literatūros žurnalas

Jaan Kaplinski. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 1

Iš rusų k. vertė Gediminas Pulokas

Estų literatūros gyvajam klasikui, poetui, prozininkui, eseistui, kultūros kritikui ir vertėjui Jaanui Kaplinskiui(g. 1941) sausio 22 d. sukanka aštuoniasdešimt metų. Prieš kurį laiką poetas, rašęs ne tik estų, bet ir anglų, suomių kalbomis, skaitytojus nustebino ėmęs kurti poeziją rusų kalba. Jis pats paaiškina tai kilus iš natūraliai vaikystėje susiklosčiusio artimo, netgi intymaus santykio su šia kalba. Rusiškai pasirodė dvi jo eilėraščių knygos: „Balti drugiai nakties“ („Белые бабочки ночи“, 2014) ir „Vegenerio šypsnys“ („Улыбка Вегенера“, 2017). Už „Baltus drugius nakties“ Rusijoje autorius buvo įvertintas prestižine literatūros Rusiškąja premija (Русская премия). Autorius dėmesį sutelkia į tokius „didžiai mažus“ dalykus, kaip dėkingumas mirusiems artimiesiems ar pagarbus santykis su gamta, žmogiškosios egzistencijos trapumo apmąstymai. Vis dėlto tariami gyvenimo mažmožiai, kasdienybės smulkmenos ar savaime suprantamybės čia neretai atsiveria visiškai netikėtais rakursais.

* * *

Negevas
kur vien akmenys kalbasi su akmenimis
vanduo ir kraujas vargiai pakels
karštį ir tylą

kol aš pabaigsiu pirmą sakinį
laikas išseks ir antro
jau nebus

tiktai mažylis skorpionas
išsirabždins iš po nuvirtusio pasienio stulpo
ir pažvelgs į kylančio mėnulio pusę
visai kaip prieš du tūkstančius metų

 

* * *

Durys praviros stoviu ties slenksčiu
vėjas laižo akis
savo šaltu liežuviu
tarsi milžiniškas tamsiakailis šuo.
Vėjas vienišas kaip aš
ties slenksčiu
artėjančios besniegės žiemos
tamsoj

 

* * *

Ateities jau nėra
patsai laikas tik juodam
seno rojalio veidrody senos muzikos
gęstantis aidas
artėjančioje pavasario nakties tyloje
visi daiktai visos mintys
vos girdimai šnibždėdamos kartoja
Eliza Eliza Liza Za
natos veidai vardai
susilieja su erdve
erdvė vis dar erdvė
viena vienintelė juoda akis
ateities daugiau nebėra

 

* * *

Dievas mirė
Nyčė mirė
negyvos sudžiūvusios dievo karvytės
ant apdulkėjusios palangės
daiktų Esmė matyti aiškiau
senų klevų juodos lajos
gęstančio dangaus fone

 

* * *

Aš vėl vienas tamsoj
aš ir juoda katė kuri tuo pat metu
egzistuoja ir neegzistuoja
eilėraščiai kurie taip ir liks
iškart parašyti ir neparašyti
kol aš išeisiu – už dykros
kartu pateka Jupiteris ir Venera
ir naktis kvepia tirpstančiu sniegu ir pavasariu
pavasariu kuris artėja iš tolo iš ten
vienas po kito pranyksta visi šviesuliai
ir viskas kas turi reikšmės vėl savo vietoj
varna ant kopėčių vedančių ant stogo
mėnulis pietryčiuos
automobiliai eilėj priešais viešbutį
eilėraščių apmatai užrašinėj

 

* * *

Migloj virš tirpstančių ledokšnių
baltas popiečio saulės diskas
ir vos juntamas bundančios jūros kvapas
vìsa tiek perpildžiusi šviesa kad visos mintys
galvoje rimsta ir pati erdvė
pati aplinka su sava tyla
sava miglota šviesa įsiskverbia į šią akimirką
kur pasimeta skirtumai tarp artimo ir tolimo
tarp proto ir jausmų
tarp debesų ir ūkanų apraizgiusių namus ir obelis soduose
tarp įvykio ir eigos veikslo
tarp to ką ketinau rašyti ir to ką užrašiau

 

* * *

Visi keliai veda nuveda į praeitį
miško keliukai ir takiūkščiai prie ežero
paukščių takas ir paukščių keliai
senovės karžygio slidžių vėžės ir dangiškojo elnio pėdsakai
mūsų pėdsakai po šviesiu birželio dangum
vėjo pėdsakai tvenkiny atspindinčiam nakties sidabriškus debesis
skruzdžių pėdsakai ant aptriušusių drebulės lapų
šarmos ornamentai ant lango tokie pat nepakartojami
kaip mūsų gyvenimas kaip mūsų keliai-takeliai į praeitį į nebūtį

 

* * *

Šaltinio po alksniais kalba kone gimtoji
tokia pat pažįstama tokia pat neišverčiama
kaip visos pasaulio kalbos visos simfonijos ir paveikslai
gobelenai molio indai sidabro šaukštai
arba brinkstantys pumpurai ant ąžuolo šakos
kurią parsinešiau nuo jūros pakrantės
kalba ne mintis tai tinklas mintims gaudyti
gaudyti vėjui ar tvenkinio raibuliams vakarais
kalba – tai srovė nešanti mus per akmenis ir sietuvas
vis arčiau pabaigos vis arčiau jūrų vandenynų

 

* * *

Mano kraujas eritrocitai ir leukocitai apie mane nė nežino
kraujodaros ląstelės nesuvokia ką daro
ir kaulai neša savo naštą apie ją negalvodami
argi mintys žino kad jos mano argi aš pats
pažįstu savo mintis argi aš pats esu kažin kas daugiau
už tylias mintis apie mintis
apie sužvarbusius pirštus apie tirštėjančią prieblandą
pripildančią kambarį kuriame veik nebelieka
nei manęs nei mano minčių kur akimirkai įsiviešpataus
tik vos juntamai alyvomis kvepianti nebūtis

 

* * *

Vėjas iš kažkur toli tarsi iš tos vaikystės
kai žaisdavo mano plaukais ir sapnais o diena vis nesibaigdavo
vargu ar jis mane pažins aš ir mano pasaulis šitaip pasikeitė
ir sapnai nebe tokie kokie būdavo dvidešimtam amžiuj
kuriame palikau tiek daug – pėdsakų, eilučių,
pergalių ir nusivylimų – juk visa tai atiteko jam vėjui
kaip visi klausimai be atsakymų – buvo sunku suprasti
kad vėjas yra ne kas kita o dvasia kuri kvėpuoja kur nori
ir mes nežinom iš kur ji ateina ir kur nueina
ar jis žino – ar prisimena mano akis
kurios jį regėjo pačioj pradžioj
ar žino kaip jos regėjo
pavasario dangaus mėlį ir liepsnos agoniją po pelenais
taip regėjau vėjo baltumą ir supratau kaip kvepia laisvė
laisvė padovanoti vėjui savo pėdsakus ir patį save

 

* * *

Gili naktis su savo priešpavasarine tyluma
naktis kaip milžiniškas juodas varpas
prie kurio nevalia prisiliesti
kad viskas nepradingtų neišsisklaidytų kaip skambesys
virsdamas pulku atgarsių pasiklydusių drėgnoj tyloj
viršum laukų jau netenkančių savo baltos nekaltybės
dar ne viskas paruošta gluosnynas dar tik bunda
almant upeliukui tik senų gerų laikų ilgesys
daugelis žodžių dar neatrado savo reikšmės
daugelis melodijų neatrado sau išties pritinkančių žodžių
o minčių ir kregždžių dar tebelaukia ilgas kelias namo

 

* * *

Visa tirpsta baltos nakties prieblandoj rūpesčiai sapnai rožinės svajonės
dangiški kalnai su tviskančiom smailėm kur gyvena Dievas griausmavaldis
baltas drugys išskrenda iš sausmedžio krūmo
ten dieną pradingo juodasis drugys – gal jis tas pat
galbūt naktimis drugiai turi būti balti
net ir mūsų trumpom baltom šiaurinėm naktim
galbūt senoliai rašantys eiles turi būti laimingi
tokiom naktim žvelgdami į žarą į rožinius debesis
klausydamiesi kaip tyla išskleidžia savo perregimus sparnus
viršum sodo ir pušyno kur sirpsta pirmosios žemuogės

 

* * *

Mama mirė gegužę močiutė birželį o mes palengva ėmėm suprasti
kas tai gyvenimas mokėmės šienaut ir rūpintis bitėm
saugot jaunas pušaites nuo briedžių ir nuo mūsų pačių
kautis su gyliais uodais ir košmarais
tykojusiais mūsų senam name kuriam kelis metus po seno
ligoto šeimininko mirties niekas negyveno
šeimininko po kurio mums liko keli andainykščiai laiškai ir receptai
ir daug dulkių ir suodžių ant rąstų ir tapetų atsiknojusių ties palubėm
tuzinas inkilų ir griaučiai vištos pamirštos išleisti
iš sandėliuko virš rūsio kurio lubos
įlūžo jau kitą pavasarį

 

* * *

Pavasario rytas kaip viena vienintelė šypsena
iš koto verčianti pirmų prasiskleidusių tulpių šypsena
dalelė kito laiko kitos erdvės
laiko meilei erdvės sparnams
ir vėjo nunešančio mus šalin nuo praeities ir ateities
į gegužio dangaus atvirą tolį kur šmėkščioja
pirmosios kregždės jų mesčiojąs skrydis
grąžinęs mums trečiąjį išmatavimą laisvę kvėpuoti ir mąstyti
apie tai kad po mumis ir virš mūsų toji pati begalybė

 

* * *

Koks banalus šis pasaulis tik vargu ar mes čia amžinai
laikas bėga alsuoja vasariška šutra ir ramybe
veik vien tik mums – galime tiesiog užsimiršti
kol saulė išlįs iš už didžiulio debesio
ir bus metas sugrįžti į gyvenimą kuriame ne visi žino už ką
ir ar ilgai jiems teks nešti savus kryžius – o ten už lango
užslenkančioj tamsoj nebylioj vienatvėj
žydi ir vysta baltos lelijos kiekviena sau ir mums visiems

 

* * *

Tai nutiko tarsi vakar iš ryto pakilau nuo stalo
palikdamas savo biografiją iki galo neparašytą ir neperskaitytą
nepamenu ar tikėjau kad galėsiu tiesiog štai taip
mesti vieną gyvenimą ir įžengti į kitą
o gal tai buvo tik užsimiršimo akimirka…
bet sugrįžti po pusės amžiaus buvo ne ką mažiau sunku
nei numirti ir gimti dar kartą
tačiau pirmasis gyvenimas tekėjo savo vaga
be manęs man nei žinant nei norint
o ten ant stalo liko tik ankstesniojo manęs kontūrai
viskas prie ko buvau pratęs jau nebegaliojo
mano biografija mano pažiūros mano stalas mano lova
niekas jau nežinojo nebeprisiminė kas per daiktas yra rašalas
kas – rašalinė kas yra g
ìra ir kas yra blõga
kas yra tikra laimė kas yra esamasis laikas
o būtasis ir būsimas jau seniai liovėsi egzistavę

 

* * *

Nėra sielos tai kas yra tai tik vardas
branginamas užslėptas vardas kurį sudaro kuriame
persipina visi vardai kada nors egzistavę pasauly
visose kalbose gyvose išmirusiose dar neužgimusiose
nėra sielos ir vardas jau veik prarastas jis išsprūsta
iš įplyšusio tinklo to kas kadaise buvo mano kalba
jie atėmė mano vardą jį perkirto suskaldė
jie atėmė mano kalbą o kai grąžino
nepajėgiau jos nei pažinti nei pripažinti o mano vardas
visai pamiršo apie mane pamiršo savo prasmę
savo etimologiją ir morfologiją o dabar ši diena
tokia grėsmingai niūri – ryto jau nebėr
liko tik vakaras be vardo be žvaigždžių be mėnulio

 

* * *

Dangus ten aukštybėse ne dangus o tuštuma kaip iš pat pradžių
juoda tuštuma su nežybčiojančiom žvaigždėm
ir vieniša plieskianti saulė su savo dėmėm toj tuštumoj
ten aukštybėse nėra nei aukšto nei žemo ir sunku numatyti
kur nukris iš kišenės išslydusi kapeika ar centas
ir kiek dar teisinga visa tai ko mus mokė mokykloj
ir kiek vakarykštė teisybė bus vis dar teisybė po savaitės ir šimtmečio

Versta iš: Ян Каплинский. БЕЛЫЕ БАБОЧКИ НОЧИ. Таллинн: Kite, 2014.

Vytautas Pliura. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 11 / Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas / Vytautas Pliura – angliškai rašęs poetas ir dramaturgas iš JAV, lietuvių dipuko gydytojo ir airiškų-vokiškų šaknų amerikietės sūnus, Vietnamo karo veteranas.

John Fante. Banker Hilio svajonės

2020 m. Nr. 4 / Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas / Johnas Fante (1909–1983) – italų kilmės JAV rašytojas, romanų, apsakymų ir filmų scenarijų autorius, Charleso Bukowskio įkvėpėjas, kritikų neretai lyginamas ir su J. D. Salingeriu.

Igor Kotjuh. Eilėraščiai

2019 m Nr. 11 / Iš rusų k. vertė Gediminas Pulokas / Igoris Kotjuhas – 1978 m. gimęs rusiškai rašantis Estijos poetas, vertėjas, leidėjas. Tartu universitete studijavo estų kalbą ir literatūrą…

Jaan Kaplinski. Ta pati upė

2018 m. Nr. 11 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Jaanas Kaplinskis (g. 1941) – žymus estų intelektualas, filosofas, rašytojas, vertėjas. Nuo jaunystės J. Kaplinskis labiau domėjosi ne tiek estų, kiek pasauline, kitakalbe poezija, ypač Rytų…

John Fante. Kelias į Los Andželą

2018 m. Nr. 3 / Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas / Johnas Fante – italų kilmės JAV rašytojas, romanų, apsakymų ir filmų scenarijų autorius, kito legendinio JAV rašytojo Charleso Bukowskio įkvėpėjas ir lyginamas su Jerome’u Davidu Salingeriu.

Charles Bukowski. Du apsakymai

2016 m. Nr. 4 / Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas / Dailiausia moteris mieste. Kesė buvo jauniausia ir dailiausia iš penkių seserų. Apskritai dailiausia mergina visam mieste. Pusiau indėnė lanksčiu ir neįprastu kūnu

Elif Shafak. Blusų rūmai

2015 m. Nr. 3 / Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas / Elif Shafak (g. 1971) – po Nobelio literatūros premijos laureato Orhano Pamuko turbūt garsiausia šiuolaikinė Turkijos rašytoja. Europoje gimusios, augusios ir tik paauglystėje į Turkiją gyventi…