literatūros žurnalas

John Fante. Banker Hilio svajonės

2020 m. Nr. 4

Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas

 

JOHNAS FANTE (1909–1983) – italų kilmės JAV rašytojas, romanų, apsakymų ir filmų scenarijų autorius, kito legendinio JAV rašytojo Charleso Bukowskio įkvėpėjas, kritikų neretai lyginamas ir su dar viena JAV literatūros garsenybe – J. D. Salingeriu. „Metų“ skaitytojams pateikiama ištrauka iš paskutinio, ketvirtojo, vadinamojo Arturo Bandinio (literatūrinio autoriaus alter ego) ciklo romanų. Jį autorius sukūrė pačiame gyvenimo saulėlydyje, apakęs po diabeto komplikacijų, diktuodamas tekstą žmonai. 1982 m. pasirodžiusiame romane Arturas, jau Holivude mėginantis įsitvirtinti jaunas scenaristas, susiduria su daugybe absurdiškų situacijų. Jis džiaugiasi pagaliau čia atsidūręs, bet vis dar laukia progos save realizuoti… Be šio romano, minėtą ciklą sudaro knygos: „Sulauk pavasario, Bandini“ (vertė Gediminas Pulokas, „Kitos knygos“, 2014), „Kelias į Los Andželą“ (vertė Gediminas Pulokas, „Kitos knygos“, 2020) ir „Paklausk dulkių“ (vertė Saulius Repečka, „Kitos knygos“, 2008).

 

Pirmas skyrius

Pirmasis mano susidūrimas su šlove nebuvo labai įsimintinas. Dirbau oficianto padėjėju „Markso užkandinėje“. Ėjo 1934-ieji. Viečiukė buvo įsikūrusi Trečiosios ir Hilio sankirtoje, Los Andžele. Buvau dvidešimt vienų ir mano gyvenamą pasaulį iš vakarų ribojo Banker Hilis, iš rytų – Los Andželo gatvė, iš pietų – Peršingo aikštė, iš šiaurės – Administracinių pastatų rajonas. Padavėjas buvau neprilygstamas, degiau didžiu šiai profesijai taip reikalingu entuziazmu, pasižymėjau atitinkamom manierom, ir nors mokėjo man baisiausiai mažai (vos dolerį už dieną, plius gaudavau pavalgyti), tačiau, manevruodamas nuo stalo prie stalo su vos viena ranka laikomu padėklu, klientų dėmesio ir šypsenų visuomet sulaukdavau sočiai. Savo patronams galėjau pasiūlyti ne tik padavėjo įgūdžius, bet ir šį tą daugiau – buvau dar ir rašytojas. Šis faktas tapo žinomas ir plačiajai visuomenei, kai prie baro kiurksojęs kauštelėjęs „Los Angeles Times“ fotografas čekštelėjo kelis kadrus – tuo metu aptarnavau vieną klienčių, kuri kaip tik kupina susižavėjimo į mane spitrijosi. Rytojaus dieną „Los Angeles Times“ laikraštyje pasirodė ne tik šios nuotraukos, jas lydėjo ir apybraiža. Ji pasakojo apie Arturo Bandinio, – ambicingo, sunkiai dirbančio vaikio iš Kolorado, – pastangas ir sėkmę skinantis kelią per literatūros žurnalų pasaulio brūzgynus ir debiutuojant su pirmuoju apsakymu, kurį išspausdino leidinys „The American Phoenix“, redaguojamas, žinoma, ne kieno kito, o bene iškiliausio Amerikos literatūros šulo – Heinricho Miulerio. Ak, senas geras Miuleris! Kaip jis man patiko! Iš tiesų pirmosios mano literatūrinės pastangos buvo laiškai jam – prašydavau patarimų, siųsdavau apsakymų, kuriuos galėčiau parašyti, idėjas ir, galiausiai, jau parašytus apsakymus, daug apsakymų, – po vieną kas savaitę, – kol Heinrichas Miuleris, literatūros pasaulio niurzga šykštuolis, tigras, snaudžiantis savajame guolyje, vis dėlto, regis, pasidavė ir malonėjo man atsakyti – iš pradžių parašė vos poros eilučių laiškelį, paskui – antrą, jau keturių eilučių, o galų gale – netgi dviejų puslapių, dvidešimt keturių eilučių laišką, po kurio, – stebuklų stebukle, – netrukus sulaukiau ir šimto penkiasdešimties dolerių čekio – honoraro už pirmąjį savo spausdinti priimtą kūrinį.

Tądien, kai gavau čekį, jau buvau spėjęs pavirsti tikriausiu driskium. Vilkėjau nebenusakomos išvaizdos, dar Kolorado laikus menančius nutampytus skarmalus, todėl pirmiausia į galvą šovė atnaujinti garderobą. Drabužiai turėjo būti kuklūs, bet pabrėžti mano gerą skonį, tad nusileidęs nuo Banker Hilio nukakau prie Antrosios ir Brodvėjaus sankryžos ir – į „Goodwill“ parduotuvę. Geresnės kokybės prekių salėje susiradau puikų melsvą kostiumą su baltais plonais dryželiais. Kelnės man buvo kiek per ilgos, rankovės – taip pat, ir visa ši prašmatnybė kainavo dešimt dolerių. Sumokėjau dar dolerį, kad kostiumą patrumpintų kur reikia, ir kol šitai buvo daroma, pasisukiojau po marškinių skyrių. Marškiniai atsiėjo po penkiasdešimt centų už vienetą, visi – puikios kokybės, įvairių modelių. Tada įsigijau batų porą – puikius grynos odos storapadžius „oksfordus“, kurie nešios mane Los Andželo gatvėmis dar mėnesių mėnesius. Nusipirkau ir dar šio to: keletą trumpikių ir marškinėlių, tuziną porų kojinių, kelis kaklaraiščius ir galiausiai – kerinčią, ištaigingą fetrinę skrybėlę. Ją stilingai pakreipęs ant šono išėjau iš persirengimo kabinos ir susimokėjau. Dvidešimt žalių. Tai buvo pirmas kartas gyvenime, kai pats pirkausi drabužius. Tyrinėdamas savo atspindį aukštame veidrodyje niekaip nepajėgiau atsikratyti minčių apie tai, kad per visą tą laiką, kol gyvenau Kolorade, mano šeima niekada, netgi vidurinės mokyklos išleistuvėms, neišgalėjo nupirkti man kostiumo. Ką gi, pagaliau atsidūriau savo vėžėse, ir niekas manęs nebesustabdys. Heinrichas Miuleris, riaumojantis literatūros pasaulio tigras, nulydės mane į pačias aukštybes. Išėjęs iš parduotuvės patraukiau Trečiosios link. Jaučiausi tapęs visiškai nauju žmogumi. Mano viršininkas, Eibas Marksas, jau laukė priešais užkandinę.

– Gerasis Dieve, Bandini! – šūktelėjo jis. – Matau, buvai apsipirkt „Goodwill“! Ar vis dėlto kitur?

– Kam man ta „Goodwill“, šiknon ją, – purkštelėjau. – Viskas tiesiai iš „Bullock’s“, neišmanėli.

Po poros dienų Eibas Marksas padavė man paliktą vizitinę kortelę. Štai kas joje buvo parašyta:

Dr. Gustavas diu Monas
Literatūros agentas
Knygų, pjesių, scenarijų ir apsakymų
parengimas bei redagavimas
Profesionali redakcinė priežiūra
Trečioji g. 513, Los Andželas
Dirbame ne lengvabūdiškai!

Įsikišau kortelę į naujojo kostiumo kišenę. Pakilau liftu į penktą aukštą. Diu Mono biuras buvo įsikūręs koridoriaus gale. Įžengiau į vidų.

Priimamajame viskas judėjo krutėjo lyg per žemės drebėjimą. Sulaikiau kvėpavimą ir apsidairiau. Kur tik pažvelgsi – gyvas velnias kačių. Katės ant kėdžių, katės ant užuolaidėlių, katės ant rašomosios mašinėlės. Katės ant knygų spintų ir knygų spintose. Dvokas – stačiai neištveriamas. Kelios katės nušoko ant žemės ir ėmė sukiotis aplinkui, glaustytis prie kojų, žaismingai ritinėtis man per batus. Grindis ir baldus buvo nuklojęs nemenkas jų plaukų sluoksnis, jis vilnijo ir verpetavo lyg vanduo. Perėjau patalpą ir atsidūręs prie atviro lango dirstelėjau žemyn į avarinius laiptus. Jais kilo ir leidosi tuntai kačių. Didžiulis pilkas padaras kaip tik kopė aukštyn įsikandęs lašišos galvą. Prasispraudęs pro mane liuoktelėjo į vidų.

Dabar nusišėrę kačių plaukai pleveno ore jau ištisais spiečiais. Atsilapojo tolimesnio kabineto durys ir priešais išdygo Gustavas diu Monas, nedidukas pagyvenęs vyriškis su vyšnias primenančiomis akimis. Rėkdamas ir mosuodamas rankom jis pasileido vaikyti kates:

– Lauk! Lauk! Varykit iš čia visos! Laikas namo!

Katės tik tingiai pasirąžė, vienos nutapeno iki patogesnės vietelės, kitos sutūpė jam prie kojų, kai kurios valiūkiškai kepštelėjo nagučiais jam per kelnes.

Jos buvo jo šeimininkės. Diu Monas atsiduso, nuleido rankas ir tarė:

– Kuo galėčiau padėti?

– Aš iš užkandinės apačioje. Jūs palikote man savo vizitinę.

– Užeikit.

Įžengiau į jo kabinetą, jis uždarė paskui save duris. Tai buvo nedidukė patalpėlė, įsitaisiusios ant knygų spintos čia gulinėjo dar trys katės. Elitinės katininių šeimos atstovės, dičkės persų ilgaplaukės, karališkai oriai lyžčiojančios sau letenas. Įsispoksojau į jas. Diu Monas, regis, pajuto mano nuostabą.

– Mano mylimiausios, – šyptelėjo. Atitraukęs rašomojo stalo stalčių išžvejojo iš jo butelį škotiškojo.

– Gal drauge papietautume?

– Ačiū, negaliu, daktare diu Monai. Dėl ko norėjote su manim pasimatyti?

Diu Monas atsuko butelio kamštį, trūktelėjo tiesiai iš kakliuko ir giliai iškvėpė.

– Skaičiau tavo apsakymą. Esi geras rašytojas. Neturėtum lakstyt su lėkštėm po tą užkandinę. Tau derėtų dirbt subtilesnėj aplinkoj.

Diu Monas dar kartą gurkštelėjo.

– Gal norėtum dirbt man?

Darkart nužvelgiau jo kates.

– Gal. O ką konkrečiai siūlot?

– Man reikia redaktoriaus.

Įtraukiau į šnerves aitraus kvapo, sklindančio nuo visų šių kačių.

– Nežinau, ar tikrai tai įveiksiu.

– Turi galvoj kates? Aš jomis pasirūpinsiu.

Minutėlę pamąsčiau.

– Hm… O ką turėčiau redaguoti?

Jis ir vėl užsivertė butelį.

– Romanus, apsakymus, – viską, ką gausim.

Dvejojau.

– Ar galėčiau pasižiūrėt, kas ten per tekstai?

Jis plekštelėjo delnu per šūsnį rankraščių.

– Pirmyn, nesivaržyk.

Paėmiau pačiam viršuj gulėjusį rankraštį. Apsakymas, parašytas kažkokios Dženiferės Lavleis, vadinosi „Aistra auštant“. Gailiai atsidusau.

Diu Monas maktelėjo dar.

– Jis siaubingas, – tarė. – Ir visi jie siaubingi. Nebeturiu jėgų daugiau skaityt. Absoliučiai apgailėtinos rašliavos. Bet jei turi smarvės, gali iš jų užsidirbti. Kuo tekstas beviltiškesnis, tuo smarkiau jį perrašai.

Tuo metu visas mano naujojo kostiumo priekis jau buvo spėjęs apkibti kačių kailiu. Panižo nosis, supratau, kad tuoj nusičiaudėsiu. Vargais negalais susiturėjau.

– Kiek mokėsit?

– Penkis dolerius per savaitę.

– Velnias, už dieną išeitų vos doleris.

– Tai jau taip.

Pačiupau butelį ir trūktelėjau iš jo gerą gurkšnį. Viskis nudilgė gerklę.

Skonis kaip kačių myžalo.

– Dešimt dolerių per savaitę, kitaip nieko nebus.

Diu Monas ištiesė dešinę.

– Sutarta, – tarė. – Pradėsi pirmadienį.

Pirmadienio rytą prisistačiau į darbą lygiai devintą. Kačių nebebuvo. Langas uždarytas. Priimamasis tiesiog blizgėjo. Prie lango stovėjo man skirtas rašomasis stalas. Viskas iššluostyta ir švaru. Perbraukiau pirštu palangę – neprilipo nė vienas katės šerelis. Pauosčiau orą. Šlapimo tvaikas aiškiai tebetvyrojo, nors ir buvo kiek apmaldytas aitraus kvapo oro gaivikliu. Užuodžiau ir dar šį tą – repelentą nuo kačių. Įsitaisiau prie stalo ir prisitraukiau rašomąją mašinėlę. Prieštvaninė „Underwood“. Įkišau po velenu popieriaus lapą ir pamėginau spausdinti. Garsas kaip perrūdijusios vejapjovės. Ūmai pasijutau labai nepatenkintas. Kažin kas šiame darbe buvo ne taip. Kurių velnių turėčiau dirbti prie svetimų tekstų? Kodėl nesėdžiu savo kambary ir nerašau savo apsakymų? Ką tokioj situacijoj darytų Heinrichas Miuleris? Akivaizdu, kad esu kvailas per visą pilvą.

Atsidarė durys, pasirodė diu Monas. Pamatęs jį su katiliuku, su blauzdinėmis, surdutu ir pilka liemene po juo, maža to, dar ir įsitvėrusį vaikščiojimo lazdelę, gerokai nustebau. Niekada nesilankiau Paryžiuj, tačiau prašmatni šio nediduko žmogėno išvaizda privertė mane pagalvoti būtent apie šį miestą. Gal jis kuoktelėjo? Staiga nutvilkė baimė, kad kaip tik šitai ir bus nutikę.

– Labas rytas, – pasisveikino. – Ir kaip tau tavo darbo viečiukė?

– Kur dingo katės?

– Tai dėl fumiganto, – paaiškino jis. – Jis jas atbaido. Nesijaudink. Pažįstu kates. Jos nebegrįš.

Savo skrybėlę ir lazdelę diu Monas pakabino ant poros kablių, pritvirtintų prie durų. Tada prisitraukė kėdę ir atsisėdo prie stalo greta manęs. Paėmė iš rankraščių šūsnies patį viršutinį – Dženiferės Lavleis „Aistrą auštant“ – ir pradėjo mane mokyti redagavimo meno. Taisė jis drastiškai, nes, tiesą sakant, toks jau šis darbas yra – drastiškas. Pasičiupęs juodą pieštuką diu Monas žymėjo, trumpino ar suvis išbraukdavo atskirus sakinius, pastraipas ir net ištisus puslapius. Rankraštis nuo tokių sužalojimų nemenkai kraujavo. Netrukus perpratau esmę ir antroj dienos pusėj jau pats, savarankiškai šienavau tekstą.

Gerokai po pietų išgirdau, kaip kažkas bilsteli į langą priešais. Tai buvo katinas, senas keistuolis perdrėkstu gailiu snukučiu. Jis stebeilijo į mane pro stiklą, tai pasitrindamas į jį nosim, tai viltingai palaižydamas. Trumpam nusukau žvilgsnį, bet kai vėl dėbtelėjau, ant palangės greta jo tupėjo dar dvi katės, vėpsančios našlaitiškom, išmaldos prašančiom akim. Nebeatsilaikiau. Nuėjau į liftą ir nusileidęs žemyn iš užkandinės šiukšliadėžės išžvejojau kelis griežinėlius rūkytos jautienos. Susukau juos į servetėlę ir parnešiau katėms. Vos pravėriau langą, jos kaipmat šoko į vidų ir puolė godžiai ryti man tiesiai iš rankos.

Pasigirdo diu Mono juokas. Viršininkas stovėjo savo kabineto tarpdury, glėbyje laikydamas vieną trijų savo persų ilgaplaukių.

– Žinojau, kad ir tau patiks katės, – tarė. – Supratau iš akių.

 

Antras skyrius

Dženiferės Lavleis apsakymui sutvarkyti užtrukau tris dienas. Jos pateikto rankraščio apimtis buvo trisdešimt puslapių. Man viską peržiūrėjus liko maždaug pusė tiek. Iš tiesų apsakymas nebuvo toks jau blogas, labiausiai jį gadino nevykusios sakinių konstrukcijos ir formuluotės. Pasakojama buvo apie šešis mokyklos mokytojus, keliaujančius dengtu vežimu per lygumas, pakeliui susišaudančius su indėnais ir banditais ir galiausiai atvykstančius į Stoktoną. Savo darbu likau patenkintas, rankraštį nunešiau parodyti diu Monui. Jis pakilnojo lapus ir susiraukė.

– Ką, negalėjai prikurpti dar kokių dešimt puslapių? – paklausė.

– Apimtis pakankama, – nenusileidau. – Nieko daugiau nepridėčiau. Manau, Dženiferei Lavleis patiks.

Jis pakėlė telefono ragelį.

– Pasakysiu jai, kad tekstas jau paruoštas.

Kai rytojaus popietę atvyko Dženiferė, aš šėriau kates. Stulbinamai daili moteris. Vilkėjo baltą lininį kostiumėlį, mūvėjo juodas pėdkelnes, avėjo juodais vakariniais bateliais, nuo dilbio karojo juodas rankinukas. Tviskantys purūs juodi plaukai, rafinuotas veidas, spindinčios juodos akys. Paganyti akis tikrai buvo į ką, ją išvydęs nebesumojau, kur labiau norėčiau žiūrėti, tad žvilgsniu išmatavau jos kūno linijas, išraiškingą liemenį ir klubus – kankinamai gundančius, provokuojančius, neįtikėtinus. Nuo tada, kai atvykau į Los Andželą, mačiau tūkstančius dailių moterų, tačiau Dženiferės Lavleis grožis man visiškai atėmė žadą.

– Sveiki, – tariau pašokdamas ant kojų.

– Laba diena, – nusišypsojo ji. – Aš Dženiferė Lavleis. Ar daktaras diu Monas yra?

– Tuoj pažiūrėsiu. Prašom sėstis.

Ji įslydo į kėdę lyg miela satino pagalvėlė, stebėjau, kaip juda jos keliai, šlaunys, klubai. Sunėrusi tobulas rankeles pasidėjo jas ant kelių, o aš pasijutau nepaprastai maloniai. Pabeldžiau į diu Mono duris, jis šūktelėjo, kad įeičiau.

Įžengiau pas jį ir kruopščiai uždaręs paskui save duris sušnibždėjau:

– Ji jau čia!

– Šššš! – sušnypštė diu Monas, spausdamas prie lūpų pirštą. – Tegul trupučiuką palaukia. Ji turtinga.

– Ir atrodo turtinga.

Diu Monas iš švarko kišenės išsitraukė auksinį laikrodį ir ilgam, – bent man taip atrodė, – į jį įsistebeilijo. Tada ūmai liepė:

– Dabar! Pakviesk ją!

Pravėriau duris – ji tebesėdėjo kantriai ir oriai, tartum karalienė.

– Prašau užeiti, – tariau.

– Ačiū, – padėkojo atsistodama. Jai žingsniuojant į diu Mono kabinetą, pastebėjau, kad jos kostiumėlio nugara kibte apkibusi kačių plaukeliais.

– Luktelkit! – sušukau. Ji stabtelėjo ir sumišusi atsigręžė į mane. Tai buvo mano proga. Parpuolęs ant kelių įnikau valyti kačių kailį nuo jos šlovingo užpakaliuko, jusdamas įsitempusius raumenis, nuostabius paskuigalio apvalumus. Ji atšoko į šalį.

– Ką jūs darot? – paklausė. – Kas, po galais, čia dedasi?

– Tai dėl kačių, – tariau, ištiesdamas jai parodyti kačių plaukeliais aplipusius delnus.

Persisukusi ji pamėgino įžiūrėti šerius ant savo užpakalio, o aš leidausi juos toliau valyti – dabar jau tik viena ranka. Kiek galėdamas stengiausi padėti, bet ji mane atstūmė.

– Prašyčiau! – pareiškė. – Palikite mane ramybėj.

Čia prie jos išdygo diu Monas – galantiškas, susikaupęs.

– Užeikite, brangioji, – raminamai pakvietė ir, nulydėjęs ją į savo kabinetą, užsidarė. Tebeklūpojau ant grindų, sumišęs ir susigėdęs, o aplinkui prašydamos maisto šmirinėjo katės.

Kurį laiką diu Mono kabinete tvyrojo tyla. Pro rakto skylutę dirstelėjau į Dženiferę, įsitaisiusią ant kėdės kitapus diu Mono stalo. Suredaguotą savo apsakymo versiją ji skaitė susiraukusi, vos tvardydama pyktį.

– Mano rankraštis! – aiktelėjo. – Kas iš jo liko?

Ji pasirausė savo rankinėje.

– Prašyčiau pavaišinti mane cigarete.

Diu Monas ištiesė jai cigarečių.

– Ką jūs padarėt mano apsakymui, daktare diu Monai? Juk jūs mano nuostabų apsakymą visiškai sumaitojot! Kaip galėjote šitaip pasielgti?

Diu Monas raminamai iškėlė aukštyn delnus.

– Aš jam nieko nepadariau, brangioji, – pamelavo. – Nė nenumaniau, kad jis jo ėmėsi.

Dženiferė Lavleis nustėro.

– Jis? Kas toks?

Diu Monas nepratarė nė žodžio. Tik kaltai kryptelėjo galva, parodydamas į priimamojo duris. Dženiferei Lavleis pašokus ant kojų, aš nėriau lauk – į koridorių, tada laiptais žemyn, pro užkandinę galinių jos durų link, ir – į gatvę. Čia pastebėjau įpakavimui skirtą dėžę, atsisėdau ant jos ir drebančiom rankom prisidegiau cigaretę. Aplinkui zujo katės, ta pati sena gera šutvė, kuri užklysdavo ir pas mane į biurą. Jos klausiamai mane nužvelgė, aiškiai susidomėjusios, ką veikiu jų teritorijoje.

Žvilgtelėjau aukštyn į savo biuro langą. Sugrįžti ten negalėjau. Nė už ką. Jaučiausi išduotas. Diu Monas mane apgavo. Dėl to, kad šitaip negailestingai suredagavau Dženiferės rankraštį, dabar mane apėmė gėda. Jei kas nors panašiai būtų nudrožęs mano paties kūrinį, jam tikrai užvožčiau. Įdomu, ką Heinrichas Miuleris pasakytų apie mano principingumą. Principingumą! Nusikvatojau. Principingumas – kurgi ne, paistalai. Juk aš niekas, visiškas nulis. Velniop viską. Nusprendžiau eiti nusipirkti naujas kelnes. Vis dar turėjau daugiau nei šimtą dolerių. Švaistūniškai paišlaidavęs galėsiu bent jau pasipuikuoti ir nors trumpam užmiršti rūpesčius. Šiaip ar taip, kas man iš tų pinigų?

„Goodwill“ parduotuvėje išsirinkau ir pasimatavau trejas kelnes. Tik kažkodėl nuotaika nuo to nepasitaisė. Nužvelgiau savo atspindį aukštame veidrodyje: štai aš – pastumdėlis, nulis. Palyginti su literatūros liūtu Heinrichu Miuleriu – tik niekingas skruzdėliūkštis. Nupėdinęs Trečiąja ir Hilio gatvėmis prie Angelo skrydžio funikulieriaus, įsiropščiau į vagoną ir atsisėdau. Be manęs čia tebuvo dar viena keleivė – mergina, skaitanti knygą ant suolo kitame vagono gale. Vilkėjo paprastą suknutę, pėdkelnių nemūvėjo. Gana patraukli, bet ne mano skonio. Funikulieriui pajudėjus mergina persėdo į kitą vietą. Jokios šiknos, pamaniau. Tai yra – šiknos esama, bet Dženiferės Lavleis užpakaliukui neprilygsta nė iš tolo. Nei didybės, nei kvapą gniaužiančių linijų. Paprasta, elementari šikna, ir tiek. Ne mano diena, ką padarysi.

Pakilęs į patį viršų išlipau ir įsistebeilijau žemyn į Trečiąją gatvę, į savo viešbučio pusę. Tada nutariau išgerti puodelį kavos ir surūkyti cigaretę visai čia pat įsikūrusiame nedidukame japonų restoranėlyje. Kava prasklaidė niūrią nuotaiką, patraukiau į savo viešbutį. Šeimininkė sėdėjo prie stalo priimamajame. Pirmiausia akis man užkliuvo už „The American Phoenix“ egzemplioriaus. Gulėjo lygiai ten pat, kur jį buvau palikęs prieš tris savaites. Susierzinęs ryžtingai priėjau prie stalo ir pakėliau leidinį.

– Taip ir neperskaitėt, tiesa?

Ji nedraugiškai šyptelėjo.

– Ne, neperskaičiau.

– Kodėl? – paklausiau.

– Nuobodu. Man užteko ir pirmos pastraipos.

Pasikišau žurnalą po pažasčia.

– Išsikraustau, – tariau. – Jau visai netrukus.

– Kaip sau nori.

Nudūlinau koridoriumi. Rakindamas savo duris išgirdau trekštelint spyną priešais. Durys atsidarė ir pasirodė toji pati mergina, kurią buvau sutikęs funikulieriuj. Ji tebeturėjo su savim knygą. Tai buvo Zolia „Nana“. Mergina man šyptelėjo, suprask – sveikinasi.

– Labas! – tariau. – Nežinojau, kad čia gyveni.

– Ką tik įsikrausčiau.

– Dirbi kur nors netoliese?

– Galima ir taip pasakyti, – gundomai mane nužvelgė. – Gal norėtum su manim susitikt?

– Kada?

– O kad ir dabar.

Visiškai jos nenorėjau. Manęs neviliojo joks jos bruožas, tačiau jaučiausi privaląs atrodyti vyriškai. Šitokios situacijos sprendžiamos tiktai vienu būdu.

– Kodėl gi ne? – gūžtelėjau.

Jos akyse sužibo mažytės, dirbtinos gašlumo ugnelės, ji atlapojo savo kambario duris.

– Ko lauki? – pasakė.

Sudvejojau. Viešpatie, padėk, pamaniau. Tada perėjau koridorių ir žengiau į jos kambarį. Ji įėjo man iš paskos, uždarė duris.

– Kuo tu vardu, meduoliuk?

– Arturas, – tariau. – Arturas Bandinis.

Mergina ištiesė rankas ir nuvilko nuo manęs paltą.

– Kiek? – paklausiau.

– Penkinė.

Ji pasivedėjo mane giliau į kambarį ir atsistojusi priešais atsagstė marškinius. Pakabinusi juos ant kėdės atlošo patraukė vonios link.

– Palauk minutėlę.

Įėjusi į vonią uždarė paskui save duris. Nusimečiau likusius drabužius ir atsisėdau ant lovos krašto. Kai ji grįžo, buvau nuogutėlis. Pamėginau nuslėpti nusivylimą. Nors buvo išsimaudžiusi, švari, tačiau vis tiek atsidavė kažkokia nešvara. Užpakalis karojo atsikišęs tarsi koks našlaitis. Mudu niekada neturėsim nieko bendra. Tai, kad čia atsidūriau, – tikra beprotybė. Ji captelėjo mane už įnagio, nusivedė į vonią. Išmuilinusi ir nuplovusi šonus, pirštais ryžtingai pamasažavo man tarpkojį, tačiau mano kūnas į tai niekaip nesureagavo. Pajėgiau mąstyti tik apie Dženiferę Lavleis ir jos klubų grakštumą. Mergina nušluostė mane rankšluosčiu ir grįžę į kambarį atsigulėm į lovą. Ji išsitiesė visiškai nuoga, aš įsitaisiau greta jos.

– Pirmyn, – paragino.

Perbraukiau pirštu per jos gaktiplaukius.

– Nieko tokio, jei aš skaitysiu? – paklausė. – Paduok man tą knygą.

Padaviau jai knygą, ji atsivertė reikiamoj vietoj ir pradėjo skaityti. Gulėjau ir svarsčiau. Gerasis Dieve, o kas, jei štai dabar pro šias duris įžengtų mano motina? Arba tėvas? Arba Heinrichas Miuleris? Kuo viskas baigtųsi? Mergina linktelėjo į dubenį su obuoliais prie lovos krašto.

– Gal nori obuolio? – paklausė.

– Ne, ačiū.

– Paduok man vieną.

Padaviau jai obuolį. Taigi, dabar ji jau ne tik skaitė, bet dar ir valgė.

– Nagi, meduoliuk, – darkart paragino meiliu balseliu. – Pirmyn, pasimėgauk.

Iškėliau kojas iš lovos ir atsistojau.

– Kas yra? – paklausė ji, šįkart jau priešiškai.

– Nesijaudink. Vis tiek sumokėsiu.

– Gal norėtum, kad pačiulpčiau?

– Ne, – tariau.

Pokštelėjo užverčiama knyga.

– Žinai, kokia tavo bėda, bernužėli? Tu žydras. Štai kas tau negerai. Esi pedikas. Pažįstu tokius.

Ji pačiupo mano švarką, kelnes, apatinius, batus ir kojines, tada metėsi prie durų ir nušveitė viską į koridorių. Išėjau ir ėmiau rinkti savo daiktus.

– Lieku tau skolingas penkis žalius, – pasakiau.

– Ne, nelieki. Nieko tu man neskolingas.

Graibiausi po švarko kišenę ieškodamas rakto nuo savo kambario. Iš kito koridoriaus galo, sunėrusi rankas ant krūtinės, į mane žvelgė ponia Braunel, šeimininkė. Paskubom atsirakinau duris ir nėriau į vidų. Palengvėjo – pasijutau išvaduotas, apsaugotas. Priėjau prie lango pasižiūrėti į visą šio man prieš akis plytinčio miesto didybę. Galėjai pamanyti, kad regi visą pasaulį. Toli pietvakariuose saulė nutvieskė vandenyną dangiškos šviesos pluoštais. Tai ženklas. Dievo apvaizda. Žinia apie Kūdikėlį Jėzų ėdžiose, Betliejaus žvaigždės šviesa. Parpuoliau ant kelių.

– Ak, palaimintasis Kūdikėli Jėzau, – pratrūkau melstis. – Dėkoju, kad šiandien mane apsaugojai. Dėkoju už Dievo gerumo bangą, išginusią mane iš to nuodėmių persmelkto kambario. Prisiekiu – daugiau niekada nebenusidėsiu. Visą likusį gyvenimą prisiminsiu, kaip šlovingai mane užtarei. Ačiū Tau, Dievo sūneli. Nuo šiol visados Tave širdingai seksiu.

Persižegnojau ir atsistojau. Pasijutau nuostabiai. Neįtikėtina – mane vėl užplūdo ankstyvos vaikystės jausmai. Nusprendžiau kuo greičiau susisiekti su Dženifere Lavleis. Apsirengiau ir patraukiau į vestibiulį. Įmetęs į taksofoną monetą surinkau diu Mono numerį.

– Kas tau nutiko? – paklausė jis.

– Aš savo viešbuty. Koks Dženiferės Lavleis telefono numeris?

Jis padiktavo, aš užsirašiau.

Grįžau į kambarį ir atsisėdau prie rašomosios mašinėlės. Tarškinau klavišais kokias penkiolika minučių – prirašiau du sielvarto kupinus puslapius. Pasiėmęs juos išėjau iš viešbučio prie taksofono kitapus gatvės. Surinkau Dženiferės numerį. Klausydamasis telefono signalo, išsilanksčiau užrašus.

– Klausau.

Tai ji.

– Dženifere, tai Arturas Bandinis.

Stojo tyla. Mane išmušė prakaitas. Balsas virpėjo:

– Dženifere, prašau man atleisti. Nė nežinau, kodėl taip sumaitojau jūsų nuostabų rankraštį. Kaltas mano nepatyrimas. Bet aš geras rašytojas, Dženifere. Galiu tai įrodyt. Galėčiau atvežt jums vieną savo kūrinių. Pamatytumėt, koks aš puikus rašytojas. Nenorėjau sugadinti jūsų rankraščio. Aš ne kritikas, Dženifere. Paprasčiausiai vadovavausi diu Mono nurodymais, ir tiek. Siaubingai suklydau. Gal sutiktumėte su manimi pasimatyti ir leistumėt pasiaiškinti? Norėčiau jums daugiau papasakoti, koks esu talentingas. Būkit gera, Dženifere. Suteikite man progą papasakoti…

Ketinau ir dar šį tą pasakyti, tačiau ji mane nutraukė:

– Ar sekmadienis tiktų?

– Tiktų bet kuri diena, bet kuriuo metu. Tik pasakykit.

Ji padiktavo savo adresą Santa Monikoje, aš jį užsirašiau.

– Ačiū, Dženifere. Jūs tikrai nepasigailėsit.

Išgirdau padedant ragelį.

 

Trečias skyrius

Saulė, panaši į didžiulę auksinę akį, ėmė plieksti man tiesiai į veidą ir aš pabudau. Sekmadienio rytas – diena žadėjo būti giedra ir puiki. Šokau iš lovos, plačiai pravėriau langą ir riktelėjau pasauliui: sveiki visi! Sėkmės jums! Graži diena, gaivi diena. Prisiminiau, kaip tėvas Kolorade giedrais pavasario rytais prie virtuvės kriauklės skusdamasis laimingas dainuodavo. O Sole Mio. Stovėdamas priešais veidrodį vonioj irgi užtraukiau šią dainą. O Dieve, kaip puikiai jaučiaus! Argi tai įmanoma? Pusryčiams nusilupau ir suvalgiau du apelsinus.

Apsivilkęs savo puikųjį dryžuotą „Goodwill“ kostiumą, užsidėjęs dabitišką fetro skriblių ir pasikišęs po pažasčia „The American Phoenix“ numerį, patraukiau užkariauti moters. Žengiau vaiskiu sekmadienio rytmečiu alsuojančia Alyvų gatve. Miestas atrodė ištuštėjęs, gatvė – tylutėlė. Sustojau ir įsiklausiau. Kažką išgirdau. Tai buvo laimės garsai – švelnus, ritmiškas mano širdies plakimas. Laikrodis, štai kas aš – nedidukas laimės mechanizmas. Kirtau Penktąją, nėriau tiesiai prie Biltmoro viešbučio. Pro sukamąsias duris tai į lauką, tai į vidų be perstojo siuvo puikiai apsirengę žmonės. Tokie kaip ir aš: dailiai išsipustę, priklausantys aukštesniajai klasei. Prie pagrindinio įėjimo stovėjo uniformuotas durininkas. Sveikindamasis man linktelėjo, atrodė vos ne dešimties pėdų ūgio. Aš irgi jam linktelėjau.

– Pone, gal žinote, kiek valandų? – paklausiau.

– Taip, pone, – tai taręs dirstelėjo į laikrodį sau ant riešo. – Dabar lygiai vienuolikta valanda, pone.

– Ačiū, pone.

Žengęs prie kelkraščio nužvelgiau ilgą taksi automobilių eilę, kiekviename laukė vairuotojas. Staiga galvoje blykstelėjo mintis. Pas Dženiferę važiuosiu taksi. Visą gyvenimą kirbėjo noras bent kartą įsėsti į taksi, tačiau dėl tam tikrų priežasčių, – tiesą sakant, finansinių, – niekada nesiryžau to padaryti. Bet dabar padarysiu. Atvyksiu stilingai. Atšvilpsiu prie jos namų, palūkėsiu, kol vairuotojas atidarys man dureles, ir išlipsiu į lauką tarytum princas. Šalia išdygo durininkas.

– Pageidautumėte taksi, pone?

– Taip, pone.

Jis atidarė arčiausiai stovėjusio taksi automobilio dureles ir aš įsėdau į vidų. Vairuotojas atsigręžęs sužiuro į mane.

– Kur keliausim, pone?

– Aštuonioliktoji gatvė, 1724, Santa Monika.

– Oho, geras kelio gabalas, kainuos, – tarė.

– Nesvarbu, – atsiliepiau. – Visiškai nesvarbu.

Taksi nuvažiavo nuo šaligatvio krašto, pasuko dešinėn į Septintąją, tada vėl dešinėn – į Vilties gatvę Vilširo bulvaro link. Stebėdamas šią gatvę ir joje įsikūrusias parduotuves gerklėje pajutau gumulą. Koks tai nuostabus miestas! Tik pažvelkit į visus šiuos vaikštinėjančius dailius žmones ištaigingais drabužiais, traukiančius iš bažnyčių ir apžiūrinėjančius šiame puikiame bulvare išsidėsčiusių parduotuvių vitrinas. Nė kiek neabejoju – tai mano diena, mano miestas.

Taksistas buvo teisus. Kelionė iš tiesų netrumpa – atsiėjo septynis dolerius ir dvidešimt centų. Jis spustelėjo taksometrą ir įsmeigė akis į skaičių, kurį šis parodė. Išlipau iš automobilio ir įteikiau vairuotojui dešimties dolerių kupiūrą. Šis pro langą iškišo man grąžą – lygiai tiek, kiek reikia, pats perskaičiavau. Tada man dingtelėjo, kad, ko gero, tokiais atvejais įprasta palikti arbatpinigių. Padaviau jam dešimtcentį. Jis tik patempė lūpą.

– Vajė, ač.

Apsigręžiau ir pažvelgiau į Dženiferės namą. Tikras pasakų būstas – fantastiškas geltonai baltas Viktorijos epochos dviaukštis su dviem kupolais. Kupolai dekoruoti medinėmis plokštelėmis su išraižytomis ritėmis ir rafinuotais spiralių bei judančių figūrų ornamentais. Visai kaip vestuvinis tortas – išbaigtas iki menkiausios smulkmenos, betrūksta tik nuotakos su jaunikiu. Pūpsojo sau išdidus, supamas didžiulių kėnių, ir atrodė, kad labiausiai jam tiktų stovėti net ne čia, o kokioje nors Ozo šalyje. Dženiferės namai! Pažvelgiau į didžiules patogias kėdes verandoje ir, šmėstelėjus minčiai, kad jos įstabusis užpakaliukas jau yra pagerbęs jas visas, šyptelėjau. Kol lipau verandos laiptais, ji atėjo atidaryti durų.

– Sveiki! – nusišypsojo. – Džiaugiuosi, kad atvykot. Užeikit.

Ji stumtelėjo tinklinę užtvarą ir aš įžengiau į vidų. Svetainė buvo pribloškianti. Fortepijonas, prabangūs krėslai, gigantiški ilgalapiai inkstpaparčiai, šviestuvai su vitražinio stiklo gaubtais ir didžiulis aliejinės tapybos darbas virš židinio, vaizduojantis mergaitę ilgomis garbanomis. Ji leido man pasigėrėti šia drobe – paaiškino, kad tai jos portretas.

– Prašau, sėskitės, – tarė. – Mama ir tėtis šiuo metu mišiose. Netrukus turėtų grįžti.

– Jūs šįryt turbūt irgi dalyvavot mišiose? – pasiteiravau.

– Ak, žinoma. Ar jūs katalikas?

– Kas gi daugiau, – šyptelėjau. – Bažnyčia – neatsiejama mūsų šeimos gyvenimo dalis per ištisas kartas.

– Vadinas, ir jūs šį rytą ėjote švęsti mišių?

– O kaipgi. Juk praleisti mišias būtų mirtina nuodėmė. Be abejo, tai žinot.

Ji nusišypsojo.

– Žinoma.

Atsisėdau.

– Tiesą sakant, šį rytą net leidau sau įsivelti į šiokį tokį teologinį ginčą su savo nuodėmklausiu.

Prieš atsisėsdama ji perbraukė ranka savo geltoną suknelę ties sėdmenimis. Jos užpakaliukas nusileido į krėslą lyg dailus kiaušinis į lizdą.

– O kuriai parapijai priklausot? – paklausė.

Žinojau, kad kur nors Los Andžele tikrai turėtų būti Švč. Mergelės Marijos bažnyčia, tad atsakiau:

– Švč. Marijos Gvadalupės Mergelės.

– Ak, kokia tai daili bažnyčia, tiesa?! – šūktelėjo Dženiferė. – Ji man be galo patinka.

– Dažnai ten nueinu pasimelsti.

– Užsiminėt apie ginčą su savo nuodėmklausiu. Ką turėjote omenyje?

– Papasakosiu, bet prašyčiau niekam apie tai neprasitarti. Supraskit – išpažinties paslaptis…

Ji atsiduso, priglaudė delną prie krūties.

– Gal neverta? – paklausė.

– Privalau, – pareiškiau. Pagrąžęs ant kelių sunertas rankas, tęsiau.

– Ar pamenat, kaip išniekinau jūsų rankraštį? Juk tikrai nepamiršot, kaip aš jį be jokių skrupulų sumaitojau, tuo parodydamas jums visišką nepagarbą? Juk tąkart baisiausiai pasipiktinote ir įsižeidėte.

Ji oriai linktelėjo.

– Kai atsidūriau prie klausyklos ir kreipiausi į kunigą, vienas mano jam pateiktų klausimų buvo toks: ar sugadindamas jūsų kūrinį padariau mirtiną nuodėmę? Ar iš tiesų šiurkščiai nusižengiau Dievo Įstatymui? Ar Dievas man už tai atleis? Kunigas nužvelgė mane pro klausyklos groteles, kurį laiką pamąstė, o tada tarė: „Bet kokių meninių laimėjimų išniekinimas yra viena didžiųjų nuodėmių prieš Dievo Įstatymą.“

Regis, šie žodžiai jai padarė nepaprastai didelį įspūdį, ji atsistojo.

– Gal norėtumėte kolos, pone Bandini?

– Taip, ačiū.

Ji spėriai nužingsniavo į virtuvę, linguodama šlovingąja subinyte kone ritualiniu ritmu. Nusekiau jai iš paskos, iš šaldytuvo ji ištraukė porą kolos buteliukų, vieną padavė man. Mes juos atsikimšom, atsigėrėm. Ant stalo gulėjo iškylavimo krepšys su dangčiu. Pakėliau dangtį ir dirstelėjau į vidų.

– Tai mums, – paaiškino.

– Kur nors važiuosim?

– Į paplūdimį.

– Prie vandenyno?

– Suprantama.

– Maudysimės?

– O ko dar ten važiuoti?

– Nepasiėmiau maudymosi glaudžių.

– Galit pasiskolinti mano brolio.

Ištuštinom buteliukus.

– Važiuojam, – paragino ji.

Paėmiau iškylavimo krepšį ir nusekiau ją užpakaliniais laiptais žemyn į garažą, kur stovėjo dviejų durelių ševis. Padėjau krepšį ant galinės sėdynės ir įsitaisiau greta jos. Ji užvedė variklį ir išvažiavo į gatvę, tada įsuko į judrų greitkelį. Per mylią į šiaurę nuo Santa Monikos molo palei Ramiojo vandenyno pakrantės magistralę plytėjo šimtai paplūdimio namukų – oro sąlygų nelepinamų, labai senų. Pasukom į kelkraštį ir išlipom. Iš lentų sukaltu takeliu nupėdinom pro aukštą tvorą prie vieno iš tuzino ant smėlio pastatytų vienaukščių. Priėjusi prie pirmojo iš jų, ji spragtelėjo raktą spynoje ir mes įžengėm į vidų. Tai buvo jos šeimos vasarnamis. Nepretenzingas – viryklė, šaldytuvas, stalas ir kėdės. Be virtuvės, buvo dar du miegamieji. Ji trumpam pradingo viename, o tada pasirodė apsivilkusi juodą maudymuką, švystelėjo man glaudes. Paliko mane persirengti, o pati išplasnojo į lauką ir leidosi link vandens.

Nusimečiau drabužius ir dirstelėjęs į savo baltą kaip lelija kūną susiraukiau. Pats atrodžiau sau it rožinis paršelis, ir jau vaizdavausi, kaip persikreips jos veidas, kai toks pasirodysiu. Bet kai išdygau priešais ją, tįsančią ant įšilusio smėlio ir pro tamsius akinius raginiais rėmeliais skaitančią „The American Phoenix“, ji nė kiek nenustebo. Vandenynas atrodė stulbinamai. Net pamiršau apie savo blyškų, neįdegusį kūną ir susižavėjęs apsidairiau. Paplūdimys buvo beveik tuštutėlis. Pro šalį prašlepsėjo grupelė vaikų – trumpam stabtelėjo, nužvelgė mane, o tada pasiprunkščiodami patraukė tolyn. Atsargiai leidau krantu atsiritančioms bangelėms užlieti kojų pirštus, tada su pasitenkinimu taškydamasis nužirgliojau gilyn. Galiausiai įbridau tiek, kad jau galėjau plaukti – taip ir padariau – niurktelėjęs į vėsią, nutvilkančią vilnį pajutau jėgų antplūdį. Kolorado laikai dabar atrodė baisiausiai tolima praeitis. Pamaniau, kad šiuo metu mano motina kaip tik grįžta iš bažnyčios ir ims ruošti pietus. Turbūt galvoja apie mane – kaip ir aš apie ją.

Vis žvilgtelėdavau į Dženiferę. Ji visa esybe buvo įsigilinusi į žurnalą ir į mane nekreipė jokio dėmesio. Grįžau prie jos, atsistojau priešais ir šūktelėjau:

– Žė!

Atsispyręs rankomis į smėlį persiverčiau per galvą ore – o tada darkart, ir darkart. Ji nežymiai šyptelėjo ir vėl įsmeigė akis į žurnalą. Panūdau pademonstruoti ir daugiau triukų, juk kadaise priklausiau Kolorado universiteto gimnastų komandai.

– Žė, dar ką parodysiu!

Padariau panašų numerį – tik šįkart keliskart persiverčiau šonu. Ji pažiūrėjo, vėl vos šyptelėjo – aiškiai mąstė apie ką kita.

– O dabar – va!

Atsistojau ant rankų ir nukrypavau į vandenį – žengiau aukštyn kojom tol, kol mano rankos ir pečiai visiškai paniro. Tada parkritau. Pažvelgiau į paplūdimio pusę. Dženiferė jau buvo pakilus. Mačiau, kaip ji nubrenda per smėlį ir įeina į namuką. Nuskubėjau iš paskos.

Radau ją traukiančią daiktus iš iškylavimo krepšio – salotas, svogūnus, pomidorus – nuplovusi juos kriauklėje, ėmė pjaustyti į medinį dubenį. Ant glotniai prie kūno prigludusio juodo maudymuko buvo pasirišusi prijuostę. Net žioptelėjau nuo šio vaizdo. Jos kūno linijos gundė, masino, vedė iš proto. Drebančiomis rankomis prisidegiau cigaretę – štai ir atėjo toji akimirka, pamaniau. Dabar arba niekada. Nebūk lepšis. Pirmyn. Daugiau tokia proga nebepasitaikys. Drąsiau. Neturi ko prarasti. Gali tik išlošti. Atsistojau ir puoliau prie jos, parkritęs ant kelių apglėbiau ją per liemenį.

– Aš tave myliu, – tariau. – Noriu tavęs.

Ji suktelėjo į šoną nuostabiuosius klubus, mėgindama išsivaduoti iš mano rankų. Tvirčiau suleidau nagus – tarsi koks tigras. Dženiferė pakėlė salotinę ir vožtelėjo ja man per galvą. Apsipylęs majonezu, alyvų aliejumi ir daržovėmis, sudribau ant grindų, vis dar kabindamasis į ją ir bandydamas parsiversti greta.

– Kvaily! – sušuko ji. – Paleisk! Pamišęs pusgalvi!

Įsivėlėm į kažin kokias protu nesuvokiamas imtynes: grūmėmės vienas su kitu, slysčiojom ant grindų, kovojom visiškai beprasmę kovą. Krimstelėjau jai į užpakalį, ji riktelėjo. Tada keturpėsčia vargais negalais išsivadavo iš mano gniaužtų ir nuropojo į miegamąjį, užtrenkė paskui save duris.

Šnopuodamas likau sėdėti salotų padažo baloje. Ką aš pridirbau? Ant išterliotų grindų, nusėtas aliejaus ir majonezo dėmėm, gulėjo „The American Phoenix“ numeris. O kas dabar, paklausiau savęs. Eik, liepiau. Nešdinkis. Dink iš čia. Keturiom nuslinkau prie kėdės, atsisėdau, ant krūtinės ir kojų ryškėjo nagų žymės. Pasaulio pabaiga. Mano pabaiga. Mano meilės pabaiga. Miegamojo durys atsilapojo ir įžengė ji. Šluostėsi rankšluosčiu, trynė nuo kūno salotų padažą. Nepratarė nė žodžio.

– Atsiprašau, – pasakiau.

– Kalės vaikas! – pareiškė ji.

Čiupusi nuo stalo raktelius, patraukė durų link.

– Beje, dar šis tas, – išpyškino. – Minėjai Švč. Marijos Gvadalupės Mergelės bažnyčią. Tai štai – tokios bažnyčios apskritai nėra!

Ji išėjo. Nusekiau iš paskos – pro vartelius ir prie greitkelio. Dženiferė įsėdo į automobilį ir nurūko.

Norėjosi verkti, tačiau kvailybė paėmė viršų. Grįžau į namuką, nusimoviau glaudes ir palindau po šaltu dušu. Tada nusišluosčiau, apsirengiau, uždariau vasarnamio duris ir nukėblinau prie magistralės. Kitoje kelio pusėje nuo uolų stačiu keliuku iškylautojai leisdavosi išsimaudyti. Kirtau greitkelį ir patraukiau tuo keliuku aukštyn. Juo pasiekiau Vandenyno gatvę ir tramvajų stotelę. Sulaukęs tramvajaus grįžau į savo viešbutį.

Sukdamas raktą spynoj kitapus koridoriaus išgirdau radijo garsus. Skambėjo daina „Kai jie leidžiasi šokti beginą“. Įžengiau į savo kambarį, nusirengiau, įsisupau į chalatą. Buvo jau beveik sutemę – tamsu, vieniša, geidulinga. Išėjau iš kambario, kirtau koridorių ir pabeldžiau į jos duris. Radijo imtuvas nutilo, ji šūktelėjo:

– Užeikit.

Pravėriau duris.

Ji tįsojo ant lovos su rožiniu apatinuku, vis dar skaitė „Naną“. Pamačiusi mane susiraukė.

– O ko tau čia prireikė?

– Pasidulkinkim, – tariau.

Versta iš: John Fante. DREAMS FROM BUNKER HILL. New York: Ecco, 2002.

Igor Kotjuh. Eilėraščiai

2019 m Nr. 11 / Iš rusų k. vertė Gediminas Pulokas / Igoris Kotjuhas – 1978 m. gimęs rusiškai rašantis Estijos poetas, vertėjas, leidėjas. Tartu universitete studijavo estų kalbą ir literatūrą…

John Fante. Kelias į Los Andželą

2018 m. Nr. 3 / Los Andželo uoste spėjau padirbėti daug kuo – mūsų šeima vertėsi vargingai, o ir tėvas buvo miręs. Pirmiausia, baigęs mokyklą, iškart įsidarbinau griovių kasėju. Kas vakarą nugarą geldavo taip,

Charles Bukowski. Du apsakymai

2016 m. Nr. 4 / Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas / Dailiausia moteris mieste. Kesė buvo jauniausia ir dailiausia iš penkių seserų. Apskritai dailiausia mergina visam mieste. Pusiau indėnė lanksčiu ir neįprastu kūnu