Poezija verstinė
Giorgi Lobžanidzė. Eilėraščiai
2017 m. Nr. 4
Iš sakartvelų k. vertė Nana Devidzė ir Viktoras Rudžianskas
Sakartvelų poetas ir vertėjas Giorgis Lobžanidzė (g. 1974 m. Chašuryje) Tbilisio universitete baigė orientalistiką ir Teherano universiteto (Iranas) Teologijos fakultete religijos ir mistikos istorijos aspirantūrą. Apsigynė disertaciją „Jėzus ir Marija Korane“.
Iš originalo į sakartvelų kalbą išvertė Koraną (ligi tol gruzinai turėjo Korano vertimą iš prancūzų k.), vertė arabų ir persų klasikų bei šiuolaikinių poetų eilėraščius. Dirba Tbilisio universitete arabų kalbos ir literatūros dėstytoju, vadovauja „Kaukazo namuose“ įsikūrusiam Islamo kultūros mokymosi centrui. 2007 m. pelnė Irano premiją „Metų knyga“ už geriausią Korano vertimą į kitas kalbas, 2008 m. – „Sabos“ premiją už geriausią vertimų knygą.
G. Lobžanidzės eilėraščiuose organiškai dera Vakarų ir Rytų kultūrų realijos bei įvaizdžiai, jungiamos abiejų tradicijų teosofinės koncepcijos (viename interviu autorius yra sakęs: „Korano studijos mane padarė geresniu krikščionimi“), kurioms suteikiamas poetinis egzistencinės problematikos aspektas.
Irenėjas
Kartą telefonu ji apreiškė:
Jeigu neatvažiuosi,
Aš pati tave susirasiu
Tame keistame pasakų mieste
Ir nuo tol jau amžinai būsime kartu…
Nusišypsojau (išties buvo juokinga),
Nes ji, galima sakyti, –
Dar kūdikis:
Ar įsivaizduoji, kaip galėtum gauti vizą
Į svetimos šalies miestą?
O ji nukirto:
Aš paskui tave pėsčia ir į Teiraną1* nueisiu!
Jai neteko paskui mane
Eiti į Teiraną,
Ir niekada jos nenusivežiau
Į tą miestą,
Bet šypsojausi tada be reikalo:
Ji už manęs ištekėjo
Ir… dingo iš poezijos lauko.
Visa savo esybe jaučiau:
Žmonai skirtas eilėraštis
Niekada taip nedegintų,
Kad galėtum jį pavadinti poezija…
Po vestuvių kažkas atsitinka –
Pajunti keistą nuovargį,
Primenantį vaikišką ligą –
Vienu metu pavojingą ir nereikšmingą,
Bet jauti – kažkas kaupiasi viduje
Nei taupyklėje – gal švelni
Neapykanta,
Atpažįstama
Iš subtiliai paslaptingos grimasos
Tą akimirką, kai prabudusi
Ji pirmiausia pažvelgia į kūdikį
Ir tik įsitikinusi,
Kad jam viskas gerai,
Atsigręžia į mane,
O jos žvilgsnis byloja:
Taip, aš už tavęs ištekėjau,
Bet štai imsiu dabar ir išeisiu.
Pažvelk pro langą –
Tai miestas,
Ir tas miestas
Teiranas –
Mus devynis kartus
Palaiminęs…
*
Retsykiais pagalvoju:
Kaip gerai, kad man
Tėvas paliko ne verslą,
O seną knygų spintą,
Kaip gerai, kad paveldėjau
Ne brangenybes, o dulkėtus foliantus…
Aš jau persiritęs per dvidešimt aštuonerius,
Nė nepajusiu, – ir 33 liks praeity:
Niekas, kuo tikėjau, neišsipildė,
Visas viltis nusinešė vėjai…
Štai stebiu, koks pašėlęs
Vaikystės naivumas:
Aštuonmečio sūnaus piešiny –
Aš beviltiškas senis!
Mano sūnui duok ilgą gyvenimą,
Dieve, ir piešti
Aistros iš jo neatimk, o man suteik
Malonę pamatyti,
Kaip sulaukęs trisdešimt trejų
Save –
Vėjavaikišką,
Ugningą
Jaunuolį –
Nutapys mano sūnus…
Veidrodis
Kelias, kuris neveda Tavęsp,
Užanka po spygliuotais erškėčiais.
Šaltas bejausmis veidrodis – aš,
Bet,
Kad ir kuria kryptimi žiūrėčiau –
Atspindžiu Tavo atvaizdą:
Iš akių atpažįstu, iš smakro,
Iš plaukų ir iš nosies, net lūpų…
Kai per šalta bus Tavo atvaizdui –
Kur sušils? – amalgamoj ar mano sieloj?
Kaip atverti duris Tavęsp; kaipgi
Kelią surasti?..
Tas, kuris atsispindi tavy – tai ne aš! –
Nukirtai, ir pakėlei akmenį…
Skambesys pasigirdo šaižus –
Subyrėjau. O Tave visu
Savo kūnu jaučiau –
Dilgčiojai
Erškėčio spygliu man įsisegęs į odą…
Dar skaudžiau visos veidrodžio šukės
Kentė atvaizdą Tavo,
Kol staiga,
Suliepsnojo aistra
Išdavystės,
Kai atrodė jau viskas –
Ėmė svilinti nusivylimo kartėlis –
Tu staiga – su
grįžai!
Kaip dabar nuo tavęs nusigręžti,
Kaip susmilkt vienišystės liepsnoj?
Jei mačiau, kad paleidžiant
Kiekvieną akmenį –
Į mane –
Tavo rankos virpėjo.
Fotoaparatas
Akimirką kiekvieną prisimink –
žolė,
rasa
ir medis,
paukštis,
be abejo,
dar pievų sodruma.
Net jei iš čia išeisim rytui auštant, –
Vis tiek akimirkų žaismėj
Išliksime apsikabinę vienas kitą.
O meilė – taip! Taurioji sielų dovana,
Užklumpa mus tarsi dangaus didybė.
Bet jei ne mano kūnas, – ar kada
Tave sutikęs būčiau – kas
Čia žino?
Štai tavo rankų šilumą geriu, –
Apsiveja jos aplink mano kaklą,
Ir kūno lanksčią kalbą suprantu,
Ir išgirstu, ką jis
Man apie tavo sielą sako.
Tikėjau, kad po mano dangumi
Apsunkę debesys lietaus
Neras kur lyti…
Buvom tikrai nematomi, ir čik –
akimirką
kažkas ištrauks
iš negatyvo.
Kiek prasisuko kadrų – nežinia, vien
Akys dairosi – lyg iš slėptuvės –
Sugedęs fotoaparatas – amžina
akimirka,
kol šis pasaulis lieka ten,
kur buvęs,
Kol meilė, sklidina dangaus
Apgaubia širdis, kai diena užtemsta,
Tu atsipalaiduok ir į mane pa
žvelk – paukštukas tuoj pakils! Dar – minutėlę menką…
Ali Mogamedzadei
Kadangi poetai neturi namų,
Visada į svečius pasikviečia po atviru dangumi:
Jei mėnulis užgęsta lyg nekurstomas laužas, –
Laukiame ryto tarp šešėlių tamsių
Rustavelio ir Hafizo ugnimi apšviesti.
Ne kiekvienam suprasti, ką reiškia klajoti:
Švilpi sau kaip vėjas
Laisvas, lyg paukštis
Plazdi tarp debesų –
Nepažįstamuose kraštuose –
Nenuorama strazdo jauniklis!
O juk niekas nelaukia poetų –
Tik horizontai!
Nenuogąstauk, nakties
Klajūne, apšviestas Ištverme
Ir Vienatve amžinąja, –
Tikrai nuskrisi,
Nesvarbu, kodėl ir pas ką –
Horizontas – visur,
Kur tik skamba dangaus skliautai!
Ir kol saulė nepailsdama
Šviečia pasauliui, mes vaikštom
Į dangų pakėlę žemėtas rankas.
Na ir kas, kad niekur nėra
Visuresančio,
Na ir kas, jei horizontas
Pasislenka už pasaulio ribų.
*
Viešpatie, mano vienišas draugas šventikas
Tarp keturių kambario sienų
Miega įsitaisęs ant kanapos
Su savo katinu ir
Įsivaizduoja, kad jis niekada nebūna vienas,
Kad visada su juo
Esi Tu, – lyg sapnų
Ar vaizdinių šleifas – nė karto nenutolęs,
Ir svetimu netapęs, –
Maldauju, neatimk iš jo šito tikėjimo.
O jei kartais Tavęs ir nėra,
Tai sutverk jam Save,
Kad nepasiliktų tiktai su katinu –
Aplankyk jį sapne, –
Būk šiek tiek žemiškesnis.
1* Teheranas – vert. past.
Yves Bonnefoy. Eilėraščiai
2017 m. Nr. 3
Iš prancūzų k. vertė Tomas Taškauskas
2016 m. liepos 1-ąją Paryžiuje į amžinybę iškeliavęs poetas Yves’as Bonnefoy (Ivas Bonfua) buvo vienas žymiausių šiuolaikinės Prancūzijos kūrėjų. Poetas, eseistas, meno kritikas ir vertėjas gimė 1923 m. Tūre, geležinkelininko ir mokytojos šeimoje. Studijavo matematiką ir filosofiją Puatjė, vėliau Paryžiaus Sorbonoje. Po Antrojo pasaulinio karo keliavo po Europą ir JAV, gilindamasis į meno istoriją. Išleido dvi dešimtis poezijos knygų ir keliasdešimt eseistikos veikalų. Savo šalyje laikomas vienu geriausių Williamo Shakespeare’o vertėjų (anglų klasiko eiles išvertė proza). Y. Bonnefoy autorinė kūryba, versta į daugiau nei trisdešimt užsienio kalbų, susilaukė keliolikos apdovanojimų, įskaitant Prancūzų akademijos ir brolių Goncourt’ų premijas už poeziją. Kelis kartus nominuotas Nobelio premijai.
Y. Bonnefoy eilėse susilieja prieštaringi žmogiškosios egzistencijos ir patirties aspektai, kuriama įtampa tarp įgimto žmogaus kūniškumo ir nenumaldomo transcendencijos troškimo. Poeto eilės – lyg dvasinės pratybos: užuot stebinęs skaitytoją vaizduotės išmonėmis, autorius ramiai vedasi jį į pačią tikrovės gelmę. Kaip pasakyta viename jo interviu: „Poeto užduotis yra parodyti mums medį, kol protas dar nespėjo įvardyti: tai – medis.“ Paklaustas, kas įkvepia jį rašyti, Y. Bonnefoy teigė: „Pasakyčiau, šviesa. Dienos šviesa, dangaus šviesa. Šviesa yra juntama vienovė. Kai aplink šviesiau, jautriau reaguoji į pasaulio situacijas, įvairius tikrovės aspektus, laiko paslaptį.“
Nakties vasara
I
Man atrodo, šįvakar,
Kad žvaigždėtas dangus atsidengdamas
Artėja prie mūsų; ir naktis
Priešais tiek šviesulių ne tokia jau tamsi.
Lapija blizga po lapija,
Žaluma ir geltonis prinokusių vaisių, išryškėja
Žibintas artėjančio angelo; ir paslėpta
Šviesa suplazda medis pasaulio.
Man atrodo, šįvakar,
Kad į sodą įėjom, o angelas
Jo vartus užrakino be teisės išeit.
II
Vasaros laivas
Ir tu lyg sustingus jo prieky, baigiantis laikui,
Kuris išvynioja tapytas drobes, tyliai šnarančias.
Šiam gegužės sapne
Amžinybė tarp medžio vaisių sunoko
Ir aš tau ištiesiau vaisių, kuris medį daro beribį,
Be nerimo nei mirties, padalinto pasaulio.
Tolumoje, putų dykumoj, klajoja mirusieji,
Nebėra dykumos, nes visa yra mumyse,
Ir mirties nebėra, nes mano lūpos lytėja
Padriko atvaizdo jūroje vandenį.
O vasaros pilnatve, tave aš gėriau tyrą,
Kaip vandenį, perkeistą žvaigždės, kaip putų
Šnarėjimą po mūsų kojom, iš kur baltumas smėlio
Kyla palaiminti mūsų aptemusių kūnų.
III
Judėti
Mums atrodė klaida, tad žingsniavome
Nejudėdami, lygiai kaip po laivu
Juda ir nejuda mirusių lapija.
Aš tave laikiau savo skulptūra,
Laiminga, abejinga, vedančia
Pusiau užmerktomis akimis, gyvenimo laivą,
Ir sapnuojančią jo sapnus, jo giliausią taiką palaikančią,
Palinkusią po laivo pirmagaliu, kur plakas meilė senoji.
Šypsanti, visad prieky, išblukusi,
Amžinas nejudrios žvaigždės atspindys
Mirtingame judesy.
Mylima, jūros lapijoje.
IV
Žeme lyg laive, paruoštas plaukti,
Pažvelk,
Tai tavo statula,
Paliesta raudonio.
Žvaigždė, vanduo, miegas
Sudėvėjo šį nuogą, drebėjusį
Kūną, dabar jis linksta
Į Rytus, kur ledėja širdis.
Susimąsčius alyva karaliavo
Jos šokantiems šešėliams,
Ir vis dėlto ji palenkia savo kaklą
Lyg sveriant mirusiųjų sielas.
V
Štai beveik ta akimirka,
Kai nei dienos, nei nakties nebėra, nes žvaigždė
Taip išsiplėtė, kad palaimintų šį beribį,
Rusvą, šypsantį kūną, vanduo siūbuoja be chimerų.
Šios gležnos žemiškos rankos išpainios
Liūdną sapnų mazgą.
Apsaugota šviesa
Ant vandenų stalo ilsėsis.
Žvaigždei putos patinka, tad ji nepaliaus
Žėrėti savo suknioj pilkoj.
VI
Vasara truko ilgai. Žvaigždė nejudri buvo ryškesnė
už besisukančias saules. Nakties vasara
nešė dienos vasarą savo švytinčiuose delnuose,
o mes tyliai šnabždėjomės, nakties lapijoje.
Abejinga žvaigždė, ir laivo pirmagalis, ir kelias
Šviesus nuo vieno prie kito per ramius vandenis, dangų.
Visa, kas tik yra, siūbavo lyg besisukantis
Ir slystantis laivas, nepažįstantis savo sielos nakty.
VII
Ar neturėjom užkariauti vasaros, tarsi plataus,
Nejudraus vandenyno, o aš, atsigulęs
Ant akių, ir lūpų, ir sielos šios statulos,
Mylintis vasarą, geriantis tavo akis be prisiminimų,
Ar nebuvau aš tik sapnas tuščiomis akiduobėmis,
Kuris užplūsta ir vėl palieka, ir nori iš tavo vasaros
Spalvų išsaugoti tik mėlį kito akmens
Didesnei vasarai, kur niekas pasibaigt negali?
VIII
Bet tavo petį sužeidžia medžiai,
Žvaigždėtas dangus, ir tavo lūpos ieško
Kvėpuojančių žemės upių, kad gyventų
Tarp mūsų tavo rūpestinga ir geidžianti naktis.
O mūsų atvaizde,
Tu vis dar nešioji netoli širdies tą pačią žaizdą,
Tą pačią šviesą, kurioje juda ta pati geležtė.
Pasidalink, esantis stygiumi ir jo potvyniais.
Priimk mus, ragavusius krentančių vaisių,
Suplak mus su putomis savo tuščių paplūdimių,
Su mirties pirmagalio mediena,
Medi, su dvigubomis nakties šakomis, dvigubomis amžiams.
IX
Sapnuojančiojo vandenys, stygiaus medi, valandos be krantų.
Jūsų amžinybėje netrukus baigsis naktis.
Kaip pavadinsime šią kitą dieną, mano siela,
Šį raudonį pažeme, susiplakusį su pajuodusiu smėliu?
Sapnuojančiojo vandenyse drumsčiasi šviesos.
Formuojas kalba, kuri padalina šviesų
Žvaigždžių vešėjimą putose.
Ir tai beveik prabudimas, jau tik prisiminimas.
Versta iš: Yves Bonnefoy. POÈMES. Paris: Gallimard, 1982
Traci Brimhall. Eilėraščiai
2017 m. Nr. 2
Iš anglų k. vertė Aistis Žekevičius
Dauguma kritikų sutaria, jog JAV poetės ir literatūrologės Traci Brimhall (g. 1982) eilėraščiuose persipinantys kasdienybės fragmentai ir siurrealistiniai vaizdiniai tik sustiprina veržlių, dinamiškų jos tekstų, kuriuose daugiausia nagrinėjamos virsmo ir pasiaukojimo temos, paveikumą. Čia skaitytojas nukeliamas į kitą, tarp sapnų ir prisiminimų balansuojantį pasaulį, savotišką limbo, kuriame jokiems dėsniams nebepavaldus laikas virsta klampia, lipnia mase. Autorė jau yra išleidusi dvi poezijos knygas: pirmoji „Rookery“ poetei pelnė Crab Orchard Series premiją (2009), kuris teikiamas už geriausią poetinį debiutą, o už „Our Lady of the Ruins“ T. Brimhall apdovanota Barnardo koledžo įsteigta jaunųjų poečių premija (2011). Netrukus JAV knygynuose turėtų pasirodyti ir trečiasis jos eilėraščių rinkinys, „Saudade“.
Išgyventi revoliuciją
Tikrai myliu tą velniūkštį. Jis ateina į mano lovą
visoje rūstybėje ir palaimoje, su
mano vyro barzda, ir sušnabžda, papasakok, ką
tu įtari. Kiekvienąsyk mane taip pat apgauna,
tik niekuomet taip pat nenubaudžia.
Nepamenu, ką jam įteikiau, bet, pasak jo,
turiu įgimtą potraukį raudonai spalvai. Bučinio raudonai.
Malonumo raudonai.
Prinokusios guaranos, jaguaro akių raudonai,
kada šis naktį sėlina po kaimą. Raudonai tarsi tas vaikas,
kurį pagimdžiau, jis įkvėpęs vos dusyk ir miręs.
Mėsos strampas vietoj galvos,
raudonas. Persmeigtas Kristaus šonas, raudonas.
Nusidėjėlei reikia
savo nuodėmės, ir aš myliu savąją. Manoji sugrįžta
su odele po pirštų nagais, ledo kubeliu
ant liežuvio, ir uždengia mano veidą giesmynu.
Niekuomet neprašau stebuklo, tiktai pakankamai stiprybės,
kad išlaikyčiau jo svorį. Kasdien džiaunu skalbinius
ant virvės, vengdama kiekvieno šešėlio. Kasnakt
jis įšliaužia pro langą, ir aš užmoku savo reputacija.
Preliudas revoliucijai
Mes prieiname prie kalėjimo langų ir prakišame cigaretes,
mandarinus
ir jodą pro grotas. Bet ką, kas, mūsų manymu,
galėtų išgydyti vyrą. Žudikai bučiuoja mums pirštus.
Samdiniai dainuoja mums romansus apie nenutrūkstamą
šviesą,
kol adome jų marškinius. Dvikalbiai galvažudžiai
viena kalba rauda, kita pasakoja jaunystės istorijas.
Mes sulankstome ir išskleidžiame savo skaras, ir vyrai
prisimerkę žvelgia
į saulės šviesą, iš vilties netekę žado. Kai kuriomis dienomis
jie painioja
savo narvo sienas su savo oda. Kai kuriomis dienomis –
su dangumi. Jie regi savo mirtis prakaite, patamsinančiame
mūsų sukneles. Kad pasaldintume valandas, dalinamės
paskalomis
iš miesto, kaip kuratoriai pašalino dramblio širdį
iš muziejaus, mat ši puldavo plakti, vos kuris
įsimylėjęs į ją pažvelgdavo, kaip skrodėjas rado mailiaus,
plaukiojančio nuskendusios merginos plaučiuose. Jie
klausia, ar tiesa,
kad vergai laivuose prirakinami vienas prie kito, idant
nesižudytų.
Mes sakome, jie niekada nebus laisvi. Jie perspėja mus,
vieną naktį netrukus
teisėjas nubus lovoje, pilnoje vapsvų,
tuo tarpu kitapus miesto budintis sargas apstulbęs spoksos
į ratu skriejančius drugius prieš suvokdamas, jog dega.
Prašymas
Šventykloje, skulptūros delne pajuoduoja kriaušė.
Paukščiai vagia grūdus. Vyriškis užlipa laiptais
laikydamas savo nutrauktą ranką, bet joks stebuklas
neįvyksta.
Jo kūnas atsisako pareikšti teises į tai, ko neteko.
Moteris balta suknele laukia, kol atsidurs šešėlyje,
pešiodama savo blakstienas – vieną už arklius,
vieną už lietų, vieną už plaukelius ant jos
meilužio rankų. Ji trokšta atgauti savo
skaistumą, sugrįžt į tą rytą, kai jos oda
buvo nauja ir tobula, kai jos burna dar tiko
prie motinos krūties. Tu ateini paklausti, ar tiesa,
kad angelai verkia, iki kol jų veidai tampa žmogiški,
ir ar mirusieji gali ištrūkti iš savo kapų, paskui
pagauni vėją, šiam įskriejus į skulptūros burną,
ir įsakai jam keltis ir eit.
Pro tamsų stiklą
Tu skaičiavai dienas šaltomis jų tylomis.
Nakčia, vilkai ir vyrai kruvinomis rankomis
kolonizuodavo tavo sapnus. Kai paskutinį kartą tave
aplankiau,
sakei, kad savo kambaryje uždarei negyvą moterį,
kuri tau liepė badauti, jog padarytum vietos Dievui,
tad leidau jiems duoti tavo kūnui pakankamai
elektros,
idant jį nuramintų. Nebijok. Ateitis nėra persirengusi
miegu. Tai tango. Krioklys tarp
dviejų šalių, upė, kuri bandė tave nuskandinti.
Miestas, kuriame žmonės šneka kalba,
kurią galima imituoti, jei reikia. Rankos vaikų,
vagiliaujančių tavo tuščiose kišenėse. Dviračiai
su skambučiais, vidurnaktį skardinčiais gatvėse.
Išlipk iš rūsio. Ne viskas prarasta.
Prieš patekant saulei – mėnesiena medžiuose,
prieš jiems nugriaunant slėptuvę – džiaugsmas.
Povandeninė evangelija
Jūra ištroškusi, ir po laivu sujuda
banginio šešėlis, pykstantis ant inkarų, harpūnų
ir nugairintų undinės krūtų pirmagalyje.
Jūreiviai nurenginėja mėsą ant denio
ieškodami riebalų, nukerta galvą ir išvarvina
taukus. Jų rankos visą naktį ilsisi ant jų veidų.
Ne iš gėdos. Ne. Jų delnai nusėti kruvinomis pūslėmis,
bet jų riešai kvepia moterimis. Dvėsdamas
banginis girdi savo motiną, dainuojančią vos už poros mylių
sieksnio gylyje. Tai dėl negailestingo meto,
tai dėl vizijų, kylančių iš sudaužytos banginės širdies,
staugia liūdnas Zodiako giesmes miegantiesiems.
Ausyje yra trys kanalai, du ovalūs langai,
vienas gražiojo negyvėlio balsas. Vienas pabaigos himnas.
Viena proto redakcija tarp plaktuko smūgių,
dieviškos muzikos ir bendro priešo pažadas. Šviesos
nusigręžia
vyrams verčiantis hamakuose, jų širdys verčia
povandeninę evangeliją, domisi, ar jie girdi naivias
moterų meilės dainas, ar kurčių angelų karo giesmes.
Rytoj jie žudys paukščius, nes šie pernelyg daug muzikuoja.
Rytoj jie nubus purvinomis rankomis.
Nunuodyti liūtą
Tebūnie prakeikta ta bevaisė obelis. Tebūnie prakeikta ši
valanda,
sudaužyta pelėdų, tų dangun įsiterpusių meteorų.
Vargonams grojant sau requiem,
angelai rėplioja katedros sienomis
mėgindami sugrįžt atgal į dangų. Pasiimk mano širdgėlą,
maldauju,
tačiau čia tėra vienas liūdesys.
Pažeidžiamiausia ir ištikimiausia
trejybės dalis. Ciklonui palietus
žemę ir pasiūlius rojų tiems,
kurie įžengs jo vidun, puoliau ieškoti liūto slėptuvės.
Peilis mano rankoje troško būti pavojingas.
Dūmai troško suimti liepsnojančio miesto siluetą,
tačiau atidavė jį vėjui. Apnuodijau save
tam, kad nunuodyčiau liūtą, bet man atvykus šis jau buvo
miręs.
Erzinančiai drąsūs grifai vilko jo šonkaulius.
Besimainantis kūnas niūniavo savo gremėzdišką melodiją.
Bežemiai
Tie, kurie girdėjo žemynus tolstant
vieną nuo kito, privalo melstis
blogybių ir priverstinių stebuklų dievui.
Pranašai pasigriebia skeletus iš katakombų,
kad galėtų paskelbti Ekstazę, kol naktis slepia šešėlius
nuo mūsų. Randame raktus kišenėse,
bet durų, kurioms šie tinka, – niekuomet.
Temstant prie laužo paliekam
antpirštį, kulką ir perlą, apyaušriu jų nebėra.
Išdardame į dykumas tam, kad pajustume,
kaip prakaitas virsta druska mūs raktikaulių duburiuos.
Kopose orientuojamės pagal žvaigždes ir barškuoles.
Trokštame ne Gralio, tik keliauti link
savo ilgesio. Trokštame rasti tuščią kapą.
Pasirodyk, šnabždame, nors turime omenyje,
išmesk mums mėnulio nudegintą kūną. Išlik neaprėpiamas,
smarkus
ir nežinomas. Daina gyvena liepsnelėje, dainuoja ji
ar ne. Todėl ir muzika. Todėl ir maskaradas.
Todėl raudotojai, sodinantys belapes antbarzdes, reiškia:
jie matė tavo žaizdas iš arti, nors ir mėgino jas paliesti.
Šeimos portretas kaip atomazga
Ta naktis, kai mama pamiršta paskambinti, ir tėvas galvoja,
spėju, ji mirė, o man teks vienam užauginti mudviejų sūnų.
Ta naktis, kai sūnus sako negalįs miegoti, nes mėnesiena
beria užuolaidas, ir mama galvoja, Dieve brangus, neleisk
jam būti
panašiu į mane, visada su pagarbia baime žvelgiančią į kitų
kančią
būdu, kuris yra pusiau empatija, pusiau geismas, būdu,
kuriuo ji svajoja
apie baltų triušių gaudymą už ausų ir rausvos
jų akių želė lietimą, vedama labiau smalsumo negu
švelnumo.
Tas rytas, kai tėvas sako, dabar suprantu, kodėl žmonės lieka
kartu dėl savo vaikų, ir mama galvoja, turbūt tai reiškia
didžiulę jo meilę jųdviejų sūnui, o ne blėstantį susižavėjimą ja.
Tėvas manosi kažką pametęs, tačiau jis turi savo raktus,
savo akinius, visos kojinės ir jų poros tvarkingai sukištos
kartu.
O mama galvoja apie tai, kiek degalų yra automobilyje,
kiek toli ji galėtų nukakti prieš sustodama. O sūnus
nori sužinoti, ar tas šaltumas, sukantis ratus aplink širdį,
vadinamas Dievu, bet, dar prieš jo tėvams įeinant į kambarį,
balti žiedlapiai pranyksta jo šešėlyje tarsi išvada.
Marzanna Kielar. Eilėraščiai
2017 m. Nr. 1
Iš lenkų k. vertė Vytas Dekšnys
Lenkų poetė Marzanna Kielar gimė 1963 m. Goldapėje, Mozūrų krašte. Varšuvoje baigė filosofijos studijas. Habilituota socialinių mokslų daktarė, Varšuvos specialiosios pedagogikos akademijos profesorė. Išleido poezijos rinkinius „Sacra conversatione“ (1992), „Materia prima“ (1999), „Umbra“ (2002), „Monodia“ (2006), autorinę rinktinę „Brzeg“ („Krantas“, 2010). Apdovanota keliomis prestižinėmis tarptautinėmis premijomis, tarp jų „Vilenicos krištolu“ (Slovėnija, 1995), Huberto Burdos premija (Vokietija, 2001). Poezijai būdinga subtili gamtos pajauta ir erotiškumas, egzistencinė įtampa.
*
taip arti esi, slyvos šakele; lygi
tarsi jaunų obelaičių oda
yra manyje tyla: net paukštis negieda
tik ugnis
*
1.
priešaušrio tyla prakirsta iki kaulo, laukimas,
kol sugrįš, nors vėjas ir debesys surinks suodžius, pro plyšius
pripūs šviesos;
net blykstels, nors ir šaukštelis atremtas į dugną, išmėtyti
popieriai, patalai. Ir pagaus sausą liepsną
užgesusi atskleistų daiktų mediena
2.
suirusi į ruožus šviesa prilaiko medžius, garuoja
vandens viduriai; švinta. Saulė yra vos plyšys
ketiniame kubile su ugnimi –
*
Miesto dantys ir kaulai klimpsta rūke tarsi fosilijos nuosėdinėse uolienose.
Pilkuma, ledo lava užplūsta miegamojo grindis.
Tavo vardas sūpuojasi lyg šviesos dėmė ant laiko rentinio,
debesų šešėliuose, kai nakties liežuvis
nusileidžia giliau;
atsiveria lapeliai ant pilvo šakos,
laša prakaitas ant pumpurų –
(tavo lietimasis be rankų)
*
drebanti saulės šakele,
tarsi šviesioje erdvėje išplitę kelionės kraštovaizdžiai,
mokai mane mylėti: neįgijus;
tu žydi man bematant,
baltoje sienos tyloje bekūnė;
kieno lūpos tavyje, įkaitintos šauksmo,
kai sustingsti ant šlaunų, aukštai įpinta,
neapčiuopiama?
Kai plaukiu tarsi pieva po vanago sparnu,
su kuo aš plaukiu? Po pasvirusiu dangum,
atviru tarsi aidas;
ir į kur?
Kelionė
rytas lyg mažytė muskuso kapsulė –
norėtųsi sugniaužti, sutrinti tarp pirštų
ir kad liktų ant pagalvėlių stiprus kvapas.
Tabako lapai džiūsta ant medinių sienojų
palei menkas, apšiurusias trobas, lyg iš vandens,
šviežios ryto miglos apnašose.
Ražienos ir vėlyvos uogos. Tušti juodi lizdai
paplentėj, aukštai šakose;
važiuoju pas tave, tikriausiai pažadinsiu,
jau nepradėsi dienos nuo cigaretės ir kavos
užplikytos su gvazdiko žiedeliu;
vežu tau sodą, iškart
visą
*
dangus atsivynioja nuo aprūkusios baltumos, pilkumos
ritinių: prasideda grynų spalvų valanda,
pritilusios muzikos, obuolio ragavimas.
Ir vanduo iš vienos stiklinės,
aptrauktos šalčio debesėlio; tingiai klaidžiojant ranka
po įšilusią odą, prisislenkant, šnibždant…
Susipynęs su mumis tos valandos kvėpavimas,
su mūsų prakaitu, vis spartesniu plakimu –
ir saulė tarsi grūdai: iš dangaus, saujomis
taigi laikosi šešėlio dryžiai ant atvirų pečių
krūtinės.
*
ežeras grafito spindesio malonėj, prieš temstant,
kaitriai dienai baigiantis;
įvairialypis šviesos ir spalvų žaismas,
ir šviesos tik mažėja; tirštėja tamsa
nuo pat miško linijos kitame krante
pripūsdama į orą šaltų rūko dūmų;
juoduma siekia vis giliau
ir čiaupiasi kraštovaizdis
tarsi lytis – kad iškart pasiduotų, šiek tiek prasižiotų ir
aprėptų
mus, atsidėjusius vienas kitam, ant žolėje numestų
paplūdimio rankšluosčių
Sacra conversazione
vakaro tyloje,
iš kur staiga šalia manęs virpanti, pasitikinti tavo esamybė?
Švelnus lytėjimo vijoklis, lyg prieš kelionę, iš kur?
Tarsi kvapas arti
gundanti delno įduba, kai iš visų
dalykų, gerų ir blogų,
iš jų prabangios, netvarios gausos
neskubėdamas renkiesi viena: juodų uogų saują
ir užčiaupia man lūpas
uogos
*
dar prieš valandą ryto rūkas
nežadėjo tokios šviesos, tokio didžiulio dangaus
ir lyg iš gausybės rago žuvų įšilusiame tvenkinio vandenyje;
džiaugsmo, kai kylančios skristi laukinės antys
palieka aiškų pėdsaką raukšlėmis sukilusiame
rugpjūčio dienos paviršiuje
ilgai viliodamos pavymui vis ramesnį žvilgsnį.
Prisipildo aprūdijusių sodų dubenys,
išbyra varpos.
Ir tu nutyli, keistai nekaltas. Tyras:
neaukštos kalvos dunkso išdidžioje šviesoje,
tarp žolių, žemai klojasi mirtis
*
saulėlydis rugpjūtį: lašas
atgaivina naktį
liežuvio galiuku priliesti
tą drėgmę
Obuolys
pakeliu vaisių, ir jis supelijęs; tyrą stygą
tylos, mirties priliečiu nenoromis.
Susiglamžiusi po kojomis žolės paklodė, sunki nuo rasos,
nes atsiveria naktis ir mažajame antro aukšto kambaryje,
jau sugrįžus,
vienatvė: rėkdami suka ratus paukščiai, pabaidyti
iš savo kasdienės vietos;
byri, praeini (meile) ir su tavimi tai,
kas nesvarbu, kas vis dar žadina švelnumą
(mažytis randas ant nykščio, akiniai raginiais rėmeliais),
be pėdsako, tobula.
*
Saulė pasirodo tik ankstyvą rytą ir vėlyvą vidudienį,
lyg ryškus dykumų augalas, vengiantis prarasti drėgmę.
Žolėje pabirę ledo grūdai tada suliepsnoja
acetileno šviesa.
Užsižiebia poledynmečio latakai ir daubos apšerkšnijusiuose miškuose,
durpėjantys ežerai jodo spalvos vandeniu, į kuriuos suversti tamsūs debesų foliantai;
sudega pasaulis, kuris buvo ugnis Platonui, vanduo, oras ir
žemė. Labiausiai ugnis, išskelta iš ledo, akmens,
kad pasaulis būtų matomas.
Versta iš: Marzanna Bogumiła Kielar. Brzeg. Warszawa: Łośgraf, 2010
Tomas Tranströmer. Eilėraščiai
2016 m. Nr. 12
Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė
Tomas Tranströmeris (1931–2015) – vienas žinomiausių ir, anot kritikų, mylimiausių Švedijos poetų, daugelio literatūrinių premijų laureatas. 2011 m. Švedų akademija paskyrė jam Nobelio premiją, motyvuodama: „Jis glaustais, perregimais vaizdais leidžia mums naujai priartėti prie tikrovės.“
T. Tranströmeris išleido per dešimtį plonų eilėraščių rinkinių, jo poezija išversta į daugelį pasaulio kalbų.
1990 m. rudenį poetą ištiko insultas, atėmęs gebėjimą kalbėti, bet ne pačią kalbą. Jis parengė ir išleido dar du poezijos rinkinius, „Gedulo gondola“ ir „Didžioji paslaptis“. 2011 m. poeto aštuoniasdešimtmečiui išleista jo kūrybos rinktinė „Eilėraščiai ir proza, 1954–2004“.
Poetas viešėjo Lietuvoje 1997 m. kaip „Poezijos pavasario“ svečias, tuo metu pasirodė ir jo eilėraščių knyga „Prisiminimai regi mane“, kurią išvertėme sykiu su Marcelijumi Martinaičiu.
Šiais metais Rašytojų sąjungos leidykla išleido antrąją T. Tranströmerio poezijos knygą „Per svyruojantį pasaulį“, kurioje spausdinami ir dėl ligos nebaigti poeto prisiminimai.
Nilo deltoj
Viešbuty jauna moteris valgė ir verkė
virš savo lėkštės, ji visą dieną išbuvo mieste,
matė ligonius gulinčius, šliaužiančius,
matė vaikus, merdinčius iš bado.
Ji ir jos vyras grįžo į savo kambarį,
apsišlakstė vandeniu, kad nuplautų visą tą purvą.
Paskui nekalbėdami atsigulė kiekvienas į savo lovą.
Ji iš karto nugrimzdo į miegą. O jis negalėjo užmigti.
Tamsoj vis netilo, nesiliovė triukšmas.
Mašinos, žingsniai, šūksniai, vežimai, dainos.
Vargų sklidinas triukšmas. Niekada nesibaigiantis.
Ir jis užmigo susirietęs į savąjį ne.
Sapnavo. Jis plaukia laivu.
Ūmai pilkas vanduo ima judėti,
kažkoks balsas jam sako: „Tik jis yra geras.
Tik jis gali žvelgti į tai be jokios neapykantos.“
Nocturne
Naktį važiuoju per kaimą, žibintų šviesoj
priartėja namai – jie nemiega, jie ištroškę.
Namai, daržinės, iškabos, tušti vežimai – dabar
jie visi apsivilkę Gyvenimu. O žmonės miega:
vieni ramiai, kitų veidai įtempti,
tarsi treniruotųsi sunkiai amžinybei.
Jie nesiryžta ko nors atsisakyti, nors jų miegas slogus.
Guli išsitiesę lyg buomai, o misterija eina pro šalį.
Už kaimo – ilgas kelias per mišką.
Medžiai, vien medžiai – tyli tarytum susitarę.
Neįprasta jų ugninė spalva.
Kokie apsunkę jų lapai! Lydintys mane iki namų.
Guliu, migdausi, užmerkiu akis –
neregėti vaizdai, kažkokių ženklų maišalynė
tamsioje sienoj. Pro atsiradusį plyšį tarp tikrovės ir sapno
veltui mėgina brautis kažkoks didelis laiškas.
Viršūnės
Liftai atsidūsta ir kyla aukštyn
į dangoraižį trapų it koks porcelianas.
Diena bus karšta, asfaltas.
Net kelio ženklai prisimerkę.
Šalis, kuri kyla į dangų
Čia tik viršūnės, be tikro šešėlio
Mes skrendam ir ieškom Tavęs
šios vasaros sinemaskope.
Vakare jaučiuos, lyg būčiau laivas,
užgesinęs savo žibintus, saugiai nutolęs
nuo tikrovės, o visa įgula
jau krante pasklidusi parkuose.
Vieniši švedų vienkiemiai
Juodų šakų raizgalynė
ir šmėžuojantys mėnesienos pluoštai.
Torpario trobelė čia tarsi nuskendus,
atrodo be jokios gyvybės.
Bet sušnara ryto rasa,
senis praveria langą –
virpančiais pirštais –
ir išleidžia pelėdą.
Kiek toliau kitoj pusėj
naujas namas garuoja,
skalbiniai kaip drugiai
plevena už kampo,
mirštančio miško vidurys,
pro syvų akinius
puvėsiai ten skaito
kinivarpų protokolą.
Vasaros linaplaukis lietus,
vienišas audros debesis
virš lojančio šuns.
Į žemę spragsi grūdai
Sujaudinti veidai ir balsai
sklinda telefono laidais,
skrieja nykštukiniais sparnais
daugybę mylių virš pelkynų.
Pirkia upės saloj
peri pamatų akmenis.
Rangosi dūmai – čia dega
slapti miško popieriai.
Padangėj klajoja lietus.
Kartu su upe vingiuoja šviesa.
Namas ant skardžio sergsti
baltus krioklio jaučius.
Ruduo su varnėnų lyga
nebenori išleisti aušros.
Žmonės nerangiai vaikšto
lempų apšviestam teatre.
Tegul jie nebijo pajusti
slepiamus sparnus
ir tamsoj susirangiusią
Dievo energiją.
Sninga
Vis daugiau ir daugiau
laidotuvių
kaip kelio ženklų
artėjant prie miesto.
Tūkstančiai žvilgsnių
ilgųjų šešėlių šaly.
Tiltas kyla
iš lėto
į erdvę.
Parašai
Man būtina peržengti
slenkstį tamsoj.
Salė.
Švyti baltas dokumentas.
Daug judančių šešėlių.
Visi nori pasirašyti.
Skubu kol šviesa manęs nepavijo
ir nesuvyniojo mano laiko.
Versta iš: Tomas Tranströmer. DIKTER OCH PROSA 1954–2004. Stockholm: Albert Bonniers Förlag, 2011
Lisa Gorton. Eilėraščiai
2016 m. Nr. 11
Iš anglų k. vertė Lidija Šimkutė
Australijos poetė, eseistė ir prozininkė Lisa Gorton (g. 1972) baigė Melburno universitetą, Oksfordo universitete apgynė daktaro disertaciją, skirtą Johno Donne’o poezijai. Pirmasis poezijos rinkinys „Press Release“ („Pranešimas spaudai“) ir romanas vaikams „Cloudland“ („Debesų šalis“) sulaukė įvairių apdovanojimų. L. Gorton kūryba gausiai publikuojama žurnaluose ir antologijose. Jos antras poezijos rinkinys „Hotel Hyperion“ („Hiperiono viešbutis“) išėjo 2013 m., pirmas romanas suaugusiems „The Life of Houses“ („Namų gyvenimas“) – 2015 m.
Abstrakčios tapybos žmogiškumas
Dienai Georgetti
I
Popietės lietus ant lango
tušti, nuraminti šviesos kambariai – namo idėja,
visad šmėkščiojusi tavo gyvenime,
lyg sakydama – tai dabarties mašina,
kuri patirtį paverčia svajone.
Šis tuščias namas –
II
Lietaus garsas nepanašus į garsą,
veikiau pokštas, kuris paverčia įvaizdžiais
pažįstamas vietas.
Dėžės pilnos tavo turto. Dabar,
kambarys po kambario, visa tai paverti
atminties architektūra
III
Netekties begalybė uždaryta
savo rėmuose, lyg modernisto namas: baldai,
tinkantys kambariui. Viskas apgalvota, viskas
atsiminta, lyg būtum kieno nors kito
name, daiktų kolekcininkas, tarsi
kieno nors kito sapne
IV
Nes kolekcininkas laisvas
ir veidrodžiai atgręžti rodo,
ką reiškia būti apsėstam.
Kambariai, kuriuos galėdavai
pereiti aklai, langai, nuspalvinti lietaus šviesos.
Tai namas, kuriame tyla grįžta į tave.
Šis tuščias namas.
Sapnai ir daiktai
po Titaniko daiktų parodos
I
Kantriai, bilietas po bilieto, minkštažingsnė minia
žengia į parodos laivo korpusą, pusiau išplaukusį
iš fojė sienos, lyg žengdama į kieno kito sapną –
interjeras, belangis, kur stiklo dėžės,
kiekviena su sava šviesa, sergsti mažas relikvijas –
vėžlio kiauto šukas, dramblio kaulo rankinį veidrodėlį,
karolius iš segtuko dydžio perlų.
Jie galėtų būti mano – daiktai, pabėgę
iš mano metų metais pasikartojančių sapnų.
Visai nenukentėję, – daiktai, iškelti iš vietos,
kuri panėši ne į vietą – veikiau į pačią atmintį –
II
Kur jūra,
prieš save pasišiaušusi begarsėj audroj,
kopia laiptai.
Jų geležinių lapų ritinys dabar auga subtilesnėm girliandom,
tai maža jūros
alkio mašina, bemintanti geležimi, kuria šiuos painius
lapų vainikus,
lyg ateities savigrauža bandytų tave aplenkti,
laiptinė sugrįžta – vingis po vingio
į sapną.
III
Kitam kambary pagal užsakymą jie pastatė laiptinę.
Kopija, atkurta iš nuotraukos,
ji niekur neveda – nebent į įvaizdžių namus,
kur niekas neprarasta. Laikrodis be mechanizmo
puošia pirmo aukšto aikštelę, rodyklės sustojusios tą
akimirką, kai pasipylė istorija. Daiktams atleidžiame
todėl, kad jie mūsų nuosavybė, – šie laiptai ne lipimui,
ties pirmu laipteliu ištempta minkštai nuausta virvė. –
IV
Man išeinant lyja –
ilgas lietus, dūžtantis ant šaligatvio,
lengvai dūžta į savo paviršių
kaip sapnas, sukaupęs blizgesį, be simbolių.
Viršuj renkas debesys ir griauna įsivaizduotus miestus,
sulėtinti istoriniai epai pritildytu garsu,
niekam negrojantys.
Versta iš: Lisa Gorton. Hotel Hyperion . Giramondo Publishing Company, 2013
edward estlin cummings. Eilėraščiai
2016 m. Nr. 10
Iš anglų k. vertė Kornelijus Platelis
Edwardas Estlinas Cummingsas (1894–1962) – amerikiečių poetas, dailininkas, prozininkas, dramaturgas, vienas ryškiausių XX a. pirmos pusės modernizmo atstovų. Jis studijavo kalbas Harvardo universitete ir dailę Paryžiuje, dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare sanitarinio korpuso savanoriu, išleido penkis poezijos rinkinius ir dvi rinktines. 1931 m. lankėsi Sovietų Sąjungoje ir nuo tada tapęs ultra dešiniuoju po poros metų išleido šios kelionės įspūdžių knygą „Eimi“.
e. e. cummingso poezija novatoriška, kupina žaismo, humoro, sintaksės keistenybių, tipografinės grafikos (o, jei jis būtų turėjęs dar ir kompiuterį!), tačiau nestokojanti ontologinio jautrumo ir net, sakyčiau, savito romantiško jausmingumo. Jo žygiai už norminės kalbos ribų stebėtinai dera su sintakse bei grafika ir bendrai su jomis kuria prasmę. Kaip liudija keli išlikę jo vaikystės eilėraščiai, tam tikra sintaksinė „disleksija“ jam buvo įgimta, tačiau poetas sugebėjo ją paversti meniniu principu.
Pirmąją šio poeto eilėraščių vertimų publikaciją paskelbiau 1985 06 14 „Literatūroje ir mene“, tačiau išvertęs buvau kur kas daugiau. Dabar peržiūrėjęs anuos vertimus siūlau skaitytojams dar pluoštelį šio puikaus poeto kūrybos.
*
Pavasaris tartum galbūt ranka
(kuri lenda atsargiai
iš Niekur)dėliojanti
vitriną,į kurią žmonės žiūri(ir kol
žmonės spokso
pakeičianti rūpestingai
nepastebėta pažįstamų ir
nepažįstamų daiktų išsidėstymą)ir
rūpestingai pakeičianti viską
pavasaris tartum galbūt
Ranka vitrinoje
(rūpestingai stumdanti ten
ir atgal Naujus ir
Senus daiktus, kol
žmonės stebi įdėmiai
pakeičianti gal
čia dalelę gėlės, ten colį
oro pridedanti)ir
nieko nelaužanti.
*
tarkim
Gyvenimas – senis su gėlėmis ant galvos.
jauna mirtis sėdi kavinėj
šypsodama, laiko pinigą tarp
smiliaus ir nykščio
(sakau „ar ji pirks gėlių“ tau
ir „Mirtis – jaunas gyvenimas
su veliūrinėm kelnėm
svirduliuoja, augina barzdą“ sakau
tau, kuri tyli. – „Ar matai
gyvenimą? Jis čia ir tenai,
arba anas ar šis
arba niekas ar senis 3 trečdaliais
miegantis ant savo galvos
gėlių, nuolat šaukiantis
niekam kažką apie les
roses les bluets *1
taip
ar Ji pirks?
Les belles bottes **2
– ak, paklausyk‚ pas chères ***3 “)
ir mano meilė iš lėto atsakė atrodo. Bet aš
atrodo dar čia kažką matau
tai dama, kurios vardas Poto
ji sėdi šalia jaunos mirties, ji liekna;
mėgsta gėles.
*
liūdesį šitą
tol senis gros
savo ryla
kol tau išsprūs
„aš noriu burto“
.Ir tada jis sustoja ir ploną
(šypsodamas) pakelia bur
tų lazdelę ir bar
b,e,n,a
į purviną dėžę:iš ten vaiduokliškas
skystaskaipvėjas glebuskaiplietus
balsas-ne-balsas
kadužraudos
„grieb?ti“
– tada iš(Lė
To)lenda(ir tu
ant lazdelės)toks le
lijų sniego baltu
mo daugiauneiAsmuo;kurs
(erdve nujojęs
iki mažiuko
laimės stalčiuko)kert
A savo kvailusnapu
lemtingai blukų(rausvą o gal
ir gelsvą)menką lapu
ką popieriaus – ir staiga,
kol nusilenkdamas p. Kakadu
prasmę parduoda žvaigždžių
14-ta gatvė iš(nes ašaros mano
pilnos akių)nyksta. Nes
tik patys tikriausi daiktai
būna tikri nes negali būti tikri
jei esama kokių rojų mano mama (savo pačios dėka) pateks
į vieną jų. Tai nebus našlaičių rojus nei
gležnų pakalnučių rojus o pats
nuostabiausias tamsiai raudonų rožių rojus
mano tėvas (gilus kaip rožė
aukštas kaip rožė)
stovės šalia
(virš jos linguodamas
tyliai)
jo akys kurios iš tikrųjų žiedlapiai regi
nieką poeto veidu kuris iš tikrųjų
gėlė o ne veidas su
rankom
kurs šnabžda
Štai mylimoji mano
(staiga saulėkaitoje
jis nusilenks,
ir visas sodas tada nusilenks)
*
tai ne žmogus, jei žmonės bus dievais, o šie turės
būti žmonėm, nors kartais tapti žmonės tegalės
(tokie kaip mes, nes jie nelaimes savo kenčia ;
o, džiaugsmas jų daugiau nei džiaugsmas, toks nedažnas)
šėtonais, jei šėtonai kalba tiesą ; jeigu angelai
dosnia šviesa liepsnoja ištisai,
jis angelas ; ar (nes veikiau atstums pasaulį visą
negu paniekins amžinąją lemtį) gyvulys,
bailys, svajotojas, kvailys ir išdavikas –
poetas buvo toks yra ir toks turbūt išliks
jis pačią siaubo gelmę pereis kad apgintų
gyvybe savo saulės spindulių pilis :
jis nemirtingas džiungles nevilties iškirs
kad jaustų kalno širdį plakančią delne
*
nežinojimas visas rogutėmis į žinojimą skrieja
ir vėl klampoja į nežinojimo kalną : nors ta
žiema netvers amžinai, nes sniegas minkštėja
ir tirpsta;ir jeigu pavasaris žaismą šį sugadins, kas tada ?
visa istorija – vienas ar trys kokie sportai žiemos :
net jeigu būtų penki, vis tiek sakyčiau – visa
istorija per maža, net man neužtenka jos ;
o mums abiem ji tai jau visai per maža.
Nerk (spiegdamas bendrą mitą) į savo kapą
kad gamą išspaustum iki šaižumo dėl kiekvienos
meidžės ar meiblės diko ar deivio be kvapo
rytojus – tai nuolatinis adresas mūsų, jei sužinos
jie, vargu ar suras mus (o jeigu suras,
išsprūsime į dabar : į dar vėlesnius laikus
*
su mylimuoju stok šios žemės pakrašty –
ir kol(didžiulė ji ir dar didesnė nei didžiulė ši
bekraštė)klausiančioji jūra plakasi į žalią sniegą
sakykim negalėjome mylėti mes,brangioji;bet pažvelk
į mudu kaip nei gyvus anei mirusius į tas
(ar tūkstančius širdžių kurios tiktai sapnuoja
ar milijonus protų kurie miega judesy)
smiltis akląsias ant negailestingai maloningo
laiko laiko laiko laiko laiko
– kokie laimingi esam aš ir tu,kurių namai
nelaikiškumas:mes,žemyn keliavę
nuo amžino dabar kalnų kvapniųjų ir
misterijoj gimimo ir mirties išdaigas
krėtę dieną(o gal dar trumpiau)
*
kai teisės šliaužot angys reikalaus
o saulė dėl algos streikuoti bausis
kai rožėm rūpinsis spygliai – dangaus
vaivorykštės bus nuo senatvės draustos
kai strazdas suokti negalės miškuos
jei nepatiks jo čiulbesys pelėdoms
– kai jūros pagal brėžinius banguos
nes jas kitaip grasins sukaustyt ledas
kai girioj beržo ąžuolas prašys
leidimo megzt giles – kalnams gyventi
neduos dėl aukščio slėniai – kai išdrįs
apšaukt balandį kovas diversantu
tada (tikėsime neįtikėtinai
negyvuliška žmonija) tiktai
*
dėkoju Tau Dieve už šitą tviskančią
dieną:žaliai šokinėjančias medžių dvasias
už žydrą dangaus svajonę;už viską
kas tikra yra kas beribė už taip yra kas
(aš miręs buvau bet vėl prisikėliau šiandieną,
tai saulės gimimo diena;tai gimta
dienis mano sparnuotos gyvybės:dar vieno
beribio pasaulio atsiradimo data)
kaip skonio jutimas lytėjimas matymas
klausa ir uoslė kad gali iškilti kartu
iš nieko gelmių – taip mano būtis yra būtinas
neįsivaizduojamas ir abejojamas Tu?
(dabar ausys mano ausų pabudo ir
dabar akys mano akių atsiveria)
*
aš esu maža bažnytėlė (o ne didelė katedra)
toli nuo skubančių miestų skurdo ir prabangos
– todėl nesigraužiu kai dienos trumpėdamos tampa trumpiausios,
neliūdžiu kai saulė ir lietūs balandį sutveria mums
mano gyvenimas tai pjovėjo sėjėjo gyvenimas ;
mano maldos tai maldos sunkiai triūsiančių žemės
(jų atradimai ir netektys juokas ir verksmas) vaikų
kurių liūdesiai ir linksmybės tai sielvartas mano ir džiaugsmas
aplink mane banguoja stebuklas nepertraukiamo
gimimo, šlovės, mirties ir prisikėlimo : virš mano
esybės miegančios plaukia liepsnojantys simboliai
vilties, o bundu į kantrybę viršukalnių tobulą
aš esu maža bažnytėlė (toli nuo paklaikusio
pasaulio su jo džiugesiu ir kančiomis) santarvėj su gamta
– nesigraužiu kai naktys ilgėdamos tampa ilgiausios
neliūdžiu kai tyla dainuoti ima pati
žiemą pavasariu, pakeliu menką špilį
į gailestingąjį Tą Kurio tik dabar yra amžinas :
tiesiai stovėdamas Jo buvimo tiesoj nemirtingoj
(nuolankiai šviesą Jo sveikinu ir išdidžiai Jo tamsą)
*
brangioji!nes dainuoti mano kraujas gali
ir šokt(ir iš kiekvieno net mažiausio tavo
padaro kokį nori daugį nuostabų dabar
ir čia)tebus piktoji baimė šeimininkė
visų nėra kurie pavasariauja
– bet jei mane balandin tu nužvelgsi,
žemyn garmės jie pro nėrų nėra
žiūriu į spoksau verčia abejonė
tikiu į kaip o džiaugsmą į kodėl
žengiu alsuoju į bandau šlubuoju
– bet jei mane balandin tu nužvelgsi,
dar milijardu tūkstančių daugiau
šviesių pasaulių vien abejones
tepasikloję meilėje paskęs
kariaunos(neapykanta pati ir ne
mažiau niekšybės dar)kariaunos gali
didingai amžiais grumtis tarp savęs
ir niekas čia(išskyrus nieką)nelaimės
– bet jei mane balandin tu nužvelgsi,
bent pusei šio kada,kas būna toks
gajus kaip niekad,kai į taip jis šoks
bet jei mane balandin tu nužvelgsi,
(ši tobula viltis tegali jausti
tik neviltį ir kerta iš peties
vešlius minties miškus ir sielos kalnus)
prie pat aukščiausio,žudo mirtinai
kurs mirtį. Kalvos su upokšniais šoka : o
jų medžiai virsta iš kamienų ir šakų;
1* rožės rugiagėlės (pranc.).
2** Gražios puokštės (pranc.).
3*** nebrangios (pranc.).
Sabahudin Hadžialić. Eilėraščiai
2016 m. Nr. 8–9
Iš bosnių k. vertė Aistė Urbonienė
Sabahudinas Hadžialićius (g. 1960) yra garsus Balkanų šalyse rašytojas ir žurnalistas iš Bosnijos ir Hercegovinos, daugelio poezijos, aforizmų, pjesių, satyrų ir novelių knygų autorius. Jo kūryba išversta į dvidešimt pasaulio kalbų, knygos išleistos Europoje ir JAV. S. Hadžialićius yra rašytojų sąjungų Bosnijoje ir Hercegovinoje, Serbijoje ir Juodkalnijoje narys, taip pat Žurnalistų draugijos Bosnijoje ir Hercegovinoje narys, meno ir kultūros žurnalo ,,Diogen“ vyriausiasis redaktorius, nepriklausomų intelektualų „Circle 99“ narys ir POETAS del MUNDOambasadorius Bosnijoje ir Hercegovinoje. 2014 m. S. Hadžialićiaus kūryba įvertinta Libane įsteigta garbinga Naji Naaman kūrybiškumo premija. Lietuvos skaitytojams jo kūryba pristatoma pirmą kartą.
Būti
Išdžiūvusios smegenys,
bevertės,
numestos
mano nerimui
papjauti,
iš naujo
apdorotos
prieš
mane.
Prieš
mane.
Prieš
viską,
ką
galvoju.
Bosnija (ir Hercegovina) 2030
(iš Alavinio kareivėlio skaitmeninio dienoraščio)
Jie
nemeluoja,
čia nėra
kam meluoti!
…
Jie
nesislepia,
čia nėra
nuo ko
slėptis!
…
Jie
negyvena,
čia nėra
dėl ko
gyventi!
…
Jie yra
mūsų vizijų,
spėjimų
ir vilčių
Sodoma ir Gomora.
Jau dabar!
*
Bėgi
tiktai
iki kito
atsitrenkimo
į save.
Su tykojančia
dar didesne
neviltim.
*
Beprotiška
stebėti
kaip
į dulkes
pažyra
vienatinės
svajonės.
Sūkuriai
vaiduokliai
iliuzijos
sukuria
jas
iš
naujo.
Ir kaip
man
tuomet
sužinoti
kaip
žaist
šį žaidimą.
Sarajevas tuomet… ir dabar
Rytas
Sarajeve
skęsta rūke,
kaip ir pernai.
Siela mano
pilna laukimo
šį vakarą,
niūrų ir šlapią.
Šalta, birželis.
Vakaras.
Rytas.
Rytoj ir vėl.
Gyvenimas
Kvėpuoti
kartais
net nesinori
nes ji tai daro
už mane.
Bohemiška siela
Mano siela
išvargus klajoja.
Jei užtiksi ją,
atsitrauki.
Akmenį mesk.
Net du.
Niekada neatleisiu,
jeigu pramesi.
Margaritas ante portas
Jos troškimai
nenuilstamai
ieško
manęs.
Bet
jos siela
meldžia
ramybės.
Nepaliesta
vilties.
O viltis
miršta paskutinė.
Laimei!
XXI amžiaus Meistras ir Margarita
Įkaitusi
mano tuštybė
persmelkia
poras.
Visi už borto! –
sušunka
katinas
juodas,
kai geismų tramvajus
galvą nupjauna
nebaigtam personažui.
Gyvenau per trumpai,
kad būčiau
supratęs,
jog
negyvenau!
Būti savimi
Dabar ir čia
Atspindys veidrodyje
pabėga nuo manęs.
Atspindys veidrodyje
išlieka regimas.
Esu čia.
Apgaubtas vilties.
Neišbaigtas Sizifas
Veidrodis
įskilo,
kai pabandžiau
pakeisti savo –
laisvo,
mąslaus ir stebinčio
poeto atvaizdą.
Bandžiau
savo atvaizdu
atitikti
veidrodinį jo
atspindį.
Nesiveržti į priekį!
Nebūt geresnis už kitus!
Likt normalus ir baikštus!
Bespalviu veidu be gelmės!
Veidrodis to neatlaikė.
Likau nuošaly,
kaip tas,
kuris ką tik pabandė
ir
liko ilsėtis.
Osip Mandelštam. Eilėraščiai
2016 m. Nr. 7
Iš rusų k. vertė Audrius Dzikaras
*
Koks įsiklausantis, duslus
Kris vaisius nuo šakos į tylų,
Pasikartojantį motyvą
Atodūsio miškų gilaus…
1908
*
Blankiam pavasariniam mėly,
Koks tik balandį būti gali,
Beržai šakas į dangų kėlė,
Tirštėjo vakaro emalis.
Smulkus, išdailintas jo raštas.
Sustingo permatoma skraistė,
Fajansinio taip indo kraštą
Ranka tiksliu brūkšniu pataiso.
Tebūna dailininko valioj
Nubrėžti liniją it kirtį,
Akimirksnio suvokus galią,
Primiršus apie liūdną mirtį.
1909
Silentium
Jinai dar negimė nakty,
Jinai – ir muzika, ir žodis,
Ir gaivalų ji pirmapradžių
Nepadalijama jungtis.
Ramiai alsuoja marių krūtys,
Bet kaip beprotiškai šviesu,
Ir putų nėrinys blyškus
Juodai melsvam inde užsnūdęs.
Te mano lūpos atkartos
Pirmykščio nebylumo aidą,
Kaip krištolinę tyrą gaidą,
Skaidri kur nuo pradžių pradžios.
Sugrįžk į putą, Afrodite,
Ir, žodi, muzika skambėk,
Širdie, širdies pasidrovėk,
Gyvybės pradmenim sulyta.
1910, 1935
*
Tirpstančio, skausmingo tavo veido
Aš migloj nespėjau įžiūrėt.
„Viešpatie!“ – išsprūdo man per klaidą,
Nors ir negalvojau jo minėt.
Dievo vardas kaip didžiulė paukštė
Iš krūtinės išlėkė manos!
Tolumas tiršta migla aptraukė,
Tuščias narvas, žvelgiant atgalios…
1912
*
Tavernoje vagišiai lošė
Per visą naktį domino.
Tarnaitė atnešė jiems košės,
Vienuoliai mėgavos vynu.
Aukštybėj ginčijos chimeros:
Kuri bjauriausia iš visų?
Pamokslininkas pasigėręs
Nuo ryto kvietė į svečius.
Turgavietėj grandinės žlega,
Ir šunys slankioja būriu.
Visi iš amžinybės vagia,
O ji – tarsi smėlys birus:
Ant žemės krinta iš vežimo –
Maišams vis viena pluošto trūks, –
Ir, nepatenkintas nakvyne,
Vienuolis porina niekus!
1913
*
Aš prausiausi naktį prie namų,
Grubios žvaigždės skliautuose žibėjo,
Spindulio druska ant ašmenų,
Stingstanti statinė subraškėjo.
Užrakino nakčiai jau vartus,
Atšiauri, šarmota žemė šviečia,
Ką tyresnio besurastum tu
Už dar nelytėtos drobės tiesą?
Tirpstanti statinėje žvaigždės druska,
Ir vanduo ledijantis juodesnis,
Vargas toks sūrus, mirtis tyra,
Ir teisinga žemė, ir baisesnė.
1921
*
Dėl griausmingų artėjančios eros aidų,
Dėl žmonių prakilnios padermės,
Netekau aš ir vietos prie stalo tėvų,
Džiaugsmo savo, ir savo garbės.
Mano šimtmetis – vilkšunis kimba gerklėn,
Nors ne vilkiško kraujo esu,
Bruk mane kaip kepurę rankovės gelmėn
Sibiriečio šiltų kailinių.
Nematyčiau kad purvo, kur murkdos bailiai,
Nei sukruvintų kaulų, žaizdų,
Kad spindėtų poliarinės lapės melsvai
Man savuoju pirmykščiu grožiu.
Palydėk prie plataus Jenisiejaus krantų,
Kur už žvaigždę aukštesnė pušis,
Nes ne vilkiško kraujo žmogus aš esu,
Ir tik lygus mane nužudys.
1931 m. kovo 17–18 d.,
1935 m. pabaiga
*
Mano žodį išsaugok laikuos, kaip prieskonį negandų, dūmo,
Kaip sakų gintarinę kantrybę, kaip triūsą deguto duobėj.
Taip vanduo juoduose šuliniuose privalo turėti švelnumo,
Kad Kalėdinę naktį jame septynkampė spindėtų žvaigždė.
Ir už tai, drauge mano ir tėve, šiurkštus talkininke, –
Atskalūnas, nemylimas brolis savojoj šaly, –
Aš sukirsiu, pasižadu, rentinį tokį ūksmingą,
Kad totoriai galės kunigaikščius skandint šuliny.
Kad mylėtų mane tik sušalusios budelio trinkos –
Taip miestučiai išlaksto, kliudyti bejausmės lazdos, –
Aš už tai iš dygliuotos vielos nertą rūbą sutrinsiu
Ir užaštrintą kirvį atnešiu, suradęs miškuos.
1931 m. gegužės 3 d.
Lygiadienis
Lyg volungių giesmė balsyno skambesys,
Homero metrikos visų svarbiausias bruožas,
Tik kartą per metus gamtoj palietas jis –
Spondėjų, daktilių ištobulintas grožis.
Tarsi cezūromis žiojėtų ši diena:
Nuo rytmečio ramus, lengvai apsunkęs metas,
Galvijai pievose, auksinė tinguma
Su nendrele išgrot prabangią ilgą natą.
1914
*
Aš prie lūpų šią lipnią ir žalią
Lapų priesaiką tyliai keliu –
Šitą priesaikas laužančią žemę,
Motę eglių, snieguolių, klevų.
Pažiūrėk: paklūstu ir tvirtėju,
Kaip nurimusi žemėj šaknis,
Ir puikuojasi parko alėjos
Prieš apstulbintas mūsų akis.
Susilieja į gaudžiantį chorą
Čia varlių ir krūmokšnių garsai,
Sulapoję virbai čaižo orą,
Lyg miražas baltuoja garai.
1937 m. balandžio 30 d.
Sigurður Pálsson. Eilėraščiai
2016 m. Nr. 5–6
Iš islandų k. vertė Jurgita Marija Abraitytė
Poetas, prozininkas ir dramaturgas Sigurðuras Pálssonas (Sigurduras Paulsonas) gimė 1948 m. Skinastadure, Islandijoje. Paryžiuje studijavo prancūzų kalbą, Sorbonos universitete – dramaturgiją ir literatūrą. Conservatoire Libre du Cinéma Français baigė filmų režisavimo studijas. 1975–2012 m. išleido penkiolika poezijos knygų. Poezija versta į daugiau nei dvidešimt kalbų. S. Pálssonas parašė ir vienuolika pjesių teatrui, išleido tris romanus. Kūryba įvertinta ne viena Islandijos literatūros premija, rašytojas yra pelnęs tarptautinių apdovanojimų.
Šiuo metu poetas gyvena ir dirba Reikjavike.
Poezijos eilutės šokis
I
Vėjai ir debesys
visi laisvi
toje pačioje vietoje
Paukščiai nepalieka žymių
dangaus skliaute
Vėjai ir debesys
ir ištemptos gijos
Dainų gijos minčių gijos
eilėraščių gijos
Paukščiai lesa Dievo dovanas
nesupranta apie kokį čia badą
kalba visi
Keturios sienos
Jei nebūčiau rūsy
tikriausiai pro langą matyčiau stogus
O dabar tematau žmonių kojas
čia viduj – keturios sienos
Kitapus durų šnabždasi
šios pasalūnės
girdžiu prislopintą juoką
Prisimenu kaip išvydau jas pro pravertas duris
rimtomis minomis besikeičiančias drabužiais
Atsargiai išeinu į koridorių
jų jau nebėra
Tik noriu joms pasakyti
kad labai pasiilgau
Kad labai pasiilgau rūsio
ir namų stogų
visų tų nepastatytų
namų
Pėdos sniege
Ketinu
pasakyti
viską!
Štai ten pėdos
jos išnyksta
sniegas išnyksta
Bet pėdos vis dar ten
atmintyje
kuri išnyksta
O ketinau
pasakyti
viską…
Vaiduokliai
Na žinoma, jie visados darbuojasi
tik nustatytu laiku
tie storžieviai
tie melo didmeistriai
Visi tie vaiduokliai
klaidinantys
žeminantys
Ir labai daug jėgų ir laiko
gali prireikti
jiems perkalbėti
Balius rūke
VII
Kriauklės ošimas
silpnutis kriauklės ošimas
Vis tiek
vis tiek
vis tiek
pakartoja
viską, kas pasakyta
Visa gyvenimo istorija
šiame ošime
kuris niekados nesiliaus
Prie upės ir krantų
VII
Prabyla bambukinė fleita
penki penki penki
sako ji
Bambukas linksta
bet niekad nelūžta
Vėjyje linksta bambukas
jo švilpesys aiškiai kalba:
penki penki penki
sako fleita
Spalvos
VI
Sako, kad tryliktame aukšte
auga pienmedis
Iš ten ateina vaikai
kurie žaidžia lifte
Jų džiugesys
keliones liftu
paverčia neįkainojamomis
Ir skubina saugoti tai
ko neįmanoma saugoti
Bandyti
Norėti
Bet to neįmanoma saugoti
Neįmanoma
NEĮMANOMA
šiame dvylikos aukštų name.
Poezijos galių šaltinis
Niekad nepaklūsta nurodymams
staiga ištrykšta
išsiveržia
tiesiai iš uolų
iš samanomis apaugusių uolų
Ištrykšta neperspėjęs
vidury sakinio
vidury salės grindų
vidury gatvės
Ištrykšta
iš užsimerkusių akių
kurios atsimerkia
ir mato
visas naujų stebuklų
esmes
Moko mus gilaus džiaugsmo
švento džiaugsmo
Skaudaus šilto
virpančio
džiaugsmo
Lovos kraštas
Visi sėdi prie krašto
priešais jį
prie stalo, o gal teisingiau lovos
taip, prie lovos sėdi ir žiūri
bejėgiai
Sėdi bejėgiai prie lovos krašto
ten, kur ji nematoma
akla ir nesustabdoma
dirba savo darbą
Sėdi visi prie lovos krašto
sėdi prie stalo
bejėgiai
žiūri į tą, kurs guli
ir merdi
bejėgis
Visi žiūri į tą
nematomą
aklą
ir nesustabdomą
dirbančią savo darbą