Gintaras Bleizgys. Pasaulis

2021 03 31

Marcelijui Martinaičiui – 85

 

– Kartais turi atiduoti duoklę kitiems, negalima gyventi tik dėl savęs.

Čia Valentinas Sventickas taip sako man – telefonu, 2019-ųjų vasario viduryje.

– Tai kad aš ir nesiginčiju.

– Ko tada tyli?

Mudu kalbamės apie Marcelijaus Martinaičio lyrikos knygą, kurią prieš mirtį ėmėsi sudarinėti dar pats poetas, bet nespėjo.

– Sunku nebus, didelė darbo dalis jau padaryta.

Tai aišku, kad didelė darbo dalis jau padaryta – eilėraščiai parašyti. O atlikti tą mažą darbo dalį – nesugadinti paties autoriaus pradėtos dėlioti knygos… Kaip tai nebus sunku?

– Ko tyli? Ką ten darai?

– Skutuosi.

– Kažkokia nesąmonė: dabar – vakaras, o vyrai paprastai skutasi rytais.

Kalbėdamas telefonu stoviu prieš veidrodį – su nuskusta puse veido ir pats sau atrodau susidvejinęs. „Gerai“, sako barzdotoji mano veido pusė. „Nepaveši“, juokiasi nuskustoji.

 

2019-ųjų kovo pradžia: rašomasis stalas, foteliai, sofa ir kiti buto Vokiečių gatvėje daiktai dar mena Marcelijų Martinaitį.

– Čia jis mėgdavo prigulti, čia norėdavo pabūti vienas… – neskubėdama, žvilgsniu tirdama keturiasdešimčia metų už lietuvių literatūros klasiką jaunesnį poetėlį dėsto Gražina Martinaitienė.

Galėtų pasakyti paprastai: eik, vaikeli, namo, dar keliolika metelių pavalgyk košės – tegu blauzdos sutvirtėja; bet taip nesako, šypsosi, kambario kampe stovi nebylus medinis Martinaičio biustas.

Vartom publikacijas, rankraščius, įsijungiam kompiuterį – failai rikiuoti dar paties poeto.

– Norėjo išleisti grynosios lyrikos knygą, pyko, kad žmonės vis kalba apie „Kukučio balades“ – tarsi nebūtų parašęs viso kito.

Aš visą gyvenimą labiau domėjausi būtent „visu kitu“ ir tą esu drįsęs pasakyti net pačiam autoriui: apie jūsų „Kukučio balades“ gieda chorai tokių, kur nė velnio neraukia apie literatūrą, tai mane atbaido, nors baladžių vertė dėl tų chorų ir nesumenksta. Galėjo būt kokie 1999-ieji, klausydamasis jis juokėsi.

– Sakė norįs išleisti knygą be Kukučio, – tęsia Gražina.

Dairausi aplink – ar Marcelijus šypsodamas nestovi man už nugaros, nes aš irgi noriu jo knygos be Kukučio.

– Kaip įdomu, – konstatuoju Gražinai ir vidiniams savims.

Avims, kurios dabar knaisiojasi po rankraščių pievas. Norėčiau sučiaumoti kokį vieną pageltusį, apsiraukšlėjusį puslapiuką, bet moteris pasibaisėjusi tada mane tikriausiai išvarytų lauk.

 

Vieną dalyką, kurio Martinaitis norėjo dėliodamas rinktinę, jau žinau. O ką žinau dar? Kokia ta rinktinė turėtų būti pagal autoriaus, o ne mano valią?

Darbo reikalais visą kovą ir balandį važinėju po Lietuvą: į Radviliškį, Kupiškį, Švenčionis, Telšius, Alytų, Lazdijus, Kazlų Rūdą. Daug saulės ir šviesos, erdvės vaduojasi iš žiemos – automobilyje per youtube ir visokius CD klausau paties Martinaičio skaitomų eilėraščių. Pasaulis dvejinasi, trejinasi, o dar mažas vaikas namuose, prasčiau išsimiegu – darosi sunku atskirti sapną nuo tikrovės. Šitam bundančiam pavasary, Lietuvos pabaliuos, mano automobilyje, mano vienatvėj Martinaičio balsas iš kadais darytų įrašų skamba kažkaip sakrališkai – lyg iš anapus. Jis kalba, o aš dairausi į jo balsu užtvindytą peizažą ir laiką. Einant savaitėms, mėnesiams vis sunkiau atskirti – vairuoju čia aš ar sapnuoju – tarsi į daiktus ir aplinką žiūrėčiau ne savo, o jo akimis. Kokia jo manymu turėtų būti toji rinktinė?

Iš kur man žinoti. Užsimerkiu ir klausausi, kaip jis skaito:

Už tuos – be kalbos ir be balso, kaip varpinės senos be varpo –
jų šilumą žvėrys išlaižė iš dirvoj pėdos paliktos –
už tuos, kur pamiršo ir guldė po amžių pavarte
ir negyviems neteisybę užrašė kreida ant kaktos –

Staiga: „Atsimerk, kvaily, nes užsimuši.“ Atsimerkiu, ačiū, poetui, kad rūpinasi, nes juk aš už vairo – dar sekundė, ir būčiau nulėkęs į griovį. Tada:

Rankos išseko po žemėm, – kuo žemę vėl arsim?
Bet nebaisi ta ramybė – smėlių žolelė švelni.
Tamsios sukilėlių eglės. Per amžius – be garso
stovi medžių sargyba.
              Tartum kareiviai jauni.

Lyg pirmą kartą girdėčiau. Nuo Pagramdinės kaip tik artėju Kazlų Rūdos link – iš abiejų kelio pusių ūksmingi eglynai, proskynoj plieskia garuojanti saulės liepsna ir jau nebežinau, Martinaitis ar kas kitas čia iš eglyno kalba. Pasuku miško keliuku, išlipu iš automobilio. Poetas nesiliauja:

Motula motula – tu skirpsto ugnela,
tu šiaurės lange pazarų vakarine spingsula.
Motula motula – žolė jau pro akmenį želia,
skersai išilgai ji ant akmenio gula.

Pasiimu rinktinės rankraščius, kuriuos visą laiką vežiojuosi ant galinės automobilio sėdynės, vartau, žiūriu į eglyną, samanotus akmenis, kankorėžį lukštenančią voveraitę.

Iš Kazlų Rūdos į Vilnių vėl važiuoju pro eglynus, pro sambrėškas, prietemas, iš žiemos galutinai išsivaduojančius laukus. Visą kelią klausausi Martinaičio skaitomos poezijos…

Jis kalba ir kalba – lyg būtų gyvas, lyg visi tie iš jo eilėraščių būtų gyvi. Skausmas. Kaltė. Susitaikymas. Karo dainos ir raudos. Rezistencija. Pirmasis rinktinės skyrius, kurį sudėliojo pats Marcelijus ir prie kurio man nereikia kišti savo atgrubnagės rankos – neįtikėtinas socialinis angažavimasis, daugybę kartų girdėtos eilės, kurių didžiąją dalį moku atmintinai, skamba tarsi jas girdėčiau ir skaityčiau pirmą kartą. Kitaip sudėliota: rekrūtais į karus paimti sūnūs, raudančios motinos, senoviniai laikai ir pokaris su rezistencija – kaltė ir neteisybė, apie kurias būta baisu ir sunku prasitarti – jie, mūsų broliai, seserys, motinos ir proseneliai, proproseneliai suguldyti, užkasti, apraudoti, nurimę: „Virš visko, kas buvo ir bus, / kas žemėj supūdo lapus – / vakar ir visados / virš žydinčios gluosnio lazdos.“

Skausmas, kuris atlėgsta, žaizda, kurią laikas apgydo – atsimerk, kvaily, nes užsimuši.

Tada antras knygos skyrius, kurio istorinėse pervartose atsiranda „aš“: eilėraščiai – „Aš per pievas vasariškai margas“, „Vaikystė“, „Kažko tylaus ir kaimietiško yra mano kraujyje“ – čia paties autoriaus dėliota – lyrinis subjektas (aš) įžengia į istorijos pynę – po visų karų, raudų, rezistencijų… Kad tik nepagadinčiau: atsimerk, kvaily, nesugadink mano knygos: „Debesys tie iš vaikystės“, „Jeigu aš medis“, „Tu numegzk man, mama, kelią“, „Išves mane baltas sodininkas“, „O toj tyloj ir man yra kažkas“, „Nieko aš daugiau jau nemąstau“, „Gimtieji namai, važiuosim į Vilnių“.

Koks tas „aš“? Ar galiu pakeisti laiko tėkmę? Sugrąžinti mirusius, prakalbinti? Daiktai, įnagiai ir įrankiai – likę iš ankstesniųjų kartų, medžiai, kapai, kaulai, kurie mums bylo. Žodį valdančiam poetui.

Ten šviečia daiktai, ir jie kvepia
iš molio išeinančiu pašalu.
Ten teka upelis – lyg verkia,
ir naktį gilu vandenuos.

Ten motinai liūdna. Ji tyli
skara prisidengusi veidą.
Ir slenkstis ten perskiria žmones,
ir verkia vaikai, kad tylu.

„Aš“ atėjau patirti savojo laiko ir savęs paties. Taip pat ir gyvenusių prieš mane laiko. Esame vienis. Gyvybės pynės, girliandos. Kaltė ir pergalės trimitai. Galiausiai mes laimim. Pasiekiam tai, ko siekėme šimtmečius. Tik ši pergalė pasirodo esanti gerokai sunkiau ir baisiau, negu galėjome tikėtis. Tai trečiasis knygos skyrius. Viskas sugriauta, išgrobstyta, sugadinta, pražuvę ir mes turime tai atstatyti. Gali būti, kad net nebėra ką atstatyti: reikia imti ir sukurti iš naujo.

Dabar nusiimsime rožinius akinius, reikės vinių, plaktukų, daug prakaito, turėsime statyti tai, apie ką drįsdavome tik pasvajoti. Viešpatie, kada viskas šitaip sugriuvo: „Uždaryta kaimo mokykla“ („Sargauti palikta per kiemą šliaužia senė / Prie dūlančių, seniai išmirusiųjų skalbinių. / – Ko reikia? Dar pavogste! – mus iš kiemo gena. – / Jau nieks negrįžta mirt – kas liks iš kapinių?“), „Sąvartyne rastas šeimos albumas“, „Prisiminimas (senelio apraudojimas)“ – tai ne tik eilėraščių pavadinimai. Atsimerk, kvaily, apsižvalgyk – aš numiriau dėliodamas šitą skyrių – ties „Šienapjūte“ (poemos pradžia į knygą įkelta paties Martinaičio – tada numirė; paskaitykit, rupūžės, „Šienapjūtę“!).

Poetai gali (at)kurti sugriuvusį pasaulį. Tam reikia daug galingos, (at)gimdančios, keičiančios, iš proto varančios neįprastai į daiktus ir reiškinius žiūrėti verčiančios jėgos. Neabejodamas (labiau tiktų – riaumodamas) į trečiąjį skyrių įdedu poetinį srautą „Eilėraščių įsiveržimas į nakties Vilnių“. Esu jau kitas, nei 2019-ųjų vasarį imdamasis rinktinės reikalo.

 

– Dabar žinau, kodėl numirė, – vėl sėdžiu Martinaičių bute, su našle Gražina. – Yra dalykų, kurie žmogui per sunkūs. Yra tokių statybų, kurių įvykdyti nepajėgtume nė vienas mūsų. Net visi kartu.

Sakau tai be balso – tik mintyse, nenorėdamas gąsdinti ar kaip nors įžeisti Gražinos.

– Palaukit rudens, – čia jau prabylu garsiau, – leidykla pateiks paraišką ir kitąmet galėsite knygą išleisti.

– Dar turiu žemės, – ramina mane Gražina, – jeigu reiks parduosiu, šitai knygai nereikia jokių valstybės paramų.

– Galiausiai lieka tik du žmonės, – iki galo dar pats nesuvokiu, kodėl ir ką sakau. – Patys artimiausi.

Norėjau kažkaip jai tą pasakyti, jai ir visam pasauliui: po keleto mėnesių gyvenimo su Marcelijaus Martinaičio balsu ir poezija, čiaumojant ir visokius kitokius jo užrašus bei klausantis ne kiekvieno ausiai prieinamų atsiminimų, pirmiausia jis man yra jos vyras, šeimos tėvas, tas, kuris į tuščią butą Vokiečių gatvėje (kai jiedu su Gražina čia atsikraustė gyventi) iš koridoriaus atitempė kaimynų išmestus baldus, išardė, supjaustė, suveržė ir sukonstravo naujus – kad turėtų ant ko miegoti, kur pasidėti knygas, susėsti valgyti. Jis yra šeimos uola, stalius, juvelyras.

– Aš žinau, su kokiais iššūkiais susiduria žinomo poeto šeima, – sunku pasakyti, balsu ištariu tai ar tik mintyse (gal sapnuoju?), – ypač poeto žmona… Dėl visų tų jausmingų moterų, poezijos mylėtojų…

– Kartais mes eidavom skirtinga gatvės puse, jeigu suprantate, apie ką aš – nenorėjau nuvilti jo gerbėjų.

Gali būt, kad nesapnuoju, nes ji kalba aiškiai ir užtikrintai – taip, kaip kalbama visai ne sapnuose. Tyliu. Ji pasakoja toliau o mano gelmėse vis garsėja savo eilėraštį skaitantis Martinaitis:

Lyg per tunelį
                       lekiam per ilgą Pietų naktį,
Žvaigždės danguj kibirkščiuoja –
                       paslaptingos ir keistos.
Tavo dalia –
                       nuolat manęs netekti,
tavo dalia –
                       nuolat mane išleisti.

Žinomą žmogų daug kas nori pasisavinti. Koks nors poezijos mylėtojas – jausmingas eilėraščių skaitytojas(a) ar rinktinės sudarytojas, koks nors mokslininkas, bendradarbis, kaimynas, žurnalistas.

– Knygos sudarytojas turėtų paaiškinti, kokiais principais remdamasis atrinko vienus ar kitus eilėraščius, – maždaug po pusmečio per Marcelijaus Martinaičio poezijos rinktinės „Lyrika“ pristatymą Rašytojų klubo salėje į mane kreipsis dr. Darius Kuolys.

– Tai yra paslaptis, – atsakysiu, akivaizdžiai Darių kiek suglumindamas.

Nors šitą rašinį dabar rašau aš, iš tikrųjų esu visai nesvarbus. Esu niekas. Be to, dar neatėjo „Lyrikos“ pristatymo vakaras. Sėdžiu Martinaičių bute ir žinau vieną: visus tris rinktinės skyrius dėliojo pats autorius, būtų gerai, kad ketvirtą (paskutinįjį) jis irgi sudėliotų pats. Tik kaip tą padarysi, jeigu žmogus jau miręs?

– Galiausiai lieka tik du žmonės – patys artimiausi, – kažkelintą kartą it užsikirtusi plokštelė gargaliuoju pro nesveikai susikreivinusią burną – net pačiam sau atrodau keistai.

– Štai tokią kartą man padovanojo, – Gražina iš po stalo ištraukia džiovintais gėlynais išpuoštu viršeliu knygelę, – paties Marčiaus viskas įrišta ir surašyta.

Po kurio laiko supratau, kad pasaulio (at)statymas nėra žmogiškąsias jėgas viršijantis dalykas ir jis prasideda nuo dviejų žmonių. Nuo artimiausių, mylimiausių. Tų, kurie negali tavęs pasisavinti, kurie su tavimi nekonkuruoja, pas kuriuos tu grįžti po visų audrų, karų, Eldoradų ir Amerikos atradimų.

Taip atsirado ketvirtasis knygos skyrius, kuris tam tikra prasme yra ir pirmasis. Gyvenimo ir visa ko pradžia. Išpuoštas gėlynais ir meile. Ir šį skyrių – nuo pirmo iki paskutinio eilėraščio buvo sudėliojęs dar pats M. Martinaitis.

Kaip laiku ir vietoje, turint omenyje visą mano čia aprašytą kontekstą, skamba paskutinysis ketvirtojo skyriaus (ir visos knygos) eilėraštis „Dviese“:

Prieš viens kitą štai sėdim ir tylim.
Jau nebereikia sakyti, kad mylim…
Tiktai mano ranką laikai,
kai tokie nebe mūsų, ne mūsų laikai.

Štai jau laikas artėja miegoti.
Kam iš mūsų pirmajam atneš šlepetes?
Tik ne tas, tik ne tas – dar ne tas
savo metais minkštai pasikloti.

Ramybės Jums, Maestro! Te iš literatūros amžinybių mums nepavargdamas sirpsta ir kvepia Jūsų padovanotas pasaulis.