Michel Foucault. Tiesa ir teisinės formos. Antroji paskaita
2020 m. Nr. 2
Iš prancūzų k. vertė Tadas Zaronskis
Ši iš tiesų įspūdinga forma, kurią sutinkame Sofoklio dramoje „Edipas karalius“, nėra tik retorinė. Ji taip pat yra religinė ir politinė. Ji susideda iš garsiosios σύμβολον technikos, graikiškojo simbolio. Tai galios, galios naudojimo įrankis, kuris leidžia tam tikram žmogui, turinčiam paslaptį arba galią, į dvi dalis perlaužti kokį nors keraminį objektą, vieną dalį pasilikti sau, o kitą patikėti kam nors, kuris turės nunešti žinią arba patvirtinti jos tikrumą. Dviejų pusių atitikimas patvirtins žinios tikrumą, t. y. naudojamos galios tęstinumą. Galia reiškiasi, užbaigia savo ciklą, išlaiko savo vienumą naudodamasi šiuo mažų, vienas nuo kito atskirtų fragmentų žaismu, kurie priklauso tai pačiai visumai, tam pačiam objektui ir kurių bendras išsidėstymas yra galios pasireiškimo forma. Edipo istorija yra suskaldymas šio daikto, kurio pilna, nepadalyta nuosavybė patvirtina galios turėjimą ir ja remiantis duotus įsakymus. Žinios ir pasiuntiniai, kuriuos Edipas išsiunčia ir kurie turi grįžti, patvirtins savo ryšį su galia tuo faktu, kad kiekvienas turi šio daikto fragmentą ir gali jį sujungti su kitais fragmentais. Tai teisinė, politinė ir religinė technika, kurią graikai vadina σύμβολον, simboliu.
Sofoklio papasakota Edipo istorija paklūsta šiam σύμβολον: ne retorinei, bet religinei, politinei, beveik maginei galios naudojimo formai.
Jei dabar atkreipsime dėmesį ne į šio mechanizmo formą, šį suskylančių ir galiausiai susijungiančių pusių žaismą, bet į tokių tarpusavio atitikimų efektą, pastebėsime nemažai dalykų. Visų pirma tam tikrą perkėlimą, vykstantį pusėms jungiantis. Pirmasis viena kitą atitinkančių pusių žaismas vyksta tarp dievo Apolono ir pranašautojo Teiresijo: tai pranašystės, arba dievų, plotmė. Antrąją viena kitą atitinkančių pusių porą sudaro Edipas ir Jokastė. Jų liudijimus sutinkame dramos viduryje. Tai valdovų, karalių plotmė. Galiausiai, paskutinė liudijimų pora, paskutinė istoriją papildanti pusė pateikiama ne dievų ar karalių, bet tarnų ir vergų lūpomis. Nuolankiausias Polibo tarnas ir iš esmės labiausiai atsiskyręs Kiterono miško piemuo kartu išdėstys paskutinę tiesą ir pateiks paskutinį liudijimą.
Šitaip gauname įstabų rezultatą. Tai, kas kūrinio pradžioje buvo pasakyta kaip pranašystė, bus pakartota kaip dviejų piemenų liudijimas. Tragedijai pereinant nuo dievų prie vergų, taip pat kinta tiesos pasakymo mechanizmai arba tiesos išraiškos formos mechanizmai. Kai dievas ir pranašautojas kalba, tiesa formuluojama kaip nurodymas ir pranašystė, kaip amžinas ir visagalis dievo-Saulės žvilgsnis, kaip pranašautojo žvilgsnis, kuris, nors būdamas aklas, mato praeitį, dabartį ir ateitį. Štai toks maginis-religinis žvilgsnis dramos pradžioje verčia suspindėti tiesą, kuria nenori tikėti Edipas ir choras. Žemesniame lygmenyje taip pat sutinkame žvilgsnį – juk jei abu vergai gali liudyti, tai dėl to, kad jie matė. Vienas matė Jokastę, jam atiduodančią kūdikį, kad nuneštų į mišką ir ten paliktų. Kitas matė kūdikį miške, matė savo draugą vergą jam atiduodantį šį naujagimį ir prisimena jį nunešęs į Polibo rūmus. Čia taip pat kalbame apie žvilgsnį. Nebe apie platų, amžiną, nušviečiantį, akinantį, žaižaruojantį dievo ir jo pranašautojo žvilgsnį, bet apie žvilgsnį žmonių, kurie matė ir kurie prisimena matę savo pačių žmogiškomis akimis. Tai liudininko žvilgsnis. Tai žvilgsnis, į kurį Homeras nenurodė kalbėdamas apie ginčą tarp Antilocho ir Menelajaus.
Tad galime teigti, kad visas „Edipas karalius“ yra būdas perkelti tiesos pasakymą iš pranašiško ir nurodančio diskurso tipo į retrospektyvinį, nebe pranašystės, bet liudijimo plotmei priklausantį diskursą. Taip pat tai tam tikras būdas perkelti blyksnį arba šio pranašiško, dieviško blyksnio tiesos šviesą į piemenų žvilgsnį, kuris yra tam tikra prasme empiriškas ir kasdienis. Egzistuoja atitikimas tarp piemenų ir dievų. Jie sako tą patį ir mato tą patį, bet ne ta pačia kalba ir ne tomis pačiomis akimis. Visoje šioje tragedijoje sutinkame tą pačią tiesą, kuri pasirodo ir yra formuluojama dviem skirtingais būdais, skirtingais žodžiais ir skirtinguose diskursuose, su skirtingu žvilgsniu. Tačiau šie žvilgsniai vienas kitą atitinka. Piemenys tiksliai atitinka dievus, ir net galėtume teigti, kad jie juos simbolizuoja. Tai, ką sako piemenys, yra iš esmės – nors ir kitu būdu – tas pats, ką dievai jau buvo pasakę.
Šitai yra vienas pagrindinių Edipo tragedijos bruožų: sąsaja tarp piemenų ir dievų, tarp žmonių valdovo ir dieviškų pranašysčių. Šis atitikimas apibrėžia tragediją ir įsteigia simbolinį pasaulį, kuriame žmonių prisiminimai ir kalbos yra tarsi empirinė didelės dievų pranašystės paraštė.
Štai vienas punktų, kuriuos turime pabrėžti, jei norime suprasti šį tiesos vystymosi mechanizmą „Edipo karaliaus“ dramoje. Vienoje pusėje dievai, kitoje – piemenys. Tačiau tarp šių dviejų egzistuoja karalių plotmė, arba tiksliau: Edipo plotmė. Kokia yra jo žinojimo plotmė, ką reiškia jo žvilgsnis?
Apie tai kalbant būtina patikslinti kelis dalykus. Paprastai analizuojant šią tragediją sakoma, kad Edipas nieko nežinojo, buvo aklas, užrištomis akimis ir praradęs atmintį, kadangi jis niekuomet neminėjo savo paties veiksmų užmušant karalių trijų kelių sankryžoje ir rodėsi šitai pamiršęs. Edipas – užmaršties, nežinojimo, Freudo pasąmonės žmogus. Žinome visus žodžių žaismus, sugalvotus su Edipo vardu. Tačiau nepamirškime, kad šie žaismai yra įvairūs ir kad patys graikai jau buvo atkreipę dėmesį į tai, kad žodyje Οίδίπους yra žodis οίδα, kuris reiškia ir „turėti“, ir „žinoti“. Norėčiau parodyti, kad Edipas šiame σύμβολον mechanizme, susisiekiančių pusių mechanizme, šiame tarp dievų ir piemenų vykstančiame atsakymų žaisme yra ne tas, kuris nežinojo, bet, priešingai, – tas, kuris žinojo per daug. Tas, kuris tam tikru smerktinu būdu suvienijo savo žinojimą ir savo galią, ir kurį „Edipo karaliaus“ istorija turėjo negrįžtamai ištremti iš istorijos.
Pats Sofoklio tragedijos pavadinimas yra įdomus: „Edipas“ tai „Edipas karalius“, Οιδίπους τύραννος. Sunku išversti žodį τύραννος. Vertimas neatspindi tikslaus šio žodžio signifikato. Edipas yra galios žmogus, žmogus, turintis tam tikrą galią. Reikšminga, kad Sofoklio tragedijos pavadinimas yra ne „Edipo kraujomaiša“ ar „Edipas tėvažudys“, bet „Edipas karalius“. Ką reiškia Edipo karaliavimas?
Visame kūrinyje galime pastebėti galios tematikos svarbą. Jos eigoje iš esmės sprendžiamas Edipo galios klausimas ir tai dėl to jis jaučia grėsmę.
Visoje tragedijoje Edipas nė karto nesakys esąs nekaltas, kad net jei jis ką nors padarė, šitai buvo prieš jo valią, kad jis nužudė šį žmogų nežinodamas, jog tai Lajas. Edipas Sofoklio dramoje „Edipas karalius“ nė karto nesigriebia tokios gynybos nekaltumo ir nežinojimo plotmėje.
Tik Sofoklio dramoje „Edipas Kolone“ girdėsime nuolatinį aklo ir pasigailėtino Edipo vaitojimą: „Nieko negalėjau pakeisti, dievai mane įviliojo į spąstus, apie kuriuos nieko nežinojau“1[1]. Dramoje „Edipas karalius“ jis visiškai nesigina esąs nekaltas. Vienintelė jo problema yra galia. Ar jis galės išlaikyti valdžią? Tai apie šią galią viskas sukasi nuo kūrinio pradžios iki pabaigos.
Pirmoje scenoje Tebų gyventojai dėl maro kreipiasi į Edipą kaip į tą, kuris užima valdovo poziciją. „Tu turi valdžią, tu turi mus išgydyti nuo maro.“ Ir jis atsako: „Man svarbu jus išgydyti, nes jus žudantis maras taip pat liečia mano suverenitetą ir mano karaliavimą.“ Tai rūpindamasis savo karaliavimo išsaugojimu Edipas nusprendžia ieškoti problemos sprendimo. Ir kai jis jaučiasi statomas pavojun aplink jį staiga pasirodžiusių atsakymų, kai orakulas į jį nurodo ir kai pranašautojas dar aiškiau pasako, kad tai jis yra kaltininkas, Edipas, nekalbėdamas apie nekaltumą, sako Teiresijui: „Dabar mane bandai nuverst, galvodamas / Kad pats arčiau stovėsi prie Kreonto sosto“[2].
Jo negąsdina mintis, kad jis galėtų būti nužudęs tėvą arba karalių. Jį gąsdina galimybė prarasti jam priklausančią valdžią.
Didžiajame ginče su Kreontu Edipas sako: „Tu pakvietei orakulą iš Delfų, bet jo pranašystė buvo iškraipyta, kadangi tu, būdamas Lajo sūnumi, trokšti man duotos valdžios“[3]. Čia taip pat Edipas jaučiasi Kreonto statomas į pavojų ne nekaltumo ar kaltės, bet galios plotmėje. Visuose šiuose susirėmimuose, vykstančiuose kūrinio pradžioje, viskas sukasi apie galią.
Ir kai dramos pabaigoje atrandama tiesa, kai vergas iš Korinto sako Edipui: „Jis [Polibas] tėvas tau kiek aš, nė truputį ne daugiau“[4], Edipas nesvarstys, kad, nebūdamas Polibo sūnumi, jis galėtų būti kieno nors kito ir galbūt Lajo sūnus. Jis sako: „Taip sakai norėdamas mane sugėdinti, norėdamas įtikinti liaudį, kad aš esu vergo sūnus. Bet net jei esu vergo sūnus, šitai nesutrukdys man valdyti. Esu karalius kaip visi kiti karaliai“[5]. Čia taip pat kalba eina apie galią. Remdamasis savo kaip valdovo ir teisingumo vadovo padėtimi, Edipas pakvies paskutinį liudytoją: Kiterono vergą. Tai kaip valdovas, grasindamas vergui kankinimais, Edipas iš jo išgaus tiesą. Ir kai tiesa atskleista, kai žinome, kas buvo Edipas ir ką jis padarė – tėvo nužudymas, kraujomaiša su motina – ką sako Tebų liaudis? „Mes tave vadinome mūsų karaliumi.“ Tai reiškia, kad Tebų liaudis, tuo pat metu pripažindama Edipą buvus jų karaliumi, naudodama būtąjį laiką („vadinome“), dabar jį paskelbia nušalintu nuo karaliaus pareigų.
Viskas sukasi apie Edipo valdžios žlugimą. To įrodymas – kai Edipas praranda valdžią Kreonto naudai, paskutinėse replikose taip pat kalbama apie galią. Paskutiniai Edipui skirti žodžiai, prieš jį išvedant į rūmus, ištariami naujojo karaliaus Kreonto: „Neįgeiski visko iškovoti!“[6] Panaudotas žodis yra κρατεῖν; šitai reiškia, kad Edipas nebeturi vadovauti. Ir Kreontas dar prideda: ακράτεσας, šis žodis reiškia „pakilus į viršūnę“, tačiau tai taip pat žodžių žaismas, kuriame α turi neigimo reikšmę: „nebeturintis valdžios“. Aκράτεσας tuo pat metu reiškia: „Tu, kuris pakilai į pačią viršūnę ir kuris dabar nebeturi valdžios.“
Tuoj po to pasirodo liaudis ir paskutinį kartą pasveikina Edipą: „Tu, kuris buvai κράτιστος“, t. y.: „Tu, kuris buvai valdžios viršūnėje.“ Tačiau pats pirmas Tebų liaudies pasveikinimas Edipui buvo: Ώ κρατὑνων Οιδίπους, t. y.: „Visagalis Edipai!“ Tarp šių dviejų liaudies pasveikinimų įvyko visa tragedija. Galios ir politinės galios turėjimo tragedija. Tačiau kas yra ši Edipo galia? Kuo ji pasižymi? Jos požymiai sutinkami to laiko graikų mąstyme, istorijoje ir filosofijoje. Edipas vadinamas βασιλεὑς ἀναζ, pirmas tarp vyrų, tas, kuris turi κρἁτεια – galią / valdžią, jis netgi vadinamas τὑραννος. „Tironas“ šiuo atveju neturi būti suprantamas siaurąja prasme, kadangi iš tiesų Polibas, Lajas ir visi kiti taip pat buvo vadinami τὑραννος.
Kai kurie iš šios galios požymių pasirodo Edipo tragedijoje. Edipas turi valdžią. Bet jis ją įgijo per visą virtinę istorijų, nuotykių, kurie iš pradžių jį pavertė labiausiai pasigailėtinu žmogumi – ištremtu, pamestu kūdikiu, klaidžiojančiu bastūnu, – o paskui – pačiu galingiausiu žmogumi. Jam teko nepastovus likimas. Jis patyrė vargą ir šlovę. Jis buvo pačioje viršūnėje, kai visi manė jį esant Polibo sūnumi, ir pačiame dugne, kai virto iš miesto į miestą klajojančiu vargeta. Vėliau jis vėl iš naujo pasiekė viršūnę. „Metai augo su manimi ir mane tai nužemino, tai iškėlė.“
Ši likimo kaita yra dviejų tipų veikėjų skiriamasis bruožas. Kalbame apie legendinį epinį herojų, kuris, praradęs pilietybę ir tėvynę, po tam tikrų išmėginimų vėl atgauna šlovę, ir apie istorinį VI a. pabaigos ir V a. pradžios graikų tironą. Tironas yra tas, kuris, patyręs daugybę nuotykių ir pasiekęs galios viršūnę, vis tiek rizikuoja ją prarasti. Likimo netolygumas yra būdingas veikėjui tironui, aprašytam to laiko graikų tekstuose.
Edipas yra tas, kuris, perėjęs vargą, patyrė šlovę; tas, kuris tapo karaliumi pabuvęs herojumi. Tačiau jei jis tapo karaliumi, tai dėl to, kad išgydė Tebų miestą nužudydamas mįsliaminę pabaisą, rijusią visus, kurie negalėjo įminti jos mįslių. Jis pagydė miestą, padėjo jam vėl atsitiesti, kaip jis sako – sugrąžino miestui kvėpavimą, kai šis buvo beišleidžiąs paskutinį kvapą. Kalbėdamas apie šį miesto išgydymą, Edipas naudoja žodžius ορθωσαν, atsitiesti, ἁνὁρθωσαν πὁλιν, padėti miestui atsitiesti. Šiuos žodžius randame ir Solono tekste. Solonas, kuris veikiau yra ne tironas, bet įstatymų leidėjas, gyrėsi VI a. pr. Kr. pabaigoje padėjęs Atėnų miestui atsitiesti. Tai taip pat būdinga visiems tironams, iškilusiems Graikijoje VII ir VI a. pr. Kr. Jie ne tik patyrė tiek pakilimus, tiek nuopuolius, jų vaidmuo taip pat buvo padėti miestams atsitiesti pasitelkiant teisingą ekonominį paskirstymą, kaip padarė Kipselas Korinte, arba teisingus įstatymus, kaip Solonas Atėnuose. Tad štai du pagrindiniai graikų tirono bruožai, kuriuos sutinkame Sofoklio laikų arba net ir ankstesniuose tekstuose.
Taip pat dramoje „Edipas karalius“ sutinkame virtinę ne tik teigiamų, bet ir neigiamų tironijos bruožų. Edipo pokalbiuose su Teiresiju ir Kreontu ar net su liaudimi jam prikišami įvairūs dalykai. Pavyzdžiui, Kreontas jam sako: „Mieste ir mano juk dalia, ne tavo vieno“[7]. Vis dėlto jei pažvelgsime, pavyzdžiui, į istorijas, kurias Herodotas pasakojo apie senuosius graikų tironus, ypač apie Korinto Kipselą, pastebėsime, kad kalbama apie žmogų, maniusį, jog miestas jam priklauso[8]. Kipselas sakė, kad Dzeusas jam perleido miestą ir kad jis savo ruožtu jį grąžino piliečiams. Visiškai tą patį randame Sofoklio tragedijoje.
Edipas taip pat neteikia ypatingos reikšmės įstatymams ir juos pakeičia savo valia ir savo nurodymais. Jis tai aiškiai pasako. Kai Kreontas prikiša Edipui, kad šis norįs jį ištremti ir kad tai neteisingas sprendimas, Edipas atsako: „Vis tiek turi paklusti!“[9] Jo valia bus miesto įstatymas. Dėl to prasidėjus jo nuopuoliui liaudies choras prikiš Edipui, kad jis paniekino δίκη, teisingumą. Tad Edipas yra aiškiai apibrėžtas, aprašytas, sukataloguotas veikėjas, apibūdintas V a. graikų mąstyme: tironas.
Tironui kaip veikėjui būdinga ne tik galia, bet ir tam tikras žinojimo tipas. Graikų tironas nebuvo paprasčiausiai tas, kuris užima valdžią. Jis buvo tas, kuris užėmė valdžią dėl to, kad turėjo arba įtikino kitus turįs tam tikrą žinojimą, pranašesnį už kitus savo veiksmingumu. Tai būtent Edipo atvejis. Edipui pavyko pasitelkus savo mąstymą, savo žinojimą, įminti garsiąją Sfinkso mįslę. Kaip kad Solonas galėjo iš tiesų suteikti Atėnams teisingus įstatymus, kaip kad jis galėjo padėti miestui atsitiesti, nes buvo σοφὁς, išmintingas, taip ir Edipas galėjo įminti Sfinkso mįslę, nes irgi buvo σοφὁς.
Kas yra šis Edipo žinojimas? Kas jam būdinga? Edipo žinojimas atsiveria visoje tragedijos eigoje. Edipas nuolatos kartoja, kad jis įveikė kitus, įminė Sfinkso mįslę ir išgydė miestą pasitelkdamas tai, ką jis vadina γνὡμη, savo nusimanymą, arba savo τἑχνη. Kartais nurodydamas savo žinojimo pobūdį jis sakosi esąs tas, kuris rado, ηὑρηκα. Šį žodį Edipas naudoja dažniausiai, nurodydamas tai, ką kadaise padarė ir ką bando padaryti dabar. Jei Edipas įminė Sfinkso mįslę, tai dėl to, kad jis „rado“. Jei jis nori dar kartą išgelbėti Tebus, jis turi dar kartą rasti, εὑρίσκειν. Ką reiškia εὑρίσκειν? Šis „radimo“ veiksmas pirmiausia pjesėje nusakomas kaip tai, ką gali padaryti tik vienas pats (tout seul). Edipas be perstojo šitai pabrėžia. „Įmindamas Sfinkso mįslę į nieką nesikreipiau“, – jis sako liaudžiai ir pranašautojui. Liaudžiai jis teigia: „Jūs niekaip nebūtumėte galėję man padėti įminti Sfinkso mįslės, jūs negalėjote jai pasipriešinti.“ Teiresijui jis tvirtina: „Kas tu per žynys, jei negalėjai išlaisvinti Tebų nuo Sfinkso? Kol visi buvo apimti siaubo, aš pats vienas išgelbėjau Tebus. Iš niekieno nieko nesužinojau, nesiunčiau jokio pasiuntinio, nuėjau ten pats.“ Rasti – tai kažkas, ką gali padaryti tik vienas pats. Rasti taip pat yra tai, ką galima padaryti tik atmerkus akis. Ir Edipas yra žmogus, kuris nesiliauja kartojęs: „Aš klausinėjau ir, kadangi niekas negalėjo man suteikti žinių, aš atsimerkiau, įsiklausiau ir pamačiau.“ Edipas dažnai naudoja veiksmažodį οἶδα, kuris reiškia ir „žinoti“, ir „matyti“. Οἱδίπους yra tas, kuris geba daryti šiuos regėjimo ir žinojimo veiksmus. Jis yra regėjimo, žvilgsnio žmogus ir juo išliks iki pat pabaigos.
Edipas pakliūna į spąstus būtent dėl to, kad jo ryžtas išsiaiškinti tiesą verčia ieškoti žinančių žmonių, kol Kiterono miško glūdumoje buvo surastas vergas, kuris visur dalyvavo ir žinojo tiesą. Edipo žinojimas yra kažkas panašaus į patirtinį žinojimą. Tuo pačiu tai asmeniškas, iš pažinimo kylantis žinojimas žmogaus, kuris vienas pats, nesiremdamas tuo, kas sakoma, nieko neklausydamas nori pamatyti tiesą savo akimis. Autokratinis žinojimas tirono, kuris pats vienas gali ir sugeba valdyti miestą. Edipas dažnai naudoja valdymo, įsakinėjimo metaforą, kad nusakytų tai, ką daro. Edipas yra kapitonas, tas, kuris laivo pirmagalyje atmerkia akis, kad matytų. Būtent dėl to, kad jis atmerkia akis priešais tai, kas šiuo metu vyksta, jis randa atsitiktinumą, netikėtumą, likimą, τὑχη. Dėl to, kad jis buvo autokratinio, į daiktus nukreipto žvilgsnio žmogus, Edipas pakliuvo į spąstus.
Norėčiau parodyti, kad iš esmės Sofoklio dramoje Edipas atitinka tam tikrą tipą to, ką pavadinčiau žinojimu-irgalia, galia-ir-žinojimu. Dėl to, kad jis valdo vieniša tirono galia, atitraukta tiek nuo dievų pranašautojo, kurio jis nenori girdėti, tiek nuo to, ką sako ir ko nori liaudis, pasinėręs į savo troškimą valdyti viską atrasdamas pats, jis galiausiai randa liudijimą tų, kurie matė.
Tad matome, kaip suveikė pusių žaismas ir dėl ko tragedijos pabaigoje Edipas tampa pertekliniu veikėju.
Jis yra perteklinis veikėjas tuo aspektu, kuriuo šis tironiškas žinojimas, priklausantis trokštančiam matyti savo akimis, neklausant nei dievų, nei žmonių, įgalina tikslų atitikimą tarp to, ką sakė dievai, ir to, ką žinojo liaudis. Nors Edipas to nesiekia, jam pavyksta suvienyti dievų pranašystę ir žmonių atmintį. Edipo žinojimas, galios perteklius, žinojimo perteklius lėmė, kad jis tapo nenaudingas: ratas užsivėrė virš jo, arba tiksliau – du fragmentai susijungė, ir Edipas, jo vieniša galia tapo naudingi. Abiem fragmentams susijungus Edipo atvaizdas tapo siaubingas. Savo tironiška galia Edipas galėjo per daug, savo vienišu žinojimu Edipas žinojo per daug. Šiame pertekliuje jis vis dar buvo savo motinos sutuoktinis ir savo sūnų brolis. Edipas yra pertekliaus žmogus, kuris visko turi per daug: galioje, žinojime, šeimoje, lytiškume. To, ką žinojo piemenys, ir to, ką sakė dievai, simbolinio permatomumo atžvilgiu Edipas – dvigubas žmogus – buvo perteklinis.
Tad Edipo tragedija yra gana artima tam, kas po keleto metų bus Platono filosofija. Iš tiesų Platonas nuvertins vergų žinojimą, empirinę to, kas buvo pamatyta, atmintį vardan gilesnės, esmingos atminties to, kas buvo pamatyta suvokimų danguje. Tačiau čia svarbu tai, kas bus iš pagrindų nuvertinta, diskredituota tiek Sofoklio tragedijoje, tiek Platono „Respublikoje“: tema, arba tiksliau – veikėjas, tuo pačiu privilegijuoto ir išskirtinio politinio žinojimo forma. Tai, į ką nusitaiko tiek Sofoklio tragedija, tiek Platono filosofija, kai imame domėn jų istorinę dimensiją, tai, į ką nusitaikoma anapus Edipo σοφὁς, Edipo išminčiaus, žinančio tirono, τέχνη ir γνώμη įvaldžiusio žmogaus, tai garsusis sofistas, žinojimo ir politinės galios profesionalas, kuris iš tiesų egzistavo Sofoklio laikų Atėnų visuomenėje. Bet anapus jo, iš esmės Platonas ir Sofoklis buvo nusitaikę į kitą veikėjo kategoriją, kurios atžvilgiu sofistas buvo tik nedidelis atstovas, tąsa ir istorinė baigtis: tai tironas. Jis VII ir VI a. pr. Kr. buvo valdžios ir žinojimo žmogus, kuris viešpatavo tiek savo naudojama, tiek turima galia. Galiausiai, nors tai neminima Platono ir Sofoklio tekstuose, anapus viso to čia nurodoma į didįjį istorinį veikėją, kuris iš tiesų egzistavo, net jei ir apgaubtas legendų: tai garsusis asirų karalius.
Rytinės Viduržemio jūros pakrantės Europos visuomenėse antrojo tūkstantmečio pabaigoje ir pirmojo pradžioje politinei galiai vis dar priklausė tam tikras žinojimo tipas. Turėdamas valdžią, karalius ir jo aplinka taip pat turėjo žinojimą, kuriuo negalėjo ir neturėjo dalintis su kitomis socialinėmis grupėmis. Žinojimas ir valdžia tiksliai atitiko vienas kitą, buvo susiję, persidengė. Be žinojimo negalėjo būti valdžios. Ir negalėjo būti politinės galios be tam tikro ypatingo žinojimo.
Savo tyrimuose apie tris funkcijas Dumézilis atskyrė šią galios-žinojimo formą, parodydamas, kad pirmoji – politinės galios – funkcija atitiko maginę ir religinę politinę galią[10]. Dievų žinojimas, žinojimas apie veiksmus, kuriais galime paveikti dievus arba save pačius, visas šis maginis-religinis žinojimas dalyvauja politinėje funkcijoje.
Graikų visuomenės pradžioje, V a. graikų epochos pradžioje, mūsų civilizacijos pradžioje buvo suardytas šis didysis politinės galios, kuri taip pat yra ir žinojimas, vientisumas. Tai ardymas maginės-religinės galios vientisumo, kuris egzistavo didžiosiose asirų imperijose ir kurį Rytų civilizacijos paveikti graikų tironai bandė atkurti saviems tikslams, bei kurį VI ir V a. pr. Kr. sofistai vis dar naudojo kaip išmanydami, už atlygį vesdami pamokas. Penkis ar šešis archajinės Graikijos šimtmečius stebime šį ilgą irimo procesą. Ir kai prasideda klasikinės Graikijos epocha – o Sofoklis žymi jos pradžią, jos išsiritimą – tai, kas turi išnykti, kad ši visuomenė egzistuotų, tai galios ir žinojimo sąjunga. Nuo šios akimirkos valdžios žmogus bus nežinios žmogus. Galų gale, štai, kas nutiko Edipui, – dėl per didelio žinojimo jis nebežinojo nieko. Nuo šios akimirkos Edipas veiks kaip valdžios žmogus, neregys, kuris nežinojo, ir kuris nežinojo, nes galėjo per daug.
Šitaip, kai galios kaina tampa nežinojimas, nesąmoningumas, užmarštis, tamsumos, vienoje pusėje bus pranašautojas ir filosofas, turintys ryšį su tiesa, su amžinomis dievų arba dvasios tiesomis, o kitoje pusėje liaudis, kuri, neturėdama jokios galios, savyje talpina prisiminimą arba taip pat gali liudyti tiesą. Taip, anapus galios, tapusios didingai akla kaip Edipas, sutinkame piemenis, kurie prisimena, ir pranašautojus, kurie sako tiesą. Vakaruose vyraus didysis mitas, kad tiesa niekuomet nepriklauso politinei galiai, kuri savo ruožtu yra akla, kad tikrasis žinojimas įgyjamas tik santykyje su dievais arba prisimenant dalykus, žvelgiant į didžiąją amžinąją saulę arba atsimerkiant ir stebint tai, kas įvyko. Su Platonu prasideda didysis Vakarų mitas: kad žinojimas ir galia sudaro antinomiją. Jei yra žinojimas, reikia atsisakyti galios. Grynoje žinojimo ir mokslo tiesoje negali būti politinės galios.
Šis didysis mitas turi būti sunaikintas. Nietzsche pradėjo griauti šį mitą daugelyje jau cituotų tekstų parodydamas, kad bet kokio žinojimo, bet kokio pažinimo užkulisiuose viskas sukasi apie galios kovą. Netiesa, kad žinojime nėra politinės galios – ji susieta su žinojimu.
[1] Sofoklis. Edipas Kolone / Vertė A. Dambrauskas // Tragedijos. – Vilnius: Vaga, 1974. – P. 121–122; P. 141; P. 547–548.
[2] Sofoklis. Edipas karalius. – P. 201.
[3] Ten pat. – P. 206.
[4] Versta pagal prancūzišką tekstą (vert. past.).
[5] Versta pagal prancūzišką tekstą (vert. past.).
[6] Versta pagal prancūzišką tekstą (vert. past.).
[7] Versta pagal prancūzišką tekstą (vert. past.).
[8] Herodotas. Istorija. Penktoji knyga / Vertė Jonas Dumčius. – Vilnius: Mintis, 1988. – P. 301–304. Kipselas valdė Korintą 657–627 m. prieš Kristų.
[9] Sofoklis. Edipas karalius. – P. 210.
[10] Dumézil G. Jupiter, Mars, Quirinus. Essai sur la conception indo-européenne de la société et sur les origines de Rome. – Paris: Gallimard, 1941; Mythe et Epopée. – T. I: L’idéologie des trois fonctions dans les épopés des peuples indo-européens. – Paris: Gallimard, 1968.