Proza verstinė
Goce Smilevski. Zigmundo Froido sesuo
2013 m. Nr. 1
Iš makedonų k. vertė Laima Masytė
Goce Smilevskis (g. 1975) – makedonų rašytojas. Antrasis romanas „Pokalbis su Spinoza. Romanas-voratinklis“ (2002) apdovanotas geriausios Makedonijos metų knygos premija. Už romaną „Zigmundo Froido sesuo“ (2007) 2010 m. autorius pelnė Europos sąjungos literatūrinę premiją.
Romanas paremtas biografiniais Z. Froido gyvenimo faktais ir pasakojamas jo sesers Adolfinos vardu; jame išsitenka tragiškas Vienos žydų ir psichoanalizės kūrėjo seserų likimas nacių mirties stovyklose, moterų emancipacijos užuomazgos Europoje, taip pat apnuoginamas žmogaus „Aš“, beginklis prieš būties absurdiškumą. Gvildenama beprotybės tema, su sitinkame su garsiais menininkais, kuriuos kamavo pamišimas, – V. van Goghu, F. Nietsche, G. de Nervaliu ir kitais. Persmelktas melancholijos pasakojimas lakoniškas, poetiškas, savitai dekadentiškas, atliepiantis vaizduojamo laikotarpio dvasiai.
Romanas „Zigmundo Froido sesuo“ – pirmas šiuolaikinės makedonų literatūros vertimas – rengiamas išleisti leidykloje „Metodika“.
1.
Kartais iš Londono su mumis susisiekdavo Marta ir Ana, jos pranešdavo, kad Zigmundui padarytos burnos ertmės operacijos, jis sveiksta, bet nebegali kalbėti. Vėžys pažeidė ir klausą, todėl Zigmundas susišnekėdavo rašydamas raštelius. Prisiminiau vaikystę, kai brolis mokė mane rašyti. Marta ir Ana pasakojo, kad jie apsigyveno gražiame name tyliame Londono priemiestyje, jos vis mus tikino, jog Zigmundo draugai daro viską, kad tik mes, seserys, gautume vizas, tada atvykusios galėsime apsigyventi pas juos.
O mes išmokome gyventi baimėje, tai buvo ne mirties, o kančios baimė. Ant rankovių privalėjome nešioti Dovydo žvaigždę, šitaip buvo kontroliuojami draudimai, galiojantys visiems žydams: mes nebegalėjome lankytis teatre, operoje, koncertuose; mums buvo draudžiama pasirodyti restoranuose ir parkuose, naudotis taksi paslaugomis; leidžiama važinėti tramvajais, bet tik paskutiniame vagone; galėjome išeiti iš namų, bet tik tam tikromis valandomis; mums buvo atjungti telefonai, visame mieste galėjome naudotis tik dviem paštais.
Sykį, buvo rugsėjis, į mūsų namus atėjo vienas mano draugės Klaros brolėnų ir pasakė, kad ji mirė psichiatrinėje klinikoje „Lizdas“, kurioje daug metų gyveno. Jis paklausė, ar eisiu su juo į laidotuves. Seserys buvo svečiuose pas kaimynę; ant lapelio parašiau, kur išeinu.
Prieš kelis mėnesius naujoji Vienos valdžia įvedė vieną iš daugelio pakeitimų: nurodė mirusius specializuotose klinikose laidoti ne miesto kapinėse, o ligoninių parkuose. Taigi juos užkasdavo parke, negilioje duobėje, o vietoj karsto suvyniodavo į paklodę.
Įėjau į kambarį, kuriame gulėjo mirusi Klara. Man pasakė, kad ji mirė miegodama, jos veidas buvo toks ramus, jog negalėjai įžiūrėti nei miego, nei gyvybės, nei myrio šešėlio. Ji, kaip visada miegodama, gulėjo susirietusi į kamuoliuką: sulenktomis kojomis, ant krūtinės nuleista galva, rankas prispaudusi prie pilvo. Jos kūnas jau buvo sustingęs. Suvyniojome ją tokią į paklodę.
– Kaip embrionas, – tariau, kai ją nešė iš kambario, kurį ji vadino įsčiomis.
– Ji per didelė būti embrionu, per maža būti žmogumi, – pasakė kažkuris gydytojas.
Iš tikrųjų, niekas nepagalvotų, kad į paklodę suvyniotas žmogaus kūnas.
Pliekė smarkus lietus, į parką mūsų išėjo vos dvylika. Likę stovėjo prie ligoninės langų ir žiūrėjo pro grotas. Lavoną paklodėje nuleidome į duobę. Sanitarai kastuvais jį užmėtė ištežusia žeme.
Kai į pavakarę grįžau namo, seserys sėdėjo prie stalo valgomajame. Rožė pažvelgė į mane paraudusiomis akimis ir pratarė:
– Parašė Ana. Praėjusią savaitę mirė Zigmundas.
– Mirė Klara. Šiąnakt, – atitariau.
– Jį kremavo.
– Šiandien ją palaidojome ligoninės kieme. Iškasėme negilų kapą. Neturėjome karsto. Suvyniojome į paklodę. Lijo.
Lauke tebelijo. Lietaus lašai stipriai čaižė langą, jų garsas čaižė mūsų žodžius.
Nuėjau į savo kambarį. Atsiguliau ant lovos, mąsčiau apie brolį. Nemėginau įsivaizduoti paskutinių jo gyvenimo akimirkų. Nemėginau jo išvysti mintyse, kaip guli vos ne vos krustelėdamas, nenorėjau įsiklausyti, kaip jėgų likučiai jį verčia įkvėpti ir iškvėpti, nenorėjau žinoti, kokios mintys tomis akimirkomis sukosi jo galvoje: ar jį kankino mintis apie seseris, kurios nuolat pasirodydavo jo namuose ir prašė rasti būdą, kaip jos galėtų išvykti iš Vienos, ar jį graužė sąžinė, kad į mirties stovyklas pateks ir jos. Nemėginau įsivaizduoti paskutinių jo gyvenimo akimirkų, man pakako žinios, kad jis miręs, nurimęs, nejaučia fizinio skausmo, dvasinio šiurpulio, nes anapily siela tikrai išsilaisvina iš sielvarto ir kalčių. Tik būdama čia siela nevalioja galutinai savęs įtikinti, kad viskas yra taip, kaip reikia, ir kad atliko viską, idant įvykdytų kažkokį aukštesnį, mums nepažinų planą.
Nubudau suprakaitavusi; nebelijo, prieblanda leidosi pro tamsiai mėlynus debesis. Prisiminiau sapną; mano sapne Zigmundas buvo miręs.
– Esu labai vienišas, – tarė jis. – Nors „vienišas“ nėra tikslus žodis. Žmogus gali būti vienišas tik tada, kai egzistuoja kiti. Pasižiūrėk, aplinkui nieko nėra. Čia nėra nieko.
– Visi yra čia, – pasakiau jam.
Jis papurtė galvą.
– Ne, nieko nėra, – tarė.
– Visi čia, – pakartojau. – Tik reikia jų paieškoti.
– Ieškau, – nenusileido jis, – bet nieko nėra. Ir tuščia. Pažvelk, tik šviesa ir nieko daugiau. O kai yra vien šviesa ir nieko aplink, ji yra tuščia, dyka, tai klaikiausias kalėjimas, iš kurio nepabėgsi, nes nėra kur bėgti. Visur negyva šviesa. Ir joje nieko nėra.
– Visi čia yra, – vėl pasakiau, – tiesiog tu per daug įsižiūrėjęs į save, todėl negali pamatyti kitų.
– Ne, – paprieštaravo brolis. – Nieko nėra. O gal tai – mirtis: egzistuoti amžinai, būti sąmoningam ir likti visiškai vienam. Vienui vienam. Geriau būtų po mirties paprasčiausiai išnykti, sudūlėti. Kadaise tikėjau, kad po mirties taip ir nutinka. Net ir siaubingiausia pragaro vizija ne tokia baisi kaip šitas prakeiktas atskyrimas, šitas amžinas būdravimas mirtinoje tuštumoje.
– Ne, – buvau atkakli. – Mes visi čia. Tu tik nukreipk žvilgsnį nuo savęs. Mes visi čia, ir gyvieji, ir mirusieji.
– Pasilik bent tu, – paprašė brolis.
– Aš lieku. Mes visi liekame. Tau tereikia mus pamatyti.
– Tai bausmė, – atsakė jis ir sugniaužęs kumščius lėtai pakėlė juos prie galvos. – Aš nubaustas šia kraupia tuštuma, – pratarė ir trenkė kaktą į kumščius. – Aš žinau, kodėl esu nubaustas.
– Tu nesi nubaustas…
– Aš žinau savo kaltę, – toliau kalbėjo brolis, įsmeigęs akis į kumščius. – Atleisk man.
– Neturiu už ką tau atleisti, – atsakiau. – Tu nepadarei nieko blogo. Tik praleidai progą padaryti vieną gerą darbą; visi mes gyvenime praleidžiame progą padaryti daug gerų darbų. Ir negalime įvertinti, kuri praleista proga atvers kelią blogiui ką nors praryti.
– Atleisk man, – pratarė brolis.
Jo veidas pamažu keitėsi, ėmė grįžti jaunystės bruožai. Paskui pradėjo mažėti, tapo to amžiaus, kai jo dar nepažinojau, kai dar nebuvau gimusi; jis mažėjo ir mažėjo, galiausiai virto kūdikėliu. Pliku knerkiančiu kūdikėliu. Paėmiau jį ant rankų, atidengiau savo suglebusią, raukšlėtą krūtį ir pridėjau jam prie burnos. Kai jis čiulpė pieną iš mano suvytusios krūties, nuo jo lūpų prisilietimo prie spenelio jutau keistą malonumą. Nubusdama žinojau, kad bundu, ir gailėjausi, jog toji žindymo palaima nutrūks.
Po brolio mirties Paulina, Marija, Rožė ir aš kartais nueidavome prie pastato, kuriame jis gyveno prieš išvykdamas iš Vienos, ir žiūrėdavome į jo buto langus. Dabar ten gyveno kažkoks uniformuotas žmogus. Kartais į svečius užeidavo kuri nors kaimynė ar draugė, tada būdavo užsimenama, kad prasidės karas, „dar vienas didelis karas“, šitaip visi kalbėjo, o paskui karas iš tikrųjų prasidėjo. Jaunuoliai mobilizuoti ir išvežti į frontą, sudaryti sąrašai, pagal kuriuos mūsų kvartalo gyventojus sodino į traukinius ir amžiams išveždavo iš Vienos. Buvo sakoma, kad veža į priverstinius darbus, bet mes žinojome, jog veža į mirties stovyklas. Žinojome ir laukėme savo eilės. Vieną rytą kariai išnešiojo sąrašus po mūsų gatvės namus, ten buvo nurodyta, ką leidžiama pasiimti su savimi, ir įsakymas šių metų, t. y. 1942-ųjų, birželio dvidešimt devintą dieną, šeštą ryto atvykti į geležinkelio stotį, esančią mūsų kvartalo pakraštyje.
2.
Mano gyvenimo pradžioje buvo skausmas. Lyg koks tylus kraujo lašenimas iš nematomos žaizdos. Lašas po lašo. Vaikystėje daug sirgau, bet mano sopulio priežastis – ne ligos, o motina. Galbūt ir aš buvau jos gyvenimo skausmas arba taškas, kuriame susitelkdavo ir iš kurio pasklisdavo visi jos skauduliai. Mano motina Amalija Natanson dar gyveno nekaltomis svajonėmis, kai tėvai jos neatsiklausę sutarė ištekinti ją už našlavusio ir ką tik seneliu tapusio vilnos prekybininko Jakobo Froido. Su sutuoktiniu, vyresniu už jos tėvą, ji turėjo išvažiuoti iš Vienos į mažą miestelį, kuriame pamiršo, ką reiškia svajoti ir verkti. 1856 metais, virš kalvės išsinuomotame kambaryje, kuriame juodu su vyru gyveno susituokę, pasaulį išvydo Zigmundas, kitąmet ji pagimdė Julijų, kuris mirė po aštuonių mėnesių, o paskui gimė Ana. Ištisus mėnesius namuose vienintelis maistas buvo duona ir vanduo, o kai liko vos kelios saujos miltų, jie nusprendė persikelti į Vieną, kur Jakobas Froidas ėmėsi padėti Amalijos tėvui prekiauti audiniais. Žydų kvartale Leopoldštate jie kėlėsi iš buto į butą, ir kiekvienoje gatvėje, į kurią atsikeldavo, jiems gimdavo po vaiką – Rožė gimė Veisgarberštrasėje, Marija – Pilersdorfgasėje, aš – Pfefergasėje, Paulina – Glokengasėje, Aleksandras – Pacmanitengasėje.
Vaikystėje daug sirgau ir mama nuolat budėjo prie mano lovos. Nubudusi iš miego, išvysdavau jos veidą, paskui ji išeidavo kelioms valandoms šveisti grindų į turtuolių namus, o grįžusi vėl sėsdavo prie mano lovos ir tik trumpam mane palikdavo, kai tvarkydavo namus arba gamindavo valgį. Kosėdama, vemdama, karščiuodama ar būdama ties sąmonės netekimo riba, girdėdavau ją sakant: „Geriau jau būčiau tavęs nepagimdžiusi.“ Mano gyvenimo pradžioje buvo skausmas, ta žaizda atsivėrė nuo minties, kad mano buvimas mamai reiškė nelaimę. Galbūt mama ir negalėjo neprakirsti tos žaizdos manyje, juk aš buvau taškas, kuriame telkėsi ir iš kurio pasklisdavo visi jos skauduliai: per anksti nutrūkusios svajos ir santuoka su žmogumi, ką tik tapusiu seneliu, antrojo sūnaus mirtis ir vaikų auginimas skurde, nuolatiniai kraustymaisi, grindų šveitimas turčių namuose. Visi šie dalykai buvo manyje, mano ligose, mamos nuogąstavime dėl mano gyvybės, štai kodėl ji taip manęs nekentė, prabildavo balsu, kokiu tariamas mirties nuosprendis, – „Geriau jau būčiau tavęs nepagimdžiusi“, ir todėl ji taip mane mylėjo, o per meilę užmiršdavo savo asmeninį sielvartą. Kartais, kai atsidūsėdavau, ji uždainuodavo lopšinę apie motiną, budinčią prie vaiko lopšio nelyginant mėnesiena virš žemės. Retkarčiais ji paimdavo mane ant rankų ir mes išeidavome pasivaikščioti po alėją; viena ranka ji prilaikydavo mane, spausdama prie krūtinės, o kitą tiesdavo aukštyn ir skindavo žiedus nuo žemiausiai nulinkusių liepų, kaštonų, akacijų šakų ir glausdavo juos prie savo ir mano veido. Kartkartėmis ji apkabindavo mane ir taip mums sėdint prie lango, už kurio snyguriuodavo, sekdavo pasakas, kuriose gėris visada nugalėdavo blogį.
Mano gyvenimo pradžioje buvo meilė. Lyg koks šiltas vėjas, atsirandantis ir sušildantis, kai gyvenime labiausiai žvarbsti. Vos tik gyvenimas atnešdavo šaltį, nuo kurio man pastirdavo siela, imdavau tikėtis to šilto vėjo dvelktelėjimo lyg balzamo. Mano gyvenimo pradžioje buvo meilė, mano motinos žvilgsnis, jos ranka ant mano kaktos, jos rūpestis dėl mano sveikatos. Tomis valandomis, kai atsidurdavau ant sąmonės netekimo slenksčio, kai dėl aukštos temperatūros tik protarpiais atsipeikėdavau, šios pusiau sąmoningos būsenos galėdavau įžiūrėti mamą, jos žvilgsnį, kupiną nuogąsčio dėl mano gyvybės, jos rankas, keičiančias vėsius pavilgus man ant kaktos, nurengiančias nuo manęs peršlapusius marškinėlius ir apvelkančias kitais. Ir kartais, kai mano žvilgsnis įsisiurbdavo į josios, jos akys išsyk pasikeisdavo, nuogąstį mainydavo neapykanta, o lūpos šnabždėdavo žodžius, kurių bijojau it mirties: „Geriau jau būčiau tavęs nepagimdžiusi.“ Šių jos žodžių bijojau it mirties: užsigeisdavau numirti ir kad mama gedėtų virš mano negyvo kūno, grauduliu būtų nubausta už tai, jog mano gyvenimo pradžioje buvo skausmas, taip svaičiodavau dar nežinodama, kad skausmas mane lydės visą gyvenimą, lyg nematoma žaizda, iš kurios lašena kraujas, lašas po lašo. Ši motinos žvilgsnio permaina ir tų žodžių šnabždėjimas trukdavo neilgai, akimirką, bet tūnodavo manyje ir tada, kai į jos žvilgsnį ir balsą vėl sugrįždavo meilė; ta neapykanta ir tie žodžiai prasibrovė net į mano sapnus. Daug kartų naktimis nubusdavau iš sapno, kuriame mama nusivesdavo mane prie upės, mudvi atsistodavome seklumoje, o paskui ji sugriebdavo mano galvą ir murkdydavo vandenyje, kol pritrūkdavau oro, žiūrėdavau, kaip žuvys gnybčioja man veidą; arba virsdavo žvėrimi ir mane sudraskydavo; arba aš būdavau paukštis, o ji, nežinodama, kad tai jos dukra, pagaudavo mane, nukirsdavo galvą, o paskui nuplikydavo mano begalvį kūną ir nupešdavo plunksnas. Kartais nubusdavau kambaryje, kuriame miegojau su keturiomis sesėmis, tykiai pakildavau iš lovos, kuria dalijausi su Paulina, ir ant pirštų galų prieidavau prie lango. Šluostydavau nuo mūsų kvėpavimo ant stiklo susikaupusią rasą, o ašaros likdavo nenušluostytos. Stebeilydavausi pro langą į gatvę arba į savo veido atspindį stikle ir kartodavau mamos žodžius: „Geriau jau būčiau tavęs nepagimdžiusi.“ Tik gerokai vėliau, kai viskam buvo per vėlu, suvokiau šių žodžių prasmę: sakydama juos man, skirdama mano būčiai, iš esmės ji norėjo juos pasakyti sau pačiai: „Geriau jau būčiau negimusi.“ Šitaip ji išliedavo neapykantą savo gyvenimui, dalykams, kurie jai buvo kraupesni ir už nebūtį, ta neapykanta dalijosi su manimi.
Mano gyvenimo pradžioje buvo meilė ir skausmas, iki pat pabaigos šie du dalykai ėjo greta nelyginant balzamas ir žaizda, kartais balzamas virsdavo nuodais, dar stipriau ėdančiais žaizdą. Visą gyvenimą ėjo vienas šalia kito, meilė ir skausmas; didžiausią skausmą man kėlė motinos neapykanta, bet kartu niekas taip stipriai manęs nemylėjo kaip ji. Niekas, net brolis Zigmundas. Jis buvo šešeriais metais vyresnis; menu, kaip prieidavo prie mano lovos nešinas medaus šaukšteliu arba obuoliu, kuriuo iš pradžių paglostydavo skruostą, o paskui pridėdavo prie lūpų. Man iš lėto krimsnojant obuolį, pasakodavo apie du įsimylėjėlius paukščius. Tai buvo niekur neužrašyta pasaka, pasaka, kurią man sukūrė brolis arba pati susikūriau gerokai vėliau, mėgindama prisiminti vaikystę. Kol valgydavau obuolį, jis sekdavo, kaip vieną rytą paukštis išskrido ir daugiau nebegrįžo, o kitas paukštis iš sielvarto snapu prasikirto krūtinę ir išsiplėšė širdį. Kai iš obuolio likdavo tik graužtukas, brolis lūpomis prisiliesdavo prie mano kaktos tikrindamas temperatūrą. Gal todėl, kad buvau ligota, man brolis buvo švelnesnis nei kitoms sesėms, kartais prieš miegą mane pabučiuodavo į kaktą, paslapčiomis, nes mama pašiepdavo kiekvieną jo artumo man gestą, savo švelnumą man jis parodydavo tik tada, kai motinos nebūdavo namie, kai ji šveisdavo grindis pas turtinguosius arba talkindavo seneliui ir tėvui audinių parduotuvėje.
Praėjus mano ankstyviausiai vaikystei, praėjo ir ligos. Dabar galėjau eiti į vidinį kiemą su seserimis, kurios ten žaisdavo su kaimynų vaikais, bet kažkokia neaiški baimė versdavo mane likti prie lango. Vos prabudusi, o aš visada nubusdavau anksčiau už seses, eidavau į virtuvę. Žinojau, kad mama ten: ji kurdavo ugnį, siūdavo arba gamindavo valgyti, o tėvas jau būdavo išėjęs į parduotuvę. Atsisėsdavau šalia jos, ji paduodavo man virtą bulvę arba riekelę duonos su sviestu ir, kol ji triūsdavo, kramtydama laukdavau brolio ateinant į virtuvę, žinojau, kad jis jau atsikėlęs ir kartojasi vakarykštes pamokas. Kai Zigmundas išeidavo į mokyklą, o seserys išbėgdavo į vidinį kiemą, aš likdavau su mama, stebėdavau, kaip ji dirba, žiūrėdavau į jos rankas ir veidą, kai ji skalbė, plovė grindis, adė drabužius, mezgė, virė. Pasibaigus mano ligoms, mama liovėsi kartojusi, kad geriau būtų manęs negimdžiusi. Tada ji ėmė mane lyginti su kitomis mergaitėmis, sakydavo, kad nebūsiu tokia kaip jos, kad mano gyvenimas visada bus kankinanti tuštuma. Kai namie nebūdavo mamos, nueidavau į Zigmundo kambarį. Kiekviename nuomojamame bute jis turėdavo savo kampą, dažniausiai tai būdavo mažutis iš sandėlio perdarytas kambariukas. Įeidavau į patalpėlę su mažu langeliu, kuris labiau panėšėjo į sprogymę sienoje, ir atsistodavau prie lovos. Pati nejudėdavau iš vietos, tik mano akys narstydavo po kambarėlį: sienomis, grindimis, po lentynas, kuriose išrikiuotos brolio knygos, sudėti drabužiai. Stengdavausi per ilgai neužsibūti, kad mama negrįžtų anksčiau, nei išeisiu iš brolio kambarėlio. Dar prieš pagimdydama Zigmundą, motina tikėjo, kad jis bus, kaip ji sakė, „didis žmogus“. Būdama nėščia, ji sutiko kažkokią senolę, kuri jai tatai išpranašavo, ir tuos jos žodžius „didis žmogus“ motina dažnai kartodavo. Bet jos kreipiniuose Zigmundas visada likdavo mažas: vadino jį „mano auksinis Zigis“, visada mažas, visada jos. Žodį „mano“ ji tardavo ne tik savininkiškai, visiškai pasisavindama „auksinį Zigį“, bet tarsi ir grasindama, jei kas sumanytų iš jos atimti sūnų.
Labiausiai mėgdavau būti brolio kambariuke drauge su juo. Atsitūpdavau kampe ir žiūrėdavau, kaip jo žvilgsnis juda knygų puslapiais, kaip kruta lūpos, nebyliai taria skaitomus žodžius. Kai brolis turėdavo laiko, prašydavau garsiai paskaityti viena kalbų, kurias jis mokėjo, arba papasakoti apie tai, ką jis tuo metu mokėsi, o tai man buvo lygiai taip pat nesuprantama, jeigu būtų kalbėjęs nežinoma kalba.
Tėvas iš parduotuvės grįždavo sutemus, bet ir tada, tą trumpą laiko tarpą, kurį leisdavo su mumis, būdavo išsiblaškęs. Apsikeisdavo keliais žodžiais su mama, paklausdavo, kaip laikosi vaikai, namai, o paskui paimdavo Talmudą ir, atsisėdęs kuo atokiau nuo visų, imdavo tyliai skaityti hebrajiškai, kalba, kuri jam buvo šventa, bet kurios nė vienas iš mūsų, jo vaikų, neišmoko. Mūsų tėvai, atvykdami į Vieną, kaip ir daugelis kitų žydų, nusprendė, kad savo vaikams žydiškumą perduos tik per kraują, o ne per religiją. Jie tikėjosi, kad tyli asimiliacija ir tik nepastebimų mūsų kilmės požymių – glūdinčių kraujyje – išsaugojimas padės tapti lygiateisiais tarp kitų piliečių, bet jie patys patylėliais, kaip kad tėvas tardavo žodžius iš Talmudo, liko ištikimi savo tikėjimui. Tėvas prieidavo prie mūsų tik pasakodamas apie Nojaus, Jokūbo ir Mozės gyvenimą, perkurtą į vaikiškas pasakas, bet ir tada jis mums likdavo tolimas, nuolat suvokiantis amžių skirtį, tarsi žmogus, pagaliau atlikęs tai, ką turėjo atlikti gerokai anksčiau; jis žiūrėdavo į mus, savo vaikus, jaunesnius už jo anūkus iš pirmosios santuokos, ir galbūt tas jo suvokimas buvo didžiausia praraja tarp mūsų ir jo, praraja, vertusi mus jį vadinti „tėvu“, o ne „tėte“, „tėve“ – tai skambėjo kaip „pone“; ne metai, ne tikėjimas, kurį pats išpažino, bet neįskiepijo mums, o suvokimas, kad kažką atliko per vėlai, ir tas „per vėlai“ yra pernelyg didelė praraja, dalykas, iškreipiantis kiekvieną jo gestą, verčiantis kiekvieną jo žodį skambėti kaip perspėjimą, jo šilumą atšaldantis dar prieš mus ja apglobiant.
Tą dieną, kai turėjau eiti į pirmą pamoką mokykloje, baimė mane privertė išprašyti tėvų leisti likti namie. Namie likau ir kitą, ir paskesnes dienas. Nuo tada, iš gimnazijos grįžus broliui, nueidavau į jo kambariuką, jis paimdavo kurį nors vadovėlį ir versdamas puslapius pasakodavo tai, ką manė esant reikalinga man žinoti.
Kiekvieną sekmadienį tėvas ir mama su Ana, Rože, Marija, Paulina ir Aleksandru eidavo pasivaikščioti į Praterio parką. Zigmundas likdavo namie su manimi pasiteisindamas tuo, kad turi mokytis. Vos tik likdavome vienu du, jis atidėdavo knygą ir mes atsiguldavome ant lovos, kurioje miegodavau su Paulina, užsidengdavome antklode ir laikydavome ją kilstelėję ant pirštų galų. Mes nuklysdavome į kažkokią palaimą, kurioje jausdavomės lyg susisiekiantys indai: tokie artimi, kad tai magėjo pratęsti visą amžinybę ir net mirksnį ilgiau, vieningai iškvepiant ir įkvepiant; po baltu antklodės dangumi Zigmundas man pasakodavo apie gamtos stebuklus, apie žvaigždžių amžinumą ir jų mirtį, apie ugnikalnių nenuspėjamumą, sausumą graužiančias bangas, apie vėtras, kurios gali glamonėti, bet ir pražudyti, o aš apkvaišdavau nuo jo žodžių, nuo jo kvėpavimo, nuo mūsų greta gulinčių kūnų susilietimo. Likdavome apimti to svaigulio, kol nuvargdavome, kol užmigdavau ir nubusdavau, kai ką tik grįžę mama ir tėvas su seserimis ir mūsų mažuoju broliuku pradėdavo garsiai kalbėti. Zigmundas nubusdavo gerokai anksčiau už mane arba išvis neužmigdavo, nes kai mane prižadindavo triukšmas, jo niekada nebūdavo šalia.
Vieną sekmadienio popietę, išklausiusi Zigmundo žodžių, sumišusių su mano širdies plakimu, jutau, kaip kvėpuoju vis lėčiau, kaip akys merkiasi, gulėjau nei budri, nei užmigusi, apimta kažkokios snaudos, girdėjau, kaip brolis tyliai, vos girdimai klausia, ar miegu. Aš neatsiliepiau, likau rami ir išlaikiau vienodą kvėpavimą, bet ne todėl, kad būčiau panūdusi apgauti brolį, tiesiog nenorėjau nutraukti mane apėmusio malonumo. Jis patyliukais išlindo iš po antklodės ir išslinko iš kambario. Likau taip gulėti dar kurį laiką, o paskui atsargiai nusitraukiau antklodę ir pakilau iš lovos. Išėjau į koridorių ir nutipenau į brolio kambariuką. Pravėriau duris ir sustojau ant slenksčio. Zigmundas gulėjo ant lovos. Jo kelnės buvo atsegtos ir nusmauktos iki kelių, akys įsmeigtos į lubas. Dešine ranka jis glostinėjo tai, ką išvydau pirmą kartą. Jutau, kaip širdis tuksi man gerklėje, girdėjau jo trūkčiojantį kvėpavimą. Jis alsavo vis greičiau ir greičiau, paskui pamačiau, kaip užsimerkė, kaip visą jo kūną sutraukė spazmas, prasivėrė burna ir jis tyliai šūktelėjo. Išgirdau save suspingant. Brolis virptelėjo ir grįžtelėjo į mane. Aš puoliau į koridorių ir nubėgau į kambarį, kur stovėjo mano lova. Atsiguliau, užsidengiau rankomis veidą ir ėmiau verkti. Pajutau, kaip visas pasaulis, kurio buvo pilna mano vaikystė, – valandos, kai brolis mokydavosi savo kambary, o aš tupėdavau kertėje ir stebėdavau, kaip jis nebyliai krutina lūpas skaitydamas, valandos, kai jis dalydavosi su manimi žiniomis, kai gulėdavome ant lovos, kai jausdavome, jog niekada neišsiskirsime, – visa tai išnyko amžiams. Mane gildė nuojauta, kad mudu su broliu išsiskiriame, pirmą kartą suvokiau, kad jis ir aš žengsime skirtingais keliais ir ta mintis skaudino. Stengiausi įkvėpti oro, girdėjau jo balsą:
– Prašau, neverk, – jo pirštai, lipnūs ir keistai kvepiantys, glostė mano pirštus, dangstančius veidą. Jutau, kaip širdis daužosi gerklėje. – Neverk, prašau, – kartojo brolis.
Jis buvo šalia, taip arti ir taip toli. Patraukė mano rankas nuo veido. Žvelgiau į jį tarsi į kažkokį kitą Zigmundą, žvelgiau tarsi kita aš. Užsimerkiau ir jutau, kaip veržiasi ašaros. Apsikabinau pagalvę. Jis pasiliko prie lovos, uždėjęs rankas man ant galvos. Kūkčiojimas rimo, tolydžio tilo staigūs, trūkčiojantys įkvėpimai ir lėti, ištęsti iškvėpimai; gulėjau įsikniaususi į pagalvę, brolis liko šalia manęs.
Išgirdome, kaip atsidarė lauko durys.
– Pasakysiu jiems, kad miegi, – tarstelėjo Zigmundas ir išėjo iš kambario, uždaręs paskui save duris. Tą pačią akimirką pajutau, kaip verksmas vėl mane užvaldo, ir stipriai prispaudžiau veidą prie pagalvės, įsikandau į ją, kad nesigirdėtų mano balso. Kurį laiką šitaip gulėjau, o paskui užmigau.
Kitą dieną vengiau brolio. Iš kambario išlindau, kai jis jau buvo išėjęs į gimnaziją, ir atsiguliau prieš jam grįžtant namo. Nėjau pas jį į kambarį, kaip kad visada darydavau jam būnant namie, jis taip pat neatėjo pas mane, kaip elgdavosi, jei pirma nepasibelsdavau į jo duris. Tą dieną mane nuo visko pykino, nuo vandens ir maisto, nuo savo kūno, nuo žodžių ir nuo oro, kurį pasidygėdama įkvėpdavau plonom srovelėm ir staigiai iškvėpdavau, o iki kito įkvėpimo darydavau kuo ilgesnį pertrūkį. Purtė kažkoks keistas drebulys: mane sekino tai, kad negalėjau būti budri, virpėjau, nes negalėjau užmigti. Kitą dieną praleidau lovoje klejodama – siela ir kūnas rado būdą neduoti man mąstyti apie permainas, įvykusias išvydus tą vaizdą. Nežinau, ar brolis pasekė, ar pati išsigalvojau tą pasaką apie paukštį, praradusį savo mylimąjį ir iš sielvarto snapu prasikirtusį sau krūtinę ir išsiplėšusį širdį. Šitaip gulėdama ir alpėdama jaučiau, kaip kažkas kerta į krūtinę, lyg mėgintų pasiekti mano širdį.
Tais vakarais atsigulusi, užsimerkusi ir nusisukusi į sieną jutau, kaip vieningu ritmu manyje tvinksi skausmas ir baimė. Bijojau gyvenimo, to, kas turėjo ateiti drauge su juo, mane skaudino ši baimė. Visas turėjusias įvykti, bet man nežinomas permainas nujaučiau esant dėl mano ir brolio kūnų skirtumo; kaip baiminausi ir mane skaudino mintis apie tą skirtumą, taip baugino ir gildė nepaaiškinamas nujautimas santykių su kitais kūnais, kurie tada man buvo nesuprantami; jie artėjo prie manęs, nepažįstami, kaip žinia, perduodama iš kartos į kartą, dar negirdėti, nematyti ir nepatirti, kaip žinia, perduota per kraują, stipriai įspausta, bet vaikystėje miglota ir nepaaiškinama. Stovėdavau arba gulėdavau kupina baimės ir skausmo prieš tą žinią, prieš tą žymę, tvinkčiojančią kraujyje, prieš tą ženklą, kurį nujausti pradėjau suvokdama savo ir brolio kūno skirtybę.
Po daugelio metų skaičiau veikalą, kuriame Zigmundas, tada jau įmetėjęs vyras, aiškino, kaip tampama moterimi. Anot jo, mergaitės tapimas moterimi prasideda tada, „kai pirmą kartą pamato kitos lyties genitalijas. Sykį pastebėjusi skirtumą, ji turi pripažinti jo svarbą“. Dėl šio pastebėjimo kiekviena mergaitė „jaučiasi esanti stipriai nuskriausta“, todėl „tampa pavydo dėl neturimo penio auka. Visa tai palieka neišdildomus pėdsakus jos raidai ir charakterio formavimui“. Jeigu iš tikrųjų tampant moterimi lemtinga ne tai, kas esmiška joje glūdi, o kažkoks nesantis joje dalykas – atradimas, kad ji mergaitė, nes neturi tokio pat lytinio organo kaip vyras, atradimas, pasak Zigmundo, kad yra „suluošinta“, kodėl gi atradusi tai, dėl ko, anot brolio, iš vaikystės pereina į moteriškumą, iš vaiko tampa moterimi, kodėl iš to suvokimo randasi pavydas, o ne liūdesys ar baimė, arba abejingumas: liūdesys dėl to, kad lytys skiriasi, tos skirtybės baimė, kitos lyties baimė, abejingumas tai skirtybei? Jis nepagalvojo, kad skirtumo atradimas kai kurioms mergaitėms, tampančioms moterimis, gali sukelti ir kitokius jausmus, ne tik pavydą; jis iškėlė pavydą kaip dalyką, aplink kurį susidaro kiekvienos moters „Aš“. Pasak jo, tapimas moterimi buvo ne vien biologinė lemtis, ne tik anatominis faktas, metafizinė duotybė ir kažkas, kas slypi sielos paslaptingume, o procesas, apibrėžtas pavydo, ir, pasibaigus šiam procesui, pavydas likdavo kiekvienos moters gyvenime ilgalaike to pirmo žiauraus suluošinimo pojūčio, kad neturi vyriško lytinio organo, žyme. Skelbdamas pasauliui šią savo teoriją kaip absoliučią tiesą, brolis neprisiminė mano skausmo, patirto tą popietę, kai jam buvo trylika, o man – septyneri, to skausmo ir tos baimės, sukeltos išvydus mūsų kūnų skirtumą, minties apie subrendimą ir išsiskyrimą su vaikyste, nuojautos, kad mano gyvenimas ir jo gyvenimas neis išvien, o žingsniuos atskirai iki pat mirties; jis užmiršo tą popietę, širdgėlą ir baimę, sukeltą jo ir kaip šešėlis kritusią ant manęs, virtusią kažkokia kita širdgėla, kažkokia kita baime, įsiliejančia į kitas baimes, kitą širdgėlą. Jis užmiršo; ir visų mergaičių brendimui, procesui, kurį vadino „tapimu moterimi“, priskyrė vienintelę savybę – pavydą.
O tada, vaikystėje, kai išgyvenau baimę ir skausmą, tik mama pastebėjo, kad tarp manęs ir brolio kažkas įvyko. Ji tai suprato ne vien iš to, kad rytais pas ją į virtuvę ateidavau tik išgirdusi, jog brolis išeina į gimnaziją, ir kad prieš jam pareinant namo pasišalindavau į miegamąjį, kuriuo dalijausi su sesėmis, bet ir iš to, kaip pasikeisdavo mano veidas, atsitiktinai susitikus su broliu tame pačiame kambaryje, kaip mudu vengėme pažvelgti vienas į kitą, kaip pasikeisdavo mūsų kvėpavimas. Brolis nebeidavo su manimi pasivaikščioti, neidavo į kiemą pažaisti su savo bendraamžiais, nes jų žaidimų metai buvo prabėgę; kartais jo draugai ateidavo pas jį į kambarėlį, o kai jis išeidavo pas ką nors iš jų į svečius, mama užsukdavo pas mane ir pasakydavo: „Šiandien graži diena“, atitraukdavo užuolaidas ir įleisdavo saulės šviesos į kambarį. Ilgainiui pradėjau eiti iš namų su mama – keliaudavome į turgų arba pas tėvą į parduotuvę. Kartais viena nusileisdavau laiptais, nueidavau iki gatvės galo ir grįždavau atgal. Kartkarčiais, veik be žodžių, Zigmundas paduodavo kokią nors iš gimnazijos bibliotekos man paimtą knygą. Perskaičiusi lygiai taip pat be žodžių grąžindavau ir laukdavau kitos. Į kambarėlį, net kai brolio nebūdavo, nebeidavau. Vengiau būti su juo viename kambaryje; bet vis tiek, kaip ir anksčiau, laukdavau jo pareinant iš gimnazijos arba iš svečių. Užgirdusi jo žingsnius koridoriuje, atsiguldavau į lovą, užsitraukdavau ant savęs antklodę, kaip kitados darydavome kartu – laikydama pirštais ją virš galvos, ir, užuot patirdama aną džiaugsmingą svaigulį, jutau, kaip sopulys kerta man į krūtinę, lyg mėgintų pasiekti širdį.
4.
Vis rečiau aplankydavau Klarą. Per tuos susitikimus tylą nutraukdavo Gustavas, o mudvi sėdėdavome viena priešais kitą. Jis visad pasakodavo tuos pačius dalykus: kaip jų motina išliedavo tūžmastį ant jo sesers, kai ši buvo dar maža mergaitė, kaip Klarą sumušdavo už protesto akcijų dėl moterų, vaikų ir darbininkų teisių organizavimą, kaip pamažu jos narsa ir veiklumas išvirto į užsisklendimą savo ištuštėjusiame pasaulyje. Žinojau tai, pati mačiau, kaip Klarą kankina tas sulindimas į save, bet vis tiek atidžiai klausiausi Gustavo, nes jaučiau, kad jam reikia išsikalbėti ir šitaip bent mažumėlę išsilaisvinti iš sielvarto.
Retsykiais, išsijudinusi iš savo nepaslankumo, Klara pabėgdavo iš namų. Policija ją rasdavo gulinčią ant suolelio, sėdinčią atsirėmusią medžio, stovinčią persisvėrusią per tilto turėklus. Kai ją pristatydavo namo, Gustavas vis kamantinėdavo: „Kodėl pabėgai iš namų?“, o ji visada atsakydavo tą patį: „Čia aš nesijaučiu namie.“ Todėl Gustavas nusprendė nuvežti ją į psichiatrinę kliniką „Lizdas“. Pirmąsyk ją aplankiusi klinikoje, iš žvilgsnio, laikysenos, balso pastebėjau, kad palengva grįžta jos andainykštis tvirtumas.
– Pagaliau suradau savo namus, – pasakė Klara.
Susipažinau ir su „Lizdo“ vadovu, gydytoju Gėte. Jis aiškino, kad naujas pamišėlių gydymo būdas turi būti atvirumas. Kol jis man tai aiškino, prie jo priėjo viena pacientė ir spjovė jam į veidą. Šis rūpestingai nusišluostė servetėle ir kalbėjo toliau:
– Pacientai, turintys psichinių sutrikimų, nekenčia savo gydytojo, jame jie regi juos baudžiantį Dievą, tironą, kuris neleidžia jiems patogiai įsitaisyti savo pasaulyje, bet aš neslopinu jų įtūžio protrūkių, kai mane prakeikia ar įžeidinėja, klausausi jų taip, kaip klausyčiausi kokio nors žmogaus už „Lizdo“ sienų. O kai jie šneka absurdiškus dalykus, sakau jiems, kad tai kvailystės. Taip, būtent taip jiems ir pasakau.
– Taip, – šyptelėjo Klara, – tai dažniausiai daktaro Gėtės kartojamas žodis – kvailystės.
– Žinote, – tarė gydytojas Gėtė, – atvirumas yra pirmas žingsnis, kuriant tikrus santykius tarp pacientų ir gydytojų.
Kaip ir visuose beprotnamiuose (o gydytojas Gėtė privengė pasiduoti medicinos madai ir beprotnamius vadinti psichiatrinėmis klinikomis), klasifikavimas buvo svarbiausias „Lizdo“ principas – vyrai atskirti nuo moterų, įsteigtas ramiųjų skyrius, kitas skirtas neįgaliesiems, reikalingiems nuolatinės priežiūros, trečias skyrius – siautėjantiems, kurie gulėjo pririšti, arba jei nebūdavo tokie pavojingi, tai juos nuolat prižiūrėdavo, o ketvirtame skyriuje gulėjo nukaršėliai. Tik nedaugelis jų susitikdavo: erdviose valgyklose, didžiojoje salėje, kur gydytojas Gėtė skaitydavo paskaitas, vaikščiodami parke. Kaip ir visur, čia žmonės irgi perskirti į turtingus ir vargšus – tie, už kuriuos jų šeimos mokėdavo didelius pinigus, gyvendavo po vieną ar dviese kambaryje. Klara gyveno viena, gydytojas Gėtė mane įtikinėjo aplankyti ją dirbančią. Jis buvo įsitikinęs, kad darbas gali išgydyti pamišimą arba bent jau padėti jį išgydyti. „Lizde“ nedirbo tik karšinčiai, paralyžiuoti ir prikaustyti prie patalo. Be to, kad gydytojas Gėtė darbą laikė vaistu, tai buvo ir būdas papildyti „Lizdo“ kasą, nes čia gydėsi daug žmonių, už kurių gydymą niekas nemokėjo. Tie, už kurių pragyvenimą mokėjo giminaičiai, dirbo lengvesnius darbus: mezgė, siuvo, pynė, audė gobelenus, vyrų skyriuje buvo gaminamos dirbtinės gėlės iš popieriaus ir drožinėjamos figūrėlės iš medžio. Kiti dirbo sunkesnius darbus: skalbė drabužius ir patalynę, gamino segtukus ir apavą…
– Kviečiu užeiti į mūsų parduotuvę, esančią prie išėjimo, čia parduodami mūsų brangių pacientų rankų darbo daiktai: kojinės ir šalikai, naktiniai marškiniai ir suknelės, skarelės ir servetėlės, dirbiniai iš medžio, – išvardijo gydytojas Gėtė ir toliau pasakojo apie gyvenimą „Lizde“. – Keliamasi šeštą ryto, pirmiausia, prižiūrint slaugėms, sutvarkoma tai, kas pernakt buvo sujaukta, o tai nėra toks paprastas darbas, kaip jums gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Pavyzdžiui, vienas pridergė kambario viduryje, kitas užkišo pagalvę tarp lango grotų, trečias patiesė patalynę ant grindų, ketvirtas, žiūrėk, po čiužiniu paslėpė visų šlepetes… Tada mes, gydytojai, vizituojame pacientus. Paskui einame valgyti – viso turime šešias valgyklas, jos erdvios, kad išsitektų mūsų pacientai. Tada dirbame iki pietų. Papietavę trupučiuką pasiilsime, o tada vėl kimbame į darbą, kaip jau sakiau – žmogų sukūrė darbas ir vėl padarys žmogų iš to, kuris vengia šios pareigos. Būtent taip – beprotybė yra pareigos būti žmogumi vengimas. Paskui vakarieniaujame, o po vakarienės prieš miegą turime truputį laiko pabendrauti.
Mums vaikštant ligoninės koridoriais, viena moteris pripuolė prie gydytojo Gėtės, atsiklaupė prieš jį ant kelių ir ėmė maldauti paleisti ją namo. Jis kuo ramiausiai ją apėjo, o moteris vis klykė, kol atėjo sanitarai ir kažkur ją nusitempė. Gydytojas Gėtė pastebėjo, kaip mane sukrėtė pamatytas vaizdas, ir tarė:
– Ak, nežiūrėkite taip niūriai! Net ir į kraupiausius dalykus žvelkite išlaikydama dalelę ironijos. Žinote, ką mano senelis Johanas pasakė apie ironiją: tai druskos kruopelė, be kurios negalėtume mėgautis tuo, kas mums paduota ant stalo.
– Bet tai ne pietūs, o gyvenimas, – pasakiau.
– Juo labiau, – atsakė gydytojas Gėtė. – Be ironijos gyvenimas būtų lėkštas. Ir velnioniškai nykus.
Mes toliau vaikščiojome ligoninės koridoriais. Kartais daktaras Gėtė praverdavo kurias nors duris, kad galėčiau dirstelėti į vidų. Jis pastebėdavo mano nusigandusį žvilgsnį ir vis mėgino raminti:
– Pas mus tiesiog tobula. Ar žinote, kokios sąlygos Salpetrijere Paryžiuje? Ligoniai, pasitiesę čiužinius, miega ant grindų. Jie uždaromi palatose ir neišleidžiami į kiemą. Gamtinius reikalus atlieka kambario viduryje, grindys ir sienos išterliotos. Šiaip ar taip, ten ir priteršta ne taip jau daug, nes juos maitina tik tiek, kad šie nenumirtų – o jei ir duotų pakankamai maisto, bene tokioj smarvėj jie galėtų suvalgyti daugiau, nei būtina gyvybei palaikyti? Kartą per savaitę patalpos valomos. Gydytojai per palatas pereina tik tam, kad įsitikintų, ar pacientus reikia pririšti, ir jei kuris nors iš pririštųjų išsenka dūkdamas, liepia jį atrišti. Štai kaip yra Paryžiuje! O čia, prie nuostabaus žydrojo Dunojaus… – tarė ir sušvilpiniavo kelis valso taktus. – Nėra reikalo nė pasakoti – pati matote. Stačiai džiaugtis turite, kad jūsų draugė pamišo Vienoje.
– Klara nėra pamišusi, – atkirtau. – Jai tik reikia laiko atsitokėti.
– O kaip jūs manote, kas yra beprotybė? Kažkas monstriško? Ne, beprotybė yra būsena, kai žmonės tampa ne tais, kas yra iš tikrųjų. Čia taikome geriausius metodus, kad pacientai atsitokėtų. O ar žinote, kaip juos gydo Paryžiuje? Baime! Jie galvoja, kad jeigu apipils ligonius šaltu vandeniu, prikuls, baubiantiems prigrasins, kad išpjaus jiems liežuvį, tai sugrąžins jiems protą. Taip, taip, šitaip yra Paryžiuje, o pas mus, prie nuostabaus žydrojo Dunojaus… – jis vėl sušvilpiniavo kelis valso taktus.
Man knietėjo jam pasakyti, kad ir Paryžiuje jau niekas taip negydo ligonių, kad tuos pačius metodus, kuriuos prieš kelis dešimtmečius Salpetrijere įvedė gydytojas Pinelis, dabar jis pats taiko čia, bet vis tiek tylėjau ir klausiausi.
– Pas mus pacientus gydome pokalbiais, siekdami užčiuopti tai, kas juos kankina, kalbamės su jais apie tai, apie ką jie nori kalbėti – visa tai, žinoma, nesąmonės, bet galiausiai tarp visų tų nesąmonių blyksteli ir viena kita protinga mintis. Nesakau, kad visiems, bet kai kuriems ligoniams pasiseka grįžti į normalų gyvenimą.
Kai su Klara ėjome palei virbų tvorą prie išėjimo iš „Lizdo“, ji tarė:
– Taip, kai kuriems iš mūsų pasiseks grįžti į normalų gyvenimą. Tik reikia laiko.
Aš išėjau pro vartus, toldama gatve kelis kartus atsigręžiau. Klara stovėjo ten, anapus tvoros, tarsi už grotų.
Vengiau žiūrėti į veidrodžius, bet visada, kai pažvelgdavau į Diurerio reprodukciją, man dingodavosi, kad žiūriu į save. Ta būtybė graviūroje, įamžinta stebeilijanti į tuštumą, turi sparnus, bet nėra angelas; ši moteris yra melancholijos alegorija. Jos galva palenkta, įmanytų visai nusvirti ant krūtinės, jei jos neprilaikytų į kumštį sugniaužta ranka. Kita ranka, nuleista į skreitą, suglebusi, vos nulaiko skriestuvą. Mano galva taip pat linko žemyn, ant krūtinės; viena ranka kumščiu lyg ruošėsi gintis nuo skausmo, bet neišlaikydavo, nusvirdavo į skreitą, kita ranka glebo, žinojau, kad skęsdama neišsigelbėsiu, jei mėginsiu nusigriebti šiaudo.
Diurerio Melancholijos veidas skendi šešėly, tame prietamsy blykšo akių baltymai, žvilgsnis nukreiptas į niekur. Lygiai taip kaip akys užnugary sušvyti ir jūra, o danguj – kometa, skleidžianti savo įstabų žibėjimą, netrukus ji išnyks iš Melancholijos dangaus, idant jos pasaulis vėl panirtų tamsybėn. Kažkur horizonte už didžiulių vandenų galima įžvelgti miestą, ten – pasaulio dalelė, ten – visi likę, o Melancholija atskirta, ji čia, vienui viena. Aš irgi buvau įsispitrėjusi į kažkokią nebūtį, mano dangaus skliautas tuščias, mane gaubė prieblanda. Aplink plytėjo tuštuma, o nuo tų, esančių arčiausiai, skyrė tokia neįveikiama amžinybė, kurią tik Zenonas galėtų paaiškinti.
Graviūroje Melancholija, vaduodamasi iš savo skaudulio, pasitelkia du dalykus: už jos pakabintą kvadrato pavidalo talismaną, kuriame įrašyta šešiolika skaičių, jis turi pritraukti gydomąsias Jupiterio galias, jos įstengia įveikti žalojančias Saturno galias, kurios stiprina graudesį. Greta talismano – smėlio laikrodis, o virš talismano – varpas, šalia kabo svarstyklės. Pusė smėlio laikrodyje jau išbyrėjo, svarstyklių lėkštės – ramybės būsenos, nesujuda ir varpas, nors kiekvieną akimirką gali išmušti paskutinę valandą. O gal laikas sustojo ir smėlis laikrodyje sustos, suakmenės, o svarstyklių pusiausvyra rodo, kad viskas vienodai ir niekas nebesvarbu, o varpui nėra dingsties skambinti. Melancholija rymo prie savo nebaigto statinio, aplink išmėtyti įrankiai, ji sėdi ir žvelgia į viską taip, lyg atsisako visko, lyg kažkas jai šnabždėtų, kad statinys niekada nebus užbaigtas; kopėčios atremtos į statinį, o ant žemės prie kopėčių stūkso akmens luitas – ar Melancholija turi jį užkelti ant statinio? Bet akmens luitas dar galutinai neapdorotas. Aplink Melancholiją daug įrankių, dailidės ir akmentašio įnagių, bet viskas numesta – ji žino, kad nieko neužbaigs, viskas beprasmiška, beprasmiška užbaigti visus tuos darbus – viską persmelkusi beprasmybė. Iš esmės šis pastatas Melancholijai reiškia jos gyvenimą, gyvenimą, kuris, kad ir kaip jį gyventum, kad ir kaip statytum, liks neužbaigtas, lyg būtų tuščiai nugyventas. Ar šalia Melancholijos kabančios svarstyklės reikalingos tik svoriui matuoti statant, ar jos simbolizuoja ir nuolatinį svėrimą, matavimą, nuolatinį svyravimą? „Gyventi ar negyventi?“ – klausia graviūros patamsyje skendintis veidas su švytinčiais akių baltymais. Diurerio Melancholija sparnuota, bet niekas nė nepagalvotų, kad ji yra kada nors skraidžiusi, jos sparnai nėra ir puošmena. Galbūt sparnai jai duoti, idant apsunkintų žingsnį, slėgtų it kankinantis nešmuo, idant primintų jai, kad galėjo skraidyti, o dabar jau per vėlu.
„Gyventi ar negyventi?“ – klausimas, kurį rasi sau užduoda Diurerio Melancholija, virto mano būties klausimu. Mėginau pabėgti nuo šio klausimo, kurį vis užduodavo kažkoks manyje tūnantis šešėlis, kaip kad vengiau pažvelgti į veidrodį. Mano namai man priminė veidrodį, šešėlio šešėlį, užduodantį klausimą, kuris svyruoja tarp būties ir nebūties, todėl net kai šaltis smelkėsi į kaulus, kai vėjas taip tūžmastingai talžė, jog reikėjo užsimerkti, aš klaidžiojau gatvėmis, sustodavau ant tiltų, įeidavau į kurią nors sinagogą ar bažnyčią, atsisėsdavau ant suolo ir šitaip vėdindavau sielą it audinį, prisigėrusį gaižaus kvapo. Šitaip klaidžiojant po miestą, žvilgsnis kartais netyčiom nukrypdavo į kokį nors didelį stiklą ar į upės vandenį, ar balą ir nenorom susidurdavau su savo atvaizdu, žvilgsniu, įsmeigtu tuštymėn. Kad ir kaip slopinau savo vidinę niūrastį, kad ir kaip kreipiau žvilgsnį į šviesą, galinčią ją išvaikyti, šioji nuolat iškeldavo savo klausimą: „Gyventi ar negyventi?“
Vieną popietę, kai parėjau namo ilgai klaidžiojusi po miestą, motina pašaipiai pasakė:
– Tavęs ieško vienas linksmas vaikinas. Pasiprašė tavęs palaukti pas mus, kurį laiką sėdėjome tavo kambaryje, bet ponaitis ne itin šnekus.
Įėjau į savo kambarį. Ant lovos sėdėjo Raineris.
– Grįžau, – tarė.
Jis pakilo, aš priėjau prie jo. Suglaudėme galvas ties smilkiniais. Kraujas tvinkčiojo į kraują. Girdėjau, kaip jis pailsęs alsuoja.
– Grįžau, bet nežinau kodėl… – pratarė Raineris.
Lėtai atitraukiau galvą. Jo žvilgsnis buvo pasikeitęs; dabar jo akyse mačiau tuštumą ir ši tuštuma žiūrėjo į mane. Jam trisdešimt ketveri, metais daugiau, nei buvo jo motinai, kai vieną pirmadienio rytą ją sutikome vargingame Vienos kvartale, jis panėšėjo į ją ne išoriškai – tąsyk, prieš daug metų, ji pasakė, kad atpažino jį, nes jis buvo panašus į savo tėvą, – bet tuo, kaip seno: jo plaukai išresvėję, kirmijo dantys, o kaulai krypo: pirštai buvo keistai išsiskėtę, iškreivėję. Atsisėdome ant lovos. Raineris pasakė, kad iš viso įtėvių palikimo teliko namas čia, Šonlaterno gatvėje, visa kita išleista gėrimui ir lošimui, arba, tiksliau sakant, pralošta geriant.
Laikėme vienas kitą už rankų – kadaise buvom šitaip susikibę ir kūnų gyvastingume jutome sielų švelnumą, paskui tame gyvastingume nejautėme nieko, o dabar, greta persipynusių kūnų, kuriuose anksčiau laiko ėmė ryškėti senatvės požymiai, vėl atsirado mudviejų sielos, nors atšalusios, trapios, o ne švelnios, bet mes vis tiek jutome tuos neaiškius jų virpčiojimus.
Išėjome iš namų lydimi pašaipaus mano motinos žvilgsnio. Tylėjome iki pat jo namų. Ten buvo kažkaip tuščia, nors viskas buvo taip pat: visa stovėjo savo vietose, bet ilgus metus nevėdinta patalpa ir dulkių sluoksnis suteikė šiai erdvei kitokį vaizdą – kažkokio negyvumo. Mūsų pėdos paliko pėdsakus ant dulkėtų grindų. Raineris atitraukė vieną užuolaidą ir nuo jos pasklido pilkšvas debesis. delnais braukdama dulkes nuo veidrodžių, klausiausi, kaip Raineris žingsniuoja po kambarį ir kalba:
– Žinau, tu manai, kad atvažiavau paguodos. Man nereikia paguodos. Jos ieško tas, kas savyje dar turi gyvasties. Manyje jau viskas mirę. Ir niekas nebegali man jos grąžinti. Atleisk, bet šito neįstengs padaryti nė tavo meilė. Meilė, kuri kadaise, kai atsidūriau ant bedugnės krašto, mane palaikė. Bet dabar nebėra nė krašto, nuo kurio galėčiau nukristi. Dabar man niekas neegzistuoja. Nei kova, nei malonumas. Kovojau su mintimi, kad buvau atstumtas. Dėl tavo meilės niekad nekovojau – ji man buvo dovana. Gal todėl ją ir atstūmiau – dovaną vertiname, kai jos nusipelnome. Tada pasišoviau užkariauti meilę. Anuomet nežinojau, kad meilė nėra trofėjus ir ji neužkariaujama. Praradau šį trofėjų ir ėmiau ieškoti malonumų. Nesimėgavau jais, tiesiog tyčiojausi iš savęs. Kiekvienas naujas malonumas darėsi vis blankesnis ir blankesnis; net didžiausi malonumai praranda skonį. Praradau visus idealus. Su jais praradau ir save. Dabar viskas beprasmiška. Ir gyvenimas, ir mirtis. Todėl sakau, kad grįžau ne paguodos ieškodamas. Paguoda man neegzistuoja. Nežinau, kodėl sugrįžau.
Aš nuvaliau paskutinį veidrodį ir išvydau jame už manęs stovintį Rainerį. Atsisukau. Bučiuodamiesi jutome skonį dulkių, nusėdusių mums ant lūpų. Atsiplėšęs nuo mano lūpų, Raineris tarė:
– Kadaise klausiau savęs „Kas aš esu?“ ir tikėjausi, kad klausdamas surasiu atsakymą apie savo esmę, siejančią mane su viskuo, kas egzistuoja visatoje – būsena, kurią turi patirti kiekviena žmogiška būtybė, užduodama sau šį klausimą. Kadaise klausiau savęs „Kas aš esu?“, o dabar žinau – aš esu niekas.
Kitą dieną pasikalbėjau su broliu. Jis sutiko priimti Rainerį savo kabinete, o po kelių susitikimų su juo pasakė:
– Jam niekas negali padėti. Jis nenori išsilaisvinti iš kančios. Jo problema aiški – giliai jame tūno trauma: kai jis buvo metukų, motina jį atidavė svetimiems žmonėms. Bet jis nenori spręsti savo problemos. Jis ja mėgaujasi.
– Nesimėgauja. Jis kenčia, – nesutikau.
– Mėgaujasi, kenčia, tai tas pat. Tai vadinama mėgavimusi neigiamu malonumu, – paaiškino brolis.
Mano motina keliems mėnesiams išvyko į Bad Gaštaino kurortą, o aš išėjau gyventi pas Rainerį. Pirmą rytą, kai prabudau jo namuose, jis pasakė:
– Sapnavau, kad statau namą. Ne į viršų, o žemyn. Ne stačiau, o rausiau. Klausiau savęs: ar tai bus mano namai, ar mano duobė? Ir rausiau, rausiau, vis rausiau. Stebėjausi, kaip mitriai darbuojasi mano rankos. Jos tarsi rijo žemę. Pažiūrėjau į viršų, kokį namą iškasiau. O ten, viršuje, vos įžiūrėjau šviesą: dangus buvo virtęs taškeliu. Aš rausiau toliau, nes nebeįstengiau išlipti. Rausiau tol, kol dingo paskutinis šviesos spindulys, kad užmirščiau, ką padariau.
Kartais drauge žiūrinėdavome jo portretus, nutapytus žmogaus, kuris jam atstojo tėvą.
– Tai viskas, kas iš manęs liks, – tarė Raineris rodydamas portretus, – bet ir tai vieną dieną virs dulkėmis. O portretuose jau nebesu aš – kažkada buvo gija, jungianti šitą vaikelį, berniuką ir mane. Gija, kuri mus jungė ir šitaip palaikė sielos vientisumą laiko tąsoje. Daug dalykų nunyko, radosi nauji, iki tol nežinoti, bet sielos šviesulys likdavo tas pats. Dabar nė su vienu iš šių nutapytų žmonių neturiu nieko bendro. Dabar esu niekas. Dabar geriausia kuo greičiau virsti niekuo.
Sakiau jam, kad ta sielos gija, jungianti jį nuo gimimo akimirkos iki dabar, negali būti nutraukta, kad neviltis trukdo jam įžvelgti šią giją, bet jis purtė galvą, sakė, kad neviltis jam visai netrukdo įmatyti tą giją, veikiau jame įvykusios permainos ją nutraukė.
Kai mylėdavomės, jo kūnas nerodė nei aistros, nei pasitenkinimo. Judesiais jis tarsi mėgino atsiplėšti nuo nevilties, bet šitaip ji dar stipriau lipo prie mūsų kūnų jiems susijungiant. Jutau, kaip kartu lyg vienis tvinksi mano širdis, įsčios ir tarpkojis; jutau tą saldų skaudulį ir aitrų troškimą sukurti naują gyvybę.
– Noriu turėti vaiką, – vieną rytą pasakiau Raineriui.
– Kad išstumtume jį į egzistencijos beprasmybę?
Po kelių savaičių man pasidarė silpna ir aš apsivėmiau. Silpna buvo ir kitas dienas, bet turėjau dar svarbesnę priežastį galvoti, kad po širdimi nešioju naują gyvybę. Nuėjau pas gydytoją ir, mane apžiūrėjęs, jis pasakė:
– Turite priežastį džiaugtis – jūs laukiatės!
Eidama gatvėmis jutau, kaip laimė drauge su manimi įkvepia ir iškvepia orą.
– Tu tokia laiminga, – pasakė Raineris mane pamatęs. – Labai norėčiau džiaugtis su tavimi drauge, bet mano neviltis stipresnė ir už mano troškimą.
– Tu taip pat turi būti laimingas, – atsakiau. – Ar nori tapti tėvu?
– Jau sakiau: nenoriu sukurti gyvybės, kuri nuo pat gimimo turės beprasmiškai egzistuoti.
– Kodėl egzistencija turėtų būti beprasmė? Nuo mūsų priklauso, kaip mūsų vaikas suvoks būtį.
Raineris tylėjo. atsikėlusi iš lovos priėjau prie lango ir atitraukdama užuolaidas išgirdau Rainerį sakant:
– Noriu pamatyti savo motiną.
Nuėjome pas jo motiną kaip ir prieš daug metų. Radome tą gatvę, įėjome į namą. Koridoriuje kažkokia mergina ėmė pinigus iš pakumpusio senioko, šis kiek susigėdęs staigiai išsmuko. Mergina įsistebeilijo į mudu su Raineriu.
– Noriu pamatyti Gertrūdą, – pasakė Raineris.
– Gertrūdą?
– Taip, – pakartojo Raineris ir nekviestas žengė į kambarį, kuriame gimė. – Kaip tik čia su ja susipažinau prieš penkiolika metų.
Guntis Berelis. Druska. Соль. Salt. Sel. Salz. Sale. Sal. Tuz. Сiль
2012 m. Nr. 12
Iš latvių k. vertė Jurgis Banevičius
– …visi įsivaizduoja, kad istorija yra, na, tokia lyg upė ir mes joje plaukiojam kaip didesni ar mažesni kukuliai; aš, būdamas cinikas, paprasčiausiai pasakyčiau, kad istorija yra šūdų srautas, o mes – maži šūdukai, kurie sūkuriuoja pasroviui žemyn, kartais kuris nors nuskęsta akivare, kitas išplaukia į paviršių – kvailystės, nė šūdo ten iš šūdų, srautų ir kukulių, ji nėra jokia upė ir mes nesam kukuliai, supranti, tai tik visokių pernelyg romantiškai nusiteikusių tipų išdaigos, juk aš, pats žinai, esu racionalus žmogus ir jau vien todėl puikiai suvokiu, kad istorijos atsietai nuo mūsų nėra, – tai, ką aš galvoju apie istoriją, ir yra istorija, ar supranti? – sakykim, aš aprašau kokį nors iki šiol niekam nežinomą įvykį – kas atsitiks? – na taip, teisingai, tada tai virs istorija, bet su sąlyga, jei šį mano aprašymą ims cituoti kiti istorikai, rašytojai paminės savo romanuose, jei pateks į vadovėlius, politikai Saeimos tribūnoje juo remsis – ir taip toliau, tada mat galima bus sakyti, kad istorija yra įvykusi, nors iš tikrųjų yra tik išsiveržusi iš mano sąmonės – supranti, dulka toks niekam nereikalingas popierius archyve – ir nesakyk, kad aš perdedu, nė velnio neperdedu – nors ir pats esu istorikas, pasakysiu tau aiškiai ir atvirai, ko čia slėpti: tas popierius niekam nereikalingas, net mums, istorikams, ne, pupų žievės, niekas daugiau – jis dulka tame archyve, aš jį ištraukiu lauk, aprašau skersai išilgai ir tik tada jis tampa tuo, ką mes vadiname istorija, bet to popieriaus ar pergamento vietoj lygiai taip pat galėjo būti ir koks kitas, ir istorija tada taip pat būtų kitokia – supranti, aš turiu savo istoriją, lygiai taip pat tu turi savo istoriją, ir smulkmena, kad mūsų istorijos nesusikerta nė viename taške; atsimink, kai buvai mažas, skaitei tokią knygutę apie Robiną Hudą iš serijos „Pasakojimai apie istoriją“, tikriausiai buvo kažkoks rusų autorius – tu dabar nieko nesakai, aš ir taip žinau, kad ta knyga tau patiko ir, žinoma, iki šiol likusi atmintyje, ten, pameni, buvo Robinas Hudas, tėvas Tukas, Gajus Gisbornas ir ko tik ten nebuvo, bet, supranti, tas tavo Robinas Hudas su manuoju Robinu Hudu – ir, turėk galvoje, manęs jokiu būdu negalima laikyti viduramžių Anglijos istorijos specialistu, apie šį laikotarpį neturiu net diletantiško supratimo – taigi tavo Robinas Hudas su manuoju neturi nieko bendro, dar ne tik nebuvo jokio Robino Hudo ir tėvo Tuko, bet čia ir yra tas kabliukas, kad šita istorija priklauso tau, ir ji yra tokia pat teisinga, kaip manoji, tau tas Robinas Hudas yra reali persona, man – išgalvota, ne, žinai, istorija nėra jokia upė, net ne šūdų srautas, ne, vyruti, mintyse, viskas tiktai mintyse, mes visi tiktai mintyse kuriame istoriją, kitur jos išvis nėra, nei srautas, nei akivarai, nei šydas per akivarą…
Jaučiu, delnai taip kietai gniaužia vairą, kad prie jo beveik priaugo, o pėda spaudžia akseleratorių iki galo, šituo sumautu kaimo vieškeliu taip varyti negalima, negali žinoti, kas išdygs priešais už posūkio, mat visi kelio pakraščiai apaugę krūmais, nieko negalima matyti. Broliuko pliurpimas mane vedė iš proto. Beveik tris valandas nenutrūkstanti žodžių srovė, daugiau negu du šimtai kilometrų, išklotų lipniais žodžiais, kurių prasmės net labai norėdamas daugiau nebepajėgiau sugauti, nes jie buvo užkimšę visus mano jutimo organus. Kaipgi, niektauška jis buvo nuo amžių, bet jei su broliu susibėgi porą kartų per metus ir trumpam, tai neatrodo taip baisiai, vis dėlto dabar… Ar broliukui iš tiesų neužtenka, kad jis beveik kiekvieną dieną mala liežuviu auditorijoje studentams ir dar sako kalbas visokiose konferencijose bei simpoziumuose? Ir pabandyk tik paprieštarauti, kad, tavo supratimu, istorija vis dėlto yra srautas, kuris traukia paskui save ir tave, ir jį, kartais iš tikrųjų įtraukia į kokį būties akivarą, o tada iš karto išmeta į patį verpetą – ir tada tu dumi į priekį kaip ant povandeninių sparnų – ir nuo tavęs nepriklauso visiškai niekas, visiškai niekas, tiktai srautas… Iš karto gausi dar vieną poros valandų paskaitą… Ne, apskritai imant, nuo manęs paties priklausė – ir aš, kvailys, sutikau šeštadienio rytą vežti broliuką per pusę Latvijos žiūrėti prakeikto dvarelio, kuriame gyvenęs… fon Ungernas? Fon der Grotė? Baronas Felkerzamas? Fon Fitinghofas? Išvis kažkoks grafas Plateris-Zibergas? Po Robino Hudo ir tėvo Tuko visi baronai ir grafai yra vienoje košėje, bet man tas pat, niekis, jie jau seniai nuplaukę su šūdų srautu žemyn. yra išsilaikiusi ratinė, kur dabar paštas, vežiko namas ir, atrodo, Kufalto projektuotas parkas, o neogotiško stiliaus Teodoro Zeilerio projektuotą ponų namą penktaisiais metais susvilino miško broliai, baroną pakorę ant ąžuolo šakos ar kur, tik, tiesa, dvaro pastatas po kelių metų atnaujintas… Na, ir ką? Kokia man nauda iš parko arba Kufalto? Srautas jau seniai visus nunešęs. Bet broliukas šiuo metu aprašąs šio grafo ar barono gyvenimo kelią ir nori pats savo kojom išvaikščioti parką, atverti ratinės duris, jei tokios dar išlikusios, pamatyti tą patį peizažą, kurį savo laiku kasdien matė tas fonas – galbūt tada jis sugebės priartėti prie fono minčių eigos ir suprasti, kodėl jis gyvenęs būtent taip, kaip gyvenęs. Nė velnio, istorija yra srautas, tai suvokė fonas, spurdėdamas ant ąžuolo šakos, tai supratau aš, bejėgiškai kabarodamasis po broliuko žodžių srovę.
Tai nebuvo jauki kaimo užeigėlė, kurioje malonu valandėlei prisėsti, suvalgyti puikius pietus, o palėpėje dėl visa ko laukia kad ir kukliai įrengtas, bet vis dėlto nakvynės būstas, o maitinimas priklauso tiktai nuo vietinio virėjo sugebėjimų. Taip pat ir ne paplentės konvejeris, kuriame porą nuvargusių mergelių kiaurą dieną pluša, aptarnaudamos nesibaigiantį pravažiuojančiųjų srautą, kur verta kuo skubiau prisikimšti skrandį ir pasičiupti su savimi kokį pakelį traškučių, kad nebūtų nuobodu važiuoti. Žalsvai pilkas Lyvanų namas* su iškaba, kurioje spalvingai raudonomis raidėmis geltoname fone buvo užrašyta: „Baras“, ir viskas, jokio pavadinimo, „Po vešliomis ąžuolo šakomis“, „Pas senąjį Felkerzamą“ ar panašiai. Šiaip jau kažko panašaus buvo galima laukti – čia visiškas užkampis, iki plento -niolika kilometrų traktorių išmaltu, dulkinu vieškeliu, mažas miestelis, centre – parduotuvė, senojoje fono ratinėje įsteigtas paštas, milžiniška, persikreipusi ir tikriausiai seniai apleista daržinė be durų, dvi Lyvanų namukų eilės abipus kelio, pakalnės gale dvaro rūmuose – mokykla. Parke užžėlęs tvenkinys su žalsvu vandeniu, trys vyrai prie parduotuvės kampo – jau iš pirmo žvilgsnio aišku, kad jie šiuo metu metasi puslitriui, ant žemės po kojomis padėta „Husqvarna“. Prie pašto durų rankomis skeryčiojasi dvi tetulės.
– Reikėtų užvalgyti, ką? – broliukas alkūne pabaksnojo man į šoną.
– Nusipirksime čia pat parduotuvėje duonos ir kokio kumpio arba sūrio, bus gerai.
– Ne, na, palauk, negali žinoti, kada gausime šilto maisto. Tiktai grįžtant. Bent kokį pyragėlį mikrobangėje pašildys. Arba tuos sklindžius, kuriuos dabar parduoda vietoj beliašų ir vadina picomis. Kavos tai čia bus?
– Gali įsivaizduoti, kokį srėbalą čia vadina kava?
– Ar ne tas pats, kad tiktai šiluma pilve.
Broliukas buvo teisus – tikėjausi užkąsti užeigėlėje, kuri, sprendžiant iš žemėlapio, turėjo būti prie plento posūkio, bet ji, pasirodo, jau keletas metų apleista. Todėl sustabdžiau prie institucijos su neįtikėtinai originaliu pavadinimu. Baras buvo įrengtas Lyvanų namo gyvenamajame kambaryje su atskiru įėjimu, įranga – sukrečiamai asketiška: atrodo, vietinio meistro gamintas baras ir vienintelis staliukas su varganai tuščia gėlių vaza. Prie sienos – lentynos su alaus buteliais, sultimis ir traškučių pakeliais. Kažkur namo gilumoje monotoniškai burbėjo televizorius. Prasiskleidė užuolaida, kuria baro patalpa buvo atskirta nuo virtuvės, ir pasirodė mergaitė, maždaug dvylikos ar trylikos metų.
– Laba diena! Keleivius pamaitinsit? – labai žvaliai ir garsiai užriko broliukas. Tikriausiai jam atrodė, kad kaip tik tokiu tonu reikia kalbėtis su kaimiečiais.
Pauzė. Laukėme, kokių gėrybių pasiūlys, bet mergiščia tik spoksojo nemirksėdama.
– Kas gero mūsų valgiaraštyje, mažyte?
– Nežinau, reikia paklausti mamos. Tikriausiai kotletas.
Pauzė.
– Na, tai tada pakviesk tą savo mamą!
– Ji ir pati ateis.
Pauzė.
Broliukas išraiškingai pažiūrėjo į mane ir palingavo galva. Na taip, visi išvažiavę į Airiją, likę tik su nepabaigtu daunų išsilavinimu. Atsisėdome prie vienintelio stalelio. Mergaitė spoksojo į mus, mes – į ją.
Pauzė.
– Nešk čia tuos kotletus! Ir ko nors atsigerti!
– Bulvių nėra. Tiktai su makaronais, – pasakė mergaitė.
– Bent su grikiais.
– Grikių taip pat nėra. Yra tik makaronų.
Buvo galima girdėti, kaip kambaryje sužvanga indai, trinkteli mikrobangės durelės. Kol šilo kotletai, mergaitė paėjo prie durų ir vėl ėmė spoksoti.
– Kas čia dabar – miestiečių nesi mačiusi? – negražiai pajuokavo broliukas. – Mes iš Rygos. Ar tu išvis žinai, koks čia vyras anksčiau gyveno – ten, kur dabar mokykla, pati tikriausiai mokaisi? Istorijos mokytojas nėra pasakojęs?
Tyla. Kambaryje sudžinksėjo krosnelės signalas. Mergaitė atnešė dvi lėkštes ir padėjo ant stalo prieš mus. Brolelis kokią akimirką sustingęs žvilgsniu gręžė lėkštę. Ir būta jau į ką žiūrėti. Sulipę, pilkšvi makaronai-rageliai. Porudis, plokščias šnicelis, plonas kaip tuščia piniginė. Atgrasi kečupo dėmė ant lėkštės krašto. Brolelis garsiai nurijo seiles, aštrus Adomo obuolys krūptelėjo aukštyn žemyn.
– Jochaidi… Tu tikriausiai visai nežinai… Kai buvau dar mokinukas, autobusų stoties antrame aukšte – ten laiptai ėjo aukštyn su tokiu posūkiu, net nežinau, kas dabar ten yra – buvo stoties valgykla. Šiaip jau valgykla kaip valgykla, tiktai tas vaizdas į kanalo krantinę, langai iki pat grindų… Daugiau net neatsimenu, kaip ten iš tikrųjų atrodė, bet tai nieko nereiškė, svarbiausia, toje valgykloje davė makaronų ir šnicelį, kuriame duonos buvo tikrai daugiau negu mėsos ir kuris visuomet buvo lyg apdžiūvęs, ne, ne visai apdžiūvęs, toks ypatingas, su truputį traškančia plutele… Tokių galėjai gauti tik rusų laikais. Bet makaronai išskydę. Tu negali įsivaizduoti, koks man skanus buvo tas šnicelis! Senoliams nesakiau, tau irgi ne – buvo gėda, atrodė, tu juoksies, tačiau kai tik pasitaikydavo koks atliekamas rublis, nepirkdavau cigarečių arba ledų, o ėjau į stoties valgyklą valgyti šnicelio. Baisiai skanu buvo! Supranti, iki šiol negaliu pasakyti kodėl, bet dėl to šnicelio buvau pametęs galvą. Atsimeni, mama taip pat darė kotletus, dabar aš juos mokėčiau įvertinti, bet tuo metu jie man atrodė visiškai netikri, nes tiktai stoties valgyklos šnicelis buvo vienintelis ir tikras. Dar dabar, kai pamatau kotletą, burnoje to stoties šnicelio skonis. Bet iš kur tu tokį mūsų laikais ištrauksi. Užgerdavau kompotu, tokiu rudoku, tikriausiai iš džiovintų slyvų, „granionkėje“, o saldaus kartais suvalgydavau duonos sriubos su plakta grietinėle. Atrodo, šnicelis su makaronais kainavo apie šešiasdešimt kapeikų, kompotas tikriausiai kokias dešimt, duonos sriuba dar truputį, o viskas kartu tikrai mažiau negu rublis. Kartais buvo galima gauti šnicelį ir su bulvėmis, bet man daugiau patiko su makaronais, bulvių niekada neįveikdavau, visada likdavo. Žinai, iki šiol negaliu pakęsti to, ką vadinam pasta – jei jau makaronai, tai tegul būna kaip reikiant, „po flotski“, tikras daiktas. Ui, bet kai būdavo grikiai – tai baisu, man tas grikių skonis bjaurus, vemti norėjosi… Ketvirtadieniais tai jau niekad nėjau – tada būdavo žuvies diena, viskas dvokė kepta žuvimi ir šnicelio nebūdavo galima gauti…
Sovietų laikų duonos sriubą atsiminiau – kai abu su broliuku mokėmės universitete, kartu eidavom valgyti į Suvorovo gatvės koldūninę. Paprastai imdavom šiupininę, dvigubus koldūnus, kuriuos gausiai apibarstydavom raudonaisiais pipirais ir suliedavom actu, o saldžiam broliukas beveik kasdien laižydamasis kirsdavo duonos sriubą su plakta grietinėle, kuri man atrodė išvis nevalgoma. Vėliau jis skundėsi, kad tokios duonos sriubos kaip rusų laikais daugiau niekur negalima gauti. Bet apie stoties valgyklą ir šnicelį tai tikrai girdėjau pirmą kartą.
– Nežinau, kodėl tada atrodė, kad esu… na, padaręs kažkokią nuodėmę ar ką… Žinai, maždaug panašus jausmas kaip vėliau, kai aštuntoje klasėje ėjom į „Vyšnių sodą“, „Čieritį“, už geležinkelio išgerti alučio. Kad tiktai kas neužuostų, tai būtų kompotas… Kimšau per abu žandus tą šnicelį su makaronais – ir didesnis kaifas, negu kokiai mergaitei mokyklos rūbinės tamsiam kampe apie papus pagraibyti. Bet niekam nesakiau, nežinia kodėl gėdijausi. Kada tai iš tikrųjų buvo? Septyniasdešimtaisiais, mokiausi turbūt šeštoje arba septintoje klasėje… Tu – antroje ar trečioje? Taip galėtų būti. Mažas buvai, nė už ką neleisčiau tau vilktis kartu – ir tu nebūtum galėjęs to šnicelio įvertinti.
Broliukas prikišo nosį arčiau lėkštės ir šniaukdamas įtraukė į šnerves valgio garus.
– Įsivaizduok, daugiau negu trisdešimt metų nieko tokio nesu ragavęs ir matęs. Padoraus stoties valgyklos šnicelio. Ir čia staiga tokioje skylėje, kur galbūt niekad kojos nekeltum, tu sugrįžti į vaikystę… Kvapas irgi toks pat… Taip pat rudas… Mat šitas irgi su plutele, traškės, kai truputį atvės… Tiktai truputį brangesnis. Stotyje laisvai galėjai pavalgyti už aštuoniasdešimt ar devyniasdešimt kapeikų, bet tramvajus… Velnias, tu neatsimeni, kiek kainavo tramo talonėlis?
– Tikriausiai tris kapeikas.
– Teisingai, o troleibuso keturios! Tramvajaus talonas buvo raudonas, troleibuso – mėlynas. Ar atvirkščiai? Ir tie juokingi komposteriai. Išmuša talone skylutes – ir popieriaus žvyneliai nubyra ant pečių tam, kuris sėdi po komposteriu.
Broliukas atrodė iš tikrųjų sujaudintas ir šakute nugnybo šnicelio gabaliuką.
– Jochaidi, tu pažiūrėk, kokia šakutė, aliumininė, su trumpais, bukais dantimis, žiū, galima matyti, kad buvo sulenkta ir po to atitiesinta! Peilio, aišku, nėra, bet taip ir turi būti. Dar tiktų kompotas „granionkėje“. Iš kur tu Rygoje tokią gryną nostalgiją ištrauksi?
Priėjo mergaitė ir ant stalo padėjo dvi stiklines. „Granionkes“! Tiesa, jose buvo ne kompotas, bet apelsinų sultys iš „Gutta“ pakelio.
Iš lauko įlėkė liesa moteriškė ilgais, išsiplaiksčiusiais plaukais – ji judėjo taip greitai ir nervingai, kad sunku buvo sekti akimis. Žaibo greitumu mergaitė buvo išplūsta, kad nesusiprato pasiūlyti sriubos ir salotų, po to moteriškė atsigręžė į mus ir taip karštai nupasakojo gerąsias savo šiupininės savybes – pačios marinuoti agurkai, svogūnų laiškai ir krapai iš pačios daržo, pačios morkos ir bulvės, grietinė iš nuosavos karvės, kad užsisakėme dar ir porą šiupininių.
Kol šilo sriuba, brolelis svajingu ir visiškai sentimentaliu veidu kėlė šnicelio gabalėlį prie burnos – tikriausiai tokia veido išraiška tų žmonių, kurie sezono metu važiuoja valgyti austrių prie Viduržemio jūros: pirmas kąsnis ir jau iš karto aišku, kad sugrįš praeitų metų pojūčiai, o kartu su jais tu pats sugrįši į savo ankstesnįjį kailį – ir akimirką atrodys, kad istorijos tėkmė pasisuko priešinga kryptimi. Įsidėjo į burną. Pavoliojo tarp dantų. Išraiška pasidarė tokia lyg ir rūgštesnė, atrodė, jis gerai nesupranta, ką su tuo kąsniu daryti – spjauti lauk ar vis dėlto bandyti nuryti. Gerklos krūptelėjo aukštyn žemyn, gabalėlis nuslinko. Lūpos skeptiškai išsiviepė.
– Jokios bėdos. Ne, tai jau nėra tikras sovietiškas šnicelis, bet valgomas, tiktai druskos jie visai užmiršę įdėti.
Ant stalo druskinės nebuvo. Broliukas pakilo, priėjo prie baro, pasistiebė. Tuščia. Tada paprašė mergaitės, kuriai dar iki šiol nebuvo nusibodę į mus spoksoti.
– Klausyk, mažyte, būk tokia gera, druskytės atnešk!
Mergaitė priėjo arčiau.
– Dar kažką užsisakysit?
– Ačiū, ne, tik druskytės truputį mažokai!
Nežinia kodėl mergaitė staiga lyg išsigando ir pasitraukė žingsnį atgal.
– Ko, prašom?
– Druskos per mažai, sakau!
– Ko?
– Druska. Druska juk. Supranti, kas yra druska?! – broliukas į šoną atkišo ranką ir pakratė į kumštį sugniaužtą delną.
Tyla.
– Blin, druska! Kurčia ar silpnaprotė? Supranti, druskos per mažai! Išvis be skonio! Na, druskos gi! Užbarstyti ant šnicelio! Druska! Соль! Salt! Sel! Salz! Sale! Sal! Tuz! Сiль!
Broliukas buvo priėjęs prie pat mergaitės ir rėkė jai tiesiai į veidą, sučiupęs už alkūnės. Ar tikrai jam neužtenka latvių kalbos ir jis visomis kalbomis šneka taip pat, kaip latviškai? Mergaitė staiga metėsi į šalį, išrovė ranką iš broliuko gniaužtų, prisilenkė ir suleido dantis į jo delną taip, kad šis iš skausmo suriko ir atšoko atgal. Mergaitė puolė į virtuvę, šaukdama kažką beprasmiško.
– Ji ne tik kad negirdi, bet iš viso trenkta!
įvykiai mane kol kas tiktai linksmino.
– Pats kaltas, nėra ko grabinėtis. Mergaitei tikriausiai nuo kūdikystės įkalta į smegenis – jei svetimas diedas nors pirštu prisiliečia, reikia sprukti šalin ir rėkti iš visų jėgų. Ir teisingai. Jei turėčiau dukrą, auklėčiau taip pat.
Į barą grįžo sudžiūvusi moteriškė, rankose – dubenėlis su garuojančia šiupinine, mergaitė čia pat už jos nugaros.
– Jūs norėjote druskos, – nukirto ji taip rūsčiai, kad žodžiai nuskambėjo kaip kaltinimas. Broliukas net pasimetė ir neryžtingai linktelėjo galvą.
– Lyg ir trūksta truputį…
– Aš aiškiai girdėjau – jūs prašėt druskos. Соль. Salt. Sel. Salz. Sale. Sal. Tuz. Сiль. To neįmanoma neišgirsti.
– Na, kaip… Bet ką kito, jei tas šnicelis nevalgomas…
Sriubos dubenėlis susiūbavo ir jo turinys šliūkštelėjo broliukui į veidą. Abi puolė laukan, ir pro langą buvo matyti, kaip jos, mojuodamos rankomis, plevėsuodamos plaukais, nubėga parduotuvės kryptimi.
– Visi čia trenkti… – broliukas iškrapštė iš kišenės popierinę nosinaitę ir bandė apsivalyti veidą, bet šiupininė buvo nutekėjusi per visą šviesių marškinių priekį, ant viršutinės sagos kabojo milžiniškas svogūno skritulys. Broliukas nusispjovė, numetė žemėn nosinę ir nusišluostė į užuolaidas.
– Dingstam iš čia, ta lūšna ne mums. Man rodos, tiems šių laikų kaimiečiams ne visi namie.
Nežinia kodėl pasijutau truputį nejaukiai. Pojūtis maždaug toks, lyg gatvėje prie tavęs prisikabintų koks visiškai girtas arba paprasčiausiai nenormalus tipas, per jėgą kažko iš tavęs norėtų, bet tu nesuprastum, ką jis pliurpia. Lyg ir reikėtų nusisukti ir tiesiog eiti šalin, nes aišku, kad, pasilikęs ir įsileidęs į pokalbį, tu paprasčiausiai liksi kvailio vietoj, be to, negali žinoti, kaip – gerai ar blogai – viskas baigsis, bet tuo pačiu metu kažkoks įdiegtas mandagumo instinktas neleidžia to daryti – ir tu, keikdamas save, kantriai stovi ir lauki, kada girtuokliui pirmam nusibos vapalioti, tikėdamasis, kad jokių nemalonumų nebus.
Išėjome laukan. Džiūsna, mostaguodama rankomis, kažką pasakojo vyrams, stovintiems prie parduotuvės kampo. Staiga visi penki bėgte pasileido mūsų link.
– Klausyk, sprunkam, kol dar nevėlu, man čia jau nebepatinka, – broliukas labai susinervino.
– Ar nereikėtų sumokėti?
Broliukas išrovė iš kišenės penkiukę, sumaigė ir per pusiau pravertas duris įmetė į barą; aš jau buvau mašinoje, variklis sėkmingai užsivedė, broliukas įvirto greta ir pradėjo grabaliotis apie saugos diržą. Bet ir vyrai jau buvo čia. Vienas įsibėgėjęs užgriuvo ant kapoto ir, rankas ir kojas išskėtęs, liko ten gulėti – tiesiai prieš mane už priekinio stiklo buvo jo veidas, apaugęs barzdos šeriais, riebia išakijusia nosimi, žvėriškai tankiais, pasišiaušusiais antakiais, siauromis, absoliučiai bukomis ir neišraiškingomis akelėmis; tarp lūpų įspraustas prigesęs cigaretės galas. Antrasis atplėšė duris mano pusėje, pajutau, kaip į petį įsikabina mėšlungiški pirštai ir su tokia nelaukta jėga rauna mane lauk iš mašinos, kad neišsilaikiau ant kojų ir išsitiesiau ant žemės, į žvyrą nusibrozdindamas delną.
– Ne tas, – suspigo mergiščia. – Kitas, tai buvo kitas!
– Su tais ištepliotais marškiniais! – pritarė moteris, lyg broliukas pats būtų kaltas, kad jo marškiniai sulieti šiupinine. – Jo visas priekis šlapias!
Kol atsikėliau, jau ir broliukas buvo ištemptas iš mašinos, jį laikė du vyrai, sumaniai už nugaros užlaužę rankas. Nusivaliau delną į kelnes ir lyžtelėjau nubrozdinimą. Ką reikėjo daryti? Pulti į pagalbą broliukui? Vienas prieš tris vyrus, be to, tikrus miško darbininkus? Teisybę sakant, jaučiausi baisiai išsigandęs – ir dar labiau todėl, kad nesupratau, kas čia iš tikrųjų vyksta. Galvoje vienintelė mintis – tuoj, tuoj jie įlips mano mašinon ir nuvažiuos, o mes liksim, kad tik nesugalvotų atimti mobiliųjų telefonų, reikia skambinti policijai, mašiną, jie nori pagrobti mašiną, o aš net lizingo nesu išmokėjęs… Bet po akimirkos supratau, kad mintis visiškai absurdiška – taip atvirai ir prie daugybės liudininkų – žiū, čionai drožia ir tetulės, kurios prieš tai stovėjo prie pašto, žiū, už penkiasdešimt metrų nuo Lyvanų namo išeina visa šeima, du suaugusieji ir trys vaikai, žiū, vieškeliu ūždamas lėtai artinasi traktorius – mašinų šiais laikais taip nepratę atiminėt. Nors vyrukai atrodė truputį paėmę, bet dar nepragėrę paskutinių smegenų likučių. Galbūt jie mus paprasčiausiai sumaišė su kitais, kurie neseniai miestelyje kažką iškrėtė?
– Paklausykit, vaikinai, galbūt pasišnekėsime ramiai ir protingai… – prakalbau.
– Užčiaupk burną, nes imsimės ir tavęs!
– Paleiskit jį, tuoj paskambinsiu į policiją! Jis mano brolis! – nežinau, kodėl man atrodė svarbu pabrėžti, kad vyrai pagrobė mano brolį, lyg tas galėtų ką nors pakeisti.
– Jau be tavęs paskambino! – atkirto stambus tipas, kuris ką tik buvo mane vienu trūktelėjimu išskraidinęs iš mašinos lauk, ir dar pikčiau susuko broliuko ranką – taip, kad jis iš skausmo suinkštė ir perlinko pusiau. Broliukui nuo nosies nukrito akiniai; žengiau keletą žingsnių, pakėliau akinius ir įkišau į kišenę. Broliukas iš apačios per kaktą pažiūrėjo į mane – veide toks išgąstis ir neviltis, kokius atsiminiau matęs kažin kada seniai vaikystėje, kai jis kieme išdaigaudamas apvertė kaimyno „Javą“ ir, mocui krintant, nulūžo prie vairo pritvirtintas žvilgantis nikeliuotas veidrodėlis.
– Ak, tai druskos užsinorėjo, ką? – tai vėl buvo agresyvusis; atrodė, jis vos pajėgia susivaldyti, kad neužvažiuotų broliukui per veidą.
Greta sustojo „Niva“ – taip staigiai, kad parūko dulkių debesis ir iš po ratų į visas puses pažiro smulkūs akmenėliai. Iš jos iššoko policininkas, jaunas vaikinas suglamžyta uniforma, be kepurės. Su palengvėjimu atsikvėpiau ir pasisukau į policininką – kad ir koks nušliuręs, bet vis dėlto atsakingas pareigūnas, kuris padės sureguliuoti nesusipratimą. Ir broliuko veide atsirado kažkas panašaus į prašančią ir viltingą šypsenėlę, jis lyg ir pagyvėjo, bet tuoj pat buvo suriestas dar labiau ir inkšdamas atsiklaupė ant kelių.
– Taip! Kas čia dabar darosi? – užriko policininkas netikėtai aukštu ir šaižiu balsu, įkišo nosį į mano mašiną, pasiėmė raktelius, tada priėjo arčiau ir pasilenkė įsižiūrėdamas į broliuko veidą.
– Paklausykit, aš iš tikrųjų nesuprantu, kas čia darosi, mes ramiai pietavom, staiga jie mus užpuolė, ištraukė iš mašinos lauk ir… Bet mes apmokėjom! – skubiai bandžiau paaiškinti situaciją.
– Suverčiau šitam į snukį šiupininę. Gaila, kad nebuvo kaip reikiant karšta, būtų gerai apiplikiusi, – pasakė džiūsna, be paliovos mindžikuodama ir nenustygdama vietoje. Atrodė, ji ketina kažkur pasitraukti, žengteli pusžingsniuką, bet tuoj pat grįžta atgal, nes pati nesupranta, ko iš tikrųjų nori.
– Tu čia, Veltuke, žiūrėk man su savo šiupinine, vieną kartą užsirausi! – į moteriškę nė nepažvelgdamas nukirto policininkas.
– Jis prašė druskos! – pasakė vyriokas tankiais antakiais, kuris buvo užskridęs ant mašinos kapoto.
– Vadinasi, druskos, ką, užsinorėjo? – lėtai ir grėsmingai nutęsė policininkas. – Paleiskit jį!
Vyrai vangiai ir nenoriai paleido broliuką, jis atsistojo, nusipurtė nuo kelių žvyrą ir ėmė trinti riešus.
– Dabar šitas kadras daugiau niekur nespruks, – policininkas nukabino nuo diržo guminę lazdą ir stipriai suplojo ja per kitos rankos delną, kad net pliaukštelėjo.
– Ištraukė mus iš mašinos lauk… – man pritarė broliukas, ir jo balse buvo tokia neviltis, kad man ant širdies beveik aitru pasidarė.
– Gerai jau, pasakokit, kas iš tiesų čia įvyko…
– Tegu dukra kalba, ji viską matė, – suriko moteriškė.
– Jie įėjo. Užsakė šnicelį su makaronais, dvi porcijas. Po to apelsinų sulčių, dvi stiklines. Tada šiupininę, taip pat dvi porcijas. Mama išėjo šiupininės. O po to paprašė druskos… – mergaitė pasakojo tarp sakinių darydama ilgas pauzes, lyg kiekviena nauja frazė reikalautų milžiniškų proto ir atminties pastangų.
– O ką aš sakiau, – subliuvo trečias vyras, nors iki šiol nebuvo pasakęs nė žodžio. – Druskos prašė!
– Nieko panašaus čia dar neteko patirti – tu juk žinai, kiek ilgai aš čia dirbu! – sudžiūvėlė beveik pašoko. – Ir tada aš kaip trenkiau šiupininę tiesiai į veidą šitam! Ir iškart į parduotuvę pas Alfredą ir kitus, jie viską matė, kaip mes bėgom! Vos suspėjom! Dar minutėlė – ir anie būtų kaipmat dingę! Kas tada?
Policininkas atrodė paskendęs mintyse ir tebepliauškino lazda į kitos rankos delną.
– Nėra ko sakyti, – suburbėjo jis. – Tu matai tik… Kažkokia fignia. – Tada policininkas atsitiesė – atrodė, yra sugalvojęs, ką daryti toliau, – ir vėl stipriau užplojo lazda per delną. – Taip! Kuris iš tikrųjų prašė tos druskos? Šitas ar tas antras?
– Šitas!
– Anas!
Motina su dukra abi kartu ištiesė rankas, rodydamos į broliuką. Gestas buvo toks išraiškingas, kad broliukas susitraukė ir žengė žingsnį atgal, bet vyrai iš karto sukruto, vėl ruošdamiesi sugriebti jį už rankų.
– Bet… Bet aš tikrai prašiau druskos, tie makaronai buvo visai be druskos, tokie pavandeniję, visiškai nevalgomi, ir kotletas taip pat be druskos, o šiupininės aš net neparagavau, ką man reikėjo daryti, jei ten druskos išvis nebuvo ir ant stalelio taip pat nebuvo… – broliukas pradėjo baisiai greitai kalbėti, lyg būtų turėjęs dėl kažko teisintis.
– Paklausykit, na, ko jūs čia visi kalbat apie tą druską, dalyko esmė juk visiškai kita. Mes užsisakėme pietus, mes susimokėjom – ir, mano skaičiavimais, net daugiau, negu reikėjo, penkis latus, išėjom lauk, įlipom į mašiną – ir tada visi šitie žmonės mus paprasčiausiai užpuolė, priverstinai ištraukė lauk iš mašinos, žiū, aš net ranką nusidrėskiau… Išsigandau ir pagalvojau, kad jie nori pagrobti mašiną, aš apskritai nesupratau, kas dedasi. Kodėl jūs mums neleidžiat išvažiuoti? Atiduokit raktelius! Juk nesame nieko padarę, mus užpuolė! – bandžiau būti atkaklus, bet sekėsi ne kažin kaip.
– Taigi tu prisipažįsti, kad prašei druskos? – rūsčiai paklausė policininkas, į mane visai nežiūrėdamas.
– Bet šnicelis iš tikrųjų buvo be druskos!
– Tu man pasakyk tiesiai šviesiai, be ilgo plepėjimo – prašei druskos ar ne?
– Prašiau… Tas šnicelis buvo be druskos!
– Jis, garbės žodis, buvo be druskos! – riktelėjau, nors net nebuvau šnicelio paragavęs ir nesupratau, kaip mano pasakymas galėtų broliukui padėti.
– Taigi tu prisipažįsti, kad prašei druskos. Veltuke, jis prašė druskos?
– Nugi. Mergaitės prašė, o aš buvau čia pat virtuvėje ir viską girdėjau. Druskos. Coль. Salt. Sel. Salz. Sale. Sal. Tuz. Сiль. Taip buvo!
– Taip, prašė, jis prašė druskos! – suspigo mergaitė.
– Alfredai, jis prašė druskos?
– Aš pats, žinai, negirdėjau, mes ten, prie parduotuvės buvom, žiū, kur mano „Husqvarna“ dar tebestovi, bet tada atbėgo Velta ir pasakė, kad vienas prašąs druskos. Nėra ko slėpti, pats tai negirdėjau.
– Aš galvoju, kad gana. Velta sako, kad jis prašė druskos, Eldzitas taip pat liudininkas, ir dar pats prisipažįsta. Manau, reikalas aiškus.
Nežinia iš kur policininko rankose atsirado antrankiai, ir vienu mirksniu broliuko rankos buvo surakintos už nugaros taip kietai, kad jo aukštas, paprastai truputį pakumpęs stotas nelauktai išsitiesino. Pastebėjau, kad atsirado daugiau žiūrovų. Iš parduotuvės pusiau ristele atbėgo pardavėja, prieš tai užrakinusi duris. Priėjo abi tetulės, kurios šnekučiavosi prie pašto. Sustojo pro šalį važiavęs traktorius su kažkokiu žemės ūkio gremėzdu užpakalyje, iš jo išlipo vyras dumblinais guminiais, pašnibždomis apsikeitė keliais žodžiais su Alfredu, palingavo galvą ir liko stovėti. Šeimyna iš artimiausių „lyvaniškųjų“ namelių. Moteris su grėbliu rankose. Labai storas ir sunkiai šnopuojantis vyras, kuris pirmiausia patampė uždarytas parduotuvės duris, o po to prisijungė prie būrio. Dar vienas vyras dėmėtomis krašto apsaugos kario kelnėmis privažiavo su daužtais „Žiguliais“ – nežinia kodėl man šovė į galvą, kad policininkas būtinai turėtų pasidomėti, ar mašina praėjusi techninę apžiūrą, – ir vis sukinėjo galvą lyg dėl kažin ko smarkiai susirūpinęs. Ir dar, ir dar – pasirodo, mažas, tylus miestelis nėra toks jau neapgyvendintas.
Policininkas išsitiesė ir pasidarė visa galva aukštesnis už kitus mažame būrelyje stovinčius žmones.
– Jeigu kam neaišku, tai štai šitas su aplaistytais marškiniais Veltos prašė druskos.
Jau visiškai įsižeidžiau – juk ne pats broliukas apsilaistė sriuba, jį juk apipylė.
Būrelis atsiliepė neaiškiu murmėjimu. Vyras dumblinais guminiais grįžo prie savo traktoriaus ir išėmė iš kabinos virvės ritinį.
– Čia juk dviejų nuomonių negali būti! – pranešė jis.
– Man irgi taip atrodo, – pasakė policininkas.
– Paklausykit, kas čia dedasi, paleiskit jį, jis nieko nėra padaręs, jis mano brolis! – surikau, bet balsas buvo keistai prislopintas, neskambus.
– O tu išvis laikyk liežuvį už dantų. Druskos čia užsimanė! Džiaukis, kad taip lengvai paleidžiam!
Policininkas ištraukė iš kišenės mašinos raktelius ir mestelėjo man. Nesugavau, jie nukrito ant žemės, ir vieną akimirką jaučiausi baisiai pažemintas, kad man teko tūptis ir pakelti raktelius iš pakelės dulkių.
– Nėra ko gaišti! Manęs dar laukia darbai! – pasakė vyras su virvės ritiniu.
– Gerai, ir aš turiu dar daug darbo. Be to, jau norisi valgyti. Veltuke, ar man koks kotletukas bus likęs? – paklausė policininkas. Jis paėjo keliasdešimt žingsnių į didelės, kreivos daržinės pusę, pažiūrėjo pro duris, nežinia kodėl, galvą atvertęs, ilgai tyrinėjo stogą iš apačios ir grįžo labai patenkintas.
– Čia pat, ką? Man regis, kad neblogai. Alfredai, nebūtum tų ąžuolų nuvertęs, būtų galima viską padaryti taip gražiai ir tvarkingai…
– Ką aš – jie juk buvo visiški sutręšėliai, stipresnis vėjas – ir dar ant vaikų užvirstų, kaip tada, – atsiliepė Alfredas.
Vyrai sugriebė broliuką už alkūnių ir pastūmėdami nuvairavo daržinės pusėn. Žmonių būrelis sekė iš paskos. Abu bambliai iš artimiausio Lyvanų namo nežinia kodėl kvailai kikeno ir baksnojo vienas kitam į šonus. Sudžiūvusios moteriškės veide buvo rūstus kaltinimas, lyg ji čia būtų svarbiausia, bet vyrai kažkaip nepastebimai nustūmė ją į šalį. Vos kilnodamas kojas, vilkausi iš paskos.
Sustojau prie durų. Vyras dumblinais guminiais viename virvės gale surišo kilpą, išsiūbavo kitą galą ir metė į viršų taip, kad užmestų ant sijos. Ši buvo aukštai, pirmais trimis bandymais virvė arba pralėkdavo pro šalį, arba pataikydavo į siją ir nukrisdavo atgal. Pasisekė tik ketvirtu bandymu. Alfredas pasistiebė, įsikibo rankomis į virvę, pakėlė kojas nuo žemės ir pasisiūbavo tikrindamas, ar virvė išlaiko žmogaus svorį. Policininkas pristūmė broliuką arčiau ir užnėrė jam kilpą ant kaklo. Likusieji buvo pritilę ir susimetę į glaudų būrelį, vien abu vaikai prunkštė jiems už nugarų. Daugiau ištverti nebegalėjau. Lėtai lėtai, kad mano žingsnių niekas negirdėtų, stengdamasis susitraukti taip, kad tapčiau nematomas, sulenkęs kelius, beveik pritūpęs slinkau į mašinos pusę, suprakaitavusiame delne spausdamas raktelius. Paskutinis dalykas, ką mačiau – broliuko veidas, kuriame nebuvo nė pėdsako baimės, tik kažkokia kita išraiška, begalinė nuostaba, tokia didelė ir visa apimanti, tarsi būtų sugriuvęs visas jo ligšiolinis pasaulis, tarsi jis būtų patekęs į srautą, kuris trauktų paskui save, o broliukas paprasčiausiai jam pasiduotų, net nesistengdamas suprasti – nepadeda joks daktaro laipsnis ir profesoriaus pareigos – kur link jį traukia ir dėl ko, bet jausdamas, kad priešintis nėra prasmės. Įlipau į mašiną, kiek galėdamas tyliau uždariau duris, bet niekas net nepažvelgė į mane, su palengvėjimu atsikvėpiau ir užvedžiau variklį.
* Pagal tipinį projektą Lyvanuose pagamintas namas – analogiški namai kadaise gaminti Alytuje – vert. past.
Thirii Myo Kyaw Myint. Mano mamos mergystės miestas
2012 m. Nr. 11
Iš anglų k. vertė Ieva Krivickaitė
Thirii Myo Kyaw Myint Brauno universitete JAV baigė literatūros ir tarptautinių santykių bakalauro studijas. Jos proza spausdinta įvairiuose leidiniuose anglų kalba. 2012 m. balandį ji rezidavo „Hedgebrook“ kūrybos namuose Vašingtone, o tų pačių metų liepą kaip „The Literarian“ žurnalo prozos konkurso laimėtoja dalyvavo Vilniuje vykusiuose „Vasaros literatūros seminaruose“ (Summer Literary Seminars). Šiuo metu Thirii Myint gauna Fulbraito stipendiją ir dėsto Madride (Ispanija).
Pasiimk mane namo, į mano mamos mergystės miestą, į medžiais suliniuotas gatves, medžiai vis dar jauni ir liekni, ilgais ir plonais, tarsi mano mamos rankos, lapais. Pasiimk mane į miestą, kur moters profesiją išduoda jos sijono spalva: seselės raudonas, mokytojos žalias, sekretorės mėlynas. Miestą, kur saugotis reikia tik kaimyno šunų, kur kitoje geležinkelio pusėje gyvena skvoteriai, kur elektros lemputės dega baltai ir skaisčiai, o ant tiesiai išsirikiavusių telefono stulpų ištempti laidai.
Už šio miesto ribų nėra laimės, už jo akmeninių sienų, jo gerą vardą turinčių šeimų, jo jazminų ir sarginių šunų, ir suvirinto plieno tvorų; yra tik prekiniai vagonai, virstantys nuo bėgių, blyksintys gatvės žibintai ir kaukiantys benamiai šunys, yra sankryžoje kūdikį į klubą atrėmusi mergaitė, maistui medžiojanti benames kates.
Mieste moterys šviesios. Jų oda pieno baltumo ir glotni kaip mėnulis, kol jo kraterių neatrado mokslininkai. Moterys vaikus gimdo be skausmo. Kūdikiai išslysta kaip žuvys, ir seselėms tereikia pagauti juos raudonaisiais sijonais. Mano mama taip pat buvo toks kūdikis. Ji išsprūdo į seselės sijoną, pirma kūgiška galvytė, bambagyslė apsivyniojusi aplink kaklą, o placenta nusidriekė iš paskos.
Mano mama gimė blyškiai mėlyna, kriauklėje pasislėpusio moliusko spalvos, dūstantis kūdikis-žuvis, suvystytas raudoname sijone.
Ligoninė turėjo vietą kūdikiams mėlyna oda. Šioje ligoninės dalyje kūdikiai laikomi po stiklu, tarsi antikvarinės prekės lombarde, mano senelės smaragdai ir safyrai, žibantys po ženklu „Neliesti“. Geros reputacijos šeimų gėda, eksponuojama stikliniuose stenduose.
Mama sakė, kad būtų mirusi, jei seselė ją būtų nunešusi į tą stiklinę ligoninės dalį. Tarsi apversti stiklainiai, tęsė mama, ir aš įsivaizdavau mažus kūnelius, įkištus vidun kaip vabalus, ropojančius ratais palei stiklainių kraštus, plazdančius silpnais mažučiais sparneliais. Kai kūdikiai mirdavo, pasakojo mama, stiklainius tiesiog atversdavo, užsukdavo dangtelius ir sudėdavo į spinteles. Spintelės buvo pilnos stiklainių su mirusiais kūdikiais. Bet mano mama neatsidūrė ant lentynos. Kai tik ji nusileido į seselės sijoną, mėlynas mamos veidas tapo raudonas kaip ją pagavusi medžiaga, ir ji pravirko.
Girdėjau skvoterių vaikus sakant, kad mieste uždrausti mopedai, motociklai ir dviračiai, nes į mero dukrą praeitą mėnesį šovė žmogus ant motociklo. Viskas aprašyta laikraščiuose:
Mero dukra buvo išvykusi apsipirkti su mama, buvusia mero žmona. Jos tyrinėjo audinius vakariniame miesto turguje, importuotą šilką ir medvilnę, dažytą ir vaškuotą, puoštą sidabrinėmis sagomis, perlinėmis sagomis, kriauklinėmis sagomis, švytinčiomis turgaus žibintų šviesoje. Buvo pusė dešimtos vakaro, alėjoje grūdosi dviratininkai, įsimylėjėliai ir moterys, pardavinėjančios vaisius nuo padėklų, kuriuos laikė ant galvos. Iš minios išniro motociklininkas ir į audinių palapinę paleido tris šūvius. Šaulys buvo su šalmu ir vilkėjo juodą odinį švarką. Jis partrenkė kelis pirkėjus, nuvertė nukainotų prekių lentynas, stovėjusias ant šaligatvio, ir pasuko kairėn, į Turgaus gatvę.
Mero dukra nemirė. Laikraščiai rašė, kad ji stebuklingai išsigelbėjo. Kulkos aplenkė jos gyvybinius organus ir minkštą, gerą širdį.
Aš nemanau, kad mero dukros išsigelbėjimas buvo stebuklas. Man atrodo, kad sunku iš judančios transporto priemonės šauti į žmogų. Kartais važiuodama dviračiu pabandau paleisti vairą, po vieną ranką, ir negaliu išlaikyti daugiau nei kelias sekundes. Gal ant motociklo viskas kitaip. Gal norint šauti iš ginklo nereikia dviejų rankų. Bet man atrodo, kad abiejų rankų reikia norint jį stipriai suimti.
Mero dukra nemirė, bet mirė liudininkas. Motociklas pervažiavo vyrą.
Visuose miesto kvartaluose įsijungia ir išsijungia elektra. Mama sako, kad taip yra dėl to, jog miestas per daug išsiplėtė ir ėmė byrėti. Skvoteriai persikėlė per geležinkelį į mūsų pusę. Medžius palei gatves nupjovė ir jų vietose įkasė neoninius ženklus ir afišų lentas. Telefono laidai, skalbinių virvės ir žemai nukarę elektros laidai kryžiuoja dangų. Palydovinės lėkštės grūdasi ant daugiabučių stogų, o nykščius čiulpiantys vaikai susispietę balkonuose. Kaimynų šunys pabėgo ir susimetė į laukines rujas, neskiepyti, nekastruoti, aštriais dantimis ir raudonomis akimis.
Mama pasakė, kad suklydome grįžusios.
Tai tu suklydai grįžusi, atsiliepiau. Man čia pirmas kartas.
Aš tik norėjau grįžti namo, ištarė mama.
Savo mergystės mieste mama gyveno baltame name su plačiais balkonais, šalia augo vaisius brandinantys medžiai ir jazminai, virstantys per suvirinto plieno tvorą. Senelės jazminai. Visas namas jais kvepėjo. Kol senelė buvo gyva, namuose vyravo tvarka. Baltos užuolaidos plaikstėsi vėjyje, baldai blizgėjo, grindys iššluotos, dainavo vėjo varpeliai. Mama miegodavo palėpėje ir gulėdama lovoje klausydavosi apačioje balkone kalbančių vyrų. Vakarais vyrai gurkšnodavo arbatą arba stipresnius gėrimus, o jų žemi balsai sklisdavo į mamos palėpę, murmantys, barzdoti balsai, glostantys jos plaukus.
Mergystėje mama svajodavo apie ateitį. Bet tada ateitis buvo kitokia nei dabar. Ji gulėjo išsipleikusi ant šlapio smėlio glotnia nugara, tviskančia blyškioje saulėtekio šviesoje. Vienas vienintelis brūkšnys, nubrėžtas nuo vieno krašto iki kito, sakydavo mama.
Galvojau apie horizontą. Galvojau apie tą kartą vidurinėje mokykloje, kai mus nuvežė į muziejų mieste ir žiūrėjome planetariumo seansą. Kai šviesos prigeso, kupolo ekrano apačia ėmė blausiai švytėti ir išryškėjo namų, jų kaminėlių, medžių, telefono linijų kontūrai. Jie atrodė kaip iškirpti iš popieriaus, bet man buvo truputį liūdna. Niekada nebuvau mačiusi tokio dangaus.
Mama ir dabar svajodavo apie ateitį, bet sakė, kad ji nebe tokia. Aš galvojau apie miesto karpinį planetariume ir įsivaizdavau jo gyventojus – popierinius žmogelius, židinyje kuriančius ugnį, telefonu skambinančius draugams, gyvenančius savo gyvenimus. Ar jie žinojo, kad balansuoja ant horizonto? Ar žinojo, kad gyvena ant vientiso brūkšnio, nubrėžto nuo vieno krašto iki kito?
Mudu su vaikinu išsiskyrėme. Tai nutiko kelios savaitės prieš man sužinant apie nelaimę su motociklu.
Mintis, kad galėčiau tave nuskriausti, pasakė jis, man yra vienas baisiausių dalykų.
Vienas baisiausių dalykų.
Pakėliau akis į medžiu išmuštas palėpės lubas ir galvojau, kokie gali būti baisiausi dalykai. Kiek baisiausių dalykų gali būti? Argi „baisiausias“ nėra aukščiausiojo laipsnio? Ar baisiausias dalykas nėra vienas?
Mama garsiai knarkė savo lovoje kitoje palėpės pusėje. Tai pakankamai baisu, bet ar baisiausia?
Galvojau apie dalykus, kurių mano vaikinas nemėgo. Keltis ryte. Nusivylimo. Žmonių, trukdančių jam apsisukti 180 laipsnių kampu viduryje gatvės. Ir, be to, minties, kad galėtų mane nuskriausti.
Minties, šitaip pasakė jis, tarsi tai būtų tik hipotetiška galimybė, nors aš jau liejau ašaras. Mes sėdėjome jo svetainėje, ant sofos, kur pirmą kartą glamonėjomės, kur kartą mylėjomės, kur vienąsyk po vakarėlio jis girtas užmigo man ant kelių, o aš sėdėjau ir glosčiau jo plaukus.
Kiek laiko buvote kartu? paklausė mama, kai jai paskambinau.
Dvidešimt vieną mėnesį?.. atsakiau. Skaičiuodama mėnesiais ėmiau galvoti apie kūdikių drabužėlius, bet negalėjau prisiversti ištarti „beveik dvejus metus“.
Reikia pusės to laiko, kad atsigautum, pasakė mama. Su tavo tėvu man reikės amžinybės.
Po kelių savaičių mama pati paskambino.
Jis mirė, ištarė. Rašo visuose laikraščiuose.
Mano tėvas buvo atstumtasis. Tais laikais, kai miestą linijomis dalijo medžiai ir juosė akmeninės tvoros, jis, mano mamos mergystės miestas, buvo prieglobsčiu. Kiekvieną ketvirtadienį mėnuliaveidės moterys baltais našlių sijonais kirsdavo geležinkelį ir nešdavo skvoteriams, gyvenantiems kitoje pusėje, išmaldą. Alkaniems jos duodavo košės, sušalusiems – antklodžių, visiems duodavo prezervatyvų ir skiepydavo vaikigalių gaujas, kurias reikėdavo sugaudyti kaip laukinius paršelius ir laikyti prispaudus po adatomis.
Mano tėvas nebuvo vienas iš tokių skvoterių vaikų. Jo pilvas nesipūtė nuo parazitų. Jam neskaudėjo užpakalio nuo tokios daugybės dūrių. Kai jį rado paplūdimyje, mano tėvas jau buvo jaunas vyras. Jis gulėjo parkritęs ant pilvo, pusiau užpiltas šlapio smėlio, jo oda ryto šviesoje blizgėjo kaip guminė.
Jie parnešė jį į mano senelio namus, nes senelis garsėjo kaip geros reputacijos gydytojas. Tėvo nevežė į ligoninę, sakė mama, nes jis neturėjo nei tapatybės kortelės, nei pinigų. Jis nebuvo pirmas šitaip išplautas žmogus, tik pirmas, kuris išgyveno. Ligoninė turėjo vietą tokiems kaip mano tėvas, žmonėms be istorijos. Gyvus ar mirusius, juos sukišdavo į šaldytuvų stalčius, su tuščiomis kortelėmis ant kojų nykščių.
Mano mama žaisdavo seselę. Ji ant savo žalio mokyklinio sijono užsirišdavo raudoną prijuostę ir du kartus per dieną nešdavo mano tėvui karštos arbatos. Mama sakė, kad ją sujaudino mėlyna oda. Ji vieną dieną grįžo iš mokyklos ir rado jį gulintį ant sofos svetainėje, suvyniotą į raudoną antklodę. Jo veido spalva priminė kriauklėje pasislėpusio moliusko spalvą, tik aplink lūpas tamsesnė. Mama dviem pirštais palietė tas mėlynas lūpas ir jos buvo šaltos.
Kai tėvui pagerėjo, juodu tapo draugais. Rytais jie kartu eidavo į mokyklą po jaunais, lieknais medžiais, o vakarais vaikštinėdavo baltoje, skaisčioje elektros šviesoje. Kartais jie išsmukdavo nakties vidury ir vieni žingsniuodavo per miestą, dviese. Tada nebuvo jokios komendanto valandos, jokių policijos sirenų, nuskambančių gatvėje vidurnaktį ir antrą, ir ketvirtą; tik mėnulis, tviskantis, be kraterių, plūduriuojantis virš aukštų telefono stulpų. Visa kita žinai pati, užbaigė mama.
Prieš mums grįžtant į miestą, senelis gyveno vienas kadaise baltame name su plačiais balkonais. Jazminai išnyko seniai, o vaisius brandinantys medžiai buvo peraugę, pernokę, jų kūnų likučiai puvo sode ant žemės, pusiau sugraužti skruzdėlių, žiurkių ir gėrybes rankiojančių skvoterių vaikų. Skvoteriai kiekvieną ketvirtadienį susirinkdavo šalia geležinkelio ir eidavo per miesto kvartalus, prašydami košės alkaniems, antklodžių sušalusiems, prezervatyvų visiems ir skiepų plikų vaikų gaujoms. Ir nors dabar vaikai jau paklusniai kišo užpakalius po adatomis, nebebuvo moterų baltais našlių sijonais, kurios suleistų tuos vaistus. Ligoninėje stovėjo tuščios lovos, mėtėsi tušti buteliukai. Spintelės, pridėtos stiklainių su kūdikiais, stalčiai, pilni žmonių su tuščia kortele ant kojos nykščio, – viskas perniek.
Senelis manęs nepažino. Kartais jis galvodavo, kad aš mama, ir klausdavo, kaip praėjo diena mokykloje, prašydavo atmintinai išvardyti periodinę elementų lentelę. Aš taip ir padarydavau; vien tam, kad patenkinčiau jį, vardijau visus elementus, kuriuos atsiminiau iš mokyklos: helis, boras, fosforas, toliau išgalvodavau pati – glikominis, pneumonis, estrogenas. Jis niekada nepastebėdavo. Retkarčiais senelis manydavo, kad aš močiutė. Kartą įėjau į jo kabinetą, ir jis pravirko.
Kodėl grįžai? paklausė.
Maniau, kad jis klausia, kodėl grįžau į miestą.
Nežinau, atsakiau. Nes mano tėvas mirė? Nes mano vaikinas mane paliko?
Kodėl sugrįžai ir vaideniesi man? sušuko senelis. Dabar jis jau raudojo, galva ant stalo, pečiai krūpčiojo.
Kai vyras ant motociklo šovė į mero dukterį, meras paskambino į senelio namus.
Kur tavo sūnus? paklausė. Mano tėvas garsėjo kaip geriausias chirurgas mieste, bet šaudymų vakarą jo nebuvo ligoninėje. Tai įprasta, nes joje beveik neliko pacientų ir gydytojai ėjo į namus pas sergančiuosius.
Jis išėjo į turgų, pasakė senelis.
Kai jie rado tėvą, buvo jau per vėlu. Jis neteko per daug kraujo, jo veidas išblyško, tapo blausiai mėlynas, kaip tą dieną, kai jį rado paplūdimyje. Ateitis tapo kitokia nei anksčiau.
Vaikinas aiškino, kad kažkas jame pasikeitė.
Ką turi galvoje? paklausiau. Įsivaizdavau pavaras, persijungiančias jo krūtinėje. Raktelio pasukimą. Kažką spragtelint, pasislenkant į kitą vietą.
Vaikinas pažiūrėjo į savo rankas, kažką ištarė.
Ne, atsakiau. Netikėjau juo.
Giliau susigūžiau sofoje, giliau savo moliusko kriauklėje.
Ne, pakartojau.
Mes ketinome kartu auginti ožkas ir duoti joms pretenzingus vardus: Šila, mūsų ožka; Alfonso, mūsų ožys; Ernestina, mūsų brangiausia ožka. Ant kalvos baltavo bažnytėlė. Pakabinau atviruką su jos atvaizdu ant židinio atbrailos jo svetainėje.
Prašau, pasakiau savo vaikinui. Prašau, pasiimk mane namo.
Visa kita žinai pati, kartojo mama, bet iš tiesų nežinau. Nežinau, kas buvo pirmiau: medžių lieknumas ar telefono stulpų aukštis. Nežinau, kuris gatvės žibintas užgeso pirmas, kurio kaimyno šuns nuotrauka pirmoji pakabinta rajone: DINGO, ir apačioje: ATSILYGINSIU. Net nežinau, ar pirma mirė jazminai, ar mano senelė.
Žinau tik tiek, kad vieną ankstyvą rytą senelė išlipo iš lovos, pažadino tarnaites ir išsiuntė jas į turgų su pirkinių sąrašu. Ji atitraukė baltąsias užuolaidas, pravėrė langus ir pakeitė vandenį gėlių vazose. Tada išėjo pro duris, pro suvirinto plieno tvorą į lombardą mieste. Ji nunešė pinigus tiesiai mano mamai. Kvepėdamos jazminais, sakė mama, net tą pačią paskutinę dieną mieste, net tą saulėtą vasaros rytą, kai danguje nebuvo nė vieno debesėlio, metančio šešėlį, naktinės gėlės kabinosi į senelę.
Mama nakvynės namų kambarėlyje klūpojo priešais klozetą.
Turi vykti tuoj pat, pasakė senelė.
Mama įkvėpė jazminų ir jai pasidarė bloga.
Vėliau tądien mama paliko miestą ir senelė numirė. Kaip? Norėjau sužinoti. Mama sakė, kad jos mergystės mieste būta vietos, kur geros reputacijos šeimos saugojo savo paslaptis, tamsus, drėgnas kambarys uždarytais langais ir užsklęstomis langinėmis. Oras tame kambaryje buvo užsistovėjęs, lipnus. Ten tvyrojusi gėda niekada neišdžiūdavo, o sūrus kraujo, vėmalų, spermos ir kitų kūniškų skysčių kvapas laikėsi metų metus. Metai žygiavo to kambario perimetru kaip skruzdėlės, kasmet vienas juodas taškelis sekė kitą, stora juoda linija, ropojanti per išblukusias sienas.
Galvojau apie mirusius kūdikius spintelėse. Formaldehidą, sklindantį ilgais ligoninės koridoriais. Apie geros reputacijos gydytojus, jų gražias žmonas ir dukras.
Nebeklausinėjau savo mamos.
Miestas pilnas skelbimų lentų, kuriose surašyti uždrausti, nelegalūs, atiduotini ar kitaip konfiskuotini dalykai. Mopedai, motociklai, šalmai, juodi odiniai švarkai. Romanai, užsienietiški filmai, konceptualus menas, trumpųjų bangų radijo imtuvai, tiksintys laikrodžiai, vandens šautuvai, oriniai šautuvai, plastikiniai šautuvai, švirkštai, akiniai nuo saulės, ilgi plaukai.
Man atrodo, kad meras turi geriausią pasaulyje humoro jausmą, arba išvis jokio neturi. Gal einant laikui jo humoro jausmas tiesiog pasikeitė. Turėtų būti sunku, kai pokštą supranti pats vienas, kai prireikia užsirakinti tarnybiniuose apartamentuose, paleisti apsauginius ir užsidaryti visus langus vien tam, kad pasimėgautum geru humoru. Matyt, nelengva nežiūrėti į save rimtai, kai visi kiti surimtėja.
Vis dėlto man įdomu, kur jie viską padėjo, ne tik konfiskuotus daiktus, bet ir žmones, kurie nenusileido. Gal juos visus išvežė į mero namą, kur atvykusius pasitiko fanfaros ir konfeti, ir meras, iššokantis iš už tikros odos sofos, šaukiantis STAIGMENA! Gal visi dingę žmonės tiesiog sėdinėjo ant prašmatnių apmušalų juokdamiesi ir gurkšnodami šampaną, galvodami, kokius dar absurdiškesnius dalykus galima uždrausti.
Bet labiau tikėtina, kad visi jie jau mirę. Praeitą savaitę iš balkono mačiau, kaip gatvėje sužalojo berniuką. Jis tikriausiai ėjo namo iš mokyklos arba iš gimnazijos aikštėje, arba iš profesinės mokyklos užmiestyje, kur mokinius veždavo autobusais. Užpuolė jį žirklėmis. Du neuniformuoti vyrai laikė jį parklupdę ant žvirgždo, o trečiasis kuokštais kirpo ilgus garbanotus berniuko plaukus. Visur buvo pilna kraujo. Žinojau, kad žaizdos galvos odoje gausiai kraujuoja ir net nedidelis įpjovimas gali atrodyti baisiai, bet jie tą berniuką tikrai mėsinėjo.
Mačiau, ką skvoteriai buvo sukaupę rankiodami gėrybes: juodus paukščius, nukritusius nuo elektros laidų, gatvės šunis kovose nukramtytomis kojomis, paliktus dvėsti, avarijų aukas, primenančias dideles kates arba mažus vaikus.
Nerimavau, kad skvoteriai ateis šito berniuko.
Buvo paskutinė mudviejų su vaikinu vasaros diena. paskutinės mūsų maudynės tvenkinyje po pilnatimi. Žinojome, kad mėnulis vėl bus pilnas. Jis pilnės ir dils, įkvėps poetus, sveikins kosminius laivus, reguliuos jūros lygį. Bet nebebus taip, kaip buvo tą paskutinį vakarą, tą paskutinį pasiplaukiojimą, tvenkinio vanduo toks šiltas ant mūsų kūnų, varlės kvarkuolės kurkia krante.
Vaikinas pabučiavo mano ausį. Aplink mus leidosi tamsa ir mes bandėme pagauti ją rankomis. Taškėmės tamsa. Svirpliai šaukė mus ir visus mūsų neįvykusius gyvenimus. Žinojau, kad priėjome galą. Tvenkinyje tą naktį niekas nenuskendo, tvenkinį turėjome palikti. Pirmasis drebulys, pirmasis šiurpas ant odos. Reikėjo kopėtėlėmis užvilkti savo kūnus ant prieplaukos, mano speneliai nuo šalto oro sukietėjo, antrasis drebulys, šlapia palaidinė lipo prie nugaros.
Atgal važiavome dviračiais. Mano plaukai vis dar šlapi, žibintas lipnia juostele priklijuotas ant vairo. Sekėme baltomis gatvės linijomis, besidriekiančiomis prieš mus, nuvažiuojančio automobilio galiniais žibintais, raudonais ir mažais neaprėpiamoje tamsoje. Pakėliau dešinę ranką, jaučiau vėją slystant tarp pirštų. Pakėliau kairę ranką. Žiūrėk! norėjau sušukti savo vaikinui. Ištiesiau abi rankas į tamsą. Žiūrėk, sušnabždėjau, bet negalėjau išsilaikyti ilgiau nei kelias sekundes.
Mama pasakojo, kad buvau pradėta sode, po vaisius brandinančiais medžiais, tarp jazminų ir suvirinto plieno tvoros. Ten žemė minkščiausia, sakė ji, visada juoda ir truputį drėgna. Jie negalėjo prisiversti įeiti į namą, užkopti įvijais laiptais, kurie vedė į jos mergystės palėpę. Tarp baltų mano senelių namo sienų mama ir tėvas buvo tik vaikai, du kūdikiai-žuvys mėlynais veidais, besimokantys kvėpuoti.
Tie pinigai, tęsė mama, buvo procedūrai. Mano mamos mergystės mieste gyveno našlės baltais sijonais, kurios palydėdavo merginas kitapus geležinkelio. Merginos grįždavo po kelių valandų suglebusiais veidais, sunkiais žingsniais, dar sunkesniais akių vokais. Mama nebuvo viena tokių merginų. Ji nespaudė stiprios baltasijonės našlės rankos, nepurvino savo žalio sijono apsiuvų kirsdama geležinkelį. Ji paėmė senelės atneštus pinigus, nuėjo tiesiai į traukinių stotį ir nusipirko vienos krypties bilietą iš miesto.
Kai viskas baigėsi, neuniformuotieji pastūmė berniuką, ir jis susmuko. Tarsi paklodė, nuslydusi nuo skalbinių virvės. Tamsių plaukų sruogos pleveno aplink jo kūną, kai kurias vėjas nešė tolyn. Kraujas telkšojo ant asfalto, upeliais bėgo į nutekamąjį vamzdį.
Iš savo balkono šnabždėjau berniukui: Gulėk. Nesikelk.
Tą vakarą oras buvo užsistovėjęs, lipnus. Girdėjau, kaip apačioje, sode, šlama lapai. Žiurkės rausėsi nukritusių vaisių.
Nesikelk, nesikelk, kartojau ir kartojau mintyse, tarsi tų žodžių jėga būtų galėjusi nulaikyti jį ant žemės. Žinoma, berniukas vis tiek atsikėlė. Jie nušovė jį tiesiai į galvą. Neįvyko joks stebuklas. Šūvio garsas išplėšė mane iš kėdės, ir prisiminiau, kas šiame mieste nutinka liudininkams. Grįžau į kambarį ir uždariau balkono duris.
Užtraukiau baltąsias užuolaidas, kad nematyčiau, ar skvoteriai ateina jo pasiimti. Buvo ketvirtadienis, kai jie eidavo rankioti gėrybių.
Vėliau tą patį vakarą vėl jį išvydau. Jis buvo mano tėvas ir buvęs vaikinas, ir miręs berniukas viename asmenyje. Bet labiausiai jis buvo tėvas. Mes išėjome pasivaikščioti po miestą, švariomis gatvėmis, suliniuotomis jaunais medžiais, elektros švieselės skaisčios ir skaidrios. Klausėmės žiogų ir varlių, kurkiančių prie tvenkinio. Nors buvo naktis, dangus palei horizontą blausiai švytėjo, ir aš stebėjausi, kaip viskas plokščia.
Tėvas kažką pasakė.
Paėmiau jo ranką.
Aplink mus pleveno tamsių plaukų sruogelės, jos virto juodais paukščiais ir skrido dangop, leidosi ant telefono laidų. Kažkur buvo matyti kamino kontūrai.
Mes ėjome vienu vieninteliu brūkšniu, nubrėžtu nuo vieno krašto iki kito.
Pēteris Cedriņš. Penetralijus
2012 m. Nr. 8–9
Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys
Peteris Cedrinis gimė 1964 m. Čikagoje, nuo 1991 m. (su nedidelėmis pertraukomis) gyvena Latvijoje, rašo angliškai, verčia latvių literatūrą į anglų kalbą. Yra dirbęs Latvijos prezidentės Vairos Vykės-Freibergos kalbų rašytoju ir vertėju. Jo poezija publikuota anglakalbiuose leidiniuose, versta į keletą kalbų, taip pat ir j lietuvių.
Atsikėlęs į Latviją ilgą laiką gyveno Daugpilyje, dėstė amerikiečių literatūrą ir vertimą Daugpilio pedagoginiame universitete. Gyvenimo Daugpilyje patirtimi, ypač ankstyvuoju nepriklausomybės laikotarpiu, pagrįstas didelio užmojo, atviros struktūros (nebaigtas) romanas „Penetralijus“ („The Penetralium“), kurio fragmentai publikuoti JAV ir Britanijos literatūriniuose žurnaluose. Pavadinimas sietinas su lotynų k. būdvardžiu penetralis – „įsiskverbiantis, vidinis“, poetas Johnas Keatsas kalbėjo apie the Penetralium of mystery („paslapties penetralijų“) – vietą, kurioje galima neapibrėžtumo būtis. Platesne prasme penetralijus apeliuoja į vidinę gelmę, o skverbimosi aspektas gali turėti įvairių konotacijų, taip pat ir erotinę.
Duonos gatvė iš tikrųjų tėra dveji nykūs tramvajaus bėgiai, sudarantys kilpą, vedančią prie didžiulės tamsios geležinkelio stoties, pastatytos Stalino, mėgusio bauginti architektūra. Duonos gatvė pasisuka ir smunka žemyn į seniausią miesto dalį, tramvajų linija eina pro turgų, kuris, plečiantis viduramžių aikštei, lėtai slinko į vakarus, kur stovi rausva komendantūra („viduramžiai čia baigėsi labai vėlai“), persikėlė į dabartinę Vienybės aikštę, ten širstančios babuškos deda raudonas tulpes ant pjedestalo, kur anksčiau stovėjo Leninas (granitinis, apsirengęs Sibirui ir skirtas kažkokiam tenykščiam Dievo užmirštam miestui, bet atmestas dėl savo bjaurumo – paskutinis Latvijos Leninas, pašalintas vogčia, naktį, vengiant protestų), ir galiausiai surado savo dabartinę vietą, rynok, bazar, tirgus, slaviški ritmai, dudenantys iš skrepliuotų burnų, raginančios reklamos, kurias girdime netgi name, drūtos tvirtos moterys, su milžiniškais šaukštais stovinčios prie raugintų kopūstų statinių (diskretiškai stiklinėmis pardavinėja raugintų kopūstų sunką – perki, vadinasi, esi alkoholikas, nes tai geriausias vaistas nuo pagirių, taip pat ir kefyras, pardavinėjamas kitoje paviljono dalyje). Kioskai, visi prekiaujantys tais pačiais produktais – olandiškais pomidorais, itališkomis vynuogėmis, bananais (bananų čia daugiau negu bet kur, juk tai buvo uždraustas vaisius), kava, degtukais, aliejumi, kačių ėdalu, saldainiais… Mėsos paviljonas, aidintis nuo sunkių kirvių, dvokiantis negyvais gyvuliais, be šaldytuvų. Kabinos, prekiaujančios drabužiais, blizgiais, pigiais drabužiais. Gėlių skyrius – tylios kaimo moterėlės, pusantro lato už rožę, sekmadieniais, kai konkurencija didelė, tik vienas latas. Viena tikrų žemdirbių eilė, česnakai ir rauginti agurkai, pernykštės bulvės (pavasariop nesveikos, su toksinais), varškė ir grietinė, bene koks šimtas žmonių prekiauja grietine, skābais krejuminš, smetana, kartais tokia tiršta, kad gali teptis ant duonos, net gelstelėjusi. Pienas, vakarinis pienas arba rytinis, iš karnų, turinčių vardus.
Duonos gatvėje už vieno lango dar ir dabar kepama duona, jos kvapas smelkiasi auštant, kai aš plumpinu atgal į Novostroiką, palikdamas maloningą centrinį rajoną, įneriu į niūrią stotį rūkalų (Mistral, Sobranie, Šachtiorskije), gal ir į „Žydrąjį Dunojų“ pirščiuko juodojo balzamo, pėsčiųjų tiltu pereinu į plačias gatves – mediniams namams reikia plačių gatvių, toks potvarkis atsirado po didelio gaisro. Sentikių namai apsupti aukštų tvorų, irgi medinių. Auštant namai dar užsisklendę, ir šis rajonas kone grėsmingai tuščias, nors viduje žydi vaismedžiai – paslėpti sodai, net apleistas sodelis Gagarino ulicoje, dabar vėl Raitininkų gatvėje, vedančioje į kadaise buvusią Daugpilio dykumą, kopas, dabar ten Chimija, „Chemikų mikrorajonas“, varganos chruščiovkos, skirtos sintetinio pluošto gamyklos darbininkams, ji dabar šalta, nutilusi, tuoj uždarysima. Virš didelio tvenkinio, apsupto tų bjaurių balsvaplyčių penkiaaukščių, ištempti aukštos įtampos laidai, to tvenkinio, kur anksčiau Darbininkų rojui buvo suplanuota mažytė Venecija. Kitoje pusėje prasideda kapai – keletas latvių legionierių, jų sklypas ne kartą išniekintas… vokiečių ir net turkų iš Pirmojo pasaulinio karo, latvių iš Nepriklausomybės karo… toliau – stulbinamai didelės, kalvotos kapinės driekiasi iki pat kitos geležinkelio linijos, jos padalytos pagal tikybą, nors žydų kapai tik nauji – sovietmečiu senosios žydų kapinės buvo sunaikintos. Šnekama, kad Lenino ulicos, dabar vėl Rygos gatvės, granitiniai šaligatviai iškloti iš tų antkapių. Prie pat bėgių, žemiau už kalinių kapus, tarp stačiatikių ir sentikių, pakasti elgetos ir nežinomieji. Tik mirties data, iškeverzota ant lentelės. Ten laukia didelis buldozeris – kada nors ir tai ištrins.
<…>
Vakar vakare pro buvusius amunicijos sandėlius, apybrėkšmiu švelniai rausvas plytas, aš vedžiausi I ir jos motiną pavakarieniauti naujoje kavinėje. Mes valgydavome drauge kartą per savaitę, bet tik sykį ėjome – arba ruošėmės eiti – į kavinę, tai buvo Chimijoje, I motina rengėsi visą valandą, labai seniai kur nors lankėsi, ir kai tik priėjome restoraną „Dzintars“, nusižudė moteris – iššoko iš penkto chruščiovkos aukšto. Ji buvo jauna, gerai apsirengusi. Žmonės tyliai apsupo ją per atstumą ir spoksojo. Mes žiūrėjome, kaip įvairios tarnybos – milicija, tik neseniai pervadinta policija, greitoji pagalba ir kt. – privažiuoja ir stebeilija į tą moterį. Ar ji iššoko per pobūvį, ar pasipuošė mirčiai? Jie nenori, kad jų juodoji Berta1 susiteptų. Apžiūrėjo ją ir išvažiavo. Galiausiai kažkas pašalino kūną.
I pažvelgė į mane ir pašaipiai tarė: parašyk apie tai eilėraštį. Taip, atsakiau, parašysiu. Kūnas Chemijoje. Nieko ypatingo, tik dar viena negyva mergina niūriame rajone. Išėjimas, dunkstelėjimas. Iš tikrųjų ketinau parašyti apie I – kaip ji augo čia, kur, tramvajuje dažnai pagalvodavau, kaip būtų atrodę čia užaugti, pamėlynavę vyrai kailinėmis kepurėmis stovi eilėje prie alkoholio parduotuvės arba grąžina butelius į tarniką – o I kartkarčiais su motina nusiperka karpį ir paleidžia į Chemijos tvenkinį. ķermenis ķimija – „Kūnas Chemijoje“. ķermenis, kūnas, kilo iš senovės prūsų ķermens – tikėtina, IE *ker–, „auginti, maitinti“, – vadinasi, kurti – bet čia taip pat galima sąsaja su prūsų sermen, sirmen – šermenys.
O tas žodis – kora. Toji Kora. Jie nenori, kad ją juodoji Berta susiteptų. Parašyk apie tai eilėraštį. Visi stovėjo tylėdami, spoksodami į nukritusį objektą. Netoliese, kitoje chruščiovkoje (pastatai, vienodi nuo čia iki Vladivostoko, vadinami pagal tai, kam valdant pastatyti – tamsūs, masyvūs prie Stalino, prastos, blankios brežnevkos – stagnacijos meto) yra butas, kuriame visi pasikaria, vienas nuomininkas po kito. Raitininkai, jodavę Raitininkų gatve nuo Tvirtovės, nusivesdavo nusikaltėlius į „dykumą“ ir slapta pakardavo, o dabar sklinda gandai, kad prakeiktasis butas yra toje vietoje, kur jie tai darydavo. Vakar vakare I motina susižavėjo kavine, nors ten buvo kalbama tik rusiškai, su ryškiu baltarusišku akcentu, nepasivarginus išmokti nė vieno latviško žodžio (valgiaraštis dvikalbis, bet rusiškoje pusėje jautienos liežuvis kažkodėl paliktas latviškai, bet be brūkšnelio, tad liežuvis, mēle, tapo melagėle, mēle)… I motina grįžtant buvo kitame pasaulyje: įsivaizduokit, sakė ji, mums kertant Raitininkų gatvę, įsivaizduokit vyrus, jaunus vyrus, ant žirgų.
Alėjos parke yra šaudykla, vieta, kur turtingi vyrai (užtamsinti langai, odinės striukės, žmonos vos paeina – ankštomis suknelėmis ir neįmanomais kulniukais) gali išbandyti pistoletus, prieš apsispręsdami, kurį pirkti. Kai ją atidarė, ten nueidavo vyrai, kurie nebuvo turtingi, ir nusišaudavo. Per vieną mėnesį du laikraščio fotografai. „O ką mums daryti, prieš paduodant ginklą klausti, kokios jie nuotaikos?“
Aš drebu. I apimta nevilties guli lovoje. H šiandien arba rytoj turi pasiimti sūnų iš ten, kur atsišakoja kelias į Agluoną, katalikų piligrimysčių vietą dar sovietiniais laikais. Pas dežurantę palikau žinią, kad paskambinsiu vidurdienį ir paskui ketvirtą. Drebu iš neapibrėžtos baimės – ar dėl to, kad jaučiu H? Jaučiu isteriškus abejonės šešėlius jos rausvuose plaukuose, girdžiu jos kosulį, įsivaizduoju ją pusnuogę pritūpusią prie namų darbų, psichologijos, paskutinėmis mokyklos savaitėmis… Kodėl negalėjai paskambinti, negalėjai paskambinti, klausė ji per pastaruosius mūsų susitikimus (užėjo kavos puodeliui ir pasiliko nakčiai, paskui vėl, rytą, rengiausi ketindamas išeiti, bet galiausiai vėl nuogas, joje). Ji čia negali paskambinti – telefonas pas I motiną, ir nė vienas iš mūsų nenorime matyti, kas atsitiks, jeigu vėl visa tai užplūs, kaip tą dieną, kai ji atvažiavo traukiniu – paprašiau I eiti su manim jos pasitikti, tada, kai buvau sugrįžęs iš mėnuliavimo. Aš nenorėjau būti žiaurus (nejaugi buvau?) – buvau atviras ir sužeistas, o lyginant su H tai reiškė šaltas ir griežtas, mane suradusi čia grįžo kitą dieną ir puolė ant kelių (bet aš norėjau žodžio)… Mudu su I nupėdinom ilgą kelią Gagarino ulica (viename laikraščio straipsnyje buvo suabejota, ar Jurijus Gagarinas apskritai pakilo į kosmosą), žvyruotomis gatvelėmis, pilnomis vištų ir benamių šunų, ir pasisiūliau išsiųsti H į Uzbekistaną, kur norėjome važiuoti kartu – kad jai tai padėtų užmiršti mus… Aš negaliu gyventi be tavęs, tarė I, jos akys ir kūnas susitraukė apčiuopiamoje tamsoje. Ji suprato, kad aš buvau mėnuliauti, ir tegalėjau pasakyti, kad įsimylėjau. Apimtas baimės, mano astralinis kūnas rangėsi kaip nėgė sausoje žolėje, apimtas baimės ir prarandantis dzidrumu, peilio smaigalys įremtas man į širdį, negaliu atsiplėšti ir palikti I, palikt ją toje vietoje, iš kur plieskia jos naikinanti ugnis, purvas, iš tikrųjų dulkės, pelenai, kaip dabar prašau jos kvėpuoti, rasti savyje vietą, kuri nėra sielvartas… Nes kaipgi tai apskritai įmanoma, skyrybos?
Mudu su I buvome neišskiriami. Jeigu kuris nors susirgdavome ir kitas į parduotuvę nueidavo vienas, kasininkės šnibždėdavosi, murmėdavo ir klausdavo: kur jūsų žmona, kur jūsų vyras. Žvyruotos gatvės, gaujos laukinių, rujojančių šunų. Sapnuose taip pat vaikščiodavome drauge – prisimenu tik kelias naktis, kai jos nesapnavau, nevedžiau kur nors, arba pats nebuvau vedamas per pusiasalio miestą su bizantiška bažnyčia, kurios niekada negalima prieiti, bet ji visada stūkso arti, kol koks nors tramvajus nuvažiuoja į kitą dalį, sapnuodavau jūrą toli apačioje, akmenis, čigonus, Obstivasser, kitus, klajojančius, nuotrupas Niujorko, Chrysopylae, Rygos senamiesčio, visus, sujungtus Čikagos transporto, jūrą, kartais ežerą, Mičigano ežerą, mano pirmąjį vandens telkinį.
Mes pavertėme tai savo namais. Kilimėlis iš Vidurinės Azijos, milžiniškas sovietinio geležinkelių tinklo žemėlapis, kur sužymėtos visos iki vienos stotys, net mažytės bevardės stotelės Kazachstano dykumoje, saldaus sviesto gumulėliais lesiname zyles, snapu beldžiančias į langus, grėbiame lapus, neliestus penkiasdešimt metų, sodiname gėles, kvepiančias tik naktį, aš gaminu valgį, ieškome maisto tais dar sunkiais laikais, jos pirmasis avokadas, dabar virtęs medžiu prie šito stalo, šnekame, ginčijamės… ir riejamės. Ji nepakentė, kad aš leidžiu laiką su studentais, slepiuosi nuo savo draugų. Tuo metu ji netapė. Kartkarčiais iš jos plykstelėdavo bauginanti tūžmastis – ne piktavališka, iš tiesų ji stebėtinai geras žmogus, netgi empatiškas, ypač gyvūnams (juk turime penkias kates, visos iš gatvės). Tiesiog joje kažkur šalia širdies (ne pačioje širdyje) glūdi sukrečianti tūžmastis – kartą apspardė automobilio žibintus, užėjus įtūžiui vos nepasmaugė savo mokyklos direktorės, apmėtė akmenimis savo motiną – ypač su motina ji užkurdavo tikrą Pragarą. Nes motina įsikibusi į ją. Įsikibusi. Ir man tai rašant I pritūpė ant Palangės, tada patraukė mane už rankovės, būk su manim, maldauju, kodėl tu negali būti su manim, galiausiai sukniubo ant grindų, apgailėtinai, desperatiškai raudodama, man tereikia, kad būtum su manim. Paleisk. „Paleisk, Paleisk, tai sielvarto raiška…“ Kvėpuok. Tik tu kvėpuok. Būk gera, susirask savyje tą vietą, kur tau nereikia manęs, prašau tavęs, maldauju. Aš negaliu. Laukiau tavęs. Laukiau tavęs, ir mano vienintelė laimė buvo įsivaizduoti mus laimingus. Namai. Pririšome prie akmens papuvusios jautienos ir žiūrėjome, kaip nardo šarkos. Planavome keliones sovietinio geležinkelių tinklo žemė– tinklapyje. Nuėjome į turgų ir susiradome tviskančios mėlynos medžiagos, tinkamos staltiesei. Verčiau jai Lavkreftą, visus apsakymus, susikaupęs, vaizdžiai. Aukštos žvakės, tadžikiškas pusdubenis, varis, išgraviruotas persiškai. Pastovumas, namai. Vieta, į kurią galėjau sugrįžti, išbuvęs beveik trejus metus Amerikoje, dvejodamas, dvejodamas iki koktumo. Dulkinkis, bet neįsimylėk. Niekur neįsimylėk, tik namie. Jis klajojantis poetas, jis ne iš tų, kurie keičia vystyklus. Cedrini, ar tu tikrai šeimos žmogus? Knygos iš visų pusių iki pat lubų, lentynos, sukaltos iš malkų ir surankiotų lentų, kažkokios senos tvoros. Spintoje stiklinėmis durimis mano kūryba, sąsiuvinių sąsiuviniai, prirašyti tankiai, neišskaitomai Cnekreipk dėmesio, tai tik savęs ieškantį žmogus) – darbas, judantis atgal, kartais žiemos vakarais rašydavau be perstojo iki išnaktų, pareidavo katės, sušlapusios ir sušalusios, rašydavau ką? („o jeigu aš pasakysiu, kad tavo knyga – chaosas?“), rašydavau karas, ir kiekviena diena prasidėdavo mėnulio simboliu su fazės ženklu ir žodžiu atsikėliau: „atsikėliau 3.36, sapnavau…“„atsikėliau apie 5, sapnavau,kad…“, vėliau turbūt nusnaudžiau, daug vėliau, po kiaušinienės ir aibės kavos puodelių „pabudau iš snaudulio sapno…“, karas – o po spinta, po grindimis, ties kampiniu akmeniu tūno pirmosios respublikos monetos, namą iš dalies perstatant ten pakištos tos pačios kavalerijos, kurią vakar įsivaizdavo I motina, po vieną kiekvieno nominalo monetą, sunkus sidabrinis penkių latų pinigas, latas, santimai. Pasivaikščiodavau paprastai iki bėgių ir nykios stoties, kartais net taip anksti, kad suspėdavau iki Peterburgo traukinio, pravažiuojančio nakties gelmėje, rašydavęs ką – apie karą santuokoje, peronu vaikštinėdavo pasieniečiai, o traškantys garsiakalbiai skardendavo, kad atvyko vilciens Berlīne–Sanktpēterburgā, su ryškiu rusišku akcentu, paskui tą patį pakartodavo rusiškai, taip garsiai, kad ir čia išgirsdavai, namas kiek suvirpėdavo, anglių kvapas, ant kiekvieno vagono sunki sena SSRS emblema. Šiame mieste niekas neišlipa iš to traukinio, nebent pamiklinti kojų ir nusipirkti beliašo, gruzdintuvėje kepto pyragėlio su abejotinos mėsos įdaru, arba alaus butelio, arba jeigu išsiveda pasieniečiai, o paskui suodinas tamsiai žalias traukinys lėtai nuvingiuoja į žemyno gilumą, kresniems girtiems konduktoriams trepsint apie samovarus.
H laukė mano skambučio – sakė parašiusi man dainą, angliškai (ko aš ją išmokiau? lover, water, beauty, body, beautiful…), ir norinti, kad ją išgirsčiau. Sulemenau, kad popiet pabandysiu susitikti su ja, bet sakiau, kad baiss, čia baiss („baisinga, kraupu“), ir aš negaliu prižadėti. Jeigu baisinga, ar tau ten tikrai reikia būti? Ar reikia? Gal man išeiti? (Juk visada galim palikti vienas kitą, ar ne?) Rūdėtieji erškėčiai palei pašiūrę ir tvorą, iškasti ežero pakrantėje, ten yra sala, Višfju sala, su senu aukuru. Noriu, kad išgirstum mano dainą. „Aš laukiau tavęs… visą laiką, kai tavęs nebuvo…“ Erškėčiai, o kitame kambaryje naujas I paveikslas – mėnulis. O mėnulis, rašė H, mėnulis juodas kaip varnas.
Pražuvo kukmedis, tas, kuris, kaip kartą sapnavau, įaugo į namą arba padarė namą permatomą, henochinis šauksmas2: giraa i ta maelpereji – „ir mėnulis kaip skvarbi ugnis“, vėliau ipame ul ipamis, o Kraulis komentavo, kad ul tariama kaip angliškas yew – „kukmedis“. Anapus purvinų kapinių kukmedžių mažai. Rusai anapilin išėjusiems mylimiesiems neša kiaušinių ir degtinės, latviai – žvakių. Dažnai. Per vienas Kalėdas net siaučiant pūgai klampojome per pusnis ir palikome ten žvakę – ji matėsi iš tramvajaus.
Mudu su I buvome neperskiriami, bot ėmėme miegoti atskirai, Kai atvažiavo H, – jos nebuvo traukinyje, kurį pasitikome, bet vėliau ji atsirado verandoje, mudviem su I einant taku, jos aukštas, paminkliškas, baltas it lelija kūnas atrodė aptingęs, – pasakiau jai, kad ji nebežiūri į mane kaip į vyrą. Nes buvau labai nelaimingas. Kas buvo paskui, mažai teprisimenu. Beveik nesikalbėjome. Ji prašė leisti jai miegoti mansardoje, važiuoti su mumis į Uzbekistaną, padirbėti su manimi trisdešimt dienų, tik trisdešimt dienų. Mudu su I miegojome čia, o H miegojo po Sovietų Sąjungos geležinkeliais ir maldavo mūsų nesimylėti – mano vietelė, sakė ji, mano vietelė dar gyva. Aš pamaitinau savo altorių, praktikavau pranajamą ir valkiojausi stingdomas siaubo. Mano vietelė tarp kojų dar gyva. Užsičiaupk, pasakiau. Jiedvi šnekėjosi apie tai, kad H nori pagimdyti mano vaiką, sūnų su žvaigžde kaktoje. Aš verčiau joms eilėraščius. Kažkuriuo momentu daviau H ąžuolą (penkių latų banknotą su dideliu ąžuolu) ir nupirkau jai butelį degtinės. Supažindinau ją su O ir paprašiau jo, kad ja pasirūpintų. O žmona sakė, ji dvokia kaip gyvulys, kuriam visą laiką reikia kruštis. Jos aromatas sklido per kambarius. Mano vietelė dar gyva. Ji išvažiavo, sode vos neiškeikusi manęs. Neversk manęs tave keikti, Peteri.
Dvilypumas – pragaras. Negali būti darnus, jeigu nusigręži nuo savęs (kokios dalies savęs? miglai laižant tvirtovės sieną), jeigu išniekini meilę. Dvejus metus pasaulis buvo mano kapas.
1 Juodoji Berta (žarg.) – policijos automobilis.
2 Henochinė magija (siejama su apokrifine Henocho knyga), sukurta XVI a. Anglijoje, remiasi šauksmų, arba raktų, sistema, esą per mediumą perduota angelų. XX a. ja populiarino mistikas Meisteris Crowley.
Ispanų apsakymai. Óscar Noguera Carrasco. Tristanas Morovičius. Miguel Angel González González. Viskas pasikeitė
2012 m. Nr. 7
Iš ispanų k. vertė Bronius Dovydaitis
Oskaras Nogera Karaskas (Óscar Noguera Carrasco, 1968) gimė Madride. Studijavo ekonomiką, vėliau pajuto polinkį dviem meno rūšims – literatūrai ir flamenkui. Nuo 2000-ųjų dalyvauja įvairiuose trumpųjų apsakymų konkursuose. Iš žymesnių laimėjimų galima paminėti tarptautinę Valentino Andréso premiją (2003).
Apsakymas įvertintas Madrido priemiesčio Alkobeno literatūrine premija, jis publikuoti kasmetiniame šio priemiesčio almanache „El Fungible“ („Vartojimui tinka“).
Tristanas Morovičius
Mergina permetė akimis užrašų knygelės lapą, susimąsčiusi palietė tušinuku nosies galiuką ir, matyt, neišgirdo priešais ją atsisėdusio kliento balso:
– Laba diena. Galima?
Na taip, ji buvo susitarusi papietauti su mama. Užvertė knygelę ir abejinga, bereikšme mina, tarsi neturėtų daugiau kur nukreipti akių, įsmeigė žvilgsnį į priešais sėdintį vyriškį. Suvokęs, kad į jį jau atkreiptas dėmesys, šis užsienietišku akcentu ištarė tą taip įprastą mandagumo frazę, kai nesumojama, kaip pradėti pokalbį:
– Gražus kabinetas, tiesa?
Tačiau iš tikrųjų derėtų pastebėti, kad čia pro siaurus langus iš vidinio kiemo vos prasiskverbia šykšti šviesa, kad visos nereikalingų dokumentų aplankais nukrautos lentynos dulkėtos, kad plastmasinės gėlės stovi ne vietoje, o iš valstybės sekretoriato atsiųsti plakatai, raginantys elgtis sąžiningai, veltui bando suteikti patalpai šiokios tokios įvairovės. Žodžiu, aplinka gana vidutiniška. Tačiau mergina, suprantama, neprieštaravo:
– Na taip. Nors nieko ypatingo.
– Taip, žinoma.
Jautei, kad žmogus nori pasirodyti malonus, nes atkako kai ko prašyti. Prie kitų stalų jis matė pražiotas burnas žmonių, kurie taip pat prašė, skundėsi ar gal maldavo geresnės lemties arba kuo greičiau išspręsti jų reikalą. Jie lygiai taip pat neišraiškingai gyrė aplinką, vilkėjo tokius pat varganus rūbus ir atrodė tarytum atsitiktinai pakliuvę į kažkokią nežinomą ir nesvetingą planetą. Tarnautoja skubiai ištiesė ranką prie spausdintuvo; ji suprato, kad nuo šios valandėlės visa situacija pereina tik jos vienos žinion. Ištraukė blanką ir padėjo prieš klientą taip, kad tas įžvelgtų, kas ten parašyta. Jos nervingas smilius nuslinko per tuščius langelius.
– Pavardę įrašykite čia. Matote?
Klientas ją puikiai suprato ir netgi pastebėjo prastokai atliktą smiliaus, kurį mergina jau buvo atitraukusi nuo popieriaus, manikiūrą. Jį apėmė kažkoks vangumas, ir pirštai tik vargais negalais įstengė nulaikyti tušinuką. Kai tarnautoja liepė įrašyti pavardę, jam šovė netikėta mintis. O gal įrašyti pramanytą pavardę ir viską pradėti nuo nulio? Visai neblogas sumanymas. Tačiau bemat nuvijo tą mintį ir nusprendė sakyti tiesą. Tristanas Morovičius, atvykau iš šalies, kurioje vyksta karas, sportininkas profesionalas, bent jau toks buvau, amžius – trisdešimt penkeri metai. Ar aš neatrodau pirma laiko susenęs, panele? Blanke nebuvo nė vieno langelio, skirto nurodyti, kad atvyko iš šalies, kurioje vyksta karas. Ar tarnautoja nutuokia, kas yra kariaujanti šalis? Netgi nepasiteiravo, kaip jis jaučiasi.
– Pabaigoje nurodykite gimimo datą. Čia, žemiau.
Stengėsi susikaupti, nuginti nereikalingas mintis. Tačiau jos niekaip nedavė ramybės. Tristanas peršiai prisiminė atkampią pasaulio žemėlapio kertę, kurioje jis gimė, menką juodos išdegusios žemės dėmę prie Adrijos jūros. Jis nevikriai vedžiojo tušinuką, kol susigaudė, kad tarnautoja nekantrauja. Pasijuto tarsi prie lentos mindžikuojantis pamokos neišmokęs mokinys.
– Kas jums?
Mergina troško kuo greičiau sutvarkyti formalumus. O Tristanui Morovičiui tie atsakymai į paprastus klausimus apie jį patį regėjos tarsi kokia keista gyvenimo peržiūra. Gimtajam krašte jau daug metų buvo laikomas garsiu sportininku. Dabar, čia, jautėsi esąs niekas. Kilus kariniam konfliktui paliko šalį ir nelyginant kokio sudužusio laivo keleivis, nesusiorientavęs ir plaukdamas nežinia kur, visai netikėtai pakliuvo į Ispaniją. Kaip ir daugelis kitų, manėsi ištremtas prievarta, nurodžius komisarui, kuris jo vardą iškošė Logarui, vadybininkui, atsakingam Sporto federacijos darbuotojui, niekaip nevaliojusiam sutrukdyti tam, kas įvyko vėliau. Tada Logaras, žiūrėdamas, kaip komisaras su įtartinų sportininkų sąrašu, sučiaupęs lūpas, vaikšto iš vieno kabineto kampo į kitą tarsi Napoleonas dešinę ranką užkišęs už švarko atlapo, veikiausiai neištarė nė žodžio. Jeigu buvo ir ne tiksliai taip, tai tikrai panašiai. Tasai žmogus režimo persekiojamųjų pavardes, ko gero, tarė mėgaudamasis, nėmaž nedvejodamas iš anksto nulemtu nuosprendžiu.
– Morovičius, brangusis Logarai, jūsų globotinis Tristanas Morovičius buvo įsivėlęs į neseniai vykusias riaušes.
Tolimas karas, kurio ši tarnautoja, nemačiusi savo akimis, niekada nepajėgs įsivaizduoti; tuo labiau pikto komisaro veido. Juk tąsyk net pats Logaras neišdrįso pasakyti jam, kad per tiek metų, keliaujant drauge iš vienos šalies į kitą, per neįsivaizduojamai sunkias treniruotes, daugybėje čempionatų, keturiose olimpiadose niekuomet negirdėjo Tristano bent žodžiu užsimenant apie politiką. Iš kur tada atsirado tie kaltinimai? Jis spoksojo į komisarą suvokdamas, kad bet kokie teisingi liudijimai, bet kokie akivaizdūs įrodymai yra beverčiai. Tapo aišku, kad šis policininkas be jokių išlygų pritaria sąmokslui, tarpusavio priešinimo kurstymui; jis priklausė tam kruvinam legionui, kuris šioje liūdnoje, kovų apimtoje šalyje kurstė brolžudišką neapykantą. Karas tolimoje Kroatijoje. Tristanas grąžino tušinuką merginai, skaitančiai smulkia rašysena suraizgytus žodžius.
– Aš gimiau Kroatijoje.
– Suprantu, Kroatijoje. Ar ten buvo paskutinė jūsų gyvenamoji vieta?
Toji šalis jam reiškė daugiau negu paskutinę gyvenamąją vietą – ten buvo jo širdis. Ten, Kroatijoje, liko jo žmona, vaikai, visa šeima. Logaras, taip pat ir gerasis Dineris. Turėjo sau prisipažinti – kad ilgėjosi ir Dinerio, kuris visada laikėsi šalimais įvairiausiuose nacionalinės rinktinės suėjimuose; disko metimo čempionas trejus metus iš eilės, šnekus, nuoširdus bičiulis. Kaip tik Dineris, kad ir bijodamas, vis tiek perspėjo Tristaną, jog tas yra ieškomas; juk tai jis sustabdė Tristaną, jau išėjusį iš persirengimo kambario ir žingsniuojantį į autobusą, kuris turėjo nugabenti į susirinkimą. To stambaus, tvirto šviesiaplaukio vaikino veidas iš karto apniuko, kai tik pranešė jam apie laukiančius nemalonumus. Prieš keliant koją į autobusą, kasdien bildantį per Rijeką, pristatytą gamyklų, pilną griūvančių namų, jau paskutiniu momentu Dineris dar pakartojo perspėjimą, sakydamas, kad uždelstų, suradęs kokią dingstį, kad kokiu nors pretekstu grįžtų į persirengimo kambarį. Tenai jo ateisiąs patikimas žmogus, kuris palydės į oro uostą ir pagelbės išsprukti. Gaišti nebuvo galima nė minutės. Galiausiai paprašė nieko neklausinėti, meldė juo pasitikėti, nes jis gerai žinąs, kas laukia Tristano naktį, dar tą pačią naktį. Visi šie dalykai vyko Rijekoje, kuri taip skyrėsi nuo Dubrovniko, niekam neprilygstamo Dubrovniko.
– Taip pat gyvenau Dubrovnike, panele.
Tarnautojai Dubrovniko vardas priminė vien kažkur matytą spalvingą atviruką. Jai net galvon netoptelėjo, kad dabar tas miestas tik griuvėsiai, nes pačiame konflikto įkarštyje jį subombardavo karinis laivynas, todėl mergina tarė:
– Nuostabus miestas, tiesa?
Bent jau toks buvo, pagalvojo Tristanas. Atrodė tikrai nuostabiai, iki napoleoniškai ranką už atlapo užsikišęs komisaras sugavo baugštų Logaro žvilgsnį ir paslėpė sąrašą, o vadybininkas vis bandė nuspėti, ką mąsto tas po kambarį kaukšintis visagalis valdovas. buvo nesunku numanyti, kad jo ketinimai nežadėjo nieko gero. Logaras bijojo, kad už jo neliečiamumą jam bet kada gali būti pateiktas koks nelabai aiškiai išreikštas pasiūlymas bendradarbiauti. Jį netgi galėjo imti šantažuoti. Nors jis dar nebuvo įtrauktas į sąrašą, beregint galėjo ten atsidurti. Čia tarnautoja, gal iš nuoširdumo, gal dėl atidumo stokos, staiga ėmė tujinti Tristaną:
– Na, tikiuosi, kad rasiu tau ką nors tinkamo. Kokią gerą vietą, kur galėtum įsitaisyti.
Kol pirštai lakstė kompiuterio klavišais, ieškodami reikiamos duomenų bazės, ji vogčia dirsčiojo į rankinį laikrodėlį. Lygiai ir raminamai dūzgė kompiuteris, juodame ekrane viena po kitos žiebėsi įvairiausių lentelių linijos. Ji užsiminė, kad mėgins surasti deramą darbą, nors pati nelabai tuo tikėjo ir dabar daugiau galvojo apie būsimų pietų meniu – apie koldūnus, apie lėtą mėgavimąsi desertu, žodžiu, apie visa tai, kas po kelių minučių laukia jos ir mamos per pietus. Nors Tristanas tą jau buvo įrašęs atitinkamame blanko langelyje, nors tarnautoja tą jau perskaitė ir, rodės, neverta nė minėti to, kas kitiems nėmaž nerūpi – Tristano Morovičiaus šlovės dienų, vis tiek jis, šiek tiek didžiuodamasis, paaiškino:
– Aš, panele, esu sportininkas. Tiksliau, anksčiau buvau. Šiuo metu aš, žinoma, nebe tas. Kaip manot, kur galėtų įsitaisyti sportininkas?
Sportininkas, toks kaip Dineris ir kiti, kurių likimas dabar irgi miglotas. Ar galbūt dar painesnis, kadangi jie neturėjo galimybės pabėgti iš tos nuogandžios aplinkos. Juk daugeliui iš jų likimas nesuteikė progos iš persirengimo kambario nirti į tylų, šaltą ir, regis, begalinį skersgatvį, iš kurio automobilis nugabentų oro uostan, suprantama, nepalikęs laiko jokiems atsisveikinimams, kad paskui, slepiami nykaus, aklinai apniukusio dangaus, lėktų tiesiai per pakilimo tako balas. Daugelis neturėjo tos gėdingos galimybės sprukti, kaip kad sprunka užspeistas žvėris, kaip kad sprunka mirtinai išsigandęs žmogus, kurio vienintelė mintis – kaip nors išsigelbėti, kurio vienintelis troškimas – ištrūkti bet kokia kaina. Be jokios abejonės, tai buvo tikras pabėgimas; ant oro uosto laiptų nesigrūdo plojantys sirgaliai, blyksinčiais fotoaparatais nespragsėjo fotografai. kai tarnautoja atsiliepė, pasidarė aišku, kad ji nesuprato jo, kad tie ištarti žodžiai nuskambėjo gal net kvailai. Taip, jis jau buvo ne sportininkas. Buvo tiesiog bėglys.
– Na, pažiūrėsim. Tačiau teks susitaikyti su tuo, ką rasim. Ko nors, susijusio su sportu, suprantat, tikrai neaptiksim.
Tristanas metė žvilgsnį į savo rankas, į nunešiotus rūbus, tarsi norėdamas naujai susipažinti su savimi, tarsi šitas kūnas prieš kelias sekundes dar buvo ne jo, tarsi jį buvo pasisavinęs kažkas kitas. Čia pastebėjo, kad prie aplinkinių stalų tėra likę tik keli tarnautojai, rankiojantys popierius ar besistengiantys baigti pokalbį ir, ko gero, jau mąstantys apie alaus bokalą su bičiuliu gretimame bare. Kone visi klientai jau buvo išėję iš ambasados. Sargas prie durų nekantriai skimbčiojo raktais, ragindamas vėluojančius, kad galėtų užrakinti kabinetus. Pakėlęs galvą Tristanas išvydo moterį, rodančią tarnautojai skubrius ir išraiškingus gestus. Pajuto priedermę pranešti jai:
– Panele, man atrodo, jus kviečia.
Mergina motinai atsakė prieštarauti neleidžiančiu ir kantrybės prašančiu mostu. Paskui atsidėkodama vos šyptelėjo Tristanui, parodžiusi baltus, retokus dantis. Reikalo tvarkymas jau ėjo į pabaigą, nes spausdintuvas trakštelėjęs išmetė atspausdintą lapą.
– Jūs turite pasirinkti kurį nors iš šių darbų. Paskui susisieksime su ambasada ir skirsime jums laikiną būstą.
Tristanui pasidingojo, kad tuos žodžius jis girdėjo dar skrisdamas, trijų tūkstančių metrų aukštyje, kai lėktuvas plaukė tamsiu dangumi virš ramutėlės jūros, tame slaptame lėktuve, kuris nakties tyloje suko Ispanijos linkui. Paėmęs popierių į ranką, perskaitė siūlomų darbų sąrašą, daug nesvarstęs išsirinko vieną, jausdamas, kad glėbia kažkoks stingulys, kad tebegirdi, kaip slopiai gaudžia lėktuvas, atgabenęs jį čionai vos prieš kelias dienas. Gerai, nuo šiolei jis bus statybininkas; žingsnis į naują gyvenimą, didelis žingsnis, kurio reikšmės tarnautoja nė kiek nesupaisė. Ji laukė užgesinusi kompiuterio ekraną, jau nusitvėrusi rankinuką, nekantriai žvelgdama į jį. Reikėjo užpildyti paskutinį langelį ir juodu galės eiti kas sau.
– Statybos.
– Statybos. Gerai. Sudie, Tristanai.
Kai dyrino iš kabineto, skubinamas sargo, kuris jau gesino šviesas, Tristanas Morovičius juto, kad kojos kažkodėl nenori klausyti ir žengti gatvėn. Jo akių tinklainėje dar buvo likęs prisiminimas to didžiulio atstumo, kurį įveikė lėktuvas, Ispanijoje nusileidęs, regis, visai netoli tarnautojos stalo. Po poros savaičių priemiestinis traukinys nugabens jį darban, iš ten – į tėvynainių drauge nuomojamą butą, ir prie jų prisijungs dar vienas pavargusio veido kroatas, kalkėmis aptaškytomis rankomis. jo ankstesnio gyvenimo vaizdai jau tikriausiai bus visiškai išsisklaidę.
Migelis Anchelis Gonsalesas Gonsalesas (Miguel Angel González González, 1982) gimė Madrido priemiestyje Karabančelyje, kuriame gyvena ir dabar. Anksti pradėjo dirbti. Darbą šiuo metu derina su kino režisūros ir kino scenaristų studijomis. 2003 m. laimėjo Madrido viešųjų bibliotekų trumpojo apsakymo konkursą.
Apsakymas įvertintas Madrido priemiesčio Alkobeno literatūrine premija, jis publikuoti kasmetiniame šio priemiesčio almanache „El Fungible“ („Vartojimui tinka“).
Viskas pasikeitė
Mama susinervinusi, bet susinervinusi ne taip, kaip visada, o daug smarkiau. Labiau negu tada, kai aš pabėgau iš mokyklos ir jai teko skambinti policijon, kad mane surastų. Netgi labiau nei tą dieną, kai nubudusi sumojo, kad mus paliko tėtis. Šiandien ji ne juokais susinervinusi.
Vaikšto iš kampo į kampą, paima kokį daiktą, padeda į kitą vietą, o paskui vėl neša atgal… Rytą liepė du kartus praustis duše, ir turėjau pasikeisti apatinius, nors man dar buvo geri ir ankstesnieji.
Šiandien rugpjūčio šešiolikta, iš kalėjimo namo grįžta brolis. Dvejus metus ištupėjo kalėjime, nes, pasak mamos, yra trenktas. Dar prieš išeinant tėčiui kartą man aiškino, kodėl Pedritą patupdė į kalėjimą. Mat Pedritas dirbo prekių išvežiotoju pas vieną garsų žmogų (mama jo vardo man nepasakė). Dalykas tas, kad vežiojo nelegalias prekes, kol vieną dieną policija sučiupo ir uždarė. Nelabai supratau, kas tos nelegalios prekės, bet nenorėjau, kad mama pamanytų, jog esu visai kvailas, tad linktelėjau galvą, tarsi viskas būtų aišku.
Po devynių dienų nuo šio pasakojimo pradingo tėtis. daugiau neteko jo nei matyti, nei kalbėtis su juo. Kartais man topteli, kad paliko mus dėl to pokalbio su mama.
Prisimenu, kai, praslinkus porai dienų po tėčio dingimo, įžengiau į mamos kambarį pabučiuoti ją prieš miegą, užtikau verkiančią ant lovos. Sėdėjo parietusi kojas, užsidengusi veidą rankomis. Bet vis tiek aiškiai girdėjau, kad verkia. lėtai priėjęs artyn paklausiau, ar jai ko nors neskauda, tačiau ji neatsiliepė. Dar kurį laiką taip kiūtojo, užsidengusi veidą. Paskui, tarsi nustebusi, atitraukė rankas ir atidžiai pažvelgė į mane. Blakstienų tušu ištepti skruostai aiškiai rodė, kad neseniai verkė (ji visada daugokai dažėsi, sakė, jog taip reikia dėl darbo), kurį laiką tylėdama stebeilijosi į mane, paskui ištiesė ilgas rankas ir stvėrė už pečių. Man smarkiai suskaudo, ir aš taip nusigandau, kad nevaliojau ištarti nė žodžio.
– Tu nebeturi tėvo! Supranti?
Nelabai suvokiau jos žodžius – be abejo, aš turėjau tėvą, tik jis negyveno kartu su mumis.
– Supranti?
Ji dar stipriau suspaudė pečius, ir man dar labiau suskaudo, bet aš neverkiau, nes verkia tik mergiūkštės. Mama keistai žvelgė į mane ir atrodė, kad jos akys tuoj iššoks.
– Mama, man skauda.
Nederėjo nieko sakyti. Nuo šių žodžių ji dar smarkiau įtūžo ir, tvirtai laikydama už pečių, net pakėlė mane nuo žemės.
– Aš klausiu tavęs! Ar turi tėvą?
Bandžiau atsakyti, tačiau iš baimės neįstengiau ištarti nė žodžio. Vien linktelėjau galvą, pareikšdamas, kad turiu. Mama pratrūko garsiai kvatotis.
– Ne, mielasis. Tu neturi tėvo, tu turi tik šunsnukį.
Sviedusi šiuos žodžius, ūmai paleido mane ir, vėl parietusi kojas, užsidengė veidą. Pečius man buvo suspaudusi taip stipriai, kad vėliau tose vietose nuo pirštų atsirado nedidelės mėlynės.
Tą naktį nesumerkiau akių, pratysojau galvodamas apie tai, kas nutiko. Niekaip neįstengiau suprasti, kad mano tėtis jau nebe tėtis, o šunsnukis. Tas žodis buvo bjaurus, ir anksčiau mama niekad neleisdavo man jo ištarti. Galiausiai nusprendžiau, jog, kad ir ką mama sakytų, aš ir toliau vadinsiu jį tėčiu.
Kai mama pravėrė mano kambario duris, apsimečiau miegąs, nes būgštavau, kad vėl teks su ja kalbėtis. Ji įslinko lėtai, nekeldama triukšmo, ir atsisėdo ant lovos krašto. Aš vis dar bijojau, kad vėl negriebtų manęs už pečių ir neimtų klausinėti. Bet ji nieko nedarė – vien ilgai sėdėjo ir tikriausiai žvelgė į mane. Prieš atsistodama švelniai, kad nepažadintų, pabučiavo mane į kaktą. Trumpam stabtelėjo ant slenksčio, galiausiai ištykino ir užvėrė duris; tą vakarą jai reikėjo į darbą. Girdėjau, kaip prieš išeidama įsmuko į vonią, žinoma, kad vėl pasidažytų. Kai mane bučiavo, jutau, kad neseniai buvo verkusi.
Daugiau niekada mama manęs nepurtė, sugriebusi už pečių, ir aš daugiau niekada jos nebijojau.
Dabar sėdim autobuse, riedančiame į Karabančelį; mama vis dar nervinasi, nuolatos rausiasi rankinuke kažko ieškodama, bet nieko neranda. Manau, jog taip elgiasi vien todėl, kad greičiau bėgtų laikas. Noriu pasakyti jai ką nors malonaus, bet niekaip nesugalvoju.
Autobusas stabteli stotelėje – jau esam Viljaverdėje, tad lieka visai menkas galiukas. Vos tik autobusas pajuda, kažkas pradeda smarkiai daužyti duris, dėl to vėl sustojame. Suzvimbia atidarymo įrengimas ir durys automatiškai atsiveria. Guma padengtais laipteliais įlipa keleivė ir įkiša galvą į vairuotojo kabiną. Tai pagyvenusi moteris, kokių penkiasdešimties metų; jos plaukai surišti riebaluotu kaspinu, užsidėjusi didžiulius akinius. Vilki gėlėtą vasarinę suknelę, pažastys šlapios nuo prakaito. Viena ranka įsikimba į metalinį turėklą, einantį per visą autobusą, kita ieško pinigų piniginėje. Stebiu, kaip ji, nepaleisdama turėklo, moka vairuotojui, šniokštuodama pražiota burna, ir mąstau, kiek galėtų sverti. Manau, kad nemažiau šimto, nes iš tiesų stora.
Moteris spraudžiasi tarp sėdimų vietų svyrinėdama į šalis. Netarusi nė žodžio, mama čiumpa mane, pasisodina sau ant kelių ir mostu parodo, kad storoji moteris gali sėstis į laisvą vietą. Ši nusišypso, parodydama gelstelėjusius dantis, ir klesteli šalimais. Aš nesuprantu, kodėl mama taip pasielgė. Juk moteris kuo puikiausiai galėjo važiuoti stovėdama. Kam užleisti savo vietą visai nepažįstamai keleivei? Be to, nuo jos sklinda nekoks kvapas; visos storulės nosį laužia. Tėtis man dažnai sakydavo, kad nesusidėčiau su dručkiais, nes jie prakaituoja, o ši moteris visa prakaituota ir dvokia.
Neabejoju, kad, kai dručkei atsisėdus sugirgždėjo visa sėdynė, mama pasigailėjo užleidusi jai vietą.
– Labai malonu sutikti tokius žmones kaip jūs. Sergu reumatu, be to, jeigu ilgai stoviu, man pradeda tinti kojos.
Mama tylėdama šypteli. Aš tuo tarpu smaksau į stambias moters kojas, svarstydamas, kiek laiko ji negavo atsisėsti, – tokios jos ištinusios.
Mama, pastebėjusi, kad aš nemandagiai spoksau į dručkės kojas, tekšteli man ranka per viršugalvį. Storoji moteris, pamačiusi šitai, nusišypso, vėl rodydama negražius dantis. Ji tiek išsižioja, jog matyti, kad nebeturi poros krūminių dantų.
– Tai ką, iš ligoninės vykstat?
Mamą nustebino klausimas.
– Ne, mes važiuojam į Karabančelį. Kodėl klausiat?
– Šiaip sau, mieloji. Kadangi autobusas važiuoja Spalio 12-osios gatve, dažnai pasitaiko sutikti iš ten vykstančių žmonių.
– Ne, mes važiuojam ne iš ligoninės.
Storoji moteris patogiau įsitaiso, smarkiai atsiremia į atlošą ir mus visai prispaudžia prie lango.
– Keliaujat viena, tik su vaiku, tai pamaniau, kad gal lankėt vyrą.
Mama vėl šypteli, bet nieko neatsako.
Numanau, kad jai nepatinka, jog moteris uždavinėja tokius nemandagius klausimus.
– O kur jūs važiuojat? – pasiteirauju piktokai.
Moteris prisikiša prie manęs ir prabyla smarkiai išsižiodama. Iš burnos padvelkia nemalonus kvapas.
– Susiruošiau į Alučę, mažiuli, pas seserį.
Mama vis tyli, aš baksnoju jai alkūne į pilvą, kad pasakytų ką nors, bet ji nesusivokia. Storoji moteris daugiau nebeklausinėja. Kadangi mama vien tik šypsosi, įtariu, kad dručkė nusprendė, jog ji kvaila.
Likusią kelio dalį įveikiame tylėdami; kai autobusas netikėtai sustoja, paaiškėja, kad mes jau Karabančelyje. Kuomet mudu su mama bandom išlįsti iš savo vietos, dručkė net nepasijudina, ir mes tik vargais negalais prasispraudžiam pro siaurą tarpą tarp jos kojų ir priekyje esančios sėdynės. Jau lipdama iš autobuso, mama garsiai atsisveikina su dručke, tačiau toji tik dėbso į mus keista mina, tarsi matydama pirmą kartą gyvenime.
– Stora karvė! – sviedžia mama, kai atsiduriame gatvėje.
Kalėjimas stovi atviroje vietoje, apsuptas krepšinio aikštelių ir stadionų.
Ieškodami pagrindinio įėjimo, patraukiame per smėlį ir žoles. Žemėje matyti ryškios automobilių padangų žymės, kas žingsnis mėtosi nedideli, geltoni plastikiniai maišeliai. Mama perspėja, kad saugočiausi ir neužminčiau maišelių, nes išsitepsiu batus.
Galiausiai įveikiame lauką ir įžengiame pro dideles duris. Mama įninka šnekėtis su tarnautoja informacijos būdelėje, o aš laukiu atsisėdęs ant medinio suolo prie durų. Ko gero, jai sako kažką nelabai malonaus, nes mama vis mostaguoja rankomis. Atvykome šeštą vakaro, jau devynios, o mano brolis vis nesirodo. Mama nervingai vaikšto po laukiamąjį ir vis dairosi aplink. Ji nuolatos kartoja: „Dieve šventas, kodėl niekas nepasako, kada pamatysiu sūnų?“
Neišmanau, kodėl ji taip sako, juk netiki Dievą. Suprantu, dėl ko mama nerimauja; šiąnakt ji dirba, ir jei mano brolis greitai neatsiras, ji pavėluos. Susikeliu kojas ant suolo ir padedu galvą ant kelių, nes jau pavargau. Akys pradeda nejučia merktis. Vis dar laikausi, nepasiduodamas snauduliui, bet galiausiai miegas mane įveikia.
Jaučiu, kad svyruoju, nuo to šiek tiek svaigsta galva, todėl tik vargais negalais prasimerkiu, bet priešais matau vien juoduojantį sėdynės atlošą. Mažumą kilsteliu galvą ir mėginu apsidairyti, bet vėl užmiegu.
Sėdžiu taksi, kuris lekia namų link. Mama sėdi šalia manęs, o prie jos įsitaisęs brolis. Išvydęs jį susijaudinu ir pro miegus stengiuosi jam nusišypsoti, tačiau galva nusvyra ant atlošo, ir aš vėlei užmiegu.
Nežinau, kiek laiko miegojau, bet esu namie, savo lovoje. Greitai pašoku ir basas bėgu į svetainę. Ten tuščia. Nušlepsiu į virtuvę ir randu mamą su Pedru pusryčiaujančius. Brolis mirkteli man, išskečia rankas, norėdamas mane apkabinti. Puolu prie jo ir bandau jį apglėbti. Pedras aukštas ir stipresnis už mane; užaugęs norėčiau būti toks kaip jis. Brolio plaukai garbanoti, akys žalios, oda tamsi. Išties gražus. Mama anksčiau sakydavo, kad merginos jį tiesiog pulte puola. Vilki berankovius baltus marškinėlius, ant peties matyti ištatuiruotas kryžius.
Man gėda kalbėtis su broliu girdint mamai, tad pusryčiaudamas tik nuolatos žvilgčioju į jį.
Iš savo kambario matau šviesą vonioje, nes durys praviros. Dingteli, kad brolis tikriausiai skutasi.
Noriu užduoti jam krūvą klausimų ir manau, kad dabar tam pats metas. Šiek tiek prisibijodamas pastumiu duris ir atidarau jas iki galo. Brolis vilki tik mėlynais ir juodais dryžiais išmargintas trumpikes, avi pliažines basutes, ant pečių užsimetęs nedidelį rankšluostį. Dešinėje rankoje laikydamas teptuką tepa žandus skutimosi putomis. Atsistoju už nugaros ir net prasižiojęs žvelgiu į jį. Turbūt pajutęs, kad už jo kažkas yra, brolis ūmai atsigręžia ir pamato mane.
– Na, vyruti! Ką čia veiki? Užeik, jei nori.
Įslenku į vonią, atsisėdu ant klozeto dangčio ir, užsikėlęs kojas, sukryžiuoju jas tarsi Buda.
– Kas tau nupiešta ant rankos?
Brolis prideda pirštą prie tatuiruotės ir žiūri į mane.
– Čia?
Linkteliu galvą.
– Tai Nukryžiuotasis.
– Dievo sūnus?
Pedritas šypteli.
– Taip.
– Mama netiki Dievą.
Brolis šypteli ir ranka perbraukia man per galvą sušiaušdamas plaukus.
– Tada mes jai nieko nesakysim.
– Kaip nori, nors man atrodo, kad ji tą jau žino.
Daugiau klausimų man neateina į galvą, nors ketinau užduoti begalę.
Ieškau akimis ko nors, už ko galėčiau užsikabinti, nes nenoriu pasirodyti esąs visiškas kvailys. Žvilgsnis užkliūva už kramtomosios gumos, prikibusios prie šlepetės pado, sutelkiu visas pastangas, bandydamas ją atplėšti, tačiau niekaip nepavyksta. Brolis paima lenktinį peilį, gulintį ant kriauklės, ir prieina artyn.
– Leisk man.
Jis pagremžia padą aštria geležte, kol guma atšoka; pasmeigia ją nuo grindų peilio galu ir įmeta į šiukšlių dėžę, stovinčią šalia klozeto.
– Kada išsinešdino senis?
Pasikrapštau galvą, bandydamas prisiminti.
– Manau, kad aną mėnesį.
– Niekšas.
Pedritas įninka kruopščiai skustis; kai peiliuku gramdo smakrą, nutaiso tokį veidą, kad mane net juokas suima.
– Ko juokiesi?
– Iš tavęs.
– Juokiesi iš manęs?
– Aš… juokiuosi iš tavo veido išraiškos.
– Na, tu čia jau prasimanai. Netrukdyk man.
Vėl pradeda skustis, dėdamasis esąs supykęs, tačiau dabar ištaisinėja dar juokingesnes minas; esu tikras, kad tą daro tyčia, bet negaliu ištverti nesijuokęs. Po kurio laiko galiausiai susitvardau.
– Kodėl tave uždarė į kalėjimą?
Brolis ūmai nustoja skutęsis ir atsisuka į mane; neatrodo, kad būtų supykęs, tačiau veidas tikrai rimtas.
– Kaip tai kodėl? Per tokį pienburnį!
– Kol buvai kalėjime, daug kartų skambino Roza, klausinėjo apie tave.
– Bandžiau susisiekti su ja, tik, regis, ji labai užsiėmusi savo naujuoju sužadėtiniu.
– Bet juk tu jos sužadėtinis.
Brolis atidžiai žvelgia į mane, jo akys atrodo liūdnos.
– Dveji metai – ilgas laiko tarpas, vyruti; kas iš akių, tas iš širdies.
Nusigręžia ir toliau skutasi.
– Man Roza labai patinka. Prisimeni tą dieną, kai…
– Gal pašnekam apie ką nors kita?
Jo akys tolyn labyn niaukiasi, ir pradedu jaustis kaltas, kad nuliūdinau.
Pedritas ima žiūrinėti ant vonios sienos kabantį kalendorių.
– Tau dar negreitai į mokyklą.
– Beveik po mėnesio. O tu ar mokysies toliau?
– Aš? – papurto galvą. – Praradau porą metų, be to, namuose trūksta pinigų; mama man surado padavėjo darbą.
– Kai tave uždarė, mums skambino dėstytojas donas Chulijanas; sakė, kai grįši, jis pats pasirūpins, kad vėl galėtumei mokytis, kadangi esi sumanesnis už kitus studentus; mama verkė.
Brolis šį kartą netaria nė žodžio, baigia skustis ir nusišluosto putų likučius ant pečių užmestu rankšluosčiu.
– Kodėl nepadedi dengti stalo. Jau turbūt metas valgyti.
Atsikeliu, ir trakšteli nutirpę kelių sąnariai.
– Kur losjonas po skutimosi?
Nustebęs žvilgteliu į jį.
– Nėra.
– Kodėl?
– Kai tu iškeliavai, nebeperkam. Tėtis pradėjo naudoti odekoloną, o mama sumąstė, kad nėra ko be reikalo švaistyti pinigų. Jei nori, ir tu gali pasipurkšti odekolonu.
– Žinai vieną dalyką, vyruti? – teiraujasi brolis šiek tiek šypsodamasis.
Papurtau galvą ir klausiamai žvelgiu į jį.
– Viskas pasikeitė.
Nelabai suprantu, ką jis nori man pasakyti, ir neišmanau, ką toliau veikti. Bėgu į virtuvę patalkinti mamai išdėlioti lėkštes.
Stalas jau padengtas, valgis padėtas; šiandien valgysim vištieną su česnakais ir svogūnais. Tai mėgiamas Pedrito patiekalas; mama nieko nesako, bet žinau, kad pagamino jam. Brolis dar vonioje, nors praslinko jau kokia valanda. Mama liepia man jį pakviesti, o pati šaukia: „Na, gal derėtų būti punktualesniems!“
Vonios durys vėl privertos. Pastumiu jas ranka ir atidarau iki galo, tačiau brolio nematyti. Dušo užuolaida užtraukta, nors vandens šniokštimo negirdėti. Dingteli, kad jis dabar galbūt šluostosi. Ant grindų, šalia dušo kabinos guli atlenktas kruvinas brolio peilis.
Širdis puola baisiai daužytis, nežinau, kas man darosi. Jaučiu, kad reikėtų prieiti arčiau, bet apima neįveikiama baimė. Už nugaros išgirstu mamos balsą:
– Kas yra? Kur tavo brolis?
Mama prieina prie manęs ir pamato kruviną peilį. Stumteli mane taip, kad pargriūvu ant grindų, ir prišoka prie dušo. Paskui staiga atplėšia užuolaidą. Brolis tyso viduje nuogas, palei kūną ištiesęs delnais į viršų atsuktas rankas, lyg prašydamas kažko. Iš jo riešų srūva kraujas, kuris maišosi su jau esančiu ant pilvo ir kojų. Atmerktos didelės žalios akys žvelgia į lubas tarsi kažko ieškodamos. Kūno oda jau nebe tamsi, o blyški, kone balta.
Mama parklumpa šalia ant kelių ir purtydama bando jį gaivinti, tačiau viskas perniek.
Ima isteriškai raudoti, dangstydamasi rankomis veidą, kuris beregint išsikruvina. Atsisuka ir permeta mane išplėstomis akimis.
– Kviesk greitąją, kvaily! Ar nematai, kas tavo broliui! Jis tuoj nukraujuos!
Aš išsigąstu ir taip pat pravirkstu. Nesidairydamas dumiu į savo kambarį ir užsidarau. Atsisėdęs ant grindų, smarkiai įsiremiu nugara į duris. Kiek įmanydamas užspaudžiu rankomis ausis – nenoriu girdėti mamos riksmo. Bijau, kad ji įpuls, vėl stvers mane už pečių ir sušuks, kad brolis irgi išėjo – kaip tėtis, nes jis taip pat nedorėlis.
Versta iš: El Fungible. Madrid: Punto de Lectura, S. L., 2003
Leena Krohn. Netikras langas
2012 m. Nr. 5–6
Iš suomių k. vertė Aida Krilavičienė
Suomių rašytoja Leena Krohn (g. 1947) Helsinkio universitete studijavo filosofiją, literatūrą ir psichologiją. 1970 m. išleidusi pirmąją knygą „Žalioji revoliucija“, L. Krohn kasmet parašo po knygą. Svarbiausios kūrybos temos: mirtis ir nebūtis, žmogaus santykis su tikrove, globalios kultūros kritika, tikrovės ir iliuzijos ribos. Naujausio L. Krohn romano „Netikras langas“ pagrindinis veikėjas – filosofas, internete pasiskelbęs, kad nebrangiai „atsako į paviršutiniškus ir esminius klausimus“.
Išnykimo taškas
Akys pailsi, kai žiūri į tolį, o nieko nėra toliau už dangų. Plūduriuoju aukštielninkas, – o tai darau didžiąją dienos dalį, – ir pro apvalų stoglangį žiūriu į gilų dangų ir giedroje sustingusius debesis – tokius, kokius mačiau paskutinę vaikystės vasarą. Kad ir kiek žiūriu, debesys nejuda ir nesisklaido.
Bet cisterna, kurioje plūduriuoju, stovi penkiaaukščio namo antrame aukšte ir čia nieku būdu neįrengtum stoglangio. Vis dėlto mano bute stoglangis yra ir už jį turiu būti dėkingas iliuzijų kūrėjui Mimi Martonui, kurio amatas – akių apgaulė. Mimi Martonas žino, kad akis apdumti lengva, kad jos netgi nori būti apdumtos. Juo sumanesnė apgaulė, tuo labiau patenkintos akys.
Kai užsakiau Mimi Martonui darbą, mudu abu žinojom, kad jis imsis tapyti stoglangį. Mimi dirba di sotto in sù* metodu. Šis darbas truko du mėnesius ir tuo metu cisternoje plūduriuoti negalėjau, bet pakentėti vertėjo. Mimi Martonui pavyko mano ankštą celę paversti sale su kupolinėmis lubomis.
Mimi Martonas moka sukurti tariamą gilumą, perspektyvą ir išnykimo tašką. Jis geba traukti žvilgsnį į tolumas. Tokias iliuzijas galima sukurti ir lazerio šviesomis bei įvairiais skaitmeniniais efektais, bet man labiau patinka autentiškas rankų darbas.
Baigęs dailės akademiją Mimi dar daug metų mokėsi amato savarankiškai. Studijavo Andrea Mantenjos ir Meloco da Forli darbus. Jis tiesiog gyveno šventovėse ir rūmuose – pavyzdžiui, Parmos katedroje ir Vienos Jėzuitų bažnyčioje, kurios kupolą kitados optiškai pagilino Andrea Poco. Daug savaičių praleido Romos Barberinių rūmuose ir Mantujos Kunigaikščių rūmų Sutuoktinių kambaryje.
Pagal užsakymus Mimi Martonas tapo ir įstaigoms, ir privatiems asmenims. „Falsifikuoja“, kaip pats sako, ne tik mažesnius dalykus bei reklamos vaizdus, bet ir duris, vidaus bei lauko sienas, fasadus, tarpuvartes, laiptines, tvoras, mūrus ir net uolas. Ant plytinės sienos nupiešia langą, pro kurį matosi didmiesčio gatvelė naktį ar smėlėtas krantas, nutviekstas vidurvasario kaitrumos. Ant durų nutapo duris, pravertas į kitą kambarį, kurio durys pravertos į trečią kambarį, pro kurio langą matosi sodas ir atdari vartai. Ant mūro nupiešia tunelį, pro kurį matosi tolimas slėnis. Nutapo laiptus, vedančius į nesamą viršutinį aukštą. Ant fasadinės pastato sienos nupiešia gatvę, vedančią į kažkokio miesto rajoną ir namų kvartalus.
Jis piešia akį apgaunančius dalykus ant stalų ir baldų: laišką ar atviruką, kurį kiekvienas čiumpa nūsdamas pažiūrėti, kam jis adresuotas, ar lėkštę su riešutu, kurį kiekvienam maga sukrimsti, kortas, kurias kiekvienas grybšteli, įsimanęs palošti. Tapydamas užsakytą portretą, jis kampe nupiešia voratinklį su voru ar virtinę skruzdėlių. Vieno pagyvenusio politruko portreto apatiniame kampe tupi mėsinė musė. Vaizdas toks apgaulingas, kad žiūrėdamas, rodos, girdi zyzimą. Kai tą paveikslą nupirko meno muziejus, budėtojas pažvelgė į jį ir pasibjaurėjęs šniojo laikraščiu.
Mimi Martonas geba kurti peizažą, sykiu vaizduojantį žmogaus veidą, arba žmogaus veidą, sykiu vaizduojantį peizažą. Paveiksle gali įžvelgti ir viena, ir kita, tiksliau – arba viena, arba kita, abiejų iškart akis nesučiuopia. Štai matai upę, kalvą, tolimą mišką. Žvilgteli dar kartą, o kai kurios paveikslo detalės virsta žmogaus veido dalimis: kalva – skruostu, miškas – plaukais, ežeras – akimis. O gal nė nemirkteli, tiesiog viską kitaip pamatai.
Žiūrinėdamas Mimi kūrinius, prisimenu tas optines apgaules ir dvigubus vaizdus, kuriuos mačiau dar gimnazijos psichologijos vadovėliuose: zuikutį, kuris sykiu buvo ir antis, ąsotį – kuris buvo ir galva su dviem nosimis, senutę riestu smakru, kuri kartu buvo ir išvaizdi mergina: „Štai mano žmona, o štai – uošvė.“
Mimi Martono paveiksluose reikšmės prapuola ir vėl pasirodo, užgęsta ir vėl sutvaska, pradingsta ir persikelia į kitą vietą. Ar visa tai tik optinė pramoga, žaidimas įžvalgumu ir savitumais?
– Man tai reiškia daugiau, – kartą pasakė Mimi Martonas.
– Ką? – paklausiau aš.
– Tai, kad tikrovė yra tikrovės atvaizdas, – atsakė jis.
Kodėl plūduriuoju
Plūduriuoti skirtos cisternos būna plastikinės arba plieninės ir šiek tiek didesnės už vonią. Mano cisterna telpa labai mažo ploto kambaryje. Vanduo joje prisotinamas karčiosios druskos, dar vadinamos „Epsom“ druska, ir pašildomas maždaug iki trisdešimt penkių laipsnių. Karčiosios druskos sudėtyje yra kalcio, magnio, anglies ir deguonies.
Daug kas manęs klausia, kodėl plūduriuoju cisternoje. Mano, kad iš tinginystės, kad šitaip užmušinėju brangų laiką. Visai ne! Cisterna puikiai tinka ir protiniam darbui dirbti. Plūduriuodamas cisternoje kiekvienas pasigerintų balus, bet manęs varžybos ir įspūdingi ko nors išmokimo rekordai jau nedomina.
Mokslus aš jau baigęs, bet cisternoje man galva prašviesėja. Mat plūduriuojant vandenyje pažemėja smegenų bangų dažnis – alfa, teta ir net delta. Stiprėja imuninės organizmo funkcijos, greitėja kraujo apytaka, mažėja kraujospūdis. Kaip tik dėl pakilusio kraujospūdžio, rekomendavus buvusios žmonos gydytojui, aš įsigijau cisterną. Savijauta pagerėjo vos po kelių plūduriavimo seansų. Trumpiau tariant, cisternoje jaučiu, kad jaunėju. Juolab kad plūduriavimo poveikis kumuliacinis.
Iš pradžių lįsdavau į vandenį tik kelis kartus per mėnesį, bet greitai ėmiau lipti į cisterną dažniau ir pavasariop jau plūduriuodavau po keturis penkis kartus per savaitę. Tomis dienomis, kai to nedarydavau, jausdavausi keistai, tiesiog prastai.
Plūduriavimas padeda atsikratyti visokių priklausomybių: rūkymo, alkoholizmo ar sekso vergystės, bet pats gali virsti priklausomybe. Kaip tik šitai man ir nutiko, bet aš nė nesistengiu iš to įpročio vaduotis. Kam? Mano amžiaus žmogui ta priklausomybė veikiau naudinga nei žalinga.
Pradėjęs rimtai mąstyti, kad vertėtų įsigyti cisterną, ilgai klausinėjau ir svarsčiau būsimas išlaidas. Įprastame daugiaaukščio bute tai nelabai pigi pramoga, o gaunant tokias pajamas, kokias gaunu aš, panašu į megalomaniją. Vis dėlto savo svajonės neatsisakiau. Banko paskolą gavau, bet namo bendrijos susirinkime derėtis teko ilgai, nes pora apatinio aukšto gyventojų, įsibaiminę, kad juos užlies vanduo, mėgino sukliudyti tam sumanymui. Bet pagaliau turiu savo bute maudyklę, gerokai didesnę už įprastą vandens cisterną, nes galėjau ją įsirengti buvusiame miegamajame, kur lubų aukštis normalus. Aš daug miegu ir geriausiai – savo cisternoje, joje galiu net pusryčiauti ir vakarieniauti. Dar smagiau, kad prieš akis turiu netikrą Mimi Martono langą. Įsirengiau apšvietimą, kurį galima prislopinti ir sustiprinti, net šviesos spalvą galima keisti. Neatsižiūriu savo lango, dažnai užmiegu žiūrėdamas į jį ir pabudęs jį pamatau pirmiausia.
Niekada nemėgau draugijų ir atsiskyręs cisternoje vienatve nesikamuoju. Tiesą sakant, savo maudyklėje su žmonėmis bendrauju daugiau nei ilgus metus iki tol. Dalis mano lankytojų – normalūs žmonės – pažįstami, giminaičiai ir mokūs klientai, bet užeina ir visai nesuprantamų asmenybių. Cisterna atitolino mane nuo įprasto miesto gyvenimo, tarsi perkėlė į vegetacinį pasaulį, kuris tik iš dalies panašus į gyvenimą.
Plūduriuodamas cisternoje užmezgiau naujų pažinčių, įkliuvau į sūkurį įvykių, kokių anksčiau nebuvau patyręs. Mano patirtis cisternoje įrodo tą patį, ką įrodo sapnai: kad smegenys būtų aktyvios, išoriniai dirgikliai nebūtini. Smegenys pačios gamina ir raminamąsias, ir linksminamąsias medžiagas. Tikrovė ne visada suskaidoma.
Galų gale svarbiausia priežastis, dėl kurios plūduriuoju – traukos jėga. Kaip žinote, plūduriuodami pirmučiausia įveikiame traukos jėgą. Plūduriuojantį vandenyje palyginčiau su astronautu, kuris erdvėje mėgaujasi nesvarumu. Tysodamas vandens paviršiuje žmogus kiekvieną raumenį, kiekvieną organą – visą varganą kūną pailsina nuo tos nejaučiamos jėgos, kuri negailestingai ir be atvangos traukia mus prie geležinės žemės šerdies.
Vandens paviršiuje žmogus trumpam praranda kūną ir net kai kuriuos jutimus. Manau, kad plūduriuodami sūriame vandenyje ne tik pakartojame tą būklę, kurią išgyvenome iki gimimo, bet ir – kaip tik tai ir daro filosofija – rengiamės mirčiai.
Palieka tik mintis ir vaizdas.
Įdėjau į internetą nedidelį reklaminį skelbimėlį, kuris prie mano cisternos atvedė daugybę klientų. Reklama, aišku, mažumėlę perdėta, bet juk ji ir turi tokia būti: PLŪDURIUOJANTIS FILOSOFAS NEBRANGIAI ATSAKO TIEK Į PAVIRŠUTINIŠKUS, TIEK Į ESMINIUS KLAUSIMUS.
Bailys
Jis penkis kartus per savaitę lankosi kūno lavinimo klube, valgo aštuonis sykius per dieną, jo cholesterolio kiekis kraujyje nesiekia šešių procentų. Po tempimo pratimų jis be jokios pertraukėlės daro pritūpimus. Po bicepsų stambinimo pratimų jis metasi ant sienelės ar skersinio ir daro prisitraukimus. Pilvo preso pratimų su svarmenimis iš karto gali atlikti net šešiasdešimt ir visai neuždūsta. Jis nuolat vartoja kreatiną, amino rūgštis ir steroidus, jeigu reikia – ir stimuliantus. Jo raumenų masė įspūdinga.
– Jaunystėje buvau peštukas, – tarė. – „Jis tikras vadas“, – taip sakydavo apie mane. Tada manęs bijojo, dabar bijo dar labiau. Girti kvailiai ir bastūnai man nebaisūs.
Daug kas jo bijo, bet dažnas, sužinojęs jo paslaptį, pratrūktų juoku. Aš ją sužinojau – pasakė iš karto ir tuo parodė drąsą. Vis dėlto mintyse jį vadinu Bailiu, nes kaip mažas vaikas jis bijo tamsos. Bailys buvo mano pirmasis klientas. Jis internete atrado mano nedidelį skelbimėlį.
– Pas mane atėjote dėl to, kad bijote tamsos? – paklausiau aš.
Bailys linktelėjo, bet nužvelgė mane nepatikliai ir tai, ką pamatė, tikriausiai jam nepatiko. Supratau, kad jis bjaurisi manimi, ir tai nenuostabu, nes mano cholesterolio procentas jau beveik siekė trisdešimt. Manau, kad jau prie slenksčio jis pasigailėjo atėjęs pas mane, tik nesiryžo iškart apsisukti ir išeiti.
– Mėginote atsikratyti šios problemos?
– Ilgus metus, – atsakė jis. – Man taikė aromaterapinį masažą, ne vieną savaitę praleidau psichodramos seminaruose. Man buvo taikomas gydymas žvakės šviesa, kreipiant ją į akumuliacinius taškus bei čakras. Penkis kartus per savaitę guldavau ant kušetės pas psichoanalitiką, dalyvavau trumpalaikėje dinaminėje terapijoje. Miegu ant čiužinio su magnetais ir dėviu vidpadžius su magnetais. Man buvo taikoma meno terapija ir aš pirštais nutapiau penkis autoportretus.
– Ir niekas nepadėjo? – paklausiau.
– Ne. Kai ateina vakaras, nerimas sustiprėja.
– Ką tada darote?
– Užsidegu visus šviestuvus ir miegu šviesoje. Jei nuvažiuoju į kaimą, stengiuosi iki tamsos grįžti į miestą. Čia vis dėlto šviečia gatvės žibintai ir parduotuvių vitrinos.
– Kodėl manote, kad galiu padėti? Dažnas pasakytų, kad baimė – psichologinė problema, o ne filosofinė.
– Gal ir nemanau, kad galite. Internete pastebėjau jūsų skelbimą ir atėjau iš smalsumo, nes dar nesu matęs plūduriuojančio filosofo. Apskritai – filosofo, – kiek pamąstęs pridūrė.
– Mano galva, jūs labai protingas žmogus. Yra pagrindo bijoti tamsos, – pasakiau apžiūrinėdamas iš tirpalo išnirusius raukšlėtus ir druskuotus kojų pirštus. – Tamsoje vyksta keisti ir nepaaiškinami dalykai. Gerai, kad bijote tamsos. Ši baimė išmintinga ir reikalinga.
– Kodėl taip sakote? Visi tvirtina priešingai.
Jis atrodė tikrai nustebęs.
– Jie klysta, neklausykite jų. Jie patys bijo tamsos ir mėgina racionalizuoti baimę. Tik jiems nepavyksta. Naktis yra anapus proto, jos esmė – siaubas, jos matas – begalybė. Jei nustosite bijoti, naktys nepasidarys saugesnės, o priešingai. Baimei apėmus, žmogaus juslės paaštrėja. Akys išsiplečia, jis greičiau pastebi permainas regėjimo lauko pakraščiuose. Jis pasirengęs gintis, bėgti, reikalui esant – ir pulti. Tamsiausiomis paros valandomis primityvi baimė naudinga. Tad bijokite, baimė gali išgelbėti gyvybę!
– Ar jūs neperdedate… – tyliai tarė jis.
– Naktį savisauga pašlyja, – tęsiau aš. – Tamsiausiomis nakties valandomis negalime valdyti savęs ir aplinkos. Naktis pilna juodosios energijos ir mirtinų pavojų. Naktį į galvą lenda itin blogos mintys, o vilko valandą stipriau kamuoja įkyrios idėjos ir persekiojimo manijos. Kaip žinome, tamsoje daugiausia plėšikaujama, prievartaujama ir žudoma, dėl natūralių priežasčių ir žmonės dažniau miršta naktį. Juodumoje žiurkės graužia vamzdžius. Iš kanalizacijų išropoja keisti vabalai, kurių snukiai panašūs į žmogaus veidą. Košmarai virsta tikrove, bekūnės būtybės ir demonai, inkubai ir sukubai nekliudomi veržiasi į kambarius tarp vidurnakčio ir aušros.
– Na jau! – pakilo nuo krėslo Bailys. – Keistus dalykus pasakojate! Iš kur jūs žinote, leiskite paklausti?
– Kita vertus, – nesutrikau aš, – jūs be reikalo bijote tamsos. Kam bijoti to, kas yra visa ko pamatas – to, iš ko visa gimsta, ir to, kur visa sugrįžta ir pradingsta? Tas, kuris bijo nakties, bijo savo sielos. Jums naktis regisi kaip kapas, bet naktis – tai įsčios, visa ko esaties pradžia, naktyje siaubas virsta ramybe, aistra – išsipildymu, slogutis – svajone.
Aš taip gražiai ir maloniai šnekėjau, kad suėmė miegas ir žodžius tariau vis lėčiau.
– Tas… kuris… patiria nakties… nirvaną… nebenori saulės naštos…
Kai pabudau, Bailio nebuvo.
Astronautas ir Apofis
Pas mane apsilankė astronautas. Tiesa, ne tikras astronautas, o tik kosmoso turistas – žmogus, praturtėjęs iš golfo ir už 20 000 dolerių nusipirkęs dešimt minučių nesvarumo būklės kelionėje aplink asteroidą. Būtų buvę pigiau ir saugiau paplūduriuoti cisternoje, pagalvojau, bet garsiai šito nepasakiau, nes ne viską dera sakyti klientams.
štai ką jis papasakojo:
Prieš metus apskriejau asteroidą Nr. 99942. Buvau vienas laimingiausių civilių, kuriems teko galimybė pasimokyti kosmoso turistų rengimo kursuose ir kurie prieš skrydį buvo nuodugniai mediciniškai bei psichologiškai ištirti. Kandidatai buvo atrinkti burtais ir laimė buvo man palanki, nors šiandien manau, kad tai veikiau buvo nelaimė. Kelionė į kosmosą buvo mano gyvenimo svajonė ir už ją atidaviau visas savo santaupas, bet jau pirmąją savaitę ta svajonė virto košmaru. Apie asteroidus dabar žinau daug. Tai niekingi materijos vienetai, gryni akmenys, kur gyvybė negalimà. Juos sudaro akmenys, metalas, ledas, kartais iš jų išsiveržia dujos. Juose galima rasti vandens, amoniako, geležies. Tai planetų liekanos, užgesusios, uodegas pametusios kometos arba gryna medžiaga, niekada neišsivysčiusi į planetą. Jų šerdys – amžino įšalo, kurį dengia dulkės ir tamsus šlakas, o paviršius nusėtas krateriais gruoblėtais kraštais kaip Mėnulyje. Sunumeruota 120 000 asteroidų. Iš jų 765 gali atsitrenkti į Žemę. Mūsų asteroidas turėjo ne tik numerį, bet ir pavadinimą – Apofis. Apofis, kaip man sakė, egiptiečių gyvatiškojo demono Apepo vardas graikiškai. Apofis buvo griovimo ir tamsos dievas. Apskaičiuota, kad 2029-aisiais asteroidas Apofis labai priartės prie Žemės – ir bus arčiau nei 20 000 kilometrų atstumu. Apofis apskrieja Saulę per 323 dienas ir ją apskriedamas du sykius kerta Žemės orbitą. Jis gana šviesaus paviršiaus, 250 metrų ilgio. Raketa nešėja, gabenusi mūsų mažą laivelį, pakilo į 20 kilometrų aukštį, tada mūsų laivelis atsiskyrė ir likęs jos variklis nuskraidino mus iki Apofio. Grįžus į Žemę kankino visokie negalavimai, susiję su kelionės išgyvenimais.
– Kas atsitiko? – paklausiau aš.
– Maniau, kad aš viskam pasiruošęs, o toks nebuvau. Nors lankiau parengiamuosius kursus, kosmoso tikrovė mane nustebino. Aš nežinojau, kad tamsa gali būti tokia tamsi, kad akina net tolimos saulės. Mane nugąsdino amžina beribių erdvių tyla.
– Gal tai Paskalis? – paklausiau.
– Kas? – perklausė jis.
– Tiesiog į galvą šovė viena mintis. Gal kelionėje nutiko kas nors ypatinga?
– Mažytė techninė problemėlė, kaip mums sakė. Bet problema nebuvo mažytė. Du kartus apsukome aplink Apofį, paskui leidomės atgal. Baiminomės, kad pasibaigs degalai. Paskutinėmis valandomis išgyvenau tikrą pragarą, nes greta sėdėjusį keleivį apėmė panika. Reikėjo jį užmigdyti kaip laukinį žvėrį. O paskui… ta medūza.
– Medūza?
– Bent jau panaši į medūzą. Ar medūzos, nes valandėlę jų buvo visas būrys. Su skylėmis per vidurį.
– Ar galėtumėte jas apibūdinti tiksliau?
– Jos švytėjo, suprantate, susitraukdavo, išsiplėsdavo, pulsavo kaip širdis. Tarsi gėlės – šokančios ar plaukiojančios. Su kiaurymėmis per vidurį, o pro jas matėsi žibančios žvaigždės. Mes visi matėme tas medūzas, bet vienas kitam apie jas neužsiminėme, antraip būtų tekę pripažinti jų tikrumą.
– Tai iš kur žinote, kad ir kiti jas matė? Tokiomis aplinkybėmis miražai – įprastas dalykas.
– Jas matė visi – supratau tai iš tylos. O paskui radosi antra tamsa.
– Antra?
– Tamsesnė tamsa – ta, kuri judėjo tamsoje. Pasidarė dar blogiau.
Bailį ir Astronautą kamavo viena problema – jie abu bijojo tamsos. Matyt, ir Astronautui turėjau pasakyti: „Tamsa – esminė visatos būsena, kam bijoti to, kas yra visa ko pamatas?“ Mąsčiau apie tamsą, apie tamsos tamsą ir mane suėmė miegas. Vis dėlto pasakiau:
– Jeigu būčiau psichiatras, tarčiau, kad jus kamuoja potrauminis stresas. Kaip filosofas manau, kad tokia trumpaamžė būtybė kaip žmogus iš prigimties bijo to, kas neturi pabaigos. Begalybė – tai mirtis, kuri be paliovos plečiasi. Jūs leidotės su ja susitikti pats, laisva valia. Net pinigus už tai sumokėjote. Papriekaištaučiau: „ko jūs ten keliavote!“ Bet nepriekaištausiu.
Supratau, kad buvau užmigęs, nes kniostelėjau, o jis kalbėjo:
– …deguonies nutekėjimas, susidūrimas su kosmoso laužu, nedidelis mechaninis defektas, laiku nepastebėtas nusidėvėjimas, tarpiklio nebuvimas, niekinga programos klaida, ugnikalnio išsiveržimas Io – Jupiterio mėnulyje, klaustrofobijos priepuolis ir nepaliaujamas barbenimas tarsi per liūtį, pipiro didumo mikrometeoritams varpant laivą…
Užmigau ir vėl pabudau. Išgirdau sakinio pabaigą:
– …liko kiek per daug. Dėl asimetrijos mes čia. Universumas tėra kosminė skaičiavimo klaida, bandymas, kuris greitai pasibaigs.
– Tai begalybė, tiktai begalybė, – pusiausnūda atsakiau aš. – Begalybė telpa tarp pradžios ir pabaigos, ji telpa visur, ar nekeista?
Kai vėl pabudau, jis kalbėjo:
– O Marsas, kuris kitados buvo toks drėgnas ir šiltas, o dabar sausas, šaltas ir nesvetingas? Ką jau kalbėti apie Venerą… Žiūrėkite, ten jau matosi irji…
Jis rodė į mano stoglangį – netikrą langą, tarsi išvydęs visada giedrame danguje patekėjusią žvaigždę.
– Mes manome žiūrį į ramią vakarinę žvaigždę, kurios akis žiba saulėlydžiu dar neįsižiebus gatvės žibintams, ar į silpną pažįstamą mirkčiojimą virš dantyto miško. Bet Venera – baisūnė Žemės dvynė, kurios plutą graužia rūgštūs lietūs ir kurios karštyje išsilydo net švinas, – tęsė jis.
Matyt, ir vėl valandėlę užsnūdęs, pašokau nuo žodžių:
– …lekia į visas puses kaip pabaidyta galvijų banda…
– Apie ką jūs kalbate?
– Apie žvaigždžių ūkus, – atsakė jis. – Žvaigždės niekada nesustos, suprantate, jos tai darė ir prieš akimirką, kai jūs miegojote, jos tai darys ir tada, kai aš rinksiuosi ekologišką pudrą. Ar ta mintis jūsų neerzina?
– Tiesą sakant, ne, – atsakiau, mėgindamas nuslėpti žiovulį.
– O fantominė energija? Žinote, kad prieš laikų pabaigą fantominė energija ims vis labiau plėsti visatą? Kai iki absoliučios pabaigos liks milijardas metų, fantominė energija išdraskys žvaigždžių ūkų kekes. Kai iki pabaigos liks 100 milijonų metų, Paukščių takas išsisklaidys ir galaktikos nudreifuos katra sau. Likus keliems mėnesiams iki pabaigos, juodoji energija susilpnins Saulės trauką ir išstums Žemę iš orbitos. Tai tik niekai! Likus kelioms valandoms iki pabaigos Žemė išdulkės į tuštumą. Likus 10 sekundžių iki pabaigos molekulių ir atomų jungtys nutrūks.
Tada aš pabudau.
– Tęsite ir kitą savaitę? – paklausiau. – O gal verčiau eikite nusipirkti pudros?
Kiaurymė
– Žinot, ką sakė viena mano klientė? – paklausiau aš dantų gydytojo.
– Nagi, porinkit, – paragino jis. nepatenkintas, kone drebėdamas iš pasibjaurėjimo, zondu kilstelėjo mano viršutinę lūpą ir ėmė apžiūrinėti išgenėtą, apniokotą mano dantų darželį.
– Ji sakė, kad odontologų priimamieji sausakimši fantomų.
– Štai kaip, – atsakė jis. – Užtat ten visada taip tvanku. Turiu labai dažnai vėdinti. Bet ko jie ten veržiasi? Nejau tikisi, kad ir jiems užplombuosiu dantis? Gal net veltui? Jei ir fantomus kamuoja dantų skausmas, jis turėtų būti fantominis, – pridūrė jis ir prunkštelėjo.
– Nemanau, kad jiems skauda dantis, – pasakiau. – Juk ir mirtis turi būti kuo nors naudinga. Ta ponia tvirtino, kad fantomai dažniausiai buriasi ten, kur žmones kamuoja baimė.
Gydytojas šyptelėjo ir įkišo instrumento galiuką į ką tik išgręžtą ertmę.
Daug kas bijo tamsos, bet dantų gydytojo bijo visi. Maniau, kad, būdamas filosofu, lengvai atsikratysiu tokios baimės, bet tuščiai vyliausi. Priešingai, mano dantų gydytojas, kuris yra nihilistas, baimės man įvarė dvigubai. Ir įtariu, kad kaip tik šito jis ir siekė.
Jis beveik įgrūdo man į burną savo plinkančią galvą ir kirto kapliu į danties kasyklą. Neįtikėtina, kad tokia menka skylutė gali būti tokia gili ir kad tokį mažą plotelį gali taip baisiai skaudėti. Ar negalėtume gyventi be skausmo? Atsiriboti nuo jo? Išstumti jį anapus sąmonės? Laikyti skausmą apgaule, nes skausmas nėra būtybė ar daiktas. Skausmas nėra medžiagiškas, bet tam, kuriam skauda, jis absoliučiai tikras. Skausmas – tai judėjimas, o viskas, kas tikra, juda. Skausmas plečiasi kaip universumo tamsa ir nėra kūno vietos, kurios jis nepasiektų.
Dantų gydytojas suurzgė ir pliaukštelėjo liežuviu, tarsi išvydęs baisingą bjaurastį mano burnoje. Man jis nepatinka, bet mudu sudarę sandėrį: kiekvieną ketvirtadienį, kai valoma mano cisterna ir aš turiu ją palikti, jis taiso mano gėdingai nugyventą inventorių. O jis kiekvieną pirmadienį atšlubuoja (nes serga degeneraciniu artritu) į mano cisterną pasiginčyti dėl gyvenimo prasmės, veikiau – dėl jo beprasmybės. Šitą temą dažnai pratęsiame ir ketvirtadieniais, kai jis valandėlę nutraukia kankynę.
Ir vėl sėdėjau senoviškoje paciento kėdėje su neapsakomu pasidygėjimu žvelgdamas į daktaro instrumentus, nes per žinias buvau girdėjęs, kad Kroicvaldo–Jakobo liga galima užsikrėsti per stomatologo įrankius. Nesu tikras, kad šiame kabinete instrumentai sterilizuojami tikrai gerai.
Pašnekesiai su gydytoju manęs nežavi, nes jis tvirtai laikosi nuostatos, kad viskas yra niekas. Šitas senas žmogus tarsi kartoja dažnai girdimą jaunimo posakį: „Koks man skirtumas!“ Negaliu jam įrodyti, kad skirtumas yra ir kad yra prasmingų dalykų, o kad prasmė apskritai yra – nė nemėginu įrodyti. Ne aš turiu įtikinėti dantų gydytoją vertybių buvimu, bet susitarimo privalu laikytis ir pradėdamas aš išdėstau savo argumentus. Jeigu žmogus nė nežino, kur yra vertybės, ar mano jų neturįs, tai kas jam tas vertybes įbruks? Bet nėra gyvos būtybės, kuriai viena nebūtų svarbiau už kita, nė tokios, kuri neatskiria teisinga nuo neteisinga, – bent jau iš tų, kurios pačios buvo patyrusios skriaudą. Iš to galima spręsti, jog egzistuoja moralės nuojauta – įgimta ir visuotinė.
– Jei kas nors mano, kad kas nors yra kas nors, tai, jūsų supratimu, jis tėra iliuzijos auka?
– Tikras dalykas, – atsakė jis.
– Bet prasmės suvokimą lemia būtent prasmės patyrimas, – daugiau niekas. Jeigu nepatyrėte, tai ir nesuvoksite.
– Kaip tik tai turiu galvoje, – tarė jis. – Tas patyrimas – iliuzija.
– Kaip kad akys regi spalvas ir formas, – pasakiau aš, – kaip kad ausys girdi balsus, kaip nosis užuodžia kvapus, kaip oda jaučia prisilietimą, o liežuvis patiria skonį, taip ir protas atpažįsta prasmę. Ranka atskiria sunkesnį nuo lengvesnio, o protas atskiria geresnį nuo blogesnio, teisingą – nuo klaidingo. Jeigu akys apanka, o ausys apkursta, jeigu visa atrodo be kvapo ir skonio, žmogus vis tiek lieka žmogum. Bet jeigu žmogus niekur nemato prasmės…
– Na, – tarė jis, – gal mažumėlę padirbėkim.
Tad aš užsičiaupiau ir vėl išsižiojau, įsileisdamas į žabtus jo įtartiną instrumentą.
Sykiais man atrodo, kad dantų gydytojas nihilistas turi ir sadizmo ydą. Įtariu, kad kartais jis mane skaudina tyčia – suleidžia mažiau nuskausminamųjų ar tik apsimeta, kad juos leidžia. Kai atsargiai uždaviau jam šį skausmingą klausimą, jis atsakė, kad filosofas turi pažinti ir skausmą bei jo esmę.
– Ar jūs turite parodyti man kančią? – paklausiau. – Nejuokinkit! Kiekvienas jaučia skausmą, net ir tie, kurie nėra susidūrę su bormašine. Ne tik žmonės – visi gyvi padarai.
– Na, štai, priėjome prie reikalo, – tarė jis.
– Ką turite galvoje? Aš galiu diskutuoti apie kančią, net jei jūsų grąžtas nepalytėjo mano nervo, – pasakiau.
– Bet ne taip išsamiai, – atsakė jis ir vėl nusižvengė. – Kodėl jūs ėmėtės filosofijos? Juk tam reikia patirties, – metė piktai. – Išsižiokite!
Tada jo grąžtas palietė nervą. Valandėlę visos sąsajos su išoriniu pasauliu nutrūko. Aš raičiausi kėdėje kaip pirmykštis kirminas. Iš gerklės išsiveržė kauksmas. Žandikauliai išsinarino ir burna neužsičiaupė. Jis šiurkščiai pakreipė man pasmakrę ir pasigirdo garsus barkštelėjimas.
– Gana, – pasakiau. – Manau, mes atsiskaitę.
– O ta jūsų filosofija visai bedantė, – pasakė jis ir nusižvengė.
Karmos dulkės
Jaunas žmogus įsiveržė pas mane ir nepasisveikinęs išrėžė:
– Artimiausiomis dienomis ketinu nusižudyti, veikiausiai jau rytoj. Turiu teisę lemti savo gyvenimą ir mirtį.
Tai man priminė niaurią jaunystę.
– Norėčiau paklausti, ar turi kokią nors suprantamą ir žūtbūtinę priežastį daugiau nebegyventi?
– Sakykime taip: pats gyvenimas yra priežastis, – atsakė jis. – Būtis neturi jokios prasmės. Ir dar: mano gyvenimas yra mano gyvenimas.
– Ką turėčiau atsakyti? – atsidusau. – Gal tikiesi prieštaravimų, gal aš turėčiau ginčytis? Gal norėtum, kad mėginčiau įkalbėti nevykdyti savo sprendimo, o gal prašai leisti įgyvendinti ketinimą? Aš tik paklausiu: ką reiškia žodžiai „mano gyvenimas“? Ar savo rankomis tu tą gyvenimą sukūrei? Tu pats save pradėjai? Pats save pagimdei? Plaukas, nukritęs nuo tavo galvos, reiškia milijardų metų evoliucijos pabaigą.
– Na, ir kas? – paklausė jis. – Kiekvienas turi teisę racionaliai pasirinkti mirtį. Nevalia reikalauti, kad žmogus tęstų beprasmį gyvenimą vien dėl kitų žmonių emocinių, socialinių ir ekonominių pretenzijų.
– Pasakei „vien“?
– Racionaliai numatyta mirtis – apmąstytas išėjimas, o ne atsitiktinis liūdnas galas, su kuriuo žmogus grumiasi iki paskutiniosios, idant galėtų dar akimirkai pailginti kankynę, – sklandžiai, patenkintas savimi liejo vaikinas. – Manau, kad jūs – filosofas – neužmiršote, ką sakė Montenis.
Jis laukiamai žiūrėjo į mane ir aš sumurmėjau kažką panašaus į pritarimą.
– Jis sakė, kad savižudybė – vienintelis veiksmingas nepakenčiamo gyvenimo vaistas, išgydantis nuo visokio blogio. Be to, čia tik mano reikalas. Tai sąžinės klausimas.
– Tai kodėl panorai apie tai pasišnekėti? – irztelėjau aš.
– Sakykime taip: noriu įrodyti jums, kad išvada, kuri privedė mane prie galutinio apsisprendimo, yra itin logiška. Aš šito gyvenimo neprašiau, nematau jo tikslo ir neketinu gyventi vien dėl kitų žmonių reikmių. Būtis man neturi jokios prasmės, nebūtis – taip pat.
– Jeigu nebūtis neturi jokios prasmės, tai kodėl pasirinkai nebūtį? Ir ar tu tikras, kad savižudybė tave tikrai nuves į mirtį?
Jis atrodė nustebęs.
– Žinoma, juk yra daugybė patikimų būdų atsikratyti gyvybės. O gal laikote mane kvailiu ar bailiu?
– Sakykime taip: – perėmiau jo manierą, – gal tu vienoks ar kitoks, gal nei vienoks, nei kitoks, o gal labai drąsus ir išmintingas. Aš tik klausiu, ar tu neabejoji, kad tavęs laukia nebūtis? Tu manai, kad nusižudysi. O jeigu nutiks taip, kad pasiliksi būtent tu ir tiktai tu? Kad tu nepradingsi, o pradings tik pasaulis? Žinodamas, kad tai bus ne tavo baigtis, vis tiek nekeistum sprendimo?
Jis supyko:
– Manau, kad jums, vadinančiam save filosofu, nedera kelti tokių juokingų klausimų.
– Kodėl juokingų?
– Sakykime taip: kiekvienas mąstantis ir drąsus žmogus supranta, kad smegenims numirus, sąmonė prapuola. Sąmonė – tik pasaka. Žmogaus aš tėra visokiausios kūno veiklos bei organų funkcija. Nėra jokio aš, kuris išliktų kūnui mirus. O ir žodis dvasia labai klaidinantis.
– Kodėl klaidinantis?
– Nes žmogus neturi jokios dvasios. Smegenys – tai viskas, ką jis turi. Pusantro kilogramo drebutienos, bet… kokios! Nervų ląstelių – dešimt pakelta vienuoliktuoju, – galite įsivaizduoti? Vienintelio kubinio tų ląstelių milimetro atšakos sudarytų daugybę kilometrų, o turint galvoje ir ataugimo pajėgumą…
Tas piktas vaikinas neleido man nė žodžio ištarti, o tęsė neurologijos paskaitą taip ilgai, kad mane suėmė ir netrukus įveikė miegas. Kai pabudau, vaikino nebebuvo. Aš, aišku, suirzau, net ėmiau gailestauti, bet liūdėjau neilgai. Mano dėmesio pareikalavo mergina, burną užsirišusi raiščiu. Ji vilkėjo tik kažkokį ploną apatinuką, per kurį persimatė visos jos kūno detalės, net ir išsišovę šonkauliai, nes mergina buvo baisiai liesa.
– Kas tu tokia? – paklausiau.
– Mane vadina Erdve aprengtąja, – atsakė ji.
Buvau apie ją girdėjęs, bet mačiau pirmą kartą. Erdve aprengtoji buvo viena iš Avos vaikystės draugių, bet Nevaneva šalyje negyveno. Šita vargšė, kai tik galėjo, vaikščiojo nuoga – net čionykštę žiemą. Už moralės pažeidimą ne sykį buvo uždaryta areštinėje, o vieną kartą ir psichiatrinėje ligoninėje.
– Ar šitą užsirišote saugodamasi užteršto miesto oro? – paklausiau aš, parodydamas į raištį ant burnos.
– Visai ne, – atsakė. – Nešioju jį, kad įkvepiant nežūtų gyvos būtybės.
– Supratau, – tariau, nors nelabai supratau.
– Taip, – atsakė ji. – Ir molekulės turi sielą. Nevalia sąmoningai naikinti materijos.
Erdve aprengtoji griežčiausiai laikosi neliečiamumo principo, nes džainizmą priėmė dar būdama moksleivė. Erdve aprengtoji mano, kad panorėjęs žmogus geba išrauti iš savo širdies visus kūniškus norus bei poreikius. Pati nepaiso alkio, šalčio, skausmo. Ir sako, kad nieko netrokšta.
– Mūsų darbai – tai karmos dulkės, – pasakė Erdve aprengtoji. – Darbai formuoja mūsų norus. Mes ne tik darome tai, ko norime, bet ir norime to, ką darome. O pakartojus darbą, norisi jį kartoti dažniau.
Žiūrėjau į jos nuogumą ir jis man kėlė gailestį: šonkauliai, išsišovę keliai ir plikai nuskusta galva. Pamėlusios lūpos sakė viena, bet jų virpėjimas liudijo, kad merginai vis tiek šalta, nors mano maudyklėje buvo labai šilta.
– Darbai sujungia sielą ir materiją, – pasakė ji. – Karma – tai sielos ir materijos jungiamoji grandis. Karmos dulkės mus sutepa. Turime nusitrinti karmos nešvarumus. Vandeniu tie nešvarumai nenusiplauna, – pridūrė ji, mosteldama į mano cisterną.
– Apsirenk, – atsakiau jai iš savo cisternos, – ir gyvenk taip, kaip visi gyvena. Rask sau vietą, valgyk ir gerk, naudok ir vartok, laisvai įkvėpk ir iškvėpk, kol gali. Gal greitai negalėsime šito daryti – nė vienas iš mūsų.
Bet ji liūdnai ir ramia sąžine nusišypsojo, nes atėjo pas mane ne nurodymų klausti, o paaiškinti, kas yra teisinga.
Erdve aprengtoji išėjo, o aš pusiausnūda svarsčiau, ar darome tai, ko norime, ar norime to, ką darome.
* di soto in sù (it.) – sąvoka, reiškianti žvilgsnį iš apačios į viršų. Iliuzinis tapybos būdas, kai figūros ir architektūros dalys vaizduojamos aukštai iškilusios (aut. past.).
Versta iš: Leena Krohn. Valeikkuna. Helsinki: Teos, 2009
Philip Roth. Portnojaus liga
2012 m. Nr. 4
Iš anglų k. vertė Marius Burokas
Philipas Rothas (g. 1933) – vienas žinomiausių JAV rašytojų. Išgarsėjo romanu „Sudiev, Kolumbai“ (1959). 1960-aisiais už šią knygą Ph. Rothas pelnė Nacionalinę knygų premiją. Ph. Rothas parašė daugiau nei dvidešimt romanų, keletą apysakų, trumposios prozos rinkinių. Žymiausia ir skandalingiausia jo knyga – romanas „Portnojaus liga“ („Portnoy’s Complaint“), išleistas 1969-aisiais. Šis romanas savo atvirumu, seksualinėmis temomis, gana grubia, kupina necenzūrinių žodžių kalba sukėlė JAV tikrą audrą. Daugumą romane išryškėjusių temų (atviri lytinio gyvenimo ir nusivylimo juo aprašymai, santykiai šeimoje, žydų bendruomenės gyvenimas) rašytojas naudojo ir tolimesnėje kūryboje.
Portnojaus liga (pavadinta pagal Aleksandrą Portnojų (g. 1933) – sutrikimas, kurio metu stipriai pasireiškiantys etiniai ir altruistiniai impulsai nuolat kertasi su kraštutiniais, dažnai iškreiptais lytiniais troškimais. Pasak O. Spielvogelio, „sutrikimas pasireiškia gausiais ekshibicionizmo, vujerizmo, fetišizmo, autoerotizmo ir oralinio sekso atvejais; būdami paciento „moralės“ padariniais, šie aktai vis dėlto nesuteikia jam tikro lytinio pasitenkinimo, veikiau priešingai, gilina jo gėdos ir atpildo baimės jausmą, iš dalies pasireiškiantį net kastracija“ (Spielvogel O. The Puzzled Penis // Internationale Zeitschrift für Psychoanalyse. – T. XXIV. – P. 909). O. Spielvogelio manymu, daugybė simptomų leidžia teigti, kad šio sutrikimo ištakos slypi motinos ir vaiko santykiuose.
Šiksos! Žiemą, kai poliomielito virusas snaudžia ir galiu viltis, kad išgyvensiu be dirbtinio kvėpavimo aparato iki mokslo metų pradžios, einu čiuožinėti pačiūžomis ant Irvingtono parko ežero ledo. Potamsėmis šiokiadienių popietėmis ir ištisus gaivius spindinčius savaitgalius suku ratus su šiksomis, gyvenančiomis Irvingtone, miestelyje, įsikūrusiame už saugaus ir pažįstamo žydų kvartalo ribos. Atpažįstu šiksų gyvenamuosius namus iš jų motinų kabinamų užuolaidų. Be to, gojai kabina languose nedideles baltas drobeles su žvaigžde, taip pagerbdami save ir tarnaujančius armijoje sūnus. Jei žvaigždė melsva – sūnus gyvas, jei auksinė – žuvęs. „Mama su auksine žvaigžde“, – iškilmingai sako Ralfas Edvardsas1, pristatydamas eilinę viktorinos „Tiesa ar pasekmės“ dalyvę, kuri po poros minučių gaus porciją selterio tiesiai į putę ir naują šaldytuvą savo virtuvei… Mano teta Klara taip pat „mama su auksine žvaigžde“ – tik vienas skirtumas: jos lange nešviečia auksinė žvaigždė, ji nejaučia pasididžiavimo sūnaus žūtimi, ji išvis nieko nejaučia. Ta žūtis ją pavertė, pasak tėvo, „nervų ligoniu“ visam gyvenimui. Nuo tos dienos, kai Hešė žuvo išsilaipinimo Normandijoje metu, teta Klara didžiumą laiko praleidžia lovoje ir nuolat rauda. Daktarui Iziui kartais tenka suleisti jai raminamųjų ir numalšinti kilusią isteriją…
O tos užuolaidos – nėriniuotos, išpuoštos, siuvinėtos, kaip mama kartais niekinamai sako, „gojišku stiliumi“. Per Kalėdas, kai atostogauju ir galiu čiuožinėti iki vėlumos, matau, kaip už tų gojiškų užuolaidų žiba ir mirksi eglučių ugnelės. Ne mūsų kvartale – Viešpatie, apsaugok! – ne Leslio ar Šlėjaus gatvėje ir net ne Fabian Pleise. Ugneles pamatau artėdamas prie Irvingtono: štai gojus ir ana ten gojus, ir dar vienas gojus… O vėliau prasideda tikras siaubas: kiekviename name ne tik ryškiai švyti eglutė, bet ir patys namai išpuošti spalvotomis krikščionybę šlovinančiomis lemputėmis, iš namų liejasi „Tylios nakties“ garsai, tarsi (tarsi?) tai būtų šalies himnas, o apsnigtose pievutėse stovi mažytės iš medžio išpjaustytos prakartėlės. Vien to užtenka, kad apsivemtum. Kaip jie gali tikėti tokiu mėšlu? Ne tik vaikai, ir suaugę stovi rateliais ant apsnigtų pievučių ir meiliai šypsosi, žvelgdami į medines figūrėles, į medines Marijas, Juozapus ir Jėzus! O medinės karvės ir arkliai taip pat šypsosi! Viešpatie! Kiaurus metus – žydų idiotizmas, o per Kalėdas dar ir gojų! Na ir šalis! Nieko nuostabaus, kad pusė jos gyventojų – mulkiai!
Bet šiksos, ak, šiksos… Jos nuostabios. Sėdžiu prikūrentoje, drabužine paverstoje valčių pastogėje, apsuptas drėgnos vilnos ir šlapių pjuvenų kvapų, ir, žvelgdamas į jų vėsias, auksines iš po skarelių ir kepuraičių išsprūdusias garbanas, puolu į ekstazę. Tarp šių įraudusių, kikenančių mergaičių virpančiais pirštais susivarstau pačiūžas, žengiu į šaltį ir nustypčioju mediniu taku ant ledo – paskui plazdantį jų pulkelį, paskui šiksų bukietą, paskui netikėlių girliandą. Esu apimtas tokio pagarbaus susižavėjimo, tokios kilnios aistros, kad erekcija būtų visiškai ne vietoj. Mano apipjaustytas mažas pimpaliukas net susitraukia nuo šio didžio garbinimo. O galbūt jis apimtas siaubo. Kaip jos tampa tokios žavios, tokios sveikos, tokios šviesiaplaukės? Pasibjaurėjimas jų tikėjimu išgaruoja žavintis jų grožiu, judesiais, jų kalba ir juoku – mane užburia už gojiškų užuolaidų vykstantis gyvenimas! Gal mane žavi šiksų, o tiksliau shkotzim2, išpuikimas? Nes šios mergiotės turi vyresniuosius brolius – patrauklius, geraširdžius, savim pasitikinčius, švaručius, greitus ir galingus mokyklos futbolo komandų, kurios vadinasi „Northwestern“, „Texas Christian“ ir „UCLA“3, saugus. Jų tėvai – šviesiaplaukiai, bosu kalbantys vyrai, niekada nevartojantys dvigubų neiginių, o motinos – švelniai besišypsančios, puikiai išauklėtos ponios.
– Dievuliau, Mere, kepinių išpardavime pardavėme net trisdešimt penkis pyragus, – sako jos viena kitai.
– Nebūk ilgai, mieloji, – burkuoja jos savo mažosioms tulpelėms, kai tos, išsipuošusios pūstomis taftos suknelėmis, išlekia į mokyklos šokius su berniukais, kurių vardai tarsi paimti iš pradžios mokyklos skaitinių. Jie ne Aronai, Arnoldai ir Marvinai, bet Džoniai, Bilai, Džimiai ir Todai. Ne Portnojai ar Pinkusai, bet Smitai, Džounsai ir Braunai! Jie amerikiečiai, daktare, – kaip Henris Oldričas ir Houmeris, kaip Gilderslyvas Didysis ir jo sūnėnas Lerojus, kaip Korlisas ir Veronika, kaip Ugis Pringlas, dainuojantis po Džeinės Pauel langais „Pasimatyme su Džude“4. Tai jiems Netas „Karalius“ Koulas kiekvienas Kalėdas dainuoja: „Židinyje kaštonai spragsi, šaltukas žnaibo nosį…“5.
Židinys? Mūsų namuose? Ne, ne. Ir dainuoja jis apie jų nosis. Ne apie juodą priplotą savąją ar ilgą, kumpą manąją, bet apie tuos tiesius mažyčius stebuklus, kurių šnervės, vos jiems gimus, savaime nukrypsta į šiaurę. Ir tokios išlieka visą gyvenimą! Tai atgiję spalvojimo knygelių vaikučiai, apie šiuos vaikus perspėja kelio ženklai, stovintys Juniono miestelyje Naujojo Džersio valstijoje ir skelbiantys: ŽAIDŽIANTYS VAIKAI ir VAIRUOTOJAU, BŪK ATSARGUS, MES MYLIME SAVO VAIKUS. Tai šie berniukai ir mergaitės gyvena „kaimynystėje“, jie visąlaik prašinėja iš tėvų „ratų“ ir nuolat „papuola į bėdas“, iš kurių išsikapsto prieš prasidedant reklamai. Šių vaikų kaimynai ne Silverstainai ir Landau, o Fiberis ir Molė Makdžy, Ozis ir Harietė, Etelė ir Albertas, Lorenco Džounsas, jo žmona Belė, ir Džekas Armstrongas! Džekas Armstrongas – pats amerikietiškiausias gojus! Džekas – mažybinis Džono vardas, o ne Džeiko, kaip mano tėvo atveju… Žinot, mes kasdien pietaujame prie įjungto radijo, jis rėkauja iki pat deserto, gelsvai švytinti radijo dažnių juosta – paskutinė prieš užmingant mano regima šviesa, todėl neaiškinkit, kad esu ne blogesnis už kitus, nesakykit, kad mes tokie pat amerikiečiai, kaip ir jie. Ne, ne. Teisėti šios vietos paveldėtojai ir šeimininkai – šviesiaplaukiai krikščionys, todėl jie turi teisę garsiai leisti kokias tik nori dainas – niekas jiems neuždraus. O Amerika! Amerika! Gal seneliams ji buvo auksas, besimėtantis po kojų, gal tėvams ji buvo viščiukas kasdienės sriubos puode, bet man, vaikui, pirmiausia įsiminusiam Anos Ruterford ir Alisos Fai6 veidus, Amerika – tai šiksa, gulinti tavo glėbyje ir šnabždanti: myliu, myliu, myliu!
Taigi: sutemos ant užšalusio ežero miesto parke. Čiuožinėdamas paskui raudonas pūkuotas ausines ir plazdančias auksines nepažįstamos šiksos garbanas aš pirmąkart suvokiau žodžio „troškimas“ reikšmę. Tai daugiau, nei piktas trylikametis mamytės sūnelis žydukas gali iškęsti. Atleiskite už įmantrų stilių, tačiau pasakoju apie karčiausias savo gyvenimo valandas: aš suvokiau, ką reiškia žodis „troškimas“, suvokiau, ką reiškia „kančios“. Štai šie mieli sutvėrimai puola krantinės link, kaukši pačiūžomis nuvalytu, tarp pušų nutiestu takeliu – ir aš einu iš paskos (jei išdrįstu!). Besileidžianti saulė viską užlieja raudoniu (ir mano pasakojimą taip pat), aš saugiu atstumu seku paskui jas skersai gatvę ir matau, kaip kikendamos jos suguža į nedidelę konditeriją. Kai pagaliau ryžtuosi įeiti pro duris, jos jau būna nusivyniojusios šalikus, atsisagsčiusios striukes ir liepsnojančiais skruostais geria karštą šokoladą. Ak, jų nosytės – paslapčių paslaptis! Jos panyra į šokolado ir zefyrų pilnus puodelius ir išnyra nė nesuteptos! Dieve, tik pažvelkit, kaip nekaltai jos užkandžiauja tarp pietų ir vakarienės! Kokios mergaitės! Ūmai, tarsi užtemus protui, taip pat užsisakau šokolado ir susigadinu apetitą prieš vakarienę, kurią mano apsukrioji mama patiekia lygiai pusę šešių, nes tuo metu namo pargrįžta „išbadėjęs“ tėvas. Vėliau nuseku paskui jas prie ežero. Vėliau čiuožinėju paskui jas po ežerą. Galų gale ekstazė baigiasi – jos išsivaikšto po namus, grįžta pas nepriekaištingai kalbančius tėvus, santūrias mamas ir savimi pasitikinčius brolius, su kuriais už gojiškų užuolaidų gyvena tobuloje harmonijoje ir palaimoje. O aš kiūtinu į Niuarką, atgal į virpulingą šeimos gyvenimą, slypintį už aliumininių žaliuzių, kurioms mama taupė daugybę metų.
Tos žaliuzės neįtikėtinai pakėlė mūsų socialinį statusą. Mama, regis, mano, kad mes stačia galva įpuolėme į aukštuomenę. Nemenką jos gyvenimo dalį dabar užima žaliuzių skersinių blizginimas ir dulkių valymas; kiaurą dieną ji šluosto dulkes, o temstant žvelgia pro švarutėlius skersinius į gatvę, į žibinto šviesoje sūkuriuojančias snaiges ir patyliukais ima pumpuoti Nerimo mašiną. Paklaikti mamai užtenka vos keleto minučių. „Na, kur jis?“ – dejuoja ji, vos tik mūsų gatvės tamsą nušvietę automobilio žibintai pračiuožia pro šalį. Kur, ak, kur manasis Odisėjas! Dėdė Haimis jau namuose, Landau iš namo priešais – jau grįžęs, grįžę ir Silverstainai iš gretimo namo – be penkiolikos šešios visi, išskyrus tėvą, jau namuose, o radijas skelbia, kad nuo Šiaurės ašigalio prie Niuarko artėja didžiulė pūga. Viskas baigta, jau galime skambinti „Takermanui ir Farberiui“, tartis dėl laidotuvių ir imti siuntinėti pakvietimus į šermenis. Ir taip, vos tik keliai sublizga plikledžiu, tėvas, penkiolika minučių vėluojantis vakarienės, jau laikomas mirusiu. Jis, be abejo, atsitrenkė į pakelės stulpą ir guli kraujo baloje. Mama įžengia į virtuvę. Jos veidas primena El Greko paveikslus.
– Ak, mano vargšeliai, badu mirštantys armėniukai, – sako ji trūkčiojančiu balsu, – valgykit, mielieji, valgykit – laukti nebėra prasmės.
O kas, ja dėtas, sielotųsi mažiau? Tik pagalvokite, kas jos laukia ateityje – du vaikai neteko tėvo, o ji – vyro ir šeimos maitintojo. Ir viskas vien dėl to, kad tą akimirką, kai nelaimėlis vyras susiruošė namo, ėmė snigti.
Tuo tarpu aš svarstau, ar tektų man, tėvui mirus, imti uždarbiauti po pamokų ir šeštadieniais, nes tuomet reikėtų atsisakyti malonumo čiuožinėti Irvingtono parke su šiksomis. O juk nespėjau su jomis nė žodeliu persimesti. Bijau net prasižioti – o jeigu nesugebėsiu išlementi nė žodžio? Ar ištarsiu ne tai, ką derėtų? „Taip, taip, Portnojus – sena prancūziška pavardė, iškraipyti žodžiai „port noir“, reiškiantys „juodos durys“ arba „juodi vartai“. „Viduramžiais mūsų dvaro rūmų durys tikriausiai buvo nudažytos juodai…“ – ir taip toliau, ir panašiai. Ne, ne, užteks joms išgirsti galūnę „-ojus“ ir viskas žuvę. Reiktų pasivadinti Elu Portu, arba dar geriau – Elu Parsonsu! „Sveiki, panele Blondine, ar jūs nieko prieš, jei pačiuožinėsiu su jumis? Mano vardas Elas Parsonsas…“ Tačiau ar Alanas ne toks pat žydiškas vardas, kaip ir Aleksandras? Žinoma, yra Alanas Ladas7, tačiau mano draugas, mūsų softbolo rinktinės žaidėjas, taip pat vardu Alanas. Alanas Rubinas. O jeigu ji išgirs, kad mokausi Vikvahiko vidurinėje? Ak, koks skirtumas: galiu pameluoti vardą, galiu nurodyti kitą mokyklą, bet prakeiktos nosies nepaslėpsiu! „Jūs esate labai malonus jaunuolis, ponaiti Pornuarai, bet kodėl vaikštote užsidengęs veidą?“ Nes mano nosis staiga pamišo! Nes staiga dingo vaikystės metų sagutė, pražuvo miela mažytė nosytė, kuria žmonės gėrėdavosi man gulint vežimėlyje ir – žiū! – nosis šovė Dievopi! Pornuaras, Parsonsas… Išgraušk. Tau per fizionomijos vidurį užrašyta – ŽYDAS, vyruti. Tik pažiūrėkit, koks jo šnobelis! Ne nosis, o straublys! Atsiknisk, žydeli! Dink nuo ledo ir palik mergaites ramybėje!
Taip, tai tiesa. Padėjęs skruostą ant virtuvinio stalo ir pakišęs po juo tėvo įstaigos laiškinio popieriaus lakštą, pieštuku brėžiu savo veido kontūrus. Jie siaubingi. Kaip tai nutiko, mama? Juk vežimėlyje buvau toks mielas! Ties viršunose mano šnobelis ėmė stiebtis į dangų ir tuo pat metu, ties pertvara, kur baigiasi kremzlė, nuknebo link burnos. Dar porą metų, ir negalėsiu valgyti! Tas snapas užstos maistui kelią! Ne! Ne! Negali būti! Einu į vonią, stojuosi prieš veidrodį ir dviem pirštais keliu šnerves į viršų. Iš šono atrodo neblogai, bet iš priekio… Ten, kur paprastai būna viršutinė lūpa, dabar blizga dantys ir dantenos. Nieko sau gojus. Aš panašus į Triušį Kvanką! Iš kartono, kurį skalbyklose deda lankstydami marškinius, išsikerpu porą trikampėlių ir lipnia juosta priklijuoju iš abiejų nosies šonų – taip atkuriu gražią, lygią nosį, kuria puikavausi visą vaikystę… ir kuri negrįžtamai pražuvo! Panašu, kad knabė ėmė dygti būtent tada, kai atradau Irvingtono parke čiuožinėjančias šiksas – tarsi nosies kremzlė būtų slapta susimokiusi su mano tėvais! Čiuožinėji su šiksomis? Tik pabandyk, gudročiau! Pameni Pinokį? Tai va: kas nutiko jam – vieni niekai, palyginus su tuo, kas laukia tavęs. Jie juoksis ir kvatos, švilps ir pašaipiai stūgaus… Arba dar blogiau – pravardžiuos tave Goldbergu, privers kunkuliuoti iš pykčio ir apmaudo. Kaip manai, iš ko jos visąlaik kikena? Iš tavęs. Perkarusio žydelio kumpu šnobeliu, sekiojančio paskui kiekvieną popietę ir bijančio net prasižioti!
– Prašau, palik ramybėje savo nosį, – sako mama. – Manęs visai nedomina, kas ten viduje auga, Aleksai. Mes pietaujam.
– Bet ji per didelė!
– Kas? Kas per didelė? – klausia tėvas.
– Mano nosis! – klykiu.
– Baik jau, ji pabrėžia tavo ypatingumą, – atsiliepia mama. – Palik ją ramybėje.
Man nereikia ypatingumo! Man reikia Tikrosios Blondinės! Žiemine striuke, raudonomis ausinėmis ir storomis baltomis pirštinėmis! Mis Amerikos ant pačiūžų! Trokštu jos kartu su kalėdiniu amalo vainikėliu ir slyvų pudingu (kad ir kas tai būtų), kartu su namais, turinčiais laiptus su turėklais, kartu su ramiais, oriais ir kantriais tėvais ir broliu Biliu, mokančiu išardyti variklį, pasakyti „labai jums dėkingas“ ir nieko nebijančiu. Ak, kaip ji glaudžiasi prie manęs ant sofos, apsirengusi angoros vilnos megztiniu, parietusi kojas po languotu sijonu, kaip atsisuka tarpduryje ir sako man: „labai tau ačiū už šį nuostabų nuostabų vakarą.“ O tada ši žavi būtybė, kuriai niekas niekada nesakė „ša!“ ir „tikiuosi, kad tavo vaikai kada nors su tavimi pasielgs taip, kaip tu su savo tėvais!“, ši tobula, žavinga nepažįstamoji, švytinti, saldutėlė kaip pyragaitis, pabučiuos mane… Pabučiuos, gracingai parietusi vieną dailią kojytę, ir mano nosis ir vardas neteks jokios reikšmės.
Klausykit, juk neprašau neįmanomo, tiesiog nesuprantu, kodėl iš gyvenimo turiu gauti mažiau nei tokie kiaušiai kaip Ugis Pringlas ir Henris Oldričas. Aš taip pat geidžiu Džeinės Pauel, velniai rautų! Ir Korlisės su Veronika! Taip pat noriu būti Debės Reinolds8 vaikinas… Et, tai manyje prabilo Edis Fišeris9, ir tiek. Visi mes, tamsiagymiai žydukai, apsėsti aistros švelnioms šviesioms egzotiškoms būtybėms – šiksoms… Tik tą karštligišką metą dar nežinojau, kad kiekvienas dėl Debės džiūstantis Edis turi savo Edžio trokštančią Debę: Meriliną Monro, besiilginčią Artūro Milerio, ar netgi Alisą Fai, laukiančią Filo Hariso10. Net Džeinė Mensfyld11 vos neištekėjo už vieno, pamenate? Bet ji netikėtai žuvo automobilio avarijoje. Kas galėjo žinoti, suprantate, kas tais laikais, kai visi žiūrėjome „Nacionalinę Velvet“12, galėjo žinoti, kad stulbinanti mergina tamsiai violetinėmis akimis, ši dosniausiai gojiškomis gėrybėmis apdovanota mergina, turėjusi drąsos tame filme šuoliuoti ant žirgo (užuot privertusi žirgą tampyti skudurininko, kurio garbei esu pavadintas, vežimą), kas galėjo patikėti, kad ši jojimo kelnėmis apsitempusi ir puikia tartimi pasižyminti mergina geidė mūsų gentainių taip pat, kaip mes geidėme jos? Nes, žinot, tas jos Maiklas Todas13 – apgailėtina mano dėdės Haimio karikatūra! Ar kas nors, būdamas sveiko proto, patikėtų, kad Elizabeta Teilor geidžia dėdės Haimio? Kas galėjo žinoti, kad norint rasti kelią į šiksos širdį (ir jos aksominį urvelį) reikia būti ne knerptanosiu gojumi apsimetančiu žydu, nuobodžiu ir tuščiagalviu kaip jos brolis, o mano dėde Haimiu, mano tėvu, savimi pačiu! Kad reikia tik būti savimi, o ne vaizduoti vieną iš tų pusgyvių, šaltų kaip ledas sheygets šiknių, vieną tų Džimių, Džonių ar Todų, atrodančių, galvojančių, jaučiančių ir kalbančių kaip naikintuvų pilotai!
Pažvelkite į Beždžionėlę – mano seną draugužę ir bendrininkę! Vos ištariu jos vardą, daktare, vos apie ją pagalvoju – man tučtuojau pasistoja! Bet žinau, kad neturėčiau jai nei skambinti, nei su ja matytis. Nes ta kekšė išsikraustė iš proto! Ta gašli kekšė pamišo! Gryna bėda!
Tačiau kuo daugiau, tiesą sakant, turėjau tai merginai tapti, jei ne žydu gelbėtoju? Riteriu ant balto žirgo, karžygiu švytinčiais šarvais, apie kurį svajoja mažos mergaitės, įsivaizduojančios save pilyse įkalintomis princesėmis. Taip, tam tikrai rūšiai šiksų (o Beždžionėlė – puikus šios rūšies pavyzdys) riteriu tampa ne kas kitas, o galvotas, pliktelėjęs, ilganosis žydas – sąmoningas, sąžiningas, juodais plaukeliais apaugusiais kiaušais; jis negeria, nelošia, nesilanko naktimis pas šokėjas; jis primeistraus jai būrį vaikučių ir duos skaityti Kafkos knygučių – tikras naminis mesijas! Žinoma, prisimenant maištingą jaunystę, namuose jam dažnai išsprūsta „šūdas“ ir „bliamba“, – net girdint vaikams, – tačiau jis visada namie. Tai nenuginčijamas ir labiausiai širdį glostantis faktas. Jokių barų, viešnamių, hipodromų, nardų per naktis „Raketės klube“ (kurį ji žino iš savo stilingos praeities) ar alaus gertynių iki aušros „Amerikos legione“ (kurį ji prisimena iš savo žiaurios ir skurdžios vaikystės). Ne, žinoma, ne – čia, ponios ir ponai, matome žyduką, kuris po visus rekordus viršijusių įsipareigojimų savo tėvams kiekviena kūno ląstele tiesiog trokšta tapti Gera, Atsakinga ir Pareiginga Šeimos Galva. Žmonės, anksčiau pristatę jums Hario Goldeno „Tik už du centus“14, dabar pristato… Aleksandro Portnojaus šou! Jei jums patiko šiksų gelbėtojas Artūras Mileris, jūs pamilsite ir Aleksą! Suprantate, mano kilmė (o tai ir nulėmė Beždžionėlės pasirinkimą) ir biografija visiškai skyrėsi nuo jos. Kol aš Naujajame Džersyje varčiausi kaip inkstas schmaltze15 (maudžiausi žydiškame „širdingume“, pasak Beždžionėlės), ji šalo į kaulą mažame angliakasių miestelyje Maundsvilyje, Vakarų Virdžinijos valstijoje, esančiame už aštuoniolikos mylių į pietus nuo Vilingo. Tėvas, jos apibūdintas kaip artimiausias mulo giminaitis, laikė ją kilnojamojo turto dalimi, o motina (kupina gerų ketinimų, kiek gali būti geri ketinimai moters, nemokančios nei skaityti, nei rašyti, nei skaičiuoti ir neturinčios nė vieno krūminio danties burnoje, moters, kurios protėviai prasčiokai kalniečiai nedaug skyrėsi nuo galvijų) – ji laikė Beždžionėlę visiškai nesuvokiamų poreikių kupina našta.
Štai vienas Beždžionėlės pasakojimų, palikusių man neišdildomą įspūdį (nors negalėčiau teigti, kad ir kiti jos žiaurūs pasakojimai apie tamsumą ir išnaudojimą nepatraukė šio neurasteniko dėmesio): kartą, kai Beždžionėlė buvo vienuolikos, ji, prieš tėvo valią, vieną šeštadienį pabėgo iš namų į vietinio „artisto“, vardu Morisas, baleto pamoką. Jos senis netrukus atsivijo ją su diržu rankoje ir visą kelią namo čaižė tuo diržu jai pakinklius, o paskui iki vakaro užrakino sandėliuke – surištomis kojomis, kad kitąkart žinotų.
– Dar pagausiu pas tą pediką, tai ne tik kojas surišiu! Tu man dar pašokinėsi! Aš tau parodysiu!
Į Niujorką Beždžionėlė pirmąkart atvyko aštuoniolikos. Ir jau neturėjo nė vieno krūminio danties. Juos visus ištraukė (kodėl, ji iki šiol negali suprasti) vietinis Maundsvilio daktaras, toks pat talentingas dantistas, koks talentingas šokėjas, pasak Beždžionėlės, buvo ponas Morisas. Kai susipažinome, o tai įvyko maždaug prieš metus, Beždžionėlė jau buvo spėjusi susituokti ir išsiskirti. Jos buvęs vyras – penkiasdešimtmetis prancūzų pramonininkas, susipažino su Beždžionėle Florencijoje, kur ji demonstravo madas Piti rūmuose. Po savaitės jiedu susituokė. Jų lytinis gyvenimas po vedybų buvo keistokas: įsiropštęs į lovą šalia jaunos ir gražios žmonos, vyras pasmaukydavo į žurnalą „Kojinių diržas“, specialiai jam atgabentą iš Keturiasdešimt antrosios gatvės, ir užmigdavo. Pasakodama apie ekscesus, kurių liudininke, tapusi magnato žmona, ji buvo, Beždžionėlė neišvengiamai pereidavo į buką, šlykščią, šniaukrojančią kaimietišką kalbėseną – todėl jos pasakojimai apie keturiolika šeimyninio gyvenimo su juo mėnesių tapdavo labai juokingi. Nors tie mėnesiai tikriausiai buvo siaubingi ir niūrūs. Tiesa, po vestuvių jis nuskraidino Beždžionėlę į Londoną, įstatė jai dantis už penkis tūkstančius dolerių, ir jiedu grįžo į Paryžių, kur magnatas apkarstė Beždžionėlę dar kelių šimtų tūkstančių dolerių vertės juvelyriniais dirbiniais. Todėl, pasak Beždžionėlės, ji kurį laiką buvo jam ištikima. Kaip ji mėgdavo sakyti (kol neuždraudžiau vartoti tų siaubingų „tipo“, „geras“, „super“, „tūsas“ ir „pavaro“):
– Tai buvo, tipo, etiška.
O jų skyrybų priežastimi tapo mažytės orgijos, kurias magnatas ėmėsi organizuoti, kai smaukyti į žurnalą „Kojinių diržas“ (ar tai buvo „Smailūs kulniukai“?) gerokai pakyrėjo jiems abiem. Už beprotiškus pinigus jis samdydavo moterį (pageidautina juodaodę), ši nuoga pritūpdavo ant stiklinio staliuko ir imdavo tuštintis. Magnatas tuo metu gulėdavo po staliuku ir varydavo į kumštį. Ir kol už šešių colių nuo mylimojo nosies ant stiklo tiško šūdai, vargšė Beždžionėlė išsipusčiusi turėjo sėdėti ant raudonos damastinės sofos, siurbčioti konjaką ir mėgautis reginiu.
Praėjus porai metų po jos sugrįžimo į Niujorką – manau, jai tada buvo dvidešimt ketveri ar penkeri – Beždžionėlė pabandė nusižudyti, brūkštelėjusi skustuvu per riešus. Tikriausiai dėl to, kaip „Le Club“, „El Morocco“ ar „L’Interdit“ su ja elgėsi jos tuometinis draugužis – vienas iš to šimto geriausiai pasaulyje besirengiančių vyrų. Taip ji atsidūrė pas šlovingąjį daktarą Morisą Frenkelį, toliau šioje išpažintyje vadinamą Harpo. Penkerius metus Beždžionėlė vartėsi ant Harpo kušetės, laukdama, kol jis teiksis pasakyti, ką jai būtina nuveikti, kad taptų kieno nors žmona ar motina. „Kodėl, – šaukdavo ji Harpo, – kodėl visąlaik susidedu su atgrasiais ir beširdžiais šūdžiais, o ne su tikrais vyrais? Kodėl? Harpo, atsakyk! Pasakyk man ką nors! Bent prasižiok!“
– Ak, žinau, kad jis gyvas, – sakydavo man Beždžionėlė, suraukusi veiduką, lyg jai ką skaudėtų. – Tikrai gyvas. Juk numirėliai neturi sekretorių?
Taip Beždžionėlė ir gyvena, tai gydydamasi (jei tokie dalykai vadinami gydymu), tai ne. Ji gydosi, kai eilinis šūdžius užduoda jai širdį, ir meta gydytis, kai pasirodo dar vienas riteris.
Aš tapau „proveržiu“. Harpo, Beždžionėlei mane taip apibūdinus, nepasakė „taip“, tačiau nepasakė ir „ne“. Tiesa, jis kostelėjo ir tai Beždžionėlė palaikė pritarimu. Harpo kartais kosčioja, kartais kriukteli ar nusiraugėja. Retkarčiais jis pirsčioja – nežinia, tyčia ar netyčia, nors man atrodo, kad perdimą derėtų laikyti negatyvia reakcija. „Proveržėli, tu tiesiog nuostabus!“ – murkia mano gundantis kačiukas, kai jaučiasi patenkinta. „Ak tu žydpalaiki prakeiktas! Aš noriu ištekėti, noriu tapti žmogum!“ – klykia ji, kai kaunasi už savo gyvenimą.
Taigi tapau jos „proveržiu“… tačiau ar ji netapo manuoju? Ar kada nors anksčiau buvau sutikęs tokią moterį kaip Beždžionėlė? Ar kada nors dar sutiksiu? Na, aš, žinoma, meldžiausi. Meldžiausi ir meldžiausi… Aistringai maldavau Viešpaties nuo klozeto altoriaus, per savo paauglystę paaukojau jam galonus gyvų spermatozoidų – ir štai, vieną gražų vakarą, kai buvau jau beveik praradęs viltį, kad būtybė, apie kurią svajojau ištisus trisdešimt dvejus savo gyvenimo metus, egzistuoja, ji staiga apsireiškė ant Leksingtono ir Penkiasdešimt antrosios gatvių kampo – vilkinti rusvu kostiumėliu, ilgakojė, vešliais tamsiais plaukais ir smulkių bruožų, aikštingu veideliu. Ji bando sustabdyti taksi. Ji turi fantastišką užpakaliuką.
Kodėl gi ne? Ką prarasi? O ką, tiesą sakant, laimėsi? Pirmyn, tu susikaustęs, drovus pašlemėke, užkalbink ją. Jos užpakaliuko forma ir griovelis – kaip tobuliausio pasauly nektarino! Kalbėk!
– Labas, – sakau švelniai, šiek tiek nustebęs, lyg jau būčiau anksčiau ją kur nors matęs…
– Ko tau reikia?
– Noriu nupirkti tau išgerti.
– Tikras palaidūnas! – nusišaipo ji.
Nusišaipo! Dvi sekundės – du įžeidimai! Dukart įžeistas Lygių galimybių komisijos pirmininko pavaduotojas!
– Palaižyti tau putę, mažyt. Ką manai?
Dieve mano! Ji tuoj pašauks policininką! O tas įduos mane merui!
– Jau geriau, – atsako ji.
Mes sėdamės į taksi, važiuojam į jos butą, ji nusirengia nuoga ir liepia:
– Pirmyn.
Negaliu patikėt! Nejaugi tai atsitiko man! O, kaip aš laižiau! Pasijutau staiga atsidūręs šlapiame sapne. Pagaliau laižau žvaigždei visų pornografinių filmų, kurie sukosi galvoje nuo tos dienos, kai pirmąkart sugniaužiau savo pimpalą…
– Dabar aš tave, – sako ji. – Paslauga už paslaugą.
Daktare, ta nepažįstamoji čiulpė taip, tarsi būtų mokiusis specialiuose kursuose! „Koks atradimas! – galvojau. – Ji apžioja jį visą! Į kokią burną patekau! Kokios galimybės!“ Ir tuo pat metu smegenyse sukosi: „Bėk iš čia! Dink! Nežinia, kas ji ir kuo užsiima!“
Vėliau mes ilgai, rimtai ir su didžiuliu jauduliu kalbėjomės apie iškrypimus. Iš pradžių ji paklausė, ar esu kada santykiavęs su vyru. Atsakiau, kad ne. Ir savo ruožtu paklausiau (nes nutuokiau, kad ji nori, jog paklausčiau), ar ji yra kada nors tai dariusi su moterimis.
– … nea.
– … O norėtum?
– … O tu norėtum, kad daryčiau?
– … Žinoma, kodėl gi ne.
– … O norėtum žiūrėti?
– … Manau, taip.
– … Tai galima suorganizuot.
– … Tikrai?
– … Tikrai.
– … Na, man tikriausiai patiktų.
– Ak, – tarė ji su sarkastiška gaidele, – tau tikrai patiks.
Ir papasakojo, kad prieš mėnesį, kai sirgo ir gulėjo lovoje su temperatūra, pas ją atėjo draugai pagaminti valgyti. Po pietų jie pareiškė norintys pasidulkinti jai žiūrint. Pasakyta – padaryta. Jie nusirengė ir ėmė tvatintis tiesiai ant kilimo miegamajame, o ji sėdėjo su keturiasdešimties laipsnių temperatūra ir žiūrėjo.
– Žinai, ko jie dar norėjo?
– Ne.
– Virtuvėje buvo bananų ir jie paprašė, kad valgyčiau juos, žiūrėdama, kaip jie krušasi.
– Paslėptas simbolizmas, be abejo.
– Kas kas?
– Kodėl jie norėjo, kad valgytum bananą?
– Nežinau. Gal norėjo jausti, kad esu. Norėjo, tipo, mane girdėt. Kaip kramtau. Klausyk, o tu tik laižai, ar dar ir dulkinies?
Tikroji Blondinė! Manoji kekšė iš „Burleskos imperijos“ – be tokių papų, aišku, bet kokia daili!
– Dulkinuos.
– Ir aš.
– Koks sutapimas, – sakau, – kad ėmėm taip ir susitikom.
Ji pirmąkart nusijuokė ir aš, užuot pagaliau nusiraminęs, staiga supratau – iš spintos tučtuojau iššoks stambus juodis ir smeigs peilį tiesiai man į širdį; arba ji pati staiga pasius, juokas virs kraupia isterija – ir vienas Dievas težino, kokia nelaimė nutiks. Edis Vaitkus16!
Gal ji mergina pagal iškvietimą? Maniakė? Gal ji susimokiusi su puertorikiečiu ambalu, o šis tuoj įsiverš į mano gyvenimą ir atims jį – dėl keturiasdešimties dolerių piniginėje ir laikrodžio iš „Korvette“?
– Klausyk, – sakau, nutaisęs protingą veidą, – ar užsiimi tuo, na… daugmaž pastoviai?
– Koks čia klausimas? Kokios čia šūdinos užuominos? Esi dar vienas beširdis niekšas? Negi manai, kad neturiu jokių jausmų? Ką?!
– Atsiprašau. Atleisk.
Pyktį ir įniršį staiga keičia ašaros. Ar reikia geresnio įrodymo, kad mergina, švelniai tariant, pakrikusių nervų? Bet kuris mano vietoje atsidūręs sveiko proto žmogus būtų akimirksniu atsikėlęs, apsirengęs ir nešdinęsis iš ten po velnių. Ir dėkojęs likimui, kad lengvai išsisuko. Bet jeigu dar nesupratote – mano sveikas protas – tai tik kitaip įvardytos baimės! Mano sveikas protas – tik iš apgailėtinos praeities paveldėtas siaubas! Šį tironą, manąjį superego, reikėtų pakarti žemyn galva, užnerti kilpą ant jo smogiko batų, tegul kabo, kol padvės! Kas virpėjo iš baimės gatvėje – aš ar mergina? Aš! O kas buvo įžūlus, draskė akis, turėjo drąsos – aš ar mergina? Mergina! Prakeikta mergina!
– Žinai, – tarė ji, šluostydamasi ašaras pagalvės užvalkalu, – žinai, aš pamelavau. Jei tau įdomu. Jei nori apie tai parašyt, ar panašiai…
– Tikrai? Apie ką?
Na, žinoma, pamaniau, štai dabar ir iššoks iš spintos shvartze – blizgindamas dantimis, akimis ir peilio ašmenimis! Jau matau laikraščių antraštes: LYGIŲ GALIMYBIŲ KOMISIJOS PIRMININKO PAVADUOTOJAS RASTAS NUPJAUTA GALVA PROSTITUTĖS BUTE!
– Kodėl aš tau, tipo, melavau, ar ką…
– Nesuprantu, apie ką tu kalbi, todėl nieko negaliu atsakyti.
– Na, ne jie norėjo, kad valgyčiau bananą. Ne mano draugai norėjo, kad valgyčiau bananą. Aš pati norėjau.
Štai iš kur – „Beždžionėlė“.
Ir kodėl ji melavo? Man? Manau, taip ji norėjo padaryti gerą įspūdį, – tikriausiai pasąmoningai, – aukštesnės padėties asmeniui: nepaisant to, kad pakabinau ją gatvėje, nepaisant to, kad nuoširdžiai mane nučiulpė lovoje, o dar ir nurijo spermą, nepaisant vėliau įvykusio pokalbio apie iškrypimus… ji nenorėjo, kad laikyčiau ją moterimi, visiškai atsidavusia ištvirkavimui ir avantiūrizmui… Vos į mane žvilgtelėjusi, ji spėjo įsivaizduoti gyvenimą, galintį priklausyti ir jai… Daugiau jokių savimylų plevėsų Kardeno kostiumais, jokių viskam pasiryžusių vedusių reklamos agentų iš Konektikuto vienai nakčiai, jokių priešpiečių su pedikais „Serendipiti“, jokių senų gašlūnų iš kosmetikos pramonės, varvinančių seiles į kelių šimtų dolerių vakarienes „Le Pavillion“… Baigta, nes tiek metų giliai jos širdyje slypėjęs svajonių vyras (kaip paaiškėjo), vyriškis, tapsiantis ištikimu vyru ir geru tėvu, yra… žydas. Ir dar koks žydas! Iš pradžių jis laižo pizę, o paskui tučtuojau ima postringauti, aiškinti, žarstyti patarimus ir nuomones, siūlyti, ką skaityti ir už ką balsuoti, ir išvis, mokyti, kaip reikia ir kaip nereikia gyventi.
– Iš kur tu žinai? – klausdavo ji atsargiai. – Tai juk tik tavo nuomonė.
– Tai, ką vadini mano nuomone, mergyt, – yra tiesa.
– O tai ją, tipo, visi žino?.. Ar tik tu?
Žydas, besirūpinantis visų Niujorko varguolių gerove, laižė jai pizę! Vyras, kurį rodo per mokomąjį TV kanalą, nuleido jai į burną! Vienu akimirksniu, daktare, ji numatė viską, ar ne? Ar gali moterys būti tokios apdairios? Ar aš pernelyg naivus pizės atžvilgiu? Pamatė mane ir suplanavo viską dar ten, ant Leksingtono gatvės kampo, ar ne?.. knygų lentynomis nustatyta užmiesčio namo svetainė, židinyje jaukiai traška ugnis, auklė airė maudo vaikučius prieš miegą… O vaikučių mama – liekna, liauna buvusi manekenė, ūžautoja ir iškrypėlė, Vakarų Virdžinijos šachtų ir lentpjūvių duktė, tariama tuzino bjauriausių šunsnukių auka, – apsivilkusi Sen Lorano pižama ir apsiavusi numintomis šlepetėmis mąsliai verčia Semiuelio Beketo romano puslapius… o šalia, ant kilimo, įsitaisęs jos vyras, Apie Kurį Tiek Daug Kalbama, Švenčiausias Niujorko Miesto Komisijos Narys… juodais, garbanotais, retėjančiais plaukais, su pypke dantyse – tiesiog švytintis žydišku mesianistiniu įkarščiu ir žavesiu…
Štai kuo baigėsi mano apsilankymai Irvingtono parke: vieną vėlyvą šeštadienio popietę staiga pastebėjau, kad čiuožykloje esame tik aš ir dailutė keturiolikmetė šiksa, nuo ryto sukusi ant ledo „aštuoniukes“. Šioje mergaitėje, regis, derėjo Margaretės O’Brajen17 viduriniosios klasės žavesys – gyvos, mielos, žiburiuojančios akys, strazdanomis nusėta nosytė, – su žemesniųjų visuomenės sluoksnių paprastumu, tiesmukumu ir atvirumu, taip pat glotniais, šviesiais plaukais, kokius turėjo Pegė Ana Garner. Suprantate, aktorės, visų laikomos ekrano žvaigždėmis, man tebuvo tik dar viena šiksų rūšis. Išeidamas iš kino teatro dažnai svarstydavau, kokią Niuarko mokyklą lankytų Džeinė Krein18 (ir jos krūtų tarpelis) ar Katrina Greison (ir jos krūtų tarpelis), jei būtų mano bendraamžės. Svarstydavau, kur galėčiau sutikti šiksą Džinę Tyrni – ji, mano galva, galėjo būti ir žydė, jei iš tikrųjų nebūtų turėjusi šiek tiek kiniško kraujo. Tuo tarpu Pegė Ana O’Brajen apsuko paskutinę „aštuoniukę“ ir tingiai čiuožė valčių pastogės link. Aš taip niekam ir nesiryžau. Taip nieko ir nesiėmiau ištisą žiemą. O jau artėjo kovas – parke nuleis raudoną čiuožinėjimo vėliavą ir mūsų vėl lauks poliomielito sezonas. Gal nė neišgyvensiu iki kitos žiemos! Tai ko gi delsiu? „Dabar! Arba niekada!“ Ir aš – vos tik ji saugiai pradingo iš akių – puoliau čiuožti kaip pašėlęs. „Atleiskite, – pasakysiu, – ar galėčiau jus palydėti iki namų?“ „Ar galėčiau“, „ar galiu“ – kaip taisyklingiau? Juk turiu kalbėti visiškai tobula anglų kalba. Kad neišsprūstų nė vienas žydiškas žodelis. „Ar leistumėte jus pavaišinti karštu šokoladu? Ar galėčiau sužinoti jūsų telefono numerį? Ar neprieštarautumėte, jei vieną vakarą jums paskambinčiau? Kuo aš vardu? Vadinuosi Eltonu Petersonu“, – šį vardą išsirinkau iš Esekso apygardos telefonų knygos. Buvau šventai įsitikinęs, kad tai kuo tikriausias gojaus vardas. Negana to, jis skambėjo tarsi Hanso Kristiano Anderseno vardas. Koks gudrus ėjimas! Visą žiemą slapčiomis treniravausi rašyti savo tariamą vardą, o pasibaigus pamokoms išplėšdavau iš sąsiuvinio prirašytus lapus ir sudegindavau, kad netektų aiškintis namiškiams. Aš – Eltonas Petersonas, aš – Eltonas Petersonas, Eltonas Kristianas Petersonas. Ar to jau per daug? Eltonas K. Petersonas? Taip stengiausi nepamiršti savo tariamo vardo, taip skubėjau į drabužinę, kol ji dar nespėjo persiauti pačiūžų į batus, ir taip susikaupęs svarsčiau, ką atsakyti, jei ji paklaustų apie mano nosį ir kas jai nutiko (sena trauma žaidžiant ledo ritulį? nukritau nuo arklio, žaisdamas polo po sekmadienio mišių, – persivalgiau pusryčiams dešrelių, cha cha cha!), kad viena mano pačiūža pasiekė krantą truputėlį anksčiau, nei tikėjausi, ir aš kiek ilgas žiebiausi į įšalusią žemę, nusiskėliau priekinį dantį ir susilaužiau blauzdikaulį.
Mano dešiniąją koją šešioms savaitėms sugipsavo nuo klubo iki kelio. Gydytojas sakė, kad sergu Osgudo-Šliaterio19 liga. Nuėmus gipsą, vaikščiojau vilkdamas koją, kaip karo invalidas, o tėvas rėkė iš paskos:
– Lenk koją! Tu ką, visą gyvenimą taip vaikščiosi? Lenk! Vaikščiok normaliai! Baik apsimetinėt Oskaru Šlepseriu, Aleksai, nes liksi invalidu visam gyvenimui!
Už tai, kad prisidengęs svetimu vardu čiuožinėjau paskui šiksas – liksiu invalidu visam gyvenimui.
Kai toks gyvenimas, daktare, kam tos svajonės?
Aštuoniolikmetė, išmesta iš Hilsaido vidurinės, buvo vardu „Pūslė“ Džirardi, su ja Olimpinio parko plaukiojimo baseine vėliau susipažino mano gašlusis klasiokas Smolka, siuvėjo sūnus…
Aš prie to baseino nesiartinčiau už jokius pinigus – ten tikras poliomielito ir meningito židinys, o ką jau kalbėti apie odos, ypač galvos ir subinės odos, ligas; sklandė gandai, kad vienas vaikis iš Vikvahiko vidurinės kartą įlipo į vonelę kojoms ir išlipo jau be kojų nagų. Tačiau baseinas – ta vieta, kur esama norinčių pasidulkint merginų. Nežinojot? Čia galima rasti Viskam Pasiryžusių Šiksų! Jei tik esi pasiryžęs užsikrėsti poliomielitu baseine, pasigauti gangreną vonelėje kojoms, apsinuodyti dešrainiu ar susigriebti dramblialigę nuo rankšluosčių ir muilo – tai, galbūt, tau pasiseks ir sugulti.
Sėdime Pūslės virtuvėje. Kai atėjome, ji ten lygino – vienais apatinukais! Mes su Mandeliu vartome žurnalo „Ring“ numerius, o Smolka svetainėje bando įkalbėti Pūslę padaryti ypatingą paslaugą – aptarnauti du jo draugus. Smolka patikino mus, kad Pūslės brolio, buvusio desantininko, nėra ko baimintis, jis išsibeldė į Hobokeną, į bokso varžybas. Jis boksuojasi, pasivadinęs Džoniu „Džeronimo“ Džirardžiu. Pūslės tėvas dieną dirba taksistu, o naktimis – samdytu mafiozių vairuotoju. Dabar jis kaip tik vežioja kažkokius gangsterius ir grįš tik apyaušriu. O dėl motinos galim išvis nesirūpinti, ji mirusi. Nuostabu, Smolka, tiesiog puiku – dar niekada nesijaučiau toks saugus. Visiškai neturiu kuo rūpintis, išskyrus prezervatyvus, kuriuos nešiojuosi piniginėje taip seniai, kad juos turbūt jau sugraužė pelėsiai. Vienas trykštelėjimas ir tas daikčiukas suplyš į smulkias skiauteles tiesiai Pūslės dziundzėj – ką tada darysiu?
Norėdamas įsitikinti, kad prezervatyvai tikrai išlaiko didelį spaudimą, visą savaitę tūnojau rūsyje, pildydamas juos vandeniu; nors malonumas ir brangus, bet keletą kartų net smaukiausi su jais, norėdamas išbandyti gumytes artimiausiomis pisimuisi sąlygomis. Viskas lyg ir gerai. Tačiau ar viskas gerai su tuo neliečiamu prezervatyvu, jau palikusiu atspaudą mano piniginėje, su tuo ypatinguoju, lubrikantu suteptu galiuku, kurį saugojau pirmam kartui? Ar prezervatyvas tikrai sveikas, jei sėdėjau ant jo – piniginę nešiojuosi užpakalinėje kišenėje – ištisus šešis mėnesius? Ir kas sakė, kad Džeronimo trinsis Hobokene visą naktį? O ką, jeigu žmogus, kurį ketino nudėti gangsteriai, spėjo numirti iš baimės dar prieš jiems atvažiuojant, ir poną Džirardį paleido namo anksčiau išsimiegoti? O ką, jeigu ta merga serga sifa? Tada ir Smolka juo serga! Smolka, kuris nuolat nugeria iš tavo limonado butelio ir timpčioja tave už pimpalo! Tik to man ir betrūko! Turint tokią mamą! Tai niekad nesibaigs!
– Aleksai, ką ten primynei koja?
– Nieko.
– Aleksai, susimildamas, girdėjau, kaip kažkas žvangtelėjo. Kas ten iškrito iš tavo kelnių? Ką užmynei? Kas iškrito iš tavo gerųjų kelnių?
– Nieko! Čia mano batas! Palik mane ramybėj!
– Jaunuoli, ką… O Dieve! Džekai! Ateik greičiau! Pažiūrėk, kas čia ant grindų prie jo batų!
Į virtuvę iš vonios įsiveržia tėvas – kelnės nusmauktos iki kelių, rankoje sugniaužtas „Niuarko naujienų“ laikraščio nekrologų puslapis.
– Kas yra?
Užuot atsakiusi, mama klykia ir rodo pirštu po mano kėde.
– Kas čia, ponaiti, gudrus mokyklinis juokelis? – klausia įtūžęs tėvas. – Kodėl tas juodas plastikinis daiktas guli ant mūsų grindų?
– Jis ne plastikinis, – atsakau ir imu kūkčioti. – Jis tikras. Aš užsikrėčiau sifiliu nuo aštuoniolikinės italės iš Hilsaido ir dabar… dabar… nebeturiu p-p-p-penio!
– Jo mažasis daikčiukas, – vaitoja mama. – Kurį kutenau, kad padarytų sysiuką…
– NIEKO NELIEST! NEJUDĖT! – šaukia tėvas, nes mama, regis, ketina pulti kniūbsčia priešais mano penį lyg našlė ant vyro kapo. – Skambink… į gyvūnų globos draugiją…
– Kaip tada, dėl pasiutusio šuns? – rauda mama.
– O ką daugiau daryti, Sofi? Pasidėti jį į stalčių? Kad galėtum rodyti jo vaikams? Jis neturės vaikų!
Mama it sužeistas žvėris ima kaukti širdį veriančiu balsu, o tėvas… bet ši scena tučtuojau išblėsta, nes keletui sekundžių apanku, o smegenys per valandą spėja pavirsti tąsiu karštu kisieliumi.
Virtuvėje, virš Džirardžių kriauklės kabo paveikslėlis, vaizduojantis į dangų kylantį Jėzų Kristų rausvais naktiniais. Dieve, kokie šlykštūs kartais būna žmonės! Žydus niekinu už siauraprotiškumą ir teisuoliškumą, už itin keistą šių urvinių žmonių (mano tėvų ir visų giminių) įsitikinimą savo pranašumu. Bet kai kalba pasisuka apie skonio neturėjimą, pigų puošnumą ir įsitikinimus, kurių pasigėdytų net gorila, – čia gojams neprilygsta niekas. Kokiu besmegeniu liurbiu reikia būti, kad garbintum tą, kuris, visų pirma, niekada neegzistavo, o visų antra, jei egzistavo ir atrodė taip, kaip tame paveikslėlyje, tai, be menkiausios abejonės, buvo didžiausias Palestinos Pedikas. Jūs tik pažiūrėkit į jį: pažo šukuosena, skaistūs veideliai, o tie naktiniai, staiga suprantu, greičiausiai pirkti „Fredericks of Hollywood“! Pakaks Dievo ir panašaus mėšlo! Šalin religiją ir žmonių žeminimą! Tegyvuoja socializmas ir žmonių orumas! Ir į Džirardžių namus iš tikrųjų atsibeldžiau ne pergulėt su jų dukra – apsaugok Viešpatie! – bet skelbti Henrio Voleso20 ir Gleno Teiloro21 tiesos. Žinoma! Juk Džirardžiai ir yra tie žmonės, dėl kurių teisių, laisvių ir orumo mes su svainiu kiekvieną sekmadienio popietę ginčijamės iki užkimimo su beviltiškai neišprususiais vyresniaisiais (jie balsuoja už demokratus ir mąsto kaip neandartaliečiai) – mano tėvu ir dėde. Jei jums čia taip nepatinka, sako jie, ko negrįžtat į Rusiją, kur viskas tiesiog nuostabu?
– Paversi vaikį komunistu! – perspėja tėtė Mortį, o aš šaukiu: – Tu nieko nesupranti! Visi žmonės – broliai!
Jėzau, pasmaugčiau jį vietoj! Kaip galima būti tokiam aklam! Kadangi ketina vesti mano seserį, Mortis dirba dėdulės sandėlyje ir vairuoja jo sunkvežimį. Tiesą sakant, ir aš darau tą patį: jau trečią šeštadienį keliuosi vos prašvitus ir kartu su Morčiu išvežioju limonado dėžes po atokių Naujojo Džersio užkampių krautuves. Įkvėptas savo mokytojo, Normano Kervino22, ypač jo knygelės „Triumfo nata“, šlovinančios sąjungininkų pergalę Antrajame pasauliniame (knygelę gimtadienio proga man padovanojo Mortis) – sukūriau radijo pjesę. Taigi, negyvas priešas Vilhelmštrasėj tįso, lenkiuosi tau, eilini, lenkiuosi, mažasis žmogau... Vien nuo ritmo man šiurpsta oda, kaip ir nuo pergalingosios Raudonosios armijos maršų ar dainos, kurią mokėmės pradinėje mokykloje karo metais. Mokytojai vadino ją „Kinijos nacionaliniu himnu“23. „Pakilkite, vergai nepaklusnieji! Už laisvę galvas paguldykit!“ – ak, tos įžūlios kadencijos! Prisimenu kiekvieną šios didvyriškos dainos žodį! – „mes pastatysim naują didžią sieną!“ O po to – mėgstamiausia mano eilutė, prasidedanti mėgstamiausiu žodžiu: „Pa-si-pik-ti-ni-mo pilnos tėvynainių šir-dys! Pa-kilkime! Pa-kilkime! PA-KILKIME!“
Atsiverčiu pirmąjį pjesės puslapį ir imu skaityti ją Morčiui sunkvežimio kabinoje. Mes riedam per Irvingtoną, Orindžą, į vakarus – į Ilinojų! Indianą! Ajovą! O, Amerika – tavieji slėniai ir kalnai, tarpekliai, lygumos ir upės… Tokiais patriotiniais užkalbėjimais migdydavausi naktį, prieš tai pasmaukęs į kojinę. Mano radijo pjesė vadinasi „Teskamba Laisvė!“ Tai pjesė su moralu (dabar tai jau žinau), turinti du pagrindinius veikėjus – Išankstinį Nusistatymą ir Toleranciją. Pjesė parašyta „poetine proza“. Sustojame prie užkandinės Doveryje, Naujojo Džersio valstijoje, kaip tik tą akimirką, kai Tolerancija imasi ginti negrus nuo priekaištų, kad jie esą smirdi. Mano humaniška, kupina užuojautos, aliteracijų ir dėl „Roget“ žodyno (sesers gimtadienio dovanos) neįmanomai pompastiška retorika; beregint švintanti nauja diena; tatuiruotas barmenas užkandinėje, kurį Mortis vadina „šefu“; pirmąkart pusryčiams valgomos naminės keptos bulvės; mano džinsai, striukė ir mokasinai (visa tai greitkelyje neatrodo toks teatrališkas drabužis, koks atrodė mokykloje); saulė, kylanti virš kalvotų Naujojo Džersio, mano valstijos, lygumų!.. Jaučiuosi lyg naujai gimęs! Išsivadavęs nuo gėdingų paslapčių! Jaučiuosi toks tyras, stiprus ir dorybingas – tikras Amerikietis! Mortis įsuka į greitkelį ir aš duodu įžadus, prisiekiu, kad paskirsiu gyvenimą skriaudų atitaisymui, ginsiu pažemintuosius ir neturtinguosius, kovosiu už neteisėtai įkalintų išlaisvinimą. Liudininku šaukiuosi Morčio – savo vyriško naujai atrasto kairiųjų pažiūrų vyresniojo brolio, gyvo įrodymo, kad galima tuo pat metu mylėti beisbolą ir žmoniją (ir mano vyresniąją seserį, kurią esu pasiruošęs pamilti vien už tai, kad abiem parodė gelbėjimosi liuką); Mortis – grandis, per Amerikos veteranų komitetą siejanti mane su Bilu Moldinu24, o jis, mano akimis, toks pat didvyris, kaip Korvinas ir Hovardas Fastas. Su ašaromis akyse (nuo užplūdusios meilės sau ir Morčiui) prisiekiu „plunksnos jėga“ kovoti su neteisybe ir išnaudojimu, su pažeminimu, skurdu ir tamsumu žmonių, nuo šiol (net šiurpstu nuo minties) tapusių man Liaudimi.
Stingstu iš baimės. Bijau tos mergos, bijau sifilio! Bijausi jos tėvo ir jo sėbrų! Jos brolio ir jo kumščių! (nepaisant to, kad Smolka bandė mane įtikinti – tai visiškai neįtikėtina, to nesugebėtų net gojai – kad tiek tėvas, tiek brolis žino Pūslę esant kekše ir jiems į tai nusispjaut.) Baiminuosi, kad po virtuvės langu, pro kurį ketinu šokti, vos tik laiptinėje pasigirs kieno nors žingsniai, – geležinė aštrių virbų tvora, ant kurios pasimausiu. Tiesa, tokia tvora iš tikrųjų juosia katalikų našlaičių namus Lajonso gatvėje, bet dabar esu pusiaukelėje tarp haliucinacijos ir komos, galva svaigsta, tarsi būčiau seniai nieko nevalgęs. Akyse iškyla „Niuarko naujienų“ nuotrauka: joje tvora, tamsios kraujo balos ant šaligatvio ir antraštė, po kurios mano šeima niekados neatsigaus: DRAUDIMO AGENTO SŪNUS ŽUVO, PASIMOVĘS ANT TVOROS.
Kol tirtu savo iglu, Mandelis maudosi prakaite. Negrų kūno kvapas pripildo mane užuojautos, įkvepia „poezijai proza“, bet Mandelio kvapui esu mažiau atlaidus. „Mane nuo jo pykina“ (kaip sako mama). Vis dėlto Mandelis veikia mane taip pat hipnotizuojančiai, kaip ir Smolka. Jam šešiolika, jis taip pat žydas, tačiau mūsų panašumai tuo ir baigiasi: jis nešioja „anties uodegos“ šukuoseną, žandenas iki apatinio žandikaulio, dėvi viena saga susegamus švarkus, avi smailianosius juodus pusbačius ir nešioja Bilio Ekstaino apykakles – didesnes, nei dėvi pats Bilis Ekstainas25! Ir jis žydas. Neįtikėtina! Vienas mokytojas moralistas kartą mums atskleidė, kad Mandelis turi genijaus intelekto koeficientą, tačiau, nepaisydamas to, mieliau važinėjasi vogtais automobiliais, rūko cigaretes ir vemia, padauginęs alaus. Įsivaizduojate? Žydukas! Be to, jis nuolatinis smaukymosi ratelio dalyvis. Tokie kolektyviniai seansai vyksta po pamokų už užtrauktų Smolkos svetainės užuolaidų, kol šio tėvai vargsta siuvykloje. Girdėjau pasakojimus, bet (nepaisant mano paties onanizmo, vujerizmo, ekshibicionizmo – nekalbant apie fetišizmą) netikiu tuo ir niekada nepatikėsiu: ketvertas ar penketas vaikinų sėdasi rateliu ant grindų ir Smolkai davus signalą ima varyti į kumštį iš visų jėgų. Kas pirmas nuleidžia – susirenka banką; po dolerį nuo snukio.
Kiaulės.
Mandelio elgesį paaiškinti galiu tik tuo, kad būdamas dešimties jis neteko tėvo. Tai mane labiausiai ir užburia: berniukas be tėvo.
O kokia Smolkos narsos ir įžūlumo priežastis? Jo motina dirba. Mano motina, jei pamenate, patruliuoja šešiuose mūsų buto kambariuose – taip partizanų armija paprastai šukuoja miškus. Mano kambaryje nėra nė vienos spintos ar stalčiaus, kurio turinio ji fotografiškai neprisimintų. O Smolkos motina kiaurą dieną sėdi prie blausios lempelės jo tėvo dirbtuvės kampe ir siuva, todėl grįžusi namo nebeturi jėgų naršyti po namus su Geigerio skaitikliu ir ieškoti sūnaus surinktos prancūziškų daikčiukų kolekcijos, nuo kurios plaukai piestu stojasi. Smolkos, kaip jau supratote, ne tokie turtingi kaip mes – čia ir slypi esminis mūsų skirtumas. Dirbanti motina, langai be žaliuzių… kuo puikiausiai paaiškina viską: ir tai, kodėl Smolka lankosi Olimpiniame baseine, ir tai, kodėl jis vis taikosi timptelt tau už pimpalo. Jis gyvas vien keksais ir kliaujasi tik savo smegenimis. O aš kasdien gaunu karštus pietus ir porciją draudimų. Tik nesupraskite manęs neteisingai (nors vargu ar tai įmanoma): kas gali prilygti jausmui, kai pūgai siaučiant grįžti namo pietauti ir kratydamas tižę nuo batų girdi virtuvėje marmant radiją, užuodi ant viryklės šildomos pomidorų sriubos kvapą? Kas gali prilygti ką tik išskalbtai ir išlygintai pižamai – o ji išskalbta ir išlyginta visada? Kas gali būti geriau už baldų vašku dvelkiantį miegamąjį? Ar man patiktų, jei stalčiuje mėtytųsi pilkšvi ir suglamžyti apatiniai kaip pas Smolką? Ar man patiktų kiauros kojinės ir tai, kad niekas nepagirdytų karštu gėrimu su medumi, kai gulėčiau lovoje skaudama gerkle?
O kita vertus, kaip man patiktų, jei Pūslė Džirardi užsuktų vidury dienos į namus ir nučiulptų man, kaip tai nutiko Smolkai?
1 Ralphas Edwardsas (1913–2005) – garsus JAV televizijos ir radijo laidų vedėjas.
2 Shkotzim (hebr.) – vns. sheygets – nežydai.
3 Turimi omenyje Šiaurės Vakarų universitetas (Northwestern university) Evanstone ir Čikagoje, Teksaso krikščioniškasis universitetas (Texas Christian University) ir Kalifornijos universitetas Los Andžele (University of California, Los Angeles (UCLA).
4 Čia ir toliau – populiarių praėjusio amžiaus vidurio JAV radijo laidų ir filmų personažai.
5 Nathanielis Adamsas Cole’as (Nat King Cole; 1919–1965) – garsus JAV džiazo pianistas ir dainininkas. Čia kalbama apie „Kalėdų dainą“, parašytą 1944-aisiais. Tai dažniausiai atliekama Kalėdų daina JAV.
6 Anna Rutherford (g. 1920) ir Alice Faye (1915–1998) – JAV kino aktorės.
7 Alanas Laddas (1913–1964) – JAV aktorius.
8 Jane Powell (g. 1929) ir Debbie Reynolds (g. 1932) – JAV dainininkės, aktorės ir šokėjos.
9 Edwinas Jackas Fisheris (1928–2010) – JAV dainininkas, šou verslo atstovas. Buvo vedęs Debbie Reynolds, bet ją palikęs vedė geriausią jos draugę, aktorę Elizabeth Taylor.
10 Philas Harrisas (1904–1995) – JAV dainininkas, komikas, aktorius, džiazo muzikantas.
11 Jayne Mansfield (1933–1967) – JAV aktorė, vienas iš praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio sekso simbolių.
12 „National Velvet“ – 1944 metų filmas, kuriame vaidino Elizabeth Taylor.
13 Michaelas Toddas (1909–1958) – JAV kino ir teatro prodiuseris, trečiasis Elizabeth Taylor vyras.
14 Harry’is Goldenas (1902–1981) – JAV žydų rašytojas ir laikraščių leidėjas. „Tik už du centus“ – jo prisiminimų knyga apie Niujorką.
15 Schmaltz (jidiš) – lydyti taukai.
16 Eddie’is Waitkus (1919–1972) – garsus JAV beisbolo žaidėjas, lietuvių emigrantų sūnus. 1949-aisiais viešbučio kambaryje jo vos nenušovė pamišusi gerbėja Ruth Ann Steinhagen.
17 Margaret O’Brien (g. 1937), Peggy Ann Garner (1932–1984) – vienos populiariausių JAV praėjusio amžiaus penktojo dešimtmečio vaikiškų vaidmenų aktorių.
18 Jeanne Crain (1925–2003), Kathryn Grayson (1922–2010), Gene Tierney (1920–1991) – JAV aktorės.
19 Osgudo-Šliaterio liga – blauzdikaulio šiurkštumos sunykimas. Šia liga dažniausiai serga 10–18 metų berniukai.
20 Henry’is A. Wallace’as (1888–1965) – JAV politikas, viceprezidentas (1941–1945), savo kalbomis skelbęs „paprasto žmogaus“ amžių.
21 Glenas H. Tayloras (1904–1984) – JAV politikas, Aidaho valstijos senatorius.
22 Normanas Corwinas (1910–2011) – JAV rašytojas, žurnalistas, eseistas.
23 „Savanorių maršas“, tapęs Kinijos nacionaliniu himnu, buvo sukurtas 1934-aisiais.
24 Williamas Mauldinas (1921–2003) – JAV karikatūristas ir komiksų piešėjas. Išgarsėjo sukūręs du tipiškus Antrajame pasauliniame kare dalyvaujančius JAV pėstininkus ir piešęs jų nuotykius.
25 Williamas Clarence’as Eckstine’as (1914–1993) – JAV svingo eros dainininkas.
Kerry Shawn Keys. Kristina
2012 m. Nr. 4
Apsakymas
Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys
Jai patiko jos juodi nublizginti batai ir blondinė bute priešais, bet labiausiai jai patikdavo, kai aš ją pririšdavau ant lovos už ištiestų rankų ir kojų, o paskui įvairiais būdais nudroždavau. Sutikdavau dėl jos kaifo, o paskui pamažu ir pats įsijaučiau. Kristina, sakydavau jai, šitas peilis puikiai tinka tau prie kaklo, o ji murkdavo: taip, Gani, taip, padaryk iš manęs kankinę. Supraskit mane teisingai, visa tai buvo ne mano sumanymas. Aš visai normalus ir prisibijau lįsti ten, iš kur galiu negrįžti. Toks buvau ir esu. Niekada nesileidau pririšamas, kad ir kaip ji prašė, niekada ja visiškai nepasitikėjau. Gal todėl ilgai netvėrėme. Bet ką reiškia tverti? Tverti visišką nuobodulį, jaustis lyg būtum prikaustytas prie konvejerio, pilstančio balzamavimo skystį, užstrigusio amžinybę, nesukurtame Čaplino filme – kaip jį pavadinus, „Niekingi laikai“? Kristina buvo mano mokytoja ir pirma moteris, su kuria gyvenau susimetęs. Jos sniego baltumo jaukiame, bet ir erdviame butuke. Tą patį galėčiau pasakyti apie jos kūną, o gal ir sielą. Kristina. Mantra mano atmintyje. Tas archyvas tebėra aktyvus, ir aš jaučiu, kaip kyla sperma prie jos vardo jauko, kai tik jį ištariu mintyse. Kristina niekada nekalbėdavo, ko ji norinti, arba apie ateities planus, tiesiog gyvendavo šia diena, kartais šnektelėdavo apie savo šeimą, apie savo atsikartojantį iškrypusį sapną, kad aš būsiu jos naujas meilužis, tarsi toks nebūčiau dabar, ir tai mane be galo erzindavo, – bet niekada apie mudu. Gani, kodėl tu būni su manim, aš gi daug vyresnė už tave, ir taip toliau. Šitaip ji vertino mūsų santykius. Arba ji maustydavo mane ir vaikiškai sakydavo: įsivaizduok, aš nesinaudosiu diafragma ir tau nepasakysiu, gal mums gims kūdikėlis homunkulas. Vaikas buvo toliausiai nuo mano minčių. Įsivaizduodavau save stumiantį vežimėlį su mažyčiu golemu, čiulpiančiu pirštą, ir tai įvarydavo man Dievo baimę. Bet paskui Kristina vėl imdavo fantazuoti apie blondinę ir mus trise, o tada ir aš, palikdamas savo prasimanytą mutantą kažkur toli. Bet iš to nieko neišėjo, iš tos trijulės su blondine, nors manau, kad jeigu mudviejų ryšys būtų tapęs nuolatinis, būtų atsiradę kitų blondinių ir kaip nors būtumėm įsivažiavę. Šio to netekau. Anuomet netekau.
Kristina. Mudu suviliojome vienas kitą rudenį, kaip tik per tas dešimt Roš Hašanos ir Jom Kipuro dienų, ir iš tiesų tos dešimt dienų buvo įspūdinga pysiaus šventė, tik paskui nusmuko arba pakilo iki labiau iškrypusių dalykų nei tiesiog dulkinimasis arba šofaro1 čiulpimas. Šofaras – visada mėgau tą žodį. Mano senelis buvo šoferis – jį vadindavo Vežiku. Nusišovė dėl moters, kuri jį atstūmė, prieš tai kulka sutrupinęs jai žandikaulį. Dažnai miegodavom iki vidurdienio, aš ant kairiojo šono, apsikabinęs Kristiną, delnais suėmęs jos krūtis. Tuo metu niekada negalėdavau miegoti aukštielninkas – bijodavau, kad jos katė išdraskys man akis arba kas nors smeigs peiliu į širdį. Ta katytė turėjo įprotį užšokti man ant krūtinės, jeigu atsigulęs aukštielninkas skaitydavau, ir jos gelsvai žalios akys mane trikdydavo. Nemanau, kad Kristina buvo labai smaili prie tokių jaunesnių vaikinų kaip aš, ir juk pats ją suviliojau, nors ir jai prisidedant, – sakyčiau, visai lengvai, o paskui aplinkybės kurį laiką mus jungė. Gal nepakankamai ilgai, o gal ir pakankamai. Sunku aprašyti Kristiną, bet, man atrodo, privalau tai padaryti iš pasididžiavimo – aš neprasidedu su moterimi, jeigu ji nėra kuo nors stulbinanti. Nebūtinai gražuolė, tačiau patraukli, žavi, gana protinga, su C dydžio liemenėle ar ilgom kojom arba godžiu liežuviu ir einant siūbuojanti užpakaliu. Tokios Ganio sąlygos mis Amerikai be išlavinto balso arba žėrinčių nubaltintų dantų.
Jos tėvas prieš Antrąjį pasaulinį Naujajame Džersyje buvo Vokietijos šalininkas, to neafišavo, bet aktyviai dalyvavo kažkokiame nevykusiame klube, kol nusvilo nagus ir juo susidomėjo tarnybos. Nieko neatsitiko. Nieko daug apie tai nežinau, tik Kristina sakė, kad jis dėvėdavo moteriškus apatinius, ir paskui Kristinos mama jį pričiupo – tai ir buvo didžioji šeimos gėda, ne jo politika, – ir niekada su juo nebesigulė. Užklupo jį stovintį priešais miegamojo veidrodį – Kristina sukikeno man tai pasakodama, šukuodamasi savo šilkinius plaukus prieš vonios kambario veidrodį, man ją liečiant pirštais. Kristina dažnai kikendavo pasakodama apie intymius dalykus iš savo praeities. Ją visa tai užvesdavo, nors kai užgriuvo tėvo istorija, ji buvo paauglė. Kaipgi ją apibūdinti? Nesileidžiant vardyti nuobodžių detalių iš to, kas vis tiek neišreiškiama, ką nusakyti galima nebent asmeniniu akimirkos skoniu. Ji buvo metro šešiasdešimt penkių, mano mamos ūgio, nors visai nepanaši į mano mamą, būkit ramūs. C dydžio, kaip jau sakiau, ir ji didžiavosi savo auliniais batais. Jai patikdavo, kai padarydavau „spanjolą“ – šitą žodį vėliau sužinojau Grenadoje iš draugo „latinoso“ – iš Nikaragvos. Ji suspausdavo savo papajomis mano pimpalą, o aš jodavau ant jos – „žiū, mama, važiuoju be rankų“ – kol jos kaklą ir krūtinę aptaškydavau dailiu perlų vėriniu. Jai džiaugsmas būdavo girdėti, kaip aš baigdamas čiurkšiu ir dejuoju – ji nepririšta retai baigdavo, – o paskui įtrinti tą pienišką moliuskų padažą, pamarinuoti savo spenelių pelekus. Neretai fone Marlenei kniaukiant „Johnny or my blonde baby’s bestest stick“. O gal Edgaras Huveris, seilę varvinantis jos tėvo priešas, kambary buvo įtaisęs blakę. Paskui dar lengvai sėdėdavau ant jos, žiūrėdavau į langą, tolumoje, kažkokiame fatalistiniame stingulyje pakibusį virš ant palangės stovinčių vazonų su medetkomis ir chrizantemomis. Vėliau suvokiau, kad paranoja gal nebūtinai visada pagrįsta kokia nors kvaila prielaida. Langas atrodė kaip didelis lęšis, sutraukęs savyje visą mano gyvenimą. Nuo gimstant pamėlusios mano rankos iki pamėlusių mano kiaušinių. Jos kūne – nė gramo celiuliozės arba celiuloido, kaip sakydavau, kai vėliau mudu sužibėjome keliuose rafinuotuose filmuose. Ji turėjo linksmaskylę it šilkinį malonės sostą ir šilkinę putlią subinytę, ir, žinoma, nuostabias kojas, kuriomis didžiavosi labiau negu krūtimis. Visai ne tokias kaip Marlenės lediniai kardai, veikiau mažesnius, lieknesnius, dailių linijų stiletus, glaudžiai įsliuogiančius į jos juodus aulinukus. Galėdavai įsivaizduoti ją beveik be pėdų – tik su ašmenų smaigaliais ir kraujo pagalvėlėmis. Tuo metu aš kaltai pagalvodavau, kuo mano vaizduotę apkaltintų Merė Dali2. Paskui įsivaizduodavau pačią Merę su pamėlusiomis lotoso pėdutėmis ir meilužiu – pėdų fetišistu. Kristina neskaitė tokios feministinės literatūros, manė, kad tai mėšlas, ir nesitraukė nuo vokiečių romantizmo, Nyčės ir „Vanity Fair“. Jos glotni oda turėjo tinkamiausią baltaodei atspalvį – ne perregimą paršiuko rausvumą kaip kai kurių saulės nematančių keltų mergelių. Bet ir ne Viduržemio alyvuogių aliejaus – nuo tokių visada mano kūnas pagaugais nueina: tarsi būtų nusidažiusios nusususia forzitijos šakele arba nepagydomai sirgtų geltlige ir tu dabar būsi priverstinai maitinamas jos kepenimis. Bukovskis galėtų viską jums apie tai papasakoti, arba Javos žąsis, jeigu mokėtų kalbėti. O, taip, Kristina tarp sėdmenų mėgo gauti ne tik žąsies plunksną – bet ką. Tada ji baigdavo, kartais trumpais spazmais, džiazuojančiu balsu. Aš sėdėdavau skaitydamas „The Nation“ arba Izio Stouno „Weekly“, tingiai stumdydamas jai į subinę agurkėlį, daug dėmesio neskirdamas nei Kristinai, nei savo skaitiniui. Jai patikdavo tokia distancija, šaltas atsiribojimas, o aš neprieštaravau, nes maniau, kad man tai nesvarbu. Ištvirkimas gali apimti labai po truputį, ir tik vėliau supranti, kad jau.
Pats aš normalios rūšies – toks buvau ir esu, nors gal truputį seksualiai atsilikęs, kol nesutikau Kristinos. Ganis nėra mano tikras vardas. Tikro neatskleisiu dėl to, kas mums ir mano draugui Tedui atsitiko vėliau. Dar yra jos sesuo, kuri man pasakė, kad ji susilaukė poros vaikų su kažkokiu CŽV švancu, pavarde Krumštukas ar panašiai, kur kas mažiau žavingu negu mano košmarų daktaras Negroponte. Vienas draugas vėliau patvirtino tą ryšį.
Mačiau tave su juo, Kristina, tariau, su tuo supistu fricu, einančius link Pauelton Vilidžo. Tau per prasta ši miesto dalis – ten juk niekas nevaikšto su neilonais, ką?
Baik, Gani, jis tik šiaip draugas, mano kolega – norėjo pamatyti, kur buvo nusėdęs Bertranas Raselas. Taip, Raselas, pagarsėjęs mergišius, pamaniau. Raselo skaičiau daug, jo eseistiką, ne matematiką, taip pat vieną biografiją ir ateistinius tauškalus, bet mano apsukas labiau atitiko Vaithedas – mano pasiskirtas magistrantūros stojamųjų egzaminų vadovas. Nė vienas iš jų nebuvo paruošęs manęs kitam nutikimui, kai po kelių dienų užmačiau Kristiną su fricu susiėmusius už rankų, o paskui atsisveikinančius pakštelėjimu į skruostą. Pigiame romane būtų buvę daug geriau. Ne, aš jos nesekiau, – „persekioti“ – šūdmalos žodis, tad pakartosiu, kad nesekiau, – bet atsitiktinai pamačiau juodu pro jos buto langą. Nemanau, kad jie mane matė įrėmintą tarp jos puokštelių. Iš tiesų ją pažindamas sakyčiau, kad tyčia nesisaugojo. Kai įėjo pro duris šypsodamasi iki ausų ir lipšni kaip laimingas vaikas, ką tik nusileidęs čiuožimo loveliu, aš ėmiau dusti. Iš įniršio ir nerimo žodžio nepratariau. Norėjau smogti jai į veidą iš visų jėgų, bet negalėjau, nes širdyje žinojau, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas priklauso jam pačiam, bent taip tada maniau. Nežinojau, kad tavo gyvenimas gali priklausyti kitiems. Net neįsivaizdavau, ką reiškia dusti. Nesupratau, kas per velniava dedasi. Tada pajutau lyg ir svaigulį, lyg ir mačiau save susmunkantį ant grindų, tarsi būčiau suvokęs, kas dedasi, bet nesugebėjęs valdyti padėties. Vaiduoklis, stebintis vaiduoklį. Paskui tik prisimenu ant manęs liejamą šaltą vandenį ir fainuolę Kristiną, stovinčią virš manęs, virpančią – o gal virpėjo mano akys, – keistai susirūpinusią, bet su vypsneliu. Kekšė kaip reikiant. Lyg ir nugirdau kažką dainuojant, raginant užmiršt apie rytojų: „Let’s forget about tomorrow.“ Kambaryje buvo ir kaimynas iš kitapus gatvės, hipnotizuotojas, kaip vėliau sužinojau, kaip tik jis ir karktelėjo kažką apie dusimą, pasakė, kad viskas bus gerai, ir išėjo. Gani, tarė ji, na ir išgąsdinai. Mačiau ant jos nublizgintų batų išskydusį savo atspindį, paskui atsikėliau nuo grindų ir pasakiau, kad atsipistų nuo manęs. Tą naktį krušomės kaip triušiai, bet aš verkiau, virpėjau ir tikrai tada norėjau priešintis orgazminei sekso kankynei, nes suvokiau, kad tai gali baigtis kokia nors maniakine priklausomybe. Kūdikėli, tu toks gražutis, kaip vargšelis Verteris, susikrimtęs dėl niekio. Tada ir pradėjau slapčia skaityti jos dienoraštį, kurį laikė stalčiuje kaip čiulpinuką vaikui. Masalas – bet aš to nežinojau. Daug ko nežinojau. Perskaičiau viską apie mudu, ir tai jaudino labiau negu mes patys, tad nusinešdavau sąsiuvinį į klozetą ir skaitydamas apie savo pimpalą ir jos pizę dročindavausi virš unitazo. Įsivaizdavau, kad mano vafliai apvaisins Leviataną. Vėliau, aptikusi, kad šniukštinėju, ji kandžiai tarstelėjo, jog dienoraštyje aš kietesnis negu kūniškoje tikrovėje, o paskui liepė man skaityti dienoraštį, kai pati masturbavosi ir šaukė: Gani ar gali mane nudrožti Gani ar gali mane nudrožti! Aš paklusau – dar negalėjau nepaklusti. Kartais Kristina mane vadindavo Kūdikėliu, o ne Ganiu, ir, pamenu, vėliau smukau taip žemai, kad kai kuriuos laiškus jai pasirašiau K. Dabar bjauru pagalvoti, ir tas paskutinis laiškas po kokių metų, paskutinis mudviejų bendravimas raštu – gavau tą jos laišką su mudviejų nuotrauka: mano širdies vietoje ji buvo iškirpusi skylutę.
Jiedu su fricu nustojo susitikinėti staiga, nes vieną vakarą paskambinau jai į butą iš būdelės kitapus gatvės, žinodamas, kad jis ten. Po kupranugario vilnos paltu buvau pasikišęs mėsininko peilį ir atsainiai ištraukiau jį, kad jiems matytųsi pro būdelės stiklą. Tai, žinoma, buvo tik vaidyba. Nė musės neužmuščiau. Kristina sakė, kad jis labai susinervino. Ne, nežinau jo vardo. Tiesiog Jis. Jis pamanė, kad aš pamišėlis, ir viskas. Kristina įsižeidė, bet peilis atitiko jos skonį, kaip ir melodrama, tad ji metė tą nuopisą iš galvos, nurašė kaip bailį, o aš, manau, jos akyse ūgtelėjau. Tačiau bijojau savęs ir kitą naktį išmečiau peilį į upę. Išsviedžiau nuo tilto aukštai į viršų ir jam leidžiantis, žybtelėjus mėnesienoje, tarsi sulėtintai, prisiminiau tą melodiją apie laimę ir tristeza, ir prisiminiau tą kitą Tristezą3, ir morfiną, ir plunksną, krentančią į vandenyną, ir pravirkau.
Praslinko metai. Labai geri metai, kaip dainavo gaujos princas4. Ir tada vieną dieną Kristinos bute pasirodė toks mano draugas. Pavadinkim jį Tedu. Mudu buvom grynai atsitiktiniai draugai – kartu studijavom universitete. Tedas buvo politinis aktyvistas. Tikras lyderis ir visai charizmatinis. Žavus ir šiltas intelektualas, kuriam iš dalies pavyko patraukti mane prie savo kairuoliškų idėjų ir gyvenimo būdo. Skaičiau Ho Ši Mino dienoraštį, klausiausi rimtų SDS5 kalbų ir Filadelfijos gatvėse dainavau: duokit man vyno vyno vyno. Jis taip pat buvo muzikantas, tapytojas ir apsigimęs priešnuodis prieš tokius kaip Juraja Einhornas, labai miklus egotistas, tuo metu mieste varęs kairiąją propagandą. Bet jiedu pūtė tą pačią dūdą, kartais ir tą patį garsiakalbį, jų kelią žymėjo gražios Teksaso moterys, Žemės diena ir Laisvasis universitetas. Daug kam tai buvo svaiginantis metas. Man ne ypač… Aš daugiausia tik stebėdavau ir jausdavausi atitrūkęs nuo visko, kas atsiduoda masiniais veiksmais, net ir dėl gerų idėjų. Gėlių vaikai man kėlė šypseną dėl savo priemiesčių gyvensenos naivumo. Aš užaugau ne elnių parke6, o medžiodamas elnius. Atsidavusiais aktyvistais žavėjausi, bet pats toks širdyje nebuvau. Aš daugiau stumdydavau biliardą ir kartais padalyvaudavau kokioj demonstracijoj ar pasirašydavau peticiją. Kai susipažinau su Tedu, jis glaustėsi su Meilute, žavia, mįslinga ir gabia teisės studente. Paskui porą metų buvau išvykęs iš miesto, o man sugrįžus jiedu jau buvo atsiskyrę. Atrodė neįmanoma – jiedu buvo kaip vienas, tarsi turėdami išskirtinę teisę į tiesą ir grožį. Tai buvo prieš mano pažintį su Kristina. Visada žavėjausi Meilute, ir ji mane priėmė į lovą taip lengvai, kaip ir tikėjausi, nors tuo metu nežinojau, kad naudojasi manimi, siekdama atsiteisti Tedui. Moterims tai būdinga. Keršto seksas. Naiviai maniau, kad tarp jų viskas baigta. Nebuvau labai patyręs, niekada neturėjau vadinamųjų pastovių santykių, kol nesutikau Kristinos. Nuogas su Meilute labai varžiausi ir tiesiog jaučiau, kaip ji mintyse atstumia šį vaikiną žirgliodama į lovą, man droviai cimpinant iš paskos, bandant prisidengti papilvę, o kai ji burbtelėjo kažką apie Tedą ir atsiskaitymą, supratau, kad esu žaislas, pastumdėlis, ir tada tarp mudviejų buvo viskas baigta, kaip reikiant net neprasidėjus. Nykus buvo metas – mano savivaizdis gulėjo prietemoje sudužęs ant jos parketo.
Taigi, netikėtai pas Kristiną užėjo Tedas. Aš faktiškai gyvenau ten, nors dėl visa ko oficialiai turėjau kitą butą. Bet Kristina turėjo mane su visu kūnu ir siela savo gniaužtuose, kaip tada sakiau. Taigi, užėjo Tedas. Buvau nematęs jo beveik metus. Girdėjau, kad iš lėto grimzta į haliucinogenus ir pragyvena aukodamas kūno dalis vietinės ligoninės eksperimentams. Pardavinėja kraują. Net smegenų audinį. Rodos, tai vadinama audiniu. O gal veltiniu ar smegenų medžiaga, ar dar kokiu velniu. Atidariau duris, ir štai stovi Tedas blizgančiomis akimis ir keista šypsena veide. Apsidairė po švarutėlį Kristinos būstą, o paskui tarė man: girdėjau, kad grįžęs į miestą pasiguldei Meilutę į lovą. Pamaniau, jog tuoj pat pridurs, kad iki saulėlydžio dingčiau iš miesto, bet ne, to nesakė. Kristina nervingai klausėsi suglumusi, stovėdama prie viryklės. Aš atsakiau: taip, jau seniai, bet tik tada, kai judu jau buvot užbaigę. Tada patyriau graudų nušvitimą – pirmą kartą supratau, kad niekas niekada neužbaigia. Jis tik dėbtelėjo pašaipiai, sunkiai galėdamas patikėti, lyg aš jam būčiau per daug naivus, per daug bukas, nevertas kalbų, – ir kad aš pašikau geram draugui. Galėjau protestuoti, bet nieko nebūčiau pešęs, – kad mudu esam kai kuo panašūs ir abu žavėjomės vienas kitu dėl skirtingų priežasčių, bet niekada nebuvom draugai, nesišlaistėm kartu, ir kad jis šviesmečiais pralenkęs mane pastangomis naikinti pasaulio neteisybes. Man pasivyti beviltiška. Aš neapkenčiau neteisybės, bet teisingumas atrodė kaip sterilus žodis, neteisingo Dievo išdegintas Mozės plokštėse. Tada Tedas pamatė ant stalo riešutų sviesto indelį, atidarė, įkišo pirštą ir juo ėmė tapyti ant buto sienų kažkokiu keistu dailyraščiu, suprantamu tik jam arba orakului jo pragare. Atrodo kaip šūdas arba garstyčių geltonumo kūdikėlio kakutis, ironiškai pagalvojau. Maniau, Kristina pasibaisės tokiu teršimu, bet ne – ji įdėmiai žiūrėjo, regis, net smalsiai, susidomėjusi, gal ir susijaudinusi. Turėjau žinoti, kad taip bus. Paskui Tedas staiga liovėsi ir vėl žvilgtelėjo į mane. Akimirkai. Ir tarė: tokiems miesto centro tipams padedu filmuoti riebius filmus, tikrus porno. Gal judu domina. Aš pažvelgiau į Kristiną, o ji ta pačia trajektorija atrėmė žvilgsnį išsiplėtusiomis lėliukėmis. Paklausiau, kiek moka ir ar galima dėvėti kaukę. Galvojau apie Vienišą Reindžerį arba Zoro, ne Heloviną. Gerai moka, tuoj pat atšovė. Dėl kaukės turėsi kalbėti su tokiu Stouniu. Aišku, tariau aš, ir Kristina pritariamai linktelėjo. Tedas nusišypsojo, brūkštelėjo telefono numerį ir pasakė dar sugrįšiąs ir mes pasišnekėsią. Tada jis tarsi vėl apsvaigo ir mandagiai atsisveikino save parodijuojančia, tąsia pietietiška tarsena. Tebus pasakyta, kad vėliau Tedo niekada nebemačiau, nors po poros metų jis maniškių adresu atsiuntė beveik neįskaitomą atviruką iš kažkokios vietos Naujojoje Meksikoje, kažkokiu hipių toteminiu žargonu save vadindamas Šancha, o savo naująją Meilutę – Elniarage. Po kokių poros dešimtmečių sužinojau, kad jo senoji Meilutė tapo visuomenine advokate kažkur Vakaruose.
Tedas buvo palikęs porno filmuotojų kontaktinį telefoną – pasak jo, dėl visa ko. Jam nebepasirodžius, aš supratau tą „dėl visa ko“. Susitikom su tuo vyriuku, Stouniu, Turgaus gatvės biliardo salėje, antrame aukšte. Šį tą susitarėm. Atrodė, kad sekasi vis labiau, vienam operatoriui ir Stouniui atlikdavom tikrai karštų triukų, ir jis visada sumokėdavo čia pat. Viskas nespalvotai. Balsus įdėdavo vėliau. Paprastai būdavo kokia nors siaubinga kriauklė kambario kampe ir frotiniai rankšluosčiai. Du mėnesius, dukart per savaitę. Kristinai patiko nauji žaislai ir su tuo susijęs pavojus. Matyt, ir man patiko, bet man labiau rūpėjo lengvai gaunami baksai. Viskas buvo šaunu, bet paskui mums įkyrėjo šitas reikalas, jaudulys išblėso, ir nusprendėm nusiplauti. Stounis tuo neapsidžiaugė, ėmė varyt apie sukištus pinigus, propagavimą, platinimą ir t. t. Mums nesutinkant, jo akys darėsi plieninės, ir jis ėmė kabintis šūdino šantažo, tada Kristina mandagiai pasiūlė jam susikišti į vieną vietą. Tai ir viskas.
Mūsų gyvenimas grįžo į įprastines vėžes, tik iš mūsų aktorinės patirties atsirado naujovių ir inkvizicijos įrankių, ir kartais balsu fantazuodavome, kad vėl esame toje prasto, žaliais kilimais iškloto viešbučio skylėje, stebimi Stounio ir jo operatoriaus, ir tada būdavo taip, lyg mes stebėtumėm save ir baigtumėm kaip vujaristai vingriomis jungtuvėmis. Vienas iš jos mėgstamų lengvo porno žaidimų: aš guliu aukštielninkas, apsimesdamas negyvas, o ji kramsnoja mano kiaušus, kol jie pamėlsta, ir tuo pat metu vaizduoja, kad kalbasi apie tai su trečiu veikėju, kuris į tai žiūrėdamas nusidročina. Paskui ji giedodavo pakilki Dievo žmogau, o aš apsimesdavau esąs zombis, gniaužiantis jai kaklą, kol ji baigdavo. Nebuvau labai įsijautęs į šitą vaidybą, bet džiaugdavausi, kai ji baigdavo – vargšė frigidiška kekšė. Visas tas smagumėlis staiga baigėsi, kai Kristina pasiūlė panaudoti varveklį kaip dirbtinį penį, ištepėm jį kečupu, bet jis nulūžo, ir Kristina pasikankino. Maždaug tuo metu į miestą atkako baleto trupė iš Dresdeno, Kristina susipažino su ponu Gulbių Ežeru ir taip greitai, kaip ant galvos nukrenta balandžio šūdelis, išmovė su juo į Vokietiją metusi savo darbą ir palikusi mane rinkti šukes. Velniškai pavydėjau, nors nepavyduliavau – įsivaizdavau jį iš akių vaistų buteliuko lašinantį jai ant spenelių verdantį vandenį ir ją – suspurdančią iš malonumo su kiekvienu lašu. Be saiko ir be galo dročindavausi pagal šį scenarijų. Šį kartą niūniavau Užmirškime apie rytojų, nes rytojus neateina, ir įsigilinęs į šio paradokso kartojimą sumojau, kadgi tikrai neateina, nes visada yra šiandien, tai yra diena, kurią gyveni, o rytojus vis nutolsta. Kaip ir meilė. Galvojau, kokios dainos skamba Kristinos galvoje, jeigu apskritai skamba. Gal kas nors apie naują gražų vaikiną. Praėjus metams gavau iš Kristinos laišką, kuriame ji kaip niekur nieko siūlė mums vėl susimesti. Tada aš buvau su kita moterim, tad lengva buvo pasakyti ne. Už tai ji atsiuntė man iškirptą nuotrauką su šablonine skylute, kur turėjo būti širdis. Įsivaizdavau savo širdies libello7, nuotraukoje saugomą marškinių, dabar panirusią zodiako Augijo arklidėse, dar neatrastose astronomų. Paslėpiau nuotrauką kulinarijos knygoje ir tuoj pat ją praradau. Paskui moterys keitė viena kitą, bet visa tai atrodė labai romu. Bėgo laikas, mirė mano motina. Tada nusprendžiau, kad reikia kokios didelės permainos, bet nežinojau, kokios – nei į ką, nei iš ko.
Atrodo, kad Krumštukas apsireiškė po kelerių metų ir jį itin sudomino Kristinos praeitis. Vienas draugas Vašingtone minėjo, kad jiedu susituokė, turi vaikų, gyvena Virdžinijoje, jos vyro specialybė – žvalgyba, ir jis kartą ėjo tarnybą Tegusigalpoje. Kad buvo Perlo draugas. Dar po kelerių metų išgirdau iš klasės draugo, kad Tedas rastas negyvas kažkur Vakaruose, sukniubęs veidu į balą. Mirties priežastis – savaiminis užspringimas. Kitaip sakant, mirties priežastis nežinoma. Paskui gavau laišką be atgalinio adreso su nekrologu ir bulvariniu laikraščiu. Stounio. Pasigilinta į detales. Jo akių obuoliai buvo išlupti, o į burną įgrūstas biliardo kamuoliukas. Puoliau į paniką, mėginau sužinoti daugiau apie Tedą, bet atsimušdavau į sieną arba atsidurdavau aklavietėje. Kaip tik tada pajutau, kad mano telefono klausomasi. Tiesiog kartais traškėdavo kažkokie keisti garsai, net kai persikėliau kitur ir turėjau naują, neskelbiamą numerį. Netrukus man paskambino. Kristinos balsas, neabejotinai, tik tarsi bekūnis. Gani Gani susimeskim vėl. Padarykim tai. Užmiršk tą mano atsiųstą nuotrauką. Aš noriu tavęs. Noriu kad mudu gyventumėm kaip anksčiau. Noriu peilio Gani noriu peilio. Noriu tavęs.
Paskubom išsidanginau į užjūrius, susiveikiau netikrus dokumentus, pasikeičiau pavardę, išnykau, buvau nebe Ganis. Tapau Hansu. Gavau nepretenzingą darbą – padavėju Turkijos miestelyje, kur dėl netoli vykdomų archeologinių kasinėjimų lankėsi daug užsieniečių, tad arbatpinigiai buvo geri. Prie Dardanelų. Daugiausia dirbdavau dieninėje pamainoje, o savaitgaliais daug maudydavausi jūroje, vaizduodamasis esąs naras lordas Baironas, besižvalgantis Esteros Viljams. Jis šiose vietose buvo pasirodęs. Kaip ir Baironas, sočiai pasidulkindavau. Su turistėmis, kurių daugelis neseniai išsiskyrusios, turinčios kokią nors dvasinę misiją, kuri baigdavosi mano glėbyje. Velniškai prėska – moterys, seksas, aš. Kristina mane išlepino, nors dėl to aš neapkenčiau ir jos, ir savęs. Vis dėlto buvau įsitikinęs, kad radau rojų, nes man rojus reiškė skaistyklą, kurioje nedaug ką reikia daryti. Daugiausia tiesiog laukdavau. Ne tik prie stalo susėdančių klientų, bet ir šiaip laukdavau. Laukdavau neišvengiamybės, mintyse aptarnaudavau nieko neveikimo stalą. Sau juokais sakydavau, kad tarnauju neišvengiamam Neveikimui, šlaistydamasis. Taip, sere, Neveikimas. Ne, sere. Užmušinėjau laiką, laukiau neišvengiamybės. Paskui vieną dieną neišvengiamybė pasirodė Kristinos ir, regis, jos partnerio pavidalu – nusprendžiau, kad tai jos vyras. Jie apsireiškė restorane kaip perkūnas iš giedro dangaus. Nuėjęs prie jų stalo, pažinau ją iš karto, nors atrodė suvargusi ir daug senesnė už mane. Buvo per vėlu vėl pasprukti. Per anksti. Kaip tik tada supratau, ką Kristina sapnuodavo, kai sapnuodavo – mane. Arba savo tėvą. Kristina pakėlė akis į mane, nusišypsojo, vos sukikeno savo keistu įpročiu ir tarė: Gani, čia tu, koks netikėtumas, na, tai susipažink su mano vyru. Jis jau seniai tavim domisi ir nori susipažinti. Pasižiūrėjau į Krumštuką. Žinojau, kad tai Krumštukas. Atrodė kaip sanitaras – balti marškiniai, baltos kelnės, matyt, manėsi esąs sahibas tropikuose, o ne Turkijoje. Man jo buvo gaila, bet mažiau negu savęs. Aha, seniai domisi. Nieko negaliu pridurti. Tik jis nežinojo ir nežino, ir nesu tikras, jog Kristina žino, kad ir aš juo seniai domiuosi ir kad mudviem su Kristina iš pat pradžių buvo lemta vėl susieiti. Ganis? Aš išrėžiau: koks Ganis? Mano vardas Hansas. Hansas Miteris. Restoranas jau turėjo užsidaryti. Virėjas buvo išėjęs, taip pat direktorius, o aš valiau stalus. Atgręžiau jiems abiem nugarą ir tarsi jos sapne nuėjau per vidinį kiemą į atvirą virtuvę ir pasiėmiau mėsininko peilį. Jis žybtelėjo mėnesienoje. Aš verkiau.
1 Šofar – tradicinis senovinis žydų pučiamasis instrumentas, padarytas iš avino rago.
2 Mary Daly (1928–2010) – amerikiečių filosofė ir teologė, radikali feministė.
3 Tristeza – isp. ir port. „liūdesys“, to paties pavadinimo bosanovos daina; „Tristessa“ – Jacko Kerouaco apysaka ir jos herojė.
4 Ratpack prince – Frankas Sinatra (ir jo daina „It was a very good year“).
5 Students for a Democratic Society – XX a. septintojo dešimtmečio JAV kairiųjų studentų aktyvistų sąjūdis.
6 Turima galvoje vieta Indijoje, kur Buda pirmą kartą mokė dharmos.
7 Libello – knygelė: taip Dante Alighieris vadino savo kūrinį „Naujasis gyvenimas“.
Gustavo Adolfo Bécquer. Literatūriniai laiškai moteriai
2012 m. Nr. 3
Iš ispanų k. vertė Rūta Širiakovaitė
Gustavo Adolfo Bécqueras (1836–1870) – žymiausias ispanų vėlyvojo romantizmo atstovas. Studijavo humanitarinius mokslus, dailę, dirbo žurnalistu. Jo lyriniams eilėraščiams būdinga meilės motyvai, melancholiška nuotaika. Parašė mistinių legendų, vaizduojančių riterių laikus („Raudonrankis vadeiva“, 1858). „Literatūriniai laiškai moteriai“ (1861) – pirmoji pažintis su ispanų romantiko kūryba „Metų“ žurnale.
I laiškas
Kartą manęs paklausei:
– Kas yra poezija?
Pameni? Vos prieš kelias minutes kažkodėl buvau kalbėjęs apie savo aistrą jai.
– Kas yra poezija? – paklausei manęs.
Aš, negabus apibrėžimams, dvejodamas atsakiau:
– Poezija – tai… tai…
Nebaigęs sakinio, atmintyje veltui ieškojau palyginimo, bet taip ir nepasisekė jo užčiuopti.
Tu palenkei galvą į priekį, kad geriau girdėtum mano žodžius; juodos tavo garbanos – jas moki sumaniai sutvarkyti, kad mestų šešėlį tau ant kaktos, – krito nuo smilkinių liesdamos tau skruostą, užklodamos krūtinę; tavo drėgnose ir it nakties dangus mėlynose lėliukėse spindėjo šviesos kibirkštis ir tavo lūpos, virpinamos kvapnaus alsavimo, švelniai prasivėrė.
Mano akys, žinoma, man suglumus, akimirką klaidžiojo nerasdamos kur sustoti, o tada nejučia grįžo prie tavųjų – ir pagaliau sušukau:
– Poezija… poezija esi tu!
Pameni? Aš dar prisimenu: juokingai suraukti antakiai ir su kartėliu sumišusios aistros persmelktas balso tonas, kai man tarei:
– Manai, mano klausimas tėra tuščio moters smalsumo vaisius? Klysti. Aš noriu žinoti, kas yra poezija, nes trokštu mąstyti, apie ką mąstai tu, kalbėti, apie ką kalbi tu, jausti, ką tu jauti, pagaliau įsiskverbti į tą paslaptingą šventovę, kuri kartais teikia prieglobstį tavo sielai, bet kurios slenksčio niekaip negali peržengti manoji.
Čia mūsų pokalbis nutrūko. Jau žinai kodėl. Prabėgo kelios dienos. Nei tu, nei aš prie jo negrįžome – ir vis dėlto nesilioviau apie jį galvojęs. Tu, be abejonės, manei, kad frazė, kuria atsakiau į keistą tavo klausimą, tebuvo mandagus išsisukinėjimas.
Kodėl nepasišnekėjus atvirai? Tuosyk ištariau šį palyginimą, nes jį jaučiau, – net nesusimąsčiau, ar nekalbu paikysčių.
Paskui viską apmąsčiau geriau ir neabejodamas galiu pakartoti. Poezija esi tu.
Šypsaisi? Juo blogiau mums abiem. Tavo netikėjimas mums brangiai atsieis: tau – perskaityti knygą, o man – ją parašyti.
Knygą! – sušunki blykšdama ir paleidi šį laišką iš rankų. Neišsigąsk. Juk gerai žinai: mano knyga nebus labai ilga. Išmintinga, įtariu, irgi ne. Banali – galbūt, bet rašydamas tau tikiuosi, kad ji tokia nebus, – taigi rašau.
Apie poeziją beveik nieko nėra pasakęs nė vienas poetas, tačiau nemažai popieriaus primargino daugybė tų, kurie jais nėra.
Tas, kuris ją jaučia, pasigauna kokią idėją, įvynioja į formą, pakylėja į išminties sferą ir – paleidžia. Tuomet į tą formą kimba kritikai – ją nagrinėja, išskrodžia ir po savo analizių manosi viską supratę.
Skrodimas gali atskleisti žmogaus kūno mechanizmą, tačiau sielos fenomenai, gyvenimo paslaptis – kaip tai išstudijuoti?
Ir vis dėlto poezijai prikurta taisyklių, apie ją prirašyta begalės tomų, jos mokoma universitetuose, ji yra pašnekesių literatūriniuose rateliuose ir literatų draugijose tema.
Nesistebėk. Vienam vokiečių išminčiui užteko sąmojo penkiose penklinės linijose įkalinti paslaptingą lakštingalų kalbą – supaprastinti ją iki natų. O aš, po teisybei, vis dar nežinau, ką darysiu, tad negaliu paskelbti iš anksto.
Kad nuraminčiau, pasakysiu, jog neužliesiu tavęs vargiai reikalingų terminų potvyniu, necituosiu tau autorių, kurių nepažįstu, nei sentencijų, kurių nė vienas iš mudviejų nesuprantame.
Jau anksčiau tau sakiau. Aš nieko nežinau, nieko nestudijavau, truputį skaičiau, nemaža jaučiau ir daug mąsčiau – nors negaliu pasakyti, gerai tai ar blogai. Kadangi kalbu tik tai, ką jaučiau ir galvojau, tau pakaks jausti ir galvoti, kad mane suprastum.
Istorinės, filosofinės ir literatūrinės erezijos – išsakysiu jų ne vieną. Nesvarbu. Aš nesiekiu nieko mokyti nei tapti autoritetu, nei stengtis, kad mano knyga būtų paskelbta programiniu vadovėliu.
Noriu truputį pakalbėti apie literatūrą – kad patenkinčiau tavo užgaidą: noriu pasakyti tau, ką intuityviai žinau, ir, manau, man malonu bus žinoti, kad jei klysime – klysime kartu, o tai, beje, mums didžiulė sėkmė.
Poezija esi tu, sakiau tau, nes poezija yra jausmas, o jausmas yra moteris.
Poezija esi tu, nes tas miglotas įkvėpimas, kaip gražiai jį apibūdina ir kuris yra žmogaus sąmonės talentas, tavyje galėtų vadintis instinktu.
Poezija esi tu, nes jausmas, kuris mumyse gimsta atsitiktinai ir išnyksta lyg oro gūsis, yra taip glaudžiai susijęs su tavo esatimi, kad sudaro tavęs dalelę.
Pagaliau poezija esi tu, nes tu esi šaltinis, iš kurio sklinda jos spinduliai.
Tikras genijus turi ypatingų savybių, kurias Balzakas vadina moteriškomis ir jos iš tikrųjų tokios yra.
Poeto sąmonė apima gaidas, kurios priklauso moters protui ir išreiškia švelnumą, aistrą ir jausmą. Aš nežinau, kodėl poetai ir moterys nesupranta labiau vieni kitų. Jie taip panašiai jaučia… Gal todėl… Bet nustokime klajoti mintimis ir grįžkime prie mūsų klausimo.
Kalbėjome… ak taip, kalbėjome apie poeziją!
Vyrui poezija yra gryna dvasios savybė: ji glūdi jo sieloje, gyvena kartu su bekūne idėja, o norint ją atskleisti, reikia suteikti jai formą. Todėl ji prašosi užrašoma.
Moteriai, priešingai, poezija yra prigimties dalis; moters įkvėpimas, nuojautos, aistros ir likimas yra poezija: ji gyvena, alsuoja, sukasi nenusakomoje idealizmo, srūvančio iš jos tarsi įmagnetinta šviesa, atmosferoje – tad poetinis žodis virto kūnu.
Vis dėlto moterį įprasta kaltinti proziškumu. Nieko keista: moteriai poezija yra beveik visa, ką ji galvoja, tačiau tai, ką ji kalba, mažai tėra poetiška. Kodėl taip yra – aš spėju, o tu žinai.
Gal tai, ką pasakiau, atrodo painu ir miglota. Tačiau tai neturėtų tavęs stebinti.
Žmonijos žinojimui poezija yra tai, kas kitoms aistroms – meilė.
Meilė yra paslaptis. Visa kas joje yra vienas už kitą sunkiau paaiškinami fenomenai, visa joje nelogiška, visa – migla ir absurdas.
Garbės troškimas, pavydas, gobšumas, kitos aistros turi savo logiką ir net objektą – išskyrus ją, kuri didina jausmą ir jį maitina.
Ir vis dėlto aš ją suprantu – suprantu per didelį, klaidinantį ir nepaaiškinamą apsireiškimą.
Palik šį laišką, užmerk akis tave supančiam išoriniam pasauliui, vėl atgręžk jas į savo sielą, įsiklausyk į klaidinančius, iš jos kylančius šnaresius ir galbūt suprasi poeziją kaip aš.
Publikuota laikraštyje „El Contemporáneo“. 1860 m., gruodžio 20 d.
II laiškas
Ankstesniame laiške sakiau, kad poezija esi tu, nes tu esi gražiausias jausmo įsikūnijimas. Ir tik tu esi tikroji poezijos dvasia.
Apie tai kalbant, vienoje laiško pastraipų iš po mano plunksnos išsprūdo žodis „meilė“. Tą pastraipą įdėjau į pabaigą. Nėra nieko natūraliau.
Pasakysiu kodėl.
Yra toks bendras rūpestis, neduodantis ramybės žmonėms, kurie stengiasi suteikti formą savo mintims, – ir aš manau (gal taip ir neatrodo), kad tai vienas pačių svarbiausių rūpesčių.
Jei tikėsime tais, kuriuos šis rūpestis jungia, suprasime nepaneigiamą tiesą (ją galima pakylėti į aksiomos kategoriją): mintis niekad nesilieja taip gyvai ir aiškiai kaip tuomet, kai išsiveržia lyg sprogimas ir sukursto fantaziją, priverčia virpėti visas jautrias gysleles, tarsi jas būtų palietusi elektros kibirkštis.
Aš neneigiu, kad taip būna. Aš nieko neneigiu, tačiau, kiek tai su manimi susiję, galiu tave patikinti: kai jaučiu – nerašau. Taip: galvoje kaip paslaptingoje knygoje saugau savo užrašytus įspūdžius, kurie paliko pėdsaką; tos lengvos ir liepsnojančios pojūčio dukterys snaudžia sugrupuotos mano atminties gelmėje iki pat akimirkos, kai gryna, rami, giedra ir antgamtine galia apdovanota mano dvasia jas prisimena ir jos išskleidžia savo nematomus sparnus ir praskrenda man pro akis it šviesi ir didinga vizija.
Bet tada virpančiais nervais, slegiama krūtine, gyvu kūniškumu, susijaudinančiu vos susidūrus su aistros keliamais jausmais ir būsenomis, vis tiek nebejaučiu kaip anksčiau – ne, jaučiu, tačiau tarytum dirbtinai; rašau lyg nusirašydamas jau parašytą puslapį; piešiu kaip dailininkas, atkuriantis prieš jo akis nusidriekiantį ir horizontų migloje nykstantį peizažą.
Visas pasaulis jaučia.
Tačiau tik kai kurioms būtybėms duota lyg gyvą lobį saugoti atmintyje tai, ką jautė.
Aš tikiu, kad tokie yra poetai. Dar daugiau: tikiu, kad tik dėl to jie tokie ir yra.
Iš tikrųjų kur kas didingiau, kur kas gražiau yra įsivaizduoti nuo jausmų ar įkvėpimo apkvaitusį genijų, bendrais bruožais aprašyti iš įkarščio drebančią ranką, ašarų pilnas akis ar gailesčio persmelktus poezijos raštus, kažkada žavėsiančius pasaulį, – tačiau ko tu nori? Ne visada tai, kas didingiausia, yra tiesa.
Pameni? Neseniai tau tai pasakojau, kalbėdamas panašia tema.
Kai poetas tau tapo savo meilę puikiausiomis eilėmis, abejok.
Kai tau ją leidžia pažinti prozoje – net ir blogoje, – tikėk.
Yra tokia mechaninė, materiali visų žmogaus darbų dalelė, kurią pirmapradis, tikrasis įkvėpimas, liepsnojant šėlsmui, tik sumenkina.
Net nežinodamas kaip, nuklydau nuo reikalo.
Kadangi taip padariau, kad suteikčiau tau malonumo, tikiuosi, tavo meilė mokės man atleisti.
Ar galėtų būti geresnė pertrauka bendraujant su moterimi?
Nepyk. Tai vienas iš daugelio jūsų (moterų) panašumų su poetais – ar tai, ką jie turi su jumis bendra.
Nors tu man nesakei, žinau, kad manimi skundiesi, mat kalbėdamas apie meilę sulaikiau savo plunksną ir pirmąjį laišką užbaigiau dėl šios pastangos suirzęs.
Be abejonės – kam tai neigti? Manei, kad ši vaisinga idėja dėl jausmo stokos mano mintyse nustojo vaisingumo.
Parodžiau tau tavo klaidą.
Užrašant šią mintį, galvoje netvarkingai iškilo painių ir bevardžių idėjų pasaulis ir jos nusklendė sukdamosi aplink mano kaktą kaip fantastiškas iliuzinių vizijų ratas.
Svaigulys man aptemdė akis.
Rašyti! Ak, jei būčiau galėjęs rašyti tada, nesikeisčiau vietomis su pirmuoju pasaulio poetu.
Bet… tada taip galvojau, o dabar taip kalbu. Jei jaučiu tai, ką jaučiu, kad daryčiau tai, ką darau, tai koks milžiniškas šviesos ir įkvėpimo vandenynas siūbavo mintyse vyrų, parašiusių tai, kas mus visus taip žavi?
Jei tik žinotum, kaip, uždarius žodį į geležinį ratą, sumenksta didžiausios idėjos; jei tik žinotum, koks perregimas, koks lengvas, koks smulkus yra aukso tiulis, plevenantis vaizduotėje, gaubiantis tuos paslaptingus kūrybos pavidalus, kuriuos mums pavyksta atkurti tik kaip apgailėtiną skeletą; jei tik žinotum, koks nepastebimas šviesos siūlas jungia absurdiškiausias mintis, nardančias sumaištyje, – jei tik žinotum… Bet ką aš kalbu? Tu žinai, tu juk privalai žinoti.
Niekad nesi sapnavusi?
Ar kada nors tau pavyko nubudus papasakoti tai, ką sapnavai, su visa nepaaiškinama sapno migla ir poezija?
Dvasia turi būdą jausti ir suprasti: ypatingą, paslaptingą, nes ji ir pati mįslinga; neaprėpiamą – nes ji begalinė; dievišką – nes jos esmė šventa.
Kaip žodis, kalba – šiurkšti, skurdi, kartais nepakankama išreikšti materijai – gali tapti rimtu dviejų sielų tarpininku?
Neįmanoma.
Vis dėlto pamėginsiu užsirašyti iš tūkstančių kai kurias idėjas, kurios supurtė mane per tą puikų sapną, ten mačiau meilę, apsiautusią Žmoniją lyg išsiliejusi liepsna, tekančią iš vieno amžiaus į kitą, išlaikančią nepaaiškinamą dvasių trauką, trauką, panašią į žvaigždžių ir atsiskleidžiančią išoriniam pasauliui per poeziją, – vienintele kalba, kuria galima išreikšti bent menką begalinės poemos dalį.
Tačiau ar tu pastebi tai? Turbūt jau nei tu mane supranti, nei aš pats žinau, ką čia kalbu.
Kalbėkime, kaip reikia. Imkimės tvarkos. Tvarkos! Nekenčiu jos – bet ji visa kam reikalinga!..
Poezija yra jausmas, tačiau jausmas tėra tik pasekmė, o visos pasekmės kyla iš daugiau ar mažiau žinomos priežasties.
Kokia ji? Iš kur išsiveržia tas dieviškas entuziazmas, miglotas ir melancholiškas sielos įkvėpimas, į žmonių kalbą išverčiamas pačiomis švelniausiomis dermėmis, jei ne iš meilės?
Taip: meilė yra amžinas visos poezijos šaltinis, vaisingos visokeriopo didingumo ištakos, begalinė visokio grožio pradžia; sakau – meilė, nes religija – ypač mūsų religija, – taip pat yra meilė, tyriausia, gražiausia meilė, vienintelė žinoma begalybė; ir tik į šias dvi proto žvaigždes žmogus gali sugrįžti, kai trokšta šviesos, kuri jį apšviestų kelyje, įkvėpimo, kuris apvaisintų tą bergždžią ir išsekusią poeto gyslelę.
Jausmas kyla iš meilės, tačiau… kas yra meilė?
Jau matai: man trūksta vietos, reikalas svarbus, ir… tu šypsaisi? Manai, jog pasinaudosiu nereikšminga dingstimi tam, kad čia pertraukčiau savo laišką?
Ne: nebesinaudosiu meile, kad atsiprašyčiau, jog apie ją nekalbu. Naiviai tau prisipažinsiu – bijau.
Po kelių dienų – tik po kelių, prisiekiu – aš kalbėsiu apie meilę, rizikuodamas prirašyti milijoną nesąmonių.
– Kodėl drebi? – be abejo, paklausi. – Nejau apie ją kiekviename žingsnyje nekalba žmonės, kurie jos net nepažįsta? Kodėl ir tau apie ją nekalbėjus – juk sakai, kad ją jauti?
Ak! Gal tik nekreipdami dėmesio į jos esatį, jie ir drįsta ją apibrėžti.
Vėl šypsaisi?
Patikėk manimi: gyvenimas pilnas tokių absurdų.
Publikuota laikraštyje „El Contemporáneo“. 1861 m., sausio 8 d.
III laiškas
Kas yra meilė?
Nors jau prabėgę kiek laiko, manau, turėtum prisiminti, ką tau pasakosiu. Šio įvykio data, nors Istorija jos ir nemini, mums visada liks įsimintina.
Mes buvome susipažinę vos prieš porą mėnesių, buvo vasara, lankėmės Kadise. Sezono karščiai neleisdavo vaikštinėti – nebent auštant ar naktį. Vieną dieną (tiksliau, diena dar nebuvo išaušusi) miglotai mėlynas dangus blausia šviesa nudažė įtartiną ryto prieblandą; violetinio ūko apgaubtas mėnulis jau blyško leisdamasis ir toli, labai toli, tolimajame jūros horizonte, debesys dažėsi geltonai bei raudonai, ir brizas, iš Vandenyno kylantis šviesos pranašas, gaivus ir persisunkęs jūros bangų aromato, nutoldamas paglostė mums veidus.
Tuo metu Gamta, dusliai murmėdama, kilo iš letargo.
Visa aplinkui buvo sustingę, lyg lauktų paslaptingo ženklo pratrūkti didžiu himnu bundančios kūrybos džiaugsmui.
Nuo tvirtos miestą juosiančios ir saugančios sienos, kurios papėdėje aimanuodamos dužo bangos, godžiai stebėjome mums prieš akis atsivėrusį nepaprastą reginį.
Abu tylėjome, tačiau galvojome apie tą patį.
Tu išsakei mano mintis klausdama:
– Kas yra saulė?
Tą akimirką šviesulys – jo apskritimas ėmė kibirkščiuoti ties horizontu – perplėšė jūrų įsčias. Jo spinduliai veikiai išsiskleidė virš neaprėpiamos lygumos; dangų, vandenį ir žemę užtvindė šviesa ir visa spinduliavo, lyg žėrintis vandenynas būtų užliejęs pasaulį.
Bangų keterose, debesų kontūruose, miesto sienose, ryto garuose, mums virš galvų ir prie kojų – visur degė gryna šviesulio liepsna ir pleveno šviesi ir perregima atmosfera, kurioje nardė uždegti oro atomai.
Tavo žodžiai dar aidėjo man ausyse.
– Kas yra saulė? – klausei.
– Tai, – atsakiau rodydamas tau jos skritulį, kuris, tamsus ir apjuostas ugnimi, sukosi anos skaidrios aukso atmosferos viduryje; tavo akių lėliukės bei tavo siela prisipildė šviesos ir iš neaprašomos tavo veido išraiškos suvokiau, kad supratai.
Aš nežinojau, koks mokslinis apibrėžimas atsakytų į tavo klausimą, tačiau esu tikras, kad aną nepakartojamą akimirką tau jo ir nebūtų pakakę.
Apibrėžimai! Apie nieką daugiau jų tiek neprikurta, kaip apie neapibūdinamus dalykus. Priežastis labai paprasta: nė vienas jų netenkina, nė vienas nėra tikslus, tad kiekvienas manosi turįs teisę kurti savąjį.
Kas yra meilė? Šia fraze pabaigiau vakarykštį savo laišką ir pradėjau šiandieninį. Man nebūtų nieko lengviau, nei, remiantis kokiu autoritetu, išspręsti klausimą, kurį iškėliau pats sau, sakydamas, kad tai jausmo šaltinis. Šiuo klausimu knygose daug apibrėžimų. Jų yra graikų ir arabų, kinų ir lotynų, koptų ir rusų kalbomis… Visomis kalbomis – mirusiomis ir gyvomis, turtingomis ir primityviomis – visomis, kurios tik žinomos. Kai kuriuos skaičiau, o kai kuriuos man išvertė. Kai beveik visus sužinojau, pridėjau ranką prie širdies, kreipiausi į savo jausmus ir tegalėjau kartoti su Hamletu: žodžiai, žodžiai, žodžiai!
Tad manau, kad tinkamiausia priminti tau sceną, panašią į dabartinę mūsų situaciją, ir kaip tada pasakyti:
– Nori žinoti, kas yra meilė? Susikaupk ir, jei tai, ką slepi sieloje, yra tiesa, pajusk, ir suprasi – bet manęs neklausk.
Aš tegalėsiu pasakyti, kad ji yra svarbiausias visatos įstatymas; paslaptingas įstatymas, kuriuo visa yra valdoma ir kuriuo visa vadovaujasi – nuo negyvo atomo iki protingos būtybės; kad iš jos išsiskleidžia ir į ją kaip į nenugalimą traukos centrą jungiasi visos mūsų idėjos ir veiksmai; kad jos, nors ir paslėptos visa ko gelmėje ir pirmosios priežasties padarinyje – Dievas savo ruožtu yra pradžia šių milijono neatpažintų minčių, kurios visos yra tikra ir spontaniška poezija, – jos išreikšti moteris nemoka, bet jaučia ir supranta geriau už mus.
Taip. Poezija yra ne kas kita, kaip tas melancholiškas ir miglotas įkvėpimas, paskatinantis tavo sielą trokšti neįmanomo tobulumo.
Poezija – tos nevalingos ašaros, akimirką virpančios tau po vokais, tyliai nukrintančios, nuriedančios ir išgaruojančios it kvepalai.
Poezija – netikėtas džiaugsmas, nutvieskiantis tavo veido bruožus švelnia šypsena, kurios slaptosios priežasties nežinai.
Pagaliau poezija yra visi nepaaiškinami fenomenai, keičiantys moters sielą, kai ši atsiveria jausmui ir aistrai.
Iš širdies trykštantys saldūs žodžiai – jūs pasirodote lūpose ir mirštate vos nuaidėję, kai raudonis užlieja skruostus! Keisti nakties šnaresiai, primenantys laukiamo mylimojo žingsnius! Vėjo aimanos, apsimetančios mylimu balsu, kviečiančiu iš šešėlių! Klaidinantys atvaizdai, pralekiantys giedodami giesmę be ritmo ir žodžių, kurią pajunta ir supranta tik dvasia! Karštligiškos aistros egzaltacijos, suteikiančios spalvų ir formų pačioms abstrakčiausioms idėjoms! Nesuprantamos nuojautos, lyg žaibas nušviečiančios mūsų rytojų! Beribės erdvės, atsiveriančios godžioms neaprėpiamos sielos akims – jūs, priviliojusios ją į savo įsčias, pasotinate begalybe! Šypsenos, ašaros, atodūsiai ir norai, kurie sustojate į paslaptingą meilės palydą! Jūs esate poezija – tikroji poezija, kuri gali sukelti aidą, pažadinti jausmą ar įžiebti idėją!
Ir visas šis neišsemiamas jausmo lobis, visa ši gyvoji vilčių ir pasiaukojimų, svajonių ir nusiminimų, džiaugsmų ir ašarų poema, kur kiekvienas jausmas yra posmas ir kiekviena aistra – giesmė, – visa yra moters širdyje.
Vienas prancūzų rašytojas apie jau įžymų muziką – Tanhoizerį – pasakė:
– Tai talento vyras, kuris daro visa, kas įmanoma, kad jį nuslėptų, tačiau kartais tai nepavyksta ir talentas išsprūsta prieš jo paties valią.
Kalbant apie jūsų sielų poeziją, galima pasakyti tą patį.
Tačiau kaip! Tu surauki antakius ir glamžai laišką? Et! Nesigėdyk… Juk galutinai ir visiems laikams žinai tai, ką jūs ir pačios pripažįstate (taip manau aš ir taip galvoja visi): moterys yra pasaulio poezija.
Publikuota laikraštyje „El Contemporáneo“. 1861 m., balandžio 4 d.
IV laiškas
Meilė yra poezija; religija yra meilė. Du dalykai, kurie panašūs į trečiąjį, yra lygiaverčiai tarpusavyje.
Tai štai kokia aksioma, kuri turėjo sutaupyti man jėgų rašant naują laišką. Vis dėlto aš ir pats žinau, kad ši matematinė išvada, kuri atrodo teisinga, gali būti ne geresnė nei koks sofizmas.
Logika prasimano nepajudinamų argumentų, kurie vis dėlto neįtikina. Ir taip lengva ant klaidingų pamatų sustatyti tikslias išvadas!
Priešingai – stiprus tikėjimas paprastai įtikina, nors samprotavimai yra baisiausiai chaotiški. Toks nenugalimas tikėjimo balsas!
Religija yra meilė dar ir todėl, kad meilė yra poezija.
Štai tema, kurią šiandien ketinu išplėtoti.
Svarstyti tokį svarbų reikalą tokioje mažoje erdvėje ir su tokiomis skurdžiomis kaip mano žiniomis mane skatina tik viltis. Jei įtikinti pakanka tikėjimo – aš jaučiu tai, ką rašau.
Praėjo jau daug laiko nuo tada (tavęs dar nepažinojau, tad, savaime suprantama, dar niekada nebuvau mylėjęs), kai viduje pajutau nepaaiškinamą potyrį. Savo sieloje ir visoje esybėje jaučiau ne tiek tuštumą (toks paprastas žodis netinka), o lyg gyvenimo pilnatvę, lyg moralinės veiklos perteklių, kuris, nerasdamas kaip išsiveržti, iškildavo svajonėmis ir fantazijomis: bet veltui ten ieškodavau atsiskleidimo – jos visos buvo manyje.
Uždenk bet kokio skysčio stiklinę ir pastatyk ant ugnies. Dusliai kunkuliuodami garai išsivaduoja ir kyla, veržiasi laukan, bet susidūrę su kliūtimi vėl krinta smulkiais lašeliais, ir vėl kyla, vėl garuoja, kol galiausiai suspausti sprogsta ir įveikia kamuojantį kalėjimą. Tai kai kurių moterų ir poetų ankstyvos ir mįslingos mirties paslaptis: jie yra lūžusios arfos, nes niekas neišvadavo iš jų auksinių stygų melodijos. Tokia buvo ir mano sielos būsena, kai nutiko tai, apie ką tau papasakosiu.
Buvau Tolede – pačiame niūriausiame ir melancholiškiausiame mieste. Ten kiekviena vieta slepia istoriją, kiekvienas akmuo – šimtmetį, kiekvienas paminklas – civilizaciją; praėjusias istorijas, amžius ir civilizacijas, kurių veikėjai galbūt dabar jau tik tamsios dulkės, sūkuriais nešiojamos vėjo, švilpiančio siaurose ir vingiuotose gatvėse. Be abejonės, ten, kur visa regisi apmirę, kur nematyti nieko daugiau kaip griuvėsiai, kur suklumpama tik ant sudužusių kolonų ir suskaldytų kapitelių, – ten nebylūs beprotiškų žmogaus siekių sarkazmai, siekdami įsikūnyti, kalbėtų, kad baimės užklupta ir nemirtingumo trokštanti siela nuolat ieško kažko amžino, kur galėtų pasislėpti (taip iš sudužusio laivo besigelbstintis žmogus griebiasi bet kokio lentgalio – ir nurimsta prisiminęs savo ištakas). Visa tai – nuostabus kontrastas.
Sykį užėjau į seną Šv. Jono karališkąjį vienuolyną. Atsisėdau ant vieno klibančio akmens ir ėmiau piešti. Mano akims atsivėrė puikus vaizdas. Ilgos virtinės kolonų, remiančių iš tūkstančių aikštingų viršūnių sukryžiuotą skliautą; plačios ažūrinės smailiosios arkos lyg išdrožti nėriniai; ištaigingi granito skliautai ir lubas kertančios gebenių girliandos, lyg darytų gėdą tikrosioms; lengvi kirstuko kūriniai, kurie, atrodo, siūbuoja nuo vėjo pūstelėjimo; statulos, aprengtos ilgais, tarsi nuo žingsnio plevėsuojančiais audiniais; fantastiškos detalės lauke – gnomai, hipogrifai, nesuskaičiuojami drakonai ir ropliai (tai išnyra kapitelių viršūnėse, tai bėga karnizais, sliuogia kolonomis ar seilėdamiesi kopia dobilų girlianda); ilgėjantys ir pradingstantys tuneliai, medžiai, lenkiantys šakas virš šaltinio, šypsančios gėlės, triukšmingi paukščiai, paryškinantys griuvėsių liūdesį ir navų nebylumą – ir pagaliau dangus, kąsnis mėlyno dangaus, per ažūrinę rozetę matomo dar toliau už grifelinių lentelių viršūnių.
Albume tu turi mano piešinį – išblyškusį, netobulą, lengvabūdišką anos vietos atvaizdą, tačiau tas piešinys vis dėlto gali perteikti melancholiško grožio įspūdį. Neketinu to grožio aprašyti žodžiais, taip dažnai bejėgiais.
Atsisėdęs, kaip sakiau, ant vieno iš suskaldytų akmenų, piešiau visą rytą, darbo vėl ėmiausi pavakariu ir įsitraukęs nesilioviau, iki ėmė stigti šviesos. Tada, palikęs nuošaly pieštuką ir aplanką, atsisukau į vienišų galerijų gelmę ir atsidaviau mintims.
Saulė buvo užgesusi. Didžią tylą drumstė tik monotoniškas šaltinio vandens čiurlenimas griuvėsiuose, virpantis aimanuojančio vėjo šnarėjimas kluatruose ir baugus bei neaiškus medžių lapų, it besikalbančių tyliu balsu, šlamesys.
Mano norai ėmė kunkuliuoti ir veržtis fantazijos garais. Greta savęs troškau moters, žmogaus, kuriam papasakočiau savo jausmus. Buvau vienas. Tada atsiminiau tą nežinia kokio autoriaus išsakytą tiesą, kurią buvau perskaitęs: „Vienatvė yra labai graži… kai šalia yra kas nors, kam galima tai pasakyti.“
Dar nebuvau baigęs minėtos žymiosios frazės, kai pasirodė, kad šalia savęs matau iš šešėlių kylančią idealią figūrą, pridengtą plevėsuojančia tunika ir aureolės juosiama kakta. Tai buvo viena iš sugriauto kluatro statulų – statula, nurista nuo pjedestalo ir pristumta prie sienos, į kurią buvau atsišliejęs; ji gulėjo ten padengta dulkėmis ir pusiau paslėpta medžio lapijos, šalia suskaldyto antkapio ir vienos kolonos kapitelio. Tolumoje neaiškiai galėjau išskirti kitus atvaizdus, uždengtus prieblandos ir plačių skliautų tamsos: mergeles su palmėmis ir aureolėmis, vienuolius su pastoralais ir gobtuvais, atsiskyrėlius su knygomis ir kryžiais, kankinius su emblemomis ir aureolėmis – visą granito kartą, tylią ir nejudančią, tačiau su veiduose iškirsta asketizmo žyme ir neapibūdinamos palaimos bei ramybės išraiška.
Tada sušukau: štai akmens pasaulis – negyvi būtybių, kurios gyvavo ir kurių atminimas patikėjo palikuonių kartoms entuziazmo ir tikėjimo amžių, vaiduokliai! Vienišos mergelės, beturčiai vienuoliai, įkvėpti drąsos kankiniai, kurie, kaip ir aš, gyveno be meilės ir malonumų; kurie, kaip ir aš, vilko tamsų ir varganą gyvenimą, vieni su savo mintimis ir degančia širdimi, su-stingusia po vilnoniu audiniu lyg lavonas kape. Vėl įsižiūrėjau į tuos kampuotus ir išraiškingus veido bruožus, vėl ėmiausi tyrinėti tas išdžiūvusias, aukštas, dvasingas, aiškias figūras ir tęsiau:
– Ar įmanoma, kad gyvenote be aistrų, be baimės, be vilčių, be norų? Kas priėmė meilės spinduliavimą, lyg aromatas tikriausiai sklidusį iš jūsų sielų? Kas numalšino švelnumo troškulį, kuris, ko gero, glėbė jūsų krūtinę jaunystėje? Kokios bekraštės erdvės godžioms jūsų didybės sielos akims atsivėrė jausmui nubudus?
Pamažu užslinko naktis. Blausiai švytinčias sutemas pakeitė balzgana mėlyna šviesa – mėnesiena, kuri, akimirką uždengta tamsių bokšto smailių, sidabruotu spinduliu trumpam užliejo nuošalios galerijos atramas.
Tada suvokiau, kad visų tų figūrų, kurios metė ilgus šešėlius ant sienų ir grindinio, kurių plevėsuojantys drabužiai atrodė judantys, nualintuose veido bruožuose spindėjo neapsakoma išraiška (šventas ir giedras džiaugsmas), jų akių lėliukės buvo be šviesos, atgręžtos į dangų – tarsi skulptorius būtų norėjęs, kad jų žvilgsniai atrodytų sutrikę beribėje erdvėje ieškodami Dievo.
Dievo, amžino ir degančio grožio židinio, į kurį tokiomis akimis atsigręžiama lyg į meilės centrą, žemės jausmą.
Publikuota laikraštyje „El Contemporáneo“. 1861 m., balandžio 23 d.
László Krasznahorkai. Kažkas dega anapus
2012 m. Nr. 2
Gimtojoje Vengrijoje nemadingu rašytoju vadinamas László Krasznahorkai (g. 1954) jau po pirmo romano „Šėtoniškas tango“ (1985) sulaukė nedidelio, bet ištikimo skaitytojų būrio. Vėliau išleido romaną „Pasipriešinimo melancholija“ (1989), kelionių į Rytus įkvėptų novelių rinkinį „Urgos kalinys“ (1992), tarpdisciplininį kūrinį „Karas ir karas“ (1999). Vizionieriškas, apokaliptinių nuojautų, kankinamai klampių sakinių L. Krasznahorkai magiškasis realizmas žavėjo Susan Sontag, įkvėpė avangardinio kino meistrą Bélą Tarrą. Nuo 1990 m. rašytojas nuolat keliauja, pastaruoju metu gyvena Vokietijoje.
„The New Yorker“ apžvalgininkas Jamesas Woodas straipsnyje taip apibūdina šį autorių: „Krasznahorkai kūrybos gelmės yra bedugnės ir mažne protu nesuvokiamos. Skaityti jį – tai lyg vidury miesto aikštės išvysti į ratą susibūrusius ir virš ugnies rankas besišildančius žmones, tačiau priėjęs arčiau pamatai, kad čia nėra jokios ugnies, o žmonės susirinko tik šiaip sau.“
Vieniems L. Krasznahorkai kūryba tėra menas vardan meno, kitiems – įspūdinga tiesos paieška, o pačiam rašytojui – „tikrovės gvildenimas iki pamišimo ribos“.
Kraterinis Šventosios Onos ežeras tyvuliuoja maždaug devynių šimtų penkiasdešimties metrų aukštyje. Ežeras jau miręs, o jo pavidalas – kone taisyklingo apskritimo. Vandens šaltinis – lietus, tad jame veisiasi tik katžuvės. Meškos čia malšina troškulį, bet jos prieina kitais keliais nei žmonės, atklystantys nuo šilo šlaito. Rečiau lankoma supelkėjusia ir mauruota ežero pakrante, vadinama kemsyne, šiandien vinguriuoja iš lentų sukaltas takas. Sakoma, ežero vanduo niekad neužšąlantis, nes vidury jis visada šiltas. Krateris užgeso prieš tūkstančius metų – prieš tiek pat laiko mirė ir ežeras. Gamtovaizdį paprastai slegia gili tyla.
„Ideali vieta“, – pirmą dieną suvažiavusiems tarė vienas meninės stovyklos rengėjų, ideali vieta susikaupimui ir ramiems pasivaikščiojimams – šito niekas nepamiršo ir naudojosi galimybe papoilsiauti, tad ant šalia stūksančios aukščiausios, vadinamosios Tūkstančio metrų viršūnės užvirė abipusis judėjimas – aukštyn į viršūnę, žemyn nuo viršūnės! – užvirė judėjimas, bet tai nereiškia, kad tuo pat metu stovykloje nesiimta aistringos kūrybos, nes juk bėgo laikas ir kuo greičiau bėgo, tuo karščiau virė darbas, ryškėjo ir vaizduotėje galutinį pavidalą įgavo šios vietos įkvėptos kūrybinės idėjos; kai kurie menininkai apsistojo jiems paskirtuose, o paskui jų pačių įrengtuose, išpuoselėtuose, apgyvendintuose kambariuose, daugelis gavo asmenines dirbtuves pagrindiniame pastate, kai kurie įsikūrė mediniame namelyje ar senoje, apleistoje pašiūrėje, trys kūrėjai užsikorė į erdvią kultūros namų mansardą, ir ten kiekvienas apsitvėrė sau po atskirą plotą, nes juk visiems jo reikėjo, visiems reikėjo asmeninio ploto vienišam kūrybiniam darbui, visi troško netrikdomos absoliučios ramybės, taip jie ir kūrė, taip bėgo dienos, daugiau kuriant, mažiau vaikštinėjant ar maloniai plaukiojant po ežerą, valgant ar vakarojant su palinkos buteliu prie rusenančio laužo.
Šioje istorijoje vartotas apibendrinantis įvardis, pasirodo, yra klaidinantis, bet ši tiesa atsiskleidė tik pamažėl, nors akylesni dalyviai jau pirmą stovyklos dieną pastebėjo, o kai kuriems tik trečią rytą tapo visiškai akivaizdu, kad tarp jų yra kai kas, iš dvylikos vienas, niekuo nepanašus į kitus. Vien jo pasirodymas buvo be galo mįslingas: atvyko jis visai kitaip nei likę dalyviai, ne traukiniu ir ne autobusu, keista pasirodė tai, kad pirmos dienos pavakarę – galėjo būt šešios ar pusė septynių – jis paprasčiausiai ėmė ir įžengė pro stovyklos vartus tarytum būtų atsigavęs čionai pėsčiomis, vos pastebimai linktelėjo galva, kai rengėjai mandagiai ir išskirtinai pagarbiai ištarė jo vardą, o kai jie ėmė smalsauti, kaipgi jis čionai atvykęs, tepasakė, kad kažkas pavėžėjo jį kažkokiu automobiliu iki kažkokio posūkio, nors šioje tyloje niekas negirdėjo jokios pravažiuojančios mašinos, iš kurios prie kažkokio posūkio būtų jis išlipęs, pati mintis, kad atvažiavo mašina, bet ne iki galo, o tik iki kažkokio posūkio ir ten išlipo, skambėjo gana neįtikinamai, tad niekas juo ir netikėjo ar, tiksliau, nežinojo, kaip suprasti jo žodžius, tad iš esmės liko vienintelis galimas, nors kartu ir pats absurdiškiausias paaiškinimas, kad jis, užuot važiavęs traukiniu ar autobusu, atpėdino pėsčiomis, ėmė ir atėjo iš Bukarešto – kas žino, kiek savaičių truko jo kelionė! – šį ilgą kelią iki pat Šventosios Onos ežero, kad pirmos dienos šeštą valandą, ar pusę septynių, įžengtų pro stovyklos vartus ir į klausimą, ar meninės stovyklos organizaciniam komitetui garbė sutikti Ioną Grigorescu, atsakytų kukliu linktelėjimu.
Jei istorijos tikrumą liudytų jo batai, tai niekam nekiltų abejonių, mat kadaise galbūt buvę rudi, lengvi, vasariniai, dirbtinės odos batai su smulkiais papuošimais ant nosių dabar buvo visiškai nuklypę. Abu padai buvo kone atšokę nuo viršutinės dalies, pakulnės apverktinai sudilusios, o pro dešiniojo bato nosies įstrižai perdriskusią odą buvo matyti kojinė. Bet vis dėlto batais neverta pasikliaut, todėl viskas taip ir liko paslaptimi, šiaip ar taip, kitos jo aprangos detalės taip pat ganėtinai skyrėsi nuo geresnių ar vakarietiškų kitų dalyvių drabužių: taip galėjo rengtis žmogus, nužengęs tiesiai iš juodžiausių Ceausescu laikų pabaigos skurdo. Plačios, kulkšnis apnuoginančios kelnės buvo pasiūtos iš nenusakomos spalvos, storo audinio, panašaus į flanelę, bet dar vargingiau atrodė ant languotų marškinių užmaukšlintas megztinis: toks apgailėtinas, pelkės žalumo, pigus, raštuotas megztinis, kurį jis, nepaisydamas vasaros kaitros, nešiojo susisagstęs ligi pat kaklo.
Jis buvo laibas lyg vandens paukštis, palinkusia nugara, nuplikusia galva, o bauginamai nuvargusiame veide degė dvi tamsiai rudos, tyros akys, bet tos degančios tyros akys liepsnojo ne kaži kokia vidine ugnimi, o lyg du sustingę veidrodžiai atspindėjo kažką, degantį anapus jo.
Trečią dieną visi pastebėjo, kad jam stovykla nėra stovykla, darbas ne darbas, vasara ne vasara, kad jo nedomina nei maudynės, nei lengvos, smagios, malonios pramogos, kokių netrūksta tokiuose susibūrimuose. Menininkai stropiai kūrė: tapytojai tapė, grafikai piešė, skulptoriai skobė, instaliacijų meistrai gręžė, pjovė, kalė, rišo, o Grigorescu, rengėjų paprašęs ir gavęs kitus batus (juos rado pašiūrėje pakabintus ant vinies), dienomis tik vaikštinėjo niekad neišeidamas už stovyklos ribų, nekopė į viršūnę, nesileido nuo viršūnės, nė sykio neapėjo ežero, nežingsniavo lentiniu taku pelkėje, visada buvo čia, išdygdavo tai šen, tai ten, slampinėjo aplink, žiūrinėjo, ką veikia kiti, galiausiai užeidavo į dirbtuves, stabtelėdavo už tapytojų, grafikų, skulptorių nugarų ir atidžiai tyrinėdavo, kaip diena po dienos kinta meno kūriniai, galiausiai užkopdavo į palėpę, užsukdavo į pašiūrę ir medinį namelį, bet niekam nieko netardavo ir nė vienu žodeliu neatsakydavo į jokį klausimą lyg būtų nebylus ir kurčias ar nesuprastų, ko iš jo nori – buvo absoliučiai bežodis, abejingas ir bejausmis lyg šmėkla, o visi kiti, visi vienuolika, ėmė stebėti jį kaip pats Grigorescu stebėjo juos, ir kartą kažkam dingtelėjo – tai jie dar tą patį vakarą apšnekėjo prie laužo (kur Grigorescu niekad nesirodydavo, nes anksti eidavo gult), – kad nors ir keistokai jis čia atvyko ir savotiški jo batai, ir megztinis, ir nuvargęs veidas, ir tas liesumas, ir akys, visa tai, žinoma, nors ir labai keista, bet keisčiausia, nusprendė jie – o būtent to jie lig tol ir nebuvo pastebėję, – keisčiausia yra tai, jog šis produktyvus, didis šiuolaikinis menininkas čia, kur visi tokie užsiėmę, slampinėja sau dykas.
Jie patys nusistebėjo šiuo pastebėjimu, bet daugiau tuo, kad nepastebėjo to jau pirmą stovyklos dieną, o prašau – tik šeštą, septintą, aštuntą dieną, kuomet kai kurie jau lydėjo savo kūrinius paskutiniais prisilietimais, tik dabar jiems nušvito.
Ką gi veikia jis?
Ogi nieko.
Nuo tol visi nejučia ėmė jį stebėti ir galiausiai gal tik dešimtą dieną sumojo, kad paryčiais ir priešpiet, kai kiti dažniausiai dar snūduriuodavo, šiuo palyginti ilgu laiko tarpu Grigorescu, mėgėjo keltis anksti, nematyti niekur, kai jis nevaikštinėja nei po pašiūrę, nei po medinį namelį, nei lauke, nei dirbtuvėse, kad jo paprasčiausiai niekur nėra tarytum tuo metu imtų ir išnyktų. Smalsumo genami vienuoliktos dienos pavakarę keli menininkai susitarė, kad kitą dieną atsikels paryčiais ir jį paseks. Vienas vengrų tapytojas pasisiūlė pažadinti kolegas.
Atsikėlę su tamsa ir pastebėję, kad Grigorescu kambarys jau tuščias, jie apėjo pagrindinį pastatą, apšniukštinėjo aplink vartus, sugrįžo apieškoti pašiūrės ir medinio namelio, bet niekur neaptiko jokių pėdsakų. Nustėrę žvelgė vieni į kitus. Nuo ežero pūtė švelnus vėjas, aušra ryškino žmonių kontūrus, buvo visiškai tylu.
Staiga jie išgirdo tykų, keistą garsą. Jis ėjo iš toli, atokiausio stovyklos užkampio, tiksliau, iš už nematomos jos ribos, kur stovėjo išvietės ir kur, tiesą sakant, stovyklavietė baigėsi. Iš tos dalies, kuri jau nebebuvo stovyklos teritorija, bet kurios gamta dar nebuvo spėjusi atsiimti sau – atsiimti to, kas iš jos buvo išplėšta, – tokia likimo valiai palikta, apleista, šiurpulinga niekieno žemė, aiškiai nebepriklausanti stovyklos šeimininkams ir naudojama tik tam, kad į ją būtų galima suversti šiukšles – nuo sugedusių šaldytuvų iki maisto atliekų – viską, ką tik įmanoma išmesti, kad metams bėgant viską amžiams užklotų sulaukėjusios, neišraunamos piktžolės, suvešėtų neįžengiami, dilgūs, ūksmingi, atgrasūs, skurdūs, kone žmogaus dydžio krūmpalaikiai. Kažkur iš ten, iš to kūlyno ėjo tas garsas.
Jie ilgai nemindžikavo, nebyliai susižvalgė, pritariamai linktelėjo ir pasileido garso link. Ilgai jiems teko brautis, gerokai nutolti nuo stovyklos, kad sugebėtų atpažinti garsą ir suprasti – ten kažkas kasa.
Matyt, buvo jau visai arti, nes dabar jau aiškiai girdėjo, kaip į žemę sminga kastuvas, o tada minkštai dunksteli ir išsibarsto žemės grumstai.
Jie pasuko į dešinę ir žengė dar dešimt penkiolika žingsnių į priekį, bet priėjo taip greitai, kad svirduliuodami vos neprasmego žemyn: priešais žiojėjo didžiulė maždaug trijų metrų pločio ir penkių metrų ilgio duobė, kurios dugne, tiksliau, dugno pakraštyje pamatė besidarbuojantį Grigorescu. Duobė buvo tokia gili, kad žmogus stovėjo visu ūgiu ir nebuvo matyti jo galvos. Įnikęs į darbą, jis nepastebėjo atsėlinusiųjų, kurie sustingę ant duobės krašto žvelgė žemyn.
Duobėje, pačiame jos centre, jie išvydo iš purvo nudrėbtą, natūralaus sudėjimo žirgą, iš pradžių tik tiek – iš purvo nudrėbtą žirgą, o tada – kad tas natūralaus sudėjimo, iš purvo nudrėbtas žirgas staiga iškėlė ir nugręžė į šoną savo žabtus, putodamas ir žvengdamas nesuvokiama jėga išsiveržė bėgti, nurūko ir prapuolė tolybėse; tada stebėtojai pagaliau suprato, ką Grigorescu padarė: jis išplėšė didelį žolės plotą, iškasė didžiulę duobę, bet iškasė ją taip, kad tik nukastų žemes nuo jos vidury įkalinto, apsiputojusio, siaubingo išgąsčio apimto žirgo, jis žirgą atkasė, išlaisvino nežinia ko klaikiausiai pabaidytą gyvulį, bėgantį po žeme.
Pritrenkti jie tebespoksojo į vis dar nieko nepastebintį Grigorescu.
Jis kasė dešimt dienų, mąstė jie ant duobės krašto.
Kasė visais paryčiais ir priešpiečiais.
Kažkam iš po kojų nusprūdo žemės grumstas. Grigorescu pažvelgė į viršų, nustojo kasęs, linktelėjo jiems ir vėl tęsė darbą.
Stebėtojai pasijuto nepatogiai, reikėjo kažką pasakyti. „Tai nepakartojama, Ionai“, – tyliai tarė prancūzų dailininkas.
Grigorescu vėl sustojo, kopėčiomis pakilo iš duobės, šepečiu nuvalė ant kastuvo priskretusį purvą, nosine perbraukė prakaituotą kaktą ir priėjo prie stebėtojų. Lėtai ir plačiai išskėsdamas rankas jis apmojo gamtovaizdį ir bejėgiškai tarė: „Jų dar daugybė.“
Tada pakėlė kastuvą, nusileido į duobę ir ėmė kasti toliau.
Likusieji dar kiek palinkčiojo galvomis, tada tyliai pasuko atgal.
Beliko atsisveikinimo šventė, kurią sekė paskutinė naktis, o rytą visi uždarė ir paliko stovyklą, išvyko kas užsakytu autobusu, kas nuosavais automobiliais.
Grigorescu grąžino batus, įsispyrė į savuosius ir kurį laiką keliavo su jais. Bet už dviejų kilometrų, ties posūkiu netoli kaimo, jis netikėtai sustabdė autobusą ir pasakė kažką panašaus į tai, kad nuo čia jis verčiau eisiąs vienas. Bet niekas tiksliai nenugirdo jo žodžių – taip tyliai jis kalbėjo.
Autobusui dingus už posūkio, Grigorescu nužengė šalin nuo žemyn vinguriuojančio serpentino ir pranyko. Liko tik gamtovaizdis, nebyli kalnų tvarka, miško paklote nutiesti neaprėpiami plotai, neužmatoma platybė, slepianti, dengianti, glaudžianti visa, kas slypi po degančia žeme.
Versta iš rinkinio „Seiobo járt odalent“. Magveto, 2008