Oskaras Milašius. Laiškai ponui Lézier

2022 m. Nr. 5–6

Lesyklos ponas ir jo paukščiai

Gegužės 28 dieną minėsime Oskaro Milašiaus (1877–1939), Lietuvos rašytojo ir diplomato, 145-ąsias gimimo metines. Šia proga „Metų“ žurnale pateikiama nedidelė publikacija – O. Milašiaus laiškai1 Fontenblo viešbučio „l’Aigle Noir“ savininkui ponui Lézier – laiškai apie paukščius. „Sparnuotieji bičiuliai“ užima reikšmingą vietą O. Milašiaus gyvenime. Su paukščiais bendraujantis, juos lesinantis, sava kalba su jais susišnekantis poetas yra neatskiriama jo vaizdinio skaitytojų sąmonėje dalis. Fontenblo parko prižiūrėtojai iš tolo pažindavo alėja lėtai žingsniuojantį „lesyklos poną“, lydimą paukščių pulko. Tokį poetą matė jį pažinojęs žmonės. Baronienė de Tinan prisimena vieną 1935 metų epizodą, kai su seserimi vaikštinėdama po parką pastebėjo besisukančią medinę lesyklą: „Suintriguotos prieiname arčiau ir skaitome: „Milašius, poetas“. Dar labiau susidomėjusios teiraujamės sargo, kuris paaiškina: „Lesykla čia tam, kad priviliotų paukščius. Jau dešimtį metų čia lankosi toks vienas „didikas“. Jis nepiktas ir net labai gerai su jais „šnekučiuoja“. Jeigu ateisite apie trečią valandą, pamatysite jį apsuptą paukščių“2. Neįprastomis aplinkybėmis užsimezgusi ponios de Tinan ir poeto pažintis po kurio laiko peraugo į gražią bičiulystę.

Fontenblo sargo paminėti dešimt metų liudija apie O. Milašiaus prisirišimą prie įspūdingo šimtamečio parko. Greičiausiai netoli nuo Paryžiaus plytintis masyvas jam priminė vaikystę, klaidžiojimus paslaptingais Čerėjos parko takais. O. Milašiaus gyvenimo, kūrybos tyrėjas ir leidėjas André Silvaire’as mano, kad poetas Fontenblo lankytis pamėgo dar iki Pirmojo pasaulinio karo, kai jo artimas draugas Léonas Vogtas sau ir šeimai įsigijo namus netoliese esančiame kaime3. Sumaišties metais pasivaikščiojimai po mišką nutrūko, o karui pasibaigus atsinaujino ir poeto išvykos į Fontenblo. Jis dažniausiai apsistodavo „l’Aigle Noir“ viešbutyje. Originalią laiškų publikaciją parengęs Georges’as Gendreau, drauge su viešbučio savininkais peržiūrėjęs išlikusias svečių registracijos knygas, suskaičiavo kelias dešimtis vizitų nuo 1930-ųjų vasaros pabaigos iki 1939-ųjų vasario4. Gyvenimo viešbutyje trukmė – nuo dviejų ar trijų dienų, savaitės ar kelių, mėnesio ir daugiau. Taigi nieko keisto, kad tarp O. Milašiaus, „l’Aigle Noir“ savininko pono Lézier ir jo šeimos susiklostė abipusiu pasitikėjimu grįsti ryšiai. Apie tai mums kalba ir publikacijoje pateikiami O. Milašiaus laiškai.

Pirmasis laiškas ponui Lézier adresuotas 1933 metų spalio 4 dieną ir susijęs su tam tikromis dramatiškomis aplinkybėmis, kurias dera trumpai paaiškinti. Rugsėjo mėnesį, likus savaitei iki atostogų pabaigos, per greičiausiai netyčia pravertą kambario langą išskrido trys O. Milašiaus laikyti egzotinių salų paukšteliai. Buvo nedelsiant kreiptasi į spaudą, ir rugsėjo 19 dieną vietiniame laikraštyje pasirodė toks skelbimas: „14 šio mėnesio dieną paspruko trys paukšteliai ryškiomis juodomis ir raudonomis plunksnomis. Radus juos prašome atnešti į „l’Aigle Noir“ viešbutį, atlyginimas – trys šimtai frankų“5.

Nesulaukus gerų žinių, skelbimas pakartotas rugsėjo 26 dieną, paukštelius radusiam žmogui atlygis pakeltas dvigubai – po du šimtus frankų už kiekvieną paukštelį. Trečias pranešimas spaudai, apie kurį rašoma laiške, pasirodė spalio 6 dieną. Nepaisant detaliau aprašytos pabėgėlių išvaizdos – „juoda krūtinėlė, ryškai raudonas kakliukas ir sparneliai“ bei palikto to paties atlyginimo, paukšteliai taip ir neatsirado.

Genovaitė Dručkutė

---

1 Cahiers de l’Association Les Amis de Milosz. – Nr. 11. – Paris: Éditions André Silvaire, 1975. – P. 9–13.
2 Cahiers de l’Association Les Amis de Milosz. – Nr. 1. – Paris: Éditions André Silvaire, 1967. – P. 14.
3 Milosz O. V. de L. Soixante-quinze lettres inédites. – Paris: Éditions André Silvaire, 1969. – P. 10.
4 Cahiers de l’Association Les Amis de Milosz. – Nr. 11. – Paris: Éditions André Silvaire, 1975. – P. 6–8.
5 Cahiers de l’Association Les Amis de Milosz. – Nr. 4. – Paris: Éditions André Silvaire, 1970. – P. 36–37.

Iš prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė

Paryžius, 1933 m. spalio 4 d.

Mielas pone,

Nors aš esu visiškai įsitikinęs, kad nebėra nė menkiausios vilties surasti mano mažuosius sparnuotus pabėgėlius, vis dėlto aš būčiau Jums be galo dėkingas, jeigu malonėtumėte į Fontenblo [laikraštį] „Informateur“ įdėti dar vieną skelbimą apie juos. Galų gale, juk nėra absoliučiai neįmanoma, kad iki šiol jie nebūtų radę šio to palesti, o pasirodžius pirmosioms šalnoms, nusilpę nebūtų nukritę kur nors po langais arba sode; net jei tai būtų viena galimybė iš dešimties tūkstančių, tebūna ir ji išbandyta.

Todėl drįstu su laišku įdėti į voką nedidelę dešimties frankų sumą, kurią, pasikliaudamas Jūsų nepaprastu palankumu mano asmeniui, meldžiu šiam reikalui panaudoti kaip įmanoma greičiau.

Mielas pone, iš anksto širdingai dėkoju už Jūsų didelį gerumą. Prašau perduoti poniai Lézier mano pagarbą ir geriausius bei nuoširdžiausius linkėjimus.

O. V. de L. Milosz

Paryžius, 1934 m. lapkričio 26 d.

Mielas pone,

Per vieną mūsų pastarųjų pokalbių, manau, esu Jums užsiminęs apie pilies¹ parke netrukus įrengsimą lesyklą mažiesiems paukšteliams².

Šiandien man kiek nepatogu grįžti prie to paties klausimo, todėl prašau atleisti, kad būtinybės verčiamas įtraukiu į paukštelių reikalus tokį svarbų asmenį – savo draugą iš „l’Aigle Noir“³. Meldžiu Paukščių karalių būti atlaidų mano perdėtam rūpinimuisi jo mažaisiais pavaldiniais⁴!

Kartu su Prancūzijos paukščių globos lyga aš ilgai svarsčiau galimybes, kaip, neieškant jokios pagalbos ir trokštant Jus apsaugoti nuo visokių trukdymų, atgabenti lesyklą į vietą. Deja!

Taigi jau beveik baigiama lesykla iš Versalio bus išsiųsta „l’Aigle Noir“ adresu.

Tokiu būdu aš drįstu Jus prašyti gavus pranešimą ją atgabenti iš Fontenblo stoties ir palaikyti savo garaže (man rodos, visa siunta tebus dvi vidutinio didumo dėžės) iki mano atvykimo į Fontenblo ir oficialaus atidarymo – gruodžio 8-osios. Tą dieną „l’Aigle Noir“ viešbutyje aš pakviesiu papietauti ir kelis savo draugus.

Pervežimo iš stoties į viešbutį, saugojimo garaže išlaidas, savaime suprantama, aš padengsiu kartu su savo trumpos viešnagės sąskaita.

Turiu vilties, nors jaučiuosi sutrikęs, kad man dovanosite už visus nepatogumus, niekaip nesugebėjus sutvarkyti šio reikalo be Jūsų geranoriškos pagalbos.

Mielas pone, prašau perduoti poniai Lézier mano pagarbą ir geriausius bei nuoširdžiausius linkėjimus.

O. V. de L. Milosz

Paryžius, 1937 m. vasario 2 d.

Mielas pone Lézier,

Aš išdrįsau, – melsdamas Jus, didžiai atlaidų mano asmeniui, nepykti dėl tokios drąsos, – išsiųsti Jūsų adresu dėžę su narveliu. Tokia trumpa įžanga reikalauja šiokio tokio paaiškinimo.

Maždaug prieš dešimt dienų man pasakė, kad vienas Bako⁵ gatvės paukščių pardavėjas turi mažą dagilėlį (kanarėlės ir dagilio palikuonį) – nepaprastai mielą ir labai protingą. Nuėjus pažiūrėti, jis man pasirodė toks žavus ir toks nelaimingas, uždarytas ankštame ant vinies pakabintame narvelyje, kuriame beveik nebuvo vietos pajudėti, jog aš iš susijaudinimo visiškai pamiršau dar 1933 metais, po tragiško savo ugniaspalvių paukštelių dingimo⁶, Fontenblo priimtą tvirtą pasiryžimą niekados namie nebelaikyti paukščių. Taigi aš jį nusipirkau ir, garbės žodis, nesigailiu, nes jis kas rytą mane džiugina nuostabiomis giesmelėmis, o vakarais – ne mažiau jaudinančiomis serenadomis, kurios šiek tiek išblaško slegiančią monotoniją, man leidžiant laiką tarp darbo kabineto⁷ ir mansardos⁸, kur aš neatsitraukdamas aiškinuosi hebrajų ir aramėjų tekstų slaptąsias prasmes⁹.

Narvelis, kurį siunčiu, skirtas priglausti sparnuotąjį muzikantą, kol aš būsiu apsistojęs savo mėgstamame „l’Aigle Noir“ viešbutyje. Man nesant prašysiu Jūsų, mielas pone Lézier, padėti narvelį kur nors kamputyje garaže arba nenaudojamų daiktų patalpoje. Narvelis nelabai didelis: septyniasdešimt septynių centimetrų aukščio ir šešiasdešimties centimetrų pločio.

Atleiskite dėl taip pasisukusio šio nedidelio reikalo iš anksto nepaprašius Jūsų leidimo; aš viliuosi, kad garaže priglaustas narvelis tikrai nesujauks simpatiškojo vairuotojo nustatytos tvarkos.

Mielas pone Lézier, prašau perduoti poniai Lézier mano pagarbą, panelėms Lézier ir maniesiems „l’Aigle Noir“ bičiuliams – linkėjimus. O Jums, mielas pone, nuoširdžiai spaudžiu ranką.

O. V. de L. Milosz

P. S. Netrukus Jums pranešiu apie savo artimiausią atvykimą, nes norėčiau rezervuoti pamėgtą 44 numerį¹⁰.

Paryžius, 1937 m. vasario 13 d.

Mielas pone Lézier,

Aš drįstu kreiptis į Jus šiuo trumpu laiškeliu, dėkodamas už labai malonų laišką ir prašydamas ateinančiam trečiadieniui, vasario 17 dienai, rezervuoti mano gerąjį kambarį Nr. 44; o jeigu šis būtų užimtas, tuomet kitą tame pačiame aukšte, kuris, kaip ir anas, būtų visiškai apsaugotas nuo mano draugo Juodžio¹¹ – jis taip pat yra didelis paukščių bičiulis, tiktai, taip sakant, kitokia prasme – įsibrovimo pro langą.

Mano, deja, pernelyg trumpa viešnagė baigsis kaip įprastai – vasario 21 dieną, sekmadienį.

Mielas pone Lézier, prašau perduoti poniai Lézier mano pagarbą, visiems mano draugams iš „l’Aigle Noir“ – linkėjimus; su nuoširdžiausiais sveikinimais

O. V. de L. Milosz

Paryžius, 1937 m. vasario 24 d.

Mielas pone Lézier,

Tikiuosi, kad Jūs ir ponia Lézier dėl Jūsų nepaprasto atlaidumo mano asmeniui nesupyksite, kad vakar apie vidurdienį aš išvykau iš „l’Aigle Noir“ neatsisveikinęs su Jumis. Beje, aš manau, kad tuo metu viešbutyje Jūsų nebuvo.

Taip pat leiskite priminti, kad, pasinaudojęs Jūsų maloniu leidimu, savo nedidelį lagaminą, apie kurį Jums minėjau, su trupučiu baltinių ir keliais tualeto reikmenimis, kartu su narveliu pastačiau koridorėlyje, vedančiame į žavų sodelį, kuriame – deja, jau prieš ketverius metus! – nutiko mažutė mano tropinių paukštelių tragedija.

Mielas pone Lézier, prašau perduoti poniai Lézier mano linkėjimus; nuoširdžiai

O. V. de L. Milosz

Paryžius, 1938 m. lapkričio 25 d.

Mielas pone Lézier,

Džiaugiuosi galėdamas Jums pranešti, kad nuo gruodžio 2 dienos, penktadienio, „l’Aigle Noir“ viešbutyje ketinu praleisti kelias savaites. Ar gerasis 44 numeris bus laisvas? Jeigu tuo metu būtų užimtas, aš verčiau palauksiu dvi ar tris dienas, kad tik galėčiau jame apsistoti. Mielas pone Lézier, aš būčiau Jums labai dėkingas, jeigu man apie tai praneštumėte. Vis dėlto aš tikiuosi, kad tą penktadienį¹² kambarys bus laisvas.

Mielas pone, prašau perduoti poniai Lézier mano pagarbą, panelėms Lézier ir visiems mano bičiuliams iš „l’Aigle Noir“ – linkėjimus; su nuoširdžiais sveikinimais

O. V. de L. Milosz
Šatobriano g. Nr. 5, Paryžius-8

Versta iš: Cahiers de l’Association Les Amis de Milosz. – Nr. 11. Paris: Éditions André Silvaire, 1975.

---

1 XII–XIII a. menanti, didelių miškų ir parkų supama, ne kartą perstatyta Fontenblo (Fontainebleau) pilis (čia ir toliau – vert. past.).
2 Judanti lesykla („mangeoire-girouette“) O. Milašiaus lėšomis buvo pastatyta Bulengreno (Boulingrin) alėjos viduryje priešais pilį. Jos oficialus atidarymas įvyko 1934 m. gruodžio 8 d.
3 Viešbučio „l’Aigle Noir“ („Juodasis erelis“) savininkas ponas Lézier.
4 Sakinyje slypi žodžių žaismas: ereliui priskiriama simbolinė paukščių valdovo prasmė ir turimas omenyje viešbučio, kurio pavadinime yra žodis „erelis“, savininkas.
5 La rue du Bac.
6 Apie šį incidentą rašoma 1933 m. spalio 4 d. laiške.
7 O. Milašiaus darbo kabinetas Lietuvos pasiuntinybėje Paryžiuje.
8 O. Milašiaus butas Šatobriano gatvėje (la rue de Chateaubriand) Nr. 5, į kurį jis persikėlė 1929 m. rugsėjo 29 d.
9 Turimas omenyje metafizinis veikalas „Apokalipsės raktas“ („La Clef de l’Apocalypse“), kurį O. Milašius išleido kitais metais.
10 Jam labai patinkančiame 44 numeryje O. Milašius dažniausiai apsistodavo jau nuo 1934 m.
11 Juodas viešbučio savininkų katinas.
12 Tai priešpaskutinis O. Milašiaus apsilankymas „l’Aigle Noir“ viešbutyje. 1938 m. gruodžio 2 d.–1939 m. sausio 3 d. jis kaip įprastai buvo apsistojęs 44 numeryje. Per paskutinę viešnagę 1939 m. sausio 17–31 d. O. Milašius buvo apgyvendintas 20 kambaryje.