literatūros žurnalas

Leonard Cohen. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 4 

Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas

Leonardas Cohenas (1934–2016) – kultinis dainų autorius ir atlikėjas, be kita ko, ir litvakų šaknų turintis kanadietis. Prieš išgarsėdamas muzikos pasaulyje, jau buvo spėjęs tapti pripažintu poetu. Visą gyvenimą užsiėmė ne tik muzikine veikla, bet ir rašė eilėraščius – jų išleido keliolika knygų (be to, paskelbė dar ir du romanus, kurių vienas – „Žavūs nevykėliaiׅ“ („Beautiful Losers“) – išleistas ir lietuviškai). Čia pateikiami eilėraščiai yra iš 1984 m. pasirodžiusios knygos „Malonės knyga“ („Book of Mercy“). Leidinys dažniausiai apibūdinamas kaip šiuolaikinių psalmių knyga. Eilėraščiai čia be pavadinimų – tiesiog sunumeruoti. Pagrindinė tema – dvasiniai, religiniai ieškojimai. Aš juos apibūdinčiau kaip savitą įvairių religinių mistinių tradicijų subjektyvizuotą, suasmenintą „kohenišką“ tąsą.

 


1

SUSTOJAU ĮSIKLAUSYTI, BET jis nepasirodė. Pradėjau
iš pradžių, kupinas praradimo jausmo. Šiam jausmui gilėjant
vėl jį išgirdau. Lioviausi stabčioti ir vis pradėti iš naujo, leidausi
nugalimas netobulybės. Pasirinkau tokį būdą, tik jis visiškai neveikė.
Kiek daug laiko, metų metus, iššvaisčiau šitokiom apgailėtinom
pastangom. O dabar deruosi. Siūlau sagų mainais į jo meilę.
Maldauju malonės. Jis pamažu atlyžta. Susierzinęs patraukia
savojo sosto link. Angelai tarpusavy susižvalgę nenoromis užgieda.
Kismas toks subtilus, kad jo ribų net nėra kaip užčiuopti – gaubiamas
dieviškosios proporcijos spindulių, čia jau teismas, o aš ir vėl –
žemesniojo balso choristas, gimęs prieš penkias dešimtis metų,
kad savo balsą pakelčiau tiktai štai tiek,
ir ne aukščiau.

 


2

PALIKĘS KARALIŲ ėmiau repetuoti, ką pasakysiu pasauliui: repeticijos
trukdavo ilgai, nuolat tai šį, tai tą gludindavau, įsivaizduodavau, kaip
man ploja, kaip mane žemina, kaip keršija. Pasidavęs garbėtroškai
vis labiau pučiausi ir brinkau, stengiausi iš visų jėgų, didėjau, ir, atėjus
laikui, pagimdžiau beždžionę. Netrukus, ko ir reikėjo laukti, įvyko
kažin koks smulkutis nesusipratimas, ir beždžionė ūmai mane puolė.
Šlubčiodamas, klupdamas leidausi atgal į tviskančius karaliaus kiemus.
„Kur toji tavo beždžionė? – paklausė karalius. – Atvesk ją man.“ Tam
reikia laiko. Beždžionė sena. Ji maivosi už grotų, sapnuose mėgdžiodama
mūsų rankų judesius. Pareigingai skubinuos, bet ji tik pamerkia akį. „Koks
dar karalius? – klausia. – Koks dar kiemas? Prie kurio greitkelio?“

 


3

IŠGIRDAU SAVO SIELĄ GIEDANT po lapu, nuskyniau lapą, bet tada
išgirdau ją giedant po šydu. Nuplėšiau šydą, bet tada užgirdau ją
giedant už sienos. Išgrioviau sieną ir išgirdau, kaip mano siela gieda
prieš mane. Pastačiau sieną, sutvarkiau užuolaidą, bet lapo padėti į
vietą buvo nebeįmanoma. Laikiau jį rankoje ir klausiausi, kaip
mano siela galingai traukia giesmę prieš mane. Štai kas nutinka, kai
gilinies į rimtus dalykus nepadedamas draugo.

 


4

DAIRYDAMASIS PO PASAULIUS ir niekaip nerasdamas nusiraminimo,
atėjau pas tave, paprašiau pasotinti man širdį. Mano malda persidalijo
ir atsisuko prieš save pačią, man buvo gėda, kad ir vėl leidausi apgaunamas
nusiminęs, kupinas triuškinančio pralaimėjimo kartėlio, išėjau vienas pats
pasotinti širdies. Štai taip ir aptikau savo valią, tą gležną dalykėlį, alkstantį
tarp paparčių ir moterų, ir gyvačių. Tariau savo valiai: „Nagi, pasiruoškime
giedančios angelės palytėjimui.“ Bet staiga ir vėl atsidūriau įsisupęs į
pralaimėjimo patalus, buvo pats vidurnaktis, aš maldavau malonės, dairiausi
po pasaulius. Dengdamasis dviem skydais – pagieža ir viltimi – atsargiai
atsistojau ir išėjau iš namų gelbėti giedančios angelės ten, kur ji buvo
prisirakinusi grandinėmis prie savo nuogybės. Jos nuogybę apklojau savo valia
ir mudu stovėjom karalystėj, skleidžiančioj jums savo spindulius, karalystėj,
kurioj Adomas yra paslaptingai laisvas, o tada ir vėl suskatau dairytis po
pasaulius ieškodamas žodžių, neleisiančių palenkti tos valios tolyn nuo tavęs.

 


5

„LEISK PAILSĖT“, – SURYPAVO JIS panikuodamas, stypsodamas pačioj į
krūvą suverstų savo dienų viršūnėj. „Leisk pailsėti šventą dieną“, – maldavo
nuo neveiklumo sosto. „Aš šio karalius, šito faraono, neišlaikau, tuojau
man ir suvis atims rankas.“ Tada tamsos akivaizdoj susisegė apykaklę, kad
vos beprakvėpuotų, ir piktas atvertė knygą – reikėjo padaryt, kas jam liepta
įstatymo. O angelas, jokios esminės galios neturįs, ir tarė: „Tu užrėmei
visut visus vartus, išskyrus šiuos. Todėl štai tau švieselė, prilygstanti menkutei
tavo drąsai.“ Jo gėdos jausmas metėsi viršun, ieškojo aukščio, nuo kurio galėtų
išsilieti. Tada suskambo švelnesni žodžiai, jau tariami tyliau: „Nelinkęs aš tikėt
nei žmogumi, nei angelu.“ Kaipmat Tora jam užgiedojo ir plaukus palietė –
akimirką, lyg dovaną už prisiminimus seniausiuosius, pajuto ant galvos lengvą
karūną, karūną, su kuria nė motais jokie svoriai, ir laikė ją, kol širdžiai užgiedot
sukilo noras: „Koksai brangus šis palikimas!“ Ši karūna – iššoka ji iš raidžių, ji
kaip rasa, gaivinanti žolynus savaisiais karoliukais tamsoje, jinai lyg bučinys
mamos, išlydinčios į karą, ar tėčio delnas, kurio vos palytėta kakta sutviska, tai
karūna, kuri žmogaus neiškelia karaliumi pirma kitų žmonių. „Tu vesk mane
per savo šabą rūpestingai, leisk atsisėst prie galingųjų, kuriuos esi jau amžiams
karūnavęs, ir leisk patyrinėti, kaip jie ilsis.“

6
SĖSK, MOKYTOJAU, Į ŠĮ grubų pašlovinimų krėslą ir suvaldyk neramią mano širdį
savaisiais laisvės priesakais. Iš laiko sūkurių mane ištraukei, kad atlikčiau kasdienes
savo užduotis. Iš miglos ir dulkių mane sumeistravai, kad pažinčiau nesuskaitomus
pasaulius, plytinčius tarp karalystės ir karūnos. Atėjau pas tave visiškai sugniuždytas,
priėmei mane taip maloniai, kaip nebūčiau drįsęs nė pagalvoti. Šįvakar vėl pas tave
ateinu, susipurvinęs išskaičiavimais, įkliuvęs į savo kuklių valdų vienatvės spąstus.
Suteiki savo įstatymus šiai sienų supamai vietai. Lai ateina devyni vyriškiai savo
maldomis manęs pakylėti – galėsiu jiems sušnibždėti: „Tegul bus palaiminta
karalystės šlovė per amžius amžinuosius.“

 


7

VILKAU SAVO KŪNĄ iš vieno miesto į kitą, nuo vieno stogo ant kito, kad pamatyčiau,
kaip maudosi moteris. Girdėjau, kaip pats net sukvykiu. Mačiau, kaip sublizga mano
pirštai. Paskui mane pasiglemžė tremtis. Tada pasipylė bausmės: smulkutė betikslė
kančia, ir ne krūtinėj, o gerklėj, paskui – ūmai nebejutau kūno, paukščiai giedojo
šiukšlynų lobiams, tada – pasaulio amnezija, maudėsi ir šiko kažkokia šmėkla. Paskui
pasirodė veidas to, kurį kadaise apmoviau, – jis mane teisė. Tada apėmė teisingumo
baimė. Paskui – dešimt tūkstantąjį kartą – ištiko nuodėmės tikrovė. Tada – Įstatymo
tviskesys, tada – prisiminimas, kas tai, pernelyg tolimas, pernelyg skaidrus –
nepasiekiamas. Tada ėmiau ilgėtis jausmo, kaip tavęs ilgiuos, kaip patiriu išsiskyrimo
skausmą. Kiek laiko išbuvau toks besielis? Ar ilgai buvau apimtas šio neigimo maišto?
Ak, mokytojau, išmokęs kvėpuoti, sukurki aplinkui šias šnerves žmogų, sutelki mano
širdį į savojo vardo sunkį. Suteiki man vėl pavidalą, pražiodyk man burną, kad tave
šlovinčiau. Nėra kito gyvenimo – tiktai tave teigiant, nėra kito pasaulio – tiktai tasai,
kurį tu sukūrei. Atleiski man šią valandą, šią naktį. Suteiki šiai minčiai šeimininką, o
šiai šmėklai – akmenį. Ir neleisk demonams girtis tavo malone.

 


8

JIS NUPUOLA ŽMONIŲ AKYSE, bet ir savo paties – taip pat. Jis nupuola iš savo
aukštybių, suklumpa ties savo pasiekimais. Jis nupuola pas tave, nupuola tavęs
pažinti. Liūdna, sako jie. Tik pažiūrėkit, kokia gėda, sako tie, kurių žvilgsnis jam
siekia vos kulną. Bet jis nupuola tviskėdamas – šviesõs, į kurią jis puola, link. Jie
nemato, kas jį, puolantį, pakelia, ar kaip kinta jo krytis, o ir jis pats gerokai
sumišęs – bent iki tol, kol širdis surypuoja šlovindama tą, kuris jį, puolantį,
sulaiko. Ir puldamas girdi, kaip jo širdis rauda, jo širdis atskleidžia, kodėl jis
nupuola, kodėl jam reikėjo nupulti, ir jis atsiduoda kryčiui. Palaimintas tu,
puolančiųjų sarge. Jis nupuola dangun, nupuola švieson, niekas jo, puolančio,
nesužeis. Palaimintas tu, puolančiųjų skyde. Apsigaubęs savo kryčiu, pasislėpęs
savame krytyje, jis atranda tą vietą, jis susikaupia. Jo plaukams tebesidraikant
ir drabužiams besiplaikstant vėjy, tu jį sugauni, nuramini, jis įžengia į vietą, kurion
krito. Palaimintas tu, į glėbį priimąs puolančiuosius, šviesos šaltini, žmones
ištinkančių atsitiktinumų meistre.

 


9

PALAIMINTAS TU, KURIS kiekvienam žmogui davei vienatvės skydą – kad tavęs
nepamirštų. Tu esi vienatvės tiesa ir tik tavo vardas ją lydi. Sutvirtink mano
vienatvę, kad tavuoju vardu pagyčiau, nes tam niekada neprilygs jokia kita
šios žemės paguoda. Tiktai tavo vardu galiu pakelti lekiantį laiką, tiktai tau
patikėjęs šią vienatvę galiu ištiesti savo nuodėmes tavo gailestingumui.

 


10

TU PASALDINAI savąjį žodį mano lūpose. Ir mano sūnus girdėjo giesmę, kuri
priklauso ne jam. Nuo Abraomo iki Augustino tautos tavęs nepažino, nors
kiekviena raudà, kiekvienas keiksmas kilo nuo tavo šventenybės pamato.
Įkurdinai mane šioj paslapty ir leidai užtraukti giesmę – net jei tik iš šio keisto
užkampio. Susaistei mane su mano pirštų atspaudais, kaip susaistai visus
žmones, išskyrus nebent tuos, kuriems jokių saitų nereikia. Atvedei mane į šį
lauką, kuriame galiu šokti lūžusiu keliu. Saugiai atvedei mane į šią naktį, suteikei
man tamsybių ir šviesos karūną ir ašarų, kuriomis pasveikinčiau priešą. Kas
galėtų apsakyti tavąją didybę, kas galėtų suskaičiuoti tavuosius pavidalus, kas
išdrįstų paaiškinti dievo vidinį pasaulį? Ir dabar tu maitini mano namiškius, surenki
juos miegoti, sapnuoti, laisvai svajoti, tu apjuosi juos viso to, ką aš jau regėjau,
tvora. Miegokit, mano sūnau, mano dukryte, miegokit – šioji naktis, šioji malonė
yra beribė.

 


11

ATITRAUKĘS DĖMESĮ NUO maldos, jis nukreipė jį į katę sau ant kelių. Pamaitino ją,
išleido pasibastyti po mėnesieną ir paslėpė Abraomo puslapius. Tarytum
ką tik apipjaustytasis pasislėpė ir pats, tada ėmė viltingai laukti, kol bus išgydytas.
Pasirodė virtinė moterų veidų, jos jam pasakojo, ką jaučia, šitaip savo bruožams
suteikdamos būdo ypatybių, o grožiui – meilumo. Prie jo ėjo skirtingos šeimos ir
rodė visas kėdes, ant kurių jis galėtų įsitaisyti. „Kaip čia švelniau pasakius? – tarė
jis. – Jūsų draugija man maloni, bet veltui mane čia mokote. Niekada
nesirinksiu kitos moters, tiktai tą, kuri mane žlugdo, nes vienatvė – vienintelė
mano namiškė.“ Pasakę daugybę padrąsinančių žodžių, lankytojai pasišalino, o jis
dar giliau pasislėpė. Paprašė savo širdies, kad ši susitelktų į malonės šaltinį, kiek
atsidengė ir pasislinko per milimetrą pirmyn po ramybės tabernakulio šešėliu. Jo
katė, pašmirinėjusi mėnesienoje, grįžo, švelniai šmurkštelėjo į savo vietą jam
ant kelių ir pradėjo laukti, kol jis ir vėl atsitrauks nuo maldos.

 


12

PRASKLEIDŽIAU UŽUOLAIDĄ. Tu erzini mus savojo pasaulio grožiu. Visa širdim
neapkenčiu medžių, jų šakas linguojančio vėjo, mirtinai deimantinio dangaus
mašinerijos. Žengiu koridoriumi, vedančiu nuo mano dantų iki šlapimo pūslės,
įtūžęs, žudikiškai niūrus, raminamas tik savo prakaito tvaiko. Išsekinau save tavo
vardu. Savo paties akyse užsitraukiau nešlovę, nes klioviausi tavimi, nepaisydamas
visų akivaizdžiausių įrodymų, nepaisydamas siaučiančių klaiko persmelktų vėjų,
aidint piktdžiugiškam juokui, tvyrant budeliškai ištikimybei, skambant saldiems
klastūniškiems klausimams. Suraski mane čia, tu, kurį Dovydas atrado pragare.
Griaučiai laukia garsiojo tavo mechaninio išganymo. Irkis per kraujus, maloningasis
tėve. Skleisk savąją šviesą skausmo obuoliu, spindulingasai bepradi šviesos šaltini.
Laukiu tavęs, mirusiųjų karaliau, štai čia, šiame sode, į kurį mane patupdei, prie
nuodingų žolių, pavojingų statinių, apgenėtų vynuogių skleidžiamų svaičiojimų
juodųjų izraelitų šnekta. Laukiu tavęs mušimų ir žiaurios nereikalingos mirties
kupiną pavasarį. Išveski mane iš viso to, ak, vyšnių žiedlapius kristi verčiantis
magnete. Mano pasibjaurėjimui šių nepriekaištingų laukų ir pienu plaukusių
miestų peizažo akivaizdoje reikia paliaubų – suteiki jas. Sutriuškinki mano
dabitišką menkystę, persmelki mano gėdą. Palaužtas sielos dykaduonystės,
įvariau pleištą į tavąjį pasaulį, suglebau iš abiejų jo pusių. Grąžinki mane
savajam gailestingumui karčios giesmės saiku ir neatskirki manęs nuo
mano ašarų.

 


13

DRAUGUŽI, KAI ŠITAIP RŪPESTINGAI RINKDAMAS žodžius kalbi, žinau, kad
tai darai, nes neturi ką pasakyti. Klausausi, tik anaiptol nenoriu supainioti
tavęs dar smarkiau. Kiekviena proga atsakau, vienaip arba kitaip, kad tik
vienatvė tau netaptų dar skaudesnė. Tad kad ir kas būtų – mus dengia
optimizmo skėtis. Vos tau sukyla koks jausmas, aš jį patvirtinu. Jei provokuoji,
iššūkį priimu. Paviršius – storas, bet turi įtrūkių, tikėkimės, mūsų keliaĩ ties
vienu jų susikirs. O dabar galim užsisakyti sumuštinį su mėsa, kad gautume
baltymų, arba užimti sau skirtas vietas sanhedrine1 ir nuspręsti, ką daryti su
tom didžiom deimantinėm plokštėm, kurias mūsų mokytojas Mozė parnešė nuo
kalno. Norėtumei jas padėti taip, kad dieną jos būtų peršviečiamos saulės, o
naktį – mėnulio ir žvaigždžių. Tačiau man mielesnė kita perspektyva – tokia,
kuri apimtų ir dangaus kūnų šviesą, ir atskleistų įstabų pačių plokščių spindesį.
Mes palinkstame vienas prie kito viršum stalo. Dulkės persimaišo su migla,
mūsų šnervės išsiplečia. Akivaizdžiai susidomėjome – tad laikas pasigilinti į
žydo reikalą.

 


14

PALAIMINTAS TU, KURIAM drauge su nedaugeliu rūpestingai leista kentėti, kai
nesuskaitoma gausybė buvo siaubingai nušluoti. Tu, kuris nuleidi uždangą ant
namų, kad tie nedaugelis galėtų nudelbti žvilgsnį. Tebūna palaimintas Izmaelis2,
išmokęs mus gintis. Palaimintas tu, kuris apvilkai virpančią sielą oda. Kuris mūsų
išmintį apsupai kintančių žvaigždynų tvora. Tebūna palaimintas mano širdies
mokytojas savajame kantrybės soste. Palaimintas tu, kuris apgenėji troškimus
ašmenimis, su ugningais kalavijais apeini sodą, o su žodžiu – dangų ir žemę. Tu,
kuris siaubingame pragare priglaudei supratimą ir išlaikai jį nepajudinamą,
gražų ir giliai paslėptą. Palaimintas tu, kuris pasaldini mūsų begalinį ilgesį.
Palaimintas tu, kuris ranką susieji su širdimi, o valią – su valia. Tu, kuris užrašei
vardą ant vartų, kad ji galėtų juos rasti ir įžengti į mano kambarį. Tu, kuris apgini
širdį kitoniškumu. Palaimintas tu, kuris apsaugai raudančiųjų namus. Tebūna
palaimintas Izmaelis visiems laikams – dykumos pridengtu veidu jis atėjo pas
tave tamsoje. Tebūna palaiminta to, kas paslėpta, ir to, kas atskleista, meilės
sandora. Buvau kaip tasai, kuris niekados nepatyrė švelnumo, kai tu iš savosios
vietos palytėjai mane savo vardu ir sutvarstei nemokšiškumo žaizdą malone.
Palaiminta meilės sandora, malonės sandora, už siaubų slypinti neapčiuopiama
šviesa, nemirtinga giesmė nakties namuos.

 


15

ŠITAIP MES ĮSAKINĖJAME vienas kitam, tačiau ne taip šaukiamės tavojo
Vardo. Stovime skarmaluoti, melsdami ašarų, kurios ištirpdytų nepajudinamus
neapykantos riboženklius. Koks nuostabus mūsų paveldas – šis būdas kreiptis į
amžinatvę, kokia nuostabi ši vienuma, gaubiama, pripildoma ir valdoma tavuoju
Vardu, vien dėl kurio randasi vìsa – įstabiausi dalykai, priklausomi vienas nuo kito.

 


Versta iš: Leonard Cohen.
BOOK OF MERCY. Toronto: McClelland & Stewart Ltd., 1984.


1 Sanhedrinas (gr. sėdėjimas kartu) – žydų politinė ir teisinė institucija.
2 Pirmasis Abraomo ir jo tarnaitės Hagaros sūnus, tradiciškai laikomas arabų protėviu (aut. past.)

Margaret Atwood. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 7 / Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas / Margaret Atwood (g. 1939) – daugybę prestižinių literatūros apdovanojimų (tarp jų – dukart Bookerio premiją) pelniusi Kanados rašytoja – prozininkė ir poetė, literatūros kritikė.

Jaan Kaplinski. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 1 / Iš rusų k. vertė Gediminas Pulokas / Estų literatūros gyvajam klasikui, poetui, prozininkui, eseistui, kultūros kritikui ir vertėjui Jaanui Kaplinskiui(g. 1941) sausio 22 d. sukanka aštuoniasdešimt metų.

Vytautas Pliura. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 11 / Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas / Vytautas Pliura – angliškai rašęs poetas ir dramaturgas iš JAV, lietuvių dipuko gydytojo ir airiškų-vokiškų šaknų amerikietės sūnus, Vietnamo karo veteranas.

John Fante. Banker Hilio svajonės

2020 m. Nr. 4 / Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas / Johnas Fante (1909–1983) – italų kilmės JAV rašytojas, romanų, apsakymų ir filmų scenarijų autorius, Charleso Bukowskio įkvėpėjas, kritikų neretai lyginamas ir su J. D. Salingeriu.

Igor Kotjuh. Eilėraščiai

2019 m Nr. 11 / Iš rusų k. vertė Gediminas Pulokas / Igoris Kotjuhas – 1978 m. gimęs rusiškai rašantis Estijos poetas, vertėjas, leidėjas. Tartu universitete studijavo estų kalbą ir literatūrą…

John Fante. Kelias į Los Andželą

2018 m. Nr. 3 / Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas / Johnas Fante – italų kilmės JAV rašytojas, romanų, apsakymų ir filmų scenarijų autorius, kito legendinio JAV rašytojo Charleso Bukowskio įkvėpėjas ir lyginamas su Jerome’u Davidu Salingeriu.

Charles Bukowski. Du apsakymai

2016 m. Nr. 4 / Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas / Dailiausia moteris mieste. Kesė buvo jauniausia ir dailiausia iš penkių seserų. Apskritai dailiausia mergina visam mieste. Pusiau indėnė lanksčiu ir neįprastu kūnu

Elif Shafak. Blusų rūmai

2015 m. Nr. 3 / Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas / Elif Shafak (g. 1971) – po Nobelio literatūros premijos laureato Orhano Pamuko turbūt garsiausia šiuolaikinė Turkijos rašytoja. Europoje gimusios, augusios ir tik paauglystėje į Turkiją gyventi…

John Fante. Palūkėk pavasario, Bandini

2013 m. Nr. 11 / Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas / Johnas Fante (1909–1983) – italų kilmės JAV rašytojas, apsakymų ir filmų scenarijų autorius, kito legendinio JAV rašytojo Charleso Bukowskio įkvėpėjas. Pagrindinės romano temos…