mergaitė buvo aukšta, maždaug penkiolikos metų amžiaus. Vilkėjo nudriskusiais skarmalais. Pečius buvo apsigaubusi sena ruda skara su nuplėštu kampu, kadaruojančiu ant nugaros. Kepuraitės neturėjo, o sena geltona skepetaitė, kurią ryšėjo ant galvos, buvo nusmukusi ir susisukusi aplink kaklą. Jos plaukai buvo juodi it anglis, nesušukuoti ir išsidraikę. Nors ir neilgi, bet labai žvilgantys, derantys prie spindinčių, juodų jos akių ir tamsios, strazdanotos odos. Kojos buvo apmautos šiurkščiomis pilkomis kojinėmis ir apautos nudrengtais storos odos batais, kuriuos ji buvo pamiršusi susivarstyti. Ji kažką slėpė po skara, tačiau mergaitės nesuprato ką. Iš pradžių pamanė, kad ten kūdikis, tačiau patyrė klydusios, kai pamatė, kaip mergaitė, išvydusi jas besiartinant, atsargiai pasikišo tą daiktą po savimi ir prisėdo. Sėdėjo stebėdama, kaip mergaitės artėja link jos, nejudėdama ir nė nekrustelėdama, laukdama, kol jos prieis per jardą: tada patrynė akis, lyg būtų graudžiai verkusi, ir pažvelgė į jas.
Mergaitės kurį laiką stovėjo priešais ją tylėdamos, svarstydamos, ką daryti.
– Ar tu verki? – droviai pasiteiravo.
Didžiai jų nuostabai, mergaitė kuo linksmiausiu balsu atsakė:
– Ak, jergau, ne! Netgi priešingai. O jūs?
Toks atsakymas sesutėms pasirodė kiek atžarus, nes juk akivaizdu, kad jos neverkia. Todėl jau ketino eiti sau, tačiau mergaitė taip įsistebeilijo į jas savo didelėmis juodomis akimis, kad sesutės nusprendė dar ką nors pasakyti.
– Gal pasimetei? – švelniai paklausė.
Tačiau mergaitė iškart atsakė:
– Tikrai ne. Juk jūs ką tik mane radote. Be to, – pridūrė ji, – gyvenu kaime.
Sesutes tai nustebino: ši mergaitė atrodė nematyta, nors visus kaimelio gyventojus jos manėsi pažįstančios iš matymo.
– Mes dažnai lankomės kaimelyje, – pasakė jos, manydamos taip sudominti mergaitę.
– Aišku, – atsakė ji. Ir viskas – joms ir vėl teko sukti galvą, ką daryti toliau.
Tada Kurkutė, kuri buvo smalsi, uždavė puikų, tiesmuką klausimą.
– Ant ko tu sėdi? – paklausė ji.
– Ant kriaušbūgnio, – atsakė mergaitė tuo pačiu džiugiu balsu, kuris sesutėms kėlė nuostabą, nes atrodė, kad jai labai šalta ir nepatogu čia sėdėti.
– O kas yra kriaušbūgnis? – paklausė jos.
– Keista, kad nežinote, – atsakė mergaitė. – Beveik kiekvienas padorus žmogus tokį turi.
O tada išsitraukė ir parodė. Tai buvo įdomus instrumentas, savo forma labai primenantis gitarą, ir turėjo tris stygas, bet tik du kaištelius, kuriais buvo galima jas reguliuoti. Trečioji styga buvo visai nereguliuojama, tai paryškino kaimo mergaitės muzikos savotiškumą. O įdomiausia, kad kriaušbūgniu buvo grojama ne braukiant stygas, bet sukant rankenėlę, gudriai paslėptą šone. Tačiau keisčiausias dalykas buvo ne kriaušbūgnio muzika ar stygos, ir ne rankenėlė, bet kvadratinė dėžutė, pritaisyta prie šono. Dėžutė turėjo plokščią dangtelį, greičiausiai atidarinėjamą spyruokle. Iš pradžių mergaitės pamatė tik tiek. Joms labai parūpo pamatyti, kas yra dėžutėje, sužinoti, kas jos viduje, tačiau drovėjosi paprašyti.
– O tas kriaušbūgnis tai tikras gražuolis, – kone lipšniai tarė mergaitė, žiūrėdama į jį.
– Iš kur jį gavai? – pasidomėjo sesutės.
– Pirkau, – atsakė ši.
– Bet juk jis tikriausiai kainuoja krūvą pinigų? – nustebo jos.
– Taip, – linktelėjo galva mergaitė, – jis kainavo krūvą pinigų. Esu labai turtinga, – pridūrė.
Šis teiginys sesutes tiesiog pribloškė, nes jos nežinojo, kad turtingi žmonės rengiasi senom drapanom ir vaikštinėja be kepuraičių. Būtų bent plaukus susišukavusi, galvojo jos, bet nedrįso pasakyti.
– Neatrodai turtinga, – atsargiai, kuo mandagiau ištarė jos.
– Gal ir ne, – linksmai atsakė mergaitė.
Tai išgirdusios, sesutės sukaupė drąsą ir ištarė:
– Atrodai truputį apiplyšusi.
Nenorėjo sakyti „nuskurusi“.
– Nejaugi? – mergaitė atsakė lyg žmogus, išgirdęs malonų, bet netikėtą komplimentą. – Nedidelis apiplyšimas yra labai gerbtinas, – patenkinta pridūrė. – Turiu jiems tai pranešti, – tęsė ji. Sesutės nesuprato, apie ką ji šneka. Mergaitė atsidarė dėžutę kriaušbūgnio šone ir prabilo, lyg su kuo nors kalbėdamasi: – Jos sako, kad atrodau apiplyšusi, – tai bent pasisekė, ar ne?
– Bet juk tu su niekuo nešneki! – didžiai nustebusios ištarė sesutės.
– Tai kad šneku! Su jais abiem.
– Abiem? – susidomėjo jos.
– Taip. Čia turiu mažytį žmogeliuką, aprengtą valstiečio drabužiais, su plačiakrašte skrybėle, papuošta didžiule plunksna, ir tokią pat moterytę, vilkinčią raudonu sijonėliu ir balta skarele, kryžmai perrišta per krūtinę. Pasistatau juos ant dėžutės dangčio ir kai užgroju, jie ima nuostabiai šokti. Žmogeliukas nusiima skrybėlę ir ja pamojuoja, o moterytė viena ranka kilsteli sijono šoną, o kitos delnu pasiunčia bučinį.
– Ak! Parodyk juos mums, parodyk! – vienu balsu ėmė maldauti sesutės.
Kaimo mergaitė abejodama pažvelgė į jas.
– Parodyt jums! – iš lėto tarė. – Na, nesu tikra, ar galiu rodyti. Sakykit, ar esate geros?
– Taip, taip, – karštai patikino jos, – esame labai geros!
– Tuomet tai neįmanoma, – atsakė ji ir tvirtai uždarė dėžutės dangtelį.
Mergaitės apstulbusios sužiuro į ją.
– Bet juk mes geros, – sušuko jos, manydamos, kad buvo neteisingai suprastos. – Esame labai geros. Mama visad taip sako.
– Jau sakėt prieš tai, – griežtai atkirto mergaitė.
Bet sesutės vis tiek jos nesuprato.
– Tad negi negali mums parodyti žmogeliuko ir moterytės? – paklausė jos.
– Oi, tikrai ne! – atsakė mergaitė. – Rodau juos tik neklaužadoms.
– Neklaužadoms! – sušuko jos.
– Taip, neklaužadoms, – patvirtino ji, – ir kuo didesni neklaužados žiūri, tuo gražiau žmogeliukas ir moterytė šoka.
Ji atsargiai pasikišo kriaušbūgnį po apspurusia skara ir pakilo eiti.
– Iš tiesų nebūčiau galėjusi patikėti, kad esate geros, – priekaištingai tarė ji, lyg mergaitės būtų prisipažinusios dėl kokio baisaus nusikaltimo. – Ką gi, geros dienos.
– Ak, bet parodyk mums žmogeliuką ir moterytę, – šaukė jos.
– Tikrai nerodysiu. Geros dienos, – pakartojo ji.
– Ak, bet mes pažadam tapti neklaužadomis, – puolė į neviltį sesutės.
– Bijau, kad tai neįmanoma, – atsakė ji, purtydama galvą. – Norint būti rimta neklaužada, reikia turėti nemenkų sugebėjimų. Ką gi, geros dienos, – trečią kartą atsisveikino ji. – Galbūt pasimatysime kaimelyje rytoj.
Ir ji žvaliai nuėjo, o mergaitės juto, kaip akys pritvinksta ašarų ir širdį suspaudžia nusivylimas.
– Jei tik būtume neklaužados, – kalbėjo jos, – pamatytume jų šokį, išvystume, kaip moterytė kilsteli savo raudoną sijoną, o žmogutis moja skrybėle. Ak, ko imsimės, kad ji juos mums parodytų?
– Ko gero, – atsakė Kurkutė, – jau šiandien pamėginsime neklausyti, tad gal pamatysime juos rytoj.
– Bet ak! – atsakė Mėlynakė. – Aš nežinau, kaip neklausyti, niekas manęs to nemokė.
Kurkutė minutėlę pagalvojo tylėdama.
– Manau, kad pasistengusi sugebėčiau neklausyti, – tarė ji. – Pamėginsiu neklausyti vakare.
O vargšė Mėlynakė puolė į ašaras.
– Ak, nebūk neklaužada be manęs! – sušuko ji. – Taip būtų nesąžininga. Juk žinai, kad aš noriu pamatyti žmogeliuką su moteryte ne mažiau už tave. Pasielgtum labai, labai nesąžiningai, – ir ji graudžiai sukūkčiojo.
Taip besikivirčydamos ir verkdamos mergaitės parėjo namo.
Jas pamačiusi motina didžiai nustebo, ir išsigandusi, kad dukrelės susižeidė, pribėgo pasitikti.
– Ak, vaikeliai mano, vaikučiai mielieji, – kreipėsi ji, – kas nutiko?
Tačiau jos nedrįso papasakoti mamai apie kaimo mergaitę ir žmogeliuką su moteryte, tad atsakė šitaip:
– Nieko neatsitiko, visiškai nieko.
Ir dar labiau pravirko.
– Tai dėl ko tada verkiate? – nustebusi paklausė mama.
– Juk galime verkti, jei tik užsimanome, – kūkčiojo jos. – Verkti mums labai patinka.
– Vargšai vaikeliai! – pati sau tarė mama. – Jos pavargo ir tikriausiai praalko: po vakarienės turėtų pasijusti geriau.
Ji grįžo į namelį, įkūrė ugnį, o kai liepsnos atspindžiai ėmė šokti ant skardinių dangčių, kabančių ant sienos, užkaitė virdulį, padengė stalą vakarienei ir atvėrė langą, kad įleistų malonaus, šviežio oro bei šviesos. O tada priėjo prie spintelės, kabančios ant sienos, ištraukė pyrago ir padėjo ant stalo, meiliai kviesdama:
– Brangiosios dukrelės, ateikite vakarieniauti, viskas jau paruošta. Žiūrėkite, ir mažylė jau bunda – pasodinsime ją ant aukštos kėdutės, ir ji krykštaus mums valgant.
Tačiau mergaitės motinai nieko neatsakė, tik stovėjo prie lango ir tylėjo.
– Ateikit, vaikeliai, – pakartojo motina. – Ateik, Mėlynake, ateik, mano Kurkute, vakarienei pyragas.
Mėlynakė su Kurkute pakėlė akis ir, pamačiusios apskrudusį, rusvą, iškilusį pyragą, išrikiuotus puodelius ir ąsotį pieno, kurie tik ir laukė jų, priėjo prie stalo ir atsisėdusios pasijuto truputį geriau; o mama nepasodino kūdikio į aukštą kėdę, bet pasitupdžiusi ant kelio ėmė sūpuoti aukštyn žemyn, juokdamasi ir dainuodama dainelių nuotrupas; ji atrodė patenkinta ir užsigalvojo apie vyrą, išplaukusį į tolimas jūras, svarstė, ką jis papasakos, kai sugrįš namo. Tik staiga atitokusi pastebėjo, kad Kurkutės akys pilnos ašarų.
– Kurkute! – sušuko ji. – Brangioji mano Kurkutėle! Kas nutiko? Eikš pas mamą, mažyte, ateik pas savo motiną.
Padėjusi kūdikį ant kilimo, išskėtė rankas, o Kurkutė atsistojo nuo kėdės ir pribėgo prie jos.
– Ak, mama, – kūkčiojo ji, – ak, brangioji motule! Aš taip noriu būti neklaužada.
– Vaikeli brangiausias! – sušuko motina.
– Taip, mama, – mergaitė ėmė verkti dar graudžiau. – Taip noriu būti pačia didžiausia neklaužada.
O tada nuo kėdės atsistojo ir Mėlynakė, pasitrynusi veidu mamai į petį, liūdnai pravirko:
– Aš taip pat, mama. Ak, viską atiduočiau, kad tik tapčiau tikra neklaužada.
– Bet, vaikeliai brangiausi, – apstulbusi tarė motina, – dėl ko jūs norit tapti neklaužadomis?
– Nes norim, ak, ką daryti? – sukūkčiojo abi.
– Aš labai supyksiu, jei jūs neklausysit. Tačiau taip juk nebus, nes mylite mane, – atsakė mama.
– O kodėl negalime tapti neklaužadomis, jei tave mylime? – pasiteiravo mergaitės.
– Nes tada aš tapčiau labai nelaiminga, o jei mylite mane, nenorėsite, kad tokia tapčiau.
– O kodėl ne? – paklausė jos.
Ir motina, prieš atsakydama, gerai pagalvojo, o kai prabilo, mergaitės beveik nesuprato, ką ji sako, greičiausiai dėl to, kad ji kalbėjo labiau sau nei vaikams.
– Nes jei žmogus iš tiesų myli, – švelniai paaiškino ji, – meilė jo viduje užgožia visus blogus jausmus ir juos nugali. Taip ir galima patikrinti, ar meilė tikra – jei ji tokia, nei piktybė, nei nedorybė jos įveikti negali.
– Nesuprantam, ką tu kalbi, – šaukė jos, – mylime tave, bet ir norime būti neklaužadomis.
– Tada parodysite, kad nemylite manęs, – atsakė motina.
– Ir ką tada darysi? – paklausė Mėlynakė.
– Negaliu pasakyti. Pasistengsiu ir vėl jus atvesti į doros kelią.
– O jei nepavyks? Jei mes būsime labai, labai, labai didelės neklaužados ir nebūsime geros, kas tada?
– Tada, – liūdnai tarė motina, ir bekalbant jos akys pritvinko ašarų, o gerklę užgniaužė kūksnis, – tada, – tęsė ji, – man teks išeiti ir palikti jus, ir atsiųsti jums naują motiną su stiklinėmis akimis ir medine uodega.
– Tu taip nepadarytum, – verkė mergaitės.
– Padaryčiau, – tyliu balsu atsakė ji, – bet tada likčiau labai, labai nelaiminga, ir tikrai taip nedarysiu, nebent imtumėt labai, labai neklausyti ir nebeliktų kitos išeities.
– Mes klausysim tavęs, – šaukė jos, – būsime geros. Naujoji motina mums visai nepatiktų, ji niekad čia neateis.
Jos apsikabino motiną ir meiliai ją pabučiavo.
Tačiau guldamosi į lovą ėmė graudžiai verkti, nes prisiminė žmogeliuką ir moterytę, ir kaip niekad užsimanė juos pamatyti, tačiau kaip galėtų pakelti savo motinos išvykimą ir naująją jos pamainą?
2.
– Laba diena, – pasisveikino kaimo mergaitė, išvydusi artėjančias Mėlynakę su Kurkute. Ji ir vėl sėdėjo prie akmenų krūsnies, po skara pasislėpusi kriaušbūgnį. Rodėsi, tarsi nuo vakar nebūtų nė pasijudinusi iš vietos.
– Laba diena, – ištarė ji tokiu pat džiugiu balsu, kokiu kalbėjo vakar: – Oras tiesiog nuostabus.
– Ar vis dar turi žmogeliuką su moteryte? – paklausė sesutės, praleisdamos pro ausis jos pastebėjimą.
– Taip, dėkui, kad teiraujatės, – atsakė mergaitė, – jie abu čia ir laikosi kuo puikiausiai. Žmogeliukas mokosi žvanginti pinigais kišenėje, o moterytė sužinojo paslaptį, kurią papasakoja šokdama.
– Ak, parodyk juos mums, – ėmė maldauti jos.
– Galiu jus užtikrinti, kad tai neįmanoma, – iškart atsakė mergaitė. – Matote, juk esate geros.
– Ak! – liūdnai atsiduso Mėlynakė. – Bet mama sakė, kad jei neklausysime, ji išeis ir vietoj savęs atsiųs naują motiną su stiklinėmis akimis ir medine uodega.
– Taigi, – atsakė mergaitė tokiu pat abejingu balsu, – visos jos taip sako.
– Ką turi galvoje? – pasitikslino Kurkutė.
– Visos jos taip grasina. Juk aišku, kad iš tiesų nėra jokių motinų su stiklinėmis akimis ir medinėmis uodegomis – jas pagaminti būtų per brangu.
Abi sesutės, o ypač Kurkutė, iškart suprato šio teiginio pagrįstumą, tačiau kone verkdamos ištarė:
– Galvojome, kad gal parodysi mums, kaip žmogeliukas ir moterytė šoka.
– Tik jums tokius dalykus ir galvoti, – atšovė kaimo mergaitė.
– Bet ar parodysi, jei tapsime neklaužadomis? – netekusios vilties paklausė jos.
– Bijau, kad neklaužadomis tapti negalite – išties, niekaip – net ir pasistengusios, – su panieka atkirto mergaitė.
– Ak, bet mes pasistengsim, tikrai tikrai, – verkė jos, – tad parodyk mums juos.
– Iš anksto tikrai nerodysiu, – atsakė mergaitė, stodamasi ir ruošdamasi eiti.
– Bet jei šį vakarą neklausysime, ar parodysi mums juos rytoj?
– Į šiandienos klausimus visada geriausiai atsakinėti kitą dieną, – atsakė mergaitė ir apsisuko, tarsi ketindama drožti.
– Geros dienos, – nerūpestingai atsisveikino. – Man tikrai reikia eiti ir truputėlį sau pagroti, geros dienos, – pakartojo ji ir ūmai uždainavo:
Boružė miela ir marga,
Kamanė gi taip pat,
Bet man mielesnė už visas
Beždžionės dailuma,
Beždžionės dailuma-a-a,
Beždžionės dai…
– Prašau atleisti, – nutilusi ir dirstelėjusi per petį ištarė ji, – labai nemandagu dainuoti prieš žmones, negavus jų sutikimo. Daugiau taip nedarysiu.
– Ak, nesustok, prašom, – meldė mergaitės.
– Keliauju, – atsakė ji ir nužingsniavo.
– Ne, prašome nenustoti dainavus, – įkalbinėjo jos, – ir leisk pasiklausyti, kaip groji, – maldavo sesutės, susisielojusios, kad iki šiol dar neteko išgirsti jokio kriaušbūgnio garselio.
– Tai neįmanoma, – toldama pakartojo mergaitė. – Esate geros, kaip jau minėjau anksčiau. Gerumo teikiamas malonumas yra savitikslis, o neklausymo – įvairus ir daugialypis. Geros dienos, – šūktelėjo ji jau gerokai nutolusi.
Sesės kurį laiką stovėjo nejudėdamos ir žiūrėjo į ją, o tada pratrūko verkti.
– O būtų galėjusi mums juos parodyti, – kūkčiojo.
Pirmoji ašaras nusibraukė Kurkutė.
– Keliaukim namo ir kaip reikalas neklausykim, – pasiūlė ji, – tada galbūt ji mums parodys juos rytoj.
– Tačiau ko gi mes imsimės? – paklausė į ją pažvelgusi Mėlynakė. Visą kelią iki namų jos planavo, kaip tapti neklaužadomis. Tą popietę brangiajai mamai teko patirti nemaža vargo, nes, užuot sėdusios vakarieniauti ir kaip visad šypsojusios, o po to padėjusios jai nurinkti stalą ir dariusios, ko prašomos, mergaitės sudaužė puodelius, numetė ant grindų pyragą su sviestu, o motinai ko nors paprašius, tyčia darė priešingai, ir visą tvarkymąsi paliko jai vienai, o paliepus keliauti į viršų ir būti ten tol, kol ir vėl taps geros, ėmė tiesiog trypti iš pykčio.
– Mes nebūsime geros, – rėkė jos. – Geroms būti mums nepatinka, mes norime būti neklaužados. Neklausyti mums labai smagu.
– Ar pamenate, ką žadėjau padaryti, jei visai, visai neklausysite? – liūdnai paklausė mama.
– Taip, pamename, bet tai netiesa, – rėkė jos. – Jokios motinos su stiklinėmis akimis ir medine uodega nėra, o jei tokia ir atsirastų, subadytume ją smeigtukais ir išvarytume atgalios, bet tokios nėra.
Tada mama pagaliau rimtai supyko ir pasiuntė jas miegoti, bet, užuot pravirkusios ir ėmusios apgailestauti, kad ją supykdė, jos džiaugsmingai juokėsi, o atsisėdusios lovoje ėmė visa gerkle plėšti linksmas daineles.
Kitą dieną, iš pat ryto, neatsiklaususios mamos leidimo, sesutės atsikėlė ir kiek įkabindamos pasileido per laukus link tilto, ieškoti mergaitės iš kaimo. Ji, kaip visad, sėdėjo prie akmenų krūsnies, pasikišusi po skara kriaušbūgnį.
– Prašau, dabar parodyk mums žmogeliuką su moteryte, – šaukė jos, – ir pagrok kriaušbūgniu. Vakar vakare elgėmės kaip tikros neklaužados.
Tačiau mergaitė ir toliau laikė kriaušbūgnį po skara.
– Kaip pačios tikriausios neklaužados, – tikino mergaitės.
– Nejaugi, – atsakė ji lygiai ta pačia intonacija, kuria kalbėjo vakar.
– Tikrai, tikrai, – pakartojo jos. – Kaip visiškos neklaužados.
– Tai jums taip atrodo, – atsakė ji. – Reikėtų būti dvigubai nepaklusnesnėms.
– Bet juk buvome pasiųstos miegoti!
– Tik tiek, – atsakė mergaitė, pridengdama kriaušbūgnį kitu skaros kraštu. – Jei būtumėt tikros neklaužados, nebūtumėt ėjusios miegoti, bet pačios matote, kad kitaip negalite. Kaip jau minėjau anksčiau, reikia turėti nemenkų sugebėjimų norint tapti tikra neklaužada.
– Tačiau sukūlėme savo puodelius, numetėme pyragą ir sviestą ant grindų, darėme viską, kad tik supykdytume.
– Niekai, – su panieka atrėžė mergaitė iš kaimo. – Ar užpylėte židinį šaltu vandeniu, ar sudaužėte laikrodį, ar nutraukėte nuo sienų visus skardinius rakandus ir numetėte juos ant grindų?
– Ne! – apstulbusios šūktelėjo sesutės. – Taip nepadarėme.
– Taip ir galvojau, kad ne, – atsakė mergaitė. – Daugybė žmonių palaiko menkutį pasiautėjimą ir pakvailiojimą tikru nepaklusnumu, tačiau, kaip jau minėjau, norint tinkamai neklausyti reikia sugebėjimų. Ką gi, geros dienos, – ir dingo, joms nespėjus daugiau nė žodžio pratarti.
– Elgsimės kur kas nepaklusniau, – iš nevilties sušuko mergaitės. – Eisime ir padarysime viską, ką ji sakė.
Ir jos grįžo namo ir padarė viską, kas buvo sakyta. Užpylė ugnį vandeniu, nutraukė nuo sienos pyrago formą ir apkepo indą, mentelę ir dangtį nuo keptuvės, kurios niekad nematė, ir nutrenkė juos ant grindų, sudaužė laikrodį ir sutrypė sviestą, apvertė viską aukštyn kojomis, o tada ramiai atsisėdo ir susimąstė, ar tokio nepaklusnumo gana. O mama, pamačiusi, ką jos padarė, nepuolė jų barti, kaip vakar, tik pratrūko raudoti, o tada pažvelgė į dukreles ir liūdnai prabilo:
– Jei ir rytoj nebūsite geros, Mėlynake ir Kurkute, vargšelės mano, išties turėsiu jus palikti ir niekad nebegrįžti, ir pas jus ateis naujoji motina, apie kurią pasakojau.
Mergaitės ja nepatikėjo, tačiau joms plyšo širdis matant besisielojančią motiną, tad pačios sau pamanė, kad, pamačiusios žmogeliuko ir moterytės šokį, taps geros savo brangiajai mamai visiems laikams, tačiau dabar, kol dar negirdėjo kriaušbūgnio skambesio, kol nepamatė šokančio žmogeliuko ir moterytės ir nesužinojo paslapties, kol nepatenkino smalsumo, tol geros nebus.
Kitą rytą, dar nepragydus paukščiams ir saulei nepakilus tiek, kad dirstelėtų pro jų miegamojo langą, gėlėms dar nespėjus nusišluostyti akių prieš artėjančią dieną, sesutės pabudo ir, išslinkusios iš namelio, pasileido per laukus. Negalvojo, kad mergaitė iš kaimo bus taip anksti atsikėlusi, tačiau joms taip spaudė širdį matant liūdną mamos veidą, kad negalėjo užmigti ir nekantravo sužinoti, ar buvo jau pakankamai neklusnios ir ar pavyks bent kartą išgirsti kriaušbūgnį ir pamatyti žmogeliuką su moteryte, o paskui grįžti namo ir visą likusį gyvenimą būti geroms.
Didžiai nuostabai pamatė kaimo mergaitę, sėdinčią prie akmenų krūsnies, lyg čia būtų buvę jos gimtieji namai. Ją išvydusios, sesutės pasileido bėgti kiek įkabindamos, ir spėjo pastebėti, kad dėžutė, kurioje buvo laikomi žmogeliukas su moteryte, buvo atidaryta, bet, vos jas išvydusi, mergaitė užvėrė dangtelį, tad jos išgirdo tik spyruoklės spragtelėjimą.
– Buvome tikros neklaužados! – šaukė jos. – Padarėme viską, ką sakei – ar dabar parodysi mums žmogeliuką su moteryte?
Mergaitė smalsiai į jas sužiuro, tada išsitraukė iš kišenės geltono šilko skepetaitę, kurią kartais užsirišdavo ant galvos, ir ėmė rankomis lyginti raukšles.
– Taip smarkiai džiūgaujat, – įprastiniu balsu atsakė ji. – O turėtumėte būti ramios: ramybė sutelkia ir paslepia viską it didžiulė skraistė, arba, pavyzdžiui, it mano skara, – ir pažvelgė žemyn, į nuspurusį uždangalą, slepiantį kriaušbūgnį.
– Padarėme viską, kaip sakei, – ir vėl sušuko mergaitės, – ir taip smarkiai trokštame išgirsti paslaptį!
Tačiau mergaitė ir toliau sau lygino skepetaitę.
– Keliu didelius reikalavimus savo aprangai, – pasakė ji. Per nekantrumą jos beveik negirdėjo, ką ji sako.
– Bet pasakyk, ar jau galime išvysti žmogeliuką su moteryte, – ir vėl ėmė melsti jos. – Buvome tikros neklaužados, ir mama sakė, kad jei nebūsime geros šiandieną, ji išeis ir atsiųs naująją motiną.
– Taigi, – atsakė mergaitė, susidomėjusi ir pralinksmėjusi. – Žmonės kalba keisčiausius ir juokingiausius dalykus. Kalbos galimybės neišsemiamos.
Tačiau sesės jos nesuprato, tik dar kartą paprašė parodyti žmogeliuką su moteryte.
– Ką gi, pažiūrėkime, – tarsi nusileisdama atsakė mergaitė. – Kada, sakėte, mama žadėjo išeiti?
– Bet ką tada mes darysime, jei ji išeis? – su neviltim sušuko jos. – Nenorime, kad ji išeitų, labai ją mylime. Ak! Ką darysime, jei ji išeis?
– Žmonės išeina ir pareina: pirma išeina, tada pareina. Galbūt ir ji prieš pareidama išeis, nes išeiti parėjusi negali. Geriau jau grįžkite ir būkite geros, – staiga pridūrė mergaitė, – daugiau jums niekam protelio neužtektų; o moterytės paslaptis labai svarbi ir ji nepasakoja jos jokioms neklaužadoms apsimetėlėms.
– Bet mes padarėme viską, ką sakei, – puolė į neviltį mergaitės.
– Neišmetėte veidrodžio pro langą ir neapvertėte kūdikio žemyn galva.
– Ne, šito nepadarėme, – aiktelėjo jos.
– Taip ir maniau, – pergalingai pareiškė mergaitė. – Ką gi, geros dienos, rytoj manęs čia nebebus. Geros dienos.
– Ak, neik, – verkė jos. – Mes tokios nelaimingos, parodyk juos bent kartelį.
– Ką gi, šįryt, vienuoliktą valandą, praeisiu pro jūsų namelį, – atsakė mergaitė. – Galbūt praeidama pagrosiu kriaušbūgniu.
– O ar parodysi žmogeliuką su moteryte? – paklausė jos.
– Jokiu būdu, nebent būsite to nusipelniusios: apsimestinis nepaklusnumas tėra pagedęs gerumas. Bet jei sudaužysite veidrodį ir padarysite, kas pageidaujama…
– Ak, būtinai, – verkė jos. – Būsime tikros neklaužados, kol išgirsime tave ateinant.
– Bijau, kad tai tebus laiko švaistymas, – mandagiai atsakė mergaitė, – bet nenorėčiau jums kliudyti. Matote, žmogeliukas su moteryte pratę prie rinktinės publikos, tad yra labai išrankūs. Geros dienos, – atsisveikino ji kaip visada ir greitai nusisuko, tačiau grįžtelėjusi per petį šūktelėjo: – Būsiu lygiai vienuoliktą – labai tiksliai laikausi savo įsipareigojimų.
Tad mergaitės grįžo namo ir ėmė elgtis kaip pačios tikriausios neklaužados, todėl mamai suspaudė širdį ir akys pritvinko ašarų, ir galiausiai ji pakilo į viršų, iš lėto apsirengė gražiausią suknelę ir naująją kepuraitę, apvilko kūdikėlį išeiginiais drabužiais ir nusileidusi atsistojo priešais Mėlynakę ir Kurkutę, o ši kaip tik tą akimirką išmetė pro langą veidrodį, kuris garsiai atsitrenkęs į žemę sudužo.
– Sudie, mano vaikeliai, – liūdnai tarė motina, jas bučiuodama. – Sudie, mano Mėlynake, sudie, mano Kurkute, netrukus namuose pasirodys naujoji motina. Ak, vargšai vaikeliai!
Ir, graudžiai raudodama, motina pasiėmė į glėbį kūdikį ir pasisuko eiti iš namų.
– Bet, mama, – pravirko mergaitės, – mes…
O tada sudaužytas laikrodis staiga išmušė pusę vienuoliktos ir jos suprato, kad po pusvalandžio ateis mergaitė iš kaimo, grojanti kriaušbūgniu.
– Bet, mama, pusę dvylikos vėl būsime geros, grįžk pusę dvyliktos, – šaukė jos, – ir mes abi būsime geros, tikrai tikrai, neklausyti turime tik iki vienuoliktos.
Tačiau mama tik pasiėmė ryšulėlį, į kurį buvo susivyniojusi medvilninę prijuostę ir porą senų batų, ir iš lėto žengė pro duris. Mergaitės stypsojo it pakerėtos, neįstengdamos sekti iš paskos. Vien atvėrė langą ir šūktelėjo pavymui:
– Mama! Mama! Ak, brangioji motule, sugrįžk! Būsime geros, jau būsime geros, tik tu grįžk!
Tačiau motina tik atsigręžė ir papurtė galvą, ir mergaitės pamatė, kaip jos skruostais ritasi ašaros.
– Sugrįžk, brangioji mama! – verkė Mėlynakė, tačiau motina vis vien pasuko į laukus.
– Sugrįžk, sugrįžk! – verkė Kurkutė, tačiau mama nebesustojo. Tik priėjusi lauko pakraštį stabtelėjo, atsisuko ir pamojavo nuo ašarų permirkusia skarele pro langą žiūrintiems vaikams, pamojo kūdikėlio rankute ir netrukus dingo iš akių.
Tada mergaitės pajuto, kaip iš skausmo plyšta širdis, ir graudžiai pravirko, visai kaip motina, vis dar negalėdamos patikėti, jog ji iš tiesų išėjo. Manė, kad mama tikrai sugrįš, juk nepaliks jų vienų, bet jei paliko… jei paliko… jei paliko. Ir tada sudužęs laikrodis išmušė vienuoliktą, ir staiga pasigirdo garsas – trūkčiojantis, žvangantis ir šaižus, su keistais, ausį rėžiančiais intarpais; joms apmirė širdis ir sesutės susižvalgė supratusios, kad tai – kriaušbūgnis. Pribėgusios prie atviro lango išvydo per laukus artėjančią kaimo mergaitę, vienu metu grojančią ir šokančią. Jai iš paskos lėtai, bet išlaikydamas vienodą atstumą, traukė senis su šunimis, miegojusiais prie „Mėlynojo liūto“ tą dieną, kai jos pirmą kartą sutiko mergaitę su kriaušbūgniu. Senis grojo fleita, leidžiančia keistą ir spigų garsą, kuris buvo aiškiai girdėti kriaušbūgnio džeržgimo fone. Jam įkandin sekė tie patys du šunys, iš lėto sukdamiesi ant užpakalinių kojų.
– Padarėme viską, kaip sakei, – sušuko atitokusios sesės. – Ateik pasižiūrėti ir parodyk mums žmogeliuką su moteryte.
Mergaitė nesiliovė grojusi ir šokusi, bet atsakė pusiau dainuodama, tarsi pritardama keistai kriaušbūgnio melodijai.
– Viską atlikote neteisingai. Vandenį ant ugnies užpylėte ne iš tos pusės, skardiniai indai nebuvo sumesti į patį kambario vidurį, laikrodis nesudužo į druzgus, ir kūdikio neapvertėte ant galvos.
Sesutės, kurios vis dar it pakerėtos stovėjo prie lango, ėmė maldauti, grąžydamos rankas:
– Ak, bet padarėme viską, ką sakei, ir mama išėjo. Tad parodyk mums žmogeliuką su moteryte ir leisk išgirsti jos paslaptį.
Joms taip beprašant, mergaitė priartėjo prie pat namelio, tačiau nesiliovė grojusi. Stygų garsai ėjo sesutėms per širdį. Šokti mergaitė irgi nenustojo – taip ir traukė tolyn. Ir dainavo toliau, ir visi jos žodžiai skambėjo it klaikus sapnas. Jai iš paskos sekė senis, išlaikydamas tokį pat atstumą ir spigiai grodamas fleita, o paskui jį stypčiojo du šunys, jie vis suko ir suko ratus: tiesiomis kojomis, nejudančiomis uodegomis, papuošti švariais, baltais ir standžiais antkakliais. Ir taip jie visi žengė pro šalį.
– Ak, liaukis! – šaukė sesutės. – Tuoj pat parodyk mums žmogeliuką su moteryte.
Tačiau mergaitė dainavo garsiai ir aiškiai, ir jos balsą lydėjo išsiderinusios stygos griežimas.
– Žmogeliukas su moteryte jau toli toli. Matot, jų dėžutė tuščia.
Ir tada sesutės pirmą kartą išvydo pakeltą ir atlenktą dėžutės dangtelį, ir kad viduje nėra nei žmogeliuko, nei moterytės.
– Grįžtu į savo kraštą, – dainavo mergaitė, – į savo gimtinę.
Ir patraukė link tiesaus kelio, vedančio į miestą, esantį už daugybės mylių.
– Bet mūsų mama išėjo, – šaukė sesutės, – mūsų motina, ar ji kada nors sugrįš?
– Ne, – sudainavo mergaitė, – ji niekad nebegrįš, niekad nebegrįš. Mačiau ją prie tilto, ji leidosi upe laivu, plaukia į jūrą, kur ir vėl susitiks su jūsų tėvu ir jie išplauks drauge, išplauks į tolimus kraštus.
Tai išgirdusios, sesutės pravirko, nebegalėjo pratarti nė žodžio, nes joms plyšo iš skausmo širdis. O mergaitė, kurios balsas jau tirpo tolumoje, dar kartą joms šūktelėjo. Tačiau net per baimės užaštrintą klausą vaikai jos beveik nebegirdėjo – taip smarkiai ji buvo nutolusi ir tokia išsiderinusi čirpė muzika.
– Ateina naujoji jūsų motina. Ji jau pakeliui, tačiau eina labai lėtai, nes uodega gana ilga, o dar ir akinius paliko, bet netrukus ji bus čia… bus čia… bus čia.
Išsisklaidė paskutinis žodis – daugiau iš kaimo mergaitės jos nebeišgirdo nieko. Ji šokdama traukė tolyn, iš paskos vilkosi senis, ir nors buvo matyti, kad jis vis dar groja, fleitos jau nebesigirdėjo, jam įkandin žengė ir šunys, be perstojo sukdami ratus. Jie tolo, traukė vis tolyn ir tolyn, kol susiliejo į viena ir virto neaiškiu gniutulu, tamsiu, išskydusiu, neįvardijamu dariniu, kuris galiausiai pranyko visiems laikams.
Tada sesutės susižvalgė ir atsigręžė į namelį, kuris dar prieš savaitę buvo toks šviesus ir linksmas, toks jaukus ir švarus. Ugnis buvo užgesusi, tarp pelenų vis dar telkšojo vanduo; pyrago forma ir apkepo indas, mentelė ir keptuvės dangtis, kurį brangioji motina taip ilgai šveisdavo, buvo nutraukti nuo vinių, ant kurių šitiek laiko kabėjo, ir išmėtyti ant grindų. Dar buvo ir sudaužytas bei sugadintas laikrodis su nebeįžiūrimu ciferblato paveikslėliu, ir nors jis kartais išmušdavo ne tą valandą, garsas išduodavo, kad jo valandos suskaičiuotos. Tebestovėjo ir aukšta kūdikio kėdutė, tačiau nebebuvo kūdikio, kuris joje sėdėtų; liko ir sieninė spintelė, tačiau ant lentynos trūko pyrago, čia voliojosi sudaužyti puodeliai, o ant purvinų grindlenčių, kurias mama klūpodama buvo nušveitusi iki sniego baltumo, buvo pribarstyta trupinių. Viduryje stovėjo mergaitės plyštančiomis širdimis: beveik nieko nebematydamos pro riedančias ašaras ir sielvartingai gniauždamos rankutes, jos dairėsi po savo pačių padarytą betvarkę.
– Ak, ką mes darysime? – pravirko Mėlynakė. – O, kad nebūtume sutikusios kaimo mergaitės ir nebūtume pamačiusios to bjauraus, bjauraus kriaušbūgnio.
– Mama juk turėtų sugrįžti, – kūkčiojo Kurkutė. – Neabejoju, kad mirsime, jei ji nepareis.
– Nežinau, ką darysime pasirodžius naujajai motinai, – verkė Mėlynakė. – Jokia kita mama gyvenime man nepatiks. Nežinau, ką darysime, jei ateis ta baisioji motina.
– Mes jos neįsileisime, – atsakė Kurkutė.
– O jei jį įeis, – raudojo Mėlynakė.
Tada Kurkutė valandėlei liovėsi verkusi ir susimąstė, ką daryti.
– Užšausime duris, – pasakė ji. – Užsidarysime langą, o jei ims belsti, nekreipsime dėmesio.
Tad jos užšovė duris, uždarė langą ir užkabino kabliuku. O tada, nors ką tik vienaip kalbėjo, joms ir vėl užėjo noras neklausyti ir jos ėmė ilgėtis žmogeliuko ir moterytės, kurių niekad nematė, ir ilgėjosi jų daug smarkiau nei motinos, kuri mylėjo jas visą gyvenimą. Tačiau tuomet jos dar netikėjo, kad jų mama gali negrįžti ir kad ją pakeis kokia nors kita motina.
Atėjus pietų metui ir išalkus, pavyko rasti tik sužiedėjusios duonos, tad teko pasitenkinti ja.
– Ak, kaip būčiau norėjusi išgirsti moterytės paslaptį, – ašarojo Kurkutė. – Tuomet man neberūpėtų.
Visą popietę prasėdėjo, baikščiai žiūrėdamos ir klausydamos, ar dar neateina naujoji motina, tačiau jos nebuvo nei matyti, nei girdėti, tad pamažu mergaitės ėmė vis mažiau būgštauti, kad ji pasirodys. Tada ėmė galvoti, kad galbūt sutemus namo sugrįš brangioji mama ir priims vaikų atsiprašymą. O tada Mėlynakė sumetė, kad jei mama ir grįžtų, jai būtų labai šalta, tad sesutės išslinko pro galines duris ir prisirinko šakų, ir galiausiai, nors šakaliai dar tebebuvo drėgni ir su jais teko nemenkai pavargti, joms pavyko įkurti ugnį. Išvydusios švytinčią ugnį ir liepsnų liežuvėlius, žaismingai šokinėjančius tarp pagalių ir anglių, jos ir vėl pasijuto laimingos ir ėmė tikėti, kad mama tikrai grįš, ir žiūrėdamos į smagiai besiplaikstančią ugnį prisiminė, kiek kartų mama laukdavo jų, sugrįžtančių iš pašto, kaip jas pasitikdavo, guosdavo, patiekdavo skanios šiltos arbatos su pyragu, kalbindavo. Ak, kaip gailėjosi, kad buvo tokios neklaužados, ir viskas per tą kaimo mergaitę! Dabar žmogeliukas su moteryte joms nė kiek neberūpėjo, anei jų paslaptis. Atsinešusios kibirėlį vandens, išplovė grindis, susiradusios skudurėlį, iki blizgesio nušveitė skardinius rakandus ir, užsikėlusios suolelį ant kėdės, atsargiai ant jo užsilipo ir viską sukabino į savo vietas, tada surinko puodelių duženas ir viską kiek galėdamos sutvarkė, kol kambarys atrodė daugmaž taip, lyg jį būtų tvarkiusios brangiosios mamos rankos. Mergaitės vis labiau tikėjo, kad ji sugrįš drauge su kūdikiu, ir rengėsi patiekti jai arbatą su visais priedais lygiai taip pat, kaip ji ne kartą patiekė ją savo neklaužadoms dukroms. Jos pasiėmė arbatos padėklą, ištraukė puodelius ir užkaitė virdulį virš ugnies, stengdamosi, kad viskas atrodytų kuo jaukiau. Neturėjo pyrago, kurį būtų galėjusios padėti ant stalo, tačiau vylėsi, kad, grįždama iš kaimelio, mama pati ką nors atneš. Pagaliau, kai viskas buvo paruošta, Mėlynakė ir Kurkutė nusiplovė veidą ir rankas ir atsisėdo laukti, nes, savaime suprantama, nepatikėjo kaimelio mergaitės žodžiais, jog mama išplaukė.
Taip besėdint prie ugnies, jos staiga išgirdo, kaip lauke per žemę atsivelka kažkoks sunkus daiktas, o paskui pasigirsta stiprus ir šiurpus beldimas į duris. Sesutės pajuto, kaip stoja širdis. Suprato, kad tai ne jų motina, nes ši būtų paspaudusi rankeną ir žengusi vidun be jokio beldimo.
– Ak, Kurkute! – sušnabždėjo Mėlynakė. – Ką darysime, jei ten – naujoji motina?
– Mes jos neįsileisime, – pakuždomis jai atsakė Kurkutė, bijodama kalbėti garsiai, o į duris vėl ėmė ilgai, smarkiai ir šiurpiai belsti.
– Ką daryti? Ak, ką daryti? – iš nevilties pravirko sesutės. – Ak, eik šalin! – sušuko jos. – Eik šalin, į vidų tavęs neįsileisime, daugiau nebebūsime neklaužados, eik šalin, eik šalin!
Tačiau ir vėl pasigirdo smarkus ir šiurpus beldimas.
– Jei taip smarkiai bels, išlauš duris, – sušuko Mėlynakė.
– Eik, priremk jas nugara, – sukuždėjo Kurkutė, – o aš vogčiomis dirstelėsiu pro langą pažiūrėti, ar ten iš tiesų naujoji motina.
Tad Mėlynakė, persigandusi ir drebėdama, prirėmė nugara duris, o Kurkutė nuėjo pažiūrėti pro langą ir, vienu skruostu prisispaudusi prie rėmo, dirstelėjo lauk. Ji išvydo tik juodo satino kepuraitę raukiniais puoštu kraštu ir ilgą, prakaulią ranką, laikančią juodą odinį krepšį. Iš po kepuraitės krašto sklido keista, ryški šviesa, tad Kurkutei apmirė širdis ir perbalo skruostai, nes ji suprato, kad taip šviečia stiklinės akys. Prislinkusi prie Mėlynakės, ji sukuždėjo drebančiu iš baimės balsu:
– Ten… ten… ten… naujoji motina! Ji atėjo ir atsinešė mantą, susidėtą į juodą odinį krepšį, kabantį jai ant rankos!
– Ak, ką mums daryti? – raudojo Mėlynakė, dar kartą pasigirdus šiurpiajam beldimui.
– Greičiau, ir tu priremk duris nugara, Kurkute, – sušuko Mėlynakė. – Bijau, kad jos įlūš.
Tad jos įsirėmė į duris iš visų jėgų mažom nugarytėm. Stojo tyla. Jos pamanė, kad gal naujoji motina apsigalvojo, supratusi, kad namuose nieko nėra ir niekas jos neįleis, ir nusprendė keliauti sau, tačiau netrukus pro plonas medines duris išgirdo, kaip naujoji motina truputį atsitraukia ir sumurma sau: „Teks išlaužti duris su uodega.“
Vieną siaubingą akimirką viskas nurimo, tačiau sesutės kone girdėjo, kaip ji pakelia uodegą, o tada, klaikiai užsimojusi, sudaužo dažytas dureles į šipulius.
Mergaitės klykdamos atšoko, puolė per namelį link galinių durų, pro kurias išbėgo į mišką. Visą naktį pratūnojo tamsoje ir šaltyje, taip pat ir kitą dieną, ir ne vieną, – daugybę kankinamai šaltų, gūdžių dienų ir ilgų, tamsių naktų.
Jos ir dabar ten gyvena, vaikeliai mano. Gyvena ten ne vieną prailgusią savaitę ir mėnesį, vietoj pagalvių pasitiesdamos tik žalių vikšrių ir apsiklodamos vien rudais, suvytusiais lapais, vasarą misdamos žemuogėmis arba dar nesunokusiais riešutais; rudenį – gervuogėmis, kai šios nustoja rūgštumo; o žiemą – smulkiomis, raudonomis uogelėmis, sunokstančiomis sniege. Klajoja tarp aukštų, tamsių paparčių arba po didžiuliais medžiais. Kartais sustoja pailsėti prie ežerėlio, greta giraitės, kur paparčiai sužėlę tankiausiai, ir ima neapsakomai ilgėtis savo brangiosios motinos, kurią norėtų išvysti bent kartą – kad pasakytų, jog bus geros amžinai, išvysti ją bent kartelį.
Tačiau namelyje vis dar gyvena naujoji motina: langai ir durys uždaryti, tad niekas nežino, kaip viskas atrodo viduje. Kartkartėmis, stojus nakties ramybei, Mėlynakė su Kurkute, susikibusios už rankų, prisėlina prie namelio, kuriame kadaise buvo tokios laimingos, ir besidaužančiomis širdimis įsistebeilija ir įsiklauso; kartais pro langą švysteli akinantis blyksnis, ir jos supranta, kad taip šviečia stiklinės naujosios motinos akys, arba pasigirsta keistas, prislopintas tarškesys, ir jos žino, kad tai – grindimis velkama jos medinė uodega.
Gerhard Meier. Mirusiųjų sala
2023 m. Nr. 4
Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė
Vieno žymiausių šveicarų rašytojų Gerhardo Meierio (1917–2008) romanas „Mirusiųjų sala“ („Toteninsel“, 1979) yra vadinamosios Amraino tetralogijos „Baur und Bindschädler“ („Bauras ir Bindšėdleris“) pirmoji dalis. Amraino kaimo vardu (jo prototipas – gimtasis rašytojo kaimas Nyderbipas, įsikūręs Juros kalnų papėdėje) pavadintas G. Meierio keturių knygų magnum opus išauga iš dviejų senų, kartu tarnavusių draugų, Bauro ir Bindšėdlerio, pokalbių: tai nenutrūkstamas dialogas, jie kalbasi apie tai, ką pastebi kasdienybėje, o asociacijos nuveda į literatūros, dailės kūrinius ar prisiminimus, pavyzdžiui, apie kaimo žmones, gyvus ir mirusius. Visos istorijos, visi likimai susipina į tankų, prasmių prisodrintą, poetišką ir užburiantį pasakojimą.
G. Meierio tetralogija kritikų vertinama kaip vienas svarbiausių XX a. antrosios pusės literatūros kūrinių vokiečių kalba.
Romano fragmentas
Tai, kas man atrodo gražu ir ką norėčiau
kurti, yra knyga apie nieką.
Gustave Flaubert
– Trejų, ketverių, penkerių metų, Bindšėdleri, gyveni vaizdais ir mintimis, gautais kaip kraitis gyvenimui. Šešiasdešimt trejų, ketverių, penkerių metų žingsniuoji šeštadienį paupiu ir įsivaizduoji, kad ši upė Šiaurės Amerikoje, suvoki jos atšešėlius – pilkus, oranžinius, geltonus – tarsi indėniškus ir regi haliucinaciją, plaukiančią kanoją su paskutiniu mohikanu, vainikuotu dviem trim margom plunksnom. Nukreipęs žvilgsnį į medžius paupy suvoki, kad germanai garbino ąžuolus. Ir žvelgi atgal į tuos dešimtmečius, kai atlikai piliečio pareigas, – Bauras kluptelėjo, – tai yra dešimtmečius, kai gaminai, pavyzdžiui, batus, šautuvus, degtas plytas, čerpes ar dviračius, automobilius, televizorius ir taip toliau, arba buvai kitaip naudingas, rūpinaisi tiksliai laikytis darbo pradžios ir pabaigos, ypač pradžios. Prisimeni, kaip visus tuos metus siekei kūno ir jo narių švaros, stengeisi atsikratyti nešvarumų, vidinių ir tokių, kurių šaltinis išorinis, būtent gatvė, tekinimo staklės, marmeladas, taip pat purvo kojų tarpupirščiuose ir kitur. Prisimeni pylęs odekoloną į kairį delną, braukęs juo kaktą, sprandą, kaklą, skruostus. Ir prisimeni pylęs odekoloną į dešinį delną, braukęs juo skruostus, kaklą, sprandą, kaktą. Prieš akis išnyra drabužiai, daugybė visus tuos metus vilkėtų drabužių: pirmiausia pamatai kelnes, ypač jų klešnes, šioms nederėjo būti per ilgoms, per siauroms ar per plačioms; net ir darbiniam chalatui buvo savi reikalavimai, būtinai dvi, ne trys sagos prieky, ir kad nevaržytų veiksmų laisvės, pageidautina dar ir kišenės su liežuvėliu; panašiai ir paltai, būtinai gabardino audinio arba zigzago raštu; atmintin veržiasi ir skėčiai (galiausiai išsiskleidžiantys automatiškai), skrybėlės, beretės ir pirmiausia, žinoma, batai, vis pakerintys kvapu, spalva (ypač kaštonine) arba forma. Prisimeni ryšius su švelniąja lytimi, su konkrečiomis šios lyties atstovėmis. Stebiesi, kad toks santykis gali trukti dešimtmečius, ir tikrai ne dėl tavo nuopelnų (o ir šnekos apie švelniąją lytį iš tikrųjų tėra farsas). Prieš akis iškyla iš šio ryšio atsiradę vaikai, pavyzdžiui, sūnus, trimetis, keturmetis ar penkiametis, vasarogalį, bobų vasarą ar rudenį džiugiai dėliojantis krūvelėn, tarsi skaičiuotų, vis virtinkšt nuriedančias bulves; arba išvysti vieną iš dukrų, trimetę, keturmetę ar penkiametę, kasančią laukines morkas Amraino vietinio geležinkelio trasoje, taigi tarp bėgių, iš kur ją tik grasindamos policija iškrapšto žaidimų draugės, – Bauras sustojo, pažvelgė pavymui trims kirams, skrendantiems daugmaž ąžuolų aukštyje priešpriešiais srovei, netrukus jie sutūpė ant vandens ir leidosi srovės nešami, stengdamiesi išlaikyti ankstesnę žvilgsnio kryptį.
– Prisimeni visa tai, Bindšėdleri, ką jau kalbėti apie orgazmus, vainikuojančius gyvenimą lyg plunksnos paskutinio mohikano galvą, – Bauras pakėlė kairį kulną (vietoje), nuleido, paskui vėl pakėlė, veide atsispindėjo juslių įtampa.
Tolumoj vienas į kitą sudunksėjo vagonai. Upė nešė prošal kirus. Vėjo šuoras dvelktelėjo išmetamosiomis dujomis. Vėl žingsniavome.
– Mes rovėm gėles, – pasakė Bauras, – ketindami perkasti lysves ir paskleisti kompostą. Medžiai, bent jau tie dar lapuoti, nenumetę daugumos lapų, stūksojo lyg deglai, daugiausia, žinoma, trešnės ir kriaušės. Pavakarėjo. Kartais trešnių lapai lyg pagal komandą sutirtėdavo, kad paskui taip pat vieningai panirtų į savotišką nejudrumą. Žinai, Bindšėdleri, esu regos žmogus: kamienai ir šakos buvo juodi, ypač trešnių, todėl jos priminė deglus ant juodų strypų, virš kurių kartais pralekia ar net būriais susūkuriuoja varnos, ir bergždžia tikslinti, kad juodos, nes varnos apskritai juodos. Tačiau kai šie paukščiai pasirodo pernelyg dažnai ir neįprastais kiekiais, man darosi nejauku, nes kartais varnos tarsi pranašauja nelaimę, žinoma, tai bemaž prietaras, būtent varnos ir nelaimė. Taigi kai mudviem su žmona darbuojantis sode nuo rytinės namo pusės pasigirdo balsai, galvoje man tebeskambėjo lyg Šopeno etiudas, nes keistajai lapų elgsenai atliepė fortepijono muzika, tad kodėl gi ne Šopeno, juk jo muzika išties persunkta lenkiškųjų, galiciškųjų rudenų su juodastrypiais deglais, kurių apgaubai kartais, nežinia kodėl, sukrūpčioję, paskui vėl nejudrūs globia šviesą, aplink kurią lakioja varnos. Žodžiu, rytinėje namo pusėje pasigirdo balsai, ir patraukę jų link mudu atsidūrėme priešais tris moteris su chrizantemų puokštėmis tokio dydžio, kad joms prireikė viso glėbio, tad netrukus jau regėjai šias moteris tarsi tris krikštamotes, nešinas krikštavaikiais tarp pastelinių spalvų chrizantemų, paskui išniro ir dailės atitikmuo, būtent „Moteris su gaidžiu“, mano požiūriu, gražiausias Pikaso paveikslas, nors tas gražiausias čia rėžia ausį, nes superlatyvai ir šūkiai ne itin dera aptariant paveikslus, tekstus ar muzikos kūrinius, – pridūrė Bauras tokia veido išraiška, tarsi stengtųsi pagauti kažkokius garsus. Virš miesto ratuojantis sportinis lėktuvas ėmė leistis į šių lėktuvų oro uostą netoliese. Klasicistinę fasadų elgseną kitame krante papildė būdingi jugendo stiliaus bruožai arba paprasti nūdieniai.
– Nuo tikrų krikštamočių moterys su chrizantemomis skyrėsi apranga: dvi vilkėjo juodus paltus, viena užsimetusi tik švarkelį. Be to, visos trys – mano seserys Julija, Gizela ir Johana – labai senos. Julija buvo toji su švarkeliu. Pasisveikinę pakvietėm tris seseris vidun, į jų tėvų namą, paraginom Gizelą ir Johaną nusivilkti paltus, susėdom aplink stalą. Gizela ir Johana pasakojo susiradusios Hanso, Beno, Niklauso, Karlo ir Liudvigo kapus Ciuriche, vakar dar nuvažiavusios į Verdenburgą prie Ferdinando (Gizelos vyro) kapo, o šiandien štai atvykusios aplankyti su Julija Amraino kapinių, ten ant ką tik apsodinto mamos kapo tarp trispalvių našlaičių įkomponavusios erikos kerą, be abejo, šioks toks įsikišimas, jūs jau atleiskit. Pagal metus, iškaltus ant antkapio, mama gimusi daugiau nei prieš šimtmetį, būtent Riugeno saloje (ir bemat pagalvojau apie Kasparą Davidą Frydrichą, nes Riugeno sala, Kasparas Davidas Frydrichas, mama ir žydinčios liucernos man nuolat susieina, galbūt tik klystu dėl pastarųjų, nes niekad nebuvau Riugeno saloje, todėl negalėjau matyti ten žydinčių liucernų, šiaip ar taip, vien dėl to neturiu teisės kištis ir taisyti šį vaizdą), toje saloje gimusios ir jos, Gizela, Julija, Johana, taip pat brolis Benas; kapinėse jas nemaloniai nustebinusi įduba tėvo kapo vietoje, taip pat ir mošos Linos, pirmosios antrojo brolio Filipo žmonos, jų palaikai bent kol kas tebesą ten pat, tik dabar virš jų želianti veja – nei akmens, nei gėlių; užsukusios ir į naująją šarvojimo salę, per ją kapinės jau nesančios tokios kaimiškos, ypač pasigedusios guobos, ištisus šimtmečius klojusios kapus ūksme, o žiemą jos nušarmojusi viršūnė virsdavusi ragais būtybės, laukiančios, kad amžinai snūduriuojantieji prisikeltų ir ji galėtų palydėti juos ten, kur nėra šešėlių, nėra žiemos; tai primena „Mirusiųjų salos“ reprodukcijas, anksčiau puošusias miegamuosius, bet jai, Johanai, tos reprodukcijos anaiptol ne itin patikusios; Gizela atsiliepė, kad paminklinis Ferdinando akmuo nuostabiai išsilaikęs, nesą nė menkiausio samanų ar kerpių pėdsako. Norom nenorom teko prisipažinti, kad jau nė nebežinai, koks akmuo ant Ferdinando kapo. Paaiškėjo, kad juodasis marmuras, kurio, kitaip nei Juros kalkakmenio, nepuolančios nei kerpės, nei samanos (iki blizgesio nugludinto marmuro). Susigundžiau paprieštarauti, kad samanų ir kerpių patina man graži, ir bemat sulaukiau ryžtingo atkirčio, reikalavimo vienąsyk vis dėlto nuplauti mamos antkapį.
Amraino kapinėse, Bindšėdleri, palaidoti ir keli mūsų giminaičiai, pavyzdžiui, Bergeriai, vienas jų visą gyvenimą plūkėsi dėl palikimo Anglijoje, todėl tik tarp kitko dirbo metalurgijos gamykloje ir šiek tiek ūkininkavo. Ten guli ir pusbrolis Albertas Bauras, laikrodininkas pagal profesiją, visą gyvenimą laikrodininkas viena nelanksčia, kiek trumpesne koja, su specialiu dviračiu, cigaru tarp lūpų ir velniūkščiais akyse, tą vienintelį kartą, kai lankiausi pas jį, parodęs savo dirbtuvę, didžiulę palėpę sienomis, nukabinėtomis vien tiksinčiais laikrodžiais. Pusbrolis Albertas mirė krintant kaštonams. Vėliau, kai ir žmona jau buvo mirusi, pastatą su sklypu perėmęs pamokslininkas pašalino iškabą virš įėjimo, emalės iškabą, kurioje juodu ant balto buvo užrašyta Albertas Bauras / Laikrodininkas, perdažė namą, užtepė ir ant pietinio fasado buvusį tokį pat užrašą, kurį perskaitydavo nebent vienas kitas bažnyčios lankytojas, grįžtantis namo Bažnyčios gatvele, ar koks kaimynas, ir šiaip pažįstantis Albertą Baurą, laikrodininką. Dabar pietiniu fasadu – pilku, švariu ir be užrašų – namas žvelgia į atvirą sklypą, – pasakė Bauras siekdamas krūmo, nuplėšė lapą nė nestabtelėjęs, ir paleista šaka staigiai atšoko, o lapas Bauro rankoje sukosi apie savo ašį pramainiui į vieną arba į kitą pusę.
– Bemaž neįstengiu įsivaizduoti vyriausios sesers Gizelos ir tuoj pat neišvysti jos vyro Ferdinando, kuris, būdavo, kaskart jiems atvykus į Amrainą, pėdina už namo ir nužvelgęs trešnę išrėžia: „Nė vienai savo trešnei neleidžiu šitaip ištįsti. Visoms nupjaunu viršūnes. Man jau gana aukštų trešnių.“ Ši trešnė, Bindšėdleri, tebėra ir šiandien. Kad nenunyktų pernelyg greitai, tenka vis nugenėti sausas šakas. Kamieno žievė jau gerokai supleišėjusi, bet genys nuolat pasirūpina kenkėjais, nustraksi atbulas iš viršaus žemyn taukšėdamas snapu ir vis suklusdamas, ir kala taip įnirtingai, kad susirūpini dėl jo smegenų. Kartais žvilgtelėjęs į trešnę, Bindšėdleri, išgirstu svainio Ferdinando balsą: „Nė vienai savo trešnei neleidžiu šitaip ištįsti. Visoms nupjaunu viršūnes. Man jau gana aukštų trešnių.“ Turbūt prabyla iš ano pasaulio, kur nėra šešėlių, nėra žiemos (laisvai pagal Johaną).
Gurkšnojome arbatą, trys mano seserys (suguldžiusios puokštes ant suolo), žmona ir aš. Ir mintijome, šiaip ar taip, dabar mirusiųjų metas, nors iš tikrųjų žmonės ypač prisimena velionis lapkričio pirmąją ir antrąją, susiranda juos, tai yra kapus, papuošia ir net parūpina ryžių dubenėlį, kartais pasitenkina ir makaronais, daug kur pastato žvakes arba moterys atsisėda ant kapų. Gizela pareiškė visada krimtusis, kad Benui, kaip žinome, tenka gulėti užspeistam prie sienos. Naujosios kapinės anuomet dar nebuvo įrengtos, tad paskutiniai mirusieji senosiose laidoti kuo arčiau vienas kito. Ir prieš akis man iškilo brolis Benas, pirmiausia pašarvotas minėtose kapinėse, paskui kaip jaunuolis nuotraukose, juosintis gimnasto juostą su dviem trim šventiniais ženkleliais ant krūtinės. Išniro ir gimnasto diplomas, iškovotas lygiai metai iki mano gimimo, prieš keletą mėnesių atsitiktinai aptiktas tarp sendaikčių, kur atsidūrė ilgai klajojęs po šeimos namą, kuriame, kaip sakiau, lygiai po metų pradėjau šnopuoti, rėkti, tuštintis, gerti (beje, motinos pienu dalinausi su viena Amraino mergaite, notaro dukra), – pasakė Bauras. Sužviegė automobilio padangos. Kitas įdurmais sustojo. Žviegūno vairuotojas pasukiojo kairės smilių ties kairiuoju smilkiniu. Padvelkė benzinu.
– Kodėl, Bindšėdleri, senatvėje atsiranda šis prakeiktas poreikis žvelgti atgal arba gyventi vakardiena, arba vis iš naujo stvertis gijų, siejančių tave su tuo, kas praėjo, prabėgo, negrįžtama, kas turėjo kažkur pranykti, bet vis dėlto tebėra, ir niekaip to neatsikratysi? Kas ilgainiui kažin kaip atguls su mumis į žemę, kur turėtų išsisklaidyti, išgaruoti arba įsilieti į mineralų pasaulį, materiją, ir vėl buvoti tarp gėlių virš mūsų, lelijų, astrų, snieguolių, neužmirštuolių, kaip jų kvapas (jeigu jos teikiasi kvepėti), – pasakė Bauras. Pro bemaž plikus medžius buvo matyti ramiai tolin plaukianti Arė, jos atspalviai, perimti iš krantų, taip pat ir dangaus.
– Ar tos plastiko gėlės, – tarė Bauras, – vis dažniau ant mūsų kapų kūpsančios plastiko gėlės yra ženklas, kad vis mažiau nusinešame su savim į kapus, vis mažiau pasiimame to, kas praėjo, prabėgo, negrįžtama ir kas paskui įsilieja į lelijas virš mūsų, į neužmirštuoles, snieguoles ir pasklinda jų kvapu (jeigu jos teikiasi kvepėti)? Galbūt šis kvapas savo ruožtu pažadina beprotišką velionio artimųjų poreikį žvelgti atgal arba gyventi vakardiena. Gal šitaip viskas sukasi, Bindšėdleri. Ir, žinoma, galbūt plastiko gėlės apskritai išskirtinės, tiesiog ženklina naują epochą, pradėjusią negrabiai skaudžias varžytuves su gamta, ir ironiška, kad šių varžytuvių vaisiai, pavyzdžiui, plastiko lelijos, išlieka kur kas ilgiau už tikruosius, įprastines lelijas, – Bauras grybštelėjo kaštono lapą. – Todėl plastiko gėlės kažkuo skaudžios, persmelktos graudinančio negrabumo, tokio būdingo kiekvienam mãdarui, ypač plastiko puokštėms, – tęsė Bauras, atgalia kairės plaštaka braukdamas per reklamos skydą Giosgerio gatvėje: PATRIA / JŪSŲ / SAUGUMAS / 99 METAI PATRIA / NUODUGNUS DRAUDIMAS.
– Rytais, Bindšėdleri, kartais patraukiu pirkti duonos į galukaimį, į tą kepyklą, kur užaugo mano mokyklos dienų draugė Linda. Šiandien šis namas tebepriklauso Lindai, bet ji jau negyvena Amraine. Lindos tėvas taip pat buvo gimnastas, netgi nesyk vainikuotas laurais. Regis, ištrūkęs į gimnastų draugijos šventes, juosėdavo dvigubą gimnasto juostą.
Artėdamas prie Lindos namo, Bindšėdleri, kaskart svarstau: „Nejaugi pro šias duris iš tikrųjų įeidavo kepėjas, Lindos tėvas, juosintis dvigubą gimnasto juostą, kartais vainikuotas laurais?“ Prieš išvykdamas į gimnastų šventę kepėjas turėjo žengti laukan pro šias duris, pereiti šią terasą, šiandien taip pat suskeldėjusią, nes tie plyšiai seni. Pažvelgti į pergolę, apaugusią labai senomis visterijomis, metančiomis šešėlį ant dviejų kepyklos langų, tos kepyklos, kurioje mudu su Linda prieš daugmaž keturiasdešimt penkerius metus baigę mokyklą atsisveikinome ir išvykome mokytis baimės. Ir šiandien, Bindšėdleri, tebejaučiu drėgnus Lindos skruostus. Mokyklos laikais nedrįsau įžengti parduotuvėn būgštaudamas, kad kepėjas žino apie mūsų meilę.
Šioje parduotuvėje, Bindšėdleri, šiandien dvigubai didesnėje nei Lindos laikais, kartais galiu pastovėti, nes, tarkim, balnius iš kaimynystės perka duonos ir vyno, jis silpnų akių, todėl pažeria saują smulkių ant prekystalio, paskui vis traukdamas pypkę sugraibo antrą ir trečią, o srūvančios seilės ties pypkės galvute susitelkia į lašą, šis ima drykti, pamažu atitrūksta ir nukrinta, žinoma, be garso, nors iš tikrųjų turėtų sukelti duslų, kad ir tylutėlį, šnaresį atsitrenkęs į grindis, kuriomis vaikystėje vaikščiojo ir šiandien dar kartais vaikšto Linda. Tada apžiūrinėju duris į koridorių, vedantį į tą kambarį, per kurį patenki į kepyklą.
Pro sunkias šio kambario užuolaidas anksčiau spingsėdavo rausva šviesa, turbūt nuo raudono lempos gaubto. Vos išvystu priešais šią šviesą, Bindšėdleri, visada sykiu krinta sniegas, – tyliai (tarsi įmanu snigti garsiai), ir Kalėdos prie durų, ir sniego sluoksnis sulig plaštaka ant visterijų šakų.
Durys į koridorių, už kurio tas kambarys, Lindos laikais buvęs bendrasis, turbūt tebėra tos pačios, nes velkė smarkiai nuzulinta, iškyša (ar kaip ją pavadinti?) nudilusi mažiausiai centimetrą. Kartą pakibęs ant velkės sūpavosi kepėjų šeimos vaikas – parduotuvėn, koridoriun, parduotuvėn ir taip toliau.
Kitoje pagrindinės gatvės pusėje, įkypai priešais, stūkso mėsinė, nuo to laiko priklausiusi įvairiems skerdikams, joje dar prieš porą metų tebestovėjo vienas tų nuostabiųjų mėsininko stalų iš marmuro ir aukso, tai yra bent jau metai (šiuo atveju 1904-ieji) buvo paauksuoti, ir kai kas ten visiškai nepakito lig šiol, pavyzdžiui, durys, vitrina (taigi nuo to laiko priešais ją kažkiek kartų snigo), dailylenčių lubos (baltai dažytos), keli mėsos kabliai. Matyt, kepyklos ir mėsinės žmonės anuomet nelabai sutarė, nes pamenu Lindą, pasakojančią mokykloje apie pelės uodegą, tikrą pelės uodegą tos mėsinės dešroje, – pasakė Bauras, sukdamas kaštono lapą už koto, ir lapas priminė plazdenančią vištą, o visuma – „Vyrą su višta“.
– Priartėjęs prie kepyklos matai (bent jau mano atveju) rytinę pastato pusę. Kitokią nei kadaise, nes anksčiau ten buvo pristatytas kaimiškas namas, dabar jau nugriautas. Užtat rytinė Lindos namo pusė stovi apnuoginta, rodydama nugriautojo namo pjūvį, iš kurio šiek tiek sužinai apie kambarių ilgį, aukštį, spalvą ar sienų plokštes, taip pat grindjuostes, jų dar išliko, ką jau kalbėti apie perdangų groteles, vamzdžių pėdsakus. Šiek tiek primena „Maltės Lauridso Brigės užrašus“, ten irgi aprašyta tokia siena, – pasakė Bauras, paleisdamas kaštono lapą, ir šis nuplasnojo paskui vilkiką, o mudu žingsniavome palei automobilių koloną, susidariusią už jo.
– Vieną rytą, Bindšėdleri, susiruošiau parsinešti duonos ir jau džiaugiausi pereisiąs Amrainą, praeisiąs pro kalvę, kurios pirmasis savininkas galiausiai pateko po vietiniu traukiniu, – jis buvo gimnastas, Amraino gimnastų meistras, per jų šventes juosėdavęs dvigubą gimnasto juostą, grakštus, bet (kitaip nei kepėjas) labai tvirto sudėjimo, kaip ir dera kalviui; taigi susiruošęs duonos išgirdau virtuvėje mėsmusę, zirziančią kiek slopiau nei įprastai, bet ganėtinai erzinančią. Ėmiausi tos mėsmusės, atvėriau duris, uždegiau šviesą verandoje. Nejučia pagalvojau apie Damaso Alonso Mėsmusę, išvakarėse kaip tik parašiau Amanshauzeriui: poetas užmušęs mėsmusę, kad netrukdytų užbaigti eilėraščio, ir tai paskatino jį parašyti dar vieną, skirtą musės mirčiai. Mat Amanshauzeris anksčiau buvo rašęs man apie musę, pailgą, skaidrią, švelniai žalią musę aukso sagų akimis ir lenktais ūseliais, kaip tik plazdenančią priešais ir geriančią, tokia musė, rudenį įsigavusi į kambarį, pasilieka per žiemą, bet ilgainiui taip nusilpsta, kad jis nesitikįs, jog ši galėtų sulaukti pavasario.
Taigi, Bindšėdleri, mėsmusė nuskrenda į verandą, prie lango. Suspurda. Nuo rėmo viršaus leidžiasi voras, mažulytis. Voras ir mėsmusė susikimba, aršiai ir trumpai. Voras atsitraukia, bet ne tuščiomis, pirma apvijęs mėsmusę. Ši spurda kiek įmanydama. Įsitraukia šviesa, debesys, lapai. Mėsmusė vis labiau įsipainioja. Ištrūksta! Krinta kelis centimetrus. Pakimba. Voras jau čia. Apvynioja ją. Pradingsta viršuj. Lapai šoka žemei, orui, virpa ant šakų. Ant šlaito blyksteli trešnės. Žemiau kriaušės. Vietomis šlaitas sužaliuoja. Mėsmusė spurda spur… ištrūksta! Nuskrenda prie gretimo lango. Pakimba. Voras… (šįsyk didesnis). Spurdesys, spur… Voras traukiasi. Vėl artėja iš apačios, iš užnugario. Kerta! Mėsmusė ima trūkčioti. Traukuliai silpsta. Voras traukiasi. Musė kabo negyva. Ant dekoracijų tai vienur, tai kitur krinta šviesos kūgiai. Fosforescuodamos tvyksteli kriaušės, trys, keturios, penkios. Po jų kelios slyvos. Trešnė. Pučia vakaris vėjas ir debesys, slenkantys virš Juros kalnų virtinės lygiagrečiai jai, vis artėja, – Bauras pasilenkė, atrišęs dešinio bato raištelius kyštelėjo smilių ir didįjį pirštą po liežuvėliu, truktelėjo aukštyn, paskui tą patį atliko su kairiuoju batu.
– Tie debesys, gana greitai slenkantys virš Juros, buvo pastelinių atspalvių, bet šie nesudarė monochrominių plotų. Antai įvairaus sodrumo rožinė debesies priešaky ir gale įgaudavo alebastro atspalvių. Atrodė, tarsi prieš akis išsivyniotų abstraktus milžiniškų matmenų paveikslas.
Kaip sakiau, saulės šviesa pro debesų properšas kartais lyg prožektoriumi nušviesdavo tai trešnių grupę, tai dvi tris slyvas, galiausiai plykstelėdavo pavienė kriaušė.
Grįžęs iš Lindos kepyklos, Bindšėdleri, neberadau negyvos mėsmusės, kybančios ant gijos. Voras nusitempė ją aukštyn. Kaip tik tomis dienomis skaičiau Gotfrydo Kelerio „Žaliąjį Heinrichą“, ir Meretėlės likimas susipynė su paskutinėmis mėsmusės minutėmis. Beje, girdėjau, Meretėlės paveikslas kabojęs vienoje klebonijoje. Matyt, buvo graži mergaitė, prieš tapant paveikslą papuošta žalio damasto suknia, aukso grandinėle, galvos papuošalu iš aukso ir sidabro gijų, su įaustomis šilko virvelėmis ir perlais. Rankose laikė vaiko kaukolę ir baltą rožę.
Ir vėl leidausi svarstyti, kodėl senesnioji literatūra (ir menas apskritai) atrodo tokia kilni, tokia meistriška. Sykiu manaisi galįs prikišti jai šiokių tokių suktybių. Prisimeni šelmius matininkus, pripaišančius žemėlapiuose, tai yra jų baltumose, tariamų upių, kalnų, kaimų, lygumų ar tundrų. Antra vertus, šiandieninis menas kartais pasikakina baltais ar bent jau monochrominiais plotais.
Galbūt, Bindšėdleri, mūsų gyvenimas – tai kraštas su upėmis, kalnais, kaimais, lygumomis ir tundromis, ką jau kalbėti apie karstinius kraštovaizdžius, ledo laukus, užutekius po nakties saule. Galbūt žmonės visada siekė užvaldyti šį kraštą. Kai savaitgaliais matau juos, Bindšėdleri, išspiečiančius raudonomis kojinėmis, norom nenorom pagalvoju apie matininkus, taip pat ir anuos, pripaišančius tariamų upių, tundrų ir kitko žemėlapių baltumose. Peršasi ir kiti, mėginantys patekti ten, kur nėra šešėlių, nėra žiemos, kad pagautų bent triukšmus, galbūt balalaikos garsus, – mirksėdamas Bauras nužvelgė ąžuolų, kaštonų, akacijų gožiamas namų virtines anapus Arės.
– Ta Meretėlė, Bindšėdleri, vis slapstosi nuo manęs po „Mergaite raudoname fone“, nutapyta Alberto Ankero. Paveikslas kabo Zoloturno muziejuje, ant pietinės sienos (bent kol kas). Ilgėliau į jį užsižiūrėjęs, ir šios mergaitės rankose pamatau vaiko kaukolę ir baltą rožę. Sykiu ši rožė pasirodo esanti kaip tik ta, kuri nuplaukė jūron išsprūdusi iš rankų Leonorai Boregar (Štormo Leonorai Boregar), – Bauras nutilo. Išvydau jį, karinės tarnybos laikų ginkladraugį, žengiantį voroje priešpriešiais žvaigždžių nuodegoms byrant; arba įsivaizdavau naktinį žygį per Didžiąją Pelkę, ir Baurą šalimais, ir vilas aplink, ištisus vilų kvartalus, – žygiuodami pusiausnūda juos regėjome vietoj beržynų.
– Kitą dieną po trijų moterų su chrizantemomis apsilankymo ėjau pro sodą, kuriame veikiausiai buvo suskintos jų puokštės. Žydėjo chrizantemos, trumpakotės ir ilgakotės, rožinės ir šviesiai violetinės, taip pat baltos, nulietos švelnia rausvuma. Siūbavo lyg pačios savaime, tarsi užsisvajojusios. Pagalvojau apie jų išgaras, kvapą, aromatą. Palyginau gėlių aromatą ir žmonių kvapą, žmonių išgaras. Pamaniau, kad gėlių aromatas, ko gero, visiškai atitinka mūsų genitalijų, mūsų išskyrų kvapą. Tik gėlių kvapus laikom būtent aromatais, nuostabiais aromatais, nebent pasitaikytų kaip tik chrizantemos, jos, patrintos tarp pirštų, padvelkia mirtimi ar bent jau tuo kvapu, kurį skleidžia lavonai, – pasakė Bauras.
Mus aplenkė furgonas. Traukėme pusiausnūda Didžiąja Pelke voroje po keturis ir regėjome haliucinacijas, vilų kvartalus. Krito žvaigždžių nuodegos. Buvo žiema.
– Reikėjo jas matyti, Bindšėdleri, tris moteris su chrizantemomis: feliniški personažai. Žinai, Felinis renkasi personažus iš šimtų, prireikus iš tūkstančių. Vaikosi veidų ir kūnų, po kuriuos, regis, klajoja pasaulių vėjas. – Bauras stabtelėjo ir pažvelgęs į mane pridūrė: – Tos trys moterys su chrizantemomis man virto paveikslu, kabančiu ant rytinės sielos sienos, akių aukštyje. Aplink šį paveikslą visada, net vidurvasarį, bus lapkritis. Ir vietinio traukinio švilpukas bausis perdrėksti jį įstrižai. Paveikslas išsaugos galiciškųjų rudenų kvapą, juolab varnų spektaklį galiciškoje erdvėje, – Bauras šyptelėjęs nusigręžė ir vėl leidosi eiti. Pažvelgiau į garvežį priešais federalinio geležinkelio dirbtuves, stūksantį kaip paminklą. Ir sykiu prieš akis iškilo trys veidai, beje, opalo spalvos, subtiliai niuansuotais kontūrais ir šypsenomis (slepiančiomis įvairius suglumimo atspalvius). Pastebėjau, kad visi trys gaudo kažką akimis, galbūt matininkus raudonomis kojinėmis kraštovaizdžio toliuose.
– Taigi „Trys moterys su chrizantemomis“ kabo ant rytinės sielos sienos, akių aukštyje, lygiai kaip Meretėlės paveikslas klebonijoje arba „Mergaitė raudoname fone“ ant pietinės Zoloturno muziejaus sienos, – tarė Bauras. O aš vaizdavausi kaštonų alėjas Zoloturne, ypač tą prie Bazelio vartų, vis atsirūgdamas lenininiais šūkiais: „Šalin virtuvę!“… „Šalin puodus ir keptuves!“… „Padažinė – partijos kuopelės priešas!“
– Tu geležinkelietis, Bindšėdleri, o aš myliu geležinkelį. Žinoma, tai anaiptol nereiškia, kad ir tu negali jausti jam savotiškos simpatijos. Antai mane kaskart pribloškia anas garvežys, suvenyras priešais federalinio geležinkelio dirbtuves. Kai tik galiu, visada sustoju, eilinį kartą apžiūriu jo kūną, vario žarnas (bent jau išorines), kaminą, ratus; juntu šio darinio gremėzdiškumą, antra vertus, neatsistebiu jugendo stiliaus ar net augališku kai kurių dalių grakštumu ir, atrodytų, nesuderinamomis savybėmis: mergaitišku nerūpestingumu ir kryptingumu (kad ir nerangiu), primenančiu Motušę Kuraž. Vis dėlto visad vertinu ir anglies vagonus. Juk kas būtų garvežys be anglies vagonų? Galiausiai neatsispyręs panyru garvežio juodumon, kad išnirčiau, kaip įpratęs, Laukiniuose Vakaruose, tarp indėnų ir bizonų. Štai blyškiaveidžiai iš vežimų anapus garvežio lyg pašėlę pliekia į bizonus. Raiti indėnai (ginkluoti lankais ir strėlėmis) viską stebi iš priedangos. Negyvų bizonų tolyn daugyn. Ir prerijas užlieja „Daina apie mirtį“. Iš jos skambesio randasi geležinkelio stotys. Mėsmusės tupia ant šeriuotų veidų. Viena įlenda revolverio vamzdin. Šeriuotaveidis uždengia žiotis smiliaus galiuku. Išsišiepęs klausosi zirziančios mėsmusės. Didžiuliai builiai linksta po dūmų juosta, leidžiama garvežio, kurio juodumai neatsispyrei, kad išnirtum Laukiniuose Vakaruose, tarp indėnų ir bizonų, ir šaudančių blyškiaveidžių.
Bauro kairė buvo kišenėje, dešinė švytavo laisva. Akys tarsi tyrinėjo lapų, daugiausia kaštonų, nubertą šaligatvį. Automobiliai leido išmetamąsias dujas, retsykiais kryktelėdavo kiras, stojiškai savo keliu tekėjo Arė.
– Kartais minėtoji garvežio juoduma, Binšėdleri, paleidžia Sibire. Įsivaizduoji kelionę per Rusiją Transsibiro magistrale, – kalbėjo Bauras, vėl siekdamas kaštono lapo, nukritusio ant gyvatvorės, paskui nykščiu ir smiliumi sukiodamas kotą, ir atrodė, kad plasnoja višta, kurios skiauterė turėtų vis labiau rausti. Virš Bauro pažiro žvaigždžių nuodegos. Voros smailė ištirpo nakty. Tolumoj griaudė patrankos. Pro jų griausmą dunksėjo Engelso šūkiai: „Moters išnaudojimo priežastis – jos pašalinimas iš visuomeninės gamybos.“… „Pirmoji prielaida jai išlaisvinti – vėl įtraukti visą moteriškąją giminę į viešąją pramonę.“…
Bauras paleido kaštono lapą. Šis nuplasnojo paskui folksvageną. Kiti lapai pasekė juo ir netrukus sutūpė, šįsyk ant plento, tiesiai po automobilių ratais.
– Taigi įsivaizduoji važiuojąs Transsibiro magistrale. Geri arbatą, žiūri į beržynus, apžvelgi tundras, platybes, pasieki Sibirą. Dvidešimt vienas laipsnis šalčio. Opalo spalvos kraštovaizdis. Aplenki arklių roges su padarine mediena. Pravažiuoji pro trikinkes. Stoja naktis. Mėnulis (žinoma, pilnas), po juo plaukia debesys, lengvučiai, gan greiti, melsvais begaliniais sniegynais jie velka šešėlių skraistę. Tolumoj dabar turėtų staugti vilkai (žinoma, į pilnatį), o lokomotyvas lekia miškais, tundromis, platybėmis, vilkdamas skambesių šleifą, balalaikos skambesius (ataustus milijonų nužudytųjų murmėjimu), jie savo ruožtu meta šešėlius ant pilnaties, ant plaukiančių debesų, – tarsi skambesio šešėlių nertinį, – Bauras sustojo, kaire truktelėjo aukštyn kairės klešnės kantą ir įsitikino, kad bato raištelis atsirišęs. Paleido klešnę, pasilenkęs atraitojo, užsirišęs batą sutvarkė klešnę, atsitiesė ir atsigręžęs (vis dar stovėdamas) tarė:
– Matai, kokie keisti žiogai čirškia man galvoj, ir paveikslai ant sielos sienų, tarp jų „Trys moterys su chrizantemomis“, kaip sakiau, ant rytinės sienos, akių aukštyje. Pastarasis naujai įsigytas, todėl sulaukia perdėto dėmesio. Kai „Tris moteris su chrizantemomis“, ypač Gizelą, apžiūrinėji kaip galerininkas (su keistai čirškiančiais žiogais galvoje), pro petį staiga ausin sukužda svainis Ferdinandas: „Nė vienai savo trešnei neleidžiu šitaip ištįsti. Visoms nupjaunu viršūnes. Man jau gana aukštų trešnių.“ Ši trešnė, Bindšėdleri, tebėra ir šiandien, tiesa, numaitota, nes vis tenka nugenėti sausas šakas, kad medis nenunyktų per greitai. Todėl dabar jos figūra sužalota, panašiai kaip tų, turinčių prisikelti palei Transsibiro magistralę, iš miškų, iš tundrų, iš neaprėpiamos baltumos, numėlstančios mėnesienos naktį, prisidengiančios lengvučių debesų šešėlių šydu po nertiniu skambesio šešėlių baldakimu. O minėtasis genys nustraksi atbulas iš viršaus žemyn taukšėdamas snapu ir suklusdamas, ir kala taip, kad susirūpini dėl paukščio smegenų. Lapkritį, Bindšėdleri, padaugėja ir šarkų. O gal jas tiesiog geriau matai? Lapkritis – sodriausias mėnuo, Bindšėdleri, bent jau spalvomis, judesiu, šviesa; taip pat ir neviltimi, džiaugsmu. Žinoma, šis lapkritis kartais dedasi apatiškas, tarsi apsigaubia rūku, ištisas dienas ir savaites, ir akmens kryžiai ašaroja laukuose, sodybos snūduriuoja, lyg nebūtų žmonių, karvių, laukų, lyg nebūtų riešutmedžių ir kiaunių, naktimis stumdančių priemenėse daiktus taip triukšmingai, kad atrodo, jog ten vaidenasi. Šunys guli irzlūs prie grandinės. Keliai šlaistosi aplink sodybas, užsibaigdami žvyrduobėse, miškuose, lygumose, kurių neįmanoma atpažinti. Pelerinuoti paštininkai išnešioja sąskaitas už elektrą, vandenį, skystą kurą, už knygą, galbūt „Dėdės Tomo trobelę“, – kalbėjo Bauras, mosikuodamas rankomis. Keletas kirų skrido priešpriešiais srovei daugmaž ąžuolų aukštyje, vienas dusyk trissyk klyktelėjo.
– Bindšėdleri, patikėk: poezija yra gyvenimo druska, – tęsė Bauras. – Kad ir kas nutiktų: prožektoriai nušviestų trešnes (nežemiškas, alebastro spalvos), snigtų ar ašarotų rūkas (beje, Bindšėdleri, ar jau pastebėjai, kad namai prieš audrą pamėlsta, ypač balti fasadai?)… Taigi kad ir kas nutiktų: suskaustų pilvas, strėnos šauktųsi moters ar patirtų pasitenkinimą; daugiametės saulutės pranašautų, kad žmonės dar gali patirti pavasarį, o ir musės, ir taip toliau; taigi kad ir kas nutiktų, jei neprisidės ir poezijos, bent žiupsnelis, bent netyčiom, sriuba paliks be druskos.
Ir sykiu negaliu tau pasakyti, Bindšėdleri, kas yra poezija. Negaliu net pasakyti, kas yra druska. Kodėl mūsų kūnas linkęs į druską, o gyvenimas – į poeziją, turbūt tauškia, kas netingi. Tačiau tai reikėtų suprasti, Bindšėdleri.
Sušvilpė lokomotyvas, žinoma, ne garvežys. Į vėl susidaužusių dviejų vagonų trenksmą įsimaišė išmetamosios dujos iš Giosgerio gatvės ir puvėkšlių kvapas nuo Arės pakriaušės. Keturi, penki kirai plaukė atbuli pro šalį, Bauras smagiai švytavo dešine (kairė kelnių kišenėje), tylomis žvelgdamas priešais. Tą akimirką visi automobiliai Giosgerio gatve važiavo miesto link.
Pasakiau Baurui, kad galbūt poeziją reikėtų suvokti kaip mumyse tūnantį vorą, tik ne mėsmuses gaudantį, o tiesiantį gijas link daiktų, taip pat ir tų priemenėse. Pridūriau girdėjęs, kad ankstesnių daiktų neliksią stojus naujam dangui ir naujai žemei, ir niekas jų daugiau neprisiminsiąs.
– Kartą Elzase apžiūrinėjau kaulinyčią, – tarė Bauras, – akmens skliautą, prisišliejusį prie bažnyčios, pusiau rūsį, pusiau pašiūrę. Ten guli ištisų kartų kaulai: mergaičių ir senukų šlaunikauliai šalimais, senučių dubens kaulai tarp jaunuolių plaštakos kaulų, brandžių vyrų krūtinkauliai ant brandžių moterų kryžkaulių. Ir senas vėjas dvelkia virš jų, bemaž mūšių vėjas. Žinai, Bindšėdleri, kaimyniniuose kraštuose žaisliniai drambliukai (ypač indiški, prikimšti kapoko, aptaisyti stiklo karoliukais, aukso ir sidabro gijomis), taigi tie žaisliniai drambliukai kaimyniniuose kraštuose laukia žvelgdami į Rytus ir, kaip sakiau, mano atveju bent jau paveikslas „Trys moterys su chrizantemomis“ ant rytinės sienos, o anie guli be jokios tvarkos: dubenys, plaštakos ir visi kiti kaulai, ką jau kalbėti apie kaukoles, primenančias ropinius žibintus, kokius vaikai nešioja ropinių žibintų metą, – Bauras nutilo. Vėjas, kad ir ne mūšių, dvelkė ir pro medžius, šen ten nuplėšdamas lapą, šis paskui krito į Arę, ant pakriaušės arba šaligatvio. Galvojau apie žiogus. Kad tai esą vieni seniausių gyvūnų, susikalbančių garsais. Kad įspūdingas žiogų ir skėrių repertuaras liudijąs ypatingus jų gebėjimus. Kad įvairių rūšių čirškimas esąs skirtingo aukščio, trukmės ir būdingas rūšiai taip pat, kaip, pavyzdžiui, kūno spalva. Kad vabzdžiai grojantys instinktyviais ritminiais judesiais. Antai žiogai skleidžiantys garsus antsparniais, dantyta antsparnio gysla braukdami per vidinę kito antsparnio briauną…
Gabriel García Márquez. Trys apsakymai
2023 m. Nr. 3
Iš ispanų k. vertė Valdas V. Petrauskas
Genijai gimsta, bet kartais ir miršta nepastebėti. Gal ir Gabrielis García Márquezas būtų tyliai užgesęs kaip daugelis kitų Lotynų Amerikos rašytojų, suklasifikuotų kaip kostumbristai, indeanistai ar dar kitaip. Niekas nebūtų išgirdęs apie rašytoją, kuris jau pirmaisiais apsakymais padėjo pagrindus savo nemirtinguoju pavadintam romanui „Šimtas metų vienatvės“, jeigu 1970 m. Gregory’is Rabassa jo nebūtų išvertęs į anglų kalbą. Be to, išvertęs taip, kad, paties rašytojo žodžiais tariant, vertimas skamba kaip originalas, o originalas kaip vertimas. Savaime suprantama, tai galantiškas reveransas, liaupsė talentingam vertėjui, praskynusiam kelią jo romanui į pasaulį ir, galiausiai į Nobelio literatūros premiją.
Pasirodžius romanui „Šimtas metų vienatvės“, žiniasklaida „atrado“ Lotynų Amerikos literatūrą, o G. Garcíą Márquezą apskelbė „magiškojo realizmo“ pradininku, apeidama tikruosius tos pakraipos pirmeivius – Alejo Carpentierą, Felisberto Hernandezą, Roberto Arltą, Horacio Quirogą ir Macedonio Fernándezą.
Apie „magiškąjį realizmą“ ir G. Garcíą Márquezą prirašyta ir prikalbėta tiek daug, kad būtų bergždžia kartoti tas kalbas. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį į ankstyvuosius rašytojo apsakymus, parašytus ir skelbtus 1947–1955 metais.
Ši trijų apsakymų publikacija skiriama 95-osioms G. Garcíos Márquezo gimimo metinėms paminėti.
Trečias susitaikymas
Ir vėl pasikartojo tas garsas. Šaltas, skudrus, gerai pažįstamas, bet dabar kirto iš viršaus, persmelkė kiaurai, skausmingai, lyg pernakt būtų neįprastai pasikeitęs.
Bukas ir podraug dygus, jis sukosi verpetu ūmai ištuštėjusioje galvoje. Lyg išakijusioje iš vidaus. Ir be paliovos augo, spirale kildamas iš kiekvienos akutės, daužė jautrias kaukolės sieneles, padrikais šuorais, nesuderinamais su pastoviu kūno ritmu, virpindamas stuburo slankstelių grandinę. Kažkas sutriko sveiko žmogaus organų sistemoje, kažkas, visada veikęs normaliai, dabar iš vidaus kalė, plakė it plaktuku, kaukšėjo kaulėta skeleto ranka, nejučia primindamas karčiausius gyvenimo potyrius. Gaivališkai sugniaužęs kumščius, jis suspaudė smilkinius, išraizgytus nuo nežmoniško skausmo išpampusių melsvų bei violetinių arterijų tinklo. Troško jautriais delnais užčiuopti garsą, tą akimirką smaigstantį aštria deimantine adata, nustatyti jo vietą. Visi raumenys instinktyviai įsiręžė it katės, vos įsivaizdavus, kaip gaudo jį pačiose skaudžiausiose karštligiškai degančios galvos kertelėse. Štai jau nutvers jį. Betgi ne. To garso kailis beveik neapčiuopiamas, slysta iš rankų. Bet jis pasinaudos gerai apgalvota strategija, sučiups jį ir laikys, stipriai sugniaužęs visa nevilties jėga. Neleis vėl įsliuogti pro ausis; tegu nešdinasi pro burną, pro visas pačias mažiausias poras arba pro akis, kai tos išsprogsta, jam lendant, ir apanka, stebėdamos, kaip garsas nyra iš sujauktos tamsos gelmių. Jis neleis, kad tas toliau traiškytų krištolo atšaižas, tas snaiges, mygdamas jas prie vidinių kaukolės sienelių. Toks buvo tas garsas: nepertraukiamas, lyg mažas vaikas būtų daužęs galvą į betoninę sieną. Kaip ir bet kokie dūžiai į kietus gamtos darinius. Tas garsas jo nebekamuotų, jeigu pasisektų jį apsupti, izoliuoti. Rėžti ir rėžti po skiautę jo permainingo šešėlio. Ir sučiupti. Dabar jau sugniaužti taip, kad neištrūktų, iš visų jėgų tėkšti ant grindinio ir negailestingai trypti tol, kol iš tiesų negebės nė krustelėti, kol dusdamas išstenės, kad jis pagaliau pribaigė tą garsą, kuris jį kankino, vedė iš proto, o dabar tįso partrenktas ant grindinio kaip bet koks paprastas daiktas, tapęs atšalusiu lavonu.
Bet buvo neįmanoma suspausti smilkinių. Rankos sutrumpėjo ir dabar buvo kaip nykštuko: striukos, putlios, lašininės. Jis bandė krestelėti galvą. Krestelėjo. Garsas dar stipriau sudundėjo galvoje, ir ji sudiržo, išsipūtė, dar labiau apsunko nuo traukos jėgos. Garsas buvo slogus ir kietas. Toks slogus ir kietas, kad, pagavus jį ir sunaikinus, atrodytų, lyg būtum nudraskęs švininius žiedlapius.
Ir anksčiau jis girdėjo lygiai tokį pat nenutrūkstamą garsą. Girdėjo, pavyzdžiui, tą dieną, kai mirė pirmą kartą. Kai – regėdamas lavoną – susivokė, jog tai jo lavonas. Apžiūrėjo jį ir palietė. Lavonas atrodė neapčiuopiamas, beerdvis, nesamas. Jis iš tikrųjų tapo lavonu, jautė jau, kaip į jo kūną, jauną ir paliegusį, smelkiasi mirtis. Visame name oras sutenėjo, lyg prisipildė betono, ir vidury to bloko – kur daiktai buvo kaip buvę gryno oro terpėje, – gulėjo jis, gražiai paguldytas į karstą, betoninį, bet skaidrų, permatomą. Kaip tik tada galvoje pasigirdo „tas garsas“.
Kokios svetimos ir šaltos atrodė pėdos ten, toli, kitame karsto gale, kur kyšojo įspraustas priegalvis, nes karstas jam buvo per ilgas, teko mirusiam kūnui priderinti, pritaikyti naują ir paskutinį apdarą. Kažkas apklojo jį balta paklode ir nosine parišo žandikaulį, kad neatviptų. Suvyniotas į drobulę, jis atrodė sau gražus, mirtinai gražus.
Jis gulėjo karste, pasiruošęs laidotuvėms, bet žinojo, kad nėra miręs. Jei būtų pabandęs atsikelti, atsikeltų be niekur nieko. Bent jau „vidujai“. Bet nevertėjo. Geriau numirti ten pat; numirti nuo mirties, savo tikrosios ligos. Andai gydytojas šaltai pasakė jo motinai:
– Ponia, jūsų sūnus rimtai serga: jis miręs. Vis dėlto, – pridūrė, – bandysime kaip įmanydami išsaugoti jo gyvybę anapus mirties. Stengsimės panaudoti kompleksinę savimitybos sistemą, kad toliau funkcionuotų jo organai. Pasikeis tik motorika, savaiminis judėjimas. Apie jo gyvybę spręsime iš augimo, nes augti jis augs normaliai. Tai tiesiog „gyvoji mirtis“. Tikrų tikriausioji mirtis…
Jis prisiminė tuos žodžius, nors gana miglotai. Turbūt nė girdėti nebuvo jų girdėjęs, tie kliedesiai gimė šiltinės karščiavimo priepuolio metu šoktelėjus temperatūrai. Kai, smegenims perkaitus, imdavo klejoti. Kai skaitydavo balzamuotų faraonų istorijas. Temperatūrai pakilus, pats jausdavosi esąs jų herojus. Tada jo gyvenime atsivėrė savotiška tuštuma. Nuo to laiko jis nebegalėjo skirti, prisiminti, kokie įvykiai tikri ir kokie karščiuojančios vaizduotės vaisius. Todėl dabar jis abejojo. Turbūt gydytojas niekada nebuvo kalbėjęs apie tą „gyvąją mirtį“. Juk tai nelogiška, paradoksalu, tiesiog neįtikėtina. Todėl juo labiau kilo įtarimas, kad jis iš tiesų miręs. Ne mažiau nei prieš aštuoniolika metų.
Tada – jis mirė septynerių – motina užsakė jam žalio medžio karstelį, vaikišką karstą, bet gydytojas liepė sukalti didesnį, kaip suaugusiajam, nes tas, mažasis, gali jį suvaržyti, neleisti normaliai augti, ir jis būsiąs neįgalus lavonas arba gyvas luošys. Arba, suvaržius augimą, jis negalės susivokti, kad sveiksta. Taip perspėta motina užsisakė didelį karstą suaugusiam lavonui ir prie kojų padėjo tris priegalvius, kad galėtų patogiai įsiremti.
Netrukus jis pradėjo augti karste tokiu tempu, jog kiekvienais metais iš arčiausiai gulinčios pagalvės tekdavo išpešti po kelias gniūžtes plunksnų, kad būtų daugiau vietos. Taip prabėgo pusė gyvenimo. Aštuoniolika metų. (Dabar jis buvo dvidešimt penkerių.) Ir pagaliau pasiekęs savo normalų ūgį. Tiek stalius, tiek gydytojas apsiriko, apskaičiuodami organizmo augimą, ir karstą pagamino pusmetriu ilgesnį, padarę prielaidą, kad jis būsiąs tokio pat ūgio kaip tėvas, iš pažiūros puslaukinis gigantas. Bet atsitiko kitaip. Iš tėvo nieko kita jis nepaveldėjo, tik barzdą, plačią kaip sėtuvė. Vešlią mėlyną barzdą, kurią motina kruopščiai šukuodavo, kad karste jis padoriai atrodytų. Karštomis dienomis ta barzda jam buvo gyva bėda.
Bet nedavė ramybės ne vien „tas garsas“! Pjautinai pjovė pelės. Būtent tada, kai buvo mažas, nieko taip nebijojo ir nesisaugojo kaip pelių. Ir būtent tas bjaurybes priviliojo kojūgaly degančios žvakės. Jos kapojo drabužius, ir jis nujautė, kad ilgai netrukus jos apipuls ir jį, užkrims negyvai. Kartą pavyko jas pamatyti: penkios pelės, žvitrios, blizgančiu kailiuku, stalo koja mikliai įsliuogė į karstą ir sugraužė jį. Kai motina pastebėjo, iš jo buvo likę tik nuograužos, kieti atšalę kaulai. Bet baisiausia buvo ne tai, kad jį sudoros pelės. Šiaip ar taip, jis gali gyventi būdamas griaučiais. Labiausiai jį kamavo įgimta baimė, kurią nuo mažens jautė tiems parazitams. Jam plaukai šiaušdavosi ant galvos vien pagalvojus, kaip tie gauruočiai šmižinėja po visą kūną, landžioja po visas odos padribas, ledinėmis kojytėmis šmurkši lūpomis. Viena pelė užsikorė ant vokų ir bandė krimsti rageną. Pamatė, kokia ji didelė, pasibaisėtina, kai ji stengėsi iš paskutiniųjų perkąsti tinklainę. Tada dingtelėjo mintis, kad miršta dar kartą, ir nuolankiai pasidavė neišvengiamam mirties svaiguliui.
Jis prisiminė esąs jau visiškai suaugęs. Buvo dvidešimt penkerių, vadinasi, daugiau neturėjo augti. Galutinai susiklostė ir išryškėjo veido bruožai. Bet jeigu būtų pasveikęs, nebūtų galėjęs minėti vaikystės. Paprasčiausiai jos neturėjo. Praleido ją miręs.
Visą tą laiką, kol sūnus vystėsi, iš vaikystės eidamas į brandos amžių, motina turėjo be galo daug rūpesčių. Kruopščiai prižiūrėjo karstą ir aplinką apskritai, žiūrėjo švaros ir tvarkos. Dažnai keitė vazose pamerktas gėles, vėdino kambarius, kad pro langus eitų gaivus oras. Kaip džiaugėsi kiekviena atžyma, pastebėjusi, kad jis paaugo kelis centimetrus! Kaip ir bet kuri motina, didžiavosi, kad sūnus gyvas. Taip pat rūpinosi, kad namie nesimaišytų pašaliniai. Šiaip ar taip, mįslinga ir nemalonu metų metus namuose laikyti lavoną. Ji buvo pasiaukojanti moteris. Bet ilgainiui jos optimizmas pradėjo blėsti. Paskutiniaisiais metais jis pastebėjo, kad ji žiūri į metrines padalas liūdesio sklidinomis akimis. Jos vaikas nustojo augti. Pastaraisiais mėnesiais ūgis nepadidėjo nė vienu milimetru. Motina suprato, jog dabar bus labai sunku rasti kokį nors kitą būdą atsekti gyvybės požymius mylimo velionio palaikuose. Baiminosi, kad vieną gražų rytą aptiks jį „iš tiesų“ mirusį, ir turbūt todėl tą dieną jis pastebėjo, kaip ji atsargiai prisėlino prie karsto ir apuostė jo kūną. Galop ją apėmė neišbrendama neviltis. Pastaruoju laiku ji beveik visiškai nustojo juo rūpintis ir net nesinešiojo centimetro. Žinojo, kad jis nebeauga.
Ir jis žinojo, kad dabar „iš tiesų“ mirė. Sprendė iš to, kad organizmas ramiai taikstėsi su kelione anapus. Viskas pasikeitė į bloga. Vos pastebimi, vien tik jam juntami širdies tvinksniai visiškai nutilo dingus pulsui. Jis jautėsi apsunkęs, reiklios ir galingos jėgos mygamas į pirmapradę žemės materiją. Traukos jėga dabar, rodos, traukė jį neįveikiama galia. Jis buvo sunkus kaip nepaneigiamai miręs žmogus, visiškas lavonas. Bet dabar jis galėjo ramiau ilsėtis. Nereikėjo net kvėpuoti, kad gyventum miręs.
Neliesdamas savęs, vaizduotės pastangomis vieną po kito jis apčiuopė visus sąnarius. Štai ten, ant kietos pagalvės, guli jo galva, šiek tiek pakreipta į kairę. Burna prasižiojusi, sprendžiant iš siauro ruoželio vėsos, šerkšnu nugulančios gerklėje. Tįsojo kaip nukirstas dvidešimt penkerių metų medis. Turbūt bandė užsičiaupti. Nosinė, kuria parištas žandikaulis, buvo atsileidusi. Jis negalėjo net pajudėti, pasitaisyti, atsigulti tam tikra poza, kad atrodytų kaip padorus lavonas. Nei raumenys, nei sąnariai nebeklausė kaip anksčiau, laiku neatsiliepdavo į nervų sistemos signalus. Jis buvo nebe toks, koks buvo prieš aštuoniolika metų, normalus vaikas, nepasėda. Rankos gulėjo bejėgiškai ištiestos, amžinai priglaustos prie vata apmuštų karsto sienelių. Pilvas kietas kaip riešuto kevalas. O toliau – kojos, sveikos, tiesios, tokios, kokios privalo būti pagal tobulą suaugusio žmogaus kūno sandarą. Kūnas tvirsojo suglebęs, bet ramus, nieko netrikdydamas, lyg pasaulis būtų ūmai sustojęs ir niekas nebūtų drumstęs tylos; lyg visi plaučiai pasaulyje būtų nustoję kvėpuoti, kad išsaugotų tykią oro ramybę. Jis jautėsi laimingas kaip vaikas, kuris, gulėdamas aukštielninkas ant standžios gaivios žolės, lydi akimis aukštai aukštai vakaro dangumi tolstantį debesį. Jautėsi laimingas, nors žinojo, kad amžinai ilsėsis dirbtiniu šilku išmuštame karste. Protas buvo nepaprastai blaivus. Ne toks, koks buvo anksčiau, po pirmos mirties, kada jautėsi vangus, viskam apatiškas. Keturios žvakės, žibančios aplink jį ir keičiamos kas trys mėnesiai, vėl pradėjo smilkti kaip tik tada, kai jų labiausiai reikėjo. Jis jautė gaivią drėgmę, sklindančią nuo rytą motinos pamerktų žibučių. Jautė tą pačią lelijų bei rožių skleidžiamą gaivą. Bet visa ta siaubinga tikrovė nė kiek jo nejaudino, priešingai, jis jautėsi laimingas vienišas savo vienatvėje. Ar vėliau patirs baimę?
Nežinia. Buvo sunku galvoti tokią akimirką, kai plaktukas kala vinis į žalią medieną, kai karstas braška atgimus vilčiai vėl tapti medžiu. Jo kūnas, dar stipriau valdingos žemės galios traukiamas, nusileis į drėgną dugną, molingą ir klampų, ir ten, viršuje, prislopinti keturių kubinių metrų žemės, nuščius paskutiniai duobkasių dunkstelėjimai. Ne. Ten taip pat nejaus baimės. Tai bus mirties tęsinys, jo naujausios būties savaime suprantama tąsa.
Jo kūne nebeliko nė vieno laipsnio šilumos, smegenis sukaustė amžinas įšalas, apšerkšnijo net kaulų smegenys. Pasirodo, kaip paprasta prisitaikyti prie naujo gyvenimo, lavono būties! Šiaip ar taip, kada nors jis pajus, kaip trupa jo tvirtas kiautas, ir tada, kai jis pabandys įvardyti, paminėti savo kūno sąnarius, neberas nė vieno. Pajus, kad nebeturi nei žmogaus atvaizdo, nei panašumo, kad prarado idealią dvidešimt penkerių metų jaunuolio anatomiją ir tapo sauja dulkių, neturinčia nieko bendra su kokia nors įvardijama geometrine figūra.
Biblijos minima dulke, kokia virstama po mirties. Gal tada pabus lengvas ilgesys, troškimas būti nebe oficialiu lavonu su tam tikrais anatominiais ypatumais, o įsivaizduojamu, abstrakčiu, išsaugotu vien miglotuose jo giminių prisiminimuose. Tada jis supras, jog dabar obels kapiliarų tinklu keliauja aukštyn, ir atsibus, kai išalkęs vaikas atsikąs jo vieną gražų rudenio rytą. Ir tada supras – ir labai nuliūs, – kad prarado savo vienovę, vientisą visumą, kad jis – jau netgi nebe paprastas mirusysis, vienas iš begalės lavonų.
Paskutinę naktį jis praleido laimingas, vienui vienas su savo lavonu.
Bet, išaušus naujai dienai, pirmiesiems drungnos saulės spinduliams įsismelkus pro atvirą langą, jis pajuto, kad jo kūnas gležnas. Valandėlę stebėjo save. Ramiai, įdėmiai. Palaukė, kol padvelks gaivus oras. Jokios abejonės: justi „kvapas“. Naktį prasidėjo lavono irimo procesas. Organizmas ėmė po truputį gesti, pūti, kaip pūva bet koks negyvas kūnas. „Kvapas“, be abejo, toks, kokiu atsiduoda sudususi mėsa, tai vadėjosi, tai tvoskė dar stipriau. Kūnas ypač pašvinko nuo karščio praeitą naktį. Taip. Paprasčiausiai puvo. Po kelių valandų ateis motina keisti gėlių, ir jau prie slenksčio smogs sudvisusios mėsos tvaikas. Tada, žinoma, jį išneš amžino antrosios mirties atilsio tarp kitų mirusiųjų.
Staiga baimė smeigė durklu jam į nugarą. Baimė! Koks gilus, koks prasmingas žodis! Jį apėmė baimė, tikra, „fizinė“ baimė. Kas atsitiko? Jis puikiai suvokė ir sudrebėjo visu kūnu: turbūt jis dar nėra miręs. Paguldytas čia, į tą dėžę, minkštą, apmuštą, pašėlusiai patogią, jis jautėsi kuo puikiausiai, ir baimės šmėkla staiga atidarė langą į tikrovę: jį palaidos gyvą!
Jis negalėjo būti miręs, nes aiškiai suvokė, kas vyksta, jautė gyvenimo šurmulį, balsus. Drungną heliotropų kvapą, kuris, srūdamas pro atvirą langą, miešėsi su kitu „kvapu“. Aiškių aiškiausiai girdėjo, kaip tvenkinyje tykiai pliukši vanduo. Kaip kažkur kertėje cirpia svirplys, įsivaizduodamas, kad dar neišaušo.
Viskas bylojo, kad jis nėra miręs. Viskas, išskyrus „kvapą“. O kaip jis gali žinoti, kad tai jo kvapas? Gal motina vakar pamiršo pakeisti vazose vandenį, ir pūva gėlių koteliai. Gal dvysta pelė, vakar katės atvilkta į jo kambarį. Ne. Tai ne jo kūno „kvapas“.
Ką tik jis džiaugėsi savo mirtimi, įsitikinęs, kad yra miręs. Nes numirėlis gali džiaugtis savo nepataisoma padėtimi. Gyvas žmogus, priešingai, negali susitaikyti su mintimi, kad bus gyvas palaidotas. Vis dėlto kūnas jo neklauso. Jis negali reikšti savo valios, ir tai kėlė siaubą, tokį siaubą, kokio nebuvo patyręs nei gyvas, nei miręs. Jį palaidos gyvą. Jis jaus viską. Pajus tą pačią akimirką, kai išgirs kalant vinis. Jaus, koks lengvas jo kūnas ant draugų pečių, ir sulig kiekvienu laidotuvių procesijos žingsniu vis labiau smaugs baimė ir neviltis.
Bergždžiai jis stengsis pasikelti, šaukti, sukaupęs visas išsekusias jėgas, belsti tamsiame ir ankštame karste, duoti žinią, kad jis dar gyvas, kad laidoja jį gyvą. Veltui darbas: jo sąnariai neatsilieps į skubų ir paskutinį nervų sistemos šauksmą.
Jis išgirdo garsus gretimame kambaryje. Ką, nejaugi jis miegojo? Nejaugi visas tas numirėlio gyvenimas – kraupus sapnas? Bet indų skimbčiojimas nutilo. Jis nuliūdo ir, ko gero, net supyko. Būtų smagu, pagalvojo jis, jeigu visi šios žemės indai imtų ir čia pat sudužtų, ir jis pabustų nuo kokio nors pašalinio veiksnio, jeigu jo paties valia nepajėgė pažadinti.
Betgi ne. Jis nesapnavo. Jis neabejojo, kad, jeigu būtų sapnavęs, paskutinis jo mėginimas grįžti į tikrovę būtų pasisekęs. Jis niekada nebepabus. Jis vėl pajuto, koks minkštas karsto apmušalas, ir vėl tvokstelėjo toks stiprus „kvapas“, kad suabejojo, ar tai jis taip dvokia. Panoro pamatyti artimuosius, kol nepradėjo irti, kad jie nepasidygėtų, išvydę pašvinkusį jo kūną. Kaimynai pasibaisėję spruktų kuo toliau nuo karsto, nosine užsiėmę burnas. Juos supykintų. Ne. Nieku gyvu. Verčiau tegu jį palaidoja. Kuo greičiau „tai“ pasibaigs, tuo geriau. Jis pats jau troško nusikratyti savo lavono. Dabar žinojo, kad iš tikrųjų yra negyvas arba galbūt gyvas, bet jam pačiam tai visiškai nebesvarbu. Didelio čia daikto? Šiaip ar taip, tvaikas dūrė nosį.
Susitaikęs su likimu, jis mielai išklausytų paskutines maldas, paskutinius žodžius darkia lotynų kalba ir klumpančius parapijiečių atkartojimus. Kapinių šaltis, sustiprėjęs nuo dulkių ir kaulų, persmelks kiaurai netgi jo kaulus ir galbūt išsklaidys „kvapą“. Galbūt – nežinia! – neišvengiamos baigties baimė prikels jį iš letargo. Kai pajus, kad plaukia prakaite, tirštuose, gličiuose vandenyse, kaip prieš gimdamas plaukiojo motinos įsčiose. Tada gal bus gyvas.
Bet veikiausiai jis jau spėjo taip susitaikyti su mirtimi, kad paprasčiausiai mirs iš susitaikymo.
Kažkas jaukia tas rožes
Tą sekmadienį nustojo lyti, ir man dingtelėjo mintis nunešti puokštę rožių ant savo kapo. Baltų ir raudonų rožių, tų pačių, kurias ji augina altoriams puošti ir vainikams pinti. Rytas pasitaikė rūškanas, nepastebimai ir pergalingai atsėlino žiema, primindama kalvą, ant kurios žmonės palieka savo numirėlius. Kalva plika, be medžių, vos vos apiberta žemėmis, kurias nušluoja atlėkęs vėjo šuoras. Dabar, nustojus lyti, kai vidurdienio saulė tikriausiai išdžiovino slidų kalvos šlaitą, pabandysiu nusikapstyti iki kapo, kuriame ilsisi mano vaikiškas kūnelis, dabar sutrešęs, išsibarstęs tarp sraigių ir šaknų.
Ji klūpo sukniubusi prie savo šventųjų. Paniro vėl į poterius, kai nurimau, nesėkmingai pabandęs nuropoti prie altoriaus ir nutraukti skaisčiausias, šviežiausias rožes. Gal šiandien man būtų pavykę, bet sumirgėjo aliejinė lempelė, ir ji, pabudusi iš ekstazės, pakėlė galvą ir pažvelgė į kampą, kuriame stovi kėdė. Turbūt pagalvojo: „Ir vėl tas vėjas“, nes iš tiesų prie altoriaus kažkas sugirgždėjo, ir siūbtelėjo oro banga, lyg būtų suvirpėję prisiminimai, nuo seno suslūgę namuose. Tada supratau, kad reikia laukti kitos progos nučiupti rožes, nes ji prablaivėjusi spoksojo į kėdę ir galbūt veidu pajuto dvelksmą, kai kyštelėjau rankas. Reikia palaukti, kol ji nueis į kitą kambarį numatyto ir privalomo sekmadienio pokaičio. Gal tada spėsiu nubėgti su rožėmis ir grįžti, kol ji vėl nutūps į savo vietą ir įsistebeilys į kėdę.
Praeitą sekmadienį buvo sunkiau. Teko laukti beveik dvi valandas, kol ji paniro į ekstazę. Rodės, tiesiog nestygsta vietoje, lyg ją kamuotų mintis, kad kažkas drumsčia jos vienatvę namuose. Pavaikščiojo po kambarį su rožių puokšte rankose, kol pagaliau pamerkė jas prie altoriaus. Paskui išėjo į koridorių, grįžo, nėrė į kitą kambarį. Žinojau, kad ieško lempos. Ir vėliau, kai ji pasirodė tarpdury ir pamačiau ją, apšviestą iš koridoriaus, su tamsiu švarkeliu ir rausvomis puskojinėmis, man pasidingojo, kad ji tebėra tokia pati mergina, kokia buvo prieš keturiasdešimt metų, kai čia, šiame kambaryje, palinkusi prie mano lovelės, pasakė: „Kai tau uždėjo tuos pinigėlius, man rodos, tu žiūri atviromis, piktomis akimis.“ Ji atrodė nė kiek nepasikeitusi, lyg laikas būtų sustojęs po to atmintino rugpjūčio pavakario, kai viena moteris atvedė ją į šitą kambarį ir, parodžiusi mano kūną, pasakė: „Verk, jis buvo tau kaip brolis“, ir ji pravirko nusisukusi į sieną, kaip jai liepė, paklusni, kiaurai lietaus permerkta.
Jau tris ar keturis sekmadienius bandau prisėlinti prie rožių, bet ji visada budri, taip atidžiai saugo jas, kaip nesaugojo visus dvidešimt metų, kiek gyvena šiuose namuose. Praeitą sekmadienį, kai nuėjo lempos, spėjau surinkti puokštę gražiausių rožių. Džiaugiausi pagaliau beveik įgyvendinęs savo svajonę. Bet tuo metu, kai jau ruošiausi grįžti prie kėdės, vėl išgirdau jos žingsnius koridoriuje ir mečiau gėles atgal ant altoriaus; ir tada pamačiau ją tarpdury su aukštai pakelta lempa rankoje.
Kaip paprastai buvo tamsiu švarkeliu ir rausvomis puskojinėmis, bet veidas spindėjo tarsi apreiškimo apšviestas. Nė iš tolo neatrodė panaši į moterį, dvidešimt metų sode auginančią rožes: priešais mane stovėjo ta pati mergina, kurią rugpjūčio pavakare nuvedė į gretimą kambarį persirengti, ir dabar ji grįžo po keturiasdešimties metų su lempa rankoje, stora ir pasenusi.
Mano batai vis dar apskretę purvu nuo anos tolimos pavakarės, nors dvidešimt metų džiūva prie išblėsusio židinio. Kartą ketinau juos apsiauti. Tada, kai žmonės uždarė duris, nuo slenksčio paėmė duoną ir alavijo šakelę ir išvežė baldus. Visus baldus, išskyrus kėdę kambario kampe, labai pravarčią man pastaruosius metus. Žinau, kad batai padžiauti ir kad, eidami iš namų, visi juos pamiršo. Todėl ir ketinau juos apsiauti.
Ji negrįžo daug metų. Praslinko tiek laiko, jog muskuso kvapą kambaryje nustelbė dulkių dvokas, aitrus sudūlėjusių vabzdžių tvaikas. Buvau vienui vienas namuose, sėdėjau kampe ir laukiau. Per ilga išmokau klausytis trešančios medienos pokšėjimo, suslūgusio oro ūžesio aklinai uždaruose miegamuosiuose. Kaip tik tada ji grįžo. Stabtelėjo tarpdury su lagaminu rankoje, žalia skrybėlaite ant galvos, tuo pačiu amžinuoju medvilniniu švarkeliu. Tokia pat mergina kaip kitados. Nė kiek nepastorėjusi, ne tokiomis kulkšnimis kaip dabar – ištinusiomis, pūpsančiomis po puskojinėmis. Kai ji atidarė duris, glūdojau apdulkėjęs, aptrauktas voratinkliais, ir kažkur kambary nutilo dvidešimt metų čirpęs svirplys. Bet, nepaisant to, nepaisant voratinklių bei dulkių, nepaisant staigiai pabudusios svirplio sąžinės ir neįprasto atvykėlės amžiaus, atpažinau, kad ji – tai ta pati mergiūkštė, aną audrotą rugpjūčio pavakarę ėjusi su manimi į tvartą rinkti kiaušinių. Taigi stabtelėjo tarpdury su lagaminu rankoje, žalia skrybėlaite ant galvos, atrodė, kad sukliks, sušuks tą patį, ką sušuko tada, kai žmonės aptiko mane aukštielninką tvarte ant paskleisto šieno, vis dar stipriai laikantį rankose nulūžusį kopėčių skersinį. Kai ji plačiai atidarė duris, sugirgždėjo vyriai ir nuo lubų pabiro dulkės, lyg kas būtų pasiutęs plaktuku kalti lubas, neryžtingai stabtelėjo šviesiame tarpdurio stačiakampyje, paskui, pasvirusi į priekį, pašaukė balsu, kokiu žadinamas miegantis žmogus: „Vaikeli! Vaikeli!“ Ir aš net nekrustelėjau, sustingęs ant kėdės, ištiesęs kojas.
Maniau, kad grįžo tik pažiūrėti kambario, bet ji pasiliko. Išvėdino kambarius, atvožė lagaminą, ir ankstesnis muskuso kvapas vėl pripildė namą. Žmonės išsivežė baldus ir drabužius. Ji išsinešė tik kambario spalvas, o po dvidešimties metų parsivežė, sudėliojo į vietą ir sutvarkė altorėlį, kad būtų toks, koks buvo anksčiau. Užteko tik jai pasirodyti, kad atsinaujintų visa tai, ką nepailstamai sunaikino laikas. Dabar ji valgo ir miega gretimame kambaryje, o dienas leidžia šitame, tyliai šnekučiuodama su šventaisiais. Popiet sėdi prie durų supamojoje kėdėje ir ado bei lopo drabužius. Kai kas nors ateina puokštės rožių, įsiriša pinigus į skarelės kampą ir sako: „Imkite iš dešinės, tos, kur kairėje, – šventiesiems.“
Štai jau dvidešimt metų, kai ji sėdi supamojoje kėdėje, ado drabužėlius, linguoja ir vis žiūri į kėdę, lyg rūpintųsi ne vaikeliu, su kuriuo vaikystėje leido popietes, o neįgaliu anūkėliu, tupinčiu kamputyje nuo tada, kai jo močiutė buvo penkerių.
Gal dabar, kai ji vėl palenks galvą, prisėlinsiu prie rožių. Jei pasiseks, nueisiu ant kalvos, padėsiu jas ant kapo ir, vėl atsisėdęs ant kėdės, lauksiu tos dienos, kada ji nebegrįš, ir nuščiūs garsai visuose kambariuose.
Tą dieną viskas pasikeis, turėsiu išeiti iš čia ir pranešti žmonėms, jog rožėmis prekiavusiai moteriai, gyvenusiai apleistame name, reikia keturių vyrų, kad nuneštų ją ant kalvos. Tada pagaliau liksiu visiškai vienas kambaryje. O ji, priešingai, džiaugsis. Nes tą dieną sužinos, kad visus tuos sekmadienius anaiptol ne neregimas vėjas jaukė rožes ant altoriaus.
Ieva katės kailiu
Ūmai ji pastebėjo, kad grožis kelia fizinį skausmą nelyginant auglys, gal gerybinis, gal piktybinis. Buvo neįmanoma pamiršti, kad tą ypatingą dovaną gavo dar paauglė ir dabar, jo slegiama, susitaikiusi su likimu, galėjo kristi vietoje – kur pakliuvo! – nuovargio pakirsta kaip nuvarytas arklys. Nebeliko jėgų ilgiau tįsti tą naštą. Kaip kažin ką, reikia žūtbūt kur nors nusimesti tą beprasmišką savo asmenybės požymį, tą atplaišą, paženklintą jos vardu, tokią išskirtinę, kad tapo lieka. Taip, kur nors nusikratyti grožio, už kampo, kokiame nors užkampyje. Arba pamiršti poprasčio restorano drabužinėje kaip nušiurusį netinkamą paltą. Jai nusibodo amžinas dėmesys, nusibodo būti be paliovos godžių vyrų žvilgsnių persekiojamai. Vieną vėlų vakarą, nemigos adatėlių dilginamomis akimis, ji panūdo būti paprasta nepatrauklia moterimi. Viskas jai atrodė priešiška tarp keturių miegamojo sienų. Nevilties kamuojama, jautė, kaip nemiga smelkiasi po oda, į galvą, degina karščiu, tvilkydama plaukų šaknis. Atrodė, kad arterijose knibžda mažulyčiai ugniniai vabzdžiai, kurie paryčiais pabudę pasiunta krutinti judrias kojytes, šmaižiodami po oda, – štai ką padarė tas gabalėlis molio, iš pažiūros panašus į dailų vaisių, perėmusį jos prigimtinį grožį. Bergždžiai stengėsi nubaidyti tuos siaubingus gyvius. Nepasisekė. Jie buvo jos organizmo dalis. Gyveno jame įsitaisę nepalyginamai anksčiau už jos fizinę būtį. Persikėlė iš tėvo širdies, skausmingai maitinusios juos beviltiškos vienatvės naktimis. O gal jie pateko į arterijas per virkštelę, nuo pasaulio pradžios siejusią ją su motina. Be jokios abejonės, tie vabzdžiai negalėjo rastis jos kūne savaime. Ji žinojo, kad jie kilę iš tolimos praeities, kad visiems, turėjusiems tą pačią pavardę kaip ir ji, tekdavo lygiai taip pat kentėti, iki pat ankstaus ryto kamuojamiems nemigos. Būtent tie vabzdžiai geltonu kartėliu, nepaguodžiamu liūdesiu aptraukė jos protėvių veidus. To paties gūdaus nerimo aukos, jie žvelgė į ją iš savo užgesusio gyvenimo, iš senovinių portretų. Ją persekiojo sielvarto nukamuotos prosenelės akys, įkalintos senovinėje drobėje, melsdamos bent valandėlės ramybės, atvangos nuo tų vabzdžių, kurie šmaižiojo kraujo indais, kankindami ją ir podraug negailestingai apdovanodami grožiu. Ne, tie vabzdžiai radosi ne joje. Jie ėjo iš vienos kartos į kitą, savo mikroskopine santvarka palaikydami skausmingai išrinktos ir kančioms pasmerktos kastos didybę. Tie vabzdžiai gimė pramotės, gražuolės dukters, įsčiose. Būtent tada reikėjo beregint žūtbūtinai nutraukti tą paveldo grandinę. Kas nors privalėjo atsisakyti perduoti tą dirbtinį grožį. Didelio čia daikto, kad, žiūrėdamos į veidrodį, jos giminės moterys gali grožėtis savimi, jeigu tie gyviai naktimis nesiliauja graužę jų ir kamavę per amžių amžius. Tai buvo nebe grožis, o negalia, kurią reikėjo sustabdyti, ryžtingai įveikti kraštutinėmis priemonėmis.
Ji negalėjo pamiršti tų begalinių valandų, praleistų įkaitintomis adatomis nusėtame guolyje. Negalėjo pamiršti naktų, kai stengdavosi kuo greičiau nustumti laiką, idant išaušus tie gyviai nurimtų drauge su skausmu. Kuriam galui toks grožis? Kiekvieną naktį, apimta nevilties, ji galvojo: verčiau būtų gimusi paprasta moterimi ar bent jau vyru ir neturėjusi tos beprasmiškos grožio dovanos, iš kartos į kartą perduodamos ją puoselėjančių vabzdžių, kasdien nepermaldaujamai artinančių mirtį. Gal būtų buvusi laimingesnė, jei būtų gimusi negraži, tokia baidyklė, kaip ta jos draugė čekė šuns vardu. Geriau būtų buvusi pabaisa, kad tik galėtų ramiai miegoti kaip visi žmonės.
Ji prakeikė savo protėvius. Jie kalti dėl nemigos. Jie perdavė tą tobulą nevystantį grožį, lyg motinos po mirties būtų dovanojusios dukterims savo atnaujintą ir atjaunintą veidą. Lyg pati galva, vien galva, keliautų iš kartos į kartą su tomis pačiomis ausimis, lūpomis, ta pačia nosimi, nepaslankiu protu, ir moterys privalėtų nepermaldaujamai paveldėti skausmingą grožio dovaną. Ir per tą galvos perėmimą susidarė amžinasis mikroorganizmas, kuris per kartų kartas tolydžio stiprėjo įgydamas ypatingų bruožų, galią, kol pagaliau tapo nenugalima esybe, nepagydoma negale, pasiekusia ją po sudėtingos atrankos, tokia nepakenčiamai skausminga ir žiauri… Išties lyg gerybinis, o gal piktybinis auglys.
Būtent nemigos valandomis ji prisimindavo dalykus, nemalonius tokios jautrios sielos žmogui kaip ji. Prisimindavo, kas sudarė jos jausmų pasaulį, kuriame kaip pirmapradėje jūroje vystėsi tie kraupūs mikrobai. Tomis naktimis, iš nuostabos išplėtusi akis, jausdavo, kaip slegia tamsa, nelyginant lydytas švinas užliedama smilkinius. Aplinkui visi miegodavo. Gulėdama savo kampelyje, ji bandydavo narstyti vaikystės prisiminimus, kad tik nugintų mintis apie miegą.
Vis dėlto tie mėginimai visada baigdavosi nežinios baime. Mintys, paklaidžiojusios po tamsius namų užkaborius, susidurdavo akis į akį su baime. Tuomet įsižiebdavo grumtynės. Tikros grumtynės su trimis nepajudinamais priešais. Ji negalėdavo – ne, niekada negalėdavo – išginti iš galvos baimės. Gniauždavo gerklę. Ir tik todėl, kad gyveno tame dideliame senoviniame name ir miegojo vienui viena kamputyje, atskirta nuo viso pasaulio.
Mintys visada klaidžiodavo drėgnais, tamsiais koridoriais, nukrėsdamos dulkes nuo voratinkliais aptrauktų portretų. Tos kraupios dulkės byrėdavo iš viršaus, iš ten, kur dūlėjo protėvių kaulai. Ji visada prisimindavo „mažylį“. Įsivaizduodavo, kaip jis miega vidiniame kieme po apelsinmedžiu su drėgnu grumstu burnoje. Tarsi matydavo, kaip jis guli molio guolyje, kaip nagais ir dantimis drasko žemę virš galvos, bandydamas gelbėtis nuo kiaurai smelkiančio šalčio, išropoti į vidinį kiemą iš ankšto urvo, kur jį pakasė, apibėrę kriauklėmis. Žiemą girdėdavo, kaip jis, lietaus permerktas, inkščia molio tyrėje. Įsivaizduodavo tokį, koks jis buvo kadaise. Koks buvo prieš penkerius metus, iškilęs vandens duobėje. Negalėjo įsivaizduoti jo sutrūnijusio. Priešingai, ko gero, jis labai gražus plūduriuoja tame sūdriame vandenyje, neturėdamas kur plaukti. Arba įsivaizduodavo jį gyvą, bet išsigandusį, juk jam baisu ten vienam, palaidotam tamsiame vidiniame kieme. Ir ji nenorėjo, kad pakastų jį ten, po apelsinmedžiu, prie pat namo. Bijojo. Žinojo, kad jis numano, jog naktimis ją kamuoja nemiga. Jis ateis plačiais koridoriais, prašys, kad ji eitų drauge, kad apgintų nuo vabzdžių, graužiančių jo našlaičių šaknis. Grįš ir atsiguls šalia, kaip atsiguldavo būdamas gyvas. Ji bijojo vėl pajusti jį šalia dabar, sugriovusį mirties sieną. Bijojo, kad jis palies ją rankytėmis, sušalusiomis kaip kitados, kai „mažylis“ bandydavo sušildyti gabalėlį ledo. Tada, kai jis tapo baugia šmėkla po cementiniu antkapiu, baimindamasi, kad jis pradės vaidentis naktimis, ji prašė išvežti jį kuo toliau nuo namų. Ir vis dėlto jis liko ten sustingęs molyje, savo krauju maitindamas sliekus. Ir jai teko susitaikyti su tuo, kad jis tolydžio grįžta iš tamsos. Nes visada, kai kamuodavo nemiga, ji prisimindavo „mažylį“, tikriausiai šaukiantį ją iš po žemių, meldžiantį išvaduoti iš tos nei šiokios, nei tokios mirties.
Bet dabar, persikėlusi į naują gyvenimą, nepavaldų nei laikui, nei erdvei, ji truputį apsiramino. Žinojo, kad ten, už jos pasaulio ribų, viskas vyksta tuo pačiu ritmu, kad jos kambaryje vis dar tvyro paryčio blausa, kad visi jos daiktai, baldai, trylika mėgstamiausių knygų tebėra vietoje. Ir kad iš tuščios lovos pamažu garuoja gyvos moters kvapas, dabar tvyrantis jos bergždžiose įsčiose. Ir kaip galėjo „tai“ atsitikti? Kaip ji, gražuolė, vabzdžių knibždančiais kraujo indais, anksčiau kiauras naktis persekiota baimės, sugebėjo nusikratyti nepaliaujamos nemigos slogučio ir atsidūrė keistame, nepažįstamame pasaulyje be jokių matmenų? Prisiminė. Tą naktį – kai perėjo į kitą pasaulį, – daug šaltesnę nei paprastai, ji buvo viena namuose, nemigos kamuojama. Niekas nedrumstė tylos, ir iš sodo dvelkė baimės kvapas. Ji visa plaukė prakaitu, lyg viduje būtų išsiliejęs kraujas, kraujas drauge su vabzdžiais. Troško, kad gatve kas nors praeitų, kas nors sušuktų, nutrauktų tą suslūgusią tylą. Kad atsitiktų kas nors gamtoje, kad žemė vėl imtų suktis aplink saulę. Tuščias darbas. Tie kvaili žmonės nė nepabus, miegos kaip užmušti, įsikniaubę į priegalvius. Ji taip pat nejudėjo. Sienos aitriai kvepėjo dažais, trenkė tokiu sūdriu, stipriu kvapu, kokį jauti ne nosimi, o skrandžiu. Ir laikrodis ant stalo skaidė laiką savo nepaliaujamu tiksėjimu. „Laikas… ak, laikas!..“ – prisimindama mirtį, atsiduso ji. O ten, vidiniame kieme, po apelsinmedžiu, inkštė „mažylis“, tyliai, kaip įprasta aname pasaulyje.
Ji kreipėsi pagalbos į visus savo tikėjimus. Kodėl neaušta rytas, kodėl ji negali imti ir numirti? Ji niekada netikėjo, kad grožis gali taip brangiai kainuoti. Tą akimirką – kaip paprastai – drauge su baime ją persmelkė skausmas. O dar skaudžiau nei baimė kamavo tie negailestingi vabzdžiai. Mirtis siurbė gyvybę kaip voras, kuris piktai kandžiojosi, pasiryžęs ją nugaluoti. Bet tyčia delsė. Jos rankos, tos rankos, kurias kvailai maigydavo vyrai, neslėpdami gyvuliškos gašlos, tįsojo kaip negyvos, paralyžiuotos baimės, to nesąmoningo siaubo, kuris nežinia kodėl veržėsi iš vidaus, gal todėl, kad ji jautėsi viena, visų apleista tame senoviniame name. Pabandė sukaupti jėgas, bet nepasisekė. Baimė laikė ją sukausčiusi, stipriai, kibiai, beveik apčiuopiamai, lyg kambaryje būtų buvęs nematomas asmuo, nusistatęs niekur iš čia neišeiti. Ir labiausiai jai nedavė ramybės mintis, kad baimė neturi jokio pagrindo, kad ji įprasta, niekuo neypatinga, baimė, ir tiek.
Burna priplūdo tirštų, gličių seilių. Pykino nuo jų lyg nuo standžios gumos, kuri lipo prie dantų, prie gomurio, be perstojo tekėjo. Ji kažko panoro, bet ne gerti. Pirmą kartą gyvenime kilo tas nenugalimas noras. Akimirksniu ji pamiršo savo grožį, nemigą ir nesąmoningą baimę. Negalėjo savęs pažinti. Staiga dingtelėjo, kad iš organizmo išnyko visi mikrobai. Suprato, kad jie išėjo drauge su seilėmis. Taip, labai gerai. Laimė, kad nebėra vabzdžių, ir ji gali ramiai miegoti. Tik reikia kaip nors ištirpinti tas seiles, apsėmusias liežuvį. Būtų neblogai nuėjus į podėlį… Iš kur dabar tokios mintys? Ji nustebo. Niekada nebuvo patyrusi to „noro“. Jai pasidarė silpna panūdus rūgšties, bergždžias pasirodė įžadas, kurio laikėsi nuo tos dienos, kai palaidojo „mažylį“. Kvailystė, bet anksčiau ją pykino vien nuo minties atsikąsti apelsino. Juk pavasarį „mažylis“ išeina į žiedus, o rudenį vaisiai pritvinksta jo kūno, masindami kraupia mirties gaiva. Ne. Ji negalėjo valgyti apelsinų. Žinojo, kad visame pasaulyje po kiekvienu apelsinmedžiu palaidotas vaikas, savo kaulų kalciu teikiantis vaisiams saldumo. Vis dėlto dabar ji būtinai privalo suvalgyti apelsiną. Tai vienintelė priemonė išsivaduoti nuo tos gumos, kad ji neuždūstų. Kvaila manyti, kad kiekviename vaisiuje slypi „mažylis“. Dabar, kai pagaliau nuslūgo grožio keliamas skausmas, ji pasinaudos proga ir nueis į podėlį. Bet… argi nekeista? Pirmą kartą gyvenime ji tikrai panoro suvalgyti apelsiną. Ji apsidžiaugė, taip, apsidžiaugė. Ak, kaip skanu! Valgyti apelsiną! Nežinia kodėl ji niekada nejautė tokio valdingo noro. Štai pagaliau atsikels laiminga, kad esti tokia, kaip visos moterys; linksmai niūniuodama nueis į podėlį; linksmai niūniuodama kaip jauna, atgimusi moteris… tikrai neis į vidinį kiemą ir…
Staiga mintis nutrūko. Ji prisiminė, kad jau bandė keltis ir kad ji nebe savo lovoje, kad jos kūnas dingęs, kad nebėra trylikos jos mėgstamiausių knygų ir kad ji – nebe ji. Dabar ji bekūnė, sklando visiškoje tuštumoje, netekusi bet kokios formos, taškas, skriejantis nežinia kur. Negalėjo suvokti, kas atsitiko iš tikrųjų. Viskas sutriko. Tik atrodė, jog kažkas stumia į tuštumą, į bedugnę. Ir tiek. Bet dabar nieko nejautė. Atrodė, kad ji abstrakti, vaizduotės vaisius. Atrodė, kad ji – moteris be kūno, lyg netikėtai atsiradusi aukščiausiajame nepažįstamame nekaltų dvasių pasaulyje.
Ji vėl išsigando. Bet baimė buvo kitokia nei anksčiau. Jau nebijojo, kad ims inkšti „mažylis“. Ji siaubingai bijojo to keisto, slėpiningo naujojo pasaulio. Tik pamanyk, kaip netikėtai, jai nieko nesuvokiant, „tai“ atsitiko! Ką pasakys motina, kai pareis namo ir supras, kas įvyko? Ji įsivaizdavo, kaip sunerims kaimynai, kai, atidarę jos kambario duris, pamatys, kad jos lova tuščia, spyna vietoje, niekas negalėjo nei įeiti, nei išeiti, ir vis dėlto jos nėra. Ji įsivaizdavo, kaip motina išsigandusi puls jos ieškoti po visą kambarį, spėliodama, svarstydama pati sau viena, „kas gi atsitiko mergaitei“. Ji aiškiai įsivaizdavo, kas bus toliau. Subėgs kaimynai, pradės spėlioti – žinoma, numanydami ką nors negera, – kur ji galėjo dingti. Kiekvienas savaip pagal savo išmanymą. Kiekvienas bandys aiškinti logiškai, bent jau visiems suprantamai, o motina tuo tarpu bėgios koridoriais po visą namą, šaukdama ją vardu.
O ji bus čia, kambaryje. Atidžiai stebės, kas vyksta, iš savo kampelio, nuo lubų, iš kiekvieno sienos plyšelio, iš visur, iš pačios patogiausios vietos, naudodamasi savo bekūne būkle, neužimdama nė kiek vietos. Sunerimo, taip pagalvojusi. Tik dabar suvokė savo klaidą. Ji nieko negalės paaiškinti, papasakoti, paguosti. Niekas o niekas nesužinos apie jos persimainymą. Dabar – gal vienintelį kartą to prireikus – ji neturės burnos, rankų duoti žinią, kad ji čia, kampe, per neįveikiamą atstumą nuo trijų matmenų pasaulio. Savo naujajame gyvenime ji vieniša, neįgali valdyti juslių. Tačiau kažkas virbėjo joje kiekvieną akimirką, tolydžio bėgo šiurpuliai, primindami, kad aplink jos pasaulį sukasi kita medžiaginė visata. Ji negirdėjo, nematė, bet žinojo, kas tai yra garsas, kas yra vaizdas. Ir ten, savo aukštesniojo pasaulio aukštybėje, ji pagaliau suprato, kad ją supa skaudaus nerimo aura.
Nuo tos akimirkos, kai įvyko persimainymas, prabėgo – pagal mūsų laikinojo pasaulio matmenis – ne daugiau nei sekundė, o ji jau pradėjo suvokti savo naujojo pasaulio dėsnius bei tvarką. Ją siautė absoliuti ir visiška tamsa. Kiek laiko tvyros tamsa? Ar ji kada nors pripras prie jos? Nerimas dar labiau sustiprėjo, kai ji susivokė panirusi į tirštą, neperžvelgiamą ūką. Gal ji pragaro prieangyje? Ji krūptelėjo. Prisiminė viską, ką buvo girdėjusi apie tą vietą. Jeigu iš tiesų ji ten, šalia turėtų sklandyti nekaltos vėlės vaikų, kurie mirė nekrikštyti ir tebemiršta tūkstančius metų. Ji bandė ieškoti tamsoje būtybių kur kas tyresnių, nuoširdesnių už save. Atskirtų nuo medžiaginio pasaulio, amžinai pasmerktų somnambulų gyvenimui. Gal čia ir „mažylis“ ieško išeities, tikėdamasis grįžti į žemiškąjį apvalkalą.
Betgi ne. Kodėl ji turėtų būti prieangyje? Bene mirė? Ne. Tiesiog pakeitė būtį, perėjo iš įprasto medžiaginio pasaulio į kitą, jaukesnį, patogesnį, kur nebėra jokių matmenų.
Dabar nebereikia kentėti nuo tų po oda vibždančių vabzdžių. Jos grožis išsisklaidė. Dabar, būdama tos pirmapradės būties, gal bus laiminga. Nors… – ak! – ne visiškai, nes negalės patenkinti savo didžiausio noro, noro suvalgyti apelsiną. Tik dėl to ji norėtų grįžti į ankstesnį gyvenimą. Troško kuo greičiau paragauti rūgšties, numaldyti tą norą, kamuojantį nuo pat persimainymo pradžios. Pabandė susiorientuoti, kurioje pusėje podėlis, ir bent jau pasimėgauti gaiviu, rūgštoku apelsinų kvapu. Ir tada atrado naują savo pasaulio dėsningumą: namuose ji buvo visur, vidiniame kieme, ant lubų ir net pačiame „mažylio“ apelsine. Ji buvo visame medžiaginiame pasaulyje ir už jo ribų. Ir nebuvo niekur! Ir vėl sunerimo. Ji prarado savarankiškumą! Tapo beprasmiška, niekam nereikalinga būtybe, aukščiausiosios valios žaislu. Nežinia kodėl apėmė liūdesys. Ir buvusio grožio ilgesys: grožio, kurio nevertino per savo kvailumą.
Staiga dingtelėjo netikėta mintis. Argi ji nebuvo girdėjusi, kad nekalta dvasia užsimaniusi gali įeiti į bet kurį kūną? Šiaip ar taip, verta pabandyti. Ėmė svarstyti, kuris namų gyventojas labiausiai tiktų tam bandymui. Jeigu pasisektų įgyvendinti šią mintį, ji galėtų suvalgyti apelsiną. Prisiminė visus vieną po kito. Tokiu metu tarnų namuose paprastai nebūna. Motina dar nebus grįžusi. Ji nekantravo kuo greičiau suvalgyti apelsiną ir drauge įsitikinti, kaip pavyks reinkarnacijos bandymas. Deja, namuose nebuvo nė gyvos dvasios. Vadinasi, jai lemta gyventi atstu nuo išorinio pasaulio, gyventi savo pasaulyje, pasaulyje be matmenų, ir ilgėtis apelsino. Kvaila, ir tiek. Verčiau reikėjo pakentėti dar kelerius metus, neatsižadant to nuožmaus grožio, užuot susinaikinus, tapus nereikalinga kaip kritęs galvijas. Bet buvo jau per vėlu.
Nusivylusi ji nutarė kur nors dingti, pasišalinti į kokį nors pasaulio užkampį ir ten pamiršti visus savo žemiškojo gyvenimo norus. Staiga kažkas pasipriešino tam ketinimui. Jos nepažįstamoje erdvėje netikėtai nušvito geresnio gyvenimo viltis. Taip, ji gali įsikūnyti į dar vieną būtybę: į katę! Akimirką apniko abejonės. Sunku įsivaizduoti save kate. Švelniu, baltu kailiuku, įtemptais raumenimis, visada pasiruošusia šuoliui. Kaip dvi žalios žarijos naktį žėrinčiomis akimis. Baltais, aštriais dantimis, nuoširdžiai šypsanti motinai plačia žvėrelio šypsena. Betgi ne!.. Negali būti. Staiga įsivaizdavo save katės kailiu, šmaižiojančią koridoriais, neįprastai minančią visomis keturiomis kojomis, nesąmoningai vinksinčią uodega. Kokį pasaulį regės tomis žaliomis, spindinčiomis akimis? Naktį kniauks melsdama dangų, kad nelietų mėnesienos cemento ant „mažylio“, kuris gulės aukštielninkas atviromis akimis, gerdamas rasą. Gal ir kate tapus jai bus baisu. Gal negebės valgyti apelsino savo plėšriais dantimis. Sulig ta mintimi nukrėtė šiurpas, dvelktelėjęs iš pačių dvasios gelmių. Ne. Nevalia įsikūnyti į katę. Baugu, kad kurią nors dieną gomuriu, gerkle, visu keturkojo organizmu staiga pajus nenugalimą norą suėsti pelę. Tikriausiai tada, kai dvasia apsipras su katės kūnu, ji norės nebe apelsino, o pasibjaurėtinai ilgėsis pelės. Ji pašiurpo, įsivaizdavusi save po medžioklės su pele dantyse. Dar šilta, dar bandančia ištrūkti, pabėgti į savo urvelį. Ne. Nieku gyvu. Verčiau amžinai tūnoti čia, tolimame ir slėpiningame nekaltų dvasių pasaulyje.
Vis dėlto buvo sunku susitaikyti su mintimi, kad teks amžinai gyventi čia visų pamirštai. Kodėl turėtų kilti noras pelienos? Kas gi pirminis toje moters ir katės sintezėje? Ar primityvus kūniškasis žvėries instinktas, ar gryna moters valia? Atsakymas aiškus ir skaidrus kaip krištolas. Nėra ko baimintis. Ji įsikūnys į katę ir suvalgys trokštamą apelsiną. Be kita ko, ji taps neregėta būtybe – žavios moters protu apdovanota kate. Vėl bus visų dėmesio centre… Ir tada pirmąsyk suvokė, kad didžiausia jos dorybė – nežabota moters tuštybė.
Panašiai kaip vabzdys nukreipia ūselius į grobį, taip ir ji nukreipė visą energiją į katės paieškas. Tikriausiai ši snūduriuoja ant židinio atbrailos, sapnuodama, kad pabus su valerijono šakele dantyse. Bet ten katės nebuvo. Vėl puolė ieškoti, bet neberado židinio. Ir virtuvė atrodė kitokia. Ir kambarių kampai kitokie: nebeliko tamsių, voratinkliais aptrauktų užkaborių. Katės niekur nebuvo. Puolė ieškoti ant stogo, medžiuose, grioviuose, po lova, podėlyje. Viskas atrodė pasikeitę. Ten, kur tikėjosi vėl rasti protėvių portretus, aptiko tik flakoną su arsenu. Paskui rado dar daugiau arseno namuose, bet katė dingo. Namas atrodė pasikeitęs. Kur dėjosi visi jos daiktai? Kodėl visos trylika jos mėgstamiausių knygų padengtos storu arseno sluoksniu? Ji prisiminė apelsinmedį. Nuėjo į vidinį kiemą, tikėdamasi jį rasti šalia „mažylio“, gulinčio patvinusioje duobėje. Nebuvo nei apelsinmedžio, nei „mažylio“, tik sauja arseno ir pelenų po sunkia cementine plokšte. Dabar jis tikrai miegojo amžinu miegu. Viskas buvo ne taip. Ir namas stipriai dvokė arsenu, jo tvaikas mušė į nosį tarsi iš vaistinės. Tik tada ji suprato, kad nuo tos dienos, kai ji panoro suvalgyti apelsiną, praėjo trys tūkstančiai metų.
Versta iš: Gabriel García Márquez. OJOS DE PERRO AZUL. Editorial Sudamericana Buenos Aires. Primera Edición Marzo de 1974.
Teodora Dimova. Motinos
2023 m. Nr. 2
Iš bulgarų k. vertė Laima Masytė
Teodora Dimova (g. 1960) – žymi bulgarų rašytoja ir dramaturgė, garsaus bulgarų rašytojo Dimitaro Dimovo dukra. Išleido keturias prozos knygas, parašė daug pjesių teatrui, už savo kūrybą yra pelniusi ne vieną literatūrinį apdovanojimą.
Romanas „Motinos“ (2006), kurio fragmentus publikuojame, atskleidžia skaudžią paauglių žiaurumo temą. Autorė vaizduoja kelis paauglius, jų šeimos istorijas, problemas, skaudulius. Visus šiuos vaikus vienija ne tik tai, kad jie nepatiria motinos meilės ir šilumos, bet ir tai, jog mokosi vienoje klasėje, kurios auklėtoja yra Javora. Ši jauna, charizmatiška mokytoja randa bendrą kalbą su auklėtiniais ir kelią į jų širdis, tampa jiems tikra atrama. Bet kai vieną vakarą surenka klasę pavėsinėje ir pasako, kad nuo rytojaus nebedirbs mokykloje, įvyksta siaubingas dalykas…
Romaną, vietomis primenantį ne šiaip objektyviai pasakojamą istoriją, o savotišką keliabalsę raudą, T. Dimovą parašyti paskatino tragiškas įvykis Plovdive, kai dvi keturiolikmetės nužudė savo klasės draugę, tais pačiais metais panaši tragedija pasikartojo dar keliuose Bulgarijos miestuose. Nors, kaip teigia kritikai, knygoje gvildenamos globalios problemos, būdingos ne tik Bulgarijos tikrovei.
Romano fragmentai
A n d r ė j a
Užmigau, mama, neklausau tavęs.
Teodora nėra tikroji tavo senelė, ji nėra tikroji mano motina, Andrėja, tai svarbūs dalykai, kodėl tu miegi?
Aš neapsimetu, kad miegu, mamyte, vienintele mano mama, pamišusi, apsėsta, psichine tu mano ligone, nenoriu klausytis tavo beprotysčių, nenoriu nieko apie tave žinoti, nenoriu nieko žinoti apie tavo istorijas, apie begales savo senelių, apie garsųjį savo senelį, be tavęs esu niekas, manęs nėra, manęs nėra ant šios žemės, tu esi gija, jungianti dangų, mane ir šią žemę, daugiau niekada manęs nepalik, mamyt, nepalik manęs vienos.
Andrėja ėmė verkti, ji nesuvokė, ar iš tikrųjų ištarė šiuos žodžius…
…ar tai buvo malda, ji raudojo prie kojų tarsi razina išdžiūvusios savo motinos, smulkios, žydraakės, patinusios nuo pamišimo ir vargo, verkė prie kojų savo motinos, turinčios Kristaus vardą – Kristina, verkė dėl kančios, nuolat įspaustos jos veide, verkė dėl savo šypsenos, amžiams atimtos iš motinos, dėl savo likimo, o buvo viso labo keturiolikmetė… kuo vardu buvo tavo motina, mamyt, toji, kuri pasikorė, nesakysiu, nenoriu, kad žinotum, savižudžiai neturi vardų.
Ir tu nuėjai gyventi pas Teodorą su Katalina?
Aš buvau vienintelė teisėta savo tėvo įpėdinė ir nuėjau gyventi į jo erdvų, didžiulį butą, iš kurio jis mudvi su mama buvo išvaręs, kad ten įsikeltų Teodora su Katalina. Iš tiesų jos neturėjo teisės jame gyventi.
Ir pradėjai gyventi kartu su Teodora ir Katalina?
Taip, gyvenau kartu su jomis.
Nekentei jų?
Taip. Ne. Nežinau. Mano dukros, mano dukros, sakydavo Teodora, abi mano dukros panašios kaip du vandens lašai. Bet tai buvo melas, nes Katalina augo daili, gracinga ir aukšta kaip jos motina, vylingais klubais ir liaunu liemeniu, kai pirmą kartą ją pakvietė filmuotis filme, tebuvo dvylikos, ir vos keturiolikos, kai kiekvienas ją išvydęs įsimylėdavo, aplink jas zujo daugybė vyrų, neapsisprendžiančių, įsimylėti Teodorą ar Kataliną, aš buvau lyg menka, baisutė jų tarnaitė, likdavau uždaryta savo kambaryje ir niekur su jomis neišeidavau, nes gėdijausi, viena šalia kitos jos atrodė it panteros, gėdijausi savo mažo ūgio, kreivų kojų, striukų rankų, buvau visiškai atsigimusi į savo mamą, taip džiaugiuosi, kad tu aukšta, Andrėja, kad atsigimei į savo tėvą, esi liekna ir stipri, tikrai džiaugiuosi. Manau, šįvakar pakankamai tau papasakojau, netyčia galiu per daug išpasakoti, Andrėja, neturėjau to daryti, atleisk man.
Andrėja toliau klausėsi svečių juoko, kiekvieną akimirką galėjo prasidėti pasaulio futbolo čempionato finalas, pažįstamas sporto komentatoriaus balsas, tarpais nuskambantis Inos juokas, kai tėvo meilužė juokdavosi, apsinuogindavo jos dantenos ir pasirodydavo balti dantys, kažkokie per daug ilgi, turbūt todėl ji nemėgo Inos, dėl tų ilgų dantų, Andrėja baiminosi, kad vieną dieną Ina ateis ir įsikibs į ją savo ilgais aštriais dantimis, sykį apie tai net pasakė Pavelui, o šis prapliupo juoktis, ar iš tikrųjų jos bijai? – paklausė Pavelas, ne, žinoma, kad nebijau, tiesiog kai ji juokiasi, atrodo, kad tais savo dantimis galėtų bet ką sudraskyti, ne, šįvakar Andrėja neišeis savo motinai įkandin, ji nukulniuos į parkelį pas Javorą, pas savo draugus, jie veikiausiai jau ten, ir Andrėja niekam nepasakos, niekam niekam, išskyrus galbūt Javorą, nes visi jai pasipasakodavo, savo rūpesčiais pasidalydavo su Javora, ji žinojo viską apie visus ir niekada neišduodavo paslapčių, Javora viską suimdavo į save, kaip šulinys, Andrėja mėgdavo prisiminti, kaip pirmą kartą pamatė Javorą, pajuto troškimą pakilti iš vietos ir pulti prie jos, tarsi būtų seniai pažinojusi, tarsi būtų ją sapnavusi, laukusi jos, kai Javora pirmą kartą pasirodė jų klasėje, stojo mirtina tyla, Javora nusijuokė, lyg būtų tos tylos valdovė, buvo įpratusi ją provokuoti ir tramdyti, lėtai žengė tarp suolų, žvelgė kiekvienam tiesiai į akis ir šypsojo, Javora žiūri ne į akis, o tiesiai į širdį, jos akys prie vyzdžio šviesiai mėlynos, o rainelės pakraščiuose beveik juodos, ir galbūt todėl niekas negali atplėšti akių nuo Javoros ir kiekvienas trokšta, kad ji pažvelgtų į jį arba ją, trokšta patekti į šių akių regos lauką, nesvarbu, ar tai mokinys, ar mokytojas, vaikinas ar mergina, Javora pritraukia it magnetas, būti šalia Javoros reiškia jausti palaimą, nusiraminimą, žiūrėti, kaip ji juokiasi, tyrinėti jos akis yra stebuklas, o ji nuolat juokdavosi, tiksliau, ne juokdavosi, o džiaugdavosi, ji džiaugdavosi viskuo, ir Andrėja norėjo supažindinti ją su savo motina, nes buvo įsitikinusi – Javora išgydys jos mamą. Kelis kartus jos prašė, mamyt, noriu tave supažindinti su Javora, su savo geriausia drauge, ji mano kambaryje, o motina nuobodžiaudama savo krėsle kinkuodavo galvą ir įsmeigdavo akis į aną savo gyvenimo košmarą, nes mėgo jį, jai patiko mėgautis ir džiaugtis tuo košmaru, patirti jį vėl ir vėl, jai patiko būti lėtai jo žudomai, graužiamai saulėto sausio rytmečio, kai užmušė savo tėvą, kai matė savo karančią motiną, kai antrąja jos motina tapo Teodora, juodai vilkinti kekšė, kai Katalina užaugo ir tapo talentingiausia, garsia aktore, akimis it migdolai, dar vaikystėje ji buvo graži ir garsi, o kartu jos tėvo benkartė, nesantuokinė, pavainikė, mulkė. Troško atkeršyti visiems dėl Katalinos, nes jai, Kristinai, turėjo būti skirta turėti akis migdolus, būti aukštai, paveldėti pailgas it alyvuogės tėvo akis, įdegusią jo odą, aukštą kaktą, jos, teisėtos dukters, motina turėjo būti gražioji Teodora, kuri yra žinoma kaip juodai vilkinti kekšė, jai, pirmagimei, turėjo būti skirta būti talentingai ir įžymiai, o ne bekilmei Katalinai, tai kalei, todėl Kristina nenorėjo susipažinti su geriausia Andrėjos drauge, ji geidė keršyti, keršyti visam pasauliui ir sau, todėl visada nukreipdavo akis nuo savo dukters, kai ši pasišaudavo supažindinti su Javora, todėl ji visada nuobodžiaujančiai numodavo ranka.
Javora, Javora, Javora.
Tik prisiliesti prie Javoros.
Įsižiūrėti jai į akis.
D a n a
Ne Jordanka. Ne Dančė. O Dana.
Dana.
Dana.
Pagaliau Dana pasidarė panaši į savo vardą – stambi, drūta, berniokiška, visada mūvėdavo kelnes, ji net neturėjo sijono, dažniausiai nešiodavo kombinezoną – džinsinį, iš visų pusių apsiuvinėtą kišenėmis, dėl kurių ir šiaip aukšta Danos figūra atrodė dar apimlesnė. Bet Danai visai nerūpėjo, kaip ji atrodo kitų akyse, arba bent jau apsimesdavo, kad jai nesvarbu. Kai per didžiąją pertrauką klasiokai išgužėdavo nusipirkti užkandžių, šokoladukų ir kolos, Dana ramiai likdavo klasėje ir skaitydavo kitos pamokos medžiagą. Arba darydavo kitos dienos namų darbus. Ji beveik niekada nesimokydavo namie, žinoma, buvo pirma mokinė klasėje, entuziastingai pasakinėdavo, spręsdavo matematikos uždavinius kitiems, mėtydavo šperas, užrašydavo chemijos formules ant didelių lapų, kad atsakinėjantis prie lentos įskaitytų, kol mokytoja nusisukusi. Tai daryti jai buvo malonu, tai buvo garbės reikalas – pasakinėti klasiokams ir mulkinti mokytojus, arba tiesiog tai buvo jos atrasta niša ir šitaip ji mėgino pelnyti kitų dėmesį ir pagarbą. Danos dėka, jai vis išradingiau pasakinėjant, klasės pažangumas šoktelėjo neįtikėtinai aukštai, mokytojai pradėjo specialiai ruoštis pamokoms, nes šie vaikai pasirodė esantys ne tokie kaip visi, jie netriukšmaudavo, nelaidydavo nešvankybių, nekikendavo prie mokytojų, nenužvelginėdavo paniekinamai senų jų drabužių, prakiurusių batų, nedemonstruodavo savo mobiliųjų, priešingai, visada juos išjungdavo, buvo mandagūs, gražūs, valyvi ir protingi vaikai, tad iš pradžių mokytojai su jauduliu laukdavo pamokos, mokiniai grąžino jiems orumo ir atsakomybės už profesiją jausmą. Šioje klasėje vyravo ypatinga atmosfera, kažkas sunkiai nusakoma tvyrojo ore, skleidė savitą dvasią ir magiją, vienijančią visus vaikus. Čia nebuvo autsaiderių. Nebuvo įsiskaudinusių. Klasė nebuvo susiskaldžiusi į grupeles: vieni – kietuoliai, kiti – pastumdėliai, vieni apsirengę prašmatniau, kiti – prasčiau, vieni drąsūs, kiti – užsidarę, klasė buvo lyg vienas organizmas su šešiolika galvų, čia net nebuvo pasidalijimo į mergaites ir berniukus, jie švęsdavo gimtadienius pas ką nors namie arba picerijoje, šventės kaltininkas kviesdavo švęsti kitus penkiolika klasiokų, jam buvo perkama bendra dovana iš anksto iššniukštinėjus, kas labiausiai pradžiugintų ir ko užvis labiau reikia: kai kuriems vaikams reikėdavo tiesiog naujų kelnių ar sportbačių; kiti turėjo ir kelnes, ir batus, bet trūko kurio nors „Hario Poterio“ tomo; treti turėjo ir sportbačius, ir „Radical“ kelnes, ir „Harį Poterį“, bet jiems stigo mobiliojo telefono. Tuomet greitai kone nebyliai susižinodavo, kas kiek gali prisidėti prie dovanos; turtingesni duodavo du tris kartus daugiau nei vaikai, apskritai negalintys sau leisti pirkti dovanų. Neįprasta buvo tai, kad visi šie veiksmai buvo atliekami taip, lyg veiktų tobulas supratingumo ir darnos mechanizmas, sakytum, stovėjo dirigentas, vadovaujantis šiam savotiškam orkestrui, augančiam ir besiplėtojančiam Sofijos centre. Pasklido kalbos, kad vaikai užvaldyti kažkokios sektos, vaikų iš kitų klasių tėvai net uždraudė su jais draugauti, direktorius paprašė mokytojų būti budriems, įdėmiai ir akylai sekti ir kamantinėti juos: kokias knygas skaito, su kuo susitinka, bet, nepaisant visų pastangų, nebuvo rasta nieko įtartino, šios klasės vaikai buvo tokie patys kaip ir kiti: išsiblaškę, linksmi, pašėlę, jie likdavo po pamokų pažaisti, paskui kulniuodavo namo, lankydavo papildomas anglų kalbos pamokas, treniruotes, pavakarę pagal nerašytą taisyklę rinkdavosi parkelyje šalia mokyklos, niekas tiksliai nežinojo, kuris iš jų rūko ar geria alų, kaip paprasti jų amžiaus paaugliai, net berniukus nedažnai pastebėdavo interneto kavinėse, iš esmės, tai laiko gaišimas, samprotavo šie mokiniai. Neilgai trukus pasklido žodinis direktoriaus nurodymas: ši klasė neturi būti minima kaip pavyzdys kitoms klasėms, nes tai galėjo sukelti neapykantą ir susiskaldymą, pamažu ši klasė ėmė virsti nemalonia mokyklos atauga – neįprasta, keistuoliška, į nieką nepanašia, sakytum, jos mokiniai būtų kitos rasės, kitos rūšies žmonės. Jie neturėjo tarpusavy jokių paslapčių, nė vienas nesigėdijo savo tėvų arba negandų, nors kiekvienas jautėsi vienaip ar kitaip nelaimingas ir turėjo ko gėdytis. Galbūt todėl Dana ramiai sau likdavo klasėje, kai kiti šiaušdavo nusipirkti brangių užkandžių, nes pertraukai besibaigiant visada atsirasdavo klasiokas, kuris pasakydavo: „Dana, nori šokoladuko?“ arba „Dana, imk kolos“, Dana pritariamai linkčiodavo, atsikąsdavo šokolado ir gurkštelėdavo kolos taip, lyg tai būtų pats įprasčiausias dalykas pasaulyje.
Visi žinojo, kaip skurdžiai gyveno Dana. Jos motina išvyko uždarbiauti į Kiprą, buvo kalbama, kad ten pamilo kažin kokį turčių ir dvejus su puse metų nesirodė namuose. Kiekvieną kartą telefonu maldaudavo Daną atvažiuoti pas ją, bet mergaitės neišleido tėvas, nedarė jai paso, nepasirašė sutikimo, kad dukra galinti palikti šalies teritoriją, tad motina siųsdavo jiedviem pinigų, kuriuos Ivanas, Danos tėvas, kaipmat išleisdavo, prisipirkdavo naujų drabužių, vedžiodavo Daną su savo bičiulėmis po restoranus, lindėdavo baruose ir rūkydavo brangias cigaretes, o rugsėjo vidury jau nebeturėjo iš ko Danai nupirkti vadovėlių, bet klasiokams kažkaip pavykdavo ją aprūpinti: kiekvienas duodavo jai po vieną ar du sąsiuvinius, rašiklį, skriestuvą, trikampius, atlasus ir liniuotes, tad rugsėjo pabaigoje naujiems mokslo metams Dana būdavo pasirengusi lyg Amerikos karys mūšiui. Jei kam nors kurio iš šių daiktų pristigdavo, pirmiausia kreipdavosi į Daną. Ji visada duodavo reikiamą vadovėlį ar atlasą, nes viską įsimindavo ir įsisavindavo jau per pamoką.
Ivanas, Danos tėvas, iš pradžių nenorėjo išleisti motinos į Kiprą uždarbiauti, jam buvo gėda ir skaudu, kad tiek nusirito, jog neišgali išmaitinti savo šeimos, vis tikėjosi, kad reikalai pagerės, tarkime, kuris nors garsių jo bendramokslių iš anglų gimnazijos pasiūlys gerą darbą biure, daug pinigų, keliones ir sekretorę, bet garsūs bendramoksliai dėjosi jo nepastebintys, o gal išties nepažindavo, Ivanas bindzinėdavo gatvėmis su cigarete dantyse, apsileidęs, bedarbis, lyg koks benamis, jis netikėjo, kad nesėkmė ir alkoholizmas ištiko būtent jį, ne, tai vyko kažkur kitur, atsitiko kažkam kitam, o jis vis dar toks pats – ryškiausias, gabiausias, inteligentiškiausias, darbščiausias, ambicingiausias iš visų, o lėto ir neišvengiamo žlugimo ir susikirtimo metai buvo melas, juos it įkyrias muses galima nuginti keliais stikleliais degtinės mikrorajono bariuke.
Lidija, toks buvo Danos motinos vardas, išvyko į Kiprą dirbti vienos turtingos lovoje gulinčios senutės slaugytoja už penkis šimtus eurų per mėnesį, jai pavykdavo sutaupyti maždaug du šimtus eurų ir kiekvieno mėnesio pabaigoje išsiųsti juos šeimai iš pašto, stovinčio nuostabaus miestelio centre, o likusius ji stropiai ir pedantiškai dėjo į vokelį, kurį slėpė savo kambario užuolaidos palankoje. Senutė vardu Jorga, valdinga moteris erelio nosimi, ligos išdžiovinta, baltais plaukais, jau kone merdinti, bet griežta, gyveno dideliame dviejų aukštų name jūros pakrantėje, turėjo keturis sūnus ir vieną dukterį, visi jie buvo išsibarstę po pasaulį ir priperėję palikuonių. Beje, Jorga be perstogės dejuodavo, kad vis dar nėra mačiusi savo vienintelės dukters vaikų, kad jos dukra Vasiliki buvo pati nedėkingiausia, pikčiausia iš vaikų. Lidijai sunkiai sekėsi suprasti Jorgos graikų kalbą, bet patiko išaštrėjęs vaškinis senolės profilis, ori laikysena, balti plaukai, kuriuos kas rytą rūpestingai šukuodavo ir susukdavo į kuodą, jai patiko, kad, atlikus rytinį tualetą, Jorga pareikalaudavo apvilkti ją preciziškai išrinkta suknele ir liemene, primygtinai prašydavo Lidijos parinkti tinkamiausią šiaudinę skrybėlę ir galiausiai atnešti tamsius akinius, tada pastatyti iš nendrių pintą krėslą tiksliai nurodytoje terasos vietoje, nuvesti ją ten, užkloti kojas apklotu ir atnešti rytinį laikraštį su kava. Jorga atsisėsdavo terasoje ir žvelgdavo į akmeningą krantą su jūra, užsnūsdavo arba užsimiršdavo, nugrimzdusi į vaizdą, stebėtą visą gyvenimą, dabar jau nebeįstengė nusileisti į pakrantę ir įmerkti kojų į jūrą, lėtai įbristi ir, kūnui apsipratus su vandeniu, niurktelėti, išsitiesti lyg undinei, pasinerti į jūros mėlynę ir plaukti tolyn – be baimės, apsvaigus, atsidavus judesiams, ak, Lidija, kas tai yra senatvė, Lidija, žmogus netiki, kad pasidarys senas, kad jo pilvas nukars, klubai sudribs, kad privalės nuolat šypsotis, jog neatrodytų susiraukęs ir piktas. Kada tai turi nutikti, žmogui taip pat neduota žinoti, Lidija. Jis klysta, apgaudinėja save, kad senatvė dar neatėjo, kad jį tai tikrai aplenks, o ši jau čia pat, jau jo kūne, panaši į pelenų dėmę, pamažu išblukinančią viską, o pirmiausia – džiaugsmą. Ir žinai, Lidija, žmogus, kol jaunas, netiki nepajėgsiantis nulipti takeliu žemyn prie jūros, netiki nepajėgsiantis nerti į vandenį ir plaukioti, daug valandų irtis tolyn, o paskui – atgal į krantą, netiki pagimdysiantis penkis vaikus, keturis sūnus ir vieną dukterį Vasiliki, ir kad nė su vienu iš jų neišsaugos ryšio, neturės noro nė vieno iš jų matyti, nes kai jie užauga, Lidija, kai pradeda senti, motina atsitraukia nuo pasenusių vaikų arba vaikai atsitraukia nuo pasenusios motinos, nežinau, ar ir tau taip nutiks, Lidija, nežinau, kuris pirmas atsitraukė ir kada tai įvyko, bet tai pamažu vyko, o aš vis netikėjau, niekada nebuvau pasipūtusi ar prietaringa, Lidija, bet šis paradoksas, kad svetimas žmogus, juo labiau bulgarė, leis drauge su manimi paskutines mano gyvenimo dienas, prižiūrės mane, patarnaus, šukuos man plaukus, maudys, kad visiškai svetimas žmogus, o ne kuris nors iš vaikų turės būti su manimi, štai ko niekaip negaliu suprasti. Lidija, ar galėjau įsivaizduoti, kad devyniasdešimt dvejų šnekėsiuosi tik su kažkokia bulgare, Lidija? Kad bent jau būčiau tave sutikusi prieš daug metų, Lidija. Tada būtume galėjusios tapti draugėmis, tada būčiau žinojusi, jog paskutinėmis gyvenimo dienomis manimi rūpinasi draugė. Šito niekaip negaliu suvokti, Lidija. Nesakau, kad tai yra gerai ar blogai, tiesiog tai mane be galo glumina, Lidija.
Kaip sapnuojate Javorą?
Nesapnuoju Javoros.
Tuomet kaip mąstote apie Javorą? Ką įsivaizduojate, išgirdusi jos vardą?
Aš sumelavau. Sapnuoju ją. Sapnuoju, bet nematau jos. Visada yra kažkokia skraistė, balta, ji banguoja lėtai, ritmingai. Vėlios nakties fone. Skraistė skleidžia muziką ir yra visiškai balta. Ši muzika yra Javora. Paskutinį kartą pasirodė smuikas ir strykas, skraistė gaubė smuiką – labai lėtai, jie judėjo lyg beorėje erdvėje.
Kodėl manote, kad muzika yra Javora?
To neįmanoma paaiškinti.
Pamėginkite.
Tiesiog tą žmogų suvoki kaip muziką.
Gerai. Ar esate kokį nors kitą žmogų suvokusi kaip muziką?
Ne. Niekada.
Kuo išskirtinė Javora?
Nežinau.
Turite mums padėti.
Apie šiuos dalykus neįmanoma kalbėti.
Pamėginkite. Jūsų klasiokai apie tai kalba daug ir ilgai.
Netikiu jumis.
Patikėkite.
Negaliu. Pažįstu juos geriau nei jūs. Nė vienas negalėtų kalbėti apie Javorą daug ir ilgai.
Kodėl?
Todėl kad apie ją neįmanoma kalbėti.
Priešingai. Jie kalba, visi lig vieno.
Netikiu. Turbūt per jėgą juos prakalbinate. Verčiate juos kalbėti. Taip, kaip mane.
Manote, kad prieš jus naudojame prievartą, ar ne?
Žinote, norėčiau pajėgti kalbėti apie tai, kas jus domina. Bet negaliu.
Tyla.
Kartais nesuprasdavau, Javora vaikinas ar mergina. Man patikdavo žiūrėti į jos rankas, laibus pirštus. Javoros rankos leisdavo pasijusti stipresnei. Jose buvo tiek taurumo ir skausmo. Pasaulis negalėjo sužlugti, kol egzistavo tokios rankos.
Papasakokite tiksliau, kokios buvo jos rankos?
Ji niekada nelakuodavo nagų, nenešiojo žiedų, nemėgo bižuterijos, suvokė savo rankų galią, nors jos buvo visai nuogos ir beginklės, sulaužyti ar išnarinti jas buvo paprasta. Visada norėjau supinti pirštus su jos pirštais, laikyti jos ranką. Iš esmės… taip, visada.
Ar dėl ko nors abejojate?
Ne. Taip.
Ar laikydavote jos ranką? Supindavote savo pirštus su jos?
Kartais.
Tokiais momentais būdavote vienos ar šalia būdavo ir kiti?
Kartais vienos, kartais šalia būdavo kiti.
Ar ir su kitais ji laikydavosi už rankų?
Taip, su visais.
O tarpusavyje ar laikydavotės už rankų?
Taip, beveik visada.
Ačiū. Daugiau klausimų neturiu.
Sukviečiau jus, prabilo ji, atsisėdusi ant suolelio atlošo lyg koks chuliganas, sukviečiau jus norėdama pasakyti, kad išvykstu, palieku jus
stojo kapų tyla, prasidėjo futbolo kėlinys, iš visų pusių sklido komentatoriaus balsas, tai buvo vienintelis triukšmas, vienintelis judesys pavėsinėje
sukviečiau jus pasakyti, kad palieku jus, nes…
kažkas kostelėjo ir Javoros balsas užsikirto
nes…
nes…
per visą miestą nusirito sunkus atodūsis: viena komanda vos neįmušė įvarčio, įtempta akimirka, bet kamuolys praskriejo visai šalia vartų arba gal šalia skersinio
nes taip turi būti. Palieku jus, nes taip turi būti. Ar suprantate mane.
Jie ilgai stovėjo it sustingę. Nė nekrustelėdami. Kol žodžiai pagaliau nugrimzdo į jų sąmonę, įstrigo ten, ėmė skleisti grėsmingą ir neįtikėtiną prasmę. Visi ėmė žvilgčioti vienas į kitą nusigandę, nebylūs. Ar jie gerai išgirdo? Ar tai gali būti tiesa? Į juos ėmė skverbtis susirūpinimas, nerimas, panika, mirtinas klaikas, baimė kažko, ko negali įsivaizduoti atsitiksiant, bet tai vis dėlto atsitiko. Tai neįmanoma, vienintelė mintis, kuria pirmomis neaprėpiamos vienatvės minutėmis jie dalijosi vienas su kitu
negaliu su jumis ilgiau likti, toliau kalbėjo Javora, nes priprasite prie manęs ir nebegalėsite būti vieni, o bet kuris žmogus yra vienas, visiškai vienas
pirmą kartą ji šneka kvailystes, pirmą kartą ja netikime, tokia buvo kita keistai nuščiuvusiame mokinių būryje žaibiškai pasklidusi mintis, ne viskas, ką sako Javora, gali būti tiesa, juk jiems nuolatos kaldavo tai į galvas
jeigu ir toliau liksiu su jumis, tapsite invalidais, nepatirsite skausmo ir apleisties svorio, smailė, perverianti kiekvieno žmogaus širdį, nepasieks jūsų ir nepradės bėgti kraujas, ir nesikankinsite mėgindami sustabdyti jį, kad neužspringtumėte, nenumirtumėte
jie instinktyviai susimetė į kuopeles, glaudėsi vienas prie kito nujausdami artėjant neįtikėtiną katastrofą, jie jau ne stebeilijosi į ją, o stovėjo nuleidę galvas, akys nudurtos į sportbačius, į ženklus, kuriuos jų kojos raižė pavėsinės dulkėse
dar norėjau jums pasakyti… norėjau pasakyti… Javoros balsas užlūžo… rytoj nebūsiu su jumis ir neišdalinsiu pažymių knygelių, tai padarys kas nors kitas, greičiausiai direktorius, tiesiog rytoj nebūsiu su jumis, tik nenusigąskite, pažvelkite į mane
ir jie atplėšė akis nuo nesuprantamų dulkėse išbraižytų ženklų, ir pažvelgė į ją
nenusigąskite dalykų, kuriuos teks patirti, tai tiesiog turi būti padaryta
apie ką kalba Javora? apie ką ji kalba?!
kur išeini? staiga paklausė Dana
išvykstu, atsakė Javora
kur?
konkrečios vietos nėra, ketinu keliauti kartu su savo draugu, norime nuvykti į Indiją, o paskui – į Pietų Ameriką, bet tikslaus plano neturime
galėsime palaikyti ryšį elektroniniu paštu, balsu išreiškė visų mintį Dana
ne, bijau, kad negalėsime palaikyti ryšio elektroniniu paštu
kodėl? paklausė visi, šiaip ne taip atsikvošėję nuo smūgio ir jau įstengę prabilti
nes manau, kad bus geriau nebepalaikyti su jumis ryšio
kodėl?!
kodėl?!
kodėl?!
kodėl?!
aš būsiu giliausioje jūsų širdies kertelėje, ten mane surasite, tik ten iš tiesų mane surasite
laibi jos pirštai, išblyškęs veidas, Javora, mirtinai išbalusi stovi susitikimo vietoje, nuleidusi akis, netikėdama tuo, kas jų laukia, o jie šalia jos, kaimenė šalia savo piemens, visų gerklėse užgniaužtas šauksmas, taip stipriai sukibę vienas su kitu, lyg mūras, apjuosęs Javorą, lyg mūras šulinio, į kurį ji bus įmesta, Javora, įmesta į savotišką šulinį iš jų kūnų, Javora, vienintelė, Javora meilė
bet Javora… Andrėja pravirko pirma, Javora… ir jos balsas nutrūko taip, kaip prieš valandėlę užlūžo Javoros balsas, lyg šaka, kurią nupjovė amžiams, Javora…
ir Andrėja susmuko ant kelių, susiėmė rankomis už galvos… Javora… kaip tu taip… nedaryk šito…
ir vos sutramdomas sielvartas ištrūko iš jų gerklių, bemaž nebylus šauksmas sklido iš jų veidų, akių, rankų
tas netikroviškas reginys vyko viename Sofijos centro parkelyje, vakarėjant, aptilusiame mieste, kai gatvės ištuštėjusios, o šaligatvis vis dar įkaitęs, kai dvelkia lengvas vėsinantis ir glamonėjanti vėjelis, ir šie vaikai verkė Javoros, trokšdami, kad Javora liktų su jais, kad ji juos apleidžia, kad jie išsiskiria su Javora
kad jie pažino Javorą, dalijosi jos draugija, o dabar išsiskiria, atsisveikina, turi paklusti Javoros valiai
noriu, kad atmintumėte tokį dalyką, vėl prabilo Javora, pasaulyje yra daug meilės, daug meilės, yra daug meilės, ji yra visur, privalote išmokti neapkiausti, kiekvienam iš jūsų meilės yra apsčiai
dabar verkė ir Javora, visi jie galutinai priartėjo prie to, kas įvyks
Versta iš: Теодора Димова. МАЙКИТЕ. София: Ciela, 2016.
Antonin Artaud. Eloiza ir Abelaras. Šviesusis Abelaras
2023 m. Nr. 1
Iš prancūzų k. vertė Tadas Zaronskis
Antoninas Artaud (1896–1948) – XX a. pirmosios pusės prancūzų dramaturgas, teatro teoretikas ir poetas. Tai buvo provokuojantis, į kraštutinumus linkęs kūrėjas, reikšminga avangardo literatūros ir literatūros teorijos istorijos figūra. Visą gyvenimą kentęs nuo rimtų kūno ir psichikos ligų, A. Artaud savo kūryboje tyrinėjo ribines žiaurumo, lytiškumo, kūniškumo patirtis, stengėsi dekonstruoti ligos (proto, kūno) ir normalumo perskyras. Lietuvos publikai A. Artaud labiau pažįstamas kaip teatro teoretikas – išverstas jo veikalas „Teatras ir jo antrininkas“, akademinėje spaudoje aptarta jo „Žiaurumo teatro“ samprata.
1925 m. pasirodęs eilėraščių, trumpų dialogų ir laiškų rinkinys „Ombilic des limbes“ („Limbo bamba“) priklauso periodui, kai A. Artaud buvo stipriai įsitraukęs į siurrealistų judėjimą. Jis reprezentuoja svarbiausią teatro sferai nepriklausantį kūrėjo literatūrinį palikimą. Čia pateikiamas poetinės prozos diptikas iš „Limbo bambos“ skyriaus „Menas ir mirtis“.
Eloiza ir Abelaras
Jo akivaizdoje gyvenimas gūžėsi. Ištisos jo smegenų dalys puvo. Tai pažįstamas, bet visgi nepaprastas fenomenas. Abelaras nelaikė savo būklės atradimu, bet visgi rašė:
Mielas drauge,
Esu didžiulis. Ką man daryti, kad esu viršūnė, kurioje aukščiausi stiebai vietoje burių išskleidžia krūtis, kol moterys jaučia savo lytis stangrėjant kaip akmenėlius. Aš pats negaliu nejusti, kaip, priklausomai nuo valandos ir nuotaikos, visi šie kiaušiniai ritinėjasi ir liūliuoja po suknelėmis. Gyvenimas juda pirmyn ir atgal ir tik šiek tiek prasikala pro krūtų grindinį. Per minutę pasaulis pasikeičia. Sielos apveja pirštus savo žėrinčiais įskilimais, o tarp žėručių praslysta Abelaras, nes proto erozija tvyro virš visko.
Visos negyvo patino burnos šypso kaip papuola dantų eilėmis, jų arkos – tuščios, arba dengtos alkiu ir atliekomis, kaip Abelaro proto armatūra.
Bet čia Abelaras nutyla. Dabar jame veikia tik stemplė. Žinoma, ne tas vertikalaus kanalo potraukis, alkio aistra, bet dailus, tiesus sidabrinis medis, išsišakojantis į orą siurbiančias gysleles, gaubiamas paukščių lapijos. Trumpai tariant, griežtai augalinis, suglamžytas gyvenimas, kuriame kojos juda mechaniškai, o mintys – kaip aukšti bures nuleidę burlaiviai. Kūnų tėkmė.
Mumifikuotas protas įsisiautėja. Aukštai išsitempęs gyvenimas kelia galvą. Ar tai galiausiai bus didysis atlydys? Ar paukštis praplėš kalbų žiotis, ar krūtys išsišakos ir burnytė grįš į savo vietą? Ar sėklų medis pradurs sukaulėjusį rankos granitą? Taip, mano rankoje rožė, štai kaip tuščiai sukasi mano liežuvis. O, o, o! Mano mintis lengva. Mano protas plonas kaip ranka.
Bet Eloiza irgi turi kojas. Šitai gražiausia – kad ji turi kojas. Ji taip pat turi tą jūrininkų sekstanto formos dalyką, apie kurį braškėdama sukasi bet kokia magija, ir kuris primena paguldytą kardą.
Bet visų svarbiausia – Eloiza turi širdį. Gražią, tiesią širdį, visą išsišakojusią, įtemptą, sustingusią, nelygią, mano supintą, malonumo gausa, mano džiaugsmo katalepsija!
Ji turi rankas, kurios apgobia knygas medaus kremzlėmis. Ji turi mažytes žalios mėsos krūtis, jų spaudimas veda iš proto. Ji turi siūlų painiavos krūtis. Ji turi visiškai man pašvęstą, tykų ir suktą mąstymą, kuris rutuliojasi kaip iš kokono. Ji turi sielą.
Jos mintyse esu bėganti adata, o jos siela ją priima ir pasitinka. Savo adatoje aš jaučiuosi geriau nei visi kiti savo lovoje, nes aš savo lovoje ritinėju mąstymą ir ritinėju adatą jo miegančio kokono vingiuose.
Nes tai prie jos aš vis sugrįžtu šios beribės, visuotinai pasklidusios meilės siūlu. Į mano rankas ji įstumia kraterius, krūtų painiavas, sprogstančias meiles, kurias mano gyvenimas atsilošia iš miego.
Bet per kokį transą, kokiais krūptelėjimais ir pasikartojančiais slystelėjimais jis prieina mėgavimosi savo protu idėjos? Tiesa ta, kad dabar Abelaras mėgaujasi savo protu, mėgaujasi juo iki galo. Jis nebemano esąs nei kairėje, nei dešinėje. Jis čia. Viskas, kas jame vyksta, priklauso jam. Ir dabar jame vyksta dalykai. Dalykai, atleidžiantys jį nuo savęs ieškojimo. Štai svarbiausias taškas. Jam nebereikia stabilizuoti savo atomų. Jie patys jungiasi ir susisluoksniuoja viename taške. Visas jo protas susitraukia į pakilimų ir nusileidimų tąsą, kurioje nusileidimas visada per vidurį. Jis turi dalykų.
Jo mintys yra gražūs lapai, lygūs paviršiai, branduolių sekos, sankaupa sąlyčių, tarp kurių jo intelektas be pastangų įsmunka: jis juda. Nes intelektas tai ir reiškia: išsilenkti. Nebekyla klausimas – būti plonyčiui ar smulkiam, iš tolo susijungti, apglėbti, atstumti, atskirti.
Jis įslysta tarp savo būsenų.
Jis gyvena. Dalykai sukasi jame kaip grūdai siete.
Meilės klausimas supaprastėja.
Koks skirtumas, ar jis bus mažiau ar daugiau, jei jis gali sujusti, įslysti, vystytis, grįžti į save ir iškilti į paviršių.
Jis iš naujo atrado meilės žaidimą.
Bet kiek daug knygų tarp jo mąstymo ir sapno!
Kiek praradimų. Ir ką jis visą šį laiką darė su savo širdim? Neįtikėtina, kad jam jos dar liko, širdies.
Jis tikrai čia. Jis čia kaip gyvas medalis, kaip į metalą sukaulėjęs krūmokšnis.
Na va, štai pagrindinis mazgas.
Eloiza, ji turi suknelę, ji graži iš priekio ir iš apačios.
Tuomet jis jaučiasi lyg masiškai, žemiškai pakylėtos šaknys, ir jo koja ant besisukančios žemės bloko jaučiasi lyg padangės masė.
Ir tarsi virtęs negyvėliu jis rėkia, jausdamas, kaip braška ir stiklėja jo skeletas, aukščiausiame pastangų taške, virpančiame smaigalyje:
„Štai čia parduodamas Dievas. Dabar lyčių plynė ir kūno akmenėliai – mano. Jokio atleidimo, aš neprašau atleidimo. Jūsų Dievas dabar tėra šaltas švinas, galūnių mėšlas, akių viešnamis, įsčių skaistuolis, dangaus pieninė!“
Tuomet dangiškoji pieninė įsismarkauja. Jį pykina.
Jo kūnas viduje maišo žvynų pilną dumblą, jis jaučia šiurkščius plaukelius, užkimštą pilvą, jaučia, kaip jo pimpalas išskysta. Stoja adatomis užsėta naktis ir štai, didžiulėmis žirklėmis JIE išplėšia jo vyriškumą.
Ir ten Eloiza sulanksto savo suknelę ir visiškai nusirengia. Jos kaukolė balta, pieno spalvos, jos krūtys žvairos, kojos laibos, jos dantys šiugžda kaip popierius. Ji kvaila. Štai – iškastruotojo Abelaro žmona.
Šviesusis Abelaras
Murmanti dangaus armatūra jo proto stikle braižo vis tuos pačius meilės ženklus, tuos pačius širdingus atitikimus, kurie galbūt galėtų jį išgelbėti nuo buvimo vyru, jei jis sutiktų išsigelbėti nuo meilės.
Jis turi pasiduoti. Jis nebeišlaikys. Jis pasiduoda. Tas melodingas kunkuliavimas jį spaudžia. Jo lytis plaka: murma kankinantis vėjas, šitas triukšmas stipresnis už dangų. Upė rita moterų lavonus. Ar tai Ofelija, Beatričė, Laura? Ne, rašalas, ne, vėjas, ne, nendrės, šlaitai, krantai, putos, kuokštai. Nebėra užtvankos. Iš savo geismo Abelaras pasidarė užtvanką. Siaubingos, melodingos srovės santakoje. Štai atritinta, jam atnešta Eloiza – IR JI JĮ PRIIMA.
Štai danguje Erazmo ranka, sėjanti beprotybės garstyčią. Ak, tas keistas dygimas. Grįžulo Ratų judėjimas pritvirtina laiką danguje, pritvirtina dangų Laike, šiame apverstame pasaulio krašte, į kurį atsisukęs dangus. Didžiulis sulyginimas iš naujo.
Kadangi dangus turi paviršių, Abelaras turi širdį, kurioje kategoriškai dygsta šitiek žvaigždžių ir stumia jo pimpalą. Metafizikos gale yra ši kūnu išgrįsta, visa deganti akmenimis, po šitiekos beprotybės garstyčios sėjimų danguje gimusi meilė.
Bet Abelaras nuveja dangų kaip mėlynas muses. Keista sumaištis. Kur pranykti? Dieve! Greičiau, adatos skylutė. Mažiausia adatos skylutė, pro kurią Abelaras nebegalės ateiti mūsų ieškoti.
Keistai geras oras. Nes dabar gali būti jau tik geras oras. Nuo šiandien Abelaras nebėra skaistus. Tampri knygų grandinė sutrūko. Jis atsisako skaistaus ir leidžiamo Dievo lytinio akto.
Lytinis aktas – koks švelnus dalykas! Net ir žmogiškas, net pasinaudojant moters kūnu, koks serafiškas, koks artimas geidulingumas! Nuo žemės pasiekiamas dangus, mažiau gražus už žemę. Jo naguose įsirėžęs rojus.
Bet net pakilus į bokšto aukštumą žvaigždžių šviesos kvietimas nevertas moters šlaunies lopinėlio. Ar tai ne kunigas Abelaras, kuriam meilė tokia šviesi ir aiški?
Koks šviesus ir aiškus yra lytinis aktas, kokia šviesi nuodėmė. Tokia šviesi. Kokie daigai, kaip šios gėlės švelniai apgobia nuleipusią lytį, kaip malonumo galvos yra nepasotinamos, kaip pačioje pasitenkinimo viršūnėje malonumas išbarsto savo aguonas. Garsų aguonas, dienos ir muzikos aguonas, smarkiai plasnojant – tarsi magnetu išplėšiant paukštį. Malonumas virsta pjaunančia, mistiška muzika ant išploninto sapno ašmenų. Ak, šis sapnas, kuriame meilė sutinka vėl atmerkti akis! Taip, Eloiza, tai tavyje aš žingsniuoju su visa savo filosofija, tavyje atsižadu puošmenų, ir vietoje to duodu tau vyrus, kurių protas virpa ir mirga tavyje. Tegu protas žavisi savim, nes pagaliau Moteris susižavėjo Abelaru. Leisk šioms putoms trykšti ant gilių ir švytinčių sienų. Medžiai. Atilos augmenija.
Jis ją turi. Ji jam priklauso. Ji jį dusina. Kiekvienas puslapis atveria savo arką ir stumias pirmyn. Ši knyga, kurioje verčiamas smegenų puslapis.
Abelaras nusipjovė rankas. Kokia simfonija dabar prilygtų šiam siaubingam popieriaus bučiniui. Eloiza valgo ugnį. Atidaro duris. Lipa laiptais. Kažkas skambina į duris. Sutraiškytos ir švelnios krūtys pakyla. Jos krūtų oda daug šviesesnė. Kūnas baltas, bet suteptas, nes jokios moters įsčios nėra tyros. Odos yra pelėsio spalvos. Įsčios kvepia maloniai, bet kaip skurdžiai. Šitiek kartų̃ apie jas svajoja. Jos čia. Abelaras, kaip vyras, jas laiko. Garsiosios įsčios. Tai yra tai ir tai nėra tai. Valgo šiaudus, ugnį. Bučinys atveria savo olas, į kurias jūra ateina numirti. Štai spazmas, link kurio linksta dangus, į kurį suplūsta dvasinis aljansas, IR ŠIS SPAZMAS KYLA IŠ MANĘS. Ak! Jaučiuosi víenos žarnos, be virš manęs tįstančio proto tilto. Be šitiekos magiškų prasmių, perteklinių paslapčių. Aš ir ji. Mes tikrai čia. Aš ją laikau. Ją bučiuoju. Paskutinis spustelėjimas mane sulaiko, sustingdo. Tarp šlaunų jaučiu, kaip Bažnyčia mane sustabdo, skundžiasi. Ar ji mane suparalyžiuos? Ar atsitrauksiu? Ne, ne, patraukiu paskutinę gynybinę sieną. Šventas Pranciškus Asyžietis, kuris saugojo mano lytį, pasitraukia. Šventa Brigita atveria mano dantis. Šventas Augustinas atsega diržą. Šventa Kotryna Sienietė užmigdo Dievą. Baigta, tikrai baigta, nebesu skaistus. Dangiška gynybinė siena apsigręžė. Visuotinė beprotybė mane užvaldo. Pasimėgavimu užkopiu į aukščiausią eterio viršūnę.
Bet štai šventa Eloiza jį išgirsta. Vėliau, begalinai vėliau, ji jį girdi ir su juo kalba. Savotiška naktis pripildo jo dantis. Bliaudama įeina į jo kaukolės olas. Savo pelės kaulelių ranka praveria jo kapo dangtį. Sapne tarsi girdisi ožka. Ji dreba, bet jis dreba daug labiau nei ji. Vargšas žmogus! Vargšas Antonenas Arto! Tai jis tas bejėgis, kuris kopia į žvaigždes, bando supriešinti savo silpnumą su kraštutiniais elementų taškais, iš kiekvieno gležno ar kieto gamtos paviršiaus mėgina sukurpti mintį, vaizdinį, kuris laikytųsi, stovėtų. Jei jis galėtų sukurti šitiek elementų, bent jau parūpinti katastrofų metafiziką, pradžia būtų žlugimas!
Eloiza gailisi vietoje įsčių neturėjusi gynybinės sienos, kaip ta, į kurią rėmėsi, kai Abelaras ją spaudė nešvankiu žeberklu. Antonenui Arto užgynimas yra jo trokštamos mirties pradžia. Visgi, koks gražus vaizdinys – kastratas!
Versta iš: Antonin Artaud. L’OMBILIC DES LIMBES. Paris: Gallimard, 1968.
Roberto Bolaño. Uliso mirtis
2023 m. Nr. 1
Iš ispanų k. vertė Alma Naujokaitienė
Roberto Bolaño (Bolanjo, 1953–2003) – turbūt garsiausias Čilės rašytojas, penkių apsakymų rinkinių, keturiolikos romanų ir penkių poezijos rinkinių autorius. Už romaną „Pašėlę detektyvai“ jam įteikta prestižinė ispaniškai kalbančių šalių Romulo Gallegoso literatūros premija, o po mirties išėjusi grandiozinės apimties knyga „2666“ išgarsino kaip solidų pasaulinio garso kūrėją. Išvertusi abu šiuos romanus, susidomėjau jo trumpąja proza. Leidykla „Kitos knygos“ netrukus išleis jo apsakymų rinkinį.
Prisistatydavęs kaip „poetas ir benamis“, R. Bolaño nugyveno neilgą, bet labai intensyvų gyvenimą, apkeliavo nemažai šalių, laikė save ne Lotynų Amerikos, bet pasaulio rašytoju, ir to negali paneigti: jis atsisakė magiškojo realizmo klišių, eruditu tapo iš visiško savamokslio ir savo kūryboje jam pavyko užčiuopti tokias temas, kurios nepavaldžios nei laikui, nei konkrečiai geografinei erdvei, ne veltui dar aname šimtmetyje išleisti apsakymai savo aktualumu atrodo lyg parašyti dabar.
R. Bolaño mėgo žaisti situacijomis su savo alter ego – vienu iš pagrindinių „Pašėlusių detektyvų“ personažų Arturu Belanu. Apsakyme „Uliso mirtis“ jo artimo draugo Uliso Limos jau nebėra, bet autorius nutikimu „po trisdešimties metų“ tarsi pratęsia romano siužetą ir suteikia herojams naują gyvenimą.
Apsakymas
Belanas, mūsų brangusis Arturas Belanas vėl Meksike. Praėjo daugiau kaip dvidešimt metų nuo tada, kai čia lankėsi paskutinį kartą. Lėktuvas skrenda virš Meksiko, ir Belanas staiga atsibunda. Nerimo jausmas, lydėjęs jį visą kelionę, dar paaštrėja. Meksiko oro uoste jam reikia persėsti į lėktuvą, skrendantį į Gvadalacharą, nes yra pakviestas dalyvauti Knygų mugėje. Belanas dabar – pripažintas autorius, tapęs savotišku autoritetu, ir yra dažnai kviečiamas į renginius, nors keliauja nedaug. Kelionė į Meksiką jam pirmoji po daugiau nei dvidešimties metų. Pernai jis buvo pakviestas į du renginius, bet paskutinę minutę nusprendė nedalyvauti. Užpernai jis buvo pakviestas į keturis renginius, bet paskutinę minutę nusprendė nedalyvauti. Prieš trejus metus jis buvo pakviestas, jau nebepamenu, kiek kartų, bet paskutinę minutę nusprendė nedalyvauti. Tačiau dabar jis Meksiko oro uoste eina paskui visiškai nepažįstamus žmones į tranzitinę zoną, kad spėtų į lėktuvą, skrendantį į Gvadalacharą. Koridorius panėšėja į stiklinį labirintą. Belanas stovi eilėje paskutinis. Jo žingsniai darosi vis lėtesni ir neryžtingesni. Laukimo salėje jis pamato jauną argentiniečių rašytoją, kuris irgi skrenda į Gvadalacharą. Belanas šmurkšteli už kolonos. Argentinietis skaito laikraštį, galbūt kultūros puslapius, kuriuose rašoma vien apie Knygų mugę, bet po kelių akimirkų, tarsi pajutęs, kad yra stebimas, pakelia akis ir žvalgosi aplinkui, tačiau Belano nepastebi ir vėl įsikniaubia į laikraštį. Netrukus prie argentiniečio iš už nugaros prieina labai graži moteris ir jį pabučiuoja. Belanas ją pažįsta. Tai argentiniečio žmona, meksikietė iš Gvadalacharos. Argentinietis ir meksikietė gyvena Barselonoje, Belanas yra jų geras draugas. Meksikietė ir argentinietis persimeta keliais žodžiais. Kažkodėl abudu jaučia, kad yra stebimi. Belanas bando iš jų lūpų suprasti, apie ką jie kalbasi, bet jam nepavyksta. Pasislėpęs už kolonos laukia, kol jie nusigręš ir jis galės išeiti iš savo slėptuvės. Kai pagaliau pavyksta išeiti iš stiklinio koridoriaus, laukiančiųjų į Gvadalacharą nebelieka, ir Belanas su užplūstančiu palengvėjimu suvokia, kad nebenori nei į Gvadalacharą, nei į Knygų mugę, jis nori likti Meksike. Taigi, nuspręsta. Jis pasuka išėjimo link. Netrukus, po paso patikrinimo, jis jau lauke, dairosi taksi.
Aš vėl Meksike, pagalvoja jis.
Taksi vairuotojas nužvelgia jį lyg seną pažįstamą. Belanas yra girdėjęs istorijų apie Meksiko miesto taksistus ir apie apiplėšimus oro uosto prieigose. Kur važiuosim, jaunuoli? – klausia už jį jaunesnis taksistas. Belanas pasako jam paskutinį žinomą Uliso Limos adresą. „Orale“, atsako taksistas ir automobilis dideliu greičiu nušvilpia į miestą. Belanas užmerkia akis, kaip kadaise, kai čia gyveno ir užsimerkdavo, bet dabar jis toks pavargęs, kad beveik iš karto atsimerkia, ir miestas, jo senasis jaunystės miestas, džiugiai atsiveria priešais jį. Niekas nepasikeitė, galvoja jis, nors ir žino, kad viskas pasikeitė.
Rytas primena rytą kapinėse. Dangus – rusvos žemės spalvos. Debesys, lėtai slenkantys iš pietų į šiaurę, atrodo tarsi apleistos kapinės, jie kartais prasiskiria ir leidžia jam įžiūrėti pilko dangaus lopinėlius, o kartais susilieja su sausos žemės šiugždesiu, kurio niekas negirdi, netgi jisai pats, ir nuo kurio jam įsiskausta galvą kaip paauglystėje, kai gyveno Lindavistos arba Gvadalupės ir Tepejako rajonuose.
Tačiau šaligatviais einantys žmonės – tie patys, galbūt jaunesni, šie veikiausiai dar nebuvo gimę, kai jis paskutinį kartą išvyko, bet veidai iš esmės tie patys, kuriuos jis matė 1968-aisiais, 1974-aisiais ar 1976-aisiais. Taksistas bando užmegzti pokalbį, tačiau Belanas nenori kalbėti. Kai jis pagaliau gali užmerkti akis, regi tik savo taksi, visu greičiu lekiantį automobilių pilna gatve, o kiti taksi automobiliai tuo metu užpuolami, jų keleiviai miršta siaubo perkreiptais veidais. Gestai ir žodžiai jam atrodo miglotai pažįstami. Ir toji baimė. Paskui jis jau nieko nebemato ir užmiega kietu miegu, lyg nugrimztų į šulinį.
Štai ir atvykome, sako taksi vairuotojas.
Belanas pažvelgia pro langą. Jie sustojo gatvėje, kurioje anksčiau gyveno Ulisas Lima. Sumokėjęs išlipa. Ar jūs pirmąkart Meksikoje? – pasidomi taksistas. Ne, atsako Belanas, kažkada čia gyvenau. Tai jūs meksikietis? – klausia taksistas atiduodamas grąžą. Maždaug taip, sako Belanas.
Paskui jis lieka vienas ant šaligatvio, stebeilija į pastato fasadą.
Belanas kerpasi trumpai. Viršugalvyje jau ryškėja apskrita plikė. Jis jau nebe tas ilgaplaukis jaunuolis, kadaise vaikščiojęs šiomis gatvėmis. Dabar jis vilki juodą švarką, pilkas kelnes ir baltus marškinius, avi „Martinelli“ firmos batais. Atvyko į Meksiką dalyvauti ispaniškosios Amerikos rašytojų kongrese. Jame dalyvauja bent du jo draugai. Belano knygos skaitomos (nors ir negausiai) Ispanijoje ir Lotynų Amerikoje, visos išverstos į daugelį kalbų. Ką aš čia veikiu, galvoja jis.
Jis eina prie pastato durų. Išsiima adresų knygelę. Paskambina į buto, kuriame gyveno Ulisas Lima, telefonspynę. Trys pratisi skambučiai. Niekas neatsiliepia. Jis skambina į kitą butą. Moteriškas balsas paklausia, kas ten. Esu Uliso Limos draugas, sako Belanas. Staigiai išjungia. Jis skambina į trečią butą. Vyriškas balsas šūkteli: kas ten? Uliso Limos draugas, sako Belanas, jausdamasis vis kvailiau. Durys automatiškai spragtelėjusios atsidaro ir Belanas kopia laiptais į trečią aukštą. Kol pasiekia laiptų aikštelę, jį išmuša prakaitas. Priešais jį – trejos durys ir ilgas prastai apšviestas koridorius. Čia Ulisas praleido paskutines savo gyvenimo dienas, pagalvoja Belanas, o kai paskambina į duris, jį apima nepagrįsta viltis kitapus išgirsti artėjančius draugo žingsnius ir pro pravertas duris išvysti jo besišypsantį veidą.
Skambutis lieka be atsako.
Belanas pradeda leistis laiptais žemyn. Netoliese, toje pačioje Kuautemoko kolonijoje arba rajone, jis susiranda viešbutį. Ilgai sėdi ant lovos, žiūri meksikietišką televiziją ir apie nieką negalvoja. Jau nebeatpažįsta nė vienos programos, tačiau kažkokiu būdu senosios programos persmelkia naująsias, todėl Belanas ekrane mato komiko Pamišėlio Valdeso veidą arba mano girdįs jo balsą. Vėliau perjunginėdamas kanalus jis aptinka filmą su Tin Tanu ir pažiūri jį iki pabaigos. Tin Tanas buvo vyresnysis Pamišėlio Valdeso brolis. Kai Belanas apsigyveno Meksikoje, Tin Tanas jau buvo miręs. Galbūt ir Pamišėlis Valdesas jau buvo miręs.
Filmui pasibaigus Belanas nueina į dušą, o tada, dar nenusišluostęs veido, paskambina draugui. Namuose nieko nėra. Tiktai atsakiklis, tačiau Belanas nelinkęs palikti žinutės.
Pakabina ragelį. Apsirengia. Priėjęs prie lango pažvelgia į Rio Panuko gatvę. Nesimato nei žmonių, nei automobilių, nei medžių, tik pilkas grindinys ir amžinybe dvelkianti ramybė. Paskui šaligatviu praeina berniukas ir jauna moteris, galbūt jo vyresnioji sesuo arba motina. Belanas užsimerkia.
Jis nealkanas, nenori miego, jam nesinori niekur eiti. Sėdėdamas ant lovos žiūri televizorių ir rūko vieną cigaretę po kitos, kol baigiasi pakelis. Tada apsivelka juodą striukę ir išeina į gatvę.
Nevalingai, tarsi niūniuotų populiarią melodiją, sugrįžta prie Uliso Limos namų.
Saulė jau artėja prie laidos, kai Belanui po kelių nesėkmingų bandymų pavyksta įkalbėti kaimyną atidaryti laukujes duris. Tikriausiai išprotėjau, galvoja lipdamas per dvi pakopas iš karto. Aukštis man nesvarbu. Nevalgyti man nesvarbu. Tai, kad Meksikoje esu vienas, man nesvarbu. Keletą begalinių ir savaip laimingų sekundžių jis stovi prie Uliso durų, bet nebeldžia. Paskui tris kartus pamygia durų skambutį. Kai jau apsigręžia pasiruošęs nueiti (tačiau jis žino, kad ne visam laikui), prasiveria gretimos durys ir pro jas kyšteli plika, stambi vario spalvos galva, kurioje matyti ir raudonų dryžių, tarsi jos šeimininkas būtų dažęs sienas arba lubas, ir jis paklausia, ko reikia.
Belanas sutrinka ir nežino, ką atsakyti. Nėra prasmės kartoti, kad jis ieško Uliso Limos. Staiga jam nebesinori meluoti. Taigi jis tyli ir tiesiog žiūri į nepažįstamąjį: galva yra jauno tipo, kuriam turbūt ne daugiau kaip dvidešimt penkeri, ir iš to, kaip spokso, veikiausiai yra apsinešęs arba apskritai gyvena nuolat apsvaigęs. Tas butas tuščias, sugergždžia tipas. Žinau, sako Belanas. Tai kokio velnio brautis, seni? – nesupranta tipas. Belanas žiūri jam į akis ir tyli. Durys plačiai atsidaro ir tipas pusnuogis išeina į koridorių. Jis storas, tik su labai plačiais mėlynais džinsais, segi senamadišku diržu. Sagtis didelė, metalinė, nors ją iš dalies slepia apdribęs to tipelio pilvas. Ar jis nori mane primušti? – svarsto Belanas. Akimirką jiedu tyrinėja vienas kitą. Gerbiamieji skaitytojai, mūsų Arturui Belanui – jau keturiasdešimt šešeri ir, kaip visi žinote arba turėtumėte žinoti, jo kepenys, kasa ir net storoji žarna yra pažeistos, tačiau jis dar moka boksuotis, todėl jo akys vertinamai tiria priešais stovintį stambų vyrioką. Gyvenant Meksikoje jam daug kartų teko susirungti ir nė sykio nepralaimėjo, nors dabar jam tuo sunku patikėti. Per muštynes vidurinėje mokykloje ir per muštynes užeigose. Taigi, Belanas dabar tyrinėja tą jauną apkūnų tipą ir svarsto, kada ir kur jam smogti. Tačiau storulis nenuleidžia nuo jo akių, paskui grįžteli į savo buto duris, kur išnyra kitas tipelis, vilkintis rudais marškinėliais su piešiniu, vaizduojančiu tris įžūlios išvaizdos vaikinus prišnerkštos gatvės viduryje, o viršum jų raudonomis raidėmis užrašas: Los Amos del Barrio1.
Piešinys akimirkai prikausto Belano dėmesį. Tie trys aršūs vaikinai ant marškinėlių jam atrodo pažįstami. O gal ir ne. Galbūt ta gatvė jam atrodo pažįstama. Prieš daugelį metų esu čia buvęs, galvoja jis, prieš daugelį metų esu ėjęs šia gatve tiesiog šiaip sau, neskubėdamas, ir viską apžiūrinėjau.
Tasai su marškinėliais, beveik toks pat storas kaip pirmasis, kažko klausia suburbuliuodamas, lyg kunkuliuotų verdantis vanduo, Belanas jo nesupranta. Tačiau jis įsitikinęs, kad klausimas nėra agresyvus. Ką sakai? – perklausia Belanas. Ar esi „Los Amos del Barrio“ gerbėjas, seni? – pakartoja storulis su marškinėliais.
Ne, aš ne vietinis, šypsosi Belanas.
Tada kažkas stumteli antrąjį storulį ir pasirodo trečiasis – juodbruvas, panašus į dručkį acteką su ūsiukais, ir šis savo sėbrų klausia, kas vyksta. Trys prieš vieną, galvoja Belanas, laikas dingti. Storulis su ūsiukais nužvelgia jį ir klausia, ko jam čia reikia. Šitas asilas skambino į Uliso Limos buto duris, sako pirmasis storulis. Pažįsti Ulisą Limą? – klausia ūsuotasis. Taip, sako Belanas, buvome draugai. O kas tu toks, cabrón? – klausia storulis su marškinėliais. Tada Arturas Belanas pasako savo vardą, atsiprašo už sutrukdymą ir priduria jau ketinęs eiti, bet dabar jau visi trys storuliai spokso į jį itin susidomėję, tarsi matytų jį kitoje šviesoje, o storulis su marškinėliais šypsosi ir sako – nepūsk arabų, negali būti, kad tu – Arturas Belanas, nors iš to, kaip tai sako, Belanas supranta, kad anas, nors ir netiki, bet nori patikėti.
Paskui jis mato save, lyg žiūrėtų filmą, tokį liūdną, kurio niekada neitų žiūrėti, jisai su storuliais jų bute, tie pasiūlo jam alaus, ne, ačiū, jau nebegeriu, sako Belanas, jis sėdi suklypusiame fotelyje gėlėtu gobelenu, laiko stiklinę vandens rankoje, kurio negali prisiversti atsigerti, nes nuo Meksiko vandens, kaip jis buvo įspėtas ir visada žinojo, prasidės diarėja, storuliai susėda ant kėdžių aplink jį, o tasai pusnuogis netgi įsitaiso ant grindų, tarsi bijotų savo svoriu sulaužyti kėdę arba bijotų neigiamos bendrų reakcijos.
Pusnuogis storulis elgiasi panašiai kaip vergas, topteli Belanui.
Paskui vyksta kai kas chaotiško ir sentimentalaus: storuliai pareiškia, kad jie buvo paskutiniai Uliso Limos sekėjai (jie taip ir sako: sekėjai). Papasakoja apie jo mirtį, kai jį partrenkė paslaptingas automobilis, juoda „Impala“, ir apie jo gyvenimą, begalines, pėdsaką palikusias girtuoklystes, tarsi visi tie barai ir kambariai, kuriuose Ulisas Lima blogavo ir vėmė, būtų atskiri jo kūrinių tomai. Žinoma, papasakoja ir apie save: kad jų roko grupė vadinasi „El Ojete de Morelos“2 ir jie groja Meksiko priemiesčių diskotekose. Grupė įrašė albumą, kurį oficialios radijo stotys dėl dainų tekstų atsisako groti. Tačiau mažosios radijo stotys jų dainas groja kiauras dienas. Kasdien tampame vis garsesni, tvirtina jie, bet išlikome maištininkai. Tai Uliso Limos kelias, sako jie, Uliso Limos šviečiamosios kulkos, iškiliausio meksikiečių poeto eilės.
Tada jie pereina nuo žodžių prie veiksmų ir paleidžia kompaktinę plokštelę su „El Ojete de Morelos“ dainomis, kurių Belanas klausosi nejudėdamas, rankoje tebelaiko stiklinę vandens, kurio dar neatsigėrė, ir žiūri į apšnerkštas grindis bei sienas, nukabinėtas plakatais: „Los Amos del Barrio“, „El Ojete de Morelos“ ir kitų jam nežinomų grupių, kuriose galbūt anksčiau grojo „Los Amos del Barrio“ ar „El Ojete de Morelos“ grupių nariai, žiūri į tuos jaunus meksikiečius, žvelgiančius į jį iš nuotraukų arba iš pragaro, įsitvėrusius savo elektrinių gitarų tarsi ginklų, arba lyg patys būtų mirties surakinti.
Versta iš: Roberto Bolaño. EL SECRETO DEL MAL. Anagrama, 2007.
Nora Ikstena. Rūrikas
2022 m. Nr. 12
Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis
Nora Ikstena (g. 1969) – viena žymiausių šiuolaikinių latvių rašytojų, šešių romanų, septynių apsakymų rinkinių, septynių biografijų, trijų esė knygų autorė. 2015 m. garsiojoje serijoje „Mes. Latvija, XX amžius“ išleistas romanas „Motinos pienas“ išgarsino rašytoją visame pasaulyje, jo vertimai pasirodė keliolika kalbų. Lietuviškai yra išleisti du N. Ikstenos romanai: „Gyvenimas yra gyvenimas yra gyvenimas“ (vertė Veronika Adamonytė) ir „Motinos pienas“ (vertė Laura Laurušaitė).
N. Ikstenos apsakymai pasižymi asociatyvia išraiška, patraukliais siužetais. Pasakojimas ne racionaliai išprotautas, o poetiškai slėpiningas. Pasak rašytojos, latviai yra introvertai, šis genas įrašytas latvių tautosakoje. O rašytojai yra introvertai iš prigimties, todėl imliai sugeria juos supantį pasaulį, transformuoja jį į kitą realybę, suteikdami jai ekstravertiškų formų.
Apsakymas
Patikėkite manimi. Rūrikas nenuveikė didžių darbų, jo kakta nepaženklinta žvaigžde. Savo trumpą vaikystę ir paauglystės pradžią praleido prieglaudoje. Vėliau dirbo paprastus darbus – buvo kiemsargiu, valtininku, prižiūrėtoju… Rūriką sutikau tuomet, kai jis buvo pakeltas į elgetas. Susipažinome dar tuo metu, kai elgetavimas nebuvo labai paplitęs užsiėmimas. Rūrikas buvo vienintelis elgeta kaime. Gerbiamas žmogus, niekuomet negailėdavai jam duoti vieną kitą pinigėlį. Jis buvo tylenis, o tokius žmones man labai patinka prašnekinti. Turiu prisipažinti, pasisekė.
Kai pirmąkart užkalbinau Rūriką, jis žvelgė į mane nepatikliai, sakė: tavo veidas mielas, o mielų veidų žmonės yra tikri vagišiai. Žinoma, jaučiau, kad jis tuojau suminkštės ir po įprasto „ką gi galiu papasakot“ atskleis daug savo gyvenimo nutikimų ir smulkmenų. Netrukus vienintelį kaimo elgetą atviliojau į svečius – Rūrikui patiko kalbėjimu užsidirbti pinigų. Buvau smalsi, tad jam nebereikėjo sėdėti ant tuščių dėžių prie parduotuvės. Buvau dosni, ir jis tai įvertino. Gal jis nesuprato, ką parduoda? Tąkart ir aš nesupratau, ką perku, jeigu būčiau supratusi, viską būčiau iš karto užrašiusi. Tai buvo brangūs prisiminimai, nes juos man už pinigus papasakojo elgeta Rūrikas, kurio kaktoje nėra žvaigždės, kuris labai gėdinosi savo vardo, bet manė esąs laimės kūdikis.
Rūrikas – prieglaudos vaikas
Rūrikas mažai ką prisiminė iš savo vaikystės. Jis ir neturėjo labai daug ko prisiminti. Prisimena tą akimirką, kai išmoko apginti savo vardą. Niekas negalėjo paaiškinti, kodėl jį taip vadina, taip pat ir to – kada ir kodėl jis atsidūrė prieglaudoje. Nuolatinės išdaigos, kurių susilaukdavo dėl savo vardo, jo nepykdė, bet drovumas neleido Rūrikui apginti Rūriko. Jis greitai perprato prieglaudos taisykles – niekada neparodyti, kad ką nors jauti, visada būti pasiruošusiam iš visų jėgų smogti atgalios. Išmoko svajoti. Rūrikas dažnai įsivaizduodavo: išeisiąs už prieglaudos vartų ir jam užteksią jėgų nebesugrįžti. Išeisiąs jaunas ir laisvas, susirasiąs patį paprasčiausią darbą. Kažko ypatingo po prieglaudos mokyklos neverta tikėtis. Jis dar nesvajojo taip toli, tiktai įsivaizduodavo pėdinąs smėlėtu keliu, kuriuo kada nors išeisiąs ir nebesugrįšiąs.
Prieglaudoje dirbo nervingos moterys, tvarką palaikė garsiai šūkaudamos, dažnai vertė dideliais gurkšniais gerti karštą arbatą. Rūrikas prisiminė peršinčią išplikytą gerklę ir kraujo skonį burnoje. Tai vienas ryškiausių jo trumpos vaikystės prisiminimų. Dar sūpynes – ilgas storas virves su lentele tarp jų. Supdavosi retai, bet jei kas nors įsiūbuodavo jį į aukštybes, kažkas keistai sukirbėdavo pilve, ir jis norėdavo vėl ir vėl pakilti. Tai irgi ryškus prisiminimas iš trumpos Rūriko vaikystės.
Rūrikas jau buvo paūgėjęs, kai gavo pirmą didelę prieglaudos bausmę – triskart per dieną plauti grindis. Ir dar, kai būdavo pasilenkęs, bet kuriam čia esančiam leista stipriai spirti jam į užpakalį ir surikti: „Rūrikas – Čiūrikas.“ Jis viską ištvėrė, tik nesuprato, už ką buvo nubaustas. Po pamokų nuėjo iki kelio vingio, prie netoliese tekančios upės. Žinojo – toliau eiti draudžiama. Rūrikas liūdnai žvelgė į upę ir pats sau prisipažino: čionai labai norėjęs ateiti. Netikėtai Rūrikas išvydo – upe plaukė didelis baltas paukštis. Gandras. „Negali būti, kad gandras mokėtų plaukti, gandrai gyvena ant senų kaminų, medžių viršūnėse, ant stulpų“, – pynėsi mintys Rūriko galvoje bėgant arčiau prie upės, jis pamiršo visus draudimus ir bausmes.
Tai buvo gandras. Gražus ir negyvas. Upė lėtai plukdė paukštį. Rūrikas stovėjo ant kranto ir žvelgė sulaikęs kvapą. Kiek upė pajudėdavo pirmyn, tiek jis paėjėdavo nenuleisdamas akių nuo paukščio, galvodamas: „Paukštis plauks iš lėto, kol upė bus lėta, iki pirmo vėjo, tada vanduo suvilnys ir paukštį išmes ant kranto, jis supus, o gal jį apgrauš kokie vandens ar žemės žvėrys. Tokį gražų baltą paukštį.“ Rūrikas nubėgo prie vandens, įbrido iki pažastų, sugriebė paukštį už sparno ir išvilko ant kranto. Nusprendė gandrą užkasti, kaip užkasa mirusius žmones. Paukštis toks pat bejėgis kaip ir jie, reikia jam padėti.
Rūriką pagavo ant upės kranto, kai jis sunkiai tempė didelį paukštį. Kas buvo po to, Rūrikas nelabai beprisimena. Tik tai, kad jį skausmingai sučiupo už plaukų, o gandro kaklą, apsuktą varnalėšos lapu, sugniaužė tvirta ranka. Ir taip smėlėtu keliu jį beveik vilkte vilko iki prieglaudos. Rūrikas paspartindavo žingsnį, kad taip neskaudėtų pešami plaukai, o gandras, daužydamasis į grumstus, aplipo smėliu. Tada Rūriką privertė dar greičiau nei visada išgerti karštą arbatą žiūrint pro langą, kaip kieme šalia nustipusių prieglaudos kačių ir šunų užkasamas neatpažįstamai purvinas paukštis. Nė vienas nebūtų patikėjęs vaizdu, kokį Rūrikas išvydo ant upės kranto. Bausmės dienoms pasibaigus, Rūrikui vėl buvo leidžiama išeiti pasivaikščioti, ir tada jis aiškiai pajuto galįs nebegrįžti. Buvo jau nebe mažas vaikas, ir, nepuoselėdamas didelių vilčių, išėjo, kaip daugelis iki jo. Tik viena buvo aišku – dabar galės gerti pravėsusią arbatą ir niekas neatims iš jo mirusių paukščių.
Rūrikas – kiemsargis
Pirmomis dienomis mieste Rūrikas pasijuto esąs tikras laimės kūdikis. Labai greitai įsidarbino kiemsargiu. Jis dažnai pastebėdavo nustebusius ar smalsius žvilgsnius – žmonės, ko gero, nesuprato, kodėl jis, toks jaunas, taip rūpestingai šluoja gatvę, o juda tarsi senis, dažnai meiliai pasilabindamas su nepažįstamais praeiviais. Rūrikas buvo laimingas – vakarais savo pirmo aukšto kambaryje gėrė vėsią arbatą, suradęs nugaišusį balandį ar katę, juos pagarbiai neskubėdamas užkasdavo parke. Turėjo draugų – namo nuomininkus. Pats namas buvo senas ir niūrus, laiptai kiauri kaip sugedę dantys, kai kur ant sienų pūpsojo akmeninės gėlės ir pūstažandžiai angelai. Senoliams buvo sunku gyventi tamsiuose ir šaltuose namuose. Jie šalo. Apsivilkę palaidinę ant palaidinės, apsigobę skarelę ant skarelės, laukė Rūriko. Kas kartą kopiant laiptais aukštyn prasidėdavo įprastas ritualas.
Pirmiausia užsukdavo pas seną žydę – ši skleidė keistą kvapą. Rūrikas pažinojo įvairiausius kvapus, bet šio bijojo. Senoji žydė buvo išmintinga, ji skaitė tik vokiškai ir visada pasiūlydavo Rūrikui kokią nors knygą. Jis susigėsdavo ir mandagiai atsisakydavo. Žydė buvo įsitikinusi – Dievas yra žydas, ir tai stengėsi paaiškinti Rūrikui. „Dievas yra ašara“, – norėdavo paprieštarauti Rūrikas. Bet niekada nesupykdavo. Jam niekas to nesakė ir jis apie tai neperskaitė knygose. Tai atėjo iš sapno – moteris, kuri sakė esanti jo motina, ilgai žvelgė į jo užmerktas akis ir tarė: „Rūrikai, nesigėdink verkti, tada tavyje bus Dievas.“ „Jis ateina kartu su skausmu“, – pabudęs pagalvojo Rūrikas.
Bet sapnų nepalyginsi su išmintingomis knygomis, todėl Rūrikas tylėdamas klausydavosi įtaigaus ir nepertraukiamo žydės kalbėjimo su dažnai įterpiamu kreipiniu „Mielas kvaileli Vuvik“. Rūrikas visada sustodavo koridoriuje ir neidavo toliau, nes prisiminė siaubingus vaikystės pasakojimus apie raudonus pyragėlius, kuriuos žydai neva kepa savo šventėms. Jis suprato, kad tai paikas išsigalvojimas, bet ką daryti, jeigu jis toks paveikus. Rūrikas instinktyviai laukdavo, kada žydės žodžių srautą pertrauks ritmiškas beldimas į koridoriaus lubas. Tada senoji žydė iš lėto pakels aukštyn galvą ir piktai suraukusi antakius sušnabždės Rūrikui keista kalba: „Bei Gott! Hol ihn der Teufel!“ Rūrikas pasinaudos šia pauze, staigiai atsisveikins ir lips aukštyn. Jam aišku, ką reiškia toks stuksenimas į lubas – tenai Ariadnė šoka.
Ji šoka, kai turi ko išgerti, ir prisimena savąją sąvadautojos jaunystę. Ariadnė mano, kad ji kadaise buvo šokėja, neseniai parodė Rūrikui du sulaužytus medinius kriauklelius. „Matai, Rikini, tai kastanjetės, anuomet jos man iškart paklusdavo ir kaukšėdavo labai ritmiškai.“ Rūrikas daug kartų bandė suklijuoti Ariadnės medinius kriauklelius, bet ji, energingai kaukšėdama, vėl juos sulaužydavo. Rūrikui patiko vaizdingi Ariadnės prisiminimai. Buvo gana lengva sugrįžti į praėjusius laikus ir šiek tiek pasižvalgyti.
Kai Rūrikas pasibels ir prasivers durys, Ariadnė bus kitokia – glotniais pelenų pilkumo plaukais, tamsiai žaliu kostiumu, su elegantišku cigarečių kandikliu plonytėje rankoje. Ji šelmiškai šypsosis ir pakvies Rūriką į kambarį. Rūrikas paklus, ir užsivers girgždančios durys. O bute – sunkios klostėtos aksominės užuolaidos, ant stalo taurė su kriušonu, vyšnios, kava, tabako tvaikas, žemas Zanos balsas iš patefono, raumeningi vyrai ir pavytusios ponios, o gretimame kambaryje prie fortepijono blyškiaveidis vaikinukas pareikalaus pertraukti Zaną, kad atokvėpio valandėlę galėtų šniūkštelti baltų miltelių. Vyrai ir ponios, aistringai susikibę, pradings užsidirbti pinigų, o vaikinukas nuluš prie fortepijono, kad sapne išvystų keistą vasarą ir sniego gniūžtėmis besisvaidančius zuikius. Ariadnė šypsosis prie durų – grakšti ir tyra.
Koridoriumi atkaukši nušleivoti Ariadnės kulniukai. Sudilęs juodo šilko tinklelis ant galvos, virpančios raudonos lūpos. Ariadnė apsimeta, kad neprisimena, kiek kartų apgavo Rūriką. Jis žino, šįvakar prisiminimų nebus, ir pasuka link durų. Ariadnė sučiumpa jo ranką ir įduoda medinius kriauklelius. „Rikini, prašau, suklijuok“, – ištaria kaltai. Rūrikas žiūri į gležną raukšlėtą ranką ir galvoja, kaip ji sugeba sulaužyti tuos medinius kriauklelius. Jam taip sunku savo dideliais pirštais išlaikyti suspaustą kriauklelį, kol šis sulimpa. Tai buvo niekinga kaina už Ariadnės prisiminimus. Rūrikas įsikiša kastanjetes į kišenę. „Ačiū, Rikini, ateik vėl“, – sako Ariadnė, tarsi siūlydama sugrįžti į praėjusį laiką.
Rūrikas sustoja tarpduryje ir pakreipęs galvą paklausia: „O ką reiškia – Got un Teufel?“ – „Dievas ir velnias vokiečių kalba“, – paaiškina Ariadnė. „Kas būna, kai abu pašaukia vienu metu?“ – dar suspėja paklausti Rūrikas. „Tada būna kaip atsidūrus tarp dvejų durų“, – koridoriaus gale nusijuokia Ariadnė. Rūrikas uždaro duris ir akimirką stabteli siaurame tamsiame prieangyje. Pastovėti ilgėliau, kur taip vieniša ir net baugu, nesinorėjo. Rūrikas nuspaudė rankeną ir laimingas išėjo į laiptinę. Dar turėjo laiko aplankyti senąjį vyrą.
Senolis visada gyveno vienas. Daugelis vienadienių moterų jam jau įgriso, dabar jos čiuža ir kikena iš didžiulės sudžiūvusių gėlių šluotos. „Matai, Rūrikai, jos visos dovanotos man“, – primindavo jis išdidžiai. „Kai numirsiu, leidžiu tau šia šluota vieną kartą nušluoti gatvę, kad visa tai išnyktų. Rūrikai, tai bus reginys!“ Rūrikui taip neatrodė, jis tikėjo, kad senolis dar ilgai gyvens.
Šis vyras turėjo labai daug knygų ir visose sugebėdavo atversti įdomiausią puslapį. Rūrikas buvo dėmesingas klausytojas, nors ir ne pirmą kartą iš senolio girdėjo apie moters gimimą iš vyro galvos, aukso puodą, plaukus, šydus ir šešėlius, sielų pirkimą, niekad nepripildomą statinę ir amžinai klystančius žmones, apie taurę, nepasiekiamas kalnų viršūnes, visąlaik tekančias upes, liūdnus meilės pasakojimus, budynių giesmes, apie bemaž du šimtus neįtikėtinų permainų, apie… Šie gana juokingi pasaulio nutikimai Rūrikui neatsibosdavo net ir dešimt kartų girdėti… „Aš myliu tave, Rūrikai, kad tu esi ne toks kaip tie nervingi ir išdidūs iršiai iš Kuoknesės krašto, kurie čia atlekia gudrybių ir idėjų“, – tvirtino senolis.
Vakarais jiedu skambindavo „fragetais“. Senasis vyras buvo pamiršęs, o Rūrikas ir nežinojo, kam skirti šie nedideli sidabriniai strypeliai su kryžiais, o kryžių gale – bumbuliukai. Ant strypelio buvo išgraviruota FRAGET. Trinktelėjęs bumbuliuką į stalą, pridedi jį prie ausies ir kas kartą išgirsti vis naujus garsus. Vieno apsilankymo metu Rūrikas „fragetais“ paskambino į vazą. Nuo tada jie buvo dažnai naudojami, ir senolis nebesuko galvos, kad atsimintų, kam jie iš tikrųjų skirti. Skaitymas ir skambinimas baigdavosi senoliui užmigus dideliame fotelyje. Rūrikas dėl to nesupykdavo. Išeidamas stengdavosi kuo tyliau uždaryti laukujes duris.
Rūrikas – valtininkas
Rūrikas buvo dar gana jaunas. Jis ėmė galvoti, kad laisvės turėtų būti daugiau nei gatvėje, kambaryje ar nutriušusiame žydės, Ariadnės ir senojo vyro name. Vėl atėjo pavasaris, ir jis panoro erdvės, kurioje viešpatauja vėjai ir vanduo. Rūrikui, laimės kūdikiui, pasisekė – surado upę, kurioje vasarą reikėjo valtininko.
Po medžiais stovėjo rąstinė valtininko būda, kvepianti sakais, ir Rūrikas priėmė dosniąją likimo ranką. Upės krantas buvo gana status. Rūrikas žvelgė žemyn į ramų, vos tekantį vandenį. Jis paleido pasroviui savo nuosėdas, kambario ankštumą ir seno namo drėgmę. Buvo gera ir malonu, Rūrikas pasijuto esąs savimi.
Jis nubėgo žemyn, tiesiai prie valties. Nauja, paprasta valtis, geležine grandine prirakinta prie kranto. Rūrikas atrakino ją ir iš lėto nustūmė į upę. Valtis, tik ir laukusi vandens, lengvai pakluso. Rūrikas tuojau ėmė irkluoti per lygų vandens paviršių, kuris, kaip jam atrodė, stovi vietoje.
Rūrikas gulėjo valtyje ir prisiminė uždraustą upę su baltu žuvusiu paukščiu, prisiminė pievą, kurioje atvirtęs aukštielninkas juto, kad dangus yra apskritas, o jis esąs milžiniško rato vidury. Stipriai susikaupęs pajusdavo – kūnas pamažu išlinksta ir prisitaiko prie rato, kurio regėjo tik mažytį tarpelį. Aplinkui pilna garsų, sunku juos išskirti. Garsai atsikartojo ir pynėsi. Rūrikas nemėgo įsiklausyti į kiekvieną, tad atsidavė visiems iš karto. Buvo džiugu ir gera.
Pliumpt… Šis garsas valdingai nutraukė kitus. Ratas dingo, ir Rūrikas pamatė mergaitę ant kranto, mėtančią akmenukus į vandenį, kad pralinksmintų savo gražų, beveik perregimą kaštonplaukį šunelį. Šis žiūrėjo abejingai ir liūdnai. Mergaitė nekreipė dėmesio į Rūriką, tik visaip stengėsi pralinksminti šunelį. Rūrikas jau lipo į krantą, kai mergaitė paklausė, ar jis būsiąs tas valtininkas. Rūrikas linktelėjo. „Už upės yra paukščių, gal jis pradės juos vaikytis ir pasveiks.“ Mergaitė meiliai žiūrėjo į šunelį, bet jos žodžiai, ko gero, buvo skirti Rūrikui. „Perkelk mus tenai, labiau prie pievos ir nendrių, ir atplauk po poros valandų.“ Ji švelniai pakėlė savo sulysusį šunelį. Jis buvo nelengvas, bet Rūrikui neleido padėti.
Valtis jau slydo upe, o mergaitė vis glostė šunelį ir nepratarė nė žodžio. Rūriko džiaugsmas blėso, taip norėjo pasišnekėti su savo pirma keleive, bet trikdė šunelio liūdesys. Rūrikas norėtų pasakyti, koks čia laisvas ir geras, koks ramus vanduo, kiek garsų aplinkui. Jis norėtų papasakoti apie gandrą upėje ir karštą arbatą po to įvykio, apie senus gerus draugus, likusius šaltame name. Nežinia kodėl jis panoro iš savo neilgo gyvenimo šį tą patikėti mergaitei. Bet ji elgėsi taip, tarsi valtis plauktų pati, be Rūriko. Greitai jis pamatė, kaip ji nutolsta už nendrių, vis atsigręždama į lėtai ją sekantį šunelį.
Rūrikas irklavo atgal, turės palaukti porą valandų, kad vėl pamatytų mergaitę ir jos liūdną šunelį. Gyvendamas drovų vienišiaus gyvenimą, nebuvo sutikęs nieko, kas sukeltų jam stiprų ilgesį. Gal tik prieglaudoje – tenai ilgėjosi išeiti pasivaikščioti keliu ir nebesugrįžti. Arba tas nenusakomas ilgesys iš senojo vyro pasakojimų apie kitus pasaulius. Arba ilgėjimasis išvysti Ariadnę praėjusiame laike – žvilgančiais pelenų spalvos plaukais, su elegantišku cigarečių kandikliu plonytėje rankoje. Tokia Ariadnė būna apgaulinga, negali prie jos prisiliesti, ji esti permatoma ir dingsta kartu su nutilusia senąja Ariadne.
Mergaitė su liūdnu šuneliu Rūriko valtyje atrodė visai kitokia. Prislėgta, nekalbi, susirūpinusi. Trumpi, patys paprasčiausi plaukai, kumptelėjusi nosis, aplūžinėję nagai – tik tiek suskubo pastebėti Rūrikas. Ji sėdėjo ir vėl sėdės priešais Rūriką. Visai arti su savo kaštonplaukiu šuneliu. Ji buvo Rūriko mintyse. Dvi valandos slinko vėžlio žingsniu, pagaliau Rūrikas vėl sėdo į valtį ir skubiai irklavo link nendrių. Mergaitė verkė ir glostė švelnų šunelio snukutį. „Ko gero, jis mirs“, – tarė mergaitė ir leido Rūrikui panešėti šunelį iki valties. Jie girdėjo tik irklų teškenimą ir šunelio atodūsius.
Rūrikas irklavo iš lėto, norėdamas, kad krantai nutoltų ir duotų jam laiko pagalvoti apie priešais sėdinčią mergaitę nunešiotais drabužiais ir patamsėjusiais paakiais. Rūrikas norėjo, kad jos vardas būtų toks pat juokingas kaip ir jo. Galvoje pynėsi prieglaudoje skambėję, senojo vyro skaityti, gatvėje netyčia nugirsti žodžiai. Rūrikas juto – nė vienas jų nėra mergaitės vardas. Ir tada nežinia iš kur atėjo – Jukija. Rūrikas nusišypsojo. Priešais jį valtyje sėdėjo Jukija. Jiedu nesikalbėjo, bet ir ji nebūtų galėjusi papasakoti daugiau už tai, ką regėjo ir juto Rūrikas.
Jukija apraudojo savo kaštonplaukę meilę. Ji buvo labai jauna, bet jau šimtąkart nusivylusi ir pavargusi. Gal ji neturėjo tėvų, kaip ir Rūrikas? Gal turėjo tik motiną – ligotą moterį, kuri protui užtemus nakčia ravėdavo daržą, spjaudė visiems į akis ir dažnai bandydavo numirti? Rūrikas buvo girdėjęs apie tokias moteris. Jukija iš tiesų nesiilgėjo žmonių. Ji apsimetė nepastebinti liūdinčio Rūriko. „Aš moku suklijuoti kastanjetes… mano vaikystė buvo nelaiminga… aš visiškai nežinau, kas mane pavadino Rūriku… man gaila tavo šunelio… aš kažkada labai gailėjausi mirusio gandro… nori, supažindinsiu tave su Ariadne, žyde ir senuoju vyru?.. Prašau, ateiki į mano būdą, kuri kvepia sakais, ir ten galėsi gerti vėsią arbatą.“ Žodžiai pynėsi Rūriko galvoje, bet jis neišdrįso nė vieno ištarti. Stebuklas neįvyko, krantai nenutolo, Jukija, kuri tikriausiai nebuvo jokia Jukija, išlipo į krantą, sunkiai iškėlė savo šunelį, į platų Rūriko delną subėrė pinigėlius ir neatsisukdama nuėjo. Aštrioje pamiškės žolėje ji atsigręžė laukdama atsilikusio šunelio. Po to Jukija dingo. Niekas neperspėjo Rūriko apie didelį liūdesį ir didelį ilgesį. Jis juos ištvėrė kaip sugebėdamas.
Buvo vasara, Rūrikui patiko šis metų laikas. Retkarčiais prisimindavo, kaip žiemą žvalgydavosi į žydrą dangų. Dabar viskas buvo tikra. Dienos tapo ilgos ir nuobodžios. Rūrikas ne brisdavo, bet iškart nerdavo į upę. Tėkštelėjęs delnu į vandenį, pabaidydavo nerangias žuvis, sujudindavo vandens gėles. Panerdamas neužsimerkdavo, norėdavo pamatyti iškvėptus burbuliukus, kurie akimirksniu atsirasdavo ir išnykdavo. Rūrikas mėgo nardyti. Po vandeniu daug įvairiausių minčių žaibiškai išlėkdavo iš galvos. Dingdavo tolimos praeities atsiminimai. Išlipus krantas atrodydavo šiltas, ir Rūrikas nugrimzdavo į saldų vidurdienio miegą. Atsibusdavo šiltą vakarą.
Rūrikas juto, kad aplinkui tvenkiasi bauginantis geidulys, primenantis keistą jausmą pilve, kai prieglaudos sūpynėmis kas nors jį išsupdavo gąsdinančiai aukštai. Tai sukeldavo pilve malonų kirbėjimą. Viskam pasibaigus jį apimdavo didelis liūdesys. Jis laukdavo, kada vėl galės taip aukštai išsisupti. Dabar šiam tikslui nebereikėjo sūpynių. Kai Jukija, net nepasakiusi savo vardo, nuėjo aštria pamiškės žole, sukilusį maudulį nuginė paslaptinga ranka, kuri visada sulaikydavo Rūriką. Jis pakluso tai valdingai rankai, leidusiai pajusti, kas neišgyventa, patirti nebuvusių jausmų graužatį. Nematomi kaulėti pirštai lengvai paliečia Rūriko lūpų kampučius, lėtai nuslysta jo plaukais, mažasis pirštelis piešia naują Rūriko veidą. Tada kažkas visa tai sustabdo, kaip sustabdydavo sūpynes. Lieka tik liūdesys ir ilgesys, nesuvoktas neregimosios rankos laukimas. Jis bandė nuginti liūdesį, kaip nerdamas pabaidydavo žuvis ir nublokšdavo vandens gėles. Norėjo pamiršti viską iki tos akimirkos, kai jį vėl sugniauš valdingoji ranka. Springdamas, prisinardęs ir prisiplaukiojęs, Rūrikas pavargęs ir vienišas išbrido į krantą. Dėkingas, kad kuriam laikui yra išlaisvintas.
Rūrikas išgirdo žingsnius. Jaunas, drovus vaikinas pirmasis aštrioje žolėje mynė brydę nuo miško iki upės kranto. Jį sekė rami, baugšti mergina. Ko gero, jie nejuto, kaip šiurkščiai atsilenkia neklusni žolė. Jie juto kažką kita. Iš toli juos stebėdamas Rūrikas abejingai prisiminė sūpynių ilgesį ir neregimąją ranką. Jie artėjo. Rūrikas pajuto besiveržiantį ilgesio kamuolį, ėmė žvanginti grandinę, kilnoti irklus, valyti suoliukus. Įnikus į darbą, kamuolys subliuško. Jie sustojo šalimais gana ramūs, paprašė perkelti ir nebesugrįžti. Rūrikas irklavo iš lėto stebėdamas, kaip slysta vandeny panardinta merginos ranka, kaip vaikinas šalia nuleidžia savąją. Rankoms priartėjus jų pirštai susiveja. Jie žvelgia į savo rankas kaip į laisvę paleistus žvėris. Greitai bus laisvi ir…
Rūrikas iš lėto irklavo svarstydamas, kaip ilgai po to juos persekios ilgesio kamuolys? Gal nutiks taip, kad jie pavargs, sugrįš kiekvienas į savo įprastą, ramų gyvenimą, o paskui, metams bėgant, ne kartą vėl grims į ilgesingus prisiminimus, bandys vienas kitą surasti, arba priešinsis praeičiai? O gal ims ramiai gyventi drauge ir ilgesingi prisiminimai pradings savaime? Galbūt mergina ar vaikinas, panašiai kaip Jukija, vienąkart negrįžtamai nueis per aštrią žolę? Rūrikas nesigėdino savo klausimų. Pats nieko tokio nebuvo patyręs, tik laikinai paleistas valdingosios rankos. Krantas jau buvo arti, visi lengviau atsikvėpė. Atgal Rūrikas irklavo greitai. Pro rūką išvydo, kaip mergina nusirengė ir šoko į vandenį.
Naktimis Rūrikas dažnai kliedėdavo ir atsibusdavo sunkia galva. Nesulaukęs, kol upė užšals, jis užrakino valtininko būdą, paliko apverstą valtį ant kranto ir išėjo.
Rūrikas – prižiūrėtojas
Rūrikas sužinojo, kad prarado kambarį ir gatvę, ir neužsuko į senąjį namą aitrinti prisiminimų. Viskas klostėsi taip, kaip ir dera laimės kūdikiui. Įsidarbino nervų ligų ligoninėje. Sriubą čia galėjo srėbti iki blogumo, o naktimis šiltai miegoti. Nuo ryto iki vakaro, kartais ir nakčia reikėjo stebėti ir prižiūrėti aptemusio proto moteris. Jos pačios manė esančios išrinktosios, laimingosios, tik nesigilino, kodėl jų protai kitokie negu daugelio, tai yra šviesesni.
Rūrikui atrodė, kad atsiribodamos nuo pasaulio jos elgiasi teisingai; pervargę ir abejingi gydytojai jas maitino arklinėmis raminamųjų dozėmis; artimieji irgi atrodė pailsę, jie nešė kotletus, salotas stiklainiuose, retas kuris per pasimatymą pravirkdavo; slaugės ir sargės buvo piktos, dažnai šaukė ir į visus kreipdavosi „tu“. Rūrikas pastebėjo, kad viską čia valdo sargės, nes jos kišenėse nešiojosi vienintelį raktą į išorinį pasaulį – durų rankeną. Už niekingą atlygį vaisiais arba saldainiais durys ramesnėms moterims atsiverdavo be eilės. Bet šių dalykų sutaupyti buvo beveik neįmanoma – daugumos artimieji nelankydavo, ir ši dauguma įgrisdavo mažumai gailiu kaulijimu.
Rūrikas kėlė juoką visiems: ir pats sau, žinoma, ir ligoniams, ir tiems, kurie buvo priversti čia dirbti. Jis neturėjo namų, tad stengėsi atlikti savo darbą rūpestingai ir kantriai, valandų valandomis klausydavo tamsių (šviesių) protų istorijų. Dažnai sėdėdavo prie jaunos ūkčiojančios merginos, kuri tik retkarčiais prabildavo apie save ilgais monologais, visada kreipdamasi į Rūriką: „Paklausyk, vaike…“ Rūrikas manė, kad ji ūkčioja todėl, jog ieško savęs, o jos nepertraukiamas kalbėjimas būdavo tarsi savęs prisiminimas. Rūrikui atrodė, kad ji tik labai nori išsikalbėti, bet jai įpusėjus visada ateidavo seselė ir priversdavo išgerti arklinę vaistų dozę. Po akimirkos mergina jau apatiškai žvelgdavo pro langą, o dar po valandėlės pradėdavo ūkčioti. Retkarčiais ją aplankydavo žila maloniai kvepianti močiutė. Tada jos ilgai, nepratardamos nė žodžio, žiūrėdavo viena kitai į akis, ir Rūrikui atrodė, kad jos viena kitą puikiai supranta. Kai Rūrikas išvysdavo jas sėdinčias ir tylinčias, jį apimdavo liūdesys.
Valdingoji ranka, kuri priminė Jukiją, jau nebelankė Rūriko. Tai buvo visai kitoks liūdesys. Dėl mergaitės, kuri negalėjo išeiti į mišką. Taip čia buvo su visomis. Nė viena negalėjo laisvai išeiti į mišką. Ir dar toliau, iš kur jau nebegalima grįžti ir papasakoti kitoms, kad upė jau užšalusi, kad ledu čiužinėja susiraitę lapai. Tenai trečią Rūriko darbo dieną buvo nuėjusi pastorė. Garsiai lepšnodama Rūriko atneštą pudingą, sargė jam papasakojo, kad pastorė mylėjosi su arkivyskupu, o Dievas staiga pasikvietė jį pas save. Po to pastorė naktimis ėmė teplioti bažnyčią, todėl ir patekusi čionai. „Dabar ramybė ir bažnyčiai, ir mums, tik čia ji nesielgia geriau. Tebūnie pašlovinta koridoriuje atsitiktinai palikta rūgštis“, – atsiraugėjusi išmintingai tarė sargė.
Rūrikas žvelgė į tuščią pudingo lėkštę ir džiaugėsi galėdamas nuginti nuo savęs kankinantį liūdesį, bjaurastį, ilgesį ir dar daug ką tokio, tvyrančio aplinkui. Kibirus, skudurus, dvokiantį chloruotą vandenį, šeriuotą grindų šluostę, purvo prineštą koridorių, riebaluotą valgyklos linoleumą, blausią išvietę, ryškiai apšviestus kambarius, suklypusį trikojį stalelį koridoriaus gale, prie kurio visada sėdėdavo moteris raudona rytine suknele. Rūrikas labai jos bijojo. Vienintelės ramios moters. Aukšta, prakilni, ji niekada neatsimindavo, kuris kambarys ir kuri lova yra jos. Pasiūlęs parankę, jis palydėdavo ją iki girgždančio čiužinio sosto.
Rūrikas girdėjo, kad moteris anksčiau buvusi šviesaus proto ir energinga. Ją dažnai aplanko sesuo, labai savita, visada susirūpinusi būtybė, ji atneša burokėlių sriubos nedideliame metaliniame puode. Toji sriuba moteriai, matyt, jau buvo tapusi namų simboliu – ji gailiai žvelgdavo į metalinį puodą. Gal sriuba ką nors priminė? Malonų gyvenimą? Kai buvo energinga, turėjo darbą ir šviesų protą, ir draugus, visada būdavo užsiėmusi, visais rūpinosi, stengdamasi kiekvienam suteikti džiaugsmo. Dabar viskas tapo paprasta – pasaulis ir gyvenimo saldybė susitraukė iki susirūpinusios sesers, kartą per savaitę pasirodančios su nedideliu puodu sriubos.
Rūrikas pasodina moterį į girgždančio čiužinio sostą ir mėgina išvilioti šypseną iš liūdno jos veido. „Karalienė“, – sako prisėsdamas šalia. Ir, nutaisęs juokingą miną, pats sau priduria: „Karalius Rūrikas.“ Tąkart jis, žinoma, negalėjo numatyti, kad bus paaukštintas į elgetas.
Versta iš: Nora Ikstena. Starp divām durvīm. Stāsti 1993–2011. Rīga: Dienas Grāmata, 2011.