Claudio Rodriguez. Eilėraščiai

2008 m. Nr. 5

Iš ispanų k. vertė Laura Liubinavičiūtė

Claudio Rodríguezas (gimė 1934 m. sausio 30 d. Zamoroje) – vienas įdomiausių XX a. vidurio ispanų poetų, jo eilėraščių rinkinys „Svaigulio dovana“ („Don de la ebriedad“, 1953) padarė įtaką visai ispanų poezijai.

1951 m. poetas Madride studijavo filosofiją bei ispanų kalbą, apsigynė romanų filologijos laipsnį. Sostinėje poetas užmezgė glaudžią draugystę su Vicente’u Aleixandre’u, garsiuoju 1927 m. poetų generacijos atstovu, Nobelio literatūros premijos laureatu. Nuo 1958 iki 1964 m. Didžiosios Britanijos Notingemo ir Kembridžo universitetuose dėstė ispanų kalbą, taip pat ispanų literatūros kursą keliuose JAV universitetų filialuose, įsikūrusiuose Ispanijoje.

C. Rodríguezo kūryba, traktuojanti žmogaus gyvenimą kaip ypatingą pažinimo būdą, sutelkta keturiose poezijos rinktinėse: „Išpažintys“ („Conjuros“), „Vienovė ir pasmerktumas“ („Alianza y condena“), „Šventės skrydis“ („El vuelo de la celebración“) ir „Beveik legenda“ („Casi una leyenda“). Poetui įteiktos svarbiausios ispanų literatūros premijos: Adonio premija (1953), Kritikų (1965), Nacionalinė poezijos premija (1983), Astūrijos Princo literatūrinė ir Salamankos universiteto, kuruojama Karalienės Sofijos, ispanakalbės poezijos premija (1993). Nuo 1987 m. poetas buvo Karališkosios ispanų kalbos akademijos narys. C. Rodríguezas mirė 1999 m. liepos 22 d. Madride.

Tu nežinojai, kad mirtis yra graži
ir kad ji įsikūrė tavo kūne. Nežinojai,
kad melagystė buvo
dosniosios gatvės šeimyna.

O ne tas vaikystės lietus,
ir ne nusivylimo skonis,
apklótas be šešėlio, ir nepažinta
glamonė.

Nes niekad nepamirštanti ir neatleidžianti šviesa
daug pavojingesnė, kai tu atvira,
ir tokia nekalta, kai visa taria:
apreiškimas.

Ir jau nebegaliu gyventi tavo gyvenimo,
ir jau nebegaliu gyventi savo gyvenimo
tokiu atviru glėbiu šį vakarą,
prakeiktą ir šviesų.

Dabar gelbstima tai, kas buvo išbarstyta,
su pasiaukojančia meile, su dangaus
kraujomaiša ir su skausmu, graužatimi,
ramiu susitaikymu.

O jeigu pavasaris yra tikras?
Jau nebežinau, ką pasakyti. Einu džiugus.
Tu nežinojai, kad mirtis yra graži,
liūdnoji mergele.

Ir vėl artinasi lapkritis, tas mėnuo, kurį myliu labiausiai,
nes žinau jo paslaptį, nes jis man įkvepia daugiau gyvybės.
Esatis jo dvelksmo, kuris kaip daina,
beveik apreiškimas,
ir jo rytmečiai tokie gydantys,
jo trokštami švelnumai,
jo geidulinga vienatvė.
Ir atrasti gatvę vienoje burnoje,
namus viename kūne, kol tokie nuilsę,
su ta prarastų troškimų melodija,
krinta kaštonai ir voratinkliai.

Tie kaštonai, gelsvo gemalo,
tokie tikri, pusiau atsivėrę, teikia man laisvę,
kartu su savo kevalo virpesiu šešėlyje.
Voratinkliai, su savo geometrija,
tokia pagaunančia ir prikaustančia, ir
taip pat su savo tyla,
su savo tamsiu pulsavimu
kaip iš kriauklės arba kaip iš švelniausios
kerpės, arba iš atsivėrusio
kankorėžio,
arba iš širdies, kai plaka be šėlsmo, kai
prisikelia ir apsivalo.
Po šitiek laiko be meilės, šitą rytmetį,
tokį išganingąjį. Kokia
šviesa intymiausia. Įeina į mane ir sukuria muziką,
be pauzių,
tą pačią akimirką, kurią tave myliu,
kurią su virpesiu bei nekantrumu tau
su džiaugsmu atsiduodu,
nežiūrėdamas į duris, kur kviečia dievas.

Ir vėl atėjo lapkritis. Tolumoje pasiliko mažų
svajonių, geibių bučinių dienos.
Tu esi mėnuo, kurį myliu. Ir tegu tavo geidžiama šviesa
nepalieka manęs užmaršiuose bei niūriuose šešėliuose,
kol ateis žiema.

Išdidus tas, kuris nuolankus labą dieną išeina
pasivaikščiot į gatvę, kaip jau daugelį
kartų savo gyvenime, ir nieko nelaukia,
kai staiga – kas gi tai – žvelgia aukštyn
ir mato, prideda ausį prie pasaulio ir girdi,
eina ir jaučia žingsniuose kylant
žemės meilę, ir tęsia, ir atveria
savo tikrąją prigimtį, ir jo rankose
spindi švarus jo triūsas, ir įteikia jį mums
iš širdies, nes myli, ir eina į darbą
virpėdamas kaip vaikas, kurs priima komuniją
savam kaily jau nebetverdamas, ir kuomet
pagaliau susivokia, kaip paprasta visa,
kas buvo padaryta, – ir kai jau gautas atlygis,
sugrįžta namo linksmas ir jaučia, kad kažkieno
kumštis beldžias ir viskas ne veltui.

Štai taip ir leidžias vanduo iš dangaus,
leidžias gyventi žemiškojo savo gyvenimo
ir prisijungti prie žmogaus, prie jo sveikatos, prie pagrindo
ir prie metų laikų triūso. Ir reikėjo pajusti
pasaulio tyrumą, kad dabar
savo brandą perduotų tų
pėdų triukšmui! Ir kodėl visuomet ateina drėgmės
valanda? Kad ir pačioje vasaros kaitroje,
ir čia, ateina taip stipriai,
kad nepaliautų, neužgožtų saulės, suteiktų gelmę
dar stipresnei sausrai. Kad pertekliaus
mirtis vos teprimintų
debesis, kurie išsaugos beišsisklaidantį beldžiantįjį.
Gaubk, apgaubk mus dar. Kas tebuvo
dulkės, pakyla su vandeniu, kuris mylisi
su žeme, kuris jau ir taip žemė bei tyra
aukštybių bausmė! Ir kam rūpi, kas trukdo
luobui ar kas degina grūdą,
jei kaip tik tai mus priverčia įtikėti gyvenimą.

Niekada, kaip dabar, apgraibomis, nevaikščiodavai
šitame kvartale. Štai taip, šitaip, be išmaldos,
be atvangos, įeini, geni,
nutrenki savo negrūdintą geležį
į tuos namus. Ir pagaliau kartą visiems laikams paskleidi, atveri
ir aitrini jų nesibaigiančią
menkystę. Tad nusileisk ir dabar, kai jau nieko nebėra,
naktie mano, nenusitolink, nesusirink
savo nepaliaujamo gyvo ritmo. Jau baik
sijoti ir įsitaisyk pagaliau tame kalėjime, kuriame niekas
netrokšta tūnoti. Ir tik klausykis,
naktie mano, kaip po tiekos metų
plėšrus tavo skaisčiosios kariaunos garsas,
pasinerdamas iki pat tos begalinės
našlaitystės dugno, karčios pykčio ubagystės
šito kvartalo tyloje, kuri jau beveik priemiesčio
laukuos, pasiima
gyvą pulsuojantį derlių. Nuginkluok
savo šviesa mūsų neteisybes ir išleisk jas
į orą, ir apnuogink,
draskyk, ir paversk jas lipniomis
kaip ta žemė, kurią pagaliau suvokiam
esant čia, už poros žingsnių. Niekada
nesaugok, bet visada stiprink.
Kaltink. Ir te mūsų kasta,
pakylėtas garbingumas, svajonės, kūriniai,
apnuogintas pats gyvenimo pagrindas
pulsuoja.

Dar autobuse, pilname
valstiečių, kunigų bei gaidžių,
važiuojant į Palensiją,
pamatau tą žmogų.
Pradeda smarkiai lyti, jau beveik pliaupia,
ir jis tikrai pritrūks laiko
pasislėpti mieste. Ir bėga
taip, lyg būtų nužudęs. Ir nesupranta,
kad vandens bausmė, jo paprasta
tarnystė, – ir yra tas jo trokštamas
išsigelbėjimas. Ir todėl nežino
jo gyvo augimo
pagreitėjusiame savo kvėpavime,
kad tai gyvas jaukas ir jau nenuilstanti meilė,
nuostabusis indas. Ir priešais tokio
vaišingumo stebuklą
jis suklumpa ir nepasitiki;
kol pajunta, vos suprasdamas, esąs švarus
visiems laikams ir jau nebesipriešina;
ir žiūri, ir ieško, ir bėga;
ir pasiekęs priedangą
įeina šlapias bei laisvas ir nurimęs
pagaliau kvėpuoja ramiai savo netikėjimą,
matydamas, kaip rūbai
pamažu, iš lėto džiūva.