literatūros žurnalas

„Metai“: kokie gi buvo 2019 m. literatūroje ir spaudoje

2019 12 30

 

Pasižvalgymas po 2019 m. literatūroje, kultūroje ir spaudoje pagal „Metų“ redakciją. Į klausimus atsako vyr. redaktorius Antanas Šimkus, Laura Sintija Černiauskaitė, Deimantė Kukulienė, Neringa Butnoriūtė ir Gediminas Kajėnas.

rekomenduoja_new

Antanas Šimkus

poetas, vyriausiasis „Metų“ redaktorius

Kad metai būtų kupini geros literatūros


Kokie
2019 metai buvo literatūrai? Kas šiemet įsiminė? Kodėl?

Nesiryžčiau apibendrintai kalbėti apie visą šių metų literatūros lauką nei pasaulio, nei mūsų šalies mastu, turbūt žvilgsniui ganyti tikrai pakanka „Metų“ laukelio, tarsi minimodelio. Galbūt tik pasakyčiau tokią ne naujieną – ir 2019 metais čia, mūsų krašte, išėjo daug knygų. Jau nekalbant apie užsienį. Ir nemažai gerų, svarbių. Literatūrai nėra ko būti įvardinamai kaip prasta, kol išeina tokios knygos kaip Vido Morkūno „Pakeleivingų stotys“, Dainos Opolskaitės „Dienų piramidės“ ar Ramūno Kasparavičiaus „Poezija“. Užsienio neliesiu. Tai tik keletas įsiminusių pavyzdžių… Vienas iš svarbesnių literatūros sandų – kalbos, stiliaus jausmas, gebėjimas jį taikyti. Kol yra kūrėjų, šią ypatybę išlaikančių, puoselėjančių, manyčiau, literatūra gyvybinga. Žinoma, yra daug kitų parametrų, bet man bene svarbiausias – šis…

Turiu silpnybę biografinėms knygoms – tad negaliu nepaminėti Juozo Baltušio dienoraščių, kurie po ankstesnių publikacijų „Metuose“ šiemet įgijo kitą pavidalą – tapo didelės apimties leidiniais, svariais sovietinės epochos liudytojais. Įdomus Kęstučio Navako projektas „Lyrika plius“ – jame poetai pasakoja eilėraščių atsiradimo aplinkybes. Džiugiai paminiu ir kolegos Gedimino Kajėno pokalbių su menininkais knygą „33 portretai“ – išsamesnės pažinties nerasite jokioje tam skirtoje svetainėje.

Be abejo, ne vien knygomis literatūros laukas klotas… Tarp įsimintinųjų įvykių – „Metų knygos rinkimų“ metu kilusi diskusija dėl vertinimo kriterijų, į kurią vienaip ar kitaip įsitraukė visi, kas tik turi prieigą prie interneto ar išmanaus lygintuvo. Be visų sukilusių emocinių drumzlių, tai – papildoma proga kalbėti apie literatūrą ir vertinimo kriterijus, vaizdą ir įvaizdį, tekstą ir potekstę… Nelįsdamas giliau į metaforų brūzgynėlius, tiesiog siūlau perskaityti jau minėtą Neringos Butnoriūtės tekstą, kas dar su juo nesusipažinęs. Ten, manding, sudėlioti visi reikalingi prasminiai akcentai.

Džiugiausi momentai – lietuvių autorių sėkmė pasaulyje. Pavyzdžiui, Alvydo Šlepiko romano „Mano vardas Marytė“ vertimas (vertė Romas Kinka) pateko į leidinio „The Times“ geriausiųjų šiųmečių knygų šimtuką istorinių grožinių kūrinių kategorijoje, taip pat pateko tarp 75 „World Literature Today“ įvardytų 2019 m. metų įsidėmėtinų vertimų. Argi ne smagu?


Kokie šie metai buvo kultūrai? Kas pasirodė aktualu, reikalinga, stebino?

Tikėtina, kad kultūros reikalai šiemet nebuvo itin prasti. Tiksliau, gerai sukosi įprasti. Bent jau vartotojiškai žvelgiant. Tikrai buvo (ir tebėra) galima aplankyti puikias parodas, pasiklausyti nuostabių koncertų, nueiti į gerus spektaklius. Yra tas pasirinkimas ir, ko gero, poreikis taip pat išliks.

Gerokai prastesnės melodijos skamba kultūros politikos bare. Turiu omeny ne tik politinių ambicijų įkaite tampančią, stringančią žiniasklaidos rėmimo reformą… Ne mažiau komplikuota situacija dėl paveldosaugos srities. Imkim tik sostinės erdves – neišdiskutuotos situacijos arba geriausiu atveju paverstos imitacinėm diskusijom (P. Cvirkos paminklo „iškeldinimo“ klausimas; stringantis Lukiškių aikštės įpaminklinimo projektas, peripetijos dėl atminimo lentos Vrublevskių bibliotekos sienoje, Frenko Zappos paminklo aukojimas dar vienam pastatui-monstrui, Neries krantinės rausimo darbai, nepaaiškinus, ar Gytenio Umbraso projektas „Meilės krantai“ bus grąžintas). Iš esmės – kol šie dalykai iki galo neišdiskutuoti su visuomene, tokius veiksmus (neveiksnumą) tegalima traktuoti kaip „buldozerinio“ požiūrio išraišką į kultūrinę atmintį, į visuomenę, jos atminties erdvę. Kitaip tariant, kultūros politikos, kuri apsaugo nuo skubotų pragmatikų veiksmų, nėra. Dėl to nenuostabu, kad melodijos šiemet šiame veiklos bare – ne visai linksmos.


Kokie 2019-ieji jums buvo „Metuose“?

Metai“ buvo neblogi. Išėjo visi numeriai. Daugiau ar mažiau subalansuoti. Publikuota visų kartų kūrėjų tekstų, įvairiausių žanrų ir pakraipų. Ne tik lietuvių autorių, bet ir vertimų – nuo klasikos iki šiuolaikinės literatūros. Manau, kad vyr. redaktoriui nederėtų išskirti kurio nors kūrėjo ar kūrėjos iš pirmosios žurnalo pusės, kur spausdiname originaliąją kūrybą. Tačiau galiu pasakyti, kad džiaugiuosi visais, kurių prozos, poezijos ar dramos tekstus publikavome.

Šia prasme gal kiek paprasčiau kalbėti apie antrąją žurnalo pusę – šalia įprastinių rubrikų, kuriose buvo talpinami išsamūs literatūrologiniai tekstai, apžvalgos ir pokalbiai, šiemet buvo ir įvairioms sukaktims skirtų publikacijų – ypač norėčiau pasidžiaugti laiškais (Romualdo Granausko, Nijolės Miliauskaitės, Alfonso Nykos-Niliūno, Juozo Baltušio ir kt.). Esu dėkingas visiems šių medžiagų parengėjams ir tarpininkams už pasitikėjimą mūsų „Metais“.

Užsienio autorių sukaktims taip pat paskirta puikių tekstų – Waltui Whitmanui, Jeromui Davidui Salingeriui, Olgai Tokarczuk, Margaretai Atwood… Šių publikacijų nebūtų be Dianos Gancevskaitės ir Birutės Jonuškaitės indėlio. „Mikrohonorarų“ epochoje – tai didelė paspirtis…

Iš žurnale spausdintų literatūros kritikos tekstų vienu svarbiausiu šiemet laikyčiau N. Butnoriūtės straipsnį „Metų knygos rinkimai“: ko apie save nepasakys literatūros kritika?“, kuris nubrėžia tam tikras gaires ir sudėlioja akcentus, į ką, vertindama šiuolaikinės literatūros situaciją, turėtų atkreipti dėmesį literatūros kritikų (ir ne tik) bendruomenė šiomis dienomis, mėnesiais ar net metais.

Smagu, kad „Metuose“ atsirado skiltis „Literatūros archyvai“, kurioje bendradarbiaudami su Lietuvos literatūros ir meno archyvo fondais turime galimybę paviešinti anksčiau neskelbtų lietuvių literatūros kūrėjų tekstų.

Džiaugiuosi, kad pastebimesnė tapo mūsų interneto svetainė, prigijo sekmadieninių „Metų“ tekstų skaitinių tradicija socialiniuose tinkluose.

Užkadrinės istorijos tegu kol kas lieka už kadro. Pakankamai daug dalykų fokusuojasi ir lauke, kurį aprėpia objektyvas. Tarp tokių įvykių – jau beveik kasdienybe tampančios įvairiausios peripetijos dėl naujojo žiniasklaidos rėmimo fondo modelio – ekskursijos į Seimo Kultūros komiteto posėdžius, įstatymo pakeitimų studijos, stengiantis suvokti teisines ir politines sankirtas tekste. Visų tų „kasdienių“ įvykių visuma nulemia savotišką būseną – nuolatinis nerimas dėl „Metų“ ir jame dirbančių bei visos kultūrinės spaudos ateities. Tikiuosi, kad kitąmet galėsiu daug ramiau kalbėti apie tai. Nors pasikartosiu, net jei skambės kiek pagyrūniškai – dėl turinio kokybės bent man abejonių nekyla. „Metai“ buvo neblogi, ir tai visų visų gerųjų bendradarbių dėka…


Apie ką šiemet norėjosi kalbėtis dažniau?

Metams baigiantis suprantu, kad daug dažniau galėjau pasakyti visiems „Metų“ šeimos nariams (Deimantei, Regimantui, Laurai Sintijai, Gediminui, Neringai, Marijai, Aurelijai ir šalia esantiems, kartu dirbantiems), kokie jie nuostabūs ir brangūs, kiek jėgų jie įdėjo kurdami 2019-uosius šiame žurnale… Neabejoju, kad galėjau labiau padrąsinti ar pritarti kai kurioms iniciatyvoms. Žinoma, viešai muštis į krūtinę lengviausia, tačiau tikiuosi, kad ateinantys metai šia prasme bus kitokie.


Ko norėtųsi linkėti kitiems metams?

Linkiu, kad „Metai“ niekad niekam neprailgtų, – būtų skalsūs, įdomūs, kupini geros literatūros. Žodžiu, gyvybingi. Tikri. Kaip gyvenimas.

Laura Sintija Černiauskaitė

rašytoja, „Metų“ prozos ir vertimų redaktorė

Kokie 2019 metai buvo literatūrai? Kas šiemet įsiminė? Kodėl?

Nespėju sekti naujienų, todėl nesiimu apibendrinti. Iš keleto naujų pastebėtų knygų labiausiai patiko Dainos Opolskaitės „Dienų piramidės“. Simpatizuoju smulkiajam žanrui ir drąsai jį rašyti, gal net ir leisti. Todėl ypač džiugina šitos knygos sėkmė.

Šiemet pagaliau įkišau nosį ir į lapkritį vykusią Paviljono knygų mugę – labai patiko atmosfera, nors iš pradžių abejojau, ar nebus klaustrofobiška tokiame nedideliame stikliniame namelyje. Kaip ir visada knygų mugėse – nesugebėjau pavartyti nė vienos knygos – toje gausoje ir šurmulyje man amžinai „užsiblokuoja“ skaitymo kanalas. Greičiausiai todėl, kad žmonės stipriai užgožia knygas. Taigi man mugės reiškia ne knygas, o visų pirma žmones, galimybę susitikti vienoje vietoje daug seniai matytų pažįstamų; ir tai yra gera.

Žinoma, palietė ir „Metų knygos rinkimų“ penketuko skandalas, bet šia tema kilo daugiau prieštaringų emocijų, negu išvadų – todėl nieko rišlaus ir nesuformuluosiu, išskyrus: buvo sukilusi tokia banga, užliejo, atslūgo, gyvenam toliau.


Kokie šie metai buvo kultūrai? Kas pasirodė aktualu, reikalinga, stebino?

Džiaugiausi, kai Mindaugą Kvietkauską išrinko kultūros ministru, pasitikiu juo. Liūdna ir neramu dėl RS būklės – šiųmetiniai pirmininko rinkimai dar sykį akivaizdžiai parodė, kad RS – merdėjantis organizmas, ir nežinia, kaip jam padėti. Apskritai esu nekultūringa ta prasme, kad viešas kultūrinis gyvenimas manęs visai netraukia ir dalyvauju jame tiktai iš būtino reikalo, taigi praleidžiu daugybę renginių ir tiesiog neturiu į šį klausimą ką atsakyti.


Kokie 2019-ieji jums buvo
Metuose“?

Visada džiugina nauji talentingi vardai, kurių apskritai pasitaiko ne taip jau daug. Šiemet turėjome keletą „Metų“ debiutų, iš kurių man asmeniškai įsiminė Eglės Marijos Frank (nr. 4), Jurgitos Balčiūnienės (nr. 5–6), Gretos Musteikienės (nr. 11) ir visai jauno, šiemet gimnaziją baigusio Jokūbo Šemetulskio (nr. 8–9) smulkioji proza. „Metų“ debiutantais laikome visus žurnale pirmą kartą publikuojamus autorius; kai kuriems tai būna ir pirmoji publikacija apskritai, kiti jau yra žinomi iš kitų leidinių arba aktyviai reiškiasi kultūriniame gyvenime.

Kaip visada turėjome stiprios verstinės prozos, labiausiai man patikusius kūrinius pasižymiu ir pasilieku ateities pasiskaitinėjimams. Šiemet atsidėjau Ievos Toleikytės iš danų kalbos išverstą Karen Blixen apsakymą „Atsiskyrėliai“ (nr. 1), romantiškai šiurpų, labai sodrios, „skanios“ kalbos, Arvydo Tamošaičio puikų vertimą iš vokiečių – Harry Mulisch apsakymą „Išrinktasis“ (nr. 2), du vertimus iš rusų – Guzel Jachinos „Mašalėlį“ (vertė Jurga Jasponytė, nr. 8–9) ir Michailo Bulgakovo apsakymus iš „Jaunojo gydytojo užrašų“ (vertė Jonas Vabuolas, nr. 11), taip pat jaunos slovėnų rašytojos Anjos Mugerli apsakymus „Pirštinės“ ir „Upė“ (vertė Laima Masytė, nr. 12).

Labai patiko Nijolės Miliauskaitės laiškai mokytojai 10-ajame „Metų“ numeryje. Man jie daug įdomesni ir gyvesni už didelio atgarsio susilaukusius J. Baltušio dienoraščius, jie tiesiog kitu kampu atspindi sovietmečio Vilnių – jo universitetinį/kultūrinį gyvenimą. Daug reiškia jauno, savo statuso nesupančioto ir visomis prasmėmis „riebalais neapaugusio“ žmogaus imlumas; atvykusiai į Vilnių studijuoti N. Miliauskaitei viskas nauja ir įdomu, niūrioje sovietmečio atmosferoje ji susiranda visų pirma tai, kas gera, kas įkvepia gyventi, iš jos laiškų atrodo, kad kultūrinis gyvenimas virte verda – ir daug įdomesnis už dabartinį, o svarbiausia – ji reflektuoja save tame laike ir toje aplinkoje. Ko man labiausiai pritrūko buitiškuose J. Baltušio dienoraščiuose – tai refleksijos. Tad laukiu pasirodysiančios N. Miliauskaitės laiškų mokytojai knygos.


Ko norėtųsi linkėti kitiems metams?

Nuoširdžiai linkiu mums visiems paprastumo ir dėkingumo, ir per juos ateinančio džiaugsmo. Tokio tiesiog; nes jis užkuria mus bendrauti ir kurti, jame ima ir įvyksta stebuklingos jungtys – viso šito linkiu labai labai.

Deimantė Kukulienė

akyloji kalbos redaktorė

Išmatavau: 10,5 cm.
Pasvėriau: 3,15 kg.
Suskaičiavau: 1664 puslapiai.

Pirštu perbraukiau nugarėlių slankstelius: žieminis, vėliavinis, saulėtasis, dangiškasis, žolytinis, bijūninis, šermukšninis, kaštoninis, prieblandinis, eglutinis.
Pasigrožėjau.
Tikrai, „Metai“ man gražūs. Ir jie patikimiausia laiko kapsulė.
Kad jau taip, tegu patys ir atsakinėja į klausimus.


Kokie
2019 metai buvo literatūrai? Kas šiemet įsiminė? Kodėl?

Dabar daromės atidesni. Įdėmesni. Norime suprasti ir kitaip supratusius.“


Kokie šie metai buvo kultūrai? Kas pasirodė aktualu, reikalinga, stebino?

Publikos buvo pilna ir ten, ir ten. Pats aš nebuvau nei ten, nei ten. Atostogos!“


Kokie 2019-ieji jums buvo „Metuose“?

Tikrovė nėra tokia niūri, kai žvelgi į smulkmenas.“


Apie ką norėjosi kalbėtis dažniau?

Ir kas gi nori būti tuo, kuris pasakys jaunam žmogui, kad pasaulis yra žiauri, šalta, beširdė vieta, tad tegu jis tikisi iš jo mažiau?“


Ko norėtųsi linkėti kitiems metams?

Būk realistas: reikalauk to, kas neįmanoma!“


Atsakyti padėjo „Metuose“ pasisakę Viktorija Daujotytė, Juozas Baltušis, Donatas Petrošius, Deborah Ellis, Sarah Bakewell.

Neringa Butnoriūtė

literatūros kritikė, „Metų“ interneto turinio redaktorė

Kokie 2019 m. metai buvo literatūrai? Kas šiemet įsiminė? Kodėl?

Šie metai man pasirodė geri, itin žadino smalsumą skaityti ir domėtis. O gal kaltas mano „burbulas“, jog atrodo, kad dabar tiek išleidžiama dėmesio vertų knygų, kažkas nuolat ką nors rekomenduoja ir iškart imi spirgėti, kaip įdomu? Todėl tuojau pat einu ieškoti, skolintis arba beldžiuosi pas kaimynystėje dirbantį Marių Buroką – jis visada ką nors jau pirmiau bus perskaitęs, pasiūlys apsikeisti nuomonėmis. Tačiau negaliu pasakyti, kad viešumoje tos naujos knygos būtų tiek svarstytos. Kalbant konkrečiau apie lietuvių autorių knygas, man atrodo, stinga platesnio, atidesnio, ne reklamuojančio, bet iš tiesų įsiskaičiusio žvilgsnio arba mėginimų diskutuoti apie tai, kas jau ištransliuota. To ypač laukia debiutai, šiuo metu kaip niekad anksčiau turintys galimybių išvysti dienos šviesą ir linkę rinktis neoficialias, neformalias viešinimosi akcijas (turbūt greit neliks skaitymų nerengusio baro), apie kurias sunkiau žinoti ne didmiesčio gyventojui. Tad man atrodo, kad literatūrai metai buvo geri, tačiau šiemet būta savotiško profesionalios kritikos štilio.

Įdomu stebėti, kaip lietuvių prozoje žanriškai mažėja neužimtų teritorijų ir „baltų dėmių“: išleistas detektyvas (Jaroslavas Melnikas „Adata“), pasirodė padorus lietuvių fantasy romanas (Gintautas K. Ivanickas „Tamsa ryja tamsą“), toliau eksploatuojamas gariūnlaikis ir autofikcija (Virginija Kulvinskaitė „Kai aš buvau malalietka“), nemažėja istorinio romano populiarumas, jau turime dėmesio ir apleistam tarpukariui (Antano Šileikos šnipų romanas „Laikinai jūsų“), išleista originali ekologinė distopija (Marijus Gailius „Oro“), antropologinis kelio romanas (Narius Kairys „Toliau nei vandenynas“)… Galbūt taip sutapo šiemet, tačiau labai smagu, kad jaunosios kartos prozininkai pagaliau po debiuto pradėjo rašyti, rodyti, kas juos domina. Dar visai neseniai latvių paprašyta išvardyti jaunų populiarių, įvertintų prozininkų pavardes tikrai galėjau gūžčioti pečiais, nes jie buvo išleidę knygas, bet visai ne ką tik ir tik po vieną. Poezijai šie metai taip pat, mano galva, buvo tikrai puikūs, o pakalbėjus su leidėjais susidaro įspūdis (tikiuosi, neklaidingas), kad yra atvejų, kai susidomėjimas ja vejasi prozą. Tačiau šioje vietoje norisi labiausiai atkreipti dėmesį į kelis įsidėmėtinus reiškinius: kaip ir Antanas Šimkus galiu pasidžiaugti W. Whitmano naujuoju „Žolės lapų“ vertimu (vertė M. Burokas, Kasparas Pocius), daugelio pražiūrėta „Vizualiosios lietuvių poezijos antologija“, kurią sudarė Benediktas Januševičius, o taip pat vasarą sudaryta galimybe „Ruperte“ paskaityti ankstyvųjų Jono Meko eilėraščių, kurie tapo puikia atspirtimi daug plačiau ir kritiškiau kalbėtis apie menininką istorijoje, estetiką ir laikyseną.

Apskritai, ko gero, skambesnės literatūrai priskiriamos problemos kyla ne iš pačios literatūros ar nebūtinai dėl joje keliamų klausimų (ji daro, ką gali), bet dėl savo ritmus diktuojančios šiuolaikinės gyvensenos, kai mažiau koncentruojamasi į individualumą, kiek į visuotinumą, kolektyvizmą, efektyvumą (daryti daug ir nuolat). Šioje šviesoje matau ir metų pradžios diskusijas apie liūdną novelės padėtį. Baigiantis metams panašu, kad esama pasiūla gali sudominti, o „Metų knygos rinkimų“ suaugusiųjų prozos ir „15 min“ organizuotų rinkimų lietuvių grožinės literatūros sąrašuose dominavo kaip tik trumpoji proza. Galbūt tai perša išvadą, kad daug kas pirmiausia priklauso nuo kokybiško teksto?


Kokie 2019 m. jums buvo „Metuose“?

Man šie metai redakcijoje buvo nauji! O skaičiau turbūt daugiau ne naujų tekstų, bet tų, kuriuos radau popieriniuose redakcijos archyvuose ir bandžiau perkelti į virtualius namus. Iš pradžių tikėjusis prikelti aktualijas galiu tik džiaugtis nesėkme: dabar matau, kaip pasikeitė mūsų kalbėjimas apie problemas, koks lengvesnis ir lankstesnis mūsų žodynas ir akiratis. Iš malonių atradimų man itin įdomi pati pirmoji archyvų publikacija internete, kurioje Liūtas Mockūnas pasakoja apie knygų kelius į sovietinę Lietuvą, ir poetų žodžiai, kuriuos jie galėtų pasakyti jubiliatui Alfonsui Nykai-Niliūnui.

Iš šiuolaikinio „Metų“ žurnalo leidybos ypač įsimena adrenalinas, kurį suteikia artėjantis leidybos terminas, ir nekantra sulaukti popierinio numerio. Kaip jam rašančiai autorei – galimybė pataikyti į aktualijas, gyvybingi pokalbiai redakcijoje, kaip žurnalo skaitytojai – geras ilgas interviu ir nustebinęs eilėraštis (šiemet tai buvo Ramūno Liutkevičiaus poezijos publikacija; nr. 10; ir Dámaso Alonso tekstai, kuriuos vertė Aistė Kučinskienė; nr. 4).


Apie ką norėjosi kalbėtis dažniau?

Atrodo svarbu, kad augant (tarptautiškai) kūrybos sklaidai turtėtų menininkų ir kultūrininkų suvokimas apie autorines teises, atlyginimą. Todėl džiaugiuos, kad savo atvejus garsiau pakedeno Donatas Petrošius, rašęs apie „Mo“, ir B. Januševičius, priešinęsis publikacijai lietuvių poezijos antologijoje kinų kalba.


Ko norėtųsi linkėti kitiems metams?

Kad skaitydami literatūrą daugiau juoktumėmės, dažniau suprastume ironiją ir žaistume.

Gediminas Kajėnas

„Metų“ publicistikos ir eseistikos redaktorius

Šviesoraščiai


Nėra ką pasakoti apie tekstus ir „Metus“ – jie arba yra, tuomet išspausdinti ir visiems laisvai prienami, arba nėra – apie tokius išvis nėra ką ir kalbėti. Nors kategorija tų „nesamų“ labiausiai vaizduotę ir dirgina, bet čia jau arčiau ezoterikos, todėl šiuos brūzgynus tenka palikti labiau pažengusiems.

Tai, kad „Metai“ yra labai šiuolaikiškas ir pažangus žurnalas, rodo naujasis maketas, kuriame šalia tekstų publikuojamos fotografijos. Ir ne šiaip fotografijos, o išimtinai rašančių, eiliuojančių, vienaip ar kitaip su literatūra susijusių šviesoraščiai. Dvidešimt žurnalo numerių ir kiekviename – vis naujo rašytojo fotografijos. Rašančiųjų vis dar daug. Fotografuojančių – tik daugėja. Kada ratas apsisusk ir viskas prasidės iš naujo – neaišku, nes nėra jokio baigtinio sąrašo, visi vardai randasi nejučiom. Fotografuoji? Tai aišku. Taip ir tęsiasi. Taip mes vizualėjame.

Ir mano paties prisiminimai jau daugiau vaizdiniai – atsimenu tai, ką nufotografavau ir perkėliau į diską. Neliktų disko, neliktų ir ko prisiminti. Todėl savo atmintį bandau patikrinti klajodamas nuotraukų labirintais, prisimindamas, kas ir kaip buvo. Tačiau kad ir kiek gigabaitų vaizdų būtum išsaugojęs, niekas nebesusiriša į nuoseklų pasakojimą. Visur tik fragmentai, iškarpos, detalės. Jungtys, sąsajos tarp jų dabar gali būti tik nuspėjamos. Arba – sukuriamos iš naujo.

Vieno redakcijos kambario sienos nukabinėtos nuotraukomis iš praeities „Metų“ gyvenimo. Jose – žmonės, su kuriais prasilenkiau, kurių man net nebuvo, nors šiandien ir vaikštau tais pačiais koridoriais, sėdžiu kabinete už to paties, jų išsėdėto stalo. Žiūriu pro tą patį langą, už kurio – šviesos nutviekstas šv. Jurgio fasadas ir klevas – savo lapija tai uždengiantis, tai atveriantis bažnyčios kryžių smailes.

Mes prasilenkėme laike, bet susitinkame fotografijose. Žvilgsniais, nučiupinėtais daiktais, šviesa ir šešėliais.

Bet įdomiausia tai, kas liko už kadro. Arba – kas įsiterpė tarp dviejų. Tai, ko nepamatei, nepagavai, neišsaugojai. Ko tau išvis net nėra. Kas neužrašyta, todėl matoma. Nenufotografuota – todėl skaitoma. Kaip peršviesta juostelė, kurioje – vien šviesa. Ir jokio šešėlio.

Antano Vaičiulaičio premija – rašytojai Jurgai Tumasonytei

2020 06 23 / Birželio 23 d., minint rašytojo, diplomato, vertėjo Antano Vaičiulaičio gimtadienį, kas dveji metai teikiama šio klasiko vardo literatūrinė premija. Šiemet XIII-asis apdovanojimas už geriausią novelę, publikuotą literatūros žurnale „Metai“…

Renata Šerelytė. Partizanai: priklausantys gamtai ar transcendencijai

Kaip pasakoti istoriją, kuri yra tokia daugiaplanė, prieštaringa, nepasiduodanti tvarkingai pasakojimo schemai? Kalbėti savo vardu ar kito vardu? Ar pasiteisintų polifoniškumas kaip objektyviausias pasakojimo būdas?

Audrius Dambrauskas. Ko moko tarpukario Lietuvos fantastai?

Iš tiesų, neretai atrodo, jog žanrinė literatūra Lietuvoje mirusi, o terminus „detektyvas“, „fantastika“ reikia maskuoti keistomis žodžių konstrukcijomis, kad tik leidykla nesužinotų. Gal tai tik neteisingas įsitikinimas, bet jis tikrai dažnai sutinkamas.

Eglė Baliutavičiūtė. Vaikų literatūros vertimai: pasižvalgymai ir žiupsnis pasvarstymų

Šiuose pasižvalgymuose po šiek tiek pašokinėsiu po grožinės vaikų ir paauglių literatūros vertimų lauką – kai kuo pasidžiaugdama ir apie kai ką pasvarstydama, ar tik neprisikepame per daug?

Jurgita Jasponytė. Atgaivinti tekstai

Kartais apima jausmas, kad knygų yra tiek daug, jog, net jeigu jos nuo šiol nebebūtų leidžiamos, man jų vis tiek užtektų. Seniai leistų knygų vertė man yra nė kiek ne mažesnė nei naujųjų.

Rima Palubinskienė. Literatūros materialumas: reikšmių kūrimo choreografijos

Kišenėje supypsi sms žinutė: „Rytoj tu mirsi.“ Siuntėjas – nežinomas numeris, rašo esąs per plauką nuo aukos, skaitytojo, jei norėtų, galėtų paliesti…

Kultūrinė spauda: alternatyva ir lėtas laikas

Kalbasi kultūros leidinių redaktoriai: Monika Krikštopaitytė, Erika Drungytė, Gytis Norvilas, Giedrė Kazlauskaitė, Neringa Černiauskaitė, Antanas Šimkus

Apie literatūrinį pasaulį su lietuvišku akcentu

Pirmojo pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimo atgarsiai: Tomo Venclovos, Antano Šileikos, Evelinos Gužauskytės, Dalios Staponkutės, Vasilij Jaškino ir Akvilinos Cicėnaitės-Charles mintys

Elena Baliutytė. Ar galėtų Eduardas Mieželaitis pasirodyti „Gyvosios poezijos“ serijoje?

Yra manančių, kad Mieželaitis sugadino lietuvių poeziją iki mūsų dienų, yra apgailestaujančių, kad jis nepelnytai iš kanono pašalintas.

Andrius Jakučiūnas. Linksmasis ir herojiškasis gariūnmetis, kurio nebuvo (daug klausimų)

Pastaraisiais metais atsirado kokybiškos literatūros, vaizduojančios nelengvą ir daugiareikšmį Lietuvos istorijos periodą – vadinamąjį gariūnmetį.

Istoriko tekstas – ir jo asmenybės atspindys

Kultūros istoriką Aurimą Švedą kalbina menotyrininkė Elvina Baužaitė / Kas ir kokia – sužinota, išmokta, atrasta, papasakota ir pasakojama – yra istorija?