literatūros žurnalas

Antanas Šimkus. Iš tolvaizdžio apokrifų

2020 11 13

Šis tekstas buvo rastas interneto šiukšlyne (kovidekų epocha, maždaug XXI a. antras deš.), šalia skelbimų apie parduodamas vienkartines pirštines ir eksperimentinės vakcinos mėginius. Juos panaudojus (kaip sako iš dalies išlikęs aprašas) išgyveno kas antras šikšnosparnis Amūro upės baseine ir šešiolika unikalių interneto vartotojų. Pastarųjų likimas neaiškus.
Autoriaus tapatybės nustatyti irgi nepavyko, todėl metėm burtus – kas iškrito, tą įrašėm. Pats tekstas neilgas, kupinas „Google vertėjui nelengvai perprantamų žodžių. Kol akademinė bendruomenė ruošia šio šaltinio išnašas ir komentarus, tiesiog siūlome šį vienos dienos tekstą skaityti kaip savitą tuometinių aktualijų interpretaciją ir skeldėjančios kolektyvinės atminties pavyzdį. Regis, tos realijos gerokai krikdė gyventojų sąmonę.

…Geriau jau būčiau nejungęs tolvaizdžio – vėl karantinakalbiai monstrašnekiai, apsikaukinę per visą ekraną, valandų valandas kalba apie sankcijas, ribojimus ir draudimus. Jų akių plyšeliai veriantys, jų statistinės lentelės net pakuroms netinka. Paspringtų bet kuri katilinė. Bet va – įsijungi ir negali išjungt. Ir sukasi nė testigalio neverti sakiniai – nemeilės frazės, nužmoginti žodžiai, panašiai imperijos laikais kalbėdavo uniformuoti, unifikuoti, besieliai po tom kaukėm.

Reikėtų nueiti iki bibliotekos, paskaitinėti kokias Kovidijaus „Metamorfozes“, bet uždaryta. Jau keletą dienų. Atskiru aukštavaldžių paliepimu, visas kultūros laukas prilygintas užminuotai teritorijai. Galima tik į prekybos centrą, ten pasigrumdyti, pasitrinti, įsigyti dezinfekcinio skysčio vidiniam ir kovidiniam vartojimui. Daug ko tenai yra, bet Kovidijaus „Metamorfozių“ – ne… Dar galima pavedžioti šunį ir į kirpyklą. Ir į vaistinę. Kažkurioje reklamoje oteliškąjį „Ar tu meldeisi nakčiai…“ pakeitė „Ar dezinfekavaisi, Dezdemona?..“ Tikiuosi, kad išpirks cisternomis tą skystį kokia savivaldybė, išlies viską čiuožyklos vietoj ir padegs Naujųjų metų naktį. Nebus masinių čiužinėjimų, o vaizdas iš drono turėtų būti gražus. Netgi maurams iš kito kalendoriaus.

Tolvaizdis toliau artina pasaulio vaizdelius – kažkurioje šalyje visuose sostinės gatvių ekranuose rodo išdidintą musės hologramą. Suprask, jūs savo rankytes taip trinkit, kaip ta musė kojytes. Arba kaip trina delnais kai kurių kraštų bankininkai – pildosi svajonė virtualizuoti visus pinigėlius ir kilstelėti už operacijytes mokestėlius piliečiukams. Nesuprantu tik, kodėl nedalina dviratukų su dinamo varikliukais. Na, tam kartui, jei elektra dingtų, o už internetą dar nebūtų sumokėta…

Už lango girdėti sirena. Gerai, kad esu prisirišęs prie fotelio ir tolvaizdžio, nes kitaip bėgčiau pažiūrėti, tai ten mane ir rastų. Būriuotis uždrausta, galima tik krepšinį žaisti. Profesionaliai. O sirena taip kviečia… Finalinė, regis.

Štai, gavau kvietimą izoliuotis. Kontaktas įvyko prieš mėnesį. Šiandien atsiuntė SMS. Bet laiko mašina netilpo į žinutę, tad institucija su sunkiai ištariama abreviatūra man jau niekuo negali padėti. Tik reikalauti, kad užpildyčiau anketą, nes kitaip nebus biuletenio. O nebus biuletenio – negalėsi sirgti atgaline data. Neaimanuok, atrodai lyg tris su puse vienkartinės kaukės prarijęs. Sučiulpk porą jodido tabletikių. Juk dalina jas ne šiaip sau. Kas kad ne nuo to viruso. Galvoje ir pilve viskas vis viena maišosi.

Užvakar kavinėje buvo galima sėdėti laisvai, vakar su kauke, bet leista nusiimti valgant sriubą, šiandien gali sėdėti tik lauke prie kavinės, kol lauki atvėsusio kotleto išsinešti. Rytoj turbūt vėl koks nors kaukėtasis įgaliotasis seks pasaką apie ilganosio karantino nuotykius, parodys seriją reanimacinių filmukų, švietimą pavers hibridine hidra informacinėje pelkėje, šaukis nesišaukęs Heraklio, visi žygdarbiai tik nuotoliniu būdu. Ir nepamirškite užpildyti pasidauginusių ataskaitų. Šalia anketos iš praeities. Šalia visų tų vakcinofobų ir vakcinofilų burbulinių kovų. Šalia tos nepakantos, kuri sklinda daug toliau nei dvimetrinis atstumas. Jau nebereikės ir tolvaizdžio, tuoj išsivaduosiu iš fotelio, išeisiu į balkoną ir… rūkysiu, rūkysiu, rūkysiu. Tegu mato kaimynai dūmą, tegu užsirūko kas nors priešais namo balkone, tegu pamatęs užsirūko dar kas iš kampinio daugiabučio, tegu kyla tos sruogos, taip nuo seno žmonės perduodavo pavojaus signalą. Sakot, nuo Naujųjų ir tą sistemą uždraus? Na, tada tegu bus kitas variantas, kaip šią epochą apibūdinantį simbolį vieno mielo graiko pavyzdžiu teperduoda gaidį, kaip kad anas prašė Asklepijui perduot kita intencija… Ne? Gali platinti virusą? O vištomatu? Užsiši… Užsikišę?..

Niekur neiti? Atsiųsite žinutę? Gal net šiemet?

Ką gi… Laukiame. O kol kas būkime sveiki ir saugūs, žiūrėkim į tolvaizdį. Va, va, žiūrėkit, ir vėl tas video, užsakė aukštavaldžiai metams turbūt: „Ar dezinfekavaisi…“

Hm, o gal ta Dezdemona per TV visai ir nieko?

Antanas Šimkus. Niekur kitur

2020 m. Nr. 12 / 1991 metų sausį žurnalas pirmąsyk išėjo „Metų“ vardu. Tad tuoj sukaks trisdešimtmetis. Per tą laiką būta visko, tačiau turbūt geriausia, ką šioje pasakoje turime ir dėl ko ji vis dar tęsiasi, – esate jūs, mieli mūsų autoriai ir skaitytojai.

„Metai“: kokie gi buvo 2019 m. literatūroje ir spaudoje

Kokie buvo 2019 m.? Apie juos literatūroje ir spaudoje pasisako Antanas Šimkus, Laura Sintija Černiauskaitė, Neringa Butnoriūtė, Deimantė Kukulienė, Gediminas Kajėnas.

Kultūrinė spauda: alternatyva ir lėtas laikas

Kalbasi kultūros leidinių redaktoriai: Monika Krikštopaitytė, Erika Drungytė, Gytis Norvilas, Giedrė Kazlauskaitė, Neringa Černiauskaitė, Antanas Šimkus

„…ir eisim gyventi toliau“: Juozo Baltušio laiškai redaktorei Donatai Linčiuvienei

2019 m. Nr. 4 / papildomą pažinties rakursą gali pasiūlyti ši publikacija, sudaryta iš dalies Juozo Baltušio laiškų, 1974–1983 m. rašytų ilgametei „Vagos“ leidyklos redaktorei Donatai Linčiuvienei, daugelį jo tekstų palydėjusiai į spaudą.

Antanas Šimkus Iš stebėjimų katalogo: kaip gyvena rašytojas?

2019 Nr. 3 / Kartais gyvenimas suteikia galimybes stebėti ir įsivaizduoti kitus rašančiuosius, tarsi ne taip labai tolimus, ne taip labai artimus, o tiesiog panašia veikla užsiimančius žmones.

Juozo Baltušio dienoraščiai: pamiršti negalima suprasti?

2018 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo Petras Bražėnas, Viktorija Daujotytė, Valdemaras Klumbys, Antanas Šimkus, Ieva Tomkutė, Saulius Vasiliauskas. Parengė Gediminas Kajėnas

Antanas Šimkus. Naujieji

2018 m. Nr. 1 / Jie ateina. Tiesiog taip yra. Neatsiklausę, beveik neperspėję. Nors nuojauta jau seniai sakė, kad bus kažkas panašaus. Juos atpažįsti iš eisenos, savotiško judesio, veido bruožų. Iš kurių sūnuje atpažintum tėvą, dukroje – motiną, nors

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1990 m. spalis

2017 m. Nr. 12 / 1990 m. spalis / Parašiau laišką Denisei Neugnot, „Juzos“ vertėjai. Padėkojau už geras žinias apie „Sakmės apie Juzą“ išėjimą artimiausiu metu vienoje Paryžiaus leidyklų. Elta ir kiti šaltiniai praneša, kad Prunskienės vadovaujama Lietuvos

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1989 m. rugsėjis–spalis

2017 m. Nr. 11 / 1989 m. rugsėjis–spalis / Perskaičiau daug periodinės spaudos, visur tebešurmuliuojama dėl TSKP CK pareiškimo. Mitinguose – tas pats. Nuomonės gana priešingos. Televizija neriasi iš kailio, organizuoja paprastų žmonių

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1988 m. spalis–gruodis

2017 m. Nr. 10 / Nuovargis visą dieną. Buvo Alekseičikas, išsikalbėjome plačiau, prirašė jis man vaistų „gliutominovaja kislota“ stambių tablečių. Pažiūrėsim, pažiūrėsim. Apskritai gi nelabai tikiu aš ir šituo daktarėliu, gana plačiai giriamu,

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1987 m. rugpjūtis–rugsėjis

2017 m. Nr. 8–9 / 1987 m. rugpjūtis–rugsėjis / Tvarkėmės po namus, šiek tiek konfliktavome. Dėl įvairumo. 15 valandą išvykome į Paalksnę. Radome brolį Leonardą su žmona Mite, daugiau nieko, jie jau laukė mūsų.

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1987 m. liepa

2017 m. Nr. 7 / 1987 m. liepa / Paalksnėje. Monika nelinksmai susimąsčiusi. Širdies negalavimai ją slegia. O ką daryti? Kas buvo galima – jau padaryta, lieka tik laikytis ramiai, nedirbti sunkesnių darbų, iš tolo saugotis…