Charles Simic. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 10

Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas

Charlesas Simicas (tikr. Dušanas Simićius, 1938–2023) – serbų kilmės amerikiečių poetas, Pulicerio premijos poezijos kategorijoje laureatas (1990), gimęs Belgrade, į JAV atsikraustęs 1954-aisiais. 2007-aisiais jam suteiktas itin prestižinis JAV poeto-laureato vardas (angl. Poet Laureate Consultant in Poetry to the Library of Congress). Čia pateikiami eilėraščiai versti iš knygos „Rinktiniai ankstyvieji eilėraščiai“ („Selected Early Poems“, 1999)

Begalvis viščiukas
1

Kai du kart du buvo trys,
Išsirito begalvis viščiukas.
Kai žemė dar buvo plokščia,
Jis nukrito nuo jos krašto, užsisvajojęs.
Kai Zodiake buvo 13 ženklų,
Jis rado mirusią žvaigždę, ją sulesė.
Kai pirmoji lapė tekėjo,
Jis išmoko skraidyti vienu sparnu.
Kai visi kiaušiniai dar buvo auksiniai,
Debesis danguj galėjai kimšti kaip kukurūzus.
Kai prapliupęs lietus užtvindė vištidę,
Raktikaulių šakutė jam tapo laivu.
Ak, kai viščiukui išsikepti beliko save,
Žaibas tapo jam iešmu,
Griaustinis – druska ir skysčiu šlakstyti.

 

2
Begalvis viščiukas giliai atsiduso,
Ir iš šio atodūsio sukūrė krušą
Ir langą, į kurį kristų šioji kruša.
Sau sukūrė devynias gyvybes,
O joms apvilkti – devynis vienatvės paltus.
Sukūrė sau ir šešėlį. Netikrą.
Sukūrė blusą, kad tamsoj ji pragraužtų skylių.
Visa tai sukūrė iš nieko. Sukūrė adatą
Savo kiaušinio dužusiam lukštui susiūti.
Sukūrė meilužius – nuogus. Drabužiais juos rengia kiti.
Jo tėvas sukūrė peilį, ir jis šveitė ašmenis tol,
Kol išvydo jose savo atspindį it kreivam veidrody.
Visa tai jis sukūrė iš laiko įpjovų.
Nejau to nepadaręs būtų laimingesnis?

 

3

Išgirskit begalvio viščiuko giesmę,
Jis ją traukia kapstydamasis po kapinių purvą.
Tai giesmė, kurioje dvi lygiagrečios tiesės
Susikerta begalybėj, kurioje Dievas
Sukuria vyksmą iš obuoliukų,
Kurioje aukso vilna, – taip teigiama, – auga
Ant liūdnos mergaitės gaktos. Tai giesmė
Iš apie tyrą burną svajojančių keiksmų.
Tai akmens, prikelto iš negyvųjų, giesmė.
Tai giesmė, traukiama pašnibždom, nes rãsta
Bendrininkų, nes kiaušinis saugus
Gegutės lizde. Tai giesmė,
Į kurią brendi, kol nuplūduriuoja tavo kepurė.
Giesmė apie užkrečiamą juoką.
Mirtina giesmė.
Taip, taip – tai tamsių nuojautų giesmė.

 

4

Begalvės dienos begalvį vakarą
Viščiukas ant ugnies, o žodžiai
It aplink jį žiedu susispietę pasakiški žvėrys.
Kas vakarą jis numeta jiems po kąsnelį savo širdies.
Žodžiai alkani, vakaras laiko šakutę.
Kad ir ką tas nedorėlis krečia, jo galva niekuo dėta,
Ji seniai pamesta, ją nukirto,
Ji pakilus į dangų klaustukų balionėliu.
O apačioje tęsias didysis pokylis:
Stalas, kuris pats save aprūpina duona.
Pjūklas, kuris perrėžia per pusę svajonę.
Sparnai, tokie greiti, kad net smarkiai lyjant neperšlampa.
Kiaušinis, kuris niurna keptuvei:
Prisiekiu plauku savo tryny,
Begalvių viščiukų nebūna.

 

5

Begalvis viščiukas skuodė labirintu,
Skuodė pusiau nupeštas,
Iš nugaros jam styrojo šakutė,
Jis skuodė, skuodė atgalios, į vakaro mėlį.
Skuodė aukštyn kojom,
Kažin kas didžiulis su raudona prijuoste stypsojo už jo.
Jis skuodė, palikdamas toli už nugaros savo galvą
                                                                        primerktom akim,
Galvą su rausva ševeliūra.
Skuodė į bažnyčios varpinę,
Ir dar aukščiau – prie ant tos varpinės įtaisyto žaibolaidžio,
Kad vėjas pašiauštų jam plunksnas.
Skuodė ir tebeskuodžia šį Didįjį penktadienį,
Krintant lietui,
Guviems lapinams sekant jo pėdsakais.

 

Reikalinga pagalba

Jie prašo peilio
Ir aš atlekiu tekinas
Jiems reikia ėriuko
Ir aš sakausi esąs ėriukas
Jie nuoširdžiausiai persiprašo
Regis jiems reikia žiurknuodžių
Jiems reikia piemens
Jų juodųjų našlių kaimenei
Laimė atsinešiau tuos sumautus
Rekomendacinius laiškus
Atsinešiau savo mirties liudijimą
Pasirašytą ir patvirtintą notaro
Bet jie ir vėl persigalvoja
Dabar jie nori paukštės giesmininkės, trupučio pavasario
Jie nori moters
Kad muiluotų ir bučiuotų jų kiaušius
Tai vienas daugelio mano talentų
(Patikinu juos)
Čiulbėti ir ulbėti dailiau už visą paukštidę
Skečiant sėdmenis

 

Rato baladė

tai štai ką reiškia būti ratu
štai ką reiškia būti pririštam prie vieno jo stipinų
kai ratlankis žvygauja o ašis girgžda
štai ką reiškia nuolat painioti žemę ir dangų
kalbėti apie žvaigždes kelyje
apie lediniame danguje besimalančius akmenis
kentėti kaip kenčia ratas
nešti jo neįsivaizduojamą svorį
o jei tai būtų galandinimo ratas
turėčiau kibirkščių kad galėčiau matyti
o jei tai būtų girnų akmuo
turėčiau duonos burnai užimti
o jei tai būtų ruletė
mano kairė akis stebėtų kaip po ją šokčioja dešinė
tai štai ką reiškia
būti prirakintam prie rato sužeisto šonkaulio
judėti kaip juda katafalkas
judėti kaip juda miškavežis
vakarą nuokalne

 

*

ką galvoji mano meile
besisukant šiam ratui
galvoju apie arklį priešakyje
kaip snaigės įsipainioja jam į karčius
kaip jis purto savo dailią galvą uždengtomis akimis
galvoju kaip pavasarį
du paukščiai skrisdami traukia mus sau iš paskos
kad vienas jų – varna
o kitas – kregždutė
galvoju kaip vasarą
ten nieko nebūna
tik debesys žydrame danguje
tik prieblanda žydrame danguje
galvoju kaip rudenį
ten įkinkytas žmogus
barzdotas su žąslais burnoj
sukumpęs su antklode ant pečių
tempia ratą
sunkų kaip žemė

 

*

ar negirdi sakau ar negirdi
ratas besisukdamas šneka
regis jis dar tvirčiau mane apkabina
lyg turėtų motiniškus instinktus
lyg sektų prieš miegą pasaką
lyg žinotų kelią namo
lyg aš kaip ir mano tėvas griežčiau dantimis
regis
jis šnabžda man
jog viskas ką aš turįs padaryti
kad jis liautųsi sukęsis
tai sulaikyti kvėpavimą

 

Neeilinių gabumų

Aš augau palinkęs
viršum šachmatų lentos.
Dievinau žodį „endšpilis“.
Regis, visi mano pusbroliai nerimavo.
Gyvenom mažam namuke
netoli katalikų kapinių.
Mūsų langai drebėdavo
nuo lėktuvų ir tankų.
Žaisti mane išmokė toks
astronomijos profesorius,
išėjęs į pensiją.
Tai vyko bene 1944-aisiais.
Šachmatai, kuriais žaisdavom,
buvo veik suvis nusitrynusiais dažais,
ypač juodieji.
Trūko baltųjų karaliaus,
tad vietoj jo reikėdavo naudoti ką kita.
Man pasakojo, nors pats tuo netikiu,
kad tą vasarą savo akimis mačiau,
kaip ant telefonstulpių
kybo žmonių kūnai.
Pamenu, kad motina man
nuolat vis uždengdavo akis.
Buvo gerai įgudusi staigiai
įgrūsti mano galvą sau po lietpalčiu.
Ir šachmatais, paaiškino profesorius,
meistrai dažnai žaidžia uždengtomis akimis,
o iškilesni jų – net keliose lentose
tuo pat metu

 

Pastaba

Per mokyklos kalėdinį spektaklį
Ant scenos
Išbėgo žiurkė.
Marija sukliko
Ir numetė kūdikį
Juozapui ant kojos.
Trys karaliai
Spalvingais drabužiais
Liko sustingę.
Akimirką
Žiurkei tyrinėjant ėdžias
Galėjai išgirsti, kaip nukrinta smeigtukas,
Tada ji nuturseno už kulisų,
Kur kažkas trenkė,
Iš visos sveikatos,
Vieną, o paskui ir dar du kartus,
Kažin kuo sunkiu.

 

Taupumas

Iš kraštelio
Juodos duonos
Puskepalio
Jie nulipdė vaiko galvą.
Vaike, tarė jie,
Mes neturim nieko, kas pritiktų akims,
Nieko, kas atstotų ausis
Ir nosį.
Tik peilį
Įpjauti ten,
Kur turėtų būti
Tavo burna.
Gali šypsotis,
Gali valgyti,
Spjaudyti trupinius
Mums į veidus.