literatūros žurnalas

Charles Bukowski. Du apsakymai

2016 m. Nr. 4

 

Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas

Dailiausia moteris mieste

Kesė buvo jauniausia ir dailiausia iš penkių seserų. Apskritai dailiausia mergina visam mieste. Pusiau indėnė lanksčiu ir neįprastu kūnu – gyvatišku ir ugningu, – ir idealiai prie šio derančiomis akimis. Nenustygstanti grakštutėlė liepsna. Tarytum dvasia, įsprausta į žmogiškąjį pavidalą, kuris vargiai beišgali ją išlaikyti. Turėjo juodus, ilgus, švelnius lyg šilkas plaukus, kurie nuolat plaikstėsi ir šėldavo lygiai kaip ir visas jos kūnas. Jos nuotaika būdavo arba nepaprastai pakili, arba suvis prislėgta. Jokia tarpinė būsena Kesei neegzistavo. Buvo sakančių, kad ji kvanktelėjus. Taip teigė nuobodylos. Nuobodylos Kesės niekada nepajėgė suprasti. Šiaip ar taip, vyriškiams ji atrodė tikrų tikriausia sekso mašina, ir klausimas, kvanktelėjusi ji ar ne, jiems menkai terūpėjo. Kesė su jais šokdavo, flirtuodavo ir bučiuodavosi, bet (išskyrus vieną ar porą atvejų) atėjus laikui griūti į lovą kažin kokiu būdu įsigudrindavo išsprukti ir to išvengti.
Seserys kaltino ją, kad piktnaudžiauja savo grožiu, kad visai nemąsto, bet iš tiesų Kesė turėjo ir galvą ant pečių, ir puikią sielą: ji ir piešė, ir šoko, ir dainavo, ir lipdė iš molio, ir jei kam nors paskausdavo kūną ar dvasią, nuoširdžiai susisielodavo. Tiesiog ši mergina mąstė visiškai kitaip, absoliučiai nepraktiškai. Seserys jai pavydėjo, nes matė, kaip ja žavisi vyriškiai, ir pyko ant jos, kad visiškai neišnaudoja savo kerų taip, kaip galėtų. Su neišvaizdžiais vyrais ji visada elgdavos kuo maloniausiai, o štai vadinamieji gražuoliukai jai kėlė pasibjaurėjimą: „Neturi jie nei valios, nei smarkumo. Neturi kuo daugiau kliautis, kaip tik savo nedidukais tobulos formos ausų lezgeliais ir taisyklingom šnervėm… Galvoj jiems vien išorė ir jokio vidinio pasaulio…“ Jos būdas darė ją panašią į beprotę, ir nenuostabu, kad rasdavosi žmonių, kurie ją tokia ir laikė.
Kesės tėvas prasigėrė ir mirė, o motina metusi dukreles pabėgo. Seserims neliko nieko kita, kaip tik vykti pas giminaičius, kurie netrukus įtaisė jas į vienuolyną. Gyvenimas vienuolyne nebuvo rožėm klotas, o ypač Kesei. Visos mergaitės Kesei pavydėjo, ir su dauguma jų kildavo net peštynės. Po dvejų tokių peštynių kairė jos ranka liko nusėta gausybe skustuvu padarytų žaizdų. Be to, randą užsidirbo ir ant kairio skruosto, tačiau, užuot nustelbęs jos grožį, šis, regis, tik dar labiau jį išryškino.
Susipažinau su Kese viename iš barų vakariniame miesto gale kelios dienos po to, kai ją paleido iš vienuolyno. Kadangi buvo jauniausia iš seserų, išsilaisvino vėliausiai. Ji tiesiog priėjo ir atsisėdo greta. Buvau, ko gero, bjauriausiai atrodantis vyriškis visam mieste, ir kaip tik tai šiuo atveju, matyt, ir suveikė.
– Išgersi? – paklausiau.
– Aišku, kodėl gi ne?
Nemanau, kad tą vakarą mūsų pokalbis būtų buvęs kuo nors ypatingas, ypatinga buvo veikiau Kesės kuriama atmosfera. Ji mane pasirinko, ir tiek. Jokio spaudimo. Gėrimas jai patiko, išmaukė jo išties nemažai. Į pilnametę neatrodė panaši, bet kažin kodėl ją vis tiek aptarnavo. Galbūt turėjo padirbtą tapatybės kortelę, nežinau. Šiaip ar taip, kas kartą, kai tik ji sugrįždavo iš tualeto ir atsisėsdavo greta, mane apimdavo šioks toks pasididžiavimas. Ji buvo ne tik dailiausia mieste, bet ir apskritai viena dailiausių moterų, kurias man gyvenime pasitaikė matyti. Apkabinau ją per liemenį ir kartelį pabučiavau.
– Manai, aš graži? – paklausė ji.
– Žinoma, bet ne tik tai… Turi šį tą daugiau ne vien tik nuostabią išvaizdą…
– Žmonės mane nuolat kaltina už tai, kad aš graži. Manai, esu iš tiesų graži?
– Graži – ne tas žodis, vargu ar juo bent iš tolo galima nusakyt tavo nuostabią išvaizdą.
Kesė suskato raustis rankinuke. Maniau, kad ten ieško nosinaitės. Bet ji ištraukė ilgą skrybėlaitės smeigtuką. Man nespėjus nė mirktelėti, persivėrė juo nosį, įkypai, tiesiai virš šnervių. Tai buvo siaubinga, siaubinga ir šlykštu.
Kesė pažvelgė į mane ir nusijuokė:
– Na, vis dar manai, kad aš dailutė? Ką, žmogau, dabar pasakysi?
Ištraukiau smeigtuką ir prispaudžiau nosinaitę prie kraujuojančios nosies. Šį jos išsišokimą spėjo pastebėti dar keletas žmonių, įskaitant ir barmeną. Jis tuojau priėjo prie mūsų.
– Klausyk, – pasakė Kesei, – padaryk taip dar kartą, ir išsyk lėksi lauk. Mums čia šito tavo teatro reikia mažiausiai.
– Eik velniop! – atkirto ji.
– Verčiau jau pasistenk, kad ji tokių nesąmonių daugiau nekrėstų, – perspėjo mane barmenas.
– Daugiau ji taip nedarys, – užtikrinau jį.
– Bet tai mano nosis, – nenusileido Kesė, – galiu su ja daryti ką tik noriu.
– Ne, – tariau aš, – mane tai skaudina.
– Nori pasakyt, tau skauda, kai aš susivarau į nosį smeigtuką?
– Taip, skauda. Aš rimtai.
– Gerai jau, daugiau to nedarys. Gali būt ramus.
Ji mane pabučiavo, pabučiavo šypsodamasi ir prie nosies spausdama nosinaitę. Barui užsidarius patraukėm pas mane. Turėjau šiek tiek alaus, tad atsisėdom ir įsikalbėjom. Kaip tik tada ir supratau, koks malonus ir rūpestingas ji žmogus. Atskleidė šias savo ypatybes pati to nė neįtardama. Tačiau tuo pat metu nuolat vis balansavo ir ant padūkimo, nenuoseklumo ribos. Tikra šizikė. Daili ir dvasinga šizikė. Galbūt vieną gražią dieną kas nors, – koks nors vyras, – ją pražudys visam laikui. Tikiuosi, tai būsiu ne aš.
Mes griuvom į lovą ir, kai išjungiau šviesą, Kesė paklausė:
– Kada norėtum? Dabar ar ryte?
– Ryte, – atsakiau ir atgręžiau jai nugarą.
Iš ryto atsikėliau ir padariau du puodelius kavos, vieną jų atnešiau jai į lovą.
Kesė nusijuokė.
– Tu pirmas mano sutiktas vyras, kuris panoro tai atidėti iki rytojaus.
– Viskas gerai, – tariau, – matyt, bus protingiausia, jei mes to apskritai nedarysim.
– Na jau ne, pala. O aš kaip tik norėčiau. Tik iš pradžių leisk truputį atsigaivint.
Ji nuėjo į vonią. Kai netrukus grįžo, atrodė nuostabi: žėrinčiais ilgais juodais plaukais, žėrinčiomis akimis ir lūpomis, žėrinčia visa savo esybe… Jos nuogumas buvo visiškai neprovokuojantis, Kesė jį rodė taip, lyg šis būtų paprasčiausias geras, naudingas daiktas. Nieko netarusi ji palindo po antklode.
– Nagi, mielasis.
Šmurkštelėjau į lovą ir aš.
Bučiavosi ji nesivaržydama, bet sykiu nė kiek neskubėjo. Perbėgau pirštais per jos kūną, paglosčiau plaukus. Įsitaisiau ant viršaus. Viduje buvo karšta ir siaura. Ėmiau judintis pirmyn ir atgal, tačiau pamažu, mėgindamas ištęsti visa tai kiek įmanoma ilgiau. Ji žvelgė man tiesiai į akis.
– Kuo tu vardu? – paklausiau.
– O koks, po velnių, skirtumas? – klausimu į klausimą atitarė ji.
Nusijuokęs tęsiau toliau. Galiausiai ji apsirengė, nuvežiau ją atgal į tą patį barą. Vis dėlto niekaip nepajėgiau išmesti jos iš galvos. Tuo metu niekur nedirbau, todėl miegojau iki antros popiet, tada išsikrapščiau iš lovos ir perverčiau laikraštį. Kai ji pasirodė nešina didžiuliu alokazijos lapu, sėdėjau vonioj.
– Žinojau, kad tave čia užtiksiu, – tarė ji, – todėl atnešiau šį tą, kuo galėsi pridengti savo draugužį, nuogaliau.
Švystelėjo alokazijos lapą man tiesiai į vonią.
– Iš kur galėjai žinot, kad būsiu vonioj?
– Žinojau, ir tiek.
Kone kasdien Kesė grįždavo kaip tik tada, kai aš turkšdavausi vonioj. Pasirodydavo skirtingu metu, bet prašaudavo retai. Kaskart būdavo su alokazijos lapu. Vėliau mes mylėdavomės.
Kartą ar porą ji man skambino naktį, ir aš turėjau eiti palikti užstatą, kad ją išleistų iš kalėjimo, į kurį patupdydavo už girtavimą ir peštynes.
– Tai kalės vaikai, negaliu! – teisinos ji. – Nuperka tau kelias taures išgerti, ir mano, kad tai suteikia jiems teisę lįsti tau į kelnaites.
– Jei jau leidies vaišinama, būk pasirengus ir nemalonumams.
– Maniau, jiems esu įdomi , o ne tik mano kūnas.
– Man įdomi ir tu, ir tavo kūnas. Nors vargu ar dauguma vyrų, žvelgdami į tave, sugebėtų pamatyt šį tą daugiau, o ne tik kūną.
Išvykau pusei metų iš miesto, basčiausi tai šen, tai ten, bet galiausiai grįžau. Kesės nebuvau pamiršęs nė akimirkai, bet mes apsipykom ir pajutau, kad man vienaip ar kitaip vis tiek reikia vyniot iš čia meškeres. Grįžęs jos rasti nebesitikėjau, bet pakako tam bare pasėdėti vos pusvalandį, ir ji įžengė pro duris. Kaipmat įsitaisė greta.
– Tai ką, niekšeli, kaip matau, grįžai.
Užsakiau jai išgert. Tada nužvelgiau ją. Vilkėjo uždarą, kūną iki pat smakro dengiančią suknelę. Dar niekada nebuvau matęs jos šitaip apsitaisiusios. Abiejuose paakiuose turėjo įsivėrusi po smeigtuką su stikline galvute. Tik šios stiklinės galvutės ir tesimatė, o smeigtukai slėpėsi suvaryti giliai į veidą.
– Velniai griebtų, vis bandai sumaut savo grožį, ar ne?
– Ne, kvailiuk, tiesiog dabar mane tai veža.
– Tau galvoj negerai.
– Pasiilgau, – atitarė ji.
– Turi bičą?
– Ne, neturiu. Neturiu nieko, tik tave. Nors neseniai pradėjau parsidavinėt. Imu po dešimt baksų. Bet tau bus nemokamai.
– Išsitrauk tuos smeigtukus.
– Ne, jie mane veža.
– Man skaudu į juos žiūrėti.
– Tikrai?
– Taip, po velnių, tikrai.
Kesė iš lėto išsivėrė smeigtukus ir įsimetė į rankinę.
– Kodėl taip nerimsti dėl savo grožio? – paklausiau. – Kodėl su juo tiesiog nesusitaikai?
– Nes žmonės mano, kad tik jį ir turiu. Bet grožis – bergždžias daiktas, jis greit pradings. Nė neįsivaizduoji, kaip tau pasisekė, kad atrodai taip atstumiančiai: juk jei imi patikti žmonėms, iškart akivaizdu, kad tai ne dėl išvaizdos.
– Tvarkelė, – tariau. – Esu tikras laimės kūdikis.
– Visai nenorėjau pasakyti, kad esi negražus. Tiesiog žmonėms atrodo, kad esi negražus. O iš tiesų tavo veidas nepaprastai žavus.
– Ačiū.
Išgėrėm dar.
– Kuo užsiimi? – paklausė.
– Niekuo. Niekaip niekur neįsitvirtinu. Kažkodėl viskas atrodo nesvarbu.
– Visai kaip ir aš. Jei būtum moteris, galėtum pradėt parsidavinėti.
– Nemanau, kad norėčiau megzt artimas pažintis su šitokia galybe nepažįstamų. Tai sekina.
– Tu teisus. Tai sekina. Viskas sekina.
Mes išėjom drauge. Gatvėse žmonės ir toliau nuo jos niekaip nepajėgdavo atitraukti akių. Kesė vis dar buvo nepaprastai daili moteris, galbūt net dailesnė nei apskritai kada nors.
Nusigavom pas mane, atkimšau vyno butelį, įsišnekėjom. Kalbėtis su Kese visad buvo nepaprastai lengva. Kurį laiką šnekėjo ji, o aš klausiausi, paskui prabilau aš. Pašnekesys tekėjo be jokių įtampų ar pastangų. Atrodė, drauge dalijamės paslaptimis. Susidūrusi su vykusia paslaptimi, Kesė prapliupdavo kvatotis tuo ypatingu juoku – taip, kaip ji viena temoka. Lyg džiaugsmas lietųsi per liepsnas. Kalbėdamiesi mes bučiavomės ir kaskart prisiglausdavom vis tvirčiau. Galų gale abudu gerokai įkaitom ir nutarėm smukt į lovą. Štai tada Kesė ir nusivilko savo uždarą, iki pat smakro kūną dengusią suknelę, ir aš jį pamačiau – tą bjaurų rantytą randą išilgai jos kaklo. Jis buvo ilgas ir storas.
– Velniai tave rautų, moterie! – šūktelėjau nuo lovos. – Velniai tave rautų, ką čia pasidarei?
– Kažkurią naktį mėginau persipjaut gerklę nudaužtu buteliu. Ką, daugiau tau nebepatinku, viskas? Jau nebegraži?
Parverčiau ją į lovą ir pabučiavau. Ji stumtelėjo mane į šoną ir nusijuokė:
– Pasitaiko vyrų, kurie pakloja dešimt baksų, o kai nusirengiu ir jie pamato tą randą, daugiau manęs nebenori. Jų dešimtines pasilaikau. Negaliu, kaip juokinga.
– Kurgi ne, – tariau, – tuoj sprogsiu iš juoko… Kese, kale tu, myliu tave… Nustok save žalot, esi pati gyviausia moteris, kokią tik esu kada nors sutikęs.
Darkart pasibučiavom. Kesė tylėdama verkė. Jutau jos ašaras. Ilgi juodi jos plaukai tįso už manęs lyg mirties vėliava. Tada atsidavėm palaimai – išsikvietėm į pagalbą lėtą, niūrią ir nuostabią meilę.
Ryte, kai praplėšiau akis, Kesė buvo jau atsikėlusi ir ruošė pusryčius. Atrodė visai rami ir laiminga. Niūniavo kažin kokią melodiją. Tįsojau lovoj ir mėgavausi jos laime. Galiausiai ji priėjo ir papurtė mane už peties:
– Kelkis, niekšeli! Suvilgyk šaltu vandeniu marmūzę ir pimpį ir pirmyn į puotą!
Tądien nuvežiau ją prie vandenyno. Buvo eilinė darbo diena, vasara dar neprasidėjusi, todėl aplink karaliavo nuostabi tuštuma. Dalis paplūdimio valkatėlių susisukę į skudurus snaudė pievoje kiek tolėliau, kiti spietėsi prie akmeninių suoliukų, kur visu būriu dalijosi vienu vieninteliu butelaičiu. Padangėj suko ratus kvaili, bet sykiu ir suglumę kirai. Į aštuntą ar devintą dešimtį įžengusios senutės taip pat sėdėjo ant suoliukų ir aptarinėjo nekilnojamojo turto pardavimo reikalus – šį buvo paveldėjusios iš jau kadų kadai gyvenimo tempo ir kovos dėl išlikimo neatlaikiusių sutuoktinių. Nepaisant viso to, ore tvyrojo ramybė – mes pasivaikščiojom, pagulinėjom ant pievelės, beveik nesišnekėjom. Tiesiog buvo gera kartu. Nupirkau porą sumuštinių, šiek tiek bulvyčių ir atsigerti. Įsitaisę ant smėlio pavalgėm. Tada apkabinau Kesę ir mes maždaug valandą pasnaudėm. Pasirodo, tai netgi geriau negu mylėtis. Pasidavėm mus nunešančiai srovei be jokios įtampos. Atsibudę parvažiavom namo ir aš pagaminau pietus. Po pietų pasiūliau Kesei apsigyventi kartu. Ji ilgam susimąstė, tada galiausiai pažvelgė į mane ir lėtai ištarė „ne“. Nuvežiau ją atgal į barą, nupirkau išgerti ir išėjau. Kitą dieną fabrike įsidarbinau pakuotoju ir likusią savaitės dalį turėjau dirbt. Pernelyg nusikaldavau, kad po darbo kur nors eičiau, bet penktadienio vakarą vis dėlto nusibeldžiau į tą barą vakariniam miesto gale. Atsisėdęs ėmiau laukti Kesės. Praėjo valandų valandos. Kai jau buvau kaip reikiant prisisprogęs, barmenas pasakė:
– Užjaučiu dėl merginos.
– O kas jai? – paklausiau.
– Atsiprašau. Tai tu dar nežinai?
– Ne.
– Ji nusižudė. Vakar palaidojo.
– Palaidojo? – perklausiau. Atrodė, kad bet kurią akimirką ji įeis pro duris. Nejau jos nebėra?
– Seserys ją palaidojo.
– Sakei nusižudė? Kaip?
– Persirėžė sau gerklę.
– Aišku. Įpilk dar išgert.
Gėriau, kol baras užsidarė. Kesė. Dailiausia iš penkių seserų, dailiausia miesto moteris. Vargais negalais parvairavau namo, visą laiką mąsčiau, kad, užuot tyliai susitaikęs su jos „ne“, tąkart turėjau priversti ją pasilikti su manim. Juk viskas tiesiog bylote bylojo, kad ir jai to norisi. Pasielgiau atsainiai, buvau per daug tingus ir per daug abejingas. Nusipelniau mirties: ir savo, ir jos. Aš tikras šunsnukis. Nors, geriau pagalvojus, šunys čia niekuo dėti – kam juos kaltint. Atsistojau, susiradau butelį vyno ir trūktelėjau tiesiai iš kaklelio. Kesė, gražiausia mergina visam mieste, mirė būdama vos dvidešimties.
Gatvėj kažkuris iš vairuotojų nuspaudė mašinos signalą. Garsas nuaidėjo šaižiai ir įkyriai. Atitraukiau nuo lūpų butelį ir užkriokiau:
– PO VELNIŲ, TU, ŠLIUNDROS ATAUGA, RAMINKIS!
Naktis neišvengiamai tęsėsi, nieko negalėjau padaryti.


Gyvenimas Teksaso kekšyne

Kai išlipau iš autobuso tam Teksaso mieste, buvo šalta, o dar užkietėję viduriai, et, kas ten juos supaisys, bet kambarys pasitaikė visai nemažas, švarus, tik penki baksai per savaitę, ir dar su židiniu. Vos nusimečiau drabužius, į vidų kaipmat įsirovė senstelėjęs juočkis ir iškart puolė knaisioti židinį ilgu žarstekliu. Malkų židiny nebuvo nė vienos, todėl niekaip neįkirtau, kokį velnią jis daro. Galiausiai atsigręžė į mane, nusitvėrė už tarpkojo ir iškošė kažkokius neaiškius garsus: isssssss, isssssss! Pamaniau, na ką, turbūt vargšiukui susišvietė, kad aš koks nors pedryla, bet kadangi toks nesu, tai niekuo negaliu padėt. Pyk nepykęs, bet toks jau tas pasaulis, taip jau jis suręstas. Seniokas su žarstekliu keliskart dar apėjo mane ratu, o tada išsinešdino.
Įsiropščiau į lovą. Nuo ilgo kratymosi autobusais man visada užkietėja viduriai ir atsiranda nemiga, nors ta dažnai ir šiaip kamuoja be jokių aiškių priežasčių.
Žodžiu, juočkis su žarstekliu išsinešdino, aš išsitiesiau lovoj ir pamaniau, ką gi, galbūt po gerų poros dienų ir pavyks išsišikti.
Staiga durys atsilapojo vėl, į vidų įsiveržė kažkokia baisiausiai guvi būtybė – moteriškaitė – ir puolusi ant kelių kad ims šveisti grindis. Šveičia sau grindis, o jos subinė tik lingu, lingu, lingu.
– Gal kartais reikia dailios merginos? – klausia ji.
– Ne. Velniškai nusikaliau. Ką tik iš autobuso. Tenoriu išsimiegot.
– Po dailaus užpakaliuko miegosis tik geriau. Kainuotų irgi tik penkis baksus.
– Ne, per daug nusikalęs.
– Bet mergina tikrai puiki ir sveikut sveikutėlė.
– Kur ji?
– Tau prieš nosį.
Ji atsistojo ir įrėmė į mane akis.
– Atleisk, bet aš tikrai pervargęs.
– Tik du baksai.
– Ne, nepyk.
Ji išėjo. Po kelių minučių už sienos išgirdau vyriškio balsą:
– Nori pasakyt, jo neįkalbėjai? Davėm jam geriausią savo kambarį vos už penkis baksus, ir tu nori pasakyt, kad nesugebėjai jo sudomint savo šikine?
– Brunai, aš mėginau! Dėl Dievo, garbės žodis, Brunai, aš tikrai mėginau!
– Suskretus kalė!
Iškart supratau, kas tai per garsas. Ne šiaip antausis. Geri suteneriai veido paprastai nežaloja. Gali užvožt į skruostą arba į kaklą, bet akių ir burnos nė už ką nelies. Matyt, tokių kumelaičių Brunas turėjo visą kaimenę. Smūgis buvo aiškiai kumščiu į galvą. Ji šūktelėjo ir nugara trenkėsi į sieną, o brolytis Brunas čia pat rėžė jai ir dar kartą. Šitaip merginai vis šokčiojant nuo kumščių prie sienos ir spiegiant, aš pasirąžiau lovoje ir pamaniau: ką gi, kartais gyvenimas iš tiesų tampa įdomus, bet aš vis tiek neturiu nė menkiausio noro viso šito klausytis. Jei tik būčiau žinojęs, kuo viskas baigsis, būčiau davęs jai progą šiek tiek uždirbti.
Tada užmigau.
Ryte atsikėliau, apsirengiau. Na, suprantama, kad apsirengiau. O štai išsišikti vis tiek dar niekaip nepajėgiau. Išėjau į gatvę ir ėmiau ieškoti fotoateljė. Įžengiau į pirmą pasitaikiusią.
– Taip, pone. Pageidausite nusifotografuoti?
Tai buvo išvaizdi rusvaplaukė, ji man šypsojos.
– Su tokiu snukiu kaip mano vargu ar verta fotografuotis. Ieškau Glorijos Vestheven.
– Aš ir esu Glorija Vestheven, – tarė ji ir užsimetusi koją ant kojos timptelėjo sijoną aukštėliau. Tik pamanykit, o aš dar maniau, kad prieš patekdamas į rojų iš pradžių dar privalai numirti.
– Kurių galų jums šitas maskaradas? – paklausiau. – Jūs ne Glorija Vestheven. Su Glorija Vestheven susipažinau autobuse iš Los Andželo.
– O ką gi jau tokio ji turi?
– Na, girdėjau, kad jos motinai priklauso fotoateljė. Noriu ją susirasti. Autobuse šis tas nutiko.
– Norite pasakyti, kad tame autobuse neįvyko nieko ypatingo?
– Susipažinau su ja. Kai ji išlipo, jos akys buvo pilnos ašarų. Nuvažiavau iki pat Naujojo Orleano, bet ten įsėdau į atgalinį autobusą. Iki tol dar nė viena moteris dėl manęs nėra taip raudojusi.
– Galbūt ji verkė dėl kokių nors kitų priežasčių.
– Iš pradžių taip ir pamaniau, bet tada visi kiti keleiviai puolė man priekaištaut.
– Ir vienintelis dalykas, kurį apie ją žinot, kad jos motinai priklauso fotoateljė?
– Taip, žinau tik tiek.
– Gerai, štai ką jums pasakysiu. Pažįstu pagrindinio šio miesto laikraščio redaktorių.
– Kažkodėl manęs tai visai nestebina, – tariau žvelgdamas į jos kojas.
– Taigi, užrašykit man savo vardą ir adresą, kur esat apsistojęs. Paskambinsiu jam ir papasakosiu šitą istoriją, tik truputėlį ją pagražinsiu. Būsit susipažinę lėktuve, aišku? Meilė dangaus žydrynėj. Jūs išsiskyrėt ir dabar jos ilgitės, aišku? Atskridot tiesiai iš Naujojo Orleano jos ieškoti, bet vienintelis dalykas, ką apie ją žinot, kad jos motinai priklauso fotoateljė. Supratot? Ryt ryte visa tai bus aprašyta M… K… skiltyje. Tinka?
– Tinka, – tariau. Dar kartelį žvilgtelėjau jai į kojas ir išėjau. Ji tuo metu jau suko telefono diskelį. Nieko sau: antras ar trečias pagal dydį Teksaso miestas, ir jis visas man po kojom. Patraukiau į artimiausią barą…
Turint omeny, koks buvo paros metas, liaudies čia knibždėjo daugiau negu pakankamai. Įsitaisiau ant vienintelės neužimtos kėdės. Nors, tiesą sakant, ne, prie to dičkio buvo likusios dvi laisvos kėdės – po vieną jam iš kiekvienos pusės. Vyrukas maždaug dvidešimt penkerių metų amžiaus, šešios pėdos ir keturi coliai, svoris – mažiausiai du šimtai septyniasdešimt svarų. Atsisėdau ant vienos iš tų kėdžių ir užsisakiau alaus. Ištuštinęs bokalą, užsisakiau dar.
– Pagaliau bent vienas žmogus normaliai geria, – tarė dičkis. – Nes šitie visi parazitai paprastai užsisako bokalą, o tada išsidrebia ir valandų valandas jį niurko. Man patinka, kaip tu tvarkais, pašalieti. Kuo užsiimi, iš kur esi?
– Niekuo neužsiimu, o esu iš Kalifornijos.
– Gal jau turi ką nors numatęs?
– Ne, nieko. Tiesiog makaluojuos tai ten, tai šen, ir tiek.
Iki pusės nugėriau antrą bokalą.
– Patinki man, pašalieti, – tarė dičkis. – Todėl tau išduosiu paslaptį. Tik pasakysiu ją labai tyliai, nes nors aš ir pakankamai stambus, bet, bijau, mūsų dviejų čia vis tiek būtų tiesiog per mažai.
– Pirmyn, – paraginau ištuštinęs antrą bokalą.
Dičkis palinko man prie ausies ir sušnabždėjo:
– Teksasiečiai – susmirdėliai.
Apsižvalgiau ir nežymiai linktelėjau, suprask: „Aha, tikrai.“
Jo kumštis dar tebešvilpė ore, o aš jau tįsojau po vienu iš stalų, kuriuos vakarais aptarnauja padavėja. Išropojau iš po jo, persibraukiau burną nosine, permečiau akimis visus tuos iš manęs žvengiančius snukius, ir išėjau lauk…

Grįžęs prie viešbučio niekaip negalėjau patekti į vidų. Po durimis gulėjo laikraštis, o pačios durys buvo pravertos vos šiek tiek.
– Ei, įleiskit mane, – riktelėjau.
– Kas toks? – paklausė vyrukas, kuris viską čia tvarkė.
– Aš iš šimtas antro kambario. Susimokėjau už visą savaitę. Pavardė Bukovskis.
– Ar tik tu kartais ne su auliniais?
– Su auliniais? Kokiais dar auliniais?
– Reindžerių auliniais.
– Reindžerių? Kokių dar reindžerių?
– Gerai jau, užeik, – tarė jis.

Nepraėjus nė dešimčiai minučių jau gulėjau savo lovoj iš visų pusių gaubiamas tų nėrinių. Aplink visą lovą – o ji buvo tikrai nemaža ir dar su stogeliu – kybojo nertos užuolaidėlės. Užtraukiau jas ir išsidrėbiau vėpsodamas į šias mane supančias užuolaidas. Jaučiaus pakankamai keistai, bet, pamaniau, reikalai klostosi taip šlykščiai, kad ši jausena – anaiptol dar ne blogiausias dalykas. Tarsi to būtų maža, staiga spynoje trakštelėjo raktas ir durys atsidarė. Šįkart tai buvo neaukšta išpampus juodukė maloniu veidu ir neįtikėtinai didele šikna.
Ir štai ši stambi maloni juodukė atitraukia mano nertas lovos užuolaidėles ir sako:
– Laikas keisti paklodę, saldainiuk.
– Bet kad tik vos vakar čia įsikrausčiau.
– Saldainiuk, patalus mes čia keičiam kada priklauso, o ne kai tu pasakysi. Todėl nešk lauk iš čia tą savo mažą rausvą subiniuką ir leisk man dirbt savo darbą.
– Aha, – tariau ir iššokau iš lovos nuogut nuogutėlis. Regis, šitai jai nepadarė visiškai jokio įspūdžio.
– Gavai puikią didelę lovą, saldainiuk, – pareiškė ji. – Tau kliuvo geriausias šio viešbučio kambarys su geriausia lova.
– Va tai tau, kaip pasisekė.
Ji išskleidė atsineštą paklodę ir darkart visu gražumu pademonstravo milžinišką savo užpakalį. Pademonstravo, o tada atsigręžė ir tarė:
– Na va, saldainiuk, patalynė pakeista. Gal dar ko nors?
– Neprošal dar būtų dvylika ar penkiolika kvortų alaus.
– Atnešiu. Tik duok pinigų.
Įteikiau jai šlamančių ir pamaniau, na ką, nematysiu daugiau nei šių savo pinigėlių, nei alaus. Vėl užtraukiau tas nertas užuolaidas ir nusprendžiau, kad geriausia bus šią netektį atmiešti miegu. Bet stambioji juočkė kambarinė vis dėlto neapmovė – netrukus grįžo. Gavau atitraukt nėrinius. Atsisėdom ant lovos krašto ir gurkšnodami alų įsišnekėjom.
– Papasakok apie save, – paprašiau.
Juočkė nusijuokė, o tada papasakojo. Nereikia nė sakyt, kad jos gyvenimėlis tikrai nebuvo rožėm klotas. Nežinau, kiek laiko mes maukėm tą alų. Galiausiai ji įsirangė į lovą ir pamalonino mane taip, kaip tik reta kuri tesugeba…

Kitą rytą atsikėlęs išėjau į gatvę ir nusipirkau laikraštį. Garsiojo vietos žurnalisto skiltyje radau tai, ko ir tikėjaus. Paminėta net mano pavardė. Čarlzas Bukovskis – rašytojas, žurnalistas, keliautojas. Mudu susipažinom skrydžio metu, žavioji panelė ir aš. Ji pasiliko Teksase, o aš persėdau skristi į Naująjį Orleaną – turėjau įvykdyti gautą darbinį pavedimą. Bet netrukus parskridau atgal – toji žavi panelytė niekaip nėjo man iš galvos. Tik žinau apie ją vos vieną vienintelį dalyką – jos motinai priklauso fotoateljė.
Grįžau į viešbutį, susimedžiojau butelį viskio ir penkias ar šešias kvortas alaus ir galų gale išsišikau – valio, kaip palengvėjo! Ko gero, tam reikiamos įtakos bus padaręs straipsnis.
Vėl įsitaisiau tarp nėriniuotų lovos užuolaidėlių. Tada suskambo telefonas. Komutatorinė linija. Priėjau ir pakėliau ragelį.
– Ponas Bukovski, jums skambina laikraščio… redaktorius. Ar sujungti?
– Taip, taip, – pasakiau, – klausau.
– Ar kalbu su Čarlzu Bukovskiu?
– Taip, tai aš.
– Ir kaip įsigudrinote apsistoti šitokioj skylėj?
– Ką turit galvoj? Čia visai mieli žmonės.
– Tai bjauriausias viešnamis visam mieste. Štai jau penkiolika metų kovoju, kad jį užrauktų. Kaip jūs ten atsidūrėt?
– Buvo šalta. Užsukau į pirmą pasitaikiusią vietą. Atvažiavau autobusu, buvo šalta.
– Atskridot lėktuvu. Nepamiršot?
– Nepamiršau.
– Gerai. Gavau jums tos damos adresą. Pasakyti?
– Pasakykit, jei manot, kad verta. Bet jei taip nemanot, tai tiek to.
– Noriu, noriu, man tik niekaip galva neišneša, kaip galite gyventi toj skylėj.
– Gerai, tvarkelė, esat didžiausio šio miesto laikraščio redaktorius, mudu dabar kalbamės telefonu, o aš apsistojęs kažkokiam vietiniam viešnamy. Klausykit, bala nematė. Ta mergina verkė, ar kažkas tokio… Tiesiog mane tai paveikė. Bet galiu sėsti į artimiausią autobusą ir mėžtis lauk iš šito miesto.
– Palaukit!
– Ko palaukti?
– Pasakysiu jos adresą. Ji perskaitė straipsnį. Suprato, kas parašyta tarp eilučių. Ji man skambino. Nori su jumis susitikti. Nesakiau jai, kur apsistojot. Mes, teksasiečiai, esam žmonės svetingi.
– Tai jau taip, vakar vienam jūsiškiam bare tuo visiškai įsitikinau.
– Tai jūs dar ir geriat?
– Ir ne šiaip geriu, aš tikras girtuoklis.
– Hm, kažkaip suabejojau, ar man duoti jums tą adresą.
– Tai ir šiknon tada visą šitą sumautą reikalą, – tariau ir padėjau ragelį.

Telefonas suskambo vėl.
– Ponas Bukovski, jums skambina laikraščio… redaktorius.
– Sujunkit.
– Klausykit, ponas Bukovski, mus reikia šitos istorijos tęsinio. Tuo domisi daugybė skaitytojų.
– Tai tegu jūsų skiltininkas ko nors prifantazuoja.
– Ar nesupyktumėte, jei pasiteiraučiau, kuo dirbate?
– Aš nedirbu.
– Tai tik keliaujate autobusais ir virkdote jaunas paneles?
– O ką? Toli gražu ne kiekvienas taip sugebėtų.
– Klausykit, vis dėlto surizikuosiu. Pasakysiu jos adresą. Aplankykit ją, pasišnekėkit.
– Jei kas nors čia kuo ir rizikuoja, tai nebent tik aš.
Jis padiktavo man jos adresą.
– Gal paaiškinti, kaip iki ten nusigauti?
– Tiek to, nereikia. Jei sugebėjau rast kekšyną, kaip nors rasiu ir jos namus.
– Prisipažinsiu, nekeliat jūs man didelio pasitikėjimo, – atsiduso jis.
– Nebijokit, pranešiu, jei paaiškės, kad ji karšta pupulė.
Po šių žodžių padėjau ragelį…

Tai buvo nedidelis rudas namas. Duris atidarė kažkokia pagyvenus matrona.
– Ieškau Čarlzo Bukovskio, – tariau. – Tai yra, atsiprašau, ieškau merginos vardu Glorija Vestheven.
– Aš jos mama, – pasakė ji. – Tai jūs ir būsite tas vaikinas iš lėktuvo?
– Tas vaikinas iš autobuso.
– Glorija perskaitė straipsnį. Išsyk suprato, kad tai jūs.
– Puiku. Ir ką dabar daryti?
– Ak, taip, prašau į vidų.
Užėjau į vidų.
– Glorija! – šūktelėjo pagyvenusi moteris.
Glorija pasirodė. Kol kas atrodė visai nieko. Viena tų geležinės sveikatos Teksaso rusvaplaukių.
– Užeikit, užeikit, – pakvietė ji. – Mama, gal malonėsi?..
Ji nusivedė mane į savo kambarį, bet duris paliko atviras. Abu atsisėdom, įsitaisėm pakankamai toli vienas nuo kito.
– Kuo gyvenime užsiimat? – paklausė.
– Esu rašytojas.
– Ak, kaip miela! O kas spausdina jūsų kūrybą?
– Kol kas niekas.
– Tai tam tikra prasme vis dėlto nesat tikras rašytojas.
– Jūs teisi. Negana to, dar ir apsistojau viešnamy.
– Ką?
– Sakiau: jūs teisi, nesu tikras rašytojas.
– Ne, aš ne apie tai. Ką jūs sakėt po to?
– Kad apsistojau viešnamy.
– Ir dažnai apsistojat viešnamiuose?
– Ne.
– O kodėl jūs ne kariuomenėj?
– Nepaėmė dėl psichikos.
– Turbūt juokaujat.
– Laimei, ne, nejuokauju.
– Nenorite kariauti?
– Ne.
– Bet jie subombardavo Perl Harborą.
– Girdėjau.
– Nenorite kautis su Adolfu Hitleriu?
– Nelabai. Verčiau jau lai tuo užsiima kiti.
– Jūs bailys.
– Taip, bailys. Ir reikalas ne tas, kad baisiai nenorėčiau žudyti žmonių, tiesiog negalėčiau pakęst, jei reikėtų miegoti barakuose su krūva aplink knarkiančių žmogėnų ir keltis pagal kokio nors puspročio stačiu pimpiu komandą. Ir visų tų šiurkščių gelsvai žalių skudurų negalėčiau nešioti. Matot, mano oda labai jautri.
– Džiugu, kad bent jau šitokiu jautrumu pasižymit.
– Ir man džiugu, o dar džiugiau, kad tie žali skudurai graužia ne mano odą.
– Gal jums derėtų rašyt savo oda.
– Gal jums derėtų rašyt savo pize.
– Jūs chamas. Ir dar bailys. Kas nors juk privalo sulaikyti fašistų ordas. Esu susižadėjus su JAV laivyno leitenantu, ir jei jis dabar čia būtų, ne juokais įkrėstų jums į kailį.
– Ko gero. Bėda tik, kad po viso to pasidaryčiau dar didesnis chamas.
– Bet bent jau išmoktumėt damos akivaizdoje elgtis kaip džentelmenas.
– Gal. O jei nudėčiau Musolinį, ar galėčiau vadintis džentelmenu?
– Žinoma.
– Tuomet dabar pat einu ir užsirašau į kariuomenę.
– Jie jus išbrokavo. Pamenat?
– Pamenu.
Kurį laiką sėdėjom tylėdami. Galiausiai tylą nutraukiau:
– Klausykit, ar nesupyksit, jei šio to jūsų paklausiu?
– Klauskit, – paragino ji.
– Kodėl norėjote, kad iš autobuso išlipčiau kartu su jumis? Ir kodėl pravirkot, kai to nepadariau?
– Viskas dėl jūsų veido. Suprantat, atrodote šiek tiek atgrasus.
– Taip, žinau.
– Na, jūsų veidas ne tik atgrasus, jame yra ir kažkas tragiška. Tiesiog buvo sunku išsiskirti su šiuo sielvartu. Pajutau gailestį, dėl to pravirkau. Kažin, iš kur tas jūsų veido tragiškumas?
– Jėzaumarija, – tariau, tada atsistojau ir išėjau.
Parpėdinau pėsčias iki pat kekšyno. Prie durų stypsantis vyrukas mane jau pažinojo.
– Ei, čempione, kodėl ištinus lūpa?
– Kilo šioks toks ginčas dėl Teksaso.
– Dėl Teksaso? Ir buvai už ar prieš Teksasą?
– Savaime aišku, kad už.
– Matau, čempione, po truputį įgauni proto.
– Jo, žinau.
Užlipau laiptais į viršų, pakėliau ragelį ir paprašiau sujungti su laikraščio redaktorium.
– Sveiki, bičiuli, Bukovskis trukdo.
– Na tai ką, ar pavyko susitikti su dama?
– Pavyko.
– Ir kaip viskas klostės?
– Puikiai. Tiesiog nuostabiai. Grietinėlę graibsčiau turbūt visą valandą. Taip ir perduokit tam savo skiltininkui.
Padėjau ragelį.
Nusileidau į apačią, išėjau į lauką, susiradau tą patį barą. Niekas nepasikeitė. Dičkis kiurksojo ten, kur ir anąkart, jam iš abiejų pusių stovėjo po laisvą kėdę. Atsisėdau ir užsisakiau porą alaus. Pirmą ištuštinau vienu užsivertimu. Tada nugėriau pusę kito.
– Prisimenu tave, – tarė dičkis. – Kas ten tau tokio nutiko?
– Oda. Jautri.
– Prisimeni mane? – paklausė jis.
– Prisimenu.
– Maniau, daugiau čia niekada jau nepasirodysi.
– Pasirodžiau. Galim vėl pažaist tą žaidimą.
– Mes čia Teksase žaidimų nežaidžiam, pašalieti.
– Tikrai?
– Tai vis dar manai, kad teksasiečiai – susmirdėliai?
– Kai kurie iš jų – taip.
Vėl atsidūriau po stalu. Išlindau iš po jo, atsistojau ir išėjau. Grįžau į kekšyną.
Kitą dieną laikraštyje perskaičiau, kad romantiška istorija žlugo, o aš išskridau į Naująjį Orleaną. Susikroviau daiktus ir nupėdinau į autobusų stotį. Nusigavau į Naująjį Orleaną, susiradau normalų kambarį ir dykinėjau toliau. To laikraščio iškarpas saugojau porą savaičių, paskui išmečiau. O ką, jūs būtumėt neišmetę?

Versta iš: Charles Bukowski. THE MOST BEAUTIFUL WOMAN IN TOWN & OTHER STORIES.San Francisco: City Lights Books, 2001

Jaan Kaplinski. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 8–9 / Iš rusų k. vertė Gediminas Pulokas / Į daugelį pasaulio kalbų verstas estų literatūros klasikas, poetas, prozininkas, eseistas, kultūros kritikas ir vertėjas Jaanas Kaplinskis (1941–2021).

Howard Sounes. Charlesas Bukowskis: suspaustas beprotiško gyvenimo glėby

2024 m. Nr. 7 / Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas / Howardo Souneso (g. 1965) parašyta legendinio JAV literatūros chuligano Charleso Bukowskio (1920–1994) biografija, angliškai pasirodžiusi 1998 m., – neeilinė knyga…

Charles Simic. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 10 / Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas / Charlesas Simicas (tikr. Dušanas Simićius, 1938–2023) – serbų kilmės amerikiečių poetas, Pulicerio premijos poezijos kategorijoje laureatas (1990), gimęs Belgrade, į JAV atsikraustęs…

Ela Jevtušenko. Poezija raketų nesustabdysi

2023 m. Nr. 8–9 / Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas / Poetė gimė 1996 m. Kyjive. Kyjivo nacionaliniame T. Ševčenkos universitete baigė filologijos magistro studijas. Išleido poezijos rinkinį „Lichtung“ (2016).

Charles Bukowski. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 12 / Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas / Charlesas Bukowskis – vienas žinomiausių ir kontroversiškiausių XX a. JAV rašytojų, susilaukęs galybės pasekėjų ir mėgdžiotojų, puikiai jau žinomas ir Lietuvos skaitytojams.

Leonard Cohen. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 4 / Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas / Leonardas Cohenas (1934–2016) – kultinis dainų autorius ir atlikėjas, be kita ko, ir litvakų šaknų turintis kanadietis. Prieš išgarsėdamas muzikos pasaulyje, jau buvo spėjęs tapti pripažintu poetu.

Margaret Atwood. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 7 / Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas / Margaret Atwood (g. 1939) – daugybę prestižinių literatūros apdovanojimų (tarp jų – dukart Bookerio premiją) pelniusi Kanados rašytoja – prozininkė ir poetė, literatūros kritikė.

Jaan Kaplinski. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 1 / Iš rusų k. vertė Gediminas Pulokas / Estų literatūros gyvajam klasikui, poetui, prozininkui, eseistui, kultūros kritikui ir vertėjui Jaanui Kaplinskiui(g. 1941) sausio 22 d. sukanka aštuoniasdešimt metų.

Vytautas Pliura. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 11 / Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas / Vytautas Pliura – angliškai rašęs poetas ir dramaturgas iš JAV, lietuvių dipuko gydytojo ir airiškų-vokiškų šaknų amerikietės sūnus, Vietnamo karo veteranas.

John Fante. Banker Hilio svajonės

2020 m. Nr. 4 / Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas / Johnas Fante (1909–1983) – italų kilmės JAV rašytojas, romanų, apsakymų ir filmų scenarijų autorius, Charleso Bukowskio įkvėpėjas, kritikų neretai lyginamas ir su J. D. Salingeriu.

Igor Kotjuh. Eilėraščiai

2019 m Nr. 11 / Iš rusų k. vertė Gediminas Pulokas / Igoris Kotjuhas – 1978 m. gimęs rusiškai rašantis Estijos poetas, vertėjas, leidėjas. Tartu universitete studijavo estų kalbą ir literatūrą…

John Fante. Kelias į Los Andželą

2018 m. Nr. 3 / Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas / Johnas Fante – italų kilmės JAV rašytojas, romanų, apsakymų ir filmų scenarijų autorius, kito legendinio JAV rašytojo Charleso Bukowskio įkvėpėjas ir lyginamas su Jerome’u Davidu Salingeriu.

Elif Shafak. Blusų rūmai

2015 m. Nr. 3 / Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas / Elif Shafak (g. 1971) – po Nobelio literatūros premijos laureato Orhano Pamuko turbūt garsiausia šiuolaikinė Turkijos rašytoja. Europoje gimusios, augusios ir tik paauglystėje į Turkiją gyventi…

John Fante. Palūkėk pavasario, Bandini

2013 m. Nr. 11 / Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas / Johnas Fante (1909–1983) – italų kilmės JAV rašytojas, apsakymų ir filmų scenarijų autorius, kito legendinio JAV rašytojo Charleso Bukowskio įkvėpėjas. Pagrindinės romano temos…

Charles Bukowski. Eilėraščiai

2013 m. Nr. 1 / Iš anglų k. vertė Andrius Patiomkinas / Charlesas Bukowskis (1920–1994) – amerikiečių poetas ir prozininkas, rašęs, jo paties teigimu, „palaužtiesiems, išprotėjusiems ir prakeiktiesiems“. Tamsiąją gyvenimo pusę – skurdą…

Charles Bukowski. Holivudas

2010 m. Nr. 10 /  Iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas / Po poros dienų paskambino Pinčotas. Pasakė, kad reikia scenarijaus. Ar neatvažiuotume su juo pasimatyti? Išklausę, kaip iki jo nusigaut, sėdom į folksvageną ir nudardėjom Marinos del Rei link.

Woody Allen. Riversaido kelias

2010 m. Nr. 7 / Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas / Pakyla uždanga. Rūškana diena Niujorke. Vietomis netgi matyti besisklai­dančio rūko likučiai. Nuošali vietelė Hadsono upės pakrantėje…

Harold Norse. Eilėraščiai

2009 m. Nr. 11 / Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas / Haroldas Norse’as (g. 1916 Niujorke) – amerikiečių poetas, prozininkas ir vertėjas. Būdamas dvidešimt dvejų pateko į W. H. Audeno aplinką, vėliau globotas Williamo Carloso Williamso.

Woody Allen. Smulkioji proza

2009 m. Nr. 10 / Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas / Išplėtoti savo filosofinę sistemą mane paskatino štai toks įvykis: žmona, pasikvietusi į virtuvę paragauti pirmąsyk jos pagaminto suflė, netyčia užtėškė pilną šaukštą šio valgio tiesiai man ant kojos…

Caryl Churchill. Toli

2009 m. Nr. 7 / Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas / Caryl Churchill (g. 1938) – šiuolaikinė Didžiosios Britanijos dramaturgė, pelniusi ne vieną tarptautinį apdovanojimą. Savo kūryboje savitai tęsia ir Bertoldo Brechto modernistinės dramos…

Naomi Klein. Nuostabioji tuštuma: trys pasaulio naikinimo ir pertvarkymo dešimtmečiai

2009 m. Nr. 3 / Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas / Naomi Klein – jauna Kanados žurnalistė ir politikos tyrinėtoja, viena įtakingesnių kairiųjų mąstytojų. Autorę išgarsino 2000 m. paskelbtas veikalas „No Logo“.

Jim Carroll. Krepšininko dienoraščiai

2009 m. Nr. 2 / Iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas / Amerikiečių rašytojas Jimas Carrollis (g.1950 m.), atrinkęs ir suredagavęs 1963–1966 m. paties rašytus užrašus, 1978 m. išleido romaną „Krepšininko dienoraščiai“ , veikiai tapusį literatūros undergroundo klasikiniu kūriniu.

Robert N. Bellah. Pilietinė religija Amerikoje

2008 m. Nr. 12 / Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas / Vieno žinomiausių bei įtakingiausių šiuolaikinių amerikiečių religijos sociologų ir kultūrologų R. Bellaho įvesta „pilietinės religijos“ sąvoka tapo jau įprastu socialinių mokslų diskurso elementu.