Vytautas Pliura. Eilėraščiai
2020 m. Nr. 11
Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas
Vytautas Pliura (1951–2011) – angliškai rašęs poetas ir dramaturgas iš JAV, lietuvių dipuko gydytojo ir airiškų-vokiškų šaknų amerikietės sūnus, Vietnamo karo veteranas. Užaugo Ilinojuje, vėliau apsigyveno Los Andžele, Kalifornijos universitete baigė kino gamybos studijas. Dirbo scenaristu, tačiau vėliau didesnės sėkmės sulaukė Los Andželo teatro pasaulyje – režisavo ir prodiusavo ne vieną pjesę. Trijų pastatytų pjesių – „Conspiracy of Feelings“ („Jausmų sąmokslas“, 1982), „Dangerous Comedy“ („Pavojinga komedija“, 1988), „Don’t Let the Bed Bugs Bite, Norma Jean“ („Nesileisk kandžiojama blakių, Norma Džyn“, 1990) – ir dviejų poezijos knygų – „Skating on the Dark Side of the Moon“ („Čiuožinėjant tamsiąja Mėnulio puse“, 1995) ir „Tenderness in Hell“ („Švelnumas pragare“, 2001) – autorius. Be to, yra pastatęs spektaklį ir pagal savo eilėraščius („Švelnumas pragare“). Pirmoji pjesė, nagrinėjanti rasizmo ir homofobijos apraiškas Los Andžele, statyta net kelis kartus, pelnė V. Pliurai ne vieną apdovanojimą ir gana anksti jį išgarsino. Poeziją pradėjo rašyti 1993 m., anot jo paties, „kone per klaidą“, tačiau šis užsiėmimas jį „užkabino“ – ėmė spausdintis įvairiuose periodiniuose leidiniuose, jo eilėraščiai pateko į keletą JAV poezijos antologijų. Didžioji kūrybos dalis skirta homoseksualumui ir iš jo kylantiems konfliktams su aplinka.
Priešo nelaisvėj
Jų oda buvo dramblio kaulo spalvos
Džiunglės buvo smaragdinės
Jie laikė mane bambukiniam narve
nežinia kodėl pastatę ten
rusvai raudoną kėdę man atsisėsti
Keista privilegija
Žinojo, kad aš gėjus, ir galbūt dėl to
leido man auginti orchidėjas savo narve
Orchidėjoms nereikia daug šviesos
Dar maitindavau beždžionėles ir povus
Būdavau išleidžiamas gaminti ryžių popieriaus
aklos moters trobelėj
Dažnai
prieš įvykdydami egzekuciją
pietų vietnamiečiui
jam suteikdavo teisę pažeminti kurį nors
kalinį amerikietį – šis pasmerktąjį turėdavo
patenkinti
oraliniu būdu
Markas ir Vilardas abu buvo juodais kaip anglis plaukais
ir degarams tai įspūdžio nedarė
Vienas kalnietis sukorė 250 kilometrų, kad nurėžtų
dalį mano šviesių garbanų, iš kurių ketino supinti lėlytes savo dukroms
Aš, žydraakis berniūkštis, ūkininko iš Centrinio Ilinojaus sūnus,
buvau mažytis Nuostabiosios Amerikos taškelis tarp supančiotų
kaučiukmedžių, tarp elfiškų auksu tviskančių tikmedžių
Mane išvesdavo į proskyną
Pasmerktasis sušaudyti stovėdavo pririštas prie stulpo, dažnai
girdėdavau, kaip moterys skalbia drabužius Raudonojoje upėje,
dainuoja lopšines
Surištom už nugaros rankom
mane parklupdydavo
Vienas berniūkštis iššovė sėklą man į burną vos akimirką
prieš nusvirdamas nuo jį pakirtusių kulkų
Jo strėnos virpėjo
Praėjo bent dešimt minučių, kol jis mirė
Šitiek laiko jiems prireikė,
kol išpainiojo jo pirštus
man iš plaukų
pirštus
man iš plaukų
Meilužis
Matydavausi su juo jau daugelį mėnesių
Turėjo akvariumą su egzotiškom žuvelėm
Mylėdavosi, tarsi grumtųsi dėl gurkšnio oro
Visada eidavau pas jį į svečius
Jis niekad nepanoro susipažint su mano kambarioku
Labiau už viską jam patikdavo bučiuotis
Gimtadienio proga padovanojau jam skaliarą
Kartą ieškojau jo kaklaraiščio
Ir netyčia aptikau Los Andželo policininko uniformą
Jis įžengė į kambarį kaip tik tą akimirką
Nieko nepratarė
Mes ėmėm mylėtis
Bučiavosi kaip pamišęs, net sukandžiojo man lūpas
Kai atsistojau apsirengti
Pasakė:
„Daugiau nebenoriu su tavim matytis, niekada.
Jei kada mane pamatysi viešumoj ir kaip nors
Parodysi, kad mes pažįstami
Nudėsiu.“
Pašėriau žuveles ir išėjau.
Mano mama iš tiesų buvo Džinė Harlou
Doniui Smitui, iš DWAN
Kai buvau septynerių, vartydamas „Hollywood“ žurnalą kirpykloj
užtikau nuotrauką –
tos ponios, vardu Džinė Harlou*
Žvelgiau į ją visiškai sutrikęs, netikėdamas savo akimis
Toji moteris atrodė LYGIAI kaip ir mano mama
Jos išvaizda iš tiesų buvo tokia pat: plaukai, nosis, akys,
antakiai
Tai BUVO MANO MAMA
Spitrijausi į tą nuotrauką, kol akys vos neiššoko iš orbitų, o tada
ponas Takeris pakvietė mane sėstis ant kėdės
Visą tą laiką prasėdėjau su pelės pilkumo prijuoste, parišta man apie kaklą
mano plaukai
krito
ant grindų
o aš stengiausi suprasti, kodėl mama pabėgo iš Holivudo,
atsisakė šlovės ir svetimu vardu apsigyveno
ūkyje, Pietų Ilinojuj,
kur augino šešis vaikus ir aberdynų angusų veislės galvijus
Dar nemokėjau gerai skaityti ir nesugaudžiau visų ten aprašytų galų
bet straipsnyje buvo minimas kažkoks kitos moters sutuoktinis
Nežinojau, ką reiškia žodis „skandalas“
supratau tik, kad tai kažkas baisaus
Man siaubingai mamos pagailo
Ir kuo daugiau apie tai svarsčiau,
tuo aiškiau viskas stojo į savo vietas:
mama buvo nepaprastai daili, nuolat jusdavau, kaip visi jai
pavydi, todėl tvirtai įtikėjau, kad ji taip pasielgė gelbėdama
gyvybę
Juk būti tokiai dailiai anaiptol ne visuomet taip jau ir lengva
Namuose ėmiau šniukštinėti ieškodamas įrodymų
„Hollywood“ žurnalų numeriai ir prabangių kvepalų buteliukai,
paslėpti spintelėj
virš skalbyklės, patvirtino mano baisiausius nuogąstavimus
Neatitiko tik vienas vienintelis dalykas:
CIGARETĖ – mama nerūkė
Toj nuotraukoj jai iš burnos kyšojo cigaretė
Straipsnyje minėta, kad Džinė Harlou lūpas dažosi tik vienu
atspalviu, vadinamu rudens raudoniu
Tokių lūpdažių tūtelę radau paslėptą jos muzikinėj dėžutėj, net pagaugai nuėjo
Pamėginau jais ir pats pasidažyti
Tą patį vakarą
mūsų aplankyti atvažiavo teta su dėde, kurie
KADAISE GYVENO KALIFORNIJOJ
Vidurnaktį išspūdinau slapčia pažiūrėti į juos pro laiptų turėklą – mama
vilkėjo tą savo blizgančią vakarinę suknią,
o teta Gilda kaip tik tiesė jai LUCKY STRIKE, vos
negriuvau negyvas
Ji rūkė ir tėtis leido jai šokti su tais keistais vyriškiais,
dėvinčiais kaip iš akies luptais holivudiškais kostiumais
Mama buvo pasidažius tais pat lūpdažiais, tąnakt aš nesudėjau bluosto
Rytojaus rytą pilant lietui ji vežė mus į mokyklą
Jos akys buvo pavargusios
Čiulpė šaltmėtinį saldainį, kad neužuostume rūkalų kvapo
Aiškiai mačiau pieštuko akims žymes, kurių
ji iki galo nenusiplovė
Niekam apie tai nė žodžiu neprasitariau –
nei Ramonai, nei Vanesai, nei Dorijai,
nei Tinai ar Tomui
Aiškiai supratau, kad jie tuojau viską išpliurptų, jei tik sužinotų,
kas IŠ TIESŲ yra mama
Ir viską sugadintų
Dėl savo paslapties ji galėjo būti rami
* Jean Harlow (1911–1937) – JAV kino žvaigždė, savojo laiko sekso simbolis.
Keistas nutikimas namų šeimininkei
išbalinti namų šeimininkės kauleliai
guli krūvoj priešais jos
skalbyklę ir džiovyklę
vaikai iš mokyklos
grįžo anksti, bet
žaidė kieme
neatėjo, kaip įprasta, parodyti
namų darbams gautų užduočių ir pavalgyti
skanumynų, paliktų prie akvariumo
iš spintoj kybančio jos rankinuko
iššliaužė sapnai
ir dabar jie prunkščioja
indai, kitaip nei ji, guli kriauklėj,
bet jau išmirkę
net mamytėms raudongurklėms, nešančioms kirminukus
savo jaunikliams, šitai atrodo atgrasu
jos sutuoktinis, investicijų konsultantas
daug žadantis,
bet, pasak aplinkinių, anaiptol ne toks sumanus kaip žmona
aptiko jos kaulelius baigęs žiūrėti
pavakario žinias
Jaunuolis plaukimo treneris Jaunųjų krikščionių asociacijos baseine
Lotynų amerikietis, gal 23 ar 24, jūrų pėstininko sudėjimo
ant abiejų pečių ištatuiruota po drakoną
ant nugaros – banditų gaujos tatuiruotės
meiliai ir švelniai, tarsi jaunikis, stumia seną, luošą azijietę
safyrų spalvos cementiniais laiptais vandens link
prilaiko savąją nuotaką per visą šį ritualą
azijietės vežimėlis pasiekia patį baseino kraštą visiškai
tam nepasiruošęs
štai jie jau ir vandeny
jis prilaiko ją už rankų, ta plūduriuoja
aš grybšnis po grybšnio iriuosi, mus skiria plonas nejaukių
akytų raudonų ir baltų plūdžių šypsnis
mėginu susitelkti į plaukimą
bet negaliu
jo kojos atsiduria pavojingai arti, raumeningos ir tvirtos lyg
traukinio bėgiai
jo veidas kaip Valentino, užrasoję akiniai slepia mano ilgesingą
žvilgsnį
stebėdamas tą persenusią azijietę pasijunti, lyg visa Kinija turkštųsi
šiam baseine
iš chloro garų išnyra auksinės, paslaptingos budistų šventovės, visai
kaip kokiam saldžiam, bet vis dėlto įstabiam holivudiniam
filme su Estera Viljams
ji murkteli veidu į vandenį ir išpučia burbuliukų Jis irgi padaro taip pat
tarsi kaltu iškalta jo krūtinė žvilga perlamutru
matyti kiekvienas šonkaulis
miniatiūrinė azijietė staiga nugrimzta po vandeniu
jis niurkteli jai iš paskos, skaudžiai koja užkliudo man šoną
ištraukęs ją
pamoja man atsiprašydamas
nekreipiu į jį dėmesio, grybšniuoju toliau lyg niekur nieko, nors
sumuštą vietą velniškai gelia
Dabar jau savo it medžio šakos rankose jis laiko nedidukę juodaodę
mergaitę, jos motina stebi baseiną didžiulėmis ir šiltomis lyg mums virš
galvų pro stiklinį kupolą mirguliuojanti Kalifornijos saulė akimis
Svarstau, kad jo darbas vargu bau ar išgelbės jį nuo banditų kulkos
paleistos iš pravažiuojančio automobilio po sudaužytais, abejingais
gatvės žibintais
Jaunųjų KRIKŠČIONIŲ asociacija
galbūt tie krikščionys vis dėlto ne tokie jau ir baisūs
galbūt visame tame vis dėlto ir yra bent šlakelis vilties
Galbūt visą šį laiką aš tiesiog ieškodavau dingsties priekabėms
visi tie postringavimai apie Sodomą ir Gomorą
patikėkit, man ne taip jau ir lengva išlaikyt galvą virš vandens šiame
Jaunųjų KRIKŠČIONIŲ asociacijos baseine
Nežinau
visas tas kaltės jausmas nuo presbiterijoniškų pamokslų, vaikystėj
besigūžiant ant bažnyčios suolo
tarsi dekompresinės ligos užkluptam narui
Būčiau norėjęs virsti ta trapia azijiete jo rankose
vystančia, tarsi
didinga magnolija
tačiau šįryt, atsidūręs tam pat ritualiniam švęstam vandeny
ūmai suvokiau, kad
aš visą laiką ir buvau toji sena azijietė
Poeto autoportretas – momentinė nuotrauka
Tiesiog skaityk šį eilėraštį
Neliesk atspausdintos eilutės pirštu
MAN NEPATINKA, KAI PRIE MANĘS SĖLINAMA
Skaityk šias eilutes
Nepalik prispausto nykščio ties puslapio viduriu
Tai būtų privilegija
Aš jau išsieikvojau
Susidėvėjau
DAUGIAU JOKIŲ BERGŽDŽIŲ GLAMONIŲ
DAUGIAU JOKIŲ VIENOS NAKTIES NUOTYKIŲ
ŽEMĖ – TAI KRINTANTI ŽVAIGŽDĖ
Deguonis nereikalingas, kai nėra meilės
Tiesiog skaityk šį eilėraštį Nevedžiok pirštu per eilutes
Perversk puslapį ties puslapio apačia
Neliesk manęs
Versta iš: Vytautas Pliura. TENDERNESS IN HELL: COLLECTED POEMS. AuthorHouse, 2001.