Charles Bukowski. Holivudas
2010 m. Nr. 10
Iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas
Romano fragmentai
1
Po poros dienų paskambino Pinčotas. Pasakė, kad reikia scenarijaus. Ar neatvažiuotume su juo pasimatyti?
Išklausę, kaip iki jo nusigaut, sėdom į folksvageną ir nudardėjom Marinos del Rei link. Keista vietovė.
Atsidūrėm prie uosto, važiavom pro laivus. Daugiausia tai buvo burlaiviai, ant denių krapštinėjosi žmonės. Vilkėjo specialiais buriuotojų kostiumais, buvo su kepuraitėm ir tamsiais akiniais. Kažkokiu būdu daugumai jų aiškiai pavyko išsivaduoti nuo kasdienės gyvenimo nykumos. Ši nykuma jų niekada nebuvo prislėgus, niekada ir neprislėgs. Tikri Išrinktieji nerūpestingųjų karalijoj. Šiaip ar taip, man jie atrodė kvailai. Žinoma, jiems mano nuomonė nė nerūpėjo.
Pasukom dešinėn, tolyn nuo prieplaukos, ir nuriedėjom įmantriai, abėcėline tvarka pavadintomis gatvėmis. Atradom reikiamą ir pasukom į kairę, tada, pastebėję ieškomą numerį, įvažiavom į kiemą. Pataikėm tiesiai į pakrantės smėlį: vandenynas buvo pakankamai arti, kad galėtum juo mėgautis, ir pakankamai toli, kad jaustumeis saugus. Smėlis čia atrodė švaresnis, vanduo – žydresnis, vėjelis – malonesnis.
– Žinai, – tariau Sarai, – pataikėm į patį mirties židinį. Mano sielą jau pykina.
– Mažiau jaudinkis dėl tos savo sielos, – atsakė ji.
Folksvageno rakinti nebuvo reikalo. Be manęs joks žmogus nesugebėtų jo užvesti.
Priėjom prie durų, aš pabeldžiau.
Duris atidarė aukštas lieknas puošeiva, kiekviena jo kūno ląstelė trenkte trenkė artistiškumu. Buvo aiškiai matyti, kad jis gimęs Kurti, Kurti didžius dalykus ir kad jo niekada nevargino tokios smulkmenos kaip dantų skausmas, nepasitikėjimas savimi ar nesėkmės. Kur jau čia tie žemiški rūpesčiai. Žodžiu, bičas atrodė kaip tikras genijus. Aš atrodau kaip indų plovėjas, todėl šitokie veikėjai mane visada truputį užknisa.
– Atvažiavom paimt nešvarių skalbinių, – tariau.
– Nekreipkit į jį dėmesio, – įsiterpė Sara. – Mus pakvietė Pinčotas.
– O, – pratarė vyriškis, – prašau užeiti….
Nusekėm jam ir jo triušiškam užpakaliui iš paskos. Netrukus puošeiva sustojo, manieringai pasisuko į mus ir, pažvelgęs per petį, mestelėjo taip, tarsi visas pasaulis būtų klausęsis jo ištemptomis ausimis:
– Eisiu įsipilsiu DEGTINĖS!
Tada šmurkštelėjo į virtuvę.
– Džonas aną vakarą užsiminė apie jį, – pasakė Sara. – Tai Polis Renuaras. Rašo operas ir muziką kino miuziklams. Tikras avangardistas.
– Tegu jis būna nors ir genijus, mano ausų būgneliams nuo to ne lengviau.
– Ak, kokie mes jautrūs! Juk visi negali būt tokie kaip tu.
– Žinau. Bet tai jau jų problema.
– Didžiausia tavo stiprybė ta, kad visko bijai.
– Gaila, kad ne pats tai sugalvojau.
Polis grįžo su stiklu rankoje. Neblogai. Degtinėje mirko gabalėlis citrinos, kurį jis makalavo stikline lazdele kokteiliams. Puikumėlis.
– Poli, – paklausiau, – gal čia yra dar ko išgerti?
– O taip, – atsakė jis, – prašau jaustis kaip namie.
Sara susiorientavo pirma, įkandin jos nusekiau į virtuvę. Kad ir kur pažvelgsi, viskas užgriozdinta buteliais. Kol mėginom apsispręsti, ką gersim, atsikimšau alaus.
– Gal prie stipriųjų vis dėlto neapsistojam, – pasiūlė geroji mano ponia. – Pats žinai, koks pasidarai, kai jų pribaubi.
– Gerai. Tada čiumpam vyno.
Susiradau atidarytuvą ir išrinkau butelaitį neprasto raudonojo.
Abu maktelėjom po gerą gurkšnį. Tada iš naujo pripildę taures išėjom. Kadaise buvau pradėjęs mudu su Sara vadinti Zelda ir Skotu, bet jos tai nesužavėjo, mat Zeldai geruoju nesibaigė. Kita vertus, man nepatiko Skoto rašliava, tad šį juokelį galiausiai nurašėm.
Polis Renuaras stovėjo prie didžiulio lango ir vėpsojo į Ramųjį vandenyną.
– Džonas vėluoja, – tarė jis langui ir vandenynui, – bet prašė perduoti, kad netrukus pasirodys ir kad jo palauktumėte.
– Puiku, mažuliuk…
Rankose laikydami taures ir žvelgdami į jo triušišką užpakalį, mudu su Sara atsisėdom. Jis spoksojo į besiritančias bangas. Dėjosi susimąstęs.
– Činaski, – pradėjo jis, – perskaičiau nemažai jūsų darbų. Neblogas marazmas. Rašot tikrai gerai…
– Ačiū. Nors mes puikiai žinom, kas iš tiesų geriausias. Tai jūs.
– O, – numykė neatsigręždamas, – labai malonu, jog tai… suvokiat…
Staiga atsidarė durys: į kambarį nė nepasibeldusi įėjo jaunutė mergina ilgais juodais plaukais. Nieko netarusi, ji visu ūgiu išsidrėbė ant sofos, visai kaip katė.
– Aš Popppi, – prisistatė ji. – Rašoma su keturiomis „p“.
Neišlaikiau:
– O mes – Skotas ir Zelda.
– Nesimaivyk! – sudraudė Sara.
Pasakiau tikruosius mūsų vardus.
Polis pagaliau atsisuko.
– Popppi – viena iš jūsų scenarijaus rėmėjų.
– Kad dar neparašiau nė žodžio, – tariau aš.
– Parašysit…
– Gal galėtum? – pažvelgiau į Sarą tiesdamas jai tuščią taurę.
Sara tikra šaunuolė. Paėmė taurę ir nuėjo į virtuvę. Žinojo, kad jei ten eičiau aš, negrįžčiau tol, kol neišragaučiau visų gėrimų ir galiausiai imčiau visus užgaulioti.
Vėliau sužinojau, jog Popppi buvo vadinama dar ir „princese iš Brazilijos“. Pradžiai mergiotė pamėtėjo dešimt gabalų. Nedaug. Bet tai bent jau dengė nuomos dalį, o ir gėrimams dar užteko.
Princesė, nekeisdama kūno padėties, pažvelgė į mane nuo sofos.
– Skaičiau jūsų kūrinius. Jūs labai smagus.
– Ačiū.
Atsisukau į Polį.
– Girdėjai, mielasis? Aš smagus!
– Pasiekėte tam tikrą lygį… – atsakė jis ir nėrė į virtuvę, iš kurios kaip tik grįžo Sara su sklidinomis mūsų taurėmis. Ji atsisėdo greta manęs ir aš negaišdamas sriūbtelėjau.
Pamaniau, galėčiau paprasčiausiai apsimesti, kad rašau scenarijų, o iš tiesų mėnesių mėnesius dykinėti Marinoje del Rei ir nemokamai plempti gėrimus. Bet, man nespėjus dorai pasimėgauti šiuo sumanymu, atsilapojo durys ir pasirodė Džonas Pinčotas.
– O, jūs jau čia!
– Aha, – atsiliepiau aš.
– Regis, radau pinigų! Tereikia, kad parašytum scenarijų.
– Tai gali užtrukt kelis mėnesius.
– Na taip, žinoma…
Grįžo Polis. Princesei padavė keisto rusvo gėrimo taurę.
Pinčotas movė į virtuvę kažko įsipilti sau.
Tai buvo pirmasis susitikimas iš daugelio, kuris ilgainiui peraugo į paprasčiausias juodas išgertuves, ypač mano. Jutau, jog tai būtina, kad patikėčiau savo jėgomis, nes iš tiesų man įdomu rašyti vien tik eilėraščius ir apsakymus. Imtis scenarijaus atrodė pats kvailiausias dalykas. Bet į šiuos idiotiškus spąstus įkliūna ir gerokai geresni už mane.
Grįžęs su stiklu Džonas Pinčotas atsisėdo greta.
Vakaras buvo nepaprastai ilgas. Mes vis kalbėjom, tik nė pats aiškiai nesupratau, apie ką. Galiausiai aš ir Sara tiek pribaubėm, kad nei vienas iš mudviejų nebegalėjo vairuoti. Mums maloniai pasiūlė miegamąjį.
Miegamajame, nedegdama šviesos, Sara išpilstė paskutinius raudonojo likučius ir paklausė:
– Tikrai ketini rašyti scenarijų?
– Ne, velniop, – atsakiau.
|
2
Po trijų ar keturių dienų vėl sulaukiau Džono Pinčoto skambučio. Jis pažinojo Denį Serverį, jauną režisierių ir prodiuserį, turėjusį nuosavą studiją netoli Venecijos paplūdimio. Denis sutiko užleisti mums peržiūrų kambarį, norėjom pažiūrėti „Kvatojantį žvėrį“ – dokumentinį Pinčoto filmą apie juočkį diktatorių, užtvindžiusį savo šalį krauju. Sutarėm, kad apšilti susitiksim pas Pinčotą. Taigi ir vėl turėjom įveikti kelio ruožą pro burlaivius…
Džonas atidarė duris ir mudu su Sara įėjom į vidų. Džono būta ne vieno. Kambaryje užtikom kažkokį tipą keistais plaukais – jie buvo ir šviesūs, ir žili tuo pat metu. Veidas rusvas, gal net šiek tiek raudonas. Akys apvalios ir žyd-ros, labai apvalios ir visiškai žydros. Bičas atrodė lyg koks baisiausią šunybę iškrėsti sumanęs mokinukas. Kaip vėliau įsitikinsiu, jo išvaizda visada tokia pat. Tokie pamėgiami iš pirmo žvilgsnio.
– Tai Fransua Rasinas, – pristatė jį Džonas. – Jis vaidina daugelyje mano filmų. Dirba ir su kitais režisieriais.
– Taip, tik kiti man moka… – linktelėjo Fransua. – Sveiki.
Džonas nuėjo atnešti gėrimų.
– Atsiprašau, – tarė Fransua. – Netrukus atsilaisvinsiu.
Ant stalo priešais jį buvo elektrinė ruletė, suktis ji pradėdavo paspaudus mygtuką. Šalia turėjo pasidėjęs krūveles žetonų ir ilgą, skaičiais primargintą popieriaus lapą. Čia pat stovėjo ir statymų stalas. Išdėliojęs žetonus, jis spustelėjo mygtuką ir tarė:
– Tai galvą man susukus merga. Aš įsimylėjęs.
Nešinas buteliu ir stiklais grįžo Džonas.
– Kai Fransua nelošia, jis arba treniruojasi lošti, arba apie tai mąsto.
Ruletė sustojo, Fransua susirankiojo laimikį.
– Perkandau visus rato sukimosi dėsningumus, – pasakė Fransua, – kad ir koks skaičius iškristų, būnu atspėjęs ir laimiu.
– Sistema nepriekaištinga, – įsiterpė Džonas, – gaila tik, kad, nuėjęs į kazino, ne visada tos sistemos laikosi.
– Dažniausiai mane įveikia Mirtina Pagunda, – paaiškino Fransua.
– Henkas irgi lošia, – tarė Sara. – Hipodrome. Nepraleidžia nė vienų žirgų lenktynių.
Fransua pažvelgė į mane.
– Šit kaip, žirgai! Laimit?
– Norisi tikėti…
– Kurią nors dieną drauge ten nuvažiuosim!
– Būtinai.
Fransua grįžo prie ruletės, o mes atsisėdom išgerti.
– Jis yra išlošęs ir prašvilpęs šimtus tūkstančių, – šyptelėjo Džonas. – Aktorystę prisimena tik tada, kai lieka visai be skatiko.
– Logiška, – pastebėjau.
– Beje, šnekėjaus su prodiuseriu Haroldu Feizantu, – tęsė Džonas. – Jis labai susidomėjo scenarijumi. Pasiruošęs prisidėti prie filmo.
– Haroldas Feizantas! – šūktelėjo Sara. – Girdėjau apie jį. Vienas kiečiausių prodiuserių.
– Tiesa, – patvirtino Džonas.
– Bet juk aš dar neparašiau scenarijaus, – priminiau.
– Nesvarbu. Jis skaitęs tavo darbus. Ir yra pasirengęs bendradarbiaut.
– Atrodo kažkaip nerimta.
– Jis dažnai šitaip dirba, ir iš viso to dar neblogai pasipelno.
Džonas išėjo atnešti dar vieno butelio.
– Gal vis dėlto turėtum parašyt tą scenarijų, – sušnibždėjo Sara.
– Prisimink, kas per tuos scenarijus atsitiko Frenciui Skotui Fidžeraldui.
– Tu ne Fidžeraldas.
– Ir ačiū Dievui. Jis metė gerti. Tai jį ir pražudė.
Fransua sėdėjo įsikniaubęs į ruletę. Parėjo Džonas su buteliu rankoj.
– Ką gi, ištuštinam šitą ir galėsim važiuot.
– Gerai, – tariau.
– Klausyk, Fransua, važiuosi kartu? – paklausė Džonas.
– Ė, ne. Labai atsiprašau, bet turiu čia dar šį tą išsiaiškint…
3
Peržiūrų kambarys pasirodė visai šaunus. Greta buvo įrengtas nemažas baras, barmenas pilstė gėrimus. Kambary sukiojos kino mechanikas. Denio Serverio nesimatė.
Prie baro sėdėjo septyni ar aštuoni tipai. Nė vieno jų nepažinojau. Nusprendžiau pereiti prie degtinės, o Sara užsisakė kažkokio lyg gelsvo, lyg žalsvo, lyg gelsvai žalsvo skysčio. Džonas kartu su mechaniku krapštėsi prie projektoriaus.
Pačiam baro gale sėdėjo kažkoks draugužis. Vėpsojo į mane nenuleisdamas akių.
Galiausiai prie jo priėjau.
– Kuo užsiimat? – paklausiau.
Jis patylėjo, gurkštelėjo savo gėrimo ir atsakė:
– Baisiausiai gėda prisipažinti, bet aš… kuriu filmus.
Vėliau sužinojau, kad tai garsus vokiečių režisierius Veneris Cergogas. Bičas gerokai kvanktelėjęs, kaip iš mėnulio iškritęs, ir nuolat velniai žino ką išdarinėjantis ne tik su savo gyvenimu, bet ir su kitų.
– Reikėtų užsiimti kuo nors rimtesniu, – tariau.
– Žinau, – atsiliepė jis. – Tik nieko daugiau nemoku.
Šalimais išdygo Džonas.
– Eime, tuoj prasidės…
Kartu su Sara nupėdinom jam iš paskos į peržiūrų kambarį. Mūsų pavyzdžiu pasekė ir kai kurie sėdėjusieji prie baro, įskaitant Venerį ir jo draugužę. Kai atsisėdom, Džonas sušnibždėjo:
– Ten prie baro buvo Veneris Cergogas. Praėjusią savaitę jie su žmona susišaudė, ištuštino vienas į kitą pistoletų apkabas, bet taip ir nepataikė…
– Hm, šit kaip.
Užgeso šviesa ir ekraną užpildė „Kvatojantis žvėris“.
Lido Maminas buvo tikras dičkis, tiek fiziškai, tiek pagal savo ambicijas, bet jo šalis – skurdi ir mažutė. Su didžiosiomis valstybėmis jis darė machinacijas į kairę ir į dešinę, pardavinėjo ir perpardavinėjo viską, kas tik įmanoma, nuo valiutos, maisto iki ginklų. Buvo įtikėjęs, kad tikrasis jo pašaukimas – valdyti pasaulį. Vis dėlto sumautas šunsnukis turėjo puikų humoro jausmą. Jam susišvietė, kad gyvybė iš tikrųjų nieko verta, aišku tik, jei kalbama ne apie jo gyvybę. Kiekvienas, ant kurio krisdavo bent menkiausias įtarimo šešėlis, toje šalyje būdavo tuojau pat nužudomas ir išmetamas į upę. Upėje plūduriavo tiek lavonų, kad apsiriję krokodilai į jų pusę galiausiai net žiūrėt nebegalėjo.
Lido Maminui patiko filmuotis. Pinčotas jį netgi įkalbėjo, kad specialiai filmui sušauktų pasitarimą. Visi pavaldiniai sėdėjo priešais Maminą pridėję į kelnes, o jis vis uždavinėjo jiems klausimus ir rėžė politinius pareiškimus. Nuolat išsišiepdavo, parodydamas didžiulius geltonus dantis. Kai nieko nežudydavo arba neįsakinėdavo nužudyti, Maminas krušdavosi. Turėjo tuziną ar daugiau žmonų, o visų savo atžalų net ir tikslų skaičių buvo pametęs.
Retkarčiais per pasitarimą jis liaudavosi šypsojęsis ir jo veidas virsdavo tikra Dievo Valios manifestacija. Buvo akivaizdu, kad šis veikėjas gali imtis ir, reikalui esant, imtųsi bet ko. Jis puikiausiai juto savo sėbrų baimę, ja naudojosi ir mėgavosi.
Pavaldinių pasitarimas baigėsi taip nieko ir nenužudžius.
Vėliau Maminas suorganizavo visų šalies gydytojų suvažiavimą, pakvietė juos į centrinės šalies ligoninės erdvią operacinę. Gydytojai susėdo ant ratu išrikiuotų kėdžių, o diktatorius stovėjo centre ir rėžė jiems kalbą:
– Jūs gydytojai, bet be manęs esat tik tuščia vieta. Manot, kad kažką žinot, bet tai tik iliuzija. Išmanote tik siauras specifines sritis. Tegu jūsų mokslai pasitarnauja šalies, o ne asmeninei gerovei. Gyvenam pasauly, kuriame teisūs tie, kuriems pavyksta išgyventi. Aš jums pasakysiu, kaip naudotis chirurginiais įrankiais ir savo gyvenimais. Nesielkit kvailai ir nuolankiai vykdykit mano nurodymus. Visai nenoriu, kad jūsų mokslai ir įgūdžiai nueitų šuniui ant uodegos. Privalot visada prisiminti, kad išmanote tik tai, ko esate apmokyti. O aš išmanau gerokai daugiau, negu mokoma. Todėl visuomet elkitės taip, kaip aš jums patarsiu. Noriu, kad tai GERAI ĮSIDĖMĖTUMĖT. Ar aišku?
Stojo tyla.
– Galbūt, – pratęsė Maminas, – kas nors pageidautų paprieštarauti mano ką tik išsakytoms mintims?
Vėl tyla.
Maminas buvo pižonas, pižonas siaubūnas, kai kada jo grubus ir žvėriškas būdas galėtų net patikti, jei tik pamirštum realiai vykdomas žmogžudystes ir kankinimus.
Po to Lido Maminas nusprendė pademonstruoti savo karines oro pajėgas. Tik jokių oro pajėgų jis neturėjo. Kol kas. Bet jau buvo paruošęs lakūnus ir uniformas.
– Štai, – tarė Lido Maminas, – mūsų oro pajėgos.
Pirmasis lakūnas leidosi bėgti ilga iš medinių lentų suręsta trasa. Įsibėgėjo tikrai neblogai. Pasiekęs takelio galą, stryktelėjo į orą ir išskleidė rankas. Tada nusileido.
Po jo tą patį pakartojo antrasis lakūnas.
Tada kitas.
Tada dar kitas.
Iš viso buvo gal keturiolika ar penkiolika lakūnų. Kiekvienam jų šokant Maminas aikteldavo ir pakiliai nusišypsodavo. Stebint tai apėmė labai keistas jausmas: atrodė, jog visi tik juokiasi iš šio idiotiško reginio, vis dėlto kiekvienas dalyvaujantysis tikėjo.
Paskutiniam lakūnui stryktelėjus ir nusileidus, Maminas atsigręžė į kamerą.
– Gal atrodo ir kvailai, bet mums tai labai svarbu. Nors lėktuvų neturim, bet dvasiškai jiems esam jau pribrendę. Ateis diena, kai mes jų turėsim. O kol kas visai neketinam pasiduoti netikėjimo slogučiui. labai ačiū.
Vėliau buvo rodomos kankinimų kameros. Tuščios. Vis dėlto ten telkšojo srutos, voliojosi grandinės. Sienos buvo nutaškytos krauju.
– Štai čia, – pakomentavo Lido Maminas, – melagiai ir išdavikai galiausiai atskleidžia tiesą.
Filmo pabaigoje Maminas sukiojosi po didžiulį sodą, kartu su savo žmonomis, vaikais ir daugybe apsaugininkų. Vaikai nesijuokė ir nedūko. Jie, kaip ir apsaugininkai, žvelgė į kamerą tylėdami. O žmonos – atvirkščiai, visos šypsojosi, kai kurios rankose laikė kūdikius. Lido Maminas šiepėsi rodydamas savo didžiulius geltonus dantis. Atrodė labai patenkintas, gal net mylimas.
Paskutiniai kadrai – upėje knibždantys nusipenėję krokodilai. Jie plūduriuoja išpampusiais pilvais ir, pro šalį srovei nešant žmonių lavonus, apatiškai varto akis. Filmo pabaiga.
Tai buvo kvapą gniaužiantis dokumentinis filmas, nuoširdžiai pagyriau Pinčotą.
– Taip, – atsakė jis, – man patinka keistuoliai. Kaip tik todėl ir susiradau tave.
– Jaučiuos labai pamalonintas, – tariau. – Atsidurt vienoj kompanijoj su Lido Maminu ne šuns papas.
– Tikra tiesa, – sutiko jis, tada mes nusprendėm grįžti į jo namus.
4
Mums grįžus, Fransua Rasinas tebekiurksojo įsikniaubęs prie ruletės. Akivaizdu, vyrukas prisiurbė nemažai vyno. Jo veidas buvo įraudęs, priešais pūpsojo didžiulė krūva žetonų. Matėsi, jog pelenai nuo jo cigaro galo tuoj tuoj nukris. Po akimirkos jie nubyrėjo tiesiai ant stalo.
– Išlošiau milijoną keturis šimtus penkiasdešimt tūkstančių dolerių.
Rutuliukas sustojo ant kažkokio skaičiaus. Fransua susižėrė dar vieną žetonų porciją.
– Ką gi, man jau pakaks. Juk reikia jaust saiką.
Perėjom į svetainę, atsisėdom. Džonas nuėjo atnešti vyno ir taurių.
– Ką veiksit su visais tais pinigais, kuriuos išlošėt? – paklausė Sara.
– Išdalysiu. Didelio čia daikto. Pinigai nieko verti. Gyvenimas irgi.
– Pinigai kaip ir seksas, – tariau. – Svarbiausi jie atrodo tada, kai jų neturi.
– Rašytojų paistalai, – pasakė Fransua.
Grįžo Džonas. Atkimšo pirmąjį butelį ir pripildė taures.
– Turėtumėt važiuot į Paryžių, – tarė man Fransua. – Ten jus vertina. O šitoj šaly jūs lyg koks raupsuotasis.
– Ar žirgų lenktynės ten irgi vyksta?
– O kaipgi!
– Jis pakęst negali kelionių, – įsiterpė Sara. – Žirgų lenktynės vyksta ir čia.
– Paryžiuj viskas kitaip, – atsiliepė Fransua. – Važiuojam į Paryžių. Kartu nueisim į hipodromą.
– Velnias, juk turiu rašyt scenarijų.
– Palošim žirgų lenktynėse, tada ir rašysit.
– Reikia pagalvot.
Džonas prisidegė cigarą. Naują cigarą prisidegė ir Fransua. Cigarai buvo ilgi, apvalūs ir pridegami sušnypšdavo.
– Viešpatie, – atsiduso Sara.
– Praėjusį vakarą mudu su Fransua buvom Vegase.
– Ir kaip? – pasidomėjo Sara.
Fransua nurijo nemenką vyno gurkšnį, užsitraukė cigarą ir išpūtė didelį nuostabų dūmų kamuolį.
– Paklausykit. Jūs tik paklausykit. Laimiu penkis tūkstančius dolerių, mano norams paklūsta visas pasaulis, Likimą laikau saujoj it kokį žiebtuvėlį. Regis, žinau Viską. Regis, pats esu Viskas. Nėra jėgos, kuri mane sulaikytų. Net žemynai dreba. O tada Džonas paplekšnoja man per petį ir sako: „Einam pažiūrėti į Tebą Džounsą.“ – „Kas tas Tebas Džounsas?“ – paklausiu. „O tau koks skirtumas? – atsako. – Einam pažiūrėt…“
Fransua ištuštino savo taurę. Džonas ją vėl pripildė.
– Žodžiu, pereinam į kitą salę. Ir štai Tebas Džounsas. Dainorėlis. Prasisagstęs marškinius, rodo gauruotą krūtinę. Nuo prakaito ši net blizga. Iš po tamsių prakaituotų gaurų šviečiasi didžiulis sidabrinis kryžius. Burna plačiai išžiota. Marmūzė išdažyta. Vilki aptemptas kelnes, ant jų viršaus prisisegęs dirbtinį pimpalą. Grabaliodamas sau kiaušius suokia, kokių gerų dalykų gali suteikti moteriai. Dainuoja tikrai baisiai, netgi siaubingai. Viskas lyg ir apie moteris, bet skamba taip neįtikinamai, kad akivaizdu, jog jam rūpi tik sukišt liežuvį kokiam bičui į šiknaskylę. Jo klausantis mane net suvimdo. O už įėjimą mes dar ir nemenką sumelę esam pakloję. Košmaras. Tikri puspročiai! Ir kas per vienas tas Tebas Džounsas? Šikniui moka tūkstančius vien už tai, kad prisisegęs dirbtinį pimpalą ir pasikabinęs kryžių po kaklu grabinėja sau kiaušius. Geri žmonės badauja, o tas IDIOTAS… ŽVAIGŽDĖ! Moterys iš pasitenkinimo klykia! Jos juo tiki! Šituo kartoniniu klounu, sapnuose laižančiu plaukuotas subines. „Džonai, – sakau, – prašau, dingstam iš čia, man tuoj stogas nučiuoš, ir išvis mane nuo jo pykina, negaliu, apsivemsiu!“ – „Pala, – sako jis, – gal vėliau bus geriau.“ Bet niekas nepagerėja, viskas tik blogyn. Vyrukas staugia vis garsiau, dar labiau prasisagsto marškinius, parodo bambą. Greta sėdinti bobšė sudejuoja ir įsikiša ranką į kelnaites. „Madam, – paklausiu, – ką jūs ten pametėt?“ Jo bamba panaši į antpirštį, negana to, dar ir murzina. Net paukščiui purptelt ant jos būtų šlykštu. Galiausiai Tebas Džounsas apsisuka ir parodo mums užpakalį. Užpakalių prisižiūriu bet kur ir bet kada, net kai to ir nenoriu. O dabar turiu mokėt PINIGUS už tai, kad man parodytų tą storą, riebią, šlykščią subinę! Žinot, gyvenime visko mačiau, pavyzdžiui, kažkada nei iš šio, nei iš to farai man įkrėtė į skudurus. Hm, na, beveik nei iš šio, nei iš to. Bet žiūrėdamas į tą kvailą šikinę pasijutau kur kas šlykščiau, nei tada, kai gavau į lempą nuo farų. „Džonai, – pasakiau, – dingstam iš čia, arba man amen!“
Džonas nusišypsojo:
– Ir mes išėjom. Tiesiog norėjau pamatyti Tebą Džounsą.
Fransua ne juokais įsiuto. Jo lūpų kampučiuose pasirodė baltos dėmelės. Jam kalbant tiško seilės. Bičo cigaro galas buvo išbrinkęs ir patamsėjęs.
– Tebas Džounsas! KAS PER VIENAS TAS TEBAS DŽOUNSAS? Kurių galų jis man turi rūpėt? Tebas Džounsas – kvailys! Išlošiu penkis tūkstančius dolerių, ir ką mes darom? Einam pavėpsot į Tebą Džounsą! Kas per vienas tas Tebas Džounsas? Nepažįstu jokio Tebo Džounso. Mano brolio vardas tikrai ne Tebas Džounsas! Mamos irgi ne! Tebas Džounsas – kvailys!
– Taigi, – nutraukė jį Džonas, – mes grįžom prie ruletės.
– Taip, – tęsė Fransua, – esu išlošęs penkis gabalus, ir ką tik žiūrėjau, kaip dainuoja lopas su dirbtiniu pimpalu. Nebegaliu susikaupt. Kas per vienas tas Tebas Džounsas? Aš jo net gatvių šluoti nesamdyčiau! Kur aš? Ruletė sukas, o aš jau nebegaliu susigaudyt, kas, kur ir kaip! Pasijuntu kaip kūdikis, atsidūręs statinėj su tarantulais! Kas per skaičiai? Kas per spalvos? Rutuliukas krenta kur pakliuvo, apima baisiausias apmaudas. Nebeturiu jokių vilčių. Nebegaliu susikaupt! Kažkokie pimpalai išsidirbinėja, o minia idiotų klykia, kad nori dar! Galva nebeveikia. Tuščiai švaistau žetonus. Atrodo, lyg smegenys būtų aptrauktos kažkokiu kvailu kevalu. Kas per vienas tas Tebas Džounsas? Prakišu. Nebesusigaudau, kur esu. Kai nebegali susikaupt ir imi smarkiai prakišinėt, kelio atgal nebelieka. Įkirtęs, kad nebeturiu vilčių, iššvaistau visus žetonus. Nei vieno teisingo statymo. Regis, lošiu jau ne aš, bet į mano kūną ir protą įsismelkęs priešas. Viskas nueina šuniui ant uodegos. Ir kodėl? OGI TODĖL, KAD MUMS BŪTINAI PRISIREIKĖ EITI PASIŽIŪRĖTI TEBO DŽOUNSO. IR KAS PER NUOPISA TAS TEBAS DŽOUNSAS?
Fransua pristigo jėgų, atrodė visai nusikamavęs. Iš burnos jam iškrito cigaras. Sara pakėlė nuorūką ir įdėjo ją į peleninę. Fransua tuojau pat marš-kinių kišenėj susirado kitą cigarą, išvyniojo, pasukiojo tarp pirštų, palaižė, įsikišo tarp lūpų ir, akimirkai susikaupęs, vikriai prisidegė. Tada paėmė butelį, visiems vėl pripildė taures ir atsilošęs šyptelėjo:
– Velniop, ko gero, būčiau ir taip pralošęs. Šiaip ar taip, jeigu lošėjas nesugeba įtikinamai paaiškint pralaimėjimo, tokiam geriau iš viso nelošti.
– Rašytojų paistalai, – tariau.
– Jei sugebėčiau rašyti, sukurpčiau scenarijų vietoj jūsų.
– Ačiū.
– Kiek jis jums moka?
Nieko nesakęs, mostelėjau ranka.
– Aš parašysiu scenarijų vietoj jūsų, o honorarą pasidalysim pusiau, tinka?
– Tinka.
– Na jau ne, – paprieštaravo Džonas. – Nesunkiai atskirsiu.
– Gerai, – pasakė Fransua, – tada tegu jį parašo Tebas Džounsas su savo dirbtiniu pimpiu.
Šiam pasiūlymui prieštaraujančių neatsirado, ta proga visi susidaužėm taurėmis. Puikus vakaras buvo dar tik beprasidedąs.
6
Su Džonu Pinčotu sutarėm antrą valandą susitikt viešbučio „Češyras“ vestibiuly Beverli Hilse. Tai reiškė, kad turėsiu praleisti žirgų lenktynes, o tai man visai nepatiko, bet Džonas nesileido perkalbamas. Ten buvo apsistojęs kažkoks Žanas Polis Sanras, kuris galėjo suorganizuoti finansavimą filmui. Pats jis pinigų neturėjo, bet tai nesvarbu. Sklido gandai, kad bičas gali timptelėt už pimpalo statulą parke, ir ši nuleis stambiom kupiūrom. Puikumėlis. Žanas Polis Sanras buvo apsistojęs apartamentuose Nr. 530. Tikras laiko gaišimas.
Ten pat glaudėsi ir prancūzų režisierius Džonas Lukas Modaras. Pinčoto žodžiais, jis dievino mano knygas. Smagu.
Brangutė Sara keliavo drauge tam atvejui, jei man reikėtų padėt parsigauti namo. Be to, ji baiminosi, kad tuose apartamentuose bus ir bambas vartančių jaunų aktoriukų.
Kai atvykom, Džonas laukė mūsų vestibiuly, buvo išsidrėbęs ant didelės odinės kėdės ir vėpsojo į aplink zujančius kvaišas ir bepročius. Mus pamatęs atsistojo, išpūtė krūtinę. Džonas ir šiaip buvo dičkis, tačiau kaskart vis norėdavo pasirodyti stambesnis, nei yra.
Pasisveikinom ir nusekėm jį iki lifto.
– Kaip sekas rašyti scenarijų?
– Po truputį kristalizuojas.
– Apie ką bus?
– Apie latrą. Apie daugybę latrų.
Atsidarė lifto durys. Jauki kabina. Apmušta žalia, tamsiai žalia grublėta medžiaga su povų ornamentais. Povų buvo daugybė. Netgi ant lubų.
– Geras, – tariau.
Liftas sustojo penktam aukšte, mes išlipom. Grindys buvo nuklotos tokia pačia tamsiai žalia grublėta danga su povų atvaizdais. Žingsniavom per po-vus. Netrukus atsidūrėm prie apartamentų Nr. 530. Prieš nosį buvo didžiulės sunkios juodos durys, gerokai didesnės nei įprastos, galbūt net dvigubai. Atrodė tarsi vartai į pilį.
Džonas pastukseno į duris metaliniu Balzako galvos formos plaktukėliu.
Nieko neįvyko.
Jis pabeldė darsyk. Garsiau.
Tylėdami laukėm.
Durys iš lėto atsidarė. Mums prieš akis išdygo nedidukas, perbalęs lyg popieriaus lapas žmogutis.
– Anri Leonai! – šūktelėjo Džonas Pinčotas.
– Džonai! – šūktelėjo Anri Leonas. – Prašau visus į vidų.
Įėjom. Erdvu. Visi daiktai gigantiški. Didžiulės kėdės, didžiuliai stalai. Plačios sienos. Aukštos lubos. Vis dėlto ore tvyrojo keistas pelėsių kvapas. Todėl, nepaisant viso erdvumo, galėjai pasijusti lyg kape.
Mus pristatė.
Baltas kaip popieriaus lapas tipas pasirodė esąs Anri Leonas Sanras, pinigų išmušinėtojo Žano Polio Sanro brolis. Be jo, čia buvo ir Džonas Lukas Modaras. Stovėjo kaip įkastas, nieko nepasakė. Galėjai įtarti, kad jis apsimetinėja, dedasi genijum. Buvo nedidukas, tamsaus gymio, atrodė tarsi būtų nevykusiai nusiskutęs pigia elektrine barzdaskute.
– O, – tarė man Anri Leonas Sanras, – atsivedėte dukrą! Girdėjau, jog turite dukrą Riną!
– Ne, – pasakiau, – tai Sara. Mano žmona.
– Ant stalo yra gėrimų. Įvairių vynų. Ir maisto. Prašom vaišintis, – pasiūlė Anri. – Eisiu pakviesiu Žaną Polį.
Tai taręs, Anri Leonas nuėjo į kitą kambarį pakviesti brolio. Tuo pat metu Džonas Lukas Modaras apsigręžė ir nužingsniavo į tamsią pakampę, ten įsitaisęs, ėmė mus stebėti. Mes patraukėm prie stalo.
– Atidaryk raudonojo, – paraginau Pinčotą. – Kelis butelius.
Pinčotas suskato darbuotis atidarytuvu. Ant sidabrinių padėklų buvo pridėta galybė maisto.
– Mėsos nevalgyk, – įspėjo mane Sara. – Ir pyragaičių ne, per daug cukraus.
Dievai atsiuntė Sarą, kad ši dar bent dešimčia metų prailgintų man skirtą laiką. Visą gyvenimą dievai stūmė mane bedugnės link, o tada, paskutinę akimirką, ėmė ir išgelbėjo. Keisti jie, tie dievai. Dabar dėl jų užgaidų buvau verčiamas imtis rašyti scenarijų. Neturėjau tam jokio noro. Be abejo, žinojau, kad jei jį parašyčiau, būtų visai neblogas. Ne puikus, ne, bet tikrai neblogas. Su žodžiais tvarkausi visai neprastai.
Pinčotas papilstė vyno. Visi pakėlėm taures.
– Umm, hummm, – apsilaižė Sara.
– Prancūziškas, – pasakė Pinčotas.
– Nieko baisaus, – tariau aš.
Kol gurkšnojom, mečiau žvilgsnį į gretimą kambarį. Durys buvo atlapotos. Anri Leonas mėgino pakelti milžiniškoj lovoj tįsantį didžiulį kūną. Kūnas kilti visai nesirengė.
Mačiau, kaip Anri Leonas sukiša rankas į kibirėlį su ledukais ir ištraukia jų pilnas saujas. Tada patrina abu brolio skruostus ir kaktą. Paskui prasega marškinius ir ledu ištrina krūtinę.
Kūnas nė nesujuda.
O tada staiga atsisėda ir ima rėkti:
– TU, ŠUNSNUKI, KĄ ČIA DIRBI? TAIGI MANE MIRTINAI SUŠALDYSI!
– Žanai Poli, Žanai Poli… pas tave atėjo… svečių…
– SVEČIŲ? KOKIŲ DAR SVEČIŲ? SVEČIAI MAN REIKALINGI KAIP ŠUNIUI PENKTA KOJA! EIK IR PRIKIŠK JIEMS Į BURNAS VARLIŲ! VELNIOP JUOS! IŠSPARDYK JIEMS ŠIKNAS!
– Žanai Poli, Žanai Poli… juk buvai susitaręs… tai Džonas Pinčotas ir jo scenaristas…
– Gerai jau, gerai… šūdas… tuoj ateisiu… tik iš pradžių pasismaukysiu… bet dar truputį palauksiu… kad paskui būtų maloniau…
Anri Leonas grįžo prie mūsų.
– Netrukus ateis. Jis patyrė milžinišką smūgį. Buvo įsitikinęs, kad žmona jį palieka. O šįryt iš Paryžiaus gavo telegramą: pasirodo, ji persigalvojo. Užbliovė lyg pasiutusių šunų į gabalus draskomas jautis…
Nesumojom nė ką pasakyti.
Tada stenėdamas išlindo Žanas Polis. Vilkėjo baltas kelnes plačiais geltonais dryžiais. Rausvas kojines. Buvo be batų. Rudos suveltos garbanos, šukos tokioms nereikalingos. Vis dėlto tie rudi plaukai atrodė nekaip. Tarsi ketintų nuslinkti, bet prieš tai dar norėtų apsispręsti, kokios jiems būti spalvos. Žanas Polis vilkėjo apatinius marškinius, kasėsi sprandą. Niekaip nega-lėjo liautis. Skirtingai nuo brolio, buvo stambus ir įraudęs… Netgi raudonas. Tik šis raudonis tai įsiplieksdavo, tai prigesdavo ir prigesęs kone visiškai išsisklaidydavo, o tada staiga ir vėl dar smarkiau įsiliepsnodavo.
Mus supažindino.
– A, aha, – tarė jis.
O tada ūmai plykstelėjo:
– Kur Modaras?
Apsižvalgė aplink, pastebėjo pakampėj įsitaisiusį Modarą.
– Ir vėl slepiesi, ką? Po velnių, galėtum sugalvot ką nors naujo.
Staiga Žanas Polis apsigręžė ir nurūko atgal į miegamąjį, sau iš paskos užtrenkdamas duris.
Modaras tyliai kostelėjo, o mes iš naujo prisipildėm taures. Vynas pasitaikė iš tiesų neprastas. Rožėm klotas gyvenimėlis. Šitam mažam jų pasaulėly užteko būti rašytoju, dailininku ar baleto šokėju ir galėjai sau tiesiog drybsot ar stypsot, kvėpuot ir bezdėt, gert vyną ir apsimetinėt, kad viską išmanai.
Žanas Polis su trenksmu įvirto atgal. Atrodė, kad net susižeidė į duris. Stabtelėjo, griebėsi už peties, tada jį paleido, pasikasė pakaušį ir žengė į priekį. Greitu vienodu žingsniu ėmė sukti ratais apie stalą ir šaukti:
– VISI MES TURIM ŠIKNASKYLES, AR NE? AR ČIA YRA BENT VIENAS, KURIS NETURĖTŲ ŠIKNASKYLĖS? JEI TOKS YRA, TEGU TUOJAU PAT PRISIPAŽĮSTA! TUOJAU PAT! GIRDIT?
Džonas Pinčotas bakstelėjo man alkūne į šoną:
– Matai, tikras genijus!
Žanas Polis suko ratus tuo pačiu greitu vienodu žingsniu ir šaukė toliau:
– VISI MES TURIM TĄ ĮPJOVĄ UŽPAKALY, TIESA? ŠTAI ČIA, ŽEMIAU, BEVEIK PER VIDURĮ, TAIP? TEN, IŠ KUR KRINTA ŠŪDAI, AR NE? NA, BENT JAU TIKIMĖS, KAD JIE IŠ TEN KRIS! ATIMK IŠ MŪSŲ ŠŪDĄ IR MES – LAVONAI! TIK PAGALVOKIT, KOKIAS ŠŪDO KRŪVAS PRIŠIKAM PER GYVENIMĄ! IR VISKĄ SUGERIA ŽEMĖ! JŪROS IR UPĖS DŪSTA NUO MŪSŲ ŠŪDO! ESAM NIEKINGI SUSKRETĘ ŠŪDŽIAI! NEKENČIU! KASKART, KAI TIK ŠLUOSTAUS SUBINĘ, IMU NEKĘST KIEKVIENO IŠ MŪSŲ!
Jis stabtelėjo, regis, pastebėjo Pinčotą.
– Tau reikia pinigų, ar ne?
Pinčotas išsišiepė.
– Gerai, šūdausi, gausiu aš tau tų sumautų pinigų, – pasakė Žanas Polis.
– Ačiū. Ką tik pasakiau Činaskiui, kad jūs genijus.
– Užsičiaupk!
Žanas Polis stabtelėjo ir pažvelgė į mane.
– Labiausiai tavo darbai man patinka todėl, kad jie išjudina tai, kas įprasta. Ir tuos, kuriuos reikia išjudinti. O tokių – milijonai. Jei tik toliau sugebėsi išlaikyt tą savo tyrą kvailumą, vieną dieną gali sulaukt skambučio iš pragaro.
– Jau sulaukiau. Ir ne kartą.
– O? Tikrai? Ir kas skambino?
– Buvusios merginos.
– DUNDUKAS! – suklykė Žanas Polis ir vėl ėmė sukti ratus apie stalą ir kasytis.
Galiausiai, apsukęs didesnį nei ankstesni ratą, movė į miegamąjį, užtrenkė duris ir dingo iš akių.
– Brolis šiandien prastai jaučiasi, – pasakė Anri Leonas. – Jis prislėgtas.
Vėl pripildžiau ištuštėjusias taures.
Pinčotas pasilenkė prie manęs ir sušnibždėjo:
– Šiuose apartamentuose jie jau dienų dienas valgo ir geria, ir niekas jiems nepateiks jokių sąskaitų…
– Tikrai?
– Viską apmoka Frencis Fordas Lopala. Jis įsitikinęs, kad Žanas Polis – genijus…
– „Meilė“ ir „Genijus“ labiausiai nuvalkioti žodžiai, – tariau.
– Jau imi kalbėt nei šį, nei tą, – įsiterpė Sara. – Tuoj visai nusitašysi.
Kaip tik tuo metu iš savo pakampės išniro Džonas Lukas Modaras. Priėjo tiesiai prie mūsų.
– Įpilkit ir man to sukrušto vyno, – paprašė.
Įpyliau sklidiną taurę. Džonas Lukas ją ištuštino vienu mauku. Įpyliau jam dar.
– Skaičiau jūsų rašliavą, – tarė jis. – Geriausias dalykas, kad ji be galo paprasta. Gal turėjot kokių galvos traumų?
– Gal ir turėjau. 1957-aisiais netekau beveik viso kraujo. Prasivoliojau skurdžių ligoninės rūsy dvi paras, kol mane aptiko kažkoks sąžinės dar nepraradęs kvanktelėjęs internas. Veikiausiai tada netekau daug ko, ir ne tiek fiziškai, kiek protiškai.
– Tai vienas mėgstamiausių jo pasakojimų, – įsiterpė Sara. – Nors aš jį ir myliu, jūs nė neįsivaizduojat, kaip man įsiėdus ši istorija.
– Aš tave irgi myliu, Sara, – tariau, – tiesiog vis iš naujo kartodamas senus paistalus, po truputį pats imi įtikėt, kad viskas taip ir buvo.
– Gerai, pupuliuk, atsiprašau, – pasakė Sara.
– Klausykit, – pradėjo Džonas Lukas, – norėjau jūsų paklaust, ar sutiktumėt parašyti angliškus dialogus mano būsimo filmo titrams? Be to, filme norėčiau panaudot epizodą iš vieno jūsų apsakymų, kur vyriškiui po stalu čiulpia pimpalą, o jis tuo metu tvarko kontoros reikalus, kalba telefonu ir visa kita. Sutarta?
– Sutarta, – atsakiau.
Tada mes tiesiog prisitraukėm kėdes ir ėmėm pilt. O Džonas Lukas ėmė malt liežuviu. Malė ir malė, malė nesustodamas ir spoksojo vien tik į mane. Iš pradžių jaučiausi pamalonintas, bet po kurio laiko visa tai pradėjo užknisti.
Džonas Lukas postringavo neužsičiaupdamas. Buvo niūrus ir laužė iš savęs Genijų. Galbūt jis ir buvo Genijus. Man nuo to nei šilta, nei šalta. Bėda tik ta, kad Genijais mane pradėjo atakuoti dar mokykloj – Šekspyras, Tolstojus, Ibsenas, Dž. B. Šo, Čechovas, visi kiti nuobodylos. Nors šitie tai dar nie-ko, buvo ir nykesnių: Markas Tvenas, Hotornas, seserys Brontės, Dreizeris, Sinkleris Luisas – visi jie prislėgdavo kaip cemento plokštės, norėdavai ištrūkti ir lėkt kuo toliau, bet jie buvo it nesukalbami kvaili tėvai, reikalaujantys paklusti taisyklėms ir nurodymams, kurie net lavoną priverstų susigūžti.
Džonas Lukas postringavo neužsičiaupdamas. Tik tiek teprisimenu. Nebent dar tai, kad retkarčiais įsiterpdavo mano brangioji Sara: „Henkai, negerk tiek daug. Pristabdyk truputį. Nenoriu, kad ryte pakratytum kojas.“
Bet Džoną Luką buvo pagavęs įkvėpimas.
Jau seniai nebesupratau, ką jis šneka. Mačiau, kaip juda jo lūpos. Jis nekėlė susierzinimo, tiesiog buvo priešais. Neapsiskutęs. Viešėjom keistam Beverli Hilso viešbuty, kur žmonės vaikšto kaip povai. Stebuklingam pasauly. Man patiko – nieko panašaus anksčiau nebuvau regėjęs. Beprasmiška, tobula ir saugu.
Vynas liejosi, Džonas Lukas postringavo.
Aš po truputį išsijungiau. Dažnai bendraujant su žmonėm, – tiek gerais, tiek blogais, – mano juslės tiesiog atbunka, aš pavargstu ir paprasčiausiai pasiduodu. Išlieku mandagus. Pritariamai linksiu. Apsimetu, kad klausaus ir suprantu, nes nenoriu nieko įžeisti. Tai viena silpnybių, dėl kurios gyvenime esu patyręs bene daugiausia nemalonumų. Mėgindamas išlikt mandagus, kaskart paverčiu savo sielą į kažin kokią dvasinę pliurzą.
Šiaip ar taip, koks skirtumas. Mano smegenys išsijungia. Aš klausausi. Reaguoju į pašnekovus. O šie būna per buki, kad suprastų, jog manęs čia tiesiog nėra.
Gėrimai liejosi, Džonas Lukas postringavo toliau. Nė neabejoju, jog jis pažėrė pritrenkiamų įžvalgų. O aš tik sėdėjau, sutelkęs dėmesį į jo antakius…
Kitą rytą, apie vienuoliktą, mums su Sara dar tebesivoliojant lovoj, suskambo telefonas.
– Klausau?
Skambino Pinčotas.
– Klausyk, noriu tau šį tą pasakyti.
– Rėžk.
– Modaras VISIŠKAI NEKALBUS. Iki šiol dar NIEKAS, NIEKAS NEBUVO JO PRIVERTĘS ŠITIEK DAUG ŠNEKĖT! TU VIENINTELIS, KURIAM TAI PAVYKO! O VAKAR JIS KALBĖJO VALANDŲ VALANDAS NĖ NEATSIKVĖPDAMAS! VISI LIKO PRITRENKTI!
– A, šit kaip.
– TU NESUPRANTI! JIS NIEKAD BURNOS NEPRAŽIOJA! O SU TAVIM ŠNEKĖJOS VALANDŲ VALANDAS!
– Paklausyk, Džonai. Labai gaila, bet man skauda galvą, noriu miegoti.
– Gerai. Tik dar vieną dalyką pasakysiu.
– Na?
– Apie Žaną Polį Sanrą.
– Aha.
– Jis sako, kad privalau kentėti, kad dar per mažai iškentėjau ir kai jau būsiu iškentęs kur kas daugiau, jis atras man pinigų.
– Aišku.
– Keistuolis, ar ne? Tikras genijus.
– Taip, – atsakiau. – Gryna tiesa.
Padėjau ragelį.
Sara tebemiegojo. Pasisukau ant dešinio šono, veidu į langą: kartais užknarkiu, todėl norėjau, kad garsas sklistų į kitą pusę nuo Saros.
Vos nugrimzdau į švelnią tamsą, tą vienintelę, neskaitant mirties, mums duotą poilsio priebėgą, mėgstamiausia Saros katė Gražkė šmurkštelėjo nuo specialiai jai skirtos pagalvėlės Saros galvūgalyje ir pratapsėjo mano veidu. Naguota letenėlė įsirėmė man į ausį, tada katė šlumštelėjo ant grindų, nuzujo išilgai kambario ir stryktelėjusi įsitaisė ant praviro lango palangės. Įsispoksojo į rytus. Pakilus šūdinai saulei, mane užplūdo tikrai ne labiausiai įkvepiančios mintys.
7
Tą vakarą, kiurksodamas prie rašomosios mašinėlės, dukart įsipyliau išgerti, dukart išgėriau, surūkiau tris cigaretes, per radiją pasiklausiau Bramso Trečiosios, o tada pagaliau suvokiau, kad to sumauto scenarijaus niekad nepradėsiu, jei negausiu kokio nors impulso. Surinkau Pinčoto telefono numerį. Atsiliepė.
– Klausau?
– Džonai, tai Henkas.
– Henkai, kaip laikais?
– Neblogai. Klausyk, dešimt gabalų paimčiau dabar.
– Betgi sakei, kad avansas tik kliudys kūrybiniam procesui.
– Persigalvojau. O kūrybinis procesas, jei ką, dar net neprasidėjo.
– Kaip?..
– Na, daugmaž viską jau apgalvojau, bet realiai kol kas nieko neparašiau.
– Apie ką rašysi?
– Apie latrą, kuris kiauras paras mirksta baruose.
– Manai, kad žmonėms tai bus įdomu?
– Žinai, Džonai, jei rūpinčiaus, kas žmonėms įdomu, neparašyčiau nė eilutės.
– Gerai. Atvežti čekį?
– Ne. Išsiųsk paštu. Šįvakar. Ačiū.
– Ačiū tau, – atsakė Džonas.
Grįžau prie rašomosios mašinėlės ir atsisėdau. Suveikė akimirksniu. Ėmiau spausdinti:
LIŪDNO VAIZDO LATRO ŠVELNI SIELA
DENDŽIO BARAS. DIENA.
KAMERA DUODA PANORAMINĮ VAIZDĄ IŠ VIRŠAUS Į APAČIĄ. RODOMAS BARO EKSTERJERAS, PO TRUPUTĮ SLENKAMA ARTYN. Pro įėjimą patenkama Į VIDŲ.
Ant baro kėdės sėdi JAUNUOLIS. Atrodo, jis čia praleido visą amžinybę. Kilsteli prie lūpų bokalą…
Pagaliau pajudėjau iš vietos. Sunkiausia – parašyt pirmąsias eilutes, paskui jau viskas vyksta savaime. Visada yra apie ką rašyti, reikia tik tinkamo postūmio.
Mintimis nusikėliau į tą barą. Prisiminiau myžalų smarvę, kurią užuosdavai, kad ir kur sėdėtum. Kad ją užmuštum, turėdavai tuojau pat išgerti. Vien kad apsiprastum su tuo kvapu, privalėjai susiverst keturis ar penkis stiklus. Iš atminties iškilo nuolatiniai to baro plempikai: jų kūnai, veidai, balsai. Atrodė, lyg vėl būčiau atsidūręs tarp jų. Vėl mačiau tą patį pilstomą alų, paduodamą plono stiklo, į viršų platėjančiuose bokaluose, tas pačias baltas po truputį sėdančias putas. Alus būdavo jaunas, po pirmo gurkšnio – gero ketvirčio bokalo – įtraukdavai oro į plaučius, trumpam sulaikydavai kvėpavimą ir tada jau galėdavai gyvent. Rytais dirbęs barmenas buvo neblogas žmogus. Dialogas, regis, ėmė megztis pats. Spausdinau nesustodamas…
Po kiek laiko suskambo telefonas. Tarptautinis skambutis. Iš Vokietijos, mano agentas ir vertėjas Karlas Fosneris. Karlas mėgo šnekėti taip, kaip, jo manymu, šneka Amerikos hipiai:
– La, senas krušliau, kaip gyvenimėlis?
– Neblogas, Karlai. O kaip tau, vis dar smaukais?
– Aha, spermos dėmėm nusėtos jau visos lubos.
– Šaunuolis.
– Ačiū, pupuliuk. Mokaus iš tavęs. Beje, pupuliuk, turiu gerų naujienų. Pasakyt?
– Rėžk, mažiau.
– Be to, kad subine švilpauju liaudies melodijas, išverčiau dar ir tris tavo knygas: eilėraščių rinkinį „Lemties utėlės“, apsakymų knygiūkštę „Kloakos godos“ ir romaną „Gaisrinė“.
– Skolingas tau kairį kiaušą, Karlai.
– Gerai. Atsiųsk jį paštu. Tik, pupuliuk, tai dar ne viskas…
– Nagi, nagi.
– Turėjom čia praėjusį mėnesį knygų mugę, buvau susitikęs su krienais iš šešių didžiausių Vokietijos leidyklų, tai turiu pasakyt, kad jiems nuo tavęs stovi!
– Nuo manęs?
– Nuo tavo rašliavos, kerti?
– Aha.
– Pasikviečiau juos visus šešis pas save į viešbutį, pastačiau alaus, vyno, sūrio, riešutų. Tada pasakiau, kad priimu jų siūlymus dėl avanso už tas tris knygas. Jie nusižvengė ir įniko lakti. Šiaip ar taip, turim tuos šikšnius kišenėj. Esi tikra sensacija, ir jie tai žino. Suskėliau kelis bajerius, kad jie atsipalaiduotų, o tada prasidėjo derybos. Netempdamas gumos pasakysiu, kad Krumfas pasiūlė daugiausia. Pasirašėm su tuo šikšnium sutartį. Paskui visi nusitašėm kaip kiaulės, ypač Krumfas. Vos ant kojų bepastovėjom. Žodžiu, kalėm jiems į klyną. Esi garsenybė, kaip koks Flinas!
– Tu kietas bičas, Karlai. Kokia mano dalis?
– Pupuliuk, gausi apie trim penkis gabalus. Pervesiu kitą savaitę.
– Geras!
– Čia tau, senas krušliau, ne stiklą pūsti. Nuskilo.
– Dar ir kaip, mažiau. Klausyk, Karlai, esi girdėjęs šitą: kuo skirias vištos šiknaskylė nuo triušio šiknaskylės?
– Ne, o kuo?
– Paklausk Pimpalėno.
– Cha! Gerai, iki!
Tuo mūsų pokalbis ir baigėsi.
Per valandą pasidariau turtingesnis trisdešimt penkiais tūkstančiais dolerių. Trisdešimt badmiriavimo ir nepripažinimo metų pradėjo atsipirkti.
Grįžau prie rašomosios mašinėlės, įsipyliau sklidiną stiklą, kaipmat jį ištuštinau, tada įsipyliau vėl. Pakėliau nugesusį cigarą, prisidegiau. Radijas transliavo Šostakovičiaus Penktąją. Ėmiau spragsėti klavišais:
Barmenas Lukas palinksta virš baro, pažvelgia į priešais įsitaisiusį jaunuolį.
LUKAS. Klausyk, kiurksai čia kiauras paras. Nieko neveiki, tik laki.
JAUNUOLIS. Aha.
LUKAS. Tikrai nenoriu tavęs įžeist ar kažką, bet šitas šūdas niekur nenuves.
JAUNUOLIS. Viskas gerai, Lukai, dėl manęs nesijaudink. Svarbiausia, kad žmonės čia rinktųsi.
LUKAS. Žinoma, vaiki. O tu ką, daugiau neturi kuo užsiimt?
JAUNUOLIS. Klausyk, Lukai, esi girdėjęs šitą: kuo skirias vištos šiknaskylė nuo triušio šiknaskylės?
LUKAS. Nereikia man tų kvailų juokelių. Man tik įdomu, ar, be girtuoklysčių, dar kuo nors užsiimi?
JAUNUOLIS. Velnias. Atrodo, buvau šeštoj klasėj. Mokytoja uždavė parašyti rašinėlį apie giliausiai į atmintį įsirėžusius gyvenimo įspūdžius. O aš nenorėjau postringaut apie kokią nors išvyką į Denverį ar panašiai.
LUKAS. Hm.
JAUNUOLIS. Žodžiu, aprašiau vieną sykį sode aptiktą varlę. Viena jos koja buvo įstrigus tarp tvoros vielų. Ji negalėjo ištrūkti. Išlaisvinau jai koją, bet ji nė nepajudėjo.
LUKAS (nusižiovauja). Ir ką?
JAUNUOLIS. Pasidėjau ją sau ant kelių ir ėmiau su ja šnekėtis. Pasakiau, kad ir aš įkliuvęs į spąstus, ir mano gyvenimas kažkur įstrigęs. Kalbėjau ilgai. Galiausiai ji nušoko ant žemės ir nustraksėjo per pievą. Paskui dingo kažkur tarp krūmų. Tada pamaniau, kad tai pirmas gyvenime sutiktas padaras, kurio iš tiesų pasiilgsiu.
LUKAS. Ir ką?
JAUNUOLIS. Mokytoja perskaitė rašinėlį visai klasei. Visi vaikai verkė.
LUKAS. Aišku, ir ką?
JAUNUOLIS. Na, tada pamaniau, kad kada nors galėčiau tapti rašytoju.
LUKAS (palinksta arčiau JAUNUOLIO). Vaiki, tau galvoj negerai!
Nusprendžiau, kad scenarijaus šiam vakarui pakaks. Kiurksojau ant kėdės ir klausiaus radijo. Nepamenu, kaip nuėjau miegoti. Bet ryte nubudau lovoj.
8
Viną Merbedą rekomendavo Maiklas Hantingtonas, oficialus mano fotografas, kuris nuolat vis čiauškino savo aparatu man prieš nosį, nors šios pastangos jokios labiau apčiuopiamos naudos jam kol kas nenešė.
Merbedas buvo mokesčių konsultantas. Vieną vakarą šis juodbruvas nedidukas žmogėnas atėjo su portfeliu. Iki jam pasirodant, kelias valandas ramiai siurbiau vyną. Kartu su Sara sėdėjom išsidrėbę priešais mano seną juodai baltą televizorių.
Jis mandagiai pabarškino į duris, aš jį įleidau, supažindinau su Sara ir įpyliau vyno.
– Ačiū, – gurkštelėjęs pasakė. – Žinot, čia, Amerikoje, jei pats neišleidžiate pinigų, juos iš jūsų atima.
– Rimtai? Ir ką turėčiau daryt?
– Įsigykit namą.
– Hm?
– Nuo įmokų už nekilnojamąjį turtą grąžinami mokesčiai.
– Aha. Kas dar?
– Pirkit automobilį. Grąžinami mokesčiai.
– Visi?
– Ne, tik dalis. Aš viską sutvarkyčiau. Reikia tik sumaniai išnaudot visas esamas galimybes. Štai, pažiūrėkit…
Vinas Merbedas atsegė portfelį ir išsitraukė šūsnį įvairių popierių. Atsistojo ir su visais šiais popieriaus lapais priėjo prie manęs.
– Nekilnojamasis turtas. Štai, pirkau šiek tiek žemės Oregone. mokesčių dalis grąžinama. Ten dar kažkiek akrų tebeparduodama. Galėtumėt įsigyti. Tikėtina, kad kasmet šio turto vertė kils dvidešimt trim procentais. Kitaip tariant, po ketverių metų įdėti pinigai padvigubės…
– Pala, pala, šiek tiek atvėskit.
– Kas atsitiko?
– Neturiu jokio noro pirkti tai, ko nematau. Nenoriu pirkt nieko, ko ištiesęs ranką negalėčiau paliest.
– Norit pasakyti, kad manim nepasitikit?
– Juk matau jus pirmą kartą.
– Turiu klientų visam pasauly!
– Verčiau jau pasikliausiu instinktais.
Vinas Merbedas apsigręžė ir nukulniavo prie sofos, ant kurios gulėjo jo paliktas paltas. Apsivilko ir pasičiupęs portfelį išbėgo pro duris.
– Tu jį įžeidei, – pasakė Sara. – Jis tik norėjo paaiškint, kaip galėtum sutaupyt pinigų.
– Vadovaujuos dviem taisyklėm. Pirma, niekad nepasitikėk žmogum, kuris rūko pypkę. Antra, niekad nepasitikėk žmogum, kurio batai išblizginti.
– Jis gi pypkės nerūkė.
– O atrodo kaip užkietėjęs pypkorius.
– Tu jį įžeidei.
– Nesijaudink, dar sugrįš…
Durys atsilapojo – į vidų vėl įžengė Vinas Merbedas. Grįžo prie sofos, vėl nusivilko paltą, prie kojų pasidėjo portfelį. Tada pažvelgė į mane.
– Maiklas minėjo, kad statot žirgų lenktynėse.
– Aha…
– Kai atvykau čia iš Indijos, įsidarbinau Holivudo parko hipodrome. Buvau šlavėjas. Matėt šluotas, kuriom sušluoja išmėtytus bilietus?
– Aha.
– Pastebėjot, kokios jos plačios?
– Aha.
– Tai mano sumanymas. Seniau ten naudojo įprastas šluotas. O aš pasidariau kitokią. Nunešiau ją parodyt administracijai ir jie nusprendė pasinaudot mano išradimu. Perėjau dirbti į administraciją ir nuo to laiko kylu vis aukštyn.
Įpyliau jam dar vyno. Jis gurkštelėjo.
– Klausykit, ar jūs geriat, kai rašot?
– Taip, ir nemažai.
– Matyt, padeda įkvėpimui. Galėčiau padaryti taip, kad už gėrimus atgautumėt mokesčių dalį.
– Tai įmanoma?
– Žinoma. Aš juk pirmas, atradęs būdą susigrąžint mokesčių dalį nuo sunaudoto benzino. Tai mano idėja.
– Kalės vaikas, – tariau.
– Įdomu, – pasakė Sara.
– Galiu viską sutvarkyti taip, kad jums apskritai nereikės mokėt jokių mokesčių ir viskas bus absoliučiai teisėta.
– Skamba neblogai.
– Maiklas Hantingtonas mokesčių nemoka. Paklauskit jo paties.
– Tikiu. Nemokėkim jokių mokesčių.
– Gerai, tik turit elgtis, kaip pasakysiu. Pirmiausia, įsigykit namą, paskui – automobilį. Pradėkit nuo to. O automobilį pirkit gerą. Pavyzdžiui, naują BMW.
– Gerai.
– Jūsų rašomoji mašinėlė mechaninė?
– Taip.
– Nusipirkit elektrinę. Grąžinami mokesčiai.
– Nežinau, ar sugebėčiau rašyt elektrine.
– Priprastumėt per porą dienų.
– Turiu galvoj, kad nežinau, ar galėčiau kurti elektrine.
– Norit pasakyti, kad bijot permainų?
– Taip, bijo, – įsiterpė Sara. – Anksčiau rašytojai rašė plunksnomis. Jei jis būtų gyvenęs tuo laikotarpiu, lygiai taip pat laikytųs įsikibęs plunksnos ir apie nieką kitą nenorėtų nė girdėt.
– Man vis dar rūpi sumauta mano siela.
– Bet juk gėrimų rūšis keičiat, tiesa? – paklausė Vinas.
– Taip…
– Tai gerai…
Vinas pakėlė taurę prie lūpų ir ją ištuštino.
Įpyliau visiems mums dar vyno.
– Viską sutvarkysim taip, kad teisiškai būsit laikomas įmone. Tada galėsit pasinaudot visom įmanomom mokesčių lengvatom.
– Skamba šlykščiai.
– Juk sakiau, jei norit nemokėti mokesčių, turit elgtis, kaip pasakysiu.
– Man rūpi tik rašyti, nenoriu užsikart sau ant sprando šitiek daug rūpesčių.
– Tereikės paskirti direktorių tarybą, sekretorių, iždininką ir taip toliau… Viskas labai paprasta.
– Skamba siaubingai. Tikras mėšlas. Gal jau geriau mokėsiu mokesčius. Neturiu nė menkiausio noro, kad kažkas imtų man knist protą. Nenoriu, kad vidurnaktį mokesčių inspektoriai baladotųs į duris. Sumokėsiu netgi daugiau, kad tik paliktų mane ramybėj.
– Tai kvaila, – tarė Vinas. – Niekas neturėtų mokėt jokių mokesčių.
– Kodėl tau nesuteikus Vinui progos? Juk jis nori padėti, – pasakė Sara.
– Klausykit, atsiųsiu jums įmonės steigimo dokumentus. Jums reikės tik juos perskaityt ir pasirašyt. Pamatysit, nėra ko baimintis.
– Matot, visas šis reikalas man… kaip ašaka gerklėj. Rašau scenarijų, noriu jam susikaupt.
– Scenarijų? Apie ką?
– Apie girtuoklį.
– A, apie save, ar ne?
– Yra ir kitų.
– Stengiuos, kad dabar jis gertų tik vyną, – įsiterpė Sara. – Kai susipažinom, buvo jau beveik lavonas. Lakdavo viskį, alų, degtinę, džiną…
– Jau kelerius metus konsultuoju Debį Evansą. Turbūt girdėjot apie jį, jis irgi scenaristas.
– Į filmus nevaikštau.
– Jis parašė „Kiškelį danguj“, „Lulu vaflius“, „Siaubą zoologijos sode“. Jis be vargo užkala šešiaženkles sumas. Ir naudojasi įmonės statusu.
Nieko neatsakiau.
– Mokesčiams jis neišleidžia nė cento. Ir viskas legalu…
– Suteik Vinui progą, – paragino Sara.
Kilstelėjau taurę.
– Gerai. Velniop. Už tai ir išgerkim!
– Šaunuolis! – nudžiugo Vinas.
Ištuštinau taurę ir atsistojęs susiradau naują butelį. Atkimšau jį ir vėl visiems papilsčiau.
Po truputį apsipratau su mintim, jog tampu machinatoriumi. Slidžiu gudručiu. Ir kodėl turėčiau finansuot bombas, žalojančias bejėgius vaikus? Geriau jau vairuoti BMW. Įsikurti vaizdingoj pakrantėj. Balsuoti už respublikonus.
Tada į galvą šovė kita mintis:
Ar tik nevirstu vienu tų veikėjų, kurių pats niekad pakęst negalėjau?
Velniop, jokių didesnių pinigų vis tiek neturiu. Kodėl gi nepažaidus grynai dėl juoko?
Toliau gėrėm vyną, kažką šventėm.
9
Taigi, sulaukęs šešiasdešimt penkerių, rinkausi pirmąjį savo namą. Prisiminiau, kad mano tėvui nuosavas namas buvo viso gyvenimo tikslas. Jis man sakydavo: „Per savo gyvenimą išsimokėsiu už vieną namą, kurį po mano mirties paveldėsi, o tu per savo gyvenimą įsigysi dar vieną ir kai mirsi, savo sūnui paliksi jau du namus. O tada tavo sūnus…“
Visas šis procesas man atrodė siaubingai lėtas: namas po namo, mirtis po mirties. Dešimt kartų, dešimt namų. O paskui gims veikėjas, kuris galiausiai praūš visą šį turtą, arba supleškins vienu degtuko brūkštelėjimu, ir išlėks į gatvę kiaušius prisidengęs vaisių skynėjo kibiriuku.
Ir štai dabar ieškojau namo, nors jo pirkti visai nenorėjau, ir ketinau rašyti scenarijų, nors jo rašyti irgi visai nenorėjau. Po truputį kasiausi sau duobę ir tai suvokiau, bet pasukt atgal nebeturėjau jėgų.
Pirmoji nekilnojamojo turto agentūra, į kurią atsibeldėm, buvo Santa Monikoj. Vadinosi „XXI amžiaus būstas“. Tokio plauko pavadinimai dabar madingi.
Sara ir aš išlipom iš automobilio ir įėjom į vidų. Prie stalo sėdėjo jaunas vyrukas su peteliške, gražiais dryžuotais marškiniais ir raudonom petnešom. Tikras puošeiva. Sklaidė popierius. Mus užgirdęs liovėsi ir pakėlė akis.
– Kuo galėčiau padėti?
– Norim pirkt namą, – pasakiau.
Vyrukas pakreipė galvą į šoną ir įsispoksojo į sieną. Praėjo minutė. Dvi.
– Varom iš čia, – tariau Sarai.
Grįžom į automobilį, užvedžiau variklį.
– Kaip tai suprast? – paklausė Sara.
– Jis nenori turėt su mumis jokių reikalų. Sėdėjo sau žmogus, skaitė, o čia išlendam mes, driskiai kažkokie niekam tikę. Nusprendė, kad dėl mūsų neverta tuščiai gaišti laiko.
– Bet yra juk ne taip.
– Gal ir ne taip, bet aš pasijutau lyg skuduru į snukį gavęs.
Nuvažiavau tolyn, gerai nė nežinodamas kur.
Visa tai įskaudino. Žinoma, buvau pagiringas ir nesiskutęs, be to, visad vilkiu drabužiais, kurie idealiai ant manęs gal ir neguli. O ir visi tie mano patirti skurdo metai, matyt, paliko savo antspaudą. Vis dėlto nemanau, kad išmintinga spręsti apie žmogų tik pagal jo išvaizdą. Kur kas protingiau įspūdį susidaryti pagal tai, kaip jis elgiasi, ką šneka.
– Dievulėliau, – nusikvatojau, – dar ims ir atsitiks taip, kad niekas mums jokio namo neparduos!
– Tas vyrukas kretinas, – pasakė Sara.
– „XXI amžiaus būstas“ – viena didžiausių nekilnojamojo turto agentūrų valstijoj.
– Tas vyrukas kretinas, – pakartojo Sara.
Tebesijaučiau pažemintas. Galbūt aš tikrai tesu kažkoks bukas nuopisa. Viskas, ką moku – stuksenti rašomosios mašinėlės klavišais, ir net tai darau nereguliariai.
Išvažiavom į kalvotą vietovę.
– Kur mes? – paklausiau.
– Topangos kanjone, – atsakė Sara.
– Atrodo sumautai.
– Viskas čia gerai, jei tik nekreipsim dėmesio į kylančius potvynius bei gaisrus ir nušiurusius naujuosius hipius.
Pastebėjau iškabą: „Beždžionių rojus“. Tai buvo baras. Sustojau, mes išlipom. Prie įėjimo stovėjo krūva motociklų. Plieninių žirgų, kaip dabar juos mėgsta vadint.
Įėjom į vidų. Beveik sausakimša. Vien vyrukai odinėm striukėm ir purvinom kaklaskarėm. Kai kurių veidai išvagoti randų. Kiti barzdoti, tik tos barzdos kažkokios nušiurusios. Daugelio akys blyškiai mėlynos, apvalios ir apatiškos. Visi sėdėjo tylėdami, galėjai pamanyt, kad jie čia taip trūnija jau ištisas savaites.
Susiradom porą laisvų kėdžių.
– Du alaus, – užsakiau, – bet kokio butelinio.
Barmenas nušlepsėjo vykdyt užsakymo.
Alus netrukus atkeliavo, ir mes su Sara išsyk gurkštelėjom.
Pastebėjau, kad kitam baro gale į mus įsispitrijo kažkoks tipas. Apvalaus ir šiek tiek imbeciliško veido. Tai buvo jaunuolis su purvinai ruda ševeliūra ir tokios pat spalvos barzda, tačiau visiškai baltais antakiais. Jo apatinė lūpa buvo nukarus, tarsi žemyn ją temptų koks nematomas svoris. Aptekus seilėmis ir gleivėta.
– Činaskis, – išvebleno jis, – po galais, juk tai ČINASKIS!
Nežymiai jam linktelėjau ir nusigręžiau.
– Vienas mano skaitytojų, – tariau Sarai.
– Oho, – atsakė ji.
– Činaskis! – išgirdau sau iš dešinės.
– Činaskis! – atsiliepė dar vienas balsas.
Priešais mane išdygo viskio stiklas. Pakėliau jį:
– Ačiū, draugužiai! – pasakiau ir susiverčiau gėrimą į gerklę.
– Neįsijausk, – sudraudė Sara, – pats žinai, koks esi. O tai paskui mes iš čia niekaip nebeišsikepurnėsim.
Barmenas atnešė dar vieną viskio. Tai buvo smulkaus sudėjimo vyrukas, visas jo veidas išmuštas tamsiai raudonom dėmėm. Iš visų čia esančių atrodė nemaloniausiai. Jis atsistojo priešais ir įsispoksojo į mane.
– Činaskis, – pasakė jis, – geriausias pasaulio rašytojas.
– Jei jau taip tvirtinat, – tariau ir gurkštelėjau viskio. Tada stiklą padaviau Sarai, o ši jį akimirksniu ištuštino.
Ji kostelėjo ir pastatė stiklą ant baro.
– Gėriau tik tam, kad tau mažiau liktų.
Aplink mus pamažu pradėjo rinktis žmonės.
– Činaski, Činaski… Krušliau tu… Perskaičiau visas tavo knygas, VISAS!.. Činaski, nori, šleptelėsiu tau per subinę?.. Klausyk, Činaski, o tau dar stovi?.. Činaski, Činaski, gal galiu tau perskaityt vieną savo eilėraščių?
Sumokėjau už alų, mes patraukėm durų link. Vėl krito į akis odinės striukės ir negyvi veidai. Džiaugsmo ar didelės drąsos juose nebuvo nė pėdsako. Visi šie nelaimėliai atrodė lyg pažymėti, akimirkai pajutau didžiulį ilgesį ir tarsi koks Dostojevskis panūdau juos apkabinti, paguosti, suspausti glėbyje, bet puikiai suvokiau, kad galiausiai iš to vis tiek nieko nebūtų, tik pajuoka ir visų mūsų pažeminimas. Pasaulis nuėjo kažkur per toli ir vietos jame spontaniškam geranoriškumui vis mažiau. Kiekvienas mūsų turim to mokytis kaskart iš naujo.
Jie nusekė mums iš paskos.
– Činaski, Činaski… O kas tai per nuostabi panelytė? Biče, tu jos nevertas!.. Činaski, kurgi tu, išgerk su mumis! Būk žmogus! Elkis taip, kaip rašai, Činaski! Nebūk šiknius!
Jie, aišku, buvo teisūs. Sėdom į automobilį, užvedžiau variklį ir, visiems jiems besigrūdant aplink, palengva pajudėjau iš vietos. Žmonės nenoromis prasiskyrė duodami kelią, kai kurie jų siuntė oro bučinius, kai kurie rodė nepadorius ženklus, vienas kitas stukseno į langą. Šiaip ne taip ištrūkom.
Įsukau į pagrindinį kelią ir nuvažiavau tolyn.
– Tai ką, – tarė Sara, – štai kokie tavo skaitytojai?
– Taip, manau, daugmaž tokie.
– O protingi žmonės tavo knygų neskaito?
– Tikiuosi, skaito ir jie.
Važiavom tylėdami. Galiausiai Sara paklausė:
– Apie ką galvoji?
– Apie Denisą Bodį.
– Denisą Bodį? Kas jis toks?
– Jis buvo vienintelis mano draugas vidurinėj. Įdomu, ką jis dabar veikia.
Versta iš: Charles Bukowski. Hollywood. New York: Ecco, 2002