Mūsų publikacija
Ginčas dėl daktarienės iš Vilkų gatvės: Witoldo Gombrowicziaus ir Bruno Schulzo susirašinėjimas
2020 m. Nr. 5–6
Iš lenkų k. vertė Rimvydas Strielkūnas
Neilgai ėjusiame (1936–1937), bet viename solidžiausių to meto Lenkijos literatūrinių žurnalų „Studio“, leistame Bogusławo Kuczyńskio ir Zofijos Nałkowskos, pasirodė viešas Witoldo Gombrowicziaus ir Bruno Schulzo susirašinėjimas.
Mėgėjas eksperimentuoti su žmonėmis, įstumti juos į nepatogią padėtį W. Gombrowiczius pabandė provokuoti ramųjį B. Schulzą ir gavo atsakymą, kokio nesitikėjo, tad jam teko rašyti antrą laišką, kuris, kaip vėliau prisipažino, jo taip pat netenkino. Publikacija sukėlė daug diskusijų ir nesusipratimų, dėl ko W. Gombrowicziui teko ne kartą aiškintis, jis neslėpė nusivylimo.
Kita vertus, B. Schulzas šio susirašinėjimo, bent jau viename laiške Romanai Halpern, nesureikšmino: „Apie susirašinėjimą su Gombru nerašiau, nes, tiesą sakant, reikalas buvo mažareikšmis – neaišku, kokia proga tiek apkalbėtas.“ Netgi į aršiausiai juos puolusio kritiko Jano Emilio Skiwskio straipsnį „Laimės grandinė“ B. Schulzas atsakė kuklia penkių sakinių žinute, o W. Gombrowiczius nekukliu straipsniu „Netaktų grandinė“. Kad ir kaip būtų, apie ginčą dėl daktarienės iš Vilkų gatvės literatūros tyrinėtojai kalba iki šiol.
Skaitytojams pateikiame visus tris laiškus bei straipsnį „Netaktų grandinė“.
Witold Gombrowicz
Atviras laiškas Brunonui Schulzui
Mano gerasis Bruno,
Bogusławas nori, kad rašinėtume jam į „Studio“ – bet argi ne geriau rašyti į „Studio“ vienas kitam? – o geriausia turbūt susirašinėti? – taip, tarpusavyje susirašinėti maloniausia, kur kas saldžiau šauti taikantis į konkretų asmenį, nei šaudyti į orą aplinkraščiais, skirtais visiems, taigi niekam. Ilgai mąsčiau, kokia gi mintimi šauti į Tave, gerasis Bruno, bet nė viena neatėjo į galvą, ir tik vakar išniro vieno daktaro žmonos, atsitiktinai sutiktos aštuonioliktuke, mintis. „Bruno Schulzas, – pasakė ji, – arba nesveikas iškrypėlis, arba pozuotojas; bet tikriausiai pozuotojas. Jis tik anokiu apsimeta.“ Pasakė, – ir išlipo, nes kaip tik tada tramvajus sustojo ties Vilkų gatve.
Taigi šaunu į Tave tos moters mintimi. Viešai, oficialiai ir formaliai pranešu Tamstai, jog gydytojo žmona laiko Tave pamišėliu arba pozuotoju. Ir raginu Tave užimti poziciją žmonos atžvilgiu. Štai kažkur Vilkų gatvėje gyvena specialisto antroji pusė, kurios nuomonę apie save jau žinai. Ten, Vilkų gatvėje, gyvena, ten puoselėja tą savo nelabą požiūrį, ten jį išdėsto pažįstamiems, kurie tiki kiekvienu jos žodžiu. Ten, Vilkų gatvėje, Vilkų gatvėje, Bruno, šimtas antrame name auga ir plėtojasi ta bloga opinija, nepalanki labai kategorišką nuomonę turinčios plačiųjų sociokultūrinių sferų atstovės mintis! Ką dabar Tau daryti su jos mintimi? Ar sekdamas nuostabiosios literatų daugumos pavyzdžiu užimsi pretenzingą poziciją, tai yra kupiną pretenzijų ir skundų visuomenei dėl supratimo stokos ir pernelyg žemo lygio? Ne, Bruno, nė kartelio nesu įtaręs, kad iš Tavęs galima sulaukti begėdiškos ir banalios, tokios tuščios skrebentojo, kurio įžeisti švenčiausi interesai, reakcijos. Ir nemanau, kad naivuoliškai paraustum ir suriktum, kaip tai Prancūzijoje nutiko vienai populiariausių mūsų rašytojų, kai buvo pasakyta, jog jos literatūra yra gana populiari… O gal, duodamas valią mazochistiniam polinkiui, susitaikysi ir pulsi sočiai gydytojo sutuoktinei į kojeles. Bent šitaip galėtum pasinaudoti boba ir pasismaginti su ja nepaisydamas jos valios.
Ei, Bruno, Tu man oficialiai ir formaliai asocijuojiesi su tos moters nuomone, papildau Tave jos nuomone, užkraunu ją ant Tavęs ir prikabinu prie Tavęs, į Brunono Schulzo sąmonę įsmeigiu žmonos nuomonę, sutuokiu jį su žmona teisėtais nuomonės saitais. Ko imsis tas Tavo Bruno Schulzas esant tokiai situacijai – tas Schulzas, kuriuo rašai knygas ir kuris turi Tave reprezentuoti, kaip prisuksi ir nuteiksi savo Schulzą žmonos atžvilgiu? O Dieve, nesinori man dėstyti minčių, dabar karšta, velnias atnešė tą laišką, jeigu Bogusławas būtų įsisirgęs, nereikėtų mums to daryti. Vis dėlto įsidėmėk: žiauriausia šiame reikale tai, kad visi objektyvūs argumentai nelabai veikia. Iš tiesų, kaip tinkamai moteriai paaiškinti, kad kažkas nėra pamišėlis ar pozuotojas? Čia svarbiausia ne turinys, o forma. Priešais tribunolą, sudarytą iš atsitiktinių „Studio“ skaitytojų, šaukiu Tave į formalią kovą su moterimi, kaip ir jie, atsitiktine. Tribunolas nesvarstys Tavo argumentų, neturime tam nei laiko, nei bendrų, visuotinai priimtų kriterijų. Esam pernelyg užsiėmę savais reikalais, kad nuodugniai nagrinėtume svetimus reikalus. Paprasčiausiai tik užmesime akį ir patvirtinsime, kad Schulzas, partrenktas lygiam kelyje per absurdišką susidūrimą su moterimi, sugebėjo išlaikyti gerą, nepriklausomą formą, arba kad vis dėlto susikompromitavo patenkindamas mūsų piktdžiugą. Ir atmink, kad Tavo pozicija turi būti ne tik subjektyviai teisinga, bet, kas blogiausia, turi atrodyti teisinga žmonių, stebinčių iš šalies, atžvilgiu. Jeigu, pavyzdžiui, pareikši, kad daktarienės mintis Tavęs visiškai nesujaudino, mes nepatikėsime, nes kokia proga turėtum būti ne toks jautrus kaip mes. Tribunolas, kuris Tave vertins, sprendžia pagal save.
Visiškai sąmoningai Tau, o ne kam kitam, užduodu šį klausimą. Tavo filosofinis, meninis, poetinis stilius iš anksto nelemia konfliktų su gydytojų vaikų motinomis. Tavo forma brandinama aukštybėse. Nagi! Nukopk žemėn! Pasileisk šokti su vidutinybe! Parodyk, kaip tinkamai duoti atkirtį! Kokiu stiliumi sudorosi ją, ar iškilsi virš jos, ar laikysies distancijos, parodyk mums tą miną, nagi pamatykim, kaip Bruno atsikrato daktarienės iš aštuonioliktuko nuomonės. Ko verta Tavo forma, jeigu ją būtų galima panaudoti tik dviejų tūkstančių metrų aukštyje virš gyvenimo lygio? Reikia įsijausti į žaidimą su žmonėmis bet kokiame lygyje ir pasitaikius bet kokiai galimybei. Mūsų pozicija kvailybės atžvilgiu galbūt net svarbesnė nei pozicija reikšmingais, protingais, esminiais klausimais. Prakeiktas Bogusławas! Iki pasimatymo, Bruno.
Su nuoširdžia pagarba
Witoldas Gombrowiczius
Bruno Schulz
Witoldui Gombrowicziui
Norėtum mane įvilioti, brangus Witoldai, į areną, iš visų pusių apsuptą minios smalsumo, norėtum matyti mane, įniršusį bulių, sekantį besiplaikstančią ponios daktarienės skraistę, jos plaikstus burnočio spalvos peniuaras Tau turėtų atstoti kapą, už kurios manęs laukia Tavo špagos smaigalys.
Reikėjo, brangusis, pasitelkti labiau niršinančią spalvą, nuodingesnius šūvius, stipresnius nuodus nei ponios daktarienės iš Vilkų gatvės seilės. Reikėjo man pakišti kokią nors išmintingesnę ponią daktarienę, labiau gundančią, kurią būtų verta pasmeigti ragais. Šiek tiek pervertini mano jautrumą, insinuoji mane su šia skudurais kimšta lėle. Aš, senas sotus bulius, kad ir kaip norėčiau, negaliu padaryti nieko daugiau, kaip tik panarinti galvą ir pažvelgti grėsminga, kruvina akimi tarp iečių, kurių man prismaigstei. Deja, stinga man kilnios ugnies ir to aklo, padūkusio užsidegimo, kuris vestų mane, kaip Tu trokšti, į sėkmingą ataką. O Tu jau iš anksto man nubrėžei liniją, uždarei ir užtvėrei šalutinius kelius, kad atvestum mane į patį arenos vidurį. Privertei mane iš anksto šlykštėtis prasminga pramoga, paskyrei publiką, nustatei vietos akustiką, iki smulkmenų apibrėžei, ko iš manęs tikimasi. O kas, jei būčiau bulius, nesilaikantis konvencijų, bulius be garbės ir ambicijų krūtinėje, jei paniekinčiau publikos smalsumą, atsukčiau užpakalį poniai iš Vilkų gatvės, prie kurios mane stumi, ir pulčiau Tave karingai iškėlęs uodegą? Ne tam, kad Tave išversčiau iš kojų, garbingasis Toreadore, o tam, kad Tave užsimesčiau ant kupros – jeigu tai ne megalomanija – ir išneščiau Tave už arenos, už jos taisyklių ir kodeksų ribų.
Kadangi, kad būtų kuo aiškiau, netikiu šventu arenų ir forumų kodeksu, niekinu jį ir laikau menkaverčiu, nors Tu, kuris juo žaviesi, išmarginai jo paraštes nuostabiausiais komentarais ir glosomis – iš tiesų keistos mišios, iškylančios virš savo kulto objekto perviršinės ironijos purslais!
O juk sutiksi, brangus Witoldai, jeigu būtume atšaukę šią smalsulį žadinančią tauromachiją ir palikę sudraskytą lėlę ant smėlio, už nugarų girdėdami gaudžiančią nusivylusią publiką, eitume petys į petį – bulius ir toreadoras, išėjimo link, į laisvę, lengvu pasivaikščiojimo žingsniu – pasinėrę į intymų pokalbį dar prieš palikdami paskutinius teatro ratus.
Betgi koks paradoksas! Tu, forensių[1] ir jų gaudžios akustikos gynėjau! Kas gi yra forumų ir arenų akustika, kokios tiesos ir argumentai joje nuskamba ir kas apeliuoja į mūsų širdis ir įsitikinimus, kad nesugebame atsispirti? Kokia mūsų esybės dalis išbėga to pasitikti kupina pripažinimo ir pritarimo, nepaisant mūsų geresnių žinių? Mėgsti ir vertini populiarius juokus, juokus, kurie prie širdies miniai, juokus, smogiančius priešininkui, nepaisant jo teisumo ir argumentų, pasmerkiančius jį pajuokai, išmušančius jo ginklą iš rankų nesukryžiavus esmės špagų? Tave masina efekto spontaniškumas, akimirksninis nelogiškas visų daktarų žmonų iš Vilkų gatvės solidarumas, visų – storžieviškų, vitališkų, eilinių – katutės? Be to, stebėdamasis matai iš Tavęs paties nevalingai kylantį pritarimą ir solidarumą su kažkuo, kas iš esmės yra Tau svetima ir priešiška? Taigi tai, kas Tau atrodo kažkokia nusikalstama, viršasmeniška jėga, yra tik Tavo įgimtas silpnumas. Tai minia mumyse pritaria, brangus Witoldai, mumyse atgailaujanti ir įsišaknijusi minia skleidžia savo tamsą, užgožia mūsų geriau žinantį protą ir konvulsiškai kelia mūsų rankas aklam vienbalsiam pritarimui. Tai bandos impulsai, užtemdantys mūsų skaidrų protą, žadinantys archajiškus ir barbariškus mąstymo metodus, atavistinės, nugalėtos logikos arsenalą. Tie juokai apeliuoja į minią Tavyje, jie įsitikinę, kad po šio signalo taps Tavyje tamsūs ir neartikuliuoti – kaip meška, dresuojama čigoniškos dūdelės garsų.
Ponia daktarienė iš Vilkų gatvės! Norėjai sumaišyti man kortas, sujaukti mano jausmus, antagoniste išstatydamas vieningos, solidarios, galingos korporacijos atstovę, nubrėždamas mūsų kovos liniją prie pat lyčių karo fronto? Ar savo gudrybėmis mėginai įvilioti mane į klampius, Tau itin gerai pažįstamus paribių plotus, kur mūsų jausmų kompasas ima beprotiškai suktis, kur nužymėti moraliniai poliai keičia savo ženklus veikiant keistai ambivalencijai, o neapykanta ir meilė praranda savo vienareikšmiškumą sukeldamos didžiulį, visuotinį glumulį? Ne, ne, Witoldai, išsilaisvinau iš šito, jau galiu pasipriešinti šiam glumuliui, atskirti ir atriboti viską, kas prie ko netinka. Be abejo, suprantu ir visa savo siela pripažįstu, kad ponios daktarienės šlaunys gražios, bet šį faktą izoliuoju jam deramoje srityje. Sugebu užkirsti kelią, kad daktarienės kojyčių garbinimas nedifunduotų į visiškai netinkamą plotmę. Bet visas šis lojalus garbinimas man netrukdo intelektinėje plotmėje iš visos širdies niekinti jos pasipūtėlišką bukumą, jos šabloninį mąstymą, visą tą svetimą man ir priešišką mentalitetą. Taip, nuoširdžiai prisipažįstu, nekenčiu ponios daktarienės iš Vilkų gatvės, tiktai paviršutiniškai protaujančios žmogystos, grynosios, distiliuotos formos gydytojo žmonos, gydytojo žmonos mokyklinio pavyzdžio, netgi tiesiog žmonos… nors kitoje, labai ypatingoje plotmėje man sunku atsispirti jos kojų kerams.
Be abejonės, ši akimirksnio ambivalencija, šis mano asmenybės janiškumas, priklausantis nuo to, ar žvelgsiu į ponią daktarienę kaip į kojų savininkę, ar taip pat ir intelekto savininkę, intriguoja ir verčia susimąstyti, gundo dėlioti filosofinius apibendrinimus, metafizines perspektyvas. Man atrodo, kad mes čia bandome nusikaltimo vietoje užtikti vieną pagrindinių žmogaus sielos antinomijų, tarsi būtume užtikę vieną tvinksintį metafizinį gyvenimo mazgą.
Nemėgstu visko labai simplifikuoti, bet kol psichologija tiksliai išdėstys šį reikalą, siūlyčiau tenkintis laikinu paaiškinimu, kad mūsų lytiškumas, kartu su supančia ideologine aura, priklauso kitai išsivystymo epochai nei mūsų protas. Iš viso manau, kad mūsų psichika nevienalytė, kad priklauso nuo atskirų sričių išsivystymo lygio ir jos antinomijas bei prieštaravimus galima paaiškinti daugybės sistemų koegzistavimu ir susikryžiavimu. Tai yra dezorientuojančios mūsų mąstymo įvairovės šaltinis.
Tyčia įžengiau į lytiškumo teritoriją, kadangi jį išskirti, jo reikalus paliesti tik ypatingais atvejais seniai pripratome spaudžiami gyvenimiškos praktikos. Šiuo klausimu mūsų psichikos daugiasluoksniškumas itin akivaizdus. Mažiau akivaizdus jis bendrų moralinių, biologinių ir socialinių vertinimų poliuje, ir čia įžengiu į Tau būdingiausią sritį. Žinau Tavo ypatingą dirglumą šiuo klausimu, Tavo tiesiog patologinį (ir dėl to kuriantį) nerimą. Tai nesveika vieta, kur tavo perdėtas jautrumas pasiekia apogėjų, tai Tavo Achilo kulnas, kuris niežti ir kelia Tau nerimą, tarytum iš to kulno taisytųsi išdygti naujas organas, kokia nors nauja ranka, kibesnė už anas. Pamėginkime atskirti ir atriboti šią itin skausmingą ir jautrią vietą, pamėginkime ją chirurgiškai lokalizuoti, nors ji difunduoja ir šakojasi į visas puses. Man atrodo, kad Tau kelia nerimą ir išmuša iš vėžių faktas, jog egzistuoja tam tikras nerašytas vertybių kodeksas, tam tikra anoniminė mafija, kažkoks išsisukinėjantis nuo kontrolės consensus omnium. Be oficialių vertybių, kurias pripažįstame ir išpažįstame, slypi kažkoks neoficialus, bet galingas sąmokslas, neapčiuopiama pogrindinė sistema – ciniška ir amorali, iracionali ir pašaipi. Ši sistema (kadangi turi visiškai nuoseklios sistemos bruožų) sankcionuoja veidmainės moters neištikimybę, nustato paradoksalias hierarchijas, suteikia triuškinančią jėgą lėkštiems juokams, atiduoda mus solidaraus juoko valdžiai, nepaisant mūsų valios ir žinių. Ši neapčiuopiama, niekad neaptikta, kažkaip tarpmolekuliškai prasiskverbianti į mūsų vertinimus, išsisukinėjanti nuo atsakomybės ir išslystanti mėginant ją sučiupti ar užfiksuoti, neiškilminga ir nerimta, žudanti galingu juokingumo ginklu sistema iš tiesų yra nerimą keliantis keistas reiškinys. Nežinau, ar kas nors pajėgus atsispirti jo žavesiui.
Dideliu Tavo nuopelnu laikau tai, kad pirmą kartą į šiuos reikalus nukreipei mūsų mintis ir jausmus. Jei neklystu, Tau pirmam pavyko suuosti slibiną tūkstančiuose jo slaptaviečių ir prisiartinti prie jo ištiestos rankos atstumu. Jau dabar noriu prisegti Tau, būsimam baisūno žudikui, palmės šakelę. Nes laikau šią anoniminę sistemą blogiu, kurį privalu nugalėti. Todėl man kelia nerimą pernelyg ilgai trunkančios Tavo užkulisinės intrigos, ištęsti Tavo pasikuždėjimai ir derybos su juo, visa Tavo dviveidė, paini politika. Dėl Dievo meilės, atsipeikėk! Nebūk aklas! Pagaliau praregėk, kur priešas, o kur draugas! Tu, išrinktasis slibino žudike, iš prigimties turi galingus galabijimo įnagius, Tu, jautrios uoslės, susekančios priešą giliausioje slaptavietėje, savininke, – pagriebk jį iltimis, mestelėk į orą, du kartus sukaukšėk dantimis ir paskersk jį, užmušk, perkąsk jam gerklę!
Ne, Witoldai, tikiu Tavimi. Užburi jį vien tik mago judesiais, apsmilkai meilikavimu, užhipnotizuoji ir sustingdai nemirtingo stabo poza, kurią jam insinuoji. Žinoma, palaikau Tave. Pasodinkime ją į sostą, ponią daktarienę iš Vilkų gatvės, hosana, hosana, lankstykimės iki žemės. Tegul išsidrebia, išverčia baltą pilvą pūsdamasi iš puikybės – ponia daktarienė iš Vilkų gatvės, nemarus stabas, visų mūsų troškimų viršūnė, hosana, hosana…
Tuolaik, kai taip sėdi apsvaigusi, išėjusi iš savo krantų, mėlynomis akimis, kurios mus pražiūri ir nemato, – išanalizuokime jos gymį, ištyrinėkime jos minas, nuleiskime zondą į šio gilaus veido dugną.
Sakai, tai gyvenimo veidas? Sakai, ne tik mes, protingesni ir geresni, turime teisę juoktis iš ponios daktarienės, bet pripažįsti ir ją turinčią teisę tyčiotis, niekinti ir pajuokti. Esi menkybės prieš didybę pusėje. Kaišiodamas mums prieš akis masyvų daktarienės kūną, stengiesi sukompromituoti mūsų pastangas ir solidarizuojiesi su jos buku kvaknojimu. Tvirtini, kad jos asmenyje kovoji už vitališkumą, biologiją, prieš abstrakciją, prieš mūsų nutolimą nuo gyvenimo. Jeigu biologija, Witoldai, tai tikriausiai jos inercijos jėga, jei vitališkumas, tai tikriausiai jos pasyvi sunki masė.
Tačiau biologijos avangardas – tai mintis, eksperimentas, kūrybinės paieškos. Mes esame karinga biologija, grobikiška biologija, mes esame iš tiesų vitališki.
Nesijuok. Žinau, ką galvoji, kokia prasta tavo nuomonė apie mūsų gyvenimą. Ir dėl to man skaudu. Lygini jį su daktarienės iš Vilkų gatvės gyvenimu, ir šis atrodo Tau tikras, tvirčiau įaugęs į žemę, tuo tarpu mes, išsikeroję iki padebesių, esame atiduoti chimerai ir, spaudžiami šimtų atmosferų nuobodulio, distiliuojame mūsų beveik niekam nereikalingus vaisius. Nuobodulys, Witoldai, išganingasis nuobodulys! Tai mūsų aukštoji askezė, tai mūsų reiklumas, kuris neleidžia mums dalyvauti skalsiose gyvenimo puotose, tai yra mūsų nepaperkamas skonis, ištikimas naujiems ir nežinomiems patiekalams.
Pabaigoje leisk pasakyti Tau porą žodžių, kur Tave norėčiau išvysti, kur matau Tau tinkamą vietą ir Tau tinkamą postą. Iš Tavęs išeitų didis humanistas. Kas gi kita yra Tavo jautrumas antinomijai, jei ne universalizmo, ne visai žmoniškų plotų humanizavimo, privačių ideologijų konfiskavimo ir jų aneksavimo didžiosios vienybės naudai ilgesys. Nežinau, kokiu būdu tai pasieksi, bet manau, kad tai Tavo ieškojimų pozityvioji pusė ir sankcijos, iki šiol buvusios tų pusžmoniškų girių žvėries varymas ir išginimas šūviui.
Su linkėjimais – Tavo
Bruno Schulzas
Witold Gombrowicz
Brunonui Schulzui
Bruno, senas vaikėze, galų gale kaip mes visi! Prisipažinsiu, neplanavau antrą sykį pasisakyti šiame „Studio“ numeryje. Vis dėlto kai Bogusławas man davė perskaityti Tavo laišką, iš karto supratau, kad negaliu publikos net mėnesio laikotarpiui palikti be replikos. Akivaizdu – pakeitei vaidmenį; vengei pikantiškai vertinti daktarienę, užtat mane savo pozicija pastatei į nepaprastai delikačią padėtį, per žingsnį nuo ryškiausio grotesko. Tavo vaizduotė iškrėtė Tau pokštą. Mintimis mus perkėlei į kažin kokį išgalvotą spindesį. Rašydamas kai kurias savo strofas, matyt, pamiršai mano tetas, kurios apstulbs išgirdusios, kad jų Wicius – didžio humanisto projektas ir kad jam iš pėdos kalasi naujas organas. Neduosiu nė trigrašio, kad prakilniosios moteriškės nepamanys, jog paprasčiausiai čia darome savireklamą. Atsiprašau Tavęs, šventasis Bruno, už tų moterų, nepagydomai skeptiškai nusiteikusių savo sūnėnų atžvilgiu, mintis. Esi pernelyg drąsus ir išdidus, per aukštai užgiedojai, sudarei man žmogaus, neturinčio tetos, įspūdį – Tavo nuomone, turėtume jas pamiršti ir egzistuoti taip, tarsi pasaulyje nebūtų esybių, kurių atmintyje išliko mūsų trumpučiai apatiniai?
Štai šitaip iškilioji didybė kursto, pagal atoveiksmio dėsnį, akiplėšišką ir tūžmingą menkybę. Kaltini mane prisidedant prie jos destrukcinės veiklos? Žinoma, žinoma, tiesa, svajoju, kad į jūsų pompastiką būtų įtrauktos tokios sąvokos kaip „teta“, „blauzda“, „koja“, „trumpučiai apatiniai“ ir kitos panašios kompromituojančios, diskvalifikuojančios, nesubrendėliškos, kandžios, perkeltinės, blogiausios, slidžios ir žalios sąvokos, kurias Tu vadini ne visai žmoniškomis, bet kurios man atrodo archižmoniškos. Ir norėčiau pačiam Goethe’ei surengti akistatą su jo teta, blauzda – norėčiau blauzdos pagalba sunaikinti jūsų rašytojišką veidą! Iš kur mano, paklausi, tokios paikos ambicijos? Kodėl, užuot jautęsis Rašytoju, jaučiuosi veikiau esąs pienburnis ir tetos sūnėnas, kodėl labiau jaučiu koją negu sielą ir vis dar savo kūryboje kreipiu dėmesį į trumpus apatinius? Nežinau, kaip ten jūs – bet asmeniškai aš esu labai nutolęs nuo ramybės, su kuria laikote pamaldas priešais Meno altorių, garbindami Grožį, Gėrį, Tiesą ir kitus idealus.
Nes pagaliau, Šventoji Motina, juk tokio dvasininko situacija nėra dviprasmė ir kelianti abejonių? Jau nekalbant apie tai, kad jo nuogumas – pasityčiojimas iš jo pontifikalinio apdaro ir kad mišias galima laikyti tik dėvint drabužius, o plikam tai daryti visiškai neleistina. Tačiau net atskiros jo kūno dalys gėdingai ir demoralizuojančiai pykstasi tarpusavyje, ir, kaip sakiau, blauzda (apsiribojant šiuo pavyzdžiu) pliaukšteli jam per subtilų veidą, kai veidas vėl žiūri iš aukšto ir niekinamai į primityvią blauzdą. Dar blogiau, atskiros jo sielos – nevienalytės (kaip taikliai pasakei) atsižvelgiant į vystymąsi – dalys taip pat heterogeniškai pykstasi ir draskosi. Be to, argi asmeninis rašytojo gyvenimas nekompromituoja viešo gyvenimo? Ar dėl nebaigtų menkniekių, smulkmenų nebraška jo didybė? Ar žemutiniai visuomenės sluoksniai nesišaipo iš aukštųjų sluoksnių, viską, kas ten vyksta, laikydami pagyrūniškumu, puikavimusi, blefu ir saviapgaule? O ar jūsų praeitis nemeta nemalonaus šešėlio ant jūsų dabarties? Ir kokiu būdu pasiekėte brandą, kuria šiandien taip karštai puikuojatės? Nesuprantu šito: pažvelgus į jus, gali pasirodyti, kad niekada nebuvote pienburniai – kad ir šiandien tokie nesate – kad neturite blauzdų, mamų, tetų – kad jums egzistuoja tik Žmogaus Dalia, Meilė, Mirtis, Žmonijos Likimas ir panašios horizontalios problemos. Ir kas čia per naivus maskaradas?
Pernelyg karštai, Bruno, pernelyg nekantriai veržiesi aukštyn, per daug Tu skubi patekti į tas aukščiausias sferas, kad net greitai lėkdamas pakeliui pametei blauzdas. Todėl Tau kelia pasišlykštėjimą, kai jautrus draugas užvažiuoja Tau per blauzdas. Kadangi literatūrinis stilius, aktualus viešo gyvenimo stilius tiesiog neturi būdo, kaip susidoroti su blogąja blauzdinių problemų sritimi, galima gelbėtis tik paniekos paliatyvu arba taktiška ignorancija. Per lengvai ir pigiai praeina kilimo procesas. Iš karto šokame į aukščiausią lygį, mene išsiliejame tik savo esybės galiuku, o neįveiktas, deramas, tikrasis egzistencijos lygis vis dar prašosi išklausomas. Tai galima paaiškinti tuo, kad vienas rašytojas kitą glosto, vienas kitą kelia į aukščiausias aukštybes, iki brandžiausios brandos, nuostabiausios, aukščiausios natos, iki širdies ir sielos – kol galų gale netaktu tampa vien tik primintos rašytojo blauzdos. Perkandau Tavo žaidimą! Nesugebėdamas užimti pozicijos trivialaus, koktaus fakto apie daktarienę, kuria Tave pakursčiau, kad žnaibytų tau blauzdas, atžvilgiu, griebeisi padlaižiavimo, mane išaukštinai tikėdamasis, kad aš, išaukštintas, nustosiu Tave žeminti. Manei, kad pasipūtęs nuo Tavo padlaižiškos nuomonės apsirengsiu pontifikalinį apdarą ir imsiu diskutuoti su Tavimi „aukštosios askezės“ ir „nepaperkamo skonio“ temomis. Ne, ne, griebk, griebk, daktariene, griebk, paimk jį, čiupk, kandžiok, į blauzdas, į blauzdas! Kol neišdėstysi savo nuostatų šiais opiais klausimais, nė kalbos negali būti apie jokias aukštąsias askezes.
Mano mylimas Bruno, žinau, kad dabar kai tik kas nors užsimena apie blauzdą, tai iš karto sakoma, kad tai froidizmas, ir baigta. Akivaizdu, mano minima blauzda visiškai nereiškia Freudo ir padarys nedovanotiną klaidą tas, kuris ją taip sučiuops. O ar pastebėjai savo laiške vieną akcentėlį „nerimtai“? Tai geriausiai įrodo, kad pats sielos gilumoje jauti, jog visa Tavo dialektika yra aukščiau už Tave. Tai, Bruno, – jeigu jau sakome viską, – nešvarios sąžinės balsas. Tiesą sakant, ir mano laiškas neišvengė šios rykštės. Kaip sunku apibrėžti savo lygį! Kiekviename lygyje jaučiamės kaip žuvis, ištraukta iš vandens. Sprendžiant iš to, tikra mūsų stichija turėtų būti tam tikras lygių mišinys. Bet nesuprantu, kodėl mes turėtume penėti Bogusławą papildoma diskusija apie mišinį. Bučiuoju Tave į kaktą, Tavo
Witoldas Gombrowiczius
Witold Gombrowicz
Netaktų grandinė
Skaitytojai žino, kas dėjosi mažoje, bet tikroje dramoje, įvykusioje tarp jų, taip pat Brunono Schulzo ir manęs praeitame „Studio“ numeryje. Kadangi aš sukėliau dramelę, man dera ir paskelbti jos moralą.
Savo išprovokuoto eksperimento esmę išdėstysiu paprasta kalba. Dažniausiai literatas dirba pasitelkęs vieną išraiškos formą. Ir neretai nutinka taip, kad rašytojas, visiškai pasitikintis savimi vienoje srityje, pavyzdžiui, grynai meninėje, dažnai apsigauna ir nemaloniai susikompromituoja, kai tenka prabilti subtiliais asmeniniais klausimais. Mums atrodo, kad tai kitas asmuo. Netikėtai išvystame negebėjimą, apie kurį niekada nė nepagalvotume, jeigu gyvenimas žmogaus nebūtų išmušęs iš vėžių. Taigi realią naudą iš įvaldyto žodžio gauna tik tas, kuris moka juo naudotis vienodai užtikrinai bet kokiomis aplinkybėmis ir kuris įstengia į išorę perkelti kiekvieną savo sielos dalelę. Priešingu atveju literatas bus pajėgus kurti gana geras poemas, bet savo fragmentiškame mene liks beginklis prieš visą gyvenimišką tikrovę. Jau ilgą laiką mane intrigavo, ar mano draugas Bruno Schulzas, meistriškai besidarbuojantis plunksna grynojo meno aukštybėse, sugebės susidoroti kitame segmente. Nusprendžiau su Brunonu pažaisti gyvenimą – parašiau jam atvirą laišką, sąmoningai netaktišką, kuriame pranešiau, kad jis vadinamas pamišėliu ir pozuotoju, ir mečiau iššūkį, kad viešai išsikapstytų iš situacijos.
Schulzui nutiko tai, kas galėjo tokiu atveju nutikti net geriausiems, bet nebrandiems, nevisiškiems rašytojams. Susidūręs su netaktu, pasimetė; ir pasimetė todėl, kad mano laiškas, nors ir atrodė nekaltai, turėjo vieną pavojingą bruožą – buvo labai asmeniškas. Laiškas nekvietė pradėti objektyvią, filosofinę diskusiją, kurioje žmogus gali pasislėpti už problemos, o reikalavo sprendimo, jei galima taip pasakyti, per savo paties asmenį. Kilnus ir doras, bet nepraktiškas poetas įpuolė. Pirmiausia kaip bailys spruko nuo mano daktarienės, maskuodamas atsitraukimą pompastika. Paskui antroje savo teksto dalyje rėžė juokingai patetišką atsišaukimą, pastačiusį mane į nepaprastai keblią padėtį.
Perskaitęs tą laišką, nudžiugau. „Dabar, – nutariau, – parodysiu, kaip sveikam išnešti kailį iš visiškai autentiškos ir nesufabrikuotos bėdos.“ Tik padėtis buvo sudėtingesnė, nei maniau. Tada ir aš įpuoliau. Mano atsakymas, turėjęs būti lengvas, humoristinis ir švelninantis, Schulzo laiško kontekste išėjo sunkokas ir netinkamas. Humoras nepavyko. Dėl to – tam tikro neišbaigtumo, kurį pripažįstu su „nuginkluojančiu naivumu“, įspūdis. Ar iš to išplaukia, kad Schulzas ir aš esame snobai?
Taip teigia p. J. E. Skiwskis žurnale „Tygodnik Ilustrowany“. Sako, kad mūsų korespondencija yra klasikinis literatūrinio snobizmo preparatas, kad, „išsikeldami į aukštybes, iš kurių kalbama jau vien apie paskutinius dalykus“, savo intelektinius nuotykius pavertėme kulto ir išsidirbinėjimo objektu, kad tokia „asmeninė eschatologija“ yra per ankstyva, o kas seka po to – netaktiška.
Ar vis dėlto ponas Skiwskis mano, kad literatas neturi teisės į netaktą – kiek netaktas yra sąmoningas ir turi padėti naujam turiniui atsirasti popieriuje? Ar literatūrinė kūryba nėra, be kita ko, vertimas to, kas netaktiška, į taktiška, to, kas storžieviška, į nestoržieviška? Be to, ar literato vieta nėra ties netakto riba? Bet pono Skiwskio manymu, rašantysis turi užsidaryti savyje ir tol tobulintis ir persitvarkinėti, kol pagaliau pasirodytų su gatavu pertvarkų rezultatu, – jis nepripažįsta rašytoją turint teisę formuotis gyvai rašant, realiai ir betarpiškai bendraujant su žmonėmis, nori, kad pirmiau pasidarytų pats literatas. Tik visiškai susiformavusi ir visuotinai pripažinta literatūrinė asmenybė, anot jo, turi teisę išpažinti savo asmenines patirtis. Jam literatūra yra gatavų dirbinių salonas. Ši koncepcija – be galo teisinga, bet turbūt tokia pat teisinga kaip ta, pagal kurią gyva ir gyvenimiška literatūra yra taip pat negatavų dirbinių sritis ir kuri pripažįsta, jog šalia atsiskyrėliško darbo gali egzistuoti ir suvokiančio savo broką autoriaus ir kritiško skaitytojo gyvas bendradarbiavimas, jog skaitytojas gali mokytis tinkamos formos iš rašytojo klaidų, jog autoriui leista rizikuoti parašyti prastą kūrinį, nuklysti į neištirtą teritoriją, tam, kad tas naujas jo ir skaitytojo tarpusavio santykis, nauja tvarka pažadintų abiem pusėms vaisingas emocijas. Nes jeigu turiu tobulintis savo kambaryje, kad paskui parašyčiau tobulus kūrinius, tai šių kūrinių man asmeniškai visiškai nebereikia – jau ir be jų ištobulėjau. Neketinu veltis į teorinius ginčus su ponu Skiwskiu, tik konstatuoju, jog jis įžvelgė mano eksperimento esmę ten, kur jos nieku gyvu nebuvo, o būtent skaitytojui skirtą pramogą palaikė literatūriniu ir abstrakčiu disputu.
Neneigiu, kad buvo išdėstytos tai pat ir kai kurios bendro pobūdžio mintys. Tačiau p. Skiwskis nepuola tų minčių, tiesiog nepripažįsta mūsų teisės viešai mąstyti tam tikromis temomis. Nustato temų hierarchiją ir asmenų hierarchiją. Jis mano, kad yra dalykų, apie kuriuos gali kalbėti vien Gide’as ir Mauriacas, tik pamiršta, jog tuomet ponui Skiwskiui pirmiausia nebūtų leista kalbėti apie Gide’ą ir Mauriacą. Tačiau nėra keista išgirsti tokį požiūrį iš lūpų žmogaus, kuris nieko kito nedaro, tik trumpuose ir iš būtinybės padrikuose straipsniuose gvildena problemas, iki kurių – kalbant jo terminologija – nepriaugo, ir vertina žmones, iki kurių jam kaip iki dangaus. Kas gi čia užsikelia į aukštybes? Kas užsiima patogiausią padėtį? Pripažindamas kad ir akimirkai tą formalistinę, nelanksčią hierarchiją, p. Skiwskis pats užima horizontalią padėtį, kadangi gyvenimas negali pakęsti prisiskaitėliškumo.
O toliau jis kaltina, jog sugebu „iki problemos aukštybių išplėtoti ir iškelti asmeninius trūkumus, su kuriais grumiasi kiekvienas rašytojas“. Jeigu įdėm nevalia rašyti apie bendro pobūdžio dalykus beigi nedera daryti problemos iš savo trūkumų, maža kas belieka daryti. Tarsi jis manytų, kad asmeniniai trūkumai, o būtent tie, su kuriais kiekvienas grumiasi, nėra problemos? (Kiekvienas – nes rašymo sunkumai, teisingai suprantami, yra ir paprasčiausio kalbėjimo sunkumai.) Mano nuomonė suvis priešinga. Mano manymu, aš pats esu išskirtinė tema, kurią man patikėjo gamta, ir vien asmeninius trūkumus turiu teisę gvildenti, o didelės problemos man tik tiek leistinos liesti, kiek yra mano asmenine bėda. Ir nepaprastai rekomenduoju rašytojams, ypač jauniems ir dar ne taip „išbaigtiems“, nutraukti nonsensišką drovų tylėjimą apie save – nes jų kūriniai, nebūdami šedevrais, gali būti realūs mene, o jie patys tarp savo trūkumų iš tiesų yra tikri, gyvi, įdomūs ir pamokantys net ydomis ir neišvengtais paslydimais. Deja, iki šiol rašymas apie save buvo laikomas puikybės liudijimu, ir iš šios delikačios materijos gimė labai lėkštas ir formalistinis įprotis. „Ak, yra svarbesnių dalykų už mane, nesu pasaulio bamba, nenoriu niekam įgrįsti savo kuklia esybe“ ir t. t., ir t. t. Bet argi „asmeninė eschatologija“ nėra būtent socialinio instinkto išraiška, ar nėra individo visuomenei reiškiama pagarba? Ir ar tai ne tiesiausias ir patikimiausias individo socializacijos kelias?
Bet pas mus niekas nėra paprastas rašantis individas, kiekvienas turi iš karto būti „literatas“, „menininkas“, „kūrėjas“, kandidatas į Gide’ą ir aspirantas į „didybę“. „Rašytojo karjeros“ juokingumo pritvinkęs debesis pakimba virš visų, dėl vienokių ar kitokių priežasčių išleidusių bent vieną knygą. Ypač Schulzas, kuris tik sulaukęs keturiasdešimties pradėjo rašyti, geidžia karjeros! Kapitalinis p. Skiwskio argumentas tas, kad jei sektume didžiaisiais rašytojais ir dėtumės jais, tai būtų sąmoninga arba pusiau sąmoninga mistifikacija. P. Skiwskis pamiršo, o gal nežino, kad itin sąmoningos mistifikacijos elementą mes abu turime bendrą ir kuris taip pat aiškiausiai matomas ir Schulzo kūriniuose, o viskas, ką iki šiol esu parašęs, buvo tik mistifikacija ir parodija. Kada mistifikacija gali būti morali, kokios vidinės korektūros reikalauja, kad neišsigimtų į pigybę, kokie jos pliusai ir minusai – apie tai galėtume šnekėti ilgai ir daug. Man tam tikras formos dirbtinumas, ne tik rašant, bet ir kalbant, atsiranda iš jausmo, kad nė viena forma neprilygsta mano tikrovei; iš to seka, kad, niekada nebūdamas visiškai tikras, labiau noriu pabrėžti disharmoniją, nei dangstyti ją išpuoselėtu ir dar melagingesniu drovumu. Be to, mistifikacija yra kažkas panašaus į psichinį protezą, įgalinantį laisviau judėti, kas nebūtinai yra blogai. Bet gal p. Skiwskis uždraus man taip filosofuoti, kadangi nesu Gide’as. Tuomet pasakysiu, kad jei ir nieko negalima, vis dėlto galima literatūriniame ir inteligentijai skirtame mėnraštyje panaudoti sudėtingesnį ir subtilesnį triuką, nerizikuojant sulaukti pernelyg primityvių nuomonių. Insinuoti mums kvailiausią snobiškumą, žavėjimąsi savimi ir svaiginimąsi į skolą didybe yra – atleiskite, p. Skiwski, – vaikiška. Nereikia būti Mauriacu, kad netilptum į tokius schematinius ir simplistinius rėmus. Gimnazijos mokinys juose jaustųsi nejaukiai. Tai galiu paaiškinti vien didelių pastangų nereikalaujančia insinuacija – akivaizdžiai daug lengviau insinuoti savo artimui ką nors blogo nei gero. Ir man atrodo, kad tai vienas mūsų kritikos – pernelyg greitos rodyti „klasę“ kito sąskaita – chroniškos blykšlės simptomų.
Formalistika yra mirtinas formos priešas. Jeigu kiekvienas drąsesnis bandymas bus slopinamas formalistiniu persekiojimu, joks žmogus neįgaus formos ir kiekvienas mūsų žodis bus nei į tvorą, nei į mietą, kaip šuniui šienas. Šį straipsnį rašau savo vardu. Schulzas galbūt yra kitos nuomonės. Nežinau, ką mano Schulzas, bet esu įsitikinęs, kad ir jo nuomonė nesutaps su p. Skiwskio išvadomis. Nesgi negalima visiems siūlyti tos pačios arbitralinės „dvasinės higienos“ – vieniems pastilės „Kiparisas“ kenkia, o kitiems kaip tik išeina į sveikatą.
Vosylius Sezemanas. Istorinis meno vystymasis ir jo dėsningumai
2020 m. Nr. 3
Iš rusų k. vertė Dalius Jonkus
VOSYLIUS SEZEMANAS (1884–1963) 1923 m. buvo pakviestas į Lietuvą ir tapo Vytauto Didžiojo universiteto Kaune, o vėliau (nuo 1940 m.) Vilniaus universiteto filosofijos profesoriumi ir katedros vedėju. Nuo pat atvykimo į Lietuvą jis dėstė ne tik logikos, pažinimo teorijos, filosofijos istorijos, bet ir estetikos kursus. V. Sezemanas rusiškai publikavo tris estetikai skirtus straipsnius, kuriuose suformuluotos pagrindinės jo estetinės teorijos idėjos: „Estetinis vertinimas meno istorijoje“ (1922), „Poetinio vaizdo prigimtis“ (1925), „Menas ir kultūra“ (1927). Šiuose straipsniuose jis polemizavo su formalistine meno samprata ir plėtojo fenomenologinės estetikos idėjas. Tačiau visuminę estetikos teoriją V. Sezemanas pateikė lietuviškai parašytoje „Estetikoje“, išleistoje 1970 m. Mokslininkas knygos rankraštį spaudai parengė dar prieš areštą 1950-aisiais. Neteisėtai apkaltintas ir nuteistas, jis atsidūrė Taišeto lageryje, kur kalėjo šešerius metus. Ten jis nenutraukė filosofinės veiklos ir po sunkių darbų kaliniams skaitė paskaitas apie Vakarų filosofijos istoriją ir estetiką.
Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje esančiame V. Sezemano rankraščių fonde (F122-97) yra išlikę nemažai neskelbtų filosofinių raštų. Tekstas „Istorinis meno vystymasis ir jo dėsningumai“ buvo parašytas lageryje, 1950–1955 m. Rašyta ranka, rusiškai, pieštuku ant prastos kokybės pageltusio popieriaus skiaučių. Lapai perlenkti ir susiūti siūlu, taip padaryta tarsi nedidelė kišeninė knygelė. Išoriniai puslapiai (pirmas ir paskutinis) labai aptrinti ir daugelyje vietų sunkiai perskaitomi. Šiuose užrašuose V. Sezemanas istorinį meno vystymąsi aiškina kaip stilių kaitą, panašiai šią teoriją filosofas aptarė ir savo „Estetikoje“. Tačiau šiame rankraštyje, skirtingai nei knygoje, mokslininkas plėtoja įdomią polemiką su marksistine teorija ir parodo jos vidinį prieštaringumą. Tai svariai papildo jo „Estetikoje“ pateiktą stiliaus istorinio vystymosi sampratą.
Hegelis pirmasis aiškiai ir griežtai savo estetikoje pagrindė meno supratimą kaip vieną iš žmonijos kultūrinio gyvenimo objektyvacijų ir tuo pačiu kaip nepaliaujamai besivystantį istorinį fenomeną. Toks menas kaip konkreti kultūros šaka savyje atspindi jos vyraujančias tendencijas ir turi konkrečius pastovius sąryšius su kitomis kultūros sritimis. Meno esmę reikšmingai apibrėžia jos būsenos [neįsk.] atskirais laiko momentais. [neįsk.] virsmai iš vienos būsenos į kitą. Tuo remiantis galima daryti išvadą, kad, norint atskleisti meno esmę, būtina jį tyrinėti sąryšiuose su kitomis kultūros sritimis ir atsižvelgiant į jo istorinį vystymąsi. [neįsk.] nagrinėjamos atsižvelgiant į jos pagrindinius filosofiškai esminius bruožus. Jei stiliumi vadinsime visumą požymių, kurie būdingi konkrečios istorinės epochos menui, tai galima teigti, kad 1) keičiantis kultūrinėms epochoms keičiasi ir meno stilius, ir, 2) kad kiekvienas stilius savo istoriniame egzistavime išgyvena konkrečias vystymosi fazes. Todėl galima kelti du klausimus: 1) Kuo galima paaiškinti konkretaus stiliaus susiformavimą ir tai, kad vienas stilius pakeičia kitą? Ir 2) kokius dėsningumus galima įžvelgti kiekvieno atskirai paimto stiliaus vystymesi? Atsakydami į šiuos klausimus mes galėsime tiksliau apibrėžti ir pačią stiliaus sąvoką. Reikia akcentuoti, kad čia kalba eina apie istorinę meno būtį, kai jis jau pasiekė tam tikrą diferencijuotumo ir savarankiškumo lygį, o ne apie jo atsiradimą ikiistoriniais laikais. Atsakant į pirmą klausimą, tenka pažymėti, kad į jį skirtingos teorijos duoda skirtingus atsakymus. Nurodysime svarbiausius. Labai populiari yra XIX amžiaus pabaigoje atsiradusi vadinamoji aplinkos teorija, kurią sukūrė Hyppolite’as Taine’as. Šios teorijos teigimu, svarbiausią įtaką stiliaus susiformavimui ir jo specifinėms savybėms daro aplinka. Tai gali būti tiek fizinė (gamtinė), tiek socialinė aplinka. Taine’as savo teoriją pagrindžia tokiais pavyzdžiais: fizinės aplinkos poveikis architektūrai: a) šiaurėje, kur iškrenta daug kritulių, – namų stogai yra nuožulnūs ir taip pritaikyti vandens nuotėkiui, o pietuose – stogai plokšti, pritaikyti buvoti ant jų vakare ir naktį, kai saulės nėra ir galima mėgautis vakarine ir naktine vėsa. Architektūros priklausomybė nuo naudojamų vietinių statybinių medžiagų: medienos, ten, kur jos yra pakankamai, molio ir akmens (pavyzdžiui, Egipte naudojamas bazaltas, Graikijoje marmuras, šiaurės šalyse granitas ir t. t.). Medžiagos savybės iš dalies nulemia ir architektūros stilių; b) unikalus Venecijos mokyklos dailės spalvingumas, spalvų švelnumas, tarsi jos persišviestų per lengvą dūmų šydą, aiškinamas specifinėmis atmosferinėmis venecijietiško jūrinio klimato sąlygomis. Šiame klimate gausu vandens garų ir rūkų, kurie visoms spalvoms suteikia ypatingą garų ir oro lengvumą, be to, šis aplinkinės gamtos ir klimato pobūdis (kalnai, lygumos, jūra ir kita) veikia menininko psichiką ir jo padidintą dėmesingumą tiems ar kitiems gamtos reiškiniams. Nemažą įtaką šiuo atžvilgiu daro ir tam tikras maistas. Iš kitos pusės menininko kūrybą nulemia socialinė aplinka, kurioje jis gyvena, su kuria jis gyvenimiškai susijęs [neįsk.] ekonominės, luominės, turtinės pažiūros, papročiai ir kita: aristokratinis aukštosios Renesanso dailės pobūdis – ji, kaip ir klasikinė prancūzų literatūra, tenkino meninius dvaro aplinkos poreikius. Rubenso tapyba ir Anglijoje buržuaziniuose sluoksniuose atsiradęs sentimentalizmas traktuojamas kaip reakcija į nemoralų restauracijos laikotarpio aristokratinio meno cinizmą. Prancūzų revoliucijos epochos menininkų klasicizmas siejamas su Anglijos respublikos ir laisvės idealais. Pereinant prie Hyppolite’o Taine’o teorijos kritinio vertinimo, reiktų visų pirma atkreipti dėmesį, kad jo nurodytos įtakos, kurias menininko asmenybei ir jo kūrybai daro atskiri fizinės ir socialinės aplinkos faktoriai, be abejonės egzistuoja, bet tai nereiškia, kad jos pakankamai paaiškina meninio stiliaus susiformavimą ir vystymąsi. Kai kurios Taine’o paminėtos fizinės ir socialinės aplinkos sąlygos turi tik nežymų ir šalutinį sąryšį su menine kūryba (klimatas), kitos su menine kūryba yra susijusios artimiau (priklausomybė konkrečiai klasei, luomui arba ekonominė priklausomybė nuo jo). Aišku, kad nuo šių faktorių galimos įtakos, didesnės ar mažesnės svarbos jų reikšmė meninės kūrybos procese bus nevienoda. Bet teorija aiškiai neatskiria, kurie iš šių įtakos faktorių yra svarbesni, o kurie ne tokie svarbūs. Kai kurie iš šių faktorių turi tik laikiną, nuo istorinių aplinkybių priklausomą reikšmę. Šiuolaikinė technika, tobulesnės transporto priemonės įveikia bet kokį atstumą ir todėl konkrečių statybos medžiagų egzistavimas ar neegzistavimas tose ar kitose šalyse nebėra reikšmingas architektūrai. Net ir senovėje ši aplinkybė neturėjo lemiamos reikšmės. Galima daryti išvadą, kad meninis stilius yra daugiausia atsitiktinių ir pačių įvairiausių fizinių ir socialinių aplinkybių sutapimo rezultatas. Tačiau atskirai paėmus sunku daugiau ar mažiau tiksliai įvertinti šių aplinkybių reikšmingumą. Nuosekliai taikant šį požiūrį, viskas: ir menininko-kūrėjo asmenybė, ir menas, yra nulemta išorinėmis aplinkybėmis. Su jomis sutapatinama ir menininko asmenybė bei jo kūryba. Meninė estetinė plotmė praranda savo ypatingumą; lieka neatsakytas arba praranda prasmę klausimas apie specifinį estetiškumo momentą mene ir jo vidinį vystymąsi, o konkretaus stiliaus vienovė nebegali būti siejama su jokia vidine būtinybe. Net ir kultūros vienatiškumas, žvelgiant iš šio požiūrio taško, yra ne organinis, bet greičiau mechaniškai išoriškas, priklausantis nuo daugelio įvairiausių faktorių sutapimo ir sąveikos. Tam tikru laipsniu Taine’o teorija yra gimininga marksistiniam požiūriui į meną, stilių ir jų vystymąsi, nes marksizmas taip pat pripažįsta lemiamą aplinkos įtaką meninei kūrybai. Bet marksistinis mokymas eina daug toliau už Taine’o koncepciją ir yra tobulesnis tuo, kad 1) bando paaiškinti ir pagrįsti kultūros vienovę, kuri nulemia ir kiekvienos istorinės epochos stiliaus vienovę, 2) jis kartu dar skiria pirminius pagrindinius ir antrinius išvestinius faktorius, kurie nulemia kultūros struktūrą, 3) jis pabrėžia ne tik meno istoriškumą, bet ir jo kaip socialinio fenomeno reikšmę ir todėl teigia, kad menas yra priklausomas nuo kultūrą sudarančių socialinių faktorių. Pasak marksizmo, pagrindinis faktorius yra ekonominė visuomenės sandara, t. y. ją apibūdina gamybinės jėgos ir žmonių gamybiniai santykiai. Tai yra visos kultūros bazė. Ja remiasi ir iš jos išauga ideologinis antstatas, kurį sudaro likusios kultūros šakos ir sritys, visų pirma politinės ir teisinės institucijos, taip pat mokslas, menas, religija, moralė, filosofija. Antstatą nulemia ekonominė bazė, kuri jį atspindi, tačiau atskirų antstato sferų visuma negali būti išvedama iš ekonominio pagrindo, kiekviena iš jų pasižymi savo specifinėmis ypatybėmis ir specifiniais dėsningumais. Tai būdinga ir menui. Iki Spalio revoliucijos visame pasaulyje viešpatavo ekonominė sandara, nuo kurios priklausė visuomenės klasinė struktūra. Klasinis visuomenės pobūdis suteikia ir menui tokį pat klasinį pobūdį. Priklausomai nuo visuomenės klasinės sandaros ir klasių tarpusavio santykių (aristokratija, buržuazija, valstiečiai, darbininkai) keičiasi ir meninės kūrybos pobūdis ir kryptis. Šiuos meno sąryšius istorinio vystymosi eigoje puikiai nušvietė Plechanovas savo straipsniuose, skirtuose estetinėms problemoms aptarti. Be abejonės, klasinis antagonizmas ir klasinė kova veikia meną ir vyraujantį stilių ta prasme, kad nulemia siužetų pasirinkimą, meninės kūrybos kryptį ta ar kita visuomeninio gyvenimo linkme, taip pat atsiribojimą nuo visko, kas svetima viešpataujančiai klasei ir prieštarauja jos interesams. Tačiau ar visada vieno stiliaus pakeitimas kitu yra susijęs su šiais klasiniais interesais ir ar ši įtaka yra lemiamas momentas? To įrodyti iki šiol nepavyko. Ir kodėl pirmenybė suteikiama tokiam, o ne kitokiam stiliui ir kodėl į pirmą planą iškeliamos tokios, o ne kitokios estetinės vertybės ir jų realizacija meninėje kūryboje? Jei pripažintume, kad meno istorinis vystymasis priklauso vien nuo išorinių aplinkybių, kurios yra istoriškai nulemtos ir kintančios, tai marksistinė estetika neišvengiamai turės sutapti su reliatyvizmu, kuris visas estetines vertybes laiko sąlyginėmis, kintančios ir kaprizingos mados produktais. Bet tai prieštarauja 1) tam, kad menas taip pat, kaip ir kitos ideologinio antstato sritys, pasižymi specifiniu dėsningumu, kuris neįmanomas be ypatingo estetinių vertybių savarankiškumo, ir 2) jei kultūros istorinis vystymasis bendrai paėmus yra progresyvus procesas, perėjimas nuo žemesnių prie aukštesnių kultūros pakopų, tai ir meno sferoje, taip pat, kaip ir mokslo srityje, visame sąlyginai reliatyviame kisme turi būti ir besąlygiški, objektyviai vertingi momentai, kurie nepraranda savo reikšmės kintant istorinėms epochoms (taip pat, kaip ir reliatyvioje tiesoje glūdi absoliučios tiesos momentas). Kaip kitaip galima pagrįsti teiginį, kad socialistinės visuomenės menas yra tobulesnis už kapitalistinės visuomenės meną. Kadangi egzistuoja formos ir turinio vienovė, kartu su turiniu turi atitinkamu būdu keistis bei tobulėti meninė forma. Bet marksistinė kultūros koncepcija susiduria ir su kitais sunkumais bei neaiškumais: įsižiūrėjus iš arčiau tampa vis sunkiau nubrėžti vienareikšmę ribą tarp bazės ir antstato, tarp visuomeninės būties ir visuomeninės sąmonės. Šios dvi sąvokų poros tarpusavyje glaudžiai susijusios. Nes ideologinis antstatas atsiranda kaip visuomeninės būties atspindys sąmonėje; iš šios būties įsisąmoninimo ir bandymo ją suprasti, įprasminti gimsta svarbiausi įsitikinimai, mokslinės sampratos, moralinės, teisinės koncepcijos, taip pat požiūriai į meną, grožį, politinės bei ekonominės pažiūros ir kita. Kartą susiformavęs šis ideologinis antstatas savo ruožtu daro įtaką visuomeninei būčiai, ją keičia ir plėtoja sandoroje su bendromis tendencijomis, su svarbiausiais visuomeninėje sąmonėje vyraujančios ideologijos interesais. Čia kyla tokie klausimai ir abejonės: 1) Visuomeninė sąmonė (ideologinė sfera) remiasi jos pagrinduose glūdinčia visuomenine būtimi, kuri ontologiškai yra pirmesnė už visuomeninę sąmonę. Todėl visuomeninė būtis jau privalo savyje turėti tokius veiksnius, kurie ideologinėje sferoje yra suprantami kaip religiniai, [etiniai], teisiniai, estetiniai ir tarnauja kaip religinių, etinių, teisinių, estetinių pažiūrų, įsitikinimų, teorijų pagrindas. Ir nėra jokios abejonės, kad bet kokia ekonominė santvarka negali egzistuoti neturėdama savyje tam tikrų moralinių, teisinių, politinių ir pažintinių momentų kad ir pačia primityviausia įpročių, papročių, tikėjimų forma. Bet tada kyla klausimas, ar galima visuomeninės būties ekonominį momentą laikyti svarbiausiu lyginant su kitais nurodytais visuomeninės būties momentais. Jei ekonominis momentas gelminiame lygmenyje yra pagrįstas gyvūnišku savęs išsaugojimo instinktu, tai ir moralinis visuomeninės būties momentas gali būti siejamas su panašiu instinktyvaus pobūdžio šaltiniu (solidarumas, prisirišimas prie vaikų, simpatija, smalsumas, imitavimas ir kita). Netgi estetinis momentas turi pirmines užuomazgas instinktyviame gyvūnų gyvenime: tam tikrų spalvų, blizgančių objektų, kvapų patrauklumas, kuris susijęs su lytiniu instinktu. Estetinis momentas negali būti išvestas iš ekonominių santykių kaip tokių taip pat, kaip moralės negalima išvesti iš politinių-teisinių visuomeninės būties aspektų. Aišku, estetinių pradų savitumo pripažinimas visai neprieštarauja tam, kad ekonomika daro poveikį menui ir jo istoriniam vystymuisi. Be to, ši įtaka gali būti ir teigiama (pavyzdžiui, technikos vystymasis, kuris patobulina techninius meno aspektus ir atveria naujas galimybes, muzikiniai instrumentai, aliejiniai dažai), ir neigiama (sensacingų filmų populiarumas, kūrinių beskonybė, mada kaip praturtėjimo būdas, menininko priklausomybė nuo rinkos reikalavimų ir t. t.). Atvirkštinė meno įtaka ekonomikai (materialinei kultūrai) taip pat egzistuoja, bet menkesniu masteliu (meno įtaka gamybos dirbiniams, gyvenamojo būsto įrengimas, namų ūkio rakandai ir kita). 2) Bet šioje sanpriešoje (ir sąryšyje tarp visuomeninės būties ir visuomeninės sąmonės) glūdi dar vienas sunkumas – pati visuomeninė būtis, kuri pasireiškia kaip gamybinė veikla ir gamybiniai santykiai kartu su joje glūdinčiu esminiu sąmonės momentu – sąmoningumu. Gamybinės jėgos – tai darbo įrankių išradimas, mokėjimas jais naudotis, gyvūnų prijaukinimas, žemės apdirbimas, vergais paverstų belaisvių išnaudojimas, mainais grindžiama prekyba – visa tai ne instinktyvi veikla, bet sąmoningi ir į iš anksto numatytą tikslą nukreipti veiksmai, kurie vykdomi pagal konkretų planą ir pagrįsti gaminamo objekto, naudojamų įrankių ir gamybos būdo žinojimu. Tiesa, pastarasis yra praktinio pobūdžio, bet vis dėlto sistematizuotas ir apibendrintas. Vadinasi, sąmonė ne tik atspindi savyje tai, kas egzistuoja nepriklausomai nuo jos visuomeninėje būtyje, ji ir pati dalyvauja šioje būtyje ir yra būtinas steigiamasis jos momentas[1]. Ar yra visuomeninėje sąmonėje įsisąmoninama kažkas tokio, kas dar nebuvo įsisąmoninta pačioje visuomeninėje būtyje? Toks įsisąmoninimas, kuris veda link ideologinio antstato, gali reikšti tik išplėtimą ir pagilinimą tos žinojimo srities, kuri glūdi visuomeninėje būtyje, o kartu yra jos refleksija, kuri leidžia praktines žinias ir įgūdžius apibendrinti racionalia, nuoseklia sistema ir tokiu būdu nuo praktikos pereiti prie teorijos (sistemiškas praktinio žinojimo apibendrinimas). Kadangi toks įsisąmoninimas ir praktikos racionalizavimas įvyksta ne iš karto, bet tik palaipsniui, žingsnis po žingsnio, tai čia sunku nustatyti, kur baigiasi praktinis ir kur prasideda teorinis žinojimas. Taikant estetiškumo sferai – tai reiškia: ideologiniam antstatui akivaizdžiai priklauso estetika kaip filosofinė disciplina, kuri nustato bendras meninio grožio ir grožio apskritai sąlygas bei momentus. Bet pats menas kaip kūrybinė veikla ir visuma šia veikla sukuriamų vertybių yra susijęs su visuomenine būtimi, tuo labiau kad ši veikla yra realizuojama ir tada, kai žmogaus sąmoningumas dar labai ribotas, o mokslinis, tikslus žinojimas dar neegzistuoja arba kai jis dar randasi užuomazgos būklėje. Aišku, ir čia ribos tarp praktikos ir teorijos yra reliatyvios, sąlyginės. Analizuojant meno sąryšį su kitomis kultūros sritimis ir jo specifinę prigimtį, lemiančią jo vaidmenį kultūros visumoje, galima suformuluoti bendrą išvadą: istorinę meno kaip visuomeninio reiškinio būtį, jo vystymąsi ir vieno stiliaus pakeitimą kitais nulemia du pagrindiniai momentai: 1) išorinis, t. y. visa aplinkinė kultūrinė terpė, kurioje jis gyvuoja ir kuria maitinasi, kitaip sakant – visuma kitų kultūros sričių, su kuriomis jis tiesiogiai ar netiesiogiai yra susijęs: su religija, morale, mokslu, technika, ekonomine ir politine sistema. Visos šios duotajai istorinei epochai būdingos kultūros sritys, arba dalys, paimtos kartu, savo organine vienybe išreiškia konkretų žmogaus santykį su aplinkiniu pasauliu. Šis santykis pasireiškia ne tik konkrečia pasaulėžiūra ir pasaulėjauta, bet pirmiausia kaip žmogaus veikla, kaip jis veikia aplinkinį pasaulį, kaip reaguoja į jo poveikius. Toks pat žmogaus santykis su pasauliu pasireiškia savo ypatingu specifiniu būdu ir mene. Tai juk tas pats žmogus, kuris, būdamas menininku, kartu palaiko ypatingus moralinius, politinius, ekonominius ir socialinius santykius su kitais žmonėmis, visuomenės nariais. Todėl skirtingų kultūros sričių ar dalių ryšys pasireiškia ne tik kaip tiesioginė vienos srities įtaka kitai, bet yra nulemtas to, kad visų šių sričių pagrindas yra tas pats bendras to paties žmogaus santykis su pasauliu. Taip reiktų suprasti ir meno sąryšį su kitomis kultūros sritimis. Jį grindžia žmogaus kaip kultūros kūrėjo vienovė, jo vieningas santykis su pasauliu. Kitų kultūros sričių įtaka menui pasireiškia taip: 1) Kadangi visi tikrovės reiškiniai gali būti meno siužetais, tai vien savo turiniu menas jau yra susijęs su visomis kultūros plotmėmis. O turinys reikalauja atitinkamos formos. Tačiau turinys nenulemia tų ypatingų šios formos kūrimo kelių ir metodų. Tam pačiam turiniui gali būti taikomi skirtingi metodai (skirtingi stiliai). 2) Menininko santykį su tikrovės reiškiniais nulemia ir kultūros ekonominė bazė, ir tos sritys, kurios susijusios su ideologiniu antstatu: religija, moralė, mokslas, politinė ir socialinė sistema. Taip yra nulemiamas siužetų ir reprezentacinių aspektų pasirinkimas (kas domina menininką, kas yra svarbu toje ar kitoje kultūros sferoje, taip pat tai, kas yra jam natūralu, savaime suprantama). Šie momentai tiesiogiai ar netiesiogiai veikia ir formaliąją meno pusę (stilių), nes suteikia konkrečią kryptį kūrybinį sumanymą atitinkančių metodų ieškojimui. Bet ir apie šiuos faktorius, veikiančius meninę kūrybą, negalima tvirtinti, kad jie visiškai vienareikšmiškai nulemia stilių. 3) Labai svarbi technikos ir gamybos būdų įtaka meno vystymuisi ir ypač tai paveikia jo formaliąją pusę. Tas ar kitas medžiagos apdirbimo būdas, taip pat dirbtinis medžiagos, kuri gamtoje neegzistuoja, pagaminimas menininkui suteikia galimybę sukurti naujus estetinius efektus arba sustiprinti jau žinomus ir išbandytus. Tiksliai taip pat ir meninės kūrybos instrumentų plėtojimas bei tobulinimas paveikia apdirbamos medžiagos įsisavinimo procesą ir glūdinčių joje estetinių galimybių panaudojimą. Mes jau nurodėm, kokį ypatingą vaidmenį dailėje suvaidino aliejinių dažų atradimas. Jis suteikė galimybę atsirasti grynam vaizduojamosios dailės stiliui ir galimybę realizuoti tokius grožio ir spalvų efektus, kurie iki to atradimo dailei buvo beveik nepasiekiami (clair-obscur). Tuo pačiu susiklostė ir nauja erdvės bei jos meninio pateikimo koncepcija. Muzikoj naujų instrumentų išradimas, taip pat jų skambesio patobulinimas, diapazono išplėtimas bei tembrinės įvairovės praturtinimas (naujų grojimo technikos būdų išvedimas, o netiesiogiai ir natų sistemos patobulinimas bei supaprastinimas) suteikė galingą impulsą muzikos vystymuisi ir jos emociniam išraiškingumui. 4) Lyginant su šiais žmogaus socialinės būties aspektais ir faktoriais, fizinės sąlygos (tokios kaip klimatas, geografinės sąlygos, maistas ir kita) turi tik antrinę reikšmę. Jų įtaka yra netiesioginė ir sunkiai apibrėžiama. 5) Galų gale visos šios įtakos persipina, sąveikauja tarpusavyje ir įsilieja į menininko kūrėjo individualybę. Jos formuoja ją, suteikia impulsų jos vystymuisi, pagelbėdamos vieniems sugebėjimams atsiskleisti ir užgniauždamos kitus, bet visos šios įtakos (faktoriai) jau numato individualybės egzistavimą, jos ypatingas reakcijas (atsakus) į aplinkinio pasaulio poveikius, kuriomis ji išreiškia savo individualios prigimties savitumą. Individualybės neįmanoma paaiškinti remiantis išorinėmis sąlygomis ir jų sąveikaujančių poveikių visuma. Individualybė (asmenybė) yra esmiškai nedaloma ir nesuskaidoma į atskiras dalis. Analitinis jos išskaidymas į daugybę skirtingų komponentų (faktorių) yra diskursyvinio mąstymo rezultatas. Tokiam mąstymui individualybės pažinimas prieinamas tik tokiu analizės būdu, bet jis nesugeba pažinti jos visumos, negali įsigilinti į jos vidinį branduolį, kuris būdingas individualybės vienovei, jos asmeniniam savitumui. Šie bruožai žmogaus kūrybinėje veikloje pasireiškia kaip originalumas. Visa, kas pasakyta apie individualybę apskritai, tinka ir meninei individualybei – tai menininko individualybės daliai, kuri pasireiškia ypatingais meninės išraiškos metodais ir būdais formuojant siužetinę medžiagą. Šia prasme asmeninių menininko gabumų ypatumai ir jų kryptys turi sprendžiamąją reikšmę formaliajai jo kūrybos pusei. Lyginant su visais anksčiau nurodytais faktoriais, kurie nulemia meninę kūrybą ir ją veikia, menininko individualybė užima ypatingą vietą. Ji oponuoja jiems kaip vidinis veiksnys išoriniam, ir todėl būtent ją mes ir turime omenyje, kai kalbam apie vidinį momentą, kuris nulemia meno gyvavimą bei vystymąsi, ir priešpastatom anksčiau išnagrinėtų išorinių sąlygų ir faktorių visumai. Tačiau iš tikrųjų yra ne taip. Nes menininko kūrinių reikšmė yra ne ta, kad jo darbai atspindi jo individualybę ir tuo skiriasi nuo kitų menininkų kūrinių, bet ta, kad jo individualybė, jo asmeniniai gabumai atskleidžia ir padaro prieinamą kitiems žmonėms (publikai) objektyviai vertingą estetinę plotmę, kuri išsaugo savo vertę ir nepriklausomybę nuo kūrėjo asmeninio egzistavimo. Tai kažkas tokio, kas realizuoja naują estetinį aspektą, naują meninio išraiškingumo atspalvį[2]. Tas ar kitas estetines (menines) vertybes realizuojanti formalių priemonių ir metodų visuma bei vienovė yra tai, kas vadinama stiliumi. Stilius, kaip ir visa formalioji dalis, kai ji paimama atskirai nuo konkretaus turinio, yra bendro pobūdžio ir diferencijuojasi, tampa tikslesnis tik susidurdamas su konkretaus turinio įvairove. Formalios priemonės neatsiranda iškart kaip jau paruoštos ir visiškai išbaigtos, paprastai jas atranda ir apibrėžia menininko kūrybiniai ieškojimai ir įžvalgos. Šia prasme stiliaus pradmenys yra dinamiški. Juose glūdi vystymosi ir konkrečių galimybių atskleidimo bei transformavimo tendencijos. Ši stiliaus pradmenims būdinga tendencija yra vidinis momentas arba faktorius, skatinantis meninę kūrybą ir ją nukreipiantis konkrečia vaga, kurią įrėmina viešpataujančio stiliaus ženklų pažymėtas istorinis meninio gyvenimo periodas. Šis stiliaus vystymosi procesas pasižymi vidiniu nuoseklumu ir logika, kuriai išorinės įtakos (aplinkybės) gali padėti arba trukdyti, bet kurios esmiškai pakeisti jos negali. Tik šitame vidiniame meno vystymesi galima atrasti specifinius estetinius dėsningumus, kurie negali būti redukuoti į jokius neestetinius pradus. Išoriniais bus vadinami visi kiti meno vystymąsi lemiantys momentai, priešpriešinant juos vidiniams dinamikos pradams, kurie užtikrina estetinės meno prigimties autonomiją ir savitumą. Tai nereiškia, kad išoriniai veiksniai yra neesminiai, atsitiktiniai. Iš esmės šios išorinės sąlygos meno gyvenimui yra tokios pat būtinos, kaip ir vidinės. [neįsk.] sąveikaudamos ir kontaktuodamos su gyva menine kūryba. Išorinis čia reiškia neestetinis (nemeninis). Dabar tampa suprantamas vaidmuo, kurį meno gyvenime atlieka asmenybė. Ji yra aktyvi terpė (katalizatorius), kurioje vyksta išorinių ir vidinių meno vystymosi sąlygų sąlytis ir sąveika. Toks asmenybės vaidmens supratimas nė kiek nesumažina jos reikšmės meninei kūrybai ir kartu priimama su tuo objektyviu mene įdiegiamo naujumo vertingumu. Menininkas nesukuria stiliaus pagal savo subjektyvias užgaidas, bet atranda jį kaip naują būdą meninėmis priemonėmis išreikšti tikrovės reiškinius, kuriam būdingas ypatingas anksčiau nepastebėtas emocinis išraiškingumas. Ir jis savo kūryba žiūrovą arba klausytoją išmoko naujai matyti žmogišką pasaulį bei gamtą. Visa ši meno vystymosi sąlygų ir faktorių analizė leidžia mums dabar arčiau prieiti prie stiliaus sąvokos apibrėžimo. Stilius yra visų pirma meninę kūrybą organizuojantis estetinis pradmuo, kuris savo specifiniais meninės išraiškos ir medžiagos panaudojimo metodais pasiekia savo kūriniuose tokį išraiškingumą, kuris visiškai akivaizdžiai ir įtikinamai atskleidžia konkretų žmogaus santykį su pasauliu. Vis dėlto reikia pabrėžti, kad terminas „stilius“ nėra vienareikšmis ir yra vartojamas skirtingomis prasmėmis. Iki šiol mes kalbėjom apie atskiro menininko stilių, apie individualų stilių. Bet dažnai yra kalbama apie visos meninės epochos stilių, pavyzdžiui, apie Renesanso epochos meninį stilių, kuris pagal savo pakitimus gali būti skirstomas į ankstyvąjį Renesansą, brandųjį Renesansą arba pagal šalis ir tautas, kurios šį stilių perėmė kartu su visais jo pakitimais. Galų gale, remdamiesi tokiu konkretaus stiliaus vystymusi ir geografiniu paplitimu, mes nustatom ir atskirų mokyklų stiliaus skirtumus. Konkretūs stiliai klasifikuojami ir remiantis meno šakos, kurioje jie pasireiškia, savitumu (architektūrinis stilius, muzikinis stilius ir kita). [neįsk.]
[1] Labai svarbi V. Sezemano išvada, kuri paneigia dogmatinę marksizmo tezę, esą sąmonė yra tik būties atspindys. V. Sezemanas parodo, kad reikia pripažinti bazės ir antstato dialektinį santykį. Menas, kultūra, ideologija ne tik atspindi ekonominius santykius, bet ir juos nulemia (vert. past.).
[2] Šis V. Sezemano nurodytas estetinės plotmės objektyvumas svarbus visai fenomenologinei estetikai ir vertybių teorijai. Estetinės vertybės kaip ir kitos vertybės egzistuoja nepriklausomai nuo kūrėjo ir jo sąmonės, bet yra atrandamos ir išreiškiamos tik per atskiro individo veiksmus (vert. past.).
Michel Foucault. Tiesa ir teisinės formos. Antroji paskaita
2020 m. Nr. 2
Iš prancūzų k. vertė Tadas Zaronskis
Ši iš tiesų įspūdinga forma, kurią sutinkame Sofoklio dramoje „Edipas karalius“, nėra tik retorinė. Ji taip pat yra religinė ir politinė. Ji susideda iš garsiosios σύμβολον technikos, graikiškojo simbolio. Tai galios, galios naudojimo įrankis, kuris leidžia tam tikram žmogui, turinčiam paslaptį arba galią, į dvi dalis perlaužti kokį nors keraminį objektą, vieną dalį pasilikti sau, o kitą patikėti kam nors, kuris turės nunešti žinią arba patvirtinti jos tikrumą. Dviejų pusių atitikimas patvirtins žinios tikrumą, t. y. naudojamos galios tęstinumą. Galia reiškiasi, užbaigia savo ciklą, išlaiko savo vienumą naudodamasi šiuo mažų, vienas nuo kito atskirtų fragmentų žaismu, kurie priklauso tai pačiai visumai, tam pačiam objektui ir kurių bendras išsidėstymas yra galios pasireiškimo forma. Edipo istorija yra suskaldymas šio daikto, kurio pilna, nepadalyta nuosavybė patvirtina galios turėjimą ir ja remiantis duotus įsakymus. Žinios ir pasiuntiniai, kuriuos Edipas išsiunčia ir kurie turi grįžti, patvirtins savo ryšį su galia tuo faktu, kad kiekvienas turi šio daikto fragmentą ir gali jį sujungti su kitais fragmentais. Tai teisinė, politinė ir religinė technika, kurią graikai vadina σύμβολον, simboliu.
Sofoklio papasakota Edipo istorija paklūsta šiam σύμβολον: ne retorinei, bet religinei, politinei, beveik maginei galios naudojimo formai.
Jei dabar atkreipsime dėmesį ne į šio mechanizmo formą, šį suskylančių ir galiausiai susijungiančių pusių žaismą, bet į tokių tarpusavio atitikimų efektą, pastebėsime nemažai dalykų. Visų pirma tam tikrą perkėlimą, vykstantį pusėms jungiantis. Pirmasis viena kitą atitinkančių pusių žaismas vyksta tarp dievo Apolono ir pranašautojo Teiresijo: tai pranašystės, arba dievų, plotmė. Antrąją viena kitą atitinkančių pusių porą sudaro Edipas ir Jokastė. Jų liudijimus sutinkame dramos viduryje. Tai valdovų, karalių plotmė. Galiausiai, paskutinė liudijimų pora, paskutinė istoriją papildanti pusė pateikiama ne dievų ar karalių, bet tarnų ir vergų lūpomis. Nuolankiausias Polibo tarnas ir iš esmės labiausiai atsiskyręs Kiterono miško piemuo kartu išdėstys paskutinę tiesą ir pateiks paskutinį liudijimą.
Šitaip gauname įstabų rezultatą. Tai, kas kūrinio pradžioje buvo pasakyta kaip pranašystė, bus pakartota kaip dviejų piemenų liudijimas. Tragedijai pereinant nuo dievų prie vergų, taip pat kinta tiesos pasakymo mechanizmai arba tiesos išraiškos formos mechanizmai. Kai dievas ir pranašautojas kalba, tiesa formuluojama kaip nurodymas ir pranašystė, kaip amžinas ir visagalis dievo-Saulės žvilgsnis, kaip pranašautojo žvilgsnis, kuris, nors būdamas aklas, mato praeitį, dabartį ir ateitį. Štai toks maginis-religinis žvilgsnis dramos pradžioje verčia suspindėti tiesą, kuria nenori tikėti Edipas ir choras. Žemesniame lygmenyje taip pat sutinkame žvilgsnį – juk jei abu vergai gali liudyti, tai dėl to, kad jie matė. Vienas matė Jokastę, jam atiduodančią kūdikį, kad nuneštų į mišką ir ten paliktų. Kitas matė kūdikį miške, matė savo draugą vergą jam atiduodantį šį naujagimį ir prisimena jį nunešęs į Polibo rūmus. Čia taip pat kalbame apie žvilgsnį. Nebe apie platų, amžiną, nušviečiantį, akinantį, žaižaruojantį dievo ir jo pranašautojo žvilgsnį, bet apie žvilgsnį žmonių, kurie matė ir kurie prisimena matę savo pačių žmogiškomis akimis. Tai liudininko žvilgsnis. Tai žvilgsnis, į kurį Homeras nenurodė kalbėdamas apie ginčą tarp Antilocho ir Menelajaus.
Tad galime teigti, kad visas „Edipas karalius“ yra būdas perkelti tiesos pasakymą iš pranašiško ir nurodančio diskurso tipo į retrospektyvinį, nebe pranašystės, bet liudijimo plotmei priklausantį diskursą. Taip pat tai tam tikras būdas perkelti blyksnį arba šio pranašiško, dieviško blyksnio tiesos šviesą į piemenų žvilgsnį, kuris yra tam tikra prasme empiriškas ir kasdienis. Egzistuoja atitikimas tarp piemenų ir dievų. Jie sako tą patį ir mato tą patį, bet ne ta pačia kalba ir ne tomis pačiomis akimis. Visoje šioje tragedijoje sutinkame tą pačią tiesą, kuri pasirodo ir yra formuluojama dviem skirtingais būdais, skirtingais žodžiais ir skirtinguose diskursuose, su skirtingu žvilgsniu. Tačiau šie žvilgsniai vienas kitą atitinka. Piemenys tiksliai atitinka dievus, ir net galėtume teigti, kad jie juos simbolizuoja. Tai, ką sako piemenys, yra iš esmės – nors ir kitu būdu – tas pats, ką dievai jau buvo pasakę.
Šitai yra vienas pagrindinių Edipo tragedijos bruožų: sąsaja tarp piemenų ir dievų, tarp žmonių valdovo ir dieviškų pranašysčių. Šis atitikimas apibrėžia tragediją ir įsteigia simbolinį pasaulį, kuriame žmonių prisiminimai ir kalbos yra tarsi empirinė didelės dievų pranašystės paraštė.
Štai vienas punktų, kuriuos turime pabrėžti, jei norime suprasti šį tiesos vystymosi mechanizmą „Edipo karaliaus“ dramoje. Vienoje pusėje dievai, kitoje – piemenys. Tačiau tarp šių dviejų egzistuoja karalių plotmė, arba tiksliau: Edipo plotmė. Kokia yra jo žinojimo plotmė, ką reiškia jo žvilgsnis?
Apie tai kalbant būtina patikslinti kelis dalykus. Paprastai analizuojant šią tragediją sakoma, kad Edipas nieko nežinojo, buvo aklas, užrištomis akimis ir praradęs atmintį, kadangi jis niekuomet neminėjo savo paties veiksmų užmušant karalių trijų kelių sankryžoje ir rodėsi šitai pamiršęs. Edipas – užmaršties, nežinojimo, Freudo pasąmonės žmogus. Žinome visus žodžių žaismus, sugalvotus su Edipo vardu. Tačiau nepamirškime, kad šie žaismai yra įvairūs ir kad patys graikai jau buvo atkreipę dėmesį į tai, kad žodyje Οίδίπους yra žodis οίδα, kuris reiškia ir „turėti“, ir „žinoti“. Norėčiau parodyti, kad Edipas šiame σύμβολον mechanizme, susisiekiančių pusių mechanizme, šiame tarp dievų ir piemenų vykstančiame atsakymų žaisme yra ne tas, kuris nežinojo, bet, priešingai, – tas, kuris žinojo per daug. Tas, kuris tam tikru smerktinu būdu suvienijo savo žinojimą ir savo galią, ir kurį „Edipo karaliaus“ istorija turėjo negrįžtamai ištremti iš istorijos.
Pats Sofoklio tragedijos pavadinimas yra įdomus: „Edipas“ tai „Edipas karalius“, Οιδίπους τύραννος. Sunku išversti žodį τύραννος. Vertimas neatspindi tikslaus šio žodžio signifikato. Edipas yra galios žmogus, žmogus, turintis tam tikrą galią. Reikšminga, kad Sofoklio tragedijos pavadinimas yra ne „Edipo kraujomaiša“ ar „Edipas tėvažudys“, bet „Edipas karalius“. Ką reiškia Edipo karaliavimas?
Visame kūrinyje galime pastebėti galios tematikos svarbą. Jos eigoje iš esmės sprendžiamas Edipo galios klausimas ir tai dėl to jis jaučia grėsmę.
Visoje tragedijoje Edipas nė karto nesakys esąs nekaltas, kad net jei jis ką nors padarė, šitai buvo prieš jo valią, kad jis nužudė šį žmogų nežinodamas, jog tai Lajas. Edipas Sofoklio dramoje „Edipas karalius“ nė karto nesigriebia tokios gynybos nekaltumo ir nežinojimo plotmėje.
Tik Sofoklio dramoje „Edipas Kolone“ girdėsime nuolatinį aklo ir pasigailėtino Edipo vaitojimą: „Nieko negalėjau pakeisti, dievai mane įviliojo į spąstus, apie kuriuos nieko nežinojau“1[1]. Dramoje „Edipas karalius“ jis visiškai nesigina esąs nekaltas. Vienintelė jo problema yra galia. Ar jis galės išlaikyti valdžią? Tai apie šią galią viskas sukasi nuo kūrinio pradžios iki pabaigos.
Pirmoje scenoje Tebų gyventojai dėl maro kreipiasi į Edipą kaip į tą, kuris užima valdovo poziciją. „Tu turi valdžią, tu turi mus išgydyti nuo maro.“ Ir jis atsako: „Man svarbu jus išgydyti, nes jus žudantis maras taip pat liečia mano suverenitetą ir mano karaliavimą.“ Tai rūpindamasis savo karaliavimo išsaugojimu Edipas nusprendžia ieškoti problemos sprendimo. Ir kai jis jaučiasi statomas pavojun aplink jį staiga pasirodžiusių atsakymų, kai orakulas į jį nurodo ir kai pranašautojas dar aiškiau pasako, kad tai jis yra kaltininkas, Edipas, nekalbėdamas apie nekaltumą, sako Teiresijui: „Dabar mane bandai nuverst, galvodamas / Kad pats arčiau stovėsi prie Kreonto sosto“[2].
Jo negąsdina mintis, kad jis galėtų būti nužudęs tėvą arba karalių. Jį gąsdina galimybė prarasti jam priklausančią valdžią.
Didžiajame ginče su Kreontu Edipas sako: „Tu pakvietei orakulą iš Delfų, bet jo pranašystė buvo iškraipyta, kadangi tu, būdamas Lajo sūnumi, trokšti man duotos valdžios“[3]. Čia taip pat Edipas jaučiasi Kreonto statomas į pavojų ne nekaltumo ar kaltės, bet galios plotmėje. Visuose šiuose susirėmimuose, vykstančiuose kūrinio pradžioje, viskas sukasi apie galią.
Ir kai dramos pabaigoje atrandama tiesa, kai vergas iš Korinto sako Edipui: „Jis [Polibas] tėvas tau kiek aš, nė truputį ne daugiau“[4], Edipas nesvarstys, kad, nebūdamas Polibo sūnumi, jis galėtų būti kieno nors kito ir galbūt Lajo sūnus. Jis sako: „Taip sakai norėdamas mane sugėdinti, norėdamas įtikinti liaudį, kad aš esu vergo sūnus. Bet net jei esu vergo sūnus, šitai nesutrukdys man valdyti. Esu karalius kaip visi kiti karaliai“[5]. Čia taip pat kalba eina apie galią. Remdamasis savo kaip valdovo ir teisingumo vadovo padėtimi, Edipas pakvies paskutinį liudytoją: Kiterono vergą. Tai kaip valdovas, grasindamas vergui kankinimais, Edipas iš jo išgaus tiesą. Ir kai tiesa atskleista, kai žinome, kas buvo Edipas ir ką jis padarė – tėvo nužudymas, kraujomaiša su motina – ką sako Tebų liaudis? „Mes tave vadinome mūsų karaliumi.“ Tai reiškia, kad Tebų liaudis, tuo pat metu pripažindama Edipą buvus jų karaliumi, naudodama būtąjį laiką („vadinome“), dabar jį paskelbia nušalintu nuo karaliaus pareigų.
Viskas sukasi apie Edipo valdžios žlugimą. To įrodymas – kai Edipas praranda valdžią Kreonto naudai, paskutinėse replikose taip pat kalbama apie galią. Paskutiniai Edipui skirti žodžiai, prieš jį išvedant į rūmus, ištariami naujojo karaliaus Kreonto: „Neįgeiski visko iškovoti!“[6] Panaudotas žodis yra κρατεῖν; šitai reiškia, kad Edipas nebeturi vadovauti. Ir Kreontas dar prideda: ακράτεσας, šis žodis reiškia „pakilus į viršūnę“, tačiau tai taip pat žodžių žaismas, kuriame α turi neigimo reikšmę: „nebeturintis valdžios“. Aκράτεσας tuo pat metu reiškia: „Tu, kuris pakilai į pačią viršūnę ir kuris dabar nebeturi valdžios.“
Tuoj po to pasirodo liaudis ir paskutinį kartą pasveikina Edipą: „Tu, kuris buvai κράτιστος“, t. y.: „Tu, kuris buvai valdžios viršūnėje.“ Tačiau pats pirmas Tebų liaudies pasveikinimas Edipui buvo: Ώ κρατὑνων Οιδίπους, t. y.: „Visagalis Edipai!“ Tarp šių dviejų liaudies pasveikinimų įvyko visa tragedija. Galios ir politinės galios turėjimo tragedija. Tačiau kas yra ši Edipo galia? Kuo ji pasižymi? Jos požymiai sutinkami to laiko graikų mąstyme, istorijoje ir filosofijoje. Edipas vadinamas βασιλεὑς ἀναζ, pirmas tarp vyrų, tas, kuris turi κρἁτεια – galią / valdžią, jis netgi vadinamas τὑραννος. „Tironas“ šiuo atveju neturi būti suprantamas siaurąja prasme, kadangi iš tiesų Polibas, Lajas ir visi kiti taip pat buvo vadinami τὑραννος.
Kai kurie iš šios galios požymių pasirodo Edipo tragedijoje. Edipas turi valdžią. Bet jis ją įgijo per visą virtinę istorijų, nuotykių, kurie iš pradžių jį pavertė labiausiai pasigailėtinu žmogumi – ištremtu, pamestu kūdikiu, klaidžiojančiu bastūnu, – o paskui – pačiu galingiausiu žmogumi. Jam teko nepastovus likimas. Jis patyrė vargą ir šlovę. Jis buvo pačioje viršūnėje, kai visi manė jį esant Polibo sūnumi, ir pačiame dugne, kai virto iš miesto į miestą klajojančiu vargeta. Vėliau jis vėl iš naujo pasiekė viršūnę. „Metai augo su manimi ir mane tai nužemino, tai iškėlė.“
Ši likimo kaita yra dviejų tipų veikėjų skiriamasis bruožas. Kalbame apie legendinį epinį herojų, kuris, praradęs pilietybę ir tėvynę, po tam tikrų išmėginimų vėl atgauna šlovę, ir apie istorinį VI a. pabaigos ir V a. pradžios graikų tironą. Tironas yra tas, kuris, patyręs daugybę nuotykių ir pasiekęs galios viršūnę, vis tiek rizikuoja ją prarasti. Likimo netolygumas yra būdingas veikėjui tironui, aprašytam to laiko graikų tekstuose.
Edipas yra tas, kuris, perėjęs vargą, patyrė šlovę; tas, kuris tapo karaliumi pabuvęs herojumi. Tačiau jei jis tapo karaliumi, tai dėl to, kad išgydė Tebų miestą nužudydamas mįsliaminę pabaisą, rijusią visus, kurie negalėjo įminti jos mįslių. Jis pagydė miestą, padėjo jam vėl atsitiesti, kaip jis sako – sugrąžino miestui kvėpavimą, kai šis buvo beišleidžiąs paskutinį kvapą. Kalbėdamas apie šį miesto išgydymą, Edipas naudoja žodžius ορθωσαν, atsitiesti, ἁνὁρθωσαν πὁλιν, padėti miestui atsitiesti. Šiuos žodžius randame ir Solono tekste. Solonas, kuris veikiau yra ne tironas, bet įstatymų leidėjas, gyrėsi VI a. pr. Kr. pabaigoje padėjęs Atėnų miestui atsitiesti. Tai taip pat būdinga visiems tironams, iškilusiems Graikijoje VII ir VI a. pr. Kr. Jie ne tik patyrė tiek pakilimus, tiek nuopuolius, jų vaidmuo taip pat buvo padėti miestams atsitiesti pasitelkiant teisingą ekonominį paskirstymą, kaip padarė Kipselas Korinte, arba teisingus įstatymus, kaip Solonas Atėnuose. Tad štai du pagrindiniai graikų tirono bruožai, kuriuos sutinkame Sofoklio laikų arba net ir ankstesniuose tekstuose.
Taip pat dramoje „Edipas karalius“ sutinkame virtinę ne tik teigiamų, bet ir neigiamų tironijos bruožų. Edipo pokalbiuose su Teiresiju ir Kreontu ar net su liaudimi jam prikišami įvairūs dalykai. Pavyzdžiui, Kreontas jam sako: „Mieste ir mano juk dalia, ne tavo vieno“[7]. Vis dėlto jei pažvelgsime, pavyzdžiui, į istorijas, kurias Herodotas pasakojo apie senuosius graikų tironus, ypač apie Korinto Kipselą, pastebėsime, kad kalbama apie žmogų, maniusį, jog miestas jam priklauso[8]. Kipselas sakė, kad Dzeusas jam perleido miestą ir kad jis savo ruožtu jį grąžino piliečiams. Visiškai tą patį randame Sofoklio tragedijoje.
Edipas taip pat neteikia ypatingos reikšmės įstatymams ir juos pakeičia savo valia ir savo nurodymais. Jis tai aiškiai pasako. Kai Kreontas prikiša Edipui, kad šis norįs jį ištremti ir kad tai neteisingas sprendimas, Edipas atsako: „Vis tiek turi paklusti!“[9] Jo valia bus miesto įstatymas. Dėl to prasidėjus jo nuopuoliui liaudies choras prikiš Edipui, kad jis paniekino δίκη, teisingumą. Tad Edipas yra aiškiai apibrėžtas, aprašytas, sukataloguotas veikėjas, apibūdintas V a. graikų mąstyme: tironas.
Tironui kaip veikėjui būdinga ne tik galia, bet ir tam tikras žinojimo tipas. Graikų tironas nebuvo paprasčiausiai tas, kuris užima valdžią. Jis buvo tas, kuris užėmė valdžią dėl to, kad turėjo arba įtikino kitus turįs tam tikrą žinojimą, pranašesnį už kitus savo veiksmingumu. Tai būtent Edipo atvejis. Edipui pavyko pasitelkus savo mąstymą, savo žinojimą, įminti garsiąją Sfinkso mįslę. Kaip kad Solonas galėjo iš tiesų suteikti Atėnams teisingus įstatymus, kaip kad jis galėjo padėti miestui atsitiesti, nes buvo σοφὁς, išmintingas, taip ir Edipas galėjo įminti Sfinkso mįslę, nes irgi buvo σοφὁς.
Kas yra šis Edipo žinojimas? Kas jam būdinga? Edipo žinojimas atsiveria visoje tragedijos eigoje. Edipas nuolatos kartoja, kad jis įveikė kitus, įminė Sfinkso mįslę ir išgydė miestą pasitelkdamas tai, ką jis vadina γνὡμη, savo nusimanymą, arba savo τἑχνη. Kartais nurodydamas savo žinojimo pobūdį jis sakosi esąs tas, kuris rado, ηὑρηκα. Šį žodį Edipas naudoja dažniausiai, nurodydamas tai, ką kadaise padarė ir ką bando padaryti dabar. Jei Edipas įminė Sfinkso mįslę, tai dėl to, kad jis „rado“. Jei jis nori dar kartą išgelbėti Tebus, jis turi dar kartą rasti, εὑρίσκειν. Ką reiškia εὑρίσκειν? Šis „radimo“ veiksmas pirmiausia pjesėje nusakomas kaip tai, ką gali padaryti tik vienas pats (tout seul). Edipas be perstojo šitai pabrėžia. „Įmindamas Sfinkso mįslę į nieką nesikreipiau“, – jis sako liaudžiai ir pranašautojui. Liaudžiai jis teigia: „Jūs niekaip nebūtumėte galėję man padėti įminti Sfinkso mįslės, jūs negalėjote jai pasipriešinti.“ Teiresijui jis tvirtina: „Kas tu per žynys, jei negalėjai išlaisvinti Tebų nuo Sfinkso? Kol visi buvo apimti siaubo, aš pats vienas išgelbėjau Tebus. Iš niekieno nieko nesužinojau, nesiunčiau jokio pasiuntinio, nuėjau ten pats.“ Rasti – tai kažkas, ką gali padaryti tik vienas pats. Rasti taip pat yra tai, ką galima padaryti tik atmerkus akis. Ir Edipas yra žmogus, kuris nesiliauja kartojęs: „Aš klausinėjau ir, kadangi niekas negalėjo man suteikti žinių, aš atsimerkiau, įsiklausiau ir pamačiau.“ Edipas dažnai naudoja veiksmažodį οἶδα, kuris reiškia ir „žinoti“, ir „matyti“. Οἱδίπους yra tas, kuris geba daryti šiuos regėjimo ir žinojimo veiksmus. Jis yra regėjimo, žvilgsnio žmogus ir juo išliks iki pat pabaigos.
Edipas pakliūna į spąstus būtent dėl to, kad jo ryžtas išsiaiškinti tiesą verčia ieškoti žinančių žmonių, kol Kiterono miško glūdumoje buvo surastas vergas, kuris visur dalyvavo ir žinojo tiesą. Edipo žinojimas yra kažkas panašaus į patirtinį žinojimą. Tuo pačiu tai asmeniškas, iš pažinimo kylantis žinojimas žmogaus, kuris vienas pats, nesiremdamas tuo, kas sakoma, nieko neklausydamas nori pamatyti tiesą savo akimis. Autokratinis žinojimas tirono, kuris pats vienas gali ir sugeba valdyti miestą. Edipas dažnai naudoja valdymo, įsakinėjimo metaforą, kad nusakytų tai, ką daro. Edipas yra kapitonas, tas, kuris laivo pirmagalyje atmerkia akis, kad matytų. Būtent dėl to, kad jis atmerkia akis priešais tai, kas šiuo metu vyksta, jis randa atsitiktinumą, netikėtumą, likimą, τὑχη. Dėl to, kad jis buvo autokratinio, į daiktus nukreipto žvilgsnio žmogus, Edipas pakliuvo į spąstus.
Norėčiau parodyti, kad iš esmės Sofoklio dramoje Edipas atitinka tam tikrą tipą to, ką pavadinčiau žinojimu-irgalia, galia-ir-žinojimu. Dėl to, kad jis valdo vieniša tirono galia, atitraukta tiek nuo dievų pranašautojo, kurio jis nenori girdėti, tiek nuo to, ką sako ir ko nori liaudis, pasinėręs į savo troškimą valdyti viską atrasdamas pats, jis galiausiai randa liudijimą tų, kurie matė.
Tad matome, kaip suveikė pusių žaismas ir dėl ko tragedijos pabaigoje Edipas tampa pertekliniu veikėju.
Jis yra perteklinis veikėjas tuo aspektu, kuriuo šis tironiškas žinojimas, priklausantis trokštančiam matyti savo akimis, neklausant nei dievų, nei žmonių, įgalina tikslų atitikimą tarp to, ką sakė dievai, ir to, ką žinojo liaudis. Nors Edipas to nesiekia, jam pavyksta suvienyti dievų pranašystę ir žmonių atmintį. Edipo žinojimas, galios perteklius, žinojimo perteklius lėmė, kad jis tapo nenaudingas: ratas užsivėrė virš jo, arba tiksliau – du fragmentai susijungė, ir Edipas, jo vieniša galia tapo naudingi. Abiem fragmentams susijungus Edipo atvaizdas tapo siaubingas. Savo tironiška galia Edipas galėjo per daug, savo vienišu žinojimu Edipas žinojo per daug. Šiame pertekliuje jis vis dar buvo savo motinos sutuoktinis ir savo sūnų brolis. Edipas yra pertekliaus žmogus, kuris visko turi per daug: galioje, žinojime, šeimoje, lytiškume. To, ką žinojo piemenys, ir to, ką sakė dievai, simbolinio permatomumo atžvilgiu Edipas – dvigubas žmogus – buvo perteklinis.
Tad Edipo tragedija yra gana artima tam, kas po keleto metų bus Platono filosofija. Iš tiesų Platonas nuvertins vergų žinojimą, empirinę to, kas buvo pamatyta, atmintį vardan gilesnės, esmingos atminties to, kas buvo pamatyta suvokimų danguje. Tačiau čia svarbu tai, kas bus iš pagrindų nuvertinta, diskredituota tiek Sofoklio tragedijoje, tiek Platono „Respublikoje“: tema, arba tiksliau – veikėjas, tuo pačiu privilegijuoto ir išskirtinio politinio žinojimo forma. Tai, į ką nusitaiko tiek Sofoklio tragedija, tiek Platono filosofija, kai imame domėn jų istorinę dimensiją, tai, į ką nusitaikoma anapus Edipo σοφὁς, Edipo išminčiaus, žinančio tirono, τέχνη ir γνώμη įvaldžiusio žmogaus, tai garsusis sofistas, žinojimo ir politinės galios profesionalas, kuris iš tiesų egzistavo Sofoklio laikų Atėnų visuomenėje. Bet anapus jo, iš esmės Platonas ir Sofoklis buvo nusitaikę į kitą veikėjo kategoriją, kurios atžvilgiu sofistas buvo tik nedidelis atstovas, tąsa ir istorinė baigtis: tai tironas. Jis VII ir VI a. pr. Kr. buvo valdžios ir žinojimo žmogus, kuris viešpatavo tiek savo naudojama, tiek turima galia. Galiausiai, nors tai neminima Platono ir Sofoklio tekstuose, anapus viso to čia nurodoma į didįjį istorinį veikėją, kuris iš tiesų egzistavo, net jei ir apgaubtas legendų: tai garsusis asirų karalius.
Rytinės Viduržemio jūros pakrantės Europos visuomenėse antrojo tūkstantmečio pabaigoje ir pirmojo pradžioje politinei galiai vis dar priklausė tam tikras žinojimo tipas. Turėdamas valdžią, karalius ir jo aplinka taip pat turėjo žinojimą, kuriuo negalėjo ir neturėjo dalintis su kitomis socialinėmis grupėmis. Žinojimas ir valdžia tiksliai atitiko vienas kitą, buvo susiję, persidengė. Be žinojimo negalėjo būti valdžios. Ir negalėjo būti politinės galios be tam tikro ypatingo žinojimo.
Savo tyrimuose apie tris funkcijas Dumézilis atskyrė šią galios-žinojimo formą, parodydamas, kad pirmoji – politinės galios – funkcija atitiko maginę ir religinę politinę galią[10]. Dievų žinojimas, žinojimas apie veiksmus, kuriais galime paveikti dievus arba save pačius, visas šis maginis-religinis žinojimas dalyvauja politinėje funkcijoje.
Graikų visuomenės pradžioje, V a. graikų epochos pradžioje, mūsų civilizacijos pradžioje buvo suardytas šis didysis politinės galios, kuri taip pat yra ir žinojimas, vientisumas. Tai ardymas maginės-religinės galios vientisumo, kuris egzistavo didžiosiose asirų imperijose ir kurį Rytų civilizacijos paveikti graikų tironai bandė atkurti saviems tikslams, bei kurį VI ir V a. pr. Kr. sofistai vis dar naudojo kaip išmanydami, už atlygį vesdami pamokas. Penkis ar šešis archajinės Graikijos šimtmečius stebime šį ilgą irimo procesą. Ir kai prasideda klasikinės Graikijos epocha – o Sofoklis žymi jos pradžią, jos išsiritimą – tai, kas turi išnykti, kad ši visuomenė egzistuotų, tai galios ir žinojimo sąjunga. Nuo šios akimirkos valdžios žmogus bus nežinios žmogus. Galų gale, štai, kas nutiko Edipui, – dėl per didelio žinojimo jis nebežinojo nieko. Nuo šios akimirkos Edipas veiks kaip valdžios žmogus, neregys, kuris nežinojo, ir kuris nežinojo, nes galėjo per daug.
Šitaip, kai galios kaina tampa nežinojimas, nesąmoningumas, užmarštis, tamsumos, vienoje pusėje bus pranašautojas ir filosofas, turintys ryšį su tiesa, su amžinomis dievų arba dvasios tiesomis, o kitoje pusėje liaudis, kuri, neturėdama jokios galios, savyje talpina prisiminimą arba taip pat gali liudyti tiesą. Taip, anapus galios, tapusios didingai akla kaip Edipas, sutinkame piemenis, kurie prisimena, ir pranašautojus, kurie sako tiesą. Vakaruose vyraus didysis mitas, kad tiesa niekuomet nepriklauso politinei galiai, kuri savo ruožtu yra akla, kad tikrasis žinojimas įgyjamas tik santykyje su dievais arba prisimenant dalykus, žvelgiant į didžiąją amžinąją saulę arba atsimerkiant ir stebint tai, kas įvyko. Su Platonu prasideda didysis Vakarų mitas: kad žinojimas ir galia sudaro antinomiją. Jei yra žinojimas, reikia atsisakyti galios. Grynoje žinojimo ir mokslo tiesoje negali būti politinės galios.
Šis didysis mitas turi būti sunaikintas. Nietzsche pradėjo griauti šį mitą daugelyje jau cituotų tekstų parodydamas, kad bet kokio žinojimo, bet kokio pažinimo užkulisiuose viskas sukasi apie galios kovą. Netiesa, kad žinojime nėra politinės galios – ji susieta su žinojimu.
[1] Sofoklis. Edipas Kolone / Vertė A. Dambrauskas // Tragedijos. – Vilnius: Vaga, 1974. – P. 121–122; P. 141; P. 547–548.
[2] Sofoklis. Edipas karalius. – P. 201.
[3] Ten pat. – P. 206.
[4] Versta pagal prancūzišką tekstą (vert. past.).
[5] Versta pagal prancūzišką tekstą (vert. past.).
[6] Versta pagal prancūzišką tekstą (vert. past.).
[7] Versta pagal prancūzišką tekstą (vert. past.).
[8] Herodotas. Istorija. Penktoji knyga / Vertė Jonas Dumčius. – Vilnius: Mintis, 1988. – P. 301–304. Kipselas valdė Korintą 657–627 m. prieš Kristų.
[9] Sofoklis. Edipas karalius. – P. 210.
[10] Dumézil G. Jupiter, Mars, Quirinus. Essai sur la conception indo-européenne de la société et sur les origines de Rome. – Paris: Gallimard, 1941; Mythe et Epopée. – T. I: L’idéologie des trois fonctions dans les épopés des peuples indo-européens. – Paris: Gallimard, 1968.
Michel Foucault. Tiesa ir teisinės formos. Antroji paskaita
2020 m. Nr. 1
Iš prancūzų k. vertė Tadas Zaronskis
MICHELIS FOUCAULT (1926–1984) – neabejotinai vienas garsiausių XX a. prancūzų mąstytojų, jau neblogai pažįstamas Lietuvos publikai: išversti svarbūs jo veikalai „Disciplinuoti ir bausti“ bei „Seksualumo istorija“, nemažai straipsnių, jo vardas linksniuojamas filosofijos ir sociologijos konferencijose, meno kritikos tekstuose, parodų atidarymuose. M. Foucault mąstymas, tiriantis pažinimo formų istoriškumą, diskurso funkcionavimą ir galios santykius, kurie persmelkia ir artikuliuoja diskursus ir pažinimo formas, pasauliniu mastu buvo pritaikytas įvairiose socialinių ir humanitarinių mokslų bei meno disciplinose.
„Tiesa ir teisinės formos“ – paskaitų ciklas, kurį filosofas 1973 m. skaitė Rio de Žaneire. Jis siekė parodyti, kokiu būdu žmogaus santykis su tiesa, tiksliau – skirtingos, istoriškai apibrėžtos šio santykio formos, kyla iš socialinių praktikų, o būtent – iš teisinių praktikų. Ypatingo dėmesio verta čia pateikiama antroji paskaita, kurioje M. Foucault, priešindamasis froidistinei tradicijai ir pasitelkdamas Gilles’io Deleuze’o mąstymą, analizuoja Sofoklio tragediją „Edipas karalius“ kaip vieną pirmųjų liudijimų apie senovės graikų teisines formas ir išskiria jame veikiančius tiesos mechanizmus.
M. Foucault knygą „Tiesa ir teisinės formos“ 2020 m. išleis leidykla „Vaga“.
Šiandien norėčiau jums pakalbėti apie Edipo istoriją – tema, kuri jau kokius metus yra pasidariusi visiškai nebemadinga. Nuo Freudo laikų Edipo istorija buvo traktuojama kaip seniausias pasakojimas apie mūsų geismą ir pasąmonę. Tačiau pernai išėjus Deleuze’o ir Guattari knygai „Anti-Edipas“[1], visiškai pasikeitė nuorodos į Edipą vaidmuo.
Deleuze’as ir Guattari bandė parodyti, kad edipinis tėvo-motinos-sūnaus trikampis neatskleidžia nei belaikės, nei esmiškai istoriškos mūsų geismo tiesos. Jie mėgino parodyti, kad šis garsusis edipinis trikampis psichoanalitikams, juo besinaudojantiems gydymo procese, leidžia tam tikru būdu sulaikyti geismą, užtikrinti, kad geismas niekur nebūtų investuojamas[2], nepasklistų po mus supantį pasaulį, istorinį pasaulį, kad jis liktų šeimos viduje ir skleistųsi kaip nedidelė, kone buržuazinė drama tarp tėvo, motinos ir sūnaus.
Pasak jų Edipas yra ne prigimties tiesa, o apribojimo ir suvaržymo instrumentas, kurį nuo Freudo laikų psichoanalitikai naudoja siekdami sulaikyti geismą ir jį patalpinti į šeimos struktūrą, tam tikru momentu apibrėžtą mūsų visuomenės. Kitaip tariant, pagal Deleuze’ą ir Guattari, Edipas nėra slaptas mūsų pasąmonės turinys, tai suvaržymo, kurį gydymo procese psichoanalizė bando primesti mūsų geismui ir pasąmonei, forma.
Prisipažinsiu, kad tokia problema mane labai traukia ir kad aš taip pat jaučiu pagundą anapus to, ką tariame esant Edipo istorija, ieškoti ko nors, kas būtų susiję ne su neapibrėžta, nuolat atsikartojančia mūsų geismo ir pasąmonės istorija, bet su galios, politinės galios istorija.
Trumpai nukrypsiu primindamas, kad visa tai, ką bandau pasakyti, visa tai, ką Deleuze’as nuodugniau parodė knygoje „Anti-Edipas“, priklauso tyrimams, kurie, priešingai nei teigia spauda, nesusiję su tuo, kas tradiciškai vadinama „struktūra“. Nei Deleuze’as, nei Lyotard’as, nei Guattari, nei aš niekuomet neanalizuojame struktūrų, mes visiškai nesame „struktūralistai“. Jei manęs paklaustų, ką aš darau ir ką kiti daro geriau nei aš, atsakyčiau, kad mes netiriame struktūrų. Pasitelkčiau žodžių žaismą atsakydamas, kad mes tiriame dinastijas[3]. Žaisdamas graikiškais žodžiais δύναμις δυναστεία atsakyčiau, kad siekiame iškelti tai, kas ligi šiol mūsų kultūros istorijoje buvo labiausiai paslėpta, labiausiai užtemdyta, giliausiai įsismelkę – galios santykiai. Kad ir kaip būtų keista, ekonominės mūsų visuomenės struktūros yra geriau žinomos, geriau suinventorizuotos, aiškiau atskleistos nei politinės galios struktūros. Šiose paskaitose norėčiau parodyti, kaip mūsų kultūroje nusistovėjo ir į ją persismelkė politiniai santykiai, sukurdami virtinę fenomenų, kurie gali būti paaiškinti tik juos susiejant ne su ekonominėmis struktūromis, ekonominiais gamybos santykiais, bet su politiniais santykiais, persmelkusiais visą mūsų egzistencijos audinį.
Sieksiu parodyti, kaip Edipo tragedija, kurią galime perskaityti Sofoklio tekste, – paliksiu nuošalėje mitinį pagrindą, į kurį ji nurodo, – reprezentuoja ir savotiškai įsteigia tam tikro tipo apibrėžtą galios ir žinojimo, politinės galios ir pažinimo santykį, iš kurio mūsų civilizacija dar neišsivadavo. Manau, kad mūsų civilizacijoje iš tiesų egzistuoja Edipo kompleksas. Tačiau jis nesusijęs su mūsų pasąmone ar geismu, nei su geismo ir pasąmonės ryšiais. Jei Edipo kompleksas egzistuoja, tai jis funkcionuoja ne individualioje, o kolektyvinėje plotmėje; jis byloja ne apie geismą ir pasąmonę, o apie galią ir žinojimą. Štai kokį „kompleksą“ norėčiau analizuoti.
Tragedija „Edipas karalius“[4] [toliau „Edipas“ – vert. past.] yra iš esmės pirmas mūsų turimas liudijimas apie graikų teismines praktikas. Kaip visiems žinoma, tai istorija, kurioje asmenys – valdovas, liaudis, – nežinantys tam tikros tiesos, pasitelkia virtinę technikų, apie kurias kalbėsime, ir taip sugeba surasti tiesą, kuri užklausia patį valdovo suverenitetą. Tad „Edipo“ tragedija – tai tiesos ieškojimo istorija. Tai tiesos ieškojimo procedūra, tiksliai paklūstanti to laiko graikų teisminėms praktikoms. Dėl šios priežasties pirmoji problema – išsiaiškinti, kas būtent archajinėje Graikijoje buvo teisminis tiesos ieškojimas.
Pirmasis mūsų turimas liudijimas apie tiesos ieškojimą graikų teisminiame procese siekia „Iliadą“. Joje pateikiamas kivirčas, supriešinantis Antilochą ir Menelają per žaidynes, surengtas Patroklo mirčiai paminėti[5]. Viena iš žaidynių rungčių – vežimų lenktynės, kurios kaip įprasta vyko apskritoje trasoje, važiuojant į priekį ir atgal kuo arčiau apsisukant ties stulpu trasos gale. Toje vietoje žaidynių rengėjai pastatė žmogų, kuris turėjo būti atsakingas už lenktynių taisyklių laikymąsi. Nors Homeras nesuteikia jam vardo, bet pavadina jį liudininku, ίστορ – tuo, kuris ten yra tam, kad matytų. Lenktynės prasideda ir apsisukimo metu pirmauja Antilochas su Menelaju. Įvyksta pažeidimas ir, Antilochui pasiekus finišą pirmam, Menelajas užginčija ir pasako teisėjui (žiuri), turinčiam skirti prizą, kad Antilochas pažeidė taisykles. Užginčijimas, vaidas – kaip nustatyti tiesą? Kad ir kaip keista, šiame Homero tekste nesikreipiama į tą, kuris matė, į žymųjį liudininką, stovėjusį prie stulpo ir galintį patvirtinti, kas įvyko. Jis nekviečiamas liudyti, jam neužduodamas joks klausimas. Egzistuoja tik ginčas tarp priešininkų Menelajaus ir Antilocho. Susipriešinimas vyksta taip: po Menelajaus kaltinimo „Jūs pažeidėte taisykles“ ir Antilocho gynybos: „Aš nepažeidžiau taisyklių“, Menelajas meta iššūkį: „Padėkite dešinę ranką ant savo arklio kaktos, kairėje rankoje suspauskite botagą ir prisiekite prieš Dzeusą, kad nepažeidėt taisyklių.“ Štai tada, susidūręs su šiuo iššūkiu – išmėginimu – Antilochas atsisako išmėginimo, atsisako duoti priesaiką ir šitaip pripažįsta pažeidęs taisykles[6].
Štai tam tikras specifinis būdas pagaminti tiesą, nustatyti teisinę tiesą. Pasitelkiamas ne liudininkas, o tam tikras išmėginimas, vieno priešininko kitam metamas iššūkis. Vienas meta iššūkį, o kitas turi priimti riziką arba jos atsisakyti. Jei kartais jis būtų priėmęs iššūkį, jei būtų iš tiesų prisiekęs, tada atsakomybė už tai, kas po to nutiktų, už galutinį tiesos suradimą tiesiogiai kristų dievams. Tuomet Dzeusas, nubausdamas tą, kuris melagingai prisiekė (jei taip būtų nutikę), atskleistų tiesą savo žaibais.
Štai sena, itin archajiška tiesos išmėginimo praktika, kai tiesa teismiškai nustatoma pasitelkiant ne konstatavimą, liudininką, tyrimą ar apklausą, bet išmėginimą. Išmėginimas yra būdingas archajinei graikų visuomenei. Taip pat jį aptiksime ankstyvuosiuose viduramžiuose.
Akivaizdu, kad kai Edipas ir visas Tebų miestas ieško tiesos, jie nesinaudoja šiuo modeliu. Prabėgo šimtmečiai. Tačiau įdomu pastebėti, kad Sofoklio tragedijoje vis dar sutinkame kelis tiesos nustatymo per išmėginimą praktikos likučius. Visų pirma scenoje tarp Kreonto ir Edipo. Edipas prikiša savo svainiui, kad tas suklastojo Delfų orakulo atsakymą, sakydamas: „Tu paprasčiausiai visa tai išsigalvojai, siekdamas pasiglemžti mano valdžią, mane pakeisti.“ O Kreontas atsako, nebandydamas nustatyti tiesos liudininkų pagalba: „Gerai, tuomet duosime priesaiką. Aš prisieksiu, kad nerengiau prieš tave jokio sąmokslo.“ Šitai ištariama Jokastės akivaizdoje, kuri priima šį žaidimą, tarsi būtų atsakinga už jo taisyklių laikymąsi. Kreontas atsako Edipui pagal seną vaido tarp karių formulę[7].
Antra, galime teigti, kad visame šiame kūrinyje aptinkame tokią iššūkio ir išmėginimo sistemą. Sužinojęs, kad Tebų maras buvo sukeltas dievų prakeiksmo dėl susitepimo ir žmogžudystės, Edipas įsipareigoja išvaryti nusikaltusį asmenį, suprantama, nežinodamas, kad tai jis pats. Šitaip jis įtraukiamas į savo paties priesaiką, kaip kad archajinėse karių varžybose priešininkai vienas kitą įtraukdavo į pažado ir prakeiksmo priesaikas. Šie senosios tradicijos likučiai keliskart pasirodo kūrinyje. Tačiau iš tiesų visa „Edipo“ tragedija pagrįsta visiškai kitokiu mechanizmu. Štai šį tiesos nustatymo mechanizmą ir norėčiau pristatyti.
Mano atrodo, kad šis tiesos mechanizmas pirmiausia paklūsta dėsniui, savotiškai grynajai formai, kurią galėtume pavadinti skirtingų pusių dėsniu. „Edipo“ tragedijoje tiesos atradimas vyksta per dvi skirtingas puses, kurios derinamos, sukabinamos viena su kita. Edipas išsiunčia pasiuntinį pasitarti su Delfų dievu, karaliumi Apolonu. Iš arčiau pasižiūrėję į Apolono atsakymą matome, kad jis susideda iš dviejų dalių. Apolonas iš pradžių sako: „Ši šalis buvo sutepta.“ Šiam pirmajam atsakymui tam tikra prasme trūksta kitos pusės: įvyko sutepimas, bet kas tai padarė arba kas buvo sutepta? Tad reikia užduoti antrą klausimą ir Edipas išgauna iš Kreonto antrą atsakymą, klausdamas apie sutepimo priežastis. Pasirodo antroji pusė: sutepimas įvyko dėl žmogžudystės. Bet kas kalba apie žmogžudystę, kalba apie du dalykus: kas buvo nužudytas ir kas nužudė. Apolono klausiama: „Kas buvo nužudytas?“ Atsakymas: Lajas, buvęs karalius. Klausiama: „Kas jį nužudė?“ Dabar karalius Apolonas nesutinka atsakyti ir, kaip sako Edipas, negalima jėga išgauti tiesos iš dievų. Tad lieka trūkstama pusė. Sutepimą atitiko nužudymo pusė. Nužudymą atitiko pirmoji pusė: kas buvo nužudytas. Bet trūksta antrosios pusės: žudiko vardo.
Siekiant sužinoti žudiko vardą, bus kreiptasi į kažką, į tam tikrą asmenį, kadangi negalima jėga palenkti dievų valios. Tas kitas – tai Apolono antrininkas, jo žmogiškasis antrininkas, jo mirtingas šešėlis pranašautojas Teiresijas, kuris, kaip ir Apolonas, priklauso dievybėms (θείος μάντις), tai dievo pranašautojas. Jis labai artimas Apolonui, jis taip pat vadinamas karaliumi, ἄναξ. Tačiau jis mirtingas, o Apolonas – nemirtingas; be to, jis aklas, paniręs į tamsybes, tuo tarpu Apolonas yra saulės dievas. Teiresijas yra šešėlinė dieviškos tiesos pusė, antrininkas, kurį dievas-šviesa šešėlio pavidalu meta ant žemės paviršiaus. Edipas eina klausinėti būtent šios antrosios pusės. Ir Teiresijas atsako Edipui: „Tai tu nužudei Lają.“
Tad galime teigti, kad, pradedant antrąja „Edipo“ scena, viskas jau pasakyta ir atvaizduota. Viena vertus, turime tiesą, nes į Edipą iš tiesų nurodo Apolono atsakymų visuma, o kita vertus, Teiresijo atsakymą. Skirtingų pusių žaismas užbaigtas: sutepimas, nužudymas; kas buvo nužudytas, kas nužudė. Turime viską. Tačiau tam tikra forma – kaip pranašystę, ateities spėjimą, nurodymą. Pranašautojas Teiresijas nesako Edipui: „Tai tu nužudei.“ Jis primena: „Tu prižadėjai išvyti žudiką, tad liepiu tau įvykdyti savo pažadą ir išvyti save patį.“ Taip pat ir Apolonas nesakė: „Tai dėl įvykusio sutepimo miestą apėmė maras.“ Jis patarė: „Jei norite, kad maras baigtųsi, reikia nuplauti sutepimą.“ Visa tai buvo pasakyta ateities, nurodymo, spėjimo forma. Dabarties aktualybė niekaip nenurodoma, niekas nerodoma pirštu.
Turime visą tiesą, bet preskriptyvia, pranašiška forma, būdinga pranašautojui. Šiai tiesai, kuri yra savotiškai pilna, kai viskas buvo pasakyta, vis dėlto kai ko trūksta, kai ko, kas turi dabarties, aktualybės matmenį, kas būtų nurodymas į kokį nors asmenį. Trūksta liudijimo apie tai, kas iš tiesų įvyko. Keista, bet visą šią seną istoriją žynys ir dievas išdėsto ateities forma. O dabar mums reikia dabarties esamybės ir praeities liudijimo: dabarties liudijimo apie tai, kas realiai įvyko.
Ši antroji nurodymo ir aiškiaregystės pusė – praeitis ir dabartis – atskleidžiama likusioje tragedijos dalyje. Ji taip pat atsiskleidžia per keistą dviejų pusių žaismą. Visų pirma, reikia nustatyti, kas nužudė Lają. Šitai pasiekiama sujungiant du liudijimus. Pirmąjį liudijimą spontaniškai ir netyčia duoda Jokastė, sakydama: „Pats matai, Edipai, ne tu nužudei Lają, nors žynys teigė priešingai. Geriausias to įrodymas: Lają nužudė keletas vyrų trijų kelių sankryžoje.“ Į šį liudijimą atsakys Edipo nerimas, kone užtikrintumas: „Žmogžudystė trijų kelių sankryžoje – būtent tai aš ir padariau. Pamenu, kad atvykdamas į Tebus nužudžiau kažkokį žmogų trijų kelių sankryžoje.“ Šitaip, per šių dviejų viena kitą papildančių pusių žaismą – Jokastės prisiminimą ir Edipo prisiminimą – gauname beveik pilną tiesą, tiesą apie Lajaus nužudymą. Beveik pilną, nes vis dar trūksta vieno fragmentėlio – atsakymo į klausimą, ar jį nužudė vienas ar keli žmonės, nors šitai tragedijoje, beje, taip ir neišsprendžiama.
Tačiau tai tik pusė Edipo istorijos, mat Edipas nėra tik tas, kuris nužudė karalių Lają, jis ir tas, kuris nužudė savo tikrą tėvą ir tai padaręs vedė savo tikrą motiną. Sujungę Jokastės ir Edipo liudijimus, vis dar neturime šios antrosios pusės. Tai, ko trūksta, yra būtent tai, kas suteikia jiems tam tikrą viltį, nes dievas išpranašavo, kad Lają nužudys ne bet kas, o jo paties sūnus. Tad kol neįrodyta, jog Edipas yra Lajo sūnus, pranašystė nebus išsipildžiusi. Ta antroji pusė būtina, kad paskutinėje tragedijos dalyje, sujungus du liudijimus, būtų atkurta pranašystės visuma. Pirmąjį liudijimą pateikia vergas, atvykęs iš Korinto pranešti Edipui, kad Polibas mirė. Edipas, užuot liejęs ašaras dėl savo tėvo mirties, džiaugsmingai sušunka: „Ak! Bent jau aš jo nenužudžiau, priešingai, nei teigė pranašystė.“ Ir vergas atsako: „Polibas nebuvo tavo tėvas.“
Tad turime naują elementą: Edipas nėra Polibo sūnus. O tada įsikiša paskutinis vergas, kuris paspruko dramai įvykus ir pasislėpė Kiterono miško glūdumoje, paslėpė tiesą savo lūšnoje. Šis avių piemuo, pakviestas apklausai apie tai, kas nutiko, prisipažįsta: „Iš tiesų, kadaise šiam pasiuntiniui įdaviau kūdikį, atneštą iš Jokastės rūmų, apie kurį man sakė, kad tai jos sūnus.“
Matome, kad trūksta galutinio užtikrinimo, nes Jokastei čia nesant ji negali paliudyti, kad tai ji atidavė vaiką vergui. Tačiau, neskaitant šio nedidelio keblumo, dabar ciklas yra pilnas. Žinome, kad Edipas buvo Jokastės ir Lajo sūnus, kad jis buvo atiduotas Polibui ir kad tai jis, manydamas esąs Polibo sūnus ir grįždamas į Tebus, kad išsisuktų nuo pranašystės, – mat nežinojo, jog tai jo gimtinė, – trijų kelių sankryžoje nužudė karalių Lają, savo tikrą tėvą. Ratas užsidaro. Jis užsibaigia virtine viena su kita sukabintų, viena su kita derančių pusių. Tarsi visa ši ilga sudėtinga ištremto ir tuo pat metu nuo pranašystės bėgančio vaiko istorija, dėl pranašystės ištremto vaiko istorija, būtų buvusi perlaužta perpus, po to kiekvienas fragmentas dar kartą perlaužtas perpus, ir visi šie fragmentai išdalinti skirtingiems žmonėms. Reikėjo, kad iš naujo susijungtų dievas ir jo pranašas, Jokastė ir Edipas, vergas iš Korinto ir vergas iš Kiterono, idant visos šios pusės ir pusių pusės prisiderintų viena prie kitos, būtų viena prie kitos pritaikytos, viena su kita sukabintos ir atkurtų bendrą visos istorijos vaizdą.
[1] Deleuze G. et Guattari F. Capitalisme et Schizophrénie. – T. I: L’Anti-Oedipe. – Paris: Editions de Minuit, 1972.
[2] Investir [le désir] – psichoanalitinis terminas, nusakantis libidinės energijos perkėlimą į skirtingus objektus. Vėliau šį terminą intensyviai vartojo prancūzų struktūralistai ir poststruktūralistai. Juo verčiamas Freudo naudotas vokiškas žodis besetzen, turintis ekonominę kapitalo investavimo reikšmę ir karinę užėmimo, okupavimo reikšmę. Šioje paskaitoje investir taip pat vartojamas kalbant apie galios ir politinius santykius, šiuo atveju jis nebeturi psichoanalitinės reikšmės, tad jį verčiame žodžiu „įsismelkti“ (vert. past.).
[3] Žodžio „dinastija“ (gr. dinastei) etimologinė reikšmė – „galia, aukščiausia valdžia“ (vert. past.).
[4] Sofoklis. Edipas karalius / Vertė Antanas Dambrauskas // Antikinės tragedijos. – Vilnius: Vaga, 1988. – P. 185–244.
[5] Homeras. Iliada / Vertė Antanas Dambrauskas. – Vilnius: Vaga, 1981. – P. 345–365.
[6] Ten pat. – P. 357.
[7] Sofoklis. Edipas karalius. – P. 210–211.
John Kaag. Žygis su Nietzscheʼe. Kaip tampama savimi
2019 m. Nr. 11
Iš anglų k. vertė Nomeda Hofertaitė
JOHNAS KAAGAS (g. 1979) yra Masačiusetso universiteto Filosofijos katedros profesorius. Knygoje „Žygis su Nietzscheʼe. Kaip tampama savimi“ („Hiking with Nietzsche. On Becomming Who You Are“), pasirodžiusioje 2018 m., autorius pasakoja savo paties gyvenimo prasmės paieškas sekant filosofo Friedricho Nietzsheʼs, kurį jis atrado būdamas paauglys, mokymu. Atviras autoriaus dalinimasis savo patyrimais leidžia pažinti filosofą ir jo mokymą kitaip, gal net visiškai naujai. Tai konkretus liudijimas apie savęs pažinimo kelią, jo sunkumus ir net pavojus. Todėl ši knyga vertinga ne tik filosofija besidomintiems, bet ir kiekvienam, norinčiam suprasti, ar žmogaus gyvenimas turi tikslą, ar jį galima atrasti čia ir dabar, ar būtina pasitraukti iš kasdienio gyvenimo ir, kaip F. Nietzscheʼei bei knygos autoriui, kopti į kalnus. Galiausiai jie abu, kaip ir F. Nietzscheʼs personažas Zaratustra, nusileido nuo Alpių kalnų į kasdienio gyvenimo šurmulį – į niekuo neišsiskiriančius, bet žalius slėnius.
Siūlome ištrauką iš šios knygos, kurią netrukus lietuviškai išleis „Vagos“ leidykla.
Kelionės pradžia
Tas, kuris nors kiek pajuto proto laisvę, negali žemėje jaustis kitaip kaip keliauninkas – anaiptol ne kaip vykstantis į tam tikrą galutinį tikslą, nes tokio tikslo nėra1.
Friedrich Nietzsche, „Žmogiška, pernelyg žmogiška“, 1878
<…> Traukinys pravažiavo pro Bad Ragaco miestą, įsikūrusį prie Lichtenšteino sienos, Alpių kalno Pizolio papėdėje. Stebėjau virš Ragaco iškilusias kalvas, kurių aukštumose tingiai ganėsi avys. Kažkur tarp uolų buvo Tamina Gorge, siaura grota, pripildyta gydomojo Pfäfers mineralinių šaltinių vandens. Septynis šimtus metų piligrimai lipo į kalnus norėdami atsigaivinti ir nusiplauti kasdienio gyvenimo purvą. 1840 metais vanduo vamzdžiais buvo nuleistas nuo kalvos dabar garsioms Ragaco maudyklėms pripildyti. Sulaukęs trisdešimt trejų Nietzsche, išsekintas Bazelyje praleistų metų, pasitraukė į šį mineralinių vandenų kurortą vildamasis išsigelbėti nuo migrenos, kamuojančios jį nuo aštuoniolikos metų. Čia jis pirmą kartą nusprendė atsisakyti pareigingo profesoriaus tarnybos. Tuo metu jis sakė esantis prislėgtas ir netekęs vilties, kankinamas „nesuskaičiuojamos daugybės įkalinančių suvaržymų“. Jis paliko Bazelį ir pasuko link aukštumų. Kai Ragacas pamažu išnyko man iš akių, supratau ne tik tokio apsisprendimo žavesį, bet ir tai, kas jį taip suerzino ir privertė pasitraukti.
Kai Nietzscheʼs tėvas, pastorius, mirė, berniukas – beveik visą vaikystę vadintas „Fritzu“, gyveno kaip ir dauguma pamaldžių liuteronų – netgi buvo dar paklusnesnis. Būdamas paauglys jis norėjo tapti dvasininku; bendramoksliai jį pravardžiuodavo „mažuoju pastoriumi“, kas nėra malonus įvardijimas. Nietzsche buvo pernelyg nuovokus ir linkęs į savistabą, todėl bendraklasiai be gailesčio prie jo kibdavo. Kadangi bendraamžiai jo nepriėmė, Fritzas turėjo ieškoti Dievo pritarimo: „Viską, ką Jis duoda, priimsiu su džiaugsmu: laimę ir nelaimę, turtą ir neturtą, ir nebijosiu net mirties, kuri vieną dieną suvienys mus visus amžiname džiaugsme ir palaimoje.“ Troškimo su džiaugsmu priimti visiškai priešingas, net akivaizdžiai priešingas realybes, – gyvenimą ir mirtį – Nietzsche nei atsisakė, nei iki galo įgyvendino. Jaunam vaikinui nebuvo lengva rasti draugų. Ir ne todėl, kad būtų buvęs prastų manierų ar egocentriškas. Priešingai. Jaunasis Fritzas buvo kuklus, mandagus, pagarbus, vengė nusižengti. Ilgą laiką jo geriausi draugai buvo knygos. Būdamas penkiolikos, kai kiti paaugliai audringai siautėjo, jaunasis Fritzas įkūrė neoficialų knygų klubą, pavadintą „Germania“. Narių buvo nedaug: Nietzsche ir dar keli berniukai, kurie buvo tikri knygiai ir atitiko jo reikalavimus. Savo inauguraciniam susitikimui jie už devynis grašius nusipirko butelį raudonojo vyno, nužygiavo į senuosius Šionbergo pilies griuvėsius už Pfortos vienuolyno sienų, iškilmingai prisiekė būti ištikimi menams ir literatūrai ir, norėdami sutvirtinti paktą, sviedė butelį per tvirtovės sieną. Trejus metus „Germanios“ nariai nuolat susitikdavo pasidalyti poezija, rašiniais ir mokslo straipsniais (čia jaunasis Nietzsche pristatatė savo pirmąjį filosofinį darbą „Likimas ir istorija“), atlikti naujausių Wagnerio kūrinių, tarp jų „Tristaną ir Izoldą“. Toks buvo mėgstamiausias Nietzscheʼs užsiėmimas.
Kol traukinys kilo aukštyn, mąsčiau apie tokios vaikystės absurdiškumą – gal tai net absurdiškiau nei devynių savaičių piligriminės kelionės pagerbiant seniai mirusius filosofus, – apie tai, kaip jam išties buvo sunku prisitaikyti. Fritzas stengėsi būti kaip visi, bet ne viskas itin gerai sekėsi. Kasdieniame gyvenime jis arba persistengdavo, arba, dažniausiai, pavargdavo nuo banalybės. Pabaigęs Pfortą, pirmąją internatinę mokyklą Vokietijoje, jis įstojo į Bonos universitetą ir puikiai pasirodė kaip vidutinybė – dalyvaudavo išgertuvėse, kelionėse per atostogas, ir net patyrė nedidelį meilės nuotykį. Kaip ir kiti jaunuoliai, jis bandė gerti, tačiau vieną vakarą tiek lėbavo ir apkvaišo, kad jo vos neišmetė iš universiteto. Aprašydamas nesėkmingas savo išgertuves mamai, jis skundėsi nežinojęs, kiek galima išgerti. Prisijungęs prie „Burschenschaft Frankonia“, tai būtų „American fraternity“ ekvivalentas, jis pasiekė savo pasiryžimo prisitaikyti prie esamų normų ribą. Iš tiesų jis nemėgo alaus. Jam patiko pyragaičiai. Ir ypač patiko studijuoti. Kai dešimt mėnesių praleidęs Bonoje išvyko į Leipcigą, jis aiškiai suprato, kad įprastinis gyvenimo būdas yra laiko švaistymas. Vėlesniais paauglystės metais Fritzui paguodą teikė jo motina Franziska ir Ralpho Waldo Emersono darbai. Emersoną skaityti jis pradėjo 1860 metų pradžioje, baigęs Pfortos mokyklą. Netrukus transcendentalizmo idėjoms atstovaujantis amerikietis tapo „geru draugu“, jo darbai, pasak Nietzscheʼs, dovanodavo ramybę net sunkiausiu metu. Filosofiją geriausia mokytis mintinai – kas visiškai nereiškia nemąstant iškalti ką nors mintinai, o išmokti atmintinai ir tai patirti. Tikrasis asmeninis pažinimas turi suteikti individui drąsos nuspręsti savo paties gyvenimą, be mokytojų ar kunigų vadovavimo. Tai Emersono skepsis, kritiška dvejonė, įvarė pleištą tarp Nietzscheʼs ir dvasininkijos. Jis teigė, kad pasaulyje kiekvienam individui yra skirtas vienintelis kelias, kuriuo gali eiti jis ir tik jis. Todėl visiškai neverta klausinėti, kur link veda tas kelias, bet tik judėti pirmyn. Savimi pasitikėjimo takas tapo tiesiausiu keliu, galiausiai jį atvedusiu į Alpes.
Nietzscheʼę domino prometėjiškas Emersono individualizmas, jo mintis, kad vienišumas nėra tai, ko reikėtų bet kokia kaina vengti, greičiau tai nepriklausomybės akimirka, kuri turėtų būti kontempliuojama ir net ja mėgaujamasi. Iš tiesų, atsiskyrimas, jei jis leidžia žmogui išsilaisvinti nuo socialinių suvaržymų, filosofui yra tinkamiausias gyvenimo būdas. Toks romantizmo impulsas itin viliojo abu mąstytojus – estetinis patyrimas praturtina ir pagrindžia individo gyvenimo kryptį ne abstrakčiai, o emocionaliai ir intelektualiai. Būdamas dvidešimt dvejų Nietzsche savo draugui Carlui von Gersdorffui atvirai rašė apie susižavėjimą amerikiečiu, kad šis puikiai įvardija „ramius, meditacinius momentus“, kai žmogus, pakilęs virš savo gyvenimo, į viską pažvelgia „tiek su džiaugsmu, tiek su liūdesiu“. Jau būdamas pilnametis Nietzsche įvairius išgyventus patyrimus – tame tarpe ir minėtus „ramius, meditacinius momentus“ – ėmė vertinti kaip būdą ištrūkti iš gyvenimo skausmo. Jį žavėjo mąstytojas, kuris 1840 metais inicijavo posūkį į patyrimu grįstą filosofiją. Reikia pripažinti, tai išties keista idėja – transcendenciją galima pasiekti pasineriant į išgyventą patyrimą, transcendencijos reikia ieškoti ne „kažkur“, o tik giliau tyrinėjant gyvenimą. Kaip tik ši idėja ir skatino jaunąjį Nietzscheʼę domėtis Emersonu. Tradiciniai religiniai keliai išganymo link buvo griaunami pirmaisiais devyniolikto amžiaus dešimtmečiais; vokiečių „grynasis kriticizmas“, biblinė studijų forma, kai Evangelija studijuojama veikiau kaip istorinis dokumentas nei kaip Dievo žodis, pakenkė dvasiniam ir egzistenciniam Bažnyčios autoritetui. Šiuolaikinis kapitalizmas užkirto kelią jo progresui, pakeisdamas kryžių visagalio dolerio simboliu; tuo tarpu modernusis mokslas – įkūnytas Charleso Darwino atradimų šimtmečio viduryje – tik tęsė religinio tikėjimo griovimą. Buvo galima tikėti – ir patirti gilius, beveik dieviškus išgyvenimus – tačiau tik realioje, regimo gyvenimo plotmėje. 1844 metais Emersonas esė „Patirtis“, išleistoje Nietzscheʼs gimimo metais, rašė, jog nė vieno žmogaus negali patenkinti tai, ką jis išgyveno, bet viskas naudinga siekiant geresnio. Pirmyn, tik pirmyn! Išsilaisvinimo momentais suvokiame, kad naujas ir kitoks gyvenimas įmanomas. Tai sakydamas Emersonas suteikia daug vilties, tačiau Nietzsche suprato, jog skelbiamas optimizmas taip pat reikalauja išmokti tinkamai kentėti. Pasak Emersono, savęs nugalėjimas įvyksta džiaugsmo ir liūdesio momentais, kai per patį vidurdienį suvokiama, jog diena baigiasi, kad jau beveik pasibaigė. Šis link keturiasdešimties artėjantis amerikietis, kurio pirmoji žmona mirė nuo tuberkuliozės, žinojo, kas yra asmeninė tragedija, todėl galėjo padėti Fritzui ištverti savąją. 1841 metais pasirodžiusi Emersono esė „Kompensacija“, artima jo žinomiausiai esė „Pasitikėjimas savimi“, tvirtina, jog kiekvienas blogis, kuriam nepasiduodam, yra naudingas. Didžiąją gyvenimo dalį Nietzsche praleido stengdamasis įsisavinti šią žinią, nuolat apie tai kalbėdamas, ypač knygoje „Stabų saulėlydis“: „Kas manęs nepražudo, tas mane sustiprina“2, – tvirtino jis.
Žinojau, jog jis šiuos žodžius, kaip ir visą knygą, parašė per beprotišką darbo savaitę būdamas Zils Marijoje. Pasiekęs Špliugeną, pasuksiu ten. Galbūt galėsiu eiti pėsčiomis. Pasiimsiu sportbačius ir sandalus. Negali būti daugiau nei dvidešimt penkios mylios. Kelių ir geležinkelių paskirtis yra sujungti du taškus kuo mažesniu atstumu, tačiau kalnuose keliai vingiuoja tarp prieškalnių ir stačių uolų – tik tuneliuose, kur jie pereina kiaurai kalną, jie išties būna tiesūs. Pro traukinio langą pažvelgiau žemyn. Artėjome prie Špliugeno, trumpam stabtelėjome Kūro mieste – regiono sostinėje. Ten, įsivaizdavau, buvo kelias, kuriuo žygiavo Nietzsche, t. y. granite išgraužtas siauras žvyruotas takelis, dingstantis tik pasukus už kitos keteros. Tai nuostabu. Ir apgaulinga. Šalia buvo keleto pėdų kelkraštis ir turėklai, tačiau pats kelias netikėtai smigo žemyn, panašu, daugiau nei tūkstantį pėdų. Turėklai atrodė neseniai pastatyti. Nietzsche kopė į kalnus, kad užliptų ant bedugnės krašto. Įvažiavome į slėnį, esantį daug aukščiau nei Naujosios Anglijos kalnų slėniai, ir pirmą kartą įvertinau Alpių kalnų didybę. Jei Nietzscheʼs tragedijos grožį būtų galima užfiksuoti peizaže, tai būtų čia – nuostabūs, puikiai sutvarkyti, plačiai išsibarstę Šveicarijos kaimai, žolėta slėnio paklotė, iš lėto ir paskui staiga atverianti kelią kalvų ir ledo sienai, susiliejančiai su debesimis. Į tobulą harmoniją suburti kraštutinumai.
Nietzsche, trumpam apsistojęs Kūre, džiaugėsi nuostabiais, nuolatos besikeičiančiais, visuomet atsinaujinančiais vaizdais, sakė vaikščiojantis kaimo keliais. Prieš sėsdamas į Špliugeno traukinį, apsižvalgęs pagalvojau, kad jam nebuvo lengva kopti į kalnus. Taip keliauti neatrodo itin tikslinga – ypač kultūroje, kuri didžiuojasi turinti daug paprastesnių būdų iš taško A vykti į tašką B. Tokiai kultūrai apibūdinti Nietzsche turėjo žodį – decadent3. Žodis kilęs iš lotyniško decadere – „nukristi“ – kaip nukrentama nuo bėgių. Pasak Nietzscheʼs ir Emersono, modernizmas iškrito iš gyvenimo ritmo. Tai nederėjo prie esminių akstinų, kadaise įkvėpusių žmogišką egzistenciją. Gyvūnai iš prigimties mėgsta lakstyti, lipti – išnaudoti energiją ir mėgautis galia. Tačiau stengdamiesi tapti civilizuoti ir pamaldūs, tvirtino Nietzsche, mes, modernūs žmonės, gebėjome nužudyti arba įkalinti mumyse esantį gyvulį. Dėl krikščionybės ir kapitalizmo žmogiški gyvuliai sušvelnėjo. „Ėjimas į darbą“ retai buvo laisvos valios pasirinkimas, greičiausiai – dėl būsimo atlyginimo čekio.
Gyvenimas buvo gyvenamas be entuziazmo, tik prisitaikant prie esamų reikalavimų. Nietzsche į kalnus pasitraukė dėl daugelio priežasčių. Jis sirgo – kentėjo nuo galvos skausmo ir akių ligos, varginusių jį visą gyvenimą, todėl jam reikėjo skirti daugiau laiko rašymui. Jis ieškojo naujų patyrimų, gilesnių ir kilnesnių. Be to, jis jau nebebuvo labai laukiamas Bazelyje. 1872-aisiais išleista knyga „Tragedijos gimimas“ išprovokavo „literalistų“ – pažodiškumo apologetų ir egzistencialistų nesantaiką. Pirmieji teigė, jog kalbos kilmės studijų tikslas buvo „teisingai suprasti“ – riboti interpretaciją, kad būtų galima suvokti žodžių prasmę taip, kaip kadaise ją suprato protėviai. Nietzsche ir nedidelis būrelis filologų egzistencialistų teigė, kad tokia intelektuali kelionė laiku yra tiek anachroniška, tiek ir neįmanoma, nes filologo užduotis yra kiek galima geriau pažinti savo laiką remiantis klasikinio pasaulio turtais4. Istorinės kalbotyros studijų tikslas yra praturtinti dabarties patyrimą. Toks teiginys buvo pateiktas ir nebaigtoje rašyti Nietzscheʼs esė, pavadintoje „Mes filologai“, kuri liko neišleista, iš dalies dėl knygos „Tragedijos gimimas“ sukeltos polemikos. Po šios publikavimo Friedrichas Ritschlis, ilgą laiką buvęs Nietzscheʼs mentorius ir pažodinės tradicijos lyderis, atsigręžė prieš savo perspektyviausią studentą. Pasak Ritschlio, buvo dvi Nietzscheʼs pusės – talentingas ir kruopštus mokslininkas, gebantis išaiškinti pačius sudėtingiausius ir painiausius graikų kalbos teksto fragmentus, ir „išskirtinai išmintingas“ beprotis, „siekiantis nesuvokiamo“. Dionisiška Nietzscheʼs dvasia trukdė jam rasti draugų tradicinėse Bazelio elito grupėse. Recenzijos apie knygą „Tragedijos gimimas“ – kažkuri jų buvo parašyta vieno geriausių jo draugų – buvo negailestingos. Daug žadantis jaunasis mokslininkas, kuris, pasak garsiojo vadovo, „kone tiesiogine žodžio prasme galėjo daryti ką panorėjęs“, staiga tapo atstumtuoju mokslininku. Taigi, 1872-ųjų rugsėjį jis išvyko į Špliugeną – tai buvo gyvenimo kalnuose patyrimas, ką jis su malonumu tęs po kelerių metų. Nietzsche savo motinai rašė, kad atvykęs į Špliugeną iškart panoro čia pasilikti, nes rado, „ko troško“: gryną vėjuotą orą, įvairių formų kalvas ir riedulius ir viską supančius snieguotus kalnus. Tačiau jį ypač džiugino geri vieškeliai, kuriais vaikštinėjo „ištisas valandas“. Nietzsche apsistojo nedideliam pensione miesto pakraštyje. Jei Bazelyje jis buvo ir įžymi asmenybė, ir parijas, tai čia jis tebuvo atvykėlis, ir kaip tokį jį priėmė kaimo gyventojai. Jis rašė motinai, kad džiaugiasi anonimiškumo laisve – čia rado „ramų kampelį“, kur gali „įgyti stiprybės, dirbti naujomis jėgomis ir gyventi be jokios draugijos“. Pasak jo, „čia žmonės panašūs į vaiduoklius“.
Po keturių valandų kelionės iššokęs iš traukinio visiškai jam pritariau – tarp žmogiškos egzistencijos vienadieniškumo ir šios vietovės stabilumo buvo didžiulis kontrastas. Žmonės, nepastebėti išlipę iš traukinio, iškeliavo į savo nedidelius, kalnuose glūdinčius namelius. Likau vienas stotyje, traukdamas išretėjusį aukštumų orą ir galvodamas, kur galėčiau praleisti naktį. Tačiau buvo tik trečia valanda popiet, o kalnai viliojo. Apsiavęs sandalais ir su trisdešimt svarų sveriančia kuprine ant pečių pradėjau pirmąją savo kelionę per Alpių kalnus. Ėjau mulų išmindžiotu taku iš Špliugeno centro kalvų link. Nedideli, paprasti ženklai žymėjo kelią į Isolą, kaimą už trisdešimties mylių, prie Italijos sienos. Galvojau, kad iš nedidelio žygio grįšiu iki saulei nusileidžiant. Vaikščiojimas yra gyvybiškai svarbi žmogiška veikla. Tai galimybė orientuotis erdvėje ir visiškai atsiverti pasauliui. Tai gyvas įrodymas, jog kartojimas – kojos dėjimas už kojos – išties gali leisti žmogui reikšmingai progresuoti. Neatsitiktinai tėvai džiaugiasi pirmaisiais vaiko žingsniais – tai pirmieji, ir galbūt didžiausi, nepriklausomybės ženklai.
1 Nietzsche F. Žmogiška, pernelyg žmogiška. – Vilnius: Alma littera, 2008. – P. 259.
2 Nietzsche F. Stabų saulėlydis. – Vilnius: Vaga, 2012. – P. 32.
3 Dekadentiška.
4 „Filologiją čia reikia suprasti itin plačiai – kaip meną gerai skaityti, išskaityti faktus neiškraipant jų interpretacijomis, per troškimą suprasti neprarandant atsargumo, kantrybės, subtilumo“, – žr. Nietzsche F. Antikristas. – Vilnius: Apostrofa, 2009. – P. 87.
Adam Zagajewski. Apie gyvenimą laisvėje
2019 m. Nr. 7
Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila
Gyvenimas laisvėje – net nežinau, kodėl pasirinkau tokią sunkią temą. Ir kodėl nepridėjau paantraštės: pavyzdžiui, Prisiminimai. Tai gerokai palengvintų mano uždavinį. Nenorėčiau per daug kalbėti apie aktualius dalykus, apie grėsmes laisvei – pavyzdžiui, apie tai, kaip po truputį likviduojamas teisėjų ir prokurorų nepriklausomumas, kaip pažeidinėjama Konstitucija, naikinamas trijų valdžių atskyrimo principas, kaip nepaisoma teisės. Nesu politinis gyvūnas. Bet neįmanoma apie tai visai neužsiminti. Kas pakaruoklio namuose apie virvę nekalba, yra taktiškas žmogus, bet vėliau dėl to jam gali tekti apgailestauti – ar kas nors žino, kas nelaimingai šeimai galėjo atnešti palengvėjimo. Mūsų laikais, psichoterapijos amžiuje, apie pakaruoklio virvę kalbėti reikia.
Žinome, kiek yra filosofinių laisvės teorijų. Apie tai nekalbėsiu, nors kadaise studijavau filosofiją, ir dabar kartkartėmis tenka pasklaidyti mokslingas knygas. Bet nuo seno žinau, kad poeto protas skiriasi nuo filosofo proto ir sėkmingai ginasi nuo bet kokio sistemingo minčių dėstymo. Tai jums šiandien negresia. Bet grįždamas prie teisės – ji su laisve sudaro keistą porą, yra kaip nevykusi santuoka, kurioje sutuoktiniai kovoja vienas su kitu visą gyvenimą, kol senatvėje galų gale suvokia, kad iš esmės jiedu buvo vienas kitam reikalingi, kad negalėtų vienas be kito gyventi. Teisė paprastai nekelia poetams susižavėjimo, poetai mėgsta laikyti save „anarchistais“ – jie myli laisvę, aišku, spontaniškumą, akimirksnio, netgi kaprizo laisvę. O vis dėlto taip jau yra, kad daug poetų studijavo teisę, nors drįstu manyti, kad tai buvo „mažesnio blogio“ pasirinkimas. Studijuojantis teisę pasirenka neutraliausią, gal net techniškiausią kryptį. Teisės studentas išvengia užsiėmimų prozektoriumuose, nevažinėja į praktiką Zimbabvėje, o baigęs studijuoti gali pradėti gyvenimą iš naujo, kaip Miłoszas ar Gombrowiczius, mums jau monumentalios asmenybės, abu teisės absolventai.
Poetai dažnai užmiršta, kad teisė saugo laisvę, kad laisvei, kaip austrei, reikia priedangos. Palikta be jos bemat pražūtų. Nors šičia nelengva nustatyti hierarchiją – jeigu šūkis „tauta yra aukščiau teisės“ atrodo kaip akivaizdus ir pavojingas kičas, nustatyti pirmenybių ten, kur reikalas susijęs su laisve ir teise, nemokėsime. Kadaise, devintame dešimtmetyje, parašiau trumpą eilėraštį apie Teisę: „Jinai nematoma, skaidri, / kaip anemiško veido liguistas / vaikinas, kuris sprendžia šaradas; / poeto jauduliui nepasiekiama; ji dievina maskaradus, / dėvi moterišką drabužį, slepiasi / po perukų pelenais. / O vis dėlto jinai / kaip bokštų laikrodžių spyruoklės, / – dėl jos laisvi žmonės kilsteli pečius ir išsitiesia.“
Beje, poetai turi reikalų su teise ir savo srities viduje – kiekvienam poetui tenka pasistengti ir harmonizuoti savo jausmus, jaudulius, kartais ekstazes, kur kitur depresijas ar net neviltis, suteikti jiems formą. Žinome, kad kiekvienas skaitytojas žino tai, jog poetai negali tik šūkauti: o, kaip man liūdna, arba: o, kaip nuostabu, tik ieško sklandžių, formalių, metaforiškų vaizdinių sprendimų, kurie lems, kad tas emocijas išgyvens, supras ir net pajus kiti. Seniau poetai skaičiavo skiemenis ir kirčius, ieškojo originalių, šviežių rimų, lavino prozodijos gebėjimus, šiandien tai daro rečiau, bet tai nereiškia, kad poezijoje neliko grynai formalaus momento, – jis tik įgavo kitą pavidalą ar kitus pavidalus. Ta poezijoje slypinti priešingybė, įtampa tarp jausmų spontaniškumo ir formos indo iš esmės panaši į asmens laisvės ir rūsčių kodeksų jėgų žaidimą. Galima pragyventi ilgą gyvenimą nieko nežinant apie kodeksus, bet jie egzistuoja ir nemiega naktimis – priešingai negu laisvė, kuri turi savo nuotaikų, kuriai reikia poilsio ir kuri kartais net išnyksta.
Pasitaiko didžiųjų poetų, didelio talento kūrėjų, kurių teisės, suprantamos ne kaip grynai formalus elementas, o kaip sistema, formuojanti mūsų socialinį elgesį, pojūtis silpsta; čia paminėsiu Gałczyńskį. Prieš karą jo eilėraščiuose pasitaikydavo antisemitinių akcentų; vienas įžymiausių lenkų eseistų Jerzy Stempowskis kartą ir visiems laikams tapo nepalankus poetui, kuris sugebėjo gana nerūpestingai bendradarbiauti su dešiniaisiais nacionalistais.
Poetas, kaip prisimename, užkabino kritiką, kai eilėraštyje „Lenkija sprogo 1937 metais“ parašė:
Man mielesni siuvėjų protai
nei tų Stępowskių, tų „galvotų“,
dar bobų, šaltkalvių ir puodžių.
Taip pat tame eilėraštyje jis neišvengė formuluotės „rabiniškas intelektas“, o užbaigė jį:
Tiems, kurių lūpas baimė kausto,
skaitytojams dėdulės Prusto,
tiems skamandritams, hipokritams –
jiems tik kalambūrus daryti –
pasiųski, Angele, su meile
Naktį Ilgųjų peilių1.
Taip pat matome, kad populizmas gali pasirinkti eiliuotą kalbą, kad tai ne tik publicistų ir politikų veikimo dirva.
Kaip gerai žinome, po karo tas didysis poetas be didelio charakterio įsirašė į naujosios valdžios šalininkų stovyklą. Iš teisybės, kartkartėmis, tais momentais, kaip tada buvo sakoma, kai paaštrėdavo klasių kova, patirdavo jos persekiojimų, jį kaltindavo už „smulkiaburžuazines“ pozicijas, bet tai jau kita istorija. Tarp tų dviejų epochų dar telpa Gałczyńskio kalėjimas belaisvių stovykloje, stalininiame lageryje ir jo klajonių po Vakarų Europą mėnesiai, kai jis negalėjo apsispręsti, ką toliau daryti su gyvenimu ir poezija, – ir būtent tada, toje interliudijoje, laikotarpyje, kai poetas dvejojo, gimė jo gal gražiausi eilėraščiai „Užrašai iš nesėkmingų Paryžiaus rekolekcijų“ arba „Žvaigždės“.
„Per smarkus vėjas mano vilnai“ – kas gali pamiršti tą kartaus ir tuo pat metu juokingo savęs pažinimo momentą vaizdų ir metaforų sraute, kurį išgyveno nepaprastu talentu apdovanotas poetas, nesidabinęs didvyrio apdarais, tik savo „firmą“ pavadinęs „Nerimas & Skrandis“.
Gałczyńskio eilėraščių skaitymas visada yra lyg ypatingas intelektualinis nuotykis: imamės to suraukę kaktą, prisimename šio autoriaus idėjinį lengvabūdiškumą, smerkiame jį, bet kas akimirką, nepaisant mūsų ankstesnių intencijų, mus vis labiau pakeri neregėta autoriaus vaizduotė, ir mūsų kakta išsilygina. Ir dėl šito poeto taip ir liks; niekas „nepasirašys“, kaip kitados siūlė Adamas Ważykas, „nusukti tam svilikėliui kaklą“, jis visada liks lenkų poezijos enfant terrible, tuo pat metu probleminis ir žavintis. Poetų kunigaikštis, ambivalencijos kunigaikštis.
Mano kartoje, gimusioje jau po didžiosios katastrofos, išryškėjo ne tokia reta poezijos ir laisvės giminystė. Nežinia, kaip tai vyksta, iš kur randasi tas polinkis. Lyg vienos poezijos rūšies – neakademinės, nepompastiškos – kūrimas beveik neišvengiamai vestų prie polinkių į laisvę. Man sunku apie tai kalbėti, taip pat ir todėl, kad kalbėjimas apie tos kartos likimą iš šiandienos perspektyvos gali skambėti lyg teisinimasis, – šiaip ar taip, keliolika poetų, kuriuos siejo tik biografijų datos (ir faktas, kad jie brendo tarp LLR dekoracijų, pasmerkti mokytis ne geriausiose mokyklose, skaityti meluojančius laikraščius – bet jų svajonės, kaip ir visada, buvo didelės), priversti rinktis tarp sklandžios karjeros – nors sunku pasakyti, ką tai turėjo reikšti, – ar gyvenimo nepatogumų, pasipriešinimo dominuojančiai politinei formacijai, pasirinko antrą kelią. Pagunda gyventi ieškojimų, laisvės, vaizduotės atmosferoje, nevaržomiems nuobodžios konformizmo ceremonijos, buvo stipresnė už klusnaus susitaikymo su tikrove pagundą. Nors, sutikime, LLR nebuvo estetinės prievartos, nebuvo privaloma normatyvinė estetika – po 1955 metų socialistinis realizmas jau nebuvo įstatymu. Atsirado apibrėžimas „Naujoji banga“ prancūzų kino kūrėjų meninės krypties pavyzdžiu ir jis prilipo šiai formacijai.
Prisimenu su sąvoka „laisvė“ susijusį nerimą. Prisimenu, kaip tada masino tas žodis, ta kategorija, ir kaip tuo pat metu jis atrodė per didelis, pernelyg talpus, gresiantis tam tikru amorfiškumu, net lengva retorika. Matėme, kaip įvairiose šalyse ir miestuose žmonės ėjo į gatves su transparantu, kuriame lygiomis arba kreivomis raidėmis buvo parašytas tas žodis – eilėraščiui tarsi per didelis, skirtas veikiau politiniams lozungams arba filosofų traktatams. „Laisvė“ kaip kategorija nesisieja su jokiu vaizdu, neišjudina asociacijų jungčių. Tuo tarpu mūsų laikų poezija ieško konkrečių dalykų, nori būti preciziška, nori būti priešingybe plepaus retoriškumo – o čia staiga sutinka „laisvę“… Laimė, kad tą gigantišką sąvoką teko išversti į stebėjimų, ironijos kalbą, empirinę kalbą, aplinkiniu keliu galima buvo grįžti prie konkrečių dalykų.
Privalau kalbėti apie gyvenimą laisvėje, ne apie poeziją. Bet juk poezija, kaip ir kitos kultūros sritys, yra viena tų privilegijuotų vietų, kuriose išryškėja įtampa tarp laisvės ir teisės. O reikalas komplikuotas: suvokiant teisės buvimą poezijoje taip, kaip ką tik prieš akimirką siūliau, kaip emocijas, vadinamąjį įkvėpimą drausminančių formalių struktūrų buvimą, Gałczyńskiui negalima nieko prikišti – atvirkščiai, jis buvo aukščiausios klasės amatininkas. Aiškių aiškiausiai tai, ką įvardijame teise, tam tikras pastovumas, tam tikra ištikimybė slypi kur kitur, ne poetinės technikos elementuose – nors ir ji yra neabejotinai būtina, nepaprastai esminė – tik idėjiniame, nematomame sluoksnyje, kurio nepavyks kataloguoti.
Jeigu dar kurį laiką liksime prie poezijos – ir jeigu norėsime pamatyti, kas yra teisės poetas (nesiliaudamas būti laisvės poetu), mūsų tikrai nenuvils Zbigniewas Herbertas. Herbertas daugelyje eilėraščių mąsto apie tai, kas yra teisė laisvės atžvilgiu ir kas yra laisvė teisės atžvilgiu, – pavyzdžiui, viename sunkiau interpretuojamame kūrinyje, „Fortinbraso elegijoje“ („Tren Fortynbrasa“). Jame nestinga ironijos. Kaip prisimename, Fortinbrasas buvo norvegų kunigaikštis, antraeilis „Hamleto“ personažas, kuris atsiranda ten perimti valdžią Danijoje po to, kai kunigaikštis Hamletas paliko šį pasaulį, – Fortinbrasas puikuojasi plieniniais nervais, savo geležiniu praktiškumu, gebėjimu valdyti viską, ką visuomenės gyvenime įmanoma reguliuoti.
Sudiev kunigaikšti manęs laukia kanalizacijos projektas
bei dekretas dėl prostitučių ir elgetų
turiu apgalvoti naują kalėjimų sistemą
nes kaip teisingai pastebėjai Danija yra kalėjimas
Tuo tarpu Hamletas pavaizduotas kaip isterikas, apskritai gana simpatiškas, bet visai nerimtas, neproduktyvus juokdarys:
Šiaip ar taip turėjai mirti Hamletai nebuvai skirtas gyventi
krištolinėm sąvokom ne žmogišku moliu tikėjai
gyvenai traukuliuos kaip sapne gaudei chimeras2.
Kas nors sakys: juk šis eilėraštis priešpriešina būtent teisę ir laisvę; čia jos išskaidytos, atskirtos, jų glaudus sambūvis nutrauktas – abu priešingybės elementai atrodo gana menki. Fortinbrasas panašesnis į policininką negu į įstatymdavį; o Hamletas – šiame eilėraštyje – sukompromituotas kaip atitrūkęs nuo gyvenimo, beviltiškas idealistas, romantikas. Romantikas ar veikiau romantiko karikatūra? Panašiai ir Fortinbrasas yra valdovo karikatūra. Tas puikus Herberto eilėraštis yra savo rūšies filosofinė esė, kurioje autorius aiškinasi laisvės ir teisės santykius ir – norėdamas komplikuoti savo išvadas – pasitelkia abiejų karikatūras.
Yra nemažai kitų Zbigniewo Herberto eilėraščių, kuriuose kalbama apie tai, kas mus domina. Pavyzdžiui, vienas gražiausių, „Seni meistrai“ („Dawni Mistrzowie“). Čia šlovinami ankstyvieji italų viduramžių ir Renesanso sandūros menininkai, anoniminiai dailininkai, kuriuos apibūdina tik per charakteringą motyvą, kaip baigiamojoje to eilėraščio invokacijoje:
Tapytojau Manos Lietaus
Tapytojau Siuvinėtų Medžių
Tapytojau Aklo Tikėjimo
Tapytojau Švento Kraujo
Tai jie privalo apsaugoti poetą nuo dvejonių, nuo nevilties, nuo narcisizmo, būdingo mūsų laikams, selfie laikams. Tai jie reprezentuoja teisę; šiuose abiejuose eilėraščiuose galima ieškoti poros, apie kurią čia kalbame, laisvės ir teisės, portreto. Laisvė atrodo neatspari krizėms, dvejonėms, jai gresia subjektyvizmas ar gal net perdėtas subjektyvizmas, jai reikia ko nors objektyvaus paramos. Bet ir čia slypi pavojus: Fortinbrasas yra pernelyg stiprus, panašus į naujųjų laikų diktatorius, jis gal pataisys kanalizaciją, bet pasitaikius progai įkalins nekaltus piliečius. Tiktai senieji meistrai, saugiai pasislėpę už savo gražių slapyvardžių, anoniminiai, bet sklidini ekspresijos, žavintys mus spalvų gyvumu ir linijų grakštumu, gali nesibaiminti šios rūšies priekaištų. Jie gyvena mūsų atmintyje taurūs ir orūs, kaip dera aukščiausio lygio diskretiškoms būtybėms. Tie senieji meistrai Herbertui yra angelai.
Ir gal ta pati taisyklė, kuri būtina poezijai (eilėraštis turi tuo pat metu būti subjektu ir objektu), – kad struktūrų, kurios privalo pažaboti autoriaus emocionalumo savivalę, nepakanka, kad taip pat turi reikštis nematomos moralinės teisės buvimas, o gal tiesiog gėrio buvimas, – taip pat veikia ir žmonių visuomenėje. Taip pat ir jai nepakanka specialistų surašytų kodeksų. Nesivelsime į pozityvios ir natūralios teisės ginčą, nors, aišku, tie nematomi priesakai yra artimesni tam, ką specialistai vadina būtent natūralia teise, tai yra etiniais postulatais, nepriklausomais nuo veikiančios valdžios kaprizų.
O dabar valandėlei pakeiskime lęšių fokusavimą ir pažvelkime į kai ką kita, tai, apie ką kalbėjo labai įžymus čekų filosofas Janas Patočka, mąstytojas, kuris savo sunkiu, drąsiu gyvenimu patvirtino ištikimybę savo išpažįstamoms idėjoms.
1997 metais pas mus išėjo Jaceko Balucho išversta Jano Patočkos esė apie Čekiją kuklia antrašte „Kas yra čekai?“ Ten galima rasti puslapių, kuriuose filosofas kalba apie tam tikrą mūsų pietinių kaimynų problemą, problemą, kuri keistai panaši į mūsų rūpesčius.
Patočka mąsto apie Čekijos istoriją, bet jį domina ir istorijos bei filosofijos paribio problemos. Jį intriguoja kultūrinio antraeiliškumo problema, visada gresianti mažesnėms tautoms. Ir nėra taip, kad antraeiliškumas kiltų tiesiog iš mažo populiacijos dydžio, iš talento stygiaus arba iš nepakankamo darbštumo. Patočka sieja kultūrinio antraeiliškumo epochas su pasitraukimu nuo universalizmo, kurį apibūdina kaip tos kultūros gebėjimą kelti esmingiausius klausimus, dvasinio pobūdžio klausimus, radikalius ir nesavanaudiškus. Klausimų, pagimdytų ne abejojimo, „koks aš esu“, „kokie mes esame“, „kaip mes atrodome Europoje“, o tik esminių dalykų, susijusiais su visais ir kiekvienu, tai yra būtent su universaliais dalykais. Universalaus pobūdžio klausimai neatneša greitos utilitarinės naudos – jei neskaičiuosime vadinamosios metafizinės naudos, taip pat to, kad juos keliančios bendruomenės yra geroje kultūros požiūriu pirmaeilių tautų (o jų nėra daug) draugijoje.
Tai supranta šalyse, kuriose iki šiandienos egzistuoja vadinamosios liberal arts colleges mokyklos, universitetai, leidžiantys jauniems žmonėms – kol jie taps vienos ar kitos srities specialistais – susipažinti su vakarietiškų tradicijų pagrindais. Juk, pavyzdžiui, Pascalis nenagrinėjo prancūzų sielos savybių, o tik ieškojo atsakymų į universaliuosius klausimus ir siela jį labai domino, bet ne regioninė, ne normandų ar Provanso gyventojo. Virtuvė gali – ir privalo – būti regioninė, bet intelektualiniai ieškojimai jau ne.
Pas mus Stanisławas Brzozowskis (žinoma, ne vien jis) mėgino įtikinti savo skaitytojus šitaip pakeisti požiūrį ir toje situacijoje tapo tragišku, mūsų regionalistų užspeistu personažu. Jo „Dienoraštis“ („Pamiętnik“) yra neprilygstamas liudijimas dramatiškų ieškojimų sergančio, nors dar jauno žmogaus, tremtinio, kuris, kuo kukliausiai gyvendamas Florencijoje, aistringai veržėsi per europinio dvasinio gyvenimo dokumentus, mėgino sukurti neprovincialios lenkų kultūros pagrindus.
Jeigu jau apie tai kalbame, tai buvo paradoksas ir Stanisławo Wyspiańskio, didžiojo menininko, kuris ieškojo savo kelio į universalumą, bet ne kartą apsiribodavo (pavyzdžiui, gražiose „Vestuvėse“ („Wesele“) meistrišku lenkų neveiklumo fiksavimu, bet darė tai skatinamas tokio didelio tiesos troškulio, taip aistringai, taip talentingai, kad toli peržengdavo stereotipinius savęs pliekimo gestus, mažos tautos narcisizmą.
Istorijos nuskriaustų visuomenių paradoksas – vien ši formuluotė verta analizės, bet juk šalis, iš kurios daugiau negu šimtą metų buvo atimta valstybinė būtis, šimtą metų, per kuriuos Europa pakeitė savo veidą, tapo šiuolaikinė, neabejotinai nepriklauso prie privilegijuotų – to paradokso esmė yra tai, kad kuo labiau jos nuskriaustos, tuo labiau įsižiūri į save. Skriauda paskatina savimeilę, mažina domėjimąsi kitais, liepia užmiršti didelius klausimus. Istorinė skriauda veda į intensyvų savęs stebėjimą, kuris domina vien tuos, kurie taip įdėmiai įsižiūri į save. Visas likęs pasaulis tik gūžčioja pečiais arba net negūžčioja, nes apie tai nieko nežino. Dėl to tik pagilėja provincialumas nuskriaustų visuomenių, kurios vis sandariau ir pavojingiau įsikasa į migruojančius graudaus narcisizmo smėlius. Tokia kultūra, sakė čekų filosofas, „yra pasmerkta istorizmui, ypač mitų kupinam istorizmui; iš istorijos ir istorinių mitų semiasi sau vilčių, požiūryje į istoriją svyruoja tarp mitologizacijos ir kriticizmo…“ Tai matome ir pas mus – pakaitomis giriame savo praeitį ir šaipomės iš jos, susidaro dvi mokyklos, ironiška ir jos išjuokiama „herojiška“, tačiau lieka mažiau ramaus ir objektyvaus žvilgsnio.
Kokia išeitis iš to ankšto, beviltiško akligatvio? Tikriausiai tai susiję su gebėjimu nukreipti žvilgsnį nuo mūsų pačių, drąsiai sukulti tą veidrodį, kuriame vis pasirodo mūsų drumstas veidas, ir sutelkti dėmesį į fundamentalius klausimus, susijusius su tuo, kas yra būtis, kas yra žmogus, kas yra pasaulio visuma. O istorija (kaip sakė kur kitur Krzysztofo Michalskio cituotas Patočka) „nėra mūsų akyse vaidinamas teatras, tai tik atsakingas realizavimas santykių, žmogiškų santykių. Istorija nėra vaizdas, o tik atsakomybė“.
Nes tam, kad gyventum laisvėje, reikia gyventi tiesoje. Tiesa yra ten, kur yra drąsa, drąsa matyti ir kalbėti. Ten, kur yra universalizmo drąsa, o ne ten, kur yra veidrodis laisvai suvokiamos istorijos, iš kurios pusiau atsitiktinai (bet ir kaip ciniškų propagandinių operacijų pasekmė) iškyla keisti personažai ir formacijos, tokios kaip Švento Kryžiaus brigada. Gyvenimui tiesoje gresia nesuskaičiuojami pavojai, jis nėra nei lengvas, nei malonus. Gana sunku ištverti privačios, asmeninės egzistencijos tiesoje, kur desperatiškai mėginame slėpti savo netobulumus, o ką besakyti apie bendruomenę, apie ištisą visuomenę, kuri juk yra pusiau abstrakti būtis, neturi tokios didelės pievos, tokios erdvios aikštės, kad susirinktų visa visuomenė ir įsižiūrėtų į save, ir nėra tokių gigantiškų krūtinių, kad į jas sau suduotų. Laisvė liečia mus privačiame gyvenime, bet galime jos netekti ir bendruomenės gyvenime, kai atsiranda mažas vadas su didelėmis ambicijomis, kai vėl išvystame netikrą mesiją.
Iš teisybės, gyvenimui šiandien gresia ir tai, ką kai kurie manipuliatoriai vadina „istorine politika“, tai yra sąmoningas atsisakymas „gėdos pedagogikos“. Vadinamoji gėdos pedagogika juk yra tiesiog sąžiningas požiūris į savo praeitį. Atsisakyti sąžiningumo, kartais skaudaus, reiškia sutikti su melo pedagogika. Ir gėdytis derėtų to, o ne drąsaus požiūrio į istoriją.
Lengviausia ir blogiausia būti pagyrūnais. Gyventi tiesoje reiškia būti kritiškam savo paties ir smalsiam kitų, kitų tautų, kitų patirčių atžvilgiu. Neignoruoti kitoniškumo.
Universalizmo, atviros pozicijos priešingybė yra provincialumas. Viena jo atmainų yra nacionalizmas ir dažnai – pas mus – jo brolis dvynys antisemitizmas, lenkiškumo dėmė. Iki šiol galėjo atrodyti, kad jau vien žodis „nacionalizmas“ mūsų kalboje įgavo neigiamą atspalvį – atrodė, kad būti patriotu yra kažkas gera, pozityvu, tuo tarpu „nacionalistus“ veikiau matėme vilkinčius rudus ar juodus marškinius – rudi arba juodi marškiniai ne kiekvienam tinka prie veido (Ryszardas Krynickis aštuntame dešimtmetyje parašė puikų eilėraštį „Fašistai keičia marškinius“ – iš rudų į baltus, biurokratų aprangą), bet kalba nuolat evoliucionuoja, ir dabar tas pats žodis daugeliui įgauna kai ką patrauklaus. Tą patį galima išgirsti Katalonijoje, žodis „nacionalizmas“ įvairiuose Europos regionuose jau nėra atgrasus, užmirštama, kas privedė prie XX amžiaus nelaimių.
Vėl pakeiskime tonaciją.
Tas, kuris mąsto apie laisvę ir apie jos, tarkime, antropologinį patrauklumą, jį lydintį spindesį, negali, neturi visiškai apeiti to, kas yra jos priešingybė, o būtent keistai išplitusio polinkio išsižadėti laisvės. Žinome, kad pamąstymų apie „pabėgimą nuo laisvės“ nestinga, XX amžius tam suteikė daug pavyzdžių.
Skaitydami knygą „Europos istorija XIX amžiuje“, kurios autorius yra didis filosofas ir istorikas Benedetto’as Croce ir kuri yra aistringas himnas laisvei – nes tokie buvo giliausi įsitikinimai Neapolio mąstytojo, visą savo gyvenimą teoriškai ir praktiškai gynusio laisvės principus, – aptiksime fragmentą, aprašantį Napoleono III (arba mažojo Napoleono, kaip jį vadino Victoras Hugo) 1851 metų gruodžio 2 dienos valstybės perversmą. Croce sako: „Liberalių santvarkų žlugimo rezultatai visada yra tokie patys: vienbalsiškumas, pataikavimas, savanoriškas vergiškas klusnumas, melagingos priesaikos, žaibiški buvusių demokratų atsivertimai, kurie būtų komiški, jeigu nebūtų niekšiški, intelektualiniai kompromisai, konformizmas, baimės ir nuogąstavimai <…>, abejingumas teisingumo pažeidimams ir kasdieniai piktnaudžiavimai, apsimetinėjimai, kad nemato ir nežino to, ką puikiai mato ir žino, kad būtų rami sąžinė… įžūlumas įžūlių, besiveržiančių daryti karjeras, žaibiški veiksmai dėl savo naudos…“
Analizuodamas Napoleono III įvykdytą valstybės perversmą ir vėlesnį jo valdymą, Croce taip pat primena gerai žinomą aprašymą staigaus servilizmo išplitimo, prasidedančio tuo momentu, kai iš visuomenės atima laisvę, o būtent skirsnį, kuriame Tacitas aprašo, kas dėjosi, kai po ilgai Romoje viešpatavusio imperatoriaus Augusto (Oktaviano) mirties valdžią perėmė Tiberijus, kai buvo laukiama maišto senate, smarkaus pasipriešinimo numatomam kurso griežtinimui. Nieko tokio neįvyko, atvirkščiai, Tacitas aprašo tai, kas vadinama ruere in servitium ir ką galima išversti kaip vergiškumo įkarštį – ir taip tas apibrėžimas tapo locus classicus, klasikiniu apibūdinimu epochos, kurioje redukuojama laisvės erdvė, o žmogaus prigimtis parodo savo blogesnę pusę. Romoje neprasidėjo maištas, nieko panašaus; beveik visi konsulai, senatas, aristokratija, generolai ir pirkliai lenktyniavo pataikaudami, vergaudami. Servilizmas, kurį neišvengiamai lydi pataikavimas, – štai reiškinys, kurio negalima apeiti tylomis. Tie, kurie dar prisimena gėdingus 1968 metus mūsų šalyje, taip pat neužmirš tų nesuskaičiuojamų „kovo docentų“, tų visų, kurie pasinaudojo, kai iš visuomenės erdvės buvo išstumti dori žmonės, dori ir išsilavinę, kurių vienintelė yda buvo žydų kilmė arba kai kada tai, kad jie simpatizavo išvažiuojantiems, buvo solidarūs su silpnesniais, rodė priešiškumą to meto valdžios plebėjiškam brutalumui.
Mūsų šalyje ir šiandien yra žmonių ir aplinkų, kurias mielai tyrinėtų Tacitas.
Tacitas taip pat kalba apie adulatio, valdovo „garbinimą“, apie nesuskaičiuojamus diktatorių garbinimo aktus. Tai irgi kartojosi įvairiose santvarkose, įvairiais istoriniais momentais.
Akivaizdu, kad tas ruere in servitium, tas vergiško klusnumo įkarštis, apie kurį negalima sakyti, kad jis sutinkamas vien dulkėmis užklotuose archyvuose, istorijos analuose, yra antra medalio pusė, „gyvenimo laisvėje“ priešingybė – ir todėl norint galvoti apie gyvenimą laisvėje negalima pamiršti polinkio gyventi vergiškai klusniam. Tos dvi pasijos koegzistuoja, veikiau konkuruoja tarpusavyje.
Ir dar kartą peršokime į kiek kitokią temą.
Tie, kurie mėgsta skaityti knygas – o tokių tarp mūsų vis dar pasitaiko – tikriausiai pastebėjo, kad iš mūsų laukiančios lektūros lentynų sąmoningai arba beveik nejučiomis pasirenkame knygą iš dviejų pagrindinių kūrinių kategorijų. Vienoje pusėje mūsų laukia istoriniai arba gal sociologiniai kūriniai, kurių tema yra dideli nusikaltimai, katastrofos ir nelaimės. Galime rinktis iš labai daugelio veikalų, kurie gilinasi į baisią mūsų laikų istoriją. Kiekviename knygyne matome viršelius ir nugarėles knygų, monografijų ir biografijų apie didelius istorinius nusikaltėlius (kurie, nors keista, vis domina mus). Vis randasi naujų veikalų apie didelio masto nusikaltimus, įvykdytus XX amžiuje, – knygos apie Holodomorą Ukrainoje, apie vokiečių koncentracijos stovyklas, apie SS valstybę, bet taip pat apie Kelcų pogromą, Jedvabną, jau klasikinės tapo studijos apie Staliną, Himmlerį ar Heydrichą, apie kruvinas žemes… Skaitome istorikų veikalus, taip pat studijuojame garsių reporterių kūrinius, nors kai kuriuos slegia priekaištai, kad jie šiek tiek prasimanė. Charakteringa tai, kad, pavyzdžiui, JAV dabar atgijo domėjimasis Curzio Malaparte’s, kurio reputacija nėra nepriekaištinga, knygomis. Keista, bet mus intriguoja net Goebbelso, kuris (kaip ir daugybė kitų įtartinų personų) į pasaulio istoriją pateko pro šalutinius, ankštus vartelius, dienoraščiai, Goebbelso, kuriuo, atrodo, žavisi ir iš dalies mėgdžioti bando kai kurie žurnalistai, televiziniai ar spaudos, vis dar beveik demokratinių šalių, kuriems nuobodu skelbti tiesą (lyg tiesa galėtų būti nuobodi).
Tokių istorinių niekšiškumų katalogas yra gana platus, vis geriau juos pažįstame, nors atrodo, kad tuo pat metu vis geriau juos užmirštame (kalba čia, ko gero, ne apie tuos pačius skaitytojus). Neįmanoma nesidomėti tomis temomis, negalima, pavyzdžiui, abejingai praeiti pro Vasilijaus Grosmano romaną „Gyvenimas ir likimas“, pro Timothy’io Snydero istorinius kūrinius ir daugelio kitų istorijos tyrinėtojų. Tai yra dalykai, apie kuriuos turime žinoti, tai daugeliui privaloma lektūra.
Bet jeigu įsivaizduotume tą, kuris skaitytų vien šios rūšies knygas, nuo ryto iki vakaro, nuo sausio iki gruodžio, ir jeigu susimąstytume, kokią asmenybę suformuotų tokia lektūra (su sąlyga, kad jos nešvelnintų jokia kita), gal mus apimtų jei ne siaubas, tai bent šioks toks nerimas. Nes juk neįmanoma gyventi tik po tamsiu nusikaltimų debesimi. Shakespeare’as, kaip gerai žinome, buvo autoriumi ne tik „Makbeto“, bet ir „Vasarvidžio nakties sapno“ – ir taip pat žinome, kad tie du svarbūs kūriniai tam tikra prasme nužymi mūsų likimų ribas. Nes lektūra visada yra tam tikra auklėjimo priemonė, nepriklausomai nuo to, ar skaitytojas yra dvylikos, ar devyniasdešimt penkerių metų.
Yra ir kitų knygų. Sakysite, na, taip, ponas poetas dabar šlovins savo sritį, poeziją. Aišku, mielai kviesčiau skaityti poezijos knygas, bet turiu omenyje daug platesnę literatūros kūrinių grupę. Neketinu sudaryti konkrečių knygų sąrašo, galų gale nesu paskaitą skaitantis profesorius. Ir, aišku, žinau, kad, priešpastatydamas tiems pirmiems, niūriems, bet reikalingiems veikalams kitą knygų šeimą, visai neaprėpsiu didžiulės raštijos įvairovės, kitaip tariant, ne visos knygos tilps į tas dvi kategorijas. Už jų ribų liks ne tik specialūs leidiniai (žemės ūkio ar ekonomikos, tiksliųjų mokslų, biologijos), bet ir plačios humanistikos erdvės.
Atskleisdamas, kokias knygas iš tos antros grupės turiu omenyje (jų yra tiek pat daug, kaip ir pirmoje kategorijoje, o gal net dar daugiau), kaip pavyzdį paminėsiu mano neseniai atrastą Stefano Riegerio knygą apie Glenno Gouldo asmenybę ir kūrybą. Taip pat neseniai gavau dovanų labai įdomią garsaus anglų dainininko Iano Bostridge’o parašytą knygą, variacijas Franzo Schuberto genialaus kūrinio „Žiemos kelionė“ („Winterreise“) temomis. Mano kuklios bibliotekos lentynose matau knygų, priskirtinų abiem kategorijoms, ir nusikaltimų aprašymų, ir susižavėjimui atspindėti; pavyzdžiui, prieš daug metų išleistą Johno Keatso biografiją, anksti mirusio romantinio poeto (gyveno tik dvidešimt šešerius metus, bet jo biografija yra labai stora knyga). Taip pat jo laiškai, kurių skaitymas buvo vėlyvas atradimas didžiojo Nicolos Chiaromonte’s našlei Miriam. Matau Jerzio Stempowskio esė, Romano Ingardeno veikalus. Šalia jų Jeanas Starobińskis. Aišku, matau Miłoszui, Józefui Czapskiui, Zbigniewui Herbertui skirtas lentynas. Josifo Brodskio esė ir eilėraščius. Knygas, kurias man atsiuntė bičiuliai, poetai, filosofai, romanų autoriai. Matau Jerzio Nowosielskio, Pierre’o Bonnard’o, Georges’o Seurat, Alfredo Kubino, Miguelio Barcelo, Antonio Lopezo dailės albumus, taip pat Krokuvos bičiulių ir pažįstamų, Jaceko Waltosio, Zbyluto Grzywaczo, Jaceko Gajo, Leszeko Sobockio, Krzysztofo Skórczewskio ir daugelio kitų albumus. Prancūzų gotikinių katedrų nuotraukų albumus. Matau mano bičiulio Karolio Bergerio muzikologijos kūrinius. Matau ploną Hofmannstahlio, didžiojo poeto, kurį anksčiau negu aš atrado ką tik minėtas Józefas Czapskis, eilėraščių knygelę. Matau labai daug poezijos knygų. Ir tiek daug kitų – negaliu visų išvardinti.
Pagalvojus, ką atspindi tos dvi knygų grupės, atsakyti nebus labai sunku: tai blogis ir grožis. Blogis, kurio buvo visada, bet XX amžiuje jis manifestavosi ypač įnirtingai pirmiausia šičia, kur gyvename, nors, aišku, ne tik čia. Ir grožis, kuris neturi adreso (jeigu neskaičiuosime architektūros ir prie vietų pririštų muziejų). Muzika neturi adreso, poezija neturi adreso. Blogis ir grožis – niekas jų nesieja. Nepažinę blogio ir jo darbų esame kaip vaikai, esame naivūs, mus lengva apgauti, apmulkinti. Bet apsiriboję tik tuo žinojimu – kartu būtinai reikia pabrėžti, kad tas žinojimas yra apie blogį kaip apie fenomeną, nes apie blogį kaip tokį nedaug mokame pasakyti, tik apie jo padarinius, jo daromus nuniokojimus – būsime kaip prokurorai, kaip žmonės, kurie linkę užsilikti niūraus kartėlio pozicijoje – aišku, pagrįstos įkalčių pertekliumi tame nesibaigiančiame procese prieš Homo sapiens, prieš totalitarizmus ir kartais prieš pernelyg aktyvius vykdytojus. Pagrįstos, bet juk tai nėra vienintelė galimybė, vienintelis horizontas.
Grožio buvimas nieko nekeičia tame blogio pertekliuje, tai teisybė. Bet kažkada mane pribloškė, kad yra viena ypatinga data, sausio 27 diena, – tai, kaip prisimename, Aušvico koncentracijos stovyklos išvadavimo metinės, šiandien gana plačiai minima kaip Holokausto aukų atminimo diena, bet taip susiklostė, kad tą pačią sausio 27-ąją švenčiame Mozarto gimimo dieną, vieno iš didžiausių Grožio gamintojų (jei bus leista tai taip bjauriai pavadinti), vieno iš didžiausių kompozitorių, menininkų, kuris laisvai judėjo visuose emociniuose registruose (nė nekalbant apie muzikinius, techninius, stilistinius registrus), nuo džiaugsmo ar net lengvabūdiškumo iki giliausio „Requiem“ liūdesio, nevilties, nuo operų arijų iki styginių kvartetų. Tas kraštutinai skirtingų aplinkybių, dviejų priešingų sąsajų su sausio 27 dienos data susidūrimas priverčia mus mąstyti. Bet ką galime apie tai manyti? Kad tai atsitiktinumas? Taip, tikriausiai tai atsitiktinumas. Bet nuo tada, kai tie du įvykiai buvo susieti vienos žiemos, sausio mėnesio datos, kai diena labai trumpa, o naktis, atrodo, niekada nesibaigs, – susidarė tam tikra prasmė, o gal savotiškas priminimas: net ir radikalaus blogio situacijoje negalima atmesti antros, grožio tikrovės. Jei galima būtų išmatuoti, ko – blogio ar grožio – yra daugiau, nuogąstauju, kad rezultatas nenudžiugintų, susidarė savotiška asimetrija: blogis yra demokratiškas, savo auka gali paversti kiekvieną, ir gali daugelį paversti kaltininkais, nusikaltėliais, tuo tarpu daug kas byloja, kad anaiptol ne visi reaguoja į grožį (neseniai teko susidurti su teorija, kad tik keturi procentai mums žinomų visuomenių gyventojų domisi rimtesne literatūra, rimtesne muzika ar daile – tik keturi procentai, o blogis juk gali grėsti visai visuomenei, šimtui procentų gyventojų – jeigu tarp jų įskaičiuosime ir blogio kaltininkus).
O vis dėlto šio antro poliaus buvimas kai ką esmingai keičia pasaulio struktūroje. Tas tariamas grožio elitarizmas neturi mūsų atgrasyti, juolab kad gal paaiškėtų, kad vis dėlto visi, ne tik tie keturi procentai, šiek tiek jaučia grožį, nuo liaudies meno ir masinės kultūros net iki avangardinių kūrinių.
Kodėl apie tai kalbu? Gal klystu, bet man atrodo, kad negalima būti laisvam neatsistojus tarp jų, tarp grožio ir blogio. Kitaip tariant, nesant budriam tų dviejų tokių nepanašių galių akivaizdoje. Gyvenimas laisvėje neįmanomas be tam tikrų elementarių žinių ar išminties, be elementaraus jautrumo – ir vienas pagrindinių to jautrumo elementų yra ar gali būti buvimo tarp blogio ir grožio suvokimas.
Aišku, greta grožio–blogio asimetrijos rasime akivaizdesnių, labiau vadovėlinių priešingybių, tokių kaip gėris–blogis, grožis–bjaurumas. Ir nenoriu teigti, kad gėris tolygu grožiui. Grožis gali būti dviprasmiškas – grožis, kuris prarado budrumą blogio atžvilgiu, veda į nemalonų, kartais atstumiantį estetizmą. Šiame įtampų tinkle atsiranda ir kitų jėgų bei energijų – pavyzdžiui, užuojauta, kurią šlovino Schopenhaueris, kol jį nubraukė vienas jo maištingas mokinys. Dar kitas vokiečių mąstytojas (Christianas Friedrichas Hebbelis) per daug nevertino užuojautos, priskyrė ją prie menkiausių, pigiausių jausmų – jam labiau patiko „bendradžiuga“. Bet neprivalome su juo sutikti. O daug anksčiau užuojauta garbinta Rytuose, prisiminkime Konfucijų, pusiau legendinius budistų mąstytojus, ir patį Budą. Užuojauta nėra pakankamai galingas socialinis reiškinys, jis kartais gali maskuoti net pasyvumą, patogumų pomėgį, nepajėgia iš esmės ir ilgam pagerinti žmonių visuomenės, tačiau be jos pasaulis virstų pragaru. Ir, kadangi kalbame apie laisvę, pridurkime, kad ir ją sunku įsivaizduoti be užuojautos, – šiandien norime verčiau kalbėti apie empatiją.
Šis pasaulis virstų pragaru, jeigu nebūtų juoko. Gali atrodyti, kad kalbant apie laisvę minėti juoką lengvapėdiška. Gal ne juoką, ne humoro jausmą ar visur esantį simpatišką šmaikštavimą arba piktą ironiją, tik šypseną. Šypsena, priešingai negu juokas, neturi nieko bendro su komizmu, kurį studijavo įžymūs mąstytojai. Kai kuriomis kalbomis, kaip lenkų ar prancūzų, žodis „šypsena“ (uśmiech) neatitrūksta nuo žodžio „juokas“ (śmiech), yra tarsi juoko atmaina, kuria iš esmės nėra. O, pavyzdžiui, anglų kalbos žodžiai laughter ir smile tuos du fenomenus skiria.
Šypsena yra kaip rusų abėcėlės raidė, vadinama minkštumo ženklu. Jeigu būčiau filosofas, parašyčiau monografiją apie šypseną, apie tai, kaip ji keičia moters ar vyro veidą, kaip lemia, kad griežti nemalonaus, užsisklendusio, atsiribojusio, kartais net atšiauraus arba visiškai abejingo, pavargusio, nusivylusio žmogaus veido bruožai staiga suminkštėja ir kitiems siunčia signalą – esu žmogus, nesu toks blogas. Gal net sako daugiau – esu laisvas.
Kadangi mūsų tema susiliečia su pilietiniais, visuotiniais reikalais, galėtume pasakyti – žiūrėkite į politikus, ar jie sugeba šypsotis. Kai kuriems tai pavyksta, kitiems ne. Kai kurie vietoje besišypsančio veido rodo mums tik grimasas.
Kita vertus, neseniai vaikštinėdamas prie Vyslos mačiau žmogų, vilkintį marškinėlius su užrašu Fake your smile, falsifikuok savo šypseną. Atrodo, kad korporacijų pasaulyje šypsena vertinama, turi komercinę vertę ir todėl ją būtina falsifikuoti. Bet kalba ne apie tai, o apie šypseną, atitrūkusią nuo prekybinių reikalų.
Nesu toks naivus, kad teigčiau, jog šypsenos užtenka laisvei. Juolab prisimindamas besišypsančių esesininkų nuotraukas. O vis dėlto esu pasirengęs ginti tezę, kad tarp jų esama tam tikro subtilaus ryšio. Laisvė visos visuomenės mastu yra kai kas nepaprastai sudėtinga – bet ji turi, privalo turėti tam tikrą matomą mimikos atitikmenį. Ir vėl prisiminkime Stanisławą Brzozowskį, kuris analizavo ne šypseną, o būtent juoką, juoką iš savęs, tam tikro egzistencinio elastingumo garantiją, vaistą nuo vidinio sąstingio, pasitenkinimo stingulyje, vienoje ar kitoje dogmoje. Net ir laisvės dogmoje.
Ir dar džiaugsmas – didelė, čia tik primenama tema. Yra Bacho sakinys, kurį jis užrašė po pirmos žmonos ir dviejų vaikų mirties: „Dieve, neleisk, kad mane apleistų džiaugsmas.“ Galbūt džiaugsmas – neretai tylus, vidinis, ne džiaugsmas studentų pramogoje – yra laisvės pamatas. Džiaugsmas kaip kažkas transcendentinio, įrašyto mūsų substancijoje.
Vienoje savo nuostabioje, 1932 metais parašytoje esė – „La politique de l‘espirit“, tai yra „Dvasios politika“ (vertimas į lenkų kalbą nėra tobulas, atrodo, kad žodis „dvasia“ kiekviena kalba, kiekvienoje tradicijoje reiškia ką kita; Europa gal geba sutarti dėl grūdų kainų ar tarifų už mobiliojo ryšio paslaugas, bet – laimė – niekada nenustatys, kas yra dvasia) – Paulis Valéry, didis rašytojas, būdamas konservatorius ir avangardistas, poetas ir eseistas, Mallarmé garbintojas ir mokinys, nubrėžia utopinį Vakarų civilizacijos krizės įveikimo planą – iš teisybės, tos esė pabaigoje sako, kad konkliuzijos nebus… Utopinis planas, kaip Franzo Schuberto simfonija, lieka neužbaigtas.
Poetas ir mąstytojas – įdomu tai, kad jo poezijoje beveik neaptinkame istorinio kataklizmo, kokiu buvo Pirmasis pasaulinis karas, pėdsakų, kitaip atspindi jį savo eseistikoje, čia skiria nemažai dėmesio to karo tragedijai. Gal žinomiausiame straipsnyje „Dvasios krizė“ („La crise de l‘espirit“), parašytame netrukus po šito nepaprastai kruvino konflikto, kuriame Vakarų šalys, pagimdžiusios Shakespeare’ą ir Goethe’ę, Paskalį ir Dante’ę, pliekėsi tarpusavyje su girtų kaimo samdinių (tik ginkluotų kulkosvaidžiais) brutalumu, užbaigimo, yra dažnai cituojamas garsus sakinys: „Mes, civilizacijos, jau žinome, kad esame mirtingos.“ Tad pagrindinė jo prozos dalis kilusi iš nevilties ir nerimo, kurį sukėlė mūsų pasaulio trapumas.
Ilgai negaišime nagrinėdami Paulio Valéry straipsnį, bet vien jo antraštė atrodo nepaprastai inspiruojanti – „dvasios politika“ juk yra junginys pragmatinio, kiek žemiško elemento su kažkuo, ko neįmanoma išmatuoti, o gal ir išversti į kitas kalbas. Angeliškumo ir įžvalgumo junginys.
Ir taip pat laisvė gali ir privalo turėti – savo politiką. Vienas iš daugelio jos tikslų – bent rašančiam šiuos žodžius – išvengti laisvės redukcijos ligi politinio matmens. Būtino ir fundamentalaus visuomenės gyvenimui, bet juk ne vienintelio. Juo labiau mūsų istoriniu momentu (peržengiančiu trejus pastaruosius mūsų šalies metus), kuris mielai viską suvestų iki politinio matmens, o tai, kas priešinasi tiems ketinimams, laiko nereikalingu, nuobodžiu, neegzistuojančiu.
Laisvės politika reikalauja iš mūsų tam tikro nesavanaudiškumo, tai yra to, kad mus visada domintų ir kas kita. Gal todėl profesionalūs politikai dažnai atrodo mums kaip būtybės, kurios šiek tiek kompromituoja žmoniją. Šiek tiek karikatūriškos būtybės. Laimei, ne visi, bet labai daug. Lyg jiems būtų amputuota nemaža dvasios dalis. Neretai negalime būti tikri, ar turime reikalą su žmogumi, ar su robotu, tik piktybišku. Nes gal yra taip, kad žmonija negali išsiversti be tam tikro pertekliaus, smalsumo, aistros, nuoseklumo ir nenuoseklumo pertekliaus. Pertekliaus pertekliaus.
Versta iš: „Zeszyty Literackie“ , 2018, Nr. 4
Adam Zagajewski. Poezija kelia baltą vėliavą
2019 m. Nr. 1
Iš lenkų k. išvertė Kazys Uscila
Paskaita, skaityta Tiubingeno universitete 2016 metais, „Leopold Lucas Preis“ įteikimo ceremonijoje
Ši antraštė kiek perdėta. Vis dėlto ji gal ir atitinka mūsų istorinę akimirką. Štai pažiūrėkime, išėjo arba išeina įžymių poetų karta. Jei apsiribosime tik lenkiškai rašiusiais poetais, mus paliko iš tikrųjų graži plejada – Czesławas Miłoszas, Zbigniewas Herbertas, Wisława Szymborska, Tadeuszas Różewiczius (o be lenkų – Josifas Brodskis, Seamusas Heaney’is, du garsūs švedai – Tomas Tranströmeris ir Larsas Gustafssonas, taip pat amerikietis C. K. Williamsas).
Tie didieji poetai egzistavo dviejose erdvėse: privačios, intymios, gal svarbiausios lektūros srityje, bet ir visuomeniniame, viešajame, kaip sako anglosaksai, – public space – pasaulyje. Jie padėjo mums, skaitytojams, išgyventi ir suprasti baisingus XX amžiaus įvykius. Nepajėgė pakeisti pasaulio, bet sugebėjo sušvelninti paprastiems žmonėms suduotus smūgius. Gal tai ypatingas atvejis, nes lyrinės poezijos poveikio erdvė šiuolaikinėje Europoje yra ribota; paprastai joje išlieka ištikimų išpažinėjų sekta, įžvalgūs profesoriai ir jų studentai, tie, kurie sureikšmina metaforą, kitiems poezija atrodo tiesiog nuobodi. Ir tai viskas. O tuo metu mano šalyje nueita toliau – neteigiu, kad poezijos knygų tiražai labai padidėjo ar milijonai mano tėvynainių nubėgo į knygynus. Ne, to nebuvo, bet yra ir subtilesnių kelių, kuriais literatūra pasiekia protus; šiaip ar taip, yra tokių eilėraščių, kaip Miłoszo „Vargšas krikščionis žiūri į getą“, Herberto „Dvejojanti Nikė“, Różewicziaus „Gyvenimo vidury“, Szymborskos „Katinas tuščiame bute“, kuriuos žino visi išsilavinę žmonės.
Kadaise Jungtinėse Valstijose kalbėdamasis su viena pažįstama apgailestaudamas pasakiau, kad „poezija neteko savo centrinės pozicijos“, o ji pažvelgė į mane nustebusi ir atsakė: „Ji niekada joje ir nebuvo.“ Niekada nebuvo, aišku, Jungtinėse Valstijose. Taigi šio mano rašinio antraštė rizikinga. Bet poezija apskritai yra rizikinga – šiandien ji gyvuoja visuomenės veiklos ir domėjimosi paraštėse, tam tikra prasme yra tokia kukli sritis, kad iš esmės net filatelistai į poetus gali žvelgti iš aukšto. Ji kukli, silpna. Dideli dienraščiai retai spausdina eilėraščius, nebent tik tada, kai tai jiems patogu techniniu požiūriu („laužant“ skiltis). Dauguma leidėjų, pasiūlius poezijos, energingai purto galvas, atsako trumpai drūtai: „Poezijos neleidžiame.“
Ką ir kalbėti. Be to, ir pačių poetų sąžinė nešvari. Jie iš esmės susitaikė su vyraujančiu požiūriu, sutinka su tuo, kad jiems teko anaiptol ne laimingiausias likimas – nors pasitaiko, kad kartais išgyvena didelio pakilimo valandėlių, ir tada, tą akimirką, tampa galiūnais. Bet kaip trumpai tatai trunka…
Kiekvienas iš mūsų, skaitančių arba ir rašančių, poeziją suvokiame šiek tiek skirtingai. Jei pakvietėte į gražųjį Tiubingeną, gal norėjote išgirsti mano nuomonę, tad surizikuosiu ir pasakysiu, kas ji yra man (laimei, tikros poezijos definicijos nėra, yra tik nuomonės, požiūriai, apibūdinimai, paliečiantys vos kraštelį karališkojo apsiausto).
Manau, kad tikra poezija, verta to, kad dėl jos gyventum, skirtum jai daugiau dėmesio, lauktum akimirkos, kol jis ateis, ir kankintumeis, jei neateina (autoriui neišvengiama būsena, kai jis kuriam laikui visiškai netenka gebėjimo rašyti, kai vaizduotė užšąla kaip tvenkinys žiemą), negali egzistuoti be susitikimų su dvasiniu pasauliu, su dvasia. Tai yra tikra problema. Štai paminėjau problemiškiausią žodį. Nemadingą. Gal net pavojingą. Nes kas yra dvasia? Pavartojau šį žodį, bet ne itin gerai žinau, ką jis reiškia. Jeigu tarp mūsų būtų blaiviai mąstančių, praktiškų žmonių, tų, kurie daro alų, arba, pavyzdžiui, užsiima ekologiniu atliekų šalinimu, o gal taip pat naudingu moksliniu darbu fizikos ar biologijos srityje, jie tik šyptelėtų. Nes kas yra dvasia? Nežinome. Vokiečiai tai vadina der Geist, kitos kalbos verčiasi kaip išmano, turi tam žodžių (spirit, espirit, liv ir kt.), bet dažniausiai nėra labai jais patenkintos. O ir tie, kurie turi tinkamą žodį, nežino, kas tai yra.
Ketinau pasakyti niekniekį, kas yra poezija, ne – kas yra dvasia. Ir privalau valandėlę skirti šiai sąvokai. Žodžiui, senoviniam kaip paveldėta senelės komoda. Guodžia mane tik tai, kad esu Teologijos fakulteto svečias ir todėl gal nebūsiu išjuoktas – nebent tik diskretiškai, kaip kitados juokdavosi damos, prisidengusios lūpas batisto nosinaite. Jau keliskart mėginau rašyti apie dvasią, visada baimindamasis. Aprašomoji (ostensinė) definicija – kai atidžiai klausausi muzikos (tai atsitinka ne kasdien, dažnai klausausi jos nelabai atidžiai), žavėdamasis, ir akimirką man atrodo, jog žinau, kas yra gyvenimas, kad suvokiau jo prasmę. Ir kai mane apima laimės pojūtis (jis netrunka ilgai). Arba kai skaitau eilėraštį lenkų ar gal vokiečių poeto – pavyzdžiui, Friedricho Hölderlino, kuris, kaip visiems žinoma, gyveno šičia, Tiubingene, pas stalių Zimmerą, ramiai, niekam neužkliūdamas, daug metų, arba graikų ar gal rusų poeto. Eilėraštį, kuris ūmai prabyla į mane visa jėga, kad pajuntu tą pačią akimirką didelį džiaugsmą ir didelį liūdesį, absoliučiai vienu metu patiriu sielvartą ir džiaugsmą, tada žinau – arba žinosiu po kurio laiko, kai jau liausis tas saldžiai kankinantis teroras, – žinosiu, kad išgyvenau dvasinį momentą.
Po jo netapsiu daug išmintingesnis, neatsitiks taip, kad trumpas suvokimas, suteikęs man laimės akimirką, išliks visam ar ilgam laikui, kad tapsiu inteligentiškesnis. Arba būsiu brandesnis? Gal po ištisos tokių išgyvenimų serijos – galbūt, bet tai visai nepadės man gyventi. Priešingai, gali apsunkinti mano gyvenimą, gal kiti laikys mane keistuoliu, arba, kas paradoksalu, išpuikėliu, kuris dedasi esąs didesnis už prie televizoriaus prilipusią ar diskotekose šėlstančią žmoniją. Girdi, puikuojasi, klausosi Gustawo Mahlerio, Bacho, Chopino ar Mozarto, o ne heavy metal grupės.
O juk čia svarbu ne hedonizmas. Dvasios momentas taip pat yra ir refleksijos akimirka, bet refleksijos ne specializuotos, ne profesionalios. Čia poetas staiga tampa filosofu, filosofas poetu, teisininkas muziku. Tas momentas leidžia mums įgauti, kaip čia pasakius, nevartojant didingų žodžių, „filosofinę“ poziciją: vėl egzistuoja pasaulis su jo daugiasluoksniškumu, vėl miškas yra tikras, ošiantis ir kvepiantis mišku, o ne mediena, kuri domina baldų pramonę, jūra vėl yra pavojingas ir gražus gaivalas, o ne didelis akvariumas, kuriame plaukioja tiksliai suskaičiuoti tunai ir dorados, vėl gieda strazdai, ne ornitologams, o tik mums, kurie nesame ir nenorime būti specialistais, vėl atsiranda nesavanaudiškumas, vėl gimsta keistas nuostabus transcendencijos pažadas, vėl esame Viešpaties vaikai – atrodo, tai tinka net ir agnostikams.
Vienas žymiausių XX amžiaus lenkų poetų buvo Aleksandras Watas, kuriam buvo lemta spalvinga, bet sunki biografija. Jis gimė Varšuvoje 1900 metų gegužės mėnesį žydų šeimoje, kuri didžiavosi savo kilme iš viduramžių filosofo Solomono ben Isaaco Rashi; jaunystėje Aleksandrą žavėjo futuristų manifestas, paskui susisaistė su komunistiniu judėjimu. Po trumpo intensyvios avangardinės kūrybos laikotarpio tapo garsiu leidėju, Varšuvos leidėjų patarėju. Antrojo pasaulinio karo metais, kaip ir daug Europos komunistų, atsidūrė sovietiniuose kalėjimuose, tremtyje Kazachijoje.
Kalėjimų metai, sovietiniai laikai Watui tapo dar vienu universitetu – kitados buvęs futuristas, kurį ankstyvoje jaunystėje pavergė laisvės, maišto, anarchijos, „antiburžuazinės“ mintys, sovietiniame kalėjime išgyveno pokytį, grįžo prie graikiško logoso kulto, prie prasmės gynimo, prie kontempliacijos vertės atradimo. Jis puikiai papasakojo apie savo gyvenimą, apie savo dvasinę evoliuciją didžioje knygoje „Mano amžius“ („Mój wiek“), nepaprastoje ir tuo, kad ji radosi iš dialogo, diktavimo. Tą sunkiai sirgusio poeto diktantą priėmė ne kas kitas, o Czesławas Miłoszas.
Po karo laimingai grįžęs į Varšuvą jis, iš tiesų, ne iškart tapo pastabiu, nepermaldaujamu komunizmo kritiku. Bet visų pirmiausia po tylos metų atgimė kaip poetas. Buvo įžymus kūrėjas, suvokiantis, kas yra poezija. Buvęs futuristas matė poezijoje jėgą, kuri sieja tai, kas sena, seniausia, ir tai, kas aktualu. Sieja net abu Testamentus, žydų Bibliją ir Gerosios Naujienos testamentą. Buvo poeta doctus, poetas mokslininkas, ir kartu skausmo poetas (sirgo nepagydoma nervų liga).
Buvo vienas tų intelektualų, kurie nešioja savyje naujausių laikų atminimą, ir kartu ilgą mūsų kultūros atmintį – kai toks žmogus miršta, dar kartą sudega Aleksandrijos biblioteka.
Savo „Dienoraštyje be balsių“ („Dziennik bez samogłosek“) jis kadaise (1963 metais) suformulavo: „Tam, kad rašyčiau, mažų mažiausiai turiu jaustis karaliaus sūnumi. Būtent juo, ne didžiu rašytoju, ne genijumi.“
Karaliaus sūnumi! Ne karaliumi, ne valdovu, ne kuo nors, kas stato ir griauna, kas gali suteikti malonę pasmerktajam, kas įsakinėja, kas gali išvesti kariuomenę iš kareivinių arba sugražinti ją ten atgal. Karaliaus sūnus turi tik vieną dalyką (sutinku, kad jis mėgaujasi ir įvairiausiomis privilegijomis, bet taip pat jo tyko daug pavojų: kiek karalių sūnų buvo nužudyta konkuruojant dėl sosto!), turi tik vieną – ateitį, turi, jei galima taip tarti, ateities transcendenciją. Jo rankose nėra nieko konkretaus, tik didybės pažadas, o visa tai – jeigu yra labai jaunas karaliaus sūnus – turi žaisdamas, juokdamasis, vaikštinėdamas.
Tik tiek, kad karaliaus sūnus, tikras sosto paveldėtojas, tikras ar gal veikiau genetinis, yra juo visada, non stop, žiemą ir vasarą, dieną ir naktį, gal net tada, kai bunda paryčiui, primena sau: ak, taip, aš karaliaus sūnus, paskui užmiega vėl… Ir jam pusryčiaujant vėl grįžta mintis ar tik minties ūkelis: esu sosto įpėdinis, prašau dar vieną kavos. Bet poetas karaliaus sūnumi būna retai, labai retai, ir tikriausiai negali užmigti su tokiu saldžiu įsitikinimu kad ir dėl to, jog tas praeinantis, trumpai trunkantis ir palaimingas įsitikinimas ne migdo, o, priešingai, budina, budina labai energingai ir jeigu kur nors veda, tai tik į nemigą.
Poetui ta būsena ar ta kondicija, kurią taip gražiai pavadino Aleksandras Watas, yra dovana – šykščiai skiriama ir vis atimama, nepaaiškinus, už ką ja apdovanojamas ir kodėl jos netenka. Karaliaus sūnus – priešingai nei absoliutus valdovas – priklauso nuo galių, apie kurias žinome nedaug.
Neieškau definicijų, bet jeigu mane kas remtų prie sienos, pasakyčiau, kad apie dvasią kalbėti rizikinga, taip pat kaip ir kalbėti apie poeziją. Privalau pasakyti tai šitaip: tikroji poezija randasi iš susitikimo su dvasia, nusispalvina ir klausimais, ir entuziazmu, tikrumu ir abejonėmis, nusispalvina jais kaip metalas – nebūtinai sunkusis, – kuris perėjo išbandymą liepsna. Kas iš mūsų vaikystėje, vyresniems baisintis, nebandė kyštelti sidabrinio, sidabruoto ar pigaus metalinio šaukštelio prie ugnies, žvakės liepsnelės ar dujinės viryklės degiklio? Ir tada – mūsų vaikiškas siaubas pamačius, kad ta jo pasikeitusi spalva jau nepašalinama, nepadeda niekas, nei indų plovimo skystis, nei šluostė, niekas… O po valandėlės namo grįš tėvai. Tas spalvos pokytis jau nepanaikinamas. Ir tai, kas įbaugina vaiką (ir gal tėvų susierzinimas), yra brandos amžiaus privilegija, privilegija tų, kurie patyrė tokių akimirkų: tas spalvos pokytis nepašalinamas, susitikimas su dvasia šį tą po savęs palieka.
Gal tas spalvos pasikeitimas – gal, tiksliau, nusispalvinimas – yra poezijos esmė. Ugnies pėdsakas ant metalo.
Josifas Brodskis vienoje savo esė sako: „Nesugebėsime atkurti praeities įvykių taip pat, kaip nemokame išsiaiškinti mūsų būties prasmės.“ Nežinome būties prasmės, ir niekada jos nesužinosime. Inžinieriai (išskyrus Hansą Castorpą) šioje vietoje pasakys – baikite, humanistai, savo bergždžias pastangas. O vis dėlto būdravimas keliant tą niekada galutinio atsakymo neatnešantį klausimą yra kažkas neišvengiama ir, regis, toje kordegardijoje, kurioje pakaitomis snaudžia ir būdrauja mūsų humanistai, vyrai ir moterys, galima sutikti ir poetų, ir filosofų, nors jie kartais vieni į kitus skersakiuoja.
Patiria tai ir poetai, ir skaitytojai. Ir vėl: tai neturi jokios utilitarinės reikšmės. Vis liekame nesavanaudiškumo sferoje.
Bet nesu teologas – po to trumpo susitikimo su dvasia (trumpo, kaip ir visi susitikimai) tenka eiti į kitą pusę, į kuo pasaulietiškiausią pusę. Nes mūsų laikais tie poetai, kurie, apleisdami lygumas, tik ropščiasi į dvasios kalną, labai rizikuoja, pasirinkdami keistą, nelabai šiuolaikinį toną, rizikuoja visiškai nutolti nuo skaitytojo, pasmerkia save egzaltacijai, retoriškumui, susiduria su įnirtingu mūsų mylimos, taikios – ir negausios – publikos priešinimusi. Kai prieš keletą metų išspausdinau rašinį, kuriame pagyriau „aukštą stilių“, stengdamasis atimti iš šio termino bet kokią patetiką, ir apginti kai ką, kas peržengia mūsų vartotojiško gyvenimo trivialumą, visur esančią sociologiją, stebinčią ir aprašančią tik platonišką didelį žvėrį ir nenorinčią eikvoti laiko dėl pavienės sielos, buvau kai kurių kritikų ir skaitytojų išbartas. Neneigdamas ironijos, neniekindamas humoro jausmo (niekada jo neniekinau), siūliau atkreipti dėmesį į ką nors aukštesnio, kažką, ko nemoku gerai apibūdinti, nes nesu nei ideologas, nei teologas.
Manęs nenulinčiavo, bet nepašykštėjo aštrios kritikos žodžių, man nepritarė net kai kurie mano bičiuliai. Jie teigė, kad tapau jau atgyvenusio, archajiško, nuo šiuolaikinių poreikių ir šiuolaikinės ekspresijos atitrūkusio mentaliteto šalininku. Jie gynė vadinamąjį konversacijos stilių, gynė poeziją, kuri nenutolsta nuo mūsų pokalbių. Bet gal jie ne iki galo mane suprato – visai nesiekiau tokios schizmos, pasitraukimo nuo mūsų laikų kalbos. Kalba, kaip maniau, nėra bloga, ji neprivalo ieškoti „aukšto stiliaus“ senų retorinių suskirstymų prasme – tačiau tegu nepraranda ryšio su kažkuo kitu, tegu neatsisako to „nuspalvinimo“, susitikimo su liepsna.
Bet paveiktas tos kritikos dabar noriu kreiptis į kitą pusę, į tą tikrovės dalį, kuri yra visai pasaulietinė, besijuokianti arba apsiverkusi, į tą žmonijos dalį, kuri pasirenka blaivų ir normalų gyvenimą, kuri renkasi paprastą, dažniausiai nekaltą užsiėmimą. Į tą žmonijos dalį, kuri mielai lankosi kine ir pažiūrėjusi gerą kino filmą mėgsta valgyti ledus kavinės terasoje gegužės vakarą, valgyti ledus ir jaustis saugiai, gerai įvykdžius prievoles, bet kitomis savaitės dienomis sunkiai dirba, sielojasi dėl savo sveikatos, ginčijasi su viršininkais, serga, sveiksta, keliauja, tikrina biržos vertybinių popierių kursus, kuri stebi futbolo rungtynes, domisi rinkimų rezultatais (kartais labai įsijautę, nes politinės aistros juk leidžia mums bent kiek užmiršti, kad esame mirtingi), sensta, žiūri į veidrodį, klausosi paukščių čiulbėjimo.
„Kas gi yra poezija, kuri neišgano nei tautų, nei žmonių?“ – klausė Czesławas Miłoszas gražiame eilėraštyje „Įžanga“ („Przedmowa“). Poezija išgano, nes ne tik nenusigręžia nuo to, kas yra kasdieniška ir įprasta kaip duona, bet a t s i ž v e l g i a, yra solidari su paprastu žmogumi, iš tiesų, ieško to, kas iškiliau, bet nesitaiko lyg snobas į aukštesnes sferas, o visada grįžta prie nuolankių paprastų žmonių ir dalykų. Ir jeigu šitaip elgiasi, daro tai ne tik dėl etinių sumetimų, bet taip pat ir gal visų pirma todėl, kad semiasi jėgų iš dviejų, ne iš vieno, šaltinių, ją stiprina ieškojimas to, kas yra aukščiau mūsų (kokios skurdžios tos srities metaforos), bet jai taip pat reikia ryšio su žeme, su artimųjų likimais, su miesto gatve, kurioje eilėraščių autorius sutinka dešimtis žmonių – dešimčių žmonių veidus – ir į kiekvieną mėgina įsižiūrėti; norėtų įminti tuose veiduose slypintį gyvenimą, kitaip negu romanų autorius.
Romanų autorius, einantis ta pačia gatve, irgi žiūrės į praeivius, klaus gimimo datos ir tėvų socialinės kilmės, karčiame sutikto žmogaus šypsnyje ieškos nusivylimo meile pėdsako, klausinės apie aplinkybes – ką jis pasakė, ką ji pasakė. Poetas numos ranka į tas detales, norės tik pagauti kiekvieno veido esenciją, kaip tie kvepalų gamintojai, kurie iš gėlių pasiima tik kvapą. Bet ir šis palyginimas nėra geras, eilėraštis neturi nieko bendra su kvepalais, duonos kepalas jam artimesnis nei kvepalų flakonėlis.
Užmirštoje esė apie vaizduotę anglų rašytojas Charlesas Morganas kadaise (ketvirtajame dešimtmetyje Sorbonoje skaitytoje paskaitoje) atkreipė dėmesį, kad kūrybinės vaizduotės aktas yra ne intelektinio, o tik ekstazės pobūdžio, ir todėl yra artimesnis maldai ar mistiniam išgyvenimui negu filosofiniams traktatams ar mokslingų humanistų veikalams. Bet tas ekstazės aktas vis dėlto turi remtis tam tikra tikrove; jis nėra vien veidrodinis paties savęs atspindys, nėra narcizinis, jam reikia žmonių veidų ir likimų, jis krypsta į istoriją (ypač mūsų skaudžioje epochoje), ieško materijos, kurią tuoj pat mėgins paversti eilėmis, menu. Ieško konkrečių dalykų, nes poezijos menas šiandien negali atitrūkti nuo konkretaus gyvenimo, negali kalbėti apie „paukščius“ ir „medžius“, privalo – kas yra sunku – chirurgiškai tiksliai apčiuopti konkrečią akimirką, konkrečią vietą. Skaitytojas mano, kad jis turi gauti konkretų dalyką, ne apibendrinimą. Tegu apibendrina kiti, filosofai, politikai, sociologai, net ir teologai, bet eilėraščio „tikroviškumo“ įrodymas yra konkretumo žymė. Tai metamorfozei, tam alcheminiam virsmui poetui praverčia susitikimas su dvasia. Gal net yra būtinas. Gal apskritai toji metamorfozė neįvyktų, jei kurią nors dieną dvasios sparnai nepaliestų mūsų autoriaus.
Tai nėra nei lengva, nei akivaizdu. Nes, primenu, gyvename ironijos amžiuje, o reikia ekstazės akto. Eilėraščio rašymas šiandien – jei tai ne dar vienas nusilenkimas ironijos dievukui, kas pasitaiko labai dažnai, yra sunkus uždavinys, iššūkis orui, kuriuo kvėpuojame. Ekstazės aktas negali būti su ironijos žyme. Arba arba. Net ir trumpiausias ekstazės momentas tam tikru būdu yra būties pagarbinimas ir susijęs ne tik su tos akimirkos „psichologija“, bet taip pat – būtinai – su poetine teze, kurios prisodrintas tada gimęs eilėraštis (čia ne vieta diskutuoti, kuo skiriasi „poetinė tezė“ nuo „tezės“ apskritai, nuo statement, o skiriasi jos iš esmės). Kaip pasakė E. M. Cioranas: „Šventoji dvasia nėra skeptikas.“
Gal todėl, ką lengva pastebėti, labai jauni poetai, kai jiems tenka skaityti savo eiles publikai, neretai tarsi jų gėdijasi ir skaito prastai, laikydamiesi atstumo, beveik bjaurėdamiesi, tyčiomis, lyg rodydami savo klausytojams kiek įtartiną objektą. Jie gerai žino, kad stovėdami publikos akivaizdoje yra ironijos amžiuje, jaučia žvilgsnius savo amžininkų, kurie gaudo kiekvieną juokingumą, nes šiandien į autorinius susitikimus ateina anaiptol ne ispanų mistikai. Bet – bent kai kurie jauni autoriai – puikiai prisimena, kad rašė savo eilėraščius, daugiau ar mažiau vykusius, tarsi kitame šimtmetyje, ekstazės amžiuje, ištikti nušvitimo, kančios ir įkvėpimo entuziazmo. Ir kaip čia suderinti tuos priešingus gaivalus? Neįmanoma. Kaip gyventi iškart dviejuose šimtmečiuose?
Poetai šiandien apskritai nenori girdėti apie tuos dalykus – du poezijos vektorius. Jie mėgsta ironiją, kuri padeda jiems gintis nuo jaudulio. Gyvename tokiu momentu, kai – kaip sakiau prieš akimirką – išėjo generacija rimtų poetų. Jie galynėjosi su pasauliu, mėgino suprasti nelaimę XX amžiaus, skendusio nekaltų aukų kraujyje, stengėsi išsaugoti tęstinumą dvasinio gyvenimo, kuriam grėsė totalitarizmas ir nuobodulys, tai, kas masinėje kultūroje kvailiausia, trivialiausia.
Tačiau nenoriu teigti, kad liko vien vidutiniški poetai, poezijos pusiau inteligentai, ne, vis randasi tikrų talentų. Jeigu – kaip kraštutinis konservatorius, koks nesu ir nenoriu būti – visiškai išpeikčiau dabarties epochą (kuri, beje, turi tiek visiškai kitokios prigimties rūpesčių, problemų), tektų ir pačiam sau paskelbti pasmerkimo nuosprendį, o tuo gerbiamoji vertinimo komisija nebūtų patenkinta, nes ir ją, ir net niekuo dėtą publiką paliestų mano pesimizmo šešėlis. O to niekas nenori.
Ir, beje, žinome, kad tokiuose pasmerkimuose slypi kažkas panašaus į viltį, kad visai nėra taip blogai; kas kalba apie galą, nuosmukį su kartėliu ir nuoskauda, tarp savo smerkimo eilučių išsako viltį, kad ne viskas prarasta, nes priešingu atveju nesakytų nieko, kaip tie liūdni seniai, kuriuos kartais matome gatvėse, turguje, murmantys kažką sau ir neieškantys nei supratimo, nei pritarimo.
Spalvos pakeitimas – arba veikiau „nusispalvinimas“, kad išvengtume net ir šešėlio ko nors negatyvaus – metalas ir liepsna, tebūnie, bet juk daug poetų ir daug skaitytojų tuojau pasakys: mes visai to nenorime, vėl jūs pasisakote prieš konstituciją mūsų epochos, kuri yra ironiška, kaip ironiškas yra liberalizmas, kuris visiems mums (išskyrus fanatikus, ideologus) dovanoja laisvę, o laisvė turi būti ironiška. Mes naudojamės ta laisve, mūsų drungnos eilės nėra ne tik tos laisvės išdavystė, veikiau yra jos garantija. Mūsų poezija yra liberali, ir kas jau kas, o asmuo, kuris savo šalyje kovoja už liberalių taisyklių politiniame gyvenime sugrįžimą, privalo tai suvokti.
Kai Montaigne’is rašė savo esė, jis nieko nenorėjo surasti, norėjo tik ieškoti (kaip apie tai puikiai rašo Stefanas Zweigas esė, gimusioje paskutiniais tragiškais jo gyvenimo mėnesiais, – kai prancūzų rašytojo asmenyje atrado beveik brolį dvynį, kuriam iškilo religinių karų teroro grėsmė – taip, kaip Zweigui, kuriam nacistai negalėjo atleisti už jo žydišką kilmę, iškilo grėsmė penktajame dešimtmetyje – net ir Brazilija negalėjo jo išgelbėti). Poetai irgi bijo, kad suras ką nors, kas juos sustabdys, kas nutrauks jų klajonę, jų ieškojimus.
Tai paverčia juos netobulais teologais. Bet turi ir kur kas didesnių rūpesčių, apie kuriuos nemėgsta mąstyti. Verčiau pasvarsto apie kalbą, sudėtingas ir paprastas metaforas. O vis dėlto šiandienos poezija yra įpėdinė didžių praeities menininkų… Kaip ir didelių praeities nelaimių.
Vis tvirtiname, kad menas yra laisvas, kad poezija yra laisva, bet ar tikrai? Ar poezijos menas, slegiamas tokio paveldo, tokių priešingybių, iš tikrųjų yra laisvas? Ar nėra veikiau taip, kad poezijos prasmė yra mums tam tikru būdu užduota, kad laukia mūsų ramiai, pasislėpusi, kantri?
Yra dar vienas dosnus poezijai būtinų sąsajų šaltinis, tai – tebus man atleista už šio pavyzdžio lengvapėdiškumą – masinė kultūra. Manau, kad gerbiamiesiems teologams ir teologėms ji nesudaro daug problemų, nes jie gali tą reiškinį tiesiog ignoruoti ar studijuoti jį, jei galima taip sakyti, su pirštinaitėmis. O tuo metu šimtai eilėraščių, spausdinamų dešimtyse žurnalų, liudija, kad dažniau negu Dante, Miltonas, Goethe ar Mickiewiczius tuose kūriniuose pasirodo Johnas Lennonas, Robertas De Niro, Andy’is Warholas, Greta Garbo ir Marilyn Monroe (specialiai miniu jau „istorines“ pavardes, ne praeitos savaitės ar praeitų metų herojus, nes jų, iš tiesų, tiesiog nepažįstu).
Bet pažvelkime į tai iš kitos pusės: kitaip, negu teologas, matematikas, psichiatras, numizmatas, ekonomistas, politologas (sąrašas gali būti gana ilgas), poetas nėra specialistas. Kitaip tariant, yra ne specialistas par excellence (šiuo požiūriu panašus į savo tolimus pusbrolius romanų autorius ir tam tikru mastu eseistus, deja, mirštančios literatūros rūšies menininkus), ir gal į filosofus (ne filosofijos istorikus). Yra ne specialistas, iš esmės jį domina visos žmogaus gyvenimo pusės. Bet čia esama problemos: specialistas, astronomas, ginekologas, archeologas, konstitucinės teisės žinovas kartkartėmis siekia kai ko, ką vadiname jo srities žargonu, šiai vienai sričiai orientuotos kalbos – jo specialybės broliai supras jį iš pusės žodžio, kiti jam nerūpi.
Ogi poetui, tam nespecialistui, bet kokio „žargono“ pavartojimas reikštų pilietinę mirtį. Poezija ir žargonas – ne, tokios simbiozės nėra. Poezija yra demonstratyvus antižargonas. O vis dėlto poetai, nors nesusitepę žargono vartojimu, privalo rasti bendrą kalbą su skaitytojais, kurie neretai negali iš jo išsivaduoti, turi čia sąjungininkų: Dante’ę ir Geothe’ę, Keatsą ir Miłoszą, Zbigniewą Herbertą ir George’ą Herbertą. Visa pasaulio istorija, karų ir trumpesnių ar ilgesnių ginklų nenaudojimo laikotarpių istorija, minojiečių kultūra, tamsūs vėlyvųjų viduramžių šimtmečiai, Bizantijos žlugimas ir Vestfalijos taika, bet taip pat ir meno, muzikos istorija, Rembrandto paveikslai ir Monteverdžio kūriniai, Cézanneʼo peizažai, rūsčios Bacono drobės ir Mahlerio simfonijos, taip pat visa pasaulinė literatūra tampa tarsi brolybe per paveldo bendrumą.
Šiame bendrume persipina žinios (nors paprastai tai nėra elitinės žinios, prieinamos tik eruditams, eliminuojančios daugelį, veikiau tik civilizacijos kursas pradedantiesiems – ir ištroškusiems išminties) ir gilus pomėgis praeities, paskendusios laike, ir simpatija, veikiau meilė mūsų pirmtakams. Ir tiems genialiems, garsiems, ir anoniminiams, kurių užgesusias egzistencijas galime bandyti įžvelgti praeities pėdsakuose, niekada nebūdami tikri, ar gerai jas įskaitome.
Bet jeigu – grįžkime dar valandėlei prie masinės kultūros – kas nors pasakytų: jūs, kurie privalote tarnauti sielai, galų gale nusileidote žemuose rajonuose, arti stadionų ir televizijos serialų dirbtuvių (nė neminint naujausių interneto pagundų), galima būtų gana oriai atsakyti: siūlome mūsų gerbiamiems fiktyviems kaltintojams gražią ir garsią Charlesʼio Baudelaireʼo esė „Konstantinas g., naujų laikų gyvenimo tapytojas“. Apie ką ten daugiausia išgirsime? Apie to meto Paryžiaus madą, apie skrybėlių formas, apie visuomenės paraščių pasaulėlio damas. Tai yra apie to meto šiuolaikinį gyvenimą. Apie masinę kultūrą.
Tačiau toje pačioje esė rasime ir grožio definiciją, kuri daug ką paaiškina. „Grožį, – sako Baudelaireʼas, – sudaro elementai amžino, nekintamo, kurio kiekį itin sunku apibrėžti, ir elementai kintamo, priklausomo nuo aplinkybių, tokio, kaip mada, dorovingumas, aistringumas, paimti atskirai ar viskas kartu. Be to, antro elemento, kuris yra tarsi dangiško skanėsto pakuotė, žaisminga, kurstanti ir aštrinanti apetitą, pirmas būtų nevirškinamas, neįvertinamas, netinkamas ir svetimas žmogaus prigimčiai. Abejoju, ar galima rasti pavyzdį kokio grožio, kurio nesudarytų abu elementai.“
Tai leidžia mums bent priimti tą poezijos lengvapėdiškumą, sumišusį su didžiausia rimtimi. Paryžiaus stilisto dėka čia dvasia gali susitaikyti su mada. Ar ilgam, sunku pasakyti. Tokios sąjungos nebūna amžinos.
Ar poetai iškėlė baltą vėliavą? Nežinau, ar rasiu atsakymą į šį klausimą. Taip, jie pernelyg ironizuoja. Klydinėja filosofinių priešingybių, kuriomis apžėlė poezijos pavėsinė, tankmėse. Rašo per daug eilėraščių. Bet gal tai mažos nuodėmės.
Baudelaire’as nepaaiškina mums visko, bet leidžia geriau suprasti dvilypę poezijos prigimtį. Suprasti – bet ne pažinti. Labai sunku įminti tą didelę mįslę. Yra tamsus pasaulis, kurio neperprantame. Yra žodžiai, kuriuos metame į laiką ir tamsą. Niekas nelaukia atsakymo. Poetai kaip botanikai; ir tuo pat metu vyrai su kariniais mundurais ir šalmais lipa į tankus, jų gigantiškos mašinos išspjauna nešvarių išmetamųjų dujų debesį, naikina gyvybę. Paskui būna pertrauka, ir vėl pavasaris, kas nors atsideda botanikai. Gal poezijos reikia tam, kad vėl nesuprastume pasaulio.
Aistringai mylime pasaulį, kaip tie zoologijos sodų liūtų ir tigrų prižiūrėtojai – jie juk, be abejo, myli savo gražiąsias bestijas; bet retkarčiais kuris nors jų žūva savo numylėtinio sudraskytas. Ir tada jau nieko neįmanoma pasakyti, ničnieko.
Versta iš: „Zeszyty Literackie“, 2018, Nr. 2 (142).
Gustave Le Bon. Revoliucijų psichologija
2018 m. Nr. 12
Iš prancūzų k. vertė Nomeda Hofertaitė
Gustave’as Le Bonas (1841–1931) – žinomas prancūzų gydytojas, antropologas, sociologas ir psichologas. Jis aktyviai dalyvavo savo šalies ir pasaulio mokslo bei kultūros gyvenime. Baigęs medicinos studijas daug keliavo, vykdė archeologinius ir antropologinius Rytų civilizacijos tyrimus, jie paskelbti medicinos, psichologijos, mokslo veikaluose.
2011 m. lietuvių kalba pasirodė jo knyga „Minios psichologija“, kurioje, kaip ir daugelyje kitų savo darbų, autorius gilinasi į socialinės psichologijos temą, nagrinėja asmenybės transformaciją esant išskirtinoms aplinkybėms. Sudėtingose istorijos pervartose, kai griaunamos per šimt-mečius kurtos tautos vertybės, iškyla tam tikros asmenybės ir vienos jų tampa minią vedančiais lyderiais. Tai ypač akivaizdu revoliucijų metu, užtenka prisiminti visą Europą sukrėtusią Prancūzijos revoliuciją.
Šiais metais leidykla „Vaga“ lietuvių kalba išleis G. Le Bono knygą „Revoliucijos psichologija“ (1912), skelbiame jos ištrauką.
Mokslinės ir politinės revoliucijos
Revoliucijų klasifikacija
Paprastai revoliucijos terminas apibūdina netikėtus politinius pokyčius, tačiau jis turėtų būti taikomas visoms staigioms arba taip atrodančioms tikėjimų, idėjų ir doktrinų transformacijoms.
Kokia nors revoliucija galiausiai gali baigtis tikėjimu, tačiau dažnai ji prasideda skatinama visiškai racionalių motyvų – panaikinti akivaizdų piktnaudžiavimą, nekenčiamą despotišką režimą, nemėgstamą suvereną ir t. t.
Jei revoliucijos kilmė kartais yra racionali, nereikia užmiršti, kad priežastys, kuriomis remiamasi ruošiant revoliuciją, minią veikia tik tuomet, kai jos transformuojasi į jausmus. Racionali logika gali padėti parodyti piktnaudžiavimą, kurį reikia sunaikinti, tačiau, norint paveikti minią, reikia jai sužadinti viltis. Tai pasiekiama tik įtraukiant emocinius ir mistinius elementus, kurie suteikia žmogui jėgos veikti. Pavyzdžiui, per Prancūzijos revoliuciją filosofų valdoma racionali logika parodė senojo režimo trūkumus ir sukėlė troškimą jį pakeisti. Mistinė logika įkvėpė tikėjimą pagal tam tikrus principus sukurtos valstybės privalumu. Emocinė logika išlaisvino šimtamečių stabdžių tramdytas aistras ir vedė į baisiausią piktnaudžiavimą. Kolektyvinė logika valdė klubus ir asamblėjas, o jų narius stūmė į veiksmus, kurių nebūtų sukėlusios nei racionali, nei emocinė, nei mistinė logikos.
Kad ir kokia būtų jos kilmė, revoliucija sukelia pasek-mes tik nusileidusi į minios sielą. Tuomet įvykiai įgauna tam tikras formas, kylančias iš ypatingos minios psichologijos. Todėl liaudies judėjimai turi tokių ryškių požymių, jog užtenka vieno jų aprašymo, kad būtų galima pažinti kitus.
Taigi minia yra revoliucijos rezultatas, bet ne pradžios taškas. Minia įkūnija neveiklią būtybę, kuri nieko negali ir nieko nenori, jei nėra jai vadovaujančio proto. Paskui gana greitai ji pranoksta gautą akstiną, tačiau niekuomet jo nesukuria.
Staigios politinės revoliucijos, kurios labiausiai stebina istorikus, kartais nėra tokios svarbios. Didžiosios revoliucijos − tai papročių ir mąstymo revoliucijos. Tautos mentalitetas nepasikeičia sulig kitu valdžios pavadinimu. Apversti aukštyn kojomis vienos tautos institucijas nelygu atnaujinti jos sielą.
Tikrosios revoliucijos, tos, kurios keitė tautų likimus, dažniausiai vyko taip lėtai, kad istorikams sunku pažymėti jų pradžią. Joms daug geriau tiktų evoliucijos, o ne revoliucijos terminas. Įvairūs elementai, kuriuos išvardijome, pradėdami daugumos revoliucijų genezę, negalėtų padėti jų klasifikuoti. Atsižvelgdami tik į jų keliamą tikslą, skirsime mokslines, politines ir religines revoliucijas.
Mokslinės revoliucijos
Mokslinės revoliucijos pačios svarbiausios. Nors ir nelabai patraukia dėmesį, jos dažnai atsakingos už tolimas pasekmes, kurių nesukelia politinės revoliucijos. Todėl jas minime pirmiausia, nors ir nesiimsime jų čia analizuoti.
Pavyzdžiui, šiandieninė visatos koncepcija labai skiriasi nuo Renesanso laikų tik todėl, kad astronomijos atradimai ir eksperimentinių metodų pritaikymas iš esmės ją pakeitė, parodė, jog fenomenai buvo sąlygojami ne dievų kaprizų, o veikiami nekintamų dėsnių.
Panašioms revoliucijoms dėl jų lėtumo tinka evoliucijos pavadinimas. Tačiau yra kitos, kurios, nors ir tos pačios kategorijos, dėl savo spartumo yra vertos revoliucijos pavadinimo. Kaip kad Charleso Darwino teorija, per keletą metų sukrėtusi visą biologiją. Arba Louis Pasteuro atradimai, kurie, dar jų autoriui gyvam esant, transformavo mediciną. Arba materijos skaidymo teorija, įrodžiusi, kad atomas, kadaise laikytas amžinu, neišvengia dėsnių, kurie visus visatos elementus pasmerkia dilti ir išnykti.
Mokslinės revoliucijos veikia idėjų lygmeniu ir yra grynai intelektualios. Mūsų jausmai, mūsų įsitikinimai joms neturi jokios įtakos. Jas išgyvename nesvarstydami. Kadangi jų rezultatai kontroliuojami eksperimentų, jos išvengia bet kokios kritikos.
Politinės revoliucijos
Daug žemiau ir labai toli nuo mokslinių revoliucijų, civilizacijų progreso generatorių, yra religinės ir politinės revoliucijos, kurios su pirmosiomis neturi jokio ryšio. Mokslinės revoliucijos kyla tik iš racionalių elementų, o štai politiniai ir religiniai tikėjimai beveik išimtinai yra palaikomi emocinių ir mistinių faktorių. Jų genezėje protui tenka labai nedidelis vaidmuo.
Savo knygoje „Nuomonės ir tikėjimai“ itin pabrėžiau emocinę ir mistinę tikėjimų kilmę. Parodžiau, kad politinis ar religinis tikėjimas yra pasąmonėje detaliai parengtas tikėjimo aktas, kuriam, nepaisant visos apgaulingos išvaizdos, protas neturi įtakos. Taip pat parodžiau, jog kartais tikėjimas pasiekia tokį intensyvumą, kad niekas negali jam pasipriešinti. Tuomet žmogus, hipnotizuotas savo tikėjimo, tampa jo sekėju, pasiruošusiu paaukoti savo interesus, savo laimę ir net gyvenimą dėl šio tikėjimo pergalės. Nesvarbu, jei tikėjimas absurdiškas, įtikėjusiajam jis yra akivaizdi tiesa. Mistinės kilmės įsitikinimai turi nepaprastos galios visiškai užvaldyti mąstymą, ir tik laikas gali juos paveikti.
Vien tik todėl, kad laikomas absoliučia tiesa, tikėjimas neišvengiamai tampa netolerantiškas. Šis faktas paaiškina smurto, neapykantos, persekiojimų − įprastos didžiųjų politinių ir religinių revoliucijų palydos − priežastis. Ypač Reformacijos ir Prancūzijos revoliucijos.
Kai kurie mūsų istorijos laikotarpiai lieka nesuprantami, jei užmirštame emocinę ir mistinę tikėjimų kilmę, jų neišvengiamą netoleranciją ir tai, kad tikėjimų, šiems susidūrus, sutaikyti neįmanoma. Ir, galiausiai, jei pamirštame, kokią galią mistiniai tikėjimai suteikia jausmams, kurie pradeda jiems tarnauti.
Pateiktos koncepcijos dar pernelyg naujos, kad būtų galėjusios pakeisti istorikų mentalitetą. Jie dar ilgai ir atkakliai laikysis savo, norėdami racionalia logika paaiškinti gausybę fenomenų, kurie jai visiškai svetimi.
Tokiuose įvykiuose, kaip Reformacija, kurie per penkiasdešimt metų sukrėtė Prancūziją, racionali įtaka neegzistavo. Vis dėlto taip tebeteigiama net pačiose naujausiose knygose. Pavyzdžiui, Ernesto Lavisse’o ir Alfredo Rambaud „Visuotinėje istorijoje“ („Histoire générale“) skaitome tokį Reformacijos paaiškinimą: „Tai spontaniškas judėjimas, kilęs liaudyje šen bei ten, iš Evangelijos skaitymo ir laisvų individualių pamąstymų, kuriuos paprastiems žmonėms įkvėpė itin pamaldi sąmonė ir labai drąsus protas.“
Visų pirma, priešingai, nei tvirtina šie istorikai, galima neabejojant pasakyti, kad tokie judėjimai niekuomet nėra spontaniški. Be to, protas visiškai neprisideda prie visapusio jų parengimo.
Pasaulį sukrėtusių politinių ir religinių tikėjimų galia kaip tik glūdi tame, jog jie yra kilę iš emocinių ir mistinių elementų, todėl protas jų nei kuria, nei transformuoja.
Tačiau tikėjimai, nesvarbu, politiniai ar religiniai, turi bendrą kilmę ir paklūsta tiems patiems dėsniams. Dažniausiai jie suformuojami ne proto, bet visiškai priešingai sveikam protui. Budizmas, islamas, Reformacija, socializmas ir kiti atrodo gana skirtingos mąstymo formos.
Tačiau jie turi identiškus emocinius ir mistinius pagrindus ir paklūsta logikoms, neturinčioms ryšio su racionalia logika.
Politinės revoliucijos gali kilti iš sielose subrendusių tikėjimų, tačiau jas sukelia ir daug kitų priežasčių. Jų sintezę įkūnija sąvoka „nepasitenkinimas“. Kai tik šis nepasitenkinimas paplinta, susiformuoja partija, kuri dažnai užtektinai sustiprėja, kad kovotų su valdžia.
Paprastai, kad liktų padarinių, nepasitenkinimas turi būti kaupiamas ilgai. Štai kodėl revoliucija ne visuomet įkūnija besibaigiantį fenomeną, paskui kurį eina kitas, prasidedantis, tai − besitęsiantis, truputį savo evoliuciją paspartinęs fenomenas. Tačiau visos modernios revoliucijos buvo netikėti judėjimai, lėmę momentalų valdžių nuvertimą. Pavyzdžiui, brazilų, portugalų, turkų, kinų ir kitos revoliucijos.
Priešingai, nei galėtume manyti, labai konservatyvios tautos buvo pašvęstos pačioms žiauriausioms revoliucijoms. Būdamos konservatyvios, jos nemokėjo iš lėto progresuoti ir taip prisitaikyti prie kintančios aplinkos, o kai skirtumas tapo pernelyg didelis, jos buvo priverstos staiga priimti pokyčius. Tokia staigi evoliucija sukelia revoliuciją.
Net sėkmingai besiadaptuojančios tautos ne visuomet išvengia revoliucijų. 1688 m. tik dėl revoliucijos anglams pasisekė užbaigti jau visą amžių besitęsiančią kovą tarp monarchijos, kuri norėjo būti absoliuti, ir tautos, kuri reikalavo delegatų atstovaujamos savivaldos.
Paprastai didžiosios revoliucijos prasideda iš viršaus, o ne iš apačios. Tačiau kai liaudis įsisiautėja, revoliucijos jėga priklauso nuo jos.
Akivaizdu, kad nė viena revoliucija nebūtų galėjusi įvykti ir, beje, niekuomet negalės įvykti be gana didelės kariuomenės dalies pagalbos. Monarchija Prancūzijoje išnyko ne tą dieną, kai buvo giljotinuotas Liudvikas XVI, bet kaip tik tuo metu, kai nedisciplinuoti karaliaus būriai atsisakė jį ginti.
Daugiausia būtent dėl mentalinio užkrato kariuomenės, tiesą sakant, gana abejingos, nepaklūsta nustatytai tvarkai. Kai tik kelių karininkų koalicijai pasisekė nuversti turkų valdžią, graikų karininkai sumanė jais pasekti ir pakeisti savo valdžią, nors tarp šių dviejų režimų nebuvo jokios analogijos.
Karinis judėjimas gali nuversti valdžią (Ispanijos valdomose šalyse kitaip beveik ji ir nepasikeičia), tačiau kad taip pasiekta revoliucija būtų efektyvi ir duotų svarbių rezultatų, ji turi remtis visuotiniu nepasitenkinimu ir daugumos viltimis. Tačiau nepasitenkinimo, na, nebent jis taptų visuotinis ir pernelyg didelis, neužtenka revoliucijai parengti. Galima lengvai patraukti saujelę vyrų plėšti, griauti ar žudyti, tačiau kad sukurstytum visą liaudį arba bent didžiąją jos dalį, lyderiai turi be perstojo veikti. Jie hiperbolizuoja nepasitenkinimą, nepatenkintuosius įtikina, kad valdžia − vienintelė visų vykstančių ir erzinančių įvykių, ypač nepritekliaus, priežastis, garantuoja, kad jų režimas sukurs laimės erą. Šios idėjos atsiranda ir dauginasi įtaigos bei užkrato būdu, ir ateina akimirka, kai revoliucija yra pribrendusi.
Taip buvo ruošiama ir krikščioniška, ir Prancūzijos revoliucijos. Tiesa, pastaroji įvyko per keletą metų, o pirmajai paruošti reikėjo daugiau laiko. Taip nutiko todėl, kad mūsų revoliuciją greitai parėmė ginkluota galia, o štai krikščionybė labai negreitai įgavo materialinę galią. Pradžioje jos vieninteliai sekėjai buvo silpnieji, nuolankieji ir belaisviai vergai, besižavintys pažadu matyti savo vargingą gyvenimą perkeistą į didelių malonumų amžinybę. Dėl užkrato fenomeno, kuris veikia nuo apačios iki viršaus ir kurio ne vieną pavyzdį pateikia istorija, doktrina galiausiai apėmė aukščiausius tautos sluoksnius. Tačiau reikėjo labai daug laiko, kol imperatorius patikėjo, jog naujasis tikėjimas pakankamai paplitęs, kad būtų galima priimti jį kaip oficialią religiją.
Politinių revoliucijų rezultatai
Kai laimi viena partija, natūralu, kad ji bando organizuoti visuomenės gyvenimą, atsižvelgdama į savo interesus. Todėl organizavimas bus skirtingas, žiūrint, kas įvykdė revoliuciją, − kariškiai, radikalai, konservatoriai ir t. t. Nauji įstatymai ir institucijos priklausys nuo laimėjusios partijos ir ją rėmusių klasių, pavyzdžiui, dvasininkijos, interesų.
Jei pergalė bus pasiekta po žiaurių kovų, kaip Prancūzijos revoliucijos atveju, nugalėtojai urmu atmes visą senojo įstatymo arsenalą. Pralaimėjusio režimo šalininkai bus persekiojami, tremiami arba nužudyti.
Smurtingo persekiojimo apogėjus pasiekiamas, kai triumfuojanti partija, be materialinių savo interesų, gina ir tikėjimą. Tuomet pralaimėjusioji pusė negali tikėtis jokio gailesčio. Taip paaiškinami ispanų vykdyti maurų trėmimai, inkvizicijos laužai, Konvento egzekucijos ir nauji įstatymai prieš religines kongregacijas.
Absoliuti valdžia, kurią sau prisiskiria nugalėtojas, kartais imasi kraštutinių priemonių, pavyzdžiui, Konventas dekretu patvirtino, kad auksas bus pakeistas popieriumi, prekės bus parduodamos jo nurodyta kaina ir t. t. Tuomet tokia valdžia greitai atsitrenkia į neišvengiamų būtinybių sieną, palikdama dirvą bręsti neigiamai viešajai nuomonei, ir tai visuomenę pakreipia prieš tironiją. Galiausiai nugalėtojas lieka beginklis atakų akivaizdoje, kaip buvo Prancūzijos revoliucijos pabaigoje. Tai neseniai nutiko vienai Australijos socialistų vyriausybei, kurią beveik išimtinai sudarė darbininkai. Ji skelbė tokius absurdiškus įstatymus, suteikė tokias privilegijas sindikatų nariams, kad piliečiai vieningai sukilo ir per tris mėnesius nuvertė vyriausybę.
Tačiau atvejai, kuriuos tik ką įvardijome, yra išskirtiniai. Dauguma revoliucijų siekdavo į valdžią atvesti naują monarchą. Paprastai tas monarchas labai gerai žinodavo, kad pirmoji jo valdymo trukmės sąlyga − pernelyg neproteguoti vienintelės klasės, bet bandyti jas visas sutaikyti. Kad pasiektų šį tikslą, monarchas turėdavo stengtis tarp klasių nustatyti pusiausvyrą, kad pats nebūtų nė vienos jų valdomas. Leisti vienai klasei dominuoti − tai greitai pakliūti jos įtakon ir kartu pasmerkti save pralaimėti.
Tai vienas iš garantuotų politinės psichologijos dėsnių. Prancūzijos karaliai tai labai gerai suprato, kai energingai kovojo visų pirma prieš aristokratijos, o paskui ir prieš dvasininkijos kėslus. Jei nebūtų taip darę, juos būtų ištikęs vidur-amžių vokiečių imperatorių likimas, kurie, ekskomunikuoti popiežių, buvo priversti leistis į piligriminę kelionę ir, kaip Henrikas IV Kanosos pilyje, nuolankiai prašyti jų atleidimo.
Šis dėsnis istorijos bėgyje visuomet pasitvirtindavo. Kai romėnų imperijos pabaigoje karių kasta tapo dominuojančia, imperatoriai visiškai priklausė nuo savo karių, šie imperatorius paskirdavo ar nušalindavo nuo pareigų − kaip jiems patikdavo. Didžiulis Prancūzijos pranašumas buvo tas laikas, kai ją ilgai valdė vienas beveik absoliučią valdžią ir didelį prestižą turėjęs monarchas, nes tikėta, kad savo valdžią jis gavęs iš dievybės. Be tokio autoriteto monarchas nebūtų galėjęs sutramdyti nei feodalinės aukštuomenės, nei dvasininkijos, nei parlamentų. Jei Lenkija XVI a. pabaigoje taip pat būtų turėjusi gerbiamą absoliučią monarchiją, ji nebūtų patyrusi tokio dekadanso, dėl kurio ir dingo iš Europos žemėlapio.
Šiame skyriuje konstatavome, kad politines revoliucijas gali lydėti svarbios socialinės permainos. Netrukus pamatysime, kokios jos menkos šalia tų, kurias sukuria religinės revoliucijos.
Religinės revoliucijos
Religinės revoliucijos analizės svarba norint suprasti didžiąsias politines revoliucijas
Dalis šio veikalo bus skirta Prancūzijos revoliucijos analizei. Revoliucijos įvykiuose daug smurto, ir tai, be abejo, turi savo psichologines priežastis.
Šie išskirtiniai įvykiai visuomet stebina ir net atrodo nepaaiškinami. Tačiau viskas gana akivaizdu, jei pagalvojame, kad prancūzų revoliucija, formavusi naują religiją, turėjo paklusti dėsniams, pagal kuriuos plinta visi tikėjimai. Tuomet jos įtūžis ir masinės žudynės tampa visiškai suprantami.
Studijuodami didžiosios religinės revoliucijos – Reformacijos – istoriją, pamatysime, kad daug psichologinių jos elementų pasireiškė ir per Prancūzijos revoliuciją.
Žvelgdami tiek į vieną, tiek į kitą, matome, kaip mažai tikėjimą, šiam skleidžiant savo idėjas, veikia racionalios galios, ir kokie neefektyvūs esti persekiojimai, tad konstatuojame, kad tolerancija tarp priešingų tikėjimų yra neįmanoma, todėl iš jų konflikto kyla smurtas ir beviltiškos kovos. Be to, matome, kaip tikėjimą eksploatuoja visiškai su juo nesusiję interesai. Galiausiai, suprantame, kad neįmanoma pakeisti žmonių įsitikinimų, nepakeičiant jų gyvenimo.
Konstatavus šiuos fenomenus, aiškiai pasirodys, kodėl Prancūzijos revoliucijos evangelija plito tais pačiais metodais, kaip visos religinės evangelijos, ypač Jeano Calvino. Beje, kitaip ji ir nebūtų galėjusi plisti.
Tačiau nors genezės analogija tarp religinės revoliucijos, tokios kaip Reformacija, ir tokios svarbios politinės revoliucijos, kaip Prancūzijos, labai artima, tolimosios jų pasekmės gana skirtingos. Tuo paaiškinamas jų trukmės skirtumas. Joks religinių revoliucijų patyrimas negali tikintiesiems atskleisti, kad jie apsiriko, − kad tai sužinotų, jiems tektų keliauti į dangų. Politinių revoliucijų patirtis greitai parodo doktrinų klaidas ir priverčia mases nuo jų nusisukti.
Štai kodėl Direktorijos pabaigoje jakobinų tikėjimo pritaikymas Prancūziją privedė iki tokio žlugimo, skurdo ir nevilties, kad net patys aršiausi jakobinai turėjo atsisakyti savo sistemos. Iš jų teorijų liko tik keletas praktiškai nepatikrinamų principų, tokių kaip lygybės nešama visuotinė laimė, turėjusi įsiviešpatauti tarp žmonių.
Reformacijos pradžia ir pirmieji jos sekėjai
Reformacija padarė didelės įtakos daugelio žmonių jausmams ir moralinėms idėjoms. Tačiau savo pradžioje ji buvo daug kuklesnė, visų pirma, tai buvo paprasta kova su dvasininkijos piktnaudžiavimu, praktiškai grįžimas prie Evangelijos nurodymų. Reformacija niekuomet nesiekė, bent kaip buvo teigiama, mąstymo laisvės. Calvinas buvo toks pat netolerantiškas, kaip ir Maximilienas Robespierre’as, o visi epochos teoretikai manė, kad pavaldinių religija turi būti tokia, kaip ir juos valdančio princo. Iš tiesų, visose šalyse, kuriose įsitvirtino Reformacija, suverenas pakeitė Romos popiežių ir turėjo jo teises bei galią.
Kadangi nebuvo reklamos ir komunikacijos priemonių, iš pradžių Prancūzijoje naujasis tikėjimas plito gana lėtai. Tik apie 1520 m. Martinas Lutheris užverbavo keletą sekėjų, o maždaug 1535 m. tikėjimas tiek paplito, kad buvo nuspręsta sudeginti jo mokinius.
Kaip nurodo gerai žinomas psichologinis dėsnis, egzekucijos tik prisidėjo prie Reformacijos plitimo. Pirmieji jos tikintieji buvo kunigai ir pareigūnai, tačiau daugiausia nežinomi amatininkai. Jų atsivertimas vyko, beveik išskirtinai, per mentalinį užkratą ir įtaigą.
Matome, kad tik paplitus naujam tikėjimui aplink jį buriasi daug žmonių, visiškai abejingų tam tikėjimui, tačiau randančių pretekstą per jį patenkinti savo aistras ir geismus. Šis fenomenas buvo stebimas Reformacijos metu daugelyje šalių, ypač Vokietijoje ir Anglijoje. Kadangi Lutheris mokė, jog dvasininkijai nereikia turtų, vokiečių didikai sutiko, kad religija, leidžianti jiems užgrobti Bažnyčios turtą, yra puiki. Tokiais keliais praturtėjo ir Anglijos karalius Henrikas VIII. Suverenai, dažnai koneveikiami popiežių, galėjo tik palankiai žvelgti į doktriną, prie politinės jų galios pridedančią dar ir religinę ir kiekvieną iš jų darančią popiežiumi. Reforma ne tik nesumažino valdovų absoliutizmo, bet jį netgi padidino.
Racionali Reformacijos doktrinų vertė
Reformacija sukrėtė Europą ir vos nesužlugdė Prancūzijos, kurią per penkiasdešimt metų pavertė kovos lauku. Niekuomet racionaliu požiūriu tokia nereikšminga priežastis nebuvo sukėlusi tokių didelių pasekmių.
Ji yra vienas iš daugybės įrodymų, liudijančių, kad tikėjimai sklinda už bet kokio proto ribų. Teologinės doktrinos, ypač Calvino, tuomet taip galingai sukrėtusios sielas, racionalios logikos požiūriu yra nevertos tyrimo.
Labai susirūpinęs dėl savo išganymo, išgyvendamas didžiulę šėtono baimę, kurios jo konfesarijui nepavyko nuraminti, Lutheris ieškojo pačių patikimiausių priemonių patikti Dievui, kad išvengtų pragaro. Pradėjęs nuo to, kad nepripažino popiežiui suteiktos teisės pardavinėti indulgencijas, Lutheris visiškai neigė jo bei Bažnyčios autoritetą, pasmerkė religines ceremonijas, išpažintį, šventųjų kultą ir skelbė, kad krikščionys negalėjo turėti kitų elgesio taisyklių, kaip tik Bibliją. Beje, jis manė, jog be Dievo malonės negalima būti išganytam.
Ši teorija, vadinama predestinacija, Lutherio mokyme nelabai aiški, bet Calvinas ją patikslino ir padarė doktrinos, kuriai vis dar paklūsta dauguma protestantų, pagrindu. Pasak jo: „Amžinybėje Dievas nulėmė, jog kai kurie žmonės bus sudeginti, o kiti – išganyti.“ Kodėl tokia siaubinga neteisybė? Paprasčiausiai todėl, kad „tai Dievo valia“.
Taigi, kaip teigė Calvinas, kuris, beje, tik išplėtojo kai kuriuos šv. Augustino teiginius, visagalis Dievas paprasčiausiai linksminosi, kurdamas būtybes, kad visą amžinybę siųstų jas deginti, visiškai nekreipdamas dėmesio į jų veiksmus ir nuopelnus! Nuostabu, kad tokia pasipiktinimą kelianti nesąmonė galėjo tokį ilgą laiką būti patraukli sieloms − ir vis dar patraukia.
Tarp Calvino ir Robespiere’o psichologijos yra ryšys. Kaip ir pastarasis, grynosios tiesos valdytojas, Calvinas siuntė į mirtį tuos, kurie nepritarė jo doktrinoms. Dievas, tvirtino jis, nori, „kad užmirštume visą žmoniją, kai reikia kovoti dėl jo šlovės“.
Calvino ir jo mokinių atvejis rodo, kad racionaliam protui patys prieštaringiausi dalykai tobulai susiderina tikėjimo hipnotizuotose smegenyse. Racionalios logikos požiūriu atrodo neįmanoma, kad moralė būtų grindžiama predestinacijos teorija, nes žmonės žino, jog bus išganyti arba pasmerkti, kad ir ką jie darytų. Tačiau Calvinui nesudarė sunkumų sukurti labai griežtą moralę visiškai nelogišku pagrindu. Laikydami save Dievo išrinktaisiais, įsitikinę savo teisumu, jo sektantai buvo tokie pilni puikybės, kad tikėjo galintys būti etalonais, kaip reikia gyventi.
Reformacijos progresas
Naujasis tikėjimas plito ne per pamokslus ir juo labiau ne samprotaujant, bet padedamas jau aprašyto mechanizmo, t. y. veikiant tvirtinimui, kartojimui, mentaliniam užkratui ir autoritetui. Vėliau Prancūzijoje revoliucinės idėjos pasklido tuo pačiu būdu.
Persekiojimai, kaip sakėme prieš tai, tik sudarė palankias sąlygas idėjoms plisti. Kiekviena egzekucija, tai buvo pastebėta ir pirmaisiais krikščionybės amžiais, sukeldavo naujų atsivertimų bangą. Parlamento patarėjas Anne’as Dubourg’as, pasmerktas sudegti gyvas, ant laužo lipo ragindamas minią atsiversti. Pasak liudytojo, „jo tvirtybė tarp besimokančiojo jaunimo suformavo daugiau protestantų nei Calvino knygos“.
Kad pasmerktieji negalėtų kalbėti žmonėms, prieš sudegindami jiems nupjaudavo liežuvius. O kad patiriamo kankinimo siaubas būtų dar didesnis, aukas prirakindavo prie geležinės grandinės – taip buvo galima jas keletą kartų įkišti į laužą ir vėl iš ten ištraukti.
Tačiau niekas nepajėgė priversti protestantų išsižadėti. Net pajutę ugnį jie atmesdavo pasiūlymą juos amnestuoti.
1535 m. karalius Pranciškus I, atsisakęs savo pirminės tolerancijos, įsakė vienu metu Paryžiuje užkurti šešis laužus. Konventas apsiribojo, kaip žinoma, tik viena giljotina tame pačiame mieste. Beje, gali būti, kad kankinimai nesukeldavo didelio skausmo. Jau matėme krikščionių kankinių abejingumą kančioms. Tikinčiuosius užhipnotizuoja jų tikėjimas, o šiandien žinome, kad kai kurios hipnozės formos sukelia visišką nejautrą.
Naujasis tikėjimas plito greitai. 1560 m. Prancūzijoje buvo du tūkstančiai reformuotų bažnyčių, prie doktrinos prisijungė ir daug didikų, kurie pradžioje buvo gana abejingi.
Įvairių religinių tikėjimų konfliktas. Tolerancija neįmanoma
Jau kartojau, kad tvirtus tikėjimus visuomet lydi netolerancija. Religinės ir politinės revoliucijos pateikia gausius to įrodymus. Jos taip pat patvirtina, kad netolerancija tarp panašių religijų fanatikų paprastai daug didesnė nei tarp nutolusių tikėjimų gynėjų, pavyzdžiui, islamo ir krikščionybės. Iš tiesų, jei atidžiai išnagrinėtume tikėjimus, dėl kurių Prancūzija taip ilgai buvo suskaldyta, pastebėtume, kad jie skyrėsi tik antraeiliais klausimais. Katalikai ir protestantai garbino visiškai tą patį Dievą, skyrėsi tik būdai. Jei formuojantis konkrečiam tikėjimui protas būtų daręs bent mažiausią įtaką, jis būtų lengvai parodęs, kad Dievui visai nesvarbu, vienu ar kitu būdu jis bus garbinamas.
Kadangi protas negali paveikti įtikintųjų smegenų, protestantai ir katalikai toliau aršiai kovojo. Visos suverenų pastangos juos sutaikyti buvo bergždžios. Caterina Medici, matydama, kaip, nepaisant kankinimų, reformatų partija auga ir traukia pas save daug kilmingųjų bei teismo pareigūnų, įsivaizdavo galėsianti juos nuginkluoti. Ketindama suvienyti abi doktrinas, 1561 m. Puasi ji sušaukė vyskupų ir pastorių susirinkimą. Toks sumanymas rodė, kaip, nors buvo itin įžvalgi, karalienė ignoravo mistinės logikos dėsnius. Negalėtume nurodyti pavyzdžio istorijoje, kai tikėjimas būtų buvęs sunaikintas paneigimo būdu. Be to, Caterina Medici dar nežinojo, kad tolerancija, kuri galbūt ir įmanoma tarp individų, neįgyvendinama tarp bendrijų. Taigi karalienės bandymas galutinai sužlugo. Susirinkę teologai svaidėsi citatomis ir keiksmais, tačiau nė vienas nesusvyravo. Tuomet Caterina patikėjo, kad geriau pavyks, jei bus paskelbtas įstatymas (1562), suteiksiantis protestantams teisę viešai švęsti savo kultą.
Ši tolerancija, labai patartina filosofiniu, bet ne politiniu požiūriu, pasiekė tik to, kad labai papiktino abi partijas. Pietuose, kur protestantai buvo patys stipriausi, jie persekiojo katalikus ir bandė juos atversti smurtu, o jei nepasisekdavo, perpjaudavo gerkles ir nusiaubdavo jų katedras. Kraštuose, kur vyravo katalikai, tokį pat persekiojimą patirdavo reformatai.
Toks priešiškumas neišvengiamai turėjo sukelti pilietinį karą. Taip prasidėjo religiniai karai, kurie ilgam krauju užliejo Prancūziją. Miestai buvo nusiaubti, gyventojai išžudyti, kova greitai įgijo laukinio žiaurumo pobūdį, būdingą religiniams arba politiniams konfliktams, kurį vėliau matysime Vandėjos karuose.
Senoliai, moterys, vaikai − visi buvo išžudyti. Pavyzdį davė toks baronas d’Oppède’as, pirmasis Ekso parlamento pirmininkas, per dešimt dienų su rafinuotu žiaurumu išžudęs tris tūkstančius žmonių, sugriovęs tris miestus ir dvidešimt du kaimus. Montlucas, orus Jeano Baptiste’o Carrier protėvis, įsakė mesti gyvus kalvinistus į šaltinius, kol šie persipildė. Protestantai nebuvo švelnesni. Jie nepasigailėjo net katalikų bažnyčių, o su kapais ir statulomis elgėsi lygiai taip pat, kaip vėliau Konvento delegatai elgėsi su karališkaisiais Sen Deni kapais.
Šios kovos suskaidė Prancūziją ir Henriko III karaliavimo pabaigoje ji jau buvo padalyta į tikras mažas konfederacines respublikas, taip susiformavo tiek pat suverenių valstybių. Karališkoji valdžia žlugo. Blua Generaliniai luomai pretendavo diktuoti savo valią Henrikui III, pabėgusiam iš sostinės. 1577 m. italų keliautojas Girolamo’as Lippomano’as, kirsdamas Prancūziją, matė visiškai sunaikintus tokius svarbius miestus, kaip Orleanas, Blua, Tūras, Puatjė, jis minėjo sugriuvusias katedras ir bažnyčias, sudaužytus antkapius. Panaši padėtis Prancūzijoje buvo ir Direktorijos pabaigoje.
Tarp visų šios epochos įvykių, nors galbūt ir nebuvo pačios pragaištingiausios, patį tamsiausią prisiminimą paliko Šv. Baltramiejaus nakties žudynės, įvykdytos 1572 m., pasak istorikų, Caterinos Medici ir Karolio IX įsakymu.
Ir be ypatingų psichologijos žinių aišku, kad joks valdovas negalėjo įsakyti vykdyti tokių skerdynių. Šv. Baltramiejaus naktis buvo ne karalių, bet liaudies nusikaltimas. Caterina Medici, manydama, kad jos ir karaliaus gyvybė yra pavojuje, nes ruošiamas sąmokslas, kuriam vadovauja keturi ar penki protestantų vadai, tuomet buvę Paryžiuje, pagal paplitusius to meto papročius pati pas juos išsiuntė žudikus. Vėliau kilusias žudynes labai gerai paaiškina Pierreʼas Batiffolas:
„Paskelbus, kas vyksta, Paryžiuje iškart pasklido gandas, kad žudomi hugenotai. Katalikai bajorai, gvardijos kariai, lankininkai, paprasta liaudis, trumpai tariant, visas Paryžius puolė į gatves su ginklu rankoje dalyvauti egzekucijoje. Ir tuomet skambant žiauriems klyksmams: „Žudyk hugenotus!“ prasidėjo masinės skerdynės. Buvo užmušama, skandinama ir kariama. Tai patyrė visi, kurie buvo žinomi kaip eretikai. Paryžiuje buvo nužudyta du tūkstančiai asmenų.“
Užkratas plito, paryžiečius pamėgdžiojo provincijos liaudis, buvo išžudyta nuo šešių iki aštuonių tūkstančių protestantų.
Kai laikas truputį atvėsino religines aistras, visi istorikai, net katalikai, manė turintys pasipiktinti dėl Šv. Baltramiejaus nakties. Taip jie parodė, kaip sunku vienos epochos mentalitetui suprasti kitos epochos mentalitetą.
Iš tikrųjų Šv. Baltramiejaus nakties įvykiai ne tik nebuvo kritikuojami, bet sukėlė neaprašomą entuziazmą visoje katalikiškoje Europoje. Ispanijos karalius Pilypas III nesitvėrė džiaugsmu, sužinojęs naujieną, o Prancūzijos karaliaus veiksmas buvo vertinamas labiau nei pergalė kovoje.
Bet didžiausią pasitenkinimą rodė popiežius Grigalius XIII. Jis įsakė nukalti medalį sėkmingam įvykiui atminti, uždegti džiaugsmo laužus, šauti iš pabūklo, aukoti ne vienas šv. Mišias ir iškvietė dailininką Giorgioʼų Vasarį, kad šis ant Vatikano sienų atvaizduotų pagrindines skerdynių scenas. Paskui nusiuntė pas Prancūzijos karalių ambasadorių, įpareigotą pasveikinti už tokį kilnų jo poelgį. Tokio pobūdžio istorinės detalės geriausiai padeda suprasti tikinčiųjų sielą. Teroro laikotarpio jakobinų mentalitetas buvo gana panašus į Grigaliaus XIII.
Žinoma, protestantai neliko abejingi tokios hekatombos akivaizdoje ir taip išaugo, kad 1576 m. Henrikas III buvo priverstas Boljė ediktu jiems suteikti visišką kulto laisvę, aštuonias tvirtoves, o parlamentuose Rūmus, sudarytus perpus iš katalikų ir hugenotų.
Šie priverstiniai nuolaidžiavimai neatnešė jokios ramybės. Susikūrė katalikų lyga, vadovaujama hercogo de Guise’o, ir kovos nesiliovė. Tačiau jos negalėjo tęstis be galo. Žinome, kaip savo 1593 m. abjuracija ir Nanto ediktu Henrikas IV gana ilgam visa tai pabaigė.
Kova buvo numalšinta, bet, valdant Liudvikui XIII, protestantai vis dar nedavė ramybės ir 1627 m. kardinolas Richelieu buvo priverstas apsupti La Rošelį, kur žuvo penkiolika tūkstančių protestantų. Vėliau, būdamas labiau politinės nei religinės dvasios, garsusis kardinolas pasirodė itin tolerantiškas reformatų atžvilgiu.
Ši tolerancija negalėjo būti ilgalaikė. Priešingi tikėjimai negyvuoja greta nebandydami vienas kito sunaikinti, kai tik vienas pasijaučia galintis kontroliuoti kitą. Valdant karaliui Liudvikui XIV, protestantai, tapę daug silpnesni, neišvengiamai atsisakė bet kokios kovos ir taikiai gyveno. Jų buvo maždaug milijonas du šimtai tūkstančių ir jie turėjo daugiau nei šešis šimtus bažnyčių, kurias aptarnavo maždaug septyni šimtai pastorių. Šių eretikų egzistavimas prancūziškoje žemėje buvo nepriimtinas katalikų dvasininkijai, tad bandyta įvairiai juos persekioti. Kai tai neatnešė svarių rezultatų, 1685 m. Liudvikas XIV kreipėsi pagalbos į dragūnų būrius, kurie nužudė daug kitatikių, bet nelaimėjo. Teko panaudoti kraštutines priemones. Spaudžiant dvasininkijai, ypač Jacques’ui Bossuet, buvo atšauktas Nanto ediktas, o protestantai privalėjo atsiversti arba palikti Prancūziją. Ši pragaištinga emigracija truko ilgai. Sakoma, kad dėl jos Prancūzija prarado keturis šimtus tūkstančių gyventojų, labai tvirtų asmenybių, nes šie žmonės išdrįso verčiau klausyti savo sąžinės, nei paisyti savo interesų.
Religinių revoliucijų rezultatai
Jei religines revoliucijas vertintume tik pagal tamsią Reformacijos istoriją, turėtume įvardyti jas kaip pražūtingas. Tačiau ne visos atliko vienodą vaidmenį, daugelio jų civilizuojanti veikla buvo reikšminga.
Suteikdamos tautai moralinės vienybės, religinės revoliucijos labai padidina faktinę tautos galią. Matome, kaip Mahometo atneštas naujas tikėjimas silpnas ir mažas Arabijos gentis perkeitė į galingą tautą.
Naujas religinis tikėjimas neapsiriboja vien tuo, kad padaro tautą homogenišką. Jis pasiekia rezultatą, kurio niekuomet negalės įgyvendinti jokia filosofija, joks kodeksas, − jis labai aiškiai transformuoja tai, kas beveik netransformuojama, − rasės sentimentus.
Tai galėjom konstatuoti epochoje, kai pati galingiausia iš istorijoje užfiksuotų religinių revoliucijų nuvertė pagonybę ir pakeitė ją Dievu, atėjusiu iš Galilėjos lygumų. Dėl palaimintos dangaus amžinybės naujasis idealas reikalavo atsisakyti visų gyvenimo džiaugsmų. Be abejo, tokį idealą lengvai priėmė vergai, vargšai, likimo nuskriaustieji, visi, stokoję džiaugsmų čia, šiame pasaulyje, nes jis siūlė nuostabią ateitį vietoje gyvenimo be vilties. Tačiau griežtas gyvenimas, kurį lengvai priėmė vargšai, taip pat buvo pasirinktas ir turtingųjų. Ir čia ypač pasireiškė naujojo tikėjimo galia.
Krikščioniška revoliucija ne tik pakeitė papročius, bet ir du tūkstančius metų veikė civilizaciją. Kai tik religinis tikėjimas triumfuoja, visi civilizacijos elementai savaime prie jo prisitaiko, ir ši civilizacija greitai būna transformuota. Rašytojai, literatai, menininkai, filosofai savo kūriniuose tik simbolizuoja naujo tikėjimo idėjas.
Kai tik koks nors religinis ar politinis tikėjimas triumfuoja, protas ne tik nieko negali jam padaryti, atvirkščiai, ieško motyvų tikėjimui pateisinti – jį interpretuoja, bando primesti. Tikriausiai Molocho laikais buvo tiek pat oratorių ir teologų, įrodinėjančių žmonių aukų naudą, kaip kad kitomis epochomis būta šlovinančių inkviziciją, Šv. Baltramiejaus nakties įvykius ir Prancūzijos revoliucijos teroro hekatombas.
Nereikia per daug viltis pamatyti, kaip tautos, kurios išlaikė stiprius tikėjimus, lengvai pasiekia toleranciją. Vieninteliai, kuriems senajame pasaulyje tai pavyko, buvo politeizmo atstovai. Moderniais laikais tolerancija garsėjančias tautas taip pat galėtume apibūdinti kaip politeistines, nes, kaip Anglijoje ir Amerikoje, jos yra padalytos į nesuskaičiuojamas religines sektas. Po identiškais vardais iš tiesų jos garbina gana skirtingus dievus.
Daugybė tikėjimų kuria toleranciją, bet galiausiai taip pat ir bejėgiškumą. Taigi, mes esame lig šiol neišspręstos psichologinės problemos akivaizdoje: kaip būtų galima turėti tvirtą ir tolerantišką tikėjimą?
Pateikta trumpa apžvalga leidžia matyti, kokios svarbios yra religinės revoliucijos, ir kartu parodo tikėjimų galią. Nepaisant silpnos racionalios jų vertės, tikėjimai veda istoriją ir neleidžia tautoms būti individų dulkėmis be ryšio ir galios. Visais amžiais žmogui reikėjo tikėjimo, kad šis kreiptų jo mintis ir vadovautų jo elgesiui. Dar jokiai filosofijai nepasisekė pakeisti religijos vaidmens.
Deborah Ellis. Prieš duodant įsakymą
2019 m. Nr. 2
Iš anglų k. vertė Diana Gancevskaitė
Deborah Ellis (g. 1960) – pasaulyje žinoma kanadiečių rašytoja ir taikos aktyvistė, filantropė, kovotoja už moterų bei vaikų teises, daugiau nei trisdešimties knygų autorė. Tiek grožiniai, tiek dokumentiniai jos kūriniai, daugiausia skirti vaikų ir jaunimo auditorijai, įvertinti reikšmingomis Kanados bei tarptautinėmis literatūros premijomis, o už gyvenimo nuopelnus 2016 m. D. Ellis apdovanota Kanados ordinu. Savo knygomis, kaip ir aktyvia visuomenine veikla, ji plečia skaitytojų akiratį, supažindindama su tuo, ko ypač Vakarų šalių gyventojai dažnai nežino arba sąmoningai renkasi nežinoti.
D. Ellis nuolat keliauja į pavojingas pasaulio vietas, susitinka su jose gyvenančiais, sunkumus patiriančiais žmonėmis, realiais darbais prisideda prie Vidurio Rytų šalių, taip pat probleminių Afrikos regionų vaikų ir moterų gyvenimo sąlygų gerinimo. Ne mažiau jai rūpi ir gimtosios Kanados bei apskritai pasaulio vaikų, jaunimo problemos – ne vieną knygą ji parašė remdamasi asmenine patirtimi iš bendravimo su beglobiais, sunkiomis sąlygomis gyvenančiais ar patyčias patiriančiais vaikais.
D. Ellis vadinama kovotoja už nuskriaustųjų teises. Ir ji kovoja ne vien rašytiniu žodžiu – daugelio jos knygų pajamos skiriamos autorei reikšmingiems arba pačios įkurtiems fondams: „Canadian Women for Women in Afghanistan“, „Street Kids International“, „Children in Crisis Fund of IBBY“, UNICEF ir kt.
„Prieš duodant įsakymą“ – D. Ellis pranešimas, skaitytas 2018 m. rugpjūčio 31 d. tarptautiniame IBBY (International Board on Books for Young People – Tarptautinė vaikų ir jaunimo literatūros asociacija) kongrese Atėnuose.
Prieš duodant įsakymą
Laikas bėga. Štai sukanka dvidešimt dveji metai nuo tada, kai 1996 m. rugsėjį Talibanas perėmė Kabulo (Afganistanas) kontroliavimą. Afganistanas – maža žemyninė šalis Hindukušo kalnuose, tai sulaukianti, tai vėl netenkanti Vakarų dėmesio. Šaltojo karo metu į Afganistaną įsiveržė Sovietų Sąjunga, ir tai paskatino atsakomuosius Vakarų veiksmus – jie finansavo ir aprūpino ginkluote galvažudžius, kurie širdyje neturėjo jokio didesnio siekio nei jų pačių galia. Iš šių galvažudžių išaugo armija, tapusi Talibanu.
Kai rusai pasišalino iš Afganistano, ši šalis dingo ir iš laikraščių – iki ją užėmė Talibanas ir ji vėl pasirodė antraštėse. Vienas dalykų, pranešamų žiniose, buvo nusikaltimai prieš šios šalies moteris. Joms buvo uždrausta išeiti iš namų be vyriškos lyties giminaičio palydos. Mergaites ir moteris išmetė iš mokyklų, ir tai vyko šalyje, kurioje Kabulo universitete moterų buvo daugiau nei vyrų. Joms nebeleista dirbti už savo namų ribų. Jos negalėjo garsiai juoktis gatvėje, dainuoti, triukšmingai eiti ar rodyti nepridengtą veidą saulei.
Esu feministė, o tai reiškia, kad tikiu, jog moterys yra lygiavertės vyrams. Esu kanadietė, kilusi iš šalies su savomis klaidomis ir sunkumais, tačiau joje moterys ir mergaitės – bent jau teoriškai – nėra apribotos dėl to, kad yra moteriškos lyties. Išgirdusi apie Talibano vyrų daromus nusikaltimus moterims, nusprendžiau imtis veiksmų.
Po ne vienos kelionės į Afganistano pasienį su Pakistanu ir mėnesių, praleistų pabėgėlių stovyklose susitinkant su jose apsistojusiais žmonėmis, kalbantis apie jų gyvenimus, galėjau pasidalyti jų istorijomis su kitais. Parengiau knygą „Afganistano karo moterys“ („Woman of the Afghan War“, 2000), sudarytą iš interviu su šiomis moterimis, vaikais ir vyrais. Taip pat parašiau tris knygas apie Afganistaną jauniesiems skaitytojams – „Maitintoja“ („The Breadwinner“, 2000), „Parvanos kelionė“ („Parvana’s Journey“, 2002) ir „Purvo miestas“ („Mud City“, 2003). Liksiu amžinai dėkinga leidyklai „Groundwood Books“ už tai, kad ryžosi išleisti apysaką vaikams apie Afganistaną ir karo siaubus bei priespaudą patiriančius vaikus.
Prieš keletą metų nuostabioji Shelley Tanaka, mano redaktorė „Groundwood Books“, pasakė, jog leidykloje jie mano, kad galbūt jau metas ketvirtajai knygai „Maitintojos“ serijoje. Kaip tik buvo praėję dešimt metų po oficialios Talibano valdžios griūties. Kai leidėjas prašo parašyti knygą, niekuomet neatsisakau. Be to, tai buvo galimybė nuvykti į Afganistaną sužinoti, kas ten vyksta dabar. Ankstesnės mano kelionės buvo vien tik į afganiškąjį pasienį Pakistano teritorijoje. Svajojau pamatyti Kabulą.
Būdama ten ėmiau interviu iš tiek jaunų žmonių, kiek tik sutiko kalbėtis ir kurių tėvai leido su manimi dalytis savo istorijomis. Atradau didžiulius turtus tose jaunose galvose ir širdyse, nekantraujančiose kurti, pažinti ir augti.
Talibano režimo metu mokyklos mergaitėms buvo uždarytos, o moterims uždrausta dirbti už namų ribų. Didžioji dalis mokytojų buvo moterys, tad, kalbant apie išsilavinimą, nepasisekė ir berniukams. Baisus skurdas ir karo bei chaoso dešimtmečiai šalyje lėmė didžiulį neraštingumą. Pagal 2008 m. Jungtinių Tautų žmogaus socialinės raidos indekso ata-skaitą, tik 28% suaugusių Afganistano piliečių moka rašyti ir skaityti. Ir šis skaičius sumažėja iki 13%, jei kalbame tik apie moteris.
Žlugus Talibano režimui, tarptautinė bendruomenė ėmėsi bendradarbiauti su Afganistano gyventojais, siekdama pakelti raštingumo rodiklius ir užtikrinti išsilavinimą visiems žmonėms. Šios pastangos primena kopimą į kalną – tai aukštyn, tai vėl į pakalnę – kartais šie ketinimai sutinkami entuziastingai, kartais įtariai. Šalia įprastų mokyklų, netradicinėse erdvėse buvo įkurtos raštingumo kursų klasės – kad tai būtų kiek įmanoma prieinamiau visiems norintiems.
Pasidalysiu su jumis vienu iš interviu, anuomet darytu Afganistane. Mažytis namas skurdžioje Kabulo miesto dalyje yra našlių ir jų dukterų susitikimo vieta. Visos šios moterys patyrusios karo ir su juo susijusio smurto traumą. Po kelių mėnesių konsultavimo jos dalyvauja raštingumo užsiėmimuose. Su kiekvienu žingsneliu jos tampa stipresnės ir savarankiškesnės.
Kai tenai apsilankiau, moterys buvo susispietusios drėg-name kambaryje žemomis lubomis, sienos puoštos jų pačių rankdarbiais. Jos sėdėjo ant grindų pasitiesusios kilimėlius. Jokiems kitiems baldams ten nėra vietos.
Mergaitei, kurios žodžius perskaitysiu, keturiolika metų. Jos vardas Faranoz.
Visi sako, kad esu pernelyg protinga. Taip sakydami juokauja, bet jie teisūs. Aš labai protinga.
Prieš metus išvis nemokėjau skaityti, tačiau dabar galiu skaityti įvairiausius dalykus: knygas, eilėraščius – viską. Ir moku rašyti. Tai įrodo, kad esu protinga.
Gyvenu skurdžioje Kabulo dalyje. Mano tėvas mirė prieš trylika metų. Šiame kambaryje nė viena neturi tėvo arba vyro. Vyrai žuvo kare arba mirė nuo ligos, arba buvo nužudyti. Sutuoktiniai ir tėvai miršta dėl įvairiausių priežasčių. Kai kuriuos nušauna. Kartais nutinka nelaimės kelyje. Kai kurie tėvai keliauja į Iraną arba Pakistaną ieškotis darbo ir nebegrįžta.
Mano mama neturi darbo, tad esame labai neturtingi. Už mus visus atsakingas mano vyresnysis brolis. Tai jis pasakė, kad man nederėtų eiti į mokyklą, todėl šitiek metų aš ir nemokėjau skaityti. Nežinau, kodėl jis nusprendė, kad man mokyklos nereikia. Vargu ar tam turėjo priežastį. Galbūt jis galvoja, kad esu nepakankamai protinga mokyklai. Galbūt jis bijo, kad galiausiai tapsiu protingesnė už jį, o tuomet kaipgi galėtų man nurodinėti, ką turiu daryti?
Moterys, lankančios šiuos užsiėmimus, karo metu patyrė blogų dalykų. Pati buvau dar labai maža, kai karas baigėsi, bet girdžiu visus apie jį kalbant.
Mūsų užsiėmimai turėtų trukti pusantros valandos, tačiau neretai jie užsitęsia, nes moterys nori pasikalbėti apie savo problemas. Tačiau taip dažniausiai būdavo pačioje pradžioje. Ėmusios geriau skaityti, jos nori daugiau kalbėtis apie skaitymą ir mažiau apie tai, kas jas liūdina. Mūsų susitikimų kambarys iš tiesų tėra paprastas vienos moters namų kambarys. Ši moteris buvo ištekėjusi už Talibanui priklausiusio vyro. Jis buvo labai blogas žmogus – mušdavo ją ir versdavo būti su kitais vyrais – tai didelis pažeminimas. Tačiau ji buvo išties drąsi. Nuėjo į Aukščiausiąjį Teismą ir išsiskyrė. Nežinau, kada tai buvo. Kažkada po karo. Tai jos brolio namai. Ji čia gyvena, o jis leidžia jai šiame kambaryje rengti mūsų susitikimus.
Mūsų mokytoja taip pat yra ir teisininkė. Ji mums pasakojo apie tai, kaip gynė moteris, kurios buvo mušamos ar su jomis buvo blogai elgiamasi. Ji sako, kad įtakingi žmonės siūlė jai svarbius postus, tačiau ji mieliau renkasi susitikimus su mumis, nes mes taip pat esam svarbios.
Pirmąją mūsų užsiėmimų dieną daugelis susirinkusių moterų verkė, nes jų gyvenimai tokie sunkūs, o niekas niekada jų apie tai neklausia. Jos neturi galimybių paprasčiausiai susėsti ir pasikalbėti su kitomis moterimis. Iš jų tikimasi, kad jos tiesiog gyvens savo gyvenimus ir bus tylios. Tačiau čia mokytoja ėmė jų klausinėti, ir tada jos prapliupo verkti. Kai kurios iš pradžių apskritai nekalbėjo. Aš pati labai bijojau paduoti mokytojai ranką ar net pažvelgti į ją. Bijojau, kad ji pamatys, jog nesu protinga. Tačiau dabar žinau, kad esu protinga, taigi nebebijau.
Praėjus vos vieniems mokslo metams visos mes esame visiškai kiti žmonės. Galime drąsiai atsistoti ir garsiai, aiškiu balsu perskaityti tai, ką pačios parašėme. Juokiamės daugiau nei verkiame.
Nors esu jauna, daug žinau. Kartais vyresnės moterys pamiršta, kad ir aš esu kambaryje, ir kalbasi, lyg manęs čia nebūtų. Išgirstu viską apie jų gyvenimus, mirusius vaikus arba jas mušusius vyrus.
Žinau, kad kai kurios moterys iš pradžių savo šeimoms nesakė, kad čia ateina. Jos sakydavo, kad išsiruošė į turgų arba į polikliniką, arba ateidavo į užsiėmimus tik tuomet, kai nieko nebūdavo namuose ir niekas jų negalėdavo sulaikyti. Tik po daugelio mėnesių jos paaiškino, kur lankosi, o kadangi tuo metu jau mokėjo kai ką perskaityti, jų šeimos sakė: „Gerai išnaudoji savo laiką, mokaisi, esi laimingesnė, puiku, gali ir toliau ten vaikščioti.“
Mums labiausiai patinka skaityti knygas apie teisę, konstituciją ir religiją. Iš šių knygų sužinome, kad turime teisių. Ir jei mūsų šeimos su mumis dėl ko nors nesutinka, galime besti į knygą ir pasakyti: „Štai! Viskas parašyta! Įstatymai turi būti gerbiami!“ Religija nesuteikia vyrams teisės mūsų mušti, ir dabar galime tai įrodyti.
Kai kurios mums nutikusios istorijos dabar atrodo juokingos, nes jau daugiau suprantame, tačiau jos nė iš tolo tokios neatrodė tuomet, kai nutiko. Viena moteris pasakojo, kad gydytojas jai išrašė vaistų receptą, o ji supainiojo jį su kitais popieriais, nes nemokėjo skaityti. Tad į vaistinę ji nusinešė ne receptą, o sąskaitą už elektrą! Moterys sako, kad anksčiau jos buvo lyg aklos, o išmokusios skaityti praregėjo.
Anksčiau galvodavau, kad jei tik išmokčiau skaityti – būčiau laiminga. Bet dabar noriu dar daugiau! Noriu skaityti apie poetus ir Afganistano istoriją, ir apie mokslą, ir apie vietas, esančias už Afganistano ribų. Daugelis iš mūsų rašome ir savo pačių istorijas, o puslapių paraštes puošiame gėlių ornamentais ir piešiniais, nes tai afganiška.
Brolis man leidžia čia lankytis, kadangi tai nėra tikra mokykla. Labiau tiesiog vieta, kurioje susirenkame mokytis. Čia būna tik moterys, tad jis mano, kad į jokią bėdą nepapulsiu ir jis neatrodys blogas.
Tikiuosi, kad vieną dieną jis leis man eiti į tikrą mokyklą, nes man patinka būti tarp knygų, o vieną dieną norėčiau tapti gydytoja. Manau, būčiau gera gydytoja. Ką gi dar galėčiau veikti būdama tokia protinga!
Ruošdamasi šiam pranešimui daug laiko praleidau galvodama apie pasakojimų galią, ne tik tų, kuriuos skaitome, bet ir tų, kurie mums yra pasakojami ir kuriuos sau pasakojame patys. Faranoz atveju pasakojimą valdo brolis, neleidžiantis jai elgtis nepriklausomai nuo jo (brolio) valios, šiame pasakojime jis turi tvirtai kontroliuoti sesers elgesį ir mintis. Tačiau neformali mokykla Faranoz įgalino parašyti savo pačios pasakojimą už brolio pasakojimo ribų, ir savajame ji turi su broliu nesusijusių gebėjimų bei svajonių.
Pasakojimai, kuriuos patys sau pasakojame apie save, yra neįtikėtinai galingi. Mano motina prieš dvidešimt metų mirė nuo kasos vėžio, ir aš nuolat jos ilgiuosi. Mudviem su seserimi augant, vienas mūsų šeimos pasakojimų buvo apie tai, kaip, būdama vaikas, mūsų mama sirgo poliomielitu. Gulėdama ligoninės palatoje ji nugirdo, kaip jos pačios motina koridoriuje gydytojui pasakė: „Nenoriu, kad į mano namus grįžtų kokia luošė.“ Po daugelio metų, kai mama jau užaugo, ji konsultuodavosi su gydytojais, besispecializuojančiais post-poliomielito sindromo srityje. Jai buvo pritaikytos sąvaržos kojoms, padedančios vaikščioti. Dėl poliomielito ji negalėjo daryti daugybės dalykų. Ji negalėjo mokytis vairuoti automobilio. Ji negalėjo plaukioti, nes dėl ligos sunkiai išlaikydavo pusiausvyrą ir negalėjo bristi nei į ežerą, nei į baseiną. Poliomielitas jai primetė daugybę suvaržymų.
Tačiau štai koks dalykas. Visa tai buvo netiesa. Ji niekad nesirgo poliomielitu. Mamai mirus, leidau laiką su jos seserimi ir paklausiau apie tą metą, kai mama pasiligojo, ir teta pasakė, kad mama poliomielitu niekad nesirgo. Kai tai išgirdau, prireikė laiko, kad apsispręsčiau, kuria pasakojimo versija tikėti. Iš pradžių, pasirinkusi tikėti teta, pykau ant mamos ir norėjau, kad ji grįžtų ir galėčiau jos paklausti, kodėl melavo. Bet netrukus jau norėjau, kad ji tiesiog grįžtų. Kai vėl su ja pasimatysiu kitame gyvenime, nieko apie tai neklausiu. Man tai net nebesvarbu. Aš tiesiog jos pasiilgau.
Šio mamos pasakojimo našta tikriausiai persekiojo ją visą gyvenimą. Tai, kas prasidėjo kaip nežinia dėl kokių priežasčių ištarta pastaba, virto pasakojimu, iš kurio ji nebesugebėjo ištrūkti. Pasakojimas jos neįkvėpė, kaip tai nutiko Faranoz. Mamos istorija ją laikė pririšusi.
Keletą pastarųjų metų susitikinėjau ir užrašinėjau jaunų žmonių, Kanadoje turinčių problemų su teisėtvarka, pasakojimus. Kanada – turtinga šalis, joje daug protingų žmonių, tačiau vis dar yra dalykų, kuriuos nuolat darome neteisingai. Susitikau ir su keliais arogantiškais privilegijuotais jaunuoliais, kuriems reikėjo priminti, kad pasaulyje yra ir kitų žmonių. Tačiau dažniausiai merginos ir vaikinai, su kuriais susitikdavau, nešiojosi pasakojimus su labai panašiomis netekties, netinkamo elgesio ir menkų vilčių gijomis.
Štai vieno iš mano darytų interviu su jais ištrauka. Jaunuolio vardas Piteris, jam aštuoniolika.
Vos tik gimęs buvau atiduotas globai. Taip ir užaugau. Toks buvo visas mano gyvenimas. Turiu tikrų brolių, bet jų nemačiau nuo ketverių metų, kai buvome išskirti ir niekas nepasirūpino, kad palaikytume ryšį.
Gyvenau ne vienuose globėjų namuose. Gal septyneriuose. Namų keitimas kelia didelį stresą. Keiti ne tik miegamuosius kambarius – keiti tėvus ir netikrus brolius bei seseris, keiti gyvenamąsias vietas, mokyklas ir panašiai.
Manau, vis į naują vietą būdavau perkeliamas todėl, kad niekad nemėgau laikytis taisyklių ir niekam neleidžiu man aiškinti, kaip turiu gyventi. Visi tie tėvai-globėjai, kurie nėra mano tikrieji tėvai, liepdavo man ką nors daryti, o aš tiesiog ant jų rėkdavau.
Kai kurie iš jų stengdavosi, kad pritapčiau jų šeimose. Tikriausiai nebuvo blogai, bet visą laiką jausdavausi taip, kad iš tiesų nesu jų šeimos dalis. Buvau papildinys. Autsaideris.
Kai jie užsimano tavęs atsikratyti, negauni jokio įspėjimo. Kai šeima tavęs nebenori, tiesiog dingsti. Valgai vakarienę, ir štai prisistato socialinė darbuotoja, kuri, jei neturi kuprinės, sukrauna tavo daiktus į šiukšlių maišą, ir išeini su ja. Tiesiog išeini neatsigręždamas.
Arba vaikų rūpybos darbuotoja į naujus namus paimdavo mane tiesiai iš mokyklos ir niekada nebepamatydavau senųjų savo globėjų. Arba po mokyklos drauge su kitais šeimos vaikais žiūri televizorių, ir staiga pabeldžia į duris ir tave išsiveda.
Arba jie vis dėlto tave perspėja ir sako: „Kitą savaitę perkelsime tave į naujus namus.“ Tuomet visą likusią savaitę turi praleisti su savo senąja šeima, žinodamas, kad jie tavęs nebenori. Kodėl turėtum daryti už juos buities darbus, jeigu jiems nerūpi?
Dažnai svarstau, ką visos tos šeimos galvojo po to, kai užtrenkdavo duris man už nugaros.
Įsivaizduokite pasakojimus, kuriuos jis ir kiti, atsidūrę tokiose situacijose, yra priversti išgyventi. Tokia daugybė žmonių, kurių galia didesnė nei šio jauno žmogaus, kuria pasakojimus apie jį, o jis privalo jiems paklusti. Jo gimdytojai turi istoriją apie jį, net keletas jo globėjų, socialiniai darbuotojai, teismų sistemos žmonės, jo mokytoja – visi jie turi pasakojimų apie jį. Kaipgi jam nustumti visas šitas istorijas į šalį, kad galėtų pats sau parašyti pasakojimą apie save?
Beviltiškos istorijos akimirksniu gali tapti pozityvios. Mergina, su kuria kalbėjausi rengdama vieną iš savo knygų jaunimui, visą savo gyvenimą būdavo policijos akiratyje ir taip pat turėjo daug besikeičiančių globėjų. Jos gyvenime buvo nuolatinis chaosas. Kaskart, kai keliaudavo į naujus globėjų namus, tekdavo pakeisti ir mokyklą. Vieną dieną ji važiavo miesto autobusu, o į jį įlipo jos buvusi mokytoja. Mergina ją prisiminė, nes vaikai nepamiršta savo mokytojų, tačiau ji net nepagalvojo, kad mokytoja taip pat galėtų ją prisiminti – juk pas ją tesimokė keletą mėnesių. Tačiau mokytoja priėjo tiesiai prie jos, kreipėsi vardu, maloniai kalbėjo apie tą metą, kai ji mokėsi jos klasėje, ir nuoširdžiai pasidomėjo, kaip dabar merginai sekasi. Ši akimirka pakeitė merginos gyvenimą. Jos pasakojimas nebebuvo tas, kuriame ji tiesiog perduodama iš rankų į rankas tiems, kuriems iš tikrųjų nerūpi. Dabar jos pasakojimas buvo apie asmenį, vertą prisiminti, galintį siekti didesnių tikslų ir gebantį vieną dieną juos įgyvendinti. Ši mergina baigė koledžą ir dabar dirba su kitomis jaunomis problemų turinčiomis moterimis ir padeda joms keisti savo gyvenimus.
Žvelgiant plačiau, pozityvūs pasakojimai gali būti naudojami destruktyviems pasakojimams pakeisti.
Viena seniausių ligų žmonijos istorijoje yra raupsai. Nuo pat tada, kai ėmėme piešti ir rašyti, piešėme raupsais sergančius žmones ir aprašėme šios ligos patirtį. Šios ligos ženklų ant kūno neįmanoma paslėpti. Be to, ši liga užkrečiama, nors ir mažiau, nei anksčiau galvota, vis dėlto jos visuomet buvo bijoma. Didžiąją mūsų istorijos dalį gyvavo pasakojimas, kuriame sergantieji raupsais buvo prakeiktieji, nuodėmingieji, nešvarūs, išsigimėliai. Sergantieji raupsais buvo priversti – o kai kuriose pasaulio vietose tebėra verčiami – gyventi visuomenės paribiuose, paniekinti, nenorimi, niekam nerūpintys. Kanadoje turime savąjį su tuo susijusį pasakojimą. Yra sala už Britų Kolumbijos kyšulio Ramiajame vandenyne ir kita sala už rytinio kyšulio, Atlanto vandenyne, kur nugabendavome raupsais sergančius žmones ir iš esmės palikdavome ten juos mirti. Tai vyko XIX a., kai dar nedaug žinojome apie mediciną, tačiau žinojome apie paprastą geraširdiškumą, tad ir elgtis turėjome geriau.
Prieš keletą metų šiek tiek laiko praleidau Vakarų Bengalijoje, Indijoje, kur susitikau su raupsais sergančiais žmonėmis, ketindama parašyti knygą apie jų gyvenimus ir surinkti lėšų „Raupsų misijai“1. Man buvo didžiulė garbė pasikalbėti su jais apie tai, kaip jų pačių ir jų šeimų gyvenimus paveikė šios ligos diagnozė, ir kaip tie gyvenimai pasikeičia, kai sergantieji gauna tinkamą gydymą. Vienas nuostabių dalykų, kurių liudininke tapau, buvo tai, kaip raupsų ligoninė stengiasi pakeisti šios ligos pasakojimą. Šioje ligoninėje gydomi ne tik raupsai, bet ir akių ligos. Pacientams skirtas tik vienas laukiamasis. Kai į ligoninę ateina žmonės, norintys gauti akių gydymą, jie sėdi visai šalia sergančiųjų raupsais. Jokios kitos vietos laukti, jei nori gauti akių gydymą, nėra. Galbūt, iki kol bus pakviesti apžiūrai, ligoniai užmezga pokalbį. Galbūt jie atranda turį giminių tame pačiame kaime arba galbūt jie abu nekenčia eismo spūsčių, arba gal vienas kuris turi sausainių ir pavaišina jais sėdintįjį šalia. Žmogus po akių apžiūros keliauja namo ir pasakoja apie tai, kad sėdėjo šalia raupsuotojo ir kad tai nieko tokio – šis buvęs kaip ir visi kiti. O sergantysis raupsais pamato, kad štai paprasčiausiai šnekučiavosi su kažkuo, kas jais neserga, visai kaip kad žmonės daro kasdien, visame pasaulyje, ir ima suprasti – raupsai tik liga, ne tapatybė, jis yra taip pat vertas pagarbos kaip ir bet kuris kitas žmogus. Štai toks paprastas vieno laukiamojo dalijimosi faktas keičia raupsų pasakojimą daugeliui žmonių.
AIDS pasakojimas panašus prietarais, baime, stigmatizavimu ir abejingumu. Į pietus nuo Sacharos esančiose šalyse AIDS aukų skaičius siekia milijonus, tiek pat žmonių liko pažeidžiami ar našlaičiais.
Prieš daug metų keliavau į Malavį ir Zambiją susitikti su jaunuoliais, paveiktais AIDS pandemijos, sužinoti, kaip pasikeitė jų gyvenimas ligos akivaizdoje. Malavyje tuo metu buvo vykdomos „Istorijų dirbtuvės“, jų organizatoriai siekė kalbėti apie labiausiai kenkiantį AIDS aspektą, kuris, pasak gyvenančiųjų su AIDS, yra šios ligos stigmatizavimas.
Malavis – valstybė, kurioje dėl skurdo daugelis žmonių negali lankyti mokyklos ir ne visiems prieinama spauda ar televizija. Radijas transliuoja ir pramogines laidas, ir mokomąsias. Daugelį metų populiariausia radijo muilo opera Malavyje buvo „Istorijų dirbtuvių“ kuriama „Zimachitika“. Kiek-vieną savaitę šių transliacijų klausydavosi milijonai įvairaus amžiaus klausytojų. Kaimuose, kur tebuvo vienas radijo imtuvas, visi to kaimo gyventojai susirinkdavo klausytis pasakojimo apie šeimą, susiduriančią su tokiais pačiais sunkumais, kaip ir visi kiti šalyje, įskaitant AIDS, skurdą ir prievartą prieš vaikus.
Šią radijo laidą įrašinėjo paprastame name Blantairo mieste. Vienas kambarys buvo paverstas įrašų studija – sienos nukabinėtos pledais apsaugoti nuo triukšmo, o dirbama su už paaukotus pinigus įsigyta technika. Man pavyko susitikti su keletu jaunųjų aktorių, besiruošiančių įrašinėti laidos seriją. Štai ką papasakojo dešimtmetė Eneleisi.
Esu čia, „Istorijų dirbtuvėse“, nes dalyvausiu radijo pjesės įrašyme.
Mūsų šeimoje septyni vaikai. Aš esu numeris šeši. Mano tėtis dirba „Malawi Telecom Limited“. Mama rūpinasi namais.
Štai kaip atrodo įprasta mano diena. Atsikeliu ir patikrinu, ar laisvas vonios kambarys. Tačiau dažniausiai ten būna tėtis. Tad einu ir iššluoju kiemą, nes tokios mano pareigos. Kai tėtis išeina iš vonios, ten einu aš, nusiprausiu ir apsirengiu mokyklinę uniformą. Jos apykaklė balta, o šiaip ji visa mėlyna. Kai apsirengiu, išgeriu arbatos, o kartais suvalgau ir duonos. Kartais netgi kiaušinį. Tada pasiimu knygų krepšį ir einu į mokyklą. Man geriausiai sekasi anglų kalba. Sunkiausiai – agronomija, kur turim mokytis apie javus ir dirvą. Man tai visai nepatinka.
Daug žinau apie AIDS. Žinau, kad gali užsikrėsti naudodamasis svetimu skutimosi peiliuku. Apie tai kalbamės mokykloje, tačiau su draugais tarpusavyje – ne. Kalbėti apie tai – mokytojų reikalas. Mano klasėje yra vaikų, kurių tėvai mirė. Iš tikrųjų tai tokių vaikų daug. Vienos mano klasės mergaitės vardu Violeta abu tėvai mirę. Nežinau, nuo ko jie mirė. Ji apie tai nekalba. Jokie vaikai, kurių tėvai mirę, apie tai nekalba. O mano mama sako, kad apie tai klausti nemandagu.
AIDS yra didžiausias mano siaubas, nes nuo to gali mirti. AIDS ir nėštumas. Nenoriu, kad man nutiktų kuris nors iš šitų dalykų.
Turiu du brolius. Su vyriausiuoju viskas gerai, o jauniausiasis nuolat man trukdo. Mes su juo dėl visko ginčijamės. Štai vienas tokių dalykų. Duoną perkame plastikiniuose maišeliuose ir kai ją suvalgome, nepasidalijame, kuriam turėtų atitekti maišelis. Juos susukame į kamuolį ir žaidžiame. Tėvai sako, kad turėtume kartu daryti vieną kamuolį, kuriuo galėtume žaisti. Bet, savaime suprantama, taip nieko neišeitų.
Su draugais labiausiai mėgstu žaisti žaidimą „Skrisk“. Šiame žaidime vienas vaikas stovi vienoje pusėje, kitas – kitoje, o kažkuris per vidurį. Jis ir turi stengtis pagauti kamuolį, kurį mėto stovintieji iš galų. Todėl ir vadinasi „Skrisk“.
Mano pačios gyvenime man labiausiai patinka tai, kad aš beveik niekad nesergu. Pažįstu daugybę žmonių, kurie nuolat serga, ir džiaugiuosi, kad nesu viena jų.
Mano sesuo dažnai serga. Ji mokosi su manimi vienoje klasėje, nors yra daug vyresnė. Nežinau, kas jai yra. Tėvai nesako. Kai paklausiu, jų veidai tampa liūdni, todėl nebeklausinėju. Kartais mano sesei šiek tiek pagerėja, o paskui ji ir vėl suserga.
Papasakosiu jums, kaip gavau darbą „Istorijų dirbtuvėse“. Per radiją pranešė, kad jie ieško aktorių, tad tėvai mane atvedė. Turėjau dalyvauti perklausoje. Laukė ilga ilga eilė žmonių, kurie taip pat norėjo vaidinti – ir suaugusiųjų, ir vaikų. Turėjau labai ilgai stovėti toje eilėje. Mums davė tris puslapius teksto, kurį turėjome perskaityti. Iš visų dalyvavusiųjų darbą gavau aš.
Šiandien mano pirmoji diena radijuje. Per apklausą nesinervinau, ir dabar nesinervinu.
Tiesiog žinau, kad viską padarysiu puikiai.
Man taip patiko Eneleisi gyvybingumas, kad pasinaudojau tuo kurdama Binti personažą – pagrindinę veikėją apysakoje jaunimui „Dangiškoji krautuvėlė“ („The Heaven Shop“, 2004), kurioje rašoma apie AIDS Malavyje. Kai vaikai, niekad nebuvę Malavyje arba gyvenime niekada nesutikę užsikrėtusiojo ŽIV, skaito šią knygą arba kitus pasakojimus, randamus mano pokalbių knygoje „Mūsų pasakojimai, mūsų dainos“ („Our Stories, Our Songs“, 2005), tikiuosi, jie suvokia, kad turime daug daugiau bendro, nei yra mus skiriančių dalykų: kad vaikai kitoje pasaulio pusėje taip pat ginčijasi su broliais ir seserimis, kad kasdienės pastangos, siekimas ir paprastų, įprastų dalykų darymas, iš ko ir susideda gyvenimas šeimoje, kad ir kokiame pasaulio taške būtum, suteikia džiaugsmo. Pasakojimas apie „Istorijų dirbtuves“ pakeis skaitytojų galvose esantį pasakojimą apie Afrikos žemyną ir ten gyvenančius žmones.
Savo knygoje „Istorijas pasakojantis gyvūnas“ Jonathanas Gottschallas sako: „Didelę gyvenimo dalį žmonės praleidžia išgalvotose istorijose, pasauliuose, kur gėris įprastai sveikintinas ir už jį apdovanojama, o blogis pasmerkiamas ir už jį baudžiama.“ Autorius kelia prielaidą, kad „visuomenė tampa geresnė, nes istorijos drąsina mus elgtis etiškai. Kaip ir šventieji mitai, paprasti pasakojimai, televizijos laidos ir pasakos panardina mus į tas pačias galingas [tokio elgesio] normas bei vertybes. Jos nepailstamai stigmatizuoja antisocialinį elgesį ir lygiai taip nepailstamai aukština prosocialinį. Asociacijų principu suvokiame, kad jei elgsimės labiau kaip protagonistai, turėsime daugiau galimybių gauti ir protagonistams priklausantį atlygį.“
Jèmeljano Hakemulderio knygoje „Moralinė laboratorija“ pristatomas 2008 m. Markuso Appelio atliktas televizijos žiūrovų tyrimas. Jis nustatė, kad žmonės, per televizorių žiūrėję daugiausia dramas ir komedijas, o ne naujienų programas, iš esmės turėjo stipresnį tikėjimą „teisingu pasauliu“. M. Appelis daro išvadą, kad grožinė kūryba, fikcija, nuolat palaikydama mūsų smegenyse poetinės tiesos sampratą, gali iš dalies lemti pernelyg optimistinį pojūtį, kad pasaulis iš esmės yra teisingas. Žmonės įprastai tiki, kad gyvenimas nubaudžia bloguosius ir apdovanoja doruosius, nors, kaip teigia M. Appelis, „taip iš esmės nėra. Geriems žmonėms nuolat nutinka blogų dalykų, o didesnioji dalis nusikaltimų lieka nenubausti. Ir vis dėlto tai, jog imame šią pamoką giliai į širdį, gali būti svarbu tam, kodėl žmonių bendruomenė gyvuoja“.
Tai rašydama galvoju, ar nebūtų geriau vaizduoti realistiškesnį pasaulio paveikslą? Ar skaudėtų mažiau, jei nusikaltimus prieš save priimtume ne kaip asmeninę neteisybę, o kaip tiesiog vykstančius dalykus? Ar būtume geriau jiems pasirengę, kai dalykai rutuliotųsi ne taip, kaip skaitytoje ar matytoje istorijoje? Ar galbūt suprastume tai kaip leidimą kitiems daryti tai, kas buvo daroma mums patiems? Ir kas gi nori būti tuo, kuris pasakys jaunam žmogui, kad pasaulis yra žiauri, šalta, beširdė vieta, tad tegu jis tikisi iš jo mažiau?
Būdama jauna, vienoje knygų krautuvėlėje nusipirkau atviruką su menininkės – nepamenu, kokios – ant jo užrašyta sentencija: „Menas nėra pozityvios realybės atspindys. Tai idealios tiesos siekimas.“ Daugelį metų šis atvirukas kabojo priklijuotas ant mano sienos, nors jo ir nesupratau.
Tačiau dabar suprantu. Mes kuriame pasaulį, kuriame norime gyventi. Pasakojimai, ypač skirtieji vaikams, yra ne vien apie tai, kas yra, bet – daug svarbiau – apie tai, kas galėtų būti. Norime, kad mūsų jaunieji skaitytojai žinotų, kad jie gali būti aktyvūs dalyviai, pakreipiantys savo pačių istorijas, o per jas – ir pasaulį.
Pasakojimai – tiek rašomi, tiek pasakojami – gali mus sukurti ir visus prikelti.
Tačiau jeigu tos istorijos – įžūlus melas? Jeigu pasakojama apie tai, kad kunigas negali padaryti nieko blogo? Jeigu pasakojama apie tai, kad viena žmonių grupė yra geresnė už kitą? Jeigu pasakojama apie tai, kad gyvūnai nejaučia skausmo ir neturi jausmų? Jeigu pasakojama apie tai, kad vandenynai ir upės niekada neišseks? Jeigu pasakojama apie tai, kad vienintelė spalva yra balta, vienintelė lytis yra vyriškoji, vienintelė galima meilė yra heteroseksuali, vienintelis siektinas dalykas yra pinigai, o galia prieš kitus yra vienintelis buvimo šiame pasaulyje būdas?
Tad koks gi vaidmuo visame tame tenka vaikų literatūrai?
Septintajame ir aštuntajame praeito amžiaus dešimt-mečiuose atlikti tyrimai – kaip ir, esu tikra, atlikti ir visai neseniai, galbūt netgi kažkurių iš jūsų – parodė, kad knygos keičia vaikų požiūrį, jis pasidaro platesnis. Skaitantieji tampa empatiškesni gyvūnijos pasauliui, kitų žmonių kančioms, jie ima „kitokius“ žmones matyti kaip tokius pat, turinčius tokį patį gebėjimą mylėti, džiaugtis ir jausti skausmą, kaip ir jie patys, skaitantieji.
Knygos, kurias skaitome būdami vaikai, neabejotinai lieka mūsų galvose ir kai suaugame. Eilutės, kurias skaičiau vaikystėje, yra tokia pati mano dalis, kaip ir vardas. Viliuosi, kad vaikai, skaitantys mano knygas, jose randamą atjautą nešis ir į savo suaugusiųjų gyvenimą, kuriame priiminės įvairiausius sprendimus.
Atrodo, kad tyrimai tai patvirtina. Vaikai iš mūsų jiems duodamų knygų gali išmokti gerų dalykų. Tai puiku. Dėl to jūsų darbas yra vertingas.
1915 m. lapkritį jaunas vokiečių kapralas buvo paskirtas į mažą Prancūzijos miestuką už kelių mylių nuo priešų linijos. Jis turėjo šiek tiek laisvo laiko ir truputį pinigų kišenėje. Užuot išleidęs juos degtinei ar cigaretėms, jis nuėjo į miestelį ir nusipirko knygelę apie kultūrinius Berlyno lobius. Kiti kareiviai iš jo šaipėsi, iš dalies todėl, kad per trumpas pertraukas tarp šaudymų jis užsiglausdavo apkasuose ir skaitydavo. Jis nekreipė dėmesio į pašaipas ir laiką tarp kovos siaubų leido pradingdamas knygose.
Atrodo, galiu susitapatinti su šiuo žmogumi. Kiek pertraukų, būdama vaikas, pati prasėdėjau palinkusi virš knygos ir neidama žaisti su kitais?
Jaunasis vyrukas visą gyvenimą išlaikė meilę knygoms ir įprotį skaityti. Jis sukaupė asmeninę biblioteką, kurią sudarė daugiau nei šešiolika tūkstančių knygų – istorijos, filosofijos, poezijos, prozos.
Šio vyro vardas – Adolfas Hitleris. Diktatorius. Masinis žudikas. Knygų mylėtojas.
Jo bibliotekoje buvo šešiolika tūkstančių knygų! Šešiolika tūkstančių! Bent jau keletas jo skaitytų knygų turėjo suteikti jam pozityvų požiūrį į pasaulį, priešingą nacionalsocializmo pažiūroms. Jo skaitymo chronologija aprašyta knygoje „Hitlerio biblioteka“.
Ir štai mes atvykstame prie pragaro vartų.
Todėl, kad pačios nuostabiausios knygos, parašytos pačių nuostabiausių rašytojų, išleistos pačių nuostabiausių leidėjų, rekomenduojamos pačių nuostabiausių mokytojų – visos jos yra akistatoje su šiuo faktu: žmonės apsisprendžia patys.
Viena didžiausių visų laikų Kanados vaikų rašytojų yra puikioji Jean Little2. Ji lankė mokyklą drauge su mergaite, vardu Jane. Užaugusi Jane mano gimtajame Paryžiuje (gyvenvietė Ontarijaus provincijoje, Kanadoje) turėjo laidojimo namus. Jane su vyru susidraugavo su mano tėvais, kai lankiau darželį. Jane nuolat duodavo man skaityti Little knygų. Ir tai, kad Jane pažinojo rašytoją, man atrodė tikras stebuklas.
Su pačia Jean Little susipažinau, kai man buvo dvylika. Tuo metu jos regėjimas jau buvo labai silpnas, tačiau šiek tiek vis dar matė. Prie pat veido laikydama padrikai ranka prikeverzotus lapus, rašytoja skaitė mano tuomet pradėto rašyti romano puslapius ir net atrado ką mielo apie juos pasakyti.
Mano mėgstamiausia Little knyga yra „Nuo Anos“ („From Anna“, 1972). Joje pasakojama apie iš Vokietijos į Kanadą 1933 m. atvykusią šeimą. Ana yra jauniausia iš penkių vaikų. Ji keista, lėtesnė už kitus, o vėliau skaitytojas supranta, kad taip yra todėl, kad ji vos mato3.
Knygos pradžioje Ana nekantriai stebi gatvę, laukdama grįžtančio tėčio. Pamačiusi jį bėga pasitikti ir pasako naujieną – jos sesuo pateko į bėdą, nes mokykloje pasiūlė dainuoti vieną ypatingą dainą rytinio susirinkimo metu. Tuomet Anos tėvas drąsiai ima dainuoti tą dainą, tiesiog gatvėje, o Ana prisijungia. Daina vadinasi „Die Gedanken sind Frei“, o tai reiškia „Mintys yra laisvos“:
Mintys yra laisvos,
Jos laisvai skleidžiasi.
Mintys yra laisvos,Jos suteikia man jėgų.
Joks mokslinčius jų nesuseks, joks medžiotojas nesumedžios.
Jų nieks nepaneigs.
Mintys yra laisvos.
Tad mąstau taip, kaip noriu, ir tai teikia malonumo.
Mano sąmonė apsisprendžia, šią teisę turiu branginti.
Mano mintys netarnaus
Jokiam kunigaikščiui ar diktatoriui.
Mano mintys laisvai skrieja.
Mintys yra laisvos4.
Atsiprašau visų kalbančiųjų vokiškai už savo klaikią tartį. Nežinau, ar tai tikroji melodija. Tiek daug kartų gyvenime šią dainą dainavau, kad nebeprisimenu, ar ne pati sukūriau melodiją. Tačiau jūs suprantate mintį: knygos, kurias skaitome vaikystėje, lieka su mumis.
Savo pranešimą pavadinau „Prieš duodant įsakymą“. Šiandien kone septyni milijonai pabėgėlių keliauja per visą pasaulį dėl Po įsakymo. Gyvūnų rūšys yra ant išnykimo ribos dėl Po įsakymo.
Mes jau šiek tiek išmanome, kaip elgtis su Po įsakymo. Alkaniems žmonėms galime duoti maisto. Pabėgėliams galime suteikti laikiną prieglobstį ar net laikinuosius dušus ir skalbimo paslaugas. Esu tikra, kad šioje salėje yra žmonių, padėjusių tiems, ką palietė Po įsakymo. Vaikams karo zonose galime duoti knygų, išrasti vakcinas epidemijų, kurias iš dalies nulemia Po įsakymo sukeliamas skurdas, aukoms. Vis daugiau sužinome apie tai, kaip rūpintis emocine gerove tų, kurie patyrė smurtą visomis šlykščiomis jo formomis. Dar yra daugybė dalykų, kuriuos reikia padaryti, bet mes mokomės.
Tačiau ko aš iš tiesų noriu, tai Dienos prieš. Kaip galėtume ką nors pakeisti, kad būtų Diena prieš? Noriu Dienos prieš duodant įsakymą numesti bombą ant vestuvininkų Afganistane. Noriu Dienos prieš duodant įsakymą išpilti chemikalus į upę. Noriu Dienos prieš duodant įsakymą gaminti daugiau ginklų, kad kas nors juos pasiėmęs galėtų šaudyti kino teatre ar roko muzikos koncerte, ar gėjų bare, ar mokykloje. Noriu Dienos prieš bažnyčios vyresnybei duodant įsakymą dangstyti seksualinį vaikų išnaudojimą, darytą jų vardu, ir perkelti išnaudotoją į kitą miestą, į kitą bažnyčią, pas naujas aukas. Noriu Dienos prieš duodant įsakymą susprogdinti mokyklinį aštuonmečių autobusą, grįžtantį iš šventinės iškylos. Turi būti Diena prieš.
Ir vėl – koks visame tame vaikų literatūros vaidmuo? Siaubingi dalykai vyksta ir toliau. Daugybė žmonių įkalinti kitų žmonių apie juos kuriamuose pasakojimuose. Žinau, kaip sunku iš to išsilaisvinti, susikurti savo paties erdvę ir savo paties pasakojimą, kai aplink tave esančios galingos jėgos desperatiškai bando sulaikyti tave jų pasakojimuose. Moteris, kurią nuolat muša ir kuri ima tikėti, kad tai – jos kaltė. Vaikai, tampomi iš vietos į vietą, kuriems kartojama, kad jų niekas nenori, ir kurie ima tuo tikėti. Žmonės, kuriems jų vadas aiškina, kad šis kelias yra vienintelis, o jie pernelyg įbauginti arba pernelyg pavargę, arba pernelyg alkani, kad jam paprieštarautų.
Išsilaisvinti.
Dažnai galvoju apie tą bėdon patekusią merginą, nuolat keičiančią mokyklas, nuolat atsiduriančią už grotų, kuri sutinka savo buvusią mokytoją miesto autobuse, o mokytoja prisimena jos vardą. Manau, kad geriausia vaikų literatūra yra kaip ta mokytoja. Geriausios knygos prisimena vaiko vardą, sako jam, kad jis prisimenamas, svarbus, kad jo viduje slypi didingi lobiai.
Tikiu, kad esame atsakingi už savo galvose esančią informaciją. Jei augtume be jokių kitų šaltinių, išskyrus nacių filosofiją, tuomet turėtume pasiteisinimą tam, kad esam naciai. Tai būtų ne mūsų kaltė. Tačiau tą akimirką, kai mūsų smegenis pasiekia kitokia informacija, mes apsisprendžiame. Mes renkamės, kokia informacija vadovautis. Renkamės kelią, kuriuo norime eiti.
Gera vaikų literatūra gali suteikti mums tą alternatyviąją informaciją. Ji gali atskleisti naują žvelgimo į pasaulį būdą ir būti ta tvirta šaka, kurios vaikas laikytųsi; gera vaikų literatūra sako: „Tikiu tavo gebėjimu pasirinkti teisingai.“
Man didžiulė garbė būti su jumis šioje salėje. IBBY organizacija pasišventė didžiajai Dienai prieš, kai nuleidžiami ginklai, detonuojamos bombos ir nuotolinio valdymo ginklai niekur nenukreipiami. Neturime kartoti praeities klaidų ir nuopuolių. Galime kurti pasaulį, kuriame nusikaltimai sustabdomi dar prieš duodant įsakymą juos vykdyti.
1 „Raupsų misija“ (angl. The Leprosy Mission) – tarptautinė krikščioniška labdaros organizacija, veikianti daugiau nei penkiasdešimtyje pasaulio šalių (čia ir toliau – vert. past.).
2 Jean Little (g. 1932) – kanadiečių vaikų rašytoja, vaikų literatūros dėstytoja. Į lietuvių kalbą išversta tik viena šios autorės knyga – „Našlaičiai mano namuose: Viktorijos Koup dienoraštis“ (iš anglų k. vertė Ieva Venskevičiūtė, „Gimtasis žodis“, 2005).
3 J. Little pati nuo gimimo buvo iš dalies akla.
4 Deborah Ellis šią dainą pranešimo metu išties sudainavo.
Merab Mamardašvili. „Trečioji“ būsena
2018 m. Nr. 11
Iš rusų k. vertė Austėja Merkevičiūtė
Bemaž visą Merabo Mamardašvilio (1930–1990), „sokratiškojo“ tipo filosofo, palikimą sudaro iššifruoti jo paskaitų ir pranešimų įrašai. Išimtis – pirmoji jo knyga, išleista 1990 m. pavadinimu „Kaip aš suprantu filosofiją“ („Как я понимаю философию“), kurią daugiausia sudaro filosofo straipsniai ir interviu, publikuoti laisvėjančios spaudos aplinkybėmis „perestrojkos“ metais įvairiausiuose žurnaluose (straipsnis „Trečioji“ būsena“ – žurnale „Киносценарии“, 1989, Nr. 3). M. Mamardašviliui labiausiai rūpėjo sąmonės fenomenas, žmogaus gebėjimas suvokti, kas yra iš tikrųjų, be kurio jis – kaip ir ištisos tautos – pasmerktas gyventi „šešėlių“ ir beprasmių pasikartojimų pasaulyje.
Norėčiau pradėti apibūdindamas mūsų socialinį mąstymą, turėdamas omenyje ne profesionalių socialinių mokslų departamentų veiklą, o žmonių socialinį mąstymą kasdieniame gyvenime. Kitaip tariant, pilietinio raštingumo būseną. Trumpai ir tiesiai pasakysiu, kad ši būsena šiandien siaubinga. Tačiau kitokia ji, matyt, ir negalėtų būti. Tauta, iššokusi iš istorijos ir iš gyvenimo (kalbu apie visas Rusijos erdvėje gyvenančias tautas), galiausiai negalėjo nesusirgti. Serga patys žmonės. Tai liudija jų reakcijos į įvykius, į save pačius, į valdžią, į aplinkinį pasaulį. Akivaizdu, kad susiduriame su dezorganizuota, paklydusia, sulaukėjusia sąmone, kokią galima įsivaizduoti tik fantasmagoriškais vaizdais, pavyzdžiui, tarsi plaukai ant žmogaus galvos augtų ne išorėn, o vidun. Įsivaizduokite tuos laukinius brūzgynus, kuriuose viskas susipainiojo, kur viena minties pusė niekada neranda kitos, negali sudaryti vientisos, užbaigtos, dėsningai atsiradusios minties… Žmonės tebetrokšta kraujo, visur tebemato kenkėjus, o tai iš tikrųjų reiškia kritinę būsena, kai bet kokia mutacija, bet koks postūmis gali blokšti juos į tą kristalą, kurį vadiname trisdešimt septintaisiais metais. Ir, matyt, tokios sąmonės neįstengsime apvalyti arba neleisime jai pasveikti, jei kaip profesionalai ir toliau vartosime tuos griozdiškus atgrasius žodžius – „klaida“, „nukrypimai“, „nepagrįstos represijos“ (tarsi būna pagrįstų?), „melagingas šmeižtas“, „perlenkimai“ ir t. t. Tai beprasmis žodžių rinkinys, bet jis lemtingas, nes reiškia, kad visos tos maldingos, geranoriškos būsenos, kai vartojami panašūs žodžiai, neleidžia kartą visiems laikams išgauti prasmės iš to, kas mums nutiko, ką patys patyrėme. Todėl anapus šių žodžių glūdinčios kančios, įžeistas jautrumas tęsis amžinai. Ir kaskart vertindami kokius nors įvykius vis iš naujo kartosime, kad tai prievarta, savivalė ir t. t. Dar Saltykovas-Ščedrinas kadaise sakė, kad rusų žmonės (jei norite, Rusijos žmonės) pasirengę amžinai kentėti, tartum manytų, kad čia, Rusijoje, gera, nes čia daugiau kenčiama. Tačiau metafizine prasme, ta prasme, kaip sudarytas pasaulis, nebūna kančios daugiskaita, kaip nebūna mirties daugiskaita. Jei kenčiama iš tikrųjų, tai daroma vieną kartą, vienu egzemplioriumi. Tai vienintelis kelias, kuriuo gali išgauti nors kokią prasmę iš to, ką išgyvenai. Išgauti kartą visiems laikams, kad tai, kas jau patirta, įeitų į istorinę egzistenciją. Kenčiantysis daugybę sykių nuolat grįžta į šešėlių pasaulį, pasmerkia save sūkuriui, kuriame mūsų gyvenimo ir sąmonės srautas amžinai neša neatliktą veiksmą, nesukramtytą tiesos gabalą.
Neatsitiktinai taip pabrėžiu „žodžius“. Juk sergančios sąmonės problema – tai ir kalbos problema. Gyvename erd-vėje, sukaupusioje siaubingą minties ir kalbos gamybinių atliekų masę. Ši erdvė nepaprastai prišiukšlinta, pilna šalutinių, antrinių normalios intelektinės ir dvasinės veiklos produktų, jų mitologizuotų šukių. Todėl net kai norime mąstyti, kai yra minties paskata, postūmis, mums nieko neišeina. Kažkaip pažeista pati kalba, jos pagrindas.
Tačiau prieš imdamasis aiškintis šios ligos priežastis, norėčiau įspėti skaitytoją dėl šio teksto suvokimo ypatybių. Dalykas tas, kad iš esmės profesionalus filosofinis mąstymas turi operuoti stambesniais laiko ir erdvės vienetais. Jo logika tokia: kad išgautum prasmę iš šiandienos, reikia mąstyti stambiais vienetais, apimančiais ir susiejančiais XX a. ir, pavyzdžiui, XVIII a.; mąstyti ilgai veikiančių, galima sakyti, nenutrūkstamų apskritai istorijos ar Rusijos istorijos jėgų terminais. O tam reikia bent jau atskleisti, nustatyti tikrąjį laiko ir erdvės matmenį, kuriame vyks mūsų (galima) mintis apie šios istorijos įvykius. Tik tokiu atveju įstengsime pamatyti, pavyzdžiui, kad daugybę problemų, apie kurias šiandien tiek kalbame, iš tikrųjų galime laikyti viena – pilietinės visuomenės problema.
Trumpai tariant, jos esmė – atskirti tvirtai suaugusias valstybę ir visuomenę, panaikinti šią sąaugą, ugdyti savarankišką visuomeninį elementą, kuris būtų natūralia valdžios riba, kita vertus, nesiremtų jokiomis valstybės garantijomis ir išlaikytinių nuotaikomis. Tačiau tokia buvo pačios Naujųjų laikų pradžios, ikiburžuazinės visuomenės, būsena. Ir norint įsitikinti, kad tokia ir mūsų šiandieninė būsena, toli gražu nereikia ieškoti ypatingų įrodymų. Pakanka grįžti į kalbos prob-
lemos plokštumą.
Pateiksiu labai paprastą ikipilietiškumo elementą mūsų sąmonėje. Pavyzdžiui, mes sakome „visuomeninis darbas“ ir sykiu bemat žinome skirtumą tarp visuomeninio ir individualaus darbo. Samprotaujame daugmaž taip: pirma reikia padirbėti visuomenei, o paskui jau sau. Tačiau tai ir yra toji sąmonės „sąauga“, tas „besimaivantis žodis“, kuriuo prieš mūsų valią prasimuša visiškai kiti dalykai. Būtent tai, kad mūsų darbas yra lažas, baudžiava, kur mes tik atidirbinėjame. O tai ir yra situacija, iš esmės besiskirianti nuo Naujųjų laikų pradžios, nuo atsiradusios naujosios Europos visuomenės ir kultūros. Apšvieta jau nežino nieko panašaus. Apšvietos būsena atitinka tą žmonijos raidos etapą, kai darbuojasi laisvi gamintojai, kuriuos tarpusavyje ir su darbdaviais sieja sutartiniai santykiai. Ir čia negali būti jokių skirtumų tarp darbo sau ir darbo visuomenei. O jei jie atsiranda, tai atspindi iš tikrųjų egzistuojančią baudžiavinę ekonominės materijos būseną, mūsų laikais suvokiamą kaip visiškas absurdas. Tačiau nevalia pamiršti mūsų istorinio ir kultūrinio aspekto.
Kadaise Puškinas susiginčijo su Čaadajevu, įvedusiu į mūsų filosofinę tradiciją „istorinių“ ir „neistorinių“ darinių opoziciją. Jis turėjo omenyje Rusijos kaip socialinio ir kultūrinio darinio charakteristiką. Mėgindamas ją nusakyti, Čaadajevas susidūrė su gana keistu dalyku, kurį pavadinčiau „neaprašomumu“. Ta prasme, kad yra dalykų, kuriuos gali aprašyti, ir yra tokių, kurių aprašyti neįmanoma. Tokiu mįslingu fenomenu Čaadajevui ir tapo Rusija.
Išties, „apie Rusiją sakoma, kad ji nepriklauso nei Europai, nei Azijai, – rašo Čaadajevas, – kad tai ypatingas pasaulis. Tebūnie taip. Tačiau dar reikia įrodyti, kad be dviejų pusių, apibūdinamų kaip Rytai ir Vakarai, žmonija turi dar ir trečią pusę“, kurios iš tikrųjų nėra. O ir negali būti. Tai labai tiksliai užčiuopia mūsų kalba. Sakome, „iš vienos pusės“ ir „iš kitos pusės“. Niekada nepasakysime „iš trečios pusės“.
Dabar susieję tai su kitais Čaadajevo stebėjimais ir su mūsų pačių patyrimu suprasime, kad iš tikrųjų trečiosios pusės negali būti. Tačiau ji gali būti nerealybėje. Veidrodiniame pasaulyje.
Akivaizdu, kad Čaadajevui Rusija ir buvo tokia neaprašoma „veidrodžių karalystės“ šalis. Neatsitiktinai jis vadino ją „supratimo spraga“. Tai yra kažkuo, ko nėra istoriniame aiškių formų, pagrindų, tradicijų, suprantamos artikuliacijos pasaulyje. Puškinas tam prieštaravo, bet iš tikrųjų savo gyvenimu tik patvirtino, kad ši mintis teisinga. Juk jis vos ne savo rankomis mėgino Rusijoje sukurti Namų, Šeimos tradiciją, pamatus. O nerealiame pasaulyje už tai tenka mokėti gyvybe. Juk sąvokos, kurias ten vartoja žmonės, fantasmagoriškos. Jas pagimdė serganti, sulaukėjusi sąmonė. Beje, vienas pirmųjų tai suprato Gogolis. Kaip tik jis sukūrė tam tikrą tokių anapusybių aprašymo techniką. Šia prasme iš tikrųjų visa rusų literatūra išėjo iš Gogolio „Milinės“. Dar Nabokovas, pats jautrus anapusybių temai, sakė: „<…> na, koks gi Čičikovas sukčius? Jo sukčiavimo objektas nerealus.“ Jis neaprašomas lygiai taip pat, kaip šiuolaikinis Maskvos ar Gruzijos milijonierius. Pamėginkite jį aprašyti meniškai tipologiškai, kaip, pavyzdžiui, Gobseką, Šeiloką ar kurį nors iš Rugonų-Makarų1*. Jums nieko neišeis, nes jo troškimų objektas toks pat nerealus, kaip ir sovietiniai pinigai.
Pačioje XX a. pradžioje į Puškino ir Čaadajevo ginčą įsitraukė Osipas Mandelštamas – vienas iš nedaugelio šiuolaikinės rusų tradicijos poetų su ryškiu istoriosofiniu ir metafiziniu mentalitetu. Daug kur sutikdamas su Čaadajevu, jis sykiu teigė, kad vis dėlto Rusija yra „istorinis darinys“, nes čia esama mažų mažiausiai vienos organinės struktūros, kuri laikosi ant savo kojų, gyvena pagal savo dėsnius, turi savo tradicijas ir normas. Tai rusų kalba.
Tačiau situacijos tragizmas buvo tas, kad Mandelštamas išsakė šią mintį, kai jau prasidėjo būtent kalbos iškritimo iš mūsų istorijos procesas, kai ėmė pildytis Bloko nuojauta, jog įmanoma sunaikinti pačias vidines harmonijos ištakas, o ne vien elgtis barbariškai su jų išoriniais produktais. Mandelštamas tai irgi suprato. Visą jo ginčą su Čaadajevu apjuodina viena keista frazė apie tai, kad jei mes jau ir nuo kalbos atkrisime, tai galutinai dribtelėsime nihilizmo prarajon. Taip ir nutiko. Tačiau įdomus ir kitas dalykas. Kaip tik šiame istoriniame taške, ant prarajos krašto, atsirado žmonės, kurie tęsė jau egzistavusią tradiciją. Pirmiausia turiu omenyje Zoščenką, Zabolockį, Platonovą. Jie pirmieji pradėjo aprašinėti keistus žmones, kalbančius „namų valdytojų kalba“, Bulgakovo apysakoje „Šuns širdis“ išvestos žmogiškos būtybės kalba.
Ši kalba sudaryta iš kažkokių anapusinių nejudrių blokų, tiesiog vėžinių darinių. Iš tikrųjų kaip galima mąstyti, pavyzdžiui, tokiais žodžių junginiais: „šalies daržovių konvejeris“? Anapus šios kalbinės pabaisos iš karto iškyla raumeningų plakatinių šaunuolių prie konvejerio vaizdas. Pamatyti ar pamąstyti, kas tuo metu darosi su daržovėmis, visiškai neįmanoma. Atsiduri tarsi magnetiniame lauke ir leki, veikiamas jo jėgos linijų.
Dabar sąmoningai nukrypstu nuo socialinių problemų. Mane domina mąstymo mechanizmas ir būsena tokios kalbos, kurioje jau yra viskas. Pakanka tik spėti pajausti šią kalbinę esamybę, spėti įrašyti į ją savo jausmus ir mintis. Tokio pobūdžio sąmonė labai primena kambarį, kuriame vietoj langų vien veidrodžiai, ir jūs matote ne išorinį pasaulį, o savo atvaizdą. Ir dar ne tokį, koks esate iš tikrųjų, o tokį, koks turite būti. Bet kokia sąmonės kibirkštėlė, patekusi į šių atvaizdų kapsulę, tegali išprotėti. Ir žmogus su tokia sąmone gali norėti tik vieno – susisprogdinti, t. y. pribaigti save ir sykiu visą pasaulį. Juk žmogaus širdies blogis yra neapykanta tam, kas nepakenčiama jame pačiame. Ir tik paskui ši neapykanta projektuojama į išorinį pasaulį.
Labai panašiai nutiko filosofinei kalbai. Paimkite bet kurį marksistinės filosofijos vadovėlį ir pamatysite, kad jis visas sudarytas iš tokių pat anapusybių. Jų neįmanoma išjudinti. Neįmanoma profesionaliai vartoti. Jos neleidžia niekaip plėtoti minties. Tačiau ši kalba susidėliojo pagal gana paprasto mechanizmo dėsnius.
Įsivaizduokite socialdemokratų būrelį, kuriame „mokytas žmogus“ turi sukišti į klausytojų galvas visą pasaulį, sudėtingiausias jo problemas ir turinį. Ir sukišti taip, kad klausytojo galvai nereikėtų jokių pastangų, jokio triūso, kad nereiktų įsiręžti, galvoti, kankintis. Tai įmanoma padaryti vieninteliu būdu – visą pasaulio sudėtingumą sutraukiant į paprastas schemas. Pavyzdžiui: „Kodėl yra vargšų? – Vargšų yra, nes yra turtuolių. – Kaip padaryti, kad nebūtų vargšų. – Reikia sunaikinti turtuolius.“
Noriu atkreipti skaitytojo dėmesį ne į patį abejotiną šio teiginio turinį, o į tai, su kuo jis susisieja klausytojo sąmonėje ir ką galiausiai pagimdo. Pirmiausia jis atima žmogui poreikį savarankiškai dirbti. T. y. įteigia jam, kad mintis nereikalauja jokių proto pastangų, kad pakanka tik išgirsti, perskaityti. Antra, egzistuoja žmogaus savigarbos mechanizmas. Be valdingo poreikio būti, realizuotis, kaip sako filosofai, jis dar turi poreikį suprasti. Žmogus iš principo negali gyventi pasaulyje, kuris jam nesuprantamas. Tačiau šio supratimo principas visada suauga su fundamentaliu žmogaus santykiu su pačiu savimi – ir gebėjimo save identifikuoti, ir gebėjimo save gerbti prasme. Tačiau jei savigarbos laipsnis pasiekiamas pasitelkiant supaprastintas schemas, žmogus veikiau užmuš pasikėsinusį šias schemas sugriauti, nei jų atsižadės. Tai turėtų būti suprantama, juk supaprastinta pasaulio samprata jau sukibo su kiekvienam žmogui fundamentaliu gyvenimo ir mirties klausimu.
Dabar įsivaizduokite, kad mėginame išsivaduoti iš šios „filosofinės“ kalbos, norime išmokti mąstyti ir kaip atsvarą Stalinui imame tokius mąstytojus, kaip Plechanovas, Bucharinas, Lunačiarskis ir dar kas nors. Iš to nieko neišeis. Šių mąstytojų lygis niekinis. Juk pirma reikėjo Rusijoje išlyginti humanitarinės minties kalnus, kad atsiradusioje erdvėje tokie žmonės atrodytų filosofinės minties monblanai. Jų tekstai ne tik siaubingai nuobodūs, bet dar ir parašyti visiškai medine, negyva kalba. Jie nuo pat pradžių paneigia gyvą laisvą mintį. Todėl grįždamas prie mūsų temos pasakysiu, kad neišsprendę uždavinio išvalyti kalbinę erdvę apskritai, taip pat ir filosofinę, niekur nepajudėsime. Juk nuolat gyvename aplinkybėmis, kurias labai tiksliai nusakė Platonovas. Vienas jo personažas vietoje „sielos balso“ girdi „sąmonės triukšmą“, sklindantį iš reproduktoriaus. Kiekvienas iš mūsų savo rizika, savo konk-rečiame darbe, savo viduje turime kaip nors atsispirti šitam „triukšmui“. Mat, kaip jau sakiau, žmogus su sulaukėjusia sąmone, supaprastintais socialinės tikrovės ir jos dėsnių vaizdiniais negali gyventi XX amžiuje. Jis darosi pavojingas jau ne tik sau, bet ir visam pasauliui. O mes šiandien kalbame apie tai, kad būtina rūpintis mūsų bendrais Europos namais. Tačiau tam mažų mažiausiai reikia atkurti savo narystę šiuose namuose. Pagrindinis socialinio mąstymo uždavinys, Sovietų Sąjungos piliečių uždavinys – iš naujo susivienyti su savo tėvyne, negrįžtamai priimti europietiškąjį Rusijos likimą. Tiesa, kol kas įgyvendinome tik „trečiąją pusę“, fantasmagoriškąją, todėl „pilietinės visuomenės“ problema ilgam išnyko iš mūsų akiračio.
Anksčiau sakiau, kad „pilietinės visuomenės“ problemos esmė – panaikinti valstybės ir visuomenės sąaugą, ugdyti savarankišką visuomeninį elementą. Nesigilindamas į socialines ir ekonomines teorijas, pamėginsiu šiame kontekste paaiškinti žodžio „privatus“, esminio bet kokioje pilietinėje visuomenėje, prasmę.
Dalykas tas, kad Europos kultūra pirmiausia yra krikščioniškoji kultūra, ir visiškai nepriklauso nuo to, kiek žmonių vaikšto į bažnyčią ir atlieka konfesinį ar bažnytinį ritualą. Krikščionybė persmelkė visas Europos pilietinės visuomenės institucijas ir jau kristalizuota egzistuoja jose.
Pati krikščioniškosios kultūros idėja fundamentali ir paprasta. Ši kultūra priklauso žmonėms, gebantiems įkūnyti begalybę ir dieviškumą savo privačioje veikloje. Sakydamas „privatus“, turiu omenyje batsiuvio, pirklio, darbininko ir t. t. darbą. Priešinga kultūrinė situacija yra toks fenomenas, kurio esmė – fantastiškas žmogaus abejingumas savo darbui. Kodėl tai vyksta? Todėl, kad jokia veikla niekada nesutampa su tam tikru mistiniu absoliučiu ir begaliniu tašku. Pagal šią schemą tai, ką aš darau, neturi jokios reikšmės. Todėl galiu būti niekšas šiandien, o rytoj pasidarysiu nepriekaištingas. Tačiau europietiškajai kultūrai nėra jokio „rytoj“. Tėra tai, kas yra dabar, konkrečiai apipavidalintas, atliktas darbas. Todėl, beje, kai kurie sociologai net mėgina tarsi apversti ekonominę teoriją ir padaryti kertiniu religinės sąmonės faktą. Aš tokio požiūrio nepalaikau, bet vienu pavyzdžiu pailiustruosiu tokią mąstyseną.
Yra žinoma Maxo Weberio teorija, patį kapitalizmo fenomeno atsiradimą siejanti su tuo, ką Weberis vadino „protestantiška etika“. Pasak jo, kad atsirastų kapitalizmas, reikėjo, jog, pavyzdžiui, prekybos, t. y. privataus darbo, aktas įkūnytų kokias nors labai aukštas vertybes. Taip pat ir santykį su Dievu, atsakomybę ir t. t. Weberio manymu, kai tai įvyksta, atsiranda kapitalistų, verslininkų, pirklių klasė. T. y. atsiranda ir tokie žodžiai, kaip „biurgeris“, „privatus asmuo“ ir t. t. Rusų kalboje tam yra atitikmuo – „miesčionis“. Kaip tik šia prasme jį vartojo Puškinas garsiajame eilėraštyje. Tačiau mums žodžiai „biurgeris“, „buržujus“, „miesčionis“ ir t. t. seniai tapo lėkštumo, miesčioniškumo simboliais.
Kartoju, nemanau, kad Weberio teorija teisingai nusako kapitalizmo atsiradimo priežastis. Turiu jai savų priekaištų. Tačiau jo mąstysena šiuo atveju gana tipiška ir daug ką pasako būtent apie tikrąjį Europos krikščioniškosios kultūros pobūdį. O dabar atsigręžę į XX a. pradžios Rusiją pamatysime, kad Evangelija anaiptol nebuvo persmelkusi jos žmonių sąmonės. Dar Rozanovas kadaise atkreipė dėmesį, kad sulig pirmosios revoliucijos banga šalyje paplito „gyvieji Kristūs“ ir „gyvosios Dievo motinos“, o tai visiškai neįmanomas dalykas bent kiek nuovokiai religinei sąmonei. Čia viską judina kitos jėgos. „Kalbant apie Rusiją, – rašė Čaadajevas, – nuolat įsivaizduojama, kad kalbama apie tokią pat valstybę, kaip ir kitos; iš tikrųjų yra visiškai kitaip. Rusija – tai ištisas pasaulis, paklusnus vieno žmogaus valiai, savivalei, fantazijai, – nesvarbu, ar jo vardas Piotras, ar Ivanas: bet kuriuo atveju vis tas pats savivalės įkūnijimas.“ Kitaip tariant, jei Čaadajevas kaip mąstytojas dalyvautų šiandieninėse diskusijose, jis, ko gero, irgi manytų, kad nebuvo jokio stalinizmo, kad tai pramanas, kurį pasitelkus neįmanoma mąstyti to, ką šiuo žodžiu vadiname. Iš tikrųjų Stalinas – tai milijonų „patvaldysčių“ produktas, tiksliau, sufokusuotas jų atspindys. Beje, jis ir pats tai pripažino sakydamas, kad partija sukūrė jį pagal savo paveikslą. Milijonai „stalinų“ yra socialinė tikrovė, kurioje gyvena masė valdovų. Kaip tik tai Čaadajevas ir vadino „savivalės įkūnijimu“. Mes dabar stengiamės atrasti anais laikais kokią nors intelektinę, partinę ar net dvasinę „opoziciją“. Tačiau iš tikrųjų jos nebuvo. Ir negalėjo būti. Tiesiog tas pats Bucharinas truputį detonavo su tuo vaizdu, kurį milijonai „patvaldysčių“ siejo su savimi. Paaiškėjo, kad jų sąmonei adekvatus buvo Stalinas. Todėl jis ir tapo tuo, kuo tapo.
Tačiau ši istorija dar nesibaigė. Mes taip ir neišmokome išgauti prasmės iš to, ką patyrėme. Antraip nekalbėtume apie Brežnevo kultą, kurio iš tikrųjų irgi nebuvo. Per „Brežnevo kultą“ buvo atliekamas ritualinis šokis ir tam tikra grupė žmonių užsiėmė savigyra. Per jį jie kalbėjo apie save, savo autoritetą, savo galią ir t. t.
Užbaigti norėčiau mums vis dar aktualia Čaadajevo mintimi, pratęsiančia anksčiau pateiktą jo samprotavimą, kad Rusija nėra tiesiog valstybė tarp kitų valstybių. „Priešingai visiems žmogiškojo bendrabūvio dėsniams, – rašo Čaadajevas, – Rusija žengia tik savo pačios ir visų gretimų tautų pavergimo link. Ir todėl ne tik kitų tautų, bet ir jos pačios interesų labui būtų pravartu priversti ją pasukti naujais keliais.“
Kadaise šis uždavinys jau buvo pradėtas spręsti, bet mes nukrypome į šalį ir sulaukėjome. Dabar, jei iš tikrųjų norime gelbėti ar dalyvauti gelbstint Žemės civilizaciją, jei norime grįžti į savo europietiškuosius namus ir turėti teisę kalbėti apie juos kaip gelbėtojai, pirmiausia patys turime pasidaryti civilizuotais – labiau civilizuotais ar tiesiog civilizuotais – žmonėmis, t. y. pasukti kitais, naujais, keliais.
1 Šeima, aprašyta Émile’io Zola dvidešimties romanų cikle „Rugonai-Makarai“.
Versta iš: Мамардашвили М. К. Как я понимаю философию. Москва: Прогресс, 1990