Karen Blixen. Atsiskyrėliai

2019 m. Nr. 1

Iš danų k. vertė Ieva Toleikytė

Karen Blixen (1885–1962) – legendinė figūra danų literatūroje. Ji kūrė universalias, dažnai fantastinius kontūrus įgaunančias istorijas bei mitus apie savo pačios asmenybę ir gyvenimą. K. Blixen mėgo save lyginti su „Tūkstančio ir vienos nakties“ Šecherezada, naktimis sekusia pasakas sultonui, ir didžiavosi tuo, kad yra „a storyteller“ – istorijų pasakotoja ir turi plačią auditoriją. K. Blixen istorijos paprastai vyksta praeityje (išskyrus autofikcinėje knygoje „Iš Afrikos“ apie savo gyvenimą Kenijoje), yra pabrėžtinai senamadiškos stilistikos, ir įtraukiančiuose, iš pirmo žvilgsnio paprastuose pasakojimuose visada rasime povandeninių srovių, – painių intertekstų, akiplėšiškų idėjų, netikėtų pokštų ir erdvės interpretacijai. Šiandien K. Blixen, drauge su Hansu Christianu Andersenu, vis dar yra viena aktyviausiai akademikų tyrinėjamų danų autorių. K. Blixen mėgo kaukes ir pseudonimus, anglakalbiame pasaulyje yra geriau žinoma Isako Dineseno slapyvardžiu (didžiąją dalį savo knygų parašė dviem kalbomis – danų ir anglų). Įdomu, kad K. Blixen debiutavo vėlai – būdama keturiasdešimt devynerių – rinkiniu „Septynios fantastinės istorijos“. „Atsiskyrėliai“ yra jos mažasis literatūrinis debiutas – pirmoji publikacija laikraštyje 1907 m. Osceolos slapyvardžiu. Tai vaiduoklių istorija apie šiurpo ir fantazijos trauką arba, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, poetinis pasakojimas apie depresijos gelmę.

 

Ši istorija apie atsiskyrėlius prasideda nuo laiško:

Mano negyvenama sala, 1779 m.

Mano brangiausios sesės,

pats pirmas dalykas, kurį padarysiu dabar, vos atradusi laisvą akimirką, tai parašysiu jums laišką. Žinau, jis pasieks jus labai negreitai, prireiks ne vieno mėnesio, o gal net pusės metų, bet vis vien rašau, nes negaliu pakelti minties, kad žinosite mažiau už mane ir taip gerai nepažinsite šitos vietos… Bet aš vis dar negaliu atsigauti po kelionės per kalvas kalveles – toks jausmas, kad mano mintys tebesisupa, – tad nesitikėkit, kad laiškas bus protingas. Mus ištiko didelis sielvartas. Juozapėlis, berniukas, kurį buvome pasiėmę drauge į salą, mirė, tikriausiai nukrito nuo uolos ir prigėrė, tai atsitiko dvi dienos po mūsų atvykimo, o iš viso praėjo septynios. Jau dabar atrodo, kad tai buvo be galo seniai. Šis įvykis mane labai išgąsdino ir atėmė bet kokį ūpą, tik vakar vakare, kurdama ugnį ir prisiminusi, kaip jis pakūrė židinį mūsų pirmąjį vakarą, pravirkau, o dabar apsiverkiu kiekvieną kartą, vos apie jį pagalvoju, juk kai esi toks vienas, ilgesys kamuoja daug labiau. Jis turėjo padėti man namuose, ir nemanau, kad šitas darbas man vienai bus per sunkus, bet vargšai jo tėvai, kurie išlydėjo jį tokį laimingą!.. Ir kaip keistai, kaip šiurpiai mus pasveikino ši sala, toks jausmas, kad ji nenori mūsų priimti, ir man baisu sėdėti čia tokiai vienai, mat Juženas užsidaręs kambaryje rašo… Todėl norėčiau, kad perskaitytumėt viską labai atidžiai, ir tuomet atrodys, kad paėmusi už rankos vedžioju jus po visą namą, o kai pamatysite, kaip viskas atrodo, daiktai nebebus man tokie svetimi ir jų atvaizdai bent truputį išbluks.

Mes atkeliavome žvejų valtele iš artimiausios salos, kurioje gyvena žmonės, ir visa valtis buvo pilna daiktų, kurių mums prireiks name, ji atplauks čia kas mėnesį, o kelionė jūra truko šiek tiek daugiau nei tris valandas… Bet prieš kiek laiko mes išvykome iš namų, visai nebegaliu pasakyti, nes man regis, kad jau daug metų keliaujam po negyvenamus kraštus. Priartėjus mūsų sala pasirodė visai kitokia, nei maniau, ji kur kas didesnė. Pusė mūsų namo pastatyta iš akmens, toji pusė glaudžiasi prie uolos ir yra labai tamsi, tuo tarpu ši dalis suręsta iš medžio; žvejai ja kartą naudojosi vasarą ir paleido saloje ganytis avis… O Juženo draugas, Kairanas, gyveno čia prieš dvejus metus, bet jūs ir taip žinot. Čia, kur sėdžiu, įrengtas didelis ugniakuras – ir kaip gražu, kaip smagu žvelgti į ugnį – bet, aišku, baldų turim nedaug. Tačiau man nuo to nei šilta, nei šalta, nes juk aš ir Juženas negalim tuo pačiu metu sėdėti ant daugiau nei vienos kėdės, ir nemanykite, kad dėl to kambariai mažiau išraiškingi nei mūsų namuose – priešingai, jie nepaprastai išraiškingi ir kiekvienas turi savo veidą, ir čia, kur galiu pasišnekėti tik su Juženu, o jo taip dažnai nebūna, kambariai kalba daug garsiau, nei kalbėjo namuose, ir jūs net neįsivaizduojate, kiek daug jie gali papasakoti per valandą, kai atsisėdusi siuvu… O paskui kartais vėl pasigirsta tiek balsų, ugnis sako vieną dalyką, laikrodis kitą, gali pakraupti… Tik pagalvokit!..

Ar pamenat, kaip sykį namie žaidėm, kad esu persekiojama princesė, išplaukusi ant banginio?

Maždaug taip ir sėdžiu savo negyvenamoje saloje, vidury plačiosios jūros. Vakaruose stūkso aukštos uolos, kurios statmenai leidžiasi į vandenį, o jūra urzgia ir trankosi joms į pėdas ir plūsta tolyn, tolyn. Žvejai sako, kad ten klastingi šcherai; kartą čia sudužo piratų laivas, todėl tas uolas vadina Kartuvių kalvomis. Toliau rytuose mūsų sala žemėja, uolos apaugusios žole, o vienoje dauboje baltuoja beržynėlio juosta… Bet užsilipęs ant aukščiausių vietų aplinkui išvysti vien neaprėpiamą vandenį ir kitas salas, visai kaip namų sode matai gyvatvores ir dailiai apkarpytus buksmedžius… Ak, man liūdna, kad dabar žinau gerokai daugiau nei jūs ir pažįstu tiek dalykų, kurių nesat regėjusios… O namie visą laiką buvau toji, kuri žino mažiausiai, ir visi kiti galėjo man pasakyti kur kas daugiau. Nepamirškit manęs ir neleiskit jokiam daikteliui namie manęs pamiršti, visiems perduokit linkėjimus.

Brangiausios sesės, nesvarbu, ką man reikėtų ar derėtų daryti, – o dabar, žinau, mąstau visai neprotingai, bet negaliu baigti šio laiško, kuris jus pasieks labai, labai negreitai, prieš tai nepapasakojusi apie kai ką kita, ir galbūt jūs, kadangi mes esame tiek daug galvojusios apie panašius dalykus, galėsite tai suprasti. Atsitiko šis tas tokio keisto ir stebėtino, kad greičiausiai kiti žmonės manimi nepatikėtų… O keisčiausia tai, kad nuo pat pradžių mane lydi jausmas, jog tai vienintelis išties tikras dalykas, o visa kita tėra kažkokios kitos rūšies tiesa. Viskas vyko taip: vakar vakare, kai sėdėjau viena ir dar nebuvau įžiebusi šviesos, kažkas pabeldė į duris – ir su tuo pabeldimu prasidėjo keistenybės, nes jūs net neįsivaizduojate, kaip netikėta buvo išgirsti čia beldžiant į duris, o ir pats beldimas, man rodos, skambėjo kitoniškai. Vis dėlto aš atsakiau, ir į vidų įžengė vyras, jis laikė rankoje skrybėlę ir man nusilenkė. „Labas vakaras, ponia. Ar man teko didelė garbė kalbėti su ponia Vandam?“ Jis labai keistai rinko žodžius; buvo taip tamsu, kad negalėjau įžiūrėti jo veido, bet mačiau, kad vilki uniformą ir neatitraukia nuo manęs akių. „Taip, aš esu Liusi Vandam“, – atsakiau. „Sveika atvykusi, ponia Vandam, – tęsė jis, – aš esu Kristobalas Kristmas, amžinai Jūsų nuolankus tarnas.“ …Ak, kaipgi man paaiškinti jums, esančioms taip toli, kaip viskas buvo, vos jam įžengus į kambarį visa persimainė, ir atrodė, kad aš bandau pasipriešinti to pokyčio jėgai, kai tariau: „Bet iš kurgi Jūs atkeliavote?“, tačiau vos uždavusi savo klausimą supratau, kad jis visiškai beprasmis. „Aš čia jau seniai“, – pasakė jis ir liko stovėti vidury kambario, lyg nežinodamas, ką jam dabar daryti, o aš negalėjau pratarti nė žodžio. „Ar leisite man pabūti čia valandėlę, ponia Vandam?“ – paklausė, o kai atsakiau, atsisėdo ant kėdės prie ugnies ir tada aš pamačiau, kad jis labai jaunas ir jo plaukai supinti į kasytę, bet nepapudruoti. „Ar Jūs atkeliavote iš Anglijos, ponia Vandam?“ – pasiteiravo jis. Aš papasakojau, kaip mes atkeliavome, bet nei jo veido, nei balso manęs klausantis negaliu jums apibūdinti. „Pasakykit man, būkit tokia gera ir pasakykit, – tarė jis, ir staiga jo balsas keistai pervėrė man širdį, – ponia Vandam, gal kartais Jūs pažįstate ten gyvenančią šeimą pavarde Kristmas, ponią Kristmas ir jos vaiką?“ – „Nemanau, – atsakiau, – nepamenu tokios.“ – „Būkite gera, padarykite man didelę paslaugą, ponia Vandam, pamėginkite atsiminti“, – paprašė jis ir sustingo kėdėje, prispaudęs rankas prie širdies. „Ak, nemanau, – pakartojau aš, – mes pažinojome tiek nedaug žmonių.“ – „Bet gal kada nors apie juos girdėjote? – perklausė jis. – Ponia Horacija Kristmas iš Dublino, mergautine pavarde Vard, ji turėjo vaiką, nežinau, ar sūnų, ar dukrą, bet vaikas turėtų būti, – jis ilgai sėdėjo ir svarstė, – maždaug Jūsų amžiaus.“ Argi nekeista, kad aš viską prisimenu žodis į žodį? Vėl pakartojau, kad jų nepažįstu, ir tai sakydama vos neapsiverkiau, nes nuo jo balso taip spaudė širdį. „Galbūt galėtumėte būti tokia gera ir paklausti savo vyro. O dabar, – jis pakilo, – daugiau Jūsų nebetrukdysiu, tikiuosi, kad Jums čia bus gera. Labanaktis.“ Jis žemai nusilenkė, bet nepaėmė mano rankos, tada išėjo, ir vos jam palikus kambarį pasirodė, kad jo čia niekad nebuvo, nes nesigirdėjo jokių žingsnių ir kai pribėgusi prie lango pažvelgiau į lauką, jo niekur nesimatė. O tada pajutau, kad beveik nepastoviu ant kojų, ir nuėjusi uždegiau žvakę, ir viskas vėl persimainė, bet nepatikėsite kaip – atrodė, kad kambarys užsidėjo kaukę. Kuo man dabar tikėti, ką gi man dabar galvoti? Jūs vieninteliai žmonės, kuriems galiu tai papasakoti. Tad galvokit apie mane, siųskit man iš namų daug minčių. Perduokit linkėjimus visiems daiktams. Ak, šis laiškas jus pasieks negreit, labai negreit. Jums amžinai ištikima sesė

Liusi Vandam

Liusi Vandam, parašiusi šį laišką devintą dieną po atvykimo į salą, viena iš dviejų salos atsiskyrėlių, buvo dvidešimties metų amžiaus ir lydėjo savo vyrą, atkeliavusį čia tam, kad niekieno netrukdomas galėtų parašyti knygą, kuri turėjo pakeisti pasaulį. Jis buvo persiėmęs, paveiktas Ruso idėjų, bet taip pat ir savųjų, taip karštai jomis tikėjo, jo protas buvo taip jų apsėstas, toks pilnas, kad jokie sunkumai, joks rūpestis neprasiskverbė į jo sąmonę; net kai kalbėdavo ir ką nors veikdavo, atrodydavo, jog naudoja tik savo būties pakraštėlį, panašiai sargas šnekučiuojasi su kuo nors prie vartų, kai tuo tarpu mieste tariamasi dėl karo. Ji, jaunoji žmona, žinanti apie jo didelius planus tik iš labai fragmentiškų paaiškinimų, gėrė į save visus jų naujojo gyvenimo įspūdžius, ir jie stipriai paveikė jos fantazuoti mėgstantį, imlų protą… Jos namai liko toli toli. Jos tėvas buvo tik menko pripažinimo sulaukęs mokslininkas ir politikas, nuoširdžiai įsitikinęs tikėjo, kad dirbti verta vien su sausiausiais faktais ir pasitikėti tik savo paties akimis ir ausimis. Jis jautė gilią panieką moterims ir savo keturių jaunų dukterų auklėjimu užsiėmė tik protarpiais ir labai jau teoriškai. Menkas pripažinimas pavertė jį piktoku žmogumi, nors, beje, jis gerai jautėsi vaidindamas kankinį, – ir, nepaisant visko, turėjo labai gerą širdį. Liusi mama buvo pasiligojusi ir visą laiką gulėdavo lovoje… Tikrąją namų dvasią kūrė keturios jaunosios seserys. Paliktos be priežiūros, jos savo ruožtu nusigręžė nuo likusio pasaulio ir susikūrė naują, kurio vienintelio įstatymus gerbė. Dalis tėvo idėjų ir viso to, kas jam rūpėjo, prasiskverbdavo į jų pasaulį, persimainydavo ir klostydavosi pagal jo dvasią. Šią ketveriukę jungė nuoširdi draugystė ir dar daugiau: drauge joms priklausė kažkas, ko, kad ir kaip norėdamos, nebūtų galėjusios paaiškinti, bet ką pačios puikiai žinojo ir vertino labiau už viską. Visos keturios buvo gražios, bet kadangi buvo neturtingos ir pažinojo mažai žmonių, neturėjo daug gerbėjų; o turimus vertino pagal du matus: išorinio pasaulio – jos taip truputį koketavo, kad turėtų apie ką paplepėti ir parodytų, jog susigaudo jame, – ir savo pačių, kuriuo visa širdimi kliovėsi. Visos keturios karštai mylėjo savo senus namus kaime, motinos nuosavybę, bet vis dėlto laukė akimirkos, kada jų mintys ir svajonės įžengs iš išorės… Ir šiame name kaip jų tėvo draugas pasirodė Juženas Vandamas. Nepaisant trisdešimties metų amžiaus skirtumo, vyrai jautė vienas kitam šiltą simpatiją, juos jungė bendri interesai ir tai, kad abu buvo išdidūs ir nepripažinti.

Juženui Vandamui buvo dvidešimt septyneri. Jis buvo labai gabus, pilnas aistros ir kančios, didelis idealistas, tačiau jo idealus nusakantys terminai – stebėtinai siauri. Širdies gilumoje jis netikėjo niekuo kitu, tik pačiu savimi. Niekada neturėjo draugų ar patikėtinių, taip pat šiek tiek kentėjo nuo vienatvės, neišvengiamos savame rate labiausiai apdovanotųjų naštos. Ją kompensavo išaugęs pasitikėjimas savimi, gal veikiau ne tikėjimas pačiu savimi, bet didžiausia panieka kitiems ir visiškas abejingumas jų verdiktui. Būdamas dvidešimt vienų, jis išleido knygą „Quos ego…“, kuri nesulaukė tokio susidomėjimo, kokio buvo nusipelniusi; po dvejų metų kitą jo veikalą, kurį pats pradėjo leisti sąsiuviniais, buvo uždrausta platinti. Per tą laiką jis iškentė daug vargų ir skurdo, bet tai nė kiek neprigesino pasitikėjimo savimi ir paniekos kitiems. Jo nerami, aistringa ir ambicinga siela beveik niekad nesiilsėdavo, su žvėriška energija, nepailsdamas jis skverbėsi vis gilyn į savo minčių pasaulį, priprato būti visiškai vienas, jam sunkiai rišosi kalba ir jis visai neišmanė tam tikrų gyvenimo ypatumų, eiliniams jo bendraamžiams puikiai pažįstamų.

Vandamas pats to nežinojo, bet šiuose namuose jam atsivėrė naujas pasaulis, pasaulis, kuris žaidė ir kurio žaidimai buvo nepaprastai rimti ir žavingi. Kol jis žingsniuodavo pirmyn atgal sode palei tvenkinį ir buksmedžių gyvatvores diskutuodamas rimtomis temomis su draugu ir bendraminčiu, tas pasaulis skverbėsi į jo sąmonę, visai kaip gėlės kvapas, ir žadino jame iki šiol nepatirtus jausmus.

Po kiek laiko jis įsimylėjo Liusi, jauniausią ir gražiausią iš keturių seserų, ir kai vaikštinėdamas kalbėdavosi su jos tėvu apie didžiuosius gyvenimo klausimus, laukdavo, kad jį pakviestų likti vakarienės. Pats nesuprato savo jausmų, gal net manė, kad atrado šiuose namuose giminingą sielą, kurią, jauną ir nesubrendusią, jojo siela turėjo vesti ir su ja susilieti, bet iš tiesų jis pats prisipildė jos pasaulio nuotaikų, visiškai kitokio negu jo, ir beveik nusižeminęs, kaip imlus mokinys pakluso jos jauno, gyvo ir turtingo proto viršenybei. Liusi jis atrodė nepaprastas, girdėdavo, kaip tėvas jį girdavo, vadindavo genijumi, ji nesuprato jo, o vis dėlto matė, kad supranta daug geriau, negu jis ją… Ir jis nusileisdavo jai, tasai, kuris nenusileisdavo niekam. Ji žinojo, kad jos meilėje daug susižavėjimo, ji nenutuokė, kad jos meilėje ir daug užuojautos. Kai Juženas pasipiršo, Liusi suprato, kad jis jai per daug patinka, kad galėtų atsakyti „ne“, bet vis dėlto paprašė, kad duotų porą dienų pagalvoti, tačiau kai jau sutiko, niekas nebūtų galėjęs jos nuo jo atskirti, ji priklausė jam iki mirtis išskirs. Sužadėtuvių laikas buvo trumpas, bet abiem nepaprastas. Juženui jis buvo nepaprastas tuo, kad nors iki tos dienos jo stichija, jo pasaulis buvo skausmas, skurdas ir kančia, laimė, kurią jis čia sutiko, lyg niekur nieko pakėlė jį nuo žemės ir tapo jo sielos kasdiene duona. Liusi nuostabu atrodė tai, kad anksčiau jai niekas nepriklausė, bet ji turėjo visas galimybes, o dabar staiga gavo konkretų likimą, nuosavybę be jokių svajonių. Kartais jai atrodydavo, kad buvo apgauta, nors ir nežinojo, kaip, tačiau jinai jį mylėjo. Būnant drauge jis daug kalbėdavo, o jai buvo įgimtas kažkoks drovumas, todėl kartais jis sudvejodavo, ar ją pažįsta. Ji klausydavosi ir beveik džiaugdavosi, kad jis tiek daug savęs atiduoda ir taip mažai reikalauja, bet vis dėlto atsilygindavo jam kai kuo kitu, nuotaika, kurią jis priimdavo ir kurioje skendėdavo net išėjęs iš jos namų, įspūdį kažko jauno, nerūpestingo, turtingo ir jautraus, tai buvo visai kitos rūšies simpatija nei toji, prie kurios buvo pratęs.

Bet vos jie susituokė ir jis gavo ją visiems laikams, staiga sugriebė baimė, kad šita laimė jį sugadins, išmokys ilsėtis, privers išduoti savo idėjas, o kadangi šiame pasaulyje tvirtai žinojo vieną dalyką – kad nė už ką jų nepaaukotų, jam buvo lengva apsispręsti. Pradėjo naują knygą, didelį veikalą, ir kol apie jį mąstė, per jo tylėjimą jie nutolo vienas nuo kito. Jam buvo taip sunku susikaupti mieste, kur jį amžinai kas nors trukdė, kad vos neišsikraustė iš proto, o kai atėjo ir pasakė jai, jog turi iškeliauti ir gyventi vienatvėje, kad galėtų ramiai rašyti knygą, jai net netoptelėjo, kad galėtų pasilikti, ji išvyko drauge ir iš visų jėgų stengėsi padaryti jam gyvenimą malonų ir pati susirasti veiklos. Nuo darbo jis pasidarydavo labai tylus – kaip būtų galėjęs atsiprašinėti jos, jeigu dirbdamas jautė, kaip iš minčių trykšta kraujas, poilsis jam buvo nepažįstamas, o ji visada atrodė panirusi į mąslią ir svajingą, laimingą, nerūpestingą ramybę. Kol jis sėdėdavo savo kambaryje raudamasis plaukus arba taip įsijausdavo į darbą, kad visa kita aplinkui pranykdavo, ji įsitaisydavo gretimame kambaryje prie ugnies, siūdavo ir galvodavo, kaip visa tai keista.

Tuo tarpu jūra buvo labai rami. Viskas skendo rūke ir kartkartėmis pratrūkdavo lyti, šitoje šviesoje visi daiktai atrodė pilki, o drėgnas oras toks sunkus, kad net kamino dūmai nekilo aukštyn. Pro to kambario, kuriame ji sėdėjo, langą matėsi jūra, ji irgi buvo pilka, išvagota smulkių bangelių, horizontas ištirpęs ir girdėjosi nesiliaujantis monotoniškas jūros balsas. Liusi Vandam įmetė į ugniakurą malkų ir užsižiūrėjo į ugnį, o pilka prieblanda nepaprastai lėtai tamsėjo ir tamsėjo, kol galiausiai apgaubė viską.

Tada tai ir nutiko – ji išgirdo atsidarant duris, ir kol kažkieno žingsniai priartėjo iki jos durų, iš pradžių pagalvojo, kad čia ateina Juženas, o paskui veikiau pajuto, nei suprato, kad čia ne jis, bet tasai, kuris buvo ją aplankęs prieš keletą dienų. Ji pakilo nuo kėdės ir atsistojo laukdama šalia židinio. Jis pabeldė į duris, bet jai neatsakius atidarė jas ir išvydęs ją sustingo ant slenksčio.

– Labas vakaras, – pasisveikino, – tikiuosi, nesutrukdžiau Jūsų.

– Ne, – atsakė Liusi.

– Ponia Vandam, Jums tikriausiai atrodo, kad aš baisiai įkyrus. Bet tik pagalvokite, kaip čia vieniša. Jūs pati dar visai neseniai buvote tarp žmonių, todėl greičiausiai net neįsivaizduojate, ką man reiškia Jus matyti.

– Man pačiai atrodo, kad jau labai seniai nebendravau su žmonėmis, – pasakė Liusi ir šaltai į jį pažiūrėjo. Jų akys susitiko, ir ji pagalvojo, kad dar niekada nėra regėjusi žmogaus tokiomis akimis. Jis pirmas nukreipė žvilgsnį ir įsistebeilijo į ugnį.

– Ar ne vienatvės troškimas Jus čia atvedė? – paklausė jis.

– Aš atlydėjau savo vyrą, – atsakė Liusi.

– Ar buvote tokia gera ir nepamiršote paklausti vyro, ko Jūsų prašiau?

Ji atsakė ne iš karto.

– Taip, – ištarė, – paklausiau. Bet jis nieko nežino.

Jis vėl į ją pažiūrėjo.

– Ak, – prabilo, – ar čia iškeliaudama turėjote su kuo nors išsiskirti?

– Taip, su savo sesėmis, – nuo jo balso vėl taip suspaudė širdį, kad gerklėje ji pajuto gumulą.

– Aš Jums trukdau, – pasakė jis, – kodėl neatsisėdate?

Ji pasirinko didelį medinį krėslą prie pat ugniakuro. Jis pasilenkė, pakėlė degančią pliauską, išsiritusią iš židinio, įmetė ją atgal į ugnį ir valandėlę šildėsi rankas, tada įsitaisė ant medinės kėdutės priešais ją.

– Ponia Vandam, sakykit, – paprašė jis, – ar dabar, kai taip ilgai nebuvote namuose, prisimenate jas, ar darosi vis sunkiau ir sunkiau jas pasiekti net mintimis?

– Ak, – tarė Liusi, – nežinau kaip, bet viskas atrodo pasikeitę. Iškeliavau jau tikrai seniai, bet toks jausmas, lyg būčiau iškeliavusi dar seniau.

– O kada Jūs išsiskyrėte? – paklausė jis.

– Daugiau nei prieš šešias savaites, – atsakė ji.

Akimirką jis dvejojo.

– O kai ilgesys kelia Jums didelį skausmą, – tarė jis, – ar nekyla noras viską pamiršti?

Liusi valandėlę pagalvojo.

– O, ne, – papurtė galvą ji, – ir taip pat nenorėčiau, – pridūrė, – kad jos pamirštų mane.

– Tai Jūs tikite, kad Jus atsimins?

– Taip, – linktelėjo, – taip, jos tikrai dažnai apie mane galvoja.

– Bet kaip ilgai tai truks? – paklausė jis. – Juk tos, kurios turi Jus prisiminti, gyvena pokyčiais. Nudvės jų šuo ir žirgas, jų mėgstamiausiame lovelyje bus pasėtos kitos gėlės ir į madą ateis kiti žaidimai nei tie, kuriuos Jūs žaisdavot. Ar ir tuomet Jus atsimins?

– O neprisimins? – nustebusi pažvelgė į jį.

– Kaip galėčiau Jums atsakyti, – pasakė jis, – bet ar galėtų būti kitaip? Ar Jos nepažins žmonių, kurie aptarinės Jus kaip nepažįstamą, ar neaplankys naujų vietų, kurių Jūs akyse nesate regėjusi?

Ugnis, iš kurios teliko žarijos, metė žėruojantį raudonį ant jo uniformos, kardo ir makšties, ant juodos Liusi suknelės ir baltos skarelės, o kartais, kai ugnis sualsuodavo, – ant jų veidų.

– Aš pažinojau vieną jaunuolį, – pradėjo pasakoti jis, – kuris buvo susižadėjęs su jauna mergina, bet ji… mirė. Vėliau jis vedė ir galvojo, kad yra visiškai laimingas, prisiminimai apie mirusią mylimąją aplankydavo jo sielą tik retkarčiais ir būdavo labai švelnūs, ir tik kartais pasiekdavo jo sapnus, kad sukeltų nerimą, bet tik kol nubusdavo brėkštant aušrai. Vėliau… jis išsiskyrė su žmona, ir tada praeities mylimosios atvaizdas jam bylojo: štai kaip tave prisimins.

Stojo ilga tyla, tokia gili, kad rodės, jog kambarys yra tuščias, kaip prieš jai įeinant, o vis dėlto pilnas minčių. Oras buvo apsunkęs nuo minčių.

– Aš Jus nuliūdinau, – pasakė jis, – man dėl to labai skaudu. Be to, liūdesiui nėra jokio pagrindo. Juk Jūs greitai grįšite.

Ji giliai įkvėpė.

– Taip.

– Kiek laiko planuojate čia būti? – paklausė jis.

– Pusę metų, – atsakė ji, – galbūt ilgiau.

– Vadinasi, būsite čia, – tarė jis pagalvojęs, – per Kalėdas.

– Taip, – pasakė ji.

– Tada Jus kamuos ilgesys… Stipriai.

– O, taip, – liūdnai nutęsė ji.

– Padarykite man didelę paslaugą, – staiga paprašė jis, – papasakokite, kaip Jūs švęsdavote Kalėdas; aš ir pats, prieš kažkiek metų… Atsimenu, tai buvo laimingi laikai… O Jūsų namuose, su tiek sesių… Tikriausiai daug žaisdavot, tiesa?

Taip paprašyta ji pabandė prikelti tuos senus, džiaugsmingus laikus, ir, jam beklausinėjant, o jai atsakinėjant ir pasakojant, baimingos mintys šioje tolimoje ir šaltoje saloje sušilo nuo prisiminimų, ji sunėrė rankas ant skreito, įsižiūrėjo į tolį ir švelniai šypsojo. Išvydus tą šypseną, jo veidas išsyk persimainė, jis žvelgė į ją neatitraukdamas akių, ir jo žvilgsnis, toks įtemptas ir skausmingas, rodės, bando įsiminti jos šypseną amžiams.

– Kartais, – pasakojo Liusi, – mes ir šokdavome… Ir žaisdavome fantus.

Jos žvilgsnis slystelėjo jo veidu, ją apėmė siaubas ir liūdesys.

– O ar tokiu metų laiku, – paklausė jis, – nejodinėdavot?

– Ne, – atsakė ji.

– O, tai didžiulis malonumas, – pasakė jis, – tas metas, kai lapai krenta ir grūdai jau supilti aruoduose. Ponia Vandam, Jūs tokia jauna, neatsisakykit savo jaunystės. Kartais žmogui atrodo, kad jis nebeturi noro tokiam gyvenimui, visai nebeturi, bet keista, kaip iš tiesų ilgai tas noras rusena ir mus kamuoja. Ak, tie kambariai, pilni šviesų ir šventinio šurmulio, jie dabar taip toli.

Jie vėl nutilo.

– Ponia Vandam, ar Jūs dainuojate? – staiga paklausė jis.

– Taip, – atsakė.

– Tai gal padainuotumėt man?

Pamatęs, kad ji dairosi po kambarį savo gitaros, jis pakilo ir nuėjęs ją atnešė, bet padėjo gitarą ant jos kelių atsargiai, neprisiliesdamas ranka nei prie jos rankos, nei prie suknelės. Ji suderino instrumentą ir pažvelgė į jį.

– Ką man padainuoti? – paklausė.

– Nežinau, kokias dainas Jūs mokate, – atsakė jis.

Ji valandėlę pagalvojo, o tada labai tyliai ir nedrąsiai pradėjo lopšinę, kurią motina dainuodavo jai, o ji – savo lėlėms. Bedainuojant praskriejo daugybė minčių. Nutilusi pažvelgė į jį. Sėdėjo panardinęs galvą į delnus, nejudėdamas, o kai taip ir nekrustelėjo, palaukusi akimirką ji uždainavo jam meilės dainą, labai seną, kurią kadaise jai dainuodavo auklė:

Žiūrėk, mylimoji, mėnesis kyla.
Per dangų veda jo tylūs naktiniai keliai,
o aukštai viršum mūsų liepos lapijoj
nakties vėjai ošia taip tyliai.
Žvaigždės broleliai, sukdami dangumi
pasveikinkit žemę, mūsų namus.

O, drauge, kaip orą ir žemę pripildo tyla,
taip meilė tau pripildo man sielą.
Ir kaip dangus viršum žemės,
taip tu visas lydi mano mintis,
žiūrėk, kaip ryškiai spindi jo žvaigždės,
su tavim pasaulis man didelis ir šviesus.

Kaip karštai dabar myliu, mylėsiu tave
ir po tūkstančio metų, laime mana,
o kai mėnuo išnyks,
kai žemė savo dienas suskaitys,
mudu žengsim ant žemės naujos,
į naujo mėnesio kelius kartu žvelgsim.

Stygos laibai suvirpėjo ir nutilo. Jos svečias atsistojo.

– Ponia Vandam, aš Jums širdingai dėkoju, – pasakė jis. – Labanaktis. Jūs nė nenumanote, – pridūrė, – koks esu Jums dėkingas.

Ji pakilo, padėjo į šalį gitarą ir liko stovėti, o tada ištiesė jam ranką. Jis vėl pažvelgė į ją liūdesio kupinu žvilgsniu, nuo kurio norėjosi verkti, nulenkė galvą, bet rankos jai neištiesė, išėjo. Ir vėl išnyko visi jo buvimo ženklai, net negirdėjo uždarant laukujų durų, taip ir stovėjo nepajudėdama iš vietos…

Liusi galvojo: kaip galėčiau papasakoti apie tai savo vyrui? Išgirdo trinktelint jo kambario duris ir žingsnius, ir kai jis įėjo, atsisukusi pažvelgė į jį mįslingu, skausmingu žvilgsniu, bet iš veido matė, kaip giliai jis paniręs į savo mintis, o jis, prieš tai ilgai rašęs, tamsoje nieko nematė. Visai kaip anas, priėjo prie ugniakuro ir įsirėmė koja į plytos kraštą:

– Dainuoji, – pasakė.

– Ne, jau baigiau, – tarė ji ir pakabino atgal gitarą.

Jis priėjo prie lango ir pasižiūrėjo į lauką.

– Kyla vėjas, – ištarė.

Ji nieko neatsakė. Akimirką aplankė nušvitimas ir ji suprato, kas iš tiesų yra ir ką trokšta pasakyti šaltis ir rūkas, uolos ir jūra, ir ta siaubinga vienatvė, jų siela, ir kai tas jausmas pranyko, jai dingtelėjo: čia, šiltame kambaryje, apie tai pagalvojus mane krečia ledinis šaltis. Ji apsidairė ir prisiminė, ką jis buvo sakęs: kaip čia jauku viduje… Kitą dieną, kas kartą pasižiūrėjusi į savo vyrą, panūsdavo jam viską papasakoti, bet taip ir liko nutylėjusi… Žinojo, kad jis niekada nepatikės, jog tai tiesa, maža to, žinojo, kad pagal jo tiesos apibrėžimus tai ir nebūtų buvusi tiesa. Be to, lyg nuo jūros kylantis rūkas ją apgaubė keista sapno atmerktomis akimis būsena, į kurią ilgam pasinėrė.

Tą vakarą, nusileidus sutemoms, pasijuto tokia pavargusi ir liūdna nuo sėdėjimo viduje, kad apsisiautusi didele skara išėjo į lauką. Dabar visi daiktai jai nepaprastai aiškiai ir išraiškingai kalbėjo, rodės, lauke pasitikęs šaltas drėgnas oras uždėjo savo delną ne tik ant jos veido ir kūno, bet ir ant sielos, ir aiškių aiškiausiai, lyg tardamas žodžius, pasakė jai, ką galvoja. Uždariusi duris, ji pagalvojo: vis dėlto kaip keista, kad aš nebijau. Ji nėjo labai toli nuo namo, bet vis vaikščiojo aukštyn žemyn, aukštyn žemyn. Kartą atsigręžusi išvydo savo kambario lange šviesą ir pagalvojo: atėjo Juženas, ir ji panoro grįžti vidun, bet priartėjusi pamatė, kad ten sėdi svetimi, ir priėjusi prie lango įsižiūrėjo. Ant stalo degė dvi žvakės, o aplinkui sėdėjo ir lošė kortom vyrų kompanija. Vienas sėdėjo atsukęs nugarą, o kiti buvo taip įsitraukę į žaidimą, kad jos net nepastebėjo, ji stovėjo tylutėliai ir įdėmiai stebėjo. Jie žaidė labai užsidegę ir daug triukšmavo; didelės auksinių pinigų krūvos keliavo nuo vieno prie kito, ir šiurpūs atrodė jų veidai, mat lošė taip, kaip lošia kaliniai paskutinį rytą prieš mirties bausmę, o tas rytas jau brėkšta, ir žėri lyg iš baisios ugnies išplėštas nuodėgulis; ir net jeigu jie nebūtų taip lošę šią tylią naktį, nė vieno veido negalėjai likti nepastebėjęs, nepašiurpęs ir vėliau vakare su nerimu neprisiminęs. Liusi, kuri atsistojusi prie lango žvelgė į vidų, sugniaužusi rankas po skara, bet visiškai rami, girdėjo savo mintis taip aiškiai, lyg jos būtų garsiai kalbėjusios: „Tai piratų laivo „Andalūzija“ komanda, laivo, kuris prieš keturiasdešimt metų sudužo prie šcherų, vadinamų Kartuvių kalva.“

Tą akimirką atsidarė durys ir į kambarį su žvake rankoje įžengė jos vyras. Jis matė žvakes ant stalo, bet žmonių – ne, praėjo pro pat juos ir stabtelėjo prie židinio kažko patikrinti. Jie nustojo lošti ir atsisukę sekė jį akimis, o jis net nenutuokė, kad yra stebimas, neskubėdamas žvalgėsi ir valandėlę pastovėjo priešais ugnį, pirštais trindamas akis kažką mąstė. Galbūt jam pasirodė, kad kambaryje šalta, nes įmetė į ugnį malkų ir šildėsi virš jos rankas. Suradęs knygą, kurios ieškojo, pasuko atgal ir pro vieną nedidelį vyrą, apsirišusį galvą mėlyna skara, su žaizda skruoste, praėjo taip arti, kad piratas atšoko į šalį, ir kai pažvelgė į Juženą Vandamą, jo veide plykstelėjo žiauri įniršio, triumfo ir paniekos išraiška. Matyt, Vandamas kažką pajuto, nes žvilgtelėjo į šoną, bet nieko neišvydo, o tik uždėjo kitą ranką ant tos, kuria laikė žvakę, lyg būtų krečiamas šalčio. Tada išėjo… Tą akimirką Liusi, stebėdama juos abu, pagalvojo, kad labiau bijo jo nei to ano. Ji stipriau susisupo į skarą, palindo po stogo kraigu ir atsirėmusi į sieną sustingo. Nusibraukė nuo veido plaukus, ilgai ten stovėjo. Galų gale atsisukusi išvydo, kad svetainėje nebedega žvakės, tada apgraibomis palei sieną grįžo namo ir vėl jas uždegė.

Kitas dalykas, nutikęs mano istorijoje apie atsiskyrėlius, buvo dvi siaubingos audros. Pirmoji tęsėsi septynias dienas ir leido abiem pirmą kartą gyvenime suprasti, ką reiškia audra; be to, ji pripildė namą dūmų, o dieną ir naktį – žvėriško jūros balso, tokio kurtinančio, kad galų gale juos pradėjo kamuoti galvos

skausmas. Septynias paras sūkuriuojančioje sniego baltumo bangų mūšoje aplink salą riaumojo didysis okeanas, aukštai spjaudydamasis putų purslais, įsiutęs ir beprotiškai įžūlus, tarsi parodydamas, kad jo galybei nėra jokių ribų.

Kol siautė audra, atsiskyrėliai, lyg tamsoje atsidūrę vaikai, glaudėsi arčiau vienas kito. Jam buvo sunku susikaupti rašyti, kaip ne itin jautriam žmogui būtų sunku tą padaryti mūšio metu ar besiklausant Julijaus Tornbergo skambinamo Brucho koncerto. Bet audros šėlsmas jį giliai jaudino, jos aistringame įniršyje tekėjo kraujas tos aistros, į kurią pasinėrusi dirbo jo siela. Jis ateidavo pasėdėti pas ją, ir dar niekada nebuvo mačiusi jo trykštančio tokia gyvybe, spinduliuojančio tokią energiją, kaip per tas septynias priverstinio poilsio dienas. Jis sėdėdavo ir valandų valandas pasakodavo apie savo knygos idėjas, nesitverdamas džiaugsmu, kad turi klausytoją, o ji niekada anksčiau nebuvo mačiusi jo taip darant. Todėl dėmesingai klausėsi, kartais patraukdama per dantį ir prajuokindama. Tačiau kai audra vis nesiliovė, diena po dienos, naktis po nakties, jai pradėjo keistai spausti širdį, visi dalykai ką nors reiškė, todėl audra nebuvo šiaip audra; jos šiurpus griausmas rodė nedraugiškumą, priešiškumą, ir dabar ji suprato, kad tylus apniukęs oras pirmosiomis dienomis reiškė nepasitikėjimą. Ji kas kartą pasibaisėdavo jo nevaldomai siautėjančiu protu, ir juto, kad turėtų jį įspėti, o vis dėlto buvo neįmanoma to padaryti. Septintąją dieną audra nurimo, lyg pagaliau patenkinta tuo, ką įvykdė, ir oras pritilo, bet bangos dar ritosi didelės. Kitos dienos vakarą ji išėjo pasižiūrėti į gražią, begalinę jūrą.

Buvo beveik sutemę, bet šioje tamsoje dar švytėjo ryškios spalvos, begalinė tamsi jūra atrodė mėlyna, ir prieblandoje galėjai įžiūrėti jos milžiniškus judesius; vakaruose dangus virš horizonto žėravo raudonai, o tamsūs tamsūs debesys žemai virš horizonto linijos jungėsi fantastiškomis formomis, lyg ten būtų išdygusios naujos salos. Ledinis, sūraus jūros kvėpavimo sklidinas oro gūsis perliejo jos kūną, ir tą akimirką, kai nė kiek nepailsęs nušvilpė savo keliais, perkošęs kiaurai jos gležną kūną, menkutę kliūtį kelyje, tą akimirką garsiai dainuodama vėl pakilo audra ir, prieš lėkdama tolyn į savo tikslą, trumpam atmetė milžiniškus sparnus, taršydama Liusi suknelę ir plaukus, plėšdama didelę skarą, kuria ši buvo apsirišusi, – tarytum vidury beprotiško savo šėlsmo radusi laisvą akimirką papokštauti. Liusi rankos buvo ledinės, o aštriai druska atsiduodanti drėgmė, genama jūros, kiaurai smelkė kūną, tačiau ji stovėjo, nuostabus, didingas reginys neleido pajudėti iš vietos ir pripildė ją visą. Stovėjo sustingusi ir nuščiuvusi, bet stovėti priešais tokį siautulį buvo galios veiksmas, ir, atsiliepdamos į jūros, oro, spalvų bei šalčio kalbą, jos mintys garsiai uždainavo.

Žemė yra žmogiškasis elementas, oras – dieviškasis, jūra – šėtonas. Žemė gali keistis ir keičiasi, užauga nauji augalai, susidaro nauji žemės sluoksniai, seni miškai iškertami ir jų vietoje sužaliuoja nauji, žemę dirba, kasa, dalija, ir ji pasiduoda žmogaus rankai. Dangus ir jūra yra amžini, nepakeičiami, mūsų pėdsakai bangose jau kitą sekundę išsitrina, ir šįryt jūra atrodo tokia pati, kaip pirmąją savo gyvenimo dieną, kai pakilo rūkai. Aukštybėse būdamas amžinai grynas, oras simbolizuoja viską, kas nušviesta, tyra ir palaiminga, jūra, būdama amžinai nerami, išreiškia tai, kas palikta anapus, aistringą ieškojimą, demoniškumą, amžiną nepastovumą. Žemės didybė atsiskleidžia per jos įvairovę, jūros ir oro – per vienovę, tačiau dangaus didybė regisi lyg neišsemiama ramybė, o jūros – tarsi bedugnis, nesiliaujantis nerimas. Pasaulyje, kuriame mes gyvename, dangus, žemė ir jūra yra neišskiriami broliai, tarsi vienas, o vis dėlto trys, sumišę į amžiną dievišką harmoniją; bet kartais vasaros vakarą, arba skaisčiomis, giedromis pavasario dienomis oro balsas suskamba garsiau, o jūros ir žemės balsai virpa tik kaip jo dangiškų melodijų pustoniai; vasaros popietėmis, rudens vakarais išgirstame žemės dainą, per audringus saulėlydžius jūra sugeria savo brolių žemės ir oro balsus, ir mes drebėdami klausomės milžiniškos jos širdies…

Į salą su gąsdinančia jėga lėkė banga po bangos, tamsoje aplinkui švytėjo baltas paplūdimys ir garsiai skambėjo jos amžinos sielos amžinas skundas.

Liusi žvelgė į jūrą ilgai, labai ilgai; apsisukusi eiti išvydo, kad atsirėmęs į uolą ją stebi tas vyras, ji prispaudė rankas prie širdies, visai kaip jis pats buvo daręs, kai pirmąjį vakarą paklausė jos, ar nežino kokių naujienų iš jo namų, ir valandėlę žiūrėjo į jį.

– Labas vakaras, – švelniai pasisveikino, bet jis tylėjo. – Kaip čia gražu, – vėl prabilo, ir jos balsas suvirpėjo nuo sielą apėmusio didžiulio jaudulio…

Jis atsakė ne iš karto, nors neatitraukė nuo jos akių, bet galiausiai tarė:

– Leiskit palydėti Jus namo, – ir ėmė iš lėto žingsniuoti šalia jos. – Jums šalta, – pasakė, – kodėl gi ėjote į lauką?.. Taip, čia gražu, bet šis grožis visai ne Jums. Jums skirtas rožių sodas, jis laukia Jūsų namie. Kada iškeliaujate?

Ji pakėlė į jį akis.

– Nežinau, – tarė.

– Nežinote, – pakartojo jis, – nejau dar nesupratot?.. Bet kodėl gi jūs norit čia pasilikti? – jie jau buvo priėję namą ir sustoję kalbėjosi lauke. – Paklausykit manęs, – paprašė jis, – nuoširdžiai Jūsų prašau, ponia Vandam, kaip Jūsų… Taip, kaip Jūsų draugas… Privalote iškeliauti, Jūs nepakelsite šitų audrų, o juolab žiemos mėnesių, kurie jau artinasi. Tad iškeliaukit, kol dar ne vėlu.

– Kodėl? – paklausė ji.

– Juk net pati to nežinodama prisirišite prie šitos vietos, bet tai negali įvykti, Jūs privalote iškeliauti. Jūs dar galite palikti salą.

Ji apsižvalgė ir pati pajuto, kad yra nepaaiškinama jėga pririšta prie šitos vietos.

– Argi Jums šitas šaltis, – nežiūrėdamas į ją tęsė jis, – argi Jums šitos audros, argi Jums mirusių ir pasmerktų piratų draugija, argi Jums aš?.. O, – jis užmerkė akis, – argi Jums šita amžiams, amžiams prakeikta vieta? – Jis atsisuko į ją ir tarė: – Kodėl iš viso čia atvykote?

Liusi pravirko.

– Toks likimas, – pasakė ji, – nesigailėkit manęs.

– O, Dieve, Dieve, – suaimanavo jis, – ir kodėl gi Jūs čia atkeliavote? Pasigailėkit manęs. O, šitas amžiams, amžiams prarastas gyvenimas… – jis užsidengė rankomis veidą ir pradėjo linguoti galva draskomas siaubingo skausmo. – Matot, aš vėl galiu kalbėti, galiu rasti žodžių tam, ką noriu pasakyti; ar Jūs, ta, kuri pati juos prižadino, bent nutuokiat, kokius jausmus, kokį nepakeliamą jaudulį jie man sugrąžino? O, ir jokios, jokios naudos, tik kančią. Aš miriau pernelyg jaunas, – tarė jis ir vėl atplėšė rankas nuo savo balto, skausmo iškreipto veido, – aš nepaleidau gyvenimo, aš ne išėjau, o buvau paimtas, kai jį mylėjau labiausiai. Jūs esate gyva ir negalite suprasti, kokia tai kančia; kol gyvenau, niekad taip nedejuodavau, o dabar kas man daugiau beliko?

– Užuojauta, kurią galiu Jums suteikti, – raudodama pasakė Liusi, – yra niekas, bet patikėkit, mano širdis jos pilna.

– O, mano kančia, – tarė jis, – yra tūkstantį kartų didesnė, nes Jūs mane užjaučiat ir aš Jus myliu… Pasigailėkit manęs, – jis parklupo priešais ją, – nepaniekinkit manęs.

Ji atsirėmė į sieną ir tyliai sudejavo. Jis atsistojo.

– Matot, – tarė jis, – dabar ir Jums suteikiau skausmo, o žinodamas, kaip viskas esti, daugiau nieko kito ir negaliu Jums duoti. Leiskit man eiti, leiskit man eiti. Ir pati palikit šią vietą. Linkiu Jums viso geriausio.

– Ne, – šūktelėjo ji, – neišeikit.

Jis sustojo ir pažvelgė į ją, tebestovėjo atsirėmusi į sieną, ir tamsoje jos veidas buvo beveik toks pat baltas kaip ir jo. Aplink juos staugė ir kaukė audra.

– Jeigu sužadinau Jums, – tarė ji, – skaudžius prisiminimus ir jausmus, atleiskite man. Aš nežinau, ką Jūs išgyvenate, ir, būdama nepaprastai silpna, negaliu nieko pakeisti, bet jeigu aš, visai, visai to nenorėdama ir nežinodama, karčiai Jūsų kančiai pridėjau naujo skausmo, tuomet atleiskit man ir neišsiskirkime šitaip. Kadangi mano nuoširdžiausi, nuoširdžiausi troškimai, – ji vėl pravirko, – negali palengvinti Jūsų sielvarto, o mano gili užuojauta tik suteikia naujo skausmo, išsiskirkime, bet tik ne šitaip. Leiskite iš pradžių Jums pasakyti, kad aš iš visos širdies, iš visos savo sielos laiminu Jus ir linkiu Jums… – ji nutilo, nes ką gi galėjo pasakyti, – ir pasidalinkite savo sielvartais, leiskite man tapti Jūsų skausmo dalininke. Kalbėkit su manim, – paprašė ji ir vėl pravirkusi delnuose paslėpė veidą. – Su kiekviena akimirka, kurią praleidžiu su Jumis, – tarė jis, – vis stipriau Jus myliu. Kad jau norite, jog prieš išeidamas kalbėčiau, leiskite man kai ką pasakyti. Aš grąžinu Jums Jūsų palaiminimą, tegul likimas būna Jums maloningas ir leidžia visa tai pamiršti. Ką daugiau galiu pasakyti? Jei būčiau gyvenęs, mano širdis būtų buvusi reikalinga, ir aš būčiau galėjęs mylėti namus, šalį, draugus ir gimines, būčiau turėjęs darbo ir tikslą. Visa, visa tai dabar telpa mano meilėje Jums. Ak, ji tokia pat tuščia ir nenaudinga kaip šita bevaisė sala, apie kurią suka ratus jūros paukščiai. O, kad jūs ją pamirštumėte.

Akimirką jie stovėjo tyloje, ir atrodė, kad vėjas tik ir laukė, kada jų silpni balsai nutils šitoje didžiulėje ir neįžvelgiamoje naktyje, kad pats galėtų garsiai ir galingai uždainuoti.

– Jūra, – pradėjo pasakoti jis, – išmetė mane į krantą iš laivo „Belona“, – jis susimąstė, – vieną lapkričio dieną, prieš daug daug metų, gal Jūs net nebuvote gimusi. O, jei tik aš būčiau gyvenęs ir sugėręs visą man skirtą gyvenimą, išbandęs jį, tuomet būčiau miręs senatvėje ir su džiaugsmu širdyje. O dabar mano ilgesiui nebus galo. Tie piratai, „Andalūzijos“ komanda, kurių nelaimingos sielos yra pasmerktos čia su manimi būti, drauge atsitempė savo lobius, ir jų širdys yra prie jų prirakintos; kad ir kaip blogai būtų, auksas suteikia jiems džiaugsmo. O kur yra tai, ko ilgiuosi aš… Tas dalykas neegzistuoja. Jauna mergaitė, laikiusi mane savo glėbyje… Ar dabar, pasiekusi ramią ir švelnią senatvę, jos širdis saugo atsaką deginančiam mano ilgesiui? Draugai, su kuriais dalinausi sielvartu… Ar dabar galiu suprasti jų rūpesčius? Tiems, kurie mane suprato, kurie mane mylėjo, kuriuos aš mylėjau labiau nei patį save, viskas pasikeitė, kaipgi mano amžina, prarasta jaunystė galėtų tai suprasti? Dabar dažnai galvoju apie vieną savo broliuką, mirusį vaikystėje. Mudu stipriai vienas kitą mylėjome. Ar išblyškęs jo šešėlis – ne blyškesnis ir ne mažiau šešėliškas nei aš pats dabar – kartais nesisukinėdavo aplinkui mūsų lovas, kad įsitikintų, jog jo seni žaislai jau sudūlėję, o žaidimai pamiršti? O, šitaip mano mintys suka ratus vietose, kuriose turėjau nugyventi iš manęs išplėštą gyvenimą. Ir nors suvokimas, kad jie mūsų gedi, yra siaubingas, o jų ašaros degina mūsų sausas širdis, mus kankina beprotiškas ilgesys, ir mes vis tiek trokštame būti jų gyvenimo dalimi. Jokia ištikima mylimoji nepasveikintų manęs po ilgos kelionės sugrįžusio namo, ir joks pasimatymo džiaugsmas nesušildytų mano amžiams užšalusios širdies… Bet ar tie, kurie šitaip sveikinasi, pagalvos apie mane, ar džiūgaujančiose širdyse kils nors menkiausias prisiminimas? O, kol esame gyvi, turime įsigyti draugų, širdžių, kurios saugos mūsų atvaizdus, lūpų, kurios retkarčiais paminės mūsų pamirštus vardus… Mes privalome paženklinti gyvenimą, kol turime jam galią, kad paliktas jis neužsivertų be jokio pėdsako… Kodėl kalbu Jums visa tai? Leiskite man eiti, nenoriu barstyti savo nykaus sielvarto pelenų ant Jūsų jaunos širdies.

– Nemanyk, kad tau išėjus aš tave pamiršiu, – tarė ji, – aš visada, visada, ir džiaugsme, ir skausme, galvosiu apie tave.

Jis valandėlę tylėjo.

– Ak, tu pamiršai, – atsakė, – kaip greitai jūs, gyvenantys pokyčiais, pamirštate. Taip, čia tu mane prisiminsi. Bet ar atminsi vaikščiodama po savo namus ir tarp sodo rožių, ar išsaugosi mano atminimą laikydama ant kelių savo vaikučius? Ar prisiminsi mane, šokdama pagal smuikų ir fleitų muziką? Ne, pamiršk. Mums skirtas nelengvas likimas, laikykimės prieš jį drauge ir ištrinkime jo žiaurumo pėdsakus. Aš nutilsiu, tu pamirši.

– Bet, – pasakė ji, priglaudusi rankas prie krūtinės, – juk ir aš negyvensiu amžinai. Ar dar tave pamatysiu?

– Ne, – tarė jis, – neklausk. O, ne, ne. Jei įsivesčiau tave į šitą negyvenamą kraštą, į nykaus mano sielvarto kraštą, tavo siela taptų prirakinta prie šitos atgrasios vietos. Ne, sudie, ne, dabar jau sudie. Visiems, visiems laikams.

Ji užmerkė akis ir pasakė:

– Ak, aš nieko nesuprantu. Kas čia vyksta ir kodėl? – kai vėl atsimerkė, jau buvo viena, ir aplinkui tik garsiai dainavo vėjas. Ji suklupo ir atsirėmė galva į sieną. – Pasigailėk manęs, – suriko negailestingam likimui, suspaudusiam ją savo gniaužtuose…

Visas keturiolika dienų nuo šitos iki kitos audros vaikščiojo lyg sapne, ją pasiekė ir tankiai apgaubė nuo jūros kylantis rūkas. Širdį slėgė begalinė užuojauta ir jos beviltiškumas. Paskutinį kartą pajuto blykstelint tikrąjį, realųjį gyvenimą, kai atplaukė žvejų valtis, kai kalbėjosi su jais ir jai atrodė, kad vykusiai, bet jie suglumo vėl ją išvydę ir prasitarė apie tai jos vyrui. Tai buvo pirmasis sunkumas, iškilęs jam negyvenamoje saloje. Gyvenimas čia iki pat šios akimirkos kėlė jam didelį malonumą, džiaugsmą sielai. Dar niekada ji nebuvo taip plačiai išskleidusi sparnų ir nevaržomai vertusis kūliais. Dar niekada jis nebuvo taip giliai paniręs į savo minčių pasaulį ir jautęs, kaip virš galvos užsiveria vandenys, niekada nebuvo taip išgyvenęs savo vidinės stiprybės ir taip ja svaiginęsis. Jeigu gyventų saloje vienas, užbaigtų knygą niekuo nekvaršindamas sau galvos; o dabar svarstė, ar nevertėtų išsiųsti jos namo, jei vienatvė taip stipriai slegia jai širdį, bet apie tai ir ji nekalbėjo, nes ėmė tvirtėti jos su sala kitokie nei laimės saitai.

Užėjo antroji audra. Vėjas pradėjo kilti, po truputį augo ir augo, ir kai jo siautėjantis pyktis išsiveržė ant salos, Liusi žinojo, ką jis reiškia, žinojo, kad tai dar vienas grasinimas, nes pirmasis nebuvo suprastas, o tas, kuris grasino, putojo ir šnypštė – beveik praradęs kantrybę. Nepatenkinta pirmojo įspėjimo poveikiu ir nusiminusi dėl gyvų žmonių artumo, jūra devynias dienas siuntė jiems vieną žinią po kitos, bandydama jais atsikratyti.

Dabar, kai jos bangos dužo į namą ir beatodairiškai iš visų jėgų šokdavo ant kamino, pripildydamos kambarį dūmų, audros balsas įgavo kitokį, aiškesnį skambesį, pasigirsdavo ir kitų balsų; įspėjimai, grasinimai ir klausimai jos pačios kalba maišėsi su kurtinančiu jūros triukšmu, o sujaudinti ir padrąsinti siautėjančios audros įžūlumo languose ėmė rodytis kitų veidai, koridoriuose skambėjo kitų žingsniai ir į langų stiklus bei duris beldėsi kitų rankos. Kaip jūra patvinsta per audrą, taip paslaptingas jai pasaulis kilo į paviršių, parodydamas, kiek nedaug jam tereiškia kliūtys, jis viską pripildė ir užliejo, pakėlė aukštyn ir siūbavo, ir visur kiaurai smelkėsi.

Jos bičiulis, jaunasis airių karininkas, nebebuvo vienintelis, drįsęs užeiti į vidų ir atsisėsti prie ugniakuro. Laukinė „Andalūzijos“ kompanija vaikštinėjo po audros purtomą namą, tuo tarpu jūra grasino atsiskyrėliams mirtimi. Tačiau jie gyveno, turėjo pakankamai gyvybės, kad išsilaikytų nuo jūros per šiokį tokį atstumą. Tarp piratų buvo viena moteris, Liusi nežinojo, kaip ji ten atsidūrė, atrodė blyškesnė už kitus, panaši į šešėlį, palaidi plaukai leidosi per nugarą; kartais jos aukštas balsas skambėdavo visai kaip jūrinio paukščio per audrą… Audros balsas prarydavo visus kitus, ji pripildydavo orą tokio siaubingo staugimo, kad atsiskyrėliai jautėsi lyg pragaro dugne. Ugnis užgeso, namą užplūdo ledinis šiurpulys, visos būtybės trankėsi, trypė ir dundėjo lyg troliai, džiaugsmingai prisidedantys savo triukšmu prie milžiniškos audros ir šokantys beprotiškus ratelius su amžinąja jūra… O atšalusio namo širdyje tūnojo atsiskyrėliai ir neprarasdami vilties laukė, kada pagaliau pasibaigs audra.

Baisiausia buvo tai, kad rodės, jog ji vis labiau grimzta į tą siaubingą pasaulį, kaip mirštantis žmogus jaučia, kad jo galūnės stingsta ir šąla, taip jinai jautė, kad jos mintys, visa jos esybė stingsta ir šąla, po truputį pereidama į kitą pasaulį, ir kol jūra grasino ir šaipėsi iš jų, bandydama nusikratyti, ji negalėjo iškeliauti… Juženas Vandamas vaikščiojo apsigaubęs dideliu apsiaustu ir suvis paslėpęs galvą po jo klostėmis, kad būtų šilčiau. Jis įžengė į vidų visiškai pamėlusiu veidu ir rankomis, vos sugebėjo atplėšti duris, o jam įėjus jos užsišovė skambiai pokštelėjusios kaip pistoleto šūvis. Jo rankos buvo tokios sušalusios, kad negalėjo jų pajudinti ir priėjęs paprašė jos jas patrinti, bet, nors ir drebėjo iš šalčio, nors jo protą buvo užvaldžiusi audra, atrodė visiškai ramus ir nė trupučio nenusiminęs; pasaulyje buvo dalykų, kuriuos jis laikė nelaime, bet šaltis ir audra negyvenamoje saloje nepateko į šią kategoriją.

– Kaip keista ir sunku patikėti, – tarė jis, – kad šią akimirką kažkur pasaulyje yra ramu.

„O, – galvojo jis, – mano žodžiai visai kaip ši audra pažadins juos, štai šitaip griaus ir šiurpins, glumins jų protus ir apsvaigins taip, kaip audra svaigina manąjį.“ Dabar jie gyveno tik toje namo dalyje, kuri pastatyta buvo iš akmens, savotiškoje virtuvėje. Susinešė viską, ko galėjo prireikti, bet kadangi negalėjo visą laiką kūrenti krosnies, jų maistas buvo skurdus. Liusi sėdėjo apsisiautusi didele mantija ir skara apsirišusi galvą, o pėdos vis tiek buvo šaltos kaip ledas. Atsisukus nuo lango, jį sujaudino jos išblyškęs veidas, jis priėjo prie jos.

– Liusi, tau labai šalta, – tarė, – ar gailiesi, kad čia keliavai?.. Bet pažadu, kad mano knyga tai atpirks, taip, atpirks su kaupu, – jis seniai norėjo jai tai pasakyti. Ji pakėlė akis, vos girdėjo jo žodžius.

Jie pritrūko vandens, jis išėjo jo parnešti, tai buvo varginantis darbas, nes šaltinis tekėjo toliau nuo namo, ir kelionei pirmyn atgal su kibiru prireikdavo nemažai laiko.

Kol jo nebuvo, Liusi nuėjo į kitą kambarį kažko atsinešti. Dar neatidariusi durų ji išgirdo atitraukiamos kėdės garsą, bylojantį, kad kambaryje kažkas yra, ir pravėrusi duris išvydo jau dusyk regėtą svečią, įsitaisiusį sename mediniame krėsle priešais užgesusį židinį, nebeišsigando, net nenustebo, jos pačios mintys rodėsi tokios pat šaltos. Jis sėdėjo kojas užkėlęs ant plytinės židinio briaunos ir, regis, ne išsyk ją pastebėjo; jai įėjus, nužvelgė tamsiu mįslingu žvilgsniu ir atstūmė kėdę atgal.

– Elgiuosi labai įžūliai, – pasakė, – braudamasis į šiuos namus, kol juose dar gyvena žmonės. Bet, Jūs žinote, jie taip ilgai priklausė man vienam, ir greitai vėl taip bus. Nemaniau, kad ateisite. Aš jūsų neieškojau, esu nekaltas, kad mano pažadas sulaužytas.

Ji vis stovėjo ir žiūrėjo į jį, tad jis priėjo prie jos.

– Kodėl Jūs vis dar čia? – paklausė. – Ilgai nebeištversiu. Negi žmogui įgimta kankinti, mėgautis kito kančia? Negi nežinote, kaip kenčiu dėl to, kad esate čia?

– Kaip galite reikalauti, kad dabar išvykčiau?

– O, prašau Jūsų, maldauju, – neatlyžo jis, – kodėl norite susisaistyti su šiuo vargu? Jūs dar galite išvykti – bet pažiūrėkit, kaip viskas Jus riša su šia vieta – ir kas gi Jus išlaisvins? Jei mylėtumėt savo vyrą, jis pajėgtų atitraukti Jus nuo mūsų, bet taip nėra.

Ji atstatė rankas, lyg norėdama apsiginti.

– Aš iškeliausiu, – pasakė.

– Ak, negi nesupranti, – tarė jis ir atsisuko, jo veidas buvo perkreiptas kandžios paniekos ir skausmo, – kad mes negalim jūsų pakęsti? Jūsų buvimas čia yra pasityčiojimas iš mūsų; tai, kad jūs gyvenate, paniekina mus, mirusiuosius, jūsų šilti kūnai šaiposi iš mūsų šaltų kūnų, mes su tuo nesitaikstysime. Pajusk, koks skirtumas.

Jis žengtelėjo artyn, staiga čiupo ją į glėbį, apkabino abiem rankom, anksčiau niekada nebuvo jos lietęs. Kai suspaudė ją glėbyje taip, kaip šalti jūros vandenys susiskliaudžia virš skęstančiojo, jai aptemo akyse, ir visą kūną surakino siaubingas šaltis. Akimirką stovėjo suakmenėjusi, bet staiga išgirdo tamsoje garsią aimaną ir pagalvojo: ar čia aš šaukiu? O tada pajuto, kad sminga gylyn, ir aplinkui užsiveria tamsa.

Juženas, grįždamas su vandeniu, išgirdo jos šauksmą ir rado ją ant grindų; pamanė, kad mirusi, bet pajuto jos širdį silpnai dunksint. Taip ir stovėjo laikydamas ją ant rankų ir nežinodamas, ką daryti, bandė sušildyti, bet niekas nepadėjo; ji ilgai taip gulėjo, atrodė tokia gležna, smulkutė ir išblyškusi, tokia bejėgė, kad jam suspaudė širdį; jos veido išraiška buvo iškilminga ir be vilties, kaip mirusiojo. Paguldęs ją mėgino užkurti ugnį, bet ši nenorėjo degti, todėl, kad sušildytų, vėl paėmė ją ant rankų, tuomet ji krustelėjo, atmerkė akis, šaltai pažvelgė į jo tamsų, skausmo ir įtampos iškreiptą veidą ir lėtai papurtė galvą. Jis pats nieko nesakė, jo judesiai ir veido išraiška kalbėjo daugiau nei žodžiai. Ji vėl užsimerkė, ir jis pagalvojo: ,,Ji mirs man ant rankų“, tuomet jos sustingęs kūnas krustelėjo, ji suvirpo, ėmė smarkiai drebėti ir staiga pratrūko beviltiškai raudoti, glaudėsi prie jo, ko anksčiau niekada nedarydavo, niekada nesiprašydavo, kad jis apsaugotų, ir jos drebulys užkrėtė jį:

– Mano meile, mano meile, mano meile, – kartojo jis.

Ji nepaleido jo, nuo jūros kylantis rūkas sudrisko, nuslinko, apimta siaubingos, žmogiškos baimės pasauliui, į kurį buvo papuolusi, ji kabinosi į vyrą lyg vaikas, pabudęs iš baisaus sapno. Šiurpioje, siūbuojančioje ir tamsioje tikrovėje, tarsi juodoje grėsmingoje jūroje, jis buvo vienintelis tvirtas atramos taškas; jo glėbyje, nešama ant jo rankų, ji dar juto rusenant silpną viltį.

– Nebijok, nebijok, – vis kartojo jis.

Galiausiai jis išsivadavo, kad galėtų įkurti ugnį, ir šįkart pavyko, o tada paruošė jai kažką panašaus į guolį ant kieto suolo virtuvės pasienyje. Ji buvo dar labiau išsigandusi, taip, dar labiau įbauginta ir pašiurpusi, bet šis naujas siaubas kone atnešė palengvėjimą, tarsi nubudimą iš kraupaus ledinio sapno. Akys atsivėrė, jai atrodė, kad vėl tapo žmogumi. Jos svaigstančios, nuvargusios, apsiblaususios smegenys aiškiai suvokė tik vieną dalyką – kad vyksta kova tarp gyvybės ir mirties, ir jos vyras, antras salos gyvasis, yra jos vienintelė pagalba, vienintelė galimybė išsigelbėti. Ji negalvojo apie išvykimą, nes ir skęstantis nekuria kitų gelbėjimosi planų, kaip tik dar akimirką išsilaikyti virš vandens, o jos protas buvo toks pat skaidrus ir susikaupęs kaip skęstančiojo. Jis priėjo, atsiklaupė šalia ir paėmęs jos rankas pabučiavo; ji prisiminė, ką anas buvo sakęs – jos meilė nepakankamai stipri, kad ją sulaikytų, bet tai buvo nesvarbu; dabar, kai pasaulyje nebeliko kitų žmonių, tik jis ir ji, o juos supo vien grėsminga tamsa, šiurpulingos ir priešiškos jėgos, teliko vienintelis jausmas – tas, kurį puoselėjo jam. Ji išlaisvino vieną ranką ir perbraukė jam per plaukus; kai buvo šalia, ji nebesijautė taip blogai, bet ją apimdavo baimė, vos tik jis nueidavo į kitą kambario galą. Jis nežinojo, kas ją buvo taip išgąsdinę, ir matydamas jos žvilgsnį ėmė nerimauti dėl jos proto būklės, bet jai taip begulint, pakirstu kūnu ir mirtinai išblyškusiai, netikėtai aiškiai suprato, ką jai padarė, ir jame prabudo beribis švelnumas jai, tokiai silpnai, švelniai, bejėgei, kokios niekada nepažinojo. Taip, iki šiol mylėjo jos grožį ir žavesį, kažką labai turtingo, pilno vaizduotės ir lengvumo, tai buvo jį pavergę. Bet švelnumas ir meilė jos gležnam, sunykusiam kūnui, jos silpnai, sutrikusiai dvasiai buvo visiškai naujas jausmas, tokią ją tiesiog dievino, net atsiklaupė priėjęs; tada pajuto, visai kaip jinai, kad jie išties yra vieni pasaulyje, ir kad visai nesvarbu, jog kažkur toli gyvena žmonės.

– Mano meile, mano meile, – ramino jis, – nebijok. Ko tau bijoti? Pažvelk, aš čia, ir visą neteisybę, kurią tau padariau, atitaisysiu, ir viskas vėl bus gerai. Būk rami, mano meile, tu nežinai, aš tau niekada nesakiau, kaip tave myliu, viską dėl tavęs padarysiu, mano meile. O, atleisk man, kad pasiėmiau tave čia. O, tu man pati brangiausia, meile, atleisk man ir nebijok. Aš tave apginsiu, ko gi tau bijoti?

…Ji manęs negirdi, galvojo jis, o vis dėlto jai patiko klausytis, kaip jis kalba. Jis užžiebė šviesą ir nuolat kūreno ugnį, sėdėjo šalia jos kiaurą naktį. Ji nemiegojo, bet tylutėliai gulėjo, jis jautė, kad tai siaubinga krizė. Kadangi dabar turėjo ugnies, užvirė vandens ir pataisė jai arbatos. Jį pradėjo kamuoti baimė, kad naktis niekada nesibaigs; pagaliau aušra nurausvino dangų, išaušo diena ir aukštai banguojanti jūra atrodė nepaprastai graži raudonoje saulės šviesoje. Kai atsisuko nuo lango, ji gulėjo užsimerkusi, jis priėjo artyn, ji miegojo… Jai nubudus švietė saulė, bet audra trankėsi vis taip pat garsiai. Juženas miegojo sėdėdamas ant kėdės prie lango, jo veidas atrodė blyškus kaip lavono, tarsi ir pro jį būtų praslinkęs jos naktinės kovos šešėlis. Ji vis dar buvo siaubingai išsekusi, bet nuo minties, kad jis taip arti, ir dėl to, kad tebesijautė gyva, nusišypsojo pajutusi pirmą silpną stipraus, gilaus džiaugsmo spindulį. Ji buvo lyg į mirtiną pavojų patekęs žmogus, kuriam dingteli: galbūt dar yra vilties… Ir nors nedrįsti ja patikėti, apima euforija vien nuo tokios galimybės. Ji buvo taip atpratusi džiaugtis, kad šią akimirką išgyveno naują, gilią laimę. Pažvelgė į vos berusenančią ugnį, tačiau nenorėjo jo žadinti, o pati buvo per silpna, kad pajėgtų atsikelti. Tuomet į galvą ėmė plūsti mintys, tarsi iš labai toli. Klausėsi audros balso, ir joje radosi tiek jėgų, kad net įstengė pagalvoti: ją galima ištverti, nes dar nebuvo pasiekusi tokio proto aiškumo, kad suvoktų: ji liausis. Jos smegenis užliejo silpnos minčių ir įspūdžių iš vaikystės namų bangelės. Nepaprastai stebindami plaukė geranoriški, draugiški, ramybės ir tvarkingo, be pavojų gyvenimo įspūdžiai, ir ji stengėsi juos išlaikyti. Savo nusilpusiu, sumišusiu protu žvelgė atgal į visą savo gyvenimą. Žiūrėjo į savo vyrą, ilgai, neatitraukdama akių, ir mąstė: jis toks pavargęs, nes budėjo prie manęs, jis mane myli.

Išniro atsiminimai iš jų sužadėtuvių laiko, kai jis jai piršosi, taip vos juntamai, – melodija, kurią jam dainavusi, pelėžirnių dvelksmas sode. Tuomet dėvėtos suknelės spalva ir raštai… Netikėtai atsivėrė didžiulis šaltinis atgal į praeitį srūvančių jos vaikystės įspūdžių, seniausiai pamirštų sakinių intonacijos, kuriuos tarė seniai užmiršti žmonės, konkretūs žaidimai konkrečiose vietose, jausmai, kurių niekad iki tol neprisimindavo; staiga išvydo, kad iš vaikystės ją stebi kažkas nepaprastai jaukus ir savas, švelniai, vaikiškai, žaismingai, iš tolo, bet palaipsniui tai priartėjo, ir visi dalykai pasidarė tokie dideli, tokie, kokie buvo tada.

Išryškėjo svetainės kontūrai, ji labai aiškiai matė dangų, langą, Juženo tamsią galvą, ir jautė, kad šąla, norėjo, kad apkamšytų ją apklotu ir vėl pakurtų ugnį. Išgirdusi silpną bruzdesį pažvelgė į tą pusę. Priešais ugniakurą klūpojo vaikas, jis dėliojo skiedras ir mėgino įpūsti ugnį, išblyškęs laibutis vaikas, bet savo darbą dirbo susikaupęs ir labai patenkintas, kad jam sekasi. Pridėjęs rankas prie burnos papūtė, jos buvo pamėlusios nuo šalčio. Jai dingtelėjo, kad gerai jį pažįsta, kad tai lyg ir jos draugas, gulėdama į jį toliau žiūrėjo. Jis stengėsi viską daryti labai tyliai, kad jos nepažadintų, judėjo beveik be garso; užbaigęs darbą, kai ugnis jau liepsnojo, atsisukęs pažvelgė į ją. Jųdviejų akys susitiko, jojo buvo didelės ir plačiai atmerktos, jis šypsojosi, gerai jį pažinojo, bet ne iškart suprato, kas čia toks; jis šildydamasis patrynė rankas ir priėjo arčiau. Tai buvo Juozapėlis, mažasis jų tarnas, nukritęs nuo uolos pirmąją atvykimo dieną…

Mano istorija apie atsiskyrėlius kaip prasidėjo, taip ir baigiasi laišku:

1779 m. gruodžio 27 d.

Mano drauge ir geradari,

maniau, kad jei palauksiu, pavyks geriau sudėlioti mintis, todėl rašau taip vėlai, bet, panašu, kad tai nepadeda. Liusi, Jūsų mylimoji, žavingoji duktė, mano nelaimingoji jauna žmona, mirė, ir dėl jos mirties kaltas mano beribis egoizmas. Tai nutiko jau prieš keturias dienas, siaučiant baisiai audrai, kuri nurimo tik vakar. Nežinau, kas iššaukė jos mirtį, radau ją šioje svetainėje be sąmonės; nuo tos akimirkos, panašu, kad sąmonės ji taip ir nebuvo atgavusi, ir mirė ankstų kitos dienos rytą. Ji neištvėrė šito gyvenimo. Pati brangiausia gyva būtybė, kokią tik pažinojau, buvo atimta iš manęs, ir, nors mano mintys visą laiką krypsta į mirtį ir kas slypi už jos, neturiu ką pasakyti Jums, ieškančiam tų pačių atsakymų. Neprašau atleidimo, nes tokiu atveju negalėtumėt man jo atsakyti, o aš žinau, kad niekada nesugebėčiau jo priimti. Palaidojau Liusi saloje, būtų neįmanoma jos pargabenti atgal. O ir pats vargu ar greit grįšiu. Po to, kai viską paaukojau dėl savo veikalo, turiu jį užbaigti; galbūt pavyks pasauliui grąžinti nors dalį to, kas buvo dėl jo paaukota, bet nežinau, ar jis kada nors bus užbaigtas, nes mano mintys tokios sutrikusios ir jas taip sunku sudėlioti, kad man vis atrodo, jog stoviu ant beprotybės slenksčio. Jei kartais prarasčiau protą arba dėl kokios kitos priežasties nebaigčiau savo knygos, prašau Jūsų išleisti tai, kas parašyta, aš perspėsiu žvejus. Tačiau nėra jokio pagrindo taip manyti. Maldauju Jus, kad nesikankintumėt, žinodamas, jog aš, kaltasis, gedžiu kartu su Jumis, ir kad mano karčios ašaros byra ant Jūsų didžiai mylėtos kapo.

Amžinai Jūsų

Juženas Vandamas

Versta iš: Karen Blixen. Karneval og Andre fortællinger. Udgivet og med efterskrift af Frans Lasson. – Falun: Gyldendal, 2008