Woody Allen. Riversaido kelias

2010 m. Nr. 7

Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas

Pakyla uždanga. Rūškana diena Niujorke. Vietomis netgi matyti besisklai­dančio rūko likučiai. Nuošali vietelė Hadsono upės pakrantėje, veikiausiai kur nors vakarų 70–80–ųjų gatvių rajone. Atsirėmus į turėklus, čia galima ste­bėti praplaukiančius laivus ir žvelgti į Naująjį Džersį kitam krante.

Pakrantėje slampinėja Džimas Sveinas – kokių keturiasdešimt penkerių rašytojas. Jis nervingai lūkuriuoja, žvilgčioja į laikrodį, mėgina skambinti mo­biliuoju, tačiau niekas neatsiliepia. Akivaizdu, kad jis kažko laukia.

Džimas pasitrina nuo šalčio surambėjusias rankas, patikrina, ar nepra­dėjo dulksnoti, ir, pajutęs pirmuosius lašelius, iki galo užsitraukia striukę.

Netrukus pasirodo stambus apšepęs benamis ir, varstydamas Džimą aki­mis, tingiai ima prie jo artintis. Iš pažiūros juodu bendraamžiai. Valkata vardu Fredas.

Fredui vis labiau artėjant, Džimas sutrinka. Tiesą sakant, jis neišsigąsta, tačiau, susidūręs tokioje atkampioje vietoje su nemaloniu dičkiu, pasijunta nejaukiai. Be to, Džimas vylėsi, kad pasimatymas, į kurį čia atėjo, įvyks be jokių liudytojų. Galiausiai Fredas užkalbina Džimą.

 

FREDAS. Lietinga dienelė.

Džimas sutikdamas linkteli, tačiau veltis į pokalbį aiškiai neturi noro

Dulksna.

Džimas, nenoriai šyptelėjęs, linkteli

Sakyčiau, darganota – migla ir dulksna.

DŽIMAS. Hm.

FREDAS (patylėję). Tik pažvelkit, kokia smarki srovė. Švystelėsi ten kepurę ir po dvidešimties minučių ji atsidurs atviroje jūroje.

DŽlMAS (atšiaurokai, bet pakankamai mandagiai). Hm. Aha.

FREDAS. Hadsono upės ilgis trys šimtai penkiolika mylių. Prasideda ji Adirondako kalnų masyve ir galiausiai įteka į Atlanto vandenyną.

DŽIMAS. Įdomu.

FREDAS. Ne tas žodis. Jūs niekad nesusimąstėt, kas nutiktų, jei ji imtų te­kėti priešinga kryptimi?

DŽIMAS. Tiesą sakant, ne.

FREDAS. Chaosas. Išsiderintų visa pasaulio tvarka. Švystelėjus ten kepurę, ją nuplukdytų visai ne į vandenyną, o į Pokipsį.

DŽIMAS. Taip… Tikrai…

FREDAS. Esat buvęs Pokipsyje?

DŽIMAS. Ką?

FREDAS. Ar esat buvęs Pokipsyje?

DŽIMAS. Aš?

FREDAS (apsižvalgo; aplinkui nė gyvos dvasios). O kas gi daugiau?

DŽIMAS. Kodėl to klausiat?

FREDAS. Tai juk elementariausias klausimas.

DŽIMAS. Ar aš esu buvęs Pokipsyje?

FREDAS. Na taip.

DŽIMAS (patyli, galų gale nusprendžia atsakyti). Ne, nesu. Ir kas iš to?

FREDAS. Jei nebuvot, tai ir nereikia, tik kamgi taip jaudintis?

DŽIMAS. Klausykit, atėjau čia šį tą apmąstyti.

FREDAS. Čia jūs retai kada ateinate, tiesa?

DŽIMAS. O ką?

FREDAS. Tiesiog įdomu.

DŽIMAS. Ko jums reikia? Norite iškaulyti pinigėlių? Še, imkit dolerį.

FREDAS. Pala, pala – aš tik paklausiau, ar dažnai čia ateinat.

DŽIMAS (ima prarasti savitvardą). Ne. Sutariau čia susitikti. Pilna galva rū­pesčių.

FREDAS. Na ir patogią dienelę užtaikėt.

DŽIMAS. Iš kur galėjau žinoti, kad oras bus toks šlykštus.

FREDAS. Nejau per radiją neklausot orų prognozių? Dievulėliau, įspūdis toks, kad jie tik apie sumautą orą ir tešneka. Tarsi jums čia, Riversaido kely, baisiai rūpėtų, kokio smarkumo vėjas bus Apalačiuose. Užkniso, garbės žodis.

DŽIMAS. Ką gi, smagu buvo su jumis šnektelėti.

FREDAS. Tik pažvelkit, koks rūkas. Džersio beveik nesimato.

DŽIMAS. Na ir puiku…

FREDAS. Tikra tiesa. Man irgi tas Džersis visai ne prie širdies.

DŽIMAS. Juokauju. Ar tiesiog…

FREDAS. Mėginate būti šmaikštus?.. Sarkastiškas?

DŽIMAS. Tiesiog švelniai ironizuoju.

FREDAS. Visai suprantama.

DŽIMAS. Tikrai?

FREDAS. Turint omenyje mano santykius su tenykščiu universitetu. |

DŽIMAS. O iš kur man žinoti, kokie jūsų santykiai su tenykščiu universitetu?

FREDAS. Na, nuleisiu tai negirdomis.

DŽIMAS. Hm. Taaaip. Ką gi… O dabar man reikia susikaupti. (Pažvelgia į laikrodį.)

FREDAS. Kada ji turi ateiti? :

DŽIMAS. Ką? Prašyčiau išeiti ir palikti mane ramybėje.

FREDAS. Gyvenam laisvoj šaly. Galiu čia stovėti ir žiopsoti į Naująjį Džersį, jei tik man to norisi.

DŽIMAS. Puiku. Bet manęs daugiau nekalbinkit.

FREDAS. Galite nereaguoti.

DŽIMAS (išsitraukia mobilųjį). Na jau, norite, kad iškviesčiau policiją?

FREDAS. Ir ką jiems pasakysit?

DŽIMAS. Kad mane užgauliojate – agresyviai kaulijat pinigų.

FREDAS. Tarkime, paimsiu telefoną ir švystelėsiu jį tiesiai į upę. Po dvide­šimties minučių jis atsidurs vandenyne. Žinoma, jei srovė tekėtų priešinga kryp­timi, jis atsidurtų Pokipsyje. Beje, ar tik aš neklystu? Gal ne Pokipsyje, o Teritaune?

DŽIMAS (šiek tiek išsigandęs ir įpykęs). Teritaune esu buvęs, jei ketinote to klausti.

FREDAS. Kur buvot apsistojęs?

DŽIMAS. Pokantiko Hilse. Kadaise ten gyvenau. Dabar patenkintas?

FREDAS. Dabar tą vietovę pervadino Tykiuoju kloniu. Kad turistams būtų patraukliau.

DŽIMAS. Hm.

FREDAS. Nusprendė pasipelnyti iš tų nesąmonių apie Ikabodą Kreiną ir Ripą van Vinklį¹. Visiems rūpi tik įvaizdis.

DŽIMAS. Klausykit, man iš tiesų reikia susikaupti…

FREDAS. Liaukitės, juk šnekamės apie literatūrą. O jūs – rašytojas.

DŽIMAS. Iš kur tai žinot?

FREDAS. Kur jau man nežinoti.

DŽIMAS. Tik nesakykit, kad tai atspėjot iš mano kostiumo.

FREDAS. Ką jūs – šitai vadinate kostiumu?

DŽIMAS. Juk vilkiu tvido švarką ir velveto kelnes, ar ne?

FREDAS. Žanas Polis Sartras sakė, jog perkopęs trisdešimtmetį žmogus pats atsakingas už savo veidą.

DŽIMAS. Tai sakė Kamiu.

FREDAS. Sartras.

DŽIMAS. Kamiu. Sartras sakė, kad žmogus įgyja jo profesiją atskleidžiančių ypatybių: oficiantas ilgainiui pradeda vaikščioti kaip oficiantas, o banko klerkas – gestikuliuoti kaip banko klerkas. Taip nutinka, nes žmonės svajoja tapti daik­tais.

FREDAS. Bet jūs nesate daiktas.

DŽIMAS. Stengiuosi.

FREDAS. Juk daiktu būti saugu – daiktai nemiršta. Štai pasmerktieji su­šaudyti, stovėdami prie sienos, svajoja susilieti su ja, ištirpti akmenyse, tapti tvirtais ir amžinais, išlikti. Kitaip tariant, – gyventi ir likti gyvais.

DŽIMAS (tiriamai pažvelgęs į Fredą ir luktelėjęs). Mielai pasišnekėčiau su jumis apie tai kitą kartą.

FREDAS. Puiku, o kada bus tas kitas kartas?

DŽIMAS. Dabar esu truputėlį užsiėmęs…

FREDAS. Na, tiktų ir kokią kitą dieną. Galėtume kartu papietauti – visą šią savaitę esu laisvas.

DŽIMAS. Tiesų sakant, net nežinau.

FREDAS. Esu parašęs visai smagų dalykėlį Irvingo motyvais.

DŽIMAS. Kokio Irvingo?

FREDAS. Vašingtono Irvingo. Prisiminkit, juk ką tik šnekėjomės apie Ikabodą Kreiną.

DŽIMAS. Maniau, mes jau baigėm šį pokalbį.

FREDAS. Ikabodas Kreinas pasmerktas amžiais jodinėti po laukus, savo gal­vą laikydamas po pažastimi. Kadaise jis buvo vokiečių kareivis, žuvo kare, o paskui tapo raiteliu be galvos.

DŽIMAS. Jis buvo Heseno kavaleristas.

FREDAS. Taigi, atjoja jis kartą į kiaurą parą veikiančią vaistinę. ir galva sako: man baisi migrena. Vaistininkė pasiūlo: štai dvi tabletės superekscedrino. Raitelio kūnas sumoka už vaistus ir sugirdo juos galvai. Vėliau tą pačią naktį rai­teliui jojant per tiltą galva atsidūsta: kaip puiku, sako, migrena liovėsi, jaučiuos kaip naujai gimusi. Po šių žodžių kūnas nuliūsta, supratęs, koks jis vis dėlto ne­laimingas: juk jei staiga jam įskaustų nugarą, būdamas be galvos ant pečių, nieko negalėtų padaryti…

DŽIMAS. Kaip kūnas apskritai gali kažką mąstyti?

FREDAS. Kam tai rūpi.

DŽIMAS. Kaip kam? Juk tai visiškai pagrįstas klausimas.

FREDAS. Štai ir priėjom prie esmės. Jūs gana neblogai surezgate siužetą ir dialogus, tačiau jums stinga įkvėpimo. Kaip tik dėl to ir esate priverstas pasi­kliauti manimi. Nors tai ir ne visai garbinga.

DŽIMAS. Kas ne visai garbinga? Ką jūs čia malat?

FREDAS. Kalbu apie pinigus – tam tikrą honorarą ir tinkamą vardo pami­nėjimą titruose.

DŽIMAS. Klausykite, aš sutaręs su kai kuo susitikti.

FREDAS. Žinau, žinau, ji vėluoja.

DŽIMAS. Niekojus nežinot. Ir apskritai rūpinkitės savais reikalais.

FREDAS. Gerai jau, esate sutaręs su kažkokia mergše, ir aš jums trukdau. Tad baigiam šį reikalą ir aš dingstu.

DŽIMAS. Kokį dar reikalą?

FREDAS. Po minutėlės dar pasakysit, kad visa tai jums pernelyg primena Kafką.

DŽIMAS. Kur jau ten Kafką.

FREDAS. Tikrai? O tai ką? Postmodernizmą?

DŽIMAS. Ko jums reikia?

FREDAS. Procento ir vardo paminėjimo filmo titruose. Suprantu, filmas jau išėjo ir jo kopijos jau platinamos. Tačiau aš noriu honoraro ir kad visose kopijose, kurios bus platinamos vėliau, būtų įrašytas mano vardas. Žinoma, penkiasdešimties procentų nereikalausiu, bet tikiuosi deramo atlygio.

DŽIMAS. Jums galvoj negerai? Kodėl turėčiau su jumis kažkuo dalytis?

FREDAS. Todėl, kad pametėjau jums idėją.

DŽIMAS. Ką? Idėją?

FREDAS. Na, tiksliau, jūs pats ją pasisavinot.

DŽIMAS. Pasisavinau jūsų idėją?

FREDAS. Ir pirmą sykį gyvenime jums pavyko parduoti scenarijų. Filmas, regis, susilaukė sėkmės. Taigi, noriu tik to, kas man pagrįstai priklauso.

DŽIMAS. Aš nesisavinau jokios jūsų idėjos.

FREDAS. Džimai, liaukitės.

DŽIMAS. Pats liaukitės. Ir nevadinkite manęs Džimu.

FREDAS. Gerai. Džeimsai. Scenarijus Džeimso Sveino. Bet visi jus vadina Džimu.

DŽIMAS. Iš kur žinot, kaip mane vadina?

FREDAS. Žinau. Girdėjau ir mačiau.

DŽIMAS. Kur? Ką jūs čia tauzijat?

FREDAS. Džimas Sveinas, gyvenat prie Septyniasdešimt aštuntosios ir Cent­rinio parko vakarų gatvių sankryžos, turite automobilį BMW, numeris su užrašu „DŽIMBO-1“. Tikra tuštybių tuštybė… Tai Džimis Konorsas² yra „DŽIMBO-1“, O ne jūs. Mačiau, kaip sykį apgailėtinai mėginot pataikyti rakete į teniso kamuolį, tad nereikia man dumti akių.

DŽIMAS. Jūs ką, mane sekiojote?

FREDAS. O ta tamsi pelytė – tai Lola, ar ne?

DŽIMAS. Mano žmona – jokia pelytė!

FREDAS. Gerai jau, gerai. Ne pelytė. Tik vis tiek kažkiek į graužiką…

DŽIMAS. Ji labai graži moteris.

FREDAS. Skonio reikalas.

DŽIMAS. Po galais, kaip jūs drįstat?!

FREDAS. Jai į akis to niekada nesakyčiau.

DŽIMAS. Aš jos vyras ir ją myliu.

FREDAS. Tai kodėl ją apgaudinėjat?

DŽIMAS. Ką?

FREDAS. Regis, žinau, kaip atrodo ta kita. Ji pakankamai lengvabūdiška, ar ne?

DŽIMAS. Nėra jokios kitos. FREDAS. Tai su kuo susitinkat?

DŽIMAS. Ne jūsų sumautas reikalas, ir jei tuojau pat iš čia neišsinešdinsit, iškviesiu policiją.

FREDAS. Na, jei turite slaptą romaniūkštį, tai šito jums mažiausiai reikia.

DŽIMAS. Iš kur žinot, kad mano žmona vardu Lola?

FREDAS. Girdėjau, kai šitaip ją pavadinot.

DŽIMAS. Jūs ką, šnipinėjate?

FREDAS. Ar aš panašus į šnipinėtoją?

DŽIMAS. Taip.

FREDAS. Esu rašytojas. Bent jau buvau prieš daugelį metų. Kol manęs neužvaldė vizijos.

DŽIMAS. Bijau, kad jūsų vaizduotė pernelyg laki.

FREDAS. Žinau. Kaip tik dėl to mane ir apiplėšėt.

DŽIMAS. Aš nesisavinau jūsų idėjų.

FREDAS. Kurgi ne. Pasisavinote ne tik idėją. Tai buvo autobiografinis suma­nymas. Taigi, tam tikra prasme, nugvelbėt iš manęs gyvenimą.

DŽIMAS. Jei mano filmas kažkuo primena jūsų gyvenimą, užtikrinu, jog šie sutapimai grynai atsitiktiniai.

FREDAS. Aš ne iš tų, kurie išsyk strimgalviais pultų į teismą. Nors pasitaiko žmonių, kurie tiesiog dievina tampymąsi po teismus. (Šiek tiek grasinamai.) Vi­sus ginčus man kur kas mieliau spręsti abipusiu šalių sutarimu,

DŽIMAS. Bet kokiu būdu aš galėjau sužinoti apie jūsų sumanymus?

FREDAS. Nugirdote, kaip aš pasakoju siužetą.

DŽIMAS. Kur? Kam?

FREDAS. Centriniame parke.

DŽIMAS. Klausiausi jūsų istorijos Centriniame parke?

FREDAS. Būtent.

DŽIMAS. Ir kam jūs tai pasakojot?

FREDAS. Džonui.

DŽIMAS’ Kam tokiam?

FREDAS. Džonui.

DŽIMAS. Kokiam Džonui?

FREDAS. Dičkiui Džonui.

DŽIMAS. Kam tokiam?

FREDAS. Dičkiui Džonui.

DŽIMAS. Kas, po galais, tas Dičkis Džonas?

FREDAS. Nežinau, kažkoks benamis. Buvo benamis. Girdėjau, prieglaudoj kažkas jam perrėžė gerklę.

DŽIMAS. Papasakojote kažką benamiam vyrukui ir manote, kad aš tai nugir­dau?

FREDAS. Ir panaudojote.

DŽIMAS. Pirmąkart jus matau.

FREDAS. Viešpatie, juk aš ištisus mėnesius jus sekioju.

DŽIMAS. Mane sekiojate?

FREDAS. Ir viską apie jus žinau, o jūs manęs nė sykio taip ir nepastebėjote. O aš juk nesu koks nykštukas. Esu pakankamai drūtas. Veikiausiai sprandą jums nusukčiau viena ranka.

DŽIMAS (nervingai). Klausykit, kad ir kas jūs būtumėt, duodu garbės žodį…

FREDAS. Mano vardas Fredas. Fredas Vandalas. Neblogas vardas rašytojui, tiesa? „Geriausio originalaus scenarijaus“ nominacijoje, – voką prašyčiau, – nu­galėtojais skelbiami Frederikas R. Vandalas ir Džeimsas L. Sveinas už filmo „Ke­lionė“ scenarijų.

DŽIMAS. „Kelionę“ parašiau vienas. Ir visos idėjos mano.

FREDAS. Džimai, jūs girdėjote, kaip aš pasakoju šią istoriją Džonui Keliui. Vargšelis Džonas. Žingsniavo sau Jorko aveniu, o čia pro langą įkėlinėjo pianiną ir trūko virvės. Viešpatie, tikras košmaras…

DŽIMAS. Juk sakėt, kad jį papjovė prieglaudoje.

FREDAS. Perdėtas prisirišimas prie logikos – riboto proto požymis.

DŽIMAS. Klausykit, Fredai, gyvenime nesu pavogęs niekieno idėjos. Pirma, man to visai nereikia – užtenka ir savų. Antra, aš to nedaryčiau, net jeigu idėjų man ir stigtų. Aišku?

FREDAS. Bet juk tai mano istorija. Ir kuo smulkiausiai atkartota: nervų kri­zė, tramdomieji marškiniai, panika paskutinę minutę – gumos gabalas tarp dan­tų, elektros šokas. Dieve mano. Kita vertus, puikiai suprantu, juk tuokart buvau išties pavojingas…

DŽIMAS. Pavojingas?

FREDAS. Taip, retkarčiais toks būnu.

DŽIMAS. Paklausykite, man jau darosi šiek tiek neramu.

FREDAS. Nesijaudinkit, ji ateis.

DŽIMAS. Aš ne dėl jos. Dėl jūsų. Gerai, tarkim, laikote save rašytoju…

FREDAs. Kadaise laikiau. Bet vėliau palūžau ir prasidėjo visos tos nesąmonės… O kažkada rašiau vienai tokiai agentūrai,

DŽIMAS. Kokios dar nesąmonės?

FREDAS. Na, tai nėra maloni tema, nenorėčiau gaivinti prisiminimų.

DŽIMAS. Kokiai agentūrai rašėte?

FREDAS. Reklamos agentūrai. Kūriau scenarijus televizijos reklamai. Kažką panašaus, kaip ta idėja apie superekscedriną. Tiesa Ji taip ir nebuvo įgyvendinta. O tikėjomės išjos labai daug. bet užsakovams neįtiko, pasirodė pernelyg kartezietiška.

DŽIMAS. Ir dėl to jums… sušlubavo sveikata.

FREDAS. Ne, ne dėl to. Tik pamanyk, atmetė scenarijų – ir kas čia tokio? Išsipustę pižonai, ir tiek. Mano bėdos kilo visai dėl kitko.

DŽIMAS. Ir dėl ko gi?

FREDAS. Dėl to, kad tam tikros žmonių grupuotės susivienijo į konspiracinį tinklą, kurio tikslas buvo mane pašalinti, pažeminti, sunaikinti tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Šis tinklas toks didžiulis ir taip sudėtingai organizuotas, kad jo slapti agentai infiltruoti visur, pradedant CŽV ir baigiant Kubos pogrindžio jė­gomis. Jie neturi jokių skrupulų. Per juos netekau darbo, iširo santuoka, prara­dau paskutines santaupas. Jie mane sekė, klausėsi pokalbių telefonu, o mano psichiatrui nuo Imperatoriškosios valstijos dangoraižio siuntė šifruotus pra­nešimus, kurie, praeidami pro mano vidinę ausį, keliavo tiesiai į jo guminę valtį, kai šis buvo išvažiavęs pažvejoti. Taigi nereikia man sekt graudžių pasakaičių, geriau pasišnekėkim kaip vyras su vyru!

DŽIMAS. Baisu, Fredai. Tikrai. Jei tik galėčiau kuo padėti…

FREDAS. Tai padėkit. Apie tai ir šneka. O bijoti nėra ko. Savo vaistus mečiau gerti dar visai neseniai, tad savitvardos prarasti tikrai neturėčiau. Bent jau man pačiam taip atrodo.

DŽIMAS. Kokius vaistus gėrėte?

FREDAS. Visko po truputį – įvairius neuroleptikus, raminamuosius.

DŽIMAS. Visą kokteilį, ar ne?

FREDAS. Taip, tik gėriau juos ne per šiaudelį.

DŽIMAS. Bet juk suprantate, kad taip paprastai šių vaistų mesti gerti negali­ma?

FREDAS. Man viskas gerai. Jaučiuos kuo puikiausiai. Ir nereikia dėl to ma­nęs čia kaltint, kaip kiti.

DŽIMAS. Ką jūs, aš visai nekaltinu…

FREDAS. Geriau pakalbėkim atvirai ir apie esmę.

DŽIMAS. Ketinau jums logiškai įrodyti, kad jūsų idėjos pavogti niekaip nega­lėjau…

FREDAS. Gyvenimą! Mano gyvenimą – štai ką jūs pavogėt.

DŽIMAS. Nei jūsų gyvenimo, nei prisiminimų, – vadinkite tai kaip norite, – aš nevogiau. Manau, žingsnelis po žingsnelio galiu tai įrodyti…

FREDAS. Logika dažnai pasirodo esanti labai apgaulinga. Jūs pavogėte iš manęs gyvenimą, pavogėte sielą.

DŽIMAS. Kurių galų man tas jūsų gyvenimas? Juk turiu ir savo.

FREDAS. Kas jūs toks, kad sakytumėt, kurių galų jums mano gyvenimas?

DŽIMAS. Atleiskit, nenorėjau jūsų įžeisti.

FREDAS. Suprantu, esate kiek įsitempęs.

DŽIMAS. Tiesą sakant, taip.

FREDAS. Ji gerokai vėluoja. Blogas ženklas.

DŽIMAS. Keista. Šiaip jau ji būna punktuali.

FREDAS. Matyt, kažką suuodė. Jūsų vietoj būčiau atsargus.

DŽIMAS. Toks ir esu. Tiesiog noriu pasakyti, jog mano filmas…

FREDAS. Mūsų filmas…

DŽIMAS. Filmas… Ar nieko tokio, jei sakysiu tiesiog „filmas“? Filmas yra apie negeroves vienoje psichiatrijos klinikoje, kurią nusprendžiau įkurdinti Nauja­me Džersyje.

FREDAS. Žinau. Buvau ten.

DŽIMAS. Bet juk tikriausiai daugybė žmonių yra patyrę kažką panašaus. Jie lygiai taip pat galėtų pasakyti, kad filmas yra apie juos.

FREDAS. Na jau ne. Jūs girdėjote, kaip aš apie tai pasakojau. Dičkiui Džonui Keliui netgi prasitariau, kad iš to išeitų puikiausias filmas. Ypač ta dalis, kurio­je pagrindinis veikėjas ima kelti gaisrus.

DŽIMAS. Jūs kėlėte gaisrus?

FREDAS. Tik nesakykit, kad to nežinot.

DŽIMAS. Nežinau, garbės žodis.

FREDAS. Gavau įsakymą sudeginti keletą pastatų.

DŽIMAS. Įsakymą? Kaip?

FREDAS. Įsakymą per radiją.

DŽIMAS. Girdėjote balsus per radiją? FR

EDAS. Ar tik ne ironijos gaideles užgirdau jūsų balse?

DŽIMAS. Ne, ne.

FREDAS. Ne visada buvau toks, na, kaip čia pasakius…

DŽIMAS. Paranojiškas šizofrenikas?

FREDAS. Ką pasakei?

DŽIMAS. Tiesiog mėginau padėti.

FREDAS. Kokie visi sumauti gudručiai. Tai tik tuščia terminologija. Man diagnozavo „dementia praecox“. Sakyčiau, skamba kur kas gražiau. Kokia jau ten terminologija, veikiau jau gryna kosmetologija. Įsivaizduokit, atsiveda mer­gina namo sužadėtinį ir pristato tėvams: „Mamyte, tėtuk, susipažinkite – tai Maksas, jis serga maniakine depresija.“ Pamėginkit įlįst į tėvų kailį: jų brangioji dukrelė išteka už vaikinuko, kuris pirmadieniais šokinės nuo Kraislerio dango­raižio, o antradieniais gviešis pirkti viską iš eilės „Blumingdeilo“ prekybcentriuose. Bet jei ji pasakytų: „Susipažinkite, tai Maksas, jam bipoliarinis sutriki­mas.“ Visai kitas reikalas. Skamba įspūdingai. Netgi herojiškai. Galima būtų pamanyt, kad prieš akis koks poliarinio rato užkariautojas.

Ne, Džimai, mano diagnozė skambėjo kur kas proziškiau. Žinoma, ne „trenk­tas“ ar „kvanktelėjęs“ – tokie juokeliai čia būtų ne vietoj. Psichiatrai konstatavo, jog Fredas Vandalas yra neprognozuojamas psichopatas su aiškiu polinkiu žu­dyti.

DŽIMAS. Psichopatas su polinkiu žudyti?

FREDAS. Na, argi ne mielos tokios etiketės?

DŽIMAS. Hm, matote, Fredai, kaip niekas kitas gerai suprasdamas psichikos sutrikimų pobūdį, turėtumėte suvokti, kodėl aš neatmetu galimybės, kad jūsų prielaida, esą pavogiau scenarijaus idėją, gali neturėti nieko bendra su realybe.

FREDAS. Ir kas gi pasakys, kas yra realu, o kas – ne? Dalelytės mes ar spin­duliai? Ar mus supantis pasaulis plečiasi, ar traukiasi? Jei patektume į juodąją skylę, kurioje negaliotų fizikos dėsniai, ar sportinis diržas man vis dar būtų reikalingas?

DŽIMAS. Fredai, juk jūs išsilavinęs žmogus…

FREDAS. Diplomas su pagyrimu. Brauno universitetas. Skaitau sanskrito kalba. Daktaro laipsnis literatūros srityje. Disertacija tema „Pozityvieji trišalės sąveikos tarp Gėtės, Šopenhauerio ir Šopenhauerio motinos aspektai“, paklausite: ką gi tada aš veikiau reklamos agentūroje? Kenčiau nervų krizes. Ir ne dėl to, kad mulkiai užsakovai nevertino nuostabios mano idėjos dėl superekscedrino, o todėl, kad jie apskritai buvo akli ir nė nepastebėdavo mano mąstymo eigos originalumo. Pavyzdžiui: aštuonios šliundros sėdi viešnamy ir laukia klientų. Ateina kažkoks krušlius ir kiekvieną jų ima priekabiai nužiūrinėti. Galiausiai jis visų jų atsisako ir išsirenka skėčių stovą. Tada su šiuo stovu nužingsniuoja koridoriumi tolyn, pasiima jį į lovą ir aistringai su juo pasimyli. Epizodas baigiasi. Kitas kadras: krušlius sėdi prie „vabalo“ vairo, ekrane pasirodo užrašas „Volkswagen – ypatingo skonio žmonėms“. Viešpatie, kad būtumėt matęs, kaip visi jie užsiuto!

Tuo metu periodiškai atsidurdavau tai vienam beprotnamy, tai kitam. Ne­trukus buvau išgrūstas iš darbo, ir Henrietė, mano mergina, kuri iki tol mane dar pakentė – manau, dėl to, kad pati turėjo rimtą psichikos sutrikimą, kurį apibūdinti geriausiai tiktų termobranduolinio mazochizmo sąvoka, – išspyrė ma­ne į gatvę.

Taip, Džimai, aš baisiausiai nusiminiau. Net raudojau. Sūrios ašaros tekėjo šiais išraudusiais skruostais. Vyliausi, kad dar pajėgsiu ją susigrąžinti ir išėjau ieškoti kokios nors dovanos, kuri galėtų nuramdyti staiga pasireiškusį jos pasi­šlykštėjimą manimi. Žinodamas jos aistrą retiems papuošalams, nusprendžiau, jog šiam reikalui galėtų tikti senovinė smeigė ar Viktorijos laikų sagė. Užtikau tai, ko reikia, viename Trečiosios aveniu antikvariatų, tačiau kaip tik tada mano dėmesį patraukė itin stilingas penktojo dešimtmečio pradžios radijo imtuvas, tiesiog idealiai derantis prie mano virtuvės komplekto. „Philco“ aparatas rau­donu korpusu. Parsinešiau jį namo, įjungiau ir buvau tiesiog priblokštas, kai išgirdau, jog diktorius man liepia padegti kaip tik tą reklamos agentūrą, kurioje prieš tai ariau kaip jautis. Tokio malonumo dar gyvenime nebuvau patyręs. Džimai, jūs manęs klausotės?

DŽIMAS. Išties graudi istorija.

FREDAS. Mylėjau tą merginą. Henrietę. Ir nors dėl jos dėmesio sutrikimų mes negalėdavome pasišnekėti ilgiau nei keturiasdešimt sekundžių, mūsų san­tykiuose vis dėlto buvo kažkas mane įkvepiančio. Štai todėl visiškai suprantu ir jūsų nepasitenkinimą savo asmeniniu gyvenimu.

DŽIMAS. Esu visiškai patenkintas.

FREDAS. Džimai, juk kalbatės su bendraautoriumi.

DŽIMAS. Jūs joks bendraautoris.

FREDAS. Jums būtina turėti kūrybinį partnerį.

DŽIMAS. Visą gyvenimą rašiau vienas.

FREDAS. Jūs puikus amatininkas, tačiau jums reikia pagalbininko, sugeban­čio įskelti žiežirbą. Aš tikras idėjų generatorius. Nors, žinoma, jų dalis gal ir iš tiesų kai kam gali pasirodyti pernelyg avangardinės.

DŽIMAS. Man pakanka ir savų idėjų.

FREDAS. Jei pakaktų, nebūtumėt nugvelbęs mano,

DŽIMAS. Nieko aš negvelbiau.

FREDAS. Genialumas perduodamas kartu su chromosomomis. Ar žinojote, jog mano DNR tamsoje švyti?

DŽIMAS. Kodėl manote, kad aš tik amatininkas?

FREDAS. Manau, esate tikras… profesionalas. Ir tai puiku. Tačiau pastebė­jau, jog nemažai dalykų perdirbate, no pats sugalvojate. O aš – pilnas originalių sumanymų. Kaip Stravinskis ar padažas iš televizijos reklamų. Štai todėl mano idėja ir padėjo jums pirmąkart gyvenimo pagaliau šio to pasiekti. Ji turėjo grūdą, turėjo kibirkšties.

DŽIMAS. Ji man atėjo į galvą, kai prausiausi po dušu.

FREDAS (pratrūksta). Užteks išsidirbinėti! Noriu savo dalies!

DŽIMAS. Dėl Dievo meilės, ramiau.

FREDAS. Ir nepasakokit pasakų apie savo asmeninį gyvenimą. Jei viskas būtų gerai, kurių galų apgaudinėtumėt Lolą?

DŽIMAS. Tai ne jūsų reikalas.

FREDAS. Taip, žinoma, tai jūsų paslaptis.

DŽIMAS. Neturiu tokių paslapčių.

FREDAS. Kuo jums neįtinka Lola?

DŽIMAS. Man ji kuo puikiausiai įtinka.

FREDAS. Tik neišsisukinėkit. Ar ji jau ką nors suuodė?

DŽIMAS. Prikąskit liežuvį. Kalbate apie moterį, kurią myliu.

FREDAS. Tai kas gi ten tarp jūsų nutiko?

DŽIMAS. Nieko.

FREDAS. Džimai.

DŽIMAS. Nieko.

FREDAS. Džimai, liaukitės.

DŽIMAS. Viskas buvo gerai, kol ji pagimdė dvynukus.

FREDAS. Dvynukai. Aišku. Tikrai blogas ženklas.

DŽIMAS. Jie visai šaunūs berniukai.

FREDAS. Berniukai. Dvynukes bent jau būtų galima kaip nors gudriau ap­rengti.

DŽIMAS. Tikrai puikūs berniukai, meilūs. Jie…

FREDAS. Visiškai identiški?

DŽIMAS. Na ir kas?

FREDAS. Ir abudu Lolą primenančiais smiltpelės veidukais?

DŽIMAS. Prieš jiems gimstant, mūsų santuoka buvo tiesiog ideali.

FREDAS. Taip manot?

DŽIMAS. Juk sakau, viskas buvo gerai.

FREDAS. Tik gerai? O kodėl ne puikiai?

DŽIMAS. Turėjom gausybę bendrų pomėgių.

FREDAS. Įvardykit nors du.

DŽIMAS. Savaitgaliai Konektikute, natūralus maistas.

FREDAS. Tuoj užmigsiu.

DŽIMAS. Mėgom nardyti su akvalangais, šnekėdavomės apie geras knygas.

FREDAS. Apie knygas šnekėdavotės po vandeniu?

DŽIMAS. Ji groja pianinu, o aš baritoniniu saksofonu.

FREDAS. Ačiū Dievui, kad ne atvirkščiai.

DŽIMAS. Šaipykitės kiek tinkamas.

FREDAS. O kaip seksualinis gyvenimas?

DŽIMAS. Ne jūsų reikalas.

FREDAS. Tie jos du didieji priekiniai dantukai… Neskaudėdavo?

DŽIMAS. Vulgarus šlykštynė!

FREDAS. Mėginu įsijausti į jūsų padėtį. Ar dažnai mylėdavotės?

DŽIMAS. Dažnai. Kol gimė dvynukai.

FREDAS. Spėju, kad esate klasikinės pozicijos šalininkas.

DŽIMAS (susierzinęs). Paeksperimentuoti irgi nevengdavom.

FREDAS. Ką jūs vadinate eksperimentavimu?

DŽIMAS. Koks jūsų reikalas?

FREDAS. Juk esam komanda.

DŽIMAS (susierzinąs). O taip, žinoma. (Po trumpos pauzės.) Kartą mylėjomės trise. Aišku?

FREDAS. Ir kas buvo ta antroji?

DŽIMAS. Tai buvo vyriškis.

FREDAS. Jūs – biseksualus?

DŽIMAS. Prie jo aš nė pirštu neprisiliečiau.

FREDAS. O kas pasiūlė šią išdaigą?

DŽIMAS. Ji.

FREDAS. Įdomu kodėl.

DŽIMAS. Kartą naktį pamatėme tokį pornografinį filmą per televizorių.

FREDAS. Tokius filmukus nuolat žiūrėdavot?

DŽIMAS. Žinoma, kad ne. Tačiau retkarčiais iš jų galima pasisemti neblogų idėjų.

FREDAS. Aha, vadinasi, jūs nieko prieš pasinaudoti svetimomis idėjomis.

DŽIMAS. O sykį mes pasimylėjom jos tėvų namuose per Padėkos dieną pa­kviesti pietų.

FREDAS. Panūdote nukreipti kitų svečių dėmesį nuo kalakutienos?

DŽIMAS. Tai įvyko vonioje!

FREDAS. Vadinasi, tai įvyko spontaniškai.

DŽIMAS. Nesuprantu, kodėl jus nusprendėte, kad aš vangus nuoboda.

FREDAS. Ar Lola patirdavo orgazmą?

DŽIMAS. Radot ko klausti.

FREDAS. Na, jos juk puikiai moka jį suvaidinti.

DŽIMAS. Ir kamgi jai reikėtų vaidinti?

FREDAS. Kad sustiprintų jūsų pasitikėjimą savimi. Nes nenori, kad žino­tumėt, jog jos nepatenkinai

DŽIMAS. Dėl savo vyriškumo esu absoliučiai ramus.

FREDAS. Yra tokia patarlė.

DŽIMAS. Kokia?

FREDAS. Savos kupros nė vienas nemato.

DŽIMAS. Ir ką, po galais, norite tuo pasakyti?

FREDAS. Galbūt pernelyg gerai apie save manote.

DŽIMAS. Netiesa.

FREDAS. Tai kam tada Lolai apsimetinėti?

DŽIMAS. Tai jūs sakote, kad ji apsimetinėdavo.

FREDAS. Turiu tokių duomenų.

DŽIMAS. Kokių dar duomenų?

FREDAS. Duomenų, pasiekiančių mane iš Imperatoriškosios valstijos dango­raižio didžiosios antenos. Ji siunčia man impulsus, ir kiekvienas fotonas bylote byloja – Lola nepatirdavo pasitenkinimo, tik vaidindavo.

DŽIMAS. Paklausykite, aš mėginu racionaliai…

FREDAS. O tada gimė dvynukai: Deividas ir Setas.

DŽIMAS. Karsonas ir Džango.

FREDAS. Tikrai?

DŽIMAS. Lola didžiulė Karson Makkalers³ gerbėja…

FREDAS. O jūs mėgstate džiazą⁴, tad…

DŽIMAS. Tad parinkome vaikams neįprastus vardus.

FREDAS. Ir jūs sūnus mylite.

DŽIMAS. Aš juos dievinu. Bet Lola dėl jų visai pametė galvą. Staiga viskas pasikeitė: jai pradėjo rūpėti vien vaikai ir nei man, nei tuo labiau mums jai ne­beliko laiko.

FREDAS. Ir visi povandeniniai pašnekesiai apie Prustą užsitempus akvalan­gus jos jau nebeviliojo.

DŽIMAS. Suprantama, atkrito ir seksas.

FREDAS. Ir galiausiai pradėjote ją apgaudinėti.

DŽIMAS. Na… Taip.

FREDAS. Hmmm… tai daug ką paaiškina. Paklausykit mano patarimo: mes­kit meilužę. Nes viskas vis tiek baigsis tik širdgėla.

DŽIMAS. Man nereikia jūsų patarimų. Kaip tik tai šiandien ir ketinu padary­ti. Jei tik, aišku, ji pasirodys.

FREDAS. Gal ji pajuto, kad norite užraukti, dėl to ir nesirodo.

DŽIMAS. Ji nė neįtaria. Bus tikrai priblokšta.

FREDAS. Puikumėlis. Pasimalsiu čia netoliese, kad viską pamatyčiau.

DŽIMAS. Ir kurių velnių man šis romanas? Jau ir taip prasitrankiau pusmetį po atkampius restoranus, nušiurusius barus ir pigius motelius. O kur dar slapti skambučiai, nuolatinė įtampa ir nuolatinė neapykanta sau.

FREDAS. Ką sako jūsų psichiatras?

DŽIMAS. Pasiūlė liautis.

FREDAS. Ir jūs…

DŽIMAS. Lioviausi. Lioviausi vaikščiojęs pas psichiatrą.

FREDAS. Beje, – kad žinotumėt, – dauguma jų slapčia visus pokalbius įra­šinėja.

DŽIMAS. Praėjusį vakarą grįžęs namo radau Lolą susirangiusią ant sofos, atrodė kaip… kaip…

FREDAS. Mažutė jūrų kiaulytė?

DŽIMAS. Visai ne. Kaip nuostabi, padori moteris ir pats artimiausias žmogus per visą gyvenimą.

FREDAS. O meilužei ką nors žadėjot? Gal sakėt, kad ją mylit ar kad dėl jos esat pasirengęs mesti žmoną?

DŽIMAS. Ne, ką jūs. Nieko panašaus.

FREDAS. Nežinau kodėl, bet juntu kažin kokius fluidus, kuždančius man, kad kažką vis dėlto jai žadėjot.

DŽIMAS. Nesąmonė.

FREDAS. Hm, keista…

DŽIMAS. Ji įsigeidė, kad kartu išvyktume į Karibus, Penkioms dienoms. Tu­rėjau Lolai pameluoti, kad išvykstu į komandiruotę.

FREDAS. Ir sutikote tai padaryti?

DŽIMAS. Ne, ne visai. Pasakiau, kad apie tai pagalvosiu. Tai įvyko silpnumo akimirką. Gulėjome nuogi, buvau išgėręs tris „margaritas“, ant taurių kraštų bu­vo prisikaupę storiausi sluoksniai druskos, o aš laikausi tam tikros dietos ir druskos paprastai nevartoju… Nenuostabu, jog ėmė ėsti rėmuo,

FREDAS (mėgdžiodamas Lolą, susineria rankas ant krūtinės). Bet kai parėjo­te namo ir pamatėte savo mielą žmonelę…

DŽIMAS. Būtent. Ketinau Lolai pameluoti, bet staiga supratau, kad. nepai­sant visų sunkumų, ją myliu ir kad buvau visiškas kvailys.

FREDAS. Taip, nemalonus reikalas laukia.

DŽIMAS. Nieko baisaus. Juk mes abu suaugę žmonės.

FREDAS. Sakėt, kad ji baisi užsispyrėlė.

DŽIMAS. Iš kur ištraukėt? Nieko panašaus nesakiau.

FREDAS. Ką tik nugirdau kažką tai sakant. Pamaniau, kad tai jūs.

DŽIMAS. Klausykit, juk žmonės skiriasi kiekvieną dieną. Argi ne taip?

FREDAS. Tai štai kodėl pasirinkote tokią nuošalią vietelę. Bijote, kad jums iškels sceną.

DŽIMAS. Ir kam man čia su jumis kalbėt apie moteris. Jums vis tiek viskas atrodo taip, lyg būtų kreivo veidrodžio atspindys.

FREDAS. Sykį buvau vedęs.

DŽIMAS. Tikrai?

FREDAS. Ne kažin ką apie tai teprisimenu. Visa ta elektros srovė, leista man per makaulę, gerokai sujaukė atmintį. Pamenu tik, kad ji nuolat skambindavo 911.

DŽIMAS. Žinote? Štai ką patarčiau…

FREDAS. Rėžkit.

DŽIMAS. Manau, kad geriausiai būtų, jei tiesiog išeitumėt ir vėl pradėtumėt gerti vaistus. Ir kuo daugiau, tuo geriau. Nenoriu, kad čia trintumėtės, kai ji ateis. Pats susitvarkysiu.

FREDAS. Puiku, kaip norit. Tik sutvarkom mūsų reikalą ir viso gero.

DŽIMAS. Kokį reikalą? Neturime mes jokių reikalų. Aš nevogiau jūsų idėjos.

FREDAS. Gal galim sutarti, kad su manimi atsiskaitysite iš būsimo filmo pa­jamų, tik, žinoma, tokiu atveju mano dalis turės būti gerokai didesnė.

DŽIMAS. Kokie dar būsimi filmai? Juk sakiau, kad bendraautorių man ne­reikia. Dirbu vienas. Aš… O Dieve… (Pastebi ateinančią Barbarą.) O Dieve… Iš­eikite… Greičiau, nagi…

FREDAS. Jūs visas perbalot.

DŽIMAS. Ji ateina.

FREDAS. Viskas gerai, nereikia panikuoti.

DŽIMAS. Jūs man visiškai galvą iškvaršinot.

FREDAS. Aš tik pasakiau, kad tuoj jums užkurs pirtelę.

DŽIMAS. Kodėl taip manot?

FREDAS. Imperatoriškosios valstijos dangoraižis.

DŽIMAS. Ne, viskas bus gerai. Duše repetavau, ką jai sakysiu. Pratūnojau ten pusantros valandos. Apgalvojau kiekvieną žodį. Dinkit iš čia!

Prieina Barbara

BARBARA. Atsiprašau, vėluoju. O kas jis?

DŽIMAS. Kas? A, nežinau… (Kraipo galvą, duodamas Fredui suprasti, kad šis išeitų.)

BARBARA. Tau ką, sprandą susuko?

DŽIMAS (tiesdamas Fredui pinigų). Štai, drauguži, imkit dolerį, kurio prašėt, ir nueikit kur pavalgyti. Sėkmės… che che che…

FREDAS. Fredas. Fredas Vandalas. Aš – Džimo draugas.

BARBARA. Tu nieko neminėjai…

DŽIMAS. Jis juokauja.

FREDAS. Draugas ir bendraautoris.

BARBARA. Bendraautoris?

FREDAS. Kartu dirbom prie „Kelionės“. Idėja buvo mano, o jis ją pavertė rea­liu scenarijumi. (Nukreipia dėmesį į šalį.) Klausau?

BARBARA. Ką? Kas čia vyksta?

FREDAS. Paaiškink jai, Džimai.

BARBARA. Ką man paaiškinti?

DŽIMAS. Fredai, palik mus vienus.

FREDAS. Bijau, kad dar prikrausi į kelnes.

BARBARA. Džimai, kažkas atsitiko?

FREDAS. Geriausia iškloti viską tiesiai šviesiai.

DŽIMAS. Keliauk iš čia, Fredai.

FREDAS. Barbara, Džimas nori jums kai ką pasakyti.

BARBARA. Ką pasakyti? Nieko nesuprantu.

FREDAS. Apie jūsų nesantuokinius santykius.

DŽIMAS. Fredas kuoktelėjęs. Jis tiesiog gatvės pamišėlis.

FREDAS. Džimai, pasakyk jai, arba tai padarysiu aš.

BARBARA. Apie ką jūs čia?

DŽIMAS. Su tavim tai nesusiję.

BARBARA. Nežinojau, kad turi bendraautorių.

DŽIMAS. Neturiu.

FREDAS. Na, aš sugalvoju idėją, o Džimas pluša prie struktūros ir dialogų. Nors šiaip jau mano dialogai irgi neką prastesni. Kadaise sugalvojau išties ge­nialų šūkį tiems puikiesiems japoniškiems oro kondicionieriams…

DŽIMAS. Fredai…

FREDAS. „Elegantiški, tylūs ir subinę atvėsins geriau nei bet kas.“ Deja, už­sakovai to neįvertino.

DŽIMAS. Eime iš čia, Barbara, pabūsim kur nors vienudu.

FREDAS. Barbara, į Karibus jis nevažiuos. Jis pernelyg prisirišęs prie žmonos.

BARBARA. Džimai…

FREDAS. Jis buvo pasiryžęs pameluoti Lolai, bet paskutinę akimirką pritrū­ko drąsos.

BARBARA. Netikiu.

DŽIMAS. Barbara, pasistenk suprasti…

BARBARA. Tai tiesa? Vadinasi, viskas baigta?

DŽIMAS. Negaliu daugiau taip elgtis, Barbara. Supratau, kad nebegaliu…

BARBARA. Nieko sau! Dar neseniai įtikinėjai, kad gyvent be manęs negali, kūrei planus, vos ne aukso kalnus žadėjai…

DŽIMAS. Tai buvo tavo sumanymas. Niekur važiuoti aš nenorėjau.

BARBARA. Vadinasi, pasinaudojai manimi, o dabar grįžti pas Lolą?

DŽIMAS. Netiesa, aš tavim nesinaudojau. Mudu abu puikiai žinojom, ką da­rom.

BARBARA. Manai, kad gali manim manipuliuoti, kaip savo veikėjais scena­rijuose?

DŽIMAS. Pajutau, kad viskas nuėjo gerokai per toli, tad nusprendžiau, kol dar ne vėlu…

BARBARA. Nepyk, Džimai, bet jau vėlu. Pati pasišnekėsiu su Lola.

DŽIMAS. Pasišnekėsi su Lola?

BARBARA. Taip. Manau, kad, išgirdusi tai iš manęs, ji viską supras. (Užtyla, gailiai apsižvalgo.)

DŽIMAS (maldaujamai). Liaukis.

BARBARA. Negaliu patikėti, kad myli ją labiau nei mane, Susitiksiu su ja ir viską sutvarkysiu.

DŽIMAS (Fredui). Pasakyk ką nors, juk mes bendraautoriai!

FREDAS. Aš tik mesteliu idėją, o dialogai – tavo sritis.

DŽIMAS. Nebeturiu už ko užsikabinti.

FREDAS. Klausykite, Barbara, – ar galiu jus vadinti Barbara?

BARBARA. Nežinau, kas tu toks, bet nyk iš čia.

FREDAS. Esu Frederikas R. Vandalas ir nors nesu nurodytas nei filmo titruose, nei afišose, buvau pirmojo Džimo filmo bendraautoris, o be to, dar esu ir belaidžio telefono bei tirpios kavos išradėjas.

DŽIMAS. Fredai, dėl Dievo meilės!

FREDAS (nukreipęs dėmesį į šalį). Taip? Klausau?

BARBARA. Bet juk tu žadėjai, Džimai.

DŽIMAS. Niekada. Veikiau jau atvirkščiai…

FREDAS. Barbara, pamėginkite jį suprasti. Silpnavalis žmogus, šeimyninė krizė, seksualinis nepasitenkinimas… Ir staiga atsiranda tokia žavi būtybė kaip jūs: aiškus reikalas, berniukui pavažiuoja stogas – pradeda fantazuoti, visai susipainioja. O pas­kui, vieną vakarą, pažvelgia į savo šeimynykščius, užplūsta atsiminimų banga, ima slėgti kaltės jausmas ir dar tą patį vakarą nedidukas erdvėlaivis iš Vegos žvaigždės pasiunčia magnetinį spindulį, kuris prasiskverbia tiesiai į jo kaukolę…

DŽIMAS. Fredai, tai ne pagalba.

BARBARA. Nepyk, Džimai, bet visas tas naktis, kurias praleidome vienas ki­to glėbyje, tu tikrai galvojai ne apie Lolą.

DŽIMAS. Tu neteisingai viską supratai. Arba aš. Padariau siaubingą klaidą. Noriu ją ištaisyti…

BARBARA. Aš sukrėsta. Man reikia pagalvoti, kaip elgtis. Bet kuriuo atveju aišku viena – tikrai nesu koks žaisliukas, kurį galima numesti į kampą ir įsivaiz­duoti, kad jo nėra. Turėsi man kažkokiu būdu viską atlyginti.

DŽIMAS. Kaip suprasti?

BARBARA. Man reikia laiko pagalvoti. Nori išlipti iš vandens visiškai sausas. Žinai, kaip sakoma: jeigu ne meilės, tai bent pinigų.

DŽIMAS. Juk tai šantažas.

BARBARA. Reikėjo apie tai galvot, kai pirmąkart tempeis mane į tą nusku­rusį motelį. Dabar mano eilė pasismaginti. Aš dar neatsisveikinu. (Išeina.)

FREDAS. Žinau, ką dabar galvoji: o juk po dušu repetuojant pašnekesį viskas atrodė taip paprasta.

DŽIMAS. Fredai, Fredai… Ką man dabar daryti?

FREDAS. Viena akivaizdu – nieko nemokėti.

DŽIMAS. Manai?

FREDAS. Kitaip niekada jos neatsikratysi. Ims reikalauti vis daugiau ir daž­niau. Ji tau gyvam odą nudirs, ir dvynukams teks lankyti valstybinę mokyklą.

DŽIMAS. Privalau prisipažinti Lolai… Privalau… Kito kelio nėra…

FREDAS. Kodėl?

DŽIMAS. Geriau jau tegu išgirsta iš manęs, negu jai pasako kažkokia sukta apgavikė.

FREDAS. Manai?

DŽIMAS. Be to, šitaip užkirsčiau kelią šantažui.

FREDAS. Negali prisipažinti Lolai, kad apgaudinėjai ją ištisus pusę metų.

DŽIMAS. Kodėl negaliu? Nupirkčiau gėlių…

FREDAS. Tam neužtektų ir viso botanikos sodo.

DŽIMAS. Galybė žmonių nueina į kairę, o vėliau susipranta, kad klydo.

FREDAS. Pernelyg racionaliai mąstai. Lola nė už ką neatleis neištikimybės. Kaip tik ji ir apnuodijo jai vaikystę.

DŽIMAS’ Iš kur žinai?

FREDAS. Iš tur.

DŽIMAS. Pasakysiu jai, kad tai nieko nereiškia. Vyriškas paklydimas, ir tiek. FREDAS. Puiku. Kiekviena žmona nudžiugtų tai išgirdus. Ji tau šiltai nusi­šypsos ir paduos naujausią laikraštį.

DŽIMAS. O kas jeigu aš viską neigsiu? Kuo ji labiau patikės: manimi ar kaž­kokia isterike?

FREDAS. Liaukis!

DŽIMAS. Viskas baigta. Man galas. Nėra jokios išeities. Nusidėjau ir keliausiu į pragarą.

FREDAS. Palauk truputį: regis, gaunu signalą… Jaučiu, kaip pro kaukolę skverbiasi radijo bangos…

DŽIMAS. Kas man iš tų signalų, geros idėjos – štai ko man reikia. Dėl Dievo, juk mes abu rašytojai…

FREDAS. Baisūs trukdžiai…

DŽIMAS. O gal vis dėlto sumokėti?

FREDAS. Ryšio perdavimas visiškai nepritaikytas tokiam orui.

DŽIMAS. Ir ką aš padariau? Tėvų nuodėmės kris vaikams.

FREDAS. Apmaudu. Nieko neišeina pagaut.

DŽIMAS. O gal išsikraustyt? Nusipirkti namuką ant ratų ir keliauti – ji mūsų niekad nesurastų.

FREDAS. Matyt, kažkas laiko įjungęs mikrobangę.

DŽIMAS. Ne, nieko nebus. Kad ir kaip pasielgčiau, viskas vis tiek bus sumauta.

FREDAS. Pala, pala… Pagavau! Pagavau!

DŽIMAS. Ką pagavai, Fredai?

FREDAS. Tavo problemos sprendimas pasiekė mano smegenų žievę „Gama 2000“ kanalu.

DŽIMAS. Sveikinu. O mano smegenys neprijungtos prie kabelinės.

FREDAS. Tau reikia ja atsikratyti.

DŽIMAS. Aha. Tik dabar supratai?

FREDAS. Ne, turiu omeny – atsikratyti jos suvisam.

DŽIMAS. Nesuprantu.

FREDAS. Balsas man sako: visiška likvidacija.

DŽIMAS. Puiku, bet kaip? Juk nežudysiu aš jos. O jokio kito budo aš ne… (Galiausiai suvokia Fredo mintį.) Fredai, tavo pokštai čia ne vietoj…

FREDAS. Aš rimtai.

DŽIMAS. Kas rimtai? Ją nužudyti?

FREDAS. Tai vienintelis būdas išsaugoti šeimą.

DŽIMAS. Be reikalo metei gerti vaistus.

FREDAS. Matau žalią šviesą. Vadinasi, galim veikti.

DŽIMAS. Fredai, neketinu jos žudyti.

FREDAS. Kodėl?

DŽIMAS. Tai – beprotybė. Tau psichozė.

FREDAS. O tau tik neurozė. Taigi, dar daug ko galiu tave išmokyti. Tobulėjimui ribų nėra.

DŽIMAS. Tai ne išeitis. Ir net jei tai būtų išeitis, negalėčiau šitaip pasielgti, o jeigu net ir galėčiau, vis tiek taip nesielgčiau.

FREDAS. Kodėl gi ne? Juk tai genijaus vertas poelgis.

DŽIMAS. Tai nepateisinama nei psichologijos, nei moralės, nei intelekto at žvilgiu. Tai – beprotybė.

FREDAS. Tai – šuolis į nežinomybę.

DŽIMAS. Tegu tai ir lieka nežinomybė.

FREDAS. Klausimas tik, kaip geriau tai padaryti. DŽIMAS. Iš viso nedaryti.

FREDAS. Visai nenoriu, kad tave galiausiai sučiuptų. Niujorke dabar ir vėl įteisinta mirties bausmė. Nemanau, kad mirtina injekcija į veną padėtų tau išspręsti savo problemas.

DŽIMAS. Taigi ir man taip atrodo. Fredai…

FREDAS. Mums reikia veikti greitai. Ta moteris – priešas, nenustebčiau, jei ją čia pasiuntė ateiviai. Gali būti, kad ji net kompiuterizuota.

DŽIMAS. Na, gal jau pakaks.

FREDAS. Jei nepatenkinsi jos reikalavimų, ji viską iki smulkmenų išklos Lolai. O Lola tave myli, tavim pasitiki. Taip, po gimdymo ji gal pernelyg apsėsta tų dvynukų, tačiau tai tikrai praeis, ir jūs vėl galėsite mylėtis kiekvieną Padėkos dieną.

DŽIMAS. Tai – beprotybė! Tu beprotis!

FREDAS. O tu pernelyg racionalus. Matai, kai aplinkui lieka tik akligatviai, aš skrendu.

DŽIMAS. Taip, tu skraidysi, o aš gausiu injekciją.

FREDAS. Tavęs nepagaus. Viską idealiai suplanuosim.

DŽIMAS. Pagautų ar nepagautų, aš vis tiek to nedarysiu. Juk pasakyta: ne­žudyk.

FREDAS. Kur pasakyta? Snobiškose knygutėse apie etiketą?

DŽIMAS. Man jau laikas namo.

FREDAS. Poryt jau nebeturėsi namų.

DŽIMAS. Ir kaip aš nepastebėjau, kad ji gali tam ryžtis.

FREDAS. Dėl to, kad tu veršis. Meilus sotus veršis be vaizduotės.

DŽIMAS. Išdaviau žmoną.

FREDAS. Tiesa. O ką ir kalbėti apie skyrybų poveikį nekaltų vaikučių psi­chikai. Juk jie ir taip jau identiški dvynukai ir visą gyvenimą turės kankintis vienas kito šešėlyje.

DŽIMAS. Ne, apie žmogžudystę negali būti nė kalbos.

FREDAS. O kaipgi dar sutrukdysi, kad ji visko neišklotų Lolai? Kaipgi kitaip?

DŽIMAS. Nežinau. Siaubingai įskaudo galvą.

FREDAS. Išmėgink kada akupunktūrą. Tik neleisk, kad adatėles kištų per­nelyg arti kaulų čiulpų, nes paskui dar atsitiks tas pat kaip ir man.

DŽIMAS. Fredai, liaukis.

FREDAS. Kur ji gyvena?

DŽIMAS. Netoli Kolumbijos universiteto. Fredai…

FREDAS. Daugiabutyje? Ar ten yra durininkas, kuris tave atpažintų?

DŽIMAS. Taip, yra.

FREDAS. Kuriam aukšte?

DŽIMAS. Dvyliktam.

FREDAS. O liftininkas irgi yra?

DŽIMAS. Ne, tik durininkas.

FREDAS. Ir stypso ten kiaurą parą? Abejoju…

DŽIMAS. Retkarčiais jis išeina išgerti kavos,

FREDAS. Galima būtų lipti laiptais…

DŽIMAS. Jo nebūna daugiausia dešimt minučių. Tiek neužtektų, kad užbėg­tum į dvyliktą aukštą, nužudytum ir dar spėtum pranykti, kol jis grįš.

FREDAS. Ar ji kam nors pasakojo apie jūsų romaną? Gal kokiai draugei?

DŽIMAS. Ne, esu tuo tikras. Tai buvo mūsų paslaptis.

FREDAS. Nepamiršk pakeliui nusipirkti pirštinių.

DŽIMAS. Tai aišku. To dar betrūko, kad palikčiau visur pirštų antspaudų…

Fredai, ką mes čia dabar kalbam? Aš jos nežudysiu.

FREDAS. Privalai, drauguži. Antraip – sudie, Lola ir vaikučiai.

DŽIMAS. Bet tai nežmoniška! Ar aš turiu paslapčiom įsėlinti į jos laiptinę?

FREDAS. Būtent.

DŽIMAS. Paskambinti į duris…

FREDAS. Ji tavęs lauks. Prieš tai paskambinsi jai ir įspėsi, kad ateini.

DŽIMAS. Ir tada? Ją pasmaugti?

FREDAS. O čia jau kaip tau pačiam patogiau. Pasmaugti, uždusinti, subadyti peiliu…

DŽIMAS. Nugalabyti telefono laidu?

FREDAS. Jei tik taip patogiau.

DŽIMAS. Arba celofaninį maišelį ant galvos, ir uždusinti.

FREDAS. Geriausia, kad viskas atrodytų kaip savižudybė arba apiplėšimas.

DŽIMAS. Taip. Galėčiau sukurpti raštelį arba, dar geriau, pasitelkęs kokią gudrybę – priversti, kad parašytų ji pati. Ją neseniai atleido iš darbo. Vieniša mo­teris, depresija…

FREDAS. Žiūrėk, ką sugalvojau: jei tik gautum bent šiek tiek jos grupės kraujo, – nusipirktum pistoletą ir kulkų, pasiimtum reples, ištrauktum iš gilzės kulką, pasidarytum iš jos formą, kurioje įšaldytum šovinį iš kraujo. Tada, vos įžengęs pas ją į namus, šautum jai į krutinę. Ji žūtų nuo kulkos formos suledėju­sios kraujo masės, kuri kūne netruktų išsisklaidyti, – o kraujo grupė juk vienoda, – tad farai ją rastų negyvą, bet kulkos neaptiktų. Įėjimo anga yra, o išėjimo – nė velnio. (Nukreipia dėmesį į šalį.) Klausau?

DŽIMAS. Galima gatvėje numesti kokį daiktą, kad atsitiktinis praeivis jį pa­keltų ir paduotų atgal, palikęs savo pirštų antspaudus. Tada galėčiau ją nusives­ti į kokį nors motelį ir užregistruoti mudu Semo ir Felicijos Arbogestų⁵ vardais, nužudyti ją kambaryje, palikti ten tą daiktą su svetimais pirštų antspaudais ir išsmukti lauk gaisrinėmis kopėčiomis.

FREDAS. Felicija, Felicija… Nepatinka man tas vardas, pernelyg senama­diškas.

DŽIMAS. Galima parinkti kitą. Tarkim: Džeinė Arbogest.

FREDAS. Bet registracijos knygoj liktų tavo rašysenos pavyzdys. Juk atlikti ekspertizę visai nesudėtinga.

DŽIMAS. Galėčiau užrašyti kaire ranka.

FREDAS. Pala, pala… Hm… Ne, šitai jau tikrai neišdegs.

DŽIMAS. Kas?

FREDAS. Na, jei užrakintum ją tualete, pro rakto skylutę prakištum guminę žarnelę ir išsiurbtum visą orą.

DŽIMAS. Kartą skaičiau apsakymą, kur vienas toks tipas negyvai užtvatino kažkokį vyruką avies koja, o paskui šį žmogžudystės įrankį suvalgė. Kvatojaus net susirietęs. (Nusikvatoja.) Suvalgyti žmogžudystės įrankį!

FREDAS. Ne laikas juokauti, Džimai. Privalai pašalinti tą moterį ir padaryti tai kuo greičiau.

DŽIMAS. Fredai, aš to neketinu daryti. Negaliu, FREDAS. O gal geriausia vis dėlto būtų paskambinti jai – pakviesti kavos, tada tamsiam skersgatvyje ją nugalabyti ir apiplėšti. Inscenizuoti apiplėšimą,

DŽIMAS. Aš to nedarysiu.

FREDAS. Kita vertus, ką aš žinau: galbūt tu iš tiesų nori, kad tavo šeima iširtų.

DŽIMAS. Ką čia dabar kalbi?

FREDAS. Taip – nusimesti nuo sprando tą žmonos pavidalo žiurkėną, nusi­kratyti tais klaikiais savo dvynukais ir visiems kartoti, kad tai ne tu sugadinai jiems gyvenimą. Atseit nieko negalėjai padaryti – šeimos židinį suardė kvank­telėjusi pavyduolė.

DŽIMAS. Liaukis žarstęs tas savo pseudofroidiškas įžvalgas.

FREDAS. Juk akivaizdu – vėl tapsi laisvu žmogumi. Išsiskyręs scenaristas: naujas gyvenimas, aktorės, moteliai, naktiniai klubai.

DŽIMAS. Nenusišnekėk.

FREDAS. Tiesa bado akis?

DŽIMAS. Klausyk, neneigiu, kad smarkiai prisidirbau. Ir nesakau, jog nesi­džiaugčiau, jei Barbara staiga… staiga…

FREDAS. Nagi, pasakyk.

DŽIMAS. Mirtų. Bet ji juk gyvas žmogus.

FREDAS. Kalbi taip, tarsi tai būtų gerai.

DŽIMAS. O ką, blogai?

FREDAS. Nežinau. Ar esi kada dalyvavęs namo gyventojų susirinkime?

DŽIMAS. Galbūt aš iš tiesų esu kaltas prieš ją. Galimas daiktas. Galbūt tin­kamai neįvertinau savo veiksmų.

FREDAS. Elgeisi kaip visiškas kvailys. Pritrukai namie dėmesio, romantikos ir išsyk puolei į kairę. Slaptos glamonės, meilės žaidimėliai ir visa kita. Galiau­siai atsitokėjai, bet jau per vėlu. Ta intrigantė taip lengvai tavęs nepaleis. Atsi­dūrei apgailėtinoje padėtyje. Bet nieko baisaus – tą pat galima pasakyti apie daugumą žmonių. Kita vertus, pažvelk į mane – mano padėtis apskritai tragiška.

DŽIMAS. Vadinasi, mano padėtis apgailėtina, o tavo – tragiška?

FREDAS. Žinoma. Turėjau savyje didybės. Kitaip susiklosčius aplinkybėms, būčiau galėjęs tapti Šekspyru ar Miltonu.

DŽIMAS. Juokauji? Su savo pasakėlėmis apie aštuonias šliundras ir folksvageną?

FREDAS. Turi puikią galimybę išpirkti savo kaltę. Išsaugoti šeimą ir sustab­dyti tą kerštingą kalę, kuri, negavusi ko norėjus, lengva ranka puola šantažuoti.

DŽIMAS. Moraliai tai nepateisinama.

FREDAS. O tavo ligšioliniai darbeliai – moraliai pateisinami? Apgaudinėjat žmoną, melavai, sulaužei santuokos įžadus.

DŽIMAS. Sutinku, elgiausi šlykščiai. Bet tai ne žmogžudystė.

FREDAS. Žodį „žmogžudystė“ tari taip, lyg tai būtų koks kraštutinumas. Iš tiesų kūrybingoms asmenybėms, tokioms kaip aš, tai tik viena iš galimybių.

DŽIMAS. Štai tuo mes ir skiriamės, Fredai. Esi apsėstas didybės manijos. O aš – paprastas žmogus. Ir jokių instrukcijų nuo Imperatoriškosios valstijos dan­goraižio stogo ar kosminių erdvėlaivių negaunu.

FREDAS. Nieko baisaus. Pažįstu gerą smegenų chirurgą, Įtaisytų tau neblogą anteną.

DŽIMAS. Laikausi judėjiškai krikščioniškos etikos.

FREDAS. Paklūsti pasaulį užvaldžiusios žydijos nurodymams?

DŽIMAS. Psichozę painioji bu kūrybingumu.

FREDAS. Jei jau manim netiki, paskaityk recenzijas. Ką, tavo manymu, turėdavo galvoje kritikai, mandagiai įvardydami tave „puikiu amatininku“?

DŽIMAS. Kad esu tikras profesionalas. O tu visiškai pamišęs.

FREDAS. Štai todėl mudu kartu ir būtume puiki komanda.

DŽIMAS. Jokių bendraautorių man nereikia.

FREDAS. Bijai.

DŽIMAS. Galbūt. Bet toks mano pasirinkimas. Žudyti aš vienareikšmiai atsi sakau. Suprantu, kokie katastrofiški padariniai manęs laukia, bet už savo veiks mus privalau atsakyti, ir net jei Barbara ėmė elgtis kaip tikra nuodinga gyvate atimti jai gyvybę būtų vis tiek absoliučiai nepateisinama.

FREDAS, Štai čia ir yra tavo problemos esmė, drauguži. Bijai žengti į nežinią

Scenoje vėl pasirodo Barbara

BARBARA, Noriu su tavim pasišnekėt.

DŽIMAS. Barbara, maniau, kad tu…

BARBARA. Džiaugiuos, kad tave čia dar radau.

FREDAS. Barbara, jūs kartais nesate alergiška kokiems nors purkštukams nuo vabzdžių arba tarakonų nuodams?

DŽIMAS. Fredai!

BARBARA. Noriu pasišnekėti su juo akis į akį.

FREDAS. Akis į akį? Ir kaip tai padaryti?

BARBARA. Eikit šalin.

FREDAS. Bet mes bendraautoriai.

DŽIMAS. Gerai jau, Fredai, leisk mums pasišnekėti, juk mes dėl nieko ran­kom dar nesukirtom.

FREDAS. O kaipgi mūsų bendri kūrybiniai planai?

DŽIMAS. Prašau, leisk mums su Barbara pabūti dviese. Eik, pabendrauk su kosminių laivų antenomis.

FREDAS. Gerai, kaip nori. Dingstu. (Pašnabždomis Džimui.) Matai tą raudo­ną aurą aplink ją? Panašią esu matęs tik sykį, ir tąkart ji gaubė Niksoną. (Fredas išeina.)

DŽIMAS. Barbara, atleisk man už viską.

BARBARA. Man reikėjo šiek tiek laiko, kad nusiraminčiau.

DŽIMAS. Įtariu, tave gerokai pribloškiau.

BARBARA. Tai buvo visiškai netikėta.

DŽIMAS. Atsiprašau. Išsiskirti niekada nėra lengva.

BARBARA. Žinojau, kur įsiveliu.

DŽIMAS. Niekad tau nieko nežadėjau. Juk mes abu – suaugę žmonės.

BARBARA. Pastaruoju metu buvau pernelyg įsitempusi. Praradau darbą, ėmiau kiek per daug išgėrinėti.

DŽIMAS. Suprantama. Pas mane namie pastaruoju metu irgi ne pyragai. Galbūt ten jau niekada nebebus taip, kaip buvę, bet eiti į kairę vis tiek neturė­jau teisės. Jei galėčiau tau kažkuo padėti…

BARBARA. Man reikia trijų šimtų tūkstančių dolerių.

DŽIMAS. Tu tik pasakyk.

BARBARA. Trys šimtai tūkstančių dabar ir dar du šimtai tūkstančių – metų pabaigoje.

DŽIMAS. Atsiprašau, kiek?

BARBARA. Už tą scenarijų neblogai uždirbai. Manau, pusę milijono galėsi pa­kloti.

---

1 „Legenda apie Tykųjį klonį“, „Ripas van Vinklis“ – JAV rašytojo Washingtono Irvingo (1783– 1859) apsakymai, Pagal „Legendą apie Tykųjį klonį“ pastatytas ir filmas.
2 Jimmy’is Connorsas (g. 1952) – garsus JAV tenisininkas.
3 Carson McCullers (1917–1967) – amerikiečių rašytoja.
4 Turimas omenyje garsus džiazo gitaristas Django Reinhardtas (1910–1953).
5 Detektyvo pavardė iš garsiojo 1959 m. pasirodžiusio A. Hitchcocko filmo „Psichopatas“.