Oskaras Milašius. Rugsėjo simfonija
1994 m. Nr. 6
Iš prancūzų k. vertė Vytautas P. Bložė
I
Būk pasveikinta, ateinanti manęs pasitikti,
Mano paties žingsniais ataidinti iš tamsaus ir šalto metų koridoriaus glūdumos.
Būk pasveikinta, motule vienatve.
Kai, būdavo, džiaugsmas žengia koja kojon su mano šešėliu, kai plasnojantis
Juokas plakasi naktį į veidrodžius, kai gėlės,
Šiurpios jaunystės gailaujančios gėlės slepia mano meilę,
O pavydas panarinta galva tiria vyne savo atvaizdą, –
Mąstau apie tave, vienatve, apie tave, prarastoji.
Maitinus buvai mane kasdiene juoda duona su pienu ir laukų medum;
Gera iš tavo delno man būdavo lesti kaip žvirbliui.
Nes nesu turėjęs, mieloji Aukle, nei tėvo aš, nei motinos.
Tik aklas pamišimas ir šaltis klaidžiojo po mūsų namus.
Kartais pasivaidendavai mergautiniu man pavidalu
Gražioj apgaulingo sapno šviesoj. Tavo suknia
Buvo pasėlių spalvos; ir nelaimingoj mano širdy,
Gūdžioj, atšiaurioj ir šaltoj kaip pakelės akmuo,
Dar ir dabar bunda švelnus jautrumas,
Pamačius moterį, vilkinčią tuo skurdžiu tamsrudžiu atspalviu,
Melancholišku ir ramiu. Pirmoji kregždė
Lekia lekia viršum arimų skaisčioj vaikystės saulėje.
Žinojau, kad nemėgai vietovės, kur teko tau gyventi,
Ir kad nutolusi nuo manęs, nebebuvai mano mieloji vienatvė.
Sena apsamanojus uola, pamišėliška sala vidur jūrų,
Viliojantis prieglobstis; žinojau ne vieną kriptą gėlių rūdijančiais vartais.
Betgi tavo namai ne ten, kur dangus ir jūra
Miega nelyg įsimylėjėliai mėlynuose toliuose.
Ne ne, tikrieji tavo namai, jie niekur kitur:
Išsirinkai mano širdį. Nes joj ir gimus buvai.
Būtent čia rašei savo vaikišką vardą ant sienų.
Ir štai tarsi moteris, patyrusi žemiškojo sužadėtinio mirtį,
Grįžti su druskos ir vėjo skoniu ant blyškių skruostų
Ir senu senu Kalėdų šerkšno dvelksmu plaukuose.
Tartum iš smilkytuvo, švytuojamo apie mano širdies
Karstą, kur grumzdžia slėpinių ritmas,
Sklinda vaikystės dienovidžio kvapas. Nes nepamiršau
Sodo, mielo bičiulio, kur mane šaukdavo Aidas, kitas tavo sūnus, vienatve.
Ir atpažinčiau vietą, kur miegodavau prie tavo
Kojų. Negi nebesiplaiksto ten vėjo muaras virš
Liūdnos griuvėsių žolės? o saldus pūkuotos kamanės
Dūzgimas negi nutilęs ten per nuostabią kaitrą?
O jei praskleistum atsiskyrėliškus virpančio ir išdidaus
Gluosnio plaukus, juk išvysčiau ten sietuvos
Veidą, tokį tyrą ir tokį skaistų! tokį tyrą, tokį skaistų,
Nelyginant Tolimoji, nuostabiam paryty susapnuota!
Senam vaivorykščių stiklo šiltnamyje
Juk tebėra nykštukas kaktusas ir paliegėlis figmedis,
Nežinomų laimės kraštų atvykėliai? O merdintis heliotropas
Juk tebekliedi kvapais ten per popiečių karštliges!
Vaikystės krašte! Ūksmingas senolių dvare!
Snaudžianti liepa, tokia miela apsunkusioms bitėms,
Ar tebesi kaip anuomet laiminga? Ir tu, auksinis žolynų tilindžiavime,
Ar tebekvieti kalvelių šešėlius blyškiosios Miegančiosios
Karalaitės sužieduotuvėms – apipelijusioje knygoje, kurią
Gera vartyti, kai vakaro spindulys
Krinta į dulkių palėpę, o aplink taip tylu: sustabdyti
Vorų verpėjų rateliai. – Širdie! Liūdnoji širdie!
Rudine apsitaisęs kerdžius
Pučia ilgą tošinį trimitą. Sode
Buklus genys savo meilės užkala karstą
Ir poteriauja varlė gūdžiam švendryne. Liūdnoji širdie!
Skaudžiai jautrus erškėti kalnelio papėdėje, ar dar kada
Tave beišvysiu? o ar žinai, kad tavo žiedas, švytintis rasa,
Buvo širdis pilna mano vaikystės ašarų! ak bičiuli!
Kiti spygliai, ne tavo, mane sužeidė!
Ir tu, giliamintis šaltini, ramiu ir gražiu žvilgsniu,
Kur per zvimbiančias kaitras slypėjo
Visa, ko trūko žemės tyloj ir pavėsyj!
Kitas vanduo, ne toks tyras, srūva nūnai mano veidu.
Tačiau vakare iš gėlėm kvepiančios savo lovelės matau
Vasaros pabaigos neįmanomo grožio Pilnatį. Ji žvelgia
Pro gailius vynuogienojus, ir kažkur kvapų pilnoj naktyje
Melancholiški šunes amsi per sapną.
Paskui ateidavo Ruduo – su stebulių, kirvių ir šulinių bruzdesiu. Lyg baltapilvio kiškio
Šmėstelėjimas per pirmą sniegą, trumpa tylaus nustebimo diena
Žeisdavo mums liūdnas širdis. – Visa tai, visa tai –
Kai meilės, kurios nebėr, dar nebuvo.
II
Pasakok man, motut vienatve, mano gyvenimą! štai
Siena be Nukryžiuotojo ir stalas, ir užversta
Knyga! o jeigu tai, kas neįmanoma, kas taip ilgai laukta,
Pabarbentų į langą tartum sniegena sužvarbusią širdimi,
Kas jai atidaryt pakiltų? Vėlyvo medžiotojo
Ū–ū! numirėliškai blyškioje pelkėje,
Paskutinis jaunystės šauksmas silpsta ir žūsta: vieno vienintelio
Lapo kritimas perpildo pašiurpusią miško širdį.
Kas tu, liūdnoji širdie? miegantis kambarys,
Kur alkūnėmis ant užverstos knygos sūnus palaidūnas
Klausosi, kaip zirzia sena mėlyna vaikystės musė?
Veidrodis, kurs prisimena? ar plėšiko prikeltas koplytkapis?
Vakaro atodūsio pažadinti laimės toliai, auksiniai debesėliai,
Gražūs burlaiviai, angelų manos pilni! ar tiesa, kad
Visi visi nusigrįžot nuo mano meilės ir kad jau niekad
Niekad nebepažvelgsiu į jus per vaikystės
Krištolą? kad jūsų spalvos, jūsų balsai ir mano meilė,
Kad viskas tebuvo tik vapsvos zvimbtelėjimas
Vėjuje, tik ašaros lašas ant karsto,
Gražus melas, per sapną išgirstas savo širdies plakimas?
Vienas akis akin su gūdžiais senatvės ledynais! vienas
Su to vardo aidu! baimė dieną ir baimė naktį
Tarsi dvi seserys, nelaimėje susilaikiusios,
Stovi ant miego tilto, duoda ženklą, duoda ženklą!
Ir nelyginant vargšas akmuo į tamsaus ežero gelmę
Kritęs iš žiauraus ir gražaus vaiko rankų,
Miega širdies liūdesys,
Snūdžiam prisiminimų dumble, sunki meilė.