Woody Allen. Smulkioji proza
2009 m. Nr. 10
Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas
Mano filosofija
Išplėtoti savo filosofinę sistemą mane paskatino štai toks įvykis: žmona, pasikvietusi į virtuvę paragauti pirmąsyk jos pagaminto suflė, netyčia užtėškė pilną šaukštą šio valgio tiesiai man ant kojos ir sulaužė kelis smulkesniuosius pėdos kaulus. Teko vykti pas daktarus, kurie, išnagrinėję rentgeno nuotraukas, prisakė visą mėnesį nesikelti iš lovos. Laukdamas, kol pasveiksiu, ėmiau gilintis į kai kurių įstabiausių Vakarų pasaulio mąstytojų darbus – kaip tik tokiam atvejui jau seniai laikiau atsidėjęs knygų stirtą. Numojęs ranka į chronologinę tvarką, pradėjau nuo Kierkegoro ir Sartro, vėliau negaišdamas perėjau prie Spinozos, Hiumo, Kafkos ir Kamiu. Iš pradžių baiminausi, kad šie skaitiniai pasirodys nuobodūs, bet atsitiko visiškai priešingai – mane tiesiog pakerėjo tai, kaip gyvai šie didieji protai gliaudo moralės, meno, etikos, gyvenimo ir mirties problemas. Iki šiol pamenu, koks smarkus jaudulys mane apėmė, kai perskaičiau vieną iš puikių Kierkegoro pastebėjimų: „Toks santykis, kuris santykiauja pats su savimi, – Pats – turi būti arba pats save nustatęs, arba nustatytas kito“1.
Ši idėja mane kone pravirkdė. Viešpatie, pamaniau, ir koks jis vis dėlto išmintingas! (Pats aš iš tų žmonių, kurie sugeba sukurpti du rišlius sakinius tema „Kaip aš praleidau dieną zoologijos sode“ tik įdėję nežmoniškų pastangų.) Tiesa, ši pastraipėlė man taip ir liko visiškai nesuprantama, bet ką jau čia, svarbiausia, kad Kierkegorui buvo smagu. Staiga persmelkus suvokimui, jog aš tiesiog gimiau tam, kad užsiimčiau metafizika, čiupau rašiklį ir brūkštelėjau kelis pirmuosius savo apmąstymų sakinius. Dirbau sparčiai ir vos per du vakarus – su pertraukėlėm, kai snūstelėdavau arba pamėgindavau įvaryti du mažučius rutuliukus į skardinio meškino akiduobes, – pabaigiau filosofinį veikalą, kuris, tikiuosi, bus paskelbtas tik po mano mirties arba 3000-aisiais (priklausomai nuo to, kas atsitiks pirmiau) ir, kaip kukliai viliuosi, užtikrins man garbingą vietą tarp autoritetingiausių žmonijos mąstytojų. Dabar pateikiu kelias šio intelektualinio lobio, kurį palieku ateities kartoms arba valytojai, jeigu ši atras jį anksčiau, ištraukėles.
I. Grynojo siaubo kritika
Kurdami bet kurią filosofinę sistemą, pirmiausia visuomet turėtume susimąstyti: o ką mes, tiesą sakant, žinome? Kitais žodžiais tariant, ar mes galime būti tikri, kad kažką žinome, arba tikri, kad žinome, jog kažką žinojome, jei tik, aišku, tai apskritai yra pažinu. Dekartas, rašydamas, kad „manasis protas niekada nepažino mano kūno, nors su kojomis susibičiuliavo visai neblogai“, aiškiai užsiminė, jog ši problema jam nesvetima. Beje, vartodamas sąvoką „pažinus“, aš turiu galvoje visai ne tai, ką mes galime suvokti jutimo organais ar perprasti protu, tačiau veikiau dalykus, apie kuriuos drąsiai galime teigti, kad jie yra Žinomi arba turi Žinties ar Žinumo savybių, arba bent jau yra tokie, apie kuriuos išeitų paplepėti su bičiuliu.
Be kita ko, nejaugi mes „žinome“ visatą? Dievuli brangus, juk net iš kinų kvartalo išsidanginti mes vargiai sugebame. Šiaip ar taip, esminis klausimas būtų toks: ar esama ko nors už šios erdvės ribų? Ir kodėl? Ir ar jiems būtina šitaip triukšmauti? Galiausiai tenka pripažinti štai ką – neabejotina, jog viena „realybės“ ypatybių yra ta, kad jai trūksta esmės. Tai nereiškia, jog ji jos neturi, tiesiog jai jos trūksta. (Mano čia nagrinėjama realybė yra ta pati, kurią aprašė ir Hobsas, tik šiek tiek mažesnė.) Taigi, vietoj kartezietiškojo aforizmo „Mąstau, vadinasi, egzistuoju“ kur kas tiksliau būtų sakyti: „Ei, o va ir Edna su saksofonu!“ Kitaip tariant, tam, kad pažintume substanciją ar idėją, turime ja abejoti ir tokiu būdu, abejodami, suvokti jai būdingas baigtinės būklės ypatybes, kurios kaip tik ir yra tai, kas įvardijama sąvokomis „daiktas savyje“ arba „daiktas sau“, arba kažkas, arba niekas. Jei tai išsiaiškinom, kuriam laikui galime palikti gnoseologijos klausimus ir žygiuoti toliau.
II. Eschatologinė dialektika kaip priemonė dorotis su skiedromis
Galime tarti, kad visata susideda iš tam tikros substancijos, kurią mes įvardysime „atomais“ ar, jei kam patogiau, – „monadomis“. Demokritas ją vadino atomais, Leibnicas – monadomis. Laimė, juodu niekada vienas kito nesutiko, antraip būtų užviręs kaip reta nykus ginčas. Judėti šias „daleles“ privertė kažkokia priežastis ar pamatinis principas, o gali būti ir taip, kad ant jų tiesiog kažkas užkrito. Blogiausia, jog dabar jau nieko nebepakeisi, nebent į savo racioną pamėgintum įtraukti daugiau žalios žuvies. Tai, žinoma, nepaaiškina sielos nemirtingumo. Ir nieko nepasako nei apie pomirtinį gyvenimą, nei apie tai, kodėl mano dėdulei Senderiui nuolat atrodydavo, kad jį persekioja albanai. Priežastinis ryšys tarp pirminio principo (t. y. Dievo, arba stipraus vėjo) ir bet kurios teologinės būties (Būties) sampratos yra, anot Paskalio, „toks absurdiškas, kad net nejuokinga (juokinga)“. Šopenhaueris pavadino tai „valia“, tačiau jo gydytojas nustatė, kad kalbėti čia galima nebent apie šienligę. Vėlesniais metais ši ne juokais kartino Šopenhaueriui gyvenimą, nors visai tikėtina, jog tikroji šio mąstytojo nepasitenkinimo priežastis – vis stiprėjantis suvokimas, kad jis joks Mocartas.
III. Kosmosas už penkis dolerius per dieną
Kas gi tad yra „grožis“? Ar tai harmonijos ir tiesos, ar harmonijos ir to, kas tik panašu į „tiesą“, jungtis? Jei kadaise harmonija būtų buvus susieta, tarkim, su „mėsa“, galbūt šiandien neturėtume šitiek rūpesčių. Be abejo, tiesa ir yra grožis, ar, kitaip sakant, – „būtinybė“. Taigi viskas, kas ge~ra arba pasižymi „gerumo“ ypatybėmis, galiausiai mus atveda į „tiesą“. O jeigu kurie nors dalykai prie jos neatveda, tai, galvą guldau, – jie visai nėra gražūs, net jei ir nepralaidūs vandeniui. Imu manyti, kad jau iš pat pradžių buvau teisus ir kad viską derėtų susieti su mėsa. Na bet tiek to.
Dvi parabolės
Vyriškis artėja prie rūmų. Vienintelį įėjimą į juos saugo žiaurūs hunai ir į vidų įleidžia tik tuos, kurių vardas Julijus. Vyriškis pamėgina papirkti sargybinius, pasiūlo jiems metines rinktinių vištų kulšelių atsargas. Jie neatsisako kyšio, tačiau jo ir nepriima, tik čiumpa vyriškį už nosies ir sukioja tol, kol ji tampa panaši į varžtą. Vyriškis pareiškia, jog jam tiesiog būtina patekti į rūmus, nes imperatoriui atnešęs naują apatinių pamainą. Kai sargybiniai vis tiek jo neįleidžia, žmogus ima šokti čarlstoną. Šokis, regis, sargybiniams patinka, tačiau netrukus jie, prisiminę, kaip nežmoniškai federalinė vyriausybė elgėsi su navahais, paniūra. Pristigęs oro, vyriškis suglemba ant žemės. Jis miršta taip ir nepamatęs imperatoriaus ir negrąžinęs šešiasdešimties dolerių skolos firmai „Steinway“ už aną rugpjūtį nuomotą pianiną.
Man įteikia laišką, kurį turiu pristatyti vienam generolui. Joju ir joju, tačiau generalinis štabas, rodos, tik tolsta ir tolsta. Galiausiai ant manęs užšoka milžiniška juodoji pantera ir puola godžiai ėsti mano smegenis ir širdį. Visi vakaro planai nueina šuniui ant uodegos. Kad ir kaip stengiuosi, generolo nepaveju, nors ir matau, kaip tolumoj jis vienom trumpikėm skuodžia ir visiems savo priešams švebeldžiuoja žodelytį „muskatmedis“.
Aforizmai
Neįmanoma objektyviai patirti mirtį ir toliau sau lyg niekur nieko švilpčioti.
Visata yra tik Dievo sąmonėje šmėstelėjusi idėja – mintis ganėtinai nemaloni, ypač jei ką tik sumokėjote pirmąjį įnašą už išsimokėtinai pirktą namą.
Amžinoji nebūtis – visai neblogas dalykas, jei tik esi tinkamai apsirengęs.
O jei tik būtų gyvas Dionisas! Įdomu, kur jis dabar pietautų?
Dievo nėra. O savaitgaliais net ir santechniko neprisišauksi.
Užrašai iš apsirijėlio namų
(Dostojevskį ir naujausią žurnalo „Sveika mityba“ numerį toje pačioje kelionėje lėktuvu perskaičius.)
Esu nutukėlis. Baisingas nutukėlis. Pats didžiausias nutukėlis, kokį tik esu matęs. Visas mano kūnas – vieni riebalai. Nutukę pirštai. Nutukę riešai. Akys, ir tos – nutukusios. (Nutukusių akių jūs turbūt nė neįsivaizduojate?) Turiu šimtus svarų antsvorio. Mano lašiniai tįsta į visas puses panašiai kaip įšilus karamelė ant grietininių ledų. Visi, kas tik mane išvysta, negali patikėti savo akimis: oho, koks liemuo! Nėra abejonių, esu tikrų tikriausias peniukšlis. Dabar skaitytojas galėtų paklausti: ar tai gerai, ar blogai, kai tavo stotas – lyg planeta? Visai neketinu būti sąmojingas ar kalbėti paradoksais, bet atsakysiu štai taip: nutukimas yra aukščiau bet kokios buržujiškos moralės. Nutukimas yra nutukimas, ir tiek. Prielaidos, kad pats iš savęs jis gali turėti kažkokios vertės, būti blogio ar atjautos požymiu, yra, be abejonės, juokingos. Nesąmonė! Galiausiai – kas gi yra nutukimas, jei ne paprasčiausias svorio perteklius? O kas yra svoris? Tai tik susikaupusių ląstelių visuma. Ar ląstelė gali būti morali? O gal ji apskritai yra anapus gėrio ir blogio? Kas žino – juk ji tokia mažutė. Taigi, mano bičiuliai, mums tikrai niekada nederėtų mėginti atskirti gerų riebalų ir blogų riebalų. Turime išmokti žvelgti į nutukimą be jokių išankstinių nuostatų, atsikratyti bet kokių vertinimų, tarkime, nuomonės, jog štai šio vyriškio riebalingumas – aukščiausios klasės, o ana tas vargšelis jau ir visai į žmogų nebepanašus.
Panagrinėkime pono K. atvejį. Šis vyrukas supeniukšlėjo iki tokios stadijos, kad pro standartinio dydžio durų staktą galėdavo prasibrauti tik darbuodamasis laužtuvu. Įprastiniame bute K. iš pradžių nusirengdavo nuogai ir išsitrindavo sviestu, tik paskui mėgindavo pereiti iš vieno kambario į kitą. Man taip pat puikiai pažįstami visi įžeidimai, kuriuos K. nuolat girdėdavo iš suchuliganėjusių pienburnių gaujų. Baisu net pagalvoti, kaip dažnai jam tekdavo krūptelėti nuo šūksnių „Tešliau!“ ir „Lašinių gabale!“. Įsivaizduoju, kaip turėjo būti nemalonu, kai pats gubernatorius Mykolinių išvakarėse atsisuko į jį ir daugybės garbingų svečių akivaizdoje pasakė: „O štai ir mūsų išplerusios košės puodynė!“
Vieną gražią dieną K., nebeištverdamas patyčių, ėmė laikytis dietos. Būtent dietos! Iš pradžių jis atsisakė saldumynų. Po to duonos, alkoholio, krakmolo, padažų. Trumpai tariant, ponas K. liovėsi šlamštęs maistą, dėl kurio žmonės ilgainiui nebesugeba užsirišti batų raištelių be firmos „Broliai Santiniai“2 darbuotojų pagalbos. Pamažu jis ėmė lieknėti. Nuo kojų ir rankų nutirpo riebalų ringės. Pagaliau atėjo diena, kai buvęs nutukėlis pasirodė viešumoje visiškai normalios kompleksijos. Taip, jis tapo netgi patrauklus. Atrodė pats laimingiausias žmogus pasaulyje. Pavartojau žodį „atrodė“, nes po septyniolikos metų, kai K. gulėjo mirties patale ir karštis krėtė jo laibą kūnelį, neišlaikęs jis suvaitojo: „Kur mano riebalai?! Grąžinkit man mano riebalus! Prašau! Man reikia mano riebalų! Greičiau, uždėkit ant manęs ką nors sunkaus! Ir koks gi aš asilas! Numečiau savo riebalus! Velnias man galvą susuko, ne kitaip!“ Manyčiau, istorijos moralas akivaizdus.
Skaitytojas dabar turbūt galvoja: jeigu jau aš iš tiesų esu vaikščiojantis lašinių kalnas, tai kodėl man neįsidarbinus cirke? Ogi todėl, – prisipažįstu nė kiek nesidrovėdamas, – kad negaliu išeiti iš namų, o išeiti iš namų negaliu, nes netelpu į kelnes. Mano kojos tiesiog per storos. Manyje sukaupta daugiau sūdytos mėsos, negu jos parduodama Antrojoje aveniu – į abi kojas, manau, turėtų tilpti bent po dvylika tūkstančių sumuštinių. Ir jau tikrai ne pačių mažiausių. Aišku viena: jeigu tik mano riebalams būtų lemta prabilti, jie veikiausiai papasakotų, ką reiškia amžina vienatvė, ir galbūt dar duotų kelis patarimus, kaip geriau išlankstyti popierinį laivelį. Kiekvienas mano kūno svaras trokšta, kad jį išgirstų, ypač pagurkliai, nuo ketvirto iki dvylikto imtinai. Mano riebalai yra išties neįprasti. Matę ir šilto, ir šalto. Jau vien mano blauzdos patyrė tiek, kad šios patirties sočiai užtektų visam gyvenimui. Laimingais mano riebalų nepavadinsi, bet jie bent jau tikri. Nedirbtiniai. Ir kas gi galėtų būti šlykščiau už dirbtinius riebalus? Tiesa, neturiu nė žalio supratimo, ar tokių vis dar įmanoma nusipirkti parduotuvėse.
O dabar leiskite papasakoti, kaip aš tapau nutukėlis. toli gražu ne visada buvau riebalais aptekęs. Tai bažnyčia kalta, kad pasidariau toks. Kadaise buvau lieknas kaip degtukas. Toks lieknas, kad pavadinti mane nutukėliu būtų buvusi paprasčiausia loginė klaida. Storėti pradėjau po to, kai vieną dieną, – regis, tai buvo mano dvidešimtasis gimtadienis, – kartu su dėde užsukau į neblogą restoranėlį išgerti arbatos ir užkąsti sausainių. Nei iš šio, nei iš to dėdė paklausė:
– Ar tu tiki Dievą? Ir, jei tiki, kaip manai, kiek jis gali sverti?
Uždavęs šį klausimą, jis stipriai, tačiau oriai įsisiurbė į cigarą ir staiga, neprarasdamas puikiai išpuoselėto pasitikėjimo savimi, ėmė taip smarkiai kosėti, kad pamaniau, jog netrukus jam iš burnos pasipils kraujas.
– Aš Dievo netikiu, – atsakiau. – Juk jei Dievas yra, sakykite, dėde, kodėl tada daugybė žmonių šitaip skursta ir plinka? Kodėl vieni žygiuoja per gyvenimą nesutrikdomi net ir tūkstančių mirtinų negandų, o kiti savaičių savaites neatsikrato migrenos? Kodėl mes skaičiuojame savo dienas, o ne, tarkim, žymime jas raidėmis? Atsakykite, dėde. O gal mano klausimai jus pernelyg sukrėtė?
Puikiai žinojau, kad galiu drąsiai sakyti viską, ką tik noriu, nes sukrėsti šį vyriškį – tiesiog neįmanoma. Kur jau ten: sykį dėdulė matė, kaip jo šachmatų korepetitoriaus motiną prievartauja turkai, ir šis įvykis jį kone sužavėjo, bėda tik, kad visa tai užsitęsė pernelyg ilgai.
– Mielas sūnėne, – tarė jis. – Dievas yra, kad ir ką tu manytum, ir jis yra visur. Taip! Jis yra visur!
– Nagi, dėde, nejau tikrai visur? Kaip galite tai teigti, jeigu net nesate visiškai tikras, ar mudu apskritai egzistuojame? Tiesa, dabar aš liečiu jūsų karpą, bet juk ir tai gali būti tik iliuzija. Juk gali būti, kad visas gyvenimas tėra iliuzija. Štai Rytuose esama atsiskyrėliškų sektų, kurių nariai įsitikinę, kad anapus jų sąmonės nėra nieko, tik užkandinė Didžiojoj centrinėj stoty. O kas, jei mes tiesiog pasmerkti vienatvei ir betikslėms klajonėms po abejingą pasaulį be jokios išganymo vilties ir jokių ateities perspektyvų, išskyrus vargą, mirtį ir tuščią amžinos nebūties realybę?
Buvo matyti, jog šie žodžiai dėdei padarė didelį įspūdį, nes jis kaipmat įgėlė:
– Ir dar stebiesi, kad tavęs beveik nekviečia į vakarėlius! Dieve, juk tu ligonis!
Be to, jis ėmė priekaištauti, kad esu nihilistas, paskui dviprasmiškai, kaip daugeliui seniokų būdinga, pridūrė:
– Dievas ne visada ten, kur žmonės Jo ieško, bet, patikėk, brangusis sūnėne, Jis yra visur. Pavyzdžiui, ir šiuose sausainiuose.
Tai taręs, jis mane palaimino ir išėjo palikdamas man apmokėti ilgą kaip lėktuvo pakilimo takas sąskaitą.
Grįžau namo tebegalvodamas, ką gi iš tiesų reiškia ta paprastutė dėdės frazė: „Jis yra visur. Pavyzdžiui, ir šiuose sausainiuose.“ Mieguistas ir apimtas niūrios nuotaikos atsiguliau į lovą, trumpam užsnūdau. Kaip tik tada susapnavau sapną, visam laikui pakeitusį mano gyvenimą. Tame sapne aš, vaikštinėdamas po kažkokią užmiesčio vietovę, staiga pajuntu, jog esu baisiai alkanas. Tiesiog mirtinai išbadėjęs. Pakeliui prieinu restoranėlį ir įžengiu į vidų. Užsisakau karštą keptos jautienos sumuštinį su skrudintomis bulvytėmis. Padavėja, neįtikėtinai panaši į mano buto šeimininkę (absoliučiai skonio neturinti moteris, primenanti gauruotą kerpę), pamėgina įkalbėti, kad užsisakyčiau ir vištienos salotų, kurios aiškiai pasenusios. Mums šnekučiuojantis, ši moteris pavirsta išpakuotu dvidešimt keturių dalių sidabriniu servizu. Mane apima isteriškas juokas, kurį netrukus pakeičia ašaros, o truputį vėliau – stipri ausų infekcija. Staiga visą patalpą pripildo ryškus švytėjimas, pamatau tviskantį, manęs link ant balto žirgo artėjantį raitelį. Tai mano ortopedas. Smaugiamas kaltės jausmo, kniūbsčias puolu ant žemės.
Toks tad buvo sapnas. Nubudau apimtas puikios savijautos ir įstabaus optimizmo. Staiga viskas pasidarė aišku. Dėdulės frazės aidas užpildė pačias mano esybės gelmes. Nušlepsėjau į virtuvę ir pradėjau valgyti. Rijau viską, kas tik po ranka pasitaikė. Pyragaičius, duoną, javainius, mėsą, vaisius. Kaloringą šokoladą, daržovių konservus, vyną, žuvį, grietinę, makaronus, eklerus ir dešrą. Netrukus bendra suvartoto maisto kaina pasiekė šešiasdešimt tūkstančių dolerių. Jeigu Dievas yra visur, nusprendžiau aš, Jis yra ir maiste. Vadinasi, kuo daugiau suvalgysiu, tuo dievobaimingesnis būsiu. Skatinamas šio naujo religinio įkarščio, fanatiškai kimšau viską iš eilės. Po šešių mėnesių jau buvau šventų švenčiausias – iš mano širdies tiesiog tryško maldos, o pilvas niekaip negalėjo išsitekti tarp valstybinių sienų. Paskutinį sykį savo pėdas mačiau vieną puikų antradienio rytą Vitebske ir, kiek man žinoma, jos ten iki šiol tebėra. Aš vis valgiau, augau ir plėčiausi. Liesėti būtų buvusi pati didžiausia kvailystė. Netgi nuodėmė! Juk gali būti, kad, netekdami dvidešimties svarų, mes, brangusis skaitytojau (be kita ko, užtikrinu, jog iki mano kompleksijos tamstai dar toli), atsisakome ne šiaip svorio, tačiau pačio geriausio svorio, kokį tik turime! Juk visai įmanoma, kad tuose numestuose dvidešimtyje svarų kaip tik ir slypėjo mūsų talentai, žmogiškumas, meilė bei sąžinė. Kita vertus, kaip liudija mano pažįstamo mokesčių inspektoriaus istorija, tai gali būti ir paprasčiausias perteklinis šlaunų svoris.
Žinau, ką jūs dabar galvojate. Jūs galvojate, jog šie mano teiginiai tiesiogiai kertasi su viskuo, – taip, viskuo, – ką aš anksčiau tvirtinau. Mat staiga bedvasę kūno materiją aš ėmiau vaizduoti kaip vertybę. Taip, na ir kas? Argi visas mūsų gyvenimas nėra prieštaringas? Nutukėlio požiūris į riebalus gali keistis lygiai taip pat, kaip keičiasi metų laikai, plaukų spalva ar pats gyvenimas. Juk gyvenimas – tai amžinas virsmas, o riebalai – tai gyvenimas, bet sykiu ir mirtis. Nejaugi neaišku? Riebalai – tai viskas! Jei tik, žinoma, jūsų svoris nėra pernelyg didelis.
Žvilgsnis į paranormalius reiškinius
Nėra jokių abejonių, jog šalia mūsų egzistuoja ir neregimasis pasaulis. Vienintelis klausimas – ar jis toli nuo miesto centro ir iki kurios valandos ten atidaryta. Nepaaiškinami dalykai dedasi nuolatos. Vienas regi dvasias. Antras girdi balsus. Trečias atsibunda ir apsižvalgęs susivokia, kad skuodžia tarp žirgų, lenktyniaujančių hipodrome. Juk ar daug atsirastų tokių, kurie, sėdėdami namuose vieni, bent sykį sau ant sprando nebuvo pajutę ledinės rankos? (Man, ačiū Dievui, to nėra atsitikę, bet yra žmonių, kurių ši patirtis neaplenkė.) Tad kas gi už viso to slypi? Ar, jei kam atrodo taisyklingiau, – iš po viso to kyšo? Ar tiesa, kad kai kurie žmonės gali numatyti ateitį arba šnekėtis su dvasiomis? Ar po mirties dar galima praustis dušinėje?
Laimė, į visus šiuos klausimus apie paranormalius reiškinius bus atsakyta netrukus pasirodysiančioje garsaus parapsichologo ir Kolumbijos universiteto ektoplazmos profesoriaus dr. Osgudo Malfordo Tveldžo knygoje „Še tai tau!“. Daktaras Tveldžas parengė įstabią antgamtinių atsitikimų studiją, kurioje nagrinėja visą paranormalių reiškinių spektrą – nuo telepatijos iki itin keisto įvykio, nutikusio dviem skirtinguose pasaulio pusėse gyvenantiems broliams, – vienam jų nuėjus praustis, kitas staiga tapo švarut švarutėlis.
Toliau pateikiame keletą įsimintiniausių dr. Tveldžo nagrinėjamų pavyzdžių ir autoriaus komentarus.
Susitikimai su šmėklomis
1882 m. kovo 16-ąją ponas D. K. Dobsas nakties vidury pakirdo iš miegų ir pamatė prieš keturiolika metų mirusį savo brolį Eimosą, – pastarasis, atsisėdęs ant lovos kojūgalio, pešė vištą. Kai Dobsas pasiteiravo, ką jis čia veikia, brolis atsakė, kad nėra ko jaudintis, – jis iš tiesų yra miręs, tad į miestą užsuko tik savaitgaliui. Dobsui paklausus, kaipgi tas „anas pasaulis“ atrodo, Eimosas jį nuramino, kad viskas ten daugmaž kaip Klivlende, ir pridūrė, jog čia grįžęs perduoti Dobsui svarbios žinios: spalvotos rombinio mezgimo kojinės visiškai nedera prie tamsiai mėlyno kostiumo.
Tuo momentu į kambarį įėjo Dobso tarnaitė. Ji pamatė, jog šeimininkas kalbasi su „beformiu pieno atspalvio debesimi“, kuris, anot moters, priminė jai Eimosą Dobsą, tačiau buvo šiek tiek išvaizdesnis. Galiausiai Eimosas pasiūlė broliui duetu užtraukti ariją iš „Fausto“, ką juodu, jausdami didelį malonumą, ir padarė. Pradėjus švisti, šmėkla iškeliavo kiaurai sieną, o Dobsas, pamėginęs sekti jai iš paskos, susilaužė nosį.
Čia mes matome klasikinį susitikimo su šmėklomis atvejį. Jei tikėsime Dobsu, vaiduoklis vėliau dar sykį pasirodė – jis privertė ponią Dobs pakilti nuo kėdės ir dvidešimt minučių sklandyti ore virš pietų stalo; po to ji nukrito į padažinę. Įdomu, kad dvasios gan dažnai yra linkusios krėsti išdaigas. Britų mistikas A. F. Čaildas tokį jų elgesį aiškina nevisavertiškumo kompleksu, kurį tūlam velioniui sukelia mirtis. dažniausiai „pasirodo“ šmėklos tų individų, kurių gyvenimas nutrūko itin keistomis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, Eimoso Dobso mirtis buvo išties mįslinga – vienas ūkininkas atsitiktinai pasodino jį į vieną lysvę kartu su ropių daigais.
Sielos atsiskyrimas nuo kūno
Ponas Albertas Saiksas pasakoja nutikus štai tokį įvykį: „Sėdėjau su draugais ir valgiau sausainius. Staiga pajutau, kaip mano siela atsiskiria nuo kūno ir išeina paskambinti telefonu. Dėl man pačiam nesuprantamų priežasčių ji skambino Moskovičiaus stiklo pluošto gamybos įmonei. Paskui siela grįžo į kūną ir, baimindamasi, kad niekas nepasiūlytų žaisti šaradų, išbuvo ten geras dvidešimt minučių ar panašiai. Pašnekesiui pasisukus apie investicinius fondus, ji vėl paliko kūną ir iškeliavo pasivaikščioti po miestą. Esu tikras, kad ji aplankė Laisvės statulą, tuomet nuvyko į „Radio City Music Hall“ pramogų kompleksą pasiklausyti koncerto, o vėliau užsuko į „Benio kepsnių užeigą“ ir ten pavakarieniavo už šešiasdešimt aštuonis dolerius. Tuomet siela nusprendė, kad jau būtų laikas grįžti atgal, bet niekaip nesugebėjo išsikviesti taksi. Galiausiai ji pėsčiomis patraukė Penktąja aveniu ir kaip tik suspėjo parsirasti prieš prasidedant vakaro žinioms. Aiškiai pajutau, kaip ji įeina į kūną – staiga per nugarą perėjo šiurpuliukai ir išgirdau balsą: „O štai ir aš, gal galėtumei paduoti man tų razinų?“
Nuo to laiko panašūs dalykai atsitiko dar kelis sykius. Kartą mano dvasia išvyko į Majamį praleisti savaitgalio, vėliau ją areštavo už mėginimą nesusimokėjus išsinešti iš prekybos centro kaklaraištį. Buvo ir dar vienas atsitikimas, tik tąkart, atrodo, veikiau mano kūnas paliko sielą, nors nieko ypatinga neįvyko – jis paprasčiausiai užsisakė masažo procedūras ir po jų tuojau sugrįžo atgal.“
Sielos atsiskyrimų nuo kūno ypač pagausėjo pirmojo dvidešimto amžiaus dešimtmečio pabaigoje, liudytojų teigimu, maždaug tuo metu gausybė „dvasių“ klajojo po visą Indiją bergždžiai ieškodamos Amerikos konsulato. Šis reiškinys yra panašus į teleportaciją, t. y. procesą, kai žmogus staiga dematerializuojasi vienoje planetos vietoje ir materializuojasi kitoje. Tai visai neprastas būdas keliauti, nors dažniausiai sugaišti bent pusę valandos, kol sulauki bagažo. Vienas labiausiai pritrenkiamų teleportacijos pavyzdžių – sero Arturo Nernėjaus atvejis. Jam prausiantis dušinėje pasigirdo garsus pokšt, vyriškis pradingo ir, nespėjęs nė mirktelėti, atsidūrė Vienos simfoninio orkestro stygininkų sekcijoje. Čia jis praleido dvidešimt septynerius metus grieždamas pirmuoju smuiku, nors pakenčiamai sugroti mokėjo tik dainelę „Trys aklos pelytės“. Vieną dieną orkestrui atliekant Mocarto „Jupiterio simfoniją“, jis netikėtai pranyko, o kai atsipeikėjo, suprato gulįs vienoje lovoje su Vinstonu Čerčiliu.
Pranašingi sapnai
Ponas Fentonas Alentakas šitaip aprašo savo pranašingą sapną: „Miegoti atsiguliau maždaug vidurnaktį ir susapnavau, kad lošiu kortomis su lėkšte česnako laiškų. Staiga sapnas persikeitė, aš pamačiau savo senelį, gatvės viduryje jis šoko su manekenu valsą, o tiesiai ant jų lėkė sunkvežimis. Pamėginau surikti, bet kai prasižiojau, vienintelis garsas, kurį sugebėjau išspausti, buvo varpų aidai, ir senelį suvažinėjo.
Pabudau išpiltas prakaito ir išdūmiau į svečius pas senelį, paklausti, ar jis kartais nesirengia šokti su manekenu valso. Jis atsakė, jog, žinoma, ne, nors patyliukais ketinąs persirengti piemeniu, kad apkvailintų priešus. Lengviau atsikvėpęs parėjau namo, tačiau vėliau sužinojau, kad senukas paslydo ant vištienos sumuštinio su salotomis ir iškrito pro „Chrysler Building“ dangoraižio langą.“
Pranašingi sapnai yra pernelyg dažni reiškiniai, kad į juos būtų galima žiūrėti pro pirštus kaip į grynus atsitiktinumus. Pateiktame pavyzdyje vyriškis susapnuoja artimo žmogaus mirtį, ir sapnas iš tiesų išsipildo. Tačiau šitaip pasiseka toli gražu ne visiems. Štai Dž. Martinezas iš Kenenbankporto, Meino valstijos, susapnavo laimėjęs buriavimo varžybas. Kai vyriškis pabudo, jo lova plūduriavo vandenyne.
Spiritizmas
Seras Hju Svinglsas, žymus skeptikas, aprašo įdomų spiritizmo seansą.
„Susirinkome garsiosios mediumės madam Reno namuose, ji susodino mus aplink stalą ir liepė susikabinti rankomis. Ponas Vyksas niekaip nepajėgė liautis krizenęs, todėl madam Reno tvojo jam Vidža lentele per galvą. Išjungus šviesą, madam Reno pamėgino užmegzti kontaktą su ponios Marpl vyru, žuvusiu per operos spektaklį, kai jo barzda netikėtai užsidegė nuo žvakės. Toliau pateikiu tikslią seanso stenogramą:
PONIA MARPL. Ką jūs matote?
MEDIUMĖ. Regiu vyriškį žydromis akimis, jis užsidėjęs skrybėlę su vėjo malūnėliu.
PONIA MARPL. Tai mano vyras!
MEDIUMĖ. Jo vardas… Robertas. Ne… Ričardas…
PONIA MARPL. Kvinsis.
MEDIUMĖ. Kvinsis! Taip, jis tikrai vardu Kvinsis!
PONIA MARPL. Ką dar matote?
MEDIUMĖ. Jis praplikęs, bet viršugalvį mėgsta prisidengti keliais klevo lapais, kad niekas to nepastebėtų.
PONIA MARPL. Tai iš tiesų jis!
MEDIUMĖ. Jis kažką laiko rankoje… nelabai įžvelgiu ką… o, taip, tai kiaulienos nugarinė.
PONIA MARPL. Tai mano dovana jam gimtadienio proga! Gal galėtumėte pamėginti jį užkalbinti?
MEDIUMĖ. Kalbėki, dvasia. Raginu, prabilk.
KVINSIS. Klere, čia aš, Kvinsis.
PONIA MARPL. Ak, Kvinsi! Viešpatie, tai tu!
KVINSIS. Klere, kiek laiko tu marinuoji vištieną prieš ją kepdama?
PONIA MARPL. Šis balsas! Tai tikrai jis!
MEDIUMĖ. Visi susikaupiam!
PONIA MARPL. Kvinsi, kaip tau ten, ar su tavimi gerai elgiasi?
KVINSIS. Neblogai, tik skalbinių dažniausiai tenka laukti keturias dienas.
PONIA MARPL. Kvinsi, ar tu manęs ilgiesi?
KVINSIS. Ką? A, taip, žinoma. Žinoma, mieloji. Atleisk, bet dabar man jau laikas…
MEDIUMĖ. Aš jo netenku. Jis dingsta, kontaktas silpnėja…
Mano atlikta nuodugni ekspertizė neleidžia abejoti šio seanso patikimumu. Šiokių tokių įtarimų gali kelti nebent gramofonas, kurį aptikau po madam Reno suknele.“
Neabejotina, kad kai kurie spiritizmo seansų dalyvių aprašyti įvykiai yra autentiški. Daugelis iki šiol puikiai prisimena, kai Sibilės Serecki auksinė žuvelė uždainavo „Jaučiu ritmą“3 – mėgstamiausią neseniai mirusio jos sūnėno melodiją. Vis dėlto prakalbinti mirusiuosius dažniausiai būna nepaprastai sunku – dauguma jų šneka nenoriai, o ir tie, su kuriais pavyksta šiaip ne taip užmegzti pokalbį, ilgai nei šį, nei tą marmaliuoja, kol ką nors pasako. Beje, čia pateikiamų eilučių autorius dar pasakoja matęs, kaip pakyla stalas, o dr. Džošua Blusglis iš Harvardo universiteto liudija kartą dalyvavęs viename seanse, per kurį stalas ne tik pakilo, bet ir, visų atsiprašęs, išėjo į kitą kambarį numigti.
Aiškiaregystė
Viena įstabiausių aiškiaregysčių, be jokios abejonės, yra sietina su legendiniu graikų parapsichologu Achilu Londosu. Pirmąsyk Londosas suvokė turįs „antgamtinių galių“ būdamas dešimties, kai tysodamas lovoje vien valios pastangomis privertė iššokti iš tėvo burnos dantų protezus. Sykį, kai dingo kaimynės vyras ir tris savaites niekas negalėjo jo rasti, Londosas patarė užmesti akį į orkaitę, kaip tik ten vyriškis ir aptiktas – visą tą laiką jis praleido mokydamasis megzti vąšeliu. Sutelkęs dėmesį į žmogaus veidą, Achilas Londosas sugebėdavo jo atvaizdą perkelti ant įprastos „Kodak“ juostelės, tik, deja, nė vienas šitaip nufotografuotas žmogus nuotraukose nesišypsodavo.
1964 m. policija pasikvietė jį, kad padėtų susekti vadinamąjį Diuseldorfo smaugiką – maniaką, kuris ant kiekvienos savo aukos krūtinės palikdavo po desertinių ledų porciją. Vos gavęs pauostyti nosinaitę, Londosas pasiuntė seklius pas tokį Zigfridą Lencą, kurčiųjų kalakutų mokyklos ūkio reikalų tvarkytoją, kuris, įspraustas į kampą, prisipažino esąs smaugikas ir paprašė, jei tik galima, grąžinti jam nosinaitę.
Londosas – toli gražu ne vienintelis aiškiaregystės galių turintis žmogus. K. N. Džeromas, parapsichologas iš Niuporto, Rod Ailendo valstijos, tvirtina, jog gali atspėti kiekvieną kortą, apie kurią tik pagalvos voverė.
Pranašavimas
Galiausiai priėjome prie grafo Aristonidžio, kurio pranašystės, išsakytos šešioliktame amžiuje, iki pat šiol stulbina bei trikdo net ir didžiausius skeptikus. Štai keletas charakteringų pavyzdžių.
„Dvi tautos sukils viena prieš kitą į kovą, bet laimės tik viena.“
(Ekspertų vertinimu, čia turimas omenyje 1905 m. Rusijos ir Japonijos karas, – iš tiesų pritrenkiamo įžvalgumo pavyzdys, juk pranašystė paskelbta 1540 m.)
„Vyriškis iš Stambulo veltui mėgins išsaugoti savo galvos apdangalą – šis bus sugadintas.“
(1860 m. osmanų karys Abu Hamidas atidavė savo kepurę į valyklą, o kai atsiėmė, joje žiojėjo dvi skylės.)
„Regiu didžią asmenybę, vieną dieną ji padovanos žmonijai naują apdarą, kuris bus apsirišamas apie juosmenį ir gaminant valgį leis išvengti daug nemalonumų. Žmonės jį pavadins „apjuostu“, arba „priejuoste“.“
(Akivaizdu, jog Aristonidis čia turi galvoje prijuostę.)
„Prancūzijoje iškils naujas laimėtojas. Jis bus visai neaukštas ir sukels daugybę nelaimių.“
(Veikiausiai kalbama arba apie Napoleoną, arba apie Marselį Liumė, aštuonioliktame amžiuje gyvenusį liliputą, sukursčiusį sąmokslą, kuriuo siekta ištrinkti Voltero galvą Berno padažu.)
„Naujajame pasaulyje atsiras vietovė, kurią pavadins Kalifornija, ir vyriškis, vardu Džozefas Kotenas4, taps įžymus.“
(Šiuo atveju jokie komentarai nereikalingi.)
Niekingi mūsų laikai
Taip. Prisipažįstu. Tai aš, Vilardas Pogrebinas, kadaise švelnaus būdo, ateityje daug žadantis jaunuolis, šoviau į Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentą. Visų susirūpinusiųjų laimei, kažkuris žioplys minioje užkliuvo už iššauti pakelto pistoleto. Kulka rikošetu atšoko nuo „Makdonaldo“ iškabos ir užstrigo rūkytoje „Himelšteino dešraininės“ sardelėje. Po trumpo susistumdymo keli federaliniai agentai jūriniu mazgu užveržė man trachėją, taigi buvau nuramdytas ir išsiųstas psichiatrinei ekspertizei.
Paklausite, kas gi mane paskatino imtis šitokių kraštutinių veiksmų? Mane, žmogų be jokių aiškių politinių pažiūrų, kuris vaikystėje svajojo užkariauti didžiąsias pasaulio scenas violončele grieždamas Mendelsoną ar – bent jau – šokdamas baletą? Ką gi, viskas prasidėjo prieš dvejus metus. Pašlijo sveikata, mane atleido iš kariuomenės, ir dėl to kalti buvo slaptai vykdyti moksliniai eksperimentai. Mus, grupelę šauktinių, maitino lizergino rūgšties prikimštais keptais viščiukais. Šitaip vadovybė siekė nustatyti, kokį LSD kiekį žmogus turi suvirškinti, kad jam kiltų noras paplasnoti virš Pasaulio prekybos centro. Pentagonas sla~ptai ginkluotei plėtoti skiria didelį dėmesį: štai, tarkime, likus savaitei iki atleidimo iš tarnybos, mane kliudė smiginio strėlytė, kurios galiukas buvo suvilgytas narkotikais, ir tai lėmė, kad išvaizda ir balsu tapau visiškai toks pat kaip Salvadoras Dali. Šiaip ar taip, palaipsniui stiprėjantis šalutinis poveikis galiausiai pasireiškė visišku nuovokos sutrikimu, ir, kai jau nebegalėjau atskirti savo brolio Moriso nuo dviejų minkštai virtų kiaušinių, mane iš kariuomenės atleido.
Veteranų ligoninėje taikyta elektrošoko terapija pasirodė esanti veiksminga, tiesa, sykį ten supainiojo laidus, ir aš bei kelios šimpanzės, laikomos elgsenos psichologijos laboratorijoje, nepriekaištinga anglų kalba suvaidinome „Vyšnių sodą“. Kai mane galų gale išrašė, jaučiausi palaužtas ir vienišas. Nusprendžiau autostopu keliauti į vakarus ir susistabdžiau porelę tikrų kaliforniečių: žavų jaunuolį su barzda kaip Rasputino ir žavią merginą su barzda kaip Svengalio5. Juodu paaiškino, kad aš jiems pasitaikiau pačiu laiku – ant pergamento jie perrašinėjo Kabalą ir, kaip tyčia, baigėsi kraujas. Mėginau paaiškinti, jog keliauju į Holivudą ieškoti garbingo darbo, tačiau hipnotizuojančios akys ir į gerklę įremtas irklo dydžio peilis įtikino mane jų nuoširdumu. Atvažiavome į apleistą rančą, kurioje kelios aiškiai užhipnotizuotos merginos per prievartą prišėrė mane ekologišku maistu, o vėliau pamėgino ant kaktos lituokliu išdeginti pentagramą. Netrukus tapau juodųjų mišių, per kurias kapišonais apsigaubę paaugliai lotyniškai giedojo žodžius „Ė, vau!“, liudytoju. Po to mane privertė ragauti meskaliną, kokainą ir kažkokį baltą skystį, išsunktą iš virto kaktuso, nuo kurio galvelė man pradėjo suktis greičiau nei radiolokatoriaus lėkštė. Paskesnių įvykių nebepamenu, žinau tik, jog mano sąmonė buvo ne juokais pažeista, nes kaipgi kitaip paaiškinti faktą, kad po dviejų mėnesių Beverli Hilse mane suėmė už pasikėsinimą susituokti su krevete?
Išėjęs iš kalėjimo mėginau ieškoti vidinės ramybės, vildamasis bent šitaip išsaugoti pašlijusios sveikatos likučius. neretai gatvėse prie manęs, siūlydami išganymą, kibdavo aršūs Jo Šventenybės Čau Bok Dingo – charizmatiškojo apskritaveidžio, sugebėjusio Lao Dzė mokymą sujungti su Roberto Vesko6 išmintimi, – pasekėjai. Išsižadėjęs visų žemiškųjų turtų ir sau pasilikęs ne daugiau, nei turėjo Čarlzas Fosteris Keinas7, Jo Šventenybė Dingas gyvenimą paskyrė askezei ir dviem kukliems tikslams. Pirma – įskiepyti savo mokiniams meilę artimui, maldai ir pasninkui, antra – pasiųsti juos į religinį karą su šalimis NATO narėmis. Išklausęs kelis pamokslus, pastebėjau, kad Šventenybei rūpi tik vergiškas pasekėjų atsidavimas, ir bet kokį religinio įkarščio menkėjimą Jis priima aukštai pakeltais antakiais. Mano išsakyta prielaida, jog Jo Šventenybė serga didybės manija ir savo mokytinius sistemingai verčia besmegeniais zombiais, buvo sutikta gana konstruktyviai. Netrukus vienas į sumo imtynininkus panašių guru numylėtinių mane, už apatinės lūpos paėmęs, nutempė į nuošalesnę koplytėlę ir pasiūlė per kelias artimiausias savaites, neeikvojant laiko tokiems nereikšmingiems dalykams kaip maistas ir vanduo, nuodugniau apmąstyti savo poziciją. Gavau seriją smūgių daug monetų sugniaužusiu kumščiu į smakrą, kad geriau suvokčiau jų nusivylimą mano požiūriu. Ironiška, tačiau nuo absoliutaus kvanktelėjimo mane apsaugojo vienintelis dalykas – be paliovos kartojau savo asmeninę maldelę, kurią sudarė žodelyčiai „vai, vai, vai“. Galiausiai palūžau ir pradėjau regėti haliucinacijas. Pamenu, mačiau slidėmis – su mėsainiu rankoje – po Kovent Gardeną besiblaškantį Frankenšteiną.
Po keturių savaičių atsipeikėjau ligoninėje, jaučiausi pakenčiamai, problemų kėlė tik kelios mėlynės ir tvirtas įsitikinimas, jog esu Igoris Stravinskis. Sužinojau, kad kažkoks penkiolikmetis Maharišis Jo Šventenybei Dingui iškėlė bylą – jaunuolis siekė įrodyti, jog vienintelis tikrasis Dievas yra jis ir kad tai jam suteikia teisę nemokamai lankytis kino teatre „Orfėjas“. Galutinį tašką byloje padėjo specialus FTB kovos su sukčiavimu padalinys, kurio darbuotojai sulaikė abu guru, kai šiedu pamėgino per Meksikos sieną prasibrauti į Nirvaną.
Nors ilgainiui mano fizinė sveikata atsistatė, tačiau emocinė būklė vis tiek liko kaip Kaligulos. Vildamasis susigrąžinti dvasinę pusiausvyrą, užsirašiau savanoriu į Perlemuterio ego terapijos, – šitaip pavadintos charizmatiškojo jos pradininko Gustavo Perlemuterio garbei, – kursą. Didesnę gyvenimo dalį Perlemuteris praleido grodamas saksofonu įvairiuose bybopo grupėse ir psichoterapija susidomėjo būdamas jau garbingo amžiaus, tačiau jo metodas bemat sudomino gausybę kino įžymybių, kurios galvą guldė, kad ši terapija pakeitė jas kur kas greičiau ir esmingiau, negu žurnalo „Cosmopolitan“ astrologijos skyrelis.
Aš ir kitų tikėjimą tradicine medicina praradusių neurastenikų grupelė buvome nuvežti į jaukų kaimišką kurortą. Žinoma, kai pamačiau spygliuotąsias vielas ir dobermanus, sukilo nerimas, bet Perlemuterio asistentai užtikrino, jog iš už tvoros sklindantys klyksmai yra visai ne žmonių, bet pirmykščių būtybių. Buvome susodinti ant itin nepatogių kėdžių ir po trijų parų, per kurias be jokios pertraukos klausėmės Perlemuterio skaitomų ištraukų iš „Mein Kampf“, mūsų kietakaktiškas užsispyrimas pamažu ėmė tirpti. Vis dėlto bėgant laikui paaiškėjo, jog psichoterapeutas Perlemuteris yra absoliutus psichopatas – visas jo gydymo metodas susidėjo iš nuolatos padrikai kartojamų raginimų „nagi, pralinksmėkit“.
Keletas praregėjusiųjų pamėgino sprukti, bet siaubingai nusivylė, kai patyrė, jog stovyklą supančia tvora teka elektros srovė. Perlemuteris atkakliai įtikinėjo esąs sielos gydytojas, tačiau paaiškėjo, kad jam nuolat skambina Jasiras Arafatas, ir net baisu pagalvoti, kuo visa ši istorija galėjo pasibaigti, jei į stovyklos teritoriją lemiamomis akimirkomis nebūtų įsiveržę Simono Vyzentalio žmonės.
Šių įvykių sūkuryje praradęs viltį atrasti dvasios ramybę ir, suprantama, tapęs visišku ciniku, persikėliau gyventi į San Franciską. Prasimanyti pinigų tegalėjau vieninteliu būdu – teko įstoti į Berklį, žadinti studentų nepasitenkinimą valdžia ir rašyti ataskaitas FTB. Per kelis mėnesius federaliniams agentams pardaviau ir perpardaviau galybę informacijos, daugiausia susijusios su slaptais CŽV planais išmėginti niujorkiečių gyvybingumą į miesto vandentiekį įberiant kalio cianido. Be to, dar priėmiau pasiūlymą padirbėti aktorių tarties instruktoriumi filmuojant vieną nedidelio biudžeto pornografinį filmą. Šiedu užsiėmimai leido bent jau vargais negalais sudurti galą su galu. Štai taip ir gyvenau, kol vieną vakarą, išėjęs į lauką išmesti šiukšlių, susilaukiau nemalonaus akibrokšto – iš tamsos vogčiomis išlindo du tipai ir, užmetę man ant galvos drobinį maišą, įstūmė į automobilio bagažinę. Pamenu, pajutau adatos dūrį ir, prieš prarasdamas sąmonę, dar spėjau nugirsti pagrobėjų komentarus, esą aš sunkesnis už Pati8, bet lengvesnis už Hofą9. Atsipeikėjau tamsiame sandėliuke ir tris vėlesnes savaites kenčiau visišką sensorinę derivaciją. Paskui keli specialistai puolė mane kutenti, ir, negana to, du vyriškiai traukė kantri dainas bei laukinių Vakarų balades tol, kol sutikau padaryti, ką tik jie lieps. Patyręs šitokį smegenų plovimą, nesiimčiau tvirtinti, jog vėlesni įvykiai iš tiesų nutiko, tačiau, atrodo, buvau nuvestas į atskirą kabinetą, kuriame prezidentas Džeraldas Fordas paspaudė man ranką ir pasiteiravo, ar sutikčiau lydėti jį kelionėje po šalį ir retkarčiais surengti vieną kitą pasikėsinimą – svarbiausia, žinoma, kad kulka lėktų pro šalį. Anot prezidento, tokiu būdu jis parodytų, jog sugeba elgtis ryžtingai, ir išvengtų klausimų apie opias problemas, kurių išspręsti nesugeba. Buvau toks išsekęs, kad bemat sutikau viską padaryti.
Po dviejų dienų įvyko incidentas prie „Himelšteino dešraininės“.
Atsiminimai: vietos ir žmonės
Bruklinas. Medžiais apsodintos gatvės. Tiltas. Kad ir kur pažvelgsi – bažnyčios ir kapinės. Ir saldumynų parduotuvėlės. Berniukas padeda barzdotam senoliui pereiti gatvę ir palinki: „Gero šabo!“ Senolis šypteli ir ištuština pypkę berniukui ant galvos. Vaikas verkdamas nurūksta namo… Rajoną užgula dusinantis karštis ir drėgmė. Po pietų gyventojai į gatves išsineša sulankstomas kėdutes – visiems norisi pasėdėti, paplepėti. Staiga ima snigti. Kyla sąmyšis. Gatve atžingsniuoja prekiautojas, siūlantis įsigyti karštų riestainiukų. Jį kaipmat užpuola šunys, gelbėdamasis vargšelis įsikaria į medį. Deja, medyje jo jau laukia dar daugiau šunų.
„Beni! Beni!“ – viena motina pašaukia sūnų namo. Benis vos šešiolikos, bet jau įtrauktas į policijos įskaitą. Kai vaikinui sukaks dvidešimt šešeri, jis sės į elektros kėdę. Trisdešimt šešerių jį pakars. Penkiasdešimties jis taps cheminės valyklos savininku. O kol kas motina ruošia jam pusryčius, ir, kadangi šeima verčiasi pernelyg vargingai, kad leistų sau nusipirkti šviežių bandelių, Benis marmeladu apsitepa vakarykštį laikraštį.
Ebetso stadionas. Gretimoje Bedfordo aveniu rikiuojasi sirgaliai – jie visi viliasi pagauti iš stadiono išmuštą beisbolo kamuolį. Varžyboms artėjant į pabaigą ir susirinkusiųjų lūkesčiams nė neketinant pildytis, minia iš nepasitenkinimo ima stūgauti. Staiga per sieną iš stadiono atlekia kamuolys, įaudrinti sirgaliai puola dėl jo grumtis. Dėl neaiškių priežasčių tai ne beisbolo, bet futbolo kamuolys. Niekas nežino kodėl. Vėliau, įsibėgėjus sezonui, Bruklino „Mitruolių“ savininkas iškeis komandos saugą į kairįjį lauko gynėją iš Pitsburgo, o paskui pats susikeis vietomis su pagrindiniu Bostono „Bebaimių“ akcininku ir už tai dar gaus dvi jauniausias jo atžalas.
Šypshedo įlanka. Žvejys, vėjo nugairinto veido, širdingai kvatodamasis ištraukia tinklą su krabais. Milžiniškas krabas žnyplėmis čiumpa jam už nosies. Žvejys liaujasi kvatojęs. Jo draugai puola jį tempti į save, krabo draugai – priešinga kryptimi. Jėgos pasiskirsto po lygiai. Saulė nusileidžia. Grumtynės tebesitęsia.
Naujasis Orleanas. Kapinėse, merkiama lietaus, stovi džiazo grupė ir gedulingomis gaidomis palydi į kapo duobę leidžiamą kūną. Galiausiai pasigirsta energingas maršas ir procesija pajuda atgal į miestą. Pusiaukelėje kažkas sumoja, kad jie palaidojo ne tą žmogų. Tiesą sakant, pastarasis ir mirusysis apskritai neturėjo nieko bendra. Užkastas žmogus ne tik kad nebuvo miręs, jis netgi nesirgo, ir tai įdomiausia, – per apeigas traukė tirolietiškas melodijas. Muzikantai grįžta į kapines ir vargšelį atkasa, šis grasina paduosiąs juos į teismą, nors jam ir pažadama padengti kostiumo valymo išlaidas – tegul tik atsiunčia sąskaitą. Bet ir toliau lieka neaišku, kas gi vis dėlto mirė. Skambant muzikai imami paeiliui laidoti visi susirinkę žiopliai, tikima, kad velionis bus tas, kuris mažiausiai priešinsis. Netrukus paaiškėja, kad visi čia gyvi, o ieškoti velionio kūno jau per vėlu, nes prasideda šventinis sąmyšis.
Vyksta Mardi Gra karnavalas. Visur – tik kreoliškas maistas. Gatvėse grūdasi minios persirengėlių. Krevete persirengusį vyriškį minia mėgina įmesti į garuojantį sriubos katilą. Žmogus protestuoja, tačiau niekas netiki, kad jis ne vėžiagyvis. Galiausiai vyriškis sumoja pateikti vairuotojo pažymėjimą ir jį paleidžia.
Boregaro aikštėje knibžda turistai. Kadaise Mari Lavo10 čia praktikavo vudu, o dabar senas haitiečių žiniuonis pardavinėja lėles ir amuletus. Policininkas liepia jam nešdintis, įsiplieskia ginčas. Barniui prigesus, policininko ūgis tampa vos keturi coliai. Perpykęs pareigūnas mėgina žiniuonį areštuoti, bet šaukia tokiu plonyčiu balseliu, kad niekas jo nebeįstengia suprasti. Staiga netoliese išdygsta katė, ir policininkas persigandęs išskuodžia iš aikštės.
Paryžius. Šlapi šaligatviai. Ir šviesos, kur pažvelgsi – šviesos! Lauko kavinaitėje susiduriu su vyriškiu. Tai Andrė Marlo. Keista, bet jis įsitikinęs, kad Andrė Marlo – tai aš. Paaiškinu, jog Marlo yra jis, o aš tik paprastas studentas. Jis lengviau atsikvepia: vargšeliui buvo baisu net pagalvoti, jog jo mylima ponia Marlo gali būti mano žmona. Užsimezga pašnekesys rimtomis temomis, Marlo įtikinėja, kad kiekvienas žmogus yra savo likimo kalvis ir kad tiktai supratus, jog mirtis – tai irgi gyvenimo dalis, galima užčiuopti būties prasmę. Po to Andrė pasiūlo pirkti iš jo triušio kojelę. Praėjus daugeliui metų, mes dar kartą susitiksime prie pietų stalo ir jis vėl bus įsitikinęs, kad Marlo – tai aš. Šįsyk jau nebepulsiu prieštarauti ir ramiai išgersiu jo vaisių kokteilį.
Ruduo. Paryžių paralyžiuoja eilinis streikas. Šįkart streikuoja akrobatai. Niekas nebesivarto kūliais, miestas tarytum apmiršta. Netrukus į streiką įsijungia ir žonglieriai bei pilvakalbiai. Be jų paryžiečiai – kaip be rankų. Studentija ima maištauti. Išaiškinami du alžyriečiai, treniravęsi stovėti ant galvos. Abu nuskutami plikai.
Dešimtmetė mergaitė ilgomis rudomis garbanomis ir žaliomis akimis paslepia plastikinį sprogmenį vidaus reikalų ministro šokolado putėsiuose. Vos jų paragavęs, ministras išlekia pro Fūkė restorano11 stogą ir, nepatyręs jokių sužeidimų, nusileidžia Halės turguje“12. Dabar šio turgaus jau nebėra.
Automobiliu per Mechiką. Sukrečiantis skurdas. Sombrerų gausa primena Orosko13 freskas. Karštis šešėlyje – daugiau nei šimtas pagal Farenheitą. Vargšas indėnas man parduoda enčiladą su kepta kiauliena. Gardus patiekalas, užgeriu jį stikline ledinio vandens. Netrukus mane supykina, vėliau imu kalbėti olandiškai. Staiga suskaudus pilvui, esu priverstas užsičiaupti sakinio vidury, įspūdis toks, tarsi kas netikėtai būtų užvertęs knygą. Po šešių mėnesių atsibundu vienoje Mechiko ligoninių, esu visiškai nuplikęs, rankoje laikau Jeilio universiteto gairelę. Išties sunkus atvejis, netrukus sužinau, jog, būdamas visai arti mirties ir kliedėdamas nuo karščio, aš dar užsisakiau du kostiumus, kuriuos atveš iš Honkongo.
Sveikstu vienoje palatoje su daugybe nuostabių valstiečių, keli jų vėliau bus artimi mano bičiuliai. Štai, pavyzdžiui, Alfonsas, kurio mama visąlaik svajojo, kad jis taptų matadoru. Neseniai jį subadė bulius, paskui jį dar ir mama subadė. O štai paprastas kiaulių augintojas Chuanas – vaikinas nemoka net savo vardo užrašyti, bet vis tiek kažkokiu būdu sugebėjo apsukti žemės ūkio ministeriją ir mokesčių inspekciją šešiais milijonais dolerių. Arba va senolis Ernandesas, kuris ilgus metus petys petin kartu su Zapata kovėsi, kol vieną dieną legendinis revoliucionierius jį areštavo už tai, kad šis nuolat stumdosi.
Lietus. Lietus pila šešias dienas iš eilės. Vėliau stoja rūkas. Viename Londono barų sėdžiu kartu su Viliu Moemu. Esu baisiai nusiminęs: pirmąjį mano romaną, „Vimdomieji, kuriais didžiuojuosi“, kritikai sutinka itin šaltai. Vos vienas palankus laikraštyje „Times“ atsiliepimas, ir tas pats sugadintas paskutiniu sakiniu: „Ši knyga – tai pačių idiotiškiausių klišių, kokios tik pasitaikė Vakarų literatūroje, miazma.“
Moemas paaiškina, jog šią citatą galima suprasti labai įvairiai, tačiau knygos reklamai jos geriau nenaudoti. Išeiname pasivaikščioti senuoju Bromptono keliu, bet ir vėl pradeda pilti lietus. Pasiūlau Moemui skėtį, jis paima, nors jau turi išsitraukęs savo. Dabar jis žingsniuoja dviem išskleistais skėčiais nešinas, o aš tipenu jam iš paskos.
– Neverta į kritiką reaguoti pernelyg rimtai, – moko jis. – Pirmą mano apsakymą vienas kritikas sudirbo į miltus. Susigraužęs ilgai jį mintyse keiksnojau. O vėliau vieną dieną perskaičiau tą opusą iš naujo ir supratau, kad recenzento būta teisaus. Apsakymas iš tiesų buvo lėkštas ir prastai suręstas. Niekada nepamiršau šios pamokos ir po daugelio metų, kai Liuftvafė bombardavo Londoną, pašviečiau žibintuvėliu į to kritiko namą.
Moemas stabteli nusipirkti ir išskleisti trečio skėčio.
– Jei norite tapti rašytoju, – tęsia jis, – privalote naudotis progomis ir nebijoti apsikvailinti. „Skustuvo ašmenis“ rašiau užsidėjęs iš laikraščio išlankstytą kepuraitę ant galvos. Pirminiame „Lietaus“ variante Sara Tompson buvo papūga. Mes einame apgraibomis. Mes rizikuojame. Pradėdamas „Aistrų naštą“, galvoje turėjau numatęs vos vieną dalyką – jungtuką „ir“. Tiesiog jutau, kad romanas, kuriame bus vartojamas žodelis „ir“, turi iš tikrųjų pavykti. Palaipsniui susidėliojo ir visi kiti kūrinio dalykai.
Vėjo gūsis Moemą parverčia ir trinkteli į namo sieną. Jis sukrizena. O paskui duoda vieną didingiausių patarimų, kokį pradedantysis rašytojas tik galėtų gauti:
– Klausiamojo sakinio pabaigoje visada parašykite klaustuką. Nė neįsivaizduojate, kokį stulbinamą efektą tai sukelia.
Versta iš: Woody Allen. The Insanity Defense: The Complete Prose. New York: Random House, 2007
1 Kierkegaard S. Liga mirčiai / Iš danų k. vertė J. Adomėnienė. – Vilnius: Aidai, 1997. – P. 40.
2 Krovinių pervežimo įmonė.
3 I Got Rhythm (angl.) – George’o Gershwino daina.
4 Josephas Cheshire’as Cottenas (1905–1994) – amerikiečių kino ir teatro aktorius, labiausiai išgarsėjęs vaidmenimis Orsono Welleso ir Alfredo Hitchcocko filmuose.
5 Prancūzų kilmės anglų rašytojo ir karikatūristo George’o du Maurierio (1834–1896) siaubo romano „Trilby“ veikėjas, piktasis hipnotizuotojas.
6 Robertas Lee Vesco (1935–2007) – vienas garsiausių XX a. JAV finansinių aferistų.
7 Multimilijonierius, pagrindinis 1941 m. Orsono Welleso filmo „Pilietis Keinas“ herojus.
8 Patty Hearst – 1974 m. kairiųjų radikalų nusikalstamos grupuotės pagrobta milijonieriaus Randolpho Hearsto duktė; vėliau – garsi aktorė.
9 Jimmy Hoffa – legendinis 1975 m. be žinios dingęs sunkvežimių vairuotojų profesinės sąjungos aktyvistas.
10 Marie Laveau (1801–1881) – viena garsiausių Šiaurės Amerikos vudu kerėtojų.
11 „Le Fouquet’s“ – garsus, 1899 m. įkurtas ir iki šiol veikiantis restoranas Eliziejaus laukuose.
12 „Les Halles“ – centrinis Paryžiaus turgus, veikęs iki 1971 metų.
13 José Clemente Orozco (1883–1949) – Meksikos tapytojas ir grafikas, vienas XX a. monumentaliosios dailės novatorių.