Proza verstinė
Elčin Huseinbeili. Saulė spigina į akis
2013 m. Nr. 4
Iš azerbaidžaniečių k. vertė Halina Kobeckaitė ir Mahiras Gamzajevas
Elčinas Huseinbeilis – šiuolaikinis azerbaidžaniečių rašytojas. Gimė 1961 gruodžio 23 d. Džabrailo rajone (Azerbaidžanas), kurį 1993 m. užėmė Armėnijos karinės pajėgos. 1989 m. E. Huseinbeilis baigė Maskvos M. Lomonosovo universiteto Žurnalistikos fakultetą. Į literatūrą atėjo Azerbaidžano atgimimo ir nepriklausomybės atkūrimo metais. Kuria romanus, apsakymus, dramas, esė ir publicistiką. Išleido apie dvidešimt knygų. Nuo 2004 m. – Azerbaidžano rašytojų sąjungos leidžiamo literatūros žurnalo „Ulduz“ vyr. redaktorius.
Saulė spigino į akis. Prisimerkusi ji žiūrėjo pro langą į tolį ir prisiminė pirmąją laiško eilutę: „Tai turėjo kada nors įvykti. Tu gerai žinojai…“
Pakartojusi pirmąjį sakinį kelis kartus, ji jam pritarė. Antrajam sakiniui pritarė tik pusiau. Jis sukėlė abejonių – mat tikėjo vyro nemirtingumu.
Laišką ji aptiko spintoje užvakar ryte, tik pabudusi.
Tikriau, laiškas pats susirado ją, ir ji pažino vyro rašyseną. Jis išėjo. Išėjo vos saulei patekėjus… Išėjo tylomis, nežadindamas žmonos, su kuria trisdešimt vienus metus dalijosi pagalve.
Jis ir mirtį taip pasitiktų, tylomis.
Jos vyras nepagydomai sirgo. Visi tai gerai žinojo. Jis norėjo sutikti mirtį savo kaime, kuris dabar buvo okupuotas. Ir numirti taip, kaip miršta drambliai, tik ne vakare, o auštant, saulei vos pasirodžius horizonte.
Jis buvo gimęs saulei tekant. Jie abu suriko tuo pačiu metu.
„Perduok tas žinias keliomis kalbomis informacijos agentūroms ir televizijoms (kaip matai, viską pats iš anksto parengiau), tegul išplatina, tegul ir armėnus pasiekia, tegul pirmiausia iš manęs sužino apie mano ketinimus…“
Toliau buvo surašytas pranešimo tekstas: „Visiems pranešu, kad aš, penkiasdešimt trejų metų gydytojas („pasaulinio garso“ neparašė, matyt, varžėsi), jau šešis mėnesius sunkiai sergu, ir nėra jokios vilties pasveikti, tad noriu nukeliauti į savo gimtąjį kaimą, pasodinti ten medį ir mirti. Taip aš protestuoju prieš visus pasaulio konfliktus, o mano pasodintas medis tebus taikos simbolis…“
Daktaras pasirašė savo pranešimą ir nurodė rajono ir kaimo, į kurį nusprendė vykti, pavadinimą.
Ji laikė laišką rankoje. Jis buvo kupinas vyro kvapo, jo dvasios. Pabučiavo laišką, paskutinį daiktą, kurį laikė jos vyras, ir valandėlę svarstė, ką daryti. Pirma mintis – pranešti policijai vyro maršrutą – gal pavyktų jį susigrąžinti. Jos vyras turėtų pasiekti galutinį tikslą po šešių septynių valandų. Paskui jis dar turės eiti palei upę. Turbūt jau sutemus.
Paskui moteris persigalvojo. Tai būtų išdavystė, ir ji padėjo laišką, kuriame vyras buvo išsakęs savo paskutinę valią, į vietą…
Jos vyras anas vietoves gerai pažinojo ir žmonai kelis kartus buvo prasitaręs apie savo planus. „Nebegaliu daugiau kentėti“, – kartojo jis ir kiekvieną rytą pasakojo savo sapną. Žmona mokėjo tą sapną mintinai. Sapne jis važiuodavo į savo kaimą ir tenykštėje upėje žvejodavo.
Penkiasdešimt trejų onkologas, kaip žmona ir buvo numačiusi, pasiekė tikslą apytikriai po šešių valandų. Už dviejų kilometrų nuo gyvenvietės buvo įrengtas karinis postas. Toliau eiti draudžiama.
Iki sutemų buvo likusios kelios valandos. Visą tą laiką jis praleido čaichanoje, kitaip tariant, prastūmė laiką. Čaichanoje, be jo, buvo dar du lankytojai. Jie sėdėjo prie malkomis kūrenamos krosnies ir žaidė nardais. Vėliau jis sužinojo, kad vienas iš tų dviejų kauliukų mėtytojų buvo čaichanos šeimininkas.
Ta gyvenvietė jam buvo pažįstama. Vaikystėje dažnai tekdavo joje lankytis. Čia gyveno jo teta, ir vasarą pas ją svečiuodavosi. Dažniausiai dėl raudonų šilkmedžio uogų. Ir kiekvieną kartą jų prisivalgęs gaudavo barti. Motina pykdavo dėl raudonai išterliotų drabužių, o teta gindavo.
Nuo čia iki jo kaimo buvo gal tik keturiolika penkiolika kilometrų. Vakare reikėtų eiti palei upę. Tada nepasiklystų, o jei iškiltų koks pavojus, galėtų šokti į vandenį ir taip pasislėptų. Tokiam atvejui jis net turėjo atsarginių drabužių. Skausmą malšinančių „Stadol“ injekcijų pasiėmė vienai parai. Pats taip norėjo. Lengva pasitikti mirtį, kai skausmai nepakeliami.
Jis nemėgo vaistų, kurie, kaip morfijus, laikinai malšindami skausmą, drumsčia žmogui protą. Jis matė daug tokių ligonių. Gavę morfijaus jie tapdavo tarsi apduję. Matyt, bijojo artėjančios mirties. Jis norėjo pasitikti mirtį šviesia galva.
Saulei leidžiantis lankytojų čaichanoje daugėjo. Iš drabužių, iš to, kaip kalbėjosi su šeimininku, galėjai spėti, kad jie bedarbiai. Jaunimas daugiau tenkinosi atsitiktiniais uždarbiais ir valstybės skiriamomis pašalpomis, tėvų, senelių pensijomis, o vyresnieji kliovėsi Dievo malone. Jei nuo jaunų daugiau liktų, tai ir jiems šis tas kliūtų.
Šeimininkas padėjo ant prekystalio skolų sąsiuvinį, kad kiekvienas galėtų pasiskaityti skolon arbatą geriančių pavardes. Matyt, tikėjosi, kad taip sugėdinti skolininkai laiku grąžins pinigus. Juokeliai ir replikos rodė, kad skolininkų žymiai daugiau negu mokančių.
Daktaras sumokėjo už arbatą, paskui linktelėjo į sąsiuvinį:
– Nubrauk visas tas skolas.
Toks šio iš dangaus nukritusio žmogaus dosnumas ne nustebino čaichanininką, bet nudžiugino.
– Teatlygina jums Alachas, – pasakė jis, – nors aš jūsų nepažįstu. Jūs nepanašus į vietinius.
– Kodėl taip manote? Dėl tarties?
– Ne, tartis mūsiška. Bet jūs kažkaip keistai žiūrite į žmones, tarytum kur skubėtumėte.
– Taip, skubu, – atsakė daktaras ir išėjo iš čaichanos.
Lankytojai kurį laiką nustebę spoksojo jam įkandin. Paskui vienas pusamžis vyriškis tarė:
– Kad ir ne vietinis, bet, rodos, šventas žmogus.
O vienas jaunesniųjų pridūrė jį kažkur lyg ir matęs…
– Šventų žmonių visur pasitaiko, – didžiuodamasis savo išmintimi pabrėžė vyresnysis.
Dar keli vyrai pareiškė savo nuomonę apie netikėtai pasirodžiusį lankytoją, paskui vėl apsupo nardų žaidėjus ir visi prašalaitį pamiršo.
Daktaras pasuko gyvenvietės nuokalnėje tekančios upės link. Ji atrodė tokia pat, kaip ir anksčiau, tik gal truputį sraunesnė. Buvo balandžio pradžia. Tokiu metu kalnuose tirpo sniegas, eižėjo upokšnius kaustęs ledas. Kadangi šių vietovių klimatas buvo švelnus, skirtumai tarp metų laikų greit išnykdavo. Tą dalyką jis buvo įsiminęs mokykloje ruošdamasis geografijos egzaminui.
Daktaras nusikabino nuo peties krepšį, pasidėjo jį ant žemės ir, atsisėdęs ant upės kranto, ėmė žiūrėti į tekantį vandenį. Senas karklas, lyg norėdamas atsigerti vandens, buvo palinkęs prie pat upės, o jo šakas, žirginius buvo apsivijusios plūdenos.
Tarp jų dar galima buvo įžiūrėti mėlynai raudoną plūdę ir nedidelį vaikišką sviedinį. Matyt, vanduo bus atplukdęs juos iš toli. „Velionis labai mėgo žvejoti, žaisti sviediniu.“ Taip bus parašyta jo nekrologe, bet kuriuo atveju jam būtų malonu, jei taip parašytų.
Jis išsitraukė iš krepšio „taikos medį“ ir jį apžiūrėjo. Viskas gerai. Sodinuką pirko turguje. Paprašė pardavėjo, kad duotų jam tokį medelį, kuriam tiktų bet koks klimatas. Senas ir patyręs sodininkas pasiūlė jam šį sodinuką.
Medelio pavadinimą daktaras pamiršo, prisiminė tik matęs tokius medelius aplink stotį, ir tie hibridiniai augalai išsiskyrė iš kitų tuo, kad pražysdavo gegužės pradžioje. Sodinuką reikėjo sodinti su visa žeme ir paskui palaistyti kibiru vandens. „Medžius geriausia sodinti kovo viduryje, bet šis medelis ne toks, jį galima sodinti bet kuriuo metu“, – patarė pagyvenęs pardavėjas.
Kai vanduo pagaliau sublizgo tamsoje, jis atsistojo ir žengė upės krantu. Palei upę driekėsi tiesus takelis, bet netrukus jis baigėsi, ir toliau kerojo brūzgynai. Čia prasidėjo fronto su armėnais linija – tik vandeninga ir srauni upė ir krūmais apaugęs krantas. Jis žinojo, kad taip bus, kad aptiks čia tokią laukinę gamtą, tad turguje buvo nusipirkęs nedidelį kirvuką. Kadaise tokiu kirvuku jis genėdavo šilkmedžio šakeles kokonams maitinti. Ir ne kartą buvo susižeidęs. Todėl gerai išmanė, kaip tuo kirvuku naudotis.
Tamsoje buvo sunku judėti. Krūmai, o ypač gervuogių šakos įžūliai raižė rankas. Kelis kartus buvo priverstas net sustoti ir susitvarstyti kraujuojančias žaizdas. Ir skausmas kelyje vėl paūmėjo. Baigėsi prieš keturias valandas susileistų nuskausminamųjų poveikis. Jis išsitraukė „Stadol“ ampulę, pripildė vienkartinį švirkštą ir per kelnes įsišvirkštęs sau į šlaunį vaistų patraukė tolyn.
Paupio kaimus jis gerai pažinojo. Kasmet mokslo metų pradžioje juos siųsdavo čia rinkti medvilnės. Mergaitės triūsė kaip namų šeimininkės, pasilenkusios, ir visa darbo našta guldavo ant jų pečių, tikriau, ant juosmens, nes dirbant susilenkus labiausiai nukentėdavo juosmuo. O berniukai dykinėdavo, maudydavosi upėje, žvejodavo, paskui įsigaudavo į gretimų kiemų sodus, prisiskindavo vaisių ir, norėdami įsiteikti vargšėms mergaitėms su įsiskaudusia nugara, vaišindavo tais vogtais vaisiais. Už tai kiekvieną vakarą ir jiems būdavo užrašoma po du tris kilogramus neva surinktos medvilnės.
Tai tiko visiems: mergaitėms, berniukams ir mokytojams. Mokytojai būdavo patenkinti, nes kad ir kaip mokiniai buvo abejingi visuomeniniam darbui, jie neblogai su juo susidorodavo. Juk ir mokytojai kadaise buvo mokiniai, mynė tuos pačius kelius ir elgėsi lygiai taip, kaip jų auklėtiniai. O berniukų priskinti vaisiai padėdavo mergaitėms atgauti jėgas.
Jis jau praėjo du kaimus. Tarp jų ir tų, kurie dar laukė priekyje, buvo gana didelis tarpas, ištisai apaugęs šilkmedžių sodais, karklų ir eglūnų tankumynu. Keista, kad net tokioje tamsoje jis viską aiškių aiškiausiai regėjo. Tarytum mėnesienoje, nors iš tikrųjų mėnulio nebuvo nė ženklo. Jis pagalvojo, kad galbūt tas aiškumas atsirado dėl to, kad žemės paviršiuje buvo be galo ankšta ir tamsu.
Kaimai buvo išnykę, šmėsčiojo vien jų šešėliai. Namų stogai, sienos išardytos, išvogtos, sugriautos, stūksojo tik gyvenimui netinkamos mūrinės tvartų liekanos, nendrinių pašiūrių, šilkverpinių, vištidžių sienos. Nors šito aiškiai nematė, bet nujautė. Dalį tų namų išsitampė anapus Arakso Irane gyvenantys tėvynainiai, kitus – armėnai.
Jis pavargo. Nuo šakų kapojimo pakirto kelius, rankos irgi bejėgiškai sviro. Jis paėjo į šalį nuo kranto ir prisėdo atsiremdamas į storą šilkmedžio kamieną. Valandėlę daktaras tylomis klausėsi tylos. Paskui pasigirdo kažkoks šnaresys. Gal šakalas, o gal kiškis. Jam net į galvą neatėjo, kad tai galėtų būti vilkas. Bet netikėtai toptelėjo, kad tokiose seniai apleistose vietose galėjo atsirasti sulaukėjusių šunų. Kai šunys netenka šeimininkų – sulaukėja. Jie neatleidžia savo šeimininkams neištikimybės ir nesitaiksto su tais, kurie pamina jų pačių ištikimybę.
Taip pagalvojęs, jis sunkiai atsikėlė ir vėl grįžo prie upės. Jis negalėjo nuo jos nukrypti, nes būtų pasiklydęs. O juk upė vedė tiesiai prie jo namo. Valandėlę atsipūtęs, vėl pasuko į taką.
Daktaras jau buvo įveikęs didesnę kelio dalį. Dar du kaimai, ir prasidės gimtosios vietos. O jau savo kaimą pažinti nesunku. Pažadintas vidury nakties užrištomis akimis jis atpažintų savo gimtąjį kaimą iš kvapo. Gimtinė kaip motina, vadinasi, ir ją, kaip motiną, gali atpažinti iš gimtojo kvapo.
Praėjus tuos kaimus, krantas tapo žymiai lygesnis. Ir krūmai nebe tokie tankūs. Nebėra kitoje upės pusėje kadaise ėjusio geležinkelio. Bėgius, matyt, bus kas išardęs, ir toje vietoje dabar atsirado platus takas.
Pagaliau jis priėjo tiltą. Ir šis sugriuvęs. Kadaise po juo veikė nedidelė elektrinė, kuri sutemus aprūpindavo šviesa kepyklą ir valstybines įstaigas. Jo kaimas jau čia pat, ir jį apėmė malonus džiugesys. Dar liko Maralijano sodai, paskui – diukeris. Iš vienos pusės vanduo į jį plūste plūsdavo, iš kitos – ištekėdavo. Diukeris buvo kone poros šimtų metrų ilgio. Jis visada jo bijojo. Pakliuvęs į diukerį, sveikas iš ten neištrūksi. Kai vanduo nusekdavo, vaikai įlįsdavo į tą baisų tunelį ir pasakodavo, kad ten vien plūdenos, bet pagyrūnai pliaukšdavo matę drakoną.
Sodas prie upės žiočių buvo pavirtęs džiunglėmis. Jam pasivaideno, kad vaikštinėja Amazonės pakrantėmis, ir kelią tuoj pastos danieliai ar laukinių arklių kaimenės.
Bet keista, aplink nieko nebuvo. Net šernų?! O jų čia būdavę daug. Naktimis medžiodavę vyrai tuščiomis negrįždavo.
Daktaras sustojo Vilkduobėje. Nuo čia upės vaga suko į šalį, nes toliau prasideda kalvos. Čia jo gimtieji vaikystės namai. Nuo kranto iki žemutinio kelio dunksojo kalvos. Dabar jos buvo visiškai plynos, tarsi nuplikusios. Netrukus jis sužinojo, kad vasarą čia viskas išdegė. Iki šiol trenkė degėsiais.
Užkopęs į Kiudriu viršūnę, jis apsidairė. Žvaigždžių ir melsvai balsvo dangaus fone pamatė guobą. Pavargę nuo darbų, žmonės ateidavo pailsėti tos guobos pavėsyje. Anais laikais jos ūksmė buvo tokia plati, kad prieš pat vidurdienį joje išsitekdavo visi kaimo gyventojai. Jeigu ištvėrė guoba, vadinasi, ištvėrė ir kaimas, vadinasi, gyvens. Ir jis apsidžiaugė kaip vaikas.
Nepaisydamas paūmėjusio kelio skausmo, jis nusileido nuo kalvos ir nuskubėjo guobos link, bet sutankėję krūmai vėl čaižė rankas. Čia buvęs takas dabar irgi apžėlęs.
Vargais negalais skindamas sau kelią, jis pagaliau atsidūrė prie guobos. Apsikabinęs jos kamieną jis taip susijaudino, kad vos tramdė giliai iš vidaus besiveržiančią raudą. Bijodamas palūžti, jis tvardėsi, kad nepravirktų balsu. Nenorėjo, kad naktis išgirstų jo verksmą, būtų jo ašarų liudininkė. Bet pamažu sunkiai tramdomi jausmai nugalėjo silpnybės baimę, ir jis paplūdo ašaromis.
Guoba buvo sužaliavusi, pasidabinusi lapais. Jos rūgtelėjęs ir vėsus kvapas privertė užmiršti skausmą. Dabar daktaras jau nieko nepaisė. Atsirėmęs į guobos kamieną, verkė kruvinomis ašaromis.
Kažkas guobos papėdėje buvo užkūręs laužą. Gal koks armėnų kareivis? „O gal tame kaime dar kas nors gyvena ir dabar mato mane?“ – šovė į galvą keista mintis. Laužavietė buvo šviežia. Kūrenta gal prieš kokias dvi tris dienas. Jis įsidrąsino ir atsitiesęs, apsidairęs aplink paklausė:
– Ei, ar čia yra kas nors? – o paskui sušuko garsiau: – Aš jau čia! Ar girdite?
Niekas neatsakė. Aplink tylu. Tik kažkur sulojo šuo. Paskui užkaukė. Ta-da viskas nutilo, daugiau jokių garsų. Gal jam tik pasivaideno? Gal tik pasirodė, kad šuo loja?
Jis atėjo į Jalobą. Kelias visai užakęs. Mahmudo sodas virto mišku. Vynuogyno nebeliko, prapuolė tarp eglūno krūmų.
O štai ir jų sodas. Čirpė svirpliai, kurkė varlės, aplink buvo daug sraigių, ir jis suprato, kad jų lauką vėl bus užliejęs vanduo. Kitaip iš kur tokiu metų laiku tie svirpliai ir sraigės? Jam ėmė mausti širdį, ir jis vėl pravirko.
Rudojo šilkmedžio, augusio lauko viduryje, nebebuvo. Gal nudžiuvo ir supuvo. O gal kas nukirto. Kaimynų sodas buvo kaip buvęs. O nulinkę medžiai panešėjo į gaubtais apsigaubusius kunigus, nuolankiai maldaujančius Dievo aname gyvenime atleisti nekaltai myriop nuteisto riterio nuodėmes.
Oras smarkiai atvėso. Vadinasi, greit pradės švisti. Todėl daktaras daugiau negaišo, nusileido prie upės ir nuėjo namų link.
Širdis virpėjo. Gimtosios vietos jam priminė praeitį, seną meilę, senus išgyvenimus. Jis susigraudino. Seni namai buvo virtę griuvėsiais, bet meilė jiems buvo galingesnė nei kartėlis. Ir jo širdis iš džiaugsmo ėmė spurdėti.
Jis įėjo į kiemą. Nosį pakuteno tvarto kvapas. Jo stogas ir po juo buvęs šienas visai sudegė. Sienos sumūrytos iš juodų akmenų, todėl jų niekas neišardė. Tvartą statė Nebylys Baloglanas.
Švito. Daržinė sudegusi iki pamatų. Namo likusi viena siena. Sodo medžiai – iškirsti, kiti nudžiuvę, bet granatmedžiai ir šilkmedžiai dar likę. Kiemą juosusi betoninė tvora irgi išardyta. Kiemas suniokotas.
Kad nuslopintų širdgėlą, kojas ir rankas pakirtusį apmaudą, jis apsiverkė… Tie, kas griovė namą, turbūt nebus aplenkę ir rūsio. Jis pasidėjo krepšį ant žemės, įėjo į sugriautą namą. Net grindys, po kurias jis kadaise ropinėjo keturiomis, žaidė su broliais slėpynių, ir tos buvo išplėštos. Kur ne kur likę tik keli supuvę lentgaliai. Rūsyje jis neberado nė vieno įrankio, kurie kadaise čia gulėjo. Kuo gi jis kas duobę sodinukui pasodinti?
Jis nuėjo pas kaimynus. Bet ir ten kiemas suniokotas. Kaimynų namas kadaise išdygo jo akyse. Tarytum tik vakar prakaituoti staliai, akmenskaldžiai susėdę po šilkmedžiu kartu gėrė burną plikančią arbatą.
Aplink tvyrojo visiška tyla. Ilgainiui ši vieta, žiūrėk, visai išnyks. Praeis metai, ir kai buvę šio kaimo gyventojai, jo vienmečiai, iškeliaus iš šio pasaulio, niekas jau šių vietų nebeprisimins. O jų palikuonys, net jo anūkai ir proanūkiai, nebepažins nei savo gimtinės, nei kaimynų. Neliks nė prisiminimų. Vadinasi, nebeliks praeities.
Saulė jau buvo pakilusi aukštai ir negailestingai kaip budelis apnuogino tą varganą vaizdą. Lyg keršydama žmonėms gamta veržėsi prie savo pirmapradžio pavidalo.
Galų gale prie vartų jis surado kažkokį gelžgalį. Tai buvo sviedinio skeveldra. Su tuo gelžgaliu jis tuoj pat pradėjo kasti duobę sodo viduryje, ten, kur anksčiau stovėjo namas. Tai truko ilgai. Jam skaudėjo kelį, negalėjo pritūpti, todėl reikėjo smarkiai susilenkti. Dėl to skaudėjo juosmenį, ir kad apmalšintų skausmą, jis buvo priverstas retkarčiais atsitiesti. Galiausiai neapsikentęs vėl įsidūrė adatą į šlaunį.
Pagaliau jis iškasė duobę. Dirbo taip ilgai, tarsi būtų kasęs kokio namo pamatus. Tada nuo kalvelės šalia tvarto atsinešė truputį supuvusio mėšlo ir įbėrė į duobę, atsargiai išsitraukė iš krepšio sodinuką, atvyniojo celofaną ir nuleido į duobę, užbėrė žeme ir sumindė kojomis. Dabar reikėjo iš upės atsinešti vandens. Bet neturėjo kuo pasisemti. Jis pagailėjo vandens, kurį buvo pasiėmęs kelionei. Valandėlę susimąstęs žiūrėjo į sodinuką. Jam už nugaros pasigirdo žingsniai ir šnaresys.
Jis atsargiai atsigręžė – priešais stovėjo du armėnų kareiviai nukreiptais į jį automatais. Greičiausiai bus pamatę jį nuo priešais stūksančios kalvos. Ten buvo armėnų užkarda. Tai jis sužinojo vėliau.
Aukštesnio rango kareivis (pagal antpečius seržantas) savo kalba kažką garsiai pasakė, paskui šūktelėjo. Daktaras susivokė, kad šis liepia jam pakelti rankas. Jis pakluso ir paklausė:
– Ar mokate rusiškai?
Kitas kareivis apžiūrėjo daktaro krepšį, bet ginklo nerado.
Aukštesnio rango kareivis vėl kažką pasakė savo kalba ir automato vamzdžiu parodė, kad daktaras eitų priekyje jų. Kitos išeities nebuvo. Jis pakluso įsakymui. Paėjus kelio galą, daktaras palengva nuleido rankas, ir net kai armėnų kareivis automato vamzdžiu stuktelėjo jam tarp menčių, nesureagavo, nes nejautė jokio skausmo. Kareiviai įširdo, kad belaisvis nuleido rankas.
Kareiviai atvedė jį į užkardą, kuri buvo per du kilometrus nuo jų kaimo. Kadaise čia buvo sovietų pasieniečių štabas. Kai SSRS sugriuvo, jis atiteko azerams, o kai šias vietoves okupavo armėnai, čia įsikūrė jų kareiviai.
Užkarda pasikeitė nedaug – padažytos namo sienos, vartai ir tvora. Kai kareiviai įvedė jį į kambarį, ant kurio durų kabojo armėniškas užrašas, daktaras suprato, kad pateko pas vadą. Teisybę pasakius, nieko keisto – jis iš anksto numatė tokią eigą.
Armėnų karininkas buvo jaunas. Antpečiuose blizgėjo trys mažos žvaigždutės. Pamatęs atvykėlį, jis nė kiek nenustebo ir linktelėjo jam, kad sėstųsi. Matyt, kareiviai įspėjo vadą per raciją.
Armėnų karininkas neatrodė blogas žmogus, jis nepanėšėjo ir į armėną, buvo labai ramus.
– Kas jūs? – paklausė rusiškai su būdingu armėnams akcentu. Daktarui armėnų tartis nepatiko. Sutikęs juos tarptautinėse konferencijose, visada mandagiai pasisveikindavo, bet nesibičiuliavo.
Daktaras pasakė, kas esąs, ir, nelaukdamas klausimų, papasakojo savo apsilankymo čia tikslą. Pamatęs, kad karininkas juo netiki, pridūrė:
– Jei netikite, galite pasižiūrėti internete.
– Iš kur čia internetas? – sumurmėjo karininkas, tarsi būtų pavargęs nuo dyko buvimo. – Čia net šviesos nėra. Kai turime pakankamai degalų, įsijungiame generatorių.
– Susisiekite su savo viršininkais, tegul jie pažiūri. Matysite, kad nemeluoju.
– Aš neturiu laiko kalbėtis su viršininkais, – pasakė karininkas. – Išsiųsiu jus pas juos. Tegul patys aiškinasi.
– Aš turiu mažai laiko, man liko gyventi viena diena, – pasakė daktaras ir pakėlęs kelnių klešnę parodė karininkui ištinusį kelį. Per paskutines dvi dienas jo kelis buvo dar labiau ištinęs ir paraudęs. Atsiliepė ilga kelionė pėsčiomis. – Prieš šešis mėnesius išplito metastazės, ryt poryt iškeliausiu į aną pasaulį, – pasakė jis ir, tarsi pasišaipydamas iš savo paties mirties, šyptelėjo.
Pažvelgęs į paraudusį ir ištinusį kelį, armėnų karininkas, regis, patikėjo.
– Jūs pats pagalvokite, jei būčiau sveikas, ar ieškočiau mirties tarp šių griuvėsių? Juk negalite tvirtinti, kad armėnų tauta būtų ką nors iš to karo laimėjusi. Karas niekam nėra naudingas. Aš pasodinau čia medį pasisakydamas prieš visus konfliktus. Tai mano protesto ženklas. Norėčiau, kad jūs jį prižiūrėtumėte. Jūs ar kas kitas – man nesvarbu, – kalbėjo daktaras. Jis nedrįso pridurti „kol mūsiškiai ateis“, suprasdamas, kad taip gali supykdyti karininką ir dar labiau pabloginti savo reikalus.
Karininkas susimąstė, nes daktaro žodžiai, rodės, jį įtikino.
– Bet kuriuo atveju aš turiu paskambinti, – tarė jis ir, dar sykį pasitikslinęs belaisvio vardą ir pavardę, išėjo į kitą kambarį. Ten jis ilgai kažką aiškino lauko telefonu. Valandėlę nutilęs klausėsi, paskui vėl kažką pasakė anam žmogui į ragelį ir grįžo.
– Jie patvirtino jūsų žodžius. Internete iš tikrųjų yra jūsų pareiškimas.
– Matot, – pasakė daktaras, vis taip pat plačiai šypsodamasis, – atvykdamas čia tikrai turėjau tik šviesų tikslą. Taip, aš norėjau pasodinti medį, bet ne tik. Aš atvykau čia numirti. Jei nenumirčiau arba jei negalėčiau numirti, kuris nors iš jūsų turėtų mane nušauti. Ir tai reikia padaryti švintant, vos pradedant saulei tekėti, – jis nekreipė dėmesio į karininko veide pasirodžiusį ironišką šypsnį ir kalbėjo toliau: – Prieš tai dar turiu išsikasti kapaduobę. Čia netoliese. Galbūt jūs ir matėte. Ant tų pilkų kalvų viršūnės. Ten palaidoti mano protėviai.
– Mes šito padaryti negalime, – pareiškė karininkas, – gautume į kailį.
– Kodėl? – nustebo daktaras.
– Dėl dviejų priežasčių. Pirma – nors jūs esate priešas, bet neginkluotas. Antra – mums liepta ne užmušti jus, o saugoti. Labai labai saugoti.
Tai paaiškinęs jis išėjo, pasišaukė kareivius ir kažką jiems pasakė armėniškai. Paskui atsigręžė į daktarą:
– Dabar mes nuvesime jus į laikino įkalinimo kamerą. O iš ryto su nauju sargybinių būriu išsiųsime į Jerevaną. Tegul ten sprendžia jūsų likimą.
– Aš juk sakiau, kad man liko gyventi viena diena. Jerevano aš nepasieksiu. Man nesunku nusižudyti. Aš puikiai žinau, kaip tai padaryti. Bet aš turiu tikslą. Ir būtinai turiu jį pasiekti. Jei sutiktumėte mane išklausyti vienas, aš jums pasakyčiau dar vieną svarbų dalyką.
– Kokį?
– Pasakysiu tik jums vienam.
Karininkas linktelėjo kareivių link:
– Jie rusiškai nesupranta. Tik vakar atvyko iš kaimo, – patikino jis.
– Gerai, tebūnie, kaip jūs norite. Aš jums duosiu daug pinigų.
Išgirdęs apie pinigus, karininkas liepė vyrams išeiti.
– Kokių pinigų?
– Jei paliksite mane vienui vieną vaduotis mirtimi arba sušaudysite, duosiu jums dešimt tūkstančių. Dolerių.
Karininkas susimąstė. Tokiam pasiūlymui jis nebuvo pasiruošęs.
– Ar pinigus turite su savimi? – sumurmėjo.
– Aš juos paslėpiau. Jei įvykdysite mano prašymą, pasakysiu kur.
– Kodėl turėčiau jumis tikėti?
– Tokį kelią dėl savo tikslo sukoręs žmogus yra viskam pasiruošęs. Gali ir pameluoti. Bet man meluoti nėra reikalo. Pinigų aš turiu daug. Ir anūkams užteks. Tai, ką siūlau jums, atidėta įkapėms. Jums reikia tik palaukti. Jei laiku nenumirčiau, jums tereikėtų paspausti gaiduką. Jei norit, tą gali padaryti ir vienas jūsų kareivių.
– Aš pagalvosiu, – pasakė armėnų karininkas. Jis išsiėmė iš stalčiaus cigaretę, prisidegė, užsitraukė. Bet, įkvėpęs per daug dūmų, užsikosėjo. – Neseniai mečiau rūkyti, – tarė jis kosėdamas.
Valandėlę abu tylėjo. Paskui armėnas paklausė:
– Kiek dar liko?
Daktaras nesuprato.
– Noriu pasitikslinti, kiek dar jums liko gyventi?
– Manau, vieną parą. Pirma gėriau vaistus, kurie stabdė ligą, bet jau savaitę nebegeriu. Ir jų nepasiėmiau.
– Aš negalėsiu jūsų sušaudyti. Geriausia būtų palaukti.
– Aš nebeturiu nuskausminamųjų. Ilgai nepratempsiu. Labai skauda.
– Kito kelio nėra – reikia laukti, – tarė karininkas skėsteldamas rankomis ir atsistojęs pradėjo vaikščioti po kambarį. Paskui jis vėl išėjo, ilgai su kažkuo kalbėjosi telefonu ir grįžęs pareiškė, kad vadovybė įsakė kuo greičiau jį išsiųsti.
– Jūs pasakykite jiems, kad jei mano prašymo neįvykdysite, jus pasmerks visas pasaulis. Visi pasakys, kad štai musulmonui arba tiesiog žmogui neleidote numirti gimtojoje žemėje. Be to, aš savo mirtį perku už pinigus. Savo mirtį už savo pinigus.
Šitie daktaro žodžiai vėl privertė karininką susimąstyti, ir jis dar sykį išėjo į kitą kambarį kalbėtis telefonu.
– Aš turėjau jiems pameluoti, pasakiau, kad jūs jau mirėte, veikiau, kad jūs visai prie mirties, – grįžęs paaiškino. – Jie leido jus palaidoti, bet su sąlyga, kad mes nufotografuotume jūsų lavoną ir kapą, o nuotraukas nusiųstume jiems, kad galėtų parodyti pasauliui. Na, o dabar sakykite, kur pinigai.
– Aš pasakysiu tik iškvėpęs paskutinį atodūsį, – daktaras bijojo, kad, gavęs pinigus, armėnų karininkas netesės savo žodžio.
– Ar jūs manimi netikite? – paklausė šis.
– Čia ne pasitikėjimo klausimas, vadovybė gali jums daryti spaudimą. Aš patikėsiu savo mirtimi tik tada, kai patogiai gulėsiu kape šalia tėvo.
– Kada jūs ten norite eiti? – pasitikslino karininkas, mosteldamas ranka kalvų link.
– Šiandien vakare.
– Sakėte, kad jums liko viena para.
– Bet liga gali vystytis ir greičiau. Vaistai, kuriuos gėriau anksčiau, nebeveikia, ir viskas gali vykti žymiai sparčiau. Aš tai gerai išmanau ir apskaičiavau. Tai įvyks ryt anksti rytą. Bet prieš tai man dar reikia išsikasti kapaduobę.
– Ne, geriau jūs pasilikite čia, o kai tai įvyks, mes jus palaidosime ir nufotografuosime kaip dera.
– Aš noriu pats išsikasti sau kapaduobę. Tai mano protesto ženklas. Taikos medžio man negana. Tegul visi pamato, kad kol trunka šitie karai, daugybė žmonių yra pasiryžę gyvi pasilaidoti. Iš tikrųjų taip ir yra – kiekvienas miršta viduje arba nužudo savyje meilę, pavyzdžiui, meilę tėvynei. Kas gali būti baisiau? Aš turiu mirti, kai saulė pasirodys horizonte. Žiūrėdamas į ją. Tada mirtis ateis be skausmo ir ramiai. Iki saulėtekio rausiu sau kapaduobę. Jei nenumirčiau tuo metu, kaip sakau, nušaukite mane.
Karininkas nepratarė nė žodžio. Paskui mostelėjo ranka, vėl išsitraukė cigaretę ir pasakė:
– Kai mečiau rūkyti, buvau nustojęs ir kosėti. Dabar kareiviai nuves jus į kamerą. Vakare išsiųsiu juos į kitą postą, kad nematytų, kaip mes su jumis einame į kapines. Išeisime, kai sutems.
Jis pašaukė kareivius ir liepė nuvesti belaisvį į kamerą.
Trenkiančiame drėgme kambaryje stovėjo sena lova, sulūžęs stalas ir kėdė. Daktaras atsisėdo ant lovos, suėmė rankomis skaudantį kelį, užkėlė koją ant lovos, atsargiai išsitiesė.
Nuo ryto nebuvo nieko valgęs, tiesiog neturėjo apetito. Dabar raičiojosi iš skausmo, tarpais atsikeldavo ir glostydavo kelį, tarpais, tarsi maldaudamas, kad neskaudėtų, jį apsikabindavo.
Galvojo apie praeitį, žmoną, vaikus ir mažuosius vaikaičius. Įsivaizdavo, kaip jie visi dabar susijaudinę aprauda jį, pasistatę kieme palapinę arba nuėję į kokį restoraną netoliese. Jis žiūrėjo į savo laidotuves iš tolo, viską matydamas ir net žinodamas, kas sėdi garbingiausioje vietoje. Čia buvo jo artimiausi draugai, kolegos, tikriausiai ir kai kurie valstybės tarnautojai, galbūt net sveikatos ministras.
Bet svarbiausia – jo žmona. Tikriausiai šalia jos seserys. Ji, žinoma, atrodė išdidi ir kantri, tarsi nieko nebūtų atsitikę, tiesiog jos vyras atliko žygdarbį. Ir nors atvirai šito niekas ir nesakė, visi jautė jos moterišką ištvermę ir tvirtumą.
Iki vakaro laikas jam be galo prailgo. Saulė tarsi sena ir pavargusi gyvatė lėtai slinko horizonto link.
Valandėlę nusnūdo. Nuovargis jį įveikė. Bet giliai įmigti neįstengė. Būsima kelionė nedavė ramybės. Vis svarstė, kas bus ir kaip…
Jis pasitraukia iš čia visiems laikams. Ir niekada nebematys savo artimųjų. „Slogūs jausmai. Sveikas žmogus gali nuo jų išprotėti, bet aš – ne. Aš – ligonis“, – galvojo jis šaipydamasis iš savęs.
Kai atsimerkė, už lango buvo tamsu. Vadinasi, sutemo. Jis atsargiai suėmė skaudamą kelį ir, nukėlęs jį ant žemės, atsisėdo. Skausmas buvo paūmėjęs. Suspaudė rankomis galvą. Valandėlę negalėjo susigaudyti kur esąs, tarsi dingo atmintis, bet tuoj pat susitvardė.
Netrukus atėjo karininkas ir pasakė, kad jie keliausią pėsčiomis, nes važiuodami mašina galį patraukti prašalaičių dėmesį.
– Dar geriau, – apsidžiaugė daktaras, – pamatysiu senas vietas.
Juodu išėjo po geros valandos. Nusileidę nuo tako pasiekė asfaltą. Nors tik retkarčiais juo važiuodavo mašinos, jis buvo gana lygus, ir net pro jo dangą prasikalusi žolė buvo sutrombuota. Daktaras ėjo sunkiai, tarsi prie kojų būtų prikabinti kokie akmenys. Jam dūrė širdį, trūkinėjo kvėpavimas, rodės, kad ne žingsniuoja, bet šliaužia. Tačiau tą kelią reikėjo įveikti. Vienas Dievas težino, kiek laiko jie ėjo tą kilometrą.
Jaunatviškas karininko nekantrumas pamažu veržėsi lauk, jis siūlėsi savo belaisvį užsiversti ant pečių, bet šis atsisakė.
– Aš pats eisiu. Taip mirtis ateis greičiau, – paaiškino.
Sunkiausia buvo perkopti pirmąją aukštikalnę. Daktaras sustodavo kas du tris žingsnius, klaupdavo ant kairiojo kelio, guldavosi ant šono, ilsėdavosi, paskui karininko padedamas stodavosi ir vėl eidavo. Bet be karininko pagalbos jau nebegalėjo pajudėti.
– Ar dar toli? – rūsčiai klausė šis.
– Reikia įveikti dar vieną kalvą.
Netrukus jie užkopė į kalvos viršūnę. Daktaras atsigulė.
– Aš toliau eiti nebegaliu, – sudejavo. – Jūs grįžkite, tegul viskas būna, kaip sutarėme. Čia parašyta, kur padėti pinigai, – švogždamas tarė jis ir, atsisegęs striukės apykaklę, ištraukė iš ten popieriaus skiautę. – Paslėpiau savo kieme po figos medžiu prie tvarto. Mane sulaikę kareiviai žino tą vietą. Tik nepamirškite palaistyti sodinuko. Ten reiktų supilti kokį kibirą. Kareiviai neleido man pačiam to padaryti.
Karininkas paėmė lapelį. Norėdamas įsitikinti, ar daktaras sako tiesą, įžiebė žiebtuvėlį ir pasilenkė ties jo veidu. Bet nieko, išskyrus skausmą, jame nepamatė.
– O jei nerasiu, kas tada? – paklausė pašnibždom, tarsi bijodamas, kad kas neišgirstų.
– Aš esu davęs Hipokrato priesaiką, – atsakė daktaras. – Ir tuo viskas pasakyta.
Karininkas kurį laiką pastovėjo pasilenkęs ties juo. Daktaras, rodės, prarado sąmonę.
– Aš negaliu jūsų čia palikti. Privalau pristatyti į vietą, toks įsakymas. Aš irgi esu prisiekęs, – tarė jis ir užsivertęs daktarą ant pečių ėmė žingsniuoti. Nuo kalvos viršūnės iki kapinių vedė klampus smėlėtas takas. Kartą karininkas suklupo, parvirto sykiu su daktaru, paskui atsistojo, kažką sumurmėjo savo kalba, valandėlę pailsėjo ir nuklampojo toliau.
Daktaras atitoko, atgavo sąmonę.
– Paleiskit mane. Aš galiu pats eiti, – paprašė.
Karininkas nuleido jį ant žemės, paėmė už parankės ir prilaikydamas nusivedė.
Kapinės buvo neatpažįstamos. Viskas išniekinta, kai kurie antkapiai dingę.
Tėvo kapas buvo tolėliau, pačioje kalvos viršūnėje. Tėvas mėgo aukštumas, jis irgi.
– Palikit mane, nuo čia iki anos vietos aš nueisiu pats.
Karininkas jį paleido, ir daktaras šliaužte nušliaužė prie tėvo kapo. Kauburėlio nebebuvo, tik duobė. Dingęs ir marmurinis antkapis su užrašu „Šviesiam prisiminimui nuo vaikų“.
– Nebereikia nieko kasti, – atsiduso daktaras ir šlumštelėjo į duobę.
Armėnų karininkas priėjo prie duobės, valandėlę pastovėjo ties ja. Iki aušros buvo likę labai nedaug. Jis apsidairė ir, pamatęs suniokotus kapus, pašiurpo. Jam pasivaideno, kad toje tamsoje iš visų pusių jį tuoj ims pulti viso pasaulio žmonės.
Jis nusisuko ir nuėjo neatsigręždamas, o paskui ėmė bėgti.
Kape buvo šilta. Skausmo daktaras nebejautė. Jo kūnas turbūt jau buvo miręs, bet sąmonė – dar ne.
Jis nenorėjo mirti be sąmonės. Prisiminė vaikystę, jaunystę. Prisiminė, kaip niūniuodama kažkokią gedulingą melodiją ir melsdamasi už mirusiųjų vėles, laikydama už rankos motina vedžiodavosi jį po šias kapines. Jos maldos žodžiai ir melodija iki šiol tebeskamba jam ausyse. Prieš akis slinko gėlėti kalvų šlaitai, mokykliniai metai, vietos, kur ganė avis, kur žvejojo.
Viskas buvo labai gražu. Bet gražiausia buvo saulė…
Deja, tas grožis kažkur prapuolęs. Jis ir nebeprisimena, kada tai atsitiko. Dabar to grožio ir netekties vietoje žiojėjo karti tuštuma…
Aušo. Daktaro širdis ir atmintis tebebuvo gyva…
Mirdamas jis pajuto, kad saulė spigina į akis…
Aš pasitryniau akis…
2010 m. vasario 15–18 d.
Ilmar Vananurm. Pagalbos šauksmas
2013 m. Nr. 3
Iš estų k. vertė Aldona Kalm
Ilmaras Vananurmas – estų žurnalistas, rašytojas, vertėjas. 1971–1976 m. Vilniaus universitete studijavo filologiją. Nuo 1982 m. – Estijos žurnalistų sąjungos narys, dirbo laikraščių redaktoriumi. Parašė poezijos ir prozos knygų. Į estų kalbą vertė lietuvių literatūros klasikų kūrinius (K. Borutos „Baltaragio malūnas“, Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“, P. Cvirkos „Meisteris ir sūnūs“) ir poeziją. „Pagalbos šauksmas“ – apsakymas iš I. Vananurmo prozos rinkinio „Ostseewellen. Paminklas karvei“ („Ostseewellen. Ausammas lehmale“), 2012 m.
Jau praėjo šešios savaitės, kai manęs šaukėsi pagalbon. Tiktai dabar galiu, nors dar vargiai, išlieti popieriuje tas mintis, kurios mane kankina ir dar ilgai kankins.
– Tiktai dabar galiu… – rašiau baltame popieriaus lape, bet po kelių dienų suvokiau, kad „tiktai dabar“ mintys dar nėra prablaivėjusios ir jausmai nenurimę.
Tačiau jaučiau, kad vis dėlto turiu griebtis pieštuko.
Išties porą dienų vis šaukiau savo mažą pilkarainį katinėlį ėsti.
Paruošiau jam iš šaldymo kameros išimtų ir atsileidusių strimėlių. Bet katinėlis nesirodė.
– Na, bastosi turbūt po kaimą. Juk kovas. O gal išsmuko pas kaimyno kačiuką pasišnekučiuoti. Nieko, pareis, – raminausi.
Tačiau katinėlis Antsiukas neparėjo nei pietums, nei vakarienei, o ir trečios dienos pusryčiams.
Grįždamas iš krautuvės, užsukau į gretimą kaimą. Pasieniečiu dirbantis pažįstamas buvo namuose.
– Ne, mūsų kaime svetimo katino nepastebėjau. Kokios spalvos?
– Pilkas, tamsiai pilka raina nugara ir balta pakakle, – apibūdinu.
– Ne ne, tokio nemačiau.
– Gal jūsų kaime yra katė? – prieš išeidamas dėl visa ko paklausiau.
– Iš kadaise buvusių septynių sodybų mūsų kaime liko tik pora. Jų šeimininkai pasirodo tiktai vasarą. Juk ir pats pažįsti tuos mano kaimynus…
– Žinoma.
– Žiemą čia nerasi nei žmogaus, nei gyvūno pėdsako… O mūsų katinas iškastruotas, – pridūrė.
– O lapių ar matei?
– Tų esu pastebėjęs ten, pamišky, taip, – linktelėjo.
– Ar nereikėtų jų sumažinti?
– medžioklinio šautuvo neturiu, o tarnybinio ginklo nesinešioju, – pasiteisino pasienietis.
– Juk tavo tėvas turėjo medžioklinį šautuvą. Mano tėvo darytoj nuotraukoj jis stovi su šautuvu rankoj, persimetęs per petį porą ančių, ir su medžiokliniu šunimi prie kojų.
– Žinau, tą nuotrauką turime albume. Taigi, ką čia šnekėti – buvo kiti laikai.
Namuose, antro aukšto kambaryje atvėriau langą ir vėl pašaukiau katinėlį Antsiuką. Tyla. Tiktai ankstyvo pavasario vėjas blaškėsi dideliuose medžiuose.
Staiga išgirdau tokį šauksmą, tarsi klyktų didžiulis paukštis, kurį užpuolė vanagas. Plonytis, veriantis klyksmas. Po akimirkos pasigirdo vėl, dabar kitoks – tas šauksmas veržėsi neaišku iš kieno gerklės paskutinėj bėdoj paskutinės jėgos ir paskutinio kvėptelėjimo išspaustas. Tai buvo siaubingas pagalbos šauksmas.
– Ne, ne, tai ne paukštis, tai… – persmelkė mintis. Puoliau į virtuvę, įsispyriau į senus, po lauką klampoti skirtus batus ir išbėgau į kiemą. Bėgdamas už tvarto, ėmiau rėkti: – Paleisk! Atbėgu!
Kai dūmiau miško linkui, nuskardėjo paskutinio pagalbos šauksmo aidas.
Negalėjau suprasti, iš kur jis aidėjo, jo garsas sklido iš visų pusių. Pamišky nieko nebuvo matyti. Klausiausi, bėginėjau šen bei ten. Tačiau daugiau nesigirdėjo nieko.
Pamažu temo, nebesusigaudžiau, į kurią pusę eiti. Ketinau grįžti dieną paieškoti – gal rasiu plėšrūno pėdsakus – niekas kitas čia negalėtų būti, tik lapė ar barsukas. Juk miške dar slūgsojo sniegas, balandis tik prasidės.
Tačiau rytą pamačiau, kad pernakt vėl prisnigo. Pamišky ir miške šviežiame sniege nesimatė jokio pėdsako.
Po kelių savaičių ir vėl prisiminiau savo keturkojį draugą, kuris mane ištikimai lydėdavo prie pašto dėžutės kaimo vidury ir atgalios namolei. Jam patiko vaikštinėti su manimi ir būti netoliese, kai lauke dirbau kokį darbą.
Ar būčiau sugebėjęs išgelbėti jį iš to plėšrūno nasrų? Taip, jeigu būčiau buvęs ten, prie tos dūminės pirties, kur jo tykojo lapė. Tų lapių taip priviso po to, kai iš lėktuvo ėmė mėtyti vakcinas nuo pasiutligės. „Po velnių, jeigu tik rasčiau tokį vakcinų skanėstą, tuoj užkasčiau jį giliai į žemę. Miesto pareigūnai ima kištis į gamtos dėsnius, tai visai nepateisinamas elgesys!“ – koneveikiau juos mintyse. Apskritai miestas ir kaimas gyvena savo gyvenimus, yra nutolę vienas nuo kito.
„Pasiutligė pasiutlige, bet jeigu koks pasiutęs ateitų į mano kiemą, tai šakėmis nudurčiau. Jeigu žmonės ima reguliuoti miško gyvenimą, tai iš to nieko doro nelauk“, – buvau piktas, paniuręs, liūdnas.
Vėlai vakare nuėjau į garažą, kuriame jau seniai nestovėjo jokia mašina, tą garažą žiguliams buvo surentęs mano tėvas savo darbščiomis rankomis, o mano opelis ten netilpo. Tėvas pats pastatė visą sodybą. Be daržinės ir gyvenamojo namo, visi kiti pastatai – klojimas, tvartas, svirnas, darbo įrankių pastogė – nudrėbti iš molio. To molio čia užtektų dar keliems statiniams. Nors ir Kinų sienai! Bet kam ką nors mūryti, jeigu didysis tvartas jau dvidešimt metų stovi tuščias! Naujo ir dar didesnio tvarto statybas, visų pykčiui, tėvas sumanė kolūkių laikais ir, nepaisant draudimų bei įsakymų, tvarte buvo laikomos vištos, kiaulės, avys, karvė ir pardavimui auginamas veršiukas.
Žmogus privalo klausytis savo širdies balso, o ne lankstytis įsakymams bei draudimams. Ir nepaklusti nurodymams svetimų, kurie patys nežino, ko nori! Yra žmonių, kurie maištaujančią žmogaus sielą laiko normaliu ir būtinu reiškiniu, o yra ir tokių, kurie maištingus žmones su malonumu įkištų už grotų.
Tame garaže, į kurį dabar einu, ilgą šaltą žiemą leido katinas Antsas, dabar jau aštuoniolikos metų senumo. Pagal žmonių laiko skaičiavimą, Antsas dabar turėtų daugiau nei šimtą dvidešimt metų.
– Matai, Antseli, turėjai sūnelį Antsiuką, o dabar jau nieko neturi. Esi jau toks senas, kad kito sūnelio daugiau nesulauksi… Geriau būtų buvę, jeigu lapė tave su tuo tavo neišgydomu smurgliuoto žandikaulio uždegimu būtų nusinešusi, – kreipiausi į Antsą.
„Kaipgi taip blogai ir nepadoriai galėjai pagalvoti?“ – nutvėriau save. Ar iš tikrųjų taip pagalvojau? Taip, turbūt, žiūrėdamas į gyvulėlį, kankinamą dantų skausmo ir žandikaulio uždegimo. Kartais mintys tiesiog skriste skrenda, švystelėdamos tarsi šviesos spindulėliai iš uždebesių, kad ir vėlei ilgesniam laikui ten pasislėptų. Kartais mintis išnyra tarsi žaibas per sausrą tolimoj padangėj – be garso ir paslaptingai, nežinia iš kur atklydęs.
Prisimenu, ir aš pats esu pajutęs minčių poveikį, minčių galią. Kartą, labai seniai, kai tarnavau kariuomenėj, važiavome mašina, prie kurios buvo prikabinti priešlėktuviniai pabūklai. Tai buvo kažkur Rytų Prūsijoje, Kaliningrado srities kariuomenės poligone, netoli Karaliaučiaus. Trumpam sustojome. Vienas mūsų dalinio kareiva, pirmus metus tarnaujantis jaunas kareivis, kažkur rado miną ir įkėlė į mašinos kėbulą.
Tą miną pamačiau tiktai tada, kai kelio posūkyje ji ėmė ridentis po kojomis. greitai pabeldžiau į kabinos stogą ir pro langelį šalia vairuotojo sėdinčiam leitenantui šnibžtelėjau, kad pas mus kėbule ridinėjasi mina. Laimei, leitenantas sureagavo labai rimtai – juk ir jis važiavo toj mašinoj! – ir įsakė sustoti. Paaiškėjo, kad tas radinys buvo ne koks maketas, bet tikra nesprogusi mina.
Viename pilname šiukšlių, apaugusiame krūmais tvenkinyje, kur iš vandens kyšojo dar ir sukežęs vežimas, tą mirties ginklą ir nuskandino. Svarbių apmokymo pratybų metu niekas neturėjo laiko, o ir noro perduoti miną sprogdintojams. Niekas nesuko galvos, kad ateity kas nors ją gali rasti ir galą gauti. Čia buvo didžiulis bandymų poligonas. Tąsyk mano tarnyba kariuomenėj truko daugiau nei trejus metus…
Gerokai vėliau mačiau tos valstybės, kurios gynėjas kareivis buvau ir kasryt dirbtinės odos diržu juosiausi gelsvai žalsvą kareivio palaidinę, televizijos filmą apie Karaliaučiaus užėmimą. Nė viename pasaulio mieste, kaip buvo minima filme, per tokį trumpą laiką nebuvo panaudota tiek daug sprogstamųjų medžiagų, kiek jų Karaliaučiaus operacijos metu panaudojo tarybinė kariuomenė 1945 m. pavasarį. Per tą pragarišką puolimą žuvo keturiolika tūkstančių žmonių ir šimtas trisdešimt tūkstančių buvo paimta į nelaisvę.
Turbūt per daug nukrypau nuo minčių galios pavyzdžio. O gal ir ne. Kai po tūkstančio ir šimto keturiasdešimties kariuomenėje ištarnautų dienų jau buvau namuose ir kartą savo mamai papasakojau apie tą miną didelės mašinos kėbule, ji pasakė, kad kasdien galvodavusi, kad tik ten toli kas bloga man neatsitiktų.
Kodėl gi neturėčiau patikėti, jog motinos minčių galia apsaugojo mūsų dalinį – kad neišlėktume į orą, padėjo man laiku pamatyti mirtį nešantį sprogmenį.
Motina savo vaikus sergėja kiekvieną akimirką. Netgi tada, kai vaikų nėra akyse. Bet mes, vaikai, šito nežinome ir nė nenumanome. Žmogaus mintys paslaptingos, kartais juntame tiktai jų galią.
Kadaise, kai piemenavau už upės pas svetimus, ne pas gimines, bet pas gerus pažįstamus, pažadėjau šeštadienį po pietų pareiti namo. Su šeimininke susitariau, kad ji išleis mane anksčiau. Tačiau porą dienų pilte pylė liūtis, ir kai išsiruošiau namo, pievos jau teliūškavo po vandeniu. Per tiltą, kuriuo veždavo šieną, perėjau lengvai, bet paskui prieš mane atsivėrė kelių šimtų metrų platumo vandens plotas – buvo apsemta visa paupio pieva. Nesuprantu, kaip mama apie tai sužinojo, – nuo mūsų namų iki upės per mišką buvo daugiau nei kilometras kelio, bet ji atėjo manęs pasitikti – pamišky šaukė mane vardu ir atbrido pas mane iki krūtinės per vandenį. Tuo metu buvome vienodo ūgio. Kitaip nei aš, ji nemokėjo plaukti, visai.
Ar vienas būčiau sugebėjęs rasti per pievos griovius nutiestą lieptelį, ar manęs nebūtų nunešęs koks smarkesnis vandens sūkurys?..
Katinėlį Antsiuką kartais prisimenu kelis kartus per dieną. Tarytum kokį žmogų. Kartais įsivaizduoju jį tokį mažutį, sulysusį, anksti pavasarį kniaukiantį už mūsų tvoros. Aš jo nemačiau, tik girdėjau miaukiant. Kol sėlinau prie tos vietos, iš kur sklido miaukimas, katinėlis spėjo pasislėpti.
Nejaugi galėjau leisti gyvūnėliui badauti? Nunešiau jam prie tvoros tokių pat šaldytų, o paskui atsileidusių ir išvalytų strimėlių, kaip ir senam katinui. Pakanka sušalusias į ragą žuveles užpilti šiltu vandeniu ir po kelių minučių jau gali paduoti kačiukui. Strimėlė – pigi žuvis, kurios visada gali nusipirkti parduotuvėj. Žmonės iš tos žuvies pagamina skanių patiekalų, bet aš asmeniškai, deja, nemoku.
Taigi, tąsyk netikėtai pasirodžiusiam sulysusiam ir gailiai miaukiančiam ateiviui ir padaviau atsileidusios žuvies. Kažkodėl jis vengė žmonių. Gal kas jį mušė? O gal norėjo ir užmušti, o jis stebuklingu būdu išsigelbėjo?
Praėjo keli mėnesiai, kai vidurvasary įsidrąsinęs katinėlis griebė iš rankos žuvį. Glostomas vis dar nesileido. Bet kartą atėjo ta diena, kai pagaliau galėjau jį paglostyti – buvo gera mums abiem. Kadangi mažasis buvo labai panašus į senąjį katiną Antsą, ėmiau iškart jį ir vadinti katinėliu Antsiuku. Ir senį Antsą į savo sodybą ne mes parnešėme. Kai mūsų juodas balta pasmakre ir baltom letenėlėm katinas Vuntsas, Ūsorius, – jis turėjo ypač ilgus ūsus – išsiskyrė su gyvenimu, pas mus ėmė lankytis Antsas. Matyt, geriau jį šėrėme nei ankstesniuose jo namuose.
Tas juodrainis Vuntsas buvo labai draugiškas katinas, visados tupėdavo šalimais mūsų senelės, kai ji ravėdavo daržą. Bet nei iš šio, nei iš to ėmė silpti. Paskui nustojo ėsti. Nuvežiau katiną į miestą pas veterinarą. Paspaudinėjęs Vuntsui pilvą, gydytojas pasakė, kad pilve esąs kažkoks gumbas, įaugęs į žarnas. Reikia daryti operaciją, – pridūrė. Kai narkoze užmigdytam pelių karaliui prapjovė pilvą, apžiūrėjęs gydytojas patarė katinėlio iš miego nežadinti, nėra prasmės, nes visi plaučiai jau apimti inkstų vėžio, ir po tokios sunkios operacijos katinėlis vargu ar išgyventų nors porą dienų.
Taigi parsivežiau namo begyvį kūną ir palaidojau sodo kampe po šermukšniu.
Jeigu jaunas katinas nugaišta nuo inkstų vėžio, tai priežastis tegali būti viena – sausas kačių maistas, kurį pirkome, kad senelei būtų lengviau pakišti jį gyvūnėliui panosėn.
Bet kaip išliko gyvas katinėlis Antsiukas, alkanų alkaniausias besibastydamas šaltą žiemą apie patvorius? Galvodamas apie tai, prisiminiau, kad kartą skaičiau rusiškame laikraštyje žymaus gamtos fotografo ir žurnalisto Vasilijaus Peskovo straipsnį apie laukines kates. Ne apie miškines kates, bet apie sulaukėjusius naminius gyvūnėlius. Kažkur apie Kurską elgiamasi taip pat, kaip ir kitose pasaulio vietose, – nereikalingi kačiukai nužudomi arba nunešami į mišką ir ten paliekami. Nė vienas iš tų poelgių nėra humaniškas. Jeigu vasarą laukiniai žvėrys jų nesuėda, jie išgyvena gaudydami peles arba paukščiukus, susisukusius žemai lizdus. Bet žiemą kačiukai ieško žmonių artumo ir pastogės – buriasi aplink eigulio sodybą. O vienas ėmė ir nusileido pro kaminą tiesiai ant stovinčio ant krosnies sriubos puodo! Matyt, puodas buvo uždengtas, aišku, kitokiu atveju straipsnyje būtų buvę pažymėta, kad katinas įkrito tiesiai į sriubą…
Jaunam skaitytojui norėčiau trumpai paaiškinti, kaip įmanoma pro kaminą pliumptelti tiesiai ant sriubos puodo. Ir mūsų sename name buvo tokia pat didelė krosnis, kaip dar iki šiolei kai kur yra išsilaikiusios rusų kaimo pirkiose. Ta didžiulė krosnis šildė visą namą, – kambariai vienas nuo kito buvo atskirti vidinėmis sienomis, bet labai sumaniai – jos nesiekė lubų, ir šiltas oras sklido po visus kambarius.
Krosnis turėjo ir didelį paviršiaus plotą, ant kurio žiemą buvo ypač gera ir šilta pagulėti, šalia krosnies – išmūryta leso, arba sienelė, ant kurios taip pat mėgom pasišildyti. Krosnyje buvo daug angų, pro jas šiluma sklido po visus namo kampus. Didelėje krosnyje įrengtas ir didelis židinys – galėjai ilgai spoksoti, kaip, malkoms degant, krosnies užpakalinės dalies dūmtrauky liepsnelės tiesiog dingste dingsta, tarytum jas ten rytų koks slibinas. Kad liepsnos pasiektų kaminą, jos, virtusios karštais dūmais, turi prasigauti aukštyn pro krosnies dūmtraukius, o žiemą praeiti netgi pro visą sienelę – leso.
Leso – tai savotiškas siauras suolas, sumūrytas iš plytų, tarsi kokia „sofa“, ant kurios gulint malonu sušildyti nuo darbo pavargusius ir retkarčiais geliančius sąnarius. Tais laikais, kai sodyboje teko dirbti sunkų fizinį darbą, leso namų vaistinėj vaidino svarbų vaidmenį.
Krosnis iškūrenta, krosniakaištis užkištas, ir vakarienė jau pamažu šunta.
Kartais, pavyzdžiui, kokį rytą nė nereikia krosnies kūrenti, užtenka tik plačiau paskleisti jos vidury į kauburėlį sužertas žarijas, ir ant karštų anglių kepk sau blynus ar mėsą. Bet prieš tai nuo krosnies angos reikia nukelti skardinį dangtį. Tuomet dūmai iš krosnies angos kyla tiesiai į kaminą.
Pro kaminą yra nusileidę pasakų nykštukai ir pro kaminą ant puodo dangčio babtelėjo tas pats su žiauriu miško gyvenimu panoręs atsisveikinti didžiulis Rusijos katinas.
Pro tą iš krosnies angos į kaminą einantį dūmtraukį, tarsi pro kokį traukiamąjį vamzdį, ištraukiami krosnyje atsitiktinai užsilikę pelenų garai, arba smalkės; apskritai tas dūmtraukis buvo ventiliacijos vamzdis, vėdinamoji anga. Pro atvirą langą vasarą į pirkią braunasi musės ir mašalai, bet pro kaminą jie nelenda, o kaminas ištraukia į lauką iš vidaus šiltą ir tvankų orą.
Kažkur prie Okos upės gegužės mėnesį žmonės yra matę, kaip laukinis katinas per pavasario potvynį plaukiojo nuo vienos salos prie kitos. Tose vietose, kur sniegas kelis mėnesius dengia žemę ir mišką, katinėliui beveik nėra galimybės likti gyvam. Netgi lūšys žiemą ne visur išgyvena.
Džiugina širdį ir malonu girdėti, kad kažkas kažkam atskubėjęs į pagalbą. Ypač laimingas jaučiasi tas, kuriam pagalbos ranka ištiesiama paskutinę akimirką – tas tai jau tikrai žino tikrą pagalbos vertę. Kino filmuose dažniausiai išgelbėjama paskutinę sekundę, kad ilgiau išlaikytų įtemptus žiūrovų nervus. Du mano labai geri pažįstami atsisveikino su gyvenimu likus porai šimtų metrų iki apskrities ligoninės. Vienas važiavo mašina, kai širdis pradėjo stoti; jis dar spėjo sustabdyti mašiną ir netgi išsikviesti pagalbą. Kai atvyko greitoji, jau buvo vėlu.
Kitas pasimirė paryčiui, vežamas į ligoninę, iki kurios buvo likę netgi mažiau nei porą šimtų metrų.
Jeigu išeini, tai tik per stebuklą tegali sugrįžti. Ypatingu atveju. Ir tik tam, kad ir vėl išeitum…
Bet kaip išgelbėti žmogų, jeigu iki ligoninės ne septyniasdešimt metrų, o septyniasdešimt kilometrų? Apie tai nesusimąsto tie pareigūnai, kurie nuo savo ministerijos gyvena tiktai per porą kvartalų. Pats esu lankęsis ministerijose vykusiuose pasitarimuose. Bet ne kaip pareigūnas. Jeigu seminaras ar pasitarimas baigiasi darbo dienos pabaigoj, sostinės pareigūnai pasivaikštinėdami užsuka į kokį prekybos centrą, neskubėdami traukia į namus arba pavažiuoja porą ar tris stoteles troleibusu. žmonės, gyvenantys Estijos pakrašty, sėdi už vairo keturias valandas ryte ir keturias valandas vakare, kol pagaliau išvargę grįžta į namus. Kaimuose vis didėja atstumai tarp krautuvių, pašto skyrių, mokyklų, vaistinių, ambulatorijų, gaisrinių. Todėl, kad gyvuoja didmiesčio – sostinės pareigūnų valstybė.
Mano prosenelė, gimusi prieš praėjusį šimtmetį, kartais sakydavo: „Žmogus nepasimoko iš savo klaidų tol, kol badas ir nelaimė nepasibeldžia į duris ir langus.“
Kiekvienas žmogus savo gyvenime nors kartą yra šaukęsis pagalbos. Vienas buvo išgirstas. Kitas – ne. Daugelis, tiek gyvūnai, tiek ir žmonės, pagalbos yra šaukęsi tankiame miške, raizgynuose, šieno kupetoj, nuošaliausioje vietoje. Taip, kaip kadaise atsitiko tam mūsų katinėliui, kuris šiame pasakojime dar nebuvo paminėtas.
Kai baigėsi egzistavę sovchozai ir kolchozai, tėvas ir vėl nupirko į sodybą mielą keturkojį draugą – arkliuką. Kartą arkliukas šuoliavo iš lankos, kur jį stipriai sugylė vapsvos, arklidės link ir netyčia užmynė ant mūsų šviesiai pilko ir pritinginčio katinėlio, kuris tysojo vidury kiemo. Mieguistas katinas tysojo ir toliau, o paskui kažkur dingo keturioms dienoms. Manėme, kad jau viskas – nusibaigė mūsų pilkutis. Tačiau penktą dieną katinas jau vaikštinėjo po kiemą ir prašė ėsti.
Ar ne taip atsitinka ir žmogui? Vienas tiesia ranką gatvėje, kitas skambina savo draugams ar pažįstamiems. Dauguma, kaip ir tas katinas, slepiasi nuo pikto pasaulio, tačiau vėliau sugrįžta, jau kitaip mąstydamas, ir kurį laiką dar gyvena. O jei nesugrįžta, vadinasi, nebėra tarp gyvųjų. Pasakyk, ar yra koks skirtumas tarp gyvūnų ir žmonių pasaulio? Atleisk man, skaitytojau, tarp gyvūnų ir žmonių pasaulio vis dėlto yra šioks toks skirtumas, bet kas paaiškins, koks skirtumas tarp gyvūnų pasaulio ir pinigų pasaulio?
Tačiau, tikiu, kur nors yra tam tikra riba, sakykim, laiko riba, kur dar įmanoma pakeisti – jeigu ne likimą, tai įvykių eigą. Tačiau už tos ribos žmogus jau yra bejėgis. Bet žmogaus sielai viskas įmanoma. Kodėl gi ne? Tai, kas atrodo neįmanoma, iš tikrųjų ima ir įvyksta. Ne tik aš vienas per savo gyvenimą esu pastebėjęs, kaip išsipildo neįmanomi, visiškai neįmanomais laikomi dalykai. Ir tuos dalykus matome visą laiką, matome kasdien. Tiktai ne kiekvienas žmogus atkreipia į juos dėmesį.
Vienas draugas skundėsi mokslininkui, kad niekaip negali įsivaizduoti visatos be ribų, vadinasi, visatos be pabaigos. „O ar įsivaizduoji pasaulį, turintį ribas?“ – paklausė jo mokslininkas.
Negaliu įsivaizduoti, ar galėčiau neskubėti į pagalbą, ar galėčiau nepadėti besišaukiančiam pagalbos. Negaliu įsivaizduoti, kad iš manęs nebūtų pagalbininko.
Taigi, amžinai man sielą grauš tie girdėti, kad ir iš tolo, bet vis dėlto girdėti pagalbos šauksmai. Ir tie pagalbos šauksmai, kurie nepasiekė mano ausies, bet šaukėsi manęs be garso, širdimi.
„Galbūt, galbūt vis dėlto būčiau galėjęs pagelbėti? Kodėl nebuvau tinkamu metu tinkamoj vietoj?“
Lotynų Amerikos novelės: Alicia Steimberg, Isabel Allende, Josefina Plá
2013 m. Nr. 2
Iš ispanų k. vertė Dovilė Kuzminskaitė
Alicia Steimberg (1933–2012) – argentiniečių rašytoja, kurios gyslomis tekėjo rusiškas, ukrainietiškas ir rumuniškas kraujas, gimė ir užaugo Buenos Airėse, šio didmiesčio žymiausios vietos ir slapčiausi užkaboriai tapo kūrybinio įkvėpimo šaltiniu. Rašytoja augo nepriteklių ir psichologinės įtampos slegiamoje šeimoje, šios dvi temos dažnai sutinkamos autorės kūryboje. A. Steimberg rašė nuo vaikystės, tačiau pirmąją knygą išleido gana vėlai – trisdešimt aštuonerių metų, paskatinta vyro. Savo knygose A. Steimberg aprašo įvairių socialinių klasių atstovus, ironizuoja, demonstruoja nuostabų humoro jausmą, tačiau po šia smagia kauke slepiasi rašytoja, susirūpinusi agresija ir žiaurumu, įsigalėjusiais Argentinos visuomenėje.
Šventųjų pokalbis
– Ar nematėte didelių violetinių šukų? – paklausiau Chuanitos.
– Didelių violetinių šukų? – pakartojo ji, be abejonės, dar vakar įkišusi jas į kokią slaptą vietelę. – Ne, ponia, nemačiau.
Ieškojau ir ieškojau, Chuanita taip pat ieškojo (ar bent jau vaidino, kad ieško) drauge su manimi. Galiausiai pastebėjau, kad jau vėluoju ir teko išeiti be šukų.
– Kai kas nors namuose pametama, reikia prašyti, kad šventasis Kosmė ir šventasis Damianas surastų pamestą daiktą, – pasakė Chuanita iš tarpdurio, kol laukiau lifto. – Jei daiktas namuose, atsiras.
Priėmiau Chuanitą nepaisydama jos valkatiškų bruožų, nes daugiau jokia kita kandidatė neprisistatė. Ji buvo putloka, tamsios odos, smarkiai šviesintais plaukais, skaisčiai raudonai nuteptomis lūpomis, akių negalėjai įžvelgti už juodų akinių poliarizuotais stiklais. Kai įsitaisė priešais mane, akinius pakėlė ir patupdė ant viršugalvio. Jos akys buvo rusvos, labai blizgios ir smalsios. Buvo kilusi iš Korienteso provincijos, iš kažkokios vietos netoli Gojos miesto. Nežinojo, kas buvo jos tėvas, ir papasakojo, kad motina mušdavusi ją šluota. Nežinojo, kiek brolių turi. Dėl iškilios krūtinės balti marškinėliai su užrašu „KANSAS CITY” braškėjo per siūles.
– Jei būtumėte mane mačiusi, kai atvykau į Buenos Aires, ponia. Perkarusi kaip pagalys, suplyšusiomis šlepetėmis, nešina virve perrištu kartoniniu lagaminu. Visa laimė, sutikau Vienaakį, kuris turi agentūrą. Jis man pažadėjo iškart duoti darbo ir nusivedė pas save.
– Agentūrą? – paklausiau sunerimusi.
– Kai atvažiuoji į naują miestą, – replikavo Chuanita, – kas tave ims be rekomendacijų?
– O tas rekomendacijas parūpindavo Vienaakis?
– Ne, jas rašydavo Vienaakio draugė, ji moka kalbėti kaip tikra ponia. Vienaakis jai už tai mokėdavo, tiesa, nedaug, bet ji ir taip nemažai uždirbdavo iš arbatpinigių, kuriuos gaudavo „Metropolitano” kino teatro moterų tualete.
Kaskart man darėsi vis nesmagiau, nes net nepaprašiau Chuanitos rekomendacijų, priešingai nei daugelio kitų, kurios buvo atėjusios anksčiau. Kas žino, kiek iš tų rekomendacijų buvo parašytos Vienaakio draugių.
Atvykimo į Buenos Aires dieną, kai Chuanita susipažino su Vienaakiu, jis ją nusivedė bananinio pieno ir ledų kokteilio į vietinį bariūkštį netoli stoties.
– Visą savaitę gyvenau Vienaakio namuose, o šeštadienį jis mane nusivedė į šokius. Ten girdėjau kalbant, kad Vienaakis prekiauja moterimis, bet tai netiesa, ponia. Manęs jis niekada nesiuntė pas jokį vyrą. Gerai maitino, dovanojo drabužius. Nenorėjo, kad eičiau ieškoti darbo perkarusi ir apskurusi, kokia atvykau iš Korienteso.
Chuanita pakėlė dangtį nuo išblizginto puodo, kuriame gamino troškinį, leisdama, kad išsiveržtų nuostabaus kvapo garų debesis. Šakute įbėrė žiupsnį kažkokių prieskonių ir vėl uždengė. Nusišypsojo, parodydama tobulus dantis. Ar tikrai galėjo būti, kad Vienaakis savaitę ją laikė savo namuose, penėjo, rengė, puošė vien norėdamas, kad paskui kažkam tarnautų?
Mudu su Francisku atsisėdome prie nepriekaištingai padengto stalo. Jis ištraukė gero kabernė, net pernelyg gero, turint galvoje troškinį, kurį ruošėmės valgyti.
– Tai kad negalėjau rasti kito, kurį turėjome, – paaiškino. – Chuanita, jūs nematėte butelio?..
Absurdiška klausti, ar Chuanita nematė butelio, kuris juk vienas pats neišėjo iš baro pasivaikščioti po namus, ypač žinant, kad vienintelis žmogus, kuris tą barą atidarydavo, buvo Franciskas. Aš negeriu nieko daugiau, tik vandenį.
– Šiandien pametė piniginę, – pasakė šventasis Kosmė šventajam Damianui.
– Taip pat ir plaukų šepetį sidabrine rankena, – atsakė šventasis Damianas.
– Vakar nerado auksinio plunksnakočio, – tarstelėjo šventasis Kosmė.
– O šiandien pasigedo nėriniuotų apatinių, – tęsė šventasis Damianas.
– Kažin, kur bus pasidėjęs antrasis graikų mitologijos žodyno tomas? – paklausė šventasis Kosmė.
– Jis Chuanitos kambaryje, – atsakė šventasis Damianas.
– Kas toji Chuanita?
– Jauna korientesietė, kuri dirba poniai.
– Gal bus tyčia paslėpusi?
– Ne. Žodyną kaip tik tuo momentu, kai Chuanita vienais apatiniais pasirodė svetainės tarpduryje, skaitė Franciskas. Jis jį ir nusinešė į Chuanitos kambarį.
– Tik jau nesakyk, kad tai matei, Damianai.
– Jei nestebėčiau, kas dedasi namuose, kaip rasčiau pamestus daiktus?
– Negerai, kad šventasis stebi tokius dalykėlius…
– Lengva tau kalbėti, kai taip pasidalijome darbus: tu registruoji pamestus daiktus, o aš jų ieškau.
– Ir randi ką nors, ką pameta ponia?
– Kartais randu. Rankinis laikrodis guli šaukštų stalčiuje, prancūziški kvepalai – šaldytuve. Chuanita kelioms dienoms palieka daiktus tokiose netikėtose vietose ir jei ponia jų nepasigenda, tada nedvejodama pavagia. Ponia mano, kad pati padeda daiktus netinkamose vietose, mat kenčia nuo streso.
– Kažin ar nereikėtų apie tai pranešti?
– O šitai jau ne mūsų reikalas, Kosme. Mes turime surasti tai, kas pamesta. Dabar turiu užsiimti senąja ponia Temperli, vėl pametė akinius.
Šeštadienį vakarais, kai Chuanita šokdavo su kažkokiu vyru, visada dar būdavo kitas, kuris jai rodydavo peilį. Tai man papasakojo pati Chuanita, maišydama troškinį. Ir pridūrė:
– Jūs, ponia, taip pat būsite buvusi jauna. Jums taip pat bus patikę eiti į šokius.
Tuo metu man buvo trisdešimt penkeri ir dar niekada nebuvau girdėjusi kalbant apie mano jaunystę būtuoju laiku, juo labiau tokiu tonu, tarsi būtų apskritai abejojama, ar mano jaunystė kada nors egzistavo. Apsimesdama, kad man vis tiek, atsakiau:
– Taip, dukrele mano, kaipgi čia neatsiminsi…
Praėjus kelioms dienoms po šukų dingimo grįžau namo kiek anksčiau nei įprasta. Tarnaitės virtuvėje nebuvo. Radau Chuanitą jos kambaryje atlapomis durimis – vienais apatiniais, atsisėdusią ant sujauktos lovos ir niekaip negalinčią atgauti kvapo. Mėgino kažin ką pratarti, kai atsidarė spintos durys (išsigandau, kad pamatysiu išneriantį iš ten vyrą su peiliu, arba tą kitą, su kuriuo šoko Chuanita, mat šis irgi būtų galėjęs turėti peilį) ir iš spintos išlindo Franciskas.
Chuanitą išvijau lauk tą patį vakarą, tačiau tai, kas nutiko, neišprovokavo skyrybų. Priešingai, trumpam atgaivino aistrą tarp manęs ir Francisko. Praslinkus kuriam laikui išsiskyrėme taikiai. Vis dėlto negaliu galvodama apie Franciską neprisiminti, kaip jis išlenda iš tos spintos, liūdnas ir įsižeidęs, tarytum tai aš turėčiau jo atsiprašyti.
Isabelė Allende – Čilės rašytoja, gimusi 1942 m., pasaulinę šlovę pelnė pirmuoju savo romanu „Dvasių namai” (1982). Parašė apie trisdešimt knygų, jos kūriniai išversti į penkiasdešimt septynias pasaulio kalbas (taip pat ir lietuvių). Rašytoja ne kartą viešai deklaravo savo feministines pažiūras, protestuodama prieš Lotynų Amerikos literatūros pasaulį, kuriame dominuoja vyrai. Ji savo kūrybą apibūdina kaip realistinę: knygų siužetai jungia fikciją ir svarbius istorinius įvykius. Kūrinių pagrindu tapo XV, XIX ir XX amžių Čilės istorija, 1960 m. sukilimai Venesueloje, Kalifornijos aukso karštinė, Vietnamo karas. Rašytoja daug dėmesio skiria žmogaus teisių problemoms. Yra laimėjusi daugybę literatūrinių premijų, pripažįstama kaip viena žymiausių Pietų Amerikos rašytojų.
Isabel Allende
Labiausiai užmiršta užmarštis
Ji leidosi glamonėjama: prakaito lašeliai ant liemens, ramus karamele kvepiantis kūnas. Tylėjo, tarsi nujaustų, kad vienas vienintelis garsas galėtų išjudinti prisiminimus ir viską sugriauti, paversdamas dulkėmis šį akimirksnį, kai jis buvo žmogus kaip visi, atsitiktinis meilužis, su kuriuo susipažino rytą, dar vienas vyras be istorijos, patrauktas jos kviečių spalvos plaukų, jos strazdanotos odos ar čigoniško apyrankių skimbčiojimo, dar vienas, kuris prisiartino gatvėje ir ėjo drauge be jokios aiškios krypties, su tuo kiek prisiverstiniu tėvynainių, sutiktų svetimoje žemėje, pasitikėjimu komentuodamas orą, eismą ir stebėdamas minią; vyras be liūdesio, apmaudo, kaltės, švarus kaip ledas, vyras, kuris paprasčiausiai norėjo praleisti dieną su ja slampinėjant po knygynus ir parkus, geriant kavą, švenčiant naują pažintį, kalbant apie senas nostalgijas, apie tai, koks buvo gyvenimas, kai abu augo tame pačiame mieste, tame pačiame rajone, kai buvau keturiolikos, atsimeni, žiemos drėgnais nuo šerkšno batais ir parafino šildytuvai, persikų vasaros, ten, užgintoje šalyje. Galbūt jautėsi kiek vieniša, arba jai atrodė, kad tai buvo proga mylėtis neklausinėjant, ir dėl to, vakarui baigiantis, kai jau neliko pretekstų tęsti pasivaikščiojimo, paėmė jį už rankos ir nusivedė į savo namus. Su kitais pabėgėliais dalijosi apšnerkštu butu geltoname pastate, gale gatviūkštės, pilnos šiukšliadėžių. Jos kambarys buvo siauras: čiužinys ant grindų, užklotas dryžuota antklode, lentynos, padarytos iš lentų ir dvejų sunertų kopėčių, knygos, plakatai, drabužiai ant kėdės, lagaminas kampe. Ten ji ir nusirengė, be įžangų, elgdamasi kaip paklusni mergaitė. Jis stengėsi ją mylėti. Kantriai ją tyrinėjo, slysdamas jos kalvomis ir įdubomis, neskubėdamas kilo jos keliais, minkydamas ją, švelnų drėgną molį ant paklodžių, kol ji atsidavė, atvira. Tada jis nebyliai atsitraukė. Ji vėl ėmė jo ieškoti, slinkdama jo pilvu, slėpdama veidą, tarsi gėdydamasi, kol glamonėjo jį, laižė, spaudė. Jis norėjo atsiduoti užmerktomis akimis ir kurį laiką leido jai daryti tai, ką nori, kol jį nugalėjo liūdesys arba gėda ir turėjo ją atitraukti. Jie prisidegė dar po vieną cigaretę, bendrumas jau buvo dingęs, dingo pirminė skuba, kuri juos jungė visą šią dieną, liko tik dvi bejėgės būtybės ant lovos, pustušte atmintimi, plūduriuojančios siaubingoje tuštumoje iš daugybės nutylėtų žodžių. Šį rytą susipažindami nesitikėjo nieko neįprasta, beveik nieko, išskyrus šiek tiek draugijos ir malonumo, nieko daugiau, bet susitikimo valandą juos nugalėjo liūdesys. Mes pavargę, nusišypsojo ji, atsiprašydama už slogutį, įsitaisiusį tarp jųdviejų. Vedamas troškimo laimėti laiko, jis suėmė moters veidą rankomis ir pabučiavo antakius. Jie išsitiesė šalimais, susiėmę už rankų, ir kalbėjo apie savo gyvenimus šioje šalyje, kurioje atsitiktinai susitiko, žalioje ir dosnioje, kurioje, be abejonės, visada bus prašalaičiai. Jis galvojo apsirengti ir pasakyti jai sudie, prieš jo košmarų tarantului užnuodijant jų orą, bet matė ją, jauną ir pasigailėtiną, ir panoro tapti jos draugu. Draugu, pagalvojo, ne meilužiu, draugu, su kuriuo būtų galima pasidalyti nerimo akimirkomis, be reikalavimų ir kompromisų, draugu, kad nebūtum vienas ir galėtum kovoti su baime. Neatsitraukė nuo jos ir nepaleido rankos. Šiltas, švelnus jausmas, siaubinga užuojauta sau pačiam ir jai degino akis. Užuolaida virpėjo kaip žvakės liepsna ir ji pakilo uždaryti langą, įsivaizduodama, kad tamsa galėtų padėti jiems atgaivinti norą būti kartu ir troškimą apsikabinti. Tačiau tai neįvyko, jam reikėjo šito trupučio gatvės šviesos, nes kitaip būtų jautęsis iš naujo giliai įkalintas devyniasdešimtyje centimetrų belaikės kalėjimo vienutės, besifermentuojantis savo išmatose, pakvaišęs. Palik užuolaidą atitrauktą, noriu žiūrėti į tave, pamelavo, nes neišdrįso prisipažinti, kad bijo nakties, kai jį vėl iš naujo užplūdo troškulys, vėl jautė tvarstį, spaudžiantį galvą tarsi vinių karūna, vėl pasirodė olų vaizdiniai ir daugybė vaiduoklių. Negalėjo jai apie tai pasakoti, nes vienas dalykas veda prie kito ir baigiama kalbant apie tai, kas niekada neturėjo būti pasakyta. Ji grįžo į lovą, ėmė glostyti jį be didelio noro, pirštais čiuopė odos nelygumus juos tyrinėdama. Nesijaudink, tai neužkrečiama, čia tik randai, nusijuokė beveik kūkčiodamas. Mergina pajuto jo neramų toną ir sulaikė ranką. Tą akimirką jis turėjo jai pasakyti, kad tai nebuvo naujos meilės pradžia, tai nebuvo netgi trumpalaikė aistra, tiesiog paliaubų akimirksnis, trumpa nekaltumo minutė, ir kad po kiek laiko, kai ji užmigsianti, jis išeisiąs; turėjo jai pasakyti, kad juodu neturės bendrų planų ar slaptų misijų, kad daugiau neslampinės gatvėmis susikibę už rankų, nežais meilužių žaidimų, bet negalėjo kalbėti, balsas liko priskretęs kažkur pilvo gilumoje, tarsi purvas. Žinojo, kad skęsta. Bandė sulaikyti realybę, kuri tolo, prikaustyti dėmesį prie bet kokio dalyko: numestų ant kėdės drabužių, knygų, sukrautų ant grindų, Čilės plakato ant sienos, šitos karibietiškos nakties gaivumo, duslaus gatvės triukšmo; pabandė susitelkti į šitą jam siūlomą kūną ir galvoti tik apie išdrikusius jaunosios merginos plaukus, jos saldų kvapą. Be balso prašė jos padėti išsaugoti šitas sekundes, kol ji stebėjo jį iš tolimiausio lovos kampo, atsisėdusi kaip fakyras, jos šviesūs speneliai ir bambos duobutė tarsi akys taip pat jį stebėjo, fiksuodami jo drebėjimą, dantų kalenimą, inkštimą. Vyras girdėjo augant tylą savo viduje, žinojo, kad tai trūko jo siela, kaip jau buvo nutikę tiek kartų prieš tai, ir liovėsi kovojęs, atsiduodamas praeičiai, leisdamas, kad jį įtrauktų begalinė praraja. Jautė diržus, veržiančius kulkšnis ir riešus, brutalią iškrovą, suplėšytas sausgysles, girdėjo balsus, įžeidinėjančius, reikalaujančius vardų, taip pat ir nepamirštamus Anos, kankinamos šalimais, ir kitų, pakabintų už rankų koridoriuje, riksmus. Kas yra, dėl Dievo, kas tau yra? Jį pasiekė tolimas Anos balsas. Ne, Ana pasiliko įklimpusi pietų pelkėse. Manėsi jaučiąs nuogą nepažįstamąją, kuri jį purtė ir šaukė, bet negalėjo ištrūkti iš šešėlių, kur švytavo rimbai ir vėliavos. Susirietęs bandė suvaldyti pykinimą. Ėmė verkti Anos ir kitų. Kas tau yra? Dar kartą mergina, šaukianti jį iš kažkur. Nieko, apkabink mane! – maldavo jos ir ji prisiartino drovi, apglėbė jį, supo kaip vaiką, bučiavo kaktą, sakė, verk, verk, paguldė ant nugaros ir kryžium atsigulė viršum jo. Taip apsikabinę praleido tūkstančius metų, kol haliucinacijos lėtai atsitraukė ir jis grįžo į kambarį, kad, nepaisydamas visko, pasijustų gyvas, kvėpuojantis, plakančia širdimi, jaučiantis jos svorį ant savo kūno, jos galvą, besiilsinčią ant krūtinės, jos rankas ir kojas ant savųjų, tarsi būtų du įbauginti našlaičiai. Ir tą akimirksnį, tarsi viską žinotų, ji pasakė, kad baimė yra stipresnė nei troškimas, meilė, neapykanta, kaltė, įsiūtis, stipresnė nei ištikimybė. Baimė yra kažkas absoliutaus, – pabaigė, ašaroms tekant jo kaklu. Tarsi būtų paliesta slapčiausia žaizda – vyrui viskas nuščiuvo. Nujautė, kad ji nėra tik mergina, pasiryžusi mylėtis iš gailesčio, kad ji žinojo apie tai, kas tūnojo toliau nei tyla, visiška vienatvė, toliau nei užantspauduota dėžė, kurioje jis slėpėsi nuo Pulkininko ir nuo savo išdavystės, toliau nei atsiminimas apie Aną Diez ir kitus sulaikytus bendražygius, kuriuos vedė vieną po kito užrištomis akimis. Kaip ji gali apie tai žinoti? Moteris išsitiesė. Jos liekna ranka švystelėjo blausioje lango šviesoje, apgraibomis ieškodama jungiklio. Uždegė šviesą ir vieną po kitos nusimovė visas metalines apyrankes, kurios be garso krito ant lovos. Plaukai pusiau dengė jos veidą, kai ištiesė jam rankas. Jos riešus taip pat vagojo balti randai. Vieną nesibaigiančią akimirką jis stebėjo juos sustingęs, tol, kol suprato viską, meilę, ir pamatė ją pririštą diržais prie elektrinės lovos; tada juodu galėjo apsikabinti ir verkti, išalkę sutarčių ir prisipažinimų, uždraustų žodžių, ryto pažadų, dalindamiesi galiausiai didžiausia paslaptimi.
Josefina Plá (1903–1999) – ispanų kilmės menininkė, rašytoja, viena ryškiausių feminizmo atstovių Paragvajuje. Jos išskirtinė asmenybė darė įtaką daugeliui vėlesnių kartų, lėmė Paragvajaus literatūros ir kultūros modernizaciją. Pradėjusi nuo poezijos ir žurnalistikos, paskelbė apie šešiasdešimt įvairių veikalų: poezijos, apsakymų, dramų, esė.
Veidas ir šuo
Buvau pavargusi nuo vaikščiojimo, buvau pavargusi nuo visko, o labiausiai – nuo savo veido. Nuo veido, kuris buvo su manimi šitiek laiko, net nebūčiau galėjusi pasakyti, nuo kada, norėjau aš to ar ne: bjauriai prilipdytas prie manojo „aš” ir mano vardo, tarsi nagas prie mėsos. Ir kaip savavališkai. Juk aš jo nepažinojau, neatpažindavau savęs jame, šiame liūdname sename veide, kuris kartais man atrodydavo daug senesnis nei aš pati. Niekad savęs jame neatpažindavau, ypač dabar, kai visi jau buvo tikri, kad šis veidas negalėtų būti niekieno kito. Kenčiau ar, tiksliau, mėginau pakęsti šitą veidą – sunkiai, su baime, nerimu, šiek tiek gėdydamasi. Taip, jaučiau gėdą, nes jis nebuvo kaltas dėl viso mano pasišlykštėjimo ir nedėkingumo, o aš neturėjau daugiau ko kaltinti.
Buvau pavargusi vaikščioti, nors būtų buvę sunku pasakyti, iš kur ar kur ėjau. Naktis buvo rami, be galo rami, nes apleistas miestas daug tylesnis už dykumą. Galbūt tai mėnulio užtemimo naktis: todėl dangaus skleidžiama šviesa visa dar padūmavusi. Esant tokiam apšvietimui daiktai atrodė keistai. Pamačiau vieną fasadą, kurį netrukus nuspėjau buvus skirtą kino ekranui: toks baltas, pilnas išsipildymo laukimo. Už grubių juodų grotų (tai galėjo būti kalėjimas ar juodų bambukų miškas) – aukšta, putota fontano čiurkšlė. Ją kirto mėnulio spindulys, vienintelis spindulys šios nakties mėnulio, kurį greit suvokiau esant skirtą kaip tik jai. Sustojau ir žiūrėjau į ją. Atrodė kaip medis iš visos pasaulio rasos. Ne. Atrodė tarsi kiparisas, ieškantis, kuo pridengti savo nejudrumą ir juodumą. Vaiduokliškas siluetas bangavo trindamasis į mėnulio spindulį it nimfomanė. Staiga čiurkšlė subliūško, krito kaip šmėklos drabužis: pranyko. Mėnulio spindulys liko nuogas, mėšlungiškai išsitempė nuo dantyto debesies krašto iki žemės.
Ėjau toliau ir su kiekvienu žingsniu mano liūdesys ir vienatvė vis augo. Maniau, kad šešėlyje galėjau geriau paslėpti savo veidą, savo susvetimėjimą, savo pasišlykštėjimą. Mano veidas mane keitė, tai jis buvo kaltas, kad savęs nepažinau, šešėlyje aš galėjau jo nepažinti ir tai kėlė tam tikrą piktdžiugą. Piktdžiugą, kuri, be abejonės, negalėjo ilgai tęstis: buvo panaši į džiaugsmą kalinio, kurį kameros durys slepia nuo kalėjimo prižiūrėtojų, bet pirmasis puikiai žino, kad tik tol, kol antrieji to nori.
Prisėdau ant tuščio uždarytom durim namo slenksčio. Neilgai trukus praėjo jis.
Turėjo kažką hebrajiško. Vėliau supratau, kad negalėjo būti niekas kitas, tik žydas.
Ilgas apsiaustas, keturkampė kepurė, pelenų spalvos barzda, masyvi nosis. Praeidamas pro šalį net nepažiūrėjęs į mane sumurmėjo kažką, ko nesupratau, bet jo žodžiai paliko širdyje neapsakomą nerimą. Pradingo. Šiek tiek vėliau pro šalį ėmė traukti šunys: vienas šuo, antras, ir dar vienas, ir dar: tamsūs, romūs, vienodi, nulėpusiomis ausimis. Kaltai nudūrę snukius inkšdami pradingdavo už kampo. Supratau, kad jie sekė savo šeimininką, veikiausiai tą patį žydą, kurio pėdsakus buvo pametę.
Kai ta gatvytė staiga virto nedidele aikšte ir joje netikėtai ištryško pradingusioji čiurkšlė, trindamasi į standų mėnulio spindulį kaip nimfomanė, praėjo kitas vyras. Aukštas, išbalęs, jo asketiško veido bruožai vis mainėsi. Kai vienas jo veidų beveik atsiskleidė, pabūgau, kad tai bus tas, kurio visą laiką laukiau. Bet veidas keitėsi greitai, kaip vaško kaukė priešais ugnį, ir mano nerimas akimirkai sumažėjo.
Sustojęs šalia tarė:
– Be problemų. Tai lengvai padaroma.
Žinojau, kad kalba apie mano veidą, apie veidą, kuris man kėlė pasišlykštėjimą ir saugojo mane nuo tų, kurie labiausiai tikino, kad tai mano veidas.
– Jis turi paslaptį.
Ir dabar jį supratau: kalbėjo apie žydą, vyrą su šunimis. Vyras besikeičiančiu veidu dingo žaibiškai ir aš kiek pavėlavusi susivokiau, kad reikia atsigręžti (žinojau, kad ten buvo tik uždarytos durys). Kai galiausiai atsigręžiau, už storo it akvariumo stiklo pamačiau senį. Žydą su apsiaustu. Ant mažo kambario sienų kabojo keisti, susiraukšlėję, nejudrūs veidai užmerktomis akimis: visi turėjo bendrą taikaus snaudulio išraišką, tarsi pagaliau viską žinotų. Mano širdis ėmė stipriai daužytis. Žydas išgirdo plakimą ir pakėlė galvą: davė man ženklą. Įėjau. Jis priėjo šypsodamasis. Tai buvo tuo pat metu maloni, liūdna ir supratinga šypsena. Neištarėme nė žodžio. Žinojau, kad įvykdysiu išdavystę, smogsiu iš užnugario tam, kuris mane mylėjo, – staiga supratau, kad mylėjo, – gėdingai jį parduosiu.
Kai viskas buvo baigta, viskas buvo veidrodis, iš kurio gilumos į mane žvelgė bjaurus veidas. Mano pačios akys žiūrėjo į mane iš to nepažįstamo ir šalto veido. Jos buvo kaip vieniši nuomininkai, nubudę vidury nakties ir priėję prie nepažįstamo pastato langų.
Tylėjau, bet žydas man atsakė.
– Akys – tos pačios. Nes akys yra kaip tik tai, kas mato nuo pradžios iki galo.
– Kur yra tas kitas? – paklausiau sunerimusi. – Ką jam padarėte?
Senasis žydas tyliai nusijuokė. Jo juoke buvo justi pasigailėjimas.
– Visada padaroma tas pats, – tarstelėjo.
Aikštėje čiurkšlė vis dar bangavo. Bet dabar jau neatrodė, kad ji trinasi į mėnulio spindulį su nimfomanišku pasiutimu. Dabar man regėjosi, tarsi joje grumtųsi kalinys, pakliuvęs į drėgnų, balkšvų vorų tinklą.
Kad ir kur tąnakt žiūrėjau, atsimušdavau į savo naująjį veidą. Atrodė, lyg jis slapčia, bet užtikrintai manęs ieškotų. Tačiau nenugalimas drovumas neleido man su juo atvirauti. Negalėjau pasitikėti naujoku. Man vis dar skaudėjo senąjį veidą, kaip skauda amputuotą kūno dalį. Ak, man buvo šleikštu nuo to veido, bet kaip liūdnai jį prisiminiau. Naujasis veidas nieko nežinojo apie mano ankstesnį gyvenimą, nieko apie tos nujaučiamos čiurkšlės ilgesį. Kas žino, ar norėtų prie viso to pritapti. Ar priimtų kaip savas mano vienatvę ir išdidumą, mano skausmą ir šitą gražų nenugalimą nerimą, kurio paslaptį, matyt, praradau su senuoju veidu. Jaučiausi pažeminta, nes jis būtų žinojęs viską iki galo, o aš niekada nieko apie jį nežinočiau: jis visada būtų paslaptis, o aš niekada nieko negalėčiau nuslėpti. Kaip negali nieko nuslėpti nuo to, kuris su tavimi miega, minutė po minutės užkrėstas tavo vyzdžių žinojimu, įsiurbdamas tavo akis, kol miegi.
– Grąžink man jį, grąžink man jį!
Nustebau, kad verkiu švelniai, lengvai. Mėginau išvysti savo ašaras veidrodyje ir su siaubu pamačiau, kad nors ir verkiau, veidas liko nejautrus. Nepažįstama baimė sukaustė širdį. Savo olų gilumoje akys slėpė vienatvės ir skausmo žaizdą, bet veido bruožai liko nejudrūs, tarsi nieko apie tai nežinotų.
Vienas šuo prisiartino. Švelnus, tamsus šuo. Vienas iš žydo šunų. Palaižė ranką. Pažiūrėjo į mane. Ir tada supratau, kad turiu pamatyti žydą dar kartą. Bėgau, bėgau, nes žinojau, kad laiko mąžta. Gatvės, man bėgant, keitė savo veidą, kaip tas blyškus aukštas vyras. Atrodė, lyg viskas tirptų senuose šaltuose pelenuose. Atsidūriau prie namo. Žydas buvo ten. Nuo sienų išnyko susiraukšlėję, nejudrūs, tačiau gyvi savo skausmingoje ramybėje veidai. Žydas kraustėsi. Su manimi ilgam baigė savo misiją.
Žinojo, kad jo ieškosiu.
– Tai ir yra paslaptis, – pasakė man paprastai. – Tam ir yra ištikimybė ir kantrybė.
Kaip aš neatspėjau to anksčiau, neįžvelgiau pakabintuose veiduose?.. Tikrai mane bus atvedęs mano šuo.
– Kur yra?..
Žydas gūžtelėjo pečiais.
– Aš ir pats nežinau. Bet jie visada jus atpažįsta. Jis tave seks.
Ten jau nebuvo nei žydo, nei namo. Tik pelenų pilna aikštė, atverta begaliniam vienišam horizontui. Mėnulio spindulys buvo nuogesnis nei kada nors anksčiau. Dantytas debesies kraštas raminamai spindėjo, tarsi kažkas už jo slėptųsi. Iš fontano metamo šešėlio prie manęs priėjo šuo, tamsus ir švelnus. Jis mane sekė. Žinojau, kad seks mane amžinai, nes šuo yra kitas sąžinės graužaties vardas.
Goce Smilevski. Zigmundo Froido sesuo
2013 m. Nr. 1
Iš makedonų k. vertė Laima Masytė
Goce Smilevskis (g. 1975) – makedonų rašytojas. Antrasis romanas „Pokalbis su Spinoza. Romanas-voratinklis“ (2002) apdovanotas geriausios Makedonijos metų knygos premija. Už romaną „Zigmundo Froido sesuo“ (2007) 2010 m. autorius pelnė Europos sąjungos literatūrinę premiją.
Romanas paremtas biografiniais Z. Froido gyvenimo faktais ir pasakojamas jo sesers Adolfinos vardu; jame išsitenka tragiškas Vienos žydų ir psichoanalizės kūrėjo seserų likimas nacių mirties stovyklose, moterų emancipacijos užuomazgos Europoje, taip pat apnuoginamas žmogaus „Aš“, beginklis prieš būties absurdiškumą. Gvildenama beprotybės tema, su sitinkame su garsiais menininkais, kuriuos kamavo pamišimas, – V. van Goghu, F. Nietsche, G. de Nervaliu ir kitais. Persmelktas melancholijos pasakojimas lakoniškas, poetiškas, savitai dekadentiškas, atliepiantis vaizduojamo laikotarpio dvasiai.
Romanas „Zigmundo Froido sesuo“ – pirmas šiuolaikinės makedonų literatūros vertimas – rengiamas išleisti leidykloje „Metodika“.
1.
Kartais iš Londono su mumis susisiekdavo Marta ir Ana, jos pranešdavo, kad Zigmundui padarytos burnos ertmės operacijos, jis sveiksta, bet nebegali kalbėti. Vėžys pažeidė ir klausą, todėl Zigmundas susišnekėdavo rašydamas raštelius. Prisiminiau vaikystę, kai brolis mokė mane rašyti. Marta ir Ana pasakojo, kad jie apsigyveno gražiame name tyliame Londono priemiestyje, jos vis mus tikino, jog Zigmundo draugai daro viską, kad tik mes, seserys, gautume vizas, tada atvykusios galėsime apsigyventi pas juos.
O mes išmokome gyventi baimėje, tai buvo ne mirties, o kančios baimė. Ant rankovių privalėjome nešioti Dovydo žvaigždę, šitaip buvo kontroliuojami draudimai, galiojantys visiems žydams: mes nebegalėjome lankytis teatre, operoje, koncertuose; mums buvo draudžiama pasirodyti restoranuose ir parkuose, naudotis taksi paslaugomis; leidžiama važinėti tramvajais, bet tik paskutiniame vagone; galėjome išeiti iš namų, bet tik tam tikromis valandomis; mums buvo atjungti telefonai, visame mieste galėjome naudotis tik dviem paštais.
Sykį, buvo rugsėjis, į mūsų namus atėjo vienas mano draugės Klaros brolėnų ir pasakė, kad ji mirė psichiatrinėje klinikoje „Lizdas“, kurioje daug metų gyveno. Jis paklausė, ar eisiu su juo į laidotuves. Seserys buvo svečiuose pas kaimynę; ant lapelio parašiau, kur išeinu.
Prieš kelis mėnesius naujoji Vienos valdžia įvedė vieną iš daugelio pakeitimų: nurodė mirusius specializuotose klinikose laidoti ne miesto kapinėse, o ligoninių parkuose. Taigi juos užkasdavo parke, negilioje duobėje, o vietoj karsto suvyniodavo į paklodę.
Įėjau į kambarį, kuriame gulėjo mirusi Klara. Man pasakė, kad ji mirė miegodama, jos veidas buvo toks ramus, jog negalėjai įžiūrėti nei miego, nei gyvybės, nei myrio šešėlio. Ji, kaip visada miegodama, gulėjo susirietusi į kamuoliuką: sulenktomis kojomis, ant krūtinės nuleista galva, rankas prispaudusi prie pilvo. Jos kūnas jau buvo sustingęs. Suvyniojome ją tokią į paklodę.
– Kaip embrionas, – tariau, kai ją nešė iš kambario, kurį ji vadino įsčiomis.
– Ji per didelė būti embrionu, per maža būti žmogumi, – pasakė kažkuris gydytojas.
Iš tikrųjų, niekas nepagalvotų, kad į paklodę suvyniotas žmogaus kūnas.
Pliekė smarkus lietus, į parką mūsų išėjo vos dvylika. Likę stovėjo prie ligoninės langų ir žiūrėjo pro grotas. Lavoną paklodėje nuleidome į duobę. Sanitarai kastuvais jį užmėtė ištežusia žeme.
Kai į pavakarę grįžau namo, seserys sėdėjo prie stalo valgomajame. Rožė pažvelgė į mane paraudusiomis akimis ir pratarė:
– Parašė Ana. Praėjusią savaitę mirė Zigmundas.
– Mirė Klara. Šiąnakt, – atitariau.
– Jį kremavo.
– Šiandien ją palaidojome ligoninės kieme. Iškasėme negilų kapą. Neturėjome karsto. Suvyniojome į paklodę. Lijo.
Lauke tebelijo. Lietaus lašai stipriai čaižė langą, jų garsas čaižė mūsų žodžius.
Nuėjau į savo kambarį. Atsiguliau ant lovos, mąsčiau apie brolį. Nemėginau įsivaizduoti paskutinių jo gyvenimo akimirkų. Nemėginau jo išvysti mintyse, kaip guli vos ne vos krustelėdamas, nenorėjau įsiklausyti, kaip jėgų likučiai jį verčia įkvėpti ir iškvėpti, nenorėjau žinoti, kokios mintys tomis akimirkomis sukosi jo galvoje: ar jį kankino mintis apie seseris, kurios nuolat pasirodydavo jo namuose ir prašė rasti būdą, kaip jos galėtų išvykti iš Vienos, ar jį graužė sąžinė, kad į mirties stovyklas pateks ir jos. Nemėginau įsivaizduoti paskutinių jo gyvenimo akimirkų, man pakako žinios, kad jis miręs, nurimęs, nejaučia fizinio skausmo, dvasinio šiurpulio, nes anapily siela tikrai išsilaisvina iš sielvarto ir kalčių. Tik būdama čia siela nevalioja galutinai savęs įtikinti, kad viskas yra taip, kaip reikia, ir kad atliko viską, idant įvykdytų kažkokį aukštesnį, mums nepažinų planą.
Nubudau suprakaitavusi; nebelijo, prieblanda leidosi pro tamsiai mėlynus debesis. Prisiminiau sapną; mano sapne Zigmundas buvo miręs.
– Esu labai vienišas, – tarė jis. – Nors „vienišas“ nėra tikslus žodis. Žmogus gali būti vienišas tik tada, kai egzistuoja kiti. Pasižiūrėk, aplinkui nieko nėra. Čia nėra nieko.
– Visi yra čia, – pasakiau jam.
Jis papurtė galvą.
– Ne, nieko nėra, – tarė.
– Visi čia, – pakartojau. – Tik reikia jų paieškoti.
– Ieškau, – nenusileido jis, – bet nieko nėra. Ir tuščia. Pažvelk, tik šviesa ir nieko daugiau. O kai yra vien šviesa ir nieko aplink, ji yra tuščia, dyka, tai klaikiausias kalėjimas, iš kurio nepabėgsi, nes nėra kur bėgti. Visur negyva šviesa. Ir joje nieko nėra.
– Visi čia yra, – vėl pasakiau, – tiesiog tu per daug įsižiūrėjęs į save, todėl negali pamatyti kitų.
– Ne, – paprieštaravo brolis. – Nieko nėra. O gal tai – mirtis: egzistuoti amžinai, būti sąmoningam ir likti visiškai vienam. Vienui vienam. Geriau būtų po mirties paprasčiausiai išnykti, sudūlėti. Kadaise tikėjau, kad po mirties taip ir nutinka. Net ir siaubingiausia pragaro vizija ne tokia baisi kaip šitas prakeiktas atskyrimas, šitas amžinas būdravimas mirtinoje tuštumoje.
– Ne, – buvau atkakli. – Mes visi čia. Tu tik nukreipk žvilgsnį nuo savęs. Mes visi čia, ir gyvieji, ir mirusieji.
– Pasilik bent tu, – paprašė brolis.
– Aš lieku. Mes visi liekame. Tau tereikia mus pamatyti.
– Tai bausmė, – atsakė jis ir sugniaužęs kumščius lėtai pakėlė juos prie galvos. – Aš nubaustas šia kraupia tuštuma, – pratarė ir trenkė kaktą į kumščius. – Aš žinau, kodėl esu nubaustas.
– Tu nesi nubaustas…
– Aš žinau savo kaltę, – toliau kalbėjo brolis, įsmeigęs akis į kumščius. – Atleisk man.
– Neturiu už ką tau atleisti, – atsakiau. – Tu nepadarei nieko blogo. Tik praleidai progą padaryti vieną gerą darbą; visi mes gyvenime praleidžiame progą padaryti daug gerų darbų. Ir negalime įvertinti, kuri praleista proga atvers kelią blogiui ką nors praryti.
– Atleisk man, – pratarė brolis.
Jo veidas pamažu keitėsi, ėmė grįžti jaunystės bruožai. Paskui pradėjo mažėti, tapo to amžiaus, kai jo dar nepažinojau, kai dar nebuvau gimusi; jis mažėjo ir mažėjo, galiausiai virto kūdikėliu. Pliku knerkiančiu kūdikėliu. Paėmiau jį ant rankų, atidengiau savo suglebusią, raukšlėtą krūtį ir pridėjau jam prie burnos. Kai jis čiulpė pieną iš mano suvytusios krūties, nuo jo lūpų prisilietimo prie spenelio jutau keistą malonumą. Nubusdama žinojau, kad bundu, ir gailėjausi, jog toji žindymo palaima nutrūks.
Po brolio mirties Paulina, Marija, Rožė ir aš kartais nueidavome prie pastato, kuriame jis gyveno prieš išvykdamas iš Vienos, ir žiūrėdavome į jo buto langus. Dabar ten gyveno kažkoks uniformuotas žmogus. Kartais į svečius užeidavo kuri nors kaimynė ar draugė, tada būdavo užsimenama, kad prasidės karas, „dar vienas didelis karas“, šitaip visi kalbėjo, o paskui karas iš tikrųjų prasidėjo. Jaunuoliai mobilizuoti ir išvežti į frontą, sudaryti sąrašai, pagal kuriuos mūsų kvartalo gyventojus sodino į traukinius ir amžiams išveždavo iš Vienos. Buvo sakoma, kad veža į priverstinius darbus, bet mes žinojome, jog veža į mirties stovyklas. Žinojome ir laukėme savo eilės. Vieną rytą kariai išnešiojo sąrašus po mūsų gatvės namus, ten buvo nurodyta, ką leidžiama pasiimti su savimi, ir įsakymas šių metų, t. y. 1942-ųjų, birželio dvidešimt devintą dieną, šeštą ryto atvykti į geležinkelio stotį, esančią mūsų kvartalo pakraštyje.
2.
Mano gyvenimo pradžioje buvo skausmas. Lyg koks tylus kraujo lašenimas iš nematomos žaizdos. Lašas po lašo. Vaikystėje daug sirgau, bet mano sopulio priežastis – ne ligos, o motina. Galbūt ir aš buvau jos gyvenimo skausmas arba taškas, kuriame susitelkdavo ir iš kurio pasklisdavo visi jos skauduliai. Mano motina Amalija Natanson dar gyveno nekaltomis svajonėmis, kai tėvai jos neatsiklausę sutarė ištekinti ją už našlavusio ir ką tik seneliu tapusio vilnos prekybininko Jakobo Froido. Su sutuoktiniu, vyresniu už jos tėvą, ji turėjo išvažiuoti iš Vienos į mažą miestelį, kuriame pamiršo, ką reiškia svajoti ir verkti. 1856 metais, virš kalvės išsinuomotame kambaryje, kuriame juodu su vyru gyveno susituokę, pasaulį išvydo Zigmundas, kitąmet ji pagimdė Julijų, kuris mirė po aštuonių mėnesių, o paskui gimė Ana. Ištisus mėnesius namuose vienintelis maistas buvo duona ir vanduo, o kai liko vos kelios saujos miltų, jie nusprendė persikelti į Vieną, kur Jakobas Froidas ėmėsi padėti Amalijos tėvui prekiauti audiniais. Žydų kvartale Leopoldštate jie kėlėsi iš buto į butą, ir kiekvienoje gatvėje, į kurią atsikeldavo, jiems gimdavo po vaiką – Rožė gimė Veisgarberštrasėje, Marija – Pilersdorfgasėje, aš – Pfefergasėje, Paulina – Glokengasėje, Aleksandras – Pacmanitengasėje.
Vaikystėje daug sirgau ir mama nuolat budėjo prie mano lovos. Nubudusi iš miego, išvysdavau jos veidą, paskui ji išeidavo kelioms valandoms šveisti grindų į turtuolių namus, o grįžusi vėl sėsdavo prie mano lovos ir tik trumpam mane palikdavo, kai tvarkydavo namus arba gamindavo valgį. Kosėdama, vemdama, karščiuodama ar būdama ties sąmonės netekimo riba, girdėdavau ją sakant: „Geriau jau būčiau tavęs nepagimdžiusi.“ Mano gyvenimo pradžioje buvo skausmas, ta žaizda atsivėrė nuo minties, kad mano buvimas mamai reiškė nelaimę. Galbūt mama ir negalėjo neprakirsti tos žaizdos manyje, juk aš buvau taškas, kuriame telkėsi ir iš kurio pasklisdavo visi jos skauduliai: per anksti nutrūkusios svajos ir santuoka su žmogumi, ką tik tapusiu seneliu, antrojo sūnaus mirtis ir vaikų auginimas skurde, nuolatiniai kraustymaisi, grindų šveitimas turčių namuose. Visi šie dalykai buvo manyje, mano ligose, mamos nuogąstavime dėl mano gyvybės, štai kodėl ji taip manęs nekentė, prabildavo balsu, kokiu tariamas mirties nuosprendis, – „Geriau jau būčiau tavęs nepagimdžiusi“, ir todėl ji taip mane mylėjo, o per meilę užmiršdavo savo asmeninį sielvartą. Kartais, kai atsidūsėdavau, ji uždainuodavo lopšinę apie motiną, budinčią prie vaiko lopšio nelyginant mėnesiena virš žemės. Retkarčiais ji paimdavo mane ant rankų ir mes išeidavome pasivaikščioti po alėją; viena ranka ji prilaikydavo mane, spausdama prie krūtinės, o kitą tiesdavo aukštyn ir skindavo žiedus nuo žemiausiai nulinkusių liepų, kaštonų, akacijų šakų ir glausdavo juos prie savo ir mano veido. Kartkartėmis ji apkabindavo mane ir taip mums sėdint prie lango, už kurio snyguriuodavo, sekdavo pasakas, kuriose gėris visada nugalėdavo blogį.
Mano gyvenimo pradžioje buvo meilė. Lyg koks šiltas vėjas, atsirandantis ir sušildantis, kai gyvenime labiausiai žvarbsti. Vos tik gyvenimas atnešdavo šaltį, nuo kurio man pastirdavo siela, imdavau tikėtis to šilto vėjo dvelktelėjimo lyg balzamo. Mano gyvenimo pradžioje buvo meilė, mano motinos žvilgsnis, jos ranka ant mano kaktos, jos rūpestis dėl mano sveikatos. Tomis valandomis, kai atsidurdavau ant sąmonės netekimo slenksčio, kai dėl aukštos temperatūros tik protarpiais atsipeikėdavau, šios pusiau sąmoningos būsenos galėdavau įžiūrėti mamą, jos žvilgsnį, kupiną nuogąsčio dėl mano gyvybės, jos rankas, keičiančias vėsius pavilgus man ant kaktos, nurengiančias nuo manęs peršlapusius marškinėlius ir apvelkančias kitais. Ir kartais, kai mano žvilgsnis įsisiurbdavo į josios, jos akys išsyk pasikeisdavo, nuogąstį mainydavo neapykanta, o lūpos šnabždėdavo žodžius, kurių bijojau it mirties: „Geriau jau būčiau tavęs nepagimdžiusi.“ Šių jos žodžių bijojau it mirties: užsigeisdavau numirti ir kad mama gedėtų virš mano negyvo kūno, grauduliu būtų nubausta už tai, jog mano gyvenimo pradžioje buvo skausmas, taip svaičiodavau dar nežinodama, kad skausmas mane lydės visą gyvenimą, lyg nematoma žaizda, iš kurios lašena kraujas, lašas po lašo. Ši motinos žvilgsnio permaina ir tų žodžių šnabždėjimas trukdavo neilgai, akimirką, bet tūnodavo manyje ir tada, kai į jos žvilgsnį ir balsą vėl sugrįždavo meilė; ta neapykanta ir tie žodžiai prasibrovė net į mano sapnus. Daug kartų naktimis nubusdavau iš sapno, kuriame mama nusivesdavo mane prie upės, mudvi atsistodavome seklumoje, o paskui ji sugriebdavo mano galvą ir murkdydavo vandenyje, kol pritrūkdavau oro, žiūrėdavau, kaip žuvys gnybčioja man veidą; arba virsdavo žvėrimi ir mane sudraskydavo; arba aš būdavau paukštis, o ji, nežinodama, kad tai jos dukra, pagaudavo mane, nukirsdavo galvą, o paskui nuplikydavo mano begalvį kūną ir nupešdavo plunksnas. Kartais nubusdavau kambaryje, kuriame miegojau su keturiomis sesėmis, tykiai pakildavau iš lovos, kuria dalijausi su Paulina, ir ant pirštų galų prieidavau prie lango. Šluostydavau nuo mūsų kvėpavimo ant stiklo susikaupusią rasą, o ašaros likdavo nenušluostytos. Stebeilydavausi pro langą į gatvę arba į savo veido atspindį stikle ir kartodavau mamos žodžius: „Geriau jau būčiau tavęs nepagimdžiusi.“ Tik gerokai vėliau, kai viskam buvo per vėlu, suvokiau šių žodžių prasmę: sakydama juos man, skirdama mano būčiai, iš esmės ji norėjo juos pasakyti sau pačiai: „Geriau jau būčiau negimusi.“ Šitaip ji išliedavo neapykantą savo gyvenimui, dalykams, kurie jai buvo kraupesni ir už nebūtį, ta neapykanta dalijosi su manimi.
Mano gyvenimo pradžioje buvo meilė ir skausmas, iki pat pabaigos šie du dalykai ėjo greta nelyginant balzamas ir žaizda, kartais balzamas virsdavo nuodais, dar stipriau ėdančiais žaizdą. Visą gyvenimą ėjo vienas šalia kito, meilė ir skausmas; didžiausią skausmą man kėlė motinos neapykanta, bet kartu niekas taip stipriai manęs nemylėjo kaip ji. Niekas, net brolis Zigmundas. Jis buvo šešeriais metais vyresnis; menu, kaip prieidavo prie mano lovos nešinas medaus šaukšteliu arba obuoliu, kuriuo iš pradžių paglostydavo skruostą, o paskui pridėdavo prie lūpų. Man iš lėto krimsnojant obuolį, pasakodavo apie du įsimylėjėlius paukščius. Tai buvo niekur neužrašyta pasaka, pasaka, kurią man sukūrė brolis arba pati susikūriau gerokai vėliau, mėgindama prisiminti vaikystę. Kol valgydavau obuolį, jis sekdavo, kaip vieną rytą paukštis išskrido ir daugiau nebegrįžo, o kitas paukštis iš sielvarto snapu prasikirto krūtinę ir išsiplėšė širdį. Kai iš obuolio likdavo tik graužtukas, brolis lūpomis prisiliesdavo prie mano kaktos tikrindamas temperatūrą. Gal todėl, kad buvau ligota, man brolis buvo švelnesnis nei kitoms sesėms, kartais prieš miegą mane pabučiuodavo į kaktą, paslapčiomis, nes mama pašiepdavo kiekvieną jo artumo man gestą, savo švelnumą man jis parodydavo tik tada, kai motinos nebūdavo namie, kai ji šveisdavo grindis pas turtinguosius arba talkindavo seneliui ir tėvui audinių parduotuvėje.
Praėjus mano ankstyviausiai vaikystei, praėjo ir ligos. Dabar galėjau eiti į vidinį kiemą su seserimis, kurios ten žaisdavo su kaimynų vaikais, bet kažkokia neaiški baimė versdavo mane likti prie lango. Vos prabudusi, o aš visada nubusdavau anksčiau už seses, eidavau į virtuvę. Žinojau, kad mama ten: ji kurdavo ugnį, siūdavo arba gamindavo valgyti, o tėvas jau būdavo išėjęs į parduotuvę. Atsisėsdavau šalia jos, ji paduodavo man virtą bulvę arba riekelę duonos su sviestu ir, kol ji triūsdavo, kramtydama laukdavau brolio ateinant į virtuvę, žinojau, kad jis jau atsikėlęs ir kartojasi vakarykštes pamokas. Kai Zigmundas išeidavo į mokyklą, o seserys išbėgdavo į vidinį kiemą, aš likdavau su mama, stebėdavau, kaip ji dirba, žiūrėdavau į jos rankas ir veidą, kai ji skalbė, plovė grindis, adė drabužius, mezgė, virė. Pasibaigus mano ligoms, mama liovėsi kartojusi, kad geriau būtų manęs negimdžiusi. Tada ji ėmė mane lyginti su kitomis mergaitėmis, sakydavo, kad nebūsiu tokia kaip jos, kad mano gyvenimas visada bus kankinanti tuštuma. Kai namie nebūdavo mamos, nueidavau į Zigmundo kambarį. Kiekviename nuomojamame bute jis turėdavo savo kampą, dažniausiai tai būdavo mažutis iš sandėlio perdarytas kambariukas. Įeidavau į patalpėlę su mažu langeliu, kuris labiau panėšėjo į sprogymę sienoje, ir atsistodavau prie lovos. Pati nejudėdavau iš vietos, tik mano akys narstydavo po kambarėlį: sienomis, grindimis, po lentynas, kuriose išrikiuotos brolio knygos, sudėti drabužiai. Stengdavausi per ilgai neužsibūti, kad mama negrįžtų anksčiau, nei išeisiu iš brolio kambarėlio. Dar prieš pagimdydama Zigmundą, motina tikėjo, kad jis bus, kaip ji sakė, „didis žmogus“. Būdama nėščia, ji sutiko kažkokią senolę, kuri jai tatai išpranašavo, ir tuos jos žodžius „didis žmogus“ motina dažnai kartodavo. Bet jos kreipiniuose Zigmundas visada likdavo mažas: vadino jį „mano auksinis Zigis“, visada mažas, visada jos. Žodį „mano“ ji tardavo ne tik savininkiškai, visiškai pasisavindama „auksinį Zigį“, bet tarsi ir grasindama, jei kas sumanytų iš jos atimti sūnų.
Labiausiai mėgdavau būti brolio kambariuke drauge su juo. Atsitūpdavau kampe ir žiūrėdavau, kaip jo žvilgsnis juda knygų puslapiais, kaip kruta lūpos, nebyliai taria skaitomus žodžius. Kai brolis turėdavo laiko, prašydavau garsiai paskaityti viena kalbų, kurias jis mokėjo, arba papasakoti apie tai, ką jis tuo metu mokėsi, o tai man buvo lygiai taip pat nesuprantama, jeigu būtų kalbėjęs nežinoma kalba.
Tėvas iš parduotuvės grįždavo sutemus, bet ir tada, tą trumpą laiko tarpą, kurį leisdavo su mumis, būdavo išsiblaškęs. Apsikeisdavo keliais žodžiais su mama, paklausdavo, kaip laikosi vaikai, namai, o paskui paimdavo Talmudą ir, atsisėdęs kuo atokiau nuo visų, imdavo tyliai skaityti hebrajiškai, kalba, kuri jam buvo šventa, bet kurios nė vienas iš mūsų, jo vaikų, neišmoko. Mūsų tėvai, atvykdami į Vieną, kaip ir daugelis kitų žydų, nusprendė, kad savo vaikams žydiškumą perduos tik per kraują, o ne per religiją. Jie tikėjosi, kad tyli asimiliacija ir tik nepastebimų mūsų kilmės požymių – glūdinčių kraujyje – išsaugojimas padės tapti lygiateisiais tarp kitų piliečių, bet jie patys patylėliais, kaip kad tėvas tardavo žodžius iš Talmudo, liko ištikimi savo tikėjimui. Tėvas prieidavo prie mūsų tik pasakodamas apie Nojaus, Jokūbo ir Mozės gyvenimą, perkurtą į vaikiškas pasakas, bet ir tada jis mums likdavo tolimas, nuolat suvokiantis amžių skirtį, tarsi žmogus, pagaliau atlikęs tai, ką turėjo atlikti gerokai anksčiau; jis žiūrėdavo į mus, savo vaikus, jaunesnius už jo anūkus iš pirmosios santuokos, ir galbūt tas jo suvokimas buvo didžiausia praraja tarp mūsų ir jo, praraja, vertusi mus jį vadinti „tėvu“, o ne „tėte“, „tėve“ – tai skambėjo kaip „pone“; ne metai, ne tikėjimas, kurį pats išpažino, bet neįskiepijo mums, o suvokimas, kad kažką atliko per vėlai, ir tas „per vėlai“ yra pernelyg didelė praraja, dalykas, iškreipiantis kiekvieną jo gestą, verčiantis kiekvieną jo žodį skambėti kaip perspėjimą, jo šilumą atšaldantis dar prieš mus ja apglobiant.
Tą dieną, kai turėjau eiti į pirmą pamoką mokykloje, baimė mane privertė išprašyti tėvų leisti likti namie. Namie likau ir kitą, ir paskesnes dienas. Nuo tada, iš gimnazijos grįžus broliui, nueidavau į jo kambariuką, jis paimdavo kurį nors vadovėlį ir versdamas puslapius pasakodavo tai, ką manė esant reikalinga man žinoti.
Kiekvieną sekmadienį tėvas ir mama su Ana, Rože, Marija, Paulina ir Aleksandru eidavo pasivaikščioti į Praterio parką. Zigmundas likdavo namie su manimi pasiteisindamas tuo, kad turi mokytis. Vos tik likdavome vienu du, jis atidėdavo knygą ir mes atsiguldavome ant lovos, kurioje miegodavau su Paulina, užsidengdavome antklode ir laikydavome ją kilstelėję ant pirštų galų. Mes nuklysdavome į kažkokią palaimą, kurioje jausdavomės lyg susisiekiantys indai: tokie artimi, kad tai magėjo pratęsti visą amžinybę ir net mirksnį ilgiau, vieningai iškvepiant ir įkvepiant; po baltu antklodės dangumi Zigmundas man pasakodavo apie gamtos stebuklus, apie žvaigždžių amžinumą ir jų mirtį, apie ugnikalnių nenuspėjamumą, sausumą graužiančias bangas, apie vėtras, kurios gali glamonėti, bet ir pražudyti, o aš apkvaišdavau nuo jo žodžių, nuo jo kvėpavimo, nuo mūsų greta gulinčių kūnų susilietimo. Likdavome apimti to svaigulio, kol nuvargdavome, kol užmigdavau ir nubusdavau, kai ką tik grįžę mama ir tėvas su seserimis ir mūsų mažuoju broliuku pradėdavo garsiai kalbėti. Zigmundas nubusdavo gerokai anksčiau už mane arba išvis neužmigdavo, nes kai mane prižadindavo triukšmas, jo niekada nebūdavo šalia.
Vieną sekmadienio popietę, išklausiusi Zigmundo žodžių, sumišusių su mano širdies plakimu, jutau, kaip kvėpuoju vis lėčiau, kaip akys merkiasi, gulėjau nei budri, nei užmigusi, apimta kažkokios snaudos, girdėjau, kaip brolis tyliai, vos girdimai klausia, ar miegu. Aš neatsiliepiau, likau rami ir išlaikiau vienodą kvėpavimą, bet ne todėl, kad būčiau panūdusi apgauti brolį, tiesiog nenorėjau nutraukti mane apėmusio malonumo. Jis patyliukais išlindo iš po antklodės ir išslinko iš kambario. Likau taip gulėti dar kurį laiką, o paskui atsargiai nusitraukiau antklodę ir pakilau iš lovos. Išėjau į koridorių ir nutipenau į brolio kambariuką. Pravėriau duris ir sustojau ant slenksčio. Zigmundas gulėjo ant lovos. Jo kelnės buvo atsegtos ir nusmauktos iki kelių, akys įsmeigtos į lubas. Dešine ranka jis glostinėjo tai, ką išvydau pirmą kartą. Jutau, kaip širdis tuksi man gerklėje, girdėjau jo trūkčiojantį kvėpavimą. Jis alsavo vis greičiau ir greičiau, paskui pamačiau, kaip užsimerkė, kaip visą jo kūną sutraukė spazmas, prasivėrė burna ir jis tyliai šūktelėjo. Išgirdau save suspingant. Brolis virptelėjo ir grįžtelėjo į mane. Aš puoliau į koridorių ir nubėgau į kambarį, kur stovėjo mano lova. Atsiguliau, užsidengiau rankomis veidą ir ėmiau verkti. Pajutau, kaip visas pasaulis, kurio buvo pilna mano vaikystė, – valandos, kai brolis mokydavosi savo kambary, o aš tupėdavau kertėje ir stebėdavau, kaip jis nebyliai krutina lūpas skaitydamas, valandos, kai jis dalydavosi su manimi žiniomis, kai gulėdavome ant lovos, kai jausdavome, jog niekada neišsiskirsime, – visa tai išnyko amžiams. Mane gildė nuojauta, kad mudu su broliu išsiskiriame, pirmą kartą suvokiau, kad jis ir aš žengsime skirtingais keliais ir ta mintis skaudino. Stengiausi įkvėpti oro, girdėjau jo balsą:
– Prašau, neverk, – jo pirštai, lipnūs ir keistai kvepiantys, glostė mano pirštus, dangstančius veidą. Jutau, kaip širdis daužosi gerklėje. – Neverk, prašau, – kartojo brolis.
Jis buvo šalia, taip arti ir taip toli. Patraukė mano rankas nuo veido. Žvelgiau į jį tarsi į kažkokį kitą Zigmundą, žvelgiau tarsi kita aš. Užsimerkiau ir jutau, kaip veržiasi ašaros. Apsikabinau pagalvę. Jis pasiliko prie lovos, uždėjęs rankas man ant galvos. Kūkčiojimas rimo, tolydžio tilo staigūs, trūkčiojantys įkvėpimai ir lėti, ištęsti iškvėpimai; gulėjau įsikniaususi į pagalvę, brolis liko šalia manęs.
Išgirdome, kaip atsidarė lauko durys.
– Pasakysiu jiems, kad miegi, – tarstelėjo Zigmundas ir išėjo iš kambario, uždaręs paskui save duris. Tą pačią akimirką pajutau, kaip verksmas vėl mane užvaldo, ir stipriai prispaudžiau veidą prie pagalvės, įsikandau į ją, kad nesigirdėtų mano balso. Kurį laiką šitaip gulėjau, o paskui užmigau.
Kitą dieną vengiau brolio. Iš kambario išlindau, kai jis jau buvo išėjęs į gimnaziją, ir atsiguliau prieš jam grįžtant namo. Nėjau pas jį į kambarį, kaip kad visada darydavau jam būnant namie, jis taip pat neatėjo pas mane, kaip elgdavosi, jei pirma nepasibelsdavau į jo duris. Tą dieną mane nuo visko pykino, nuo vandens ir maisto, nuo savo kūno, nuo žodžių ir nuo oro, kurį pasidygėdama įkvėpdavau plonom srovelėm ir staigiai iškvėpdavau, o iki kito įkvėpimo darydavau kuo ilgesnį pertrūkį. Purtė kažkoks keistas drebulys: mane sekino tai, kad negalėjau būti budri, virpėjau, nes negalėjau užmigti. Kitą dieną praleidau lovoje klejodama – siela ir kūnas rado būdą neduoti man mąstyti apie permainas, įvykusias išvydus tą vaizdą. Nežinau, ar brolis pasekė, ar pati išsigalvojau tą pasaką apie paukštį, praradusį savo mylimąjį ir iš sielvarto snapu prasikirtusį sau krūtinę ir išsiplėšusį širdį. Šitaip gulėdama ir alpėdama jaučiau, kaip kažkas kerta į krūtinę, lyg mėgintų pasiekti mano širdį.
Tais vakarais atsigulusi, užsimerkusi ir nusisukusi į sieną jutau, kaip vieningu ritmu manyje tvinksi skausmas ir baimė. Bijojau gyvenimo, to, kas turėjo ateiti drauge su juo, mane skaudino ši baimė. Visas turėjusias įvykti, bet man nežinomas permainas nujaučiau esant dėl mano ir brolio kūnų skirtumo; kaip baiminausi ir mane skaudino mintis apie tą skirtumą, taip baugino ir gildė nepaaiškinamas nujautimas santykių su kitais kūnais, kurie tada man buvo nesuprantami; jie artėjo prie manęs, nepažįstami, kaip žinia, perduodama iš kartos į kartą, dar negirdėti, nematyti ir nepatirti, kaip žinia, perduota per kraują, stipriai įspausta, bet vaikystėje miglota ir nepaaiškinama. Stovėdavau arba gulėdavau kupina baimės ir skausmo prieš tą žinią, prieš tą žymę, tvinkčiojančią kraujyje, prieš tą ženklą, kurį nujausti pradėjau suvokdama savo ir brolio kūno skirtybę.
Po daugelio metų skaičiau veikalą, kuriame Zigmundas, tada jau įmetėjęs vyras, aiškino, kaip tampama moterimi. Anot jo, mergaitės tapimas moterimi prasideda tada, „kai pirmą kartą pamato kitos lyties genitalijas. Sykį pastebėjusi skirtumą, ji turi pripažinti jo svarbą“. Dėl šio pastebėjimo kiekviena mergaitė „jaučiasi esanti stipriai nuskriausta“, todėl „tampa pavydo dėl neturimo penio auka. Visa tai palieka neišdildomus pėdsakus jos raidai ir charakterio formavimui“. Jeigu iš tikrųjų tampant moterimi lemtinga ne tai, kas esmiška joje glūdi, o kažkoks nesantis joje dalykas – atradimas, kad ji mergaitė, nes neturi tokio pat lytinio organo kaip vyras, atradimas, pasak Zigmundo, kad yra „suluošinta“, kodėl gi atradusi tai, dėl ko, anot brolio, iš vaikystės pereina į moteriškumą, iš vaiko tampa moterimi, kodėl iš to suvokimo randasi pavydas, o ne liūdesys ar baimė, arba abejingumas: liūdesys dėl to, kad lytys skiriasi, tos skirtybės baimė, kitos lyties baimė, abejingumas tai skirtybei? Jis nepagalvojo, kad skirtumo atradimas kai kurioms mergaitėms, tampančioms moterimis, gali sukelti ir kitokius jausmus, ne tik pavydą; jis iškėlė pavydą kaip dalyką, aplink kurį susidaro kiekvienos moters „Aš“. Pasak jo, tapimas moterimi buvo ne vien biologinė lemtis, ne tik anatominis faktas, metafizinė duotybė ir kažkas, kas slypi sielos paslaptingume, o procesas, apibrėžtas pavydo, ir, pasibaigus šiam procesui, pavydas likdavo kiekvienos moters gyvenime ilgalaike to pirmo žiauraus suluošinimo pojūčio, kad neturi vyriško lytinio organo, žyme. Skelbdamas pasauliui šią savo teoriją kaip absoliučią tiesą, brolis neprisiminė mano skausmo, patirto tą popietę, kai jam buvo trylika, o man – septyneri, to skausmo ir tos baimės, sukeltos išvydus mūsų kūnų skirtumą, minties apie subrendimą ir išsiskyrimą su vaikyste, nuojautos, kad mano gyvenimas ir jo gyvenimas neis išvien, o žingsniuos atskirai iki pat mirties; jis užmiršo tą popietę, širdgėlą ir baimę, sukeltą jo ir kaip šešėlis kritusią ant manęs, virtusią kažkokia kita širdgėla, kažkokia kita baime, įsiliejančia į kitas baimes, kitą širdgėlą. Jis užmiršo; ir visų mergaičių brendimui, procesui, kurį vadino „tapimu moterimi“, priskyrė vienintelę savybę – pavydą.
O tada, vaikystėje, kai išgyvenau baimę ir skausmą, tik mama pastebėjo, kad tarp manęs ir brolio kažkas įvyko. Ji tai suprato ne vien iš to, kad rytais pas ją į virtuvę ateidavau tik išgirdusi, jog brolis išeina į gimnaziją, ir kad prieš jam pareinant namo pasišalindavau į miegamąjį, kuriuo dalijausi su sesėmis, bet ir iš to, kaip pasikeisdavo mano veidas, atsitiktinai susitikus su broliu tame pačiame kambaryje, kaip mudu vengėme pažvelgti vienas į kitą, kaip pasikeisdavo mūsų kvėpavimas. Brolis nebeidavo su manimi pasivaikščioti, neidavo į kiemą pažaisti su savo bendraamžiais, nes jų žaidimų metai buvo prabėgę; kartais jo draugai ateidavo pas jį į kambarėlį, o kai jis išeidavo pas ką nors iš jų į svečius, mama užsukdavo pas mane ir pasakydavo: „Šiandien graži diena“, atitraukdavo užuolaidas ir įleisdavo saulės šviesos į kambarį. Ilgainiui pradėjau eiti iš namų su mama – keliaudavome į turgų arba pas tėvą į parduotuvę. Kartais viena nusileisdavau laiptais, nueidavau iki gatvės galo ir grįždavau atgal. Kartkarčiais, veik be žodžių, Zigmundas paduodavo kokią nors iš gimnazijos bibliotekos man paimtą knygą. Perskaičiusi lygiai taip pat be žodžių grąžindavau ir laukdavau kitos. Į kambarėlį, net kai brolio nebūdavo, nebeidavau. Vengiau būti su juo viename kambaryje; bet vis tiek, kaip ir anksčiau, laukdavau jo pareinant iš gimnazijos arba iš svečių. Užgirdusi jo žingsnius koridoriuje, atsiguldavau į lovą, užsitraukdavau ant savęs antklodę, kaip kitados darydavome kartu – laikydama pirštais ją virš galvos, ir, užuot patirdama aną džiaugsmingą svaigulį, jutau, kaip sopulys kerta man į krūtinę, lyg mėgintų pasiekti širdį.
4.
Vis rečiau aplankydavau Klarą. Per tuos susitikimus tylą nutraukdavo Gustavas, o mudvi sėdėdavome viena priešais kitą. Jis visad pasakodavo tuos pačius dalykus: kaip jų motina išliedavo tūžmastį ant jo sesers, kai ši buvo dar maža mergaitė, kaip Klarą sumušdavo už protesto akcijų dėl moterų, vaikų ir darbininkų teisių organizavimą, kaip pamažu jos narsa ir veiklumas išvirto į užsisklendimą savo ištuštėjusiame pasaulyje. Žinojau tai, pati mačiau, kaip Klarą kankina tas sulindimas į save, bet vis tiek atidžiai klausiausi Gustavo, nes jaučiau, kad jam reikia išsikalbėti ir šitaip bent mažumėlę išsilaisvinti iš sielvarto.
Retsykiais, išsijudinusi iš savo nepaslankumo, Klara pabėgdavo iš namų. Policija ją rasdavo gulinčią ant suolelio, sėdinčią atsirėmusią medžio, stovinčią persisvėrusią per tilto turėklus. Kai ją pristatydavo namo, Gustavas vis kamantinėdavo: „Kodėl pabėgai iš namų?“, o ji visada atsakydavo tą patį: „Čia aš nesijaučiu namie.“ Todėl Gustavas nusprendė nuvežti ją į psichiatrinę kliniką „Lizdas“. Pirmąsyk ją aplankiusi klinikoje, iš žvilgsnio, laikysenos, balso pastebėjau, kad palengva grįžta jos andainykštis tvirtumas.
– Pagaliau suradau savo namus, – pasakė Klara.
Susipažinau ir su „Lizdo“ vadovu, gydytoju Gėte. Jis aiškino, kad naujas pamišėlių gydymo būdas turi būti atvirumas. Kol jis man tai aiškino, prie jo priėjo viena pacientė ir spjovė jam į veidą. Šis rūpestingai nusišluostė servetėle ir kalbėjo toliau:
– Pacientai, turintys psichinių sutrikimų, nekenčia savo gydytojo, jame jie regi juos baudžiantį Dievą, tironą, kuris neleidžia jiems patogiai įsitaisyti savo pasaulyje, bet aš neslopinu jų įtūžio protrūkių, kai mane prakeikia ar įžeidinėja, klausausi jų taip, kaip klausyčiausi kokio nors žmogaus už „Lizdo“ sienų. O kai jie šneka absurdiškus dalykus, sakau jiems, kad tai kvailystės. Taip, būtent taip jiems ir pasakau.
– Taip, – šyptelėjo Klara, – tai dažniausiai daktaro Gėtės kartojamas žodis – kvailystės.
– Žinote, – tarė gydytojas Gėtė, – atvirumas yra pirmas žingsnis, kuriant tikrus santykius tarp pacientų ir gydytojų.
Kaip ir visuose beprotnamiuose (o gydytojas Gėtė privengė pasiduoti medicinos madai ir beprotnamius vadinti psichiatrinėmis klinikomis), klasifikavimas buvo svarbiausias „Lizdo“ principas – vyrai atskirti nuo moterų, įsteigtas ramiųjų skyrius, kitas skirtas neįgaliesiems, reikalingiems nuolatinės priežiūros, trečias skyrius – siautėjantiems, kurie gulėjo pririšti, arba jei nebūdavo tokie pavojingi, tai juos nuolat prižiūrėdavo, o ketvirtame skyriuje gulėjo nukaršėliai. Tik nedaugelis jų susitikdavo: erdviose valgyklose, didžiojoje salėje, kur gydytojas Gėtė skaitydavo paskaitas, vaikščiodami parke. Kaip ir visur, čia žmonės irgi perskirti į turtingus ir vargšus – tie, už kuriuos jų šeimos mokėdavo didelius pinigus, gyvendavo po vieną ar dviese kambaryje. Klara gyveno viena, gydytojas Gėtė mane įtikinėjo aplankyti ją dirbančią. Jis buvo įsitikinęs, kad darbas gali išgydyti pamišimą arba bent jau padėti jį išgydyti. „Lizde“ nedirbo tik karšinčiai, paralyžiuoti ir prikaustyti prie patalo. Be to, kad gydytojas Gėtė darbą laikė vaistu, tai buvo ir būdas papildyti „Lizdo“ kasą, nes čia gydėsi daug žmonių, už kurių gydymą niekas nemokėjo. Tie, už kurių pragyvenimą mokėjo giminaičiai, dirbo lengvesnius darbus: mezgė, siuvo, pynė, audė gobelenus, vyrų skyriuje buvo gaminamos dirbtinės gėlės iš popieriaus ir drožinėjamos figūrėlės iš medžio. Kiti dirbo sunkesnius darbus: skalbė drabužius ir patalynę, gamino segtukus ir apavą…
– Kviečiu užeiti į mūsų parduotuvę, esančią prie išėjimo, čia parduodami mūsų brangių pacientų rankų darbo daiktai: kojinės ir šalikai, naktiniai marškiniai ir suknelės, skarelės ir servetėlės, dirbiniai iš medžio, – išvardijo gydytojas Gėtė ir toliau pasakojo apie gyvenimą „Lizde“. – Keliamasi šeštą ryto, pirmiausia, prižiūrint slaugėms, sutvarkoma tai, kas pernakt buvo sujaukta, o tai nėra toks paprastas darbas, kaip jums gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Pavyzdžiui, vienas pridergė kambario viduryje, kitas užkišo pagalvę tarp lango grotų, trečias patiesė patalynę ant grindų, ketvirtas, žiūrėk, po čiužiniu paslėpė visų šlepetes… Tada mes, gydytojai, vizituojame pacientus. Paskui einame valgyti – viso turime šešias valgyklas, jos erdvios, kad išsitektų mūsų pacientai. Tada dirbame iki pietų. Papietavę trupučiuką pasiilsime, o tada vėl kimbame į darbą, kaip jau sakiau – žmogų sukūrė darbas ir vėl padarys žmogų iš to, kuris vengia šios pareigos. Būtent taip – beprotybė yra pareigos būti žmogumi vengimas. Paskui vakarieniaujame, o po vakarienės prieš miegą turime truputį laiko pabendrauti.
Mums vaikštant ligoninės koridoriais, viena moteris pripuolė prie gydytojo Gėtės, atsiklaupė prieš jį ant kelių ir ėmė maldauti paleisti ją namo. Jis kuo ramiausiai ją apėjo, o moteris vis klykė, kol atėjo sanitarai ir kažkur ją nusitempė. Gydytojas Gėtė pastebėjo, kaip mane sukrėtė pamatytas vaizdas, ir tarė:
– Ak, nežiūrėkite taip niūriai! Net ir į kraupiausius dalykus žvelkite išlaikydama dalelę ironijos. Žinote, ką mano senelis Johanas pasakė apie ironiją: tai druskos kruopelė, be kurios negalėtume mėgautis tuo, kas mums paduota ant stalo.
– Bet tai ne pietūs, o gyvenimas, – pasakiau.
– Juo labiau, – atsakė gydytojas Gėtė. – Be ironijos gyvenimas būtų lėkštas. Ir velnioniškai nykus.
Mes toliau vaikščiojome ligoninės koridoriais. Kartais daktaras Gėtė praverdavo kurias nors duris, kad galėčiau dirstelėti į vidų. Jis pastebėdavo mano nusigandusį žvilgsnį ir vis mėgino raminti:
– Pas mus tiesiog tobula. Ar žinote, kokios sąlygos Salpetrijere Paryžiuje? Ligoniai, pasitiesę čiužinius, miega ant grindų. Jie uždaromi palatose ir neišleidžiami į kiemą. Gamtinius reikalus atlieka kambario viduryje, grindys ir sienos išterliotos. Šiaip ar taip, ten ir priteršta ne taip jau daug, nes juos maitina tik tiek, kad šie nenumirtų – o jei ir duotų pakankamai maisto, bene tokioj smarvėj jie galėtų suvalgyti daugiau, nei būtina gyvybei palaikyti? Kartą per savaitę patalpos valomos. Gydytojai per palatas pereina tik tam, kad įsitikintų, ar pacientus reikia pririšti, ir jei kuris nors iš pririštųjų išsenka dūkdamas, liepia jį atrišti. Štai kaip yra Paryžiuje! O čia, prie nuostabaus žydrojo Dunojaus… – tarė ir sušvilpiniavo kelis valso taktus. – Nėra reikalo nė pasakoti – pati matote. Stačiai džiaugtis turite, kad jūsų draugė pamišo Vienoje.
– Klara nėra pamišusi, – atkirtau. – Jai tik reikia laiko atsitokėti.
– O kaip jūs manote, kas yra beprotybė? Kažkas monstriško? Ne, beprotybė yra būsena, kai žmonės tampa ne tais, kas yra iš tikrųjų. Čia taikome geriausius metodus, kad pacientai atsitokėtų. O ar žinote, kaip juos gydo Paryžiuje? Baime! Jie galvoja, kad jeigu apipils ligonius šaltu vandeniu, prikuls, baubiantiems prigrasins, kad išpjaus jiems liežuvį, tai sugrąžins jiems protą. Taip, taip, šitaip yra Paryžiuje, o pas mus, prie nuostabaus žydrojo Dunojaus… – jis vėl sušvilpiniavo kelis valso taktus.
Man knietėjo jam pasakyti, kad ir Paryžiuje jau niekas taip negydo ligonių, kad tuos pačius metodus, kuriuos prieš kelis dešimtmečius Salpetrijere įvedė gydytojas Pinelis, dabar jis pats taiko čia, bet vis tiek tylėjau ir klausiausi.
– Pas mus pacientus gydome pokalbiais, siekdami užčiuopti tai, kas juos kankina, kalbamės su jais apie tai, apie ką jie nori kalbėti – visa tai, žinoma, nesąmonės, bet galiausiai tarp visų tų nesąmonių blyksteli ir viena kita protinga mintis. Nesakau, kad visiems, bet kai kuriems ligoniams pasiseka grįžti į normalų gyvenimą.
Kai su Klara ėjome palei virbų tvorą prie išėjimo iš „Lizdo“, ji tarė:
– Taip, kai kuriems iš mūsų pasiseks grįžti į normalų gyvenimą. Tik reikia laiko.
Aš išėjau pro vartus, toldama gatve kelis kartus atsigręžiau. Klara stovėjo ten, anapus tvoros, tarsi už grotų.
Vengiau žiūrėti į veidrodžius, bet visada, kai pažvelgdavau į Diurerio reprodukciją, man dingodavosi, kad žiūriu į save. Ta būtybė graviūroje, įamžinta stebeilijanti į tuštumą, turi sparnus, bet nėra angelas; ši moteris yra melancholijos alegorija. Jos galva palenkta, įmanytų visai nusvirti ant krūtinės, jei jos neprilaikytų į kumštį sugniaužta ranka. Kita ranka, nuleista į skreitą, suglebusi, vos nulaiko skriestuvą. Mano galva taip pat linko žemyn, ant krūtinės; viena ranka kumščiu lyg ruošėsi gintis nuo skausmo, bet neišlaikydavo, nusvirdavo į skreitą, kita ranka glebo, žinojau, kad skęsdama neišsigelbėsiu, jei mėginsiu nusigriebti šiaudo.
Diurerio Melancholijos veidas skendi šešėly, tame prietamsy blykšo akių baltymai, žvilgsnis nukreiptas į niekur. Lygiai taip kaip akys užnugary sušvyti ir jūra, o danguj – kometa, skleidžianti savo įstabų žibėjimą, netrukus ji išnyks iš Melancholijos dangaus, idant jos pasaulis vėl panirtų tamsybėn. Kažkur horizonte už didžiulių vandenų galima įžvelgti miestą, ten – pasaulio dalelė, ten – visi likę, o Melancholija atskirta, ji čia, vienui viena. Aš irgi buvau įsispitrėjusi į kažkokią nebūtį, mano dangaus skliautas tuščias, mane gaubė prieblanda. Aplink plytėjo tuštuma, o nuo tų, esančių arčiausiai, skyrė tokia neįveikiama amžinybė, kurią tik Zenonas galėtų paaiškinti.
Graviūroje Melancholija, vaduodamasi iš savo skaudulio, pasitelkia du dalykus: už jos pakabintą kvadrato pavidalo talismaną, kuriame įrašyta šešiolika skaičių, jis turi pritraukti gydomąsias Jupiterio galias, jos įstengia įveikti žalojančias Saturno galias, kurios stiprina graudesį. Greta talismano – smėlio laikrodis, o virš talismano – varpas, šalia kabo svarstyklės. Pusė smėlio laikrodyje jau išbyrėjo, svarstyklių lėkštės – ramybės būsenos, nesujuda ir varpas, nors kiekvieną akimirką gali išmušti paskutinę valandą. O gal laikas sustojo ir smėlis laikrodyje sustos, suakmenės, o svarstyklių pusiausvyra rodo, kad viskas vienodai ir niekas nebesvarbu, o varpui nėra dingsties skambinti. Melancholija rymo prie savo nebaigto statinio, aplink išmėtyti įrankiai, ji sėdi ir žvelgia į viską taip, lyg atsisako visko, lyg kažkas jai šnabždėtų, kad statinys niekada nebus užbaigtas; kopėčios atremtos į statinį, o ant žemės prie kopėčių stūkso akmens luitas – ar Melancholija turi jį užkelti ant statinio? Bet akmens luitas dar galutinai neapdorotas. Aplink Melancholiją daug įrankių, dailidės ir akmentašio įnagių, bet viskas numesta – ji žino, kad nieko neužbaigs, viskas beprasmiška, beprasmiška užbaigti visus tuos darbus – viską persmelkusi beprasmybė. Iš esmės šis pastatas Melancholijai reiškia jos gyvenimą, gyvenimą, kuris, kad ir kaip jį gyventum, kad ir kaip statytum, liks neužbaigtas, lyg būtų tuščiai nugyventas. Ar šalia Melancholijos kabančios svarstyklės reikalingos tik svoriui matuoti statant, ar jos simbolizuoja ir nuolatinį svėrimą, matavimą, nuolatinį svyravimą? „Gyventi ar negyventi?“ – klausia graviūros patamsyje skendintis veidas su švytinčiais akių baltymais. Diurerio Melancholija sparnuota, bet niekas nė nepagalvotų, kad ji yra kada nors skraidžiusi, jos sparnai nėra ir puošmena. Galbūt sparnai jai duoti, idant apsunkintų žingsnį, slėgtų it kankinantis nešmuo, idant primintų jai, kad galėjo skraidyti, o dabar jau per vėlu.
„Gyventi ar negyventi?“ – klausimas, kurį rasi sau užduoda Diurerio Melancholija, virto mano būties klausimu. Mėginau pabėgti nuo šio klausimo, kurį vis užduodavo kažkoks manyje tūnantis šešėlis, kaip kad vengiau pažvelgti į veidrodį. Mano namai man priminė veidrodį, šešėlio šešėlį, užduodantį klausimą, kuris svyruoja tarp būties ir nebūties, todėl net kai šaltis smelkėsi į kaulus, kai vėjas taip tūžmastingai talžė, jog reikėjo užsimerkti, aš klaidžiojau gatvėmis, sustodavau ant tiltų, įeidavau į kurią nors sinagogą ar bažnyčią, atsisėsdavau ant suolo ir šitaip vėdindavau sielą it audinį, prisigėrusį gaižaus kvapo. Šitaip klaidžiojant po miestą, žvilgsnis kartais netyčiom nukrypdavo į kokį nors didelį stiklą ar į upės vandenį, ar balą ir nenorom susidurdavau su savo atvaizdu, žvilgsniu, įsmeigtu tuštymėn. Kad ir kaip slopinau savo vidinę niūrastį, kad ir kaip kreipiau žvilgsnį į šviesą, galinčią ją išvaikyti, šioji nuolat iškeldavo savo klausimą: „Gyventi ar negyventi?“
Vieną popietę, kai parėjau namo ilgai klaidžiojusi po miestą, motina pašaipiai pasakė:
– Tavęs ieško vienas linksmas vaikinas. Pasiprašė tavęs palaukti pas mus, kurį laiką sėdėjome tavo kambaryje, bet ponaitis ne itin šnekus.
Įėjau į savo kambarį. Ant lovos sėdėjo Raineris.
– Grįžau, – tarė.
Jis pakilo, aš priėjau prie jo. Suglaudėme galvas ties smilkiniais. Kraujas tvinkčiojo į kraują. Girdėjau, kaip jis pailsęs alsuoja.
– Grįžau, bet nežinau kodėl… – pratarė Raineris.
Lėtai atitraukiau galvą. Jo žvilgsnis buvo pasikeitęs; dabar jo akyse mačiau tuštumą ir ši tuštuma žiūrėjo į mane. Jam trisdešimt ketveri, metais daugiau, nei buvo jo motinai, kai vieną pirmadienio rytą ją sutikome vargingame Vienos kvartale, jis panėšėjo į ją ne išoriškai – tąsyk, prieš daug metų, ji pasakė, kad atpažino jį, nes jis buvo panašus į savo tėvą, – bet tuo, kaip seno: jo plaukai išresvėję, kirmijo dantys, o kaulai krypo: pirštai buvo keistai išsiskėtę, iškreivėję. Atsisėdome ant lovos. Raineris pasakė, kad iš viso įtėvių palikimo teliko namas čia, Šonlaterno gatvėje, visa kita išleista gėrimui ir lošimui, arba, tiksliau sakant, pralošta geriant.
Laikėme vienas kitą už rankų – kadaise buvom šitaip susikibę ir kūnų gyvastingume jutome sielų švelnumą, paskui tame gyvastingume nejautėme nieko, o dabar, greta persipynusių kūnų, kuriuose anksčiau laiko ėmė ryškėti senatvės požymiai, vėl atsirado mudviejų sielos, nors atšalusios, trapios, o ne švelnios, bet mes vis tiek jutome tuos neaiškius jų virpčiojimus.
Išėjome iš namų lydimi pašaipaus mano motinos žvilgsnio. Tylėjome iki pat jo namų. Ten buvo kažkaip tuščia, nors viskas buvo taip pat: visa stovėjo savo vietose, bet ilgus metus nevėdinta patalpa ir dulkių sluoksnis suteikė šiai erdvei kitokį vaizdą – kažkokio negyvumo. Mūsų pėdos paliko pėdsakus ant dulkėtų grindų. Raineris atitraukė vieną užuolaidą ir nuo jos pasklido pilkšvas debesis. delnais braukdama dulkes nuo veidrodžių, klausiausi, kaip Raineris žingsniuoja po kambarį ir kalba:
– Žinau, tu manai, kad atvažiavau paguodos. Man nereikia paguodos. Jos ieško tas, kas savyje dar turi gyvasties. Manyje jau viskas mirę. Ir niekas nebegali man jos grąžinti. Atleisk, bet šito neįstengs padaryti nė tavo meilė. Meilė, kuri kadaise, kai atsidūriau ant bedugnės krašto, mane palaikė. Bet dabar nebėra nė krašto, nuo kurio galėčiau nukristi. Dabar man niekas neegzistuoja. Nei kova, nei malonumas. Kovojau su mintimi, kad buvau atstumtas. Dėl tavo meilės niekad nekovojau – ji man buvo dovana. Gal todėl ją ir atstūmiau – dovaną vertiname, kai jos nusipelnome. Tada pasišoviau užkariauti meilę. Anuomet nežinojau, kad meilė nėra trofėjus ir ji neužkariaujama. Praradau šį trofėjų ir ėmiau ieškoti malonumų. Nesimėgavau jais, tiesiog tyčiojausi iš savęs. Kiekvienas naujas malonumas darėsi vis blankesnis ir blankesnis; net didžiausi malonumai praranda skonį. Praradau visus idealus. Su jais praradau ir save. Dabar viskas beprasmiška. Ir gyvenimas, ir mirtis. Todėl sakau, kad grįžau ne paguodos ieškodamas. Paguoda man neegzistuoja. Nežinau, kodėl sugrįžau.
Aš nuvaliau paskutinį veidrodį ir išvydau jame už manęs stovintį Rainerį. Atsisukau. Bučiuodamiesi jutome skonį dulkių, nusėdusių mums ant lūpų. Atsiplėšęs nuo mano lūpų, Raineris tarė:
– Kadaise klausiau savęs „Kas aš esu?“ ir tikėjausi, kad klausdamas surasiu atsakymą apie savo esmę, siejančią mane su viskuo, kas egzistuoja visatoje – būsena, kurią turi patirti kiekviena žmogiška būtybė, užduodama sau šį klausimą. Kadaise klausiau savęs „Kas aš esu?“, o dabar žinau – aš esu niekas.
Kitą dieną pasikalbėjau su broliu. Jis sutiko priimti Rainerį savo kabinete, o po kelių susitikimų su juo pasakė:
– Jam niekas negali padėti. Jis nenori išsilaisvinti iš kančios. Jo problema aiški – giliai jame tūno trauma: kai jis buvo metukų, motina jį atidavė svetimiems žmonėms. Bet jis nenori spręsti savo problemos. Jis ja mėgaujasi.
– Nesimėgauja. Jis kenčia, – nesutikau.
– Mėgaujasi, kenčia, tai tas pat. Tai vadinama mėgavimusi neigiamu malonumu, – paaiškino brolis.
Mano motina keliems mėnesiams išvyko į Bad Gaštaino kurortą, o aš išėjau gyventi pas Rainerį. Pirmą rytą, kai prabudau jo namuose, jis pasakė:
– Sapnavau, kad statau namą. Ne į viršų, o žemyn. Ne stačiau, o rausiau. Klausiau savęs: ar tai bus mano namai, ar mano duobė? Ir rausiau, rausiau, vis rausiau. Stebėjausi, kaip mitriai darbuojasi mano rankos. Jos tarsi rijo žemę. Pažiūrėjau į viršų, kokį namą iškasiau. O ten, viršuje, vos įžiūrėjau šviesą: dangus buvo virtęs taškeliu. Aš rausiau toliau, nes nebeįstengiau išlipti. Rausiau tol, kol dingo paskutinis šviesos spindulys, kad užmirščiau, ką padariau.
Kartais drauge žiūrinėdavome jo portretus, nutapytus žmogaus, kuris jam atstojo tėvą.
– Tai viskas, kas iš manęs liks, – tarė Raineris rodydamas portretus, – bet ir tai vieną dieną virs dulkėmis. O portretuose jau nebesu aš – kažkada buvo gija, jungianti šitą vaikelį, berniuką ir mane. Gija, kuri mus jungė ir šitaip palaikė sielos vientisumą laiko tąsoje. Daug dalykų nunyko, radosi nauji, iki tol nežinoti, bet sielos šviesulys likdavo tas pats. Dabar nė su vienu iš šių nutapytų žmonių neturiu nieko bendro. Dabar esu niekas. Dabar geriausia kuo greičiau virsti niekuo.
Sakiau jam, kad ta sielos gija, jungianti jį nuo gimimo akimirkos iki dabar, negali būti nutraukta, kad neviltis trukdo jam įžvelgti šią giją, bet jis purtė galvą, sakė, kad neviltis jam visai netrukdo įmatyti tą giją, veikiau jame įvykusios permainos ją nutraukė.
Kai mylėdavomės, jo kūnas nerodė nei aistros, nei pasitenkinimo. Judesiais jis tarsi mėgino atsiplėšti nuo nevilties, bet šitaip ji dar stipriau lipo prie mūsų kūnų jiems susijungiant. Jutau, kaip kartu lyg vienis tvinksi mano širdis, įsčios ir tarpkojis; jutau tą saldų skaudulį ir aitrų troškimą sukurti naują gyvybę.
– Noriu turėti vaiką, – vieną rytą pasakiau Raineriui.
– Kad išstumtume jį į egzistencijos beprasmybę?
Po kelių savaičių man pasidarė silpna ir aš apsivėmiau. Silpna buvo ir kitas dienas, bet turėjau dar svarbesnę priežastį galvoti, kad po širdimi nešioju naują gyvybę. Nuėjau pas gydytoją ir, mane apžiūrėjęs, jis pasakė:
– Turite priežastį džiaugtis – jūs laukiatės!
Eidama gatvėmis jutau, kaip laimė drauge su manimi įkvepia ir iškvepia orą.
– Tu tokia laiminga, – pasakė Raineris mane pamatęs. – Labai norėčiau džiaugtis su tavimi drauge, bet mano neviltis stipresnė ir už mano troškimą.
– Tu taip pat turi būti laimingas, – atsakiau. – Ar nori tapti tėvu?
– Jau sakiau: nenoriu sukurti gyvybės, kuri nuo pat gimimo turės beprasmiškai egzistuoti.
– Kodėl egzistencija turėtų būti beprasmė? Nuo mūsų priklauso, kaip mūsų vaikas suvoks būtį.
Raineris tylėjo. atsikėlusi iš lovos priėjau prie lango ir atitraukdama užuolaidas išgirdau Rainerį sakant:
– Noriu pamatyti savo motiną.
Nuėjome pas jo motiną kaip ir prieš daug metų. Radome tą gatvę, įėjome į namą. Koridoriuje kažkokia mergina ėmė pinigus iš pakumpusio senioko, šis kiek susigėdęs staigiai išsmuko. Mergina įsistebeilijo į mudu su Raineriu.
– Noriu pamatyti Gertrūdą, – pasakė Raineris.
– Gertrūdą?
– Taip, – pakartojo Raineris ir nekviestas žengė į kambarį, kuriame gimė. – Kaip tik čia su ja susipažinau prieš penkiolika metų.
Guntis Berelis. Druska. Соль. Salt. Sel. Salz. Sale. Sal. Tuz. Сiль
2012 m. Nr. 12
Iš latvių k. vertė Jurgis Banevičius
– …visi įsivaizduoja, kad istorija yra, na, tokia lyg upė ir mes joje plaukiojam kaip didesni ar mažesni kukuliai; aš, būdamas cinikas, paprasčiausiai pasakyčiau, kad istorija yra šūdų srautas, o mes – maži šūdukai, kurie sūkuriuoja pasroviui žemyn, kartais kuris nors nuskęsta akivare, kitas išplaukia į paviršių – kvailystės, nė šūdo ten iš šūdų, srautų ir kukulių, ji nėra jokia upė ir mes nesam kukuliai, supranti, tai tik visokių pernelyg romantiškai nusiteikusių tipų išdaigos, juk aš, pats žinai, esu racionalus žmogus ir jau vien todėl puikiai suvokiu, kad istorijos atsietai nuo mūsų nėra, – tai, ką aš galvoju apie istoriją, ir yra istorija, ar supranti? – sakykim, aš aprašau kokį nors iki šiol niekam nežinomą įvykį – kas atsitiks? – na taip, teisingai, tada tai virs istorija, bet su sąlyga, jei šį mano aprašymą ims cituoti kiti istorikai, rašytojai paminės savo romanuose, jei pateks į vadovėlius, politikai Saeimos tribūnoje juo remsis – ir taip toliau, tada mat galima bus sakyti, kad istorija yra įvykusi, nors iš tikrųjų yra tik išsiveržusi iš mano sąmonės – supranti, dulka toks niekam nereikalingas popierius archyve – ir nesakyk, kad aš perdedu, nė velnio neperdedu – nors ir pats esu istorikas, pasakysiu tau aiškiai ir atvirai, ko čia slėpti: tas popierius niekam nereikalingas, net mums, istorikams, ne, pupų žievės, niekas daugiau – jis dulka tame archyve, aš jį ištraukiu lauk, aprašau skersai išilgai ir tik tada jis tampa tuo, ką mes vadiname istorija, bet to popieriaus ar pergamento vietoj lygiai taip pat galėjo būti ir koks kitas, ir istorija tada taip pat būtų kitokia – supranti, aš turiu savo istoriją, lygiai taip pat tu turi savo istoriją, ir smulkmena, kad mūsų istorijos nesusikerta nė viename taške; atsimink, kai buvai mažas, skaitei tokią knygutę apie Robiną Hudą iš serijos „Pasakojimai apie istoriją“, tikriausiai buvo kažkoks rusų autorius – tu dabar nieko nesakai, aš ir taip žinau, kad ta knyga tau patiko ir, žinoma, iki šiol likusi atmintyje, ten, pameni, buvo Robinas Hudas, tėvas Tukas, Gajus Gisbornas ir ko tik ten nebuvo, bet, supranti, tas tavo Robinas Hudas su manuoju Robinu Hudu – ir, turėk galvoje, manęs jokiu būdu negalima laikyti viduramžių Anglijos istorijos specialistu, apie šį laikotarpį neturiu net diletantiško supratimo – taigi tavo Robinas Hudas su manuoju neturi nieko bendro, dar ne tik nebuvo jokio Robino Hudo ir tėvo Tuko, bet čia ir yra tas kabliukas, kad šita istorija priklauso tau, ir ji yra tokia pat teisinga, kaip manoji, tau tas Robinas Hudas yra reali persona, man – išgalvota, ne, žinai, istorija nėra jokia upė, net ne šūdų srautas, ne, vyruti, mintyse, viskas tiktai mintyse, mes visi tiktai mintyse kuriame istoriją, kitur jos išvis nėra, nei srautas, nei akivarai, nei šydas per akivarą…
Jaučiu, delnai taip kietai gniaužia vairą, kad prie jo beveik priaugo, o pėda spaudžia akseleratorių iki galo, šituo sumautu kaimo vieškeliu taip varyti negalima, negali žinoti, kas išdygs priešais už posūkio, mat visi kelio pakraščiai apaugę krūmais, nieko negalima matyti. Broliuko pliurpimas mane vedė iš proto. Beveik tris valandas nenutrūkstanti žodžių srovė, daugiau negu du šimtai kilometrų, išklotų lipniais žodžiais, kurių prasmės net labai norėdamas daugiau nebepajėgiau sugauti, nes jie buvo užkimšę visus mano jutimo organus. Kaipgi, niektauška jis buvo nuo amžių, bet jei su broliu susibėgi porą kartų per metus ir trumpam, tai neatrodo taip baisiai, vis dėlto dabar… Ar broliukui iš tiesų neužtenka, kad jis beveik kiekvieną dieną mala liežuviu auditorijoje studentams ir dar sako kalbas visokiose konferencijose bei simpoziumuose? Ir pabandyk tik paprieštarauti, kad, tavo supratimu, istorija vis dėlto yra srautas, kuris traukia paskui save ir tave, ir jį, kartais iš tikrųjų įtraukia į kokį būties akivarą, o tada iš karto išmeta į patį verpetą – ir tada tu dumi į priekį kaip ant povandeninių sparnų – ir nuo tavęs nepriklauso visiškai niekas, visiškai niekas, tiktai srautas… Iš karto gausi dar vieną poros valandų paskaitą… Ne, apskritai imant, nuo manęs paties priklausė – ir aš, kvailys, sutikau šeštadienio rytą vežti broliuką per pusę Latvijos žiūrėti prakeikto dvarelio, kuriame gyvenęs… fon Ungernas? Fon der Grotė? Baronas Felkerzamas? Fon Fitinghofas? Išvis kažkoks grafas Plateris-Zibergas? Po Robino Hudo ir tėvo Tuko visi baronai ir grafai yra vienoje košėje, bet man tas pat, niekis, jie jau seniai nuplaukę su šūdų srautu žemyn. yra išsilaikiusi ratinė, kur dabar paštas, vežiko namas ir, atrodo, Kufalto projektuotas parkas, o neogotiško stiliaus Teodoro Zeilerio projektuotą ponų namą penktaisiais metais susvilino miško broliai, baroną pakorę ant ąžuolo šakos ar kur, tik, tiesa, dvaro pastatas po kelių metų atnaujintas… Na, ir ką? Kokia man nauda iš parko arba Kufalto? Srautas jau seniai visus nunešęs. Bet broliukas šiuo metu aprašąs šio grafo ar barono gyvenimo kelią ir nori pats savo kojom išvaikščioti parką, atverti ratinės duris, jei tokios dar išlikusios, pamatyti tą patį peizažą, kurį savo laiku kasdien matė tas fonas – galbūt tada jis sugebės priartėti prie fono minčių eigos ir suprasti, kodėl jis gyvenęs būtent taip, kaip gyvenęs. Nė velnio, istorija yra srautas, tai suvokė fonas, spurdėdamas ant ąžuolo šakos, tai supratau aš, bejėgiškai kabarodamasis po broliuko žodžių srovę.
Tai nebuvo jauki kaimo užeigėlė, kurioje malonu valandėlei prisėsti, suvalgyti puikius pietus, o palėpėje dėl visa ko laukia kad ir kukliai įrengtas, bet vis dėlto nakvynės būstas, o maitinimas priklauso tiktai nuo vietinio virėjo sugebėjimų. Taip pat ir ne paplentės konvejeris, kuriame porą nuvargusių mergelių kiaurą dieną pluša, aptarnaudamos nesibaigiantį pravažiuojančiųjų srautą, kur verta kuo skubiau prisikimšti skrandį ir pasičiupti su savimi kokį pakelį traškučių, kad nebūtų nuobodu važiuoti. Žalsvai pilkas Lyvanų namas* su iškaba, kurioje spalvingai raudonomis raidėmis geltoname fone buvo užrašyta: „Baras“, ir viskas, jokio pavadinimo, „Po vešliomis ąžuolo šakomis“, „Pas senąjį Felkerzamą“ ar panašiai. Šiaip jau kažko panašaus buvo galima laukti – čia visiškas užkampis, iki plento -niolika kilometrų traktorių išmaltu, dulkinu vieškeliu, mažas miestelis, centre – parduotuvė, senojoje fono ratinėje įsteigtas paštas, milžiniška, persikreipusi ir tikriausiai seniai apleista daržinė be durų, dvi Lyvanų namukų eilės abipus kelio, pakalnės gale dvaro rūmuose – mokykla. Parke užžėlęs tvenkinys su žalsvu vandeniu, trys vyrai prie parduotuvės kampo – jau iš pirmo žvilgsnio aišku, kad jie šiuo metu metasi puslitriui, ant žemės po kojomis padėta „Husqvarna“. Prie pašto durų rankomis skeryčiojasi dvi tetulės.
– Reikėtų užvalgyti, ką? – broliukas alkūne pabaksnojo man į šoną.
– Nusipirksime čia pat parduotuvėje duonos ir kokio kumpio arba sūrio, bus gerai.
– Ne, na, palauk, negali žinoti, kada gausime šilto maisto. Tiktai grįžtant. Bent kokį pyragėlį mikrobangėje pašildys. Arba tuos sklindžius, kuriuos dabar parduoda vietoj beliašų ir vadina picomis. Kavos tai čia bus?
– Gali įsivaizduoti, kokį srėbalą čia vadina kava?
– Ar ne tas pats, kad tiktai šiluma pilve.
Broliukas buvo teisus – tikėjausi užkąsti užeigėlėje, kuri, sprendžiant iš žemėlapio, turėjo būti prie plento posūkio, bet ji, pasirodo, jau keletas metų apleista. Todėl sustabdžiau prie institucijos su neįtikėtinai originaliu pavadinimu. Baras buvo įrengtas Lyvanų namo gyvenamajame kambaryje su atskiru įėjimu, įranga – sukrečiamai asketiška: atrodo, vietinio meistro gamintas baras ir vienintelis staliukas su varganai tuščia gėlių vaza. Prie sienos – lentynos su alaus buteliais, sultimis ir traškučių pakeliais. Kažkur namo gilumoje monotoniškai burbėjo televizorius. Prasiskleidė užuolaida, kuria baro patalpa buvo atskirta nuo virtuvės, ir pasirodė mergaitė, maždaug dvylikos ar trylikos metų.
– Laba diena! Keleivius pamaitinsit? – labai žvaliai ir garsiai užriko broliukas. Tikriausiai jam atrodė, kad kaip tik tokiu tonu reikia kalbėtis su kaimiečiais.
Pauzė. Laukėme, kokių gėrybių pasiūlys, bet mergiščia tik spoksojo nemirksėdama.
– Kas gero mūsų valgiaraštyje, mažyte?
– Nežinau, reikia paklausti mamos. Tikriausiai kotletas.
Pauzė.
– Na, tai tada pakviesk tą savo mamą!
– Ji ir pati ateis.
Pauzė.
Broliukas išraiškingai pažiūrėjo į mane ir palingavo galva. Na taip, visi išvažiavę į Airiją, likę tik su nepabaigtu daunų išsilavinimu. Atsisėdome prie vienintelio stalelio. Mergaitė spoksojo į mus, mes – į ją.
Pauzė.
– Nešk čia tuos kotletus! Ir ko nors atsigerti!
– Bulvių nėra. Tiktai su makaronais, – pasakė mergaitė.
– Bent su grikiais.
– Grikių taip pat nėra. Yra tik makaronų.
Buvo galima girdėti, kaip kambaryje sužvanga indai, trinkteli mikrobangės durelės. Kol šilo kotletai, mergaitė paėjo prie durų ir vėl ėmė spoksoti.
– Kas čia dabar – miestiečių nesi mačiusi? – negražiai pajuokavo broliukas. – Mes iš Rygos. Ar tu išvis žinai, koks čia vyras anksčiau gyveno – ten, kur dabar mokykla, pati tikriausiai mokaisi? Istorijos mokytojas nėra pasakojęs?
Tyla. Kambaryje sudžinksėjo krosnelės signalas. Mergaitė atnešė dvi lėkštes ir padėjo ant stalo prieš mus. Brolelis kokią akimirką sustingęs žvilgsniu gręžė lėkštę. Ir būta jau į ką žiūrėti. Sulipę, pilkšvi makaronai-rageliai. Porudis, plokščias šnicelis, plonas kaip tuščia piniginė. Atgrasi kečupo dėmė ant lėkštės krašto. Brolelis garsiai nurijo seiles, aštrus Adomo obuolys krūptelėjo aukštyn žemyn.
– Jochaidi… Tu tikriausiai visai nežinai… Kai buvau dar mokinukas, autobusų stoties antrame aukšte – ten laiptai ėjo aukštyn su tokiu posūkiu, net nežinau, kas dabar ten yra – buvo stoties valgykla. Šiaip jau valgykla kaip valgykla, tiktai tas vaizdas į kanalo krantinę, langai iki pat grindų… Daugiau net neatsimenu, kaip ten iš tikrųjų atrodė, bet tai nieko nereiškė, svarbiausia, toje valgykloje davė makaronų ir šnicelį, kuriame duonos buvo tikrai daugiau negu mėsos ir kuris visuomet buvo lyg apdžiūvęs, ne, ne visai apdžiūvęs, toks ypatingas, su truputį traškančia plutele… Tokių galėjai gauti tik rusų laikais. Bet makaronai išskydę. Tu negali įsivaizduoti, koks man skanus buvo tas šnicelis! Senoliams nesakiau, tau irgi ne – buvo gėda, atrodė, tu juoksies, tačiau kai tik pasitaikydavo koks atliekamas rublis, nepirkdavau cigarečių arba ledų, o ėjau į stoties valgyklą valgyti šnicelio. Baisiai skanu buvo! Supranti, iki šiol negaliu pasakyti kodėl, bet dėl to šnicelio buvau pametęs galvą. Atsimeni, mama taip pat darė kotletus, dabar aš juos mokėčiau įvertinti, bet tuo metu jie man atrodė visiškai netikri, nes tiktai stoties valgyklos šnicelis buvo vienintelis ir tikras. Dar dabar, kai pamatau kotletą, burnoje to stoties šnicelio skonis. Bet iš kur tu tokį mūsų laikais ištrauksi. Užgerdavau kompotu, tokiu rudoku, tikriausiai iš džiovintų slyvų, „granionkėje“, o saldaus kartais suvalgydavau duonos sriubos su plakta grietinėle. Atrodo, šnicelis su makaronais kainavo apie šešiasdešimt kapeikų, kompotas tikriausiai kokias dešimt, duonos sriuba dar truputį, o viskas kartu tikrai mažiau negu rublis. Kartais buvo galima gauti šnicelį ir su bulvėmis, bet man daugiau patiko su makaronais, bulvių niekada neįveikdavau, visada likdavo. Žinai, iki šiol negaliu pakęsti to, ką vadinam pasta – jei jau makaronai, tai tegul būna kaip reikiant, „po flotski“, tikras daiktas. Ui, bet kai būdavo grikiai – tai baisu, man tas grikių skonis bjaurus, vemti norėjosi… Ketvirtadieniais tai jau niekad nėjau – tada būdavo žuvies diena, viskas dvokė kepta žuvimi ir šnicelio nebūdavo galima gauti…
Sovietų laikų duonos sriubą atsiminiau – kai abu su broliuku mokėmės universitete, kartu eidavom valgyti į Suvorovo gatvės koldūninę. Paprastai imdavom šiupininę, dvigubus koldūnus, kuriuos gausiai apibarstydavom raudonaisiais pipirais ir suliedavom actu, o saldžiam broliukas beveik kasdien laižydamasis kirsdavo duonos sriubą su plakta grietinėle, kuri man atrodė išvis nevalgoma. Vėliau jis skundėsi, kad tokios duonos sriubos kaip rusų laikais daugiau niekur negalima gauti. Bet apie stoties valgyklą ir šnicelį tai tikrai girdėjau pirmą kartą.
– Nežinau, kodėl tada atrodė, kad esu… na, padaręs kažkokią nuodėmę ar ką… Žinai, maždaug panašus jausmas kaip vėliau, kai aštuntoje klasėje ėjom į „Vyšnių sodą“, „Čieritį“, už geležinkelio išgerti alučio. Kad tiktai kas neužuostų, tai būtų kompotas… Kimšau per abu žandus tą šnicelį su makaronais – ir didesnis kaifas, negu kokiai mergaitei mokyklos rūbinės tamsiam kampe apie papus pagraibyti. Bet niekam nesakiau, nežinia kodėl gėdijausi. Kada tai iš tikrųjų buvo? Septyniasdešimtaisiais, mokiausi turbūt šeštoje arba septintoje klasėje… Tu – antroje ar trečioje? Taip galėtų būti. Mažas buvai, nė už ką neleisčiau tau vilktis kartu – ir tu nebūtum galėjęs to šnicelio įvertinti.
Broliukas prikišo nosį arčiau lėkštės ir šniaukdamas įtraukė į šnerves valgio garus.
– Įsivaizduok, daugiau negu trisdešimt metų nieko tokio nesu ragavęs ir matęs. Padoraus stoties valgyklos šnicelio. Ir čia staiga tokioje skylėje, kur galbūt niekad kojos nekeltum, tu sugrįžti į vaikystę… Kvapas irgi toks pat… Taip pat rudas… Mat šitas irgi su plutele, traškės, kai truputį atvės… Tiktai truputį brangesnis. Stotyje laisvai galėjai pavalgyti už aštuoniasdešimt ar devyniasdešimt kapeikų, bet tramvajus… Velnias, tu neatsimeni, kiek kainavo tramo talonėlis?
– Tikriausiai tris kapeikas.
– Teisingai, o troleibuso keturios! Tramvajaus talonas buvo raudonas, troleibuso – mėlynas. Ar atvirkščiai? Ir tie juokingi komposteriai. Išmuša talone skylutes – ir popieriaus žvyneliai nubyra ant pečių tam, kuris sėdi po komposteriu.
Broliukas atrodė iš tikrųjų sujaudintas ir šakute nugnybo šnicelio gabaliuką.
– Jochaidi, tu pažiūrėk, kokia šakutė, aliumininė, su trumpais, bukais dantimis, žiū, galima matyti, kad buvo sulenkta ir po to atitiesinta! Peilio, aišku, nėra, bet taip ir turi būti. Dar tiktų kompotas „granionkėje“. Iš kur tu Rygoje tokią gryną nostalgiją ištrauksi?
Priėjo mergaitė ir ant stalo padėjo dvi stiklines. „Granionkes“! Tiesa, jose buvo ne kompotas, bet apelsinų sultys iš „Gutta“ pakelio.
Iš lauko įlėkė liesa moteriškė ilgais, išsiplaiksčiusiais plaukais – ji judėjo taip greitai ir nervingai, kad sunku buvo sekti akimis. Žaibo greitumu mergaitė buvo išplūsta, kad nesusiprato pasiūlyti sriubos ir salotų, po to moteriškė atsigręžė į mus ir taip karštai nupasakojo gerąsias savo šiupininės savybes – pačios marinuoti agurkai, svogūnų laiškai ir krapai iš pačios daržo, pačios morkos ir bulvės, grietinė iš nuosavos karvės, kad užsisakėme dar ir porą šiupininių.
Kol šilo sriuba, brolelis svajingu ir visiškai sentimentaliu veidu kėlė šnicelio gabalėlį prie burnos – tikriausiai tokia veido išraiška tų žmonių, kurie sezono metu važiuoja valgyti austrių prie Viduržemio jūros: pirmas kąsnis ir jau iš karto aišku, kad sugrįš praeitų metų pojūčiai, o kartu su jais tu pats sugrįši į savo ankstesnįjį kailį – ir akimirką atrodys, kad istorijos tėkmė pasisuko priešinga kryptimi. Įsidėjo į burną. Pavoliojo tarp dantų. Išraiška pasidarė tokia lyg ir rūgštesnė, atrodė, jis gerai nesupranta, ką su tuo kąsniu daryti – spjauti lauk ar vis dėlto bandyti nuryti. Gerklos krūptelėjo aukštyn žemyn, gabalėlis nuslinko. Lūpos skeptiškai išsiviepė.
– Jokios bėdos. Ne, tai jau nėra tikras sovietiškas šnicelis, bet valgomas, tiktai druskos jie visai užmiršę įdėti.
Ant stalo druskinės nebuvo. Broliukas pakilo, priėjo prie baro, pasistiebė. Tuščia. Tada paprašė mergaitės, kuriai dar iki šiol nebuvo nusibodę į mus spoksoti.
– Klausyk, mažyte, būk tokia gera, druskytės atnešk!
Mergaitė priėjo arčiau.
– Dar kažką užsisakysit?
– Ačiū, ne, tik druskytės truputį mažokai!
Nežinia kodėl mergaitė staiga lyg išsigando ir pasitraukė žingsnį atgal.
– Ko, prašom?
– Druskos per mažai, sakau!
– Ko?
– Druska. Druska juk. Supranti, kas yra druska?! – broliukas į šoną atkišo ranką ir pakratė į kumštį sugniaužtą delną.
Tyla.
– Blin, druska! Kurčia ar silpnaprotė? Supranti, druskos per mažai! Išvis be skonio! Na, druskos gi! Užbarstyti ant šnicelio! Druska! Соль! Salt! Sel! Salz! Sale! Sal! Tuz! Сiль!
Broliukas buvo priėjęs prie pat mergaitės ir rėkė jai tiesiai į veidą, sučiupęs už alkūnės. Ar tikrai jam neužtenka latvių kalbos ir jis visomis kalbomis šneka taip pat, kaip latviškai? Mergaitė staiga metėsi į šalį, išrovė ranką iš broliuko gniaužtų, prisilenkė ir suleido dantis į jo delną taip, kad šis iš skausmo suriko ir atšoko atgal. Mergaitė puolė į virtuvę, šaukdama kažką beprasmiško.
– Ji ne tik kad negirdi, bet iš viso trenkta!
įvykiai mane kol kas tiktai linksmino.
– Pats kaltas, nėra ko grabinėtis. Mergaitei tikriausiai nuo kūdikystės įkalta į smegenis – jei svetimas diedas nors pirštu prisiliečia, reikia sprukti šalin ir rėkti iš visų jėgų. Ir teisingai. Jei turėčiau dukrą, auklėčiau taip pat.
Į barą grįžo sudžiūvusi moteriškė, rankose – dubenėlis su garuojančia šiupinine, mergaitė čia pat už jos nugaros.
– Jūs norėjote druskos, – nukirto ji taip rūsčiai, kad žodžiai nuskambėjo kaip kaltinimas. Broliukas net pasimetė ir neryžtingai linktelėjo galvą.
– Lyg ir trūksta truputį…
– Aš aiškiai girdėjau – jūs prašėt druskos. Соль. Salt. Sel. Salz. Sale. Sal. Tuz. Сiль. To neįmanoma neišgirsti.
– Na, kaip… Bet ką kito, jei tas šnicelis nevalgomas…
Sriubos dubenėlis susiūbavo ir jo turinys šliūkštelėjo broliukui į veidą. Abi puolė laukan, ir pro langą buvo matyti, kaip jos, mojuodamos rankomis, plevėsuodamos plaukais, nubėga parduotuvės kryptimi.
– Visi čia trenkti… – broliukas iškrapštė iš kišenės popierinę nosinaitę ir bandė apsivalyti veidą, bet šiupininė buvo nutekėjusi per visą šviesių marškinių priekį, ant viršutinės sagos kabojo milžiniškas svogūno skritulys. Broliukas nusispjovė, numetė žemėn nosinę ir nusišluostė į užuolaidas.
– Dingstam iš čia, ta lūšna ne mums. Man rodos, tiems šių laikų kaimiečiams ne visi namie.
Nežinia kodėl pasijutau truputį nejaukiai. Pojūtis maždaug toks, lyg gatvėje prie tavęs prisikabintų koks visiškai girtas arba paprasčiausiai nenormalus tipas, per jėgą kažko iš tavęs norėtų, bet tu nesuprastum, ką jis pliurpia. Lyg ir reikėtų nusisukti ir tiesiog eiti šalin, nes aišku, kad, pasilikęs ir įsileidęs į pokalbį, tu paprasčiausiai liksi kvailio vietoj, be to, negali žinoti, kaip – gerai ar blogai – viskas baigsis, bet tuo pačiu metu kažkoks įdiegtas mandagumo instinktas neleidžia to daryti – ir tu, keikdamas save, kantriai stovi ir lauki, kada girtuokliui pirmam nusibos vapalioti, tikėdamasis, kad jokių nemalonumų nebus.
Išėjome laukan. Džiūsna, mostaguodama rankomis, kažką pasakojo vyrams, stovintiems prie parduotuvės kampo. Staiga visi penki bėgte pasileido mūsų link.
– Klausyk, sprunkam, kol dar nevėlu, man čia jau nebepatinka, – broliukas labai susinervino.
– Ar nereikėtų sumokėti?
Broliukas išrovė iš kišenės penkiukę, sumaigė ir per pusiau pravertas duris įmetė į barą; aš jau buvau mašinoje, variklis sėkmingai užsivedė, broliukas įvirto greta ir pradėjo grabaliotis apie saugos diržą. Bet ir vyrai jau buvo čia. Vienas įsibėgėjęs užgriuvo ant kapoto ir, rankas ir kojas išskėtęs, liko ten gulėti – tiesiai prieš mane už priekinio stiklo buvo jo veidas, apaugęs barzdos šeriais, riebia išakijusia nosimi, žvėriškai tankiais, pasišiaušusiais antakiais, siauromis, absoliučiai bukomis ir neišraiškingomis akelėmis; tarp lūpų įspraustas prigesęs cigaretės galas. Antrasis atplėšė duris mano pusėje, pajutau, kaip į petį įsikabina mėšlungiški pirštai ir su tokia nelaukta jėga rauna mane lauk iš mašinos, kad neišsilaikiau ant kojų ir išsitiesiau ant žemės, į žvyrą nusibrozdindamas delną.
– Ne tas, – suspigo mergiščia. – Kitas, tai buvo kitas!
– Su tais ištepliotais marškiniais! – pritarė moteris, lyg broliukas pats būtų kaltas, kad jo marškiniai sulieti šiupinine. – Jo visas priekis šlapias!
Kol atsikėliau, jau ir broliukas buvo ištemptas iš mašinos, jį laikė du vyrai, sumaniai už nugaros užlaužę rankas. Nusivaliau delną į kelnes ir lyžtelėjau nubrozdinimą. Ką reikėjo daryti? Pulti į pagalbą broliukui? Vienas prieš tris vyrus, be to, tikrus miško darbininkus? Teisybę sakant, jaučiausi baisiai išsigandęs – ir dar labiau todėl, kad nesupratau, kas čia iš tikrųjų vyksta. Galvoje vienintelė mintis – tuoj, tuoj jie įlips mano mašinon ir nuvažiuos, o mes liksim, kad tik nesugalvotų atimti mobiliųjų telefonų, reikia skambinti policijai, mašiną, jie nori pagrobti mašiną, o aš net lizingo nesu išmokėjęs… Bet po akimirkos supratau, kad mintis visiškai absurdiška – taip atvirai ir prie daugybės liudininkų – žiū, čionai drožia ir tetulės, kurios prieš tai stovėjo prie pašto, žiū, už penkiasdešimt metrų nuo Lyvanų namo išeina visa šeima, du suaugusieji ir trys vaikai, žiū, vieškeliu ūždamas lėtai artinasi traktorius – mašinų šiais laikais taip nepratę atiminėt. Nors vyrukai atrodė truputį paėmę, bet dar nepragėrę paskutinių smegenų likučių. Galbūt jie mus paprasčiausiai sumaišė su kitais, kurie neseniai miestelyje kažką iškrėtė?
– Paklausykit, vaikinai, galbūt pasišnekėsime ramiai ir protingai… – prakalbau.
– Užčiaupk burną, nes imsimės ir tavęs!
– Paleiskit jį, tuoj paskambinsiu į policiją! Jis mano brolis! – nežinau, kodėl man atrodė svarbu pabrėžti, kad vyrai pagrobė mano brolį, lyg tas galėtų ką nors pakeisti.
– Jau be tavęs paskambino! – atkirto stambus tipas, kuris ką tik buvo mane vienu trūktelėjimu išskraidinęs iš mašinos lauk, ir dar pikčiau susuko broliuko ranką – taip, kad jis iš skausmo suinkštė ir perlinko pusiau. Broliukui nuo nosies nukrito akiniai; žengiau keletą žingsnių, pakėliau akinius ir įkišau į kišenę. Broliukas iš apačios per kaktą pažiūrėjo į mane – veide toks išgąstis ir neviltis, kokius atsiminiau matęs kažin kada seniai vaikystėje, kai jis kieme išdaigaudamas apvertė kaimyno „Javą“ ir, mocui krintant, nulūžo prie vairo pritvirtintas žvilgantis nikeliuotas veidrodėlis.
– Ak, tai druskos užsinorėjo, ką? – tai vėl buvo agresyvusis; atrodė, jis vos pajėgia susivaldyti, kad neužvažiuotų broliukui per veidą.
Greta sustojo „Niva“ – taip staigiai, kad parūko dulkių debesis ir iš po ratų į visas puses pažiro smulkūs akmenėliai. Iš jos iššoko policininkas, jaunas vaikinas suglamžyta uniforma, be kepurės. Su palengvėjimu atsikvėpiau ir pasisukau į policininką – kad ir koks nušliuręs, bet vis dėlto atsakingas pareigūnas, kuris padės sureguliuoti nesusipratimą. Ir broliuko veide atsirado kažkas panašaus į prašančią ir viltingą šypsenėlę, jis lyg ir pagyvėjo, bet tuoj pat buvo suriestas dar labiau ir inkšdamas atsiklaupė ant kelių.
– Taip! Kas čia dabar darosi? – užriko policininkas netikėtai aukštu ir šaižiu balsu, įkišo nosį į mano mašiną, pasiėmė raktelius, tada priėjo arčiau ir pasilenkė įsižiūrėdamas į broliuko veidą.
– Paklausykit, aš iš tikrųjų nesuprantu, kas čia darosi, mes ramiai pietavom, staiga jie mus užpuolė, ištraukė iš mašinos lauk ir… Bet mes apmokėjom! – skubiai bandžiau paaiškinti situaciją.
– Suverčiau šitam į snukį šiupininę. Gaila, kad nebuvo kaip reikiant karšta, būtų gerai apiplikiusi, – pasakė džiūsna, be paliovos mindžikuodama ir nenustygdama vietoje. Atrodė, ji ketina kažkur pasitraukti, žengteli pusžingsniuką, bet tuoj pat grįžta atgal, nes pati nesupranta, ko iš tikrųjų nori.
– Tu čia, Veltuke, žiūrėk man su savo šiupinine, vieną kartą užsirausi! – į moteriškę nė nepažvelgdamas nukirto policininkas.
– Jis prašė druskos! – pasakė vyriokas tankiais antakiais, kuris buvo užskridęs ant mašinos kapoto.
– Vadinasi, druskos, ką, užsinorėjo? – lėtai ir grėsmingai nutęsė policininkas. – Paleiskit jį!
Vyrai vangiai ir nenoriai paleido broliuką, jis atsistojo, nusipurtė nuo kelių žvyrą ir ėmė trinti riešus.
– Dabar šitas kadras daugiau niekur nespruks, – policininkas nukabino nuo diržo guminę lazdą ir stipriai suplojo ja per kitos rankos delną, kad net pliaukštelėjo.
– Ištraukė mus iš mašinos lauk… – man pritarė broliukas, ir jo balse buvo tokia neviltis, kad man ant širdies beveik aitru pasidarė.
– Gerai jau, pasakokit, kas iš tiesų čia įvyko…
– Tegu dukra kalba, ji viską matė, – suriko moteriškė.
– Jie įėjo. Užsakė šnicelį su makaronais, dvi porcijas. Po to apelsinų sulčių, dvi stiklines. Tada šiupininę, taip pat dvi porcijas. Mama išėjo šiupininės. O po to paprašė druskos… – mergaitė pasakojo tarp sakinių darydama ilgas pauzes, lyg kiekviena nauja frazė reikalautų milžiniškų proto ir atminties pastangų.
– O ką aš sakiau, – subliuvo trečias vyras, nors iki šiol nebuvo pasakęs nė žodžio. – Druskos prašė!
– Nieko panašaus čia dar neteko patirti – tu juk žinai, kiek ilgai aš čia dirbu! – sudžiūvėlė beveik pašoko. – Ir tada aš kaip trenkiau šiupininę tiesiai į veidą šitam! Ir iškart į parduotuvę pas Alfredą ir kitus, jie viską matė, kaip mes bėgom! Vos suspėjom! Dar minutėlė – ir anie būtų kaipmat dingę! Kas tada?
Policininkas atrodė paskendęs mintyse ir tebepliauškino lazda į kitos rankos delną.
– Nėra ko sakyti, – suburbėjo jis. – Tu matai tik… Kažkokia fignia. – Tada policininkas atsitiesė – atrodė, yra sugalvojęs, ką daryti toliau, – ir vėl stipriau užplojo lazda per delną. – Taip! Kuris iš tikrųjų prašė tos druskos? Šitas ar tas antras?
– Šitas!
– Anas!
Motina su dukra abi kartu ištiesė rankas, rodydamos į broliuką. Gestas buvo toks išraiškingas, kad broliukas susitraukė ir žengė žingsnį atgal, bet vyrai iš karto sukruto, vėl ruošdamiesi sugriebti jį už rankų.
– Bet… Bet aš tikrai prašiau druskos, tie makaronai buvo visai be druskos, tokie pavandeniję, visiškai nevalgomi, ir kotletas taip pat be druskos, o šiupininės aš net neparagavau, ką man reikėjo daryti, jei ten druskos išvis nebuvo ir ant stalelio taip pat nebuvo… – broliukas pradėjo baisiai greitai kalbėti, lyg būtų turėjęs dėl kažko teisintis.
– Paklausykit, na, ko jūs čia visi kalbat apie tą druską, dalyko esmė juk visiškai kita. Mes užsisakėme pietus, mes susimokėjom – ir, mano skaičiavimais, net daugiau, negu reikėjo, penkis latus, išėjom lauk, įlipom į mašiną – ir tada visi šitie žmonės mus paprasčiausiai užpuolė, priverstinai ištraukė lauk iš mašinos, žiū, aš net ranką nusidrėskiau… Išsigandau ir pagalvojau, kad jie nori pagrobti mašiną, aš apskritai nesupratau, kas dedasi. Kodėl jūs mums neleidžiat išvažiuoti? Atiduokit raktelius! Juk nesame nieko padarę, mus užpuolė! – bandžiau būti atkaklus, bet sekėsi ne kažin kaip.
– Taigi tu prisipažįsti, kad prašei druskos? – rūsčiai paklausė policininkas, į mane visai nežiūrėdamas.
– Bet šnicelis iš tikrųjų buvo be druskos!
– Tu man pasakyk tiesiai šviesiai, be ilgo plepėjimo – prašei druskos ar ne?
– Prašiau… Tas šnicelis buvo be druskos!
– Jis, garbės žodis, buvo be druskos! – riktelėjau, nors net nebuvau šnicelio paragavęs ir nesupratau, kaip mano pasakymas galėtų broliukui padėti.
– Taigi tu prisipažįsti, kad prašei druskos. Veltuke, jis prašė druskos?
– Nugi. Mergaitės prašė, o aš buvau čia pat virtuvėje ir viską girdėjau. Druskos. Coль. Salt. Sel. Salz. Sale. Sal. Tuz. Сiль. Taip buvo!
– Taip, prašė, jis prašė druskos! – suspigo mergaitė.
– Alfredai, jis prašė druskos?
– Aš pats, žinai, negirdėjau, mes ten, prie parduotuvės buvom, žiū, kur mano „Husqvarna“ dar tebestovi, bet tada atbėgo Velta ir pasakė, kad vienas prašąs druskos. Nėra ko slėpti, pats tai negirdėjau.
– Aš galvoju, kad gana. Velta sako, kad jis prašė druskos, Eldzitas taip pat liudininkas, ir dar pats prisipažįsta. Manau, reikalas aiškus.
Nežinia iš kur policininko rankose atsirado antrankiai, ir vienu mirksniu broliuko rankos buvo surakintos už nugaros taip kietai, kad jo aukštas, paprastai truputį pakumpęs stotas nelauktai išsitiesino. Pastebėjau, kad atsirado daugiau žiūrovų. Iš parduotuvės pusiau ristele atbėgo pardavėja, prieš tai užrakinusi duris. Priėjo abi tetulės, kurios šnekučiavosi prie pašto. Sustojo pro šalį važiavęs traktorius su kažkokiu žemės ūkio gremėzdu užpakalyje, iš jo išlipo vyras dumblinais guminiais, pašnibždomis apsikeitė keliais žodžiais su Alfredu, palingavo galvą ir liko stovėti. Šeimyna iš artimiausių „lyvaniškųjų“ namelių. Moteris su grėbliu rankose. Labai storas ir sunkiai šnopuojantis vyras, kuris pirmiausia patampė uždarytas parduotuvės duris, o po to prisijungė prie būrio. Dar vienas vyras dėmėtomis krašto apsaugos kario kelnėmis privažiavo su daužtais „Žiguliais“ – nežinia kodėl man šovė į galvą, kad policininkas būtinai turėtų pasidomėti, ar mašina praėjusi techninę apžiūrą, – ir vis sukinėjo galvą lyg dėl kažin ko smarkiai susirūpinęs. Ir dar, ir dar – pasirodo, mažas, tylus miestelis nėra toks jau neapgyvendintas.
Policininkas išsitiesė ir pasidarė visa galva aukštesnis už kitus mažame būrelyje stovinčius žmones.
– Jeigu kam neaišku, tai štai šitas su aplaistytais marškiniais Veltos prašė druskos.
Jau visiškai įsižeidžiau – juk ne pats broliukas apsilaistė sriuba, jį juk apipylė.
Būrelis atsiliepė neaiškiu murmėjimu. Vyras dumblinais guminiais grįžo prie savo traktoriaus ir išėmė iš kabinos virvės ritinį.
– Čia juk dviejų nuomonių negali būti! – pranešė jis.
– Man irgi taip atrodo, – pasakė policininkas.
– Paklausykit, kas čia dedasi, paleiskit jį, jis nieko nėra padaręs, jis mano brolis! – surikau, bet balsas buvo keistai prislopintas, neskambus.
– O tu išvis laikyk liežuvį už dantų. Druskos čia užsimanė! Džiaukis, kad taip lengvai paleidžiam!
Policininkas ištraukė iš kišenės mašinos raktelius ir mestelėjo man. Nesugavau, jie nukrito ant žemės, ir vieną akimirką jaučiausi baisiai pažemintas, kad man teko tūptis ir pakelti raktelius iš pakelės dulkių.
– Nėra ko gaišti! Manęs dar laukia darbai! – pasakė vyras su virvės ritiniu.
– Gerai, ir aš turiu dar daug darbo. Be to, jau norisi valgyti. Veltuke, ar man koks kotletukas bus likęs? – paklausė policininkas. Jis paėjo keliasdešimt žingsnių į didelės, kreivos daržinės pusę, pažiūrėjo pro duris, nežinia kodėl, galvą atvertęs, ilgai tyrinėjo stogą iš apačios ir grįžo labai patenkintas.
– Čia pat, ką? Man regis, kad neblogai. Alfredai, nebūtum tų ąžuolų nuvertęs, būtų galima viską padaryti taip gražiai ir tvarkingai…
– Ką aš – jie juk buvo visiški sutręšėliai, stipresnis vėjas – ir dar ant vaikų užvirstų, kaip tada, – atsiliepė Alfredas.
Vyrai sugriebė broliuką už alkūnių ir pastūmėdami nuvairavo daržinės pusėn. Žmonių būrelis sekė iš paskos. Abu bambliai iš artimiausio Lyvanų namo nežinia kodėl kvailai kikeno ir baksnojo vienas kitam į šonus. Sudžiūvusios moteriškės veide buvo rūstus kaltinimas, lyg ji čia būtų svarbiausia, bet vyrai kažkaip nepastebimai nustūmė ją į šalį. Vos kilnodamas kojas, vilkausi iš paskos.
Sustojau prie durų. Vyras dumblinais guminiais viename virvės gale surišo kilpą, išsiūbavo kitą galą ir metė į viršų taip, kad užmestų ant sijos. Ši buvo aukštai, pirmais trimis bandymais virvė arba pralėkdavo pro šalį, arba pataikydavo į siją ir nukrisdavo atgal. Pasisekė tik ketvirtu bandymu. Alfredas pasistiebė, įsikibo rankomis į virvę, pakėlė kojas nuo žemės ir pasisiūbavo tikrindamas, ar virvė išlaiko žmogaus svorį. Policininkas pristūmė broliuką arčiau ir užnėrė jam kilpą ant kaklo. Likusieji buvo pritilę ir susimetę į glaudų būrelį, vien abu vaikai prunkštė jiems už nugarų. Daugiau ištverti nebegalėjau. Lėtai lėtai, kad mano žingsnių niekas negirdėtų, stengdamasis susitraukti taip, kad tapčiau nematomas, sulenkęs kelius, beveik pritūpęs slinkau į mašinos pusę, suprakaitavusiame delne spausdamas raktelius. Paskutinis dalykas, ką mačiau – broliuko veidas, kuriame nebuvo nė pėdsako baimės, tik kažkokia kita išraiška, begalinė nuostaba, tokia didelė ir visa apimanti, tarsi būtų sugriuvęs visas jo ligšiolinis pasaulis, tarsi jis būtų patekęs į srautą, kuris trauktų paskui save, o broliukas paprasčiausiai jam pasiduotų, net nesistengdamas suprasti – nepadeda joks daktaro laipsnis ir profesoriaus pareigos – kur link jį traukia ir dėl ko, bet jausdamas, kad priešintis nėra prasmės. Įlipau į mašiną, kiek galėdamas tyliau uždariau duris, bet niekas net nepažvelgė į mane, su palengvėjimu atsikvėpiau ir užvedžiau variklį.
* Pagal tipinį projektą Lyvanuose pagamintas namas – analogiški namai kadaise gaminti Alytuje – vert. past.
Thirii Myo Kyaw Myint. Mano mamos mergystės miestas
2012 m. Nr. 11
Iš anglų k. vertė Ieva Krivickaitė
Thirii Myo Kyaw Myint Brauno universitete JAV baigė literatūros ir tarptautinių santykių bakalauro studijas. Jos proza spausdinta įvairiuose leidiniuose anglų kalba. 2012 m. balandį ji rezidavo „Hedgebrook“ kūrybos namuose Vašingtone, o tų pačių metų liepą kaip „The Literarian“ žurnalo prozos konkurso laimėtoja dalyvavo Vilniuje vykusiuose „Vasaros literatūros seminaruose“ (Summer Literary Seminars). Šiuo metu Thirii Myint gauna Fulbraito stipendiją ir dėsto Madride (Ispanija).
Pasiimk mane namo, į mano mamos mergystės miestą, į medžiais suliniuotas gatves, medžiai vis dar jauni ir liekni, ilgais ir plonais, tarsi mano mamos rankos, lapais. Pasiimk mane į miestą, kur moters profesiją išduoda jos sijono spalva: seselės raudonas, mokytojos žalias, sekretorės mėlynas. Miestą, kur saugotis reikia tik kaimyno šunų, kur kitoje geležinkelio pusėje gyvena skvoteriai, kur elektros lemputės dega baltai ir skaisčiai, o ant tiesiai išsirikiavusių telefono stulpų ištempti laidai.
Už šio miesto ribų nėra laimės, už jo akmeninių sienų, jo gerą vardą turinčių šeimų, jo jazminų ir sarginių šunų, ir suvirinto plieno tvorų; yra tik prekiniai vagonai, virstantys nuo bėgių, blyksintys gatvės žibintai ir kaukiantys benamiai šunys, yra sankryžoje kūdikį į klubą atrėmusi mergaitė, maistui medžiojanti benames kates.
Mieste moterys šviesios. Jų oda pieno baltumo ir glotni kaip mėnulis, kol jo kraterių neatrado mokslininkai. Moterys vaikus gimdo be skausmo. Kūdikiai išslysta kaip žuvys, ir seselėms tereikia pagauti juos raudonaisiais sijonais. Mano mama taip pat buvo toks kūdikis. Ji išsprūdo į seselės sijoną, pirma kūgiška galvytė, bambagyslė apsivyniojusi aplink kaklą, o placenta nusidriekė iš paskos.
Mano mama gimė blyškiai mėlyna, kriauklėje pasislėpusio moliusko spalvos, dūstantis kūdikis-žuvis, suvystytas raudoname sijone.
Ligoninė turėjo vietą kūdikiams mėlyna oda. Šioje ligoninės dalyje kūdikiai laikomi po stiklu, tarsi antikvarinės prekės lombarde, mano senelės smaragdai ir safyrai, žibantys po ženklu „Neliesti“. Geros reputacijos šeimų gėda, eksponuojama stikliniuose stenduose.
Mama sakė, kad būtų mirusi, jei seselė ją būtų nunešusi į tą stiklinę ligoninės dalį. Tarsi apversti stiklainiai, tęsė mama, ir aš įsivaizdavau mažus kūnelius, įkištus vidun kaip vabalus, ropojančius ratais palei stiklainių kraštus, plazdančius silpnais mažučiais sparneliais. Kai kūdikiai mirdavo, pasakojo mama, stiklainius tiesiog atversdavo, užsukdavo dangtelius ir sudėdavo į spinteles. Spintelės buvo pilnos stiklainių su mirusiais kūdikiais. Bet mano mama neatsidūrė ant lentynos. Kai tik ji nusileido į seselės sijoną, mėlynas mamos veidas tapo raudonas kaip ją pagavusi medžiaga, ir ji pravirko.
Girdėjau skvoterių vaikus sakant, kad mieste uždrausti mopedai, motociklai ir dviračiai, nes į mero dukrą praeitą mėnesį šovė žmogus ant motociklo. Viskas aprašyta laikraščiuose:
Mero dukra buvo išvykusi apsipirkti su mama, buvusia mero žmona. Jos tyrinėjo audinius vakariniame miesto turguje, importuotą šilką ir medvilnę, dažytą ir vaškuotą, puoštą sidabrinėmis sagomis, perlinėmis sagomis, kriauklinėmis sagomis, švytinčiomis turgaus žibintų šviesoje. Buvo pusė dešimtos vakaro, alėjoje grūdosi dviratininkai, įsimylėjėliai ir moterys, pardavinėjančios vaisius nuo padėklų, kuriuos laikė ant galvos. Iš minios išniro motociklininkas ir į audinių palapinę paleido tris šūvius. Šaulys buvo su šalmu ir vilkėjo juodą odinį švarką. Jis partrenkė kelis pirkėjus, nuvertė nukainotų prekių lentynas, stovėjusias ant šaligatvio, ir pasuko kairėn, į Turgaus gatvę.
Mero dukra nemirė. Laikraščiai rašė, kad ji stebuklingai išsigelbėjo. Kulkos aplenkė jos gyvybinius organus ir minkštą, gerą širdį.
Aš nemanau, kad mero dukros išsigelbėjimas buvo stebuklas. Man atrodo, kad sunku iš judančios transporto priemonės šauti į žmogų. Kartais važiuodama dviračiu pabandau paleisti vairą, po vieną ranką, ir negaliu išlaikyti daugiau nei kelias sekundes. Gal ant motociklo viskas kitaip. Gal norint šauti iš ginklo nereikia dviejų rankų. Bet man atrodo, kad abiejų rankų reikia norint jį stipriai suimti.
Mero dukra nemirė, bet mirė liudininkas. Motociklas pervažiavo vyrą.
Visuose miesto kvartaluose įsijungia ir išsijungia elektra. Mama sako, kad taip yra dėl to, jog miestas per daug išsiplėtė ir ėmė byrėti. Skvoteriai persikėlė per geležinkelį į mūsų pusę. Medžius palei gatves nupjovė ir jų vietose įkasė neoninius ženklus ir afišų lentas. Telefono laidai, skalbinių virvės ir žemai nukarę elektros laidai kryžiuoja dangų. Palydovinės lėkštės grūdasi ant daugiabučių stogų, o nykščius čiulpiantys vaikai susispietę balkonuose. Kaimynų šunys pabėgo ir susimetė į laukines rujas, neskiepyti, nekastruoti, aštriais dantimis ir raudonomis akimis.
Mama pasakė, kad suklydome grįžusios.
Tai tu suklydai grįžusi, atsiliepiau. Man čia pirmas kartas.
Aš tik norėjau grįžti namo, ištarė mama.
Savo mergystės mieste mama gyveno baltame name su plačiais balkonais, šalia augo vaisius brandinantys medžiai ir jazminai, virstantys per suvirinto plieno tvorą. Senelės jazminai. Visas namas jais kvepėjo. Kol senelė buvo gyva, namuose vyravo tvarka. Baltos užuolaidos plaikstėsi vėjyje, baldai blizgėjo, grindys iššluotos, dainavo vėjo varpeliai. Mama miegodavo palėpėje ir gulėdama lovoje klausydavosi apačioje balkone kalbančių vyrų. Vakarais vyrai gurkšnodavo arbatą arba stipresnius gėrimus, o jų žemi balsai sklisdavo į mamos palėpę, murmantys, barzdoti balsai, glostantys jos plaukus.
Mergystėje mama svajodavo apie ateitį. Bet tada ateitis buvo kitokia nei dabar. Ji gulėjo išsipleikusi ant šlapio smėlio glotnia nugara, tviskančia blyškioje saulėtekio šviesoje. Vienas vienintelis brūkšnys, nubrėžtas nuo vieno krašto iki kito, sakydavo mama.
Galvojau apie horizontą. Galvojau apie tą kartą vidurinėje mokykloje, kai mus nuvežė į muziejų mieste ir žiūrėjome planetariumo seansą. Kai šviesos prigeso, kupolo ekrano apačia ėmė blausiai švytėti ir išryškėjo namų, jų kaminėlių, medžių, telefono linijų kontūrai. Jie atrodė kaip iškirpti iš popieriaus, bet man buvo truputį liūdna. Niekada nebuvau mačiusi tokio dangaus.
Mama ir dabar svajodavo apie ateitį, bet sakė, kad ji nebe tokia. Aš galvojau apie miesto karpinį planetariume ir įsivaizdavau jo gyventojus – popierinius žmogelius, židinyje kuriančius ugnį, telefonu skambinančius draugams, gyvenančius savo gyvenimus. Ar jie žinojo, kad balansuoja ant horizonto? Ar žinojo, kad gyvena ant vientiso brūkšnio, nubrėžto nuo vieno krašto iki kito?
Mudu su vaikinu išsiskyrėme. Tai nutiko kelios savaitės prieš man sužinant apie nelaimę su motociklu.
Mintis, kad galėčiau tave nuskriausti, pasakė jis, man yra vienas baisiausių dalykų.
Vienas baisiausių dalykų.
Pakėliau akis į medžiu išmuštas palėpės lubas ir galvojau, kokie gali būti baisiausi dalykai. Kiek baisiausių dalykų gali būti? Argi „baisiausias“ nėra aukščiausiojo laipsnio? Ar baisiausias dalykas nėra vienas?
Mama garsiai knarkė savo lovoje kitoje palėpės pusėje. Tai pakankamai baisu, bet ar baisiausia?
Galvojau apie dalykus, kurių mano vaikinas nemėgo. Keltis ryte. Nusivylimo. Žmonių, trukdančių jam apsisukti 180 laipsnių kampu viduryje gatvės. Ir, be to, minties, kad galėtų mane nuskriausti.
Minties, šitaip pasakė jis, tarsi tai būtų tik hipotetiška galimybė, nors aš jau liejau ašaras. Mes sėdėjome jo svetainėje, ant sofos, kur pirmą kartą glamonėjomės, kur kartą mylėjomės, kur vienąsyk po vakarėlio jis girtas užmigo man ant kelių, o aš sėdėjau ir glosčiau jo plaukus.
Kiek laiko buvote kartu? paklausė mama, kai jai paskambinau.
Dvidešimt vieną mėnesį?.. atsakiau. Skaičiuodama mėnesiais ėmiau galvoti apie kūdikių drabužėlius, bet negalėjau prisiversti ištarti „beveik dvejus metus“.
Reikia pusės to laiko, kad atsigautum, pasakė mama. Su tavo tėvu man reikės amžinybės.
Po kelių savaičių mama pati paskambino.
Jis mirė, ištarė. Rašo visuose laikraščiuose.
Mano tėvas buvo atstumtasis. Tais laikais, kai miestą linijomis dalijo medžiai ir juosė akmeninės tvoros, jis, mano mamos mergystės miestas, buvo prieglobsčiu. Kiekvieną ketvirtadienį mėnuliaveidės moterys baltais našlių sijonais kirsdavo geležinkelį ir nešdavo skvoteriams, gyvenantiems kitoje pusėje, išmaldą. Alkaniems jos duodavo košės, sušalusiems – antklodžių, visiems duodavo prezervatyvų ir skiepydavo vaikigalių gaujas, kurias reikėdavo sugaudyti kaip laukinius paršelius ir laikyti prispaudus po adatomis.
Mano tėvas nebuvo vienas iš tokių skvoterių vaikų. Jo pilvas nesipūtė nuo parazitų. Jam neskaudėjo užpakalio nuo tokios daugybės dūrių. Kai jį rado paplūdimyje, mano tėvas jau buvo jaunas vyras. Jis gulėjo parkritęs ant pilvo, pusiau užpiltas šlapio smėlio, jo oda ryto šviesoje blizgėjo kaip guminė.
Jie parnešė jį į mano senelio namus, nes senelis garsėjo kaip geros reputacijos gydytojas. Tėvo nevežė į ligoninę, sakė mama, nes jis neturėjo nei tapatybės kortelės, nei pinigų. Jis nebuvo pirmas šitaip išplautas žmogus, tik pirmas, kuris išgyveno. Ligoninė turėjo vietą tokiems kaip mano tėvas, žmonėms be istorijos. Gyvus ar mirusius, juos sukišdavo į šaldytuvų stalčius, su tuščiomis kortelėmis ant kojų nykščių.
Mano mama žaisdavo seselę. Ji ant savo žalio mokyklinio sijono užsirišdavo raudoną prijuostę ir du kartus per dieną nešdavo mano tėvui karštos arbatos. Mama sakė, kad ją sujaudino mėlyna oda. Ji vieną dieną grįžo iš mokyklos ir rado jį gulintį ant sofos svetainėje, suvyniotą į raudoną antklodę. Jo veido spalva priminė kriauklėje pasislėpusio moliusko spalvą, tik aplink lūpas tamsesnė. Mama dviem pirštais palietė tas mėlynas lūpas ir jos buvo šaltos.
Kai tėvui pagerėjo, juodu tapo draugais. Rytais jie kartu eidavo į mokyklą po jaunais, lieknais medžiais, o vakarais vaikštinėdavo baltoje, skaisčioje elektros šviesoje. Kartais jie išsmukdavo nakties vidury ir vieni žingsniuodavo per miestą, dviese. Tada nebuvo jokios komendanto valandos, jokių policijos sirenų, nuskambančių gatvėje vidurnaktį ir antrą, ir ketvirtą; tik mėnulis, tviskantis, be kraterių, plūduriuojantis virš aukštų telefono stulpų. Visa kita žinai pati, užbaigė mama.
Prieš mums grįžtant į miestą, senelis gyveno vienas kadaise baltame name su plačiais balkonais. Jazminai išnyko seniai, o vaisius brandinantys medžiai buvo peraugę, pernokę, jų kūnų likučiai puvo sode ant žemės, pusiau sugraužti skruzdėlių, žiurkių ir gėrybes rankiojančių skvoterių vaikų. Skvoteriai kiekvieną ketvirtadienį susirinkdavo šalia geležinkelio ir eidavo per miesto kvartalus, prašydami košės alkaniems, antklodžių sušalusiems, prezervatyvų visiems ir skiepų plikų vaikų gaujoms. Ir nors dabar vaikai jau paklusniai kišo užpakalius po adatomis, nebebuvo moterų baltais našlių sijonais, kurios suleistų tuos vaistus. Ligoninėje stovėjo tuščios lovos, mėtėsi tušti buteliukai. Spintelės, pridėtos stiklainių su kūdikiais, stalčiai, pilni žmonių su tuščia kortele ant kojos nykščio, – viskas perniek.
Senelis manęs nepažino. Kartais jis galvodavo, kad aš mama, ir klausdavo, kaip praėjo diena mokykloje, prašydavo atmintinai išvardyti periodinę elementų lentelę. Aš taip ir padarydavau; vien tam, kad patenkinčiau jį, vardijau visus elementus, kuriuos atsiminiau iš mokyklos: helis, boras, fosforas, toliau išgalvodavau pati – glikominis, pneumonis, estrogenas. Jis niekada nepastebėdavo. Retkarčiais senelis manydavo, kad aš močiutė. Kartą įėjau į jo kabinetą, ir jis pravirko.
Kodėl grįžai? paklausė.
Maniau, kad jis klausia, kodėl grįžau į miestą.
Nežinau, atsakiau. Nes mano tėvas mirė? Nes mano vaikinas mane paliko?
Kodėl sugrįžai ir vaideniesi man? sušuko senelis. Dabar jis jau raudojo, galva ant stalo, pečiai krūpčiojo.
Kai vyras ant motociklo šovė į mero dukterį, meras paskambino į senelio namus.
Kur tavo sūnus? paklausė. Mano tėvas garsėjo kaip geriausias chirurgas mieste, bet šaudymų vakarą jo nebuvo ligoninėje. Tai įprasta, nes joje beveik neliko pacientų ir gydytojai ėjo į namus pas sergančiuosius.
Jis išėjo į turgų, pasakė senelis.
Kai jie rado tėvą, buvo jau per vėlu. Jis neteko per daug kraujo, jo veidas išblyško, tapo blausiai mėlynas, kaip tą dieną, kai jį rado paplūdimyje. Ateitis tapo kitokia nei anksčiau.
Vaikinas aiškino, kad kažkas jame pasikeitė.
Ką turi galvoje? paklausiau. Įsivaizdavau pavaras, persijungiančias jo krūtinėje. Raktelio pasukimą. Kažką spragtelint, pasislenkant į kitą vietą.
Vaikinas pažiūrėjo į savo rankas, kažką ištarė.
Ne, atsakiau. Netikėjau juo.
Giliau susigūžiau sofoje, giliau savo moliusko kriauklėje.
Ne, pakartojau.
Mes ketinome kartu auginti ožkas ir duoti joms pretenzingus vardus: Šila, mūsų ožka; Alfonso, mūsų ožys; Ernestina, mūsų brangiausia ožka. Ant kalvos baltavo bažnytėlė. Pakabinau atviruką su jos atvaizdu ant židinio atbrailos jo svetainėje.
Prašau, pasakiau savo vaikinui. Prašau, pasiimk mane namo.
Visa kita žinai pati, kartojo mama, bet iš tiesų nežinau. Nežinau, kas buvo pirmiau: medžių lieknumas ar telefono stulpų aukštis. Nežinau, kuris gatvės žibintas užgeso pirmas, kurio kaimyno šuns nuotrauka pirmoji pakabinta rajone: DINGO, ir apačioje: ATSILYGINSIU. Net nežinau, ar pirma mirė jazminai, ar mano senelė.
Žinau tik tiek, kad vieną ankstyvą rytą senelė išlipo iš lovos, pažadino tarnaites ir išsiuntė jas į turgų su pirkinių sąrašu. Ji atitraukė baltąsias užuolaidas, pravėrė langus ir pakeitė vandenį gėlių vazose. Tada išėjo pro duris, pro suvirinto plieno tvorą į lombardą mieste. Ji nunešė pinigus tiesiai mano mamai. Kvepėdamos jazminais, sakė mama, net tą pačią paskutinę dieną mieste, net tą saulėtą vasaros rytą, kai danguje nebuvo nė vieno debesėlio, metančio šešėlį, naktinės gėlės kabinosi į senelę.
Mama nakvynės namų kambarėlyje klūpojo priešais klozetą.
Turi vykti tuoj pat, pasakė senelė.
Mama įkvėpė jazminų ir jai pasidarė bloga.
Vėliau tądien mama paliko miestą ir senelė numirė. Kaip? Norėjau sužinoti. Mama sakė, kad jos mergystės mieste būta vietos, kur geros reputacijos šeimos saugojo savo paslaptis, tamsus, drėgnas kambarys uždarytais langais ir užsklęstomis langinėmis. Oras tame kambaryje buvo užsistovėjęs, lipnus. Ten tvyrojusi gėda niekada neišdžiūdavo, o sūrus kraujo, vėmalų, spermos ir kitų kūniškų skysčių kvapas laikėsi metų metus. Metai žygiavo to kambario perimetru kaip skruzdėlės, kasmet vienas juodas taškelis sekė kitą, stora juoda linija, ropojanti per išblukusias sienas.
Galvojau apie mirusius kūdikius spintelėse. Formaldehidą, sklindantį ilgais ligoninės koridoriais. Apie geros reputacijos gydytojus, jų gražias žmonas ir dukras.
Nebeklausinėjau savo mamos.
Miestas pilnas skelbimų lentų, kuriose surašyti uždrausti, nelegalūs, atiduotini ar kitaip konfiskuotini dalykai. Mopedai, motociklai, šalmai, juodi odiniai švarkai. Romanai, užsienietiški filmai, konceptualus menas, trumpųjų bangų radijo imtuvai, tiksintys laikrodžiai, vandens šautuvai, oriniai šautuvai, plastikiniai šautuvai, švirkštai, akiniai nuo saulės, ilgi plaukai.
Man atrodo, kad meras turi geriausią pasaulyje humoro jausmą, arba išvis jokio neturi. Gal einant laikui jo humoro jausmas tiesiog pasikeitė. Turėtų būti sunku, kai pokštą supranti pats vienas, kai prireikia užsirakinti tarnybiniuose apartamentuose, paleisti apsauginius ir užsidaryti visus langus vien tam, kad pasimėgautum geru humoru. Matyt, nelengva nežiūrėti į save rimtai, kai visi kiti surimtėja.
Vis dėlto man įdomu, kur jie viską padėjo, ne tik konfiskuotus daiktus, bet ir žmones, kurie nenusileido. Gal juos visus išvežė į mero namą, kur atvykusius pasitiko fanfaros ir konfeti, ir meras, iššokantis iš už tikros odos sofos, šaukiantis STAIGMENA! Gal visi dingę žmonės tiesiog sėdinėjo ant prašmatnių apmušalų juokdamiesi ir gurkšnodami šampaną, galvodami, kokius dar absurdiškesnius dalykus galima uždrausti.
Bet labiau tikėtina, kad visi jie jau mirę. Praeitą savaitę iš balkono mačiau, kaip gatvėje sužalojo berniuką. Jis tikriausiai ėjo namo iš mokyklos arba iš gimnazijos aikštėje, arba iš profesinės mokyklos užmiestyje, kur mokinius veždavo autobusais. Užpuolė jį žirklėmis. Du neuniformuoti vyrai laikė jį parklupdę ant žvirgždo, o trečiasis kuokštais kirpo ilgus garbanotus berniuko plaukus. Visur buvo pilna kraujo. Žinojau, kad žaizdos galvos odoje gausiai kraujuoja ir net nedidelis įpjovimas gali atrodyti baisiai, bet jie tą berniuką tikrai mėsinėjo.
Mačiau, ką skvoteriai buvo sukaupę rankiodami gėrybes: juodus paukščius, nukritusius nuo elektros laidų, gatvės šunis kovose nukramtytomis kojomis, paliktus dvėsti, avarijų aukas, primenančias dideles kates arba mažus vaikus.
Nerimavau, kad skvoteriai ateis šito berniuko.
Buvo paskutinė mudviejų su vaikinu vasaros diena. paskutinės mūsų maudynės tvenkinyje po pilnatimi. Žinojome, kad mėnulis vėl bus pilnas. Jis pilnės ir dils, įkvėps poetus, sveikins kosminius laivus, reguliuos jūros lygį. Bet nebebus taip, kaip buvo tą paskutinį vakarą, tą paskutinį pasiplaukiojimą, tvenkinio vanduo toks šiltas ant mūsų kūnų, varlės kvarkuolės kurkia krante.
Vaikinas pabučiavo mano ausį. Aplink mus leidosi tamsa ir mes bandėme pagauti ją rankomis. Taškėmės tamsa. Svirpliai šaukė mus ir visus mūsų neįvykusius gyvenimus. Žinojau, kad priėjome galą. Tvenkinyje tą naktį niekas nenuskendo, tvenkinį turėjome palikti. Pirmasis drebulys, pirmasis šiurpas ant odos. Reikėjo kopėtėlėmis užvilkti savo kūnus ant prieplaukos, mano speneliai nuo šalto oro sukietėjo, antrasis drebulys, šlapia palaidinė lipo prie nugaros.
Atgal važiavome dviračiais. Mano plaukai vis dar šlapi, žibintas lipnia juostele priklijuotas ant vairo. Sekėme baltomis gatvės linijomis, besidriekiančiomis prieš mus, nuvažiuojančio automobilio galiniais žibintais, raudonais ir mažais neaprėpiamoje tamsoje. Pakėliau dešinę ranką, jaučiau vėją slystant tarp pirštų. Pakėliau kairę ranką. Žiūrėk! norėjau sušukti savo vaikinui. Ištiesiau abi rankas į tamsą. Žiūrėk, sušnabždėjau, bet negalėjau išsilaikyti ilgiau nei kelias sekundes.
Mama pasakojo, kad buvau pradėta sode, po vaisius brandinančiais medžiais, tarp jazminų ir suvirinto plieno tvoros. Ten žemė minkščiausia, sakė ji, visada juoda ir truputį drėgna. Jie negalėjo prisiversti įeiti į namą, užkopti įvijais laiptais, kurie vedė į jos mergystės palėpę. Tarp baltų mano senelių namo sienų mama ir tėvas buvo tik vaikai, du kūdikiai-žuvys mėlynais veidais, besimokantys kvėpuoti.
Tie pinigai, tęsė mama, buvo procedūrai. Mano mamos mergystės mieste gyveno našlės baltais sijonais, kurios palydėdavo merginas kitapus geležinkelio. Merginos grįždavo po kelių valandų suglebusiais veidais, sunkiais žingsniais, dar sunkesniais akių vokais. Mama nebuvo viena tokių merginų. Ji nespaudė stiprios baltasijonės našlės rankos, nepurvino savo žalio sijono apsiuvų kirsdama geležinkelį. Ji paėmė senelės atneštus pinigus, nuėjo tiesiai į traukinių stotį ir nusipirko vienos krypties bilietą iš miesto.
Kai viskas baigėsi, neuniformuotieji pastūmė berniuką, ir jis susmuko. Tarsi paklodė, nuslydusi nuo skalbinių virvės. Tamsių plaukų sruogos pleveno aplink jo kūną, kai kurias vėjas nešė tolyn. Kraujas telkšojo ant asfalto, upeliais bėgo į nutekamąjį vamzdį.
Iš savo balkono šnabždėjau berniukui: Gulėk. Nesikelk.
Tą vakarą oras buvo užsistovėjęs, lipnus. Girdėjau, kaip apačioje, sode, šlama lapai. Žiurkės rausėsi nukritusių vaisių.
Nesikelk, nesikelk, kartojau ir kartojau mintyse, tarsi tų žodžių jėga būtų galėjusi nulaikyti jį ant žemės. Žinoma, berniukas vis tiek atsikėlė. Jie nušovė jį tiesiai į galvą. Neįvyko joks stebuklas. Šūvio garsas išplėšė mane iš kėdės, ir prisiminiau, kas šiame mieste nutinka liudininkams. Grįžau į kambarį ir uždariau balkono duris.
Užtraukiau baltąsias užuolaidas, kad nematyčiau, ar skvoteriai ateina jo pasiimti. Buvo ketvirtadienis, kai jie eidavo rankioti gėrybių.
Vėliau tą patį vakarą vėl jį išvydau. Jis buvo mano tėvas ir buvęs vaikinas, ir miręs berniukas viename asmenyje. Bet labiausiai jis buvo tėvas. Mes išėjome pasivaikščioti po miestą, švariomis gatvėmis, suliniuotomis jaunais medžiais, elektros švieselės skaisčios ir skaidrios. Klausėmės žiogų ir varlių, kurkiančių prie tvenkinio. Nors buvo naktis, dangus palei horizontą blausiai švytėjo, ir aš stebėjausi, kaip viskas plokščia.
Tėvas kažką pasakė.
Paėmiau jo ranką.
Aplink mus pleveno tamsių plaukų sruogelės, jos virto juodais paukščiais ir skrido dangop, leidosi ant telefono laidų. Kažkur buvo matyti kamino kontūrai.
Mes ėjome vienu vieninteliu brūkšniu, nubrėžtu nuo vieno krašto iki kito.
Pēteris Cedriņš. Penetralijus
2012 m. Nr. 8–9
Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys
Peteris Cedrinis gimė 1964 m. Čikagoje, nuo 1991 m. (su nedidelėmis pertraukomis) gyvena Latvijoje, rašo angliškai, verčia latvių literatūrą į anglų kalbą. Yra dirbęs Latvijos prezidentės Vairos Vykės-Freibergos kalbų rašytoju ir vertėju. Jo poezija publikuota anglakalbiuose leidiniuose, versta į keletą kalbų, taip pat ir j lietuvių.
Atsikėlęs į Latviją ilgą laiką gyveno Daugpilyje, dėstė amerikiečių literatūrą ir vertimą Daugpilio pedagoginiame universitete. Gyvenimo Daugpilyje patirtimi, ypač ankstyvuoju nepriklausomybės laikotarpiu, pagrįstas didelio užmojo, atviros struktūros (nebaigtas) romanas „Penetralijus“ („The Penetralium“), kurio fragmentai publikuoti JAV ir Britanijos literatūriniuose žurnaluose. Pavadinimas sietinas su lotynų k. būdvardžiu penetralis – „įsiskverbiantis, vidinis“, poetas Johnas Keatsas kalbėjo apie the Penetralium of mystery („paslapties penetralijų“) – vietą, kurioje galima neapibrėžtumo būtis. Platesne prasme penetralijus apeliuoja į vidinę gelmę, o skverbimosi aspektas gali turėti įvairių konotacijų, taip pat ir erotinę.
Duonos gatvė iš tikrųjų tėra dveji nykūs tramvajaus bėgiai, sudarantys kilpą, vedančią prie didžiulės tamsios geležinkelio stoties, pastatytos Stalino, mėgusio bauginti architektūra. Duonos gatvė pasisuka ir smunka žemyn į seniausią miesto dalį, tramvajų linija eina pro turgų, kuris, plečiantis viduramžių aikštei, lėtai slinko į vakarus, kur stovi rausva komendantūra („viduramžiai čia baigėsi labai vėlai“), persikėlė į dabartinę Vienybės aikštę, ten širstančios babuškos deda raudonas tulpes ant pjedestalo, kur anksčiau stovėjo Leninas (granitinis, apsirengęs Sibirui ir skirtas kažkokiam tenykščiam Dievo užmirštam miestui, bet atmestas dėl savo bjaurumo – paskutinis Latvijos Leninas, pašalintas vogčia, naktį, vengiant protestų), ir galiausiai surado savo dabartinę vietą, rynok, bazar, tirgus, slaviški ritmai, dudenantys iš skrepliuotų burnų, raginančios reklamos, kurias girdime netgi name, drūtos tvirtos moterys, su milžiniškais šaukštais stovinčios prie raugintų kopūstų statinių (diskretiškai stiklinėmis pardavinėja raugintų kopūstų sunką – perki, vadinasi, esi alkoholikas, nes tai geriausias vaistas nuo pagirių, taip pat ir kefyras, pardavinėjamas kitoje paviljono dalyje). Kioskai, visi prekiaujantys tais pačiais produktais – olandiškais pomidorais, itališkomis vynuogėmis, bananais (bananų čia daugiau negu bet kur, juk tai buvo uždraustas vaisius), kava, degtukais, aliejumi, kačių ėdalu, saldainiais… Mėsos paviljonas, aidintis nuo sunkių kirvių, dvokiantis negyvais gyvuliais, be šaldytuvų. Kabinos, prekiaujančios drabužiais, blizgiais, pigiais drabužiais. Gėlių skyrius – tylios kaimo moterėlės, pusantro lato už rožę, sekmadieniais, kai konkurencija didelė, tik vienas latas. Viena tikrų žemdirbių eilė, česnakai ir rauginti agurkai, pernykštės bulvės (pavasariop nesveikos, su toksinais), varškė ir grietinė, bene koks šimtas žmonių prekiauja grietine, skābais krejuminš, smetana, kartais tokia tiršta, kad gali teptis ant duonos, net gelstelėjusi. Pienas, vakarinis pienas arba rytinis, iš karnų, turinčių vardus.
Duonos gatvėje už vieno lango dar ir dabar kepama duona, jos kvapas smelkiasi auštant, kai aš plumpinu atgal į Novostroiką, palikdamas maloningą centrinį rajoną, įneriu į niūrią stotį rūkalų (Mistral, Sobranie, Šachtiorskije), gal ir į „Žydrąjį Dunojų“ pirščiuko juodojo balzamo, pėsčiųjų tiltu pereinu į plačias gatves – mediniams namams reikia plačių gatvių, toks potvarkis atsirado po didelio gaisro. Sentikių namai apsupti aukštų tvorų, irgi medinių. Auštant namai dar užsisklendę, ir šis rajonas kone grėsmingai tuščias, nors viduje žydi vaismedžiai – paslėpti sodai, net apleistas sodelis Gagarino ulicoje, dabar vėl Raitininkų gatvėje, vedančioje į kadaise buvusią Daugpilio dykumą, kopas, dabar ten Chimija, „Chemikų mikrorajonas“, varganos chruščiovkos, skirtos sintetinio pluošto gamyklos darbininkams, ji dabar šalta, nutilusi, tuoj uždarysima. Virš didelio tvenkinio, apsupto tų bjaurių balsvaplyčių penkiaaukščių, ištempti aukštos įtampos laidai, to tvenkinio, kur anksčiau Darbininkų rojui buvo suplanuota mažytė Venecija. Kitoje pusėje prasideda kapai – keletas latvių legionierių, jų sklypas ne kartą išniekintas… vokiečių ir net turkų iš Pirmojo pasaulinio karo, latvių iš Nepriklausomybės karo… toliau – stulbinamai didelės, kalvotos kapinės driekiasi iki pat kitos geležinkelio linijos, jos padalytos pagal tikybą, nors žydų kapai tik nauji – sovietmečiu senosios žydų kapinės buvo sunaikintos. Šnekama, kad Lenino ulicos, dabar vėl Rygos gatvės, granitiniai šaligatviai iškloti iš tų antkapių. Prie pat bėgių, žemiau už kalinių kapus, tarp stačiatikių ir sentikių, pakasti elgetos ir nežinomieji. Tik mirties data, iškeverzota ant lentelės. Ten laukia didelis buldozeris – kada nors ir tai ištrins.
<…>
Vakar vakare pro buvusius amunicijos sandėlius, apybrėkšmiu švelniai rausvas plytas, aš vedžiausi I ir jos motiną pavakarieniauti naujoje kavinėje. Mes valgydavome drauge kartą per savaitę, bet tik sykį ėjome – arba ruošėmės eiti – į kavinę, tai buvo Chimijoje, I motina rengėsi visą valandą, labai seniai kur nors lankėsi, ir kai tik priėjome restoraną „Dzintars“, nusižudė moteris – iššoko iš penkto chruščiovkos aukšto. Ji buvo jauna, gerai apsirengusi. Žmonės tyliai apsupo ją per atstumą ir spoksojo. Mes žiūrėjome, kaip įvairios tarnybos – milicija, tik neseniai pervadinta policija, greitoji pagalba ir kt. – privažiuoja ir stebeilija į tą moterį. Ar ji iššoko per pobūvį, ar pasipuošė mirčiai? Jie nenori, kad jų juodoji Berta1 susiteptų. Apžiūrėjo ją ir išvažiavo. Galiausiai kažkas pašalino kūną.
I pažvelgė į mane ir pašaipiai tarė: parašyk apie tai eilėraštį. Taip, atsakiau, parašysiu. Kūnas Chemijoje. Nieko ypatingo, tik dar viena negyva mergina niūriame rajone. Išėjimas, dunkstelėjimas. Iš tikrųjų ketinau parašyti apie I – kaip ji augo čia, kur, tramvajuje dažnai pagalvodavau, kaip būtų atrodę čia užaugti, pamėlynavę vyrai kailinėmis kepurėmis stovi eilėje prie alkoholio parduotuvės arba grąžina butelius į tarniką – o I kartkarčiais su motina nusiperka karpį ir paleidžia į Chemijos tvenkinį. ķermenis ķimija – „Kūnas Chemijoje“. ķermenis, kūnas, kilo iš senovės prūsų ķermens – tikėtina, IE *ker–, „auginti, maitinti“, – vadinasi, kurti – bet čia taip pat galima sąsaja su prūsų sermen, sirmen – šermenys.
O tas žodis – kora. Toji Kora. Jie nenori, kad ją juodoji Berta susiteptų. Parašyk apie tai eilėraštį. Visi stovėjo tylėdami, spoksodami į nukritusį objektą. Netoliese, kitoje chruščiovkoje (pastatai, vienodi nuo čia iki Vladivostoko, vadinami pagal tai, kam valdant pastatyti – tamsūs, masyvūs prie Stalino, prastos, blankios brežnevkos – stagnacijos meto) yra butas, kuriame visi pasikaria, vienas nuomininkas po kito. Raitininkai, jodavę Raitininkų gatve nuo Tvirtovės, nusivesdavo nusikaltėlius į „dykumą“ ir slapta pakardavo, o dabar sklinda gandai, kad prakeiktasis butas yra toje vietoje, kur jie tai darydavo. Vakar vakare I motina susižavėjo kavine, nors ten buvo kalbama tik rusiškai, su ryškiu baltarusišku akcentu, nepasivarginus išmokti nė vieno latviško žodžio (valgiaraštis dvikalbis, bet rusiškoje pusėje jautienos liežuvis kažkodėl paliktas latviškai, bet be brūkšnelio, tad liežuvis, mēle, tapo melagėle, mēle)… I motina grįžtant buvo kitame pasaulyje: įsivaizduokit, sakė ji, mums kertant Raitininkų gatvę, įsivaizduokit vyrus, jaunus vyrus, ant žirgų.
Alėjos parke yra šaudykla, vieta, kur turtingi vyrai (užtamsinti langai, odinės striukės, žmonos vos paeina – ankštomis suknelėmis ir neįmanomais kulniukais) gali išbandyti pistoletus, prieš apsispręsdami, kurį pirkti. Kai ją atidarė, ten nueidavo vyrai, kurie nebuvo turtingi, ir nusišaudavo. Per vieną mėnesį du laikraščio fotografai. „O ką mums daryti, prieš paduodant ginklą klausti, kokios jie nuotaikos?“
Aš drebu. I apimta nevilties guli lovoje. H šiandien arba rytoj turi pasiimti sūnų iš ten, kur atsišakoja kelias į Agluoną, katalikų piligrimysčių vietą dar sovietiniais laikais. Pas dežurantę palikau žinią, kad paskambinsiu vidurdienį ir paskui ketvirtą. Drebu iš neapibrėžtos baimės – ar dėl to, kad jaučiu H? Jaučiu isteriškus abejonės šešėlius jos rausvuose plaukuose, girdžiu jos kosulį, įsivaizduoju ją pusnuogę pritūpusią prie namų darbų, psichologijos, paskutinėmis mokyklos savaitėmis… Kodėl negalėjai paskambinti, negalėjai paskambinti, klausė ji per pastaruosius mūsų susitikimus (užėjo kavos puodeliui ir pasiliko nakčiai, paskui vėl, rytą, rengiausi ketindamas išeiti, bet galiausiai vėl nuogas, joje). Ji čia negali paskambinti – telefonas pas I motiną, ir nė vienas iš mūsų nenorime matyti, kas atsitiks, jeigu vėl visa tai užplūs, kaip tą dieną, kai ji atvažiavo traukiniu – paprašiau I eiti su manim jos pasitikti, tada, kai buvau sugrįžęs iš mėnuliavimo. Aš nenorėjau būti žiaurus (nejaugi buvau?) – buvau atviras ir sužeistas, o lyginant su H tai reiškė šaltas ir griežtas, mane suradusi čia grįžo kitą dieną ir puolė ant kelių (bet aš norėjau žodžio)… Mudu su I nupėdinom ilgą kelią Gagarino ulica (viename laikraščio straipsnyje buvo suabejota, ar Jurijus Gagarinas apskritai pakilo į kosmosą), žvyruotomis gatvelėmis, pilnomis vištų ir benamių šunų, ir pasisiūliau išsiųsti H į Uzbekistaną, kur norėjome važiuoti kartu – kad jai tai padėtų užmiršti mus… Aš negaliu gyventi be tavęs, tarė I, jos akys ir kūnas susitraukė apčiuopiamoje tamsoje. Ji suprato, kad aš buvau mėnuliauti, ir tegalėjau pasakyti, kad įsimylėjau. Apimtas baimės, mano astralinis kūnas rangėsi kaip nėgė sausoje žolėje, apimtas baimės ir prarandantis dzidrumu, peilio smaigalys įremtas man į širdį, negaliu atsiplėšti ir palikti I, palikt ją toje vietoje, iš kur plieskia jos naikinanti ugnis, purvas, iš tikrųjų dulkės, pelenai, kaip dabar prašau jos kvėpuoti, rasti savyje vietą, kuri nėra sielvartas… Nes kaipgi tai apskritai įmanoma, skyrybos?
Mudu su I buvome neišskiriami. Jeigu kuris nors susirgdavome ir kitas į parduotuvę nueidavo vienas, kasininkės šnibždėdavosi, murmėdavo ir klausdavo: kur jūsų žmona, kur jūsų vyras. Žvyruotos gatvės, gaujos laukinių, rujojančių šunų. Sapnuose taip pat vaikščiodavome drauge – prisimenu tik kelias naktis, kai jos nesapnavau, nevedžiau kur nors, arba pats nebuvau vedamas per pusiasalio miestą su bizantiška bažnyčia, kurios niekada negalima prieiti, bet ji visada stūkso arti, kol koks nors tramvajus nuvažiuoja į kitą dalį, sapnuodavau jūrą toli apačioje, akmenis, čigonus, Obstivasser, kitus, klajojančius, nuotrupas Niujorko, Chrysopylae, Rygos senamiesčio, visus, sujungtus Čikagos transporto, jūrą, kartais ežerą, Mičigano ežerą, mano pirmąjį vandens telkinį.
Mes pavertėme tai savo namais. Kilimėlis iš Vidurinės Azijos, milžiniškas sovietinio geležinkelių tinklo žemėlapis, kur sužymėtos visos iki vienos stotys, net mažytės bevardės stotelės Kazachstano dykumoje, saldaus sviesto gumulėliais lesiname zyles, snapu beldžiančias į langus, grėbiame lapus, neliestus penkiasdešimt metų, sodiname gėles, kvepiančias tik naktį, aš gaminu valgį, ieškome maisto tais dar sunkiais laikais, jos pirmasis avokadas, dabar virtęs medžiu prie šito stalo, šnekame, ginčijamės… ir riejamės. Ji nepakentė, kad aš leidžiu laiką su studentais, slepiuosi nuo savo draugų. Tuo metu ji netapė. Kartkarčiais iš jos plykstelėdavo bauginanti tūžmastis – ne piktavališka, iš tiesų ji stebėtinai geras žmogus, netgi empatiškas, ypač gyvūnams (juk turime penkias kates, visos iš gatvės). Tiesiog joje kažkur šalia širdies (ne pačioje širdyje) glūdi sukrečianti tūžmastis – kartą apspardė automobilio žibintus, užėjus įtūžiui vos nepasmaugė savo mokyklos direktorės, apmėtė akmenimis savo motiną – ypač su motina ji užkurdavo tikrą Pragarą. Nes motina įsikibusi į ją. Įsikibusi. Ir man tai rašant I pritūpė ant Palangės, tada patraukė mane už rankovės, būk su manim, maldauju, kodėl tu negali būti su manim, galiausiai sukniubo ant grindų, apgailėtinai, desperatiškai raudodama, man tereikia, kad būtum su manim. Paleisk. „Paleisk, Paleisk, tai sielvarto raiška…“ Kvėpuok. Tik tu kvėpuok. Būk gera, susirask savyje tą vietą, kur tau nereikia manęs, prašau tavęs, maldauju. Aš negaliu. Laukiau tavęs. Laukiau tavęs, ir mano vienintelė laimė buvo įsivaizduoti mus laimingus. Namai. Pririšome prie akmens papuvusios jautienos ir žiūrėjome, kaip nardo šarkos. Planavome keliones sovietinio geležinkelių tinklo žemė– tinklapyje. Nuėjome į turgų ir susiradome tviskančios mėlynos medžiagos, tinkamos staltiesei. Verčiau jai Lavkreftą, visus apsakymus, susikaupęs, vaizdžiai. Aukštos žvakės, tadžikiškas pusdubenis, varis, išgraviruotas persiškai. Pastovumas, namai. Vieta, į kurią galėjau sugrįžti, išbuvęs beveik trejus metus Amerikoje, dvejodamas, dvejodamas iki koktumo. Dulkinkis, bet neįsimylėk. Niekur neįsimylėk, tik namie. Jis klajojantis poetas, jis ne iš tų, kurie keičia vystyklus. Cedrini, ar tu tikrai šeimos žmogus? Knygos iš visų pusių iki pat lubų, lentynos, sukaltos iš malkų ir surankiotų lentų, kažkokios senos tvoros. Spintoje stiklinėmis durimis mano kūryba, sąsiuvinių sąsiuviniai, prirašyti tankiai, neišskaitomai Cnekreipk dėmesio, tai tik savęs ieškantį žmogus) – darbas, judantis atgal, kartais žiemos vakarais rašydavau be perstojo iki išnaktų, pareidavo katės, sušlapusios ir sušalusios, rašydavau ką? („o jeigu aš pasakysiu, kad tavo knyga – chaosas?“), rašydavau karas, ir kiekviena diena prasidėdavo mėnulio simboliu su fazės ženklu ir žodžiu atsikėliau: „atsikėliau 3.36, sapnavau…“„atsikėliau apie 5, sapnavau,kad…“, vėliau turbūt nusnaudžiau, daug vėliau, po kiaušinienės ir aibės kavos puodelių „pabudau iš snaudulio sapno…“, karas – o po spinta, po grindimis, ties kampiniu akmeniu tūno pirmosios respublikos monetos, namą iš dalies perstatant ten pakištos tos pačios kavalerijos, kurią vakar įsivaizdavo I motina, po vieną kiekvieno nominalo monetą, sunkus sidabrinis penkių latų pinigas, latas, santimai. Pasivaikščiodavau paprastai iki bėgių ir nykios stoties, kartais net taip anksti, kad suspėdavau iki Peterburgo traukinio, pravažiuojančio nakties gelmėje, rašydavęs ką – apie karą santuokoje, peronu vaikštinėdavo pasieniečiai, o traškantys garsiakalbiai skardendavo, kad atvyko vilciens Berlīne–Sanktpēterburgā, su ryškiu rusišku akcentu, paskui tą patį pakartodavo rusiškai, taip garsiai, kad ir čia išgirsdavai, namas kiek suvirpėdavo, anglių kvapas, ant kiekvieno vagono sunki sena SSRS emblema. Šiame mieste niekas neišlipa iš to traukinio, nebent pamiklinti kojų ir nusipirkti beliašo, gruzdintuvėje kepto pyragėlio su abejotinos mėsos įdaru, arba alaus butelio, arba jeigu išsiveda pasieniečiai, o paskui suodinas tamsiai žalias traukinys lėtai nuvingiuoja į žemyno gilumą, kresniems girtiems konduktoriams trepsint apie samovarus.
H laukė mano skambučio – sakė parašiusi man dainą, angliškai (ko aš ją išmokiau? lover, water, beauty, body, beautiful…), ir norinti, kad ją išgirsčiau. Sulemenau, kad popiet pabandysiu susitikti su ja, bet sakiau, kad baiss, čia baiss („baisinga, kraupu“), ir aš negaliu prižadėti. Jeigu baisinga, ar tau ten tikrai reikia būti? Ar reikia? Gal man išeiti? (Juk visada galim palikti vienas kitą, ar ne?) Rūdėtieji erškėčiai palei pašiūrę ir tvorą, iškasti ežero pakrantėje, ten yra sala, Višfju sala, su senu aukuru. Noriu, kad išgirstum mano dainą. „Aš laukiau tavęs… visą laiką, kai tavęs nebuvo…“ Erškėčiai, o kitame kambaryje naujas I paveikslas – mėnulis. O mėnulis, rašė H, mėnulis juodas kaip varnas.
Pražuvo kukmedis, tas, kuris, kaip kartą sapnavau, įaugo į namą arba padarė namą permatomą, henochinis šauksmas2: giraa i ta maelpereji – „ir mėnulis kaip skvarbi ugnis“, vėliau ipame ul ipamis, o Kraulis komentavo, kad ul tariama kaip angliškas yew – „kukmedis“. Anapus purvinų kapinių kukmedžių mažai. Rusai anapilin išėjusiems mylimiesiems neša kiaušinių ir degtinės, latviai – žvakių. Dažnai. Per vienas Kalėdas net siaučiant pūgai klampojome per pusnis ir palikome ten žvakę – ji matėsi iš tramvajaus.
Mudu su I buvome neperskiriami, bot ėmėme miegoti atskirai, Kai atvažiavo H, – jos nebuvo traukinyje, kurį pasitikome, bet vėliau ji atsirado verandoje, mudviem su I einant taku, jos aukštas, paminkliškas, baltas it lelija kūnas atrodė aptingęs, – pasakiau jai, kad ji nebežiūri į mane kaip į vyrą. Nes buvau labai nelaimingas. Kas buvo paskui, mažai teprisimenu. Beveik nesikalbėjome. Ji prašė leisti jai miegoti mansardoje, važiuoti su mumis į Uzbekistaną, padirbėti su manimi trisdešimt dienų, tik trisdešimt dienų. Mudu su I miegojome čia, o H miegojo po Sovietų Sąjungos geležinkeliais ir maldavo mūsų nesimylėti – mano vietelė, sakė ji, mano vietelė dar gyva. Aš pamaitinau savo altorių, praktikavau pranajamą ir valkiojausi stingdomas siaubo. Mano vietelė tarp kojų dar gyva. Užsičiaupk, pasakiau. Jiedvi šnekėjosi apie tai, kad H nori pagimdyti mano vaiką, sūnų su žvaigžde kaktoje. Aš verčiau joms eilėraščius. Kažkuriuo momentu daviau H ąžuolą (penkių latų banknotą su dideliu ąžuolu) ir nupirkau jai butelį degtinės. Supažindinau ją su O ir paprašiau jo, kad ja pasirūpintų. O žmona sakė, ji dvokia kaip gyvulys, kuriam visą laiką reikia kruštis. Jos aromatas sklido per kambarius. Mano vietelė dar gyva. Ji išvažiavo, sode vos neiškeikusi manęs. Neversk manęs tave keikti, Peteri.
Dvilypumas – pragaras. Negali būti darnus, jeigu nusigręži nuo savęs (kokios dalies savęs? miglai laižant tvirtovės sieną), jeigu išniekini meilę. Dvejus metus pasaulis buvo mano kapas.
1 Juodoji Berta (žarg.) – policijos automobilis.
2 Henochinė magija (siejama su apokrifine Henocho knyga), sukurta XVI a. Anglijoje, remiasi šauksmų, arba raktų, sistema, esą per mediumą perduota angelų. XX a. ja populiarino mistikas Meisteris Crowley.
Ispanų apsakymai. Óscar Noguera Carrasco. Tristanas Morovičius. Miguel Angel González González. Viskas pasikeitė
2012 m. Nr. 7
Iš ispanų k. vertė Bronius Dovydaitis
Oskaras Nogera Karaskas (Óscar Noguera Carrasco, 1968) gimė Madride. Studijavo ekonomiką, vėliau pajuto polinkį dviem meno rūšims – literatūrai ir flamenkui. Nuo 2000-ųjų dalyvauja įvairiuose trumpųjų apsakymų konkursuose. Iš žymesnių laimėjimų galima paminėti tarptautinę Valentino Andréso premiją (2003).
Apsakymas įvertintas Madrido priemiesčio Alkobeno literatūrine premija, jis publikuoti kasmetiniame šio priemiesčio almanache „El Fungible“ („Vartojimui tinka“).
Tristanas Morovičius
Mergina permetė akimis užrašų knygelės lapą, susimąsčiusi palietė tušinuku nosies galiuką ir, matyt, neišgirdo priešais ją atsisėdusio kliento balso:
– Laba diena. Galima?
Na taip, ji buvo susitarusi papietauti su mama. Užvertė knygelę ir abejinga, bereikšme mina, tarsi neturėtų daugiau kur nukreipti akių, įsmeigė žvilgsnį į priešais sėdintį vyriškį. Suvokęs, kad į jį jau atkreiptas dėmesys, šis užsienietišku akcentu ištarė tą taip įprastą mandagumo frazę, kai nesumojama, kaip pradėti pokalbį:
– Gražus kabinetas, tiesa?
Tačiau iš tikrųjų derėtų pastebėti, kad čia pro siaurus langus iš vidinio kiemo vos prasiskverbia šykšti šviesa, kad visos nereikalingų dokumentų aplankais nukrautos lentynos dulkėtos, kad plastmasinės gėlės stovi ne vietoje, o iš valstybės sekretoriato atsiųsti plakatai, raginantys elgtis sąžiningai, veltui bando suteikti patalpai šiokios tokios įvairovės. Žodžiu, aplinka gana vidutiniška. Tačiau mergina, suprantama, neprieštaravo:
– Na taip. Nors nieko ypatingo.
– Taip, žinoma.
Jautei, kad žmogus nori pasirodyti malonus, nes atkako kai ko prašyti. Prie kitų stalų jis matė pražiotas burnas žmonių, kurie taip pat prašė, skundėsi ar gal maldavo geresnės lemties arba kuo greičiau išspręsti jų reikalą. Jie lygiai taip pat neišraiškingai gyrė aplinką, vilkėjo tokius pat varganus rūbus ir atrodė tarytum atsitiktinai pakliuvę į kažkokią nežinomą ir nesvetingą planetą. Tarnautoja skubiai ištiesė ranką prie spausdintuvo; ji suprato, kad nuo šios valandėlės visa situacija pereina tik jos vienos žinion. Ištraukė blanką ir padėjo prieš klientą taip, kad tas įžvelgtų, kas ten parašyta. Jos nervingas smilius nuslinko per tuščius langelius.
– Pavardę įrašykite čia. Matote?
Klientas ją puikiai suprato ir netgi pastebėjo prastokai atliktą smiliaus, kurį mergina jau buvo atitraukusi nuo popieriaus, manikiūrą. Jį apėmė kažkoks vangumas, ir pirštai tik vargais negalais įstengė nulaikyti tušinuką. Kai tarnautoja liepė įrašyti pavardę, jam šovė netikėta mintis. O gal įrašyti pramanytą pavardę ir viską pradėti nuo nulio? Visai neblogas sumanymas. Tačiau bemat nuvijo tą mintį ir nusprendė sakyti tiesą. Tristanas Morovičius, atvykau iš šalies, kurioje vyksta karas, sportininkas profesionalas, bent jau toks buvau, amžius – trisdešimt penkeri metai. Ar aš neatrodau pirma laiko susenęs, panele? Blanke nebuvo nė vieno langelio, skirto nurodyti, kad atvyko iš šalies, kurioje vyksta karas. Ar tarnautoja nutuokia, kas yra kariaujanti šalis? Netgi nepasiteiravo, kaip jis jaučiasi.
– Pabaigoje nurodykite gimimo datą. Čia, žemiau.
Stengėsi susikaupti, nuginti nereikalingas mintis. Tačiau jos niekaip nedavė ramybės. Tristanas peršiai prisiminė atkampią pasaulio žemėlapio kertę, kurioje jis gimė, menką juodos išdegusios žemės dėmę prie Adrijos jūros. Jis nevikriai vedžiojo tušinuką, kol susigaudė, kad tarnautoja nekantrauja. Pasijuto tarsi prie lentos mindžikuojantis pamokos neišmokęs mokinys.
– Kas jums?
Mergina troško kuo greičiau sutvarkyti formalumus. O Tristanui Morovičiui tie atsakymai į paprastus klausimus apie jį patį regėjos tarsi kokia keista gyvenimo peržiūra. Gimtajam krašte jau daug metų buvo laikomas garsiu sportininku. Dabar, čia, jautėsi esąs niekas. Kilus kariniam konfliktui paliko šalį ir nelyginant kokio sudužusio laivo keleivis, nesusiorientavęs ir plaukdamas nežinia kur, visai netikėtai pakliuvo į Ispaniją. Kaip ir daugelis kitų, manėsi ištremtas prievarta, nurodžius komisarui, kuris jo vardą iškošė Logarui, vadybininkui, atsakingam Sporto federacijos darbuotojui, niekaip nevaliojusiam sutrukdyti tam, kas įvyko vėliau. Tada Logaras, žiūrėdamas, kaip komisaras su įtartinų sportininkų sąrašu, sučiaupęs lūpas, vaikšto iš vieno kabineto kampo į kitą tarsi Napoleonas dešinę ranką užkišęs už švarko atlapo, veikiausiai neištarė nė žodžio. Jeigu buvo ir ne tiksliai taip, tai tikrai panašiai. Tasai žmogus režimo persekiojamųjų pavardes, ko gero, tarė mėgaudamasis, nėmaž nedvejodamas iš anksto nulemtu nuosprendžiu.
– Morovičius, brangusis Logarai, jūsų globotinis Tristanas Morovičius buvo įsivėlęs į neseniai vykusias riaušes.
Tolimas karas, kurio ši tarnautoja, nemačiusi savo akimis, niekada nepajėgs įsivaizduoti; tuo labiau pikto komisaro veido. Juk tąsyk net pats Logaras neišdrįso pasakyti jam, kad per tiek metų, keliaujant drauge iš vienos šalies į kitą, per neįsivaizduojamai sunkias treniruotes, daugybėje čempionatų, keturiose olimpiadose niekuomet negirdėjo Tristano bent žodžiu užsimenant apie politiką. Iš kur tada atsirado tie kaltinimai? Jis spoksojo į komisarą suvokdamas, kad bet kokie teisingi liudijimai, bet kokie akivaizdūs įrodymai yra beverčiai. Tapo aišku, kad šis policininkas be jokių išlygų pritaria sąmokslui, tarpusavio priešinimo kurstymui; jis priklausė tam kruvinam legionui, kuris šioje liūdnoje, kovų apimtoje šalyje kurstė brolžudišką neapykantą. Karas tolimoje Kroatijoje. Tristanas grąžino tušinuką merginai, skaitančiai smulkia rašysena suraizgytus žodžius.
– Aš gimiau Kroatijoje.
– Suprantu, Kroatijoje. Ar ten buvo paskutinė jūsų gyvenamoji vieta?
Toji šalis jam reiškė daugiau negu paskutinę gyvenamąją vietą – ten buvo jo širdis. Ten, Kroatijoje, liko jo žmona, vaikai, visa šeima. Logaras, taip pat ir gerasis Dineris. Turėjo sau prisipažinti – kad ilgėjosi ir Dinerio, kuris visada laikėsi šalimais įvairiausiuose nacionalinės rinktinės suėjimuose; disko metimo čempionas trejus metus iš eilės, šnekus, nuoširdus bičiulis. Kaip tik Dineris, kad ir bijodamas, vis tiek perspėjo Tristaną, jog tas yra ieškomas; juk tai jis sustabdė Tristaną, jau išėjusį iš persirengimo kambario ir žingsniuojantį į autobusą, kuris turėjo nugabenti į susirinkimą. To stambaus, tvirto šviesiaplaukio vaikino veidas iš karto apniuko, kai tik pranešė jam apie laukiančius nemalonumus. Prieš keliant koją į autobusą, kasdien bildantį per Rijeką, pristatytą gamyklų, pilną griūvančių namų, jau paskutiniu momentu Dineris dar pakartojo perspėjimą, sakydamas, kad uždelstų, suradęs kokią dingstį, kad kokiu nors pretekstu grįžtų į persirengimo kambarį. Tenai jo ateisiąs patikimas žmogus, kuris palydės į oro uostą ir pagelbės išsprukti. Gaišti nebuvo galima nė minutės. Galiausiai paprašė nieko neklausinėti, meldė juo pasitikėti, nes jis gerai žinąs, kas laukia Tristano naktį, dar tą pačią naktį. Visi šie dalykai vyko Rijekoje, kuri taip skyrėsi nuo Dubrovniko, niekam neprilygstamo Dubrovniko.
– Taip pat gyvenau Dubrovnike, panele.
Tarnautojai Dubrovniko vardas priminė vien kažkur matytą spalvingą atviruką. Jai net galvon netoptelėjo, kad dabar tas miestas tik griuvėsiai, nes pačiame konflikto įkarštyje jį subombardavo karinis laivynas, todėl mergina tarė:
– Nuostabus miestas, tiesa?
Bent jau toks buvo, pagalvojo Tristanas. Atrodė tikrai nuostabiai, iki napoleoniškai ranką už atlapo užsikišęs komisaras sugavo baugštų Logaro žvilgsnį ir paslėpė sąrašą, o vadybininkas vis bandė nuspėti, ką mąsto tas po kambarį kaukšintis visagalis valdovas. buvo nesunku numanyti, kad jo ketinimai nežadėjo nieko gero. Logaras bijojo, kad už jo neliečiamumą jam bet kada gali būti pateiktas koks nelabai aiškiai išreikštas pasiūlymas bendradarbiauti. Jį netgi galėjo imti šantažuoti. Nors jis dar nebuvo įtrauktas į sąrašą, beregint galėjo ten atsidurti. Čia tarnautoja, gal iš nuoširdumo, gal dėl atidumo stokos, staiga ėmė tujinti Tristaną:
– Na, tikiuosi, kad rasiu tau ką nors tinkamo. Kokią gerą vietą, kur galėtum įsitaisyti.
Kol pirštai lakstė kompiuterio klavišais, ieškodami reikiamos duomenų bazės, ji vogčia dirsčiojo į rankinį laikrodėlį. Lygiai ir raminamai dūzgė kompiuteris, juodame ekrane viena po kitos žiebėsi įvairiausių lentelių linijos. Ji užsiminė, kad mėgins surasti deramą darbą, nors pati nelabai tuo tikėjo ir dabar daugiau galvojo apie būsimų pietų meniu – apie koldūnus, apie lėtą mėgavimąsi desertu, žodžiu, apie visa tai, kas po kelių minučių laukia jos ir mamos per pietus. Nors Tristanas tą jau buvo įrašęs atitinkamame blanko langelyje, nors tarnautoja tą jau perskaitė ir, rodės, neverta nė minėti to, kas kitiems nėmaž nerūpi – Tristano Morovičiaus šlovės dienų, vis tiek jis, šiek tiek didžiuodamasis, paaiškino:
– Aš, panele, esu sportininkas. Tiksliau, anksčiau buvau. Šiuo metu aš, žinoma, nebe tas. Kaip manot, kur galėtų įsitaisyti sportininkas?
Sportininkas, toks kaip Dineris ir kiti, kurių likimas dabar irgi miglotas. Ar galbūt dar painesnis, kadangi jie neturėjo galimybės pabėgti iš tos nuogandžios aplinkos. Juk daugeliui iš jų likimas nesuteikė progos iš persirengimo kambario nirti į tylų, šaltą ir, regis, begalinį skersgatvį, iš kurio automobilis nugabentų oro uostan, suprantama, nepalikęs laiko jokiems atsisveikinimams, kad paskui, slepiami nykaus, aklinai apniukusio dangaus, lėktų tiesiai per pakilimo tako balas. Daugelis neturėjo tos gėdingos galimybės sprukti, kaip kad sprunka užspeistas žvėris, kaip kad sprunka mirtinai išsigandęs žmogus, kurio vienintelė mintis – kaip nors išsigelbėti, kurio vienintelis troškimas – ištrūkti bet kokia kaina. Be jokios abejonės, tai buvo tikras pabėgimas; ant oro uosto laiptų nesigrūdo plojantys sirgaliai, blyksinčiais fotoaparatais nespragsėjo fotografai. kai tarnautoja atsiliepė, pasidarė aišku, kad ji nesuprato jo, kad tie ištarti žodžiai nuskambėjo gal net kvailai. Taip, jis jau buvo ne sportininkas. Buvo tiesiog bėglys.
– Na, pažiūrėsim. Tačiau teks susitaikyti su tuo, ką rasim. Ko nors, susijusio su sportu, suprantat, tikrai neaptiksim.
Tristanas metė žvilgsnį į savo rankas, į nunešiotus rūbus, tarsi norėdamas naujai susipažinti su savimi, tarsi šitas kūnas prieš kelias sekundes dar buvo ne jo, tarsi jį buvo pasisavinęs kažkas kitas. Čia pastebėjo, kad prie aplinkinių stalų tėra likę tik keli tarnautojai, rankiojantys popierius ar besistengiantys baigti pokalbį ir, ko gero, jau mąstantys apie alaus bokalą su bičiuliu gretimame bare. Kone visi klientai jau buvo išėję iš ambasados. Sargas prie durų nekantriai skimbčiojo raktais, ragindamas vėluojančius, kad galėtų užrakinti kabinetus. Pakėlęs galvą Tristanas išvydo moterį, rodančią tarnautojai skubrius ir išraiškingus gestus. Pajuto priedermę pranešti jai:
– Panele, man atrodo, jus kviečia.
Mergina motinai atsakė prieštarauti neleidžiančiu ir kantrybės prašančiu mostu. Paskui atsidėkodama vos šyptelėjo Tristanui, parodžiusi baltus, retokus dantis. Reikalo tvarkymas jau ėjo į pabaigą, nes spausdintuvas trakštelėjęs išmetė atspausdintą lapą.
– Jūs turite pasirinkti kurį nors iš šių darbų. Paskui susisieksime su ambasada ir skirsime jums laikiną būstą.
Tristanui pasidingojo, kad tuos žodžius jis girdėjo dar skrisdamas, trijų tūkstančių metrų aukštyje, kai lėktuvas plaukė tamsiu dangumi virš ramutėlės jūros, tame slaptame lėktuve, kuris nakties tyloje suko Ispanijos linkui. Paėmęs popierių į ranką, perskaitė siūlomų darbų sąrašą, daug nesvarstęs išsirinko vieną, jausdamas, kad glėbia kažkoks stingulys, kad tebegirdi, kaip slopiai gaudžia lėktuvas, atgabenęs jį čionai vos prieš kelias dienas. Gerai, nuo šiolei jis bus statybininkas; žingsnis į naują gyvenimą, didelis žingsnis, kurio reikšmės tarnautoja nė kiek nesupaisė. Ji laukė užgesinusi kompiuterio ekraną, jau nusitvėrusi rankinuką, nekantriai žvelgdama į jį. Reikėjo užpildyti paskutinį langelį ir juodu galės eiti kas sau.
– Statybos.
– Statybos. Gerai. Sudie, Tristanai.
Kai dyrino iš kabineto, skubinamas sargo, kuris jau gesino šviesas, Tristanas Morovičius juto, kad kojos kažkodėl nenori klausyti ir žengti gatvėn. Jo akių tinklainėje dar buvo likęs prisiminimas to didžiulio atstumo, kurį įveikė lėktuvas, Ispanijoje nusileidęs, regis, visai netoli tarnautojos stalo. Po poros savaičių priemiestinis traukinys nugabens jį darban, iš ten – į tėvynainių drauge nuomojamą butą, ir prie jų prisijungs dar vienas pavargusio veido kroatas, kalkėmis aptaškytomis rankomis. jo ankstesnio gyvenimo vaizdai jau tikriausiai bus visiškai išsisklaidę.
Migelis Anchelis Gonsalesas Gonsalesas (Miguel Angel González González, 1982) gimė Madrido priemiestyje Karabančelyje, kuriame gyvena ir dabar. Anksti pradėjo dirbti. Darbą šiuo metu derina su kino režisūros ir kino scenaristų studijomis. 2003 m. laimėjo Madrido viešųjų bibliotekų trumpojo apsakymo konkursą.
Apsakymas įvertintas Madrido priemiesčio Alkobeno literatūrine premija, jis publikuoti kasmetiniame šio priemiesčio almanache „El Fungible“ („Vartojimui tinka“).
Viskas pasikeitė
Mama susinervinusi, bet susinervinusi ne taip, kaip visada, o daug smarkiau. Labiau negu tada, kai aš pabėgau iš mokyklos ir jai teko skambinti policijon, kad mane surastų. Netgi labiau nei tą dieną, kai nubudusi sumojo, kad mus paliko tėtis. Šiandien ji ne juokais susinervinusi.
Vaikšto iš kampo į kampą, paima kokį daiktą, padeda į kitą vietą, o paskui vėl neša atgal… Rytą liepė du kartus praustis duše, ir turėjau pasikeisti apatinius, nors man dar buvo geri ir ankstesnieji.
Šiandien rugpjūčio šešiolikta, iš kalėjimo namo grįžta brolis. Dvejus metus ištupėjo kalėjime, nes, pasak mamos, yra trenktas. Dar prieš išeinant tėčiui kartą man aiškino, kodėl Pedritą patupdė į kalėjimą. Mat Pedritas dirbo prekių išvežiotoju pas vieną garsų žmogų (mama jo vardo man nepasakė). Dalykas tas, kad vežiojo nelegalias prekes, kol vieną dieną policija sučiupo ir uždarė. Nelabai supratau, kas tos nelegalios prekės, bet nenorėjau, kad mama pamanytų, jog esu visai kvailas, tad linktelėjau galvą, tarsi viskas būtų aišku.
Po devynių dienų nuo šio pasakojimo pradingo tėtis. daugiau neteko jo nei matyti, nei kalbėtis su juo. Kartais man topteli, kad paliko mus dėl to pokalbio su mama.
Prisimenu, kai, praslinkus porai dienų po tėčio dingimo, įžengiau į mamos kambarį pabučiuoti ją prieš miegą, užtikau verkiančią ant lovos. Sėdėjo parietusi kojas, užsidengusi veidą rankomis. Bet vis tiek aiškiai girdėjau, kad verkia. lėtai priėjęs artyn paklausiau, ar jai ko nors neskauda, tačiau ji neatsiliepė. Dar kurį laiką taip kiūtojo, užsidengusi veidą. Paskui, tarsi nustebusi, atitraukė rankas ir atidžiai pažvelgė į mane. Blakstienų tušu ištepti skruostai aiškiai rodė, kad neseniai verkė (ji visada daugokai dažėsi, sakė, jog taip reikia dėl darbo), kurį laiką tylėdama stebeilijosi į mane, paskui ištiesė ilgas rankas ir stvėrė už pečių. Man smarkiai suskaudo, ir aš taip nusigandau, kad nevaliojau ištarti nė žodžio.
– Tu nebeturi tėvo! Supranti?
Nelabai suvokiau jos žodžius – be abejo, aš turėjau tėvą, tik jis negyveno kartu su mumis.
– Supranti?
Ji dar stipriau suspaudė pečius, ir man dar labiau suskaudo, bet aš neverkiau, nes verkia tik mergiūkštės. Mama keistai žvelgė į mane ir atrodė, kad jos akys tuoj iššoks.
– Mama, man skauda.
Nederėjo nieko sakyti. Nuo šių žodžių ji dar smarkiau įtūžo ir, tvirtai laikydama už pečių, net pakėlė mane nuo žemės.
– Aš klausiu tavęs! Ar turi tėvą?
Bandžiau atsakyti, tačiau iš baimės neįstengiau ištarti nė žodžio. Vien linktelėjau galvą, pareikšdamas, kad turiu. Mama pratrūko garsiai kvatotis.
– Ne, mielasis. Tu neturi tėvo, tu turi tik šunsnukį.
Sviedusi šiuos žodžius, ūmai paleido mane ir, vėl parietusi kojas, užsidengė veidą. Pečius man buvo suspaudusi taip stipriai, kad vėliau tose vietose nuo pirštų atsirado nedidelės mėlynės.
Tą naktį nesumerkiau akių, pratysojau galvodamas apie tai, kas nutiko. Niekaip neįstengiau suprasti, kad mano tėtis jau nebe tėtis, o šunsnukis. Tas žodis buvo bjaurus, ir anksčiau mama niekad neleisdavo man jo ištarti. Galiausiai nusprendžiau, jog, kad ir ką mama sakytų, aš ir toliau vadinsiu jį tėčiu.
Kai mama pravėrė mano kambario duris, apsimečiau miegąs, nes būgštavau, kad vėl teks su ja kalbėtis. Ji įslinko lėtai, nekeldama triukšmo, ir atsisėdo ant lovos krašto. Aš vis dar bijojau, kad vėl negriebtų manęs už pečių ir neimtų klausinėti. Bet ji nieko nedarė – vien ilgai sėdėjo ir tikriausiai žvelgė į mane. Prieš atsistodama švelniai, kad nepažadintų, pabučiavo mane į kaktą. Trumpam stabtelėjo ant slenksčio, galiausiai ištykino ir užvėrė duris; tą vakarą jai reikėjo į darbą. Girdėjau, kaip prieš išeidama įsmuko į vonią, žinoma, kad vėl pasidažytų. Kai mane bučiavo, jutau, kad neseniai buvo verkusi.
Daugiau niekada mama manęs nepurtė, sugriebusi už pečių, ir aš daugiau niekada jos nebijojau.
Dabar sėdim autobuse, riedančiame į Karabančelį; mama vis dar nervinasi, nuolatos rausiasi rankinuke kažko ieškodama, bet nieko neranda. Manau, jog taip elgiasi vien todėl, kad greičiau bėgtų laikas. Noriu pasakyti jai ką nors malonaus, bet niekaip nesugalvoju.
Autobusas stabteli stotelėje – jau esam Viljaverdėje, tad lieka visai menkas galiukas. Vos tik autobusas pajuda, kažkas pradeda smarkiai daužyti duris, dėl to vėl sustojame. Suzvimbia atidarymo įrengimas ir durys automatiškai atsiveria. Guma padengtais laipteliais įlipa keleivė ir įkiša galvą į vairuotojo kabiną. Tai pagyvenusi moteris, kokių penkiasdešimties metų; jos plaukai surišti riebaluotu kaspinu, užsidėjusi didžiulius akinius. Vilki gėlėtą vasarinę suknelę, pažastys šlapios nuo prakaito. Viena ranka įsikimba į metalinį turėklą, einantį per visą autobusą, kita ieško pinigų piniginėje. Stebiu, kaip ji, nepaleisdama turėklo, moka vairuotojui, šniokštuodama pražiota burna, ir mąstau, kiek galėtų sverti. Manau, kad nemažiau šimto, nes iš tiesų stora.
Moteris spraudžiasi tarp sėdimų vietų svyrinėdama į šalis. Netarusi nė žodžio, mama čiumpa mane, pasisodina sau ant kelių ir mostu parodo, kad storoji moteris gali sėstis į laisvą vietą. Ši nusišypso, parodydama gelstelėjusius dantis, ir klesteli šalimais. Aš nesuprantu, kodėl mama taip pasielgė. Juk moteris kuo puikiausiai galėjo važiuoti stovėdama. Kam užleisti savo vietą visai nepažįstamai keleivei? Be to, nuo jos sklinda nekoks kvapas; visos storulės nosį laužia. Tėtis man dažnai sakydavo, kad nesusidėčiau su dručkiais, nes jie prakaituoja, o ši moteris visa prakaituota ir dvokia.
Neabejoju, kad, kai dručkei atsisėdus sugirgždėjo visa sėdynė, mama pasigailėjo užleidusi jai vietą.
– Labai malonu sutikti tokius žmones kaip jūs. Sergu reumatu, be to, jeigu ilgai stoviu, man pradeda tinti kojos.
Mama tylėdama šypteli. Aš tuo tarpu smaksau į stambias moters kojas, svarstydamas, kiek laiko ji negavo atsisėsti, – tokios jos ištinusios.
Mama, pastebėjusi, kad aš nemandagiai spoksau į dručkės kojas, tekšteli man ranka per viršugalvį. Storoji moteris, pamačiusi šitai, nusišypso, vėl rodydama negražius dantis. Ji tiek išsižioja, jog matyti, kad nebeturi poros krūminių dantų.
– Tai ką, iš ligoninės vykstat?
Mamą nustebino klausimas.
– Ne, mes važiuojam į Karabančelį. Kodėl klausiat?
– Šiaip sau, mieloji. Kadangi autobusas važiuoja Spalio 12-osios gatve, dažnai pasitaiko sutikti iš ten vykstančių žmonių.
– Ne, mes važiuojam ne iš ligoninės.
Storoji moteris patogiau įsitaiso, smarkiai atsiremia į atlošą ir mus visai prispaudžia prie lango.
– Keliaujat viena, tik su vaiku, tai pamaniau, kad gal lankėt vyrą.
Mama vėl šypteli, bet nieko neatsako.
Numanau, kad jai nepatinka, jog moteris uždavinėja tokius nemandagius klausimus.
– O kur jūs važiuojat? – pasiteirauju piktokai.
Moteris prisikiša prie manęs ir prabyla smarkiai išsižiodama. Iš burnos padvelkia nemalonus kvapas.
– Susiruošiau į Alučę, mažiuli, pas seserį.
Mama vis tyli, aš baksnoju jai alkūne į pilvą, kad pasakytų ką nors, bet ji nesusivokia. Storoji moteris daugiau nebeklausinėja. Kadangi mama vien tik šypsosi, įtariu, kad dručkė nusprendė, jog ji kvaila.
Likusią kelio dalį įveikiame tylėdami; kai autobusas netikėtai sustoja, paaiškėja, kad mes jau Karabančelyje. Kuomet mudu su mama bandom išlįsti iš savo vietos, dručkė net nepasijudina, ir mes tik vargais negalais prasispraudžiam pro siaurą tarpą tarp jos kojų ir priekyje esančios sėdynės. Jau lipdama iš autobuso, mama garsiai atsisveikina su dručke, tačiau toji tik dėbso į mus keista mina, tarsi matydama pirmą kartą gyvenime.
– Stora karvė! – sviedžia mama, kai atsiduriame gatvėje.
Kalėjimas stovi atviroje vietoje, apsuptas krepšinio aikštelių ir stadionų.
Ieškodami pagrindinio įėjimo, patraukiame per smėlį ir žoles. Žemėje matyti ryškios automobilių padangų žymės, kas žingsnis mėtosi nedideli, geltoni plastikiniai maišeliai. Mama perspėja, kad saugočiausi ir neužminčiau maišelių, nes išsitepsiu batus.
Galiausiai įveikiame lauką ir įžengiame pro dideles duris. Mama įninka šnekėtis su tarnautoja informacijos būdelėje, o aš laukiu atsisėdęs ant medinio suolo prie durų. Ko gero, jai sako kažką nelabai malonaus, nes mama vis mostaguoja rankomis. Atvykome šeštą vakaro, jau devynios, o mano brolis vis nesirodo. Mama nervingai vaikšto po laukiamąjį ir vis dairosi aplink. Ji nuolatos kartoja: „Dieve šventas, kodėl niekas nepasako, kada pamatysiu sūnų?“
Neišmanau, kodėl ji taip sako, juk netiki Dievą. Suprantu, dėl ko mama nerimauja; šiąnakt ji dirba, ir jei mano brolis greitai neatsiras, ji pavėluos. Susikeliu kojas ant suolo ir padedu galvą ant kelių, nes jau pavargau. Akys pradeda nejučia merktis. Vis dar laikausi, nepasiduodamas snauduliui, bet galiausiai miegas mane įveikia.
Jaučiu, kad svyruoju, nuo to šiek tiek svaigsta galva, todėl tik vargais negalais prasimerkiu, bet priešais matau vien juoduojantį sėdynės atlošą. Mažumą kilsteliu galvą ir mėginu apsidairyti, bet vėl užmiegu.
Sėdžiu taksi, kuris lekia namų link. Mama sėdi šalia manęs, o prie jos įsitaisęs brolis. Išvydęs jį susijaudinu ir pro miegus stengiuosi jam nusišypsoti, tačiau galva nusvyra ant atlošo, ir aš vėlei užmiegu.
Nežinau, kiek laiko miegojau, bet esu namie, savo lovoje. Greitai pašoku ir basas bėgu į svetainę. Ten tuščia. Nušlepsiu į virtuvę ir randu mamą su Pedru pusryčiaujančius. Brolis mirkteli man, išskečia rankas, norėdamas mane apkabinti. Puolu prie jo ir bandau jį apglėbti. Pedras aukštas ir stipresnis už mane; užaugęs norėčiau būti toks kaip jis. Brolio plaukai garbanoti, akys žalios, oda tamsi. Išties gražus. Mama anksčiau sakydavo, kad merginos jį tiesiog pulte puola. Vilki berankovius baltus marškinėlius, ant peties matyti ištatuiruotas kryžius.
Man gėda kalbėtis su broliu girdint mamai, tad pusryčiaudamas tik nuolatos žvilgčioju į jį.
Iš savo kambario matau šviesą vonioje, nes durys praviros. Dingteli, kad brolis tikriausiai skutasi.
Noriu užduoti jam krūvą klausimų ir manau, kad dabar tam pats metas. Šiek tiek prisibijodamas pastumiu duris ir atidarau jas iki galo. Brolis vilki tik mėlynais ir juodais dryžiais išmargintas trumpikes, avi pliažines basutes, ant pečių užsimetęs nedidelį rankšluostį. Dešinėje rankoje laikydamas teptuką tepa žandus skutimosi putomis. Atsistoju už nugaros ir net prasižiojęs žvelgiu į jį. Turbūt pajutęs, kad už jo kažkas yra, brolis ūmai atsigręžia ir pamato mane.
– Na, vyruti! Ką čia veiki? Užeik, jei nori.
Įslenku į vonią, atsisėdu ant klozeto dangčio ir, užsikėlęs kojas, sukryžiuoju jas tarsi Buda.
– Kas tau nupiešta ant rankos?
Brolis prideda pirštą prie tatuiruotės ir žiūri į mane.
– Čia?
Linkteliu galvą.
– Tai Nukryžiuotasis.
– Dievo sūnus?
Pedritas šypteli.
– Taip.
– Mama netiki Dievą.
Brolis šypteli ir ranka perbraukia man per galvą sušiaušdamas plaukus.
– Tada mes jai nieko nesakysim.
– Kaip nori, nors man atrodo, kad ji tą jau žino.
Daugiau klausimų man neateina į galvą, nors ketinau užduoti begalę.
Ieškau akimis ko nors, už ko galėčiau užsikabinti, nes nenoriu pasirodyti esąs visiškas kvailys. Žvilgsnis užkliūva už kramtomosios gumos, prikibusios prie šlepetės pado, sutelkiu visas pastangas, bandydamas ją atplėšti, tačiau niekaip nepavyksta. Brolis paima lenktinį peilį, gulintį ant kriauklės, ir prieina artyn.
– Leisk man.
Jis pagremžia padą aštria geležte, kol guma atšoka; pasmeigia ją nuo grindų peilio galu ir įmeta į šiukšlių dėžę, stovinčią šalia klozeto.
– Kada išsinešdino senis?
Pasikrapštau galvą, bandydamas prisiminti.
– Manau, kad aną mėnesį.
– Niekšas.
Pedritas įninka kruopščiai skustis; kai peiliuku gramdo smakrą, nutaiso tokį veidą, kad mane net juokas suima.
– Ko juokiesi?
– Iš tavęs.
– Juokiesi iš manęs?
– Aš… juokiuosi iš tavo veido išraiškos.
– Na, tu čia jau prasimanai. Netrukdyk man.
Vėl pradeda skustis, dėdamasis esąs supykęs, tačiau dabar ištaisinėja dar juokingesnes minas; esu tikras, kad tą daro tyčia, bet negaliu ištverti nesijuokęs. Po kurio laiko galiausiai susitvardau.
– Kodėl tave uždarė į kalėjimą?
Brolis ūmai nustoja skutęsis ir atsisuka į mane; neatrodo, kad būtų supykęs, tačiau veidas tikrai rimtas.
– Kaip tai kodėl? Per tokį pienburnį!
– Kol buvai kalėjime, daug kartų skambino Roza, klausinėjo apie tave.
– Bandžiau susisiekti su ja, tik, regis, ji labai užsiėmusi savo naujuoju sužadėtiniu.
– Bet juk tu jos sužadėtinis.
Brolis atidžiai žvelgia į mane, jo akys atrodo liūdnos.
– Dveji metai – ilgas laiko tarpas, vyruti; kas iš akių, tas iš širdies.
Nusigręžia ir toliau skutasi.
– Man Roza labai patinka. Prisimeni tą dieną, kai…
– Gal pašnekam apie ką nors kita?
Jo akys tolyn labyn niaukiasi, ir pradedu jaustis kaltas, kad nuliūdinau.
Pedritas ima žiūrinėti ant vonios sienos kabantį kalendorių.
– Tau dar negreitai į mokyklą.
– Beveik po mėnesio. O tu ar mokysies toliau?
– Aš? – papurto galvą. – Praradau porą metų, be to, namuose trūksta pinigų; mama man surado padavėjo darbą.
– Kai tave uždarė, mums skambino dėstytojas donas Chulijanas; sakė, kai grįši, jis pats pasirūpins, kad vėl galėtumei mokytis, kadangi esi sumanesnis už kitus studentus; mama verkė.
Brolis šį kartą netaria nė žodžio, baigia skustis ir nusišluosto putų likučius ant pečių užmestu rankšluosčiu.
– Kodėl nepadedi dengti stalo. Jau turbūt metas valgyti.
Atsikeliu, ir trakšteli nutirpę kelių sąnariai.
– Kur losjonas po skutimosi?
Nustebęs žvilgteliu į jį.
– Nėra.
– Kodėl?
– Kai tu iškeliavai, nebeperkam. Tėtis pradėjo naudoti odekoloną, o mama sumąstė, kad nėra ko be reikalo švaistyti pinigų. Jei nori, ir tu gali pasipurkšti odekolonu.
– Žinai vieną dalyką, vyruti? – teiraujasi brolis šiek tiek šypsodamasis.
Papurtau galvą ir klausiamai žvelgiu į jį.
– Viskas pasikeitė.
Nelabai suprantu, ką jis nori man pasakyti, ir neišmanau, ką toliau veikti. Bėgu į virtuvę patalkinti mamai išdėlioti lėkštes.
Stalas jau padengtas, valgis padėtas; šiandien valgysim vištieną su česnakais ir svogūnais. Tai mėgiamas Pedrito patiekalas; mama nieko nesako, bet žinau, kad pagamino jam. Brolis dar vonioje, nors praslinko jau kokia valanda. Mama liepia man jį pakviesti, o pati šaukia: „Na, gal derėtų būti punktualesniems!“
Vonios durys vėl privertos. Pastumiu jas ranka ir atidarau iki galo, tačiau brolio nematyti. Dušo užuolaida užtraukta, nors vandens šniokštimo negirdėti. Dingteli, kad jis dabar galbūt šluostosi. Ant grindų, šalia dušo kabinos guli atlenktas kruvinas brolio peilis.
Širdis puola baisiai daužytis, nežinau, kas man darosi. Jaučiu, kad reikėtų prieiti arčiau, bet apima neįveikiama baimė. Už nugaros išgirstu mamos balsą:
– Kas yra? Kur tavo brolis?
Mama prieina prie manęs ir pamato kruviną peilį. Stumteli mane taip, kad pargriūvu ant grindų, ir prišoka prie dušo. Paskui staiga atplėšia užuolaidą. Brolis tyso viduje nuogas, palei kūną ištiesęs delnais į viršų atsuktas rankas, lyg prašydamas kažko. Iš jo riešų srūva kraujas, kuris maišosi su jau esančiu ant pilvo ir kojų. Atmerktos didelės žalios akys žvelgia į lubas tarsi kažko ieškodamos. Kūno oda jau nebe tamsi, o blyški, kone balta.
Mama parklumpa šalia ant kelių ir purtydama bando jį gaivinti, tačiau viskas perniek.
Ima isteriškai raudoti, dangstydamasi rankomis veidą, kuris beregint išsikruvina. Atsisuka ir permeta mane išplėstomis akimis.
– Kviesk greitąją, kvaily! Ar nematai, kas tavo broliui! Jis tuoj nukraujuos!
Aš išsigąstu ir taip pat pravirkstu. Nesidairydamas dumiu į savo kambarį ir užsidarau. Atsisėdęs ant grindų, smarkiai įsiremiu nugara į duris. Kiek įmanydamas užspaudžiu rankomis ausis – nenoriu girdėti mamos riksmo. Bijau, kad ji įpuls, vėl stvers mane už pečių ir sušuks, kad brolis irgi išėjo – kaip tėtis, nes jis taip pat nedorėlis.
Versta iš: El Fungible. Madrid: Punto de Lectura, S. L., 2003
Leena Krohn. Netikras langas
2012 m. Nr. 5–6
Iš suomių k. vertė Aida Krilavičienė
Suomių rašytoja Leena Krohn (g. 1947) Helsinkio universitete studijavo filosofiją, literatūrą ir psichologiją. 1970 m. išleidusi pirmąją knygą „Žalioji revoliucija“, L. Krohn kasmet parašo po knygą. Svarbiausios kūrybos temos: mirtis ir nebūtis, žmogaus santykis su tikrove, globalios kultūros kritika, tikrovės ir iliuzijos ribos. Naujausio L. Krohn romano „Netikras langas“ pagrindinis veikėjas – filosofas, internete pasiskelbęs, kad nebrangiai „atsako į paviršutiniškus ir esminius klausimus“.
Išnykimo taškas
Akys pailsi, kai žiūri į tolį, o nieko nėra toliau už dangų. Plūduriuoju aukštielninkas, – o tai darau didžiąją dienos dalį, – ir pro apvalų stoglangį žiūriu į gilų dangų ir giedroje sustingusius debesis – tokius, kokius mačiau paskutinę vaikystės vasarą. Kad ir kiek žiūriu, debesys nejuda ir nesisklaido.
Bet cisterna, kurioje plūduriuoju, stovi penkiaaukščio namo antrame aukšte ir čia nieku būdu neįrengtum stoglangio. Vis dėlto mano bute stoglangis yra ir už jį turiu būti dėkingas iliuzijų kūrėjui Mimi Martonui, kurio amatas – akių apgaulė. Mimi Martonas žino, kad akis apdumti lengva, kad jos netgi nori būti apdumtos. Juo sumanesnė apgaulė, tuo labiau patenkintos akys.
Kai užsakiau Mimi Martonui darbą, mudu abu žinojom, kad jis imsis tapyti stoglangį. Mimi dirba di sotto in sù* metodu. Šis darbas truko du mėnesius ir tuo metu cisternoje plūduriuoti negalėjau, bet pakentėti vertėjo. Mimi Martonui pavyko mano ankštą celę paversti sale su kupolinėmis lubomis.
Mimi Martonas moka sukurti tariamą gilumą, perspektyvą ir išnykimo tašką. Jis geba traukti žvilgsnį į tolumas. Tokias iliuzijas galima sukurti ir lazerio šviesomis bei įvairiais skaitmeniniais efektais, bet man labiau patinka autentiškas rankų darbas.
Baigęs dailės akademiją Mimi dar daug metų mokėsi amato savarankiškai. Studijavo Andrea Mantenjos ir Meloco da Forli darbus. Jis tiesiog gyveno šventovėse ir rūmuose – pavyzdžiui, Parmos katedroje ir Vienos Jėzuitų bažnyčioje, kurios kupolą kitados optiškai pagilino Andrea Poco. Daug savaičių praleido Romos Barberinių rūmuose ir Mantujos Kunigaikščių rūmų Sutuoktinių kambaryje.
Pagal užsakymus Mimi Martonas tapo ir įstaigoms, ir privatiems asmenims. „Falsifikuoja“, kaip pats sako, ne tik mažesnius dalykus bei reklamos vaizdus, bet ir duris, vidaus bei lauko sienas, fasadus, tarpuvartes, laiptines, tvoras, mūrus ir net uolas. Ant plytinės sienos nupiešia langą, pro kurį matosi didmiesčio gatvelė naktį ar smėlėtas krantas, nutviekstas vidurvasario kaitrumos. Ant durų nutapo duris, pravertas į kitą kambarį, kurio durys pravertos į trečią kambarį, pro kurio langą matosi sodas ir atdari vartai. Ant mūro nupiešia tunelį, pro kurį matosi tolimas slėnis. Nutapo laiptus, vedančius į nesamą viršutinį aukštą. Ant fasadinės pastato sienos nupiešia gatvę, vedančią į kažkokio miesto rajoną ir namų kvartalus.
Jis piešia akį apgaunančius dalykus ant stalų ir baldų: laišką ar atviruką, kurį kiekvienas čiumpa nūsdamas pažiūrėti, kam jis adresuotas, ar lėkštę su riešutu, kurį kiekvienam maga sukrimsti, kortas, kurias kiekvienas grybšteli, įsimanęs palošti. Tapydamas užsakytą portretą, jis kampe nupiešia voratinklį su voru ar virtinę skruzdėlių. Vieno pagyvenusio politruko portreto apatiniame kampe tupi mėsinė musė. Vaizdas toks apgaulingas, kad žiūrėdamas, rodos, girdi zyzimą. Kai tą paveikslą nupirko meno muziejus, budėtojas pažvelgė į jį ir pasibjaurėjęs šniojo laikraščiu.
Mimi Martonas geba kurti peizažą, sykiu vaizduojantį žmogaus veidą, arba žmogaus veidą, sykiu vaizduojantį peizažą. Paveiksle gali įžvelgti ir viena, ir kita, tiksliau – arba viena, arba kita, abiejų iškart akis nesučiuopia. Štai matai upę, kalvą, tolimą mišką. Žvilgteli dar kartą, o kai kurios paveikslo detalės virsta žmogaus veido dalimis: kalva – skruostu, miškas – plaukais, ežeras – akimis. O gal nė nemirkteli, tiesiog viską kitaip pamatai.
Žiūrinėdamas Mimi kūrinius, prisimenu tas optines apgaules ir dvigubus vaizdus, kuriuos mačiau dar gimnazijos psichologijos vadovėliuose: zuikutį, kuris sykiu buvo ir antis, ąsotį – kuris buvo ir galva su dviem nosimis, senutę riestu smakru, kuri kartu buvo ir išvaizdi mergina: „Štai mano žmona, o štai – uošvė.“
Mimi Martono paveiksluose reikšmės prapuola ir vėl pasirodo, užgęsta ir vėl sutvaska, pradingsta ir persikelia į kitą vietą. Ar visa tai tik optinė pramoga, žaidimas įžvalgumu ir savitumais?
– Man tai reiškia daugiau, – kartą pasakė Mimi Martonas.
– Ką? – paklausiau aš.
– Tai, kad tikrovė yra tikrovės atvaizdas, – atsakė jis.
Kodėl plūduriuoju
Plūduriuoti skirtos cisternos būna plastikinės arba plieninės ir šiek tiek didesnės už vonią. Mano cisterna telpa labai mažo ploto kambaryje. Vanduo joje prisotinamas karčiosios druskos, dar vadinamos „Epsom“ druska, ir pašildomas maždaug iki trisdešimt penkių laipsnių. Karčiosios druskos sudėtyje yra kalcio, magnio, anglies ir deguonies.
Daug kas manęs klausia, kodėl plūduriuoju cisternoje. Mano, kad iš tinginystės, kad šitaip užmušinėju brangų laiką. Visai ne! Cisterna puikiai tinka ir protiniam darbui dirbti. Plūduriuodamas cisternoje kiekvienas pasigerintų balus, bet manęs varžybos ir įspūdingi ko nors išmokimo rekordai jau nedomina.
Mokslus aš jau baigęs, bet cisternoje man galva prašviesėja. Mat plūduriuojant vandenyje pažemėja smegenų bangų dažnis – alfa, teta ir net delta. Stiprėja imuninės organizmo funkcijos, greitėja kraujo apytaka, mažėja kraujospūdis. Kaip tik dėl pakilusio kraujospūdžio, rekomendavus buvusios žmonos gydytojui, aš įsigijau cisterną. Savijauta pagerėjo vos po kelių plūduriavimo seansų. Trumpiau tariant, cisternoje jaučiu, kad jaunėju. Juolab kad plūduriavimo poveikis kumuliacinis.
Iš pradžių lįsdavau į vandenį tik kelis kartus per mėnesį, bet greitai ėmiau lipti į cisterną dažniau ir pavasariop jau plūduriuodavau po keturis penkis kartus per savaitę. Tomis dienomis, kai to nedarydavau, jausdavausi keistai, tiesiog prastai.
Plūduriavimas padeda atsikratyti visokių priklausomybių: rūkymo, alkoholizmo ar sekso vergystės, bet pats gali virsti priklausomybe. Kaip tik šitai man ir nutiko, bet aš nė nesistengiu iš to įpročio vaduotis. Kam? Mano amžiaus žmogui ta priklausomybė veikiau naudinga nei žalinga.
Pradėjęs rimtai mąstyti, kad vertėtų įsigyti cisterną, ilgai klausinėjau ir svarsčiau būsimas išlaidas. Įprastame daugiaaukščio bute tai nelabai pigi pramoga, o gaunant tokias pajamas, kokias gaunu aš, panašu į megalomaniją. Vis dėlto savo svajonės neatsisakiau. Banko paskolą gavau, bet namo bendrijos susirinkime derėtis teko ilgai, nes pora apatinio aukšto gyventojų, įsibaiminę, kad juos užlies vanduo, mėgino sukliudyti tam sumanymui. Bet pagaliau turiu savo bute maudyklę, gerokai didesnę už įprastą vandens cisterną, nes galėjau ją įsirengti buvusiame miegamajame, kur lubų aukštis normalus. Aš daug miegu ir geriausiai – savo cisternoje, joje galiu net pusryčiauti ir vakarieniauti. Dar smagiau, kad prieš akis turiu netikrą Mimi Martono langą. Įsirengiau apšvietimą, kurį galima prislopinti ir sustiprinti, net šviesos spalvą galima keisti. Neatsižiūriu savo lango, dažnai užmiegu žiūrėdamas į jį ir pabudęs jį pamatau pirmiausia.
Niekada nemėgau draugijų ir atsiskyręs cisternoje vienatve nesikamuoju. Tiesą sakant, savo maudyklėje su žmonėmis bendrauju daugiau nei ilgus metus iki tol. Dalis mano lankytojų – normalūs žmonės – pažįstami, giminaičiai ir mokūs klientai, bet užeina ir visai nesuprantamų asmenybių. Cisterna atitolino mane nuo įprasto miesto gyvenimo, tarsi perkėlė į vegetacinį pasaulį, kuris tik iš dalies panašus į gyvenimą.
Plūduriuodamas cisternoje užmezgiau naujų pažinčių, įkliuvau į sūkurį įvykių, kokių anksčiau nebuvau patyręs. Mano patirtis cisternoje įrodo tą patį, ką įrodo sapnai: kad smegenys būtų aktyvios, išoriniai dirgikliai nebūtini. Smegenys pačios gamina ir raminamąsias, ir linksminamąsias medžiagas. Tikrovė ne visada suskaidoma.
Galų gale svarbiausia priežastis, dėl kurios plūduriuoju – traukos jėga. Kaip žinote, plūduriuodami pirmučiausia įveikiame traukos jėgą. Plūduriuojantį vandenyje palyginčiau su astronautu, kuris erdvėje mėgaujasi nesvarumu. Tysodamas vandens paviršiuje žmogus kiekvieną raumenį, kiekvieną organą – visą varganą kūną pailsina nuo tos nejaučiamos jėgos, kuri negailestingai ir be atvangos traukia mus prie geležinės žemės šerdies.
Vandens paviršiuje žmogus trumpam praranda kūną ir net kai kuriuos jutimus. Manau, kad plūduriuodami sūriame vandenyje ne tik pakartojame tą būklę, kurią išgyvenome iki gimimo, bet ir – kaip tik tai ir daro filosofija – rengiamės mirčiai.
Palieka tik mintis ir vaizdas.
Įdėjau į internetą nedidelį reklaminį skelbimėlį, kuris prie mano cisternos atvedė daugybę klientų. Reklama, aišku, mažumėlę perdėta, bet juk ji ir turi tokia būti: PLŪDURIUOJANTIS FILOSOFAS NEBRANGIAI ATSAKO TIEK Į PAVIRŠUTINIŠKUS, TIEK Į ESMINIUS KLAUSIMUS.
Bailys
Jis penkis kartus per savaitę lankosi kūno lavinimo klube, valgo aštuonis sykius per dieną, jo cholesterolio kiekis kraujyje nesiekia šešių procentų. Po tempimo pratimų jis be jokios pertraukėlės daro pritūpimus. Po bicepsų stambinimo pratimų jis metasi ant sienelės ar skersinio ir daro prisitraukimus. Pilvo preso pratimų su svarmenimis iš karto gali atlikti net šešiasdešimt ir visai neuždūsta. Jis nuolat vartoja kreatiną, amino rūgštis ir steroidus, jeigu reikia – ir stimuliantus. Jo raumenų masė įspūdinga.
– Jaunystėje buvau peštukas, – tarė. – „Jis tikras vadas“, – taip sakydavo apie mane. Tada manęs bijojo, dabar bijo dar labiau. Girti kvailiai ir bastūnai man nebaisūs.
Daug kas jo bijo, bet dažnas, sužinojęs jo paslaptį, pratrūktų juoku. Aš ją sužinojau – pasakė iš karto ir tuo parodė drąsą. Vis dėlto mintyse jį vadinu Bailiu, nes kaip mažas vaikas jis bijo tamsos. Bailys buvo mano pirmasis klientas. Jis internete atrado mano nedidelį skelbimėlį.
– Pas mane atėjote dėl to, kad bijote tamsos? – paklausiau aš.
Bailys linktelėjo, bet nužvelgė mane nepatikliai ir tai, ką pamatė, tikriausiai jam nepatiko. Supratau, kad jis bjaurisi manimi, ir tai nenuostabu, nes mano cholesterolio procentas jau beveik siekė trisdešimt. Manau, kad jau prie slenksčio jis pasigailėjo atėjęs pas mane, tik nesiryžo iškart apsisukti ir išeiti.
– Mėginote atsikratyti šios problemos?
– Ilgus metus, – atsakė jis. – Man taikė aromaterapinį masažą, ne vieną savaitę praleidau psichodramos seminaruose. Man buvo taikomas gydymas žvakės šviesa, kreipiant ją į akumuliacinius taškus bei čakras. Penkis kartus per savaitę guldavau ant kušetės pas psichoanalitiką, dalyvavau trumpalaikėje dinaminėje terapijoje. Miegu ant čiužinio su magnetais ir dėviu vidpadžius su magnetais. Man buvo taikoma meno terapija ir aš pirštais nutapiau penkis autoportretus.
– Ir niekas nepadėjo? – paklausiau.
– Ne. Kai ateina vakaras, nerimas sustiprėja.
– Ką tada darote?
– Užsidegu visus šviestuvus ir miegu šviesoje. Jei nuvažiuoju į kaimą, stengiuosi iki tamsos grįžti į miestą. Čia vis dėlto šviečia gatvės žibintai ir parduotuvių vitrinos.
– Kodėl manote, kad galiu padėti? Dažnas pasakytų, kad baimė – psichologinė problema, o ne filosofinė.
– Gal ir nemanau, kad galite. Internete pastebėjau jūsų skelbimą ir atėjau iš smalsumo, nes dar nesu matęs plūduriuojančio filosofo. Apskritai – filosofo, – kiek pamąstęs pridūrė.
– Mano galva, jūs labai protingas žmogus. Yra pagrindo bijoti tamsos, – pasakiau apžiūrinėdamas iš tirpalo išnirusius raukšlėtus ir druskuotus kojų pirštus. – Tamsoje vyksta keisti ir nepaaiškinami dalykai. Gerai, kad bijote tamsos. Ši baimė išmintinga ir reikalinga.
– Kodėl taip sakote? Visi tvirtina priešingai.
Jis atrodė tikrai nustebęs.
– Jie klysta, neklausykite jų. Jie patys bijo tamsos ir mėgina racionalizuoti baimę. Tik jiems nepavyksta. Naktis yra anapus proto, jos esmė – siaubas, jos matas – begalybė. Jei nustosite bijoti, naktys nepasidarys saugesnės, o priešingai. Baimei apėmus, žmogaus juslės paaštrėja. Akys išsiplečia, jis greičiau pastebi permainas regėjimo lauko pakraščiuose. Jis pasirengęs gintis, bėgti, reikalui esant – ir pulti. Tamsiausiomis paros valandomis primityvi baimė naudinga. Tad bijokite, baimė gali išgelbėti gyvybę!
– Ar jūs neperdedate… – tyliai tarė jis.
– Naktį savisauga pašlyja, – tęsiau aš. – Tamsiausiomis nakties valandomis negalime valdyti savęs ir aplinkos. Naktis pilna juodosios energijos ir mirtinų pavojų. Naktį į galvą lenda itin blogos mintys, o vilko valandą stipriau kamuoja įkyrios idėjos ir persekiojimo manijos. Kaip žinome, tamsoje daugiausia plėšikaujama, prievartaujama ir žudoma, dėl natūralių priežasčių ir žmonės dažniau miršta naktį. Juodumoje žiurkės graužia vamzdžius. Iš kanalizacijų išropoja keisti vabalai, kurių snukiai panašūs į žmogaus veidą. Košmarai virsta tikrove, bekūnės būtybės ir demonai, inkubai ir sukubai nekliudomi veržiasi į kambarius tarp vidurnakčio ir aušros.
– Na jau! – pakilo nuo krėslo Bailys. – Keistus dalykus pasakojate! Iš kur jūs žinote, leiskite paklausti?
– Kita vertus, – nesutrikau aš, – jūs be reikalo bijote tamsos. Kam bijoti to, kas yra visa ko pamatas – to, iš ko visa gimsta, ir to, kur visa sugrįžta ir pradingsta? Tas, kuris bijo nakties, bijo savo sielos. Jums naktis regisi kaip kapas, bet naktis – tai įsčios, visa ko esaties pradžia, naktyje siaubas virsta ramybe, aistra – išsipildymu, slogutis – svajone.
Aš taip gražiai ir maloniai šnekėjau, kad suėmė miegas ir žodžius tariau vis lėčiau.
– Tas… kuris… patiria nakties… nirvaną… nebenori saulės naštos…
Kai pabudau, Bailio nebuvo.
Astronautas ir Apofis
Pas mane apsilankė astronautas. Tiesa, ne tikras astronautas, o tik kosmoso turistas – žmogus, praturtėjęs iš golfo ir už 20 000 dolerių nusipirkęs dešimt minučių nesvarumo būklės kelionėje aplink asteroidą. Būtų buvę pigiau ir saugiau paplūduriuoti cisternoje, pagalvojau, bet garsiai šito nepasakiau, nes ne viską dera sakyti klientams.
štai ką jis papasakojo:
Prieš metus apskriejau asteroidą Nr. 99942. Buvau vienas laimingiausių civilių, kuriems teko galimybė pasimokyti kosmoso turistų rengimo kursuose ir kurie prieš skrydį buvo nuodugniai mediciniškai bei psichologiškai ištirti. Kandidatai buvo atrinkti burtais ir laimė buvo man palanki, nors šiandien manau, kad tai veikiau buvo nelaimė. Kelionė į kosmosą buvo mano gyvenimo svajonė ir už ją atidaviau visas savo santaupas, bet jau pirmąją savaitę ta svajonė virto košmaru. Apie asteroidus dabar žinau daug. Tai niekingi materijos vienetai, gryni akmenys, kur gyvybė negalimà. Juos sudaro akmenys, metalas, ledas, kartais iš jų išsiveržia dujos. Juose galima rasti vandens, amoniako, geležies. Tai planetų liekanos, užgesusios, uodegas pametusios kometos arba gryna medžiaga, niekada neišsivysčiusi į planetą. Jų šerdys – amžino įšalo, kurį dengia dulkės ir tamsus šlakas, o paviršius nusėtas krateriais gruoblėtais kraštais kaip Mėnulyje. Sunumeruota 120 000 asteroidų. Iš jų 765 gali atsitrenkti į Žemę. Mūsų asteroidas turėjo ne tik numerį, bet ir pavadinimą – Apofis. Apofis, kaip man sakė, egiptiečių gyvatiškojo demono Apepo vardas graikiškai. Apofis buvo griovimo ir tamsos dievas. Apskaičiuota, kad 2029-aisiais asteroidas Apofis labai priartės prie Žemės – ir bus arčiau nei 20 000 kilometrų atstumu. Apofis apskrieja Saulę per 323 dienas ir ją apskriedamas du sykius kerta Žemės orbitą. Jis gana šviesaus paviršiaus, 250 metrų ilgio. Raketa nešėja, gabenusi mūsų mažą laivelį, pakilo į 20 kilometrų aukštį, tada mūsų laivelis atsiskyrė ir likęs jos variklis nuskraidino mus iki Apofio. Grįžus į Žemę kankino visokie negalavimai, susiję su kelionės išgyvenimais.
– Kas atsitiko? – paklausiau aš.
– Maniau, kad aš viskam pasiruošęs, o toks nebuvau. Nors lankiau parengiamuosius kursus, kosmoso tikrovė mane nustebino. Aš nežinojau, kad tamsa gali būti tokia tamsi, kad akina net tolimos saulės. Mane nugąsdino amžina beribių erdvių tyla.
– Gal tai Paskalis? – paklausiau.
– Kas? – perklausė jis.
– Tiesiog į galvą šovė viena mintis. Gal kelionėje nutiko kas nors ypatinga?
– Mažytė techninė problemėlė, kaip mums sakė. Bet problema nebuvo mažytė. Du kartus apsukome aplink Apofį, paskui leidomės atgal. Baiminomės, kad pasibaigs degalai. Paskutinėmis valandomis išgyvenau tikrą pragarą, nes greta sėdėjusį keleivį apėmė panika. Reikėjo jį užmigdyti kaip laukinį žvėrį. O paskui… ta medūza.
– Medūza?
– Bent jau panaši į medūzą. Ar medūzos, nes valandėlę jų buvo visas būrys. Su skylėmis per vidurį.
– Ar galėtumėte jas apibūdinti tiksliau?
– Jos švytėjo, suprantate, susitraukdavo, išsiplėsdavo, pulsavo kaip širdis. Tarsi gėlės – šokančios ar plaukiojančios. Su kiaurymėmis per vidurį, o pro jas matėsi žibančios žvaigždės. Mes visi matėme tas medūzas, bet vienas kitam apie jas neužsiminėme, antraip būtų tekę pripažinti jų tikrumą.
– Tai iš kur žinote, kad ir kiti jas matė? Tokiomis aplinkybėmis miražai – įprastas dalykas.
– Jas matė visi – supratau tai iš tylos. O paskui radosi antra tamsa.
– Antra?
– Tamsesnė tamsa – ta, kuri judėjo tamsoje. Pasidarė dar blogiau.
Bailį ir Astronautą kamavo viena problema – jie abu bijojo tamsos. Matyt, ir Astronautui turėjau pasakyti: „Tamsa – esminė visatos būsena, kam bijoti to, kas yra visa ko pamatas?“ Mąsčiau apie tamsą, apie tamsos tamsą ir mane suėmė miegas. Vis dėlto pasakiau:
– Jeigu būčiau psichiatras, tarčiau, kad jus kamuoja potrauminis stresas. Kaip filosofas manau, kad tokia trumpaamžė būtybė kaip žmogus iš prigimties bijo to, kas neturi pabaigos. Begalybė – tai mirtis, kuri be paliovos plečiasi. Jūs leidotės su ja susitikti pats, laisva valia. Net pinigus už tai sumokėjote. Papriekaištaučiau: „ko jūs ten keliavote!“ Bet nepriekaištausiu.
Supratau, kad buvau užmigęs, nes kniostelėjau, o jis kalbėjo:
– …deguonies nutekėjimas, susidūrimas su kosmoso laužu, nedidelis mechaninis defektas, laiku nepastebėtas nusidėvėjimas, tarpiklio nebuvimas, niekinga programos klaida, ugnikalnio išsiveržimas Io – Jupiterio mėnulyje, klaustrofobijos priepuolis ir nepaliaujamas barbenimas tarsi per liūtį, pipiro didumo mikrometeoritams varpant laivą…
Užmigau ir vėl pabudau. Išgirdau sakinio pabaigą:
– …liko kiek per daug. Dėl asimetrijos mes čia. Universumas tėra kosminė skaičiavimo klaida, bandymas, kuris greitai pasibaigs.
– Tai begalybė, tiktai begalybė, – pusiausnūda atsakiau aš. – Begalybė telpa tarp pradžios ir pabaigos, ji telpa visur, ar nekeista?
Kai vėl pabudau, jis kalbėjo:
– O Marsas, kuris kitados buvo toks drėgnas ir šiltas, o dabar sausas, šaltas ir nesvetingas? Ką jau kalbėti apie Venerą… Žiūrėkite, ten jau matosi irji…
Jis rodė į mano stoglangį – netikrą langą, tarsi išvydęs visada giedrame danguje patekėjusią žvaigždę.
– Mes manome žiūrį į ramią vakarinę žvaigždę, kurios akis žiba saulėlydžiu dar neįsižiebus gatvės žibintams, ar į silpną pažįstamą mirkčiojimą virš dantyto miško. Bet Venera – baisūnė Žemės dvynė, kurios plutą graužia rūgštūs lietūs ir kurios karštyje išsilydo net švinas, – tęsė jis.
Matyt, ir vėl valandėlę užsnūdęs, pašokau nuo žodžių:
– …lekia į visas puses kaip pabaidyta galvijų banda…
– Apie ką jūs kalbate?
– Apie žvaigždžių ūkus, – atsakė jis. – Žvaigždės niekada nesustos, suprantate, jos tai darė ir prieš akimirką, kai jūs miegojote, jos tai darys ir tada, kai aš rinksiuosi ekologišką pudrą. Ar ta mintis jūsų neerzina?
– Tiesą sakant, ne, – atsakiau, mėgindamas nuslėpti žiovulį.
– O fantominė energija? Žinote, kad prieš laikų pabaigą fantominė energija ims vis labiau plėsti visatą? Kai iki absoliučios pabaigos liks milijardas metų, fantominė energija išdraskys žvaigždžių ūkų kekes. Kai iki pabaigos liks 100 milijonų metų, Paukščių takas išsisklaidys ir galaktikos nudreifuos katra sau. Likus keliems mėnesiams iki pabaigos, juodoji energija susilpnins Saulės trauką ir išstums Žemę iš orbitos. Tai tik niekai! Likus kelioms valandoms iki pabaigos Žemė išdulkės į tuštumą. Likus 10 sekundžių iki pabaigos molekulių ir atomų jungtys nutrūks.
Tada aš pabudau.
– Tęsite ir kitą savaitę? – paklausiau. – O gal verčiau eikite nusipirkti pudros?
Kiaurymė
– Žinot, ką sakė viena mano klientė? – paklausiau aš dantų gydytojo.
– Nagi, porinkit, – paragino jis. nepatenkintas, kone drebėdamas iš pasibjaurėjimo, zondu kilstelėjo mano viršutinę lūpą ir ėmė apžiūrinėti išgenėtą, apniokotą mano dantų darželį.
– Ji sakė, kad odontologų priimamieji sausakimši fantomų.
– Štai kaip, – atsakė jis. – Užtat ten visada taip tvanku. Turiu labai dažnai vėdinti. Bet ko jie ten veržiasi? Nejau tikisi, kad ir jiems užplombuosiu dantis? Gal net veltui? Jei ir fantomus kamuoja dantų skausmas, jis turėtų būti fantominis, – pridūrė jis ir prunkštelėjo.
– Nemanau, kad jiems skauda dantis, – pasakiau. – Juk ir mirtis turi būti kuo nors naudinga. Ta ponia tvirtino, kad fantomai dažniausiai buriasi ten, kur žmones kamuoja baimė.
Gydytojas šyptelėjo ir įkišo instrumento galiuką į ką tik išgręžtą ertmę.
Daug kas bijo tamsos, bet dantų gydytojo bijo visi. Maniau, kad, būdamas filosofu, lengvai atsikratysiu tokios baimės, bet tuščiai vyliausi. Priešingai, mano dantų gydytojas, kuris yra nihilistas, baimės man įvarė dvigubai. Ir įtariu, kad kaip tik šito jis ir siekė.
Jis beveik įgrūdo man į burną savo plinkančią galvą ir kirto kapliu į danties kasyklą. Neįtikėtina, kad tokia menka skylutė gali būti tokia gili ir kad tokį mažą plotelį gali taip baisiai skaudėti. Ar negalėtume gyventi be skausmo? Atsiriboti nuo jo? Išstumti jį anapus sąmonės? Laikyti skausmą apgaule, nes skausmas nėra būtybė ar daiktas. Skausmas nėra medžiagiškas, bet tam, kuriam skauda, jis absoliučiai tikras. Skausmas – tai judėjimas, o viskas, kas tikra, juda. Skausmas plečiasi kaip universumo tamsa ir nėra kūno vietos, kurios jis nepasiektų.
Dantų gydytojas suurzgė ir pliaukštelėjo liežuviu, tarsi išvydęs baisingą bjaurastį mano burnoje. Man jis nepatinka, bet mudu sudarę sandėrį: kiekvieną ketvirtadienį, kai valoma mano cisterna ir aš turiu ją palikti, jis taiso mano gėdingai nugyventą inventorių. O jis kiekvieną pirmadienį atšlubuoja (nes serga degeneraciniu artritu) į mano cisterną pasiginčyti dėl gyvenimo prasmės, veikiau – dėl jo beprasmybės. Šitą temą dažnai pratęsiame ir ketvirtadieniais, kai jis valandėlę nutraukia kankynę.
Ir vėl sėdėjau senoviškoje paciento kėdėje su neapsakomu pasidygėjimu žvelgdamas į daktaro instrumentus, nes per žinias buvau girdėjęs, kad Kroicvaldo–Jakobo liga galima užsikrėsti per stomatologo įrankius. Nesu tikras, kad šiame kabinete instrumentai sterilizuojami tikrai gerai.
Pašnekesiai su gydytoju manęs nežavi, nes jis tvirtai laikosi nuostatos, kad viskas yra niekas. Šitas senas žmogus tarsi kartoja dažnai girdimą jaunimo posakį: „Koks man skirtumas!“ Negaliu jam įrodyti, kad skirtumas yra ir kad yra prasmingų dalykų, o kad prasmė apskritai yra – nė nemėginu įrodyti. Ne aš turiu įtikinėti dantų gydytoją vertybių buvimu, bet susitarimo privalu laikytis ir pradėdamas aš išdėstau savo argumentus. Jeigu žmogus nė nežino, kur yra vertybės, ar mano jų neturįs, tai kas jam tas vertybes įbruks? Bet nėra gyvos būtybės, kuriai viena nebūtų svarbiau už kita, nė tokios, kuri neatskiria teisinga nuo neteisinga, – bent jau iš tų, kurios pačios buvo patyrusios skriaudą. Iš to galima spręsti, jog egzistuoja moralės nuojauta – įgimta ir visuotinė.
– Jei kas nors mano, kad kas nors yra kas nors, tai, jūsų supratimu, jis tėra iliuzijos auka?
– Tikras dalykas, – atsakė jis.
– Bet prasmės suvokimą lemia būtent prasmės patyrimas, – daugiau niekas. Jeigu nepatyrėte, tai ir nesuvoksite.
– Kaip tik tai turiu galvoje, – tarė jis. – Tas patyrimas – iliuzija.
– Kaip kad akys regi spalvas ir formas, – pasakiau aš, – kaip kad ausys girdi balsus, kaip nosis užuodžia kvapus, kaip oda jaučia prisilietimą, o liežuvis patiria skonį, taip ir protas atpažįsta prasmę. Ranka atskiria sunkesnį nuo lengvesnio, o protas atskiria geresnį nuo blogesnio, teisingą – nuo klaidingo. Jeigu akys apanka, o ausys apkursta, jeigu visa atrodo be kvapo ir skonio, žmogus vis tiek lieka žmogum. Bet jeigu žmogus niekur nemato prasmės…
– Na, – tarė jis, – gal mažumėlę padirbėkim.
Tad aš užsičiaupiau ir vėl išsižiojau, įsileisdamas į žabtus jo įtartiną instrumentą.
Sykiais man atrodo, kad dantų gydytojas nihilistas turi ir sadizmo ydą. Įtariu, kad kartais jis mane skaudina tyčia – suleidžia mažiau nuskausminamųjų ar tik apsimeta, kad juos leidžia. Kai atsargiai uždaviau jam šį skausmingą klausimą, jis atsakė, kad filosofas turi pažinti ir skausmą bei jo esmę.
– Ar jūs turite parodyti man kančią? – paklausiau. – Nejuokinkit! Kiekvienas jaučia skausmą, net ir tie, kurie nėra susidūrę su bormašine. Ne tik žmonės – visi gyvi padarai.
– Na, štai, priėjome prie reikalo, – tarė jis.
– Ką turite galvoje? Aš galiu diskutuoti apie kančią, net jei jūsų grąžtas nepalytėjo mano nervo, – pasakiau.
– Bet ne taip išsamiai, – atsakė jis ir vėl nusižvengė. – Kodėl jūs ėmėtės filosofijos? Juk tam reikia patirties, – metė piktai. – Išsižiokite!
Tada jo grąžtas palietė nervą. Valandėlę visos sąsajos su išoriniu pasauliu nutrūko. Aš raičiausi kėdėje kaip pirmykštis kirminas. Iš gerklės išsiveržė kauksmas. Žandikauliai išsinarino ir burna neužsičiaupė. Jis šiurkščiai pakreipė man pasmakrę ir pasigirdo garsus barkštelėjimas.
– Gana, – pasakiau. – Manau, mes atsiskaitę.
– O ta jūsų filosofija visai bedantė, – pasakė jis ir nusižvengė.
Karmos dulkės
Jaunas žmogus įsiveržė pas mane ir nepasisveikinęs išrėžė:
– Artimiausiomis dienomis ketinu nusižudyti, veikiausiai jau rytoj. Turiu teisę lemti savo gyvenimą ir mirtį.
Tai man priminė niaurią jaunystę.
– Norėčiau paklausti, ar turi kokią nors suprantamą ir žūtbūtinę priežastį daugiau nebegyventi?
– Sakykime taip: pats gyvenimas yra priežastis, – atsakė jis. – Būtis neturi jokios prasmės. Ir dar: mano gyvenimas yra mano gyvenimas.
– Ką turėčiau atsakyti? – atsidusau. – Gal tikiesi prieštaravimų, gal aš turėčiau ginčytis? Gal norėtum, kad mėginčiau įkalbėti nevykdyti savo sprendimo, o gal prašai leisti įgyvendinti ketinimą? Aš tik paklausiu: ką reiškia žodžiai „mano gyvenimas“? Ar savo rankomis tu tą gyvenimą sukūrei? Tu pats save pradėjai? Pats save pagimdei? Plaukas, nukritęs nuo tavo galvos, reiškia milijardų metų evoliucijos pabaigą.
– Na, ir kas? – paklausė jis. – Kiekvienas turi teisę racionaliai pasirinkti mirtį. Nevalia reikalauti, kad žmogus tęstų beprasmį gyvenimą vien dėl kitų žmonių emocinių, socialinių ir ekonominių pretenzijų.
– Pasakei „vien“?
– Racionaliai numatyta mirtis – apmąstytas išėjimas, o ne atsitiktinis liūdnas galas, su kuriuo žmogus grumiasi iki paskutiniosios, idant galėtų dar akimirkai pailginti kankynę, – sklandžiai, patenkintas savimi liejo vaikinas. – Manau, kad jūs – filosofas – neužmiršote, ką sakė Montenis.
Jis laukiamai žiūrėjo į mane ir aš sumurmėjau kažką panašaus į pritarimą.
– Jis sakė, kad savižudybė – vienintelis veiksmingas nepakenčiamo gyvenimo vaistas, išgydantis nuo visokio blogio. Be to, čia tik mano reikalas. Tai sąžinės klausimas.
– Tai kodėl panorai apie tai pasišnekėti? – irztelėjau aš.
– Sakykime taip: noriu įrodyti jums, kad išvada, kuri privedė mane prie galutinio apsisprendimo, yra itin logiška. Aš šito gyvenimo neprašiau, nematau jo tikslo ir neketinu gyventi vien dėl kitų žmonių reikmių. Būtis man neturi jokios prasmės, nebūtis – taip pat.
– Jeigu nebūtis neturi jokios prasmės, tai kodėl pasirinkai nebūtį? Ir ar tu tikras, kad savižudybė tave tikrai nuves į mirtį?
Jis atrodė nustebęs.
– Žinoma, juk yra daugybė patikimų būdų atsikratyti gyvybės. O gal laikote mane kvailiu ar bailiu?
– Sakykime taip: – perėmiau jo manierą, – gal tu vienoks ar kitoks, gal nei vienoks, nei kitoks, o gal labai drąsus ir išmintingas. Aš tik klausiu, ar tu neabejoji, kad tavęs laukia nebūtis? Tu manai, kad nusižudysi. O jeigu nutiks taip, kad pasiliksi būtent tu ir tiktai tu? Kad tu nepradingsi, o pradings tik pasaulis? Žinodamas, kad tai bus ne tavo baigtis, vis tiek nekeistum sprendimo?
Jis supyko:
– Manau, kad jums, vadinančiam save filosofu, nedera kelti tokių juokingų klausimų.
– Kodėl juokingų?
– Sakykime taip: kiekvienas mąstantis ir drąsus žmogus supranta, kad smegenims numirus, sąmonė prapuola. Sąmonė – tik pasaka. Žmogaus aš tėra visokiausios kūno veiklos bei organų funkcija. Nėra jokio aš, kuris išliktų kūnui mirus. O ir žodis dvasia labai klaidinantis.
– Kodėl klaidinantis?
– Nes žmogus neturi jokios dvasios. Smegenys – tai viskas, ką jis turi. Pusantro kilogramo drebutienos, bet… kokios! Nervų ląstelių – dešimt pakelta vienuoliktuoju, – galite įsivaizduoti? Vienintelio kubinio tų ląstelių milimetro atšakos sudarytų daugybę kilometrų, o turint galvoje ir ataugimo pajėgumą…
Tas piktas vaikinas neleido man nė žodžio ištarti, o tęsė neurologijos paskaitą taip ilgai, kad mane suėmė ir netrukus įveikė miegas. Kai pabudau, vaikino nebebuvo. Aš, aišku, suirzau, net ėmiau gailestauti, bet liūdėjau neilgai. Mano dėmesio pareikalavo mergina, burną užsirišusi raiščiu. Ji vilkėjo tik kažkokį ploną apatinuką, per kurį persimatė visos jos kūno detalės, net ir išsišovę šonkauliai, nes mergina buvo baisiai liesa.
– Kas tu tokia? – paklausiau.
– Mane vadina Erdve aprengtąja, – atsakė ji.
Buvau apie ją girdėjęs, bet mačiau pirmą kartą. Erdve aprengtoji buvo viena iš Avos vaikystės draugių, bet Nevaneva šalyje negyveno. Šita vargšė, kai tik galėjo, vaikščiojo nuoga – net čionykštę žiemą. Už moralės pažeidimą ne sykį buvo uždaryta areštinėje, o vieną kartą ir psichiatrinėje ligoninėje.
– Ar šitą užsirišote saugodamasi užteršto miesto oro? – paklausiau aš, parodydamas į raištį ant burnos.
– Visai ne, – atsakė. – Nešioju jį, kad įkvepiant nežūtų gyvos būtybės.
– Supratau, – tariau, nors nelabai supratau.
– Taip, – atsakė ji. – Ir molekulės turi sielą. Nevalia sąmoningai naikinti materijos.
Erdve aprengtoji griežčiausiai laikosi neliečiamumo principo, nes džainizmą priėmė dar būdama moksleivė. Erdve aprengtoji mano, kad panorėjęs žmogus geba išrauti iš savo širdies visus kūniškus norus bei poreikius. Pati nepaiso alkio, šalčio, skausmo. Ir sako, kad nieko netrokšta.
– Mūsų darbai – tai karmos dulkės, – pasakė Erdve aprengtoji. – Darbai formuoja mūsų norus. Mes ne tik darome tai, ko norime, bet ir norime to, ką darome. O pakartojus darbą, norisi jį kartoti dažniau.
Žiūrėjau į jos nuogumą ir jis man kėlė gailestį: šonkauliai, išsišovę keliai ir plikai nuskusta galva. Pamėlusios lūpos sakė viena, bet jų virpėjimas liudijo, kad merginai vis tiek šalta, nors mano maudyklėje buvo labai šilta.
– Darbai sujungia sielą ir materiją, – pasakė ji. – Karma – tai sielos ir materijos jungiamoji grandis. Karmos dulkės mus sutepa. Turime nusitrinti karmos nešvarumus. Vandeniu tie nešvarumai nenusiplauna, – pridūrė ji, mosteldama į mano cisterną.
– Apsirenk, – atsakiau jai iš savo cisternos, – ir gyvenk taip, kaip visi gyvena. Rask sau vietą, valgyk ir gerk, naudok ir vartok, laisvai įkvėpk ir iškvėpk, kol gali. Gal greitai negalėsime šito daryti – nė vienas iš mūsų.
Bet ji liūdnai ir ramia sąžine nusišypsojo, nes atėjo pas mane ne nurodymų klausti, o paaiškinti, kas yra teisinga.
Erdve aprengtoji išėjo, o aš pusiausnūda svarsčiau, ar darome tai, ko norime, ar norime to, ką darome.
* di soto in sù (it.) – sąvoka, reiškianti žvilgsnį iš apačios į viršų. Iliuzinis tapybos būdas, kai figūros ir architektūros dalys vaizduojamos aukštai iškilusios (aut. past.).
Versta iš: Leena Krohn. Valeikkuna. Helsinki: Teos, 2009
Philip Roth. Portnojaus liga
2012 m. Nr. 4
Iš anglų k. vertė Marius Burokas
Philipas Rothas (g. 1933) – vienas žinomiausių JAV rašytojų. Išgarsėjo romanu „Sudiev, Kolumbai“ (1959). 1960-aisiais už šią knygą Ph. Rothas pelnė Nacionalinę knygų premiją. Ph. Rothas parašė daugiau nei dvidešimt romanų, keletą apysakų, trumposios prozos rinkinių. Žymiausia ir skandalingiausia jo knyga – romanas „Portnojaus liga“ („Portnoy’s Complaint“), išleistas 1969-aisiais. Šis romanas savo atvirumu, seksualinėmis temomis, gana grubia, kupina necenzūrinių žodžių kalba sukėlė JAV tikrą audrą. Daugumą romane išryškėjusių temų (atviri lytinio gyvenimo ir nusivylimo juo aprašymai, santykiai šeimoje, žydų bendruomenės gyvenimas) rašytojas naudojo ir tolimesnėje kūryboje.
Portnojaus liga (pavadinta pagal Aleksandrą Portnojų (g. 1933) – sutrikimas, kurio metu stipriai pasireiškiantys etiniai ir altruistiniai impulsai nuolat kertasi su kraštutiniais, dažnai iškreiptais lytiniais troškimais. Pasak O. Spielvogelio, „sutrikimas pasireiškia gausiais ekshibicionizmo, vujerizmo, fetišizmo, autoerotizmo ir oralinio sekso atvejais; būdami paciento „moralės“ padariniais, šie aktai vis dėlto nesuteikia jam tikro lytinio pasitenkinimo, veikiau priešingai, gilina jo gėdos ir atpildo baimės jausmą, iš dalies pasireiškiantį net kastracija“ (Spielvogel O. The Puzzled Penis // Internationale Zeitschrift für Psychoanalyse. – T. XXIV. – P. 909). O. Spielvogelio manymu, daugybė simptomų leidžia teigti, kad šio sutrikimo ištakos slypi motinos ir vaiko santykiuose.
Šiksos! Žiemą, kai poliomielito virusas snaudžia ir galiu viltis, kad išgyvensiu be dirbtinio kvėpavimo aparato iki mokslo metų pradžios, einu čiuožinėti pačiūžomis ant Irvingtono parko ežero ledo. Potamsėmis šiokiadienių popietėmis ir ištisus gaivius spindinčius savaitgalius suku ratus su šiksomis, gyvenančiomis Irvingtone, miestelyje, įsikūrusiame už saugaus ir pažįstamo žydų kvartalo ribos. Atpažįstu šiksų gyvenamuosius namus iš jų motinų kabinamų užuolaidų. Be to, gojai kabina languose nedideles baltas drobeles su žvaigžde, taip pagerbdami save ir tarnaujančius armijoje sūnus. Jei žvaigždė melsva – sūnus gyvas, jei auksinė – žuvęs. „Mama su auksine žvaigžde“, – iškilmingai sako Ralfas Edvardsas1, pristatydamas eilinę viktorinos „Tiesa ar pasekmės“ dalyvę, kuri po poros minučių gaus porciją selterio tiesiai į putę ir naują šaldytuvą savo virtuvei… Mano teta Klara taip pat „mama su auksine žvaigžde“ – tik vienas skirtumas: jos lange nešviečia auksinė žvaigždė, ji nejaučia pasididžiavimo sūnaus žūtimi, ji išvis nieko nejaučia. Ta žūtis ją pavertė, pasak tėvo, „nervų ligoniu“ visam gyvenimui. Nuo tos dienos, kai Hešė žuvo išsilaipinimo Normandijoje metu, teta Klara didžiumą laiko praleidžia lovoje ir nuolat rauda. Daktarui Iziui kartais tenka suleisti jai raminamųjų ir numalšinti kilusią isteriją…
O tos užuolaidos – nėriniuotos, išpuoštos, siuvinėtos, kaip mama kartais niekinamai sako, „gojišku stiliumi“. Per Kalėdas, kai atostogauju ir galiu čiuožinėti iki vėlumos, matau, kaip už tų gojiškų užuolaidų žiba ir mirksi eglučių ugnelės. Ne mūsų kvartale – Viešpatie, apsaugok! – ne Leslio ar Šlėjaus gatvėje ir net ne Fabian Pleise. Ugneles pamatau artėdamas prie Irvingtono: štai gojus ir ana ten gojus, ir dar vienas gojus… O vėliau prasideda tikras siaubas: kiekviename name ne tik ryškiai švyti eglutė, bet ir patys namai išpuošti spalvotomis krikščionybę šlovinančiomis lemputėmis, iš namų liejasi „Tylios nakties“ garsai, tarsi (tarsi?) tai būtų šalies himnas, o apsnigtose pievutėse stovi mažytės iš medžio išpjaustytos prakartėlės. Vien to užtenka, kad apsivemtum. Kaip jie gali tikėti tokiu mėšlu? Ne tik vaikai, ir suaugę stovi rateliais ant apsnigtų pievučių ir meiliai šypsosi, žvelgdami į medines figūrėles, į medines Marijas, Juozapus ir Jėzus! O medinės karvės ir arkliai taip pat šypsosi! Viešpatie! Kiaurus metus – žydų idiotizmas, o per Kalėdas dar ir gojų! Na ir šalis! Nieko nuostabaus, kad pusė jos gyventojų – mulkiai!
Bet šiksos, ak, šiksos… Jos nuostabios. Sėdžiu prikūrentoje, drabužine paverstoje valčių pastogėje, apsuptas drėgnos vilnos ir šlapių pjuvenų kvapų, ir, žvelgdamas į jų vėsias, auksines iš po skarelių ir kepuraičių išsprūdusias garbanas, puolu į ekstazę. Tarp šių įraudusių, kikenančių mergaičių virpančiais pirštais susivarstau pačiūžas, žengiu į šaltį ir nustypčioju mediniu taku ant ledo – paskui plazdantį jų pulkelį, paskui šiksų bukietą, paskui netikėlių girliandą. Esu apimtas tokio pagarbaus susižavėjimo, tokios kilnios aistros, kad erekcija būtų visiškai ne vietoj. Mano apipjaustytas mažas pimpaliukas net susitraukia nuo šio didžio garbinimo. O galbūt jis apimtas siaubo. Kaip jos tampa tokios žavios, tokios sveikos, tokios šviesiaplaukės? Pasibjaurėjimas jų tikėjimu išgaruoja žavintis jų grožiu, judesiais, jų kalba ir juoku – mane užburia už gojiškų užuolaidų vykstantis gyvenimas! Gal mane žavi šiksų, o tiksliau shkotzim2, išpuikimas? Nes šios mergiotės turi vyresniuosius brolius – patrauklius, geraširdžius, savim pasitikinčius, švaručius, greitus ir galingus mokyklos futbolo komandų, kurios vadinasi „Northwestern“, „Texas Christian“ ir „UCLA“3, saugus. Jų tėvai – šviesiaplaukiai, bosu kalbantys vyrai, niekada nevartojantys dvigubų neiginių, o motinos – švelniai besišypsančios, puikiai išauklėtos ponios.
– Dievuliau, Mere, kepinių išpardavime pardavėme net trisdešimt penkis pyragus, – sako jos viena kitai.
– Nebūk ilgai, mieloji, – burkuoja jos savo mažosioms tulpelėms, kai tos, išsipuošusios pūstomis taftos suknelėmis, išlekia į mokyklos šokius su berniukais, kurių vardai tarsi paimti iš pradžios mokyklos skaitinių. Jie ne Aronai, Arnoldai ir Marvinai, bet Džoniai, Bilai, Džimiai ir Todai. Ne Portnojai ar Pinkusai, bet Smitai, Džounsai ir Braunai! Jie amerikiečiai, daktare, – kaip Henris Oldričas ir Houmeris, kaip Gilderslyvas Didysis ir jo sūnėnas Lerojus, kaip Korlisas ir Veronika, kaip Ugis Pringlas, dainuojantis po Džeinės Pauel langais „Pasimatyme su Džude“4. Tai jiems Netas „Karalius“ Koulas kiekvienas Kalėdas dainuoja: „Židinyje kaštonai spragsi, šaltukas žnaibo nosį…“5.
Židinys? Mūsų namuose? Ne, ne. Ir dainuoja jis apie jų nosis. Ne apie juodą priplotą savąją ar ilgą, kumpą manąją, bet apie tuos tiesius mažyčius stebuklus, kurių šnervės, vos jiems gimus, savaime nukrypsta į šiaurę. Ir tokios išlieka visą gyvenimą! Tai atgiję spalvojimo knygelių vaikučiai, apie šiuos vaikus perspėja kelio ženklai, stovintys Juniono miestelyje Naujojo Džersio valstijoje ir skelbiantys: ŽAIDŽIANTYS VAIKAI ir VAIRUOTOJAU, BŪK ATSARGUS, MES MYLIME SAVO VAIKUS. Tai šie berniukai ir mergaitės gyvena „kaimynystėje“, jie visąlaik prašinėja iš tėvų „ratų“ ir nuolat „papuola į bėdas“, iš kurių išsikapsto prieš prasidedant reklamai. Šių vaikų kaimynai ne Silverstainai ir Landau, o Fiberis ir Molė Makdžy, Ozis ir Harietė, Etelė ir Albertas, Lorenco Džounsas, jo žmona Belė, ir Džekas Armstrongas! Džekas Armstrongas – pats amerikietiškiausias gojus! Džekas – mažybinis Džono vardas, o ne Džeiko, kaip mano tėvo atveju… Žinot, mes kasdien pietaujame prie įjungto radijo, jis rėkauja iki pat deserto, gelsvai švytinti radijo dažnių juosta – paskutinė prieš užmingant mano regima šviesa, todėl neaiškinkit, kad esu ne blogesnis už kitus, nesakykit, kad mes tokie pat amerikiečiai, kaip ir jie. Ne, ne. Teisėti šios vietos paveldėtojai ir šeimininkai – šviesiaplaukiai krikščionys, todėl jie turi teisę garsiai leisti kokias tik nori dainas – niekas jiems neuždraus. O Amerika! Amerika! Gal seneliams ji buvo auksas, besimėtantis po kojų, gal tėvams ji buvo viščiukas kasdienės sriubos puode, bet man, vaikui, pirmiausia įsiminusiam Anos Ruterford ir Alisos Fai6 veidus, Amerika – tai šiksa, gulinti tavo glėbyje ir šnabždanti: myliu, myliu, myliu!
Taigi: sutemos ant užšalusio ežero miesto parke. Čiuožinėdamas paskui raudonas pūkuotas ausines ir plazdančias auksines nepažįstamos šiksos garbanas aš pirmąkart suvokiau žodžio „troškimas“ reikšmę. Tai daugiau, nei piktas trylikametis mamytės sūnelis žydukas gali iškęsti. Atleiskite už įmantrų stilių, tačiau pasakoju apie karčiausias savo gyvenimo valandas: aš suvokiau, ką reiškia žodis „troškimas“, suvokiau, ką reiškia „kančios“. Štai šie mieli sutvėrimai puola krantinės link, kaukši pačiūžomis nuvalytu, tarp pušų nutiestu takeliu – ir aš einu iš paskos (jei išdrįstu!). Besileidžianti saulė viską užlieja raudoniu (ir mano pasakojimą taip pat), aš saugiu atstumu seku paskui jas skersai gatvę ir matau, kaip kikendamos jos suguža į nedidelę konditeriją. Kai pagaliau ryžtuosi įeiti pro duris, jos jau būna nusivyniojusios šalikus, atsisagsčiusios striukes ir liepsnojančiais skruostais geria karštą šokoladą. Ak, jų nosytės – paslapčių paslaptis! Jos panyra į šokolado ir zefyrų pilnus puodelius ir išnyra nė nesuteptos! Dieve, tik pažvelkit, kaip nekaltai jos užkandžiauja tarp pietų ir vakarienės! Kokios mergaitės! Ūmai, tarsi užtemus protui, taip pat užsisakau šokolado ir susigadinu apetitą prieš vakarienę, kurią mano apsukrioji mama patiekia lygiai pusę šešių, nes tuo metu namo pargrįžta „išbadėjęs“ tėvas. Vėliau nuseku paskui jas prie ežero. Vėliau čiuožinėju paskui jas po ežerą. Galų gale ekstazė baigiasi – jos išsivaikšto po namus, grįžta pas nepriekaištingai kalbančius tėvus, santūrias mamas ir savimi pasitikinčius brolius, su kuriais už gojiškų užuolaidų gyvena tobuloje harmonijoje ir palaimoje. O aš kiūtinu į Niuarką, atgal į virpulingą šeimos gyvenimą, slypintį už aliumininių žaliuzių, kurioms mama taupė daugybę metų.
Tos žaliuzės neįtikėtinai pakėlė mūsų socialinį statusą. Mama, regis, mano, kad mes stačia galva įpuolėme į aukštuomenę. Nemenką jos gyvenimo dalį dabar užima žaliuzių skersinių blizginimas ir dulkių valymas; kiaurą dieną ji šluosto dulkes, o temstant žvelgia pro švarutėlius skersinius į gatvę, į žibinto šviesoje sūkuriuojančias snaiges ir patyliukais ima pumpuoti Nerimo mašiną. Paklaikti mamai užtenka vos keleto minučių. „Na, kur jis?“ – dejuoja ji, vos tik mūsų gatvės tamsą nušvietę automobilio žibintai pračiuožia pro šalį. Kur, ak, kur manasis Odisėjas! Dėdė Haimis jau namuose, Landau iš namo priešais – jau grįžęs, grįžę ir Silverstainai iš gretimo namo – be penkiolikos šešios visi, išskyrus tėvą, jau namuose, o radijas skelbia, kad nuo Šiaurės ašigalio prie Niuarko artėja didžiulė pūga. Viskas baigta, jau galime skambinti „Takermanui ir Farberiui“, tartis dėl laidotuvių ir imti siuntinėti pakvietimus į šermenis. Ir taip, vos tik keliai sublizga plikledžiu, tėvas, penkiolika minučių vėluojantis vakarienės, jau laikomas mirusiu. Jis, be abejo, atsitrenkė į pakelės stulpą ir guli kraujo baloje. Mama įžengia į virtuvę. Jos veidas primena El Greko paveikslus.
– Ak, mano vargšeliai, badu mirštantys armėniukai, – sako ji trūkčiojančiu balsu, – valgykit, mielieji, valgykit – laukti nebėra prasmės.
O kas, ja dėtas, sielotųsi mažiau? Tik pagalvokite, kas jos laukia ateityje – du vaikai neteko tėvo, o ji – vyro ir šeimos maitintojo. Ir viskas vien dėl to, kad tą akimirką, kai nelaimėlis vyras susiruošė namo, ėmė snigti.
Tuo tarpu aš svarstau, ar tektų man, tėvui mirus, imti uždarbiauti po pamokų ir šeštadieniais, nes tuomet reikėtų atsisakyti malonumo čiuožinėti Irvingtono parke su šiksomis. O juk nespėjau su jomis nė žodeliu persimesti. Bijau net prasižioti – o jeigu nesugebėsiu išlementi nė žodžio? Ar ištarsiu ne tai, ką derėtų? „Taip, taip, Portnojus – sena prancūziška pavardė, iškraipyti žodžiai „port noir“, reiškiantys „juodos durys“ arba „juodi vartai“. „Viduramžiais mūsų dvaro rūmų durys tikriausiai buvo nudažytos juodai…“ – ir taip toliau, ir panašiai. Ne, ne, užteks joms išgirsti galūnę „-ojus“ ir viskas žuvę. Reiktų pasivadinti Elu Portu, arba dar geriau – Elu Parsonsu! „Sveiki, panele Blondine, ar jūs nieko prieš, jei pačiuožinėsiu su jumis? Mano vardas Elas Parsonsas…“ Tačiau ar Alanas ne toks pat žydiškas vardas, kaip ir Aleksandras? Žinoma, yra Alanas Ladas7, tačiau mano draugas, mūsų softbolo rinktinės žaidėjas, taip pat vardu Alanas. Alanas Rubinas. O jeigu ji išgirs, kad mokausi Vikvahiko vidurinėje? Ak, koks skirtumas: galiu pameluoti vardą, galiu nurodyti kitą mokyklą, bet prakeiktos nosies nepaslėpsiu! „Jūs esate labai malonus jaunuolis, ponaiti Pornuarai, bet kodėl vaikštote užsidengęs veidą?“ Nes mano nosis staiga pamišo! Nes staiga dingo vaikystės metų sagutė, pražuvo miela mažytė nosytė, kuria žmonės gėrėdavosi man gulint vežimėlyje ir – žiū! – nosis šovė Dievopi! Pornuaras, Parsonsas… Išgraušk. Tau per fizionomijos vidurį užrašyta – ŽYDAS, vyruti. Tik pažiūrėkit, koks jo šnobelis! Ne nosis, o straublys! Atsiknisk, žydeli! Dink nuo ledo ir palik mergaites ramybėje!
Taip, tai tiesa. Padėjęs skruostą ant virtuvinio stalo ir pakišęs po juo tėvo įstaigos laiškinio popieriaus lakštą, pieštuku brėžiu savo veido kontūrus. Jie siaubingi. Kaip tai nutiko, mama? Juk vežimėlyje buvau toks mielas! Ties viršunose mano šnobelis ėmė stiebtis į dangų ir tuo pat metu, ties pertvara, kur baigiasi kremzlė, nuknebo link burnos. Dar porą metų, ir negalėsiu valgyti! Tas snapas užstos maistui kelią! Ne! Ne! Negali būti! Einu į vonią, stojuosi prieš veidrodį ir dviem pirštais keliu šnerves į viršų. Iš šono atrodo neblogai, bet iš priekio… Ten, kur paprastai būna viršutinė lūpa, dabar blizga dantys ir dantenos. Nieko sau gojus. Aš panašus į Triušį Kvanką! Iš kartono, kurį skalbyklose deda lankstydami marškinius, išsikerpu porą trikampėlių ir lipnia juosta priklijuoju iš abiejų nosies šonų – taip atkuriu gražią, lygią nosį, kuria puikavausi visą vaikystę… ir kuri negrįžtamai pražuvo! Panašu, kad knabė ėmė dygti būtent tada, kai atradau Irvingtono parke čiuožinėjančias šiksas – tarsi nosies kremzlė būtų slapta susimokiusi su mano tėvais! Čiuožinėji su šiksomis? Tik pabandyk, gudročiau! Pameni Pinokį? Tai va: kas nutiko jam – vieni niekai, palyginus su tuo, kas laukia tavęs. Jie juoksis ir kvatos, švilps ir pašaipiai stūgaus… Arba dar blogiau – pravardžiuos tave Goldbergu, privers kunkuliuoti iš pykčio ir apmaudo. Kaip manai, iš ko jos visąlaik kikena? Iš tavęs. Perkarusio žydelio kumpu šnobeliu, sekiojančio paskui kiekvieną popietę ir bijančio net prasižioti!
– Prašau, palik ramybėje savo nosį, – sako mama. – Manęs visai nedomina, kas ten viduje auga, Aleksai. Mes pietaujam.
– Bet ji per didelė!
– Kas? Kas per didelė? – klausia tėvas.
– Mano nosis! – klykiu.
– Baik jau, ji pabrėžia tavo ypatingumą, – atsiliepia mama. – Palik ją ramybėje.
Man nereikia ypatingumo! Man reikia Tikrosios Blondinės! Žiemine striuke, raudonomis ausinėmis ir storomis baltomis pirštinėmis! Mis Amerikos ant pačiūžų! Trokštu jos kartu su kalėdiniu amalo vainikėliu ir slyvų pudingu (kad ir kas tai būtų), kartu su namais, turinčiais laiptus su turėklais, kartu su ramiais, oriais ir kantriais tėvais ir broliu Biliu, mokančiu išardyti variklį, pasakyti „labai jums dėkingas“ ir nieko nebijančiu. Ak, kaip ji glaudžiasi prie manęs ant sofos, apsirengusi angoros vilnos megztiniu, parietusi kojas po languotu sijonu, kaip atsisuka tarpduryje ir sako man: „labai tau ačiū už šį nuostabų nuostabų vakarą.“ O tada ši žavi būtybė, kuriai niekas niekada nesakė „ša!“ ir „tikiuosi, kad tavo vaikai kada nors su tavimi pasielgs taip, kaip tu su savo tėvais!“, ši tobula, žavinga nepažįstamoji, švytinti, saldutėlė kaip pyragaitis, pabučiuos mane… Pabučiuos, gracingai parietusi vieną dailią kojytę, ir mano nosis ir vardas neteks jokios reikšmės.
Klausykit, juk neprašau neįmanomo, tiesiog nesuprantu, kodėl iš gyvenimo turiu gauti mažiau nei tokie kiaušiai kaip Ugis Pringlas ir Henris Oldričas. Aš taip pat geidžiu Džeinės Pauel, velniai rautų! Ir Korlisės su Veronika! Taip pat noriu būti Debės Reinolds8 vaikinas… Et, tai manyje prabilo Edis Fišeris9, ir tiek. Visi mes, tamsiagymiai žydukai, apsėsti aistros švelnioms šviesioms egzotiškoms būtybėms – šiksoms… Tik tą karštligišką metą dar nežinojau, kad kiekvienas dėl Debės džiūstantis Edis turi savo Edžio trokštančią Debę: Meriliną Monro, besiilginčią Artūro Milerio, ar netgi Alisą Fai, laukiančią Filo Hariso10. Net Džeinė Mensfyld11 vos neištekėjo už vieno, pamenate? Bet ji netikėtai žuvo automobilio avarijoje. Kas galėjo žinoti, suprantate, kas tais laikais, kai visi žiūrėjome „Nacionalinę Velvet“12, galėjo žinoti, kad stulbinanti mergina tamsiai violetinėmis akimis, ši dosniausiai gojiškomis gėrybėmis apdovanota mergina, turėjusi drąsos tame filme šuoliuoti ant žirgo (užuot privertusi žirgą tampyti skudurininko, kurio garbei esu pavadintas, vežimą), kas galėjo patikėti, kad ši jojimo kelnėmis apsitempusi ir puikia tartimi pasižyminti mergina geidė mūsų gentainių taip pat, kaip mes geidėme jos? Nes, žinot, tas jos Maiklas Todas13 – apgailėtina mano dėdės Haimio karikatūra! Ar kas nors, būdamas sveiko proto, patikėtų, kad Elizabeta Teilor geidžia dėdės Haimio? Kas galėjo žinoti, kad norint rasti kelią į šiksos širdį (ir jos aksominį urvelį) reikia būti ne knerptanosiu gojumi apsimetančiu žydu, nuobodžiu ir tuščiagalviu kaip jos brolis, o mano dėde Haimiu, mano tėvu, savimi pačiu! Kad reikia tik būti savimi, o ne vaizduoti vieną iš tų pusgyvių, šaltų kaip ledas sheygets šiknių, vieną tų Džimių, Džonių ar Todų, atrodančių, galvojančių, jaučiančių ir kalbančių kaip naikintuvų pilotai!
Pažvelkite į Beždžionėlę – mano seną draugužę ir bendrininkę! Vos ištariu jos vardą, daktare, vos apie ją pagalvoju – man tučtuojau pasistoja! Bet žinau, kad neturėčiau jai nei skambinti, nei su ja matytis. Nes ta kekšė išsikraustė iš proto! Ta gašli kekšė pamišo! Gryna bėda!
Tačiau kuo daugiau, tiesą sakant, turėjau tai merginai tapti, jei ne žydu gelbėtoju? Riteriu ant balto žirgo, karžygiu švytinčiais šarvais, apie kurį svajoja mažos mergaitės, įsivaizduojančios save pilyse įkalintomis princesėmis. Taip, tam tikrai rūšiai šiksų (o Beždžionėlė – puikus šios rūšies pavyzdys) riteriu tampa ne kas kitas, o galvotas, pliktelėjęs, ilganosis žydas – sąmoningas, sąžiningas, juodais plaukeliais apaugusiais kiaušais; jis negeria, nelošia, nesilanko naktimis pas šokėjas; jis primeistraus jai būrį vaikučių ir duos skaityti Kafkos knygučių – tikras naminis mesijas! Žinoma, prisimenant maištingą jaunystę, namuose jam dažnai išsprūsta „šūdas“ ir „bliamba“, – net girdint vaikams, – tačiau jis visada namie. Tai nenuginčijamas ir labiausiai širdį glostantis faktas. Jokių barų, viešnamių, hipodromų, nardų per naktis „Raketės klube“ (kurį ji žino iš savo stilingos praeities) ar alaus gertynių iki aušros „Amerikos legione“ (kurį ji prisimena iš savo žiaurios ir skurdžios vaikystės). Ne, žinoma, ne – čia, ponios ir ponai, matome žyduką, kuris po visus rekordus viršijusių įsipareigojimų savo tėvams kiekviena kūno ląstele tiesiog trokšta tapti Gera, Atsakinga ir Pareiginga Šeimos Galva. Žmonės, anksčiau pristatę jums Hario Goldeno „Tik už du centus“14, dabar pristato… Aleksandro Portnojaus šou! Jei jums patiko šiksų gelbėtojas Artūras Mileris, jūs pamilsite ir Aleksą! Suprantate, mano kilmė (o tai ir nulėmė Beždžionėlės pasirinkimą) ir biografija visiškai skyrėsi nuo jos. Kol aš Naujajame Džersyje varčiausi kaip inkstas schmaltze15 (maudžiausi žydiškame „širdingume“, pasak Beždžionėlės), ji šalo į kaulą mažame angliakasių miestelyje Maundsvilyje, Vakarų Virdžinijos valstijoje, esančiame už aštuoniolikos mylių į pietus nuo Vilingo. Tėvas, jos apibūdintas kaip artimiausias mulo giminaitis, laikė ją kilnojamojo turto dalimi, o motina (kupina gerų ketinimų, kiek gali būti geri ketinimai moters, nemokančios nei skaityti, nei rašyti, nei skaičiuoti ir neturinčios nė vieno krūminio danties burnoje, moters, kurios protėviai prasčiokai kalniečiai nedaug skyrėsi nuo galvijų) – ji laikė Beždžionėlę visiškai nesuvokiamų poreikių kupina našta.
Štai vienas Beždžionėlės pasakojimų, palikusių man neišdildomą įspūdį (nors negalėčiau teigti, kad ir kiti jos žiaurūs pasakojimai apie tamsumą ir išnaudojimą nepatraukė šio neurasteniko dėmesio): kartą, kai Beždžionėlė buvo vienuolikos, ji, prieš tėvo valią, vieną šeštadienį pabėgo iš namų į vietinio „artisto“, vardu Morisas, baleto pamoką. Jos senis netrukus atsivijo ją su diržu rankoje ir visą kelią namo čaižė tuo diržu jai pakinklius, o paskui iki vakaro užrakino sandėliuke – surištomis kojomis, kad kitąkart žinotų.
– Dar pagausiu pas tą pediką, tai ne tik kojas surišiu! Tu man dar pašokinėsi! Aš tau parodysiu!
Į Niujorką Beždžionėlė pirmąkart atvyko aštuoniolikos. Ir jau neturėjo nė vieno krūminio danties. Juos visus ištraukė (kodėl, ji iki šiol negali suprasti) vietinis Maundsvilio daktaras, toks pat talentingas dantistas, koks talentingas šokėjas, pasak Beždžionėlės, buvo ponas Morisas. Kai susipažinome, o tai įvyko maždaug prieš metus, Beždžionėlė jau buvo spėjusi susituokti ir išsiskirti. Jos buvęs vyras – penkiasdešimtmetis prancūzų pramonininkas, susipažino su Beždžionėle Florencijoje, kur ji demonstravo madas Piti rūmuose. Po savaitės jiedu susituokė. Jų lytinis gyvenimas po vedybų buvo keistokas: įsiropštęs į lovą šalia jaunos ir gražios žmonos, vyras pasmaukydavo į žurnalą „Kojinių diržas“, specialiai jam atgabentą iš Keturiasdešimt antrosios gatvės, ir užmigdavo. Pasakodama apie ekscesus, kurių liudininke, tapusi magnato žmona, ji buvo, Beždžionėlė neišvengiamai pereidavo į buką, šlykščią, šniaukrojančią kaimietišką kalbėseną – todėl jos pasakojimai apie keturiolika šeimyninio gyvenimo su juo mėnesių tapdavo labai juokingi. Nors tie mėnesiai tikriausiai buvo siaubingi ir niūrūs. Tiesa, po vestuvių jis nuskraidino Beždžionėlę į Londoną, įstatė jai dantis už penkis tūkstančius dolerių, ir jiedu grįžo į Paryžių, kur magnatas apkarstė Beždžionėlę dar kelių šimtų tūkstančių dolerių vertės juvelyriniais dirbiniais. Todėl, pasak Beždžionėlės, ji kurį laiką buvo jam ištikima. Kaip ji mėgdavo sakyti (kol neuždraudžiau vartoti tų siaubingų „tipo“, „geras“, „super“, „tūsas“ ir „pavaro“):
– Tai buvo, tipo, etiška.
O jų skyrybų priežastimi tapo mažytės orgijos, kurias magnatas ėmėsi organizuoti, kai smaukyti į žurnalą „Kojinių diržas“ (ar tai buvo „Smailūs kulniukai“?) gerokai pakyrėjo jiems abiem. Už beprotiškus pinigus jis samdydavo moterį (pageidautina juodaodę), ši nuoga pritūpdavo ant stiklinio staliuko ir imdavo tuštintis. Magnatas tuo metu gulėdavo po staliuku ir varydavo į kumštį. Ir kol už šešių colių nuo mylimojo nosies ant stiklo tiško šūdai, vargšė Beždžionėlė išsipusčiusi turėjo sėdėti ant raudonos damastinės sofos, siurbčioti konjaką ir mėgautis reginiu.
Praėjus porai metų po jos sugrįžimo į Niujorką – manau, jai tada buvo dvidešimt ketveri ar penkeri – Beždžionėlė pabandė nusižudyti, brūkštelėjusi skustuvu per riešus. Tikriausiai dėl to, kaip „Le Club“, „El Morocco“ ar „L’Interdit“ su ja elgėsi jos tuometinis draugužis – vienas iš to šimto geriausiai pasaulyje besirengiančių vyrų. Taip ji atsidūrė pas šlovingąjį daktarą Morisą Frenkelį, toliau šioje išpažintyje vadinamą Harpo. Penkerius metus Beždžionėlė vartėsi ant Harpo kušetės, laukdama, kol jis teiksis pasakyti, ką jai būtina nuveikti, kad taptų kieno nors žmona ar motina. „Kodėl, – šaukdavo ji Harpo, – kodėl visąlaik susidedu su atgrasiais ir beširdžiais šūdžiais, o ne su tikrais vyrais? Kodėl? Harpo, atsakyk! Pasakyk man ką nors! Bent prasižiok!“
– Ak, žinau, kad jis gyvas, – sakydavo man Beždžionėlė, suraukusi veiduką, lyg jai ką skaudėtų. – Tikrai gyvas. Juk numirėliai neturi sekretorių?
Taip Beždžionėlė ir gyvena, tai gydydamasi (jei tokie dalykai vadinami gydymu), tai ne. Ji gydosi, kai eilinis šūdžius užduoda jai širdį, ir meta gydytis, kai pasirodo dar vienas riteris.
Aš tapau „proveržiu“. Harpo, Beždžionėlei mane taip apibūdinus, nepasakė „taip“, tačiau nepasakė ir „ne“. Tiesa, jis kostelėjo ir tai Beždžionėlė palaikė pritarimu. Harpo kartais kosčioja, kartais kriukteli ar nusiraugėja. Retkarčiais jis pirsčioja – nežinia, tyčia ar netyčia, nors man atrodo, kad perdimą derėtų laikyti negatyvia reakcija. „Proveržėli, tu tiesiog nuostabus!“ – murkia mano gundantis kačiukas, kai jaučiasi patenkinta. „Ak tu žydpalaiki prakeiktas! Aš noriu ištekėti, noriu tapti žmogum!“ – klykia ji, kai kaunasi už savo gyvenimą.
Taigi tapau jos „proveržiu“… tačiau ar ji netapo manuoju? Ar kada nors anksčiau buvau sutikęs tokią moterį kaip Beždžionėlė? Ar kada nors dar sutiksiu? Na, aš, žinoma, meldžiausi. Meldžiausi ir meldžiausi… Aistringai maldavau Viešpaties nuo klozeto altoriaus, per savo paauglystę paaukojau jam galonus gyvų spermatozoidų – ir štai, vieną gražų vakarą, kai buvau jau beveik praradęs viltį, kad būtybė, apie kurią svajojau ištisus trisdešimt dvejus savo gyvenimo metus, egzistuoja, ji staiga apsireiškė ant Leksingtono ir Penkiasdešimt antrosios gatvių kampo – vilkinti rusvu kostiumėliu, ilgakojė, vešliais tamsiais plaukais ir smulkių bruožų, aikštingu veideliu. Ji bando sustabdyti taksi. Ji turi fantastišką užpakaliuką.
Kodėl gi ne? Ką prarasi? O ką, tiesą sakant, laimėsi? Pirmyn, tu susikaustęs, drovus pašlemėke, užkalbink ją. Jos užpakaliuko forma ir griovelis – kaip tobuliausio pasauly nektarino! Kalbėk!
– Labas, – sakau švelniai, šiek tiek nustebęs, lyg jau būčiau anksčiau ją kur nors matęs…
– Ko tau reikia?
– Noriu nupirkti tau išgerti.
– Tikras palaidūnas! – nusišaipo ji.
Nusišaipo! Dvi sekundės – du įžeidimai! Dukart įžeistas Lygių galimybių komisijos pirmininko pavaduotojas!
– Palaižyti tau putę, mažyt. Ką manai?
Dieve mano! Ji tuoj pašauks policininką! O tas įduos mane merui!
– Jau geriau, – atsako ji.
Mes sėdamės į taksi, važiuojam į jos butą, ji nusirengia nuoga ir liepia:
– Pirmyn.
Negaliu patikėt! Nejaugi tai atsitiko man! O, kaip aš laižiau! Pasijutau staiga atsidūręs šlapiame sapne. Pagaliau laižau žvaigždei visų pornografinių filmų, kurie sukosi galvoje nuo tos dienos, kai pirmąkart sugniaužiau savo pimpalą…
– Dabar aš tave, – sako ji. – Paslauga už paslaugą.
Daktare, ta nepažįstamoji čiulpė taip, tarsi būtų mokiusis specialiuose kursuose! „Koks atradimas! – galvojau. – Ji apžioja jį visą! Į kokią burną patekau! Kokios galimybės!“ Ir tuo pat metu smegenyse sukosi: „Bėk iš čia! Dink! Nežinia, kas ji ir kuo užsiima!“
Vėliau mes ilgai, rimtai ir su didžiuliu jauduliu kalbėjomės apie iškrypimus. Iš pradžių ji paklausė, ar esu kada santykiavęs su vyru. Atsakiau, kad ne. Ir savo ruožtu paklausiau (nes nutuokiau, kad ji nori, jog paklausčiau), ar ji yra kada nors tai dariusi su moterimis.
– … nea.
– … O norėtum?
– … O tu norėtum, kad daryčiau?
– … Žinoma, kodėl gi ne.
– … O norėtum žiūrėti?
– … Manau, taip.
– … Tai galima suorganizuot.
– … Tikrai?
– … Tikrai.
– … Na, man tikriausiai patiktų.
– Ak, – tarė ji su sarkastiška gaidele, – tau tikrai patiks.
Ir papasakojo, kad prieš mėnesį, kai sirgo ir gulėjo lovoje su temperatūra, pas ją atėjo draugai pagaminti valgyti. Po pietų jie pareiškė norintys pasidulkinti jai žiūrint. Pasakyta – padaryta. Jie nusirengė ir ėmė tvatintis tiesiai ant kilimo miegamajame, o ji sėdėjo su keturiasdešimties laipsnių temperatūra ir žiūrėjo.
– Žinai, ko jie dar norėjo?
– Ne.
– Virtuvėje buvo bananų ir jie paprašė, kad valgyčiau juos, žiūrėdama, kaip jie krušasi.
– Paslėptas simbolizmas, be abejo.
– Kas kas?
– Kodėl jie norėjo, kad valgytum bananą?
– Nežinau. Gal norėjo jausti, kad esu. Norėjo, tipo, mane girdėt. Kaip kramtau. Klausyk, o tu tik laižai, ar dar ir dulkinies?
Tikroji Blondinė! Manoji kekšė iš „Burleskos imperijos“ – be tokių papų, aišku, bet kokia daili!
– Dulkinuos.
– Ir aš.
– Koks sutapimas, – sakau, – kad ėmėm taip ir susitikom.
Ji pirmąkart nusijuokė ir aš, užuot pagaliau nusiraminęs, staiga supratau – iš spintos tučtuojau iššoks stambus juodis ir smeigs peilį tiesiai man į širdį; arba ji pati staiga pasius, juokas virs kraupia isterija – ir vienas Dievas težino, kokia nelaimė nutiks. Edis Vaitkus16!
Gal ji mergina pagal iškvietimą? Maniakė? Gal ji susimokiusi su puertorikiečiu ambalu, o šis tuoj įsiverš į mano gyvenimą ir atims jį – dėl keturiasdešimties dolerių piniginėje ir laikrodžio iš „Korvette“?
– Klausyk, – sakau, nutaisęs protingą veidą, – ar užsiimi tuo, na… daugmaž pastoviai?
– Koks čia klausimas? Kokios čia šūdinos užuominos? Esi dar vienas beširdis niekšas? Negi manai, kad neturiu jokių jausmų? Ką?!
– Atsiprašau. Atleisk.
Pyktį ir įniršį staiga keičia ašaros. Ar reikia geresnio įrodymo, kad mergina, švelniai tariant, pakrikusių nervų? Bet kuris mano vietoje atsidūręs sveiko proto žmogus būtų akimirksniu atsikėlęs, apsirengęs ir nešdinęsis iš ten po velnių. Ir dėkojęs likimui, kad lengvai išsisuko. Bet jeigu dar nesupratote – mano sveikas protas – tai tik kitaip įvardytos baimės! Mano sveikas protas – tik iš apgailėtinos praeities paveldėtas siaubas! Šį tironą, manąjį superego, reikėtų pakarti žemyn galva, užnerti kilpą ant jo smogiko batų, tegul kabo, kol padvės! Kas virpėjo iš baimės gatvėje – aš ar mergina? Aš! O kas buvo įžūlus, draskė akis, turėjo drąsos – aš ar mergina? Mergina! Prakeikta mergina!
– Žinai, – tarė ji, šluostydamasi ašaras pagalvės užvalkalu, – žinai, aš pamelavau. Jei tau įdomu. Jei nori apie tai parašyt, ar panašiai…
– Tikrai? Apie ką?
Na, žinoma, pamaniau, štai dabar ir iššoks iš spintos shvartze – blizgindamas dantimis, akimis ir peilio ašmenimis! Jau matau laikraščių antraštes: LYGIŲ GALIMYBIŲ KOMISIJOS PIRMININKO PAVADUOTOJAS RASTAS NUPJAUTA GALVA PROSTITUTĖS BUTE!
– Kodėl aš tau, tipo, melavau, ar ką…
– Nesuprantu, apie ką tu kalbi, todėl nieko negaliu atsakyti.
– Na, ne jie norėjo, kad valgyčiau bananą. Ne mano draugai norėjo, kad valgyčiau bananą. Aš pati norėjau.
Štai iš kur – „Beždžionėlė“.
Ir kodėl ji melavo? Man? Manau, taip ji norėjo padaryti gerą įspūdį, – tikriausiai pasąmoningai, – aukštesnės padėties asmeniui: nepaisant to, kad pakabinau ją gatvėje, nepaisant to, kad nuoširdžiai mane nučiulpė lovoje, o dar ir nurijo spermą, nepaisant vėliau įvykusio pokalbio apie iškrypimus… ji nenorėjo, kad laikyčiau ją moterimi, visiškai atsidavusia ištvirkavimui ir avantiūrizmui… Vos į mane žvilgtelėjusi, ji spėjo įsivaizduoti gyvenimą, galintį priklausyti ir jai… Daugiau jokių savimylų plevėsų Kardeno kostiumais, jokių viskam pasiryžusių vedusių reklamos agentų iš Konektikuto vienai nakčiai, jokių priešpiečių su pedikais „Serendipiti“, jokių senų gašlūnų iš kosmetikos pramonės, varvinančių seiles į kelių šimtų dolerių vakarienes „Le Pavillion“… Baigta, nes tiek metų giliai jos širdyje slypėjęs svajonių vyras (kaip paaiškėjo), vyriškis, tapsiantis ištikimu vyru ir geru tėvu, yra… žydas. Ir dar koks žydas! Iš pradžių jis laižo pizę, o paskui tučtuojau ima postringauti, aiškinti, žarstyti patarimus ir nuomones, siūlyti, ką skaityti ir už ką balsuoti, ir išvis, mokyti, kaip reikia ir kaip nereikia gyventi.
– Iš kur tu žinai? – klausdavo ji atsargiai. – Tai juk tik tavo nuomonė.
– Tai, ką vadini mano nuomone, mergyt, – yra tiesa.
– O tai ją, tipo, visi žino?.. Ar tik tu?
Žydas, besirūpinantis visų Niujorko varguolių gerove, laižė jai pizę! Vyras, kurį rodo per mokomąjį TV kanalą, nuleido jai į burną! Vienu akimirksniu, daktare, ji numatė viską, ar ne? Ar gali moterys būti tokios apdairios? Ar aš pernelyg naivus pizės atžvilgiu? Pamatė mane ir suplanavo viską dar ten, ant Leksingtono gatvės kampo, ar ne?.. knygų lentynomis nustatyta užmiesčio namo svetainė, židinyje jaukiai traška ugnis, auklė airė maudo vaikučius prieš miegą… O vaikučių mama – liekna, liauna buvusi manekenė, ūžautoja ir iškrypėlė, Vakarų Virdžinijos šachtų ir lentpjūvių duktė, tariama tuzino bjauriausių šunsnukių auka, – apsivilkusi Sen Lorano pižama ir apsiavusi numintomis šlepetėmis mąsliai verčia Semiuelio Beketo romano puslapius… o šalia, ant kilimo, įsitaisęs jos vyras, Apie Kurį Tiek Daug Kalbama, Švenčiausias Niujorko Miesto Komisijos Narys… juodais, garbanotais, retėjančiais plaukais, su pypke dantyse – tiesiog švytintis žydišku mesianistiniu įkarščiu ir žavesiu…
Štai kuo baigėsi mano apsilankymai Irvingtono parke: vieną vėlyvą šeštadienio popietę staiga pastebėjau, kad čiuožykloje esame tik aš ir dailutė keturiolikmetė šiksa, nuo ryto sukusi ant ledo „aštuoniukes“. Šioje mergaitėje, regis, derėjo Margaretės O’Brajen17 viduriniosios klasės žavesys – gyvos, mielos, žiburiuojančios akys, strazdanomis nusėta nosytė, – su žemesniųjų visuomenės sluoksnių paprastumu, tiesmukumu ir atvirumu, taip pat glotniais, šviesiais plaukais, kokius turėjo Pegė Ana Garner. Suprantate, aktorės, visų laikomos ekrano žvaigždėmis, man tebuvo tik dar viena šiksų rūšis. Išeidamas iš kino teatro dažnai svarstydavau, kokią Niuarko mokyklą lankytų Džeinė Krein18 (ir jos krūtų tarpelis) ar Katrina Greison (ir jos krūtų tarpelis), jei būtų mano bendraamžės. Svarstydavau, kur galėčiau sutikti šiksą Džinę Tyrni – ji, mano galva, galėjo būti ir žydė, jei iš tikrųjų nebūtų turėjusi šiek tiek kiniško kraujo. Tuo tarpu Pegė Ana O’Brajen apsuko paskutinę „aštuoniukę“ ir tingiai čiuožė valčių pastogės link. Aš taip niekam ir nesiryžau. Taip nieko ir nesiėmiau ištisą žiemą. O jau artėjo kovas – parke nuleis raudoną čiuožinėjimo vėliavą ir mūsų vėl lauks poliomielito sezonas. Gal nė neišgyvensiu iki kitos žiemos! Tai ko gi delsiu? „Dabar! Arba niekada!“ Ir aš – vos tik ji saugiai pradingo iš akių – puoliau čiuožti kaip pašėlęs. „Atleiskite, – pasakysiu, – ar galėčiau jus palydėti iki namų?“ „Ar galėčiau“, „ar galiu“ – kaip taisyklingiau? Juk turiu kalbėti visiškai tobula anglų kalba. Kad neišsprūstų nė vienas žydiškas žodelis. „Ar leistumėte jus pavaišinti karštu šokoladu? Ar galėčiau sužinoti jūsų telefono numerį? Ar neprieštarautumėte, jei vieną vakarą jums paskambinčiau? Kuo aš vardu? Vadinuosi Eltonu Petersonu“, – šį vardą išsirinkau iš Esekso apygardos telefonų knygos. Buvau šventai įsitikinęs, kad tai kuo tikriausias gojaus vardas. Negana to, jis skambėjo tarsi Hanso Kristiano Anderseno vardas. Koks gudrus ėjimas! Visą žiemą slapčiomis treniravausi rašyti savo tariamą vardą, o pasibaigus pamokoms išplėšdavau iš sąsiuvinio prirašytus lapus ir sudegindavau, kad netektų aiškintis namiškiams. Aš – Eltonas Petersonas, aš – Eltonas Petersonas, Eltonas Kristianas Petersonas. Ar to jau per daug? Eltonas K. Petersonas? Taip stengiausi nepamiršti savo tariamo vardo, taip skubėjau į drabužinę, kol ji dar nespėjo persiauti pačiūžų į batus, ir taip susikaupęs svarsčiau, ką atsakyti, jei ji paklaustų apie mano nosį ir kas jai nutiko (sena trauma žaidžiant ledo ritulį? nukritau nuo arklio, žaisdamas polo po sekmadienio mišių, – persivalgiau pusryčiams dešrelių, cha cha cha!), kad viena mano pačiūža pasiekė krantą truputėlį anksčiau, nei tikėjausi, ir aš kiek ilgas žiebiausi į įšalusią žemę, nusiskėliau priekinį dantį ir susilaužiau blauzdikaulį.
Mano dešiniąją koją šešioms savaitėms sugipsavo nuo klubo iki kelio. Gydytojas sakė, kad sergu Osgudo-Šliaterio19 liga. Nuėmus gipsą, vaikščiojau vilkdamas koją, kaip karo invalidas, o tėvas rėkė iš paskos:
– Lenk koją! Tu ką, visą gyvenimą taip vaikščiosi? Lenk! Vaikščiok normaliai! Baik apsimetinėt Oskaru Šlepseriu, Aleksai, nes liksi invalidu visam gyvenimui!
Už tai, kad prisidengęs svetimu vardu čiuožinėjau paskui šiksas – liksiu invalidu visam gyvenimui.
Kai toks gyvenimas, daktare, kam tos svajonės?
Aštuoniolikmetė, išmesta iš Hilsaido vidurinės, buvo vardu „Pūslė“ Džirardi, su ja Olimpinio parko plaukiojimo baseine vėliau susipažino mano gašlusis klasiokas Smolka, siuvėjo sūnus…
Aš prie to baseino nesiartinčiau už jokius pinigus – ten tikras poliomielito ir meningito židinys, o ką jau kalbėti apie odos, ypač galvos ir subinės odos, ligas; sklandė gandai, kad vienas vaikis iš Vikvahiko vidurinės kartą įlipo į vonelę kojoms ir išlipo jau be kojų nagų. Tačiau baseinas – ta vieta, kur esama norinčių pasidulkint merginų. Nežinojot? Čia galima rasti Viskam Pasiryžusių Šiksų! Jei tik esi pasiryžęs užsikrėsti poliomielitu baseine, pasigauti gangreną vonelėje kojoms, apsinuodyti dešrainiu ar susigriebti dramblialigę nuo rankšluosčių ir muilo – tai, galbūt, tau pasiseks ir sugulti.
Sėdime Pūslės virtuvėje. Kai atėjome, ji ten lygino – vienais apatinukais! Mes su Mandeliu vartome žurnalo „Ring“ numerius, o Smolka svetainėje bando įkalbėti Pūslę padaryti ypatingą paslaugą – aptarnauti du jo draugus. Smolka patikino mus, kad Pūslės brolio, buvusio desantininko, nėra ko baimintis, jis išsibeldė į Hobokeną, į bokso varžybas. Jis boksuojasi, pasivadinęs Džoniu „Džeronimo“ Džirardžiu. Pūslės tėvas dieną dirba taksistu, o naktimis – samdytu mafiozių vairuotoju. Dabar jis kaip tik vežioja kažkokius gangsterius ir grįš tik apyaušriu. O dėl motinos galim išvis nesirūpinti, ji mirusi. Nuostabu, Smolka, tiesiog puiku – dar niekada nesijaučiau toks saugus. Visiškai neturiu kuo rūpintis, išskyrus prezervatyvus, kuriuos nešiojuosi piniginėje taip seniai, kad juos turbūt jau sugraužė pelėsiai. Vienas trykštelėjimas ir tas daikčiukas suplyš į smulkias skiauteles tiesiai Pūslės dziundzėj – ką tada darysiu?
Norėdamas įsitikinti, kad prezervatyvai tikrai išlaiko didelį spaudimą, visą savaitę tūnojau rūsyje, pildydamas juos vandeniu; nors malonumas ir brangus, bet keletą kartų net smaukiausi su jais, norėdamas išbandyti gumytes artimiausiomis pisimuisi sąlygomis. Viskas lyg ir gerai. Tačiau ar viskas gerai su tuo neliečiamu prezervatyvu, jau palikusiu atspaudą mano piniginėje, su tuo ypatinguoju, lubrikantu suteptu galiuku, kurį saugojau pirmam kartui? Ar prezervatyvas tikrai sveikas, jei sėdėjau ant jo – piniginę nešiojuosi užpakalinėje kišenėje – ištisus šešis mėnesius? Ir kas sakė, kad Džeronimo trinsis Hobokene visą naktį? O ką, jeigu žmogus, kurį ketino nudėti gangsteriai, spėjo numirti iš baimės dar prieš jiems atvažiuojant, ir poną Džirardį paleido namo anksčiau išsimiegoti? O ką, jeigu ta merga serga sifa? Tada ir Smolka juo serga! Smolka, kuris nuolat nugeria iš tavo limonado butelio ir timpčioja tave už pimpalo! Tik to man ir betrūko! Turint tokią mamą! Tai niekad nesibaigs!
– Aleksai, ką ten primynei koja?
– Nieko.
– Aleksai, susimildamas, girdėjau, kaip kažkas žvangtelėjo. Kas ten iškrito iš tavo kelnių? Ką užmynei? Kas iškrito iš tavo gerųjų kelnių?
– Nieko! Čia mano batas! Palik mane ramybėj!
– Jaunuoli, ką… O Dieve! Džekai! Ateik greičiau! Pažiūrėk, kas čia ant grindų prie jo batų!
Į virtuvę iš vonios įsiveržia tėvas – kelnės nusmauktos iki kelių, rankoje sugniaužtas „Niuarko naujienų“ laikraščio nekrologų puslapis.
– Kas yra?
Užuot atsakiusi, mama klykia ir rodo pirštu po mano kėde.
– Kas čia, ponaiti, gudrus mokyklinis juokelis? – klausia įtūžęs tėvas. – Kodėl tas juodas plastikinis daiktas guli ant mūsų grindų?
– Jis ne plastikinis, – atsakau ir imu kūkčioti. – Jis tikras. Aš užsikrėčiau sifiliu nuo aštuoniolikinės italės iš Hilsaido ir dabar… dabar… nebeturiu p-p-p-penio!
– Jo mažasis daikčiukas, – vaitoja mama. – Kurį kutenau, kad padarytų sysiuką…
– NIEKO NELIEST! NEJUDĖT! – šaukia tėvas, nes mama, regis, ketina pulti kniūbsčia priešais mano penį lyg našlė ant vyro kapo. – Skambink… į gyvūnų globos draugiją…
– Kaip tada, dėl pasiutusio šuns? – rauda mama.
– O ką daugiau daryti, Sofi? Pasidėti jį į stalčių? Kad galėtum rodyti jo vaikams? Jis neturės vaikų!
Mama it sužeistas žvėris ima kaukti širdį veriančiu balsu, o tėvas… bet ši scena tučtuojau išblėsta, nes keletui sekundžių apanku, o smegenys per valandą spėja pavirsti tąsiu karštu kisieliumi.
Virtuvėje, virš Džirardžių kriauklės kabo paveikslėlis, vaizduojantis į dangų kylantį Jėzų Kristų rausvais naktiniais. Dieve, kokie šlykštūs kartais būna žmonės! Žydus niekinu už siauraprotiškumą ir teisuoliškumą, už itin keistą šių urvinių žmonių (mano tėvų ir visų giminių) įsitikinimą savo pranašumu. Bet kai kalba pasisuka apie skonio neturėjimą, pigų puošnumą ir įsitikinimus, kurių pasigėdytų net gorila, – čia gojams neprilygsta niekas. Kokiu besmegeniu liurbiu reikia būti, kad garbintum tą, kuris, visų pirma, niekada neegzistavo, o visų antra, jei egzistavo ir atrodė taip, kaip tame paveikslėlyje, tai, be menkiausios abejonės, buvo didžiausias Palestinos Pedikas. Jūs tik pažiūrėkit į jį: pažo šukuosena, skaistūs veideliai, o tie naktiniai, staiga suprantu, greičiausiai pirkti „Fredericks of Hollywood“! Pakaks Dievo ir panašaus mėšlo! Šalin religiją ir žmonių žeminimą! Tegyvuoja socializmas ir žmonių orumas! Ir į Džirardžių namus iš tikrųjų atsibeldžiau ne pergulėt su jų dukra – apsaugok Viešpatie! – bet skelbti Henrio Voleso20 ir Gleno Teiloro21 tiesos. Žinoma! Juk Džirardžiai ir yra tie žmonės, dėl kurių teisių, laisvių ir orumo mes su svainiu kiekvieną sekmadienio popietę ginčijamės iki užkimimo su beviltiškai neišprususiais vyresniaisiais (jie balsuoja už demokratus ir mąsto kaip neandartaliečiai) – mano tėvu ir dėde. Jei jums čia taip nepatinka, sako jie, ko negrįžtat į Rusiją, kur viskas tiesiog nuostabu?
– Paversi vaikį komunistu! – perspėja tėtė Mortį, o aš šaukiu: – Tu nieko nesupranti! Visi žmonės – broliai!
Jėzau, pasmaugčiau jį vietoj! Kaip galima būti tokiam aklam! Kadangi ketina vesti mano seserį, Mortis dirba dėdulės sandėlyje ir vairuoja jo sunkvežimį. Tiesą sakant, ir aš darau tą patį: jau trečią šeštadienį keliuosi vos prašvitus ir kartu su Morčiu išvežioju limonado dėžes po atokių Naujojo Džersio užkampių krautuves. Įkvėptas savo mokytojo, Normano Kervino22, ypač jo knygelės „Triumfo nata“, šlovinančios sąjungininkų pergalę Antrajame pasauliniame (knygelę gimtadienio proga man padovanojo Mortis) – sukūriau radijo pjesę. Taigi, negyvas priešas Vilhelmštrasėj tįso, lenkiuosi tau, eilini, lenkiuosi, mažasis žmogau... Vien nuo ritmo man šiurpsta oda, kaip ir nuo pergalingosios Raudonosios armijos maršų ar dainos, kurią mokėmės pradinėje mokykloje karo metais. Mokytojai vadino ją „Kinijos nacionaliniu himnu“23. „Pakilkite, vergai nepaklusnieji! Už laisvę galvas paguldykit!“ – ak, tos įžūlios kadencijos! Prisimenu kiekvieną šios didvyriškos dainos žodį! – „mes pastatysim naują didžią sieną!“ O po to – mėgstamiausia mano eilutė, prasidedanti mėgstamiausiu žodžiu: „Pa-si-pik-ti-ni-mo pilnos tėvynainių šir-dys! Pa-kilkime! Pa-kilkime! PA-KILKIME!“
Atsiverčiu pirmąjį pjesės puslapį ir imu skaityti ją Morčiui sunkvežimio kabinoje. Mes riedam per Irvingtoną, Orindžą, į vakarus – į Ilinojų! Indianą! Ajovą! O, Amerika – tavieji slėniai ir kalnai, tarpekliai, lygumos ir upės… Tokiais patriotiniais užkalbėjimais migdydavausi naktį, prieš tai pasmaukęs į kojinę. Mano radijo pjesė vadinasi „Teskamba Laisvė!“ Tai pjesė su moralu (dabar tai jau žinau), turinti du pagrindinius veikėjus – Išankstinį Nusistatymą ir Toleranciją. Pjesė parašyta „poetine proza“. Sustojame prie užkandinės Doveryje, Naujojo Džersio valstijoje, kaip tik tą akimirką, kai Tolerancija imasi ginti negrus nuo priekaištų, kad jie esą smirdi. Mano humaniška, kupina užuojautos, aliteracijų ir dėl „Roget“ žodyno (sesers gimtadienio dovanos) neįmanomai pompastiška retorika; beregint švintanti nauja diena; tatuiruotas barmenas užkandinėje, kurį Mortis vadina „šefu“; pirmąkart pusryčiams valgomos naminės keptos bulvės; mano džinsai, striukė ir mokasinai (visa tai greitkelyje neatrodo toks teatrališkas drabužis, koks atrodė mokykloje); saulė, kylanti virš kalvotų Naujojo Džersio, mano valstijos, lygumų!.. Jaučiuosi lyg naujai gimęs! Išsivadavęs nuo gėdingų paslapčių! Jaučiuosi toks tyras, stiprus ir dorybingas – tikras Amerikietis! Mortis įsuka į greitkelį ir aš duodu įžadus, prisiekiu, kad paskirsiu gyvenimą skriaudų atitaisymui, ginsiu pažemintuosius ir neturtinguosius, kovosiu už neteisėtai įkalintų išlaisvinimą. Liudininku šaukiuosi Morčio – savo vyriško naujai atrasto kairiųjų pažiūrų vyresniojo brolio, gyvo įrodymo, kad galima tuo pat metu mylėti beisbolą ir žmoniją (ir mano vyresniąją seserį, kurią esu pasiruošęs pamilti vien už tai, kad abiem parodė gelbėjimosi liuką); Mortis – grandis, per Amerikos veteranų komitetą siejanti mane su Bilu Moldinu24, o jis, mano akimis, toks pat didvyris, kaip Korvinas ir Hovardas Fastas. Su ašaromis akyse (nuo užplūdusios meilės sau ir Morčiui) prisiekiu „plunksnos jėga“ kovoti su neteisybe ir išnaudojimu, su pažeminimu, skurdu ir tamsumu žmonių, nuo šiol (net šiurpstu nuo minties) tapusių man Liaudimi.
Stingstu iš baimės. Bijau tos mergos, bijau sifilio! Bijausi jos tėvo ir jo sėbrų! Jos brolio ir jo kumščių! (nepaisant to, kad Smolka bandė mane įtikinti – tai visiškai neįtikėtina, to nesugebėtų net gojai – kad tiek tėvas, tiek brolis žino Pūslę esant kekše ir jiems į tai nusispjaut.) Baiminuosi, kad po virtuvės langu, pro kurį ketinu šokti, vos tik laiptinėje pasigirs kieno nors žingsniai, – geležinė aštrių virbų tvora, ant kurios pasimausiu. Tiesa, tokia tvora iš tikrųjų juosia katalikų našlaičių namus Lajonso gatvėje, bet dabar esu pusiaukelėje tarp haliucinacijos ir komos, galva svaigsta, tarsi būčiau seniai nieko nevalgęs. Akyse iškyla „Niuarko naujienų“ nuotrauka: joje tvora, tamsios kraujo balos ant šaligatvio ir antraštė, po kurios mano šeima niekados neatsigaus: DRAUDIMO AGENTO SŪNUS ŽUVO, PASIMOVĘS ANT TVOROS.
Kol tirtu savo iglu, Mandelis maudosi prakaite. Negrų kūno kvapas pripildo mane užuojautos, įkvepia „poezijai proza“, bet Mandelio kvapui esu mažiau atlaidus. „Mane nuo jo pykina“ (kaip sako mama). Vis dėlto Mandelis veikia mane taip pat hipnotizuojančiai, kaip ir Smolka. Jam šešiolika, jis taip pat žydas, tačiau mūsų panašumai tuo ir baigiasi: jis nešioja „anties uodegos“ šukuoseną, žandenas iki apatinio žandikaulio, dėvi viena saga susegamus švarkus, avi smailianosius juodus pusbačius ir nešioja Bilio Ekstaino apykakles – didesnes, nei dėvi pats Bilis Ekstainas25! Ir jis žydas. Neįtikėtina! Vienas mokytojas moralistas kartą mums atskleidė, kad Mandelis turi genijaus intelekto koeficientą, tačiau, nepaisydamas to, mieliau važinėjasi vogtais automobiliais, rūko cigaretes ir vemia, padauginęs alaus. Įsivaizduojate? Žydukas! Be to, jis nuolatinis smaukymosi ratelio dalyvis. Tokie kolektyviniai seansai vyksta po pamokų už užtrauktų Smolkos svetainės užuolaidų, kol šio tėvai vargsta siuvykloje. Girdėjau pasakojimus, bet (nepaisant mano paties onanizmo, vujerizmo, ekshibicionizmo – nekalbant apie fetišizmą) netikiu tuo ir niekada nepatikėsiu: ketvertas ar penketas vaikinų sėdasi rateliu ant grindų ir Smolkai davus signalą ima varyti į kumštį iš visų jėgų. Kas pirmas nuleidžia – susirenka banką; po dolerį nuo snukio.
Kiaulės.
Mandelio elgesį paaiškinti galiu tik tuo, kad būdamas dešimties jis neteko tėvo. Tai mane labiausiai ir užburia: berniukas be tėvo.
O kokia Smolkos narsos ir įžūlumo priežastis? Jo motina dirba. Mano motina, jei pamenate, patruliuoja šešiuose mūsų buto kambariuose – taip partizanų armija paprastai šukuoja miškus. Mano kambaryje nėra nė vienos spintos ar stalčiaus, kurio turinio ji fotografiškai neprisimintų. O Smolkos motina kiaurą dieną sėdi prie blausios lempelės jo tėvo dirbtuvės kampe ir siuva, todėl grįžusi namo nebeturi jėgų naršyti po namus su Geigerio skaitikliu ir ieškoti sūnaus surinktos prancūziškų daikčiukų kolekcijos, nuo kurios plaukai piestu stojasi. Smolkos, kaip jau supratote, ne tokie turtingi kaip mes – čia ir slypi esminis mūsų skirtumas. Dirbanti motina, langai be žaliuzių… kuo puikiausiai paaiškina viską: ir tai, kodėl Smolka lankosi Olimpiniame baseine, ir tai, kodėl jis vis taikosi timptelt tau už pimpalo. Jis gyvas vien keksais ir kliaujasi tik savo smegenimis. O aš kasdien gaunu karštus pietus ir porciją draudimų. Tik nesupraskite manęs neteisingai (nors vargu ar tai įmanoma): kas gali prilygti jausmui, kai pūgai siaučiant grįžti namo pietauti ir kratydamas tižę nuo batų girdi virtuvėje marmant radiją, užuodi ant viryklės šildomos pomidorų sriubos kvapą? Kas gali prilygti ką tik išskalbtai ir išlygintai pižamai – o ji išskalbta ir išlyginta visada? Kas gali būti geriau už baldų vašku dvelkiantį miegamąjį? Ar man patiktų, jei stalčiuje mėtytųsi pilkšvi ir suglamžyti apatiniai kaip pas Smolką? Ar man patiktų kiauros kojinės ir tai, kad niekas nepagirdytų karštu gėrimu su medumi, kai gulėčiau lovoje skaudama gerkle?
O kita vertus, kaip man patiktų, jei Pūslė Džirardi užsuktų vidury dienos į namus ir nučiulptų man, kaip tai nutiko Smolkai?
1 Ralphas Edwardsas (1913–2005) – garsus JAV televizijos ir radijo laidų vedėjas.
2 Shkotzim (hebr.) – vns. sheygets – nežydai.
3 Turimi omenyje Šiaurės Vakarų universitetas (Northwestern university) Evanstone ir Čikagoje, Teksaso krikščioniškasis universitetas (Texas Christian University) ir Kalifornijos universitetas Los Andžele (University of California, Los Angeles (UCLA).
4 Čia ir toliau – populiarių praėjusio amžiaus vidurio JAV radijo laidų ir filmų personažai.
5 Nathanielis Adamsas Cole’as (Nat King Cole; 1919–1965) – garsus JAV džiazo pianistas ir dainininkas. Čia kalbama apie „Kalėdų dainą“, parašytą 1944-aisiais. Tai dažniausiai atliekama Kalėdų daina JAV.
6 Anna Rutherford (g. 1920) ir Alice Faye (1915–1998) – JAV kino aktorės.
7 Alanas Laddas (1913–1964) – JAV aktorius.
8 Jane Powell (g. 1929) ir Debbie Reynolds (g. 1932) – JAV dainininkės, aktorės ir šokėjos.
9 Edwinas Jackas Fisheris (1928–2010) – JAV dainininkas, šou verslo atstovas. Buvo vedęs Debbie Reynolds, bet ją palikęs vedė geriausią jos draugę, aktorę Elizabeth Taylor.
10 Philas Harrisas (1904–1995) – JAV dainininkas, komikas, aktorius, džiazo muzikantas.
11 Jayne Mansfield (1933–1967) – JAV aktorė, vienas iš praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio sekso simbolių.
12 „National Velvet“ – 1944 metų filmas, kuriame vaidino Elizabeth Taylor.
13 Michaelas Toddas (1909–1958) – JAV kino ir teatro prodiuseris, trečiasis Elizabeth Taylor vyras.
14 Harry’is Goldenas (1902–1981) – JAV žydų rašytojas ir laikraščių leidėjas. „Tik už du centus“ – jo prisiminimų knyga apie Niujorką.
15 Schmaltz (jidiš) – lydyti taukai.
16 Eddie’is Waitkus (1919–1972) – garsus JAV beisbolo žaidėjas, lietuvių emigrantų sūnus. 1949-aisiais viešbučio kambaryje jo vos nenušovė pamišusi gerbėja Ruth Ann Steinhagen.
17 Margaret O’Brien (g. 1937), Peggy Ann Garner (1932–1984) – vienos populiariausių JAV praėjusio amžiaus penktojo dešimtmečio vaikiškų vaidmenų aktorių.
18 Jeanne Crain (1925–2003), Kathryn Grayson (1922–2010), Gene Tierney (1920–1991) – JAV aktorės.
19 Osgudo-Šliaterio liga – blauzdikaulio šiurkštumos sunykimas. Šia liga dažniausiai serga 10–18 metų berniukai.
20 Henry’is A. Wallace’as (1888–1965) – JAV politikas, viceprezidentas (1941–1945), savo kalbomis skelbęs „paprasto žmogaus“ amžių.
21 Glenas H. Tayloras (1904–1984) – JAV politikas, Aidaho valstijos senatorius.
22 Normanas Corwinas (1910–2011) – JAV rašytojas, žurnalistas, eseistas.
23 „Savanorių maršas“, tapęs Kinijos nacionaliniu himnu, buvo sukurtas 1934-aisiais.
24 Williamas Mauldinas (1921–2003) – JAV karikatūristas ir komiksų piešėjas. Išgarsėjo sukūręs du tipiškus Antrajame pasauliniame kare dalyvaujančius JAV pėstininkus ir piešęs jų nuotykius.
25 Williamas Clarence’as Eckstine’as (1914–1993) – JAV svingo eros dainininkas.