Mūsų publikacija
François René de Chateaubriand. Krikščionybės dvasia
2023 m. Nr. 12
Iš prancūzų k. vertė ir įžanginį žodį parengė Genovaitė Dručkutė
Atstatyti Šventyklą
Dabarties skaitytojai prieš 255 metus gimusį François René de Chateaubriand’ą (1768–1848) daugiausiai žino kaip novelių „Atala“ (1801) ir „Renė“ („René“, 1802) autorių, tačiau pagal pirminį sumanymą jos abi buvo sukurtos kaip atskiri veikalo „Krikščionybės dvasia“ („Le Génie du christianisme“, 1802) epizodai. Novelė „Atala“ turėjo iliustruoti trečios dalies penktą knygą apie „glaudų krikščionių religijos ryšį su gamtos vaizdais ir žmogaus širdies aistromis“, o „Renė“ – antros dalies trečios knygos skyrių apie „tuščias aistras“. Kaip savarankiškas kūrinys anksčiau paskelbta „Atala“ iškart atkreipė skaitančios publikos dėmesį į naują autorių, o po metų pasirodžiusi „Krikščionybės dvasia“ jį padarė viena svarbiausių ir įtakingiausių savo meto figūrų, nes F. R. de Chateaubriand’as, įspūdingai sujungęs vaizduotę su jausmais ir emocijomis, kaip nė vienas kitas savo kūryboje sugebėjo išreikšti amžininkų lūkesčius, siekius ir viltis. Kaip pastebėjo Théophile’is Gautier savo „Romantizmo istorijoje“, F. R. de Chateaubriand’as „atstatė gotikines katedras, atvėrė paslaptingą gamtos didybę, išrado šiuolaikinę melancholiją ir aistras“.
F. R. de Chateaubriand’o kūrybos pradžią paženklinusi, prancūzų romantizmo ištakose atsidūrusi „Krikščionybės dvasia“ turi gana sudėtingą gimimo istoriją. Šis dar jauno autoriaus kūrinys, atspindintis jo vidinę evoliuciją, sumanytas ir parašytas kaip atsakymas į savo „Revoliucijos apybraižas“ („Essai sur les Révolutions“, 1797), išleistas Londone, kur nuo 1793 m. F. R. de Chateaubriand’as vargingomis sąlygomis gyveno savanoriškoje tremtyje. Prancūzų enciklopedistų „ugdytinis“, ateistiškai nusiteikęs skeptikas „Revoliucijos apybraižose“ atliko istorinių žmonijos perversmų ir sukrėtimų, nuo seniausių laikų iki 1789 m. Prancūzijos revoliucijos, tyrimą, kurį užbaigė klausimu: „Kokia bus religija, kuri pakeis krikščionybę?“
Tačiau beveik tuo pačiu metu F. R. de Chateaubriand’as imasi naujo, visiškai priešingos dvasios kūrinio. Netikėtą, skaitytojus galėjusį sutrikdyti posūkį autorius paaiškina pirmo leidimo pratarmėje. Anglijoje viena po kitos pasiekusios žinios apie motinos, kurią paskutiniais gyvenimo metais nuliūdino sūnaus paklydimai, ir sesers mirtį – „tie du iš kapo pasigirdę balsai, viena mirusioji, perduodanti kitos mirusiosios žodžius“ – jį sukrėtė. „Tapau krikščioniu“, – sako F. R. de Chateaubriand’as, prisipažinęs, kad šį pokytį nulėmė ne mistinis nušvitimas, bet širdies balsas: „Aš pravirkau ir įtikėjau.“ 1800 m. gegužę į Prancūziją grįžęs ir iš emigrantų sąrašų išbrauktas rašytojas intensyviai dirbo prie iš tremties atsivežto rankraščio, taisė ir redagavo, turėdamas tikslą „atstatyti Šventyklą“ ir visiems krikščionybės niekintojams įrodyti, „jog iš visų kada nors egzistavusių religijų krikščionybė yra pati poetiškiausia, žmogiškiausia, pati palankiausia laisvei, menams ir literatūrai“. Jo taikomas metodas originalus: užuot teigęs, kad krikščionybė nuostabi, nes jos ištakos Dieve, jis sako, jog ši religija kyla iš Dievo būtent todėl, kad yra nuostabi; kitaip tariant, Dievas nėra ir negali būti nenuostabių dalykų šaltinis. Priešingai negu ankstesniame, naujajame veikale pabrėžiamas nebe krikščionybės istoriškumas, bet amžinumas, apie kurį liudija visi jos įkvėpti, sukurti ir iki šiol egzistuojantys nuostabūs daiktai ir reiškiniai.
Būtų pernelyg paprasta manyti, kad „Krikščionybės dvasia“ yra vien asmeninės moralinės krizės išsprendimas. Pirmais naujo užgimstančio amžiaus mėnesiais į tėvynę sugrįžęs autorius negalėjo nepajausti pasikeitusių politinių ir socialinių aplinkybių. Po revoliucijos perversmo ir jo sukelto žiauraus teroro visuomenė troško taikos, ramybės, ir krikščionybė dėl savo pastovumo ir visuotinumo buvo matoma kaip gija, galinti suvienyti skirtingas kartas, susieti praeitį su dabartimi. Prancūzijos Pirmuoju konsulu tapusio Napoleono Bonaparte’o restauracijos politika, be kitų veiksnių, rėmėsi ir siekiu sugrąžinti religijai tą vietą ir vaidmenį, kurių ji buvo netekusi praeito šimtmečio pabaigoje; atkurtas jos autoritetas turėjo padėti visuomenei sugrįžti prie tvarkos ir taikos. F. R. de Chateaubriand’as puikiai nujautė Napoleono tikslus, apie kuriuos aiškiai pasisako 1803 m. leidimo pradžioje įdėtoje dedikacijoje Pirmajam konsului. Kelerius metus trukusios Napoleono derybos su Šventuoju Sostu dėl diplomatinių santykių atkūrimo buvo sėkmingos. F. R. de Chateaubriand’o „Krikščionybės dvasia“ pasirodė 1802 m. pačioje balandžio pradžioje, keturios dienos iki Konkordato pasirašymo, ir šis sutapimas dar labiau padidino susidomėjimą naujuoju veikalu, apie kurį visuomenėje jau senokai sklandė gandai.
„Krikščionybės dvasios“ struktūrą sudaro kelios didelės teminės grupės. Autorius išsamiai aprašo jos dogmas, doktriną ir kultą, įsteigtas institucijas (vienuolijas, misijas, mokyklas ir universitetus, ligonines, labdaros įstaigas), religijos naudą ir reikšmę civilizacijos raidai. Vis dėlto racionali apologetika nėra šios knygos stiprybė, tai suvokė ir pats autorius, pareiškęs, kad jis nėra „teologas“. Jo argumentai pirmiausia estetiniai, jausminiai, psichologiniai: sujaudinti širdį, sužadinti vaizduotę. F. R. de Chateaubriand’as buvo įsitikinęs, kad norint atskleisti krikščionių religijos teisingumą užtenka išaukštinti jos grožį. Jo skaitytojus labiausiai ir patraukė skyriai apie krikščionybės įtaką poezijai, menams, literatūrai, retorikai ir filosofijai, apie poveikį žmogaus aistrų ir pačios jo prigimties gilesniam suvokimui. Skaitytojus sužavėjo vaizdingi gamtos, liaudiško pamaldumo, varpų skambesio aprašymai. F. R. de Chateaubriand’as jiems atvėrė Šventojo Rašto poeziją, supažindino su Dantės, Torquato Tasso, Johno Miltono poemomis. Galiausiai vėlesnės poetų ir rašytojų kartos šioje „tinkamu laiku“ pasirodžiusioje knygoje atrado ištisus romantinės vaizdinijos klodus – didingą egzotišką gamtą, naivias paprastų žmonių tikėjimo apraiškas, gotikines katedras, vaizdingus griuvėsius, viduramžių riterių narsius žygius.
II dalis, 3 knyga
Knygos apie poezijos ir žmogaus ryšį tęsinys. Aistros
I skyrius. [Apie tai], kad krikščionybė, perkeisdama ydos ir dorybės priežastis, pakeitė jų santykį su aistromis
Ištyrę charakterius1, mes pereiname prie aistrų, nes jautėme, kad, kalbant apie pirmuosius, buvo neįmanoma trumpai nepaminėti antrųjų, todėl čia ketiname apie jas pakalbėti plačiau.
Jeigu egzistuotų tokia religija, kuri be perstojo rūpintųsi žmogaus aistrų tramdymu, tai toji religija neišvengiamai padidintų aistrų vaidmenį dramoje ir epopėjoje; ji būtų daug palankesnė jų vaizdavimui nei bet kuri kita religinė institucija: nieko neišmanydama apie širdies paklydimus, ji mums turėtų poveikio nebent išoriniais efektais. Čia ir glūdi didžiausias mūsų religijos pranašumas prieš senuosius kultus: krikščionių religija – tai dangaus vėjas, kuris išpučia dorybės bures ir sukelia aplink ydą sąžinės audras.
Nuo pat Evangelijos skelbimo pradžios pasikeitė žmonių, bent jau krikščionių, moralės pagrindai. Pavyzdžiui, Antikos laikais nuolankumas buvo laikomas niekšybe, o puikybė – didybe; krikščionims, priešingai, puikybė yra pati didžiausia yda, o nuolankumas – viena didžiausių dorybių. Tokia principinė permaina parodo žmogaus prigimtį naujoje šviesoje, ir mes aistrose atrandame tokius ryšius, kokių senovės žmonės nemanė esant.
Taigi mums blogio šaknys slypi tuštybėje, o gėrio šaknys – artimo meilėje; tokiu būdu ydingos aistros visada aptinkamos puikybėje, o doros aistros yra sudedamoji meilės dalis.
Pritaikykite patys šį principą, ir jūs pripažinsite jo teisingumą. Kodėl iš narsios širdies kylančios aistros gražesnės naujųjų laikų žmonėms negu senųjų? Kodėl mes suteikėme kitokią prasmę drąsai ir brutalų poelgį pavertėme dorybe? Taip nutiko dėl tokiam poelgiui visiškai priešingos dorybės – nuolankumo – įtakos. Iš [drąsos ir nuolankumo] jungties atsirado didžiadvasiškumas arba poetinis kilnumas – senovės žmonėms absoliučiai nežinoma aistra (nes ją tokia pavertė riteriai).
Vienas švelniausių mūsų jausmų, ir galbūt vienintelis, išskirtinai priklausantis sielos sferai (kiti jausmai savo prigimtimi arba tikslu daugiau mažiau sumišę su juslėmis) – tai draugystė. Argi krikščionybė dar labiau neparyškino šios dangiškos aistros žavesio, pavertusi nuolankumą jos pagrindu? Jonas buvo prigludęs prie Jėzaus Kristaus krūtinės. Ant kryžiaus, prieš numirštant, draugystė paskatino Jėzų Kristų ištarti šiuos Dievo vertus žodžius: „Mater, ecce Filius tuus; discipule, ecce mater tua“2.
Mūsų dvigubą prigimtį atskleidusi ir žmogiškos būtybės prieštaravimus, aukščiausius ir kilniausius jo širdies polėkius atvėrusi krikščionybė pati, kaip ir mes, yra kupina kontrastų, nes mums duoda Žmogų – Dievą, Kūdikį – pasaulio valdovą, iš moters įsčių gimusį kūrėją; todėl krikščionybė, turint omenyje šiuos prieštaravimus, yra tobula draugystės religija. Šį jausmą sustiprina ne tik priešingybės, bet ir panašumai. Kad du žmonės taptų neprilygstamais draugais, jie turi kokia nors savybe nuolat traukti ir atstumti vienas kitą; reikia, kad jie turėtų vienodos jėgos, bet skirtingos rūšies dvasią, priešingas nuomones, bet panašius principus, skirtingą neapykantą ir meilę, bet iš esmės tokį patį jautrumą, nesutampantį būdą, tačiau vienodą skonį; vienu žodžiu – ryškiai kontrastingą charakterį ir nepaprastą širdies darną.
Toji šiluma, kurią artimo meilė paskleidžia dorose aistrose, žmonėms suteikia dieviškų savybių. Senovės žmonių jausmai užgesdavo kape, kuriame nebelikdavo jokios ateities. Draugai, broliai, sutuoktiniai atsisveikindavo ant mirties slenksčio ir žinodavo, kad jų išsiskyrimas amžinas; graikams ir romėnams didžiausia laimė būdavo sumaišyti savo pelenus; bet kokia nelaiminga turėjo būti urna, uždariusi vien tik prisiminimus! Politeizmas įkurdino žmogų praeities plotuose; krikščionybė jį perkėlė į vilties lankas. Garbingų žemiškų jausmų malonumai tėra mūsų patirsiamos palaimos nuojauta. Mūsų draugystės ištakos – ne iš šio pasaulio: tuo tarpu žemėje dvi viena kitą mylinčios būtybės žengia Dangaus keliu, ir jį pasieks drauge, jeigu laikysis dorybės; tad išraiškingas poetiškas pasakymas „išlieti savo sielą draugo sieloje“ dviem krikščionims yra akivaizdi tikrovė. Netekę kūno, du draugai tik atsikratys kliūties, kuri trukdė jų visiškam susiliejimui, ir Amžinybė priglaus jų sielas.
Vis dėlto nemanykime, kad krikščionybė, mums atvėrusi aistrų ištakas, būtų atėmusi gyvenimo skonį. Užuot nuslopinusi vaizduotę, versdama ją viską paliesti ir viską pažinti, krikščionybė abejone ir šešėliais pridengė mūsų tikslams nereikalingus dalykus; tuo būdu ji pranoksta neprotingą filosofiją, kuri pernelyg stengiasi įsiskverbti į žmogaus sielą ir viską pagrįsti. Visai nebūtina nuolat tirti širdies gelmių; joje slypinčios tiesos yra iš tų, kurioms reikalinga prieblanda ir atstumas. Nėra protinga be perstojo vertinti savo širdies polinkį mylėti nei vis samprotauti apie aistras. Toks smalsumas pamažu įpratina abejoti kilniais dalykais, išsekina jausmus ir, galima sakyti, nužudo sielą; širdies slėpiniai primena senovės Egipto paslaptis; mirtis išsyk ištikdavo į religijos kultą neįšventintą, bet tas paslaptis užsigeidusį pažinti neišmanėlį.
II skyrius. Aistringa meilė. Didonė
Tai, ką šiandieną mes vadiname tiesiog meile, yra jausmas, kurio Antikoje net vardo nežinota. Tiktai naujaisiais laikais išvydome susidarantį tokį juslių ir sielos junginį, tokią meilės rūšį, kurioje draugystė užima moralės vietą. Ne kam kitam, o krikščionybei turime dėkoti už tą ištobulintą jausmą; būtent jai, vis besirūpinančiai mūsų širdies tyrumu, pavyko sudvasinti polinkį, regis, mažiausiai tam tinkamą. Taigi šitaip koneveikiama religija pateikė naujų poetinių siužetų net tiems autoriams, kurie ją niekina: daugybėje romanų galime aptikti šios pusiau krikščioniškos aistros įkvėptą grožį. Pavyzdžiui, Klementinos3 charakteris yra šedevras, kurio atitikmens niekaip nerasime Graikijoje. Tad pasigilinkime į šią temą ir, prieš pradėdami kalbėti apie pastoralinę4, prabilkime apie aistringą meilę.
Šioji meilė nei tokia šventa kaip sutuoktinių tarpusavio pagarba, nei tokia grakšti kaip piemenėlių idilė; bet, būdama labiau kankinanti už vieną ir už kitą, nusiaubia jos apimtas sielas. [Aistringa meilė], nesiremdama nei santuokos svoriu, nei nekaltais pastoraliniais papročiais, nei ieškodama sau kitokių privalumų, yra savo pačios beprotybė, pati sau pakankama. Ši aistra, nežinoma visada užsiėmusiam amatininkui ir naiviam atviraširdžiam artojui, klesti vien tuose visuomenės sluoksniuose, kur dykinėjimas mus tvirtai pririša prie širdies reikalų su jos begaline savimeile ir nesibaigiančiu nerimu.
Krikščionybė iš tiesų apšviečia skaisčia šviesa mūsų aistrų gelmes; Bažnyčios pamokslininkai nepaprastai aiškiai ir gyvai pavaizdavo širdies paklydimus. Kokį ambicijų paveikslą nupiešė Bourdaloue5! Kaip giliai Massillonas6 įsiskverbė į sielos užkaborius ir iškėlė į paviršių mūsų polinkius ir ydas! „Jai būdinga, – sako iškalbusis vyras apie aistrą, – apimti visą širdį; neįstengi apie nieką daugiau galvoti, tik apie ją; esi jos pavergtas, apsvaigintas; visur ją randi; visur regi jos pragaištingus ženklus; viskas sužadina netinkamus troškimus – pasaulis, vienatvė, vieta, nuotolis, patys nereikšmingiausi dalykai, rimčiausi užsiėmimai, pati šventykla, pašventinti altoriai, baisios paslaptys visada apie ją primena.“
„Tai palaidumas, – sušunka tas pats pamokslininkas kalbėdamas apie nusidėjėlę, – mylėti dėl jo paties tai, kas negali būti nei mūsų laimė, nei idealas, nei, savaime aišku, mūsų ramybė; nes mylėti – tai patirti palaimą tame, ką myli; tai ieškoti mylimoje būtybėje visko, ko trūksta mūsų širdžiai; tai šauktis jos pagalbos užpildant baisią tuštumą, kurią jaučiame savyje, ir tikėtis, kad ji gebės tai padaryti; tai žvelgti į ją kaip į priebėgą nuo mūsų visų rūpesčių, vaistą nuo visų mūsų skausmų, kaip į visų mūsų gėrybių kūrėją… Bet ši žmogiškų būtybių meilė neatskiriama nuo žiauriausių svyravimų: amžinai abejoji, ar esi mylimas taip, kaip myli pats; surandi visokių būdų jaustis nelaimingas, susikurti baimių, įtarimų ir patirti pavydą; kuo esi patiklesnis, tuo labiau kenti; esi savo paties nepasitikėjimo kankinys; jūs tai žinote, ir ne man čia kreiptis į jus beprotiškų jūsų aistrų kalba.“
Šioji sielos liga audringai pasireiškia, vos tik pasirodo jos daigą išauginantis objektas. Didonė7 dar rūpinasi statomo miesto reikalais; pakyla audra ir atplukdo didvyrį. Karalienė susijaudina, slapta liepsna pasrūva jos gyslomis; ji ima elgtis neatsargiai; ateina malonumų laikas; nusivylimas ir graužatis užgrius vėliau. Greitai Didonė taps apleista; ji su siaubu žvalgysis aplinkui ir tematys vien prarajas. Kur išsisklaidė tas laimės statinys, kurį sukūrė įsimylėjusios, egzaltuotos vaizduotės architektas? Debesų rūmai, kuriuos prieš nusileisdama apšviečia saulė? Didonė bėga, ieško, šaukia Enėją: „Dissimulare etiam sperasti?“ ir t. t.
Gal tu, klastūne, manei galėsiąs niekšybę paslėpti
Ir, nepasakęs nieko, iš mano širdies pasitraukti?
Nei mūsų meilė tavęs nesulaiko, nei rankos davimas,
Nei kad Didonė turės gyvenimą žiauriai užbaigti?8
Koks nerimas, kokia aistra, kokia tiesa išduotos moters iškalbinguose žodžiuose! Jos širdis tokia perpildyta, kad ji išsako jausmus netvarkingai, nerišliai ir pasklidai, taip, kaip jie veržiasi iš jos lūpų. Atkreipkite dėmesį, į kokius autoritetus ji kreipiasi savo maldose. Ar kalba dievų, savo skeptro vardu? Ne, ji netgi nevadina savęs apleistąja Didone; nuolanki ir mylinti, ji meldžia Veneros sūnų vien savo ašaromis, vien pačia klastūno ranka. Jei ir prisimena užgimusią meilę, tai tam, kad ja pridengtų Enėją: „Dėl mūs ryšių, dėl tos sutviskėjusios meilės palaimos“9, – sako ji.
Ji taip pat šaukiasi liudininkėmis savo laimės vietas, nes nelaimės ištiktiesiems būdinga jausmus susieti su juos supančiais daiktais; pasaulio apleisti, jie trokšta susikurti atramas, ragindami nejautrią aplinką atsiliepti į jų skausmą. Toji pastogė, tie svetingi namai, kur neseniai ji buvo priglaudusi nedėkingąjį, dabar pakeičia Didonei tikruosius dievus. Pagaliau su moters, įsimylėjusios moters gudrumu ji pamini vieną po kito Pigmaliono ir Jarbo10 vardus, kad sužadintų trojėnų didvyriui arba kilnumą, arba pavydą. Ir kaip paskutinį aistros ir netekties įrodymą išdidžioji Kartaginos valdovė išsako troškimą, kad bent turėtų rūmuose „mažutį Enėją“11, kuris maldytų jos sielvartą, nors ir primintų gėdą. Ji įsivaizduoja, kad srūvančios ašaros, prakeiksmai, maldavimai bus tie argumentai, kurie palauš Enėją; beprotybės akimirkomis aistros, nesugebančios sėkmingai apginti savo troškimų, tariasi panaudojusios visas įmanomas priemones, bet iš tiesų tik jos pačios atsiskleidžia visu gražumu.
III skyrius. Ankstesniojo tęsinys. Racine’o Faidra
Mums galėtų užtekti Didonės ir Racineֹ’o Faidros12, aistringesnės už Kartaginos karalienę, sugretinimo: pastaroji yra išties krikščioniška sutuoktinė. Krikščionių pragaro kerštingos liepsnos ir baisios amžinybės baimė persmelkia tos moters nusikaltėlės vaidmenį, ypač – pavydo scenoje, kuri, kaip žinome, yra sugalvota naujųjų laikų poeto. Antikos laikais kraujomaiša nebuvo tokia reta ir siaubinga, kad kaltojo širdyje sukeltų panašų išgąstį. Sofoklis, tiesa, numarina Jokastę tą akimirką, kai ji sužino apie savo nusikaltimą, bet Euripidas jai leidžia gyventi dar ilgai. Jei tikėsime Tertulianu, tai Makedonijoje Oidipo kančios išprovokuodavo žiūrovų pašaipas. Vergilijus įkurdina Faidrą ne pragare, bet tik mirtų giraitėje, „liūdesio laukuose“, „lugentes campi“, po kuriuos klaidžioja mylinčios moterys, kurios „ir mirę ilgesiu sirgt nenustoja“: „Curae non ipsa in morte relinquunt“13. Taigi Euripido, kaip ir Senekos, Faidra labiau bijo Tesėjo negu pragaro. Nei viena, nei kita nekalba kaip Racine’o Faidra:
Pavydas mano! Man maldaut Tesėjo! Ko man imtis?
Tesėjas gyvas, bet širdis vis dar nerimsta!
Dėl ko? Kur ta kita širdis, taip trokštama karštai?
Kas mano žodis stojas man plaukai.
Nusikaltimai mano be ribų jau driekias.
Kraujomaiša ir apgavystė man jau niekis;
Žudikės mano rankos keršyt nekantrauja,
Panirt joms maga į nekaltą kraują.
Dar, vargšė, gyvenu! Kasdien stebiuos
Šventąja saule – kilusi iš jos!
Man prosenis – dievatėvis, dievų galva;
Dangus, pasaulis – mano protėvių šeima;
Kur slėptis man? Gal pragaro tamsiojon?
Bet tėvas ten! Sprendimų urną laikantis Minojas.
Lemtis į griežtas ją atidavė rankas:
Minojas teisia jau vėles blyškias.
Ištiks šešėlį siaubo virpulys,
Kai savo dukrą prieš akis išvys,
Kai priversta bus išpažint dukra
Kalčių kaltes, gal negirdėtas pragare!
Ką tarsi, tėve, apie vaizdą šį nuogandų?
Regiu siaubingą urną krentant tau iš rankų,
Regiu tave galvojant bausmę naują,
Tave į budelį pavirstant savo kraujo.
Už tavo šeimą pražudytą tegu deivei bus atleista:
Jos kerštą atpažink kaip dukrai siųstą aistrą.
Deja! Dėl nuopuolio baisaus man gėda,
Aš pamečiau dėl jo širdies palaimą giedrą.14
Šioje neprilygstamoje ištraukoje matoma jausmų gradacija, liūdesio, nerimo ir sielos polėkių išmanymas, apie kurį senovės žmonės nieko nežinojo. Antikoje randame nebent, taip sakant, jausmų apmatus, bet retai – išbaigtą jausmą; o čia vienoje eilutėje – visa širdis: „Čia Venera pati aukos nebepaleidžia“15; ir galbūt pats stipriausias kada nors išgirstas aistringas riksmas: „Deja! Dėl nuopuolio baisaus man gėda, / Aš pamečiau dėl jo širdies palaimą giedrą.“
Šiose eilutėse – juslių ir sielos, nevilties ir meilės šėlo vienis, pranokstantis bet kokią išraišką. Toji moteris, kuri už vieną „laimės akimirką“ sutiktų „kentėti amžinai“, toji moteris nėra antikinis charakteris; ji – nupuolusi krikščionė, į Dievo rankas patekusi gyva nusidėjėlė; jos kalba – prakeiktosios žodžiai.
IV skyrius. Ankstesniųjų tęsinys. Julija d’Etanž, Klementina
Mes keičiame temą: baisi aistringa krikščionės Faidros meilė pamaldžiojoje Julijoje16 suskamba kaip lyriški atodūsiai: iš ramybės šventovės pasigirsta sujaudintas balsas, meilės riksmas, kurį švelniai pakartoja šventų tabernakulių aidas.
Šiame pasaulyje tik svajų karalystė yra mūsų sielai derama buveinė, nes žmonių darbai niekingi, ir, išskyrus savaime egzistuojančią Esybę, gražu tik tai, ko nėra.
<…>
Viskas aplink turėtų mane džiuginti, bet aš negaliu džiaugtis: į širdį smelkiasi slaptas ilgesys, sieloje tuštuma ir maudulys, – lygiai taip buvo juk ir jums, kaip kitados skundėtės. Meilės tiems, kurie man brangūs, negana mano širdžiai: ji dar turi neišnaudotų jėgų ir nežino, kur jas dėti. Pripažįstu, kančia labai keista, bet aš tikrai kankinuosi. Mielasis mano, aš per daug laiminga, laimė man nusibodo.
<…>
Nerasdama pasitenkinimo šioje žemėje, mano siela godžiai ieško jo kitur; pakilusi į aukštybes, į jausmų ir būties pradžią, ji išsivaduoja iš ilgesio ir bergždumo, atgimsta, atgyja, randa naujų jėgų ir pradeda naują gyvenimą; ten jai atsiveria nauja egzistencija, kuriai svetimos kūno aistros; tikriau sakant, ji jau nebe manyje, ji visa toje beribėje Esybėje, kuri stebi, trumpam nusikračiusi savo pančių, o paskum, vėl juos pajutusi, guodžiasi mintimi, jog patyrė palaimos būseną ir įgavo viltį kada nors amžinai ja mėgautis.
<…>
Kai pagalvoju apie visas Apvaizdos geradarystes, man pasidaro gėda, jog esu jautri savo menkiems vargams ir pamirštu didžias dangaus malones. <…> Kai liūdesys prieš mano valią nė ten manęs nepalieka, truputį paverkiu, pasiguodžiu Visagaliui, ir akimoju atlėgsta širdis. Mano apmąstymai niekados nebūna nei kartūs, nei graudūs; net atgailos man netrikdo baimė. Mano nuodėmės žadina man veikiau gėdą negu siaubą: prikaišioti sau neprikaišioju, tik gailiuosi.
Dievas, kurį garbinu, – tai gailestingumo Dievas, mūsų tėvas; labiausiai jaudina mane jo gerumas, kuris mano akyse stelbia visas kitas jo savybes; šią vienintelę jo savybę aš ir suvokiu. Jo galybė mane stulbina, jo begalybė trikdo, jo teisingumas… Žmogų jis sukūrė silpną, bet jis teisingas ir gailestingas. Keršto Dievas – tai blogų žmonių Dievas: aš negaliu nei bijoti jo dėl savo likimo, nei melsti jį nukreipti rūstybę į kitus. O santarvės Dieve, gerumo Dieve, tai tave aš garbinu! Jaučiu, jog esu tavo rankų kūrinys, ir tikiuosi, kad Paskutinio teismo dieną pamatysiu tave tokį, koks visą gyvenimą kalbėjai su mano širdimi.17
Šiame paveiksle taip nuostabiai susipynę meilė ir tikėjimas! Toks stilius, tokie jausmai nė iš tolo neturi analogo Antikoje18.
Turėtumei būti beprotis, kad atmestumei religiją, kuri paskatina širdį prabilti tokiu švelniu balsu ir, galima sakyti, suvirpina naujas sielos stygas.
Norite kito šios naujos, politeizmui nežinomos aistrų kalbos pavyzdžio? Paklausykite Klementinos: jos kalbėjimas, ko gero, dar natūralesnis, dar jausmingesnis, subtilesnis ir naivesnis nei Julijos:
Iš visos širdies aš sutinku, pone (kaip matote, tai labai rimta), kad nelaimingajai Klementinai jūs tejaustute vien neapykantą, panieką, pasibaisėjimą, bet vardan jūsų nemirtingos sielos meldžiu, kad pasiliktumėt prie tikrosios Bažnyčios. Ak, ką man atsakysit, pone (atsuko savo žavų veidą į mane, vis dar žvelgiantį į šalį, nes jaučiau neturįs jėgų pažiūrėti į ją)? Ištarkit, pone, jog neprieštaraujate; aš visada tikėjau jūsų kilnia ir jautria širdimi. Ištarkit, kad ji atvira tiesai; šito jus maldauju ne dėl savęs; aš jums jau sakiau, kad panieka atitenka mano daliai. Niekas nepareikš, kad jūs nusileidot moters prašymams. Ne, pone, ši garbė teks jūsų sąžinei. Aš nenuslėpsiu nuo jūsų, ko tikiuosi dėl savęs: pasiliksiu didžioje ramybėje (čia ji pakilo su tokiu savo orumo pajautimu, kurį tikėjimo dvasia, regis, dar labiau paryškino), ir kai pasirodys mirties angelas, aš ištiesiu jam ranką. Ateik, tarsiu aš jam, o tu, taikos pasiuntiny! Seksiu paskui tave kranto, kurį trokštu prieiti, link; ten aš paruošiu vietą žmogui, kurį tikiuosi išvysti dar labai negreitai, bet šalia kurio noriu būti amžinai.19
Ak! Krikščionybė mūsų žaizdoms tikras balzamas tada, kai širdyje pirma siautusios aistros pradeda nurimti – arba dėl netekties, arba dėl prabėgusio laiko. Krikščionybė numaldo širdgėlą, sutvirtina svyruojantį pasiryžimą, apsaugo nuo atkryčio, menkai tepasveikusioje sieloje užkirsdama kelią pavojingai prisiminimų galiai; ji mus apgaubia ramybe ir šviesa, mums atkuria tą dangišką harmoniją, kurią Pitagoras tapatino su aistrų tyla. Krikščionybė visada pasiūlo atlygį už pasiaukojimą, todėl žinai atgausiąs viską, ką jai atiduodi; kiekvieną kartą įteikdama dovaną, nuostabesnę už mūsų troškimus, ji patenkina įgimtą mūsų širdžių nepastovumą; krikščionybė mus kaskart sužavi nesibaigiančia meile, ir toji meilė neapsakoma, nes jos slėpinio šaltinis – nekaltumas ir tyrumas.
IX skyrius. Apie tuščias aistras20
Lieka aptarti dar vieną sielos būseną, kuri, mums regis, iki šiol nebuvo gerai ištirta; tai būsena, pirmesnė už tikrąsias aistras, kai mūsų jaunos, aktyvios, nepaliestos, bet ir neišsiskleidusios galios išbando tik pačios save, be tikslo ir objekto. Kuo tautos labiau pažengusios civilizacijos keliu, tuo visuotinesnės tos tuščios aistros, nes tada nutinka gana liūdnas dalykas: daugybė knygų, pasakojančių apie žmogų ir jo jausmus, leidžia be patirties pažinti daugelį aprašytų pavyzdžių. Esi nusivylęs, nors nieko negavęs; dar turi troškimų, bet nebėra iliuzijų. Vaizduotė turtinga, gausi ir nuostabi; būtis skurdi, išsekusi ir beviltiška. Gyveni kupina širdimi ištuštėjusiame pasaulyje ir esi viskuo pasibjaurėjęs, nors niekuo nepasinaudojęs.
Neįtikėtinas kartėlis, kurį tokia sielos būsena paskleidžia gyvenime; širdis sukasi kaip išmano, šimtais būdų panaudodama jėgas, kurias jaučia jai esant nereikalingas. Senovės žmonės menkai žinojo apie šį slaptą nerimą, apie užgniaužtų aistrų, kai jos ima bruzdėti vienu metu, aitrumą; aktyvi politinė veikla, gimnasijų ir Marso laukų žaidimai, prekyba Forume ir viešose aikštėse užpildydavo jų dienas ir nepalikdavo jokios vietos širdies liūdesiui.
Kita vertus, jie nebuvo linkę į perdėjimus, viltis, baimes be priežasties, minčių ir jausmų nepastovumą, nenustygstantį judrumą, kuris tėra nuolatinis bodėjimasis; tokias savybes mes įgyjame moterų draugijoje. Moterys, nepriklausomai nuo naujųjų laikų žmonėms tiesiogiai sužadinamų aistrų, paveikia dar ir kitus jausmus. Jų egzistencijai būdingas savotiškas atsainumas, kurį jos perkelia ir į mūsų būtį; jos padaro mūsų, vyrų, charakterį ne tokį ryžtingą; o mūsų aistros, nusilpusios dėl jų aistrų poveikio, įgyja kažin kokio netikrumo ir drauge švelnumo.
Pagaliau graikai ir romėnai niekad nenukreipia savo žvilgsnio anapus šio gyvenimo ir, nė neįtardami apie tobulesnius nei šio pasaulio malonumus, dėl savo ypatumų nebuvo, kaip mes, linkę apie juos mąstyti. Iš mūsų vargų ir rūpesčių išaugusi krikščionių religija mums nenutrūkstamai teikia dvigubą – žemės sielvartų ir dangaus džiaugsmų – paveikslą ir tokiu būdu širdyje įkurdina dabartinių skausmų ir būsimų vilčių šaltinį, iš kurio trykšta neišsenkančios svajonės. Krikščionis visada žvelgia į save kaip į laikiną šios ašarų pakalnės keleivį, kuris atilsį atras tiktai kape. Jo troškimų objektas – ne pasaulis, nes jis žino, kad žmogus „trumpai tegyvena“21, ir tas objektas jam greitai išsprūstų iš rankų.
Pirmųjų krikščionių patirti persekiojimai išugdė juose bjaurėjimąsi pasaulio dalykais. Barbarų įsiveržimas padėjo paskutinį tašką, kuris žmogaus prote įspaudė liūdesį ir gal net dalelę mizantropijos, taip ir pasilikusios visiems laikams. Visuose kraštuose iškilo vienuolynai, kuriuose užsidarydavo pasauliu nusivylę nelaimingieji, kurių sielos gyvenime geidė verčiau nepažinti kai kurių jausmų, nei vieną dieną būti žiauriai apgautos. Bet mūsų laikais, kai toms neramioms sieloms ėmė trūkti vienuolynų arba jų link vedančios dorybės, tarp žmonių jos pasijuto svetimos. Dabartimi pasibjaurėjusios, savo religijos atbaidytos jos pasiliko pasaulyje, bet pasaulio nepriėmė; šitaip jos tapo tūkstančio chimerų grobiu; tada pamatėme užgimstant ir aistrose įsišaknijant nusikalstamą melancholiją, kai tos betikslės aistros pradėjo pačios save naikinti vienišoje širdyje22.
Versta iš: Chateaubriand. GENIE DU CHRISTIANISME, 1. Paris: Garnier-Flammarion, 1966.
1 Apie poezijoje vaizduojamus žmogaus charakterius kalbama II dalies 2 knygoje (čia ir toliau – vert. past.).
2 „Jėzus tarė motinai: „Moterie, štai tavo sūnus!“ Paskui tarė mokiniui: „Štai tavo motina!“ (Jn 19, 26–27).
3 Anglų rašytojo Samuelio Richardsono (1689–1761) romano „Sero Čarlzo Grandisono istorija“ („The history of sir Charles Grandisson“, 1754) nelaiminga veikėja Klementina dela Poreta.
4 Apie pastoralinę Kiklopo ir Galatėjos meilę rašoma VI skyriuje.
5 Louis Bourdaloue (1632–1704) – jėzuitas, garsus savo laikų pamokslininkas; jam būdingas griežtas stilius, įžvalgi psichologinė žmogaus ydų ir nuodėmių analizė.
6 Jeanas Baptiste’as Massillonas (1663–1742) – pamokslininkas, oratoriečių ordino narys. Klermono (Clermont) vyskupas, retorikos profesorius.
7 Vergilijaus „Eneidoje“ Didonė – tragiško likimo Kartaginos karalienė. Ji beviltiškai pamilsta audros į Kartaginą atblokštą Enėją, o palikta susidegina.
8 Vergilijus. Eneida / vertė Antanas Dambrauskas. – Vilnius: Vaga, 1989. – P. 73.
9 Ten pat. – P. 73.
10 Pigmalionas – Didonės brolis, nužudęs jos vyrą Sichėją; Jarbas – jos rankos siekęs getulų karalius.
11 Vergilijus. Eneida. – P. 73.
12 Jeano Baptiste’o Racine’o tragedijos „Faidra“ herojė, Tesėjo žmona. Ji pamilo posūnį Hipolitą, tačiau buvo atstumta, todėl apšmeižė jį ir nusižudė.
13 Vergilijus. Eneida. – P. 118.
14 Racine J. Faidra. Phèdre / vertė Vladas Braziūnas, Genovaitė Dručkutė. – Vilnius: Žara, 2017. – P. 135–137.
15 Ten pat. – P. 49.
16 Turimas omenyje Jeano Jacques’o Rousseau epistolinis romanas „Julija, arba Naujoji Eloiza“.
17 Rousseau J. J. Julija, arba Naujoji Eloiza / vertė Ona Doveikienė, Valdas Petrauskas. – Vilnius: Vaga, 1997. – P. 616, 617, 618–619. Cituojamas šeštos dalies VIII laiškas: Sen Prė nuo ponios de Volmar.
18 Vis dėlto šioje ištraukoje metafiziniai posakiai ydingai sumišę su natūralia kalba. Dievas, Visagalis, Viešpats skambėtų daug geriau nei jausmų ir būties pradžia (aut. past.).
19 F. R. de Chateaubriand’as netiksliai cituoja abato Prévost vertimą iš anglų kalbos.
20 Le vague des passions (pranc.) – aistrų netikrumas, miglotumas; sudėtinga psichologinė būsena, apimanti neaiškias emocijas, troškimus be konkretaus tikslo ir objekto, nerimą, ilgesį, pasyvumą, bejėgiškumą. Viena svarbiausių prancūzų romantizmo sąvokų greta „amžiaus ligos“ (le mal du siècle).
21 Job 14, 1.
22 1802 ir 1803 m. leidimuose šioje vietoje buvo įdėta novelė „Renė“.
Adam Michnik. Chamai ir angelai
2023 m. Nr. 11
Iš lenkų k. vertė Irena Aleksaitė
Adamas Michnikas (g. 1946) – lenkų disidentas, istorikas, vienas iš judėjimo „Solidarumas“ įkūrėjų, eseistas, politinis publicistas, laikraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiasis redaktorius, vienas iš demokratinės opozicijos įkūrėjų. Lietuvos istorijos institutas išleis dviejų tomų A. Michniko politinių esė rinkinį, pirmasis pasirodys kitais metais.
Esė cituojamus eilėraščius vertė Nora Jazbutytė.
Prieš pusę amžiaus buvau mažas vaikas, kuris nieko nesuprato. Bet prieš trisdešimt metų, žiūrėdamas į Kovo įvykių1 žurnalistų išsišokimus, šį bei tą supratau. Supratau nuo grandinės paleisto chamiškumo dinamiką. Todėl gerai suprantu publicistus, kurie šiandien su nerimu stebi dar vieną, eilinę chamiškumo invazijos į lenkų viešąjį gyvenimą fazę. Tačiau nederėtų to paprasčiausiai sieti su tuo, kad komunistai užgrobė valdžią. Netiesa, kad tada į valdžią atėjo „neišsilavinę, be jokio išsiauklėjimo žmonės, nemokšos, chamai ir prasčiokai“. Aimanos, kurias šiandien girdime, turi ilgą istoriją.
I
Edmundas Burke’as, vienas geriausių savo epochos politinių rašytojų, garsiojoje knygoje „Apmąstymai apie Prancūzijos revoliuciją“ („Reflections on the Revoliution in France“, 1790) rašė: „Riteriškumo laikai praėjo. Atėjo sofistų, ekonomistų ir skaičiuotuvų laikas, o Europos šlovė užgeso amžiams. Niekada, jau niekada nepamatysime to didžiadvasiško lojalumo rasei ir lyčiai, to išdidaus nuolankumo, kupino orumo paklusnumo, nuoširdaus atsidavimo, kurie net nelaisvėje žadino pakilią laisvės dvasią. <…> Nuo gyvenimo turėjo būti brutaliai nuplėšta visa padorumo regimybė. Visos iškilnios idėjos, kilusios iš moralinio jautrumo lobyno, įsišaknijusios širdyje, bet patikrintos protu kaip būtinos pridengti mūsų nuogą, sužalotą sielą ir mūsų pačių akyse suteikti jai garbingumo, turėjo būti atmestos kaip juokingos, absurdiškos ir senamadiškos atgyvenos. <…> Kai valdinių taisykle tampa maištas, karalių strategija tampa tironija.
Kai iš mūsų atima senuosius įsitikinimus ir gyvenimo taisykles, prarandame šį tą nepaprastai vertingo. Nuo tos valandėlės nebeturime kompaso, kuriuo galėtume vadovautis, ir nežinome, į kokį uostą plaukiame.“
II
Prieš dvidešimt metų Piotras Wierzbickis parašė „Traktatą apie glindas“ („Traktat o gnidach“), aštrų pamfletą prieš oportunizmą ir lenkų kultūros elito melą. Tos esė pagrindinė mintis ta, kad elitas įgavo glindos pavidalą: bailių rašeivų, kurie vingriai pagrindžia savo tarnystę totalitarinei valdžiai. Man toji esė sukėlė nerimą – kaip vienmatis ir prasčiokiškas pasaulio atspindys. Pasijutau „glinda“ ir parašiau repliką, kurią pavadinau „Glindos ir angelai“ („Gnidy i anioły“). Ir dabar, po daugelio metų, ta esė atrodo parašyta lygiai gerai, bet ir lygiai vienmatės konstrukcijos: chamams skirtas pamfletas nori išgirti „gerbiamus šviesuolius“ ir „gerbiamus ponus“. Todėl noriu pareikšti: esu „Chamas“. Kitaip sakant, manau, kad mes – žmonės iš Darbininkų gynimo komiteto, žmonės iš „Solidarumo“ pogrindžio – visi esame „Chamai“. Ir ne nuo šiandien. Nuo seno.
III
Chateaubriand’as, aristokratas pagal kilmę ir protą, įžvalgios diagnozės meistras ir plunksnos menininkas, savo dienoraštyje „Pomirtiniai užrašai“ rašė: „Liepos 14 d., Bastilijos paėmimas. Mačiau, kaip buvo puolami tie keli invalidai ir nedrąsus valdytojas: jei vartai būtų buvę užrakinti, liaudis niekad nebūtų įsiveržusi į tvirtovę. Du ar tris kartus buvo šauta iš patrankų, tačiau tai padarė ne invalidai, o prancūzų gvardiečiai, atsidūrę bokštuose. De Launay, ištrauktas iš savo slėptuvės, po tūkstančio pažeminimų buvo pribaigtas ant Rotušės laiptų; Flesselleso, Paryžiaus burmistro, galvą perskrodė pistoleto kulka: štai vaizdas, kurį beširdžiai veidmainiai laiko labai gražiu. Tarp žudynių vyko orgijos kaip Otono ir Vitelijaus laikais Romos maišto metu. Puskarietėse puikavosi Bastilijos užgrobėjai, laimingi girtuokliai, smuklėse paskelbti laimėtojais; jų eskortą sudarė prostitutės ir sankiulotai, kurių gretos jau ėmė retėti. Praeiviai su baiminga pagarba nusiimdavo kepures prieš tuos didvyrius, kurių keli dėl išsekimo triumfo neišgyveno. Daugėjo Bastilijos raktų; juos visiems galintiems susimokėti kvailiams siuntinėjo į visas keturias pasaulio šalis. <…> Čia susitikdavo puikiausi kalbėtojai, žinomiausi rašytojai, labiausiai vertinami tapytojai, populiariausi aktoriai ir aktorės, pašėliausios šokėjos, garsiausi užsieniečiai, ponai iš dvaro ir Europos ambasadų: senoji Prancūzija atėjo į tą vietą, kad užbaigtų savo egzistavimą, naujoji – kad jį pradėtų.“
Bastilijos paėmimas – „kruvini atlaidai“ – atvėrė naują erą.
Chamas įžengė į miesto centrą anksčiau, nei Raudonoji armija užėmė Lenkiją; Chateaubriand’ui Chamas įžengė į miestą tą valandėlę, kai užėmė Bastiliją.
IV
Paskutiniai Lenkijos istorijos šimtas metų – tai „Kordiano“2 ir „Chamo“ susitikimo dialektika. Kordianas buvo patriotas, o Chamas primityvus kvailys, prasčiokas, kuriuo galima manipuliuoti, nemokantis užsirišti kaklaryšio politikas, kuris vos numetęs mėžlavežio šakes brovėsi į salonus.
Bet Kordianui reikėjo Chamo. Todėl sukilimo dalyviai, revoliucionieriai Chamą idealizuodavo, nes be jo joks sukilimas ar revoliucija negalėjo tikėtis sėkmės. Taip pat Chamas be vargo patekdavo į tautos Panteoną: kaip šaunusis Bartoszas Głowackis, kosinierius nuo Raclavicų, kaip drąsusis batsiuvys Janas Kilińskis, patriotas iš Varšuvos, kaip Michałas Drzymała3, kuris savo vagonu pergudravo vokiečių administraciją.
Konservatoriai šaipydavosi iš Chamo, nes tasai turėjo savo, kitokią atmintį, savo siekius, savo kvapą. Į salonus žengiančio chamo vizija žavėjo pažangiuosius ir kėlė siaubą tradicinių pažiūrų žmonėms. Bet chamas likdavo Chamu – Galicijos „sukilimo“ ar „pjautynių“, kai „pjūklu pjovė“, simboliu, 1863 m. sukilimo pralaimėjimo simboliu, kai valstiečiai sukilėlius ar sąmokslininkus nugabendavo į rusų policijos nuovadą. Nors anais laikais buvo rašoma, kad „narsiausiai kaunasi karaliai, o dažniausiai žūsta valstiečiai“.
Laisvės, Nepriklausomybės ir Revoliucijos idėjos – kiekviena savaip – buvo elitinės, kiekviena jų turėjo savo ypatingą Pirmąją brigadą4, mitusią įsitikinimu, kad jie yra nedidelė kilnių beatodairiškų narsuolių grupė bailumo ir chamiškumo jūroje. O Aleksandras Fredro, komedijų „Kerštas“ ir „Panelių pažadai“ autorius, nuoseklus konservatorius, rašė: „Patriarchalinė valdžia priklauso dvarininkams, niekas jos atstoti negalėtų…“
Kordianas užmezgė tam tikrą ryšį su Chamu, bet grafas, jo artimas giminaitis, mokėjo parodyti Chamui jo vietą.
V
Prisimindamas tarpukarį Witoldas Gombrowiczius ne kartą rašė apie savąją Chamo baimę. Tos baimės didelės akys ir ilga istorija. Ji išgyveno iki šių dienų. Toji baimė nėra absurdiška. Ortega y Gassetas, garsiojo traktato „Masių sukilimas“ autorius, manė, kad jau XIX a. vidury prasidėjo regresas barbariškumo link, tai yra „žmonių grįžimas prie naivumo ir primityvumo, žmonių, kurie neturi praeities arba ją pamiršo“. Bolševizmas ir fašizmas, Ortegos nuomone, tai „tipiški masiniai žmonių judėjimai, kuriems vadovauja prastesni, esantys už laiko ribų, neturintys atminties ir istorinės sąmonės žmonės“.
Reikalas tas, kad bolševizmą ir fašizmą sugalvojo ne Chamas, o intelektualai, mažiau (Gobineau) ar daugiau (Marxas) rafinuoti. Chamo vieta buvo muštynėse arba ant apatinių valdžios pakopų, o kopėčių viršuje ir salonus turėjo užimti naujojo elito žmonės, apsėsti narkotinio susižavėjimo galia, savo pačių ideologijos vaizdinių.
Ne fašizmas ar bolševizmas nutiesė Chamui kelią į salonus – tai padarė visuotinių demokratinių rinkimų į parlamentą tvarka. Chamo balsas tapo svarbus, su jo nuomone reikėjo skaitytis. Nuo Chamo galėjo priklausyti rinkimų rezultatas, tai Chamas streikavo fabrike arba nuolankiai dirbo. Chamas rengė manifestacijas ir streikus, Chamas reikalavo aštuonių valandų darbo dienos. Chamas ėmė kandidatuoti į parlamentą.
Ir galiausiai Chamas prabilo savo balsu.
Kai 1912 m. Galicijos seime konservatyvūs delegatai kvietė „naujojo Szelos5“ dvasią, liaudies judėjimo vadas Wincentas Witosas jiems replikavo: „Turiu griežtai įspėti, kad nežadintumėte 1848 m. vaiduoklių, kad neaitrintumėte neužgijusių žaizdų ir neprimintumėte to akto tiems, kurie jame nedalyvavo ir kurie niekuo nebuvo kalti. Tiesą sakant, jau didis poetas K. Ujejskis atleido nuodėmes tų baisių pjautynių įrankiams, visą kaltę suvertęs kitiems „šėtonams“, kurie ten veikė, – bet manau, kad nepakenks, jei ir šiandien pasakysiu, jog liaudis tą baisų aktą padarė apimta šėlo ir įsiūčio, kurį sukėlė amžius daromos skriaudos jausmas. O jūsų kaltė, kad amžius nesirūpinote jums patikėta liaudimi, baisiausiai ją skriaudėte. Juk buvote gyvenimo ir mirties viešpačiais, juk jūs mokėte, o valstiečiai išlaikė egzaminą.“
Taip skambėjo Chamo, kuris ant XX a. slenksčio priminė apie savo teisę į orumą, balsas.
VI
O paskui buvo ilgas karas ir nuostabi nepriklausomybės atgavimo valandėlė. Kordianų dorybės buvo apdovanotos. Bet euforija netruko ilgai. Jau 1920 m. jaunutės Žečpospolitos likimas pakibo ant plauko: į Lenkiją įsiveržė bolševikų armija su šūkiu: „Visa valdžia į Chamų rankas!“ Bet Chamas nepaklausė bolševikų: nuėjo į lenkų kariuomenę ir apgynė Žečpospolitą nuo raudonarmiečių išlaisvinimo. Apie tai rašė iki širdies gelmių sujaudintas Stefanas Żeromskis: „Kaip galėjo nutikti, kad – kaip kadaise caro komisarai, taip dabar sovietų komisarai – rado kelią į mūsų miestus ir kaimus, į mūsų bažnyčias, namus ir meno šventoves? Kaip galėjo nutikti, kad tiek vieni, tiek kiti tai čia, tai ten rado kelią ir į mūsų liaudį? Reikia atvirai ir viešai pripažinti, kad Lenkijos, stebuklu prikeltos iš mirusiųjų, dvasios tingumas užtraukė ant šalies bolševikų botagą. Tingiai gyveno Lenkijos dvasia, apraizgyta kiaulystėmis, spekuliacijomis, kyšininkavimu, noru pralobti – ir visa tai liaudies sąskaita per bergždžią biurokratizmą, karjeros siekimą ir valdžios neatsakingumą. Visas iškilnumas, dvasioje gimęs nelaisvės dienomis, apmirė pačią pirmą laisvės dieną. Kova dėl valdžios, be abejonės, visur pasaulyje vykstanti kaip visuomeninių jėgų, partijų, stovyklų ir grupuočių kovos išraiška, Lenkijoje įgavo milžiniškas formas. Valdžios vairą pasiekdavo ne gabūs, nusipelnę, išsilavinę, išmintingi žmonės, kurių šalyje turime daugybę, o partijų ir stovyklų vadovai, stipriausi ir apsukriausi. Tarsi nuleidus tvenkinio vandenį, pamatėme šlykščias šliužų ir gyvačių raizgalynes. Viešoje regykloje tai galėjo pamatyti kiekvienas, o tolumoje viskas liko kaip nelaisvės dienomis <…> – milžiniška bežemių ir benamių žmonių armija. <…> Tie, kurie maskoliams užpuolus kraštą stojo ginti savo rūmų, dvaro, miesto namo, savo nuosavybės, buto, pilno baldų, paveikslų ir atminimų, savo trobelės ant žemės sklypelio, sodybos, visko, kas užgyventa, savo padėties ir tarnybos, – tie žinojo, ką gina gindami tėvynę. Tačiau tie, kurie neturėjo visiškai nieko, stodami ginti tėvynės nežinojo, dėl ko kariauja. Gynė ateityje turėtiną turtą. Gynė svetimų turtą, gynė rūmų neliečiamumą, tolesnį dvarų klestėjimą, teisę turėti būstą mieste, gynė butus, kurių niekada nėra matę ir nepamatys, galiausiai gynė valdžią, kuri juos pačius dažnai negailestingu batu sutrypia. <…> Jei tos visuomenės atliekos, kurias mes mindėme taip pat, kaip mūsų pirmtakai maskoliai ir vokiečiai, paėmė šautuvą ir kartu su ponais, su miesčionimis, su inteligentais, su ūkininkais ir fabrikų darbininkais patraukė pulti priešo, mūšyje praliejo kraują ir kartu su visais iškovojo pergalę, turbūt tas jų poelgis mus įpareigoja. Įpareigoja ne maloningai paplekšnoti per petį, ne apdovanoti už pralietą kraują, o atiduoti viską, kas yra jo tėvynėje. Reikia ištraukti jį iš dvasios tinginystės. Tas kraujas mums šventas amžiams – ar jis Varšuvos mūšio lauke tryško iš liaudies didvyrio, kunigo Skorupkos širdies, ar upeliais tekėjo iš bevardžių lenkų kareivių, bežemių valstiečių žaizdų. <…>
Dabar savo veiksmais turime įtikinti pasaulį, priversti jį pripažinti tiesą, kad idėjos, už kurias kovose su Raudonąja armija žuvo mūsų kareiviai, tapo šimtą kartų aukščiau nei tiesos, nukaltos siaurame Maskvos oligarchų rate, kurias jie norėjo mums primesti. Tų idėjų dar nepavyko įgyvendinti, bet nešiojame jas širdyse. Turime nepaneigiamais įrodymais sugriauti nuomonę, kad buvome ponų ir bajorų tauta, tamsuoliška šalis, kad neva mūsų armija buvo „baltoji Piłsudskio armija“. Vakarų ir Rytų, Anglijos, Prancūzijos, Italijos, Amerikos, pačios Vokietijos ir pačios Rusijos darbo pasaulis turi pripažinti, kad netiesa, jog Lenkija buvo buržuazinės Europos žandaras, ant savo ginklo smaigalio nešęs pasaulio pažangos pralaimėjimą. Negalime leisti, kad tas faktas, jog mūšio lauke įveikėme Raudonąją armiją – gindami savo tėvynės sienas, gindami savo liaudį, vieningos kalbos, nedalomą, neišardomą, per amžius vienvaldę gentį, gindami savo kalbą ir laisvę savo valia pasirinkti tvarką – taptų turtuolių, ponų, posėdžiautojų sluoksnio triumfu ir vargšų pralaimėjimu, pasaulio pažangos lėtinimo faktoriumi. Mūšio lauke įveikus bolševizmą, reikia įveikti ir jo idėjų gelmes. Vietoje bolševizmo reikia iškelti aukštesnes, teisingesnes, išmintingesnes ir tobulesnes idėjas nei jo. Reikia sugriauti Lenkiją senąją, supuvusią, apėjusią nuodais, kuriais ją užliejo grobikai. Rugpjūčio audra <…> turi išvalyti mūsų orą, apnuodytą niekšybės išskyromis.“
Taip po pergalingo 1920 m. karo su bolševikais Kordianas rašė apie Chamą.
VII
„Niekšybės išskyros“ – toji Stefano Żeromskio formulė yra tiek talpi, kiek ir toli nuo vienareikšmiškumo. Kokie tais laikais buvo niekšybės veidai?
Turbūt tai buvo panieka Chamams, kurią rodė „gerbiami ponai“ ir „gerbiami šviesuoliai“. Tačiau tai buvo ir į salonus įsiveržusių Chamų demonstruojamas brutalus godumas. Korupcija, konjunktūra, klientelizmas – dėl viso to parlamento kėdes galėjo užimti plebėjai. Tačiau reikalas tas, kad Chamui egoizmo ir korupcijos pavyzdys buvo „gerbiamų ponų“ egoizmas ir korupcija.
Jaučiuosi genetiškai susijęs su Chamais: pamatęs apsukrias gerbiamų ponų karjeras imu pavydėti ir pasijuntu esąs snobas; pamatęs Chamą, kuris kitus išstumdo alkūnėmis, jaučiu pyktį ir gėdą. Tačiau viduje su Chamu esu solidarus: esame vienodai brutalūs, vienodai ambicingi, mus kamuoja tie patys kompleksai.
Todėl esu atsparus antichamiškai retorikai: prisimenu, kad iš Chamų yra kilęs Wincentas Witosas, taip pat Romanas Dmowskis. Galiausiai prisimenu, kad Józefas Piłsudskis, didysis kovos už nepriklausomą Lenkiją architektas, rašydamas apie „išvietę“ arba įžeidinėdamas parlamentarus, neretai vartojo ne itin parlamentišką kalbą; tasai šlėkta, maištaujantis prieš savo visuomeninės klasės vergiškumą, irgi būdavo „pamuštas Chamu“.
„Lenkijos istorijos paradoksas tas, – rašė Marija Dąbrowska, – kad Gegužės perversmas6, kurį įvykdė, galima sakyti, demokratinės jėgos gaivalai, remiami radikalių visuomenės grupių, privedė prie valdymo sistemos, atvirai priešingos demokratijai. Tačiau to reiškinio keistumas ir paradoksalumas gali būti tik tariamas. Mums, lenkams, nė nereikia rodyti į Sorelį ar socialistinę Mussolinio, Hitlerio ar Stalino praeitį, kad pamatytume neabejotiną kraštutinio, doktrinieriško socialinio revoliucionizmo ryšį su iš jo kylančiomis antidemokratinėmis valdžios sistemomis. Tereikia perskaityti Ludwiko Mierosławskio „Poznanės sukilimą“ („Powstanie poznańskie“). Ten rasime ir diktatūros, ir valstybinio totalitarizmo užuomazgų, ir šiandieninės „vadiškumo“ idėjos pradų, ir racionalizmo mistikos, ir visos visuomenės karinės drausmės būtinybės, visuomenės, pakeltos iki aukščiausio kolektyvinio gyvenimo principo. <…> Naujajame vyriausybės kurse buvo įžvelgtas „stiprios rankos“ pagrindas, rankos, galinčios priešintis „neatsakingiems visuomenės eksperimentams“, prie kurių dvarininkai visų pirma priskyrė žemės reformą.“
Tad jei kalbame apie „niekšybės išskyras“, reikia nepamiršti demagogijos, kurią II Žečpospolitos visuomenės viešajai nuomonei siūlė beveik visos politinės stovyklos, pliūpsnių. Witosas valstiečius perspėjo: „Saugokitės, kad per jūsų pečius viršun neliptų visokie tušti, rėksmingi žmonės, kurie šoka apie jus tol, kol esate reikalingi, o paskui rūpinasi jumis kaip sulūžusiu rakandu. <…> Jeigu jūs <…> nemokėsite pasinaudoti savo jėga, jeigu bet kokio agitatoriaus rėkalojimai galės išmušti jus iš pusiausvyros, jeigu jus kaip nendres lankstys kiekvienos demagogijos vėjas, labai brangiai sumokėsite už tai, kad leidote pasinaudoti savo kūnais.“
Jie mokėjo tą kainą – ir ne tik valstiečiai. Lenkų pusiau diktatūra, įsprausta tarp hitlerinio Reicho ir stalinistinės Sovietų Sąjungos, neįstengė – netgi iškilus hitlerininkų grėsmei – suformuoti „tautinio sutarimo“ vyriausybės; Žečpospolitos vyriausybė negebėjo didžiadvasiškai susitaikyti su priešininkais, tokiais garsiais savo piliečiais kaip Witosas ar Korfantis, kurie grįžo iš emigracijos. Panieka Chamui buvo politinės kultūros ir demokratinės tvarkos pieno sesė.
VIII
Marija Dąbrowska su kartėliu komentavo Lenkijos istoriją: „Nuodingos priešiškumo sėklos, barstytos nuo amžių, gavo stiprią maitinamąją terpę, o prakeiktas šlėktos šiaudų kūlys su kerštingu įkarščiu tik pagilino iškastą prarają.“ Savo įžvalgioje knygoje „Kryžkelės“ („Rozdroże“) Dąbrowska citavo „Varšuvos dienoraščių“ autorių, tikintį, kad „suteikti laisvę tamsiems kaimiečiams – tas pat, kas įduoti kardą bepročiui“. O iš tikrųjų, rašė „Naktų ir dienų“ („Nocy i dni“) autorė, „lenkas, iš kurio priešai atėmė privilegijas ir turtus, mokėjo oriai į tai reaguoti. Dėl tūkstančio gerų ir blogų priežasčių mokėjo pats lengvabūdiškai prarasti dvarus. Šventą ir numylėtą žemę prarasdavo per kortas, lėbavimą, fantazijas. Atiduodavo ją žydams ir vokiečiams už skolas. Tik niekada nenorėjo jos atiduoti valstiečiams, tėvynės ir tautos pagrindui.“ Gerbiamiems ponams buvo akivaizdu, kur veda žemės reforma. „Taip pat, – sakydavo, – prasidėjo ir Rusijoje.“
„Kampanija prieš žemės reformą, – replikavo Dąbrowska, – kaip ir daugelis kitų slegiančių mūsų gyvenimo reiškinių, – tai tik atsitiktinė didelės ir spontaniškos visuomeninės-politinės reakcijos „diversija“. Negalime čia nagrinėti to painiausio, sunkiausio mūsų amžiaus klausimo. Šiandien gal atėjo mada būti reakcingiems, kaip anksčiau buvo madinga būti pažangiems. <…> Dauguma dabar populiarinamų šūkių ir įvedamų ar net trokštamų (botago ilgesys) valdymo būdų tėra grįžimas prie seniai susikompromitavusio reakcingumo ir priespaudos pavidalo. Nauji pavadinimai nieko neturėtų apgauti. Reakcija, kaip kiekviena blogybė, dažnai užsideda kaukę.“
„Praeities šmėkla klastoja savo pasą“, – kartojo ji Victoro Hugo žodžius.
IX
Tačiau tikrasis „paso klastojimas“ prasidėjo po 1945 m. Būtent tada kartu su revoliucija, daroma prisidengiant sovietų durtuvais, bet prieš lenkų tautos valią, užsimezgė specifinis lenkiškas mazgas: po socialinio teisingumo vėliava vyko „gerbiamų ponų“ turto – dvarų, namų, pozicijos valstybėje ir visuomenėje – nusavinimas. Pasitvirtina garsusis Dąbrowskos perspėjimas, rašytas II Žečpospolitos saulėlydyje: „Jei šiandieniniai mūsų konservatoriai, prisidengę komunizmo pavojumi, iš tikrųjų renkasi visuomeninę reakciją, ir jeigu tai yra ta antroji priežastis, paaiškinanti pastaruoju metu labai sustiprėjusią kampaniją prieš žemės reformą, tai blogas ženklas. Nes tas, kuris renkasi priespaudą ir reakciją – ar valdantysis, ar pavaldinys – galiausiai pasirenka svarbiausią pavojų – fermentus ir revoliuciją.“
Reikalas tas, kad Didžiuosius Pokyčius lydėjo Didžioji Destrukcija: Chamas ištiesė ranką į svetimą nuosavybę ir svetimą poziciją, sunaikindamas tautinės tradicijos, demokratijos ir valstybės teisės papročių „likučius“. Tačiau lenkiškas paradoksas šiek tiek kitas: Chamo ir bolševizmo koaliciją pagrindė kiti „gerbiami ponai“, miesčioniškų namų vaikai, susižavėję Socialine Revoliucija. Vienas jų rašė:
Įtūžęs vienišas šviesuolis,
Jis tą, kur Vavelyje ilsis,
Lyg Trojos didžiavyrį, broliai,
Giesme norėtų apipinti,
Bet ji seniai jau nuplasnojus
Ir tanku rieda, ji – kariūnė,
Jaunatviška jėga pulsuoja
Po miline širdis galiūnė.
O miniai nevalia jo teisti,
Kai semia mus raudonas tvanas.
Išbalęs gatvės šūksnių klausos,
Vis dar kovas aiškiausiai mena,
Bet chamai jau valdžion sušokę
Raudonus antspaudus dėlioja
Ant savo popiergalių liaudžiai.
Ne apie tai kadais svajojom.
Rūstus maršalka špagą spaudžia.
Ar tai nėra taiklus – nors karikatūriškai piktas – šiandieninės Andrzejaus Szczypiorskio sąmonės aprašymas?
Juk nereikia pamiršti, kad Chamo ir sovietinio bolševizmo koalicijai – deja, natūraliai – priešinosi žmonės su chamišku, o ne gerbiamo pono gomuriu: Stanisławas Mikołajczykas, lenkų kaimo vadovas, kardinolas Stefanas Wyszyńskis, lenkų Bažnyčios vadovas, Władysławas Gomułka, komunistų „nacionalistinio dešiniojo nukrypimo“ vadovas. Tai jie tapo pasipriešinimo Stalino priespaudai simboliais. Tuo pačiu keliu, per pasipriešinimą, tremtį ir kalėjimo celes liaudis įžengė į senamiestį.
„Gerbiami šviesuoliai“ ir „gerbiami ponai“ irgi buvo pasidaliję – kaip ir Chamai. Tereikia prisiminti skamandritus – Lechońį, Wierzyńskį, Wittliną emigracijoje, o Iwaszkiewiczių, Słonimskį, Tuwimą priešingoje pusėje; tereikia prisiminti bičiulius iš Tautinių radikalų lygos Bolesławą Piaseckį pasauliečių katalikų PAX draugijoje ir Wojciechą Wasiutyńskį Tautos partijoje, tereikia prisiminti du brolius Bocheńskius; Józefą Mariją, dominikoną, Fribūro profesorių, sovietinį marksizmą demaskuojančių knygų autorių, ir Aleksandrą, stalinistinio seimo parlamentarą, knygos „Lenkijos kvailybių istorija“ („Dzieje głupoty w Polsce“) autorių, kuris smerkė romantines svajas ir pagrindė poreikį bendradarbiauti su komunistiniu režimu.
Tik nepainiokime komunistinio valdymo ir Chamų valdymo – mūsų, Chamų, buvo visur: tarp saugumo žinybos karininkų ir tarp tos pačios žinybos kalinių. Kaip „gerbiamas ponas“ ir „gerbiamas šviesuolis“ nebuvo sovietinio agento sinonimas, taip ir Chamas nebuvo oportunisto ir išdaviko sinonimas. Tų buvo visur.
X
Tada, dėl hitlerinės ir sovietinės okupacijos, emigracijos ir egzekucijų, Lenkija suchamėjo. Visa Lenkija – toji komunistinė, kolaboruojanti, ir toji antikomunistinė, antisovietinė. Tai Chamas tuometinę Lenkiją kolektyvizavo, ateistino, sovietino. Ir tai kitas Chamas jam priešinosi. Chamas išniekino Lenkiją ir Chamas Lenkiją apgynė. Nekaltinu „gerbiamų ponų“ ir „gerbiamų šviesuolių“. Jų irgi buvo abiejose barikadų pusėse. Tik truputį kitu pagrindu – jie suprato pasaulio sudėtingumą, dialektikos paslaptis, geopolitikos slaptybes, tautinės substancijos apsaugos poreikį.
Chamas nieko negalvodamas tarnavo komunistams ir lygiai nieko negalvodamas maištavo. 1956 m., 1968 m. kovą, 1970 m. gruodį Poznanėje. Tik 1976 m. birželį maištaujantis Chamas susitiko su sukilusiu „gerbiamu šviesuoliu“. „Gerbiamas šviesuolis“ aiškino pilietinės visuomenės ar civilinės gynybos teorijas, Chamas reagavo daugiau viduriais nei protu. Todėl sakydavo: taip, taip – ne, ne. Dažniau sakydavo „taip“. Tačiau savąjį „ne“ įstengė sakyti taip įtaigiai, kad sudrebino sovietinės imperijos pamatus.
Keistas tai buvo Chamas – aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose tarp streikų vadovų netrūko Lenkijos jungtinės darbininkų partijos narių.
Pabandykime tai suprasti – Lenkijos Liaudies Respublika Chamui suteikė papildomą vertę. Davė jam žemės, davė galimybę iš kaimo persikelti į miestą. Galiausiai leido jam pajusti savo vertę – tegu sumeluotą.
Chamas buvo šlovinamas kiekviena proga: darbininkas, valstietis, darbo pirmūnas, saugumietis. Chamas su malonumu klausėsi, kad „ne abitūra, o nuoširdus noras padarys iš tavęs karininką“, Chamas džiaugėsi tapęs direktoriumi. Kitaip sakant: Chamas – išsidrėbęs valdžios salonuose – buvo neišvengiama komunistinio melo apie socialinį teisingumą dalis. Tačiau kitas Chamas atpažino komunistų ir valdžios salonų melą – nes turėjo orumo, ne taip apmeluoto. Lechas Walęsa, Zbigniewas Bujakas, Władysławas Frasyniukas – tai jie, tie „Solidarumo“ Chamai – nuvertė komunizmą.
Todėl buvau, esu ir būsiu Chamų pusėje. Todėl man nesunku kartu su komunistiniu poetu pasakyti:
Eina dulkėtas, pavargęs žmogus,
Neša iš miško malkų ryšelį.
Jeigu užkalbintum, atviras bus:
Laikas tik žeidė jį, klupdė ant kelių.
Nors vien tik juo šita žemė gyva,
Gyslom, kaip kraujas, istorija graužias.
Kaltės kitų – jo našta amžina.
Kas jis? Atminkite, tai – MŪSŲ LIAUDIS.
XI
Bet žinau, kad tai nėra taip paprasta. Kairuoliškos inteligentijos sąjunga su liaudimi, tai yra „gerbiamo šviesuolio“ su Chamu, nuo pat pradžių buvo paremta melu ir vedė prie tolesnių melų.
Chamas – prisiminkime – pritarė komunistiniam režimui, nes tas nereikalavo nusitraukti kepurę ir bučiuoti dvarininkui ranką, padarė galą kasdieniam žeminimui. Kairuoliškas „gerbiamas šviesuolis“ maištavo prieš Senojo Režimo mandagybes, kurių sudedamoji dalis buvo tasai žeminimas – nenorėjo jame dalyvauti.
Tolesnę šios istorijos dalį meistriškai aprašė Sławomiras Mrożekas pjesėje „Tango“, o interpretavo Janas Błońskis (knygoje „Visos Sławomiro Mrożeko pjesės“ („Wszystkie sztuki Sławomira Mrożka“).
Mrożekas, išskirtinai įžvalgus pasakotojas ir lenkų likimo slaptybių analitikas, atvaizdavo kairuoliškų „gerbiamų šviesuolių“ šeimą. Ten kartojama, kad „būti laimingam – tai mūsų naujosios epochos išsilaisvinusių žmonių teisė ir pareiga. <…> Yra tik viena taisyklė – nesivaržyti ir daryti tai, ką nori <…> Žmogus remiasi į save patį, nugriauna senus dievus ir save pastato ant pjedestalo.“ Prisimindamas tuos maišto prieš tradicijas ir papročius laikus, Mrożeko personažas pasakys: „Negi manai, kad buvome tik akli anarchistai? Taip pat buvome maršas į ateitį, judėjimas, istorinis procesas. <…> Maištas – tai epocha, kurioje pažanga stato savo bažnyčią. Kuo platesnė maišto teritorija, tuo erdvesnė toji statyba.“
Tos maišto ir pažangos religijos rezultatas, teigia Blońskis, buvo „pirmiausia tikėjimas, kad blogį iš pasaulio pavyks pašalinti kartu su karaliaus privilegijomis, bažnyčios visavaldyste ar netgi neteisingai padalinta nuosavybe“, ir tada įsivyraus „socialinė pusiausvyra, kai pražys vertybės, kurias iki tol tramdė institucinės aplinkybės. Tai bus laisvė ir sąžiningumas, kaip manė jakobinai, verslumas ir gerovė, kaip įsivaizdavo utilitaristai.“
Tačiau tų permanentinių saloninių kontestacijų rezultatas buvo ne laisvė, sąžiningumas ir gerovė, o Edeko epocha, Edeko, berno, kuris fizinę jėgą ir normų nebuvimą palaikė Naująja Norma, reguliuojančia žmonių santykius: „Man atrodė, „gerbiamas šviesuoli“, kad mus valdo tarpžmoniškumas ir už tai žmoniškumas keršija, žudydamas mus. Bet matau, kad tai tik Edekas.“ Tad „Edekas“ – tai „ateinantis chamas“, laisvė, pakeista laisvumu. „Gerbiamų šviesuolių“ maištas prieš religiją, susitarimus ir tradicijas buvo „atsisveikinimas su epocha“, kas buvo laikoma „naujos epochos pradžia“. O nauja epocha – Edeko pergalė – buvo „nihilizmo revoliucija“. „Maištas prieš susitarimus, – rašo Blońskis, – baigėsi urvinio žmogaus oloje.“
XII
Mrożekas, o paskui Blońskis, preciziškai aprašė ypatingą maištaujančių „gerbiamų šviesuolių“ susižavėjimą Chamu. Iš Mrożeko pjesės matyti įsitikinimas, kad po „gerbiamų šviesuolių“ svajonių, ambicijų, manipuliacijų, ištikus nesėkmei, karui ar revoliucijai, aikštėje liks tik Chamas. O „Chamas yra tas, kuris – kaip Edekas iš „Tango“ – žino savo. Tas, kuris yra tikras savo teisybe ir tikras dėl savo kūno, kas apsipratęs savo buityje kaip karvė ar ryklys. Žodžiu, tas, kuriam egzistavimas – egzistencija – nekelia problemų.“
Su Chamu bendrauti neįmanoma. „Chamas nepralaidus.“
Kokius jausmus žadina Chamas? „Minios, kuri nesukuria nieko daugiau, kaip tik riksmą, baimę.“
Chamas nėra visuomeniškai apibrėžtas. „Žinoma, kadaise jis tarnavo… jis arba jo tėvas, iš čia baimė, kad bus liepta tarnauti, bus atkeršyta, nusileis sunki baudžianti ranka. Tačiau dabar jis pasirodo kaip pataikūnas, valstietis, uždarbiaujantis prasčiokas, paskui smulkus miesčionis, netgi monarchas… tai yra pareigūnas.“
Chamo papročiai plebėjiškai prasčiokiški, bet Chamas „dėl savo tobulo neproblemiškumo – reiškinys labiau metafizinis nei socialinis“.
Blońskio išvadų esmė – tezė, kad „kiekviename žmoguje koegzistuoja stereotipas ir žvėris. <…> Snaudžia chamas ir pučiasi intelektuali marionetė.“
XIII
Tačiau toji „pasipūtusi intelektuali marionetė“ būdavo drąsus ir protingas intelektualas, gebantis pasielgti didvyriškai; tačiau tasai Chamas įstengė tapti išmintingu vadu – pirmiausia Didžiojo Streiko, o paskui visos tautos. Tasai Chamas sukėlė viso pasaulio nuostabą ir susižavėjimą. Tai jis išjudino pasaulio pamatus.
Paini naujausia Lenkijos istorija. Tie patys žmonės tarsi keitė kaukes, figūras, papročius ir charakterius kaip Stevensono romano herojus: geras ir švelnus daktaras Džekilas tampa ponu Haidu, pabaisa ir nusikaltėliu.
Janas Blońskis teisus. Tokia metamorfozė užkoduota kiekviename mūsų. Snarglius geba elgtis kaip valstybės vyras, šūdžius, gindamas laisvę ir nepriklausomybę, pasielgia herojiškai. Deja – būna ir atvirkščiai: tautos didvyriai smulkiose intrigose suniekšėja, mitiniai „nepaperkamieji“ paskęsta korupcijos liūne, kuklumas ir tolerancija virsta puikybe ir fanatizmu.
Tas pat nutinka ir Chamams, ir „gerbiamiems ponams“, ir „gerbiamiems šviesuoliams“.
Tai kodėl jaučiuosi labiau esąs Chamas, o ne „gerbiamas šviesuolis“? Todėl, kad mes, Chamai, neįstengiame taip gerai meluoti – mus išduoda prasčiokiškos manieros, primityvus žodynas ir nevalingas nuoširdumas, kuris yra rafinuotos vaizduotės trūkumo kūdikis.
Mes, Chamai, žinome, kad mūsų prasčiokiškumas ir brutalumas viešajame gyvenime imasi arba – kaip revoliucija – iš skurdo ir pažeminimo, arba iš buvimo despotiškoje valdžioje, kuri leidžia žeminti kitus. Esame brutalūs ir chamiški, tačiau bent nesekame pasakaičių apie istorinę tradiciją, tautinę substanciją ir istorinę būtinybę, kurias apima disponavimas valdžia.
Na, ir mes, Chamai, žiūrėdami į savo brolių, kasyklų, laivų statyklų, metalo liejyklų kolegų demonstraciją, į jų nevilties kupinus veidus ir beprasmiškus šūkius – suprantame, kas pastatyta ant kortos. Tai jie „išstreikavo“ laisvę – ir tai jie krito jos aukomis. Tikėjo, kad savo streikais iškovos ramybę ir gerovę, o laisvei nugalėjus – jiems į akis pažvelgė nedarbas. Tai jie jaučiasi pralošę ne dėl savo kaltės. Tai jie gavo į kaulus.
Mes, Chamai, suprantame, kad rinkos ekonomika turi savo teises, bet prisimename, kad savo teises turi ir baimė bei skausmas.
Mes, Chamai, žinome, kad triumfuojantis nemokša su aukštojo mokslo baigimo diplomu, kuris apsimeta esąs Kordianas, nė per plauką nėra geresnis už valdžios aparato Chamą. Tik kad labiau apsimelavęs.
XIV
Nemanau, kad tai lemia mano išsilavinimas ar atliekamas darbas. Lemia identifikacijos rūšis: būti chamiškos formos tas pat, kas pritarti nuskriaustųjų, pažemintųjų, pralošusiųjų siekiams ir jaustis jų pasaulio dalimi. Galima būti dalimi, susipykusia su savo pasauliu, kad tik išliktum jautrus pažemintųjų ir pralošusiųjų likimui.
Per gražų lenkų kraštą ritasi Didis Verksmas. Tai angelai rauda dėl nuodėmingos lenkų formos. Prieš dešimtį metų pasigirdo rauda, kad lenkų intelektualai yra „glindos“ – bailūs, apsimelavę oportunistai, kolaborantai. Karo padėties metu girdėjome verksmus, kad Lenkiją užvaldė pragaištinga antivalstybinio radikalizmo dvasia. O dabar iš visų pusių vėl girdime, kad Lenkija nyksta, nyksta dėl tos priežasties, kad šalį valdo liberalais apsimetę komunistai, o kartais – kad įsiviešpatavo Chamų visavaldystė.
Kiekviena tų raudų yra tiek pat suklastotos, kiek ir naudingos; suklastotos – kaip ir visi platūs apibendrinimai, naudingos – kaip kiekvienas signalas, kad „kažkas čia ne taip“. „Iš mažos tiesos sėklytės išaugink melo augalą“, – taip prieš pusę amžiaus Czesławas Miłoszas apibūdino Istorijos Dvasios garbintojų pastangas.
Raudantiems angelams – nors jie elgiasi panašiai – nenorėčiau priskirti klastingų intencijų. Galiu suprasti jų sielvarto riksmus, kad „ta stiklinė pusiau tuščia“. Tačiau šalyje, kur ištisus šimtmečius stiklinė buvo apskritai tuščia, reikia tik džiaugtis, kad šiandien ji pusiau pilna. Patikėkite mano žodžiu, joje tiek daug skanaus gyvenimo vandens…
[1999]
1 1968 m. kovo įvykių, Gdansko politechnikos instituto ir kitų aukštųjų mokyklų studentų protesto akcijos.
2 Pagrindinis Juliuszo Słowackio dramos, parašytos 1833 m., personažas. Tai viena žymiausių lenkų romantizmo dramų, laikoma vienu geriausių J. Słowackio kūrinių.
3 Lenkų valstietis, gyvenęs Prūsijos valdomame Didžiosios Lenkijos regione, lenkų liaudies didvyris, nes kai Prūsijos valdžia jam neleido savo žemėje pasistatyti namo, nusipirko cirko vagoną ir gyveno jame.
4 1914 m. gruodžio 19 d. austrų valdžia oficialiai įsteigė Lenkų legionų 1‑ąją brigadą, pirmąją XX a. lenkų karinę formuotę, kuriai vadovavo Józefas Piłsudskis.
5 Jakubas Szela vadovavo 1846 m. valstiečių sukilimui prieš lenkų bajorus Galicijoje.
6 1926 m. gegužės 12–14 d. įvykęs perversmas, kuriam vadovavo J. Piłsudskis, faktiškai iki 1935 m. įvedęs karinę diktatūrą, nors oficialiai užėmė pareigas ministerijoje.
Aleksander Fiut. Limbe
2023 m. Nr. 10
Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila
Aleksandras Fiutas (g. 1945) – Krokuvos Jogailos universiteto profesorius, literatūros istorikas ir kritikas, rašytojas, vienas žymiausių milošologų, buvęs artimas Czesławo Miłoszo bičiulis, daugelio knygų, esė ir kitų tekstų autorius.
Mums kalbantis Stokholme netrukus po to, kai gavo Nobelio premiją, Czesławas Miłoszas ištarė pranašiškus žodžius (cituoju iš savo knygos „Pokalbiai su Czesławu Miłoszu“ („Rozmowy z Czesławem Miłoszem“), kurią leidykla „Wydawnictwo Literackie“ išleido po metų, atmintiną 1981 m. gruodžio 13 d.): „<…> po Nobelio man tikriausiai gresia tam tikras kėlimas ant pernelyg aukšto pjedestalo tam, kad vienu spyriu nublokštų į limbą ilgesniam laikui, kaip paprastai nutinka kūrėjams.“
Prisiminiau tuos žodžius skaitydamas puikią Annos Nasiłowskos apybraižą apie Wisławą Szymborską naujausiame „Kwartalnik Artystyczny“ numeryje. Taigi ji cituoja dviejų „vidutinio amžiaus“ poečių pokalbį. „Vidutinis amžius“ reiškia, kad jos debiutavo po 1989 m., yra ne pradedančiosios ir šį tą pasiekė.
– Girdėjai, skelbia Szymborskos metus? – paklausė viena.
– Kokia nelaimė… – atsiduso kita.
– Iš esmės visus Szymborskos eilėraščius reikėtų taisyti… Pašalinti klaidas… – pasakė pirmoji.
– Perrašyti visa tai iš naujo! – pritarė antroji, ir abi sutiko, kad mielai atliktų darbą, jeigu tik kas joms šitai patikėtų.
– Na, bet nėra vilčių, kad susipras… – reziumavo kūrėjos.
Įdomu, ar tos poetės rekomenduotų panašias procedūras ir Miłoszo poezijai. Net baisu pagalvoti! Šiaip ar taip, ir Nobelio premijos laureatas, ir laureatė nūnai lieka limbe, į kurį juos nubloškė ir poetinių pomėgių, trendų bei skonių pasikeitimas, ir dabartinės šalies politinės vadovybės pažiūros. Vai, nemėgsta ji mūsų Nobelio laureatų, nemėgsta… Mūsų gerbiamosios Respublikos seimas nutarė, jog Szymborska neverta, kad jos gimimo 100-ųjų metinių proga šie metai būtų paskelbti jos metais. Panašiai ir su Miłoszu. Ministras Glińskis nutarė, kad nereikia finansuoti kasmetinio Czesławo Miłoszo festivalio Krokuvoje. Anksčiau rengtas su plačiu užmoju, dalyvaujant žymiems poetams iš užsienio, šiemet jis buvo, švelniai tariant, itin kuklus ir įvyko tik todėl, kad jį finansiškai rėmė Krokuvos miesto meras Jacekas Majchrowskis.
Laimė, kad Miłoszo neužmiršo kai kurios institucijos ir leidyklos – šlovė joms už tai! Pastaruoju metu pasirodė trys, nedvejodamas pasakysiu, monumentalios publikacijos. Dvi iš jų yra Nacionalinės bibliotekos leidiniai. Tai yra „Czesławo Miłoszo bibliotekos katalogas“ („Katalog biblioteki Czesława Miłosza“), kurį parengė Maria Bereśniewicz, bei serijos „Nacionalinės bibliotekos rankraščių katalogai“ („Katalogi rękopisów Biblioteki Narodowej“) trisdešimtas tomas „Czesławo Miłoszo archyvas“ („Archiwum Czesława Miłosza“), kurio rengėjas – Michałas Szymańskis.
Sunku pervertinti tų kelių tomų veikalų vertę ne tik milošologams, bet ir visiems skaitytojams, kuriuos domina Nobelio premijos laureato kūryba. Ypač todėl, kad jie abu parengti nepaprastai kruopščiai. „Czesławo Miłoszo bibliotekos katalogas“ yra detalus rašytojo knygų rinkinio jo namuose ant Grizzly Peak, Berklyje, pristatymas, ir tai itin retas – Lenkijoje – atvejis, kai inventorius padėjo išgelbėti rašytojo biblioteką. Tokio atvejo pirmtaku buvo Gustawo Herlingo-Grudzińskio bibliotekos Villa Ruffo, Neapolyje, „Inventorius“ („Inwentarz“), kurį parengė Dorota Fortuna, o išleido Lenkų literatūros dokumentacijos ir studijų institutas 2019 m.
Per daugelį metų sukauptą daugiakalbę Nobelio premijos laureato biblioteką, kurią, kartu su archyvu, iš Miłoszo sūnaus Antonio 2012 m. nupirko Nacionalinė biblioteka, sudaro net septyni tūkstančiai šeši šimtai devyniasdešimt aštuoni egzemplioriai! Tai knygos, atspaudai, mašinraščių kopijos bei įvairių žinių sričių knygų – nuo grožinės literatūros iki filosofijos, religijos filosofijos bei visuomenės mokslų – kserokopijos. Taigi pasinaudojant nepaprastai tiksliais aprašymais ir „Katalogo“ indeksais, o tai – Bereśniewicz nuopelnas, galima įvairiais būdais tyrinėti tą knygų rinkinį. Pavyzdžiui, užduoti sau klausimą, kuriuos autorius poetas labiausiai mėgo, kuriuos mėgo mažiau, o kurie jo išvis nedomino. Arba, kurie rašytojai, poetai arba tyrinėtojai dovanojo jam savo kūrinius su dedikacijomis. Beje, seniausia yra Józefo Czechowicziaus 1939 m. parašyta knygelėje „Žmogiška gaida“ („Nuta człowiecza“).
Pagal sukauptas medžiagas taip pat galima nustatyti, kokius šaltinius panaudojo Miłoszas savo esė ir vertimams. Šios rūšies klajojimas gali nuvesti iki nepaprastų atradimų. Galima, pavyzdžiui, sužinoti, kad kai kuriose knygose yra ne tik poeto pabraukimų, popieriaus lapelių, bet ir jo komentarų! Jų yra knygų rinkinyje gana plačiai reprezentuojamuose Blake’o ir Swedenborgo veikaluose, kas nestebina, nes būtent šiems autoriams Miłoszas skirdavo daug dėmesio. O netikėtumu gali būti tai, kad pastabų prirašė Witoldo Gombrowicziaus romanuose „Santuoka“ („Ślub“) ir „Pornografija“ („Pornografia“). Be to, kai kuriose knygose yra likę Miłoszui adresuotų laiškų. Nustebau sužinojęs, jog vieną mano laišką aptiko Aleksandro Brüknerio veikale „Senovės Lietuva: tautos ir dievai. Istorijos ir mitologijos bruožai“ („Starożytna Litwa: ludy i bogi, szkice historyczne i mitologiczne“). Turiu pripažinti, kad tokia kaimynystė suteikė man garbės ir nepaprastai nudžiugino.
Dar daugiau nuotykių laukia skaitytojo leidinyje „Czesławo Miłoszo archyvas“. Šis katalogas yra ne tik raktas į Nacionalinėje bibliotekoje deponuotą Nobelio laureato archyvinę medžiagą, itin palengvinantis galimybes ja naudotis, – jį taip pat galima skaityti kaip savitą Miłoszo biografiją. Tatai leidžia visos medžiagos sutvarkymo ir aprašymo būdas.
Veikalą sudaro šešios dalys: „Biografinė medžiaga“, „Kūryba“, „Korespondencija“, „Įvairių autorių darbai“, „Objektai“ ir „Miłoszų šeimos archyvas“. Ypatingo pripažinimo verta esminė nuostata, kad, kaip aiškina Szymańskis, „galų gale kiekvieno archyvo svarbiausias uždavinys yra gebėjimas akivaizdžiai rodyti praeitį, ne priminti, bet būtent akivaizdžiai rodyti su visu įmanomu realumu ir materialumu“. Tad geriau, pažymi veikalo rengėjas, nenuoseklumo nebijant palikti sujungtus iš pažiūros tarpusavyje nesusijusius lapus, negu skirti juos dėl abėcėlinės ar rūšinės tvarkos. Tai sakytina net ir apie tokias iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas smulkmenas, kaip „tiksli informacija apie laiškus, rankraščius ir kitas medžiagas, aptiktas tarp Miłoszo bibliotekos knygų lapų“.
Dėl šio akivaizdaus rodymo katalogas ne tik atlieka tiesioginę funkciją, bet ir įgauna savitą vertę – tampa knyga skaitymui. Kaip tokia ji yra tikrai patraukli. Sukaupta medžiaga leidžia įsigilinti į poeto kasdienybę, sekti jo asmenines peripetijas įvairiais gyvenimo laikotarpiais ir įvairiose vietose, atkurti kūrinių gimimo procesą, taip pat pažinti įvairias, iki tol mažai žinomas ir ištirtas poeto veiklos sritis. Pavyzdžiui, tai yra didaktinis ir mokslinis Miłoszo darbas Kalifornijos universitete Berklyje, apie kurį liudija užrašai ir literatūros sąrašai paskaitoms, net įskaitų darbų sąrašas, daktaro disertacijų temos!
Atskirą svarbią grupę sudaro Miłoszo rekomendacijų laiškai, kuriuos jis rašė daugybei rašytojų ir intelektualų, tokių kaip Bogdanas Czaykowskis, Zbigniewas Herbertas, Gustawas Herlingas-Grudzińskis, Tymoteuszas Karpowiczius, Leszekas Kołakowskis, Arturas Międzyrzeckis, Zdzisławas Najderas, Teodoras Parnickis, Leopoldas Tyrmandas, Wiktoras Woroszylskis. Čia taip pat atspindima mažai žinoma Miłoszo aktyvumo sfera, apie kurią niekas ir niekada nekalbėjo, bet apie kurią liudija atskirame tome išleisti jo laiškai Wiktorui Woroszylskiui, tai yra jo pastangos lengvinti išvažiavimus rašytojams iš Lenkijos Liaudies Respublikos į užsienį bei remti opoziciją Lenkijoje.
Šiuo atžvilgiu ypač atkreipia dėmesį Jerzy Kornackio, rašytojo, kurį 1961 m. areštavo LLR valdžia, rėmimo laiškai, kontaktų su „Laisvosios Europos“ radijo stotimi ir „Solidarumo“ aplinka laiškai, laiškai apie poeto inicijuotą, bet dėl lėšų neturėjimo neįgyvendintą projektą sukurti Centrinės Europos studijų institutą (Institute for Central European Studies).
Tas pats pasakytina apie medžiagas, liudijančias apie Miłoszo bendradarbiavimą su Pagalbos nepriklausomai Lenkijos literatūrai ir mokslui fondu, susijusį su Adamu Michniku, dokumentuojančias kontaktus su Nobelio komitetu, taip pat su Istorijos ir literatūros draugija Paryžiuje. Kitaip tariant, surinkta „Archyve“ ir „Kataloge“ aprašyta medžiaga galėtų tapti pagrindu daugybei atskirų įvairių mokslo sričių studijų, o ypač labai reikalingo Miłoszo gyvenimo ir kūrybos kalendariumo rengimui.
Nobelio premijos laureato kūrybos tyrinėtojui ypač vertingos jo „Užrašų knygutės“ („Notatniki“), kuriose, šalia banalių kasdienio gyvenimo reikalų, buvo karštosiomis fiksuojamos mintys, citatos iš skaitomų knygų bei pirmieji, tolesni arba net užbaigti poezijos kūrinių variantai. Tų užrašų likimus Szymańskis aiškinosi su tikra detektyvo aistra bei tiesiog benediktiniška kantrybe, kruopščiai atkurdamas eilines eilėraščių formas net iki jų publikacijų žurnaluose arba atskirose knygose. Greta poeto gyvenimo kelio tie tekstai kuria tarsi atskirą srovę, dėliojasi į savitą istoriją ir sudaro neįkainojamą Miłoszo kūrybos proceso atvaizdą. Panašiai atrodo ir reikalai, susiję su atskirų knygų leidimams rinktomis ir rengtomis medžiagomis.
Kitas Miłoszo portretas neabejotinai išryškėja archyviniuose rinkiniuose sukauptoje šeimyninėje korespondencijoje, kurią, be kita ko, sudaro jo laiškai žmonai Janinai Miłosz (merg. Dłuska), tėvui Aleksandrui Miłoszui, tetai Janinai Niementowskai (merg. Kunat) bei dėdei Władysławui Lipskiui, taip pat broliui Andrzejui Miłoszui, brolienei Grażynai Strumiłło-Miłosz, brolio dukrai Joannai Miłosz-Piekarskai ir jos dukrai Nataliai Miłosz-Piekarskai, galiausiai sūnums Antoniui ir Piotrui Miłoszams, marčiai Joannai Rayskai-Miłosz, anūkei Erin Gilbert.
Į didžiulį, šimto penkiasdešimt keturių bylų abėcėline tvarka parengtą rinkinį sutelkta korespondencija su bičiuliais, pašaliniais žmonėmis ir institucijomis. Tarp laiškų yra ir tokių, kurie rasti poeto bibliotekos knygose. Vertingiausi, be kitų, yra laiškai Witoldui ir Ritai Gombrowicziams, Józefui Czapskiui, Konstantui A. Jeleńskiui, Stanisławui Barańczakui, Urszulei Kozioł, Thomasui Mertonui, Tadeuszui Różewicziui, taip pat Jerzy’io Stempowskio, Wisławos Szymborskos bei Stanisławo ir Irenos Vincenzų laiškai. Vien Miłoszo korespondencijos apimtis, kurios tik nedidelė dalis paskelbta, leidžia suvokti, kiek daug dar teks nuveikti.
Atskirą šios „Katalogo“ dalies grupę sudaro registras iš įvairių pasaulio kraštų atkeliavusių laiškų su autografų prašymais, susijusių su labdaros aukcionais bei įvairių autorių, tyrinėjančių Miłoszo kūrybą. Čia taip pat galima rasti su jo kūryba nesusijusių tekstų, be kitų, Karolio Wojtyłos, Mirono Białoszewskio, Josifo Brodskio, Sławomiro Mrożeko, Tomo Venclovos. Įspūdingą atskirą rinkinį sudaro medaliai, kuriuos Miłoszas gaudavo įvairiomis progomis – nuo Nobelio premijos iki teiktų jam daugelio lenkų ir užsienio universitetų doctor honoris causa titulų suteikimo progomis.
Poeto brolio Andrzejaus, perdavusio Nacionalinei bibliotekai su Miłoszų šeimos istorija susijusį archyvą, dėka disponuojame – kaip liudija „Katalogas“ – tikrai neįkainojamais dokumentais: nuo XVI ir XVII a. turtinių aktų, asmeninių dokumentų ir poeto senelės biografinių medžiagų (tarp jų tokios retenybės kaip jos lenkų kalbos rašinys) iki su jo tėvo gyvenimu susijusių medžiagų.
Taip pat galima rasti su Miłoszų šeimos evakuacija 1945 m. iš Lietuvos SSR į Lenkiją susijusios medžiagos. Platų skyrių sudaro Andrzejaus Miłoszo asmeniniai dokumentai, korespondencija ir kūryba, jo rinktos su vyresniuoju broliu susijusios medžiagos ir dokumentai. Žodžiu, „Katalogas“ įtikina, kokia plati, turtinga ir įvairialypė buvo Czesławo Miłoszo veikla, leidžia pažvelgti į jo asmenybę ir kūrybą iš daugelio viena kitą papildančių perspektyvų. Tai yra tikra kasykla literatūrologams, istorikams, sociologams ar papročių tyrinėtojams.
Ir tikra vyšnelė ant torto yra trečia šių metų publikacija. Piotro Kłoczowskio iniciatyva Lenkų literatūros dokumentacijos ir studijų instituto Varšuvos Adomo Mickevičiaus muziejaus skyrius Miłoszo poemos „Pasaulis. Naivioji poema“ („Świat. Poema naiwne“) sukūrimo 80-mečio proga išleido muziejaus rinkiniuose esančio to kūrinio rankraščio faksimilę. Publikaciją sudaro Miłoszo pasisakymai apie tą poemą, Andrzejaus Stanisławo Kowalczyko įžanga „Poema apie naivųjį pasaulį“, galiausiai teksto variantų studija, kurios autorė yra Agnieszka Papieska. Tiesa, šios poemos faksimilė anksčiau buvo išspausdinta žurnalo „Poezja“ (1980, Nr. 12) puslapiuose bei leidykla „Wydawnictwo Literackie“ 1999 m. ją išleido kaip bibliofilijos leidinį bei mažo tiražo leidimą. Bet, kaip aiškina Papieska, tai buvo leidiniai, kurie neperteikė originalo koloristikos ir buvo išleisti grafiškai sumažinto formato. Dabartinis leidimas išsaugo visus rankraščio bruožus, be to, yra papildytas okupacijos laikotarpio leidyklos mašinraščiu, kas leidžia matyti – neretai stebinančius – pokyčius, kokius patyrė poemos tekstas vėlesniuose leidimuose net iki jo kanoninės versijos „Rinktinių raštų“ („Dzieła zebrane“) puslapiuose.
Kowalczykas savo įžangoje nurodo įdomų ir iki tol nepastebėtą, bet galimą pėdsaką, kuris veda į poemos „Pasaulis“ ištakas. Šis pėdsakas, tai stebina, eina nuo Edmundo Husserlio, per jo tęsėją Janą Patočką iki Juliuszo Tadeuszo Krońskio. Pastarasis, domėjęsis fenomenologija, būdamas Prahoje 1937–1938 m. susipažino su čekų filosofo kūryba ir 1939 m. išspausdino leidinyje „Ateneum“ jam skirtą tekstą iškalbinga antrašte „Filosofija ir naivusis pasaulis“. Husserlio sąvoką Lebenswelt Krońskis išvertė kaip „naivusis pasaulis“. Pasak Kowalczyko, negalima paneigti, kad filosofas, kurį Miłoszas pripažino autoritetu, kalbėjosi su juo šia tema, kas galėjo inspiruoti poetą. Šiaip ar taip, savo komentare apie Patočkos pažiūras Krońskis aiškino: „Naivusis pasaulis yra tiesiog mus supantis pasaulis, išgyvenamas laisvai nuo bet kokių mokslinių ir teorinių nusistatymų: žalių lapų, kvapų, melodijų pasaulis, pasaulis, kuriame yra vietos gimtiesiems namams, tėvynei, svetimybei. Pasaulis, kuriame mylime, nekenčiame, vertiname, žodžiu, pasaulis, kuriame gyvename nesirūpindami tuo, kas jis yra iš tikrųjų.“
Šioje vietoje nutraukiu sausą bibliografinių aprašymų ar mažiau arba daugiau „mokslingų“ samprotavimų seką. Neslepiu, kad imdamas į ranką Miłoszo rankraščio atvaizdą jutau tikrą jaudulį. Nes ši poema, vienintelis per stebuklą išlikęs egzempliorius, su inskripcija „napisał B. B. Kózka“, atrodo kaip atliktas vaiko ranka. Viršelyje žodis Świat ir Warszawa 1943 užrašyti žaliais vandeniniais dažais. O visas tekstas išsaugo kruopštaus, kaligrafinio mokyklinio rašto formą. Tad „naivusis“ yra jau savo užrašymo pavidalu.
Bet juk vaikiško rojaus vizija gimė pačiame pragaro dugne, degančio geto atšvaituose. Kokios reikėjo vidinės jėgos, psichinio atsparumo bei drąsos ryžtis tokiam tolimam atsitraukimui nuo poetą supusio siaubo! Nepaisant okupacinėje poezijoje dominavusių patriotinių, patetinių deklamacijų, raginimų kovoti ir šaukimų kruvinam kerštui, taip pat vaiduokliško, katastrofinio sapno, herojinio sutikimo susideginti.
Šioje iš pažiūros „naiviojoje“ poemoje slypėjo ironijos skliaustuose patalpintos nuorodos į šv. Tomo Akviniečio sistemą, polemika su jaunais Varšuvos poetais, tikėtina asociacija su Williamo Blake’o „Nekaltumo dainomis“, epifanijos ir kinų poezijos sukeltos inspiracijos. Kartu su „Vargšų žmonių balsais“ („Głosy biednych ludzi“) buvo, ką atkakliai kartoju, esminis lenkų XX a. poezijos lūžis – tolygus Adomo Mickevičiaus „Baladėms ir romansams“. Bet „apie tai“ jau papasakojau kitur ir „aną kartą“.
Versta iš: Wydawnictwo „Próby“, 2023 07 19.
Serhij Žadan. Tebūnie šis tekstas ne apie karą
2023 m. Nr. 8–9
Iš ukrainiečių k. vertė Donata Rinkevičienė
„Karo padėtis“ („Воєнний стан“) – ukrainiečių rašytojų esė rinkinys, išleistas 2023 m., jo kuratoriai ir sudarytojai – Jevhenija Lopata ir Andrijus Liubka.
„Kiekviename iš šių tekstų gilinamasi į žiaurią ir nerimastingą dabartinio karo tikrovę, nes mes tikime nenugalima tiesos jėga. Labai vertiname prisiminimus ir jausmus tų, kurie tapo šio karo liudininkais, ir stengiamės padaryti viską, ką galime, kad šis karas niekada neliktų užmarštyje. Taip pat tikimės, kad ateities kartos, perskaičiusios šią knygą, supras, kad bet koks karas yra vienas iš labiausiai žmoniją niokojančių įvykių. Deja, turime pripažinti, kad šiandien atsidūrėme kraupioje tikrovėje, kai privalome kariauti ir ginti savo namus“, – įžangos žodyje teigia sudarytojai.
Esė iš rinkinio „Karo padėtis“
Jo rankos juodos ir įdiržusios: tepalai įsiėdė į odą, sustingo panagėse. Tokias rankas turintys žmonės paprastai moka ir mėgsta dirbti. Ką jie dirba – kitas klausimas. Nedidelio ūgio, tylus, susirūpinęs, stovi, kažką aiškina apie padėtį fronte, apie savo brigadą, apie techniką, kuria jam – vieno iš dalinių vairuotojui – tenka važinėti. Staiga kažkam pasiryžta ir prabyla:
– Juk jūs, – sako, – savanoriai, nupirkit mums šaldytuvą.
– Kam tau fronte šaldytuvas? – nusistebime. – Jei reikia, lekiam į prekybcentrį, išsirinksi, nupirksim.
– Na, ne, – aiškina, – nesuprantate: man reikia mašinos su dideliu šaldytuvu. Refrižeratoriaus. Žuvusiems vežti. Randame kūnų, saulėje pragulėjusių daugiau nei mėnesį, gabename juos mikroautobusais, kvėpuot neįmanoma.
Apie žuvusiuosius kalba kaip apie savo darbą: ramiai, pamatuotai, be bravūros, bet ir be isterijos. Apsikeičiame kontaktais. Po savaitės Lietuvoje randame refrižeratorių, atvarome jį į Charkivą. Jis atvyksta su visa komanda karių, iškilmingai pasiima automobilį ir nusifotografuoja su mumis ataskaitai. Mūsų pažįstamas šįkart su ginklu, vilki švarius drabužius. Nors jo rankos, atidžiau įsižiūrėjus, tokios pat juodos: jo darbas kasdieniškas, sunkus, o rankos – geriausias to įrodymas.
Ką pirmiausia pakeičia karas? Laiko suvokimą, erdvės pajautimą. Itin greitai pasikeičia perspektyvos kontūras – laiko trukmės kontūras. Žmogus karo erdvėje stengiasi neplanuoti ateities, mėgina per daug negalvoti apie tai, koks pasaulis bus po karo. Svorio ir reikšmės turi tik tai, kas vyksta su tavimi čia ir dabar, prasmingi tik daiktai ir žmonės, kurie geriausiu atveju bus su tavimi rytojaus rytą – jei išgyvensi ir pabusi. Pagrindinė užduotis – išlikti, dar pusę paros prasiveržti į priekį. O tada, vėliau, bus matyti, bus aišku, ką daryti toliau, kaip elgtis, į ką remtis šiame gyvenime, nuo ko atsispirti. Tai galioja tiek kariams, tiek ir turintiems „civilio“ statusą, t. y. neginkluotiems, liekantiems artėjimo prie mirties zonoje. Kaip tik šis jausmas lydi tave nuo pirmos didžiojo karo dienos – laiko lūžio, laiko tąsos nebuvimo, suslėgto oro pojūtis, kai tampa sunku kvėpuoti, nes tikrovė stengiasi tave išstumti anapus gyvenimo, į kitą regimybės pusę. Įvykių ir emocijų susitraukimas, ištirpimas kruvinai tirštame sraute, kuris apgaubia ir pasigauna: karo tikrovė kardinaliai skiriasi nuo taikos tikrovės būtent šiuo spaudimu, slėgimu, negalėjimu laisvai kvėpuoti ir lengvai kalbėti. O kalbėti – nepaisant visko – būtina. Net per karą. Ypač per karą.
Be to, karas, savaime suprantama, keičia kalbą, jos architektūrą, veikimo lauką. Karas tarsi įsibrovėlio, svetimšalio batas suardo kalbos skruzdėlyną. Tuomet skruzdėlės – pažeistos kalbos reiškėjai – karštligiškai stengiasi atkurti suardytą struktūrą, sutvarkyti tai, prie ko yra pripratusios, su kuo gyveno. Galiausiai viskas grįžta į savo vietas. Tačiau šis nesugebėjimas naudotis pažįstamais mechanizmais, tiksliau, nesugebėjimas ankstesnėmis konstrukcijomis – taikiomis, prieškarinėmis – perteikti savo būsenos, paaiškinti savo įniršio, skausmo ir vilties – tai nepakeliamiausia. Ypač jei esi įpratęs pasitikėti kalba, pasikliauti jos galimybėmis, kurios atrodo beveik neišsemiamos. Tačiau, pasirodo, kalbos galimybės yra ribotos: ribojamos naujų aplinkybių, naujo kraštovaizdžio – kraštovaizdžio, kuris nustatytas mirties erdvėje, katastrofos erdvėje. Kiekvieno atskiro skruzdėlyno užduotis – atkurti šios kolektyvinės kalbos darną, visuotinį skambėjimą, bendravimą, tarpusavio supratimą. Kas šiuo atveju yra rašytojas? Ta pati skruzdėlė, tapusi nebyle, kaip ir visi. Nuo karo pradžios mes visi susigrąžiname šį pažeistą gebėjimą, gebėjimą suprantamai reikštis. Visi bandome paaiškinti: save, savo tiesą, savo pažeistumo ir sužalojimo ribas. Literatūra šiuo atveju galbūt turi šiek tiek daugiau galimybių, nes ji genetiškai susijusi su visomis praeities kalbinėmis katastrofomis ir lūžiais.
Kaip kalbėti apie karą? Kaip dorotis su intonacijomis, kuriose tiek daug nevilties, įniršio, skriaudų, bet sykiu – jėgos ir pasiryžimo nepalikti savų, neatsitraukti? Man atrodo, kad ne mes vieni susiduriame su problema įvardyti tai, kas dabar yra svarbiausia. Pasaulis, kuris mūsų klausosi, taip pat ne visada sugeba suprasti paprastą dalyką: mes kalbame per daug skirtingais kalbos emocionalumo, kalbos įtampos, kalbos atvirumo lygiais. Ukrainiečiai neturėtų teisintis dėl savo emocijų, tačiau būtų gerai tas emocijas paaiškinti. Kokiu tikslu? Ogi tam, kad nelaikytume savyje viso to skausmo ir pykčio. Galėsime paaiškinti sau, galėsime išsikalbėti apie visus dalykus, kurie mums nutiko ir dar nutiks. Tik turime suprasti, kad tai bus gana sudėtingas pokalbis. Tačiau vienaip ar kitaip jis turi prasidėti šiandien.
Čia iškyla svarbus dalykas – skirtingas mūsų žodyno krūvis ir atspalvis. Tai savotiškai susiję su optika, su kitokiu požiūriu, kitokia nuomone, bet visų pirma – vis dėlto su kalba. Kartais susidaro įspūdis, kad pasaulis, stebėdamas pastarųjų metų įvykius Rytų Europoje, vartoja žodines formules, seniai nebegalinčias nieko paaiškinti apie šiuos įvykius. Tarkim, ką turi omenyje pasaulis (suvokiu šio apibrėžimo efemeriškumą ir abstraktumą, bet vis dėlto pavartosiu kaip tik jį), kalbėdamas apie taikos būtinybę? Regis, kalbama apie karo nutraukimą, apie ginkluotos konfrontacijos užbaigimą, apie akimirką, kai nutyla artilerija ir stoja tyla. Atrodytų, būtent tai turėtų paskatinti mus abipusiam supratimui. Ir išties: ko mes, ukrainiečiai, trokštame labiausiai? Žinoma, šio karo baigties. Žinoma, taikos. Žinoma, kad liautųsi apšaudymai. Ypač aš – žmogus, gyvenantis aštuonioliktame aukšte, Charkivo centre, kur pro langus gali matyti rusų paleidžiamas raketas iš Belgorodo, – visa širdimi trokštu, kad liautųsi raketų atakos, baigtųsi karas, kad sugrįžtų normalus, įprastas gyvenimas. Bet kodėl mes taip dažnai suklūstame, kai girdime Europos intelektualų ar politikų pareiškimus apie taikos būtinybę? Žinia, ne todėl, kad prieštaraujame taikos poreikiui. Tiesiog mes suprantame: taikos nebus, jei agresijos auka sudės ginklus. Taikūs Bučos, Hostomelio ir Irpinės gyventojai ginklų nė neturėjo. Tai neišgelbėjo šių žmonių nuo kraupios mirties. Charkivo gyventojai, kuriuos sistemingai ir chaotiškai raketomis atakuoja rusai, taip pat yra beginkliai. Ką, pasak greitos taikos bet kokia kaina šalininkų, jie turėtų daryti? Kur turėtų būti nubrėžta riba tarp taikos palaikymo ir pasipriešinimo nerėmimo? Mano nuomone, kalbant apie taiką šio kruvino, dramatiško karo, kurį pradėjo Rusija, fone, kai kurie žmonės nenori matyti akivaizdaus fakto: taikos nėra be teisingumo. Esama įvairių įšaldyto konflikto formų, esama laikinai okupuotų teritorijų, uždelsto veikimo minų, užmaskuotų kaip politiniai kompromisai, tačiau taikos – tikrosios taikos, kuri suteiktų saugumo jausmą ir perspektyvą, deja, nėra. O dabartinį ukrainiečių pasiryžimą nepasiduoti vertindami vos ne kaip militarizmo ir radikalizmo požymį, dalis europiečių (turėčiau paminėti, kad gana nežymi, bet vis dėlto) vėl renkasi gėdą: stengdamiesi likti savo komforto zonoje, jie saugiai išeina iš etiškumo ribų. Ir tai jau nebėra klausimas ukrainiečiams. Tai klausimas pasauliui, jo pasirengimui (arba ne) dar kartą praryti visišką nekontroliuojamą blogį abejotino merkantiliškumo ir fiktyvaus pacifizmo naudai.
Taip pat dar kartą galima saugiai perkelti atsakomybę, apeliuojant į žmones, kurie gina savo gyvybes, kaltinant auką, perkeliant akcentus, manipuliuojant pozityviais šūkiais. Tik kad tikrovė daug paprastesnė: mes padedame savo kariams ne todėl, kad norime karo, bet būtent todėl, kad norime taikos. Tačiau siūlomas mums švelnus ir nepastebimas kapituliacijos būdas, prisidengiant taika, nėra kelias taikaus gyvenimo ir mūsų miestų atstatymo link. Galbūt ukrainiečių kapituliacija padės europiečiams sutaupyti energetinių išteklių, bet kaip jausis europiečiai, kai suvoks (o nesuvokti bus neįmanoma), kad už jų namų šilumą sumokėta sugriautais žmonių, kurie taip pat norėjo gyventi taikioje ir ramioje šalyje, gyvenimais ir namais?
Taip, ir vėl kalbos klausimas. Kiek tiksliai ir tinkamai mes vartojame tam tikrus žodžius, kiek teisingos yra mūsų intonacijos, kai kalbame apie buvimą lūžio taške, ties mirties ir gyvenimo riba. Kiek mūsų ankstesnio žodyno – to žodyno, kuris dar vakar gana sėkmingai leido mums apibūdinti šį pasaulį, – taigi, kiek jo mums pakanka dabar, kad galėtume kalbėti apie tai, kas skauda arba, priešingai, suteikia jėgų? Juk dabar visi esame tokiame kalbėjimo taške, kuriame anksčiau nekalbėjome; vadinasi, turime pakitusią vertinimo ir suvokimo sistemą, pakitusią prasmės koordinatę, pakitusią tikslingumo ribą. Tai, kas iš šalies, iš šono gali atrodyti kaip kalbėjimas apie mirtį, iš tikrųjų labai dažnai yra desperatiškas bandymas kabintis į gyvenimą, į jo galimumą, į jo tęstinumą. Kur šioje naujoje, suskaldytoje, pakitusioje tikrovėje baigiasi karo tema ir kur prasideda taikos zona? Ar refrižeratorius su žuvusiųjų kūnais – vis dar apie taiką ar jau apie karą? Moterys, kurias veži į vietas toliau nuo apšaudymo, – tai parama kam? Taikiam konflikto sprendimui? Ar kariui nupirktas turniketas, kuris išgelbsti jam gyvybę, vis dar yra humanitarinė pagalba ar tai jau pagalba kovojantiems? Ir apskritai ar pagalba tiems, kurie kovoja už jus, už civilius rūsiuose, už vaikus metro, jau peržengia padoraus kalbėjimo apie gerumą ir empatiją ribas? Ar mums reikia priminti apie mūsų teisę toliau egzistuoti šiame pasaulyje, ar ši teisė yra savaime suprantama ir neginčijama?
Taip jau atsitiko, kad šiandien daugelį dalykų, reiškinių ir sąvokų reikia jei ne paaiškinti, tai bent jau priminti, naujai išsakyti, naujai priimti. Karas paprastai atskleidžia dalykus, kuriuos ilgai buvo stengiamasi ignoruoti, karas yra nepatogių klausimų ir sudėtingų atsakymų metas. Karas, pradėtas rusų armijos, staiga taip pat iškėlė visą šūsnį klausimų, išeinančių toli už Rusijos ir Ukrainos santykių konteksto ribų. Šiaip ar taip teks artimiausiais metais kalbėti nepatogiomis temomis: populizmo ir dvejopų standartų, neatsakingumo ir politinio konformizmo, etikos, kuri, kaip paaiškėjo, jau seniai ir beviltiškai išnyko iš lemtingus sprendimus šiuolaikiniame pasaulyje priimančių asmenų žodyno. Galima teigti, kad šios temos sietinos su politika, kad teks kalbėtis būtent apie ją – politiką. Bet šiuo atveju politika – tik širma, priedanga, galimybė aplenkti aštrius kampus ir nevadinti daiktų tikraisiais vardais. O daiktams reikia kaip sykis šito – kad jie būtų teisingai įvardyti. Kad nusikaltimus vadintų nusikaltimais. Laisvę – laisve. Kad niekšybę vadintų niekšybe. Karo metu panašios leksemos skamba itin išraiškingai ir užaštrintai. Aplenkti jas nesusižalojus labai sunku. O ir nereikia jų aplenkti, visiškai nereikia.
Tai liūdina ir kartu primena, kad kalbame apie Taikos premiją1 tuo metu, kai Europoje vėl vyksta karas. Jis vyksta ne taip jau toli nuo mūsų. Iš tikrųjų tęsiasi jau daugiau nei metus. Visus tuos metus, kol jis vyko, buvo teikiamos Taikos premijos. Žinoma, esmė ne apdovanojimas pats savaime. Kalbama apie tai, kiek Europa dabar pasirengusi priimti šią naują tikrovę – tikrovę, kurioje yra sugriautų miestų (su kuriais dar palyginti neseniai buvo galima kurti bendrą verslą), tikrovę, kurioje yra masinių kapaviečių (kur atgulė Ukrainos piliečiai, dar vakar galėję atvykti į Vokietijos miestus apsipirkti ar į muziejus), tikrovę, kurioje yra filtravimo stovyklos ukrainiečiams, patekusiems į okupaciją (stovyklos, okupacija, kolaborantai – žodžiai, vargu bau ar vartojami kasdienėje europiečių kalboje).
Esmė ir ta, kaip mums visiems toliau gyventi šioje realybėje: su nuniokotais miestais, sudegintomis mokyklomis, sunaikintomis knygomis. O svarbiausia – su tūkstančiais žuvusiųjų, dar vakar gyvenusių įprastą taikų gyvenimą, kūrusių planus, tvarkiusių savo reikalus, likusių atmintyje.
Paminėti atmintį čia taip pat svarbu, ir štai kodėl. Karas nėra tik dar viena patirtis. Taip sakyti reiškia kalbėti apie tai, kas paviršutiniška, apie tai, kas sklando paviršiuje, apie tai, kas daug ką nusako, bet mažai ką paaiškina. Karas iš tikrųjų keičia mūsų atmintį, pripildydamas ją pernelyg skaudžių prisiminimų, pernelyg gilių traumų ir pernelyg karčių pokalbių. Šių prisiminimų nebeatsikratysi, nebeįstengsi pakeisti praeities. Nuo šiol ji liks tavo paties dalimi. Ir vargu ar geriausia. Šis stingulio ir kvėpavimo atgavimo procesas, nuščiuvimo ir naujos kalbos ieškojimo patirtis yra pernelyg skausminga, kad galėtum toliau nerūpestingai kalbėti apie įstabų pasaulį už lango. Poezija po Bučos ir Iziumo, be jokios abejonės, yra įmanoma, netgi būtina. Tačiau Bučos ir Iziumo šešėlis, jų buvimas pernelyg stipriai slėgs šią pokario poeziją, didele dalimi nulems jos pilnatvę ir atspalvį. Tas kankinantis, bet būtinas suvokimas, kad nuo šiol tavo šalyje rašomų eilėraščių kontekstas bus masinės kapavietės ir subombarduoti mikrorajonai, žinoma, neprideda optimizmo, bet prisideda prie supratimo, kad kalbai reikia mūsų kasdienio darbo, nuolatinio prisilietimo, mūsų įsitraukimo. Galų gale ką turime mes patys, kad išsikalbėtume, kad patys save paaiškintume? Savo kalbą ir savo atmintį.
Nuo vasario pabaigos, t. y. nuo šių skerdynių pradžios, buvo aiškiai justi, kad laikas praranda įprastinį ritmą, savo tėkmę. Tiesą sakant, jis tapo panašus į upės vagą žiemą, įšąlančią iki dugno, sustabdančią savo bėgimą ir paralyžiuojančią kiekvieną, pakliuvusį į užšalusios srovės vidurį. Mes atsidūrėme šiame tirštame įšale, šioje šaltoje belaikėje būtyje. Gerai prisimenu tą bejėgiškumą, kai nejauti judesio, kai esi sutrikęs, neįstengi pamatyti, kas yra priekyje, priešais tave, tamsybėje ir tyloje. Karo metas iš tiesų yra sugriautos panoramos, nutrūkusio ryšio tarp praeities ir ateities, aštraus ir kartaus dabarties pojūčio, pasinėrimo į tave supančią erdvę, susitelkimo į akimirką, kuri tave užpildo, laikas. Tam tikrų fatalizmo požymių esama, kai nustoji kurti planus ir galvoti apie ateitį, stengiesi įsišaknyti dabartyje, tik po šituo dangumi, kuris prasiskleidžia virš tavęs ir yra vienintelis priminimas, kad laikas vis dėlto eina, dienas keičia naktys, pavasarį pakeis vasara, ir – nepaisant viso tavo sąstingio – gyvenimas tęsis, jis nė akimirkai nesustoja, jame telpa visi mūsų džiaugsmai ir baimės, visa mūsų neviltis ir visa mūsų viltis. Tiesiog tarp tavęs ir tikrovės pasikeitė atstumas. Tikrovė tapo artimesnė. Tikrovė tapo baisesnė. Su tuo dabar teks gyventi.
Kas dar be kalbos ir atminties? Kas dar mumyse pasikeitė? Kuo nuo šiol išsiskirsime bet kurioje draugijoje, bet kurioje minioje? Galbūt – akimis. Jos sugeria išorinę ugnį; dabar jose amžiams liks atošvaita. Žvilgsnis žmogaus, kuris žvelgė anapus regimybės, kuris žvelgė į tamsą ir net kažką ten įžvelgė, – tas žvilgsnis visada išsiskirs, nes jame atsispindi pernelyg reikšmingi dalykai.
Pavasarį, maždaug gegužės mėnesį, atvykome koncertuoti į karinį dalinį, išėjusį atokvėpio po ilgų sunkių kovų. Šį dalinį pažinojome jau seniai – nuo 2014 m. reguliariai lankėmės koncertuodami. Charkivo priemiestis, gaivi žaluma, futbolo aikštė, nedidelė aktų salė. Daugumą karių pažįstame asmeniškai. Vieni jų seni draugai, vietos gyventojai, pavasarį išėję kovoti. Neįprasta matyti juos su uniformomis ir su ginklais rankose. Jų akys taip pat neįprastos – tarsi sustingęs metalas, tarsi gaisrą atspindintis stiklas. Ėjo antras didžiojo karo mėnuo, jie spėjo pabūti apkasuose apšaudomi rusų. Dabar stovi, šypsosi, juokauja. Ir tos akys, kuriose galima įžvelgti du mėnesius pragaro. „Spėjau, – sako vienas, – pabuvoti ligoninėje. Rusai šaudė fosforo sviediniais, man kliuvo. Bet nieko – gyvas ir sveikas. Netrukus vėl į frontą.“ Tas atvejis, kai tiesiog nežinai, ką atsakyti: kalba išduoda, kalbos nebeužtenka, ieškoma reikiamų žodžių. Bet jie būtinai atsiras.
Kokia bus mūsų kalba po karo? Ką reikės vienas kitam paaiškinti? Pirmiausia balsu ištarsime žuvusiųjų vardus. Jie turi būti įvardyti. Antraip įvyks didžiulis kalbos aižėjimas, tuštuma tarp balsų, atminties lūžis. Mums prireiks daug jėgų ir tikėjimo, kad galėtume kalbėti apie savo žuvusiuosius. Nes mūsų žodynai bus suformuoti iš jų vardų. Tačiau ne mažiau stiprybės, pasitikėjimo ir meilės mums prireiks ir kalbant apie ateitį, norint ją įgarsinti, išsakyti, nubrėžti jos ribas. Turėsime susigrąžinti laiko, perspektyvos, laiko tęstinumo pojūtį. Esame pasmerkti ateičiai, maža to – esame už ją atsakingi. Nūnai ji formuojasi iš mūsų vizijų, mūsų įsitikinimų, mūsų pasirengimo prisiimti atsakomybę. Mes atgausime savo ateities pojūtį, nes mūsų prisiminimuose liko pernelyg daug dalykų, kurie reikalaus mūsų įsitraukimo rytoj. Mus visus jungia šis srautas, kuris neša, nepaleidžia, vienija. Mus visus sieja mūsų kalba. Ir net jei tam tikromis akimirkomis jos galimybės atrodo ribotos ir nepakankamos, turėsime grįžti prie šių jos galimybių, kurios suteikia mums vilties, kad ateityje tarp mūsų nebus nesusikalbėjimo ar nesusipratimų.
Kartais kalba atrodo silpna. Tačiau kaip tik ji daugeliu atvejų – galios šaltinis. Kuriam laikui ji gali atsitraukti, bet ji negali išduoti. Būtent tai yra svarbiausia ir lemtingiausia.
Kol turime savo kalbą, tol turime bent menką galimybę paaiškinti patys save, pasakyti savo tiesą, sutvarkyti atmintį. Taigi kalbame, kalbame. Net tada, kai mūsų žodžiai drasko gerklę. Net tada, kai dėl jų jaučiamės sutrikę ir tušti. Už balso slypi tiesos galimybė. Ir verta ta galimybe pasinaudoti. Galbūt tai apskritai svarbiausia, kas mums visiems gali nutikti.
1 Kalbama apie Vokietijos knygų prekybos sąjungos tarptautinę Taikos premiją, kurią Serhijus Žadanas gavo 2022 m.
Marjana Prochasko. Tylos versijos
2023 m. Nr. 8–9
Iš ukrainiečių k. vertė Donata Rinkevičienė
„Karo padėtis“ („Воєнний стан“) – ukrainiečių rašytojų esė rinkinys, išleistas 2023 m., jo kuratoriai ir sudarytojai – Jevhenija Lopata ir Andrijus Liubka.
„Kiekviename iš šių tekstų gilinamasi į žiaurią ir nerimastingą dabartinio karo tikrovę, nes mes tikime nenugalima tiesos jėga. Labai vertiname prisiminimus ir jausmus tų, kurie tapo šio karo liudininkais, ir stengiamės padaryti viską, ką galime, kad šis karas niekada neliktų užmarštyje. Taip pat tikimės, kad ateities kartos, perskaičiusios šią knygą, supras, kad bet koks karas yra vienas iš labiausiai žmoniją niokojančių įvykių. Deja, turime pripažinti, kad šiandien atsidūrėme kraupioje tikrovėje, kai privalome kariauti ir ginti savo namus“, – įžangos žodyje teigia sudarytojai.
Esė iš rinkinio „Karo padėtis“
Jo motina gyvena Kipre. Su vyru vokiečiu. Paskutinį kartą ją mačiau, kai buvau maža mergaitė. Ji šiek tiek vyresnė. Kai mačiau ją tada, kai buvau vaikas, ji nebebuvo paauglė, o man dar buvo toli iki to. Kaip tokiais atvejais būna, jos branda, dar nekalta, bet aiškiai deklaruota, kėlė sumišimą: tarsi man būtų rodoma mano ateitis, tarsi ateitis iš tikrųjų egzistuotų.
Nei ji, nei aš tada dar neįtarėme, kad mūsų bendra ateitis gali būti karas; žinojome, kad visi karai liko praeityje, todėl jie – nerealūs. Dabar mes atsitiktinai susitinkame tų pačių giminaičių namuose ir esame tarsi giminės, nors ir nesusieti kraujo ryšiais. Ji atskrido iš Kipro pasimatyti su sūnumi, grįžusiu iš fronto trumpų atostogų. Atpažįstame viena kitos gyvenimiškos patirties panašumus ir skirtumus, kurie pirmieji mažina amžiaus skirtį, tačiau kartu šios gyvenimo patirtys mus suartina. Prie stalo smagu. Visi geria šampaną. Dania negeria. Jam vos per dvidešimt. Jis aukštas, lieknas ir labai gražus. Jo juodi garbanoti plaukai, nerūpestingai pašiaušti, tik pabrėžia nesuvaidintą, atvirą jaunystės žavesį. Jis nieko nepasakoja apie tai, kaip ten yra, aš ir nedrįstu klausti. Jis dėmesingas ir draugiškas. Kiekviename iš mūsų kažkur tūno su juo susijusi įtampa, o jame – lengvumas ir atsipalaidavimas. „Jo tėtis yra iš Afganistano, – pasakoja ji man vėliau virtuvėje, akivaizdžiai įkaušusi, – nuobodus kaip šis lietus, nieko nesupranta apie šį karą, nieko nesupranta apie Danią, gyvena savo Rygoje, užsiima savo nuobodžiais reikalais ir vis kartoja, kad jį reikia ištraukti iš ten, ištraukti iš karo. Aš meldžiuosi tik dėl vieno: kad Ukraina laimėtų, o jis liktų gyvas. Rytoj eisiu su juo prie Vasios, jo bendražygio, kapo. Prisimenu, mano mama dar buvo gyva, ji prieš pabaigą apako, Vasia žiūrėdavo į ją ir verkdavo… gailėjosi jos…“
Kai susiruošiu eiti, Dania pakyla nuo stalo, kad galėtume apsikabinti. Vis dėlto jis aukštas. „Sakyk, kur galėčiau paskaityti tavo knygų? – draugiškai paklausia. – Mes su bičiuliais paskaitysime.“ – „Tai vaikiškos knygos, – šypteliu, – jums nebus įdomu.“ – „Kaip tik bus“, – sako jis taip, kad iškart patikiu. Tas jo „su bičiuliais“ taip švelniai mane paliečia, kad staiga suprantu: žinau, ką jis ten matė, žinau, ką jis ten patyrė. Tas žodis ir tai, kaip jis jį ištarė, man pasako daugiau nei išsamūs pranešimai iš fronto. Įsivaizduoju šiuos vyrus, suaugusius vyrus, garsiai skaitančius vaikišką knygelę, ir staiga suprantu grožio, kurį kartais, nors ne – dažniau nei kartais, pastebiu kareivių veiduose, šiame veide, prigimtį. Tai paprastumo grožis: tarytum karas savo patamsiais nušvietė jį – tyrą, pirmapradį žmogaus veido grožį.
Apsikeičiame telefonais, susirandu jį socialiniame tinkle „Signalas“, kurio vartotojai – kariai. Paklaustas „Kaip tu?“, jis visados atsako: „Ačiū, gerai“, – visados su šypsniuku. Neklausiu jo „Kur tu?“. Artinasi Kalėdos, ir aš noriu nusiųsti jam dovanėlę, bet jie „nesėdi vienoje vietoje“ ir yra „toli nuo civilizacijos“. Sutariame, kad jis praneš, kai bus netoli „Nova pošta“ skyriaus. „Net jei tai bus po Kalėdų“, – rašau jam galvodama, kad Kalėdos tęsiasi ir po Kalėdų ir kad gal Dievas gimė, mirė ir prisikėlė tik tam, kad žmonės galėtų apie tai papasakoti vieni kitiems, taip pabrėždami tarpusavio ryšį ir jo tęstinumą.
Karas savo juoduma nušviečia žmogiškojo ryšio vertę, nušviečia jį taip, kad pats gyvenimas tampa jam tapatus. Kaip nors priartėti prie karo zonos – tai ne tik dalytis skausmu, ne tik pajausti vienybės jausmą, bet ir prisiliesti prie nuogų vertybių: draugystės, ištikimybės, atsidavimo. Jaunystės laikais mano bendraamžiai žuvo ne kare, jie mirė perdozavę narkotikų, nusižudė, prasmės netektis vadovavo jų pasirinkimams. Kita vertus, karas nepalieka kito pasirinkimo, tik rinktis prasmę.
„Ką darysime po karo?“ – klausimas, nukreiptas į ateitį, suteikia pagrindą laikytis prasmės. Mano draugės draugas nusprendė padovanoti dviratį savo bendražygiui, kuris niekados dviračio neturėjo. Po karo. Jie susitarė dėl to prieš užduotį, kurios metu tas, kuriam turėjo būti padovanotas dviratis, žuvo. Dania atsiranda po Naujųjų metų ir nurodo man pašto filialo, į kurį galima išsiųsti dovaną, adresą. Tiesa, internetas labai prastas – per dvi paras vos kelios minutės, bet man pavyksta paklausti, ar jis nori ko nors konkretaus, kas jam patinka. Ir jis spėja atsakyti: „Tylos.“ Jo prašymas, tas vienas žodis, man pasako daugiau, nei galėtų pasakyti ilgos išpažintys. Bet kaip įvykdyti jo prašymą? Kur galėčiau gauti tylos Daniai? Pirmas dalykas, atėjęs į galvą, – kriauklė. Jūros garsą sauganti kriauklė yra tylos klišė. Mano pažįstama sako turinti tokią kriauklę, suvenyrą iš Krymo, ir galinti man padovanoti, bet ant jos užrašas rusų kalba. Tai labiau pasityčiojimas, o ne jokia tyla. Gaudesys, sprogimai, švilpimas, cypimas, ūžesys, kriokimas, riaumojimas, dejonė, šauksmas – kokia tyla apgaubti šiuos garsus, kokiu šnabždesiu nuginkluoti, kokia paguoda užgožti? Kaip apsaugoti tą, kuris saugo tave? Ar gali tai padaryti mano seniai paruoštos šiltos kojinės? O šokoladiniai batonėliai? Ar gali tai padaryti „Haribo“ guminukai meškiukai? Kaip suteikti šiems daiktams tylos savybių? Ar tylą galima pamatyti, paragauti ir užuosti? Koks jausmas liesti tylą?
Akys stabteli prie širdies formos akmens, gulinčio lentynoje tarp kitų akmenų, ir nusprendžiu, kad akmuo daug geriau atspindi tylą nei kriauklė. Ypač jei tai akmenėlis iš upės, kuri teka mano gimtajame mieste, vadinasi, ir pati yra gimtoji. Pridedu jį prie dovanos. Taip pat upės, kuriai priklausė akmuo, nuotrauką. Bet koks vaizdas, ypač nuotrauka, yra tylos forma, kad ir kaip garsiai jis kalbėtų. Taip pat pridedu vaikišką paveikslėlių knygelę – nenoriu ja apsunkinti, jis nuolat keliauja, bet kadaise į vienam kariui užduotą baisų klausimą „Ar ten yra vaikų?“ šis atsakė: „Taip“, todėl suprantu, kad knygelė galėtų būti dovana kam nors kitam. Šį suvokimą persmelkia bejėgiškumo siaubas.
Išsiunčiu siuntinį, kupiną asmeniško suvokimo apie tylą, šiek tiek nuspalvintą kaltės, kažkokio neapčiuopiamo atgailos jausmo, bet labiau švelnumo, dėkingumo, ir pradedu laukti, kol jis nukeliaus į paštą. Jis nukeliauja.
Praeina kelios dienos, bet niekas jo nepasiima. Daugiau nei savaitę su Dania nėra ryšio. Laukiu. Žlugdanti, baisi, nepakeliama tyla.
Nesuvokiu, kaip ji ją ištveria. Kipre.
Oksana Zabuzhko. Kai karas buvo dar visai jaunas
2023 m. Nr. 8–9
Iš ukrainiečių k. vertė Donata Rinkevičienė
„Karo padėtis“ („Воєнний стан“) – ukrainiečių rašytojų esė rinkinys, išleistas 2023 m., jo kuratoriai ir sudarytojai – Jevhenija Lopata ir Andrijus Liubka.
„Kiekviename iš šių tekstų gilinamasi į žiaurią ir nerimastingą dabartinio karo tikrovę, nes mes tikime nenugalima tiesos jėga. Labai vertiname prisiminimus ir jausmus tų, kurie tapo šio karo liudininkais, ir stengiamės padaryti viską, ką galime, kad šis karas niekada neliktų užmarštyje. Taip pat tikimės, kad ateities kartos, perskaičiusios šią knygą, supras, kad bet koks karas yra vienas iš labiausiai žmoniją niokojančių įvykių. Deja, turime pripažinti, kad šiandien atsidūrėme kraupioje tikrovėje, kai privalome kariauti ir ginti savo namus“, – įžangos žodyje teigia sudarytojai.
Esė iš rinkinio „Karo padėtis“
Marynai Abelskai
Nežudys tėvas sūnaus,
Vaiko savo…
(Taras Ševčenko, „Gogoliui“)
Gerokai prieš tai, kai 2014 metais tapo realybe, karas pasirodė man dešimtis kartų. Tai šiek tiek priminė viduramžių kronikose minimus epidemiją, marą ar cholerą – tarsi gyvą sutvėrimą, kuris, prieš nusiaubdamas kraštą, pasirodo žmonių pilnose vietose, keliuose ar turguose kaip moteris baltais drabužiais, kaip pasiklydusi maža mergaitė, kaip didžiulė šieno kupeta, judanti savaime… Dabar žinau: tai ne mitai ir ne pasakos. Didelio masto katastrofos – tos viršžmogiškos, dėl kurių mirtis tampa masiniu reiškiniu, iš tragedijos virstančios statistika (skaičiais oficialiose ataskaitose) – iš tiesų turi individualaus egzistavimo požymių, jos nėra vien atsitiktinai susijusių žmonių visuma. Ir kiekviena individuali egzistencija, žinoma, turi savo biografiją: gimsta, auga, bręsta, stojasi ant kojų (mergaitė, moteris, kupeta – tai tik skirtingi brandos etapai), o „visiems matoma“ tampa tik tada, kai suauga, kai pasileidžia į pasaulį.
Prieš tai būna perspėjimų. Visada visada būna perspėjimų: prieš debiutuodamas – šūviu Sarajeve, Lenkijos užpuolimu, įsiveržimu į Ukrainą – karas mokosi, žaidžia, eina į mokyklą, keičia mokytojus… Jis gali vaiko balsu verkti tuščioje gatvėje naktį („Nagi, tai turbūt katės! – Tebūnie katės, bet kur jos slepiasi, kad jų nematyti?..“); jis gali kelioms sekundėms sukaustyti tave siaubu, iš pažiūros nesuprantama, nelaimę lemiančia reklama virš minios (didžiosiomis raudonomis raidėmis, kaip įspėjimu visiems, esantiems apačioje, dar gyviems: „JIS DIRBA“); tarsi iš niekur išdygęs miško keliuky, gali žybtelėti dantimis iš po juodo baikeriško šalmo, kad skriedamas tyčia sutraiškytų vienintelę sraigę ant kelio (ligi šiol girdžiu tą trakštelėjimą ir savo pačios: „NO!“ – kažkodėl angliškai, kaip kvailokame holivudiniame siaubo filme, scenos būta grynai holivudinės, bet tą akimirką tvirtai žinojau – tai karas prašvilpė pro mane…); gali blykstelėti trumputėmis vienkartinėmis repeticijomis, nelyg bandymais, ar mums tiks (uždarytas dėl tolimojo ugnikalnio užgaidos Amsterdamo Schipholio oro uostas 2010-aisiais, negyvos švieslentės, daugiatūkstantinė žmonių minia, paralyžiuota įžūlios nejudros, ir vyrai Armani kostiumais, anemiškais nuo įtūžio veidais, kojomis svaidantys juodaplaukius vaikus, susispietusius ant grindų, – 2022-ųjų pavasarį, Kyjivo evakuacijos metu, teritorinė gynyba vilko tokius šonan ir rodė, iš kur kojos dygsta)… Arba jis gali apsireikšti iškart visu ūgiu, tarsi medis iš ūglio, visu savo neišvengiamu nulemtumu – atsitiktinai išgirstu pokalbiu, kaip radijo pjesė, ir kalbančiais balsais.
(Balsai, na, žinoma, čia ir buvo visa esmė: kaip sykis balsai privertė mane nesąmoningai įsiklausyti – jie įtraukė mane savo intonacijomis.)
Tai buvo 2013-ųjų liepą Kretoje, kur mudu su vyru, mirtinai nusidirbę (tą vasarą atidarėme savo leidyklą – per patį rusiškų knygų ekspansijos Ukrainoje piką!), stačiai paskutinę minutę ištrūkome „įkvėpti truputį jūros“, tad buvome iš anksto pasirengę rusų dominavimui (tais metais reikėjo kur kas daugiau pastangų išsirinkti ką nors „menkiau populiaresnio tarp rusų turistų“!), – ir todėl prisižadėjome tiesiog „negirdėti“ aplink skambančios rusų kalbos. Sėdėjome perpildytame pakrantės restoranėlyje, gėrėme, valgėme, šnekėjome, juokėmės, kai staiga mane perjungė – ir aš savo vyrui, sėdinčiam kitoje stalo pusėje, nutaisiau „siaubo akis“ ir įsiklausiau į balsus už savęs.
Ten vakarieniavo maskviečiai (po kelių frazių tapo aišku, kad iš Maskvos), keturių asmenų šeima – tėvas, motina, berniukas paauglys ir maža mergaitė – ši dar bebalsis personažas, kartkartėmis ko nors prašantis iš mamos lėkštės, apskritai moterys šioje dramoje veikė kaip pritariantieji balsai – monologai priklausė vyrijai. Berniukas, užsikirsdamas, entuziastingai gyrėsi tėvams, kaip su draugais klasėje „prikūlė armėniokus“, – štai kur prasideda, akimoju užakcentavau, „tėvynainių karai“ jų kariuomenėje! – bet mano dėmesį užkabino ne šitai, o tėvo balsas: pažinau tą racionalią, „sokratišką“ intonaciją, kokia inteligentiškose šeimose kalbama su prasikaltusiomis atžalomis, rimtą pedagoginį pokalbį, kad anie patys suvoktų, kokių kvailysčių prikrėtė, ir įsisąmonintų „daugiau taip nedarysią“. Vaikystėje su manimi lygiai taip pat buvo kalbama sudėtingais moraliniais klausimais; iš to ramaus „majeutiško“ tono gero (spurgos ar pagyrimo) nelauk, todėl mintyse iškart pradėjau sirgti „už tėvą“, o mano klausa taip įsitempė, kad restorano lalesys virto fonu.
– Na, žiūrėk, – iš tolo pradėjo tėvas. – Tu sakai „jie“ ir sakai „mes“. Ir vadini juos „armėniokais“. Kodėl „armėniokai“, o ne armėnai?
– Gerai jau, armėnai…
– Ne „gerai jau“, o tai svarbu. Juk didžiuojiesi, kad esi rusas, ar aš teisus?..
– Taip! Didžiuojuos! – berniuko balse nuskambėjo protestas: arba jis, kaip ir aš, nujautė, kad tėvas ruošiasi pakišti jam koją, arba tai veikiausiai buvo nebe pirmas pokalbis šia tema, o ankstesnieji nedavė apčiuopiamų vaisių.
– Tad kodėl nepripažįsti tokios pat jų teisės didžiuotis, kad jie yra armėnai?
Berniukas kažin ką burbtelėjo po nosimi, ko aš nenugirdau.
– Kitaip tariant, manai, kad tik rusai gali savimi didžiuotis? O amerikiečiai negali didžiuotis, kad jie amerikiečiai? Arba, tarkim, kartvelai – kad yra kartvelai?.. O jei jie didžiuosis, jūs irgi eisite jų mušti?..
Mano nuostabai, šis argumentas berniuko nenuginklavo (o turėtų – vadovaujantis mano psichologine rekognoskuote: berniukas nekvailas, šeima sveika ir mylinti, tėvai sąmoningi, vaikas jais pasitiki, – regis, ko dar reikia auklėjamosios procedūros sėkmei?..). Vaikis šiek tiek painiojosi žodžiuose, veikiausiai nedrįsdamas pakartoti formuluočių, prie kurių priprato bendraamžių aplinkoje, bet jo prieštarų prasmė nenumaldomai dreifavo „rusai visų geriausi“ pusėn. Ir štai čia tėvas staigiai pakirsdavo – ir traukė žuvį už vienintelio neginčijamo moralinio rusų kultūroje absoliuto kabliuko, absoliutaus nulio, neklystamo atskaitos taško moralės skalėje:
– Ar suvoki, kad lygiai taip, kaip tu dabar, samprotavo fašistai Vokietijoje?..
Šitai buvo jo auksinė akcija, jo argumentas nec plus ultra – jis vėl ir vėl didaktiškai kompetentingai grįždavo prie jo, nosimi besdamas vaikį į tiesiogines analogijas („Mokytojas, ne kitaip“, – konstatavau energinga futbolo aistruolės pantomima, sveikindama ypač sėkmingus pasažus, – mano vyro džiaugsmui, kuris iš savo vietos rusų negirdėjo, tačiau, kaip tam anekdote apie turistą viešnamyje, „stebėjo stebėtoją“). Bet kuo toliau, tuo labiau niaukiausi ir beveik nebesilinksminau: už berniuko, sakytum, būta sienos, kurios tėvo retorika neįveikia. Vieną akimirką jis burbtelėjo – kaip man pasirodė, gan nederamai – maždaug „rusai nugalėjo fašistus“. Tikrąją šių žodžių prasmę suvokiau gerokai vėliau, kai „rusai“ aneksavo Krymą ir šeimininkavo, kaip norėjo, Donbase. Žodis „fašistai“, priešingai nei tėvo, vaiko žodyne jau turėjo kitą prasmę. „Fašistai“ nebuvo ideologijos, skirstančios tautas į „geresnes“ ir „blogesnes“, išpažinėjai, darantys praktines išvadas, kas ir kiek turi teisės į lebensraumą (kas – ir neturi, tada geriau juos visai pašalinti), – ne, „fašistai“ buvo grynai mitologinė sąvoka, kaip kad velniai viduramžių freskose ar „svetimi“ Ridley’io Scotto filmuose, abstraktūs išsigimę siaubūnai, gebantys įvykdyti kraupiausius nusikaltimus, apie kuriuos užteko žinoti, kad kitados Didžiajame kare juos didvyriškai „nugalėjo rusai“.
Šioje binarinėje opozicijoje: Gėris–Blogis, Šviesa–Tamsa, Viršus–Apačia, „rusai“–„fašistai“ – laikėsi visas tas pirminis Kosmosas, kuriame bet kokia analogija tarp „rusų“ ir „fašistų“ buvo pašalinta iš pagrindų (tai, prie ko primygtinai tėvas vedė sūnų): išties, kaip „rusas“ gali būti kuo nors „panašus į fašistą“, kai „fašistas“ sulig numatytąja nuostata — „ruso“ antitezė, netgi galima teigti (ir tai bus tiksliausias apibrėžimas: per neigimą, kaip blogis, anot palaimintojo Augustino!) – „antirusas“?..
(Kai Putinas paskelbė, kad Ukraina „virsta antirusija“, naujojo rusų mito kalba kaip sykis ir reiškė, o milijonams mito nešėjų taip ir nuskambėjo – „tampa fašistinė“. Toliau jau galima tikėti bet kokiais siaubo filmais šitaip pažymėtoje teritorijoje: kad Ukraina pati „bombarduoja Donbasą“, „nukryžiuoja berniuką“, „legalizuoja kanibalizmą“, – ką besugalvotų, nes visi baisumai jau verifikuoti iš anksto, vienu ypu, o „denacifikacija“, kaip Vokietijos atkartojimas 1945 m., atrodo vienintelė iš to išplaukianti logiška išvada: kadangi šalia yra fašistai, rusas turi eiti jų „nugalėti“, ir kokio b… čia neaišku?.. Fundamentali klaida – analizuoti militaristinius Putino pasisakymus iš istorinio žiūros taško, kam marias laiko sugaišo mūsų ir ne mūsų istorikų kariauna. Šių tekstų dekonstravimui reikalingas, santykinai kalbant, ne Snyderis, o Frazeris – ne istorikas, o kultūros antropologas, mat šie tekstai ne istoriniai, o mitologiniai, ir, kaip tokie, jie visiškai nuoseklūs ir funkcionalūs – gebantys aprūpinti jei ne visuotine gyventojų mobilizacija „šventajam karui su fašizmu“, tai bent jau pasyvia tokio karo parama.)
Bet visa tai gerai matoma, ir apie tai lengva rašyti šiandien. O prieš devynetą metų, krapštant aštuonkojį Kretos žvejų kaimelio restorane ir klausantis net ne ausimis, o visa nugaros oda, kiekvienu styrančiu gyvaplaukiu besivystančios dramos už savęs, net neišsyk suvokiau, kad laimingos pabaigos čia nebus – suaugęs „gerasis rusas“ (kalbant šiandienos terminologija) nebesusigrąžins vaiko, jau užverbuoto naujojo hitlerjugendo. Vis laukiau (kaip visas pasaulis, įskaitant ukrainiečius, 2022 metų pavasarį, kad Rusijos „gerieji rusai“ išeis į gatves ir nuvers Putiną), kad tėvas ims veikti kitu kampu, atras rusų kultūroje kokį nors moralinį mandatą, dar vieną darbinį argumentą, kad prisibels į savo vaiką ir atkerės jį, išsklaidys blogio mito kerus. Tas žmogus vis dėlto labai stengėsi, blaškėsi it žuvis ant ledo, tai aiškiai buvo jam gyvybiškai reikšminga, o aš net apmiriau iš gailesčio, kai jis, jau nujausdamas eilinį sykį (jiedu, ko gero, nebe pirmą kartą apie tai kalbėjo!) savo pralaimėjimą, valandėlei, regis, prarado savitvardą ir pratrūko šaukti iš bejėgiškumo maldaujančiu nevilties kupinu šauksmu:
– Tik nebekartok „jie“! Aš tavęs prašau nebesakyti „jie“, nes nuo to pradėjo fašistai!..
Čia talkon suskubo jo žmona – iki tol ji nesikišo, tykiai rūpinosi mergaite („Leisk, tau žuvytės įdėsiu“). Nuo pirmųjų jos balso tonų tapo aišku, iš kur vaikas paveldėjo užsispyrimą – ji ilgai tylomis ant mažos ugnies kaitino savo smerktį sūnui, o kartu pritarimą tėvo pedagoginiam užsidegimui.
– Štai, kai aš mokiausi institute, – ištarė taip piktai, tarytum kaukštelėtų sūnui šaukštu į kaktą, – devintajame dešimtmetyje, dar Sovietų Sąjungoje, – čia jos toną nejučiomis suminkštino pagarbi gaidelė, – mūsų bendrabutyje buvo daugiau nei dvi dešimtys tautybių – ir visi gyveno draugiškai!
„O Dieve!“ – besugebėjau išspausti.
„Kas ten?“ – bebalsėmis lūpomis pasiteiravo per stalą manasis „stebėtojo stebėtojas“, suglumintas mano nuotaikos pokyčio.
Paprašėme sąskaitos.
Tada nusileidome į nakties gaubiamą paplūdimį, stovėjome ten, ant gurgždančio žvyro ruožo, tarsi ant dviejų pasaulių ribos, iš vienos pusės supami „pirmosios linijos“ įstaigų šviesos, šurmulio, muzikos, o iš kitos — nenugalimos ir neįveikiamos kaip tamsi ateitis naktinės jūros. Aš rūkiau, ir gerai prisimenu, kaip drebėjo rankos, viskas viduje drebėjo tarytum nuo šalčio, tarsi būtų ne Kretos vakaras liepą, o kokios nors Donecko „Izoliacijos“ rūsys po metų…
Perpasakojau vyrui nugirstą pokalbį, bet nesugebėjau atpasakoti karo, kokį jį pajutau, – nežinau, ar tokius dalykus apskritai galima nupasakoti. Jis nesuprato, ko taip išsigandau dėl kažkokių maskolių likimo, kuriuos teregėjau akimirką, eidama išėjimo link, o kitądien sutikusi net nepažinčiau, – „Spjauk tu į juos, na, ko dabar…“
– Tu nesupranti! – šaukiau mūšai vaitojant. – Ką tik tapau liudininke, kaip fašistinė visuomenė pasiglemžia jų vaiką, o jie bejėgiai ką nors padaryti! Žinau, kaip tai sunku, kai, vaikui paaugus, jis ima testuoti tėvus aplinkos fone, o ten jau visi raganosiai, kaip kad Ionesco rašė, – pati buvau toks vaikas prieš keturiasdešimt metų, todėl žinau, kiek mano tėvams kainavo laimėti šį karą, bet jiems pavyko! Jie laimėjo, jie sugebėjo mane įtikinti, kad tiesa yra jų pusėje, nors, išskyrus tiesą, neturėjo daugiau jokių išteklių. Jiems pakako tiesiog mokyti mane Ukrainos istorijos, kad galėčiau teisingai pasirinkti! O rusai neturi į ką atsiremti – nėra priešnuodžio fašizmui! Visa, ką tie žmonės, beje, išsilavinę, sugebėjo savo kultūroje atkrapštyti, ko vaikas, jau galutinai prarytas, galėtų nusitverti, – tai, bliamba, vis tas pats sovietinis sriubos rinkinys: Didysis Tėvynės karas ir tautų draugystė! Viskas!! Po galais, pas juos ten vėlyvasis sovietynas – vis dar reali nostalgijos priežastis, „šviesos ruožas“, gėrio ir teisingumo, bliamba, karalystė, palyginti su tuo, kas išlindo dabar! Ir iš principo, žiūrint iš rusiško žiūros taško, – taip, išties kitados Maskvoje už kokį nors „armėniokų prikūlimą“ ar „tėvynainių peštynes“ armijoje galėjai užsidirbti komjaunimo griežtą papeikimą, tai buvo bent jau teorinis kraštutinių fašizmo formų suvaldymas, „rusitai“ buvo laikomi disidentais… O dabar viskas – bliuznyk, Vania, Dievo nėr! Ir mama neįduoda vaikui jokio amuleto, išskyrus „SSRS visi gyveno draugiškai“, – kas irgi buvo melas! Jie nebeturi nieko visoje savo kultūroje, Rusija – be galimybių, jokių, nulis sveikų nulis dešimtųjų. Ar supranti, koks tai siaubas?!
Ošė jūra. Mano palydovas dūlavo tamsiu siluetu pakrantės žiburių fone ir tylėjo. Iki Rusijos hibridinės atakos – lapkričio 30-osios nakties, kai neatpažintieji „Berkuto“ uniformomis talžė studentus Maidane, – liko keturi mėnesiai…
Dažnai prisimenu tą berniuką: tuomet jam buvo dvylika–trylika, taigi dabar jam turi būti dvidešimt vieni–dvidešimt dveji metai – idealus šauktinių amžius. Tačiau mažai tikėtina, kad jis kariauja Ukrainoje, Rusijos kariuomenės gretose, – jo klasės Maskvos berniukams iki šiol dažniausiai pavykdavo išsisukti. Tačiau net jei jis studijuoja Vakaruose arba dabar vakarieniauja panašiame pajūrio restorane Sakartvele, tai yra jo karas. Jis yra jo ląstelė, ir visus šiuos metus ji augo kartu su juo. Tą naktį Kretoje tapau liudininke, kaip „geroji Rusija“ nesugebėjo sustabdyti jos pačios pagimdyto karo.
Savo kūno iš kūno. Kraujo iš kraujo. Pelenų iš pelenų.
Andrij Liubka. Roasted Uganda
2023 m. Nr. 8–9
Iš ukrainiečių k. vertė Donata Rinkevičienė
„Karo padėtis“ („Воєнний стан“) – ukrainiečių rašytojų esė rinkinys, išleistas 2023 m., jo kuratoriai ir sudarytojai – Jevhenija Lopata ir Andrijus Liubka.
„Kiekviename iš šių tekstų gilinamasi į žiaurią ir nerimastingą dabartinio karo tikrovę, nes mes tikime nenugalima tiesos jėga. Labai vertiname prisiminimus ir jausmus tų, kurie tapo šio karo liudininkais, ir stengiamės padaryti viską, ką galime, kad šis karas niekada neliktų užmarštyje. Taip pat tikimės, kad ateities kartos, perskaičiusios šią knygą, supras, kad bet koks karas yra vienas iš labiausiai žmoniją niokojančių įvykių. Deja, turime pripažinti, kad šiandien atsidūrėme kraupioje tikrovėje, kai privalome kariauti ir ginti savo namus“, – įžangos žodyje teigia sudarytojai.
Esė iš rinkinio „Karo padėtis“
Iš visų mano gabentų dalykų Ukrainos kariams fronte svarbiausias buvo kava. Vienas kilogramas šviežiai skrudintos kavos iš hipsteriškos kavinės-skrudyklos Užhorodo centre. Stačiakampio formos blizgi pakuotė su stilingu lipduku „Roasted Uganda“. Labiau tiko instagramui nei frontui.
Tačiau ji iš esmės atliko gynybinę funkciją, nors ir padėjo apsaugoti ne kūną, o kai ką svarbesnio už kūną. Žmogų žmoguje. Anksčiau, kai rašiau poeziją, šią keistą substanciją būčiau pavadinęs siela, o dabar tebūnie tai psichika. Ta kava padėjo apsaugoti dvasią, nes leido pasijusti ne vien mėsos gabalu, snaiperių ir bombų taikiniu, bet žmogumi. Asmeniu, turinčiu skonį, pomėgius ir įpročius.
Puikiai atsimenu tą rytmetį. Gegužės pradžia, kai naktys dar šaltos, bet ryto oras greit įšyla ir pakvimpa. Kaimas kažkur už Slovjansko Donbase. Kaimas, kuriame karių gerokai daugiau nei vietos gyventojų. Vietiniai išsivažinėjo, mat apylinkės kasdien apšaudomos, naktimis neįmanoma užmigti dėl sprogimų. Beje, naktį jie girdisi geriau, apčiuopiamiau; grėsmingai aidi tamsioje tyloje tarsi svetimi širdies dūžiai.
Tąkart mūsų savanorių komanda į karinio dalinio vietą atvyko per vėlai. Mus ilgai tikrino patikros punktuose, kelionės būta sudėtingos, o dėl ryšio nebuvimo klaidžiojome nepažįstamais keliais, todėl į vietą atvykome, kai dar nebuvo sutemę, bet jau norėjosi įsijungti šviesą. Tai reiškė, kad naktį turėsime praleisti su kariais: dėl šviesos maskavimo režimo iš tų vietų naktį išvažiuoti neįmanoma. Internetiniai žemėlapiai neveikia, vietovė mums nepažįstama, draudžiama jungti žibintus – galėjome netyčia patekti į rusų pozicijas. Taigi likome nakvoti.
Kai pabudome po trumpo neramaus miego, nuolatos trikdomo artimesnių ir tolimesnių sprogimų garsų, turėjome skubiai vykti į kitą punktą. Tačiau mano draugas, kuris po vasario 24 d. apsivilko karinę uniformą ir dabar tarnavo šiame dalinyje, mus sustabdė: lukterėkit, sako, išvirsiu kavos. Elektros nebuvo, todėl jis užvedė dyzelinį generatorių, prijungė prie jo nedidelį kavinuką, įpylė vandens, o tada iš dėžės, kurią vakar jam atvežiau, ištraukė pakelį kavos. „Roasted Uganda“ – skelbė užrašas. Subėrė į kavinuką – ir jau po minutėlės rytinis gegužės oras kvepėjo elitine arabika.
Spėju, maždaug taip buvo rašoma Biblija. Kai Jėzus ėmė dalyti žmonėms žuvį ir duoną, jie turėjo būti nepaprastai nustebę. Tatai buvo savotiškas stebuklas: karščiausioje tuo metu pasaulio vietoje, kažkur Donbase, netoli Slovjansko, karo įkarštyje gauti metalinį puodelį tobulo espreso. Tikriausiai tai buvo bene skaniausia kada nors ragauta kava. Skamba banaliai, bet ką padarysi.
Pastebėjęs mūsų nuostabą, mano draugas išlaikė teatrališką pauzę, o tada atsakė į klausimą, kurio niekas nedrįso ištarti garsiai: „O ką? Gal šiandien žūsiu. Tad kodėl turėčiau atsisakyti įprastinės tradicinės rytinės kavos? Tegu eina jie n…ui, nesiruošiu likti be kavos. Joks putinas man to nesutrukdys. Esu įpratęs rytais gerti gerą espresą – ar bent jau turiu tokią teisę?!“
Vėliau keturiolika kartų leidausi į įvairius karinius dalinius: į šiaurę, pietus ir rytus; prie Rusijos sienos Charkivo srityje, į deokupuotas Ukrainos Juodosios jūros regiono teritorijas netoli Chersono ir į Donbasą, kurį dabar pažįstu kone geriau nei gimtąją Užkarpatę. Trumpai tariant, per šiuos mėnesius daug ką mačiau, girdėjau ir patyriau, bet ši frazė įsirėžė man atmintin. Nes ji atspindi kai ką svarbesnio nei geopolitika, karo veiksmų zonos ir naujienų juostos.
Įsivaizduokite žmogų, kuris iki vasario 24 d. buvo absoliutus civilis, galbūt net latentinis pacifistas, o prasidėjus plataus masto invazijai atsidūrė fronto linijoje. Viskas jo gyvenime pasikeitė: atplėštas nuo šeimos ir namų, darbo ir draugų rato, gyvenimo būdo ir ateities planų, vilkįs maskuojamąją uniformą, padedančią susilieti ne tik su milijonu kitų karių, bet ir su jį supančia gamta, – toks žmogus, net ir įvilktas į storiausius šarvus, staiga pasijunta nuogas iki kaulų smegenų. Nes jis nebeturi nieko, kas identifikuotų būtent jį, nebeturi savo mėsos ir kraujo – viskas tarnauja bendram, visuotiniam tikslui.
Tada ir atsiveria dar vienas karas – už teisę būti savimi, turėti savo skonį ir neįtikėtina kaina palaikyti savo kasdienį įprotį. Taigi rytais išgerti mėgstamos kavos – tai tarsi atsidurti namie, pabūti su šeima. Pabūti savimi. Bent tris minutes per dieną, kurios skirtos ne globalioms idėjoms, ne šaliai, o tik tau. Mano draugo frazė – apie pagrindinę žmogaus teisę išsaugoti individualumą, savo veidą, apie teisę būti ne tik vienu iš milijonų Ukrainos karių, ginančių gimtąją žemę, bet ir likti savimi. Vieninteliu tokiu.
Taip, tai dar vienas nematomas karas dėl jų asmeninio laiko. Iš dešimčių karių esu girdėjęs, kad per kovinius budėjimus tranšėjose ir apkasuose jie aktyviai skaito. Tai ir knygos, kurias jie aplenkė universitete, ir šiuolaikiniai bestseleriai apie rinkodarą bei verslo imperijų istoriją. Skaito, nes tai suteikia jausmą, kad jie ne veltui švaisto dienas, o išnaudoja jas tobulėti. Nes karas vagia viską, bet bene labiausiai – mūsų laiką, mūsų produktyviuosius metus, laikotarpį, kurį žymi idioma „pačiame jėgų žydėjime“. Jis vagia negrįžtamai, tad ką daryti atsidūrusiems tranšėjose civiliams, jei ne bandyti sugriebti šį laiką už uodegos, atplėšti gabalėlį ir savo – civilio – gyvenimui? Štai kodėl fronte jie mokosi vokiečių kalbos naudodamiesi „Duolingo“ telefone, skaito IKEA korporacijos istoriją arba mokosi vairavimo čia pat, šalia mūšio lauko. Jie skaito ir mokosi, kad jų laikas nenueitų perniek. Taip, žinau, kad tai saviapgaulė, bet ji padeda žmonėms laikytis.
Galbūt dėl šių žinių ir važinėju pas mūsų karius į frontą. Viskas prasidėjo balandį, kai man paskambino draugas – vakarykštis civilis, o dabar karys – ir pokalbio metu užsiminė, kad jų daliniui labiausiai reikia keturiais ratais varomo automobilio. Reikalas tas, kad, prasidėjus karui, Ukrainos kariuomenė išaugo septynis kartus: surinko kareivių, išdavė jiems uniformas ir automatus, o technika – kažin kokie milžiniški sunkvežimiai arba seni autobusai, trūko mobilaus visureigio transporto.
Pateiksiu vieną pavyzdį. Kovo pradžioje naujai suformuotą dalinį iš mano gimtojo Užhorodo išsiuntė į Donbasą. Kadangi šis dalinys buvo, kaip minėta, naujai suformuotas, jis neturėjo jokio transporto. Kariams vežti buvo duotas senas mokyklinis autobusiukas. Nuo Užhorodo iki Donbaso toliau nei iki Venecijos, todėl nieko keisto, kad tas geltonas autobusiukas pakeliui sugedo. Kariai laukė šaltyje veik parą, tačiau pirmosiomis kovo dienomis šalyje tebetvyrojo chaosas, todėl niekas jiems nesiuntė pagalbos. Galiausiai kariai, maždaug prieš dvi savaites iki tų įvykių buvę civiliai, susimetė patys ir paskutinius du šimtus kilometrų įveikė taksi. Ukrainos karys, vykstantis į frontą taksi, taip pat yra vienas iš šio karo simbolių.
Taigi, kai 2022 m. pavasarį iš draugo išgirdau, kad jų daliniui labai reikia visureigio, savaime panorau padėti. Pradėjau svarstyti apie draugus ar labdaros organizacijas, kurios galėtų greitai išspręsti šią problemą, bet netrukus supratau, kad niekas taip skubiai nieko nepadarys. Taigi, teko pažvelgti į veidrodį ir imtis veiksmų pačiam, o ne ieškoti labdaros organizacijų. Tą vakarą feisbuko paskyroje paskelbiau žinutę, kad daliniui Donbase renku pinigus visureigiui, ir nurodžiau savo banko kortelės numerį. Kai atsibudau, mano sąskaitoje buvo pinigų dviem visureigiams.
Šitaip tarsi savaime buvo nulemta mano dabartinė atsakomybės sritis šiame kare. Nuo 2022 m. balandžio mėn. nebesu rašytojas, nes apskritai nieko neberašau. Vietoj to renku pinigus ir perku automobilius Ukrainos kariuomenei. Kartu su bendraminčių komanda juos remontuojame, dažome kamufliažinėmis spalvomis ir vežame tiesiai į frontą. Iki šios dienos Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms nupirkau šimtą aštuoniolika automobilių ir atlikau penkiolika reisų į karinius dalinius.
Visa tai tapo įmanoma dėl skaitytojų, skaičiusių mano tekstus ir ateidavusių į knygų pristatymus, o dabar savo pinigais remiančių mano savanorišką veiklą. Rašytojui ypatingas malonumas ir pripažinimas matyti, kad skaitytojai tavimi pasitiki tikrame gyvenime, suprasti, kad tavo parašytos knygos sukūrė nematomą, bet patikimą bendruomenę. Rašytojas, kuris nieko nerašo, galbūt taip pat yra vienas iš karo simbolių. Kartais juokauju, kad skaitytojai taip aktyviai man aukoja tam, kad susitelkčiau tik į automobilius ir daugiau nieko nerašyčiau.
Nors turiu apie ką rašyti. Kai su visureigių kolona keliaujame į rytus, o kelionė į vieną pusę trunka pusantros paros, turiu daug laiko mąstyti ir svajoti. Tomis valandomis įsivaizduoju savo pirmąją pokario knygą. Ji bus apie viską, tik ne apie automobilius. Po karo nusipirksiu dviratį ir į automobilius daugiau nė nežiūrėsiu – man taip jie įsiėdė. Ir daug rašysiu, taip kompensuodamas karo primestą prievartinę pauzę.
Rašysiu apie žmones, apie žmogiškumą, apie situacijas ir balsus. Apie karą kaip asmeninę patirtį, o ne kaip geopolitinę suirutę. Rašysiu apie tai, kaip baisu buvo pirmą kartą iš ramaus Užhorodo leistis į fronto liniją Donbase. Bet nuvykus paaiškėjo, kad ten, greta karo, baimės nėra, nes baimė – vidinė, o ne geografinė sąvoka.
Parašysiu apie vieną iš mūsų komandos vairuotojų, kuris, sustojus Slovjanske, ruošė mums sumuštinius ir, atidarydamas konservų skardinę, susižalojo ranką. Po penkerių ar dešimties metų, kai anūkai jo paklaus: „Seneli, ką tu veikei per karą?“, jis galės jiems pasakyti tiesą: „Daug nepapasakosiu, galiu tik pasakyti, kad praliejau savo kraują Slovjanske.“
Tik nerašysiu apie pokalbį su vienu kareiviu, kuris grįžo namo trumpų atostogų, išgėrė per daug vyno ir man išsipasakojo: „Žinai, noriu tik vieno dalyko. Tai artilerijos karas, didžiąją laiko dalį tūnome tranšėjose ir meldžiamės, kad į mus nepataikytų bombos. Kariauju jau devynis mėnesius, o savo taikiklyje nemačiau nė vieno ruso. Todėl bijau, kad ant manęs nukris bomba ir aš žūsiu. Esu pasiruošęs mirti, nebijau mirties. Bijau mirti nuo bombos miegodamas, pietaudamas, prie stalo arba – baisu net pagalvoti – tualete. Bomba juk nesirenka vietos. Išėjau į karą ir susitaikiau su mirties galimybe, bet prašau tik vieno: tegul mane nužudo žmogus, o ne bomba, lai savo akimis pamatysiu priešą. Tegul Dievas suteikia man šią paskutinę žmogišką malonę – mirti nuo žmogaus rankos. Nejau per daug prašau?“
Jean Mauclère. Lietuvos žmonės ir keliai
2023 m. Nr. 7
Iš prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė
XX a. pirmos pusės žurnalistas ir rašytojas Jeanas Mauclère’as (1887–1951) Lietuva susidomėjo dar iki Pirmojo pasaulinio karo, perskaitęs Georgo Heinricho Ferdinando Nesselmano į vokiečių kalbą išverstas lietuvių liaudies dainas, ir pasižadėjo kada nors savo akimis pamatyti jam nepažįstamą kraštą. Vėlesnė pažintis su Paryžiuje studijuojančiais lietuviais, pirmiausia – su Eduardu Turausku, buvo konkreti paskata tesėti sau duotą žodį.
Lietuvoje jis apsilankė du kartus, 1925 ir 1930 metais, abiejų kelionių įspūdžius sudėjo į dvi knygas. J. Mauclère’as tapo nuoširdžiu Lietuvos bičiuliu, jo didelio dėmesio ir meilės mūsų šaliai rezultatas įspūdingas. Prancūzų spaudoje jis paskelbė daug straipsnių apie Lietuvos gamtą, kultūrą, ekonomiką, parašė lietuvių tautos ir lietuvių literatūros istorijas, išleido lietuviškų pasakų knygą. Bent kelių jo romanų veiksmas vyksta Lietuvoje.
Skaitytojai jau gali susipažinti su mano išversta J. Mauclère’o knyga „Po blyškiu Lietuvos dangumi“ („Sous le ciel pâle de Lithuanie“, 1926), kurią šiemet išleido leidykla „Žara“. Šiai publikacijai pasirinkti trys skyriai iš antrosios knygos „Lietuvos žmonės ir keliai“ („Gens et routes de Lithuanie“, 1931). Kone prieš šimtą metų atvykėlio akimis pamatyta Lietuva jam ir mums atsiveria daugybe autentiškų ano laiko gyvenimo ir kasdienybės detalių. Rašytojo užfiksuota patirtis skatina lyginti ir gretinti, taip knygoje sukuriamas savotiškas „daugybinio atspindžio“ efektas.
XXI skyrius. Antalieptės studentės
Vis labiau toldami šiaurės kryptimi mes išvystame senus pažįstamus – didelius medinius kryžius, atšlaitėse kyšančius anapus gyvatvorių arba saugančius kryžkelių ramybę, panašius į mūsiškes pakelių kalvarijas. Šie kryžiai kruopščiau padaryti ir rodo nemenkas menines pastangas. Žemaitijoje kelių metrų aukščio kryžiai su spindulingomis išdrožinėtomis viršūnėmis apglėbia kiekvieną sodybą savo plačiai išskėstomis rankomis.
Kryžiai, kuriuos čia matome, artimesni senajai tradicijai, kuriai priskirtinos ir žibintus primenančios koplytėlės, pažaliavusio stulpo viršūnėje iškėlusios žavias primityvias šventųjų figūrėles. Negrabūs, jaudinantys ir kuklūs personažai, kaip tie, iškalti iš akmens, kuriais gėrimės mūsų katedrų timpanuose, regis, žvelgia apstulbę į kelyje, jiems po kojomis, didelį triukšmą keliančias žvangančias kažin kokias transporto priemones.
Tai sunkiasvoris transportas, diližano ir sunkvežimio mišinys. Priekyje, savotiškoje kupė, šiaip taip susigrūdę penki ar šeši keleiviai; užpakalyje, po išgaubtu brezentu, sukrautos prekės, mažiausiai bent viena tona. Vytautas1 paaiškina:
– Šie autobusai užpildo geležinkelių trūkumą. Jie labai vertinami provincijoje, perveža keleivius ir valstiečiams sudaro sąlygas aprūpinti miestus produktais. Miestelis su pusantro tūkstančio gyventojų gali turėti apie trisdešimt tokių didelių autobusų; pakrauti jie išvyksta kas valandą, važiuoja iki artimiausios geležinkelio stoties arba tiesiai į sostinę.
– Labai išradinga! Labai praktiška!.. Atrodo, jūsų pagrindiniuose keliuose netrūksta šitų dundančių mastodontų!
– Apie du šimtus aštuoniasdešimt kasdien atvyksta į Kauną ir, paėmę keleivius ir prekes, iš karto suka atgal. Kai kurių maršrutų ilgis nusidriekia du šimtus kilometrų, vadinasi, apima visą šalies teritoriją. Tas, su kuriuo prasilenkėme, važiuoja iš Kauno į Zarasus, esančius prie Latvijos sienos – už šimto septyniasdešimt aštuonių kilometrų nuo sostinės.
Bet autobusas jau pradingo tamsoje. Vytautas pasižiūri į laikrodį, sujuda, nekantriu, atkakliu tonu kažin ką sako vairuotojui. Kreipiuosi į jį:
– Kas yra, mielas bičiuli? Tikiuosi, kad Antalieptės mokykla, kur mes važiuojame, tebėra savo vietoje?
– Taip, žinoma, bet…
Užgniaužęs nerimą, aš tęsiu:
– Mokyklos direktorė man atsiuntė labai malonų kvietimą. Mielai apsilankysiu Žemės ūkio ir namų ruošos mokykloje. Maždaug kada būsime vietoje?
– Dešimtą valandą, – sumurma Vytautas.
– Puiku. Kaip tik nakvynei.
– Buvau parašęs, kad mūsų lauktų penktą valandą, pavakariams…
Suglumęs nutylu.
Privažiuojame prie, be abejo, mūsų garbei skaisčiai apšviesto erdvaus pastato, jausdamiesi kiek nepatogiai, sutrikę dėl pavėlavimo. Buvusio vienuolyno aukšti skliautai, storos sienos, dailus salonas, kuriame keleiviai nesiliauja atsiprašinėję. Bet mus nuramina malonus direktorės panelės Žostautaitės elgesys, ir nedaug trūksta, kad mes savo gėdingą pavėlavimą palaikytume natūraliu ir savaime suprantamu. Gražiai patiekta vakarienė leidžia įvertinti namų ruošos besimokančių merginų talentą; paskui mus nuveda į paskirtus kambarius. Miegamasis toks erdvus, kad jame lengvai sutilptų jauna paryžiečių šeima, salonas greta… Aš net sutrinku:
– Praėjusią savaitę šiame kambaryje nakvojo popiežiaus nuncijus, – paaiškina panelė Žostautaitė. – Šiandien – Prancūzijos atstovas.
Prancūzijos atstovas padėkoja ir, jausdamasis kiek nuvargęs, užmigęs sapnuoja plevenančias ekscelencijas.
Rytą – Vytautas ant slenksčio:
– Eime greičiau! Mums bus pristatytos visos mokytojos.
– Įspūdinga ceremonija… Ar manote, kad ji reikalinga?
– Būtina, pone Mauclère’ai!
Nulipame į pirmą aukštą. Graži salė, kurioje vakar valgėme vakarienę, papuošta ką tik nuskintų šakelių girliandomis, trys kėdės gausiai apipintos gėlėmis. Mane suima didelis nerimas. Atsisuku į savo palydovą:
– Kam šios išpuoštos kėdės?
Direktorė, atspėjusi mano klausimą, atsako puikia vokiečių kalba:
– Surengėme šventę mūsų trijų mokytojų garbei, nes šiandien jų vardo diena. Per pusryčius šios kėdės skirtos joms.
– Kuo vardu tos panelės?
– Gražiu lietuvišku vardu – Bronytė.
Hm… Pasveikiname paneles Bronytes ir jų koleges mokytojas; besišypsančius veidus vainikuoja daugiausia šviesios kasos: ar tai mokyklos uniforma? Sėdamės prie gausaus pusryčių stalo, mus aptarnauja vyresniosios moksleivės su ant pakaušio koketiškai surištomis baltomis šilkinėmis skarelėmis2. Stalas lūžta nuo daugybės patiekalų, tačiau panelė Žostautaitė vis atsiprašinėja:
– Nedaug ką galime jums pasiūlyti… Namų ruošos kursai prasidėjo tik prieš dvi dienas.
Dėkokime Dievui, kad prasidėjo bent ne prieš du mėnesius!
Bet štai atsidaro durys, pasirodo vaikai – berniukai ir mergaitės. Jie įteikia gėlių visoms trims Bronytėms, paskui choru palinki savo mokytojoms „ilgų metų“. Tyri ir darnūs vaikų balsai gražiai skamba po senais skliautais. Vaikai atsisveikina ir išeina, o uždarius duris girdėti, kaip toliau visi kartu sveikina tą patį vardą turinčias savo drauges. Direktorė paaiškina:
– Skirtinguose Antalieptės pastatuose veikia penkios mokyklos, viena iš jų skirta našlaičiams. Ar norite susipažinti su mūsų vaikais? Jie bus laimingi, kad atvykęs prancūzas jiems ištars kelis žodžius…
Pasakyti kalbą?.. Man jos patinka, ypač tada, kai esu tik klausytojas. Bet prašymas malonus, nedera išsisukinėti.
Taigi, patraukiame per klases ir miegamuosius. Juos jungia ilgas koridorius grubiomis grindimis, kurių nelygumus per šimtmečius nuzulino vienuolių kojos.
Našlaičių namuose abiejų lyčių vaikai smalsiai žiūri į iš taip toli atvykusius svečius. Direktorė šį tą papasakoja apie tų namų tvarką:
– Du trečdaliai trylikamečių, baigę pagrindinius mokslus, palieka mokyklą. Pas mus likusios mergaitės, suskirstytos į kelias grupes, mokosi namų ruošos darbų: virti, kepti, tvarkyti kambarius, taip pat – sodininkystės, paukštininkystės. Daugiausia moteriškų darbų.
– Tikrai, tai išties puiki programa!
– Ar tokios Prancūzijoje neturite?
– Kaipgi, turime! Bet pageidautina, kad panašių įstaigų būtų daugiau… Tarp jūsų mokinių tikriausiai yra vaikų iš abu tėvus turinčių šeimų?
– Taip, ir dauguma iš tėvų namų atėjusių, mokykloje vienus metus praleidusių merginų tampa tobulomis namų šeimininkėmis.
Svečias keliais žodžiais išreiškia savo pritarimą moksleivių pastangoms, paskui apžiūrime koplyčią, kur mus pasitinka prancūziškas akcentas – Šventosios Kūdikėlio Jėzaus Teresės atvaizdas.
Ar tikrai privalu grįžti į valgomąjį? Deja, taip! Mūsų laukia legendinių Gamašo vestuvių3 verta puota. Nedidukas chorelis savo vaikiškais balsais dabar jau mums linki ilgų ir laimingų metų. Padėkos, gėlių puokštės ir visa kita. Pabučiuoju nediduką berniuką, kurį toks familiarumas, regis, nustebina, ir, apsikrovę gėlėmis, pasukame prie automobilio; štai, prašau, kaip čia gerbiama Prancūzija.
Ar tai išties mūsų automobilis, apkaišytas gėlėmis tarsi Korso4 gatvė? Dar niekada jis nebuvo taip išgražintas, apdėliotas mėlynais, baltais ir raudonais – mano šalies vėliavos spalvų – žiedais. Pajudame iš vietos, palydėti vaikiškų šūksnių „valio!“, kuriems draugiškai moja prie žibintų pritvirtintos ir vėjo į visas puses plaikstomos spalvingos puokštės.
XXIII skyrius. Pas vyskupą Baranauską
Spindinčių, pušynų apsuptų vandenų magija baigėsi! Ežerų kraštas pasilieka už mūsų; iš gamtos prieglobsčio vėl sugrįšime į miesto gyvenimą.
Kelias kiek pakyla, neria į tankų ištekinį mišką. Bet netrukus medžiai praretėja: ar jie iškirsti? Ne, išvartyti; per pusę perlaužtas dvidešimties metrų aukščio galiūnas rymo, galvą atrėmęs į žemę.
– Čia būta audros, – sakau Vytautui. – Galima pasekti jos kelią pagal išvartytus medžius.
– Šitame regione audros gana dažnos, ir kiek nuostolių! Laimė, nedideliame plote.
Bet mūsų skautas jau iššoko ant žemės. Pranyksta tankmėje; praeina kelios minutės, ir jis vėl pasirodo su nežinia kur surastu medkirčiu, kuris mums pateikia stulbinančių detalių:
– Smarkus vėjas nugriovė penkiolika namų, po nuolaužomis rasta daug žuvusių. O kokia kruša! Nemeluosiu, pone, krito daugiau kaip kilogramą sveriantys krušos gabalai!
Nagi, nagi, žmogelis gerokai perdeda! Tęsiame kelionę. Kelkraštyje nugriuvusi pušis kelmu į viršų savo galingomis šaknimis tebelaiko suspaudusi didžiulius akmenis. Sakytum, titanas prieš mirtį būtų išlupęs grindinį ir prisirinkęs akmenų, kad įtūžęs jais užmėtytų savo priešus.
Užpaliai! Toliau važiuojame per nedidelę gyvenvietę, į mus žvelgiančią negyvais langais, atsiveriančiais į namus be gyvybės. Vieni neturi stogo, kitiems trūksta sienos. Ar audra, ar nepaprastas gaisras nusiaubė šią vietovę? Ir kokia negailestinga epidemija paliko tokią absoliučią tuštumą nenukentėjusiuose būstuose?
Vytautas išlieka ramus:
– Šis kaimas skirstosi.
– ?
– Tikrai taip! Ar Prancūzijoje taip nebūna? Mūsuose tai gana įprasta! Šiose vietovėse neseniai buvo išdalinta žemė. Kaimiečiams žemės įstatymu paskirti sklypai atsidūrė taip toli nuo jų namų, kad jie dėl to prarasdavo daug laiko ir gerokai pavargdavo. Todėl dabar, padėdami vieni kitiems, ardo savo namus ir juos perstato arčiau gautos žemės.
– Koks sunkus darbas!
– O, sienojas po sienojo, viskas vyksta gana greitai… Iki didžiųjų šalčių visi perkėlimai bus baigti.
Mano vedlys, regis, atsipalaiduoja, pralinksmėja. Nepykime ant jo: mišku užsibaigiančiame slėnyje ištįsęs nedidelis miestas yra jo gimtinė Utena.
Pripažinkime, kad tai reikšmingas tos vietovės centras. Norėdamas greitosiomis išvardinti privalumus, kuriais didžiuojasi jo dešimt tūkstančių gyventojų, paminėsiu, kad Utena turi bažnyčią, siaurojo geležinkelio stotį, maršruto Rokiškis–Kaunas autobusų stotį, naujutėlę penkiasdešimties vietų ligoninę ir du kino teatrus. Pridėkime tvarkomą miesto sodą su jaunais krūmeliais ir atskirtomis pievelėmis, ir jūs sutiksite, kad per kelerius metus šis nedidelis miestas padėjo nemažai pastangų, siekdamas šiuolaikinio – Vakarų – lygio.
Vytautas eina aplankyti, kaip jis meiliu balsu ištarė, „savo mamytės“, o mes vykstame pas miesto valdytoją. Majoras Valevičius, buvęs rusų armijos štabo kapitonas, vėliau – lietuvių pėstininkų antrojo būrio vadas, po paliaubų kaip ir daugelis buvo sužeistas, kai kovėsi su vokiečių ir rusų bermontininkų pulkais, nuo kurių Lietuvą išvalė mūsų tėvynainis generolas Niesselis5. Tikriausiai dėl šio fakto prancūzų keliautojas buvo nepaprastai nuoširdžiai priimtas.
Šnekučiuojamės, laikas bėga. Dvi su puse valandos… trys valandos. Aš labai noriu valgyti, bet buvau čia pakviestas pietų. Bendraujame toliau, o namų šeimininkė pradeda nerimauti. Ji pasitaria su savo seserimi: spėju, kad sprendžiamas pietų likimas. Pagaliau viskas paaiškėja:
– Mes laukėme vieno bičiulio, – sako ponia Valevičienė, – bet jo vis nėra, todėl ilgiau nebegaišime.
Tada man topteli, kad pavėluota nelabai daug, nes pusė trijų ir yra įprastai nurodomas pietų laikas.
Mes kilome nuo stalo, kai pasirodė jau nebelaukiamas svečias. Jis kuo natūraliausiai pateikia stulbinančią savo pavėlavimo priežastį:
– Mane vežęs automobilis sugedo, toliau ėjau pėsčias, kol pasitaikė arkliu jojęs žmogus, kuris mane užsisodino užpakaly savęs… Aš jo nepažinojau, bet viskas gerai, kas gerai baigiasi!
Sutinku. Kurį laiką dar kalbamės apie dainas – žavią liaudies poeziją, tūkstantmetės Lietuvos sielos perlą. Tada valdytojo žmona, kuri ketverius metus mokėsi Grenoblyje, pasilenkia prie radijo aparato:
– Aš noriu, kad paklausytume koncerto iš Prancūzijos! – pareiškia ji linksmai.
Jos vikriems pirštams sukiojant rankenėlę, pažyra planetos kontrolę pasidalinusių kalbų srautas, kiekviena – su savo tikslais ir skirtingais akcentais. Išgirsti jas visas šioje Lietuvos provincijoje – keista, linksma ir labai šiuolaikiška patirtis. Štai Maskva su savo propagandiniais šaukiniais, Stambulas, skleidžiantis būdingus turkiškos muzikos ritmus. Berlynas imponuoja savo žiniomis, Londonas skelbia medvilnės kursą. Ir staiga – skaidraus, džiugaus moters balso per radiją dainuojama populiari dainelė – tai Paryžius!
Išvykstame temstant. Patikrinu žemėlapį: Anykščiai man atrodo labai tinkama vieta mūsų šio vakaro nakvynei. Paskaičiuoju:
– Maždaug dvidešimt penki kilometrai. Neskubant – koks pusvalandis.
Pasigirsta kažin koks garsas: tai vairuotojo reakcija. Vos atgavęs dvasią, tuoj paprieštarauja:
– Dėl blogos kelių būklės laiką reikia padauginti iš trijų!
Savo ruožtu aš sušunku:
– Pusantros valandos! Nejaugi? Nebent taip pasielgtumėt tyčia!
Deja! Praėjus trims valandoms, mes vis dar murkdomės kelyje… ir Anykščius pasiekiame tik dešimtą valandą vakaro; kukliame Nemuno šalies miestelyje tai reiškia – gerokai po vidurnakčio.
Kreipiamės į budinčio policininko nurodytą žydo viešbutėlį. Pažadinta greit pasirodo įspūdinga moteris – jo savininkė; prie išorinės sienos prišlietais paprasčiausiais laiptais ji mus nuveda į kambarius ir mes įsikuriame virš užeigos salės; mediniai pastatai – tai ne rūmai. Viešbutyje kambariai atskirti plonomis sienomis; krosnies, vienu metu apšildančios dvi patalpas, šonuose paliktos plaštakos dydžio angos, matyt, tam, kad sumažėtų gaisro pavojus.
Mes iš karto panyrame į miegus. Staiga… ar tai sapnas? Kažin kur toli išgirstu pasikartojantį kastanječių garsą. Pasikeliu, klausausi; mano bendrakeleivis žvaliai taria:
– Tai panaktinis! Laikydamasis senos, kai kuriuose miesteliuose išlikusios tradicijos, vaikščiodamas gatvėmis jis krato savo tarškynę… Betgi jūs juokiatės! Kas jums čia tokio keisto?
Kažin kodėl aš prisiminiau pasakėčią apie katiną, kuris kariavo su pelėmis ir nešiojo varpelį ant kaklo? Nustumiu į šalį tokį nepagarbų sugretinimą, o Vytautas patikslina:
– Budėjimas trunka nuo vidurnakčio iki antros nakties valandos. Taigi matote, reikia toliau miegoti!
Rytą smagu pasidairyti po miestą, kurio gyventojai labai skiriasi nuo mano tautiečių. Lengvai atpažįstami ilgabarzdžiai rusai su savo plokščiomis kepurėmis su snapu ir auliniais batais. Šį vėsų rytą žmonės jau dėvi skrandas – ilgus avikailiu pamuštus apsiaustus, gerai tinkančius į porą lytlaužoms su geležiniais antgaliais, pritvirtintoms prie tilto per Šventąją atramų. O štai dauguma moterų vaikšto basos; Vytautas karštai supeikia šį primityvų įprotį:
– Tik pažiūrėkit į jas! Anksčiau taip darydavo iš skurdo, dabar – iš įpratimo!
Praeiname pro bažnyčią. Ši niekuo nesiskiria nuo kitų: plytinė, neogotikinio stiliaus; prie tokios statybinės medžiagos ir stiliaus įpratusioms akims tai nėra nepatrauklu. Daug naujų namų: karas, be abejo, neaplenkė šių vietų. Vytautas pritariamai linkteli:
– Anykščiuose vyko smarkūs mūšiai. Teko atstatyti beveik visą miestą. Laimei, Velnio akmuo yra toliau nuo čia, jis nenukentėjo.
– Apie tai pasakojama kokia nors legenda, esu tuo tikras!
– Papasakosiu, kai būsime ten…
Kelias tarp medžių mus atveda į nuolaidžią laukymę pačioje aukštamiškio širdyje. Laukymės viduryje stūkso trijų metrų aukščio ir keturių metrų pločio granito luitas, primenantis ant žolės prigulusį milžinišką gyvūną šarvuotį. Vytautas parodo vieną uolos šoną išvagojusius neaiškius randus:
– Velnio nagai! – ištaria kiek iškilmingai. – Kai buvo pastatyta pirmoji Anykščių bažnyčia, įniršęs Belzebubas pastvėrė šį akmenį, norėdamas ją sudaužyti. Bet klebonas pradėjo melstis, ir Dievas įsakė demonui paleisti riedulį, kuris čia ir nukrito.
– Nuostabu… o kitaip tariant, kaip sakoma mūsų Provanse, iš kur galėjo atsirasti toks monolitas?
– Niekas to nežino. Iš kai kurių, ten, pačiam viršuj, esančių žymių archeologai daro išvadą, kad kadaise ši uola buvo pagonių altorius. Tai gana panašu į tiesą; vis dėlto šiame regione tokio dydžio rieduliai labai reti. Aš manau, šis yra vienintelis. Kad ir kaip būtų, šitas akmuo yra didžiausia monsinjoro Baranausko apdainuoto Anykščių miško įdomybė.
– To vyskupo ir dainiaus, kurio balsu rusų okupacijos metais prabilo pavergtoji Lietuva?
– Jis pats kilęs iš šių vietų. Jeigu norite, galime užsukti į jo namą.
…Tai labai skurdus būstas. Įsivaizduokite iš rąstų suręstas keturių metrų ilgio, beveik tokio paties pločio sienas, kurias dengia dviejų su puse metro aukščio šiaudinis stogas. Belangė patalpėlė, į kurią šviesa patenka pro duris, atsiremiančias į nudilusį slenkstį. Lūšnelėje, panašioje į menką padargų sandėlį, dar tebestovi medinis gultas. Užmesta gūnia nevisiškai uždengia virvinį čiužinį: čia miegodavo mažasis piemenukas, vėliau tapęs savo protėvių kalbos dainiumi.
Ankštoje ir tamsioje patalpoje surinkti kuklūs daiktai, kuriais naudojosi rašytojas (1835–1902): Liudviko Pilypo stiliaus apskritas vienakojis staliukas, senos knygos, medinės žvakidės, – kunigo, patrioto ir poeto kasdienio triūso palydovai. Per ištisą dieną čia nenutrūksta lankytojų srautas; juk tiesa, kad varginga kai kurių vietų išvaizda nė truputėlio nesumenkina jų patrauklumo.
– Negalima išvažiuoti iš Anykščių, neaplankius mūsų svarbiausio vyno fabriko! – tvirtina Vytautas, sustojęs priešais didžiulį cementinį kubą, tokį bjaurų, kokia ir tegali būti šiuolaikinė gamykla.
– Vyno fabriką? Kas tai per pokštas? Šie abu žodžiai drauge nedera. Be to, jūsų šalis yra per daug toli į šiaurę, ir vynuogės čia neauga.
– Kas jums kalba apie vynuoges? Prancūzų supratimas apie vyną tiesiog neįtikėtinas!
– Ir net apie vynus! Man smalsu pamatyti, ką tokio jūsų fabrikas gali pagaminti!
Ir štai aš jau sukiojuosi tarp distiliacijos aparatų ir kubilų. Nepaprastai malonus direktorius man paaiškina, kad pseudovynas daromas iš dvejus metus fermentuotų vaisių sulčių, pridėjus trečdalį cukraus. Prieš ketverius metus įdiegta gamyba klestėte klesti. Šįmet gauta trylika tūkstančių litrų.
Tuo tarpu Vytautas ištiesia stiklinę:
– Palikite tuos sausus skaičius! – paragina jaunasis Bakchas. – Verčiau paragaukite šio braškių vyno ir pasakykite, ar ne geresnis už statistiką!
Tamsiai raudonos spalvos, netirštas, stipriai alkoholizuotas gėrimas su aiškiai juntamu uogų skoniu. Prancūzijoje tokį pavadintume likeriu; Ispanijoje jį palygintų su aromatizuotu portu. Lietuvoje – kaipgi kitaip! – „geresnis už statistiką“!
Šventojo Kryžiaus vienuolynas rūpinasi apie šimto penkiasdešimties vaikų auklėjimu ir ligonių slaugymu namuose. Vienuolyno viršininkė mane pasitinka be galo svetingai ir iš karto pasisako esanti kilusi iš Badeno. Pasiteirauju, ką ji galvoja apie savo… ganomus lietuvius:
– Rusų režimas, – atsako ji, – privedė tautą prie apverktinos būklės. Nepakeliamas skurdas, nuolatinė individus gniuždanti priespauda… Bet padėtis ir gerokai pasikeitė. Mes vis dar kovojame su senais blogais įpročiais, stipriai įsišaknijusiais tuose žmonėse, kurie subrendo dar iki karo.
– Jie labai prisirišę prie savo tradicijų?
– Be galo jaudinamai, net perdėtai prisirišę. Kartais susirgę atsisako palikti savo vargingus namus, net ir tam, kad kitur gautų geresnę slaugą!
Aš susimąstau, kad gimtųjų namų, papročių, daugybės mažų ir didelių, šalies visumą sudarančių dalykų meilė yra tai, kas lėmė dabartinį tautos atgimimą, kuriuo stebisi Europa.
XXIV skyrius. Panevėžys ir jo licėjus
Mūsų atsiminimuose Raguva turi būti paminėta atskirai. Ne dėl to, kad pietų atvykome… penktą valandą po vidurdienio; ne dėl to, kad ant gražių įstiklintų gonkų medinių laiptelių mūsų laukė Prancūziją norintys pasveikinti policijos viršininkas, miestelio viršaitis ir klebonas, – visa tai įprasti dalykai. Bet todėl, kad pirmasis iš tų ponų mus pasitiko skardžiu šūksniu „Vivat Francija!“, man vis dar tebeskambančiu ausyse. Tai nebuvo nei lietuvių, nei prancūzų kalba, bet ėjo iš visos širdies!
Mes panyrame į prietemą. Aš imu įprasti prie šių naktinių iškylų ir man jos pradeda patikti. Stebuklinga mėnesiena užlieja peizažą paslaptingu grožiu, su kuriuo nepajėgtų varžytis nė pati skaisčiausia diena. O kadangi net didžiuosiuose keliuose judėjimas labai retas, per ketvirtį valandos prasilenkiame vos su vienu kitu automobiliu, todėl galime laisvai atsiduoti reginio kerams.
Vis dėlto atsiranda netikėtas trukdis. Mus sustabdo kažin koks valstietis ir užmezga kalbą, kuri labai sudomina manuosius lietuvius – laimingus žmones! Atsisuku į Vytautą:
– Ką jis sako?
– Perspėja apie kelyje remontuojamą tiltą. Galėsime jį pervažiuoti tik laikydamiesi paties didžiausio atsargumo. Žmogus siūlosi mus palydėti.
Kertame laukus, kad apylanka pasiektume tvarkomą tiltą. Štai jis. Tamsoje vos įžiūrime susirinkusią garbės palydą – dvidešimt, gal trisdešimt vyrų. Kam toks pastiprinimas? Viskas einasi gerai… Ak! Smūgis, stabdis… mašina burgzteli ir sustoja.
Pasilenkiu prie durelių. Mes įstrigome: trys ratai ant tilto, ketvirtas ore. Vytautas pašoko, valstiečiai metėsi į priekį; po akimirkos automobilis su užgesusiu motoru keistai siūbuodamas į šonus persikelia per upę, kurią girdime teškenant naktyje. Aš manau – teatleidžia man Dievas! – kad tąkart žmonių rankos padėjo mūsų automobiliui įveikti kliūtį…
Automobilis, be abejo, tam, kad atsiprašytų, dabar visu greičiu pasileidžia į priekį. Netrukus pasimato ilga šviesų eilė, ir mes moderniu ir tikrai solidžiu tiltu pervažiuojame plačią, tamsią Nevėžio upę, kurioje atsispindi mėnulis. Vytautas susijaudinęs atsisuka į mane:
– Panevėžys, mano Alma mater: su ja susiję visi mano jaunystės prisiminimai.
Trečias pagal svarbą jaunos respublikos miestas su trisdešimčia tūkstančių gyventojų iš pirmo žvilgsnio palieka palankų įspūdį, ypač tam, kuris atvyksta ilgu keliu per laukus. Matome mūrinius namus, vakarietiškas vitrinas ir elegantiškai apsirengusius praeivius, devintą valandą vakaro vaikštinėjančius ryškiai apšviestais šaligatviais. Malonus bendras vaizdas leidžia – kam tai slėpti? – vėl pajusti civilizacijos dvelksmą.
Svetingas licėjaus direktoriaus kunigo Lindės6 priėmimas dar labiau sustiprina tą mielą įspūdį. Keleivių laukia prašmatni vakarienė, regis, niekas nė nepastebi jų pavėlavimo. Dar kartą išklausau burmistrą ir valdytoją, vienas per kitą vokiškai aukštinančius Prancūzijos dvasią ir grožį. Smagus kontrastas tarp minties ir jos kalbinės išraiškos.
Rytdiena prasidėjo staigmena. Pas mane apsilankė itin orios išvaizdos karininkas su auksiniais akselbantais ir baltomis pirštinėmis. Jis prisistato nepriekaištinga prancūzų kalba:
– Štabo viršininkas pulkininkas Tallat-Kelpša.
Pasisveikiname, ir jis nedelsdamas priduria:
– Lietuvos vardu sveikinu Prancūziją: Costes’as ir Bellonte’as7 po trisdešimt septynių valandų skrydžio nusileido Niujorke.
Bet kur aš būčiau su džiaugsmu priėmęs tokią naujieną, bet su kokiu pasididžiavimu išklausiau beveik oficialų pranešimą už šešių šimtų mylių nuo Paryžiaus!
Pasinaudoju proga savo pašnekovui pasiūlyti rytinį pasivaikščiojimą ir šį tą sužinoti apie Lietuvos kariuomenę. Pulkininkas, karybą studijavęs Briuselyje ir Paryžiuje, kuo maloniausiai patenkina mano smalsumą:
– Mūsų sumažintos sudėties kariuomenė labai gerai aprūpinta. Taikos sąlygomis ją sudaro trys pėstininkų ir tiek pat kavalerijos divizijų. Kiekviena iš jų susideda iš trijų pulkų po tris batalionus; kiekvienas batalionas (šeši šimtai penkiasdešimt vyrų) turi keturias kuopas, iš jų viena – kulkosvaidininkų. Divizijai vadovaujantis generolas pagal poreikį paskirsto atitinkamą skaičių artilerijos ir inžinerijos pajėgų. Keturios aviacijos eskadrilės turi apie keturiasdešimt orlaivių; šiuo metu mes patys surenkame jų korpusus, o motorus užsakome Prancūzijoje ir Čekoslovakijoje.
– Ar turite kovinių tankų?
– Turime ir jų, bet nelabai viešiname. Gyventojai juos galėjo matyti vieninteliame parade.
– O dujų?
Mano pašnekovas šypsodamasis palinguoja galvą. Aš nereikalauju atsakyti; man rūpi sužinoti kitus dalykus:
– Ar galėtumėte pasakyti, pulkininke, kokia tarnybos trukmė?
– Pėstininkams iki šiol – dvylika mėnesių; artimiausiu metu pailgės iki aštuoniolikos, kaip yra kitoms kariuomenės rūšims. Jie bus geriau apmokyti, ir žmonės, paisydami teisingumo jausmo, visiškai neprieštarauja tokiai pertvarkai. Beje, vieną dieną per savaitę vyrai praktikuojasi, kiekvienas pagal savo specializaciją; tokiu būdu jie nepraranda įgūdžių. Kita vertus, kareivinėse mokoma ir bendrųjų dalykų, ten taip pat rimtai mokomasi žemdirbystės; kaip matote, Lietuvos kariuomenėje rengiami ne tik kareiviai, bet ir piliečiai.
– O kaip vyktų jūsų mobilizacija?
– Karo metu divizijų skaičius būtų automatiškai padvigubinamas, susidarytų maždaug aštuoniasdešimties tūkstančių vyrų armija – gerai parengta, tinkamai aprūpinta, tikrai verta dėmesio. Mes turime šaulių būrius…
– Taip, žinau, mačiau Palangoje.
– Jų būriai atsirado todėl, kad ribotų apimčių kariuomenė negali pašaukti viso kasmetinio jaunuolių kontingento. Mūsų šauliai turi namuose laikomą uniformą, jiems vadovauja profesionalūs puskarininkiai. Mažiausiai viena šaulių divizija papildytų reguliariąją armiją.
Bet ponas burmistras nori man aprodyti miestą; aš padėkoju pulkininkui, ir mudu su burmistru patraukiame prastai grįstomis, bet daugiausia gražiais medžiais apsodintomis gatvėmis. Panevėžys su savo plačiai pasklidusiais priemiesčiais, kur dygsta vis nauji ir nauji namai, yra sparčiai augantis miestas. Čia dar reikia daug ką nuveikti, to ženklas – šalia nušiurusių, užgriozdintų žydų krautuvėlių tai šen, tai ten iškylantys nauji trijų aukštų pastatai. Neseniai per Nevėžį nutiestas tiltas gana įspūdingas, nors jo formos sunkokos.
– Ponas burmistre, kokia pagrindinė pramonės šaka jūsų mieste?
– Malimo pramonė. Mūsų septyni gariniai malūnai kasdien pagamina po du šimtus penkiasdešimt tonų miltų.
Trumpai apžiūrime du aukštus plytinius statinius, iš kurių plūsta tas baltas srautas, ir sustojame prie senovinės išvaizdos medinio namo:
– Miesto senolis, pone Mauclère’ai… Ir, be abejo, ilgiausiai išsilaikęs iš mūsų miškų medienos pastatytas namas. Pažvelkite į lotynišką užrašą, nurodantį, kad jis pastatytas 1614 metais.
– Neįsivaizdavau, kad jūsų mediniai namai gali sulaukti tokio ilgo amžiaus!
– Tai visiškai išskirtinis dalykas. Pirmiausia, šis namas labai tvirtai suręstas, be to, visada buvo puikiai prižiūrimas. Mums neliko nieko kito, kaip jame įkurdinti muziejų.
Namo vidus – viena didelė salė aukštomis baltintomis sienomis, neapdailintomis medinėmis lubomis. Bet vitrinose ir ant sienų išdėstyta šimtai įdomiausių daiktų! Čia rasime visą tautos gyvenimą atspindinčių objektų, pradedant beformiais priešistoriniais papuošalais; eksponatų visuma net ir užsieniečiui nepaprastai iškalbinga.
Įspūdingiausios relikvijos mena Muravjovo laikus, to paties, kuris, 1863 metų gegužės 3 dieną Vilniuje gavęs neribotas galias valdyti Lietuvos provinciją, pareiškė:
– Po keturiasdešimties metų nebeliks nei Lietuvos, nei lietuvių.
Pasilenkiu prie savotiškų kepurių su išsiuvinėjimais melsvam dugne. Šias kuklias uniformines kepures dėvėjo prieš rusų priespaudą sukilę valstiečiai, tremtimi arba savo krauju išpirkę nepasisekusį bandymą. Greta jų – sudakiai8, skirtingo dydžio švilpukai, skirti signalizuoti ir skleisti įvairius garsus. Antai dar labiau jaudinantis eksponatas: išskobtas, mediniu kaiščiu uždaromas kamienas – tai viena iš slėptuvių, kurioje valstiečiai, rizikuodami gyvybe, laikydavo nelegalius spaudinius tais laikais, kai rusų žandarai darydavo kratas ir persekiodavo visus leidinius lietuvių kalba.
– Pone Mauclère’ai, ką mūsų mieste pageidautumėte pamatyti arba išgirsti? – paklausė licėjaus direktorius.
– Vieną mėnesėtą vakarą Palangoje aš gėrėjausi Panevėžio chorais. Ar galėčiau išgirsti bent vieną jūsų dainą?
– Nėra nieko paprasčiau. Šiam vakarui mes kai ką sugalvosime.
Lydimi marmurinio Basanavičiaus – šis Atgimimo tėvas labai dera tarp jaunų energingų lietuvaičių – valdingo žvilgsnio, mes kopiame didingais, į iškilmių salę vedančiais laiptais. Mus pasitinkantys mokytojai žvelgia reikšmingais žvilgsniais… Kas čia ruošiama?
Prasiskyrusi užuolaida atidengia gražų reginį – ant pakylos išsirikiavusias choristų grupes, mažiausiai šimtą dainininkių ir dainininkų. Vaikinai dėvi neišvaizdžią licėjaus uniformą, merginos vilki puošnų tautinį kostiumą – trumpus ryškių spalvų dryžuotus sijonėlius, juodo siuvinėto aksomo liemenėles, baltas palaidines pūstomis rankovėmis, su prie kairiojo peties prisegtu trijų spalvų – geltonos, žalios ir raudonos – kaspinų pluoštu.
Suskamba pianinu atliekama melodija, ir aš suklūstu. Bet… išties: šimtas jaunų, gaivių, darnių balsų man praneša, kad „Malbrukas išeina karan, / Mironton, mironton, mironten!“.
Pasinaudojęs mano nustebimu, direktorius šypsodamasis taria:
– Patiems vaikams kilo mintis jums padainuoti per prancūzų kalbos pamoką išmoktą dainą.
Kitame Europos krašte jos besiklausantiems prancūzams mūsų senovinė pašaipi dainelė suskambo nepaprastai žaviai!
Kai „keturi karininkai atidavė žemei poną Malbruką“, prisiartinusi miela tamsiaplaukė juos aplankiusiai prancūzei9 įteikė „nedidelį mūsų pačių padarytą suvenyrą“. Tai juosta – elegantiškas šilkinis rankomis išaustas kaklaraištis. Jo pilkšvai baltame fone pavaizduoti Vilniuje stovintys Gedimino stulpai ir dvigubas Vyčio kryžius. Lietuva kiekviena proga tvirtai ir atkakliai teigia savo reikalavimus, ir nešališkas užsienietis galėtų pasvarstyti, kaip visos tautos valia vieną dieną nulems politikos svarstykles?
Bet šįvakar čia dainuojama ir šokama. Kaip aprašyti tuos chorus – tai labai švelnius, tai griaudėjančius, tai kartais staiga nutylančius? Vienos dainos išdailintos pagal harmonijos dėsnius, su keistai jaudinančiais bežodžiais pasažais. Kitos tebėra tokios, kokias per šimtmečius kaimuose tebedainuoja žmonės. Paskui balsai pagyvėja, veidai nušvinta: tai vis ta pati istorija – laikino vaido aptemdyta piemenėlio ir piemenaitės idilė, užsibaigianti visišku susitaikymu.
Dainos palydi šokius. Poros susidaro, išsiskirsto, vėl susitinka ir trumpam išsisklaido, pagaliau ima suktis rateliu arba susikimba rankomis ir išsivaikšto. Šios nedidelės kompozicijos su šokiais, su mimika ir gestais be galo grakščios. Lietuviškų spalvų kaspinai sklaistosi aplink liaunas mergaičių figūras; vaikinai, nors ir gerai šoka, atrodo kiek nerangūs greta savo lieknų partnerių. Norėtųsi sustabdyti šias žavias ir taip greitai prabėgančias akimirkas, visiškai kitokias nei mūsų vakarietiški džiaugsmai…
1 Vytautas Einoris, Paryžiuje studijavęs Politikos ir moralės mokslų institute (čia ir toliau – vert. past.).
2 Kursyvu išskirti žodžiai originalo tekste parašyti lietuvių kalba.
3 Posakis „Gamašo (Kamačo) vestuvės“ siejamas su Miguelio de Cervanteso romanu „Don Kichotas“: turčius valstietis, vardu Gamašas (Kamačas) kelia visas saiko ribas pranokstančią vestuvių puotą (antra dalis, XX ir XXI skyriai).
4 Viena svarbiausių Romos gatvių – via del Corso.
5 Henry Albert’as Niesselis (1866–1955) – prancūzų brigados generolas, 1919 m. vadovavo Tautų Sąjungos komisijai, reguliuojančiai vokiečių armijos išvedimą iš Lietuvos.
6 Julijonas Lindė-Dobilas (1872–1934), rašytojas, literatūros kritikas, Panevėžio gimnazijos direktorius.
7 Prancūzų lakūnai Dieudonné Costes’as (1892–1973) ir Maurice’as Bellonte’as (1896–1984) 1930 m. rugsėjo 1–2 d. pirmą kartą niekur nesustoję nuskrido iš Paryžiaus į Niujorką.
8 Be abejo, skudučiai.
9 Knygos autoriaus motina ponia Mauclère.
Italo Calvino. Tikslumas
2023 m. Nr. 5–6
Iš italų k. vertė Toma Gudelytė
Italo Calvino (1923–1985) – italų prozininkas, publicistas, vertėjas ir leidėjas, šiemet minime jo 100-ąsias gimimo metines. Jaunystėje dalyvavo pasipriešinimo judėjime, partizaninę patirtį aprašė debiutiniame romane „Takas į voratinklius“ (1946). Vėliau iš neorealizmo pasuko į savitą magiškąjį realizmą, vis labiau žongliruodamas žanrais ir vaizdinių kalba. Rinko itališkas pasakas, domėjosi semiotika ir struktūralizmu, atnaujino riterinį ir barokinį romaną; bendraamžių pramintas „plunksnos vovere“, I. Calvino laužė literatūrinės kalbos dėsnius ir braižė naujas naratyvinių galimybių kreives. 1984-aisiais pakviestas į Harvardo universitetą, savo mintis apie kūrybą apibendrino penkių paskaitų cikle (planavo parašyti ir šeštą). Harvardo paskaitose, savotiškose esė, I. Calvino aptarė, jo įsitikinimu, svarbiausius meninės raiškos ypatumus: lengvumą, greitumą, tikslumą, vaizdingumą, daugialypumą ir nuoseklumą – kardinalias ir nekintančias literatūros vertybes, anot autoriaus, vertas išsaugoti ateinančiam tūkstantmečiui. „Mano tikėjimas literatūros ateitimi remiasi žinojimu, kad esama dalykų, kuriuos gali duoti tik literatūra savo ypatingais gebėjimais.“ „Amerikietiškos paskaitos“ (su paantrašte „Šeši pasiūlymai artėjančiam tūkstantmečiui“) – tikras kūrybinis manifestas ir drauge italų rašytojo palikimas, kurio paskutinę dalį – taip ir nepradėtą šeštąjį skyrių apie nuoseklumą – I. Calvino išsinešė amžinybėn.
Antroji paskaita „Greitumas“ 2004 m. publikuota „Metuose“, Nr. 7 (vertė Linas Rybelis).
Preciziją senovės egiptiečiams simbolizavo plunksna, tarnavusi už svarstį anapusybės svarstyklėmis sveriant mirusiųjų sielas. Toji lengvutė plunksna buvo vadinama Maat ir priklausė svarstyklių deivei. Dar Maat hieroglifas reiškė ilgio matą (trisdešimt trijų centimetrų ilgio plytą) bei vieną pagrindinių fleitos garsų.
Šį įdomų faktą savo paskaitoje apie senųjų civilizacijų preciziją stebint dangaus reiškinius aptarė Giorgio de Santillana1: paskaitos klausiausi Italijoje 1963-iaisiais ir ji paliko man gilų įspūdį. Nuo tada, kai atvykau čionai, dažnai prisimenu Santillaną: man pirmąkart keliaujant po Ameriką 1960-aisiais, jis sutiko būti už vedlį po Masačusetsą. Atmindamas šią bičiulystę, savo paskaitą apie tikslumą literatūroje norėčiau pradėti būtent nuo svarstyklių deivės Maat. Juolab kad ir mano paties Zodiako ženklas – Svarstyklės.
Visų pirma pasistengsiu apibrėžti temą. Tikslumas man reiškia iš esmės tris dalykus:
-
puikiai įvardytą ir apgalvotą kūrinio visumą;
-
ryškių, paveikių ir įsimintinų vaizdinių pasitelkimą; italų kalboje turime būdvardį, kurio nerandu anglų kalbos žodyne – icastico, iš graikų k. εἰκαστικός2;
-
kuo tikslesnę kalbą tiek leksikos, tiek mąstymo ir vaizduotės atspalvių perteikimo prasme.
Kodėl jaučiu poreikį apginti vertybes, daugeliui galbūt pasirodysiančias akivaizdžiomis? Spėju, pirmasis postūmis susijęs su mano padidintu jautrumu ar alergija: man rodosi, kad kalba dažnai vartojama apytiksliai, lyg atsitiktinai ar išsiblaškius, o tai mane ne juokais erzina. Tik nemanykite, kad ši reakcija kyla iš mano nepakantumo kitiems: labiausiai suirztu, kai girdžiu kalbantį patį save. Štai kodėl stengiuosi kalbėti kuo mažiau, ir jei mieliau renkuosi rašymą, taip yra todėl, kad rašydamas galiu ištaisyti bet kurį sakinį, ir tiek, kiek reikia, kad likčiau jei ir ne visiškai patenkintas savo žodžiais, tai bent panaikinęs nepasitenkinimo priežastis, kurias dar gebu suvokti. Literatūra – turiu galvoje literatūrą, atliepiančią šiuos poreikius – tai Pažadėtoji žemė, kurioje kalba tampa tuo, kuo ir turėtų būti.
Kartais man atrodo, lyg žmoniją būtų užklupusi maro epidemija ir smogusi esminei jos savybei – gebėjimui vartoti žodžius; toks kalbos maras pasireiškia pažinimo ir betarpiškumo jėgos praradimu, automatizmu, linkusiu niveliuoti raišką pagal bendresnes, anonimiškas ir abstrakčias formules, praskiesti reikšmes, gludinti ekspresyvias smailes ir slopinti bet kokią kibirkštį, kaskart įsižiebiančią žodžiams atsimušus į naują tikrovę.
Šiuo tekstu visai neketinu aiškintis, kur derėtų ieškoti šios epidemijos ištakų – politikos, ideologijų, homogeniškos biurokratijos ir medijų ar vidutinybių kultūros sklaidoje. Mane kur kas labiau domina galimybė pasveikti. Literatūra (ir galbūt tik literatūra) geba gaminti antikūnus, stabdančius tolesnį kalbos maro plismą.
Norėčiau pridurti, kad minėtasis maras smogė, man rodos, ne tik mūsų kalbai, bet ir regai. Gyvename talžomi nepaliaujamos vaizdinių liūties; visagalės medijos baigia paversti pasaulį vaizdų kratiniu ir išdidinti jį į fantasmagorišką žaidimą veidrodžiais: šie vaizdiniai dažniausiai neturi jokio vidinio pajėgumo, kuris įprasmintų konkretų vaizdinį kaip formą ir kaip turinį, kaip dėmesį prikaustančią jėgą, kaip galimų reikšmių sampyną. Dažniausiai ši vaizdinių ūkana spėriai išsisklaido, lyg pėdsako atmintyje nepaliekantys sapnai, nepradingsta tik svetimumo ir nejaukos prieskonis.
O gal esybę praranda ne tik vaizdiniai ar kalba – galbūt jos netenka ir pasaulis. Maras susargdina žmonių gyvenimus ir tautų istorijas, paverčia jas beformėmis, atsitiktinėmis, painiomis, be pradžios ir pabaigos. Man neramu dėl formos praradimo, regiu tą vykstant aplink ir bandau tam priešintis vienintele man žinoma savigyna: literatūros idėja.
Taigi galėčiau ir neigiamai apibrėžti savybę, kurią rengiuosi apginti. Telieka išsiaiškinti, ar įmanoma su ne mažiau paveikiais argumentais apginti priešingą tezę. Štai Giacomo Leopardi3 tvirtino kalbą esant tuo poetiškesnę, kuo ji nekonkretesnė ir netiksli.
Atkreipsiu dėmesį, kad italų kalba tikriausiai yra vienintelė, kurioje žodis vago – „neaišku, miglota“ – reiškia dargi „gracinga, patrauklu“: turint galvoje pradinę reikšmę – wandering – būdvardis vago slepia užuominą į judesį ir kismą, o tai italų kalboje asocijuojasi tiek su nežinomybe ir neapibrėžtimi, tiek su grakštumu, taigi su kažkuo, kas malonu.
Tikslumo kaip vertybės kultui patikrinti darkart skaitau tas „Dienoraščio sąsiuvinių“ vietas, kuriose Leopardi taria pagiriamąjį žodį būdvardžiui vago.
Leopardi rašo: „Žodžiai „tolimas“, „senovinis“ ir panašūs yra itin poetiški ir malonūs, mat iššaukia plačių užmojų idėjas, beribiškumą…“ (1821 m. rugsėjo 25 d.). „Žodžiai „naktis“, „naktinis“ ir nakties aprašymai yra itin poetiški, mat naktis klaidina mūsų regą, o siela užčiuopia vien miglotus, neaiškius ir neišbaigtus daiktų pavidalus, tiek formos, tiek turinio prasme. Taip pat nutinka ir su „tamsybe“, „gelmėmis“ ir t. t.“ (1821 m. rugsėjo 28 d.).
Leopardi argumentus puikiai iliustruoja jo eilės, suteikiančios jiems to, kas įrodoma faktais, solidumo. Toliau vartau „Dienoraščio sąsiuvinius“ ieškodamas papildomų šios poetinės aistros pavyzdžių ir štai aptinku ilgesnę nei įprasta pastabą – visą sąrašą situacijų, pakurstančių „neapibrėžiamumo“ jauseną:
…saulės arba mėnulio šviesa, regima ten, kur šių nematyti ir kur neatseksi šviesos šaltinio; iš dalies jų šviesos nutvieksta vietovė; minėtosios šviesos atspindys ir įvairūs iš to kylantys medžiagiški įspūdžiai; minėtosios šviesos skverbimasis vietovėn, kur toji šviesa tampa nepatvari ir trūkinėja beigi sunkiai įžiūrima, lyg žvelgiant pro nendryną, priemiškį, pusiau pravirą balkoną ir t. t.; minėtoji šviesa, regima tam tikroje vietoje, daiktų pavidaluose ir t. t., kur toji šviesa neprasiskverbia ir tiesiogiai neprisiliečia, tačiau atsklinda iš kažkur kitur ar atsispindėdama nuo paviršių, į kuriuos atsimuša; pereinamojo kambario viduje ar išorėje, lodžijoje ir kitur, visose tose vietose, kur šviesa liejasi su šešėliais, dar ir portikuose ar dengtame balkone, virš stačių uolų ir skardžių, slėnyje, nuo kalvos, regimos iš šešėlinės pusės taip, kad matyti nuauksintos viršūnės; atspindys, kurį meta, pavyzdžiui, spalvotas stiklas ant tų paviršių, į kuriuos atsimuša minėtąjį stiklą skrodžiantys spinduliai; kitaip tariant, visi tie daiktai, kurie dėl skirtingo medžiagiškumo ir tam tikrų aplinkybių pasiekia mūsų regą, klausą ir t. t. neaiškiu, sunkiai atskiriamu, netobulu, neužbaigtu ar neįprastu būdu.
Tad štai, ko iš mūsų reikalauja Leopardi, kad patirtume neapibrėžties ir miglotumo grožį! Iš kiekvienos vaizdinių kompozicijos, detalių išdėstymo, daiktų, apšvietimo ir atmosferos parinkimo poetas reikalauja be galo preciziškos ir smulkmeniškos atidos, kad pasiektų taip trokštamą neaiškumą. Vadinasi, Leopardi, kurį išsirinkau už tobulą manosios tikslumo apologijos oponentą, pasirodo besąs lemiamas liudininkas mano naudai… Neapibrėžties poetas tegali būti tikslumo poetas, gebantis užtikrinta akimi, klausa ir lytėjimu užčiuopti subtiliausias detales. Verta iki galo perskaityti likusią šių Leopardi pastabų dalį – neapibrėžties paieška tampa daugialypumo, knibždesio, dulkėtumo stebėsena…
Ypač maloni ir jaudinanti miestuose regima šviesa, kur jon įsirėžia šešėliai, o tamsa daug kur atsveria skaidrą, kur šviesa pamažėl ir vietomis sumenksta, kaip kad ant stogų, ir kur slapstosi švytinčio dangaus kūno vaizdai ir t. t. Prie šio malonumo prisideda įvairumai, neaiškybė, neįžiūrėjimas iki galo, taigi ir galimybė vaizduotei laisvai klajoti po erdvę apimant tai, kas neregima. Tą patį pasakyčiau ir apie poveikį, kokį sukelia medžiai ar medžių eilės, kalvos, pergolės, trobesiai, šieno kupetos, dirvos nelygumai laukuose. Priešingai, plati ir visur vienoda lyguma, kur šviesa juda ir skleidžiasi po erdvę be įvairovės nei kliūties; kur akis nuklysta ir pan. taip pat teikia malonumą, dėl neapibrėžtos tęstinumo minties, kokią prišaukia toks reginys. Panašiai kaip dangus be debesėlio. Beje, pabrėšiu, kad įvairovės ir neapibrėžties malonumas lenkia tariamos begalybės ir neaprėpiamo vienodumo malonumą. Todėl dangus, nutaškytas debesimis, veikiau bus mielesnis akiai už giedrą dangų; ir dangaus vaizdas greičiausiai ne toks malonus nei žemės, laukų ir t. t., mat ne toks įvairiopas (bei mažiau primenantis mus, mažiau mums savas, mažiau artimas mūsų potyriams ir pan.). Taigi atsigulkite aukštielninki taip, kad priešais nematytumėt nieko, išskyrus dangaus skliautą, patirsite kur kas menkesnį malonumo jausmą nei žvelgdami į laukus ar mąstydami apie dangaus santykį su žeme ir tik išvien su ja nuo to paties žiūros taško.
Dargi labai malonus, dėl aukščiau minimų priežasčių, nesuskaičiuojamos gausos vaizdas, kaip kad žvaigždžių ar žmonių ir pan., daugialypis jų judesys, neapibrėžiamas, painus, netaisyklingas, chaotiškas, miglotas bangavimas ir kt., kurio siela negali įžodinti nei galutinai ar aiškiai perprasti, dargi lapo ar begalės skruzdžių judesio, audringos jūros. Panašiai ir gausybė garsų, sumišusių be tvarkos, neatskiriamų vienas nuo kito ir pan. (1821 m. rugsėjo 20 d.).
Taip prieiname prie vienos iš kertinių Leopardi poetikos temų, išsakytų bene žymiausiomis ir įstabiausiomis jo eilėmis „Begalybė“ („L’infinito“). Supamas gyvatvorės, anapus kurios tematyti dangus, poetas, vaizduodamasis begalines erdves, vienu metu patiria ir baimę, ir palaimą. „Begalybė“ gimė 1819-aisiais, o mano perskaityta „Dienoraščio sąsiuvinių“ ištrauka parašyta porą metų vėliau ir rodo Leopardi toliau sukus galvą tema, kurią jam pakurstė šių eilių rašymas. Poeto apmąstymuose nuolat sugretinami terminai indefinito ir definito („neaiškus, neapibrėžtas“ ir „aiškus, apibrėžtas“). Tokiam nelaimingam hedonistui, koks buvo Leopardi, nežinomybė visad patrauklesnė už žinojimą, o viltis ir vaizduotė – vienintelė paguoda nuo būties kančios ir nusivylimų. Žmogus nukreipia savąjį geismą begalybėn ir malonumą patiria tik esaties beribiškumo akivaizdoje. Bet kadangi žmogiškasis protas nepajėgus suvokti begalybės, netgi traukiasi įbaugintas pačios minties, belieka neapibrėžtis, taigi pojūčiai, kurie maišydamiesi kuria beribiškumo įspūdį, iliuzišką ir vis dėlto malonų. „Ir gera man lyg laivui jūroj šioj sudužti“: malonumas nugali baimę, ir ne tik „Begalybėje“ – per žodžių muziką eilės skleidžia saldumo pojūtį, net ir tada, kai kalba apie nerimą.
Pagavau save bandantį paaiškinti Leopardi išimtinai pojūčių terminais, lyg būčiau perėmęs paties poeto diegtą jo kaip tariamo XVIII a. sensualizmo sekėjo įvaizdį. Iš tikrųjų klausimas, kurio imasi Leopardi, yra spekuliatyvus ir metafizinis, keliaujantis per filosofijos istoriją nuo Parmenido iki Descartes’o ir Kanto laikų – klausimas apie santykį tarp begalybės kaip absoliučios erdvės ir absoliutaus laiko idėjos ir mūsų empirinės erdvės ir laiko pajautos. Leopardi atsispiria nuo abstrakčios matematinės laiko ir erdvės idėjos logikos ir gretina ją su neapibrėžtu ir neaiškiu pojūčių sruvenimu.
Tikslumas ir neapibrėžtis taip pat yra poliai, tarp kurių virpčioja ironiškai filosofinės Ulricho konjunktūros begaliniame ir neužbaigtame Roberto Musilio romane „Žmogus be savybių“ („Der Mann ohne Eigenschaften“).
…Ir jeigu stebimas elementas bus tikslumo įsikūnijimas, bus išskirtas ir jam bus leidžiama vystytis, matant jame įprotį mąstyti ir manierą gyventi ir duodant jo pavyzdingai jėgai veikti visa, su kuo jis susiliečia, bus prieita prie žmogaus, kuriame paradoksaliai derės skrupulingumas ir neapibrėžtumas. Jis turės to nepaperkamo sąmoningo šaltakraujiškumo, kuris ir yra tikslumo temperamentas; tačiau visa kita, kas neįeina į šią savybę, bus neapibrėžta (I tomas, 2 knyga, 61 skyrius)4.
Labiausiai prie galimo sprendimo Musilis priartėja tada, kai prisimena egzistuojant „matematines užduotis, kurioms nėra bendrų sprendimų, tik atskiri, ir kurių kombinacija priartina prie bendrojo sprendimo“ (83 skyrius)5, ir mąsto, kad toks metodas tiktų taikyti žmogaus gyvenimui. Po daugelio metų kitas rašytojas, kurio galvoje tikslumo demonas sugyvena su jautrumo demonu, Roland’as Barthes’as, klausė savęs, ar nebūtų įmanoma išgalvoti mokslo apie tai, kas unikalu ir neatkartojama: „Kodėl negalėtų kažkaip atsirasti naujas mokslas kiekvienam objektui? Koks nors Mathesis singularis (ir nebe universalis)?“6.
Jei Ulrichas netrukus susitaiko su pralaimėjimais, į kuriuos neišvengiamai atveda aistra tikslumui, kitas didis mūsų šimtmečio intelektualusis personažas ponas Testas, Paulio Valéry kūrinys, nė kiek neabejoja: žmogiškoji siela gali realizuotis tiksliausia ir griežčiausia forma. Ir jei Leopardi, gyvenimo skaudulių poetas, ypač tiksliai piešia eilėse neapibrėžties pojūtį, teikiantį malonumą, tai Valéry, šalto proto ir nuoseklumo dainius, didžiausią preciziją demonstruoja išbandydamas savąjį poną Testą skausmu, priversdamas jį kautis su fizine kančia pasitelkiant geometrinio abstrahavimo pratybas.
Nieko tokio… – atsiliepė jis. – Man… viena dešimtoji sekundės, kuri rodos… palaukit… Būna akimirkų, kai mano kūnas nušvinta… Tai labai įdomu. Staiga regiu save iš vidaus… Išskiriu savo kūne skirtingo gylio sluoksnius, jaučiu skausmo zonas: skausmo žiedus, polius, adatėles. Matot šias gyvas figūrėles? Mano skausmo geometriją? Jose yra žaibų, panašių į mintis. Jie leidžia sekti – nuo čia iki ten… Ir vis dėlto man iki galo neaišku… Neaišku – netgi ne tas žodis… Kai tat įvyksta, manyje kažin kas susijaukia, pasklinda. Manyje atsiranda vietų… miglotų, atsiveria ertmės. Tuomet surandu atmintyje klausimą, kokią nors problemą… Panyru į ją. Skaičiuoju smėlio kruopeles… ir tol, kol jas matau… – smarkėjantis skausmas man suteikia jėgų stebėti save. Galvoju apie jį! – Laukiu tik savo riksmo, …ir vos tik jį išgirstu – toks objektas, baisus objektas, vis mažėdamas ir mažėdamas, pasislepia mano viduje…7
Valéry – mūsų amžiaus asmenybė, geriausiai nusakiusi poeziją kaip įtampą siekiant tikslumo. Kalbu daugiausia apie jo kaip meno kritiko ir eseisto kūrybą, kurioje tikslumo poetika įsipina į giją, vedančią nuo Mallarmé iki Baudelaire’o ir nuo Baudelaire’o iki Edgaro Allano Poe.
Edgaro Allano Poe kūryboje, kokią ją mato Baudelaire’as ir Mallarmé, Valéry įžvelgia „aiškumo demoną, analizavimo genijų, viliojančių ir naujų kombinacijų išradėją, derinantį logiką su vaizduote, misticizmą su apskaičiavimu, išimčių psichologą, literatūros inžinierių, neriantį į gylį ir pasitelkiantį visus meno resursus“.
Taip Valéry rašo straipsnyje „Situation de Baudelaire“, kuris, mano galva, prilygsta poetikos manifestui drauge su kitu Valéry tekstu, nagrinėjančiu poemą proza „Eureka“ ir kosmogonijos temą Poe kūryboje.
Straipsnyje „Eureka“ Valéry gilinasi į kosmogoniją kaip literatūros žanrą, o ne mokslinę spekuliaciją, ir imasi įspūdingos Visatos idėjos paneigimo, o tai reiškia ir mitinės jėgos, slypinčios kiekviename Visatos vaizdinyje, įtvirtinimą. Ir vėl stipri begalybės trauka beigi atstūmimas, kaip ir Leopardi kūryboje… Ir vėl kosmologinės konjunktūros kaip literatūros žanras, Leopardi lygiai tą patį išdarinėjo savo „apokrifiniais“ apsakymais: pavyzdžiui, „Apokrifinis Stratono Lampsakiečio fragmentas“ kalba apie Žemės kilmę ir baigtį, Žemei ėmus plokštėti ir galop ištuštėjant kaip Saturno žiedui, sutrupant ir sudegant Saulėje; arba talmudinis apokrifas „Laukinio gaidžio giesmė“ apie gęstančią ir nykstančią Visatą. „Nuoga tyla ir giliausia ramybė užpildys begalinę erdvę. Taip šioji įstabi ir baisinga Visatos egzistavimo paslaptis, prieš spėjant ją įvardyti ar įminti, išsiplės ir pranyks su visam.“ Akivaizdu, kad bauginanti ir neperprantama čia yra ne begalinė tuštuma, o pati esatis.
Šioji paskaita nesileidžia vedama kryptimi, kurią buvau užsibrėžęs. Man norėjosi kalbėti apie tikslumą, o ne apie kosmosą ar begalybę. Norėjosi pasidalinti su jumis manuoju pomėgiu geometrinėms figūroms, simetrijai, serijoms, deriniams ir skaičių proporcijoms, paaiškinti tai, ką rašau, per ištikimybės ribos ir saiko idėjai prizmę… O gal tokia idėja ir atliepia tai, kas neturi baigtinumo: sveikųjų skaičių seka, Euklido tiesės… Galbūt, užuot mėginęs jums papasakoti, kaip aš parašiau tai, ką parašiau, labiau sudominsiu problemomis, kurių dar neišsprendžiau ir nežinau, kaip jas išspręsti nei ką jas nagrinėdamas parašysiu ateityje…
Kartais pastebiu, kad, susitelkus į norimą istoriją, mane pradeda dominti visai kiti dalykai, tiksliau, ne vienas konkretus dalykas, o visa, kas lieka išstumta į paribius iš to, ką turėčiau papasakoti – santykis tarp apibrėžtos temos ir visų galimų jos variacijų beigi alternatyvų, laiko ir erdvės talpinamų įvykių visumos. Tai griaunanti obsesija, naikintoja, ir ji kaskart mane paralyžiuoja. Grumtynėse su ja vis bandau apsibrėžti pasakojimo lauką, paskui sudalinti jį į dar smulkesnius vienetus, tada į dar ir dar smulkesnius. Bet štai mane ir vėl įtraukia svaigulys, įsuka detalių detalių detalės, esu nusviedžiamas į mikroskopiškumą, į begalinę smulkmę, kaip kad pirma buvau nusviestas į beribes platumas.
Gustavo Flaubert’o pareiškimą „Le bon Dieu est dans le détail“8 aiškinčiau pasitelkęs Giordano Bruno, didžiojo vizionieriaus kosmologo, filosofiją: Bruno regi begalinę ir iš begalės pasaulių sudarytą Visatą, tačiau negali jos įvardyti kaip „visiškai begalinės“, mat kiekvienas šių Visatos pasaulių yra baigtinis, tuo tarpu „visiškai begalinis“ yra tik Dievas, nes jis „esti visa ir visur, ir visose pasaulio dalyse esti begalinai ir visapusiškai“.
Iš italų kalba pastaraisiais metais pasirodžiusių knygų toji, apie kurią mąsčiau dažniausiai ir nekart skaičiau iš naujo, buvo Paolo Zellinio „Trumpa begalybės istorija“ („Breve storia dell’infinito“, Milanas: Adelphi, 1980). Knyga prasideda garsiąja Borgeso invektyva prieš begalybę – „sąvoką, korumpuojančią ir iškraipančią visas kitas sąvokas“, – tada peržvelgia gausias argumentacijas šia tema ir galop apverčia begalybės išplėstį į mikroskopiškumo tankį.
Ryšys tarp literatūros kūrinio formos pasirinkimų ir kosmologinio modelio (ar tiksliau, bendro mitologinio vaizdinio) būtinybės, tikiu, svarbus net ir tiems autoriams, kurie atvirai to nedeklaruoja. Polinkis į geometrizuotus kūrinius – galėtume atsekti šią tradiciją pasaulinės literatūros istorijoje pradedant Mallarmé – susijęs su šiuolaikiniam mokslui, regis, centrine tvarkos–chaoso priešprieša. Visata suyra į karščio debesį, negailestingai įpuola į entropijos verpetą, ir vis dėlto šio neatšaukiamo proceso viduje įmanoma aptikti tvarkos zonas beigi esaties dalis, linkstančias į formą, nustatyti išskirtus taškus, nuo kurių galėtum įžiūrėti brėžinį, perspektyvą. Literatūros kūrinys yra viena šių minimalių dalių, kur esatis kristalizuojasi į formą ir įgauna prasmę, ne pastovią ir ne baigtinę, ne suakmenėjusią į minerališką nejudrą, veikiau menančią gyvą organizmą. Poezija yra didžioji chaoso priešė ir nesvarbu, kad ji – chaoso vaikas ir žino galop laimėsiant atsitiktinumą. „Kauliuko metimas niekada nepanaikins tikimybės“9.
Tokiame kontekste derėtų aiškinti loginių-geometrinių-filosofinių plėtočių atnaujinimą, įsitvirtinusį vaizduojamuosiuose menuose XX a. pradžioje, o vėliau ir literatūroje: kristalo emblema galėtų sujungti ištisą žvaigždyną be galo skirtingų rašytojų ir poetų, tokių kaip Paulis Valéry Prancūzijoje, Wallace’as Stevensas Jungtinėse Amerikos Valstijose, Gottfriedas Bennas Vokietijoje, Fernando Pessoa Portugalijoje, Ramónas Gómezas de la Serna Ispanijoje, Massimo Bontempelli Italijoje, Jorgė Luisas Borgesas Argentinoje.
Kristalas – su savo briaunišku tikslumu ir gebėjimu laužti šviesą – man visada įkūnijo tobulumą, ir manasis potraukis kristalams dar sustiprėjo sužinojus, jog tam tikros kristalų gimimo ir augimo savybės atkartoja elementarių biologinių būtybių savybes, sakytum, egzistuotų tiltas tarp mineralų pasaulio ir gyvosios materijos.
Vienoje iš mokslinių knygų, į kurias kartais kyšteliu nosį ieškodamas stimulų vaizduotei, neseniai aptikau faktą, kad gyvųjų būtybių formavimosi procesui paaiškinti galima būtų pasitelkti tokį pavyzdį: „iš vienos pusės kristalas (specifinių struktūrų nekintamumo ir taisyklingumo vaizdinys), iš kitos – liepsna (bendros ir pastovios išorinės formos, nepaisant nepaliaujamo vidinio virpesio, vaizdinys)“. Cituoju iš Massimo Piatellio-Palmarinio įvado diskusijai tarp Jeano Piaget ir Naomo Chomsky’io, vykusiai Centre Royaumont („Théories du langage, Théories de l’apprentissage“ („Kalbos teorijos, mokymosi teorijos“), Paryžius: Seuil, 1980). Liepsnos ir kristalo vaizdinių priešprieša norima įvaizdinti alternatyvas, iš biologijos mokslo keliaujančias į kalbos ir mokymosi teorijas.
Trumpam paliksiu nuošaliau skirtingų pozicijų implikacijas mokslo filosofijai – kaip žinia, Piaget pasisako už „tvarkos iš triukšmo“ principą, taigi už liepsną, tuo tarpu Chomsky’is linkęs į self-organizing-system, taigi už kristalą.
Mane labiau domina šių dviejų figūrų sugretinimas, panašiai kaip XVI a. junginiai, kuriuos esu aptaręs ankstesniame skyriuje10. Kristalas ir liepsna – dvi tobulo grožio formos, nuo kurių sunku atplėšti žvilgsnį, du augimo laike ir aplinkinės materijos įtraukties būdai, du moraliniai simboliai, absoliutai, dvi kategorijos faktams, idėjoms, stiliams ir potyriams klasifikuoti. Prieš tai minėjau mūsų amžiaus literatūroje gyvavusią kristalo partiją; panašų sąrašą, ko gero, galėtume sudaryti ir liepsnos partijai. Save patį visad priskyriau kristalų partizanams, ir vis dėlto pacituotasis puslapis moko mane nepamiršti liepsnos kaip egzistavimo būdo, kaip esaties formos. Todėl norėčiau, kad tie, kurie laiko save liepsnos šaukliais, nepamestų iš akiračio ir kristalų ramybės bei įstabios pamokos.
Sudėtingesnis simbolis, leidęs man įvairiapusiškiau perteikti įtampą tarp geometriškos racijos ir žmogiškosios būties raizgumo, buvo miestas. Knyga, kuria jaučiuosi pasakęs bene svarbiausius dalykus, tebėra „Nematomi miestai“, mat visus savo apmąstymus, patirtis ir konjunktūras galėjau sutelkti į vieną bendrą simbolį, o ir todėl, kad pavyko sukurti daugiabriaunę struktūrą, kurioje visi trumpieji tekstai sugyvena vieni su kitais sekoje, nereikalaujančioje nuoseklumo nei hierarchijos, tai veikiau tinklas, kurio ribose įmanoma nubrėžti begalę tiesių ir prieiti daugkartinių, išsišakojančių išvadų.
Knygoje „Nematomi miestai“ kiekviena sąvoka ir vertė skleidžiasi dvejopai, taip pat ir tikslumas. Kublai Chanas tam tikru momentu įkūnija intelekto racionalizavimo, geometrizavimo ir algebrizavimo tendenciją ir savo imperijos pažinimą suveda į šachmatų figūrų kombinaciją lentoje: miestus, kuriuos Markas Polas jam nupasakoja pasitelkęs gausybę detalių, imperatorius vaizduojasi kaip vienokį ar kitokį bokštų, rikių, žirgų, karalių, karalienių ir pėstininkų išdėstymą ant baltų ir juodų lentos kvadratų. Toks matymas atveda Chaną prie galutinės išvados, kad užkariavimų objektas yra ne kas kita, kaip medžio kvadratėlis, ant kurio stoja šachmatų figūra – niekio simbolis… Bet tada įvyksta lūžis: Markas Polas paragina Kublai Chaną atidžiau patyrinėti tai, kas jam rodosi niekis:
Didysis Chanas stengės įsijausti į žaidimą: tačiau prasmė netrukus tapo neapčiuopiama. Kiekvienos partijos baigtis yra laimėjimas arba praradimas: bet ko? Kokia tikroji statoma suma? Paskelbus šachą ir matą, po laimėtojo rankos nublokšto karaliaus kojomis telieka juodas arba baltas kvadratas. Abstrahuodamas savo pergales, kad paliktų vien esmę, Kublai ryžosi kraštutiniam ėjimui: galutinė pergalė, kurioje įvairialypiai imperijos turtai tebuvo vien iliuziniai apvalkalai, susitraukė į nuobliuoto medžio kvadratėlį – į niekį… <…>
Tada prabilo Markas Polas:
– Tavo šachmatų lenta, sire, inkrustuota dviem medžiais: juodmedžiu ir klevu. Kvadratas, už kurio užkliuvo tavo šviesusis žvilgsnis, buvo išpjautas iš per sausrą išaugusio kamieno sluoksnio: matai, kaip išsidėsčiusios jo skaidulos? Štai čia gali įžvelgti neryškų mazgą: pumpuras stengės prasikalti ankstų pavasarį, bet jį pakando nakties šerkšnas. – Didysis Chanas iki tol nesuvokė, kad svetimšalis geba laisvai išdėstyti jo kalba mintis, bet jį apstulbino ne šitai. – O štai ši akutė kur kas didesnė: čionai gal buvo lervos lizdas; ne kinivarpos, nes, vos tik atsiradusi, ji būtų pradėjus graužtis, o vikšro, ryjančio lapus, dėl ko tas medis ir buvo pasirinktas nukirsti… Štai šitas kraštas buvo išskaptuotas medžio raižytojo taip, kad priglustų prie labiau kyšančio gretimo kvadrato…
Toji aibė dalykų, kuriuos galėjai išskaityti glotnaus ir tuščio medžio gabalėlyje, plūste užplūdo Chaną; o Polas jau kalbėjo apie juodmedžio miškus, apie medžių kamienų plaustus, plukdomus upėmis žemyn, apie prieplaukas, apie moteris prie langų…11
Nuo tos akimirkos, kai parašiau šį puslapį, man tapo aišku: manoji tikslumo paieška skyla į dvi trajektorijas. Viena vertus – atsitiktinių įvykių redukavimas į abstrakčias schemas, kurias panaudočiau spręsdamas lygtis ir grįsdamas teoremas; kita vertus – žodinė pastanga kuo tiksliau perteikti jautriąją dalykų pusę.
Tiesą sakant, mano kūrybos priešakyje visad vėrėsi du galimi keliai, rodantys skirtingus pažinimo būdus: vienas kelias veda per protinę skaidomo racionalumo erdvę, kurioje galima braižyti linijas, sujungiančias pavienius taškus, projekcijas, abstrakčias formas ir jėgos vektorius; kitas driekiasi per daiktų sausakimšą erdvę ir bando kurti verbalinį tos erdvės atitikmenį, taigi užpildyti puslapį žodžiais ir kuo kruopščiau suderinti to, kas užrašyta ir neužrašoma, ir to, kas pasakyta ir nenusakoma, visumą. Tai du skirtingi postūmiai tikslumo link, ir nė vienas jų niekad nepajėgs visapusiškai įtikinti kūrėjo: pirmiausia todėl, kad natūrali kalba visada pasako šį tą daugiau už formalizuotą kalbą ir atsineša su savimi tam tikrą triukšmo kiekį, trukdantį informacijos esmingumui; na, o visų antra todėl, kad mūsiškė kalba yra fragmentiška ir turi pernelyg daug spragų, kad perteiktų supančio pasaulio tankį ir tęstinumą, ir visada pasako šį tą mažiau nei patirties visuma.
Nuolat klaidžioju tarp šių dviejų kelių ir pajutęs, kad su kaupu ištyrinėjau vieno iš jų galimybes, metuosi į priešingą pusę, ir atvirkščiai. Štai kodėl pastaraisiais metais vis kaitaliojau pasakojimo struktūros pratybas su aprašymo – šiandien ypač užleisto meno – pratybomis. Tarsi mokinys, gavęs užduotį „Aprašyk žirafą“ arba „Aprašyk žvaigždėtą dangų“, aš kruopščiai pildžiau pratybų sąsiuvinį ir galop paverčiau jo turinį medžiaga naujai knygai. Knygą pavadinau „Ponas Palomaras“, ji ką tik pasirodė anglų kalba: man tai savotiškas dienoraštis, fiksuojantis minimalias pažinimo dilemas ir paieškas, kaip užmegzti saitus su pasauliu, džiaugsmus ir pralaimėjimus vartojant tylą ir žodį.
Šiame paieškų kelyje man itin pravertė poetinės patirtys: mąstau apie Williamą Carlosą Williamsą, skrupulingai aprašantį ciklamenų lapelius ir besiskleidžiantį žiedą, apie jo gebėjimą suteikti poezijai augalo lengvumą; mąstau apie Marianne Moore, kuri, norėdama įžodinti skujuočius, nautilus ir visus kitus jos poetinio bestiariumo gyvūnus, sujungia zoologines žinias su simbolinėmis bei alegorinėmis prasmėmis, paversdama eiles pasakėčiomis; ir mąstau apie Eugenio Montalę12, sakytum, susumuojantį anų dviejų poetų rezultatus eilėmis „Ungurys“ („L’anguilla“), kurias sudaro vienas ilgas sakinys, įgaunantis ungurio formą, aprėpiantis visą ungurio gyvenimą ir paverčiantis jį etiniu simboliu.
O ypač mąstau apie Francis’ą Ponge’ą, savo trumposiomis poemomis sukūrusį unikalų šiuolaikinės literatūros žanrą: kaip tik tokį „pratybų sąsiuvinį“, kuriame mokinys pirmiausia praktikuojasi dėliodamas žodžius apie pasaulio pavidalų tęstinumą, tobulinasi bandymas po bandymo, įnikęs į bruillons13 ir aproksimacijas. Man Ponge’as – neprilygstamas mokytojas, ir jo trumpieji tekstai iš „Le parti pris de choses“14 ar kitų rinkinių, judančių šia kryptimi (nesvarbu, kalbėtų apie crevette, galet ar savon15), puikiausiai perteikia grumtynes su kalba siekiant, kad šioji taptų daiktų kalba – atsispiriančia į daiktus ir grįžtančia atgal įsikrovus žmogiškumo, kuriuo apdalijame pasaulį. Francis’o Ponge’o išsakyta intencija – savo trumpaisiais tekstais ir jų artikuliuotais variantais sukurti naują De rerum natura; manau, drąsiai galime vadinti jį mūsų laikų Lukrecijumi, atkuriančiu pasaulio fiziškumą per neapčiuopiamas žodžių dulkeles.
Man regis, Ponge’as bando patekti ton pačion plotmėn kaip ir Mallarmé, tik kiek kita, šalutine kryptimi: Mallarmé kūryboje žodis tikslumo viršūnę pasiekia palietęs radikalų abstraktumą ir įvardijęs niekį kaip galutinę pasaulio medžiagą; tuo tarpu Ponge’o kūryboje pasaulis turi žemiško, atsitiktinio ir asimetrinio daiktiškumo pavidalą, ir žodis yra sąlyga neišmatuojamai šių netaisyklingų ir sudėtingų formų įvairovei įsisąmoninti. Yra galvojančių, kad žodis – tai priemonė unikaliai ir baigtinei pasaulio esmei pasiekti; vis dėlto žodis ne tiek perteikia esmę, kiek su ja tapatinasi (štai kodėl klaidinga žodį vadinti priemone): žodis gali pažinti tik pats save ir joks kitoks pasaulio pažinimo būdas nėra įmanomas. Bet esama ir tų, kurie žodžio vartoseną suvokia kaip nepaliaujamą daiktų vijimąsi, kaip aproksimaciją ne tiek daiktų esmei, kiek jų beribei įvairovei, kaip prisilietimą prie daugiabriaunio ir neišsemiamo būties paviršiaus. Kaip kadais yra pasakęs Hofmannsthalis: „Gelmę būtina paslėpti. Kur? Paviršiuje.“ Wittgensteinas žengė dar toliau nei Hofmannsthalis sakydamas: „Tai, kas paslėpta, mūsų nedomina.“
Nebūčiau toks drastiškas: manau, mes visad ieškome kažko užslėpto, įmanomo ar hipotetiško, judėdami paskui daiktų paviršiun išnyrančius pėdsakus. Manau, kad mūsų elementarūs protiniai mechanizmai atsikartoja nuo pat paleolito laikų, perimti iš protėvių medžiotojų ir rankiotojų, jie kartojasi per visas žmonijos istorijos kultūras. Žodis sujungia matomą pėdsaką su tuo, kas nematoma, ko nėra, ko bijoma ar trokštama, lyg trapus paskubomis virš tuštumos suręstas tiltas.
Štai kodėl teisingu kalbos vartojimu vadinčiau tokį, koks leidžia priartėti prie daiktų (esamų ar nesamų) santūriai, jautriai ir rūpestingai, su pagarba tam, ką daiktai (esami ar nesami) mums kalba be žodžių.
1 Giorgio de Santillana (1902–1974) – italų kilmės amerikiečių fizikas, mokslo ir filosofijos istorikas, padaręs I. Calvino didelę įtaką.
2 Gebantis atvaizduoti, perteikti, daryti panašų (sen. gr.).
3 Giacomo Leopardi (1798–1837) – italų poetas, mąstytojas, vertėjas, plėtojo istorinio pesimizmo tradiciją; bene svarbiausias G. Leopardi palikimas yra memuarai „Dienoraščio sąsiuviniai. Įvairios mintys apie filosofiją ir literatūrą“ („Zibaldone. Pensieri di varia filosofia e di bella letteratura“, 1817–1832), apimantys literatūros kritiką, filosofines ir filologines įžvalgas.
4 Musil R. Žmogus be savybių / vertė Teodoras Četrauskas. – Vilnius: Sofoklis, 2018. – P. 229.
5 Ten pat. – P. 335.
6 Barthes R. Camera lucida / vertė Agnė Narušytė. – Vilnius: Kitos knygos, 2020. – P. 16.
7 Valéry P. Vakaras su ponu Testu / vertė Rūta Babavičiūtė (prieiga per internetą: http://www.tekstai.lt/buvo/versti/teste.htm).
8 Dievas slypi detalėse (pranc.).
9 Stéphano Mallarmé eilėraštis.
10 Turima omenyje skyriuje „Greitumas“ minimos viduramžių legendos apie Karolį Didįjį ir žiedą variacijos XVI a. pasakojimuose, kai buvo pinami ir gretinami skirtingi elementai.
11 Calvino I. Nematomi miestai / vertė Violeta Tauragienė. – Vilnius: Rara, 2021. – P. 115–123.
12 Eugenio Montale (1896–1981) – italų poetas ir vertėjas, Nobelio premijos laureatas.
13 Juodraščiai (pranc.).
14 „Daiktų atkaklumas“ (1942).
15 Krevetė, akmenukas, muilas (pranc.).
Clifford Geertz. Menas kaip kultūros sistema
1998 m. Nr. 12
Iš anglų k. vertė Edgaras Platelis
Cliffordas Geertzas (g. 1926 m.) šiandien yra Mičigano, Jeilio, Princetono universitetų garbės daktaras. 1956 m. Harvardo universitete jam suteiktas antropologijos profesoriaus laipsnis. 1950–1960 metais C. Geertzas rinko etnografinę medžiagą Javoje ir Indonezijoje, vėliau atliko antropologo praktiką Maroke. Šią darbo vietos bei tiriamų kultūrų kaitą atspindi tokie veikalai: „The Religion of Java“ („Javos religija“, 1960), „The Social History of an Indonesian Town“) („Socialinė Indonezijos miesto istorija“, 1965), „Islam Observed“ („Pastabos apie islamą“, 1968). Žymiausias ir įtakingiausias C. Geertzo veikalas, išleistas 1973 m., vadinasi „The Interpretation of Cultures“ („Kultūrų interpretacijos“). Iš jo ir patelkiamas šis skyrius. Čia susijungia ir javietiškos, ir indonezietiškos, ir marokietiškos mokslininko patirtys, jos apibendrinamos, vedamos įdomios kultūrų paralelės, ieškoma skirtumų, siekiant įrodyti, kad tokias universalias sąvokas kaip „menas“, „ideologija“, „sveikas protas“, „religija“, „asmuo“, „savastis“ etc. kiekvienoje socialinėje aplinkoje artikuliuoja savita tos aplinkos kultūra.
Čia pateikiamoje esė „Menas kaip kultūros sistema“ plėtojama įdomi menininko-žiūrovo (klausytojo, vertintojo) bei menininko ir kūrybos priemonių (kalbos, dažų) santykio traktuotė, autorius intriguoja iškalbingais pavyzdžiais.
Menas garsėja savo atsparumu analitiniam diskursui. Atrodo, kad menas, ar kuriamas iš žodžių, ar komponuojamas iš pigmento, garso, akmens ar dar ko nors, egzistuoja savame pasaulyje, kurio diskursas nepasiekia. Apie meną kalbėti ne tik sunku, bet atrodo, kad ir nebūtina. Jis pats viską pasako: eilėraštis neturi ką nors reikšti, o tik būti; ir niekas neatsakys į klausimą, kas yra džiazas.
Ypač tai jaučia menininkai. Dauguma jų mano, kad visa, kas parašyta ar pasakyta apie jų darbus, geriausiu atveju neatitinka tikrovės, blogiausiu – iškraipo ją. „Visi nori suprasti meną, – rašė Picasso. – Kodėl tada nenorite suprasti paukščio giesmės?.. Mėginantys aiškinti paveikslus dažniausiai prašauna pro šalį.“ Jei šis požiūris atrodo per daug avangardiškas. prisiminkime Millet, prieštaraujantį jo priskyrimui saintsimonistams: „Paskalos apie mano „Vyrą su kauptuku“ man atrodo labai keistos, ir aš džiaugiuosi gavęs dar vieną progą sužinoti, kokias idėjas žmonės man priskiria… Mano kritikai yra gero skonio ir išsilavinę žmonės, bet aš negaliu įsijausti į jų suvokimą. Nuo gimimo nemačiau nieko, išskyrus laukus, kiek galėdamas geriau bandžiau perteikti tai, ką tapydamas mačiau ir jaučiau.“
Meno neapčiuopiamumą jaučia kiekvienas estetinėms formoms jautrus žmogus. Net tie, kurie nėra nei mistikai, nei sentimentalistai, kurių nekankina estetinio pamaldumo priepuoliai, po ilgų kalbų apie vertingą meno kūrinį pasijunta nepatogiai. Mes pastebime, ar tik įsivaizduojame pastebį tokius dalykus, kurių didybė tiek pranoksta apie tą kūrinį išspaudžiamus lemenimus, kad žodžiai atrodo tušti, pretenzingi ir neteisingi. Kalbant apie meną, posakis „Apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti“ atrodo labai patrauklus.
Nors vargu kas, nebent iš tikro abejingi, atsisakys kalbėti apie meną. Netyli ir patys menininkai. Tai, kad tam tikrame meno kūrinyje ar apskritai mene yra kažkas svarbaus, verčia žmones be perstojo kalbėti (ir rašyti) apie jį. Neįmanoma ko nors mums vertingo tiesiog reikšmingai nutylėti, todėl ir apibūdiname, analizuojame, lyginame, vertiname, klasifikuojame; atsiranda teorijos apie kūrybingumą, formą, jutimą, visuomenės funkciją; meną apibūdiname teigdami jį esant kalba, struktūra, sistema, veiksmu, simboliu, jausmo modeliu; pasitelkiame mokslines, dvasines, technologines, politines metaforas; o jeigu ir šitai nepadeda, jungiame miglotus teiginius ir laukiame, kol kas nors mums juos paaiškins. Atrodo, kad paviršutinis kalbų apie meną bergždumas tik dar labiau kaitina diskusijas. Noriu panagrinėti šią savitą padėtį – mėginsiu bent iš dalies ją paaiškinti, ypač nustatyti jos reikšmę.
Dažniausiai apie meną kalbama amatininkiškai: nurodomos atspalvių gamos, spalvų santykiai ar prozodinės formos. Ypač tai pasakytina apie Vakarus, kur harmonijos ar paveikslo kompozicijos teorijos išsivystė tiek. kad pasiekė nedidelio mokslo proporcijas, ir šiuolaikinis judėjimas estetinio formalizmo link, kurį dabar išreiškia struktūralizmas ir juo sekančios semiotikos pakraipos, tėra mėginimas apibendrinus paversti šį metodą visa aprėpiančiu, sukurti techninę kalbą, sugebančią abstrakčiais, pakeičiamais terminais įvardyti vidinius mitų, eilėraščių, šokių ar melodijų santykius. Tiesa, amatininkiškas požiūris į meną nėra išskirtinė Vakarų ar moderniųjų laikų savybė, tuo mus įtikina įmantrios indiškos muzikologijos teorijos, javiečių choreografija, arabiško eilėraščio menas ar reljefiniai jorubų ornamentai. Net Australijos aborigenai, visų mėgstamas primityvių žmonių pavyzdys, analizuodami savo kūno puošmenas ir piešinius ant žemės, išskaido juos į tuzinus atsiejamų ir vardus turinčių formalių detalių, vienetinių ikoniškos vaizdavimo gramatikos diagramų1.
Daug įdomiau ir, manau, svarbiau yra tai, kad tikriausiai tik šiais laikais ir tik Vakaruose kai kurie žmonės (jie vis dar sudaro mažumą ir, matyt, ja ir liks) sugebėjo save įtikinti, jog techninės kalbos, jeigu ji yra tobula, visiškai pakanka suprasti menui, o visa estetinės jėgos paslaptis – formalūs garsų, įvaizdžių, garso stiprumų, temų ar gestų santykiai. Dauguma vakariečių kalbėdami apie meną vartoja sąvokas ir terminus, kylančius iš kultūros, kuriai jis tarnauja. Jie mano, jog menas gali atspindėti tam tikrus kultūros dalykus, apibūdinti ar abejoti jais, tačiau pats jų nekuria. Toks kalbėjimas siekia savitą meno energiją įjungti į bendrą žmogaus patirties dinamizmą. „Tapytojo tikslo, – rašė Matisse’as, kurį vargu ar galima kaltinti formos nevertinimu, – negalima suvokti atvirai nuo jo tapybos priemonių, ir šios tapybos priemonės turi būti juo įvairesnės (nesakau – sudėtingesnės), juo gilesnė jo mintis. Aš nesugebu savo gyvenimo jausmo atsieti nuo būdo, kaip šį jausmą išreiškiu.“ Nuostatas, kurias individui arba, dar svarbiau, – tautai (nes joks žmogus nėra sala, o žemyno dalis) suformuoja gyvenimas, parodo, be abejo, ne tik menas, ji išreiškiama ir tautos religija, morale, mokslu, prekyba, technologija, politika, pasilinksminimais, teise, net savo kasdienės būties tvarkymo būdu. Kai kalbama apie meną ne vien techniška ar sudvasinta techniška kalba, o taip kalba dauguma, – meną siekiama pateikti kaip vieną žmogaus tikslus ir patirties modelius saugančių išraiškų. Kaip seksualinės aistros ar susidūrimo su šventenybe – dar dviejų sunkiai sprendžiamų, tačiau neišvengiamų temų – estetinės objektų patirties negalima palikti už socialinės sferos ribų.
Jokioje visuomenėje meno apibrėžimas niekada nėra grynai estetinis, retas atvejis, kad toks apibūdinimas būtų labai vertinamas, pagrindinė problema, kurią iškelia pats estetinės jėgos fenomenas, nesvarbu, kokia forma jis reikštųsi ar iš kokių sugebėjimų atsirastų – kaip tą estetinę jėgą įsprausti tarp kitų visuomeninės veiklos formų, kaip ją įjungti į tam tikro gyvenimo modelio audinį. Toks reiškinys, kai meno objektui suteikiama kultūrinė reikšmė, visada yra lokalinis; tai, kas vadinama menu klasikinėje Kinijoje ar klasikiniame islame, ir tai, ką menu laiko žmonės, gyvenantys pietvakarių Pueble ar kalnuotoje Naujosios Gvinėjos dalyje, nėra visiškai tas pat, nors vidinės savybės (nenoriu jų neigti), realizuojančios emocinę meno jėgą, būtų universalios. Savybės, kurias antropologai pradeda atskleisti susipažindami su skirtingų tautų gimininėmis struktūromis, įsitikinimais ir klasifikacinėmis sistemomis (ne tik su jų formom, bet ir gyvenimo būdu, geriausiai tas savybes ir parodančiu), būdingos ir tų tautų būgnų menui, ir pjaustiniams, ir skanduotėms, šokiams.
Dauguma besidominčių nevakarietišku menu (ypač vadinamuoju „primityviu menu“) šito nesuvokia, dažnai manoma, kad tokių kultūrų žmonės apie meną nekalba arba kalba labai nedaug. Jie tiesiog tylomis lipdo skulptūras, audžia, kuria dainas ir taip toliau. Noriu pasakyti, kad jie apie meną nekalba taip, kaip kalba stebėtojas, ar taip, kaip stebėtojas norėtų girdėti juos kalbant – tai yra apie formalias meno savybes, simbolinį turinį, jausmines vertybes ar jo stilistines ypatybes. Tokių kultūrų žmonės apie meną šneka lakoniškai, paslaptingai, visiškai nesitikėdami, kad kas juos supras.
Tačiau jie, aišku, kalba apie meną kaip ir apie bet kokį kitą jų gyvenime pasitaikantį įspūdingą, sugestyvų ar jaudinantį dalyką. Kalba apie kaip menu naudotis, kam jis priklauso, kada atliekamas, kas jį kuria, koks jo vaidmuo, kuo jį galima pakeisti, kaip vadinti, kaip jis prasidėjo ir taip toliau. Ir šitai linkstama laikyti ne kalbomis apie meną, bet apie kažką kitą – kasdienybę, mitus, prekybą, dar ką nors. Žmogaus, kuris galbūt nežino, kas jam patinka, bet žino, kas yra menas, manymu, tivas, aklai siuvinėjantis rafiją ant dažyti paruoštos medžiagos (jis net nežvilgteli į medžiagą, kol darbas nevisiškai baigtas) ir sakantis Paului Bohannanui: „Jei raštas neišeis, parduosiu medžiagą ibui; jei išeis, pasiliksiu sau, o jeigu bus nepaprastai gražus, atiduosiu jį savo uošvei“, aptaria ne konkretų darbą, o tik kai kurias savo visuomenines pažiūras. Į meną žiūrėdami iš Vakarų estetikos (kuri, kaip parodė Kristelleris, atsirado tik aštuonioliktojo amžiaus viduryje kartu su keistoka „aukštųjų menų“ sąvoka) pozicijų ir iš bet kokio išankstinio formalizmo pusės nesugebame net įžvelgti, kad egzistuoja informacija, iš kurios lyginant galima susidaryti savo nuomonę. Tad mums telieka, kaip anksčiau atsitikdavo tiriant totemizmą, kastas ar nuotakos turtą – ir dabar to neišvengia struktūralistiniai tyrimai – apgaulinga samprata, atrodo, tas reiškinys intensyviai analizuojamas, bet iš tikrųjų jis nė neįžvelgiamas.
Nėra ko stebėtis, Matisse’as buvo teisus: negalima atskirti meno priemonių nuo jo gaivinamos gyvenimo pajautos, o estetinių objektų suprasti kaip grynosios formos atšvaitų lygiai kaip neįmanoma suvokti kalbos kaip sintaktinių variantų parado ar mito kaip struktūrinių transformacijų rinkinio. Sakykime, toks labai abstraktus ir visoms kultūroms pažįstamas dalykas – linija. Paanalizuokime jos reikšmę nuostabiai Roberto Fariso Thompsono aprašytoje jorubų skulptūroje. Pasak Thompsono, jorubų drožinėtojams ypač svarbus linijos tikslumas, jos aiškumas. Į tai atkreipia dėmesį ir drožinėtojai, ir jų darbo vertintojai. Jorubai turi sukūrę didelį ir subtilų linijos savybių žodynėlį, jo terminus vartoja ir kasdieniniuose pokalbiuose, ir apibūdindami daug platesnį nei skulptūra reiškinių lauką. Linijomis ji išpiešia ne tik savo skulptūras, puodus ir pan. Jomis dabina ir savo veidus. Ant žandų išrėžtos, randus paliekančios skirtingų gylių, ilgių ir krypčių linijos parodo žmogaus kiltį, asmeninį patrauklumą ir statusą. Skulptoriaus ir randų specialisto terminologija visiškai sutampa – įpjovos skiriamos nuo įkirtimų ir įkalimų, įdrėskimai – nuo atvirų įskilimų. Maža to, linija jorubams asocijuojasi su civilizacija: verčiant pažodžiui sakinys „Ši šalis tapo civilizuota“ jorubietiškai reiškia: „Ant šios žemės veido yra linijų“.
„Civilizacija“ Joruboje, – tęsia Thompsonas, – yra ilaju – veidas su linijų žymėmis. Tas pats veiksmažodis, kuris „civilizuoja“ veidą, pažymėtą miestietiškos kilmės linijomis, „civilizuoja“ ir aplinką, Ó sá kéké; Ó sáko (jis pjausto [randų] žymes; jis iškerta krūmus). Tas pats veiksmažodis, kuris atveria jorubietiškus veido randus, atveria ir kelius, miškų ribas: Ó lanonl Ó la aala; Ó lapa (Jis praskynė naują kelią; jis pažymėjo naują ribą). Iš tiesų pagrindinis randų darymą reiškiantis veiksmažodis (la) turi daugybę asociacijų su žmogiškų modelių primetimu gamtos netvarkai: medienos gabalai, žmogaus veidas, miškas – visa tai „atveriama“ … leidžiant vidinei esmei prasiskverbti į šviesą.
Stropus jorubiečio drožinėtojo dėmesys linijai ir tam tikroms jos formoms kyla ne tik iš atsieto žavėjimosi vidinėmis jos savybėmis, skulptūros technikos problemomis ar net kažkokia apibendrinta kultūros samprata, kurią menininkas išskiria pavadindamas gimtąja estetika. Šis dėmesys išauga iš viso gyvenimo formuojamo išskirtinio jautrumo – tokio, kai iš linijų, įrėžtų daiktuose, sprendžiama apie jų reikšmę.
Tad suvokimas, jog studijuodami meno formas tiriame jautrumą, ir kad tas jautrumas yra kolektyvinis darinys, o jo pagrindai platumu ir gilumu prilygsta socialinei būčiai, paneigia požiūrį, jog estetinė Jėga yra amatininkiško meistriškumo rezultatas. Taip pat jis paneigia vadinamąjį funkcionalistinį požiūrį, kuris dažnai būdavo priešinamas pirmajam: tai yra, kad meno darbai yra sudėtingi mechanizmai, skirti socialiniams santykiams apibūdinti, visuomenės taisyklėms palaikyti ir jos vertybėms stiprinti. Nieko ypatingo jorubų visuomenėje nenutiktų, jei drožinėtojai imtų nebekreipti dėmesio į linijos tikslumą ar jei išvis nustotų drožinėję. Dėl to visuomenė nenustotų gyvavusi. Tik kai kurie nujaučiami dalykai liktų nepasakyti, o po kurio laiko jorubai jų ir nebejaustų, gyvenimas taptų pilkesnis. Visuomenės gyvenimą stimuliuoti gali bet kas, neišskiriant ir tapybos ar skulptūros, bet ir prisidėti tą visuomenę ardant gali bet kas. Tačiau svarbiausias meno ir kolektyvinio gyvenimo ryšys slypi ne instrumentinėje, o semiotinėje plotmėje. Spalvoti Matisse’o brūkšneliai (šiai technikai jis pats sugalvojo pavadinimą) ir jorubiečių linijų išdėstymai neatskleidžia socialinės struktūros ir neperteikia naudingų doktrinų. Šie metodai materializuoja patirti ir daiktų pasauliui suteikia tam tikrą proto atspindį.
Ženklai ar ženklų elementai – Matisse’o geltona, jorubiečių pjūviai – sudarantys semiotinę sistemą, kurią teoriniais tikslais norėtume pavadinti estetine, idėjiškai, o ne mechaniškai siejasi su visuomene, kurioje jie egzistuoja. Jie yra, pasitelkus Roberto Goldwaterio frazę, pirminiai dokumentai, ne jau įprastų sąvokų iliustracijos, bet tokios sąvokos, kurios ieško – ar kurioms žmonės ieško – reikšmingos vietos kitų pirminių dokumentų repertuare.
Norint išvystyti konkretesnę sampratą ir išsklaidyti intelektualinę ir literatūrinę aurą, apsiautusią tokius žodžius kaip „idėjinis“ ir „koncepcija“, tiktų žvilgtelėti į kai kuriuos kitų gentinio meno diskusijų aspektus, diskusijų, kurios sugeba išlaikyti dėmesį semiotikos problemoms, ir nepavirsti formulių labirintu: turiu omenyje Anthony Forge’o analizę, aiškinančią Naujojoje Gvinėjoje gyvenančių abelamų kuriamus keturspalvius monotoniškus piešinius. Ant plokščių sago lapų žmonių grupė sukuria, anot Forge’o, „piešinių laukus“. Viskas atliekama vienokio ar kitokio pobūdžio kultinių apeigų metu (šio proceso smulkmenos pateikiamos jo tyrimuose). Iškart dėmesį patraukia tai, kad abelamų piešiniai, nors ir įvairuoja nuo aiškiai metaforiškų iki visiškai abstrakčių (šitai jiems neturi jokios reikšmės, kadangi abelamų piešiniai yra deklamaciniai, ne deskriptyvūs), jie dažniausiai būna susieti su platesniu abelamų patirties pasauliu, turi nuolat pasikartojantį motyvą – pailgą ovalą, kuris yra vadinamas moters pilvu. Žinoma, vaizdavimas yra bent miglotai portretiškas, tačiau abelamams ryšio jėga – ne tiek pats vaizdavimas, o jų pačių gebėjimas, panaudojus formas ir spalvas (linija čia savaime yra estetinis elementas, o dažai pasižymi magiška galia), vaizdavimu spręsti ypač svarbią problemą, su kuria jie susiduria darbe, ritualų metu, šeimyniniame gyvenime – natūralų moters kūrybingumą.
Visą abelamų kultūrą persmelkia susidomėjimas skirtumu tarp moters kūrybingumo, kurį abelamai laiko ikikultūriniu (todėl pirminiu, fizinės moters būties išdava), ir vyro kūrybingumo, laikomo kultūriniu, todėl išvestiniu, priklausomo nuo vyrų sugebėjimo ritualais įgyti antgamtinės jėgos. Moterys pažino augmeniją ir rado batatus, skirtus vyrų maistui. Moterys pirmos susitiko su antgamtinėm būtybėm ir buvo jų meilėmis, kol vyrai, kilus įtarimams, šitai išsiaiškino ir į tuos padarus, dabar pavirtusius medžio drožiniais, nukreipė savo apeigas. Moterys iš savo pilvų išsipūtimo gimdo vyrus, Vyrų galią, kuri priklauso nuo slapto ritualo, apgaubia biologiškai motyvuota moters galia: apie šį stebuklingą faktą ir pasakoja raudonų, geltonų, baltų ir juodų ovalų pilni piešiniai (viename mažame piešinyje Forge’as rado vienuolika ovalų, galima sakyti, iš jų piešinys ir buvo sukomponuotas).
Piešiniai apie tai pasakoja tiesiogiai, o ne iliustruoja. Lygiai sėkmingai galima teigti, jog ritualai, mitai, šeimyninio gyvenimo tvarkymas ar darbo pasidalijimas įgyvendina piešinyje išrutuliotas koncepcijas, kaip ir įsivaizduoti, kad piešinys atspindi socialinį gyvenimą grindžiančias sampratas. Visus šiuos dalykus lydi suvokimas, kad kultūra užsimezga gamtos įsčiose, kaip ir žmogus prasideda moters pilve, ir tai kultūrai suteikia savitą reikšmės atspalvį. Spalvoti abelamų piešinių ovalai, kaip ir linijos, išrėžtos jorubiečių skulptūrose, yra reikšmingi, nes jie skatina suvokti kūrinio jautrumą. Tiktai čia tas jautrumas susijęs ne su randais žymima civilizacija, o su spalvomis žymima jėga:
„Apskritai spalvų (arba, tiksliau, dažų) pavadinimais apibūdinami tik ritualui svarbūs žodžiai. Tą aiškiai parodo abelamų sukurta gamtos klasifikacija. Medžių rūšys klasifikuojamos ypač smulkiai, tačiau… skirstoma pagal sėklų ir lapų formas. Retai minimi kriterijai, ar medis žydi ar ne, kokia jo žiedų spalva. Apskritai abelamai išskiria tik dedešvas ir geltonas gėles, abi yra naudojamos [ritualiniams] vyrų ir batatų papuošimams. Mažos bet kokios spalvos gėlės nėra naudojamos, todėl jos laikomos paprasčiausia žole. Panašiai yra ir su vabzdžiais: visi kandantys ir kraują siurbiantys kruopščiai klasifikuojami, tačiau drugeliai, nepaisant jų spalvos ir dydžio, sudaro vieną milžinišką klasę. Tiesa, klasifikuojant paukščius, spalva įgauna didelę reikšmę… bet paukščiai – tai totemai, ir kitaip nei drugeliai ar gėlės ritualuose jie užima centrinę vietą… Atrodytų, kad norint apibūdinti spalvą ją reikia sieti su ritualu. Keturių spalvų pavadinimai… iš tikrųjų yra dažų pavadinimai. Iš esmės dažai laikomi didžiai galinga substancija, todėl nenuostabu, kad spalvų pavadinimai teikiami tik rituališkai svarbiems gamtos dalykams.
Spalvos ir ritualinio reikšmingumo ryšį rodo ir abelamų reakcijos į europiečių atvežtus daiktus. Kartais į kaimą patenka spalvoti žurnalai, neretai jų puslapiai išplėšiami ir prisegami ceremonijų pastato išorėje prie demblio… Tam pasirenkami ryškių spalvų puslapiai, dažnai maisto produktų reklamos… Abelamai nesupranta, kas ten vaizduojama, tačiau mano, kad tokių ryškių spalvų ir tokie nesuprantami puslapiai turėtų būti europiečiams šventi (ir todėl galingi) piešiniai.“2
Taigi bent dviejose vietose tokiems iš pažiūros paprastiems dalykams kaip linija ir spalva gyvybinę jėgą teikia ne vien vidinis jų patrauklumas, nors jis būtų ir labai tikroviškas. Kad ir kokie būtų įgimti sugebėjimai reaguoti į skulptūrines pozas ir chromatines dramas, šias reakcijas užgožia platesnės, ne tokios vienakryptės, turiningesnės paskatos. Atsiskleidžia jų kūrybinė jėga. Formos ir turinio vienovė, nesvarbu, kokio masto ji būtų – yra kultūros laimėjimas, o ne filosofinė tautologija. Jei bus lemta atsirasti meno semiotikai, ji turės šitai paaiškinti. Tik reikės daugiau dėmesio skirti įvairesniems, ne vien estetiniams kalbėjimams.
II
Antropologai, svarstydami tokius teiginius, dažnai pareiškia, kad visa tai gal ir pritaikoma primityvioms tautoms, kurios savo patirties karalystes suplaka į vieną didelę, neapmąstytą visumą, tačiau šių principų nepritaikysi labiau išsivysčiusioms kultūroms, kur menas tampa išskirtine veikla, paklūstančia tik saviems reikalavimams.
Bet koks požiūris į tautas, po raštingumo revoliucijos likusias skirtingose stovyklose, yra neteisingas abiejų išsivystymo lygių tautų atžvilgiu: čia ir nuvertinama vidinė meno dinamika (kaip ją pavadinti neraštingose visuomenėse?), ir pervertinamas jo autonomiškumas raštingose. Nekalbėsiu apie pirmąją klaidą – įsitikinimą, kad jorubų ir abelamų tipo meno tradicijos nėra dinamiškos, gal prie jos grįšiu vėliau. Dabar, siekdamas ištaisyti antrąją, apžvelgsiu meninio jautrumo matricą, kurią pateikia du visiškai išvystyti estetiniai mechanizmai: kvatročento tapyba ir islamo poezija.
Kalbėdamas apie italų tapybą, pirmiausia remsiuosi neseniai pasirodžiusia Michaelio Baxandallo knyga „Painting and Experience in Fifteenth Century Italy“ („Tapyba ir patirtis penkioliktojo amžiaus Italijoje“), kur pateikiamas toks požiūris, kokį čia ir propaguoju. Baxandallas bando apibūdinti tai, ką jis vadina „laikotarpio akimi“ – tai yra sugebėjai, kuriais penkioliktojo amžiaus dailininko aplinka [kiti dailininkai ir jį remiančios klasės] stimuliuoja susidaryti vaizdini, pavyzdžiui, paveikslą“. Pasak jo, paveikslas pasiduoda įvairiems proto primetamiems interpretaciniams sugebėjimams – modeliavimui, kategorizavimui, išvadoms ir analogijoms:
„Žmogaus sugebėjimas išskirti tam tikrą formos ar formų santykio rūšį lemia paveikslui teikiamą dėmesį. Pavyzdžiui, jei žmogus yra Įgudęs pastebėti proporcijų santykius, jei jis sugeba sudėtingas formas suskaidyti į paprastas struktūras arba turi platų kategorijų rinkinį skirtingiems rudumo ar raudonumo atspalviams žymėti, tai šie įgūdžiai jam padės kitaip susisteminti Piero della Francesco „Apsireiškimo“ patyrimą, nei tai padarys šių savybių neturintys žmonės. Jam paveikslas sukels daug aštresnius pojūčius nei žmonėms, kurių patirtis nesuformavo paveikslui suvokti reikalingų įgūdžių. Juk aišku, kad tam tikram paveikslui vienoki pastabumo įgūdžiai reikalingesni už kitokius: virtuoziškas kreivių klasifikavimas – sugebėjimas, kuriuo tuomet pasižymėjo daugelis vokiečių… nedaug kuo padėtų suvokiant „Apsireiškimą”. Čia nemažą vaidmenį vaidina skonis – kai sutampa įgūdžiai, kurių reikia paveikslui suvokti ir tie, kuriais pasižymi žiūrovas.“
Dar svarbiau, kad tie reikiami įgūdžiai ir žiūrovui, ir menininkui dažniausiai nėra įgimti kaip kad retinos jautrumas fokusavimo taškui. Jie iškyla iš bendros patirties, šiuo atveju kvatročentiško gyvenimo patirties, iš daiktų matymo kvatročento akimis:
„…kai kurie protiniai sugebėjimai, kuriais žmogus organizuoja savo regėjimo patirtį, kinta, ir didelė jų dalis yra kultūriškai reliatyvi, nes ją lemia žmogaus patirčiai įtaką daranti visuomenė. Tarp šių kintamųjų įsiterpia kategorijos, pagal kurias žmogus klasifikuoja vaizdinius dirgiklius, žinios, taikomos tiesiogiai matomiems dalykams atpažinti, ir požiūriai, susiformavę matomo negamtinio objekto atžvilgiu. Stebėtojas, žvelgdamas į paveikslą, gali remtis tik tokiais matymo įgūdžiais, kokius turi, paprastai labai nedaug jų būna specialiai pritaikytų paveikslui suvokti ir visai tikėtina, kad stebėtojas pasitelks jo visuomenės gerbiamus ir vertinamus įgūdžius. Dailininkas į visa tai kreipia dėmesį; jo mediumu turi būti žiūrovų matymo įgūdžiai. Kad ir kokios specializuotos būtų menininko profesinės savybės, pats jis yra visuomenės, kuriai dirba, dalis ir jam būdingi jos įpročiai bei patirtys.“
Be abejo, svarbiausias faktas (nors abelamų atveju – tai tik viena iš daugelio meną formuojančių realijų), į kurį tenka atkreipti dėmesį, yra tas, kad dauguma penkioliktojo amžiaus italų piešinių buvo religiniai – ne tik savo tematika, bet ir tikslais. Paveikslais dailininkai siekė pagilti žmonių suvokimą apie dvasinę būties dimensiją; tapybos darbai buvo tarsi vaizdiniai kvietimai mąstyti apie krikščionybės tiesas. Susidūręs su dėmesį kaustančiais Apsireiškimo, Dangun ėmimo, Trijų karalių patikinimo, šv. Petro apkaltinimo ar aistros vaizdais, stebėtojas juos regi apmąstydamas savo susidarytą įvykio vaizdinį ir asmeninį santykį su piešinio reiškiamomis misterijomis. „Nes viena yra žavėtis paveikslu, – pareiškė vienas meno dorybę ginantis dominikonų pamokslininkas, bet visai kas kita yra iš piešinių kalbos išskaityti, kuo reikia žavėtis.“
Tarp religinių idėjų ir pieštų vaizdinių (manau, kad tai pasakytina apie meną apskritai) egzistavo ne vien paaiškinamasis ryšys; paveikslai nebuvo tik sekmadieninės mokyklos knygelių iliustracijos. Tapytojas, arba bent religinių temų tapytojas, siekė pakviesti žiūrovus pamąstyti apie pirmuosius ir paskutiniuosius dalykus, tačiau jis nesistengė žmonėms pateikti tokio apmąstymo recepto, pakaitalo ar transkripcijos. Jo, arba tiksliau, jo darbo, santykiai su platesne kultūra buvo pagrįsti abipuse sąveika arba, anot Baxandallo, abipusiu papildymu. Kalbėdamas apie Giovannio Bellinio „Kristaus pasirodymą“, apibendrintą, beveik tipologišką, tačiau, be abejo, nuostabiai plastišką tos scenos sprendimą, jis pavadina Bellinio ir jo žiūrovų bendradarbiavimo reliktu: „Penkioliktame amžiuje „Kristaus pasirodymo“ patirtį komponavo paveikslo, jo pristatymo ir žiūrovų matymo būdo sąveika, o šis matymo būdas pasižymėjo visiškai kitokiomis savybėmis ir nuostatomis nei mūsų“. Bellinis galėjo tikėtis kūrybinio indėlio iš kitos pusės, jis nepateikė gatavo žiūrovo lūkesčių išsipildymo, o taip sukonstravo savo piešinį, kad ir žiūrovas būtų kviečiamas prisidėti. Jo pašaukimas buvo kurti vaizdinį, į kurį stipriai galėtų reaguoti ryški individualybė. Žiūrovams nereikia to, pastebi Baxandallas, ką jie jau turi. Jiems reikia sodraus objekto, tokio sodraus, kad dar pagilintų turimus dvasinius įgūdžius.
Žinoma, kvatročento jautrumą, kuris susiliejęs su tapyba pagimdė „laikotarpio akį“ formavo daugelis kultūros institucijų, ir ne visos jos buvo religinės (kaip ir ne visi paveikslai buvo religiniai). Svarbiausiu veiksniu reiktų laikyti liaudiškus pamokslus – jie klasifikavo ir suklasifikavo apsireiškimo įvykius ir krikščioniško mito personažus. Pamokslai skleidė tam tikras tinkamas pažiūras ir nusistatymus į kiekvieną personažą ar būseną – nerimą, refleksiją, smalsumą, nuolankumą, savigarbą, žavėjimąsi, taip pat siūlė patarimus, kaip šiuos dalykus perteikti vizualiai. „Liaudies pamokslininkai… treniruotėmis ir pratimais savo parapijiečiams įdiegdavo interpretacinius įgūdžius, kurie ir atspindėjo bendrą penkioliktojo amžiaus reakcijos į paveikslą pobūdį.“ Judesiai buvo klasifikuojami, išvaizdos – tipizuojamos, spalvos įgaudavo simbolinę reikšmę, o apie pagrindinių asmenybių išorę buvo įprasta atsargiai apologetiškai diskutuoti.
„Klausiate, – skelbė dar vienas dominikonų pamokslininkas, – ar Marija buvo šviesiaplaukė, ar tamsiaplaukė? Albertus Magnus teigia, kad ji nebuvo nei tamsiaplaukė, nei paprasta rudaplaukė, nei šviesiaplaukė, nes bet kuri iš šių spalvų primestų jos asmeniui savotišką netobulumą. Žmonės sako: „Dieve, apsaugok mane nuo raudonplaukio lombardo“ arba „Dieve, saugok nuo „juodaplaukio vokiečio“, ar „nuo šviesiaplaukio ispano“, ar „nuo bet kokio plauko belgo“. Marijos veide susijungė įvairūs gymiai, ir toks veidas yra gražus. Dėl šios priežasties žymūs gydytojai pataria, kad raudonų ir šviesių atspalvių veidą ir plaukus geriausia papildyti trečiąja spalva – juoda. Ir vis dėlto, sako Albertus, reikia pripažinti: ji buvo linkusi į tamsesnį gymį. Tokį manymą pagrindžia trys priežastys – pirmiausia, tauta; ji buvo žydė, o žydai pasižymi tamsiais plaukais; antra, yra liudininkų – šv. Lukas nupiešė tris jos paveikslus Romoje, Loretoje ir Bolonėje, ir Čia Jos veidas rusvas; trečia, giminystės ryšiai. Sūnus dažnai panašus į motiną ir atvirkščiai, Kristus buvo tamsiaplaukis, todėl…“
Iš Renesanso kultūros sričių, formavusių žvilgsnį, kuriuo italai tyrinėjo paveikslus, dvi, Baxandallo nuomone. Išsiskyrė ypatinga svarba: pirmoji buvo kitas, tiesa, mažesnis menas – viešieji šokiai, ir antroji, gana praktiška veikla, kurią jis vadina matų nustatymu – tai yra kiekių, stiprumų, proporcijų, racionų apskaičiavimu prekybos tikslais.
Šokis siejosi su paveikslų žiūrėjimu, nes jis buvo, kitaip nei pas mus, ne tiek laikinis, artimai susijęs su muzika, klek grafiškas, su reginiais – religiniais karnavalais, gatvės maskaradais ir taip toliau – susijęs menas; šokį įkūnijo figūrų grupavimas, o ne ritmingas judesys (ar bent jis nebuvo svarbiausias). Iš esmės jis tik aštrino gebėjimą pastebėti psichologinę sąveiką tarp statiškų į subtilias konfigūracijas sugrupuotų figūrų. Šiuo gebėjimu pasižymėjo ir tapytojai. Figūrinio grupavimo modelius ypač ryškiai išreiškė bassa clanza, tuomet Italijoje populiarus lėto žingsnio, geometrizuotas šokis; šį modelį naudojo ir Boticelli savo „Primaveroje“, kurio kompozicija grindžiama gracijų šokiu, ar „Veneros gimime“. Pasak Baxandallo, jautrumą, kurio reikalavo bassa clanza, rodė žiūrovų sugebėjimas interpretuoti figūrų išsidėstymą, bendra pusiau dramatinės [žmonių kūnų] konfigūracijos patirtis, kuria remdamasis Boticelli ir kiti tapytojai numanė, kad žiūrovai yra pasirengę interpretuoti ir nutapytas figūras. Žinodamas, kad visuomenė yra gerai susipažinusi su stilizuotomis šokio figūromis, kurias iš esmės sudarė paskiros tableaux vivant sekos, tapytojas galėjo tikėtis, kad jo sukurtos gyvų paveikslų figūros bus bemat suprastos. Šis supratimas mūsų kultūrai nėra toks atviras, nes mes šokį įsivaizduojame daugiau kaip judesį, kurį įrėmina pozos, o ne kaip pozas, į kurias veda judesys, ir apskritai mes menkai suprantame nebylų gestą. „Sunkiausia liaudišką, visuomeninį grupavimų meną transformuoti į tokį, kur negestikuliuojančių, šokinėjančių ir grimasas darančių žmonių konfigūracija galėtų sukelti stiprų… psichologinės sąveikos pojūtį; abejotina, ar mes turime susidarę reikiamas nuostatas, leidžiančias spontaniškai pajusti šią rafinuotą užuominą.“
Polinkis šokius ir paveikslus suvokti kaip suprantamų reikšmių turinčius išsidėstymo modelius rodo visos visuomenės, ypač apsišvietusių klasių, tendenciją manyti, kad tai, kaip žmonės susigrupuoja, ar pozos, kuriomis žmonės dažniau sustingsta kompanijose, nėra atsitiktiniai dalykai. Tačiau kitas aspektas, kurį Baxandallas mano formavus Renesanso žmonių žvilgsnį į paveikslus – matų nustatymas – parodo gilesnį matymo įpročių įsiskverbimą į visuomenės gyvenimą ir visuomenės gyvenimo skvarbą į matymo būdą.
Autorius pastebi, kad meno istorijai labai svarbus faktas, jog tik nuo devynioliktojo amžiaus (galėjo pridėti, ir tik Vakaruose) visokie produktai buvo pradėti tiekti standartinio tūrio taroje. „Anksčiau talpa – statinė, maišas ar pakas – buvo vienetinė, ir verslo sėkmė priklausė nuo greitesnio ir tikslesnio jos apskaičiavimo.“ Tą patį galima pasakyti apie ilgius, ypač aktualius prekiaujant medžiagomis, proporcijas, užimančias svarbią vietą maklerio veikloje, ar santykius, kuriais rėmėsi žemės matavimai. Prekyboje be šių įgūdžių nebuvo įmanoma išsiversti ir pirkliai dažniausiai užsakinėjo piešinius ar net, kaip Piero della Francesca, parašęs matematikos vadovėlį apie matus, juos tapė.
Šiuo atžvilgiu ir tapytojai, ir jų rėmėjai pirkliai buvo išėję panašius mokslus – būti raštingam reiškė išmanyti sukurtus daiktų matavimo būdus ir metodus. Susidūrus su stambiais objektais, šie sugebėjimai buvo laikomi suskaldant netvarkingus ir nepažįstamus masyvus į tvarkingus. pažįstamus ir todėl apskaičiuojamus Junginius: kvadratus, apskritimus, trikampius, šešiakampius. <…>
Taigi, anot Baxandallo, tokiame specifiškai intelektualiame pasaulyje ir gyveno išsilavinusios visuomenės klasės Venecijos ar Florencijos miestuose. Jo ryšys su menu ar meno suvokimu daugiau išreiškiamas ne skaičiavimo procesais, o nusistatymu sudėtingų formų struktūras versti paprastesnių, tvarkingesnių lr suprantamesnių formų kombinacijomis. Paveiksluose vaizduojami objektai – sisternos, kolonos, mūriniai bokštai. grindiniai ir taip toliau – buvo tų pačių vadovėlių, mokančių studentus matavimo, pavyzdžiai. Taigi, kai Piero, įsikūnijęs į antrąją – dailininko tapatybę, „Apsireiškimą“ pateikia taip, tarsi Jis būtų Įrėmintas kolonomis daugiasluoksniame artėjančiame ir tolstančiame perugietiškame portike ar Madonos suknią kaip kupolišką, pusiau apvalų paviljoną, jis tikisi, kad žiūrovai supras šias formas esant kitų formų sudėtinėmis dalimis ir pagal tai interpretuos (kitaip tariant – išmatuos) jo kūrinius, suvoks jų reikšmę:
„Prekybos žmogus sugebėdavo beveik visur įžvelgti geometrines figūras. Išoriškai netaisyklinga grūdų krūva buvo suvokiama kaip kūgis, statinė – kaip cilindras ar darinys iš dviejų kūgių nupjautais galais, apsiaustą toks žmogus įsivaizdavo kaip medžiagos apskritimą, kuris pakabintas nuvilnija sudarydamas kūgį, plytų bokštas jam buvo kubinis masyvas, sudarytas iš apskaičiuojamo kiekio kitų kubinių detalių. Ir šis analizavimo būdas atrodo labai artimas dailininko atliekamai paviršių analizei. Kaip paprastas žmogus išmatuodavo paką, taip dailininkas nustatydavo figūros proporcijas. Abiem atvejais buvo sąmoningai bandoma netvarkingus masyvus ir tuštumas pakeisti suprantamais geometriniais vienetais. Kadangi penkioliktojo amžiaus italai gerai mokėjo manipuliuoti proporcijomis ir analizuoti sudėtinių kūnų tūrius ir plotus, jie jautriai reaguodavo ir į paveikslus, kuriuose buvo matyti panašių procesų žymės.“
<…> Visi šie (ir kiti, kurių nepaminėjau) platesnės kultūros dalykai sąveikaudami ir sukūrė jautrumą, pagimdžiusį ir palaikiusį kvatročento meną. (Ankstesniame savo veikale „Giotto and the Orators“ vaizdinės kompozicijos vystymąsi Baxandallas sieja su humanistinės retorikos pasakojimo formomis, ypač su retoriniu sakiniu; Albertis ir kiti sąmoningai lygino retorinio sakinio, šalutinio sakinio, frazės ir žodžio hierarchiją su paveikslo, masyvo, detalės ir plokštumos hierarchija.) Įvairūs menininkai naudojosi skirtingais šio jautrumo aspektais, tačiau, sujungus religinio pamokslavimo moralizmą, visuomeninių šokių spalvingumą, prekybinių matavimų tikslumą ir lotyniško oracijos meno didybę, susidarė tikriausias dailininko mediumas: jo žiūrovų gebėjimas įžvelgti paveiksluose prasmes. Senovinis paveikslas, teigia Baxandallas (nors jis galėjo būdvardį „senovinis“ ir praleisti) yra matymo būdo liudijimas, kurį reikia perprasti, lygiai kaip turime perprasti kitos kultūros tekstą. „Pastebėję, kad Piero della Francesca yra linkęs kurti išmatuotus paveikslus, Fra Angelico – pamokslaujančius, o Boticelli – šokančius darbus, kai ką sužinome ne tik apie pačius menininkus, bet ir apie jų visuomenę.“
Tiek atskirų individų, tiek tautų sugebėjimas paveiksluose (eilėraščiuose, melodijose, pastatuose, puoduose, dramose, skulptūrose) įžvelgti prasmę yra skirtingas. Jį, kaip ir visus kitus vien žmogui būdingus sugebėjimus, ugdo daug turtingesnė kolektyvinė patirtis, nors gana sudėtinga ją į meno kūrinį įkelti. Tik įsijungus į bendrąją simbolinių formų sistemą, kurią vadiname kultūra, įmanoma suvokti meną, nes jis iš esmės yra tos sistemos dalis. Tad meno teorija drauge yra ir kultūros teorija, o ne kokia nors autonomiška veikla. Ir jei ši meno teorija yra semiotinė, ji turi tirti ženklų egzistavimą visuomenėje, o ne išgalvotame dualybių, transformacijų, paralelių ir atitikmenų pasaulyje.
Versta iš: Geertz Clifford. Art As a Culture System. Local Knowledge: Basic Books, 1983.
1 Žr.: Munn N. D. Walbiri Iconography. – N. Y.: Ithaca, 1973.
2 Forge A. Learning to See in New Guinea // Socialization, the Approach from Social Anthropology. – London, 1970. – P. 184–186.