Literatūros mokslas

Gintaras Lazdynas. Paprastas pasaulis Žemaitės akimis

2021 m. Nr. 12

Retas kuris XIX a. pab. – XX a. pr. lietuvių rašytojas susilaukia tokių pagyrų, kokios dosniai yra seikėjamos lietuvių literatūros klasikei Žemaitei. Ne vienas literatūros tyrinėtojas ir skaitytojas, pedagogas ir rašytojas išvysta Žemaitės apsakymų gelmėje glūdinčius neįsivaizduojamos meninės vertės ir išminties klodus. Dažnas skaitytojas dėl tokio vertinimo ironiškai nusišypso, nes blaiviai suvokia, kad tai tėra naivus bandymas ir lietuviškoje dirvoje žūtbūt iškasti meno lobių, kuriais turtingos kitų tautų literatūros. Vertinimas grindžiamas adoruojančiomis emocijomis, kurios, negana to, kad vadovaujasi geidžiamąja nuosaka, dar ir pareigą atrasti neregėtus turtus užkrauna ant būsimosios tyrinėtojų ar skaitytojų kartos. Įrodymų nėra, bet jie netrukus atsiras. Vis dėlto net ir skeptiškasis Žemaitės skaitytojas paradoksaliai pastebi, kad nors jo sąmonė priešinasi Žemaitės garbinimui, pasąmonė tuo pat metu noriai atsiveria iš jos kūrinių sklindančiai ypatingai jėgai, kuri prasibrauna iki giluminių lietuviškos kolektyvinės pasąmonės sluoksnių ir juose išjudina tuos archetipinius provaizdžius, kurie sklandžiai įsikūnija Katrės, Vingių Jono, Vingių, Petro Kurmelio, Marcės ir kitomis figūromis, tarsi iš tikrųjų tai būtų lietuviškų pasąmoningų provaizdžių lobynas. Kaip tik todėl lietuvių kultūros ribose Žemaitė suvokiama kaip organiškai vientisas, gyvas ir išties unikalus reiškinys.

Prie literatūros lopšio

Nuo tos dienos, kai atokiame Žemaitijos Ušnėnų kaime Žemaitė paėmė į rankas plunksną ir sukūrė pirmąjį savo apsakymą „Rudens vakaras“ (1894), Lietuvoje pasikeitė vos keturios–penkios žmonių kartos. Tomis pačiomis rankomis Žemaitė galėjo pasūpuoti ne vieną šiandien dar gyvuojantį šimtametį senolį. Kai Vakarų Europoje vešėjo ilgaamžes gilias šaknis suleidęs nenutrūkstantis kultūrinis-dvasinis gyvenimas, kartu su grupele kitų rašytojų Žemaitė triūsė prie silpna srove prasiveržusių lietuvių literatūros ištakų. Ne universitetai ir gimnazijos, ne pasiturintys tėvai ar kunigų seminarijos brandino rašytojus Vakaruose, o juos supanti kultūrinė aplinka – asmenybes ugdė tauta, tautą ugdė asmenybės: Thomui Mannui, kurio literatūrinė karjera prasidėjo tais pačiais 1894 m., mokslas gimnazijoje sekėsi sunkiai, Hermannas Hessė mokslus metė sulaukęs penkiolikos metų, o Knutas Hamsunas dėl nepritekliaus apskritai mokyklą lankė vos du šimtus penkiasdešimt dvi dienas¹, ir, nepaisant to, visi jie tapo Nobelio premijos laureatais, žymiausiais epochos rašytojais.

Lietuvių tautai nepavyko sukurti kultūra prisodrintos aplinkos, kuri būtų brandinusi kokybišką dvasinį turinį, tauta tebegyveno anapus europietiškų kultūros formų – rašytojai tebekūrė „liaudžiai skaitymėlius“². Genijus gimdė kitos tautos. Sovietmečiu varganą padėtį marksistinė kritika aiškino ir teisino sunkiomis socialinėmis ir politinėmis sąlygomis, carine priespauda ir baudžiavos palikimu, tarsi inspiruodama mintį, kad meną kuria tik žemieji visuomenės sluoksniai. Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė dar XX a. pradžioje, paveikta idealistinės „tautos dvasios“ koncepcijos, nurodė tiesioginę priklausomybę tarp individo (tautos) dvasinio turinio ir jo kuriamų kultūros formų, tačiau pasekmės dėl to nesikeitė – Lietuvos kultūra buvo nepaprastai skurdi ir neįgali. Tiksliausią šio neįgalumo diagnozę, manau, pateikė amerikietis Arthuras P. Colemanas, jis 1934 m. konstatavo, kad lietuvių tauta mirtinai nukraujavo dėl stiprios polonizacijos ir germanizacijos, per kurias „didžiausia lietuvių aukštuomenės dalis buvo įtraukta į vieną ar kitą kultūrą“³. Kitaip tariant, brandžiausią lietuvių tautos dvasinį turinį, kurį sukaupdavo lietuvių aukštuomenė ir šviesuomenė, susiurbdavo kitos tautos – lenkai, vokiečiai, rusai, – o gimtinėje likusi liaudis nesirūpino kultūrinio turinio brandinimu ir kaupimu.

Lietuvių jaunuomenė darė panašias išvadas. 1931 m. „Piūvyje“ Motiejus Miškinis aiškino, kad iki tautinio atgimimo liaudis ir tauta buvo „tolygios sąvokos“, nes bajorija gyvavo atplyšusi nuo liaudies ir „nusileisti iš savo aukštybių į lietuvišką kaimą jai buvo nebegalima“⁴. Kitose tautose, sutiko Petras Juodelis, aukštieji visuomenės luomai buvo tautiniai, todėl viena epocha paveldėjo kitos epochos turtus, ir „tradicija nenutrūko dėl visuomeninės struktūros pasikeitimo“, o lietuvių bajorijos kultūrinis paveldas nėra lietuviškas, todėl kyla abejonės ir dėl jo (pavyzdžiui, Adomo Mickevičiaus) perėmimo tikslingumo⁵. Iš liaudies gelmių išsiauginusi šviesuomenę lietuvių tauta atgims, o kol to neįvyko, „lietuviai turi seniausią iš gyvųjų kalbą ir jauniausią iš gyvųjų visuomenę. Visuomenę be praeities, be atminimų, be tradicijų. Barbarai iš nežinomų kraštų atsikėlė į XX amžių ir sunkiai, nuogomis rankomis, pradeda kurti savo kultūrą“⁶. Žvilgsnis į Lietuvą europietiškos kultūros šviesoje vertė daryti liūdnas išvadas dėl lietuvių kultūros būsenos. Dar nenutolę nuo kaimo ir senųjų liaudies inteligentijos tradicijų, lietuviai atsivėrė europietiškai kultūrai, kuriai būtina subręsti dvasiškai ir psichologiškai. Senoji karta to padaryti tiesiog fiziškai nebeįstengė. Tapdama „buržuazine visuomene“ tauta privalėjo nusikratyti „naiviojo tikėjimo pagrindo“ ir atsiplėšti „nuo dirvos“, pabrėžė P. Juodelis ir nebuvo neteisus. Nelaimei, tautai tada bebuvo likę dešimt laisvos raidos metų.

Nepriklausomybės epochoje ir senoji (S. Čiurlionienė, Julijonas Lindė-Dobilas), ir vidurinioji (Vincas Mykolaitis-Putinas, Balys Sruoga), ir jaunoji (P. Juodelis, M. Miškinis) karta jau ėmė suprasti, kad kultūrinės formos nėra kažkas išoriška žmogui, jos yra žmogaus dvasinio turinio įsikūnijimas. Naujųjų laikų kultūrai reikalingas ją atitinkantis dvasinis turinys, ir kol jo nebus, tol nebus ir jam tapačių formų. Jų neįmanoma išugdyti fiziniais pratimais ar imituojant. Žmogus kuria pasaulį pagal savo atvaizdą. Diachroninis europietiškos civilizacijos raidos pjūvis rodė, kad tautinio atgimimo aušroje Lietuva ir Vakarų Europa stovėjo ant smarkiai nutolusių filogenetinės raidos pakopų – lietuvių kuriamos formos atitiko labai tolimus XI–XII a. Vakarų Europos laikus. Jaunoji karta skaudžiai jautė šią tiesą.

Psichikos veiksnio ir milžiniško atotrūkio nuo Vakarų Europos akcentavimas buvo ne kelių keistuolių išsigalvojimas, o vis ryškėjanti idealistinė teorinio mąstymo tendencija. Dailininkas ir meno kritikas Justinas Vienožinskis su psichikos pokyčiais tiesiogiai siejo kardinalų lietuvių tautos pasikeitimą: „Išaugome valstybiškai, tvarkomės Europos valstybių pavyzdžiu. Patrijarchalinės tradicijos nutrūko, mūsų psichika keičiasi Europos psichikos linkme.“ Daug aukų, skaudžių sukrėtimų ir net katastrofų patiria „primityviška tauta“, kai iškyla būtinybė staiga persiformuoti ir prisitaikyti prie naujų aplinkybių. Pasiekusi didelių laimėjimų politikos ir ekonomikos srityse lietuvių tauta atsiliko dvasinės brandos kelyje, o juk žmogaus dvasinis turinys tiesiogiai susijęs su jo kuriamo meno kokybe: „Primityvus žmogus kūrė primityvias formas, nes jo sielos nesudėtinga struktūra tokių buvo reikalinga“⁷. Senosios kartos liaudies menininkų pseudorealistinis menas yra tolimas praeities atspindys, pagrindinis jo elementas „giedrus primityvizmas“ jau nebetinka prie pakitusios lietuvio psichikos, kuri dar nesugebėjo nutraukti ryšių su praeitimi, todėl išlieka tolima ir svetima europiečio psichikai. Kaip vieną iš galimų raidos kelių J. Vienožinskis numatė lietuvių liaudies kultivuotas formas – primityvizmą, prie kurio esą civilizacijos išvarginta Europa sugrįžta, vedama tokių dailininkų kaip Paulis Cézanne’as, Paulis Gauguinas, Pablas Picasso, Henri Matisse’as.

Sovietmečiu įsigalėjus materialistiniam pasaulio reiškinių aiškinimui staiga dingo su marksistine ideologija nesuderinamas „tautos psichikos“, o tuo labiau „tautos dvasios“ veiksnys ir filogenetinio atotrūkio nuo Europos kultūrinės raidos dėmuo. Psichikos veiksnį pakeitė socialiniai ir ekonominiai veiksniai, klasinė užprogramuota sąmonė, o filogenetinės raidos klausimas atmestas – iš čia ir atsirado keisti teiginiai apie lygiagrečią lietuvių ir Vakarų Europos kultūrinę raidą, neaktualizuojantys nei dvasinių, nei psichinių procesų, o meną paverčiantys teminių, stilistinių ar poetinių priemonių vartojimo įgūdžiais. Neliko nei galimybės, nei būtinybės aiškintis giluminių tautos kultūrinio atsilikimo ir jo šalinimo priežasčių, tirti giluminių „tautos dvasios“ – tautinės psichikos – struktūrų. O juk, skirtingai nuo europiečių, šiuos evoliucionistinės pasaulėvokos elementus lietuviai galėjo autentiškai tirti tiesiogiai reflektuodami istorinę savo tautos lemtį ir tebevykstančius psichikos lūžius.

XIX a. pabaigoje prasidėjo, o Nepriklausomybės metu neįtikėtinai paspartėjo filogenetinė tautos raida – lietuvio tautinės savimonės fermentavimosi ir individualios sąmonės išsilukštenimo procesas, savo sparta keliolika kartų lenkęs Vakarų Europoje natūralia eiga vykusius procesus. Naujosios tarpukario kartos sąmonė, negavusi natūralaus išaugimo galimybės, drastiškai atsiplėšė nuo senosios kartos sąmonės ir didžiule sparta nuskubėjo į priekį. Ne vienas jaunasis intelektualas jautė, kad Žemaitė priklausė jau kitai, į praeitį nugarmėjusiai epochai, kuri paliko neįkainojamų darbų, tačiau jų vertė sveriama ne estetikos svarstyklėmis. Tie jauni žmonės daug geriau nei kritiškoji S. Čiurlionienės ir Vaižganto ar kartais iki stabmeldiškumo adoracinė, marksizmo išauklėta karta nujautė tikrąją reiškinio esmę. Todėl, kalbant ir apie Žemaitės pasaulėvoką bei mentalitetą, ir apie jos kūrybos suvokimą, nederėtų užmiršti, kad prie lietuvių literatūros lopšio stovėjusią Žemaitę ir šiuolaikinį skaitytoją skiria ne šimtas dvidešimt penkeri metai, o keletas vakarietiškos kultūrinės evoliucijos šimtmečių.

Žemaitė gyveno viešpataujant kolektyvinei mes sąmonei, kuri lėmė visą žmogaus raišką ir šeimos, ir visuomenės erdvėje, kuriai žmogaus vertės matas buvo ne jo individualumas, o sugebėjimas paklusti teisingo bendruomeninio elgesio normoms. Europoje ne tik literatūra, bet ir mokslas jau buvo įžengęs į sudėtingą vidinį asmeninės psichikos pasaulį. Kolektyvinė-sinkretinė sąmonė ir individualybės sąmonė pasaulį mato, suvokia ir vertina skirtingai – tai yra du skirtingi pasaulio ir būties modeliai. Todėl kai šiuolaikinės kultūros ir modernaus mąstymo instrumentus mes pritaikome Žemaitei ir jos epochai mąstyti, gauname klaidinančiai iškreiptą vaizdą. Prie tarpukariu pradėtos arti evoliucinio literatūros reiškinių suvokimo vagos vėl atkovojus nepriklausomybę nebebuvo grįžta, nespėjusi susiformuoti tradicija nutrūko, užleisdama vietą istorinio materializmo koncepcijoms.

Ganėtinai dar jaunas evoliucinės psichologijos mokslas klausia: kas yra kultūra ir kodėl mes apskritai ją turim? Ieškodami atsakymo mes geriau suvokiame, kad „kultūros fenomenas nėra kažkas, kas „tiesiog įvyko“, bet įrodymas, kad žmogaus kultūrai reikia tam tikros rūšies smegenų, kad ją išlaikytų“⁸. Tad kas įvyko XIX a. pab. Lietuvoje? Ar kultūra „tiesiog įvyko“, kaip mums dažniausiai atrodo, ar ji įvyko dėl to, kad prasidėjo rimti pokyčiai lietuvio smegenų rievėse ir jų sandaroje?

„Tikroji nuotaka“

Nusikelkime į XIX a. pradžios Vakarų Europą, kai po XVIII a. intelektualinių paieškų istorinis laikas suskilo į senovę ir dabartį kaip skirtingas individo sąmonės ir žmonijos dvasinės raidos pakopas, o europietis suvokė, kad tarp istorinio žmogaus sąmonės išsivystymo laipsnio ir kultūrinių jos raiškos formų yra tiesioginė priklausomybė. Vienas etnologijos mokslo pradininkų Jacobas Grimmas 1808 m. išskyrė žmonijos raidos pakopas atitinkančius diachroninius estetinio subjektyvumo tipus: senąjį folklorinį (Naturpoesie arba Volkspoesie) ir naująjį literatūrinį meną (Kunstpoesie). Folklorinė poezija kalba apie visai tautai aktualius dalykus, kuriuos kiekvienas tautos narys nešiojasi savyje, o meninė poezija išreiškia vidinę žmogaus nuotaiką, individualią nuomonę ir gyvenimišką patirtį, kuri nėra visuotinė, „liaudiškoji poezija (Volkspoesie) iškyla iš visumos sielos, o tai, ką aš vadinu menine poezija (Kunstpoesie), – iš individualios“⁹. Skirtinga prigimtis abiem šioms meno rūšims neleidžia gyvuoti sinchroniškai, todėl smarkiai klysta tie, kurie tiki galimybe dabar kurti senąją poeziją¹⁰. Tyrinėtojų dėmesį pirmąkart istorijoje tada patraukė liaudies (tautos) pasakos, kurias J. Grimmas nukėlė į indoeuropiečių protėvynės laikus kaip autentiškiausią „tautos dvasios“ įsikūnijimą.

1812 m. kartu su broliu Wilhelmu J. Grimmas parengė pirmąjį folklorinių pasakų rinkinį „Vaikų ir namų pasakos“. Publikuodami tekstus broliai Grimmai nesistengė praturtinti pasakų siužetų, o štai stiliaus netausojo: „<…> stilius ir raiška, savaime suprantama, didžiausia dalimi priklauso mums“¹¹, rinkinio „Įžangoje“ prisipažino W. Grimmas. Siužetų nelietė, nes jie tarsi priklausė „visumos sielai“, o stilių leido pataisyti „individualiai sielai“, kad jis nežeistų literatūriškai mąstančių žmonių skonio, vadinasi, laikė jį ne prigimtiniu reiškinio bruožu, o tik neesminiu apdailos elementu. Nesąmoningai atmetę galimybę prisiderinti prie archajiško folklorinio subjektyvumo ir autentišką pasakų stilių nesunkiai priderinę prie savo skonio, broliai Grimmai neatkreipė dėmesio į tai, kad savo taisymais iš pagrindų keitė pamatinius pasakos elementus – pasakos pasaulėvoką ir mentalitetą. Kaip tik dėl to daugeliui vėlesnių etnologų rinkinio tautosakiškumas sukėlė abejonių.

Puikus pavyzdys, rodantis, kaip vyko stiliaus modernizavimas, yra viena žymiausių rinkinio pasakų „Tikroji nuotaka“, kurią broliai Grimmai 1842 m. pasiskolino iš mokslo žurnalo. Joje pasakojama apie pamotės skriaudžiamą našlaitę, kuri, išlaikiusi sunkius išbandymus, įgijo didžiulius turtus ir įrodžiusi, kad yra tinkamiausia nuotaka, ištekėjo už karalaičio. Skriausdama mergaitę pamotė prisigalvojo neįvykdomų užduočių, trečioji iš kurių – per naktį pastatyti karališkus rūmus. Autentiška pasaka puse sakinio praneštų, kad tada pasirodė stebuklinga pagalbininkė, kuri liepė mergaitei nusnūsti, o kai ši atsibudo, prieš ją stovėjo baigti rūmai, tačiau pasakos pateikėjas nesusilaikė nepridūręs keleto smulkesnių detalių: „Fėjai paliepus pakilo uolos ir akmenys ir sugulė vienas prie kito taip, kad netrukus jau stovėjo puikūs rūmai. Iki vakaro ir viduje viskas buvo baigta ir išdailinta“¹². Tačiau net ir taip susmulkintas vaizdas broliams Grimmams pasirodė pernelyg stambių gabaritų, todėl rūmų statymo veiksmą jie išskaidė į dar smulkesnes detales ir ėmė skrupulingai aprašinėti, kaip rūmai statėsi, kaip jie atrodė iš vidaus ir išorės, neužmiršdami paminėti daugybės baldų (spalvingai išsiuvinėtų kėdžių ir prabangiai išpuoštų krėslų, marmuro stalų, krištolo sietynų ir pan.), žalvario indų ir kitų namų apyvokos daiktų (puodų, semtuvėlio, vandens kibiro ir kt.)¹³. Tekstą broliai Grimmai taisė kiekvienai naujai rinkinio laidai, pavyzdžiui, 1843 m. redakcijos „didžiulė auksinė vėtrungė“¹⁴ 1857 m. redakcijoje virto „didžiule vėtrunge, nelyginant aukso mergelė plevenančiais drabužiais“¹⁵ ir pan.

Pusantro šimto metų tõkios literatūrinės puošmenos niekam nekliuvo. Tik XX a. viduryje garsus šveicarų etnologas Maxas Lüthis, lygindamas pasakos „Miegančioji gražuolė“ juodraštį su išspausdintu tekstu, pastebėjo, kaip broliai Grimmai įsibrauna į prigimtines pasakos valdas. Akimirką, kada karalaitis pabučiuoja princesę ir karalystė pabunda iš šimtmetį trukusio miego, iš pasakotojo lūpų J. Grimmas užrašė kaip ir dera glaustai: „Ir visa pabudo iš miego.“ Žinutė iš pažiūros nereikšminga, tačiau broliai Grimmai sustabdo pasakojimą ir degdami smalsumu praskleidžia trumpame sakinyje suspaustą informaciją, kad pasimėgautų detaliu karalystės pabudimo vaizdu: štai keliasi iš miego ir rąžosi karalaitė, štai vėl ima kunkuliuoti ant krosnies virę puodai, štai sparnus pramankština ant sienos ropinėjusi ir užmigusi musė, štai virėjas skelia antausį berniukui, o šis garsiai surinka, štai tarnaitė baigia pešti viščiuką¹⁶. Literatūriniu požiūriu pasaka įgyja dinamiką, įvairovę, vaizdo gelmę ir tūrį, tačiau folkloriniu požiūriu ji apsikarsto nenaudingais beprasmiais barokizmais, kurie pražudo glaustą pasakos stilių, nes pasaka nelinkusi stabčioti prie smulkios kiekvieno įvykio rekonstrukcijos, detalės jai yra tuščias ir neinformatyvus balastas, atitraukiantis dėmesį nuo esminių dalykų – jai rūpi tik veiksmas ir jo pasekmė, ji nekantrauja papasakoti, kuo istorija baigėsi.

Folklorinės pasakos, perkoštos per modernią sąmonę, literatūrinėmis novelėmis virto ne tik dėl detalizuoto vaizdo. Ko gero, svarbesnis yra kitas literatūrinio mąstymo bruožas – loginiai priežastingumo ryšiai. Net ir žurnaliniame „Tikrosios nuotakos“ variante pamotės užduotys dar yra tiesiog mechaniškai išrikiuotos pagal sunkumą, o broliai Grimmai jas sujungia priežastiniais loginiais ryšiais: kai mergaitė pasiguodė pamotei, kad rūmų neįmanoma pastatyti per naktį, pamotė gudriai atšovė: „Jeigu galėjai su kiaurasamčiu išsemti tvenkinį, tai galėsi ir rūmus pastatyti“¹⁷. Nė vieno iš šiųdviejų elementų neaptiksime autentiškoje stebuklinėje pasakoje, kuri pasitenkina stilistiškai menkiausiai nuspalvintais ir minimaliai konkretizuotais objektais ir visiškai nesirūpina loginiu veiksmų pagrindimu.

Didžiulį poveikį formaliosios kūrinio sandaros suvokimui padariusio veikalo „Paprastos formos“ (1929) autoriaus André Jolleso nuomone, literatūra gimsta tada, kai kalba ima kurti¹⁸: pasineria į beformį pasaulio chaosą ir ima tvarkyti ir pertvarkyti jį, jungdama panašų su panašiu, bet ne suversdama detales į krūvą, o sukurdama įvairovę, „kurios dalys viena į kitą įsiskverbia, susijungia, susilieja“¹⁹, sudarydamos apčiuopiamą pavidalą. Kai kalba savo formuojančia galia įsikimba į tokį pavidalą, jau galime kalbėti apie literatūrines formas. Remdamasis binarinėmis opozicijomis ir vartodamas J. Grimmo terminologiją, A. Jollesas atskyrė novelę, kuri siekia kurti tikrovės iliuziją ir priklauso meninei kūrybai (Kunstpoesie), ir pasaką, „paprastąją formą“, kuri nesirūpina tikrovės iliuzijos kūrimu, nuolat remiasi stebuklingumu ir priklauso pirmapradei kūrybai (Naturpoesie). Jeigu novelė susikoncentruoja į vieną įvykį ir stengiasi perteikti jame slypinčią prasmę, tai pasaka šokinėja nuo vieno veiksmo prie kito, kuriuos galiausiai tam tikru būdu sujungia į visuminį įvykį, kurio prasmė jai nerūpi²⁰. Pasaka pasakoja ne apie poelgius, o apie įvykius ir etiškai vertina būtent įvykius. Tokį vertinimą A. Jollesas vadina jausminiu etiniu įvertinimu – „naiviu moralu“, kuris byloja ne estetine, o nenuginčijama ir kategoriška kalba, tai yra grynai etinis absoliutus vertinimas: „Pasakoje išryškėja forma, kurioje veiksmai, įvykių eiga išdėstomi taip, kad jie visiškai atitiktų naivios moralės reikalavimus, vadinasi, pagal mūsų absoliutų emocinį vertinimą būtų „geri“ ir „teisingi“²¹.

Dvi mąstymo pakopos

Visą XVIII a. brendęs evoliucionistinis mąstymas, kaip minėta, atvedė prie dviejų raidos stadijų išskyrimo. Jeigu žmonija juda iš pirmykščio būvio į civilizuotą, vadinasi, susiklosto bent dvi nesutampančios raidos fazės – pirmykštė ir šiuolaikinė, – tad civilizuotas žmogus kokybiškai skiriasi nuo pirmykščio. Vokiečių literatūros tyrinėtojas Friedrichas von Blankenburgas 1774 m. pirmasis herojinį epą ir romaną sugretino ne kaip skirtingas žodinio meno, o kaip chronologiškai skirtingiems žmonijos raidos etapams atstovaujančias sąmonės formas. Epas ir romanas pasaulį regi skirtingai, ir šis skirtumas „kyla iš žmogaus mąstymo būdo skirtumo“²² – herojinį epą kuria kolektyvinis-bendruomeninis žmogus, kuris pasaulį piešia gerokai stambesniais potėpiais, nesirūpindamas ir nesidomėdamas detalėmis, o romaną kuria iš kolektyvinio subjektyvumo išaugusi individualybė. Apšvietos epocha Vokietijoje ypač išryškino naują sintetinį dviejų subjektyvumų derinį: žmonija (tauta) – individualybė. Dar 1792 m. straipsnyje „Apie visuotinį valstybinį ugdymą“ antropologinės lingvistikos pradininkas ir būsimasis Berlyno universiteto įkūrėjas Wilhelmas von Humboldtas skelbė, kad šiuo metu „žmonių giminė pasiekė tokią kultūros pakopą, iš kurios aukščiau kilti gali tik dėl atskirų individų lavinimosi“²³, ir tuo rūpintis valstybė privalo savo pačios labui. Istorinėje laiko skalėje kolektyvinis subjektyvumas atiteko praeičiai, o individualybės – dabarčiai ir ateičiai.

Vokiečių kultūra intensyviai aiškinosi klausimą, kaip filogenetinėje žmonijos evoliucijos grandinėje kinta literatūrinės formos ir turinys ir kokie veiksniai nulemia jų kitimą. W. von Humboldtas išskyrė dvi esmines žmonijos intelektualinės raidos pakopas: poezijos, kuri remiasi jausmine analize, ir prozos, kuri remiasi logine analize. Proza išauga dirvoje, kurią išpuoselėja jutiminio lygmens dvasinę patirtį apdorojusi poezija, todėl proza yra sudėtingesnis ir brandesnis mąstymas, gimstantis iš intelekto turtingumo ir laisvės²⁴. Proza yra ne rašymo forma, o mąstymo laipsnis ar būdas, todėl ne kiekvienas prozinis tekstas gali būti prozinio mąstymo vaisius.

Kuo brandesnė žmogaus dvasia, kuo labiau individualizuota jo sąmonė, kuo platesnį saviraiškos diapazoną ji apima, tuo gilesni daiktų ir reiškinių sluoksniai jai atsiskleidžia, tuo smulkiau ji įstengia realybę skaidyti į sudėtines dalis, tuo gilesnes ir slaptesnes priežastis suvokia ir tuo subtiliau rekonstruoja pasaulį ir būtį. Žmogaus dvasia ir protas tampa veidrodžiu, nuo kurio kokybės priklauso išorinio pasaulio atspindžio kiekybė ir kokybė: „Kiekvienas už jo esančią pilnatvę ir grožį suvokia tokiu mastu, kiek viena ir kita yra jame pačiame“²⁵. Traktate apie Johanno Wolfgango Goethės „Hermaną ir Dorotėją“ (1799) W. von Humboldtas palygino nekultūringo ir išsilavinusio žmogaus refleksines galias: „Jeigu nekultūringas žmogus visoje gausybėje objektų mato tik vienarūšę, neišskaidytą masę, tai žiniomis apdovanotas stebėtojas viename vieninteliame taške įžvelgs ištisą reiškinių pasaulį“²⁶. Opoziciją „išsilavinęs – neišsilavinęs“ (gebildeter – ungebildeter) į savo koncepciją netrukus įtraukė ir J. Grimmas: Naturpoesie kuria neišsilavinę (nesukultūrinti), o Kunstpoesie – išsilavinę žmonės²⁷. Kuo menkesnė yra tautos sukaupta patirtis, tuo mažiau įvairovės ji regi, o kiekvienas tokiai patirčiai atstovaujantis rašytojas yra „liaudies rašytojas“ (Volksdichter)²⁸.

Romantizmo filosofas Friedrichas Schellingas savo ruožtu teigė, kad evoliucinės pakopos dažnai taip nutolsta viena nuo kitos, kad nebeįstengia susišnekėti tarpusavyje, todėl šiuolaikinė sąmonė nebegali suvokti mitologijos, nes nebėra pajėgi nusileisti į tas aplinkybes, kuriomis ši buvo kurta²⁹. Sąmonė, kuriai mitologija buvo mąstymo forma, arba subjektas, yra kitokia nei vėlesnė sąmonė, besistengianti suvokti mitologiją kaip objektą. Taikydami F. Schellingo dėsnį galėtume pasakyti, kad Žemaitė dar negalėjo parašyti „Fausto“, o J. W. Goethė jau nebegalėjo parašyti autentiškos „Marčios“. Toks nesugebėjimo atpažinti kitos sąmonės įsikūnijimą procesas vyksta ir šiuolaikinio skaitytojo psichikoje, kai jis skaito Žemaitės apsakymus – susikerta dvi diachroninės mąstymo ir suvokimo sistemos.

Vienmatis pasaulis

Bendrieji folklorinio mąstymo dėsniai valdo ir Žemaitės apsakymų pasaulį: rašytoja regi daiktus, žmones, augalus, gyvūnus, namus, tačiau jos žvilgsnis neprasiskverbia giliau – ji nemato daiktų gyvavimo laike, tarpusavio priežastinių ryšių, kilmės, netgi išskirtinių savybių. Objektas regimas toks, koks jis momentiškai atsiskleidžia stebėtojo akims, perėjęs per naivios sąmonės filtrą, išplaunantį spalvas, savybes, detales. Pasakojimas skaidomas į nedidukus savarankiškus kompoziciškai ir semantiškai išbaigtus epizodus, kurie dėliojami vienas šalia kito į eilę, ir šis padėjimas greta kaip ir pasakoje atstoja priežastinius junglumo ryšius tarp dalių. Meninėje kūryboje (Kunstpoesie) vaizduojamas pasaulis funkcionuoja kaip gyvas organizmas, o ne sudurstytas iš paskirų, vienas su kitu nesusieinančių gabalų. Žemaitei nepavyksta jų išauginti vieno iš kito, sujungti priežastiniais ryšiais, juose veikia lokali logika, todėl, bandant vieno epizodo loginį pagrindimą perkelti į kitą epizodą, neretai iškyla dideli prieštaravimai ir nesutapimai, nes kiekvienu tokiu atskiru epizodu rašytoja siekia autonomiškų tikslų, kuriems įgyvendinti savavališkai keičia personažams ar aplinkai parinktų bruožų proporcijas ir turinį (pavyzdžiui, Vingių Jonas yra patologiškas tinginys, tačiau staiga jis pats savo valia ir niekam neprasitaręs išeina šienauti).

Iš momentinių nuotraukų sulipdytas ir garsiausias Žemaitės apsakymas „Marti“: Vingių šeimos kasdienybė, pirmieji Katrės potyriai, kaimo darbymečio vaizdai, Katrės gyvenimas po kelių mėnesių ir pan. Vaizdas aprėpia konkrečias statiškas būsenas, kurios, sudėliotos į vientisą liniją chronologine seka, išryškina apčiuopiamo Katrės kitimo fazes, nors pats kitimas – vienos būsenos virtimas kita būsena – su jo priežasčių analize palieka už teksto ribų. Per epizodus skiriantį laiko tarpą personažai pakeičia savo kaukes, nors dažnai jų keisti nė nereikia, nes, pavyzdžiui, „Marčioje“ visi personažai lieka nepakitę, naują kaukę užsideda tik Katrė, kai neveiksmingą tradicinį nuolankumą, bandant Vingių pasaulyje įtvirtinti savas („kaip pas tėtušį“) žaidimo taisykles, keičia agresyvesnis maištingumas. Janina Žėkaitė teigė, kad Žemaitė nemoka analizuoti, ji tiesiog rodo, painiojasi tarp išvadų ir nesistengia nuosekliai pereiti iš vaizdo į vaizdą, todėl ją sunku perprasti³⁰. Rekonstruoti kitimo procesą palikta skaitytojui, kuris dažnai be jokio pamato savo analitines išvadas priskiria kūrybinei Žemaitės kompetencijai ir sąmoningoms intencijoms.

Į buitinę sceną Žemaitė įveda personažų, kurie tarpusavyje sąveikauja ir keletą kartų iš skirtingų pusių tikrinami, ar laikosi nurodytų elgesio taisyklių. Be vienos–dviejų emocijų, vieno–dviejų būdo bruožų dažniausiai jie neturi kitų ryškesnių bruožų, netgi fizinių, o ir tie iš esmės tėra trafaretiški, personažus paverčiantys kaukių nešiotojais. Jų žmogiškosios savybės iškyla ne kaip socialinių ar psichologinių procesų pasekmė, turinti savitą priežastinę priklausomybę, o nekintančiu aprioriniu pavidalu. Jie pasmerkti savo vaidmeniui, todėl tokių personažų negalima laikyti charakteriu estetine to žodžio prasme, jų negalima analizuoti psichologiškai, belieka stebėti vienpusės jų raiškos pasekmes. Išvados iš anksto nulemtos, jokie atsitiktinumai, joks pasipriešinimas apriorinei kaukės determinacijai ar netikėtas aplinkybių pokytis, „praregėjimas“, kuris atvertų kelią į kokybiškai naują būvį, neįmanomas. Kaip pasakos piktoji pamotė negali pasidaryti gera, taip ir Vingių Jonas negali tapti gražus, darbštus, mylintis, kad ir kiek dėl jo savybių graužtųsi ar rėkautų Katrė, kartu su rašytoja tarsi tikinti, kad visos jo fizinės ir moralinės savybės yra valingo jo apsisprendimo pasekmė. Pasakoje herojus gali keisti savo socialinį, bet ne etinį-moralinį statusą. Žemaitė taip pat nemato galimybių Jonui vėl virsti žmogumi ir nesuvokia jo sugriuvimo priežasčių, išskyrus tą vieną – sąmoningą užsispyrimą negyventi, kaip gyvena žmonės.

Rašytojos akis aprėpia labai siaurą vaizduojamo pasaulio ruožą, o jame išskiria tik bendriausią daiktų ir reiškinių pavidalą, nesistengdama jo užpildyti konkrečiu turiniu. Iki gilesnės analizės ar detalių ryškinimo beveik niekada neprieinama, nesvarbu, kas būtų vaizduojama – žmogaus išvaizda, jausmai, buitis, gamta, aplinka. Pastebimi tik pačius stambiausius dėmenis turintys objektai-sąvokos: namas, kambarys, žmogus. Niekur nerasime šypsenos, nuostabos, pykčio iškreipto veido, raukšlių, visi personažų veidai vienodi, be iškilesnių bruožų. Sakyti, kad detalus vaizdas Žemaitei nereikalingas ar neatitinka jos meninių siekių, yra netikslu – rašytoja tiesiog nepastebi ir neaktualizuoja ją supančio pasaulio detalių. Taip yra ne dėl to, kad ji neskirtų spalvų ar nematytų smulkesnių empirinio pasaulio išmatavimų, o todėl, kad tie dalykai neperteikia svarbios informacijos. Galėtume rašytoją teisinti tuo, kad jos vaizduojamas pasaulis pats buvo ganėtinai neįvairus, tačiau rašytojas, tirdamas išoriškai neįvairų pasaulį, turi pastebėti labai įvairias to neįvairumo priežastis, ir šiuo atžvilgiu jis pats negali priklausyti neįvairiam pasauliui – šiuolaikinis rašytojas savaime nuobodžius ir neįdomius dalykus turi padaryti įdomius³¹.

Portretas „Marčioje“

Du apsakymo „Marti“ personažai dar mokyklos laikais įsirėžia į kultūrinę lietuvių sąmonę ir niekada iš jos nebeišblunka – Katrė ir Vingių Jonas. Sunku sutikti su teiginiu, kad kurdama neigiamus personažus Žemaitė nesiekė moralizuoti, bet vaizdavo juos objektyviai ir smerkė „visa apsakymo dvasia“³², nes aiškiai matyti, kaip stipri moralistinė rašytojos emocija galingai susilieja su vaizduojama tikrove ir ją tuo stipriau iškreipia sukarikatūrinimo linkme, kuo niekingesnėmis žmogiškosiomis savybėmis pasižymi personažas. Vingių Jono atveju ji pasiekė kraštutinę grotesko ribą ir taip išdarkė Jono atvaizdą, kad jo pagailo net Žemaitės tekstų redaktoriui Jonui Jablonskiui, kurio dėka Jonas nepavirto visiška pabaisa. Iš pirminės charakteristikos, stilistiškai pataisęs tekstą (citatoje skliausteliuose), redaktorius išbraukė (citatoje pakreipta) ne vieną natūralistinį apibūdinimą:

Stambus, aukštas, plačiausių pečių, storo pilvo, per didumą truputį sukumpęs (=sulinkęs), rankos smalinuotos (=degutuotos) kaip balžienai, kojos kreivos kaip ritmušai, burna kaip sėtuvė, nosė kaip už ditką (=trečioką) agurkas, akys užgriuvusios kaip kurmio, galva didžiausia, pasišiaušusi, pilkais plaukais ir nulinkusi į priešakį, įremta liemenyje ant storo sprando, kakta aukštyn atversta ir kepurė ant šalies užvožta. Lūpa apatinė atkritusi rodė stambius pageltusius dantis ir tankiai išleido seilėms nudrykti³³.

Sudarytas iš gausybės augalinių-gyvulinių palyginimų, gana sodriomis, tačiau su realizmo stilistika nederančiomis spalvomis nutapytas groteskiškas Jono paveikslas vis dėlto neišryškina jokio individualaus fizinio bruožo. Palyginimas, jeigu tai yra vienintelė charakterizavimo priemonė, veikėją ne individualizuoja, bet įterpia į bendresnę klasę ir individą pristato kaip rūšies atstovą. Dailininkui realistui iš pateiktų detalių nutapyti atpažįstamą Jono portretą būtų sudėtinga. Regime tik didelę galvą, kreivas kojas (kurias Jonas netrukus ištiesia po stalu), užgriuvusias akis ir atkritusią apatinę lūpą, bruožus, šiaip jau verčiančius įtarti žymius Jono sveikatos sutrikimus, hidrocefaliją ar vaikystėje persirgtą rachitą, kurie gailesčio nesukelia ir nuo moralinio Žemaitės teismo neatleidžia. Priešingai, daugelis Jonui priskirtų fizinių savybių yra moralinio teismo nuosprendis – ne objektyvaus, bet emocinio pobūdžio, vertinamojo ir niekinamojo, primenančio vaikų patyčias. Jų negatyvumą byloja ne kūrinio medžiaga, o šališkas pasakotojos nusiteikimas. Moralinės ir fizinės savybės susilieja į visumą, todėl fiziniai negatyvaus personažo bruožai groteskiškai išsikreipia pagal moralines jo savybes ir tampa smerktini. Tai ne estetinis, o etinis įvertinimas, kaip teigė A. Jollesas. Diskvalifikavus Joną, jokios kitos jo savybės nebėra minimos, išskyrus formulinį frazeologinį apibūdinimą „vyras iš stuomens ir iš liemens“.

Vingių Jonas nėra pirmaeilis personažas. Skaitytojo akyse dažniau šmėsčioja senoji Vingienė ir senis Vingis, o visas dėmesys sutelktas į Katrę, tačiau jos portretui dar labiau pagailėta tikslinančių potėpių. Ir pasakotoja, ir kiti veikėjai, netgi Jonas, pastebi tik kelis nepatrauklius Katrės veido ir išvaizdos bruožus, besikertančius su nusistovėjusia lietuvaitės grožio samprata. Rašytojos visiškai diskvalifikuotas Jonas, išgirdęs, kokia nuotaka jam parinkta, ima priešintis: „tokia juoda ir akys kaip vabolės“, o motina Vingienė tol pritardavo: „kaip žydelka ar cigonė, kaip biesas žino kas…“³⁴, kol 1913 m. leidimo redaktoriai šį tautiškai nekorektišką apibūdinimą išbraukė. Katrės juodbruvą gymį pripažįsta ir pati pasakotoja, nurodydama juodas, piktumu spindinčias Katrės akis, o Vingienė priduria naują bruožą – „didnosė“. Jokių kitų detalių. Tad dailininkui vienos žymiausių lietuvių literatūroje veikėjų Katrės portretą tektų piešti tik iš kelių taupių bruožų – tamsus gymis, išsprogusios akys, didelė nosis. Nereikia būti labai įdėmiu skaitytoju, kad Katrės išvaizdos aprašymas nesužadintų noro išgirsti išsamią tamsaus jos gymio kilmės istoriją, kuri galbūt susijusi su kita Joną atstumiančia Katrės savybe – „paseno, o nenutekėjo“, bet skaitytojo lūkesčių rašytoja nesiruošia tenkinti.

Ir tai yra viskas, ką „Marčioje“ žvelgdama į žmogų pastebi Žemaitė. Ten, kur šiuolaikinis menininkas regėtų gausybę smulkmenų, Žemaitė mato tik žmonių siluetus. Nė vienas kitas personažas – seniai Vingiai, Katrės tėvai, brolis, piemenukas, dėdė, kuris barasi dėl kiaulių, vaikai, bobos, vyrai, mergos, degtinę siurbčiojanti bobelė – neturi jokių fizinių bruožų, visi jie gyvuoja beformiu grynosios sąvokos pavidalu tarsi folklorinėje pasakoje, kuri niekada nepiešia žmonių portretų.

Analitinis gamtos aprašymas?

Meniškai reikšmingos informacijos Žemaitės apsakymuose yra keleriopai mažiau už jų tekstinę apimtį, išsiplėtusią dėl ekstensyvių gamtos ir aplinkos aprašinėjimų, kuriuos kritikai neretai pavadina „analitiniu gamtos aprašymu“³⁵. Albertas Zalatorius, priešingai, išanalizavęs gamtos aprašymą apsakyme „Petras Kurmelis“, įtikinamai parodė, kad jis yra anaiptol ne analitinis, bet ganėtinai savitikslis, menkai įprasmintas ir struktūruotas: tyrinėtojas eksperimentavo keisdamas vietomis sakinius, daugiau kaip perpus trumpindamas fragmentą, tačiau įspūdis nesikeitė, logika negriuvo, tik „kai kurie vaizdai gal net stipriau įsirėžia į sąmonę“³⁶.

Sunku „analitiniu aprašymu“ pavadinti ir auštančio pavasario vaizdą „Marčioje“, piešiamą trumpais sakiniais, kurie retsykiais pagyvinami žaismingais pastebėjimais, palyginimais, epitetais. Kiekviename sakinyje iškyla vis nauji savarankiški aktantai, kurie sugrupuojami kataloginio išvardijimo principu: iš pradžių dangaus kūnai ir gamtos objektai (saulė, vėjas, sniegas, miškas), po jų eilė ateina paukščiams (stambus žąsinėlis, baltos gulbelės, antys, strybakojis gandras, žvirbleliai, ledspira), nuo gamtos žvilgsnis krypsta į sodžių, kur vardijami gamtiškieji, iš esmės, formuliniai atributai (margi balandėliai, raudonas gaidys, širvas žąsinėlis, rainas katinas, rudis), po sodžiaus ateina eilė į klases suburtiems žmonėms (vaikai, vyrai, mergikės, bobos). Pabandęs šį breigelišką paveikslą atgaivinti savo vaizduotėje, skaitytojas ir vėl medžiagos turėtų semtis iš savo paties patyrimo, kadangi net ir gamtos aprašymui Žemaitė šykšti detalių, neišskiria jokio savitumo, kuriuo pasižymėtų būtent šis gamtos lopinėlis. Detalės išbyrėjusios ir nesudaro organiškai funkcionuojančios visumos, objektai gyvuoja kiekvienas sau, palaidi ir nesusieti vienas su kitu priežastiniais ryšiais, jie atsiranda tarsi iš niekur, ir nuvilia šiuolaikinį skaitytoją, kuris norėtų patirti vidinius ir išorinius daiktų ryšius, jų gyvavimą laike, kilmės istoriją, vidinę sandarą, fizines savybes ir kitus bruožus. Žmonių pasaulio aprašymas „Marčioje“ išlieka toks pat „sąvokinis“, neindividualizuotas. Galima pritarti A. Zalatoriaus pastebėjimui, kad Žemaitė retai kada remiasi akustiniais įspūdžiais ir visiškai nesidomi kvapais ir skoniais, tais pojūčiais, kuriais intensyviai domėjosi „dabartinė mūsų proza“, tačiau kad ji pirmenybę teikė vizualumui, labai abejotina³⁷.

Žemaitė nėra pastabi vaizduodama gyvenamąją aplinką, namų vidų ir išorę. Kaip ir daugelio kitų apsakymų, „Marčios“ pasaulis yra ne tik stambiagabaritis, bet ir, kas dar labiau stebina, bespalvis. Namai, baldai, indai, drabužiai neturi spalvos. Raudonos ir mėlynos gali būti tik nušalusios kojos, nosys, oda. Juoda spalva naudojama išimtinai tik Katrės juodbruviam gymiui ar akims pažymėti ir tik kartą Jono drabužių nešvarumui apibūdinti. Drabužių švarumui nusakyti naudojama balta spalva, ir tik retsykiais paminimas baltas sniegas, gulbelės, žąsys ar migla. 1913 m. „Raštų“ leidime Žemaitė patikslino, kad Katrė aptvarko kraitį, „bobų vakar išdraskytą, bežiūrint čerkasų“, ir pirminį variantą „gražaus ir brangaus audinio“, iš kurio Katrė pati pasiūdino Jonui vestuvinius drabužius, pakeitė į „gražų ir brangų čerkasą“, t. y. patikslino audinio rūšį, tačiau nenurodė audinio spalvos, rašto ar kitų savybių, kurios įtikintų skaitytoją, kad audinys iš tiesų yra gražus ir brangus.

Žodyno gausa

Lenkiškai išdėstytoje tarmių teorijoje (1857) Antanas Baranauskas aiškino, kad amžiams bėgant atskirose tarmėse iš pirminės žodžių gausos išliko tik žodžiai, kuriais tų kraštų žmonės galėjo įvardyti juos supantį pasaulį³⁸. Iš Žemaitės apsakymų lauktume šios teorijos patvirtinimo, nes nuo mokyklinio suolo puikiai žinome, kad Žemaitės proza pasižymi ypatinga „galia absorbuoti daiktišką tikrovę“, o jos akiratis aprėpė ganėtinai platų pasaulį: „<…> valstiečio troba su visais užkaboriais, dvaras, klebonija, bažnyčia, valsčiaus raštinė, kasdieniniai ūkio darbai ir kaimo papročiai“³⁹, todėl ir apsakymuose turėtume rasti begalinę supančio pasaulio įvairovę ir neišsemiamą žodžių lobyną. Tačiau nuodugnus tekstų skaitymas skaitytoją greičiau suglumina: Žemaitės kūrinių žodynas skurdus ir jis galėtų rodyti tik sunykusią stebimo pasaulio įvairovę.

Visuose „Laimės nutekėjimo“ ciklo miškuose gyvena žvėreliai ir paukšteliai, bet juose nesutiksime stirnos, briedžio, elnio, lapės, šerno, sykį pamatytume zuikelį, o vilkas, lapė ar meška gyvena tik palyginimuose ar frazeologizmuose, tačiau žalčių, angių, gyvačių miške neišvysime, rupūžė išliko tik keiksmo pavidalu, beveik visi paukščiai – tetervinas, kikilis, meleta, strazdas, lakštingala ir kt. – susibūrę į garsažodžių chorą miške Kurmelio „teismo“ metu. Gausesnis yra naminių gyvulių būrys, iš kurio išsiskiria arklys ir karvė ar neretai minima kiaulė. Ožka, šalia karvės, kiaulės, paršelių ir avies, reikalinga tik palyginimuose savybei apibūdinti, o ne nurodyti konkretų naminį gyvulį. Avys su ėriukais pasirodo tik kartą. Miške ar sode auga tik medžiai ir vos vienas ąžuoliukas, keli kuopiniai beržynai, pušynai, alksnynai, bet nė vieno paskiro beržo, pušies, alksnio, uosio, slyvos, kriaušės. Obelys auga tik „Sutkuose“, tačiau jokių vaisių ar uogų Žemaitės veikėjai neragauja ir nemini, išskyrus palyginimus. Miške galima rasti uogų, bet ne spanguolių, gervuogių, mėlynių ar aviečių, jame randamas vienas bruknynėlis, o žemuogės renkamos tik palyginimuose. Grybams atstovauja baravykas, musmirė, rudmėsė, voveraitės, kurie visi pasirodo Kurmelio klajonių po mišką metu. Pievose, miške ir darželiuose auga tik visą augalų įvairovę sugrobiančios žolės ir vaistingos žolelės, tačiau nesurasime rožės, jurgino, bijūno, dobilo, mėtų, garšvų, raktažolių, dilgynių, usnių ir kitų žolių ar gėlių, net ir rūtų, kurių šakelėmis tik kartą užkamšomi išsproginėję langai „Marčioje“.

Įžengus į valstiečio „gyvenimą“ – sodybą, kurios viduryje stovi troba, atsiveria toks pat pilkas šykščiomis detalėmis nužymėtas vaizdas. Visame apsakymų cikle troba įprastai žymi gyvenamą erdvę, į kurią įpuolama, velkama, sprunkama, įeinama, bet labai retais atvejais kas nors pasakoma apie statinį. Žingeidesnis skaitytojas taip ir nesužinos, iš kokios medienos ar mūro ji pastatyta, kõkios spalvos dominuoja, kaip išdailinta, kas ją statė, kas joje gyveno anksčiau. Stiklas skirtas palyginimams, išskyrus tuos atvejus, kai maži išsproginėję langeliai turi rodyti šeimininkų skurdą. Nedažnai pasitaiko toks detalus trobos išorės ir vidaus vaizdas kaip Vingių troba pavasarį, kai joje jau darbuojasi ir savo veiklos pėdsakus palieka Katrė, tačiau iš trobos aprašo galima suprasti tik tiek, kad troba yra sulinkusi, persikreipusi, vargana.

Ryškesnių detalių neišvysime ir trobos viduje, nesužinosime, į kiek dalių skirstoma namo erdvė. Veikėjai varsto kamaros duris, išeina į prieangį, o „Topylio“ Zosė vienintelė turi privilegiją užsidaryti savo kambarėlyje. Troboje dominuoja beveidė krosnis, kuri nevalyvų šeimininkų namuose paprastai būna suskilusi, jokių savybių neturi stalas, porą kartų minima kėdė ar, kiek dažniau, suolas, ant kurio ne tik sėdima, bet gulima ar miegama. Indai minimi visi urmu, retai kada išskiriant kokį šaukštą ar samtį. Peilį tik kartą ruošiamasi naudoti duonai riekti, dažniau juo perveriama skaudanti širdis. Net ir smulkus trobos aprašymas, kuriuo pradedamas apsakymas „Neturėjo geros motinos“, padėties nekeičia. Daiktai čia tiesiog suverčiami į krūvą („ten puodeliai su pienu, dubenėliai, lėkštės, baltas puodelis, stiklinės, šaukštai, samtis, menturis, druskinikė…“⁴⁰ ir t. t.), dažnai primityviam mąstymui įprastu būdu vartojant mažybinę formą (katilėlis, samovarėlis, imbrikėlis ir t. t.), kuri nebūtinai reiškia fizinį mažumą.

Iš sodybos statinių minima daržinė ar jauja, tačiau šie statiniai išlieka nesusaistyti erdviniais ryšiais, jų vieta sodyboje nelokalizuota. Žinoma tik tiek, kad į Vingių klėtį veda smėliu barstomas takelis, o pati ji yra tokia pat vargana, suklypusiomis durimis, kaip ir visas Vingių gyvenimas. Į klėtį vestuvių naktį išslenka miegoti Katrė.

Sakytum vadovaudamasi J. Grimmo Naturpoesie definicija Žemaitė pasakoja taip, tarsi kiekvienas skaitytojas kuo puikiausiai žinotų, koks yra Kutvailiškių kaimas, kaip atrodo Vingių sodyba, kokiõs spalvos Katrės plaukai, iš kokios medžiagos pasiūtas jos sijonas, kuo ji avi, besišvaistydama prie stalo kočėlais. Užtenka pasakyti „kaimas“, „pievos“, „bobos“, ir visi skaitytojai savo vaizduotėje atgamina tą patį vaizdą. Estetinę Žemaitės pasaulėvoką sunku įsprausti į pozityvizmo rėmus, nes jos daiktinis mąstymas nerodo polinkio į aprašymą, detalių ryškinimą, netgi klasifikavimą. Daiktų nesieja tarpusavio priklausomybės ryšiai, kurie leistų juos rūšiuoti ir skirstyti į atitinkamas lentynas. Kita vertus, Žemaitės daiktinis mąstymas pasižymi labai stipriu polinkiu į formulinius ir frazeologinius apibūdinimus, kurie perkelia juos iš empirinių juslių į poetinių pojūčių sritį.

Rašytoja kalba bendrybėmis, tačiau skaitytojas bendrybę – signifikantą – užpildo savo patyrimo turiniu. Dažnas lietuvių skaitytojas ar kritikas net nesupranta, kad Žemaitės vaizdai jam sukelia sentimentus tik todėl, kad juos jis užpildo savo vaizduotės paveikslais ir skaito save patį, o ne Žemaitę, kuri kaip tarpinė grandis sukelti vaizdiniams nebėra reikalinga. Vakarų europiečiui, priešingai, būtų ypač sunku įsivaizduoti Žemaitės kaimą ar gryčią, kadangi, nesant detalaus vaizdo, sąvokas „kaimas“, „gryčia“ jis vėlgi užpildytų nuosavu turiniu ir ne vienoje vietoje smarkiai pasiklystų. Šiuolaikinio rašytojo vaizduotė universaliją, eidosą, archetipą įvelka į margaspalvę raiškos įvairovę, apaugina spalvomis, individualiais bruožais ir savybėmis, padaro daiktus išskirtinius, į nieką kitą nepanašius – įvelka į tokį konkretų rūbą, kad skaitytojas negalėtų pakeisti jo nuosavu patyrimo turiniu, bet kartu ir nepasiklystų atpažindamas pirminę idėją. Fenomenologinė redukcija juda priešinga kryptimi, iš daiktų ir reiškinių įvairovės išlukštendama pirmaprades idėjas – eidosus. Žemaitės apsakymai šią redukciją gerokai sukomplikuoja, nes juose elementarios idėjos tebėra neįvilktos į konkretų rūbą. Susidaro įspūdis, kad Žemaitė vengia iš bendros klasės išskirti kokį nors konkretų augalą ar gyvūną. Namas čia yra namas, bobos yra bobos, gulbelės yra gulbelės, ne šio konkretaus apsakymo paukščiai, o universalijos, kurios gali skraidyti iš vieno apsakymo į kitą ir nesijausti ten svetimkūniais.

Vakarų Europoje XIX a. antroje pusėje ypač suintensyvėjo pastangos brautis į vidinį – psichinį – žmogaus pasaulį, o Žemaitės žmogus tebegyvena išorėje ir yra matomas ne iš vidaus: „Jo instinktai, pasąmonė, kompleksai, sąžinės sąskaitos, intuicijos, netikėti praregėjimai, nuotaikų dinamika, staigūs impulsai ir t. t. nepatenka į rašytojos akiratį kaip sudedamieji asmenybės ingredientai. Savęs žmogus beveik neanalizuoja“⁴¹, – konstatavo A. Zalatorius. Rašytojos sąmonė koncentruojasi tik į tuos objektus, kuriuos ji išskiria iš empirinio pasaulio įvairovės. Ji kalba ne vaizdais, o provaizdžiais, kurių jai visiškai užtenka išsakyti minčiai ir meniniu vaizdu objektyvuoti savo vidinį psichinį turinį. Vidinis veiksmas tam nereikalingas. Žemaitė nepastebi supančio pasaulio sudėtinių dalių, žvelgia į jį tarsi per miglą, kuri į vieną pilką masę sulieja išskirtinius bruožus, palikdama vien nesukonkretintą objekto siluetą. Eliminavus sodrų detalizuotą vaizdą, lieka vien moraliai ir etiškai įvertinamas veiksmas. Kaip tik todėl Žemaitės prozoje dominuoja draminis dialogas be remarkų, kuris sudaro didelę dalį kūrinių apimties⁴².

Peržvelgę visus Žemaitės nutapytus paveikslus nerasime nė vienos srities, kur remdamiesi A. Baranausko teorija galėtume pasakyti: šioje srityje Žemaitė pastabi ir sugeba apibūdinti smulkiausias vaizduojamo daikto dalis. Tokios srities Žemaitės apsakymuose nėra. Užtat broliai Grimmai, gavę užduotį pažadinti tebemiegančią karalystę, čia galėtų nenuilstamai darbuotis folklorinį mąstymą versdami į novelinį.

1687 m., ginčydamasis dėl naujųjų ir senųjų kūrėjų vertės, Charles’is Perrault ironizavo, kad jeigu šiuolaikiniai poetai naudotų tas menines priemones, kurios Homerui pelnė pasaulinę šlovę, jie susilauktų pajuokos. Panašiai galima pasakyti ir apie Žemaitę. Žemaitės meninio mąstymo bruožai rodo ne jos kūrybos menkavertiškumą, o savitumą, kol nėra per jėgą spraudžiami į šiuolaikinio meninio mąstymo rėmus, į kuriuos jie negali tilpti, nes atstovauja kokybiškai kitokiam, į paprastąsias formas įsiliejančiam tautosakiniam mąstymui. Žemaitės recepcija nesusijaukia, jeigu mes įsisąmoniname Vakarų Europos kultūroje XIX a. įsitvirtinusį evoliucinį principą – kultūra nebėra išdėliota nuoseklioje horizontalioje plokštumoje, o išdėstyta aukštyn kylančia linija vertikaliomis pakopomis, kuriomis vystosi žmonija, ir kiekviena pakopa išsiugdo savą sąmonę, kuri objektyvuojasi tapačiomis meno ir kultūros formomis. Kai skaitytojas Žemaitės Naturpoesie verčia į šiuolaikinę Kunstpoesie, neišvengiamai nukenčia kūrinių suvokimas, bet jeigu jam pavyksta prisiderinti prie folklorinio mentaliteto ir rašytojos kūryboje ieškoti tų gelmių, kurias atskleidžia folklorinis mąstymas, ir tik tokių, kokias jis gali atskleisti, Žemaitės apsakymuose įkūnytas pasaulio ir žmogaus matymas nebežeidžia meno dėsnių ir tampa labai artimas ir savas, meistriškai išsakantis esminius mūsų kolektyvinės pasąmonės turinius. Kai diachroninio skirtumo nepaisome, imame kurti Žemaitės „magijas“ ir Žemaitės „stebuklus“. Lietuviškos patirties neturintis kitatautis skaitytojas tokios prabangos negali sau leisti, nes jis naudoja suvokimo kodą, kuris Žemaitės kūrybą atpažįsta kaip žemos kokybės Kunstpoesie produktą, neprilygstantį XIX a. pabaigos Europos literatūrai.

Stiliaus ir mentaliteto anachroniškumas išryškėja tik tada, kai su juo susiduria kito brandos laipsnio mąstymas, kaip nutiko brolių Grimmų atveju, kurie pasakas perkošė per modernių laikų sąmonę. Panašiai elgiasi ir Žemaitės skaitytojai, ypač profesionalūs literatūros tyrinėtojai, kurie modernizuoja apsakymų suvokimą, Žemaitės tekstus pakeisdami nuosava patirtimi ir taip pašalindami autentišką tekstų suvokimą, nesvarbu, kokią poziciją pasirinktų: kritišką (J. Žėkaitė) ar adoracinę (D. Sauka, A. Sprindis). Žemaitės stilius nėra nei blogas, nei geras, jis tiesiog yra Žemaitės stilius, Žemaitė buvo anachroniška europietiškam laikui, tačiau visiškai atitiko lietuvių tautos dvasinio būvio galimybes. Vis dėlto skirtumas tarp šiuolaikinio ir Žemaitės mentaliteto nėra toks kritiškai didelis, kad šiuolaikinis skaitytojas nebegalėtų susikalbėti su Žemaite, kaip ji nesusikalbėjo su Williamu Shakespeare’u ar J. W. Goethe.

Grožinė kūryba yra estetinis refleksijos pavidalas, į kurį žmogus įlieja ir ypatingu būdu apdoroja savo egzistencinę patirtį. Estetinį pasitenkinimą kūrinys kelia ne tada, kai jis atitinka šiuolaikinio meno reikalavimus, o tada, kai jame atpažįstame autentiškai įsikūnijusias kūrėjo dvasines struktūras. Į kultūriškai neišsivysčiusių pirmykščių tautų naivųjį meną mes žvelgiame su susižavėjimu ir randame jame protingai sutvarkytą pasaulio atvaizdą, kadangi toks menas sukuria projekcijos galimybę šiuolaikinio žmogaus asmeninės ar kolektyvinės pasąmonės turiniams. Kai Žemaitės nebandome įsprausti į modernaus meno rėmus, jos literatūriniai paveikslai atrodo ne ką prasčiau už P. Picasso ar P. Gauguino primityvizmą, kuris, tiesa, yra sąmoningas grįžimas į primityviojo žmonijos būvio meną ir savotiška jo stilizacija. Skirtingai nuo jo, autentiškas primityvusis menas, kuriam priklausytų ir Žemaitė, yra tikra primityviosios žmogaus dvasios apraiška, stipria emocija nuspalvinti naivios dvasios pavidalai, už kurių nesislepia rafinuotas literatūrinis žaidimas ir kurie neturi jokio sudėtingesnio minties įprasminimo. Žemaitė yra tikra liaudies rašytoja, kaip ją mėgstama tituluoti, atstovaujanti naiviajam, arba Naturpoesie, menui, kuriam ji priklauso ne tik savo meninėmis priemonėmis, bet ir – o tai svarbiausia – savo mentalitetu, savimone ir pasaulėvoka. Tiesiog nereikia užmiršti, ką pastebėjo jau tarpukario kritikai, kad ji stovi ant žemesnio tautos filogenetinio raidos laiptelio ir kūrė formas, kokių jos „sielos nesudėtinga struktūra“ reikalavo.

Istorija ne kartą negailestingai plėšė lietuvių tautą iš laisvos istorinės raidos ir nardino į letargo miegą, bet kaip tik Žemaitės laiku tauta ėmė busti ir brandinti tą dvasinį turinį, kuris karta po kartos darėsi vis tauresnis ir pajėgesnis įsikūnyti Vakarų kultūrai artimais estetiniais pavidalais. Žemaitė pati buvo tas laikas, veikli budintoja, viena tų, be kurių pastangų Lietuva ir toliau būtų pasyviai snaudusi anapus didžiosios kultūrinės fermentacijos. Ne tik laikas kūrė žmones, bet ir žmonės laiką – sunkią ir nelabai didelius mūsų dvasios pajėgumus rodančią pradžią. Ir to fakto negalima ignoruoti ar slėpti, kad ir kaip skaudžiai jis žeistų mūsų tautinę savigarbą. Analizuoti Žemaitės kūrybą reikia ne tam, kad joje rastume literatūrinio mąstymo gelmę ir didžią sukurtų vaizdų meninę vertę, kurių ten nėra ir negali būti, o dėl to, kad tokia analizė labai daug pasako apie pačią rašytoją, vieną iškiliausių XIX a. pabaigos Lietuvos asmenybių, ir leidžia iš vidaus pažinti save pačius: kokie mes tada buvome, kiek pajėgėme, kaip mąstėme, kokį pasaulį matėme, kad geriau suvoktume, kokie esame dabar, nors anot M. Miškinio, „pažinti patiems save, pasirodo, ne taip lengva: tam reikia daugiau laiko, jau nekalbant apie ką kita“⁴³.

1 Kolloen I. S. Hamsunas. Svajotojas ir užkariautojas. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2013. – P. 11.
2 „Supraskime, kad visa tai, kas vadinasi pas mus literatūra, Vokietijoj arba pagaliaus ir Lenkijoj būtų (išmetus didelę dalį laukan) tik liaudžiai skaitymėliai.“ Žr.: Kymantaitė-Čiurlionienė S. Raštai. – T. 4. / Parengė R. Karmalavičius. – Vilnius: Vaga, 1998. – P. 142.
3 Coleman A. P. A Survey of Lithuanian Literature // Books Abroad. – T. 8. – Nr. 4 (1934 spalis). – P. 391–393, 391.
4 Miškinis M. Literatūriniai dūmojimai // Piūvis. – 1929. – Nr. 2. – P. 47–51. – 1931. – Nr. 3. – P. 119–122, 120.
5 Juodelis P. „Romantiškas idealizmas grįžta…“ // Piūvis. – 1929. – Nr. 2. – P. 66–81, 81.
6 Ten pat. – P. 77.
7 Vienožinskis J. Lietuviško moderninio meno keliais. „Ars“ parodos proga // Naujoji Romuva. – 1934. – Nr. 174 / 175. – P. 388–389, 388.
8 Workman L., Reader W. Evolutionary Psychology. An Introduction. – Cambridge: Cambridge University Press, 2014. – P. 438.
9 Achim von Arnim und die ihm nahe standen. – T. 3 / Sudarė Steig R. von. – Stuttgart, Berlin: J. G. Cotta, 1904. – P. 116.
10 Grimm J. Kleinere Schriften. – T. 1. – Berlin: F. Dummler, 1864. – P. 399–400.
11 Kinder und Hausmärchen. Gesammelt durch die Brüder Grimm, Berlin. – Weimar: Aufbau-Verlag, 1964. – P. 685–686, 746.
12 Ein Märchen aus der Oberlausitz // Zeitschrift für Deutsches Alterthum. – T. 2. / Sudarė M. Haupt. – Leipzig: Weidmannsche Buchhandlung, 1842. – P. 481–486, 483.
13 Kinder und Hausmärchen. Gesammelt durch die Brüder Grimm, Berlin. – Weimar: Aufbau-Verlag, 1964, p. 685–686.
14 Kinder- und Hausmärchen, gesammelt durch die Brüder Grimm. – T. 2. – 5 leid. – Göttingen: Dieterichischen Buchhandlung, 1843. – P. 458.
15 Kinder- und Hausmärchen, gesammelt durch die Brüder Grimm. – T. 2. – 7 leid. – Göttingen: Dieterichischen Buchhandlung, 1856. – P. 398.
16 Lüthi M. The European Folktale: Form and Nature. – Bloomington, Indianapolis: Indiana University Press, 1986. – P. 19.
17 Ten pat. – P. 85.
18 Jolles A. Einfache Formen. – Tübingen: Max Niemeyer, 1968. – P. 18.
19 Ten pat. – P. 22.
20 Ten pat. – P. 231.
21 Ten pat. – P. 22.
22 Blankenburg Ch. F. von. Versuch über den Roman. – Stuttgart: J. B. Metzler, 1965. – P. 7.
23 Humboldt W. von. Gesammelte Werke. – T. 1. – Berlin: G. Reimer, 1841. – P. 337.
24 Humboldt W. von. Über die Verschiedenheit des menschlichen Sprachbaues und ihren Einfluss auf die geistige Entwickelung des Menschengeschlechts. – Berlin: Königliche Akademie der Wissenschaften, 1836. – P. 230.
25 Humboldt W. von. Ideen zu einem Versuch, die Gränzen der Wirksamkeit des Staats zu bestimmen. – Breslau: Eduard Trewendt, 1851. – P. 11–12.
26 Humboldt W. von. Gesammelte Werke. – T. 4. – Berlin: G. Reimer, 1843. – P. 125.
27 Grimm J. Kleinere Schriften. – P. 399.
28 Achim von Arnim und die ihm nahe standen. – P. 134.
29 Schelling F. Sämmtliche Werke. – T. 2. – Kn. 2. – Stuttgart, Augsburg: J. G. Cotta, 1857. – P. 140.
30 Žėkaitė J. Žemaitės kūryba. – Vilnius: Vaga, 1991. – P. 39.
31 Mann Th. Die Kunst des Romans. Gesammelte Werke in 13 Bd. – 2 Aufl. – T. 10. – Frankfurt a. M.: S. Fischer, 1974. – P. 348–362, 357.
32 Sprindis A. Žemaitė. – Vilnius: Vaga, 1988. – P. 133.
33 Žemaitė. Paveikslai // Varpas. – 1899. – Nr. 1. – P. 10.
34 Žemaitė. Paveikslai // Varpas. – 1899. – Nr. 2. – P. 29.
35 Umbrasas K. Laimė nutekėjimo. Prie dvaro ir kiti socialinės tematikos apsakymai // Žemaitė literatūros moksle ir kritikoje. – Vilnius: Vaga, 1985. – P. 98.
36 Zalatorius A. XX amžiaus lietuvių novelė. – Vilnius: Vaga, 1980. – P. 237.
37 Zalatorius A. Žemaitės peizažas // Žemaitė literatūros moksle ir kritikoje. – P. 224.
38 Literatūra ir kalba. – T. 19. Antanas Baranauskas / Parengė R. Mikšytė. – Vilnius: Vaga, 1986. – P. 213.
39 Kubilius V. XX amžiaus literatūra. – Vilnius: Alma littera, 1996. – P. 25–26.
40 Žemaitė. Raštai. – T. 1. – [Kaunas]: J. ir P. Leonų leidimas, 1913. – P. 36.
41 Zalatorius A. XX amžiaus lietuvių novelė. – P. 71.
42 Kubilius V. XX amžiaus literatūra. – P. 25.
43 Miškinis M. Literatūriniai dūmojimai. – P. 50.

Gintaras Lazdynas. Dar viena Liudo Vasario mylimoji

2015 m. Nr. 7 / Skirtingai nuo XX a. pradžios lietuvių literatūros kūrinių, Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“ ne tik galima, bet ir būtina skaityti ir suvokti platesniame Vakarų Europos kultūros, literatūros ir mokslo kontekste.

Gintaras Lazdynas. Herojinis epas: didžioji lietuvių tautos liga

2013 m. Nr. 7 / Šiemet sueina dvidešimt metų nuo tos dienos, kai lietuvių literatūroje ir apskritai visos tautos gyvenime turėjo įvykti milžiniškas lūžis. Apie jį Sigitas Geda rašė: „Žaibu apskriejo Lietuvą žinia: pagaliau turime tautinį epą!“

Vigmantas Butkus. Latvių poezija lietuviškai. Eskizas

2021 m. Nr. 11

Mintis, kad būtų prasminga apžvelgti mūsų šiaurinių kaimynų poezijos vertimų visumą, kilo skaitant dvi chrestomatiškai solidžias praėjusiame dešimtmetyje pasirodžiusias knygas: Erikos Drungytės sudarytą ir verstą šiuolaikinės latvių poezijos antologiją „Pavasaris bus kaip visuomet“ (2012) ir Arvydo Valionio sudarytą ir verstą XX–XXI a. latvių poezijos antologiją „Rutulinis žaibas į sielą“ (2019). Mintį slopino abejonė, ar įmanoma ne atskira studija, knyga, bet kuklios apimties straipsniu aprėpti didžiulį tekstų masyvą, margą jų įvairovę, bet gaivino viltis, kad konspektyvus, sisteminantis, pačius ryškiausius akcentus, bendriausius bruožus išryškinantis ir charakterizuojantis rašinys galėtų sudominti latvių poezijai neabejingus skaitytojus.

Žinoma, tokiu atveju tenka apsibrėžti žvilgsnio ribas ir jų griežtai paisyti. Deja, už tų ribų lieka: daugybė latvių poetų publikacijų mūsų periodikoje, įvairiuose tęstiniuose ir panašiuose leidiniuose, taip pat, mano požiūriu, ne tokios reikšmingos autorinės ar kolektyvinės latvių poetų knygos, išėjusios lietuvių kalba, ir, žinoma, visa lietuviškai pasirodžiusi latvių poezija vaikams, kad ir Sigito Gedos meistriškai išverstas latvių vaikų poezijos rinkinėlis „Vaikystės rytmetėliai“ (1988). Nors visiškai akivaizdu, kad ir mano požiūris gali būti per subjektyvus, ir vertimų periodikoje būta itin svarbių, net išskirtinių, kaip pavyzdžius galima minėti, Armanto Norvaišo verstą ir Atgimimo metais „Pergalėje“ publikuotą antistalininę Ojaro Vaciečio (Ojārs Vācietis, 1933–1983) poemą „Vado prisikėlimas“ ar prieš keletą metų Laimanto Jonušio parengtą ir „Šiaurės Atėnų“ puslapiuose spausdintą įsimintiną Karlio Vėrdinio (Kārlis Vērdiņš, g. 1979) eilių pluoštą „Būtis nulemia sąmonę“.

Tad, laikantis minėtųjų žvilgsnio ribų, apsistojama tik prie svarbiausių latvių autorių, tiksliau, prie reikšmingiausių vertimų knygų. Ir reikia iš karto informuoti, kad latvių auditorijai orientuotą apžvalgą apie latvių poeziją Lietuvoje prieš trylika metų yra publikavęs Silvestras Gaižiūnas: ji pasirodė kaip atskiras jo studijos „Latvių literatūra Lietuvoje“ skyrelis¹.

Pamatiniai latvių tekstai

Kiekviena kultūra, literatūra remiasi į pamatinius savo pačios tekstus, įvairiausiais būdais išlaiko ir eksploatuoja tiek jų turinio, tiek formos atmintį. Lietuvių skaitytojui, manyčiau, pasisekė, kadangi patys svarbiausieji pamatiniai latvių tekstai ar bent jų fragmentai yra išversti į lietuvių kalbą ir dauguma jų išversta tikrai patikimai, profesionaliai. Tokiais tekstais – čia kalbu tik apie eiliuotus, poetinius – laikyčiau: latvių liaudies dainas, epą „Lačplėsis“ (1888), Janio Rainio (Jānis Rainis, tikr. J. Pliekšāns, 1865–1929) ir Aleksandro Čako (Aleksandrs Čaks, tikr. A. Čadarainis, 1901–1950) poetinį palikimą.

Dar tarpukariu dainas pradėjęs versti Kostas Korsakas puikiai išmanė jų struktūrą, metriką, stilistiką, mat 1932 m. parašė, o 1938 m. publikavo išsamią tiriamąją per šimto puslapių apimties apžvalgą „Latvių liaudies dainos“. Jo vertimai, spausdinti įvairiuose leidiniuose, knygose, pasižymi filologiniu tikslumu, kartais net per precizišku tiek leksiniu, tiek ir sintaksiniu „pažodiškumu“, tačiau neretai stokoja originalams būdingo lakumo, lengvumo, skambumo. Pastarasis atsiranda S. Gedos vertimuose, sudėtuose į knygą „Lekia mano žirgelis. Latvių dainos“ (1989), betgi S. Gedai skambumas, atrodo, dažnai buvo svarbesnis už tikslumą. Sudėjus abiejų vertėjų triūsą vienan daiktan, išvystume visai neprastą rezultatą: „Kas dainas gal išdainuot?“ – gana „dalykiškai“ klausiama pirmojo vertėjo, „Kas tas giesmes išgiedotų?“ – improvizuotai papildoma antrojo, abiem savaip lietuviškai atliepiant originalo dainos eilutę: „Kas var dziesmas izdziedāt?“

Sovietizmo prasme dar tebeniūriais 1959 m. lietuviškai pasirodė etapinis kaimynų literatūros tekstas – Andrėjo Pumpuro (Andrejs Pumpurs, 1841–1902) romantinis epas „Lačplėsis. Latvių tautos didvyris“. Reikia pripažinti, kad kūrinio vertėjų komanda, poetas Vytautas Bložė ir kalbininkas Domas Lukšys, turint omenyje ano meto sąlygas ir galimybes, pasiekė tikrai gerą rezultatą: kūrinį iki pat šiol galima skaityti kaip estetiškai ganėtinai įtaigią visumą, nors ir turinčią tam tikrą retro prieskonį. Šiokių tokių ideologinio pobūdžio iškraipymų esama (pavyzdžiui, kūrinio dalys, turbūt baiminantis religinės konotacijos, vadinamos sakmėmis, nors originalas aiškiai diktuoja jas vadinti giesmėmis: dziedājumi), bet jie labai maži palyginti su tuo, kokie potencialiai galėjo būti. Tarkime, latviškas žodis tauta ir tiesiog žodyniškai, ir sekant vertimo į rusų kalbą pavyzdžiu (народ) daug kur galėjo būti verčiamas „liaudis“, „žmonės“ ar panašiai. Vis dėlto net esmingiausiose, sykiu ir ideologiškai pavojingiausiose vietose to išvengta: „O tauta, tauta brangioji, / Jungą vilko šimtmečius“; „Ir tauta, numetus jungą, / Kils gyventi laisvėje“².

J. Rainis yra tas latvių poetas, kurio poetinė kūryba dėsningai ir pelnytai pas mus versta daugiausiai. Nepelnyta tai, kad sovietmečiu, ypač K. Korsako pastangomis, gana ilgą laiką jis pristatinėtas kaip proletarinis, socialistinis rašytojas, it toks latvių Maksimas Gorkis. Atitinkama buvo ir verčiamų eilėraščių atranka bei jų vertimo strategija: iš didžiulio, įvairiapusiško poetinio palikimo daugiausia atsirenkant socialiai angažuotus tekstus, o abstraktokus permainų, pokyčių, kovos ir panašius įvaizdžius pačiu vertimu tendencingai interpretuojant kaip socialistinės, vos ne komunistinės revoliucijos „kovą žūtbūtinę“.

Situacija pradėjo keistis XX a. aštuntajame dešimtmetyje, kai atskira knyga lietuviškai išėjo poema „Ave sol!“ (1971), kurią vertė Eugenijus Matuzevičius, ir nemažos apimties eilių rinktinė „Lyrika“ (1975), versta K. Korsako. Tuomet lietuvių skaitytojui ėmė vertis platesnė, išsamesnė J. Rainio poezijos, kūrybos panorama, kuriai išplėtoti buvo sumanyta „Pasaulinės literatūros bibliotekoje“ 1998 m. išėjusi Kęstučio Nastopkos profesionaliai sudaryta knyga „Poezija. Dramos“. Joje publikuojama per pusketvirto šimto eilėraščių, atrinktų iš įvairių poeto rinkinių ir verstų K. Korsako, S. Gedos, Albino Bernoto, Jono Strielkūno. Tai turbūt pati reikšmingiausia, fundamentaliausia latvių literatūros knyga, išleista lietuviškai, kurioje yra „pats vertingiausias „Juozapo ir jo brolių“ vertimas, kokį teko skaityti <…>, visa galva aukštesnis už bet kurį vertimą į bet kurią kitą kalbą“³.

Deja, efektyvaus rakto tinkamai prakalbinti J. Rainio poeziją, ypač pačius konceptualiausius, brandžiausius jos pavyzdžius, kad jie lietuviškai atsiskleistų visa savo filosofine, intelektualine galia ir menine įtaiga, vertėjams, mano supratimu, nepavyko rasti. Suklupo net pagrindinis šios knygos poetinių tekstų vertėjas J. Strielkūnas⁴, dažnu atveju neįveikęs kondensuotos rainiškos minties ir vaizdo dermės, o svarbiausia – savo, lyriko, prieiga taip ir „neperkandęs“ J. Rainio poetinės filosofijos branduolio. Drįsčiau teigti, kad lietuvių skaitytojas iš esamų vertimų negali adekvačiai suprasti ir įvertinti J. Rainio poetinio talento esmės ir masto. Ši situacija sufleruoja probleminį klausimą: kada pats žymiausias latvių literatūros klasikas sulauks sãvo poezijos vertėjo į lietuvių kalbą, ar sulauks?

Tokį vertėją akivaizdžiai turi A. Čakas, tai Vladas Šimkus. Kritikas, literatūros istorikas ir rašytojas Guntis Berelis apie J. Rainį ir A. Čaką yra pasakęs, kad jie „abu yra tokio pat didelio masto figūros – du XX amžiaus latvių literatūros pamatiniai akmenys, du iki pat šiol tebefunkcionuojantys tekstų generavimo mechanizmai, du kultūriniai tipai“⁵. Šiai nuostatai ne tik galima, bet ir reikėtų pritarti, A. Čako – moderniosios latvių poezijos, literatūros pradininko – kūrinius irgi vertinant kaip pamatinius kaimynų kultūros tekstus. Jie versti palyginti negausiai, bet puikiai, neretu atveju V. Šimkaus vertimus galima laikyti pavyzdiniais, juos gyrė ne vienas kompetentingas kritikas.

Net tais atvejais, kai vertėjas laisvokai improvizuoja, jis tai daro labai sumaniai. Pavyzdžiui, į akivaizdžiai rygietišką urbanistinį peizažą įsprausdamas jam nebūdingą „įskiepį“: „Kaminai ir gotika mokė čia / Dar prieš mirtį į dangų nukakt“⁶. Ne Rygai, o labiau Vilniui būdinga „gotika“ atsiranda vietoj „bokštų“ (originalas: „Es no torņiem un skursteņiem mācījos / Vēl pirms miršanas debesīs kāpt“ – „Aš iš bokštų ir kaminų mokiausi / Dar prieš mirtį kopti į dangų“), bet nuskamba itin įtikinamai ir organiškai. V. Šimkaus versta A. Čako eilėraščių knyga idealiai tiktų iliustruoti Walterio Benjamino esė „Vertėjo užduotis“ teiginį, kad „vertimuose originalo gyvybė kaskart išsiskleidžia vėlyviausiais ir didžiausiais žiedais“⁷.

Vertimai sovietmečiu

Su platesne latvių poezijos panorama, tiesa, pateikta sovietiškai iškreiptu rakursu, lietuvių auditorija pirmiausia buvo supažindinta knygoje „Mūza ateina nuo Dauguvos. Vertimai iš latvių poezijos“ (1963). Knygą sudarė ir vertė K. Korsakas, įvadiniame žodyje pripažinęs tam tikrą kūrinių atrankos subjektyvumą, bet čia pat pridūręs, kad „šį subjektyvumą iš dalies atperka bendroji rinkinio tendencija – visi jame išverstieji kūriniai priklauso pažangiajai, revoliucinei ir tarybinei latvių poezijai“⁸. Įvardytoji tendencija knygoje iš tiesų labai stipri, kai kurių autorių visi arba beveik visi eilėraščiai persmelkti komunistinės ar sovietinės ideologijos. Tuo ypač pasižymi Leono Paeglės (Leons Paegle, 1890–1926) ir Valdžio Lukso (Valdis Lukss, 1905–1985) eilių publikacijos, tačiau minimųjų ideologinių ženklų nestinga ir kitų knygoje spausdinamų poetų tekstuose, kartais net kurioziškuose – kaip šis Andrėjo Baluodžio (Andrejs Balodis, 1908–1987): „Rusą aš įsimylėjau / Traktoristas jis šaunus. / Kilęs iš pačios Maskvos, / Kolia – vardas jo skambus“⁹. Vis dėlto ideologinė tendencija netampa tokia visaapimanti, kad pajėgtų užgožti poetinių balsų įvairovę. Rinkinyje yra įtaigių filosofinės, lyrinės poezijos pavyzdžių, yra pristatyti žymesnieji XX a. pirmos pusės modernistai, skelbiama po du charakteringus tuo metu populiarėti pradėjusių, o vėliau Latvijoje labai išpopuliarėjusių O. Vaciečio ir Imanto Zieduonio (Imants Ziedonis, 1933–2013) eilėraščius.

„Varpai. Latvių poezija“ (1968) buvo antrasis, gerokai išsamesnis, menine prasme žymiai brandesnis ir nuo komunistinės, sovietinės ideologijos jau daug laisvesnis, bet toli gražu ne visai laisvas latvių poezijos rinkinys lietuvių kalba. Rinkinį sudarė Daina Avuotinia (Daina Avotiņa, g. 1926) ir Vytautas Liūdenas (Vitauts Ļūdēns, 1937–2010), įtraukdami į jį savo pačių ir dar penkiolikos tuo metu aktyviai kūrusių kolegų eilėraščius: tiek amžininkų, tiek vyresnių. Eilėraščius vertė keliolika lietuvių poetų. Labiausiai pavykę, kūrybiškiausi atrodo J. Strielkūno, Juditos Vaičiūnaitės, Marcelijaus Martinaičio, Albino Žukausko, Algimanto Baltakio ir Alfonso Maldonio vertimai – atitinkamai jų sulietuvinti Imanto Auzinio (Imants Auziņš, 1937–2013), Vizmos Belševicos (Vizma Belševica, 1931–2005), Mario Čaklajo (Māris Čaklais, 1940–2003), Viktoro Lyvzemnieko (Viktors Līvzemnieks, 1936–2015), O. Vaciečio ir I. Zieduonio kūriniai.

„‘Varpų’ rinkinys <…> mūsų skaitytojui pateikia objektyvų dabartinės latvių poezijos vaizdą“¹⁰, – teisingai, atsižvelgiant į to meto sąlygas ir galimybes, bet iš esmės klaidingai reziumuojama rinkinio recenzijoje. Klaidingai, kadangi „Varpuose“ visiškai nepristatyta, o ir negalėjo būti pristatyta anuometinė latvių išeivijos poezija. Pastarosios mini rinkiniu sąlygiškai galima pavadinti 14-ąjį žurnalo „Metmenys“ numerį, išėjusį 1967 m., kuriame publikuojami latvių poetų – daugiausia emigrantų – eilėraščiai. Zinaida Nagytė-Katiliškienė ir Henrikas Nagys jame skelbia V. Belševicos, I. Zieduonio ir dešimties išeivių poetų vertimus: Veltos Snikerės (Velta Sniķere, g. 1920), Gunaro Salinio (Gunars Saliņš, 1924–2010), Baibos Bičuolės (Baiba Bičole, g. 1931), Olafo Stumbro (Olafs Stumbrs, 1931–1996) ir kitų.

Pažymėtina, kad rinkinys „Varpai“ reikšmingas ne tik pats savaime kaip anuo metu Latvijoje rašytos poetinės kūrybos antologija lietuviškai, tačiau ir kaip svarbus impulsas atsirasti dar trims knygoms. „Varpų“ skyriai, kuriuose publikuota O. Vaciečio, I. Zieduonio ir M. Čaklajo kūryba, vėliau išaugo į atskiras šių rašytojų knygas, kurios lietuviškai buvo išleistos SSRS tautų poezijos vertimų serijoje „Žvaigždynas“. Taip atsitiko pirmiausia dėl besitęsiančios latvių poetų ir jų vertėjų, kolegų iš Lietuvos, kūrybinės ir asmeninės draugystės. 1976 m. pasirodė A. Baltakio versta O. Vaciečio knyga „Alsavimas“, 1983 m. – A. Maldonio versta I. Zieduonio knyga „Skrajūnas akmuo“ ir 1987 m. – M. Martinaičio versta M. Čaklajo knyga „Spūsties valanda“. Daugiausia, net keliolika vertimų iš rinkinio „Varpai“ perpublikuota „Alsavime“, kitose dviejose knygose tokių perpublikavimų vos po kelis, bet tai nėra vien „mechaninis“ perpublikavimas, daugelis vertimų labiau ar mažiau redaguoti, tobulinti.

Visos trys knygos prasideda informatyviomis vertėjų pratarmėmis, visos pasižymi kruopščia verčiamų kūrinių atranka, apgalvota kompozicija, o svarbiausia – estetine branda, poetiniu meistriškumu, kalbant tiek apie jų autorius, tiek ir apie vertėjus. Kaip pastarųjų darbo kokybės įrodymą pirmučiausia paminėčiau sugebėjimą išversti tekstą taip, kad labiau informuotas skaitytojas jame nesunkiai atpažintų latvių kultūros, literatūros kontekstą, tradiciją, įtakas. Pavyzdžiui, tai A. Baltakio nuopelnas, kad, skaitant lietuviškai O. Vaciečio eilėraštį „Rygoj pūga“, „fone“ yra girdimas ir aiškus A. Čako poetinių intonacijų aidas: „Drauge su temstančiu vakaru / iškilminga tarytum vargonų koncertas / prasidėjo pūga. // <…> Tokiu oru / maloniau pėsčiomis pasivaikščiot, / šiuo metu / paprasčiausias tramvajaus skambutis, / visas aplipęs sniegu, / lyg balandis burkuoja“¹¹. A. Maldonio pastangomis ne viename I. Zieduonio eilėraštyje atpažįstami latvių dainų bruožai, įvairūs etninės kultūros ženklai, nors reikia sutikti ir su kritiniu K. Nastopkos pastebėjimu, kad „lietuviškasis I. Zieduonis išrodo rimtesnis ir nuobodesnis“¹² nei yra iš tikrųjų.

M. Martinaitis apibendrina teigdamas, kad lietuvių ir latvių „poezijos eina skirtingais keliais“, kad „latvių eilėraštis atviresnis, publicistiškesnis, žemiškesnis, o tai turi savų privalumų, mūsų dažnai užmirštamų“¹³. Šis teiginys nors kiek per drąsus, tačiau gal bent iš dalies paaiškina bendrą visų trijų knygų vertimo tendenciją. Ją, irgi rizikuodamas pernelyg generalizuoti, įvardyčiau taip: vertimuose atsiranda daugiau vaizdinio konkretumo, nei jo esama originaluose. Šie, būdami estetiškai ne mažiau įtaigūs, yra abstraktesni, tiesmukiškesni. Tarkime, I. Zieduonis rašo: „Nav sērkociņus atpakaļ ko gaidīt, / Tie kastītē vairs nenāks atpakaļ“ („Nėr ko degtukų laukti atgalios, / Jie į dėžutę nebepateks atgal“), o A. Maldonis verčia: „Sudegusių degtukų nedėlioja / Atgal dėžutėn netgi elgeta“¹⁴.

O. Vaciečio ir I. Zieduonio vertimų knygose dar jaučiamas lengvas dvelksmas to, ką būtų galima pavadinti iš dalies bendrahumanistiniu, bet iš dalies aiškiai sovietiniu patosu – tokiu truputį plakatišku ir šiek tiek naiviu. Šį sunku beaptikti M. Čaklajo „Spūsties valandoje“. Vargiai jį berastume ir A. Valionio sudarytame rinkinyje „Mes atėjome į šį pasaulį. Latvių jaunųjų poetų eilėraščiai“ (1983), kurį apskritai vertinčiau kaip proveržį, kaip visiškai naują ir labai reikšmingą žingsnį pažindinant lietuvių skaitytojus su geriausia tuomete latvių poezija. Labai pajėgi vertėjų komanda (J. Vaičiūnaitė, A. Valionis, Zita Mažeikaitė, Almis Grybauskas, Antanas A. Jonynas ir kt.) pristatė po keliolika ar po dvidešimt kelis dešimties ryškiausių jaunų ir ne visai jaunų kaimyninės šalies poetų kūrinius. Tarp pristatomųjų buvo tokie talentingi kūrėjai kaip Uldis Bėrzinis (Uldis Bērziņš, 1944–2021), Leonas Briedis (Leons Briedis, 1949–2020), Mara Misinia (Māra Misiņa, g. 1949), Hermanis Margeris Majevskis (Hermanis Marģers Majevskis, 1951–2001), Mara Zalytė (Māra Zālīte, g. 1952). Kalbant trumpai metaforiškai, būtent šiąja knyga buvo atkelti vartai naujai latvių poezijos vertimų bangai, atsiritančiai iki pat XXI a. pirmojo dešimtmečio vidurio.

Nepriklausomybės laiko darbai

„Mane ypatingai sužavėjo Uldžio Bėrzinio poezija“, jis yra „tikras [poetinio] persikūnijimo meistras“, – rinkinio „Mes atėjome į šį pasaulį“ aptarime sakė Kornelijus Platelis, pridurdamas: „Gaila, kad iki šiol neturime jo eilių rinkinio lietuviškai“¹⁵. Toks rinkinys Lietuvoje pasirodė kiek daugėliau nei po dešimtmečio – 1997 m. buvo išleista K. Nastopkos sudaryta U. Bėrzinio knyga „Vabzdžių žingsniai“, kaip paaiškėjo vėliau, pradėjusi solidžių dvikalbių latvių poetų knygų kelionę pas lietuvių skaitytojus.

Stilistiškai, tematiškai, žanriškai ir kitaip labai įvairi, intertekstiškai sodri, grafinėmis, o dar labiau kalbinėmis subtilybėmis ir eksperimentais pasižyminti U. Bėrzinio poetinė kūryba anaiptol nėra iš tų, kurios lengvai pasiduotų interpretacijoms ar vertimams į kitas kalbas. Tuo girtinesnis visų penkių knygos vertėjų darbas, ypač daugumą eilėraščių išvertusių K. Nastopkos, S. Gedos ir Vlado Braziūno, atliktas labai atsakingai ir kruopščiai. Vertėjams pavyko suvaldyti tekstus ir kūrybiškai, sykiu tiksliai perteikti pačius sudėtingiausius, semantiškai ir sintaksiškai painius, net klaidžius eilėraščius, išsaugant daugiabriaunį polifoninį jų skambesį. Kaip šio „Palietuvės eilėraščio“ segmento: „Jau žydi jau želia dirva trupa diena gelia Die- / vas rūpi žemė šaukia tuoj lis Dievas braukia pūsk / vėjau pūsk leišiu virsdamas“¹⁶. Vertėjams ir lietuviškai pavyko parodyti, kad U. Bėrzinio poezijoje yra „ypač akcentuojama kalba kaip suvereni realybė, kuriai pajungta empirinė – autoriaus biografinės patirties ir kasdienybės – tikrovė“¹⁷.

„Vabzdžių žingsniais“ buvo labai aukštai iškelta profesinė, meninė kartelė, į kurios lygį norom nenorom turėjo orientuotis vėlesni panašūs leidiniai. Mano supratimu, šis lygis buvo išlaikytas, apie tai byloja viena po kitos Lietuvoje pasirodžiusios dvikalbės Knuto Skujenieko (Knuts Skujenieks, g. 1936), Janio Ruokpelnio (Jānis Rokpelnis, g. 1945), Jurio Kronbergo (Juris Kronbergs, 1946–2020), Lianos Langos (Liāna Langa, g. 1960) knygos.

V. Braziūno sudarytoje K. Skujenieko rinktinėje „Aš esu toli viešėjęs“ (2004) chronologine seka publikuojama arti pusantro šimto eilėraščių, kuriais palyginti taupiai, bet pavydėtinai dėmesingai, skvarbiai atskleidžiamas ilgas ir įdomus poeto kūrybinis kelias. Pratarmėje, išsakęs asmeninį su šeimos istorija susijusį prieraišumą etninei lietuvių ir latvių bendrystei, K. Skujeniekas poeziją pristato kaip kalbą, kuri „pasako beveik vìsa“, pasako tai, kas „visų svarbiausia“¹⁸. Ir tuo nesunku įsitikinti, skaitant, pavyzdžiui, tokius jo poezijos grynuolius kaip šį patriotinį eilėraštį: „tai maža tėvynė mano / dviejų rankų platumos / tai miela tėvynė mano / dviejų rankų šilumos // tai gili tėvynė mano / viso amžiaus gilumos“; ar šį meilės eilėraštį: „aš švelniai vis apie tave galvosiu / labai iš lėto vis apie tave galvosiu / apie tave per nemigą ir miegą / aš tylutėliai vis apie tave galvosiu / labai labai apie tave galvosiu / nes man tik viena tai dabar belieka“¹⁹.

Šiuodu šešiaeilius eilėraščius kaip ir dar maždaug šimtą knygos kūrinių vertė V. Braziūnas. Kelerius to laiko metus vertimų iš latvių poezijos požiūriu apskritai derėtų vadinti „Braziūno metais“. 2005 m. pasirodė jo versta J. Ruokpelnio poezijos rinktinė „Lyrika“, 2008 m. – irgi jo verstas J. Kronbergo rinkinys „Vilkas Vienakis“, tais pačiais 2008 m. išėjusioje autorinėje V. Braziūno knygoje „Priedainė“ publikuojama arti keturiasdešimties iš latvių kalbos verstų įvairių poetų eilėraščių, jau nekalbant apie jo vertimus, tuomet ir vėlėliau spausdintus kultūrinėje, literatūrinėje periodikoje.

Pats J. Ruokpelnis apie savo rinktinę „Lyrika“ („Lirika“, 1999), 2000 m. pelniusią Baltijos Asamblėjos literatūros premiją, yra sakęs, kad į ją buvusi atrinkta lyriškiausia jo poezijos dalis, kurioje suskamba krikščioniški motyvai, kurioje ieškoma atsakymų į žmogaus būties, gyvenimo prasmės klausimus. Visa tai taikliai ir kartu išradingai atspindėta vertime. Išradingumo V. Braziūnui prisireikia, nes J. Ruokpelnio poezijos raiška, parafrazuojant cituotąjį M. Martinaičio pastebėjimą, gerokai „tiesiakalbė“, poetinei lietuvių tradicijai nelabai įprasta. Paprastesnei, kasdieniškesnei originalo išraiškai vertėjas neretai ieško stilistiškai skambesnių, gramatiškai įmantresnių lietuviškų atitikmenų. Štai vienas labai simptomiškas pavyzdys: eilutė „prie tavęs priklydęs esu“ („tev pieklīdis esmu“) verčiama „aš priklydęs tavęspi“²⁰.

Palyginus su J. Ruokpelnio „Lyrika“, garsusis, tarptautinei auditorijai neblogai pažįstamas Švedijoje gyvenusio latvių poeto J. Kronbergo rinkinys „Vilkas Vienakis“ („Vilks Vienacis“, 1996, 2008), kurio vertimo ėmėsi V. Braziūnas, yra visiškai kitokios poetinės paradigmos knyga. Ji artimai priglunda prie M. Martinaičio Kukučio ciklo, kurį J. Kronbergas yra išvertęs į švedų kalbą, išreiškęs jam didžiulį prielankumą ir „nė nebando slėpti, kad Vienakio protėvis yra ne kas kitas, o žemaitis Kukutis“²¹. Ji artima ir nemažai daliai S. Gedos poetinių tekstų, nes pasižymi itin reljefinga, kiek siurrealistiška vaizdinija, besiskleidžiančia iš dalies mitiškoje, iš dalies mistiškoje, iš dalies realistiškoje plotmėse. Vertėjas puikiai susitvarko su visais tokios poetikos keliamais sunkumais, net atrodo, kad ji jam gerokai parankesnė, savesnė nei ruokpelniškasis išraiškos santūrumas. Todėl Vilko Vienakio, projektuojamo kaip autoriaus alter ego, pasaulis lietuviškai veriasi stebėtinai natūraliai – „Baltai bet ne vien tik baltai / Juodai bet ne vien tik juodai“²². V. Braziūnas, atrodytų, absoliučia klausa girdi abi baltų kalbas, sklandžiai iš vienos į kitą, į savąją perverčia net pačias subtiliausias poetines įmantrybes, daugybe verstų eilėraščių paliudydamas esąs vienas geriausių, talentingiausių visų laikų latvių poezijos vertėjų ir skleidėjų Lietuvoje.

Tais pačiais metais kaip ir „Vilkas Vienakis“ pasirodė dvikalbė poetės L. Langos rinktinių eilėraščių knyga „Vienišieji“ (2008), sudaryta ir išversta E. Drungytės. Trejais metais vėliau, 2011 m. vasarą, pokalbyje su J. Ruokpelniu L. Langa yra pasidalijusi mintimis apie patiriamą subjektyvų asmeninį egzistencinį nerimą, susijusį su tuo, kad, jos žodžiais tariant, „mes artėjame prie didžių permainų laiko“, „išgyvename daugelio idėjų saulėlydį, bet nežinome, kas galėtų jas pakeisti“²³. Šio nerimo tvinksniai jaučiami ir knygoje, kurios pagrindinį motyvą puikiai nusako jos ir joje publikuojamo eilių ciklo pavadinimas – „Vienišieji“. Ciklas baigiamas eilutėmis: „Tos šventės, kurios mirga už langų, mums nepriklauso / Pasilaikyki savo skausmą sau. Vienišieji myli labiau“²⁴, tinkančiomis charakterizuoti sodrų, paveikų, sykiu niūroką, lyg pritemdytą poetinį L. Langos pasaulėvaizdį.

Kaip pastarųjų dešimtmečių Latvijos poetų vertimus simboliškai apibendrinančius, tam tikra prasme net vainikuojančius leidinius ryžčiausi įvardyti straipsnio pradžioje minėtas antologijas „Pavasaris bus kaip visuomet“ ir „Rutulinis žaibas į sielą“. Pirmojoje atrinkti, išversti ir publikuojami Nepriklausomybės metais sukurti eilėraščiai, antrojoje aprėpiama plati praėjusio ir šio amžiaus latvių poezijos panorama. Abiejų knygų rengėjai – E. Drungytė ir A. Valionis – atliko sudėtingą, daug žinių, išmanymo ir kibios estetinės pajautos reikalaujantį darbą.

Knygoje „Pavasaris bus kaip visuomet“ skelbiama šešiolikos įvairių kartų poetų kūryba, pradedant U. Bėrzinio, L. Briedžio, Pėtero Brūverio (Pēters Brūveris, 1957–2011), baigiant K. Vėrdinio, Arvio Vigulo (Arvis Viguls, g. 1987), Arčio Uostupo (Artis Ostups, g. 1988) eilėraščiais. Atspindimos įvairios poetinės mokyklos, stilistinės manieros, veriasi visais požiūriais įspūdingas, spalvingas poetinis pasaulis, kuriame telpa ir „kiemsargis Bruno [kuris] yra Buda“, ir „švelnumas su skustuvu saujoje“, ir „milžiniški drimbos, neūžaugos, undinėlės ir vilkolakiai“²⁵. Visa tai prasminiu, intonaciniu, ritminiu ir kitais požiūriais meistriškai perteikia vertėja E. Drungytė, subtiliai jaučianti verčiamų kūrinių braižą, kontekstus, stiliaus ir semantikos niuansus.

Pagirtinai plataus ir konceptualaus užmojo XX–XXI a. eilių antologijoje „Rutulinis žaibas į sielą“, pasak jos rengėjo, dėmesys atkreiptas „į mažiau žinomus <…> latvių poetus, kurių eilėraščių rinkinių neskelbta Lietuvos nepriklausomybės metais“²⁶. Dėl to jame nėra, pavyzdžiui, J. Rainio, K. Skujenieko ar U. Bėrzinio kūrybos, tačiau publikuojami tokie autoriai kaip emigrantai Dzintaras Suodumas (Dzintars Sodums, 1922–2008), Robertas Mūkas (Roberts Mūks, tikr. Roberts Avens, 1923–2006), kaip nepelnytai mažai lietuvių skaitytojui pažįstami V. Belševica, Janis Baltvilkas (Jānis Baltvilks, 1944–2003), Pėteris Zirnytis (Pēteris Zirnītis, 1944–2001), Maris Salėjis (Māris Salējs, tikr. Marians Rižijs, g. 1971) ir kiti.

A. Valionio vertimams būdinga pastanga per daug nenutolti nuo originalo, kiek įmanoma tiksliau atkuriant jo turinį ir formą. Dėl to neretai aukojama poetinės interpretacijos laisvė, kartais pasilpsta eilėraščio skambumas, tačiau visada galima pasikliauti, kad skaitytojas prieš akis turės adekvatų, filologiškai ir visaip kitaip patikimą vertimą. Tiems, kurie norėtų palyginti abiejų antologijų vertėjų darbą, kaip įdomų, nors ir ne visai charakteringą atvejį rekomenduočiau peržvelgti konceptualaus filosofinio L. Briedžio eilėraščio „Lielās Upes malā“ (2007) vertimus: kondensuotesnį, santūresnį, „rupesnį“ A. Valionio variantą „Ant Didžiosios Upės kranto“²⁷ ir keliolika žodžių ilgesnį, poetiškesnį E. Drungytės variantą „Didžiosios Upės krante“²⁸.

Pabaigai apie lūkesčius

Galimybės ir estetinis malonumas lyginti du profesionalius, įtaigius vieno teksto vertimus (o tokių galimybių suteikia ne tik šis L. Briedžio eilėraštis, ne tik šios dvi antologijos, jų yra ir daugiau) liudija Lietuvoje esant tikrai neprastą vertimų iš latvių poezijos situaciją. Tai patvirtina ir straipsnyje pristatytų knygų visuma, ir tos knygos, kurios dėl per mažos poetinės kūrybos apimties ar kitų formalių priežasčių liko nepaminėtos²⁹, ir dažnos vertimų publikacijos periodikoje. Prisimenant kiek įmanoma visus vertimus į lietuvių kalbą ir juos mintyse pagal autorius išrikiuojant chronologine seka, susidėlioja pakankamai išsami latvių poezijos, jos istorijos panorama.

Ko šioje panoramoje galima pasigesti labiausiai, kas ją esmingai papildytų, išbaigtų? Kitaip tariant, pabaigoje prasminga bent trumpai paminėti ateities lūkesčius.

Itin praverstų bandymas iš naujo lietuviškai prakalbinti geriausius J. Rainio eilėraščių rinkinius. Trūksta gerokai gausesnių XIX a. ir XX a. I pusės poezijos, taip pat XX a. II pusės emigracijos poezijos vertimų. Tarkime, nėra tekę aptikti jokių į lietuvių kalbą išverstų virtuoziško, tarpukariu populiaraus poeto Janio Medenio (Jānis Medenis, 1903–1961) ar vienos žymiausių, talentingiausių emigracijos poečių Veronikos Strėlertės (Veronika Strēlerte, tikr. Rudīte Strēlerte-Johansone, 1912–1995) eilėraščių. Akivaizdžiai per mažai Lietuvoje pažįstama ir kai kurių laike ar erdvėje – realioje ir politinėje – ne taip nutolusių talentingų autorių poetinė kūryba. Iš jų pirmiausia minėčiau Klavą Elsbergą (Klāvs Elsbergs, 1959–1987), Janį Peterą (Jānis Peters, g. 1939), V. Belševicą, M. Zalytę. O labiausiai pribrendusi atrodo būtinybė turėti ne tik latvių, bet ir lietuvių literatūrai, poezijai nusipelniusių H. M. Majevskio ir P. Brūverio eilių rinktines.

1 Žr. Gaižūns S. Latviešu literatūra Lietuvā // Latvieši, igauņi un lietuvieši: Literārie un kultūras kontakti / Sastādītājs un zinātniskais redaktors Benedikts Kalnačs. – Rīga: Latvijas Universitātes Literatūras, folkloras un mākslas institūts, 2008. – P. 950–1026. Skyrelis apie latvių poeziją Lietuvoje („Latviešu dzeja Lietuvā“) publikuojamas 984–994 psl. Dar minėtina poezijai skirta dalis iš skyrelio „Rainio kelias į Lietuvą“ („Raiņa ceļš uz Lietuvu“; 980–984 psl.).
2 Pumpuras A. Lačplėsis: Latvių tautos didvyris / Vertė Vyt. Bložė, D. Lukšys. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959. – P. 188; 189.
3 Majevskis H. M. Knyga, kuri geba suartinti // Metai. – 2000. – Nr. 1. – P. 150. „Juozapas ir jo broliai“ – 1919 m. publikuota biblinė drama, į lietuvių kalbą versta S. Gedos.
4 Apie tai plačiau rašo S. Gaižiūnas, žr. Gaižūns S. Latviešu literatūra Lietuvā. – P. 982–984.
5 Berelis G. Latviešu literatūras vēsture: No pirmajiem rakstiem līdz 1999 gadam. – Rīga: Zvaigzne ABC, 1999. – P. 74.
6 Čakas A. Poezija / Vertė Vladas Šimkus. – Vilnius: Vaga, 1973. – P. 7.
7 Benjamin W. Nušvitimai. Esė rinktinė / Vertė Laurynas Katkus. – Vilnius: Vaga, 2005. – P. 130.
8 Korsakas K. Vertėjo žodis // Mūza ateina nuo Dauguvos: Vertimai iš latvių poezijos / Sudarytojas ir vertėjas Kostas Korsakas. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1963. – P. 11–12.
9 Mūza ateina nuo Dauguvos. – P. 313.
10 Masionis A., Kudirkienė L. Dauguvos krašto poezija // Meninio vertimo problemos / Sudarė Eugenijus Matuzevičius, Arvydas Valionis. – Vilnius: Vaga, 1980. – P. 251.
11 Vacietis O. Alsavimas: Eilėraščiai ir poemos / Vertė Algimantas Baltakis. – Vilnius: Vaga, 1976. – P. 41, 42.
12 Nastopka K. Akmens skraidinimas // Pergalė. – 1984. – Nr. 8. – P. 174.
13 Martinaitis M. Poezijos spūsties valandą // Čaklajis M. Spūsties valanda: Eilėraščiai / Vertė Marcelijus Martinaitis. – Vilnius: Vaga, 1987. – P. 7.
14 Zieduonis I. Skrajūnas akmuo: Eilėraščiai / Vertė Alfonsas Maldonis. – Vilnius: Vaga, 1983. – P. 68.
15 Jaunieji latvių ir lietuvių poetai apie poezijos rinkinius // Veidai-85: Jaunųjų kūrybos almanachas / Sudarytojas Vaidotas Daunys. – Vilnius: Vaga, 1986. – P. 213.
16 Bērziņš U. Vabzdžių žingsniai: Poezija = Kukaiņu soļi: Dzeja / Sudarytojas Kęstutis Nastopka; vertėjai: Kęstutis Nastopka ir kt. – [Vilnius]: Baltos lankos, 1998. – P. 107.
17 Salējs M. [Dzejnieka Ulža Bērziņa (1944–2021) dzeja], https://kulturaskanons.lv/archive/uldis-berzins/ [žiūrėta 2021 08 11].
18 Skujenieks K. Aš esu toli viešėjęs: Eilėraščių rinktinė, 1963–2003 = Es pabiju tālos ciemos: Dzejoļu izlase, 1963–2003 / Sudarė Vladas Braziūnas; vertė Vladas Braziūnas ir kt. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – P. 7.
19 Ten pat. – P. 197, 237.
20 Rokpelnis J. Lyrika = Lirika / Vertė Vladas Braziūnas. – Vilnius: Petro ofsetas, 2005. – P. 334, 335.
21 Grigorjeva E. „Pas leišius gert alaus“, arba Lietuvis latvių poezijoje // Metai. – 2021. – Nr. 5–6. – P. 108.
22 Kronbergs J. Vilkas Vienakis = Vilks Vienacis / Vertė Vladas Braziūnas. – Vilnius: Kronta, 2008. – P. 119.
23 „Un es tieši gāju vārdu meklēt“ (O. Vācietis): 24 sarunas ar rakstniekiem / Sastādītājas: Ieva Ķīse, Vita Mekša. – Rīga: Latviešu valodas aģentūra, 2012. – P. 270.
24 Langa L. Vienišieji = Bezpiederīgie / Vertė Erika Drungytė. – Kaunas: Nemunas, 2008. – P. 55.
25 Pavasaris bus kaip visuomet: Šiuolaikinės latvių poezijos antologija / Sudarė ir vertė Erika Drungytė. – Vilnius: LRS leidykla, 2012. – P. 96, 115, 157. Cituotos (iš eilės) Janio Elsbergo (Jānis Elsbergs, g. 1969), Rūtos Mežavilkos (Rūta Mežavilka, g. 1971) ir Pėterio Draguno (Pēteris Draguns, g. 1976) eilėraščių eilutės.
26 Valionis A. Žengia, atžengia jie… // Rutulinis žaibas į sielą: XX–XXI amžiaus latvių poezija / Sudarytojas ir vertėjas Arvydas Valionis. – Vilnius: Homo liber, 2019. – P. 6.
27 Rutulinis žaibas į sielą. – P. 224.
28 Pavasaris bus kaip visuomet. – P. 36.
29 Pavyzdžiui, ši: Ivaska A., Ivask I. Skraidantis ežeras: [Poezija ir eseistika] / Sudarytojas Silvestras Gaižiūnas. – Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2007. Joje publikuojamas dvidešimt kelių Astridės Ivaskos (Astrīde Ivaska, 1926–2015) eilėraščių pluoštas, verstas S. Gaižiūno, H. Nagio ir E. Drungytės (37–63 psl.).

Naglis Kardelis. Senosios Europos atradėja ir Naujosios Europos vizijos regėtoja

2021 m. Nr. 10

Marijai Gimbutienei – 100

Marijos Gimbutienės 100-osios gimimo metinės, kurias šiemet minime, yra gera proga pamąstyti apie pasaulinio garso archeologės, antropologės, naujos archeomitologijos disciplinos pradininkės indėlį į pasaulio mokslą ir kultūrą. Šios nepaprastai talentingos tyrėjos ir mąstytojos darbai bei idėjos – tai Lietuvos dovana pasauliui. Labai svarbu, kad mes patys suvoktume šios dovanos mastą ir svarbą, kad pripažintume šią dovaną ir jos neišsižadėtume. Paradoksas, bet M. Gimbutienė, kurią galime statyti greta tokių iš Lietuvos kilusių mokslo titanų kaip Algirdas Julius Greimas ir Vytautas Kavolis, pasaulyje kol kas yra pripažįstama ir vertinama labiau nei savo tėvynėje. Tik šiais jubiliejiniais metais Lietuvoje daugiau nei anksčiau diskutuojama apie jos teorijas ir idėjas, prisimenama labai iškili jos asmenybė.

M. Gimbutienė laikoma Senosios Europos civilizacijos atradėja – tai milžiniškas indėlis į pasaulio mokslą ir kultūrą. Nors būtų galima ilgai ginčytis, ar žodis „civilizacija“ apskritai tinka kalbant apie įvairias Europoje ir jos paribiuose klestėjusias neolito epochos kultūras, neginčijamas M. Gimbutienės nuopelnas tas, kad ji aiškiai atskleidė, jog skirtingose, neretai toli viena nuo kitos nutolusiose Europos dalyse gyvavo archeologinės kultūros, kurios buvo palyginti panašios – o kartais ir labai panašios – tiek materialiosios, tiek hipotetiškai rekonstruojamos dvasinės kultūros lygmeniu, ir šie akivaizdūs medžiaginės bei dvasinės kultūros panašumai Europoje išsilaikė mažiausiai keletą tūkstančių metų, o jų ištakos siekia net vėlyvojo paleolito laikus. Jei termino „civilizacija“ nesusiesime su itin griežtais ir labai konkrečiais kriterijais, kuriuos nustato istorikai, ir šio termino galiojimą ekstrapoliuosime į priešistorinę epochą, aiškiai matysime, kad skirtingu metu įvairiuose Europos žemyno taškuose gyvavusios archeologinės kultūros gali būti laikomos priklausančiomis palyginti vieningam kultūriniam kontinuumui, mažai pakitusiam per ištisus tūkstantmečius, taigi su tam tikromis išlygomis gali būti suvokiamos kaip priklausiusios vieningai civilizacijai. M. Gimbutienė, sukaupusi milžinišką empirinės informacijos apie neolito ir ankstyvojo bronzos amžiaus Europos kultūras masyvą ir atlikusi nepaprasto atkaklumo bei titaniškų pastangų pareikalavusį šios informacijos apibendrinimo darbą, aiškiai parodė tų archeologinių Europos kultūrų, kurios anksčiau buvo tiriamos visiškai izoliuotai ir be jokios ambicijos rekonstruoti platesnį prasminį jų kontekstą, gelmines sąsajas. Būtent šia prasme ji gali būti laikoma Senosios Europos civilizacijos, pačios mokslininkės dar vadintos Deivės civilizacija, atradėja.

Beje, šis atradimas yra juo nuostabesnis, kad jis nebūtų buvęs įmanomas vien paprasčiausiai kasinėjant archeologines vietoves. Nors M. Gimbutienė turėjo didelę patirtį praktinės archeologijos srityje, dalyvavo archeologinėse ekspedicijose ir joms vadovavo, Senoji Europa tikrai nebūtų buvusi atrasta vien paprasčiausiai kasinėjant konkrečias archeologines radimvietes. Šis atradimas tapo įmanomas tik dėl to, kad M. Gimbutienė atliko fenomenalų archeologinių artefaktų interpretavimo darbą – tik todėl, kad ji pradėjo kasinėti ne tik pačius artefaktus, bet ir hipotetinius jų reikšmių klodus, taigi, sakytume, vykdė kasinėjimus ne tik įprastoje fizinėje žemėje, bet ir minties bei prasmės žemėje.

Per visą archeologinių tyrimų istoriją tik labai retam archeologui yra nusišypsojusi laimė atrasti ištisą priešistorinės kultūros kontinentą – tai, ką pavadintume visiškai nauja priešistorine civilizacija. Turėdami omenyje M. Gimbutienės naujai atrastą priešistorinės kultūros kontinentą, ją figūratyvine prasme galėtume lyginti su Kristupu Kolumbu, o atsižvelgdami į fundamentalius ne tik mokslinio, bet ir politinio mąstymo pokyčius, nulemtus bei paskatintus Senosios Europos civilizacijos, savo dvasiniu braižu visiškai skirtingos nuo mums įprastos šiuolaikinės Vakarų civilizacijos, atradimo, ir šiuos mąstymo pokyčius suvokdami kaip paradigminį mąstymo lūžį, M. Gimbutienę galėtume laikyti kopernikiškosios revoliucijos mūsų mąstyme iniciatore. Neatsitiktinai Josephas Campbellas pratarmėje, kurią parašė įdomiausiam ir solidžiausiam M. Gimbutienės veikalui „Deivės kalba“ („The Language of the Goddess“, 1989), jo autorę prilygino Jeanui François Champollionui, turėdamas galvoje tai, kad M. Gimbutienės atliktas piktografinio Senosios Europos protorašto ženklų reikšmių iššifravimo darbas savo svarba prilygsta rakto Senovės Egipto hieroglifams šifruoti atradimui.

Senosios Europos civilizacija, iš užmaršties prikelta M. Gimbutienės, savo dvasiniu braižu ir etosu pasirodė visiškai skirtinga nuo dabartinės Vakarų civilizacijos. Atliktomis senųjų europiečių pasaulėvaizdžio ir pasaulėžiūros rekonstrukcijomis M. Gimbutienė atskleidė pamatinius šiuolaikinės Vakarų civilizacijos ir Senosios Europos civilizacijos skirtumus. Šiuolaikinė Vakarų civilizacija, pasak mokslininkės, per daug orientuota į daiktų gaminimą bei vartojimą, taip pat į beveik obsesinę technologinę pažangą, o savo efektyvumą grindžia griežtomis ir itin išplėtotomis sisteminėmis hierarchijomis bei technokratiniais reglamentais, kurie dažnai neatsižvelgia ne tik į patį žmogų, laikomą ne tikslu, o vien priemone, bet ir į gamtą, kuri radikaliai priešpriešinama žmogiškosios kultūros sričiai ir laikoma tik besaikės gamybos ištekliais. Tokioje civilizacijoje ir pats žmogus galų gale nuasmeninamas – suobjektinamas ir sudaiktinamas, paminant jo, kaip konkretaus asmens, o ne anoniminio daikto ar funkcijos, orumą. O štai senųjų europiečių pasaulėžiūroje ir civilizaciniame Senosios Europos kode, kaip rodo M. Gimbutienės atliktos hipotetinės senųjų europiečių dvasinės kultūros rekonstrukcijos, daug svarbesni buvo žmonių santykiai, giliai išgyvenamas žmogaus ryšys su pačiu savimi, kitais žmonėmis ir visa gamtine aplinka, harmoninga gamtos ir kultūros vienovė. M. Gimbutienės tyrimai parodė, kad senųjų europiečių visuomenei buvo būdinga egalitarinė sankloda, grįsta abiejų lyčių orumu, lygybe ir jų santykių darna, taip pat apskritai gerokai silpniau išreikštas visuomenės hierarchiškumas.

Senosios Europos, taip smarkiai besiskiriančios nuo dabartinės Europos ir viso Vakarų pasaulio, atradimas ir jos etoso, jos kultūrinio braižo atskleidimas leido naujomis akimis pažvelgti į šiuolaikinę Vakarų civilizaciją, radikaliai klausti apie gelminius jos pamatus. M. Gimbutienės tyrimai bei jos vizionieriška veikla labai prisidėjo, kad Vakaruose pagaliau įvyktų esminis kultūrinis ir politinis lūžis, leidęs vakariečiams adekvačiau įvertinti savo dabartinę būklę, pačios Vakarų civilizacijos perspektyvas ir išmintingiau projektuoti jos tolesnę raidą. Lietuvių archeologė buvo viena pagrindinių įtakingo ekologinio sąjūdžio Jungtinėse Amerikos Valstijose iniciatorių, į jos nuomonę buvo atsižvelgiama aukštuose politiniuose Amerikos sluoksniuose, ypač JAV Demokratų partijoje. Sunku pervertinti M. Gimbutienės įtaką ir Amerikos feministiniam sąjūdžiui, ypač pirmosioms jo bangoms. Vakariečių kultūrinės ir politinės vaizduotės transformacijos, įvykusios, be kita ko, ir dėl M. Gimbutienės tyrimų bei didelės moralinės jos charizmos, leidžia geriau suvokti šios asmenybės įtakos mastą ir įvertinti jos idėjų aktualumo laipsnį.

Ne mažiau svarus yra ir mokslininkės indėlis ginant humanitarikos autonomiją tiksliųjų mokslų, kaip tariamo bet kokio tikro mokslo etalono, atžvilgiu. Ypač dvidešimtojo amžiaus viduryje ir antrojoje pusėje, kai Vakarų moksle vis agresyviau reiškėsi scientizmo, natūralizmo ir materializmo dominavimo tendencijos, buvo labai svarbu apginti humanitarinę tokių disciplinų kaip archeologija orientaciją, o sykiu ir metodologinę bei idėjinę visos humanitarikos autonomiją. M. Gimbutienė, kaip mokslininkė subrendusi penktajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, buvo smarkiai veikiama dar Wilhelmo von Humboldto laikais susiformavusios vokiškosios humanitarikos sampratos, kuria remiantis humanitarinės disciplinos buvo suvokiamos kaip „dvasios mokslų“ (Geisteswissenschaften), kuriems visų pirma rūpi reikšmės ir prasmės klausimai, o ne vien nuogi empiriniai faktai, visuma. Būtent vokiškoji tradicija suvaidino lemiamą vaidmenį formuojantis M. Gimbutienės požiūriui į savitą istorijos ir archeologijos mokslų prigimtį bei misiją. Europinio išsilavinimo nulemti pranašumai ypač atsiskleidė mokslininkei atvykus į Ameriką. Išskirtinė M. Gimbutienės erudicija Europos archeologijos srityje, poliglotiniai jos gebėjimai – puikus ne tik vokiečių kalbos, kuri daugumai jos kolegų amerikiečių buvo neįkandamas riešutas, bet ir kitų europinių kalbų, tarp jų ir retesnių, tokių kaip serbų ir bulgarų, mokėjimas leido jai aprėpti ir sekti beveik visomis senojo žemyno kalbomis parašytą archeologinę literatūrą. Gebėjimas sekti visas Europoje ir Artimuosiuose Rytuose vykdomų archeologinių tyrimų naujoves padėjo susiformuoti tokį panoraminį Europos priešistorinės archeologijos vaizdą, kurio galėjo pavydėti daugelis kitų pasaulinio garso archeologijos autoritetų, ir pasiekti tokią sintetinančios teorinės minties galią, kuri lietuvių mokslininkei suteikė akivaizdų pranašumą prieš tuos Amerikos mokslininkus, kurių specializacija buvo pernelyg siaura. Labai aukšta humanitarinė M. Gimbutienės, kaip mokslininkės, kultūra, jos fenomenali erudicija ir pajėgumas teoriškai sintetinti leido jai pasiekti didelių teorinių laimėjimų, ypač formuluojant dvi didžiąsias teorijas, arba hipotezes, siejamas su jos vardu, – būtent kurganų hipotezę, kuria remiantis bandoma lokalizuoti indoeuropiečių protėvynę, ir Deivės civilizacijos egzistavimo priešistorinėje Europoje hipotezę.

Septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje tokie Amerikos archeologijos autoritetai kaip Louisas Binfordas sukūrė teorinę vadinamosios Naujosios, arba procesinės, archeologijos paradigmą – ja remiantis archeologiją siekta paversti tokiu griežtu ir tiksliu mokslu, kuriam tikslumo pavydėtų net fizikai, kurių atstovaujama disciplina buvo visuotinai laikoma neginčijamu tiksliojo mokslo etalonu. Naujoji archeologija, savo praktikoje plačiai taikiusi sistemų teoriją bei įvairias technologines tiksliųjų mokslų teikiamas priemones, kurias pasitelkiant buvo įmanoma preciziškai tirti medžiaginę archeologinių artefaktų pusę, M. Gimbutienės įsitikinimu, buvo nepakankamai adekvati tuo atžvilgiu, kad į priešistorinį žmogų – archeologinių artefaktų kūrėją – žvelgė ne kaip į asmenį, aktyviai kuriantį kultūrines prasmes, o tik kaip į protingą gyvūną, siekiantį vien pasyviai prisitaikyti prie aplinkos, surasti savo ekologinę nišą ir sukurti tam tikrą ekologinę pusiausvyrą su aplinka.

Naujoji archeologija, nepaisant nemažų, nors ir vienpusiškų, pasiekimų, dėl savo nepagrįstos pretenzijos tapti tiksliuoju mokslu ir labiausiai dėl savo ambicijos pateikti tikslius, vienareikšmius, interpretavimo nereikalingus aiškinimus lietuvių mokslininkei atrodė kaip archeologijos disciplinos karikatūra. Vis dėlto būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad pati M. Gimbutienė viena pirmųjų tarp Amerikos archeologų pradėjo taikyti kalibruoto radiokarboninio datavimo metodą ir apskritai buvo atvira technologinėms naujovėms, dažniausiai siejamoms būtent su Naująja archeologija.

L. Binfordas ir nemaža dalis kitų naujųjų archeologų, kurie septintajame dešimtmetyje dar puoselėjo viltis atkurti priešistorinių žmonių intencijas, vėliau šių pretenzijų atsisakė ir priėjo prie išvados, kad tokios tolimos epochos gyventojų ideologijos ir dvasinio pasaulio rekonstruoti neįmanoma. Tai reiškė, kad Amerikos archeologijoje kaip ortodoksinis pamažu įsitvirtino požiūris, jog archeologinius artefaktus įmanoma tirti iš esmės tik jų materialiojo substrato, materialiosios pusės lygmeniu, o artefaktų reikšmių bei prasmių rekonstruoti esą neįmanoma. Remiantis tokiu požiūriu, viskas, ką moksliškai precizišku būdu gali nuveikti archeologas, – tai artefaktus iškasti, fiksuoti jų materialųjį kontekstą, juos aprašyti, nufotografuoti ar kitaip dokumentuoti fizinius jų parametrus, juos inventorizuoti, klasifikuoti ir formaliai tipologizuoti, esant galimybei – datuoti ir ištirti kitomis technologinėmis priemonėmis, konservuoti bei archyvuoti, taip pat pasitelkti sisteminiams aiškinimams, kurių tikslas – rekonstruoti archeologinių artefaktų kūrėjų sąveiką su aplinka ir bandymus prie jos prisitaikyti. Į priešistorinį žmogų buvo žvelgiama ne kaip į aktyvų kultūros ir kultūrinių prasmių, kurios nėra iki galo, vienareikšmiu būdu determinuojamos medžiaginių žmogiškosios būties sąlygų, kūrėją, o tik kaip į pasyvų prisitaikytoją prie grėsmingos aplinkos. Marksizmas ir neodarvinizmas buvo teorinė scientistiškai orientuotos materialistinės archeologijos bazė.

M. Gimbutienė savo teoriniuose veikaluose ir daugybėje išlikusių interviu kritikuoja dominuojančią Amerikos archeologijos kryptį dėl perdėto jos domėjimosi materialiąja artefaktų puse, dėmesio kreipimo vien į priešistorinės ekonomikos bei adaptacinės ekologijos dalykus ir dėl beveik visiško priešistorinio žmogaus dvasinio pasaulio – jo religijos ir ideologijos, pasaulėjautos ir pasaulėžiūros – ignoravimo. Savo svarbiausiuose darbuose mokslininkė ne kartą pabrėžia netikinti, kad neįmanoma rekonstruoti archeologinių artefaktų ir ant jų senovės žmonių paliktų priešistorinių ženklų bei simbolių reikšmių. Daugiau dėmesio kreipdama į idealiąją, o ne materialiąją archeologinių artefaktų pusę, ir visą savo, kaip tyrinėtojos, energiją nukreipdama artefaktų reikšmių, o sykiu ir priešistorinio žmogaus dvasinės kultūros atkūrimo kryptimi, M. Gimbutienė paliudija, kad į archeologiją ji žvelgia kaip į humanitarinę discipliną, priklausančią „dvasios mokslų“ – Geisteswissenschaften – sričiai, o ne kaip į kažin kokį nevisavertiškumo komplekso kamuojamą hibridinį mokslą, kuriam rūpi tik nuogi empiriniai faktai ir vien griežtai pamatuojami bei paskaičiuojami fiziniai artefaktų parametrai.

Metodologinis pliuralizmas, scientistinės prieigos, kaip esą privalomos bet kuriam tikram, į tikslumą pretenduojančiam mokslui, atmetimas, tikėjimas artefaktų interpretavimo galimybe ir mokslinių hipotezių kėlimo drąsa aiškiai išskiria M. Gimbutienę tarp kitų tuo metu praktikavusių jos kolegų. Galima atkreipti dėmesį ir į tai, jog savita teorinė lietuvių mokslininkės prieiga turi nemažai sąlyčio taškų su postprocesine archeologija, radikaliai oponuojančia Naujajai, arba procesinei, archeologijai, o kai kuriais atžvilgiais ir teoriškai anticipuoja kai kurias pamatines postprocesinės archeologijos nuostatas. Vienareikšmių kauzalinių aiškinimų archeologijoje atsisakymas, kaip ir suvokimas, kad artefaktų reikšmės, užuot buvusios arba absoliučiai nepažinios, arba, priešingai, iš anksto pagal būtinybę griežtai determinuotos nuo artefaktų kūrėjų valios nepriklausomu būdu, yra artefaktų kūrėjų aktyviai ir laisvai steigiamos, M. Gimbutienės prieigą atskleidžia kaip daugeliu atžvilgių panašią į tokių postprocesinės archeologijos teoretikų, kaip Ianas Hodderis, klasika tapusio teorinio veikalo „Praeities skaitymas“ („Reading the Past“, 1986) autoriaus, požiūrį į archeologijos, kaip mokslo, misiją bei teorines galimybes.

Lietuvių mokslininkės požiūris, kad, I. Hodderio žodžiais tariant, mes galime – be abejo, tik hipotetiškai, tik tikėtinai, tik interpretuodami – perskaityti savo praeitį, yra labai svarbus mąstant apie kultūrinių prasmių tiltus, jungiančius mus, dabartyje gyvenančiuosius, su praeityje gyvenusiomis mūsų protėvių kartomis. Supratimas, kad net priešistorinė epocha, dar stokojusi tikrojo rašto teikiamų privalumų, nėra dvasinės kultūros tradicijos ir kultūrinių reikšmių perdavos prasme mums visiškai nebyli, yra labai paguodžiantis ir didžiai viltingas. Įsitikinimas, kad įmanoma atkurti skirtingas kartas jungiančius dvasinės patirties tiltus, turi didelės moralinės vertės ir yra didžiai humaniškas. Metodologinės humanitarinių disciplinų autonomijos suvokimas ir aktyvi kova už ją, taip pat etinės humanitarinių disciplinų misijos pabrėžimas M. Gimbutienės poziciją atskleidžia kaip itin aktualią mūsų dienomis, kai visą humanitariką, ne tik archeologiją, mėginama arba guldyti į tiksliųjų mokslų Prokrusto lovą, arba iš viso atmesti kaip nemokslišką.

M. Gimbutienė yra ne tik Senosios Europos atradėja, bet ir Naujosios Europos vizijos regėtoja, ir tai yra ne mažiau svarbus jos, kaip mąstytojos, indėlio į europinę kultūrą aspektas. Visi puikiai matome, kad šiuolaikinė Europa, kaip ir visas Vakarų pasaulis, stovi lemtingų pasirinkimų kryžkelėje. Vis didėjantis politinis susipriešinimas, siaučiantys kultūros karai, klimato kaitos sukelta ekologinė krizė, pagaliau ir nesibaigianti pandemija lemia egzistencinę šiuolaikinio europiečio būseną, verčiančią jį duoti sąžinės apyskaitą ir klausti, ar kelias, kuriuo jis iki šiol žengė, yra tinkamas jo vaikams ir vaikaičiams. Šiuolaikinės Europos gyventojai turi savęs paklausti, kas jie tokie – beveidžių, anoniminių gamintojų ir vartotojų minia ar atsakingų asmenų bendrija, kurią sieja dvasinės bendrystės ryšiai, bendri idealai, bendras tikslas, bendra istorija ir bendro ateitin vedančio kelio pajautimas.

M. Gimbutienė, fenomenaliu įžvalgumu ir titanišku darbu rekonstravusi senųjų europiečių pasaulėvaizdžio kontūrus, aiškiai suvokė, kuo neolito epochos europiečiai buvo pranašesni už šiuolaikinius Europos gyventojus. Nors, be jokios abejonės, senųjų europiečių gyvenimas nebuvo idealus – ir tai tikrai nebuvo gyvenimas žemiškajame rojuje, M. Gimbutienės įsitikinimu, šį europinės istorijos laikotarpį, trukusį net kelis tūkstantmečius, galima pagrįstai vadinti Europos aukso amžiumi. Senosios Europos meno lobiai, ypač neprilygstamo grožio keramika, liudija labai išlavėjusį estetinį senųjų europiečių skonį, didelį jautrumą grožio fenomenams ir stebėtinai aukštą dvasinės kultūros lygį, jau nekalbant apie techninį meno kūrinių atlikimo virtuoziškumą. Tokį subtilų, harmoningą, gyvenimo džiaugsmu spinduliuojantį meną, kuris ne tik nepadarytų gėdos talentingiausiems šiuolaikinio meno kūrėjams, bet ir neretai atsiskleidžia kaip jiems nepasiekiamas estetinis etalonas, galėjo kurti tik iš tiesų laimingi žmonės, gyvenę darnoje su savimi pačiais, kitais žmonėmis ir juos supančia gamtine aplinka.

M. Gimbutienės atskleistas faktas, kad Senosios Europos kultūra buvo palyginti vieninga beveik visoje Europos teritorijoje, persmelkta to paties etoso ir atskleidžianti tą patį pasaulėvaizdį, yra unikalus europietiško dvasinio ir moralinio eksperimento sėkmės precedentas, galintis įkvėpti ir šiuolaikinius besiblaškančius Europos gyventojus, – precedentas, įtikinantis, kad Europos žemyną gali suvienyti ne tik ekonominė ir politinė valia bei galia, bet ir gerokai subtilesnės kultūrinės ir dvasinės jėgos. Mums tai galbūt sunku pripažinti, bet, kaip parodė lietuvių archeologės darbai, neolito laikais gyvenę senieji europiečiai, net ir nedisponavę šiuolaikinio mokslo pasiekimais ir naujausiomis technologijomis, gyvenimo prasmės, gyvenimo džiaugsmo ir būtiškosios pilnatvės paieškose buvo pažengę toliau už mus. Šiuolaikinė patriarchalinė pasaulio tvarka, atvedusi pasaulį prie ekologinės ir moralinės katastrofos slenksčio, M. Gimbutienės požiūriu, tiesiog mūsų akyse išgyvena agonijos momentą – atvedusi šiuolaikinį žmogų prie liepto galo, ji privalo būti radikaliai transformuota. Paradoksalu, bet būtinų šiuolaikinės pasaulio tvarkos transformacijų gaires ir paties įkvėpimo keisti į gera dabarties pasaulį šiuolaikiniam europiečiui teikia kelių tūkstantmečių senumo neolitinė civilizacija, kurios moralinė ir kultūrinė sėkmė niekais paverčia bet kokį įprastą supratimą apie pažangą ir jos kriterijus. Pagarba žmogui, jo gyvybei ir šią gyvybę palaikančiai gamtai, socialumas ir subtiliai išpuoselėtas bendruomeniškumas, ne konkurencijos, o bendradarbiavimo dvasia, solidarumas ir atjauta yra tos senųjų europiečių vertybės, kurias, remdamasi archeologinių artefaktų analize, rekonstruoja M. Gimbutienė.

Atskleidusi, kad senųjų europiečių visuomenė buvo matristinė, archeologė neragina šiuolaikinei visuomenei būdingos patriarchalinės tvarkos mechaniškai keisti akmens amžiaus laikų matriarchatu, bet argumentuoja, jog moteriškasis pradas pačia plačiausia prasme – tos charakterio savybės, kurias mes tradiciškai siejame labiau su moterų, o ne vyrų psichologija, – būtent atidumas žmogui ir žmonių santykių puoselėjimas, o ne daiktų išradinėjimas, gaminimas, kaupimas ir jų garbinimas, ne nuožmi konkurencija, o solidarumas ir bendradarbiavimas siekiant bendro tikslo, taip pat rūpestis silpnesniaisiais, atjauta ir gailestingumas – yra tai, ką savyje turėtų atrasti ir ugdyti ne tik moterys, bet ir vyrai, siekiantys, kad šiuolaikinė visuomenė taptų morališkai sveikesnė, o jos gyvenimas – darnesnis ir tvaresnis. Kad suvoktume, kokia teisinga ši nuostata, beje, net nebūtina tyrinėti neolito laikų visuomenės sąrangos – pakanka ir šiuolaikinių pavyzdžių: kaip atskleidžia daugiausia Šiaurės Europos šalių sėkmės pavyzdžiai, platesnis moterų įtraukimas į valdžios ir verslo struktūras labai greitai lemia milžiniškus teigiamus pokyčius visuomenės gyvenime.

Tad Naujosios Europos vizija, kurią atrandame M. Gimbutienės veikaluose, nėra paremta aklu Senosios Europos visuomenės kopijavimu, bet veikiau atkreipia mūsų dėmesį į tuos labai senos europinės civilizacijos pasiekimus, kurie galėtų būti konstruktyviai perimti bei integruoti į šiuolaikinės visuomenės sanklodą ar paprasčiausiai pajėgtų mus įkvėpti senojo žemyno dvasinio atgimimo darbui, taip pat suteiktų mums viltį, jog dvasiškai ir morališkai išsekusi Europa ir vėl gali būti suvienyta ir drąsiai kuriama ant tauresnių idealų pamato.

M. Gimbutienės idėjos atsiskleidžia kaip labai aktualios konkrečiai mums, lietuviams, ieškantiems bendrų lietuvybės ir europietiškumo pagrindų. Itin svarbu tai, kad šių pagrindų galimybės sąlygos gali būti aiškiau suvoktos apmąstant kultūrinį Senosios Europos palikimą ir nemaža dalimi būtent juo grindžiamą ir jo įkvėptą Naujosios Europos viziją.

Šiais laikais, didėjant Lietuvos visuomenės poliarizacijai, į absoliučios tiesos ir moralinio neklaidingumo monopolį pretenduojantys vertintojai yra linkę skirstyti žmones į radikaliai viena kitai oponuojančias „globalistų“ ir „nacionalistų“ stovyklas. Nepritariantieji globalizacijos ir pernelyg sparčios europinės integracijos tendencijoms kaltina Europą, o neretai ir visą Vakarų pasaulį lokalių tautinių kultūrų, tarp jų ir lietuvių kultūros, slopinimu ar net naikinimu. Esantys kitoje barikadų pusėje, priešingai, bet kokį tradicinės tautinės kultūros puoselėjimą įvardija kaip tamsuolišką, pasaulio naujovėms ir pažangai besipriešinantį nacionalizmą, visus patriotus, lietuvybės saugotojus ir liaudies kultūros gerbėjus kaltindami provincialiu kultūriniu uždarumu – vaizdžiai tariant, pragaištingu užsidarymu tautiniame „rūtų darželyje“.

Akivaizdu, kad abu paminėti požiūriai, kuriais remiantis europietiškumas yra priešpriešinamas lietuvybei (arba, atvirkščiai, lietuvybė – europietiškumui) yra vienpusiški, per daug radikalūs, nekonstruktyvūs, vedantys į aklavietę. Daug perspektyviau yra teirautis, ar egzistuoja koks nors bendras lietuvybės ir europietiškumo pagrindas. M. Gimbutienės idėjos, ypač jos veikalai apie Senąją Europą, kaip vizionieriškai regimos Naujosios Europos provaizdį, mano įsitikinimu, leidžia naujomis akimis pamatyti Lietuvą Europoje, neatsisakant nei Lietuvos, nei Europos.

Visuotinai sutariama, kad Europos civilizacija stovi ant judeokrikščioniškosios ir antikinės kultūrų pagrindo. Europai, kurioje gyvena daugybė skirtingų tautų, puoselėjančių lokalias nacionalines kultūras, jis suteikia kultūrinio universalumo ir pamatinių vertybių bendrumo matmenį. Šiam tarsi ant dviejų polių besilaikančiam Europos pagrindui yra nuo maždaug dviejų su puse iki keturių tūkstančių metų. Bet Europa laikosi ne tik ant šio pamato, nors jis ir yra tvariausias senojo žemyno kultūrinės ir civilizacinės tapatybės elementas. Dauguma Europos tautų, nors ir ne visos, kalba indoeuropiečių kalbomis – kaip dar vieną svarbų jų kultūrinės tapatybės elementą galima paminėti maždaug penkių ar šešių tūkstantmečių senumo protoindoeuropietiškosios kultūros pamatą. Dar senesnis – senesnis už visus paminėtuosius – europinės tapatybės elementas ir sykiu seniausias Europos kultūros pagrindų klodas yra sietinas su Senosios Europos civilizacija. Kaip atskleidė pačios M. Gimbutienės ir kitų archeologų tyrimai, ši civilizacija apogėjų pasiekė prieš šešis–septynis tūkstantmečius, bet pradėjo formuotis dar anksčiau – prieš devynis, dešimt ar net vienuolika tūkstančių metų, o paskiri jos elementai savo ištakomis siekia net vėlyvąjį paleolitą. Lietuvių archeologė atskleidė, kad savo etosu – kultūriniu ir dvasiniu savo braižu – Senosios Europos kultūra buvo artima, be kitų tradicinių Europos kultūrų, ir senovės baltų kultūrai, nors ši ir gerokai vėlesnė. Tai rodo, kad baltų kultūroje buvo išlaikyti itin archajiški iš Senosios Europos paveldėti bruožai, žymiai senesni už pačią baltų kultūrą kaip tam tikrą susiformavusią visumą.

Senosios Europos kultūroje, kuri ilgą laiką buvo palyginti vieninga beveik visoje Europos teritorijoje, įsitvirtinusios vertybinės nuostatos galėtų būti laikomos papildomu Europos kultūrinio bendrumo matmeniu, leidžiančiu iš naujo klausti apie universalių šiuolaikinės Europos – Naujosios Europos – kultūros pamatų galimybę. Beje, labai svarbu, jog tie kultūriniai Europos pamatai, kuriuos siejame su Senąja Europa, nebūtų vienpusiškai ir primityviai priešpriešinami antikinėje, judeokrikščioniškojoje ir indoeuropietiškojoje kultūrose įsišaknijusiems Europos civilizacijos pagrindams: nors pamatas, kurį šiuolaikinei Europos civilizacijai suteikė Senoji Europa, yra seniausias kultūrinių Europos pagrindų klodas, jis toli gražu nėra vienintelis ar svarbesnis už vėlesnius ką tik paminėtus europinės kultūros pagrindų klodus. Senosios Europos civilizacija mes žavimės ir iš jos mokomės ne todėl, kad lengva ranka atmestume tai, ką Europai dovanojo graikų bei romėnų antika, judaizmas ir krikščionybė, taip pat senoji indoeuropiečių kultūra. Jei vadovautumės „arba–arba“ logika, tai tik reikštų, kad mes neišmokome tų išminties pamokų, kurios kyla iš tolerantiško Senosios Europos civilizacijos etoso.

Bet vėl grįžkime prie klausimo, kas sieja lietuvybę ir europietiškumą. Tradicinės paskirų Europos tautų kultūros, tokios, kaip lietuvių, aukštosios europinės kultūros, stovinčios ant antikinių ir judeokrikščioniškųjų pamatų, fone iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip siaurai lokalios, net provincialios, bet, įsisąmoninus jų ištakas pasaulėžiūros požiūriu vieningoje Senosios Europos kultūroje, įmanoma įžvelgti naują jų universalaus reikšmingumo matmenį. M. Gimbutienės rekonstrukcijos, atskleidžiančios tradicinės lietuvių kultūros ir hipotetiškai atkuriamos Senosios Europos kultūros jungtis, leidžia atsikratyti šiuo metu madingo polinkio niekinti tradicines kultūras kaip esą provincialias, pernelyg archajiškas, stokojančias universalumo ir kultūrinio reikšmingumo. Lietuvių mokslininkės atradimai parodo, kaip, išvengiant kultūrinio uždarumo ir nepasiduodant agresyviai gynybiško nacionalizmo pagundai, tradicinę lietuvių kultūrą įmanoma suvokti kaip paženklintą universalios europinės kultūros, siekiančios priešistorės laikus, bet sykiu neprarandančios aktualumo ir dabar, žyme. Suvokdami Senosios Europos kultūrinio indėlio svarbą ir mąstydami apie kultūrinius Naujosios Europos pamatus, tradicinę lietuvių kultūrą, įsišaknijusią Senojoje Europoje, privalome suvokti kaip organišką šių naujųjų Europos pamatų dalį.

Tad, kartu su M. Gimbutiene mąstydami apie Senąją Europą, iš naujo atrandame Lietuvą Europoje ir galime kurti viltingą Naujosios Europos, kurioje bus vietos ir Lietuvai, viziją. Sykiu ir pačią lietuvybę imame suvokti ne kaip oponuojančią europietiškumui, bet kaip įsišaknijusią europietiškume – kaip organišką jo dalį.

Apžvelgęs M. Gimbutienės idėjų aktualumą stambiu planu, dabar pamėginsiu glaustai aptarti jos nuopelnus archeologijos mokslui.

M. Gimbutienės mokslinis palikimas vertintinas trimis lygmenimis. Pirmasis lygmuo – tai mokslininkės pasiekimai praktinės, arba lauko, archeologijos srityje. Ji ne tik dalyvavo įvairiose archeologinėse ekspedicijose kaip kitų mokslininkų vadovaujamų archeologų komandų narė, bet ir pati vadovavo archeologinei ekspedicijai, kurios metu buvo kasinėjama Achilėjono kalva Tesalijoje, Šiaurės Graikijoje. Ekspedicijų metu M. Gimbutienė sukaupė milžinišką Senosios Europos artefaktų masyvą, leidusį jai archeologinius radinius klasifikuoti, sisteminti, sudaryti išsamias tipologines jų schemas. Įspūdinga darbo su empirine medžiaga patirtis mokslininkei leido šią medžiagą teoriškai apibendrinti ir kurti plataus užmojo hipotezes. Be amerikiečių vykdytose archeologinėse ekspedicijose, kuriose ji dalyvavo, sukauptos medžiagos, M. Gimbutienė taip pat buvo nuodugniai išstudijavusi ir įvairių Europos kraštų, ypač Balkanų šalių, muziejuose saugomus archeologinius eksponatus.

Antrasis M. Gimbutienės mokslinio palikimo lygmuo – tai konkrečių archeologinių kontekstų ir su jais susijusių paskirų artefaktų bei ant jų randamų priešistorinių ženklų interpretacija. Gausiai iliustruoti teoriniai mokslininkės veikalai, tokie kaip „Deivės civilizacija“ („The Civilization of the Goddess“, 1991) ir „Deivės kalba“ („The Language of the Goddess“, 1989), leidžia įsitikinti, kaip įžvalgiai ir preciziškai M. Gimbutienė analizuoja įvairių priešistorinių ženklų kontekstus: remdamasi tiksliau žinomomis tam tikrų konkrečių ženklų reikšmėmis ir pasitelkdama įvairias semantines skirtingus ženklus numanomai siejančias sąsajas, ji rekonstruoja nežinomas ar ne taip tiksliai žinomas kitų ženklų reikšmes.

Trečiasis jos mokslinio palikimo lygmuo – tai svarus indėlis į pačią archeologijos teoriją ir priešistorės tyrimų metodologiją, plačiais apibendrinimais grįstų hipotezių kėlimas ir spekuliatyvių teorijų kūrimas. Kaip jau minėjau, M. Gimbutienė yra iškėlusi dvi labai svarbias hipotezes, siejamas su jos vardu, – indoeuropiečių protėvynės lokalizacijos Pietų Rusijos stepėse hipotezę, vadinamąją kurganų teoriją, ir vieningos Deivės civilizacijos egzistavimo neolitinėje Europoje hipotezę. Naujausi tyrimai genetikos srityje rodo, kad kurganų teorija turi didelių santykinių pranašumų palyginti su kitomis konkuruojančiomis indoeuropiečių protėvynės kilmės hipotezėmis, tarkime, su M. Gimbutienės kolegos, iškilaus britų archeologo Colino Renfrew iškelta hipoteze, kuria remiantis indoeuropiečių protėvynė lokalizuojama Anatolijoje, dabartinės Turkijos teritorijoje, arba Anatolijai artimose srityse.

M. Gimbutienės pasiekimai lauko archeologijoje, taip pat interpretuojant konkrečius priešistorinius kontekstus ir su jais susijusius artefaktus bei priešistorinius ženklus, kitaip tariant, jos nuopelnai, susiję su ką tik minėtais pirmuoju ir antruoju jos mokslinio palikimo lygmenimis, yra plačiai pripažinti pasaulyje ir nekelia jokių abejonių. Dvi didžiosios M. Gimbutienės iškeltos hipotezės yra gerokai kontroversiškesnės, tačiau bent jau pirmoji hipotezė – kurganų teorija – pastaruoju metu sulaukia vis platesnio archeologų palaikymo. Vieningos Deivės civilizacijos egzistavimo neolitinėje Europoje hipotezei pritaria mažiau tyrėjų: kritikuodami šią hipotezę, jie siūlo atsisakyti pernelyg plačių iš jos išvedamų apibendrinimų, kuriems esą nėra empirinio pagrindo, ir gerokai susiaurinti Deivės civilizacijos arealą, apsiribojant daugiausia Pietryčių Europa – Balkanų regionu ir jo paribiais. Vis dėlto net ir šios hipotezės kritikai pripažįsta konceptualiąją jos vertę, bent jau negatyvia prasme – kaip svarų indėlį į archeologų ir kultūros istorikų diskusiją.

Mano įsitikinimu, būtent trečiasis mokslininkės indėlio lygmuo atskleidžia, kad patį archeologijos mokslą ir teorines jo galimybes M. Gimbutienė suvokė plačiau nei dauguma jos kolegų. Pasakyčiau dar radikaliau – platūs teoriniai M. Gimbutienės apibendrinimai rodo, kad priešistorinės archeologijos, kaip disciplinos, kuri dėl neretai perdėto atsargumo metodiškai kratosi bet kokios drąsesnės spekuliatyvios minties, rėmai jai jau buvo per ankšti. Dėl gebėjimo žvalgyti platesnius teorinius horizontus ir drąsos kelti hipotezes, kurių siaurai suprantamo empirinio mokslo rėmuose galbūt niekada nebus įmanoma iki galo pagrįsti, M. Gimbutienę laikyčiau ne tik archeologe, bet ir mąstytoja, kurios mintis turi filosofinį gylį. Kitaip tariant, noriu pasakyti, kad jos koncepcijos yra įdomios ir aktualios ne tik archeologams, bet ir filosofams – dėl to dabar norėčiau atkreipti dėmesį į keletą aspektų, parodančių, kad moksliniams M. Gimbutienės ieškojimams buvo nesvetimas filosofinis užmojis.

Jei paklaustume, koks bendras matas sieja filosofiją ir priešistorinę archeologiją, atsakymas būtų akivaizdus: tai interpretavimo pastanga, hermeneutiškumas. Galbūt M. Gimbutienė ir neturėjo progos studijuoti filosofinės hermeneutikos teorijų, tačiau nepaprastas mokslininkės rafinuotumas ir išradingumas interpretuojant Senosios Europos ženklų bei simbolių sistemą leidžia ją laikyti praktinės hermeneutikos kultivuotoja. Daugiapakopė dalies ir visumos santykio analizė, kurios svarbą akcentuoja tokie hermeneutinio metodo pagrindėjai kaip Hansas Georgas Gadameris, yra daugybę kartų pasitelkiama M. Gimbutienės rekonstruojant priešistorinių ženklų reikšmes – ypač tais atvejais, kai, atsižvelgiant į spėjamas semantines sąsajas, tam tikro konkretaus ženklo kontekstas, kurio visuminė semantika daugmaž aiški, leidžia mokslininkei tikėtinai rekonstruoti nežinomą tam kontekstui priklausančio paskiro ženklo – ženklų visumai priklausančios dalies – reikšmę, arba kai konkretūs ženklai, kurių tikėtinos reikšmės jau neblogai numanomos, suteikia galimybę hipotetiškai rekonstruoti visuminę tų ženklų konteksto, kurio semantikos kontūrai kol kas mažiau aiškūs, reikšmę.

Kitas filosofinis M. Gimbutienės idėjų ir teorijų aspektas yra susijęs su mokslininkės pastanga rekonstruoti ne tik paskirų Senosios Europos ženklų reikšmes ar lokaliuosius tų ženklų kontekstus, bet ir senųjų europiečių pasaulėvaizdžio bei pasaulėžiūros, kaip darnios ir vieningos pažiūrų sistemos, kontūrus. Kitaip tariant, M. Gimbutienė siekė atkurti tai, ką pavadintume Senosios Europos gyventojų protofilosofija, kuriai, kaip rodo mokslininkės tyrimai, be kitų svarbių bruožų, yra būdingi saviti stichinės dialektikos, ypač gyvybės ir mirties dialektikos, elementai, taip pat gyvybinės energijos cirkuliavimo bei pulsavimo, ciklinio laiko ir ciklinio gamtinių procesų pasikartojimo, visuotinio daiktų bei reiškinių ryšio, visų dalykų sąsajos vienų su kitais ir persismelkimo vienų į kitus idėjos, kurios, net jei neturėjo konceptualaus įforminimo abstrakčių sąvokų pavidalu, priešistorinės epochos gyventojų mąstyme veikiausiai reiškėsi bent egzistencinių intuicijų lygmeniu. Kiekvienas žmogus, kuris turi pasaulėžiūrą ar bent siekia ją susikurti, jau savaime tam tikra prasme yra filosofas, o M. Gimbutienės tyrimai kaip tik ir atskleidžia, kad senieji europiečiai iš tiesų turėjo vieningą – ir labai savitą – pasaulėžiūrą. Lietuvių mokslininkę galėtume laikyti Senosios Europos gyventojų protofilosofijos istorike.

Didelėmis pastangomis M. Gimbutienės atkurtas senųjų europiečių mitinis mąstymas turi filosofinę gelmę, darančią įspūdį net ir šiuolaikiniam žmogui, be to, kiekviena išplėtota ir konceptualiu vieningumu pasižyminti mitų sistema jau savaime gali būti laikoma filosofijos ištakomis ir prieigomis, taigi tam tikra protofilosofija. Tad mitologija, kaip ir archeologija, su filosofija taip pat turi bendrą matą. Savo darbais inicijavusi archeomitologiją kaip naują akademinę discipliną, M. Gimbutienė atskleidė ne tik filosofinį skyrium paimtos archeologijos ir skyrium paimtos mitologijos potencialą, bet ir tą filosofinį potencialą, kuris kyla iš paties archeologijos ir mitologijos santykio, pačios jų sąsajos bei sinergijos.

Trečiasis filosofinis M. Gimbutienės akademinės veiklos aspektas yra susijęs su labai aiškiai išreikštu etiniu mokslininkės įsipareigojimu, skatinusiu ją drąsiai pasisakyti visuomenei aktualiais klausimais, jos susirūpinimu moraline šiuolaikinio žmogaus būkle, jos politiniu aktyvizmu ir vizionieriškumu. Dėl savo akademinio autoriteto ir moralinės charizmos M. Gimbutienė Amerikoje turėjo pripažintos viešosios intelektualės, į kurios žodį įsiklausydavo net aukšto rango politikai, statusą. Etinis angažuotumas, tvirtų pažiūrų, moralinio stuburo ir politinės vizijos turėjimas yra labai aiški nuoroda, kad šiais bruožais pasižymintis asmuo veikiausiai yra filosofas, bent jau filosofas plačiąja prasme – filosofas kaip išminties mylėtojas, taigi filosofas pagal autentišką graikiškąją filosofijos sampratą, ir M. Gimbutienės, kaip pripažintos aktyviai besireiškusios intelektualės, veikla puikiai atitinka šį kriterijų. Jos įtaka formuojant ideologines nuostatas kultūros ir politikos srityse, taip pat poveikis Amerikos ekologiniam ir feministiniam sąjūdžiams dar sykį patvirtina išvadą, kad mūsų tautietė buvo plačiuosiuose visuomenės sluoksniuose žinoma ir gerbiama mąstytoja – filosofė plačiąja prasme, o ne tik siauro ezoterinio priešistorinės archeologijos specialistų rato atstovė.

Tai, kad šie jubiliejiniai metai mums suteikė progą dar kartą įvertinti ir iš naujo suvokti M. Gimbutienės nuveiktų didžių darbų reikšmę Lietuvai ir pasauliui, leidžia viltis, kad šios iškilios mokslininkės ir mąstytojos palikimas bus ir toliau tyrinėjamas bei apmąstomas, o jos asmenybės žavesys teiks įkvėpimo vis naujoms humanitarų kartoms.

Naglis Kardelis. Filotopinė nostalgija lotofagų salose

2017 m. Nr. 5–6 / Lėktuvas, prieš beveik penkias valandas pakilęs iš San Francisko oro uosto, jau buvo perskridęs trečdalį Ramiojo vandenyno, bet po lainerio sparnu iki pat horizonto vis dar driekėsi tie patys…

Naglis Kardelis. Lengvi lietuvių kalbos sparnai

2017 m. Nr. 1 / Mums, lietuviams, gimtoji kalba nėra sunki našta, lemties užkrauta ant pečių ir lenkianti prie žemės lyg sunkus akmuo. Ne – tai lengvi sparnai, keliantys mus aukščiau…

Naglis Kardelis. Priartėję Artimieji Rytai ir Europos tapatybės išbandymas

2016 m. Nr. 3 / Rytai – tekančios saulės ir viliojančių tolių kryptis: įvadinės pastabos / Kai bandome įsivaizduoti tolimą ir pasakišką kraštą, prieš mūsų akis iškyla Rytai. Vaizduotę kaitina jau pats lotyniškos kilmės žodis Orientas…

Naglis Kardelis. Tarp mito ir logo: vaizduotė, nusivadėjusi tikrovė ir tikroviški mito pasauliai

2014 m. Nr. 10 / Gyvename pasaulyje, kuris kiekvieną dieną atrodo vis keistesnis ir, nepaisant mokslo pastangų jį paaiškinti bei technikos priemonėmis perkeisti, vis sunkiau suvokiamas ir suvaldomas.

Dalia Striogaitė. Modernistinis Petro Tarulio romanas: tarp mito ir eksperimento

2021 m. Nr. 10

Romano „Vilniaus rūbas“ autorius Petras Tarulis (tikr. Juozas Petrėnas, 1896–1980) – garsusis avangardistas, vėliau gabus moderniosios prozos kūrėjas. Dar jaunystėje jis buvo užsibrėžęs moderninti lietuvių literatūrą, kreipti ją Europos meno naujovių link ir visą gyvenimą šio nusistatymo esmingai laikėsi. Jo kūrybos novatoriškumas skaitytojų ir kritikų nebuvo suvoktas. Stambiausias P. Tarulio kūrinys „Vilniaus rūbas“, pasirodęs 1965 m. išeivijoje (autorius po Antrojo pasaulinio karo gyveno JAV), niekad neišleistas pakartotinai (Lietuvoje publikuotas tik kūrinio fragmentas). Šiandien romanas beveik nežinomas. Literatūros istorijoje nusistovėjęs atsainus, paviršinis jo vertinimas. Bet literatūros paveldą verta peržiūrėti, jį šiuolaikiškai patikrinti.

Išleidžiant Petro Tarulio romaną „Vilniaus rūbas“, komunikacijos aktas su skaitytoju nebuvo parengtas: nebūta nuorodų, kad tai modernus eksperimentinis kūrinys apie nūdieną, reikalaujantis ypatingesnių skaitymo pastangų, pradedant nuo metakalbos antraštėje. Kontaktas neužsimezgė. Nesusigaudę skaitytojai ir literatūros kritikais įsijautę žurnalistai romaną vertino daugiausia nepalankiai: „trūksta veiksmo ir intrigos“, „besaikis ištęstumas“, „tema nesvarbi“. Vienam užkliuvo įžanga apie Vilnių – „balastas“, kitam pats kūrinys pasirodė kaip „rašytojo nelaimė, beveik tragedija“. (Peržiūrėta vienuolika recenzijų, anotacijų, atsiliepimų apžvalginiuose straipsniuose, skelbtų išeivijos spaudoje ir keletas Lietuvoje¹.) Vertino neadekvačiai – kaip avantiūrinį ar psichologinį romaną, pageidavo istorinio ir geografinio momento, neužčiuopė kūrinio prasmių. Iš kritiškų vertinimų (klydinėjimų) labiausiai neatitinką tiesai buvo kaltinimai senamadiškumu: „įgrisęs kritinis realizmas“, „su XIX a. realistų senamadišku drabužiu“ ir pan. O P. Tarulis orientavosi į savo epochos (rašė 6-ajame dešimtmetyje) pakitusią, mažiau afišuojamą modernaus meno sampratą ir jo sukurtas „Vilniaus rūbas“ nuosekliai tęsė lietuvių modernistinės prozos liniją. Prireikė penkiasdešimties metų įtvirtinti literatūrologijoje šį teisingesnį požiūrį. XX a. lietuvių modernistinio romano tyrinėtojas Nerijus Brazauskas teigia „Vilniaus rūbą“ laikąs „svarbiu lietuvių klasikinio modernistinio romano modelio tekstu“². Šito požiūrio ir laikysimės.

Septyniasdešimtmetis P. Tarulis nesiekė pritapti prie jaunų modernistų, nesižvalgė į besikeičiančių meno krypčių ir grupuočių programas. Bet jį stipriai patraukė mokslininkų (Roland’o Barthes’o ir kt.) atgaivinta mito sąvoka, diegiama nauja mito samprata, taip pat grožinėje literatūroje Jameso Joyce’o įteisintas mitinis kūrybinis metodas. Mitui P. Tarulis niekada nebuvo abejingas. Tad romaną kūrė kaip moderniai suvokto mito ir ankstesnių savo kūrybos principų – eksperimentavimo, sintetinimo sanglaudą.

Atidus skaitymas padeda užčiuopti dvi svarbias „Vilniaus rūbo“ atramas: literatūrinę, orientuotą į J. Joyce’o kūrybos meninį naujoviškumą, ir mokslinę, atsispyrus nuo mitologo Mirceos Eliadės tyrinėjimų įžvalgų. P. Tarulio kūryba rezonavo jų universalumui – traukė naujo tipo žiūra, apibendrinimo galia. Gal kiek per drąsiai ir visai neargumentuodamas Vygantas Šiukščius P. Tarulį yra pavadinęs lietuviškuoju Jamesu Joyce’u³. Sieksime šią įtaką aiškintis, įrodyti. Iš J. Joyce’o ar jo pasekėjų P. Tarulis perėmė naują mitinį kūrybinį metodą ir to metodo tikslus – ne sugrąžinti į mitą, bet jį panaudoti atskleidžiant šiuolaikinę tikrovę, gretinant mitinį ir dabartinį egzistavimo pagrindus, ryškinant įtampas tarp jų, iškeliant mito liekanas šiandienos žmogaus pasąmonėje ir pan. – tai kūrybos didesnio reikšmingumo ir įdomumo siekis. Iš J. Joyce’o P. Tarulis nusižiūrėjo ir kitus novatoriškumus; garsusis „Ulisas“ – modernistinio romano modelis bus inspiravęs „Vilniaus rūbo“ painią montažinę konstrukciją ir nemaža moderniosios prozos ypatumų (žinoma, kalbame ne apie unikalų „Uliso“ gigantizmą, ne apie neprilygstamą intelektualumą, bet apie konkrečius formos dalykus, net akivaizdžiai pastebimus, – tokius kaip tikroviškumo pynimas su mitu, teksto daugiasluoksniškumas, įvairių stilių persiklojimas, nespartus veiksmas, per keturiasdešimt puslapių „Ulise“ nusitęsęs „sąmonės srautas“, net ir žmogaus eisena, panaudota kaip charakterizavimo priemonė, ir kt.).

O universalybių specialisto M. Eliadės veikalai, ypač „Šventybė ir pasaulietiškumas“, manytume, bus įteigę P. Tarulio romanui tam tikrą mokslinio mąstymo pagrindą – filosofo griežtai skiriamą šventybės sritį kaip būties dalį nuo pasaulietiškos srities, kai neturintys mitinės atramos, nejaučiantys būties pilnatvės žmonės „pasiklysta pavyzdžio neturinčiuose ir klaidinguose veiksmuose“⁴.

P. Tarulis pritaikė ir mitinį metodą (vietoj ankstesnio pasakojamojo), ir ne vieną J. Joyce’o prozos ypatumą, išryškėsiantį analizuojant „Vilniaus rūbą“. O M. Eliadės išdėstytą šventybės–pasaulietiškumo opoziciją, teikiančią kūrybai kontrastavimo, provokavimo galimybių, perėmė kaip savo knygos idėjinį karkasą.

Vilniaus paradigma romane neatsitiktinė (kaip ir Dublino – J. Joyce’ui). Vilnių P. Tarulis buvo pamilęs iš jaunų dienų, į istorinę Vilniaus temą prieškariu gilinosi kaip publicistas⁵, o ir vėliau nepaleido Vilniaus iš savo interesų rato. Po daugelio metų egzilyje ryžosi prakalbinti Vilnių grožinės literatūros priemonėmis, atkurti širdžiai brangaus miesto nepamirštamą atmosferą.

P. Tarulis Vilnių apipina superliatyvais, bet nesiekia jį nostalgiškai garbinti, akcentuoja tam tikrą jo mįslingumą. Romano prolepsė – poetiškieji knygos puslapiai – įtaigoja: „ir gudruoliai jo [Vilniaus] mįslių neįspėja“, „suprasi tik arčiau įsidėmėjęs“⁶ ir pan. (taigi su tekstu reikės galynėtis, perprasti kūrinio subtilybes). Prolepsė nuteikia praeitį, dabartį, ateitį apibendrinti, meninį vaizdą matyti labai koncentruotą, o vilniečius suvokti kaip „sumegztus į vieną mazgą“ – toks naujoviškas implikatyvumas yra svarbus, pro jį prasišviečia esminės kūrinio temos, viena jų – dvasinio paveldo išlikimas dabartyje. Vilnius čia iš principo kitoks – jis labiau archetipas iš tautos kolektyvinės pasąmonės ir atminties: juk per šimtmečius mitologizuotas, aukštintas. P. Tarulio Vilnius belaikis, iškylantis kaip hiperobjektas (kraštovaizdis, ilgi amžiai, unikalus miestas, gyventojai, jų kalba ir susiklostęs mentalitetas). Vilnius nėra kūrinio fonas, kaip manyta kai kurių kritikų. Tai sudėtingiau – susiduriame su mito veikimu. Mitas – protėvių dvasinio gyvenimo sankloda, mito galia ypatinga – perteikti senų senovėje susiklosčiusias fundamentalias tiesas. Pasitelkime Paulio Ricoeuro mito interpretaciją, ji leidžia suprasti, kad Vilniui P. Tarulio kūrinyje savotiškai priskirta steigiamoji funkcija – pamatinė idealumo intencija⁷. Mito lygmuo, kaip to reikalauja naujasis kūrybinis metodas, bus viso kūrinio pagrindas, bet mito įprasminimas netradicinis, modernus. Pasaulio literatūrose jau formavosi atsainesnis požiūris į mitą – kaip aiškina Dieteris Borchmeyeris, „anglų ir ypač amerikiečių literatūroje persveria kritiška arba ironiška ir skeptiška mito analizė. Tai tinka <…> žymiausiam šio šimtmečio mitiniam Joyce’o romanui „Ulisas“⁸. Ir P. Tarulio proza jau pagavusi tą naujojo mitologizavimo tendenciją – ironizavimo, tam tikro atsiribojimo požiūrį, tad skubama atmesti tradicines legendas ir išpopuliarėjusias Vilniaus reikšmes – klišes. Atpažįstame buvusį avangardistą: jokio kunigaikščių kulto, jokio praeities romantizavimo ar nusaldinimo. Užtat iškeliama demokratinė bendruomenė – eiliniai „mažieji vilenčiukai“ iš miesto pakraščių sodybėlių, jų atsparumas ir atkaklumas labiausiai pasitarnavę Vilniui („jie nulipdė šio miesto tikrąjį veidą“). Škicuojamas demitologizuotas, nuo išoriškų banalybių apvalytas Vilnius. Rūpi visuomenės vidinis gyvenimas, susikaupusi dvasia. Tai paryškina originali metafora: didysis istorijos samtis nuo paviršiaus vis nugraibydavo lengvas putas, o tirščiai, esmė palikdavo gilumoje (p. 11). Mitas nėra patiriamas, bet svarbu, kaip jis išreiškiamas. P. Tarulio kuriamas pirmapradžio dvasingumo pasaulis netikėtai žaismingas: viešpatauja vienybė, visi linksmi ir patenkinti, nėra susvetimėjimo. Bet štai ir ironijos spyglys: čia piliečiai nieko netrokštantys, jokių įtakų nepaveikiami, o naujovėms besipriešinantys… nekintantis pastovumas. Veržiasi savitas P. Tarulio humoras (ne stačiokiškas, o lengvas, šmaikštus), jo mikli pašaipa statikai, stereotipams, netikroms vertybėms.

Paveldo ir dabarties sąveiką akcentuoja skyriaus antraštė – „Seneliai mūrai kalba vaikaičiams“, bet ir čia gausu šmaikštavimo, pokštų. Bendriausiais bruožais nupasakotas Vilniaus istoriškumas yra traktuojamas kaip „šventoji istorija“, o liaupsė pinama su juokavimu, ironizavimu. P. Taruliui būdingas pramuštgalviškumas, polinkis žaisti kuria savotišką rimtumo / nerimtumo stilių ir taiko jį mitui. Štai žaismingos personifikacijos: Vilnius – toks geras dėdė, neklaužada ar gudrus senis. Apie Vilniaus šlovę linksmai pašmaikštaujama pasitelkus intertekstą iš folkloro:

Ne veltui gi toli laukuose piemenys dainavo apie Vilnių ir jo dūdą, kuri tikrai buvo, kaip nebuvo, nes jos garsas skardeno plačiuos šalies laukuos ir pasilikdavo piemenėlio širdyje taip giliai, kad anasai, ir senelis pasidaręs, Vilniaus dūdą tebeminėjo tuo pačiu piemeniškuoju, niekada nenykstančiu džiaugsmu!

(p. 17)

Gana netikėta sąmojo ir kritiškumo pynė – meilės Vilniui reiškimas, metaforiškai ir ironiškai nusakantis visai ką kita: kai kurie mylėtojai „despotiškai apglėbdavo Vilnių ir taip myluodavo, kad net jo kauleliai braškėjo“ (p. 21). Kartais humoras tiesiog kandus. Pašiepiama visokia didybė, išgalvotas išskirtinumas: „Jeigu prie tavęs kartą prilipo tas tariamasis „vilnietiškumas“, tai būk tikras – taip ir pasiliks, kol gyvas būsi ir šioje žemėje gyvensi. Tai jau baigta ir amen!“ (p. 19). Ironiška intonacija nužemina pasipūtimą, netikrumą, tuščius įsikalbėjimus. Ironisto nuostata kūrinyje vėliau tik stiprės.

Intelektualus pokštavimas, ironija, paradoksas teikia naujų galimybių savaip suvokti per šimtmečius susikaupusias Vilniaus dvasines patirtis, svarbiausia – jas šiuolaikiškai perinterpretuoti. Pasidžiaugiama vertybėmis – išsiugdyta savigarba, sugebėjimu išsilaikyti per negandas. Taigi ironija, demitologizavimo tendencija nėra vienaprasmės – juk romanas rašytas iš meilės ir didžios pagarbos Vilniui. Tai tik atminimo revizavimas, siekis jį renovuoti. Susiduria ir koreliuoja priešybės – mitiškumas ir demitologizavimas, gėrėjimasis ir sykiu blaivesnis mūsų dienų požiūris. Kuriama modernesnė Vilniaus versija (ji ryškinama per kalbą, folklorą, senų albumų vaizdus…), ji realesnė, arčiau gyvenimo. Skaitytojui teikiamas Vilniaus mitas yra naujas, subjektyvus tikrovės aiškinimo modelis.

Mitas P. Tarulio kūrinyje vadinamas Vilniaus pasaka. Bet pasaka čia – ne klasikinio tipo, ji tik pabrėžia išgalvojimą. Svarbu, kad pasaka kūrėjui ir suvokėjui teikia nemaža semantinių galimybių: pramanytas pasakojimas, fantazija ir įsivaizdavimas, ypatingas mąstymo ir tiesos sakymo būdas, giliųjų visuomenės ir individo sielos klodų atvėrimas. Šioji Vilniaus pasaka žadina vaizduotę, įtraukia į skaitymo malonumą. Pasigėrėtinas naratoriaus iškalbumas, specifinis sakinio ritmas, grakštus ir įtaigus teksto bangavimas. Romano recenzentas, nesuvokęs mito nei sąmoningų pastangų jį išreikšti, piktinosi stiliaus nenormatyvumu⁹. O P. Tarulio jautrumas žodžiui, stiliui tikrai įspūdingas. Tekstas vis kreipiamas į giluminį matmenį – į Vilniaus sielą, jos esmę. Šelmiškai pareiškiama: „Vilnius pilnas stebuklų.“ Jau pirmame skyriuje užmezgamas esminis romano motyvas – stebuklai. Stebuklingumas – tai mito pagrindas. Stebuklų troškimas ir tikėjimas jais – archetipinis, iš amžių glūdumos paveldėtas žmogaus prigimties dėmuo. Žmones vis vilioja įsivaizduotas, bet naratoriaus pašiepiamas Vilniaus stebuklingumas:

O kur tie laukiami stebuklai tarp mūrų paslėpti? Gal ir tie akmenys tiems žmonėms stebuklingi? Neramios širdys čia ieškojo sau paguodos ir buvo pilnos kilnios vilties.

(p. 25)

Demitologizavimo principas, nesyk sukeitęs vietomis sacrum ir profanum, rimta ir nerimta, archajiška ir dabartiška, užsimoja ir prieš stebuklų laukimą, kaip keistoką šiuolaikiškumo reiškinį – žmonių pasąmonėje tebeglūdinčias mitinio mąstymo liekanas ir iš to kylantį troškimą įteisinti mitą dabartyje. P. Tarulis savo romanu užsimoja problemiškai aptarti senų senovės ir šių dienų tikrovės, mito ir „netikrų mitų“ sampyną bei opoziciją.

Kaip skaityti šią, rodos, paprastą, o išties sudėtingą Vilniaus pasaką su „stebuklų“ leitmotyvu? Mezgama realybės ir nerealybės sąveika: šimtametės pasakos buvimas labiau išryškina dabartį. Skaitytojui teks priimti literatūros fikciškumą, kai „visas tekste sudėstytas pasaulis virsta dariniu „tarsi“. Šios išlygos <…> šviesoje aišku, kad turime sustabdyti visas natūralias nuostatas, turimas „realaus“ pasaulio atžvilgiu“¹⁰. Simbolius teks perprasti per asociacijas. Vilniaus mitologema ypač daugiaprasmė. Simboliką galime aiškintis įvairiai: okupuotas Vilnius – visų mūsų širdies skaudulys, žaizda, tai labai brangu, tikra. Vilnius lietuviams ne šiaip megapolis, tai didis simbolis, valstybės emblema. Miesto santykis su valstybe, anot Jurijaus Lotmano, gali būti dvejopas: „<…> ne tik izomorfiškas valstybei, bet ir įkūnyti ją, tam tikra idealia prasme būti ja“¹¹. Būtent ta antroji prasmė P. Tarulio buvo senokai įsisąmoninta kaip sinekdocha – jo pamėgtas tropas dar ankstyvoje kūryboje¹² . Tekstas itin skatina apibendrintą mąstymą – štai gerokai išplėsta vilniečio sąvoka: „Visa, kas vilnietiška, dera ir tau. Kur bebūtum, kur bekeliautum, niekada nepamirši, kad priklausai iš žilos senovės pagarsėjusiai giminei, žinomai skambiuoju ir visuotinai pašlovintu Vilniaus piliečio vardu“ (p. 19). Įvairiais būdais orientuojama tikrovę aprėpti simboliškai ir kuo visapusiškiau, tikrinti ironišku žvilgsniu – tuomet daug kas pasirodys dirbtinai sureikšminta, prasimanyta: ir kilnioji Vilniaus (taigi – Lietuvos) garbė, ir nekintančiu laikomas vilnietiškumas (taigi – lietuviškumas), ir išgarsintas Vilniuje šv. Stanislovo statulos stebuklingumas. Naratoriaus užuomina, kad Vilniaus vis ieško gražaus gyvenimo pasiilgusieji, arba frazė „kiekvienam – saviškis Vilnius“ leidžia simboliką suvokti itin plačia ir nebūtinai etnologine prasme. Įvairias asociacijas žadina ir kitų sąvokų – „pasaka“, „stebuklas“, „troškimas“ – daugiareikšmiškumas.

Tiek daug sudėta į kūrinio įžangą. Suvokimas iš pat pradžių moderniai apsunkintas: įžvelgti simbolius, perprasti mitą, jo reikšmingumą, bet sykiu ir ironišką jo traktuotę, rasti intriguojantį raktažodį „stebuklai“, nujausti opoziciją (tikri–netikri stebuklai), o svarbiausia – mąstyti, koks pasaulis sudėtingas. Įveikus šią mitui skirtą slėpiningą teksto dalį, bus pasiruošta nerti į lengvesnį, klasikinio pobūdžio pasakojimą: į vieno žmogaus istoriją. Dabar atsiveria gyvenimo tikruma: Vilniaus varguomenės buitis, provincijos našlės Karusės gyvenimas. Įtaigus, detalizuotas realistinis pasakojimas, bet pagrindinio veikėjo charakteris čia nekuriamas – realizmo estetikai priešinamasi. Herojaus apibūdinimas modernus – per santykį su Kitu: komunikuojantieji individą vertina skirtingai, o jis pats sąmoningai kaitalioja savąjį Aš – keičia laikyseną, taktiką, kalbos toną ir kartais beveik neatpažįstamas. Stebėtojų pozicija, personažo tapatybės kaita romane ir toliau bus svarbūs meniniai principai. Kūrėjui labiau rūpės personažo dvasinė būklė, o ne charakteris.

„Vilniaus rūbo“ tekstas daugiareikšmis, jo planų net keletas, o audinys labai tankus. Viską aprėpti, aptarti beveik neįmanoma. Svarbu užčiuopti ir neišleisti iš akių to, kas, manytume, yra šio kūrinio formos ir turinio esmingumas – keleto klodų sistema.

Pirmasis vaizdų klodas gana aiškus. Konkreti laiko ir erdvės atkarpa: tarpukaris, lenkų okupuotas Vilnius. Vilniečio Vedlūgos, kaip ir miesto, patirtys daugialypės. Bet žmogus – kūniška būtybė, tad svarbūs jo jutimai ir jų išryškinimas. Protagonisto kūnas ir prislėgta savijauta išsyk išduoda nelaimėlį. Jis valkataujantis batsiuvėlis, stokojantis žmogiškųjų ryšių. Jo intuityvūs geresnio gyvenimo siekiai visai suprantami. Bažnyčioje nuobodžiai bespoksodamas į Šventojo statulą, jis netikėtai patiria archetipišką pasąmoninį atsivėrimą – amžiną žmogaus geismą būti reikšmingam, iškilti, išgarsėti, o tai netikėtai pažadina keistą individo sumanymą. Įspūdinga yra pasąmonės pakuždėjimo, kūno sureagavimo ir minties nušvitimo scena:

<…> nesuvokdamas, kas pasidarė, jis staigiai išplečia savo akis. Visu liemeniu pasiduoda priekin. Ir sustingsta vietoje <…>. Jo kaklas, tasai ilgas, gyslotas kaklas, pernelyg ištemptas. <…> tiek sujaudintas, kad nustebęs pajunta… prakaito lašas po marškiniais per nuogą nugarą taip aiškiai bėga, kaip musė per lango stiklą. <…> Vienu ypu pats save įtikina, kad nors kartą gyvenime jis surado užtikrintą laimėjimą. <…> mokės juos visus pralenkti, suraityti ir išdidžiai šalin nustumti.

(p. 47–48)

Iliuziją išsiveržti iš skurdo ir nevykėliškumo, atsiimti tai, ko gyvenimas jam nedavė, skatina gelminės jėgos, vidinė motyvacija (juk save laiko vertingesniu už daugelį kitų). Stebuklas įvyks, reikia tik jį įteisinti kaip mitą. Kilęs sumanymas spekuliatyviai pagrindžiamas vilnietiškumu – pardavinėti Šventojo apsiausto skiauteles kaip palaiminimą iš Vilniaus tiems, kurie yra atsidūrę anapus demarkacinės linijos. Tų žmonių stebuklų pasiilgimas garantuos sėkmę.

Kūrėjui rūpi giluminiai vyksmai žmoguje. Tai modernistinis gilinimasis į žmogų – J. Joyce’o įtvirtinta žmogaus vaizdavimo per prigimtį galimybė. Koks yra žmogus – šiuolaikinės tikrovės dalis? Svarbu suvokti jo sąmonės ir pasąmonės procesus, net ir „tamsiuosius“ instinktus. „Ulise“ J. Joyce’as tyrė šiuolaikinio žmogaus dvasinę, fizinę, seksualią prigimtį, atidengė, kaip individai yra valdomi instinktų ir keistų potroškių. „Uliso“ įspūdingame išlaisvintos pasąmonės skyriuje veikia šmėklomis tapę slapti troškimai ir kompleksai, triumfuoja „tamsioji“ prigimtis. Kitame skyriuje šiuolaikinė moteris, apmąstydama savo geidulingumo patirtį, apibendrina: „<…> jei tokia buvo jos prigimtis, ką ji galėjo padaryti“¹³.

„Vilniaus rūbo“ autorius dėmesį sutelkė į žmogaus prigimtinį pasąmoninį šlovės troškimą – iškilti, pirmauti, „visus suraityti“¹⁴. Užsibrėžęs tikslą, individas tiesiog atkunta: auga ryžtas, pasitikėjimas savimi.

Vedlūga – tipiškas P. Tarulio personažas – „mažasis žmogus“. Psichologiškai jis gana sudėtingas: miestietis, trokštąs poniškumo, nebijąs rizikuoti, kad susikurtų sau tinkamesnį gyvenimą. Prasčiokiškas plėšikavimas jam netinka – kas kita originaliai išmąstyta afera. Neeiliniai yra Vedlūgos išmoningumas, gebėjimas prisitaikyti, artisto įtaiga. Jo dvasios giminaičiai – O. Henry’io prozos personažai, charizmatiški avantiūristai, apgaulės meistrai. Jų kultivuotas „doro“ džentelmeniško sukčiavimo, teikiančio greitą pralobimą, verslas – tai ypatinga epochinė godulio ir kilnumo, nusikaltimų ir meistrystės sampyna. „Tiek yra visokių būdų įsigyti milijoną, kad net nežinau, nuo ko bepradėti“¹⁵, – aiškina vienas šių tipų. P. Tarulis jaunystėje buvo pamėgęs šį autorių: vertė jo noveles (iš rusų k.), išleido vertimus ir atskira knyga, paveiktas O. Henry’io prozos yra bandęs pats rašyti apie nesugaunamo šaunaus plėšiko išdaigas¹⁶. „Vilniaus rūbe“ taip pat rastume kai ką iš amerikiečių klasiko išryškintų suktybių – kad ir epizodas, kai Vedlūga, pristigęs „relikvijų“, narsiai įperša moteriškei keletą neva „šventų“ žirniukų.

Kaip efektingiesiems O. Henry’io personažams, taip ir Vedlūgai tiesioginis negatyvus vertinimas netaikomas. Skaitytojas turi pats per ilgą pasakojimą brandinti savo požiūrį. Romano esmė gerokai kita. Svarbus yra mitinis mąstymas, mitų atbalsiai, tad prasmė netiesioginė, simbolinė. Kūrinio ašimi yra pasirinktas archetipinis mitas – kelionė, ieškojimai, klaidžiojimai (odisėja). Naratyvas kiek imituoja pasakiškumą. Protagonistas nelyg stebuklinių pasakų herojus išeina į pasaulį laimės ieškoti. Jis prekiauja „stebuklais“, pasakiškai lobsta, įsiterpia į aukštuomenę, didžiuojasi laimėjęs (jo pavardę P. Tarulis įreikšmina: Vedlūga – iš lenkiško žodžio „wedlug“, t. y. „pagal jį, jo supratimu“). Ribos metafora – taip pat iš pasakų. „Peržengti ribą“ – daryti, kas neleistina. Romane ribos įveikimas – ir tiesioginis (prasmukimas per valstybės sieną), ir metaforinis (įvairių slenksčių savyje peržengimas). Ši prasmė įvairiopa: siekiant aukšto tikslo, būties pilnatvės, neišvengiamai peržengiamos normos ir ribos. Sąmoninga ribos įveika – pasirinkimo, moralinio apsisprendimo faktas. Vedlūga veikia savanaudiškai, peržengia ribas laipsniškai ir vis įžūliau atmesdamas patirčių klodus (sąžiningumą, doros normas, Dievo įsakymus, žmoniškumą…). Gausėja pinigų, auga godulys. Vedlūgos sukurtasis mitas laimėti apgaudinėjant gana veiksmingas, bet žmogaus dvasia smunka vis labiau, keičiasi ir išorinė laikysena – eigastis, veidas.

Atidžiai yra stebimas Vedlūgos vidaus pasaulis, sąmonės ir pasąmonės procesai. Pasitelkiamos naujos vaizdavimo priemonės, ypač vienas didžių J. Joyce’o atradimų – psichikos realybę ryškinti vidinės tėkmės principu, kuris leidžia modernistui atskleisti žmogaus vidujybę iš didesnių gilumų ir esmingiau, nei vidaus pasaulį vaizdavo realistinė literatūra. Vidinė sąmonės, minčių, įspūdžių tėkmė ir P. Tarulio taikoma Vedlūgos vidaus išgyvenimams rodyti. Konkrečiau šį novatorišką vaizdavimo būdą aptarsime kiek vėliau, individą ištikus dvasinei krizei.

Stiprėja ironiškas pasakojimo tonas. Į puikybę pasikėlęs, išsipuošęs Vedlūga – kaip pajacas. Pažymėtina formos naujovė – modernistinis atsiribojimo nuo veikėjo principas: tekste mąžta tikroviškumo, daugėja specialaus sukeistinimo, „darymo“ efektų. Štai naivios, baikščios moterytės apgavimo scena – „stambus planas“, ceremoningas veiksmas, ryškių detalių kartojimas, o paskui ir krata, atskleidusi Vedlūgos pinigų gausybę, – visa išdidinta kaip veikėjo nedorybių viršūnė. Nuo šitokio subjekto belieka atsiriboti.

Protagonisto santykis su išorine tikrove – tai antrasis „Vilniaus rūbo“ vaizdų klodas, ne mažiau svarbus, bet kitoniškas nei mūsų aptartas pirmasis. Tai visai kas kita nei Antano Škėmos romano intelektualiojo herojaus neatitikimas tikrovei: kentėjimai, iš proto kraustymasis ir žūtis šaltame, svetimame pasaulyje („Balta drobulė“ septyneriais metais ankstesnė už „Vilniaus rūbą“). P. Tarulio Vedlūgos didysis siekis yra patekti į jo įsivaizduojamą „karalystę“, prisitaikyti, susitapatinti su tariama „diduomene“, kuria jis žavisi.

Realybės paveikslas „Vilniaus rūbe“ nelabai vientisas, vaizdai kiek išblaškyti, juos reikia sutelkti į aiškesnį vienį, permąstyti, suvokti.

P. Tarulis savo romano realybės vizija nebando lygiuotis į preciziškai konkrečią, stebėtinai autentišką Dublino tikrovę, kokia dėstoma „Ulise“, tačiau tikrumas rūpėjo ir P. Taruliui: antai kaip atsvarą mitiško Vilniaus šventumui tekste jis įterpė ir Vilniaus kasdienos vaizdų su realiais epizodiniais veikėjais. Daugiausia vaizdavo visuomenę, perteikdamas ne autentiką, bet stipriau apibendrintą, susimbolintą – savaip tikrą šiuolaikinės visuomenės dvasinį turinį. Tikrovė pinama su mitu. Ironiška mito traktuotė, taikant ją tikrovei, leidžia skvarbiau perprasti realybę, iškelti, kas joje apgaulinga, išpūsta, netikra, nors ir gražiai pridengta, o pašaipą nesyk sustiprinti iki komedijinio, parodijinio efekto.

Mito liekanos žmonių pasąmonėje – stebuklų troškimas savaip valdo visuomenę. Romane atsiveria tiek liaudies, tiek vadinamosios aukštuomenės tuščia lengvatikystė. Vedlūgos „stebuklingi“ palaiminimai greit prigyja ir tampa paklausūs, o visuomenėje bręsta ir naujų „stebuklų“ atmainos. Išponėjusi, susireikšminusi, nuobodžiaujanti visuomenės viršūnėlė – toli gražu ne elitas: komedijinė neva rafinuotų damų salono scena ir tuščiagarbių valdžios vyrų posėdžio parodija atskleidžia miesčioniškumą, interesų seklumą, nykų provincialumą. Vaidybą, veidmainiškumą demaskuoti padeda „menų sintezės“ principas: daug teatro apraiškų. Prisižiūrėjęs į „vertinguosius“, ir Vedlūga išmoko vaidinti „kaip kiti“, jo povyza tapo „lyg visuomenės šulo tauri skulptūra“ (p. 187), o „politikierių“ metodai tik patvirtino jo paties siekį laimėti apgaunant. Vyrai čia apsimetinėja patriotais. J. Joyce’o „Ulise“ drąsiai buvo skiriama tėvynės meilė nuo pašiepiamo lėkšto tėvynainių nacionalizmo; panaši ir P. Tarulio pašaipa: „Vilniaus rūbo“ visuomenėje patriotizmas ne tik negilus, išorinis, bet ir spekuliatyviai taikomas naudos interesui – pasižymėti, iškilti viršininkais, „vadais“. Romane menkysta Šiaudinis, geisdamas prilygti tautiniams aktyvistams, imituoja jų demagogiją, klišinę pompastišką retoriką: „Kaip kitiems išeidavo puikiai, kai jie pradėdavo nuo Gedimino, primindavo senąjį dievulį Perkūną ir graudinančiu, pilnu patoso balsu sušukdavo: „O kas neskriaudė lietuvio žmogaus?!“ Ir išvesdavo tokią mintį, jog visi ir visi lietuvį žmogų skriaudė, o tik jis, tas kalbėtojas, yra vienintelis jo užtarėjas. Ot!“ (p. 389). Rodoma įvairiais pavidalais besireiškianti visuomenės dvasios tuštybė, nemąstančių, lengvai pasiduodančių svetimai valiai ir netikriems mitams žmonių visuomenė. O jos „autoritetas“ – tokia ponia Vanda, kuriai visi pataikauja. Naratorius stipriai gelia, ironizuoja. Ironija net aštresnė nei „Ulise“, nes ir epocha vėlesnė. Dabartis sudėtinga, tad ir žmonių atsakomybės labai reikalaujanti. Ne vienu pašaipiu brūkštelėjimu yra tiesiai taikoma į lietuvių išeivijos dvasinės ir visuomeninės tikrovės apraiškas (šio užkodavimo kažkodėl nematė romano recenzentai). Tikrasis suvokimas, žinoma, apibendrinantis: pristatoma rimtesnių dvasinių pagrindų neturinti šiuolaikinė tikrovė. Prisimintinas M. Eliadės aiškinimas apie atitolusį nuo pirmykščio dvasingumo profanišką pasaulietiškumą, jo klystkelius. Atitolimas pragaištingas ir žmogui, ir visuomenei. Štai Vedlūga jau demaskuotas. Areštinės „kolega“ – pagiriojantis meistrelis, pašalinis Vedlūgos stebėtojas, sprendžia apie jį visai blaiviai: „<…> bandė lengvai pagyventi. <…> Argi jis neturėjo pakankamai pavyzdžių? Kiek tik reikia. Matė, kad kiti panašiai daro, tai ir jam parūpo pamėginti“ (p. 336). Šitaip paprastai, lyg ir nežymiai, susiejami abu romano vaizdų klodai, lig šiol skyrium ryškinę Vedlūgos bei visuomenės dvasinius klaidžiojimus: jie jungiami ir persmelkiami tuo pačiu kritiškumu.

Bet kritiško vertinimo kūrėjui modernistui dar nepakanka, siekiama gerokai daugiau. Tekstas vis kreipiamas į svarstymus, disputą – į bendresnę žmogaus būties prasmių problematiką. Organizuoti svarstymus P. Tarulis moka, o skaitytojui teks rinktis ir spręsti, ar pasaulis galėtų būti protingesnis, būtis – harmoningesnė, humaniškesnė.

Pasakojimas pereina į kitą lygmenį – į būtimi grindžiamą sritį. Iškyla universalieji klausimai, egzistencinė perspektyva. Tai trečiasis, vedantis prie bendrybių „Vilniaus rūbo“ vaizdų ir prasmių klodas, jis sudėtingesnis už du ankstesnius, sukeliantis tam tikrą suvokimo įtampą (gausu nutylėjimų, poteksčių, abstraktesnio pobūdžio simbolių), bet ir įdomesnis, fundamentinis.

Tikra priešingybė žmonių gyvenimui – gyvosios gamtos aplinka. Tai jau ankstėliau romane įpintas lietuviškos vasaros vakaro fragmentas, jis pakylėtas į dvasinę plotmę – mažųjų lauko vabzdžių žaismas ir muzikavimas. Subtili gamtos adoracija, jautri grožio ir kūrybos laisvės sandrauga. O svarbiausia – visi maži padarėliai muzikuoja kartu, nėra gamtoje agresyvaus dominavimo, šlovės manijos, puikavimosi, kitų paniekinimo. Kuklus solistas Uodas – tikras poetas, bet be laimėtojo pretenzijų, be didybės kompleksų. Romano struktūroje ši vabzdžių sutartinė simboliška – atsiveria potekstinis planas, iškeliantis galimą pasaulio darną ir santarvę. Šventiškumą, gyvenimo laimės ir džiaugsmo pojūtį čia galime suvokti kaip užkoduotą būtį – tai žmogaus gyvenimo paskirtis, egzistencijos supratimas. Į būtišką lygmenį pakyla ir žaidimas – įkvėpta veikla, „gyvenimo pagražinimo“, „tavo dienų, tau skirtų valandų palaiminimo“ (p. 126) išgyvenimas. Kitaip esti žmonių „žaidimuose“. Pseudožaidimais romane laikytinos turgaus scenos arba štai areštuoto Vedlūgos ir policininko Šiaudinio, dviejų pretendentų į laimėtojus, žodinė dvikova – ši įdomi scena traktuojama kaip gaidžių kirstynės. Bet gyvenimiška konkretybė, kai individas apgaudinėja, o ir kitų apgaunamas, dar nėra tikras gyvenimas.

Romane nemaža kitokių – universalios reikšmės situacijų (pasirinkimo ir apsisprendimo, dvasios išbandymų, vertybių svarstymo ir kt.). Labai išplėtota vidinės krizės tema.

Vertybių praradimas, vidinė krizė, žmogaus mįslė buvo tikroji XX a. vidurio ir antrosios pusės modernistų tematika. Jie dabarties žmogų matė gyvenantį subyrėjusių tiesų bei netikrų vertybių pasaulyje, suskilusios psichikos ir linkusį į autoanalizę. Modernistai buvo atidūs asmens vidujybės tyrėjai. „Vilniaus rūbe“ taip pat išgvildentas individo psichikos sudėtingumas, jo troškimų reikšmės. Veikėjo patirtis dar sykį įdėmiai peržiūrima ir net savaip teisinama, atskleidžiant žmogiškumo pradus. Traumą išgyvenantis Vedlūga yra našlaitis, visiems svetimas, iš vaiko dienų sukaupęs daug kartėlio ir pykčio, bet ir lakios fantazijos, iniciatyvus, turįs visai nepeiktino vilnietiškojo apsukrumo. Jis ir susvetimėjęs, nieko nemylintis, be gailesčio iš žmonių lupo pinigus, o policininkų sučiuptas taip niekingai manevravo save gelbėdamas. Kas jis – tikrasis? Ko vertas jo neišpasakytas troškimas laimėti, visus pranokti?

Kelio, kelionės mitas – šįsyk kūrinyje „prakeiktos kelionės“ variantas, jis įprasmintas kaip reikšmingas individo esmės at(si)skleidimas, žmogiškumo patikrinimas. Vedlūgai, subliuškus jo sukurtam lengvos sėkmės konstruktui, išmestam iš visuomenės ir atgabentam netoli demarkacinės linijos, kad grįžtų iš kur atvykęs, apleistam ir bejėgiškai braidančiam po pelkyną (vėliau po nykų skardį, po mišką), tenka išgyventi tikrą dvasios košmarą. Nėra kelio ir išeities. Tai gerai apgalvota personažo izoliacija: jis savotiškai atjungtas nuo tikrovės ir žmonių, paliktas sau pačiam. Nebėra komunikacijos, kaitalioti tapatybę nėra prieš ką. Nei buvusio Vedlūgos prašmatnumo, nei poniškų įgeidžių. Net žmogaus savigarbos nebelieka ropojant kaip vabalui ar įpuolus į purvyną ir aiškiai pajutus savo menkybę. Lieka tik permąstyti savo gyvenimą, ypač įkyrią laimėjimo idėją, maniakišką nugalėtojo siekį. Ryškėja, kas yra /nėra esminga. Siekiama ir skaitytojo aktyvumo – kad net fiziškai pajustų šiurpų rudens orą, personažo ribinę būklę, kad gyvai įsitrauktų į vertybių svarstymus. Aksiologinę nuostatą buvo paryškinusi ir dviejų kontrastingų policininkų siužetinė linija: ne rėksnys, tuščiaviduris Šiaudinis, o ramus, savo nuomonę ir moralinę poziciją turintis Kaciušis yra tikrasis Vedlūgos kaltintojas ir baudėjas.

Įvykių eigai vis lėtėjant išsigrynina egzistencialistinė atmosfera (dominuoja dvasinė įtampa ir mintis, egzistencinių vertybių ir prasmių apmąstymas). Tai naujoji psichinės realybės vaizdavimo forma – jau anksčiau minėtas vidinės tėkmės principas. Išsamiai ir atidžiai fiksuojami personažo stresiniai išgyvenimai, įkaitusios vaizduotės pojūčiai, nujautimai, samprotavimai, besikeičiančios dvasinės būsenos. Jausmai sudėtingi: nuo mirties baimės, pažemintojo emocinio įniršio – iki kylančio vidinio teismo, kaltės pajautimo, graudaus vienišumo, pirmąsyk pasiryžus nuoširdžiai bendrauti su žmonėmis.

Kelionės vargai priverčia į daug ką pažiūrėti tarsi iš kitos pusės. Buvę didieji troškimai koreguojami: pavargęs, sušalęs trokšta tik duonos kąsnio, šilumos, gero žodžio. Pajunta pagarbą jį nubaudusiam Kaciušiui, gailisi Karusės, kurią buvo palikęs ir užmiršęs. Stiprėja žmonių pasiilgimas (nelaimėje taip reikia paguodos, užuojautos). Taigi regime modernistinį, t. y. tikrai platų, išsamų, individo psichikos vaizdavimą. Vedlūgos savirefleksija, dėl kurios buvo priekaištavę romano recenzentai: „nieko neįvyksta“, „nuobodu“, iš tikrųjų atskleidžia labai reikšmingus vidinius poslinkius – vertybių perkainavimą, vis sąžiningesnę savianalizę, autentiškesnį būties supratimą vietoj ankstesnio neautentiškojo, kai teigdavo: „Ir kiti taip darė ir daro“ (p. 417).

Ta ypatinga psichikos vaizduosena buvo J. Joyce’o ištobulinta, „Ulise“ virtuoziškai realizuota ir tapusi geru pavyzdžiu kitiems autoriams. Tai laisvas netiesioginis kalbėjimas, personažo sąmonės ir minčių tėkmės nupasakojimas trečiuoju asmeniu, susiklostantis kaip ilgų ilgiausias modernistinis vidinis monologas (į jį įsiterpia dialogai ir tiesioginės vidinės mintys), galop jis pereina ir į kraštutinybę – „sąmonės srautą“, kur ypač daug lemia netikėtos asociacijos. Ir „Vilniaus rūbe“, vos pasirodžius protagonistui, dominavo laisvas netiesioginis jo sąmonės perteikimas trečiuoju asmeniu, tik retkarčiais, didelės įtampos atvejais, pasireiškiantis verbalizuotu vidinių minčių pirmojo ar antrojo asmens pavidalu. Vargingos kelionės sąlygomis pokalbis su savimi – būdingas dramatiškas, menkai tesiplėtojantis modernistinio veikėjo vidinis monologas, lyg ir individo sielos apnuoginimas, sinchroniškai vykstančių sąmonės ir pasąmonės procesų at(si)vėrimai. Pasąmoningasis atsivėrimas itin nervingas, padrikas, grįstas asociacijų šuoliais, dažniau reiškiamas jau ne rišlia kalba, o tik garsais, ištiktukais (šūkčiojimų, aimanų prasiveržimai). Tai taruliška „sąmonės srauto“ atmaina.

P. Tarulis buvo ne tik gabus J. Joyce’o mokinys, bet ir savitas, pajėgus kūrėjas. Tikro meistriškumo pareikalavo Vedlūgos kelionės kliūčių, jo fizinių ir dvasinių kentėjimų, emocinių būsenų įvairovės perteikimas, personažo sielos vingių išnarpliojimas. P. Tarulis gebėjo suvaldyti vaizduojamą gamtos ir žmogaus dvasios sumaištį ir kismą, sukoncentruoti ir išryškinti kas svarbiausia. Tekstą gyvina psichologinis taiklumas ir lanksti šnekamoji kalba su liaudiškos išminties posakiais. Pažymėtinas dar vienas ypatumas, artimas J. Joyce’o pamėgtam eksperimentavimui su kalba, o mūsų autoriui iš seno būdingas žodžio galios reikšminimas, tam tikrų kalbos keistybių, žodžių sąskambių atradimas. „Vilniaus rūbo“ skaitytojui yra pasiūlytas garsiniu panašumu siejamas žodžių žaismas: dūris ir durys. Aštrūs dūriai vienijo fragmentuotą tekstą, aktyvina suvokėją, o herojų savitai perspėja. Vedlūgai duria batsiuvio yla, saulės spindulys, nepalankus dygus žvilgsnis, duriančios yra krūmų šakos. O įvairios durys vis varstomos, bet gali būti ir nebeatveriamos. Ryšys tarp šių simbolių – kol kas tik užuomina, bet skaitytojui reikia būti atidžiam, jų nepraleisti, o siūloma interpretavimo kryptis išryškės kiek vėliau, įsigilinus į būties problemas.

Kūrinyje dera jausti atsiveriančią būtiškumo sferą – suvokti daugiau nei individualų atvejį, mąstyti apibendrintai, užčiuopti būties prasmingumo kodą. Itin svarbi būties problema (ji artima ir krikščionybės tiesoms) – vertybes praradusio, aklavietėje kenčiančio žmogaus prisikėlimas. Išeitį rasti privalo pats asmuo. Romane vilties yra – atgimimas sunkus, bet galimas, jis slypi pačiame žmoguje. Atpažįstame egzistencializmo filosofijos poveikį. Enciklopedinis moderniojo meno vadovas nurodo: ši filosofija buvo populiari ne tik Europoje, bet ir šeštojo dešimtmečio JAV menų pasaulyje¹⁷: individas laisvas mąstyti, išsiaiškinti ir nutarti, kokių vertybių jam siekti, kokiam būti, jis galįs grįžti ir į pradžią, atrasti save iš naujo, pradėti iš pradžių. Egzistencinio pasirinkimo situacija, dvasinio praregėjimo (prisikėlimo) galimybė yra sudėtingi dalykai. M. Eliadė yra aprašęs archajinės iniciacijos („įšventinimo“) scenarijų – ilgą ėjimą per tamsą, brūzgynus, kemsynus, simbolizuojančius mitinio pragaro siaubą. Tik iškentus fizines kančias ir absoliutų vienišumą erdvėje pasiekiama išganymo trobelė kaip galimybė atgimti dvasiniam gyvenimui¹⁸. Tai atitinka P. Tarulio herojaus vargingą kelionę į save, į tapsmą Žmogumi. Kaip tame archajiškame scenarijuje, yra ir „trobelė“ – kito, Vedlūgos lig šiol nepažinoto, žmogiškumo modelis. (Panaši ir ekspresionistų „naujo žmogaus“, „naujo gyvenimo“ idėja, kuri P. Taruliui turbūt buvo žinoma.) Būtiškos prasmės iškyla lyg apvalytos ir išgrynintos nuo banalios kasdienybės apnašų – toks yra egzistencinis Namų suradimas, tikrumo atpažinimas, tiesos išryškėjimas, kai paprasčiausias voratinklis pajuntamas kaip gamtos stebuklas – gyvybingumo ir grožio fenomenas.

Mąstyti būtina kuo plačiau. Neatsitiktinai protagonisto istorija įkomponuota dideliame erdvės ir amžių tėkmės kontekste – nuo šimtamečių Vilniaus mūrų (kūrinio pradžioje) iki senų, gal ledynmetį menančių akmenų pelkėtame skardyje – Vedlūgos kančių kelyje. Realybė ne tik panoraminė, bet ir kompaktiška: supintos įvairios epochos, miesto ir kaimo kultūros. Plataus užmojo pasaulėvaizdyje (lyg „amžinatvės“ matmenyje) ir Vedlūgos troškimai, kelionės, klaidžiojimai gauna gilesnę apibendrinančią prasmę – tai žmogaus buvimas žemėje, bendražmogiškas laimės siekis, ieškojimai, praradimai, tai apskritai individo, kaip gyvenimo dalyvio, klystkeliai, žmogiškoji egzistencija. Ši egzistencinė dimensija skatina keisti požiūrį į žmogų – žvelgti į jį iš daug aukštesnio taško nei prigimtis, apie kurią Vedlūga anksčiau buvo naiviai kalbėjęs: tarsi vidun koks vokas įdėtas su kažkieno surašytu turiniu, o tu turi jį nešti kaip paštą (p. 245). Nauja būtiškoji samprata kitaip konceptualizuoja žmogų, jo gyvenimo tikslus ir siekius. Vedlūga pajunta troškimą gyventi, o ne žūtbūt laimėti, nustūmus kitus.

Tarp būties pajautų ir naujų vertybių iškyla klausimas – kaip gyventi. Dar kūrinio pradžioje buvo užmegztas žmonių bendravimo būtinumas. Bendravimas kaip tikro gyvenimo prasmingumas. Modernistams labai rūpėjo egzistencinio vienišumo, pašlijusio intencionalumo klausimai. „Vilniaus rūbe“ šis aspektas išplėtotas simboliais, o meninio sprendimo išradingumu verta ir pasidžiaugti. Koduota proza panaudoja ne vien įprastas, bet ir ypatingesnes, abstraktesnio lygmens žodžių reikšmes. Štai romane koduojami komunikaciją sunkinantys, atskirtį ar sąmoningą atsiribojimą fiksuojantys ženklai: tarp valstybių – demarkacinė linija (gali būti suprasta ir kaip „geležinė uždanga“), o žmonių gyvenime – tvoros, vartai, durys, nelyg tai Vilniaus istoriškumo žymė, senųjų miesto tvorų ir vartų reliktas, o durys dar turinčios ir mitologinę prasmę. Konkretūs įėjimo / išėjimo ženklai yra metaforiški, konotatyvūs, žymintys šiapus / anapus, t. y. savą / svetimą erdvę, sykiu ir nustatytas ribas. Štai Vedlūga, kaip tikras lietuvis, svajojo apie užsisklendimą – nuosavą namelį, aptvertą stipria tvora. Minėtieji perėjimų-ribų įvaizdžiai (kiek retesni – langas, slenkstis) romane prasmingi ir net atraminiai. Ypač durų leitmotyvas. Protagonisto prie durų vaizdas išradingai šliejasi prie XX a. modernistinei prozai būdingos nutrūkusių kontaktų, susvetimėjimo, nepasitikėjimo bendravimu problematikos. Demaskuotam, iškentusiam savo nešlovę, mirtinai pavargusiam Vedlūgai praverti svetimas duris (net visai prastas „dureles“), žvelgti žmonėms į akis, atkurti ryšį su jais prilygsta visų sunkiausiam uždaviniui. Jo vargų kelionę buvo pradėjęs skaudus, bet prasmingas Kaciušio šautuvo buožės smūgis į nugarą [smūgis – lyg dūris, –D. S.], kad, „prie šių menkų durelių atsidūręs“ (p. 479), jis imtų suvokti, ko lig šiol nesuprato. Į vienovę suvesti simboliai dūris ir durys, papildyti žodžio „durti“ išvestine forma „atsidurti“, leidžia identifikuoti itin svarbų simbolinį naratyvinį kodą, kuris (tarp kitų kodų) atsiskleidžia padėdamas skaitytojui atkoduoti kūrinio koncepciją: koks reikalingas ir būtinas yra žmonių bendravimas ir koks tai didis dalykas! Neryžtingumas prie durų (tam skirta keliolika teksto puslapių) – labai daugiaprasmis, jis asocijuojasi su Šventraščio sūnaus paklydėlio sugrįžimu ar „dypuko“ emigranto troškimu grįžti į tėvynę, įveikti jo sielą slegiantį likiminės kaltės jausmą… Atsivėrusios durys viltį praradusiam yra lyg stebuklas – sužimba žmogaus pagalbos, paguodos tikimybė. Stebuklo potekstė – žmogaus širdies šiluma, o ne tariamas Šventojo statulos stebuklingumas. Šitaip P. Tarulis savo pamėgtu antitezės principu suveda fabulos pradžią su pabaiga, akcentuoja žmonių bendrystės idėją. Kad ir koks buvo Vedlūga, jis vis tiek vertas artimo meilės ir svetingumo:

Žinojo, kad jam jau nereikės, sielvarto kankinamam, liūdnai klausinėti:

– Ar bus, kas jį supras? Ar atsiras kas, kas jo pasigailės?

(p. 495)

Įžymių modernistų pesimizmo P. Tarulis nepriėmė – pasuko kitaip, ieškojo išeities. Ėjimas pro duris į vidų leidžia suvokti, kad visa negera palieka už durų. Tai egzistencinė situacija, turinti bendresnę būtišką išeities ieškojimo ateičiai prasmę („Rytojus už durų“). Romanas buvo iškėlęs aikštėn netvarką, pražūtingą tikrovės blogybę – visuotinai išvešėjusius apgaulę ir apsimetinėjimą. Vilnius buvo traktuotas kaip dvasingumo, išlikimo per šimtmečius pavyzdys, o štai dabarties žmoguje ryškintas asmenybės irimas kaip kylanti grėsmė. Ieškant išeities rytojaus būčiai finalinėje scenoje akcentuota išganymo idėja: nuoširdus, doras žmogaus ryšys su žmogumi yra tikras ir patikimas gyvenimo pagrindas. Demitologizavimo tendencija, atmetusi įtikėtus pseudomitus, dabar pasuka į sugrįžimą prie „švarios“ pradžios ir tikrumo. (Mitinė amžinojo sugrįžimo, kartojimosi tiesa.) Bendravimo nuoširdumą, žmonių solidarumą romanas iškelia kaip išeities esmę. Orientuotis į žmoniškumą, prisiimt atsakomybę už žmogaus dalią – genialiai paprasta tiesa ir išganymas.

Universalu, bet ir labai aktualu. Ne egoistiniai siekiai, žmonių mulkinimas, paika lengvatikystė, bet blaivus galvojimas, protingas su(si)vokimas turi būti lemiantys. „Vilniaus rūbas“ labiausiai iš visų P. Tarulio kūrinių nukreiptas į ateitį (apie ateitį ir rytojų buvo užsiminta jau pirmuose puslapiuose). Svarbu susivokti ateities kelyje, išlikimo galimybėse. Pasaulyje daug politinės įtampos, nerimo dėl rytojaus, tad ypatingą dėmesį reikia skirti žmogui, brandinti jo šiuolaikinę tapatybę, gaivinti primirštas pamatines humanizmo vertybes – daug kas priklauso nuo žmogaus atsakingumo. Šitaip P. Tarulio dėstyta ir viename ano meto politinių nuotaikų straipsnyje: „<…> žmonija šiandien stovi prieš neišpasakytus sunkumus. Kur ieškoti išeities? <…> reikia kreipti žvilgsnį į humaniškumą ir humaniškų idėjų ugdymą, reikia pirma viso ko pasitikėti žmogumi. Šis pasitikėjimas žmogiškomis vertybėmis yra vienintelis dalykas, kuris gali žmoniją išgelbėti <…> šiandieninis lietuvis turi kreipti savo žvilgsnį į humaniškumą“¹⁹.

P. Tarulis mąstė plačiai rėpdamas praeitį, dabartį ir ateitį – anaiptol ne provincialiai lietuviškai, bet pasaulio, žmonijos mastu. Universalų žiūros ir mąstymo kryptingumą, apibendrinimo siekį stiprino ir kūrėjo pasirinkta savita „Vilniaus rūbo“ žanro atmaina. Savita, nes modernistai – kanonų griovėjai transformavo pasenusias žanrų formas. „Vilniaus rūbas“ vadintas romanu, bet išties tai parabolės tipo kūrinys, jis grįstas ne atvaizdavimo, o tam tikro maskavimo, užkodavimo būdu. Modernias parabolės panaudojimo galimybes rodė naujųjų laikų prozos meistrai – Franzas Kafka, Jeanas Paulis Sartre’as, Albert’as Camus ir kt. P. Tarulio teikiama romano ir parabolės žanrų simbiozė taip pat įdomi. „Vilniaus rūbe“ paraboliškai mąstyti jau nuteikė puikioji vabzdžių muzikavimo scena. Paraboliškai yra organizuotos kūrinio meninė konstrukcija, raiška, koncepcija. Gyvenimo laimės ieškojimų ir laimės sampratos idėjas, reiškiamas protagonisto istorijos pagrindu, reikia įminti nelyg mįslę. Ženklus čia ir biblinėms parabolėms būdingas alegorinis pamokomasis etinis pobūdis: laimės gaudymo nedoru keliu pajuokimas, paiko įklimpimo į „stebuklus“ ir pažadus nuvainikavimas gali padėti visiems, ieškantiems buvimo prasmės. Toks, kaip Vedlūga, gali rastis bet kokioje epochoje, o apgavystės bruožų savyje gal aptiktų ne vienas. Parabolės pasaulyje iškyla abstraktesni klausinėjimai: kas yra žmogus, kaip jis įsiterpia į istoriją, kaip gyventi (būti), kokia žmogaus priedermė, ko viliamės iš žmogaus?.. (tekste šitokių klausimų daug) – atsakymų knyga nepateikia, bet išplečia problematiką iki universalesnių žmogiškosios egzistencijos ir mąstymo apie ateitį svarstymų. Algirdo Juliaus Greimo teigimu, „parabolinis diskursas <…> tampa galvojimo ir supratimo būdu, sakytume, kita „kultūra“, gyvenimo stiliumi“²⁰.

Esama „Vilniaus rūbe“ ir to, ką A. J. Greimas, rašydamas apie parabolę, pavadino „kitokiu racionalumu“, kuris „padeda suvokti, kad individai, pasklidi ir vieniši, vis dėlto yra įtraukti į tam tikrą gyvenimo filosofiją, tam tikrą gyvenimo būdą, tam tikros rūšies atsakymą pasauliui, kuris juos supa, <…> nes asmenys priklauso „dvasinėms bendrijoms“, juos viršijančioms ir juos jungiančioms“²¹. Parabolės tipo suvokimas provokuoja mintį, gilina P. Tarulio kūrinio meninį kitoniškumą.

Įvaldyti modernistinį, mitiniu mąstymu besiremiantį kūrybos metodą P. Taruliui pavyko. Mitas kūrinyje yra simbolis, tik labai kitoks, glaudžiai susijęs su būties dėsniais, plačiai apibendrinantis, aprėpiantis įvairias epochas, žmogų ir visuomenę, miesto grožybes ir kuklią kaimo kultūrą, jis turintis daug reikšmių ir galimų sprendimų. Mito supynimas su dabarties kasdienybe leido atskleisti ne tokius žinomus šiuolaikiškumo aspektus ir jų problemas, parodyti, kaip dvasios tuštumą užpildo subjektyvūs, iracionalūs dalykai – netikri mitai, kokia dvasios krizė gali ištikti žmogų. Parodęs realybę be mito pagrindų ir galimą, būtiną sugrįžimą prie mito, P. Tarulis išgrynino būties apmąstymą, egzistencinių prasmių ieškojimą, svarbiausia – iškėlė buvimo pasaulyje prasmę, žmogaus atsakomybę, akcentavo naujas, šiuolaikiškesnes dvasines vertybes, ypač išryškino žmonių bendravimo reikšmę, aktualizavo rūpinimąsi ateitimi. Visą šią įvairovę rašytojas gebėjo sudėti, sugludinti į vieną kūrinį, jo vaizdiniams ir problemoms taikydamas plačios žiūros principą. „Vilniaus rūbas“, pradėtas žaidybiškumu, vėliau persmelktas ironija ir pašaipa, o galop rimtais ir išmintingais mąstymais, – organiškai vientisas ir konceptualus. Bet sudėtingesnės literatūros įdomumą įtvirtinantis kūrinys reikalavo naujos, aukštesnės skaitymo kultūros – apibendrinto, abstraktesnio mąstymo, universalesnio suvokimo. Tad liko nesuprastas.

Svarbu pastebėti ir naujesnio tipo modernumą, perimtą iš tuometės pasaulio literatūros konteksto, iš J. Joyce’o kūrybos laimėjimų: ironišką mito traktavimą, sąmoningą įvairių stilių maišymą, novatorišką veikėjo charakterizavimą per stebėtojus ir modernistinio atsiribojimo principą, „žmogaus“ psichikos atskleidimą per vidinę veiksmų tėkmę, pasitelkus ištisinio vidinio monologo ir sąmonės srauto technikas.

Pasirodęs XX a. 7 dešimtmetyje „Vilniaus rūbas“ buvo tikras iššūkis: naujo tipo madinga proza, provokuojanti laisvu kūrybiškumu ir ypač plačiu mąstymu. Romanas nepasenęs ir šiandien. Atsiprašyti autoriaus dėl jo amžininkų nenuovokumo, dėl vėlesnio literatūrologų nedėmesingumo jau negalėsime, bet svarbu žinoti, kad toks kūrinys buvo ir yra, kad jam dera skirti garbingą vietą lietuvių romanistikoje.

1 Romano vertinimai detaliau yra aptarti autorės straipsnyje: Striogaitė D. Nuo Antano Škėmos grįžtant prie Petro Tarulio // Antanas Škėma ir slinktys lietuvių literatūroje. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012. – P. 104, 118.
2 Brazauskas N. XX a. lietuvių modernistinis romanas: raidos ir poetikos linkmės. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010. – P. 173.
3 Šiukščius V. Likę tekstai. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008. – P. 20.
4 Eliade M. Šventybė ir pasaulietiškumas. – Vilnius: Mintis, 1997. – P. 68.
5 Vilnius (1323–1923): [Albumas]. Istorijos apžvalgą parašė K. Binkis ir P. Tarulis. – Kaunas–Vilnius: „Švyturio“ bendrovės leidinys, 1923; Brundalas [J. Petrėnas – P. Tarulis]. Mūsų Vilnius. – Kaunas: Šaulių sąjungos leidinys, 1924.
6 Tarulis Petr. Vilniaus rūbas. – New York-London: Nida, 1965. – P. 6, 10. Toliau cituojant kūrinio puslapiai bus nurodomi tekste.
7 Ricoeur P. Mitas // Mitologija šiandien. – Vilnius: Baltos lankos, 1996. – P. 228.
8 Pagrindinės moderniosios literatūros sąvokos. – Vilnius: Tyto alba, 2000. – P. 200.
9 Titas Alga [A. T. Antanaitis]. Romanas apie didelį miestą ir nedidelį žmogų // Aidai. – 1968. – Nr. 3. – P. 142–144.
10 Iser W. Fiktyvumas ir įsivaizdavimas. – Vilnius: Aidai, 2002. – P. 25.
11 Lotman J. Peterburgo simbolika ir miesto semiotikos problemos // Lotman J. Kultūros semiotika. – Vilnius: Baltos lankos, 2004. – P. 332.
12 Jaunystėje P. Tarulio parašytoje knygoje „Mūsų Vilnius“ teigiama: „Dar ne sykį turėsiu priminti, kad Vilniaus istorija tampriausiai surišta su visos Lietuvos istorija. <…> Galų gale galima stačiai pasakyti – Vilniaus miesto istorija, tai Lietuvos valstybės istorija“ (Brundalas. Mūsų Vilnius. – P. 28).
13 Joyce J. Ulisas. Antra knyga. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – P. 351.
14 Problema primena vieną iš avangardizmo principinių nuostatų: avangardistai buvo atmetę žmogišką garbėtroškos silpnybę, o iškėlę alternatyvią maištininkų savivertės ir garbės sampratą – nereikšminti savojo Aš, nesiekti šlovės, darbuotis bendram kultūros labui. Pvz., K. Binkis su J. Petrėnu griežtai atsisakė valstybinio apdovanojimo, apie tai žr. Striogaitė D. Ką reiškė būti keturvėjininku // Metai. – 2019. – Nr. 3. – P. 82–85.
15 Henry O. Išminčių dovanos. – Vilnius: Baltos lankos, 2013. – P. 267.
16 Tarulis Petr. Gėdos kvartalas (Apysakos fragmentai) // Mūsų frontas. – 1925. – Nr. 1. – P. 3–6.
17 Dempsey A. Stiliai, judėjimai, kryptys: enciklopedinis moderniojo meno vadovas. – Vilnius: Presvika, 2004. – P. 176.
18 Eliade M. Šventybė ir pasaulietiškumas. – P. 133–135.
19 Tarvydas P. [J. Petrėnas–P. Tarulis]. Ties 1958 metais // Tėvynė. – 1958. – Gruod. 26.
20 Greimas A. J. Parabolė: gyvenimo forma // Baltos lankos. – 2000. – Nr. 12. – P. 82.
21 Ten pat. – P. 83.

Dalia Striogaitė. Meistro darbas. Petro Tarulio 120-osioms gimimo metinėms

2016 m. Nr. 10 / Petro Tarulio (Juozo Petrėno) prozos istorinę vertę literatūrologas Albertas Zalatorius yra apibrėžęs kaip itin reikšmingą: prieškariu novelės prestižą laikė trys autoriai – Vincas Krėvė, Jurgis Savickis, Petras Tarulis;

Simona Talutytė. Konkrečioji poezija Lietuvoje

2006 m. Nr. 5 / Konkrečioji poezija reikalauja aktyvaus suvokėjo dalyvavimo, todėl ji siejasi su literatūros recepcijos problema. Konkretizmas genetiškai susijęs su klasikiniu avangardu, ypač rusų futurizmu ir vakarietišku dadaizmu.

Emija Grigorjeva. „Pas leišius gert alaus“, arba Lietuvis latvių poezijoje

2021 m. Nr. 5–6

Nei Latvijoje, nei Lietuvoje nesutiksime žmonių, nežinančių, kad žodis „broliukai“ įvardija santykį būtent tarp lietuvio ir latvio, o ne latvio ir esto, ar lietuvio ir lenko draugystę. Šis mažybinis kaimyninės šalies piliečiams vadinti skirtas žodis mėgstamas abiejų baltų kilmės kalbomis kalbančių šalių gyventojų. Tačiau… kodėl? Nors mūsų šalis susaisčiusi vadinamoji „brolystė“, iš tikrųjų vieni kitais domimės itin mažai. Ar mes „broliukai“, nes gyvename šalia? Ar todėl, kad mūsų kalbos giminingos? Bet vis tiek vieni kitų juk nesuprantame! Šiame straipsnyje, žvelgdama per trijų latvių poetų kūrybos prizmę, pabandysiu atskleisti, kaip latvių poezijoje pristatomas lietuvis ir Lietuva (juk visiems įdomu, kas kalbama mums už nugaros), bei trumpai apžvelgsiu, iš ko statomi „brolystės“ pamatai latvių literatūroje.

Knutas Skujeniekas (1936), Uldis Bėrzinis (1944–2021) ir Juris Kronbergas (1946–2020) priskiriami poetų, vadinamų šestidesiatnikais, kartai (lat. sešdesmitgadnieki). Kaip galima numanyti pagal terminą, šie poetai literatūros lauke pasirodė būtent 1960-aisiais. Šiai kartai priskiriami ir estų poetas Jaanas Kaplinskis, rusų poetas Josifas Brodskis, taip pat lietuvių poetai Vytautas P. Bložė ir Tomas Venclova. Minėtų latvių poetų kūrybą sieja vien tik literatūrai dedikuotas gyvenimas ir tarp skirtingų kultūrų megzti dialogai, siekiant ne iš kitų išskirti savitą latviškumą, bet ir perprasti kitokius požiūrius bei suprasti kitas kultūras.

Vienoje dalyje Latvijos ir Lietuvos valstybinių sienų ruožas tęsiasi palei Nemunėlio upę. Tokioje vietoje užaugęs poetas, poliglotas vertėjas, kritikas Knutas Skujeniekas (Knuts Skujenieks) būdamas Latvijos pusėje per Nemunėlį žvelgdavo į Lietuvą. Su ja itin glaudžiai susijęs visas poeto gyvenimas: „Tos sąsajos – tai šeimos atmintyje likę Pirmojo pasaulinio karo metai, praleisti Lietuvoje. Tai – mano tėvo darbai, verčiant Jūsų literatūrą į latvių kalbą ir latvių į lietuvių“¹. Šeimos literatūriniam palikimui K. Skujeniekas suteikia daug svarbos, tačiau pats lietuviškai išmoko per septynerius gyvenimo metus, praleistus Mordovijos lageryje. Pirmojoje jo knygoje tarp originalių eilėraščių įsiterpia keturiolikos įvairių tautų poetų balsai, tarp kurių ir vertimas iš lietuvių kalbos – V. P. Bložės „Kreivakojis berniukas“². K. Skujeniekas jau savo kūrybos pradžioje iškėlė vertimų svarbą: „Aš padedu jiems prabilti latviškai, o jie padeda pasakyti tai, ko nesugebu“³. Svarbu atkreipti dėmesį, kad už savo nuopelnus lietuvių literatūrai 1993 metais K. Skujeniekas buvo įvertintas Jotvingių premija ir yra vienintelis ją pelnęs užsienietis. Šio poeto požiūris į kitų kultūrų svarbą ir šilti jausmai Lietuvai tapo derlinga dirva jo eilėms, kuriose susiformavo specifinis lietuvio paveikslas.

Ko gero, geriausiai Lietuvoje žinomas K. Skujenieko eilėraštis – „Pas leišius gert alaus“ (1968). Jame vaizduojama pasienio gyventojų bohema, o autorius žaidžia su kūrinio atmosfera ir linksminasi. Kelios valso eilutės „umpapa umpapa umpapa“⁴ ir dauguma veiksmažodžių (pavyzdžiui, „skrenda“, „lekia“, „neša“, „žydi“) posmuose lydi latvių ir leišių draugystės vaizdavimą. Geriausiai ši bičiulystė atskleidžiama per abiem tautoms svarbią etninę simboliką: pavyzdžiui, per skaičius septyni ir devyni, perkūną, Rasas (lietuviškai turinčias papildomą šventės reikšmę, o latviškai ji vadinama Līgo), bet stipriausiai per alų, kuris esą pas leišius pats geriausias. K. Skujeniekas moderniai žaidžia su tradicinėms dainoms būdingais simboliais ir ritmu, piešdamas ryškų „brolystės“ paveikslą, kuris, žvelgiant iš šiuolaikinės perspektyvos, yra ir juokingas (juk pasienyje gyvenantys žmonės neretai palaiko prekybinius santykius su kita valstybe), ir rimtas. Verta prisiminti minėtų simbolių svarbą mūsų kultūrose: alaus kaip sakralaus gėrimo, kurio negali pritrūkti nė vienoje šventėje ir kuriuo vaišinamos pagoniškos dievybės, o tarp jų esama ir alaus gamintojų⁵, toks santykis nurodo ir į vyno dievą Dionisą graikų mitologijoje.

Nors K. Skujenieko eilėraštis išoriškai paprastas, lengvai rimuotas, bet jame slypi kandi ironija: „namai gali degt <…> / reik eit <…> gert“ arba „seniai iškaršę nuplikę / išmano visą politiką“. Į alų šiame eilėraštyje galima žiūrėti kaip į lingvistinės sienos laužytoją, nes alaus inspiruotas ritmas „umpapa umpapa“ suprantamas tiek latviams, tiek lietuviams.

Taip pat poetas kai kuriuos savo eilėraščius skiria ir ryškioms lietuvių kilmės asmenybėms, pavyzdžiui, kūrinyje pavadinimu „m+k+č“, atkartodamas katalikų dažnai naudojamą Trijų Karalių inicialų formulę, tarsi pakylėja Mikalojų Konstantiną Čiurlionį į šventojo poziciją. K. Skujeniekas rašo: „pats kalno didžiausias ąžuolas sėdi soste vangus dėmesys / ir plečia akis anapusin ir požemin kreipia ausis“⁶. Poeto pasirinkimas M. K. Čiurlionį palyginti būtent su ąžuolu sėkmingas dėl paties menininko ir kompozitoriaus kūryboje vyraujančių folkloro motyvų, gamtai ir ypač miškui teikiamos svarbos. Ąžuolas latviams taip pat reiškia pasididžiavimą, amžiną gyvenimą ir kosminį medį. Ne veltui protėviams būdavo įprasta prie ąžuolų įkurti šventoves.

Labai ypatingas ir šis K. Skujenieko 1975 metų eilėraštis:

man žvaigždė per nemuną kalba
žila protėvių prokalbe
dunda požemy duonos ratai
o padangėse dunda kaulai

man žvaigždė per nemuną kalba
tik išversti aš negaliu⁷

Apgaulingai paprastose šešiose eilutėse atsiveria platus poeto jausmų spektras ir subrendęs poetiškas mąstymas. Su poetu per Nemuną kalbasi žvaigždė. Ką tai galėtų reikšti? Paprasčiausia žvaigždės forma – kryžius. Tai puikiai žinojo baltų protėviai, kurdami puošnius raštus, kuriais gražino pirštines, skaras ir drabužius, nes būtent šis žvaigždžių formos raštas, tikėta, saugojo nuo blogio⁸. Kryžius turi savo horizontalę ir vertikalę, kuri tęsiasi ir požemyje pas „duonos ratus“, ir danguje pas „dundan- čius kaulus“. Savo dviem dalimis (dvasia ir materija) kryžius kaip ir žvaigždė yra Dievo apsireiškimas⁹. K. Skujeniekas naudojasi ryškia pagonybės ir krikščionybės simbolika, atvaizduodamas bendrosios kultūros jėgas ir pačiam žmogui nejuntamą, neišverčiamą jo etninės prigimties įtaką jo paties buvimui.

K. Skujenieko poezijoje, panašiai kaip ir latvių liaudies dainose, apie viską kalbama tarsi iš šalies, pasitelkiant metaforą. Taip ryškėja ir poeto požiūris į tai, kas sieja latvį ir lietuvį – tai giminingos mūsų etninės vertybės, kurios ne mažiau reikš- mingos nei kalba, tie patys simboliai, būtinybė išreikšti save per gamtą, taip pat abiejų šalių mažumo jausmas, ypač sustiprėjantis valdant svetimoms priespauda grįstoms valdžioms.

Uldžio Bėrzinio (Uldis Bērziņš) eilės reformavo latvių poeziją. Kai jis XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje ėmė veikti literatūros lauke, jo požiūris į tai, kas yra ir kokia turi būti poezija, labai skyrėsi nuo tuo metu Latvijos literatūros bendruomenėje vyravusios sampratos. Kitaip tariant, U. Bėrzinis pakeitė požiūrį į poeziją: nuo poezijos kaip politinio instrumento kreipė į poeziją kaip kalbos reiškinį. Iki poeto pasirodymo kalbai buvo skirtas informacinės priemonės vaidmuo, o U. Bėrzinio poezijoje kalba tapo poezijos branduoliu. Bet tai nereiškia, kad politikai, istorijai ir skirtingų kultūrų ženklams U. Bėrzinio eilėse neliko vietos. Priešingai, U. Bėrzinis yra politiškas poetas, tačiau jo eilės netarnauja politikai.

Lyginant su K. Skujenieku, U. Bėrzinis neturi jokių prigimtinių, subjektyvių sąsajų su Lietuva, dėl to jo poezijoje įsitvirtinęs lietuvio ir Lietuvos paveikslas atlieka visai kitą vaidmenį. 1966 metais parašytame eilėraštyje „Pėsčias keliauninkas / 1850“¹⁰ pateikiamas toks palyginimas: „kaip leišių ubagas kinkuoju“. Turbūt baltiškiausias iš lietuvių poetų Vladas Braziūnas komentuoja, kad žodžių junginys „leišių ubagas“ galėtų būti kilęs iš istorinės aplinkybės, kad protestantiškos kultūros latviai už katalikus lietuvius nuo seno buvo ekonomiškai pajėgesni ir užtat nemažai lietuvių eidavo tarnauti pas latvių ūkininkus ar važiuodavo Rygon ieškoti darbo fabrikuose¹¹.

Kaip tik tokį paveikslą eilėraštyje piešia ir poetas U. Bėrzinis, vaizduodamas kaimo berniuką, einantį į Rygą ieškoti geresnio gyvenimo. Dar anksčiau garsus latvių klasikas, rašytojas ir menininkas Janis Jaunsudrabinis (1877–1962) savo vaikystės prisiminimų knygoje „Baltoji knyga“ (1914) publikavo apybraižą „Leišių ubagai“, kurioje humoristiškai pavaizduoti iš Lietuvos į Kuržemę ateinantys žmonės. Jų elgsena perteikta itin ryškiai, pavyzdžiui, įvykdęs apiplėšimą, lietuvis nusikaltėlis savo poelgį išdainuodamas nestabdomas išeina, nes niekas dainos žodžių nesupranta ir priskiria ją religinei giesmei. Juokingiausia, kad kuržemiečiai laikomi šykščiausiais iš visų Latvijos regionų gyventojų, dėl to tekstą galima vertinti dvejopai. Po J. Jaunsudrabinio apybraižos frazė „leišių ubagas“ buvo įtraukta į latvių frazeologiją. Mažos šalies išgyvenimui reikalingos priešybės, padedančios atskirti savąjį (gerąjį) nuo kito (blogojo). Todėl liaudies kultūroje ir egzistuoja tokie pasakymai kaip „baikštus kaip žydas“, „baugštus kaip čigonas“, „tingus kaip rusas”, „traukia kaip leišis“, o estai sako – „bukagalvis latvis“.

Tikras iššūkis vertėjui – U. Bėrzinio „Palietuvės eilėraštis“¹². Jame beveik visą tekstą sudaro tik vienskiemeniai žodžiai. Toks poetiškas metodas latvių kalboje skamba kaip žodžių skaldymas, skaičiuotė ar burtai. Dėl kirčiavimo taisyklių skirtumų lietuvių kalboje toks efektas sunkiai pasiekiamas, bet eilėraštis vis dėlto apie Palietuvę – tai senas pavadinimas, priskirtas Latvijos pietinei daliai prie Lietuvos valstybinės sienos. Čia „vėjas pučia leišiu virsdamas“, „spiria žirgas leišiu virsdamas“ ir lyrinis herojus „lekia į kalną leišiu virsdamas“. Eilėraščio vertėjas Kęstutis Nastopka šiuos virsmus vadina „mitinėmis gamtos gaivalų metamorfozėmis“¹³. Toks ypatingas U. Bėrzinio autentiškumas. Eilėraščio esmė – skambesio, ritmo ir minėtų veiksmų visuma, kuri atskleidžia lyrinio subjekto prigimtinę sąsają su lietuviais.

U. Bėrzinio eilėraštis „Proza apie pasiutusį mano troškulį“¹⁴ iš ciklo „Dauguvos krantas“ išspausdintas rinkinyje „Neįvykę atentatai“ (1990) kartu su kitais ryškiais politiniais eilėraščiais (nepriklausomybės kovos, 1968 metų Prahos pavasario atgarsiai, eilėraščiai, dedikuoti sovietmečio rezistentams). Šiame eilėraštyje primenama Bermonto afera (Bermondt-Affäre), 1919 metų kovos prie Dauguvos upės ir skamba labai stiprios eilutės, pabrėžiančios, kad latviai yra tauta, kuriai „nelemta buvo tapti Lietuva ir skristi debesies juodumo žirgu“. Taip kalbama apie senąjį Lietuvos valstybingumą, kokio Latvija niekada neturėjo. Įdomu, kad, anot kalbininko, poezijos tyrinėtojo Skirmanto Valento, Lietuvos valstybė turėjusi būti bent iki Dauguvos, o Lietuvos sostinė, be abejo, turėjo būti Ryga¹⁵ (imperijai sunku gyvuoti be didelės laivybinės upės). Toji valstybė būtų buvusi įkurdinta lietuvių ir latvių žemėse. Bet… „vokiečiai stato tvirtovę / plačioj Traidenio širdy“, – rašo V. Braziūnas eilėraštyje „Juodvarnėja dangūs Dauguvos“. Tam tikra prasme Latvija, kurią tik XIX a. pradėjo suvokti kaip vieną kalbinį, etninį, kultūrinį dydį, o ne tik kaip tris politiškai atskiras teritorijas, U. Bėrzinio atveju priešpriešinama Lietuvai, kunigaikščių valstybei, ir kelia romantinius jausmus.

Žodžio „leišis“ konotacijos U. Bėrzinio poezijoje nėra vienareikšmės. Kai kur per jas atskleidžiamas būtent politinis-istorinis santykis, mažiau dėmesio skiriant folkloro ir etninėms sąsajoms, o kitur – su lietuviškumu net žaidžiama, nes tai ir mūsų pačių dalis. Todėl galima daryti išvadą, kad tame pačiame dešimtmetyje ta pačia kalba tuos pačius kultūrinius ženklus galima naudoti labai įvairiai, ypač jeigu tuo laikotarpiu kuria ryškūs, subrendę, savo poetinę kalbą atradę poetai.

1994 metais dvi leidyklos – Stokholmo „Memento“ ir Rygos „Zinātne“ – parengė ir išleido knygą „Laikas“. Ją sudaro U. Bėrzinio ir Stokholme gyvenusio latvių poeto, švedų kalbos vertėjo Jurio Kronbergo (Juris Kronbergs) eilėraščiai. Rinkinyje „Laikas“ publikuojami eilėraščiai, dedikuoti Sovietų Sąjungos griūčiai ir pirmiesiems Latvijos Nepriklausomybės metams. Tokioje poezijoje ryškėja per skirtingus lygmenis nusidriekusi laiko refleksija, pasipriešinimas nuolatiniam beprasmiškam laiko bėgimui. Tarp kitų J. Kronbergo eilėraščių išsiskiria saviti kūriniai „Baltija nutolsta iš imperijos“, „Orų prognozė“ (latviškai laikas ir oras įvardijami tuo pačiu žodžiu). Nors šiuose eilėraščiuose Lietuva atskirai neminima, itin svarbus poeto pasirinkimas kalbėti ne tik apie Latvijos išsilaisvinimą, bet ir apie visų Baltijos šalių laisvę. J. Kronbergo poezijai būdinga ironija ir skepticizmas. Viename eilėraštyje jis rašo apie klaidas ištaisančią kompiuterinę programą, mažųjų šalių pavadinimus pakeičiančią į kitus žodžius. Ksenofobija tarsi kaltinamas kompiuteris, tačiau tuo pačiu atkreipiamas dėmesys į mažųjų šalių likimą globalizacijos epochoje.

2008-aisiais lietuvių kalba išleistas V. Braziūno verstas J. Kronbergo eilėraščių ciklas „Vilkas Vienakis“. Tai – geriausiai tarptautinei auditorijai pažįstamas poeto kūrinys, išverstas net į keturiolika kalbų¹⁶. Cikle „Vilkas Vienakis“ atsiskleidžia ir poeto autobiografijos detalės (poetas staiga prarado regėjimą viena akimi), ir iš skandinavų mitologijos pasiskolinta metaforika. Cikle kalbama apie regėjimą viena ir dviem akimis. Galbūt viena akimi matome tiek pat? Ar net geriau? Ką reiškia žiūrėti į vidų? Vilkas prieina prie išvados: „Kalba yra regėjimas / Kalba yra trečioji akis“¹⁷. Vilkas Vienakis J. Kronbergo poezijoje primena Marcelijaus Martinaičio Kukutį. Ciklo skaitytojas eilutėse vis susiduria su metamorfozėmis. O pats eilėraščių autorius nė nebando slėpti, kad Vienakio protėvis yra ne kas kitas, o žemaitis Kukutis. Kitame poeto rinkinyje publikuojamas ir M. Martinaičiui dedikuotas eilėraštis „Kukutis apsilanko Stokholme“¹⁸.

Visiems minėtiems poetams ir latvių poezijai apskritai būdinga ryški mitologinė ašis. Latvių literatūrologė, politikė Janina Kursytė (Janīna Kursīte) 1993 metais publikuotame straipsnyje „Latviškasis identitetas ir folkloras“¹⁹ iškelia įdomią hipotezę, kad Latvijoje neegzistuoja filosofija (kaip sistemiški tyrimai šioje srityje) būtent dėl to, kad iki XX amžiaus latvių tautos sąmonėje veikė mitologinis mąstymas. Jam nebūdingos abstrakčios sąvokos. Tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl Latvijoje gausu geros poezijos.

Atsižvelgus į aptartus eilėraščius galima teigti, kad literatūroje glaudesnis ryšys su Lietuva perteikiamas tada, kai pats poeto asmeninis gyvenimas susijęs su šia kaimynine šalimi. K. Skujeniekas vaizduoja Lietuvą kaip giminingą pasaulį. Jam poezija yra iškristalizuota emocija, kuri panašiai kaip ir liaudies dainos randasi iš visumos. K. Skujenieko visuotinumo samprata apima jo mąstymo kosmopolitiškumą ir kartu etniškumą, į kurį įtrauktas ir lietuvis. Tuo tarpu U. Bėrziniui Lietuva – imperijos simbolis, svetimas latviams, tačiau, pavadindamas lietuvį „leišiu“ pagal senąjį tradicinį lietuvių tautos pavadinimą, leišį su latviu paverčia tarsi viena jėga. Nors U. Bėrzinis išryškina abiejų valstybių skirtumus, bet tautas susieja. Gali būti, kad J. Kronbergo sąsajoms su Lietuva susiformuoti turėjo įtakos jo gyvenimas užsienyje. J. Kronbergo poezijoje Lietuva sušmėžuoja per tam tikras asmenybes (M. Martinaitį ar M. K. Čiurlionį) ir istorinius įvykius. Poeto nuomone, stipresnė brolystė jungia latvius ir švedus, o viename pokalbyje jis net iškelia mintį, kad tikrieji broliai yra šios poros: estai ir suomiai, lietuviai ir lenkai, latviai ir švedai.

Kaip tarpusavyje skiriasi trys aptarti latvių poetai, taip skiriasi ir jų poezija, tačiau tautų brolystės sąvoka ne tik svarbi kiekvienam iš jų atskirai, bet tapo ir svarbiu veiksniu, dariusiu įtaką jų kūrybai. Nors vieni kitus vadiname „žirgo galvomis“, tai yra draugiškų santykių išraiška, jungianti mūsų visuomenes, o ne priešiškumo retorika.

1 Skujenieks K. Aš esu toli viešėjęs / Vertė Vladas Braziūnas, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas. – Vilnius: Lietuvos rašytoju sąjungos leidykla, 2004. – P. 7.
2 Skujenieks K. Lirika un balsis. – Rīga: Jumava, 2019. – P. 82.
3 Skujenieks K. Aš esu toli viešėjęs. – P. 13.
4 Ten pat. – P. 93.
5 Kursīte J. Latvių folkloras mitų veidrodyje. – Rīga: Zinātne, 1996. – P. 221.
6 Skujenieks K. Aš esu toli viešėjęs. – P. 161.
7 Ten pat. – P. 159.
8 Latvių raštai. – Valststpapīru spiestuve, 1931.
9 Celms V. Baltų religijos pagrindai. – Rīga: AS „Lauku Avīze“, 2017. – P. 16.
10 Bērziņš U. Vabzdžių žingsniai / Vertė Vladas Braziūnas, Sigitas Geda, Kęstutis Nastopka. – Vilnius: Baltos lankos, 1997. – P. 6.
11 Autorės pokalbis su poetu (2020 m. lapkričio 29 d.).
12 Bērziņš U. Vabzdžių žingsniai. – P. 106.
13 Ten pat. – P. 296.
14 Ten pat. – P. 93.
15 Iš pokalbio Viktorijos Jonkutės filme „Arčiau žemės, anapus upės“ (2018).
16 Kronbergs J. Vilkas Vienakis = Vilks Vienacis / Vertė Vladas Braziūnas. – Vilnius: Kronta, 2008.
17 Ten pat. – P. 90.
18 Kronbergs J. Tagadnes. – Rīga: Daugava, 1990. – P. 115
19 Kursīte J. Latviskā identitāte un folklora // Literatūra un māksla. – 1993 (periodika.lndb.lv).

2020-ųjų biblioteka: uždaryto laiko knygos

2021 m. Nr. 4

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkės Gintarė Bernotienė, Donata Mitaitė ir Jūratė Sprindytė, kurios rinko Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, aptaria įdomiausias 2020 metų lietuvių autorių knygas.

Gintarė Bernotienė. Tekstai su speneliais

Prisėdus prie kasmet Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkų renkamo kūrybiškiausių per metus išėjusių knygų dvyliktuko, iš prozos be išlygų vertas pasirodė tik Undinės Radzevičiūtės romanas „Grožio ir blogio biblioteka“, kurį skaitant įkišti trigrašį nebuvo kaip ir dėl ko – viskas tikslu, apgalvota ir dozuota it milteliai, nuo kurių pasigirsta valkirijos. Šio romano inspiruota, 2020-aisiais išleistose knygose ėmiau žvalgytis tų neginčytinų individualumo įrodymų, tų tekstų su speneliais, pagal kuriuos būtų atpažįstama stiliaus meistrystė ir išskirtinumu abejoti neleidžiančios kūno signatūros – it U. Radzevičiūtės aprašomos Walterio Schulzo bibliotekos egzempliorių, įrištų žmogaus oda.

Kitaip nei tikėjausi, Sauliaus Šaltenio romanas „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“ vertė stabčioti ir klausti, kas gi nutiko patyrusio autoriaus sakiniui, kodėl klumpa greitai slystančio pasakojimo ritmas, o elementarios skyrybos klaidos išblaško taip, kad svarbiau tampa suvokti tekstą, nei juo mėgautis. Deja, deramo redagavimo stinga ne vienai šių metų knygai. „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“, kaip ir Vaivos Rykštaitės romanas „Lizos butas“, Jurgos Tumasonytės romanas „Remontas“, Rimanto Kmitos romanas „Remyga“, pasakoja apie Nepriklausomybės tapsmo laiką, ir visi yra panašūs dėl buitiškumo perviršio. Ypač keista tai aptikti S. Šaltenio romane: kvapą gniaužiantys, pakilesnio rakurso jo „Pokalbiai prieš aušrą“, matyt, bus nutolę negrįžtamai. Autorius užburtas meilės istorijos, kuri pasakojama lyg dėl įtampos stingant kvapo, šuoliuojančiais sakiniais. Dviejų kultūrų susidūrimas egzotizuotas, svetimšalės akimis regima to laiko suirutė, stygius, ir veikimo, kad išliktum, būdai panėši į balkanietišką komediją, – šis destabilizuotas pasaulis su visomis socialinėmis problemomis veikiausiai yra būtos tikrovės įspūdis.

Kas kita J. Tumasonytės romanas, kuriame žmonių susvetimėjimo ir atsiribojimo vaizdavimas nepakyla aukščiau vartotojiškos psichologijos, prekinių santykių, virtuvinių tipažų. Veik identiška yra ir V. Rykštaitės romano tematika, tačiau jos kūrinys brandesnis. Abiejuose daug dėmesio skirta žmonių santykius gožiančiai standartizuotai gerovei, veržimosi iš uniformuoto sovietinio gyvenimo energijai, virstančiai neskoningu materialiosios ir popkultūros kultu, nykiais būtiškais horizontais. Ir ankstesnių metų pasakojimuose apie laikotarpį po Nepriklausomybės atkūrimo (Virginijos Kulvinskaitės „Kai aš buvau malalietka“, 2019, Kęstučio Šapokos „Pušis, kuri juokėsi“, 2018) infantilusis refleksijos akiratis rodė ir pakrikusią šeimos instituto būklę, ir vertybių krizę, autoritetų stoką bei sąmyšį naujausios istorijos akivaizdoje. Beje, iškovota laisvė kaip negatyvi patirtis ar problemų mazgas yra fiksuota ir vyresnių rašytojų apmąstymuose (pavyzdžiui, Marcelijaus Martinaičio eseistiniuose užrašuose „Tylintys tekstai. Užrašai iš raudonojo sąsiuvinio“, 2006).

Daugiausiai dėmesio Nepriklausomybės virsmui skirta R. Kmitos romane: čia girdime liaudies balsą, paminėti svarbiausi lūžiniai įvykiai, istorija parodoma ne tik kaip stiprybės, bet ir kaip didžiausio pažeidžiamumo šaltinis, o kolektyvinė ir asmeninė atmintys vaizduojamos kaip neatremiamos varos. Lokali istorija yra aikštelė, kurioje kolektyvinės savimonės pokyčiai observuojami atskleidžiant žmones saistančias gijas. Romano protagonistas – žmogus be savos atminties, iš vaiknamio, atitarnavęs Afganistane. Jo žiūros taškas (pažeidžiamo, gana žemo socialinio sluoksnio atstovo) istorijai teikia tokio primityvumo, kuris turi potencijos virsti apibendrinimu. Realiame ir mistiniame Šiaulių kraštovaizdyje veikiantis Remyga yra kultūrinis herojus, jo persikūnijimas vilkolakiu žymi ne tik kovą už teisingumą, bet ir autsaiderio konfliktą dėl vietos bendruomenėje. Romane išskanduoti sociumui reikšmingi dalykai nenauji, tik apčiuopiamiau sutelkti be didelių iliuzijų, kad tai gali ką nors keisti. Nors knygos finale visos pastangos reziumuojamos tarsi bevaisės, svarbesnis yra pats į kolektyvinę atmintį grąžinamų pasakojimų iškalbėjimas – lyg požeminės Rūdės valymas, kuriam ryžtasi Remyga.

Kodėl kartėlį dėl pralaimėtų pokario laisvės kovų yra nustelbusi anemiška indiferencija, romane „Pro rūdijančią naktį“ nagrinėja Renata Šerelytė. Labiau nei atkurti paskutinio partizano Antano Kraujelio portretą ji siekia perteikti laikotarpio, apimančio ir laiką po jo mirties, atmosferą, Aukštaitijos miestelį užplūdusios baimės, nykumos, nužmogėjimo ir beprasmybės slėgį, pažįstamą iš kitų jos romanų. Skirtingų epochų augintiniai – Kraujelis-Siaubūnas ir apie 1970-uosius gimusi pamestinukė Adelė – romane atsiskleidžia iš jų rašomų dienoraščių. Ir Antano, ir pamestinukės Adelės pasakojimuose ryškūs ironijos akcentai; abiejų lūpose skambantys tarybiniai lozungai ir propagandinės klišės verčia abejoti pasakotojo balso savitumu, t. y. visur viršų ima niveliuojantis autorės tonas, lemiantis psichologinio įtikinamumo ir pasakojimų individualumo nuostolį, kai, pavyzdžiui, dvylikametės balsu svarstoma apie dėdžių: „Tokie <…> tinka manifestacijoms per valstybines šventes ir vajams, skirtiems metalo laužo ir makulatūros rinkimams šviesiai tėvynės ateičiai užtikrinti“ (p. 57). Epizodiškam, nelinijiniam ir dinamiškam pasakojimui sukurti R. Šerelytė renkasi ne nuoseklaus dėstymo, o raiškių fragmentų jungimo būdą, iš skaitytojo reikalaujantį atidos. Rašyti apie pokario kovas, kai ir dalyvių egodokumentika jau nebėra naujiena, yra nelengva. Gal todėl autorė labiau susitelkia į įvykių, o ne išgyvenimų vaizdavimą (ko įprastai lauktume iš dienoraščių), atskleidžia bravūrišką, netgi rizikingai komišką Siaubūno prigimtį. Subtiliu punktyru pažymėtas momentas, kai paaiškėja, jog mergaitę – tikrą socializmo „produktą“ – auginusi močiutė buvo Kraujelio ryšininkė. R. Šerelytė neprikišamai sugestijuoja, jog tikrosios giminės istorijos nutylėjimas ne apsaugo šeimą, bet tampa tolesnio jos degradavimo priežastimi.

Nuo R. Šerelytės atkuriamos visuotinio gėrimo atmosferos nedaug nutolę kone pusė Juozo Šikšnelio trumposios prozos rinkinio „Būsenos“ vaizdų, kuriuose to gėrimo šaknys vienaip ar kitaip yra susmigusios į sovietinę epochą. Į tradicinį pasakojimą, plėtojamą neskubriai, su peizažais, pabrėžiant lėtą provincijos gyvenimo tempą ir jo vangiai kintančias etines normas, įsilieja dar sugebantis nuosmukiu stebėtis pasakotojo balsas, primenantis neviltingos Romualdo Granausko prozos aitrumą. Trumpuose vaizdeliuose J. Šikšnelis kartais pasiekia daugiareikšmių neįkyrių apibendrinimų (tėvo kapo duobė ir sūnaus gėrimo – oro duobė), palieka lašą paslaptingumo. Pernelyg buitinės scenos išraiškios, aprašomi personažai gluminančiai primityvūs. Ten, kur J. Šikšnelis atsispiria polinkiui daugžodžiauti ir dėtis šmaikščiu, jo stebėtoji tikrovė dvelkteli Vido Morkūno „Pakeleivingųjų stočių“ nykuma.

Skaitant poezijos knygas tekstų su speneliais paieškos nebuvo iš anksto prognozuojamos.
Beveik kasmet konstatuojamą kokybinį lietuvių poezijos pranašumą prieš prozą šįmet paliudijo išėjusios eilinės aukštos prabos kalbos klasikų knygos – Antano A. Jonyno „Naujieji sonetai“, Aido Marčėno „Nieko nebus: eilėraščiai su gegute“, paskutinysis Kęstučio Navako rinkinys „Šeši šeši“. A. A. Jonyno meistrystė sonetuose leidžia įsikurti bet kokiai temai ir, kaip įprasta, suderina prakilnumo ir lengvo atsainumo registrus. Ironijos sprūdžiai – tarsi susikibę už parankių vaikščiotų Henrikas Radauskas ir Juozas Erlickas. Imponuoja nereformuota poetinė kokybė – pasigėrėtini prozodija ir garsaraštis, subtilios kultūrinės užuominos, įaustos metrų citatos ir autoriaus humoras („tik uždarysiu žvirblius daržinėj / ir tuoj ateisiu“, p. 33).

A. Marčėno eilėraščiuose, tose, regis, kasdieniškose sankalbose, gaudžia plejados balsai. Pagal rangą – nuo Dievo, angelų, savos ir kitų kultūrų bei poezijos šventųjų iki kalbiųjų efemerijų-eilėraščių. (Ne)reikšmingumas, kurį žaisdamas tyrinėja A. Marčėnas, gražiai įsigauna į eilėraščius ir byloja atvirkščią tiesą – apie „grožį / pasaulių, nepaneigiamą tikrumą / gyvenimų tarsi akimirkų“ (p. 111). Trukmę labiau nei tarpus ar tuštumas medituojantis A. Marčėnas prisisiekia įspūdingos perspektyvos – „tyla, / o pro tylą – / žvaigždynai“ (p. 95). Rytietiškas dualizmas, „viena vertus – kita vertus“ principas, A. Marčėno naudotas taip dažnai, kad net tapęs atpažįstamu ženklu, įsikūnija glosolališka eilute – „tartum arta, atarta, akėta ir atakėta“ (p. 71), o kalbos nuotykis nesyk imasi iš minimalaus paradigminio pokyčio – vieno garso, vienos kalbos dalies (eil. „Outro: gegutė“, p. 147), vienos gramatinės kategorijos (eil. „Himnas“, p. 11).

K. Navako žaidybinės nuostatos, įkūnytos gyvenime, tęsiamos ir rinkinyje „Šeši šeši“. Autorinė knygos kompozicija primena, kad joje žaidžiama griežtai laikantis sugalvotų taisyklių – tai liudija autoriaus nuotrauka naminiu samurajaus kimono, efektingai nukandamos eilėraščių frazės, paskutinysis vizualusis eilėraštis – ir Kazimiro Malevičiaus juodo kvadrato parafrazė, ir paskutinio taško atitikmuo, ir karsto antvožo užuomina. Estetistinio sąlygiškumo, nežabotos fantazijos ir mirties nuojautos valdomame rinkinyje patiriama ir sukurtoji tikrovės yra lygiavertės, o subjektyvumo riba – paslanki. Staigus pokytis iš nebūties į gyvenimą (ir atvirkščiai) įvaizdintas kaip spragtelėjimas pirštais, tai – mirksnis, per kurį patirties skivytai – skiemenys išsikristalizuoja reikšminiu sakinio vienetu, prasmingu ir čia pat sueižinčiu pasauliu. Daugialypiame tikrovės (būtos, rašomos, skaitytos, įsivaizduojamos, sapnuotos) ir kultūros ženklų santirštyje K. Navakas subjekto būtį ar mirtį regi kaip dar vieną artefaktą, atsitiktinai susidėstančios mozaikos detalę, paklūstančią pirmyn ir atgal srūvančio gyvenimo tėkmei. Artėjančio išsikūnijimo akivaizdoje, prieš virsdamas strazdo plunksna ir vėju, nudraskančiu „venas nuo tavo plaštakų“ (p. 26), jis stojiškai pasitiki „pagalvoto gyvenimo“, to spragtelėjimo pirštais, galia.

Tęsdamas ankstesnių savo rinkinių temas ir tonacijas Vladas Braziūnas „Vilniaus heteroglosijoje“ seka, kaip gilioji jo atmintis, priklausymas šiaurės Lietuvos substratui aidi jo pasirinktame Vilniuje. Gamtameldiška prigimtis pasirodo esanti neįveikiamas pagrindas, istorinėmis aplinkybėmis atlaikantis kibirkščiuojančius kultūrų susikirtimus (eil. „Balso klostės“). Vyrauja klasikinės formos eilėraščiai, pasitaiko užtamsinto kalbėjimo. Įsimena meistriškai, garsynu į eilėraštį įlydyta citata – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio sakinys apie dzūkų giesmes (p. 23), Anykščių krašto šviesuoliams skirti eilėraščiai, iš vaizdinės pagavos kilęs, ilgesingas ir intymus eilėraštis apie gervių sparnų lieptus. Be sąskambingo garsyno, V. Braziūno poetinių priemonių arsenalu yra tapusios folkloro nuotrupos, situacijos ir vaizdiniai – taip eilėraštyje „Belaukiant palšojo peslio“ liaudies dainų fragmentais jis prisilyti prie žuvusiųjų atminties ir gedėjimą išskaidrinančio jų mirties prasmingumo pajutimo (p. 56).

„Ežerožemė“ yra didelės apimties Tomo S. Butkaus (architekto urbanisto, leidėjo, poeto) projektas, kuriame tai, kas susiję su žeme, jis įtraukia į įvairius prasmės formavimo lygmenis, realizuodamas, pavadinčiau, naujojo žemės meno idėją eilėraščiu ir greta publikuojamu vaizdu pasiekti tam tikrą vietos, su kuria yra susijęs poetinis išgyvenimas, dvasią ar pulsaciją – vietoraštį. T. S. Butkui landšaftas yra daugelio eilėraščių meditacijos objektas, iš kurio jis išgvildena „kolektyvin[es] kraštovaizdžio statybose apgyvendinto sociumo užmaršt[is]“ (p. 187), stalkeriškos zonos spengsmą, tuštumos būtiškus krebždesius, šviesos plūsmą ir atsitraukimą, fiksuojamus su fotografo atida. Ir be tekstų, tik kaip albumas vartoma knyga transliuoja postindustrinę nykumą, dehumanizuotų kraštovaizdžių šaltį ir autoriaus pozicijas – suspenduotą sentimentalumą, ironiją, žaidybiškumą. T. S. Butkaus vaizduotė jautri nebūties pagavoms, mirėlynų zonoms, blausumoms, reiškinių atvirkštumui, miglotiems pavidalams – suvokimo režimui, jau įsitvirtinusiam šiuolaikinėje lietuvių poezijoje. Poezijoje išryškėja stiprus deformavimo postūmis, posthumanistinės būklės patirtį ir kritiką perduoda tie knygos eilėraščiai, kuriuose, pateikiant kondensuotai, „aš“ kaip sau pakankama ir save generuojanti struktūra supermarketo mišiose sutinka barbes ir Kristų. Vis dėlto dekonstrukcinė potencija nėra pagrindinis rinkinio bruožas, poetinio diapazono unikalumas matyti iš šiame konceptualiame rinkinyje išsitenkančių skirtingiausių registrų – nuo konkrečiosios poezijos iki intymiosios lyrikos, nuo viešosios politinės iki asmeninės erdvės, nuo avangardistinės raiškos iki jautrios seneliui skirtos poemos.

Rimvydas Stankevičius rinkinyje „Kiaurai kūnus“ toliau gilinasi į dvasių, vėlių ir žmonių santykį, vaizduojasi kiaurai smelkiantį gyvybės srautą, kuriame išbūnama ir be kūno. Vietoje nenuilstančių anapusybės kovotojų Valhalos karių šiame rinkinyje iškyla genties, vietoje kūnų dėvinčios vilkus, vaizdinys. Tai kūnus apleidusių ar jų neturėjusių sielų draugija, kurios neprislegia net vilktakystė, pavidalų keitimas ar įsikūnijimas kaskart vis kitu. Tai ir savęs, keliaujančio „svetimais patirčių valakais“ (p. 52), priskyrimas bendrų būsenų erdvei, kurioje susitinka „pomirtinio pasaulio naujokai“. R. Stankevičius šį nepažinų pasaulį atskleidžia iš išorės – kaip kitų, ir iš vidaus, per save, subtiliai prabyla apie psichines patirtis, iš liguistos vaiduoklio būklės išgvildendamas ir pozityvumo – neišnyksiančio bendrumo garantiją. Pasiekęs didelio vidinio intensyvumo ir įtaigos, R. Stankevičius dramatizmą vis dėlto suvaldo, – ir tai rinkinyje patraukliausia.

Vytauto Rubavičiaus rinkinyje „Smilgos šešėlis: vidurnaktis“, pasirodančiame po penkiolikos metų pertraukos, apstu kalbos, jos ekvilibristikos ir naujadarų. Epiškuose pasakojimuose užgriebta daugybė tikroviškų detalių – sprogdinantis meilės juslumas, hipiška jaunystė, mirę bičiuliai, draugystė su lenkų ir latvių poetais, istorijos atodangos (eil. „Iš tankmės“, „Pokario varpelis“, ciklas „Okupacija“). Aprašymų tirštis kai kada perteklinis, jam atsvarą sudaro atskirai sutelkti glaustaformiai eilėraščiai ir kasdienybę nusmelkiantys estetiniai atsivėrimai.

Mantas Balakauskas antrajame taupios raiškos ir autentiško kalbėjimo rinkinyje „Apmaudas“ stengiasi suprasti, kodėl kartai, neturinčiai „jokios tragiškos praeities“, formuojasi pasaulio grėslumo ir svetimumo pojūtis. Santvarkų kaitą lydėjęs mentaliteto pokytis sugebėjimą būti pranašesniu iškėlė kaip išlikimo garantą, tačiau ir individualumo gintis pasirodo besanti tuščia pergalė, naikinanti žmonių ryšio pagrindą – nuoširdumą, kvestionuojanti ryšio galimybę. Vidines būsenas M. Balakauskas analizuoja socialinių normų fone, vis ryškiau prasišviečiant beiliuzinei vienatvei.

Taip pat antrajame Tomo Vyšniausko rinkinyje „Invazinės rūšys“ ženklus avangardiškas dygumas, veikimas žeidžiant, paradoksalus atvirkštumas. Eilėraščiuose tipinės šiuolaikybės technologijų funkcijos, kultūros šablonai, kalbos automatika autentiškam reagavimui palieka ribotą erdvę, todėl dažna ironija, kuria kliaudamasis T. Vyšniauskas link autorinių ištarčių išlaviruoja pro sudėtingų vaizdinių pakopas ir – kartais – balastą.

Dainiaus Dirgėlos rinkinys „2D ir kiti formatai“ yra ketvirtoji jo knyga. Tai poezija be įtampos, išbalansuojančių pasekmių, lengvam skaitymui, sukibusi su praktiniu gyvenimu, gražiai sentimentali. Ir taip galėtų būti, jei vietomis nekliūtų vidutiniškumas, su kuriuo D. Dirgėla nesėkmingai grumiasi žongliruodamas kasdienybės šlaku – reklamos šūkiais, kompiuterio mygtukų funkcijomis ir kitomis parinktimis, pagal kurias pats užleidi teisę formuoti tavo gyvenimą. Į gilesnį srautą grąžina poetams skirti eilėraščiai, pagauta gražaus erotiškumo (eil. „lytys“), o šmaikštumas rinkinyje skleidžiasi kaip nesubrendusi ironija.

Ironijos netrūksta Tomo Petrulio rinkinyje „Sterili“, kuriame revizuota daugelis standartų. Peržaidimas, parodijavimas čia nutaikyti į pastoviąsias kultūros reikšmes, ir, jei žaisme dar vadinčiau devalvuojamą eiliavimo principą ir filosofinio diskurso stilizavimą, kitos peršamos rinkinio teigiamybės kvestionuotinos – pavyzdžiui, ar skelbiamas kalbos gyvybės atnaujinimas per reikšmių fliuktuaciją ir dekonstrukciją yra kas daugiau nei licencija nevaržomai mėgautis apsimestiniu infantilumu, cinizmu, pornografine vaizduote?

Iš šių metų poezijos rinkinių didžiausia prieštara T. Petrulio estetikai yra Indrės Valantinaitės eilėraščiai, išsiskiriantys iš esmės kitokia poetinės kalbos samprata ir pasirinkta laikysena. I. Valantinaitės stiprybė – apie meilę kalbėti su tokiu švelnumu ir tikėjimą spinduliuojančia kantrybe, kad šio trapios pasakiškos harmonijos įspūdžio neišardo ir nujaučiama kančia. Rinkinys „Apsisiautusios saule“ – stipraus teigimo ir buvimo džiaugsmo knyga („išteku už pasaulio šio“, p. 61); malonumas nėra suvokiamas kaip šventumo priešybė, o prakilnumas krečiamas kurtuazinės įtampos (eil. „Karališkas alkis“). Savo eilėraščius I. Valantinaitė užrašo ant aukštojo stiliaus ruošinių („žodynas – R. M. Rilkės tomelis“, p. 79), tam subordinuoja ir vaizdiniją, kuri nujaučiamą inkrustavimo dirbtinumą vis dėlto apdovanoja autentiška išraiška („Idant manimi būtų / Išsiuvinėjami žiedlapiai / Šviesos altoriui“, p. 47).

Jolantos Sereikaitės rinkinys „Mėlynos musmirės“ gebėjimu aprašyti šventybę artimas I. Valantinaitės knygai. Čia esama kažkokių patvarių atsparų ir žvilgsnio platumo. Minimos tauriosios medžiagos ir slaptosios technikos iškyla kaip atsvara plokščiam šiandieniam reklamos pasauliui ir kuria istoriškumo, kultūros gelmės nuojautą; kaip dailininkė ir subtili meno vertintoja ji išvengia svetimų ir klišinių formuluočių, nors kai kada vaizdinis tirštis nustelbia minties grynumą, o kultūrinis anturažas atrodo savitikslis. Yra puikių bažnyčioms, vienuolynams skirtų eilėraščių, esama juslumo ir praeinamybės jutimo, laiko, branginančio dabarties „sutelkto buvimo kuždesį“ (p. 78) ir nebūties atmintį „lyg kaligrafišką eilutę iš psalmės“ (p. 65), pajautų.

Dovilės Zelčiūtės „Šokiai Vilniaus gatvėje“ – jautri ir asmeniška išlydėjimo ir meilės knyga. Prie gniuždančių dalykų ji prisiliečia santūriai, be lašo dirbtinumo, ir šis nuogumas yra esminė rinkinio poetiškumo sąlyga. D. Zelčiūtė apčiuopia tą apleistumo momentą, kai suvoki tesąs didelei jėgai paklūstąs aktorius, nusilenkiantis miesto scenoje vėjui atvėrus dangų. Kančios kasdienybėje ir mirties akivaizdoje apsinuoginus gyvenimui, bendravimo epizodai tampa ženkliški, skaudžios patirties fone nušvinta net ir švelnus humoras („laukiu įbedus akis į sieną / užtrukai / išėjai / į literatūros muziejų / negi ir pasiliksi“, p. 15). Ryšio jutimas („Šviesoje tavo žvilgsnis / saugo ką bedaryčiau“, p. 72), sugebėjimas dėkoti už tai, kas kartu išgyventa, daro šią knygą šviesią, gyvastingą.

Nemaža dalis Erikos Drungytės rinkinio „Kalnas ir miestas“ eilėraščių susijusi su Kaunu, jo panoramomis, bičiulių menininkų ratu. Dedikacijose jiems miesto legendos, kultūros vyksmas įgauna jaukias asmeniškas formas. Pastebimai pakitusi E. Drungytės poetika (ilgi sakinių periodai, rami konstatuojanti intonacija, tezinės eilėraščių pabaigos, pasigirstantis įsakmumas), jeigu nėra tik imitavimas, lyg nurodo atsiradus žinojimą, galbūt – apie savo kartos gyvenimu pamatuojamą būties vientisumą.

Debiutinis Ievos Toleikytės poezijos rinkinys „Raudonas slidus rūmas“ yra intymaus, į save orientuoto kalbėjimo. Atidžiai žvelgiama į savąjį kūną ir į kitokią gyvastį, labiau nei žmonių socialiniai santykiai šildo bioetinis sąmoningumas. I. Toleikytė tiesiogiai ir detaliai aprašo kasdienoje nutinkančius praregėjimus – smulkios gyvybės vešėjimą, paneriuose lyg amžinybės tekėjimas atsiskleidžiantį upės sruvimą, erdvės begalybę, geriausiai juntamą paviršiun iškilusio kurmio („nuo erdvės, įsirėmusios kailin, / kurmiui muša širdis“, p. 55). Patraukia intelektuali introspekcija, autoironija, kūniškai įgilinančio patirtis juslumo ir grynojo matymo derinys.

Trapi pajauta mūsų čia niekad nebuvo, užfiksuota debiutinio Lauros Kromalcaitės rinkinio pavadinime, knygoje skleidžiasi grasiais pavidalais – vienišumo, izoliavimosi, šešėlinės būties. Savasties destabilizacija, virtimas gyvūnais perteikia santykio su savimi ir bendruomene pokytį, tačiau neatskleidžia šio virsmo priežasties. Subtilus kiek romantinis nebūties jutimas, ryškinamas rinkinyje, transformuojasi į nuasmenėjimą, primena R. Stankevičiaus poezijos esinius be kūno, o ryšys tarp žmonių neįmanomas dėl nejautros, pikto uždarumo, ir blogiausia, kad šis vaizduojamas susvetimėjimas atrodo forsuotas, dirbtinis, manieringas.

Šių metų knygos signalizuoja, kad desocializacija, nuasmenėjimas tampa didžiumą jaunųjų poetų jungiančia atsako į pasaulį išraiška, verčiančia atsigręžti į U. Radzevičiūtės romane užmintą kūno kaip vienintelio, nesuklastojamo, turinio ir išorės vienovę išsaugojusio egzemplioriaus klausimą. Žinia, tokiu atveju speneliai, širdies (kaip I. Toleikytės rinkinio atsklandose) ar dantų rentgenograma (kaip M. Balakausko rinkinio „Apmaudas“ viršelyje) tampa itin aktualūs (at)pažįstant autorių.

Donata Mitaitė

Praėjusių metų istorijos ir romansai

Kaip naujajame eilėraščių rinkinyje „Nieko nebus“ rašo Aidas Marčėnas, „varvėjo metai bėgo nosis / rimavos gnosis ir agnosis“ (p. 58). Jau visos trys šimtai šešiasdešimt penkios metų dienos išvarvėjo nuo to laiko, kai pernai rašiau tokią pat knygų apžvalgą, ir tik viena dabar yra pastovu – pandemija, karantinas. Per praėjusius metus prisipirkau akademinių knygų, nebūtinai lietuviškų, apie istoriją ir atmintį: Aurimo Švedo, Nikolajaus Epple, Aleidos Assmann, Svetlanos Boim ir kitų. Pas mus nuolat vyksta atminties karai, tai šiuolaikinį požiūrį į istorijos problemas sužinoti pravartu, be to, ir įdomu.

Nuo istorikų rašinių paprasta pereiti prie daugiau ar mažiau atidžiai gyvenimą dokumentuojančios prozos. Viena iš tokių pernai skaitytų knygų – „Emilijos dienoraštis 1942–2015 m.“ Dienoraštis rašytas sau, išleistas po autorės mirties. Skaitant kartais šis tas nuobodu, nes ištęsta (tarkim, daugybė išplėtotų savos meilės istorijų), bet apskritai knyga gerai atskleidžia žmogaus formavimąsi (pirmieji įrašai – kai autorei vos šešiolika), parodo pasipiktinimą sovietiniais pertvarkymais, prisitaikymo pastangas, o paskui ir tikro mokytojos lituanistės atsparumo sovietinei sistemai įgijimą.

Rugilės Audenienės „Vojaĝo“ remiasi autentiškais šeimos dokumentais. Dramatiška esperanto kalbos puoselėtojo gyvenimo istorija tikrai įdomi, bet romanui kenkia nesuvaldytos medžiagos gausa. Įsiminiau vaizdą: karas, moterį verčia pirkti sušaudytų žydų drabužių. Namie ji verkdama sudegina tas į rutuliukus susuktas vaikiškas kojines: savam vaikui kojinių reikėtų, bet tik ne šitų.

Audronė Girdzijauskaitė savo „Atminties šulinius“ pavadino „atsiminimų romanu“. Man šis žanro patikslinimas buvo labai reikalingas, be jo nepatikėčiau, kad pusę šimtmečio atmintis gali išsaugoti tokią detalią bei gausią buities konkretybę, o romano šaltiniai būna visokie.

Prozos, išleistos pernai ir bent pretenduojančios į istorinę, neskaičiau, į mano rankas pakliuvo tik tokios knygos, kur istorijai skirtas savotiškų dekoracijų vaidmuo. Turiu galvoje Dianos Latvės „Memelio gaisrą“ ir Ginos Viliūnės „Žmogžudystę batsiuvio dirbtuvėje“. Prieš keletą metų džiaugiausi, skaitydama pirmąjį G. Viliūnės trilerį, kuriame pynėsi Vilniaus istorija ir dabartis, vyliausi, kad atsirado talentinga populiariąją literatūrą rašanti autorė, tačiau dabar ji knygas leidžia maždaug kas dveji metai, o skaityti jas darosi vis liūdniau. Naujausia knyga – detektyvas: veikėjai ir kai kurios situacijos be galo naivios, įtikinti galinčios nebent pradžios mokyklos mokinį. Ir vis dėlto, kas toje istorijoje yra žmogžudys, iki pat galo neįspėjau, o tai, be abejo, detektyvui pliusas. Gana liūdnai nuteikia tai, iš kokių klišių dalis jaunųjų prozininkų konstruoja sovietmečio realybę: pokary partizanų kūnai aikštėje (vaizdas, tapęs savotiška emblema), visi žmonės yra pilki, nebuvo tuomet (truputį utriruoju) nei žirnelių, nei majonezo, nei sekso… Dar rašant apie sovietmetį prie kiekvieno daiktavardžio privaloma prisegti neigiamą epitetą.

Kai po tokių rašinių, po kapstymosi banalioje, bet rašančiųjų dar labiau subanalintoje praeityje pradėjau skaityti Undinės Radzevičiūtės romaną „Grožio ir blogio biblioteka“, pasijutau patekusi į tikros literatūros šventę. Siužetas, kurį U. Radzevičiūtė pasakoja, dramatiškas, įtemptas, užtekstinė perspektyva erdvi.

Alfonso Andriuškevičiaus „Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2002–2015“ man irgi yra viena geriausių praeitais metais išleistų lietuvių autorių knygų. Labiausiai žavi būtent dailėtyrininko, kuris į pasaulį žiūri kiek kitaip, žvilgsnis; cituoju beveik atsitiktinai atsiverstą puslapį: „Sninga „muselėm“. Labai gražu. Neišpasakytai lygi ir drauge neišpasakytai niuansuota šviesa. Daugybė pilkų atspalvių ir atšešėlių. Sniego purumą jaučiu visu kūnu. Šviesos akvatintą – ne akimis, o kažkuo sąmonėje, galvoje. Taip ir artėja mirtis. Aišku, kad baisu. Baisu ir to, kaip bus, ir to – kas bus po to. Vėl svyruoju tarp gailesio dėl savo gyvenimo susiklaipymo ir mėginimo džiaugtis juo kaip specifiniu ornamentu“ (p. 63).

Mirties artėjimo paženklintas, bet dar paties autoriaus sudarytas Kęstučio Navako eilėraščių rinkinys „Šeši šeši“ yra iš tokių knygų, kurių pirmą egzempliorių perskaitai bibliotekoje, o paskui eini į knygyną nusipirkti savojo. Prie įdomesnių prozos knygų minėtinas ir Linos Simutytės debiutas „Miesto šventė“.

Viktorijos Daujotytės knygoje „Iš Bileišių vasarų“ – ir proziniai tekstai, ir poezija. Knygoje pasakojama apie kaimą (tradiciškiau tarsi ir nebūna), bet jau apie tokį, į kurį atvažiuojama tik vasaromis, tik ten tas vasarų dienoraštis ir rašomas. Rankos dar iš vaikystės ir jaunystės prisimena žemės darbus, kai kas ir dirbama, tik jau nebūtinai taip, kaip anksčiau (bulvės auga apklotos šienu ar žole, bet ne užartos, kaip būdavo anuomet), net saugumo jausmas tėviškėje ir vasarų sodyboje yra visai kitoks. Savo kieme neužsisklendžiama: labai svarbus netolimas ežeras, susitinkami nelengvų likimų kaimo žmonės. Buvę ir esami paprasti darbai nuolat reflektuojami – kaip ir gamta, skaitymas, rašymas. Reflektuojamas ir savo pačios senėjimas, brandi meilė, kuri reiškiasi pirmiausia kaip nuolatinis rūpestis savuoju Sodininku; jam knyga ir dedikuota.

Vandos Juknaitės interviu rinkinyje „Kalbasi susitikę“, kurį sudarė Gitana Vanagaitė, visi pokalbiai įdomūs, tačiau reto grožio yra susirašinėjimas su Icchoku Meru. Tas susirašinėjimas – ne tradiciniai, bet elektroniniai laiškai, labai trumpi, data nurodyta tik pabaigoje – 2000–2014 metai. Dažnai fiksuojamas žvilgsnis pro langą, daug pastebėjimų apie įkalintą kambaryje gyvenimą (I. Mero sveikata jau beveik tik tokį jį ir leido). Cituoju to laiko, kai Lietuvos dar laukė referendumas dėl stojimo į Europos Sąjungą, o Izraelyje sumažėjo grėsmės iš išorės, įrašą: „Mielas Icchokai, mes tebenerimaujam dėl referendumo. Ir pavasaris vėlyvas ir šaltas. Bet žibutės žydi. Vanda“ – „Miela Vanda, žibutės jau žydi, ir mums leido paslėpti dujokaukes. Dar kartą su šventėmis, Icchokas“ (p. 127). Pašnekovai girdi ir supranta vienas kitą iš trumpučių frazių, bet laiškų pluošto pradžioje išreikšta viltis pasišnekėti prie kavos puodelio taip ir lieka viltim: „Kada nors, klevams degant“ (p. 148). Tai paskutiniai I. Mero žodžiai šioje knygoje.

Esė rinkinyje „Slaptieji Vilniaus klubo užrašai“ (sudarė Laurynas Peluritis) Viktoras Bachmetjevas mini „išsprogusį knygų apie Vilnių bumą“, kurį interpretuoja kaip atsigręžimo „į miestą, kuriame gyvenama, ir bandymo jį prisijaukinti ženklą“ (p. 44), jis padėsiąs naujiesiems vilniečiams prisijaukinti miestą.

Prisijaukinti miestą padeda ir poezija, o jos, Vilniui skirtos, kasmet daugėja. Poetai įvairiai apibūdina miestą ir savo santykį su juo: Czesławui Miłoszui – tai „miestas be vardo“, Juditai Vaičiūnaitei ir Tomui Venclovai – „vienintelis miestas“. Praėjusiais metais atsirado bent pora naujų: Juliaus Kelero „nepaliekantis miestas“ ir Vlado Braziūno „benamis miestas“. J. Kelero rinkinyje „Nepaliekantis miestas“ – keletas paties poeto darytų fotografijų, jos neryškios arba tiesiog neleidžiančios identifikuoti vietos ar objekto, tad dera prie eilėraščių, kuriuose, kaip rašoma viename, „praeičių ir likimų žemėlapis“ (p. 129). Tokie žemėlapiai ryškūs ir istorija niekur nedingsta: „jei praveri langą – / luošiai prie Rotušės laiptų, anapus šlapias / ir amžinas sapnas – to ar ano Gedimino // lietaus pilni kambariai, jis visur atsispindi“ (p. 42). Norėčiau, kad jau ne vieną poezijos antologiją sudaręs J. Keleras ryžtingai imtųsi savo eilėraščių rinktinės ir būtų griežtas bei priekabus jos sudarytojas. V. Braziūno rinkinio „Vilniaus heteroglosija“ miestas daugiakalbis visomis prasmėmis: jame gyvena kelios tautos, į Vilnių suplaukė daugybė ne vilniečių (pačiam poetui vis vaidenasi Svalia, Lėvuo ir girdisi gimtoji tarmė), o dar esama ir miesto plėšikų bei plėšikėlių meistrystės kaitos ir daug kitų dalykų, keičiančių miestą ir jo kalbą.

Indrės Valantinaitės rinkinį „Apsisiautusios saule“ norisi lyginti su pilkšvai balta drobe, tačiau kartais jame prasimuša spalva – tikras, santūriai skaudus balsas. Paskutiniame „Naujųjų sonetų“ eilėraštyje Antanas A. Jonynas rašo: „Patinka man eilėraščiai ir moterys / Su paslaptim. Ir su skeletais spintoje“ (p. 49). Tiek jau to dėl tų skeletų, bet I. Valantinaitė dažnai nepalieka eilėraštyje nė trupučio paslapties, o nesėkmingiausios knygoje yra kai kurių eilėraščių pabaigos, kuriose truputį moralizuojant atskleidžiama visa tiesa. Tarkim, eilėraštyje „Pamokos“ rašoma apie tėvą, išmokiusį „minkštai nukristi“, „kaip katei, išlikti saugiai, nusileisti nesusižeidžiant“, o paskutinės eilutės tokios: „Tik – neišmokė gyventi taip, kad kristi nereikėtų“ (p. 41). Nustebau knygos pabaigoje perskaičiusi labai pakilius K. Navako ir Donaldo Kajoko žodžius, paskui susivokiau, kad čia įrašų knygos viršeliuose žanras, tiesiog I. Valantinaitės poezijos rinkinio viršelis tam netiko. Tas žanras yra reklaminis-pagiriamasis, bet ne vieną knygą perskaičius pasidaro truputį gaila, kai suprantu, kad kolegos ir ne kolegos visiškai nevertina savo vardo, taip dosniai pasirašydami hiperbolizuotų pagyrų frazes.

Vytautas Rubavičius eilėraščių rinkinį „Smilgos šešėlis: vidurnaktis“ baigė skaudžia esė „Savinaikos nuodas iš poezijos malonės“: apie savo gyventą laiką, poeziją, draugus ir kolegas – tokia ištikimybės savajai kartai išraiška. Įdomus Dainius Dirgėlos rinkinys „2D ir kiti formatai“. A. A. Jonyno sonetų klasika šilta, sociali, kiek ironiška, be to, ir žaviai teatrališka, tuo man šiek tiek primenanti Henriką Radauską: „panirusi į šviesą nerealią / šezlonge guli dieviška astartė / ir ignoruoja grėsmę prasigerti / gurkšnodama iš žiedlapių taurelių // ir laukdama budriai ką dar įpilsi / ir sekdama kiekvieną smalsų žvilgsnį / žaismingai slepia savo dekoltė“ (p. 25).

Leons Briedis tekste „Nidos“ teigia, kad „poezija yra amžina, nes visada prasideda iš naujo. Iš nieko“ („Šiaurės Atėnai“, 2021 m. kovo 12 d., vertė Arvydas Valionis). Ana Achmatova rašė, kad eilėraščiai auga iš „šiukšlių“. Praėjusių metų poezija atsirado iš tradicijos ir siekio ją paneigti, iš pasaulyje tvyrančios grėsmės ir savosios mirties artumo, iš kūno, jo pojūčių ir skysčių. A. Marčėnas, kaip būdavo, šiek tiek elegiškas, Rimvydas Stankevičius – ieškantis metafizinių pojūčių ir einantis kiaurai kūnus. Pasaulio grėsmes ir savo atsakomybes gerai jaučia Ieva Toleikytė (rinkinys „Raudonas slidus rūmas“) ir Mantas Balakauskas („Apmaudas“). Labai gražiai išleistame (knygoje spausdinamos fotografo Algimanto Aleksandravičiaus nuotraukos) Dovilės Zelčiūtės eilėraščių rinkinyje „Šokiai Vilniaus gatvėje“ poezija atsiranda iš artimo žmogaus marinimo, laidojimo, iš praradimo skausmo. Manau, kad praėjusiais metais D. Zelčiūtė išleido vieną pačių geriausių savo rinkinių. Tą patį pasakyčiau ir apie Erikos Drungytės rinkinį „Kalnas ir miestas“, Vidmanto Elmiškio „Ir bus atsakyta“ – tik „šiukšlės“, iš kurių atsiranda jų eilėraščiai, yra kitos.

Netikėtai nusibrėžė paralelė tarp lietuvių poetės D. Zelčiūtės ir estų prozininkės Maarjos Kangro, praradimą paverčiančios literatūra. Turiu galvoje jos dokumentinį romaną „Stiklo vaikas“ (vertė Danutė Sirijos Giraitė), kurio pasakotoja sužino, kad taip ilgai, iškenčiant ne vieną nesėkmingai pasibaigusį dirbtinį apvaisinimą, jos siektas kūdikis bus negyvybingas: kaukolės kaulai nesusiformavo ir vaisiaus vandenys išplaus smegenis (moksliškai, paaiškinama tekste, tai vadinama akranija ir anencefalija), ji pasirašo, kad darys abortą, pagimdo jau vaistais numarintą mergytę. Romanas absoliučiai nesentimentalus, nors aišku, kad moteris myli savo „mažulę“, išmintingas, visos detalės tikslios, nes pačios autorės išgyventos. Tai pirmoji leidyklos „Homo liber“ pradedamos serijos „Femina Baltica“ knyga. Serijoje planuojama spausdinti drąsias talentingų moterų prozos knygas apie moteris, nesiribojant tik lietuvių, latvių ir estų rašytojomis.

Baigsiu knyga apie istoriją, kurią, kaip ir daugumą minėtų pradžioje, skaičiau ne lietuviškai: Marijos Stepanovos „Atminties atminčiai“. Rusiškai ji pirmą kartą buvo išleista prieš keletą metų ir jau išversta į daug kalbų. Knyga stora, skaičiau lėtai, tęsdama skaitymo malonumą. Autorė vaikšto takais, kuriais ją vedžioja didelis šeimos archyvas, kalbėdama tai eseistės, tai dailėtyrininkės ar literatūrologės balsu. Istorijos ir kultūros kontekstai čia labai platūs, autorės užrašytas knygos žanras – romansas. Romansas, kaip žinia, meilės daina. Grigorijus Kanovičius irgi neatsitiktinai tą žodį įrašė į savo knygos pavadinimą – „Miestelio romansas“. Abi šios knygos ne pernykštės, tiesiog abi verta skaityti ne vieną kartą.

Jūratė Sprindytė

Karantinas su knyga

Žiniasklaidoje šmėstelėjo naujiena, kad Lietuvoje 2020 metais nupirkta trisdešimčia procentų daugiau knygų nei įprastai, tad tikėtina, kad dalis jų karantino nuobodžiui įveikti ir perskaityta. Prieš kasmetinius knygų dvyliktuko rinkimus Lietuvių literatūros ir tautosakos institute sudaromi bibliografiniai sąrašai pasitarnauja bendresniam vaizdui, su kokia knygų imtimi dirba šiuolaikinės literatūros kritikai. Statistika tokia: iki vasario vidurio iš viso priskaičiavau penkis šimtus trisdešimt knygų, iš jų šimtas viena knyga tenka vaikų literatūrai, šimtas penkios atsidūrė skaitytinų sąraše, o liūto dalį sudaro trys šimtai dvidešimt keturios knygos, kurias pavadinau provincija be kabučių ir „provincija“ su kabutėmis. Be kabučių – tai knygos, išleistos Jonavoje, Kaišiadoryse, Utenoje, Plungėje ir kitur, eiliavimai sau ir artimiesiems arba popsas impozantiškai banaliomis antraštėmis nuo „Tapysiu beribę meilę“ iki „Blondinė gaus ko nori“. Su kabutėmis – girdėtų ar daugmaž žinomų leidyklų produkcija, pasižyminti mentaline provincija. Literatūrinės industrijos apimtys stulbina, tiesa, čia įeina ir keliolika lenkų bei rusų kalbomis išleistų knygų, taip pat negirdėtų keistybių, kaip antai, Pilaitės senjorų bendrijos kūryba ar JAV lietuvių poezijos pavasario almanachas. Šimtų skaičių akivaizdoje kyla klausimas, kiek vis dėlto mes, skaitytojai, įstengiame aprėpti? Iš savo skaitytinų šimto penkių sąrašo sugebėjau įveikti mažiau nei pusę, tikėdamasi, kad nepražiopsojau tikrai vertų dėmesio.

Anksčiau galvojau, kad grafomanija kenkia literatūros ekosistemai, bet šiandien imu manyti, kad geriau tegu rašo kas nori ir kaip nori, dalija draugams ir giminėms, tik tegu nepretenduoja būti vadinami rašytojais. Tokia saviveiklinė žodžio manija padeda stabilizuoti savo gyvenimą, išsisakymais subalansuoti psichinę sveikatą ir pasižymėti artimųjų rate. Blogiau, kai paviršutiniškas rašymas pretenduoja į tikrą literatūrą, kai tikimasi kritikų dėmesio, pozityvaus vertinimo ir įsitvirtinimo literatūros lauke. O tokių rašančiųjų vis daugėja.

Grįžtant nuo mailiaus prie stambmenų galima pasidžiaugti Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Sauliaus Tomo Kondroto laiko pasidabruota „Kolekcionieriaus“ proza, Kornelijaus Platelio, Gintaro Grajausko rinktinėmis. Antano A. Jonyno „Naujieji sonetai“ buvo ta knyga, kuri sukėlė norą poeziją deklamuoti atmintinai, o to seniai nebuvo („Dekartą prie jūros“ tuoj pat išmokau). Kai identifikuojiesi su būsenomis, peizažais, ironijos tipu, kalbos ritmais, tekstas tarsi be pastangų įsismelkia ir lieka. Beformių rašinėjimų ir eiliavimų sraute griežta klasikinė forma stulbina profesionalumu ir soneto galimybių įvairove. Dar paties sudaryta poeto Kęstučio Navako „Šeši šeši“ sukrečia atsisveikinimo aštrumu („esu per / vieną kūną nuo mirties“), kai kiekvienas kambario daiktas suvokiamas kaip ešafotas. Simptomiškas eilėraštis „Rubato“ – laisvas natose nurodyto tempo keitimas, pasaulio vaizdinių kombinacijos pagal pasąmonines jungtis. Regimoji atmintis man ilgai išlaikė netipišką knygos dizainą ir užsklendžiantį juodą kvadratą, kaip egzistencijos baigmės didelį tašką.

Tikras raritetas lentynoje – „Summa: lietuvių dailininkų poezijos antologija“, apimanti laisvos, necenzūruotos kūrybos laiką nuo XX a. septintojo dešimtmečio iki šių dienų (sudarė ir įvadą parašė Gintarė Bernotienė, baigiamąjį žodį – Kęstutis Nastopka, sumanymui talkino patys dailininkai – iniciatoriai, konsultantai, patarėjai). Plastinių menų profesionalai G. Bernotienės tipologiškai skirstomi į socialinius kritikus, akcionistus, ironikus, medituotojus, epikus, scenovaizdžių adoratorius, o K. Nastopkos žodžiais, kai kurie jų reiškėsi ir dailėje, ir poezijoje „lygia jėga“.

Egodokumentikos viršenybė

Svarbiausias pernykštis atradimas, o gal ir pastarųjų metų literatūros tendencija, kad fiktyvūs, sugalvoti pasakojimai smarkiai pralaimi prieš fakto literatūrą ir egodokumentiką – dienoraščius, memuarus, pokalbius. Kitaip tariant, egodokumentika už fikciją pranašesnė atveriamais pasauliais: daugiaprasmės idėjos, unikali patirties autentika, pasakojimo sugestija ir žodžio gyvybė lenkia įprastus prozos žanrus. Igno Staškevičiaus ir Vandos Juknaitės pokalbių knygos, Viktorijos Daujotytės užrašai „Iš Bileišių vasarų“, Alfonso Andriuškevičiaus „Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2002–2015“ ir mokytojos „Emilijos dienoraštis. 1942–2015“, taip pat žurnalisto Pauliaus Jurkevičiaus pandemijos dienoraštis iš Italijos, Audronės Girdzijauskaitės chruščiovinės Maskvos memuarai, Marytės Kontrimaitės „Kalbėti aukštyn“ – visas šias knygas norisi išvardinti ir išdidinti, siūlyti skaityti. Išskirtinai to verta Rūtos Oginskaitės monografija „Žebriūnas: nutylėjimai ir paradoksai“. Politkalinės Joanos Mureikienės „Likimo išbandymai“ sulaukė net penkto leidimo. Tai kultūriškai informatyvios, paklausios, nenuviliančios knygos.

Harmonizuojantis V. Daujotytės dienoraštinis foliantas „Iš Bileišių vasarų“ – tai įžvalgių apmąstymų nuotrupos, perpintos trapiomis haiku strofomis. Atsiskleidžia sutarimo su gamta džiaugsmas ir literatūrologės refleksijomis papildytas visas „gyvenimo tūris“. Maisto ir kulinarijos žinovo P. Jurkevičiaus „Paskui, kai užgeso Koliziejus“ – kandus žurnalistinis dienoraštis apie pavasarinės pandemijos situaciją Italijoje („neoromanas iš epicentro“). Krizių ir katastrofų metu pasakoma (pasisako) svarbių egzistencinių dalykų ir pamatomi kasdienybėje nereflektuojami kontrastai: „Žmogus namuose karščiavo, gėrė arbatą, o dabar štai jo net pėdsako nebėra. Arbatos puodelis, iš kurio gėrė, yra, o pelenai, kokie nors materialūs žmogaus likučiai? Nėra“ (p. 197).

I. Staškevičiui knygoje „Gyvenimas jų žodžiais: pokalbiai iš esmės“ pavyksta suformuluoti netradicinius klausimus netradiciniams pašnekovams (dalyvauja Alphonso Lingis, Kazys Prapuolenis, Marius Čepulis, Vladimiras Tarasovas, Vytautas Sirvydis, Jonas Žiburkus, Alain Golaly, Fred Jeremy Seligson, Algis Mickūnas, žinomi Lietuvos fotografai, iš viso net dvidešimt trys įvairių sričių profesionalai). Rimantas Dichavičius pakartoja nors banalią, bet amžiną tiesą, kad kuriančiam žmogui išjudinti reikia „ylos į užpakalį“. Jo fotoalbumas „Žiedai tarp žiedų“ (tai pirmieji aktai sovietijoje), nors dabar laikomas kiek salstelėjusiu, perestroikos metu sukėlė furorą tiek Maskvoje, tiek Kinijoje ir galiausiai inspiravo kone detektyvinę istoriją. Nusavinę parodos „Žiedai tarp žiedų“ eksponatus, banditai demonstravo juos po visą plačią TSRS ir sėmė didelius pinigus. Kino režisierius Gytis Lukšas išsamiai pasakoja epizodą apie apsilankymą Saugumo komitete su iki šiol bent man negirdėtomis detalėmis ir ten išgyventą nežinią. Visi diskutantai kalbasi apie virš rutinos esančius dalykus: atsitiktinumo reikšmę, genus ir žmogaus prigimtį, priklausomybių nuo narkotikų, lošimo ar alkoholio kilmę, santykį su Dievu, kūrybiškumo ištakas ir net žmonijos ateities perspektyvas ir tuo pranoksta kasdienybės smulkmenose besikuičiančią prozą.

V. Juknaitės „Kalbasi susitikę“ (sudarė Gitana Vanagaitė) pašnekovai artimesni humanitarų bendruomenei, problematika labiau nukreipta į aktualijas. Išsiskiria Vandos Zaborskaitės akcentuojami savivokos ir savikūros klausimai. Kas inspiravo tokią stiprią nuostatą – dirbti su savimi, formuotis kaip pilietiškai asmenybei? Valstybės kūrimo poreikis turėti išsilavinusių, atsparių, į ateitį žvelgiančių žmonių? Šiame fone dar skaudžiau atrodo Lietuvos edukologijos universiteto jau nebesančios literatūros katedros dėstytojų pokalbis. Visas ketvertas diskutuoja apie universiteto sunaikinimo beprasmybę, apie buvusias šaunias studentų iniciatyvas, apie dėstytojų nuostatas pirmiausia ugdyti žmogų, o ne specialistą. Vertėjas Cornelius Hellis kalba apie įsimintiniausias Kalėdas sovietinėje Lietuvoje 1985-aisiais, Jurga Ivanauskaitė motyvuoja tikėjimo lūžius ir Vakarų / Rytų poliariškumą. V. Juknaitė dešimtmetį trumpais el. laiškais komunikavo su Icchoku Meru, iš šio paties netikėčiausio susirašinėjimo veriasi ryšio svarba, lakoniško rašymo erdvės, vieno–dviejų sakinių prasmės grožis.

Tendencijų (ne)galimybė?

Jungčiai tarp šios rimtos egodokumentikos ir būtinos aptarti kartkartėm satelitų zonoj liekančios prozos pritinka Sigito Parulskio mintys portale l.rytas: „kaip pasiilgau tikros, sunkios, nerangios kultūros, kaip užkniso visi šie puodai, skudurai, eurovizijos, tvarūs gyvenimo būdai, grožio salonų kančios, tėvas virusas ir motina vakcina, kaip ilgiuosi tų laikų, kai menas buvo menas <…>“ (nuoroda į straipsnį).

Nors Gytis Norvilas yra pareiškęs, kad iš vienų metų kūrybos jokių tendencijų neįmanoma įžvelgti, tai nėra absoliuti tiesa. Knygos susigrupuoja į tam tikrus telkinius ar pagal žanrus, ar pagal tematiką, ar pagal išraiškos pokyčius ir konkreti grupė implikuoja tam tikrą tendenciją, kuri kaupiasi ne vienus metus ir staiga parodo savo smaigalį. Tokie literatūros lauko pakitimai liudija literatūros proceso linkmes ar pokyčių dominantes. Pernai tai buvo 1) pabrėžtinas dėmesys santvarkų virsmui iš sovietinės į nepriklausomą Lietuvą; 2) suvešėjusi kūno problematika; 3) žanrų persigrupavimai; 4) jau minėtas egodokumentikos bumas. Pakartosiu V. Daujotytės repliką, kad noveles rašo tik rašytojai, kad romanas – ir prekė, o eiliavimuose yra kažkas savimyliško.

Akivaizdu, kad novelė pastiprėjo ir kiekybiškai, ir kokybiškai, bet nublanko esė (vos pora rinkinių).

Novelistikoje išsiskiria Akvilės Kavaliauskaitės „Kūnai“, viena skaitomiausių pernai išleistų knygų. Žinomos žurnalistės veiklos diapazonas platus (dainuoja, kuria TV laidas, gilinasi į kūrybinį rašymą) ir tai atsispindi jos dvylikoje tekstų. Žanro požiūriu tai tikros novelės, neilgos, dinamiškos, turinčios stiprią netikėtą pabaigą. Kūniškumo išdidinimas centruoja Renė Descarte’o sielos ir kūno dualizmą, niekad neįveiksimą filosofinę problemą, kurią autorė aktualizuoja, skirdama daug dėmesio šiuolaikinių technologijų poveikiui mūsų kūnams ir iš to kylančiam nesaugumo jausmui (mus nuolat fotografuoja, transliuoja, daugina, filmuoja, seka, skaičiuoja, skaitmenizuoja etc.). Pertekliaus ir vartotojiško besotiškumo visuomenėse klesti snobizmas, materijos viršenybė, susvetimėjimas, pragmatizmas. Išoriškai kūno koncepciją bene labiausiai atitaria nudistų „Paplūdimys“, kur rūbas traktuojamas kaip socialinė kaukė. Žmogus gimsta nuogas, paskui užgyvena galybę daiktų, kurie pasirodo besą balastas, ir miršta nuogas. Kūnas šiandien yra reprezentacijos objektas, bet kaip jame jaučiamės? Tradicinį pasakojimą mena „Laumžirgis“ apie pasakotojos tėvą, aistringai sukonstravusį lėktuvą, kurio griaučiai dūla garaže. Kūrybinis rašymas autorei tampa atrama (išradinga novelė „Deniso Lukošiaus kūryba“), bet drauge ir išmokto rašymo klišių kasykla, apnuoginančia kūrybos darymą. Labiausiai įsiminė novelė „CV“ – unikalią, milžinišką patirtį turįs po visą pasaulį keliavęs ir dirbęs žmogus netinka net padavėjo vietai, nes neturi rašytinio CV, neva – darbo patirties!

Juozo Šikšnelio novelių knyga „Būsenos“ tradiciška, žodinga, kalba apie paprasto žmogelio rūpesčius, ir nežinau, ką įdomesnio apie ją pasakyti. Gal kad dažniausiai pasakojama personažų lūpomis ir žemuomenės požiūrio taškas yra autentiškas? Knygos pradžioje klimpstu į J. Šikšnelio kalbos apstumą (žodžių „brūzgynai ir atvašynai“), esė skirsnyje pagirtini humoro spygliukai.

Džiugu, kad du trumposios prozos debiutantai visai skirtingi. Linos Simutytės „Miesto šventė“ patraukia savitu pasaulio modeliu ir pastanga gilintis į labilios psichikos jaunuolius draskančias abejones. Dramatizuodama ir psichodeliškai konstruodama autorė skverbiasi gilyn, bet neišvengia manierizmo. Jai optimaliai tiko šiųmetė J. Ivanauskaitės premija. Atsigauti nuo tikro ar tariamo dramatizmo puikiai padeda Sauliaus Vasiliausko mini pasakojimai „Dabar aš ramiai papietausiu“ – lyg ir apie nieką, apie kasdienybės mažmožius, bet simpatiškas santykis su pasauliu atskleistas šelmiškai jaukiai. Nelyg pasakotojas tapatintųsi su šiek tiek kvailo, šiek tiek gudraus ir mokančio pasauliu stebėtis Mikės Pūkuotuko personažu. Panašiai smagiai kontaminavo absurdą ir humorą Regimantas Tamošaitis knygoje „Vien tik zuikiai naktyje“ (2016). S. Vasiliauskas, žaviai parodijuodamas perdegusio humanitaro vizitą pas gydytoją, iškloja teisybę ir apie mano rašinius:

– Ir kokia baigiamojo tema?
– „Rašymas kaip inercija XXI amžiuje“. Noriu ištirti, kodėl gi tiek daug rašančiųjų. Man atrodo, čia toks mūsų tautinis palikimas – ne gyventi, o kurti. Turiu tai pagrįsti empiriškai. (p. 111)

Romanas kaip virusas

Neabejotina, kad geidžiamiausias burtažodis yra romanas (prieš dešimtmetį buvo esė). Žanro prestižą palaiko vienaip ar kitaip išskirtiniai kūriniai: Undinės Radzevičiūtės „Grožio ir blogio biblioteka“, Rimanto Kmitos „Remyga“, Sauliaus Šaltenio „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“, Dovydo Pancerovo „Medžiojant tėvą“. Beje, ar pastebėjome, kada visai nunyko euroromano etiketė? O „negryno“ žanro paantraštės stebina: novelių romanas, apysakų romanas, esė romanas, atsiminimų romanas, psichoterapinis romanas, neoromanas, beveik romanas, eilėraščių ir poemų romanas su foto, piešiniais ir žemėlapiais… ir net vienas eilėraščių rinkinys vadinasi „NeRomanas“. Panašu, kad žanrinės etiketės reikalingiausios leidėjams.

Istorinė sankirta tarp sovietmečio ir nepriklausomybės ir visas XX a. paskutinis dešimtmetis – pastebimiausia pernai pasirodžiusių romanų kryptis, galbūt taip reaguojant į nepriklausomybės trisdešimtmetį. Atrodo, kad sąmoningiausiai šiai datai romaną rašė S. Šaltenis, tačiau epochos prieštaringumą giliausiai atskleidė R. Kmita. S. Šaltenio romane figūruoja įsimenantis simbolis – gyvatės ir geležiniai jų kiaušiniai. Absoliutus blogis išsirita iš roplių kiaušinių, o Pietų Amerikos mergaitė Jaelė Gvadelupė prosenelio gimtinėje, patekusi į Sausio 13-osios mėsmalę, sužeidžiama, patiria įvairiausių posovietinės realybės kazusų ir priverstinai grūdinasi. Naivios svetimšalės pozicija – geriausias S. Šaltenio pasirinkimas, gaivinant „jubiliejinę“ temą. Dėl Jaelės neutralaus žvilgsnio šiame romane mažiau priešinamas gėris ir blogis (nei, tarkim, S. Šaltenio „Demonų amžiuje“).

Vaivos Rykštaitės romane „Lizos butas“ ir Jurgos Tumasonytės „Remonte“ režimų kaita pavaizduota mažų mergaičių, vėliau paauglių akimis, galbūt todėl nureikšminta, subanalinta, nes nei joms, nei jų tėvams nerūpėjo jokie epochiniai virsmai. Toji karta matė šiurkščią, materialistinę ir nepatrauklią nepriklausomybės pradžią ir ją empiriškai aprašė (infliacija, tarakonai, mizeriški interesai). Vertinga tai, kad parodytas vieno socialinio sluoksnio atsainus požiūris į įvykius, bet tai Atspindžio literatūra be pastangos kurti meninę realybę, kopijuojanti kasdienes realijas ir pliurpalus, supakuota į paprastas žurnalistines schemas, žinant, kaip suregzti sakinį, kaip stumti pirmyn pasakojimą be gilesnių erčių, be tolimesnio horizonto, be paslapties, be žvilgsnio iš aukščiau ir be siautulingos jėgos. „Lizos bute“ yra šmaikščių pasažų, charakteringi priemiesčio čigonai, išsiskiria vėjavaikės motinos paveikslas. Nuvilia J. Tumasonytės „Remontas“, buities kronika be prošvaisčių. Iš knygos tikėjausi tapatybės remonto, paauglės brendimo, bet viskas lieka kaip buvę, ir vienintelė paguoda, kad tipiška tam tikro socialinio sluoksnio pasakotoja gal buvo sąmoningas pasirinkimas. Nėra distancijos su kasdienybės paviršiais, nors apstu laiko realijų. Iš romano sklinda atsainumas, pasidygėjimas (seneliais, kaimynais, draugais, savimi). Karta, neturinti jokio sąlyčio su nepriklausomybės atgavimu? (S. Šaltenio romane figūruoja suinteresuota, kovojusi karta, ir ji kur kas simpatiškesnė.) „Remonte“ personažai nepatiria transformacijų ir niekas nieko neremontuoja, tik nukrapšto dažus nuo balkono lentutės. Sovietmetis ir nepriklausomybės pradžia vis dažniau vaizduojami pasikartojančiais štampais (arba daugėjant tokių kūrinių štampai labiau štampuojasi). Vienadienis greitakalbės žurnalizmas vienija daug prozos tekstų.

Dinamiškesnio siužeto ar ryškaus charakterio reikalaujanti struktūra nesusiklijuoja iš paskirų kūrinių, tik susietų metaforomis, kaip antai, įvairialypis Miestas, sniegas ir Sizifo akmuo Andriaus Navicko apysakų romane „Babelis“. Paskiras apysakas čia greičiau vienija ne vaizdijimas, o mintijimas – pasakotojo intelektualo žvilgsnis ir psichologinė atida žmogaus vidinei sumaiščiai. Vienoje apysakų „Kombinacija“ analitiškai šmaikščiai atskleisti politinės kovos mechanizmai, kaip išversti iš posto valdžios žmogų (šįkart Merą). Politinės manipuliacijos ir verslo užkaborių pinklės D. Pancerovo romane „Medžiojant tėvą“ – taip pat vertingiausia šio trilerio savybė. Tiriamosios žurnalistikos profesionalas teoriškai žino, kad literatūrą rašyti reikia „vaizdingai“, tad stilių perkrauna epitetais, aprašymais, metaforomis, neva „elitinio“ teksto atributais. D. Pancerovo surinkta medžiaga ir neeiliniai gebėjimai regzti siužetą patys savaime vertingi.

Patraukė Inos Pukelytės romano „Panelės iš Laisvės alėjos“ paskyrimas savo močiutėms. Knygos sumanymą inspiravo gilinimasis į Žydų teatro Kaune istoriją, laikinosios sostinės kultūrinės aplinkos terpė. Lenkiškai kalbanti knygyno pardavėja Sofija-Zosė ir Žydų teatro aktorė Rachelė 1932 m. laigo po lietuvių „mažąjį Paryžių“ ir svajoja – viena apie šeimos laimę, kita apie aktorės karjerą. Karo katastrofos akivaizdoj susipynę jų likimai vėl išsiskiria. Niūri realybė parodo, kuo baigiasi įkyrokai keliskart autorės politkorektiškai kartojamas lozungas, kad visos tautos gerai sugyveno. Antra knygos pusė liudija, kad apie laimę rašyti sunku, o apie dramatiškus įvykius – sekasi.

Romanas kaip struktūra

Socialinis arba filosofinis reikšmingumas – būtini gero romano bruožai. Skaitydami R. Kmitos prozą, Šiaulių gyventojai pasijunta labiau šiauliečiais, rašytojas jų tapatybę stiprina ir atpažįstamų realijų interpretacija, ir įspūdinga miesto vaizdinių mitologija, ir regionine šnekta. Antrasis R. Kmitos romanas „Remyga“ yra savotiškas „Šiaulių pokeris“, smūgiuojantis kritiniais gaveliškais kirčiais. Apdairiai pasirinktas veikėjas Remigijus-Remyga – našlaitis, kurio traumas išdidina tarnyba sovietinėje armijoje ir dusinančios Afganistano dulkės. Kad virsmas iš okupanto dresuojamo į laisvą žmogų beveik neįmanomas, liudija daug tikslingai parinktų R. Kmitos epizodų ir detalių, kai dar „visas gyvenimas nenormalus“ (p. 188). Kas, kad iš milicininko tampi policininku, juk net uniformos greit pakeisti negali (dar nepalikę Lietuvos okupantai nuo jų drastiškai plėšo „tautines“ sagas ir grūda į burną, esą, pasprinkit savo laisve). Brutalią pervartų meto tikrovę įgilina apgalvotai pasitelkta fantastika ir šiaulietiški mitai (Jautis, Meška, Buratinas, Vaikiukas), o Remyga simboliškai žūsta prie Kryžių kalno (ir savo kryžiaus nepanešdamas).

Ironišką filosofinį romaną (jau šeštą) sukūrusi Undinė Radzevičiūtė demonstruoja brandžios ir universalios prozos kalibrą. Rašytoja konstruktyvi ir seka ne lietuvių tradicija, jos knygas inspiruoja idėja, kietai sukalta struktūra, aforistiškas stilius. Ir šįkart romano vyksmas iš lokalios mūsų provincijos, kurioje, kaip minėjau, vyrauja Atspindžio poetika, nukeliamas į kitų dimensijų Vakarų Europos erdvę ir dekadanso atmosferą. Jos sukurtas įspūdingas autorinis pasaulis toli už nugaros palieka pasakojimus, kopijuojamus nuo kasdienės buities, nors Veimaro respublikoje rutuliojamas veiksmas implicitiškai apeliuoja ir į mūsų platumas bei laikus. Juk ir po šimto metų svarbu, kaip koreliuoja grožis ir blogis, kas yra moralinės ribos peržengimas, koks santykis tarp tvarkos ir chaoso, tarp aristokratizmo ir žemuomenės, kiek nuodėminga žmogaus prigimtis, kiek galima aukoti dėl savo tikslų ir pomėgių. Ko verta iš senelio paveldėta puiki biblioteka – vadinamasis „dvasinis turtas“, kuris savaip unifikuotas, ypač jei dulka neskaitomas? Perversiška maniako aistra knygas apvilkti odos viršeliais išaukština vienetinį kūną, kad ir siaubingu būdu, maištaujant prieš Dievo įsakymus. Nors iš dalies U. Radzevičiūtės pasakojimas yra nuspėjamas (perregimos Patricko Süskindo „Kvepalų“, Peterio Greenaway’aus filmų inspiracijos), drauge jis savaip paradoksalus, nes yra drąsu taip apversti aukštyn kojom kūno ir sielos hierarchiją bei grįžti prie amžinųjų „sunkios kultūros“ klausimų. U. Radzevičiūtės vaizduojamas blogis didina grožio spindesį.

Donata Mitaitė. Šiek tiek elegikos iš laisvųjų menų magistro rankų

2026 m. Nr. 3 / Julius Keleras. Nieko tobulesnio. – Vilnius: 58 sapnai, 2025. – 127 p. Knygos dailininkas – Jokūbas Jacovskis.

Gintarė Bernotienė. Apie Gvido Latako „Gavendas“ iš tolėliau

2026 m. Nr. 1 / Gvidas Latakas. Gavendos. – Vilnius: Slinktys, 2025. – 144 p. Knygos dailininkas – Gvidas Latakas.

Jūratė Sprindytė. Vienišumo ertmės

2025 m. Nr. 12 / Daina Opolskaitė. Plyšys danguje. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025. – 191 p. Knygos dailininkė – Kotryna Šeibokaitė-Ša.

Valentinas Sventickas. Protinga knyga

2025 m. Nr. 12 / Donata Mitaitė. Žmogaus balsu: apie Alfonsą Maldonį ir jo poeziją. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2025. – 371 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Jūratė Sprindytė. Grįžtantis skaitymo draivas

2025 m. Nr. 5–6 / Lietuviškas draivo pakaitalas būtų: pasitenkinimas, svaigimas iš smagumo, polėkis, užsidegimas. Nenoriu keisti neteiktino žodžio, jis man tiksliau apibūdina tą lengvumo skrydį į knygų pasaulį, kai jaunystėje viskas…

Gintarė Bernotienė. Kokybiškas provincialumas

2025 m. Nr. 3 / Prie pamintijimų apie 2024 metų kūrybiškiausias knygas šįkart artėju iš prozos skaitymų patirties. Kaip ir kasmet, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute rinkdamiesi jas aptarti, sau keliame tikslą ne tik aprėpti ir įvertinti…

Donata Mitaitė. Gyvenimas prie upės

2025 m. Nr. 2 / In memoriam Daina Avotiņa (1926 11 04–2025 01 05)
Kai keliaujant į Taliną netoli Estijos sienos autobusas važiuoja per Salacos tiltą, visada žvilgteliu į dešinę: kažkur ten, visai prie upės, gyvena Daina Avuotinia, latvių poetė, prozininkė

Gintarė Bernotienė. Pakartojimų prasmė

2025 m. Nr. 2 / Leonardas Gutauskas. Pažado žemė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. – 320 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Jūratė Sprindytė. Darbštumo virtuozė

2024 m. Nr. 11 / In memoriam Elena Baliutytė-Riliškienė (1954 05 04–2024 10 07) / Mus paliko brandi mokslininkė ir kūrybinga moteris, kuri visus ir viską mylėjo, aplink skleidė gerumo, atjautos šviesą.

Donata Mitaitė. Įžiūrėti vandens ženklus

2024 m. Nr. 10 / Šiais metais Alfonsui Maldoniui būtų suėję devyniasdešimt penkeri, prieš penkiasdešimt penkerius metus buvo išleistas jo poezijos rinkinys „Vandens ženklai“. Šiandien įdomūs ir rinkinio eilėraščiai, ir įvairūs kontekstai…

Gintarė Bernotienė. Tikrovės įtrūkių užglostymas

2024 m. Nr. 10 / Ramutė Skučaitė. Akimirksniui užteks. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. – 128 p. Knygos dailininkė – Jūratė Račinskaitė.

Gintarė Bernotienė. Klasikos fundamentai, sotto voce ir invazinės mokslo rūšys

2024 m. Nr. 4 / Apžvalgoje aptariamos 2023 metais pasirodžiusios lietuvių poezijos knygos.

Violeta Kelertienė. Sovietmečio literatūros kritika išeivijoje

2021 m. Nr. 3

Pranešimas, skaitytas 2020 m. rugsėjį „Santaros–Šviesos“ suvažiavime Vilniaus universitete.

Ryšiai tarp išeivijos kritikų ir kritikų sovietinėje Lietuvoje

Oficialiai mus, išeivijos kritikus, jeigu bent kiek dažniau parašydavome apie „Vagos“ išleistas „sovietines“ knygas, sistemos patikėtiniai vadindavo „sovietologais“. Tarkim, toks buvo Vytautas Kazakevičius, kuris taip mus vadino, kaip man atrodo, kažkokia jam vienam neigiama prasme. Žinoma, tarp jų ir mūsų vyko toks lengvas, kartais net ir žaismingas karas, nes, matyt, jo požiūriu, „tarybinių“ knygų recenzijos ir straipsniai yra teritorija, priklausanti jam ir jo aprobuotiems kritikams, geriausia – partiniams. Kalbama, jog jis pats gaudavo visas išeivijos knygas bei leidinius, ir juos apžvelgdamas laisvai operuodavo savo stovyklos kritiniais metodais, t. y. socrealizmu, o mums tokios pat teisės savo požiūriams išsakyti nesuteikdavo. Taigi tarp mūsų ilgą laiką buvo karo stovis, ypač naudingas sovietinei Lietuvos pusei.

Tačiau laikui bėgant ir mums Šiaurės Amerikoje puoselėjant geresnius ryšius su Lietuva, net ir stojus po „kalantinių“ tam tikram kelionių trukmės suvaržymui (kai „Inturistas“ leido Lietuvoje lankytis tik penkias dienas „penkių žvaigždučių“ „Gintaro“ viešbutyje, o prieš „Kalantą“ gaudavome dešimt dienų), kiekvienas radome savų metodų, kaip susirinkti naujų Lietuvoje leistų knygų ir aptarti jas išeivijos spaudoje, daugiausia „Akiračiuose“, kartais „Metmenyse“, „Aiduose“, laikraščio „Draugas“ kultūriniame priede… Svarbus laimėjimas buvo išsamesnės anotacijos esto-latvio Ivaro Ivasko redaguojamame rimtame amerikiečių moksliniame žurnale „Books Abroad“, vėliau pavadintame „World Literature Today“, kurio lietuviškų knygų apžvalgų poskyriaus redaktorius buvo Rimvydas Šilbajoris. Jis atsakingai sumedžiodavo kiekvienam numeriui kelias anotacijas, taigi taip lietuvių rašytojų vardus ir mintis paleisdavo į pasaulį. Pats ten daugiausiai ir rašė, nes vargu ar kas galėjo tam reikalui skirti daugiau laiko negu jisai. Tiesa, visi prisidėjome kiek galėdami, išlavindami įgūdžius, kaip trumpu tekstu pasakyti kuo daugiau (žurnalas griežtai ribodavo spaudos ženklų skaičių), o dabar aš turbūt jau tai ir primiršau – nieko nebemoku pasakyti trumpai. Tas žurnalas buvo mūsų pasididžiavimas ir tarsi balsas pasauliui, kad jūs, lietuviai rašytojai, egzistuojate.

Paprašyta pakalbėti apie mūsų požiūrį į sovietmečio literatūrą, galiu tik nusistebėti, kiek nemažai tuo metu buvo mūsų kritikų, radusių progos „pakedenti“ to laikotarpio lietuvių literatūros produkciją. Jiems visiems aptarti reikėtų knygos arba bent ilgoko straipsnio, rimto prisėdimo Martyno Mažvydo bibliotekoje prie jų darbų, nes vien surinkti išbarstytiems jų pasisakymams spaudoje užtruktų daug laiko. Tad mano apžvalga labai ribota – remiuosi to meto žiniomis, o daugiausia dabartinių literatūros tyrinėtojų laisvoje Lietuvoje parengtomis knygomis, kuriose kruopščiai surinkta išeivijos medžiaga.

Taigi pagrindinės žvaigždės mano akiratyje šia proga bus Rimvydas Šilbajoris, Ilona Gražytė-Maziliauskienė ir dar visų mūsų mėgstamas Kęstutis Keblys, kurį šiandien norisi paminėti jam ne per seniausiai iškeliavus skaityti knygų dausose, na, trumpai prisiminsiu ir savo pačios kiek menkesnį įnašą. Rengiant rimtesnę studiją reikėtų neužmiršti Broniaus Vaškelio (jis bene pirmas, slapyvardžiu Jonas Vėlaikis, spaudoje pradėjo aptarinėti sovietmečio literatūrą „Metmenyse“), taip pat Alinos Staknienės, Audronės Barūnaitės-Willeke, Vyto Duko, Vytauto A. Jonyno (Aleksandravičiaus), Liūto Mockūno. Pastarasis buvo ne tik apžvalgininkas, bet turėjo ir organizacinių gabumų ieškoti medžiagos. Retkarčiais ir Birutė Ciplijauskaitė susidomėdavo kokiu rašytoju (atsimenu jos susižavėjimą Juozo Baltušio „Sakme apie Juzą“ ir puikiai man įsirėžė į atmintį jos straipsnio paskutinis sakinys, kuris skambėjo maždaug taip: „Tikras saldainiukas skaitytojui.“ Be to, jai, kaip ir dar gal šešiems išeivijos kritikams, rašiusiems straipsnius ar recenzijas, didžiulį įspūdį padarė Vidmantės Jasukaitytės „Stebuklinga patvorių žolė“, kurią B. Ciplijauskaitė net išvertė į ispanų kalbą ir išleido Ispanijoje. Buvo ir daug kitų recenzentų, visų čia suminėti net nebandysiu.

Nežinantiems privalau prisipažinti, jog esu prozos bei naratyvo specialistė, apie poeziją vengiu rašyti, nors retkarčiais ir pasiduodu to žanro žavesiui. Taigi, kad apsiribočiau tik šia sritimi, kalbėsiu vien apie tuos kritikus, kuriuos geriausiai pažinojau, ir tik apie jų prozos kritiką, nes tai ir yra, ką, būdama anapus Atlanto, daugmaž sugebėjau sekti…

Visi mes buvome ir esame savo laikotarpio ir literatūrinės mokyklos paveikti, ir tai visai natūralu. Gali būti, kad šį faktą aiškiau pastebiu lygindama mūsų kritikos įnašą su Lietuvos kritikų „mokykla“, nes jūsiškės tuo metu būta tik vienos, t. y. Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto, retkarčiais paįvairintos Maskvos instituto teorijomis, bet iki Algirdo Juliaus Greimo centro įkūrimo Vilniaus universitete čia daugiau teorinių alternatyvų nebuvo. Tiesa, Jurijaus Lotmano apsilankymas Vilniuje įkvėpė tokius kritikus kaip Albertą Zalatorių, o ypač Tomą Venclovą, kuris net mokėsi ar stažavosi Tartu universitete ir buvo tos įtakos paveiktas, ją geriausiai įsisavinęs.

R. Šilbajorio „mokykla“, jam būnant anglistikos bakalauru, rėmėsi Naujosios kritikos pagrindais, ir tik vėliau, jam baigus doktorantūrą slavistikos srityje, pasijuto rusų formalistų idėjos, retkarčiais prasišviečiančios jo kritikoje. Vyresni santariečiai prisimename R. Šilbajorio humorą, šypsenikę lūpose kalbant, dėstant ir jo užkrečiantį smagumą, malonumą diskutuojant apie literatūrą. Tikrai buvo maloniau jo klausytis, negu jį skaityti, nors ir jo interpretacijų skaitymas būdavo įvykis. Tiesą pasakius, R. Šilbajoris buvo įvaldęs tą šypsenikę kaip dėstymo metodą, nes mes gerai žinojome, kad jeigu pačiam dėstytojui smagu ir įdomu tai, apie ką jis kalba, tai ir auditorija pagauna jo ūpą, nenuobodžiauja.

Nereikia užmiršti, kad mes visi išeivijoje nebuvome tiesiogiai lietuvių literatūros specialistai, neturėjome tokio galingo literatūros instituto, koks buvo ir tebėra Vilniuje, ir iki šios dienos aš jums to instituto pavydžiu. Pavydžiu jo, nes čia jūs galite skirti savo laiką studijų ir monografijų rašymui būdami savo interesų lauke. Mes tenai aptariamas knygas susirankiodavome atsitiktinai, griebdavome kokios pakliūdavo ir darėme tai, ką tokiomis aplinkybėmis galėjome daryti. Mokslinių knygų ruošimas nebuvo mūsų opcija, kaip tai dabar vadinate.

Kitas svarbus ir, manau, čia mažai kam numanomas veiksnys buvo tai, kad lietuvių literatūrai dažniausiai skirdavome dėmesį tada, kai artėdavo koks suvažiavimas, lietuviškas renginys, kaip, tarkim, mokslo ir kūrybos simpoziumas, „Santaros“ suvažiavimas, Europos lietuvių studijų dienos, kokio rašytojo minėjimas arba amerikietiškojo kultūrinio pasaulio kokia konferencija, kaip antai AABS (Baltijos studijų plėtros asociacijos) ir Baltų studijos Europoje, o kartais koks ypatingas vienkartinis susirinkimas su konkrečiais terminais bei kalbėjimo laiko apribojimais. O kalbėti būdavo leidžiama visada per trumpai, dažnai tik dvidešimt minučių. Dėl to mūsų darbeliai yra tokie trumpi ir kartais gali atrodyti paviršutiniški – tokie proginiai konstruktai. O knygų stygius lėmė, kad jas dažnai siuntinėdavome vieni kitiems, iš vieno miesto į kitą, atsišviesdavome ištisus romanus ir pan. Tokios tad buvo mūsų darbo sąlygos.

Dar vienas svarbus principas, varžantis mus iki pat Atgimimo laikų, buvo vengimas, net baimė pernelyg atskleisti Lietuvos rašytojų ezopinės kalbos metodus, ir ne tik dėl to, kad, sykį parodyti, jie jau bus nebevartotini, bet ir dėl to, kad nenorėjome pakenkti rašytojams jų sovietinėje realybėje, kuri, kaip matėme, buvo labai komplikuota ir sunki. Kitaip tariant, galima sakyti, autocenzūra veikė ir mus, mes save taip pat cenzūruodavome, suprasdami, kad ne viską, ką tekste įžvelgiame, galima išsakyti viešai…

Rimvydas Šilbajoris (1926–2005)

R. Šilbajoris mėgo pagal savo metodą ieškoti įvaizdžių virtinių, išplėstų metaforų, jas sekti ir aptarti, jose ieškoti kūrinio prasmės. Viena jo smagiausių sukurtų metaforų: „Eduardas Mieželaitis – fontanas lietuvių poezijos aikštėje“. Atsimenu jį dėstantį Lituanistikos seminare Ohajo valstijoje vasaros kursuose, kur vadovai buvo Romas Sakadolskis ir Emilija Sakadolskienė. Atmintyje išliko jo paskaita apie Romualdo Granausko „Jaučio aukojimą“. Dar ir šiandien mintyse girdžiu jį sakantį, kad tekste reikia rasti tinkamą „raktą“. Ir tame seminare, ir kitomis vasaromis pastebėjome, jog ilgą laiką jo mėgstamiausias žodis buvo „santykiauja“: kaip santykiauja įvaizdžiai ir metaforos, ir pan. Todėl tarp studentų užkulisiuose būdavo smagaus juoko. Bet jis pats to nejuto, buvo tiek įsikandęs tą žodį ir sąvoką.

Tačiau, grįžtant prie R. Šilbajorio rašytinio žodžio, man peržvelgus jo literatūrinę produkciją, krito į akis jo naudotas gerai veikiantis metodas, kurį jis mėgo taikyti tame kare ar greičiau konkurencijoje tarp išeivijos ir sovietijos kritikų, – ne tiek pulti opozicijos autorius, kiek panaudoti jų marksistinio pobūdžio teiginius atgręžiant juos prieš pačius kritikus ir taip tęsiant su jais ginčą ar dialogą. Geras pavyzdys būtų anksčiau ar vėliau mūsų visų Vakaruose dėmesį atkreipusi vadinamojo „sąmonės srauto“ proza, t. y. Mykolo Sluckio ir Alfonso Bieliausko tekstai (džiaugiuosi, kad pagaliau suprasta, jog tai yra vidiniai monologai, kaip Jūratė Sprindytė jau šiais laikais rašo – „vidiniai monologai ir jų kontradikcijos…“).

Bet R. Šilbajoris jau 1980 m. tas kontradikcijas įvardija naudodamas tai Algimanto Bučio, tai Vito Areškos rašymus, dar bandančius įrodinėti, kad tuometinėje „naujoje prozoje <…> iškyla sudėtingesnis žmogaus santykis su istorija“. R. Šilbajoris į tai reaguoja, sakydamas, jog „šitie „niuansuoti santykiai su istorija“ reikalauja ir visai kitos „niuansuotos“, o ne deklaratyvios kalbos ir visai kitos struktūros, <…> nes tiesioginis plataus masto pasakojimas <…> neturi kada sustoti ir pažvelgti atidžiau į žmogų“ (p. 512)¹. Anot jo, rašančio apie M. Sluckio „Adomo obuolio“ (1966) pagrindinius veikėjus, Augustinas ir Genovaitė Kamaniai „ieško savyje centrinio moralinio ir emocinio atramos taško“, tačiau iš esmės tokio „moralinio centro“ sovietmečio prozoje niekaip neįmanoma nei rasti, nei įkelti į kūrinį, kadangi romane „girdėti keistai sutrūkinėjusi, pusiau beprasmėmis, kartais tiesiog groteskiškomis priemaišomis nusėta lietuvių kalba: rusiški žodžiai, angliški žodžiai, senos politinės, specialias prasmes turinčios biurokratų kalbos nuotrupos, iš pirmųjų raidžių sudėti įstaigų pavadinimų dirbtiniai žodžiai, tartum kokios chimeros: KAKAI, PŠKERUJ gimnastikos sistema, INTURISTAS, ANDAKSINAS, BIBKOLEKTORIUS – kaip gali tokia kalba ką nors tikro pasakyti? Sąmonėn prasismelkia naujas žmogaus, moters kūno pajautimas“ (p. 512–513) ir t. t.

Turinys, prikimštas ideologijos, anot lietuvių kritikų, turėtų sukurti ir naują formą, bet tai neįmanoma, tad meno iš to neišeina. Kai aš mokiausi pas vienintelį lietuvių literatūros daktarą JAV Kostą Ostrauską Pensilvanijos universitete, irgi kalbėjomės panašiomis temomis, ir mūsų išvada buvo tokia: kokį „sąmonės srautą“ sukursi, jeigu sistema neleidžia pasakyti visos žmogaus vidinės tiesos? Net ir ištikimasis M. Sluckis kažkiek cenzoriams įkliuvo su savo vėlesniu romanu „Saulė vakarop“ (1976), kuriame jauniausias veikėjas Rigas nusižudo. Sovietijoje savižudybė neįmanoma…

Taigi R. Šilbajoris atstovauja tam tikram laisvumui, bet įdomiai naudoja pačius sovietmečio kritikus kaip atspirties tašką savo analizėms vystyti. Beje, vėliau ir Lietuvos kritikai priėjo prie panašių vidinio monologo vertinimų, o ypač gerai jau šiais laikais tai atskleidė J. Sprindytė.

Apibendrinant galima sakyti, jog R. Šilbajoris buvo kovingiausiai nusiteikęs išeivijos kritikas, apsišarvavęs ir plačiu rusiško pasaulio išmanymu, ir žinantis tos ideologijos reikalavimus, todėl net jautė savotišką malonumą eiti į debatus su čia gyvenusiais mokslininkais. Jis siekdavo ne tik apžvelgti Lietuvos literatūros procesą, bet ir bandydavo paveikti jo eigą išryškindamas tam tikrus dalykus, kuriuos vietiniai kritikai būdavo priversti nutylėti arba dėl susiklosčiusių aplinkybių, arba dėl jų karjeros sąlygotų politinių barjerų.

Ilona Gražytė-Maziliauskienė (1933–2001)

I. Gražytė-Maziliauskienė – anglistė, parašė daktaratą apie Arthurą Koestlerį, mokslus baigė kiek anksčiau už R. Šilbajorį. Ji irgi buvo Naujosios kritikos adeptė, bet ilgai gyvendama Monrealyje prisisunkė prancūziškosios kultūros. Tai jos kritikai suteikė savitų spalvų: sustiprino ir taip jai būdingą elegancijos polinkį, skatino estetizuotą kalbėjimo manierą (jos tėvas Lietuvoje buvo teisininkas). I. Gražytės-Maziliauskienės buvo be galo malonu klausytis, ji turėjo nuostabią iškalbos dovaną, bet mandagumo ribose mokėjo ir pulti, ir gintis, ir norėdavo debatuose laimėti. Ji žinojo, kada reikia kirsti, kada sukelti audrą, ir tais savo įgūdžiais puikiai naudojosi. Antai net toks gabaritais nesmulkus oratorius kaip Juozas Aputis, nestingantis sąmojaus ir humoro, man yra prisipažinęs, kad bijojo jos liežuvio.

I. Gražytė-Maziliauskienė anksti pasižymėjo savo įžvalgiu straipsniu kaip tik apie J. Apučio ankstyvąsias noveles. Jos straipsnio „Nužmoginimo temos variacijos Juozo Apučio novelėse“ pagrindas buvo konferencijoje angliškai skaitytas pranešimas, išspausdintas irgi žurnale „Books Abroad“ (1973) ir tik vėliau lietuviškai perspausdintas Anglijoje. Pačioje savo straipsnio pradžioje autorė rašo, kaip J. Aputis buvo smerkiamas 1972 m. CK posėdyje. Remdamasi savo žiniomis ir empatija, ji ėmėsi ginti rašytoją, kuris užsipultas už „subjektyvistines nusivylimo nuotaikas, pesimizmą“ ir pan., kad netikįs žmogaus socialiniu progresu. Apibūdindama J. Apučio novelių veikėjus kaip nužmogintus, I. Gražytė-Maziliauskienė paaiškina, jog turi omenyje ne tai, kad jo veikėjai „sugyvulėję“, bet kad jie kenčia „egzistencijos dimensijose ieškodami prasmės. Savigarbos ir prasmės praradimas žmogų <…> brutalizuoja ir luošina“ (p. 93).

Ir iš tikrųjų J. Apučio novelės, skelbtos rinkinyje „Horizonte bėga šernai“ (1970), yra įspūdingiausi to sovietinio laikotarpio kūriniai, sudaro savotišką meninio pasiekimo viršūnę. Savo straipsniu kritikė drąsiai išsakė dalykus, kurių vietiniai kritikai tuo metu tikrai negalėjo išsakyti patys nepakliūdami bėdon. O po tos knygos J. Apučio kūrinių leidyklos nespausdino apie šešerius metus, tad šiuo atveju vyko savotiškas šaltasis karas tarp išeivijos ir Lietuvos kritikų, kuriame buvo panaudotos galimybės paviešinti Vakaruose opozicionierišką rašytojo veiklą, gal ne tiek bandant jam padėti, kiek leidžiant pasauliui žinoti apie padėtį Tarybų Lietuvoje.

Kituose savo straipsniuose I. Gražytė-Maziliauskienė laikėsi santūriau, bet ji labai aiškiai atmetė A. Bieliausko kūrybą remdamasi ne tiek garsiausia jo knyga „Kauno romanas“, kiek ta knyga, kokią pasitaikė gauti, – „Tada, kai lijo“ (1977). Savo straipsnį ji pavadino „Tada, kai žodžiais lijo“ ir, negailėdama autoriaus, per keturis puslapius negailestingai sumalė jo romaną į miltus: „Kova apvaldyti save yra pakankamai sunki, <…> rašytojas toje žodžių jūroje ir nuskęsta“ (p. 128). Romualdą Lankauską ji vertina palankiau, nors jos keliamus reikalavimus jis retai atitinka. Vis dėlto kritikė supranta, jog rašytojas pats sau ir nekelia didelių siekių, jį „domina kasdienio gyvenimo tikrovė, kiek nemeluotai ir tiesiai ją gali išreikšti žodžiai“. Dar viena citata, kuria I. Gražytė-Maziliauskienė apibūdina R. Lankauską: „Ne apie visuomenės struktūras kalba Lankauskas, bet apie jos spalvas. Ne apie meilę, bet apie jos bejėgiškumą atsilaikyti prieš laiko tekėjimą. Ne apie draugystę, bet apie jos ribas, kurias nustato rutina. Nėra prasmės ieškoti potekstės Lankausko kūryboje – rašytojo kaukė yra rašytojas“ (p. 124). Čia galima pajusti ir kritikės stilių, simetriją, ritmą ir viską vainikuojantį a la aforizmą.

Kritikė moka rasti tinkamų metaforų savo idėjoms išreikšti – tai irgi yra jos gracingo ir apmąstyto stiliaus elementas. Vienas jos įsimintinų straipsnių iš 1984 m. vadinasi „Sulūžusi lėlė. Keletas minčių apie moterų personažus dabartiniame Lietuvos romane“. Tai buvo ir besikuriančių feminizmo apraiškų lietuvių literatūroje užuomazga, paskatinusi feminizmą ne tik literatūroje. Po to įvykio feministiniai būreliai kūrėsi Vilniuje ir kitur Lietuvoje. Literatūrinių moterų portretų analizes kritikė tęsia straipsnyje „Keturi eskizai“, nagrinėdama Leonido Jacinevičiaus, Vidmantės Jasukaitytės, Broniaus Radzevičiaus ir Jolitos Skablauskaitės – vienos jos realistiškesnių novelių – protagonistes. Kritikė ypač vykusiai parodo B. Radzevičiaus femme fatale, ne tik išardydama Stelos patrauklumą jos kūrėjo, turbūt alter ego, Juozo Daukinčio atžvilgiu (romane „Priešaušrio vieškeliai“), bet ir apibrėžia tų moterų psichologiją bei charakterį. Iš visų išeivijos kritikų I. Gražytė-Maziliauskienė, mano nuomone, geriausiai suprato ir tinkamiausiai taikė psichologinės analizės metodus. Anot jos, Daukintį kankina nuolatinis klausimas: ar moteris yra išganymas, ar pragaištis, todėl įsimyli ne vieną moterį, kol sutinka Stelą, kuri žavi jį iš dalies, nes lieka paslaptimi:

„Artistė iš sudegusio teatro“, nualinta jam nepažįstamų jausmų, nuolat viliojama kažkokios tamsios gelmės, nuolat kelianti abejones, koks bus kitas jos veiksmas, niekam nepriklausanti, nieko, atrodo, nesitikinti, Stela tampa Daukinčio obsesija… Daukintis ieško moteryje fizinio ir dvasinio artumo, mylima moteris turėtų būti žmona ir meilužė, draugė ir motina. Nė vienos iš šių rolių Stela negali atlikti taip, kaip Daukintis reikalautų. <…> Ji fascinuoja, t. y. žavi, nes ji netelpa į jokią formulę, tartum atėjusi iš Mikelandželo Antonioni filmo. (p. 61–62)

Skaityti I. Gražytę-Maziliauskienę – tai ne tik sužinoti ką nors apie knygas ir jų veikėjus, pats jos tekstų skaitymas yra malonumas. Ir nereikia manyti, kad tokie tekstai lengvai sukuriami, nes už jų glūdi daug gyvenimo ir skaitymo patirties ir, aišku, talento.

Kęstutis Keblys (1933–2019)

K. Keblys įgijo chemiko specialybę, bet buvo, galima sakyti, ir Renesanso žmogus su daugeliu interesų bei pomėgių, o būdamas aktyvus ateitininkas, visada rasdavo motyvacijos būti ir santariečiu, – jam vis rūpėdavo pasiklausyti, ką mes ten, savo sueigose, išdarinėjame… Turėjęs ambicijų tapti rašytoju (viena jo novelė išspausdinta legendiniuose „Literatūros lankuose“), jis sukosi literatūros baruose, savo talentą kreipė daugiausia į literatūros kritiką, skelbė straipsnius „Aiduose“, „Draugo“ kultūriniame priede, vėlesniais laikais ir „Metuose“, „Kultūros baruose“ ir kitur. Daug metų buvo leidyklos „Ateitis“ redaktorius. Jo stilius gana lengvas, tačiau jis tikrai „kabino“ giliau negu Algirdas Titus Antanaitis ar kiti labiau žurnalistinio stiliaus recenzentai.

K. Keblys mėgaujasi savo kritiko pozicija drąsiai, nesuvaržytas mokslo pasaulio taisyklių, o sugebėdamas paleisti į areną savo šmaikštumą, jis geba lyginti, rodos, nelabai palyginamus dalykus, antai, turbūt retam girdėtą išeivį rašytoją, kelių romanų autorių Albiną Baranauską su Sauliumi Šalteniu. Kitame straipsnyje randa bendrumų tarp Antano Škėmos ir M. Sluckio. Susidaro įspūdis, jog kritika jam yra rafinuotas žaidimas ir tikrai ne kokių tezių įrodinėjimas, tai tiesiog proga pažaisti ir pašmaikštauti, o mums būna itin malonu tokį tekstą skaityti, tarsi pailsint nuo moksliškų straipsnių. Pats K. Keblys prisipažįsta, kad jis yra geranoriškas ir supranta, jog kartais jam tenka rašyti ar reklamuoti autorius, kurių baisieji mokslinčiai liesti nenori.

Dažniausiai K. Keblys rašė apie išeivijos autorius, jo plunksna rečiau krypdavo į Lietuvos rašytojus, tačiau visai įdomiai yra rašęs ir apie R. Lankauską, Joną Mikelinską ir kitus anksčiau minėtus autorius. Jo straipsnis apie S. Šaltenio „Duokiškį“, tą Mariaus Ivaškevičiaus „Žalių“ pirmtaką, ypač vykęs, nes analizuodamas apysaką randa partizanų ir stribų santykiuose ir humoro, ir ironijos, ir grotesko.

Visą kritiko įnašą sutelkė Dalia Kuizinienė knygoje „Smulki kritikos rasa“. Jei gerai prisimenu, pavadinimą parinko pats K. Keblys, ir epitetas „smulki“ rodo jo kuklumą bei nepelnytai žemą savęs vertinimą, nes jo tekstus tikrai įdomu ir smagu skaityti, tai gera pažintis su intelektualaus kritiko nuomone.

Minėjau, kad R. Šilbajoris buvo bene vienintelis mūsų literatūros žinovas, nebijojęs mandagiai kabinėtis prie Lietuvos kritikų, o K. Keblys – vienintelis, drįsęs polemizuoti su išeivijos kolegomis, papešioti net daugelio, įskaitant mus pačius, šventa laikomą „Santarą–Šviesą“. Reikia prisipažinti, kad „Santarą“ mes – kitur nepritapę, nekonformistai, daugumos akyse seno tipo liberalai – mylėjome. De facto K. Keblys „Santaroje“ buvo asmuo, ateinantis iš kitos idėjinės stovyklos, jos palaikomas ir žinantis atitinkamus vertinimus, pagal kuriuos santariečiai yra „ružavoki“, jeigu ne visai raudoni (tai dėl mūsų, santariečių, gana anksti imtos propaguoti politikos „veidu į Lietuvą“). K. Kebliui dažnokai pavykdavo smigtelti kokia taiklia pašaipa kai kuriems mūsų vaizduojamiems pasiekimams, gal daugiausia demonstruojamiems „Akiračių“ – vadinkime jį „Santaros“ padaliniu – mėnraštyje, kurio misija buvo labiau žurnalistinė nei mokslinė. Mokslinė paskirtis buvo numatyta „Metmenų“ leidiniui.

K. Keblys stipriai pasireiškė „Santaros“ 25-mečio proga, kai 1979-aisiais patys santariečiai parengė ir patys išleido jubiliejinį leidinį, sudarytą Valdo Adamkaus, su keliais ilgais straipsniais ir nemažai fotografijų. K. Keblys, matyt, buvo „Akiračių“ pakviestas recenzuoti šį leidinį, ir jis tai atliko, aprašydamas turinį ir akcentuodamas savo nuomonę apie keturis ten rašiusius: Vytautą Kavolį, Romą Misiūną, Vincą Rastenį ir Mykolą Drungą. Be pasišaipymų, kad „Santara“ – organizacija be organizacijos, kaip ji mėgdavo save vadinti ir tuo didžiuotis, – irgi nepraleido progos įsiamžinti, kaip ir kitos normalios grupuotės, kritikas, pasislėpęs po numanoma jauno ateities istoriko skraiste, iškėlė šiai organizacijai „nepriekaištingus priekaištus“. Manau, juos paredagavus, jie būtų nepraradę vertės ir šiandienos „Santarai“, nors „Santara / Lietuva“, atsidūrusi kitame kontekste, yra visai kitoks paukštis nei originalioji. Tad tuos priekaištus ir perskaitysiu, leisdama klausytojams spręsti, kiek jie tebetinka:

Santaros įnašai ryškūs ir svarbūs, bet kokia jų svarba visam lietuviškos išeivijos gyvenimo kontekste? Kokia buvo lyginamoji Santaros įtaka lietuvių kultūriniam, visuomeniniam ir idėjiniam gyvenimui? Ar mūsų išeivija būtų buvusi skurdesnė be Santaros? Ar ji būtų kitokia, jei Santaros būtų nebuvę? (p. 307)

Tinkami ar ne šie klausimai atrodo šiandien, sunku pasakyti, bet anuomet tai buvo drąsus manevras iš „akiratininkų“ pusės, žinant, kad K. Keblys, būdamas svarbus kitos stovyklos atstovas, tikrai ras švelnesnį ar ne tokį švelnų būdą pakritikuoti „Santaros“ leidinį, juolab kovų nemažai būta. Mano nuomone, turbūt kokie septyniasdešimt procentų, jei ne daugiau, tuometinių dipukų buvo net labai nusistatę prieš „Santarą“.

Taigi toks buvo K. Keblys ir kaip tik tokio jo visiems tikrai reikėjo: nebijančio sukelti kontroversijų, bet išlaikančio padorumo formas, pasidalijančio įdomiomis įžvalgomis ir vertinimais. Atrodo, jis pats labai mėgo knygas, kurios „nemigdė skaitytojo“ ir pats stengėsi nepapulti į tokią balą. Dėkui jam.

Lietuvai besilaisvinant iš sovietinių gniaužtų, viskas labai keitėsi. Įvairūs kritikai be suvaržymų galėjo skirtingai traktuoti tą patį tekstą, atsirado galimybės apskritai atviriau išsakyti savo nuomonę dėl knygų, nebebijant pakenkti drąsesniems rašytojams. Geras požiūrių palyginimo objektas būtų vienas įdomesnių 1981 m. kūrinių, kuris kaip tik dėl savo rizikingumo liko oficialios kritikos mažai pastebėtas. Tai Ramūno Klimo novelių knyga „Gintė ir jos žmogus“. Toje knygoje svarbiausias kūrinys yra apysaka – novella tokiu pat pavadinimu. Galima apžvelgti keturių kritikų požiūrius į ją ir pažiūrėti, kaip keičiantis laikams kritika buvo priversta taikytis prie cenzūros.

R. Klimo apysaką siauriau ar plačiau minėjo arba aptarė:

I. Gražytė-Maziliauskienė 1984 metais. Aptardama „Gintę“ kritikė net nemini partizanų, nei miško brolių, nei „vilkų“, kaip R. Klimas juos tekste vadina. Ji susitelkia į apysaką ir visą knygą, suprasdama autoriaus pastangas išsiaiškinti „žmogaus sielą“, t. y. jo psichologinį vidų. Ji nukreipia savo svarstymus visai kita linkme ir net nesileidžia į daugelį R. Klimo iškeltų intriguojančių klausimų, slypinčių potekstėse.

R. Šilbajoris straipsnyje „Žmogus ir sąžinė Sovietų Sąjungos pokario rusų ir lietuvių prozoje“ (1984) rašo taip: „Jaunas rašytojas R. Klimas užmaskuoja visą lietuvių rezistencijos klausimą komplikuotomis simbolinėmis struktūromis“ (p. 575).

Aš savo sudarytoje lietuvių prozos vertimų antologijoje „Come into my Time“ („Įeikite į mano laiką“, citata iš šios R. Klimo apysakos), rengtoje 1990 m., nors išleistoje tik 1992 m., galėjau skirti penkis puslapius R. Klimo „Gintei“ ir autoriaus sukurtiems penkiems fabulos variantams, komentuojantiems ne tik (kaip iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti) bręstantį naratoriaus suvokimą apie Gintės ir jos žmogaus istoriją, bet ir jo prisitaikymą arba neprisitaikymą prie užslėptų cenzūros reikalavimų, kaip antai, kodėl Gintės žmogus rūsyje slėpėsi vienuolika metų, kokie yra Gintės ir jos sesers Stasės priešingi požiūriai į partizaninį karą ir jo baigtį arba nutraukimą, apie R. Klimo nelabai užslėptą šaipymąsi iš socrealizmo kritinio metodo ribotumo, – kai neleidžiama rašyti atvirai, tada kur lieka tiesa? Šiuo atveju kur istorinė, sociologinė ir psichologinė tiesa, kai jis pats parašė penkis variantus ir užbaigė savo kūrinį šitaip:

Kelintame variante aš sužinosiu, kas yra faktas?
Šeštame? Septynioliktame? 131-ame?!

Mano kelias į lietuvių literatūrą, kuriamą Lietuvoje, prasidėjo Pensilvanijos universitete 1967 m., lankant K. Ostrausko prozos kursą, nuo Žemaitės iki M. Sluckio, ypač mane užkabino pastarojo romanas „Adomo obuolys“. Po 1975 m. atliktos kelių mėnesių stažuotės Vilniaus universiteto bibliotekoje prasidėjo mano mainai su ta biblioteka ir, gaunant „Pergalę“ ir knygas iš Lietuvos, platesnė pažintis su proza, rašoma Lietuvoje.

Pradėjusi lietuvių prozos vertimus kokiais 1984 m., ėmiau planuoti devynių prozininkų novelių vertimų antologiją, ją baigiau apie 1989–1990-uosius. Tada jau buvo prasidėjęs Atgimimas ir potekstes kūriniuose buvo galima aptarinėti kaip norėjau, galėjau iškelti ir išryškinti R. Klimo veržlumą, jo įdomius apmąstymus – kaip cenzūra faktiškai priverčia rašytoją suktis slepiant savo mintis po neva leidžiamų temų skraiste ir vis tiek pasakyti iš tikrųjų labai nemažai.

R. Klimo apysaką aptarė ir Vytautas Kubilius savo veikale „XX amžiaus literatūra: lietuvių literatūros istorija“ (1995). Kaip ir R. Šilbajoris, jis nesileidžia į R. Klimo teksto gilumas, neatkreipia dėmesio į autoriaus drąsą rašyti apie partizanus, neišnaudoja kintančio laikotarpio leidžiamų ekskursų į skirtingus variantus, traktuojant Gintės ir jos žmogaus padėtį bei išgyvenimus, nesiaiškina, kaip keičiasi pats socrealizmas ir kas galėjo įvykti, kad autorius keliais variantais vaizduoja, kaip Gintės istorija galėjo skleistis, jeigu jis knygą rašė ne vienus metus.

Kita mano rasta gilesnė R. Klimo kūrinio analizė priklauso J. Sprindytei, dirbančiai Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Ji ėmėsi lietuvių apysakos temos ir 1996 m. išleido rimtą knygą „Lietuvių apysaka“, kurioje laisvai analizuoja kūrinius jau laisvoje Lietuvoje. Gali būti, kad, žinodamas J. Sprindytės pasirinktą tyrinėjimų lauką, V. Kubilius pernelyg ir nesigilino į R. Klimo „Gintę“.

Apie save ir savo atliktus darbus nepatogu pačiai kalbėti, geriau norėčiau paminėti, ką dar būtų reikėję iškelti, man rašant „Santaros“ organizacinio komiteto užduotu klausimu, kas dar išstudijuotina rimčiau ir giliau. Tai galėtų būti disertacija ar net knyga kokiam vietiniam mokslininkui. Štai aš visai neaptariau dabar jau primirštų įvairių įvairiausių transatlantinių ginčų, skandaliukų, iškilusių per tą visą abiejų pusių kritikų bendravimo laiką. Tai būtų vertinga literatūros istorijos dalis, kuri kol kas mažai tyrinėta.

Reziumuojant, ką mes, išeivijos kritikai, pasiekėme, kuo buvome naudingi, mano nuomonė būtų tokia:

Savo dėmesiu kai kuriems rašytojams palaikėme arba, geriausiu atveju, kėlėme jų savivertę, nuotaikas. Manau, jiems buvo malonūs jų pastangų įvertinimai. Gal šiek tiek prisidėjome iškeldami kai kuriuos mažiau žinomus rašytojus.
Reikšminga, kad, rašydami angliškai, atkreipėme anglakalbio pasaulio dėmesį į padėtį Lietuvoje. Turiu galvoje I. Gražytės-Maziliauskienės, ir ne tik jos vienos, straipsnius, anotacijas žurnaluose ir pranešimus konferencijose. R. Šilbajoris, pasak jo paties, parašė daugiau negu du šimtus straipsnių ir recenzijų. Aš parengiau vertimų antologiją su devynetu Lietuvos rašytojų, tarp kurių buvo Romualdas Granauskas, Juozas Aputis, Ričardas Gavelis ir Ramūnas Klimas. Sudarydama knygą, parinkau po kelias jų noveles. Antologija dvidešimt dvejus metus buvo skaitoma universitetuose ir kursuose, neišmesta į makulatūrą; ji buvo vertinama studentų ir kitų skaitytojų, atradusių šią knyga ir ja susidomėjusių.
Galima svarstyti apie „sovietiniams“ lietuvių autoriams suteiktą labai svarbų jų ieškojimams Vakarų pasaulio kontekstą – lietuvių sovietinės literatūros, ar bent paskirų autorių talento bei savaiminių ieškojimų įvedimą į tai, ką Albertas Zalatorius vadino lietuviškuoju ar net pasauliniu „literatūros procesu“, jo diachroniškumu ir pan. Panašumo ir skirtingumo pajauta, kurią „Santaros kritikai“ padovanodavo savo tėvynainiams Lietuvoje, manau, jiems galėjo tapti tam tikru dvasiniu honoraru.
Savo pastangomis palaikėme ir sovietinės Lietuvos literatūrą išeivijos sąmonėje. Ne tik svetimtaučiai studentai ar suaugusieji sužinojo apie Lietuvą, skaitė apie jos problemas, bet ir išeivija įsitikino, kad Lietuva yra gyva.

Naudota literatūra:

Ilona Gražytė-Maziliauskienė. Idėjų inventorius. Sudarė Solveiga Daugirdaitė (Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004);
Kęstutis Keblys. Smulki kritikos rasa. Sudarė Dalia Kuizinienė (Vilnius: Versus aureus, 2009);
Violeta Kelertas. Come into my Time: Lithuania in Prose Fiction (Urbana, Champaign: University of Illinois press, 1992). Įvadas į šią knygą, verstas Rimo Žilinsko, perspausdintas knygoje: Violeta Kelertienė. Kita vertus… Straipsniai apie lietuvių literatūrą (Vilnius: Baltos lankos, 2006);
Ramūnas Klimas. Gintė ir jos žmogus (Vilnius: Vaga, 1981);
Rimvydas Šilbajoris. Žodžiai ir prasmė. Sudarė Liūtas Mockūnas (Čikaga: Akademinė Skautijos leidykla, 1982);
Rimvydas Šilbajoris. Netekties ženklai (Vilnius: Vaga, 1992).

1 Straipsnyje naudotos literatūros sąrašas pateikiamas straipsnio pabaigoje, o cituojant nurodomi tik knygų puslapiai.

Violeta Kelertienė: „Tarnystė literatūrai – viena iš gyvenimo prasmių“

2022 m. Nr. 7 / Literatūrologę Violetą Kelertienę kalbina Dalia Cidzikaitė / Literatūrologei, vertėjai, redaktorei, žurnalo „Metai“ redkolegijos narei, ilgametei Pasaulio lietuvių bendruomenės Lituanistikos katedros Ilinojaus universitete Čikagoje vedėjai…

Violeta Kelertienė. Brydė per sniegą kaip sielų kalbos įrašas

2018 m. Nr. 8–9 / Valdas Papievis. Brydė. – Vilnius: Odilė, 2018. – 336 p. – Prano Gailiaus paveikslo fragmentas.

Violeta Kelertienė: Literatūra kaip teorija ir kaip gyvenimas

2014 m. Nr. 3 / Literatūros tyrinėtoją Violetą Kelertienę kalbina Aušra Jurgutienė / Kodėl studijuoti pasirinkote literatūrą? / Violeta Kelertienė. Atrodo, kad ne aš, o ji mane pasirinko. Manau, kad tada ir prasidėjo mano susižavėjimas knygomis.

Aldona Prašmanaitė. Knygius iš pašaukimo, mecenatas iš apsisprendimo

2011 m. Nr. 8–9 / Knygius Petras Jaunius. Sud. Astrida Petraitytė. – Vilnius: Apyaušris, 2011. – 104 p.

Rimvydas Šilbajoris. Mirtis ir žodis poezijoje

2006 m. Nr. 1 / Kad ir kas mirtis būtų, per sunku ją suvokti, Jono Aisčio žodžiais tariant, kad tai – aukšto skliauto nemarioji klaikuma. Bet tai yra taip pat poetinis įvaizdis, išgalvotas dalykas, skydas apsiginti nuo to, ką mes tikrai žinome mirtį esant…

Rimvydas Šilbajoris. Žodis, perkeistas poezijoje

1997 m. Nr. 7 / Liūnės Sutemos 70-mečiui / Jubiliatę sveikinant atrodo, lyg laikas pats tekėtų poetų eilėmis. Nuplaukia jomis metai, nučiurlena dienos ir vis vien jauti, kad kažkas dar jų širdy neišdainuota liko,

Violeta Kelertienė. Vilnius literatūrinėje vaizduotėje

1995 m. Nr. 3 / Šio straipsnio objektas – Vilnius kaip kūrybinis impulsas dabartinėje Lietuvos literatūroje. Tai ne istorinių romanų Vilnius (būtų per plati tema), nors be žvilgsnio į istoriją irgi neapsieisiu. Tai ir ne Vilniaus kaip veiksmo fono analizė…

Valentinas Sventickas. Prozos ženklai Dalios Grinkevičiūtės kūryboje

2021 m. Nr. 2

Iš tremties literatūros rašytojos Dalios Grinkevičiūtės (1927–1987) kūrybos šiame straipsnyje daugiausiai remiamasi „Atsiminimais“ vadinamu tekstu. Jis parašytas apie 1950 m., kai D. Grinkevičiūtė, kartu su motina pabėgusi iš tremties, slapstėsi Kaune. Iki 1991-ųjų ši apysaka buvo laikoma dingusia. Cituojama iš 2005 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos knygos: Dalia Grinkevičiūtė, „Lietuviai prie Laptevų jūros“: atsiminimai, miniatiūros. Šią publikaciją autorius laiko patikimiausia. Pirma publikacija kitu pavadinimu buvo žurnale „Metai“, 1996, Nr. 10–12, 1997, Nr. 1. Straipsnis iš rašomos knygos apie D. Grinkevičiūtę.

Prisiminimų pasakojimas, įvykių tėkmės, realijų aprašymai, jausmų ir įspūdžių išlydžiai – taip galima apibūdinti didžiąją Dalios Grinkevičiūtės „Atsiminimų“ dalį. Tai priskirtina publicistiškam memuariniam kalbėjimui.

Kartu matyti, kad nemažai ką rašo prozininkės ranka. Epitetai, sąlygiškos formos, nusiteikimų vaizdai:

Borisas Charašas ligoninėj. Kiekviena diena, valanda – tai sekinanti kova su mirtimi, su baisiomis ledinėmis Šiaurės letenomis, kur kiekviename žingsnyje ledynai ir sniegai šaukia: „Mirk, mirk, sustingsi, žūsi, būsi mūsų grobis.“ Mes atbukom, mus mažai kas jaudina. Lavonai, šiltinė – viskas vis tiek. Nematyti žmonių Trofimovske, tik kasdien didėja nuogų į ragą sušalusių lavonų ant kalnelio. Kada mūsų eilė? Žiūrim vienas į kitą. (p. 82)

Prozininkės ranka, vaizdo ir nuotaikos kūrimo būdas pasirodo tada ir ten, kur nė nepagalvotum. Iš Trofimovsko pasprukusio produktų valdytojo Kespaiko, prisigrobusio maisto, drabužių ir pinigų iš parduotuvės kasos, paliktą vaizdelį piešia taip:

Aplink mėtėsi tušti spirito buteliai, kai kurie tyčia sudaužyti. Ant tuščių lentynų iškilmingai stovėjo vienas vienintelis pilnas puslitrinis spirito butelis, liūdnai stebėdamas skurdų aplinkinį vaizdą. Komisija [ji atvyko grobimo ir pabėgimo aplinkybių tirti] pasiskubino likviduoti ir jį – viskas Kespaiko sąskaiton. (p. 150)

Ar tikėsime, kad atsiminimų pasakotoja visa tai savo akimis matė? Bet parašė, nuspalvino, intonavo.

Vienas didžiųjų prozos menų – nupiešti žmogų, atskleisti charakterį.

Tebus toks pavyzdys. D. Grinkevičiūtė pasakoja apie Lidiją Vorobjovą. Pamini, kad ji buvo gailestingoji sesuo, nežinia kodėl (turbūt tai sovietinio jaunimo polėkis, paskatintas propagandos) užsiverbavo į Šiaurę, pakeliui visa, ką gera turėjo, prarado. Ir dabar jai teko gyventi Trofimovske beveik tokį patį gyvenimą, kokį gyveno lietuviai tremtiniai. Taigi – „Atsiminimų“ pasakotojos sukurtas paveikslas:

Vorobjovos kojas puošia milžiniški kareiviški batai be padų ir beveik be aulų. Autai per pusmetrį nutįsę, velkasi iš paskos per purvą. Vatinis kostiumas – ant gryno kūno. Vata krinta gabalais, pro skyles matyti suskretęs kūnas. Ant galvos ši 23 metų (kaip rodo dokumentai) panelė užsimaukšlinus gaubtą, kurio ausys nutįsusios iki kelių, o kai ji eina, jis skrieja užpakaly kaip sparnai – nei spalvos, nei medžiagos atpažinti negalima. Miega ant grynų lentų, mėnesių mėnesius nenusiauna nei drabužių nusivelka. (p. 152)

Vienas iš ypatingesniųjų apysakos personažų – minėtasis estas Kespaiko. Produktų sandėlių viršininkas. Produktų, kurie tremtiniams išduodami skaičiuojant gramais arba neduodami išvis. Jis nuo jaunų dienų komunistas, per vėlai supratęs, kokia pragaištinga tai ideologija, ir negebėjęs pasitraukti iš tarnystės jai. Slapta duodavo ko nors lietuviams tremtiniams, bet saikingai, nes suprasdavo, kad gali būti pastebėta arba išplepėta. Padėjęs ir Daliai. Gal ir lemtingai. Kai buvo perkeliamas iš Trofimovsko į Bobrovską ruožo viršininku, darbininkais rinkosi lietuvius. Paėmė ir Dalią su motina. Bobrovske galima gauti ir pasivogti žuvies, jos rūsyje saugoma šimtai tonų. Jis visai neprieštaravo, kad varguoliai pasisavina žuvies, jis nekentė kitų viršininkų ir sakydavo, kad jie pavydi, jog lietuviai savo krašte gyvenę geriau, ir dėl to keršija, jam patiko lietuvių dainos. Jo likimo piešinį D. Grinkevičiūtė baigia taip, lyg būtų detektyvų rašytoja. Mįslingos užuominos. Trumpi dialogai. Lakoniški veiksmo vaizdai: Kespaiko, suviliojęs lietuvaitę Liudą, sutelkęs būrelį bendražygių, išplėšia maisto ir drabužių saugyklą, sėda į valtis, pakelia bures ir išplaukia. Į Ameriką! Iš valties patefono sklinda Liudos mylimas valsas „Myliu aš jūrą“.

Kitaip nei publicistas, savaime krypstantis į apibendrinimus, D. Grinkevičiūtė turėjo akivaizdų polinkį įsižiūrėti į žmones, galvoti apie juos.

Štai gražuolis Albertas, studijavęs teatro meną (palygina jį su Alioša iš Fiodoro Dostojevskio „Pažemintųjų ir nuskriaustųjų“). Krikštanis, visada pasirengęs nustumti bet kurį kitą. Ponia Žukienė su šilko apsiaustu, net baržos denyje nepamirštanti manikiūro, reikalaujanti paramos iš kitų ir žadanti už tai protekcijas po karo per savo įtakingą sutuoktinį. Pamaldžioji patriotė gražuolė Štarienė, visgi nesikratanti rusų kareivių glamonių. Šviesiaplaukis suomis Reino, sugebėjęs Dalią subtiliai paguosti. Baigiantis nuprotėti Kazlauskas, dėl kankinančio alkio ryjantis sušalusią žuvį ir atiminėjantis nartų šunų ėdalą. Tamulevičius, kuris, po mirusiosios skarmalais pamatęs gabalėlį duonos, „greitai nužeria utėles – ir gabalas dingsta jo burnoje“ (p. 78). Milė, buvusi Varšuvos konsulato tarnautojo ponia, negalinti pamiršti prašmatnaus ir smagaus gyvenimo Lietuvoje, dabar sutikusi lankytis pas Trofimovsko valdytojus. Sūnui išeidama ji sako parnešianti duonytės, o Daliai guodžiasi, kad sunku flirtuoti utėlėtai, alkanai, vaikštančiai į rendez-vous suplyšusiomis vatinėmis kelnėmis (p. 89). Produktų karalius Zagurskis, konservų dėže dėl menko nieko trenkiantis į veidą Markevičienei, traukinyje netekusiai trijų dukterų, sūnaus ir vyro. Zagurskis vadina lietuvius gyvuliais, piktinasi, kad jie aptekę utėlėm ir miega pasmirdusiuose barakuose, tyčiodamasis klausinėja, ar „jūs Lietuvoj irgi taip gyvenat?“ – lyg jie patys būtų susikūrę Trofimovsko sąlygas. Nausėdienė, Lietuvoje dirbusi anglų kalbos žinove Saugumo departamente, – mažakalbė, kraštutinai padori, niekad nedejuojanti („sunkiai pakėlė badą, bet niekada niekas taip tyliai, išdidžiai nemokėjo jo kęsti“, p. 105), žinojusi, kad Krikštanis skundė ją viršininkams, neva tarnavusi Lietuvos žvalgyboj, bet jam vis tiek nepriekaištavusi¹.

Bręstančią mergaitę domino moterų elgesys. Ji įsimena flirto maišelį Milę tą valandą, kai visiems atrodė, kad ateina galas. Lena patvino, ledo grūstys grasino nušluoti baraką ir visą Trofimovsko salą.

Pakeliu galvą ir staiga negalėdama susilaikyti imu kvatoti: Milė sėdi ant gultų, atsirėmus į sieną. Jos plaukai gražiai sušukuoti, o plaukuose du kaspinai – raudoni raudoni. Lūpos padažytos.
– Noreikiene, jūs turbūt pakvaišot?
– Aš noriu bent prieš mirtį gražiai atrodyti. Jeigu skęsti, tai su kaspinėliais. (p. 128)

Visko jau prisižiūrėjusi, supratusi, kad nežmoniškos sąlygos gali nužmoginti – daugiau ar mažiau, kad pastangos kaip nors išgyventi kainuoja, ji nesideda griežta teisėja, rašydama apie intymius santykius. Ir visgi brėžia ribą, reikėtų sakyti – krikščionišką. Įsimintinas epizodas – Digrevičienės išmetinėjimai Vincei, kuri nieko neslėpdama gyvena su kazoku Gorbunovu. Vincė, žinodama, kad Digrevičienė slapta bendrauja su jakutu Afonia, girdėjusi ir apie kitų moterų panašų elgesį, atsikerta: „Jūs paslapčiom tai darot, o aš atvirai, nes aš jį myliu.“

D. Grinkevičiūtės užsklanda:

Po to visi nuščiuvo. Ji jauna, ji žmogus, ji turi teisę mylėti ką nori. Tai ne Saulevičienė ir ne kitos, kurios tikrai parsidavė už miltus, nes bijojo bado, bijojo vargo. (p. 140)

Kad jau apie prozą, tai ir apie kitas „menines priemones“.

Palyginimas.

Dalia ir Milė dvylika kilometrų tempia didelį rąstą. Toliau: „Mus aplenkia arklys. Jis, pasukęs galvą, žiūri į savo kolegas“ (p. 116).

Metaforiška situacija.

Miršta barake Atkočaitienė. Prie jos lavono iš šonų dega po žvakę. Per velionės drabužius ir veidą ropoja divizijos utėlių. Dalia: „Naudojuosi proga ir prie žvakių šviesos stovėdama skaitau viduramžių istoriją“ (p. 56). Daliai suteikta malonė vienai kitai valandai nueiti į mokyklą. Taigi mokosi. Skaito prie numirėlės, prie žvakių, prie krosnelėj degančių pačios vogtų lentų.

D. Grinkevičiūtės pasakojimo būdas kolegų yra lygintas su Balio Sruogos „Dievų miško“ stilistika. B. Sruoga atsiskleidė kaip neįtikėtinas ironikas, groteskų meistras, vaizduodamas nacių konclagerio tikrovę.

Tai pagrįstas gretinimas, turintis bendresnės reikšmės, – ir sovietų, ir nacių lageriai buvo nužmoginimo bei marinimo fabrikai, ir pasakojimai apie juos savaime įgijo grotesko formų. Ramus tvarkingas pasakojimas negalėjo perteikti to, kas vyko, ir pasakotojai taip rašyti tiesiog negalėjo.

Mįslingas, nuodugnios psichologinės analizės reikalaujantis tai reiškinys. Ironizavimai ir groteskai savaip slopina šiurpą keliančių veiksmų įspūdį. Autobiografiškieji autoriai tokiu būdu tartum gelbsti patys save. Kitaip sunku būtų suprasti, kodėl jie nekalba vien pasibaisėjimo, neigimo, kaltinimo balsu.

Panašiu stiliumi, sąmoningai įliedamas daugiau humoristinių spalvų, apie lagerininko patirtis pasakodavo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Kas esame girdėję.

Literatūros tyrinėtojas Algis Kalėda, samprotaudamas apie prozos, vaizduojančios XX amžiaus pragarus, autorių laikyseną, štai ką rašė: „Vienintelis savisaugos ir savigynos būdas – susikurti tam tikrą psichologinį gaubtą iš kultūros vertybių, krikščioniškos dorovės, atjautos, pergalingo sąmojo. Tik šitaip asmenybė gali atsispirti totalitarizmo, fašistinio ar komunistinio, sukeltiems košmarams“².

D. Grinkevičiūtės ir B. Sruogos pasakojimo būdą visgi reikia gretinti su būtinomis išlygomis. „Dievų miško“ autoriui buvo pavaldžios europinio inteligento literatūrinės patirtys, ironiško ir humoristinio kalbėjimo poetiką jis buvo jau įsisavinęs, be to, ir Štuthofe profesoriaus padėtis bei patirtis buvo kitokia negu Trofimovsko paauglės.

Ir vis dėlto kai kas susiartina, tokie D. Grinkevičiūtės posakiai, kaip „utėlės didingai šliaužia per jos kaklą“ (p. 22); tokie jos aprašomi epizodai, kaip mirusio vaikelio kišimas po gultais – jis „nakvoja“ barake su visais (p. 80); kaip kova su utėlėmis („tas darbas teikia moralinį pasitenkinimą“, p. 58), ponia Jasinskienė „sukramto kiekvieną sumedžiotą utėlę ir išspjauna“ (ten pat); netikėtai sulaukę pirties vyrai ir moterys prausiasi kartu (kokia gali būti gėda, jeigu vieni kitus yra matę barake „atliekančius įvairius gamtos reikalus“, p. 86).

Ironiškas motyvas, einantis per visus „Atsiminimus“ (literatūriškai nepakankamai išplėtotas), – kai kurių naivuolių įsivaizdavimas, kad juos veža į Ameriką. Gal kas nors iš traukinių palydos (šiaip sau ar sąmoningai), gal kas iš tremiamųjų paleido tokį gandą, sustiprėjusį tada, kai prasidėjo karas. (Suimtuosius birželio keturioliktąją iš tiesų paveikė po aštuonių dienų atėjusi žinia apie karo pradžią.) Kuo toliau dundėjo traukinys ir paskui kuo toliau plaukė baržos, tuo dažniau tas paikas gandas girdėjosi. Pašaipų jo vertinimą D. Grinkevičiūtė vainikuoja įspūdingu vaizdu, jau minėtu, – bėglio Kespaiko valtys išplaukia į Ameriką. Nesutrikdomoji „filosofė“ Vorobjova tikrąją kryptį nurodo kitaip, išlydėdama valtis ji sako: „Modestovič³, provalivaj na…“ (p. 154).

Į „Dievų miško“ skaitytojų atmintį ypač įsirėžę numirėlių ir jų naikinimo vaizdai. Pavyzdžiui, lagerininkų lavonų „transportavimo“, brukimo į perpildytus vežimus paveikslai. Arba štai pasakojimas apie konclagerio krematoriumą:

Krematorijaus darbininkai į pečių ima vis viršutinius lavonų sluoksnius, vėliau pakrautus. Apatiniai sluoksniai šunta. Kad ne ta baisi smarvė, pašutęs lavonas būtų patogiau kišti į pečių. Kai tik sveiką lavoną į pečių įkiši – jis tučtuojau iškelia aukštyn rankas ir kojas, lyg sąmoningai kito lavono nebenorėdamas įsileisti. Tačiau – negi jį vieną deginsi, reikia ir kiti kišti. Daug vargo būdavo su tokiu asocialiu lavonu, kol jam iškeltas kojas ir rankas nulenki, kol jam kaimyną pečiun įvarai.⁴

Trofimovsko mergaitės pasakojimas kartais turi panašumo. Žiemą iššokusi pro langą laukan atlikti, kaip ji rašo, „gamtos reikalų“, atsiduria tarp numirėlių:

Visur lavonai, nuogos kojos, krūtinės, kai kur plaukai šmėkščioja iš po sniego. Jie sušalę kaip medžio gabalai visokiomis pozomis – rankos, kojos sutrauktos ar išskėstos, kaip kas mirė. Klupdama bėgu atgal prie lango ir sprunku iš šios klaikios lavoninės. Sniegas iš lėto gracingai šoka menuetą ant numirėlių pilvų, atvirų akių. (p. 43)

Per kurį laiką susikaupę numirėliai (trys šimtai) turi būti kaip nors sukišti į duobę, nes tikrinti padėties atvyksta sanitarinė komisija. Šio veiksmo (darbą dirba kazokai) aprašyme taip pat šmėsčioja pikto ironizavimo spalvos. Tokio stiliaus ir epizodo užsklanda: „1942 metų produkcija… Greitai ir tvarkingai suštabeliuota“ (p. 104).

Ironijos, juodojo humoro kalba yra persmelkusi visą „Dievų miško“ pasakojimą. D. Grinkevičiūtės atsiminimuose ji įsiterpia kai kuriais atvejais. O vyrauja objektyvistiškas skalsus pasakojimas. Pasibaisėtinų realijų perteikimas tokiu būdu, kad ir kaip tai netikėta, daro didelį įspūdį.

Buvo progų įsitikinti, kad dvidešimt dvejų–dvidešimt trejų metų mergina turėjo literatūrinių polinkių ir gabumų, atsiminimų apysakoje jie pasireiškė. Vienur kitur pasireiškė ir sentimentaliosios prozos klišės. Laikinojoj sostinėj tarpukariu tokia literatūra buvo ganėtinai paplitusi, bus jos ragavusi ir Dalia. Tokiu stiliumi parašyta 1940 m. jos gimtadienio scena (prisimena ją Trofimovske). Pavaišintos draugės išeina. Ir tada:

Kai pasilikau viena, į mano kambarį tyliai įėjo tėtukas, pabučiavo ir apsikabinęs mane stovėjo prie atviro lango. Prisimenu, jis tada man sakė:
– Gyvenimas, Dalia, nėra vien tik malonumų serija. Gyvenimas – kova. Ruoškis jai, kad nepasirodytum lepšė. Viena noriu tau pasakyti, mano mergaite, – pridūrė jis patylėjęs, – neprekiauk savo sąžine.
Pakėliau akis, – paskutiniai saulės spinduliai apšvietė jo veidą, – akys buvo drėgnos, lūpos virpėjo. Matyt, jis norėjo dar kažką man pasakyti. Visas pasaulis kvepėjo žiedais, glamonėjo mus. „Ne, gyvenimas gražus, o ne sunkus, jis ir toliau bus kaip puikus sapnas“, – galvojau tada. Atrodė, kad jis visada bus toks pasakiškas. (p. 126)

Kritiko pastaba nemažina paties epizodo reikšmės. Mintys, kurias išsako tėvas, įsilieja į visą apysakos audinį. Nors jo pamokymų frazeologija, kokia užrašyta, taip pat priklausytų minėtai stilistikai.

Peizažai, reikšmingos detalės, įgyjančios metonimiškąją vertę, lyriniai intarpai, ypač dialogai, tikslus frazių intonavimas, gebėjimas kurti nuotaiką ir vaizdo spalvą taip pat priklauso prozos menui.

D. Grinkevičiūtė kur kas vėliau, praėjusio amžiaus aštuntame dešimtmetyje, yra parašiusi miniatiūrų, kurias skaitydami galime vaizduotis, kad savo patirtis ir išgyvenimus ji turėjo sąmoningą ketinimą išreikšti prozos kalba. Juk buvo skaitytoja, jautri ir reaguojanti, ir literatūrinės saviraiškos, nejučia patirtos jaunystėje, polėkiai galėjo ryškėti. Ir reikštis galėjo visaip. Išlikusios miniatiūros sakytų, kad, kaip jau anksčiau konstatuota, jai ypač būdingas nuotaikų, atmosferos kūrimas ir ypač – įsižiūrėjimas į žmones. Į milicininką, ištrėmimo naktį slapta pasisavinusį tėvo Daliai dovanotą laikrodėlį. Į namų Kaune kaimynę senyvą leningradietę, kuri geriau už tremiamuosius suprato, kas jų laukia, ir, žvelgdama pro langą, peržegnojo juos rusišku kryžiumi. „Ir tą rusės Motinos žvilgsnį, kupiną užuojautos ir gerumo, Jos palaiminimą aš išsivežiau kaip vienintelį talismaną į savo vienintelį erškėčių kelią“ (p. 264).

Miniatiūra „Talismanas“ yra vienas vėlyvųjų D. Grinkevičiūtės kūrinių (1978 metai).

Puikiai parašyta „Atsiminimų“ scena – penkiolikmetės Dalios teismas už slapta paimtas lentas. (Jų reikėjo barakui bent kiek sušildyti.) Sukurta atmosfera. Nupieštas veiksmas, jo erdvė ir dalyviai. Teisiamosios sąmonėje kaitaliojasi skirtingų vietų ir laikų kontrastingi vaizdai. Ji stulbina teisėją jakutą trumpučiais netikėtais atsakymais į klausimus. Ir atomazga netikėta. Teksto, kurį skaitome nuo 64 iki 68 puslapio, galėtų pavydėti įgudęs rašytojas.

Mintis apie prozos ženklus D. Grinkevičiūtės kūryboje baigčiau žvilgsniu į „Atsiminimų“ kompoziciją.

Atsiminimai, kuriuos rašo jauna mergina, prasideda taip:

Kas tai? Ranka užčiuopiu… šaltą geležį. Guliu aukštielninka… Gražu… Saulė… Šešėlis…
Jaučiu, kad vienas mano gyvenimo etapas baigėsi. Taškas. <…> Tyliai plaukia 63 vagonų traukinio sąstatas, veždamas į nežinomą tolį, į nežinomą gyvenimą 1500 lietuvių. Ašaros visų akyse.⁵ (p. 17)

Ir pažiūrėkime, kaip baigiami.

Dalia ir jos likimo draugė renka ir štabeliuoja rąstus Ledinuotojo vandenyno pakrantėje. Atsitiktinai joje pasirodo leningradiečiai radistai, pakviečia vakare į savo jurtą, ir per radiją jos išgirsta „Gulbių ežerą“. Kas atsitinka?

Prisimenu, pašokom, bėgom tolyn į tundrą, kritom sniegan, ir ašaros pylėsi iš akių, gerklę spazmiškai spaudė, rodos, uždusins. Kokia baisi, skausminga reakcija! Kas žino, kiek mes laiko gulėjom apsikabinusios ledinę tundrą rankom, drebėdamos visu kūnu, trūkčiodamos nuo begarsio verksmo. Tai pavogta jaunystė verkė pavogtos tėvynės. (p. 163–164)

Jeigu įsivaizduotume, kad visa parašyta rašytojo, turėtume sakyti, kad tai tobulas kompozicinis žiedas. Pradžia su šalta geležimi, saule, šešėliu ir į nežinią trinksinčiais vagonais. Ir pabaiga su tremties nualintų mergaičių spontaniška, joms pačioms nesuprantama reakcija į tundros plynėje netikėtai išgirstą puikią muziką.

Galime šaltai sakyti, kad žinome, kokios (jokios) kūrybinės patirties žmogus parašė „Atsiminimus“, taip pat žinome, kad rašančiajai literatūra, konkrečiau kalbant – kūrinio kompozicija nerūpėjo. Galime pridėti, ir tai būtų tikriausiai tiesa, kad cituotoji pabaiga yra atsitiktinė. Leidėjai parašė: „Čia rankraštis nutrūksta“⁶.

Bet kūrinys yra toks, koks yra. Jo vèrtės, ar sąmoningos, ar atsitiktinės, yra daug svarbesnės už racionalius svarstymus. Tad ir sakykime: D. Grinkevičiūtės „Atsiminimų“ žiedinė pradžios ir pabaigos kompozicija yra tobula. Tai tiesa. Apskritas buvo ir stiklainis, į kurį ji sudėjo „Atsiminimų“ rankraščio lapus ir užkasė.

1 Būdingas Dalios vertinimas: „Pajuntu norą būti tokia kaip ji. Kovoti tyliai, išdidžiai, didingai, nesitepti smulkmenomis, niekšybėmis, nebūti smulkmeniška“ (p. 105).
2 Kalėda A. Dievų miškas be dievų // Sruoga B. Dievų miškas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – P. 11.
3 Modestovič – Kespaiko tėvavardis pagal rusišką vartoseną.
4 Sruoga B. Dievų miškas. – P. 342.
5 Viktorijos Daujotytės pastebėjimas: „Taip gali prasidėti ir modernus pasakojimas, ištekantis iš vidinės kalbos.“ Žr. Daujotytė V. Kelyje į literatūros lobyną // Grinkevičiūtė D. Lietuviai prie Laptevų jūros: atsiminimai, miniatiūros. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – P. 13.
6 Atsitiktinumai irgi patvirtina dėsnius. Apybraižos „Lietuviai prie Laptevų jūros“ pabaiga taip pat susijusi su muzika. Stojamųjų egzaminų į Omsko medicinos institutą išvakarėse Dalia eina į operą, klausosi „Traviatos“. Vaikystėje ne kartą ją buvo mačiusi ir girdėjusi. „Bet dabar, po tiekos metų, mirčių ir praradimų, viskas skambėjo nauja prasme, nepaprastai sukrečiančiai. Sukilo visa, apie ką stengiausi negalvoti, neprisiminti, kad galima būtų gyventi. Ir aš verkiau“ (p. 198).

Valentinas Sventickas. Protinga knyga

2025 m. Nr. 12 / Donata Mitaitė. Žmogaus balsu: apie Alfonsą Maldonį ir jo poeziją. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2025. – 371 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Valentinas Sventickas. Iš Justino Marcinkevičiaus jaunų dienų

2024 m. Nr. 2 / Skaitau jauno Justino Marcinkevičiaus laiškus (nuo 1949 09 11, daugiausiai iki 1953 m.), mokyklos metų dienoraštį (nuo 1947 06 16 iki gruodžio 7 d.), gimnazisto ir studento eiliavimus (nuo 1946 10 11 iki 1951 03 27).

Jūratė Sprindytė. Fundamentas ir fragmentas

2023 m. Nr. 11 / Apžvalgoje aptariamos šios knygos: Valentino Sventicko „Guriniai“, Jurgos Tumasonytės „Naujagimiai“ ir Danutės Kalinauskaitės „Baltieji prieš juoduosius“.

Elena Baliutytė. Knyga apie Dalią Grinkevičiūtę

2023 m. Nr. 8–9 / Valentinas Sventickas. Dalios Grinkevičiūtės dalia. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 160 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Valentinas Sventickas. Skleidęs išmintį

2023 m. Nr. 2 / In memoriam Grigorijus Kanovičius (1929 06 18–2023 01 20) / Didelis, reikšmingas, žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir plačiame pasaulyje, nes verstas į daugybę kalbų.

Valentinas Sventickas. Nuo vasario

2023 m. Nr. 2 / Jeigu būčiau pasauliui žinomas žmogus ir jeigu būtų įjungti reikšmingos žiniasklaidos mikrofonai, tai pasakyčiau:

Valentinas Sventickas. Ir dar

2022 m. Nr. 1 / 2018 metais išleista mano knyga buvo pavadinta „Dar gurinių“. Jos pratarmėje paaiškinau, kad guriniais vadinu savaime atsirandančius trumpus užrašus. Sugalvojęs šios publikacijos antraštę, pamaniau…

Valentinas Sventickas. In fine

2021 m. Nr. 11 / Leonardas Gutauskas 1938 11 06–2021 09 25 / Rašau šiuos atsisveikinimo žodžius Mardasavo kaime, jis Varėnos rajone. Kaime, kuriame Leonardas Gutauskas su žmona Loreta daug metų vasaromis gyveno.

Valentinas Sventickas. Apie lapų kritimą

2021 m. Nr. 3 / Tarp popierių, kuriuos pasiėmiau išeidamas iš darbo „Vagos“ leidykloje, radau kai ką apie Juozo Apučio apysakos „Prieš lapų kritimą“ parengimą spaudai. Tai vienas reikšmingųjų J. Apučio kūrinių. Paties datuotas 1972–1976 m.

Valentinas Sventickas. Vietoj straipsnio

2019 m. Nr. 10 / Juozo Baltušio knygą „Vietoj dienoraščio. 1970–1975“ literatūros kritikas skaitė nepaleisdamas iš rankų pieštuko ir vis ką nors užsirašydavo. Taip atsirado šis užrašų vėrinys.

Valentinas Sventickas. Mieželaitis pagal Baliutytę ir Kusturicą

2019 m. Nr. 4 / Elena Baliutytė-Riliškienė. Eduardas Mieželaitis tarp Rytų ir Vakarų: pasivaikščiojimas su Waltu Whitmanu ir staugsmas su Allenu Ginsbergu. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019. – 350 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Trečias brolis: atsiminimai apie Joną Strielkūną

2019 m. Nr. 3 / Ištrauka iš knygos knyga „Trečias brolis“, kurioje pateikti J. Strielkūno jaunystės dienoraščių fragmentai, keletas laiškų, nuotraukos.

Tomas Venclova. Osipo Mandelštamo pėdsakais Voroneže ir Vilniuje

2021 m. Nr. 1

Vienas iš svarbesnių mano ankstyvosios jaunystės prisiminimų – didžiulė antologija „Русская поэзия ХХ века“ („XX amžiaus rusų poezija“). Nežinau, kur tėvas ją įsigijo: turbūt dar prieš karą Kaune, gal karo metais Maskvoje, o gal tuoj po karo kuriame nors Lietuvos antikvariate – tuomet jie, kiek žinau, dar prekiavo vadinamaisiais įtartinais leidiniais, taip pat nepriklausomybės, net nacių okupacijos meto knygomis. Tėvo bibliotekoje vartydavau ir Juozo Keliuočio „Kūrybos“ komplektą, ir šiauliškių „Varpų“ abu tomus, ir Liudo Dovydėno „Užrašus“, ir Jono Petruičio „Kaip jie mus sušaudė“. Skaičiau juos ne viską suprasdamas, bet šiaip ar taip jusdamas, kad esama ir kitokių nuomonių negu tos, kurias man piršo mokykloje. Netrukus patys antikomunistiškiausi L. Dovydėnas ir J. Petruitis kažkur pradingo, bet ne viena knyga liko – taip pat ir minėtoji antologija. Jei neklystu, ji ir dabar yra tėvo bibliotekoje, mūsų buvusiame bute Pamėnkalnio (anuomet Petro Cvirkos) gatvėje. Tiesą sakant, antologija taip pat nepriderėjo prie naujųjų laikų. Ji pasirodė Maskvoje 1925 metais, naujosios ekonominės politikos (NEP’o) epochoje, kai dar būta privačių leidyklų. Cenzūra tada ne itin siautėjo ir buvo įmanoma spausdinti nepatikimus autorius, bent kai kuriuos. Rusų literatūrai tai buvo klestėjimo laikotarpis – kaip tik su juo susiję Michailo Bulgakovo, Andrejaus Platonovo, Michailo Zoščenkos, Ilfo ir Petrovo, ankstyvojo Boriso Pasternako, Daniilo Charmso, Nikolajaus Zabolockio ir daugybės kitų vardai, anaiptol neužmiršti ir šiandien. Kasdienėje vartosenoje antologiją vadinome „Ježovu ir Šamurinu“, nes ją sudarė Ivanas Ježovas ir Jevgenijus Šamurinas. Kas jiems paskui atsitiko, nežinau, bet įtariu, kad nieko gero.

Štai toje septynių šimtų keturiasdešimties puslapių antologijoje galėjai rasti ko panorėjęs. Žinoma, ji apėmė ne visą XX amžių, o tik pirmąjį jo ketvirtį, bet šį pristatė išsamiai. Prasidėjo nuo ankstyvųjų simbolistų, tiksliau, nuo aršaus idealisto Vladimiro Solovjovo (apie kurį šį bei tą žinojau iš Adomo Jakšto knygos „Užgesę žiburiai“, irgi buvusios tėvo bibliotekoje). Buvo ir Konstantinas Balmontas, ir Andrejus Belas, ir Viačeslavas Ivanovas, ir Jurgis Baltrušaitis, ir dar galybė. Toliau ėjo akmeistai – apie tą literatūros srovę, kuri ilgainiui man virto svarbiausia, išgirdau kaip tik iš I. Ježovo ir J. Šamurino, paskui futuristai, „poetai, nesusiję su konkrečiomis grupėmis“, valstiečių poetai (pirmiausia Nikolajus Kliujevas ir Sergejus Jeseninas), pagaliau proletariniai poetai (šių irgi pasitaikydavo įdomių). Buvo visi emigrantai, tokie kaip Marina Cvetajeva ir Vladislavas Chodasevičius, buvo net Nikolajus Gumiliovas, čekistų sušaudytas 1921 metais. Vakarais tėvas mėgdavo kai ką iš „Ježovo ir Šamurino“ balsu skaityti, dažniausiai Anną Achmatovą. Beje, skaitydavo ir iš „Pirmojo dešimtmečio“, ir iš abiejų „Vainikų“ antologijų – tos knygos man irgi įsiminė visam gyvenimui. Patekęs į Ameriką nedelsdamas nusipirkau naują „Ježovo ir Šamurino“ egzempliorių – šį sykį emigrantų bei vakariečių slavistų parengtą reprintą, bene kiek mažesnio formato, – ir toliau jį vartydavau bent jau kas mėnuo, kartais kas savaitė. Knygos prireikdavo ir kursams, kuriuos skaitydavau Jeilyje.

Kaip tik ten pirmą sykį aptikau Osipo Mandelštamo vardą. Netoli N. Gumiliovo ir šalia A. Achmatovos antologijoje buvo išspausdinta septyniolika jo eilėraščių – tarp jų tokie garsūs kaip „Silentium“, „Admiralitetas“, „Dekabristas“, „Tristia“. Beje, buvo tobuli, pranokstantys kone visus poeto bendraamžius – tai suvokiau netgi tada, nedaug tenusimanydamas apie poeziją. Dar nežinojau A. Achmatovos žodžių, pasakytų po akmeistų grupės susirinkimo: „Sėdi dešimt dvylika žmonių, skaito eilėraščius, tai gerus, tai vidutiniškus, dėmesys išskysta – ir staiga tarsi kažkokia gulbė pakyla skristi virš visų – skaito Osipas Emiljevičius!..“ Tačiau patyriau tą patį gulbės skrydžio įspūdį ir ne vieną O. Mandelštamo strofą nė nesistengdamas išmokau mintinai.

Apie poeto likimą tada žinojau tik tiek, kiek buvo parašyta antologijoje: radau vieną – tiesa, gana turiningą – pastraipą įvade ir biografinių žinių knygos pabaigoje. Žinios buvo minimalios; gimė 1891 metų sausio trečiąją pirklio šeimoje („Я рожден в ночь с второго на третье / января в девяносто одном / ненадежном году, и столетья / окружают меня огнем“¹, rašė O. Mandelštamas daug vėliau, 1937 metais), mokėsi Petrapilio universitete, išleido keturias eilių knygas – štai ir viskas. Leidžiant antologiją, poetas dar nebuvo patyręs katastrofiškų sunkumų (nors jo gyvenimas buvo gana painus); ligi Stalino teroro laikų rašė daugiausia prozą, duoną užsidirbdavo vertimais. Sykį Maskvos žurnale apie 1950 metus radau kažkieno sarkastiškus įspūdžius iš rusų emigrantų gyvenimo, ten buvo pasakyta, kad šitie atitrūkę nuo tėvynės vargetos deklamuoja O. Mandelštamo eilėraščius, vienas posmas net pacituotas – taigi ilgokai maniau, kad poetas emigravo.

Tikslesnės informacijos gavau tik Vilniaus universitete. Tada jame susidarė mažutis bičiulių ir bendraminčių – jau gana nesutariančių su valdžia – būrys: Romas Katilius, Juozas Tumelis, Zenonas Butkevičius, kažkur netoliese Judita Vaičiūnaitė, Aušra Sluckaitė, Aldona Šerniūtė-Baliulienė ir pora kitų. Prie mūsų netrukus prisišliejo Pranas Morkus, studijavęs Maskvoje, ten susidraugavęs su anaiptol nekomunistinių pažiūrų žmonėmis, įsitraukęs į savilaidą ir dėl to ištrenktas atgal į Vilnių. Iš Maskvos jis atvežė begales draudžiamų ir pusiau draudžiamų tekstų, smarkiai praplėsdamas mūsų akiratį. Tarp tų tekstų buvo eilių, buvo ir, sakysime, garsus Viktoro Žirmunskio straipsnis „Преодолевшие символизм“ („Įveikę simbolizmą“), parašytas dar 1916 metais – jame apie O. Mandelštamą bei kitus akmeistus kalbėta plačiai ir kompetentingai. Tada mums visiems, pradedantiems rašeivoms, „įveikti simbolizmą“ atrodė aktualus uždavinys. Rimta lietuvių poezija, daugmaž prieinama mūsų kartai, buvo Vincas Mykolaitis-Putinas, Balys Sruoga, na, dar Salomėja Nėris, na, truputytis Bernardo Brazdžionio – bet juk visa tai dar simbolizmas, atseit, kažkas senstelėjusio (apie Henriką Radauską ir žemininkus beveik nežinojome): verta pasimokyti iš A. Achmatovos, O. Mandelštamo ir jų bendralaikių. Apie A. Achmatovą buvome girdėję nemažai: dar vidurinėje mokykloje turėjome kalti Andrejaus Ždanovo pranešimą, kuriame ji buvo išvadinta ne pačiais gražiausiais vardais, o tai, suprantama, viliojo ieškoti draudžiamojo vaisiaus – jos kūrinių. Apie O. Mandelštamą P. Morkus žinojo tiek, kad jis niekur neemigravęs, „bastęsis po provinciją ir retkarčiais atvažiuodavęs iš ten į Maskvą su pluoštais genialių eilėraščių – tolesnis jo likimas kažkoks neaiškus, gal jis net gyvas ligi šiol“.

Po metų kitų išgirdome daugmaž viską, be to, ir paties O. Mandelštamo prisiskaitėme lig soties, nes į Vilnių iš Maskvos atvyko dar vienas ten studijavęs lietuvis – Virgilijus Čepaitis. Tada jis bičiuliavosi su Nataša Trauberg, žinomo kino režisieriaus Leonido Traubergo dukra (Stalino laikais L. Traubergas buvo apšauktas „bekilmiu kosmopolitu“ ir sužlugdytas). Ištekėjusi už V. Čepaičio – vėliau išsiskyrusi – Nataša bent dešimt metų praleido Vilniuje. Ji puikiai nusimanė apie savo specialybę – ispanų ir Lotynų Amerikos literatūrą, bet gal dar geriau apie Gilbertą Keithą Chestertoną, katalikiškąją filosofiją ir rusų „sidabro amžių“. Iš jos išmokau tiek, kiek iš nieko kito gyvenime. Per savo tėvą ir jo bičiulius ji žinojo apie O. Mandelštamo gyvenimo pabaigą – girdėjo, kad jis buvo parašęs bene vienintelį tais laikais neginčijamai antistalinistinį eilėraštį, už tai ištremtas į šiaurės Rusiją, paskui į Voronežą, pagaliau išsiųstas į Tolimųjų Rytų konclagerius, ten ir žuvo pačioje 1938-ųjų pabaigoje.

L. Traubergo bibliotekoje buvo paskutinioji O. Mandelštamo eilių rinktinė, per didelį vargą pasirodžiusi 1928 metais, taip pat įstabi jo straipsnių knyga „Apie poeziją“, išėjusi drauge su rinktine, šešeri metai prieš poeto areštą. Gavau pasiskaityti abi knygas ir ilgai negalėjau apie nieką kitą galvoti. Skolinau jas J. Vaičiūnaitei ir kitiems draugams – tada su O. Mandelštamu, kiek žinau, susipažino ne vienas mūsų kartos poetas. Netrukus mus ėmė siekti ir jo proza – „Laiko gaudesys“, „Egipto pašto ženklas“, „Kelionė į Armėniją“, – ir eilėraščiai, rašyti Voronežo tremtyje. Pastaruosius išsaugojo O. Mandelštamo bičiuliai, ypač jo našlė Nadežda Jakovlevna Mandelštam (1899–1980) – apie ją buvau šį tą girdėjęs iš Nikolajaus Tichonovo. Šis rusų poetas, kadaise avangardinis ir įdomus, abu Mandelštamus gerai pažinojo; mano laikais jis buvo virtęs oficialiu (lankė Lietuvą, nes vertė iš lietuvių kalbos – be ko kito, išvertė „Anykščių šilelį“).

Vadinamieji „Voronežo sąsiuviniai“ buvo tipinga savilaida – vos įskaitomi mašinraščiai su galybe spragų, netikslumų, klaidingai suprastų vietų. Bet ne vienas iš tų tragiškų, tvirtai sukaltų eilėraščių strigte strigo į atmintį – tarkime, epigramiškas, neišverčiamas 1935 metų ketureilis:

Пусти меня, отдай меня, Воронеж:
Уронишь ты меня иль проворонишь,
Ты выронишь меня или вернешь, –
Воронеж – блажь, Воронеж – ворон, нож².

Savajame tų laikų dienoraštyje randu nemažai pastabų apie O. Mandelštamą – kartais gal ir naivių. 1958 metais atidžiai studijavau jį Petrapilyje – mieste, su kuriuo poetas ankstyvuoju gyvenimo laikotarpiu tiesiog tapatinosi. Štai dienoraščio ištraukos (1958.XII.1, 2): „Skaitau originale Yeatsą ir Mandelštamo „Kelionę Armėnijon“. Kaip rašo. Lyg monetas barstąs miniai anglų karalius. <…> Įspūdžio momentiškumas, lašelis snobizmo ir aistringa savo vidaus apsauga – jis supila tuo tikslu ištisus pasityčiojamos transformacijos pylimus. <…>. Osipui Emiljevičiui tikriausiai buvo neregėtai įdomu gyventi. Užsiiminėjo biologija, Bachu, geometrija, kalbotyra, impresionistais, – visur poetiškai, bet fachmaniškai, – jautė skonį, svorį, lytėjimo smagumą, žavėjosi būties energija ir „akme“³, mokėjo kalbėti taip, kad žodis ir ritmas būtų pilni tos „akme“, ir dar visus niekino – ko daugiau bereikia.“ O štai kitas įrašas (1960.II.7): „Ligi pietų slidės <…>; vakare skaičiau „Камень“ ir „Tristia“⁴. Šiandien geriausia metų diena.“ Knygą „Tristia“ tada įpratau vadinti – ir ligi šiol tebevadinu – „visų laikų ir visų tautų poezijos knyga Nr. 1“. Žinoma, yra Petrarca, Johnas Donne’as, Johannas Wolfgangas Goethė, Aleksandras Puškinas, Charles’is Baudelaire’as, Konstantinas Kavafis – bet, kaip mėgdavo sakyti Josifas Brodskis, šiame lygmenyje kalbėti apie hierarchijas beprasmiška.

Tais jaunystės laikais daug keliavau – į platesnį pasaulį, kaip didžioji dauguma, patekti negalėjau, likdavo pirmiausia Krymas ir Kaukazas (kas be ko, svarbūs ir O. Mandelštamui), taip pat Baltijos valstybės, Ukraina, šiaurės Rusija, Pavolgis. Sykį patekau į Uzbekistaną. Galvojau apie Sibirą, bet J. Tumelis mane atkalbinėjo – girdi, kuriems galams ten važiuoti savo lėšomis, pateksi ir valdžios kaštu… 1961–1965 metais gyvenau Maskvoje. Iš jos paprastai išvykdavau autobusu (mašinos neturėjau, vėlgi kaip didžioji dauguma), paskui pasitaikydavo visko – traukinių, garlaivių, netgi žygių pėsčiomis, bet dažniausiai vadinamojo autostopo, kitaip sakant, atsitiktinių sunkvežimių; vėliau tai vadinta tranzavimu. Autostopo mada atėjo iš Lenkijos – mums tai atstojo Jacko Kerouaco gyvenimo būdą (apie jo romaną „Kelyje“ kai kas buvo girdėjęs, bet turbūt dar niekas nebuvo skaitęs). 1962 metų birželio mėnesį nebe pirmą kartą patraukiau Kaukazo link – mano tikslas buvo Svanetija, paskui Dagestanas ir Čečėnija, tas vietas pagaliau pasiekiau, bet iš pradžių nutariau užsukti į Voronežą. Dėl O. Mandelštamo tremties tas miestas – „varnas, peilis“ – man buvo virtęs legendiniu.

Pasirodė, kad Voronežas visiškai sugriautas per karą – anot vietinių, lygiai tiek, kiek Stalingradas. Gerą pusmetį vokiečių–rusų frontas ėjo per patį miesto vidurį. Paskui pristatyta standartinių daugiabučių – neliko beveik nė žymės senovinio, kadaise gana spalvingo stepių gubernijos centro. Iš tų laikų radau tik XIX amžiaus poeto Aleksejaus Kolcovo biustą („Я около Кольцова / Как сокол закольцован“⁵, rašė O. Mandelštamas) ir Petro I statulą – ją atsiminiau iš A. Achmatovos eilėraščio:

А над Петром воронежским – вороны,
Да тополя, и свод светло-зеленый,
Размытый, мутный, в солнечной пыли,
И Куликовской битвой веют склоны
Могучей, победительной земли⁶.

A. Kolcovas, beje, buvo išlikęs net vokiečių okupuotame Voronežo centre, bet Petras I tuomet sunaikintas ir vėliau pastatytas iš naujo.

Užėjau į miesto literatūros muziejų ir ten susipažinau su jauna darbuotoja Ania Kolesnikova. Apie O. Mandelštamą ji iš viso nebuvo girdėjusi, nors šiaip gana apsišvietusi – pavyzdžiui, žinojo ir labai mėgo pirmarūšį voronežiškį prozininką A. Platonovą, Stalino laikais irgi nukentėjusį ir vos vos pradėjusį grįžti iš užmaršties. Perskaičiau jai mintinai porą O. Mandelštamo eilėraščių, ir Ania tuoj pat užsidegė – šoko ieškoti žmonių, kurie galėjo poetą pažinoti Voronežo tremties metais. Neatsimenu kaip, bet dar tą pačią dieną jai pavyko surasti pagyvenusį gydytoją, kuriam O. Mandelštamo vardas nebuvo svetimas. Tačiau gydytojas prisipažino: „Vengiau su juo bendrauti, nes jis turėjo klasinio priešo reputaciją. Visame mieste buvo tik vienas žmogus, kuris to nebijojo – Natalija Jevgenjevna Štempel. Ji tebėra gyva, dėsto rusų kalbą ir literatūrą aviacijos technikume.“

Kitą rytą susitikau malonią, kiek šlubčiojančią penkiasdešimt trejų metų moterį prie technikumo vartų. Tada nieko apie ją nežinojau, bet vėliau išgirdau tiek ir tiek: poeto gyvenime tai buvo vienas iš svarbiausiųjų asmenų. Iš karto pasakysiu apie ją kelis žodžius. N. Štempel (1908–1988), kilusi iš bajorų, netgi baronų von Stempel šeimos, priklausė prie „buvusiųjų“, taigi naujajame komunistiniame pasaulyje praktiškai neturėjo teisių, tačiau vis dėlto baigė Voroneže pedagoginį fakultetą ir ilgus metus tame mieste dėstytojavo. O. Mandelštamą skaitė, mėgo ir mokėjo mintinai. Kada poetas su žmona Nadežda pateko į Voronežą, dvidešimt aštuonerių metų Nataša ryžosi su abiem susipažinti (pažįstamas buvo ir jos mokslinis vadovas, profesorius Pavelas Zagorovskis). Perskaitė O. Mandelštamui vieną jo eilėraštį iš ankstyvųjų – šis pasakė, kad eilėraštis niekam tikęs, tačiau šeima su Nataša tuoj susidraugavo. Ji tapo ne tik poeto bičiule ir bendraminte, bet ir platoniška meile – tai aiškiai matyti iš septynių jai skirtų puikių Voronežo eilėraščių. Vienas jų – dovana jai vestuvių proga, ten ji vadinama „ясная Наташа“ („giedriąja Nataša“). Vedybos, beje, buvo nesėkmingos, Natalija netrukus išsiskyrė, bet vardas jai liko – taip pavadinta jai skirta pomirtinė knyga (2008). Ir nenuostabu: galiu paliudyti, kad Natalija Jevgenjevna buvo vienas patraukliausių žmonių, kokius esu gyvenime matęs.

Kaip tik ji, O. Mandelštamams išvykus iš miesto, išsaugojo „Voronežo sąsiuvinius“, nors kratos atveju tai grėsė areštu ir konclageriu. Viena pirmųjų sužinojo apie Osipo Emiljevičiaus mirtį. 1942 metais priartėjus vokiečiams, pėsčia pasitraukė su sąsiuviniais į užnugarį. Po karo tebedraugavo su poeto našle Nadežda, taip pat su A. Achmatova, buvo jų savotiška ryšininkė.

Sutikusi O. Mandelštamo gerbėją, dargi iš Baltijos valstybės – tada tokių buvo nedaug – Natalija Jevgenjevna nedelsdama pasikvietė mane į namus. Kelias dienas girdė arbata ir daug pasakojo. Užrašinėjau tas jos istorijas, bet mano užrašai, deja, pradingo. Laimė, po daugelio metų N. Štempel pati paskelbė plačius atsiminimus apie O. Mandelštamą Voroneže (1987, 1992). Kai ką iš jos pasakojimų prisimenu. Pavyzdžiui, kaip poetas suglamžė ir išmetė į šiukšliadėžę ką tik parašytą eilėraštį „Возможна ли женщине мертвой хвала“⁷, o ji popierių ištraukė ir išsaugojo – dabar tas eilėraštis laikomas klasikiniu. Išgirdau iš jos ir apie odę, kurią O. Mandelštamas Voroneže rašė Stalinui tarsi išpirką už savo negailestingas antistalinistines eiles, skirtas „Kremliaus kalniečiui“, bet neišspausdino. Odė yra išlikusi – ir, reikia pripažinti, poetiškai stipri (prastai rašyti O. Mandelštamas tiesiog nemokėjo). Perskaitęs jos tekstą, pradėjau filosofuoti, kad poetai patiria pagundą nusilenkti prieš neišvengiamą istorijos tėkmę – turėjau galvoje ir S. Nėrį, ir daugelį kitų. „Ką jūs šnekate, – atšovė Natalija Jevgenjevna, – jis tiesiog gelbėjo nuo mirties du asmenis – save ir žmoną. Ir vis dėlto tai geriausios eilės apie Staliną, kokios egzistuoja.“ Atsimenu, tokios pat nuomonės buvo ir J. Brodskis. Dar vienas dalykas, kurį išgirdau iš Natalijos Jevgenjevnos – kad ketvirtajame XX amžiaus dešimtmetyje jaunieji rusų poetai vartodavo du žodžius: пастернакипь ir мандельштамп (накипь reiškia „putas“, „nuovirą“, o штамп – „klišę“). Tai perteikė „nerimą dėl įtakos“ (anxiety of influence, anot Haroldo Bloomo), kurį jie tada juto. Kiek žinau, nei B. Pasternakas, nei O. Mandelštamas dėl to neįsižeidinėjo.

Vaikščiojome su Natalija Jevgenjevna po Voronežą, sukardami nemažus atstumus, nors jai tai buvo nelengva (šlubavo nuo ankstyvos jaunystės, tai minima ir jai skirtuose poeto eilėraščiuose). Ji rodė man senuosius Mandelštamų adresus, nors daugelio tų namų nebuvo išlikę – buvo tik gatvės, parkai, skersgatvis įkalnėje, kur šeima nuomojosi menką butuką („Я живу на важных огородах“⁸). Тą staigiai smingantį žemyn medinį skersgatvį poetas vadino „duobe“ ir šiuo vardu paminėjo eilėraštyje „Mandelštamo gatvė“. Jis buvo įsidarbinęs vietos teatre kaip literatūrinis konsultantas, rengė radijo kompozicijas vaikams ir suaugusiesiems, šį tą rašė į Voronežo spaudą. Siųsdavo naujas eiles į žurnalus, bet, kaip pasakojama, gaudavo atsakymus: „Dabar mes kovojame už kokybę, o jūsų kūriniai tokie silpni, jog mūsų kokybės kriterijų neatitinka.“ Lankė filharmoniją, antikvariatą, neblogą miesto biblioteką ir meno muziejų, kas be ko, ir psichiatrinę ligoninę (ten jam buvo diagnozuotas sindromas, tipingas kalėjime pabuvusiems asmenims). Visi tie įspūdžiai persiliedavo į eiles. „Mandelštamai neretai parduodavo meno albumus, bet gavę kokį nors honorarą juos nedelsiant išsipirkdavo iš antikvariato – pardavėjas tai žinojo ir albumus saugojo po prekystaliu“, – pasakojo Natalija Jevgenjevna. Iš kažkokio voronežiečio (ne iš N. Štempel) girdėjau: „Gyventi mieste buvo dar įmanoma, kol valdė Vareikis.“ Lietuvis Juozas Vareikis, šiaip jau ne geresnis už kitus komunistas, buvo Voronežo srities vadovas pirmaisiais O. Mandelštamo tremties metais; 1935 metų pavasarį iš ten iškeltas, vėliau suimtas ir 1938 metais sušaudytas.

Vargstančią šeimą kartais rėmė pinigais maskviečiai ir petrapiliečiai pažįstami, tarp jų B. Pasternakas, Viktoras Šklovskis, Ilja Erenburgas. Vienas kitas aplankydavo – pavyzdžiui, pianistė Marija Judina, taip pat A. Achmatova. Tada, 1936 metais, ji ir parašė eiles, kuriose minimas „voronežiškis Petras“. Po kelerių metų su A. Achmatova susipažinęs, iš jos išgirdau, kad eilės skirtos O. Mandelštamui – tiesą sakant, tai jau buvau įtaręs. Bet jos buvo spausdinamos be baigiamojo ketureilio, nes šis negalėjo praeiti pro cenzūrą. A. Achmatova man tą ketureilį padiktavo ir po juo pasirašė – po kiek laiko jį išverčiau:

А в комнате опального поэта
Дежурят страх и муза в свой черёд.
И ночь идёт,
Которая не ведает рассвета⁹.

Tremtis Voroneže baigėsi 1937 metais, bet ji buvo tik naujo suėmimo ir mirties preliudija – pats poetas ją taip tikriausiai suvokė. Neturėdama teisės gyventi Maskvoje, šeima glaudėsi miesto apylinkėse, ten ją lankė „giedrioji Nataša“ – N. Štempel. 1938 metų gegužės pradžioje poetas vėl pateko į NKVD kalėjimą, gavo penkerių metų terminą ir mirė Vladivostoko lageryje, nesulaukęs transporto į Magadaną. Žmona apie jo mirtį sužinojo ne iš karto, o mirties aplinkybės ir palaidojimo vieta ligi šiol nėra visiškai aiškios.

Antrą kartą apsilankiau Voroneže 1963-iųjų vasarą. Važiavau ne kaip anksčiau, pakeliui į Kaukazą, o specialiai (tiesa, pabuvau dar Balašovo apylinkėse – jos man irgi buvo reikšmingos, nes ten B. Pasternakas rašė geriausiąjį savo rinkinį „Gyvybė – manoji sesuo“). Turėjau formalią dingstį – susitariau su Voronežo literatūros muziejumi, atseit su A. Kolesnikova, kad parengsime vietinei televizijai laidą apie lietuvių pėdsakus mieste. Kaip žinia, Pirmojo pasaulinio karo metais Voroneže veikė lietuviška gimnazija, joje dirbo Pranas Mašiotas, Sofija Čiurlionienė, Jonas Jablonskis, Juozas Balčikonis, Marcelinas Šikšnys, mokėsi daug žinomų žmonių (apie tūkstantį keturis šimtus jų grįžo į Lietuvą), buvo leidžiami vadovėliai, skaitiniai, lietuvių periodika, veikė choras, vyko spektakliai ir koncertai. Apie tuos dalykus kalbėta nedažnai, bet kalbėti nebuvo draudžiama. Dėl viso pikto laidą pavadinome „Julius Janonis Voroneže“. Buvau gana aršus antikomunistas, bet dėl J. Janonio kažkaip nejutau sąžinės priekaištų, nes anksti žuvęs poetas, nors vadinamas (ir buvęs) proletariniu, neabejojamai turėjo talento ir nieko blogo nepadarė nei savo šaliai, nei kitoms. Pusvalandžio ilgio laida įvyko 1963 metų birželio antrąją. Kalbėjome mudu su Ania, vadovavo žymus Voronežo literatūrologas ir bibliofilas Olegas Lasunskis (gyvas ir šiandien). Atsigabenau nemažai lituanistinių fotografijų – jas palikau literatūros muziejui. Ne per seniausiai bandžiau išsiaiškinti, ar jos tebėra fonduose, bet neišsiaiškinau. Kame būta gimnazijos, nežinojau (vėliau išgirdau, kad pastatas neišliko, bet buvo toje vietoje, kur šiandien yra Voronežo lėlių teatras – beje, greta antikvariato, kurį po keliolikos metų lankė O. Mandelštamas), tačiau suradau vietą, vadinamą „Kinco fabriku“ ar „Kinco bravoru“, – joje gyveno lietuviai gimnazistai. Dabar Voroneže esama ir J. Janonio bareljefo, ir netgi lietuvių kultūros bei literatūros muziejėlio, bet tai kur kas vėlesnių laikų sumanymai.

Gyvenau pas A. Kolesnikovą ir jos vyrą, ištisas dienas vėl leidau pas Nataliją Jevgenjevną Štempel. Su Kolesnikovų šeima susidraugavau – rodos, ir Natalijai Jevgenjevnai jie tapo artimi. Čia dera apie juos šiek tiek prasitarti. Nieko apie tą šeimą nežinojau ilgus emigracijos metus. Rengdamas šią esė, gavau žinių iš Voronežo: abiejų nebėra tarp gyvųjų, liko tik duktė. „Anna Petrovna Kolesnikova gimė 1932 m., į Voronežą pas vyrą persikėlė 1960 m., dirbo muziejuje. Apsigynusi filosofijos mokslų kandidatės disertaciją, dėstė medicinos mokykloje. Sunkiai sirgo, po trijų operacijų mirė per ketvirtąją, tai įvyko 1986 m. gegužės 15 d.“ Apie šeimą rengiamas straipsnis Voronežo almanache „Jamskaja sloboda“, jis turi pasirodyti 2021 metais. Gera galvoti, kad neužmiršti ir šitie žmonės, savaip susilietę ir su O. Mandelštamu, ir su Lietuva.

Tada pas Nataliją Jevgenjevną susipažinau su dar vienu žymiu voronežiečiu, Aleksandru Josifovičium Nemirovskiu (1919–2007), kurį ji vadino tiesiog Šura. A. Nemirovskis – senovės Rytų ir antikinio pasaulio specialistas, istorinių romanų autorius, taip pat poetas, „Gilgamešo“, Giesmių giesmės, „Eneidos“, Horacijaus, Rainerio Marijos Rilkės vertėjas. Žodžiu, vienas iš tų ekstra klasės inteligentų, kurių Rusijos provincijoje – toliau nuo vyresnybės – visais ar bent jau tais laikais nestigo. Jis rūpinosi O. Mandelštamo paveldu, norėjo išleisti Voroneže jo nedidelę knygą (tai nepavyko), 1966-aisiais „prastūmė“ tenykščiame žurnale „Pakilimas“ („Подьем“) dešimt jo eilėraščių su savo paties rašytu plačiu įvadu – tada ir dešimt O. Mandelštamo tekstų buvo neeilinis literatūros įvykis. Beje, ne kur kitur, o „Pakilime“ poetas tremtinys 1935 metais išsispausdino paskutinį sykį – paskelbė penkias recenzijas. Vėliau, jau kitoniškoje epochoje, A. Nemirovskis parašė seriją straipsnių apie antikines ir Voronežo temas O. Mandelštamo poezijoje.

Po tos kelionės Voronežo jau niekad nebemačiau. 1963 metų vasarą parašiau trumpą eilėraštį „Rankas ir veidą perveria daigai“, kuriame turbūt paliko pėdsaką pasivaikščiojimai ir pokalbiai su Natalija Jevgenjevna, Voronežą siaučiančios stepės, paties O. Mandelštamo eilutės ir jo fonetika. Kita kalba neperteiksi žodžių žaismo „Воронеж – ворон, нож“, bet pabandyti panašų garsoraštį vis dėlto galima: „daiktų varža, Voronežo dirvožemis“. „To nėra rusiškai. Bet juk tai turi būti rusiškai“, – kadaise sakė O. Mandelštamas apie Katulo ir Ovidijaus poetiką. Nedrąsiai sekdamas jo pavyzdžiu, irgi sau sakiau: „To nėra lietuviškai. Bet juk tai turi būti lietuviškai.“ O. Mandelštamo reminiscencijų mano tuometinėse eilėse gausu – turbūt jau nuo 1958 metų, nuo eilėraščio „Ararato slėnis“. To irgi mokė jis pats – slapto ir nelabai slapto citavimo, žinovams, o kartais ir eiliniam skaitytojui pastebimų nuorodų mėgėjas, vienas didžiausių intertekstualumo meistrų pasaulinės literatūros istorijoje.

Jaunystėje ne sykį praktikavau tai, kas vadinama пастернакипь ir мандельштамп, pasiguosdamas tuo, kad kitoje kalboje, kitame istoriniame bei kultūriniame kontekste tie dalykai transformuojasi, liaujasi buvę klišėmis (kiek paguoda turėjo vertės, nežinau). Žodis „įtaka“ čia šiaip ar taip nėra adekvatus – panašiai negalima patirti Dantės ar Williamo Shakespeare’o įtakos. Veikiau reikėtų sakyti, kad tose eilėse galima rasti O. Mandelštamo ženklų. Kitas dalykas, kurio bandžiau mokytis iš O. Mandelštamo ir akmeistų (A. Achmatovos, ypač N. Gumiliovo) – stojiška, bet kiek įmanoma atkaklesnė laikysena epochos atžvilgiu. Epocha buvo dar ta pati.

1967 metų balandį Kaune atsirado naujas literatūros žurnalas „Nemunas“. Kaip dažnai būdavo anais laikais, toliau nuo respublikos centro galėdavai spausdinti vadinamuosius abejotinus tekstus. Turbūt čia veikė pačios valdžios noras pademonstruoti liberalumą, sukurti saugiklį neramiam jaunimui, gal prisidėjo ir „laikinosios sostinės“ ambicijos – šiaip ar taip „Nemuno“ turinys ir netgi apipavidalinimas gerokai skyrėsi nuo oficialiosios „Pergalės“ (vėliau virtusios „Metais“). Kadaise O. Mandelštamas sakė, jog akmeizmas yra „pasaulinės kultūros ilgesys“ („тоска по мировой культуре“). Šį ilgesį „Nemune“ galėjome patenkinti bent iš dalies. Pasiūliau naujajam žurnalui keturis O. Mandelštamo vertimus: trys buvo ankstyvi, neabejojamai klasikiniai eilėraščiai („Aš neregėsiu išgarsintos Fedros…“, „Priimki džiaugsmą iš manųjų rankų…“, „Už tai, kad nesaugojau tavo delnų dovanos…“), ketvirtasis – ilgas, gana neįprastas verlibras „Pasagos radėjas“. Nežinomą autorių reikėjo pristatyti įžangėle. Suprantama, nerašiau apie O. Mandelštamą visko, ką žinojau, bet įdėjau sakinį, jog jis puikiai nusimanė apie savo meto visuomenės permainas ir vertino jas su tikru pilietiniu brandumu. Tai buvo gana įžūlus „žaidimas su cenzoriumi“: turėjau omenyje, kad poetas geriau už kitus perprato komunizmą ir stalinizmą, o redaktoriai ir cenzoriai galėjo suprasti – ir, matyt, suprato – šį posakį kaip tvirtinimą, kad jis buvo socialistinis realistas.

Ne itin tikėjausi, kad O. Mandelštamas pro cenzūrą „praeis“, bet nusprendžiau parūpinti eventualiai publikacijai kokią nors nežinomą jo nuotrauką. Tuo reikalu kreipiausi į poeto našlę Nadeždą Jakovlevną Mandelštam, gyvenusią Maskvoje. Rašiau kamuojamas nedrąsumo, nors turėjome bendrų pažįstamų, pirmiausia N. Štempel, taip pat, tarkime, jauną maskvietį Vladimirą, arba Volodią, Muravjovą (1939–2001), ne vieno lietuvio artimą bičiulį – apie jį ne be pagrindo sakydavo, jog jis „ne iš tų Muravjovų, kurie karia, o iš tų, kuriuos karia“. Tačiau netrukus gavau atsakymą, kurį čia pateiksiu išvertęs į lietuvių kalbą:

Brangusis Tomai! (nežinau, kaip jūsų tėvavardis ir ar jūs vartojate tėvavardžius).

Labai džiaugiausi gavusi jūsų raštelį. Aš jau ne sykį juokdavausi, kad mudu vaikštinėjame greta, bet susitikti negalime… Džiaugiuosi ir tuo, kad pas jus bandoma spausdinti O.[sipą] E.[miljevičių]…
O štai ką daryti su fotografija? Jų taip maža, kad tikriausiai visos jau išspausdintos. Čia – aš vasarnamyje 150 km nuo Maskvos – nieko su savimi neturiu. Grįšiu į Maskvą rugsėjo viduryje. Ar bus vėlu?
Jei vėlu, susiraskite Aleksandrą Anatoljevičių Morozovą (jis tarnauja „Meno“ leid., telefonas B5-00-04, pried. 2-12), jis turi visa, ką ir aš. Pasirinksite pas jį, jei yra kas nors nespausdinta. Tikiuosi, kad jūs užeisite pas mane, kai būsite Maskvoje. Bendravimo su manimi technika tokia: man telegrafuoja, kad aš paskambinčiau, arba tuo pačiu reikalu skambina mano broliui: B9-46-90; Jevgenijus Jakovlevičius Chazinas… Tada aš skambinu, ir mes susitariame. Nadežda Mandelštam.
Jei matysite Natašą Trauberg, perduokite jai mano linkėjimus¹⁰.

Aleksandras Morozovas (1932–2008), kaip ir V. Muravjovas arba A. Nemirovskis, buvo vienas iš negausių žmonių, kurie tuomet sergėjo O. Mandelštamo ir jo kūrybos atminimą. Iš jo ir dar iš vieno žinovo, Jevgenijaus Ternovskio (g. 1941), gavau poeto fotografijų, vieną jų daviau „Nemunui“. Kad ir kiek nustebau, keturi O. Mandelštamo eilėraščiai buvo išspausdinti 1967 metų šeštajame (rugsėjo) numeryje. Rodos, tai pirmieji jo tekstai lietuvių kalba, paskui ne sykį perspausdinti. Po kurio laiko straipsnį apie O. Mandelštamą ir dviejų jo eilėraščių („Homeras“ ir „Petrapilis“) vertimus paskelbė emigrantas Pranas Visvydas (1922–2017) „Aiduose“, 1969 metų dešimtajame numeryje. Jam neteko slapukauti – poeto likimą jis aprašė be užuolankų. Emigracijoje, Los Andžele, beje, su P. Visvydu susipažinau – tai buvo malonus žmogus ir kompetentingas kritikas, palikęs Lietuvą jau po karo (per Lenkiją), ir gerai nusimanęs apie komunizmo bei literatūros santykius.

Išsilaisvinusioje Lietuvoje O. Mandelštamo išversta daug, nors gal ne visada kokybiškai. Deja, jo eilių knygos neturime ligi šiol.

„Nemuną“ nusiunčiau N. Mandelštam ir N. Štempel. Iš pastarosios gavau laišką, kurį taip pat išvertęs pateiksiu:

Mielas Tomai!

Labai ačiū už žurnalą ir laišką.

Neseniai buvau Maskvoje, ir mudvi su Nadežda Jakovlevna prisiminėme Jus.
Ar turite „Meno“ leid. „Pokalbį apie Dantę“? Norėjau nusiųsti Jums „Pakilimą“ su Nemirovskio straipsniu ir dešimties O.[sipo] E.[miljevičiaus] eilėraščių publikacija, bet neturėjau Jūsų adreso.
Ar nemanote apsilankyti Voroneže, džiaugčiausi Jus matydama, o ir apsistoti galėtumėte pas mane.
Gera, kad pas Jus pradėjo leisti M.[andelštamo] eilėraščius, ypač malonu, kad jie Jūsų versti.

Linkiu Jums viso ko geriausio.

Jus gerbianti N. Štempel¹¹.

O. Mandelštamo studija „Pokalbis apie Dantę“, kurią mini Natalija Jevgenjevna, buvo parašyta 1933 metais, rankraštis liko poeto našlės archyve ir buvo per didelį vargą A. Morozovo išspausdintas su dar vieno bendro pažįstamo, įžymaus literatūrologo, „bekilmio kosmopolito“ ir politkalinio Leonido Pinskio (1906–1981) baigiamuoju straipsniu. Žinoma, tą knygą tuojau gavau ir perskaičiau – kas be ko, ji labai sudėtinga. Galvojau ir apie jos vertimą į lietuvių kalbą (1971 metų Dantės jubiliejui), bet to nepadariau. Atsimenu, Maskvos metro sėdėjau greta žmogaus, kuris „Pokalbį apie Dantę“ atidžiai skaitė ir staiga, į nieką nesikreipdamas, tarė: „Šitą knygą išspausdino per gryną apsižioplinimą.“ Iš ironijos sklidino tono pajutau, kad jis reiškė ne priešiškumą knygai, o sveiką panieką ideologiniams prižiūrėtojams.

Netrukus O. Mandelštamo likime įvyko savotiškas proveržis. Beveik pilną jo raštų rinkinį pradėjo leisti rusai emigrantai – Glebas Struvė ir Borisas Filipovas. Nuo 1967 ligi 1981 metų Vašingtone ir Paryžiuje pasirodė keturi svarūs tomai – su gausybe klaidų ir netikslumų, bet vis dėlto itin reikšmingi. Jie, kad ir sunkokai, įveikdavo „geležinę uždangą“ – ne vienas poeto gerbėjas, taip pat aš, juos turėjo, nors slėpė giliuose bibliotekų užkaboriuose. Tatai pagreitino įvykius ir šiapus uždangos – 1973 metais pagaliau buvo išleista apypilnė O. Mandelštamo eilių knyga (tiesa, su skandalinga įžanga, nutylinčia poeto likimą). Bet tai dar buvo ne viskas. Nadežda Jakovlevna Mandelštam ryžosi poelgiui, kurį tegalima pavadinti didvyrišku – perdavė į Vakarus ir ten išspausdino savo atsiminimus (pirmoji knyga paskelbta 1970, antroji 1972 metais). Tai vienas iš svarbiausių komunistinės epochos liudijimų, parašytų be jokio „vidinio cenzoriaus“, absoliučiai atvirai ir išsamiai. Jis prilygsta Aleksandro Solženicyno „Gulago archipelagui“, išvydusiam dienos šviesą kiek vėliau. Atsiminimai tapo pasauline sensacija ir buvo išversti į daugybę kalbų – keista ir gaila, bet jų ligi šiol nėra lietuviškai. Išgarsėjimas Vakaruose be abejonės pagelbėjo Nadeždai Jakovlevnai – po istorijos su B. Pasternako „Daktaru Živago“ valdžia nesiryžo veltis į naują skandalą ir paliko ją ramybėje, kaip ir A. Achmatovą, išspausdinusią užsienyje „Requiem“, eiles apie Stalino terorą.

Atsiminimus netrukus perskaičiau – pirmąjį tomą Varšuvoje, pas lenkų poetą ir slaptosios rusų literatūros žinovą Wiktorą Woroszylskį, antrąjį pas pažįstamus Maskvoje. Pacituosiu du įrašus iš savo dienoraščio: „Visą dieną – Nadeždos Jakovlevnos atsiminimai. Daug itin puikių vietų („Некоторые верили, что в конце концов Сталин умрёт. Я в это верю и сейчас“¹²)“ (1971.IX.16); „Visą dieną skaičiau Nadeždos Jakovlevnos „Вторая книга“ [„Antrąją knygą“]. Atsitraukti nuo jos neįmanoma. Tobuliausiai duota Achmatova – iš tikrųjų tokia, kokią esu matęs. Knyga pikta <…>. Tik kur pasakyta, kad šioje šalyje, penkiasdešimt kelintais revoliucijos metais, negalima nė keiktis?“ (1973.XII.15).

J. Brodskis yra parašęs apie N. Mandelštam (ją artimai pažinojo) esė ir pasakęs apie ją keletą svarbių dalykų. Geriausiai atsimenu jo žodžius, ištartus man paskutiniąją dieną prieš emigravimą: „Myliu Nadeždą – ne už jos nuopelnus ar protą, o už tai, kad ji yra mudviejų kartos žmogus.“

Po vyro įkalinimo ir mirties Nadežda Jakovlevna, vengdama arešto, daug metų klajojo sovietų imperijos pakraščiais, apsistodama tai viename, tai kitame mieste – Taškente, Uljanovske, Čitoje, Pskove… Kaip ir jos bičiulė A. Achmatova, praktiškai buvo benamė. Dėstė anglų kalbą (sykį buvo pašalinta iš darbo už „kosmopolitizmą“), 1956 metais net apsigynė – Viktoro Žirmunskio vadovaujama – mokslų kandidatės disertaciją apie senosios anglų kalbos galininką. Atmosferai šiek tiek sunormalėjus, 1965 metais per didelius vargus gavo vieno kambario butą Maskvos priemiestyje, Čeriomuškose, ten ir mirė. Buvo jau silpnos sveikatos, liesa ir mažutė. J. Brodskis rašė, jog ji tarsi bandė virsti nesvariu daiktu, kurį galima skubiai sulankstyti ir įsikišti kišenėn bėgant nuo persekiotojų. Neturėjo ir jokios nuosavybės, išskyrus knygas, kurias perskaičiusi tuojau dovanodavo. Kad ir keista, oficialiu keliu gaudavo šiokių tokių honorarų už Vakaruose išleistus veikalus – gal ne tik savo, bet ir vyro. Ją prižiūrėjo keli gerbėjai – jauni vaikinai ir merginos, tarp jų V. Muravjovas, nueidavo į parduotuvę ar vaistinę. Tame bute ją pirmą sykį ir susitikau. Buvau ten su bičiule – štai vėl dienoraščio įrašas:

1971.XI.26. Pirmą kartą gyvenime pas Nadeždą Jakovlevną Mandelštam. <…> butas naujame rajone, betvarkė, magnetofonas vidury kambario, prie atklotos lovos – Millerio „Tropic of Cancer“ [„Vėžio atogrąža“]. N. J. nekaip jaučiasi, ji pusiaugulom įsitaisiusi prie stalo, jos rankos dreba. Vis dėlto mudviejų nepaleidžia; geriam su ja labai stiprią arbatą, kone čiferį¹³.
<…>
Mėgiamiausi dabar jos autoriai – Henry Miller („такая пустота, что это уже становится значительным“¹⁴), Folkneris, Eliotas („последний поэт мира“¹⁵). „Poezijos nebėra; iš esmės, Vakaruose įvyko tas pat, kas ir pas mus, tik kitu pavidalu.“ <…> „Folknerio [romane] „Sound and Fury“ („Triukšmas ir įniršis“) įdomiausias skyrius apie Jasoną – ten matyti, kad kaip tik jis yra beprotis.“
Kalbėtis lengva – tai ne Achmatova <…>.

1974 metų rugsėjo 14–19 dienomis N. Mandelštam lankėsi Vilniuje. (Čia galima pridurti, kad Vilniuje yra buvęs ir pats O. Mandelštamas. 1907 metais pakeliui į Paryžių jis praleido mieste dvi savaites; yra išlikęs tėvams siųstas jo atvirukas su Didžiosios gatvės vaizdu – kas be ko, poeto motina Flora Verblovskaja buvo vilnietė. Vaikystėje jis kurį laiką gyveno ir Kaune.)

Apsistojo Nadežda ne bet kur, o Tauro gatvės dešimtajame numeryje – tame pačiame „profesorių name“, kur anksčiau gyveno Vincas Krėvė, Balys Sruoga, V. Mykolaitis-Putinas, Kazys Boruta (B. Sruoga ten buvo areštuotas). Tiesa, glaudėsi ne profesoriškame bute, o pirmajame aukšte iš kiemo pusės, mažame kambarėlyje, kurį tada nuomojosi būsimasis Lietuvos Helsinkio grupės narys Eitanas Finkelšteinas. Po metų ten kelias dienas praleido ir Andrejus Sacharovas, nevainikuotas SSRS disidentų karalius.

Atvyko ji su jauna palydove Sonia – karšta krikščione neofite. Pati irgi buvo krikščionė stačiatikė, į religiją žiūrėjo rimtai. Pakrikštyta dar vaikystėje, labai artimai bendravo su tėvu Aleksandru Meniu (1935–1990), šventiku kankiniu, nužudytu prie Maskvos neaiškiomis aplinkybėmis. (O. Mandelštamas taip pat buvo krikštytas – krikščionybė yra viena svarbiausių jo poezijos temų.) Vilniuje Nadežda Jakovlevna apsilankė mišiose prie šv. Kazimiero karsto, tada buvusio Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, ir pabendravo su kunigu Povilu Kučinsku, tos bažnyčios rezidentu. Pirmąjį vakarą praleidome su Ona Lukauskaite-Poškiene, ilgamete Vorkutos kaline – abi moterys turėjo apie ką pasikalbėti. Kitą dieną nuvedėme Nadeždą Jakovlevną pas J. Tumelį ir jo uošvį Petrą Juodelį, irgi prityrusį politkalinį. Trečią dieną gėrėme vyną tuomet garsioje, dabar jau nebeegzistuojančioje kavinėje „Tauras“, keli žingsniai nuo „profesorių namo“. Kalbėjomės apie daugelį dalykų, nuo A. Puškino ir A. Achmatovos ligi A. Solženicyno ir J. Brodskio – atsimenu, mane nustebino tai, kad Nadežda Jakovlevna visai nenorėjo pripažinti Michailo Lozinskio atlikto „Dieviškosios komedijos“ vertimo (A. Achmatova jį laikė pirmarūšiu). Jau nebe pirmą kartą gražiuoju atsiliepė apie J. Baltrušaitį – jį minėjo ir atsiminimuose, nes J. Baltrušaitis bandė išgelbėti O. Mandelštamą nuo kalėjimo (o dar anksčiau siūlė jam Lietuvos pilietybę, bet poetas nesiryžo pasiūlymo priimti – jautėsi likimu susijęs su Rusija). Dienoraštyje (1974.IX.16) užsirašiau: „Ji silpna, bet laikosi iš paskutiniųjų. Vilnius jos nepradžiugino: „хороший город, но не чудо – в общем, Замоскворечье.“ „Зато ваша жмудинка и этот старый искусствовед – замечательные люди“¹⁶.

Rugsėjo aštuonioliktąją N. Mandelštam praleido Trakuose ir net lipo į pilį, o kitą dieną išlydėjome ją į oro uostą. Iš tos dienos irgi likęs įrašas: „Visi seno, net degraduojančio žmogaus bruožai: polinkis kartotis, įnoringumas, nuomonių kaitaliojimas, kartais perdėta linksmybė. Ir vis dėlto jos asmuo visiškai pilnas, nepajudinamai tvirtas, o šnekėtis su ja – džiaugsmas. Gera tam, kuris gyvenime padarė savo, įvykdė Dievo projektą. Nedaug tokių ir mačiau: be N. J. dar Achmatovą.“

Prieš pat emigraciją, 1977 metų sausį, užėjau į Nadeždos Jakovlevnos butą Maskvoje atsisveikinti. Pati ji sakėsi emigruoti nenorinti, nors apie tai ir galvojusi – „pirmiausia todėl, kad šičia turiu per daug draugų“.

1980 metų gale, ką tik gavęs darbo Jeilio universitete, buvau nuvykęs į mokslinę konferenciją Hjustone, toli Jungtinių Valstijų pietuose. Grįžimas užtruko bent porą dienų autobusu, jame ir miegojau (tuomet lėktuvas man dar buvo ne visai įkandamas, be to, norėjau pro langą pasižiūrėti bent šiek tiek Amerikos). Keičiau autobusą Niujorke pačią paskutiniąją metų dieną. Stotyje nusipirkau „New York Times“ ir sužinojau, kad prieš dvi dienas mirė Nadežda Jakovlevna Mandelštam. Laikraštis rašė, kad milicija išgabeno jos kūną iš buto, o patį butą užantspaudavo, kadangi velionė neturėjo giminių („Visai kaip tonton-makutai“¹⁷, pasakė J. Brodskis). Bet po kurio laiko bičiuliai inteligentai kūną atsiėmė.

Taupomojoje knygelėje N. Mandelštam teturėjo penkiasdešimt rublių, laidotuvės kainavo tūkstantį keturis šimtus, juos suaukojo žmonės – rašytojų organizacijos paremti atsisakė. Vis dėlto didžiojo poeto našlė, galbūt svarbiausių XX amžiaus rusiškųjų atsiminimų autorė, buvo palydėta kitaip negu jos vyras – cerkvėje, padoriai ir ramiai. N. Štempel, atvykusi iš Voronežo atsisveikinti su drauge, vėliau rašė: „Nuostabus ji buvo žmogus! Aš ją pažinojau keturiasdešimt ketverius metus, ir nė sykio, jokiomis aplinkybėmis negirdėjau iš jos nusiskundimų. Man sunku įsivaizduoti kitą žmogų, turintį tiek dvasios jėgų, tiek narsumo ir vidinės laisvės. Ar nebuvo didžiulė rizika jos knygos, parašytos be atodairos, be vidinės cenzūros?“

J. Brodskio bute Niujorke drauge su buto šeimininku ir su anglu vertėju Davidu McDuffu tada paminėjome abiejų Mandelštamų atminimą.

1 Gimiau naktį iš antrosios į trečiąją sausio devyniasdešimt pirmaisiais nesaugiais metais, ir šimtmečiai apsiaučia mane ugnimi (rus., pažodinis vertimas).
2 Paleisk mane, atiduok mane, Voronežai: / Ar tu mane išmesi iš rankų, ar apsiriksi, / Nusikratysi manęs ar grąžinsi, – / Voronežas – nesąmonė, Voronežas – varnas, peilis (rus., pažodinis vertimas).
3 Zenitas, viršūnė, klestėjimas (gr.); iš čia akmeizmo srovės vardas.
4 Du ankstyvieji O. Mandelštamo rinkiniai.
5 Аš šalia Kolcovo / Lyg sakalas apžieduotas (rus., pažodinis vertimas).
6 O virš voronežiškio Petro – varnos,
Ir tuopos, ir dangus lyg žalsvas sparnas, –
Jo skliautai saulės dulkėm užnešti, –
Ir Kulikovo šarvu skamba darnūs,
Galingi šlaitai stepės pakrašty (T. Venclovos vertimas).
7 Ar galima mirusią moterį garbinti (rus., pažodinis vertimas).
8 Aš gyvenu svarbiuose daržuose (rus., pažodinis vertimas).
9 O čia, poeto tremtinio buveinėj,
Kur budi mūzos, baimė ir mirtis,
Tėra naktis,
Naktis, kuri jau niekad nepraeina (T. Venclovos vertimas). Tekstas su A. Achmatovos parašu saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute.
10 Laiškas saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, F95-17. Rašytas Verėjoje 1967 m. vasarą.
11 Laiškas saugomas ten pat. Išsiųstas 1968 m. vasario 17 d. iš Voronežo. Abiejų laiškų originalai paskelbti knygoje „Посмотрим, кто кого переупрямит“: Надежда Яковлевна Мандельштам в письмах, воспоминаниях, свидетельствах“ (Москва: Издательство АСТ, 2015), p. 521, 523.
12 Kai kurie tikėjo, kad pagaliau Stalinas mirs. Aš tuo tikiu ir dabar (rus.).
13 Čiferis, čyferis, čefyras – labai stipri, kiek narkotizuojanti arbata, paplitusi tarp Rusijos kalinių.
14 Tokia tuštuma, jog tai jau darosi reikšminga (rus.).
15 Paskutinysis pasaulio poetas (rus.)
16 Geras miestas, bet ne stebuklas – apskritai paėmus, Zamoskvorečjė [Maskvos rajonas į pietus nuo Kremliaus]. Užtat jūsų žemaitė [Lukauskaitė-Poškienė] ir tasai senas menotyrininkas [Juodelis] – įstabūs žmonės (rus.).
17 Tonton-makutai – diktatoriško režimo saugumiečiai Haityje, tada garsėję savo begėdiškumu ir žiaurumu.

Neringa Butnoriūtė. Netolygūs poezijos dydžiai

2024 m. Nr. 5–6 / Apžvalgoje aptariamos poezijos knygos: Aido Marčėno „Mirkt: eilėraščiai iš pasibaigusio pasaulio“ ir Tomo Venclovos „Už Onos ir Bernardinų“.

Czesław Miłosz. Pasaulis

2024 m. Nr. 2 / Iš lenkų k. vertė Tomas Venclova / Poemėlė „świat“ („Pasaulis“), sudaryta iš dvidešimties atskirų eilėraščių, laikoma vienu iš geriausiųjų Czesławo Miłoszo veikalų. Ji rašyta nacių okupuotoje Varšuvoje bene sunkiausiais…

Donata Mitaitė. „Ką darysi, kalbėki. Nes nieko tikresnio nebūna“

2024 m. Nr. 2 / Tomas Venclova. Už Onos ir Bernardinų. – Vilnius: Apostrofa, 2023. – 94 p. Knygos dailininkas – Jokūbas Jacovskis.

Tomas Venclova. Žemiškos dovanos Trijų Karalių dieną

2024 m. Nr. 1 / Poezija, rašoma šiandien, turi ne tik įsiterpti į garbingą Donelaičio, Baranausko, Maironio grandinę, bet ir stengtis atsistoti greta Mallarmé, Rilkės, Mandelštamo, Kavafio. Tą lygmenį pasiekti turbūt beviltiška…

Wisława Szymborska. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 7 / Iš lenkų k. vertė Tomas Venclova / Šiemet liepos 2 d. švenčiamos Nobelio literatūros premijos laureatės, didžiosios lenkų poetės Wisławos Szymborskos 100-osios gimimo metinės.

Tomas Venclova. Erino poetas

2022 m. Nr. 7 / Airijos – tradiciškai Erino – sostinė Dublinas yra vienas iš literatūriškiausių, jei ne pats literatūriškiausias, miestų Europoje. Dienoraštyje sykį užsirašiau: „Klasikų vienam kvadratiniam kilometrui čia turbūt daugiau negu Anglijoje…

Mindaugas Kvietkauskas. „Poetinis traktatas“ gaisrų sezonu

2022 m. Nr. 4 / 1940 m. vasarį Czesławas Miłoszas grįžo į Lietuvą kaip karo pabėgėlis. Kai naciai pradėjo bombarduoti Varšuvą 1939 m. rugsėjį, jis kartu su evakuojamo Lenkijos radijo redakcija iš pradžių traukėsi į Liubliną…

Tomas Venclova. Prie draugo kapo

2022 m. Nr. 3 / In memoriam Juozas Tumelis (1938 09 02–2022 01 19) / Juozas Tumelis buvo vienas iš pačių geriausių mano draugų. Susipažinau su juo universitete – dar ankstyvame kurse, apie 1956 metus.

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 5–6 / Svečioj šaly (jos bokštų baltuma
Viduržiemio saulėgrįžą sutiko)
Sparnais kliudai šarmojantį vainiką,
Neperregimą miglą kirsdama.

Perimant Algirdo Juliaus Greimo palikimą

2020 m. Nr. 10 / Pokalbyje dalyvavo VU bibliotekos direktorė Marija Prokopčik, knygos sudarytoja literatūrologė Jūratė Levina, literatūrologai Darius Kuolys, Brigita Speičytė, filosofas Arūnas Sverdiolas, poetas Tomas Venclova.

Ellen Hinsey. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 8–9 / Iš anglų k. vertė Tomas Venclova / Ellen Hinsey (g. 1960) – Paryžiuje gyvenanti amerikiečių poetė ir vertėja. Bendradarbiauja „New York Times“, žurnale „New Yorker“ ir kt. Kelis kartus lankėsi Lietuvoje…

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 2 / Substancija nedingsta – sako teologai.
O galbūt nepradingsta tiktai atleidimas
ir atmintis. Nežinom kitokios visatos.
Šios mums turi užtekti. Tesuteiks paguodą
fotografijų rūkas, keturios stichijos,
vos įžiūrimas stiklo pėdsakas ant stalo.

Deimantė Blusevičiūtė. Literatūra 1904–1915 m. lietuviškoje spaudoje: kultūrinė nepriklausomybė?

2021 m. Nr. 1

Pažvelgus į grožinę literatūrą istoriko akimis, joje galima pamatyti atsispindint ją supančios kultūrinės, idėjinės, visuomeninės, netgi politinės aplinkos įtaką. Todėl, norint susidaryti išsamesnį vaizdą apie bet kurį bendruomenės egzistencijos periodą, svarbu kuo geriau suvokti meninį ir, konkrečiai, literatūrinį jos gyvenimą. Tokiam tyrimui itin pravarti yra ankstyvoji lietuvių grožinė literatūra, kuri, ilgą laiką buvusi neatskiriama nuo vadinamojo lietuvių tautinio atgimimo¹, tautinės savimonės bei tautinės kultūros vystymo(si) ir kaitos, savais raidos procesais galėjo atspindėti bei išreikšti pamatinius lietuvių tautos formavimosi lūžius ir eigą.

Pasirinktas aptarti 1904–1915 m. laikotarpis pirmiausia pripažįstamas kaip buvęs itin našus lietuvių literatūros srityje. Tuomet žymiai išaugo grožinės kūrybos kiekis bei pakilo bendras jos meninis lygis, gerokai pažengė literatūros kritika, lietuvių literatūroje radosi ir įsišaknijo nauja modernistinė srovė, taip pat itin išsiplėtojo kūrybos meninė bei idėjinė diferenciacija. Visa tai yra daugiau mažiau išryškinta daugelyje platesnio pobūdžio literatūros istorijos studijų², kuriose šis literatūros suklestėjimo mastas tarsi savaime sutapatinamas su pasiektu tam tikru jos išsivystymo lygiu. Negana to – kai kurių vertintojų nuomone, šis literatūros sustiprėjimas bendrame kultūriniame-visuomeniniame laikotarpio kontekste galėtų liudyti netgi pasiektą tam tikrą lietuvių kultūrinę nepriklausomybę, susiklosčiusią dar prieš pasiekiant politinę³.

Ši kultūrinės lietuvių nepriklausomybės 1904–1915 m. idėja, nors ir įdomi bei verta dėmesio, kol kas kultūros tyrimuose yra likusi nuošalėje. Todėl šiame straipsnyje bandoma atskleisti jos tikėtinumą bei ribas, žvilgsnį kreipiant į kiek kitokią tuo metu pasiektą nepriklausomybę – literatūrinę. Literatūros diferenciacija nuo kitų kultūros sričių bei jos emancipacija, bent jau iš dalies įgyvendinta 1904–1915 m., taip pat yra dar gana netyrinėta tema. Tačiau ji atrodo būtina, siekiant pagrįsti to laikotarpio literatūrinio suklestėjimo reikšmę bei išgryninti pamatinę literatūros išsivystymo sampratą. Taip pat į ją gilintis svarbu ir norint giliau suvokti literatūros, kaip tuo metu pagrindinės kultūrinės srities, raidą ir jos santykį su pačios tautinės visuomenės raida.

Tik pačioje tautinėje visuomenėje šis literatūros tradicijos virsmas galėjo rasti atramą ir įsitvirtinti, tik joje galėjo būti išpildytas, tik bendroje lietuviškoje kultūrinėje terpėje jis galėjo įgauti prasmę. Todėl šiame straipsnyje gilinamasi į aptariamuoju laikotarpiu vykusią tiek pačių literatų, tiek ir likusios visuomenės dalies požiūrio į literatūrą, jos sampratos kaitą, leidusią įvykti minėtai literatūros emancipacijai. Taip pat, keliant klausimą, kiek buvo tikėtina kultūrinė nepriklausomybė, mėginama pamatuoti literatūros bei jos raidos įtaką ir reikšmę tuometinei kultūrai bei visuomenei.

Laikotarpio ribos bei savitumas

1904–1915 m. didžioji dalis lietuvių gyvenamos teritorijos vis dar buvo Rusijos imperijos sudėtyje, tačiau joje viešosios veiklos galimybės buvo žymiai laisvesnės, šių pagreitis daug intensyvesnis, lyginant su ankstesniaisiais laikais, ypač vadinamojo spaudos draudimo, kaip ryškiausių imperinės valdžios represijų, metais. Visų pirma, 1904 m. gegužę, kai lietuviai atgavo teisę spausdinti leidinius gimtosios kalbos rašmenimis, galėjo pasirodyti pirmieji oficialieji (valstybine prasme) lietuviški laikraščiai. Pirmuoju tokiu leidiniu tapo Antano Smilgos redaguotas savaitraštis „Lietuvių laikraštis“, išėjęs 1904 m. gruodžio 1 d. Peterburge, buvusiame vienu iš tuometinių lietuvių intelektualinių bei kultūrinių centrų. To paties mėnesio pabaigoje pradėtas leisti ir Petro Vileišio tautiečiams geografiškai artimesnėje aplinkoje įsteigtas dienraštis „Vilniaus žinios“. Tokie vadinamieji visuomeniniai-politiniai laikraščiai tapo ne tik savotiška išraiškos laisvę gavusio lietuviško žodžio manifestacija. Svarbiau tai, kad jie buvo sumanyti kaip tam tikra pačios tautos telkimo bei išraiškos plotmė, tam tikras laukas, kuriame pasisakyti rūpimais klausimais, suteikti žinių apie save ir savo gyvenamą aplinką bei būti išgirstas bent jau teoriškai galėjo ir netgi privalėjo kiekvienas lietuvis. Laukas, kurio laisvo tautinio dialogo aplinkoje tarsi turėjo rastis, susiformuoti, būti įtvirtinta bei atspindėta tam tikra bendra tautinė mintis kultūros, visuomenės, politikos ar kitais klausimais. Taip pat ši visuomeninė-politinė periodika, kurios pagrindas įsteigtas jau sulig „Aušra“, tradiciškai buvo ir pagrindinė pačios lietuvių literatūros pasirodymo tautoje priemonė, jos raiškos, sklaidos, o kartu ir raidos arena. Todėl į šiuos ir panašius vėliau susiformavusius spaudos organus šiame tekste ir kreipiamas didžiausias dėmesys, siekiant juose įžvelgti, išsiaiškinti pamatinius tuo metu vykusius lietuvių literatūrinės bei kultūrinės raidos aspektus bei jų atgarsį tautinėje visuomenėje.

Analizuojamu laikotarpiu pasireiškė ir itin spartus, tautos bei jos kultūrinės savimonės raidai ne mažiau svarbus kultūros suklestėjimas bei vystymasis. Kartu su atgauta spauda bei 1905–1907 m. kilusia revoliucija Rusijos imperijoje įgytos tam tikros pamatinės teisės tautinei visuomenei egzistuoti skatino atidėti tautos politinius tikslus į šalį, o jos inteligentus susitelkti nuoseklesniam kultūriniam ir visuomeniniam darbui. Prie to dar labiau prisidėjo ir dalinė revoliucijos nesėkmė – be kita ko, žlugo ir 1905 m. susirinkusio Didžiojo Vilniaus Seimo iškelta lietuviškų žemių autonomijos idėja. Užtat jau 1907 m. buvo įsteigtos pamatinės tautinės reikšmės organizacijos, kurios užsibrėžė vienyti visą lietuvių mokslo bei kultūros potencialą, rūpintis jo plėtra, garsinimu pasaulyje bei pačioje tautoje, – Lietuvių mokslo draugija (toliau – LMD) bei Lietuvių dailės draugija (toliau – LDD). Tais pačiais metais pradėtos organizuoti ir visuotinės tautiečių dailės parodos. Steigtos ir smulkesnės kultūrinės bei švietimo draugijos, privačios lietuviškos mokyklos, knygynai, leidyklos, bibliotekos. Lietuviams studentams atsivėrė didesnės galimybės lavintis ne tik Rusijos, bet ir Vakarų Europos universitetuose – šitaip tankėjo ir įvairėjo inteligentų sluoksnis. Palaipsniui intensyvėjo ir bendras visuomenės politinis ir ideologinis skaidymasis, pasireiškęs aktyviu politinių partijų kūrimu, aiškia pažiūrų diferenciacija bei jų tarpusavio konfrontacija. Šią diferenciaciją taip pat galima laikyti aukštesnio tautos pasiekto kultūrinio-intelektualinio lygmens išraiška, kuri viešos konkurencijos forma skatino efektyviau įgyvendinamas idėjas, gyvesnę paties visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo plėtotę.

Intensyvėjant bendrai tautinės kultūros plėtotei bei ryškėjant inteligentų sąmoningumui augo ir į tautinę visuomenę orientuotų visuomeninių-politinių leidinių skaičius. 1905 m., dar revoliucijos metu, Vilniuje pasirodė grožiniais kūriniais gausus „Lietuvos ūkininkas“, Lietuvos demokratų partijos įsteigtas savaitraštis valstietijai. 1906 m. Seinuose pradėjo eiti panašios paskirties „Šaltinis“, leidžiamas vietinės kunigų seminarijos profesorių. 1907 m. Vilniuje įsteigta labiau į lietuvių inteligentiją, į jos konsolidaciją orientuota Antano Smetonos redaguojama „Viltis“, kurioje bent jau retoriškai norėta skirti daugiau vietos bei dėmesio tautinei kultūrai. Tuo tarpu kone reikšmingiausiu kultūriniu leidiniu kuriam laikui tapo tais pačiais metais pasirodžiusi Adomo Jakšto „Draugija“ Kaune, kaip bent dalies lietuvių inteligentų kūrybinę bei intelektualinę veiklą jungiantis leidinys. 1909 m. dėl finansinių kliūčių ir idėjinių redakcijos nesutarimų žlugus „Vilniaus žinioms“, jų darbą tęsė Jono Vileišio redaguojamos „Lietuvos žinios“. Tais pačiais metais pradėjo eiti ir pakankamai gausiai Rygos lietuvių bendruomenei skirti laikraščiai „Rygos garsas“ ir „Rygos naujienos“, gana plačiai skaitomi ir likusioje lietuvių gyventoje erdvėje. Laikotarpio pabaigoje pasirodė ir jaunimui skirti leidiniai, išsiskiriantys ne tik juose spausdinamos grožinės kūrybos kiekiu, bet ir propaguojama naujo tipo literatūrine mintimi. Čia minėtini „Lietuvos žinių“ priedas besimokančiam jaunimui „Aušrinė“ (1910–1914) bei analogiškas „Draugijos“ priedas katalikiškai orientuotai moksleivijai „Ateitis“ (1911–1940). Laikotarpio pabaigoje prie kai kurių visuomeninių-politinių leidinių ėjo ir atitinkami literatūriniai bei kultūriniai priedai – „Rygos naujienų“ (1910–1911) bei „Vilties“ (1914–1915). 1914 m. pasirodžiusį dalies atskilusių viltininkų žurnalą „Vairas“ jau galima traktuoti kaip tautine kultūra pagrįstą leidinį.

Laikotarpis nuo 1904 iki 1915 m. laikomas svarbiu literatūros raidos istorijoje dar ir dėl to, kad jo metu ėmė rastis pati pirmoji lietuviškoji literatūrinė spauda, žymiai padidinusi grožinės kūrybos kiekį bei plėtotę. Tačiau dar nepakankamai akcentuota, kad šiuose leidiniuose įmanoma įžvelgti gana aiškiai atsiskleidžiančią ne tik pačios literatūros, bet gal net ir labiau tautinės visuomenės kultūrinę raidą, jos santykio su literatūra kaitą. Todėl šiam tyrimui jie yra itin svarbūs. Reikšmingiausi iš jų būtų tokios spaudos, o kartu ir atitinkamos jos krypties pradininkas, Juozapo Albino Herbačiausko Krokuvoje 1907 m. išleistas almanachas „Gabija“ – pirmoji grožinė lietuvių literatūrinio modernizmo „manifestacija“, taip pat penkiais numeriais išėjęs pirmasis literatūrinės periodikos leidinys – Liudo Giros redaguotas žurnalas „Vaivorykštė“ (1913–1914) bei 1915 m. pasirodęs Stasio Šilingo redaguotas vienas moderniausių bei meniškiausių (iš šiandieninės perspektyvos žvelgiant) almanachas „Pirmasai baras“, kuris simbolizuoja atitinkamą aptariamuoju laikotarpiu pasiektą lietuvių literatūros brandą. Sulig šiuo almanachu, sumanytu kaip literatūrinis žurnalas, tačiau sustabdytu lietuvių gyvenamas teritorijas pasiekusios Pirmojo pasaulinio karo suirutės, reikėtų brėžti laikotarpio ribą, kai didesnieji pasauliniai įvykiai nutraukė tiek nuoseklų kūrybinį, tiek ir visuomeninį ar politinį jo vyksmą.

Literatūros emancipacijos reikšmė bei poreikis kultūriškai bręstančioje visuomenėje

1904–1915 m. laikotarpiu lietuvių literatūrinė nepriklausomybė galėjo būti pasiekta tik įvykus lūžiui šios literatūros tradicijoje, jai atsiskyrus nuo kitų kultūrinių sričių ir ėmus profesionalėti, kintant jos sampratai bei vertinimui bendroje tautinėje mintyje. Šiuo aspektu diferenciaciją, tiek kultūrinę, tiek politinę ar ideologinę, galima laikyti svariu bendruomenės išsivystymo indikatoriumi, – ne veltui atgimstančiose tautose diferenciacija plačiąja prasme būdavo minimali ir išsiplėtodavo tik su laiku bei intensyvėjančia inteligentijos veikla, tautinės raiškos paieškomis. Kuo aiškiau yra apibrėžtos kultūrinės sritys, kuo jos savitesnės, labiau diferencijuotos viena nuo kitos bei nuo kitų politinių ar socialinių sferų, tuo labiau išsivysčiusi yra ir pati kultūra, tuo ji aiškiau suvokiama, tuo ji grynesnė bei tuo geresnės ir konkretesnės sąlygos gali būti sudarytos jai vystyti, o ji – įvairesnė, turtingesnė išraiškos ir idėjų prasme. Mažėjant persipynimų su kitomis visuomeninės raiškos sritimis, mažėja ir nukonkuravimo pavojus. Iš kitos pusės žvelgiant, kuo aiškiau yra apibrėžta viena kuri sritis, tuo labiau jos atstovai yra atsiriboję nuo kitų sričių bei įtakų, siekia ją vystyti ir puoselėti, tuo labiau tai atveria galimybes ir spartesnei bei gilesnei tos srities profesionalizacijai. Todėl literatūros diferenciacija parodo tiek kultūrinės tautos minties, tiek ir pačios literatūros brandą, meninio, profesinio, idėjinio išsivystymo lygį bei išsilaisvinimą iš nuo tautinio atgimimo pradžios ją lydėjusios „laikraštinės“ politinės-visuomeninės aplinkos įtakos.

Šiuo atveju ilgametis lietuvių literatūros susisaistymas su visuomenine-politine spauda neturėtų būti suvokiamas vien neigiamai. Grožinė kūryba buvo daugiau mažiau nuosekliai spausdinama pirmuosiuose tautiniam pasipriešinimui represyviai imperinei politikai, tautinės sąmonės formavimui bei išraiškai angažuotuose laikraščiuose, pirmiausia „Aušroje“ ir „Varpe“. Tai lietuvių literatūrą ilgam susiejo ne tik su visuomenine-politine publicistika, bet ir iš dalies su paties tautinio atgimimo vyksmu. Todėl jau vėlesniuose aptariamuoju laikotarpiu pasirodžiusiuose lietuvių laikraščiuose publikuoti grožinę kūrybą buvo, nors vis dar nereguliarus bei ne pirminės svarbos, tačiau jokiais būdais nekvestionuotinas reikalas. Jau pirmuosiuose 1904 m. išėjusių leidinių numeriuose buvo galima rasti Jono Biliūno, Maironio, Lazdynų Pelėdos, Šatrijos Raganos, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, taip pat mažiau žinomų lietuvių literatų kūrinių bei kitų tautų autorių vertimų. Ši spauda per visą aptariamąjį laikotarpį išliko pagrindiniu grožinės kūrybos raiškos, sklaidos bei raidos lauku. Po spaudos atgavimo bei Rusijos 1905–1907 m. revoliucijos pasireiškęs minėtas jos gausėjimas neabejotinai lėmė ir tai, kad daugėjo joje spausdintų literatūrinių kūrinių bei darbų literatūrine tematika, spaudos paplitimas tarp skaitytojų lėmė ir kūrybos prieinamumą, užtikrino efektyvesnį susižinojimą tarp literatų, skatino itin svarbius intelektualinius bei kūrybinius mainus. Visuomeninė periodika toliau pratino tuo metu dar daugeliu atvejų uždaroje kaimo aplinkoje besiformuojančią lietuvių visuomenę skaityti, o didžiąją daugumą lietuvių inteligentų rašyti literatūrą⁴. Taip pat pirmą kartą lietuviškos spaudos istorijoje pradėti mokėti honorarai⁵ netgi netiesiogiai prisidėjo prie šiuo laikotarpiu įvykusios tam tikros lietuvių literatūros profesionalizacijos pradžios.

Kita vertus, bent jau pirmaisiais laikotarpio metais tai, kad literatūra buvo taip glaudžiai susijusi su krašto visuomenine-politine spauda, iš dalies ribojo jos vystymąsi bei plėtotę. Tai galėjo lemti tokios spaudos pobūdis, ją ilgą laiką lydėjusi pirmųjų su tautiniu atgimimu siejamų lietuviškų laikraščių paveldo įtaka. Tiek anksčiausiai aptariamuoju laikotarpiu pasirodę „Vilniaus žinios“ bei „Lietuvių laikraštis“, tiek ir vėliau suintensyvėjusioje lietuvių visuomeninės-kultūrinės raiškos atmosferoje įkurti periodiniai leidiniai „Rygos naujienos“, „Lietuvos žinios“, „Viltis“ aiškiai pretendavo būti savo didžiųjų pirmtakų tam tikros idėjinės linijos išlaikytojais bei tęsėjais. Šie laikraščiai pirmiausia kėlė minėtą visapusio tautiečių susižinojimo idėją, patys siekdami tapti jo, o kartu ir tautos gerovės bei vienybės ašimi. O tokiu būdu literatūra buvo tarsi savotiškai įsprausta tuometinėje laikraštinėje aplinkoje tarp įvairiausių tautiniam susipratimui ar egzistencinei tautos gerovei reikšmingų žinių bei žinelių. Visa tai turėjo padarinių tiek vidinei, tiek ir išorinei literatūros plėtotei.

Vidinėje plotmėje tai leido kartu su pirmųjų laikraščių paveldu lietuvių prozoje tvirtai įsigalėti realistinei srovei bei savotiškai pozityviškai-romantinei srovei įsitvirtinti poezijoje. Literatūros tyrinėtojas Vytautas Kubilius tai sieja labiau su pačiu tautiniu atgimimu. Jis taikliai pažymi, jog tauta XX a. pradžioje vis dar išliko pagrindine mąstymo kategorija⁶, o patys rašytojai, būdami savo krašto intelektualais, jautė pareigą, kad literatūra, pirmiausia jų pačių suvokta kaip objektyvus gyvenimo paveikslas, tarnautų visuomenei-tautai, ją atskleisdama, padėdama pačiai save suvokti, su visais jos privalumais ir trūkumais ar „viltimis“ ir „skausmais“ (kaip įvardijo G. Petkevičaitė-Bitė), bei padėtų jai tobulėti, tuo puikiausiai atliepdama ir pačiai visuomeninei-politinei spaudai. Verta pažymėti, kad tai, jog literatūroje dominavo realizmas bei pozityvizmas, ar tai, kad literatūra bendradarbiavo su spauda ugdant tautą, dar nereiškė literatūrinės plėtotės menkumo ar kokių nors trukdžių jos vystymuisi. Kita vertus, jau 1904 m. laikraščiuose ėmė ryškėti tik šios vienos krypties literatūroje pripažinimas⁷, savavališkai būdavo atmetami redakcijai neįtikę kūriniai, o tai jau galėjo sukelti šiuo atžvilgiu daugiau keblumų, trikdyti bet kokiai plėtotei reikšmingą natūralią įvairovę bei konkurenciją.

Be to, kadangi literatūra tiesiogiai priklausė nuo krašto visuomeninės-politinės spaudos, jos plėtra buvo suvaržyta ir fiziškai. Tam tikrą redakcijų požiūrį į literatūrą bei jos „svarbą“ leidiniuose galima išskaityti ir iš atsakymų savąją kūrybą siuntusiems autoriams. „Tamstos eiles gavome, bet kas-žin ar jos mums tiks. Ar negalėtumei Tamsta mums kokių žinių iš savo krašto priduoti?“⁸ – rašo „Vilniaus žinių“ redakcija Šatekšniu pasivadinusiam autoriui. „Eiles: <…> iš Tamstos gavome. Geriaus būtų, kad Tamsta proza rašinėtum žines ir žineles iš savo krašto ir šeip streipsnelius. Eilių yra gana daug, atsiranda geresnių“⁹, – antrina ir „Lietuvių laikraščio“ redakcija, atsakydama P. D-nui. Tokiu būdu kokio reikšmingesnio tautai visuomeninio-politinio įvykio akivaizdoje literatūros viename ar kitame leidinyje kuriam laikui galėjo ir visai nebelikti – tai pasakytina apie 1905 m. „Vilniaus žinias“. Ir tai, kaip jau minėta, pirmiausia reikėtų sieti su pačiu laikraščio pobūdžiu, su visa jo visuomenine-politine terpe, į kurią to laiko literatūra dar turėjusi tik įsiterpti ir kuri, kaip matoma, veikė ne tik literatūros stilių, formą, tematiką, kalbos raišką, kūrybinius impulsus, bet akivaizdžiai netgi diktavo sąlygas jos galimybėms pasireikšti.

Literatūros emancipacijos vyksmas

Aptariamuoju periodu įvykusi dalinė lietuvių literatūros emancipacija bei jos reikšmė tautinės visuomenės raidai negalėtų būti suvokiama be abipusės šių sferų sąveikos. Tai reiškia, kad šis pamatinis kismas lietuvių literatūros plotmėje galėjo įvykti dėl vidinio pačių literatų savotiškos savivokos, požiūrio į savo atstovaujamą kultūrinę sritį pakitimo bei išorinio tautinės visuomenės pokyčio, kuris leido įgalinti naująją literatūros sampratą, atitinkamai ją priimti bei plėtoti. Todėl svarbu aptarti abu šiuos aspektus.

Literatūrinės polemikos galia. Lietuvių literatūros emancipacijos pradžią reikėtų sieti su revoliucijos Rusijos imperijoje pabaiga 1907 m. bei dėl revoliucijos prasidėjusiomis viešos visuomeninės bei kultūrinės raiškos suvaržymų lengvatomis, o konkrečiau – su pirmo vien literatūrai skirto almanacho „Gabija“ pasirodymu. Pavienių santykio su literatūra bei požiūrio į ją kaitos apraiškų būta ir anksčiau, tačiau „Gabijos“, kaip vien grožinei kūrybai skirto leidinio, pasirodymas tarsi savaime įkūnijo jau pakitusį bei formą įgavusį dalies lietuvių literatų santykį su literatūra – tam tikrą „literatūra literatūrai“ tendenciją. Tai buvo jau naujoji modernistinė tendencija. Pati „Gabija“ ne tik forma, bet ir turiniu pretendavo būti pirmąja tvirta lietuviškojo modernizmo apraiška. Joje publikuoti darbai – netolygios meninės vertės, tačiau daugiausia naujo tipo lietuvių literatūriniai ieškojimai. Almanachą išleido tuo metu tam tikru kultūros centru buvusioje Krokuvoje įsikūrusios lietuvių intelektualų bendruomenės nariai, žinoma, veikiami šiame mieste sklandžiusių iš Vakarų Europos atklydusių idėjų, glaudžiai susijusių su atbudusių lenkų tautinės savivertės plėtojimu.

Modernizmo srovę lietuvių literatūroje pirmiausia reikėtų suvokti kaip labai abstraktų ir iki galo nesusiformavusį reiškinį. Nors ir atliepdama to meto vakarietiškoms tendencijoms bei į jas lygiuodamasi, ji vis dėlto kūrėsi per vėlai ir dar per menkai tapačioje vakariečiams visuomenėje, rutuliojosi pernelyg greitai ir kiek padrikai. Todėl ją sunkiai įmanoma būtų priskirti kokioms aiškioms literatūros moksle nusistovėjusioms kategorijoms. Tačiau su išlygomis galima teigti, jog aptariamuoju laikotarpiu modernistinėje lietuvių literatūroje dominavo neoromantizmas, kiek vėliau stipriau rusų modernistų įkvėptas impresionizmas prozoje ir simbolizmas poezijoje. Šios kryptys buvo menkai apibrėžtos, individualioje kūryboje dažnai įvairiomis „kombinacijomis“ perpinamos tarpusavyje, tačiau jos vis dėlto turėjo bendrą vardiklį. Lyginant su senąja, realistine srove, moderniosios srovės atstovai daugiau dėmesio skyrė kūrinių formai, stilistiniam vientisumui, meninės raiškos paieškoms. Tuo pačiu kito ir kūrinių tematika bei gelmė, literatai gręžėsi į individo vidinį pasaulį, aukštino būties ir žmogaus prigimties paslaptingumą, kartu reflektavo ir patį meną, jo grožį bei laisvę, siekė įprasminti kūrybos procesą bei paties kūrėjo vaidmenį.

Ši savotiška modernistinė kryptis bei jos nuostatos į lietuvių literatūrą įžengė taip pat su „Gabijos“ pasirodymu. Almanachas tapo ne tik lietuvių modernistų kūrybinio potencialo išraiška, bet ir savotiška jų programinių tikslų „manifestacija“. Ypač šie tikslai atsiskleidžia jame publikuotuose paties jo leidėjo, modernizmo lietuvių literatūroje pradininku laikomo J. A. Herbačiausko kūriniuose – literatūriniame etiude „Genijaus meilė“ bei misterijoje „Lietuvos griuvėsių himnas“. Žymus to meto lietuvių kultūros ir visuomenės veikėjas J. A. Herbačiauskas – mistikas, spiritualistas, arogantiškų, miglotų frazių mėgėjas, bohemiškos gyvensenos propaguotojas – pats savo prigimtimi tarsi buvo „tikriausias“ naujosios epochos atstovas. „Gabijoje“ mistifikuotais vaizdiniais iš gilios, nepažinios Lietuvos praeities, rafinuotais simboliais, deklaratyviais retoriniais sušukimais, klausimais, nutylėjimais, pasikartojimais jis išdėstė savo požiūrį ne tik į lietuvių literatūrą, bet ir į tautos būtį apskritai. Autorius ironizavo politizuotą Lietuvos laisvės siekį, tautiečių nusiteikimą realistiniams, vadinasi, vienalaikiams darbams. Taip pat jis aukštino tautos dvasią, tam tikrą esminę ir nekintančią jos substanciją, kaip vienintelę, galinčią užtikrinti Lietuvai „išganymą“. Šią dvasią galįs suvokti ir išgryninti tik neeilinių gabumų kūrėjas-genijus, kurį išugdyti esanti tautos egzistavimo prasmė. Kitaip tariant, modernistinės išraiškos forma lietuviai buvo skatinami savo veiklą sieti su tvirtos ir pastovios tautinės kultūros kūrimu, kaip būtinu pamatu tolesnei tautos egzistencijai.

Tačiau tikroji literatūrinio modernizmo reikšmė lietuvių literatūrai bei kultūrai gali atsiskleisti tik suvokus realią jo įtaką to meto visuomeninei minčiai. Pirmasis apie „Gabiją“ viešai atsiliepė jos bendradarbis, vienas autoritetingiausių to laiko lietuvių literatūrinio gyvenimo dalyvių A. Jakštas, savo redaguotoje „Draugijoje“. Knygelė kritikui užkliuvo ne tik savo turiniu, per menkai atitinkančiu pirminį išleidimo tikslą (ji buvo skirta vyskupo Antano Baranausko atminimui), bet ir joje išspausdintais dekadentiškais kūriniais. Šie, kuriems pirmiausia buvo priskirti paties J. A. Herbačiausko bei tuo metu taip pat aktyvios lietuvių modernizmo atstovės Sofijos Kymantaitės darbai, A. Jakštui atrodė esąs poezijos pašiepimas, niekinantis jos vertę. Ši kritika paskatino atsiliepti modernistus, pirmiausia pačius S. Kymantaitę bei J. A. Herbačiauską. Šie lietuvių publicistikoje toliau dėstė savo požiūrį į literatūrą, kaip vienintelę galinčią suprasti bei atnaujinti tautos dvasią, aukštino poetišką sielą bei įkvėpimą, priešpastatydami tai neva sušablonėjusiai, racionalumu persmelktai bei menkai meniškai išvystytai ankstesnei tautiečių kūrybai. Visa tai netruko išsivystyti į intensyvią bei išplėtotą literatūrinę polemiką tarp senosios ir naujosios literatūros srovių atstovų. Ši polemika nusitęsė per visą aptariamąjį laikotarpį, išlikdama dalies literatų sąmonėje dar tarpukario Lietuvoje, ir buvo tokia nuožmi, jog abiejų pusių atstovai, įrodinėdami savo tiesas, nevengė griebtis ir asmeninių įžeidinėjimų. Aktyviausi realizmo literatūroje gynėjai A. Jakštas bei G. Petkevičaitė-Bitė buvo kaltinami kaip dogmatikai, pajungę kūrybą utilitariniams tikslams ir tuo paniekinę dvasinį jos pradą, o modernistai sulaukė kaltinimų elitistine orientacija bei egoizmu, aklu vakarietiškos pasaulėžiūros sekimu, leidusiu nuvertinti ligtolinę tautiečių kūrybą.

Kai kurie literatūros istorijos tyrinėtojai yra nelinkę analizuoti šios polemikos, laikydami ją natūraliu reiškiniu, susikirtimo tarp „tradicijos“ ir „naujovės“ išdava, o vykusią literatūros emancipaciją siedami vien tik su modernistų pasiūlytomis naujomis literatūros bei kultūros vertinimo tendencijomis. Tačiau jau vien tai, kad ši polemika buvo daugiausia išreikšta bei atspindėta ne kur kitur, o visuomeninio-politinio tipo laikraščiuose¹⁰, atsižvelgus į ypatingą šių padėtį to meto lietuvių visuomenėje, rodo ją tapus ne tik pačių literatų reikalu, bet ir besiformuojančios tautinės minties dalimi. Todėl ją bei jos reikšmę tautos literatūrai bei kultūrai reikėtų panagrinėti giliau.

Vienas esminių dalykų, kurio nematė patys šios polemikos „dalyviai“, yra tai, kokios vis dėlto panašios, netgi netiesiogiai bendradarbiaujančios tarpusavyje buvo abidvi pusės. Šis bendradarbiavimas pirmiausia pasireiškė taip pat visuomeninėje-politinėje spaudoje. Abiejų srovių atstovų grožinės kūrybos spausdinta ne tik „Vilniaus žiniose“, kuriose buvo labiausiai išsiplėtojusi minėtoji abipusė polemika, bet, pavyzdžiui, ir „Lietuvos žiniose“. Pastarųjų literatūrinę kryptį tarsi turėjo nustatyti redakcijoje bendradarbiavusi užkietėjusi realistė G. Petkevičaitė-Bitė, tačiau literatūrinius darbus publikavo ir tokie modernistai kaip Zigmas Gėlė, Ignas Šeinius, Jurgis Savickis. Panašiai nutiko ir su „Viltimi“. Nors šios redakcijoje dirbusi S. Kymantaitė atkakliai propagavo literatūrinį modernizmą, leidinyje pasirodė ir nemažai psichologinio realizmo atstovės Lazdynų Pelėdos kūrinių, buvo išspausdintas vienos iš šiuo slapyvardžiu pasirašinėjusių seserų, Sofijos Pšibiliauskienės, romanas „Klaida“. Griežtai visuomenišką literatūros funkciją gynusio A. Jakšto vadovaujama „Draugija“ taip pat buvo priglaudusi bendradarbių-modernistų. Žurnalo priede „Ateitis“ savo kūrinius publikavo Vincas Mykolaitis-Putinas, Faustas Kirša bei keletas kitų šiuo metu jau primirštų jaunųjų (todėl modernistinėms tendencijoms imlesnių) literatų. Taigi galima teigti, kad netgi aktyviai įsitraukę į polemiką, griebęsi asmeninių įžeidinėjimų, siekdami įrodyti savo tiesą joje, abiejų srovių literatai vis dėlto sugebėjo išlaikyti pagarbą tautiečiams bei jų kūrybai.

Literatūrinės polemikos „pusių“ bendrumą galima įžvelgti matant jų abiejų orientavimąsi į platesnį skaitytojų ratą, tam tikros įtakos siekį, užmojį keisti, tobulinti, formuoti, bendrai tariant, tam tikrą visuomeniškumą. Vyrauja nuomonė, kad modernistinių idėjų propaguotojai paneigė visuomeniškumą literatūroje ir griežtai nuo jo atsiribojo. Tačiau netgi ta pati savotišku pasaulinio modernizmo veidu tapusi meno, kaip paties sau tikslo, tendencija lietuvių literatūros atnaujintojams atrodo buvusi neatsiejama nuo pačios tautinės visuomenės sampratos. Ir tai, galima sakyti, natūralu. Vakarų Europoje modernistiniai judėjimai, kuriems pradžią davė Charles’io Baudelaire’o ir Friedricho Nietzschės idėjos, kilo kūrėjui, kaip individui, susipriešinus su savosios aplinkos industrine visuomene, patyrus vertybinę krizę, paneigus galutinę tiesą. Tuo tarpu lietuvių intelektualai, nors ir iš dalies persiėmę vakarietiškos mąstysenos „madomis“, paprasčiausiai neturėjo visuomenės, kuriai būtų galėję priešintis. Tautą kaip savą bendriją, taip ilgai išbuvusią priespaudoje, pirmiausia reikėjo kurti ir brandinti, kad ji galėtų bent kiek lygiuotis su kitomis to meto Europos tautomis. Ir tai kiekvienas krašto intelektualas, realistas ar modernistas, vis dar laikė pagrindine savo pareiga. Tokiu būdu pirmiausia ir reikėtų suvokti naujosios lietuvių literatūrinės srovės atstovų nuostatas. Menas kaip savaiminis tikslas turėjo ne atriboti lietuvį menininką nuo visuomenės, o padėti išgryninti tautinę kultūrą, sutaurinti tautos egzistenciją, įprasminti jos dvasinę vertę. Tuo labiau kad ir patį realistinį pozityvizmą literatūroje, kaip buvo atskleista vėlesnėje S. Kymantaitės knygoje „Lietuvoje“ (1910) bei iš dalies ankstėlesniame J. Biliūno straipsnyje¹¹, modernistai kritikavo labiau ne dėl jo orientavimosi į visuomenę, ne dėl jo šviečiamosios funkcijos, o kaip svetimą lietuviams formą, paprasčiausiu tikrovės kopijavimo būdu nesugebančią atspindėti esminių gyvenimo reiškinių, tautos charakterio. Taigi galima sakyti, kad abiejų srovių atstovai kreipė grožinę kūrybą į tą pačią tautinę visuomenę bei siekdami jos gerovės kaip aukščiausio tikslo, tik vadovavosi iš esmės skirtinga idėjine sistema šiam tikslui įgyvendinti.

Tai leidžia manyti, kad literatūros emancipacijos pradžią vis dėlto labiau lėmė ne vienos kurios literatūrinės srovės nuostatos, bet netiesioginis, užtat itin aktyvus jų bendradarbiavimas. Pirmiausia jis atsiskleidė pačioje polemikoje, kurios „pusės“ buvo ne tik tapačiai orientuotos, bet ir apytikriai lygios asmenybių skaičiumi bei idėjų įtaiga, todėl nė viena iš jų negalėjo įgauti realaus pranašumo. Tačiau jau dėl paties polemikos pobūdžio literatai nepaliovė siekę atitinkamai pagrįsti bei įtvirtinti atstovautų nuostatų teisumo prieš panašų kūrybinį bei idėjinį potencialą turėjusius „priešininkus“. Tai skatino tiek vienos, tiek kitos „pusės“ atstovus pirmiausia ieškoti apibrėžimų savo santykiui su kūryba bei jos santykiui su gyvenimu, ieškoti, kaip pagrįsti jos esmę bei reikšmę. O viešai akcentuotas mąstymas apie literatūrą savaime leido palaipsniui išskirti ją iš kitų visuomeninės veiklos sferų, suvokti bei įvertinti jos kaip atskiros kultūrinės erdvės statusą tiek pačių literatų, tiek ir likusios tautinės visuomenės dalies sąmonėje.

Kalbant apie literatūros emancipaciją verta akcentuoti pasiektą atitinkamą sąmoningumo lygį. Nors senoji srovė ir liko prie tradicinio, labiau publicistinio literatūros uždavinio suvokimo, tačiau taip susiklostė jau ne savaime, ne iš intuicijos ar nusistovėjusių tautinės veiklos normų, o tik naujai permąsčius bei įvertinus pagrindinius savo atstovaujamos kultūrinės srities uždavinius gyvenimui ir visuomenei, kaip ji juos suvokė. Tokiu būdu nuomonių skirtumas tarp dviejų srovių parodė ne vienos kurios pažangumą ir kitos atsilikimą literatūrinių nuostatų prasme, o labiau atskleidė, kokia reikšminga visavertei visos tautos egzistencijai buvo ši kultūrinė sritis, apie kurią viešojoje erdvėje tiek diskutuota. Kartu tik diskusijoje patys literatai galėjo konkrečiau apsibrėžti savo profesinio intereso lauką, tikslus bei sąlygas, dėl to formavosi jų požiūris į literatūrą kaip į atskirą jų savarankiškos veiklos sritį, labiau angažuota tapo jos profesinė plėtotė. Šiuo atžvilgiu galima teigti, jog naujoji modernistinė srovė, kaip ir jos atstovų inicijuota pirmoji lietuvių literatūrinė spauda, buvo reikšminga tautos literatūros raidai dėl paskatintos minėtos polemikos, o nuopelnus už aktyvų dalyvavimą joje bei esminius to padarinius literatūrai reikėtų priskirti jau abiem jos „pusėms“. Kitaip tariant, lietuvių literatūros emancipacijos pradžia turėtų būti suvokiama ne kaip dalies literatų estetinės pasaulėžiūros pokyčio rezultatas, o kaip pamatinis kultūrinės bendrosios tautos minties lūžis.

Lietuvių visuomenės bei jos minties kismas. Literatūros emancipacijai 1904–1915 m. ne mažiau įtakos turėjo ir keletas tuo metu pasireiškusių tendencijų pačios visuomenės raidoje. Tik ši visuomenė galėjo visavertiškai išpildyti literatūros bei visos kultūrinės tradicijos kismą, atitinkamai pasirengusi jį priimti bei įkūnyti, įkurdinusi jį bendroje mintyje ir praktikoje. Kartu toks pasirengimas galėjo rodyti ir pačios visuomenės pasiektą brandą, gebėjimą įgyvendinti ir platesnio pobūdžio kultūrinę nepriklausomybę. Todėl tautinės visuomenės raidą laikotarpio kontekste reikėtų matyti išvien su jos literatūros bei kultūros raida.

Viena svarbiausių sąlygų, galėjusių lemti literatūros emancipacijos galimybę lietuvių visuomenėje, buvo aptariamuoju laikotarpiu vis augęs jos atidumas savajai kultūrai. Tautos kultūros reikšmę iškėlė Didysis Vilniaus Seimas¹², dar revoliucijos metais skatinęs tautiečius inteligentus kultūrą kurti, gaivinti bei plėtoti. Šitaip buvo atliepta tuo metu Europoje sklandžiusioms idėjoms, skelbiančioms apie tautą kaip dieviškojo plano dalį ir jos kultūroje slypinčią savitą sielą kaip apie vienintelę, galinčią užtikrinti ir įprasminti jos tolesnę būtį. Kitaip tariant, tuo metu jau buvo tikima, kad bet kokia tauta galėsianti gyvuoti bei kurti savo valstybę pirmiausia ne dėl materialinių sąlygų, bet turėdama tvirtą tautinę savimonę, kurią išugdyti įmanoma tik išugdžius savitą tautinę kultūrą. Kartu tik pakankamai išplėtota kultūra tinkamai reprezentuos tautą pasauliui, įtvirtins jos egzistenciją tarp kitų „kultūrinių“ tautų. Todėl po spaudos draudimo ir ypač po revoliucijos lietuviai inteligentai vis labiau gręžėsi nuo siekio tautą suvienyti politiškai ar užtikrinti visuomeninę jos gerovę, daugiau dėmesio bei pastangų telkdami pačiai jos kultūrai puoselėti.

Lietuvių žemėse stojo ramaus, tačiau nuolatinio ir atsakingo kultūrinio darbo atmosfera. Visuomeninės paskirties laikraščiuose radosi vis daugiau bendro pobūdžio straipsnių lavinamosiomis temomis. Tačiau kartu gausėjo ir esminių pasvarstymų apie kultūros pobūdį, jos reikšmę žmogui ir kraštui bei jos kėlimo lietuvių žemėse ypatybes – tokių, kaip platus Vydūno straipsnis pirmajame „Lietuvos žinių“ numeryje (1909 m. birželio 6 (19) d.). Kartu buvo domėtasi krašto istorija, archeologiniais radiniais, keltas pasididžiavimas gimtąja kalba, išryškinami žymių to meto kultūros ir visuomenės veikėjų nuopelnai tautai. Spaudos puslapiuose vietos rado ir įvairios reikšmės tuometiniai kultūriniai įvykiai, steigiamų draugijų įstatų bei veiklos aprašai, dailės parodų, teatro spektaklių apžvalgos.

Kita vertus, nebūtų visiškai tikslu sakyti, kad būtent šioje kultūrinėje atmosferoje palaipsniui kito ir požiūris į literatūrą, augo dėmesys jai visuomeninėje-politinėje periodikoje, o kartu ir bendroje visuomenės mintyje: tiek jau pirmaisiais metais po spaudos atgavimo, tiek ir vėliau, po revoliucijos, pasirodė leidinių, kuriuose naujos požiūrio į literatūrą, jos vertinimo tendencijos reiškėsi aiškiai ir tolygiai. Juose literatūra jau suvokta kaip galinti kone geriausiai atspindėti bei skatinti tautos kultūrinį vystymąsi, todėl jai buvo paskiriama, galima sakyti, ypatinga ir stabili vieta, pavyzdžiui, tiek jau 1904 m. pradėjęs eiti „Lietuvių laikraštis“, tiek ir 1907 m. A. Jakšto įkurta „Draugija“. Pastaroji buvo vien inteligentijai ir kryptingam tautos vystymui skirtas leidinys, kuris tam tikram laikui netgi tapo savotišku ir vienu svarbiausių literatūrinių gairių formuotojų (L. Giros nuomone, šis leidinys keletą metų lietuviškojoje kultūroje netgi iš dalies atstojo literatūrinį žurnalą¹³, dar prieš šias funkcijas perėmus jo 1913 m. įsteigtai „Vaivorykštei“). Šiuo atveju itin reikšmingi buvo „Draugijoje“ reguliariai spausdinti literatūros kritikos straipsniai bei literatūrinių leidinių apžvalgos, dažnai pasirašytos paties aktyviai į žurnalo gyvenimą bei lietuvių inteligentijos veiklą įsitraukusio A. Jakšto.

Tačiau didžiojoje daugumoje net ir porevoliucinėje bendro tautinio darbo atmosferoje įsteigtų laikraščių, kaip jau buvo atskleista, literatūra dažnai likdavo tradicinių politinių-visuomeninių reikalų šešėlyje. Todėl kai kuriuose leidiniuose pačioje laikotarpio pradžioje literatūrinės kūrybos spausdinta didesniais kiekiais nei vėliau (pavyzdžiui, „Vilniaus žiniose“). Tokiu būdu būdavo tarsi netiesiogiai sumenkinama ir jos svarba tautos gyvenime. Kita vertus, reikėtų manyti, jog bendrosios minties santykis su tautine kultūra bei konkrečiai literatūra palengva, bet kito. Veikiant viešajai retorikai, vis svaresnei daliai inteligentų kreipiant savo mokslinę-kultūrinę veiklą į krašto visuomenės bendrąjį gėrį, turėjo bent kiek ryškėti ir likusios šios visuomenės dalies kultūrinė sąmonė, aiškėti kultūros bei literatūros reikšmė jai pačiai, iškilti jos vystymo poreikis. Tam įtakos galėjo turėti ir pačios literatūros plėtotė. 1904–1915 m. laikotarpiu išaugo spausdinamos literatūros kiekis, stiprėjo jos mokslas bei kritika, o tai skatino rašytojus atsakingiau žiūrėti į savo kūrybą. Dėl modernizmo įtakos kūrybai plėtėsi jos meninis bei idėjinis laukas, vystėsi nauji žanrai – išpopuliarėjo iki tol tautinės kūrybos paribyje buvusi drama. Tokiu būdu visuomeniniuose-politiniuose leidiniuose kartu kilo ir reikalavimai juose spausdinamai literatūrai ar bent jau apskritai jos lygis. Laikotarpiui einant į pabaigą, prie kai kurių iš šių leidinių pasirodė ir jau minėti literatūriniai priedai, kurie jau pačiu savo pobūdžiu atspindėjo išaugusią literatūros reikšmę, ypatingo dėmesio bei vietos jai poreikį.

Turint visa tai omenyje, nors ir su išlygomis, galima teigti, jog dar tik besiformuojančioje visuomenėje dėmesys kartu bręstančiai jos kultūrai galėjo didėti tiktai su laiku. Pirmiausia kultūrą reikėjo palengva pažinti, suvokti kaip visumą bei suvokti atskirai išsigryninančias jos sritis, įžvelgti santykį tarp jų bei jų santykį su visuomenės gyvenimu. Galbūt ne visa tai buvo taip nuosekliai pasiekta aptariamuoju laikotarpiu, tačiau viso to apraiškų galima įžvelgti to meto spaudoje. Tam tikras pokytis atsiskleidžia jau „Vilties“ vedamajame išreikštame, nors ir neįgyvendintame siekyje sujungti intelektualinį bei kūrybinį tautos potencialą jos kultūros plėtotės labui. Taip pat jis gali būti įžvelgiamas ir „Draugijos“ nuopelnuose kultūrai, ypač literatūrai.

Vis dėlto gražiausiai tautinės minties kismas atsispindėjo laikotarpio pabaigos spaudoje. Čia pirmiausia minėtinas 1914 m. pradėjęs eiti dalies atskilusių viltininkų įsteigtas žurnalas „Vairas“. Tai buvo jau vien visuomenės elitui, jos inteligentams skirtas leidinys, kuriuo siekta juos bei jų veiklą suvienyti. Ryškėjant visuomenės politinių bei ideologinių „srovių“ susiskaidymui, toks vienijimas galėjo įvykti tik žurnale ir tik dėl bendros tautinės kultūros. Vienijanti tautą bei ugdanti inteligentijos „dvasią“ kultūra bei jos puoselėjimas galėjo tapti vienintele tautos „atgimimo“ sąlyga, savotišku jos išsigelbėjimu. Leidinio vedamajame ne tik pabrėžta, jog „Vairas“ esantis pirmasis iliustruotas žurnalas tautinėje tradicijoje, tačiau kartu išreikšta viltis, jog tokio leidinio pasirodymas tapsiąs visiškai naujo laikotarpio pradžia lietuvių tautiniame bei dvasiniame atgijime: „Mūsų dailininkai, kurių veikalus matydavome tik parodose, nuo šio laiko turės progos duoti save pažinti lietuvių visuomenei ir spaudoje; mūsų literatai, kurie ligšiol buvo išsisklaidę spaudoje, galės susiartinti ir ilgainiui sudaryti židinį tos šilimos, kurios kiekvienas pageidavome“¹⁴. Tokiu būdu „Vairas“, kaip ir toliau būsianti aptarta vėlyvoji laikotarpio literatūrinė spauda, buvo jau naujos kartos leidinys, liudijęs pakitusią tautinę mintį. Spaudoje ne tik suvoktas naujai atsiskyrusių kultūrinių sričių savitumas, bet ir siekta jas tarpusavy susieti, išryškinti vienos jų atspindį kitoje, taip tarsi savotiškai įprasminant jas bendroje tautinėje kultūroje.

Literatūros emancipacijos vyksmui ne mažiau svarbu buvo ir palaipsniui kintanti visuomenės struktūra, ryškėjanti jos pačios diferenciacija. Ji atsispindėjo kuriant skirtingos pakraipos tautinės reikšmės ar smulkesnes organizacijas, draugijas. Jau vien paraleliai įkurtos LMD bei LDD savotiškai diferencijavo tautiečius, orientuotus į mokslinę veiklą, nuo tų, kurie telkėsi darbams kultūrinėje srityje, kartu šias dvi sferas atskiriant bendroje visuomeninėje mintyje. Ši diferenciacija pasireiškė ir laikraščiams kaip bendrai tautinės visuomenės raiškos plotmei pradėjus palaipsniui, tačiau neišvengiamai krypti vienon ar kiton, savos redakcijos palaikomon pusėn. Pernelyg nevienalyte tapusios tautos minties šie leidiniai paprasčiausiai nebesugebėjo objektyviai atspindėti, nebuvo pajėgūs jos aprėpti. Šitaip „Vilniaus“, o vėliau ir „Lietuvos žinios“, „Rygos naujienos“ ilgainiui ir amžininkų, ir netgi atitinkamo diskurso veikiamų istoriografijos autorių nurodomi kaip labiau „liberalinės“ krypties, o „Viltis“ bei „Draugija“ – „klerikalinės“.

Visuomenei diferencijuojantis kartu augo ir dėmesys atskiroms jos politinėms, socialinėms grupėms, amžiaus kategorijoms, o tai turėjo padarinių literatūros, jos sampratos plėtotei. Ypač šiuo aspektu pasižymėjo suaktyvėjusi krašto jaunuomenė. Galima netgi teigti, jog ilgainiui bent daugumos visuomeninių-politinių organų „būtinybe“ tapo steigti ir atitinkamus priedus juos skaitančiam jaunimui. Nereikėtų tikėtis, jog kiekvienas toks priedas aptariamuoju laikotarpiu virto atskiru literatūriniu sąjūdžiu ar netgi ir tokiais tapę („Aušrinės“ bei „Ateities“ atvejai) galėjo sutelkti reikiamų kūrybinių pajėgų visaverčiam literatūros vystymui įgyvendinti. Tačiau šių leidinių reikšmė literatūrai yra neabejotina. Tai pažymėjo ir L. Gira, aptardamas savo redaguotos „Vaivorykštės“, kaip pirmiausia literatūrai skirto žurnalo, vietą tarp kitų to meto lietuvių leidinių. Jis atkreipė dėmesį į šiuos du jaunuomenės laikraščius, kaip į „ligšiol“ teikusius daugiausia erdvės „dailiajai raštijai“, ugdžiusius vis naujus talentus. „Eilių tiesiog begalės, rodos, iš kur tiek ir poetų gali rastis!“¹⁵ Tuo pačiu buvo ir kiek sumenkintas jų gebėjimas tą raštiją atitinkamai vystyti: „O tau, literatūrėle, užtenka… „Aušrinės“ ir „Ateities“. Iš tikrųjų, kam gi tave, nerimtąją, priglaust tinka, jei ne lygiai nerimtajam jaunimui?!“¹⁶ Literatūros reikalai, pavesti jaunimui, pasak L. Giros, ne tik suteikė impulsą aktyviai jos raiškai, bet rodė ir tai, jog ji pati buvo dar gana menkai išvystyta, kartu atskleidė ir didžiosios visuomenės dalies abejingą požiūrį į ją, tam tikrą jos apleidimą.

Tokiu būdu bendroji visuomenės diferenciacija lietuvių literatūrai suteikė galimybę atsiskirti nuo kitų visuomeninių ar kultūrinių sričių, leido ją giliau suvokti, įprasminti bei vystyti, tačiau kartu nevalingai kėlė vis didesnį poreikį pačiai literatūrai diferencijuotis. Šiuo atveju taip pat galima pateikti L. Giros nuomonę, išreikštą „Vaivorykštės“ vedamajame: „Prasidėjusioji mūsų visuomenės diferencijacija <…> kad ir reikalinga ir, kaipo visai naturalis dalykas, labai ir labai net naudinga dvasinei tautos sveikatai, pripažinti reikia, nekaip tepadeda plėtoties dailiajam tautos žodžiui – jos literatūrai bei dailei“¹⁷. Taip pirmojo lietuvių literatūros žurnalo redaktorius ne tik atskleidė suvokiantis tautoje ryškėjančius skirtumus kaip netgi natūralią jos kaip bendruomenės raidos išraišką, bet ir tuo pačiu išryškino tuometinę jos žalą grožinei kūrybai. Turėdama priklausyti nuo vienos ar kitos visuomenės „grupės“ interesų, būdama ne savaiminiu tikslu, o įrankiu jos įsitikinimams išreikšti, literatūra buvo suskaidyta, negalėjo nuosekliai plėtotis. Galima teigti, jog dėl to daugiausia buvo kalti ir patys lietuviai literatai, tarsi vėlavę prisitaikyti prie pakitusių visuomeninių sąlygų, negebėję tinkamai sujungti bei atstovauti savajai sričiai. Aptariamuoju laikotarpiu žlugo jų mėginimai susivienyti į bendrą organizaciją, vėlavo pasirodyti ir tokios organizacijos atsvara galėjęs būti specializuotas leidinys. Todėl ryškėjanti paskirų visuomenės veiklos sričių diferenciacija, turėjusi sudaryti sąlygas joms toliau vystytis bei įsitvirtinti, kurį laiką literatūros lauke nulėmė priešingą rezultatą.

Literatūrinė ar kultūrinė nepriklausomybė?

Kadangi kultūra yra pakankamai platus, daugybę visuomenės veiklos bei raiškos sričių apimantis reiškinys, ji analizuojama tik laikotarpio literatūros, kaip aptariamuoju periodu pamatinės lietuvių kultūrinės srities, prasme. Reikėtų turėti omenyje, jog literatūrinė tautos nepriklausomybė galėjo būti pasiekta tik visiškai joje išsipildžius čia atskleistai literatūros emancipacijai. O tam, kad ši įsivyrautų, buvo būtina tiek pačios literatūros, tiek ir tautinės visuomenės sąveika. Literatūra galėjo tapti sąmoninga bei organizuota tik tam tikroje visuomenėje, tam tikroje jos kultūrinėje terpėje, jos mintyje. Tačiau kartu tik veikiama atitinkamų pokyčių literatūroje visuomenė galėjo suvokti emancipuotą literatūrą, jos poreikį bei reikšmę. Todėl apibūdinus literatūros emancipaciją, jos mastą bei ribas galima spręsti ir apie vienokį ar kitokį tautos pasiektą kultūrinės nepriklausomybės laipsnį ar bent jau pasirengimą jai.

Tekstologas, literatūrologas bei istorikas Paulius Subačius, apmąstydamas tautinę tapatybę kaip kultūrinį reiškinį, pažymėjo, jog tam, kad ši tapatybė susiformuotų, turi būti sukurta bei įtvirtinta tam tikra universali vizija, didysis naratyvas, apibūdinantis atitinkamos tautos vaidmenį istorijoje, o kartu veikti ir išvystyta, savita bei konkreti kultūra, tapusi tautos saviraiškos plotme¹⁸. Tai galima pritaikyti ir literatūros kontekstui. Tik pradėjus suvokti kultūrą kaip tam tikrą virš tautos esantį stabilų, ją jungiantį veiksnį, galėjo vykti tiek minėta visuomenės, tiek ir pačios kultūros sričių diferenciacija, jos profesionalizacija ir tolesnis vystymas bendroje tautos būtyje. Tam atskleisti bus pasitelkiama vėlyvoji laikotarpio literatūrinė spauda, visų pirma „Vaivorykštė“ (1913–1914), kaip tuo metu vienintelis toks periodinis leidinys, ir modernistinę grožinės kūrybos laisvę išreiškęs, S. Šilingo redaguotas almanachas „Pirmasai baras“ (1915). Kadangi šie naujo tipo leidiniai buvo pirmiausia tikslingai skirti literatūrai, juose literatūros emancipacijos idėja galėjo aiškiausiai įsikūnyti, įgauti atitinkamą formą bei turinį, užmegzti santykį su to meto visuomene. Todėl jie turėtų geriausiai paliudyti apie tai, kiek reali buvo aptariamuoju laikotarpiu literatūrinė, o tuo pačiu ir kultūrinė nepriklausomybė.

Šiuose abiejuose literatūriniuose leidiniuose atsispindėjo tiek vykusi visuomenės diferenciacija, tiek išaugęs siekis apjungti ją bendroje tautinėje kultūroje. Jau pats „Vaivorykštės“ pavadinimas rodė, jog leidinys „turįs jungti visus mūsų rašytojus, turįs mirgėti, šviesti visomis turimomis mūsų literatūros grožio ir meno spalvomis“¹⁹, kaip vėliau jo simboliką komentavo pats jo sumanytojas L. Gira. Pagal šią idėją, išsibarstę, netgi susipriešinę lietuvių literatai tarsi turėjo susiburti viename žurnale, atrasti jame palankią terpę savo kūrybinėms pajėgoms apjungti bei išskleisti. Šitokiu būdu buvo sudarytos fizinės sąlygos literatūros diferenciacijai išpildyti. Taip pat savotiškame programiniame žurnalo straipsnyje redaktorius iškėlė reikalavimą leidiniui „gaminti“ tik tokius veikalus, kurie teiktų estetinį pasigėrėjimą. Taip L. Gira išreiškė savo priekaištą literatūroje įsigalėjusiai visuomeninei-politinei tendencijai, kurią laikė didžiausia kliūtimi literatūrai vystyti. „Vaivorykštė“ kaip vien literatūrinis organas buvo jo atribota ne tik nuo „partijinių“ reikalų, bet ir nuo pačios krašto visuomeninės-politinės spaudos. Ši spauda, kaip atrodė žurnalo redaktoriui, buvo itin nedėkinga nuosekliai literatūros plėtotei, ją skaidė, kreipė į laikinus dalykus, o ne telkė bendriems tautos bei absoliutaus grožio idealams, todėl užgynė kelią tautinei literatūrai susiformuoti. O žurnale norėta atspindėti kaip tik tokią bendrą tautos literatūrą. Ne tik atspindėti, bet ir atitinkamai ją reprezentuoti tai pačiai tautos visuomenei, kurti savotišką jos atsaką, keisti jos požiūrį į kūrybą – „einame nūdien in mūsų visuomenę dailės žodžio sėti“²⁰. O štai pačioje aptariamojo laikotarpio pabaigoje išleistame „Pirmajame bare“ literatūros bei visuomenės santykis buvo apibrėžtas dar griežčiau. Almanache publikuotuose straipsniuose jo bendradarbiai itin deklaratyviai piktinosi visuomeniškumu mene bei jo vertinime²¹, „tyrojo meno“ idėją siejo su „lietuvystės sąmone“²², o kūrėjo vaidmenį apibūdino požiūriu, jog „visuomenė turi eiti prie savo geresniųjų sūnų, o ne jie prie jos leistis“²³.

Kartu šiais leidiniais siekta ir iškelti pačią tautinę kultūrą, šitaip joje įkurdinant bei įprasminant literatūrą. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad „Vaivorykštė“ buvo sumanyta kaip „literatūros-dailės“ žurnalas. Plačiąja prasme meno klausimai leidinyje neužėmė daug vietos, tačiau šiuo atveju reikšmingas atrodo jau vien redakcijos siekis apskritai jiems vietos paskirti specializuotame literatūriniame žurnale. Taip atsiskleidė platesnis jos užmojis plėtoti ne tik literatūrą, bet ir pačią kultūrą, ją apjungti. Galima manyti, kad tokiu būdu žurnalo redakcija suvokė ar bent jau nujautė, jog lietuvių literatūra tik sąveikaudama su kitomis kultūros sritimis, jų plėtotės tendencijomis galės visiškai atsiskleisti kaip atskira kultūros sritis bei turėti solidžią įtaką tautos kultūrai. Panašūs, tik kiek menkiau apibrėžti reiškiniai gali būti įžvelgti ir „Pirmajame bare“. Almanache buvo itin išaukštintas tuo metu jau pagarsėjęs Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Savotiška jo dvasia atsispindi jau leidinio išorėje, Adomo Varno sukurtose iliustracijose. Tačiau dar įspūdingesnės atrodo kai kurių almanacho bendradarbių idėjos adaptuoti M. K. Čiurlionio darbus literatūroje. Šitaip gimė vieno jų, Vytauto Bičiūno, leidinyje publikuoti kūrybiniai ieškojimai, kuriais literatas siekė sujungti literatūrą su muzika.

Vis dėlto specializuotais šio laikotarpio leidiniais nepavyko deramai pristatyti visos lietuvių literatūros, o kartu tapti ir savotišku jos atstovaujamuoju organu. Taip iš dalies nutiko atribojus tokio pobūdžio spaudą nuo bet kokios tendencijos literatūroje, o tai leido joje įsivyrauti praktiškai tik vienos iš dviejų tuo metu pagrindinių srovių atstovų kūrybai. Kad ir teoriškai nusigręžus nuo apytikriai pusės tautiečių literatų kūrybinio bei idėjinio įnašo, buvo nebeįmanoma nei objektyviai atspindėti, nei toliau kurti bendros tautos literatūros. Jeigu „Vaivorykštėje“ šiuo aspektu dar buvo ieškoma tam tikro vidurio kelio, tai „Pirmasai baras“ buvo jau griežtai modernistinis. Bendradarbių bei dalies literatūros tyrinėtojų įvertintas kaip idėjine ir menine raiška parodęs lietuvių literatūros plėtotės pajėgumą, jis rodė tik modernizmo literatūroje pajėgumą, jo įsitvirtinimo siekį. Kita vertus, šis almanachas, kurio leidybą sustabdė karas bei prasidėjusi suirutė, didesnės įtakos lietuvių literatūrai bei visuomenei turėti negalėjo. O „Vaivorykštė“, kaip periodiškai ėjęs leidinys, atrodo pravartus bent kiek ilgėlesnei perspektyvai atskleisti. Tačiau šioje perspektyvoje regimas gana nykus vaizdas. Žurnalas ilgainiui ne tik kad nesugebėjo atstovauti tautos literatūrai ar atitinkamai formuoti jai palankios visuomeninės minties, bet netgi pats iš dalies buvo taikomas prie visuomenės interesų. Čia publikuotuose straipsniuose literatūra sieta su publicistika, grožiniai kūriniai derinti prie skaitytojų literatūrinio išprusimo²⁴. Ir šitoks siekis įsitvirtinti visuomenėje atrodo visiškai natūralus, žinant, kad pirmojo žurnalo numerio ėmėjais užsirašė vos septyniolika žmonių. Leidiniui nuolat vėluojant, trūkstant medžiagos, esant dideliam redakcijos užimtumui, susidūrus su techniniais leidybos nesklandumais, taip ir nepavyko sutelkti pastovesnio skaitytojų būrio, o tai galiausiai prisidėjo ir prie priešlaikio jo žlugimo.

Tokiu būdu galima teigti, jog „Vaivorykštės“ kaip tam tikros literatūrinės institucijos gyvavimo bei žlugimo aplinkybės atskleidė ir tai, kad tautinė visuomenė aptariamuoju laikotarpiu buvo dar nepakankamai subrendusi literatūros bei kultūros nepriklausomybei. Recenzuodamas „Viltyje“ trečią žurnalo knygą, Juozas Tumas-Vaižgantas kaltino redakciją, jog ji „vis dar nepajėgia skaitytoją smarkiai užinteresuoti; dar nepajėgia šį žurnalą, kurio reikalingumą visi pripažįsta, padaryti gyva gįsle, kuria plastėtų karštas, jaunas „literatų-dailininkų“ kraujas“²⁵. Taip, viena vertus, literatas tarsi parodė, kad organo, skirto literatūros diferenciacijai įtvirtinti, poreikis visuomenėje buvo jau savaime suprantamas dalykas. Tačiau tuo pačiu išryškintas ir žurnalo negebėjimas juo būti. Savotiškas laikotarpio paradoksas – bent jau iš dalies suvokę šio leidinio reikšmę bei paskirtį, visuomenės nariai, netgi patys literatai nebuvo specialiai suinteresuoti išlaikyti jį tautinėje tradicijoje. Žurnalui nuolat trūko finansinės paramos, nejausta poreikio jam pirmajam siųsti geresniuosius kūrybos vaisius, neretai reikalauta iš redakcijos honoraro. Žurnalo santykis su tautine visuomene susiklostė tarsi užburtame rate: neturėdamas pakankamai bendradarbių ir užtenkamai tam tikro lygio medžiagos, jis negalėjo ir tos visuomenės „užinteresuoti“, negalėjo būti reprezentuotas jai kaip literatūrinei sričiai atstovaujanti institucija. O leidiniui neįgavus šitokio realaus statuso, realios įtakos visuomenei bei literatūrai, patys literatai buvo jam abejingi, nejautė pareigos jame bendradarbiauti. Tokiu būdu ir pati kultūra bei jos vystymas buvo paverstas labiau ne aukštesne tautos egzistencine sąlyga, jos tauriausiu tikslu, o tik eiline jos pramoga. Šitai galėtų sufleruoti, kad tokioje visuomenėje atitinkamų kultūrinių organų ir pačios kultūros statusą galėjo užtikrinti, jos plėtrą išpildyti tik oficialumo, o tuo pačiu ir stabilumo bei visuotinumo jai suteikiančios valstybinės institucijos. Tai reiškia, kultūrinė tautos nepriklausomybė galėjo būti visiškai įgyvendinta tik pasiekus politinę.

Kita vertus, tam tikra aptariamuoju 1904–1915 m. laikotarpiu pasiekta lietuvių kultūros branda neabejotinai turėjo įtakos tolesnei tautinės bendruomenės raidai, jos politinės nepriklausomybės galimybei. Suaktyvėjusi bei išlaisvėjusi kultūrinė veikla leido tautai išsaugoti ir išplėtoti savo kultūros tradiciją, įgauti kad ir ribotos savarankiško tvarkymosi praktikos, aiškiau suvokti save kaip tautą, o savo kultūrą kaip savotišką tautinės savivertės matą. Kartu brendo kultūrininkų profesinė bei idėjinė sąmonė, buvo permąstyta ir naujai įprasminta kultūros samprata, daugėjo bei įvairėjo jai pasišventusių tautiečių sluoksnis, mezgėsi jos raidai reikšmingi idėjiniai dialogai, vyko sparti paskirų jos sričių intelektualinė plėtotė. Šitaip buvo padėti tvirčiausi pamatai moderniai lietuvių kultūrai susiformuoti, taip pat tiek kultūrinei, tiek ir politinei tautos nepriklausomybei, pasiektai jau po Pirmojo pasaulinio karo.

1 Literatūros istorijos bei literatūrinio pasakojimo istoriniame naratyve sąsajos ir vaidmuo lietuvių tautinės tapatybės kūrimo procese atskleidžiami Aurelijaus Giedos monografijoje „Manifestuojanti Klėja“ (2017) kartu išryškinant literatūros vaidmenį lietuvių tautiniam sąmoningumui.
2 1904–1915 m., kaip savitas lietuvių literatūros raidos periodas, išskiriamas, pvz., lietuvių literatūros istorijos studijose, redaguotose Kosto Korsako (4 t., 1957–1968), Jono Lankučio (2 t., 1979–1982), Vytauto Kubiliaus monografijoje (1996), skirtoje XX a. lietuvių literatūros raidai nagrinėti. Kartu šis laikotarpis išryškinamas ir siauresnių literatūros istorijos sričių tyrimuose – jį pasirinkta aptarti pirmoje („Platėjantys akiračiai“, 1977) iš trijų vienintelių iki šiol lietuvių literatūros tyrinėjimų tradicijoje tokio pobūdžio Leono Gudaičio knygų, kuriose analizuojama ankstyvoji lietuvių literatūrinė spauda. Verta pažymėti, kad sovietmečiu išleistuose lietuvių literatūros tyrimuose dėl ideologinių priežasčių laikotarpio riba nurodomi 1917 m. Tačiau bendro pobūdžio literatūros istorijos studijose dveji paskutinieji laikotarpio metai dažniausiai tiesiog nėra akcentuojami, o minėtoje L. Gudaičio knygoje jie paskirti kone vien lietuvių literatūros almanachų lenkų ir rusų kalba analizei. Tokiu būdu ir iš šių raštų netiesiogiai galima daryti prielaidą, jog tikrasis lietuvių literatūrinis pakilimas vis dėlto pasibaigęs ankstėliau.
3 „Nebus paradoksas tvirtinti, kad Lietuva kultūriškai tapo nepriklausoma gerokai anksčiau, negu ji pasidarė politiškai nepriklausoma“ (Trumpa V. Į platesnius horizontus // Metmenys. – Nr. 42. – 1981. – P. 138–151).
4 Yra manoma, jog žymaus rašytojo, pirmojo universitetinį literatūrinį išsilavinimą įgauti pasiryžusio lietuvio J. Biliūno gausesnę kūrybą paskatino būtent pradėjusios eiti „Vilniaus žinios“, į kurias jis noriai siuntinėjo Šveicarijoje studijuojant parašytus apsakymus (Naujokaitis P. Lietuvių literatūros istorija. – T. 1. – Čikaga: JAV LB Kultūros Taryba, 1973. – P. 510).
5 Už tokius, tiesa, ne itin gausius honorarus Lazdynų Pelėda (turima omenyje viena iš dviejų šiuo slapyvardžiu rašiusių seserų, Sofija Pšibiliauskienė) netgi mėgino pragyventi (Kubilius V. XX amžiaus literatūra. – Vilnius: Alma littera, 1996. – P. 28).
6 Ten pat. – P. 70.
7 Šiokiam tokiam įspūdžiui apie tai susidaryti galima pateikti porą pavyzdžių iš pirmųjų metų „Vilniaus žinių“ redakcijos atsakymų autoriams. Viename jų aptinkame išdėstytus gana išsamius reikalavimus prozos raštams, kurie „privalo būti rašomi lietuviškai ir neprivalo būti jokių atsitolinimų nuo tikrenybės ir aprašoma tikrai gryna tiesa“ (Redakcijos atsakymai: J. Kež-liui // Vilniaus žinios. – Nr. 16. – 1904). O dar vieno iš siuntusiųjų laikraščiui poetiniai bandymai, tiesa, nežinia kokios meninės vertės, buvę atmesti, nes juose redakcijai rodęsi „tiktai vieni jausmai be reikalingo pavidalo“ (Redakcijos atsakymai: Juozapui L. Odesoje // Vilniaus žinios. – Nr. 18. – 1904).
8 Redakcijos atsakymai // Vilniaus žinios. – Nr. 9. – 1904.
9 Atsakymai // Lietuvių laikraštis. – Nr. 2. – 1904.
10 Ši polemika su nuorodomis į konkrečius straipsnius bei laikraščių numerius puikiai atskleidžiama Vinco Mykolaičio-Putino straipsnyje „Literatūros sąjūdis Vilniuje po spaudos grąžinimo“ (1942).
11 B…as J. Mųsų gyvenimo dilgėlės ir usnįs // Vilniaus žinios. – Nr. 41. – 1905; Nr. 43. – 1905.
12 Kubilius V. XX amžiaus literatūra. – P. 71.
13 Gira L. Literatūros pašnekos. 1. Naująjį žygį pradedant // Vaivorykštė. – I knyga. – 1913. – P. 208 (206).
14 Vedamasis // Vairas. – Nr. 1. – 1914.
15 Gira L. Literatūros pašnekos. 1. Naująjį žygį pradedant. – P. 208 (206).
16 Ten pat. – P. 205 (203).
17 Ten pat.
18 Subačius P. Lietuvių tapatybės kalvė. – Vilnius: Aidai, 1999.
19 Mūsų literatūros vaivorykštei 20 metų // Naujoji Romuva. – Nr. 138–139. – 1933. – P. 684.
20 Gira L. Literatūros pašnekos. 1. Naująjį žygį pradedant. – P. 207 (205).
21 Žr.: Sruoga B. Po velėna pumpurėlis // Pirmasai baras. – Vilnius: Martino Kuktos sp., 1915.
22 Žr.: Šilingas S. Ramuno Bitauto darbai // Ten pat.
23 Žr.: Šeinius I. Duonelaitis // Ten pat.
24 Nors Mykolas Vaitkus pirmajame leidinio numeryje išspausdintą Vinco Krėvės orientalistinę apysaką „Pratjekabuda“ išaukštino kaip galėjusią būti patalpintą geriausiame Europos almanache, Kaziui Puidai šis kūrinys dėl tos pačios priežasties užkliuvo, kaip būsiąs neįkandamas skaitytojams.
25 kun. Tumas J. Mūsų raštai. „Vaivorykštė“ // Viltis. – Nr. 1 (949). – 1914.

Deimantė Blusevičiūtė. Atsisveikinimas

2023 m. Nr. 11 / „Aš mylėjau tave man nežinant.“ Ernesta abiem alkūnėmis rėmėsi į stalą. Alkūnes kone nepakeliamai skaudėjo. Ypač tą vieną, kuri kartą jau buvo lūžusi, kai Ernestą kliudė automobilis. Tuo metu Tomas pamanė…

Deimantė Blusevičiūtė. Laiškas savimylai

2022 m. Nr. 11 / Gimiau 1997 m. Vilniuje. 2016 m. baigiau Žirmūnų gimnaziją ir pasirinkau studijuoti istoriją Vilniaus universitete. Šias studijas teko pabaigti tuomet dar neįprastu nuotoliniu būdu 2020 m.

Tomas Vaiseta: „Stipriam siužetui reikia išmonės, stipriam stiliui – drąsos“

2021 m. Nr. 3 / Rašytoją, istoriką Tomą Vaisetą kalbina Deimantė Blusevičiūtė / Tomas Vaiseta – kasdienybę tyrinėjantis istorikas ir rašytojas, vienas iš radijo laidos apie literatūrą „Pirmas sakinys“ kūrėjų bei vedėjų. 2014 m. pasirodė jo pirmoji…

Literatūros mokslas

2015 m. Nr. 7 / Skirtingai nuo XX a. pradžios lietuvių literatūros kūrinių, Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“ ne tik galima, bet ir būtina skaityti ir suvokti platesniame Vakarų Europos kultūros, literatūros ir mokslo kontekste.

2013 m. Nr. 7 / Šiemet sueina dvidešimt metų nuo tos dienos, kai lietuvių literatūroje ir apskritai visos tautos gyvenime turėjo įvykti milžiniškas lūžis. Apie jį Sigitas Geda rašė: „Žaibu apskriejo Lietuvą žinia: pagaliau turime tautinį epą!“

Marijai Gimbutienei – 100

2017 m. Nr. 5–6 / Lėktuvas, prieš beveik penkias valandas pakilęs iš San Francisko oro uosto, jau buvo perskridęs trečdalį Ramiojo vandenyno, bet po lainerio sparnu iki pat horizonto vis dar driekėsi tie patys…

2017 m. Nr. 1 / Mums, lietuviams, gimtoji kalba nėra sunki našta, lemties užkrauta ant pečių ir lenkianti prie žemės lyg sunkus akmuo. Ne – tai lengvi sparnai, keliantys mus aukščiau…

2016 m. Nr. 3 / Rytai – tekančios saulės ir viliojančių tolių kryptis: įvadinės pastabos / Kai bandome įsivaizduoti tolimą ir pasakišką kraštą, prieš mūsų akis iškyla Rytai. Vaizduotę kaitina jau pats lotyniškos kilmės žodis Orientas…

2014 m. Nr. 10 / Gyvename pasaulyje, kuris kiekvieną dieną atrodo vis keistesnis ir, nepaisant mokslo pastangų jį paaiškinti bei technikos priemonėmis perkeisti, vis sunkiau suvokiamas ir suvaldomas.

2016 m. Nr. 10 / Petro Tarulio (Juozo Petrėno) prozos istorinę vertę literatūrologas Albertas Zalatorius yra apibrėžęs kaip itin reikšmingą: prieškariu novelės prestižą laikė trys autoriai – Vincas Krėvė, Jurgis Savickis, Petras Tarulis;

2006 m. Nr. 5 / Konkrečioji poezija reikalauja aktyvaus suvokėjo dalyvavimo, todėl ji siejasi su literatūros recepcijos problema. Konkretizmas genetiškai susijęs su klasikiniu avangardu, ypač rusų futurizmu ir vakarietišku dadaizmu.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkės Gintarė Bernotienė, Donata Mitaitė ir Jūratė Sprindytė, kurios rinko Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, aptaria įdomiausias 2020 metų lietuvių autorių knygas.

2026 m. Nr. 3 / Julius Keleras. Nieko tobulesnio. – Vilnius: 58 sapnai, 2025. – 127 p. Knygos dailininkas – Jokūbas Jacovskis.

2026 m. Nr. 1 / Gvidas Latakas. Gavendos. – Vilnius: Slinktys, 2025. – 144 p. Knygos dailininkas – Gvidas Latakas.

2025 m. Nr. 12 / Daina Opolskaitė. Plyšys danguje. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025. – 191 p. Knygos dailininkė – Kotryna Šeibokaitė-Ša.

2025 m. Nr. 12 / Donata Mitaitė. Žmogaus balsu: apie Alfonsą Maldonį ir jo poeziją. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2025. – 371 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

2025 m. Nr. 5–6 / Lietuviškas draivo pakaitalas būtų: pasitenkinimas, svaigimas iš smagumo, polėkis, užsidegimas. Nenoriu keisti neteiktino žodžio, jis man tiksliau apibūdina tą lengvumo skrydį į knygų pasaulį, kai jaunystėje viskas…

2025 m. Nr. 3 / Prie pamintijimų apie 2024 metų kūrybiškiausias knygas šįkart artėju iš prozos skaitymų patirties. Kaip ir kasmet, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute rinkdamiesi jas aptarti, sau keliame tikslą ne tik aprėpti ir įvertinti…

2025 m. Nr. 2 / In memoriam Daina Avotiņa (1926 11 04–2025 01 05) Kai keliaujant į Taliną netoli Estijos sienos autobusas važiuoja per Salacos tiltą, visada žvilgteliu į dešinę: kažkur ten, visai prie upės, gyvena Daina Avuotinia, latvių poetė, prozininkė

2025 m. Nr. 2 / Leonardas Gutauskas. Pažado žemė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. – 320 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

2024 m. Nr. 11 / In memoriam Elena Baliutytė-Riliškienė (1954 05 04–2024 10 07) / Mus paliko brandi mokslininkė ir kūrybinga moteris, kuri visus ir viską mylėjo, aplink skleidė gerumo, atjautos šviesą.

2024 m. Nr. 10 / Šiais metais Alfonsui Maldoniui būtų suėję devyniasdešimt penkeri, prieš penkiasdešimt penkerius metus buvo išleistas jo poezijos rinkinys „Vandens ženklai“. Šiandien įdomūs ir rinkinio eilėraščiai, ir įvairūs kontekstai…

2024 m. Nr. 10 / Ramutė Skučaitė. Akimirksniui užteks. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. – 128 p. Knygos dailininkė – Jūratė Račinskaitė.

2024 m. Nr. 4 / Apžvalgoje aptariamos 2023 metais pasirodžiusios lietuvių poezijos knygos.

Pranešimas, skaitytas 2020 m. rugsėjį „Santaros–Šviesos“ suvažiavime Vilniaus universitete.

2022 m. Nr. 7 / Literatūrologę Violetą Kelertienę kalbina Dalia Cidzikaitė / Literatūrologei, vertėjai, redaktorei, žurnalo „Metai“ redkolegijos narei, ilgametei Pasaulio lietuvių bendruomenės Lituanistikos katedros Ilinojaus universitete Čikagoje vedėjai…

2018 m. Nr. 8–9 / Valdas Papievis. Brydė. – Vilnius: Odilė, 2018. – 336 p. – Prano Gailiaus paveikslo fragmentas.

2014 m. Nr. 3 / Literatūros tyrinėtoją Violetą Kelertienę kalbina Aušra Jurgutienė / Kodėl studijuoti pasirinkote literatūrą? / Violeta Kelertienė. Atrodo, kad ne aš, o ji mane pasirinko. Manau, kad tada ir prasidėjo mano susižavėjimas knygomis.

2011 m. Nr. 8–9 / Knygius Petras Jaunius. Sud. Astrida Petraitytė. – Vilnius: Apy­aušris, 2011. – 104 p.

2006 m. Nr. 1 / Kad ir kas mirtis būtų, per sunku ją suvokti, Jono Aisčio žodžiais tariant, kad tai – aukšto skliauto nemarioji klaikuma. Bet tai yra taip pat poetinis įvaizdis, išgalvotas dalykas, skydas apsiginti nuo to, ką mes tikrai žinome mirtį esant…

1997 m. Nr. 7 / Liūnės Sutemos 70-mečiui / Jubiliatę sveikinant atrodo, lyg laikas pats tekėtų poetų eilėmis. Nuplaukia jomis metai, nučiurlena dienos ir vis vien jauti, kad kažkas dar jų širdy neišdainuota liko,

1995 m. Nr. 3 / Šio straipsnio objektas – Vilnius kaip kūrybinis impulsas dabartinėje Lietuvos literatūroje. Tai ne istorinių romanų Vilnius (būtų per plati tema), nors be žvilgsnio į istoriją irgi neapsieisiu. Tai ir ne Vilniaus kaip veiksmo fono analizė…

2025 m. Nr. 12 / Donata Mitaitė. Žmogaus balsu: apie Alfonsą Maldonį ir jo poeziją. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2025. – 371 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

2024 m. Nr. 2 / Skaitau jauno Justino Marcinkevičiaus laiškus (nuo 1949 09 11, daugiausiai iki 1953 m.), mokyklos metų dienoraštį (nuo 1947 06 16 iki gruodžio 7 d.), gimnazisto ir studento eiliavimus (nuo 1946 10 11 iki 1951 03 27).

2023 m. Nr. 11 / Apžvalgoje aptariamos šios knygos: Valentino Sventicko „Guriniai“, Jurgos Tumasonytės „Naujagimiai“ ir Danutės Kalinauskaitės „Baltieji prieš juoduosius“.

2023 m. Nr. 8–9 / Valentinas Sventickas. Dalios Grinkevičiūtės dalia. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 160 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

2023 m. Nr. 2 / In memoriam Grigorijus Kanovičius (1929 06 18–2023 01 20) / Didelis, reikšmingas, žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir plačiame pasaulyje, nes verstas į daugybę kalbų.

2023 m. Nr. 2 / Jeigu būčiau pasauliui žinomas žmogus ir jeigu būtų įjungti reikšmingos žiniasklaidos mikrofonai, tai pasakyčiau:

2022 m. Nr. 1 / 2018 metais išleista mano knyga buvo pavadinta „Dar gurinių“. Jos pratarmėje paaiškinau, kad guriniais vadinu savaime atsirandančius trumpus užrašus. Sugalvojęs šios publikacijos antraštę, pamaniau…

2021 m. Nr. 11 / Leonardas Gutauskas 1938 11 06–2021 09 25 / Rašau šiuos atsisveikinimo žodžius Mardasavo kaime, jis Varėnos rajone. Kaime, kuriame Leonardas Gutauskas su žmona Loreta daug metų vasaromis gyveno.

2021 m. Nr. 3 / Tarp popierių, kuriuos pasiėmiau išeidamas iš darbo „Vagos“ leidykloje, radau kai ką apie Juozo Apučio apysakos „Prieš lapų kritimą“ parengimą spaudai. Tai vienas reikšmingųjų J. Apučio kūrinių. Paties datuotas 1972–1976 m.

2019 m. Nr. 10 / Juozo Baltušio knygą „Vietoj dienoraščio. 1970–1975“ literatūros kritikas skaitė nepaleisdamas iš rankų pieštuko ir vis ką nors užsirašydavo. Taip atsirado šis užrašų vėrinys.

2019 m. Nr. 4 / Elena Baliutytė-Riliškienė. Eduardas Mieželaitis tarp Rytų ir Vakarų: pasivaikščiojimas su Waltu Whitmanu ir staugsmas su Allenu Ginsbergu. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019. – 350 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

2019 m. Nr. 3 / Ištrauka iš knygos knyga „Trečias brolis“, kurioje pateikti J. Strielkūno jaunystės dienoraščių fragmentai, keletas laiškų, nuotraukos.

2024 m. Nr. 5–6 / Apžvalgoje aptariamos poezijos knygos: Aido Marčėno „Mirkt: eilėraščiai iš pasibaigusio pasaulio“ ir Tomo Venclovos „Už Onos ir Bernardinų“.

2024 m. Nr. 2 / Iš lenkų k. vertė Tomas Venclova / Poemėlė „świat“ („Pasaulis“), sudaryta iš dvidešimties atskirų eilėraščių, laikoma vienu iš geriausiųjų Czesławo Miłoszo veikalų. Ji rašyta nacių okupuotoje Varšuvoje bene sunkiausiais…

2024 m. Nr. 2 / Tomas Venclova. Už Onos ir Bernardinų. – Vilnius: Apostrofa, 2023. – 94 p. Knygos dailininkas – Jokūbas Jacovskis.

2024 m. Nr. 1 / Poezija, rašoma šiandien, turi ne tik įsiterpti į garbingą Donelaičio, Baranausko, Maironio grandinę, bet ir stengtis atsistoti greta Mallarmé, Rilkės, Mandelštamo, Kavafio. Tą lygmenį pasiekti turbūt beviltiška…

2023 m. Nr. 7 / Iš lenkų k. vertė Tomas Venclova / Šiemet liepos 2 d. švenčiamos Nobelio literatūros premijos laureatės, didžiosios lenkų poetės Wisławos Szymborskos 100-osios gimimo metinės.

2022 m. Nr. 7 / Airijos – tradiciškai Erino – sostinė Dublinas yra vienas iš literatūriškiausių, jei ne pats literatūriškiausias, miestų Europoje. Dienoraštyje sykį užsirašiau: „Klasikų vienam kvadratiniam kilometrui čia turbūt daugiau negu Anglijoje…

2022 m. Nr. 4 / 1940 m. vasarį Czesławas Miłoszas grįžo į Lietuvą kaip karo pabėgėlis. Kai naciai pradėjo bombarduoti Varšuvą 1939 m. rugsėjį, jis kartu su evakuojamo Lenkijos radijo redakcija iš pradžių traukėsi į Liubliną…

2022 m. Nr. 3 / In memoriam Juozas Tumelis (1938 09 02–2022 01 19) / Juozas Tumelis buvo vienas iš pačių geriausių mano draugų. Susipažinau su juo universitete – dar ankstyvame kurse, apie 1956 metus.

2021 m. Nr. 5–6 / Svečioj šaly (jos bokštų baltuma Viduržiemio saulėgrįžą sutiko) Sparnais kliudai šarmojantį vainiką, Neperregimą miglą kirsdama.

2020 m. Nr. 10 / Pokalbyje dalyvavo VU bibliotekos direktorė Marija Prokopčik, knygos sudarytoja literatūrologė Jūratė Levina, literatūrologai Darius Kuolys, Brigita Speičytė, filosofas Arūnas Sverdiolas, poetas Tomas Venclova.

2020 m. Nr. 8–9 / Iš anglų k. vertė Tomas Venclova / Ellen Hinsey (g. 1960) – Paryžiuje gyvenanti amerikiečių poetė ir vertėja. Bendradarbiauja „New York Times“, žurnale „New Yorker“ ir kt. Kelis kartus lankėsi Lietuvoje…

2020 m. Nr. 2 / Substancija nedingsta – sako teologai. O galbūt nepradingsta tiktai atleidimas ir atmintis. Nežinom kitokios visatos. Šios mums turi užtekti. Tesuteiks paguodą fotografijų rūkas, keturios stichijos, vos įžiūrimas stiklo pėdsakas ant stalo.

2023 m. Nr. 11 / „Aš mylėjau tave man nežinant.“ Ernesta abiem alkūnėmis rėmėsi į stalą. Alkūnes kone nepakeliamai skaudėjo. Ypač tą vieną, kuri kartą jau buvo lūžusi, kai Ernestą kliudė automobilis. Tuo metu Tomas pamanė…

2022 m. Nr. 11 / Gimiau 1997 m. Vilniuje. 2016 m. baigiau Žirmūnų gimnaziją ir pasirinkau studijuoti istoriją Vilniaus universitete. Šias studijas teko pabaigti tuomet dar neįprastu nuotoliniu būdu 2020 m.

2021 m. Nr. 3 / Rašytoją, istoriką Tomą Vaisetą kalbina Deimantė Blusevičiūtė / Tomas Vaiseta – kasdienybę tyrinėjantis istorikas ir rašytojas, vienas iš radijo laidos apie literatūrą „Pirmas sakinys“ kūrėjų bei vedėjų. 2014 m. pasirodė jo pirmoji…

2025 m. Nr. 2 / In memoriam Daina Avotiņa (1926 11 04–2025 01 05)
Kai keliaujant į Taliną netoli Estijos sienos autobusas važiuoja per Salacos tiltą, visada žvilgteliu į dešinę: kažkur ten, visai prie upės, gyvena Daina Avuotinia, latvių poetė, prozininkė

2011 m. Nr. 8–9 / Knygius Petras Jaunius. Sud. Astrida Petraitytė. – Vilnius: Apyaušris, 2011. – 104 p.

2021 m. Nr. 5–6 / Svečioj šaly (jos bokštų baltuma
Viduržiemio saulėgrįžą sutiko)
Sparnais kliudai šarmojantį vainiką,
Neperregimą miglą kirsdama.

2020 m. Nr. 2 / Substancija nedingsta – sako teologai.
O galbūt nepradingsta tiktai atleidimas
ir atmintis. Nežinom kitokios visatos.
Šios mums turi užtekti. Tesuteiks paguodą
fotografijų rūkas, keturios stichijos,
vos įžiūrimas stiklo pėdsakas ant stalo.