Emija Grigorjeva. „Pas leišius gert alaus“, arba Lietuvis latvių poezijoje
2021 m. Nr. 5–6
Nei Latvijoje, nei Lietuvoje nesutiksime žmonių, nežinančių, kad žodis „broliukai“ įvardija santykį būtent tarp lietuvio ir latvio, o ne latvio ir esto, ar lietuvio ir lenko draugystę. Šis mažybinis kaimyninės šalies piliečiams vadinti skirtas žodis mėgstamas abiejų baltų kilmės kalbomis kalbančių šalių gyventojų. Tačiau… kodėl? Nors mūsų šalis susaisčiusi vadinamoji „brolystė“, iš tikrųjų vieni kitais domimės itin mažai. Ar mes „broliukai“, nes gyvename šalia? Ar todėl, kad mūsų kalbos giminingos? Bet vis tiek vieni kitų juk nesuprantame! Šiame straipsnyje, žvelgdama per trijų latvių poetų kūrybos prizmę, pabandysiu atskleisti, kaip latvių poezijoje pristatomas lietuvis ir Lietuva (juk visiems įdomu, kas kalbama mums už nugaros), bei trumpai apžvelgsiu, iš ko statomi „brolystės“ pamatai latvių literatūroje.
Knutas Skujeniekas (1936), Uldis Bėrzinis (1944–2021) ir Juris Kronbergas (1946–2020) priskiriami poetų, vadinamų šestidesiatnikais, kartai (lat. sešdesmitgadnieki). Kaip galima numanyti pagal terminą, šie poetai literatūros lauke pasirodė būtent 1960-aisiais. Šiai kartai priskiriami ir estų poetas Jaanas Kaplinskis, rusų poetas Josifas Brodskis, taip pat lietuvių poetai Vytautas P. Bložė ir Tomas Venclova. Minėtų latvių poetų kūrybą sieja vien tik literatūrai dedikuotas gyvenimas ir tarp skirtingų kultūrų megzti dialogai, siekiant ne iš kitų išskirti savitą latviškumą, bet ir perprasti kitokius požiūrius bei suprasti kitas kultūras.
Vienoje dalyje Latvijos ir Lietuvos valstybinių sienų ruožas tęsiasi palei Nemunėlio upę. Tokioje vietoje užaugęs poetas, poliglotas vertėjas, kritikas Knutas Skujeniekas (Knuts Skujenieks) būdamas Latvijos pusėje per Nemunėlį žvelgdavo į Lietuvą. Su ja itin glaudžiai susijęs visas poeto gyvenimas: „Tos sąsajos – tai šeimos atmintyje likę Pirmojo pasaulinio karo metai, praleisti Lietuvoje. Tai – mano tėvo darbai, verčiant Jūsų literatūrą į latvių kalbą ir latvių į lietuvių“1. Šeimos literatūriniam palikimui K. Skujeniekas suteikia daug svarbos, tačiau pats lietuviškai išmoko per septynerius gyvenimo metus, praleistus Mordovijos lageryje. Pirmojoje jo knygoje tarp originalių eilėraščių įsiterpia keturiolikos įvairių tautų poetų balsai, tarp kurių ir vertimas iš lietuvių kalbos – V. P. Bložės „Kreivakojis berniukas“2. K. Skujeniekas jau savo kūrybos pradžioje iškėlė vertimų svarbą: „Aš padedu jiems prabilti latviškai, o jie padeda pasakyti tai, ko nesugebu“3. Svarbu atkreipti dėmesį, kad už savo nuopelnus lietuvių literatūrai 1993 metais K. Skujeniekas buvo įvertintas Jotvingių premija ir yra vienintelis ją pelnęs užsienietis. Šio poeto požiūris į kitų kultūrų svarbą ir šilti jausmai Lietuvai tapo derlinga dirva jo eilėms, kuriose susiformavo specifinis lietuvio paveikslas.
Ko gero, geriausiai Lietuvoje žinomas K. Skujenieko eilėraštis – „Pas leišius gert alaus“ (1968). Jame vaizduojama pasienio gyventojų bohema, o autorius žaidžia su kūrinio atmosfera ir linksminasi. Kelios valso eilutės „umpapa umpapa umpapa“4 ir dauguma veiksmažodžių (pavyzdžiui, „skrenda“, „lekia“, „neša“, „žydi“) posmuose lydi latvių ir leišių draugystės vaizdavimą. Geriausiai ši bičiulystė atskleidžiama per abiem tautoms svarbią etninę simboliką: pavyzdžiui, per skaičius septyni ir devyni, perkūną, Rasas (lietuviškai turinčias papildomą šventės reikšmę, o latviškai ji vadinama Līgo), bet stipriausiai per alų, kuris esą pas leišius pats geriausias. K. Skujeniekas moderniai žaidžia su tradicinėms dainoms būdingais simboliais ir ritmu, piešdamas ryškų „brolystės“ paveikslą, kuris, žvelgiant iš šiuolaikinės perspektyvos, yra ir juokingas (juk pasienyje gyvenantys žmonės neretai palaiko prekybinius santykius su kita valstybe), ir rimtas. Verta prisiminti minėtų simbolių svarbą mūsų kultūrose: alaus kaip sakralaus gėrimo, kurio negali pritrūkti nė vienoje šventėje ir kuriuo vaišinamos pagoniškos dievybės, o tarp jų esama ir alaus gamintojų5, toks santykis nurodo ir į vyno dievą Dionisą graikų mitologijoje.
Nors K. Skujenieko eilėraštis išoriškai paprastas, lengvai rimuotas, bet jame slypi kandi ironija: „namai gali degt <…> / reik eit <…> gert“ arba „seniai iškaršę nuplikę / išmano visą politiką“. Į alų šiame eilėraštyje galima žiūrėti kaip į lingvistinės sienos laužytoją, nes alaus inspiruotas ritmas „umpapa umpapa“ suprantamas tiek latviams, tiek lietuviams.
Taip pat poetas kai kuriuos savo eilėraščius skiria ir ryškioms lietuvių kilmės asmenybėms, pavyzdžiui, kūrinyje pavadinimu „m+k+č“, atkartodamas katalikų dažnai naudojamą Trijų Karalių inicialų formulę, tarsi pakylėja Mikalojų Konstantiną Čiurlionį į šventojo poziciją. K. Skujeniekas rašo: „pats kalno didžiausias ąžuolas sėdi soste vangus dėmesys / ir plečia akis anapusin ir požemin kreipia ausis“6. Poeto pasirinkimas M. K. Čiurlionį palyginti būtent su ąžuolu sėkmingas dėl paties menininko ir kompozitoriaus kūryboje vyraujančių folkloro motyvų, gamtai ir ypač miškui teikiamos svarbos. Ąžuolas latviams taip pat reiškia pasididžiavimą, amžiną gyvenimą ir kosminį medį. Ne veltui protėviams būdavo įprasta prie ąžuolų įkurti šventoves.
Labai ypatingas ir šis K. Skujenieko 1975 metų eilėraštis:
man žvaigždė per nemuną kalba
žila protėvių prokalbe
dunda požemy duonos ratai
o padangėse dunda kaulai
man žvaigždė per nemuną kalba
tik išversti aš negaliu7
Apgaulingai paprastose šešiose eilutėse atsiveria platus poeto jausmų spektras ir subrendęs poetiškas mąstymas. Su poetu per Nemuną kalbasi žvaigždė. Ką tai galėtų reikšti? Paprasčiausia žvaigždės forma – kryžius. Tai puikiai žinojo baltų protėviai, kurdami puošnius raštus, kuriais gražino pirštines, skaras ir drabužius, nes būtent šis žvaigždžių formos raštas, tikėta, saugojo nuo blogio8. Kryžius turi savo horizontalę ir vertikalę, kuri tęsiasi ir požemyje pas „duonos ratus“, ir danguje pas „dundan- čius kaulus“. Savo dviem dalimis (dvasia ir materija) kryžius kaip ir žvaigždė yra Dievo apsireiškimas9. K. Skujeniekas naudojasi ryškia pagonybės ir krikščionybės simbolika, atvaizduodamas bendrosios kultūros jėgas ir pačiam žmogui nejuntamą, neišverčiamą jo etninės prigimties įtaką jo paties buvimui.
K. Skujenieko poezijoje, panašiai kaip ir latvių liaudies dainose, apie viską kalbama tarsi iš šalies, pasitelkiant metaforą. Taip ryškėja ir poeto požiūris į tai, kas sieja latvį ir lietuvį – tai giminingos mūsų etninės vertybės, kurios ne mažiau reikš- mingos nei kalba, tie patys simboliai, būtinybė išreikšti save per gamtą, taip pat abiejų šalių mažumo jausmas, ypač sustiprėjantis valdant svetimoms priespauda grįstoms valdžioms.
Uldžio Bėrzinio (Uldis Bērziņš) eilės reformavo latvių poeziją. Kai jis XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje ėmė veikti literatūros lauke, jo požiūris į tai, kas yra ir kokia turi būti poezija, labai skyrėsi nuo tuo metu Latvijos literatūros bendruomenėje vyravusios sampratos. Kitaip tariant, U. Bėrzinis pakeitė požiūrį į poeziją: nuo poezijos kaip politinio instrumento kreipė į poeziją kaip kalbos reiškinį. Iki poeto pasirodymo kalbai buvo skirtas informacinės priemonės vaidmuo, o U. Bėrzinio poezijoje kalba tapo poezijos branduoliu. Bet tai nereiškia, kad politikai, istorijai ir skirtingų kultūrų ženklams U. Bėrzinio eilėse neliko vietos. Priešingai, U. Bėrzinis yra politiškas poetas, tačiau jo eilės netarnauja politikai.
Lyginant su K. Skujenieku, U. Bėrzinis neturi jokių prigimtinių, subjektyvių sąsajų su Lietuva, dėl to jo poezijoje įsitvirtinęs lietuvio ir Lietuvos paveikslas atlieka visai kitą vaidmenį. 1966 metais parašytame eilėraštyje „Pėsčias keliauninkas / 1850“10 pateikiamas toks palyginimas: „kaip leišių ubagas kinkuoju“. Turbūt baltiškiausias iš lietuvių poetų Vladas Braziūnas komentuoja, kad žodžių junginys „leišių ubagas“ galėtų būti kilęs iš istorinės aplinkybės, kad protestantiškos kultūros latviai už katalikus lietuvius nuo seno buvo ekonomiškai pajėgesni ir užtat nemažai lietuvių eidavo tarnauti pas latvių ūkininkus ar važiuodavo Rygon ieškoti darbo fabrikuose11.
Kaip tik tokį paveikslą eilėraštyje piešia ir poetas U. Bėrzinis, vaizduodamas kaimo berniuką, einantį į Rygą ieškoti geresnio gyvenimo. Dar anksčiau garsus latvių klasikas, rašytojas ir menininkas Janis Jaunsudrabinis (1877–1962) savo vaikystės prisiminimų knygoje „Baltoji knyga“ (1914) publikavo apybraižą „Leišių ubagai“, kurioje humoristiškai pavaizduoti iš Lietuvos į Kuržemę ateinantys žmonės. Jų elgsena perteikta itin ryškiai, pavyzdžiui, įvykdęs apiplėšimą, lietuvis nusikaltėlis savo poelgį išdainuodamas nestabdomas išeina, nes niekas dainos žodžių nesupranta ir priskiria ją religinei giesmei. Juokingiausia, kad kuržemiečiai laikomi šykščiausiais iš visų Latvijos regionų gyventojų, dėl to tekstą galima vertinti dvejopai. Po J. Jaunsudrabinio apybraižos frazė „leišių ubagas“ buvo įtraukta į latvių frazeologiją. Mažos šalies išgyvenimui reikalingos priešybės, padedančios atskirti savąjį (gerąjį) nuo kito (blogojo). Todėl liaudies kultūroje ir egzistuoja tokie pasakymai kaip „baikštus kaip žydas“, „baugštus kaip čigonas“, „tingus kaip rusas”, „traukia kaip leišis“, o estai sako – „bukagalvis latvis“.
Tikras iššūkis vertėjui – U. Bėrzinio „Palietuvės eilėraštis“12. Jame beveik visą tekstą sudaro tik vienskiemeniai žodžiai. Toks poetiškas metodas latvių kalboje skamba kaip žodžių skaldymas, skaičiuotė ar burtai. Dėl kirčiavimo taisyklių skirtumų lietuvių kalboje toks efektas sunkiai pasiekiamas, bet eilėraštis vis dėlto apie Palietuvę – tai senas pavadinimas, priskirtas Latvijos pietinei daliai prie Lietuvos valstybinės sienos. Čia „vėjas pučia leišiu virsdamas“, „spiria žirgas leišiu virsdamas“ ir lyrinis herojus „lekia į kalną leišiu virsdamas“. Eilėraščio vertėjas Kęstutis Nastopka šiuos virsmus vadina „mitinėmis gamtos gaivalų metamorfozėmis“13. Toks ypatingas U. Bėrzinio autentiškumas. Eilėraščio esmė – skambesio, ritmo ir minėtų veiksmų visuma, kuri atskleidžia lyrinio subjekto prigimtinę sąsają su lietuviais.
U. Bėrzinio eilėraštis „Proza apie pasiutusį mano troškulį“14 iš ciklo „Dauguvos krantas“ išspausdintas rinkinyje „Neįvykę atentatai“ (1990) kartu su kitais ryškiais politiniais eilėraščiais (nepriklausomybės kovos, 1968 metų Prahos pavasario atgarsiai, eilėraščiai, dedikuoti sovietmečio rezistentams). Šiame eilėraštyje primenama Bermonto afera (Bermondt-Affäre), 1919 metų kovos prie Dauguvos upės ir skamba labai stiprios eilutės, pabrėžiančios, kad latviai yra tauta, kuriai „nelemta buvo tapti Lietuva ir skristi debesies juodumo žirgu“. Taip kalbama apie senąjį Lietuvos valstybingumą, kokio Latvija niekada neturėjo. Įdomu, kad, anot kalbininko, poezijos tyrinėtojo Skirmanto Valento, Lietuvos valstybė turėjusi būti bent iki Dauguvos, o Lietuvos sostinė, be abejo, turėjo būti Ryga15 (imperijai sunku gyvuoti be didelės laivybinės upės). Toji valstybė būtų buvusi įkurdinta lietuvių ir latvių žemėse. Bet… „vokiečiai stato tvirtovę / plačioj Traidenio širdy“, – rašo V. Braziūnas eilėraštyje „Juodvarnėja dangūs Dauguvos“. Tam tikra prasme Latvija, kurią tik XIX a. pradėjo suvokti kaip vieną kalbinį, etninį, kultūrinį dydį, o ne tik kaip tris politiškai atskiras teritorijas, U. Bėrzinio atveju priešpriešinama Lietuvai, kunigaikščių valstybei, ir kelia romantinius jausmus.
Žodžio „leišis“ konotacijos U. Bėrzinio poezijoje nėra vienareikšmės. Kai kur per jas atskleidžiamas būtent politinis-istorinis santykis, mažiau dėmesio skiriant folkloro ir etninėms sąsajoms, o kitur – su lietuviškumu net žaidžiama, nes tai ir mūsų pačių dalis. Todėl galima daryti išvadą, kad tame pačiame dešimtmetyje ta pačia kalba tuos pačius kultūrinius ženklus galima naudoti labai įvairiai, ypač jeigu tuo laikotarpiu kuria ryškūs, subrendę, savo poetinę kalbą atradę poetai.
1994 metais dvi leidyklos – Stokholmo „Memento“ ir Rygos „Zinātne“ – parengė ir išleido knygą „Laikas“. Ją sudaro U. Bėrzinio ir Stokholme gyvenusio latvių poeto, švedų kalbos vertėjo Jurio Kronbergo (Juris Kronbergs) eilėraščiai. Rinkinyje „Laikas“ publikuojami eilėraščiai, dedikuoti Sovietų Sąjungos griūčiai ir pirmiesiems Latvijos Nepriklausomybės metams. Tokioje poezijoje ryškėja per skirtingus lygmenis nusidriekusi laiko refleksija, pasipriešinimas nuolatiniam beprasmiškam laiko bėgimui. Tarp kitų J. Kronbergo eilėraščių išsiskiria saviti kūriniai „Baltija nutolsta iš imperijos“, „Orų prognozė“ (latviškai laikas ir oras įvardijami tuo pačiu žodžiu). Nors šiuose eilėraščiuose Lietuva atskirai neminima, itin svarbus poeto pasirinkimas kalbėti ne tik apie Latvijos išsilaisvinimą, bet ir apie visų Baltijos šalių laisvę. J. Kronbergo poezijai būdinga ironija ir skepticizmas. Viename eilėraštyje jis rašo apie klaidas ištaisančią kompiuterinę programą, mažųjų šalių pavadinimus pakeičiančią į kitus žodžius. Ksenofobija tarsi kaltinamas kompiuteris, tačiau tuo pačiu atkreipiamas dėmesys į mažųjų šalių likimą globalizacijos epochoje.
2008-aisiais lietuvių kalba išleistas V. Braziūno verstas J. Kronbergo eilėraščių ciklas „Vilkas Vienakis“. Tai – geriausiai tarptautinei auditorijai pažįstamas poeto kūrinys, išverstas net į keturiolika kalbų16. Cikle „Vilkas Vienakis“ atsiskleidžia ir poeto autobiografijos detalės (poetas staiga prarado regėjimą viena akimi), ir iš skandinavų mitologijos pasiskolinta metaforika. Cikle kalbama apie regėjimą viena ir dviem akimis. Galbūt viena akimi matome tiek pat? Ar net geriau? Ką reiškia žiūrėti į vidų? Vilkas prieina prie išvados: „Kalba yra regėjimas / Kalba yra trečioji akis“17. Vilkas Vienakis J. Kronbergo poezijoje primena Marcelijaus Martinaičio Kukutį. Ciklo skaitytojas eilutėse vis susiduria su metamorfozėmis. O pats eilėraščių autorius nė nebando slėpti, kad Vienakio protėvis yra ne kas kitas, o žemaitis Kukutis. Kitame poeto rinkinyje publikuojamas ir M. Martinaičiui dedikuotas eilėraštis „Kukutis apsilanko Stokholme“18.
Visiems minėtiems poetams ir latvių poezijai apskritai būdinga ryški mitologinė ašis. Latvių literatūrologė, politikė Janina Kursytė (Janīna Kursīte) 1993 metais publikuotame straipsnyje „Latviškasis identitetas ir folkloras“19 iškelia įdomią hipotezę, kad Latvijoje neegzistuoja filosofija (kaip sistemiški tyrimai šioje srityje) būtent dėl to, kad iki XX amžiaus latvių tautos sąmonėje veikė mitologinis mąstymas. Jam nebūdingos abstrakčios sąvokos. Tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl Latvijoje gausu geros poezijos.
Atsižvelgus į aptartus eilėraščius galima teigti, kad literatūroje glaudesnis ryšys su Lietuva perteikiamas tada, kai pats poeto asmeninis gyvenimas susijęs su šia kaimynine šalimi. K. Skujeniekas vaizduoja Lietuvą kaip giminingą pasaulį. Jam poezija yra iškristalizuota emocija, kuri panašiai kaip ir liaudies dainos randasi iš visumos. K. Skujenieko visuotinumo samprata apima jo mąstymo kosmopolitiškumą ir kartu etniškumą, į kurį įtrauktas ir lietuvis. Tuo tarpu U. Bėrziniui Lietuva – imperijos simbolis, svetimas latviams, tačiau, pavadindamas lietuvį „leišiu“ pagal senąjį tradicinį lietuvių tautos pavadinimą, leišį su latviu paverčia tarsi viena jėga. Nors U. Bėrzinis išryškina abiejų valstybių skirtumus, bet tautas susieja. Gali būti, kad J. Kronbergo sąsajoms su Lietuva susiformuoti turėjo įtakos jo gyvenimas užsienyje. J. Kronbergo poezijoje Lietuva sušmėžuoja per tam tikras asmenybes (M. Martinaitį ar M. K. Čiurlionį) ir istorinius įvykius. Poeto nuomone, stipresnė brolystė jungia latvius ir švedus, o viename pokalbyje jis net iškelia mintį, kad tikrieji broliai yra šios poros: estai ir suomiai, lietuviai ir lenkai, latviai ir švedai.
Kaip tarpusavyje skiriasi trys aptarti latvių poetai, taip skiriasi ir jų poezija, tačiau tautų brolystės sąvoka ne tik svarbi kiekvienam iš jų atskirai, bet tapo ir svarbiu veiksniu, dariusiu įtaką jų kūrybai. Nors vieni kitus vadiname „žirgo galvomis“, tai yra draugiškų santykių išraiška, jungianti mūsų visuomenes, o ne priešiškumo retorika.
1 Skujenieks K. Aš esu toli viešėjęs / Vertė Vladas Braziūnas, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas. – Vilnius: Lietuvos rašytoju sąjungos leidykla, 2004. – P. 7.
2 Skujenieks K. Lirika un balsis. – Rīga: Jumava, 2019. – P. 82.
3 Skujenieks K. Aš esu toli viešėjęs. – P. 13.
4 Ten pat. – P. 93.
5 Kursīte J. Latvių folkloras mitų veidrodyje. – Rīga: Zinātne, 1996. – P. 221.
6 Skujenieks K. Aš esu toli viešėjęs. – P. 161.
7 Ten pat. – P. 159.
8 Latvių raštai. – Valststpapīru spiestuve, 1931.
9 Celms V. Baltų religijos pagrindai. – Rīga: AS „Lauku Avīze“, 2017. – P. 16.
10 Bērziņš U. Vabzdžių žingsniai / Vertė Vladas Braziūnas, Sigitas Geda, Kęstutis Nastopka. – Vilnius: Baltos lankos, 1997. – P. 6.
11 Autorės pokalbis su poetu (2020 m. lapkričio 29 d.).
12 Bērziņš U. Vabzdžių žingsniai. – P. 106.
13 Ten pat. – P. 296.
14 Ten pat. – P. 93.
15 Iš pokalbio Viktorijos Jonkutės filme „Arčiau žemės, anapus upės“ (2018).
16 Kronbergs J. Vilkas Vienakis = Vilks Vienacis / Vertė Vladas Braziūnas. – Vilnius: Kronta, 2008.
17 Ten pat. – P. 90.
18 Kronbergs J. Tagadnes. – Rīga: Daugava, 1990. – P. 115
19 Kursīte J. Latviskā identitāte un folklora // Literatūra un māksla. – 1993 (periodika.lndb.lv).