Genė Radzevičienė: „Viskas savo laiku“
2020 12 23
Dainiaus Vaitiekūno ir Genės Radzevičienės pokalbis apie rašytoją Bronių Radzevičių
Šiemet rašytojui Broniui Radzevičiui (1940–1980) – aštuoniasdešimt. Ta proga jo žmona Genė Radzevičienė maloniai sutiko pasidalinti mintimis, kas jai yra B. Radzevičiaus kūryba šiandien.
Jau keturiasdešimt metų be Broniaus Radzevičiaus… Kokį dabar jį matote? Kaip pasikeitė jūsų požiūris? Ir kas per tą laiką pasikeitė jūsų gyvenime?
Visų pirma, negaliu patikėti, kad jau praėjo keturiasdešimt metų, kai jo nėra šalia. Galbūt dėl to, kad aš vis dar matau jį sapnuose tokį, koks jis buvo tuomet. Kartu gyvenome tik aštuonerius metus, o sapnuoju tarsi gyvą jau keturiasdešimt metų. Sapnuose jis man nemiręs, bet išvažiavę į kitą šalį ir kartais sugrįžta į namus. Juk mirtis – tai ne išėjimas, o tarpsnis, perėjimas. O ir Broniaus romane vaizduojamas pasaulis tarsi sapnas, vis pasikartojantis, nenutrūkstantis. Ir tas pasaulis iškyla sapnuose gal iš mūsų pasąmonės. Tai pasaulis, pamatytas jo sielos akimis, tai gal todėl ir tie mano sapnai… Ir kartais jau nebežinau, ar iš tikro man teko gyventi su juo ir net prisiliesti prie jo kūrybos. Ir kartais prabudusi nusimenu, kad tai buvo tik sapnas, bet žinau, jog jis vėl sugrįš…
Kuo jums pačiai artima, svarbi jo kūryba šiandien? Ir kuri jos dalis jums ypač svarbi: novelės, romanas, poezija? Ar turite savo mėgstamų vietų, citatų?
Negalėčiau išskirti, kas man labiausia patinka, nes įvairiais gyvenimo tarpsniais į jo kūrybą vis pasižiūriu nauju žvilgsniu ir vis iš naujo randu kažką artimo savo sielai, mano gyvenimui. Dažnai mintyse iškyla jo užrašų knygutėje parašyti žodžiai.
Palaukit
– Palaukit! – surikau aš. – Palaukit.
Mano balsą nunešė vėjas, ir jie, devyniolikmečiai, penkiolikmečiai nubėgo susikibę už rankų. Girioje aš likau vienas, temo, ūžė aukšti ir seni medžiai – man reikėjo grįžti namo vienam.
– Palaukit! – riktelėjau po dešimties metų, kai šmėstelėjo kažkoks draugo šešėlis. Mes eisime kartu į namus, eisim susikibę už rankų. Tačiau niekas nėjo kartu, ir medžiai ūžė „palaukit“, ir aidas sklido po girią. Be reikalo aš sušukau, dabar mane suuos koks priešas arba žvėris.
Kaip prasidėjo ir įsibėgėjo jūsų bendravimas? Žinau, kad apie bendravimo pradžią ir bendrą gyvenimą gražiai papasakojote knygoje „Buvusiojo laiko vieškeliais“ (1999), tačiau kaip tai atrodo dabar, jau mūsų dienų akimis? Kas tapo gal net ryškiau matoma?
Dažnai prisimenu seniai sapnuotą sapną, kai Bronius buvo mano mokytojas ir aš jam priskyniau gražių rausvų lauko gėlių. O kai sapnas virto tikrove – Bronius tapo mano draugu, mano mokytoju, – negalėjau ilgą laiką patikėti, kad tai tiesa. Buvo sunkumų, buvo netikrumo, nes aš ne iš karto perpratau jo pasaulį. Dirbdami prie romano, mes dar labiau suartėjome – buvau laiminga.
Rašytojas nebuvo iš tų, apie kurių gyvenimo nuotykius sklando kone folkloriniai pasakojimai. Atrodo, jis gyveno gana uždarą gyvenimą, nesiveržė į viešumą, į patį įvairių susibūrimų sūkurį. Koks buvo tas jam pačių artimiausių žmonių ratas? Kas galėdavo pelnyti jo pagarbą, pasitikėjimą ir draugystę?
Taip, jis nebuvo sambūrių siela, viešuma jį tarytum slėgė. Kaip jis pasakojo, kada norėdavo kažką reikšmingo pasakyti, bet pajusdavo, kad tai nebus įdomu kitiems, daugiausia tylomis klausydavosi drąsesnių. Draugų daug neturėjo, bet šalia jo buvo tie, artimi jo sielai, jo požiūriui į gyvenimą. Į savo vidinį pasaulį sunkiai įsileisdavo naujus draugus, gal dėl baimės būti nesuprastam? Jis sakydavo, kad skaudu, kai tavo kūrybą kritikuoja, peikia, bet dar skaudžiau ir liūdniau, kai giria nesuprasdami, neįsigilinę.
Ar sutiktumėt, kad romano „Priešaušrio vieškeliai“ Albino Maldonio prototipu galėtų būti laikomas Antanas Masionis, jo mokyklos metų draugas, poetas ir kritikas? Romane jis yra Juozo Daukinčio mokyklos metų draugas. Kuo jam buvo buvo Antanas Masionis?
Visame romane galima surasti prototipų, todėl ir Albinas turi daug Antano bruožų, nors daug kuo ir skiriasi. Bronius juokdavosi sakydamas, kad tai ir įdomiausia: kai jau atrodo, jog tai tas žmogus, bet kažkas ne taip. O tikrovėje Antanas Masionis jam buvo labai svarbus. Kaip Bronius sakė, jie tylomis lenktyniavo ir tylomis džiaugdavosi vienas kito pasiekimais. O po Antano mirties sakė, kad liko didžiulė nyki tuštuma. Bronius rašė: „Artimas nuo mažens, toks savas, tuo pačiu žadinantis prieštaringiausius jausmus, protestą, pavydą ir …prieraišumą.“
Pirmą sykį nuvykęs į Vyžuonas, į Broniaus Radzevičiaus gimtinę, atpažinau – ar norėjau atpažinti – daug jo romane skaitytų dalykų. Atrodė, kad patekau į jo aprašytą miestelį, į Užpelkių kaimą, tik kitu laiku. Po pokalbio su jo seserimi tas pojūtis tik dar labiau sustiprėjo. O kaip tada romaną skaityti jį artimai pažinojusiam žmogui? Kaip manote, kiek jam pavyko įamžinti savo gimtinę, giminę? Kas apskritai jo kūryboje jums aiškiausiai atpažįstama kaip gyvenimiškos situacijos ar net realūs žmonės?
Ir vėlgi tarytum viskas taip tikroviška ir aplinka ir žmonės, bet kartu kyla daug abejonių: kodėl taip, juk taip nebuvo, bet Broniui visa tai buvo tikriau už tikrovę. Ir ta didžioji vaikystės upė, buvo tik maža upelė. Ir atrodo toks tikroviškas tas herojus ir vis dėlto kitoks. Tai ir buvo įdomiausia – artimieji lyg ir atpažindavo save, bet piktindavosi, kad visgi jie tikrovėje ne tokie, o gal netgi išjuokti, kaip kartais atrodydavo. Bronius sakydavo, kad net ir surasdamas neigiamų bruožų juos labai mylėjo. O aš dar ir dar kartą sugrįždavau atgal, priglusdavau prie jų, jų gyventų gyvenimų…
Kas jums įstrigo iš jo pasakojimų apie savo vaikystę? Ar galima sakyti, kad jo vaikystė pokariu, nepaisant visko, buvo laiminga?
Apie vaikystę jis pasakodavo mažai, sakė, kad tai skaudi tema. Labiausiai įsiminė jo pasakojimas, kaip jis kartą pasipriešino pamotės užgauliojimams, gainiojimui, kaip pamotė užsimojo jam lazda, o Bronius tą lazdą išsuko iš jos rankų, perlaužė ir pasakė: „Viskas.“ Nuo to laiko jų santykiai pasikeitė. Pasakodamas apie tėvą, Bronius jį smerkdavo už silpnybes ir kartu teisindavo. Tėvas jam būdavo ramstis, ir tomis valandėlėmis jis būdavo laimingas.
O ar noriai jis dalindavosi savo skaitymo įspūdžiais? Sykį atsakydamas į „Nemuno“ anketą jis parašė: „Gerokai svetima E. Hemingway‘aus ir kitų panašaus pobūdžio kūryba, kur vis prasikiša kokia poza.“ Ko jis ieškojo knygose? Kaip manote, kokius rašytojus jis labiausiai vertino? Ir, beje, kokiomis kalbomis jis skaitė?
Apie kitų rašytojų kūrybą jis su manimi kalbėdavo nedaug. Tik labai džiaugdavosi, kai surasdavo sau artimą sielą, artimų minčių. Džiaugdavosi ir stebėdavosi, kaip kitame kontinente, kitame laike gyvenantys žmonės gali būti tokie artimi, taip vienodai jausti. Patiko jam kalbėti ir skaityti ištraukas iš A. Čechovo kūrybos – sakė kad tai didelis talentas, kuris taip paprastai pasako apie nepaprastus dalykus. O apie F. Dostojevskio kūrinius sakė, kad jie giliai skausmingi. Nemažai kalbėjo apie F. Kafkos, M. Prousto kūrybą.
Broniaus bibliotekoje buvo knygų vokiečių ir prancūzų kalbomis, bet jis vis apgailestaudavo, kad skaityti kitomis kalbomis laisvai negali.
Jūs spausdinimo mašinėle perrašinėdavote jo ranka parašytus tekstus. Kaip vyko jūsų kūrybinis bendradarbiavimas? Ar su jumis jis noriai dalindavosi savo kūrybiniais įspūdžiais ir planais? Ar atidžiai išklausydavo patarimų, pastabų? Koks buvo jo rašymo metodas?
Tai buvo nelengvas darbas, bet aš vėl ir vėl galėčiau bei norėčiau taip dirbti. Tai buvo puikus bendravimas, per darbą mes dar labiau suartėjome ir labiau supratome vienas kitą. Vėlyvais vakarais po ilgo sėdėjimo prie rankraščių jis ateidavo į mano kambarį ir mudu ilgai ilgai kalbėdavomės. Pasakodavo man negirdėtas istorijas, o perrašinėdama visa tai rasdavau jo rankraščiuose. O kartais sėdėdavau prie rašomosios mašinėlės jo kambarėlyje, o Bronius, parėjęs į namus, padėdavo ant stalo didžiulį pluoštą rankraščių, kur beveik viskas būdavo išbraukyta, tik paraštėse keli sakiniai. Aš priekaištaudavau, kad taip viskas buvo gerai, ką tu čia padarei. Jis juokdavosi ir sakydavo, kad tai nuo jo nepriklauso, taip jau turi būti.
Kaip vyko jo didžiojo kūrinio – romano „Priešaušrio vieškeliai“ – rašymas? Ar pats rašytojas aiškiai suvokė, jog šiuo kūriniu jis įveikia tradicinės prozos, žanrinių normų trauką, kad rašo kažką itin išskirtinio? Anot filosofo Arvydo Šliogerio, parašyti „Priešaušrio vieškelius“ autoriui „buvo ne profesinė, o egzistencinė būtinybė, ne profesionalo ambicija ir pareiga, bet egzistencinis aktas“. O ką apie tai manote jūs?
Taip, jis apie tai kalbėdavo vakarais po ilgo rašymo. Bronius sakė, kad reikia išsiaiškinti, kas duota žmogui ir kiek tai nuo jo priklauso. Kodėl kartais matai, kad eini ne tuo keliu, bandai pasukti į šalį, o kažkokia jėga vėl atbloškia atgal. Ir vis kartodavo, kad reikia skubėti, nes laiko liko mažai. O kartą sakė, kad rašo romaną gal dešimčiai skaitytojų, o kitiems to nereikia.
Jūs mokėte įskaityti painų Broniaus Radzevičiaus raštą rašytoją Juozą Aputį, romano antros dalies ir novelių rinktinės rengėją. Esu girdėjęs jį sakant, kad tik du žmonės gali įskaityti jo raštą – jūs ir jis. Koks jis buvo kaip mokinys? Kas įsiminė iš bendravimo su J. Apučiu laikų? Kaip vertinate jo Broniui Radzevičiui dedikuotą novelę „Nesmagu, kad liekat vienas“?
Broniaus rašto vingrybes įskaityti buvo nelengva. Aš jau buvau įpratusi, ką reiškia kiekvienas „pavingiavimas“, kokia tai galėtų būti raidė. O su J. Apučiu buvo malonu bendrauti, jis labai nuoširdžiai dirbo, mokėmės atpažinti Broniaus raštą abu kartu pasitardami.
J. Apučio novelę „Nesmagu, kad liekat vienas“ man buvo malonu skaityti ir klausti savęs, kas tai…
Kaip Jūs rašėte, „gal tai siekis pagerbti rašytojo atminimą ir kaip susižavėjimo jo kūryba išraiška, ir kaip įkvėpimo šaltinio nuoroda“. Manau, kad tai kaip susižavėjimo jo kūryba išraiška, o gal visa tai kartu.
Per tuos pastaruosius keturiasdešimt metų kritikoje, tarp skaitytojų nusistovėjo tam tikras rašytojo Broniaus Radzevičiaus įvaizdis, palankūs jo kūrybos vertinimai. Tačiau vis įsižiebia polemika dėl jo romano „Priešaušrio vieškeliai“ antros dalies neišbaigtumo: vis pasigirsta raginimų paskelbti visą romano dalį be rašytojo Juozo Apučio pataisymų, praleidimų. O koks jūsų požiūris?
Kartą Bronius grįžęs vakare į namus pasakė: „Štai ir užbaigiau romaną, dabar reikia atskirti pelus nuo grūdų.“ J. Aputis su dideliu atsidėjimu bandė atskirti pelus, tik tų pelų buvo nedaug, o darbo buvo daug. Manau, kad visgi romanas užbaigtas taip, kaip būtų norėjęs B. Radzevičius. Kaip Arvydas Šliogeris rašė: „Dabar jis kaip niekad ramus; jis turi F. Šuberto „Nebaigtąją simfoniją“, jaučia jos stulbinančią galią, o svarbiausia žino, kad ta simfonija pavadinta nebaigtąja – niekad, kad ir kokia darni užbaigta būtų, ji niekada nebus baigta – tai supratęs žmogus galėjo mirti ramus.“ Vėliau tai vienur, tai kitur buvo svarstoma, kad kūrinys vis dėlto neužbaigtas, o gal kūrinio tariamas neužbaigtumas suteikia tekstui daugiau įtampos…
Ko palinkėtumėte tiems, kas planuotų išversti romaną „Priešaušrio vieškeliai“ į kitas kalbas? Ko jie turėtų neišleisti iš akių, į ką būtinai turėtų atkreipti dėmesį? Labai tikiuosi, kad pasaulio skaitytojai iš tikrųjų dar atras savo Radzevičių.
Ir aš tikiuosi ir laukiu, bet ir prisibijau, kad…
Beje, vienas Broniaus Radzevičiaus kūrinys yra ekranizuotas – Lietuvos televizijoje buvo sukurtas videofilmas „Nuoširdumas“ (1987, rež. A. Ilginis) pagal to paties pavadinimo novelę. Kaip vertinate galimybes išversti jo kūrybą taip pat ir į kino, vaizdų, scenos kalbą? Numanau, kad rašytojas nebuvo tolimas kino pasauliui – jis yra bandęs rašyti scenarijų.
„Nuoširdumas“ puikus videofilmas, bet ekranizuoti romaną – tai?..
Bronius Radzevičius, matyt, yra iš tų rašytojų, kurių pripažinimas visada kiek vėluoja. Pagaliau jo didelė kūrybos dalis pasirodė tik po mirties. Kaip jūs manote, iš kur visas tas vėlavimas? Gal jis tiesiog buvo praaugęs savo laikmetį? O ar šiandien pagaliau atėjo tas tinkamas metas jį naujai perskaityti?
Manyčiau, kad kaip toje dainoje „Nei per anksti, nei per vėlai“ – viskas savo laiku. O perskaityti B. Radzevičiaus kūrybą naujai tinkamas metas yra, buvo, ir bus dar ilgai.
Labai ačiū už pokalbį.