Oskaro Milašiaus kūrybos kontekstai „Metuose“
2022 05 20
Gegužės 28 d. poetui, mistikui, diplomatui Oskarui Milašiui (Oscar Vladislas de Lubicz Milosz, 1877–1939) sukanka 145-eri. Šia proga pristatome žurnale skelbtų poeto kūrybos ir kontekstinių straipsnių archyvą.
1991–1997 m. laikotarpiu O. Milašiaus figūrai buvo skirtas išskirtinis dėmesys. Tuomet ir festivaliuose, kultūrinėje spaudoje bei knygose parengta naujų vertimų. „Metuose“ pasirodė Vytauto P. Bložės versta „Rugsėjo simfonija“, „Nemiga“. Literatūrologijoje ryškiausi tą metą žurnale reprezentuoja Vytauto Kubiliaus recenzija jo romanams „Meilės įšventinimas“ ir „Zborovskiai“. Taip pat dalis Elinos Naujokaitienės, išleidusios monografiją „Oskaras Milašius. Mistikas ir hermetinis poetas“, tyrimų.
„Metuose“ skelbti straipsniai atskleidžia, kad O. Milašiaus biografija iš tiesų masina tyrėjus. Kas gi nutiko 1914 m. gruodžio 14 d. naktį, kai kūrėjas išgyveno mistinį potyrį, nulėmusį tolesnę jo veiklą? Ar galime rasti ženklų, eilėraščiuose ir romane „Zborovskiai“ nurodančių į jo meilę Emmy von Heine-Geldem? Kita vertus, išlieka itin svarbių liudijimų apie O. Milašiaus palikimą. Vytauto Bikulčiaus pokalbis su leidėju André Silvaire’u, paskyrusiu savo gyvenimą leisti būtent šio kūrėjo poeziją ir įkūrusio O. Milašiaus bičiulių draugiją, supažindina su nelengva prancūziškai rašiusio O. Milašiaus kūrybos kelione į pripažinimą: jis „nedarė nieko, kad išgarsėtų“, tačiau visada turėjo bendraminčių ir gerbėjų, kurių pastangomis kūryba išliko.
Atskirai minėtini tekstai, sietini su giminaičiu Czesławu Miłoszu, kuriam O. Milašiaus figūra buvo labai svarbi. Anot jo, „Milašiaus kūryba buvo naujas mėginimas sugrįžti į tą Vakarų minties istorijos momentą, kai gamtos tyrinėjimas dar nebuvo atskyręs vidinio pasaulio nuo išorinio, žmogaus vidaus nuo kiekybiškai matuojamos materijos“. Aptardamas filosofines poemas „Ars Magna“ ir „Arkanai“, Cz. Miłoszas paryškina J. W. Goethe’s, E. Swedenborgo, W. Blake’o svarbą skaitant O. Milašiaus poeziją.
Kitą pluoštelį sudarytų Cz. Miłoszo ir O. Milašiaus biografinės sąsajos. Apie jų pažintį rašoma Jums pateikiamame Łukaszo Marcińczako straipsnyje. Taip pat rasite korespondencijose fiksuojamą kone mitologine tapusią Akademinio Valkatų klubo, kuriam priklausė Cz. Miłoszas, avantiūrą 1931 m. kanoja Reino upe nuplaukti iki Paryžiaus. Apie ją sužinome iš paties O. Milašiaus laiško.
O. Milašius paveikė ir šiuolaikinius poetus. Apie tai žurnale rašo Indrė Valantinaitė, o Aidas Marčėnas įtraukai į eilėraštį. Be abejo, skaitydami straipsnius rasite cituojamą ne vieną O. Milašiaus eilėraštį ar frazę, jau vaizdingai papildančią kitus kontekstus.
Tikimės, kad ši publikacija paskatins Jus skaityti ir toliau gilintis į O. Milašiaus tekstus. Gerų skaitinių!
Oskaro Milašiaus poezija
„Pagaliau visuotine prasme – tai orfėjiška intuicija, kuri moko mus išlieti judėjimo perteklių į brolišką akmens širdį, atgaivinti kukliausią kūną, patalpinti jį vietoje ir laike su tuo švelniu jautrumu ir tuo meilės kupinu neklaidingumu, kuris mums leidžia patalpinti tikroje vietoje ir reikiamame laike žodį ir garsą eilėraštyje, raumenį ir žingsnį šokyje, toną ir kirtį tarsenoje, judesio ir gyvybės liniją skulptūroje, pirmąjį ir paskutinį spalvos virpesį tapyboje, pagaliau architektūroje – akmenį ar medžio siją harmoningame ir logiškame apkrovų paskirstyme. Ritmas yra aukščiausioji žemiška išraiška to, ką mes vadiname mintimi, t. y. judėjimo konstatavimo ir meilės išraiška.
Štai keliais skubriais bruožais išreikšta dvasinė prasmė, kurią savo rašiniuose aš suteikiu svarbiausiam žodžiui „meilė“, – amžinam žodžiui ir pirmajam iš visų šūksnių“ (iš „Ars Magna“, vertė P. Kimbrys).
Kūrybos ir gyvenimo sąsajos
Oskaras Milašius. Laiškai ponui Lézier
Iš prancūzų k. vertė G. Dručkutė. O. Milašiaus laiškai Fontenblo viešbučio „l’Aigle Noir“ savininkui ponui Lézier, kuriame kalbamasi apie paukščius.
Skelbiama 2022 m. Nr. 5–6