literatūros žurnalas

André Silvaire’as: Paaukojęs gyvenimą O. Milašiui

1991 m. Nr. 12

Vytauto Bikulčiaus pokalbis su Paryžiaus leidėju André Silvaire’u

Tie, kurie domisi O. Milašiaus kūryba, neišvengiamai susiduria su A. Silvaire’o pavarde. Šis Paryžiaus leidėjas (beje, pats kelių poezijos rinkinių auto­rius) visą savo gyvenimą paskyrė O. Milašiaus kūrybos leidybai bei propaga­vimui. O tai buvo nelengva, nes reikėjo surinkti rašytojo kūrybinį palikimą, išsibarsčiusi po žmones, ne visada noriai sutinkančius jį atiduoti, reikėjo nu­valyti nuo jo apnašas, kurios per ilgesnį laiką nugula pirmiausia ant biogra­fijos faktų, taip pat surasti talkininkų, kurie galėtų deramai komentuoti ir in­terpretuoti pačią kūrybą. Šiandien jau drąsiai galima tvirtinti, kad tik A. Silvaire’o pastangų dėka O. Milašiaus gerbėjai gali džiaugtis pačiais kompetentin­giausiais jo kūrybos leidiniais. Juose sudėtas ne vien rašytojo dvasinis pali­kimas, ten ir visas leidėjo gyvenimas.

Pirmąsyk A. Silvaire’ą pamačiau praėjusių metų gruodžio mėnesio pra­džioje draugijos „O. Milašiaus bičiuliai“ metiniame susirinkime, dalijantį jos nariams dar spaustuvės dažais kvepiantį sąsiuvinį, kuriame buvo tarptautinės konferencijos „Milašius. Šaknys ir tremtis“ medžiaga. Jau tada šmėkštelėjo mintis, jog būtų neblogai pakalbinti leidėją, kad Lietuvos skaitytojai iš pirmų lūpų galėtų sužinoti apie O. Milašiaus situaciją Prancūzijoje. Vėliau tautiečio Petro Klimo buvau palydėtas į A. Silvaire’o leidyklą Domat gatvėje ir supa­žindintas su jos savininku. Leidėjas, sužinojęs vizito tikslą, maloniai sutiko duo­ti interviu „Metų“ žurnalui.

Galima sakyti, jog A. Silvaire’o leidykla iš esmės gyvena iš O. Milašiaus kūrybos leidimo. Jai sunku konkuruoti su tokiais gigantais kaip Gallimard’o, Grasset, Seuil leidyklos, kurios kartais griebiasi ir negarbingų metodų. Bet A. Silvaire’as, nors jau yra garbingo amžiaus, sugeba atsilaikyti, likdamas ištikimas savo mėgstamam rašytojui. Pripažindamas tarp leidyklų tik kūrybi­nį bendradarbiavimą, sąžinės bei doros principus, jis yra nelyginant knygos riteris. Džiugu, kad su šiuo leidėju dabar gali susipažinti ir Lietuvos skaity­tojai.

 

Gal iš pradžių trumpai papasakokite apie save…

André Silvaire’as. Gimiau Prancūzijos šiaurėje, kur gyvenau iki trylikos ar keturiolikos metų. Mokiausi Faidherbe’o licėjuje Lille’yje ir kartu dvejus metus lankiau meno mokyklą, nes nuo pat jaunumės mane buvo apsėdę du poezijos ir dailės – demonai, vienu momentu netgi svarsčiau, ką pasirinkti tapybą ar literatūrą. Vėliau atvykau į Paryžių ir mokiausi Condorcet licė­juje. O čia pasukau į literatūrą, kadangi priklausiau būreliui „Demain“, kuris leido to paties pavadinimo žurnalą. Dar visai jaunas, jau buvau to leidinio vyriausiasis redaktorius. Bet tuo pačiu metu priklausiau dar vienam būreliui – „Sagesse“, kuris irgi leido to paties pavadinimo žurnalą. Būrelio vadovo Fernando Marco dėka aš ir pažinau O. Milašių, žinoma, ne asmeniškai, bet jo kūrybą. Tai buvo apie 1930 metus. 1929 m. Fourcade’o leidykloje buvo išėjęs O. Milašiaus eilėraščių rinkinys, su juo mane ir supažindino Marcas. Aš išsyk susižavėjau šia kūryba, o Marcas 1930 m. išleido M. Prozoro rinkinį „Žodžiai be romansų“, kurio pavadinimas paimtas iš garsiojo Verlaine’o rinkinio, tik žo­džiai buvo sukeisti vietomis. Prozoro rinkiniui pratarmę parašė O. Milašius.

Vėliau pradėjau dirbti Hachette’o knygyne, kur dirbau iki karo pradžios, iki 1939 m. Aš vis dar priklausiau būreliui „Sagesse“. Mes rinkdavomės kas savaitę Montparnasse, ir tuo laiku aš išleidau (šitai jau virto mano liga) kitą žurnalą – „Messages“, kuris dėl materialinių priežasčių gyvavo labai trumpai. Bet būtent tuo metu, kai leidau šį žurnalą, parašiau O. Milašiui, kad jis man at­siųstų kokį nors eilėraštį. Labai norėjau jo eilėraštį išspausdinti savo žurnale, bet poetas man mandagiai atsakė, kad jis eilėraščių neberašo. Ir iš tikrųjų tais laikais jis eilėraščių neberašė, nes buvo pasinėręs į Biblijos studijas ir vietoj ei­lėraščių jis man atsiuntė tris ką tik išleisto „Apokalipsės rakto“ egzempliorius. Ir dar O. Milašius parašė, kad aš ateičiau pas jį į Lietuvos pasiuntinybę, bet aš, kaip ir visi to meto jauni poetai, buvau labai drovus. Bandžiau susitikti, bet taip niekad ir neišdrįsau peržengti jos slenksčio. Dabar aš labai gailiuosi, bet tada nedrįsau trukdyti poeto.

1939 m. buvau mobilizuotas, bet po demobilizacijos nebegrįžau pas Hachette’ą, o pats įkūriau knygyną Bellechasse gatvėje, kur ir dirbau nuo 1941 iki 1980 metų. Čia užsiėmiau ir leidyba. Mano knygynas vadinosi „Les lettres“, tuo pačiu pavadinimu ėmiau leisti ir žurnalą. Pirmą jo numerį išleidau 1945 m. Laukiau, kol baigsis karo veiksmai, kad nebūčiau sutapatintas su kolaborantais. Šis žurnalas ėjo iki 1977 m. (pasirodė 35 numeriai), bet vėl atsirado materialinių sunkumų, ir aš gavau rinktis – leisti O. Milašių arba žurnalą. Nė valandėlės neabejojau, paprasčiausiai nustojau leisti žurnalą, kad galėčiau tęsti O. Milašiaus kūrinių publikavimą. Beje, šitame žurnale 1946 m. buvo paskelbta Jeano Audard’o studija apie O. Milašių, o 1947 m. aš jame išspausdinau kelis eilė­raščius iš poeto rinkinio „Septynios vienatvės“, o sykiu ir jo verstą A. Micke­vičiaus „Svitezietę“. Taip pat išleidau specialius numerius, kurie žinomi gan plačiai. Tai „Anglų romantizmas“, „S. Mallarmé“, „R. M. Rilke“ ir galiausiai 1959 m. numerį, skirtą O. Milašiaus mirties dvidešimtosioms metinėms.

Vėliau ėmiau galvoti, kaip išleisti O. Milašiaus kūrybą. 1956 m. susipažinau su šveicarų poetu Aloisu Bataillard’u. Jis bendradarbiavo mano žurnale ir su­pažindino mane su O. Milašiaus įpėdinių patikėtiniu. Pradėdamas šį reikalą (patikėtinis buvo gan bailus žmogus), pasiūliau išleisti „Eilėraščių rinktinę“. Šitaip 1956 m. išleidau O. Milašiaus rinkinį su knygyno „Les lettres“ ženklu. Tą rinkinį poetas buvo išleidęs 1929 m. Forucade’o leidykloje, aš tik pridėjau kelis eilėraščius iš 1937 m. leidinio, kuriame buvo išspausdinta garsioji „Auš­rinės psalmė“. Mano išleistas rinkinys įėjo į seriją „Origines“, kiek anksčiau joje buvau išleidęs mano labai mėgstamo M. Maeterlincko „Šiltadaržius“. Po Milašiaus rinkinio pasiūliau patikėtiniui išleisti jo „Pilną raštų rinkinį“, įsipareigojau išleisti visus jo kūrinius, kurių tuo metu nė vienas leidėjas nenorėjo publikuoti. Žodžiu, pasirašiau ypatingą sutartį. Pirmame šio rinkinio tome, kurį išleidau 1957 m., buvo „Migelis Manjara“. Taigi jau 35 metus leidžiu O. Milašių. Taip viskas ir prasidėjo…

Žodžiu, asmeniškai pažinoti O. Milašiaus Jums neteko?

A. S. Neteko, nes nedrįsau jo trukdyti. Ir toks buvau ne aš vienas, nes mano draugas Armand’as Guibert’as išleidęs „Septyniolika O. Milašiaus eilė­raščių“, berods 1937 m., susirašinėjo su poetu keletą mėnesių, kol rengė šį lei­dinį. O. Milašius jam taip pat siūlė ateiti į pasiuntinybę, bet Guibert’as niekad neišdrįso. Jis man pasakojo, jog kelis sykius praėjo pro pasiuntinybės duris, bet užeiti nesiryžo, nes manė, jog nepadoru trukdyti karaliaus Dovydo amži­ninko ramybę.

Papasakokite apie pagrindinius O. Milašiaus „Pilno raštų rinkinio“ leidimo etapus.

A. S. Pradėjau „Migeliu Manjara“, nes tai buvo geriausiai žinomas tekstas. Toliau išleidau romaną „Meilės įvadas“, o po to drauge su Jacques’u Buge’u, kuris, beje, parašė disertaciją „Milašius ir jo dieviškojo prado ieškojimai“ (ją 1963 m. išleido Nizet leidykla), parengiau du poezijos tomus. Žodžiu, su juo parengėme poeziją, o 1965 m. išleidome nedidelį leidinėlį, skirtą tiems skaitytojams, kurie visiškai nepažįsta O. Milašiaus, – savotišką įvadą į jo kūrybą, ir tą knygelę pavadinome „Ar pažįstate Milašių?“. Ją visuomet galima nusipirk­ti knygyne.

Ilgainiui iškilo viena problema – surasti dar nepublikuotus tekstus ir pa­rengti juos spaudai. Vieną po kito suradome „Saulių iš Tarsio“, „Zborovskius“, taip pat „Dainas“, „Fausto“ vertimą, „Dvi politinio mesianizmo doktrinas“. 1911 m. O. Milašius drauge su Fransisu de Miomandre’u parašė pramogai komediją-vodevilį „Vaiduoklis per prievartą“. Šį rankraštį irgi reikėjo surasti. Jis buvo išspausdintas viename iš „O. Milašiaus bičiulių“ draugijos sąsiuvinių, nes tai nėra vien O. Milašiaus kūrinys.

Dabar jau turime išleidę trylika „Pilno raštų rinkinio“ tomų, ir manau, kad bus dar vienas – keturioliktas tomas, į kurį esu numatęs sudėti rašytojo pa­skaitas, pratarmes, interviu ir t. t. Be to, buvau dar galvojęs išleisti nulinį tomą „O. Milašiaus gyvenimas ir kūryba“, kur būtų pateikta jo biografija bei išsami kūrybos apžvalga. Bet netrukus supratau, jog parašyti O. Milašiaus biografi­ją yra neįmanoma, nes jo gyvenimas buvo labai slapukiškas. Jis turėjo draugų, bet šie apie jį žinojo labai mažai. O. Milašius beveik nieko nepasakojo apie save, nemėgo, kad jį klausinėtų, ir jo biografijoje yra tokių laikotarpių, apie kuriuos nieko nežinome. Daug ką (jei ne viską) apie jį aptikome jo laiškuose. Be­je, išleidau du jo laiškų tomus; vienas vadinasi „Septyniasdešimt penki nepub­likuoti laiškai“. Į jį sudėti visi laiškai jo draugui Leonui Vogtui, o po jo mirties poniai Vogt. Kitame tome – laiškai jo draugui Christianui Gaussui. Be to, ir draugijos sąsiuviniuose paskelbėme daug jo laiškų. Kada nors visus tuos laiš­kus reikės surinkti į vieną vietą, tik gaila, kad mes jų visų neturime. Yra žmo­nių, kurie turi laiškų, bet nenori mums jų perduoti.

Kodėl?

A. S. Žinote, kolekcionieriai visuomet saugo savo lobius, nenori, kad tie laiš­kai būtų išspausdinti, nes mano, jog tada jie praras savo vertę. Tai šiek tiek ne­sveika nuomonė. Be to, jau daug kas yra dingę. Netgi kai kurie O. Milašiaus kūriniai negrįžtamai išnyko. Pavyzdžiui, kaip žinote, O. Milašius buvo išleidęs „Šiaurės kraštų lyrikos šedevrus“. Juose buvo pateikti anglų ir vokiečių poetų vertimai. Bet jis buvo parengęs ir antrąjį šio leidinio tomą, į kurį buvo sudė­jęs lenkų ir rusų poetų vertimus. 1914 m. šis rankraštis buvo atiduotas į Galli­mard’o leidyklą, kur jis ir dingo. Jūs, matyt, nežinote, kad O. Milašius nebuvo tikras „rašto žmogus“, t. y. jis mažai rūpinosi rankraščiais. Labai dažnai jis ne­pasitikdavo jokios kopijos. Dažnai tebūdavo vienas kūrinio egzempliorius, pa­vyzdžiui, jo pjesė „Saulius iš Tarsio“, kurią 1914 m. jis pasiuntė žurnalui „L’Occident“, bet ji jame išspausdinta nebuvo. Tačiau vyriausiasis redaktorius A. Chaponas išsaugojo rankraštį ir užtat jį buvo galima surasti. Jo sūnaus padedami, mes jį ir išleidome.

O dėl rankraščio, kuris buvo pateiktas Gallimard’o leidyklai, tai galima pasakyti, kad ten nežinojo, kas toks O. Milašius, ir rankraštis greičiausiai buvo sunaikintas, nes mano draugai išieškojo leidyklą, bet nieko ten nesurado. Visi to meto rankraščiai išnyko: juos sudegino ar išmetė į šiukšlių dėžę. Kaip mato­te, ir tokių dalykų atsitinka.

Apie „Zborovskius“. Man pavyko surasti nedidelę dalį rankraščio ir dalį korektūrų. O. Milašius, pasižymėjęs nepaprastu kūrybiniu produktyvumu 1910–1914 m., parašė šį romaną ir pasiuntė jį į E. Figuiere’o leidyklą. Leidėjas atidavė rankraštį į spaustuvę, ir čia jis buvo pradėtas rinkti. Apie tai galima spręsti iš atspaudų ir korektūrų. Bet prasidėjo karas, ir viskas susto­jo. Spaustuvės darbininkai buvo mobilizuoti, o spaustuvė – uždaryta. Taip vis­kas ir liko. O. Milašius nebesidomėjo savo romanu, nes nereikia užmiršti, kad po 1914 m. gruodžio 14-osios nakties rašytojas pasuko visai kita linkme. Tai, ką jis buvo parašęs, jo nebedomino. Žodžiu, jis ir nesistengė sužinoti, kas at­sitiko su jo rankraščiu. Man pavyko surasti dalį korektūrų, parengti didžiąją dalį romano teksto, bet trūksta pabaigos. Tik nežinau, ar kada nors pavyks ją aptikti.

Kokie leidėjai dažniausiai publikuodavo O. Milašiaus kūrinius?

A. S. Tai gana sudėtinga istorija. O. Milašius visuomet turėjo mokėti už savo kūrinių publikavimą. „Nuopuolių poemą“ išleido nežymus leidėjas, kurio jau seniai nebėra, „Septynias vienatves“ išleido A. Jouve’as, kurio irgi nebė­ra, „Meilės įvadą“ 1910 m. išspausdino B. Grasset, bet už autoriaus lėšas. Tuo metu O. Milašius buvo labai turtingas ir šitai jo nevaržė. 1912 m. Gallimard’o leidykla išleido „Migelį Manjarą“. Bet niekas nežino, kad O. Milašius ir jam turėjo sumokėti, nors G. Gallimard’as ir tvirtino, kad jis atrado O. Milašių. Tai netiesa. O. Milašių jis išleido tik todėl, kad šis jam sumokėjo. Tuo pat me­tu žurnalo „Nouvelle Revue Française“ leidėjas, žinodamas, kad O. Milašius tur­tingas, panoro, kad rašytojas finansuotų ruošiamą teatro renginį, bet O. Milašius atsisakė. Nuo to laiko O. Milašius Gallimard’o leidykloje buvo išbrauktas rau­donu pieštuku, t. y. ji nebeleido nė vieno jo kūrinio, apie jį čia net nešnekėjo. Ir iki šiol žurnale „Nouvelle Revue Française“ apie O. Milašių net neužsime­nama.

Kaip manote, ar dabar būtų galima išleisti O. Milašių „Plejados“ bib­liotekoje?

A. S. Ne, Gallimard’o leidykla išleisti jo „Plejados“ bibliotekoje negali. Pirmiausia čia O. Milašius vis dar ignoruojamas. Kita vertus, man priklauso jo kūrinių leidimo teisė. Be mano leidimo Gallimard’o leidykla to padaryti negalėtų.

O jei, tarkim, ši leidykla panorėtų išleisti O. Milašių?

A. S. Bet apie tai nėra jokios kalbos. Be to, kas ten galėtų paruošti tokį leidinį? Ten niekas nepažįsta O. Milašiaus, nes niekas juo nesirūpino.

Reikia manyti, kad O. Milašius yra vertas „Plejados“ bibliotekos?

A. S. Žinoma. Yra ne vienas rašytojas, kuris pateko į ją, bet neprilygsta O. Milašiui. Kita vertus, nereikia galvoti, kad „Plejados“ biblioteka – tai pan­teonas. „Plejada“ – tai pirmiausia komercinis sumanymas. Ir tik komercinis…

Ar be „Pilno raštų rinkinio“ esate išleidę rašytojo kūrinių?

A. S. Išleidau „Ar pažįstate O. Milašių?“, jo laiškus, „Maksimas ir mintis“, kurias parengė J. Bellemin-Noëlis, 1977 m. parašęs labai svarbią disertaciją apie rašytoją ir ją apgynęs Sorbonoje. Ji vadinasi „O. Milašiaus poezija-filosofija (esė apie stilių)“’ ją išleido Klincksiecko leidykla. Taip pat paskelbiau kur eilėraščių rinkinį „Suplėšytas sąsiuvinis“. Jame surinkti eilėraščiai, kuriuos Milašius parašė visiškai jaunas, kai dar mokėsi Janson de Sailly licėjuje. Su tais eilėraščiais susijusi neįprasta istorija. Tai jaunuolio rašytos eilės, bet jose jau galima aptikti O. Milašiui būdingą tematiką bei žodyną. Suprantama, jose dar justi populiarių to meto poetų Ch. Baudelaire’o ir S. Mallarmé įtaka.

O štai kokia ta istorija. Milašius rašė tas eiles į mokyklinį sąsiuvinį. Vieną vakarą pas jį atėjo jo draugas Borisas Rolland’as. Jiedu mokėsi drauge Janson de Sailly licėjuje. Vėliau Rolland’as baigė Politechnikos mokyklą ir tapo laivų statybos inžinieriumi, bet jie ir liko dideli draugai. Tą vakarą O. Mila­šius savo draugui skaitė eiles. Jaunasis poetas jautė kartėlį, nes nebuvo paten­kintas savo eilėmis. Apimtas blogos nuotaikos, jis suplėšė sąsiuvinį ir išmetė į šiukšlių dėžę. Jo draugui buvo gaila, kad poetas taip pasielgė, nes jam eilėraščiai patiko, ir jis paklausė Oskaro, ar galėtų pasiimti tą sąsiuvinį. Šis jam atsakė: „Daryk, kaip išmanai.“ Ištikimas draugas surinko skiautes ir suklijavo jas. Iš čia ir „Suplėšytas sąsiuvinis“. Šis rinkinys ilgai išbuvo pas B. Rolland’ą. Praėjus nemažai laiko po O. Milašiaus mirties, aš susitikau su juo, ir jis man atidavė šiuos eilėraščius. Beje, dabar aš ir esu šio nepaprastai vertingo rank­raščio savininkas.

Kada Jūs išleidote „Suplėšytą sąsiuvinį“?

A. S. 1969 metais. Beje, jau po Rolland’o mirties. Iš jo šeimos aš nupirkau „Suplėšytą sąsiuvinį“, taip pat keletą knygų su O. Milašiaus dedikacijomis Rolland’ui.

Noriu jums pasakyti dar vieną dalyką. O. Milašius savo kūrybą visuomet leido savo paties lėšomis, išskyrus kelis atvejus. 1929 m. Conde gatvėje įsikūrė jaunas leidėjas Fourcade’as. Jis nepaprastai mėgo poeziją ir norėjo leisti tik poe­tus. Bet jis menkai suvokė to meto poezijos situaciją. Ir tuomet jis paprašė ra­šytoją Jeaną Cassou, beje, O. Milašiaus draugą, tapti jo leidyklos literatūriniu redaktoriumi. Cassou patarė Fourcade’ui išleisti Jules’o Supervielle’io, Henri Michaux, O. Milašiaus poeziją. Ir jaunasis leidėjas išleido jų knygas. Bet anuo metu šie poetai buvo visiškai nežinomi. Ir vargšas vaikinas, išleidęs visus sa­vo pinigus, patyrė bankrotą. Tai vienintelis kartas, kai Milašius buvo išleistas leidėjo lėšomis.

Buvo dar vienas panašus atvejis 1935 m., tik tada mokėjo nebe leidėjas. Kaip žinote, Milašius turėjo labai gerą draugą Armand’ą Godoy. Jis buvo ne­paprastai turtingas. Tuo metu pirmasis „Migelio Manjaros“ leidimas buvo visiš­kai išparduotas. Ir Godoy, norėdamas padaryti malonumą savo draugui, žino­ma, nieko jam apie tai nesakęs, nuėjo pas B. Grasset ir pasakė: „Tu išleisi O. Milašiaus „Migelį Manjarą“, aš už viską užmokėsiu, nupirksiu visas knygas, tik žiūrėk, kad apie tai nesužinotų knygos autorius!“ Koks gražus poelgis! Ne­daug žmonių galėtų taip pasielgti. O ypač leidėjai ar rašytojai. Žodžiu, Grasset išleido knygą ir Godoy jam pasakė: „Sudaryk sutartį su O. Milašiumi. Jis turi būti įsitikinęs, kad tu išleidai knygą už savo lėšas.“ Taigi 1935 m. pasirodė „Migelis Manjara“ su Godoy pratarme. Mecenatas nupirko visus egzempliorius ir siuntinėjo juos draugams bei pažįstamiems, norėdamas juos supažindinti su poeto kūryba. Bet O. Milašius buvo subtilus žmogus, jis greit suprato, kad čia Godoy prikišo nagus. Tačiau jis nieko nepasakė Armand’ui, sutiko su tokiu žaidimu. Šią istoriją aš sužinojau iš paties Godoy. Jis man ir papasakojo visas detales.

Ir dar vienas atvejis, jeigu norite. Armand’as Guibert’as, dėstęs anglų kal­bą prancūzų licėjuje Tunise, leido žurnalą „Mirages“. Jis tai darė savo malonu­mui. Beje, jis išleido pirmuosius Patrice’o de la Tour du Pino eilėraščius, Hen­ri de Montherlant’o poeziją. Jis paprašė eilėraščių ir iš O. Milašiaus, kuris tuo metu jų jau neberašė, bet jam pasisekė įtikinti poetą išleisti nedidelę knygelę „Septyniolika eilėraščių“. Paskutinis, parašytas 1936 m., vadinosi „Aušrinės psal­mė“. Taigi ši knygelė buvo išleisiu už Guibert’o lėšas. Už visas kitas mokėjo pats Milašius, nes buvo turtingas, Be to, jis turėjo ištikimų draugu, kurie jam padėdavo, kaip antai Godoy, L. Vogtas, skulptorius Antoine’as Bourdelle’is, pri­sidėjęs prie „Les Arcanes“ leidimo.

Ar dar yra neišleistų O. Milašiaus rankraščių?

A. S. Aš jums pasakojau apie „Šiaurės kraštų lyrikos šedevrų“ antrąjį tomą. Matyt, tas rankraštis buvo sunaikintas. Neįmanoma surasti ir „Zborovskių“ pabaigos. Ieškojau visur, bet surasti nepavyko. Galimas daiktas, kad yra dar eilėraščių, nes apie juos poetas kalba savo laiškuose. Pavyzdžiui, jis mini „Vasaros simfoniją “, kurios niekas nerado. Apie daugelį eilėraščių jis rašo viename laiške Ch. Gaussui. Taip pat jis rašo, jog pirmajame „Septynių vienatvių“ va­riante buvo 4000 eilučių. Bet 1906 m. išleistame rinkinyje tiek jų nėra, vadinasi, jis kai ko atsisakė. Bet kai kuriuos eilėraščius man pavyko surasti ir paskelbti. Radau niekur iki tol neskelbtą eilėraštį „Andželikas“. Sis eilėraštis parašytas tuo metu, kai pasirodė „Septynios vienatvės“. Taip pat tarp O. Milašiaus popie­rių suradau eilėraštį „Tai buvo baigiantis…“ Be abejo, reikia manyti, kad dar ne viskas surasta. Galbūt po šimto metų atsiras, nes ne vieno garsaus rašytojo rankraščiai buvo atrasti, praėjus šimtui ar dviems šimtams metų po jų mirties. Tikėkimės.

Ar O. Milašius šiandien populiarus Prancūzijoje?

A. S. Žinote, ilgą laiką O. Milašius buvo nežinomas. Ir dėl kelių priežasčių.

Visų pirma jis pats yra kaltas, jei galiu taip pasakyti, nes jis nedarė nie­ko, kad išgarsėtų. Kai pasirodydavo kokia nors jo knyga, jis išvažiuodavo, ne­sirūpindavo, kad kas parašytų straipsnį, kad apie jį kalbėtų ir t. t. Jis visiškai nebuvo „rašto žmogus“, kaip sakydavo de Balzacas. O jo laikais buvo tikrų „rašto žmonių“ – A. Gide’as, P. Claudelis. Jie darydavo viską, kad apie juos kalbėtų, bet O. Milašius tuo niekad neužsiimdavo.

Prieš karą, kai O. Milašius mirė, jo vardas jau buvo šiek tiek išgarsėjęs. Bet ta šlovė nepriklausė nei nuo oficialiosios kritikos, nei nuo propagandos priemonių. Juo žavėjosi jauni poetai, dalijosi įspūdžiais apie jo poeziją. Tuo metu Prancūzijoje buvo gal koks šimtas poetų, kurie gėrėjosi O. Milašiaus kūryba. Galiu net paminėti: Cassou, Audard’as, Superviellis, Paulis Valery, F. de Miomandre’as, Andre Suares, skulptorius Bourdelle’is, Godoy, N. Beauduinas, Guibert’as, belgų poetas Norge’as, paskyręs O. Milašiui specialų belgų žurnalo „Les cahiers blancs“ numerį. Šis numeris pasirodė O. Milašiaus mirties išva­karėse, ir poetas dar suspėjo jį gauti. Man pavyko surasti jį su Norge’o dedika­cija O. Milašiui. Galima dar paminėti Paulį Fortą, J. Bousquet, Pierre’ą Emmanuelį, P. de la Tour du Piną. Pastarojo poezijai labai didelę įtaką padarė O. Mila­šiaus kūryba. Perskaitykite P. de la Tour du Pino „Rugsėjo vaikus“ ir jūs pastebėsite Milašiaus „Simfonijų“ atšvaitus. O dar René de Obaldia, F. Chaponas. Tačiau šis būrelis poetų neturėjo jokios galimybės primesti skaitytojams kitą poetą. Kai O. Milašius mirė, plačiajai visuomenei jis buvo greičiau nežino­mas. Bet jį karštai palaikė jauni poetai. Karo metais Prancūzijoje nepasirodė nė viena O. Milašiaus knyga. Tiesa, tada Šveicarijoje Godoy be patikėtinio (nes jis nežinojo, kas yra jo patikėtinis) leidimo pradėjo leisti „Pilną raštų rinkinį“. Šis leidinys pasirodė Egloffo leidykloje už Godoy lėšas. Iš viso išėjo tik keturi ar penki tomai, nes leidėjas patyrė bankrotą. Be to, tekstas buvo prastai parengtas, nes Godoy paprasčiausiai neturėjo po ranka rankraščių, jis darė iš to, ką turėjo. Na, o estafetę perėmiau aš.

Kokie yra O. Milašiaus knygų tiražai?

A. S. Šiandien, leisdamas O. Milašių, užsakau 3000 egz. tiražą. Beje, poetai tokiu tiražu dažniausiai ir leidžiami. Tiesa, „Pilno raštų rinkinio“ tomai, skirti poezijai bei „Migeliui Manjarai“, buvo pakartoti tuo pačiu tiražu trejetą kartų. Be to, neturiu daug lėšų, kad galėčiau organizuoti reklamą, paveikti kri­tikus. Šiandien knygų leidyba yra komercinė veikla. Apie jus kalbės tik tada, jei užmokėsite už reklamą.

Vis dėlto šis vežimas jau pats rieda. Šiandien poetai domisi O. Milašiaus kūry­ba. Ir mane tai paguodžia, nes turėjau ir nevilties valandėlių. Mačiau, jog knygynų savininkai visiškai nieko nežino apie O. Milašių. Žodžiu, jie nemoka savo amato: arba nežino, kas yra O. Milašius, arba painioja jį su Czesławu Miłoszu, Oskaro giminaičiu, Nobelio premijos laureatu. Cz. Miłoszas yra man sakęs, jog Oskaras būtų turėjęs gauti Nobelio premiją, o ne jis. Vis dėlto šitaip sklinda ir O. Mila­šiaus vardas.

Beje, galiu papasakoti ir nedidelį anekdotą. Kai 1980 m. Czesławas gavo Nobelio premiją, aš sėdėjau savo įstaigoje ir staiga pasigirdo telefono skam­butis. Man paskambino garsaus Paryžiaus laikraščio redakcijos ir pasveikino: „Jūs gavote Nobelio premiją!“ Aš ėmiau juoktis. Manęs paklausė: „O ko jūs juo­kiatės? Tai rimtas dalykas.“ Aš atsakiau: „Taip, tai rimtas dalykas. Bet man tai pokštas.“ Mane tikina: „Pone, tai ne pokštas. Jūs gavote Nobelio premiją. Ją paskyrė Czesławui Miłoszui.“ Tuomet ir sakau: „Klausykit, bet niekas ne­gali suteikti Nobelio premijos žmogui, kuris mirė 1939 metais.“ Balsas tęsia: „Ar yra du Milašiai?“ Aš ir patvirtinau: „Taip, aš pažįstu du Milašius.“

Taigi matote, kaip pažįsta O. Milašių Prancūzijoje. Bet dabar prasidėjo ne­besustabdomas procesas. Jaunoji karta suvokia O. Milašiaus vietą prancūzų li­teratūroje. Žmonės pradeda suprasti, kad O. Milašius yra vienas iš didžiųjų XX a. rašytojų. Tai to paties kalibro poetas kaip G. Apollinaire’as, Claudelis, o gal dar ir svarbesnis.

Kaip ir kada įsikūrė „O. Milašiaus bičiulių“ draugija?

A. S. Jums sunku įsivaizduoti, su kokiais leidybos sunkumais susidur­davau. Kai nueidavau į tokį knygyną Saint Sulpice’o aikštėje ir prašydavau, kad paimtų O. Milašiaus knygų, man atsakydavo: „Nė negalvokit, aš negaliu į vitriną padėti knygos pavadinimu „Meilės įvadas“. Kils skandalas“. Štai koks buvo anksčiau knygynų savininkų intelektualinis lygis.

Tuomet supratau, kad reikia kažką daryti, jog skaitytojai būtų supažindi­nami su O. Milašiumi. Pamaniau, jog reikia įkurti „O. Milašiaus bičiulių“ drau­giją. Pakalbėjau su savo draugu Cassou, ir jis man pritarė. 1966 m. kovo 6 d. tą draugiją ir įkūrėme.

Jos pirmasis pirmininkas buvo Cassou. Po to mes sudarėme garbės komi­tetą, į kurį įėjo ir lietuviai S. A. Bačkis bei Jurgis Baltrušaitis. O 1967 m. išleido­me pirmąjį draugijos sąsiuvinį.

Vėliau kiekvienais metais organizuodavome renginius, skelbdavome publi­kacijas.

Kasmet draugijos nariai vyksta į Fontainebleau prie O. Milašiaus kapo, padeda gėlių. Po to visi susirenka į „Juodojo erelio“ viešbutį, kur dažnai lanky­davosi poetas. O. Milašius penkiolika metų apsistodavo šiame viešbutyje, kur jam visuomet buvo duodamas tas pats kambarys. Ant jo lango buvo įtaisytas tinklas, nes O. Milašius atkeliaudavo su dideliu narvu paukščių, – jame jis juos galėdavo paleisti.

Paryžiuje kasmet darome metinį draugijos susirinkimą, organizuojame pa­skaitas, parodas ir t. t. O 1969 m., kai šventėme 30-ąsias poeto mirties metines, prie jo namo pritvirtinome memorialinę lentą. 1975 m. mums pavyko įtikinti municipaliteto valdžią, jog Fontainebleau aikštei reikia suteikti O. Milašiaus vardą.

Didžiausias darbas buvo 1977 m., minint O. Milašiaus 100-ąsias gimimo metines. P. Emmanuelio dėka Nacionalinėje bibliotekoje buvo surengta didelė paroda. Fontainebleau įvyko tarptautinė konferencija. Jos medžiaga paskelbta draugijos sąsiuvinyje „O. Milašius šiandien“. 1977 m. „Meilės įvadas“ buvo išleistas kišeninio formato serijoje. Radijas (France Culture) transliavo pjesę „Migelis Manjara“, kurią suvaidino Comédie française teatras. Pjesė „Mefibosetas“ buvo parodyta Sainte Chapello koplyčio|e. Pompidou centre buvo su­rengtas disputas apie O. Milašių, Mažai žinomą pjesę „Saulius iš Tarsio“ Co­médie française teatre pastatė aktorius Jean François Rémi.

Ir vėliau nenuleidome rankų. 1980 m. garsus aktorius L. Terzieffas sukū­rė spektaklį „Milašius“, kuris buvo vaidinamas tris mėnesius. Ir salė visąlaik buvo pilna.

1981 m. Marais festivalyje buvo suvaidintas „Migelis Manjara“, kurį pastatė Rémi.

1989 m. buvo paminėtos 50-osios O. Milašiaus mirties metinės. Sorbonoje įvyko tarptautinė konferencija „Milašius. Šaknys ir tremtis“. Taip pat Pompidou centre buvo surengta paroda. 1990 m. Comédie française surengė jo poezijos vakarą.

Kaip matote, jau niekas nebegali sustabdyti šito užmojo. Dabar O. Mila­šiaus gerbėjai ir skaitytojai jau gina jį.

Jo skaitytojų skaičius vis auga. Bet reikia pasakyti, kad O. Milašius niekad nebus labai populiarus, nes jo kūryba yra daugiaprasmė, daugiaaukštė. Bet nors tas skaičius nėra didelis, skaitytojai jį karštai myli. Dabar O. Milašiaus poe­zija figūruoja licėjų, koledžų vadovėliuose, visose antologijose. Beje, Galli­mard’o leidykla išleido prancūzų poezijos antologiją, kurią sudarė A. Gide’as. Joje O. Milašiaus nėra. Ir tai buvo padaryta savavališkai. Anuo metu pažinojau vaikiną, kuris dirbo Gide’o sekretoriumi. Šis vaikinas žavėjosi O. Milašiaus poezija. Jis pasakė Gide’ui: „Tik neužmirškit įtraukti O. Milašiaus.“ Antolo­gijos pratarmėje Gide’as savo sekretorių pavadino X ir parašė: „X man prie­kaištauja, kad aš neįtraukiau O. Milašiaus.“ Toliau jis priduria, jog šio poeto kūryboje jis nerado nieko įdomaus. Gide’as, kuris gyrėsi esąs didelis poezijos žinovas, padarė O. Milašiui nemažą žalą. Tais laikais daugelis žmonių, žinodami, kad Gide’as nemėgsta O. Milašiaus (o tada daug kam Gide’as buvo stabas), manė, jog ir neverta jo skaityti. Bet šiandien jaunoji karta taip nebemano. Ji supranta, kad Gide’as padarė klaidą, ypač kai pamato poetus, įtrauktus į tą an­tologiją. Tai poetai, kurių šiandien niekas neprisimena, bet jie buvo Gide’o draugai. Štai ir visa paslaptis.

Ar žinote, kad O. Milašiaus poezijos dvikalbis rinkinys buvo iš­leistas ir Lietuvoje? Gal palaikėte ryšius su Lietuvos leidėjais?

A. S. Taip, žinau. Aš jį turiu. Bet Lietuvos leidėjai su manimi ryšių nepa­laiko. Jie publikuoja O. Milašiaus kūrybą, bet man apie tai nė nepraneša. O aš negaliu visko sužiūrėti. Ir negaliu nieko padaryti.

Tuo tarpu čekai, vengrai, leisdami O. Milašių, parašė man, sudarėm sutartis, gavo mano leidimus. Panašiai pasielgė ir italai, ispanai. O. Milašius buvo iš­verstas į anglų, lenkų, vokiečių, hebrajų kalbas. Galbūt jis buvo publikuotas ir kitomis kalbomis, tik aš šito nežinau. Beje, Pietų Amerikoje O. Milašius buvo išleistas piratišku būdu, t. y. nepateikus man jokios informacijos.

Aš mačiau ir turiu O. Milašiaus „Pasakas“, išleistas Lietuvoje, taip pat „Kran­tų“ numerį, skirtą rašytojui. Visa tat galėjo pamatyti ir prancūzai parodoje Pompidou centre.

Man sakė, kad Lietuvoje įsikūrusi ir O. Milašiaus draugija. Jei taip yra iš tikrųjų, būtų gerai, kad ji užmegztų ryšius su Paryžiaus draugija.

Kaip matote, jau nebeįmanoma pasakyti, jog O. Milašius yra nežinomas. Mano nuomone, tai garsus XX a. rašytojas, kuris dar nėra deramai įvertintas. Tačiau padėtis keičiasi…

Nuoširdžiai dėkoju už pokalbį.

Oskaras Milašius. Laiškai ponui Lézier

2022 m. Nr. 5–6 / Iš prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė / Nors aš esu visiškai įsitikinęs, kad nebėra nė menkiausios vilties surasti mano mažuosius sparnuotus pabėgėlius, vis dėlto aš būčiau Jums be galo dėkingas, jeigu malonėtumėte…

Oskaro Milašiaus kūrybos kontekstai „Metuose“

2022 05 20 / Minėdami poeto, mistiko, diplomato Oskaro Milašiaus (1877–1939) 145-ąsias gimimo metines pristatome žurnale skelbtų poeto kūrybos ir kontekstinių straipsnių archyvą.

Indrė Valantinaitė. Vėjuotos pranašystės, poezija ir paukščiai

2021 11 06 / Prieš porą mėnesių su „Literatūros pamokos“ kūrybine grupe viešint „Metų“ redakcijoje ir kalbinant šio mėnraščio vyr. redaktorių Antaną Šimkų, akys vis krypo į pačiame kabineto centre pakabintą didžiulį nespalvotą plakatą…

Vytautas Kubilius. Oskaras Milašius – romanistas

2002 m. Nr. 5-6 / Oskaras Milašius. Meilės įšventinimas. Zborovskiai / Iš prancūzų k. vertė S. Banionytė. – Vilnius: Alma littera, 2001. – 239 p.

Dalia Jakaitė. Hermetiškai atvira studija

2001 m. Nr. 11 / Elina Naujokaitienė. Oskaras Milašius. Mistikas ir hermetinis poetas. – Kaunas: VDU leidykla, 2001. – 264 p.

Mindaugas Kvietkauskas. Korespondencijos mįslės: Oskaras Milašius – Juozui Urbšiui, Czesławas Miłoszas – Juozui Keliuočiui

2000 m. Nr. 3 / Suklydau pasikliovęs pirmu įspūdžiu: Czesławas Mitoszas, lėtai ei­nantis pasitikti svečių savo buto prieangyje, man pasirodė be galo pa­žįstamas. Matyta veido išraiška, girdėta intonacija, atpažįstamas gestas…

Virginija Balsevičiūtė. Penkiese apie Oskarą Milašių

1997 m. Nr. 8–9 / Semiotika: Oscar V. de L. Milosz / Oskaras Milašius: Poezijos analizė. – Vilnius: Baltos lankos, 1997. – 99 p.

Czesław Miłosz. Apie Oskaro Milašiaus filosofiją

1997 m. Nr. 6 / Iš anglų k. vertė Antanas Danielius / Oskaro Milašiaus „filosofinės poemos“ yra sunkiai suprantamos ir neatitinka jokio filosofinio žanro. Kad galėtume apibūdinti jas kaip poeziją, pirmiausia turėtume pripažinti specifinę poetinės kūrybos sampratą.

Oskaras Milašius. Nemiga

1997 m. Nr. 5 / Iš prancūzų k. verte Vytautas P. Bložė / Gegužės 28 d. sukanka 120 metų, kai gimė Oskaras Milašius. Nuostabi jo poezija pažįstama ir pripažįstama visame pasaulyje, ypač gerbiama pačių subtiliausių poezijos vertintojų.

Elina Naujokaitienė. Oskaras Milašius ir viduramžių poetika

1995 m. Nr. 6 / Oskaras Milašius savo kūryboje originaliai sujungė europinio alegorizmo, klestėjusio viduramžiais, ir geriausias prancūzų simbolizmo bei siurrealizmo tradicijas. Nesustodami prie XX a. literatūros kontekstų, formavusių…

Viktorija Daujotytė. Oskaras Milašius labai karštą liepą

1994 m. Nr. 12 / Poezija yra iš tos pačios dvasinės patirties, kuri parodo akims žiedą ar ak­mens formą, kuri leidžia matyti, girdėti kaip mąstyti. Tyliai, savaimingai – kaip auga žolė

Elina Naujokaitienė. Mistinis patyrimas O. Milašiaus pasakose

1994 m. Nr. 6 / Nuo 1919 iki 1925 metų O. Milašius Prancūzijoje dirbo nelengvą diplomato, Lietuvos valstybės pasiuntinio darbą. 1925-aisiais jis užleidžia savo postą P. Klimui, kuris buvo Lietuvos reikalų patikėtinis Prancūzijoje.