Charles Bukowski. Eilėraščiai
2022 m. Nr. 12
Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas
Charlesas Bukowskis – vienas žinomiausių ir kontroversiškiausių XX a. JAV rašytojų, susilaukęs galybės pasekėjų ir mėgdžiotojų, puikiai jau žinomas ir Lietuvos skaitytojams. Gimė 1920 m. Vokietijoje, vokietę vedusio Amerikos karininko šeimoje. Į JAV tėvai persikraustė, kai Charlesui tebuvo treji. Užaugo Los Andžele, čia praleido daugiau nei penkis dešimtmečius savo gyvenimo. Pirmąjį apsakymą išspausdino būdamas dvidešimt ketverių, trisdešimt penkerių pradėjo rašyti eilėraščius. Mirė 1994 m. San Pedro mieste, Kalifornijoje. Per gyvenimą parašė beveik penkias dešimtis prozos ir eilėraščių knygų – vis dėlto, nors vertinamas ir kaip romanistas, ir kaip apsakymų autorius, eilėraščių rinkiniai sudaro didžiumą rašytojo kūrybinio palikimo. Čia pateikiami eilėraščiai yra iš 1977 m. pasirodžiusio rinkinio „Meilė – tai pragaro šuva“ („Love is a Dog from Hell“).
iki soties prisižiūrėjau po tiltais sėdinčių,
pigų gėralą plempiančių valkatų blausiom akim
tu sėdi su manim
ant sofos
šįvakar,
naujoji moterie.
ar esi mačius
dokumentiką
apie mėsėdžius?
ten rodoma mirtis.
ir dabar man
daros įdomu,
kuris kurį mes
pajėgsim sudoroti
pirmiau –
iš pradžių fiziškai, o
galiausiai ir
dvasiškai?
mes dorojam gyvūnus
ir paskui vienas mūsų
sudoros kitą,
mano meile.
o kol kas
man verčiau patiktų,
jei tu pirmiausia
imtumeis pirmojo būdo,
mat, jei tik ankstesnė statistika
ką nors reiškia,
aš pirmiausia, be abejo,
imsiuos to antrojo.
karšta pupytė
„žinai, – tarė ji, – tu smurgsojai bare,
todėl nieko nematei,
bet aš šokau su vienu tokiu biču.
mes šokom, mes šokom
susiglaudę.
bet namo su juo nėjau,
nes jis žinojo, kad aš
su tavim.“
„baisingai ačiū“, – tariau
aš.
ji nuolatos galvoja apie seksą.
ji nešiojasi tas mintis su savim it kokį
daiktą popieriniam maišely.
šitokia energija.
jai tai niekada neišeina iš galvos.
ji spoksodavo į kiekvieną vyriškį, kuris tik
pasipainiodavo užeigose, rytais –
palinkusį prie kiaušinienės su kumpiu,
ar vėliau –
dorojantį priešpiečių sumuštinį
ar kepsnį pietums.
„aš stengiuosi būti panaši į
Merilin Monro“, – sakė ji
man.
„ji visados ištrūksta į
vieną ar kitą diskoteką pašokti
su kokiu nors babuinu, – sykį
papasakojo man bičiulis, – net stebiuosi,
kad šitiek ilgai su ja vis dar esi.“
ji pradingdavo hipodromuose
per žirgų lenktynes, o tada grįžusi
paatviraudavo: „net trys vyrai siūlėsi
man nupirkti ko nors išgerti.“
arba prašapdavo stovėjimo
aikštelėj, aš imdavau jos ieškoti,
o tada pamatydavau ją žingsniuojančią su
kokiu nors keistuoliu.
„na, jis ėjo iš ten, aš ėjau iš va ten, ir mes
kaip ir kartu paėjėjom kelio galą.
nenorėjau jo įskaudinti.“
ji sakydavo, kad aš – labai pavydus.
o vieną dieną ją tiesiog
sutraukė jos pačios lyties organai
ir ji pradingo.
galėjai pamanyt, kad tai kažin koks
žadintuvas įkrinta
į Didįjį kanjoną.
jis tarškėjo ir barškėjo, ir
čirškė, ir čirškė,
bet aš nebepajėgiau
jo nei matyti, nei girdėti.
dabar jaučiuosi kur kas
geriau.
pradėjau šokti stepą
ir nešioju juodą fetrinę
skrybėlę, kiek pasmaukęs žemyn,
kad pridengtų dešinę
akį.
pabėgimas
pabėgti nuo juodosios našlės
yra didis stebuklas – toksai pat kaip menas.
juk kokį tinklą ji geba nupinti,
pamažu tempiantį tave prie jos,
ji tave apkabins,
o kai ją patenkinsi,
nužudys
vis dar besiglaudžiantį jos glėby,
iščiulps iš tavęs kraują.
nuo savo juodosios našlės man pavyko pabėgt
tiktai dėl to, kad ji turėjo per daug patinų
savo tinkle
ir kol apkabino vieną, paskui kitą,
paskui dar kitą,
aš šiaip ne taip
išsilaisvinau,
grįžau
į ankstesnį būvį.
ji manęs ilgėsis –
ne mano meilės,
o mano kraujo skonio,
bet ji kieta, susiras sau kito
kraujo.
ji tokia kieta, kad man jau kone net ilgu savo mirties,
nors ne visai.
man pavyko pabėgti. dabar žvelgiu į kitus
tinklus.
grąžtas
mūsų vestuvių albumas –
taip ant jo parašyta.
pasklaidau jį.
jiedu ištempė dešimt metų.
kadaise buvo jauni.
dabar aš miegu jos lovoj.
jis jai paskambina:
„man reik pasiimt savo grąžtą.
paruošk jį. užvažiuosiu vaikų
dešimtą.“
atvažiavęs lūkuriuoja už
durų.
jo vaikai išvažiuoja
su juo.
ji grįžta į lovą.
aš ištiesiu koją,
pridedu ją prie josios.
kadaise ir aš buvau jaunas.
žmonių santykiai tiesiog negali būti
ilgalaikiai.
perkratau mintyse ankstesnes savo
moteris.
dabar jos, regis, nė neegzistuoja.
„pasiėmė grąžtą?“ – klausiu.
„taip, pasiėmė.“
įdomu, ar ir man kada prireiks
sugrįžti pasiimti savo bermudų
šortų ir „Šventojo Martino akademijos
laukuose“ plokštelės? Turbūt
prireiks.
Sandra
ji liekna ir aukšta
su auskarais
miegamojo panelytė
ilga
suknia
ji visada pakili
avi aukštakulnius
linksma
apsinešusi
nuo tablečių
nuo gėralo
Sandra palinksta
kėdėje į priekį
palinksta
Glendeilio link
laukiu, kol ji kaukštelės
kakta į spintos
rankeną
mėgindama prisidegti
naują cigaretę
nuo beveik jau
užgesusios
jai 32 ir ji mėgsta
jaunus šaunius
vaikinukus be žaizdų
kurių veidai – tarsi naujutėlaičių
lėkštelių
dugnas
štai tiek ji man
paporino
atsivedė parodyti ir savo trofėjus:
tylius šviesiaplaukius nulius jaunais
kūnais
kurie
jai paliepus:
a) sėdi
b) stovi
c) šneka
kartais ji atsiveda vieną
kartais porą
kartais tris
kad aš juos
apžiūrėčiau
Sandra atrodo tiesiog puikiai
su tom savo ilgom sukniom
matyt, išties galėtų
sudaužyti vyrui širdį
tikiuosi, vieną dieną
ji ras tokį.
Versta iš: Charles Bukowski. LOVE IS A DOG FROM HELL: POEMS 1974–1977. New York: Ecco, 2003.