Poezija verstinė
José Augustín Goytisolo. Eilėraščiai
2005 m. Nr. 3
Iš ispanų k. vertė Laura Liubinavičiūtė
José Augustínas Goytisolo gimė 1928 m. balandžio 13 d. Barselonoje. Būsimą poetą labai sukrėtė motinos, Julijos Gay, savižudybė. Jis motinos vardu pavadino savo dukterį, jausmą motinai išreiškė eilėraščiuose (garsiausias iš jų – „Žodžiai Julijai“). Knygoje „Elegijos Julijai Gay“ (1993) visus eilėraščius, susijusius su motina, sujungė į vieną ciklą. Madride poetas studijavo teisę. Ten susipažino su rašytojais José Angelu Valente, José Manueliu Caballero Bonaldu, García Hortelano, Martínu Gaite’u, Martínu Santosu. Šie menininkai, šlovinantys laisvę, pasisakė prieš diktatūrą, komunizmą, pasižymėjo bohemišku gyvenimu. J. A. Goytisolo tapo garsiausiu šios grupės poetu, parašė knygas: „Bajo tolerancia“ (1973), „Taller de Arquitectura“ (1977), „Del tiempo y del olvido“ (1980), „Como los trenes de la noche“ (1994). Paskutinę eilėraščių knygą „Cuadernos de El Escorial“ išleido 1995 m. Pagarsėjęs laisvu ir skandalingu elgesiu, gyvenimo pabaigoje poetas sirgo depresija. 1999 m. kovo 19 d. nusižudė, iššokdamas iš savo buto balkono.
Palieka dulkėse
Tas griausmas, tas
baisus plykstelėjimas,
kuris pasirodė prieš mano akis,
visiems laikams paliko
sumišęs su oru,
tos neapykantos dulkės, tas
liūdniausias pelenas,
kuris krenta ir krenta
į žemę, ir vis dar
krenta mano atminty,
į mano krūtinę, į lapus
popieriaus, kuriame rašau.
Žodžiai Julijai
Tu negali sugrįžt atgal,
nes gyvenimas tave jau stumia
kaip nesibaigiantis kauksmas,
dukra mano, geriau gyventi su žmonių džiaugsmu
nei verkti prie aklo mūro.
Tu jausies užspeista,
tu jausies sutrikusi ir vieniša,
galbūt norėsi būti negimusi,
labai gerai žinau, jog tau sakys, – gyvenimas neturi tikslo,
kad tai netikęs reikalas,
tuomet visada prisimink, ką vieną dieną tau parašiau,
galvodamas apie tave,
kaip galvoju dabar.
Vyras vienas,
moteris viena,
esantys kaip vienas ir vienas,
kaip dulkės
nesti niekas,
bet aš, kalbėdamas tau,
kai rašau tau šiuos žodžius,
taip pat mąstau ir apie kitus žmones,
tavo likimas esti kituose,
tavo ateitis – tavo pačios likimas,
tavo garbė yra visų,
tuomet visada prisimink, ką vieną dieną tau parašiau,
galvodamas apie tave,
kaip galvoju dabar.
Niekada neatsiduok ir neatsitolink
nuo kelio,
niekada nesakyk, kad daugiau nebegaliu ir lieku čia,
gyvenimas yra gražus,
tu pamatysi, kaip net slegiant naštoms
turėsi meilę,
turėsi draugų.
Kitiems nėra pasirinkimo,
ir šitas pasaulis toks, koks yra, bus visas tavo paveldas,
atleisk man, negaliu tau daugiau nieko pasakyti,
tačiau tu suprasi, nors esu kelyje,
ir visuomet visuomet prisimink, ką vieną dieną tau parašiau,
galvodamas apie tave,
kaip galvoju dabar.
Atradimas
Džiaugsme, aš tavęs ieškojau ir ieškojau visuose pašaliuose,
visuose keliuose, kuriais vaikščiojau ir išvaikščiojau,
kartą girdėjau tavo žingsnius miške,
kitąkart girdėjau tavo juoką,
tačiau niekada nelaikiau tavęs glėby,
kad pasakyčiau, jog mano gyvenimas ritasi žemyn kaip vandens lašas,
kad darosi šalta ir kad visuomet tavęs laukiau,
sudaužytas ir mylintis, kokį matai,
kokį mane turi priešais save, drauge.
Jeigu vėl viskas prasidės, už tolerancijos
Noriu pasakyti tai dabar
nes jeigu ne dabar vėliau viskas susivels.
Esu dar blogesnis nei visi galvoja.
Man patinka kaip tik tie patiekalai kuriuos valgo kiti
nusibosta visada visi mano drabužiai
man patinka laidotuvės ir nekenčiu skaitymų
miegu kaip žvėris
trokštu kad baldai būtų tose pačiose vietose daugiau nei
tūkstančius metų
ir nors pasislėpęs naudoju tavo dantų šepetėlį
nenoriu kad šukuotumeis mano šukomis.
Tau paaiškinu tuos klausimus
nes jeigu vėl viskas prasidės
atmink ir nekreipk į mane per daug dėmesio.
Prisiminimas
Nujausdamas baimę klausausi
balsų kurie nors ir skamba
lyg kiltų nuo žemės
šaukdami išgalvotus vardus
išdavystės vietas
kurčius nusikaltimus
ir nenorėdamas bijausi
dėl savo gyvenimo dėl savęs
spaudžiamo saitų
dėl savo namų dėl visko
ką buvau beišgelbėjantis
iš likusių griuvėsių
kuriuos palikai išeidama
iki tos niaurios jūros
kur vis tęsiasi
taip pamėkliškai
vis tylėdama.
Ta mirksnio gėlė
Baimė pasimesti abiem
gyventi vienam be kito:
baimė būti nutolusiems
rūko vėjuje
dienos žingsniuose
žaibo šviesoje
bet kokioje vietoje. Baimė
kad juos privers apsikabinti
susijungti tame ore
kuriuo dabar kartu kvėpuoja.
Ir ieškosi ir ieško
tos mirksnio gėlės
kai susiradus
pradingsta sopuly
ir reikia eiti ieškoti kitų
šešėlių soduose.
Baimė – palaiminta baimė
kuri užvaldo troškimus
agonija ir netikėtumu
kad numirs kartu
ir stumia toliau.
Versta iš: Goytisolo J. A. PALABRAS PARA JULIA Y OTROS POEMAS. Madrid: Plaza & Janes Editores S. A., 1998
Menke Katz. Eilėraščiai
2005 m. Nr. 2
Iš anglų k. vertė Sonata Paliulytė
Menke Katzas (1906–1991) gimė Lietuvoje, Švenčionyse. Vaikystę praleido dabartinės Baltarusijos miestelyje Michališkėse. 1919 m., drauge su motina ir kitais trim per karą išlikusiais vaikais, išvyko gyventi į Ameriką. Studijavo hebrajų ir aramėjų kalbas. Buvo vienas iš nedaugelio Kabalos tyrinėtojų ir interpretatorių. Taip pat baigė medicinos studijas pietų Kalifornijos universitete. Įgijo daktaro laipsnį iš modernios poezijos Kolumbijos universitete. Jidiš kalba išleido savo pirmąsias devynias eilėraščių knygas, vėliau poeziją rašė ir knygas leido anglų kalba. Dirbo poezijos žurnalo „Bitterroot“ redaktoriumi. Kelerius metus dėstė Izraelyje.
M. Katzo poezija – Kabalos, žydų folkloro ir modernaus pasaulio lydinys. Eilėraščiuose kontrastuoja vaikystėje paliktos Lietuvos, numylėtų Michališkių ir industrinio Niujorko vaizdai, pinasi skaudi nostalgija praeičiai ir niūrokos ateities vizijos. M. Katzo eilėraščių yra išversta į japonų, korėjiečių, rusų, švedų, graikų, italų, prancūzų, ispanų ir kt. kalbas.
Angelų nuopuolis
Saulėlydis. Angelus regiu, pasmerktus pulti į šėlsmą liepsnų,
kai kurie iš pragaro veržias pro ugnies sapnus,
slepias skaistykloj ant negyvų žvaigždžių.
Naktis. Akimirksniu pralekia
tūkstantis mėnulių. Eikš, meile
mano, neįvardyti būkim,
užmiršti. Tik vienatvė
visus mus tegali
išgelbėti.
Amen.
Angelų malda
Ateik,
o ateiki,
Šėtone, Dievo
nedrauge, pikto broli,
veski mus, puolęs angele,
nuleiski mus, besparnius, į
žemę, tarp gatvės muzikantų.
Leiski mums apgiedoti žmonių
nuodėmes, pritariant tambūrinu,
lyra ir šokiais. Kad taip būtume dulkėmis
ar pelenais ant raudančiųjų galvų, atgyjantys sielvarte,
o ne rojaus bergždžiais angelais, po medžiu su užgintu vaisiumi.
Fransua Vijonas
Poete,
šventasis, bandite,
Fransua Vijonai,
mokslus išėjęs tamsiuos
Paryžiaus požemiuos, nerasi
draugo, ištikimesnio už gryną
vienišumą, mirtį regėjai tarytum
„angelą kūdikį“. Šalia mielųjų kartuvių
matei paklusnų įstatymui, išsiviepusį kapinių vagį.
(O pakaks čia ašarų paliet pasmerktųjų medžiui.
O kiekvienoj kilpoj budelis Dievą čia pakaria.)
Matei
Florą,
Pavasario nuotaką,
išžengiančią
iš tavo „Baladės apie mirusias
damas“, kad spruktų drauge su tavim
iš rojaus. Tau pavydi visi atsiskyrėliai,
meldžiantys savo žvaigždės, būt kaip Mozė,
palaidoti nežinomuos kapuos. Joks antkapis čia
neišduos tavo poilsio vietos. Ak, juk bet kuris
akmuo yra tavo kuklus monumentas, Fransua Vijonai.
Kas,
jei ne vėjas,
yra tas klajojantis
valkata – fleitininkas,
kurs tavo kapą atras
tarp prakeiktųjų, dainuos serenadas
apie gyvenimą tavo ir mirtį pamišusiom
nuo žvaigždžių naktimis, o somnambulai
šią vietą regės it upokšnį, srūvantį į upę su najadėmis:
mergelėm, laimingai išvengusiom rojaus ir žemės.
Angelams,
nusidėjusiems
ir išvarytiems iš rojaus,
tavo kapas
yra mažytė Havilos salelė,
kur vienišiausios
prieblandos auksas yra geros
prabos (autentiškas rudenio lapų auksas
iš pragaro prieangio), atskirtos savižudžių
vietos, kur jie pasmerkti gulėt prie ašarų vartų.
Šėtonas
visad
skaitys tavas eiles
pragaro gyventojams,
o aš, numiręs ir ilgam
užmirštas poetas, pakilsiu
iš dulkių, klausysiuos, kelsiu ugningas
ovacijas nuo kiekvieno audros debesies;
o juk tavo priešė madmuazelė de Bruyeres
tepaliko vien savo „romansą su velnio bezdėjimu“.
Jos išpažintis
Saulėlydis pakimba it laukinių vyšnių sodas.
Auksiniai elfai gabena saulę – dangišką lavoną.
Šita naktis – miestietė, vyniška, žvaigždėta ragana –
flirtuoja su kiekvienu agonijos spazmu.
Seku paskui ją plienu ir apmaudu, geležimi ir rūškana.
Lemties man skirta būti ožkele, su žalčio nuodėme.
Motina mirė iš per didelio meilės ir grožio troškulio.
Tėvas iki šiol sapnuoja paukščius ir valkatas
už nesibaigiančių Sing Singo grotų.
Vaikystė mano atsivėrė kaip žaizda.
Vaikystė mano buvo prostitutė,
kamuojama alkio ir gyvenimo baimės.
Buvau namais negimusių vaikų,
šėlstančių po skurdžiais nuskabyto uogyno lapais.
Regėjau angelus, vėjo blaškomus,
it sėklas, nepasiekusias laukų.
Vorų pamėklės apraizgė mano alsavimą.
Mačiau meilužius, nuožmius it užnuodytos ietys.
Įtartinam trečiojo kiemelio mirgavime
vyrukai pažėrė saują skatikų
tuzinui sulysusių mano balandžio mėnesių.
O brangusis griovy, prisiminki mane!
Seno stalo malda
Negyvųjų pasaulių Dieve, tau meldžiuos tarp senatvės
griuvėsių – anties kojų, kretančio medžio lentos.
Šiukšlių vežėjo bijau labiau nei mirties angelo.
Ilgiuosi pjūklo, kurs į pjuvenas sumaltų,
kad galėčiau prikimšt gyvenimo negyvą
lėlę – nebylių vaikų karalienę ar būti
išsklaidytas viesulo kaip malda už
prakeiktuosius, didžiadvasiškus
ir sužlugusius. O pasmerktieji
liepsnai, nebūčiai, dulkėms,
žinau – jums šioj žemėj
lig jos paskutinio
atodūsio būt
nulemta.
Darvinas mebliuotam kambary vidurnaktį
tarakonų studija
Ant mėnesėto lango stiklo Darviną regiu,
nužengiantį iš savo bedieviško rojaus,
linkčiojantį šio paniurusio kambario
kiekvienam tarakonui, jis sako: Sveiki!
tarakonų vaikaičiai, žmogaus
protėviai, atranka natūralioji.
Būkit pagarbinti,
tvėrėjai
Adomo.
Visos žvaigždės stoja į tarakonų armiją,
kuomet jie žengia iš savo tamsių, drėgnų plyšių.
Amerikiečių tarakonai, didieji
jankiai, pakerėti žvaigždžių,
su pirmaisiais Kolumbo jūreiviais
keliavę per svetimas
jūras ieškoti
svajonių
pasaulio.
Nuo tada, kai prieš du šimtus ir aštuoniasdešimt
milijonų metų pirmieji pumpurai pražydo ant
tarakonų genealoginio medžio, sparčiai
juos dresavo motina naktis. Blakės
puolė į paniką, vejamos išnykimo
siaubo, tik kirmėlės jautėsi
pamalonintos
niūraus
vidurnakčio.
O Amerikos sporto aistruoliai, pasveikinkim
ropojančius čempionus, pralenkiančius
visus besparnius gyvius, tokius kaip
išpampusios erkės, besikėsinančias apnikt
kriaušių vaismedžius, veistis palovėse;
judrūs vorai, viliojantys
sau nuotakas
šokiais apie
grobius.
Birželio vabalai, aristokratiški figų valgytojai,
ima smarkauti, apstoja išsigandusią lempą,
keldami grėsmę smirdėlių teisėms. Švinta.
Tarsi būt palytėti karaliaus Mido,
visi jie dėvi aukso uodegas.
Net kylanti saulė
čia primena
auksinį
tarakoną.
Tarakonai yra tikrieji pasaulio piliečiai, lygiai
pietaujantys naminiame Indijos mėšle,
kaip ir žvaigždžių apšviestuose
Niujorko šiukšlynuose; mėnulio
numylėtiniai nuo tada,
kai dulkės nurungė Dievą,
pamynę priesaką
virst
žmonija
Jarosław Mikołajewski. Eilėraščiai
2005 m. Nr. 1
Iš lenkų k. vertė Vytautas Dekšnys
Jarosławas Mikołajewskis gimė 1960 m. Varšuvoje. Vienas įdomiausių savo kartos lenkų poetų. Išleido šešis poezijos rinkinius. Jo eilėraščiai versti į italų, vokiečių, hebrajų ir graikų kalbas. Verčia italų poeziją, sudarė italų poezijos antologiją lenkų kalba. Dirba žurnalistu dienraštyje „Gazeta Wyborcza“.
Dukroms pasveikinti po audros
šįsyk dar pasisekė pasauliui
debesies kumštis jau kitur graso žmonių bandai
o atrodė, kad bus visai ne taip
medžiai sumišę metė vainikus
lietvamzdžiai šoko pagal viesulo muziką
tamsa iš baimės persivilko žaibu
paukščiai neskraidė nes nebuvo kur
net iš gandralizdžio aukščio
horizontas atrodė lyg gumytė
prisisiurbus prie stiklainio kaklelio
suvažinėtos varlės ir pridžiūvę driežai
pūpsojo ant gyvos kelio srovės
nežinau kodėl Dievas sąžinės gilumoje
nutarė, jog ne laiku ėmėsi viską baigti
ar taip jį nustebino ropliai ir varliagyviai
skubiu prisikėlimo iš balos aktu
gal prisiminė Nojų išvydęs karnines valtis
o gal didžiųjų maudynių planą išjuokė
jūsų rožiniai kostiumėliai su raišteliais
pagaliau nesvarbu kas mus išgelbėjo
pakaks kad kažkur įtrūko vienas langas
sukaukė blykstelėjo suskambo nutilo
tą naktį niekas galutinai nesušlapo
ir niekas iki galo neprisisapnavo
dangus apsitraukė gysla dabar
pulsuoja lyg po kaklaskare didvyrio širdis
Kai Ania gavo nuo brolio dovanų itališką ferarietiškos odos piniginę
Kiek rūpesčių
dėl tokio didelio džiaugsmo
net gėda sakyti
čia – vien tik man
Net gėda sakyti
iš tokios šiltos odos
juk galėjo
mažesnį daiktą man dovanoti
nešiočiau kas dieną
bet juk nepridera
išdalyčiau vargšams
bet tai juk nuo brolio
tokia apčiuopiama
lyg pirmykštė nuodėmė
tokia šilta ir minkšta
net sunku atgailauti
turbūt iš rankinės
padėsiu į spintą
niekaip kitaip nemoku
sutaikyti jos su savim
Baltosios naktys
Visur žiema
net lūpos pabalę
mirtis atsitraukė
į šešėlio atstumą
nepažįstu nė vieno
kas nuolat sirgtų
taika
nes gimsta vien tik mergaitės
jei skamba varpai
tai tik per didžiąsias šventes
jei sugirgžda senos grindys
tai tik dukroms besėlinant
sninga tyliai
vėjas pučia be garso
mėgstu tas akimirkas
kai pamažu mus apveja tvarstis
kai pro jo retą marlę
vis sunkiau matyti
mėlyni toliai
galbūt iš mano atbukusios šypsenos
kas nors išskaitys sau laimingą
rožinės ateities prognozę.
Grasinimai
Kokios juokingos
žaidimų aikštelėse motinos
kai grasina vaikams
eime
arba tave paliksiu
mamytė eina namo
o tu čia liksi nakvoti
atia atia
kokie apgailėtini
prekybos centruose vaikai
kai grasina motinoms
jei nenupirksi numirsiu
ir tik tada
verksi
kaip vaikas
dėl jų nebaugu
bijau tyliųjų
Štai jie tai
oi jie tai
apskritai
net pirštu nepagrūmoję
Paprasta ir sudėtinga
Magdai
Tai už mus ruduo sudeda
šlamančius delnus
lukštai net plyšta nuo maldų pertekliaus
vienas lapas – viena sveikamarija
vienas kaštonas – vienas miserere
kaštonas už Zosę
o už Marytę lapas
dabar lapas už Zosę
o už Marytę kaštonas
negreit sveikamarijų griautukai subyrės
knygų korsetuose
banguoti karoliukai po lova
žiemą taip juos ir atrasi
juk sunku pasikliauti
šerkšno rožiniu
turbūt dar sunkiau
karpio sidabriniais
Bet kai pavasaris mestels savo ažūrais
saulučių už tave
dobilų už mane
kai vasara nugriaudės
kriauklyčių litanija
tuomet be perstojo
jų sūrias intencijas
barstysim iš kišenių
lukštensim iš krepšių
Sutinku su viskuo
ko savo celėse
mums meldžia mano sesuo gamta
tikrąjį paslėptą gyvenimą adoruodama
saulės ostijoje
Guillaume Apollinaire. Eilėraščiai
2004 m. Nr. 12
Iš prancūzų k. vertė JUOZAS MEČKAUSKAS-MEŠKELA
Guillaume’as Apollinaire’as (1880–1918) sausio 2 d. grįžo iš dvi dienas trukusių naujamečių atostogų, kurias praleido su Louise de Coligni-Châtillon (jis ją vadino Lou). Traukiny Guillaume’as susipažino su jauna prancūzaite iš Alžyro – Magdalena Pagès. Kurį laiką poetas kareivis rašė meilės laiškus ir eilėraščius šioms dviem moterims, bet vėliau susirašinėjimas su Luo nutrūksta. Magdalenai rašo kasdien – rugpjūtį įvyksta sužadėtuvės.
Čia pateikiame Magdalenai skirtų eilėraščių.
Devynerios tavo kūno durys
Šis eilėraštis skirtas tau vienintelei Magdalena
Tai vienas pirmųjų mūsų geismo eilėraščių
Jis yra pirmas paslaptingas eilėraštis o mano mylimoji
Diena švelni ir karas toks švelnus tarsi tektų jame žūti
Tu nežinai mano mergele tavo kūnas turi devynerias duris
Iš jų septynerias aš žinau o dvejos man uždarytos
Užėmiau ketverias pro jas įėjau nebesitikėk kad išeisiu
Nes aš įėjau į tave pro tavo žvaigždėtas akis
Ir pro tavo ausis Žodžiais kuriuos valdau ir kurie mane lydi
Dešinioji mano mylimosios akis pirmos mano meilės durys
Ji nuleido savo voko užuolaidą
Tavo blakstienos buvo išdėstytos eile kaip juodi kareiviai
nupiešti ant graikiškos vazos vokas sunki užuolaida
Iš aksomo
Kuri slėpė tavo žvilgsnį šviesų
Ir sunkų
Panašų į mūsų meilę
Kairė mano mylimosios akis antros mano meilės durys
Panaši į savo draugę tyrą ir apsunkusią nuo meilės kaip ir ji
O durys vedančios į tavo širdį mano atvaizdą ir mano šyp-
seną kuri spindi
Tarsi žvaigždė panaši į tavo akis kurias aš dievinu
Dvigubos tavo žvilgsnio durys aš jus dievinu
Dešinioji mano mylimosios ausis trečios durys
Jus užimdamas įstengiau atlapoti dvejas pirmas duris
Ausis durys mano balso kuris tave įtikino
Myliu tave suteikusią prasmę Atvaizdui per Mintį
Ir tu taip pat kairioji ausie tu esi ketvirtos mano
meilės durys
O jūs mano mylimosios ausys aš jus laiminu
Durys kurios atsivėrėte išgirdusios mano balsą
Kaip rožės atsiveria pavasario glamonėms
Pro jus mano balsas ir mano įsakymas
Prasiskverbia į visą Magdalenos kūną
Įeinu į jį visas vyras taip pat išbaigtas eilėraštis
Jos geismo eilėraštis kuris padaro kad aš taip pat save
myliu
Kairioji mano mylimosios šnervė penktos mano meilės ir
mūsų geismų durys
Pro jas aš įeisiu į mano mylimosios kūną
Įeisiu subtilus su savo vyrišku kvapu
Savo geismo kvapu
Aštriu vyrišku aromatu kuris apsvaigins Magdaleną
Dešinioji šnervė šeštos mūsų meilės ir mūsų palaimos durys
Tu pajusi kaip ir tavo kaimynė mano malonumo kvapą
Ir mūsų sumišusį kvapą stipresnį ir puikesnį už žydintį
pavasarį
Dvigubos šnervių durys aš jus dievinu jūs žadate šitiek
malonumų
Pasemtų iš garų ir gardžių kvapų meno
Magdalenos burna septintos mano mylimosios durys
Išvydau jus o durys raudonos mano geismo bedugne
Ir kareiviai ten stovintys mirę iš meilės man sušuko kad
pasiduoda
O durys raudonos ir švelnios
O Magdalena dar yra dvejos durys
Kurių aš nežinau
Dvejos tavo kūno durys
Paslaptingos
Aštuntos mano meilės didžio grožio durys
O mano neišmanyme panašus į aklus kareivius tarp spygliuotų
užkardų po skystu mėnuliu Flandrijos agonijoj
Arba greičiau panašus į tyrinėtoją mirštantį iš alkio
troškulio ir meilės neįžengiamoje girioj
Tamsesnėje už Erebą
Šventesnėje už Dodonės girią
Ir aptinkantį šaltinį gaivesnį už Kastaliją
Bet mano meilė ten atras šventovę
Ir sukruvinęs priebažnytį kurį saugo žavingas
nekaltybės monstras
Ten aptiksiu ir priversiu ištrykšti karščiausią
pasaulio geizerį
O mano mylimoji mano Magdalena
Jau esu aštuntų durų šeimininkas
Ir jūs devintos durys dar paslaptingesnės
Atsiveriančios tarp dviejų perlų kalvų
Jūs dar paslaptingesnės už kitas
Durys apžavų apie kuriuos niekas nedrįsta prabilti
Jūs man taip pat priklausot
Paskutinės durys
Man kuris turi
Raktą visagalį
Devynerių durų
O durys atsiverkit išgirdusios mano balsą
Esu Rakto šeimininkas
Antras paslaptingas eilėraštis
Naktis švelni naktis tokia tyki šįvakar kad retai pasigirsta
sprogimai
Galvoju apie tave mano pantèra tikra panterà taip nes tu man
esi vìsa kas gyva
Bet pantera ką aš sakau ne tu patsai Panas įgijęs
moterišką pavidalą
Tu esi moteriškas pavidalas gyvojo pasaulio tai reiškia
esi visas žavesys visas pasaulio grožis
Tu esi dar daugiau nes esi pats pasaulis nuostabioji visata
sukurta pagal žavesio ir grožio normas
Ir dar daugiau mano meilė nes iš tavęs pasaulis įgyja tą žavesį
ir grožį kurie priklauso tau
O mano brangioji Dievybe brangus ir laukinis visatos prote
kuris man paskirtas kaip tu esi man skirtoji
Ir tavo dvasia pasižymi visomis tavo kūno grožybėmis nes per
tavo kūną man tučtuojau pasidarė prieinamos tavo dvasios
grožybės
Tavo veidas jas visas sukaupė ir aš įsivaizduoju vieną po
kitos kitas grožybes nuolatos naujas
Taip jos man bus visados naujos ir visados visados dar
gražesnės
Ir nors kokios juodos tavo garbanos jos man pati šviesa
pasklidusi tokiais švytinčiais spinduliais kad mano akys
neišgalėdamos jos atlaikyti jas mato juodas
Juodų vynuogių kekės skorpionų vėriniai išsiskleidę Afrikos
saulėje žalčių brangiųjų mazgai
O banga o fontanai o garbanos o bure priešais nežinomybę
o plaukai
Ką kitą aš turiu daryti jei ne šiandien apdainuoti tą
dievinamą pasaulio augmeniją kuria tu esi Magdalena
Ką kitą turiu aš daryti jei ne apdainuoti tavo girias
aš gyvenantis girioj
Dvigubas antakių lankas nuostabioji rašysena antakiai savo
formoj talpinantys visus ženklus
Gazono vejos kur meilė užsikabina taip kaip ir mėnesienos
spinduliai
Mano geismai klausimų bandomis perbėga tais rimais norėdami
juos iššifruoti
Augalijos rašysena kur aš įskaitau pačius gražiausius mūsų gyve-
nimo sakinius Magdalena
Ir jūs blakstienos kurios atsispindite giliame ir skaidriame
jos žvilgsnių vandeny
Kuklios nendrės daug iškalbingesnės už žmonių mąstytojus o
blakstienos susimąstę virš bedugnių palinkę
Blakstienos sustingę kareiviai kurie budite apsupę brangius
kraterius kuriuos reikia užimti
Gražios blakstienos malonumo priešiškos antenos palaimos
strėlės
Blakstienos juodi angelai kurie be atvangos dievinate dievybę
besislepiančią paslaptingame tavo atvaizdo prieglobstyje
mano meile
O pažasčių kuokštai jaudinantys mūsų abipusės meilės šiltna-
mių augalai
Augalai visų dievinamų kvapų kuriuos skleidžia tavo šventas
kūnas
Ūksmingų uolų stalaktitai kur palaimingai klaidžioja mano
vaizduotė
Kuokštai jūs nesate salieras sukeliantis sardonišką juoką
ir žudantis
Jūs esat svaiginantis čėras esat besivejanti vanilė kurios
toks švelnus aromatas
Pažastys kurių samanos saugo pačius švelniausius visų pavasarių
kvapus kad juos paskleistų
Ir tu vilna juodas avinėli kurį paaukosim kerinčiam mūsų meilės
dievui
Įžūli ir tokia graži vilna kuri dieviškai sustiprini savo
nuogybę kaip Ženevjevos Brabantietės girioj
Barzda besijuokianti lengvabūdžio ir tokio grakščiai vyriško
dievo kuris yra didžio malonumo dievas
O vilna lygiakraštis trikampi tu esi pati dievybė trimis
kraštinėmis suvešėjus nesuskaičiuojama kaip ir ji
O dievinamos meilės sode
O povandeninis dumblių koralų jūros ežių ir išsišakojusių
geismų sode
Taip geismų giria be paliovos auganti iš bedugnių
ir puikesnė už rojų
Versta iš: Apollinaire G. OEUVRES POÉTIQES. Gallimard, 1965
Sviatoslav Hordynskyj. Eilėraščiai
2004 m. Nr. 10
Iš ukrainiečių k. vertė Gintaras Patackas
Sviatoslavas Hordynskis (g 1906 m. Vakarų Ukrainoje) – universalus ukrainiečių menininkas: dailininkas, poetas, vertėjas. Gyveno Lvove, Berlyne, Paryžiuje, kur studijavo dailę, po karo – JAV, ten 1993 m. ir mirė. Soneto ir apskritai eilėraščio formos, kalbos meistras. Kūryba žavi aristokratiška laikysena, urbanistine pasaulėjauta, dvasios inteligentiškumu.
Kai saulėlydis nugali dieną
Kai saulėlydis nugali dieną
Ir daiktai spalvomis virsta tyliai,
Liekam dviese – tik aš ir Gogenas,
O virš mūsų vakaras kyla.
(Kartą, eidamas bulvaru,
Prigludau prie vitrinos netyčia:
Stovi sau jis Taity, – žiūriu,
O dabar susitikom vėl šičia.)
Suviliojo jį spalvos. Mane
Irgi žavi kadansas jų grynas:
Veronezas, ultramarine
Šaltas kobaltas, kraujo karminas.
Jei atplūs vakare jų banga
Ir egzotišką laistys kontrastą,
Ir antenom taps nervai staiga, –
Pasistenki jų kalbą suprasti.
Kai saulėlydis nugali dieną,
Noris vėlei regėt, kaip apauga
Spalvos daiktus, vėl aš ir Gogenas,
O virš mūsų – vakaras draugas.
1933
Spalvos ir žodžiai
Spalvų ir žodžių šokis prasidės
Nuo ritmo, įkvėpto ir melodingo,
Pavirs akordais dūžtančiais širdies,
Kurioj skambi harmonija nedingo.
Suvienyti tvirtu, tikru ritmu,
Kaip vėjas žodžiai lyrikoje liejas,
O spalvos degančiu koloritu
Vaizduosis oro grožį nugalėję.
Jas sąžiningai pavergė jėga
Šaltos kaip nuosprendis varinės rankos
Ar sidabrinė ir lengva ranka
Pavasario, kai meilė neišsenka, –
Vaizduotojos įkaitina staiga
Ir šalį išsvajotąją aplanko.
1933
Vakarai prie Senos
Paryžiaus vakarais tarp prieblandos miglų
Man viskas nuobodžiau nei marmuras atrodo,
Nei monotonija elegiška iš Valery eilių;
Ir mano žvilgsnis slenka horizonto suodžiais,
Ieškodamas poezijos sau, kurioje galiu
Skandint vakarį liūdesy mažoro žodžiais.
Nuobodulys, migla. Kur optimizmas? Jį
Aš savo portfely nešioju parą kiaurą,
Tarytum bilietą, kurį laimės kiti,
Nes nuobodulio amalas ir vėl kerštauja,
Ir vakaro šio melancholija gliti
Pripildo lig kraštų nesibaigiančią taurę.
Nežydi spalvos, saulės pumpuras vaiskus;
Apleistas orgijų spalvotų ir kontrastų,
Nuplaukia vakaras, išblyškęs ir sunkus,
Tartum lavonas suledėjęs, morge rastas,
Ir graužia nuotaiką man kažin kas, ir valią
Kaip vikšras drugio šilkverpio kamieną žalią.
1933
Bodleras
Iškraipė lūpas nuobodulio grimasa liūdna,
Atsitrenkė į uolą visos siekią bangos,
Beliko begalybės skonis, tuštuma viena,
Nors tuščią taurę prabangos karčios dar kelia rankos.
Nakty, kada tamsa, gauruotu šunimi
Pavirtus, apie guolį zuja kaip pašėlus,
Meilužę – savąją vienatvę vėl apkabini
Aptriušusiame viešbutyje sudaužytos sielos.
Ji šnabžda ir kankina vaizdiniais spalvų. –
Vaiduokliais šmėklų arba demonų galvų
Ir Majos burtais monstriškuoju stilium Gojos.
Ir jis, pažvegęs iš akiduobių gilių,
Paniręs amžinoj žmonių kančioj kartojas,
Vėl puokštes pindamas iš pykčio šėlstančių gėlių.
1933
Susitikimas
Jinai praėjo gatvę mėlyną
M. Rylskyj
Vakaras vėl Mindo gatvę kojos.
Rankos cigaretę tuoj pridegs.
Vėl tu… Priėjai, nusišypsojai,
Pavogei man gabalą širdies.
Uždainavo man autosirenos,
Ant asfalto saulės šypsena
Atsirado, plaikstės vėjy Senos
Tavo suknios klostė kiekviena,
Bet staiga sublizgo ir užgeso
Paskutinis saulės spindulys.
Veltui laukiau aš, kad atsigręši
Ir pažvelgsi į manas akis.
Ėmė kilt virš miesto juodas garas,
Violetas drebantis, aršus,
Ir atrodė: ant melsvų bulvarų
Lieja vakaras liūdnus lašus.
Grifo ženklas
Šituo rūsčiu metu, kai plienas los,
Kai keršto, pykčio dienos slenka menkos,
Bandydamas užlipt ant postamento,
Kada širdis maištingai kunkuliuos, –
Šią pykčio valandą, kovos metu rūsčiu
Ant mano lūpų žiaurūs žodžiai lydos.
Balandžio taikų simbolį keičiu
Į grifo ženklą, kurs papuoš man skydą.
Ant liūto kūno grifiška galva, –
Atsisuka į pūgą palengva
Paukštaliūtis šis ordino garbingo,
Šūksniu karingu ir sparnų smūgiu
Šnypštimą piktą kruvinų ugnių
Jis, baimės nepažindamas, sutinka.
1940
Claes Andersson. Eilėraščiai
2004 m. Nr. 3
Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė
Claesas Anderssonas – Suomijos švedų poetas (g. 1937). Iš profesijos – psichiatras, apie trisdešimt metų dirbęs šį darbą. Išleidęs daugiau kaip dvidešimt poezijos rinkinių, tris prozos knygas, parašęs per dvidešimt pjesių. Eilėraščiai versti į dešimt kalbų. C. Andressonas yra vadovavęs Suomijos švedų rašytojų sąjungai, buvo Suomijos parlamento narys, kultūros ministras.
Etiudas vasaros vėjui
Ji eina su vėju plaukuose
Jos eisena patinka man
Patinka man kad ji
su vėju plaukuose
Patinka kaip ji eina
kaip plaikstos jos plaukai
patinka vėjas šiaušiantis jos plaukus
Man patinka kai ji šitaip eina
Patinka man jos eisena su vėju plaukuose
Patinka vėjas plaikstantis jos plaukus
Patinka kaip tai daro vėjas
Man patinka
ji eina o vėjas draiko plaukus
Ji man patinka ir vėjas man patinka
kai ji eina palaidais plaukais
man patinka kad vėjui patinka jos plaukai
Ji man patinka kai eina su vėju plaukuose
*
Visa, ką turiu – parduodama.
Kambarys, knygos, rankos, pianinas, stalo įrankiai,
visi mano daiktai.
Parduodu ne tam, kad praturtėčiau, o tam,
kad likčiau beturtis.
Parduodu už pačią mažiausią kainą.
Mūsų meiles guoly palikai ištirpusio sniego
kvapą
Peržiemojęs džiaugsmas, vaikiška pirštinė,
tuščias vyno butelis.
Tai, kas pastovu, kinta, mažėja, virsta
nepastovumu.
Jokia šviesa neprilygsta žmogaus šviesai.
Nebejuokaukim, kad upė teka į jūrą, kokie gražūs krantai
plaukia pro šalį.
*
Neviltis – per stiprus žodis,
nors nežinau… Tas liūdesys
nepagydomas, nes jis niekada nepraeina
Čia visa jo stiprybė ir jo vaisingumas,
valdantis tai, kas mumyse dar nesunaikinta
Kas nejaučia liūdesio, tas nieko neturi
Nejaučiantis liūdesio gali imtis
bet ko! Ir su bet kuo!
Nepažįstantis liūdesio nieko neprarado
ir nieko neįgijo
Žmogus, nepatyręs liūdesio, nežino, kas yra
skausmas, susitaikymas Ir eilėraštis
gimsta iš liūdesio, iš to, kuris glūdi
džiaugsmingo rato stebulėj
ir išgiedrėjęs virsta visa suvokiančia akim
*
Mes spendėme spąstus žvėrims ir gaudėm paukščius
didžiuliais tinklais.
Mes patys paskelbėm save išrinktaisiais.
Kirtom miškus, deginom žolę ir krūmus.
Mes kapojom patys save, rovėme širdį iš savo kūno,
draskėm ir tąsėme savo žarnas, žalojome lytį.
Lupinėjom akis, graužime kojas.
Mūsų alkis didėjo bevalgant.
Kokia čia chroniška liga, kas čia per alkis, ėdantis mus
iš vidaus ir verčiantis ėsti save ir kitus.
*
Storumas – tai būdas visiems apsiskelbti: mano alkis siaubingas.
Tai kalba, iš kurios visi šaiposi, mergos miršta iš juoko.
Niekas kitas savo artimui nesuteiks tiek džiaugsmo
kaip storulis.
Nieks dorai nesupranta, ką storulis norėtų pasakyti.
Tai kurčnebylio kalba, vis rodant tuos pačius ženklus,
per visą gyvenimą.
Iš kur rastis jausmams, seksualiniam potraukiui?
Eunuchas, taip mano jie.
Bjauru būti storam, nors veidrodžius išdaužyk.
Kas vakarą užmigdamas meldies, kad atsibustum liesas.
Dievas negirdi, jis mūsų nekenčia.
Pilvas tampa kliūtim, kai nori su bet kuo suartėt.
Niekad nieko iš to neišeina.
Prisipažintum, kad neištveri to baisaus alkio ir daraisi storas,
jie tave užmuštų.
Ir jie dar sako, kad storuliai yra geraširdžiai, o kad jie žinotų!
Kai esi storas, visą laiką numetinėji svorį.
Tai kenkia nervams, turi nuolat valgyti, kad įstengtum
visą laiką numetinėti svorį.
Kai mirtinai save suvalgysi, jie įspraus tave į tuščią dėžę,
kurioj nerasi nė trupinio, nė sūrio luobo.
Koks iš esmės tu buvai, nieks nesužinos.
*
Apie būsimą savo gyvenimą, kai pavirsiu veja,
galėsiu pasakyti tik tiek:
Jaučiuosi pusėtinai!
Pagaliau esu trumpai nukirptas (ji visada to norėjo)
Lietus man patinka, kaip ir anksčiau
Be reikalo vengiau futbolo
Basos vaikų kojos smagiai kutena man nugarą
Aš mėgstu ilgai pamiegoti (laikrodis paliko šiapus)
Mano kaimynai – Pušiniai, Egliniai, Beržiniai
Per mane nutiesti ilgi, gaudžiantys vamzdžiai
Vasarą ant manęs gulinėja jaunos įkaitusios moterys
Jaudulys tarsi kurmis ima rausti man vidurius
Saulė, patekėjus rytiniam griovy, nusileidžia į vakarinį
Miegu aukštielninkas po atviru dangum
Žvaigždės tiksi ant naktinio staliuko
Visos kalbos apie varputį man atrodo juokingos, kaip ir anksčiau
Kartą atsirado kažkoks miesto planuotojas ir mane išmatavo
Man ilgai skaudėjo po to
Kai kada atrodo, lyg vyrai sustoję šlapintųs ant manęs
Anksčiau nebuvau pastebėjęs, kokie gražūs mano delnai
Kai katės žiaumoja mane, žinau, kad artėja lietus
*
Mes vasaras prisimenam, tik vasaras
Jose užsimiršdavom, jos mus išryškindavo
Rudens vakarais vartydavom tą dieną albumus,
mūsų vaikai kasmet vis didesni,
nužydėję kaip saulėgrąžos išnyksta
Vasarų aidai, vasariniai mūsų balsai
sulapoję vasaros dienom, vaišės sode, prisimeni? O taip!
Verandoj planuodavom ateinančią vasarą, ką reiks pakeisti nudažyti…
Vasara suteikdavo gyvybės visam rudeniui, žiemai, pavasariui
Kai braidydavom purvą ir sniegą
Kai tamsoj eidavom į darbą ir su tamsa grįždavom namo
vasara šviesdavo tarsi žibintas mūsų rankoj
Vasarą susitikom, pamilom vienas kitą, vasarą mylėjomės
tiesiog ant žolės, taip tai buvo vasarą!
Ir vaikus pradėjom per trumpas vasaros naktis, tuos išblyškusius kovo vaikus
Jeigu kas nesisekdavo, viens kitą guosdavom sulauksime vasaros
Kartais jos būdavo lietingos ir šaltos
Sėdėdavom vasarnamio virtuvėj, skaitydavom, sužvarbę gerdavom arbatą
Kokia lietinga vasara, tik tiek pasakydavom
Nepaprasta vasaros galia
Tai stebuklas
Jei būtume bent kiek religingi, mums nereikėtų kitų dievų
*
(positive thinking)
Briuselis garsėja saulėtu oru ir
atliekų tvarkymu.
Mano potencija ir mano dantys
dar niekad nebuvo tokie geri.
Kiekvieną laisvą valandėlę klausausi Wagnerio
ir varau Proustą.
Maža bėda, jeigu uždusiu ir mano kūną
suės graužikai.
Panikos priepuoliai – sena praeitis.
Politika – tai pagarba kitaminčiams,
kilnumas ir dora.
Man niekad nesinori uždrožti žmonai
per veidą.
Ruduo – mėgstamiausias laikotarpis,
minčių ir proto giedra.
Kaip miela ankstyvą rytą mėgautis
kapų vienatve.
Aš – laimingas žmogus.
*
(Larsui Huldenui)
Nerasim didesnės taikos kaip jūros dugne.
Niekas netrokšta pakilti iš jūros dugno.
Jokia vieta negali prilygti jūros dugnui.
Tas, kuris mano kitaip, nėra regėjęs jūros dugno.
Jokio karo, jokią kautynių jūros dugne.
Nieks nėra žuvęs mūšyje jūros dugne.
Šviesa niekur nėra tokia švelni kaip jūros dugne.
Ir mirtis pati švelniausia jūros dugne.
Meilė beribė jūros dugne.
Pavydo, keršto, smaugiančios neapykantos nėra
jūros dugne.
Dangus ir vandenys lyg mylimieji jūros dugne.
Grigorij Sokolov groja Šubertą jūros dugne.
Nei telefono, nei atsakovo jūros dugne.
Vaikystė rodos kaip sapnas jūros dugne.
Nors sako, kad begemotai nusibaigia
jūros dugne.
Viskas minkšta ir aptaku jūros dugne.
Jei gyvenčiau kitur, atiduočiau gyvybę,
kad pamatyčiau jūros dugną.
Jei kada čia buvai, manyk, kad buvai
ir jūros dugne.
Bruno K. Öijer. Eilėraščiai
2003 m. Nr. 1
Iš švedų k. vertė Aistė Urbonaitė
Bruno K. Öijeris (g. 1951) – vienas žymiausių švedų poetų, priklausančių aštuntojo dešimtmečio anarchlstiškai literatų grupei „Vesuvius“. Debiutavęs 1973 metais, Bruno K. Öijeris netruko išgarsėti kaip autsaideris ir nuožmus visuomenės kritikas, negailestingai išjuokiantis šiuolaikinio žmogaus silpnybes ir trumparegiškumą. Jo poezijoje jaučiamos nusivylimo, ekstazės ir nuosmukio nuotaikos. Puošnių eilėraščių detalių gausa neužgožia sužeisto grožio proveržio.
Čia pateikiami eilėraščiai yra paimti iš trilogijos „Visko migla“ (2001) trečiosios dalies. Trilogija sulaukė pripažinimo ir tarp kritikų, ir tarp skaitytojų. Apie ją B. K. Öijeris yra pasakęs: „ši trilogija – tai mano ankstesnių knygų, mano gyvenimo patirties Išgryninimas, liūdesio simfonija, kur apraudama žmonijos istorija, meilė tarp vyro ir moters, o ypač nuskriaustas vaikas. Rašymas man suteikia galimybę nenuskriausti mano viduje esančio vaiko, likti jam ištikimu, – tai ir yra svarbiausia mano kūryboje.“
*
tavo krėslas
stovėjo nusuktas į lango
užuolaidas,
stebėjai, kaip dienos prabėga
priešais tave
taip arti jų buvai,
kad ranką ištiesus
galėjai paliesti,
paglostyt jų plaukus
joms išsprūstant ir bėgant
žaisti kitur
toli nuo tavęs
indas, kurį atnešei ir
pastatei ant stalo
manęs nepažadinus
paprastas indas, kuriam
dangų sumaišei
su lietum ir žole,
kai pabudau, subėgę
kambario atomai
zyzė ant kraštelio susėdę
ir stumdydamiesi gėrė
sienos, durys, spynos
senoviškas rankų darbas
visas jam skirtas laikas
visas įdėtas kruopštumas
tam, kad apsaugotų mus
vienus nuo kitų
su baisia netektim
esam gimę
pro lekiančio
traukinio langą
naktį regi
neįskaitomo
visatos rašto
šmėžavimą
kažkur, akinančios tamsos
mirguliuojančiam audiny
slypi paaiškinimas
mūsų gyvenimams
dvokia
mirtim ir senienom
susispaudę senos
žiemos ir vasaros
kybo tarp dulkių
ir pakabų su drabužiais
atrodo, lyg nieks
neįvyko laiku
namas kadaise
numirė vienišas
po mano batais
sugirgžda saulės likučiai
tarsi išdžiūvusios šakelės
tų, kurie čia gyveno,
neliko nė ženklo
lyg jie būtų paleidę
savo kūnus į tamsą
nusviedę save
tarsi ietis į dangų,
visaton
Svetimybė
kartais pasukdamas raktą
durysie savo buto
jaučiu, kaip Įsibraunu,
kad namo sugrįžau per anksti,
kažko neįspėjęs
lieku stovėti,
lukteliu prieš įeidamas
nematoma svetimybė
turi spėt į vietas sustatyti kėdes
susirinkti visus savo daiktus
prieš man įeinant
apsimetus, kad nieko nepastebiu
ir nežinau
rankos, kurios ką tik
primušė vaiką
nuvalytos
toliau plauna, šluosto
ir sudeda indus
tu stebi, kaip šitos
įgudusios rankos
nieko nenumeta
ir nesudaužo
didelis
juodas paukštis
sugrįžęs nutupia
man ant peties, kai rašau
aplinkui išnyksta ribos
net plonas sidabro kraštelis
tėra vėsumos čiurlenimas
ir kalnas tylos
pasilenkęs
pakėliau balandžio plunksną
nuo žolės geležinkelio parke
ir prisiminiau šitą miestą,
iš namų ir butų sklindantį
rūgštų trūnėsių kvapą,
prisimenu savo iškvėptą garą,
vaikščiojant šaltyje, meldžiantis
tuščiom suledėjusiom gatvėm,
betgi tai nebeturi prasmės,
turiu liautis kapstęs,
palikti praeiti ramybėj,
šiąnakt esu tiktai aš,
automobilio radijas ir begalinis kelias,
to, ko man trūksta
ir ko nuolat ieškau,
neįmanoma rasti
beprasmiška
tarsi tai visada ten glūdėjo
šaukė mane
nenorėdamas apsimesti,
kad pradingo su būtimi,
prapuolė užgimstant
mūsų gyvenimams
vynas, išlietas
ant baro
įprasti slogūs juokeliai
beprasmiškas veriantis juokas
tiesiai į tamsą
ir ką daugiau
jie paliks po savęs
Parašei baigdama
savo laišką
Adrienne Rich. Eilėraščiai
2001 m. Nr. 12
Amerikiečių poetė Adrienne Rich gimė 1929 m. Baltimorės intelektualų šeimoje. Rašyti poeziją ji pradėjo beveik tuo pat metu, kaip ir skaityti. Dar studijuojant Radklifo universitete atsiskleidė išskirtiniai A. Rich literatūriniai gabumai, kuriuos pastebėjo garsus poetas W. H. Audenas ir atrinko jos eilėraščius Jeilio jaunųjų poetų knygų serijai. įsitraukusi į septintojo dešimtmečio pabaigos politinius judėjimus, A. Rich susidomėjo feministinėmis idėjomis, paskatinusiomis įsiklausyti į istorijos nuslopintus moterų balsus ir naujai permąstyti savo patirtį. Jos eilėraščiai išsiveržia iš uždaro poezijos pasaulio, kur vertinami kalbos žaidimai ir skambesys, į grubią kasdienybę, sulydančią biografiją, istoriją ir politiką. Neabejotina poetinė klausa leidžia tiksliai įvardyti beveik nenusakomus jausmus ir būsenas. Naujausiuose eilėraščiuose kalbama apie skausmingą žydų patirtį, vyro savižudybę ir moters likimą istorijoje.
Adrienne Rich – ne tik viena iš žinomiausių šiuolaikinių Amerikos poečių, bet ir puiki prozininkė. Tyrinėdama istorijos ir vaizduotės, etikos ir elgesio sąsajas, ji neskelbia „visuotinių tiesų“, bet sąžiningai apibrėžia savo poziciją – baltosios, moters, lesbietės, žydės, JAV pilietės požiūrį į esamąjį laiką ir praeitį. Mūsų poezijoje ir prozoje, ypač akademiniame diskurse, tokia autoriaus pozicija yra retenybė. A. Rich kūrybą geriausiai apibūdina jos knygų pavadinimai: „Apie melą, paslaptis ir tylą“, „Svajonė apie bendrą kalbą“, „Sunkaus pasaulio atlasas“. Skaitydami poetės tekstus leidžiamės į bekompromisinę kelionę Amerikos keliais ir istorijos vingiais, išgyvename laike ir erdvėje nutolusius įvykius, lyg jie būtų nutikę prieš akimirką mūsų pašonėje. Ir Iš tiesų viename eilėraštyje apie žydų jaunuolius karo metais net kelis kartus minimas Vilnius, nors autorė čia ir nėra buvusi. Daugelį metų A. Rich gyveno Niujorke. Dabar ji dėsto Stanfordo universitete ir gyvena Kalifornijoje.
Adrienne Rich yra išleidusi daugiau nei penkiolika poezijos ir keturias prozos knygas. Poezija versta iš knygos „Sunkaus pasaulio atlasas“ („An Atlas of the Difflcult World: Poems 1988–1991“, New York, London, W. W. Norton & Company, 1991. Kartu šiame „Metų“ numeryje spausdinama esė „Kraujas, duona ir poezija“, paimta iš to paties pavadinimo esė rinktinės („Blood, Bread, and Poetry: Selected Prose 1979–1985“, New York, London, W. W. Norton & Company, 1986). A. Rich kūriniai pelnė ne vieną apdovanojimą. Iš jų paminėtini: Amerikos poetų akademijos premija už išskirtinius poetinius pasiekimus, Nacionalinės knygos apdovanojimas, „Los Angeles Times“ premija už poeziją bei 1992-ųjų Metų poetės titulas.
Laima Kreivytė
Iš anglų k. vertė Artūras Valionis
Rytų karo laikas
3
Taip atnešdavo telegramas: durų
skambutis pasiuntinys rimtu veidu
dviračiu nuo namo prie namo su didžiuliu ryšuliu
vokuose įklijuotos juostelės
geltonu ant geltono apnuoginti pranešimai
TRAUKINYS VĖLUOS TAŠKAS SUSITIKSIM 2:27
KETVIRTADIENĮ
ŠIĄNAKT GIMĖ DUKTĖ TAŠKAS ABI LAIKOSI
GERAI
KARO DEPARTAMENTAS APGAILESTAUDAMAS INFORMUOJA
arba: TĖVAI IŠVEŽTI NEŽINOMA KRYPTIMI
RYTŲ PUSĖN
PADĖTIS SUDĖTINGA žinių eteris
didžiosiomis raidėmis tyla
5
Mergaitė žino ji jauna ji dar gyvens ir gyvens
pradėjus uždarą kelionę
prasmė išdžiūva jos kišenėse
jos kulkšnys išteptos vėmalais skystom išmatom
nuoga varinėjama kieme pirmyn atgal
mergaitė prisimena savo jaunystę:
viską vadovėlius užgintus romanus
mokyklines daineles šuniuką vardus
tą kartą kai kraujavo ir kad nuo tada
jos plaukai neprižiūrėti blyškios garbanos
apkirpti vis tiek garbanojasi išblyškę žydiški plaukai
apkritę jos žalias žydiškas akis
galvodama ji graži ir kiti tai pamatys
ir daugiau nekraujuoti ir nemirti
įkvėpus dujų bet nors ant garsaus daktaro
operacinio stalo
jis groja styginių kvartetus su savo personalu laboratorijoj
6
Mergina su vaikinu nuklysta į tankmę
romantiška iškyla porelė kaip iš eilėraščio
ranka rankoj bet jūs nežiūrit vienas į kitą
ieškodami aistros ženklų žiūrit į medžius
norėdami įžvelgti užmaskuotus pamatus užtvaras
susiliejančias į pasipriešinimą kur paslėpti
šautuvai rinktiniai žaislai
aptariamos strategijos tau keturiolika penkiolika
klasiokai iš Vilniaus tolstantys nuo Vilniaus
geriausi tavo pažymiai buvo iš istorijos ir geometrijos o jo
iš chemijos tu neketini mirti
juk dar tiek daug galvoji slypi tavy nes tu
tu nežinojai kad miškas už Vilniaus
galėtų tiek daug slėpti o gal turėtų
svajojai kaip gera būtų gyventi miške
kaip toj liaudies dainoj gulėti ant pabirusių pušies spyglių
šviesos juosta iš dangaus sudygsniuota adatomis
tu ir geriausias draugas dabar sutiksit kitus
8
Moteris supančiota prisiminimų
stovi prie namo dulkių nuvarginta
jos sūnus kalėjime sumuštas anūkas
pašautas į pilvą duktė
besirūpinanti stovyklomis tetos neišspausdinti eilėraščiai
senelių fotografijos vestuvinis nuometas
plevena dūmuose kyla aukštyn išretėjusiu oru
Kam ji galėtų atsiverti ir išsipasakoti
Kas ją išklausys iki galo
stovėdamas jei reiktų valandų valandas vėjuje
keliančiame nusėdusias dulkes
saulėje kuri smogia per jų susegtus plaukus
prie dingusių vartų prie laukinės nulūžusios kriaušės
Kas privalo ją išklausyti
be moters kuriai uždrausta pamiršti
be atšipusių kruopų stingstančių mediniame samtyje
be susenusių vėjų apnešančių krosnis puriu sniegu?
9
Gatvės uždarytos, jėga ištuštintos Šautuvai sankryžose
atviromis burnomis ir akimis Atmintis kalba:
negali gyventi vien tik manimi
negali be manęs gyventi
aš niekas jei esu tik kino juosta
pranykstančio pasaulio ramybė
nejudanti šiek tiek subraižyta begarsė
palikta kitai kartai
kad atkurtų ir įrėmintų aš negaliu būti atkurta ar įrėminta
aš negaliu būti rami esu čia
tavo veidrodyje prisispaudusi prie tavęs
skvarbus neįprastas aštrus žybsėjimas
reiškia aš nemirtinga nors ir negyva
10
Atmintis sako: Nori pasielgti teisingai? Manimi nesikliauk.
Aš esu kanalas nuplukdantis kūnus Europoje
aš masinė kapavietė aš gyvenimas kuris grįžta
aš padengtas stalas prie kurio palikta vieta svetimšaliui
aš laukas kuriame palikti ploteliai bežemiams
aš kaltinama dėl vaikų mirties kad gėriau kraują
aš žmogaus vaikas besimeldžiantis Dievui juk jis žmogus
aš moteris besideranti dėl viščiuko
aš moteris parsiduodanti už laivo bilietą
aš šeima išsklaidyta tarp nakties ir miglos
aš imigrantas siuvėjas sakantis Paltas
yra daugiau nei drabužis aš supuosi
didžiųjų mistikų mokymuose
aš svajojau apie Sioną aš svajojau apie pasaulinę revoliuciją
aš svajojau kad mano vaikai gyvens bent jau taip kaip kitų
aš vedžiojau kitų vaikus pro neapykantos kariuomenes
aš lavonas ištrauktas iš kanalo Berlyne
iš upės Misisipėje aš moteris stovinti
tarp kitų moterų gedulo drabužiais
Haifos, Tel Avivo, Jeruzalės gatvėse
mano rankovės apspjaudytos naktimis man skambina telefonais
aš moteris stovinti eilėje prie dujokaukių
aš stoviu vidury kelio Ramaloje atidengtu veidu klausydama
aš stoviu čia tavo eilėraštyje nepatenkinta
laikau prieš save aprūkusį veidrodį
1989–1990
Iš anglų k. vertė Laima Kreivytė
Dedikacijos
(Iš ciklo „Sunkaus pasaulio atlasas|)
Žinau, tu skaitai šį eilėraštį
vėlai, baigiantis darbo dienai –
ryški lempos šviesa ir temstantis langas –
ištuštėjęs darbovietės pastatas blunka iš nuovargio
po spūsties. Žinau, tu skaitai šį eilėraštį
stabtelėjusi knygyne toli nuo vandenyno pakrantės
pilką ankstyvo pavasario dieną trapioms snaigėms sūkuriuojant
virš neaprėpiamų lygumų.
Žinau, tu skaitai šį eilėraštį
kambary, kur iškęsta daugiau, nei galėtum ištverti,
kur sustingusios sujaukto patalo raukšlės
ir atvira kuprinė ragina trauktis,
bet dar negali išeit. Žinau, tu skaitai šį eilėraštį
stojant metro traukiniui, prieš nubėgdama
laiptais aukštyn
kitokios,
neleistinos meilės link.
Žinau, tu skaitai šį eilėraštį televizoriaus šviesoje,
begarsiai vaizdai slenka ir trūkčioja
laukiant naujienų iš intifados*.
Žinau, tu skaitai šį eilėraštį laukiamajame,
kur susiduria ir išsiskiria nepažįstamų žvilgsniai.
Žinau, tu skaitai šį eilėraštį fluorescencinėje šviesoje
su jaunų, bet nurašytų, save per anksti nurašančių,
nuovargiu. Žinau,
tu skaitai šį eilėraštį silpstančiu žvilgsniu, stori
akinių stiklai padidina raides iki beprasmybės, bet skaitai,
nes brangini patį raidyną.
Žinau, tu skaitai šį eilėraštį triūsdama prie viryklės,
šildydama pieną, rėkiantis vaikas ant peties, knyga
rankoje –
nes gyvenimas trumpas, o tu pernelyg jo ištroškus.
Žinau, tu skaitai šį eilėraštį ne savo kalba,
spėlioji nežinomus žodžius, kabiniesi už žinomų –
aš noriu žinoti, kurie tie žodžiai.
Žinau, tu skaitai šį eilėraštį kažko klausydama, draskoma
vilties ir pykčio,
ir vėl grįžti prie pareigos, kurios negali išvengti.
Žinau, tu skaitai šį eilėrašti, nes nebėra daugiau
ką skaityti
čia, kur atsidūrei – nuoga, kaip esi.
1990–1991
* 1987 m. palestiniečių sukilimas Izraelio okupuotame Gazos ruože. Vert. past.
Paskutinės pastabos
tai nebus paprasta, tai netruks ilgai
tai atims mažai laiko, atims visas mintis
tai atims visą širdį, atims visą kvapą
tai truks trumpai, tai nebus paprasta
tai perskros šonkaulius, tai atims visą širdį
tai netruks ilgai, tai pavergs mintis
kaip pavergtas miestas, kaip pavergtas guolis
tai atims visą kūną, tai nebus paprasta
Tu eini į mus, negalinčius tau atsispirti
tu eini į mus, netrokštančius atsispirti
tu išbarstai mus po netikėtas vietas
tu nusineši mūsų gyvenimus tarsi atplaišas
tai netruks ilgai, tai atims visą kvapą
tai nebus paprasta, tai taps tavim
1991
Ales Razanau. Versetai
2001 m. Nr. 10
Iš baltarusių k. vertė Alma Lapinskienė
LENTELĖS
Ant medžių – lentelės.
Jose parašyta, kiek medžiui metų,
kaip jis vadinasi, koks jo storis ir aukštis.
Žmonės praeina pro medžius, nepastebėdami
jų, – jie skaito lenteles…
O medžių liudijimai taip ir lieka
neišgirsti,
o medžių rašmenys taip ir lieka
neperskaityti.
ŠIOJE ŽEMĖJE
Vieni klausia manęs kelio į rytus,
kiti – kelio į vakarus…
Tarsi kryžkelė aš rodau visiems,
kur eiti, o pats lieku vietoje – šioje žemėje,
po šiuo dangumi,
pernelyg lengvas gelmei,
pernelyg sunkus aukščiui,
pernelyg vientisas, kad judėčiau į kurią
nors pusę…
Štai mano kairė ranka, štai – dešinė…
Aš dedu grūdą į žemę – ir jo išauga
medis:
ant vienos jo šakos saulė,
ant kitos – mėnulis,
įvairiabalsiai paukščiai iš viso pasaulio
kraštų gieda jame savo giesmes ir suka lizdus…
Čia mano vakarai ir čia, – rytai
* * *
Du prieštaringi tikslai manyje susilieja:
tikslas – viską turėti ir tikslas – visko atsikratyti.
Ką atkovoju iš dienos – iš manęs atima naktis,
ką atiduodu kryžkelei – grąžina man sankryža.
Ir neužtenka man dienos, kad visur
suspėčiau, ir neužtenka nakties, kad iš visur
sugrįžčiau,
ir neužtenka gyvenimo, kad gyvenčiau,
ir, kad negyvenčiau, neužtenka mirties…
Aš turiu – viską ir neturiu – visko.
Stebiuosi šešėliais dieną ir žvaigždėmis –
naktį.
Tolimame kaime plyšoja gaidžiai.
Kmynai ir pelynai juosia mano kelią.
Pasaulio širdis plaka manyje.
ŽAIBAS
Tada, kai as įėjau į maldyklą ir,
uždaręs duris, ėmiau kalbėtis su dangumi,
iš dangaus ūmai krito žaibas ir perskėlė
maldyklą pusiau.
Žmonės, atėję auštant, iš vienos
jos pusės atstatė aušros maldyklą,
o žmonės, atėję temstant, iš antros
jos pusės atstatė prieblandos maldyklą,
– Eikš pas mus, – kviečia mane vieni. –
Juk tai tavo maldykla: tu vėl čia galėsi tarti
savo žodžius dangui…
– Eikš pas mus, – traukia mane kiti, –
tai tavo maldykla: tu vėl čia galėsi klausytis,
ką sako dangus…
O aš vis stoviu toje pačioje vietoje
sustingęs,
sukrėstas,
nušvitęs,
bežadis, kad kalbėčiau, –
su žaibu širdyje.
TOLUMA
Toluma tai priartėja, tai nutolsta ir visur
vietoj jos randu prietemio žemę, gilų vandenį,
grublėtus medžius.
Aš jų klausinėjau apie tolumą.
Sako žemė: tai – mano klausa.
Sako vanduo: tai – mano regėjimas.
Sako medžiai: tai – mūsų kvėpavimas.
Aš apsisuku.
Aš galiu būti tiktai čia, kur stoviu, kur
jau esu.
Toluma – mano prarastas rojus: jis
atsispindi sapnuose ir miražuose.
Aš pasiunčiau į tolį įvairiomis kryptimis
strėles, o strėlės grįžta, taikydamos į mane.
ŽENKLAI
Kad apsisaugotume nuo atsitiktinumo,
mes apsitverėme akmenine siena,
išgrindėme žemę,
pastatėme žaibolaidžius,
sukūrėme įstatymus,
suplanavome savo gyvenimą toli į priekį –
dešimtmečiams, šimtmečiams, bet…
Bet pačioje vasaros pradžioje pagelto
baržas skvere,
bet prie pat rotušės staiga skrisdamas krito
negyvas paukštis,
bet apkarto vanduo šaliniuose,
bet seni žmonės sustoja kelyje ir sako:
„Mes girdim, kaip verkia mūsą tėvai…”
* * *
Kalbu, įsiklausydamas į patį kalbėjimą:
kas jame?!
Žiūriu, įsižiūrėdamas į patį žiūrėjimą:
kas jame?!
Mąstau, susimąstydamas apie pačias
mintis: kas jose?!
Greta manęs, iš kairės, žengia plėšrus
žvėris, iš dešinės – bebaimis robotas,
priekyje šviečia saulė,
užpakaly juoduoja šešėlis.
Kuo aš vienišesnis, tuo labiau visų,
kuo labiau nepakartojamas, tuo daugiau
sugėręs pasikartojimų,
kuo nemirtingesnis, tuo atviresnis mirčiai,
kuo senoviškesnis, tuo jaunesnis.
Matuoja žmogų vienu matu žemė,
priešingu – dangus ir dvigubu matu pats save
žmogus.
Žvėris žvilgčioja į mane savo grasinančia
akimi, o robotas vieną po kito vardija
skaičius, tai atimdamas iš manęs, tai pridedamas
prie manęs žvėries sumą ir savęs sumą…
Aš – žodis, kuris mokosi kalbėti,
mintis, kuri mokosi mąstyti,
gyvenimas, kuris mokosi gyventi.
Tadeusz Różewicz. Eilėraščiai
2000 m. Nr. 12
Iš lenkų k. vertė Gintaras Grajauskas
Atėjote pamatyti poeto
atėjote pamatyti poeto
ir ką pamatėte?
pamatėte žmogų
sėdintį ant kėdės
kuris užsidengė veidą
o po minutėlės pasakė
gaila kad neatėjote
pas mane prieš dvidešimt metų
tuomet vienas jauniklių
tarė
mūsų tada dar nebuvo
įsižiūrėjau
ketvirtuoju veidu
atspindėtu apniauktame
mano gyvenimo veidrodyje
išgirdau
iš labai toli
jų švarius ir galingus balsus
ką jūs šiuo metu rašote
ką veikiate
atsakiau
nieko neveikiu
prieš penkiolika metų subrendau
šitai sunkiai užduočiai
kada „nieko nedarau“
darau NIEKĄ
išgirdau juoką
kada nieko nedarau
esu savyje
aiškiai matau tuos
kurie pasirinko darymą
matau nesvarbu kokius darymus
po nesvarbu kokių galvojimą
nesvarbu koks Gustavas
patapo
nesvarbu kokiu Konradu
nesvarbu koks feljetonistas
nesvarbu kokiu moralistu
girdžiu
kaip nesvarbu kas kalba nesvarbu ką
nesvarbu kam
nešvankybė valdo mases ir elitą
tačiau tai tik pradžia
Kiauliažudystė
Jerziui Nowosielskiui, prisimenant pokalbius apie gyvūnų žudymą.
Atminkite, kad jeigu šėtonas nori kam nors įspirti, tai nepalies jo savo arkliška kanopa, vien savo žmogiška koja.
šveicarų laikraštyje
perskaičiau straipsnį
pav. „Arme Schweine“
vargšės kiaulės
kaip tie nekalti padarai
kenčia nujausdami mirtį
ir mūsų lenkiškos kiaulės
yra tokios pat jautrios
kaip jų šveicariškos seserys
vežamos į skerdyklą
dažnai miršta nuo širdies smūgio
„kiauliažudystė“ siejasi mūsų
krašte su gimimu ir mirtimi
su krikštynom ir laidotuvėm
o galbūt su pirmąja komunija
skaičiau „Politikoje“ straipsnį
apie kiaulės širdies persodinimą
jaunam vyriškiui
– Kodėl nusprendėte pasirinkti
būtent kiaulės širdį? – klausia žurnalistas
Atsižvelgdamas į dydžio panašumus, –
atsako doc. Zbigniewas Religa
iš Šlionsko Medicinos akademijos –
tai buvo jauni egzemplioriai
sveriantys nuo 80 iki 100 kg –
kad širdys būtų kaip žmogaus…
ir bažnyčia visiškai pritaria
panašiems persodinimams, išskyrus smegenų
transplantavimą ir artimųjų organų panaudojimą
tegyvuoja kiaulė!
žmonių bičiulė
sakau tai tvirtai
iš pačios širdies (žmogiškos)
tebūnie pašlovintos visos kiaulės
suvalgytos žmonijos
nuo pasaulio sutvėrimo!
kiek kiaulių širdžių inkstų
kiek kiaulės kojyčių
liko nepersodinta
iki XX amžiaus galo
kaip moralistas klausiu
ar atsiras nors vienas
žmogus pasiligojusiai kiaulei
atiduosiantis savo širdį smegenis
arba inkstus
kada žmonija subręs
tokiai meilei
kad galėtų ištarti
kiaule mano sese
kada pastatysim Ženevoje
prieš jungtinių tautų būstinę
paminklą
kiaulę su paršeliais
konkursą kiaulės paminklui
„skelbiu pradėtą“
Du eilėraštukai
mano eilėraštukas
perkaltas kritikos
vinimis
kraujuodamas
krinta
nuo liežuvio
nes toks jau jis yra
realistinis
apčiuopiamas
fiziškas
tavo eilėraštukas
irgi mirtinas
tačiau mistiškas
„patriotiškas“
besiveržiantis
į
dangų
mano eilėraštukas
užkastas
gimtojon žemėn apmiršta
pavasarį išsibudina
aklomis leidžia baltus daigus
vis nori „pas žmones“
taviškis nori
pas poną Dievą
(pakeliui
pas žmones bažnyčios
siluetas)
bet Dievas raidžių nepažįsta
Dievas eilių neskaito
vadinasi ginčas baigtas
* * *
audra daužėsi už lango draskė
sapnus voratinklius kliedesius
dangus buvo varinis
žolė granato spalvos
švininė
juoda
žvėris
hienos ir lapės mutantas
unkšdamas uosdamas
žemę
bėgo į tirštėjančią tamsą
spragoje tarp sapno
ir tikrovės
pagalvojau
pajutau
jog tai aš esu
bėgantis kapinių link
karstan
tamsus žvėris
akmenų prigrūstu pilvu
po raudonu dangum
bėgu kiek įmanydamas
nors žinau jog ten manęs
laukia duobė
bandau užmigti
įsisupu į antklodę
bėgu toliau
negaliu sustabdyt to bėgimo
prabundu
pilna
burna smėlio