Harold Norse. Eilėraščiai

2009 m. Nr. 11

Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas

Haroldas Norse’as (g. 1916 Niujorke) – amerikiečių poetas, prozininkas ir vertėjas. Būdamas dvidešimt dvejų pateko į W. H. Audeno aplinką, vėliau globotas Williamo Carloso Williamso. Labiausiai išgarsėjo kaip vienas ryškiausių bytnikų kartos poetų. Nemažą gyvenimo dalį praleido Europoje, 1960–1963 m. kartu su Williamu S. Burroughsu, Allenu Ginsbergu ir Gregory Corso gyveno Paryžiuje, garsiajame „Beat Hotel“. Pastaruosius keturiasdešimt metų gyvena San Franciske.

 

šventoji mėsėdė

      

mes kapstinėjamės po antikos šukes
tarp leisgyvių kiparisų
pridususių nuo Atėnų smogo
spragsim fotoaparatais.

katės ir toliau sau kaitinas
neryškioj saulėj
iš ekstazės nusipurto pririšta ožka
Partenonas nuo kreminių aukštybių žvelgia žemyn
kerpės ir rūdys kramsnoja frontoną
keliautojo pėdos išsklaido
senovės virpesių kerus.

žolė kala
pažvelgus į rūdimis nusėtus apelsininius kapitelius
susimąsčius: Kam reikalingas branduolinis Apolonas?
termobranduolinė Minerva?
finišo tiesiojoj susmukusi Nikė?

mums reikia Antikristo
turbūt čia pat už kampo jis žaidžia futbolą
tas mielas berniukas, kurį kadaise vadino Erotu
jis nori, kad būtume laimingi.

grąžinkit šventąją mėsėdę
kuri gimė ne iš mergelės
bet Maloningosios Judėjimų Už Taiką Motinos
kad išnaikintų bombas ir išvalytų orą –
ji mostels skėčiu ir pakeis pasaulį.

na, žinoma, kai kala žolė
senieji žodžiai virsta pelenais ir
iš rudo monoksido ryto debesų
užgimsta nauji.

                     Atėnai, 1964 m. sausis

 

ji pasakojo apie Debussy, van Gogh’ą ir lietų

      

ji buvo vardu Marcia,
pasibaigus pamokoms skambindavo
„Juodosios lėlės keikvoką“.
Marcia nešiojo rudą peruką
ir akinius raginiais rėmeliais,
kad nebūtų akivaizdžiai
matyti, jog neturi antakių. Jos
lūpos buvo plonytės
ir perblyškusios. tamsios jos
akys skausmingai žybčiodavo.
kai buvau penkiolikos,
vieną lietingą vakarą Marcia
vėl sėdo skambinti Debussy. Tarp
tų nuostabių akordų jos
bjaurumas kažkaip ištirpo.
nedrįsau prie jos net prisiliesti,
nors juoda aptempta suknutė ir viliojo…
tuokart, klausydamas, kaip
ji pasakoja apie Debussy,
van Gogh’ą ir lietų, nusprendžiau,
kad jei neskambinsiu pianinu
arba nebūsiu šešių pėdų ūgio
įstabus gražuolis,
rašysiu
eilėraščius…

 

tikroji brolybė

      

jauni sunkvežimių vairuotojai
po mano langais iškrauna siuntą
aš iškišu galvą laukan
šūkteliu sveiki!

jie žvilgteli į mane
išsišiepia
apsičiupinėja
imasi savo naštos
aš lieku prie savosios

turėtų būti aiškiai pabrėžta –
iš kiekvieno pagal sugebėjimus
kiekvienam pagal poreikius

štai kur tikroji brolybė
numatyta
senoj pranašystėj!

                     San Franciskas, apie 1974 m.

 

sukultam veidrody

      

                                  Jane Bowels, in memoriam

Sukultam veidrody mano subinė su 3 skruostais.
Pelės šūdukas kukurūzų dribsniuose.
Sužiaumojau jį išvykdamas iš Tanžero, maniau –
riešutų mišinio sudedamoji, vėliau supanikavau.
2 valandas su Jane Bowels ieškojom daktaro.
Iš akių nesitraukė baisios ligos vizija:
mirties konvulsijos, žali vėmalai.
„Villa Mouniria“ (viečiukė priklausė prancūzei,
buvusiai kekšyno madam iš Šanchajaus)
kambary galybė tuščių Eukodolio buteliukų –
nesenos Burroughso viešnagės palikimas.
Daktaro taip ir neradom,
vargais negalais
tą pelės šūduką ir Jane juoką
išgyvenau.
Visi daktarai slapstės
nuo vidudienio karščio.

                            Atėnai, apie 1965 m.

 

blogiausia, ką gali jam pasakyti –
tu man patinki

      

                                              Charlesui Bukowskiui

jis daro tai, ką tikras vyras ir turėtų

stato žirgų lenktynėse
lošia kauliukais
tyčiojas iš pedikų
moterų
vegetarų
bibliotekininkų
poetų
įjunkęs į pakuotę alaus
prisilupa
ir iškvailėja

oho koks didis rašytojas!
gudrašiknis išpera!
kruvinas randuotas niurzgantis surukęs
GENIJUS!

pagrūmok kumščiu
tam senam žydpalaikiui danguj!

 

lipk visiems ant nuospaudų! Skaudžiai!
                      GENIJUS!

mesk jam orchidėjų
          puokštę!
jis ant jos nusišiks

išgama šmeižikas
mėsos kapotojas
kaulų trupintojas
bjaurus skerdikas
jis nusivems tau į veidą
nusijuoks iš tavo
o ir savo
skausmo

juk žmoniją sudaro kvailoka ir nyki dauguma
(tikra teisybė)
žmonija – tai nuobodybės
maskuotė
bet JIS – užsimaskavęs
GENIJUS!
sakau palikit jį ramybėj dėl Dievo
palikit jį ramybėj
liaukitės apie jį amžinai rašinėję recenzijas ir
apžvalgas „literaturkėse“
tai tik skatina jį aušinti burną
ir šaipytis
iš tokių geranorių

jis lyg Los Andželo Majakovskis
tarsi jiems ten tokio reikėtų
begėdiškas sodrus riaugulys
alergiškas sau
ir kitiems
griozdiškas pūvančios mėsos kalnas
irstantis ir apanglėjęs
kaip senoji Venecijos prieplauka
apsitraukęs polipais ir karpom iš žlugusių meilių
ne itin turtingos patirties

nagi palikit jį ramybėj
jis jūsų niekada nepripažins
jis jus išduos
jis nusimyš ant jūsų
išjuoks ir sunaikins
                      tik šmaukšt!
šnairuojančiom įtariom primerktom beždžioniškom akutėm
mažučiais pirštukais draskančiais kraujuojančią išangę
tom smulkutėm didelės gorilos rankom
tabaluojančiom
šiurpinančiom
nelimpančiom prie kūno

vyriškis kurio veidas tarsi priartinti mėnulio krateriai

rašantis eilėraščius iš savigraužos
neapykantos
šleikštulio
suicido

ir
blogiausia, ką gali jam pasakyti –
          tu
                      man
                                  patinki

Versta iš: Harold Norse. In the Hub of the Fiery Force. New York: Thunder’s Mouth Press, 2003