Danielius Mušinskas: „Kai žmonija rašo „per daug gerai“…“

2021 m. Nr. 12

Rašytoją Danielių Mušinską kalbina Antanas Šimkus

Šiemet, kaip ir kasmet turbūt, daug puikių progų švęsti įvairias datas ir įvykius lietuvių literatūros pasaulyje. Džiugu, kad trisdešimtmetį minintis žurnalas „Metai“ turėjo progą pasikalbėti su ką tik novelių knygą „Vainiko pynimas“ išleidusiu, daugel metų mūsų redakcijoje dirbusiu ir jai vadovavusiu rašytoju (arba – kaip jis pats save vadina – „literatu“) Danieliumi Mušinsku.

Kalbėta apie daug svarbių dalykų – tiek kūryboje, tiek redakcijos bei asmeniniame gyvenime. Neskubrus pokalbis vyko kūrėjo namuose, kuriuose, beje, yra ne tik rašomasis stalas, bet ir tas, prie kurio Danielius žaidžia šachmatais su bičiuliais. Prie kurio iš stalų rašytojas prisėda dažniau, kaip ir atsakymus į kitus rūpimus klausimus, tikėtina, pavyks sužinoti skaitant šį pokalbį…

 

– Kaip įvardytumėte savo kelio rašytojystėn pradžią, kas į jį pastūmėjo – knygos, žmonės? – nes, viena vertus, pradžia tradicinė – devintoko moksleivio debiutas 1967 metais „Moksleivyje“ eilėraščiu apie žiogų ganymą, respublikiniai moksleivių literatų konkursai, kita vertus, 1968-ųjų vasarą, kai į jaunųjų literatų žygį atvažiuoja „Komjaunimo tiesos“ korespondentas Petras Dirgėla, pakalbintas apie tai, kas rūpi, dešimtokas Danielius Mušinskas atsako: „Ko reikia žmogui? Amžinumo. Tačiau būk tu amžinas, jei gudrus…“ – netikėtai rimtas atsakymas, tarsi jau suvokus rašytojo kelią kaip vienintelį sprendimą. Taigi kaip subrendo toks pasirinkimas? Kodėl rašytojo kelias atrodė prasmingas?

D. M. Viskas prasidėjo Telšiuose. Nes Telšiai, kaip ir visa Žemaitija, yra paslaptingas Europos užkampis, ir todėl Žemaitijoje atsitinka visokiausių dalykų. Taip ir man. O jeigu dar detaliau, konkrečiau, tai tenka pripažinti, kad daug ką lemia ir tokie keisti dalykai kaip genai, apie kuriuos nieko nežinai, kai nesi iš didžiūnų giminės, kurie savo genealogines linijas atkasa iki viduramžių, nežinai, kas buvo tavo protėviai šešioliktame, septynioliktame ar aštuonioliktame amžiuje. Bet kas buvo devynioliktame amžiuje, šį bei tą žinau, apie giminę iš mamos pusės, kuri buvo kilusi iš netoli Telšių esančio Nerimdaičių kaimo, Žemaitijos glūdumos. Mano mamos pavardė yra Kristutytė, o Nerimdaičių bažnyčią pastatė Kristutis, jos senelio brolis, vadinasi, tam tikri genai buvo giminėje, bet ne vien tai. Pavyzdžiui, mano pusbrolis, mamos brolio sūnus, Kristutis Antanas, 1948-ųjų gimimo, studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, jei neklystu, Valentino Sventicko ir kitų kurse… Jis baigė vėliau, nutiko visokių peripetijų, dabar jo nebėra šitam pasauly, bet galiu sakyti, kad palinkimas į filologiją mūsų giminėje nėra atsitiktinumas.

O apie save esu jau sakęs – viskas buvo kaip ir visiems, kai sulauki virsmo iš paauglystės į jaunystę. Man tai atsitiko baigus devynias klases, per vasaros atostogas pradėjau rašyti šį bei tą, o prirašęs nusiunčiau į „Moksleivio“ redakciją. Ir užmiršau. O Algimantas Zurba išspausdino tą įžymųjį mano eilėraštį 1967 metų vienuoliktame žurnalo numeryje. Buvau jau dešimtokas, kai išėjo žurnalas, po dienos kitos gavau ir laišką iš redakcijos, ir piniginę perlaidą – tris rublius keturiolika kapeikų. Publikacija buvo įvykis man asmeniškai, o ir Telšių Žemaitės mokyklai. Pati mokykla, vidurinė, nors mes ją vadinom gimnazija, buvo ypatinga vieta – jos koridoriai, jos visa architektūra, jos istorija irgi telkė, tais pačiais koridoriais prieš trisdešimt metų vaikščiojo Vytautas Mačernis, taigi šita dvasia, man regis, persidavė ir mums, mokytojai taip pat buvo ja persiėmę. Mano lietuvių kalbos mokytoja Elena Vaičaitienė buvo baigusi universitetą, jautėsi jos aukštas lygis.

Išsispausdinęs pradėjau dar energingiau rašyti ir siųsti kūrybą į „Moksleivį“, netrukus dar sykį publikavo, 1968-ųjų vasario mėnesį, paskui vėl, iki kol baigiau vidurinę, o paskutinį kartą išspausdino jau novelę „Upe pirmyn, upe atgal“, nors vienuoliktoje klasėje respublikiniame moksleivių konkurse dalyvavau dar su eilėraščiais.

Mūsų tėvų namas, kuriame mes užaugom keturi broliai, stovėjo Simono Daukanto gatvėje. Tai kai viskas susideda – Daukanto gatvė, Žemaitės mokykla, Mačernio klasė ir Mačernio dvasia ten…

O grįžtant prie to moksleivių literatų žygio, kurį 1968 metų rugpjūčio 7 dienos „Komjaunimo tiesoje“ aprašė tuomet visai jaunutis korespondentas Petras Dirgėla apybraižoje „Vilioja aukštieji kalnai“, tai pokalbyje prie laužo ne vien aš buvau, buvo ir Antanas Vaišnoras iš Palangos, ir Vytautas Račickas iš Utenos, ir Palmira Plėtaitė iš Panevėžio, būsimoji Mindaugo Kvietkausko mama, ir daugiau tų keliautojų, gal jis labiau su vaikinais kalbėjosi, paskui kažką dirgėliškai užrašė, nebepamenu, ar tikrai tą sakiau…

Taigi pati pradžia tokia ir buvo. Ganėtinai sklandi tuo požiūriu. O dar – jeigu esi netinkamas technikai, tada belieka filologija, taip ir man, nei aš mokėjau dviračių remontuoti, nei motociklų, dar tik futbolą žaisti mėgau, mokėjau, žaisdavau neblogai, žaidžiu iki dabar…

– 1985-aisiais rašytojų autobiografijų tomelyje rašote: „Matau savo tėvų Apolinaro ir Jadvygos akis, brolių Antano, Vaclovo ir Sauliaus, žmonos Julijos, sūnaus Danieliaus ir dukters Dovilės akis, ir tebūnie man atleista, kad jų vardus čia parašiau: be šių žmonių nebūčiau žengęs pirmų žingsnių, neįsivaizduoju ir dabartinio savo kelio.“ Kokie dar sutikti, pažinti žmonės buvo svarbūs, lemtingai paveikę – ir studijų metais Vilniaus universitete (kurso draugai, dėstytojai), ir tolesniame kelyje…

D. M. Per daug nesukdamas galvos atvažiavau studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros, ir iš karto su kurso draugais Vytautu Račicku, Antanu Vaišnoru susižinojome apie universiteto literatų konkursą. Dėsninga, kad pirmakursiai daugiausiai į tą konkursą suneša savo kūrybos, ir mes tą padarėm, bet aš jau ne eilėraščių daviau, bet apsakymų, kelias noveles, kurias turėjau parašęs. Baigiamajame vakare, kuris auloj vyksta, prisimenu, mes čia sėdim, už staliukų, prie kavos, komisijoje Jonas Mikelinskas, Elena Bukelienė ir kiti, Jonas Mikelinskas kaip pirmininkas visus pagiria, kokie stiprūs pirmakursiai atėjo, kokie įdomūs, vardija prizininkus, – o turėjo būti lyderis, aišku, Antanas Vaišnoras, nes jis respublikiniame jaunųjų literatų konkurse dalyvavo su proza, buvo nugalėtojas, Vytautas Račickas irgi, antros ar kokios vietos laimėtojas, o aš su proza visai moksleiviškuose konkursuose nedalyvavau, – ir tada paskelbia – kad pirmą vietą laimėjo Danielius Mušinskas! Draugai, su kuriais tuoj eisim aplaistyti, mane vos ne skriausti juokais pradeda, kaip tu taip išsišokai!..

Paskui tuose konkursuose ir antram, ir trečiam kurse dalyvaudavau, nes laimėta premija būdavo priedas prie stipendijos, trisdešimt rublių už pirmą vietą, tai čia grobis, akstinas, visuomet ką nors laimėti yra akstinas. Taigi universitete buvau literatas, todėl dėstytojas Adolfas Sprindis, pats kilęs iš Varnių, manęs klausdavo ne kaip mokslai einasi, o kaip rašyti sekasi, o paskui jau sakydavo: „Na, tu jau geriau rašai už mane…“, ketvirtam ar penktam kurse taip, suprasi, juokais ar rimtai, bet jis buvo toks nuoširdus.

– O pirmosios publikacijos respublikinėje spaudoje? Kokios būdavo anuomet jauno rašytojo galimybės?

D. M. Tais laikais, kai buvome studentai, apie knygų leidybą dar nesvajojom, galvojom, kaip čia būti tais literatais, periodikoje spausdintis… Kai tik atvažiavom į Vilnių, prisimenu, mes visi trys: aš, Vytautas Račickas ir Antanas Vaišnoras, užėjom į „Moksleivio“ redakciją, tai Algimantas Zurba, tuo metu vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, sako – ką, vyrai, dabar aš jums jau nieko negaliu padėt, „Moksleivyje“ spausdinti nebepriklauso…

Buvo toks laikraštis „Tarybinis studentas“, ten po universiteto literatūros konkursų esu keletą kartų išspausdinęs po novelę, praktiškai niekur kitur nebuvo įmanoma publikuoti kūrybos, nes literatūrinės spaudos buvo labai mažai, o į „Pergalę“, „Literatūrą ir meną“ ar „Nemuną“ būdamas studentas nepapulsi.

Baigęs universitetą išvažiavau mokytojauti į Tryškius, pats pasirinkęs, grįžau atgal į Žemaitiją. Tryškiuose mokytojaudamas nusiunčiau keletą novelių į „Jaunimo gretas“, kur dirbo Alfonsas Bukontas, jis perskaitė ir davė dvi noveles paruošti su pristatymu, tam tikru žaibolaidžiu. Ir dabar reikia palydėjimo debiutantams, bet tada ypač reikėdavo. 1975 metų vasario numeryje jas išspausdino, gretimame puslapyje eilėraščiais debiutavo Antanas A. Jonynas su Alfonso Maldonio pristatymu, o mano novelėms palydimąjį žodį parašė Algimantas Bučys. Palydimieji žodžiai tokie ir turėjo būti, kad tikrai bus iš jų rašytojai…

Prabėgus porai mėnesių, išsispausdinau „Komjaunimo tiesoje“, literatūriniame puslapyje „Versmė“, jau su rašytojo Romualdo Baltušniko, kurio nebėra šiam pasauly, pristatymu. Tais laikais tokios literatūrinės publikacijos buvo tas pats, kas dabar išleisti pirmąją knygą, nes spaudos nedaug, jos tiražai milžiniški, pamato tavo kūrybą ne tik plunksnos broliai, bet ir publika, skaitytojai, tūkstantinė auditorija, nes tiražai po šimtą tūkstančių, „Jaunimo gretos“ – šimtas penkiasdešimt tūkstančių…

Publikacijos „Jaunimo gretose“ ir „Komjaunimo tiesoje“ buvo pretekstas pagalvoti, kad to darbo paskyrimo trejiems metams į Tryškius neiškentėsiu, nors gal ir be to būčiau neiškentėjęs… Kai tik atėjo mokslo metų pabaiga, vasara, aš ir vieną, ir kitą kartą važiuoju į Vilnių, pralaužiau ledus, susitariau su „Komjaunimo tiesa“, su Ramūnu Klimu, kuris tuo metu buvo vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, kad priims mane į „Komjaunimo tiesą“ dirbti. Bet reikia, kad mane paleistų nuo to paskyrimo, tai aš iš telefono automato pasiskambinęs nudrožiau tiesiu taikymu į Švietimo ministeriją, kurioje inspektoriumi dirbo buvęs mano matematikos mokytojas Vladas Malcevičius.

Išdėsčiau jam, kokiu reikalu kreipiuosi, o jis gal norėjo pajuokauti, sako, darbo diena baigiasi, bet ministras dar yra, tai užeik pas jį… Kas man belieka, aš pas sekretorę, sakau, man pas ministrą reikia, – ir užėjau. Nežinau, ar šiais laikais taip įmanoma užeiti pas ministrą lengvai, šiais gerais laikais, bet anais blogais laikais – aš tiesiai pas ministrą, Antaną Rimkų, ir jam išdėstau reikalą, kad aš literatas, esu susitaręs „Komjaunimo tiesoj“. Jis išklauso – viskas gerai, tik aš niekuo negaliu padėti, bet jūs galite pasakyti parvažiavęs į Telšius, kad ministras neprieštarauja.

Grįžtu pas Malcevičių, tai ką ministras, klausia, sakau, viskas tvarkoj, bet jis nieko negali padėti, jokio rašto nerašys, neturi teisės, negali, nes tada jaunų specialistų trūko, kaip dabar yra trūkumas, tai jei mokykla gavo jauną specialistą, neturi teisės atsisakyti… Ir tada dar vienas lemtingas reikalas, kad Malcevičius, jau pusę šešių, susuko telefonu į Telšių švietimo skyrių, švietimo skyriaus vedėjui, ir tas atsiliepė! Motūzas, švietimo skyriaus vedėjas. Va čia istorinė man to gyvenimo etapo diena… Malcevičius paaiškino Motūzui – prieš mane sėdi toks Danielius Mušinskas, jaunas literatas, buvo pas ministrą, ministras neprieštarauja, gal jį paleidžiam, jis ateis dirbti į redakciją…

Parvažiuoju į Telšius nieko nelaukęs, naktiniu traukiniu, ir jau kitą dieną ateinu į švietimo skyrių, o ten dantys jau tyčia visai kitaip pakabinti. Motūzas reikalauja, tai klok, ką tu čia turi, raštą, kad galiu tave išleisti. Na, aš to rašto neturiu, bet sakau, taigi girdėjot, sakė jums… Bet nuo to niekas nesikeičia, jokiais būdais… Aš ir taip, ir kitaip, paskui jau pakeltu balsu rėžiu – na gerai, aš jums atidirbsiu čia tuos metus, jei negalit… Esmė – jie turėjo darbo knygelę, o Vilniuje be jos niekur nebūčiau galėjęs įsidarbinti. Gal jis norėjo mane išbandyti, bet kai pakėliau balsą, sutiko – važiuok į tuos Tryškius ir pasiimk tą darbo knygelę. Nuvažiuoju į Tryškius, vidurvasaris, mokyklos direktorius gano karvę, na, verčiasi papildomais darbais, jis nusistebėjo, apgailestavo, nes per tuos mokslo metus mes susibendravom.

Aš turėjau pamokų ir dieninėj mokykloj, dvidešimt, ir dešimt vakarinėj, nes buvo dar tokia vakarinė mokykla, didžiulis krūvis, bet ir daug pinigų uždirbdavau, šimtą aštuoniasdešimt rublių, milžiniška alga tais laikais. Dešimt pamokų vakarinėj – tai poilsis praktiškai, lanko vyresni, nedaug jų, tai pasišneki, ir tiek, koks ten mokslas. Dažnai jie patys tuoj kviesdavosi į tokią užeigą, kurią esu aprašęs savo novelėse, arba jie atsinešdavo ir mokytojams „pafundydavo“. Tryškių mokytojai nesididžiuodavo, aš, kaip jaunas, tik stebėjau, kas čia vyksta, nes tik pirmus metus dirbau…

Tai direktorius apgailestavo, bet atidavė knygelę. Einu į autobusų stotį Tryškiuose ir sutinku dar vieną mokytoją, manęs klausia, ko čia aš vidury vasaros, va, sakau, pasiėmiau knygelę, nebebūsiu čia, – ką, nusistebėjo, juk geriau Tryškiuose būti pirmam nei Vilniuj niekam nežinomam, kaip tai išvažiuoji, čiagi esi mokytojas, – neįtikino manęs visa tai, tuo ir baigėsi šitas laikas. Tiesa, jeigu pats nebūčiau turėjęs tiek ryžto ir laužimosi būti literatu ir noro pabėgti iš Tryškių, tai viskas galėjo būti kitaip.

Kai pradėjau dirbti „Komjaunimo tiesoje“, supratau, kad nuo vilko ant meškos pataikiau, nes nesu žurnalistikos baigęs, o mane paskyrė į komjaunimo gyvenimo skyrių, pasodino tuoj pat rašyti apybraižų – vasarą apie jaunuosius kombainininkus, rudeniop apie visokias komjaunimo konferencijas, o aš niekuomet nebuvau koks stropus komjaunuolis. Formaliai įstojau tik vienuoliktoje klasėje, paskutiniu momentu. Likę buvom trys mūsų klasėj ne komjaunuoliai, mus išgąsdino, kad negalėsim studijuoti aukštojoje, tada į Telšių komjaunimo komiteto skyrių nuėjom, mus apiformino ir įteikė bilietus, kad esam komjaunuoliai…

Gruodžio mėnesį spjoviau ir išėjau iš „Komjaunimo tiesos“ į bedarbius, gyvenau Totorių gatvėj su Vytautu Račicku, jis dirbo laikraštyje „Tarybinis mokytojas“. Adolfas Sprindis man siūlė tą darbą, bet atsisakiau – na jau ne, mokytojų mokyti aš neisiu, jau geriau išvažiuosiu į kaimą padirbėti – ir teisingai padariau, turėjau paskui novelėms medžiagos po tų Tryškių, užteko metų, tas ruduo, ta tamsa kaime, tylūs žmonės, užgulęs dangus, Telšiai, Tryškiai…

Paskui pakeičiau kelias darbovietes – viena buvo Gamtos apsaugos draugija, iš kurios išėjau, nes vienam kambary sėdėjom keturiese ar penkiese, nebuvo jokių sąlygų rašyti, kitoje, labai panašioje, Liaudies meno draugijoje, gavau atskirą kambariuką su rašomąja mašinėle, ten būdavo tokie instruktorių etatai, už devyniasdešimties rublių algą. Ir ką – vienintelė išeitis rašyti. Žurnalas „Švyturys“ išspausdino porą novelių, Tomas Sakalauskas priėmė, 1976-ųjų vasario numeryje buvo publikacija, įstojau ir į Vilniaus jaunųjų rašytojų sekciją.

Žinoma, tada, kaip ir dabar, jauni visų pirma tik save mato, savo draugus, ir teigiamai atsiliepia, viens kitą myli, palaiko. Taip ir tada – per tuos keturis ar penkis mėnesius „Komjaunimo tiesoje“ susipažinau su Vidu Marcinkevičiumi, kuris ten stilistu dirbo, su Alma Karosaite, ir kai ją paskui sutikau, jau dirbdamas Liaudies meno draugijoje, ji patarė: mikliai eik į „Jaunimo gretas“, išeina iš ten Rimantas Vanagas pavaduotoju į „Moksleivį“. Kadangi aš jau buvau išsispausdinęs „Jaunimo gretose“, tai nepasididžiavau, nuėjau. Vyriausiasis redaktorius buvo Vytautas Barauskas, dirbo ten ir senų kadrų, kaip Elijošius Zeifas, „frontavikas“, arba Aleksandras Remeikis, žurnalistai senosios kartos, bet aš jų nespėjau perkąsti… Zeifas sakydavo, kai nugirsdavo mus ką nors šnekant, – nu, jūs negyvenot prie Stalino, nu, jūs už tokius juokelius jau čia nebūtumėt, – ir jis buvo teisus…

Šitaip aš atsidūriau „Jaunimo gretose“. Dirbdamas publicistikos skyriuje per du ar tris mėnesius parašiau keletą apybraižų, niekas tokio žanro dabar nebežino, o kai pirmąją rašiau, pasiėmiau komandiruotę irgi į Telšių rajoną, pas jaunus žemdirbius, ir dar traukiny sugalvojau viską, nė tų herojų nematęs, pavadinimą jau turėjau – „Žemė sapnuoja tave“. Viską parašiau, išspausdinom, o tuo metu „Literatūroje ir mene“ būdavo publikuojamos apžvalginės mozaikos, tą mėnesį mozaiką rašė Sigitas Renčys, jaunas kritikas, tai jis apžvelgė ne tik literatūros dalykus, toje mozaikoje paskyrė vietos ir mano apybraižai, pagyrė, kad va taip reikia, kaip Mušinsko rašiny, ir apibendrinimai, ir aukštas lygis, ir literatūriškai…

Redaktorius Barauskas patenkintas – „Jaunimo gretos“ taip gerai paminėtos, ir kai po trijų mėnesių Alfonsas Bukontas, įsivėlęs į konfliktą, tėškė pareiškimą, kad išeina, prasideda periodas, kurį Juozas Baltušis aprašinėja dienoraščiuose, antram tome, kai jis buvo „Jaunimo gretų“ redkolegijos narys, o Rita Baltušytė dirbo kultūros skyriuje. Aš nežinau, kokios ten vyko užkulisinės kovos, bet gana greitai buvau paskirtas kultūros skyriaus vedėju…

Taip aš tapau literatu. Rašytoju niekada nebuvau. Rašytoju savęs nelaikau. Galiu save laikyti profesionaliu literatu, nes daug metų, iš esmės visą gyvenimą, dirbau tokį darbą. „Jaunimo gretose“ man reikėdavo kiekvienam numeriui pateikti prozos publikaciją, eilėraščių, kartais vertimų, taip pat humoreskų ir apie kultūrą kokį vieną straipsnį per mėnesį, o srautas rašančių – didelis, bet daugiausia tokių: „Aš šiąnakt parašiau eilėraštį, todėl jums jį siunčiu…“ Tada buvo reikalavimas – į visus laiškus būtina atsakyti, būdavo tikrinama, kaip tą darai, Centro komitete svarstydavo, kaip dirba įstaigos, tarp jų ir redakcijos, su darbo žmonių laiškais, į kiekvieną laišką turėdavai atsakyt…

Todėl ir sakau, kad tapau literatūros darbininku nuo 1976 metų. 1979 metais išleidau pirmąją knygą „Kol išaušta rytas“, iš pirmo karto, pateikiau „Vagai“ savo rankraštį, sudaręs devyniolikos novelių rinkinį, ir jokių problemų neturėjau, nežinau jokių peripetijų, vidinių recenzijų ar ko nors panašaus.

Su antrąja knyga „Mėlynų dilgėlynų naktis“ truputį forsavau, nes, norint tapti Rašytojų sąjungos nariu, reikėjo dviejų knygų, tai jei pirmai knygai atrinkau geriausias noveles, tai į antrą prie naujai parašytų kūrinių pateko ir keletas atlikusių nuo pirmosios knygos. Tas rinkinukas išleistas 1982-aisiais. Ir tada, antrai knygai išėjus, stojau į Rašytojų sąjungą, su Elena Mezginaite, Maryte Kontrimaite, Rimantu Vanagu, dar keliais. Kaip paskui Juozas Baltušis dienoraštyje rašo, kad nė vieno genijaus, ir jis teisus, literatūros darbininkai…

– Taigi 1983 metais tapote Rašytojų sąjungos nariu, trečioji novelių knyga „Šviesa virš Tausalo“ (1987) įvertinama Žemaitės premija, 1991-aisiais išeina ketvirtoji knyga „Gyvenimas kaip alibi“ – lietuvių literatūroje įsitvirtinate novelistikos viršukalnėje, iki šiol esate minimas geriausių lietuvių novelistų penketuke kaip ypatingas ir unikalus balsas, Viktorija Daujotytė yra pasakiusi, kad novelė yra Jūsų sielos forma, – ir tada ilgų metų pauzė, tyla. Kiek tai lėmė darbas „Pergalėje“ (nuo 1989 m.), vėliau „Metuose“, iš pradžių atsakinguoju sekretoriumi, paskui, nuo 1994-ųjų – vyriausiuoju redaktoriumi? Ar tai nebuvo vis dėlto per didelė auka kaip rašytojui, net jei dėl tos pačios literatūros…

D. M. Kai tapau Rašytojų sąjungos nariu, naudojausi kūrybos namais, kuriuos Rašytojų sąjunga Nidoje pasistatė, du kartus per metus į juos išvažiuodavau dirbdamas „Jaunimo gretose“, po porą savaičių, ir sugebėdavau kasdien, labiau kasnakt, po novelę parašyti. Kitą dieną turiu naują rašyti, nes jeigu sąmoningai bandydavau tęsti ką nors epiškesnio, tai, matydavau, kuo daugiau tų puslapių, tuo, kaip sakoma, slabnyn, ir manęs paties tai netenkina, nebeįdomu. Epiškumą daryti, dar ką, – neturėjau tokių duomenų, man regis, tokių duomenų neturėjo ir Bitė Vilimaitė, taip ir likom vargšai novelistai…

Ta mano rašytojiška biografija truko lygiai penkiolika metų, kol išleidau keturis novelių rinkinius. Jeigu būčiau iš „Jaunimo gretų“ patekęs į kitą terpę, dar gal būčiau prisivertęs daugiau rašyti, išpešti ką nors naujo – nežinau, gal taip ir nebūtų buvę, bet taip galiu įsivaizduoti. Tačiau kai papuoliau į „Pergalę“, ten, kur rašytojų viršūnė ir pagal kriterijus, ir pagal atranką, pagal tai, ką atmeti, ką spausdini, – jau nekilo ranka pačiam kurti. Be to, buvau parašęs beveik du šimtus novelių.

Kai paskui sudarinėjau rinktinę „Kalno saugotojas“, tai joje yra devyniasdešimt novelių iš tų keturių knygų, o dar septyniasdešimt liko neįdėtų. Paskui šį bei tą ištraukdavau iš stalčiaus, dar vieną kitą esu parašęs. Kai jau atsirado naujieji laikai ir tos naujos galimybės, buvau tris kartus išvažiavęs į Gotlando salą, į Visbį, tada dar tikrai parašiau keletą novelių, užsikabinau, jos buvo išspausdintos „Nemune“, dar ir „Nemuno“ premiją gavau, nes jie kaip tik buvo konkursą paskelbę, taip sutapo. Herkus Kunčius gavo pirmą vietą, aš antrą, davė po tūkstantį litų, gal po tūkstantį penkis šimtus; Ramūnas Klimas nusistebėjo, tai, sakau, kai honorarai menki, tai taip ir turi būti… Bet kodėl tu neduodi savo žurnalui, klausia, – o savo žurnale negalima savęs spausdinti… – šypsausi.

Taigi, kai 1989 metais atėjau į „Pergalės“ žurnalą, o 1994 metais tapau redaktoriumi, dvidešimt dvejus metus be kelių mėnesių juo buvau, tai sustojo rašymas, šitoks likimas panašiai ištiko Vladą Šimkų, panašiai atsitiko, man rodos, ir Juozui Apučiui, nors jis turėjo daug didesnės valios, ir jau paskui išėjęs iš redakcijos ėmėsi perkurti savo noveles, rašyti tokius joms tęsinius…

Šitas „Metų“ žurnalo presas, man regis, smarkiai spaudė. Vienas dalykas, nebe tie buvo laikai, kai dirbti Rašytojų sąjungoje ar toje rašytojų spaudoj reiškė turėti daug laisvo laiko – greit su darbais susitvarkai ir pasiimi mėnesį kūrybinių atostogų, vėl padirbi, ir vėl mėnesį kūrybinių atostogų; taip rašytojavo visi nuo Alfonso Bieliausko iki Algimanto Zurbos… Kurdavo romanus, kurie buvo leidžiami po trisdešimt ar penkiasdešimt tūkstančių egzempliorių. Tie romanai jų, gavusių liaudies rašytojų titulus arba nusipelniusių rašytojų vardus, tuomet atrodė oho, o dabar, kai paklausia televizijos viktorinos laidoje, tai dažnas net Jono Avyžiaus negirdėjęs… Deja, nieko nėra pastoviau už pasaulio nepastovumą, ir jokios leidyklos dabar nepriversi perleisti tų romanų, o ir kam.

– Kai 1989 m. pabaigoje atėjote į Algimanto Baltakio vadovaujamą „Pergalę“, čia dirbo Juozas Aputis, Ramūnas Klimas, Liudvikas Gadeikis, Gražina Gedienė, Valdas Kukulas, Vladas Šimkus, Feliksas Vaitiekūnas, Antanas Ramonas (nuo 1990 m.) – talentingi rašytojai, spalvingos asmenybės, o „Pergalė“ tuo metu jau buvo laisvas, drąsus žurnalas – kaip prisimenate tą laiką, kai rašytojo balsas buvo ypač svarbus ir girdimas visuomenėje, o literatūros žurnalas tapo nekonjunktūrinės kūrybos erdve?

D. M. Redakcija tuo metu buvo įsikūrusi priešais „Vagos“ leidyklą, Gedimino prospekte 37, vėliau persikėlėm į Sirvydo gatvę. Aš atėjau vietoj Vytauto Rudoko, atsakinguoju sekretoriumi. Rudokas mane instruktavo, ką čia reikės dirbti, pasiguodė, kad jam jau per sunku čia, honorarinį sąrašą reikia daryti dvi dienas, o dar kažką praleido, taip supratęs, kad laikas išeiti, jis jau buvo šešiasdešimt vienerių metų, gauna pensiją, todėl užleidžia vietą.

Tiesa, tuo metu aš jau dirbau ne „Jaunimo gretose“, o Rašytojų sąjungoje prozos konsultantu. 1987 metais jau buvau išsileidęs trečią knygą „Šviesa virš Tausalo“, Žemaitės premiją gavęs. Rašytojų sąjungoj kažkas išėjo iš prozos konsultanto vietos, o tokie etatai dar buvo, prozos ir poezijos konsultantų, 1988-ųjų pati pradžia, dar neįvyko Sąjūdžio pirmasis susirinkimas, dar Lietuvoj stagnacija, nors Michailas Gorbačiovas jau yra Maskvoj, taigi paskambino man iš Rašytojų sąjungos ir pasiūlė ateiti. „Jaunimo gretose“ aš jau dirbau dvylika metų, nuo 1976-ųjų, man jau irgi viskas įgrisę, tai nesipriešinau, gerai, sakau, ateinu. Trumpai tuo konsultantu pabuvau, Jonas Kalinauskas buvo poezijos konsultantas, Sigitas Geda atėjo dirbti valdybos sekretoriumi, bet čia jau viskas 1989-aisiais, jau ėjom ir į mitingus iš Rašytojų sąjungos…

– O koks tas prozos konsultanto darbas buvo, ką ten reikėjo daryti?

D. M. Buvo toks etatas, vienas žymiausių konsultantų anksčiau buvo Jonas Mikelinskas. Tais laikais, jei norėdavai išleisti knygą, turėdavai konsultuotis su prozos ar poezijos konsultantu, aš pats tai nesusidūriau, bet anksčiau Rašytojų sąjungoj vykdavo jaunųjų rašytojų seminarai, dar kažkas… Šiaip tai buvo puikios sąlygos pačiam rašytojauti. Jei esi konsultantas, tai čia mėnesį padirbi ir mėnesį esi laisvas, keisdavom vienas kitą… Taigi į „Pergalę“ atėjau iš prozos konsultantų, nes man tas darbas buvo biurokratinis ir neapčiuopiamas, neįdomus, visai kas kita yra leisti žurnalą…

„Pergalėje“ buvo didelis kambarys, kur sėdėjo Valdas Kukulas, Vladas Šimkus, Juozas Aputis, na, ir žaibuodavo jie tarp savęs, kitam gale sėdėjo Liudvikas Gadeikis ir Rimantas Skeivys, žmonių tuo metu buvo daug, dar prozos stilistas Feliksas Vaitiekūnas, Ramūnas Klimas, techniniai darbuotojai. Algimantas Baltakis suskaičiavo, kad vienu metu turėjom ar ne septyniolika etatų, nors buhalteriją ir finansus tvarkė „Periodikos“ susivienijimas, savo buhalterės nereikėjo turėti.

Nežinau, kaip dabar, šiais labai higieniškais laikais, bet anais, ne tokiais higieniškais, daug kas būdavo sucementuojama prie taurelės, prie karštų energingų pokalbių, kurie tęsdavosi nuvažiavus į vieną ar kitą butą, atsimenu, kaip mes atsidūrėm pas Rimantą Skeivį. Pradėdavom redakcijoj, paskui nusileisdavom į „Žariją“, ir tada – gelbėkis pats. Juozas Aputis buvo „zavadyla“, ir būdavo baisu atlaikyti jo spaudimą, intelektualinį ginčą, arba kai duodavo kokį išpažintinį monologą, tai nežinodavai, ar tiesą šneka apie save, ar išsigalvoja… Ypač yra įstrigę, kaip kartą važiavom į Zervynas pas jį grybauti, kai buvo redaktorius. Tada Ramonas, Šimkus, Klimas, Jakimavičius ir aš – traukiny susitinkam, atvažiuojam grybaut su nakvyne. Pirmą dieną nežinau, ar spėjom išeiti į mišką pagrybauti, bet spėjom apšilti prie stalo plačiai, na, o prabrėškus „galandom batus“ ir patraukėm į mišką. Kiekvienas grybauja pagal savo stilių, mano grybai švarūs, tvarkingi, aš neimu nesąmonių, pasižiūriu – Klimas prisidėjęs visokių, kuriuos vis tiek reikės išmesti, bet nesvarbu, užtat turi daug ir didelių, Šimkus irgi panašiai…

Bėgant metams viskas ėmė labai dėsningai ir palaipsniui keistis. Taip buvo: viskas traukiasi, finansavimas dingsta, bet ir žmonės dingsta, kai kas išeina, pavyzdžiui, Liudvikas Gadeikis, pamatęs, kad čia dirbsi už simbolinę algelę, pavalgyti vos užtenka, ir kad taip bus amžinai. Taip ir buvo, o reikia prasigyventi, pinigų, atėjo kapitalizmas… Kai Aputis redaktoriavo, kurie patikdavo dėl ideologinių pažiūrų, tuos remdavo, Gadeikį, pavyzdžiui, o su Kukulu nesutardavo, todėl Valdas tėškė pareiškimą ir išėjo, gana greitai po to, kai aš atėjau.

Jeigu dar apie pasikeitimus šitame kolektyve, atmosferą, tai viskas sutapo su pokyčiais visuomenėje. Algimantas Baltakis šaunus vyras, bet ir jam 1990-ųjų vasario 15 dieną sukako šešiasdešimt metų, vadinasi, pensija, jis gali nebedirbti, o dar buvo tais metais Kovo 11-oji, niekas nežinojo, kuo čia baigsis, tai Baltakis nieko ir nelaukė, prabėgus mėnesiui nuo gimtadienio, kovo vidury ir atsisveikino. Tada vyriausiuoju redaktoriumi Rašytojų sąjunga patvirtino Juozą Aputį, ir nuo 1990 metų kažkurio numerio jis redaktorius.

1990-aisiais mes dar buvom su „Pergalės“ pavadinimu, o kai jau metai ėjo į pabaigą, aš, kaip atsakingasis sekretorius, sakau – trauktis nebėra kur, jei keičiam pavadinimą, nes jau tuoj 1991-ųjų pirmą numerį turėsim siųsti į spaustuvę. Tuo metu buvo visokių spaudimų, ir iš vienos pusės, ir iš kitos, keisti pavadinimą ar pasilikti su tuo pačiu. Redkolegijos nariai, ypač tie vyresni, buvo už tai, kad liktų „Pergalė“, kad tas vardas ir žodis nieko blogo. Galiausiai padarėm lemiamą susirinkimą, apsisprendėm, kad jeigu mes tikime savo pergale ir kad Lietuva jau nepriklausoma, tai su anuo pavadinimu, kurio visai kita reikšmė, nieko nebus, reikia naujo. Paėmėm Šimkaus kepurę, visi ant lapelių užrašėm po vieną ar kelis pavadinimus, sumetėm į tą kepurę, tada traukėm, skaitėm, atidėdavom visai netinkamus, kol liko trys pretendentai. Balsavom, o kai išrinkom, išsiaiškinom, kad „Metai“ buvo užrašęs Antanas Ramonas.

Buvo keistoka iš pradžių – „Metai“, nusistebėjo Juozui Apučiui, kiek žinau, ir Vytautas Landsbergis. Pasiekė nuomonė mus ir iš aukštesnės politinės erdvės, kad reikėjo kitokio pavadinimo, galbūt labiau naujai ideologizuoto. Bet, man regis, „Metai“ geras pavadinimas, įprasminom patys, kad tai susieta su klasika, su Kristijonu Donelaičiu, o ir pati metų tėkmė, žurnalas mėnesiais metus skaičiuoja, ne savaitraštis, pavadinimas prigijo, ir viskas su juo gerai.

– Kokie dar likę įspūdžiai iš to verpetuoto permainų laiko? Kad nebuvo paprasta, supranti atsivertęs pirmą „Metų“ numerį, 1991-ųjų sausio, kur šalia Juozo Apučio įžangos „Metai – smėlio laikrodyje“ yra sausio 17 dieną parašytas Rimanto Skeivio tekstas „1991 metų sausio 13 diena…“ (jo net nėra žurnalo turinyje, nespėta įrašyti)…

D. M. Juozas Aputis, mano nuomone, išlaviravo tuo sunkiuoju laikotarpiu vis dėlto tvarkingai ir aukštu lygiu, nes tie 1990–1991-ieji metai, Lietuvai atgaunant ir kovojant už nepriklausomybę, buvo dramatiški, todėl yra ir dramatiškų to laiko tekstų, įžangų, ir operatyvių tokių, ir Šimkaus parašytų, ir Skeivio, Apučio, redakcijos darbuotojų. Žinoma, buvo tame pereinamajame periode žiežirbų Apučiui vadovaujant, ir buvo pavojų, kad leidinys gali tapti vienoks ar kitoks siauresne prasme, arba labiau ideologizuotas, arba labiau vienakryptis. Pasijuto nuskriausti tie, kurie anksčiau buvo aktyvūs Rašytojų sąjungos nariai, kurie klestėjo „Pergalės“ žurnale iki tol, o dabar jau durys užkaltos, niekur čia nepateksi, pailsėk už tai, kad buvai blogas rašytojas ideologiniu požiūriu, per daug ideologizuotas…

– Pirmas Jūsų kaip vyriausiojo redaktoriaus pasirašytas numeris – 1994-ųjų balandžio, kuriame spausdinamos Juditos Vaičiūnaitės ir Antano Ramono esė, Marcelijaus Martinaičio ir Eduardo Mieželaičio eilėraščiai, Jono Juškaičio vertimai, Henriko Algio Čigriejaus apsakymai, Viktorijos Daujotytės ir Donato Saukos straipsniai, Sigito Gedos refleksija apie Liūnės Sutemos kūrybą, Sigito Parulskio recenzija apie Jono Strielkūno eilėraščių rinkinį… – sunku patikėti, koks žvaigždynas surinktas eiliniame numeryje…

Kas atrodė svarbiausia Jums kaip redaktoriui, kokie buvo darbo principai, siekiamybė, ką norėjosi išsaugoti, kokia buvo „Metų“ misija besikeičiančio laiko sraute, ką atrodė būtina daryti bet kokia kaina, juk keitėsi kultūros, literatūros vieta ir svarba visuomenės gyvenime, buvo lengva prarasti pasitikėjimą savo darbu ir jo prasme, tai kokiu būdu „Metai“ išliko, kaip pavyko dešimtmečiais išlaikyti aukštą literatūrinį lygį, nesusmulkėti, nevirsti vienų ar kitų draugų kišene?

D. M. Laikui tekant ir aprimus aiškiai išsikristalizavo, o ir mano paties pozicija tokia buvo, kad „Metai“ nėra kurios nors vienos pusės žurnalas, jis yra daugiau, plačiau už jame dirbančiuosius, ir kad mūsų pareiga yra dirbti literatūrai. Visada tuo principu vadovavausi – kartais net labai sąmoningai išspausdindavau ir tuos, kurie galbūt silpnesni, kurių galėdavai ir nespausdinti…

O tas balandžio numeris, kurį paminėjai, ir kiti – paprasčiausiai tada ir pajėgumų buvo. Aš manau, kad pajėgumai smarkiai sumažėjo dvidešimt pirmo amžiaus pirmam dešimtmety, taip pat ir prasidedant antram dešimtmečiui, nes išėjo labai daug rašytojų, kurių niekas negali pakeisti ir nepakeitė iki šios dienos… Anuomet bet kada galėjai paskambinti, ir paskambindavau, galėjai paprašyti įžangos ar duoti tekstų, ar dalyvauti pokalbyje, Marcelijui Martinaičiui, Juditai Vaičiūnaitei, Onei Baliukonytei, Sigitui Gedai, Jurgiui Kunčinui, Gintarui Beresnevičiui, Vytautui Kubiliui, Albertui Zalatoriui, visų ir neišvardinsi, – žinodavai, kad jie parašys tikrą tekstą, autentišką, reikšmingą. Konkurencija buvo tada tarp rašytojų tekstų… Jonas Strielkūnas, Romualdas Granauskas, Henrikas Čigriejus, Valdas Kukulas… Visiems reikėjo reikštis, ir todėl žurnalas buvo talpus. Norėčiau paminėti ir vertėjus, pavyzdžiui, Liną Rybelį, jo vertimus iš įvairių kalbų, o ypač Emile’io Ciorano eseistikos keturias publikacijas (beje, ir šiandien dar neturime išleistos nė vienos Ciorano knygos, o gaila).

Tebebuvo daug įvairių kartų rašytojų, stengėmės, kad jie visi būtų matomi, štai neseniai atsiverčiau 1997 metų numerį, ten Liudviko Jakimavičiaus interviu su Vladu Dautartu, kuriam tada septyniasdešimt metų sukako, įdomus pokalbis.

O paskui redakcija sumažėjo iki kelių žmonių, maždaug tiek ir dabar liko. Nes taip ir būdavo – kas išeidavo iš redakcijos, į tą vietą nieko negalėdavai priimti, nes iš ko algą mokėsi. Dar kurį laiką buvo pavaduotojo etatas, Ramūnas Klimas dirbo, kai staiga jis mirė, dar pavyko Petrą Dirgėlą į tą etatą priimti, bet kai Dirgėlą išleidau į pensiją, į jo vietą jau nieko negalėjau priimti… Buvau ir vyriausiasis redaktorius, ir atsakingasis sekretorius, ir pavaduotojas… Kol likom keturiese penkiese, turbūt kaip ir jūs dabar…

– Grįžtant prie Jūsų kūrybos – tik 2006 metais išeina penktoji knyga, novelių rinktinė „Kalno saugotojas“, už ją pelnėte Vyriausybės kultūros ir meno premiją (2006), Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto literatūros premiją (2007) – vis dėlto esate novelės virtuozas, bet storoje knygoje tik devyniolika naujų kūrinių, dar keletas publikacijų buvo literatūrinėje spaudoje – tad aišku, kad atsitraukiama nuo kūrybos, bet Jūsų skaitytojai nuoširdžiai tikėjosi, kad, perdavęs „Metus“ į kitas rankas, grįšite prie rašymo, kaip vienintelio būdo įminti „tą žmogaus mįslę, paslaptį“ (toks pažadas duotas pirmojoje knygoje, novelėje „Nebylus susitarimas“), nes tik žodis turi galią, didesnę nei žmogaus gyvenimas, atkurti ir išsaugoti tai, kas išyra, sunyksta, „sudega baugiai žioruojančioje laiko duobėje“, – toks leitmotyvas ataidi per visas Jūsų novelių knygas. Bet…

Kodėl neberašote?

D. M. Žinoma, anot Oskaro Milašiaus, visada reikia klausti ir aš klausiu pats savęs: „Ką veikiate ir apie ką mąstote šioje laukiamojoje užeigos salėje, kurioje praleisime gyvenimu pavadintą vieną valandą?“

Atvirai pasakius, iš naivumo ir kvailumo ir aš galvojau, kad gal dar atsiras jėgų ir šį tą dar parašysiu, tokių novelių, kokių pavyko parašyti 2001 metais Visbyje, bet… Ir dar padėjo nebesikankinti dėl šitų dalykų išorinės aplinkybės, nes turėjau neatsargumo 2016 metais pasiprašyti individualios stipendijos, o kadangi tos stipendijos niekas neskyrė, man pavyko visiškai atsipalaiduoti, supratau, kad rašyti nėra jokios būtinybės. Jei būčiau gavęs stipendiją, būčiau jautęs spaudimą ir įtampą, būčiau bandęs parašyti kaip anksčiau, kai buvau jaunas ir guvus, tai būčiau nusikamavęs ir gal kojas pakratęs, o kam man to reikia…

Tiesa, „Homo liber“ leidyklai dabar esu atidavęs knygą, nesusilaikiau, pavadinau „Vainiko pynimas“. Rinkinyje bus ir anksčiau parašytos novelės, ir neseniai publikuotos „Metuose“, prasidės „Svetimšaliu“, su ja ir Jurgio Kunčino premiją laimėjau. Tos novelės niekad nebuvusios jokioje mano knygoje, todėl nutariau, kad lyg ir gaila, jog liks žuvusios periodikoje ar kokiuose almanachuose, bus ir niekur nespausdintų. Na, toj knygelėj bus tokia įvairovė… Gal neatsiras kritikų, kurie norės mane be gailesčio pribaigti… Ta novelė, kuri davė pavadinimą „Vainiko pynimas“, – tai ne mano nosiai dabar taip parašyti, ten visi skraido, ten vyksta viskas Nerimdaičiuose, ten mano mamos broliai ir seserys veikia, tik žodį „gojus“ liepė pakeisti į „miškelį“, nes neteiktinas, tai va tokios tokelės.

– Sakėte, kad dabar daug skaitote savo malonumui, nebe darbui, bet va dalyvavote „Pirmosios knygos“ konkurso komisijoje, įveikėte šūsnį rankraščių, kas, Jūsų nuomone, ateina į literatūrą, kokia karta, kas labiausiai nudžiugino ar nustebino jaunų žmonių kūryboje?

D. M. Rašytojų sąjungos leidykla įtraukė mane į tą komisiją, skaičiau pernai ir šiemet. Ką gi, kompiuteriškai labai raštingi žmonės, man regis, kad dauguma rašo tiesiai į kompiuterį savo kūrybą, nes yra daug teksto… Vyrauja merginos ir moterys, amžius irgi nebe vien jaunimas, gali tą atpažinti iš teksto, nors rankraščiai anonimiški, bet kai skaitai literatūrinę spaudą, kai ką atpažįsti. Nesunkiai atpažinau ir Saulių Vasiliauską, kurio knygutė ir buvo išleista pernai. Šiemet vienas rankraštis itin išsiskyrė, bet jis pranoko „Pirmosios knygos“ konkurso reikalavimus pagal apimtį, tai Andriaus Pulkauninko epopėja „Antakalnio purvas“, leidyklai rekomendavau, kad susidomėtų…

Kad literatūra nesibaigs, tai rodo viskas pasaulyje… Jeigu anais laikais tik mažuma prieidavo prie rašomosios mašinėlės ir mokėdavo spausdinti, tai dabar spausdinimą yra įvaldęs kiekvienas jaunuolis, visi yra rašytojai, galima leisti visus, – juokauju. Bet jeigu taikai senoviškus kriterijus tikros literatūros, – o ką reiškia „tikros“, daug kas pradėtų klausti ir ginčytis, nes dabar viskas yra sąlygiška, tiek sąlygiškas dabar pasaulis, kad dėl visko abejojama, – taigi, jei dairaisi tos tikros kūrybos, kurios reikėtų lietuvių literatūrai, kuri būtų tęsinys tikrosios Žemaitės, tikro Jono Biliūno ir tikrųjų kitų rašytojų, o pasauliniu mastu – kurie būtų Franzo Kafkos, Williamo Faulknerio, Roberto Musilio ir kitų tradicijų tęsėjai, tai tų kaip buvo vienetai, taip ir bus.

Negali žinoti, iš kur jie atsiras, ir visai nebūtinai iš tų, kurie čia dalyvavo „Pirmosios knygos“ konkurse ir jį laimėjo arba pralaimėjo. Bet jų turės būti, nes kiekvienoje tautoje yra savų poetų kiek reikia, kiek per daug – nubyra, ir savų prozininkų tiek, kiek reikia, kiek per daug – nubyra. Ypač tas paaiškėja, kai rašytojas atsisveikina su šituo pasauliu, labai mikliai įvyksta tas pamatymas. Jeigu gyveni trumpiau, tai to tikriausiai nepamatai, nes, kaip Alfonsas Nyka-Niliūnas dienoraštyje rašo: „…nežinosi, kad ir numiręs esi.“ Bet jei ilgai gyveni, matai, kad daug rašytojų, kurie buvo reikšmingi, svarbūs, skaitomi, nebėr, pavyzdžiui, kurie buvo visokių premijų laureatai… O kaip su poetais yra? Taigi ateina naujos kartos, net nežino, kas toj pačioj redakcijoj dirbo, pavyzdžiui, „Literatūros ir meno“ darbuotoja nežino, kad toks Antanas Masionis dirbo toj pačioj redakcijoj, kad buvo toks Vidas Marcinkevičius… Neieškant toli, atsimenu, atėjo dirbti į „Metus“ jaunas Gintaras Bleizgys, kažką jam dėl Stasio Jonausko pasakiau, tai jis nustebęs, nežino tokio poeto, – apsišvietė paskui dirbdamas „Metuose“…

Kaip kažkas sakė – žmonija per daug rašo, – tai ką čia viską žinosi, o dabar dar galiu pridurti, kad žmonija rašo per daug gerai, nes jei skaitai anotacijas ant knygų viršelių, tai atrodo, kad nepaskaitęs tos knygos negalėsi toliau egzistuoti…