literatūros žurnalas

Andrius Konickis. Ką matė O. Milašius 1914 m. gruodžio 14-ąją?

1994 m. Nr. 1

Oskaro Milašiaus gyvenime ir kūryboje galima matyti du pagrindinius, iš esmės skirtingus laikotarpius: iki 1914-ųjų metų ir po jų. Juos skiria gruodžio 14-osios vakare poetą ištikusi „m i s t i n ė   v i z i j a“ – taip dažniausiai vadi­namas šis mįslingas įvykis, turėjęs ypatingos reikšmės bei didžiulės įtakos tolesniam Milašiaus likimui ir dėl kurio sutaria visi jo biografai ir kūrybos ty­rinėtojai. Antai Cz. Miłoszas teigia, kad aną vakarą patirti įspūdžiai „vis labiau velkė jo poeziją iki pat nutilimo paskutiniaisiais gyvenimo metais“1; P. Garnier, dabartinis „Milašiaus bičiulių“ draugijos sekretorius, mano, jog ankstesnė poeto kūryba „paruošė šią viziją, o visa, kas vyko paskui, buvo tos vizijos aiškini­mas“2; J. Griniaus įsitikinimu, būtent šitie išgyvenimai padarė Milašių kata­liku3. Pats poetas „vieną niūrų 1914-ųjų žiemos rytą“ pareiškė savo bičiuliui C. Larronde’ui: „Aš mačiau dvasinę saulę“4, o kiek vėliau įterpė į „Pažinimo giesmę“ eilutę, lyg reziumuojančią savo vizijos prasmę: „Aš mačiau. Tas, kuris matė, liaujasi galvojęs ir jautęs. Jis tegali dabar tik aprašyti tai, ką matė“. Visi rašantys apie Milašių įvairiais būdais pabrėžia nepaprastą šio įvykio reikšmę poeto gyvenime, bet nė vienas kol kas nesiėmė jo analizuoti, nemėgino įsigilinti į tai ir pasistengti atsakyti į klausimą, kas ir kodėl įvyko aną žiemos vakarą, kokia yra visų poeto matytų paveikslų kilmė ir prasmė? Be ypatingų pretenzijų į galutinę, vienintelę ar neklystamą šios vizijos egzegezę, norėtume čia panag­rinėti šį įvykį, taikydami vieną, pakankamai apibrėžtą metodą – psichoanalizę (jau dėl to šis aiškinimas gali pasirodyti šališkas, ribotas, bet kartu galbūt tai paskatintų kitus mėginimus analizuoti, taikant kitus galimus analizės metodus). Tad pažvelkime į vienintelį, bet gana išsamų paties vizijos regėtojo aprašymą ir pasistenkime suprasti, kas gi vyksta prieš Milašiaus, o kartu ir prieš mūsų akis.

Tūkstantis devyni šimtai keturioliktųjų metų gruodžio keturioliktą, apie vienuoliktą vakaro, būdama visiškai budrus, atkalbėjęs savo maldą ir apmąstęs kasdienę Biblijos ištrauką, aš staiga pajutau, be jokios nuostabos, kad visame mano kūne vyksta pasikeitimai. Iš pat pradžių nusprendžiau, kad man suteikiama ligi šiol nežinoma galia laisvai pakilti ir skristi erdvėje: po valandėles aš jau buvau netoli didelio melsvų miglų apgaubto kalno viršūnės, o tos miglos buvo neapsakomai švelnios, perregimos. Nuo šios akimirkos nebejaučiau jokio vargo kilti savo paties judesiais, nes kalnas atitrūkęs nuo žemės, greitai nešė mane į neįsivaizduojamas aukštumas į ūkanų plotus, nebylius ir išvagotus milžiniškų žaibų. Tačiau tas keistas kilimas aukštyn truko labai neilgai. Tuoj pat visoks judėjimas pasibaigė, ir netoli savo kaktos aš pastebėjau sunkų ir tirštą debesį, kurį palyginau su neseniai žmogaus pasėtais javais, nes buvo jis švelnios vario spalvos. Virš mano galvos, truputį užpakalyje, pasirodė šviesa, lyg kokio deglo atspindys ramiame vandenyje arba sename veidrodyje. Šiems paveikslams greitai keičiantis, visi mano pojūčiai buvo tokie pat aštrūs, kaip ir dabar, kai aš rašau šias eilutes; bet nejutau nei baimės, nei smalsumo, nei nuostabos. Iš tų plotų, kuriuos jaučiau esant toli užpakaly, po akimirkos išniro savotiška milžiniška rausva ova, kuri su neregėta jėga paleista į erdvę, netrukus turėjo paliesti mano kaktos liniją; ir ten staiga pakeitusi spalvą ir judėjimo kryptį, ji suapskritėjo, susitraukė, pavirto auksiniu žibintu ir nusileido žemyn, beveik paliesdama mano kaktą; paskui ji vėl pakilo, ištįso į pirmykštę angeliškos saulės ovos formą, pakilo šiek tiek aukščiau už mano kaklo ir ilgai žvelgė man į akis, o po ta serafiška žvaigžde, ligi pat meilės krašto ribų, tiesiog garais virtusio aukso lyguma, Šebos aukso grožiu užbūrusi mano akis. Tada tobuliausia nejudamybė, absoliuti nejudamybė ištiko saulę ir debesis, leisdama man neapsakoma pajusti aukščiausiąjį vyksmą, galutinį nusiraminimą, visokio galvojimo baigtį, paskutinį Ritmo antžmogišką įgyvendinimą. Prie mano vardo buvo pridurta raidė H; aš mėgavausi ramybe, taip, Storge, Storge! Aš, aš mėgavausi šventąja ramybe, mano galvoje jau nebebuvo nė žymės nerimo ar skausmo, aš buvau kunigas Melchizedeko būdu. Deja! Amžinoji ir labai trumpa vizija išnyko; aš vėl atsidūriau savo nepakenčiamoje buveinėje…5

Visa tai, kaip minėjome, įprasta vadinti vizija. Bet ką reiškia pati ši sąvoka v i z i j a, arba – lietuviškiau – r e g ė j i m a s? Reikia pripažinti, kad tai nėra itin mokslinis, taigi griežtai apibrėžtas terminas; todėl turime susitarti dėl jo prasmės. Sutiksime turbūt, kad vizija yra nesąmoningos psichinio gyvenimo srities fenomenas, pasireiškiantis per regimuosius vaizdus; jos „artimiausieji giminaičiai“ (S. Freudas) yra ne tik haliucinacijos ir ypač sapnai, kurių būdingiausias bruožas taip pat yra regimieji vaizdai, bet ir vadinamieji neurotiniai simptomai – isterija, kliedesys ir net įvairiausi klaidūs veiksmai bei kalbos riktai – „nesąmoningų įvykių grandinės elementai“ (K. G. Jungas). Šis teiginys apie neurotinių simptomų giminingumą yra pamatinis Freudo bendrosios neurozių teorijos principas; jam pritaria kiti psichoanalitikai (pvz., Jungas, beje, paveldėjęs šį požiūrį iš savo mokytojo P. Janeto – žr. 3, 12)6, bei psichoanalizės istorikai7. Be to, Freudo įsitikinimu, „isterinės bei paranojinės haliucinacijos, taip pat psichiškai sveikų asmenų vizijos yra vaizdais virtusios mintys (1, 286), ir lygiai toks pat virtimas įvyksta sapne (1, 282). Mums yra ypač svarbu tai pabrėžti prieš pradedant analizę, nes numatome joje daugiausia pasinaudoti Freudo sukurta ir jo mokinių išplėtota sapnų aiškinimo teorija. Tad, sekdami Freudu, traktuosime sapną, o kartu ir viziją kaip „nekalčiausią psichozę“, kuri yra „laikino pasišalinimo iš išorinio pasaulio padarinys, išnyksiantis atnaujinus santykius su šiuo pasauliu“ (2, 307).

Aiškinant sapnus pagal psichoanalizės teoriją, mums itin svarbios yra va­dinamosios sapnavusiojo „laisvosios asociacijos“ – visa tai, kas jam ateina į galvą ryšium su sapno turiniu apskritai bei atskirais jo vaizdais, nes tik jis yra „savo scenarijaus autorius. Sapnas yra jo ir tik jo individualios psichikos pro­duktas“8. Tačiau yra kitas momentas, kur mes galime būti „visiškai savaran­kiški“ (Freudas), būtent tam tikrų sapno elementų – simbolių, arba, Jungo terminais tariant, kolektyvinės pasąmonės archetipų, atžvilgiu; jie yra bendri visiems žmonėms, visoms tautoms ir visoms kartoms, nes jų šaknys glūdi neiš­matuojamai gilioje žmonijos senovėje; jie kiek „pasikeičia, veikiami tos indi­vidualios sąmonės, kurios paviršiuje atsiranda“ (3, 99), tačiau jų kelias į kiek­vieną individualią psichiką mums yra nesuprantamas. Išsiaiškinti tokių Mila­šiaus vizijoje aptiktų simbolių prasmę yra vienas mūsų uždavinių, tad ir pasi­stengsime tai atlikti, pasikliaudami, žinoma, savo išmanymu apie simbolius. Bet mes neturime jokios galimybės išklausyti poeto „laisvųjų asociacijų“; ką gi, tarsime, kad bent kiek pažįstame „regėjusiojo asmenybę“, kaip to primyg­tinai reikalauja Freudas, ir tai padės mums susiorientuoti jo psichikos sukur­tame „scenarijuje“. Beje, galima eiti ir kita kryptimi: anot E. Frommo, „net jeigu mes nežinotume nieko apie šiuos (regėjusius – A. K.) žmones, iš jų sapnų būtų galima susidaryti tam tikrą supratimą apie jų charakterį“ (4. 251)

Pradinė, būtina sąlyga sapnui susiformuoti, pasak Freudo, yra „noras mie­goti, sąmoningas atsisakymas nuo išorinio pasaulio“ (2, 309); bet kadangi vizija nėra grynas sapnas, tad ir noras miegoti čia, matyt, niekuo dėtas, tačiau atitolti nuo išorinio pasaulio yra būtina, ir tai įvyksta giliai susikaupus savyje, nu­grimzdus į savo mintis ar svajones. Atkreipkime dėmesį į tai, kad Milašius pajuto „neįtikėtiną pasikeitimą“ apie vienuoliktą valandą vakaro, atkalbėjęs maldą ir apmąstęs Biblijos ištrauką. Mes neturime labai daug panašių įvykių pavyzdžių, kad galėtume palyginti, bet prisiminkime bent tokį: 1654 m. lapkri­čio 23 d. B. Pascalis patyrė paslaptingą regėjimą „nuo maždaug dešimtos su puse valandos vakaro iki maždaug pusvalandžio po vidurnakčio“9 – taigi taip pat pasibaigus triukšmingai dienai, tikriausiai kabineto vienumoje, atsidavęs savo mintims. Šitaip besitolinant nuo pasaulio, pasąmonė „nugali nuo realybės priklausančią sąmonę“ (2, 307) ir prasideda regimųjų vaizdų formavimosi pro­cesas kaip vienintelis (beveik) reakcijos būdas, nes kelias kitoms – motorinėms, oralinėms – reakcijoms yra užblokuotas. Medžiaga šitiems vaizdams gali būti įvairiausia, tačiau ne bet kokia (iš Freudo teorijos mums yra žinomi kai kurie šios medžiagos atrankos principai). Kiekviename sapne (regėjime) būtinai rasime ryšį su ką tik pasibaigusios dienos išgyvenimais: sapnas turi savo kon­kretų sukėlėją – įspūdį, nuo kurio atsiradimo momento nepraėjo dar nė vienos nakties (1, 119). Be to, sapne galį atsirasti medžiagos iš ankstesnių gyvenimo laikotarpių, net (ir gana dažnai) iš ankstyviausios vaikystės, tačiau tik tiek, kiek nuo šitų „šviežių įspūdžių gali būti nutiesta minčių gija prie anų, ankstesniųjų“ (1, 119). Pažymėtina, jog didesniąją dalimi visa tai yra semiama iš pasąmonės lobynų, nes sąmoningoji žmogaus atmintis šitiek įspūdžių tiesiog neaprėpia, todėl ir pačiam regėjusiam ne iškart būna aišku, iš kur kilo tas ar anas vaizdas ir atpažinti tikrą jų šaltinį galima tik pasitelkus papildomą informaciją.

Milašiaus pateikta regėjimo reliacija – tai spalvingas ir jaudinantis kilimo aukštyn ir jį lydinčių paveikslų aprašymas. Ar pavyks mums nustatyti, kas inspiravo bent kai kuriuos iš šitų įspūdingų vaizdų? Bandykime sugretinti Milašiaus aprašymą su Dante’s „Dieviškosios komedijos“ 3–ąja dalimi, kur irgi vaizduojamas stebuklingas kilimas į dangų. Iš pat pradžių Milašiui pasirodė, kad jam suteikiama ligi šiol nežinoma galia laisvai pakilti ir skristi erdvėje. Dante taip pat prisipažįsta pajutęs, „jog kažin kas mane į viršų jau savaip kelia“ (C – 3, 30, 56–57)10. Ten, viršuje, buvo neapsakomai švelnios ir perregimos miglos, o paskui atsirado sunkus ir tirštas debesys; Dante užklojusio debesio charakteristikas imkime tiesiog iš originalo, nes lietuviški vertimai tų smulkmenų neatspindi: blizgantis (lucida), tirštas (spessa), kietas (solida) ir švarus (pulita) (3, 2, 32). Dalį Dante’s debesio savybių įgavo Milašiaus miglos reiškinys, panašus į Freudo vadinamą „perkėlimą“ (Verschiebung). Beje, migla ir debesys yra juk panašios prigimties dalykai. Toliau rausva ova… pavirto auksiniu žibintu… įgijo angeliškos saulės formą… ir ilgai žvelgė man į akis; Dante „išvydo tašką“, ir jį „kaipmat apakino jo stipri šviesa, kurios tu nepakeltum niekuomet“ (C –3, 33, 16–18). Išsidriekusi po ta „serafiška žvaigždė“ garais virtusio aukso lyguma užbūrė Milašiaus akis; Dante’s akys tiesiog „ne­atlaikė spindulių jėgos… ir apgvaibo“ (C –3, 30, 50–51). Pamėginkime įsi­vaizduoti „aukso garus“ ir suprasime, kad abu poetai aprašo tą patį efektą: Dante „nieko nebematė“ (nulla m’appariva – 3, 30, 51); tiek pat turbūt mate Milašius pro aukso garus. Galiausiai įsiviešpatavo tobuliausia, absoliuti nejudamybė, leidusi pajusti aukščiausią vyksmą; galutinis nusiraminimas, kuris yra paskutinio Ritmo įgyvendinimas; Dante, kildamas vis greičiau besisukančiomis sferomis, pagaliau „sferoj greičiausioje pasijuto“ (N – 3, 27, 99) – t. y. devin­tame tojo visuotinio judintojo danguje, kuris, kaip žinome dar iš Aristotelio, pats judėti neturėtų. Taip, beje, ir yra: begalinis, absoliutus devintos sferos greitis kartu yra absoliuti nejudamybė. Beatričė aiškina nustebusiam poetui: jis „tolydžio suka viską, ką regi“ (C – 3, 27, 108), ir „sferų kitų judesiai jame laikos“ (N – 3, 27, 116).

Taigi Milašiaus regėjimas atgaivino kai kuriuos įspūdžius, patirtus tikriau­siai prieš kelerius metus (yra pagrindo manyti, jog Milašius susipažino su „Dieviškąja komedija“ dar prieš rašydamas savo „Meilės įvadą“ (1910), nes romane yra nemaža Dante’s poemos reminiscencijų). Bet kodėl šitie vaizdai turėjo iškilti iš pasąmonės gelmių būtent aną vakarą? Kas sieja tos dienos įvykius su senokai skaityta knyga? Mes neturime jokių duomenų apie tai, kaip poetas praleido dieną prieš regėjimą; žinome tik, kad vakare jis skaitė Bibliją. Bandykime pasinaudoti bent šiuo informacijos žiupsneliu. Anot Frommo, tinkamai interpretuoti sapną galima tik „atsižvelgus į tai, kokios būklės buvo žmogus prieš užmingant ir, vadinasi, kokios būklės veikiamas jis pasilieka užmigęs“ (4, 252); tuo tarpu E. Bernas, sekdamas Freudu, mano, jog „dienos įvykiai turi didesnės įtakos sapnui, negu tai, kas vyko vakare prieš užmingant“11. Šis antras teiginys, matyt, tikrai yra reikšmingas būtent sapnams, nes tik fiziš­kai nutolus nuo pasaulio (užmigus), pasąmonė pradeda „iš vidaus“ formoti sapno vaizdus. Tačiau vizijos atveju nutolimas nuo pasaulio yra sąlygotas ypatingos būsenos – pasinėrimo į protą apėmusias mintis, į sielą užplūdusius jausmus; todėl čia negalime Ignoruoti Frommo pastabos, Drįstume teigti, jog aną vakarą Milašius Biblijoje skaitė apie Melchizdeką ir susimąstė apie jį. Ši paslaptinga Šv. Rasto figūra – Salemo karalius, aukščiausiojo Dievo kunigas (Žyd 7, 1), su duona ir vynu išėjęs sutikti po pergalingo mūšio grįžtančio Abraomo (Pr 14, 17–18). Teisingumo, ramybės karalius, kunigas iš pašaukimo Iir per amžius, „be tėvo, be motinos, be kilmės sąrašo“ (Žyd 7, 3) gali būti traktuojama net kaip savotiškas abstrakčios kunigystės idėjos įkūnijimas. Psal­mėje (109) apie mesiją, turėsiantį teisti tautas ir sėsti Dievo dešinėje, sakoma, Kad jis yra „kunigas per amžius Melchizedeko būdu“; šiuo pagrindu Laiške Žydams samprotaujama apie Jėzaus Kristaus kunigystę, kuris ateis dar teisti tautą, bet kol kas sėdi Dievo dešinėje. Ar ne nuo Melchizedeko kariais veda toji „minčių gija“ į Dante’s kilimo į dangų aukščiausią punktą – „Gyvąją Rožę“, kurioje labiausiai nusipelnę senosios ir naujosios istorijos žmonės turi savo vietas „kairėje bei dešinėje“ ir taip iš arti regi nuostabią dieviškąją šviesą?

Šis biblinis personažas duoda mums dingstį supinti dar vieną įdomią sam­protavimų grandinę, ir tai galbūt savo ruožtu padėtų mums suprasti, kodėl Milašius anuo laikotarpiu mieliau skaitė būtent tas, o ne kitas Šv. Rašto vietas. Kurį laiką prieš viziją poetą buvo apėmusi toji kunigystės iš pašaukimo arba tiesiog pašaukimo idėja. Yra žinoma, kad 1913 m. pavasari Milašius lankė teosofų ratelius (kur, beje, susipažino su C. Larronde’u. vieninteliu savo vizijos konfidentu) ir, matyt, priartėjęs prie slaptosios „dieviškos išminties“ doktrinos, pajuto nepermaldaujamą poreikį skelbti žmonėms dieviškąsias tiesas. Ir ne tik skelbti – tiesiog gyventi ne sau, ne savo ribotam „aš“, bet „amžinajai tiesai, kilniajam grožiui ir gėriui – pasiaukoti ant didžiosios pasaulinės veiklos alto­riaus“, kaip entuziastingai rašo garsusis teosofas R. Steineris12 Poetas atkakliai ieško sau naujos, didingos misijos, ir nenuostabu, matyt, kad jo mintis krypsta į apaštalą Paulių, stebuklingą jo atsivertimą, žymėjusį naujo gyvenimo, naujo pašaukimo pradžią. Milašius imasi rašyti dramą „Saulius iš Tarso“, vis iš naujo apmąstydamas šį nepaprastą, tiek jį jaudinusi reiškinį ir – itin simptomiškas dalykas! – nebaigia šio veikalo, nutraukdamas būtent ten, kur kelyje į Damaską atsitinka lemiamas įvykis – atsivertimas… Vizijos kulminacija – tai turbūt nekelia abejonių – yra tai, kad prie regėjusio vardo priduriama raidė H (turima omenyje aštuntoji hebrajų abėcėlės raidė h e t). Kabalistinėje tradicijoje ši raidė laikoma dvasinio patepimo simboliu: ją pridėjus prie Abramo vardo, iš esmes pasikeitė patriarcho pašaukimas – tapęs Abraomu (lotyniškoje hebrajiško – žodžio transkripcijoje – Abraham), „didysis tėvas“ virto „daugelio tautų tėvu“ (Pr 17. 5). Taigi Milašiaus vizijoje išsipildė jo didžiausias noras: jam buvo suteiktas dvasinis patepimas. Jis buvo pašauktas kažkokiai mums nežinomai, bet, be abejo, didingai ir atsakingai misijai. Tai kuo puikiau­siai atitinka vieną esmingiausių Freudo teorijos principų: sapnas yra nesąmo­ningo noro išsipildymas. Tiesa, ne visi Freudo mokiniai pritaria šiam teiginiui, ir nežinia, ar jį galima automatiškai taikyti vizijoms ir kitoms psichozėms, bet ar mūsų atvejis nera itin gražus šio teiginio patvirtinimas?

Dar truputis samprotavimų galėtų mums nušviesti šią keblią situaciją. Žmogaus pasąmonėje ilgainiui susikaupia daugybė dėl įvairiausių priežasčių sąmoningame, realiame gyvenime neišsipildžiusių norų, nepatenkintų potraukių, nerealizuotų ketinimų – nebūtinai destruktyvių ar nusikalstamų, kurių doras žmogus natūraliai vengia, bet, tarkim, ne visai padorių ar šiaip nekuklių, ku­riems iškilus viešumon žmogus pasijustų nepatogiai. Miegant arba kokios psi­chozės, ekstazės metu, kai atsakingas už ryšius su realybe žmogaus Ego atsipa­laiduoja, Id, šis pasąmonės šeimininkas, naudodamasis proga skuba pasimėgau­ti. kurdamas įvairiausius, kartais pačius fantastiškiausius paveikslus. Bet ir čia jam neleidžiama pernelyg įsismaginti: neprarasdamas budrumo žmogaus Super Ego stengiasi laikyti Id padorumo ribose. Jeigu tai nepavyksta, kritiniu momentu Super Ego ryžtasi nutraukti miegą, ir žmogus pabunda lovoje išsigandęs, suprakaitavęs, dvigubai dažniau plakančia širdimi, bet patenkintas, kad išvengė susidūrimo su savuoju Id. Tačiau paprastai Super Ego turi pakankamai galimybių sudrausti Id, čia sušvelnindamas itin balsius paveikslus, čia pakeisdamas tiesioginius vaizdus simboliniais, čia perkeldamas akcentus iš centrinių objektų į šalutinius ir pan. Mes nežinome tiksliai, koks buvo tas Milašiaus pasąmonėje glūdintis noras, kuri poeto Id stengėsi realizuoti šiame regėjime, tačiau, nors ir nėra reikalo štarti poetą šventvagišku užmoju susilyginti su pačiu Kristumi, kuris irgi vadinamas „kunigu Melchizedeko būdu“, vis dėlto ne­sunku numanyti, kad raidės H pridėjimas prie vardo yra tik to noro simbolinė apraiška. Milašius ir pats – nors ir mėgavosi šventąja ramybe – pastebėjo, kad čia kažko trūksta; bet, nebūdamas psichoanalitikas, suvokė šį dalyką kiek kitaip: jis manė, kad jo „moralinis pasirengimas dar neatitiko to reiškinio svarbos“, ir todėl „nedrįso pakelti to paskutinio gražios Sebos saulės šydo“13.

Žvelgdami į Milašiaus viziją simbolių požiūriu, pirmiausia pastebime, kad tų simbolių, bent jau pagrindinių, čia yra labai nedaug ir, svarbiausia, kad juos visus galima laikyti vieningos sistemos elementais, vienos sekos grandimis. Pagrindiniai jų, matyt, yra trys: kilimas aukštyn, šviesa ir ramybė; taip pat ke­letas pagalbinių – miglos, debesys su jų savybėmis, auksas, kalnas ir kt. Anot Jungo (nors ir archetipų teorijos kūrėjo), jokių simbolių neturime traktuoti skyrium nuo regėjusio; bet kol mes ieškotume kokios kilnesnės, Milašiui tin­kamos jų interpretacijos, „savarankiškesnis“ Freudas tuoj pat įžiūrėtų čia sim­bolinį lytinio akto atvaizdavimą: laipsniškas susijaudinimo augimas (kilimas), aukščiausio malonumo pasiekimas (šviesa) ir pagaliau ramybė, visiškos laimės ženklas. Galima įsivaizduoti, kaip įsižeistų koks nors padorus Milašiaus gerbėjais dėl tokios simbolių interpretacijos; pats poetas tikriausiai irgi – sąmoningai! – nesutiktų su tokiu jo regėjimo aiškinimu. Ir tai labai natūralu, kad žmogus sąmoningai vengia tokio pobūdžio aliuzijų bei reminiscencijų. Bet juk ne iš sąmonės, o iš pasąmonės kyla sapnai ir regėjimai, kliedesys ir haliucinacijos – Id neatsižvelgia į ypatingą žmogaus dorovingumą, žmogus turi pats iš sapnų ir panašių įvykių pažinti savo Id ir padaryti atitinkamas išvadas. Kaip kadaise pa­stebėjo Platonas, skirtumas tarp gerųjų ir blogųjų žmonių yra tas, kad pirmieji pasitenkina sapnais apie tai, ką antrieji daro iš tikro. Beje, tam tikrą pagrindą tokiai erotinei Milašiaus vizijos interpretacijai randame paties poeto gyvenime bei kūryboje, bet ar tai turėtų ką nors stebinti ai erzinti? „Aš ieškojau meilės visur, kur turėjau bent kiek vilties ją rasti, – pareiškia Milašius romane „Mei­lės įvadas“ ir liūdnai priduria, – bet aš likau vienišas vidury aklųjų ir kurčiųjų minios.“ Čia pat jis kuria originalią Įšventinimo per meilę koncepciją ir šiame mistiniame veiksme pagrindinį įšventintojos vaidmenį skiria moteriai. Kiek vėliau dramoje „Miguel Manara“ poetas konstruoja konkretų tokio stebuklo at­vejį ir tam sukuria nuostabios įšventintojos, Girolamos, paveikslą. Visų sam­protavimų apie moterį branduolys, itin būdingas būtent šiam Milašiaus minties raidos laikotarpiui, yra skaistumas kaip aukščiausioji moters dorybė: romane tai pasireiškia kaip idealo troškimas, ilgėjimasis jo priešybės, moters paleistuvystės, ištvirkimo fone, pjesėje – kaip idealo įtvirtinimas, konkrečios asmeny­bės, šį idealą įkūnijančios, sukūrimas. Pridurkime, kad visi šitie teoriizavimai (ir minėtuose veikaluose, ir poezijos rinkinyje „Les Elements“, ir dramoje „Mephiboseth“) Išsivertė poetui praradus „vienintelę mylimą moterį“ – Emmy von Heine–Geldern; šią neilgą, vos metus (1909–1910) trukusią nuoširdžią drau­gystę Milašius laikė intymia, tačiau – „be jokių gašlių ketinimų“. Turėdami dar omenyje, kad 1914 metais Milašius patyrė rimtą sveikatos krizę (rodos, jį kankino vilkligė), nes kelias savaites prieš viziją praleido užtrakinęs savo

kambaryje nieko neįsileisdamas ir, ko gero, nelabai tikras dėl ateities, sutik­sime turbūt, kad vizijos dieną jis buvo Itin ištroškęs žmogiškos šilumos, nekal­bant jau apie moterišką švelnumą. Visa tai kartu su per kelerius pastaruosius metus sąmoningai ar nesąmoningai subrandintu savyje idealios moters ilgėji­musi sudarė trąšią dirvą erotinėms vizijoms išdygti. „O kaipgi su tuo skaistu­mu?“ – paklaustų kas nors, įdėmiai sekantis mūsų samprotavimų logiką. Ogi nieko, puikiausiai – juk būtent šis primygtinis sąmoningas idėjos iškėlimas leidžia įtarti tam tikrą nesutarimą tarp Ego lr Id – tai, ką psichoanalizėje pa­prastai vadinama „išstūmimu“ (Verdrdngung).

Dabar pamėginkime tuos pačius simbolius interpretuoti kitaip. Prisiminkime dar kartą Dante, pakilusį į aukščiausią dangų, Empirėjų, ir ten išvydusį die­viškąją šviesą bei susitikusį su laimingomis sielomis, „kupinomis rimties ir meilės“ (C – 3, 31, 51), amžinomis „Gyvosios Rožės“ gyventojomis. Tie patys simboliai: kilimas, šviesa ir ramybė. Ir tai nėra koks atsitiktinis ar stebuklingas dviejų poetų vaizdų sutapimas. Čia yra plačiai paplitę, kone visuotinai pripa­žinti simboliai; susiformavę sapnuose ar kitose stichiškose nesąmoningos psi­chinės veiklos apraiškose, jie jau senokai įsitvirtino mūsų sąmonėje ir šiandien sunku būtų įsivaizduoti be jų žmogiškąją kūrybą – poeziją, tapybą, religiją, filosofiją. Jų semantika labai paprasta ir lyg savaime suprantama. Iš tikrųjų, pamėginkime sąmoningai sukurti tokį ženklavaizdį, kuris mums taikliausiai išreikštų dievybę su pagrindinėmis jos savybėmis – absoliučia tiesa, aukščiau­siu gėriu ir grožiu, meile, teisingumu, etc.; matyt, tinkamesnio už šviesą sim­bolio neįmanoma nė įsivaizduoti. Tokia dievybė, toks šviesos šaltinis, supranta­ma, turėtų būti kažkur labai aukštai: nedaug tos šviesos mus tepasiekia, prie jos reikia kilti – savo jėgomis arba (kartais, regis, pasitaiko) aukščiausios ma­lonės pagalba. Pagaliau kokia turi būti tos laimingos sielos, kuri pažino abso­liučią tiesą, patyrė aukščiausią gėrį, išvydo tobuliausią grožį, būsena, – kas gi dar, jei ne ramybė, visokio judėjimo, neramumo, netikrumo, abejonių pa­baiga, nes tai vis netobulumo požymiai, kurio negali būti Dievo artumoje. Sių simbolių Milašiaus pasąmonė net neturėjo specialiai šiam atvejui ieškoti kur nors giliai kolektyvinės pasąmonės slaptynėse: jie buvo tiesiog paimti iš sąmonės išreikšti tiems dalykams, kuriuos jie įprato išreikšti nuolatinėje są­moningoje poeto kūryboje. Taigi šitaip interpretavus simbolius, visa Milašiaus– vizija turėtų maždaug tokią prasmę: poetui suteikta galimybė priartėti prie Dievo, pažinti aukščiausias tiesas (kad ne visai suartėti su Dievu ir ne absoliučiausias tiesas pažinti – žinome iš Milašiaus prisipažinimo apie „paskutinį šydą“). Jis pajuto šio pažinimo džiaugsmą ir suvokė šio dangiškojo ir paprasto– žmogiškojo žinojimo skirtumą; pagaliau jam buvo patikėta svarbi misija – „H“, matyt, perteikti žmonėms šią dieviškos išminties šviesą. Tai yra, suprantama, dangiškoji vizijos prasmė; bet jos šaknys yra, regis, pakankamai žemiškos Minėjome jau, kad 1913 m. Milašius geriau susipažino su teosofija; galbūt pagrindinės „slaptosios doktrinos“ tiesos nebuvo poetui visiškai naujos, bet ir šiuo atveju kai kuriomis jos idėjomis neofitas turėjo neišvengiamai susižavėti ir persiimti. Ši „universalioji religija“, atskleisdama bendrą visų religijų sim­bolių prasmę, stengėsi įveikti konfesinį ribotumą ir net patį religijos ir mokslo konfliktą. „Būtina, kad mokslas pasidarytų religinis, o religija – mokslinė“, – rašė teosofas E. Schuré14, ir ši idėja ilgainiui tapo Milašiui kelio rodytoja. Aukščiausiuoju žmogaus tikslu teosofija paskelbė „okultinį žinojimą“, kuris, beje, tik dėl ezoterinės tradicijos yra įmanomas. Prisikasti prie šio slaptaus mokslo gelmių, pažinti dieviškas tiesas, kurios ne tik yra nesuprantamos minios žmonėms, bet ir griežtai saugomos nuo jų „nešvarių rankų“ – štai idėja, pa­vergusi poetą. Taigi dar, kartą, dabar kiek kitokiu keliu, priėjome prie vizijoje išsipildžiusio aistringo Milašiaus noro ištakų.

Dabar turime dvi skirtingas simbolių interpretacijas ir atitinkamai dvi skirtingas vizijos prasmės versijas. Ar neprieštarauja jos viena kitai? Gal reikėtų pasirinkti vieną jų, bet tuomet – kurią ir kokiu pagrindu? Anot Freudo, apie prieštaravimą čia nėra nė kalbos, nes „sapno darbas (Traumarbeit) paklūsta būtinumui sujungti į vieną visumą visus sapno šaltinius“ (1, 125). Tai, ką matome sapne (vizijoje), yra lyg santrauka visų tų įspūdžių, minčių ir jausmų, kurie sukėlė regėjimą. Įvyksta vadinamasis „sutirštinimas“ (Verdichtung): elementai, turį ką nors bendra, susilieja į viena.

Nemaža simbolių susiformavo ar bent jau įgijo savo universalų semantinį turinį folklore – tiek tiesiogine prasme, tiek vadinamajame „folklore“ kuriam reikėtų priskirti visų pirma liaudies sąmojį bei anekdotus. Nuo senų senovės daugelio tautų tradicijoje kalnas (ir medis) yra žemės ir dangaus sąlyčio būdas; Freudo sistemoje kalnas – ryškus seksualinis simbolis (2, 98). Visai galimas dalykas, kad kalnas Milašiaus regėjime yra abiejų šių simbolinių reikšmių sin­tezė; bet reikia, matyt, dar truputį fantazijos, kad suprastume, ką reiškia kalnas šaknimis atitrūkęs nuo žemės… Kad auksas yra didžiausia brangenybė ir todėl aukščiausių vertybių simbolis, niekam specialiai aiškinti nereikia: kasdienės kalbos posakiai „brangus kaip auksas“, „brangesnis už auksą“ yra gražiausi simbolinio šios sąvokos vartojimo pavyzdžiai. Biblijoje auksas neretai reiškia išminties, dvasinės Dievo dovanos galią. Milašiui, Biblijos žinovui, šis įvaizdis buvo, be abejo, suprantamas ir artimas. Jo būklę toje dangiškoje aukso lygu­moje galėtume traktuoti kaip gerai mums iš pasakų pažįstamą situaciją, per­keltą į dvasinę plotmę: atsidūręs stebuklinguose rūmuose koks nors prastuolis stačiai apsvaigsta iš nuostabos ir susižavėjimo, pirmą kartą savo akimis maty­damas tiek daug tikrų brangenybių. Beje, šis apsvaigimas gali turėti ir tam tikrą erotiškumo dozę.

Melsvos miglos gali būti siejamos su alcheminiu merkurijumi, kaip mano V. Ališauskas, komentuodamas Milašiaus „Ars Magna“15: ne su „kūnišku“ merkurijumi, suprantama, kuris paprasčiausiai yra gyvsidabris, bet su „filosofi­niu“ – oro pavidalo pasaulio dvasia, vykdančia tarpininko tarp kūno ir dvasios priešybių, arba kabalistų „ruah“, okultistų „sielos“ funkciją. Pro tas miglas reikėjo prasiskverbti kelyje iš žemiškos, kūniškos būsenos į dangišką, dvasinę. Tačiau ar neturėtume mes vėl „chercher la femme“ tose melsvose, neapsakomai švelniose ir perregimose miglose? Kelias į bet kokias aukštybes eina per moterį – juk tai perdėm milašiška idėja! Prisiminkime dar, kad V. Solovjovui jo Sofija, Amžino Moteriškumo įvaizdis, visuomet pasirodydavo apsupta „auksini žydrumo“16.

Belieka apgailestauti, kad mums trūksta žinių ir fantazijos iššifruoti tokius gražius ir, matyt, turiningus simbolius kaip švelnios vario spalvos neseniai gaus pasėti javai ar deglo atspindys ramiame vandenyje arba sename veidrodyje; galbūt atskleista jų prasmė suteiktų kokių naujų svarbių bruožų sudarytam bendram vizijos paveikslui. Beje, „niekuomet negalima būt tikram, kad mes visiškai išaiškinome sapną“, – įspėja modernios sapnų aiškinimo teorijos kūrėjas (1. 190). Nepretenduodami į tokį išsiaiškinimą, drįskime vis atlikę tam tikrą analizę, padaryti keletą išvadų. „Sapnas – pilnavertis psichinis aktas; jo varomoji jėga yra noro patenkinimas“ (1, 280) – štai pamatiniai Freudo teorijos teiginiai. O jei taip, sapnai, vizijos ir kitos, jau ne tiek „nekaltos“ psichozės yra susijusios su tais dalykais, kurio mums rūpi dieną, t. y. kai sąmoningai bendraujame su pasauliu, su tikrove. Nieko tikrai nereikšmingo niekuomet neatkuriama sapne. Bet štai problema: žmogus ne visada tiksliai žino, kas jam iš tikrųjų yra reikšminga, nes dauguma psichikai reikšmingiausių da­lykų glūdi pasąmonėje ir sąmonė jų nekontroliuoja. Stumiami Id, jie prasiveržia į paviršių kartais itin nepalankiomis sąlygomis ir suplūsta į sąmonę sukeldami ne tik labai natūralią jos nuostabą, bet neretai ir visai pateisinamą siaubą. Daugiausia netikėtumų mes, matyt, galime sulaukti iš seksualinę problematiką valdančios pasąmonės srities – tai iš tikrųjų galingas psichikos veiksnys, ku­rio mes kartais nepastebime (kaip tik dėl to, kad jis veikia iš pasąmonės), o kartais tiesiog sąmoningai nenorime pripažinti ar bent jau viešai skelbti. Id suaktyvėja, kaip išsiaiškinome, kai Ego, nors ir laikinai, praranda ryšį su tik­rove – žmogui miegant, kliedint, svajojant. Ar neįvyksta panašiai poetui, mąs­tytojui, dailininkui kuriant – juk kūryba irgi reikalauja tam tikra prasme ati­tolti nuo išorinio pasaulio; o tuomet ji didžiąja dalimi yra sąlygota kūrėjo pasąmonės turinio.

Na, o kaip dėl sapnų, vizijų reikšmės ateities pranašavimui? – galėtume pabaigoje paklausti kartu su Freudu. Ir nors jis čia yra pernelyg kategoriškas: „Apie tai nėra nė kalbos“, vis dėlto iš esmės jam reikia pritarti: „Verčiau sakytume: praeities pažinimui. Nes sapnas visada ir bet kokia prasme kyla iš praeities“ (1, 323). Taigi, kaip taikliai yra pasakęs P. Garnier, Milašius „paruo­šė“ savo viziją. Be tai netrukdo, pažinus šią, kaip ir kiekvieną kitą praeitį, istoriją, teisingai numatyti ateitį. Tačiau senovėje tikėta, jog sapnai mums siun­čiami dievų, kad kreiptų, reguliuotų mūsų gyvenimą, veiklą ar net atskirus veiksmus, ir ši koncepcija buvo pirmosios (turbūt) žmonijos istorijoje sapnų aiškinimo teorijos užuomazga. Milašius suvokė savo regėjimą būtent pagal šitą teoriją – kaip Dievo įpareigojimą, ir visas jo gyvenimas po 1914 m. gruo­džio 14-osios buvo skirtas vykdyti šią dieviškąją misiją žemėje. Bet mes juk galime visa tai interpretuoti savaip.


1 Milosz Cz. Milosz a la Sorbonne // Milosz: Racines el exil. – Paris, 1990. – P. 12.
2 Garnier P. Milosz – la Poesie, racines et exil. – Ten pat. – P. 142.
3 Žr. Grinius J. Oskaras Vladislovas Milašius // Laiškai lietuviams. – 1964. – Nr. 3.
4 Larronade C. Milosz et les archetypes // Godoy A. Milosz, le poete de l’Amour. – Paris, 1960. – p. 278.
5 Milašius įterpė vizijos aprašymą į „Laišką Storge’i“ (1916), kuris vėliau (1922) savo ruožtu įėjo į metafizinę poemą „Ars Magna“; Istorija ir būtis. – V., 1988. – P. 227–228.
6 Toli gražu ne visa mums čia reikalinga psichoanalitinė literatūra yra išversta į lietuvių kalbą; tuo tarpu rusų kalba per pastaruosius 3–4 metus pasirodė gražus tokių tekstų pluoštas, kuriomis ir pasinaudojo šių eilučių autorius. Prireikus jas gali nesunkiai susirasti šiais klausimais susidomėjęs skaitytojas. Tad psichoanalizės klasikai čia ir toliau cituojami iš įvardytų knygų, nurodant šio sąrašėlio pozicijos numeri ir puslapį:
Фрейд З.. Толкование cновидения – Киев, 1991.
Ведение б психоанализи. Лекции, – М,, 1991.
Юнг К.Г. Дрчегин и cимбол. – М., 1992.
Фромм Э. Душа человека. – М., 1992.
7 Žr. Шерток Л., Коччур П. де Психоналитическое Роздение. – 1991 – С. 198.
8 Берн З. Введение в психиатрию и психоанализ для непробужденных. – КПБ, 1991. – С. 148.
9 Pascalio „amuletą“ perrašė iš 1858 m. „Pensees“ leidimo ir įdomiai pakomentavo P. Florenskis; tad cituojame pagal: Флоренций П. Столп и утверждение истины. – T. 1(2). – M., 1990. – C. 578.
10 Pasinaudosime dviem lietuviškais vertimais: J. Nariausko (Marijampolė, 1938) ir A. Churgino (V., 1988); cituojant nurodoma vertėjo pavardės pirmoji raidė, toliau – įprasta Dante’s poemos paginacija.
11 Bern Z. Min. veik. – P. 151.
12 Штейнер Р. Теософия. – Эпеван. 1990 – С. 123.
13 Istorija ir būtis. – P. 228.
14 Schuré E.Les Grands Initiés: Esquisse De L’histoire Secrète Des Religions. – Paris, 1902. – P. 548.
15 Istorija ir būtis. – P. 265.
16 Žr. poemą „Tри свидания“.

Oskaras Milašius. Laiškai ponui Lézier

2022 m. Nr. 5–6 / Iš prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė / Nors aš esu visiškai įsitikinęs, kad nebėra nė menkiausios vilties surasti mano mažuosius sparnuotus pabėgėlius, vis dėlto aš būčiau Jums be galo dėkingas, jeigu malonėtumėte…

Oskaro Milašiaus kūrybos kontekstai „Metuose“

2022 05 20 / Minėdami poeto, mistiko, diplomato Oskaro Milašiaus (1877–1939) 145-ąsias gimimo metines pristatome žurnale skelbtų poeto kūrybos ir kontekstinių straipsnių archyvą.

Indrė Valantinaitė. Vėjuotos pranašystės, poezija ir paukščiai

2021 11 06 / Prieš porą mėnesių su „Literatūros pamokos“ kūrybine grupe viešint „Metų“ redakcijoje ir kalbinant šio mėnraščio vyr. redaktorių Antaną Šimkų, akys vis krypo į pačiame kabineto centre pakabintą didžiulį nespalvotą plakatą…

Vytautas Kubilius. Oskaras Milašius – romanistas

2002 m. Nr. 5-6 / Oskaras Milašius. Meilės įšventinimas. Zborovskiai / Iš prancūzų k. vertė S. Banionytė. – Vilnius: Alma littera, 2001. – 239 p.

Dalia Jakaitė. Hermetiškai atvira studija

2001 m. Nr. 11 / Elina Naujokaitienė. Oskaras Milašius. Mistikas ir hermetinis poetas. – Kaunas: VDU leidykla, 2001. – 264 p.

Mindaugas Kvietkauskas. Korespondencijos mįslės: Oskaras Milašius – Juozui Urbšiui, Czesławas Miłoszas – Juozui Keliuočiui

2000 m. Nr. 3 / Suklydau pasikliovęs pirmu įspūdžiu: Czesławas Mitoszas, lėtai ei­nantis pasitikti svečių savo buto prieangyje, man pasirodė be galo pa­žįstamas. Matyta veido išraiška, girdėta intonacija, atpažįstamas gestas…

Virginija Balsevičiūtė. Penkiese apie Oskarą Milašių

1997 m. Nr. 8–9 / Semiotika: Oscar V. de L. Milosz / Oskaras Milašius: Poezijos analizė. – Vilnius: Baltos lankos, 1997. – 99 p.

Czesław Miłosz. Apie Oskaro Milašiaus filosofiją

1997 m. Nr. 6 / Iš anglų k. vertė Antanas Danielius / Oskaro Milašiaus „filosofinės poemos“ yra sunkiai suprantamos ir neatitinka jokio filosofinio žanro. Kad galėtume apibūdinti jas kaip poeziją, pirmiausia turėtume pripažinti specifinę poetinės kūrybos sampratą.

Oskaras Milašius. Nemiga

1997 m. Nr. 5 / Iš prancūzų k. verte Vytautas P. Bložė / Gegužės 28 d. sukanka 120 metų, kai gimė Oskaras Milašius. Nuostabi jo poezija pažįstama ir pripažįstama visame pasaulyje, ypač gerbiama pačių subtiliausių poezijos vertintojų.

Elina Naujokaitienė. Oskaras Milašius ir viduramžių poetika

1995 m. Nr. 6 / Oskaras Milašius savo kūryboje originaliai sujungė europinio alegorizmo, klestėjusio viduramžiais, ir geriausias prancūzų simbolizmo bei siurrealizmo tradicijas. Nesustodami prie XX a. literatūros kontekstų, formavusių…

Viktorija Daujotytė. Oskaras Milašius labai karštą liepą

1994 m. Nr. 12 / Poezija yra iš tos pačios dvasinės patirties, kuri parodo akims žiedą ar ak­mens formą, kuri leidžia matyti, girdėti kaip mąstyti. Tyliai, savaimingai – kaip auga žolė

Elina Naujokaitienė. Mistinis patyrimas O. Milašiaus pasakose

1994 m. Nr. 6 / Nuo 1919 iki 1925 metų O. Milašius Prancūzijoje dirbo nelengvą diplomato, Lietuvos valstybės pasiuntinio darbą. 1925-aisiais jis užleidžia savo postą P. Klimui, kuris buvo Lietuvos reikalų patikėtinis Prancūzijoje.