Elina Naujokaitienė. Mistinis patyrimas O. Milašiaus pasakose

1994 m. Nr. 6

Nuo 1919 iki 1925 metų O. Milašius Prancūzijoje dirbo nelengvą diplomato, Lietuvos valstybės pasiuntinio darbą. 1925-aisiais jis užleidžia savo postą P. Klimui, kuris buvo Lietuvos reikalų patikėtinis (Charge d’Affaires de Lithuanie) Prancūzijoje, pasilikdamas Garbės konsulu ir diplomatiniu redaktoriumi. O. Milašiaus lietuvių folkloro vertimai – „Dainos“ (1928), „Senosios Lietuvos pasakos ir anekdotai“ (1930) ir „Mano Motušės Žąsies lietuviš­kos pasakos“ (1933) – susiję su jo diplomatine veikla. Nuo 1919 metų O. Milašius rašo straipsnius bei politinius etiudus („Baltijos valstybių aljansas“ išleidžiamas jo paties lėšomis ir atkreipia prancūzų visuomenės dėmesį į prisikeliančią v a l s t y b ę lietuviškų dainų vertimais (“Iš pelenų kylanti mano Lietuva“), eil. „Apleisti žemės plotai“. Beje, O. Milašiaus pasakos parašytos kartu su jo moksliniais ir egzegetiniais darbais: „Ars Magna“ (1924), „Slėpiniai“ (1927), „Iberiškos žydų tautos šaknys“ (1933), „Lietuvių tautos kilmė“ (1937) ir „Raktas nuo Apokalipsės“ (1938), todėl negali būti nagrinėjamos siaurai, neatsižvelgiant į sudėtingą jų kontekstą¹.

Kokią Lietuvą O. Milašius mato savo vertimuose ir politiniuose etiuduose? Lietuvių kalbą O. Milašius apibūdina kaip „harmoningą Kretos-Mikėnų laikų sanskritą, mįslingą ir melodingą ikihomerinių helenų dialektą“², Lietuvą – kaip „gintarinės meilės spalvos karalys­tę“³, „dvasinę karalystę“⁴, kuri barbarų šalis apšvietė „inicijuotųjų“ šviesa“⁵. Tad, O Milašiaus nuomone, Lietuva nuo seno yra krikščioniškojo ezoterizmo tradicijos saugotoja (tradicijos, kuri prasideda Egipte, Kretos ir Mikėnų Graikijoje), „universaliosios meilės religijos“⁶ skelbėja „pašventimo šviesos“ nenušviestiems barbarų kraštams.

Jos religija esanti paremta „didžiausiu krikščionybės slėpiniu – dvasiniu suvienijimu santuokinės meilės pagrindu“⁷. Čia mes atpažįstame svedenborgiškąją doktriną, ezoterinį krikščionybės supratimą, mistinę pažiūrų sistemą, kuri atsispindi O. Milašiaus politiko ir folkloristo (mitinės tautų sąmonės ir krikščionybės idėjos archeologo) darbuose.

Jau nebekelia abejonių faktas, kad O. Milašiaus kūryboje, jo kultūrinėje ir politinėje veikloje atsispindi vadinamasis „Krikščioniškas ezoterizmas“⁸ – pastanga suprasti, kokią prasmę turi krikščionybės idėja būsimojo pasaulio suvienijimui.

Lietuvą O. Milašius sieja su jaunyste (mes matome ryšį su alcheminiu Renesansu, kuriam ir dėl kurio parašyta O. Milašiaus „Ars Magna“). Poetas rašo: „Senatvė nedainuoja, ji pasmerkta keturiom atšiauriom meditacijos sienoms“⁹. Kalbėdamas apie Lietuvą, O. Milašius išskiria jos „gaivų požiūrį“, būdingą „primityviosioms rasėms“, jos jaunystę, „ne­subrendimą“, saugojantį nuo subrendusioms tautoms būdingo persisotinimo ir melancho­lijos. (Taip mes interpretuojame garsius O. Milašiaus žodžius: „Giliai susimąsčiusio krašto šiltas ir išblyškęs dangus atsiveria priešais mus, ir jo žvilgsnis yra kaip visų primityvių rasių, kurioms būdingas nekaltumas, nes jos nepažino prabangaus liūdesio subręsti“.) Kitur (pasakose) O. Milašius Lietuvą vadina „orfinių mitų lopšiu“. Visur poetas pabrėžia šį iš „pelenų kylančios savosios Lietuvos“ įvaizdį, prisikėlimo idėją. Alcheminėje poemoje, skirtoje atgimimui, mes randame Jaunų atsigavusių daigų“ įvaizdį.

Pagoniškoji mitologija, kurioje poetas įžiūri krikščionybės šaltinį, buvo ta erdvė, iš kurios galėjo išaugti meilės sąjungos idėja. O Milašiaus dėmesį patraukė lietuvių folkloras, išsaugojęs ezoterinio mąstymo prielaidas, svarbias moderniam krikščionybės supratimui. Folkloro vertimuose ir politiniuose etiuduose O. Milašius pateikia mistišką Lietuvos, kaip ir Prancūzijos, paveikslą. 1919 metų kovo 29 dieną pasakytoje garsiojoje kalboje „Mano gyva Lietuva“ Oskaras Milašius tvirtina: „Kaip Roma, Graikija, o ypač Prancūzija, Lietuva yra daug daugiau nei tėvynė: ji yra idėja, namai, kuriuose saugoma žmonijos nešama ugnis“¹⁰.

Jo lietuvių folkloro interpretacijos liudija, kad poetas buvo susipažinęs su ezoterinėmis doktrinomis. Tai matyti iš nepaprasto jo įžvalgumo, dabartinio ryšio su praeitimi ir ateitimi suvokimo. „Senosios lietuvių pasakos ir anekdotai“, improvizacijos lietuvių folkloro bei mitologijos temomis nėra įprasti v e r t i m a i. Atidus jų įvertinimas leidžia jas laikyti „vertimais-rekonstrukcijomis“ (Jean Bellemin-Noël) – vertėjo erudito atkurtu tautos mitiniu pasaulėvaizdžiu, performuluotu ir naujai „užkoduotu“ prasminga ir modernia XX a. literato kalba. O. Milašiaus sukurtas senosios Lietuvos pasakų pasaulis perteikia išsilaisvinusio poeto, įgudusio diplomato ir metafiziko filosofinių pažiūrų sintezę, analitinį požiūrį į tikrovę, į žmonių ir valstybių santykius. Pasakų ryšys su ezoteriniu pasauliu poetui buvo pamatinis dalykas, tačiau šį ryšį suprasti mes galime tik pripažinę, kad pasakos (arba tam tikras jų sluoksnis) priklauso sakraliniams kultūros klodams. Antai poetui buvo suprantamas daly­kas, kad pasakos sieja šią žodinę ezoterinę, kiekvienos religijos viduje egzistuojančią Komentavimo tradiciją. Beje, į vertimų-rekonstrukcijų ryšį su ezoterine tradicija atkreipia dėmesį vienos pasakos pavadinimas, kuriame yra žodžiai „ezoterinė istorija“. Tai „ezoterinis pasakojimas apie tai, kaip nusidėjėlis, arba žvejas, apsilankė danguje“¹¹ Relevantiškos atrodo ir dažnos poeto aliuzijos į g r a f i j o s sritį: raštingumo-neraštingumo, politinių salonų ir ambasadų raštinių motyvai, valstybių ir karalysčių istoriografijos tema, poeto metraštininko portretas (pasakos „Karalaitis ir jo neištikimas tarnas“, „Papūga, poetas ir žydas“) bei patsai žodžiu arba raštu kuriamos fikcijos, mito, įsivaizduojamos tikrovės sureikšminimas kai kuriose pasakose (pvz., „Pasakojimų mėgėjas“, „Genealoginė pastaba apie Gegužijos gegutes“).

Knygos „Senosios Lietuvos pasakos ir anekdotai“ įžanginiame žodyje O. Milašius paaiškino, kodėl jis atsisakęs savo tekstus vadinti vertimais (traduction), o pasirinkęs užrašymo arba transkribavimo (transcription) terminą. Ir priduria, kad „tiksliausias turbūt būtų trečiasis variantas – versija, kurio vartojimas, kalbant apie folklorą, yra pateisinamas tuo, kad visų tautų liaudies pasakos yra perduodamos iš kartos į kartą žodiniu būdu, ir tai joms suteikia ypatingai lanksčią išorinę formą“¹². Vis dėlto poetas atmeta ir šį, gana tikslų, kalbant apie pasakų užrašymą, terminą, nurodydamas tokius motyvus. Lietuvių intelektualų J. Basanavičiaus, A. Baranausko, S. Daukanto užrašytos pasakos – tai, poeto nuomone, tik atskirų žodinių pasakų variantų versijos, ir todėl būtų netikslu išsilavinusiai publikai skirtą pasakų rinkinį taip pat vadinti versija. Geriau tiktų abstraktesnis transkripcijos terminas, kurį pasirenka poetas ir kuris gali apibūdinti jau egzistuojančios temos užrašymą, perrašymą, o kartu ir interpretaciją (kaip muzikoje), o šios temos įžvalgus interpretatorius kartu būtų ir egzegetas, kuris perteiktų „slaptą autoriaus dvasinę emociją“¹³, netiesiogiai atsispindinčią kūrinyje. O. Milašius reprezentuoja r a š t o tradiciją, kuri etinėje plotmėje siejasi su Sokrato filosofija, o savo turiniu ir ypatingu žodžio vartojimu – su „slapta kalba“, kuria kalbėjo mistikai, alchemikai ir kai kurie poetai. Žodžiai „tikrasis autorius“ (le veritable auteur) O. Milašiui galėjo reikšti tik „tikrąjį kūrėją“, kuriantį ir poeziją, ir pasaulį bei patį raštą – Dievą. Savo darbą poetas galėjo palyginti su kadaise Charles’o Perrault atliktuoju, kuris senuosius prancūzų pasako­jus pateikė išsilavinusiai publikai įdomiu stiliumi, išsaugodamas anoniminių autorių, kiek tai galima „nepalytėtą stebuklingą priešistorės turtą“¹⁴. „Vertimo“ termino poetas atsisakė be išlygų, nurodydamas, kad „kalbant apie meną“, „vertimas“ yra tuščias žodis prasmės požiūriu“¹⁵. Juk rašymas (vertimas) – visada kūryba, ir todėl tai „poeto darbas, o kas lieka jį atmetus, skirta mokslininkams ir vaikams“¹⁶.

Iš ko galėtume matyti O. Milašiaus lietuviškų pasakų vertimuose-rekonstrukcijose autoriaus santykį su raštu arba žodžiu interpretuojama žodine ezoterine tradicija? Į šį klausimą atsako pats tų darbų autorius Įžanginiame žodyje¹⁷. Pasakų rekonstrukcijų tekstuose aiškų poeto santykį su jo interpretuojama medžiaga rodo kai kurios temos – pirmiausia taikliai pasakyto žodžio tema, kuri yra vienos pamokomos istorijos apie Princą ir jo neištikimą tarną pabaigos formulė (kūrinio pabaiga, kaip ir pradžia – jo „strateginis taškas“, jo „explicit“, arba „desinit“): „Laikas, negailestingas laikas privertė pamiršti šiuos įvykius ir šios mielos istorijos veikėjus; tačiau tai, kas joje buvo sąmojinga, išliko visiems laikams. Dar ir šiandieną politikų salonuose ir ambasadų raštinėse galima girdėti, kaip tituluoti ponai juokauja, kartodami tą patį kalambūrą: „Šių raštų tikrumu negalima abejoti, nes jie yra ištraukti iš šulinio“¹⁸. Išliekamąją vertę šioje pamokomoje istorijoje turėjęs vertėjo-rekonstruktoriaus pavaizduotas raštingumo ir neraštingumo susidūrimas virto kalambūru, kartoja­mu juokaujančių politikų bei aristokratų: neraštingas tarnas, naudodamasis proga, privertė karalaitį šulinyje surašyti popierius. Tačiau karalaitis juos surašė taip, kad jį galėtų suprasti tik jam lygūs.

Nuolatinis ir sąmoningas autoriaus santykis su jau egzistuojančia ir jo tęsiama tradicija matyti iš poeto pastangų visuomet atrasti kažką bendra (ir esminga) su jau egzistuojančia prasmių sistema – mitu, mistika, didžiųjų poetų kūryba, pačiais įvairiausiais dvasiniais ieškojimais, pavyzdžiui, muzikoje (dažnos aliuzijos į W. A. Mozartą ir J. W.von Goethe – vieną „dieviškąjį Wolfgangą iš Frankfurto“, kitą „Wolfgangą iš Zalcburgo, aiškiaregį ir nemirtingą magą“¹⁹). Poetas ypač mėgsta epitetus, rodančius kilmę arba dvasinę giminys­tę. Tai nuolatos poeto kartojamos aliuzijos. Pavyzdžiui, „poetas“ O. Milašiui yra „Euripido palikuonis“ (heritier – paveldėtojas) arba su nepikta pašaipa vadinamas „mūzų maitintiniu“. Skaitytojui nuolat primenama „dvasinio ryšio“ tradicija.

Gydytojas vadinamas Eskulapo palikuonimi, skulptorius – mitiniu Pigmalijonu (pasaka „Statulų dirbėjas, vyskupas ir dvylika apaštalų“)²⁰, jo darbas – „džiaugsmingu švelnios ir baltos substancijos atakavimu“, praturtėjęs amatininkas – „Boehme’s vaikaičiu“ Labai netikėta užuomina, kad mistinių traktatų kūrėjas buvo batsiuvys.

Pamėginkime pasiaiškinti, kaip atliekamas šis „įsigilinimo į tradiciją“ darbas. Imkime O Milašiaus perrašytą lietuvių liaudies pasaką „Pupa“ (La feve). Poeto transkripcija – tai savotiška parodija, kurios tema yra visų noras patekti į dangų. Poetas pavaizduoja komišką dangaus „eskaladą“, juokingą herojų „lipimą pupa“, kuri pati išaugo pasakiško aukščio ir „kaip Dama įėjo į Rojų“. Komiškas visų skubėjimas pasinaudoti šiuo fantastišku pasakiško aukščio augalu kaip kopėčiomis į dangų. Pupa neišlaiko ja lipančių ir nulūžta. Lietuvių pasakos apie pupą redeskripcijoje O. Milašius suaktualina įžvelgtą folklore archetipinę idėją, atsispindinčią mituose, apie kadaise egzistavusį ryšį tarp žmonių, „profaniškojo“ ir „sak­ralinio“ dievų pasaulių²¹ ir pavaizduoja pupą kaip mitinį augalą, leidžiantį galbūt tik fikcijos plotmėje prisilytėti prie s a c r u m. Pupai nulūžus girdime visų skundus ir dejones. Pasaką užbaigdamas žodžiais: „Žinoma, tai buvo tik gražus sapnas… Tačiau pakaks kalbėti apie pupą!“²², O. Milašius formuluoja tikroviškumo ir iliuzoriškumo sąryšio temą. „Pupą“, folklorinę „sugrįžimo į rojų“ versiją, O. Milašius užrašė (transkribavo) ritmine proza.

Visa išskirtinė folkloro interpretacijos požiūriu yra „Modestė²³, susižadėjusi su velniu (Prisiminimai atrasti Drujos pilies požemiuose)“²⁴, kurioje vertėjas pateikia ne tik mitologinių ir istorinių aliuzijų, bet ir savo šeimos istorijos interpretaciją. Poetas nurodo, kad istorinė Druja kadaise priklausė Milošams, kaip ir kai kurios kitos žemės Kauno apylinkėse ir Baltarusijos lietuviškosiose provincijose. Šios folkloro ir Lietuvos istorijos rekonstrukcijos veikėjas yra Labūnavos ponas, kuris leidžia vertėjui atkurti Lietuvos paveikslą, ir jo paties šeimos portretą. Remdamasis pačioje kalboje slypinčiu daugiaprasmiškumu, vertėjas „Modestės, susižadėjusios su velniu“ epizode pateikia komišką ezoterizmo interpretaciją Labūnavos ponas eina tartis su rabinu, kaip jam atsiimti skolą iš mirusio brolio žmonos. Nustebęs, kad jam skolingas brolis taip staiga pasimirė, jis sušunka: „Negali būti! Prisiekiu r e i n k a r n a c i j a! Dar vakar jį mačiau – jeigu neklystu, tai buvo penktadienis, trylikta – išmaukiantį tą patį skaičių baltųjų arklių!“ Labūnavos ponas, nors ir gerai susipažinęs su pačiomis slapčiausiomis doktrinomis (o apie tai galima spręsti iš jo nuostabos šūksnio), neužsiminė apie vieną iš galybės simbolių, vaizduojančių kelionę žemyn per dvasinius pasaulius. Jis neturėjo galvoje nei Apokalipsės žirgo, bramanų Kalkio, nei Parsėjaus ristūno, tokio, kokį jį įsivaizdavo vienas aiškiaregys, Karolio XII bičiulis. Trylika baltų arklių jo galvoje buvo ne kas kita, kaip tuzinas ir vienetas stiklų White Horse, garsiojo „Londono viskio“²⁵ (pabraukta cituojant – E. N.).

Šiame epizode, transkribuodamas Lietuvos praeitį ir jos dvasinę atmosferą, O Milašius įterpia savo šeimos (gal tiksliau – Labūnavos pono) psichologinio portreto bruožų. Pavyz­džiui, Labūnavos sero kalboje vyrauja tokie milašiški posakiai, kaip „Prisiekiu Erdvės linija’“²⁶ arba „Koks mielas, koks retas netikėtumas! Aš supratau“²⁷. Piešdamas ne dėl skatiko besivaidijančių brolių (ponų iš Labūnavos), bet ir visos nepaliaujamai kariaujančios žmonijos paveikslą, jis nurodo ir save patį, įrašytą į žmonijos istoriją – poetą, kaltinamą i š m o n e, kuri atspindi tiesą: „Po Septynerių metų karo ir tuoj po jo ėjusio Trojos užkariavimo, vilkosi visas kortežas intrigų, begėdiško šantažo, visuotinių nelaimių ir panašių dalykų, kurių tautos ir jų vadovai visiškai nesuprato. Sužlugo imperijos, prisikėlė karalystės, iš neramumų kilo respublikos. Vienam dideliam lietuvių ir prancūzų poetui buvo pateiktas kaltinimas, kad jis i š g a l v o j o (invente) savo paties protėvių šalį! <…> Tačiau žmogaus sielos viduje niekas nepajudėjo“²⁸.

Pasaka „Papūga, poetas ir žydas“ – tai ezoterizmo tradicijos į r a š y m o į tran­skribuojamą tekstą pavyzdys, randamas „Senosios Lietuvos pasakose ir anekdotuose“. Šiuo požiūriu reikšminga į kūrinį įterpta p a š v ę s t ų j ų   s u s i t i k i m o ir slapto jų atpažinimo, įvykusio nepastebint aplinkiniams, scena (masonybės etiketo redeskripcija). Karaliaus ir poeto susitikimas šiame kūrinyje pavaizduotas kaip vieno luomo narių pašvęs­tųjų pokalbis, turintis pašaliniams nepagaunamų niuansų – keisto paslaptingumo, įžvalgu­mo ir jautrumo, – ypatybių, atsiskleidžiančių bendraujant tik artimoms sieloms. „Tačiau stebėtis turėtume ne tiek tuo graudžiu reginiu, kiek staigia permaina, ištikusia mūsų poetą sulig pirmaisiais žodžiais, kuriuos jo didenybė, tauriai ir žaviai šypsodamasis, teikėsi jam tarti. Toks užsisklendęs, toks nedrąsus su prastuoliais, turčiais ar pavargėliais, poetas pirmąsyk savo gyvenime pasijuto sutikęs savo luomo žmogų ir, stovėdamas akis į akį su didžiūnu, kurio menkiausias judesys bylote bylojo, koks taurus nusivylimas graužia jam širdį, nuraudo susigėdęs dėl savo dvasinio pranašumo, nes jo protas dar buvo jautrus iliuzijų kerams. Tobula nuovoka atvėrė karaliui subtiliausius jųdviejų slapto sielų bendravimo niuansus. Jis sumaniai išklausinėjo poetą apie jo varganą gyvenimą, gražiai įvertino Kleopatros atsakymą į Antonijaus tiradą ir kaip niekur nieko pasiūlė apsigyventi pilyje ir rašyti to meto istoriją“²⁹. Svarbios šio susitikimo smulkmenos, kurias nurodo O. Milašius, – tai karaliaus laikysenoje poeto įžvelgtas „nusivylimo išryškintas kilnumas“ bei poeto drovumas dėl savo pranašumo, pasireiškiančio „dar neužgesusiu jautrumu miražų burtams“³⁰. Pieš­damas karaliaus portretą jis išryškina „neperžengiantį ribų atsargumą“ bendraujant su „motina, žmona, ministrais“³¹ bei didesnį pasitikėjimą slaptuoju pasiuntiniu „ponu grafu de Saint-Germainu“ (grafas Saint-Germainas ir garsusis Cagliostro – mistikai ir svarbios politinės figūros – įėjo į XVIII šimtmečio masonybės bei iliuminizmo istoriją – E. N.). Rekonstruojamame Lietuvos istorijos fragmente O. Milašius pašaipiai vertina žmonių ir valstybių santykius, magiją, politiką ir okultizmą. Transkribuotą pasaką apie „Papūgą, poetą ir žydą“ pagrįstai galima laikyti tolimu „saloninio iliuminizmo“ atgarsiu. Politikos ir ezoteriškumo sritis interpretuojant kad ir tokį teksto segmentą „Monarchas, kuriam priklausė papūga, buvo vienas iš valdovų, pažįstančių žmones ir nusivylusių jų negarbingumu. Todėl galėjo pasinaudoti vienintele dieviška teise nesikišti į sudėtingus pasaulio reikalus ir leisti juos tvarkyti Dangui.“³²

Kas dar sieja O. Milašiaus kuriamą lietuviškų pasakų prasmių pasaulį su ezoterine tradicija? Tai mistinių simbolių vartojimas ir hermetinių metafizikos temų atšvaitas pasakų vertimuose-rekonstrukcijose. Aptarkime kiekvieną jų atskirai. Išskirtinę vietą jo pasakose, kaip ir visoje kūryboje, turi mistinis šviesos simbolizmas, su kuriuo visada susiduria mistikos tyrinėtojai, ir centrinis jo įvaizdis – saulė. O. Milašius rašo: „Saulė švietė virš kaimo kaip jam siunčiamas palaiminimas“³³. Istorijoje apie nusidėjėlį žveją, kuris apsilankė danguje, pasa­kojama, kaip šis pro „ovalinę saulę danguje kaip pro duris“³⁴ pateko į dangų. Mistinės nakties šviesulys pasakoje pakartotinai apibūdinamas kaip Dangiškos Durys (la Sublime Porte)³⁵ bei serafimų vartai (la porte seraphique)³⁶. Priešpaskutinėje rinkinio pasakoje, kuri pavadinta „Saulėgrąža“, randama E. Swedenborgo mistinė sąvoka Angelų Saulė (Soleil des Anges)³⁷. Ten rašoma: „Senis pasiėmė gražiąsias kasas ir nuėjo į kertę, kur stovėjo staklės. Saulėgrąža žiūrėjo, o jis ilgai ilgai triūsė. Lenkė gijas, tiesė ir lygino, kol pagaliau nuaudė puikų audinį, į kurį negalėjai atsižiūrėti, tik turėjai ranka prisidengti akis – taip skaisčiai jis žėrėjo. Tuomet senis apsigobė juo pečius, padėkojo mergelei ir išėjo. Saulėgrąža su tėvu nuo pirkutės slenksčio žvelgė į tolstantį keistą elgetą. Jis atsitiesė, apsisiautęs tuo dailiu saulingu apdaru, ir dabar žengė tvirtai ir didingai. Ir aplink jo kūną, nuo galvos iki kojų, tolydžio pūtėsi ir didėjo spindintis drabužis, kol galiausiai virto nuostabiu auksiniu debesiu. Tuomet jis pasispyrė nuo žemės, ėmė iš lėto kilti, o pasiekęs dangų tapo šviesuliu, kurio gražumo jokios kalbos žodžiais neapsakytum. Senis ir mergelė kakta palietė šykščią ir šaltą žemę, nes kažkas laimino juodu, žvelgdamas iš tos Angelų Saulės…“³⁸ (pabraukta cituojant E. N.). Cituotame segmente išsiskiria mergaitės Saulėgrąžos, keisto elgetos, jo saulėto rūbo, spindinčio drabužio įvaizdžiai. Auksinis didingas debesis įgauna šviesulio formą. E l g e t a, apibūdinamas epitetu „nepaprastas“, bei saulę simbolizuojanti g ė l ė, kurios vaidu žadinta taip pat nepaprasta šios pasakos herojė, priklauso vienai šviesos simbolizmo sferai. Visą šį tekstą galima laikyti O. Milašiaus mistinio patyrimo įrašymu į jo transkribuojamą stebuklinę pasaką. Šviesos simbolizmo svarba kitose pasakose taip pat leidžia kalbėti apie mistinio patyrimo perkėlimą į grožinį kūrinį – į pasaką (į ne visai įprastą šiai patyrimo rūšiai išsakytą sritį), kur jis priderinamas prie kitų, turinčių stebuklinį pobūdį pasakos elementų.

Ezoterinės tradicijos požiūriu svarbi ir kita tekstų grupė. Metafizikos temų yra jau minėtame kūrinyje „Modestė, susižadėjusi su velniu“. Šį istorija, pavadinta „Prisiminimų“ epizodu, turi ne tik labai ryškų poeto individualybės, jo kuriamo mito apie save antspaudą bet joje ypatingai ryškiai matomi ir O. Milašiaus metafizikos pėdsakai. Ekstravagantiški kūrinio veikėjai – nepavargstantys Labūnavos broliai primena jo romano filosofuojančius, aistringai mylinčius ir klystančius, apimtus neramių metafizinių ieškojimų herojus. Į tekstą įterpta frazė: „Vieną garsų lietuvių ir prancūzų poetą apkaltino, kad jis i š g a l v o j o savo protėvių kraštą“³⁹, atrodo, priderinta prie gausių poeto aliuzijų į savo paties metafiziką savotiška filosofijos rūšimi laikomą jo poeziją (poesie-philosophie – J. Bellemin-Noël). Pagrindiniai O. Milašiaus metafizikos teiginiai įdėti į pasakoje veikiančio levito, Toros aiškintojo Nephtalio, lūpas. Lietuviškos pasakos veikėjas – žydų šventikas taria: „Materija – tai dvasios liga <…>. Greitai – galbūt rytoj – mes irgi išsivaduosime iš mūsų netikrų žingsnių erdvėje ir nuo laiko dūrių“⁴⁰. Labūnavos seras į tai atsako: „Tai, mokytojau, tikri paguodos žodžiai“⁴¹, šis tęsia: „Nihumim⁴². Tačiau būtų per daug individualistiškas įžeidimas, bajore, manyti, kad žinios, šiuo metu apsistojusios mano kūne, turi žmogišką kilmę“. „Mūsų tauta, – tęsė kabalistas, – įsipildamas puikaus likerio, gali būti išdidi todėl, kad jai niekada nepasitaikė progos ką nors išgalvoti. Mūsų nekenčia dėl šio išdidumo. Tačiau mes negalime apsimesti mažesniais negu esame, nes mūsų žinios priklauso ne mums. Kiti yra mąstę ir abejoję, siekę ir gavę. Tuo tarpu mes esame matę. Matę abstrakčiai, nesukal­bamas bajore, vien abstrakčiai. Vieną dieną abstrakcija (abstrakcijos visada garbingai laikosi žodžio), taigi abstrakcija įsikūnijo. Tačiau mūsų regėjimas (patriarchas, kaip Polifemas praradęs akį, pasikasė tarpuakį) nebuvo pritaikytas pamatyti, o širdis – pamilti. Nuo tos dienos mes esame visiškai akli ir nežinome nieko apie savo likimą. Verkite, Jeruzalės dukros“⁴³. Į rabino, kalbančio su lietuvių didiku, lūpas O. Milašius įdeda ir šį savo poezijos bei filosofijos esmę apibūdinantį leitmotyvą: „Žmogus, kuris palietė Daikto vidų, yra Ištrem­tas, Tremtinys⁴⁴, kaip sakė Lamennais⁴⁵, visur yra vienas“⁴⁶. Svarbu pažymėti, kad aptariamame epizode ne tik atsispindi O. Milašiaus metafizikos teiginiai apie mūsų egzis­tencijos reliatyvumą arba „daikto esmės“ vidinį regėjimą (pasakojo Polifemo mitu paliečia­ma „trečiosios akies“ tema), bet pateikiamas ir hebrajiškų šios metafizikos ištakų įvertini­mas. Hebrajiškas O. Milašiaus metafizikos fonas įtraukiamas į kuriamą prasmių pasaulį – hermetinė poezija ir metafizika praturtina pasakas, suteikdama joms papildomų prasminių konotacijų.

Paskutinė rinkinio pasaka „Kaip raganiaus duktė atėmė gyvastį kavalieriams ir kaip meistras Jokimas padarė tam galą“ parašyta senąja prancūzų kalba. Senesnių prancūzų kalbos formų pasirinkimas ir jų lankstus vartojimas daro šį tekstą sunkiau prieinamą net ir prancūzų skaitytojams, tačiau jis kaip tik ir yra įdomus iškeltu kalbiniu ir kartu stilistiniu barjeru bei moderniu viduramžiško motyvo interpretavimu. O. Milašius rašo: „Taip skriedami kaip spinduliai, savo kūnams poilsį jiedu atrado tik išdžiovintame, sunaikintame atgailos ir gilaus skausmo krašte, kur gali išalkęs pavalgyti tik savo paties kietos širdies ir kur, norėdamas numalšinti troškulį, turi išgerti savo senas ašaras, kur gyventi yra baisi naktis sielai ir nesibaigianti žiema dvasiai, kapai bet kokiai minčiai apie meilę, – sergant ir nelaimin­ga karalystė, kur šeimininkauja išdavystė ir niekur nėra girdėti tariant saldaus žodžio Meilė“⁴⁷. Jo vaizduojamas „atgailaujančių kraštas“, virš kurio skrenda degantys pragariška aistros ugnimi pasakos herojai ir į kurį nusileidę norintys pailsėti yra verčiami kentėti iš naujo, primena mistinį „išdegusio rojaus sodo“ įvaizdį iš jo poezijos, kuris yra dvasiškai pakylėto Adramandonijos sodo priešingybė. Pasakoje vaizduojama „dvasinių kančių žemė“, kuriai mistikai taip pat turi savo pavadinimą (poetas W. Blake’as ją vadino „Ulro žeme“). Ne tik archajiškų kalbos formų vartojimas, bet ir mistiniai šios pasakos motyvai leidžia O. Milašiaus kūrinį laikyti neabejotinai hermetišku. Be to, gyvas XX a. prancūzų rašytojo santykis su kalba, kuria buvo rašomi prancūzų viduramžių tekstai, rodo nepertraukiamos tradicijos egzistavi­mą kurios tęstinumą palaiko kalbos atminties turtus suaktualinantys menininkai. Vartodami seniau gyvą stilių, jie glaudžiai susieja savąją retoriką su praeitimi ir suteikia progą suprasti tai, kas baigia išnykti iš suvokimo akiračio.

---

1 Mažiau žinomas faktas, į kurį taip pat norėtume atkreipti dėmesį, susijęs su lietuvių folkloro vertimais į prancūzų kalbą, yra tas, kad poetas simbolistas Konstantinas Balmontas, O. Milašiaus bičiulis, yra parašęs straipsnių, pasirodžiusių prancūzų periodikoje (Revue Europeenne. Mercure de France), kuriuos iš rusų kalbos į prancūzų kalbą išvertė poetas O. Milašius. Tai straipsniai: „Lietuvių liaudies pasakos“ (Contes populaires lithuanlens) bei „Lietuva ir dainos“ (La Lithuanie et la chanson).
2 RoseLambeley. A propos des „Dainos“ de 1920. – Cahier, 1971, – Nr. 5. – P. 12-30, Cahier de l’assoclation Les amis do Milosz. – Paris: Silvaire, 1971. – Nr. 5 // Rose Lembeley. A propos des „Dainos“ de 1920. – P. 12.
3 Ten pat. – P. 13.
4 Ten pat.
5 Ten pat.
6 Ten pat. – P. 14.
7 Ten pat. – P. 16-17.
8 Bellemin-NoėI. Milosz lecteur de Swedenborg // Revue des Sciences humaines. – 1964. – Octobre-decembre. – P. 545.
9 Cahier de l’asaoclation Les amis do Milosz. – Paris: Silvaire, 1971. – Nr. 5 // Rose Lembeley. A propos des „Dainos“ de 1920. – P. 18.
10 ^{Milosz O. V. de L’Oeuvres completes. – Paris: Silvaire, 1990. – T. 13. – P. 28.}
11 Prancūzų k. žodis pecheur turi tokias prasmes: 1) žvejas, 2) nusidėjėlis, 3) Evangelijoj žvejas – sielų gelbėtojas.
12 Milosz O. V. de L’Oeuvres completes. – Paris, Silvaire, 1972. – T. 6 (Contes et fablaux de la vieille Lithuanie). – P. 9.
13 Ten pat. – P. 10.
14 Ten pat.
15 Ten pat. – P. 11.
16 Ten pat.
17 Ten pat. – P. 9.
18 Ten pat. – P. 133.
19 Ten pat. – P. 21.
20 Ten pat.
21 „šiuo atveju mums svarbu tik vienas dalykas: aprašydami pradinę situaciją, mitai parodo jos nečionykštį pobūdį. Dangus mitiniais laikais (in illo tempore) vaizduojamas visai arti Žemės arba nurodoma, kad į dangų galima nesunkiai patekti medžiu, vijokliniu augalu, laiptais arba užkopus ant kalno. Tada, kai Dangus buvo atskirtas nuo Žemės, kai jis tapo tolimas kaip dabar, o medis arba vijoklis, jungę Žemę ir Dangų, – nupjauti, kalnai, viršūnėmis rėmę Dangų, – plokšti, dangiškasis etapas pasibaigė, Ir žmonija atsidūrė dabartinėje padėtyje.“ Eliade, Mircea. Mythes, reves et mysteres – Paris: Galllmard, 1972. – P. 79.
22 Milosz O. V. de L’Oeuvres completes. – Paris, Silvaire, 1972. – T. 6. – P. 191.
23 O. Milašiaus transkribuotų Drujos pilies požemiuose atrastų prisiminimų epizodo pavadinime slypi dviprasmybė: modeste (pranc.) – kukli.
24 „Prisiminimų“ epizode vertėjas transkribuoja romantinės ir gotikinės Iiteratūros atmosferą, kuri „priverstų dūsauti švelniąją Longfellow Evangeliną“ ir „sudrebėti patraukliojo Lewis vienuolį“.
25 Ten pat. – P. 199.
26 Ten pat.
27 Ten pat.
28 Ten pat. – P. 206.
29 MiIašius O. Lietuviškos pasakos. – Vilnius, 1989. – P. 106-107.
30 Milosz O. V. de L’Oeuvres completes. – Paris: Silvaire, 1972. – T. 6. – P. 64.
31 Ten pat. – P. 64.
32 Ten pat.
33 Ten pat. – p. 26.
34 Ten pat – p. 160.
35 Ten pat.
36 Ten pat.
37 Ten pat. – p. 214.
38 Milašius O. Lietuviškos pasakos. – Vilnius, 1989. – P. 196-197.
39 Milosz O. V. de L’Oeuvres completes. – Paris: Silvaire, 1972. – P. 6, 206.
40 Ten pat. – P. 200.
41 Ten pat.
42 Nihumim (hebr.) – paguodos žodžiai. Kartu tai O. Milašiaus poezijoje hebraizmas (eil. „Nihumim“)
43 Milosz O. V. de L’Oeuvres completes. – Paris: Silvaire, 1972. – T. 6. – P. 201.
44 Abstraktus simbolistinis tremtinio motyvas, kalbant apie žydų tautos egzilį, įgauna visai konkrečią prasmę. Ją aiškina visa raštu ir žodžiu egzistuojanti žydų istorijos, įrašytos Toroje, aiškinimo tradicija. Išrinktosios tautos egzilio prasmės aiškinimu, kaip nurodo G. G. Scholomas, paremti visi didieji mistiniai žydų simboliai (Žr.: Scholem G. G. La Kabbale et sa symbolique. – Paris: Payot, 1960, skyrius „Kabala ir mitas“ (Kabbale et te mythe).
45 Lamennais (Felicitė Robert’as de, 1782-1854) – tai veikalo „Tikinčiojo žodžiai“ (Paroles de croyant, 1834) autorius. Jo filosofijos Idėjos daug bendra turi su neoplatonizmu, kurio esmė – emanacija, ir su G. W, Leibnico monadologija. Darė įtaką katalikiškojo modernizmo socialinį doktrinų raidai.
46 Milosz O. V. de L’Oeuvres completes. – Paris: Silvaire, 1972. – P. 201.
47 Ten pat. – P. 217.