Andrius Jakučiūnas. Smagieji literatūros tyrimai: kas yra knyga?

2020 10 18

Antano A. Jonyno nuotrauka

Dažnai diskutuojame apie knygas, kalbame apie skaitymo skatinimą ir literatūros sklaidą, piktinamės, kad knygos ir jų kūrėjai nesulaukia, kaip manome, visuomenėje deramos pagarbos. Tačiau ar dažnai susimąstome, kas yra knyga ir kaip, kokiu būdu ją suvokiame kaip knygą? Apie tai – šis tyrimas (arba veikiau „tyrimas“, nes aš stengiausi nevaržyti nei savo, nei respondentų vaizduotės, o ir klausimų jis palieka daugiau nei atsakymų.)

 

Ieškodamas tinkamo pagrindo atsispirti, įgyvendinau seną svajonę – pateikiau ISBN ir ISMN Lietuvos agentūrai prašymą suteikti ISBN (International Standard Book Number – aut. past.) trims objektams, mažai ką turintiems bendro su tradicine knyga:

• neparašytam bei jokiu medžiaginiu bei elektroniniu būdu neskelbtam savo romanui[1], nurodydamas, kad nors kūrinys yra nestabilios ir neapibrėžtos būklės. Ši jo padėtis nekintanti ir esanti amžinai pastovi, todėl romanas priskirtinas kategorijai leidinių, kurių leidėjas nenumato reguliariai atnaujinti ir tęsti neribotą laiką (vienas iš ISBN reikalavimų);
• triušiui vardu Kukutis, gyvenančiam narve Kaune (adresas leidėjui ir redakcijai žinomas – aut. past.). Anotacijoje nurodžiau: „Knyga aptaria kūrybą kaip gaivališką gamtos vyksmą, kuriam palaikyti svarbiausia – žolė, morkos ir kopūstai, sudarantys svarbią raciono dalį ir leidžiantys teigti, kad ši knyga (tam tikra prasme) turi lapus. Atsitiktinis pavadinimo sutapimas su M. Martinaičio kūryba implikuoja siekį žvelgti į triušį Kukutį kaip nenurimstančios rezistencijos, gaivališko pasipriešinimo įvaizdį ir Ezopo kalbos generatorių: klausydamiesi mįslingų garsų, kuriuos knyga išgauna į savo laikmenos (t. y. narvo) virbus, kai pageidauja daugintis, misti arba gerti, galime simboliškai patirti sovietinę ir represijų atmosferą. Dėl patrauklaus zoomorfinio pavidalo knyga ypač tinkama edukacijai, reabilitacijai, ugdyti meilę gyvajai gamtai ir žolėdžiams“;
• romanui, aprašytam garsiojoje Julio Cortázaro novelėje „Parkų vientisumas“: „Detektyvinis siužetas, kuriame ryški meilės ir išdavystės gija. Skirtingai nei motininis kūrinys ir ši mano paraiška registruoti aprašytą knygą kaip tikrą, jis nekelia klausimų apie autorystę bei knygiškumą. Įžūliai likdamas šalia pagrindinės temos, kūrinys koncentruojasi ties buitinėmis psichologinėmis įtampomis, jo esmė – įtraukus siužetas, baigiąsis skaitytojo nužudymu. Herojai nesužino, kad egzistuoja Julio Cortázaro novelėje aprašytajame romane, taip pat ir to, kad nužudytasis skaitytojas – romano, kuriame vyksta jųdviejų drama, skaitytojas. Jie lieka nežinioje, išsaugodami laisvę gyventi ir mirti lyg būtų gyvi.“

Gali kilti įspūdis, kad šis mano pageidavimas – rimtos institucijos „trolinimas“, siekiant pasišaipyti ar kvestionuoti jos prestižą. Iš tikrųjų klausimas nėra toks paprastas – tai, kas iš tikrųjų yra knyga, nėra akivaizdu. Įdėję šiek tiek pastangų, daugelį daiktų ir reiškinių nesunkiai galėtume apskelbti (ar net įrodyti) esant knygomis. Ir atvirkščiai – tiek medžiaginę (tradicinę), tiek elektroninę, tiek įsivaizduotą arba aprašytą, netgi mano minėtą knygą-gyvūną, kuriai paprašiau suteikti ISBN kodą, nesunkiai įrodytume esant, pavyzdžiui, skulptūra (kuo aš jau nesyk teigiau esant savo „Lalagę“), arba muzikos kūriniu, arba namo kampu, arba netgi, įveikus tam tikrus mąstymo ribotumus, gyvūnu.

Šitai (teoriškai) keltų mums absurdiškų iššūkių: jei, tarkim, ISBN ir ISMN Lietuvos agentūra surizikuotų ir suteiktų ISBN kiškiui kaip knygai, M. Mažvydo bibliotekai tektų pasirūpinti šios knygos archyvavimu ir galimybe būti išduota skaitytojui per abonementą. Iškiltų nereglamentuotų problemų, susijusių su knygos mityba ir tuštinimusi. Nebūtų aišku, kaip traktuoti tikėtinus „knygos“ palikuonis – ar tai „knygos“ tęsiniai, ar savarankiškos kiklinės poemos? Koks zoologijos vaidmuo šios „knygos“ struktūroje? Ar literatūros, paremtos zoologine forma, kritikui būtina turėti veterinarinį / biologinį išsilavinimą, ar pakanka filologinio?

Žvelgiant iš kitos pusės, jei teigtume tradicinę knygą esant skulptūra, ar jai vis dar būtų svarbūs spaudos žymenys, o ir kas ją turėtų tyrinėti – literatūrologai ar meno kritikai?

 

Knyga-Kukutis, kai dar buvo jauna (Neringos Butnoriūtės nuotrauka)

 

Nors daugelis iš mūsų suvokiame, kad realybė – gerokai paprastesnė, teoriniai klausimai ir iššūkiai nūdieną vis dėlto nebeatrodo tokie absurdiški, kokie iš tikrųjų yra. Žinoma, tai anaiptol nereiškia, kad mes pasirengę knyga laikyti bet ką (anaiptol, ir elektroninės knygos tam tikra nesėkmė tai įrodė), bet mūsų tolerancijos ribos yra žymiai platesnės, ir naivu manyti, kad kas nors kada nors tuo nepasinaudos.

Nesunkiai įsivaizduoju televizijos laidą, kurioje save šiuolaikiniais vadinantys kritikai, pasitelkę į pagalbą veterinarus ir veisimo specialistus, kalba apie knygų „dauginimą“ ir etinius / estetinius šio proceso niuansus bei galimybę turinį praplėsti vaizdo menininkams. Arba ginčą dėl to, kas tikrasis kūrinyje aprašytos knygos autorius – motininio kūrinio autorius, kūrinio herojus ar skaitytojas, ir kas tuomet laikytina stiliumi knygos, kuri neegzistuoja.

Visai vaisingai ir prasmingai galėtume susiremti dėl to, ar, pavyzdžiui, knygyne pardavinėjamas šratinukas laikytinas knyga. Kodėl gi ne? Juk jis turi tekstą, tiražą, skaitytojų (nes žmonės kartais perskaito, kas ant jo parašyta), leidėjus (gamintojus), netgi jo forma primena romėnišką ritinį arba Torą??? Kaip vertintume faktą, kad ši specifinė knyga suteiktų daugiau galimybių ja rašyti nei ją skaityti, ir kad šiąja knyga apskritai galėtume parašyti visai ne knygą???

Tiesą sakant, visiškai įmanomas (ir net savotiškai įdomus, prasmingas) klausimas, ar knygos idėja gali egzistuoti anapus pamatinių leidybos literatūros, autorystės tradicijų, planetoje, kurioje nėra nei rašto nei popieriaus, nei autorių ir literatūros vakarų, nei meno ar mokslo? Ar knygos buvimui būtinai reikalingas žmogus (ufonautas)?

Kaip matome, daugelis šių klausimų mūsų tyrimui yra per platūs arba menkai aktualūs. Juos pateikiau, kad aiškiau įsivaizduotume problemos mastą ir (manyčiau, dar svarbiau) sužadintume fantaziją. Dėl tos pačios priežasties, kad nepamestume racijos grūdo, siūlau tyrimą (šio teksto rėmuose) susisiaurinti.

Įsivaizduokim, kad prieš mus – knyga, turinti ir tam tikrą formą, ir vaizdinį sprendimą, ir tekstinį naratyvą. Niekam nekyla abejonių, jog tai – knyga. Dabar išimkime iš knygos tekstą. Ar ji vis dar knyga? Taip, nes ji turi atpažįstamą knygos formą ir vaizdinį sprendimą, o tuščius puslapius galime laikyti konceptualiu sprendiniu – tam tikru naratyvu, nematomu „tekstu“. Dabar išimkime vizualinius sprendimus – palikime tik tuščialapę knygos formą. Ar tai – vis dar knyga, ar vis dėlto jau tik indiferentiškas objektas? Nelengva atsakyti į klausimą, tiesa?

O kas būtų, jei greta šios knygos patalpintume internetinę nuorodą, kurią bakstelėjus kaip mat ekrane atsidarytų išbaigtas, literatūriškai nepriekaištingas tekstinis failas, tačiau be jokio vaizdinio ir formos sprendimo? Kuris iš šių objektų – labiau knyga? Ta, kuri parašyta, ar kuri – panašesnė į knygą, turinti deramą formą? Tai – tyrinėtojo košmaras, atskleidžiantis, kaip viskas iš tikrųjų sudėtinga ten, kur daugelis manė esant paprastutį, galvos kvaršinti nevertą dalyką.

Ši sunki ir kone neišsprendžiama problema atveda mus prie kito sunkaus klausimo, tiesiogiai išplaukiančio iš ankstesniojo: kas legitimuoja ir nustato knygą esant knyga? Kur ribos tarp knygos ir ne-knygos, ir kas šią skirtį įformina? Tarkim, jei autorius arba leidėjas, rodydamas į kokį nors objektą, prisispyręs tvirtintų, kad tai – knyga, kieno žodis, priskiriant arba atsisakant priskirti objektą prie knygų, būtų lemiamas, ir kas tokiu atveju atsakinėtų į dar vėliau iškilsiančius kone metafizinius klausimus (pavyzdžiui, jei knyga yra medžio gabalas, kas laikytina jos rankraščiu)?

Neskubėkime nurašyti šių klausimų kaip antraeilių arba – nors iš esmės šis požiūris teisingas – nesąmoningų. Net jai tai – bevaisė proto mankšta, vedanti demagogijos link, ji parodo, kad knygiškumas, buvimas knyga nėra savaiminis, jis tėra konstrukcija – dar prieš kelis tūkstančius metų netgi medžiaginė knygos forma turėjo kitą pavidalą nei dabar. Senovės Mezopotamijos gyventojas ar senovės graikas nesuprastų, kas tas stačiakampis daiktas, į kurį jūs įdėmiai žiūrite ir galite lengvai lankstyti.

Kad deramai suvoktume situacijos dramatiškumą, turiu atkreipti dėmesį, jog klausimas, kas laikytina knyga, smarkiai veikia tai, ką laikome „skaitymu“ – tiek pavieniais atvejais, kai individas kontaktuoja su objektu, mūsų vadinamu (arba, vien jo nuomone – esančiu) knyga, tiek tuomet, kai skaitymas pristatomas kaip tam tikra ritualų visuma ir siejamas su pozityvia transformacija bei ateities perspektyvomis.

Šį paradoksą gražiai iliustravo neseniai Vilniaus geležinkelio stotyje veikusi skaitykla-instaliacija, kai dalis knygų buvo prikalta / priveržta prie skydų ir atstojo interjerą, o kitos knygos buvo sudėtos į lentynas ir buvo skirtos skaityti. Nors turėjo vienodą pavidalą ir vidinę organizaciją, vienos buvo laikomos dekoracija, kitos – knygomis. (Beje, tai, kad skaitykla įkurdinta būtent geležinkelio stotyje, skleidė žinią, kad skaitymas – tai kažkas, kas skirta užimti laiką. Bet tai jau, žinoma, kita tema.)

Kaip jau minėjau, tai gali susukti galvą arba nuvesti į dar beprotiškesnius tyrimus. Pavyzdžiui, būtų nelengva įrodyti, kad įdėmiai apžiūrėti sumuštinį – tas pats, kas jį perskaityti (juk ir konkrečiosios poezijos knygeles veikiau apžiūrime, nei jas skaitome). Bet jei sykį peržvelgtume ant duonos, esančios sumuštinio pagrindu, plutelės esančius kmynų grūdelius tam tikra iš anksto numatyta seka, laikydami juos raidėmis, o jų santalkas – žodžiais, – argi tai nesuteiktų mums galimybės teigti, kad mes perskaitėme savo pusryčius?

Tai – gana radikalus pavyzdys, todėl bent jau kol kas sunku tikėtis, kad kas nors pageidautų (ir matytų prasmę) rašytojauti arba skaitytojauti grynai teoriniu lygmeniu. Tačiau atsargesnių bandymų nustatyti / kvestionuoti knygos ribas ir jomis žaisti mūsų literatūroje būta ir vis pasitaiko (nors tai – daugiau reklaminiai, arba ritualiniai žaidimai, geriau suprantami ir aktualūs patiems jų atlikėjams). Pavyzdžiui, Islandijoje viešėjęs Mantas Balakauskas ne taip seniai tenykštėje žemėje užkasė Ernesto Noreikos (jo prašymu) Apollo“[2]. Deividas Preišegalavičius, tarytum supindamas dvasinio ir fizinio maisto sąvokas, su menininku Algimantu Černiausku išvirė savo pirmąją knygą „Dulkių spalvos žuvelės“[3]. Antanas A. Jonynas į savo biografiją, skelbtą 2020-ųjų Poetinio Druskininkų rudens almanache, įtraukė kūrinį „Tylos atšvaitai: Neparašyti eilėraščiai ant neegzistuojančio popieriaus. Voversiai, 2020“.

Kitados itin girto „tūso“ metu jaunieji išskalbė neįtikusią Kęstučio Rastenio knygą. Kadangi tai buvo neviešas renginys, užtikrinai kalbėti apie bandymą kėsintis į knygos vaizdinį negalime, tačiau skaitymo alternatyva – tegul ir ironiškai, vertinant autoriaus kūrybinius pajėgumus – visgi buvo deklaruota. (Paradoksalu, nei vanduo, nei muilas knygos neįveikė – matyt, buvo pasiūta iš labai stangraus popieriaus.)

Čia minėtina ir vėl atgyjanti „čiabukų“ (chapbook), kitados mūsuose išpopuliarintų T. S. Butkaus, kultūra – manoma, kad mažos knygelės arba savadarbiai leidinukai suteikia galimybę perduoti informaciją skaitytojui asmeniškiau ir betarpiškiau. Įsiterpę tarp meno ir knygos kultūros (plg. garsioji Clive Philpott schema, apibrėžianti meninės knygos teritoriją), „čiabukai“ įtvirtina suasmenintą, intymų, nekonvencinį knygos modelį, tikslingai liekantį anapus industrijos ir apeliuojantį į individualią saviraišką bei platų kūrybiškumą.

C. Phillpot menininkų knygų Vaisių salotų diagrama (1982?)

Vis dėlto daug drąsiau knygos vaizdinys transformuojamas komerciniame reklamos skaitymo skatinimo lauke: knygos (fizinės) tarnauja arba kaip kalėdinės eglutės, ar kaip puošmenos (plg. garsiąją Trakų bibliotekos instaliaciją, nors ją, beje, įmanoma būtų vertinti ir kaip tyrimą, kas yra skaitymas), – arba kaip įvaizdžiai, generuojantys jaukumo, bendrumo, šviesios ateities reikšmę, kurios centre – autorių kultas, apskritai nesietinas su skaitymu ir literatūra.

Visi šie pavyzdžiai atskleidžia, kaip autoriai ir industrija stengiasi prisitaikyti ir sėkmingai veikti besikeičiančioje aplinkoje. Vis dėlto ryžtingesnių bandymų sukurti knygą anapus to, kas tradiciškai suvokiama kaip knyga – trūksta. Vieninteliu daugiau mažiau sėkmingu knygos reikšmės pokyčiu, kuris jau yra įvykęs, tenka laikyti leidyklų sugebėjimą vietoj turinio parduoti ritualų ir kulto, apipinto numanomais lūkesčiais, kuriems patenkinti nereikia teksto, paketą.

Ar ateitis lems knygos sąvokos eroziją, ar priešingai – ji vis labiau gręšis į klasikinį savo vaizdinį ir įkvėpimo ieškos Gutenbergo mechanikoje? Sunku pasakyti.

Pavyzdžiui, klasikinis investavimas į akcijas šiandien jau turi įdomių alternatyvų – startuolis „Human IPO“ pasiūlė investavimo į laiką koncepciją[4], kurios pirmeivis buvo Mike’as Merrillas, save išskaidęs į 100 000 akcijų, kurias pradėjo pardavinėti po 1 dolerį. Per kelerius metus jis susilaukė daug dėmesio, investuotojų, vienu laikotarpiu jo akcijos kaina pakilo net iki 18 dolerių, o jis savo gyvenimo sprendimus perleido priimti akcininkų susirinkimui. (Viena iš istorijų – akcininkai balsavo, ar jis gali susitikinėti su mergina, akcininkams patvirtinus jie pasirašinėjo dokumentus dėl santykių.)

Galbūt ateityje, utopinėje terpėje skaitytojai, rašytojai, idėjų savininkai, leidėjai, verslo vadybininkai ir viešaryšininkai drauge spręs tiek dėl knygos, knygiškumo ribų, tiek dėl turinio? Gal…

Bet kokiu atveju, neaiškumas, lydįs knygos sampratą ir jos ribas, išliks. Galima sakyti, kad knyga ir kaip konceptas, ir kaip objektas stovi ant to, kas neapčiuopiama ribos. Knyga yra kultūrinio balasto, įsivaizduojamo šventumo, technologijų, komercijos, utopinių ir pragmatinių siekių įkaitė ir yra įvairiausių, dažnai prieštaringų ir nesuderinamų interesų sankirtoje, netgi, sakyčiau, kaip pati sankirta.

Pavyzdžiui, įsivaizduokime knygą, kurioje kasdien padaugėja po raidę – ji nevaldomai plečiasi – megabaitais, arba, jei ji – teorinė (tokiu būdu ją būtų dar lengviau įgyvendinti – t. y. „išleisti“), koncepcijos rėmuose. Tai – knyga, bet ji – neužbaigta ir niekuomet nepabaigsima. Jos plėtimasis teorinėje erdvėje truks amžinai, išvengiant fizinio pasaulio keliamų iššūkių. Primenu, kad neužbaigtoms knygoms ISBN pagal galiojančius įstatymus nesuteikiamas.

Dar mįslingesnis ir daugiau iššūkių keliantis būtų atvirkštinis atvejis: įsivaizduokim, didžiulė stora knyga kasdien sumažėja viena raide. Prabėgus, tarkim, 10 000 metų, joje pagaliau neliktų ženklų ir ji išnyktų. Paradoksalu, kaip tik tą akimirką pagal galiojančias nuostatas atsirastų galimybė jai suteikti ISBN kodą, nes ji būtų užbaigta. (Be to, ironiška, bet ši susinaikinanti laikina knyga būtų dešimtis kartų ilgaamžiškesnė už paprastas popierines knygas, suyrančias po kelių šimtų metų.)

Taigi vis dėlto – kas yra knyga? Kur jos ribos? Ar ji gali egzistuoti anapus tekstinio, vaizdinio formato (ar apskritai anapus bet kokio aktyvaus naratyvo)? Šiuos arba panašius klausimus uždaviau keliems profesionalams, susijusiems su knygų industrija ir knygų rinka.

 

• Lietuvos leidėjų asociacijos (LLA) vykdomoji direktorė, skaitymo skatinimo projektų iniciatorė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė tiesaus atsakymo į tai, kas yra knyga, išvengė: „ieškant knygos apibrėžimo, vieno nerasime“ – tvirtino ji. „UNESCO knygą apibrėžia taip: Bound non-periodical publication having 49 or more pages. LKŽ teikia tokį knygos apibrėžimą: susiūti popieriaus lapai, kuriuose išspausdinti kokie nors tekstai. Labai panašų apibrėžimą pateikia ir dictionary.com: a handwritten or printed work of fiction or nonfiction, usually on sheets of paper fastened or bound together within covers. Turint mintyje elektronines knygas, nelieka beveik visos pirmosios lietuviško apibrėžimo dalies: elektroninėje knygoje nėra nei siūlų, nei popieriaus, tačiau yra tekstai ir puslapiai.
  Rūtos nuomone, svarbus kriterijus yra ISBN – International Standard Book Number. ISBN skyrimą nurodąs LR Visuomenės informavimo įstatymas: „Kiekviename leidinyje turi būti nurodyti jo tiražas, kiti Lietuvos standartuose nustatyti leidybiniai duomenys ir tarptautinis standartinis numeris (ISBN, ISSN, ISMN ir kt.). Šie reikalavimai netaikomi reklaminio ar pramoginio pobūdžio leidiniams (lankstinukams, atvirukams, kalendoriams ir kt.).“
  Rūta laikosi nuomonės, kad negalima lyginti knygos su knygyne pardavinėjamu šratinuku arba meškiuku, – anot jos, tokia logika būtų ydinga. „Vis dėlto leidinys turi tam tikrus duomenis ir jų nei ant šratinuko, nei ant mineralinio buteliuko nerasime: autoriaus (dailininko / vertėjo) pavardė, leidinio pavadinimas, leidimo vieta, metai, puslapių skaičius. Pastarąjį išskirčiau kaip vieną svarbiausių knygos savybių, nes kalbant apie knygą, labiausiai remčiausi objekto apibūdinimu: text-based“, – pabrėžia Rūta.
• Pasak leidyklos „Odilė“ vadovės Bartės Kuolytės, nepaisant to, kad knygos pavidalas nuolat kinta, leidėjai turi reikalų su veikalais – „galimai knygomis“. Veikalai arba veikia, arba ne (arba yra valia siekti galios, arba ne). Jei veikalas nėra draikalas, jei tekstas yra susiūtas, suklijuotas ir sutvirtintas taip, kad matai ne konstrukciją, bet vientisą kūrinį, gali įsivaizduoti jį spausdintos knygos pavidalu. „Kiekviena knyga yra atskiras projektas, kuriam rutuliojantis grupė žmonių išžaidžia formos ir turinio vienovę (bent jau to siekia). Kol kas tęsiame XX a. leidybos tradicijas, bet turime minčių ir apie neapčiuopiamas knygas“, – sako leidėja.
  Tai, kad knygynuose gali rasti ir puodų, ir ką iš jų pavalgyti, Bartės nuomone, turbūt nereiškia, kad čia susiduriame su visuomenei neįprasta knygos samprata. „Leidyklos puodų neleidžia (lyg ir), bet išleis dar šimtus kulinarijos knygų, kol bus jas perkančių. Knygos konkuruoja su kitais rakandais dėl vietos lentynose kaip bet kuris produktas. Sakyčiau, knygos skiriasi nuo kitų knygynuose parduodamų produktų, nes tai yra bendravimo forma arba pasakojimų nešyklės, jas skaitantiems suteikiančios tam tikrą perspektyvą, žinių ir patyrimų. Ir neturinčios jokios kitos praktinės paskirties. Nebent grindys po stalo kojomis nelygios.“
• Su tais pačiais klausimais kreipiausi į „čiabukų“ Lietuvoje pionierių, poetą, architektą T. S. Butkų, mėgusį savo literatūrinę kūrybą pristatinėti ekstraliteratūriniais formatais.
  Anot Slombo, knyga visų pirma – technologija, skirta perduoti žinias. „Sukūrę rašto sistemas, žmonės rado būdą, kaip jas multiplikuoti. Tiesa, tai buvo specifinės žinios, skirtos išrinktųjų luomo komunikacijai. Šiais laikais – viskas sudėtingiau. Knyga gali būti ir technologija, ir meno kūrinys, ir turbūt bet kas. Vis dėlto aš nežiūrėčiau į tai rimtai. Teoriškai galima prisigalvoti visko, bet knygos vaizdinys yra giliai smegenyse, pririštas prie konkrečių dalykų: medžiagiškumo, formos, taktilinio vizualinio potyrio, kurį mes siejame su kažkokia savo patirtimi. Tenka atsiremti į tam tikrus susitarimus, kurie padaryti laike: dauguma žmonių knyga laiko tokį daiktą, kurį galima vartyti, kuris turi storus arba plonus viršelius, kuriame yra daugiau nei vienas puslapis, kurį sudaro tekstas, bet gali būt ir daugiau dalykų. Tam, kad atsirastų kitoks supratimas, reikia visiškai kitokių sąlygų. Bet taip, žmogui, gimusiam jau šiame tūkstantmetyje, veikiamam šiuolaikinio požiūrio į knygas ir skaitymą, knyga galbūt atrodys jau visai kitas dalykas.“
  Poetas atkreipia dėmesį, kad nors pats knygos vaizdinys visiškai nesikeičia (ji vienoda ir prieš kelis šimtus metų, ir sovietmečiu, ir dabar), mūsų santykis su juo – be paliovos kinta. Kitados buvęs brangus vienetinis daiktas šiandien – lengvai įgyjamas ir pigus, dažnai net neturintis fizinės formos (elektroninė knyga). Vis dėlto poetas teigia, kad jei jam reikėtų rinktis, ką laikyti knyga – knygos formą be turinio ir vizualinių sprendimų ar turinį elektroniniu pavidalu, jis pasirinktų formą.
  „Man knygos fenomenas – unikalus. Tai technologija, turinti ne tik praktinį pritaikymą (net jei tai – eilėraščių rinkinys), bet turi ir tam tikrą erdviškumą. Joks kitas daiktas, kurį galėtume paskelbti knyga, to erdviškumo, kuris užpildomas susitartu būdu, neturi arba jis labai ribotas. Mūsų sąmonė yra ištampiusi ribas, ir dabar į žodį gali sudėti ką tik nori. Bet kalbant apie klasikinę knygą, tai yra struktūra jutiminiam vizualiniam patyrimui. Jai būdingas, sakyčiau, specifinis vizualinis taktiliškumas. Dėl to netgi skaitmeninei knygai stengiamasi suteikti kuo artimesnę popierinei pavidalą.“
• Rašytojo, literatūros tyrinėtojo Rimanto Kmitos pasiteiravau, kokiais kriterijais remdamasis jis nustato, kad knygynų tinklo „Pegasas“ knygų lentynose esantys suvenyriniai „meškučiai“ – ne knygos. Rašytojas buvo griežtas:
  „Nu ne, meškiukas nėra knyga. Meškiukas gali būti kamštis, jeigu juo bandysime sustabdyti pratrūkusį vamzdį. Meškiukas ekspozicijų salėje gal galėtų pretenduoti į meno kūrinį, bet mėsos parduotuvėje jis netaps mėsa, o ligoninėje pacientu. Gal tik ilgai jį kaip pacientą priimantis gydytojas galėtų sudominti kolegas.
  Elektroninės ir garsinės knygos paprastai turi popierines versijas, nors yra ir garsinių ir elektroninių naratyvų, bet be knygų jie ir nevadinami knygomis. Nors mes net nežinome, ar yra X autoriaus knyga Y pavadinimu, gal ją skaito tiesiai iš kompo. Popierinė knyga su tekstu yra prototipas, iš kurio gali būti įvairiausių vedinių. Be to prototipo vedinių nebūtų.
  Šiaip knyga jau egzistavo ir be autorinių teisių, ir be literatūrinių skaitymų. Nelabai tai ką keičia. Jeigu nebūtų Gutenbergo, tai mes ir nekeltume klausimo, ar meškiukas gali būti knyga, o lentynose ramiai sau pūpsotų įvairiausi rakandai. Pūpso tie rakandai ir dabar – ko tik neprisidedame į lentynas, knygai nuo to nei šilta nei šalta. Knygą padedame ir pardavinėjame bet kur – prekybcentriuose, turguose, spaudos kioskuose, „Lietuvos pašte“. Knygai nuo to nei šilta, nei šalta.
  Ne, knygos be kultūros, mokslo ir meno nebūtų. Būtų kažkas kita. Ateiviai su meškiukais gal.“

P. S. Čia turėjo būti ir dar vienas atsakymas – kaip jau minėjau teksto pradžioje, esu išsiuntęs Lietuvos ISBN ir ISMN agentūrai prašymus suteikti ISBN kodą objektams, nė iš tolo neprimenantiems tradicinės knygos. Turiu nuvilti tuos, kurie tikisi atsakymo čia ir dabar – kadangi dokumentus išsiunčiau visai neseniai, jo dar nesu gavęs. Taigi intriga, o ir tam tikras „mokslinis“ interesas – išlieka. Kai tik atsakymas, nesvarbu, teigiamas ar neigiamas (geriausia – išsamus), mane pasieks, tekstas bus papildytas. Sekite „Metų“ naujienas!

 

---

[1] Jakučiūnas, A. Šarlotė: neparašytojo teksto virsmas faktu, Naujasis židinys-Aidai, 2016 m. Nr. 2. Daugiau: http://www.skra.lt/files/SARLOTE_NEPARASYTOJO_TEKSTO_TAPSMAS_FAKTU.pdf
[2] Visas E. Noreikos knygos palaidojimo aktas fiksuotas video Knygos užkasimas mėnulio žemėje. Daugiau: https://www.youtube.com/watch?v=kfihzTDYyZQ
[3] Plačiau apie A. Černiausko ir D. Preišegalavičiaus performansą: https://www.facebook.com/admiral.oblivion/posts/2723075394458255
[4] Pirmasis „Human IPO“ Baltijos šalyse: „Tai nauja rinka norintiems investuoti į žmogaus laiką“. Daugiau: https://naujienos.vu.lt/pirmasis-human-ipo-baltijos-salyse-tai-nauja-rinka-norintiems-investuoti-i-zmogaus-laika/