literatūros žurnalas

Oskaro Milašiaus kūrybos kontekstai „Metuose“

2022 05 20

 

Gegužės 28 d. poetui, mistikui, diplomatui Oskarui Milašiui (Oscar Vladislas de Lubicz Milosz, 1877–1939) sukanka 145-eri. Šia proga pristatome žurnale skelbtų poeto kūrybos ir kontekstinių straipsnių archyvą.

1991–1997 m. laikotarpiu O. Milašiaus figūrai buvo skirtas išskirtinis dėmesys. Tuomet ir festivaliuose, kultūrinėje spaudoje bei knygose parengta naujų vertimų. „Metuose“ pasirodė Vytauto P. Bložės versta „Rugsėjo simfonija“, „Nemiga“. Literatūrologijoje ryškiausi tą metą žurnale reprezentuoja Vytauto Kubiliaus recenzija jo romanams „Meilės įšventinimas“ ir „Zborovskiai“. Taip pat dalis Elinos Naujokaitienės, išleidusios monografiją „Oskaras Milašius. Mistikas ir hermetinis poetas“, tyrimų.

„Metuose“ skelbti straipsniai atskleidžia, kad O. Milašiaus biografija iš tiesų masina tyrėjus. Kas gi nutiko 1914 m. gruodžio 14 d. naktį, kai kūrėjas išgyveno mistinį potyrį, nulėmusį tolesnę jo veiklą? Ar galime rasti ženklų, eilėraščiuose ir romane „Zborovskiai“ nurodančių į jo meilę Emmy von Heine-Geldem? Kita vertus, išlieka itin svarbių liudijimų apie O. Milašiaus palikimą. Vytauto Bikulčiaus pokalbis su leidėju André Silvaire’u, paskyrusiu savo gyvenimą leisti būtent šio kūrėjo poeziją ir įkūrusio O. Milašiaus bičiulių draugiją, supažindina su nelengva prancūziškai rašiusio O. Milašiaus kūrybos kelione į pripažinimą: jis „nedarė nie­ko, kad išgarsėtų“, tačiau visada turėjo bendraminčių ir gerbėjų, kurių pastangomis kūryba išliko.

Atskirai minėtini tekstai, sietini su giminaičiu Czesławu Miłoszu, kuriam O. Milašiaus figūra buvo labai svarbi. Anot jo, „Milašiaus kūryba buvo naujas mėginimas sugrįžti į tą Vakarų minties istorijos momentą, kai gamtos tyrinėjimas dar nebuvo atskyręs vidinio pasaulio nuo išorinio, žmogaus vidaus nuo kiekybiškai matuojamos materijos“. Aptardamas filosofines poemas „Ars Magna“ ir „Arkanai“, Cz. Miłoszas paryškina J. W. Goethe’s, E. Swedenborgo, W. Blake’o svarbą skaitant O. Milašiaus poeziją.

Kitą pluoštelį sudarytų Cz. Miłoszo ir O. Milašiaus biografinės sąsajos. Apie jų pažintį rašoma Jums pateikiamame Łukaszo Marcińczako straipsnyje. Taip pat rasite korespondencijose fiksuojamą kone mitologine tapusią Akademinio Valkatų klubo, kuriam priklausė Cz. Miłoszas, avantiūrą 1931 m. kanoja Reino upe nuplaukti iki Paryžiaus. Apie ją sužinome iš paties O. Milašiaus laiško.

O. Milašius paveikė ir šiuolaikinius poetus. Apie tai žurnale rašo Indrė Valantinaitė, o Aidas Marčėnas įtraukai į eilėraštį. Be abejo, skaitydami straipsnius rasite cituojamą ne vieną O. Milašiaus eilėraštį ar frazę, jau vaizdingai papildančią kitus kontekstus.

Tikimės, kad ši publikacija paskatins Jus skaityti ir toliau gilintis į O. Milašiaus tekstus. Gerų skaitinių!

Oskaro Milašiaus poezija

Oskaras Milašius. Rugsėjo simfonija

1994 m. Nr. 6 / Iš prancūzų k. vertė Vytautas P. Bložė / Būk pasveikinta, ateinanti manęs pasitikti,
Mano paties žingsniais ataidinti iš tamsaus ir šalto metų koridoriaus glūdumos.

Oskaras Milašius. Nemiga

1997 m. Nr. 5 / Iš prancūzų k. verte Vytautas P. Bložė / Gegužės 28 d. sukanka 120 metų, kai gimė Oskaras Milašius. Nuostabi jo poezija pažįstama ir pripažįstama visame pasaulyje, ypač gerbiama pačių subtiliausių poezijos vertintojų.

„Pagaliau vi­suotine prasme – tai orfėjiška intuicija, kuri moko mus išlieti judėjimo perteklių į brolišką akmens širdį, atgaivinti kukliausią kūną, patalpinti jį vietoje ir laike su tuo švelniu jautrumu ir tuo meilės kupinu neklaidingumu, kuris mums leidžia pa­talpinti tikroje vietoje ir reikiamame laike žodį ir garsą eilėraštyje, raumenį ir žingsnį šokyje, toną ir kirtį tarsenoje, judesio ir gyvybės liniją skulptūroje, pirmąjį ir paskutinį spalvos virpesį tapyboje, pagaliau architektūroje – akmenį ar medžio siją harmoningame ir logiškame apkrovų paskirstyme. Ritmas yra aukščiausioji žemiška išraiška to, ką mes vadiname mintimi, t. y. judėjimo konstatavimo ir meilės išraiška.
Štai keliais skubriais bruožais išreikšta dvasinė prasmė, kurią savo raši­niuose aš suteikiu svarbiausiam žodžiui „meilė“, – amžinam žodžiui ir pirmajam iš visų šūksnių“ (iš „Ars Magna“, vertė P. Kimbrys).

Kūrybos ir gyvenimo sąsajos

Oskaras Milašius. Laiškai ponui Lézier

Iš prancūzų k. vertė G. Dručkutė. O. Milašiaus laiškai Fontenblo viešbučio „l’Aigle Noir“ savininkui ponui Lézier, kuriame kalbamasi apie paukščius.
Skelbiama 2022 m. Nr. 56

Mindaugas Kvietkauskas. Korespondencijos mįslės: Oskaras Milašius – Juozui Urbšiui, Czesławas Miłoszas – Juozui Keliuočiui

2000 m. Nr. 3 / Suklydau pasikliovęs pirmu įspūdžiu: Czesławas Mitoszas, lėtai ei­nantis pasitikti svečių savo buto prieangyje, man pasirodė be galo pa­žįstamas. Matyta veido išraiška, girdėta intonacija, atpažįstamas gestas…

André Silvaire’as: Paaukojęs gyvenimą O. Milašiui

1991 m. Nr. 12 / Vytauto Bikulčiaus pokalbis su Paryžiaus leidėju André Silvaire’u / Tie, kurie domisi O. Milašiaus kūryba, neišvengiamai susiduria su A. Silvaire’o pavarde. Šis Paryžiaus leidėjas visą savo gyvenimą paskyrė O. Milašiaus kūrybos…

Andrius Konickis. Ką matė O. Milašius 1914 m. gruodžio 14-ąją?

1994 m. Nr. 1 / Oskaro Milašiaus gyvenime ir kūryboje galima matyti du pagrindinius, iš esmės skirtingus laikotarpius: iki 1914-ųjų metų ir po jų. Juos skiria gruodžio 14-osios vakare poetą ištikusi „m i s t i n ė v i z i j a“…

Andrius Konickis. Vienintelė mylima moteris

1991 m. Nr. 9 / Keletas O. Milašiaus kūrybos bei likimo bruožų / Siekiant tiksliau ir trumpiau apibūdinti Oskaro Milašiaus kūrybą ir net visą jo gyvenimą, tinkamesnio žodžio už „meilė“, matyt, neįmanoma nė įsivaizduoti.

Andrius Konickis. Nietzsche ir Milašius: tokie panašūs likimai…

1993 m. Nr. 3 / „Koks čia gali būti panašumas?“ – pasipiktintų tikriausiai koks kultūros isto­rijos žinovas, šį bet tą išmanąs ir apie šių dviejų asmenų vietą joje. – „Apskritai kaip galima dėti greta bjauraus „antikristo“ ir egzaltuoto „praktikuojančio ka­taliko“…

Oskaro Milašiaus perskaitymai

Czesław Miłosz. Apie Oskaro Milašiaus filosofiją

1997 m. Nr. 6 / Iš anglų k. vertė Antanas Danielius / Oskaro Milašiaus „filosofinės poemos“ yra sunkiai suprantamos ir neatitinka jokio filosofinio žanro. Kad galėtume apibūdinti jas kaip poeziją, pirmiausia turėtume pripažinti specifinę poetinės kūrybos sampratą.

Łukasz Marcińczak. Miłoszo pokalbiai su Dievu, arba Poetas – Jobas

2016 m. Nr. 5–6 / Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė / Kaip turėtų būti danguje, žinau, nes esu ten buvęs. Czesław Miłosz. Andrzejaus Franaszeko knyga „Miłoszas. Biografija“, nors mažesnė ir siauresnė…

„jis visur jautėsi svetimas, tremtinys, gyvenantis epochoje, kurią jis vadino „besityčiojančio bjaurumo amžiumi“, taip pat ir dėl jo daugiakalbio išsilavinimo ir vokiečių literatūros, kurią buvo skaitęs.“ (Cz. Miłoszas)

„O. Milašius reprezentuoja rašto tradiciją, kuri etinėje plotmėje siejasi su Sokrato filosofija, o savo turiniu ir ypatingu žodžio vartojimu – su „slapta kalba“, kuria kalbėjo mistikai, alchemikai ir kai kurie poetai. Žodžiai „tikrasis autorius“ (le veritable auteur) O. Milašiui galėjo reikšti tik „tikrąjį kūrėją“, kuriantį ir poeziją, ir pasaulį bei patį raštą – Dievą.“ (E. Naujokaitienė)

 

Vytautas Kubilius. Oskaras Milašius – romanistas

2002 m. Nr. 5-6 / Oskaras Milašius. Meilės įšventinimas. Zborovskiai / Iš prancūzų k. vertė S. Banionytė. – Vilnius: Alma littera, 2001. – 239 p.

Elina Naujokaitienė. Oskaras Milašius ir viduramžių poetika

1995 m. Nr. 6 / Oskaras Milašius savo kūryboje originaliai sujungė europinio alegorizmo, klestėjusio viduramžiais, ir geriausias prancūzų simbolizmo bei siurrealizmo tradicijas. Nesustodami prie XX a. literatūros kontekstų, formavusių…

Elina Naujokaitienė. Mistinis patyrimas O. Milašiaus pasakose

1994 m. Nr. 6 / Nuo 1919 iki 1925 metų O. Milašius Prancūzijoje dirbo nelengvą diplomato, Lietuvos valstybės pasiuntinio darbą. 1925-aisiais jis užleidžia savo postą P. Klimui, kuris buvo Lietuvos reikalų patikėtinis Prancūzijoje.

Viktorija Daujotytė. Oskaras Milašius labai karštą liepą

1994 m. Nr. 12 / Poezija yra iš tos pačios dvasinės patirties, kuri parodo akims žiedą ar ak­mens formą, kuri leidžia matyti, girdėti kaip mąstyti. Tyliai, savaimingai – kaip auga žolė

O. Milašius iš lietuvių poetų lūpų

Indrė Valantinaitė. Vėjuotos pranašystės, poezija ir paukščiai

2021 11 06 / Prieš porą mėnesių su „Literatūros pamokos“ kūrybine grupe viešint „Metų“ redakcijoje ir kalbinant šio mėnraščio vyr. redaktorių Antaną Šimkų, akys vis krypo į pačiame kabineto centre pakabintą didžiulį nespalvotą plakatą…

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 1 / Miłoszo laiptai. Bekopiant Miłoszo laiptais užplūdo stiprus religinis jausmas – kaip su gyva poezijos kalba susidūrus, jos pamatuotu tikėjimu vėl patikėjus. Visada, mirusieji, buvau su gyvaisiais abipus pasaulių ribos – tik gyvųjų laiptai iš pragaro vedė,