Indrė Valantinaitė. Vėjuotos pranašystės, poezija ir paukščiai
2021 11 06
Subjektyvus objektyvas
Prieš porą mėnesių su „Literatūros pamokos“ kūrybine grupe viešint „Metų“ redakcijoje ir kalbinant šio mėnraščio vyr. redaktorių Antaną Šimkų, akys vis krypo į pačiame kabineto centre pakabintą didžiulį nespalvotą plakatą. Jame – anksčiau nematytas jauno poeto Oskaro Milašiaus (1877–1939) atvaizdas, skirtas 125-osioms menininko gimimo metinėms atminti, su citata iš eilėraščio „Pradmenys“:
Gyvenau vienišas bokšto viršūnėje,
būsimų regėjimų apšviestomis akimis.
Panašu, kad vis drąsiau pavadinamas pranašu, šis poetas ir diplomatas jau tada eilėse nujautė savo lemtį.
Operatoriams derinant baltos šviesos balansą, išgirdau skaičius: „Pas mane 44, o tavo?“ Lyg pats Oskaras siųstų linkėjimus iš nuolat poetui rezervuoto 44-ojo „Juodojo erelio“ kambario. Prisiminiau skaičiusi, kad ten, prie Fontemblo miško esančiame viešbutyje, Oskaras, paniręs į Apreiškimo šv. Jonui egzegezę, rašė savo „Apokalipsės raktą“: gilinosi į tekstą hebrajų kalba, šifravo, darė kombinacijas iš skaičių ir figūrų, o poilsio valandomis miške lesino Vagnerio arijų melodijomis prisijaukintus paukščius.
Prieš pradedant filmuoti, dar spėjau mintyse nukeliauti į 24-erius metus atgalios vykusį O. Milašiaus poezijos raiškiojo skaitymo konkursą, atvedusį mane, aštuntokę, į šio autoriaus kūrybos pasaulį. Mintinai išmokau eilėraštį „Vėjas“, kurio dvi eilutes po daugelio metų įrašysiu lyg raktą trečiojoje savo poezijos knygoje „Trumpametražiai“:
Eikš, bėk su manim per jūrą, aš noriu tau parodyti
Tokias gražias padanges, tokias gražias, jog verksi.
Manau, kad būtent šioms eilutėms turiu būti dėkinga už tai, kad anuomet tapau minėto konkurso laureate. Pati nesuprantu, koks nežemiško grožio ilgesys užplūsdavo, kokie vaizdiniai ir ką tiksliai manyje pažadindavo, kad tariant šiuos žodžius mano akys pradėdavo blizgėti nuo ašarų. Nė viena nenuriedėdavo, bet tą begalinio, kone šiurpulingo grožio įspūdį, įtariu, perduoti klausytojams gimnazistei pavyko. Pamenu, kiek džiaugsmo buvo man, jauniausiai konkurso dalyvei, po įvertinimo! Jaučiausi dėkinga O. Milašiui už šiuos laurus, skaičiau vis daugiau jo svaigios, melancholiškos, bauginančių vizijų persmelktos metafizinių ieškojimų poezijos. Žinoma, ne visuomet aiškiai man suprantamos, tačiau traukiančios savo paslaptingumu. Lyg tyčia 1999 metais pasirodė ir L. Tapino knyga „Septynios vienatvės Paryžiuje“, į kurią įnikau iki tos vietos, kur poetas po truputį vis labiau tolo nuo savo bičiulių, vis labiau kentėjo geliančioje vienatvėje, kol „praktikuodamas aukštąją mistiką“ patyrė savąsias vizijas. Toliau ir nebeskaičiau. Trumpai tariant, pamaniau, kad poeto protas buvo pernelyg persunktas gyvenimo nuovargio. Tik prieš kelerius metus netikėtai iš naujo į rankas paėmus šią biografiją, man atsivėrė visai kitas O. Milašiaus portretas. Nebeatrodė tokie svetimi, neperprantami ar bauginantys jo regėjimai.
Toliau ėmiausi „Laiško Strogei“, „Ars Magna“, „Slėpinių“, iš naujo atradau ir „Meilės įšventinimą“, kuriame poezijos sklidina proza O. Milašius bandė priartėti prie visatos paslapčių įminimo: „Aš nežinau būties priežasčių, bet jaučiu jas, ir jaučiu, kad meilė ir grožis gali viską, tik negali nebūti.“
Sausio pradžioje pasirodys mano brangios draugės Jurgos Vilės knyga, skirta O. Milašiui: jos vizija, lyg sapnas apie sapnus. Vos mums susipažinus, Jurga papasakojo jau kuris laikas brandinanti idėją paskirti kūrinį O. Milašiui. Vieną dieną susitikus ji tryško spinduliais, nes sugalvojo visą gyvenimą besiilgėjusiam savo antrosios pusės, nuo 25-erių atkakliai ieškojusiam vienintelės Mylimosios, bent knygoje sukurti šį susitikimą. Ir tegul tai bus laiką ir erdvę praskrodžianti istorija, nukelsianti jo ieškotąją, mėnulio nušviestą, iš Čerėjos vaikystės prisiminimų vis atklystančią mergaitę į Kauną. Tebūnie ji čia deklamuoja „Vėją“, tebūnie ji poetė raudonais plaukais, te persipina laikas, istorijos ir likimai. Kadangi itin atsargiai ir pagarbiai vertinu išėjusiųjų sielų ramybę, pamaniau, kad geriau nedrumsti mums plika akimi neregimojo pasaulio dėsnių net literatūroje. Po kiek laiko Jurga paskambino laiminga, nes: „Felicijos Krylatovos personažas jau gyvena savo istoriją puslapiuose.“ Taip, ji vis tik iš Kauno, raudonais plaukais ir per radiją deklamuoja „Vėją“…
Kad jau pradėjau rašyti istoriją apie savo ryšį su O. Milašiaus kūryba ir asmenybe, pasidalinsiu dar viena istorija. Prieš kurį laiką buvau pakviesta dalyvauti laidoje tiesioginiame eteryje. Ankstų rytą išsikvietusi taksi, net porą kartų gavau žinutę, kad automobilis vėluos. Vos pajutusi nerimą, pamačiau stabtelint pažįstamą, kuris maloniai pasisiūlė pavėžėti. Ant sėdynės buvo paliktas O. Milašiaus poezijos tomelis! Lyg pats Oskaras sakytų: „palydėsiu tave.“ Į filmavimą suspėjau minutė minutėn.
Vėlyvieji O. Milašiaus tekstai vis labiau priminė psalmių žodžius, o paskutinysis jo eilėraštis buvo skirtas Aušros žvaigžde vadinamai Mergelei Marijai, už kurią vis prašydavo uždegti žvakelę net savo kolegų diplomatijos tarnyboje. Rašau šį tekstą Visų šventųjų dieną ir manęs neapleidžia kažin koks vidinis tikrumas, kad Oskaras, „Slėpinius“ užbaigęs sakiniu „Būtent Viešpatyje, būtent jo taikoje aš noriu užmigti ir ilsėtis“, yra vienas iš to nesuskaičiuojamo dangiškųjų sielų pulko, o jo regėjimai patirti būnant čia, Žemėje, tebuvo įžanga į amžinybės džiaugsmą. Einu, uždegsiu žvakelę už didį poetą.