literatūros žurnalas

Michel Foucault. Tiesa ir teisinės formos. Antroji paskaita

2020 m. Nr. 1

2020 1 virselis

Iš prancūzų k. vertė Tadas Zaronskis

MICHELIS FOUCAULT (1926–1984) – neabejotinai vienas garsiausių XX a. prancūzų mąstytojų, jau neblogai pažįstamas Lietuvos publikai: išversti svarbūs jo veikalai „Disciplinuoti ir bausti“ bei „Seksualumo istorija“, nemažai straipsnių, jo vardas linksniuojamas filosofijos ir sociologijos konferencijose, meno kritikos tekstuose, parodų atidarymuose. M. Foucault mąstymas, tiriantis pažinimo formų istoriškumą, diskurso funkcionavimą ir galios santykius, kurie persmelkia ir artikuliuoja diskursus ir pažinimo formas, pasauliniu mastu buvo pritaikytas įvairiose socialinių ir humanitarinių mokslų bei meno disciplinose.
„Tiesa ir teisinės formos“ – paskaitų ciklas, kurį filosofas 1973 m. skaitė Rio de Žaneire. Jis siekė parodyti, kokiu būdu žmogaus santykis su tiesa, tiksliau – skirtingos, istoriškai apibrėžtos šio santykio formos, kyla iš socialinių praktikų, o būtent – iš teisinių praktikų. Ypatingo dėmesio verta čia pateikiama antroji paskaita, kurioje M. Foucault, priešindamasis froidistinei tradicijai ir pasitelkdamas Gilles’io Deleuze’o mąstymą, analizuoja Sofoklio tragediją „Edipas karalius“ kaip vieną pirmųjų liudijimų apie senovės graikų teisines formas ir išskiria jame veikiančius tiesos mechanizmus.
M. Foucault knygą „Tiesa ir teisinės formos“ 2020 m. išleis leidykla „Vaga“.

Šiandien norėčiau jums pakalbėti apie Edipo istoriją – tema, kuri jau kokius metus yra pasidariusi visiškai nebemadinga. Nuo Freudo laikų Edipo istorija buvo traktuojama kaip seniausias pasakojimas apie mūsų geismą ir pasąmonę. Tačiau pernai išėjus Deleuze’o ir Guattari knygai „Anti-Edipas“[1], visiškai pasikeitė nuorodos į Edipą vaidmuo.

Deleuze’as ir Guattari bandė parodyti, kad edipinis tėvo-motinos-sūnaus trikampis neatskleidžia nei belaikės, nei esmiškai istoriškos mūsų geismo tiesos. Jie mėgino parodyti, kad šis garsusis edipinis trikampis psichoanalitikams, juo besinaudojantiems gydymo procese, leidžia tam tikru būdu sulaikyti geismą, užtikrinti, kad geismas niekur nebūtų investuojamas[2], nepasklistų po mus supantį pasaulį, istorinį pasaulį, kad jis liktų šeimos viduje ir skleistųsi kaip nedidelė, kone buržuazinė drama tarp tėvo, motinos ir sūnaus.

Pasak jų Edipas yra ne prigimties tiesa, o apribojimo ir suvaržymo instrumentas, kurį nuo Freudo laikų psichoanalitikai naudoja siekdami sulaikyti geismą ir jį patalpinti į šeimos struktūrą, tam tikru momentu apibrėžtą mūsų visuomenės. Kitaip tariant, pagal Deleuze’ą ir Guattari, Edipas nėra slaptas mūsų pasąmonės turinys, tai suvaržymo, kurį gydymo procese psichoanalizė bando primesti mūsų geismui ir pasąmonei, forma.

Prisipažinsiu, kad tokia problema mane labai traukia ir kad aš taip pat jaučiu pagundą anapus to, ką tariame esant Edipo istorija, ieškoti ko nors, kas būtų susiję ne su neapibrėžta, nuolat atsikartojančia mūsų geismo ir pasąmonės istorija, bet su galios, politinės galios istorija.

Trumpai nukrypsiu primindamas, kad visa tai, ką bandau pasakyti, visa tai, ką Deleuze’as nuodugniau parodė knygoje „Anti-Edipas“, priklauso tyrimams, kurie, priešingai nei teigia spauda, nesusiję su tuo, kas tradiciškai vadinama „struktūra“. Nei Deleuze’as, nei Lyotard’as, nei Guattari, nei aš niekuomet neanalizuojame struktūrų, mes visiškai nesame „struktūralistai“. Jei manęs paklaustų, ką aš darau ir ką kiti daro geriau nei aš, atsakyčiau, kad mes netiriame struktūrų. Pasitelkčiau žodžių žaismą atsakydamas, kad mes tiriame dinastijas[3]. Žaisdamas graikiškais žodžiais δύναμις δυναστεία atsakyčiau, kad siekiame iškelti tai, kas ligi šiol mūsų kultūros istorijoje buvo labiausiai paslėpta, labiausiai užtemdyta, giliausiai įsismelkę – galios santykiai. Kad ir kaip būtų keista, ekonominės mūsų visuomenės struktūros yra geriau žinomos,  geriau suinventorizuotos, aiškiau atskleistos nei politinės galios struktūros. Šiose paskaitose norėčiau parodyti, kaip mūsų kultūroje nusistovėjo ir į ją persismelkė politiniai santykiai, sukurdami virtinę fenomenų, kurie gali būti paaiškinti tik juos susiejant ne su ekonominėmis struktūromis, ekonominiais gamybos santykiais, bet su politiniais santykiais, persmelkusiais visą mūsų egzistencijos audinį.

Sieksiu parodyti, kaip Edipo tragedija, kurią galime perskaityti Sofoklio tekste, – paliksiu nuošalėje mitinį pagrindą, į kurį ji nurodo, – reprezentuoja ir savotiškai įsteigia tam tikro tipo apibrėžtą galios ir žinojimo, politinės galios ir pažinimo santykį, iš kurio mūsų civilizacija dar neišsivadavo. Manau, kad mūsų civilizacijoje iš tiesų egzistuoja Edipo kompleksas. Tačiau jis nesusijęs su mūsų pasąmone ar geismu, nei su geismo ir pasąmonės ryšiais. Jei Edipo kompleksas egzistuoja, tai jis funkcionuoja ne individualioje, o kolektyvinėje plotmėje; jis byloja ne apie geismą ir pasąmonę, o apie galią ir žinojimą. Štai kokį „kompleksą“ norėčiau analizuoti.

Tragedija „Edipas karalius“[4] [toliau „Edipas“ – vert. past.] yra iš esmės pirmas mūsų turimas liudijimas apie graikų teismines praktikas. Kaip visiems žinoma, tai istorija, kurioje asmenys – valdovas, liaudis, – nežinantys tam tikros tiesos, pasitelkia virtinę technikų, apie kurias kalbėsime, ir taip sugeba surasti tiesą, kuri užklausia patį valdovo suverenitetą. Tad „Edipo“ tragedija – tai tiesos ieškojimo istorija. Tai tiesos ieškojimo procedūra, tiksliai paklūstanti to laiko graikų teisminėms praktikoms. Dėl šios priežasties pirmoji problema – išsiaiškinti, kas būtent archajinėje Graikijoje buvo teisminis tiesos ieškojimas.

Pirmasis mūsų turimas liudijimas apie tiesos ieškojimą graikų teisminiame procese siekia „Iliadą“. Joje pateikiamas kivirčas, supriešinantis Antilochą ir Menelają per žaidynes, surengtas Patroklo mirčiai paminėti[5]. Viena iš žaidynių rungčių – vežimų lenktynės, kurios kaip įprasta vyko apskritoje trasoje, važiuojant į priekį ir atgal kuo arčiau apsisukant ties stulpu trasos gale. Toje vietoje žaidynių rengėjai pastatė žmogų, kuris turėjo būti atsakingas už lenktynių taisyklių laikymąsi. Nors Homeras nesuteikia jam vardo, bet pavadina jį liudininku, ίστορ – tuo, kuris ten yra tam, kad matytų. Lenktynės prasideda ir apsisukimo metu pirmauja Antilochas su Menelaju. Įvyksta pažeidimas ir, Antilochui pasiekus finišą pirmam, Menelajas užginčija ir pasako teisėjui (žiuri), turinčiam skirti prizą, kad Antilochas pažeidė taisykles. Užginčijimas, vaidas – kaip nustatyti tiesą? Kad ir kaip keista, šiame Homero tekste nesikreipiama į tą, kuris matė, į žymųjį liudininką, stovėjusį prie stulpo ir galintį patvirtinti, kas įvyko. Jis nekviečiamas liudyti, jam neužduodamas joks klausimas. Egzistuoja tik ginčas tarp priešininkų Menelajaus ir Antilocho. Susipriešinimas vyksta taip: po Menelajaus kaltinimo „Jūs pažeidėte taisykles“ ir Antilocho gynybos: „Aš nepažeidžiau taisyklių“, Menelajas meta iššūkį: „Padėkite dešinę ranką ant savo arklio kaktos, kairėje rankoje suspauskite botagą ir prisiekite prieš Dzeusą, kad nepažeidėt taisyklių.“ Štai tada, susidūręs su šiuo iššūkiu – išmėginimu – Antilochas atsisako išmėginimo, atsisako duoti priesaiką ir šitaip pripažįsta pažeidęs taisykles[6].

Štai tam tikras specifinis būdas pagaminti tiesą, nustatyti teisinę tiesą. Pasitelkiamas ne liudininkas, o tam tikras išmėginimas, vieno priešininko kitam metamas iššūkis. Vienas meta iššūkį, o kitas turi priimti riziką arba jos atsisakyti. Jei kartais jis būtų priėmęs iššūkį, jei būtų iš tiesų prisiekęs, tada atsakomybė už tai, kas po to nutiktų, už galutinį tiesos suradimą tiesiogiai kristų dievams. Tuomet Dzeusas, nubausdamas tą, kuris melagingai prisiekė (jei taip būtų nutikę), atskleistų tiesą savo žaibais.

Štai sena, itin archajiška tiesos išmėginimo praktika, kai tiesa teismiškai nustatoma pasitelkiant ne konstatavimą, liudininką, tyrimą ar apklausą, bet išmėginimą. Išmėginimas yra būdingas archajinei graikų visuomenei. Taip pat jį aptiksime ankstyvuosiuose viduramžiuose.

Akivaizdu, kad kai Edipas ir visas Tebų miestas ieško tiesos, jie nesinaudoja šiuo modeliu. Prabėgo šimtmečiai. Tačiau įdomu pastebėti, kad Sofoklio tragedijoje vis dar sutinkame kelis tiesos nustatymo per išmėginimą praktikos likučius. Visų pirma scenoje tarp Kreonto ir Edipo. Edipas prikiša savo svainiui, kad tas suklastojo Delfų orakulo atsakymą, sakydamas: „Tu paprasčiausiai visa tai išsigalvojai, siekdamas pasiglemžti mano valdžią, mane pakeisti.“ O Kreontas atsako, nebandydamas nustatyti tiesos liudininkų pagalba: „Gerai, tuomet duosime priesaiką. Aš prisieksiu, kad nerengiau prieš tave jokio sąmokslo.“ Šitai ištariama Jokastės akivaizdoje, kuri priima šį žaidimą, tarsi būtų atsakinga už jo taisyklių laikymąsi. Kreontas atsako Edipui pagal seną vaido tarp karių formulę[7].

Antra, galime teigti, kad visame šiame kūrinyje aptinkame tokią iššūkio ir išmėginimo sistemą. Sužinojęs, kad Tebų maras buvo sukeltas dievų prakeiksmo dėl susitepimo ir žmogžudystės, Edipas įsipareigoja išvaryti nusikaltusį asmenį, suprantama, nežinodamas, kad tai jis pats. Šitaip jis įtraukiamas į savo paties priesaiką, kaip kad archajinėse karių varžybose priešininkai vienas kitą įtraukdavo į pažado ir prakeiksmo priesaikas. Šie senosios tradicijos likučiai keliskart pasirodo kūrinyje. Tačiau iš tiesų visa „Edipo“ tragedija pagrįsta visiškai kitokiu mechanizmu. Štai šį tiesos nustatymo mechanizmą ir norėčiau pristatyti.

Mano atrodo, kad šis tiesos mechanizmas pirmiausia paklūsta dėsniui, savotiškai grynajai formai, kurią galėtume pavadinti skirtingų pusių dėsniu. „Edipo“ tragedijoje tiesos atradimas vyksta per dvi skirtingas puses, kurios derinamos, sukabinamos viena su kita. Edipas išsiunčia pasiuntinį pasitarti su Delfų dievu, karaliumi Apolonu. Iš arčiau pasižiūrėję į Apolono atsakymą matome, kad jis susideda iš dviejų dalių. Apolonas iš pradžių sako: „Ši šalis buvo sutepta.“ Šiam pirmajam atsakymui tam tikra prasme trūksta kitos pusės: įvyko sutepimas, bet kas tai padarė arba kas buvo sutepta? Tad reikia užduoti antrą klausimą ir Edipas išgauna iš Kreonto antrą atsakymą, klausdamas apie sutepimo priežastis. Pasirodo antroji pusė: sutepimas įvyko dėl žmogžudystės. Bet kas kalba apie žmogžudystę, kalba apie du dalykus: kas buvo nužudytas ir kas nužudė. Apolono klausiama: „Kas buvo nužudytas?“ Atsakymas: Lajas, buvęs karalius. Klausiama: „Kas jį nužudė?“ Dabar karalius Apolonas nesutinka atsakyti ir, kaip sako Edipas, negalima jėga išgauti tiesos iš dievų. Tad lieka trūkstama pusė. Sutepimą atitiko nužudymo pusė. Nužudymą atitiko pirmoji pusė: kas buvo nužudytas. Bet trūksta antrosios pusės: žudiko vardo.

Siekiant sužinoti žudiko vardą, bus kreiptasi į kažką, į tam tikrą asmenį, kadangi negalima jėga palenkti dievų valios. Tas kitas – tai Apolono antrininkas, jo žmogiškasis antrininkas, jo mirtingas šešėlis pranašautojas Teiresijas, kuris, kaip ir Apolonas, priklauso dievybėms (θείος μάντις), tai dievo pranašautojas. Jis labai artimas Apolonui, jis taip pat vadinamas karaliumi, ἄναξ. Tačiau jis mirtingas, o Apolonas – nemirtingas; be to, jis aklas, paniręs į tamsybes, tuo tarpu Apolonas yra saulės dievas. Teiresijas yra šešėlinė dieviškos tiesos pusė, antrininkas, kurį dievas-šviesa šešėlio pavidalu meta ant žemės paviršiaus. Edipas eina klausinėti būtent šios antrosios pusės. Ir Teiresijas atsako Edipui: „Tai tu nužudei Lają.“

Tad galime teigti, kad, pradedant antrąja „Edipo“ scena, viskas jau pasakyta ir atvaizduota. Viena vertus, turime tiesą, nes į Edipą iš tiesų nurodo Apolono atsakymų visuma, o kita vertus, Teiresijo atsakymą. Skirtingų pusių žaismas užbaigtas: sutepimas, nužudymas; kas buvo nužudytas, kas nužudė. Turime viską. Tačiau tam tikra forma – kaip pranašystę, ateities spėjimą, nurodymą. Pranašautojas Teiresijas nesako Edipui: „Tai tu nužudei.“ Jis primena: „Tu prižadėjai išvyti žudiką, tad liepiu tau įvykdyti savo pažadą ir išvyti save patį.“ Taip pat ir Apolonas nesakė: „Tai dėl įvykusio sutepimo miestą apėmė maras.“ Jis patarė: „Jei norite, kad maras baigtųsi, reikia nuplauti sutepimą.“ Visa tai buvo pasakyta ateities, nurodymo, spėjimo forma. Dabarties aktualybė niekaip nenurodoma, niekas nerodoma pirštu.

Turime visą tiesą, bet preskriptyvia, pranašiška forma, būdinga pranašautojui. Šiai tiesai, kuri yra savotiškai pilna, kai viskas buvo pasakyta, vis dėlto kai ko trūksta, kai ko, kas turi dabarties, aktualybės matmenį, kas būtų nurodymas į kokį nors asmenį. Trūksta liudijimo apie tai, kas iš tiesų įvyko. Keista, bet visą šią seną istoriją žynys ir dievas išdėsto ateities forma. O dabar mums reikia dabarties esamybės ir praeities liudijimo: dabarties liudijimo apie tai, kas realiai įvyko.

Ši antroji nurodymo ir aiškiaregystės pusė – praeitis ir dabartis – atskleidžiama likusioje tragedijos dalyje. Ji taip pat atsiskleidžia per keistą dviejų pusių žaismą. Visų pirma, reikia nustatyti, kas nužudė Lają. Šitai pasiekiama sujungiant du liudijimus. Pirmąjį liudijimą spontaniškai ir netyčia duoda Jokastė, sakydama: „Pats matai, Edipai, ne tu nužudei Lają, nors žynys teigė priešingai. Geriausias to įrodymas: Lają nužudė keletas vyrų trijų kelių sankryžoje.“ Į šį liudijimą atsakys Edipo nerimas, kone užtikrintumas: „Žmogžudystė trijų kelių sankryžoje – būtent tai aš ir padariau. Pamenu, kad atvykdamas į Tebus nužudžiau kažkokį žmogų trijų kelių sankryžoje.“ Šitaip, per šių dviejų viena kitą papildančių pusių žaismą – Jokastės prisiminimą ir Edipo prisiminimą – gauname beveik pilną tiesą, tiesą apie Lajaus nužudymą. Beveik pilną, nes vis dar trūksta vieno fragmentėlio – atsakymo į klausimą, ar jį nužudė vienas ar keli žmonės, nors šitai tragedijoje, beje, taip ir neišsprendžiama.

Tačiau tai tik pusė Edipo istorijos, mat Edipas nėra tik tas, kuris nužudė karalių Lają, jis ir tas, kuris nužudė savo tikrą tėvą ir tai padaręs vedė savo tikrą motiną. Sujungę Jokastės ir Edipo liudijimus, vis dar neturime šios antrosios pusės. Tai, ko trūksta, yra būtent tai, kas suteikia jiems tam tikrą viltį, nes dievas išpranašavo, kad Lają nužudys ne bet kas, o jo paties sūnus. Tad kol neįrodyta, jog Edipas yra Lajo sūnus, pranašystė nebus išsipildžiusi. Ta antroji pusė būtina, kad paskutinėje tragedijos dalyje, sujungus du liudijimus, būtų atkurta pranašystės visuma. Pirmąjį liudijimą pateikia vergas, atvykęs iš Korinto pranešti Edipui, kad Polibas mirė. Edipas, užuot liejęs ašaras dėl savo tėvo mirties, džiaugsmingai sušunka: „Ak! Bent jau aš jo nenužudžiau, priešingai, nei teigė pranašystė.“ Ir vergas atsako: „Polibas nebuvo tavo tėvas.“

Tad turime naują elementą: Edipas nėra Polibo sūnus. O tada įsikiša paskutinis vergas, kuris paspruko dramai įvykus ir pasislėpė Kiterono miško glūdumoje, paslėpė tiesą savo lūšnoje. Šis avių piemuo, pakviestas apklausai apie tai, kas nutiko, prisipažįsta: „Iš tiesų, kadaise šiam pasiuntiniui įdaviau kūdikį, atneštą iš Jokastės rūmų, apie kurį man sakė, kad tai jos sūnus.“

Matome, kad trūksta galutinio užtikrinimo, nes Jokastei čia nesant ji negali paliudyti, kad tai ji atidavė vaiką vergui. Tačiau, neskaitant šio nedidelio keblumo, dabar ciklas yra pilnas. Žinome, kad Edipas buvo Jokastės ir Lajo sūnus, kad jis buvo atiduotas Polibui ir kad tai jis, manydamas esąs Polibo sūnus ir grįždamas į Tebus, kad išsisuktų nuo pranašystės, – mat nežinojo, jog tai jo gimtinė, – trijų kelių sankryžoje nužudė karalių Lają, savo tikrą tėvą. Ratas užsidaro. Jis užsibaigia virtine viena su kita sukabintų, viena su kita derančių pusių. Tarsi visa ši ilga sudėtinga ištremto ir tuo pat metu nuo pranašystės bėgančio vaiko istorija, dėl pranašystės ištremto vaiko istorija, būtų buvusi perlaužta perpus, po to kiekvienas fragmentas dar kartą perlaužtas perpus, ir visi šie fragmentai išdalinti skirtingiems žmonėms. Reikėjo, kad iš naujo susijungtų dievas ir jo pranašas, Jokastė ir Edipas, vergas iš Korinto ir vergas iš Kiterono, idant visos šios pusės ir pusių pusės prisiderintų viena prie kitos, būtų viena prie kitos pritaikytos, viena su kita sukabintos ir atkurtų bendrą visos istorijos vaizdą.

 

(II dalis)

 


[1]     Deleuze G. et Guattari F. Capitalisme et Schizophrénie. – T. I: L’Anti-Oedipe. – Paris: Editions de Minuit, 1972.
[2]     Investir [le désir] – psichoanalitinis terminas, nusakantis libidinės energijos perkėlimą į skirtingus objektus. Vėliau šį terminą intensyviai vartojo prancūzų struktūralistai ir poststruktūralistai. Juo verčiamas Freudo naudotas vokiškas žodis besetzen, turintis ekonominę kapitalo investavimo reikšmę ir karinę užėmimo, okupavimo reikšmę. Šioje paskaitoje investir taip pat vartojamas kalbant apie galios ir politinius santykius, šiuo atveju jis nebeturi psichoanalitinės reikšmės, tad jį verčiame žodžiu „įsismelkti“ (vert. past.).
[3]     Žodžio „dinastija“ (gr. dinastei) etimologinė reikšmė – „galia, aukščiausia valdžia“ (vert. past.).
[4]     Sofoklis. Edipas karalius / Vertė Antanas Dambrauskas // Antikinės tragedijos. – Vilnius: Vaga, 1988. – P. 185–244.
[5]     Homeras. Iliada / Vertė Antanas Dambrauskas. – Vilnius: Vaga, 1981. – P. 345–365.
[6]     Ten pat. – P. 357.
[7]     Sofoklis. Edipas karalius. – P. 210–211.

Michel Foucault. Tiesa ir teisinės formos. Antroji paskaita

2020 m. Nr. 2 / Iš prancūzų k. vertė Tadas Zaronskis / Tai galios, galios naudojimo įrankis, kuris leidžia tam tikram žmogui, turinčiam paslaptį arba galią, į dvi dalis perlaužti kokį nors keraminį objektą, vieną dalį pasilikti sau, o kitą patikėti kam nors…