Oskaras Milašius. Nemiga
1997 m. Nr. 5
Iš prancūzų k. verte Vytautas P. Bložė
Gegužės 28 d. sukanka 120 metų, kai gimė Oskaras Milašius. Nuostabi jo poezija pažįstama ir pripažįstama visame pasaulyje, ypač gerbiama pačių subtiliausių poezijos vertintojų. Stiprią jo įtaką jautė ne vienas prancūzų kalbą mokėjęs XX a. poetas. Iš lietuvių – irgi ne vienas. Man ji ryškiausia – A. Nykos-Niliūno kūryboje. Turiu pripažinti, kad 1968-1969 m. rašant „Preliudus“ ir mano neapsieita be O. Milašiaus įtakos: tuo metu jį žavėdamasis skaičiau (daugiausia A. Vaičiulaičio vertimus). Tiesa, kai dar buvau vaikas, tėvų namuos, atsimenu, bandžiau jį skaitinėti, tačiau, be bendro malonaus romantiško įspūdžio – plačiai atverta nostalgiška širdis, senas parkuose skendintis garsios giminės dvaras, – atmintyje nieko neišliko. Visą gyvenimą tolydžio grįždavau prie O. M., tačiau gerbdamas pirmtakų vertimus nedrįsau pabandyti ir pats ką išversti, palenktyniauti. Tegul atleis man ankstesni gyvi ir jau pasitraukę vertėjai už mano drąsą. Tačiau man tai – ir savęs ieškojimas, patikrinimas, ir pareiga.
Motule, sakau. O regiu tave, o Tėviške,
Gražių, ūksmingų vaikystės vasaros rūmų Pastoge, tave,
Kuri niekad man mano liūdesio neprikaišiojai
Ir, kaip mokėdama, slėpei nuo negerų akių mane, o
Bendraminte ir suokalbininke! Kodėl nesutikau
Dar tada, metų ankstyvam bruzdesy, aš mergaitės, slėpininga,
Vėsia ir ūksminga siela, kaip tavo:
Tyrom ir krištolo toliams atvirom akim,
Ramybės kupinom – kaip vasaros ryto prieblanda!
O teko man įkvėpt sielų dvelksmo, tačiau nė viena
Jų nekvepėjo šalta staltiese, auksine duona,
Senu langu, atviru birželio bitėms!
Nei balsas jų nebuvo toks – iš švento vidudienio, žydinčių liepų!
Ak, tie karštai bučiuoti veidai! ne tie, ne tie,
O neprilygstamas veide, moterie, rūmų reginy ant kalvos!
Akys jų, tų veidų, nespindėjo gailia ūkanota rasa,
Kurios, mieguistos, tavo parkai pilni ir kuri man širdin
Žvelgia, ten, prarastam mano rojuje, svyruoklių beržų alėjoje,
Kur prislopintu balsu tebešaukia mane vaikystės mano paukštis
Ir kur šešėliuoti vasaros rytmečiai kvepia sniegu.
Motule, kodėl įdiegei man širdin bauginančią
Ir nenumaldomą žmonių meilę, o! sakyk, kodėl
Neapklostei manęs visa apkrintančiom dulkėm
Kaip šias šiugždančias senas knygas, iš kur dvelkia prisiminimų
Vėju ir saule? kodėl, ak kodėl nepasilikau ten
Gyvent nuošaliai, atsižadėjęs troškimų po žemom
Tavo lubom, žvelgt pro vaivorykščiuojantį langą, kur mano vaikystės bičiulė
Vapsva zvimbia žilų laikų žydrumoj?
O nuostabios dienos! o giedros! kai kalva sužydėdavo
Ir auksinėj bekraštėj kaitroj darbščių avilių
Vargonų galybė gaudė sapnų karalystės dievams,
O gražus debesis tamsiaveidis
Liejo atjautos dovaną ant alpių javų,
Ant aižėjančio akmens ir ant mano sesės, pilies griuvėsių rožės!
Kur jūs, gražiosios dienos? kur tu, tylioji graudžių svyruoklių
Alėja? Dabar turbūt pabūgčiau tuščiavidurių tavo kamienų,
Nes jaunutė Meilė, tiek mokėjusi gražių pasakų,
Slepiasi ten, Prisiminimas, jis laukė trisdešimt metų,
Bet nieks neatsiliepė, ir Meilė užmigo.
O tėviške, tėviške! kodėl man leidai išvykti,
Kodėl nesulaikei manęs, Motule, ak kodėl
Veidmainiui rudens vėjui
Ir židinio ilgų vakarų ugniai, kerėtojai,
Kodėl, žinodama mano širdį, leidai jiems gundyt mane
Pamišėliškom pasakom, kur tiek senų salų
Ir burlaivių, pasiklydusių tylioj ir bekraštėj laiko
Žydrynėj su Pietų pakrantėm, kur laukia mergelės?
Juk žinojai, išmintingoji: tikrieji keliautojai,
Ieškantys Atsivėrimo Užutėkio ir Arfų Salos,
Ir Miegančios Pilies, jie niekad nebegrįžta, niekad niekad!
– Vieniša mano širdis nakvynės namuos, ir nemiga
Senų dienų spinduliu žvelgia į seną veidą man.
Ir niekas niekas pirm manęs nebuvo supratęs, kiek mirčių,
Kurčių, neatšaukiamų – iš jų susidaro gyvenimas.