Naomi Klein. Nuostabioji tuštuma: trys pasaulio naikinimo ir pertvarkymo dešimtmečiai

2009 m. Nr. 3 

Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas

Naomi Klein – jauna Kanados žurnalistė ir politikos tyrinėtoja, viena įtakingesnių kairiųjų mąstytojų. Autorę išgarsino 2000 m. paskelbtas veikalas „No Logo“. 2007 m. pabaigoje pasirodė nauja N. Klein knyga „Šoko doktrina. Katastrofų kapitalizmo iškilimas“. Joje, remiantis pastarųjų dešimtmečių pavyzdžiais, nuosekliai analizuojamas šiuolaikinių politinių inžinierių naudojamas instrumentas – socialinis ir ekonominis šokas, kuris žaibiškai sunaikina esamą socialinę ir ekonominę infrastruktūrą, sumindo ištisų regionų žmonių gyvenimą. Be abejo, autorės mintys gali būti vertinamos įvairiai, tačiau jos keliama problema šiandien tampa itin aktuali bei skatina iš naujo pažvelgti į daugelį dalykų, kurie per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje tapo tarsi ir „savaime suprantami“. Skaitytojams pateikiame knygos įvadą.

Betgi Dievo akyse žemė buvo pagedusi ir pilna smurto. Dievas matė, kad žemė buvo pagedusi, nes visi žmonės buvo sudarkę savo kelius žemėje. Tuomet Dievas tarė Nojui: „Nusprendžiau padaryti galą visiems mirtingiesiems, nes per juos žemė prisipildė smurto; štai sunaikinsiu juos drauge su žeme.“

 Pradžios knyga 6, 11–13 (1999 m. ekumeninis Biblijos leidimas lietuviškai)

Šoko ir siaubo veiksniai kelia tokią baimę, pavojaus jausmą ir destrukciją, kurie yra nesuvokiami gyventojams apskritai ir veikiamos visuomenės elementams (sektoriams) ar vadovybei konkrečiai. Tornadų, uraganų, žemės drebėjimų, potvynių, nevaldomų gaisrų, bado ar ligų pavidalu pasireiškianti gamta gali sukelti šoką ir siaubą.

„Šokas ir siaubas: greitas kelias į dominavimą“, JAV karo Irake karinė doktrina

Jamarą Perry susitikau 2005 m. rugsėjį didžiojoje Raudonojo Kryžiaus prieglaudoje Beton Rūže, Luizianoje. Jis stovėjo eilėje prie išsišiepusių jaunų scientologų dalijamų pietų. Ką tik buvau gavusi velnių už tai, kad kalbuosi su evakuotaisiais be žiniasklaidos atstovams skirtos palydos, tad dabar aš, baltaodė kanadietė, kaip įmanydama stengiausi ištirpti pietinėse valstijose gyvenančių afroamerikiečių jūroje. Eilėje prie maisto smukau tiesiai Perry už nugaros ir, tarsi būtume seni draugai, paprašiau jo su manimi pasikalbėti. Jis maloniai sutiko.

Kai Perry, gimęs ir augęs Naujajame Orleane, paliko užtvindytą miestą, jau buvo praėjusi savaitė. Iš pažiūros jam būčiau davusi septyniolika, bet pasisakė esąs dvidešimt trejų. Jis ir jo šeima visą amžinybę laukė autobusų, kad juos evakuotų. Nieko taip ir nesulaukę, kepinant saulei, iškeliavo pėsčiomis. Galiausiai šeima apsistojo gremėzdiškuose suvažiavimų rūmuose, kuriuose vykdavo farmacijos mugės ir kovos menų čempionatai, o dabar čia yra prigrūsta du tūkstančiai gultų bei daugybė suirzusių, pervargusių žmonių, prižiūrimų niūrių, ką tik iš Irako grįžusių Nacionalinės gvardijos karių.

Tądien prieglaudoje pasklido žinia, kad garsus, miestui atstovaujantis respublikonų kongresmenas Richardas Bakeris grupelei lobistų prasitarė: „Pagaliau Naujajame Orleane nusikratėme valstybinių gyvenamųjų namų sistemos. Mes patys to nepajėgėme, bet tai atliko Dievas.“ Josephas Canizaro, vienas turtingiausių statybų Naujajame Orleane vykdytojų, visai neseniai buvo panašiai pasakęs: „Regis, turime vėl viską pradėti nuo tuščio lapo. Ir šis tuščias lapas mums atveria išties dideles galimybes.“ Visą savaitę Luizianos valstijos legislatūra Beton Rūže buvo gulte apgulta korporacijų lobistų, dirbančių šių didelių galimybių naudai. Mažesni mokesčiai, menkesnis reguliavimas, pigesnė darbo jėga ir „mažesnis, saugesnis miestas“ – iš tikrųjų tai reiškė, kad bus atsisakoma valstybinių gyvenamųjų namų, o juos keis kooperatiniai. Besiklausydamas visų šių kalbų apie „naują pradžią“ ir „tuščius lapus“, veik pamiršdavai, kad vos už kelių mylių griuvėsiai ir šiukšlės skleidžia toksines dujas, į gamtą liejasi cheminės medžiagos ir guli nepalaidoti žmonių palaikai.

Čia, prieglaudoje, Jamaras apie nieką kitą negalėjo net galvoti: „Man tai nepanašu į miesto apsivalymą. Matau tik tai, kad gyvenamuosiuose kvartaluose žuvo daugybė žmonių. Žmonių, neturėjusių mirti.“

Jis kalbėjo tyliai, tačiau čia pat eilėje stovintis vyresnis vyriškis, nugirdęs pokalbį, atsisuko į mus: „Ir kas darosi su tais žmonėmis Beton Rūže? Kokios čia dar naujos galimybės? Tai sumauta tragedija. Negi jie akli?“

Į pokalbį įsitraukė ir motina su dviem vaikais: „Ne, jie neakli, jie – tai blogis. Jų regėjimas čia niekuo dėtas.“

 

Vienas tų, kuriems Naujojo Orleano potvynis leido pamatyti naujas galimybes, buvo Miltonas Friedmanas, žymusis judėjimo už nežabotą kapitalizmą guru, žmogus, nubrėžęs šiuolaikinės hipermobilios globalinės ekonomikos gaires. Būdamas devyniasdešimt trejų metų ir jau silpnos sveikatos, „Dėdė Miltis“ – taip jį vadina jo mokiniai – vis dėlto surado jėgų parašyti straipsnį, pasirodžiusį „The Wall Street Journal“ praėjus trims mėnesiams nuo tragedijos pradžios. „Dauguma Naujojo Orleano mokyklų yra visiškai suniokotos, – rašo Friedmanas, – kaip ir jas lankiusių vaikų namai. Šie vaikai dabar pasklido po visą šalį. Tai tragedija. Tačiau sykiu tai ir palanki proga radikaliai reformuoti švietimo sistemą.“

Pasak Friedmano, užuot leidus milijardus dolerių esamai Naujojo Orleano valdiškų mokyklų sistemai atstatyti ir tobulinti, vyriausybė šeimoms turėtų skirti „švietimo čekius“, kuriuos jos galėtų panaudoti privačioms įstaigoms, – daugelio jų pagrindinis tikslas yra pelnas, – ir šios taptų subsidijuojamos valstybės. Nepaprastai svarbu, teigė Friedmanas, kad šie fundamentalūs pokyčiai taptų ne laikina priemone, bet „ilgalaike reforma“.

Dešiniosios pakraipos smegenų centrų tinklas nusitvėrė šio Friedmano pasiūlymo ir metėsi ant stichijos nusiaubto miesto. George’o W. Busho administracija parėmė jų planus ir skyrė dešimtis milijonų dolerių tam, kad Naujojo Orleano mokyklos būtų paverstos „chartijos mokyklomis“ („charter schools“) – valdžios finansuojamomis mokyklomis, kurias, vadovaudamosi savo pačių taisyklėmis, valdytų privačios organizacijos. Jungtinėse Valstijose, o ypač Naujajame Orleane, chartijos mokyklos vertinamos labai kontroversiškai ir daugelis afroamerikiečių tėvų į jas žvelgia kaip į žingsnį atgal nuo pilietinių teisių judėjimo laimėjimų, garantavusių visiems vaikams tokį patį išsilavinimo standartą. Tačiau Miltonui Friedmanui valstybės valdomų mokyklų sistemos idėja atsiduoda socializmu. Jo manymu, vienintelės valstybės funkcijos yra „ginti mūsų laisvę tiek nuo išorės priešų, tiek nuo mūsų bendrapiliečių: užtikrinti įstatymų laikymąsi ir tvarką, skatinti privačius sandorius, puoselėti rinkos konkurencingumą.“ Kitais žodžiais tariant, išlaikyti policiją ir kariuomenę, o visa kita, net ir nemokamo mokslo užtikrinimas, esąs neleistinas kišimasis į rinką.

Palyginti su krantinių atstatymo ir elektros tinklo atkūrimo ledynmetiškais darbų tempais, Naujojo Orleano mokyklų sistema buvo parduota žaibišku greičiu ir su karišku preciziškumu. Per aštuoniolika mėnesių, didžiajai neturtingųjų miesto gyventojų daliai vis dar esant tremtyje, Naujojo Orleano valdiškų mokyklų sistema buvo beveik visiškai pakeista privačiai valdomomis chartijos mokyklomis. Prieš Katrinos uraganą mokyklų taryba valdė šimtą dvidešimt tris valdiškas mokyklas, šiuo metu ji tevaldo vos keturias. Prieš audrą mieste buvo septynios chartijos mokyklos, o dabar jų yra trisdešimt viena. Naujojo Orleano mokytojus anksčiau gynė stipri profesinė sąjunga, šiuo metu su šia sąjunga sudarytos sutartys paleistos skutais, o visi keturi tūkstančiai septyni šimtai jos narių atleisti. Kai kuriuos jaunesnius mokytojus chartijos mokyklos įdarbino, tačiau jiems moka mažesnius atlyginimus. Vis dėlto dauguma mokytojų liko be darbo.

Naujasis Orleanas, pasak „The New York Times,“ tapo „išskirtine chartijos mokyklų plėtros laboratorija“, o Amerikos verslumo instituto – friedmaniško sukirpimo smegenų centro – atstovai entuziastingai prabilo, jog „Katrina per vieną dieną atliko tai, ko Luizianos mokyklų reformuotojai neįstengė padaryti per metų metus“. O valstybinių mokyklų mokytojai, stebėdami, kaip nukentėjusiesiems nuo potvynio skirti pinigai imami naudoti viešajai sistemai naikinti ir privačiai kurti, Friedmano planą vadino „švietimo užgrobimu“.

Šiuos puikiai suderintus, po katastrofų vykstančius išpuolius prieš viešąją erdvę, kai nelaimės imamos laikyti puikiomis rinkos galimybėmis, aš vadinu „katastrofų kapitalizmu“.

 

Galiausiai Naujajam Orleanui skirtas Friedmano straipsnis tapo paskutine jo viešosios politikos rekomendacija: kiek mažiau nei po metų, 2006 m. lapkričio 16 d., jis, būdamas devyniasdešimt ketverių, mirė. Gali susidaryti įspūdis, kad vidutinio dydžio Amerikos miesto mokyklų sistemos privatizavimo rūpesčiai žmogui, pusę praėjusio amžiaus laikytam įtakingiausiu ekonomistu, kuris tarp savo mokytinių turėjo keletą JAV prezidentų, Didžiosios Britanijos ministrų pirmininkų, Rusijos oligarchų, Lenkijos finansų ministrų, trečiojo pasaulio šalių diktatorių, Kinijos komunistų partijos sekretorių, Tarptautinio valiutos fondo direktorių ir paskutinius tris JAV federalinio rezervo vadovus, – tik menkniekis. Vis dėlto jo užmojį išnaudoti Naujojo Orleano krizę kapitalizmo fundamentalistinės versijos naudai galima laikyti ir keistai deramu energija tryškusio penkių pėdų dviejų colių profesoriaus, dar jaunystėje save vadinusio „sekmadieninį pamokslą sakančiu senamadžiu pamokslininku“, atsisveikinimu.

Daugiau nei tris dešimtmečius Friedmanas ir jo įtakingi sekėjai tobulino tą pačią strategiją: sulaukti didesnės krizės ar šoko, tada, kol piliečiai dar nespėjo atsigauti po katastrofos, parduoti atskiras valstybės dalis privatiems žaidėjams ir taip žaibiškai užtikrinti „reformų“ tęstinumą.

Tai, ką aš ilgainiui supratau esant šoko doktrina, viename savo svarbiausių rašinių Friedmanas įvardijo šiuolaikinio kapitalizmo pagrindine taktine panacėja. Jis pažymi, kad „vien tik krizė – faktinė ar įsivaizduojama – lemia tikrus pokyčius. Veiksmai, kurių imamasi kilus tokiai krizei, priklauso nuo aplinkui tarpstančių idėjų. Mano įsitikinimu, mūsų pagrindinė pareiga yra kurti alternatyvas egzistuojančiai politikai bei užtikrinti jų gyvybingumą ir prieinamumą iki to laiko, kol tai, kas politiškai neįmanoma, taps tuo, kas politiškai neišvengiama“. Kai kurie žmonės, ruošdamiesi galimoms katastrofoms, kaupia konservuoto maisto ir vandens atsargas, o Friedmanas tam atvejui kaupė laisvosios rinkos idėjas. Čikagos universiteto profesorius buvo įsitikinęs, kad, vos prasidėjus krizei, būtina nedelsiant veikti bei skubiai ir negrįžtamai įgyvendinti pokyčius, kol krizės iškamuota visuomenė neišslydo atgal į „status quo tironiją“. Jo nuomone, „naujoji administracija turi maždaug šešis devynis mėnesius, per kuriuos reikia pasiekti svarbiausių pokyčių; jei per šį laikotarpį ji nepasinaudos proga veikti ryžtingai, daugiau tokios progos jai niekas nebesuteiks“. Tam tikra Machiavellio patarimo, kad „blogos naujienos“ turėtų būti pranešamos „visos vienu kartu“, variacija pasirodė esanti vienas tvariausių Friedmano strateginių priesakų.  

 

Kaip pasinaudoti stipriu šoku ar didelio masto krize, pirmąkart Friedmanas išmoko aštuntojo dešimtmečio viduryje, kai patarinėjo Čilės diktatoriui generolui Augustui Pinochetui. Čilės gyventojams sukėlė šoką ne vien kruvinasis Pinocheto perversmas: šalį niokojo ir žiauri hiperinfliacija. Friedmanas patarė Pinochetui imtis skubios ūkio pertvarkos: apkarpyti mokesčius, išplėsti laisvąją prekybą, privatizuoti paslaugas, mažinti socialines išlaidas ir siaurinti valstybės reguliavimą. Galiausiai Čilės valstybinės mokyklos taip pat buvo paverstos privačiomis, finansuojamomis pagal „švietimo čekių“ programą. Tai buvo radikaliausia kapitalizmo modifikacija pasaulyje per visus laikus, įgijusi Čikagos mokyklos revoliucijos vardą – daugelis Pinocheto ekonomistų, vadovaujami Friedmano, studijavo Čikagos universitete. Friedmanas numatė, kad ekonomikos pokyčių greitis, netikėtumas ir apimtis išprovokuos visuomenės psichologines reakcijas, kurios „palengvins pertvarkas“. Šiai skausmingai taktikai jis sugalvojo ir specialų pavadinimą: ekonominis „gydymas šoku“. Vėlesniais dešimtmečiais, kai tik vyriausybės imdavo inicijuoti radikalias laisvosios rinkos programas, jos būdavo įgyvendinamos šiuo visuotinai taikomo gydymo šoku ar „šoko terapijos“ būdu.

Be kita ko, šioms pertvarkoms palengvinti Pinochetas rado ir savitų šoko priemonių; jos buvo taikomos daugelyje režimo kankinimo kamerų, išmėginamos su besirangančiais žmonių, kurie veikiausiai būtų painiojęsi ant šios kapitalistinės transformacijos kelio, kūnais. Daugelis lotynų amerikiečių įžvelgė tiesioginį ekonominių šokų, nuskurdinusių milijonus, ryšį su kankinimų epidemija, nuo kurios nukentėjo šimtai tūkstančių žmonių, tikėjusių kitokia visuomenės ateitimi. Ne veltui urugvajiečių rašytojas Eduardas Galeanas klausė: „Kaip kitaip šią nelygybę būtų galima išlaikyti, jei ne elektrošoko smūgiais?“

Praėjus lygiai trims dešimtmečiams nuo šių trijų skirtingų šoko formų pasitelkimo Čilėje, ta pati formulė iš naujo, tik nepalyginti smurtingiau, buvo pritaikyta ir Irakui. Pirmiausia buvo pradėtas karas, kuriuo, anot „Šoko ir siaubo“ karinės doktrinos autorių, siekta „suvaldyti priešininkų valią, įsitikinimus bei nuovoką ir tiesiogine prasme užkirsti priešininkui bet kokią galimybę veikti ar priešintis“. Vėliau sekė radikali ekonominė šoko terapija. Ją, šaliai vis dar tebeskendint liepsnose, primetė vyriausiasis JAV pasiuntinys Paulas Bremeris – visuotinė privatizacija, visiškai laisva prekyba, 15 proc. dydžio vieno tarifo neprogresiniai mokesčiai, dramatiškai mažinamas valstybinis sektorius. Tuometis Irako prekybos ministras Ali Abdul-Amiras Allawis sykį net pareiškė, kad jo tėvynainiams „įsipyko būti eksperimento objektais, jie pavargo. Sistema jau ir taip patyrė sukrėtimų, tad ši, ūkio šoko terapija, mums nereikalinga“. Kai irakiečiai pasipriešino, jie buvo suimti ir pasodinti į kalėjimus, kuriuose jų kūnams ir protams teko patirti dar daugiau šoko, tik šįkart pastarasis taikytas kur kas mažiau metaforiška prasme.

 

Laisvosios rinkos priklausomybę nuo šoko galios pradėjau tyrinėti prieš ketverius metus, pirmomis Irako okupacijos dienomis. Parašiusi straipsnių ciklą apie Vašingtono nesėkmes įgyvendinant „Šoko ir siaubo“ strategiją šoko terapijos priemonėmis, iš Bagdado iškeliavau į Šri Lanką. Į ją atvykau praėjus keliems mėnesiams po triuškinamo 2004 m. cunamio. Šioje šalyje pamačiau dar vieną to paties manevro versiją: išnaudodami panišką atmosferą, užsienio investuotojai ir tarptautiniai kreditoriai susivienijo, kad perduotų visą tropinę pakrantės liniją verslininkams, sparčiai suskatusiems statyti didžiulius viešbučių kompleksus. Taip šimtams tūkstančių žvejų buvo užkirsta galimybė atstatyti savo kaimelius prie vandens. Vyriausybė netruko paskelbti, kad, „iškrėtusi žiaurią likimo išdaigą, gamta suteikė Šri Lankai unikalią galimybę, ir ši baisi tragedija pasitarnaus šaliai tapti pasaulinio lygio turizmo vieta“. Jau tada, kai uraganas „Katrina“ smogė Naujajam Orleanui ir respublikonų politikų, smegenų centrų ir žemės supirkėjų konglomeratas ėmė kalbėti apie „tuščius lapus“ ir jaudinančias galimybes, tapo aišku, kad nuo šiol tai bus jų mėgstamiausias būdas korporaciniams tikslams proteguoti. Kolektyvinės traumos momentai bus išnaudojami radikalios socialinės ir ekonominės inžinerijos naudai.

Daugeliui siaubingą katastrofą išgyvenusių žmonių reikia ne tuščio lapo – jie tikisi išgelbėti tai, kas dar įmanoma, ir atkurti tai, kas dar nevisiškai sunaikinta; jie nori iš naujo pajusti ryšį su vietovėmis, kuriose susiformavo kaip asmenybės. „Kai atstatinėju miestą, jaučiuosi taip, lyg atstatinėčiau save“, – tvarkydama uragano paliktus griuvėsius sakė Cassandra Andrews, itin nukentėjusios Naujojo Orleano žemutinės devintosios apylinkės gyventoja. Tačiau katastrofų kapitalistai nemato jokios naudos atstatinėti tai, kas buvo. Irake, Šri Lankoje ir Naujajame Orleane procesas, apgaulingai vadinamas „rekonstravimu,“ prasidėjo užbaigiant pirminės katastrofos darbą: sunaikinant viešosios sferos likučius ir šaknis čia įleidusias bendruomenes bei skubiai jas pakeičiant Naujosios Jeruzalės korporacine atmaina – viskas atlikta iki tol, kol karo ir stichinių nelaimių aukos dar nepajėgė persigrupuoti ir pareikšti pretenzijų į tai, kas joms priklauso.

Mike’as Battlesas pateikia geriausią paaiškinimą: „Baimė ir netvarka mums atveria realias perspektyvas.“ Taip trisdešimt ketverių metų buvęs CŽV agentas kalba apie tai, kaip pokariniame Irake tvyrantis chaosas padėjo jo nežinomai ir menką patirtį turėjusiai privačiai saugumo firmai „Custer Battles“, sudariusiai sutartis su federaline valdžia, susižerti maždaug 100 milijonų dolerių. Jo žodžiai galėtų pasitarnauti ir kaip puikus šiuolaikinio kapitalizmo devizas – baimė ir netvarka yra kiekvieno naujo šuolio į priekį katalizatoriai.

Pradėjusi šį viršpelnių ir megakatastrofų sąsajų tyrimą tariausi pamačiusi, kaip radikaliai keičiasi „laisvosios“ rinkos įgyvendinimo pasaulyje būdai. Dalyvaudama judėjime prieš besiplečiančią korporacinę galią, kurio pasaulinis debiutas įvyko 1999 m. Sietle¹, jau buvau susidūrusi su panašia verslui keliaklupsčiaujančia politika, primetama laužant rankas per Pasaulio prekybos organizacijos susitikimus arba numatant specialias Tarptautinio valiutos fondo paskolų sąlygas. Trys pagrindiniai reikalavimai – privatizacija, valstybės reguliavimo atsisakymas ir drastiškas socialinių išlaidų mažinimas – būdavo visiškai nepopuliarūs tarp gyventojų, tačiau pasirašant sutartis bent jau kvepėdavo abipusiu besiderančių vyriausybių sutarimu ir tariamų ekspertų konsensusu. Tačiau šįkart ta pati ideologinė programa buvo primetama pačiomis nuogiausiomis prievartos priemonėmis: pasitelkiant po invazijos besitęsiančią karinę okupaciją arba žaibiškai išnaudojant siaubingas stichines nelaimes. Rugsėjo 11-osios įvykiai Vašingtonui leido liautis klausinėjus užsienio šalių, ar šios norinčios amerikietiškos „laisvosios prekybos ir demokratijos“ versijos ir sudarė sąlygas primesti ją panaudojant „Šoko ir siaubo“ karinę galią.

Vis dėlto, kai ėmiau gilintis į šio rinkos modelio įsigalėjimo pasaulyje istoriją, supratau, kad krizių ir katastrofų išnaudojimas Miltono Friedmano judėjimo strategijoje glūdėjo jau iš pat pradžių – kad galėtų žengti į priekį, šiai fundamentalistinei kapitalizmo formai nuolat reikėjo katastrofų. Žinoma, šios tikslų įgyvendinimą palengvinančios katastrofos darėsi vis didesnės ir labiau šokiruojančios, tačiau tai, kas įvyko Irake ar Naujajame Orleane, nebuvo naujas, Rugsėjo 11-osios paskatintas išradimas. Šie begėdiški krizių išnaudojimo eksperimentai buvo veikiau tris dešimtmečius besitęsusio griežto šoko doktrinos laikymosi kulminacija.

Žvelgiant pagal šią doktriną, praėjusieji trisdešimt penkeri metai atrodo visiškai kitaip. Kai kurie gėdingiausi šio laikotarpio žmogaus teisių pažeidimai, į kuriuos priimta žvelgti kaip į sadistinius antidemokratiškų režimų nusikaltimus, iš tiesų buvo vykdomi arba turint gerai apgalvotų intencijų įbauginti visuomenę, arba akivaizdžiai siekiant parengti dirvą radikalioms laisvosios rinkos „reformoms“. Aštuntojo dešimtmečio Argentinoje chuntos režisuotas trisdešimties tūkstančių žmonių „dingimas“, kurių dauguma – kairiųjų aktyvistai, buvo sudedamoji vyriausybės vykdomos Čikagos mokyklos politikos įgyvendinimo dalis, lygiai kaip ir teroras, pasitelktas atliekant to paties pobūdžio ekonominę metamorfozę Čilėje. 1989 m. Kinijoje tam pasitarnavo Tiananmenio aikštės skerdynių šokas ir vėlesni dešimčių tūkstančių žmonių areštai, atrišę komunistų partijai rankas paversti didžiąją šalies dalį plačia eksporto zona, pilna savo teises bijančių ginti darbininkų. 1993 m. Rusijoje panašų vaidmenį atliko Boriso Jelcino sprendimas pasiųsti tankus, atidengusius ugnį į parlamento pastatą. Taip buvo užčiaupti opozicijos lyderiai bei atlaisvintas kelias lengva ranka vykdomai privatizacijai, kuri ir sukūrė liūdnai pagarsėjusius šalies oligarchus.

Panašiam tikslui pasitarnavo ir 1982 m. Folklendų karas, kurį puikiai išnaudojo Margaret Thatcher Jungtinėje Karalystėje: dėl karo kilusi netvarka ir nacionalinis jaudulys leido jai sutriuškinti streikuojančius angliakasius ir pirmąkart Vakarų pasaulyje imtis karštligiškos privatizacijos. 1999 m. NATO ataka prieš Belgradą sukūrė sąlygas greitai privatizacijai buvusioje Jugoslavijoje – šis tikslas buvo iškeltas net anksčiau, nei prasidėjo karas. Ekonomika jokiu būdu nebuvo vienintelis veiksnys, skatinęs karus, tačiau kiekvienu atveju didesniais kolektyviniais šokais būdavo pasinaudojama rengiant dirvą ekonominei šoko terapijai.

Trauminiai epizodai, pasitarnavę šiam „švelninančiam padėtį“ tikslui, ne visada buvo susiję su akivaizdžiu smurtu. Devintajame dešimtmetyje Lotynų Amerikos ir Afrikos valstybes būti „privatizuotoms arba mirti“ (tai vieno buvusių Tarptautinio valiutos fondo darbuotojų žodžiai) privertė skolų našta. Spaudžiamos hiperinfliacijos ir pernelyg įsiskolinusios, kad pajėgtų atmesti joms keliamus reikalavimus, vyriausybės sutiko taikyti „šoko terapijos“ priemones, vildamosios, kad tai jas išgelbės nuo dar baisesnių katastrofų. Šį vaidmenį Rytų Azijoje atliko niokojančia galia Didžiajai depresijai prilygstanti 1997–1998 m. finansų krizė, nuramdžiusi vadinamuosius Azijos tigrus ir privertusi juos atverti savo rinkas tam, ką „The New York Times“ įvardijo kaip „didžiausią pasaulyje pobankrotinį išpardavimą“. Daugelis šių šalių buvo demokratinės, tačiau radikalios „laisvosios rinkos“ transformacijos joms primestos toli gražu nedemokratiškai. Žinoma, juk, Friedmano įsitikinimu, didžiulio masto krizės atmosfera suteikė reikiamą pretekstą atmesti rinkimuose pareikštus žmonių norus ir perduoti valdžią į ekonomikos „technokratų“ rankas. 

Be abejo, būta atvejų, kai laisvosios rinkos politikos įgyvendinimas įvyko demokratiškai – politikai iškėlė griežtą liniją atitinkančias programas ir laimėjo rinkimus. Geriausias pavyzdys – Ronaldo Reagano politika JAV ar 1988 m. rinkimai Kanadoje, kuriuose pasisakyta už laisvąją rinką. Vis dėlto šiais atvejais laisvosios rinkos apologetai susidūrė su visuomenės spaudimu, jie nuolat būdavo priversti švelninti bei koreguoti savo radikalius planus ir vietoje visuotinio pertvarkymo pasirinkti dalinius pakeitimus. Esminis dalykas čia tas, kad demokratijos sąlygomis Friedmano ekonominis modelis gali būti įgyvendintas tik iš dalies, tikroji jo versija realizuojama tiktai autoritarizmo sąlygomis. Tam, kad ekonominę šoko terapiją būtų galima taikyti be apribojimų (kaip tai atsitiko Čilėje aštuntąjį dešimtmetį, Kinijoje – devintojo dešimtmečio pabaigoje, Rusijoje – dešimtąjį dešimtmetį ir JAV – po 2001 m. Rugsėjo 11-osios), visada papildomai prireikdavo didesnių kolektyvinių sukrėtimų, kurie suteikdavo dingstį laikinai suspenduoti demokratines procedūras arba leisdavo jas apskritai užgniaužti. Šis ideologinis kryžiaus žygis prasidėjo autoritarinių režimų valdomose Pietų Amerikos šalyse. Didžiausios naujos jo užkariautos teritorijos – Rusija ir Kinija. Patogiausiai ir pelningiausiai jis susiklosto ten, kur šalys valdomos geležiniu kumščiu.

 

Šoko terapija grįžta namo

Friedmano išpuoselėtos Čikagos mokyklos judėjimas dėl naujų teritorijų visame pasaulyje ėmė kovoti nuo aštuntojo dešimtmečio, tačiau jo vizijos iki pat pastarojo meto visu mastu dar niekad nebuvo imtos taikyti savo kilmės šaliai. Žinoma, Reaganui šioje srityje pavyko nemažai pasistūmėti į priekį, tačiau JAV išsaugojo socialinio aprūpinimo sistemą, socialinę apsaugą ir valstybines mokyklas, kurių tėvai tvirtai įsitvėrę tebesilaiko iki šiol, tuo demonstruodami, Friedmano žodžiais tariant, savo „neracionalų prieraišumą socialistinei sistemai“.

Kai 1995 m. respublikonai Kongrese įgijo persvarą, Davidas Frumas, persikėlėlis iš Kanados ir būsimasis George’o W. Busho kalbų rašytojas, buvo vienas vadinamųjų neokonservatorių, raginusių Jungtinėse Valstijose imtis šoko terapija grįstos ekonominės revoliucijos. „Mano manymu, štai kaip mes turėtume elgtis. Užuot laipsniškai mažinus išlaidas, – šiek tiek šen, šiek tiek ten, – aš siūlau jau šią vasarą per vieną dieną atšaukti tris šimtus programų, kurių kiekviena atsieina milijardą dolerių ar mažiau. Gal dėl šių apkarpymų didelio skirtumo ir nebus, bet, varge, ar tos išlaidos būtinos? Tai atlikti turėtume tučtuojau.“

Frumas savo šaliai geidautos šoko terapijos tuo metu negalėjo pritaikyti. Iš dalies taip atsitiko dėl to, kad valstybėje nekilo rimtesnių krizių, kurios išpurentų tam dirvą. Tačiau 2001 m. situacija pasikeitė. Po Rugsėjo 11-osios išpuolių Baltieji rūmai buvo sausakimši Friedmano mokytinių, tarp jų atsidūrė ir artimas jo draugas Donaldas Rumsfeldas. Kolektyvinio apsvaigimo akimirkomis Busho komanda suskato naudotis šiurpą keliančiu greičiu – ir ne todėl, kad, kaip kai kas teigia, administracija esą pati suktai suplanavusi krizę, tačiau todėl, kad pagrindinės administracijos figūros, ankstesnių katastrofų kapitalizmo eksperimentų Lotynų Amerikoje ir Rytų Europoje veteranai, priklausė judėjimui, meldžiančiam krizių taip pat, kaip sausros nukamuoti žemdirbiai meldžia lietaus ar kaip apokaliptinių krikščioniškų grupių nariai meldžia antrojo Kristaus atėjimo. Kai įvyksta ilgai laukta katastrofa, jie akimirksniu susigaudo, kad pagaliau atėjo jų valanda.

Ištisus tris dešimtmečius Friedmanas ir jo sekėjai metodiškai išnaudodavo šoko momentais pasitaikančias progas – Rugsėjo 11-osios užsienietiškus atitikmenis (pradedant Pinocheto perversmu 1973 m. rugsėjo 11 d.) – kitose šalyse. 2001 m. Rugsėjo 11-osios įvykiai Amerikos universitetuose išperėtai ir Vašingtono institucijose įsitvirtinusiai ideologijai pagaliau suteikė progą sugrįžti namo.

Busho administracija tuojau pat puolė naudotis išpuolių sukelta baime ne tik kad pradėtų „karą su teroru“, bet ir kad užtikrintų, jog ši avantiūra kone absoliučiai bus orientuota į pelno siekimą – sukurta nauja galinga industrija, suteikusi silpnėjančiam JAV ūkiui naują kvėpavimą. Perpratus šį „katastrofų kapitalizmo kompleksą“ gerai matyti, kad jis turi kur kas toliau nutįsusius čiuptuvus nei karinis-pramoninis kompleksas, apie kurį Dwightas Eisenhoweris įspėjo savo prezidentavimo pabaigoje. Tai globalinis karas, kurį finansuojamos visuomenės pinigais kariauja privačios bendrovės, visam laikui gavusios neribotą mandatą ginti tėvynę – Jungtines Valstijas – ir šalinti visą „blogį“ užsienyje. Vos per kelerius metus šis kompleksas išplėtė savo rinkos ribas nuo kovos su terorizmu iki tarptautinio taikos bei municipalinio teisėtvarkos palaikymo ir veiklos, susijusios su vis dažnėjančiomis stichinėmis nelaimėmis. Komplekso smaigalyje atsidūrusių korporacijų pagrindinis tikslas – pasiekti, kad kasdienis valstybės funkcionavimas būtų paremtas pelnui keliaklupsčiaujančios vyriausybės modeliu (susiklosčius nepaprastajai padėčiai, jis pritaikomas itin sparčiai), o atvirai sakant – privatizuoti vyriausybę.

Busho administracija, norėdama išjudinti katastrofų kapitalizmo kompleksą, be jokių viešų diskusijų į privačių bendrovių rankas perdavė daugelį delikačių ir svarbių vyriausybės funkcijų – nuo medicininės kareivių priežiūros iki kalinių kvotos ar su gyventojais susijusių rinkimo ir apdorojimo duomenų. Vyriausybė šiame nesibaigiančiame kare atlieka ne tiek rangovų tinklui vadovaujančio administratoriaus, kiek dėl pelno rizikuojančio kapitalisto vaidmenį. Šiam kompleksui sukurti ji skiria pirmines investicijas ir tuo pat metu tampa naujų jo paslaugų didžiausiu užsakovu. Čia pakaks paminėti vos tris šią transformacijos apimtį iliustruojančius rodiklius. 2003 m. JAV vyriausybė ir privačios bendrovės pasirašė 3512 sutarčių dėl su apsauga susijusių funkcijų vykdymo; per dvidešimt dviejų mėnesių laikotarpį, pasibaigusį 2006 m. rugpjūtį, Krašto saugumo departamentas (Department of Homeland Security) jau buvo sudaręs daugiau nei 115 tūkst. tokių sutarčių. Pasaulinė „krašto saugumo industrija“, iki 2001 m. ekonomiškai buvusi palyginti visai menka, šiuo metu jau valdo 200 milijardų dolerių vertės sektorių. 2006 m. JAV vyriausybės krašto saugumui skirtų išlaidų dalis vienam namų ūkiui vidutiniškai sudaro 545 dolerius.

Ir tai tik karo su teroru namų frontas, didžiausi pinigai sukasi vykdant karinius veiksmus užsienyje. Be ginkluotės gamintojų, kurių pelnai tiesiog šaute šovė aukštyn pradėjus karą Irake (2007 m. pradžioje jo kaina jau artėjo prie dviejų trilijonų dolerių sumos), JAV kariuomenė šiuo metu yra viena sparčiausiai augančių pasaulyje ūkio sričių. „Dar niekad nebuvo atsitikę, kad dvi šalys, kur abejose yra „McDonald’s“ užkandinių, būtų pradėjusios viena su kita kariauti“, – 1996 m. gruodį įžūliai paskelbė „The New York Times“ skiltininkas Thomas Frydmenas. Vos po dvejų metų jis ne tik galėjo įsitikinti klydęs, bet ir dėl pelno siekiančio karo modelio stebėti, kaip į mūšius einančiai JAV kariuomenei įkandin seka „Burger King“ ir „Pizza Hut“ bendrovės, gavusios teisę teikti savo paslaugas kareiviams, pradedant karinėmis bazėmis Irake ir baigiant „mini miesteliu“ Gvantanamo įlankoje.

O kur dar humanitarinė pagalba ir atstatymo darbai. Pirmą kartą Irake išmėgintas į pelną orientuotos pagalbos ir atstatymo modelis jau tapo nauja globaline paradigma, ir visiškai nesvarbu, ar pirminė destrukcija kilo dėl prevencinio karo, kaip 2006 m. per Izraelio ataką prieš Libaną, ar uragano. Turint ribotus išteklius ir dėl klimato kaitos nuolat didėjantį naujų katastrofų antplūdį, atkuriamieji darbai ima sudaryti tiesiog pernelyg augančią rinką, kad ją būtų galima palikti ne pelno siekiančioms organizacijoms. Tarkim, kodėl mokyklų atstatymu turėtų rūpintis Jungtinių Tautų Vaikų fondas (UNICEF), kai tai gali atlikti „Bechtel“ – viena didžiausių statybos bendrovių JAV? Kodėl perkeltuosius asmenis (displaced people) iš Misisipės reikėtų įkurdinti subsidijuojamuose tuščiuose butuose, jei juos galima apgyvendinti „Carnival Corporation & plc“ kruiziniuose laivuose? Kodėl JT taikdarius reikėtų dislokuoti Darfūre, jei tokios privačios saugumo bendrovės kaip „Blackwater“ ieško naujų klientų? Štai kur glūdi po Rugsėjo 11-osios atsiskleidęs skirtumas: anksčiau karai ir stichinės nelaimės suteikdavo progų siaurai ūkio šakai, pavyzdžiui, reaktyvinių naikintuvų gamintojams ar statybų bendrovėms, atstatančioms subombarduotus tiltus. Svarbiausia ekonominė karų paskirtis būdavo atverti naujas, iki tol uždaras rinkas ir sudaryti prielaidas pokariniam taikos meto bumui. Tačiau dabar su atsaku į karus ir katastrofas susiję darbai yra privatizuoti tokiu mastu, kad net patys tapo nauja rinka. Nebereikia laukti po karo pabaigos prasidėsiančio bumo – tai, ko reikia, glūdi jau pačiose pasitelktose priemonėse.

Tai vienas ryškus šio postmodernaus metodo privalumų. Kaip, kalbėdamas apie energetikos bendrovei „Halliburton“ ypač pelningą ketvirtį, pažymėjo vienas rinkos analitikų, „Irako veiksnys pasiteisino labiau nei tikėtasi“. Tai buvo pasakyta 2006 m. spalio mėnesį – patį smurtingiausią per visą ligtolinę karo kampaniją, kai, oficialiais duomenimis, žuvo 3709 civiliai irakiečiai. Vis dėlto vargu ar daug akcininkų galėjo būti nusivylę šiuo 20 milijardų dolerių pelną generavusiu karu.

Be ginklų prekybos, karo samdinių praktikos, komercinių atstatymo darbų ir krašto saugumo industrijos suklestėjimo, Busho administracijos po Rugsėjo 11-osios pradėta taikyti savita šoko terapijos forma lėmė ir naujos ūkio šakos atsiradimą. Ji sukurta valdant Bushui, tačiau dabar egzistuoja visiškai atskirai nuo bet kokios administracijos ir neužleis savo pozicijų tol, kol ją palaikanti korporacinė, į dominavimą orientuota ideologija bus identifikuota, izoliuota ir nurungta. Šiame komplekse dominuoja JAV firmos, tačiau jis yra globalus: čia rasime britų bendrovių, besispecializuojančių vaizdo stebėjimo kamerų srityje, Izraelio firmų, statančių modernias užtvaras, kanadiečių medienos pramonės atstovų, parduodančių surenkamuosius namus, kurie keletą kartų brangesni nei vietos gamintojų, ir taip toliau. „Vargu ar seniau į katastrofų nuniokotų vietovių atstatymą kas nors buvo mėginęs pažvelgti kaip į realią gyvenamųjų namų statybos rinką, – pabrėžė Kenas Ken Bakeris, Kanados prekiautojų mediena asociacijos vadovas. – Tai ilgalaikės diversifikacijos strategija.“

Katastrofų kapitalizmo komplekso iškilimo mastas gali būti drąsiai prilygintas „besivystančių rinkų“ ir informacinių technologijų dešimtajame dešimtmetyje bumui. Tiesą sakant, jam atstovaujantys žmonės pripažįsta, kad jų sandoriai dabar net pelningesni nei elektroninio verslo suklestėjimo laikotarpiu ir kad „saugumo burbulas“ išjudino sąstingį, susidariusį sprogus ankstesniems burbulams. Aukštyn šokę draudimo industrijos pelnai (tikimasi, kad vien JAV per 2006 m. jie bus pasiekę 60 milijardų dolerių ribą) ir milžiniški naftos industrijos viršpelniai (augantys dėl kiekvienos naujos krizės) leido katastrofų pramonei išgelbėti pasaulio rinką nuo didžiulės ekonominės recesijos, su kuria ji buvo susidūrusi Rugsėjo 11-osios išvakarėse.

 

Kai mėgini susekti šio ideologinio kryžiaus žygio, savo kulminaciją pasiekusio įgyvendinus radikalią karo ir katastrofų privatizaciją, istoriją, prieš akis nuolat iškyla vienas keblumas: nagrinėjama ideologija yra įvairiaformė, ji nuolat keitė savo pavadinimą ir tapatybes. Friedmanas vadino save „liberalu“, tačiau JAV jo sekėjai, liberalus sieję su aukštais mokesčiais ir hipiais, labiau linko identifikuotis kaip „konservatoriai“, „klasikiniai ekonomistai“, „laisvosios rinkos šalininkai“, o vėliau – „reaganomikos“ (Reaganomics) ar „laissez faire“² apologetai. Daugelyje pasaulio šalių jų ortodoksiškumas žinomesnis kaip „neoliberalizmas“, tačiau dažnai vadinamas ir „laisvąja prekyba“ ar tiesiog „globalizacija“. Ir tik nuo dešimtojo dešimtmečio vidurio šis intelektualinis judėjimas, vadovaujamas ilgo bendradarbiavimo su Friedmanu patirtį turinčių dešiniosios pakraipos smegenų centrų („Heritage Foundation“, „Cato Institute“ ir „American Enterprise Institute“), pasivadino „neokonservatyviuoju“. Tai pasaulėžiūra, korporacinei darbotvarkei aptarnauti pasikinkiusi visą JAV karo mašinos galią.

Visas šias inkarnacijas sieja atsidavimas politikos trejybei – viešosios sferos naikinimui, absoliučiai korporacijų laisvei ir socialinių išlaidų skeletiškumui, – tačiau nė vienas iš daugybės šiai ideologijai įvardyti skirtų pavadinimų nėra visiškai adekvatus. Friedmanas savo judėjimą laikė pastanga išlaisvinti rinką nuo valstybės. Vis dėlto realūs duomenys apie tai, kas atsitinka įgyvendinus šią puristinę viziją, liudija veikiau ką kita. Kiekvienoje šalyje, kurioje per pastaruosius tris dešimtmečius buvo įgyvendinta Čikagos mokyklos politika, susiformavo galingas valdantysis kelių ypač stambių korporacijų ir labiausiai pasiturinčių politikų klasės aljansas, o šias dvi grupes skirianti linija tapo miglota ir visiškai nepastovi. Rusijoje tokį aljansą sudarę privatūs milijardus žarstantys žaidėjai vadinami „oligarchais“, Kinijoje – „kunigaikštukais“, Čilėje – „piranijomis“, o Jungtinėse Valstijose – Busho ir Cheney kampanijos „pionieriais“. Šis politikos ir korporacijų elitas susijungė toli gražu ne tam, kad išlaisvintų rinką nuo valstybės, o paprasčiausiai iš prekybinių paskatų – kad užsitikrintų teisę į ypač vertingus, anksčiau visuomenine nuosavybe laikytus išteklius: nuo Rusijos naftos gręžinių iki Kinijos kolektyvinės žemės ar be konkurso pasirašytų sutarčių dėl atkuriamųjų darbų Irake.

Sistemą, kuri panaikina ribą tarp valdžios aparato ir stambiojo verslo, būtų tiksliau vadinti ne liberalia, konservatyvia ar kapitalistine, bet korporatistine. Svarbiausia jos ypatybė – didžiosios viešųjų sričių dalies į privačias rankas perdavimas, kurį dažnai lydi smaugiančios skolos, nuolat besiplečianti bedugnė tarp akinamai turtingų ir ujamų vargšų bei agresyvus, begalines saugumui skiriamas išlaidas pateisinantis nacionalizmas. Tie, kurie yra atsidūrę tokiais susitarimais susikurto didžiausios prabangos burbulo viduje, nė nemato kito, pelningesnio, visuomenės sąrangos būdo. Vis dėlto šio burbulo nuošalyje yra palikta akivaizdi gyventojų dauguma, tad kitomis korporatistinio būvio savybėmis gali tapti agresyvus sekimas (kuris, kaip jau sakyta, valstybės aparato gali būti patikėtas atlikti stambiesiems privatininkams), masiniai įkalinimai, pilietinių laisvių varžymas, o dažnai, nors ne visada, ir kankinimai.

Kankinimas kaip metafora

Kankinimai visada buvo tylusis globalaus laisvosios rinkos kryžiaus žygio partneris, pradedant Čile ir baigiant Kinija ar Iraku. Vis dėlto kankinimai yra daugiau nei vien tik priemonė, taikoma maištingiems žmonėms, kai juos reikia priversti sutikti su jų nepageidaujama politika. Tai yra ir šoko doktriną grindžiančios logikos metafora.

Kankinimai ar, kalbant CŽV kalba, „priverstinės apklausos“ – tai tam tikras technikų, skirtų kalinių giliai dezorientacijai bei šoko būsenai sukelti ir taip prieš jų valią išgauti prisipažinimą, rinkinys. Pagrindinė tokios veiklos logika yra aptarta dviejuose CŽV parengtuose žinynuose, kurie buvo išslaptinti dešimtojo dešimtmečio pabaigoje. Juose aiškinama, kad, jei nori palaužti „besipriešinančius šaltinius“, turi būti pakirstas kalinių gebėjimas suvokti juos supantį pasaulį. Pirmiausia atbukinamos juslės (panaudojant galvos gobtuvus, ausų kamšalus, pančius, absoliutų izoliavimą), o vėliau jos imamos smarkiai stimuliuoti (akinančios šviesos, kurtinanti muzika, mušimas, elektrošokas).

Šios, „apdorojimo“, pakopos tikslas – išprovokuoti savitą sąmonės uragano efektą: kaliniai tiek palaužiami ir išgąsdinami, kad jau nebegali racionaliai mąstyti ir ginti savo interesų. Dauguma jų kaip tik tokios šoko būsenos apimti ir palūžta prieš tardytojus – atskleidžia informaciją, prisipažįsta atlikę nusikaltimus, išsižada ankstesnių įsitikinimų. Viename CŽV žinynų pateikiamas ypač taiklus apibūdinimas: „Atsiranda tam tikras neveikios būsenos, t. y. savito psichologinio šoko ar paralyžiaus intervalas (jis gali būti ypač trumpas). Jį sukelia trauminė ar potrauminė patirtis, suardanti subjektui pažįstamą pasaulį ir jo paties vaizdinį apie save tame pasaulyje. Patyrę kvotėjai sugeba atpažinti šį efektą vos jam kilus ir žino, kad šiuo momentu šaltinis tampa kur kas paveikesnis įtaigai ir daug lengviau palaužiamas, nei buvo prieš jam patiriant šoką.“

Šoko doktrina tiksliai imituoja šį procesą, tik šįkart tai, kas kvotos kambaryje kankinimais pasiekiama prieš vieną žmogų, mėginama pasiekti masiškai. Geriausias pavyzdys – Rugsėjo 11-osios šokas, daugeliui žmonių suardęs „pažįstamą pasaulį“ ir sukėlęs gilios dezorientacijos ir regreso būseną, kuria įgudusiai pasinaudojo Busho administracija. Staiga mes susivokėme gyveną savotiškais nuliniais metais, kuriais visa, ką anksčiau žinojome apie pasaulį, buvo atmesta kaip „mąstymas iki Rugsėjo 11-osios“. Kaip niekada anksčiau, kiek tik siekia mūsų istorijos pažinimas, šiaurės amerikiečiai ryžtingai buvo paversti neprirašytomis lentomis, „tuščiais popieriaus lapais“, kuriuose „galima įrašyti naujausius ir pačius gražiausius žodžius“, – taip kadaise Mao kalbėjo apie savo liaudį. Staiga materializavosi ištisa naujų ekspertų armija, į mūsų imlią potrauminę sąmonę įrašiusi naujus ir gražius žodžius: „civilizacijų susidūrimas“, „blogio ašis“, „islamiškasis fašizmas“, „krašto saugumas“. Visiems susirūpinus dėl naujų, žūtbūtinių kultūrinių karų, Busho administracija įgavo progą daryti tai, apie ką iki Rugsėjo 11-osios ji galėjo nebent tik pasvajoti: kariauti privatizuotus karus užsienyje ir statyti korporacinį saugumo kompleksą namuose.

Štai kaip veikia šoko doktrina: pirminė katastrofa (perversmas, teroristų ataka, rinkos griūtis, karas, cunamis ar uraganas) visuomenei sukelia kolektyvinį šoką. Krintančios bombos, teroro protrūkiai ar sprogimų bangos yra pasitelkiamos ištisoms visuomenėms apdoroti, panašiai kaip kankinimų kamerose – kurtinanti muzika ir smūgiai kaliniams apdoroti. Panašiai kaip terorizuojamas kalinys išduoda savo kovos draugų vardus ir išsižada savo įsitikinimų, šoko apimtos visuomenės dažnai išduoda dalykus, kuriuos kitu atveju nuožmiai gintų. Jamaras Perry ir jo likimo draugai, atsidūrę Beton Rūžo prieglaudoje, turėjo atsisakyti apgyvendinimo programų ir valstybinių mokyklų. Šri Lankos žvejai po cunamio savo žvejybai būtiną pakrantę turėjo užleisti viešbučiams. Irakiečiai, jei tik viskas būtų klostęsi pagal planą, turėjo patirti tokį šoką ir siaubą, kad būtų priversti atsisakyti naftos išteklių valdymo bei valstybinių bendrovių ir savo suverenumą iškeistų į JAV karines bazes ir žaliąsias zonas.

Didysis melas

Miltonui Friedmanui rašytų panegirikų sraute apie šokų ir krizių vaidmenį, pasitarnavusį įgyvendinant jo pasaulėžiūrą, paprastai neužsimenama nė žodžiu. Ekonomisto mirtis suteikė progą darsyk perpasakoti oficialią istoriją apie tai, kaip šis radikalaus kapitalizmo modelis tapo nekvestionuojama tiesa vos ne kiekviename pasaulio kampe. Tai savita pasakos variacija paversta istorija, iš kurios visiškai ištrintos bet kõkios su šiuo kryžiaus žygiu glaudžiai susipynusios smurto ir prievartos apraiškos, ir tai geriausiai atspindi per pastaruosius tris dešimtmečius skleistos propagandos sėkmę. Viskas pasakojama maždaug taip.

Friedmanas paskyręs savo gyvenimą taikiai idėjų kovai su tais, kurie buvo įsitikinę, kad vyriausybių pareiga – įsikišti į rinką, šitaip sušvelninant jos aštriuosius kampus. Jis tikėjęs, jog istorija „pasukusi klaidingu keliu“, kai politikai ėmę klausyti Johno Maynardo Keyneso, idėjinio naujojo kurso³ ir modernios gerovės valstybės architekto. 1929 m. rinkos griūtis lėmusi kone visuotinį sutarimą, kad „laissez faire“ ideologija žlugo ir vyriausybė privalanti įsikišti į ekonomiką tam, kad perskirstytų pagaminamas gėrybes ir reglamentuotų korporacijų veiklą. Šiomis „laissez faire“ ideologijai liūdnomis dienomis, kai komunizmas skverbėsi į Rytus, o Vakarai puolė į glėbį gerovės valstybės idėjai, Friedmanas ir jo mokytojas Friedrichas Hayekas kantriai kūrenę grynojo kapitalizmo versijos – nesuterštos keinsizmo mėginimais kaupti kolektyvinį gėrį tam, kad būtų sukurta teisingesnė visuomenė, – ugnį.

„Mano nuomone, – savo laiške Pinochetui 1975 m. rašė Friedmanas, – didžiausia klaida manyti, kad už svetimus pinigus yra įmanoma daryti gera.“ Į jo žodžius įsiklausę vos keletas. Dauguma žmonių ir toliau atkakliai laikęsi nuomonės, kad jų vyriausybės galinčios ir privalančios daryti gera. 1969 m. žurnale „Time“ Friedmanas buvo niekinamai išvadintas „tamsiuoju elfu arba kenkėju“, ir tik nedaugelis išrinktųjų jį laikę pranašu.

Galiausiai po intelektualiniuose tyrlaukiuose praleistų dešimtmečių išaušęs devintasis dešimtmetis – Margaret Thatcher (ji Friedmaną pavadino „kovotoju dėl intelektualinės laisvės“) ir Ronaldo Reagano (pastarasis per savo prezidento rinkimų kampaniją buvo net pastebėtas su „Kapitalizmo ir laisvės“, Friedmano manifesto, kopija) valdymo laikotarpis. Pagaliau atsiradę politinių lyderių, kurie turėjo drąsos nevaržomai įgyvendinti laisvos prekybos idėją realiame pasaulyje. Anot šios oficialios istorijos, po to, kai Reaganas ir Thatcher taikiai ir demokratiškai išlaisvinę savo šalių rinkas, laisvė ir klestėjimas sužibę taip skaisčiai, kad dėl šio žibėjimo net ėmusios griūti diktatūros – nuo Manilos iki Berlyno. Masės ėmusios reikalauti „reaganomikos” ir „big makų“.

Galų gale žlugus Sovietų sąjungai, „blogio imperijos“ žmonės nekantriai puolę į friedmaniškosios revoliucijos glėbį, o Kinijos komunistai persikūniję į kapitalistus. Tai reiškė, kad ant globalios laisvosios rinkos kelio nebeliko kliūčių. Korporacijoms ne tik atsirišo rankos savo šalyse – jos įgavo galimybę laisvai kirsti valstybių sienas ir skleisti gerovę visame pasaulyje. Kaip tik tada ir atsiradęs sutarimas dėl dviejų tarpusavyje susijusių, tvarką visuomenėje lemiančių dalykų: politinę valdžią reikia rinkti, tačiau ekonomika turi būti tvarkoma vadovaujantis Friedmano taisyklėmis. Tai buvusi, Franciso Fukuyamos žodžiais tariant, „istorijos pabaiga“, „paskutinė žmonijos ideologinės evoliucijos stotelė“. Friedmanui mirus, žurnalas „Fortune“ rašė, kad „tai buvo žmogus, atvertęs naują istorijos puslapį“. JAV Kongresas priėmė rezoliuciją, kurioje liaupsino jį kaip „vieną iškiliausių pasaulio laisvės čempionų ne tik ekonomikos, bet ir visose kitose srityse“. Kalifornijos gubernatorius Arnoldas Schwarzeneggeris 2007 m. sausio 29-ąją valstijoje paskelbė Miltono Friedmano diena. Šiuo pavyzdžiu pasekė ir keli kiti miestai. „The Wall Street Journal“ paskelbė itin pagarbų straipsnį antrašte „Laisvės žmogus“⁴.

 

Ši knyga meta iššūkį pagrindinei ir labiausiai išpuoselėtai oficialios istorijos versijai, anot kurios, nereguliuojamo kapitalizmo triumfą pagimdė laisvė, o nežabota laisvoji rinka žengia koja kojon kartu su demokratija. Aš įrodysiu, kad šis fundamentalistinis kapitalizmo pavidalas nuolat būdavo gimdomas pasitelkiant brutaliausias prievartos, nukreiptos tiek prieš valstybines struktūras, tiek prieš nesuskaičiuojamą galybę privačių asmenų, formas. Šiuolaikinės laisvosios rinkos istorija – geriau suvokiama kaip korporatizmo iškilimas – buvo rašoma pasitelkus šoką.

Ant kortos pastatyta išties daug. Korporatistų aljansas jau baigia išsikovoti paskutines pozicijas: arabiškojo pasaulio uždaras naftos rinkas ir tuos Vakarų pasaulio ūkio sektorius, kuriuose ilgą laiką buvo užkirstas kelias pelnui siekti, įskaitant katastrofų padarinių likvidavimą ir kariuomenę. Kadangi privatizuojant, – ar tai būtų daroma šalies viduje, ar užsienyje, – tokias pagrindines funkcijas net nemėginama siekti visuomenės pritarimo, šiam tikslui įgyvendinti telieka pasitelkti kylančias smurto bangas ir vis didesnio masto katastrofas. Turint omenyje, kad lemiamas šoko ir krizių vaidmuo rašant laisvosios rinkos plitimo oficialią istoriją šitaip veiksmingai užtušuojamas, kraštutinės Irake ir Naujajame Orleane atsiskleidusios taktikos dažnai painiojamos su išskirtiniu Busho valdomų Baltųjų rūmų nekompetentingumu ar protekcionizmu. Tiesą sakant, Busho žygiai tiktai atspindi monstrišką ir sykiu išradingą tris dešimtmečius trukusios korporacinio išsivadavimo kampanijos kulminaciją.

Į bet kokius mėginimus kaltinti ideologijas dėl jų šalininkų atliktų nusikaltimų turi būti žiūrima itin atsargiai. Būtų pernelyg paprasta tvirtinti, kad tie, su kuriais mes nesutinkame, yra tironai, fašistai ir genocido vykdytojai, užuot laikiusis nuomonės, kad jie tiesiog klysta. Tačiau tiesa ir tai, kad kai kurios ideologijos kelia pavojų visuomenei, ir tai turi būti įvardyta. Tokios yra uždaros, fundamentalistinės doktrinos, nesugebančios egzistuoti greta kitų įsitikinimų sistemų. Pastarųjų sekėjai smerkia įvairovę ir tam, kad būtų įgyvendinta jų tobuloji santvarka, reikalauja absoliučios veiksmų laisvės. Esamas pasaulis privaląs būti ištrintas, idant būtų atlaisvintas kelias jų puristiniam pramanui. Tokia iš biblinių fantazijų apie didįjį tvaną ir baisiąsias liepsnas kylanti logika neišvengiamai veda į smurtą. Ideologijos, trokštančios tokio neįmanomo tuščio lapo, kuris įgyjamas nebent kilus kokiam nors kataklizmui, yra pavojingos.

Dažniausiai tai būna kraštutinės religinės ir radikalumu grįstos ideologinės sistemos, kurios, siekdamos įgyvendinti savo išgrynintą pasaulio viziją, reikalauja nušluoti nuo žemės paviršiaus ištisas žmonių bendruomenes ir kultūras. Žlugus Sovietų Sąjungai, masiškai imtasi skaičiuoti baisius komunizmo vardu įvykdytus nusikaltimus. Atsivėrė Sovietų archyvai, mokslininkai pradėjo skaičiuoti priverstinių badmečių, lagerių ir žudynių aukas. Įsižiebęs procesas visame pasaulyje pakurstė ginčus: kiek dėl šių žiaurumų buvo kalta pati ideologija ir kiek tokie ją iškraipę sekėjai kaip Stalinas, Ceauŗescu, Mao ir Pol Potas.

„Kaip tik komunizmas, komunizmas iki kaulų smegenų, skatino vykdyti visuotines represijas, kurių kulminacija buvo pasiekta įsiviešpatavus valstybės remiamam terorui, – rašo Stéphane’as Courtois, daug ginčų sukėlusios knygos „Juodoji komunizmo knyga“ bendraautoris. – Nejaugi pati ideologija čia nekalta?“ Žinoma, kalta. Tačiau tai dar nereiškia, kad visos komunizmo formos iš prigimties yra linkusios į genocidą, kaip kai kurie piktdžiugiškai tvirtina. Vis dėlto akivaizdu, kad tai buvo tam tikra komunizmo teorijos doktrinieriška, autoritarinė, pliuralizmo nepaisanti interpretacija – kaip tik ji sudarė sąlygas Stalino valymams ir Mao perauklėjimo stovykloms. Šiais baisiais eksperimentais autoritarinis komunizmas susiteršė – kaip ir turėjo būti – visiems laikams.

O kaipgi dėl šiuolaikinio kryžiaus žygio už pasaulio rinkų liberalizavimą? Perversmai, karai ir skerdynės, vykdyti, kad į valdžią būtų atvesti ir joje išlaikyti prokorporaciniai režimai, niekada nebuvo laikomi kapitalizmo nusikaltimais. Jie būdavo aprašomi kaip pernelyg uolių diktatorių, šaltojo karo ar – kaip dabar – karo su teroru ekscesai. Kai labiausiai atsidavę korporatistinio ekonomikos modelio oponentai yra sistemingai likviduojami, kas vyko aštuntojo dešimtmečio Argentinoje ar dabar vyksta Irake, toks brutalumas imamas aiškinti kaip neišvengiamos kovos su komunizmu arba terorizmu dalis ir beveik niekada tai nebūna įvardijama kaip kova už grynojo kapitalizmo plėtrą.

Aš neteigiu, kad visos rinkos sistemos iš prigimties yra prievartinės. Rinkos dėsniais grįsta ekonomika, kuri nereikalauja tokio brutalumo ir ideologijos grynumo, gali būti visiškai priimtina. Laisvoji rinka vartotojams teikiamų produktų ar paslaugų srityse gali koegzistuoti su nemokamos sveikatos apsaugos sistema, valstybinėmis mokyklomis ir milžiniškais valstybiniais ūkio segmentais, pavyzdžiui, valstybinėmis naftos bendrovėmis. Lygiai kaip iš korporacijų gali būti reikalaujama mokėti deramus atlyginimus ir gerbti darbuotojų teisę burtis į profesines sąjungas, o iš vyriausybių – nustatyti mokesčius ir perskirstyti pajamas taip, kad būtų sumažintos korporatistinei valstybei būdingos, akį rėžiančios disproporcijos. Rinkos turi būti ne fundamentalistinės.

Po Didžiosios depresijos Keynesas pasiūlė kaip tik tokį įvairialypį reguliuojamos ekonomikos modelį – viešosios politikos revoliuciją, sukūrusią naująjį kursą ir į jį panašias transformacijas įvairiose pasaulio šalyse. Kaip tik prieš šią kompromisinę, patikrintą bei subalansuotą sistemą ir buvo nukreipta friedmaniškoji kontrrevoliucija, metodiškai išardžiusi tokį modelį vienoje šalyje po kitos. Šitaip žiūrint, Čikagos mokyklos kapitalizmo atmaina išties turi šį tą bendra su kitomis pavojingomis ideologijomis: tai yra išskirtinis nepasiekiamo grynumo, – tuščio popieriaus lapo, kuriame būtų galima iš naujo suprojektuoti kitokį visuomenės modelį, – troškimas.

Toks dieviškų galių visai kūrinijai troškimas kaip tik ir atskleidžia, kodėl laisvosios rinkos ideologus šitaip traukia krizės ir katastrofos. Neapokaliptinė tikrovė jų ambicijoms yra paprasčiausiai neparanki. Friedmano kontrrevoliucijos įkvėptas trisdešimt penkerių metų laikotarpis pasižymėjo tokiais laisvės ir galimybių apžavais, kurie pasiekiami tik vykstant kataklizminiams pokyčiams, kai žmonės ir visi jų reikalavimai yra nustumiami į šalį ir kai demokratija tampa praktiškai neįmanoma.

Šoko doktrinos šalininkai yra įsitikinę, kad tiktai didieji lūžiai – potvyniai, karai, teroristų išpuoliai – gali lemti didžiulių, neprirašytų puslapių plotų, kurių jie taip geidžia, atsiradimą. Kaip tik tokiomis akimirkomis, kai mes netenkame psichologinės pusiausvyros ir suardoma mūsų fizinė aplinka, šiems tikrojo žaidimo lošėjams atsiriša rankos ir jie imasi savojo pasaulio pertvarkymo darbo.

---

1 Turimos omenyje pirmosios savo masiškumu išsiskyrusios antiglobalistų demonstracijos prieš Pasaulio prekybos organizacijos susitikimo atidarymą 1999 m. lapkričio 30 d. Sietle. (Vert. past.)
2 Leiskite veikti (pranc.) – ekonominio liberalizmo, reikalaujančio, kad valstybė nesikištų į ūkio reikalus, šūkis. (Vert. past.)
3 Naujasis kursas (New Deal) – JAV prezidento Franklino D. Roosevelto 1933–1939 m. vykdyta ekonominių ir socialinių reformų programa, kuria siekta išspręsti Didžiosios depresijos laikotarpiu šalį užgriuvusias problemas. (Vert. past.)
4 Šiuo atveju pasitelktas žodžių žaismas: angliškas straipsnio pavadinimas „Freedom Man“ akivaizdžiai kelia aliuzijas į Friedmano pavardę. (Vert. past.)