2024 m. Nr. 12

Literatūros tyrinėtoją, vertėją Kęstutį Urbą kalbina Regimantas Tamošaitis

Kęstutis Urba man buvo viena šviesiausių asmenybių, kurias sutikau dirbdamas Vilniaus universitete, beveik neturiu su kuo palyginti, be patoso ir išvedžiojimų galiu pasakyti, kad toks žmogus, pažintis su juo – likimo dovana. Tad ir mudviejų pokalbis, sumanytas artėjant Kęstučio 70-ajam gimtadieniui, klostėsi labai atvirai, nuoširdžiai, galima sakyti, pašokinėjom per vaikystės balas, pilnas purienų, pasivaikščiojom mylimo universiteto koridoriais, pasklaidėm kalną jo išverstų knygų, parašytų vadovėlių. Kalbantis neapleido nuostaba, kaip gyvenimo ne visada švelnus prisilietimas negali sužeisti giedros ir lengvos žmogaus prigimties, tik grūdina.

– Mielas kolega Kęstuti, sveikinu gražios gyvenimo sukakties proga. Kaip jautiesi sulaukęs?

K. U. Neklausk, Regimantai, palūkėk, tuoj pats sužinosi. Bet jeigu tikrai nori, kad atsakyčiau, tai pirmą kartą pajutau, kad man jau daug. Prieš porą dešimtmečių jaučiausi kaip pilnu žiedu pražydęs žolynas, pasak Vaižganto, o dabar – žiedeliai baigia nužydėti. Be to, mano santykį su metais vis paveikia mamos prisiminimas. Ji mirė penkiasdešimties. Per tokius jubiliejus skaudžiai dilgteli: kodėl man atseikėta daug daugiau?

– O kas buvo Tavo mama? Ir apskritai, iš kur Tu atėjai į universitetą, į mūsų katedrą? Nieko apie tai nežinau.

K. U. Aš atėjau iš kolūkio karvių fermos… Net pats nustebau, kodėl šis vaizdinys šovė į galvą, ieškant atsakymo į Tavo klausimą. Gal kad visai neseniai, eilinį kartą tikėdamasis aptikti vaikystės sodybos kontūrus, buvau ten nuvažiavęs ir prie tos fermos sustojęs. (Sodybos nelikę nė ženklo, o ferma, net trys jos skyriai, tebestovi dar vis. Tuščia ir, atrodo, nebereikalinga.) O gal taip pradėjau todėl, kad ta ferma buvo svarbi mūsų materialaus gyvenimo dalis. Matai, mano mama, vyro palikta su trimis vaikais, labai džiaugėsi, kad gavo darbą – sargauti naktimis netoliese esančioje fermoje. Nors buvo didelė bailė, bijojo tamsos, o ypač numirėlių. Tačiau pasvarstė, kad, atidirbusi naktį, dieną galės apeiti gyvulius namuose, nuravėti daržus, nupjauti, sukrauti, suvežti. Taip ir vyko – diena iš dienos, naktis po nakties. Apie penkiolika metų, iki mirties. Verta paminėti, kad kolūkio tikrovėje nebūdavo laisvadienių ar išeiginių dienų, nebūdavo ir atostogų. O gal ir būdavo, bet ji greičiausiai atsisakydavo – juk tada būtų sutrumpėjęs rublis, kurio mums taip stigo.

Mano mama – mažaraštė, purvabridė, didžiaširdė. Mažaraštė todėl, kad, prasidėjus pirmai okupacijai, o paskui karui, jai tebuvo aštuoneri. Šiaip ne taip baigė tris klases. Aišku, mokėjo skaityti ir rašyti, bet su klaidomis. O man užteko įžūlumo tas klaidas jos rašteliuose – apie tai, į ką suvynioti, kad neatšaltų, ir kur padėti dubenys su pietumis, – taisyti. Laimė, niekada nepykdavo. Purvabridė, nes, suprantama, išmindžiojo nemažai žemės purvo, tai kaime natūralu. Tačiau teko jai patirti ir moralinio purvo. Buvo nemėgstama, nemylima, net nekenčiama marti. Prasčiokė. O gyventi teko viename name su uošviais. Tėvui išėjus, seneliai bandė mus visus išguiti iš tų namų. Įstatymai sutrukdė. Net dabar, prisiminus, šiurpuliukas perbėgo… Beje, mokykloje, gal septintoje klasėje, man buvo visai nesunku suprasti Žemaitės „Marčią“. Ilgą laiką maniau, kad tokia marčios vieta šeimoje yra natūrali ir neišvengiama. O dėl širdies, suprask teisingai. Mūsų mama tikrai nebuvo kokia nors kaimo geradarė, silpnųjų gelbėtoja ar panašiai. Visa visutėlė jos širdis buvo skirta vaikams – mums. Jaučiau, kad tėvui išėjus ji paslapčiomis raudojo ne iš baimės, kaip ištvers savo moterišką vienatvę (o buvo dar visai jauna, nė keturiasdešimties nesulaukusi ir, kaip dabar suprantu, aistringa moteris), bet kaip pastatys ant kojų vaikus. Pastatė. Mes niekada nesijautėme biednesni už kitus. (Tiesą sakant, artimojoje aplinkoje ir nesutikdavome jokių ponėkų vaikų, tada daug kas aplinkui gyveno labai vidutiniškai.) Kad mamai buvo sunku, galiu suprasti prisimindamas keletą situacijų. Pirmiausia, kaip ji siuntė mane į Kėdainius susitikti su dedeliu (taip mes vadinome mamos tėtį, o tėvo tėvas buvo senelis), kad jis nupirktų man švarką. Matau akyse anuometinio „univermago“ antrąjį aukštą, matau save besimatuojantį drabužį ir vos vos pakumpusį dedelį – visišką beraštį, be galo mylėjusį savo vaikus, ypač mūsų mamą. Ir tą šiurkštaus audinio, ne per daug stilingą, bet gana pigų švarką prisimenu. Kitą kartą mama siuntė mano seserį į Barzdus pas tėvą – kad nupirktų jai paltą. Nenupirko. Esu patyręs situacijų, kurios buvo pavaizduotos keliose paauglių knygose – jas skaičiau jau dėstydamas vaikų literatūrą. Rašiau skundus milicijai. Arba prašymus, kad surastų mūsų tėvą ir išreikalautų sumokėti alimentus. Morališkai buvo labai sunku. Bet kas kitas galėjo tai padaryti?

– Tai buvai mamos pagalbininkas? Žemdirbys?

K. U. Kaip čia pasakius. Visus tradicinius žemės darbus teko dirbti. Padėdamas mamai, galėjau pamelžti net septynias kolūkio karves. Rankomis! Tačiau taip ir neišmokau laikyti rankose plūgo, arti su arkliais. Juk tai taip vyriška… Man jau seniai dėl to gėda. Ir gaila. Tačiau, matyt, buvau per skystas. Apskritai, gimęs ne žemdirbystei, nors apie agronomijos studijas keletą kartų esu pagalvojęs. Mamai, žinoma, padėdavome per mažai. Ir dabar nesmagu, kad taip nenoriai, taip retai eidavome ją pavaduoti tame nakties darbe. („Na duokit, duokit man nors vieną naktį pamiegoti…“) Tačiau eidavome. Ten patyriau, kad žmogus gali užmigti net vaikščiodamas. O vieną kartą net „priėmiau gimdymą“. Mama, išleisdama mane, įspėjo, kad toj ir toj eilėj viena karvė gali veršiuotis. Pasakė, kur padėtos specialios priemonės, jeigu procesas vyktų nesklandžiai. Ėjau kupinas baimės ir smalsumo. Juk pirmą kartą susidursiu su gamtos stebuklu – gyvybės atėjimu į pasaulį. Ir tai buvo turbūt pirmas ir paskutinis kartas mano gyvenime. (Savo vaikų gimimo nemačiau, tada tai nebuvo nei madinga, nei leidžiama.) Viskas įvyko sklandžiai. Gimė graži telyčaitė – nors prie žaizdos dėk. Man dar tebežiūrint, ji ėmė stotis ant kojų. (Ak, tai kodėl man, mano kartai prireikė bene keturiasdešimties metų, kad atsistotume ant kojų?)

Taigi esu visiškas kaimo vaikas. Nežinau kodėl, bet ta mano kilmė „iš valstiečių“ (atsimeni, anais laikais anketose turėdavome užpildyti tokią grafą?) yra nustebinusi ir sutrikdžiusi ne vieną pašnekovą ar šiaip pažįstamą. Ypač prisimenu, kaip kartą po literatūrinio renginio siurbčiojom kavą su buvusia studente, tada jau žinoma literate. (Buvau jų grupės kuratorius.) Ir bekalbant man kažkodėl teko pasakyti, kad esu iš kaimo. Pašnekovė krūptelėjo, tarsi pyktelėjo ir paklausė: tai kodėl jūs mums nieko nesakėt? Įdomu, kas būtų pasikeitę pasakius?.. Be to, visad maniau, kad man, pasak liaudies žmonių, iš kelnių kišenės kyšo plūgo rankena, tai kam dar sakyti. Bėda turbūt ta, kad studentės nebuvo mačiusios plūgo, tai ir nesusigaudė.

– Grįžkim į Tavo vaikystės vietas, į vaikystės laiką. Juk tikriausiai būta šviesos?

K. U. Vaikystė visada šviesi, nebent ją temdytų karas ar badas. Tai, ką Tau pasakojau, yra labiau mano paauglystė. Ir ji pakankamai šviesi. O vaikystė, kol tėvas dar buvo „namie“, – juo labiau. Mūsų tėvas nebuvo pijokas, buvo geras daininykas, nagingas vyras, išmanė technikos dalykus, buvo savamokslis stalius. Žiemą atsinešdavo į virtuvę varstotą, mama paimdavo į rankas kokį nors darbelį – turbūt dažniausiai adydavo kojines – ir abu dainuodavo. Kaip man būdavo gražu! Bet ypač daug grožio ir džiaugsmo gaudavome iš gamtos. Tik kaimo, tik vienkiemio vaikas gali tai patirti. Visais metų laikais. Žiemą – sniego iki juosmens, visas kiemas užpustytas. Apsitūloję statome tvirtoves, lipdome sniego kulkas ir pradedame karą – brolis prieš brolį, bet abu laimingi. Pavasarį – plačiai plačiai patvinusios pievos. Vėlgi abu su broliu įlipame į nenaudojamą kiaulių lovį ir bandome kažkur nuplaukti. (Brolis savo kelionę nutraukė anksčiau, aš vis dar tebeplaukiu.) O kur dar iki išprotėjimo žydinčios senelių vyšnios abipus keliuko į mūsų sodybą. O vasaros vakarą ant to keliuko karštos dulkės – braidyk iki kulkšnelių.

Į Alksnėnų pradinę mokyklą tekdavo eiti apie kilometrą, per pievas. Melioracija tada mūsų dar nebuvo pasiekusi, pavasarį susidarydavo daugybė balų. Ir štai einu apsiavęs gražiais, iš brolio paveldėtais, mamos iki spindesio nušvaksuotais batukais, saugojuosi, kad nesušlapčiau. Ir pakeliu akis. Bala už balos, o tose balose pilna purienų! Štai turbūt tada ir trenkė per galvą pirmas estetinis žaibas. Koks grožis, koks grožis! Nebėra tokio grožio.

Labai, be proto mylėjau savo pirmąją mokytoją Eleną Petrauskaitę, viso kaimo vadinamą Aliute. Mokytoja turėjo keistą kalbos defektą, neištardavo garso „k“. Man tai atrodė inteligencijos viršūnė. Klausydavausi akis išplėtęs ir galvodavau: na, ne, aš taip niekada neišmoksiu… Kai baigiau tris klases, mokytoja ištekėjo, tapo Elena Ūsiene ir išvyko iš Alksnėnų. Pamenu, mama grįžo iš kaimo, tai yra iš gyvenvietės centro, ir pasakė: mačiau, Aliutė išvažiuoja. Fikusas sunkvežimyje tik linguoja, linguoja… Niekam nematant, užsliuogiau ant aukšto, įsikniaubiau į pastogėje sukabintus kailinius, o gal ir į kažkuo apmuturiuotas lašinių paltis, ir iš visos širdies pakūkčiojau. Gali būti, kad nuo tos pirmosios mokytojos mano gyvenime labai daug kas prasidėjo. Laimė, ji nugyveno gana ilgą gyvenimą. Laimė, kad aš ją susiradau (iš tikrųjų, tai visai netoliese), kad dar ne vienus metus pabendravome. O dabar žinau, kur nuvežti jai skirtą žvakelę ir gėlės žiedą.

– Spėju, kad autoritetingų mokytojų turėjai ir daugiau.

K. U. O taip! Baigiau labai gerą mokyklą – Gudžiūnų vidurinę. Iki jos keliaudavau apie septynis kilometrus. Dviračiu. Žiemą, aišku, bendrabutyje su septyniolika daug jaunesnių kambario draugų. Ne visada, bet buvo tokių ir metų. Įsivaizduoju, kad daugumai mano kartos žmonių, tariant panašius žodžius apie mokyklą, užgniaužia gerklę: tų mokyklų nebėra. Ir mano mokyklos nebėra. Kas penkmetį su bendraklasiais susirenkame, apeiname tuščią pastatą. Pasidžiaugiame, kad didžiuma mūsų vis dar išsaugo norą susitikti, palaikyti ryšį.

Gudžiūnuose beveik visi mokytojai buvo su aukštuoju išsilavinimu, savo dalyko specialistai. Dauguma jauni. Ir dirbo sąžiningai. Sunku patikėti, kad iš dvidešimties mano bendraklasių šešiolika įstojome į aukštąsias mokyklas. Ir ne į bet kokias. O tada juk laikėme penkis brandos egzaminus ir keturis stojamuosius, filtras buvo kaip reikiant. Ne viską, žinoma, išmokome vienodai gerai. Mano silpnoji vieta visą gyvenimą buvo istorija, nes negavau tvirtų pamatų. Užtat kai kurias matematikos lygčių formules atsimenu iki šiol. Amžinai lieku dėkingas mokytojams Krukoniams – Liucijai ir Vladui, kurie iš manęs išugdė lituanistą. Dauguma mūsų iš mokyklos išėjome tikrai raštingi.

Niekaip negaliu pamiršti dar vienos mokytojos, kuri bandė lemti mano likimą. Kai atėjau į penktą klasę, muziką dėstė mokytoja Nijolė Stabinytė. Ji kas savaitę atvažiuodavo iš Vilniaus (nei daug, nei mažai – apie du šimtus kilometrų), atrodo, trims dienoms. Ne tik mokė muzikos, bet ir vadovavo chorui. Anais laikais visi chorai buvo vadinami pionierių, jį lankė penktų–aštuntų klasių mokiniai. Choro repeticijos prasidėdavo pusę aštuonių iš ryto. Ir, įsivaizduokit, dainininkai bet kokiu oru, bet kokiu metų laiku atpluošdavo į tas repeticijas. Kai kas ir penkis ar šešis kilometrus. Be jokios prievartos. Štai ką reiškia profesionalumas. Po kelerių metų visi kiti muzikos mokytojai ir chorvedžiai mums atrodė juokingi. Tai va toji mokytoja ėmė iš manęs daryti choro solistą. Kai kurie vaikai pravardžiavo, vadino Robertino Lorečiu. Kad ir pravardžiavo, man dainuoti labai patiko. Po poros metų mokytoja, žinoma, išvažiavo, tai yra grįžo į Vilnių. Kiek žinau, tapo Nijole Grigoniene (nors dėl pavardės galiu klysti), dirbo fortepijono mokytoja Balio Dvariono mokykloje. Liūdniausia, kad mes nebesusitikome. Ko gero, aš penkiasdešimt metų drovėjausi. Bet gal dar nevėlu?

Tik jai išvažiavus sužinojau, kad mokytoja, pasitelkusi mokyklos direktorių, bandė susitikti su mano tėvu ir įkalbėti, kad išsiųstų mane į Vilnių. O ten aš galėčiau lankyti „Ąžuoliuką“. „Girto zuikio svajonė!“ – taip paauglystėje sakydavome apie neįgyvendinamus planus. Iš vienkiemio į Vilnių, kur nei jokio dėdės, nei tetos nepažįsti!.. Bet sėkla vis dėlto įkrito ir sudygo, tik kitoje vietoje ir kitu laiku. Dabar esu pavyzdingas „Ąžuoliuko“ senelis, mane pažįsta ir sveikinasi ne vienas mokytojas, o ypač budėtojos. Mat vyriausiasis anūkas Kristupas, mano palydimas, jau baigė „Ąžuoliuko“ mokyklos programą, bet dar vis eina dainuoti. Bernardas dabar „Ąžuoliuko“ trečiokas, jis pagrindinis mano ugdytinis ir „keleivis“. O eilėje laukia Augustinas ir Jokūbas. Kasparas, mūsų ypatingasis ir mylimasis paauglys, jaučiu, kada nors uždainuos kokiame nors „undergraunde“, nes turi ne menkesnių gabumų kaip broliai. Luknės, vienintelės sesės, į „Ąžuoliuką“, aišku, nepriėmė, tai ji nuėjo į Artūro Noviko mokyklą ir ten jaučiasi laiminga, kai dainuoja. Žodžiu, svetimų giedorių (kai reikės) samdytis nereikės…

Manęs dainuoti nebeprašyk. Balsas apaugo lašiniais. O ir išsilavinimo aš taip ir negavau. Nuvežęs savo choristą, kartais pastoviu už klasės durų, pasiklausau gamos ir pasijuntu kaip tas Prano Vaičaičio vaikiukas: „Per tvorą į sodą“…

„Meniniai“ prisiminimai sušilo, tai neiškęsiu ir pridėsiu, kad nė kiek ne mažiau negu dainuoti mėgau šokti. Dviračiu apvažiuotos visos artimesnių kaimų gegužinės. (Tik iki šiol negaliu suprasti, kodėl tos smagios vakaruškos vadinosi gegužinėmis, nors vykdavo dar ir rugsėjo pradžioje.) Merginos džiaugėsi kviečiamos šokti ir sakė, kad labai gerai vedžioju. (Suprantama, taip galėjo būti tik niūriais sovietmečio laikais. Pabandytum jas pavedžioti dabar, laisvoj Lietuvoj…)

– Įdomu Tavęs klausytis, bet persikelkime į universitetą. Ar tiesus į jį buvo Tavo kelias? Ir ką Tau reiškia universitetas?

K. U. Nebuvo absoliučiai tiesus. Prieš universitetą truputį „pamandravojau“, ieškodamas vietos kitur, bet palikime tai nuošalyje. O universitetas su savo istorija man, kaip ir daugeliui, tai tokia didybė, kurios galbūt ir nebuvau vertas, bet kuriame teko išbūti keturiasdešimt šešerius metus. Universitetas man – tai studijos, tai Lietuvių literatūros katedra, dekanavimo metai ir, aišku, nuolatinis dėstymas, darbas su studentais.

Kartais, pažvelgus į universitetą iš šalies, iš tolo, iš laiko atstumo, man šmėkšteli klausimas: „Ar tikrai aš ten buvau?“ Mat kai išeini… Bet tiek to. Visos būsenos praeina. Tikiuosi.

Studijas (1973–1978) prisimenu kaip šviesą ir palaimą. Įstojome įveikę didelį konkursą. Atrodo, reikėjo trijų penketukų ir tik vieno ketvertuko, kad pakliūtum į studentų sąrašus. Palyginti daug buvo vyrų – net septyniolika. Beveik devyniasdešimt procentų mūsų kurse – atvykėliai iš rajonų, kaimų ir vienkiemių. Vilniečių iš pradžių buvo mažai, bet gana greitai su jais susijaukinome, niekad nerungtyniavome, o dabar, amžėdami, visi tapome ir miestiečiais, ir kaimiečiais. Mums visiems buvo visai nesunku rasti bendrą kalbą. Mūsų draugystę palaikė ir grūdino rudens talkos kolūkiuose, taip pat gyvenimas bendrabutyje. Ir apskritai – artimos, panašios gyvenimo vertybės. Matau, kad studentai dabar bendrauja visai kitaip. Jie nesupranta, kaip galima susitikti kas penkmetį, net praėjus penkiasdešimčiai metų. Vos keletas mūsų bendrakursių laikosi atokiau, visi kiti esame draugai visą gyvenimą. Gražus mūsiškių būrys tapo mokytojomis ir mokytojais. Ir buvo labai geros mokytojos (ir mokytojai). Jau prieš kokius du dešimtmečius, o gal ir anksčiau, atvykusios į Vilnių, tos mokytojos sakydavo: kai mes išeisime, mokykloje nebebus kam dirbti. Beveik taip ir atsitiko. Išėjo. O Lietuva rėkia, kad trūksta mokytojų, net ir lituanistų. Galima pamanyti, kad tai labai netikėta.

– Tu daug anksčiau už mane atėjai į Lietuvių literatūros katedrą. Kaip ją prisimeni?

K. U. Lietuvių literatūros katedrą prisimenu kaip šventovę. Man tai buvo vos ne bažnyčia. Pirmieji kolegos – beveik visi buvę mano dėstytojai. Beveik visi pasiekę savo gyvenimo ir profesinę brandą. Kad skaitančiajam būtų lengviau suprasti, išvardysiu. Elena Bukelienė, Petronėlė Česnulevičiūtė, Viktorija Daujotytė-Pakerienė, Liudvika Lisenkaitė, Donatas Sauka, Juozas Girdzijauskas, Vitas Areška, Adolfas Sprindis, Albinas Jovaišas, Petras Skirmantas, Adolfas Juršėnas. Po metų – ir Marcelijus Martinaitis. Beveik kiekvienas iš jų mano tada dar tebesiformuojančiai asmenybei padarė įtakos, paveikė. Galėčiau apčiuopti visai konkrečius to poveikio pėdsakus. Privalau pasakyti, kad mane labai mylėjo katedros administratorė, arba sekretorė, Irena. (Kas anuomet studijavo lituanistiką, tikrai ją prisimena.) Mylėjo vyresniosios sesers arba motiniška bevaikės meile. Man buvo saugu. Nors nieko saugotis tarsi ir nereikėjo. Irena nebuvo filologė, bet tarp filologų praleidusi didžiąją gyvenimo dalį. Ji buvo pilna gyvenimo išminties. Labai jos ilgiuosi. Jei tebebūtų gyva, tai bent pasišnekėtume! Žinoma, ilgiuosi ir visų kitų mano ugdytojų iš katedros.

Mano akimis, katedra gyveno trijų muškietininkų principu: visi už vieną, vienas už visus. Nors tam tikrų idėjinių skirtumų būta. Ta santarvė ir darna tikriausiai kai kurias institucijas net gąsdino. Tačiau atsidurti tokioje aplinkoje jaunam žmogui – tikra laimė. Linkėčiau tokios aplinkos visiems jauniems ir doriems. Prieš dvidešimt metų savo buvimą katedroje netyčia, gal ir banaliai, apibendrinau tokia citata: „Tai gražiai gražiai mane augino…“ Džiaugiuosi, kad visi jie tada girdėjo, nes visi dalyvavo. O dabar tos katedros nebėra. Nieko neliko. Tik ilgesys.

– Ar nepamiršai, kad buvai Filologijos fakulteto dekanas? Kaip tą laiką prisimeni?

K. U. Aš tai nepamiršau, nors seniai tai buvo. (Tik dažnai pagalvoju, kiek dar žmonių, be manęs, tą laiką prisimena.) Netgi pagaliau išmokau savo kadencijos datas: 1989 m. spalio 1 d.–1997 m. rugpjūčio 31 d. Tie aštuoneri metai turbūt sudėtingiausi mano gyvenime, kupini asmeninių dramų, taip pat plačios veiklos ir ryškių rezultatų. Labai turiningi metai.

Tik aš visiškai neprisimenu, kas pradėjo mane stumti į dekanus. Įkalbinėti, įtikinėti. Kodėl – galėčiau paspėlioti. Bet kas? Tik prisimenu didelę baimę, kažkokį šaltį, užgulusį mano sprandą. „Ne, ne. To neturi būti, kažką turiu padaryti. Na, prodekanu gal ir galėčiau – moku organizuoti, bendrauti su žmonėmis. Bet dekanas!“ Mano baimė iš dalies buvo išgirsta. Rektorius neleido organizuoti dekano rinkimų, mat buvau per jaunas. Tačiau paskyrė mane dekanu įsakymo tvarka. Paskyrė ir užmiršo. Padirbėjęs trejus metus nuėjau prašyti jau kito rektoriaus: arba rinkite, arba paleiskite. Įsivaizduokit – išrinko! Išbuvau visą kadenciją. Kitame konkurse dalyvauti atsisakiau. („Nebūsiu dekanu, brangioji…“) Nors puikiai mačiau, kad tebebuvau geidžiamas (prašomas, norimas, kviečiamas). Ar tas atsisakymas buvo protingas mano žingsnis? Būtų galima diskutuoti… Dekanu man būti nebuvo sunku. Tiesiog smagu. Tai buvo tarsi skrydis.

Tiesą pasakius, tarp rinkto ir paskirto dekano nėra nė tokio skirtumo kaip tarp mušto ir nemušto. Todėl mano dekanavimo pradžia ir yra 1989-ieji, tai yra paskyrimo metai. Tada tapau jauniausiu Filologijos fakulteto dekanu. Toks tebesu iki šiol. Man tada ėjo į pabaigą trisdešimt penkti. Svajojau, kad dekanu taps Jurgiukas Pakerys, kuriam aš buvau Kalėdų Seneliu, ir nuims nuo manęs tą jauniausiojo vainiką. Neišsipildė. Jurgis, nebe Jurgiukas, pasirinko solidesnį gyvenimo kelią.

– Kai žiūriu į Tavo nurodytas datas, suprantu, kad patekai į ypatingą istorinį laiką? Kokį poveikį jis darė? Kaip atsimeni dekanavimo pradžią?

K. U. Iš pat pradžių fakultetas ėmė man atrodyti kaip visiška, absoliuti vienovė. Jokių intrigų, jokios priešpriešos. O galėjo būti. Juk, formaliai žiūrint, aš, beveik piemengalys, „išėdžiau“ iš posto tarptautinio garso mokslininką, profesorių Aleksą Girdenį. Nemažai žmonių turbūt jį palaikė, galėjo ką nors regzti prieš mane. Nieko. Turbūt daug lėmė paties profesoriaus A. Girdenio laikysena. Jokio blogo žvilgsnio iš jo niekad nesulaukiau. Užtat praėjus dvejiems ar trejiems metams sulaukiau tokio man skirto komentaro: „Mūsų dekanas – kaip sveika širdis: yra, o nejauti.“ Labai gražus pasakymas, nebuvau niekada girdėjęs, išsyk nė nesupratau. Bet svarbiausia šiuo atveju – profesoriaus vidinė kultūra.

O vis dėlto Tavo minėtas istorinis laikas labiausiai ir prisidėjo prie tos vienovės. Mes išgyvenome totalią kūrybos būseną, tapome laisvi ir savarankiški. Fakultete atsirado daug džiaugsmo mums teikusi skandinavistika, polonistika, slavistika ir kitos studijų kryptys. (Paskutinis mano „kūdikis“ buvo Vertimo studijų katedra.) Pradėta dėstyti daug naujų kalbų. Užsienio kalbų katedros susmulkėjo ir galėjo specializuotis. Privalau nulenkti galvą rektoriui Rolandui Pavilioniui, kuris visas sveikas naujoves palaikė. Vėlėliau aš beveik galėdavau ir savarankiškai priimti sprendimus, būdamas tikras, kad rektorius palaikys. Na, kai, pavyzdžiui, į kabinetą ateina jauna mergina su orientalistės diplomu ir pasisiūlo dėstyti japonų kalbą: „Gal?..“ – „Taip, žinoma, taip!“

Labai aiškiai prisimenu posėdį, kuriame svarstėme būsimus studijų planus, struktūrą. Vos ne rėkdami vedėjai lėkė prie lentos, braižė schemas, bėrė argumentus. O juk dauguma jų, pirmiausia užsienio kalbų katedrų vedėjai, turėjo savo patirties, žinių, kaip yra platesniame pasaulyje. Visi mes degėme. Tik filologai gali (galėjo) taip degti.

Tačiau jei lieptum man, Regimantai, kaip mokiniui parašyti apie labiausiai įsiminusią patirtį, rašyčiau apie Sausio 13-osios naktį. Visi trys dekanato vyrai buvome susitarę paeiliui budėti fakultete naktimis. Sausio 13-oji teko man. Visas Vilnius buvo užgultas įtampos, grėsmės. Prodekanas Alfonsas Tekorius, už mus vyresnis, užtat ir nuovokesnis, buvo surinkęs visų fakulteto studentų vyrų asmens bylas ir jas paslėpęs. Kad okupantai neimtų medžioti vaikinų pagal sąrašą. Kur buvo paslėpęs, iki šiol nežinome. (Bet mes dar su juo pasikalbėsime…) Turbūt prieš vidurnaktį prasidėjo kalenimas. Atrodė, kad kulkos laksto senamiesčio gatvėmis, darydamos staigius posūkius ir norėdamos kažką pasiekti. Aišku, tai buvo ne kulkos, o aidas. Baisių įvykių aidas. Keistas buvo jausmas tai girdėti – kažkas tarp bejėgystės ir neapykantos. Širdis daužėsi: nejaugi, nejaugi, nejaugi?

O tada – rektoriaus R. Pavilionio skambutis: žuvo vienas jūsų studentas. Reikės pranešti tėvams. Žinoma, ne dabar. Pradėjus aušti, ėmė vertis dekanato durys, vienas po kito įtemptais veidais nekviesti rinkosi katedrų vedėjai, kai kurie dėstytojai. Visi nutarė, kad skambinti į Tauragę priklauso dekanui. Skambinau, drebančia ranka rinkau telefono numerį, keletą kartų. Laimė, kad neprisiskambinau. O dar didesnė laimė, kad tas studentas nežuvo, tik buvo sužeistas. Pasveiko, dabar puikus lituanistas, pedagogas, laimingas tėtis. Niekada nespekuliuojantis savo nelaime.

Nežinau, kuriais metais, bet dar tik įsibėgėjant kadencijai, su kitu savo prodekanu, dešiniąja ranka, Rimantu Remeika (tikriausiai darydami nuodėmę Didžiajame kieme po arkomis) pasišnekėjome, kad eidami savo pareigas turėtume orientuotis į dekaną Joną Balkevičių ir prodekaną Albiną Jovaišą. Jie mums buvo bendravimo su studentais ir kolegomis, geranoriškumo pavyzdys. Gal truputį ir mums pavyko… O Rimantas – tas amžinai jaunas mano buvęs pavaldinys – liko man artimas iki šiol.

Taigi dekanavimas man – daugybė nuostabių bendradarbių, kolegų. Kartais, pamatęs į fakultetą užėjusių senjorų grupelę, pasakau: čia juk mano fakulteto, mano laiko žmonės. Gaila, bet jie pamažu išeina. Ir gaila, kad nepasisako išeiną. Dažnai norisi atsisveikinti. Su kiekvienu.

Man brangios ir studentų priėmimo ir išleidimo ceremonijos. Ilgainiui diplomų teikimo iškilmes suskaidėme – teikėme kiekvienam kursui atskirai. Kad tik būtų intymiau, individualiau, kad tik būtų šventė.

Brangi ir dekanato vidaus atmosfera. Ypatinga diena būdavo penktadienis. 11 val. susirinkdavo visi vedėjai (elektroninio pašto juk nebuvo), svarstydavome aktualijas, balsuodavome, tvirtindavome. Pavakare visas dekanato kolektyvas – mūsų dekanate visos moterys buvo lygios tarp lygių vyrų – susėsdavo aptarti vedėjų ir laborančių darbo, pasidžiaugti ir suvalgyti rūkytą vištą trejų devynerių padaže. Ir tada visi sotūs, laimingi, šiltai apsirengę išeidavome. Vos žengę į Sarbievijaus kiemą, pamatydavome (ypač rudenį ir žiemą) nuostabiai apšviestą Šv. Jono varpinę. Turbūt visi pagalvodavome, kur esame, iš kur išeiname.

– Dar vienas subtilus klausimas. Galime jo ir atsisakyti. Ar tiesa, kad dar buvai dekanas, kai Tavo dukra laikė stojamuosius egzaminus į mūsų fakultetą? O niekas iš katedros ir fakulteto kolegų to nežinojo. Juk dar buvo laikai, kai stojančiųjų tėveliai ir giminės atkakliai ieškodavo universitete pažįstamų, užtarėjų.

K. U. Tai šventa tiesa, Regimantai. (Ir neišbrauk šito klausimo, gal mano atsakymas kam nors bus visai malonus.) Deja, nebėra gyvos pagrindinės liudytojos profesorės E. Bukelienės, kuri taisė ir vertino šifruotą egzamino darbą. Bet tebėra gyvas ir žvalus komisijos pirmininkas Giedrius Viliūnas. Nors, tiesą sakant, nėra kam ir dėl ko liudyti. Tai buvo ir yra svarbu pirmiausia man pačiam, žinoma, ir mano dukrai, gal ir visiems penkiems jos vaikams – kai jie tai supras. Jeigu supras. Turiu pasakyti, kad, be šiokios tokios materialios pagalbos, savo vaikams (gaila, turiu tik du) nesu niekad nė siauriausio raudono kilimėlio nutiesęs. Patys pasiekė to, ko siekė. Ir dabar dirba tai, ko mokėsi ir išmoko. Ypač džiaugiuosi, kad abu, turėdami užsienietiškus magistro diplomus, gyvena Lietuvoje, visai šalia. Ir pačiam keista, kad mūsų namuose niekada nebuvo užėjusi kalba apie jų gyvenimą ir darbą užsienyje. Taigi esu laimingas – paskutinę valandą bus, kas vandens stiklinę paduos. (Ak, kad tik gerti norėtųsi…)

– Gal skaitei jiems vaikystėje gerą vaikų literatūrą? Juk tapai šios srities specialistu. Žinau, kad universitete dėstei ir šį, ir tą, bet vis dėlto vaikų literatūra tapo Tavo arkliuku. Kodėl pasirinkai tokį kursą?

K. U. Aš nepasirinkau, nes nesirinkau. Nė nežinojau, kad tokia disciplina gali būti. Dievas man ją nuleido. Labai ryškiai prisimenu tą situaciją. Penktame kurse buvau bebaigiąs pagarsėti Universiteto teatro artistas, sukūręs vieną ryškų vaidmenį (beje, meilužio). Kursinius darbus rašiau dramaturgijos temomis. Tad buvo planuota, kad iš docentės P. Česnulevičiūtės perimsiu dramos ir teatro dalykus. Ir štai visai prieš diplomo teikimą ant Lituanistikos centro laiptų sutinku katedros vedėją V. Arešką (jis paprastai šuoliuodavo per dvi pakopas). „Tai mes tave pasiliekam. Kol Petrutė išeis, padėstysi vaikų literatūrą. Mums tokio žmogaus reikia, samdome iš šalies.“ Tikra laimė, kad Petrutė ilgai neišėjo, buvo puiki ir labai sąžininga dėstytoja.

Ta keistoka gramatinė forma „padėstysi“ reiškia laikinumą. Nežinau, kiek to „pa“ buvo numatęs vedėjas. Bet tai užtruko ilgai. Ir tapo mano likimu.

– Ar niekada nesigailėjai? Nenorėjai mesti?

K. U. Ką tu! Aš iki šiol dėkoju Dangui, kad atsiuntė man tokią įdomią, tokią svarbią ir tokią reikalingą tyrimų ir dėstymo sritį. Žinau, kad nedaug kas taip galvoja. Tu, Regimantai, buvai vienas tų, kurie palaikė, užtarė ir vaikų literatūrą, ir mano „Rubinaitį“. Aš pagal požiūrį į vaikų literatūrą dabar vertinu tikrąjį žmogaus protą. Galima nesidomėti, galima neskaityti, bet negalima menkinti ir niekinti. Ir iš garsių žmonių esu išgirdęs tokių vertinimų, kad norėjosi akis iškabinti. Vaikų literatūra žmogaus gyvenime – jeigu tą gyvenimą skaičiuosime nuo kūdikystės, – dažnai gali suvaidinti didesnį vaidmenį nei bendroji literatūra. Vaikų literatūra privalėtų būti mokytojo lituanisto, o gal ir apskritai humanitaro, pedagoginio cenzo dalis. Nėra ko nė kalbėti apie bibliotekininkus. (Nors, atrodo, dabar ir pačios bibliotekininkystės kaip universitetinės programos nebėra.) Nekalbu apie pradinių klasių mokytojus, darželio auklėtojas. Bet štai man jau beveik išeinant iš darbo, Vilniaus universitete gana pakiliai pradėti rengti pradinių klasių mokytojai, darželių auklėtojos. Ar gali patikėti, kad vaikų literatūros kurso jų programoje nėra? Turiu galvoje ne tris keturias metodinio pobūdžio paskaitas, o klasikinį vaikų literatūros kursą. Štai šiuo atžvilgiu man dėl universiteto gėda. Supratau, kad mano ir mano kolegų viso gyvenimo profesinė veikla, aktyvi visuomeninė veikla buvo nieko verta. Pasijutau kaip tas mokslininkas iš Vytautės Žilinskaitės pasakos „Snaigė, kuri nesutirpo“.

– O vis dėlto kaip paaiškinti tą malonumą, kurį Tau teikė vaikų literatūros dėstymas.

K. U. Aš dėsčiau ir užsienio, ir lietuvių vaikų literatūrą. Tai jau šį tą paaiškina. Ypač daug jėgų paskyriau užsienio autoriams, lietuvius šiek tiek, bet tik vos vos gal ir nuskriaudžiau. Taip pat turiu pasakyti, kad per mano darbo metus toji literatūra labai sparčiai keitėsi. Ir lietuviškoji, ir užsienio, kurios vertimų sparčiai gausėjo. Pasaulyje nustota žiūrėti į vaikų literatūrą kaip į pedagogikos tarnaitę. Nors pedagoginis veiksnys joje labai svarbus. Dar vienas dalykas, kurio nepaaiškinau, – sąvoka „vaikų literatūra“ aprėpia ir paaugliams, ir net jaunuoliams skirtas knygas. Paauglių literatūra mūsų laikais irgi suklestėjo. Taigi vaikų literatūra – pats tikriausias, didysis menas. Vaikų literatūra pateikia pačių subtiliausių, sudėtingiausių, filosofinių idėjų, kaip ir bendroji literatūra. Tik tai padaroma aiškiau, paprasčiau ir kartais subtiliau.

Mano dėstymo pradžia buvo tragiška – juk pats tokio dalyko nebuvau mokęsis. Susiradau keletą rusiškų vadovėlių, verčiau juos ir „dėsčiau“. Visai netrukus pamačiau absurdišką tų vadovėlių struktūrą: kapitalistinių šalių vaikų literatūra – Amerikos, Kanados, Didžiosios Britanijos, Švedijos; socialistinių šalių vaikų literatūra – Rytų Vokietijos, Čekoslovakijos, Lenkijos ir taip toliau. Apie kūrinių analizę nėra ko nė kalbėti. Taigi teko pačiam imti jautį už ragų, lipdyti logiškesnį, nuoseklesnį, literatūros raidos dėsniais pagrįstą kursą. Aišku, iš visur lesiojant informaciją, skaitant, analizuojant, gretinant kūrinius. Tik 1988 metais iš Amerikos parsivežiau solidų man dovanotą pirmąjį vaikų literatūros žinyną ar enciklopediją. Akys pradėjo vertis.

Kartais juokais pagalvoju: jeigu koks nors muziejus imtų kolekcionuoti studentų paskaitų užrašus, gal ir galėčiau įrodyti, kaip tas kursas (kalbu kol kas apie užsienio literatūrą) išaugo, koks jis tapo. O dabar nieko neparodysi. Tenka patikėti, kad išaugo, tapo sistemingas, nuoseklus. Paskutiniaisiais metais net pats ėmiau baimintis, kad jis per didelės apimties, kad užsienio universitetuose tokie kursai nedėstomi. Bet studentai nemaištavo, dauguma tik džiaugėsi.

Taigi, vienaip pažiūrėjus, vaikų literatūros labui nuveikiau lyg ir nemažai. Kitaip pažiūrėjus, labai daug, nepaprastai daug liko nepadaryta. Kad nuveikčiau daugiau, man pristigo gabumų, laiko, anglų kalbos žinių ir dar šio bei to.

Dėstytojo darbo malonumą, apie kurį Tu klausi, lemia ir studentai. Pirmąjį dešimtmetį, ir dar ilgiau, aš dėsčiau tik būsimiems bibliotekininkams. (Kursas jiems buvo privalomas.) Tai nebuvo pati reikliausia auditorija, kuri mane spraustų į kampą ir verstų tobulėti. Bet, žinoma, ir tarp jų sutikau puikių, smalsių, protingų merginų, su kuriomis ir dabar malonu susitikti. Pradėjęs dekanauti, po poros metų vaikų literatūrą pradėjau dėstyti ir Filologijos fakultete. Kaip pasirenkamą dalyką. (Nepasinaudojau dekano privilegija padaryti jį privalomą – tai ir gerai, ir blogai.) Labai svarbu, kad, be paskaitų, atsirado pratybų, seminarų. Tai įdomiau, nors reikalauja ir papildomų pastangų. O tikras rojus prasidėjo, kai atsirado viso universiteto studentams leidžiami, laisvai pasirenkami kursai. Niekas nepasakys kodėl, bet vaikų literatūros klasikos kursą studentai rinkosi labai noriai. Be filologų, ateidavo studentų ir iš Fizikos, Istorijos, Gamtos, Filosofijos ir ypač – ypač! – Medicinos fakultetų. Koks jų godumas, koks susidomėjimas, koks darbštumas! Ir kiekvienais metais – nedidelė, bet graži puokštelė vaikinų.

Baigdamas noriu pasakyti, kad vaikų literatūra apskritai mano gyvenimą padarė labai įdomų. Su vaikų literatūra aš apkeliavau platųjį pasaulį, pabuvojau (kartais trumpai, kartais ir po keletą mėnesių) įvairiose šalyse. Nedrįstu jų čia vardyti. O tame pasaulyje – tiek daug žmonių, atsidavusių šiai sričiai – vaikų literatūrai. Apkeliavau nieko nenuskriausdamas, nenustumdamas, ilgainiui išsitempdamas vis didesnį būrelį bendraminčių iš Lietuvos.

– Kai gavai Vyriausybės kultūros ir meno premiją, spaudoje buvai pristatomas kaip bibliotekininkas. Neatsimenu, kuriais metais tai įvyko. Internautai bandė gėdyti žurnalistus, kad jie, kaip visada, nieko neišmano. Iš kur tokia painiava?

K. U. Maniau, paklausi: ar Tau ne gėda? Vyras, o buvai bibliotekininkas… Ne, ne gėda. Ir tai ne painiava. Aš dirbau Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Vaikų literatūros centre (dabar departamentas) kaip antraeilininkas, puse etato. Beveik trisdešimt metų. Biblioteka mane šiai premijai ir pristatė. Tai buvo 2015 metai. Niekas kitas niekada šito nebūtų padaręs. (Nors, tiesą sakant, iki šiol nežinau, kas mane po metų pristatė prezidentei skirti ordiną ilgu pavadinimu, kuris baigiasi labai gražiai: „Riterio kryžius“. Gal kas nors iš fakulteto? Mat po apdovanojimo kolegė anglistė Rūta atsiuntė štai tokį smagų laiškelį: „O jūs man seniai buvote gyvenimo riteris.“ Taigi – kažkas galvojo apie mano „riterystę“. Kad ir be Apskritojo stalo.

Mano atėjimas į biblioteką buvo logiškas ir neišvengiamas. Juk ten pagrindinė vaikų knygų bazė, ten ateina jaunieji skaitytojai. Bibliotekoje, vadovybei labai noriai palaikant, įkūrėme Tarptautinės vaikų knygų tarybos (IBBY) padalinį. Dvidešimt aštuonerius metus buvau jos pirmininkas. Pradėjome leisti žurnalą „Rubinaitis“, buvau jo vyriausiasis redaktorius. Po dvidešimt septynerių metų, išleidęs šimtąjį numerį, nusprendžiau pasitraukti. Tiesiog išsisėmiau ir turbūt pavargau. Ir viena, ir kita buvo mano visuomeninė veikla, algos už tai negaudavau. Gaudavau kaip bibliotekininkas. Reikia prisipažinti, kad nemažai IBBY veiklų ir Vaikų literatūros centro (departamento) veiklų kryžiuodavosi, kartais sutapdavo. Mes su direktore Aldona Augustaitiene nestumdėme tų darbų vienas kitam, užtat bendrom jėgom padarėme daug. Nuostabu, kad kolegė iš bibliotekos Roma Kišūnaitė visą tą veiklą užfiksavo, aprašė, iliustravo ir išleido net du profesionalius leidinius. Ir IBBY organizacijoje, ir bibliotekoje sutikau daugybę nuostabių žmonių, mėgstančių vaikų literatūrą, profesionaliai prie jos gyvavimo prisidedančių. Kiekvienas susitikimas su jais dabar – tikra šventė.

Bibliotekoje (į kurią pirmą kartą gyvenime įžengiau 1973 metų liepą, kaip dar tik būsimas studentas) man buvo labai gera. Jaučiau visų draugiškumą ir pagarbą, jaučiausi reikalingas. Ir dabar gera ten užeiti, negaliu be jos išsiversti. Be to, dabar man labai smagu pavaidinti tikrą bibliotekininką. Įsmunku tarp lentynų, kur vaikai ieško knygų, bandau paklausinėti, patarti, pasiūlyti. Ypač kad dauguma vaikšto su mano sąrašu „Mokiniams rekomenduojamos knygos“. O dar smagiau, kai vaikus atlydi jaunos gražios mamos. Žiūri ir stebisi: iš kur tas senukas žino apie vaikų literatūrą?

– Turbūt pasiūlai ir savo verstų knygų? Tai dar viena Tavo veiklos sritis, kurios negalime apeiti. Nežinau, kiek ji Tau pačiam svarbi, bet skaitantys vaikai ir jų tėvai ją pastebi. Atrodo, dar taip neseniai sužinojau, kad esi ir vertėjas (juk slapsteisi), o štai dabar Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos puslapyje aptikau, kad Tavo vertimų sąraše net trisdešimt aštuonios knygos. Kaip ir kodėl tai įvyko?

K. U. Žinoma, kad skaitytojams siūlau ir savo verstų knygų. Būčiau nenuoseklus, jeigu to nedaryčiau – juk verčiu tik geras knygas. Bent mano supratimu – geras. Ir toji veiklos sritis man labai svarbi, labai reikšminga, labai labai mėgstama.

Vertimas – didysis mano gyvenimo pokštas, netikėtumas. Niekad apie tai nesvajojau, niekad nebuvau labai geras anglų kalbos mokovas. Tiesa, universitete nuostabi dėstytoja (ir nuostabus žmogus) Aleksandra Dantaitė mus gerokai „pakrovė“. (Tebūnie jai šviesi dangaus karalystė.) Neįtikėtina, bet mes universitete mokyklinės užsienio kalbos mokėmės net ketverius metus. Ir vis tiek buvo mažai, nes iš mokyklos atsinešti pagrindai silpnoki.

Kaip viskas prasidėjo? Mokyklinės jaunystės laikais, kai nuolat svarstėme būsimo gyvenimo klausimus, pasirinkimus, vis stabtelėdavau prie tokių laikraščiuose ar žurnaluose pasitaikydavusių moralų: „Jeigu gali nerašyti, nerašyk“ (tai yra nesistenk tapti poetu ar prozininku); „Jeigu gali nevaidinti, nevaidink“ (netapk aktoriumi) ir pan. Apie vertimus tokio moralo nebuvau aptikęs, bet pasielgiau būtent pagal jį: negalėjau neversti.

1995 metų pradžioje pagal universiteto dėstytojų ir studentų mainų programą „Tempus“ turėjau vykti į Airiją, Golvėjaus miestą. Beveik kelionės išvakarėse visa šeima nuėjome į kiną žiūrėti „Paslaptingo sodo“. Tai buvo Agnieszkos Holland režisuotas filmas. Užburiantis filmas. Jam baigiantis perskaičiau titrus, supratau, kad tai garsios knygos ekranizacija. Apstulbau. Kodėl aš tokio kūrinio nežinojau? (Atsakymas buvo kaip ir aiškus: todėl, kad per ilgai gyvenau šlovingoje Tarybų Sąjungoje…)

Airijoje atsidūriau turbūt kovą arba balandį. Atsimenu, kad pirmasis sekmadienis buvo Velykų sekmadienis, rytas išaušo labai saulėtas, skambėjo varpai. Išėjęs į miestą, užsukau į knygyną ir iškart pamačiau Frances Hodgson Burnett trijų romanų rinkinį. Jame, žinoma, buvo „Paslaptingas sodas“. Nusipirkau, iškart pradėjau skaityti. Ir… tarsi ėmiau girdėti tekstą lietuviškai. Beliko nusipirkti didelį bloknotą ir rašiklį. Taigi susirietęs prie nedidelio trikampio stalelio (jis turbūt buvo skirtas gėlių vazonams), po kaire ranka ant lovos krašto pasidėjęs Broniaus Piesarsko „Anglų–lietuvių kalbų žodyną“, per tuos du mėnesius vakarais ir išverčiau tą knygą. Ir susirgau vertimo liga.

– O kodėl slapsteisi? Beveik dvidešimt metų. Kodėl nepasirašei vertimų savo vardu?

K. U. Gali tikėti, gali netikėti, bet buvau labai išsigandęs. Kad padariau tai, ko neturėjau padaryti, kad man tai neleistina. Norėjosi pasislėpti, kad niekas nežinotų ir nesišaipytų. Antras argumentas, kai svarsčiau slapyvardžio klausimą, buvo tas, kad tai klasika, apie ją turėsiu kalbėti studentams (beje, kaip ir apie kitus vėlesnius savo vertimus), taigi bus nejauku ir padvelks subjektyvumu, jeigu jie matys mano pavardę. Trečia, labai norėjau atiduoti duoklę savo vaikystės kaimui, iš kurio atsinešiau kalbą – gal ir ne visai taisyklingą, bet gyvą – taip pat gamtos jauseną. Beje, ir „Paslaptingame sode“, ir kitose mano verstose knygose („Polianoje“, „Anėje iš Žaliastogių“) labai daug gamtos. Dažnai pagalvodavau, kad be kaimiškos patirties man būtų buvę daug sunkiau jas išversti.

Privalau pasakyti ir apie atėjimą į Lietuvos knygų rinką. Mano vertimo rankraštis buvo atspausdintas (įdomu būtų suskaičiuoti, kiek knygų išverčiau ranka) ir atiduotas leidyklai. Leidykla jį patikėjo šviesaus atminimo redaktorei Bronei Balčienei. Ji pasakė gana aiškų ir tvirtą „taip“. Visą gyvenimą liksiu jai dėkingas. Bronė man parodė, ką vertėjas gali ir ko jau negali. Savo jautriais prisilietimais patobulino, nušvietė ne vieną sakinį. Reikia pasakyti, kad Bronė buvo redaktorė, kuri matydavo ne tik kablelius, bet ir literatūrą. Jai patiko mano verstos knygos, ir apie jas visad ką nors pasakydavo, ką nors pacituodavo. Ir vis paklausdavo: ir iš kur tu jų randi? Bronelė redagavo dvidešimt penkias mano verstas knygas. Grąžindama suredaguotą apysaką „Amžinieji Takiai“, įdėjo lapelį su tokiu parašu: „Amžinoji Jūsų redaktorė“. Puikūs, profesionalūs buvo ir kiti mano redaktoriai: Danutė Ulčinskaitė, Diana Bučiūtė, Dalia Lepeškienė, Vainius Bakas.

– O iš tikrųjų, kur Tu rasdavai tokių knygų? Ir kaip pats apibendrintum savo kaip vertėjo portretą?

K. U. Kiekviena knyga – tai vis kita istorija. Ne viską ir atsimenu. Turbūt vienas iš svarbiausių šaltinių – literatūros mokslas ir kritika. Skaitydavau vis atsirandančius angliškus leidinius, rengdamasis paskaitoms, ieškodavau, kas yra reikšminga. Pavyzdžiui, po „Paslaptingo sodo“ ėmiau ieškoti XIX a. pabaigos–XX a. pradžios klasikos – Eleanoros H. Porter, Lucy Maud Montgomery, Susanos Coolidge kūrinių. Baisu, kad mes taip ilgai jų neturėjome. Žinoma, nebuvo aišku, kaip tos knygos bus sutiktos šiuolaikinėje Lietuvoje. „Paslaptingas sodas“ (beje, pradėjęs garsiąją, populiariąją seriją „10+“) nebuvo išgraibstytas per metus. Ir vis dėlto šiandien smagu pasakyti, kad tas romanas išleistas jau šešis kartus, „Poliana“ ir „Anė iš Žaliastogių“ net po devynis. (Skaičiuoju tik savo vertimus. Kaip galėjote pastebėti, tas pačias knygas dabar iš naujo verčia ir leidžia kita leidykla.) Kad ir kaip būtų, smagu, kad šiuolaikiniai paaugliai tokią – truputį jausmingesnę, nei dabar įprasta, – literatūrą mėgsta. Beje, daugumą mano knygų skaito ir suaugusieji. Net ir vyrai.

Jeigu nori mano „portreto“, tai paminėsiu keletą potėpių. Pirma, aš verčiu tik vaikų ir paauglių literatūrą. Beveik visos knygos yra klasika – senoji arba modernioji. Iš moderniosios labai populiarus yra Lois Lowry „Siuntėjas“ – turbūt netrukus bus jau dešimt leidimų. O dabar visai noriai skaitomi ir „Siuntėjo“ tęsiniai, visa tetralogija. Tai nepaprastai stipri ir vertinga paauglių literatūra. Didžiuojuosi, kad įstengiau ją išversti.

Kitas potėpis: verčiu tik savo paties surastas, atrastas knygas. (Išskyrus vieną vienintelę.) Anksčiau kūrinį surasdavau, išversdavau ir tik tada nešdavau parodyti leidyklai. Be jokių sutarčių. (Autorių teisės toms knygoms negaliojo.) Dabar nebedrįsčiau šitaip rizikuoti.

Pagaliau intymiausias mano portreto potėpis būtų toks. Man be galo patinka tos knygos, kurias verčiu. Versdamas visas į jas panyru, ir ima rodytis, kad aš pats jas ir parašiau. Kartais, žiūrėdamas į žmones, svarstau: ir kaip jie gali gyventi neskaitę šitos mano knygos?.. Kiekvienas profesionalus vertėjas pasakytų: „nesveikas“. Aš nė nesupykčiau.

Versti – didelė laimė, ypatinga kūryba ir nepaprastas malonumas. Malonumas padidėja, kai pamatai, kad tavo išverstas knygas vis dėlto skaito. Neseniai netyčia išgirdau, kad jau ketvirtas Lietuvos teatras statys spektaklį pagal mano išverstą Kate DiCamillo knygą „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“. Vertėjo pavardės ten tikriausiai nė nebus, bet vis tiek – malonumas.

– Pats užsiminei, kad vaikų literatūroje svarbus pedagoginis, didaktinis veiksnys. Taigi Tavo kaip kritiko, tyrinėtojo veikla gal ir netiesiogiai, bet vis dėlto nukreipta į mokyklą. Tačiau daugelis žinome, kad buvai su mokykla susijęs ir visai tiesiogiai, rengei paauglių klasėms skirtus vadovėlius. Iš kur ta mokyklos trauka?

K. U. Turbūt neįmanoma į tą klausimą atsakyti. Mokykla man visą gyvenimą buvo svarbi, įdomi, reikšminga. Gal tai eina nuo tos mano minėtos meilės pirmajai mokytojai? Galiu vėl prisiminti pradinės mokyklos laikus. Per didžiausius žiemos šalčius, kurie tada siekdavo beveik trisdešimt laipsnių, mes su pussesere Rita apsigyvendavome pas tetulę Salomėją. (Mes vieninteliai visoje apylinkėje vartojome tokį neįprastą giminystės terminą, ir nežinau kodėl.) Tetulė gyveno prie pat mokyklos, neturėjo savo vaikų, buvo mūsų tėvų sesuo, abiejų mūsų krikšto motinėlė ir tikrai mus mylėjo. Tai štai tada mano mėgstamiausia veikla būdavo žaisti mokyklą. Neatsimenu, kokias gudrybes panaudodavau, bet man visada atitekdavo mokytojo vaidmuo. Vargšė Rita nuolat turėdavo rašyti mano diktuojamus diktantus. O diktuodavau mėgdžiodamas savo mokytoją. Dabar net gėda dėl tokio savo autoritariškumo. Nors ką žinai, gal tie diktantai padėjo mano pusseserei tapti puikia, žinoma Kėdainių gydytoja Rita Lauciuviene. Ir aš ja didžiuojuosi.

Apskritai, buvau toks keistutis Kęstutis, kuris laukdavo Rugsėjo pirmosios, nes labai norėdavo eiti į mokyklą. Draugams gėdydavausi tai prisipažinti. Ir universitete tos dienos laukdavau, ir dabar laukiu. Vis sakydavausi, kad noriu būti mokytojas. Dabar, kai gyvenimas beveik nugyventas, esu įsitikinęs, kad iš mano mokytojystės nieko nebūtų išėję. Tikrai nieko. Tačiau tas noras, atrodo, buvo nuoširdus, ne poza.

Noriu papasakoti apie savo ryšius su mokykla jau baigus universitetą. Pagalvojau, kad šį pokalbį galbūt skaitys vienas kitas mokytojas, o jie retkarčiais manęs kai ko paklausdavo. Pagaliau, tai mokyklinės lituanistikos istorija. Labai abejoju, ar ateityje ja kas domėsis – jauniems nebepatrauklios šios tyrimų sritys. Taigi tebūnie užrašyta.

– Sakai, kad iš mokytojo darbo nieko nebūtų išėję. Bet juk mokytojavai?

K. U. Tai buvo panašiau į eksperimentą… Fakultete kilo studentų bruzdėjimas dėl literatūros dėstymo metodikos kurso. Katedros vadovybė, matyt, jautusi mano pedagoginius polinkius, pasakė, kad tą kursą turėsiu perimti aš. Atsakiau, kad tokiu atveju turiu padirbėti mokykloje. Beveik mistiška, bet tuo metu man paskambino iš mokyklos, kurioje pats atlikau pedagoginę praktiką, o paskui eidavau prižiūrėti studentų praktikantų, ir pakvietė padirbėti. Žuvo jaunutė penktokų mokytoja. Taigi 1987 metų lapkričio 14 d. (per aštuoniasdešimtąjį Astridos Lindgren gimtadienį) tapau Vilniaus 27-osios vidurinės mokyklos mokytoju. Užsiauginau savo vaikus (vieną klasę) nuo penktokų iki devintokų – tada jie baigė pagrindinę mokyklą ir laikė egzaminą. Nebuvo lengva. Prisimenu, kaip visas suplukęs lėkdavau iš Saulėtekio alėjos po paskaitos į Konarskio gatvę. (Automobilio net tolimiausiose svajonėse tada nebuvo.) Prisimenu, kaip vienais metais gruodžio mėnesį (sutrumpintas mokslo mėnuo) gavau algos dvidešimt rublių. Beveik apsiverkiau, nors prie amžinų nepriteklių jau buvau pripratęs.

Bet smagiausia, kad tie penkeri metai man vis dėlto netapo tik formaliu eksperimentu, pedagogine mankšta. Aš juos, savo mokinius, pamėgau, net ir pamilau. Atsimenu, kas, kur, su kuo sėdėjo (aišku, ne visus), ką pasakė apie vieną ar kitą kūrinį. O apie tai, kodėl Nerijus atsisakė rašyti namų rašinėlį „Kodėl man gaila peteliškės“ (mat jam buvo gaila roboto), su studentais diskutavome ne vienus metus. (Tą nuostabią V. Žilinskaitės pasaką „Robotas ir peteliškė“ tada dėsčiau tiesiai iš rinkinio, vadovėlyje jos dar nebuvo.) Įdomu, kaip susiklostė tų mano mokinukų gyvenimai?..

Nebuvau aš geras mokytojas. Man turbūt šiek tiek padėjo tai, kad buvau „kitoks“, tai yra iš universiteto. Tačiau įvairiausių nesėkmių neišvengiau. Kartais buvau per reiklus, dabar taip nesielgčiau. Kartais per silpnas, nesuvaldantis klasės. Juokinga toji mano patirtis, nes labai trumpa. Ir vis dėlto labai reikšminga vėliau žengiant į kitus pedagogikos laukus.

Prisimenu, kaip važiavau autobusu namo po egzamino, vos apglėbdamas devintokų iš „d“ klasės dovanotų gėlių kalną. (Mano vaikai tikrai gerai atsakinėjo į egzamino klausimus, ypač literatūros, anot griežtos direktoriaus pavaduotojos.) Autobuse šalia sėdinti vyrėlesnė moteriškė neiškentusi paklausė: „Pone, jūs turbūt aktorius?“ Sąmoningai kilstelėjau balsą, kad daugiau autobuso keleivių girdėtų, ir išdidžiai atsakiau: „Ne, aš mokytojas!“

– Neišvengiamai turiu paklausti, kaip atėjai į vadovėlių pasaulį, kas Tau padėjo dirbant tą darbą?

K. U. Mano vadovėlių istorija yra ilga, kupina pakylėtumo, bet ir dramatiška, net skausminga. Ji turi savo pradžią, „vystymąsi“ ir liūdną baigtį. Tai maždaug dvidešimt penkerių metų istorija. Vadovėliams, o plačiau žiūrint, mokyklai, aš atidaviau daug. (Nesigėdžiu šitaip sakydamas.) Nežinau, ko daugiau – širdies ar proto. Turbūt širdies, nes jos ir turėjau daugiau.

Pradžia buvo tokia. Apie mano „pedagogiškumą“, tai yra mokytojavimą, išgirdo dvi šviesios moterys – Zita Alaunienė (amžiną jai atilsį) ir Genovaitė Grigėnienė. Ir pakvietė mane padėti atnaujinti septintai klasei skirtą „Skaitinių“ vadovėlį, kurį jos abi daugel metų rengė. Neprisimenu, kuo aš prie to vadovėlio prisidėjau. Tik prisimenu, kad ta proga išverčiau iš rusų kalbos vieną apsakymą iš Margaretos Šaginian knygos „Keturios Lenino pamokos“. Mat anų laikų vadovėliuose nuo penktos iki septintos klasės buvo privalomas skyrius apie Leniną. Mano kolegės manė, kad ir toliau taip bus. O jau artėjo 1988-ieji. Ir štai recenzentas Algimantas Zurba mus švelniai išjuokė, priminė istorinį laiką ir liepė tą tekstą išimti. Džiaugsmingai išėmėme, o į pirmą puslapį įdėjome „Tautišką giesmę“. Turbūt pirmą kartą šiuolaikinės mokyklos istorijoje. Taip mano kaip vertėjo debiutas sužlugo. Tikra laimė, nes kokią gėdos dėmę būčiau užsitraukęs.

Praėjo gal metai kiti, ir mano šauniosios kolegės, iš kurių daug išmokau ir kurioms iki šiol jaučiu didelę pagarbą ir dėkingumą, pasiūlė rengti užklasinio skaitymo knygą. Taip pat septintokams. Štai tąkart aš pasiraitojau rankoves. Toji knyga buvo mano – bent jau aštuoniasdešimčia procentų. Prisimenu net savo minčių kelią. Man nuo jaunumės it kokiam senukui atrodė keista, kad vaikai nemėgsta literatūros. Ar bent jau literatūros pamokų. Žinoma, daug lėmė tų pamokų rutina. Prisimenu, kaip mano dukra, paaugliukė, sykį pasisakė: „Lipu iš ryto į autobusą, žinau, kad pirma pamoka bus literatūros, ir žinau, kaip ji prasidės ir kaip pasibaigs.“ Turbūt daug kas tokių pamokų atsimena: paskaitykite garsiai, dabar tyliai, dabar vaidmenimis, atsakykite į tris ar keturis klausimus, einančius po teksto. Daugiau klausimų ir nebūdavo. Tačiau dar svarbesnis man buvo suvokimas, kad mokiniai dažnai skaito visiškai jiems svetimus, kartais ir nesuvokiamus tekstus. Ryškiausias pavyzdys būtų mano kartai kliuvęs „Mužikas žemaičių ir Lietuvos“ septintoje klasėje. Net ir po didžiausių mokytojos pastangų įsimindavome vienintelį dalyką – Dionizo Poškos baublius. Ir labai užsimanydavome ten nuvažiuoti. Pats kūrinys tuoj pat išlėkdavo iš galvos it per kaminą.

Mano kolegės lengvai sutiko grįsti tą knygą šiuolaikiškais, mokiniams artimais tekstais. Visi ėmėmės tų tekstų ieškoti. Toliau galvota apie tai, kad turime mokyti vaikus suprasti tai, ko jie nesupranta. Pavyzdžiui, skaito lyrinį ar psichologinį apsakymą ir pyksta, kad neranda nuotykių. Arba atvirkščiai. Taip išsikristalizavo knygos struktūra ir literatūrologinė koncepcija, pagrįsta tipologijos principu.

Taigi 1990 metais išėjo mūsų „Knygų valanda“. Po poros metų buvo pakartota. Pranašiška, jog po vieno seminaro (buvo laikai, kai mokytojai galėdavo atvažiuoti į seminarus ir paskaitas Vilniuje) priėjo jauna, iš universiteto man pažįstama mokytoja ir pasakė: „Mes tą jūsų knygą naudojame kaip pagrindinį vadovėlį.“

– Tai tada ir pabudo vadovėlių rengimo aistra? Ir pabiro jie vienas po kito?

K. U. Oi, ne, nė minties tokios nebuvo. Ir byrėti „vienas po kito“ vadovėliai negali. Tai daug laiko reikalaujantis darbas. Ypač kai dirbi vienas, dirbdamas dar ir kitur. Beje, rengiant kažkurį vadovėlį, man net teko išeiti iš universiteto nemokamų atostogų.

– Tai kas vis dėlto skatino dirbti?

K. U. Nepatikėsi, bet kad parengiau vadovėlius net keturioms klasėms, labiausiai kalta profesorė Vanda Zaborskaitė. Šią mokslininkę gerbiau jau mokykloje, žinoma, paakintas mokytojų. Gyvenimas manęs su profesore nesuvedė ilgesniam ir artimesniam bendravimui. Tačiau trumpų susitikimų būta nemažai. Kai naujaisiais laikais profesorė pradėjo dirbti Švietimo ministerijoje, kažkodėl patekau į jos vadovaujamą lituanistų visuomenininkų grupę. Koks buvo tos grupės statusas, neįsiminiau – ekspertai? patarėjai? Tik atsimenu, kad nuolat, turbūt kas antrą savaitę, Katkaus gatvėje buvusiame institute svarstydavome visokius rankraščius, įskaitant ir vadovėlių, programų. Ir tai darydavome žiūrėdami vienas kitam į akis ir sakydami tiesą. Tik vėliau atsirado vadinamieji „juodieji“, tai yra slaptieji, recenzentai, vertintojai. Profesorė ėmė mums kalti į galvą, kad reikia naujų vadovėlių, kad problemiška padėtis su paaugliškomis klasėmis. Tada šio darbo ėmėsi visas būrys lituanistų – ir mokytojų, ir mokslininkų. Ar aš pats sugalvojau, ar kas kitas pakišo mintį „Knygų valandą“ paversti vadovėliu, neatsimenu. Kai kurių kūrinių atsisakiau, kai ką įdėjau nauja. O svarbiausia, teko sukurti didelį metodinį aparatą, gausybę klausimų ir užduočių. Taip pat kiekvienam skyriui sukurpti netrumpą kryžiažodį, dėl kurių džiūgavo ir mokiniai, ir mokytojai. („Man labiausiai patikdavo pamokos su kryžiažodžiais“, juokėsi iš savęs viena mano kurso draugė, mokytoja iš Kėdainių. „Užsikeliu koją ant kojos, ir sėdžiu, o mokiniai pluša net neraginami.“)

Aš kiekvieną vadovėlį rengiau kaip paskutinį. Bet praėjo koks pusmetis, ir profesorė ėmė spausti: bloga padėtis aštuntoje klasėje. Jūs turite dar parengti vadovėlį ir aštuntokams. Taip po „Knygų valandų“ atsirado „Knygų dienos“. Ir jau tada visiškai nebenorėjau tęsti. Beveik ketverius metus neva ilsėjausi. Bet ir vėl profesorė: „Būtų gerai, jeigu parengtumėte vadovėlį ir devintokams. Jūs galite.“

Supratau, kad, eidamas toliau, išeisiu iš komforto zonos. Paauglių literatūros nebepakaks, teks pačiam nemažai studijuoti tai, ką ne per geriausiai išmanau, teks daug ieškoti. Ir vis dėlto tie profesorės „jūs turite, jūs galite“ man buvo svarbūs, jaučiau, kad jie reiškia ir tam tikrą pasitikėjimą manimi. Taigi įveikiau, atsirado „Literatūros laukai“ (devintai klasei) ir „Literatūros šaltiniai“ (dešimtai klasei). Atkreipsiu dėmesį, kad, skatindama mane rengti paskutinius vadovėlius, profesorė nebedirbo ministerijoje. Tačiau mokykla jai vis dar labai rūpėjo. Sužinojusi, kad išėjo vadovėlis dešimtokams, paprašė mane jį atvežti. Peržiūrėjo, pasidžiaugė, pareplikavo, padėkojo.

– Už pirmąjį vadovėlį gavai Švietimo ministerijos antrąją premiją. Už ką jis buvo vertintas, kuo jis buvo kitoks? Kaip jį sutiko mokytojai?

K. U. Man ta premija svarbi, nes yra pirma ir paskutinė už darbus Lietuvos švietimui. Ir vėl labai brangus profesorės V. Zaborskaitės žodis, kurį ji pasakė tą premiją įteikdama. „Šis vadovėlis įrodė, kad literatūros puikiai galima mokyti remiantis ir tokiais kūriniais.“ Taigi jo naujumas buvo septintokams artimi ir įdomūs tekstai. Apie tai iš dalies jau kalbėjau. Norėta, kad perskaitę ištrauką mokiniai ieškotų visos knygos. (Ir taip įvykdavo, kartais labai netikėtai. Prisimenu, mokytoja Stasė iš Tirkšlių parašė laišką, kuriame džiaugėsi, kaip jai gerai pavyko išdėstyti Adomo Mickevičiaus „Gražiną“. Po pamokos priėjo knygų beveik neskaitanti apsiašarojusi mergaitė ir paklausė: „Mokytoja, ar įmanoma kur nors gauti visą kūrinį?“) Antras dalykas – vadovėlyje lygias teises įgavo lietuvių ir verstinė literatūra. Nesijuokit, bet tai tikrai buvo nauja. Štai bent jau dėl tų dviejų dalykų „Knygų valandos“, mano akimis, tapo posūkiu jaunesniųjų mokinių literatūrinio ugdymo raidoje. Vartydamas naujus kitų autorių vadovėlius paaugliškoms klasėms visa tai iki šiol randu, matau.

Na, ir dar mokytojai labai vertino klausimų ir užduočių gausą, įvairovę ir kūrybiškumą. Tai pasakydavo ir man į akis. Arba leidyklai. „Vadovėlis labai aiškus“, – savo ausimis girdėjau vieną mokytoją taip sakant būsimiems septintokams. Mokytojai vertino ir aiškią koncepciją, ir literatūrologinį nuoseklumą. Aštuntos klasės vadovėlyje pavyko pasiekti ir teminio vientisumo.

Vis dėlto iš pradžių mokytojai naują vadovėlį sutiko įvairiai. Kurį laiką tai buvo šokas. Tiems, kurie literatūros dėstymą tapatino su patriotizmo ugdymu (tik neįžvelkite čia jokios pašaipos), tai buvo kone įžeidimas. Mano sūnaus mokytoja po poros mėnesių trenkė vadovėlį ant stalo ir paskelbė: „Užteks tų pasakų! Rytoj visi perskaitot Krėvės „Skerdžių“!“ Vienas gražiausių ir iškalbingiausių prisiminimų – iš Kauno rajono. Neprisimenu, kur ir koks renginys ten vyko. Mokyklos fojė pamačiau garbingo amžiaus ir labai žemo ūgio mokytoją, apsuptą mokinių, septintokų. Neabejotinai tą mokytoją mylinčių. Supratau, kad mokytoja nori man kažką pasakyti. Priėjau, smarkiai pasilenkiau ir išgirdau: „Kai gavau jūsų vadovėlį, aš pasibaisėjau. Bet padirbėjau porą mėnesių ir viską viską supratau. Ačiū.“

Apskritai, mano vadovėliai susilaukė sėkmės, buvo mėgstami ir mokytojų, ir mokinių (gaudavau signalų ir iš jų). Negaliu apsimesti, kad man tai nieko nereiškė. Negalėjau patikėti, kad kai kurie mokytojai tuos vadovėlius saugo jau daugiau kaip dešimt metų ir su jais kartais dirba. Suprantama, buvo ir tokių mokytojų, kurie mano vadovėlių nepriėmė. Tada rinkosi kitus. Ir tai normalu.

– Žinau ir suprantu, kad Tau buvo nelengva viską mesti. Kaip ir kodėl tai įvyko?

K. U. Bet aš nemečiau! Buvau išmestas. Išstumtas. Atrodo, kokiais 2013 metais ant Lietuvos nusileido didelis pinigų maišas su prisiūta etikete „Europos struktūriniai fondai“. Jis buvo skirtas švietimui. Tada ir atsirado norinčių tą švietimą puoselėti ir tobulinti. Sulaukiau skambučio ir aš. „Mes laimėjome konkursą lituanistinėms programoms kurti. Kviečiame prisijungti.“ Kad toks konkursas vyks, nežinojau. (Vargu ar dar kas nors žinojo.) Bet kad jis įvyko ir laimėjo vienintelis dalyvis – grupė draugų – kažkas buvo jau pasakęs. Iš nuostabos pradėjau mikčioti, kad aš na… ne… nebe… jau… Tada ant kabliuko buvo užmautas stambesnis masalas: „Tai tokie pinigai, kad kvaila būtų jų nepasiimti.“

Po to pokalbio ilgai ir liūdnai galvojau apie du dalykus. Pirmiausia, kad ateinantieji pasaulį seną išardyti turėtų žinoti, kas tame pasaulyje dedasi, kas ką veikia. Paskui prisiminiau vieną savo gyvenimo epizodą, apie kurį niekam nepasakojau, net patiems artimiausiems. Kai 1996 metais išėjo pirmasis mano vadovėlis „Knygų valandos“ – keturių šimtų aštuoniasdešimties puslapių apimties (tai buvo didžioji jo blogybė), penkiasdešimties tūkstančių egzempliorių tiražu, aš už jį negavau jokio honoraro. Buvo pasakyta, kad, kol rašiau, gavau Atviros Lietuvos fondo stipendiją. Toji stipendija man tada buvo gyvybiškai svarbi, bet honoraro ji nepakeitė, nebuvo tokia jau didelė. Jaučiau, kad tai neteisinga, tačiau beįsižiebiančią nuoskaudą užgniaužiau, paauklėdamas save, kad dabar toks laikas, kad šito reikia atgimstančiai Lietuvai ir pan. Man atrodo, kad mes su kolegomis ir toje profesorės V. Zaborskaitės grupėje dirbome be atlygio, iš idėjos. Ir štai praėjo geras dešimtmetis, mokyklinė lituanistika tampa svarbiu pelno šaltiniu… Naiviai maniau, kad tie „laimėtojai“ tenorėjo sukurti programą. Bet jie iškart ėmė rengti ir vadovėlius pagal tą savo programą. Ir nebuvo kam įžvelgti interesų konflikto?

Slogiai prisimenu 2014 metų gruodžio 3-iosios posėdį Švietimo ir mokslo ministerijoje. Nei tada nesupratau, nei dabar nežinau, kas jį sukvietė ir kokia buvo jo prasmė. Priežastis tai aiški – mano straipsnis „Literatūroje ir mene“ apie autoritarinę literatūros programą. Prisimenu įspūdingą ovalų stalą, kurio du trečdalius buvo apsėdusios Lituanistų sambūrio mokytojos, tvirtai įsirėmusios alkūnėmis į tą stalą. Žinokit, šitą vaizdinį apie mokytojas ir alkūnes, įremtas į stalą, man įdiegė P. Česnulevičiūtė, po vieno dramaturgijos seminaro ėmusi kalbėti apie mūsų ateitį, galimybes. To vaizdinio prasmė buvo pati tauriausia, švenčiausia. Ir aš tada tyliai mąsčiau: kokios jūs stiprios, kokios jūs protingos, kokios kūrybingos, bet kodėl visos prieš mane, prieš mus? Būrelis mokytojų (bet daug mažesnis) ir net mokslininkių spietėsi ir prie mano stalo galo. Nežinau, kas jas sukvietė. Neprisimenu to posėdžio kalbų ir pasisakymų. O ir ką galima kalbėti apie jau nuspręstus dalykus? Oponentai buvo stipresni ne tik kiekybiškai. Jie atsivedė aukščiausio rango užtarėją, kuris tarė mums skirtą žodį. Supeikė, sugėdino, kad galvojame kitaip negu tie, kurie „laimėjo konkursą“. Tą valandą manyje kažkas dzingtelėjo. Turbūt sudužo. Bet gal ne svarbiausias vidaus organas.

Kadangi tai buvo šešiasdešimtasis mano gimtadienis, buvau paliepęs sau tylėti it į burną vandens prisisėmus. Vienu metu vos įmanoma buvo ištverti – kai oponentų lyderė ėmė girti Rusiją. Už tai, kad ten kiekvienoje klasėje dėstomas Puškinas. Norėjosi pašokti ir kibti į atlapus: „O mūsų mokykloje kiekvienoje klasėje dėstomas Maironis. Ir labai gražiai „išdėliotas“. Bent jau mano ir mokytojos Abraitytės vadovėliuose. Derėtų žinoti.“

Mokytojos Laimos Abraitytės vadovėliai penktai ir šeštai klasei ir manieji tikrai sudarė vieną liniją. Pasitardami ir profesorės prižiūrimi formavome visai nuoseklią programą. Vienu metu įvyko trumpas mūsų su mokytoja pokalbis, kad turėtume ant to literatūrinio liepto prasilenkti, susikeisti. Mokytoja eitų aukštyn, į septintą, aštuntą klasę, o aš žemyn, į penktą ir šeštą. Nežinau, ar mokytoja būtų tam ryžusis, bet aš apie penktokus ir šeštokus pasvajodavau. Devintokai ir dešimtokai – gerai, svarbu, juolab kad „profesorė liepė“. Bet anose klasėse aš pasimaudyčiau. Juk mano dėstomo dalyko centre buvo pradinukų, taip pat jaunesnių paauglių literatūra. Nebuvo lemta. Kaip kad nepasitaikė progos žvilgtelėti ir į pradinukų literatūros vadovėlius. O juk būtų įdomu.

O Tu žinai, Regimantai, man iki šiol lieka mįslė, kodėl ta grupelė žmonių iš Lituanistų sambūrio, iš Literatūros ir tautosakos instituto ir iš mano „gimtosios“ katedros su tokiu entuziazmu siekė užkirsti kelią, atstumti ir mano, ir, žinoma, kitų autorių vadovėlius. Negi tik dėl pinigų? O gal iš noro valdyti, uždėti savo plaštaką? Gal buvusių direktorių ir ministrų nebūna?

Aišku, problemos centras ne čia. Iš principo gerai, kad į šią sritį ateina nauji žmonės. Taip yra ir bus. Problema ta, kad tarsi nebėra kabineto ar institucijos, kuri sektų, vertintų ir pasakytų, kad tai ir tai būtina keisti, o štai tą vadovėlio dalį reikia išsaugoti, nes parengta labai gerai. Graibsčiau už skverno mokytojus, klausdamas, kas dabar Lietuvoje atlieka docentės Reginos Norkevičienės ar Zitos Alaunienės, Laimos Tupikienės, Eufemijos Savickaitės vaidmenį. Atsakymo negavau. Anais laikais kai kas su kreiva šypsena žiūrėjo į Pedagogikos mokslinio tyrimo institutą. Man atrodo, kad dabar tokio instituto ypač reikėtų. Kad stebėtų, tirtų, analizuotų, kurio amžiaus mokiniai geriausiai suvokia „Trakų pilį“, kada jau tinka pristatyti literatūros žanrus, metaforos sampratą, ar tikrai aštuntokams reikia dėstyti avangardizmą ir taip toliau. Kad visko nelemtų tik subjektyvi ir atsitiktinė nuomonė.

– Kaip Tu žiūri į programų atnaujinimą? Juk tai neišvengiama?

K. U. Kas taip pasakė? Koks nors sovietinis biurokratas? Nors ne, nėra ko visų šunų karti ant sovietmečio. Prieš metus gerokai patyrinėjau sovietmečio literatūros programas. Ten tokių vartaliojimųsi per galvą, kaip yra dabar, nebūta. Programos keitimas labai patogus būdas sunaikinti, išstumti tai, kas yra. Tada atsiranda naujų vadovėlių „poreikis“, leidėjai ir konkurentai tuoj trina rankomis: jūsų vadovėlis ne pagal programą. Prisimenu seną mokytojos laiškelį: „Kaip gaila, kad nebegalėsiu dirbti su Tavo vadovėliu. Mat „Trakų pilį“ Tu pateiki septintoje klasėje, o pagal programą jis turi būti šeštoje.“ Beje, mačiau, naujausiame vadovėlyje „Trakų pilis“ pateikiama vėl kitai klasei. Kas nustatė, kas ištyrė, kad jis ten labiausiai tinka?

Apskritai į programų atnaujinimą (visi žinome, kokį chaosą jis neseniai sukėlė) aš žiūriu kaip į Lietuvos finansinį „melžimą“. Kaip sakiau, nauja programa – tuoj nauji vadovėliai, kurie kainuoja didelius pinigus. Man sunku suvokti, kaip staiga atsiranda būtinybė atnaujinti, pavyzdžiui, geografijos programą. Ar kad upės ir ežerai susikeičia vietomis? Bet, žinoma, tos srities specialistai gal tą būtinybę ir paaiškintų, mes žiūrėkime į savo dirvoną, į literatūros programas. Ar privalomų autorių skaičių nuo trisdešimt šešių sumažinę iki trisdešimt dviejų tikrai ką nors atnaujiname? O ar atkreipei dėmesį, Regimantai, koks tas atnaujinimas vidurinėse klasėse? Tai kūrinių kilnojimas iš vienos klasės į kitą. (Čia tinka „Trakų pilies“ atvejis.) Arba autorių kilnojimas. O dabar dar ir temų. Žodžiu, mokyklos pasaulyje, literatūrinio ugdymo lauke labai trūksta rimties, nuoseklumo ir pastovumo. Mūsų šalis netausoja mokytojų. Įsiminiau vieną jau gana patyrusios mokytos prisipažinimą: „Man reikia poros metų, kol visiškai prisijaukinu naują vadovėlį.“ Prisijaukinti, tai turbūt reiškia ir papildomos medžiagos rengimą, ir gilinimąsi į naujus literatūros kūrinius, ir kita. Nevertinami, netausojami ir autoriai.

Žinoma, ir netaupome. Reikalaujame vis naujų vadovėlių. O ar kas nors paskaičiavo, kiek sunkvežimių su vadovėliais – net ir premijuotais, net ir nepradėtais naudoti – išvažiavo į makulatūrą? Kažkas už juos sumokėjo. Kas?

– O Tu pats ar turi literatūros programos koncepciją?

K. U. Turiu. Bet pasakysiu keletą minčių tik apie penktų–aštuntų klasių programą. Mano įsitikinimu, teminis programos principas, koks vyrauja dabar, yra pasenęs reikalas, primityvus dalykas. Atrodo, kad toji programa susipainiojusi su gyvenimo įgūdžių programa. Literatūros programa turėtų atsakyti į klausimą, ko mes turime išmokyti mokydami literatūros kaip literatūros. Kad būtų lengviau galvoti, galėtume tą mokomąjį dalyką mintyse pavadinti „Literatūros pažinimu“. Juk yra gamtos pažinimas, pasaulio pažinimas ir kt. Taigi – pažinti literatūrą kaip literatūrą. Nors buvau sukritikuotas, bet vis tiek manau, kad svarbiausias mokyklos uždavinys yra išugdyti skaitytoją. Profesionalų skaitytoją. Išmanųjį skaitytoją. Žmogų, mėgstantį skaityti. O tai yra labai daug.

Paaugliai turi išmokti justi, kad skaito lyrinę prozą, ir, kaip užsiminiau, nereikalauti iš jos nuotykių. Arba atvirkščiai. Mano aštuntos klasės vadovėlis buvo skirtas rūšių ir žanrų aiškinimui, ir jis vyko labai sėkmingai. Vėliau man atrodė, kad mokykloje reikia suprasti, kas yra populiarioji literatūra, elitinė literatūra, negrožinė literatūra. Be abejo, galima svarstyti, kada kokie dalykai labiausiai tinka, labiausiai reikalingi. Bet toks – literatūrologinis – principas turėtų vyrauti. (Beje, jis sudarytų puikias galimybes rengti alternatyvius vadovėlius, konkuruoti.) Kiek prisimenu, tokia kryptis buvo būdinga 2003 metų literatūros programai. Gaila, kad švietimo vadyboje gaji laikysena – „iki manęs nieko nebuvo“.

Literatūrologinis aspektas nereiškia, kad reiktų mokyti tik literatūros teorijos. Literatūros turinys, vaizduojamas pasaulis, jo analizė ir interpretacija visada liks literatūrinio ugdymo pagrindu. Nors turiu pasakyti, kad ir teorijos dalykai daugeliui mokinių gali būtų įdomūs. Kadaise dalyvavau mokytojų susitikime Garliavoje, Jonučių vidurinėje mokykloje. Atrodo, stebėjome pamoką aštuntoje klasėje, vaikai mokėsi iš „Knygų dienų“. Nustebau, kai viena po kitos stojosi mergaitės ir skaitė savo sukurtą trioletą. Paklausiau, kodėl mokytoja liepė joms tai daryti. „Aš neliepiau, jos pačios labai norėjo.“

– Sklando gandai, kad prie vadovėlių dar sugrįši?

K. U. Tegul sklando.

– O kokia dabar vadovėlių situacija? Ar teko su jais susipažinti?

K. U. Aš dešimt metų ir knygynuose, ir bibliotekose apeidavau lentynas su vadovėliais. Man buvo per daug skaudu. Ir štai vieną kartą priėjau, paėmiau, atsiverčiau. Ir apstulbau. Iškart pamačiau kokius keturis kūrinius, kuriuos kadaise aptikau ir įvedžiau į mokyklos vartoseną. Turiu galvoje, žinoma, ne „Skerdžių“ ir ne „Marčią“. Kalbu apie kūrinius, kurie iki mano vadovėlių buvo nežinomi arba niekam nerūpėjo. Viena pažįstama ir man draugiška mokytoja, nustebusi, kad aš nieko nežinojau apie tų kūrinių „populiarumą“ naujuose vadovėliuose, paskaičiavo, kad abiejų leidyklų vadovėliuose tų „mano“ kūrinių yra apie dvidešimt. (Vadovėlius pagrindinei mokyklai šiuo metu leidžia dvi leidyklos. Literatūros ir tautosakos instituto, arba, tiksliau, 2016 metų programos rengėjų, vadovėliai, kaip suprantu, nebefunkcionuoja. Bent taip man aiškino mokytojai.)

– Tai Tu tikriausiai didžiuojiesi ir džiaugiesi? Esi „influenceris“.

K. U. Ne. Jaučiuosi kitaip. Negražiai. Jaučiuosi, tarsi iš manęs kažką labai brangaus būtų atėmę, o patį išspyrę pro duris. Suprantu, kad esu neteisus. Suprantu, kad tie mano kūriniai nėra mano tiesiogine žodžio prasme. Turbūt esu blogas žmogus – geras žmogus džiaugtųsi. Nesusidūrusiems su chrestomatinio pobūdžio vadovėlių rengimu verta pasakyti, kad surasti vadovėliui tinkamą kūrinį, o tame kūrinyje – tinkamą ištrauką yra septyniasdešimt procentų sėkmės.

Aš gal džiaugčiausi, kad tuose vadovėliuose įdėtos kokios penkios šešios ir mano verstų kūrinių ištraukos. Tik bėda, kad jos ten atsirado be mano žinios. Aš turbūt pražiopsojau tą dieną, kai Lietuvoje buvo atšauktas Autorių teisių įstatymas.

Ir vis dėlto gražu, kad mokytojai (visi naujųjų pagrindinės mokyklos vadovėlių autoriai, regis, yra mokytojai), turėdami daug sunkaus ir atsakingo tiesioginio darbo, randa laiko ir jėgų rengti vadovėlius. Ir dirba išties kūrybingai.

– Ačiū, Kęstuti, kad atvėrei mažai žinomus savo gyvenimo klodus. Pokalbį turime baigti. O paskutiniai klausimai visada keblūs. Kažkodėl nesinori klausti apie ateities planus ar svajones.

K. U. Regimantai, net ir tokio amžiaus žmogaus kaip aš galima klausti apie planus. Jų turiu, bent dešimčiai metų. (Esu susitaręs, kad dar tiek gyvensiu.) Bet klausimas, aišku, būtų banalus. Tai paklausk manęs: „Kaip gyvensi toliau?“ Bus originaliau. Ir truputį juokinga. O aš atsakysiu: „Gyvensiu prisimindamas. Gyvensiu klausydamasis širdies. Gyvensiu džiaugdamasis, kad dar gyvenu.“ Na, argi ne graži pabaiga?