literatūros žurnalas

Aidas Marčėnas. Kasdienynas. Sakiniai 2012–2014

2016 m. Nr. 4

 

2014-ųjų fragmentas

Vėl balandis

Balandžio pirmoji, kvailių ir paukščių diena. Atsibudau ir neturiu ko apgauti, kam, kaip vaikystėje, spurdančia širdimi pameluoti: „Sninga, sninga!“ Todėl tenka meluoti sau: „Sninga, Marcelijau Teodorai, sninga…“ O popiet Tavo ir šito – šiais metais tik mano sumeluoto – balandžio sniego garbei Šventų Jonų bažnyčioje meluosiu net eilėmis: jums prisimeluosiu / kvailom eilėm ir paukščiais neprotingais. Čia prisimeluosiu gali suprasti ir kaip prisisapnuosiu.

Šiame mano gyvenime Marcelijus Martinaitis – pirmasis poetas, kurį pamačiau ne veidrodyje, tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimt šeštaisiais ar penktaisiais (į susitikimą su poetu nusitempę bičiuliai patikino, jog tai, ką girdžiu, – ir yra poezija). Tikras poetas. Kitas poetas. Bet ne mažiau mylimas. Ne mažiau nebūtinas.

Po Marcelijaus Martinaičio paminėjimo Šventų Jonų bažnyčioje su Liudviku kopiame Pilies gatve. Matome (su kuo gi dar tai pamatysi?) – ogi priešais beeiną Petras su Vyšniausku. Įsižiūrime geriau (su kuo gi dar taip įsižiūrėsi?) – o juk ten Petras su Repšiu! Na štai – galų gale! – tikra balandžio pirmoji, paukščių, melagių poetų ir kvailių – mūsų, Liudvikai, vis dar mūsų! – diena.

Man tai niekada nerūpėjo. Apskritai neprotinga domėtis merginomis, kurių didžiausias privalumas – jaunystė. Bet štai ir vėl pagaunu save, puolusį šitaip žemai, – regis, sulaukiau to juokingo amžiaus, kai pro akį rėžiančią jaunystę kitka nelengva įžvelgti.
Pjesė. Gal vienuoliai, gal kaliniai, o geriausia – ir tai, ir tai: neįvardintas Sigitas Geda ir Justinas Marcinkevičius, santykiai su Dievu, dievais, Lietuva, pasauliu, savimi, vienas kitu, partija, žmonija, laisvės ir konformizmo pamokos, tuštybės ir tuštumos, neišvengiamumas ankštoje lietuvių literatūros celėje per amžius graužtis kartu, to be or not to be… Štai kur konfliktas, štai kur Mocartas ir Saljeris, štai kur Godo belaukiant!

Būtų gražu, bet tingiu. Pasiūlyčiau Mindaugui N., bet nežinau, ar patemps, gal dar stokoja gyvenimų patirčių…

Vakar Liudvikas paklausė, ar dar gyvas Vytautas P. Bložė. Keista, bet gyvas. Gal taip ir Dievas? Man – keista, tau – gyvas… O jei mums, Liudvikai, pasiseks, ar bus kam paklausti, ar dar gyvi? Kažkodėl abejoju. Bet nenusiminkime – mums nepasiseks.

Apie literatūrą, poeziją šiame gyvenimo tarpsnyje rimčiau pasišneku gal tik su poetu R. Mes tai darome retai ir kažkokiu iškreiptu – vis labiau ir labiau oraliniu – būdu. Žodžiu, rimčiau nė neginame savo idėjų, nelabai jų ir beturime (ypač – aš), dažniausiai sutariame, sutinkame su vienas kito nuomonėmis, nesimušame – esame senoki, ypač aš, rimtoki, ypač jis.

Sulaukiau netikėto pasiūlymo – šiaip sau, prie vyno, iš mandagumo, bet vis tiek malonu… S. P. dėsto Dailės akademijoje, tai ar aš nenorėčiau padėstytojauti universitete… Tai jau ne, esu patologinis tinginys, nieko neišmanau, o tingint dalintis savo neišmanymu padoru, pateisinama tik rašant ir tik poeziją (nes tik ji kuria tave labiau, nei tu ją). Negana to – pats nebaigęs jokios aukštosios, tad dėstyti niekas man nė neleistų.
Tad lieka tik atsidusti, prisiminus, kaip viename Holivudo produkte Kevino Speisio vaidinamas herojus sako Roberto Frymeno vaidinamam herojui: „Tau reikėtų dėstyti. Sulaukę tavo amžiaus normalų lytinį gyvenimą gyvena tik dėstytojai.“

Ką suvokti privalėčiau, bet niekada nesuvoksiu, aš, tu, jis, ji, arba, pavyzdžiui, prezidentė, prieš rinkimus apsilankiusi net Marcelijaus Martinaičio pagerbimo popietėje Šv. Jonų bažnyčioje?
Poezija, tikra poezija, pavyzdžiui, tokia, kokią kūrė Marcelijus Martinaitis, yra kregždžių seilės, kuriomis ir laikosi mūsų valstybė; ir toji, iš žodžio ir pauzės gimusi valstybė tuojau subyrės, vos tik tikros, gyvos, nenaudingos, niekam nereikalingos poezijos nebeliks.

RS suvažiavimas, ambicingi kvailiai, padidėjusi bepročių koncentracija, nuostabūs žmonės, visi, net patys jauniausieji – stipriai pagyvenę, kai pasižiūriu, kai palyginu su savijauta ir įsivaizdavimais – net ir tie trisdešimtpenkiamečiai–keturiasdešimtmečiai jaunieji, kur ten, net ir mudu, šeštąją Marytę baigiantis pergyventi Alvydai Š. Ką beveiksi, eime <…>.
Čia net Kukulo nebesutiksi!

Ant tėvo ir būsimo savo antkapio mama iškalusi senovinio mano eilėraštuko fragmentą: kapų tyloj ir angelo šešėly, ties riba, už kurios tik tylėjimas, mes būsim daugiau negu žodžiai… Regis, taip, ar panašiai.
Viliūtė neprakalba, serga. Visas peršalimo ligų komplektas, tarp jų ir pirmą sykį gyvenime mano girdimas faringitas. Mėginu tą faringitą, perduodamas, ką šnabždėdama man transliuoja Viliūtė, ištarti telefonu ir močiutei.
– Labai jau mandra ta Viliūtė, – konstatuoja močiutė, – visai kaip įrašas ant tavo tėvo kapo. Nepaaiškinus nesuprasi.

Tik išmokęs mirti, regis, pramoksti ir gyventi; o tam jau nebelieka laiko… Gal čia ir tūno gyvenimo prasmė? Abejoju… Nors – čia ji taip pat.

Perskaičiau Reino Raudo romaną. Penki su puse troleibuso. Tokiu romanu net laiko neužmuši. O štai kandį – užmušiau!

Užmuštas laikas vaidenasi.

Didelės tuštumos laukia,
kad savim tiltą nutiesčiau per jas
savojon nežinomybėn.
Didelės, didelės tuštumos, pilnos
mažų tuštumėlių, pilnų
kunkuliuojančių kasdienybių.

Ypač literatūros mokytojai turėtų suvokti, kad tikroji poezija – gyva ir (net dėvėdama kostiumėlį ketureilį) laisva; bet – svarbiausia! – neprivaloma.

„Metuose“ metų niurzglys Romualdas Granauskas gražiai, nes taikliai rašo, jog tarmė – apatiniai, o štai bendrinė kalba – it koks kostiumėlis… Esu toli gražu ne pirmos kartos miestietis, tarmės neturiu, tad, pasirodo, nedėviu apatinių. Gal ir norėčiau tų apatinių – nes kostiumėlis ankštokas ir trina. Bet gal iš tų trinčių ir tos mano rašybos? O gal, mergaitės, lietpaltis? O po lietpalčiu – nuoguma, dvasingumas?

Viskas čia atbulai. Jaunas pasaulis, kurį paliksiu, labai skirsis nuo seno pasaulio, kurį radau. Tai ko sielotis, nieko nauja po saule?

Dvidešimt keturi pirmųjų knygų rankraščiai… Skaičiau užvakar, vakar, šiandien ligi pietų. Ir dabar, atsivertus „Metus“, kokie vis dėlto meistriški, pasirodo, Mykolo Karčiausko, toli, labai toli gražu ne pačio pirmiausio poeto, eilėraščiai, kurie kitomis, normaliomis aplinkybėmis mažų mažiausiai supykintų.

Dar keli įmanomi, bet nebūtini poezijos apibūdinimai: poezija – didžiausia laisvė griežčiausiu režimu; poezija – aukščiausia laisvės (visų pirma – kalbos laisvės) įtampa; poezija – kalbos pranajama: teisingu ir giliu poezijos alsavimu kalba išsivalo užterštus plaučius (ir smegenis).
Gytis Norvilas su savo eilėraščiais per televiziją. Užsimerkiu ir įsiklausau. Kad šie eilėraščiai iš išplėstinių vaizdelių, esė, poetinių traktatų, ironiškųjų pastabų taptų poezija, tikra poezija, kad vežtų, stinga (prisiminus Josifo Brodskio poet – sredstvo peredviženija jazyka) labai nedaug: vienos vienatinės (dieviškosios?) pavaros. Kuri ten gal net ir yra – tereikia spustelti.

Bendrinkim. Kaip šitame gyvenime jaučiuosi? Esu, nes aidžiu, aidžiu, nes esu? Taip ir jaučiuosi.

Gedas parašė, kad prieš šimtmetį mokyklos stadione lakstė ne su Ainiumi, o su Kristijonu, vyresnėliu, Ainis dar tik ruošėsi Žemėn… Na, jei jau ruošėsi, tai tėvelis – bent jau mintyse – bėgiojo su abiem, ne itin klysta ta mano, besiruošiančio po žeme, atmintis.

Bažnyčia, kaip žinome, yra Dievo namai… Na taip, Dievas ten kartais apsilanko, esu jį pajutęs net ir bažnyčioje. Bet šiaip jau Dievas mėgsta keliauti… Dažniausiai – lėktuvais. Ypač – besileidžiančiais. O visų labiausiai – besileidžiančiais avariniu būdu. Štai šiuose tikrai pilna Dievo visais įmanomais ir neįmanomais pavidalais (Dievui nieko neįmanoma nėra), pavidalais akimirksniu praregėjusių agnostikų, meldžiančiųsi ateistų…

Gal gražiausius mano eilėraščius parašė mano vidinis cenzorius – po darbo, laisvai, galutinai jį užknisus neišprususiam, pro tą neišprusimą prasipūtusiam vidiniam, beviltiškai vidutiniam, vidinio cenzoriaus egzistavimą neigiančiam poetui? Haiku:

ak, pražydusios
vyšnios… jūs laikiniausios
čia, kur žydima.

Televizoriuje ir vėl V. B. Suokia, lakštingalėlis, barzdą iškėlęs. Pastaruoju metu gal nėra tokios savaitės, kad ten jo nerasčiau. Vos tik koks valstybinis, visuomeninis renginys – žiū, jau ir V. B. pakviestas pasisakyti, pasideklamuoti. Regis, beveik pasidarė valstybinis poetas, godotinas visuomenininkas. Kieno gi ten vietą taikosi juo užimti? Ar tik ne Justino Marcinkevičiaus? Per mažas kamštukas užkimšti tokiai didelei skylei oro netenkančioje valstybėje.

Manyje viskas kreiva. Kreivos kojos. Kreivos rankos. Kreiva nosis. Kreivokos pažiūros. Pimpalas. Mintys. Net plikė, pasirodo, kreiva. Gyvenimas? Gyvenimas, sakykime, vingiuotas, net vinguriuotas. Tiesiausia – poezija. Bet ji – ne visai mano. Mano, tikrai mano – joje pasitaikantys kreivumai.
Bet poezija pirmoji ir tiesina mano kreivą gyvenimą. Haiku:

suokia lakštutė…
tolsta nutolsta galas
šito pasaulio.

Prabudus, bet dar neatsimerkus, haiku:

griuvėsiai… vaza
cementinė, sklidina
sniego iš sapno.

Nors, kalbant viešpataujančios ekonomikos terminais, poezijos akcijos beviltiškai nuvertėjo, savųjų neparduočiau už jokius pinigus. Jos man brangios, kaip prisiminimas, mano (ir pasaulio – mano pasaulio) jaunystė. Be to, beveik tikiu, kad kada nors ir sukvailėjęs pasaulis atsimerks, kad vėl išvystų, suvoktų, išgyventų ir kaip artefaktą įvertintų šią jau beveik pilnaties mėnesieną, mano užrašų knygelę užgulusią.

Stotys, stotelės… Vienoje jų sutinku Henriką Čigriejų – vėjuose išsidraikiusia žile, paltu, nejučia priminusiu Sirvydo skvernus iš Česlovo Milošo eilėraščio. Tik ką besigrožėjusiam šiais metais tokiu ankstyvu evangeliniu pavasariu žmogui (t. y. man), nutviekstas staiga pro debesį iššokusios saulės, tas visom evangelijom, visiems apokrifams atliepiantis poetas pasirodė panašus į pagyvenusį angelą. Sutikus šį žmogų, man visada (pabrėžiu – visada!) nušvinta erdvė ir laikas (tai ne kokia sumauta metafora, tai faktas).
Apsišypsome. Staiga Henrikas stveriasi už stotelės kampo – šoka spaudimas…
– Kas negero nutiko? – klausiu.
– Toks žmogelis suerzino, oi kaip suerzino… – juokiasi.
Patariu sveikatos dėlei išmokti supykti. Matau, kad neišmoks, net nelabai nutuokia, apie ką aš čia. Štai kur jis, išskirtinis, tūnojo, štai kur slapstėsi tas didysis džiaugsmas likti nesuprastam!

Štai jis, pirmasis šį pavasarį mano sutiktas baltas drugelis, paprasčiausias kopūstinukas. Saulėkaitoje tingus didelis katinas lėtai nuseka jį, mano dar tingesnis žvilgsnis juodu – dar lėčiau. Tai galėtų tapti eilėraštuku, bet netaps.

Treniruojuosi sau, žinote, sporto klube. Minu treniruoklį, mano mėgstamiausią, nes tokį mynė ir animacinis Houmeris Simpsonas, kai vienoje serijoje treniravosi su storuoju Toniu, mafijozu, na, tiesiog ritmingai makaluoju rankomis ir kojomis, tai, tikriausiai, kiek primena šiaurietišką ėjimą vietoje. Makaluojuos, makaluojuos, ausyse linksminasi Ianas Duryÿis („Sex & drugs & rockÿnÿroll“), tik staiga, metęs periferinį žvilgsnį dešinėn, matau, kad tą patį daro ir žvaigždė (sąlyginai) Bunkė, pudruotais žandukais bei judėti kiek kliudančiomis blakstienomis; pažvelgiu kairėn – o ten pūškuoja žvaigždė (sąlyginai) Zvonkė, dar jaunesnė, dar gražesnė, dar dirbtinesnė barbutė! Tuoj pasijuntu naujos popgrupės nariu, imuosi ir vadybininko rūpesčių. Jaučiu, kad mums, mergaitės, stinga dar vieno dainininko. Kas, be manęs, iš „Wilniaus Cailių“ neblėstančiu vidiniu sceniniu grožiu dar tiktų į mūsų kvartetą? Žinoma – Liudvikėlis! O scenoje mes dainuotume tik visi keturi mindami tokius treniruoklius…
Juokas juokais, bet abipus manęs prakaituojančios vargšės žvaigždės priminė man vieną istoriją. Nepamenu, iš kur tada tėvynėn skridau, gal iš Paryžiaus, gal iš Romos, o gal iš Vienos… Iš Europos – Europon… Lėktuve į krėslus prieš mane atsisėdo dvi visai simpatingos lietuvaitės. Porą valandų, kol skridome, jos intensyviai ruošėsi Lietuvai, t. y. maliavojo viena kitai veidus, valandą – viena, valandą – kita, tai darė su tokia aistra, džiaugsmu ir profesionalumu, kad man tas jųjų bendravimas pasirodė įdomesnis už didžiumą per gyvenimą regėtų spektaklių. Tik štai Vilniuje iš lėktuvo išlipo ne simpatingos panos, o pora primityvių pabaisų, toč v toč žvaigždė Zvonkė ir žvaigždė Bunkė.

<…> šitas žydinčiomis sakuromis padabintas Didysis penktadienis gal ir didelis, bet trumpas. Haiku:

sieloje tyra –
ten, šaltoj mėnesienoj
žiedlapiai byra.
*
šį mirksnį visur
nemirtinga, alpdami
žiedlapiai sninga.

Numirė Gabrielis Garsija Markesas, mirguliuojantis niūrios paauglystės rašytojas, formavęs ir mano pasaulėvoką (bet ne pasaulėžiūrą), sakinį (sakinio galimybes). Vis dėlto nė vienas kitas pastaruoju metu miręs didis rašytojas, kaip šis magas, nebuvo taip masiškai apgiedotas, todėl patylėsiu <…>.

Velykos pas Mindaugus. Rūkytą šamą suvalgėme, vietoj kiaušinių ridename anekdotus. Kyla nedidukė diskusija apie ribą, skiriančią subtilų ir vulgarų anekdotą. Mindaugas, ketindamas pailiustruoti savo teiginius, papasakoja tikrai subtilų, tiktai vulgarų, tikrai gerą, be to, lietuvišką anekdotą apie žemaičius, pamatinį, vienatinį, kurį moka Viliūtė, tą, „…pareis, vis tiek reikės per…ti“.
– Tai kas čia juokinga? – gina savo pozicijas mama.
– O kai aš pasakojau, tai juokėtės, Egle… – primena Viliūtė.
– Juokiausi ne iš anekdoto, o iš tavęs… Buvo juokinga patirti, kaip tokia brandi, subtili ir protinga moteris pasakoja tokį kvailą ir vulgarų anekdotą.

Užvakar, jau sutemus, su Une ir Jurgiu grįžtant nuo žydinčių sakurų, besišnekant apie meilę, teatrą ir kt., susigundžiau papasakoti ypač vulgarų anekdotą iš ilgai trunkančio trumpo Romeo ir Džiuljetos gyvenimo, iš Dainiaus Razausko paauglystės klasikinio repertuaro, jo aukso fondo, žodžiu, siaubingai šlykštų…
– Barbarai, barbarai… – ėmė dusti britė.
O Jurgis pasakė:
– Ir aš tau papasakosiu vieną, bet ne dabar, o prieš tau išskrendant – kad manęs mažiau pasiilgtum…
Standartinės gražuolės, standartiniai eilėraštukai, standartinis gyvenimėlis standartinės nebūties link… Standartai pakenčiami tik džiaze ir tik iš pagarbos mirštančiai tradicijai…

Paklaustas, ar esu patriotas, atsakau – taip, tikiuosi, kad tai, ką jaučiu savo vargšei tėvynei, įmanoma pavadinti patriotizmu. Bet šis patriotizmas – mano asmeninis, tad lai niekas nekiša prie jo nagų, ypač tie patriotai, kuriems surimuoti su idiotais net nereikia gilesnės poetinės klausos. Pakanka pusėtinos, Šliogerio.

Paklaustas, ar esu religingas, atsakau – taip, manau, kad ne tokie jau reti nušvitimai, susidūrus su nedaug kam pastebimais stebuklais, niekučiais visokiais, neįmanomi be gilaus ir rimto (mano atveju labiau – linksmo) religinio jausmo. Bet tai mano sąmonės (sielos, jei norite) reikalai mano kūne, tame socialiniame būste, tai mano asmeninis religingumas, ir tegul prie jo nekiša nagų jokia konfesija, jokių bažnyčių (net šios, Poezijos bažnyčios) fanatikai, kurių net rimuoti nekyla.

Paklaustas, ar renkuosi kokią nors ideologiją, atsakau – taip, bet tai mano asmeninė ideologija, kurios centrinis bruožas – likti kritiškam visoms ideologijoms, ypač šiai, manajai.

Kartą einu sau Briuseliu, stebiu, ieškau nors vienos gražios merginos, ir staiga – žiū! – beateinanti! Prieina artėliau – ogi Jurga!
Prieš kelias dienas su Viliūte vaikštinėjame Vilniuje tarp žydinčių sakurų – puiki atmosfera, harmoninga erdvė, nusisekęs laikas…
– Tai ar čia blogiau nei tavo Briuselyje? – teiraujuosi.
– Geriau! – atsako, – Briuselyje tik dvi sakuros.
– Aha, vadinasi, kiek mieste tuo metu gražių moterų, tiek jame ir sakurų…

Krašto apsaugos ministras kalba apie informacinį karą, pabrėždamas, kad priešas visų pirma puolė Lietuvos istoriją. „Mes turime kuo didžiuotis, turime Valdovų rūmus“, – sako tas partijos apsaugos ministras.

Gyvenime esu sutikęs kelis tikrai gilius žmones; ir vieną – į tave panašią bedugnę.

Pučkoriuose Viliūtė mūsų su Une neklauso ir keliauja savais keliais, ne palei Vilnią… Po penketo minučių vėl susieiname. Konstatuoju:
– Pasirodo, kad tu ne vien kelių gaidelė, bet ir kalnų ožkelė.
– Jokiais kalnais aš nesikarsčiau… – atkerta imperatorienė.

Donaldo eilės „Metuose“. Vis dar ir pačiam autoriui netikėti – todėl ir poezija! – piešinukai.
Donaldas Kajokas man vis dar autoritetas, nei didesnis, nei mažesnis, lygiai toks pat, koks buvo prieš trisdešimt metų. Be to, vienas iš trijų autorių, kurių eilėraščių periodikoje tebelaukiu kaip paauglystėje…
Na taip, tikrai autoritetas, kad ir išsidavęs su ta savo proza, nors ir ten – kokius gražiai provincialius peizažus bei natiurmortus tapo jo į poeziją pamirkyta kurčio asilo plunksna!

Proza, šiaip ar taip, kuriama žmogui, žmonėms, galų gale – žmonijai, na, bent jau sau, supratingam, na, o poezija tiesiog kuriama. Jei jau visai teisingai – poezija įsikuria. Kartais net prozoje, toje, kur žmonėms.

Kalbasi kurčnebylės merginos… Norėčiau su tokia aistra, tokia ekspresija skaityti eiles. Be to – rašyti eiles kurčnebyliams: atkreipiant dėmesį ne tiek į žodžio, kiek į gesto muziką.

Šiąnakt naktinės personos taip įsisiautėjo, kad iš nemigos sukroviau:

vėl mėnesiui vienodai šviečia
kad alpstant sąmonei pernakt
lakštutės mazochistės kviečia
paplakt paplakt paplakt paplakt

net nežinau ar mazochistės
greičiau sadistės nes manau
namo sugrįžusios turistės
užkimo taip kad joms chošnau.

Didžiausias tavo privalumas ir didžiausias tavo trūkumas – tas pats: esi lietuvis… Tai ne tavo kaltė, ne tavo nuopelnas, ne tavo nacionalizmas. Tai – kad ir koks keistas būtum – tave stebintiems pasauliams pati didžiausia keistenybė. Keistenybė – štai ji, tvirčiausia tavo nacionalinio identiteto šaknis!

Mano didžiulė puikybė reikalauja daug vietos, tad renkuosi vienatvę.

– Kas dabar Unė? Budistė? – klausinėja Viliūtė.
– Rudenį visam gyvenimui buvo budistė, dabar – nežinau.

Tragiškus Dievo sumanymus šiek tiek gelbsti tik humoras. Tą turėtų atminti visi jogai ir suvisiausi jobai. Haiku:
laikas neturi
prasmės, ji per sunki jam
dabar ir dabar.

Gretą Garbo, Alą Demidovą, Emiliją Pliaterytę įsimylėjusi Viliūtė, Viliūtę primenantis Deividas Buvis… – štai jos, mano svajonių merginos, naujų pasaulis nebepagimdo.

Eidamas pro konteinerius pajutau su žydėjimo kvapais sumišusį šiukšlių ir dvėselienos kvapą – iš vaikystės, iš vasaros, iš atostogų, iš Antakalnio užkaborių… Dar pajutau, kad šiame su atmintimi sumegztame kvape tūno mano menka, bet stiprybė. Haiku:

tau apraudoti
šį pasaulį skirta – tu
juokies, juokies juo…

Viliūtė vėl davė kraujo. Taip ji supranta patriotizmą, o aš suprantu ją. Tai rimta, tai daug rimčiau nei tie patriotiški pliurpalai, nei ta abstrakti meilė. Be kraujo.

Deja, deja, poezijai skaniausia poeto degradacija; ir ji – toji poezija – vis alkana, vis nepasotinama!

Vėl gegužė

Su močiute sėdime prie buožgalviais verdančio tvenkinio, apgobti žydinčių ievų kvapų ir mums kukuoja gegutė. Metus? Mėnesius? Savaites?.. Vis svarbesnes ir svarbesnes akimirkas… Haiku:

žydintys kaimai,
trumps ir jūsų buvimas
čia, amžinybėj.

Henriko Čigriejaus eilėraštukai labai stiprūs periodikoje, trumpose publikacijose, po vieną ar nedideliais partizaniniais būriais – skamba, net zvimbia. Knygose, deja, taip nenutinka – daugyje jie vieni kitus užliūliuoja, užgraužia… Tikri lietuvaičiai – jei tik šie mokėtų šypsotis taip, kaip eilėraščiais H. Č.

Viešpatie laike, rimtų įrankių daug turi
statyboms irgi griautynėms – galgi galėjau ir aš
tapti vienas iš jų? Kodėl tad jaučiuos vis,
it būčiau užmirštas, pamestas žaislas iš mudviejų
senos kūdikystės, barškutis, barškantis dabar ir dabar,
kojele, nulaužta dar tada, kai, barškindamas manimi,
žaisdamas mokeisi kurti pasaulius?

„Sidabrinės gervės“, kino apdovanojimai, dar vienas A. Š. ir Co produktas kvailių ir idiotų pasauliams. Tik – jei būčiau paauglys, jaunuolis, ar vertinčiau tuos apdovanojimus rimtai, laikyčiau už tikrą pinigą? Tikriausiai – taip. Tas ir liūdniausia…

Viliūtė stebi „Sidabrinių gervių“ apdovanojimus. Ir Lilė, kaip suprantu. Nes, pasišnekėjusi su Lile telefonu, Viliūtė sako:
– Lilė serga už Kristupą Sabolių, kaip scenaristą.
– Tai puiku, – murmu.
– Aš jai pritariu…
– Tai dar nuostabiau.
– Bet tu juk Kristupo Saboliaus nemėgsti!
– Būta ko… Aš nemėgstu ir Prancūzijos. Nė nenumanau, kuo ta miela Prancūzija dėta. Kažko juk reikia nemėgti, ypač to, ką masiškai garbina kiti. Nemėgčiau Italijos, bet nedrįstu. O Kristupas Sabolius lai laimi. Jam skirta laimėti, deja. Tad nieko tikrai verto, ko gero, nesulauksime. Tokie jau tie nugalėtojai…

Kartais man rodosi, kad į aktorinį sąmoningai ar pasąmoningai priimami jaunuoliai, panašūs į visokias žvaigždes. Žiū, tas – Deniras, anas – Alpačinas, o kitas – net koks Tabakovas… Bet čia, kaip sakoma, dviejų krypčių eismas. Štai tas šešiasdešimtmetis jaunuolis Pirsas Brosnanas žurnale „Žmonės“ – kaip iš akies trauktas mano vaikystės Regimantas Adomaitis.

Apie ką svajoju? Po galais, vis apie tą patį – tikrą tikros poezijos knygą, kurią galbūt kada nors (galų gale) parašysiu. Apie ką mąstau? Apie tą patį… Liga, kurios net mirtis neišgydys.

Mintyse pamėginau sudaryti gražiausių užsienio poezijos vertimų į lietuvių kalbą antologiją ir – sic! – nebesutilpau tose mintyse į keturis, o gal net visus penkis tomus! Ne tokie jau prasti reikalai šiuose iš pažiūros apleistuose baruose.

Jei gyvenimas rutuliosis, ne, risis normaliai ir ne mane mama laidos, o aš ją, štai tada tai jau tikrai jausiu siaubingiausią liūdesį dėl šio mano nesugebėjimo išsiduoti, kiek daug meilės ir, deja, gailesčio, kuris gal labiausiai ir kliudo meilę parodyti, jai jaučiu. Ir nieko, ničnieko nedarau, kad šitai pakeisčiau.
Motinos ir sūnaus santykiuose, tose mudviejų trintyse tas sūnus ir ta motina, tokie skirtingi, nes tokie vienas į kitą panašūs, naudojasi amortizatoriumi, kurio funkcijas atlieka veik niekuo dėta Viliūtė. Tad gal su Motinos diena turėčiau sveikinti ją, o ji tuos sveikinimus (patobulinusi) perduotų mano mamytei?
Ir vis dėlto netekęs mamos tikriausiai liūdėčiau labiau, nei liūdėjau (niekam to nerodydamas, vis pajuokaudamas, vis pasišaipydamas, žodžiu, gindamasis) mirus tėvui.
Dar numanau, kad jei man tektų mirti anksčiau, mano mama jaustų tą patį, ką jausčiau aš, gal net baisiau… Tad dar pagyvenkim, mamyte, išeikim kartu, patikrinkim, ką jaus mūsų netobulumų nukamuota Viliūtė…

Bepletkindami su Viliūte netyčia sudėliojom tokį beveik anekdotą, beveik žydišką:
– Tai jis apipjaustytas?
– Nemanau. Greičiau apkramtytas.
Stankevičius sako, kad Radvilavičiūtė sakiusi, kad Navakas genijus. Nykuma kubu. Net jei Navakas tikrai genijus. Net jei ir Radvilavičiūtė sakiusi. Ir net jei Stankevičius.

Nuobodu… Skaitinėju Daniilą Charmsą. Dar nuobodžiau…
Ir kas gi darė įspūdį paauglystėje, prieš labai gerus tris dešimtmečius? Uždrausto vaisiaus skonis, dėsninga gyvenimo absurdo tiesa, didelio vaiko matymas? Pirmas kartas, pasaulis beveik mano – to mano – akimis… Numirė man, kai tapo viešas, visų (kaip ir daugelis maniškių – nelabai dora, bet taip jau yra…).
O kas dabar? Na taip, visų pirma – tas, pasirodo, seniai neegzistuojantis aš, mano naivioji, Charmsu susižavėjusi paauglystė. Ir dar Unė, kuriai mūsų vargšas Daniilas patinka čia, dabar ir per amžių amžius…

Vakar vyko Mindaugo Nastaravičiaus „Mo“ pristatymas RS, buvau – drauge su Rimvydu St. ir Ainiumi St. – vienas iš dalyvių, kalbėtojų, kažkoks Aidas, kažkoks Ma… Susirinko sklidina salė, žmonės netilpo pro duris, pilna jaunų ir ambicingų poetų, kurių niekada, pristatydamas kokią savo knygelę, nesulaukčiau, visokio jaunimo, kita vertus, atėjo net mano mama…
Prišnekėjau (prisišnekėjau), kaip visada, pačiam netikėtų nesąmonių, užmiršau pasakyti, ką pasakyti ruošiausi, paskui visą naktį blogai jaučiausi, graužiausi, o šiaip ne taip užmigęs sapnavau puskošmarius, žodžiu, kaip visada…
Vis dėlto niekad anksčiau dar nesu taip aiškiai pajutęs, kad toji tikrovė, visi tie darbai jau nebe mano, ne man, kad metas į pensiją. Išeisiu laukais, miškais ir kloniais, palikęs M. N. laurų vainiką. Tegul dabar jis verda tą prėską dienos sriubą.

O ko, be kita, ko nepasakyta, nepasakiau? Žinoma, visų pirma, apie atmintį, laiką, tą ketvirtąjį matmenį, be kurio poezija neturi prasmės, kad poetas yra didis jo kuriamos poezijos atmintimi, apie, pavyzdžiui, antiką menantį Tomą Venclovą, Juditos Vaičiūnaitės Renesansą ar Sigito Gedos ledynmetį; kad menu (įsivaizduoju, kad…) visas vaikystes, kurios tokios reikšmingos, jog gyvenimai gal ir skirti vien tam, kad tas reikšmes suvoktum…

O ko būčiau ir taip nesakęs, bet ką prieš vakarėlį skaitinėdamas „Mo“ svarsčiau? Visi Mindaugo eilėraščiai, taip sakant, lygyje, bet štai tokių, kurie prilygtų mano atmintį puošiantiems, o andai ir stebinusiems, pavyzdžiui, intertekstualiesiems Sigito Parulskio „Subjektyvi kronika“ (kontekstas – Bložės verstas Vallejoÿas, t. y. Bložė), Gintaro Grajausko „Gajaus Publijaus Domiciano, imperatoriaus Romulo Augusto biografo ir slaptojo patarėjo, laiškas amžininkams ir palikuonims“ (kontekstas – Bložės verstas Kavafis, t. y. Bložė), arba Rimvydo Stankevičiaus „Gurguolė“ (vargšą kontekstą etikos sumetimais nutylėkime), kuriuos nedvejodamas galėčiau įvardinti aukštąja poezija (aukštąja mada?) – pasigedau.

Žiū, kas gi ten tūno žodyje pasigedaupa/si – Parulskis, Sigitas, si/gedau – Sigitas Geda. Taip, pasigedau, vis pasigendu, gendu.

Albertas Einšteinas, sakydamas, kad begalinė yra tik visata ir kvailybė, dėl visatos galėjo ir klysti.

Šiandien rodosi, kad lygiai tiek pat beprasmiška gyventi, kaip ir nusižudyti. Vis dėlto nusižudęs paženklinčiau vaikus siaubingu tėvo savižudybės ženklu (dar, regis, toks egoistas nesu), nebaigčiau skaityti „Gulago istorijos“ ir nebesulaukčiau rugpjūčio. O juk norėčiau… Ką gi, gyventi beprasmišką, niekam nereikalingą gyvenimą turbūt vis dar šiek tiek prasmingiau. O dar ta savižudžio pareiga: veik kas naktį vaidentis! Tingėčiau juk.

Sapne, spagečių vesterne, savo draugeliui, kurį vaidina Gitenis, sakau: „Štai ji – tikra žvaigždė. O mes – kas? Vaikinas, kuris nori būti blogas, bet yra geras, ir vaikinas, kuris norėtų būti geras, bet yra blogas…“ O dar Lilė, kurią tame sapne, tame spagečių vesterne aptariame, prieš kelias dienas manė, kad sapnuojama vaizdais, o ir aš jai beveik pritariau – sapne, kaip ir kine, tekstas nėra svarbiausia, svarbiausia – vaizdas. Liūties, per kurią jojame.

Buvau balsuoti, iš anksto. Ir iš anksto pasijutau pilietis. Beje, puikus jausmas!

Štai jums ir sapnai… Popietę ties Rotuše sutinku Gitenį, kuris sako, kad atiduoda man dviratį, kurį turėčiau pas jį užsukęs atsiimti. „Tai gal ne dviratį, gal arklį?“ – norėčiau paklausti, bet tingis… Paklausiu kitame gyvenime, kitame sapne.

Geriausias lietuvių filmas, be abejonės, yra Alvydo Šlepiko „Mano vardas Marytė“. Ir joks Alvydas Šlepikas tenedrįsta iš mano galvos jo perkelti į ekranus!

Į pranašus nepanašus,
nepanašumais pranašus.

Tiesiog susapnavau. Tiesiog įdomu, kaip mieganti kalba dirba su sąmone ir mieganti sąmonė – su kalba.

Gal ir teisingas Rimvydo S. sakralus požiūris į poeziją, gal be jo nieko tikrai vertinga, tikrai tikra nė nesukursi, rašinėsi geriausiu atveju visokius madingus niekučius. Vis dėlto taip žiūrėti į poeziją nemoku, man reikia neakivaizdaus paakinimo kokio nors kito poeto. Iš lietuvių poetų mano gyvenime juo dažniausiai dirbo Tomas Venclova, kartais – Sigitas Geda, porą sykių – Vytautas Bložė, po kartą – Judita Vaičiūnaitė ir Henrikas Nagys. Na, kadaise jau lyginausi su netikinčiu kunigu… Bet štai su šypsena pažvelgiu į įtikėjusį Rimvydą S., ne mažiau įtikėjusį Gintarą B. – tuos mūsų poezijos karo kapelionus. Ir nusivalkiojusi šventa poezija akimirksniui grįžta.
Žmonės, vartojantys tokias sąvokas kaip dvigubi standartai, yra sąmoningos ar nesąmoningos liliputinistųideologinės propagandos aukos, užkrėsti tos propagandos kuriamos naujakalbės, sąmoningi ar nesąmoningi zombiai; o ištarus dvigubi standartai ar panašią nesąmonę, įjungiami jų sąmonės, pasąmonės bei savimonės valdymo mechanizmai. Pastebėjau, kad frazė dvigubi standartai ištariama vienoda veido išraiška.

Vienintelis būdas nepralaimėti karo yra nekariauti (žiauriausiai – laiko perspektyvoje – pralaimi tie, kurie manosi esą nugalėtojai). Kito būdo, regėdamas ilgaamžę žmonijos kvailybės istoriją, nepastebėjau. O ir manęs, stebėtojo, dėkui Dievui, kol kas niekas nepastebėjo.

Kandidatas į prezidentus, tikrasis pirmojo rinkimų turo nugalėtojas Naglis Puteikis – D. Kuolio ir V. Rubavičiaus projektas.
Nė viename kito kandidato štabe nėra tiek pažįstamų, netgi bičiulių. Kandidatas tris (dvi minėtų intelektualų ir vieną savo) vinis („tai ilgo maratono pradžia“; „šalin partijų sąrašus“; „esu europinio tipo politikas“) Lietuvos karstan kala tiksliai (ar taikliai?) ir teisingai (ar tiesiai?).
Tiesą sakant (su visom simpatijom Naglio Puteikio ryžtui ir įsivaizdavimams), prie besirimuojančios su Putinu pavardės (a nie po puti li?) suklusti labiausiai ir skatina tas vis transliuojamas ir transliuojamas europinio tipo politikas, oksimoronų, psichologijos ir psichologių mėgėjui vis primenantis, kad, pavyzdžiui, neapsirikdami totalitarizmą bei diktatūras visų pirma atrasime kokiose nors liaudies demokratinėse respublikose.

Mano kvailas rinkimines įžvalgas vainikuoja ir visą tą sukilėlių reikaliuką gražiausiai simbolizuoja per televizijos reportažą iš kandidato štabo gal minutę rodomas liūdnas, it pagirių bliuzas, veiksmas: prieš kelias dienas kandidatų į prezidentus teledebatuose smagiai nosį krapštęsis „Wilniaus Cailių“ bosistas iš stiklinio ąsočio su kažkokių vaisių likučiais mėgina taurėn įsipilti vandens, vis bergždžiai, vandens tame ąsotyje nebėra, visas vanduo seniai išgertas ir jam, nors pasikark, nebeliko… Bet vis tiek mėgina. Mėgina ir mėgina.

Žemaičiams nuo Lietuvos atsijungti būtų geriausia kokią gegužės dvyliktąją, kai gamta pati nubrėžia geopolitines ribas: ten, anapus (ar šiapus?) Dubysos, kur jau vasara, ten, kur dievai žino kur strimgalviais lekiam – Lietuva. Čia, šiapus (ar anapus?) Dubysos, kur dar pavasaris, čia, kur užsispyrusiai vėluojama – Žemaitija.
Kad ir kaip ten būtų, akivaizdu: žemaičių gamta, kaip, pasirodo, ir žemaičių kalba – už lietuvių gamtą bei kalbą šiek tiek jaunesnė.

Poetas Gintaras B. prieš kelis mėnesius publikavo esė, kurioje, be kita ko, kalba apie savo naujausios poezijos knygos pristatymą Rašytojų klube gegužės mėnesį, projektuoja, kaip stovės vienui vienas prieš visą pasaulį, viso pasaulio publiką, vienas, ir niekas jam nepagelbės, nepadės, jo bičiuliai poetai visokie (Stankevičius, Razauskas, Marčėnas…) stovės ne greta jo, o sėdės salėje su visa sužavėta publika.
– Neikim, sugriaukim tą jo matymą… – juokais sakau Rimvydui; bet juk eisim, ir pasaulis, deja, bus toks, kokį ir sukūrė Gitaras B. Panašus, bet ne tas.

Šiandien, vežamas Sigito Parulskio prospektu, pirmą kartą ten pamatau šunį Faustą ir jo šeimininką Sigitą.
– Diedukai… – atsidūsėja Viliūtė.
– Tiesiog stamboki… – nepritariu. Ir tampa šviesiai graudu dėl to sušikto reliatyvizmo.

Voras, kurį auginu, kaip ir jo augintojas – menkas, per žiemą, kaip ir to voro augintojo literatūrinė kūryba, neužaugo. Kita vertus – kur dar toliau, stambiau? Negi dabar čia tapsime Faustais?

– Ar nebaisu senti? – klausia teleprovokatorė teležvaigždės. Ir teležvaigždė, suprantama, atsako, kad ne, nebaisu. Ir meluoja tik iš dalies. Nes senti nėra labai malonu. Bet jei bijai senti, vadinasi, paprasčiausiai bijai gyventi. O teležvaigždė gyventi nebijo – tai jos gražiausias, tikras, ne dirbtinis, ne silikoninis spinduliukas. Tik štai apie gyvenimą teležvaigždė net nesusimąsto. Dar neturi kuo, neimplantuota.

Dvidešimt keturi poezijos rankraščiai pirmosios knygos konkursui, svoris – dešimties kilogramų link. Žodžių kiekio ir poezijos santykis kaip aukso rūdos ir aukso… Šiandien išrinksim vieną rankraštį knygai išleisti, manau, jis bus Jurgitos Jasponytės „Šaltupė“. Tikra, trapu, nemokšiška, gyva, galų gale… Ne tiek poezija, kiek gyvenimas. Kurio taip paprastai žodžiais neapsakysi. Labiau – pauzėmis ir alsavimu. Tai gali būti graži pradžia. Arba graži pabaiga. Bet graži. Mielai redaguočiau.
Žodžiu, liga vardu poezija įsisenėjusi, reikia gydyti, „Šaltupę“ privalu išleisti vien jau psichikos sveikatos, dvasios higienos sumetimais.

Poetas Gintaras B. poezijos vakarėlyje gauna klausimą „Jaunystėje mėgote greitas mašinas ir gražias merginas, o dabar?“ Balsu perskaito ir – retoriškai? – klausia:
– Gal aš neteisingai perskaičiau?
Čia apie tai, kaip ištartas vietoje ir laiku klausimas (šiuo atveju – ne anoniminio klausėjo, o paties G. B.) tampa atsakymu. Toliau ką nors aiškindamas, plėtodamas – ką nesusiturėjęs poetas ir daro – tik tolsi ir nuo tiesos, ir nuo gyvenimo, ir – mūsų atveju visų svarbiausia! – nuo poezijos…

Svetimais, pasiskolintais iš kokio nors šiandien paklausaus filosofo, madingais, gerai suteptais dviračiais nuvažiuosi, žinoma, ir toliau, ir saugiau. Bet savais, kad ir nevažiuojančiais, kad ir niekam tikusiais, niekam nereikalingais, gali bent jau pasidžiaugti. Mat visi tikri tavo dviračiai – nors ir vogti, bet iš vaikystės!
Tik ką Pilies gatvės apačioje prasilenkiau su Toniu Levinu, gal geriausiu pasaulyje progresyvaus roko bosistu. Regis, Vilnius jam tinka, jaučiu – ne be pagrindo. Kaip, tikiuosi, ir man.
Tik ką vėl pajutau visu Vilniaus kailiu: visi čia mes svečiai, o tai ir reiškia – vilniečiai. Tai žinodami, taip ir gyvenkime. Kitaip čia gyventi nepadoru.

Keistai sutapo, kad keistuoliai, kurie vis dar pasiteirauja, ką dabar skaitau (ir kuriems atsakydamas vis dažniau turiu pagalvoti), bei keli mano draugai yra tie patys žmonės.

Tik viliuosi, kad visoje šioje menkojoje eseistikoje kukli mano menkystė puikesnė už mano bekraštės puikybės menkumą.

Taip, švytuoklė virš visų švytuoja… Taip, mano paauglystės poetas Nr. 6 Algimantas Mikuta yra vienas iš dviejų nusikalstamai neįvertintų. Taip, dar – tylusis Stasys Jonauskas iš spalių. Taip, kokios nors garbstomos Nacionalinės vertas labiau nei daugelis ją gavusių, gaunančių ir – ypač! – gausiančių.

Puikiai reflektuoju savo infantiliškumą (ir pats infantilizmas, ir jo refleksija – vienas didžiausių šio mano gyvenimo džiaugsmų), tad esu infantilas kvadratu, o infantilas kvadratu – jau nebe infantilas, jau turbūt poetas.

Vibruoja visi, kas netingi. Ir tik Dievas, tasai, anot gnostikų, Nesantysis, žinau, niekur ir niekaip nejuda.
Poezija, vibracijos (visa tai kiek natūraliau nuskamba gal tik iš vienatinio Donaldo Kajoko lūpų)… Suprantu, kad retsykiais ir budinčiai sąmonei reikia poilsio, užsimiršimo, saviapgaulės, galų gale – satisfakcijos… Tik štai mudu neapsigaukime, nepainiokime dievų tylos su, kaip kadai ištarė Alis Balbierius, ne paskutinių p…dų visatoje vibratoriais ir jų galimybėmis.

Mudviejų su Viliūte ir muzikiniai skoniai sutampa: abiem patinka gera muzika; smulkmena, tiesa, tačiau Viliūtei patinka kiek kita gera muzika nei man.

Poezijos pavasario atidarymo vakare poetas R. S. skaito iš būsimosios knygos. Eilėraščiai su Maironiu, Martinaičiu, Mačerniu…
Jau rašiau, kad naujausioje poeto R. S. poezijos knygoje bus keturi ciklai, skirti mirusiems lietuvių poetams, kurių pavardės prasideda skiemeniu ma, tarp jų – ir man. Neįsižeidžiu, nors įsižeisti greitas poetas R. S. turbūt įsižeistų. Jam (jo pasąmonei) rodosi, kad jau galėčiau būti ir miręs.
Tasai rimtas skiemuo „ma“… Dar ir dėl jo poeto R. S. pasąmonė nepriima „Mo“, poeto M. N. knygos vardo!

Poezijos pavasario atidarymo vakare M. N. skaito įtaigiau, nei rašo, o rašo – įtaigiai, karvėmis. Net baisu, kad karvės nepavirstų „Karvutėmis“ (saldainiais – tiems, kas nesupranta).
Poezijos pavasario atidarymo vakare – J. E.: geras šaukštas subtilaus, itin vertingo humoro statinėje prigimtinio populizmo dervos.

Vaikystė, kai pro miglas suvokiau, kas esu. Kartais vis dar vaikystė!

Aivaras Veiknys – poetas. Eilėraščiu besikabinantis į gyvenimą – beviltiškai ir viltingai, dorai ir nepadoriai. Poetas iki paukščio kaulų tuštumų, poetas labiau, nei poetui derėtų. Todėl kartais nedera. Gražiai, it koks taperio pianinas.
Aistringai išgroti net klasikines dermes, kurių karštligiškai ieškoma ir, kaip paukštukas liudija, vis dažniau randama: tiek asmeninėje biografijoje, tiek dar asmeniškesnėje, nors kartais vis dar į kitas panašioje, bet jau iš vienatinio, nepakartojamo gyvenimo išsiskleidžiančioje poezijoje. Poezijoje, kurioje savo darbą dirba kalba – o tai (visų eiles rašančiųjų dėmesiui: tik tai) reiškia, kad kalbame apie tikrą poetą.
Taip, sugroti dermes ne itin derančiu instrumentu – štai kur melodija, verčianti suklusti, pajausti. Susimąstyti ir apie muzikanto galimybes, ir apie poezijos perspektyvas.

Aivaras Veiknys ir Mindaugas Nastaravičius – naujausioji (ar jau paskutinė?) priešybių vienybė lietuvių poezijoje, vienas kito – ir mūsų rimčiausio dėmesio – verti dydžiai, draugiškos opozicijos.

Per Poezijos pavasarį nusprendžiau važiuoti į Kauną – noriu šių metų Poezijos pavasario laureatui Kęstučiui (mano, anot A. Š., šešėliui) išreikšti savo ironišką (atsižvelgiant į minėtą A. Š. įžvalgą, dar labiau – autoironišką) meilę.

Nepulk smerkti, žmogau. Žmogus, pareiškiantis, kad niekada nemeluoja – nebūtinai melagis; jis gali būti ir paprasčiausias idiotas.

Janina Riškutė, Valentinas Sventickas, Jurgita Jasponytė, Jurgis Marčėnas, Alvydas Šlepikas, Mindaugas Nastaravičius… Netgi mama!.. Netvarka, mano telefono vėliausiuose ryšiuose Viliūtė nustumta net į aštuntą poziciją. Skambinu tik tam, kad nedovanotiną klaidą atitaisyčiau. Smagiai apsipykstame, maloniai apsižodžiuojame. Na štai, Viliūtė ir vėl savo vietoje, vėl pirmoji! Dabar paskambinsiu mamai. O tada, apsipykus, apsižodžiavus, – ir vėl Viliūtei. Toliau lai jau jos pačios viena kitai skambinėja, skundžiasi manimi.

Skambina Edmondas K. Ar tik ne vienintelis iš tos linksmos ir laisvos keleriais metais vyresnių kompanijos be skrupulų sulaukęs šešiasdešimtmečio? Ir kalba teisingai: kiek išgėręs atsiduriu tarsi septyniasdešimtuosiuose, vis skambinu žmonėms, kurių nebėra…
Staiga pasijuntu, lyg būčiau sulaukęs skambučio iš anapus, arba – į anapus. Jokio skirtumo. Nes tai ir apie mane… Kad taptų dar aiškiau: nesančiojo skambutis nesančiajam…
– Buvo užsukęs Šlepikas, nusipirko Lenono „Imagine“, – sako Darius, muzikos pardavėjas.
Atliepiu:
– Puikus muzikinis skonis, ką čia ir pridursi…
Nebent: visai smagu savyje atpažinti tą subtilųjį, tą vos humoro vos jausmą… humoro, kurį gal tik Alvydas tesupras…

Alvydas išgėrė ir baisisi, kaip jam reikės mus, t. y. savo draugus, t. y. Andriušą, Herkutį ir mane, laidoti. Ir guodžiasi, latentinis egoistas, kad gal jau jis kris pirmasis. Ibį į akį!

Ar bijau mirties? Aš apie ją negalvoju. Tai ji nuolat galvoja apie mane. Kuo? Šiąnakt, turiu pripažinti, tikrai mano galva, dievai žino ko nerimaujančiu manimi.

Mirštama dėl meilės – pertekliaus arba stokos. Dar niekas, netgi sepuku ritualą atlikęs Mišima, nenumirė dėl mirties.

Mirtis, tik mirtis yra gyvenimo, akimirkų, nemirtingumo, arba gyvenimo akimirkų nemirtingumo (kuris, kaip ir mirtis, yra taip pat tik majos prajovai), variklis. Haiku:

gyvenkim ilgai,
čia, dabar, ligi mirties
apsivėmimo.

Bet galėtų būti ir apsigavimo, apsirikimo, apsigimimo, atsivertimo, atsivėrimo, atsilenkimo etc., etc., etc. Bet vis tiek gyvenkim ilgai…

Vartau Poezijos pavasario programėlę. Kai kurie renginiai pavadinti, štampuoti iš poezijų pasiskolintomis metaforomis: ir plunksna sugauna žodžius; šalis mana – širdis mana; poetas prasideda žemėj; arba kiekvienas nešam sielą lyg žibintą. Ir, sielą nešdami, pastebime, kad iš kontekstų kaip žuvys iš vandenų išplėštos metaforos čia pat dvesia, genda ir, atleiskite, dvokia.

Kaip vis dėlto toli aš nuo poezijos! Poezijos – kaip ją žmonės supranta. Ir kodėl vis dar turiu tuos keliolika skaitytojų? Matyt, kad ir mano vargšai skaitytojai toli nuo žmonių poezijos, na ne, gal – nuo poezijos žmonėms, visų tų senų bei naujų komunikacijų, susikalbėjimų, sąmoningų bei pasąmoningų poetinių nuolaidų, svajonių girdėtis, įvairiaplunksnių enterteinmentų
O taip, visi kartu mes tik naujieji kontekstai Norvido tolin, tolin

Jaunasis poetas, jaunoji poetė… Jaunoji, jaunasis. Lyg kokios tuoktuvės – su poezija, su kalba, talentu, galų gale – pašaukimu. O kas tada, toliau, šiapus? Šlykšti poetinė buitis, visokios neištikimybės? Nebūtinai, nebūtinai…
Idant tapčiau tavo giraitės sargu, ateinu tavęs nužudyti?

Per radiją Lino B., pažaliavusio komjaunuolio, politinė reklama. Maždaug: išsiųskite mane į Briuselį, kad Lietuva taptų ekologiškesnė…

Tai, kas pavadinama Dievu, vieniems – patogus dalykėlis atsivėrusioms tuštumoms užkaišyti, kitiems – tarp jų dažnokai ir man – tokia tuštuma, kad norisi staugti, kad nieks negirdėtų, tilindžiuoti varpeliais, eilėraštukais.

Svečiuodamasis pas Gitenį, prie Antakalnio stalo prisimenu, kaip prieš kelias dienas, sėdint mūsų terasoje Rasose, aplink žaibuojant ir griaudžiant, Vytukas B. ištarė: „Esu projektų valdovas. Visi mano projektai pavyksta. Nelis.“ Ir nelijo. Tiksliau – lijo visur, tik ne virš mūsų terasos…
Dar prisiminiau kaip prieš gerą dešimtmetį mano brolis Mindaugėlis, šokdamas savo indėniškus šokius, nesunkiai prišaukdavo lietų, kurio jau niekas nebesitikėdavo.
– Reikėtų juodu suvesti, surengti varžybas, išsiaiškinti, kuris nugalės, – sako Lena E.
– Tai priklausys nuo oro, kuris nugalės.

Jei esi geras patarėjas, turi įtaką, tai – proto bei padorumo ribose – ir valdai. Štai Virginija B. yra prezidentės patarėja – išmintinga, dora. Bet šeimoje, regis, ji ne tokia griežta ir gudri, čia ryškiai vyrauja jos vyras, projektų valdytojas Vytautas B., kurį valdyti galios turi gal tik jųdviejų kalytė Indė. Tai kas valdo Lietuvą? Kalytė Indė – simpatinga, protinga, nedidele galvele…

Prisipylę pilną baką degalų, su Viliūte pastebime, kad pasunkėjome vos viena balerina.

Ties Raseiniais per radiją, Poezijos pavasariui skirtuose „Literatūros akiračiuose“ išgirstu kalbantį Vladą Šimkų. Pasirodo, Vlado balso nebeprisimenu, labiau – pro akinį kiek primerktą akį. Regis, buities būtyje jis kalbėdavo labai nedaug, dabar net dingojas, kad apskritai nekalbėdavo (kartais – niurnėdavo, taip). O štai ką sako – menu. Maždaug: poetų yra tik dvi rūšys – tie, kurių tekstai kokiam Poezijos pavasario almanachui labai reikalingi, bet juos labai sunku gauti, išprašyti; ir kiti poetai – tie, kurių labai sunku atsikratyti, išprašyti…
Pridurčiau: valdanti dauguma, per amžius.

Išmintingesnis idiotas mintija augališkai lėtai, tačiau ir katiniškai staigiai; ir, kai pasiseka, taikliai nepataikydamas (šiame gyvenime nuo Osipo Mandelštamo tikriausiai jau niekur nebepabėgsiu).

Esu šunų ar kačių žmogus? Su visa pagarba šunims, vis dėlto – kačių. O štai katinams – beveik abejingas. Net kalės man mielesnės nei katinai, tiesa – su visa pagarba tiems katinams…

Netikėk moterimis. Ypač tomis, kurioms pasisekė tave įsitempti į lovą. Ir netikėk vyrais, ypač – savimi. Ypačiausiai – šiuo, patariančiu netikėti.

Nuotaika – puiki: jaučiuosi taip, lyg būtų įmanoma sudėlioti neįmanomą eilėraštuką. Geidaučiau tą iliuziją šiek tiek pratęsti, tad nė nemėginsiu ko nors dėlioti. Lai dar pagaudžia, lai dar paguodžia!

Gaudė, gaudė ir prigaudė pilną formą. Daugiau nebetelpa, mažiau – nebeįmanoma. Kad ir kaip ten būtų, siektina (ir, suprantama – niekada nepasiektina), kad ir verlibras susidėliotų taip, kad, išmetus, pridėjus ar pakeitus kokį žodelį netinkamu, eilėraštukas subyrėtų, sugriūtų – dar žiauriau nei silabotonikoje. Laisvė, kai ją iš tiesų suvoki, – yra griežtas dalykas, laisvos eilės turėtų būti dar griežtesnės.

– Suvalgysiu, suvalgysiu…
Kęstutis reikalauja, kad parašyčiau, ką valgau, kaip gaminu… Leis mat tokią knygą, vėl, suprantama, šedevrą. Visi dideli rašytojai, teigia, ten dalyvaus, pasakosis, kviečia į kompaniją ir mane. Tik kad aš, Kęstuti, be tavęs ir savęs didelių nepažįstu. O ir aš, kad ir didis, bet greta tavęs – it koks nedidukas Kajokas. Nedaug valgau, negaminu.
– Parašyk, – vis tiek sako Kęstutis, – ką kokią dieną valgei, bus įdomu.
Na gerai, šiandien, Viliūtės užmirštas ir nepavėžėtas, miegojau ligi pusės vienuoliktos, valgiau artišoką, nemokėjau nusilupti. Atsibudęs išgėriau pintą vandens. Gaminti reikia taip: iš vakaro paimi pintos tūrio bokalą, iš čiaupo prisileidi šalto vandens, iš ryto – išgeri. Skanaus.
Pusę dviejų atvažiavo Aivaras V., penketą valandų dirbome su jo knygos rankraščiu, išgėrėme porą puodelių kavos. Gaminti reikia šitaip: paimi maltos kavos, įdedi pagal skonį (kvailiausia ir gražiausia frazė kulinarijoje, nes iš kur man žinoti skonį, patiekalą gaminant pirmąkart gyvenime?), pavyzdžiui, Kauno jėzuitų gimnazijoje dovanotan indigo spalvos puodelin, pagal skonį įkrauni cukraus, užpili verdančiu vandeniu (geriau, jei vanduo ne visai verdantis, o plius 97,5 laipsnio pagal Celsijų). Sau dar būčiau įsipylęs pienelio, bet neturėjau.
Vakarop nutariau poetui parodyti Rasų kapines. Pakeliui susitikome Viliūtę, kuri mums pro automobilio langą padavė po vieną iš valstybės švietimo sistemos nugvelbtą kibiną, po vieną pomidorą, penkis bananus. Vaikščiojom kapinių takeliais ir valgėme, tą gerą mintyse dalindamiesi su Čiurlioniu, Basanavičiumi bei Pilsudskio širdimi. Žodžiu, mielas Kęstuti, niekuo nesu ypatingas, valgau tai, ką valgo Aivaras V., Mikalojus Konstantinas Č., Jonas B. ar Pilsudskio š… Tai gal jų ir pasiklausk, ką ir kaip, gal jie turės daugiau laiko nesąmonėms.
Mane labiau domintų ne tai, ką mes valgome, o tai, kas valgo mus. Ne, ne vilkai ir liūtai, ne slibinai, ne raganos, ne leviatanai, net ne utėlės su kirminais. Gyvenimas. Arba tu jį suvalgai, arba jis suvalgo tave, trečio varianto nėra. O kad veiksmas abipusis – tik dar viena, net kulinarinės poezijos neverta, iliuzija.
– Suvalgysiu, suvalgysiu…

Živilė P., darbo gražuolė: aš esu nekalta! ir mano vyras nėra kaltas! Tikra sagrada familia. Bet liaudies teatro lygyje vaidina gerai, tekstą išmokusi. Konstantinas Stanislavskis nepatikėtų, bet teisėsauga patikės.

Pats didžiausias skurdas dažniausiai dangstomas milijonus kainuojančiais niekniekiais, didžiausias turtas – nieko, išskyrus tau dovanotą ir teisingai, kaip auką, suvoktą gyvenimą, nekainuoja.

Išeidama viešumon, rašytoja Lena E. užsivelka literatūrinių nuopelnų uniformą, įsisega pasaulinių įvertinimų medalius – tiek tikrus, tiek klastotes.
Aš gi atvirkščiai – stengiuosi išlįsti kiek įmanoma nuogesnis. Visi – šokiruoti, aš – pasislėpęs, saugiai pridengtas atviravimų ir nuogumų.

Ak tie susikuklinusios puikybės drambliai! Kvaila skųstis, kad niekas manęs nesupranta, kai iš savo puikybės kaulo bokšto niekam nieko nė netransliuoju.

Kvailiai! Jiems vis dar atrodo, kad kvailumą įmanoma įveikti apšvieta. Po šitiek amžių! Nedaug kas gali būti kraupiau už apšviestą, išryškintą, išryškėjusį, žiniomis įtikėjusį kvailumą, visą tą mūsų žinių visuomenę.

Eilėraštukas gali būti ir nuobodus, it niekuo nebetikinčio kunigo pamokslas, bet – būtinai! – su šypsena pro vitražus.

Taip jau teisingai sutapo, kad su Juliumi K. atkakome į Kauną pasveikinti liūdnojo vaizdo Kęstutį N., gavusį Poezijos pavasario laureato vardą. Po dvidešimties metų, kai laureatu tapau aš. Čia ne tiek savigyra, kiek aliuzija į Aleksandrą Diuma, po dvidešimties metų.
Mus, tais pačiais metais debiutavusius, Rolandas R. yra pavadinęs trimis muškietininkais. Na taip, Atas, Portas, Aramis, panašu, aš nuo kokių šešerių, kai pradėjau muškietininko karjerą, visada buvau Atas, grafas de la Feras, Kęstutis N. su savo pelerina ir polinkiu į nenusakomų polėkių maldas damoms, manyčiau, panašiausias į Aramį, Juliui K. tenka prie jo stoto ir šiek tiek avantiūristinio gyvenimo džiaugsmo derantis Portas.
O jei šiandien tokia lyginamąja akimi kas nors mus nužvelgtų – ką gi tam kam nors primintume? Tas Kęstutis, tas Julius, tas Aidas? Marksas, Engelsas, Leninas…

Šnekučiuodamiesi su Donaldu K., akimirkai užgriebiame ir mano kūrybos perspektyvas…
– Kad ir kaip ten būtų, vis tiek bus blogai, – sakau.
– Esi, kaip visada, labai kuklus ir savikritiškas, – lengvai ironizuoja Donaldas.
Taip, esu kuklus it Bernardas Brazdžionis. Tačiau tame stojiškame savo atodūsyje jokio kuklumo, jokios savikritikos neįžvelgčiau, tiesiog – kas man blogai, kam nors kitam (tam, kurį pasisekė apgauti) – nuostabu, genialu, nepakartojama. O štai savęs ir kitų grafomanų neapgausi.

Arnas:
– Svarstau, kuo futbolininkai skiriasi nuo poetų… Žmona aptikusi, kad žiūriu futbolą, sako: „Vėl tavo durneliai žaidžia“, o sutikusi mieste mano bičiulius poetus – „vėl tavo durnelius mačiau“.
Na jau, Arnai. Paprasta. Tiek futbolininkai, tiek poetai tavo žmonai tiesiog primena tave. Futbolą žaisk kaip lyrikas, eiles rašyk kaip puolėjas. Drąsiai. Ir ten, ir ten aš laikau vartus. Tik nemuškite!

Rože, tave nuskins
šiapus anapus tujos.
Miege, kas prisimins
ilgiau, nei tu juos.

Kas tas gyvenimas? Vienas (tikėkimės, kad gilus) įkvėpimas ir vienas (tikėkimės, kad greitas) iškvėpimas. Taip ir mokaisi teisingai kvėpuoti.

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 1 / ten vaikystėje, kur palmės,
kur gyvena liūtai,
kur rimuoja bangos psalmes
tau kaip absoliutui

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 1 / mirksnis po mirksnio iš tolių klaikių
tavo pasaulis tik tau į akis
žiūri o apkalba jau už akių

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 1 / atsimenu vaikystėje su mintimis kartu
prieš miegą budint, dievas mato,
prieš pat užmingant,

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 1 / langas, durimis užkaltas
apleistoj sodyboj, dirsių
kuždesiai, kad pasimirsiu
smuikams zvimbiant,

Viktorija Daujotytė. Ir niekas iškyla iš kalbos

2020 m. Nr. 11 / Aidas Marčėnas. Nieko nebus. Eilėraščiai su gegute. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – 160 p. Knygos dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė.

Aidas Marčėnas: „Beprotiškai dūzgė jazminas“

2020 m. Nr. 8–9 / Poetą Aidą Marčėną kalbina Rimvydas Stankevičius / Nuo tada, kai užburtas giedančio jazmino krūmo nubudau, kad ataidėčiau, mane menkai tejaudina socialinis rašytojo, apskritai socialinis gyvenimas, karjera…

Aidas Marčėnas. Maišymai

2020 m. Nr. 1 / sapnai tikri nepadirbti –
spalvoti – tinginiui per brangūs:
trečiam aukšte malūno langas
pro langą vakaras – arti

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 1 / Garantas. Pūga, tai pūga – lyg būtum paklaidintas, pamestas eilėraštyje užmirštame, tūkstantmetėje priešmirtinėje haliucinacijoje. Bet ne. Štai pro telžiantį sniegą sulimpa…

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 1 / Miłoszo laiptai. Bekopiant Miłoszo laiptais užplūdo stiprus religinis jausmas – kaip su gyva poezijos kalba susidūrus, jos pamatuotu tikėjimu vėl patikėjus. Visada, mirusieji, buvau su gyvaisiais abipus pasaulių ribos – tik gyvųjų laiptai iš pragaro vedė,

Viktorija Daujotytė. Tikrai ir tarsi; Aido Marčėno linkui

2017 m. Nr. 10 / Aidas Marčėnas. KasDienynas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 384 p.

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 1 / Vėl dienos ilgėja. Vėl dienos ilgėja. Tikėkimės – kartą ne paskutinį. O jeigu jau paskutinį – dar labiau džiaukis, būk dar uolesnis pasaulių mylėtojas, gyvenimų mokinys. Budinkis…

Audinga Peluritytė. Juoda katė, baltas katinas

2016 m. Nr. 1 / Aidas Marčėnas. Viename: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 144 p.

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 5–6 / Vienatve, kurtizane, ak, dieviškoji,
kas būčiau aš be tavęs? Tuštybių
tuštybė. O tu be manęs? Canto ,
žemė bevaisė, nugyventa žmonių
tuščiavidurių, poundų ir eliotų.

Penkiasdešimt Poezijos pavasarių

2014 m. Nr. 7 / Pasisako Algimantas Mikuta, Aldona Elena Puišytė, Henrikas Algis Čigriejus, Aidas Marčėnas, Donaldas Kajokas, Kornelijus Platelis, Gintaras Patackas, Jonas Juškaitis, Gintaras Grajauskas, Rimvydas Stankevičius, Tautvyda Marcinkevičiūtė

Jūratė Baranova. Nekasdieniški kasdienybės sakiniai

2014 m. Nr. 1 / Aidas Marčėnas. Sakiniai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 307 p.

Viktorija Daujotytė. Anapus tuštybės, arba Šiaudinis šuo

2014 m. Nr. 1 / Aidas Marčėnas. Tuščia jo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 168 p.

Aidas Marčėnas. Jazminui ir varnalėšai

2013 m. Nr. 7 / visom žvaigždėm alsuoja slėnis, brydė
pro debesį matytųs dar gerai
čia, kur senoj jaunystėje paklydę

Aidas Marčėnas. Sakiniai

2013 m. Nr. 3 / Prieš dešimt mėnesių pabaigiau „Dievų taupyklę“ ir ištiko meno pauzė. Šiuos sakinius pradedu rašyti du tūkstančiai dešimtųjų metų vasario dvidešimt pirmąją dieną, tėvo trečiųjų mirties metinių išvakarėse…

Viktorija Daujotytė. Geometrinių dygsnių knyga

2012 m. Nr. 8–9 / Aidas Marčėnas. Ištrupėjusios erdvės: devynių gyvenimų eilės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 240 p.

Aidas Marčėnas. Ištrupėjusios erdvės

2012 m. Nr. 4 / pavasarėjas –
jau greitai mieste linksmos
mergiotės išsprogs –

Aidas Marčėnas. Vienkartinis spalis

2012 m. Nr. 3 / Mano kaimynas Andrejus, kurio tėvas rusas, o motina estė, formuluoja: „Gal iki trisdešimties metų buvo nelengva dėl tautinės tapatybės apsispręsti, po trisdešimties subrendau ir suvokiau – koks skirtumas?

Aidas Marčėnas. Vienkartinis spalis (Pradžia)

2012 m. Nr. 2 / Rašytojui labai pravartu mylėti bet kada už jį geriau galinčią rašyti moterį, kuri nepretenduoja, kadangi yra per daug išmintinga ir turi ką šiame gyvenime veikti, nei į pasaulines prozininkes, nei į dar kietesnes eseistes.

Ana Audicka. Neskausmingas senėjančios poezijos liūdesys

2010 m. Nr. 5–6 / Aidas Marčėnas. Dievų taupyklė: gyvenimo srauto poezija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – 248 p.

Aidas Marčėnas. Lyrika

2010 m. Nr. 4 / daiktas liūdnasis
esu rankose tavo,
menamas kloune
       Iš dievų taupyklės cirko

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2009 m. Nr. 4 / ir vis tiek pasisėmei,
Dieve, tą didelį sunkų
žmogų, kuris nesuskydo

Jūratė Baranova. Jauki nyksmo meditacija

2009 m. Nr. 1 / Aidas Marčėnas. Šokiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – 117 p. 

Jūratė Baranova. Poetas kaip kritikas

2008 m. Nr. 5 / Aidas Marčėnas. Būtieji kartiniai. – Vilnius: Apostrofa, 2008. – 414 p.

Aidas Marčėnas: Tarp sapno ir išminties ženklų

2005 m. Nr. 11 / Filosofijos kritikė Jūratė Baranova kalbina poetą Aidą Marčėną / Jūratė Baranova. Poetė Daiva Čepauskaitė viename interviu prisipažįsta, kad negali kalbėti apie tai, kas parašyta jos eilėraštyje.

Aidas Marčėnas. Iš didžiosios d, iš oriosios O

2005 m. Nr. 1 / Donatas Petrošius. Iš tvermės D. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – 85 p.

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2005 m. Nr. 1 / tapęs vienišas galutinai nušviesėjai, meilės lyriką kurti ėmeisi, gailėjaisi kompozitoriumi nepasidaręs jaunystėje, senas dabar jau ir aš, šitiek metų praėjo ir sunkiai bepamenu mus – apkurtusias…

Brigita Speičytė. Drabužėliais dėvėtais

2001 m. Nr. 8-9 / Aidas Marčėnas. Dėvėti: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos. leidykla, 2001.

Sigitas Geda. Paskutinieji „pamokymai“ Aidui

1994 m. Nr. 5 / Vieną popietę įsijungęs radiją netyčia išgirdau Antaną A. Jonyną, nepamenu dabar kokia proga kalbantį. Ten, toje kalboje, Aidą Marčėną jis pavadino geriausiu dabar rašančiu poetu. Tas pripažinimas mane privertė suklusti.

Aidas Marčėnas. Iš naktiraščio

1993 m. Nr. 5 / Manęs dažnai prašo parašyti ką nors proza, pasamprotauti ar protingai atsakyti į kokius nors protingus klausimus. Keista, bet daug pakenčiamai išprususių žmonių mano, kad poetas…