literatūros žurnalas

Elina Naujokaitienė. Oskaras Milašius ir viduramžių poetika

1995 m. Nr. 6

Oskaras Milašius savo kūryboje originaliai sujungė europinio alegorizmo, klestėjusio viduramžiais, ir geriausias prancūzų simbolizmo bei siurrealizmo tradicijas. Nesustodami prie XX a. literatūros kontekstų, formavusių Mila­šiaus sintetintojo talentą, pašnekėkime apie viduramžių poetiką, suteikusią nemaža impulsų rašytojui ir lėmusią poetinių formų atranką jo eilėraščiuose, prozoje, dramaturgijoje. Viduramžių kultūra ir jos tradicijos įvairiais keliais įsiliejo į O.Milašiaus kūrybą – tiesiogiai iš literatūros paminklų ir viduramžių epochą interpretuojančių vėlesnių kartų rašytojų ir literatūros sąjūdžių.

O.Milašius savo kūryboje įtvirtino figūrinio kalbėjimo ir savitos mąstysenos būdą, būdingą kai kuriems viduramžių autoriams ir mokykloms (alegorinei ir mistinei egzegezei, eschatologinei ir filosofinei alegorijai). Su egzegezės, komentavimo tradicija susijęs ne tik jo „Apokalipsės raktas“ ir studija „Lietuvių tautos kilmė“, bet ir visa kūryba, turinti biblinio lyrizmo. Jo poeziją galima priskirti alegorini racionalizmą ir mistini komentarą jungiančiai mąstymo sro­vei, kuriai priklauso viduramžių menas. Šią gana uždarą raiškos formą ge­riausiai įprasmina alchemijos kalba, savito privilegijuotos klasės gyvenimo alegorija – „Rožės romanas“. Alchemijos kalba pasižymėjo svarbiausiomis vi­duramžių poetikos ypatybėmis. Iš šios tradicijos Milašius paveldėjo alegorini vizijos bei sapno žanrą (eilėraščiai „H“, „Tyrlaukiai“, „Kalno daina“ ir kiti), fi­gūrinio kalbėjimo techniką, dėmesį sudėtingam prasmės struktūros pasauliui.

Kalbant apie nemažą įtaką poetui turėjusi viduramžių literatūros šedevrą „Rožės romaną“, pažymėtina, kad šioje alegorinėje poemoje rafinuotumo siekis siejamas su krikščioniškų idealų ugdymu ir vaizduojamas kaip aristokratišku­mo, kilnios sielos susidūrimas su ją tykančiais pavojais. Juos poemoje repre­zentuoja vilano personifikacija (vilain sen. pranc. k. – piktadarys). Jis bando su­stabdyti meilės ir pažinimo, vidinio tobulėjimo siekiantį dvidešimtmetį kilmingą jaunuolį – užstoja jam kelią į uždarą meilės pasaulį, kurį simbolizuoja viduramžiais trafaretine kliše tapęs sodas. Viduramžių aristokratų gyvenime svarbią vietą užėmė garbingumo samprata, priešpriešinama tam, kas žema. Negarbinga, kas prieštarauja riteriniam kodeksui, kuriuo rėmėsi visa to meto kultūra. Garbingumo matas viduramžiais buvo ir sugebėjimas mylėti. Apie tai svarstoma filosofiniuose alegoriniuose traktatuose (André le Chapelaino „De arte honeste amandi“). Meilės tema buvo grindžiama sena „meilės meno“ (ars amandi) tradicija, kuriai priklauso ir „Rožės romanas“. Krikščioniškas tobulos asmenybės įsivaizdavimas rėmėsi aptartaisiais idealais. Buvo manoma, kad žmogus, tobulindamas meilę, tobulėja pats. Ši iš aristokratinio vidur­amžių konteksto atkeliavusi tema iš naujo buvo prikelta Milašiaus kūryboje. Jis ir pats priminė viduramžių kilmingąjį. Būdamas modernus XX a. poetas, rašęs misterijas ir dekadentiškas eiles, išliko europietiškos viduramžių kultūros žmogumi. Įdomu, kad viduramžių heraldika ir prancūzų etiketas yra svar­būs interpretuojant Milašiaus lietuviškųjų pasakų transkripcijas, kurios „at­šviežina“ gūdų gotikini kontekstą naujom retorinėm priemonėm. Jo romanas „Meilės įšventinimas“ (1910) – tai savotiškas modernusis „Rožės romanas“, ku­riame buvo kalbama apie beatodairiškai mylinčio žmogaus kelyje iškylančią būtinybę žinoti meilės taisykles, transcenduoti meilę, atpažinti jos formas ir nekintanti jos pavidalą. „Rožės romano“ antroji dalis „Veidrodis“, priešinama pirmajai daliai – „Sapnui“, iš įšventinimo romano virsta intelektualinio auklėjimo romanu. Savo kūrinyje Milašius taip pat žaidžia „įšventinimo“ sąvoka, ją taikydamas kartu įšventinamajam ir pačiai meilei. Iš „Rožės romano“ į XX a. meilės romaną perėjusi fin’amor, subtilios meilės tema iš dalies parodijuoja­ma. Chimeriška, o pabaigoje blaivi „Meilės įšventinimo“ herojaus grafo Pinamontės meilė turi ne tik kurtuazinės meilės bruožų, viduramžiškos meilės mistiškumo, bet ir XX a. žmogaus sielai būdingos tragikos. Milašiaus herojų meilės aristokratizmas išryškina jų vienišumą. Geriausios viduramžių aristokratizmo tendencijos čia sintetinamos su natūralistiniais elementais, perkelia­mos į metafizini lygmenį, sukuriant savitą natūralistinio meilės aprašymo ir filosofinių svarstymų apie ją dermę. Abu romanus – ir „Rožės romaną“, ir Milašiaus „Meilės įšventinimą“ – suartina mistinio nubudimo tema: vidur­amžių alegorinė poema baigiasi nubudimu iš miego, iš savotiško meilės svai­gulio atsibunda ir Milašiaus herojus. Ar šis nubudimas mistiškas ir „Meilės įšventinime“, galime pamatyti tik suvokę kūrinio visumą. Nusivylimo nuo­taikų vyravimas romane ir apskritai XX a. literatūroje greičiau leistų daryti iš­vadą. kad Milašius meilę ironizuoja, bet nusilenkia visa persmelkiančiai jos jėgai. Jis demistifikuoja meilę, tačiau ir pats kuria mistifikacijas. Iš dalies sąmoningai, iš dalies turbūt nesąmoningai. Viduramžių naratyvinė alegorija apie meilę imituojama, parodijuojama, atliekama jos dekonstrukcija, tačiau Milašius daug kur poetizuoja savo įkvėpimo šaltinius. Todėl viduramžių reli­gingumas ir subtilumas dažniau tėra susižavėjimo objektas, bet jam, kaip ir kiekvienam XX a. žmogui, nesvetima abejonė, suteikianti jo stiliui šiek tiek ironiškumo, o kartu ir tragikos.

Skaitant O.Milašiaus romaną „Meilės įšventinimas“, jo metafizinius veika­lus, matyti viduramžių ir naujųjų laikų žmogaus religinės sąmonės tęstinu­mas ir skirtumai. Ypač į akis krinta Milašiaus išskirtinumas pažeistos, eklek­tiškos. „korumpuotos“ XX a. mąstysenos kontekste. XX a. gyvensenos analiti­kas filosofas E.M.Cioranas pažymi: „Ar tik ne spindintis apgautųjų kvailumas atlieka didžiųjų epochų darbus“1. O.Milašius buvo vienas iš tų naiviųjų“ me­nininkų ir mistikų, nepraradusių tikėjimo savo misija. Europos viduramžių polinkis į paslatingumą, riterių svajonės ir žygiai jam galėjo būti ta atrama, kuri leido išlaikyti pusiausvyrą, tikėjimą, riterystės amžiui apskritai buvo būdinga intelekto ir relgiijos elektika, tam tikras pojūčių gurmanizmas ir estetizmas. Milašius po esteto šydu išsaugojo tvirtą religinį pagrindą, nors reikia pasakyti, kad jis pats jo ieškojo, eidamas painiu kabalizmo, ezoterizmo, alchemijos ir hermetizmo keliu. Net atrastąją katalikybę jis suvokė savitai. Tai savo disertacijoje pažymi J. Grinius2. Milašius priminė besiblaškantį, ieškanti, bet užsispyrusiai tikintį XX a. žmogų, – vadinasi, jis išreiškė kai kurias Europos tragiškojo humanizmo tendencijas, išaugusias iš pesimizmo filosofijos. Tačiau XX a. pa­noramoje Milašius ryškiai išsiskiria tuo, kad jam būdinga mistiko ramybė ir entuziazmas, tuo tarpu XX a. žmogus dažniausiai ieško, tačiau neatranda, keičia įsitikinimus, neturi ramybės. Savo mistiniame veikale „Laiškas Storgei“ (1916), kurį galima laikyti samprotavimais apie erotinę ir filosofinę meilę, materiją (graikiškai žodis Storgė siejasi su erotine ir filosofine meile), rašytojas tvirtina pagaliau atradęs ramybę: „Je goûtais la paix!“ (Aš ragavau ramybę!)3. Kai kuriais savo teiginiais Milašius primena stoišką „naivuoli“, užgrūdintą XX a. asmenybę, bet ne vidutini žmogų. Savo skoniu jis yra gana modernus ir rafinuotas XX a. žmogus, mokąs atsirinkti iš praėjusių epochų tai, kas geriau­sia. Ypač jį žavi viduramžiai. Viename savo laiške jis pabrėžia, kad jam arti­mas viduramžių integralumas, kuri išreiškia šios epochos paslaptingumas ir misticizmas4. XX amžių tyrinėtojai vadina trivialumo ir sublimacijos amžiumi, pasižyminčiu persisotinimu, o kartu ir grožio, autentiškumo ieškojimu, formų atranka5. Minia reikalauja vis naujų mitų. Toks nepasisotinimas būdingas nuosmukio epochoms, kai senasis tikėjimas išgyvena krizę, o naujasis dar nėra išsikristalizavęs. Tačiau O.Milašius – stoiškai išbandymus atlaikęs meni­ninkas. Jo kelias, ieškojimai hermetiniuose moksluose ir mene, gnosticizme ir ezoterizme, kurie siejasi su mįslinga „gotikine“ viduramžių epocha, liudija, kad XX a. intelektualini šleikštuli (Sartre’o romanas „Šleikštulys“) jis malšino iš gaivių šaltinių. Ir tokia atgaiva buvo viduramžiai. Be aristokratinio „Rožės romano“, pažymėtina iškili Dante’s asmenybė, veikusi Milašiaus politines ir estetines pažiūras, leidusi išsikristalizuoti savitai jų sintezei. Savo veikale, skirtame alchemijos temai. „Ars Magna“ (1924) Milašius atvirai žavisi Dante ir viduramžių epocha6. Pažymėtina, kad viduramžiai gaivino ne tik jo poetiką (alegoriška, primenanti trubadūrų lyriką „Pavasario giesmė“), bet ir intelektualius ieškojimus, kuriuos skatino Dante’s veikalai, ypač „Vita nuova“, ir „Dieviškoji komedija“, atstovaujanti mistinės epopėjos žanrui.

XX amžiuje susidomėjimas religijomis tampa ypač madingas, jis išreiškia nepasotinamą alkį, tačiau ir „naujų nuodų ieškojimą“, kaip pažymi Cioranas7. XX a. būviui būdinga sumaišyti „ydas su maldomis“8. Milašius savo kūrybinio kelio pradžioje taip pat ėjo šiuo menininko bohemininko keliu. Apie tai byloja jo dekadentiškos eilės, ypač eilėraščiai „Aliénor“. „Salome“, „Vyno dai­na“, „Himnas“, „Paskutinė orgija“, „Nuovargis“. Tačiau pažymėtina, jog vėles­ni veikalai, ypač misterijos „Migelis Manjara“, „Saulius iš Taršo“, „Mifibosetas“ dvelkia askeze. Kinta ir forma. Nuo laisvos poetinės formos, kuria pasižymi ankstyvoji lyrika, nuo simbolistinių asonansų pereinama prie kadencinės pro­zos, verseto, atnaujinama biblinė lyrizmo tradicija. Remiantis W.Blake’u, su kuriuo Milašių lygina kai kurie tyrinėtojai (pvz., Cz.Miloszas), ji galima pava­dinti tikru, įkvėptu poetu, koks buvo biblinis karalius Dovydas. Iš viduramžių Milašius yra perėmęs naujojo, arba mistinio gyvenimo idėją. Jis ne kartą yra užsiminęs, kad jam turėjęs įtakos Dante’s kūrinys „Vita nuova“, susijęs ir su Petrarca’os bei Boccaccio plėtota „mylinčiojo regėjimų“ bei „triumfų“ žanro europine tradicija. Su šia tradicija, pradėta viduramžiais, kur vyrauja truba­dūrų lyrika ir damos kultas, kai kuriais atžvilgiais suartėja Milašiaus sonetai „Graužatis“ ir „Meilei“, dantiškieji romano „Meilės įšventinimas“ motyvai (meilė Analenai – naujų laikų vadovei po dvasini pasauli, savotiškai Beatričei) bei „Laiškas Storgei“. Šiame kūrinyje metafizinius apmąstymus apie materiją laiką, vietą bei erdvę Milašius pateikia „laiško Meilei“ (Storgė yra Meilė) forma. Viduramžių poetas Dante, plėtodamas subtiliosios trubadūrų meilės apdainavimo tradiciją, savo sonetus išsiuntinėja kaip laiškus draugams poetams ir su­jungia juos komentaro tekstu. Milašiaus filosofiniai apmąstymai taip pat yra „laiškas“ mylimajai, jame įterpti poeto regėjimai kaip savotiški petrarkiški naujųjų laikų „triumfai“, kuriuose apdainuojama po mirties išliekanti meilė.

XXV savo kūrinio „Vita nuova“ perskyrime Dante svarsto apie meilę ir materiją. Šį ryšį poetas aiškina studijuodamas poetikos klausimus. Dante tvirtina, kad meilę būtina apdainuoti pagal tam tikras taisykles. Todėl meilės tema lotynų tradicijoje, pasak Dante’s, rašą išsimokslinę poetai. O liaudies po­etus pati jų apdainuojama meilės tema išmoko kai kurių taisyklių. Milašiaus intelektualaus pokalbio adresatas yra personifikuota meilė – Storgė. Poetas čia pratęsia europinę figūrinio kalbėjimo tradiciją. „Laiške Storgei“ Milašius tvirti­na, kad sąvokai .meilė“ Jis priskiriąs tą pačią prasmę, kurią jai suteikė Dante ir kuri buvo gana plačiai žinoma viduramžiais, kurtuazinės kultūros klestėji­mo laikais. Viduramžių alegorizmo sintetintojo Dante’s kūryba Milašiui buvo jo poetikos mokykla. Viename poemos „Slėpiniai“ paaiškinimų poetas tvirtina, kad metaforiška Dante’s kalba rodo. kad jis yra ne gamtos, bet Dievo įkvėptas poetas9.

Dante’i „naujasis gyvenimas“ kartu yra ir „naujasis pažinimas“ (scienza nuova). O.Milašius, išryškindamas viduramžių alegorinės lyrikos meilės tema gyvastingumą, savo romane pažinimą per meilę iškelia virš visų kitų pažinimo rūšių. Tačiau pažymėtina, kad XX a. tyrinėtojų akimis Dante’s vardas labiau asocijuojasi su pragaru nei su rojumi, nors abu terminai vizionieriui ir Įbau­gintam intelektualui nusakyti yra susiję kaip sinonimai10. Kartais savo roma­ne Milašius taip pat nurodo, kad Jis rašąs savo plunksną vilgydamas Flagetono upėje, Pragaro upėje, kurios „vanduo“ – tai liepsnos. Tad vaizduojąs žmo­giškųjų aistrų pragarą. Viduramžių poetikos tęstinumo, jos reinterpretacijos požiūriu lyginant Dante ir Milašių, būtina pažymėti, kad Dante savo kūrinį va­dino „sakralia poema“, o Milašius, priešingai, norėjo sukurti kažką humaniškesnio. nuoširdesnio. Apie tai jis užsimena viename savo laiškų prof. Ch.Gaussui11.

Svarbus Milašiaus kūrinių poetikoje „dvasinės Saulės“ įvaizdis taip pat aiškintinas viduramžiška tradicija. Jis tvirtina, kad „dvasinė Saulė“ jam buvu­si tas pat, kas Dante’s vizijų Saulė. Ką gi reiškė Saulė Dante’i? Jam ji buvo įprasta viduramžiška aritmetinė metafora, nors ir perteikianti mistini pažinimą, kurt ypač akcentavo O.Milašius, nes „dvasinę Saulę“ jis siejo su sa­vo ekstatiniu patyrimu, aprašytu „Laiške Storgei“. Dante’i Saulė yra Dievo atitikmuo, ir Milašius žavėjosi šia alegorine fizinio pasaulio samprata, atėjusia iš senesnių laikų ir paveldėta kai kurių naujųjų laikų poetų. Dante’i „Vita nuova“ siejasi su „naujojo meno“ idėja, Milašius taip pat savo apmąstymus meilės tema („Laišką Storgei“) įjungia į modernų traktatą apie alchemijos meną („Ars magna“).

Kalbant apie XX a. intelektualų išgyvenamą krizę, būtina pridurti, kad Dante buvo tipiškas viduramžių intelektualas, tolimoje gotikinėje epochoje iš­gyvenęs dvasinę krizę, nes jo vizijos pirmiausia sietinos su Pragaro regėjimais. (Tuo jis savotiškai artimas dabarties intelektualų svyravimams.) Mila­šius taip pat išgyveno kažką panašaus, ir tai jį suartina su viduramžių intelektualizmo tradicija. Kalbant apie Dante ir moderniškumą, būtina pažymėti, kad jis buvo pirmasis Europos intelektualas. Norvegas Bergas Eriksenas mano, kad savo poezija jis sukūrė „distinktyvią kognityvinę formą“, lygintiną su Shakespeare’o, Goethe’s, Cervanteso. Thomo Manno. Apie tai tyrinėtojas rašo savo knygoje „Reisen gjennom helvete“ (Kelionė pragaru)12. XX a. intelektualūs ieškojimai daug kur taip pat sietini su panašaus pobūdžio „kelione pragaru“.

Oskaro Milašiaus romanas „Meilės įšventinimas“ teksto lygmeniu yra mo­derni „meilės meno“, išdėstyto „Rožės romane“, transkripcija. Apmąstant lite­ratūrų ir epochų panašumus, ieškant viduramžių ir XX a. sąsajų, atrodo, kad šių epochų kūriniuose esama panašaus meilės temos traktavimo, nors yra ir kai kurių esminių skirtumų. Viduramžių ir moderniškumo tyrinėtojai pažymi, kad intelektinio persisotinimo laikotarpiais, o tai pasakytina apie XX a., menas tampa geidulingumo tęsiniu, o pati meilė – technika ir mokslu13. Kai kurios meilės taisyklės egzistavo ir viduramžiais, ir tai darė meilę menu (l’art d’amour), tačiau viduramžiais ji buvo kur kas labiau sudvasinta, svarstymai apie meilę darė ją scholastinės filosofijos dalimi. „Laiške Storgei“ Milašius apgailestauja, kad meilė neteko didingos sampratos, kurią ji turėjo vidur­amžiais. Romane „Meilės įšventinimas“ Jis aprašo aristokratizmo tradicijų de­gradavimą. tačiau meilę išryškina kaip privilegijuotą temą, vertą senojo dievo­baimingumo.

Kokį vaidmenį atliko antikos ir ypač viduramžių tradicija, formuojantis Milašiaus meilės poetikai? Poetas rėmėsi Platonu, kurio filosofijoje meilė susi­liejo su religija ir pažinimu, be to, į savąją meilės sistemą įtraukė ir sudva­sintą kūniškąją Swedenborgo meilę. Tačiau Milašius įdomus tuo, kad jis savo kūryboje itin išplėtojo donžuaniškąją meilės erdvę, susiedamas ją – tartum vi­duramžių misterijose – su pamatiniais būties klausimais. Neatsitiktinai jo Don Žuanas yra atgailaujantis donas Migelis, kurio paveiksle susilieja istorinio ir religinio-mistinio Don Žuano bruožai. Svarstydamas meilės temą, Milašius XX a. atnaujina misterijos žanrą, parašydamas „Migelį Manjarą“.

Svarbią vietą Milašiaus meilės sampratoje užima viduramžių meilės lyri­ka ir viduramžių teologija. Ne veltui savo prozoje iki biblinių aukštumų jis iš­kelia „banalų“ žodį meilė. Romane „Meilės įšventinimas“ vaizduojamas moder­nus išganymo kelias, kai sielos vadove tampa mylima moteris, jos dorybės, ne­lyginant viduramžiškoje Dante’s epopėjoje. Net puolusi moteris jo prozos puslapiuose išlieka sušiuolaikinta Beatriče, rodančia kelią. Moters paveikslas yra kelio metafora ir Milašiaus lyrikoje, kur ši mintis pridengta paslaptingomis metaforomis:

Vienas akis akin su gūdžiais senatvės ledynais! Vienas
Su to vardo aidui baimė dieną ir baimė naktį
Tarsi dvi seserys, nelaimėje susitaikiusios,
Stovi ant miego tilto, duoda ženklą, duoda ženklą! (Rugsėjo simfonija, V.P.Bložės vertimas)

Pažymėtina, kad Milašiaus kūryboje moteris dažnai vaizduojama kaip didžiųjų jausmų pradininkė, tačiau ir kliūtis, galinti keliautoją paklaidinti ir sulaikyti – kaip antikinė Kirkė ar sirenos, kaip miglotas mergaitės paveikslas, vaikystės sodų ir sapnų nerealus filosofinių apmąstymų pavidalas (jo eilėraščių moterys-vaiduokliai). Meilė Milašiaus kūryboje atsiskleidžia kaip platus pažinimo kelias, bet ji ir pavojinga – tarsi tinklas ar virvės, galinčios apipainioti herojų. Pati moteris neatlieka „gyvenimiško“ vaidmens, ji pasirodo tartum figūra religinių ieškojimų kelyje, o atlikusi savo priedermę pasitraukia („Migelis Manjara“, „Meilės įšventinimas“). O kartais moters vaidmuo apsiribo­ja trubadūrų Damos. Madonos renesanso meilės lyrikoje (Petrarca, Boccaccio, Ronsard’as) vaidmeniu. Su šiomis epochomis Milašių artina plačiai išskleista tarnavimo meilei tema. daranti poetą moderniuoju trubadūru arba truveru.

„Riteriškąjį“, susijusį su viduramžiais, Milašiaus kūrybos klodą gerai iliustruoja jo eilėraštis „Riterio Zyndramo giesmė“ iš „Septynių vienatvių“ (1906) rinkinio. Šis eilėraštis laikomas ir autobiografišku. Jame labai ryškiai atsispindi paties Milašiaus, kėlusio riterystės idealus aukščiau kitų idealų, as­menybė. „Riterio Zyndramo giesmėje“ vyrauja vienatvės motyvas ir išdidžių ieškojimų nuotaika. Jame atsiranda ir „vienatvės erelio“ įvaizdis, apibendri­nantis Miloszų, kilmingų riteriškų bruožų giminės, įsikūrusios etnografinėje Lietuvoje, paveikslą. Poetas girdi bajorų tarpusavio kovų atbalsius. Jis rašo: „Gėda apspjaudė mūsų herbą“, bet kitame posme tvirtina: „Tačiau dar liko kraujo vėliavai nudažyti“. Milašiaus vizijoje, nukeliančioje mus į magišką vi­duramžių pilių prieblandą, iškyla senas šeimyninis „mėnulio sugraužtas kala­vijas“ – riterinio gyvenimo atributas. Šioje vizijoje esama ir paties poeto graudžių bei ironiškų bruožų. Apie save eilėraščio pasakotojas sako: „Liesas riteris Zyndramas dar nežuvęs“. Prisiminkime, kad savo laiškus skulptoriui Leonui Vogtui Milašius pasirašinėjo literatūriniu riterio Zyndramo vardu, atke­liavusiu į jo gyvenimo ir poezijos erdvę iš viduramžių per Goethe’s balades. Šis riterio, idealo ieškotojo paveikslas verčia prisiminti intelektualiąją Cervanteso kūrybą, iš kurios yra kilęs reikšmingas Don Kichoto paveikslas. Milašius mėgo sąmoningai save vadinti šiaurės riteriu, mistišku herojumi, todėl ir laiš­kus pasirašinėjo semantine prasme įmagnetintu „riterio Zyndramo“ vardu. Tai literatūros ir gyvenimo sąlyčio pavyzdys. Riterio Zyndramo paveikslas, susiliejantis su paties poeto kuriamu savuoju portretu, yra prisodrintas vidu­ramžių kultūros prasmių ir Goethe’s poezijos konteksto. Milašiui dainiai yra „riteriai“ pirmiausia todėl, kad jie yra „raupsuoti parijai tarp žmonių“. Todėl poetas juos lygina su „apnuodyta gailestingumo duona“. Prisiminkime, kad jis kvietė dirbti „savo priešams žmonėms“ ir mylėti juos, net jei jie šią meilę ir at­stumia. Panašiai, kaip riteris mylėjo savo Damą. kurią aukštino. Šiame eilėraštyje prabyla jo galinga, iš praeities, viduramžių idealizmo paveldėta dvasia. Riterio, ieškančio meilės, motyvas, riteriškos ištikimybės meilei ir tar­navimo jai idealas taps ne tik vėlesnės Milašiaus kūrybos tema, bet ir svarbiu elementu, leidžiančiu suvokti savitą, kiek senamadišką, bet užtai pilną kartėlio ir nusivylimo jo pasaulėžiūrą, kur jungiasi du elementai – riterystė ir meilė, darantys jį senamadišku XX a. kovotoju už krikščionybės idealus, žmo­gaus sielos laisvę, prieš materializmo kultą, nejautrumą, pigų populiarumą. Jis aristokratijos idealų tęsėjas, intelektualas mistikas.

Apmąstant viduramžių kultūros dominantes Milašiaus pasaulėžiūroje, verta pastebėti asyžietiškąją konstantą, reprezentuojančią viduramžių religijos dvasią, pranciškonų, arba mažųjų brolių, ideologiją. Daugelis prancūzų ty­rinėtojų Milašių vadina Pranciškaus Asyžiečio viduramžiais iškeltų idealų puoselėtoju. Į akis krinta jo aristokratizmas, bet kartu ir pranciškoniškas savęs atsižadėjimas, jautrumas gamtos tvariniams ir reiškiniams, meilė jiems. 1949 metais viena Milašiaus bičiulė literatė Jean Yves Blanc belgų laikrašty­je praėjus dešimčiai metų po poeto mirties rašė: „Iš karto galėjai pasakyti, kad jis ne tik pašvęstasis, kuris mato vien žemę, bet ir įkvėptasis, filosofas ir po­etas, pasiekęs nepasiekiamybės gylį. Nuo jo sklido ne tik pranciškoniškas švelnumas, bet ir susitvardymas, po aukštos rasės ponui įgimtu kilmingu“ („Mercure de France“). Šis apibūdinimas pakankamai taiklus ir talpus.

Milašius senatvėje atgaivino viduramžių idealus, iš poeto dekadento, rašy­tojo simbolisto virsdamas asketu ir politiku. Kai kuriuos jo kūrinius vainikuo­ja krikščioniškos religijos, kurią jis suprato kaip „universalią meilės religiją“, idealai. Milašių buvus savotišku pašvęstuoju rodo ne tik rašytojos Jean Yves Blanc prisiminimai, daugelio kitų pasakojimai, bet ir prancūzų skulptoriaus Antoinne’o Bourdellio laiškai poetui (publikuoti Silvaire’o „Milašiaus bičiulių asociacijos sąsiuviniuose“). 1925 m. Bourdellis. su kuriuo poetą supažindino Leonas Vogtas, rašo: „Formų meną tvarko tie patys dėsniai. Neįšventintam at­rodo. kad jis mato trijų matmenų formas, ketvirtasis matmuo jam yra nesu­prantamas. Aš vertinu religinę jūsų meno ašį. Jūsų knyga „Ars magna“ užant­spauduota. Ne daug kas iš kaimenės ją skaito. Ji tiems, kurie jau surado spindulių šaltinį“. („Kaimenę“ galime suprasti kaip „ganomuosius“, o „spindu­lių šaltinis“ verčia prisiminti viduramžišką Dante’s teologiją.) Bourdellis laiško pabaigoje prideda: „Iš vakarykštės Jūsų poezijos aš galėjau nujausti šiandie­ninę Jūsų prozą. Kiekvienas mūsų yra dalelė priežasčių, veiksmų ir formų, apie kurias mąsto Dievas. Mes suteikiame jam savo žiūrėjimo kampą“. Šis žymaus skulptoriaus laiškas Milašiui patvirtina rašytoją ėjus ne vien nusivy­limų, bet ir mistinio kūrybos džiaugsmo keliu. Apie tai liudija biblinių stiliu­mi parašyta jo poetinė proza bei J.Griniaus išskiriamas mistinis-afirmatyvinis (pozityvus, teigiantis) jo kūrybos laikotarpis, pradedant „Pradais“, „Meilės įšventinimu“, baigiant misterijomis, filosofine „Lemiuelio išpažintimi“, „Pažini­mo giesme“. Viduramžių kultūros sukurtas riteriško garbingumo idealas liko nepakitęs per visą Milašiaus gyvenimą. Juo jis rėmėsi išbandymo tarpsniais, atlikdamas nuobodžias, bet paslaptingas, kaip rašė jis pats, savo kasdienines pareigas (iš laiško Vogtui). Milašius manė, kad poetas yra kūrėjas, o ne griovėjas, todėl viduramžių tradicija jo kūryboje iškyla pozityviu paveldėtos kultūros aspektu: ji priešinama skepticizmui, dekadansui, persisotinimui, nuoboduliui. Jo kūryboje, išryškėjus vienuoliško gyvenimo idealui, atsirado re­ligijos ir kultūros dermė, gyvenimas tarp paukščių ir knygų tapo savotiškai žavus. Štai romano „Meilės įšventinimas“ herojus Brettinoras, kvėpdamas į save senų foliantų, senų rankraščių kvapą, galbūt ne vien ironiškai tvirtina, kad šios senų knygų dulkės jam kvepia „pavasario lietumi“. Milašius savo kū­ryboje piešia žmogų, kuriam kultūra tampa antrąja realia egzistencija, tuo pri­sidėdamas prie didžiųjų moderniųjų laikų rašytojų ir literatūros teoretikų nuomonės, kad literatūra yra ne tik gyvenimo kvintesencija, bet ir patsai gy­venimas. kad kalboje, iš kurios sukurtas nuostabus literatūros pasaulis, gali­ma būti, gyventi. Tą patį tvirtina Mallarmé, Proustas, Sollersas, Bartes’as ir kiti.

Panagrinėkime kito Milašiaus kūrinio – „Migelio Manjaros“ – poetiką. Kas šią misteriją plačiąja prasme leidžia sieti su viduramžių kultūra? Don Žuano Problematika čia keliama religijos klausimų kontekste, su jais susiejama. Pažymėtina, kad neatgailaujančios asmenybės mitas yra nuspalvinęs literatū­rinės tradicijos sukurtą Don Žuaną. Tokį jį pirmiausia galima palyginti su iš viduramžių vadinamųjų „liaudies knygų“ atėjusiu daktaru Faustu – į filosofi­nes paieškas pasinėrusia asmenybe, savo sielą pardavusia velniui už turtus ir garbę. Faustas ieško nevystančios amžinos jaunystės ir nori pažinti gamtos paslaptis, kad galėtų ją valdyti. Jis yra savotiškas magas, burtininkas. Don Žuanas primena ir riterių romano parodijoje Migelio de Cervanteso sukurtą Kichotą – riterį, siekiantį to, kas nerealu, ir nesutinkantį su šio pasaulio tvarka svajotoją. Romantiko Byrono Don Žuanas yra maištautojas, deginamas aitros jis neatgailauja. Don Žuano atgaila ir skiria Milašiaus Migelį Manjarą nuo romantinio veikėjo, išdidaus ir nenuolankaus iki galo. Čia mes aptarėme tik dalį Don Žuano literatūrinės temos. Pažymėsime, kad pirmąjį literatūrinį Don Žuaną randame vienuolio Tirso de Molinos kūryboje. Savo misterijoje Milašius atkuria, rekonstruoja ne literatūrinės tradicijos išugdytą ir jos trans­formuotą Don Žuaną, bet istorinį asmenį. Migelis Manjara – istorinė asme­nybė, gimęs 1627 m. Sevilijoje. Buvo krikščioniškai auklėjamas kilmingųjų na­muose, tačiau jaunystėje, kol nebuvo susipažinęs su savo būsimąja žmona, buvo nuklydęs į meilės nuotykius. Po jos mirties jis atsigręžė į Dievą, o savo gyvenimą baigė Caridado vienuolyne. Jo tikėjimas buvo toks didis, kad jis iš­gydė paralitiką, o mirė jau kaip nusidėjėlės Marijos Magdalenos, kuri atgaila­vo, ir šv.Teresės brolis, savo likimu sujungdamas dvi – atgailos ir šventumo – temas. Pažymėtina ir tai, kad legendiniu tapęs Migelio Manjaros gyvenimas turbūt buvo iš pat pradžių nulemtas. Kūrinio žanras artimas religine temati­ka viduramžiais rašomų kūrinių žanrams. Migelis Manjara yra modernusis at­gailautojas. Milašiaus misterija – „Dievo teatras“, viduramžiškų tradicijų pa­grindu vaizduojantis laisva valia apsisprendžiančius žmones, veikiant Dievo apvaizdai.

Kuo originalus Milašius, spręsdamas atgailos temą moderniojoje literatū­roje? Jis vaizduoja apleistą šėtono ir Dievo veikėją, nebedeginamą vidinės aistros, kuri jį stumtų į vis naujus meilės ieškojimus. Nuobodulio būsena yra „dekadentiška“ ir skiriasi nuo Manjaros vienatvės po atsivertimo, kai vie­natvė jam tampa prasminga, nes susijusi su malda. Šėtono neigimas Migeli Manjarą-Don Žuaną veda prie Dievo teigimo. Savo nuodėmėmis jis tartum dar priklauso šėtono karalystei. Pirmojoje misterijos scenoje Manjara puotauja kartu su kitais lėbautojais Pelenų trečiadienio dieną, jo draugai jam linki „šlovės pragare“ ir teigia, kad jis vertas „vadintis nevidonu“. Lėbautojai piktžodžiauja, prisiekinėja šventom žaizdom. Tačiau Migelis Manjara jaučiasi apviltas: „Netekt šėtono man labai skaudu ir nuobodu be galo. Aš meilę val­kiojau po mirti, purvą ir smagybes; buvau aš išdavikas, piktžodžiautojas ir budelis; dariau aš visa, ką velnio išpera tiktai įstengia“14. Tačiau šiais pasi­baisėtinais keliais būsimą šventąjį, kokiu jį padarė atgailos gilumas, veda „švelnios, ūksmingos ir bekraštės Meilės“ ilgesys. Pažinęs moters meilę, jis pa­saulį regi mistinėje „rožės žiedo“ arba savo brangiosios veido „šviesoje“. Miste­rijoje randamas rožės įvaizdis į Milašiaus kūrybą atėjo iš krikščioniškųjų ir mistinių viduramžių. Minėtame „Rožės romane“ rožė yra riterio meilės objek­tas. vedantis jį į tobulesnį gyvenimą. Milašius Migelio Manjaros žmoną apra­šo bibliniais žodžiais, teigdamas, kad ji visa buvusi „medus, rasa ir švelnus balzamas“. Migelis jos dėka atranda meilę „tam, kas tikra“. Nėra kankinančių bausmių atgailautojui, tiktai mokymasis begalinės kantrybės, nes tik ji leidžia viską atlikti su meile, neskubėti. Pasitelkęs misterijos žanrą, Milašius atpasa­kojo legenda tapusią vieno gyvenimo istoriją, kuri jį žavėjo.

Nagrinėjant Oskaro Milašiaus kūryboje taip mėgstamo sodo įvaizdžio prasmes, galima pastebėti artimumą kai kurių viduramžių literatūros kūrinių, bruverų ir trubadūrų meilės lyrikos ir „Rožės romano“ problematikai. Anks­tyvųjų eilėraščių sodo metafora, išaugusi iš simbolizmo estetikos, veikiama Oskaro Wilde’o, plėtoja simbolistų mėgstamas mirties ir sakralumo temas. Milašiaus stiliui, kaip ir kai kurių kitų simbolistų stiliui, būdinga arabeska. „Dekadentiškose eilėse“ (1899) vyrauja su nusivylimu vertybėmis susijusios nuotaikos – liūdesys, nuovargis, tuštuma. Rinkinio dominantės – blyškumą, miegantys sodai, liūdni peizažai, tropinės gėlės, antikinės nuosmukio temos. Tačiau poeto kalbėjimas nuoširdus ir autentiškas, nors jis pasineria l iš tradi­cijos atneštų įvaizdžių gelmę. Jis kalba kaip estetas ir simbolistas, tačiau bendra eilėraščių nuotaika žymi ieškojimų kryptingumą, vidini rišlumą, primenantį atitikmenų ryšiais susaistytą viduramžių alegorijų pasaulį. Poeto ankstyvosios lyrikos giminystė su alegoriniu stiliumi, gilus ir autentiškas kalbėji­mas daro jį (stilių) individualų ir mistišką. Poetas gilinasi į save remdamasis tradicinėmis XIX a. pabaigos metaforomis, pasiekdamas paslaptingą vidinio patyrimo gelmę, lėmusią jo meninio vaizdo savitumą:

O, pagailėk! Užmerk lyg stabo savo dideles akis,
Manoji Džiaugsmo liūdinti mergaite!
Šiltieji vakaro delnai jau suglaudė gėlių žiedus;
Be to, regiu dar vis
Tokias gūdžias mintis, tokius niūrius vaizdus
Šviesiam akių tavųjų vandeny ir sieloje nuogoj! (Alienora, V. Šiugždinio vertimas)

Eilėraščių „Moterys ir vaiduokliai“ svarbiausios tarpusavyje gretinamos idėjos yra moteris ir realybė, realybė ir praeitis, svajonė ir idealas. Vardai Aliénor, Fany, Eliné, Lali leidžia poetui kalbėti apie nusivylimą žemiškos meilės netobulumu ir ilgėtis nežemiško grožio. Vardais-ženklais poetas įsismelkia į tikrovės gelmėse slypinčią meilę. Sukūręs įspūdingą įvaizdžių struktūrą, jis pasislepia jos teikiamoje „vaiskioje sapno paunksnėje“. Eilėraštis tampa išsva­jota realybe. Ankstyvojoje lyrikoje šmėkščiojantys įvaizdžiai yra emblemiški, jais kalbama apie jaunystę, laiką, meilę. „Dekadentiškų eilių“ „meilės sodai“ dar nėra „bibliniai sodai“, o vėlyvojoje kūryboje – „poetiška santuokinės meilės vieta“. Jie leidžia matyti ryškėjančius Milašiaus mistikos elementus. Sodą Mi­lašius aprašo įvairiais epitetais. Čia ir „pamišęs sodas“, „lapkričio sodas“, „meilės sodas“, „sugriautas sodas“, „makabriškas žiemos sodas“. Sodo įvaizdžiais Milašius kuria tam tikrą sistemą: ankstyvosios poezijos sodo meta­foros tampa vėlesnės „Jeruzalės sodų“ poetikos dalimi. Oskaro Milašiaus lyri­nio subjekto tvirtinimas, kad „tavojo sodo liūdesys atpažino mane“ primena mistikų kalbėjimą. Trubadūrų kūryboje ir riterių romane sodas paprastai yra klišė, skirta aprašyti kiek mistišką įsimylėjėlių bendravimą, uždarą medita­cinės krypties viduramžių brolijų gyvenimą. Su šia tradicija ir jos kultūrą reprezentuojančiais įvaizdžiais Milašiaus sodo metaforos suartėja per „Giesmių giesmės“ poetiką, būdingą rašytojo brandžiajai poezijai (ypač Goethe’s paveik­tai „Pavasario giesmei“). Kartu verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad Saliamono „Giesmių giesmė“ buvo svarbiausia knyga, pasiūliusi įvaizdžių ir temų reper­tuarą meilės lyrikos kūrėjams vėlesniais laikais. Tai taip pat buvo knyga, ku­rią skaitydami viduramžių mistikai kūrė savąjį žodyną, ja rėmėsi autentiškam patyrimui atskleisti.

Su viduramžių epochos jausenos savitumu Milašius sieja priežastis, dėl kurių lietuvių tauta, tartum veikiama kažkokių sunkiai nusakomų faktorių, išsaugojo savo tapatybę ir sugebėjo suderinti krikščioniškąsias dogmas su senojo tikėjimo tyrumu. Lietuvių liaudies dainų pratarmėje (vertimas į senąją prancūzų kalbą) jis tvirtina: „Lietuvių tauta, ištikima primityvaus apreiškimo saugotoja, nesvyruodama palinko į visa apimančios meilės religiją, didžiąją vienytoją, tačiau neišmetė iš savo širdies senojo kuriančios galios kulto, pasi­reiškiančio gamtoje. Krivių krivaitis, baltasis žynys, užleido savo vietą spindulingesniam Petro įpėdinio baltumui. Sidabriniai karys ir žirgas nacionaliniame herbe matė, kaip svastika keitė formą ir nusidažė visagaliu aukos krauju, apokalipsės raitelis tapo krikščionišku riteriu, tačiau snieguoto simbolio her­binė prasmė, ryškėdama rubininiame fone, kad pabrėžtų baltąją alcheminės operacijos ir juodo virtimo raudonu fazę, išliko moraline forma tyroje ir ištikimoje sieloje žmonių, kurie kažkada plėtė savo geranorišką hegemoniją nuo Tartaro per visas barbariškų skitų platybes, nuo Baltijos, lietuvių „balto­sios“ jūros, iki Juodosios jūros“ (vertimas straipsnio autorės). Aiškindamas Lietuvos herbo simbolinę prasmę ir lietuvių pasaulėjautos ypatybes, Milašius remiasi viduramžių alchemijos tradicija (tautos istorijos fazė gretinama su chemine operacija alchemijoje: volatilisation du fixe). Beje, jis taip pat tvirtina, kad „Lietuvos viduramžių istorijoje“ vyravo „kažkoks slaptas mistinis pradas“ (pratarmė „Dainoms“). Kalbėdamas apie Lietuvos praeitį, poetas išryškina ir riterystės idealą, suliedamas jį su religine-mistine tradicija. Oskaro Milašiaus pasakose mes taip pat randame transformuotą viduramžių Lietuvos paveikslą. Lietuvos istorija čia irgi interpretuojama suteikiant jai hermetinių reikšmių. Pasakose taip pat sąveikauja senoji vaizdinija su krikščioniška heraldika, ran­dama biblinių įvaizdžių. Kai kurių pasakų kalba itin hermetiška. Jų ryšį su viduramžių erudicijos ir alegorizmo tradicija išryškina ir Lietuvos praeities „aristokratinių“ detalių akcentavimas (karaliaus-filosofo arba karaliaus, prin­co – magijos adepto paveikslai). Milašius į Lietuvos, apskritai Europos istoriją tartum žvelgė XVII a. vokiečių rozenkroicerių akimis, mėgo viduramžių epochą – laiką, kai labiausiai klestėjo alchemija.

Tačiau mes turime pripažinti, kad savo kūryboje derindamas tradicijų įvairovę, atnaujindamas aspektus, kuriuos sukūrė prancūzų ir italų vidur­amžių literatūra, jis vis dėlto atskleidė pasaulį, iki galo neįvardijamą terminu „viduramžiai“. Milašiaus žmogų, kankinamą baironiško nuobodulio bei deka­dentiškos tuštumos, deginamą mistikų ir alcheminio aukso ieškotojų entuziaz­mo, galime palyginti su kitomis XX a. pradžios asmenybėmis, kankinamomis panašių prieštaravimų. Milašiaus žmogus mąsto archetipiniais įvaizdžiais, gaivina mitinę senovę, tačiau jis yra kultūra persisotinęs dekadentas. Jo as­menybė reprezentuoja, pasak E.Ciorano, XX a. būdingą ėjimą nuo nebūties prie pasaulio ir pasaulio grįžimą atgal į nebūtį. Nors Milašiui svarbios tik ke­lios privilegijuotos temos (liūdnoji Čerėja, vizijų Lietuva, nusivylimų Venecija, prieštaravimų draskomas pasaulis ir žmogaus siela, hermetinis pažinimo ke­lias, ieškojimai, kaip ir kito mistiko W.Blake’o atveju, yra už laiko ir erdvės…), tarp kurių iškyla ir viduramžiai, vis dėlto jo mąstysena yra moderniška ir ak­tuali. Oskaro Milašiaus dėka galima kalbėti apie estetinio ir visuomeninio riterystės idealo permanentiškumą XX a. literatūroje.


1 Cioran E. M. Précis de décomposition. – Paris. – 1992. – P. 160.
2 Grinius J. O. V. Milašius poetas. – Kaunas, 1930. – P. 177-180.
3 De L.Milosz O. V. Œuvres complètes. – T. VII. – Ars Magna. – Paris, 1961. – P.31.
4 De L.Milosz O.V. Soixante-quinze lettres inédites. – Paris, 1960. – P. 19-20.
5 Cioran E. M. Précis de décomposition. – Paris, 1992. – P. 161.
6 De L.Milosz O.V. Œuvres complètes. – T. VII. – P. 29.
7 Cioran E. M. Précis de décomposition. – Paris. – 1992. – P. 162.
8 Ten pat.
9 De L.Milosz O.V. Les Arcanes. – Paris, 1927. – P.64.
10 Sollers Ph. L’Écriture et l’Expérience des limites. – Paris. 1971. – P. 15.
11 De L.Milosz O.V. Lettres inédites à Christian Gauss. – Paris. 1976.
12 Dante som den frste intellektuelle / Nordisk Litteratur, 1994.
13 Cioran E.M. Précis de décomposition. – P. 165.
14 Milašius O. Vienatvė, mano motina. – Vilnius, 1994. – P. 85.

Oskaras Milašius. Laiškai ponui Lézier

2022 m. Nr. 5–6 / Iš prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė / Nors aš esu visiškai įsitikinęs, kad nebėra nė menkiausios vilties surasti mano mažuosius sparnuotus pabėgėlius, vis dėlto aš būčiau Jums be galo dėkingas, jeigu malonėtumėte…

Oskaro Milašiaus kūrybos kontekstai „Metuose“

2022 05 20 / Minėdami poeto, mistiko, diplomato Oskaro Milašiaus (1877–1939) 145-ąsias gimimo metines pristatome žurnale skelbtų poeto kūrybos ir kontekstinių straipsnių archyvą.

Indrė Valantinaitė. Vėjuotos pranašystės, poezija ir paukščiai

2021 11 06 / Prieš porą mėnesių su „Literatūros pamokos“ kūrybine grupe viešint „Metų“ redakcijoje ir kalbinant šio mėnraščio vyr. redaktorių Antaną Šimkų, akys vis krypo į pačiame kabineto centre pakabintą didžiulį nespalvotą plakatą…

Vytautas Kubilius. Oskaras Milašius – romanistas

2002 m. Nr. 5-6 / Oskaras Milašius. Meilės įšventinimas. Zborovskiai / Iš prancūzų k. vertė S. Banionytė. – Vilnius: Alma littera, 2001. – 239 p.

Dalia Jakaitė. Hermetiškai atvira studija

2001 m. Nr. 11 / Elina Naujokaitienė. Oskaras Milašius. Mistikas ir hermetinis poetas. – Kaunas: VDU leidykla, 2001. – 264 p.

Mindaugas Kvietkauskas. Korespondencijos mįslės: Oskaras Milašius – Juozui Urbšiui, Czesławas Miłoszas – Juozui Keliuočiui

2000 m. Nr. 3 / Suklydau pasikliovęs pirmu įspūdžiu: Czesławas Mitoszas, lėtai ei­nantis pasitikti svečių savo buto prieangyje, man pasirodė be galo pa­žįstamas. Matyta veido išraiška, girdėta intonacija, atpažįstamas gestas…

Virginija Balsevičiūtė. Penkiese apie Oskarą Milašių

1997 m. Nr. 8–9 / Semiotika: Oscar V. de L. Milosz / Oskaras Milašius: Poezijos analizė. – Vilnius: Baltos lankos, 1997. – 99 p.

Czesław Miłosz. Apie Oskaro Milašiaus filosofiją

1997 m. Nr. 6 / Iš anglų k. vertė Antanas Danielius / Oskaro Milašiaus „filosofinės poemos“ yra sunkiai suprantamos ir neatitinka jokio filosofinio žanro. Kad galėtume apibūdinti jas kaip poeziją, pirmiausia turėtume pripažinti specifinę poetinės kūrybos sampratą.

Oskaras Milašius. Nemiga

1997 m. Nr. 5 / Iš prancūzų k. verte Vytautas P. Bložė / Gegužės 28 d. sukanka 120 metų, kai gimė Oskaras Milašius. Nuostabi jo poezija pažįstama ir pripažįstama visame pasaulyje, ypač gerbiama pačių subtiliausių poezijos vertintojų.

Viktorija Daujotytė. Oskaras Milašius labai karštą liepą

1994 m. Nr. 12 / Poezija yra iš tos pačios dvasinės patirties, kuri parodo akims žiedą ar ak­mens formą, kuri leidžia matyti, girdėti kaip mąstyti. Tyliai, savaimingai – kaip auga žolė

Elina Naujokaitienė. Mistinis patyrimas O. Milašiaus pasakose

1994 m. Nr. 6 / Nuo 1919 iki 1925 metų O. Milašius Prancūzijoje dirbo nelengvą diplomato, Lietuvos valstybės pasiuntinio darbą. 1925-aisiais jis užleidžia savo postą P. Klimui, kuris buvo Lietuvos reikalų patikėtinis Prancūzijoje.

Oskaras Milašius. Rugsėjo simfonija

1994 m. Nr. 6 / Iš prancūzų k. vertė Vytautas P. Bložė / Būk pasveikinta, ateinanti manęs pasitikti,
Mano paties žingsniais ataidinti iš tamsaus ir šalto metų koridoriaus glūdumos.