2024 m. Nr. 1 

Iš prancūzų k. vertė Dobilė Kisieliūtė

Pirmą kartą Michelis Foucault (1926–1984) pranešimą „Kas yra autorius?“ perskaitė 1969 m. Prancūzijos filosofų draugijoje (Société française de philosophie), reaguodamas į keleriais metais anksčiau pasirodžiusią Roland‘o Barthes‘o esė „Autoriaus mirtis“ (lietuvių kalba šis tekstas skelbtas „Metuose“, 2022, Nr. 4, vert. Paulius Jevsejevas). Netrukus po to paskaita buvo publikuota filosofų draugijos leidinyje. Abu šie 7-o dešimtmečio pabaigoje pasirodę tekstai iš esmės pakeitė literatūros lauke, taip pat švietimo sistemoje tuo metu įsišaknijusią kritikos tradiciją, kuri buvo nukreipta daugiausia į autorių kaip monopolinį teksto prasmės šaltinį, jo biografiją bei psichologiją.
Kitaip nei vien literatūros lauku apsiribojusiam R. Barthes’ui, kuris savo esė-manifeste kritikavo autorių kaip kūrinio interpretacijas ribojančią instanciją, M. Foucault rūpi ne kūrinių prasmė, o veikalų funkcionavimas diskursų lauke. Įvairias diskursines praktikas bei skirtingo žanro diskursus (literatūrinius, mokslinius, filosofinius, teisinius) nagrinėjęs idėjų istorikas svarsto, kaip autoriaus vardas veikia kiekvieną iš jų, kuo šis vardas skiriasi nuo kitų tikrinių daiktavardžių, ką reiškia, kad tekstas turi autorinę funkciją ar jos neturi, kaip ši funkcija keičiasi istoriškai. Tad autorių M. Foucault apibrėžia ne kaip subjektą, o kaip istorinę instituciją, funkcinį principą, pagal kurį klasifikuojami diskursai ir nustatomas jų veikimas bei cirkuliacija kultūroje.
Šio darbo, rašyto tarpiniu laiku tarp žinojimo archeologijos („Žinijos archeologija“, „Diskurso tvarka“) ir galios genealogijos („Disciplinuoti ir bausti. Kalėjimo gimimas“, „Tiesa ir teisinės formos“), M. Foucault netęsė, tačiau jo požiūris į subjektyvybę bei jos konstravimą įgavo naujus tęsinius vėlyvojoje kūryboje („Seksualumo istorija“).
Praėjus metams po „Kas yra autorius?“ pasirodymo Prancūzijoje, M. Foucault perskaitė kiek pakeistą esė versiją Bafalo universitete (Niujorko valstijoje), o 1979 m. ji buvo paskelbta poststruktūralistinės kritikos straipsnių rinkinyje (J. V. Harari (ed.), „Textual Strategies“, Ithaca, 1979). Laužtiniuose skliaustuose pateikiamos dalys, kurios nebuvo įtrauktos į Bafalo universiteto paskaitą. Vėlesni pakeitimai pažymėti išnaša. Publikuoti M. Foucault leido tiek vieną, tiek kitą teksto versiją.
Lietuvių kalba ši esė jau buvo skelbta pirmaisiais nepriklausomybės atkūrimo metais („Metai“, 1992, Nr. 9–10, vert. Vida Gumauskaitė). Tačiau nusistovėjusių humanitarikos terminų nebuvimas, sudėtinga ir lėta užsienio mokslo naujienų sklaida, kalbos specialistų trūkumas lėmė tai, kad tekstas buvo verstas iš anglų kalbos, o jame – nemažai praleidimų bei netikslumų, ne tik sunkinančių supratimą, bet ir iškraipančių originalo prasmę. Dėl didelės Foucault esė reikšmės humanitarikoje bei dėl savitos ir vis dar aktualios čia plėtojamos autoriaus sampratos atsirado būtinybė tekstą išversti pakartotinai.
Už pagalbą verčiant ir vertimo redagavimą dėkoju Nijolei Keršytei.

<…>

Šį galbūt šiek tiek keistą klausimą nusprendžiau svarstyti pirmiausia todėl, kad norėjau kiek pakritikuoti tai, ką kadaise esu pernelyg lengva ranka parašęs. Veikale „Žodžiai ir daiktai“ pabandžiau analizuoti verbalines mases, savotiškus diskursinius sluoksnius, kurių sudedamosios dalys nėra jokie įprasti vienetai – knyga, kūrinys ar autorius. Rašiau apskritai apie gamtos istoriją, turtų analizę arba ekonominę politiką, bet visai ne apie veikalus ar autorius. Vis dėlto tame savo veikale visą laiką naiviai, t. y. negrabiai vartojau autorių vardus. Minėjau Buffoną, Cuvier, Ricardo bei kitus ir leidau šiems vardams funkcionuoti su visa keblia dviprasmybe. Todėl man pagrįstai galėjo būti ir iš tiesų buvo pareikšti dviejų rūšių priekaištai. Vieni sakė: „Jūs netinkamai aprašote Buffoną ir visą jo kūrybą, o tai, ką sakote apie Marxą – juoko verta ir nepakanka jo mąstymui atskleisti.“ Žinoma, tie priekaištai buvo pagrįsti, bet nemanau, kad iš tikrųjų susiję su tuo, ką dariau, nes siekiau ne aprašyti Buffoną ar Marxą, ne rekonstruoti, ką jie pasakė ar norėjo pasakyti, – paprasčiausiai bandžiau surasti taisykles, kuriomis vadovaudamiesi jie sukūrė tam tikrus jų tekstuose aptinkamus konceptus ar teorines aibes. Taip pat buvo pareikštas ir kitas priekaištas. Man sakė: „Jūs kuriate pabaisiškas šeimas, gretinate tokius akivaizdžiai vienas kitam priešingus vardus kaip Buffonas ir Linné’us, jūs minite Cuvier šalia Darwino ir visa tai darote nepaisydamas akivaizdžiausių natūralių giminystės bei panašumo ryšių.“ Vėlgi, manyčiau, tai man netinkantis priekaištas, nes niekada nesiekiau sudaryti kokios nors dvasinių individualybių genealoginės lentelės ar išryškinti kokio nors XVII arba XVIII a. mokslininko ar gamtininko intelekto dagerotipo; nenorėjau sukurti jokios – nei šventosios, nei išsigimusios – šeimos, mano tikslas buvo daug kuklesnis – tiesiog ieškojau sąlygų, pagal kurias funkcionuoja specifinės diskursinės praktikos.

Tada kam, sakysite, reikėjo knygoje „Žodžiai ir daiktai“ vartoti autorių vardus? Reikėjo arba jų neminėti iš viso, arba aiškiai apibrėžti, kaip juos vartojate. Kaip tik toks priekaištas, manau, yra visiškai pagrįstas: galimas jo implikacijas ir pasekmes pabandžiau įvertinti netrukus pasirodysiančiame tekste, kuriame siekiau suteikti statusą dideliems diskursiniams vienetams, tokiems kaip vadinamoji Gamtos istorija ar Ekonominė politika, svarsčiau, kokius metodus ir instrumentus pasitelkus galima tuos vienetus aptikti, juos išskirti, analizuoti ir aprašyti. Štai pirmoji prieš kelerius metus pradėto darbo dalis, kuri dabar užbaigta.

Tačiau kyla dar vienas – autoriaus – klausimas. Apie jį dabar ir norėčiau pakalbėti. Idėjų, pažinimo, literatūros, taip pat filosofijos ir mokslo istorijoje autoriaus sąvoka žymi ryškų individualizacijos periodą. Net ir šiandien, rašydami kokio nors koncepto, literatūrinio žanro ar filosofijos krypties istoriją, manau, vis tiek tokius elementus laikome sąlygiškai antriniais, neakcentuotais, padengiančiais pirminį, tvirtą ir pamatinį elementą – autorių ir kūrinį.

Bent jau šio vakaro paskaitoje istorinę-sociologinę autoriaus figūros analizę paliksiu nuošalyje. Žinoma, būtų verta nagrinėti, kokiu būdu autorius kaip individas įsitvirtino mūsų kultūroje, kokį statusą jis įgavo ir, pavyzdžiui, kada buvo imta tyrinėti tekstų autentiškumą ir jų atribuciją, pagal kokius kriterijus autorius buvo vertinamas, nuo kada pradėta pasakoti nebe herojaus, o autoriaus gyvenimo istorija ir kaip įsigalėjo ši pamatinė „žmogaus ir jo kūrybos“ kritikos kategorija. Kol kas norėčiau pasvarstyti tik apie teksto santykį su autoriumi, kokiu būdu tekste pateikiamos nuorodos į šią, bent jau iš pirmo žvilgsnio, už teksto ir iki jo esančią figūrą.

Norėčiau pradėti tema, kurios formuluotę pasiskolinau iš Becketto: „Koks skirtumas, kas kalba, – pasakė kažkas, – koks skirtumas, kas kalba.“ Šis abejingumas, manau, atskleidžia vieną esminių šiuolaikinio rašymo etinių principų. Sakau „etinių“, nes tai ne tiek rašymo ar kalbėjimo būdą nusakantis bruožas, kiek tokia nuolat kartojama, bet niekada iki galo nepritaikoma imanentinė taisyklė; tai toks principas, kurio pėdsakų neaptiksime rašymo rezultate, bet kuriuo yra grindžiama rašymo praktika. Ši taisyklė per daug gerai žinoma, kad reikėtų ją išsamiai aptarinėti – čia užteks išskirti dvi svarbiausias su ja susijusias temas. Visų pirma, galima pastebėti, jog šiandieninis rašymas išsivadavo iš prievolės ką nors išreikšti – jis nurodo tik į save patį ir vis dėlto neužsidaro vidujybės formoje, jis sutampa su savo paties išskleista išorybe. Tai reiškia, kad rašymas yra ženklų žaismas, sutvarkytas ne tiek pagal signifikato turinį, kiek pagal pačią signifikanto prigimtį. Bet kartu tai reiškia, kad nuolat išbandomos šio rašymo taisyklingumo ribos: rašymas be paliovos pažeidinėja, apvertinėja reguliarumą, kuriam paklūsta ir kuriuo žaidžia. Jis skleidžiasi kaip žaidimas, kuris neišvengiamai laužo savo taisykles ir taip peržengia savo paties ribas. Rašymu nesiekiama atkreipti dėmesio į rašymo veiksmą ar jį išaukštinti, nesistengiama subjektą užfiksuoti kalboje, veikiau atveriama erdvė, kurioje rašantis subjektas vis pranyksta.

Antroji, dar geriau žinoma tema – tai rašymo giminystė su mirtimi. Šiuo ryšiu apverčiama tūkstantmečių senumo tema. Pasakojimu, kurį graikai vadino epu, buvo siekiama įamžinti herojaus nemirtingumą, ir herojus sutikdavo žūti jaunas tik tam, kad, taip paaukojęs gyvybę ir mirties išaukštintas, jis taptų nemirtingas, tad pasakojimas atpirkdavo tą savanorišką mirtį. Taip pat ir arabų pasakojimuose – turiu omenyje jų pasakas „Tūkstantis ir viena naktis“ – tik kiek kitaip siekis nemirti buvo pasakojimo tema, paskata ir dingstis: iki aušros kalbant ir sekant istorijas, buvo bandoma atitolinti mirtį, tą lemtingą akimirką, turėjusią amžiams nutildyti pasakotoją. Savo pasakojimais Šecherezada atkakliai priešinasi gresiančiam nužudymui, kasnakt stengiasi neleisti mirčiai priartėti prie gyvenimo rato. Mūsų kultūroje pasakojimą ar rašymą, skirtą mirčiai užkalbėti, pakeitė rašymas, susijęs su auka, net su gyvybės paaukojimu, savanorišku išsitrynimu, kurio nereikia vaizduoti knygose, nes jis atliekamas pačiame rašytojo gyvenime. Kūrinys, privalėjęs suteikti nemirtingumą, dabar įgyja teisę žudyti, tapti savo autoriaus žudiku. Pažvelkite į Flaubert’ą, Proustą, Kafką. Tačiau tai dar ne viskas: šį rašymo ryšį su mirtimi rodo ir tai, jog ištrinami individualūs rašančiojo bruožai; įvairiausiom išmonėm atskirdamas save nuo to, ką rašo, rašantis subjektas kita kryptimi nukreipia visus savo individualumo ženklus, tad rašytoją žymi tik jo nesaties vienatinumas, rašymo žaidime jam tenka prisiimti mirusiojo vaidmenį. Visa tai gerai žinoma ir jau seniai kritikai bei filosofai konstatavo šį autorius išnykimą ar šią jo mirtį.

Vis dėlto nesu tikras nei kad buvo iki galo suvoktos visos šio konstatavimo pasekmės, nei kad buvo nuodugniai įvertintas šio įvykio mastas. Tiksliau, man atrodo, kad kai kurios sąvokos, šiandien turinčios užimti privilegijuotą autoriaus poziciją, iš tikrųjų jo privilegijas išsaugo ir nuslepia tai, kas turėtų būti iškelta. Pateiksiu tik dvi iš šių sąvokų, kurios šiandien, mano manymu, ypač svarbios.

Pirma, kūrinio sąvoka. Iš tiesų teigiama (tai dar viena plačiai paplitusi idėja), kad kritikos užduotis – ne atskleisti, kaip kūrinys susijęs su autoriumi, ne iš tekstų atkurti kokį nors mąstymą ar patyrimą, o analizuoti kūrinio struktūrą, architektūrą, jo vidinę formą ir jo vidinių santykių žaismą. Tačiau iš karto susiduriame su problema: „Kas yra kūrinys? Kas gi ši keista vienovė, vadinama „kūriniu“? Iš ko jis sudarytas? Argi kūrinys nėra tai, ką parašė tas, kuris yra autorius?“ Išsyk pastebime kylančius sunkumus. Jei koks nors individas nebuvo autorius, ar gali tai, ką jis parašė ar pasakė, jo palikti užrašai, visa, ką pavyko sužinoti apie jo ištaras, būti vadinama „kūriniu“? Kol Sade’as nebuvo laikomas autoriumi, kas tada buvo jo užrašai? Paprasčiausi popieriaus ritiniai, ant kurių jis be atvangos leido šėlti savo fantazmams kalėdamas.

Bet, tarkim, susiduriame su kokiu nors autoriumi: ar viskas, ką jis parašė ar pasakė, viskas, ką po savęs paliko – jo kūryba? Tai kartu ir teorinė, ir praktinė problema. Kai nusprendžiama publikuoti, pavyzdžiui, Nietszchės kūrinius, kur reikėtų sustoti? Žinoma, reikia spausdinti viską, bet ką reiškia „viską“? Aišku, viską, ką publikavo pats Nietszchė. O jo kūrinių juodraščius? Savaime suprantama. O tik planuotus aforizmus? Taip. Taip pat ir išbrauktus fragmentus, pastabas užrašų knygelės paraštėse? Taip. Bet kai knygelėje su aforizmais randame kokią nors nuorodą, priminimą apie susitikimą, kokį nors adresą ar skalbyklos kvitą – tai kūrybos dalis ar ne? O kodėl ne? Ir taip be galo. Kai kas nors po mirties palieka milijonus pėdsakų, kaip įmanoma apibrėžti, kas yra kūrinys? Kadangi kūrybos teorija neegzistuoja, tiems, kurie imasi su visu naivumu rengti kūrinius spaudai, tokios teorijos pritrūksta ir dėl to jų empirinis darbas būna greit paralyžiuojamas. Galima būtų tęsti ir toliau: ar galėtume sakyti, kad „Tūkstantis ir viena naktis“ yra kūrinys? O Klemenso Aleksandriečio „Stromatai“¹ arba Diogeno Laertiečio „Gyvenimai“²? Matyti, kokia galybė klausimų kyla kalbant apie kūrinio sąvoką. Tad neužtenka sakyti: palikime nuošalyje rašytoją, galime apsieiti be autoriaus, tyrinėkime patį kūrinį. Žodis „kūrinys“ ir juo žymima vienovė kelia turbūt ne mažiau problemų nei autoriaus individualybė.

Kita sąvoka, kuri, mano manymu, trukdo iki galo konstatuoti autoriaus išnykimą, tam tikra prasme užlaiko mąstymą prie šio ištrynimo ribos ir vis tiek nejučia išsaugo autorių – tai rašymo³ sąvoka. Griežtai kalbant, ji turėtų leisti ne tik apsieiti be nuorodų į autorių, bet ir padėti apibrėžti jo naujos nesaties statusą. Iš tikrųjų šiandien rašymo sąvokai suteikiamas statusas nesusijęs nei su rašymo veiksmu, nei su to, ką kas nors norėjo pasakyti, žyme (simptomu ar ženklu); rašymo sąvoka stengiamasi itin nuodugniai apmąstyti apskritai bet kokio teksto sąlygą – tai, kaip jis išsidėsto erdvėje, o kartu skleidžiasi laike.

Vis dėlto įdomu, ar ši sąvoka, kartais redukuota iki kasdienės jos vartosenos, neperkelia empirinių autoriaus bruožų į transcendentalinį anonimiškumą. Neretai viso labo ištrinamos tik pernelyg matomos autoriaus empiriškumo žymės, raštą apibūdinant dviem tarpusavyje priešinamais ir gretinamais būdais – kritiniu ir religiniu. Argi tai, jog raštui suteikiamas pirmapradiškumo statusas, iš tiesų nėra būdas transcendentaliniais terminais išversti tiek teologinį tvirtinimą apie šventą rašto prigimtį, tiek [teksto] kritikos teiginį apie kuriančią jo galią? Kai tvirtinama, kad raštas turi savotiškai įveikti užmaršties ir slopinimo išbandymus, atsirandančius istorijos, kurią jis pats įgalino, eigoje, – argi tokiu būdu nėra transcendentaliniais terminais nusakomas religinis paslėptos prasmės (kurią būtina interpretuoti) principas ir [teksto] kritikos iškeltas implicitinių reikšmių, nutylėtų apibūdinimų, migloto turinio (kuriuos būtina komentuoti) principas? Pagaliau, argi mąstant apie raštą kaip nesatį nėra paprasčiausiai transcendentaliniais terminais pakartojamas religinis nekintančios, bet kartu niekad iki galo neišpildomos tradicijos principas ir estetinis kūrinio išlikimo, gyvavimo po autoriaus mirties ir jo mįslingos galios pranokti autorių principas?

Tad manau, kad taip vartojant rašymo-rašto sąvoką rizikuojama išlaikyti autoriaus privilegijas išsaugant tam tikrą a priori, kuris pilkoje neutralumo šviesoje išlaiko tam tikrą autoriaus vaizdinį suformavusias reprezentacijas. Autoriaus išnykimas – nuo Mallarmé besitęsiantis įvykis – pasirodo esąs įkalintas transcendentalumo mechanizme. Argi šiandien negalėtume pastebėti ryškios perskyros tarp tų, kurie mano vis dar galintys mąstyti apie šiandienos pertrūkius XIX a. istorinės-transcendentalinės tradicijos tąsoje, ir tų, kurie stengiasi nuo šios tradicijos galutinai atsiriboti?

Bet, žinoma, neužtenka vis tuščiai tvirtinti, kad autorius išnyko. Taip pat nepakanka ir be galo kartoti, esą ir Dievas, ir žmogus mirė bendra mirtimi. Veikiau reikėtų nustatyti tuščią erdvę, atsivėrusią pranykus autoriui, įdėmiai pasekti, kaip išsidėsčiusios lakūnos ir spragos, atidžiau pažvelgti į šio išnykimo atlaisvintas vietas bei funkcijas.

Pirmiausia, norėčiau keliais žodžiais aptarti problemas, kylančias vartojant autoriaus vardą⁴. Ką reiškia koks nors autoriaus vardas? Kaip jis funkcionuoja? Anaiptol neketindamas jums pateikti šių problemų sprendimo, aš tik nurodysiu kelis su tuo susijusius keblumus.

Autoriaus vardas – tikrinis daiktavardis, jis kelia tas pačias problemas kaip ir šio tipo daiktavardžiai. (Tarp daugelio analizių čia remiuosi pirmiausia Searle’io tyrinėjimais⁵.) Savaime suprantama, tikrinio daiktavardžio negalima vartoti kaip paprasčiausios nuorodos. Tikrinis vardas (taip pat autoriaus vardas) atlieka ne tik nurodymo funkciją. Tai daugiau nei nuoroda, gestas, į ką nors nurodantis pirštas; tam tikru mastu – tai aprašymo atitikmuo. Kai sakome „Aristotelis“, vartojamas žodis atstoja kokį nors aprašymą ar seriją apibrėžtų deskripcijų, tokių kaip „Analitikų“ autorius“⁶ arba „ontologijos pradininkas“ ir pan. Bet tai dar ne viskas – tikrinis daiktavardis turi ne vieną vienintelę reikšmę. Tarkim, išsiaiškinus, jog Rimbaud neparašė eilėraščio „Dvasinė medžioklė“, negalima teigti, esą pasikeitė šio tikrinio daiktavardžio ar šio autoriaus vardo prasmė. Tikrinis daiktavardis ir autoriaus vardas atsiduria tarp šių dviejų polių – aprašymo ir įvardijimo. Žinoma, juos sieja tam tikras ryšys su tuo, ką jie pavadina, bet tai specifinis ryšys – nei vien tik nurodymo, nei tik aprašymo. Tačiau tikrinio daiktavardžio ryšys su įvardytu individu ir autoriaus vardo ryšys su tuo, ką jis pavadina, nėra izomorfiški ir funkcionuoja skirtingai – būtent dėl to ir kyla autoriaus vardui būdingi keblumai. Štai keli šio skirtingo vartojimo pavyzdžiai.

Jei, tarkim, išsiaiškinsiu, kad Pierre’as Dupont’as nėra mėlynakis, gimė ne Paryžiuje, nėra gydytojas ir pan., šis vardas – Pierre’as Dupont’as – ir toliau nurodys į tą patį asmenį, o nurodymo ryšys vis tiek nepakis. Priešingai, vartojant autoriaus vardą, kyla daug sudėtingesnės problemos. Jei sužinosiu, kad Shakespeare’as negimė šiandien lankomame name – toks atradimas, aišku, autoriaus vardo funkcionavimo nepakeis, bet jei paaiškėtų, kad Shakespeare’as neparašė jam priskiriamų „Sonetų“ – tai jau būtų visai kitokio pobūdžio pokytis, kuris paveiktų tai, kaip funkcionuoja autoriaus vardas. O jei būtų įrodyta, kad Shakespeare’as parašė Bacono veikalą „Organonas“⁷, išsiaiškinus, kad Bacono ir Shakespeare’o kūrinių autorius yra tas pats – tai jau būtų trečio tipo pakitimas, dėl kurio autoriaus vardas funkcionuotų visiškai kitaip. Tad autoriaus vardas nėra lygiai toks pat tikrinis daiktavardis kaip kiti.

Paradoksalų autoriaus vardo ypatingumą rodo ir daug kitų detalių. Tvirtinti, kad Pierre’as Dupont’as neegzistuoja, ir sakyti, kad Homeras ar Hermis Trismegistas neegzistavo – visai ne tas pats. Vienu atveju tai reiškia, kad asmens vardu Pierre’as Dupont’as nėra, kitu – kad keli asmenys buvo klaidingai vadinami vienu vardu arba kad tikrasis autorius nepasižymi jokiais Homerui ar Hermiui tradiciškai priskiriamais bruožais. Teigti, kad X tikrasis vardas – ne Pierre’as Dupont’as, o Jacques’as Durand’as, ir sakyti, kad Stendhalio vardas buvo Henri Beyle’is – irgi ne tas pats. Taip pat būtų galima svarstyti, kaip funkcionuoja ir kokią prasmę turi tokie teiginiai kaip „Bourbaki⁸ – tai tas ir tas, ir tas, ir t. t.“ ir „Victoras Eremita, Climacus, Anti-climacus, Frater Taciturnus, Consantinas Constantius – tai Kierkegaard’as⁹“.

Šie skirtumai kyla turbūt todėl, kad autoriaus vardas nėra paprasčiausias kokio nors diskurso elementas (galintis eiti veiksniu ar papildiniu, būti pakeistas įvardžiu ir t. t.). Diskurso atžvilgiu jis atlieka tam tikrą vaidmenį – klasifikacinę funkciją: toks vardas leidžia sugrupuoti dalį tekstų, juos atskirti nuo kitų, kai kuriuos atmesti, vienus supriešinti su kitais. Be to, jis tekstus susieja tarpusavyje: nei Hermis Trismegistas, nei Hipokratas neegzistavo taip, kaip galėtume teigti apie Balzaco egzistavimą, bet, kelis tekstus priskyrę tam pačiam vardui, juos susiejame homogeniškumo arba giminingumo ryšiu, arba tokiu, kai tekstai autentifikuoja ar paaiškina vienas kitą, arba yra kartu vartojami. Pagaliau, autoriaus vardas funkcionuoja tam, kad apibūdintų tam tikrą diskurso buvimo būdą: tai, kad diskursas turi autoriaus vardą, tai, kad galima sakyti „šitai parašė tas ir tas“ arba „tas ir tas yra šio diskurso autorius“, rodo, jog toks diskursas nėra kasdienė, nereikšminga šneka, kuri išnyksta, eina ir praeina, kuri gali būti suvartojama vienu ypu, bet tai šneka, kurią reikia suvokti tam tikru būdu ir kuri vienoje ar kitoje kultūroje įgyja tam tikrą statusą.

Pagaliau, iš to būtų galima daryti išvadą, kad, kitaip nei paprastas tikrinis daiktavardis, kuris iš kokio nors diskurso vidaus nurodo į realų, išorėje esantį, tą diskursą sukonstravusį individą, autoriaus vardas tarsi juda tekstų pakraščiais, juos atkerta vienus nuo kitų, eina jų briaunomis, atskleidžia ar bent jau apibūdina jų buvimo būdą. Jis žymi tam tikros diskursų visumos įvykį ir nurodo šio diskurso statusą kokios nors visuomenės ir kultūros viduje. Autoriaus vardas nefunkcionuoja žmonių civilinėje metrikacijoje, bet jis nėra ir kūrinio pramanų dalis, jo vieta – pertrūkyje, kuris steigia tam tikrą diskursų grupę su jos savitu buvimo būdu. Todėl būtų galima teigti, kad tokioje civilizacijoje kaip mūsiškė egzistuoja tam tikras skaičius diskursų, turinčių „autorinę“ funkciją, o kiti diskursai jos neturi. Privatus laiškas tikrai gali turėti jį pasirašiusįjį, bet jis neturi autoriaus. Sutartis būna sudaryta kieno nors vardu, bet ji neturi autoriaus. Gatvėje ant sienos perskaitytą anoniminį tekstą kažkas užrašė, bet tai – ne autorius. Taigi autorinė funkcija yra kai kurių diskursų būdas egzistuoti, cirkuliuoti ir funkcionuoti visuomenės viduje.

Dabar reikėtų paanalizuoti šią „autorinę“ funkciją. Kas mūsų kultūroje būdinga diskursui, pasižyminčiam autorine funkcija? Kuo jis skiriasi nuo kitų diskursų? Manau, jei tik patyrinėsime kokios nors knygos ar teksto autorių, įžvelgsime keturis skirtingus tokio diskurso bruožus.

Visų pirma, diskursai yra objektai, kuriuos galima pasisavinti; tai gana ypatinga nuosavybės forma, kodifikuota jau gana seniai. Reikia pažymėti, kad istoriškai ši nuosavybės forma yra antrinė, atsiradusi tik įsitvirtinus tam, ką galėtume pavadinti baudžiamuoju pasisavinimu. Tekstams, knygoms, diskursams autorius (neskaitant mitinių personažų ir didžių sakralizuotų bei sakralizuojančių figūrų) iš tikrųjų priskirdavo tik tuo atveju, jei autorius galėjo būti nubaustas, t. y. jei diskursai galėjo būti pripažinti pažeidžiančiais tvarką. Iš pradžių mūsų kultūroje (ir turbūt nemažai kitų) diskursas nebuvo produktas, daiktas ar turtas, iš esmės tai buvo veiksmas – tarp dviejų polių patalpintas aktas: tarp to, kas sakralu ir pasaulietiška, leistina ir draudžiama, religiška ir šventvagiška. Istoriškai, dar prieš diskursą įtraukus į nuosavybinių objektų grandinę, tai buvo riziką nešantis gestas. O XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje, kai tekstams buvo įvestas nuosavybės režimas, kai buvo nustatytos griežtos taisyklės, apibrėžusios autoriaus teises, autorių ir leidėjų ryšius, kūrinių reprodukavimo teises ir t. t., būtent tada su rašymo veiksmu siejama galimybė pažeisti tvarką vis labiau įgavo literatūrai būdingo imperatyvo formą. Tarsi, vos tik tapęs mūsų visuomenę apibrėžiančios nuosavybės sistemos dalimi, autorius turėjo kompensuoti taip įgytą statusą grįždamas į senąjį dvipolį diskurso lauką, sistemingai pažeidinėdamas tvarką, neleisdamas išblėsti rašymo keliamam pavojui, nors kartu rašymui buvo užtikrinti visi su nuosavybe susiję privalumai.

Tačiau autorinė funkcija visų diskursų neveikia universaliu ir pastoviu būdu. Mūsų civilizacijoje ne visada tos pačios rūšies tekstai reikalavo atribucijos. Buvo laikai, kai tokie tekstai, kuriuos šiandien vadintume grožiniais (pasakojimai, pasakos, epai, tragedijos, komedijos), cirkuliavo, buvo priimami ir vertinami nekeliant jų autorystės klausimo; jų anonimiškumas nebuvo problema, tokių tekstų statusui užtikrinti užteko tikro ar numanomo jų senumo. O štai tekstai, kuriuos šiandien vadintume moksliniais, tyrinėjantys kosmologiją bei dangų, medicinos klausimus bei ligas, gamtos mokslus ar geografiją, viduramžiais buvo skaitomi ir laikomi perduodančiais tiesą tik tuo atveju, jei buvo pasirašyti autoriaus vardu. „Hipokratas pasakė“, „Plinijus pasakoja“ nebuvo tiesiog argumentavimo autoritetu formuluotės; tai buvo nuorodos, kuriomis pažymėtus diskursus reikėjo suvokti kaip įrodytus. Tam tikras chiazminis apvertimas įvyko XVII ar XVIII a.: mokslinius diskursus imta suvokti kaip savipakankamus, o juose nustatomą ar nuolat iš naujo įrodinėjamą tiesą – kaip anoniminę. Tokių diskursų laidas – jų priklausymas sisteminei visumai, o ne nuoroda į juos pagaminusį asmenį. Autorinė funkcija nusitrina, nes išradėjo vardas daugių daugiausiai reikalingas pakrikštyti kokią nors teoremą, teiginį, nepaprastą rezultatą, nuosavybę, kūną, elementų aibę ar patologinį sindromą. Tačiau „literatūriniai“ diskursai dabar gali būti priimami tik su autorine funkcija: gilinamasi į bet kurio poezijos ar grožinio prozos teksto kilmę, kas ir kada jį parašė, kokiomis aplinkybėmis ar pagal kokį sumanymą. Tekstui suteikiama prasmė, jam priskiriamas statusas ar vertė priklauso nuo to, kaip atsakoma į šiuos klausimus. O jei dėl kokio atsitiktinumo ar aiškiai išreikštos autoriaus valios mus pasiekia anoniminis tekstas, iš karto prasideda autoriaus paieškos. Literatūrinio teksto anonimiškumo negalime pakęsti, jį priimame tik kaip mįslę. Šiandien autorinė funkcija literatūriniams kūriniams taikoma pačiu didžiausiu intensyvumu. (Žinoma, reikėtų visa tai kiek niuansuoti: jau kurį laiką kritika kūrinius vertina atsižvelgdama į jų žanrą bei rūšį, į juose aptinkamus atsikartojančius elementus, į tai, kaip jie varijuoja kokio nors invarianto atžvilgiu, kuris nebėra individualus kūrėjas. Kartu, nors šiandien matematikoje nuoroda į autorių tėra būdas pavadinti teoremas ar teiginių grupes, biologijoje bei medicinoje autoriaus ir jo darbo datos nurodymas atlieka kiek kitokį vaidmenį: tai nėra tik būdas nurodyti šaltinį – taip suteikiamas tam tikras „patikimumo“ ženklas, susijęs su tuo metu vienoje ar kitoje laboratorijoje naudotomis eksperimentų techninėmis priemonėmis bei jų objektais.)

Trečiasis šios autorinės funkcijos bruožas: ji neatsiranda spontaniškai kaip diskurso atribucija kokiam nors individui. Tai sudėtinės operacijos, kuri sukonstruoja tam tikrą autoriumi vadinamą mąstinį¹⁰, rezultatas. Be abejo, šiam mąstiniui bandoma suteikti realistinį statusą, pabrėžiant, kad rašymo kilmės vieta esąs pats individas – „giluminė“ instancija, „kurianti“ galia, koks nors „sumanymas“. Bet iš tiesų tai, kas individe žymima autoriumi (ar tai, kas individą paverčia autoriumi), tėra tik tai, ką daugiau ar mažiau psichologizuojančiais terminais galima pavadinti projekcija to, kaip su tekstais elgiamės, su kuo juos lyginame, kokius jų bruožus laikome relevantiškais, kokius tęstinumus priimame ar kokius pašalinimus praktikuojame. Visos šios operacijos varijuoja priklausomai nuo epochos ir diskurso tipo. „Autorius filosofas“ konstruojamas kitaip nei „poetas“, o kokio nors romano autorius XVIII a. – kitaip nei dabar. Vis dėlto galima pastebėti tam tikrą autoriaus konstravimo taisyklių invariantą visais laikais.

Pavyzdžiui, man atrodo, kad ilgą laiką literatūros kritikoje gyvavęs būdas apibrėžti autorių ar, tiksliau, iš egzistuojančių tekstų ir diskursų sukonstruoti formą-autorių yra gana tiesiogiai išvestas iš to, kaip krikščioniškoje tradicijoje buvo autentifikuojami (ar, priešingai, atmetami) jai priklausę tekstai. Kitaip tariant, siekdama kūrinyje „atrasti“ autorių, modernioji kritika vadovaujasi labai panašiais principais kaip ir krikščioniškoji egzegezė, kai remiantis autoriaus šventumu buvo norima įrodyti kokio nors teksto vertę. Šv. Jeronimas veikale „De viris illustribus“¹¹ aiškina, kad homonimijos nepakanka teisėtai sutapatinti kelių kūrinių autorius: skirtingi individai galėjo būti vadinami tuo pačiu vardu ar kuris vienas iš jų galėjo neteisėtai prisiimti kito pavardę. Tekstinėje tradicijoje vardas kaip individo žymė nėra pakankamas. Tad kaip vienam ir tam pačiam autoriui priskirti kelis diskursus? Kaip pasitelkti autorinę funkciją siekiant sužinoti, ar turime reikalą su vienu, ar su keliais individais? Šv. Jeronimas pateikia keturis kriterijus. 1) Jei viena iš knygų, priskiriamų kokiam nors autoriui, yra prastesnė už kitas, ją reikia pašalinti iš to autoriaus kūrinių sąrašo (čia autorius apibrėžiamas kaip turintis tam tikrą pastovią vertę). 2) Tą patį reikia daryti, jei kokie nors tekstai savo skleidžiama doktrina prieštarauja kitiems autoriaus kūriniams (čia autorius apibrėžiamas kaip tam tikras konceptualinio ar teorinio rišlumo laukas). 3) Taip pat reikia atmesti ir tuos kūrinius, kurie parašyti skirtingu stiliumi, kur vartojami įprastai rašytojo plunksnai nebūdingi žodžiai bei posakiai (čia autorius suvokiamas kaip stilistinė vienovė). 4) Pagaliau, tekstai, kuriuose minimi po autoriaus mirties nutikę įvykiai ar gyvenę veikėjai, turėtų būti laikomi interpoliuotais (čia autorius žymi apibrėžtą istorinį momentą ir tam tikro skaičiaus įvykių susikirtimo tašką). Taigi šiuolaikinė literatūros kritika, net kai nesirūpina tekstų autentifikavimu (kaip paprastai ir nutinka), autorių apibrėžia lygiai taip pat: autorius yra tai, kuo galima paaiškinti tiek tam tikrų kūrinyje aprašomų įvykių buvimą, tiek įvairias jų transformacijas, deformacijas, modifikacijas (o šiam tikslui pasitelkiama autoriaus biografija, bandoma atrasti jo individualią perspektyvą, analizuojama, kokiai visuomenės grupei autorius priklauso ir kokia jo socialinė padėtis, siekiama atskleisti jo pamatinį sumanymą). Taip pat autorius – tai tam tikros rašymo vienovės pagrindas: visos skirtybės turi būti redukuotos bent jau remiantis autoriaus raida, brendimu ar patiriama įtaka. Be to, autorius yra tai, kas leidžia įveikti tekstų serijoje galinčius atsirasti prieštaravimus: tam tikrame jo mąstymo ar geismo, sąmonės ar nesąmoningumo lygmenyje privalo slypėti tokia vieta, kur išsisprendžia visi prieštaravimai, nesuderinamiems elementams pagaliau jungiantis vieniems su kitais arba telkiantis aplink vieną pamatinį ar pirminį prieštaravimą. Galiausiai autorius – tai tam tikras išraiškos židinys, kuris daugiau ar mažiau išbaigtomis formomis, vienodai aiškiai bei akivaizdžiai pasireiškia kūriniuose, juodraščiuose, laiškuose, fragmentuose ir t. t. Keturi šv. Jeronimo pasiūlyti autentiškumo kriterijai (šiandienos egzegetams nebeatrodantys pakankami) apibrėžia keturis būdus, kaip modernioji kritika naudojasi autorine funkcija.

Tačiau iš tiesų autorinė funkcija nėra paprasčiausia antrinė rekonstrukcija, atliekama pagal konkretų tekstą, lyg jis būtų kokia inertiška medžiaga. Tekste visada slypi tam tikri autorių nurodantys ženklai. Šie ženklai gerai žinomi gramatikams – tai asmeniniai įvardžiai, laiko ir vietos prieveiksmiai, veiksmažodžių asmenavimas. Bet reikia pažymėti, kad šie elementai veikia skirtingai diskursuose, turinčiuose autorinę funkciją ir jos neturinčiuose. Pastaruoju atveju tokie „keitikliai“ [embrayeurs]¹² nurodo realų kalbėtoją ir jo diskurso erdvėlaikio koordinates (nors pasitaiko tam tikrų modifikacijų, kaip tada, kai persakome kokio nors kito pirmojo asmens kalbėjimą). Tačiau autoriniuose diskursuose jų vaidmuo sudėtingesnis ir varijuojantis. Gerai žinoma, kad romane, kuris pateikiamas kaip kokio nors kalbėtojo pasakojimas, pirmojo asmens įvardis, esamasis laikas ir vietos ženklai niekada tiesiogiai nenurodo nei rašytojo, nei rašymo momento, nei paties rašymo veiksmo, bet žymi tam tikrą alter ego, kurį nuo rašytojo skiria kūrinyje galinti varijuoti didesnė ar mažesnė distancija. Autorių sieti su realiu rašytoju būtų lygiai taip pat klaidinga kaip ir su pramanytu kalbėtoju; autorinė funkcija vyksta pačiame jų skilime – tame jų pasidalijime ir nuotolyje. Galbūt, sakysite, tai tėra išskirtinis romano ar poetinio diskurso bruožas – žaidimas, kuriame dalyvauja tik tokie „kvazikalbėjimai“? Iš tiesų šis ego daugis būdingas visiems autorinę funkciją turintiems diskursams. Matematikos traktato pratarmėje jo sukūrimo aplinkybes nusakantis ego nei savo padėtimi, nei funkcionavimu nėra tapatus tam, kuris paskaitos metu ką nors įrodinėdamas kalba ir reiškiasi tokiais pasakymais kaip „aš darau išvadą“ ar „aš manau“. Pirmu atveju „aš“ nurodo nepamainomą individą, kuris konkrečiu metu apibrėžtoje vietoje atliko tam tikrą darbą. Antru atveju „aš“ žymi įrodinėjimo momentą ir išdėstymą, kurį gali užimti bet kuris individas, jei tik priima tą pačią simbolių sistemą, tą patį aksiomų funkcionavimą, tą pačią ankstesnių įrodymų visumą. Bet tame pačiame traktate būtų galima išskirti ir trečią ego – tą, kuris nusako atlikto darbo kryptį, kliūtis, su kuriomis teko susidurti, pasiektus rezultatus, vis dar kylančias problemas; šis ego užima vietą jau egzistuojančių ar dar būsimų matematinių diskursų lauke. Autorinę funkciją užtikrina ne vienas iš šių (pirmasis) ego kitų dviejų, kurie neva tik fiktyviai atkartoja pirmąjį, sąskaita. Priešingai, reikia pabrėžti, kad tokiuose diskursuose autorinė funkcija išsklaido šiuos tris vienalaikius ego po skirtingas erdves.

Turbūt įdėmiau paanalizavus būtų galima išskirti ir kitus autorinei funkcijai būdingus bruožus. Bet šiandien apsiribosiu tais keturiais, kuriuos ką tik paminėjau, nes jie, regis, ir svarbiausi, ir matomiausi. Juos apibendrinsiu taip: autorinė funkcija susijusi su teisine ir institucine sistema, kuri suveržia, apibrėžia ir artikuliuoja diskursų universumą; ji neveikia visų diskursų vienodu, reguliariu būdu ir skiriasi nelygu epocha bei civilizacijos forma; ją apibrėžia ne spontaniška diskurso atribucija jo kūrėjui, bet specifinių, sudėtinių operacijų serija; tai nėra paprasčiausia nuoroda į realų individą – autorinė funkcija lemia kelių vienalaikių ego ir kelių subjektinių pozicijų, kurių vietą gali užimti skirtingų klasių individai, atsiradimą.

Vis dėlto pripažįstu, kad iki šiol šią temą nagrinėjau ją nepateisinamai susiaurinęs. Žinoma, būtų reikėję aptarti, kas yra autorinė funkcija tapyboje, muzikoje, technikos srityje ir t. t. Tačiau, net jei neišeitume iš diskursų pasaulio, kuriame ir norėčiau likti šį vakarą, vis tiek manau, jog terminui „autorius“ suteikiau pernelyg siaurą prasmę. Apsiribojau tokiu autoriumi, kuris suvokiamas kaip kokio nors teksto, knygos ar kūrinio autorius, kuriam galima teisėtai priskirti visą šią produkciją. Tačiau nesunku pastebėti, kad diskurso sąrangoje autorius gali būti daugiau nei tam tikros knygos autorius, jis gali būti taip pat ir autorius kokios nors teorijos, tradicijos ar disciplinos, kur savo ruožtu tam tikrą vietą užims kitos knygos bei kiti autoriai. Vienu žodžiu, sakyčiau, kad tokie autoriai atsiduria „transdiskursinėje“ padėtyje.

Tai nuolat vykstantis reiškinys, neabejotinai toks pat senas kaip ir mūsų civilizacija. Šis vaidmuo teko Homerui, Aristoteliui, Bažnyčios Tėvams, taip pat pirmiesiems matematikams bei Hipokrato tradicijos pradininkams. Tačiau, man atrodo, XIX a. Europoje atsirado gana išskirtinis autorių tipas, kurio negalėtume tapatinti nei su „didžiaisiais“ literatūros, nei su kanoninių religinių tekstų autoriais, nei su mokslų pradininkais. Kiek savavališkai juos pavadinkime diskursyvumo pradininkais.

Šie autoriai išsiskiria tuo, kad jie nėra tik savo kūrinių, savo knygų autoriai. Jie sukūrė kai ką daugiau – galimybę konstruoti kitus tekstus ir jų konstravimo taisykles. Šiuo atžvilgiu jie smarkiai skiriasi nuo, tarkim, kokio nors romanisto, kuris iš esmės visada bus tik savo paties teksto autorius. Freudas nėra tik „Traumdeutung“ ar „Sąmojų“¹³, o Marxas – tik „Manifesto“ ar „Kapitalo“¹⁴ autorius: jie įsteigė neribotą diskurso galimybę. Žinoma, tam lengva paprieštarauti. Netiesa, kad romanistas – tik savo paties teksto autorius; tam tikra prasme ir jis, jei tik yra, kaip sakoma, bent kiek „reikšmingas“, valdo daugiau nei savo paties tekstus ir ne vien jiems turi galią. Paimkime labai paprastą pavyzdį: galima teigti, kad Anna Radcliffe ne tik parašė „Pirėnų pilies vizijas“¹⁵ bei kai kuriuos kitus romanus, bet ir XIX a. pradžioje įgalino atsirasti siaubo romanus, tad šiuo atveju jos autorinė funkcija pranoksta pačią jos kūrybą. Vis dėlto, manau, į tokį prieštaravimą galima atsakyti taip: diskursyvumo steigėjai (iš jų, man regis, Marxas bei Freudas yra pirmieji ir patys svarbiausi, tad juos pateikiu kaip pavyzdžius) ir koks nors romano autorius atveria galimybę visai skirtingiems dalykams. Annos Radcliffe tekstai sudarė sąlygas atsirasti tam tikram skaičiui panašumų bei analogijų, kurių modelis ar pagrindas – pati jos kūryba. Joje slypi skiriamieji ženklai, figūros, struktūros, santykiai, kuriuos iš naujo galėjo pasitelkti kiti. Sakyti, kad Anna Radcliffe – siaubo romano pradininkė, iš esmės reiškia, jog XIX a. siaubo romanuose, kaip ir Annos Radcliffe kūriniuose, aptiksime į savo pačios nekaltumo pinkles patekusios herojės motyvą, miestui priešpriešinamos slaptos pilies vaizdinį, prakeiktą tamsųjį herojų, pasmerktą siekti, kad pasaulis sumokėtų už jam padarytas skriaudas, ir t. t. Tačiau kalbėdamas apie Marxą ar Freudą kaip apie diskursyvumo steigėjus, turiu omenyje, kad jų dėka galėjo atsirasti ne tik tam tikras skaičius analogijų, bet (lygiai taip pat) ir kai kurių skirtumų. Jie atvėrė erdvę ne tik sau, bet ir kažkam daugiau, kas vis dėlto priklauso tam, ką jie įsteigė. Sakyti, kad Freudas – psichoanalizės pradininkas, nereiškia (tik to), jog Karlo Abrahamo ar Melanie Klein darbuose galima aptikti libido sąvoką ar sapnų analizės metodus, tai reiškia, kad Freudas įgalino atsirasti tam tikrus skirtumus nuo jo tekstų, sąvokų ar hipotezių, kurie būdingi pačiam psichoanalizės diskursui.

Man atrodo, iš karto iškyla naujas keblumas ar bent jau nauja problema: argi to paties negalėtume pasakyti apie bet kurį mokslo pradininką ar apie bet kurį autorių, tam tikroje mokslo šakoje atlikusį kokią nors transformaciją, kurią pavadintume vaisinga? Juk Galileo Galilei’us įgalino ne tik tuos, kurie po jo kartojo jo suformuluotus dėsnius, jis įgalino ir tokius pasakymus, kurie itin skiriasi nuo jo paties. Cuvier laikomas biologijos mokslo pradininku, o Saussure’as – lingvistikos ne dėl to, kad buvo mėgdžiojami, kad vieni iš jų perėmė organizmo, o kiti – ženklo sąvoką. Cuvier tam tikru mastu įgalino tokią evoliucijos teoriją, kuri visa kuo priešinga jo paties fiksizmui¹⁶, o Saussure’as – generatyvinę gramatiką, smarkiai besiskiriančią nuo jo struktūrinių analizių. Taigi, bent jau iš pirmo žvilgsnio, diskursyvumo įsteigimas ir bet kokio moksliškumo pagrindimas atrodo esą tos pačios rūšies. Vis dėlto, manau, tarp jų esama skirtumo, ir tas skirtumas ryškus. Iš tiesų kokiam nors moksliškumui pagrindą suteikiantis aktas priklauso tam pačiam lygmeniui kaip ir jo būsimos transformacijos; tam tikra prasme šis veiksmas – visų modifikacijų, kurias jis pats įgalina, dalis. Žinoma, šis jo priklausymas pasireiškia įvairiais pavidalais. Pats kokio nors moksliškumo pagrindimo aktas, tam mokslui vėliau transformuojantis, gali pasirodyti tesąs paskiras daug bendresnės, vėliau išryškėjusios visumos atvejis. Taip pat gali paaiškėti, kad jis pažeistas intuicijos ir empiriškumo; tokiu atveju reikia iš naujo jį formalizuoti, atlikti tam tikras papildomas jį tvirčiau pagrindžiančias teorines operacijas ir t. t. Pagaliau, jis gali pasirodyti esąs skubotas apibendrinimas, kurį reikia apriboti ir apibrėžti jo galiojimo lauką. Kitaip tariant, tam tikro moksliškumo pagrindimo aktą visada galima iš naujo įtraukti į jo paties sukeltų transformacijų mechanizmą.

O tam tikro diskursyvumo įsteigimas, manau, yra heterogeniškas jo vėlesnių transformacijų atžvilgiu. Išplėtoti kokią nors diskursyvumo rūšį, tarkim, tokią psichoanalizę, kokią įsteigė Freudas, – tai ne jai priskirti kokį nors formalų visuotinumą, kurio ji pradžioje nebūtų leidusi, o tiesiog jai atverti tam tikrą galimų pritaikymų skaičių. O ją apriboti – tai, tiesą sakant, mėginti steigiančiajame akte išskirti galimai ribotą skaičių teiginių bei pasakymų, kuriems vieninteliams pripažįstama steigiamoji vertė ir lyginant su kuriais kai kurios Freudo priimtos sąvokos ar teorija galėtų būti laikomos išvestinėmis, antrinėmis, šalutinėmis. Pagaliau, tokių steigėjų kūriniuose nėra atmetami kokie nors teiginiai kaip klaidingi – bandant perprasti jų steigties aktą, viso labo eliminuojami nerelevantiški pasakymai, nes jie laikomi arba neesminiais, arba „priešistoriniais“, priklausančiais kitam diskursyvumo tipui. Kitais žodžiais tariant, kitaip nei dedant pagrindus kokiam nors mokslui, diskursyvumo steigtis neįtraukiama į tolesnes jo transformacijas, ji neišvengiamai lieka nuošalyje ar pakraštyje. Dėl to kokio nors teiginio teorinis galiojimas vertinamas pagal jo steigėjų kūrinius, o Galilei’aus ar Newtono atvejais jų iškelto teiginio galiojimas gali būti patvirtinamas pagal tai, kas yra fizika ar kosmologija – pagal joms būdingą struktūrą ir jų vidines normas. Kalbant itin schematiškai, galima teigti, kad ne šių steigėjų kūrinių padėtis priklauso nuo mokslo ir jo apibrėžiamos erdvės, bet būtent mokslas arba diskursyvumas remiasi jų kūriniais kaip pirminėmis koordinatėmis.

Tai reiškia, kad tokiuose diskursuose tarsi neišvengiama būtinybė kyla poreikis „grįžti į pradžią“. [Čia dar reikėtų atskirti šį „grįžimą į…“ nuo moksluose dažno „atradimo iš naujo“ ir „pakartotinio aktualizavimo“ reiškinių. Sakydamas „atradimas iš naujo“, turiu omenyje analogijos ar izomorfizmo efektą, dėl kurio, remiantis tuo metu veikiančiomis žinojimo formomis, išryškinama kokia nors figūra, kuri iki tol buvo miglota ar visai išnykusi. Pavyzdžiui, manyčiau, kad savo knygoje apie dekartiškąją gramatiką¹⁷ Chomsky’is iš naujo atrado tam tikrą žinojimo figūrą, galiojusią nuo pat Cordemoy¹⁸ iki Humboldto: tiesą sakant, ją įmanoma sukonstruoti tik remiantis generatyvine gramatika, nes būtent pastarojoje slypi šios figūros konstravimo dėsniai; iš tiesų „atradimas iš naujo“ – tai retrospektyvus istorinio žvilgsnio kodavimas. Sakydamas „pakartotinis aktualizavimas“, turiu omenyje visai ką kita – tam tikro diskurso pakartotinį įtraukimą į kokį nors jam naują apibendrinimo, pritaikymo ar transformacijos lauką. O tokių reiškinių pilna matematikos istorijoje (čia reikėtų paminėti Michelio Serres’o matematinių anamnezių analizę¹⁹). Kaip reikėtų suprasti „grįžimą į“? Manau, šitaip galima vadinti savitą judėjimą, kuris tiksliai apibūdina diskursyvumo steigtis. Iš tikrųjų tam, kad būtų galima sugrįžti, iš pradžių reikia, jog būtų buvę pamiršta, ir tai būtų ne atsitiktinė užmarštis, ne dėl kokio nors nesupratimo atsiradęs pridengimas, o esminis, pamatinis užmiršimas. Iš tiesų steigimo aktas pačia savo esme yra toks, kurio neįmanoma nepamiršti. Jį išreiškia ir iš jo kyla būtent tai, kas kartu įveda nuotolį bei užmaskuoja. Šis neatsitiktinis užmiršimas turi būti įtrauktas į tikslias operacijas, kurias galima lokalizuoti, analizuoti ir redukuoti kaip tik grįžtant į tą steigties aktą. Užmaršties spyna yra ne išorėje – ji priklauso aptariamam diskursyvumui, pagal kurio suteiktus dėsnius ir funkcionuoja; šitaip užmiršta diskursinė steigtis kartu yra ir spynos buvimo priežastis, ir ją atverti leidžiantis raktas todėl, kad tik grįžimas gali pašalinti užmarštį ir kliūtį, trukdančią sugrįžti. Be to, šis grįžimas nukreiptas į tai, kas esti tekste, tiksliau, grįžtama prie paties teksto – teksto, pasirodančio visa savo nuogybe, o vis dėlto kartu ir prie to, kas tekste pažymėta paliekant įdubą, nesatį, lakūną. Grįžtama prie tam tikros tuštumos, kurią užmarštis praleido ar paslėpė, kurią pridengė tariamu ar netikru pilnumu, o sugrįžimas turi iš naujo atverti tą lakūną bei stoką. Taip prasideda nenutrūkstamas žaismas, būdingas šiems grįžimams į diskursinę steigtį. Tuo žaismu tarsi sakoma: „Šitai ten buvo, reikėjo tik perskaityti – viskas ten, reikėjo užmerktų akių ir užkimštų ausų, kad to nepamatytum ir neišgirstum.“ Ir priešingai: „Ne, nei šis žodis, nei tas – nė vienas matomas ir perskaitomas žodis nebyloja to, kas dabar svarstoma, tai veikiau kažkas, kas pasakoma tarp žodžių, jų tarpuose, juos skiriančiame atstume.“] Iš to savaime plaukia, kad, būdamas paties diskurso dalimi, šis grįžimas nuolat jį modifikuoja; grįžimas prie teksto nėra koks nors istorinis priedas, papildantis patį diskursyvumą ir jį dubliuojantis tarsi koks šiaip jau visai nesvarbus ornamentas; tai efektyvus ir būtinas paties diskursyvumo transformavimo darbas. Iš naujo perskaičius Galilei’aus tekstus gali pasikeisti mūsų žinios apie mechanikos istoriją, bet niekada nepasikeis pati mechanika. Tuo tarpu naujai išnagrinėjus Freudo ar Marxo tekstus modifikuojama pati psichoanalizė ar marksizmas. [Norėdami apibūdinti tokius grįžimus, turėtume paminėti ir paskutinį jų bruožą: jais padaroma tam tikra mįslinga kūrinio ir autoriaus siūlė. Iš tiesų tekstas turi steigiamąją vertę tiek, kiek jis yra autorinis tekstas ir šito, o ne kurio kito autoriaus tekstas, tad prie jo reikia grįžti būtent dėl to, kad jis yra šio konkretaus autoriaus. Niekad nenutiks taip, kad atradus kokį nors nežinomą Newtono ar Cantoro tekstą būtų modifikuota tam tikru būdu išplėtota klasikinė kosmologija ar aibių teorija (daugių daugiausiai tokia ekshumacija gali modifikuoti mūsų istorines žinias apie jų genezę). O štai tokio teksto kaip Freudo „Metmenys“²⁰ – tiek, kiek tai yra Freudo tekstas – atradimas visada kelia riziką modifikuoti ne istorines žinias apie psichoanalizę, o jos teorinį lauką, net jei šis pokytis – tik jos akcento ar centro perkėlimas. Mano aptariami diskursiniai laukai tokiais grįžimais, kurie priklauso pačiam jų audiniui, užmezga ryšį su savo „pamatiniu“ ir tarpiniu autoriumi, kuris nėra tapatus bet kokio teksto ryšiui su jo betarpišku autoriumi.]

Žinoma, tai, ką čia eskiziškai išdėsčiau apie šias „diskursines steigtis“, itin schematiška. Ypač tokio įsteigimo ir kokio nors mokslo pagrindų padėjimo priešprieša, kurią bandžiau atskleisti. Galbūt ne visada taip paprasta nuspręsti, ar turime reikalą su vienu, ar su kitu; be to, nėra įrodymų, kad šios dvi procedūros eliminuoja viena kitą. Šią perskyrą siekiau išryškinti tik vienu tikslu: norėjau parodyti, kad ši autorinė funkcija, kuri būna ir taip sudėtinga, kai ją bandome išskirti vienos knygos ar konkretų parašą turinčių tekstų serijos lygmeniu, įgyja dar ir naujų apibrėžčių, kai ją mėginame analizuoti didesniuose rinkiniuose – kūrinių grupėse, ištisose disciplinose.

[Labai apgailestauju, kad netrukus vyksiančiai diskusijai negalėjau pasiūlyti nieko pozityvaus – geriausiu atveju nebent tolesnio darbo galimus analizės kelius. Tačiau pabaigai bent keliais žodžiais turiu jums paminėti priežastis, kodėl šiuos svarstymus laikau gana reikšmingais.]

Tokia analizė, jei tik būtų pakankamai išplėtota, galbūt leistų sukurti diskursų tipologiją. Iš tikrųjų, bent jau iš pirmo žvilgsnio man atrodo, kad tokia tipologija negalėtų būti sudaryta atsižvelgiant vien į diskursų gramatinius požymius, jų formalią struktūrą ar netgi jų objektus; be abejo, egzistuoja tik diskursams būdingos savybės ar santykiai (neredukuojami nei į gramatikos ar logikos taisykles, nei į objekto dėsnius) – būtent jais reikia remtis, siekiant išskirti pagrindines diskursų kategorijas. Ryšys (ar neryšys) su autoriumi bei skirtingos tokio ryšio formos išryškėja – ir gana aiškiai – kaip viena iš tų diskursinių savybių.

Kita vertus, manau, kad tai galėtų būti tam tikras įvadas į istorinę diskursų analizę. Galbūt jau laikas nagrinėti ne tik diskursų išraiškos vertę ar jų formalias transformacijas, bet ir jų buvimo būdus: diskursų cirkuliacija, jų vertinimas, atribucija ir pasisavinimas įvairiose kultūrose vyksta skirtingai ir modifikuojasi kiekvienos jų viduje; būdas, kuriuo diskursai susisieja su socialiniais santykiais, man regis, tiesiogiškiau perskaitomas iš autorinės funkcijos veikimo ir jos modifikacijų nei iš juose plėtojamų temų bei vartojamų konceptų.

Be to, argi ne tokios analizės leistų iš naujo nagrinėti subjekto privilegijas? Puikiai žinau, kad jau ėmusis vidinės bei architektoninės tam tikro kūrinio analizės (nesvarbu, grožinio teksto ar filosofinės sistemos, ar kokio nors mokslinio darbo), suskliaudus biografines ir psichologines nuorodas, buvo dar kartą užklaustas subjekto absoliutumas ir apskritai subjektas kaip visa ko pagrindas. Vis dėlto turbūt reikėtų grįžti prie šio suskliaudimo – ne tam, kad atgaivintume subjekto pirmapradiškumo temą, bet kad aptiktume vietas, kuriose subjektas įterpiamas, jo funkcionavimo būdus bei priklausomybės ryšius. Reikia apversti tradicinę problemą. Nebekelti klausimo, kaip subjekto laisvė gali įsiterpti į daiktų tìrštumą ir ją įprasminti, kaip ji gali iš vidaus išjudinti kalbos taisykles ir šitaip išryškinti savo užmojus. Veikiau reikia klausti, kaip, kokiomis sąlygomis ir kokiais pavidalais diskursų sąrangoje gali atsirasti kažkas panašaus į subjektą? Kokią vietą jis gali užimti kiekvienos rūšies diskurse, kokias funkcijas atlikti ir kokioms taisyklėms jis tokiu atveju paklūsta? Trumpai tariant, reikia iš subjekto (ar jo substituto) atimti jo kaip pirmapradžio pagrindo vaidmenį ir jį analizuoti kaip varijuojančią bei sudėtinę diskurso funkciją.

[Autorius – arba tai, ką mėginau aprašyti kaip autorinę funkciją – turbūt tėra vienas iš galimų subjekto funkcijos specifinių apibrėžimų. Tik ar toks specifinis apibrėžimas galimas ar būtinas? Pažvelgus į įvykusias istorines modifikacijas, anaiptol neatrodo būtina, kad autorinė funkcija nekistų nei savo forma, nei kompleksiškumu, nei buvimo būdu. Galima įsivaizduoti kokią nors kultūrą, kurioje diskursai cirkuliuotų ir būtų suvokiami be jokios autorinės funkcijos. ^] Visi diskursai, kad ir koks būtų jų statusas, forma, vertė, kad ir kaip jie būtų apdorojami, skleistųsi lyg anoniminis murmesys. Nebegirdėtume taip ilgai nuolat kartotų klausimų: „Kas iš tikrųjų kalbėjo? Ar tikrai jis, o ne kas kitas? Ar kalbėjo autentiškai, originaliai? Kokias savo gelmes atvėrė tuo diskursu?“ Veikiau užduotume šitokius klausimus: „Kokie yra šio diskurso buvimo būdai? Iš kokios vietos buvo kalbama, kaip šis diskursas cirkuliuoja ir kas gali jį pasisavinti? Kokias vietas, paruoštas galimiems subjektams, jame galima aptikti? Kas gali atlikti tas skirtingas subjekto funkcijas?“ O už visų šių klausimų girdėtume vien tik abejingumo gaudesį: „Koks skirtumas, kas kalba.“

Versta iš: Michel Foucault. DITS ET ÉCRITS I. Paris: Editions Gallimard, 1994.

1 Klemensas Aleksandrietis. Stromatai (Stromate I) / trad. M. Caster. – Paris: Éd. du Cerf, 1951; Stromate II / trad. C. Mondésert. – Paris: Éd. du Cerf, 1954; Stromate V / trad. P. Voulet. – Paris: Éd. du Cerf, 1981.
2 Diogenas Laertietis. Apie garsiųjų filosofų gyvenimą ir pažiūras, III a. pr. (De vita et moribus philosophorum). – Lyon: A. Vicentium, 1556.
3 Atsižvelgiant į kontekstą écriture verčiamas kaip „rašymas“ arba kaip „raštas“, nes žymi abi šias sąvokas (čia ir toliau – vert. past.).
4 Le nom – „vardas“, „daiktavardis“, vartojant junginį le nom d’auteur turimas omenyje ne tik konkretus autoriaus asmenvardis, bet ir apskritai daiktavardis „autorius“.
5 Searle J. R. Kalbos aktai (Speech Acts. An Essay in the Philosophy of Language). – Cambridge: Cambridge University Press, 1969.
6 Aristotelis. Pirmoji analitika (Les Premiers Analytiques) / trad. J. Tricot // Organon. – T. 3. – Paris: Vrin, 1947; Antroji analitika (Les Seconds Analytiques) / trad. J. Tricot // Organon. – T. 4. – Paris: Vrin, 1947.
7 Bacon F. Naujasis organonas (Novum Organum Scientiarum). – Londres: J. Billium, 1620.
8 Nicolas Bourbaki – fikcinis matematikas, po kurio vardu slėpėsi 1935 m. susibūrusi gausi grupė prancūzakalbių matematikų, rašiusių matematinius traktatus, vedusių seminarus.
9 Visi minėti vardai – tai danų filosofo Søreno Kierkegaard’o slapyvardžiai.
10 Être de raison – filosofinė sąvoka, žyminti mąstymo objektą, mąstymo esinį, kuris neturi atitikmens objektyvioje tikrovėje. Dėl to įsivaizduojamas mąstymo esinys yra priešingas realiam esiniui.
11 Šv. Jeronimas. De Viris illustribus (Des hommes illustres) / trad. abbé Bareille // Œuvres complètes. – T. 3. – Paris: Louis Vivès, 1878.
12 Embrayeur – danų kalbininko Jenso Otto Harry’io Jesperseno pasiūlytas terminas, žymintis tokius žodžius, kurių reikšmė kinta pagal sakymo situaciją. Keitikliai dažnai vadinami ir deiksinėmis nuorodomis.
13 Freud S. Sapnų aiškinimas (Die Traumdeutung). – Vienne: Franz Deuticke, 1900; Sąmojai ir jų santykiai pasąmonėje (Der Witz und seine Beziehung zum Unbewussten). – Vienne: Franz Deuticke, 1905.
14 Marx K. Manifestas (Manifest der kommunistischen Partei). – Londres: J. E. Burghard, 1848; Kapitalas (Das Kapital. Kritik der politischen Oekonomie). – T. 1–3. – Hambourg: O. Meissner, 1867–1894.
15 Radcliffe A. Pirėnų pilies vizijos (Les Visions du château des Pyrénées). – T. 1–4. – Paris, 1810.
16 Fiksizmas [fixisme] – biologijos moksluose egzistavusi teorija, pagal kurią gyvosios rūšys nekinta, nes iš prigimties yra apsirūpinusios visomis išgyvenimui būtinomis savybėmis.
17 Chomsky N. Dekartiškoji kalbotyra (Cartesian Linguistics. A Chapter in the History of Rationalist Thought). – New York: Harper & Row, 1966.
18 Géraud de Cordemoy (1626–1684) – prancūzų filosofas, dekartiškos tradicijos atstovas, savo veikale „Fizikinis traktatas apie kalbėjimą“ („Discours physique de la parole“) apibūdino kalbą kaip dirbtinę ženklų sistemą, skirtą mintims perduoti.
19 Serres M. Matematinės anamnezės (Les anamnèses mathématiques) // Archives internationales d’histoire des sciences. – Nr. 78–79, janvier–juin. – 1967.
20 Freud S. Psichologijos metmenys (Entwurf einer Psychologie (posth.) // Aus den Anfängen der Psychoanalyse. – Londres: Imago Publishing, 1950.