literatūros žurnalas

Margaret Atwood. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 7

Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas

Margaret Atwood (g. 1939) – daugybę prestižinių literatūros apdovanojimų (tarp jų – dukart Bookerio premiją) pelniusi Kanados rašytoja – prozininkė ir poetė, literatūros kritikė. Išleidusi keliolika poezijos knygų, keliolika romanų (pastaruoju metu, matyt, garsiausi jų būtų „Tarnaitės pasakojimas“ (The Handmaid’s Tale) ir „Liudijimai“ (The Testaments), pasirodę ir lietuviškai), daugybę literatūros kritikos, socialinės kritikos knygų, apsakymų rinkinių, knygų vaikams. Čia pateikiami eilėraščiai versti iš naujausios autorės poezijos knygos – „Brangiai“ (Dearly, 2020).

 


Vėlyvi eilėraščiai

Šie eilėraščiai – vėlyvi.
Žinoma, dauguma eilėraščių –
vėlyvi: jie pasirodo per vėlai
tarsi jūreivio laiškas,
atėjęs po jo žūties.

Vėlyvi eilėraščiai panašūs į tokius laiškus –
jie ateina per vėlai ir niekuo nebegali padėti.
Ir ateina tarytum iš po vandens.

Kad ir kas būtų buvę, būna jau buvę:
mūšis, saulėta diena, mėnesiena,
geismo išdaiga, atsisveikinimo bučinys. Eilėraštį
į krantą išmeta lyg laivo duženas.

Arba vėlyvi – lyg pavėlavus vakarienės:
visi žodžiai jau ataušę arba suvalgyti.
Niekadėjiški, bergždi ir nuslopę
ar užgaišę, tebetykantys progos, nepatvarūs,
išsižadėti, apraudoti, apleisti.
Meilė ir džiaugsmas, vis vien: drožte nudrožtos dainos.
Išsivadėję kerai. Pakyrėję priedainiai.

Jau vėlu, labai vėlu,
per vėlu šokiams.
Ir vis dėlto – dainuok, kaip moki.
Įjunk šviesą ir uždainuok,
dainuok.

 


Katė-vaiduoklis

Ir katės serga demencija. Žinojai?
Mūsiškė sirgo. Ne ta juoda, jai pakako gudrumo
tapti neurotike ir veterinaro nė neprisileisti.
Ta kita, pūkuota, tasai kailio kamuoliukas,
ji raivydavos ant šaligatvio, išplaukuodavo
atsitiktinių praeivių kelnes, nors kai pradėjo
temti tai, ką derėtų vadint jos proteliu,
to jau nebedarė. Naktimis įsliūkindavo
į virtuvę, vienur kitur apkramsnodavo pomidorą ar
pernokusį persiką, bandelę
ar tyžtančią kriaušę.
Negi šitai turėčiau ėsti?
Kad gal ne. Tada ką? Ir kur?
Paskui laibom letenėlėm užkopdavo į viršų,
išpūtus kaip pelėda akis, puškuodama
lyg mažytis pūkuotas garvežiukas: Hr-vūū! Hr-vūū!
Visiška beprotukė, paikša. Kur-tuu?
Padraskydavo tvirtai priešais ją uždarytas
miegamojo duris. Įleisk,
priimk mane, pasakyk, kas aš.
Varge, vargeli. Nė murkt. Ir kad bent nors kas
džiugintų. Tik į savo migį aptemusioj
svetainėj, ir tiek –
tai ten, tai atgal, nelaimėlė.
Jei ir man taip nutiktų: apaugčiau kailiu, imčiau
stūgauti, kabintis nagais į jūsų eterį –
kad ir kas sakyčiausi esanti ar
kad ir kaip jus būčiau mylėjusi,
spustelėkit mygtuką. Užstumkit langą.

 


Druskos stulpas

Ar anuomet viskas klojos gerai?
Taip. Gerai.
Ir suvokei, kad gerai?
Tada? Tais laikais?

Ne, nes nerimaudavau,
o gal būdavau alkana
arba miegodavau – bent pusę to laiko.
Retkarčiais šalia atsirasdavo kriaušė arba slyva,
ar puodelis su šiuo bei tuo,
ar balta užuolaida, plevenanti,
ar, tarkim, ranka.
O kur dar ta sodri lempos šviesa
toj senovinėj palapinėj,
nutvieskianti grožį, pilnatvę,
susipynusius, mylinčius kūnus,
čia dar tik plykstelėjusi, o čia jau ir pradingusi.

Sakysi: miražas,
visa tai – pramaniena.
O vis dėlto štai, – čia pat, tau už nugaros, –
tie laikai, išsidrėbę, tartum iškylautų
saulės atokaitoj, vis dar ryškūs,
nors jau vakaras.

Sakoma, neatsigręžk:
pavirsi druskos stulpu.
O kodėl gi ne? Kodėl neatsigręžti?
Nejau tai nemasina?
Nejau ten nenuostabu?

 


Visų kitų lytinis gyvenimas

Visų kitų lytinis gyvenimas atrodo toks neįmanomas.
Svarstom: tai jau tikrai ne –
tiedu tai tikrai – niekaip!
Tik jau ne tokia bjauria burna
ir taip išgedusiais dantim!
Kur jau ten su tokiom perdžiūvusiom slyvom,
su tokiais pakabučiais!

Lik apsirengus, prašyčiau.
Drabužiai sugalvoti ne šiaip sau, o
kad apsaugotų tave nuo savęs,
nuo tavy tūnančios vujaristės.

Niekas neatrodo kaip kino žvaigždės,
net ir tos pat kino žvaigždės
per išeigines,
klaidžiodamos gatve,
dairydamosi, kur tinkamai pavalgyt,
kaip išsaugot anonimiškumą. Tik bergždžiai.

Niekas, nebent patys sau
savo pačių įsivaizdavimuose gerai įkaušus,
o jei blaivia galva – tai tik narcizai.

Arba įsimylėjus. O taip, meilė,
ta protą atimanti rožių raudonio cirko palapinė,
kurios prietema pridengia tikrąjį vaizdą,
figos lapeliais apkloja mūsų mylimuosius,
suminkština smegenis ir
apmalšo komiškų apsikvailinimų dulkėse
         tarpstantį skausmą.

Kokia viliojanti, toji dirbtinio marmuro arka,
tasai podraug ir lengvabūdiškai atrakcingas, ir klasikinis įėjimas –
toks graikiškas ir toks barnumiškas*,
visas švytintis, mirgantis,
padabintas žydru neoniniu užrašu:

Meilė! Ji – čia!
Užeikit!

* Turimas omenyje garsusis amerikiečių cirkas „Ringling Bros and Barnum & Bailey Circus“ (veikęs 1871–2017 m.), kurį dar XIX amžiuje įkūrė JAV šoumenas, politikas ir verslininkas Phineasas Tayloras Barnumas (1810–1891).

 


Kasinėjant skičių palaikus

Jie atkasa skičių palaikus –
moterų-karių, merginų su durklais,
puikių raitelių, su besirangančių gyvių
tatuiruotėmis iki pat pažastų,
laidotų kartu su jų ginklais –

ir jos anaiptol ne mitinės būtybės,
jos iš tiesų egzistavo
(štai apyrankė, štai pakabutis, štai trapi kaukolė),
su pagarba guldytos amžinam poilsiui –
jos ir jų žirgai, užmušti kirviais.

Jie atkasa šias strėlininkes,
kurios klajojo bemiestės, o tada užmigo nenykstamai
savo vieninteliuose namuose:
mediniuos kambariuos, mediniuos kapuos, giliai po žeme.
Sustingusios dviem tūkstančiams metų,
jos ir jų siuviniai,
jų šilkai ir odos, jų plunksnos,

jų įkirsti rankų kaulai, sulaužyti pirštai,
suknežintos kaukolės.
Nes – o kaipgi kitaip? Jos kariavo
ir puikiai žinojo, kas laukia pralaimėjusiųjų:
prievartavimai ir žudynės, žudynės ir prievartavimai,
patys žvėriškiausi, kokie tik gali būti, kad būtų kitiems pamoka:
kūdikiai ir gimdyvės,
mergaitės ir berniukai, visi išskerdžiami.
Taip sukosi pasaulis: pralaimėjusieji – tiesiog nušluojami.
Argi nepakankama priežastis kautis?
(O kur dar grobis, laukiantis nugalėtojo.)

Štai jos, bevardės,
vis dar tebesančios su mumis, bent iš dalies.
Jos žinojo, kas laukia.
Jos žino.

 


Gervuogės

Ankstyvą rytmetį senutė
pavėsy skina gervuoges.
Vėliau bus per karšta,
bet dabar dar nenudžiūvus rasa.

Kai kurios uogos nukrinta: jos bus voverėms.
Kai kurios lieka kyboti: atiteks meškoms.
Kai kurios keliauja į metalinį dubenį.
Jos skirtos tau, kad netrukus
galėtum jų paragauti.
Geri laikai: vien malonūs mažmožiai,
vienas po kito, tik kad greit viskas pralekia.

Kadais ši senutė,
kurią čia paišau tau vaizduotėj,
buvo mano močiutė.
Šiandien – tai aš.
Po daugelio metų, jei tik pasiseks,
tai galėsi būti ir tu.

Tos tarp lapų ir spygliukų
kaišiojamos rankos
kadaise buvo mano mamos.
Aš jas perdaviau toliau.
Praeis dešimtmečiai, ir kai tu
apžiūrinėsi savas tuometes rankas, prisiminsi šitai.
Neverk, taip ir turi nutikti.

Žiūrėk! Tasai skardinis dubuo
jau beveik pilnas. Pakaks mums visiems.
Gervuogės spindi it stiklas,
it stiklo pakabučiai,
kuriuos kabiname ant medžių gruodį –
kad sau primintume, kokia palaima yra sniegas.

Kai kurios uogos pūpso saulėkaitoj,
bet jos mažesnės.
Visada tau sakydavau:
geriausios jų auga šešėly.

Versta iš: Margaret Atwood. Dearly: Poems. Chatto & Windus, 2020.

Margaret Atwood. Apie laiką ir amžinybę

2019 m. Nr. 11 / Iš anglų k. vertė Diana Gancevskaitė / Šis pokalbis buvo publikuotas Ajovos universiteto (JAV) literatūros studijų žurnale, įrašytas 1985 m., kai M. Atwood lankėsi universiteto organizuojamose kūrybinio rašymo dirbtuvėse.