literatūros žurnalas

Valdas Papievis. Mes pasukome laikrodžius, ir atėjo pavasaris (2)

2015 m. Nr. 8–9

O juk savaime suprantamas turėjo būti tas tavo noras, juk drauge ir drauge, man irgi parūpdavo pabūti vienam, tik prisipažinti nedrįsdavau; tegul nujaučiau, beveik tikras buvau, kad mus sieja tik voratinklio gijos, drugelio sparnai, paukščio plunksna, bet argi galėčiau sakyti, jog slapta nesivyliau, kad voratinklio gijos – tai įžadai, be žodžių duoti, suvirpėję ir išsiskleidę drugelio sparnai – tai mostas, kuriuo jis, be garso nuskrisdamas, palaimina juos, kiro plunksna, vieną sekmadienį po mišių Dievo Motinos katedroje Senos krantinėje tavo rasta, – tai plunksna, kuria mes tuos įžadus kasdien pasirašome? Tai jau taip, ypač prabėgus tiek metų, palyginimų prisigalvoti gali, kokių tiktai nori, net verksmingesnių, jie nieko nekeičia ir tėra vaizduotės žaismė. Juk ne tik laikas su tavimi, bet ir daug kitų dalykų iš praeities man kartais pasirodo pusiau tikri, pusiau netikri: gal tik išmonė mano vaizduotės, iš atminties liekanų pasakojimą man apie mane patį kuriančios, – kaip kad istorikai iš archeologų rastų duženų, šukių sukuria pasakojimą apie gyvenvietę, iš kurios jokių rašytinių šaltinių nelikę.

Ir galbūt tik dabar man atrodo, kad, po ilgo laiko vidurnaktį sugrįžus į savo palėpę, širdperšos gyvatėlės iš karto susisuko į kamuolį, ir joje, ligi šiol mintyse man tik laikinu prieglobsčiu buvusioje, pasijutau namuose. Staiga tu nutolai, ir daug tikresni už tavo noriu pabūti viena pasidarė žvilgsniai daiktų, kuriuos, šviesą uždegęs, regis, pirmąsyk pamačiau. Jie nei kaltino, nei priekaištavo, tik liūdni buvo – kad juos vienus taip ilgai palikau. Stypsojau nelyg keliautojas, kuris, iš ilgos kelionės grįžęs, atsirakina duris ir kurį jau žengiant per slenkstį nudiegia mintis, kad jokie viešbučių kambariai, nors kokie būtų geri, nė aukščiausios klasės kupė ar kajutės tau niekada namų neatstos, tegul tavo namai tebūtų trys metrai ilgio, du metrai pločio.

Pravėriau langą, atsikimšau butelį vyno. Įsipylęs prisidegiau cigaretę ir užsikvempiau ant palangės – pūsdamas dūmus ir retkarčiais gurkštelėdamas, žiūrėjau į stogus: pratęsdami vieni kitus, jie tolo, o toldami skleidėsi, ir man pasirodė, kad žvelgiu į Senos, visu akiračiu išplatėjusios ir nurimusios, deltą – kurgi dabar jai skubėti, jūra – čia pat. Ir kad toji delta, jūron pagaliau išsiliejusi ir tamsos ištirpdytą horizontą palietusi, jau dangaus skraiste, dirbtinių miesto šviesų raibuliuojama, manęs link atsigaubia. Dideliuose miestuose žvaigždes retai pamatysi, jeigu jų pasiilgai, turi išvažiuoti.

Prisiminiau vyrą, aną naktį prie mūsų iš skverelio nušokusį ir cigaretės paprašiusį, šiek tiek atokiau atsisėdusį, į tekantį vandenį įsižiūrėjusį. Gal nei toks liūdnas, nei vienišas jisai buvo, tik – truputėlį kažko pasiilgęs?

Staiga susizgrimbu, kad man dabar – apytikriai tiek, kiek jis anuomet turėjo.

Atitraukiu rankas nuo klaviatūros, atsiremiu į kėdės atlošą. Skardinėn palangėn tebekrapnoja lietus. Regis, nė nebuvo nustojęs. Paryžiuje žiemomis dažnai lyja.

Ir tegul tas tavo pasakymas savaime suprantamas buvo ir nereiškė nieko daugiau – tik kad pavargai ir nori pabūti viena, nuo to vakaro dienos ir naktys mano atmintyje su pagreičiu pradeda suktis, o gal aš pats laiko juostelę pirmyn su pagreičiu imu sukti – noriu, kad jau pasibaigtų. Bet iš tiesų dar ne taip greitai visa pasibaigė, laikui su tavimi dar tęstis ir tęstis. Tik vis dažniau panūsdavai pabūti viena ir vis dažniau, tave palydėjęs ir pakeliui nusipirkęs butelį vyno, aš į savo palėpę grįždavau. Tik lyg vaizduotei pavargus, vis rečiau prasimanydavome kokių nors žaidimų, ir mūsų pasivaikščiojimai po truputėlį nuobodesni darėsi, kartais atrodydavo, tik laikui prastumti, kol sulauksime vakaro ir patrauksime ant Menų tilto. Nors ir tuomet niekada negalėjai žinoti, kas į galvą tau šaus. Liuksemburgo sode staiga tavo pirštai iš mano rankos išslysta, ir tekina pasileidi per lomą prie žydinčių baltų jazminų krūmo, o uniformuotas sargas, žandus išpūtęs, kiek kvapo turi, tau pavymui skardžiu švilpuku švilpia, net per smilkinius eina. – Tik pauostyt norėjau… – į priekaištus ir įspėjimus, gūžtelėdama pečiais, atsakai tarsi vaikas, nesuprantantis, už ką jį čia dabar bara. Žinojai, kad tokios staigmenos man patinka, bet jų irgi vis rečiau pasitaikydavo. Nė ant Menų tilto kartais nebenorėdavai: ko mums ten eiti, ir taip aišku, kas bus. O kartais spirgėdavai, vakaro vos sulaukdavai. Nenuspėjama buvai visada; šiek tiek aikštingesnė, irzlesnė dareisi. O gal aš pats ėmiau pastebėti, kas anksčiau man buvo nė motais? Iki dabar, regis, tebejaučiu tvilkulį, kai pirštais spaudžiu degančios cigaretės galiuką, o ranka tebeprisimena mostą, kuriuo ją pro langą su apmaudu švysteliu. Kai papriekaištavai: – Ir vėl… Gal galėtum rūkyti mažiau?

Viskas, regis, buvo taip pat, ir viskas pamažėl, ne visada ir pastebimai keitėsi: kaip nepastebimai keičiasi kasdien matomo žmogaus veidas. O gal niekas nesikeitė, gal tik retėjo – kaip kopiant į kalnus retėja oras, nors tada jau nekilome, tada mes leidomės. Ir tavo veidas, jo bruožai ir apribai, kai ant tilto su Migeliu, Chuanu, Emanueliu ar dar su kuo nors šokdavai, mano akyse vis labiau skaidėsi, dilo ir bluko, kartais iš viso pradingdavo nakties tolumoje. Migelis? Chuanas? Emanuelis? Koks atsitiktinis priklydėlis – juk pasitaikydavo, kad priklysdavo ir ne vienam vakarui. Kaip kad Danielius – tas taip įsigyveno, kad jau neatplyšo. O gal niekas? Galėjo būti ir niekas.

Kai vis dažniau, su tavimi atsisveikinus, savo palėpėn po stogais tekdavo grįžti, sumanei dar vieną žaidimą, jau paskutinį. Kur rytoj susitiksime? Ir pasimatymų šaradas pradėjome kurtis. Vieną vakarą tu, kitą vakarą aš turėjome vietą užburti, vienądien tau, kitądien man tą vietą atburti reikėjo. Lengvos ir paprastos buvo tos mūsų šarados – kam rizikuoti, mobiliųjų tada neturėjome.

Lipu žemyn laiptais ir kartoju tavo vakarykščius žodžius: ten, kur kalavijas pakeltas, o blogis pasigailėjimo nė nesitiki, kur vanduo užuolaida krinta, o dvi sparnuotos chimeros jo plūsmui akompanuoja.

Kur čia neatspėsi – Sen Mišelio fontanas.

Ten, kur keturi liūtai su herbais letenose saugo keturis Karaliaus Saulės laikų vyskupus, niekada netapsiančius kardinolais, bet pagrindines šiaurės–pietų, vakarų–rytų pasaulio šalis pasidalijusius ir kiekvienas žvilgsniu savąją laiminančius.

Irgi lengva: Šv. Sulpicijaus aikštė, Kardinolų fontanas.

Ten, kur akivaras – kaip kiklopo akis, savižudį hipnotizuojantis.

Tai jau taip, Polifemas. Marijos Mediči fontanas.

Tik dabar susivokiu, kad dažniausiai susitikdavome prie fontanų.

Bet galėjo būti ir taip:

Paris a mon coeur dès mon enfance…1

Tai – tą dieną, kai turėjai laikyti egzaminą. Nors neketinai eiti, vis tiek paglostei Montenio batelį. Abiem mums patiko, ką jis, koją ant kojos užmetęs ir elegantiškai į Sorboną palinkęs, sako, o kai Gibert Jeune knygyno dėžėse, su knygomis iš antrų rankų į gatvę išstumtose, suradai jo „Esė“ ištraukas ir prie Senos pavartinėjai, atsidusai, kad per kelias minutes jis tave išmokė daugiau nei dešimtys Sorbonos profesorių, kai dar į paskaitas vaikščiojai.

Arba:

Le jours s’en vont je demeure2.

Irgi buvo lengva atspėti, bet tąkart šiek tiek suirzau – trenktis į miesto galą.

Tačiau ką padarysi, užsimanei, tai užsimanei, argi tavo užgaidoms aš prieštarausiu? Metro nelabai mėgau, susiradau autobusą, atrodo, ten link ve žė 72-as. Prisimenu, švystelėjęs nuorūką ir rankas į kišenes susibrukęs, prie stotelės mindžiukavau, ilgai nesulaukiau, jau maniau, neatvažiuos, gal vėl kokia demonstracija? Galiausiai sustojo. Ir kai jis tą saulėtą popietę mane pas tave savo tiesiu, Paryžių išilgai kertančiu maršrutu vežė, pasijutau šiek tiek turistu, pirmąsyk į šį miestą atvykusiu – lyg būčiau įsėdęs ne į maršrutinį, o į turistinį. Nežinau, kas man užėjo, gal susierzinimą nuslopinti norėjau, gal priešingai – lengvabūdiška žaismės nuotaika apėmė, gerai, tariau sau: jeigu jau taip nekantrauji ir bauginiesi, jog kelias prailgs, pavaidink truputėlį. Ir mintyse pradėjau sau moti:

štai Luvras, didžiuojasi – turtingiausias pasaulio muziejus. O čia – Tiuilri sodas, tik pažiūrėk, koks gražus. Tuoj Santarvės aikštę puslankiu suksime, skulptūros, kurias pamatysi, simbolizuoja aštuonis didžiuosius Prancūzijos miestus, sakau dabar, nes bijau, kad nespėsiu, ten tiek visko yra. Va, žiūrėk, žiūrėk, jau: Strasbūras, Marselis, Lionas… O tuo obelisku aikštės viduryje egiptiečiai atsidėkoja už tai, kad vienam prancūzui gudruoliui pavyko iššifruoti jų paslaptinguosius hieroglifus. Per Didžiąją revoliuciją jie čia giljotiną galvoms kapot pasistatė, turėjo jų ir daugiau, tų giljotinų, bet ši buvo Motina visų giljotinų – lygu katedrų gali prisistatyti, kur tik šauna į galvą, bet visų katedrų Motina vis tiek liks viena – Dievo Motinos katedra Paryžiaus lopšy, Sitė saloje. Bet nukrypau, juk per Santarvės aikštę važiuojame, tad įsivaizduoti bent pabandyk, kaip žmonėms galvos nuo kaklų lekia ir kaip kraujas liejasi Senon, o iš Tiuilri sodo pusės jau veža Mariją Antuanetę – jos galva taps visų tos Didžiosios revoliucijos aukų simboliu, ką gali įkūnyti ar simbolizuoti plebėjo galva? Taip jau yra: peilio ašmenys saulėje švysčioja, bet, prabėgus daugiau nei dviem šimtams metų, telikusi garbė, spindesys ir didybė: ką tik matėme Upių fontaną, tolėliau – Jūrų fontanas. Laikas kaip vanduo viską nuplauna – Kraujo fontano nėra.

Dabar – Karalienės alėja.

Žaisminga ir truputėlį liūdna buvo ta mano kelionė: lyg vienu metu būčiau ir gidas, ir atvažiavėlis, tik pamatantis, o jau atsisveikinantis. Didieji rūmai, kiek toliau – tunelis, kuriame princesė Diana užsimuš, ir jos mirtis dvidešimtojo amžiaus legenda taps.

Kai nuvažiavau, jau ant turėklų rymojai, iš tolo tave pamačiau. Po Mirabo tiltu teka Sena, teka Sena, po Mirabo tiltu teka Sena, teka Sena, – niršdamas, kad nė paprastos eilutės išverst neįmanoma, o gal tik man nepavyksta, ėjau prie tavęs ir niūniavau. Ir kai priėjau, lyg mano niūniavimą būtum girdėjusi, vietoj pasisveikinimo pratęsei:

Les mains dans les mains restons face à face
Tandis que sous
Le pont de nos bras passe
Des éternels regards l’onde si lasse3.

Nesupykai, kad laukti reikėjo. Pykti nebeturėjo prasmės? Ir strofą vykusiai pasirinkai – iki galo mėtei pėdas.

Paskui Senos krantinėmis atgal ėjome. Kai dabar pagalvoju, nors nesupratau iki galo tavo šarados, gal ne toks naivuolis buvau: juk ir tuomet – kaip autobuse – tebesijaučiau lyg būčiau vienos dienos atvažiavėlis: atrodė, su viskuo, pro ką praeinu, tik pasisveikinu ir iškart atsisveikinu. Tos Senos krantinės tądien man buvo nelyg oro uosto įsibėgėjimo takas – širdį spaudė toks pat ilgesys, koks bent maniškę visada spaudžia, kai, lėktuvo ratams atplyšus nuo žemės, visa, kas apačioje, ima tolti, mažėti, smulkėti. Nors žinai, kad grįši, vis tiek kažko labai gailu pasidaro. Juo labiau kai abejoji, ar grįžti kada nors pasitaikys proga.

Sentimentali buvo ta šarada, jau paskutinė. Kaip nesentimentali būti galėjo, jeigu pasirinkai tą Apolinero eilėraštį. Nelyg upės tėkmė skambesį žodžių be skyrybos ženklų. Prie ausų būgnelių tik priartėjantį, o jau nuvilnijusį.

L’amour s’en va comme cette eau courante
L’amour s’en va
Comme la vie est lante
Et comme l’Espérence est violente4, –
padeklamavai, kai atsisėdome ant suoliuko.

Lėktuvo ratai nuo žemės atplyšo.

Ir, lyg niekur nieko mums vėl žingsniuoti pradėjus, viskas mano akyse tolo, mažėjo, regos dėsnius paniekinusios, perspektyvos jau nebesiskleidė, o tolydžio siaurėjo – tarsi Sena, tavo nenuspėjamais įgeidžiais persiėmusi, langines vidury baltos dienos užsidaryti būtų sumaniusi.

– Atostogų išvažiuoju, – tarei, kai prisėdome ant kito suoliuko.

– Atostogų? Apie atostogas tu man nekalbėjai.

– Tik vakar pasiūlė. Būtų kvaila nepasinaudoti proga, ar ne?

– Būtų kvaila nepasinaudoti proga, – atsakiau, nurydamas galugerklyje aną vakarą į kamuoliuką susisukusias galbūt apmaudo, galbūt liūdesio gyvatėles.

Į tavo raudonus bukanosius batelius, lyg du pavargę ir truputėlį sumišę žvėriukai tupėtų ant grindinio, įsižiūrėjau.

– Iš ten parašysi?

– Kad laiškų rašyti nelabai mėgstu.

Tikrai, neprisimenu, nei kaip atsisveikinome, nei kaip išsiskyrėme, o gal kartu dar šiek tiek paėjėjome? Tik jau matau save, Šv. Sulpicijaus aikštės kavinėje sėdintį. Kodėl nepaklausiau, kur ir su kuo išvažiuoji? Bet kam, gal ir geriau šitaip: regis, nei iš šio, nei iš to, nei susibarus, nei susipykus, nė neapgaudinėjant savęs, kad kada nors susitiksime.

Passent les jours et passent les semaines
Ni temps passé
Ni les amours reviennent
Sous le pont Mirabeau coule la Saine5.

Gerą paskutinio pasimatymo šaradą pasirinkai.

Ir tikrai nesuprantu, kurių galų į „Luizianą“ man dar nusitrenkti reikėjo.

Pravėriau duris, pasisveikinau.

Juodbruvas vaikinukas šiek tiek sutriko.

Est-ce que ça va?6

Ranka į ledinukus parodė.

Tarpduryje tebestovėjau.

Oui, tout va bien, ça va. Merci.

Mais moi, je ne sais rien…7

Kodėl jis man šitai pasakė? Aš gi jo nieko neklausiau.

Au-revoir.

Au-revoir.

Paėjau keletą žingsnių, atsisėdau ant šaligatvio krašto, užsirūkiau.

Tavo atostogos man amžinai tęsis.

Ir kai pasakiau šitai sau – skaidruma.

Perlaužęs pusiau surūkytą cigaretę, ją šalin švystelėjau.

Nė nestabtelėdamas atsipūsti, užšokavau šešis aukštus, atsidariau stalčių, į du šimtus frankų, atsidėtų juodai dienai, įsistebeilijau. Du šimtai frankų?

Strimgalviais žemyn laiptine nugarmėjau, paskui – trys aukštai į viršų.

Pasibeldžiau.

– Įeikite! Neužrakinta!

Ponia Adelė ant taburetės stovėjo, nuo virtuvės palubėje ištemptos virvės skalbinius traukė.

– O, pačiu laiku ateini, padėsi man sulankstyti paklodes.

Iš abiejų galų paimame, tolstame vienas nuo kito, kelis kartus trūktelime: lyginti juk nelygina, šitaip palygina – tada vienas prie kito artėjame, kampus į kampus taikome, iš pradžių drauge lankstome, galiausiai ponia Adelė perima, viena baigia. Kitą iš abiejų galų paimame, tolstame vienas nuo kito…

– Ponia Adele, man labai nesmagu, jūs man tiek daug gero padarėte. Bet… Jeigu tiesiai šviesiai, pasiskolinti norėčiau…

– Kas nors atsitiko?

– Ne, nieko tokio. Tik… Atiduosiu. Tikrai.

– Kur čia ta mano kortelė? – Ir, pasikuitusi po rankinę: – Pasiimk, kiek tau reikia. Tik kvitą atnešk.

„Le Monde“ skiautę atplėšia, kodą užrašo.

Per daug smalsi ponia Adelė nebuvo, galbūt per daug patikli. Bet prisiekiu, atidaviau. Nebėra jos, jau mirusi ponia Adelė.

Paprasta tokia buvo – kaip vardas.

Ir kaip vardas kilni.

Gerumo grandinę norėjo pratęsti.

Jeigu būčiau su ponia Adele ilgiau pasėdėjęs, gal nė skolintis nebūtų reikėję?

Bet aš jau Šiaurės stoty. Kaip visos Paryžiaus, didelė toji stotis, žmonių – milijonai: vieni atvažiuoja, kiti išvažiuoja, vieni susitinka, kiti atsisveikina. Yra tokių, kurie laiko neturi, paniškai skuba, bėgdami viena ranka lagaminą traukia, kita kažkam moja, pečiais praeivius stumdo; yra tokių, kurie laiko per daug turi, tie žioplinėja ar kavinėse sėdi, laikraščius skaito, vyno ar alaus gurkštelėję, į laikrodį retkarčiais dirsteli – su laiku stotyse nejuokauk. Traukiniams atvažiuojant ir išvažiuojant švieslentėse vienų miestų vardai gęsta, sušvinta kiti. Niekas čia nesikeičia ir sykiu kaip niekur kitur greitai mainosi. Argi dar reikia sakyti, kad stotis mėgstu: tokia pat pereinamybė, kai žibintai dar neįžiebti, bet tuoj juos įžiebs, arba kai žibintai dar neužgesinti, bet tuoj juos užgesins.

Tačiau ne švieslentėse mirguliuojantys miestų vardai tą pavakarę man galvoje buvo, nė bėgiais, iš kurių traukiniai išsukti negali, man skrieti rūpėjo – norėjosi, kad miestų vardai, švieslentėse vos sušmėžavę, pradingtų, o vienus iš kitų išsišakojančius kelius ne aš pasirinkčiau, o jie mane rinktųsi.

Hertz.

Ar ateis laikas, kai ką nors savo turėsiu?

– Taip, žinoma, jei užtruksite, pratęsti galėsite, telefono numerį turite.

Išgirstu „Renault“ dureles trinktelint – lyg ne pats iš vidaus, o iš lauko kažkas jas būtų užtrenkęs. Didelis požeminis angaras. Nė vieno žmogaus.

Užsikniaubiu ant vairo, nežinau, kiek laiko rymau, galiausiai lyg iš miego pakirdęs galvą atplėšiu: gerai, viskas gerai.

Kuriame aukšte buvau? Ar gali sakyti aukšte, kai kalbi apie požemį? – suabejoju, ratus sukdamas. Lyg šulinio rentiniais viršun kilčiau.

Užkardas, pagaliau besibaigiančios dienos švieson išvažiuoju.

Kur žalia man užsidega, ten ir suku. Kai važiuoji mašina, miestas visai kitoks, nei kai pėsčiomis vaikštai ar pro autobuso langą žvelgi. Susizgrimbu, kad Paryžiuje pirmą kartą vairuoju. Tikriau tariant, ne vairuoju, o atsitiktinumų vairuojamas leidžiuosi.

Galiausiai kuo greičiau ištrūkti panūstu.

„Renault“ vairas – į kairę, į dešinę, nors miesto planas ant sėdynės greta, bandau pats susigaudyti, jau rodos, pakraštyje, o vienakryptė juosta mane vėl centro link veda, nekantrūs vairuotojai sankryžose signalizuoja, kartais sankabos pedalą per staigiai atleidžiu, ir mašina strykteli, dar prie jos neįpratęs, raudonos šviesos per ilgai dega, tai jau eik, eik tu greičiau, galiausiai – periferikas, srautas automobilių, tarsi įžambiai pasvirusia lenktynių trasa aplink Paryžių ratu lekiančių, spūsčių jau nebėra, vis krūpteliu, kai skustuvų ašmenimis prošal motociklai prašvilpia, gerai, kad draudimą pasiėmiau, kelio ženklai, miestų ir gyvenviečių vardai akyse šmėkščioja, tebūnie čia, ir…

Ir prieš mane greitkelis šauna.

Kiti nemėgsta, o man patinka naktį vairuoti. Nors kaip dieną iš vienos vietos į kitą važiuoji, naktį kartais pasidingoja, kad iš niekur į niekur keliauji. Kaip kad prieš atrandant „Luizianą“ man pasivaideno, kad žmonės iš niekur į niekur eina, o paskui ir mes patys – tik jau tikrai – ėjome iš niekur į niekur. Vakaro dildytus kontūrus naktis į tamsą sugaubia, ir visa truputį netikra ima atrodyti. Tarsi kelias ne žeme tiestųsi, o, nuo jos traukos truputėlį atplyšęs, pažemiui slystų: kai kyli ar leidiesi, ar suki iki begalybės ištįstančiu posūkiu. Juodas nakties aksomas viską suminkština – kad ir kas atsitiks, tamsos pagalvė smūgį sušvelnins. Tą kartą iš tiesų važiavau tik tam, kad važiuočiau, bet šiaip neretai, kai naktį vairuoju, man pasirodo, kad visi mes važiuojame tik tam, kad važiuotume, – nelabai prisimindami, iš kur išvažiavome, nė gerai nenutuokdami, koks mūsų tikslas.

Greitkelis nuožulnia alkūne atsišakoja, vairą pasukus, mašina į didelę station service sliuogia. Arche, – neono raidėmis parašyta ant aukšto stulpo.

Kelių anonimai, mes čia, stations service, trumpam susitinkame, vieni kitų veidus pamatome. Kad, geriausiu atveju keliais žodžiais persimetę, vėl išsiskirtume ir kelyje švysčiojančiais žiburėliais kaip jonvabaliai išsibarstytume. Moterų ir vyrų tualetų durys čia atsiveria, čia užsitrenkia, dūzgia kavos automatai, tie, kurie keliese važiuoja, tarpusavyje šnekučiuojasi, tokie kaip aš vieni stypsome: stations service – visas gyvenimas. Mūsų, tuo pačiu keliu lekiančių, liūdesį ir džiaugsmus trumpam susemiančios prieglaudos, iš tamsos išnyrančios ir užsukti kviečiančios, o iš tiesų viena ir ta pati prieglauda, tau įkandin skubanti ir prieš tavo akis vėl iššokstanti: visos gi jos tokios pačios arba be netikėtumų panašios, tos stations service, pakeliui išsimėčiusios nelyg šviesų salos. Kodėl, kai matau žmones, į automobilius kurą pilančius, mane gyvenimo beprasmybės pojūtis apima?

Kol netenka ko nors aplankyti ar pats jose neatsiduri, retai kada apie ligonines pagalvoji. Kai ramiai gatvėmis vaikštinėji, nedažnai pamanai, kad greitkeliuose automobiliai šiuo metu skrieja, būna, kad vieni į kitus trenkiasi, šalikelėn slysta, užsidega. Prieš užmingant neateina į galvą, kad stations service gyvenimas tęsiasi: į jas vieni atvažiuoja, kiti išvažiuoja. Tuo, kad jose laikinumas nudiegia, ligoninės ir stations service man panašios.

Monsieur…

Pasuku galvą.

Jaunas šviesiaplaukis vaikinas.

– Ar pavėžėti galėtum?

– Kur tau?

– Į Lioną man reikia.

– Gerai, ton pusėn važiuoju, tik Liono nekirsiu, prieš miestą išleisiu.

– O gal toliau? Gal toliau tu važiuoji?

– Tau toliau reikia?

– Taip.

– Kur?

– Toli.

– Kur toli?

– Dar už Marselio.

– Gerai, nuvešiu.

– Kaip tai nuveši? – nepatikliai žiūri.

Mūsų link anoje greitkelio pusėje geltonos šviesos artėja, mus šiapus pralenkusių mašinų raudoni žiburėliai tolsta, vieni su kitais liejasi – kai kylame arba leidžiamės, greitkelis priešingų krypčių geltonomis ir raudonomis juostomis tįsta arba vingiuoja. Kai kelias lygus, ne taip gerai matyti, kiek mūsų daug. Vasara, atostogų metas.

– Aleksis mano vardas.

Pasakau savo.

Bandau dabar atmintyje išsikirpti jo, mirtininko vietoje sėdinčio, profilį, kurį šoninio lango fone išvysdavau. Tolumoje – tamsa arba laukuose pasiklydusių gamyklų ar sandėlių šviesos, gyvenviečių trupiniai, spindintys lomose ar ant kalvų, prožektorių iš nakties išplėšti pilių kuorai – per Bretanę turbūt dar važiuojame. Jeigu kelias dienas nesiskutęs nebūtų, galėtum sakyti, antikos profilis: garbanoti šviesūs plaukai, aukšta kakta, tiesi nosis, šiek tiek, bet ne per daug putnios lūpos, taisyklingos trapecijos smakras, Adomo obuolys irgi ne per daug atsikišęs. Nekalbus ir drovus buvo, o gal – pavargęs?

– Ilgai laukei?

– Maniau, nebeišsikrapštysiu.

Nepratardami žodžio, vėl dešimtis kilometrų važiuojame.

Norėčiau, kad ką nors pasakytų, bet Aleksis nieko nesako, Aleksis snūduriuoja, ir jo baltapūkė nužydėjusios pienės galva linksta, priešpriešinio vėjo gūsio pūstelėta atsitiesia, vėl svyra. Mane irgi snūdulys ima, rūkau, cigaretes vieną nuo kitos prisidegdamas.

– Aleksi…

Į mane akis atsuka.

Kad kelią sutrumpinčiau?

Kad nuobodulį išsklaidyčiau?

Kad bijojau užsnūsti ir trenktis į šalikelės bortą?

Tikriausiai ne vien.

Iš tiesų nė nežinau, kas man užėjo, gal paprasčiausiai išsisakyti parūpo? Nė nesitikint, kad palengvės.

Su mergina išsiskyriau, pats nežinau kur važiuoju, bet kur tave nuvežti galiu…

Ir tada jau apie viską aš jam išklojau: apie aną žiemą, kai susipažinome, apie mūsų genties klajones, apie rytą, kai mes pasukome laikrodžius, ir atėjo pavasaris, apie katedras, visur, kur šovė į galvą, mūsų prisistatytas, apie Šokių sezoną, apie tai, kaip Šagalas mus tapė, ir mes skriejome virš Paryžiaus… Kalbėjau, kalbėjau – kaip gimnazistas dienorašty liejausi.

Bet dabar…

Dabar jau tikrai per ilgai.

Dabar jau užtenka, dabar stabdį spausk – staigiai ir stipriai.

„Renault“ avarinėje juostoje čiuožteli ir sustoja.

Gerai, tebūnie.

Gi…

Gi ne aš jį vežu, o Aleksis mane veža, ne jis manęs prisiprašė, o aš jo prisiprašiau – toje station service, iš kurios, maniau, jau nebeišvažiuosiu, taip ilgai joje įstrigau.

– Gerai, sėsk, nuvešiu. Su mergina išsiskyriau, pats nežinau kur važiuoju, bet kur tave nuvežti galiu, tik pasakyk, – Aleksis tarė, kai prie jo „Renault“ priėjau.

Ir ne aš tau, o tu man, Aleksi, apie viską išpasakojai: apie Putpelių kalvą, apie Šv. Sulpicijaus aikštės kavinę, apie saksofonininką, po Karališkuoju tiltu repetuojantį, apie rytmečius ant Menų tilto… Ir apie viešbutį prieš „Luizianą“, ties kuriuo sustojo naktinis taksi, ir iš jo iššokusi kailinukais vilkinti moteris per ilgą kiemą nubėgo. Pats savęs klausei: gal aš nemiegodamas tada sapnavau? Kaip kitapus tos siauros Senos gatvės prie viešbučio galėjo sustoti taksi, jei prieš „Luizianą“ nėra jokio viešbučio? Ir kaip į tą nesantį viešbutį kailinukais vilkinti moteris galėjo nubėgti?

Ir apie paskutinį kovo sekmadienį tu man papasakojai.

Liejaisi kaip gimnazistas dienorašty, viską išklojai.

Kalbėjai, kalbėjai, bet jos vardo taip ir neišdavei, o aš nepaklausiau, todėl šiame pasakojime ji ir liko be vardo, jo nežinau. Kaip tu Elle ją vadinau.

O jos veidas liko be bruožų – kaip galėčiau aprašyti jos veidą, jei niekada jo nemačiau? Nebent prasimanyti būčiau galėjęs, bet nedrįsau ar nenorėjau. Tik žinau, kad raudonus bukanosius batelius pavasariui prisišaukt nusipirko ir tą dieną, kai Tiuilri sode žaibas nutrenkė jauną merginą, suknele su žirniukais vilkėjo.

…Kodėl kaip savo susimaniau papasakoti tavo istoriją? Lyg aš būčiau tu – prieš daugelį metų, kai tavo „Renault“ mes kartu per naktį važiavome. Truputį naivus, sentimentalus man pasirodei, jaučiau, į mane šiek tiek panašus. Nežinau, ar toks išlikai, aš tai turbūt – tegul sykiais daugiau, sykiais mažiau.

Prisimenu, kaip nustebo tie žmonės, pas kuriuos važiavau, kai tavo mašina į jų kiemą įsuko.

Na, tau ir sekasi – ligi pat durų.

Jie terasoje vėlyvus pusryčius valgė, kvietė prisėsti, bet neprisėdai.

Dar ir dabar matau, kaip tavo „Renault“ žvyruotu kaimo keliuku tolsta.

Keliukas dulka, tavo „Renault“ dulkėse tirpsta, už posūkio dingsta.

…Iš tiesų keista, kaip gali užvaldyti pasakymas, žodžiai, net ne paties išgirsti, o tau persakyti kito žmogaus, tiek užvaldyti, kad pasirodys, jog niekaip kitaip nuo jų nepabėgsi, tik atsiduodamas jų sentimentaliam ritmui – tegu naiviai tikėdamasis, kad pačių žodžių galia įmanu jų galią išsemti.

Mes pasukome laikrodžius, ir atėjo pavasaris…

Bet dabar dar tęsias žiema, ir man atrodo, kad šiais metais jau tikrai ji niekada nesibaigs.

Alexiui – ir susimanyk gi tu man.

Bet ar ne visada taip: ne tu, o tavo sukurti personažai plagijuoja tavo jausmus?

O’key, tebūnie darsyk bent truputėlį ir pačiam sau.


1 Paryžiui priklauso mano širdis nuo vaikystės… (Pranc.)
2 Dienos plaukia o aš lieku (eilutė iš Gillaume’o Apolinaire’o eilėraščio „Mirabo tiltas“. Čia ir toliau cituojamas Aleksio Churgino vertimas).
3 Sustokim valandėlei Duok ranką / Ir žiūrėkim galva prie galvos / Kaip vilnys be paliovos / Nuo tų žpassvilgsnių pavargę slenka.
4 Upės bangos bėga ir bėga / Taip meilė prabėgs kaip matai / O gyvenimas juda lėtai / O Viltis turi milžino jėgą.
5 Mėnuo mėnesį veja nelaukia / Nebegrįš vakarykštė diena / Kaip negrįš ir meilė mana / Po tiltu Mirabò Sena plaukia.
6 Viskas gerai? (Pranc.)
7 – Taip, viskas gerai. Ačiū.
– Aš juk nieko nežinau… (Pranc.)

Renata Šerelytė. Partizanai: priklausantys gamtai ar transcendencijai

Kaip pasakoti istoriją, kuri yra tokia daugiaplanė, prieštaringa, nepasiduodanti tvarkingai pasakojimo schemai? Kalbėti savo vardu ar kito vardu? Ar pasiteisintų polifoniškumas kaip objektyviausias pasakojimo būdas?

Valdas Papievis. Ėko

2018 m. Nr. 10 / Tai štai: vasaros tingulys, vasara, atrodo, niekada nesibaigs. Medžių lapai žali, dar neruduoja, žolė irgi žalia, kartais ją gaivina šilti vasaros lietūs. Tinginystės palaima, kai, miesto ritmui lėtėjant, kraujo ritmas irgi lėtėja, kai, darbų lavinai atslūgus,

Lina Buividavičiūtė. Staigmenos ir atradimai

2017 m. Nr. 5–6 / Valdas Papievis. Žiebtuvėliai anarchistai. – Vilnius: Odilės leidykla, 2017. – 101 p.

Violeta Kelertienė. Brydė per sniegą kaip sielų kalbos įrašas

2018 m. Nr. 8–9 / Valdas Papievis. Brydė. – Vilnius: Odilė, 2018. – 336 p. – Prano Gailiaus paveikslo fragmentas.

Lina Buividavičiūtė. Odilės pusėje, arba Susitaikymų romanas

2016 m. Nr. 10 / Valdas Papievis. Odilė, arba Oro uostų vienatvė. – Vilnius: Alma littera, 2015. – 312 p.

Valdas Papievis. Mes pasukome laikrodžius, ir atėjo pavasaris

2015 m. Nr. 8–9 / Keista, kaip gali užvaldyti pasakymas, žodžiai, sumanius pašmaikštauti išsprūdę: Mes pasukome laikrodžius, ir atėjo pavasaris. Metų metus aš bėgau nuo jo, šito pasakymo, įkvėpto akimirksnio nuotaikos

Valdas Papievis. Šį mūsų nerimo pavasarį

2014 m. Nr. 5–6 / Antano Vaičiulaičio literatūrinės premijos laureato kalba / Šį mūsų nerimo pavasarį, kai žvelgiu pro atdarą langą į stogus su kokliniais kaminėliais, tarp kurių stirkso antenos, panašios į mažų kranų gerves…

Valdas Papievis. Jūra, arba Savižudybės prevencija

2014 m. Nr. 3 / Dabar manyje visa tiek suskaldyta, sutrupinta ir išdeginta, kad aš – kaip dykuma be menkiausios oazės ir be miražų. Dabar aš galiu plaukti iki paties horizonto: to, ką regi, nebūti negali.

Jūratė Sprindytė. Eiti ar bėgti

2011 m. Nr. 2–3 / Valdas Papievis. Eiti. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.

Jūratė Sprindytė. Lošti iš romano

2004 m. Nr. 8–9 / Nebėra abejonių, kad romanas pasidarė rinkos dievaitis. Visi puolė rašyti romanus arba tuos savo tekstus, kuriuos anksčiau vadino įvairiais prozos ir kri­tikos žanrais, dabar vadina romanais. Rašytojas be romano – ne rašytojas.