literatūros žurnalas

Brigita Speičytė. Drabužėliais dėvėtais

2001 m. Nr. 8-9

Aidas Marčėnas. Dėvėti: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos. leidykla, 2001.

Vargšas jorikas aidas marčėnas“ iš ankstesnio Aido Marčėno poezijos rinkinio toliau tęsia žaidimą su skaitytojais – kaip nuotykį, ištinkantį tarp taisyklės ir improvizacijos, kaip žaidimą su skaitytoju-varžovu tame pačiame literatūros lauke, manipuliuodamas jo lūkesčiais, išnaudodamas gerai pažįstamas poetines konvencijas ir netikėtais ėjimais jas komplikuodamas bei griaudamas.
       Rinkinio pavadinimas „Dėvėti“ yra atsakas skelbiamam požiūriui į Marčėną kaip parašytų tekstų varijuotoją, sukurtų stilistikų skolininką. Rinkinyje ryški ars poetica tema: iškeliama „dėvėtų eilėraščių“ koncepcija. Vienas jos variantų – ironiškas pasiaiškinimas, pasiteisinimas eilėraštyje „Second Hand“:

negi dabar čia pradėsiu nuo sėjamo lino
negi tuoj imsiu ir Vaižganto kančią
                                                                  išbūsiu

negi auginsiu avis karšiu vilną ar
                                                medvilnę rinksiu
kas pasakykite megzti ar austi dar moka

(p. 15)

       Pirmiausia atsisakoma „natūrinio“ poezijos – sielos drabužėlių gamybos būdo – t. y. kūrybos kaip asmens saviraiškos iš tiesioginio santykio su tikrove, asmens subjektyvumo reprezentacijos (lino – Vaižganto kančios), organiškai orientuotos į bendruomenę: kūrybos kaip žemdirbystės metafora nurodytų tokią „visuotinio vartojimo“ poezijos logiką, kurios poreikis nuo Maironio vienais ar kitais pavidalais praėjusį šimtmetį gyvavo lietuvių literatūrinėje savimonėje.
       Atsisakoma tuos drabužius gamintis ir kitais, nelietuviškais žemdirbiškais būdais – atmetama orientacija į Vakarų bei Rytų kultūrų intelektualines, literatūrines tradicijas – neturima nei „angliškos vilnos“, nei „kiniško šilko“:

net jei ir audinį kokį nenaują turėčiau
rietimą angliškos vilnos prieš karą
                                               senelio taupytą
net jei ir kinišką šilką kuris ir už liepsną
                                                       lengvesnis
net jei ir ką čia kalbu iš liepsnos vien tik
                                                       smalkės

       Taip atsisakoma kūrybos originalumo reikalavimo, nuo romantizmo laikų įpareigojusio rašančiuosius:

ką gi jokių juk nėra galimybių pačiam
                                                       pasisiūti
talentų tai jau tikrai neturiu už naujus
                                                        sumokėti
tais kuriuos pirkotės brangiai ar gavot už
                                                                   nieką
jūsų dėvėtais drabužiais dangstau savo
                                                                    sielą

       Dėvėti, iš antrų rankų gauti drabužiai sielą – rašančiojo subjektyvumą – uždengia, ne apnuogina. Be to, uždengdami klaidina – yra nesavi, neišduoda ne tik savininko „gamybinių“ sugebėjimų, bet ir turto („talentų“). Tad pagal uždengimo pobūdį ir kokybę „drabužėliai nešioti“ gali būti perskaitomi kaip replika D. Kajoko metaforai „drabužėliais baltais“, ženklinančiai tiesioginį santykį su tikrove (žr. „Kartais taip“, p. 16–17).
       Tačiau toliau eilėraštyje mintis ironiškai susidvejina. Sielos dangstymas nėra visiškai efektyvus, nes „ji drabužėlių nešiotų nenori / nenori ir baigta verkšlendama spardos ir daužos / drabužiai ant popieriaus gulas o ji toliau virpa“. Viena vertus, pagal metaforos logiką nešioti drabužėliai vis dėlto negali sielos visiškai uždengti, pro juos matyti jos nuogybė ir nepridengtas virpėjimas. Kita vertus, ant popieriaus gula tik tie dėvėti drabužiai, iš kurių tik netiesiogiai, pagal parinkimo būdą, galime spręsti apie sielos būklę – egzistencinį drebulį, eilėraštyje nužemintą iki vaikiško aikštijimosi, ir pasipriešinimą tiems kostiumams. Savitai transformuojama ir tokios poezijos bendruomeninė perspektyva – autorinė pozicija susidvejina tarp „aš“ ir jūs“. Tradicinis bendruomeninis „mes“ – sena retorinė įtikinimo, rašančiojo viršenybės ir atsakomybės įtvirtinimo bei skaitančiųjų kolektyvo identifikacijos priemonė – čia ženklina ironiškai žaidiman deleguojamą bendraautorį.
       Tokiu būdu, teigiant teksto reikšminių sluoksnių netolydumą, pateikiamas atsakas originalumo lūkesčiams. Tasai vidinis konfliktas tekste, ironiškas prasmės lūžis, kai teiginys implikuoja neiginį, apranga – norą nusirengti, yra viena įdomiausių šios poezijos skaitymo intrigų.
       Vis dėlto poetinės konvencijos (kokio nors autoriaus stiliaus momento, teksto variacijos etc.), kaip žaidimo objekto ir priemonės, atpažinimas tekste nėra jau kažin kuo ypatingas nutikimas. Tačiau pateikti lengvai atpažįstamą literatūrinę aliuziją nėra šio rinkinio eilėraščių tikslas ar savaiminė jų vertė – tai tik „dėvėti drabužiai“ – pasižiūri į etiketę ant vidinės siūlės, ir tiek to džiaugsmo. Daug įdomiau yra sekti tos besiaikštijančios sielos virpesius (tam tikras poetines izotopijas, persmelkiančias šį rinkinį) ir pasipriešinimo dėvėtiems sielos apdangalams pėdsakus (ironišką „dėvimo“ teksto prasmės apvertimą, „padėvėtos“ raiškos ir „originalaus“ turinio planų supriešinimą).
       Stabtelėsiu prie vienos tų izotopijų – tai klasikinis laiko praeinamybės topas, turintis daugybę reprezentacijų literatūroje: „bet kur yra pernykštis sniegas“ (F. Villonas), „visa ryjančio laiko nasrai“ (S. Daukantas), „išnyksiu kaip dūmas“ (Maironis), „balti malūnai mala laiką“ (H. Radauskas) ir t. t. Minėtinos dvi ryškiausios šio topo reprezentacijos Marčėno eilėraščiuose: laiko „nasrų“ dantys, kramtymas, virškinimas ir laiko malūnų girnos.
       Laiko dantys ir abejingas jo virškinimas, šalinimas tuo stipresni, kuo silpnesni, karieso pagraužti žmogaus dantys. Ši dantų izotopija transformuoja klasikinės literatūros įtvirtintą priešpriešą tarp laiko tėkmės ir ją nutraukiančios bei priešinga linkme pasukančios žmogaus 
minties ir atminties galios.
       Viena vertus, išlaikoma bendra kitos krypties, išlikimo semantika: dantys ir sugebėjimas kramtyti atitinka gyvybines žmogaus galias – jų reikšmė įtvirtinta pirminėse tradicinėse kultūrose (ritualiniai veiksmai, kad kūdikio dantys nebūtų reti). Sugedę dantys Marčėno eilėraščiuose ženklina sunykusią galią literatūriškai apdoroti tikrovės medžiagą kaip klasikinėse epochose („suiręs Dante, dantenos kraujuotos“, p. 7). Dantys lemia ir kalbos – tarties, artikuliacijos kokybę („kieno burna pradvisus / iškoš žodžius, kad laikas sutvinksėtų“, p. 8).
       Kita vertus, dantų ir burnos vaizdinija (nesvarbu, kad gal kiek „padėvėta“ Marčėno kolegų) yra konkretesnė, jutimiškesnė ir kasdieniškesnė laiko problematikos reprezentacija, leidžianti atsiriboti nuo idealistinio minties/atminties patoso, leidžianti pasinaudoti bjaurumo bei banalumo estetika. Tai tipiškas lūžis Marčėno eilėraščiuose: izotopijos elementai antihierarchiškai „perkloja“ prieštaringus reikšmės kontekstus – idealųjį ir konkretųjį, aukštąjį ir žemąjį, pozityvųjį ir negatyvųjį. Pavyzdžiui, žmogaus patiriama tikrovė – tilto dantys, sukandę du (laiko) upės krantus, gali būti perskaitomi kaip tolima, kiek degraduota aliuzija į antikos grožio dievo Apolono, sukandusio pelę – bėgantį laiką – vaizdinį (naujai aktualizuotą Mandelštamo poezijoje). Tačiau pagal prieštaravimo logiką tie dantys yra ir kramtantys, valgantys, virškinantys – naikinimo priemonė. Pritraukiama alternatyvi biblinė valgymo – pažinimo/ mirties – reikšmė. Už dantų – stemplė ir skrandis (p. 9), už poetinės formos – „skurdi esmė, kur juokiasi thanatos“ (p. 49).
       Dviprasmiška ir tiems dantims tenkančio maisto traktuotė. Tai ne tik rafinuoti pietūs (klasikinė literatūra, patirties „aukštosios akimirkos“), bet ir atsitiktinė, ne itin patraukli užkanda ar banalus kramtalas („tąsi poezijos guma“). Laike, „netekusiame charizmos“ (p. 50), suprantamas anksčiau minėtas tragikomiškas „sielos virpesys“ ir pasipriešinimas, nes sunykusi ir chaotiškai sumišusi, metaforiškai tariant, maisto ir jo valgymo stiliaus hierarchija. Baisieji Rilke’s angelai yra tuo kraupesni, kad „sau dainuoja rio ritą / ir dar šiurpesnę love me do“ (p. 28).
       Laiko temą papildo ir (laiko) malūnų vaizdinys, pritraukiantis Don Kichoto figūrą: „aš“ šoka „iš guolio iš proto“ tarsi idalgas, puolantis malūną (p. 43). Tačiau literatūrinės iliuzijos ir vaizduotės galia, viduramžių (klasikos) riteriui suteikusi reikšmingos veiklos orientyrus, kovos prasmę ir tikslą, išblėso (mūšio laukai „jau buvę“), o ironija, XVI–XVII a. rašytojui atvėrusi galimybę „išrasti“ naują romano žanrą, vadinasi, atnaujinti ir sustiprinti literatūrines tikrovės apdorojimo galias, stabdančias laiko dantračius, „nebeišgelbsti maldaujančių lūpų / senas riteris klūpo – nė vienas malūnas nepuola“.
       Marčėno poezija laiko traktuotės, kūrybinės savimonės ir poetinės formos požiūriu galėtų būti gal kiek griozdiškai, bet, mano manymu, parankiai apibrėžiama kaip poklasicistinė. Jai, kaip ir klasicizmo ar neoklasicizmo poezijai, yra būdingas tas pats pavyzdinės literatūros ir jos formų diktato pojūtis. Tačiau pavyzdžio ar jo fragmento pakartojimo, perrašymo aktas jau nebeturi įsirašymo į kultūros – šiapusinės amžinybės – dievų panteoną patoso, kuriam reikalinga tikrovės elementų hierarchija, Marčėno pasaulėvaizdyje, kaip minėta, neegzistuojanti. Tasai perrašymas, pavyzdžiui, lietuvių poezijos neoklasicistui T. Venclovai buvęs „amžinųjų formų tęsinys“, virsta kramtymu – instinktyviu veiksmu, organiniu maitinimosi, virškinimo ir šalinimo procesu.
       Jau minėjau, kad „dėvėtų eilėraščių“ literatūrinė, t. y. įtikinimo, galia paradoksaliai kyla iš pasipriešinimo literatūriniu instinktu (nebe civilizacine veikla) tapusioms formoms ir negalėjimo – kadangi tai instinktyvi veikla – jos mesti. Ryškiausiai šis neatitikimas atsiskleidžia Marčėno sonetuose. XX a. neoklasicizmas iš klasicizmo – aristokratiškos poetinės epochos ir mokyklos – perėmė tam tikrą griežtos literatūrinės formos ir etinės laikysenos – stoicizmo – tapatybę (lietuvių literatūroje tai ryškiai liudija ir B. Krivickas, iš dalies V. Mačernis, minėtas T. Venclova). Klasikinės poetinės formos disciplina – tai stiliaus ir elegancijos privalomybė kraštutinėse situacijose, kai norisi „staugti į mėnulį juodą“, anot vienos poetės. Bet kadangi vertybinė padala tarp tų tikrovės kraštutinumų yra išnykusi, kadangi visa, kas leista patirti – „liūdnokai linksma makalynė“ (p. 50) – klasicizmas Marčėno poezijoje lieka tik linksma, bet anaiptol neiškilminga mokykla; „dantys“ apdoroti tikrovės „maistui“.
       Puikiai valdoma Marčėno eilėraščio forma šiuo požiūriu tampa ironiška. Blyksinti meistriška žaisme, tačiau praradusi etinės (užtekstinės ir tekstinės) disciplinos imperatyvą, kalbančiojo „aš“ gebėjimą ir poreikį susikurti savą pasaulėvaizdžio hierarchiją, ji kai kuriais atvejais darosi eklektiškai imli, daugiažodė, krypstanti į savitikslį žaidimą. Jos tekstai pernelyg lengvai skaitomi – kramtoma „tąsi poezijos guma“, eilėraščio žodžiu tariant. Be to, kartais ji turi – irgi pagal klasicizmo logiką – proginės poezijos bruožų: eksploatuoja (kartais net ir su stiproka pagiežos doze) lietuvių poetų kasdienybės realijas. Šitą „nepakeliamą poezijos lengvybę“ atsveria tai, jog Marčėno poezijos „aš“, kaip jau sakiau, tai suvokia ir žino – ne be „sielos virpesio“ kaip cituotame eilėraštyje „Second Hand“. Autorius, kaip poklasicistas, gali įtikinti nuopuolio ir tuštumos, kuri ištiko poezijos meną ir kuriai antihierarchiškame pasaulyje nėra alternatyvų, refleksija ir pojūčiu.

Aidas Marčėnas. Maišymai

2020 m. Nr. 1 / sapnai tikri nepadirbti –
spalvoti – tinginiui per brangūs:
trečiam aukšte malūno langas
pro langą vakaras – arti

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 1 / Garantas. Pūga, tai pūga – lyg būtum paklaidintas, pamestas eilėraštyje užmirštame, tūkstantmetėje priešmirtinėje haliucinacijoje. Bet ne. Štai pro telžiantį sniegą sulimpa…

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 1 / Miłoszo laiptai. Bekopiant Miłoszo laiptais užplūdo stiprus religinis jausmas – kaip su gyva poezijos kalba susidūrus, jos pamatuotu tikėjimu vėl patikėjus. Visada, mirusieji, buvau su gyvaisiais abipus pasaulių ribos – tik gyvųjų laiptai iš pragaro vedė,

Viktorija Daujotytė. Tikrai ir tarsi; Aido Marčėno linkui

2017 m. Nr. 10 / Aidas Marčėnas. KasDienynas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 384 p.

Brigita Speičytė. Eilės, virstančios sėklomis

2017 m. Nr. 4 / Viktorija Daujotė. Žīmėni vuobelie/ Žieminė obelis. – Vilnius: Regionų kultūrinių iniciatyvų centras, 2016. – p. 104.

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 1 / Vėl dienos ilgėja. Vėl dienos ilgėja. Tikėkimės – kartą ne paskutinį. O jeigu jau paskutinį – dar labiau džiaukis, būk dar uolesnis pasaulių mylėtojas, gyvenimų mokinys. Budinkis…

Aidas Marčėnas. Kasdienynas. Sakiniai 2012–2014

2016 m. Nr. 4 / Vėl balandis / Balandžio pirmoji, kvailių ir paukščių diena. Atsibudau ir neturiu ko apgauti, kam, kaip vaikystėje, spurdančia širdimi pameluoti: „Sninga, sninga!“ Todėl tenka meluoti sau: „Sninga, Marcelijau…”

Audinga Peluritytė. Juoda katė, baltas katinas

2016 m. Nr. 1 / Aidas Marčėnas. Viename. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 144 p.

Antanas Baranauskas – tarp poezijos ir meilės

2016 m. Nr. 1 / 2015 m. spalio 29 d. Anykščiuose vyko Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus bei asociacijos „Lituanistų sambūris“ surengtas Lietuvos mokslininkų ir Aukštaitijos mokytojų lituanistų susitikimas

Viktorija Daujotytė. Anapus tuštybės, arba Šiaudinis šuo

2014 m. Nr. 1 / Aidas Marčėnas. Tuščia jo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 168 p.

Viktorija Daujotytė. Geometrinių dygsnių knyga

2012 m. Nr. 8–9 / Aidas Marčėnas. Ištrupėjusios erdvės: devynių gyvenimų eilės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 240 p.

Šatrijos Ragana. Joninių naktis

2007 m. Nr. 4 / Šatrijos Raganos novelė „Joninių naktis“ – vienas pirmųjų jos prozos kūrinių, parašytas lenkiškai 1897 m. Jis išsiskiria itin atviru autobiografiškumu.